?

Log in

maruxiao's Journal
 
[Most Recent Entries] [Calendar View] [Friends]

Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

[ << Previous 20 ]
Tuesday, April 26th, 2016
11:43 am
Penkios dienos šlovės bekramtant šampūną (Birma VIII)
Nespėjome išlipti, o prie mūsų autobuso jau pripuolė taksistai ir kitokių paslaugų siūlytojai. Šiaip jau Pyay yra visai mažas miestas, tik šimtas trisdešimt tūkstančių gyventojų, pačiame mieste, gana plačiai išsidėstęs, nes aukštesnio pastato nei du aukštai nelabai mačiau, viešasis transportas šiaip jau yra, tokie sunkvežimiukai, kurie važiuoja daugiau mažiau dviem pagrindinėm gatvėm, kurios susitinka prie generolo Aung Sano skulptūros (taip, tai dabartinės šalies neoficialios lyderės Aung San Su Či tėvas, iš kurio karinis režimas jau seniai buvo padaręs herojų ir pusdievį. Iš idėjos užsinėrė kilpą sau ant galvos: būtent dėl to, kad yra to pusdievio dukra, režimas negalėjo sau leisti nieko jai padaryti), na toks miestas.

Iš pradžių buvau galvojęs eiti pėsčiomis, pamąsčiau ir apie tuos sunkvežimius, bet, žinoma, ir prie manęs bandė pristoti taksistas motociklininkas. Kur važiuoji, į centrą, ar tik ne į kokį viešbutį reikia, gal ir reikėtų. Į kokį. O viešbutis vadinasi Pangaba, bet aš buvau patikrinęs jo pavadinimą tik ryte, tad ir visai sėkmingai pamiršęs. Pradėjo vardinti visus viešbučius. Galiausiai pasiekė ir Pangaba, į šitą, nuvešime, kiek kainuos. Tūkstantį penkis šimtus. Jokiu būdu. Tada kiek? Tūkstantį. Gerai. Nors šiaip visur buvo pateikiama, kad apie tūkstantį ir turėtų kainuoti, man pasirodė keista, kad jie per greitai sutiko. Gal galėjau sutaupyti dar kelis čimtus čiatų. Nors vėliau sutikta prancūzė sakė, kad ji bandė derėtis nuo tūkstančio iki penkių šimtų ir niekaip nepavyko. Gal ir teisinga kaina.

Prie generolo Aung Sano skulptūros buvo tiesiog visiškas miesto centras, ten buvo ir Giordano parduotuvė ir netgi pora martų, Šve Kabaro ir dar kažkoks. Supratau, kad visgi patekau į visai visai rimtą miestą. Kaip ir turėjo būti.

Po kiek laiko pasiekėme ir viešbutį. Šeimininkas miegojo, prie stalo kažkas sėdėjo ir žaidė kortomis, vienas iš aptarnaujančio personalo bandė judinti šeimininką, o tas tik pamojavo, raktai ten, eik ir žiūrėk. Ir parodė man tokį trivietį kambarį, bėda, kad be lango. Šiaip su langu,  tik tas langas į vidinį kiemą ir užtamsintas,  tai tas pats kas be lango.  Kainavo šiek tiek daugiau nei tikėjausi, bet tikrai nelabai daug brangiau. Gal ir kainos šiek tiek padidėjusios. Pigesnių kambarių lyg ir nebuvo. O gal nelabai suprato. Šitai reikia gerai išaiškinti. Nieko nepadarysi. Mano pasą pasiėmė ilgam laikui, nežinau ką tiksliai darė, bet registracija kartais užtrunka tikrai nemažai.

Prie progos, kad laukiu savo paso, dar paklausiau, kaip čia dabar reikalai su Naujaisiais Metais. Jų šventimas kaip ir turėtų greitai prasidėti, tai reiškia, kad jokio viešo transporto nebus, tačiau kažkoks judėjimas šalyje visgi yra, ar galima, kur nors nuvažiuoti. Tuo klausimu padėjo aiškinti šeimininkas. Transporto kaip ir nėra, todėl reikės važiuoti trumpesniais atstumais. Pirma iki Magvėi. Po to kitą dieną jau iki Pagano. Pasakiau, kad į Paganą tikrai nevažiuosiu, norėčiau nuvažiuoti iki Mrauk U (nors taria lyg kažką panašaus į Miau-u). Šeimininko veido išraiška buvo tokia, kad nusprendžiau ten nebevažiuoti. Greičiausiai vis tiek nepavyks. Tiek tos. Į Mandalėjų. Na, jis nebuvo tikras, tačiau į Mandalėjų nuvažiuoti šansų buvo. Kartais būna netgi autobusai, jis paskambins savo draugui ir paklaus, kurią dieną noriu važiuoti. Maždaug pasakiau kada ir iškeliavau.

Buvo dar pati vidurdienio pabaiga, tad ne visai šalta gatvėse, tad toli ir nėjau, artimiausioje kavinėje arbatos ir išgėriau. Ir nors vidurdienis dar nevisai ruošėsi baigtis, tačiau apžiūrinėti miestą visgi reikėjo. Yra priėjimas prie Ajurvedos upės (šiaip jau ji Ayeyarwady vadinasi), po ją plaukioja laivai, netgi kažkoks uostukas, antroje pagrindinėje gatvėje rikiuojasi viena pagoda po kitos, kokios trys ar keturios yra, nekeista, šiaip jau gatvėje matomos scenos, suręstos iš bambukų kamienų, viena mečetė, kinų šventykla, visiškai gale netgi turgus yra, kuris dabar buvo uždarytas, kitoje upės pusėje irgi kelios šventyklos, nors miesto ten kaip ir nebuvo, ir daugiau kaip ir nieko.

Buvo likusi dar viena, pagrindinė pagoda, Švesando paja, ant kalno. Į kurią irgi reikėjo nueiti. Greitai ten ir buvau, atsivėrė puikiausias vaizdas, ir ten prisėdau. Pro šalį vaikščiojo daugybė birmiečių, užsieniečių nesimatė.

Staiga priešais mane eina toks trejetas, o gal ketvertas birmiečių. Merginos ir vienas vaikinas. Vaikinas netikėtai atsiskiria nuo jų, prieina prie manęs, pirmiausia toks kuklus klausimas, ar galima prisėsti. Tada nejauki tyla, keletą minučių, ir galiausiai eiliniai klausimai: iš kur esi, ką čia veiki, kaip patinka, ką darai ir panašiai. Jo vardas Toli, spėju, kad sugalvotas angliškas. Pasakė, kad šalimais yra zedi. Dar viena šventykla. Matėsi ji kuo puikiausiai: didžiausia Budos statula. Gal nori eiti kartu. Pasakiau, kad nufotografuosiu saulėlydį ir galime eiti. Kodėl užsieniečiams taip svarbu saulėlydis. O ką aš žinau. Gražu juk.

Birmietis vos kėlė kojas, ir dar prisilaikė sijoną. Nelabai supratau kodėl. Liepė neskubėti, eiti lėtai, nors man atrodė, kad niekur ir neskubu. Kai sužinojo, kad gyvenu Korėjoje, iškart susakė visus žinomiausius korėjietiškus aktorius. Be to, pasakė, kad norėtų turėtų gražų korėjietišką vardą, kaip I Minho. Vėliau dar ne kartą girdėjau, kad tas I Minho tai didžiausia žvaigždė Birmoje, nors Korėjoje jo bumas, berods, jau seniai pasibaigė. Korėjietiška populiari kultūra vis dar populiari ir Birmoje. Ir netgi pasisveikino. Daugiau sakėsi nieko nemokąs.

Kai apvaikščiojome ir tą kitą pają, jam reikėjo eiti pas seseris, pristatė ir mane joms. Vis niekaip negalėjo patikėti, kad keliauju vienas, seserys irgi mokėjo korėjietiškai labą dieną pasakyti, o tada jiems buvo laikas eiti. Nežinau kur, nes dar valkiojausi ratais ir sutikau ne kartą, o jau temstant grįžau namo.

Nusprendžiau, kad šią dieną lundžį gal reikia susirišti taip tvarkingai, kad linijos ir kantai gražiai gulėtų. Kai tik žengiau žingsnį iškart supratau, kodėl tas birmietis Tolis šventykloje taip lėtai vaikščiojo, jei lundžis gražiai guli, tai reikia tiesiog stovėti, kad viskas neiširtų. Nieko nepadarysi. Netoliese viešbučio buvo naktinis turgus, ten daugiausia maistą pardavinėjo, tikėjausi, kad jis nuolat ten veiks. Maždaug ten pavalgiau ir beveik grįžau namo. Kur sėdėjo vienas iš būsimų mano likimo draugų: Natanas. Pasakojo, kad Pyay miestelyje jau buvo kokią savaitę, šiek tiek pakeliavo ir grįžo atgal Naujų Metų šventėms. Tada dar nežinojau, kad ir mano lemtis bus maždaug tokia pat. Užsiminė ir apie našlaičių namus, kurie buvo reklamuojami ir viešbutyje. Jis su mergina kartais ten dirba. Savanoriais.

Ir galiausiai kai jau visi išėjo miegoti, atėjo dar vienas birmietis. Viešbučio darbuotojas. Kaip visada, pasiklausė, iš kur esu, ir daugiau nežinojo, ką pasakyti. Bet geras žmogus, prisipažino, kad nežino ką pasakyti apie Lietuvą, nes nieko nežino, o šiaip paprastai kai ką žino apie kai kurias šalis. Keista, nes tame viešbutyje buvau tikrai ne pirmas lietuvis, prieš porą savaičių viena lietuvė ten keliavo kartu su ispane. Edita, tik pavardės neprisimenu. Paklausė, ar jau buvau UNESCO griuvėsiuose, senajame Šri Kšetros mieste, kadangi dar nebuvau buvęs, bet ruošiausi eiti kaip tik kitą dieną. Nuo ryto. Pasakė, kad labai gerai ten keliauti nuo ryto, kad nereikėtų kepti po saule. Man pasirodė keista, tiksliau ne keista, o šiaip pasakiau, kad gal tiek tos, nenumirsiu, juk kaip tik kitą dieną prasideda Vandens laistymo šventė (taip kalendoriuje bent jau kiniškai ji ir vadinasi), perkaitimas tikrai negresia, peršlapimas: savaime suprantama. Na, gal ten kaimeliuose bus kas laisto. Buvau nusiteikęs labai optimistiškai, kad tikrai laistys.

Iš tikrųjų iki to laistymo reikėjo šiek tiek paeiti. Mūsų gatvėje niekas nesilaistė, ir per visą šventę nė karto niekas. Sausa. Galiausiai išėjau į gretimą skersgatvį, kur jau porą kartų kažkas apliejo. Bet šiaip, dėl vaizdo, kad neatrodyčiau sausas, labai niekas ir nesilaistė. Ir taip beveik per visą miestą: scenos, kurių pilna pristatyta, tyli, ramios, tik kur ne kur kai kur vaikai laistosi. Mane kol kas laistė gana saikingai. Kartais apskritai pakrapindavo tiek kelis lašelius, nežinau kodėl, ar dėl to, kad užsienietis ir kol kas bijojo, bet kadangi dar nebuvo labai karštas laikas, tai man kaip ir užteko ir to pakrapinimo. Nors gal kartais būtų galima ir daugiau. Ir apskritai, kadangi laistėsi tik kur ne kur, tas kur ne kur matėsi iš gana toli, buvo galima labai sėkmingai visko išvengti. Tiesiog pereiti per gatvę, o kadangi ji gana plati, tai kitos pusės laistymaisi nepasiekė. Iš žarnų vandens dar niekas nepylė. Bet šiaip tai turėjo būti pirmoji papildoma diena, tad gal dėl to viskas vyko šiek tiek ramiau.

Tačiau užteko išeiti už miesto, dar ne visai už miesto, tiesiog už bėgių, kur gatvė susiaurėjo ir pamačiau, kad dabar jau tikriausiai nieko nepavyks išvengti, kadangi ten pat kur ne kur vyko iš abiejų pusių ir per daug nesismulkinama. Kiekviena mašina ir kiekvienas motociklas apliejamas taip konkrečiai. Panašiai ir man buvo. Kadangi ten stovėjo beveik vieni vaikai, tai pradžia būdavo beveik ta pati pro juos praeinant: pirmas pakrapina, kitas užlieja pusę puodelio, taip po truputį daugiau ir paskutinis jau užpila visą kibirą. Ne ant galvos, nes nepasiekė, bet šiaip jau viskas buvo šlapia. Bet aš to kaip ir tikėjausi.

Nebuvau visai tikras, kad einu ten, kur reikia, tad teko pasiklausti kelio. Visgi ėjau teisingai. Per tuos kelis laistymusis, radau dar vieną seną stupą, prie kurios keli birmiečiai sėdėjo ir kalbėjosi. Gal su manimi norėjo pasišnekėti, vėliau posūkis, ir tarp kitko užrašas netgi lotyniškomis raidėmis skelbė, kad reikia sukti į dešinę, tad praeiti tą posūkį reikėjo sugebėjimų.

Kažkas vėl apliejo, ir staiga sustojo toks birmietis, kuris pasisiūlė nuvežti iki vietos. Kadangi jis ten ar šiaip ar taip važiuoja. Turėjo būti netoli. Šiaip pavežė iki kažkokios sienos, pro besilaistančius vaikus pravažiavo nesustodamas, netgi aprėkdamas. Man tai labai nekliudė, kažkaip žinojau, kad kelias artimiausias dienas kitaip ir nebus, bet pasirodo, kad ne visiems vietiniams tai patinka. Pagalvojau, kad čia jau viskas, tačiau pasirodė, kad ne. Norėjo vežti toliau, iki muziejaus, bet jau atsisakiau. Sakiau, kad nueisiu pėsčiomis, nors grasino, kad iki ten labai toli: trys mylios. Bet kadangi jis jau buvo nuvežęs mane mylią (pasak jo), kuri tikrai buvo netgi ne kilometras, tai pagalvojau, kad labai toli nebus.

Iš tikrųjų beveik tris mylias ir reikėjo nueiti, dar viena siena ir vartai, kažkur laukuose dar viena stupa, iki kurios nėjau, tada keliukas suko iki muziejaus, pro kelis besilaistančius vaikus ir bestatomas scenas, kuriose dar nieko nevyko, tik muzikos grojo, kas visai gerai skambėjo, ir galiausiai po dar vienos mylios pasiekiau muziejų.

Naujieji Metai, tai reiškia, kad muziejus nedirba. Ir taip pat reiškia, kad niekas man bilietų į UNESCO griuvėsius neparduos. Kad neparduos, dar nereiškia, kad į juos neįmanoma įeiti, kadangi tie griuvėsiai jokiomis tvoromis neapitverti. Tik muziejus uždarytas. Ir labai gerai, kad nepardavė, nes mokėti penkių tūkstančių už tai, ką pamačiau: nesinorėtų.

Dramblių tvenkinys, balta šventykla, tada labai ilgai per laukus, kol radau Olos šventyklą, nors šiaip ji jokia ne Olos, tiesiog šventykla, ten dar vienas tvenkinys, dar viena stupa... Viskas čia greitai pasakojama, tačiau realiai ten atstumai ne maži, kartais vos ne kilometriniai, ir reikia eiti per laukus, tokius krūmingus, beveik be jokio šešėlio ar pavėsio, o saulė kaitino virš galvos. Ir netgi vandens niekur nebuvo. Galiausiai radau karalienės kapą, kuris buvo dengtas kažkiek. Nors šiek tiek šešėlio.

Supratau, kad man visų šitų griuvėsių jau gal ir užteks, reikia eiti ieškoti kaip čia išgyventi per tą karštį. Ten kaimeliai kaip ir buvo, tačiau vandeniu niekas nesilaistė. Nors imk ir lįsk į kokį tvenkinį. Galiausiai lyg keliu atgal praėjau vieną kaimelį, už jo jau matėsi civilizacija, dar kelių šventyklų griuvėsiai, kurie manęs per daug nebedomino. Nes šiaip įdomūs, bet jokių ornamentų nesimato niekur, nuotraukas visgi padariau kelias. Galiausiai radau tuos garsiuosius birmietiškus molinius puodus, kurie būna visur visur, su vandeniu, išskyrus tada kai reikia, tarkime Kši Kšetros ribose. O už jo ir parduotuvė, kur netgi pardavinėjo vandenį. Ten ir prisėdau. Šeimininkai dar davė Naujųjų Metų valgio, plaktos ryžių masės, visoje Rytų Azijoje visokie pyragėliai iš plaktos ryžių masės yra šventinis patiekalas. Taip pat ir Mianmoje.

Ir jau buvo galima eiti atgal. Žinoma, iš scenų dar niekas nesilaistė, tik vaikai užsiėmė tuo reikalu. Buvo juokinga, kad vienoje vietoje, kai jie pastebėjo, kad ateina baltasis, taip įsijautė, kad belaukdami, kol prieisiu, visai pamiršo, kad galima ir ant pravažiuojančių motociklų laistyti. Praleido kokias dvidešimt mašinų, kol priėjau. Už posūkio sustojo toks dėdė ant motociklo, pasiklausė, kur einu, jeigu į miestą, paveš. Kiek kainuos? Porą tūkstančių. Tiek to, pareisiu, tada jis staiga persigalvojo ir netgi ėmė maldauti, kad būčiau pavežtas. Teko sutikti.

Iš pradžių norėjo paleisti mane prie vieno labai brangaus viešbučio, kuris visai netoli tų griuvėsių. Man net keista pasirodė. Arba jis nežino viešbučių kainų, arba nežinau kodėl pagalvojo, kad žmogus, kuris gyvena tokiame brangiame viešbutyje vaikšto pėsčias per karščius. Greitai buvome centre, visus besilaistančius vaikus pravažiavome beveik nepaliesti vandens, paprašiau, kad paleistų prie bokšto laikrodžio ir šventyklos, ir pirmu taikymu nuėjau arbatos gerti. Su saldumynais.

Žinoma, iki namų dar buvo šiek tiek kelio, tad dar keletą kartų buvau perlietas vandeniu, gerai, kad ne šaltu. Laistėsi vis dar vaikai, o tėvai kartais juos sudrausdavo. Vienoje vietoje taip tėškė vandeniu į veidą, kad iškart buvo aprėkti tėvų: taip negalima. Bet šiaip jau šventė bėgėjosi.

Namie Natanas su Sara žaidė šachmatais, elektros nebuvo, reiškia ir interneto nebuvo. Tai nėra labai blogai, tačiau kambaryje nieko nesimatė, nori nenori teko sėdėti bendroje erdvėje. Natanas su Sara atrodė keistai sausi, pasirodo, jie jau buvo spėję tris kartus persirengti. Vėliau atkeliavo prancūzai, Bidžei ir Žeremi, tuo metu jų vardų dar nežinojau, bet teko sužinoti. Ėmėme žaisti kortomis, ir tada į mūsų viešbutį atkeliavo paskutinė Naujųjų Metų veikėja: Šantal. Irgi prancūzė, bet gyvenanti Britanijoje. Viešbučio šeimininkas pasakė, kad štai jo draugas stoties viršininkas, ir vakare pasakys, ar kitą dieną bus koks autobusas į Mandalėjų. Arba gal kitą dieną. Šantal žinia apie viešąjį transportą pribloškė. Tik atkeliavusi į Pi ir besitikėjusi, kaip ir aš, keliauti į Mrauk U, sužinojo, kad greičiausiai negalės niekur nė pajudėti per artimiausias penkias dienas. Išgirdome daug keiksmažodžių, bet šiaip visiems buvo juokinga. Visi buvo beveik panašioje situacijoje, o ką jau padarysi. Taip prasidėjo mūsų strigimas nuostabiajame miestelyje Pi.

Sara su Natanu pasakė, kad eina žiūrėti saulėlydžio prie upės, iš paskos nusekiau aš, vėliau prie manęs atsirado Vidžei, ir iškart po jo: Šantal. Mūsų kasdieniai džiaugsmai su saulėlydžiu. Gražus saulėlydis, netgi pasigailėjau, kad pirmą dieną nepasiėmiau fotoaparato. Tuo metu galvojau, kad galėsiu visgi išvažiuoti greitai, gal netgi kitą dieną, todėl teko greitai galvoti. Nusprendžiau, kad jeigu ką: juk galėsiu pasilikti dar dieną. Nors viskas aiškėjo maždaug į tą pusę, kad gali tekti pasilikti ne vieną dieną. Nusileidus saulei visi urmu, tik atskirai, keliavo į naktinį turgų, kadangi bent jau Naujųjų Metų metu tai buvo beveik vienintelė vieta pavalgyti, ir sėdėjo prie skirtingų staliukų. Tik aš prisijungiau prie prancūzų. Taip prasidėjo mūsų didysis šventimas.

Kitą rytą jau beveik visai buvo aišku, kad iš Pi išvažiuoti bus beveik neįmanoma. Šeimininkas pasakė, kad jokių autobusų nebus dar penkias dienas, todėl pasiūlė paskutinę dieną naktiniu autobusu važiuoti į Mandalėjų, tada dieną apžiūrinėti jį, o vakare vėl naktiniu autobusu į Jangoną, ir tiesiai į oro uostą. Nusprendžiau dar pagalvoti, ar tikrai taip noriu daryti. Į Jangoną važiuoti visgi buvo įmanoma. Beveik vienintelė kryptis, kuri daugiau mažiau veikia, tad nereikia laukti šventės pabaigos: visur kitur, pamirškit. Nors šiaip kelių buvo, tik tokie ne patys paprasčiausi tie keliai. Ir ne pigiausi. Sara su Natanu su draugais birmiečiais išėjo švęsti Naujųjų, scenos jau buvo atidarytos, ir jiems buvo žadėta, kad bus galima lipti ant jų. Prancūzai miegojo. Šantal pliurpė ilgiausiai su manimi, ir kai jau sugalvojo išeiti į miestą: buvo pats karštis. Kai aš sugalvojau iškeliauti pafilmuoti beprotnamio: viskas buvo beveik pasibaigę. Sara pasakė, kad visi laistymaisi ir koncertai nuo scenų prasideda ryte ir baigiasi apie pietus, antroji dalis prasideda vakarop. Tad visą dieną neturėjome ką veikti.

Vakare grįžo šlapi prancūzai, sakė, kad jie ne šiaip sau šventė: važinėjosi sunkvežimiuku po miestą. Toks jau šventimas: vieni stovi prie namų ir laistosi, kiti šoka ant scenų, nuo kurių bėga vanduo, treti važinėjasi sunkvežimiais, kartais irgi su statinėmis vandens ir šlampa. Ir geria, tarp kitko. Be to neapsieinama.

Vakarėjo, tad su Šantal nusprendėme eiti pažiūrėti saulėlydžio. Gerai, kad laiku išėjome, nes pamatėme tik pačia saulėlydžio pabaigą. Visgi pafotografavau. Iš upės vėl ėjo žmonės, sveikinosi su mumis, kai kurie buvo jau pažįstami, kadangi tikriausiai prausiasi būtent toje upėje. Man netgi kilo mintis kažkuriuo metu eiti ten pasimaudyti. Nors upė švariu vandeniu netgi nekvepėjo, tačiau jeigu birmiečiai ten maudosi ir vis dar gyvi: man gal irgi nieko nenutiks. Vienas birmietis netgi paaiškino lundžių rišimo būdus, pasirodo tas būdas, kuris man patinka, kažkaip susijęs su budizmu. Tiksliai nesupratau kaip, tikrai ne vienuoliai taip ryši. O paprasti žmonės va ryši taip kitaip. Šantal ruošėsi savo draugui lundžį pirkti, tad reikėjo pramokti. Dar pasiskundė, kad dieną prieš tai turguje rado žuvį, kuri labai brangiai kainavo, o aš pasakiau, kad mačiau pigių žuvų. Kurias valgiau. Prašė, kad parodyčiau kur.

Po saulėlydžio, kaip jau visada, į naktinį turgų, užsukome į korėjietišką restoraną. Maistas nelabai korėjietiškas, tačiau nevisai ir blogas. Pradėjome įsijunginėti į Naujųjų Metų rutiną: vakarienė, tada koks alus ar romas su prancūzais, kai turgus ėmė užsidarinėti, nukeliavome iki mūsų scenos, tos, kuri arčiausiai namų, kadangi po saulėlydžio žmonės dažniausiai nesilaisto, pasiklausėme muzikos. Jau visi pastebėjo, kad dieną visas miestas bumbsi ir bambsi nuo sunkaus roko, o šiaip nuo bumčikų, o vakarais pereinama prie lyrinių dainų. Gatvėje eismo beveik nebuvo, nes visas miestas rinkosi prie vienos ar kitos scenos.

Prasidėjo trečia Vandens laistymosi šventės diena. Kaip visada, visa mūsų kompanija susitiko prie pusryčių stalo. Prancūzai nuėjo miegoti toliau. Šantal nusprendė su manimi daugiau nepliurpti, ir kol dar nelabai karšta važiuoti, tiksliau eiti į Kši Kšetrą, o mes su Sara, Natanu ir jų draugais: į scenas. Šokti ir dainuoti. Labiau šokti, bet tas šokimas toks vis tiek daugiau lingavimas ir trepsėjimas ant šlapios scenos. Perėjome per kokias gal penkias, gal ir daugiau, scenas. Žinoma, rūbai džiūti net nepradėjo, buvo laistomasi visur, vanduo liejosi laisvai, kaip ir visokie gėrimai. Kaip užsieniečiams mums buvo galima daugiau. Kaip supratau, už užlipimą ant scenos dažniausiai reikia mokėti, bet mus leido nemokamai visur. Nors kažkur užsieniečiams galima kažką daryti nemokamai. Prie vienos scenos kažkas netgi bandė susimušti, todėl ten nusprendėme netgi nelipti, bet šiaip jau dėmesio nestokojome. Buvo netgi prašoma, kad greičiau ant tų scenų liptume. Tęsėsi trečia šlovės diena: visi sveikino, pylė alų, viskį, romą, ką tik nori ir kiek tik nori, net prašyti nereikėjo, bet šiaip jau atsisakyti teko. Kišo cigaretes, klausė iš kur mes, kiekvienas pravažiuojantis būtinai mojavo, kas antras norėjo spausti ranką arba apsikabinti, visi be perstojo klausinėjo ar mes laimingi, ar mums patinka. Penkios dienos šlovės.

Galiausiai, vidurdienį, kai visos scenos jau gal beveik ruošėsi ir užsidaryti, man pasidarė šalta, bet šiaip ar taip, scenos turėjo užsidaryti, tad ėjome namo. Lyg planavome vakare, nors nesu visai tikras.

Vėliau trynėmės namuose, Šantal grįžo iš Kši Kšetros. Nors planavo eiti pėsčiomis, tačiau nieko ji nėjo. Pradėjo, bet baigėsi tuo, kad kažkas iš viešbučio šeimininkų giminaičių ją nuvežė ir parvežė. Nelabai suprato, kaip sugebėjau iki ten nusibelsti ir dar pasibaladoti. Taip besėdint atvažiavo naujos skūros. Tai yra trys anglės. Visos šlapios. Nekeista, nes visi ten šlapi buvo. Kitą dieną sužinojau, kad jos atvažiavo taksi, ar kažkuo panašiu, kas kainavo šimtą penkiasdešimt dolerių. Po penkiasdešimt kiekvienai. Kaip Birmai: tai milžiniški pinigai.

Kaip visada: vakare saulėlydis. Prancūzai jau sėdėjo, tiesa, ne ant tiltelio, o kavinėje, kai saulė nusileido ir jau visai sutemo, prie mūsų ėmė pristoti vaikai. Kavinės savininkų vaikai, žinoma, fotografuotis kartu ir panašiai. Kai jau buvo visai sutemę, ir smėlį į akis nešė, tada nusprendėme eiti į naktinį turgų. Kasdienė rutina: vakare visi susitikdavome ten, jei kartu neidavome. Graži rutina, nieko negali pasakyti. Taip linksmai šventėme.
Geras dalykas šiaip jau tas turgus. Nors kiekvienas pardavėjas turi savo staliuką, tačiau dažniausiai galima prisėsti vienoje vietoje, kažko užsisakyti, ir kol atneš, belaukiant, dar nuo kito staliuko ko nors atsinešti. Taip beveik visi ir padarėme. Po naktinį turgų prasiėjo ir trys anglės, tačiau prie mūsų kompanijos nesijungė. Nes tikriausiai nusprendė nebūti stringančios vienoje vietoje vien dėl kažkokios Vandens laistymosi šventės. Šventimas tęsėsi.

Ne visi sugebėjo atsikelti valgyti pusryčių. Nors šiaip beveik dauguma. Kadangi nebuvo daugiau ką veikti, Šantal pasiūlė eiti į našlaičių namus. Nes ten kaip ir galėjo būti visai įdomu. Iškart ir sutikau, kadangi mačiau, kad namuose jokio veiksmo tikriausiai ir nebus. O gatvėse veiksmo tikrai netrūko.

Nuo mūsų viešbučio iki našlaičių namų: koks penketas kilometrų kelio. Tačiau ėjome tris valandas. Kadangi greičiau eiti neįmanoma. Kas penkis žingsnius tai kas nors vandeniu šiaip apliedavo, tai prie scenos reikėdavo sustoti, o kadangi buvo nemažai važiuojančių, reikėjo su kiekvienu ir pasisveikinti. Bent jau mingulaba pasakyti, bet dar ir rankas paspausti. Porą kartų prisėdome ir pailsėti.

Galiausiai pasiekėme sankryžą, kur reikėjo sukti, ir tada pradėjome klausinėti žmonių: kur čia našlaičių namai. Žinoma, žodis našlaičių namai niekam nieko nesakė, teko susikalbėti gestų kalbą. Eikite tiesiai. Dar porą kartų apliejo ir laistymasis kurį laiką baigėsi. Dar porą kartų paklausus ir gavus dovanų ryžių pyragėlių po kiek laiko buvome ir našlaičių namuose.

Mus pasitiko Ni Ni, vienas iš vyresnių vaikų, kuris ir aprodė visas patalpas. Keletas pastatų. Vienoje vietoje yra televizorius, kurį vaikai tuo metu ir žiūrėjo, kitur gyveno vienuolės. Šiaip jau budistinis vienuolynas išlaiko našlaičių namus, bet pačius namus prižiūri beveik patys vaikai. Tuo metu buvo pietų metas, tad dauguma vaikų tiesiog miegojo ar ilsėjosi. Ir tokie ne visai maži tie namai, ar tik ne trys šimtai vaikų ten gyvena. Sara vėliau pasakė, kad jie šiaip lanko normalią mokyklą, bet tuo metu buvo atostogos. Pademonstravau vaikams kaip reikia šokti pagal birmietišką muziką ir galėjome eiti namo.

Žinoma, ėjimas buvo ne toks jau trumpas. Vėl gal kokios dvi valandos. Kažkas davė pakramtyti betelio lapų. Supratau, kad pernai man parduodavo kažką neaiškaus, įtariu, kad kokį pagerintą variantą kaip užsieniečiui, kadangi tie betelio lapai, kuriuos kramčiau dabar visiškai neatsidavė nei tarybiniu žemuoginiu muilu nei kokiu šampūnu, kaip pernykščiai, ir nebuvo to jausmo, kad apmiršta burna. Vėl nebesupratau, kokia betelio lapų kramtymo prasmė. Vėliau kažkur prisėdome arbatos išgerti. Nors scenos tuo metu ilsėjosi, tačiau laistymosi visgi netrūko. Vėl reikėjo su kas antru žmogumi pasisveikinti. Kol kas tai buvo visai nieko, tačiau galvojau, kad po kiek laiko gali viskas ir pabosti. Žinoma, namo grįžome visiškai šlapi. Kaip visada.

Vėl kasdienė rutina: saulėlydis. Kuo toliau, tuo gražesnės nuotraukos gavosi. Begerdami alų, išsitraukėme ir savo vandenį. Ir... taip jau būna Birmoje, kai norėjau atsiskaityti, kažkodėl už alų nieko neskaičiavo, tačiau norėjo priskaičiuoti už porą vandens. Kas būtų gal ir pigiau. Gaila, kad nesutikau. Naktinis turgus, kur radome dar vieną pusiau korėjietišką virtuvę, tačiau aš pasiėmiau savo mėgstamų makaronų. Gal ir ne patys mėgstamiausi, bet tokie visai nieko.

Kitą dieną prancūzai ruošėsi išvažiuoti. Nieko kito jiems neliko: jų skrydis buvo jau visai pat. Atsisveikinome, Sara su Natanu, žinoma, ruošėsi eiti į šventę, nes tai buvo paskutinė Laistymosi diena. Tai buvo didžiausias džiaugsmas Šantal. Galiausiai, galiausiai bus galima ramiai, nesislapstant ir nesušlampant bent jau miestą apžiūrėti. Tarp kitko nesušlapti buvo neįmanoma: netyčia pasuksi ne ten ir jau kibiras vandens ant galvos užpilamas. Kartais netgi pasukti niekur nereikėjo.

Tad išsivilkau ir aš į tą šventę. Mačiau, kad Sarai su Natanu viskas jau ėmė šiek tiek pabosti. Po kiek laiko jie dingo. Išsiaiškinome, kad abu ne visai gerai jaučiasi, tad likau su dviem birmiečiais. Nebuvo tai taip jau blogai. Susipažinau su jų draugais, perėjome per dar kelias scenas, visi vis dar taip pat sveikino mane ir džiaugėsi, Šlovės dienos tęsėsi. Ir nereikėjo jokio raudono kilimo. Tačiau matėsi, kad žmonės jau po truputį semiasi. Kai kurie vos ant kojų pastovėjo. Tikriausiai nuo per didelio šventimo. O gal nuo per didelio šokimo. Ką čia gali žinoti.

Apie pietus visiems reikėjo eiti ilsėtis, nes man irgi šiek tiek ėmė pabosti visas tas reikalas, taip ir padarėme. Laukė šventės kulminacija vakare. Tiksliau pavakarę.

Sara su Natanu vėl niekur nėjo, tačiau manęs išsivesti atėjo visa birmiečių gauja. Reikia baigti šventę švęsti. O šventės pabaiga visgi buvo gerokai triukšmingesnė nei pradžia. Žmonių pilna. Scena šėlsta. Ne tik mūsų scena, bet ir visos kitos scenos. Vienoje netgi kažkokios muštynės prasidėjo. Šiaip pasipykimas. Iškart iš ten dingome. Nors šiaip viskas ramiai, retkarčiai būna, kad kažkas kažkam peiliu pagrasina, tačiau labai retai. Saulė leidosi, o tai reiškė, kad būtinai visiems reikia laistytis šaltu vandeniu. Kaip tik sėdėjome prie vienos šeimos mažo baseinėlio, kur buvome savaime suprantama pakviesti, ir ten atvežė tokius penkis didelius gabalus ledo. Iš pradžių pagalvojau, kad viskiui, tačiau pasirodė, kad į baseiną. Kad vanduo šaltesnis būtų.

Visiškai šventės pabaigai grįžome prie mūsų scenos. Ten buvo visiškas beprotnamis. Eismas visiškai sustojęs, sunkvežimiuose ir mašinytėse ne tik jaunimas, bet ir visai padoraus amžiaus moteriškės, visoms reikėjo pamojuoti, kažkuriuo momentu liepta visiems vyrams nusivilkti marškinius ar maikes, ką jau turi, ta proga mane dar norėjo ledu ištrinti, pasakiau, kad kitą kartą, kitoje gatvės pusėje stovėjo šiaip gyventojai tikriausiai ir irgi labiausiai susidomėję žiūrėjo, kuo čia viskas baigsis. O baigėsi kaip visada, šiuo metu populiariausią dainą, kurią rėkė visi, sugrojo kokius tris kartus, ne iš eilės, bet vis tiek sugrojo, dar kelias dainas. Vėliau pasakė, kad viską baigiame, tada dar pakartojo, ir kai jau buvo sutemę galiausiai viską ir pabaigė. Žinoma, man dar reikėjo su visais nusifotografuoti, mačiau, kad ant scenos buvo dar vienas užsienietis lyg ir, buvo galima eiti namo. Beeinant dar porą kartų apliejo taip nuoširdžiai... Kitaip ir būti negali, kitą dieną turėjo prasidėti Naujieji Metai, tad reikia nuplauti visas Senųjų Metų nuodėmes. Tikiuosi, kad taip ir buvo. Ir tada vėl buvo galima keliauti į naktinį turgų, kur birmiečiai su Šantal jau sėdėjo prie korėjietiško restorano.

Ilgiausiai laukiau savo čiadžiangmiono, skonis buvo visai ne toks kaip Korėjoje, davė valgyti su šaukštu ir šakute, o ne su pagaliukais, kaip Korėjoje, bet ką jau padarysi. Ir vėl eilinį kartą norėjo priskaičiuoti už vandenį, už kurį jau buvo sumokėta. Kadangi dar ilgai sėdėjome ir kalbėjome, per turgų praėjo dar keli užsieniečiai. Žinoma, atkreipė dėmesį ir į mus. Lyg mes ten nebūtume sėdėję kiekvieną iš tų penkių šlovės dienų. O kartu su jais ėjusios birmietės pasakė mačiusios mus ir praeitą dieną. Visgi buvome didžiausios to miesto žvaigždės. Žvaigždynas jau buvo šiek tiek apibyrėjęs, tačiau švietėme dar pakankamai ryškiai.
Sunday, April 17th, 2016
4:21 am
Bėgimas į Naujuosius Metus (Birma VII)
Jangone, kuris pagal konstituciją nėra Birmos sostinė, demonstracijų ir susidorojimų su demokratiškais veikėjais tikrai netrūko. O aš keliavau sau ramiausiai. Kaip ir visi birmiečiai. Artėjant prie miesto vis daugėjo mašinų, teko keletą kartų ir kamščiuose pastovėti. Galiausiai kažkurioje vietoje kontrolierius pasakė taule taule, skambėjo beveik kaip kiniškai, tikriausiai atvažiavome, visi lipo. Neatrodė panašu į autobusų stotį, bet ką čia gali žinoti, gal mes ten ir atvažiavome. Kadangi visi lipo, norėjau ir aš lipti, tačiau man buvo parodyta sėdėti. Sėdėjau. Iš tikrųjų nuvažiavome tik benzino įsipilti. Iš pradžių pagalvojau, kad toliau važiuosiu tik aš vienas, bet pasirodė, kad pilant benziną, tik aš vienas sėdėjau autobuse, visi kiti laukė lauke. Tikriausiai bijojo, kad kur nors nedingčiau. Iki Jangono buvau pristatytas. Dabar jau tikrai buvau ten, kur reikia.

Tiesa, vaizdas visgi autobutų stoties nepriminė, apskritai nieko nepriminė, tad labai susijaudinau, kur čia patekau. Galiausiai pabandžiau kažko pasiklausti. Kaip nusigauti iki Sulė pajos. Pirmas bandymas nesėkmingas: mergaitė nieko nežinojo. Kai pagalvoji, kad Sulė paja yra Jangono centrų centras, tai keista, kad gali nežinoti, bet ką jau padarysi. Klausiu kitoje vietoje. Padangų parduotuvėje, pasakė eiti tiesiai ir ten kažkur bus autobusas. Tikriausiai. Kuris numeris: neaišku. Paeinu dar: vėl ta pati giesmelė, va ten bus autobusas. Tikriausiai bet kuris.

Radau netgi stotelę, lyg linijos ir panašios sužymėtos, kurių reikėtų. Kai galiausiai atvažiavo autobusas, paklausiau moteriškių, ar čia tas, kurio man reikia, jos patvirtino. Žinoma, įlipau ne pro tas duris. Kažkokie naujoviški autobusai važinėja po Jangoną. Su kondicionieriumi ir ryškiai brangesni. Susimokėti reikia pas vairuotoją. Kiek kainuoja: tris šimtus. Teturėjau tūkstantį. Vairuotojas parodė, kad grąžos neturi, visi keleiviai (jų daug nebuvo) tiesiog stebėjo mane. Galėjo kas nors pasisiūlyti iškeisti tą tūkstantį, bet gal niekas ir neturėjo. Parodė, kad mesčiau tą tūkstantį į dėžutę. Ir galėjau sau ramiausiai sėstis. Ne per didžiausias nuostolis, bet vis tiek.

Vaizdai už lango kol kas buvo nepažįstami, tačiau pagal žemėlapį ir gatvių pavadinimus supratau, kad važiuoju lyg ir į tą pusę. Visiems buvo labai įdomu, ką veikiu tame autobuse. Maždaug tą patį kaip ir jie, važiuoju. Galiausiai, po kažkiek laiko, pamačiau Švedagono pagodą, tad turėjau būti kažkur netoliese.Vėliau prieš akis išdygo ir pati Sule paja. Žinoma, autobusas iki jos nevažiavo, pasuko, dar reikėjo kažkur toliau pavažiuoti ir išleido mus Jangono centre. Kuris dabar jau seniai nebe Jangono centras, bet kadaise buvo britiško Jangono centras. Misija kaip ir įvykdyta.

Dar bevažiuojant autobusu įvyko linksmas įvykis. Suplyšo šliurės. Eiti dar buvo įmanoma, bet reikėjo pirktis naujas. Birmoje, kur visi nešioja tik šliures, kaip ir neturėtų būti sudėtinga jas nusipirkti, tačiau prie „stoties“ niekas nieko nepardavinėjo, Jangono „centre“ – irgi nelabai kas matėsi. Galiausiai visai netoli savo viešbučio radau ir šliures. Nors šiaip jau ten ant kiekvieno kampo pardavinėjo viską, ko tik netingi. Tad šiek tiek nustebino, kad iki šliurių reikėjo taip ilgai eiti.

Viešbutyje kambarių buvo. Netgi pigiau, nei tikėjausi. Žinoma, kambarys aštuntame aukšte, kuris iš tikrųjų koks dešimtas, pro langą nieko nesimato, nes vaizdą užstoja gretimas namas, internetas turėtų būti, pinigų keityklos irgi turėtų dirbti. Iš pradžių užsiėmiau privalomu apsipirkimu, viską radau ko norėjau. Supratau, kad Jangonas visgi sostinė, nors realiai jau keletas metų, kaip ji ne Birmos sostinė, tačiau pasiūla ten yra. Viską rasi, ko reikia.
Grįždamas atgal sugalvojau užsukti į restoraną, kuriame buvau prieš nežinau kiek metų. Vienos kajenės nuosavybė. Kaip bebūtų keista, to restorano neradau. Iš tikrųjų nekeista, nes vietą prisiminiau idealiai: kažkelinta gatvelė nuo Sulė pajos. Lyg ir radau, bet lyg ir ne tas, tad ir neužėjau. Tačiau besitrindamas po mečetes ir sinagogą (ten toks pusiau indų rajonas, todėl pilnas mečečių ir vienos indų šventyklos) radau Nepalo restoraną, kuriame lyg ir planavome pietauti kažkada. Išpildžiau tą norą dabar. Pasiėmiau sau Daal paratha, ar kažką panašaus, dar paprašiau kad aštriai padarytų, ir visai skaniai suvalgiau. Nepalietė dar pasiklausė iš kur sužinojau apie jų restoraną. Ogi tiesiog eidamas gatve prieš keletą metų mačiau. Bet visai rekomenduotinas, ypač visokiems vegetarams, kadangi ten viskas tikriausiai vegetariška. Nors gal ir ne, nes toji pati nepalietė manęs ir pasiteiravo, ar esu vegetaras. O į atsakymą ne, nieko daugiau ir nepridūrė.

Tada jau buvo galima lįsti į lundžį ir keliauti į vieną švenčiausių Birmos vietų, vieną iš trijų: Švedagono pagodą. Susivyniojau lundžį tuo naujuoju išmoktu būdu, jis man labiau patiko, nežinau, kodėl birmiečiai taip nenešioja.

Aš, žinoma, pagalvojau, kad apsirengiau padoriai: su lundžiu, kaip į šventą vietą. Tačiau bilietų pardavinėtojams (kurie bilietus pardavinėja tik užsieniečiams, vietiniai eina nemokamai,) pasirodė visai kitaip. Pasirodė, negalima ten eiti ir nuogais pečiais. Liepė išsinuomoti marškinius. Iš pradžių pagalvojau, kad už nuomą reikės papildomai mokėti, todėl beveik atsisakiau eiti. Ir taip pinigus moku, jau buvau beišbraukiąs savo vardą iš sąrašo, kai jie pasitaisė: tai tik užstatas, jį grąžinsime, jei grąžinsite marškinius. Dar pasiklausė, ar gyvenu Birmoje. Pasakiau, kad Korėjoje. Ir pridūriau, kad esu budistų vienuolis. Kad vėliau pridėčiau, jog Korėjoje būtų visai padoru šitaip eiti į šventyklą. Bet jiems jokio įspūdžio tai nepaliko, tiesiog padėkojo korėjietiškai. Ir galėjau eiti į šventyklą.

Žinoma, ji labai graži, vis tokia pati, spindi auksu, pilna žmonių. Daugybė užsieniečių. Taip iš tikrųjų nelabai daug, bet pagal Birmos mastelius: masės. Visi vyrai su lundžiais. Beveik visi. Net nustebau. Retai pamatysi užsienietį vyrą ryšintį lundžį Birmoje, tikrai ne per dažniausiai, o va Švedagon pajoje: beveik visi. Netgi pagalvojau, kad ne tik aš vienas nusprendžiau ateiti padoriai apsirengęs. Nuotraukos matosi, kaip viskas spindi auksu, gražu. Ir dar vyko kažkokios budistinės ceremonijos, vėliau kažko klausiau, kas tai per ceremonija, tačiau taip iki galo ir nesupratau.

Susitikau vokietį, kurį jau buvau matęs prie Auksinės Uolos. Iš jo ir sužinojau, kad ne šiaip sau vyrai užsieniečiai lundžius ryši. Tikriausiai ir su šortais, kurie nesiekia kelių (nes žmonių su šortais buvo) negalima eiti, tad jiems liepia išsinuomoti lundžius. Irgi naujiena, nes pasak jo, prieš savaitę lundžius tiesiog skolindavo be jokio užstato. Jis man dar liepė pasilikti marškinius, nes atseit už penkis tūkstančius visai nieko marškiniai. Aš nusprendžiau, kad galėčiau juos ir pigiau kur nusipirkti, o iš kitos pusės: netgi nepirkčiau. Tad pasilikti tikrai nesiruošiau.

Jis dar papasakojo kraupią istoriją, kaip jį persekiojo pasiutę, o gal ne pasiutę, bet vis tiek šunys. Nieko neatsitiko, tačiau visgi naktį eiti vienam buvo ne visai jauku. Atėjo dar viena vokietė su birmiečiu gidu, kuris pasakė, kad ten kažkur dalino skanėstus. Tie skanėstai jau buvo padalinti, tad mus iš tos informacijos naudos jokios nebuvo. Vokietis pasakė, kad lauks iki devintos, kada prasidės žvakių degimo ceremonija, o aš nusprendžiau, kad galiu apsieiti. Buvo jau sutemę, o jei dar mane persekios kokie pasiutę šunys, geriau eiti va dabar. Beeidamas dar pamačiau, kaip viename kambaryje birmietės repetavo šokį su skėčiai. Įdomiai atrodė, muzikos nebuvo, tik ritmo mušimas, ir jos ramiausiai ėjo palei tą ritmą.

Vakarienei tiesiog nusipirkau čiapačių ir sau ramiausiai sėdėjau terasoje, iš kurios turėjo matytis visos pajos, bet dabar mažai kas matėsi, kadangi šalimais statomas namas užstojo pusę vaizdo. Žmonių nebuvo, ramu tylu, po sienas bėgiojo hekonai ir staiga atskrido į terasą tarakonė. Ta tokia veislinė, per maža nepasirodė. Ji tikriausiai irgi buvo šiek tiek išsigandusi, vis bandė skristi kažkur, bėgiojo po terasą, labai džiaugiausi, kad nesugalvojo į mano kambarį įbėgti, tačiau žinojau, kad jai tai nebus labai sunku: skylė po durimis tokia, kad tilptų ir kokie penki tarakonai vienas ant kito sudėti. Į mano trepsėjimus reagavo taip lyg reikėtų bėgti per šliures. Beveik apsidžiaugiau, bet vėliau nuskrido į žemesnį aukštą ir daugiau negrįžo. Bet aš vis tiek supratau, kad dabar man jau reikia prastintis iš tos terasos, kol dar kas nors neatskrido. Tarkime neatbėgo žiurkės, kurių Jangono gatvėse mačiau. Ir ne vieną.

Kai atsikėliau, sutikau kaimyną. Pamačiau, kaip normalūs užsieniečiai turėtų rengtis Jangone, visgi sostinė, kad ir ne dabartinė, bet vis tiek buvusi sostinė. Reikia normaliai rengtis: su ilgomis kelnikėmis, baltais marškinukais, stilinga kepuryte, o aš, žinoma, atrodžiau, kaip kažkas iš ryžių laukų, ir dar kuris nelabai nusimano apie spalvų derinimą, bet nieko nepadarysi. Pusryčiai viešbutyje buvo kaip visada, tai yra kaip visada tame viešbutyje, o ne kaip visada Mianmoje: ryžiai, kariai, vaisiai, arbata, kava, saldumynai ir panašiai. Gaila, kad tik vaizdo nebuvo, nes šalimais statė namą, kuris ir užstojo pusę buvusio vaizdo. Pačią svarbiausią pagodą.

Kai jau visai išsimiegojau, nusprendžiau, kad gal jau reikėtų eiti ieškoti autobuso bilieto, kadangi viešbutyje tokios paslaugos jau nebeteikiamos, reikėjo keliauti ir ieškoti pačiam. Iš tikrųjų visai netoli, prie geležinkelio stoties, turėjo būti daug autobusų kompanijų, kuriose gal ir įmanoma nusipirkti bilietą. Maždaug taip ir tikėjausi.

Netruko nueiti. Norėjau keliauti į miestelį, kuris rašomas Pyay, bet girdėjau, kad tariamas tai Pi, tai Pja, tai dar kažkaip, okupantai, tai yra britai, sugalvojo pervadinti Prom. Kadangi nežinojau, kaip iš tikrųjų reikia tarti, tai nusipiešiau pavadinimą, nelabai sunku buvo piešti, ir iškeliavau į medžioklę. Prieš geležinkelio stotį tikrai buvo keletas kažkokių ofisų, kur tikrai lyg ir pardavinėjo bilietus, netgi surašytos kryptys, tačiau, žinoma, visos kryptys supieštos jų kringeliais, tad nieko daugiau neliko, kaip tik klausinėti. Pi? No Pi, eikit toliau. Pi? No Pi, turim tik į Paganą arba Mandalėjų. Pi? Eikit toliau. Galiausiai kokiame penktame ar dešimtame ofise pasakė, kad geriau važiuoti iki autobusų stoties, iš ten daug kompanijų važiuoja į Pi, tikrai turėtų padėti. Iki ten važiuoja vis dar tas pats keturiasdešimt trečias autobusas, stotelė buvo lyg ir netoliese, tie keturiasdešimt tretieji autobusai važiavo kas penkias minutes jei ne dažniau, tad nuvažiuoti neturėjo būti sunku. Taip ir padariau.

Tarp kitko vienu metu atvažiavo du keturiasdešimt tretieji autobusai, jau norėjau sėsti į pirmą, dėl visa ko pasiklausiau Aung Mingalar, pasirodė, kad šitas nevažiuoja, reikia sėsti į tą kitą. Bilietas kainavo jau brangiau, o gal tiek pat, du šimtu čiatų, ir jau ramiausiai važiuoju. Supratau, kad tą dieną jau tikriausiai niekur nevažiuosiu, reikės viską perkelti kitai.

Kelio iki stoties gerai neprisiminiau. Tiksliau, ne visai tiksliai žinojau, kur reikės išlipti. Nuo pagrindinio kelio stoties nesimato, tačiau tikėjausi, kad konduktorius visgi parodys, kur man nešdintis lauk. Bevažiuodamas pamačiau dar vieną baltą šventyklą ir didelį Budą, todėl nusprendžiau, kad grįžtant reikės užsukti ten. Kai jau nusprendžiau, kad turėtume būti privažiavę, konduktoriaus pasiklausiau, kur čia Aung Mingalar stotis. Jis liepė ramiai sėdėti ir laukti. Taip ir buvo, dar po kelių stotelių garsiai pranešė stotelės pavadinimą (tiesą sakant, ir anksčiau pranešinėjo, tik kad nelabai supratau, ir dar klykavo maršruto kryptį) ir specialiai man pasakė, kad reikės čia lipti.

O tada prasidėjo kita istorija. Aung Mingalar stotis yra kokie dešimt ar dvidešimt didelių pastatų, išsirikiavusių aplink asfaltuotas aikštes, ir va atspėk, kurioje vietoje pardavinėja bilietus ten, kur man reikia. Kiek supratau, ten yra milijonas autobusų kompanijų, kurios vežioja žmones skirtingomis kryptimis, ir tos kryptys nėra kažkaip vienoje vietoje sudėliotos. O kad viskas paprasčiau būtų: viskas parašyta tik birmietiškai. Bet gal kaip nors pasiseks.

Taip visai netrukus manęs jau kažkas klausė, kur man reikia. Į Pyay. Kažkodėl tas žmogelis kalbėjo apie Prome. Aš net nesupratau iš pradžių apie ką jis, tačiau vėliau prisiminiau, kad britų okupantai Pyay buvo pervadinę Prome, jiems taip lengviau ištarti gavosi. Keista, kad vietiniai iki šiol naudoja okupacijos laikų pavadinimus. Įsivaizduoju, jei lietuviai sugalvotų į kokį Sniečkų ar Kapsuką važiuoi. Aišku, išgirdau atsakymą, kad jokių autobusų į Pyay nėra, viskas parduota, teko pasakyti, kad man reikia ne šiandien, o kitai dienai. Tad nuvedė pas kažką.

Kainuos dešimt tūkstančių. Tikėjausi šiek tiek mažiau. Nieko nepadarysi. Rytoj. Pusę aštuonių. Šiek tiek per anksti, norėtųsi vėliau. Lyg ir yra vietų. Palauk. Tada nusivedė į kitą ofisą. Bilietų nėra. Rytoj. Pusę aštuonių. Vėliau. Vienuoliktą. Palauk čia. Laukiu laukiu. Galiausiai tas dėdė, kuris mane po visur vedžiojo sako, va, eik ten, kur kažkokia spalva ir kažkas kažkur kažkaip parašyta. Tiksliai nesupratau, kur man reikia eiti, tačiau kryptis aiški, ten vieni ofisai yra, tad paklausus mane kur nors nukreips. Taip ir buvo, porą kartų pasiklausus jau buvau reikiamame ofise, kur bilietus į Pyay pardavinėja, tik reikiamo dėdės nebuvo. Paskelbė jo paiešką, ir po kelių minučių jis atėjo.

O tada prasidėjo dar įdomesnis spektaklis. Autobusas išvažiuos septintą. Kainuos netgi ne dešimt, o penkiolika tūkstančių. Kaina vis kilo, bet supratau, kad kitaip tikriausiai nebus. Bilietų, žinoma, nėra, bandžiau pasakyti, kad rytoj, jis dar persiklausė ar rytoj sekmadienį... O aš kaip ir gerai nežinojau, bet kažkurią dieną. Visgi nėra. Ką dabar daryti.
Prisiminiau, kad daugelis birmiečių nelabai supranta, kuri diena yra rytoj, kuri buvo vakar, o kuri šiandien. Jiems tie angliški žodžiai tikriausiai vienodai skamba. Tad nusprendžiau išbandyti paskutinę strategiją: susiradau kalendorių, bedžiau į reikiamą datą, va šitai, vienas bilietas, į Pyay. Dėdė palinksėjo galvą ir vėl patvirtino, kad bilietų nėra. Tada man jau viskas atsibodo, surūkiau cigaretę ir susiruošiau eiti, neturite, ieškosiu kitur. Kažkaip netyčia vieta tikriausiai atsirado, nes tas dėdė liepė palaukti, pasikniso tarp savo popierių, visi tie lapai buvo autobusų planai, susirado lyg tinkamą, parodė vietą, ar tiks. Tiks. Dar pasakė, kad tai bus mini autobusas. Man kaip irgi tiko viskas, tik greičiau parduokit bilietą, nes jau buvo pabodę.

Atėjo dar kažkokia moteriškė, kuri turėjo važiuoti į Pyay, bet jai tikriausiai reikėjo važiuoti tą pačią dieną, ir kadangi bilietų neturėjo, nuėjo ieškoti toliau. Tad reikiamą autobusą rasti šansų visgi buvo tikriausiai. Dėdė vėl pradėjo knistis tarp popierių, ieškoti reikiamo lapo, ne iškart rado, netgi pasitikrindavo po kelis kartus. Man netgi kilo abejonės, ar jis apskritai supranta, kas ten parašyta, ir ar įrašys mane į reikiamą lapą. Pats patikrinti nelabai galiu: viskas birmietiškai parašyta. Galiausiai pasakė, kad mano vieta bus šešta ir turiu būti kitą dieną septintą ryto. Kas man visiškai tiko, tik bėda, kad bilieto kol kas nedavė. Teko atskirai pasiprašyti dar ir bilieto. Čia dėdė vėl apsimetė, kad nesupranta, ko noriu. Gretimo ofiso moteriškė jam penkis kartus pakartojo, kad reikia bilieto, lyg ir duok bet kokį. Kažkaip sumokėjus penkiolika tūkstančių ir būti įrašytam į kažkokį lapą man neatrodė labai patikimas būdas pirkti autobuso bilietą. Jis vėl pasikniso po stalčius, rado kažką panašaus į bilietus, šiaip tai bilietai ir buvo, tik visi panaudoti, kaip supratau, tad jis ten tiesiog perbraukė datą, lyg įrašė laiką, šeštą vietą, kryptį „Į“, ir tikrai daugiau nieko. Va, tekis, būk laimingas. Na, bent jau tiek. Ir tada jau galima keliauti namo.

Žinoma, labai greitai namo nėjau. Tiksliau nevažiavau, nes autobusu trunka apie valandą iki ten nusigauti. Nuėjau pėsčiomis iki tų matytų šventyklų, tiesiog nufotografavau viską, susiradau reikiamą autobusą, ir jau visai greitai buvau prie Sulė pajos. Radau seną kavinę, gal ir ne visai seną, bet gal ir vieną iš senesnių, kur kadaise arbatą gerdavome. Teko penkis kartus pakartoti, kad gersiu arbatą, jie tikėjosi, kad man reikia kokio vandens ar gazuoto gėrimo, tačiau pasiėmiau arbatos.

Suprantu, kodėl jiems keista, kad baltas žmogus geria arbatą. Senovinį gėrimą. Bent jau jų supratimu. Juk Birma dar visai neseniai buvo uždara šalis ir visokios naujienos kaip kokakola ar fanta jiems buvo nepasiekiamos. O dabar gali daryti viską. Kaip tik prie mano stalo prisėdo porą jaunikaičių, pasiėmė vieną buteliuką kažkokių gazuotų apelsinų sulčių, dviese išgėrė vieną, ir susimokėjo keturis kartus daugiau, nei kainuotų puodelis arbatos. Naujos mados šalyje. Ir tada jau buvo galima eiti namo, nes šiaip jau buvo pats vidurdienio vidurdienis, galima ir pagulėti viešbučio balkone ta proga.

Bet iki namų ir nenuėjau. Pakeliui sutikau tokį amerikietį, kurį jau buvau sutikęs Bankoke, kol ėjau į Mianmos ambasadą. Jis irgi ten ėjo, todėl nuvedžiau jį. Netikėtai susitikome Jangone, nors jis planavo iš ten greitu būdu išsinešdinti. Ta proga nusprendėme kokių sulčių išgerti, ir kaip tik ten dėdė pardavinėjo visokias citrinų ir kitokias sultis. Su ledukais. Nes kitaip tas amerikietis būtų numiręs, pildėsi ledukus kas penkias sekundes. Na, sunku žmogui tame karštyje būti.

Įdomus žmogus. Rašė knygą apie Birmą, Birmos režimą, pastaruoju metu buvo susidomėjęs Ukraina ir jos likimu, irgi yra parašęs apie tai knygą. Netgi manęs klausė, ar esu girdėjęs apie holodomorą, lyg tai turėtų būti amžiaus atradimas... Teko pasakyti, kad mokiausi apie tai dar mokykloje. Čia Bankoke apie tai kalbėjomės. O dabar reikėjo aptarti naujausius reikalus.

Taigi tas žmogus jau buvo spėjęs susitikti su NLD atstovai, su visais ministrais, gal ne su visais, bet daugeliu iš naujosios vyriausybės, ir, žinoma, buvo baisiai sužavėtas Birma ir jos grožiu ir spalvomis ir viskuo. Tik pažiūrėk, kaip čia žmonės rengiasi. Kaip spalvingai, o kokie ilgi jos plaukai, o jie eina susikabinę už rankų, o ji sėdi ant galinės dviračio sėdynės ir laikosi už jo. Kažkaip panašiai. Turiu pasakyti, kad žmogus įdomus, tačiau labai sunku kalbėtis su juo, tiksliau kažką pasakoti, kai kas pusę minutės pašnekovo dėmesį patraukia vis nauja mergina, ir nors jis sakosi, kad klausosi, tačiau realiai negirdėjo pusės, ką jam sakiau. Prisimenu, kad apie karinį režimą Pietų Korėjoje jau buvau pasakojęs, kol buvome Bankoke, jis, žinoma, pirmą kartą girdėjo apie masines žudynes naujausiais naujausiais laikais Pietų Korėjoje, ir nors žadėjo apie tai pasidomėti, kai vėl apie tai prabilau Jangone: jis vėl viską klausėsi, lyg girdėtų pirmą kartą. Ir vėl žadėjo pasidomėti. Abejoju, kad taip padarys.

Jau buvo prisipirkęs daugybę laikraščių, kuriuose labai daug informacijos ir labai geri straipsniai, būtent to, ko jam reikėjo, nes už Birmos ribų juk niekas jokios informacijos nepateikia, o čia būtent viskas, dabar svarbiausia, kad kažkas iš jo pažįstamų išverstų viską, kas ten parašyta. Taigi prisirinko visko, kas yra labai gerai, tik visai nesupranta apie ką tas viskas. Irgi toks įdomus požiūris, bet gal taip ir geriau.

Pasivaikščiojome po gatves. Jį sužavėjo tai, kad sinagoga ir mečetė buvo vienoje gatvėje, tiksliau kaip taip gali būti. Nežinau, o kodėl neturėtų būti taip. Tai mano nuomonė. Parodžiau savo viešbutį. Jam tinkamų kambarių nebuvo, nes reikėjo lango, ir netgi maža kaina lango būtinumo nepakeitė. Užsukome į arbatinę, tokią, tiesiog ant gatvės. Ir vėl prasidėjo tas nesibaigiantis akių varvinimas į viską, kas dedasi gatvėje. Man kažkaip tai neatrodė labai keista, bet iš kur man žinoti.

Bevaikštant ir šiaip visur, jis mėgo užkalbinti žmones (daugelis angliškai beveik nešneka, bet ne tai svarbiausia), juk žinote Aung San Su Či... Žinoma, kad žino, kodėl jie turėtų nežinoti jos. Aš va esu jos draugas. Ar kažkaip panašiai. Žinoma, Aung San Su Či daug ką paaukojo dėl savo šalies laisvės, ir ją kaip ir reikia gerbti už tai, bet daryti iš dar gyvo žmogaus stabą, kaip ir darė tas amerikietis, man pasirodė šiek tiek per daug. Jis užsiminė, kad Aung San Su Či nemėgsta musulmonų. Ir nemanau, kad šalies, kurios nemaža dalis yra būtent musulmonai, lyderė gali sau leisti nemėgti jų. Ji netgi per vieną interviu buvo užsiminusi: niekas nesakė, kad žmogus, kuriam daviau interviu, bus musulmonas. Vakaruose tai buvo sutikta gana priešiškai, tačiau amerikonas buvo per daug sužavėtas: ji Aung San Su Či, ji gali sakyti ką nori. Įdomus požiūris. Demokratija tai tikrai nekvepia, bent jau man.

Tad sėdėjo jis toks sužavėtas, žiūrėjo į viską išplėstomis akimis. Mes esame vieninteliai užsieniečiai šitoje kavinėje. Kas dar? O mes dar buvome susitikę su įvairių mažumų atstovais, visi skirtingais rūbais, kaip nuostabu... Tačiau realybėje birmiečiai rengiasi beveik vienodai, neprikausomai nuo tautybės. Su retomis išimtimis. Juk va šita kavinė, tai juk šalies nubudimas. Ne, sakau, tiesiog tai realybė, jie taip visada gyveno. Kodėl niekas neaptarinėjo šios dienos aktualijų, kodėl niekas neskaito laikraščių. Šiaip jau artėjo Naujieji Metai ir tikėtis, kad visi dabar bus užimti politinėmis aktualijomis yra naivoka. Stengiausiai mandagiai to nepasakyti.

Galiausiai, saulei leidžiantis atsisveikinome, ir išėjome savo keliais. Gal dar susisieksime, ką čia gali žinoti. Pamačiau, kad esu kinų miestelyje, ir nusprendžiau pavalgyti ten. Netgi žinojau ką: mapo toufu. Jie nesuprato ko noriu, todėl parodžiau meniu. Ir sulaukiau keptų bulvių. O tai turėtų būti tofu. Ir skonis buvo visai ne toks. Dar kartą atsiverčiau meniu... Taip ir buvo, supainiojau hieroglifus, ir ten tikrai buvo mapo bulvės. Sužinojau, kad yra ir toks valgis. O nuo ten tęsėsi ir didžiausiasi naktinis turgus. Radau savo avokadą, kurį planavau valgyti vėliau, dar visokių kepamų žuvų ir aštuonkojų. Ir kitokių kepamų dalykų ten buvo, bet man tiko būtent tos žuvys visokios. Ir beveik buvo galima eiti namo. Terasoje tarakonės neskraidė, hekonai nebėgiojo, bet man labai ir nerūpėjo. Kadangi autobusas septintą, tai apie penktą reikės išeiti iš viešbučio, kad spėčiau.

Viskas taip ir buvo. Viešbučio savininkas buvo nustebęs, kodėl taip anksti išeinu, nors jam dieną prieš tai buvau sakęs, kad nusipirkau bilietą anksti rytui. Gatvės dar buvo tuščios, nors jau aušo, kažkas pasiūlė taksi, radau savo autobusą, įsėdau, jau norėjau mokėti du šimtu čiatų, tačiau konduktorius sako, kad kainuos penkis šimtus. Kodėl, vakar buvo du šimtai. Jis kažką pasakojo apie kuprinę, lyg rodė kažkur, vėliau parodė savo dėžutę su auksiniais rašmenimis, kurioje buvo suvynioti betelio lapai. Tikriausiai tai turėjo reikšti, kad kainos pakeltos dėl Naujųjų Metų, tik kaip betelio lapai su tuo susiję: niekaip nesupratau. Tikriausiai kažkaip susiję.

Žiūrėjau, ką darys kiti vietiniai. Pastebėjau, kad ne man vienam teko kažką permokėti ir aiškintis. Kas antras birmietis kažkiek paduodavo, vėliau kalbėdavosi su konduktoriumi, aiškindavosi, ir dar kažką duodavo. Tad tikriausiai ne už kuprinę, o tiesiog už Naujuosius Metus kainas pakėlė dvigubai su puse. Įdomus toks sprendimas miesto autobusuose. Privačios rankos tikriausiai viską valdo, nors gal ir ne. Galiausiai aš sau ramiausiai jau buvau autobusų stotyje ir laukiau autobuso.

Ne aš vienas ten laukiantis buvau. Ir daugiau žmonių. Su dvejopais bilietais. Kadangi vieni turėjo tokius kaip ir aš, tai tikriausiai reikės sekti paskui juos, nes abejojau, kad kažkam kada nors parūps, ko aš ten laukiu. Panašiai ir buvo. Po kiek laiko atvažiavo autobusas ir garsiai buvo paskelbta, kad lyg važiuosime į Pi. Tik tą Pi ir supratau, tad nusprendžiau, kad gal man. Netgi ne visi birmiečiai suprato apie ką viskas, nes šalimais rūkęs jaunuolis pasiklausė kito, į kurį autobusą dabar reikės sėsti. Ten ėjo, turintys tokius pat bilietus kaip ir aš.

Žinoma, vietos nebuvo sužymėtos, tad sėdau į pirmą pasitaikiusią, birmiečiai lyg ir bandė aiškintis savo vietas, bandė klausinėti bilietų pardavėjo, tačiau aš supratau, kad jis tas vietas rodė jiems daugiau mažiau iš akies. Ai, tai gal ten, ai tai gal ten. Kai jau buvo pilna, dar viduryje atlenkinėjo kėdutės, vėliau statė tokias plastikines, pastebėjau, kad birmiečiai mokėjo po dešimt tūkstančių, tad tikriausiai ne iš manęs vieno reketavo daug pinigų. Išvažiavome.

Didelių įvykių nebebuvo, kas kažkiek kilometrų sustodavome, vis kažką pavežti nuo kažkur iki kažkur. Stovėjome kamštyje, nes buvo įvykusi avarija: vienas sunkvežimis įsirėžė į kitą, kuris prikrautas bambukų kamienų. Pusiaukelėje sustojome: atseit pailsėti ir arbatos pagerti. Niekas man nieko nesakė, netgi nekėlė iš mano vietos, tad nusprendžiau, kad gal sėdžiu tame autobuse, nes jei sėdėčiau ne tame, gal visgi pasakytų. O jei ir ne tame, kur jau nuvažiuosiu, ten jau nuvažiuosiu. Galiausiai, po kelių valandų važiavimo pamačiau didžiausią plakatą skelbiantį, kad čia yra UNESCO paveldo miestas Šri Kšetra ir riboženklis Pyay. Tik tada galiausiai patikėjau, kad nuo pat pradžios sėdėjau tame autobuse. Autobusas jau buvo pustuštis, kadangi dauguma jau buvo išlipę, pakelės nustatytos scenomis, žinojau, ką tai reiškia, sustojome ir visiems reikėjo išlipti: atvažiavome į Pyay.
Monday, April 11th, 2016
10:31 pm
Kaip tapau birmiečiu (Birma VI)
O čia mano visi džiaugsmai ir vargai tik prasidėjo. Pirma reikėjo užsieniečiui pasakyti, kad šioji stotis (dulkinas laukas) tėra tik sunkvežimiams į Kinpuną, į Hpa-Aną yra kažkur ten. Iš pradžių ėjome kartu, bet kai aš supratau, kad esu jau traukinių stotyje, pasakiau, kad toliau tegu eina vienas, nes man čia reikia laukti. Ten buvo dar pora užsieniečių: olandai. Jie jam paaiškino, kad jų supratimu stotis yra kažkur už aštuonių kilometrų, nors gal jie kažką ne taip suprato. Taip ir buvo. Kažkas iš birmiečių jam parodė mano rodytą kryptį, jis dingo ir daugiau nebepasirodė. Pabandžiau nusipirkti bilietą. Pasakė, kad mane užregistravo, bilietus pirkti vienuoliktą valandą prie kito langelio, traukinys išvažiuos pusę dvylikos. Kaip ir viskas pagal planą. Viešbutyje pasakė, kad traukinys bus tarp vienuolikos ir dvylikos: taip ir buvo. Bet man reikėjo labau atkreipti dėmesį į tą tarp.

Laukiu. Geriu arbatą. Teko nusifotografuoti su keliais vietiniais. Jie su tokiais dideliais šautuvais vaikščiojo. Padavė ir man vieną, kad papozuočiau. Vėliau kažkas bandė kabintis. Nežinau, ko norėjo, nes kalbėjo tik birmietiškai. Tikriausiai kažką ne tą, nes arbatinės savininkai vėliau ėmė jį varyti lauk. Nepiktai, bet vis tiek. Per televizorių rodė koncertą. Tikriausiai praėjusių Naujųjų Metų. Su vandens laistymaisis. Prisiminiau, kaip viskas bus, nors per televizorių tik švelnus variantas to, kas realiai bus, rodoma. Susipažinau su olandais. Jie irgi važiuoja traukiniu, bet į Moulmeingą, į priešingą pusę. Jie Birmoje pirmą kartą, pasakiau, kad tai, ką mato per televizorių, tik žiedeliai to, kas bus iš tikrųjų. (O šventimas prasidės jau rytoj.)

Galiausiai atėjo vienuolikta valanda. Pamačiau, kad tie birmiečiai, kurie lyg turėtų važiuoti į Jangoną jau stovi eilėje prie kito langelio, tad ir man laikas. Olandams kažkas pasakė, kad traukinio nebus. Dėl visa ko jie pasiklausė prie langelio: bilietą pardavė. Man irgi bilietą pardavė. Tačiau laukti teko ilgokai. Nežinau kodėl taip ilgai viskas trunka: šiaip jau bilietus ranka išrašinėja, vėliau dar registruoja kažkur, tad tikriausiai dėl to. Ir dar eilė tokia ne eiliška. Kažkas lyg norėjo be eilės stovėti, tai buvo aprėktas visų, netgi žmonos, kad reikia į eilę stoti. Ar kažkaip panašiai. Galiausiai gavau ir savo bilietą. Užsieniečiams išrašinėja kitokius bilietus, ne kaip birmiečiams. Ir netgi viskas angliškai buvo parašyta. Kai gavau bilietą, pasakė, kad traukinys bus pusę pirmos. Ir nuėjau laukti.

Po kiek laiko olandai nusileido į peroną, nes lyg jų traukinys turėtų atvažiuoti. Tada dar kartą buvo suskambinta, šalimais buvęs vienuolis pasakė kad man irgi reikia leistis žemyn: traukinys į Jangoną jau atvažiuoja. Nusileidome. Laukėme. Ilgai. Niekas nepasirodė. Vėliau išgirdome pranešimą. Viskas birmietiškai, tik supratau, kad tiek traukinys į Jangoną, tiek į Moulmaingą tikriausiai atvažiuos vienu metu, stovės skirtinguose peronuose (peronas vienas, o prie jo išilgai tęsiasi treji bėgiai), ir atspėk, prie kurių bėgių mums dabar reikia laukti. Mačiau, kad jangoniečiai laukia kartu su manimi, o kitoje bėgių pusėje buvo kiti žmonės. Olandai visgi pasiklausė, ir suprato, kad teks eiti per bėgius. Jų traukinys ten. Kai olandai perėjo, vienuoliai manęs pasiklausė ar tieji važiuoja į Jangoną, ar į Moulmaingą. Taip beveik lietuviškai netgi klausė: Jangonan? Moulmaingan? Nors gal Jangon-la, Moulmaing-la. Bet išgirdau kaip norėjau. Pasakiau, kad Moulmaingan. Tada jie aprimo.

Galiausiai, tikrai ne pusę pirmos, ir tikrai ne dvyliktą, kaip buvo žadėta, traukinys į Moulmaingą ir maniškis atvažiavo. Beveik vienu metu. Pirmas į Moulmaingą, iš jo išlipo netgi keletas užsieniečių, vėliau į Jangoną. Ten užsieniečių nebuvo. Įsėdau ir labai greitai išvažiavome.

Mano vietoje kažkas sėdėjo. Nusprendžiau nekelti skandalo ir prisėsti priešais. Bet toji vieta irgi buvo užimta. Atėjo toks dėdė ir pradėjo sakyti, kad čia jo vieta. Sakau, gerai, bet tada mano vieta ten. O kadangi, žinoma, nesusišnekame, rodžiau bilietus. Jie irgi parodė bilietus. Bandė mane įtikinti, kad ne tas vagonas, tačiau išsiaiškinome, kad tas. Ant birmiečių bilietų vietos irgi lyg buvo sužymėtos, bet visų skaičių nežinau. Kad tas pats vagonas: faktas. Ketvirtas. Tikriausiai ir vietos sutampa. Vienu žodžiu pardavė porą bilietų tai pačiai vietai. Kadangi viską išrašinėjo ranka: man netgi nekeista.

Galiausiai birmiečiai susirado kontrolierių. Tas ilgai žiūrėjo mano bilietą, birmiečių bilietą, vėliau klausinėjo, kas va kitoje pusėje sėdi, kas čia sėdi, kur bilietai. Ir galiausiai persodino į vietą šalimais mane. Aš per tą laiką nustačiau, kad nors ant suoliuko parašyta tik dvi vietos, tačiau birmietiškais supratimais ten galėtų netgi trys žmonės sėdėti. Tarkime tokie kaip aš, o jie patys irgi ne per stambiausi. O susigrūdus ir keturi, koks vietos netaupymas.

Pasirodo važiavau kartu su viena šeima, tėvas vis kažką pabandydavo pasakyti, berods siūlė man pasiimti vieną iš jo sūnų. O gal ir abu. Berniukai žaidė šautuvu, kuris tikrai šaudė šratais. Kartais susiimdavo. Man netgi kilo mintis, ar per klaidą jie niekam galvos nepraskels netyčia. Pavyzdžiui, man, nes visas veiksmas vyko priešis. Vienoje stotyje traukinį apliejo vandeniu. Jau matėsi šventės pradžia. O šiaip nieko ypatinga neįvyko. Važiavome pro pagodas, pro miškus, pro upes, tiesiog per Birmą. Pardavinėjo tai valgyti, tai gerti. Netgi elgeta praėjo. Vienoje vietoje patikrino bilietus. Kai kuriuose kaimuose vaikai mojavo traukiniui. Irgi užsiėmimas. Šalimais sėdėjo jų senelis tikriausiai, kuris vis kartais melsdavosi su rožančiumi, o artėjant prie Pagu nusilenkinėjo kiekvienai šventyklai ar pagodai.

Po kelių valandų jau buvome Pagu. Planavau ten būti pirmą ar antrą valandą, tačiau gavosi beveik keturios. Išlipus iš traukinio, tiksliau išeinant iš stoties bilietus surinkinėjo, tad netgi atminimui jo neturiu. Galiausiai ir vėl patekau į Pagu. Gražųjį miestą.

Stotis buvo visai netoli mano planuoto viešbučio, tad jokiu taksi nusprendžiau nevažiuoti. Norėjau apsistoti San Francisko motelyje, tačiau jį sėkmingai praėjau. Susizgribau jau beveik prie Imperatoriaus rūmų, nes taip kitas pigus viešbutis vadinosi, kur mane pasigavo vienas birmietis. Ar tau reikia viešbučio, štai jis, kur San Franciskas, jis ten... Pagalvojau, kad eiti atgal nenoriu, tad nuėjau į tuos pačius rūmus. Jie atrodė vis taip pat. Iš pradžių man norėjo pasiūlyti brangesnį kambarį už keliolika tūkstančių, paklausiau ar nėra pigesnių kambarių. Lyg ir bandė nuleisti kainą, bet ne tiek, kiek norėjau, galiausiai šeimininkė suprato, ko noriu, ir davė pigesnį. Pigesnis pigesniu, tačiau langai ten tokie užtamsinti, niekaip neatidarysi, oro kondicionierius veikė, tualetas tupimas, jame šviesa – tik raudona. Ir šiaip ne per geriausiai degė šviesa jame. Nieko jau nepadarysi.

Kadangi prie Auksinės Uolos rūbų išsiskalbti nepavyko. Kai jau sugalvojau paklausti, kur ta skalbykla, paaiškėjo, kad iki mano išvažiavimo rūbai nespės išdžiūti. Pasiteiravau čia, viskas įmanoma, tik duokite. Suskaičiavo, kiek čia vienetų ir nunešė skalbtis. Per tą laiką tas pats birmietis bandė man įsiūlyti kelionę. Šiaip aš ir pats norėjau pavažinėti po Pagu, tačiau jokio gido tikrai nereikėjo. Kiek kainuos mopedas? Dešimt tūkstančių. Kai prisimenu, kad tiek pat kainavo mopedas visai dienai Moulmainge, pasirodė šiek tiek per daug. Jau keturios, apie šeštą saulė leisis, tad daugiausia trims valandoms: šiek tiek per daug.

Yra netgi dviratis. Tik keturi tūkstančiai. Šiaip man pasirodė, kad tai irgi per daug, tačiau sugalvojau, kad važiuosiu dviračiu. Mopedo kaina nukrito iki septynių tūkstančių, tačiau aš pasirinkau visgi dviratį. Reikėjo rasti ir banką, kadangi tai buvo paskutinė diena, iki mano išvažiavimo tikriausiai, nes Naujųjų Metų šventimas ten trunka vos ne kaip Rusijoje, kai bankai dirbs. Taip ir buvo. Tik bėda, kad nuėjus į banką, jis jau nebedirbo. Teks palaikyti juodąją rinką. Kur nors Jangone. O tada jau tiesiu taikymu pas Budas.

Pirmas taikinys: Maharzaido pagoda. Kažkaip panašiai tai vadinasi. Graži balta pagoda, nufotografuota. Kadangi laiko daug nebuvo, tai visas apžiūrėjimas ir buvo toks greitas. Priešingoje kelio pusėje: Šeguliau pagoda. Irgi graži. Važiuojant prie Maharzaido vienas birmietis parodė išmanymą: iki pasimatymo, aligatoriau. Tikriausiai juokingai turėtų skambėti. Kai privažiavau prieš Šeguliau, tas pats birmietis pasiklausė iš kur aš. Lietuva iš pradžių skambėjo kaip Kalifornija, bet kokiu atveju nelabai žinojo, kur ji yra. Pasakė, kad visa tai galima apžiūrėti nemokamai, o kažkur yra mokestis. Reikėjo atkreipti į tai dėmesį. Ir vėl: iki pasimatymo, aligatoriau. Gal ir juokinga.

Grįždamas atgal, nusprendžiau papildyti organizmo skysčius. Buvo tokia palapinė tam reikalui. Prisėdau. Įsipyliau arbatos, užsirūkiau, laukiau. Moteriškė, kuri lyg ir panaši į savininkę mažiausiai dėmesio kreipė į mane. Sėdėjau, laukiau. Tikriausiai galėjau sau ramiausiai sėdėti, o jai jokio skirtumo: pliurpė su kaimyne. Kai galiausiai ten sėdėję birmiečiai išėjo, nusprendžiau kažko pasiprašyti. Šiaip pasėdėti irgi nieko, bet gal vis tiek. Alaus visgi neturėjo, nusiuntė į gretimą palapinę. Bet šiaip visai nieko, kad ten sėdžiu tikriausiai.

Kitas punktas: Gulinčio Budos šventykla Švetaliong. Tokia, kuri buvo dingusi iš akiračio, ir tik po poros šimtų metų vėl atrasta džiunglių gilumoje. Žinojau, kad ten už fotoaparatą reketuoja, todėl nusprendžiau nieko nefotografuoti, viskas nufotografuota jau pernai. Tačiau bevaikščiojant pastebėjau, kad pinigų rinkėjai jau pakuojasi daiktus ir mažiausiai rūpinasi mano nuotraukomis. Visgi paslapčiomis ir ne visai viską nufotografavau. Prie to Gulinčio Budos buvo dar vienas didelis Gulintis Buda: Miataliong. Kažką tai tikriausiai turėtų reikšti. Po atviru dangumi. Ten vaikščiojo ir pora užsieniečių ir daug vienuolių. Kitoje gatvės pusėje: Laimiatnar ir dar kažkokia šventykla. Viskas nufotografuota, pliusiukai uždėti.

Ten irgi buvo keletas užsieniečių, kurie visgi važinėjo su motociklais. Ne jie patys važinėjo, o buvo vežiojami. Tad labai įtartinai žiūrėjo į mane, kad važiuoju sau ramiausiai dviračiu. Nieko jau nepadarysi.

Kadangi viskas vienoje miesto pusėje jau apžiūrėta, reikia važiuoti į kitą, prie pačios didžiausios ir pagrindinės Pagu, ir šiaip vienos didžiausių Birmos pagodų. Tam reikėjo pervažiuoti miesto centrą, su motociklais ir sunkvežimiais ir autobusais. Dviračiu viską galima greičiau padaryti. Birmiečiai mano pastangas teigiamai įvertino. Gana greitai ir buvau prie Švemodo pagodos.

Vis dar taip pat spindinti auksu. Ten irgi reketuoja pinigus už nuotraukas. Nusprendžiau, kad šį kartą nieko nefotografuosiu. Tačiau viskas baigėsi ne taip gerai, kaip tikėjausi. Visai netrukus prie manęs prisistatė mokesčių rinkėjas, pasiklausė, ar jau turiu bilietą. Žinoma, galėjau pasakyti, kad turiu, bet greičiausiai būtų reikėję jį parodyti. Tad sąžiningai prisipažinau, kad neturiu, ir jis labai maloniai bilietą man pardavė. Tokios didelės malonės man kaip ir nereikėjo. Nepigus tas bilietas. Tačiau atseit visam miestui. Nors realiai visą miestą jau buvau apžiūrėjęs, ir tik dviejose pagodose tuos bilietus pardavinėja ir apskritai tikrina. Jei nebūčiau ėjęs į Švemodo – viskas būtų gavęsi nemokamai.

Šiek tiek sunervino. Bet nieko jau nepadarysi. Ta proga, kad visgi bilietą teko nusipirkti, sugalvojau, kad reikia nukeliauti ir iki Hinta Gono. Ji visai netoli, galima nueiti pėsčiomis, ir šiaip turėtų būti skirta natams, o ne Budai. Nuo Švemodo veda toks ilgas dengtas koridorius iki jos, kad saulė baisiai nespigintų, tačiau užlipus dar vienais laiptais viršun, kažkodėl vietoj natų pasitinka Buda. Tikriausiai Šakjamunis. Natai irgi buvo ten, bet šiaip kažkur labiau nuošaly. Beveik natams ir skirta pagoda, nieko negali pasakyti. Nusprendžiau, kad šia paja savo apžiūrinėjimus galiu ir baigti, kadangi visgi saulė jau buvo nusileidusi, galima grįžti namo, kol visai nesutemo.

Žinoma, važiuodamas dviračiu dėmesio visgi susilaukiau, žmonės sveikinosi, greitai grįžau namo, grąžinau dviratį ir sugalvojau, kad reikia eiti valgyti.

Priešais viešbutį buvo vienas restoranas, kuriame vis valgiau, tačiau dabar sugalvojau, kad reikia eiti kur nors toliau. Gal ne toliau, šiaip pasivaikščioti. Pažiūrėti, ką gera galima rasti. Ir taip visai netyčia, gretimoje gatvelėje, pamačiau tokį restoraniuką. Pilną birmiečių. Vienas jų ir mane pasikvietė kartu. Kodėl ne.

Vietų sėdėti ten daug nebuvo, teko prisėsti prie vieno iš stalų. Būtent prie to, prie kurio sėdėjo ir tas birmietis, kuris mane pasikvietė. Kalbėti jis kalbėjo, birmietiškai, angliškai nelabai, tačiau susišnekėti sugebėjome. Dažniausiai ženklais. Pirma pasiaiškinome apie lundžius. Jis nešiojo gerąjį lundžį: firmos UG. Kainavo penkis tūkstančius. Mano ne toks geras. Tačiau užsiminiau, kad tas UG Mandalėjuje kainuoja gal porą ar tris. Na, gal Mandalėjuje.

Vienas jo draugas parodė video. Iš Hpa-Ano. Tautinės Birmos mažumos, nacionalinais rūbais, šoka ir dainuoja su vaizdu į Hpa Ano kalnus. Tikriausiai tai turėjo būti koks Naujųjų Metų video. O gal ir ne. Bet jei tai turėtų reikšti Naujuosius Metus, tai tą video galima rodyti tik tiems, kurie tikrųjų Naujųjų Metų nėra matę. Nes mačiusiems šiek tiek juokingai viskas atrodytų. Sukeltų ironišką, bet netgi ne šypseną. Galiausiai jo draugams reikėjo susipakuoti, kadangi laukė gal žmonos, o gal draugės. Mano birmietis, berods, buvo vienas. Nors kažką pasakojo apie savo meilės ryšius, tik gerai nesupratau. Ženklų kalbos neužteko susišnekėti.

Paaiškino, kad alus blogas gėrimas, kadangi geri geri ir nieko dora, o va viskis, kurį jis vandeniu skiedė: visai neblogas. Dar ten kažkokios akcijos vyksta, ieškok po kamšteliu, bus arba dviejų šimtų nuolaida, arba ačiū jums. Mums pasisekė su nuolaida viską pasiimti. Birmiečio vardas: Čio čio. Rašoma Kyaw Kyay, bet tarė tikrai Čio čio. Papasakojo apie Naujuosius Metus, kurie jau tuoj turėjo prasidėti, ir koks beprotnamis atsidaro. Pažadėjo pavežioti motociklu po miestą. Iškart suprato, kad mano krepšys iš Inle ežero, ar tikrai ten buvau, alų midų gėriau.

Pasižiūrėjo į mano kalnų batus, tai yra šliures, pasakė, kad ne kokios. Nesakiau, kad iš Honkongo. Parodė savąsias: kainuoja tik tris tūkstančius, bet va labai geros. Jau buvau girdėjęs, kad šiaip jau birmiečiai ką ką, o va šliures labai gerai gamina. Kitaip ir negalėtų būti, nes ne šliures avinčių ten beveik nepasitaiko. Liepė pabandyti panešioti. Aš ta proga dar ir lundžį pasitaisiau (nes birmiečiai gi kas penkis žingsnius juos taisosi), sukėliau ovacijas. Čio Čio iškart parodė visus lundžių rišimosi būdus. Tas maniškis, kuriuo visi visada raišiojasi. Kitas būdas, kai lundžis suvyniojamas. Pirmą kartą mačiau ir nemačiau, kad kas taip būtų rišęsis. Reikės išbandyti. Ir kaip moteriškės rišasi: va taip tada, o va šitaip, kai ruošiasi eiti šaligatvių šlifuoti. Bent jau aš taip supratau.

Prie mūsų kartu prisijungė toks indas, vaikinukas, kuris nelabai suprantu kuo užsiima, ročius pardavinėja. Jam reikėjo kažkur pavažiuoti, čia Čio Čio pasakė, kad nieko, užsienietis čia pas mus stiprus (nes buvau jam pasakojęs, kad dviračiu visą miestą apvažiavau ir be jokio vandens), nuveš tave. Taigi buvau užsodintas ant dviračio ir vežiau ta indų berniuką. Iki gretimo posūkio, daugiau mažiau. Žinoma, kelias buvo sakomas birmietiškai, tad nelabai supratau, kad reikia sukti į kairę. Indas labai buvo patenkintas mano važiavimu, tikriausiai greičiau myniau nei jis, dar norėjo man prastumti chna buteliuką, bet atsisakėme.

Kai jau nusprendėme eiti namo, sužinojau, kad Imperatoriaus rūmai yra geras viešbutis, o San Franciskas ne toks geras. Nežinau kodėl. Čio čio dar parodė savo namus. Toks nebaigtas statyti namas. Bet Birmoje ir tokiuose gyvenama. Prie kelio dar prisėdome išgerti cukranendrių sulčių. Kurias mes abu ir išsispaudėme. Čio Čio dar atsivežė mažą viskio buteliuką... Jei kas nors man bandys pasakyti, kad birmiečiai mažai gerai, tai kažkaip nepatikėsiu. Bent jau Čio Čio tikrai taip nedarė. Dar palydėjo mane namo. Kadangi reikėjo pereiti gatvę (kur jokių šviesoforų nėra, o eismas nesiliauja nei dieną nei naktį), tai tikriausiai bijojo, kad šita balta beždžionė po ratais palįs. Dar paminėjo, kad žinau, kur jis gyvena: bet kada galiu užsukti pas jį. Taip vakaras Pagu ir baigėsi.

Ryte iš Pagu reikėjo ir išvažiuoti. Pradini planas buvo važiuoti traukiniu. Bet kai galiausiai išsimiegojau. O miegoti teko su šviesa, nes netikėtai grįžus namo radau tarakoną. Veislinį. Nekeista, kad toje vietoje buvo tarakonai. Nebūčiau labai nustebęs, jei būčiau radęs ir gyvatę. Jausmas, gal ir ne pats geriausias, bet nuostabos – jokios. Tad išsimiegojus, nukeliavau pasiimti išskalbtų rūbų. Atrodė, lyg ir normaliai. Pasiklausiau, kada bus traukinys. Gerokai po pietų. Tiek laukti nesinorėjo. Autobusas – iškart. Kas valandą. Tad bilietą ir nusipirkau. Išrašė turisto bilietą, kuris, tikriausiai, daugiau kainuoja nei šiaip kokiam birmiečiui, bet nieko jau nepadarysi. Nelabai brangiai kainavo. Turėjau laiko tik susidėti daiktus, nes tik išėjau, ir mergaitė iškart pamojavo, pro šalį važiavęs autobusas sustojo, ir jau važiavau į Jangoną. Paprasčiau nei paprasta. Nespėjau nusipirkti nei Pagu gėrybių: žuvų arba krevečių masės. Bet labai dėl to ir nesijaudinau. Išsukome į greitkelį, autobusas vis stodavo kartais kai kur, ir mes ramiausiai artėjome Jagono link.
Sunday, April 10th, 2016
10:10 pm
Auksinės Uolos užkeikimas (Birma V)
Bet kaip paprastai Birmoje būna, viskas nebuvo taip paprasta. Pusė keleivių nesugebėjo rasti savo vietų autobuse, kitą pusę reikėjo persėdinėti. Kadangi birmiečiai saviškus skaičius naudoja, tai arabiški jiems tokia aukštoji matematika gaunasi. Išlipęs vienuolis užsisakinėjo tuktuką. Pirmą kartą mačiau, kad birmietis taip mandagiai bendrautų su vienuoliu. Visą laiką kol kalbėjo, rankos buvo sudėos kaip maldai. Vienuolis pasiėmė savo lagaminuką, sėdo ant motociklo ir nuvažiavo. Po kiek laiko visi susėdo, ir jau visai po kiek laiko netgi išvažiavome. Pakeliui dar kažkas prilipo, kai kam buvo padėtos tokios plastmasinės kėdutės sėdėti, kai kas tiesiog ant žemės susėdo, kai kas šalia manęs stovėjo ir visais savo rakandais prieš nosį mostagavo. Irgi nuotykis.

Galiausiai išgirdau, kad atvažiavome į Čaikto. Ramiai sėdėjau, nes mano bilietas juk iki Kinpuno turėtų būti. Tačiau įlipo aptarnaujantis personalas ir pasakė, kad man čia reikės pakeisti transporto priemonę. Kaip ir labai nesispardžiau, jei keisti tai keisti. Mano daiktai jau buvo iškrauti, kartu važiavę vienuoliai su lagaminais jau sėdėjo ant motociklų, tikriausiai keliauja į tą pačią pusę. Man irgi buvo parodyta sėsti ant motociklo, ir širdis iškart pasakė, kad reikia pasiklausti, kiek tai kainuos. Bet taip nepadariau.

Važiuojame visi kartu. Už posūkio vienuolių motociklai prisistabdė, vėliau priartėjo prie mūsų, ir mano vairuotojui kažką pasakė. Supratau kuo aiškiausiai, o vėlesni įvykiai tai tik patvirtino: pasakyk tam anglui, kad už šitą kelionę reikės susimokėti. Ir tikrai mano vairuotojas iškart tą patį pasakė: iki Kinpuno šešiolika kilometrų, kainuos septynis tūkstančius. O gal penkis, nes vėliau lyg apie penkis kalbėjo. Čia pradėjau siusti. Nes mano kelionė iš Moulmaingo jau kainavo septynis tūkstančius (kokie penki eurai, už keturias valandas kelio gal ir nėra labai daug), ir kažko papildomai mokėti tikrai nenorėjau. Tuo labiau, kad man buvo pasakyta, kad veš iki pat Kinpuno.

Sakau, nieko nebus, pirkau bilietą iki Kinpuno, nieko nemokėsiu, vežk prie autobuso, aiškinsimės. Moulmainge sutikti užsieniečiai pasakojo, kad jiems buvo panašiai: nors iš Pagu kelionę suorganizavo iki Kinpuno, nuvežė tik iki Čaikto, bet kai pradėjo aiškintis, kažkiek pinigų grąžino. To nesitikėjau, bet kad nuvežtų iki Kinpuno nemokamai: tikrai norėjau. Tačiau vairuotojas suprato mane ne taip, nuvežė į stotį, iš kur autobusai važiuoja į Kinpuną. Penki šimtai. Bėda, kad tų autobusų jau nebuvo. Žinau, kad apie trečią po pietų išvažiuoja paskutinis autobusas. Net aš žinojau, keista, kad ten gyvenantis taksistas to nežinojo.

Tada taksistas man papasakojo dar baisesnę istoriją. Parodžiau bilietą, sakiau, kad pardavė iki Kinpuno, ir nieko nesiruošiu mokėti papildomai. Jis perskaitė tuos kringelius, autobusas šiaip jau važiuoja iki Jangono, o kadangi esu užsienietis: nesvarbu iki kur važiuoju, turiu mokėti pilną kainą iki Jangono. Kad reikia mokėti pilną kainą iki Jangono, nesvarbu, kur išlipi, tai ir pats žinojau, tik nebuvau visai tikras, kad ši taisyklė galioja tik užsieniečiams. Nieko jau nepadarysi. Čia visiškai pasiutau: negana to, kad tręšia pinigus, arba moki, arba moki, dar papildomai nori nutręšti. Viešbutyje juk aiškiai sakė, kad iki Čiaikto man važiuoti nereikia, va, tiesioginis reisas iki Kinpuno, o dabar.

Kad ir kaip siutau, bet spėju, kad visgi sugebėjau valdytis ir taksistas nesuprato, kiek aš pasiutęs. Nors jau pradėjo manęs gailėtis. Šiaip jau iš užsieniečių penkis tūkstančius imame, bet kaip tau darau nuolaidą: trys tūkstančiai. Birmietiška kaina. Internetas irgi taip teigia, tačiau siutas ir išdidumas jau buvo mane užvaldęs. Du tūkstančiai arba nieko. Žinoma, taksistas nesutiko. O aš irgi nerodžiau per daug emocijų, tiesiog ramiai kišau vieną kuprinę į kitą, išsitraukiau cigaretes, prisidegiau, sakau, eisiu pėsčiomis. Taksistas gal nepatikėjo tuo, dar kartą pakartojo, kad šešiolika kilometrų, bet man buvo vienodai. Jei eisiu, tai eisiu. Taip ir padariau. Ir nuėjau.

Bet, iš kitos pusės, geri žmonės tie birmiečiai. Ypač Čiaikto tai pajunti. Man pradėjus eiti kainą iškart numušė iki dviejų tūkstančių. Bet kadangi aš jau buvau apsisprendęs, ėjau toliau. Per vėlai numušė kainą. Nors realiai tūkstantį gal ir būčiau sumokėjęs. Tas taksistas dar nesuprato su kokiu bjauriu žmogumi turi reikalą. Iš to pasiučio būčiau porą kartų iki Kinpuno nuėjęs. Toliau drožiu sau dulkinu keliu. Kuris ėmė sukti. Nebuvau visai tikras, kad man reikia sukti, tačiau iš to išdidumo nieko neklausiau. Toliau variau. Mano taksistas ant to posūkio kažką susakė ten stovėjusiems motociklininkams. Tikriausiai gerąją naujieną: šitas kvailys bando eiti pėsčiomis iki Kinpuno. Jie iškart pasiūlė savo paslaugas, kurių atsisakiau ir variau toliau.

Taksistas išbandė paskutinę taktiką: nuvešiu dykai. Ir vėl atsisakiau. Bet ne tiek iš išdidumo, kiek šiaip iš gailesčio. Juk jo darbas toks, taksisto, už tai jis pinigus gauna, už tai duoną valgo. Ir ne per daugiausiai tikriausiai gauna, nors ką čia žinai. Ir ne jo juk kaltė, kad laiku nepasiklausiau, ne jo kaltė, kad man taip buvo pasakyta. Gal jeigu laiku būčiau susizgribęs, tai autobusų kompanija būtų sumokėjusi už mano nuvežimą (realiai taip ir turėtų būti, ir netgi Birmoje to tikėčiausi), jis ir taip kažkiek kuro sudegino mane vežiodamas ir sekiodamas (gal ne per daugiausiai), tad tuo dulkinu keliu variau sau toliau. Taksistas daugiau manęs nebesekė.

Pralenkė birmiečiai, nemažai birmiečių pralenkė, kadangi kelias užimtas: zuja visi pirmyn atgal, keli sunkvežimiai su birmiečiais. Visi įvertino mano padėtį. Turėjau įspūdingai atrodyti: tuo keliu, kur netgi pasišventę piligrimai važiuoja ratuotu transportu, kažkoks baltas užsienietis varo tiesiai. Saulė leidosi, po kokio pusvalandžio ar daugiau šiek tiek bus visai sutemę, apšvietimo jokio nėra. Eiti reikės tikrai ne pusvalandį ir ne valandą.

Staiga prie manęs sustoja dar vienas dėdė ant motociklo. Kur eini. Į Kinpuną. Į viešbutį? Taip. Pavešiu. Kiek kainuos. Tiek tos. Na, ir nuvažiavau. Privežė prie artimiausio viešbučio, pasakiau, kad ne čia, į Kinpuną. Nuvežė iki paties miestelio. Tarp kitko atstumas, gal kokie dešimt kilometrų, gal vienuolika. Tikrai ne šešiolika. Gal netgi labai vėlai ir nebūčiau ten patekęs. Jau netgi galvojau, gal vis tiek reikia sumokėti, bet jis tikriausiai ir taip būtų ten važiavęs, tad tik gražiai padėkojęs, nuėjau į savo viešbutį. Visgi gerų žmonių ten pasitaiko. Prisimenu, kad pirmąjį kartą, kai patekome irgi ne laiku, autobusų nebuvo, mums irgi buvo pasiūlyta važiuoti motociklais. Ir jokiais būdais niekas nenorėjo nuderėti iki autobuso kainos. Autobusas šiaip jau penkis šimtus kainuoja, o motociklai siūlėsi vežti tik už tūkstantį. Vienam žmogui. Kai pasakėme, kad visgi eisime, po kokio kilometro privažiavo taksistas ir pasakė, kad nuveš už tūkstantį. Tai yra, penki šimtai už žmogų. Gera šalis ta Birma.

Viešbutį radau sėkmingai, nusprendžiau gyventi jau kitame, taip pat pigiame, kambarį gavau, ir galėjau jau džiaugtis laisve. Dar paklausiau, kur čia galima viską išsiskalbti: savininkas pasakė, kad parodys rytoj. Kai paklausiau, šalimais buvę užsieniečiai pažiūrėjo į mane ir iš žvilgsnių supratau, kad jie su manimi sutinka: tau tikrai reikia skalbtis. Drabužiai švara kvepėjo prieš metus. Nekeista, kai tiek laiko po dulkes vaikščiojau.

Pabandžiau eiti ieškoti kur pavalgyti. Tai tikrai nėra sunku, išeini ir pilna vietų. Šį kartą užsukau į tokią vietinę valgyklėlę: puodai sudėti ant prekystalio, įlendi į visus, išsirenki ką nori, pirštais parodai. Viskas paprasta. Birmiečiai irgi taip elgiasi. Jie dar pasiteiravo, ar tikrai valgysiu. Nors ten nieko nevalgoma nebuvo. Ir pavalgiau. Visas vienas angliškai kalbantis vaikinas dar persiklausė: ar viskas gerai, brolau. Pademonstravau bamarų kalbos žinias. Juk mokėjau pasakyti skanu. Suprato iš penkto karto. Kirtį visgi ne ten dėjau. Ir šiaip tarimas tikriausiai ne stebuklingiausias. O tada jau buvo galima eiti miegoti.

Nors buvo parašyta, kad pusryčiai nuo tokios iki tokios valandos, ir keli užsieniečiai jau pusryčiavo, tačiau į mane niekas nereagavo. Sėdėjau sau ramiausiai, laukiau aptarnavimo... Ir nieko. Kai kiti užsieniečiai pavalgė ir dingo, galiausiai nusrendžiau pasiklausti. Gal galėčiau gauti pusryčius? Į daugelio Birmos viešbučių kainą pusryčiai būna įtraukiami. Bet ne į visų. Pusryčiai kainuos papildomą dolerį. Vėl šiek tiek susinervinau, pats kaltas, kad nepaklausiau, bet nusprendžiau, kad į Auksinę uolą labai ramiai ir tuščiu skrandžiu galiu užlipti. Taip ir padariau.

Pirmą kartą nusprendžiau, kad eisiu pėsčiomis. Šiaip norėjau jau seniai taip padaryti, bet vis visokios aplinkybės sutrukdydavo. Šį kartą niekas netrukdė. Iki pat uolos: kokios aštuonios mylios. Ir kas porą šimtų metrų yra ženklai. Kiek nueita. Kas dešimt metrų: palapinės, kuriose pardavinėja alų, vandenį, arbatą, valgį, skanėstus, suvenyrus ir panašiai. Supratau, kad tų palapinių savininkai ten ir gyvena.

Liposi daug greičiau nei tikėjausi, netgi pačiam buvo keista. Ir beveik nepavargau. Nes pusė kelio, pati pradžia, kai reikia ir pakopti šiek tiek: po medžiais, džiunglių gilumoje, ir laikas dar toks ankstyvas buvo: prieš vidurdienį. Vienoje palapinėje močiutė klausėsi rokenrolo. Nusprendžiau, kad čia labai gera vieta išgerti vandens. Ten dar ir katė buvo (o kačių ir šunų Birmoje netrūksta niekur), kuri nusprendė, kad pamiegoti ir pagulėti ant mano kelių yra labai puiki idėja. Kol dar nereikėjo niekur eiti, aš irgi labai nesipriešinau.

Išėjau į saulę.Ten pilna ne tik lavkių, bet ir visokių piligrimų ar ne tik piligrimų.Vienas nei vienišas nesijauti: tai mingulaba kas pasako, tai hai, tai tu labai gražus, ar kažką panašaus. Sutinku vienuolių eiseną: vyresni vienuolis su vaikais novicijais. Paprašė kartu nusifotografuoti. Tik su vaikais fotografavausi. Ne visiems netgi buvo leista su anglu kartu nusifotografuoti. Misija įvykdyta: galiausiai kažkas paprašė kartu nusifotografuoti. Taip visai neskausmingai pasiekiau Auksinę uolą.

Nelabai ji pasikeitusi. Vis tokia pat. Vis toks pat turgelis visur, tie patys sunkvežimiai, tiek pat daug žmonių, ta pati kaitri saulė. Žinoma, užsieniečiai turi susimokėti už įėjimą. Kadangi šiaip namelis yra šalimais kelio, o birmiečiai pro jį šliūrina nekreipdami dėmesio, man netgi buvo kilusi mintis, ar negalėčiau visgi be bilieto prasmukti. Nelabai norėjau, bet nelabai ir būtų gavęsi. Ten dirbantys žmonės, nors ištisai sėdi namelyje, visgi turi kažkokią uoslę ar ką, visuomet išlenda lauk, kai koks nors užsienietis praeina. Pasikviečia vidun, liepia užsiregistruoti ir neskausmingai susimokėti šešis tūkstančius. Kokius penkis eurus.

Tada jau patenki į pagrindinę aikštę, kur reikia nusiauti batus, ir žvelgi į šiukšles aplink. Šiaip vaizdas gražus: auksinė uola, kuri nelabai aišku kaip laikosi ant kitos uolos. Sako, kad dėl Budos plauko. Nuostabūs vaizdai aplink ir šiukšlynai apačioje. Vis tie patys. Nekeista, birmiečiai kol kas šiukšlių problemos nejaučia. Prisimenu, kad jau Kotaunge žiūrėjau televizorių, ir ten vienas iš vadų kalbėjo būtent apie šiukšlių problemą. Piliečiai, mes mėgstame kaltinti užsieniečius dėl jų, tačiau ne jie pats kalčiausi. Juk jūs patys šiukšlių neskirstote, tad ko tikėtis, kad būtų kitaip. O ten šiukšlės yra ne šiaip neskirstomos. Kai plaukiau laivu, netgi pasidžiaugiau, kaip paprastai jie tas šiukšlių problemas sprendžia. Salone, žinoma, yra šiukšlių dėžės, į kurias keleiviai visi meta šiukšles, neteškia ant žemės. O stotelėse berniukas tas šiukšles sutvarko: užriša maišą, kuris įstatytas į dėžę, ir teškia per bortą. Į patį gražųjį Mergui archipelagą. Geriau ir nesugalvosi. Ir šiaip visur su tomis šiukšlėmis panašiai elgiasi. Taip ir prie auksinės uolos.

Užsieniečių ten nebuvo. Tik aš vienas. Kad ir kiek valkiojausi: nė vieno nesutikau. Nors buvau girdėjęs, kad mano kaimynai lyg ir ruošėsi eiti irgi pėsčiomis, tačiau jų nesutikau nei pakeliui, nei ant kalno, nei dar kur nors. Tikriausiai ne pėsčiomis visgi ėjo. Apsukau ratą, radau kavinę su nuostabiu vaizdu ir nusprendžiau ten išgerti arbatos. Žmonių nebuvo, savininkas iškart suprato ko noriu ir viską gavau, ko norėjau. O ko daugiau reikia iš gyvenimo. Nukeliavau dar iki vienos pagodos, kadangi jų ten tikrai netrūksta, grįžau prie uolos, vaizdas visgi gražus, žmonių visgi daug. Bet graži vieta. Ir buvo galima eiti namo. Kaip tik išeidamas sutikau dar vieną užsienietį, o šiaip daugiau nieko ten tikrai nebuvo. Skiriasi visgi Birma: kai buvau ten pirmą kartą, žmonių beveik nebuvo, pusė jų buvo užsieniečiai, o dabar pilna, nors užsieniečių gal tiek pat. Skaičiumi. Kai kas visgi iki uolos keliavo neštuvais, yra ir tokia paslauga, o aš vėl nusprendžiau eiti pėsčiomis. O kaip kitaip.

Vėl sulaukiau panašaus dėmesio: ir dėl to, kad užsienietis, ir dėl to, kad su sijonu. Ir šiaip dėl to, kad esu. Kažkas netgi bandė paklausti kažko... Nesu visiškai tikras ko, bet vienas iš dviejų: „ar turi merginą“ arba „gal nori su manimi draugauti“. Supratau, tik pagal ženklų kalbą. Tad nesu visai tikras, kuris klausimas.

Kelias atgal buvo šiek tiek ilgesnis. Su tiek pat dėmesio, sutikau dar vieną užsienietį, kuris irgi buvo sumanęs lipti pėsčiomis. Vėliau jį mačiau ir Kinpune besivalkiojantį, ir taip visai nei anksti nei vėlai, vėlyvą popietę jau buvau Kinpune. Ir nors sako, kad iki Auksinės uolos trunka keturias valandas pėsčiomis, kažkodėl įtariu, kad nuėjau greičiau. Bet taip ir tikėjausi. Viešbučio savininkas netgi siūlė, kad galiu susipakuoti daiktus, grįžęs netgi po dušu nusiprausti, tačiau aš jį nuraminau: pasiliksiu pas jus dar nakčiai, atnešiu dar daugiau pinigų. Gerbkite ir mylėkite. Taip jis ir padarė: kai grįžau paklausė, ar viskas gerai. Panašiai ir buvo.

Iš tikrųjų yra vienas blogas dalykas iš to ėjimo pėsčiomis. Aš vis galvojau beeidamas pasipraktikuoti visus lundžių rišimosi ir taisymosi įpročius (nes susidaro toks jausmas, kad patys birmiečiai daugiau nieko ir neveikia, tik ištisai taisosi lundžius), ir šiaip jų nešiojimo įpročius, mačiau, kad birmiečiai sugeba iš jo pasidaryti ir trumpą sijoną ir kelnes. Tačiau viskas baigėsi ne taip, kaip norėjau. Jau tai, kad esu užsienietis, suteikia aplinkiniams nemažai emocijų, dėl lundžio sulaukiu dar daugiau dėmesio, o jei dar pradėčiau treniruotis... Tiek dėmesio man tikrai nereikia. O beeidamas tuo keliu, tikrai to dėmesio būčiau nemažai sulaukęs, kadangi lavkės: ant kiekvieno kampo. Kai tik galvoji, kad va jau būsi vienas gal kurį laiką, ir staiga pamatai, kad jei ne kokia palapinė už kampo, tai koks žmogus ateina ar nueina. Labai užimtas tas piligriminis kelias. Tad teks nešioti, kaip nešiojosi iki šiol.

Naujas viešbučio gyventojas vis bandė prisijungti prie interneto, ir jam sunkiai sekėsi, tačiau galiausiai prisijungė. Norėjo išsiaiškinti, ar internetas tikrai bus tik iki dešimtos vakaro. Savininkas, kaip aš ir tikėjausi, pasakė, kad tikrai tik iki dešimtos vakaro. Ir į jokias derybas nesileido. Šiaip gal labai netrukdytų tas internetas, jei tam vokiečiui nebūtų reikėję rungtynių žiūrėti, kurios prasideda kažkada pirmą nakties. Kad kažkas Kinpune veiks tokiu metu: vilties buvo mažai. Miestelis taip labiau vakare visai nurimsta. Jei tik nevyksta kokios pamaldos, kaip kartais būna.

Nukeliavau pavalgyti, kaip ir visada. Ten kur visada valgydavau, vis dar skaniai ten gamina. Vėliau dar vieną naują vietą išbandžiau. Irgi visai nieko. Nors žmonių ten nebuvo, tad kiekvieną praeinantį kviesdavo užeiti. Bet keli restoranai tokie yra, pro kuriuos nepraeisi. Ir namo. Visi gyventojai kambariuose sėdėjo ir tik aš vienas parkelyje. Kadangi ten geriausiai internetas veikia. Bent jau taip buvo pasakyta.

Kitą rytą nebuvo ką veikti. Kaip ir paprastai nebūna ką veikti. Tad susukroviau daiktus, nuėjau iki sunkvežimių, kurie turėtų vežti iki Čiaiktijo. Vienas pilnas jau stovėjo, nusprendžiau palaukti kito, kuris tuštesnis turėtų būti, nes ant šito žmonės jau ant stogo lipo. Kol kas ant stogo važiuoti dar nenorėjau. Per tą laiką gėriau kavą, kuri šiaip jau tokios molio spalvos buvo. Nes su kondensuotu pienu. Pamačiau, kaip keli birmiečiai vos nesusimušė. Pirmą kartą tokį vaizdą mačiau Birmoje. Nors ten gal tik juokais viskas buvo. Galiausiai pilnas sunkvežimis išvažiavo, atvažiavo tuščias, į kurį ir sėdau.

Po kiek laiko atėjo dar vienas užsienietis, tas pats kurį buvau sutikęs prie Uolos, ir irgi įsėdo. Pasiklausė, ar irgi važiuoju į Hpa-Aną, pasakiau, kad ne, iki Čiaiktijo. Jis pabandė pasiaiškinti su keleiviais, bet keleiviais labai greitai parodė į mane. Tikriausiai nepagalvojo, kad viską labai jau žinau čia, tiesiog nesugebėjo nieko pasakyti angliškai. Aš bent jau tiek sugebėsiu. Teko jam paaiškinti, kad iki Hpa-Ano tikriausiai jokie sunkvežimiai ir šiaip niekas nevažiuos, reikės važiuoti kartu iki Čiaiktijo, o ten jam persėsti į kitą autobusą. Užsieniečiui tai pasirodė labai sudėtinga. Nes viešbutyje niekas dorai nepaaiškino, tik pasakė: sėsk į šitą sunkvežimį. Galvojau, oi, dar nežinai, kas šiame pasaulyje sudėtinga. Pavažiuoti ir persėsti: kol kas tai visai paprasta, būna ir sudėtingiau. Džiaukis, kad važiuoju kartu, pasakiau visą informaciją, ir gal netgi parorysiu, kur yra Čiaiktijo autobusų stotis.
Mūsų sunkvežimis labai pilnas ir nebuvo. Galvojau, kad lauksiu, kol visi pradės vieni kitiems ant galvų lipti, tačiau taip nebuvo, toks puspilnis ir išvažiavo. Pakeliui vis sustodavo, ką nors išleisdavo, ką nors paimdavo, po kokio pusvalandžio Čiaiktijo pasiekėme.
Thursday, April 7th, 2016
8:24 pm
Hondos piligriminis žygis (Birma IV)
Jau žinojau, kad esu toje autobusų stotyje, kuri nepažymėta žemėlapyje. Spėjau, kad esu apskritai už žemėlapio ribų. Kažkuriuo būdu reikėjo nusigauti iki viešbučio. Nusprendžiau, kad kažkuriuo būdu ir nusigausiu. Pagal viską reikėjo eiti į šiaurę, o gatvė priešais stotį į šiaurę ir ėjo. Galiausiai atsidūriau prie dar vienos gatvės, tokios didelės, kuri ėjo į vakarus, vadinasi, einant ta gatve, jei tik ji nesibaigs kuriuo nors metu, turėčiau pasiekti jūrą. Maždaug taip ir buvo. Šiaip tikėjausi pamatyti žymiąsias auksines Moulmeingo pagodas, bet jų nesimatė. Tačiau prie jūros priėjau. Nuo čia jau aiškiau: tikrai kažkuriuo metu prieisiu prie ten, kur reikia. Taip ir buvo. Su manimi ten visi kartais vis pasisveikindavo, viena užsienietė bėgiojo, tikriausiai gyvena ten, o gal ir ne, kartais taksi paslaugas pasiūlydavo, ir galiausiai pasiekiau savo viešbutį. Nei ilgai nei trumpai, tik viena valanda.

Kambarių, žinoma, buvo, nelabai jie ten pasikeitę: nei blizga, nei tviska, bet ką jau padarysi. Esi Birmoje, tai ir gyvenk kaip birmietis. Kaip ir visada, fojė nuolat trinasi daugybė žmonių, dauguma jų birmiečiai, kurie nelabai aišku ką ten daro. Lyg ir ne gyvena, lyg ir ne dirba, o kuom užsiima, tik jie patys tikriausiai ir žino. Jei tik jiems nuo to geriau.

Kadangi jau žinojau, ką man reikia veikti, tai iškart išsinuomojau mopedą. Tikėjausi, kad mopedą. Paklausiau, iškart sutiko, netgi neklausė, ar moku vairuoti, nes pernai kitoje vietoje labai įtariai žiūrėjo, kai norėjau nuomotis mopedą ir netgi galvojo neduoti. Šįkart viskas paprasta. Iškart parodė, kur, va čia stabdžiai. Pedalas buvo stabdžiai. Tai man buvo keista. O va čia kitas pedalas, kur vienas du trys. Supratau, kad čia bėgiai. Tai mane dar labiau suneramino. Kažkaip mopedai turėtų būti be jokių vienas du trys, aš jau nebemoku su bėgiais važinėti. Jei motociklu: tai niekada dorai ir nemokėjau. Bet gal kaip nors. Va, sėsk, neskubėk, šalmas važiuok.

Pirma reikėjo pravažiuoti pro turgaus kamščius, tada rasti kelią, kur pasukti iš pagrindinio kelio, nes labai sėkmingai sugebėjau reikiamą posūkį pravažiuoti ir pasukti į priešingą pusę. Gerai, kad laiku persigalvojau. Ir jau ant tilto, lekiu per upę, ten leistinas greitis yra dešimt kilometrų per valandą, tikrai juo nevažiavau, nes niekas tokiu greičiu ten nevažiuoja. Gal nebent dviratininkai. Visi kiti viršija penkis kartus. Priešais jau atsiveria nuostabioji Moulmeingo priemiesčių panorama su auksinėmis pagodomis ant kalnų, greitai ji baigiasi ir aš jau paprastame kelyje. Su nelabai daug transporto, kaimeliais vienas po kito, mečetė, induistinė šventykla, budistinės šventyklos, kaimeliai ir gatvių pavadinimai. Svarbiausias dalykas buvo nepravažiuoti reikiamo posūkio, nes prisimenu, kad ties juo nieko nebuvo parašyta. Gal ir parašyta, bet tikrai ne man suprantamomis raidėmis. O kadangi sugebu reikiamus posūkius praeiti ir netgi ne po vieną kilometrą, tai pravažiuoti jį mopedu turėjo būti juokų darbas.

Visi sveikinosi su manimi, žiūrėjo. Nežinau, ar spoksojo tik dėl to, kad užsienietis, ar dar ir dėl to, kad ryžausi važiuoti motociklu. Gal tik dėl to, kad užsienietis. Posūkio sėkmingai nepravažiavau. Parašyta visgi tais pačiais kringeliais, tačiau yra ir nuotrauka. Tai tik pagal ją ir galima orientuotis, kad gal čia. Kaip ir anksčiau buvo. Nes šiaip rodyklės jokios nebuvo. Sustojau, kringelius palyginau pagal knygą. Lyg ir ten. Dėl visa ko arbatinėje pasiklausiau. Tikrai taip. Arbatos išgėriau ir buvo galima eiti toliau. Arbatinėje savininkai buvo per daug užsiėmę pinigų skaičiavimu ir miegojimu, o aš, kadangi kaip kuklus lietuvaitis ramiai stovėjau, tikriausiai nieko ir nebūčiau gavęs, jei kažkas iš klientų nebūtų riktelėjęs: anglas kažko nori.

Iš pradžių mąsčiau: eiti ar važiuoti. Žinau, kad ne arti, ir reikės lipti į kalną. Vidurdienis. Kaip tikras piligrimas tikriausiai turėčiau eiti. Važiuojant gali neužtekti benzino, būtų labai juokinga ten kur nors kalnuose stumtis Hondą. O gal ir užteks. O jei lipsiu, tikrai nelengva, ir kur man tą Hondą palikti. Galiausiai, jau nebeprisimenu kodėl, nusprendžiau važiuoti. Tačiau toli nenuvažiavau. Iškart buvo varteliai, kur dėdė pasakė, kad Hondai ten negalima. Žinojau, kad Birmos budizmas toks diskriminuojantis, moterų daug kur neleidžia, bet va Hondoms irgi nevisur galima. Taigi Hondos piligriminis žygis tuo ir baigėsi.

Kiek supratau, atstumas tokios netrumpos keturios mylios. Jas ir užlipau. Visgi buvo šiek tiek toliau, nei aš įsivaizdavau, bet ką jau padarysi. Kažkodėl mano vaizduotėje tas kelias buvo šiek tiek trumpesnis. Mane aplenkė keletas sunkvežimių. Visgi viešasis transportas yra. Praeitą kartą jo tikrai nebuvo. Nors realiai turėjo būti, net nesutikome. O dabar jau yra. Tad sau visas pavargęs galiausiai pasiekiau Nwa La Bo pagodą, kuri garsėja tuo, kad akmenys sudėti vienas ant kito tokiu būdu, kad nenukrinta. Primena žmogų. Sako, kad tai suakmenėjęs magas. Tikriausiai taip ir yra.

Piligrimų nebuvo jokių, keletas vaikų klausė pamokslo. Pasišnekėjau su vienuoliu, žinoma, paklausė iš kur aš, žinoma, Lietuva... Pasakų šalis. Kaip ir Birma. Panašios mūsų šalys, tam tikra prasme. Lietuva – nes niekas nežino kur, Birma – nes tikrai pasakų šalis. Visomis prasmėmis, blogosiomis irgi. Pasakiau, kad netoli Suomijos ir Švedijos, tai bent jau įsivaizdavo, kuriame pasaulio krašte. Dar užsukau arbatos išgerti. Man, žinoma, norėjo įsiūlyti vandens, tačiau pasiėmiau arbatos. Netgi keista, kad suprato beveik iš pirmo karto, ko noriu. Tikriausiai jau beveik panašiai ėmiau tarti. O gal ir ne. Reikės kitą kartą ko nors kita pasiprašyti.
Atgal kelias buvo beveik toks pat kaip ir pirmyn, per tą pačią kaitrą, nenumiriau ir išgyvenau. Kadangi ruošiuosi lipti ir iki Čaikto pagodos, tai gal kaip nors išgyvensiu. Vėl aplenkė sunkvežimis, vėl visi žiūrėjo, kažkas iš vietinių pasisveikino, ir taip saulei šiek tiek leidžiantis jau buvau ir apačioje. Pasiėmiau savo vargšę Hondą ir važiuoju atgal.

Šiaip jau reikėjo užpilti benzino. Tad vis pakeliui žiūrėjau, kur čia galima. Vietiniai iškart nepatikėjo, kai sustojau prie stovo su plastikiniais indais, sakiau, kad tikrai man jo reikia. Vėliau sužinojau, kad mieste galima ir pigiau užsipilti, bet ką jau padarysi. Vėl radau arbatinę. Vėl visi bijojo manęs klausti ko nors, o gal šiaip ten įprasta, kad ateini ir sakai ko nori, pabandė įsiūlyti kažkokios fantos, vėl suprato, kad reikia arbatos. Ir netgi skanėstų prie arbatos davė.

Pravažiavus tiltą prieš akis iškilo Moulmeingo pagodos, tos, kurias netgi Kiplingas yra aprašęs. Tad pasukau ten. Mano planas buvo aplankyti viską, kiek įmanoma, visgi ratuotas, taip panašiai ir padariau. Didžiausioji Moulmeingo Čaiktaniano stupa (kurią palaikiau Mahamunio paja), šalimais kažkoks vienuolynas, tolumoje dar vienas vienuolynas ir daug stupų, kitame gale: Mahamunio paja. Šiaip Mahamunio paja yra pati švenčiausia vieta tame komplekse su paauksuotu Buda, tačiau pastebėjau, kad daugelis visgi suka ratus aplink auksinę pagodą. Ir ne po vieną. Mažai kas iki to Mahamunio nueina. Darbininkai pasiklausė, ar aš pėsčias ar taksi, sakiau, kad su motociklu, bet jie vis tiek pagalvojo, kad su taksi. Tai yra su motociklu ir vairuotoju. Tikriausiai nėra labai įprasta, kad užsieniečiai ten vairuotų, nes birmiečiai įdomiai žiūrėjo. O gal žiūrėjo tik todėl, kad užsienietis. Koks skirtumas.

Nors laiko dar buvo, tačiau motociklą nusprendžiau grąžinti. Viešbučio savininkas pasitikrino, ar tikrai užpyliau benzino, lyg ir viskas tiko. Dar pasiklausiau, kaip man čia geriau nuvažiuoti iki Čaikto. Paaiškino, kad iki Čaikto važiuoti nereikia, reikia iki Kinpuno, ir jis parduos tiesioginį bilietą į Kinpuną. Jei noriu. Man kaip ir visai tiko. Bet čia šalimais sėdėję užsieniečiai pasakė, kad traukiniu gaunasi gerokai pigiau. Mane ta mintis šiek tiek užkabino, tad nusprendžiau keliauti iki stoties.

Pakeliui dar nufotografavau kelias mečetes, jų ten daug ir visos gražios. Juk Moulmeingas buvo paskutinių Birmos radžų sostinė. Galiausiai įsukau į kelią, kuris turėjo vesti prie stočių. Tiek traukinių, tiek autobusų stotis turėtų būti šalia. Bet... Kaip visada, nereikia mesti kelio dėl takelio. Kažkodėl pagalvojau, kad stotis jau turėtų būti netoliese, pamačiau bėgius ir nusukau jų link. Vėliau gatve palei bėgius, kuri greitai tapo ne gatvė palei bėgius. Tad supratau, kad reikės grįžti atgal. Bet nieko, pamačiau indų gyvenamą rajonėlį, irgi mečečių daug, kelios šventyklos ir šiaip vietinę liaudį palinksminau. Vėl į pagrindinį kelią ir galiausiai radau stotį, o traukinių stotis buvo šiek tiek už jos.

Traukiniai iki Čaikto važiuoja, aštuntą valandą, tik bilietus reikės pirkti kitą dieną. Ir būti stotyje šeštą. Supratau, kad ne viskas taip paprasta. Tiek tos, sumokėsiu, kad ir brangiau, autobusu, bet bent jau nereikės lakstyti nuo anksčiausio ryto ir pasieksiu būtent Kinpuną, o ne Čaikto, iš kurio reikia dar važiuoti.

Jau beveik žinomu keliu parėjau namo. Pakeliui pamačiau kepamus pavasarinius ritinėlius, o šalimais buvo kažkokios salotos. Užsisakiau ir to, ir to, gerai, kad vėliau supratau, kad tos salotos: tai tiesiog ritinėlių įdaras. Gerai, kad pardavėja nelabai gilinosi į tai, ir davė tik ritinėlius. Viešbutyje teko nusipirkti bilietą, ir tada keliavau į naktinį turgų prie jūros, kur kas vakarą renkasi daugybė žmonių, gal ne visai daugybė, tačiau visokių kepėjų ir virėjų pakanka. Rinkis ką tik nori.

Ten, kur aš sėdėjau, priėjo keli indai. O gal ne indai, nežinau, šiaip išsirinkau musulmonišką užeigą. Tiesiog sutapimas. Ir tie indai praeidami, kažką marmaliavo, o vėliau angliškai, ir dar badydami mane pirštais, pasakė, kad aš galiu suprasti. Na, gal ir ne viską galiu suprasti, bet jei jūs ir toliau taip badysite pirštais mane, tai tikrai suprasiu, kad kalbate apie mane. Taip diena ir baigėsi. Skėrių pardavėjas neatėjo.

Ryte, kaip visada, pusryčiai. Užsieniečiai nagrinėjo, kur norėtų važiuoti, tiksliau jau buvo susiplanavę: vieni į Hpa-Aną, kiti į Towėi, pliaže pagulėti. O aš sau ramiausiai į Kinpuną. Laiko iki autobuso dar buvo, tad dar kartą nuėjau iki tos Mahamunio pajos. Reikėjo rasti dar vieną vienuolyną, kurio neradau. Užtat mane ėmė sekti viena nepilno proto moteris. Tikrai nepilno proto, nieko nepadarė, bet nieko ir neturėjo daryti. Radau dar vieną įėjimą į pają, pats pagrindinis, kuris turėtų tęstis beveik nuo jūros, kaip ir atidarytas, bet prieš pat šventyklą: iškart uždaromas. Nieko nepadarysi. Švyti viskas auksu, yra netgi liftai, kadangi paja ant aukšto kalno, tai kas nesugeba paskutinių laiptelių palipti, gali liftu pavažiuoti. Gulinčio Budo statula, laba graži. Šiaip gražus kompleksas. Netgi pasigailėjau, kad anksčiau į jį nebuvau užsukęs, dabar va užsukau.

Ir vis tiek laiko dar buvo. Tad dar nukeliavau į banką pingų pasikeisti. Dolerio kursas vis krito ir krito, tai gal reikėtų jau viską išsikeisti, kol viskas labai baisiai nenukrito. Eilinį kartą pavalgiau prie jūros, „Senelio ir močiutės“ restorane. Visai skanu, sakyčiau ten, ir kainos labai padorios, visai teigiamai įvertinau. Ir netgi vaizdas į jūrą. Tiesa, tiesiai po kojomis šiukšlynas, tačiau šiaip vaizdas gražus. O vakarais ten būna vieni gražiausių saulėlydžių ne tik Birmoje, bet ir visoje Pietryčių Azijoje. Ne aš vienas taip galvoju. Nors tą saulėlydį Moulmeinge galima beveik iš visur stebėti. O tada jau buvo galima eiti ir į stotį. Kadangi laiko vis dar buvo, tai nusprendžiau nemėtyti pinigų ant taksi ir motociklų, o nueiti ten pėsčiomis. Jei visi taip elgtųsi, taksi greitai bankrutuotų.

Nereikėjo ilgai eiti, vėl pro tas pačias pagodas, vėl neradau norimo vienuolyno, bet svarbiausia, kad radau stotį. Ten reikėjo palaukti. Autobusas, turėjo išvažiuoti pusę dviejų, bet, žinoma, išvažiavo tik pusę trijų. Niekas niekur neskuba. Uždėjo tas muzikas, vogtos ir nevogtos dainos, pusę dainų su vandens laistymųsi, jau visus po truputį nuteikinėja, kas dėsis kitą savaitę. Tad ir man teks susitaikyti su ta mintimi. Bus beprotnamis, seniai žinojau. Na, ir ramiausiai sau važiavome toliau, per jau beveik pažįstamus miestus ir kaimus.
Wednesday, April 6th, 2016
11:41 am
Towėjaus šaligatvių šlifavimo ypatumai (Birma III)
Viešbutyje viskas buvo labai paprasta, vėl turėjau internetą, televizorių su daug kanalų, dušą Viską, ko reikia. Pradžiai reikėjo palaukti, kol atiduos mano pasą. Pasakė, kad padarys kopiją. Šiek tiek palaukite. O tas šiek tiek užtruko. Iš pradžių savininkas kažką nurodinėjo, kažką skaičiavo, kuitėsi ir knisosi, galiausiai išsiuntė darbininką, kažkam skambino, gal po kokio pusvalandžio, jei ne ilgiau pasiėmė mano pasą ir išvažiavo. Aš jau galvojau, kad mano pasą mintinai mokosi. Grįžo irgi tikrai ne už penkių minučių. Paso kopijos darymas užtruko gal valandą. Jei būčiau žinojęs, būčiau sau ramiausiai prausęsis ar lovoje pagulėjęs.

O tada jau galėjau sau ramiausiai eiti apžiūrinėti miesto. Mačiau, kad ten yra dar keletas užsieniečių. Pirmu taikymu nukeliavau į šventyklą. Didžiausią miesto šventyklą, nors ten ir daugiau yra. Vėl visi su manimi sveikinosi, tikrino, ar tikrai moku birmietiškai, ar tik sijoną ryšiu. Įsitikino, kad bent jau laba diena moku pasakyti. Taip ir turėjo būti. Eilinį kartą įsitikinau, kad birmietiška šventyklų architektūra man labiau patinka nei tailandietiška. Švelnesnės spalvos. Daugiau žalios. Aukso geltonumo ten irgi netrūksta. O tada jau buvo galima eiti ir kitur. Tarkime prie upės.

Prie pačios upės nepriėjau. Nes beeidamas mačiau, kad kažkur spaudžia sultis. Nusprendžiau rambutanų sulčių išgerti. Iš pradžių man norėjo įkišti vaisių, tačiau parodžiau, kad noriu šeiko. Vis dar gyvas. O ant kito kampo stovėjo kioskelis su maistu. Gerai, kad ten buvo sudėti puodai, iš kurių buvo galima pasirinkti, nes susikalbėti šansų buvo maža. Išsirinkau ką norėjau. Ir kaip įprasta Birmoje, duoda ryžių, daržovių visokių, špinatų nuoviro ir dar visokių salotų. Turiu pasakyti, kad labai gerai pavakarieniavau.

Ėmė temti. Nuėjau iki turgaus. Man kilo mintis apie apšvietimą. Lempos lyg ir matėsi, tačiau kai sutemo, o temsta ten greitai, supratau, kad jos tikriausiai tik dėl grožio ten kabo. Gatvėse apšvietimas tik iš parduotuvių ar dar kažko, jokio centrinio nėra. Nieko nepadarysi. Vienoje gatvėje, vienoje iš pagrindinių, buvo scena ir koncertas. Laimingų Naujųjų Metų. Jaučiau beprasidedantį laistymąsi. Kai grįžau netoli viešbučio, ten užsieniečių buvo ir daugiau ir... Radau apšvietimą gatvėse. Kai kurios gatvės visgi apšviestos. Geras miestas tas Towėi.

Kitą rytą nusprendžiau eiti ieškoti autobusų stoties. Nors viešbutyje buvo pasakyta, kad jie tą bilietą gali suorganizuoti, bet, kadangi laiko turėjau (autobusas išvažiuoja tik penktą vakaro), nusprendžiau nueiti pats. Patikrinau viešbučio žemėlapį: ji buvo toliau nei tikėjausi. Beeidamas mačiau visokių būdelių, su užrašais bamariškais kringeliais ir autobuso paveiksliukų. Supratau, kad ten gali pardavinėti man reikiamus bilietus. Tik suprask, kurioje vietoje. Ėjau toliau.

Gatvėje judėjimas didelis. Motociklai, motoriniai triračiai. Jau supratau, kad motociklai: tai taksi, o triračiai, tokie maži sunkvežimiukai: tikriausiai autobusai. Šiek tiek suklydau, triračiai irgi taksi. Praėjau kinišką šventyklą, dar porą budistinių birmietiškų, miestas galiausiai vėl ėmė panėšėti į kaimą džiunglėse, tik išsitiesusį palei kelią. Jokios autobusų stoties nesimatė... Ji turėjo būti už oro uosto, tačiau oro uosto irgi nesimatė. Kai nuėjau kokius keturis kilometrus, o mano gatvė atsirėmė į upę, supratau, kad galiu būti tą stotį ir praėjęs. Nebūčiau labai nustebęs, ne pirmas kartas. Bet kokiu atveju, viskas pasirodė per toli, tiks ir viešbutyje pirktas bilietas. Kaip tik pamačiau vieną nuostabią vietą kavos išgerti, ten ir nuėjau. Iš tikrųjų norėjau arbatos gerti, bet manęs niekas neklausė, ko noriu, patys nusprendė, ką gersiu ir atnešė. Berods arbatą. O gal ir kavą. Ir kainavo kaip ir turėjo kainuoti. Penkiolika euro centų.

Po kiek laiko grįžau į viešbutį. Iki išsiregistravimo iš jo dar laiko buvo likę, pasakiau, kad man reikia bilieto. Tuo metu ten buvo tik vienas berniukas, jis kažkam paskambino ir pasakė, kad už dešimties minučių bus viskas. O gal už penkių. Jau prisiminiau, kad Birmoje laikas teka šiek tiek kita vaga, todėl ta proga nukeliavau krautis daiktų ir plautis kojų. Nes po to pasivaikščiojimo kojos tikrai buvo ne pačios švariausios. Dar kartą patikrinau žemėlapį. Blogai, kad žiūrėjau tik į anglišką žemėlapį, nes jame stotis tikrai iškart už oro uosto. Birmietiškas žemėlapis rodo, kad kelias eina aplink oro uostą, tad supratau, kad ėjau tuo tolimesniu keliu, ir stoties nepriėjau. Grįždamas atgal mačiau kažkokią negrįsta aikštelę su autobusais, pamaniau, kad tai ir bus stotis, tačiau nieko panašaus į kasas ten nebuvo.

Tad bilietą suorganizavo viešbučio savininkas tikriausiai, išvažiavo motociklu, spėju, kad iki tų mano matytų būdelių ir atvežė. Pasakė, kad iki stoties keturios mylios, tačiau jis iškvies taksi, tad man viešbutyje reikia būti ketvirtą. Kas dar patiko tame viešbutyje, kad jame be manęs gyveno tik dar viena užsienietė. Visi kiti svečiai: birmiečiai, tikriausiai dėl kainos, ir tikriausiai dar visai neseniai tam viešbučiui buvo suteikta teisė priimti užsienio svečius. Negaliu nieko pasakyti, kadangi jokie kelionių gidai apie Towėi dar nieko nerašo. Tik tiek, kad ten galima nuskristi ir išskristi. Netgi apie Kotaungą buvo daugiau informacijos.

Kadangi visi reikalai buvo sutvarkyti, buvo galima eiti valgyti. Viešbutyje buvo informacija, kur skaniausiai kariai, ten ir nuėjau. Tikriausiai kariai ten skaniausi, nes jame žmonių pilna, visi sėdi prie bendrų stalų, kai kas ateina nusiperka ir išsineša. Visuomet išsirenku geriausius restoranus. Kotaunge buvo panašiai: sėdinčių ir valgančių buvau tik aš vienas (visi kiti gėrė), tačiau užsisakančių išsinešimui: nemažai. O tuo metu dar buvo ir pietų metas. Negaliu pasakyti, ar kariai ten skaniausi, bet neblogi. Dar pasiklausė, ar noriu vandens ar arbatos, bet jau iškart buvo nuspręsta, kad anglas gers vandenį. Butelis vandens jau buvo paruoštas. Nors jei būčiau paprašęs arbatos, tikriausiai būčiau jos gavęs.

Po pietų nusprendžiau užsukti išgerti alaus. Dieną prieš tai apsukau kelis ratus apie Towėi ir nieko neradau, o alaus restoranas, pasirodo, buvo visai netoli. Nors gerti alų vidury dienos gal ir nėra pati geriausia mintis, tačiau nusprendžiau, kad Towėi šaligatvius jau ir nušlifavau, ir nupoliravau, reikia palaukti, kol vėl dulkėmis apsineš (o ten kai kuriose gatvėse tikrai yra šaligatvių, tad šaligatvius tikrai šlifavau), o trintis vidurdienį gatvėmis: beveik savižudybė.

Pasirodė, kad ne aš vienas ten sėdėjau ir gėriau alų. Restoranas pilnas dėdžių: su alaus bokalais rankose. Ir netgi ne po vieną. Populiari vieta. Kas šviesų, kas tamsų alų geria. Pasinagrinėjau savo planus, jie tokie visai neblogi buvo, ir keletą valandų pramarinavau.

Nusprendžiau nukeliauti galiausiai iki upės. Tikrai, ne pati geriausia idėja vidurdienį trintis po miestą (o vidurdienis ten kažkur nuo vienuolikos iki po keturių). Ties upe baigiasi ne tik šaligatviai, bet netgi grindinys. Pažiūrėjau į kojas: gerai, kad jos buvo plautos, nes gal atrodytų dar baisiau. Nors gal ir maždaug vienodai. Keletą kartų vis pabandė pasiūlyti taksi. Tarp kitko užtekdavo išeiti iš viešbučio ir pasirodyti prie artimiausios sankryžos, kai bent trys mopedistai pasiūlydavo taksi paslaugas.

Dar perėjau ta gal pagrindine gatve. Radau kinišką restoraną, kelis kiniškos bendruomenės namus, kurie dabar jau nebe kinų bendruomenės namai ir eilinį arbatos restoraną. Dėdė ten nieko neveikė, tad užsisakiau arbatos. Bandžiau birmietiškai. Atrodo, viską teisingai sakiau, o gal ir ne. Bet kokiu atveju, tas dėdė gal penkis kartus perklausė, ar tikrai ne kavos. Tikriausiai jau gana žinoma, kad anglai turėtų gerti kavą. Teko juos visus nuvilti. Atnešė visgi arbatos, žalios arbatos arbatinuką (privalomai, nemokamai), ir toliau sau nieko neveikė, kol atėjo dar keletas klientų arbatos gerti. Visą laiką taip ramiai ir pramarinavau.

Arbatinėje pamačiau kalendorių. Jis mane šiek tiek suneramino. Pasirodo, kad Birmoje nusimato vienuolika dienų poilsio. Be perstojo. Tikiuosi, kad ne visos jos bus Naujieji Metai, o dar tikiuosi, kad per jas visgi kažkoks viešas transportas bus. Bet, iš kitos pusės, juk to ir važiavau į Birmą.

Kai jau grįžau beveik namo, priešais viešbutį sutikau dar vieną užsienietę. Tikriausiai prancūzę. Ji netgi manęs pasiklausė: ką galite rekomenduoti šitame mieste. Naivuolė. Jai tikriausiai atrodo, kad viską čia žinau. O dar didesnė naivuolė, kad galvoja, kad ten yra ką rekomenduoti. Pasiūliau nueiti į šventyklą, tris kartus pasiūliau, bet ji nebuvo sužavėta tuo pasiūlymu. Ir dar pridūriau, kad čia galima šaligatvius šlifuoti. Kaip tik tam skirtas miestas, net pats taip dariau. Žinoma, pasakiau kitaip, nes nežinau, kaip tiksliai perduot to šaligatvių šlifavimo prasmę angliškai, bet ji tikrai nebuvo sužavėta jokia šventykla ir šaligatvių šlifuoti tikriausiai nenorėjo. Nuėjo į kitą pusę, o gal jau buvo ten buvusi.

Viešbutyje pasakė, kad taksi bus už penkių minučių, ir visi išnyko iš ten. Motociklas tikrai atvažiavo už penkių minučių, pravežė tą didelį ratą, pamačiau, kad ten yra ir indiška šventykla, kurios nebuvau matęs, reikės gal dar vėliau kada nuvažiuoti. Indiška šventykla netgi visai padoriai atrodė, palyginus su kokiomis indiškomis šventyklomis Tailande ar Singapūre. Ir jau buvau stotyje.

Žinoma, iš stoties irgi nieko nereikėjo tikėtis. Tiesiog dulkinas laukas, su keliomis medinėmis būdelėmis: autobusų kompanijų ofisai. Mano dėdė pasiklausė, kur man reikia, jei į Moulmaingą, tada čia. Kai parodžiau savo bilietą, dėdė buvo grąžintas atgal ir mane pavežė dar. Dešimt metrų. Tikriausiai ir patys birmiečiai nelabai gaudosi tose stotyse. Pasakė, kad autobusas išvažiuosi penktą valandą, sėdėk ir lauk. Taip ir padariau. Atvažiavo dar trys užsieniečiai, irgi keliavo į Moulmaingą, prieš penkias pradėjo sodinti į autobusą. Tiksliau liepė patiems lipti.

Pastebėjau, kad visi turėjo bilietus, o maniškį buvo pasilikę kompanijos darbuotojai. Ir nors vietą žinojau, tačiau nuėjau pasiaiškinti. Atiduokit bilietą, gal prireiks kur. Tiesiog išrašė naują bilietą, ar tinka toks. Man kaip ir tiko. Kai pagalvoji: kokioje Europoje tai būtų griežtos atskaitomybės dokumentas. Ten tikriausiai taip nėra.

Išvažiavome tikrai ne penktą, apie šešias, turėjome važiuoti apie dvylika valandų, tad Moulmainge turėčiau būti apie šeštą ryto. Kaip ir visai tiko toks įvykių srautas. Prieš išvažiuojant dar surinko visų užsieniečių pasus. Padarė kopijas. Vėliau įlipo policininkas ir visus patikrino. Iš tikrųjų tikrino tik mane: iš kokios jūs šalies. Lituania jiems nieko nesakė, teko parodyti, kur parašyta ant paso. Tikriausiai ir toliau nieko nesako.

Iš pradžių vėl klausėmės budistinių maldų, vėliau buvo įjungtas dainų diskas. Dainavo vaikai.Vėl vogtos dainos. Tada filmas, kurio jau nebežiūrėjau. Gal porą kartų buvome sustoję: atseit į tualetą ir pavalgyti, mačiau, kad Birmoje jau labai daug neonų. Kiekvienoje benzino kolonėlėje. Ir taip visai netikėtai apie trečią valandą ryto sustojome, visi ėmė lipti. Nors stotis nepriminė Moulmaingo, tačiau galiausiai išsiaiškinau, kad esame jau vietoje.

Ne pati geriausia įvykių eiga. Tai reiškia, kad jei nenoriu mokėti dvigubai už viešbutį, reikės laukti iki aušros. Nieko nepadarysi. Atrodo, kad lauksiu ne vienas, nes tiek užsieniečiai, tiek keletas birmiečių niekur neskubėjo. Su prancūzu nuėjome gerti kavos. Gerai, kad tokios įstaigos dirba visą parą. Jis gulėjo Towėjaus paplūdimiuose, o dabar ruošiasi plaukti į Hpa-aną. Bandėme visaip išsiaiškinti, ar laivai bus. Kaip bebūtų gaila, visi turėjo tik senos informacijos knygeles, tad nieko patikima. Kavinės darbuotojas pasakė, kad laivo jokio nėra, vėliau atėję taksistai lyg patvirtino, kad lyg yra. Ir lyg jau greitai bus. Į Hpa-aną plaukti norėjo ne tik jis, bet ir kiti užsieniečiai. Tad beveik tikri, nors iš tikrųjų pusiau netikri, kad tas laivas bus, sėdo į taksi ir išvažiavo. Pasiūliau jiems visgi dar kartą kaip nors patikrinti viską, ar tikrai tas laivas yra. Bet kažkaip nebuvo iš ko tikrinti. Šiaip reikėjo įsitikinti, ar tie taksistai tikrai suprato, kad jie nori plaukti laivu, bet gal suprato visgi. Palinkėjau sėkmės, o ką daugiau padarysi pusę keturių ryto.

Atvažiavo dar keletas autobusų, išlipo dar birmiečių, tačiau paaiškėjo, kad dauguma tik laukė kito autobuso, arba jiems tai buvo sustojimas pusiaukelėje. Dar keletą kartų dėdės ant motociklo bandė pasiūlyti savo paslaugas, visų primygtinai atsisakiau. Pabandžiau rasti internetą: jo nebuvo. Apie ketvirtą valandą įsijungė budistinės maldos, tad tikėjausi, kad greitai čia pradės vaikščioti vienuoliai, nors jie tikriausiai vis dar meldžiasi. Penktą ryto iš kažkur atsklido balsas, tvirtinantis, kad Alachas yra didis... Nekeista, juk nemaža dalis Molmeingo – musulmonai, gal kokios penkios ir tikriausiai veikiančios mečetės ten yra. Po truputį ėmė aušti. Nuo stoties iki viešbučio neturėtų būti toli, tačiau pradžiai buvo klausimas, ar tikrai esu toje stotyje, kurioje galvoju esąs. Bet greitai tikriausiai ir tai sužinosiu. Iš Towėjaus kartu su manimi važiavęs dėdė prigulė ant šalimais buvusio suolo, dvi valandas prasnaudė, atsikėlė ir dingo.

Auštant rinkosi vis daugiau žmonių. Atvažiavo netgi viena užienietė. Visi sau ramiausiai sėdėjo toje atseit kavinėje, gėrė arbatą. Visi laukė autobuso. Galiausiai jau visai išaušo. Supratau, kad man irgi laikas. Tik ne į autobusą, bet maždaug kažkur viešbučio link. Palei saulės tekėjimą nustačiau, kur turėtų būti šiaurė pietūs rytai ir vakarai, ir kurioje pusėje jūra (visgi Vakaruose), ir buvo galima ramiausiai eiti.
Tuesday, April 5th, 2016
12:26 pm
Nebeuždraustais keliais (Birma II)
Ta proga, kad visgi gyvenu, papusryčiavau. Nes viešbutyje dingo elektra. Pusryčiai ne patys ypatingiausi: dvi riekės batono ir kava. Kai galiausiai atsirado elektra nukeliavau pasiinternetinti. Ten sėdėjo toks senas vokietis ir po kiek laiko prie manęs prisistatė viešbučio darbuotojas, o gal ir ne, prisistatė kaip gidas, tikriausiai viešbučio gidas Ali. Norėjo pasiūlyti kokių turų, pažvejoti ar prie krioklių, bet aš visko atsisakiau. Paklausė, ar Lietuvoje dauguma musulmonų. Teko nuvilti, kad ne. Šiaip aš buvau pirmas, o gal antras žmogus iš Lietuvos, kurį jis sutiko. Spėju, kad pirmas, nes jis kažkodėl tą Lietuvą pastoviai su Albanija kartu minėjo. Jam tikriausiai panašiai skamba.

Bet išgirdau ir naudingos informacijos. Dolerius juodojoje rinkoje išsikeisti galima, žinoma, kursas bus mažesnis, kadangi bankai dolerių nepriima (netikiu, bet tuo metu buvo savaitgalis, bankai vis tiek neturėjo dirbti artimiausias dvi dienas), tad jiems tenka plaukti į Tailandą. Papildomos išlaidos. Bet kokiu atveju, kad ir prastesniu kursu, išsikeisti vis tiek reikėjo. Dar pasakė, kad laivo bilietą turėčiau pirkti šiandien, nelaukti rytdienos. Ir pasakė, kad miestas tariamas Kotaung. Pats išsivedė vieną iš tų baltų žmonių ir pasakė, kad ieškočiau jo prieplaukoje.

Ten ir nuėjau. Turistų informacijoje paklausiau, kur pirkti laivo bilietą, pasirodo, kitoje gatvės pusėje. Ten vėl eilinį kartą nukopijavo mano pasą, turistų informacijos darbuotojas paprašė arbatpinigių už nuvedimą. Pasakiau, kad neišnaglėtų. Nesakiau taip, tiesiog, kad neduosiu. Galiausiai į rankas gavau pirmuosius batus: kadangi grąžos neturėjo visos, dalį atidavė čiatais. Aš pats jiems sakiau, kad duotų čiatais, bet gavosi, kad jie lyg patys sugalvojo taip padaryti. Bet koks skirtumas. Ir nukeliavau kur akys veda.

Tiksliau už kalno, į kitą Kotaungo dalį. Ten nieko nebuvo: tik turgus, keli restoranai, jūra, mane vis kažkas norėjo pavežti, vis atsisakiau. Bet radau birmietiškos arbatos restoraną. Ten šiaip restoranas buvo, bet arbatą irgi buvo galima gerti. Taip ir padariau. Teko paaiškinti, kad noriu arbatos, tačiau pastebėjau, kad tuo metu ten turėjo būti arbatos gėrimo metas. Kai atėjau kažkas pietavo, o vėliau šeimininkė pradėjo ant stalų dėlioti saldumynus, kuriuos visada atneša, kai užsisakai arbatos. Gali valgyti, gali ne, vis tiek atneša. Žinoma, už juos papildomai reikia susimokėti, nemokamai nieko nebūna pasaulyje. Toliau eiti neapsimokėjo, tad paėjau į kitą pusę. Uoste sutikau Alį, kuris pakeitė pinigus. Tiksliau nuvežė kažkur toliau ir atvežė. Viena banknotą išbrokijo. Taip jau yra, kad į Birmą reikia vežtis tik naujus, dar šiugždančius, tiesiai iš spaustuvės dolerių banknotus. Eurai tinka ir patrinti.

Į kitą miesto galą palei jūrą, į turgų. Ir nors buvau be lundžio, tačiau vis tiek visiems labai patiko, kad aš ten buvau. Nebūtina lundžį rištis. Prie jūros išgėriau kavos. Tokioje kavinėje. Ten pradėjo rinktis visi užsieniečiai: tas pats gidas Erikas, tas dėdė baltas, su kuriuo atplaukiau. Ir nors laive ir pasų kontrolėje jis buvo labai rimtas, netgi šiek tiek ignoruojančiai žiūrėjo į visus vietinius (ir į mane, spėju, nors ne vietinis), dabar buvo labai linksmas ir atsigavęs. Atplaukė dar grupė baltų žmonių, tas baltasis, su kuriuo važiavau kartu autobusu atsisėdo priešais, o aš ta proga ir išėjau. Užsukau į turgų apsipirkti, nes laivas plaukia dvylika valandų ir ten gal nieko nebus. Ką čia gali žinoti. Dar pro mečetes, į šventyklą ant kalno. Vakarinėms pamaldoms kaip tik. Žinoma, visiems labai patiko, kad ten buvau. Pasėdėjau prie jūros, pašnekėjau su vienu dėde. Vietiniu. Nelabai ką pašnekėjom. Nes jis angliškai kalbėjo maždaug tiek, kiek aš birmietiškai. Nors gal daugiau.

Ir vėl į tą patį restoraną. Mane ten jau prisiminė. Išmokė pasakyti skanu birmietiškai. Sakau. Bet tarti reikia beveik kėdainietiškai. Mergaitė buvo priversta treniruotis savo anglų kalbą. Tai yra priėmė iš manęs užsakymą. Išsigando, kad aštrų patiekalą užsisakiau. Šį kartą sąskaitą pasakė iškart čiatais. Dieną prieš tai buvo pasakyta batais, bet šią dieną nusprendė, kad jau turėsiu ir čiatų. Tikrai jų turėjau.

Televizorius vis dar rodė visus dvidešimt kanalų, ne tik birmietiškus, bet ir tajiškus, kinišką, buvo iš ko rinktis. Netgi filmų rodė.
Kitą dieną vėl kėliausi anksti, vėl eilinį kartą išėjau anksti, o uoste šį kartą tikrai buvo žmonių. Daug. Bilietų pardavėjas iškart mane susirado, nuvedė prie pasų kontrolės, ten tik užsieniečius tikriausiai veda, nes reikia patikrinti, ar turiu tinkamą vizą keliauti po Mianmą. Ir patį pirmą pasodino į laivą. Prie manęs leido sėsti tik vienuoliams. Ir išplaukėme. Priešais buvo televizorius, tad programa nusimatė. Dvylika valandų kelio juk. Kaip ne kaip.

Viduje buvo šalta. Iškart užsivilkau maikę trumpomis rankovėmis, vėliau ir ilgomis, tada dar išsitraukiau kažką užsikloti kojas ir galvojau, ar tik nereikės miegmaišio. Išėjus į lauką nebereikėdavo nieko. Saulė plieskė ir kaitino.

Pirmas dvi valandas klausėmės budistinių maldų. Be perstojo. Jau galvojau, kad man gali ir nusibosti po kiek. Nors be jokiu vietinių instrumentų džerškėjimo, tačiau jei reikės dvylika valandų tai klausytis, beveik ir išprotėsiu. Tekėjo saulė, o tas nuostabusis Mergui archipelagas, į kurį dar ne taip seniai užsieniečiams patekti buvo įmanoma tik už didelius pinigus labai nuostabiai neatrodė. Bet reikia po jį plaukioti tikriausiai, o ne tik praplaukti. Budistines maldas pakeitė dainos. Pirmas diskas buvo dar klausomas, o kitas: grojama sintezatoriumi, viena tonacija, gal dviem, man net kilo mintis, kad aš geriau padainuočiau, ir be jokios veido išraiškos. Visas džiaugsmas akims: šalimais dainininko pusiau tradiciniais birmietiškais judesiais šokanti mergina. Nes kitaip to disko būtų neįmanoma nei žiūrėti, nei klausyti. Vėliau uždėjo jau linksmesnę muziką. Kažkokios žvaigždės tikriausiai, pusė dainų – vogtų. O gal ir visos.

Galiausiai pradėjo rodyti filmą. Tuo metu mūsų laivas sulėtino greitį: prie mūsų prisišvartavo valtis, galvojau, kad turėsime papildomų keleivių, bet pasirodė, kad tiesiog mūsų keli keleiviai išlipo į tą valtį su daugybe rakandų.

Toliau žiūrėjau filmą. Pirmą pusvalandį vaikinas ir mergina vaikščiojo į pasimatymą. Tikrai, daugiau nieko neveikė. Vaikinas vis tėvui skundėsi, kaip jam nesiseka, o mergina vis iš jo tyčiojasi: tai atėjusi į pasimatymą užsisako penkis patiekalus viena, tai prieš draugus kažką prišneka, tai autobuse paprašo iš rankinuko paimti telefoną, o po to viešai apkaltina vagyste.

Daugiau nieko ir nevyko. Galiausiai po pusės filmo paaiškėja, kad mergina serga nepagydoma liga, gal vėžiu, nesu tikras. Prieš atsiguldama į ligoninę dar su vaikinu nuvažiuoja į paskutinį pasimatymą prie karuselių. Matosi, kad karuselės neaišku kada buvo naudojamos, o jis ten jai padainuoja dainą. Tą dainą vėliau kartojo gal penkis kartus iš eilės. Mergina jau ligoninėje su lašeline, ir prieš mirtį paprašo tėvo nuvežti ją paskutinį kartą prie tos karuselės. Ir būtent tuo metu ten buvo ir tas vaikinas, ir gitara grojo būtent tą pačią dainą. Su paskutine nata ji ir mirė. Vėliau vaikinas buvo prie jos kapo. Labai žiaurus filmas.

Per tą laiką mes spėjome priplaukti Mieiką, dar vienas Birmos miestas, kuriame laivas stoja, ir į kurį iki pernai metai tikriausiai, gal užpernai, užsieniečiai galėjo tik įskristi ir išskristi. Ir daugiau kojos niekur nekelti. Netgi tuo laivu, kuriuo dabar plaukiu plaukti negalėjo.

Pusė laivo keleivių išlipo. Krovinius beveik visus iškrovė. Tikriausiai iš Tailando viską atsivežė. Vienas dėdė pabandė pasikalbėti. Tik bėda, kad nesupratome vienas kito. Vienuolis antrą kartą paklausė, ar važiuoju į Jangoną, antrą kartą pasakiau, kad į Towėi. Paliepė nueiti į Sule pają Jangone. Vėl prasidėjo kažkokios dainos, o vėliau komedinis šou. Viskas kalbama. Žinoma, nieko nesupratau, todėl teko užsiimti kažkokia kitokia veikla. Tarkime Birmos kelionės planavimu.

Taip ramiausiai beplaukiant vėl švartavomės prie kranto. Aš kažkaip įtariau, kad laivas iki Towėi gali ir neplaukti, nes pats miestas yra ne Towėi upės žiotyse, o kažkur giliau. Jei laivas plaukia toliau į šiaurę: plaukioti pirmyn atgal neapsimoka. Tačiau aiškiai buvo parašyta, kad plauksime iki Towėi. Vaizdas ant kranto miesto tikrai nepriminė, nors nelabai žinojau, kaip turėtų atrodyti Towėi, bet tas vaizdas buvo labiau kaimas džiunglėse. Užrašas ant kranto skelbė sveiki atvykę kažkur, kadangi viskas buvo parašyta tik bamariškais kringeliais, tai nesu visai tikras, ar ten buvo parašyta sveiki atvykę. Tas dėdė, kuris su manimi bandė kalbėtis kažko kažko paklausė, ir šiaip žmonės iš denio dingo. Man kilo tokia mintis, kad ir man čia reikės lipti. Ir tikrai, po kažkiek laiko ant denio išeina vienas vaikinas, kažkaip kažko klausia, kai pasakiau apie Towėi, parodė, kad jau dabar ir lipk. Reikėjo lipti ir man. Buvau gal paskutinis keleivis.

Kažkam buvo pasakyta, Towėi Towėi, pamačiau, kad mano paso kopija jau mojuoja kitas dėdė, supratau, kad sekti reikės tikriausiai jį. Taip ir padariau. Nors šiaip jį sekė ir daugiau žmonių, priėjome prie sunkvežimio, į jį buvo visi susodinti ir po kiek laiko išvažiavome. Manęs dar buvo paklausta, kur man reikia. Pabandžiau pasakyti viešbučio pavadinimą. Dream emperor. Supratau, kad niekam tai nieko nesakė. Bandžiau rodyti ir užrašytą, ir gatvės pavadinimą... Ir kodėl turėjau išsirinkti būtent tą labiausiai nesuprantamo pavadinimo viešbutį. Kai į sunkvežimį pakrovė dar keletą maišų anglių. Įdomiai atrodė tas važiavimas sunkvežimiu, kai visi keleiviai naudojosi naujausiais sumanaisiais telefonais. Bet tokia jau birmietiška realybė.

Sustojome porą kartų, kažkas išlipo, anglis iškrovė, ir galiausiai sustojome tikriausiai jau paskutinį kartą. Birmiečiai ėmė lipti, o aš ramiai sau sėdėjau. Dėdė su už lundžio užkištu mano pasu ramiai sėdėjo. Įlipo taksi (tai yra motociklo vairuotojas), pasiklausė, ar niekam nereikia taksi. Mano paso kopijos dėdė pasakė, kad tau, tai yra man, reikia taksi. Nusprendžiau nesiginčyti, nes žemėlapio vis tiek neturėjau, o tai turėjo būti paskutinė stotelė. Miesto kol kas ta vieta nepriminė: tiesiog daugybė namelių išbarstytų džiunglėse. Praretintose. Bet taip Towėi tikriausiai ir turėjo atrodyti.

Mano taksistas bandė išsiaiškinti, kur man reikia. Dream emperor jam nieko nesakė. Gerai, kad ten buvo kažkas, kas kalbėjo daugiau angliškai ir netgi suprato kur man reikia. Buvo persakyta birmietiškai, skambėjo visai ne taip, kaip angliškai. Nes ir lietuviškai Svajonių imperatorius kitaip skamba. Ir visai netrukus galėjau padėti savo daiktus kambaryje. Taip nukeliavau tuo keliu, kuriuo dar pernai negalėjo keliauti joks užsienietis.
Saturday, April 2nd, 2016
1:32 pm
Melagių diena Pietryčių Azijoje arba Mingulaba Bamarų žemei (Birma I)
Balandžio pirmoji, kuri šiaip jau Pietryčių Azijoje (ir ne Pietryčių) nelabai ką reiškia, tikriausiai, prasideda dažniausiai jau prieš keletą dienų. Bent jau man taip atsitiko. Tai yra pati balandžio pirmosios pradžia buvo prieš dvi dienas. Gal tai susiję su skirtingų kalendorių skirtingose šalyse naudojimu? O buvo taip.

Kai jau nusprendėme važiuoti iš Krabio toliau, sėkmingai nusipirkome laivo bilietą, ant kurio buvo parašyta ir mums pasakyta, kad taksi (tai yra toks sunkvežimiukas) lauks pusę vienuoliktos ryto prie mūsų viešbučio, ir laimingi toliau sau ilsėjomės ant jūros kranto.

Žinojau, kad nors pasakyta pusę vienuolikos, tačiau dėl visa ko reikės būti šiek tiek anksčiau, užteks ir kelių minučių, nes nuo kambario iki viešbučio „fojė“ galima nueiti per trisdešimt sekundžių, o Tailande pusę vienuolikos dažniausiai reiškia kažkuriuo metu po pusės vienuolikos. Realiai nelabai tikėjausi, kad tas sunkvežimis atvažiuos pusę vienuolikos, nors,  kadangi turėjome spėti į laivą, jis galėjo atvažiuoti ir visai laiku. Kaip bebūtų keista, pusė vienuolikos Tailande šį kartą reiškė kažkur lygiai dešimtą. Maždaug tuo metu netikėtai pabeldė Marijai į duris ir pasakė, kad išvažiuoti reikia dabar ir niekas mūsų nesiruošia laukti. Mano daiktai dar nebuvo pradėti krauti. Bet tai nebuvo labai blogai, daiktus bet kokiu būdu susigrūdome į kuprines ir laimingi sau išvažiavome.

Vėliau paaiškėjo, kad jokios skubos visgi nebuvo. Uoste teko laukti gal kokią valandą, gal mažiau, tad tas skubinimas buvo beveik be priežasties. O gal ir su priežastimi. Koks skirtumas. Svarbiausia, kad sėkmingai atsidūrėme Krabyje.

Ten iš pradžių viskas atrodė visai padoriai. Nusipirkau bilietą į Ranongą, buvo pasakyta, kad yra du autobusai: septintą ryto ir vienuoliktą ryto, gal ir vėliau, bet jie man nelabai rūpėjo. Nusprendžiau per daug nerizikuoti, nes man tą kitą dieną, balandžio pirmą dar reikia kirsti sieną, tad išvažiavau septintą ryto. Kelionė, pagal interneto duomenis, turėjo trukti gal kokias keturias valandas. Daugiau mažiau. Bent jau taip radau internete.

Beveik lygiai septintą, gal kokią minutę anksčiau ar vėliau tikrai buvau paimtas iš viešbučio. Dėdė atvažiavo mikroautobusu ir paklausė, ar važiuoju į Ranongą. Viskas atrodė kaip ir neblogai. Tačiau jaučiau, kad tai, jog iš viešbučio išvažiuoju septintą, visai nereiškia, kad septintą ryto išvažiuosiu ir iš Krabio. Pagal nujaustą planą mikroautobusas turėjo dar ratą apsukti per visą Krabį. Taip ir buvo. Iš gretimo viešbučio paėmė dar vieną porelę ir visus pristatė į Krabio autobusų stotį. Ten įteikės dar vieną bilietą (tiksliau išmainė į mano turimą), pasakė, kad autobusas bus už dešimties minučių, tačiau ant bilieto puikavosi gražūs skaičiai 8.30.
Autobusas tikrai atvažiavo: gal už dešimt ar penkiolikos minučių, ir dar kokią valandą stovėjo stotyje, nes iš Krabio tikrai išvažiavome apie pusę devynių. Bet su mano planuotomis keturiomis valandomis laiko buvo dar visai pakankamai. Prilipo daug musulmonų (nes tas Tailando kraštas yra labiau musulmoniškas nei budistinis), viena prisėdo šalimais manęs, o greta, kitoje pusėje, sėdėjo lyg ne tajai, iš veido nepažinau, kalbėjo tikrai ne tajiškai, bet intonacijos buvo pažįstamos: sakinius baigdavo „dimbare, bemale“, su klausiamąja intonacija paskutiniame skiemenyje... Kalba lyg bamarų. Nors nebuvau visai tikras. Na, ir važiavome. Niekas nesakė, kad autobusas bus ekspresas, tad stojo prie kai kurių banų (gyvenamųjų vietovių), iš tikrųjų prie daugelio banų stojo, kartais užsukdavo į miestelius, tarkime Pangngos, tačiau po truputį judėjome toliau.

Viename Phang-ngos provincijos miestelių, pavadinimo nepasakysiu, bet tarkime Ruemčai Patana (reikia lengvai kniauktelėti tariant šitą pavadinimą), vėl sustojome. Muslumoniška skarele apsigobusi konduktorė (taip, netgi konduktorės ten musulmoniška skarele gobiasi, jei musulmonės, aišku), kažką sumiauksėjo visiems, vėliau, kaip ypatingai ne visiško proto žmonėms, tai yra man ir dar vienam baltam žmogui, pasakė angliškai, kad stovėsime trisdešimt minučių, eikite pavalgyti. Iki Ranongo dar buvo likę šimtas šešiasdešimt kilometrų, pagal planą iš Ruemčai Patanos turėjome išvažiuoti dvyliktą. Kaip ir visur spėsime.

Prie manęs sėdėjusią musulmonę pakeitė birmietis, visas autobusas taip ir suprato, kad išvažiuosime po pusvalandžio, tad po dvidešimties minučių visi sėdėjo savo vietose. Tačiau stovėjome ten šiek tiek daugiau nei valandą. Dar kartą perskaičiavau laiką... Šansų spėti yra. Iš idėjos pasų kontrolė dirba iki penkių, bet laivai plaukia tik iki keturių (čia įvairūs šaltiniai taip sako). Iki penkių tempti laiko irgi labai nevertėtų, nes Birmos pasų kontrolė dirba irgi iki penkių, Tailando ir Birmos laikas skiriasi pusvalandžiu, bet to pusvalandžio nelabai tikriausiai užtektų, kadangi iš Tailando Ranongo iki Birmos Kotaungo reikia plaukti ilga valtimi, o kelionė, sako, trunka keturiadešimt minučių. Netgi tas pusvalandis laiko skirtumo neišgelbėtų.

Tas birmietis vis paskersuodavo į mane, matė, kad skaitau knygą apie Birmą, tikriausiai įtarė, kad keliaujame kartu. Tiksliau ta pačia kryptimi. Kažkur sustabdė armija, patikrino visų birmiečių pasus (tajų ir farangų, tai yra baltų beždžionių, nelietė), važiavome toliau. Pastebėjau, kad mano birmietis turėjo laikiną pasą, tiek parašyta angliškai. Tikriausiai kažkas panašaus ir bamariškais kringeliukais, kurių skaityti dar vis nesiseka. Pasas žydros spavlos, visų kitų birmiečių: lyg ne, gal ir nelaikinus pasus visi kiti turi. Mane ramino mintis, kad jei pasų kontrolė dirba iki penkių, kažkoks laivas į Birmos pusę vis tiek turėtų būti. Juk nepaliks ant kranto nakvoti. Nors visko gali būti.

Tad šiek tiek prieš keturias galiausiai pasiekėme Ranongą. Reikėjo skubėti. Žinojau, kad turėtų važiuoti kažkokie songteu, tai yra autobusiukai-sunkvežimiukai (nes nuo stoties iki uosto yra apie dešimt kilometrų, tad rizikuoti eiti pėsčiomis vis tiek nesinorėjo), tačiau spėjau, kad su jais gali užtrukti ilgiau nei man norėtųsi. Kol laukiau bagažo, mano birmietis jau sėdėjo ant motociklo-taksi ir važiavo, dar nužvelgė mane, supratau, kad man reikia elgtis taip pat. Prie autobuso birmiečių šeima aiškinosi, kaip jiems keliauti, likęs tik vienas motociklas-taksi, Saphan Pla, taip, roi isip bat (šimtas dvidešimt batų), tinka, važiuojam.

Galiausiai pasiekėme kažkokią būdelę, tai yra staliuką, už kurio sėdėjusi moteriškė paklausė, kur plauksime, aš pasakiau, kad į Koteung (šiaip miestas tariamas Kotaung, tačiau tuo metu nežinojau, nes lotyniškomis raidėmis transkribuoja Kawthoung), taksistas kažką pasakė apie Ko Čiang. Man pasirodė, kad tai gali būti to Kawthoung tajiškas taimas. Lyg ir tinka. Mergaitė pardavinėjanti bilietus padavė jam dvidešimt batų už mano atvežimą, aš nuo savo šimto dvidešimt norėjau tuos dvidešimt ir nuderėti, bet jis nesutiko. Atseit atvežiau iki valties, suorganizavau ir keltą. Tiek tos, dvidešimt batų nėra labai jau dideli pinigai.
Laivas turėtų kainuoti tris šimtus penkiasdešimt, nors tikėjausi plaukti už šimtą. Atseit normalių laivų nebėra, teks greituoju. Nieko nepadarysi, laiko daug nebuvo. Liepė palaukti dešimt minučių. Mane šiek tiek suneramino, kad skelbimuose Kotaungo nėra parašyta, tik Ko Chang. Ir dar kažkokia Tailando sala. Nieko apie Birmą. Dar kartą persiklausiau moteriškės, ar tikrai laivas į Kotaungą, į Mienmá (maždaug taip birmietiškai skamba Mianma), dėl visa ko, kad aiškiau būtų, tikrai tikrai galima. Tikrai. Palauk dešimt minučių.

Po tų dešimties minučių atvažiuoja dar vienas dėdė ant motociklo, ir klausia jau konkrečiai: ar tau reikia į Birmą, ar į Ko Čiang. Į Birmą, žinoma. Tada mergaitė pradėjo juoktis: „O aš galvojau, kad į Ko Čiang, nes taksistas taip pasakė“. Atitariau, kad taksistui sakiau, kad man reikia į Kotaungą. Dėdė pasakė, kad esu ne ten, kur reikia, nes laivai į Birmą plaukia iš Saphan Pla uosto. Pasakiau, kad taksistui ir buvau pasakęs, kad man reikia į Saphan Pla uostą. Tarp kitko buvau netgi ne uoste. Jie tarpusavyje pasijuokė, pamiauksėjo savo kalba. Jei taip labai rimtai: buvau apgautas, o gal tarkime prigautas, bet ne aš vienas. Toji moteriškė irgi sumokėjo už mano atvežimą. Bet pati kalta, kad klausė taksisto. Dėdė mane nuvežė iki uosto. Be papildomo mokesčio. Tarp kitko, tas uostas buvo visai šalimais, kitoje gatvės pusėje. Tad pirma pradžia lyg ir padaryta.

Ten pasitiko aptarnaujantis personalas, pasakė, kad laivas kainuos du šimtu batų, padarė paso kopiją, nuvedė prie pasų kontrolės, kur manęs nenorėjo išleisti: bet jūsų viza galioja tiek ilgai, tikrai norite iš mūsų nuostabios šalies išvažiuoti. Jei išvažiuosite, grįždami gausite tik keturiolika dienų. Tikrai noriu. Ir jau sėdžiu laive. Su vienu baltu dėde ir keliais birmiečiais. Išplaukdami sustojome dar vienoje saloje, kurioje tikrino birmiečių pasus, jie turėjo išlipti iš laivo, žinoma, niekas nesuprato iš pirmo karto, kai kurie netgi tik iš trečio karto nesuprato (ne vien mūsų valtis ten plaukė, dar keletas buvo), bet visgi nuplaukėme. Dar prie vienos salos kareiviai paskaičiavo kiek kiekvienoje valtyje keleivių sėdi. Mūsiškėje – septyni, nors realiai aštuoni, aštuntas neturėjo nei pinigų, nei paso. Todėl turėjo tupėti, kad kareiviai nuo kranto nepastebėtų. Man taip kapitonas pasakė. Ir dar po kiek laiko prieš akis iškilo Kotaungo auksiniai bokštai ir mečetės. Ir pagodos su stupomis, nes saloje tiesiai priešais Kotaungą yra šventykla. Paja, jei birmietiškai.

Nors prieš sėdant į valtį man buvo liepta nieko nekalbėti ir tylomis mokėti du šimtu batų, nes kitaip nulups tris šimtus, tačiau realiai supratau, kad visi užsieniečiai, na, tie, kurie baisiai nesideri tikriausiai, tuos du šimtu ir moka, birmiečiai mokėjo po šimtą batų. Nors gal su užsieniečiais net nebūtų bandyta derėtis. Visko gali būti. Bet kokiu atveju, tas dėdė baltas, kuris sėdėjo už manęs, irgi sumokėjo du šimtu batų, o jam netgi tinkamos grąžos nenorėjo duoti. Birmą pasiekėme, birmiečiai sau ramiai ėjo, o mus dar nusiuntė prie pasų kontrolės. Realiai niekas negaudo, bet tame mieste labai niekur nepasislėpsi.

Pasirodo, kad baltas dėdė į Birmą atplaukė tik atnaujinti savo Tailando vizos (ir gal iki kokių pernai metų užsieniečiai tik panašiu tikslu ir galėjo aplankyti Kotaungą: tai yra Birmos vizą gaudavo įplaukdami į Kotaungą, o tai realiai buvo tik Kotaungo viza – kelti koją iš miesto buvo griežtai draudžiama), tad jam reikėjo susimokėti dešimt dolerių už įvažiavimą, kuriuos sumokėjo jo gidas Erikas. Tas gidas prisistatė po kelių minučių. Mane pasveikino, paklausė, kur keliausiu iš Kotaungo, ant sienos pamačiau sąrašą valstybių, kurioms daroma viza atvykus į Birmą (ta kotaunginė). Lietuva į jį įtraukta. Bet ta viza, gaunama ant sienos Kotaunge, reiškia, kad galima būti būtent tik Kotaunge keturiolika dienų. Ne per didžiausias miestas, turiu pasakyti.

Kaip ir viskas galiausiai tvarkoje. Susiradau viešbutį, sužinojau, kad doleriais kambarys kainuoja vos ne dvigubai daugiau, nei mokėčiau tajiškais batais, arba birmietiškais čiatais. Dolerių jau niekur nebus įmanoma išsikeisti, nes visi bankai uždaryti (buvo penktadienis, tad apskritai neaišku, kada bus galima išsikeisti, gal tik kitame mieste), batus turėtų keisti turguje ar panašiai. Na, o svarbiausias dalykas man buvo: ar yra laivas į Tovėjų (nors rašoma Dawei, bet taria tikrai Towėi). Viešbučio mergina pasiskambino, pasiklausė, taip yra, kainuoja šiek tiek brangiau nei tikėjausi, nors ne per labiausiai, ir, cituoju: „vakar ne, rytoj taip“.

Dabar pasiklausiau, kaip man su tuo laivu elgtis, parodė, kur turėčiau eiti, ant lapelio užrašė datą: 3 4 2016. Kažkaip įtariau, kad ši data tikrai nereiškia rytojaus, bet dėmesio neatkreipiau. Tai ir buvo mano klaida. Prie uosto reikės būti trečią ryto. Ir bilietą bus galima ten pirkti.

Viskas ok, išsiaiškinau, kaip ir kur man to laivo ieškoti, užsirišau lundžį, pasiėmiau cigarą birmietišką ir iškeliavau apžiūrėti miesto. Nes vandens kambaryje nebuvo, tad negalėjau net nusiprausti.

Toliau viskas buvo paprasta, žinoma, visiems vietiniams patiko, kad dėviu bamarišką rūbą. Visi žiūrėjo. Nukeliavau iki pajūrio, radau alaus fabriką. Tiksliau tai tokia aludė, kur jau sėdėjo pora užsieniečių. Prie jų vėliau prisijungė ir gidas Erikas bei baltas dėdė, su kuriuo kartu atplaukiau. Kainų nebuvo niekur surašyta, todėl paėmiau tik alaus. Jis kainavo tūkstantį keturis šimtus čiatų. Penkiasdešimt batų. Iš pradžių nieko nepagalvojau, bet realiai kaip Birmai tai šiek tiek brangoka. Vėliau mergaitė atėjo ir atsiprašė, visgi kainavo dvidešimt penkis batus. Ji tikriausiai pagalvojo, kad buvau išgėręs du bokalus.

Vėliau dar užsukau į Pitoei pają, tai yra budistinę šventyklą, kuri buvo ant kalno už viešbučio. Budistinės pamaldos labai gerai girdėjosi viešbučio kambaryje. Gražus saulėlydis, visiems vis dar patiko mano lundžis. Prie viešbučio radau restoraną, kur man labai norėjo įsiūlyti alų, bet paprašiau ko nors pavalgyti. Žinoma, meniu ir ten buvo be kainų, tai ko norėjau: nebuvo, bet kažko buvo. Ir kainavo ne visai daug.

Kambaryje vanduo visgi atsirado, televizorius veikė, internetas irgi buvo. Tik fojė, bet vis geriau negu, kad nebūtų. Viskas puiku. Pro langą girdėjosi budistiniai giedojimai, nes tiesiai ant kalno yra budistinė šventykla, keltis reikėjo trečią valandą. Tiksliau trečią jau reikėjo būti uoste, bet iki jo eiti tik penkios minutės, tad anksti labai keltis nereikėjo.

Belipant į savo trečią aukštą vienas viešbučio darbuotojas visiems garsiausiai pareiškė, kad anglas su lundžiu. Ir parodė man, kad labai gerai padariau. Bet taip ir turėjo būti. Pačiame Kotaunge gal pusė žmonių be lundžio vaikšto, tad anglas su lundžiu: visiška retenybė.

Galiausiai aš jau ir uoste. Tamsu, nieko nesimato. Žmonių, kurie turėjo manęs laukti, ten nebuvo. Nežinojau, ar tikrai manęs turėjo kas nors laukti, bet viešbučio mergaitė sakė, kad prieplaukoje bus žmonės. Nesimatė, kad kažkas kažko lauktų, tik kioskeliai, kurie pardavinėjo maistą. Bandžiau kažko paklausti, ar čia tikrai laivas į Dawei. Jokio rimto atsakymo neišgirdau. Kažkoks pamostigavimas rankomis. Atėjo dar porą užsieniečių, tad nusprendžiau, kad visgi laukiu toje vietoje. Dėl visa ko nuėjau iki kito uosto, išgirdau atsakymą, kad reikia grįžti. Ir laukiau. Viena dalis man nepatiko, kad niekam buvo visai neįdomu, ką aš ten veikiu. Jei laivas plaukia pusę penkių, per tiek laiko jau tikrai kažkas būtų susidomėjęs, ko aš ten sėdžiu. Birmoje paprastai taip būna. Ir kitose panašiose šalyse.

Praėjus gal kokiam pusvalandžiui, gal daugiau, vienas iš tų pardavėjų manęs paklausė, kur aš keliauju. Ne iškart supratau jo klausimą, bet galiausiai atsakiau. Towėi? Oi, šiandien greito laivo nėra, jis kas tris dienas būna, šiandien nėra, bus rytoj. Nelabai galėjau patikėti savo ausimis. Vėliau supratau, na žinoma: „vakar – ne, rytoj – taip“, reiškia, kad laivas bus poryt. Taip visada būna. Ne veltui mergaitė viešbutyje rašė 3 4 2016, ji tikriausiai ir pati suprato, kad kažką ne taip pasakė. Pats kaltas, kad neatkreipi dėmesio.

Ketvirta ryto. Galima dar vieną dieną Kotaunge praleisti. Į viešbutį dabar neisiu, nes mačiau, kad žmonės miega, vartai užrakinti, bet kažkur šeštą jau turėtų atsidarinėti, tad dar pasėdėsiu. Po kiek laiko į prieplauką, kurioje sėdėjau, atėjo ir tos dvi vokietės, su visais daiktais. Galvojau, kad jos visgi kažkur plauks, tačiau jos irgi šiek tiek pasėdėjusios, pasijuokusios, kažkur nuėjo. Miesto pusėn, spėju, kad į viešbutį. Kažkodėl įtariu, kad jos irgi kažką ne taip suprato. „Vakar – ne, rytoj – taip“. Ne aš vienas. Nes kažkokio transporto iš Kotaungo nėra labai daug, tik tas vienas laivas kas tris dienas ir kažkokie autobusai. Gal kas dieną. O gal netgi rečiau. Vėl pasigirdo budistinės maldos apie Amitą Budą, tik pagal tai atskyriau, kad tai turėtų būti budisitinės, nes birmietikos budistinės mantros skamba šiek tiek kitaip, nei kitų šalių. Mažiau kontempliatyvumo ir per daug dzingsėjimo bei džreškėjimo nacionaliniais instrumentais. Vis dar painioju su šamaniškomis ceremonijomis, man tai vienodi dzing dzing bang. Nors gal kiek ramesni, nei šamaniški triukšmai. Vėliau iš mečetės nuaidėjo, kad Alachas yra didis, aušo, vietiniai skubėjo į darbą, tiksliau rinkosi į prieplauką laukė laivo (gal į Tailandą), visiškai išaušo, o aš grįžau į savo viešbutį. Pasakiau, kad gyvensiu tame pačiame kambaryje, jis vis tiek buvo netvarkytas. Apsimesiu, kad iš viešbučio netgi nebuvau išėjęs.Kol kas visgi linksma. Ir kas baisiausia, visgi negali kaltinti kažkokios balandžio pirmos. Nors viskas būtent balandžio pirmąją dieną ir nutiko. Džiezudingbare. Vietiniams patinka ne tik tai, kad ryšiu lundžį, bet kad kartais pasakau šį žodį.
Sunday, November 15th, 2015
5:36 pm
Vėjo malūnai pas drakonus ir tarpe bambukų (Taivanas IV)
Teigiama, kad pavadinimą Šalu tikriausiai irgi sugalvojo vietiniai aborigenai iš Papora genties, kurie ten ir gyveno, ir kažkaip panašiai jį tarė. Bet tikriausiai panašiau į Soalak ar Soalok. Atseit taip buvo pavadinta dėl vėjo nešamo smėlio, bet jau pirmą hieroglifą tokį pritaikė. Tai gal kažką panašaus tai ir reiškė, kadangi smėlio hieroglifas labai dominuoja įvairiuose užrašymuose. O dabar vadinama tiesiog Šalu. Pasikeitė tarimas kinų kalboje, gal ne tiek kinų, kiek mandarinų kalboje.

Buvo visiškai apsiniaukę, tačiau vėjas labai stiprus nepūtė. Išlipau aš toje stotyje, kuri priklauso Taičungo miestui ir netgi beveik centrui, nors ten tuo centru labai ir nekvepėjo. Žiūrėjo į man žmonės tokiais žvilgsniais: o tau ko čia reikia. Gal iš tikrųjų taip ir nežiūrėjo, gal tik man taip pasirodė, bet ką jau čia padarysi. Ir man pačiam kilo klausimas: o ką aš čia veikiu. Kadangi palei stotį išilgai tęsėsi turgus, tai iškart ir supratau ką ten veikiu ar veiksiu. Perėjau per turgų, radau kepamų visokių skanėstų. Ne desertas, daržovės ar kažkas panašaus tešloje, dar norėjau nusipirkti arbatos. Jos irgi nusipirkau. Norėjau pirkti Ulong arbatos ir netgi kažkaip panašiai ir sakiau. Ulong arbata taip ir turėtų skambėti Ulong arbata. Pardavėja kažkaip kitaip sakė, bet lyg ir kažkas panašaus į Ulong skambėjo. Galiausiai pamačiau, kad visgi nusipirkau visai ne tą arbatą. Irgi nieko nepadarysi. Iš idėjos namie arbatų yra daugiau nei daug, tad gal pirkti daugiau nieko ir nebūtų reikėję, bet kadangi jau nupirkta, tai nupirkta.

O ką reikėjo daryti toliau. Kažkodėl kilo toks jausmas, kas visi tie pajūrio miesteliai ir kaimeliai gali atrodyti panašiai, tad kažko ypatinga gal ir nepamatysiu, todėl nusprendžiau taip labai niekur neskubėti, daug traukiniais nevažinėti ir tiesiog kartais pasivaikščioti. Kur trumpesnės stotelės. Bent jau pagal mano įsivaizdavimą. Pirmas toks pasivaikščiojimas ir turėjo būti nuo Šalu iki Čingšui stoties. Tik vieną stotį tereikėjo praeiti. Kadangi prie tų smėlėtų elnių daugiau nieko ir nebuvo, tad sau ramiausiai nuėjau pagrindiniu keliu.

Beeidamas dar radau porą šventyklų. Viena, tikriausiai taostinė, nes skirtas dangiškajai imperatorei. Visos tokios dažniausiai taoistinės buvo. Mačiau, kad ten lyg jau ir ruošiasi Naujųjų Metų šventimui, nors iki jų dar labai toli buvo likę, bet gal jie dar ir sausio pirmą panašiai švenčia. Dar viena šventykla – skirta poniai Kvanim. Tai yra budistinė šventykla. Bet tos taivanietiškos budistinės šventyklos visgi visai ne tokios kaip kokioje Korėjoje ar Japonijoje, man ten budizmu mažiausiai kvepėjo, bet čia jau prisideda vietinis kultūrinis ir nacionalinis koloritas, nieko jau nepadarysi. Budizmui irgi jau gerokai per porą tūkstančių metų, tad būtų per daug griežtai teigti, kas yra tas tikrasis budizmas, o kas tik jo liekanos. Bet šiaip jau gražiai viskas ten atrodė, man vis dar viskas labai patiko, tuo metu dar nežinojau, kad būtent toji diena, kur prasidėjo su žiurkėmis ir laukiniais šunimis, gali būti pati linksmiausia iš visos kelionės.

Taigi einu. Miestelis, ar taip tankiau apgyvendinta teritorija baigiasi. Randu tokią ligoninę, kurios galiniame kiemelyje dar viena šventykla. Kitaip ir būti negali. Bet tai labiau ne šventykla, o tiesiog kažkoks paviljonas, tas jis manęs labai nedomino. Tada keli ryžių laukai, vienkiemiai ir dideli vartai. Iškart supranti, kad vartai yra skirti būtent šventyklai. Tik šventyklos nesimatė. Ji kažkur giliau kalnuose, iki kurių dar reikia gerokai privažiuoti. Kaip tik kažkas mopedu tikriausiai nuo tos šventyklos ir važiavo. Irgi visai mielas vaizdas. Vis dar buvo apsiniaukę ir po truputį vėl ėmė kilti vėjas.

Tačiau labai ilgai eiti ir neteko. Iki kitos stoties, o jei visai tiksliai, tai iki visos kito Taičungo seniūnijos Čingšui toli tikrai nebuvo, gal koks pusvalandis, gal šiek tiek daugiau pėsčiomis. Iškart mane pasitiko plati gatvė, taip ponykiai viskas ten atrodė. Ir visai nekeista, kad viskas ėmė taip atrodyti, kadangi kita stotelė po Čingšui – Taičungo uostas. Nors uostai dažniausiai būna labai reikalingi miestui ir jie dažnai atneša nemažą dalį pelno, tačiau realiai kaip keliautojams ir turistams tai yra vienos iš nykesnių vietų. Arba bent jau jų prieigos. Panašiai kaip apsilankyti kokioje metalurgijos gamykloje. Suprantu, kad gal kažkam gali būti visai įdomu atostogų metų apžiūrėti visas gamyklas iš vidaus ir iš išorės, tačiau manęs tai visai nedomino.

Čingšui (kurią taivaniečiai kartais rašo kaip Cingshuei, o pininu reikėtų Qingshuei), kaip jau suprantu, yra visiškai kiniškos kilmės pavadinimas, kadangi reiškia jis tyras vanduo. Labai galima miestą taip pavadinti. Žinoma, jis kadaise irgi buvo vadinamas visai ne taip: originalus jo pavadinimas buvo Gumatau ar Gumasia, kaip ir reikia tikėtis, taip jį pavadino vietiniai gyventojai, tikriausiai ta pati Papora gentis, nes abejoju, kad taip arti būtų gyvenusi jau visiškai kita gentis, o į Čingšui jis buvo pervadintas jau gerokai vėliau, istorija nieko nesako. Netgi enciklopediniai duomenys dėl to miestelio visai šykštūs, sako, kad įdomiausia vieta ten yra – Gaomei pelkė. Visai tikiu, kad ten ir pelkė gali būti, kadangi bent jau apylinkės gan pelkes priminė.

Bet kokiu atveju, maždaug toje vietoje mano pažintis su Taičungo miestu turėjo ir baigtis, kadangi kita mano planuose numatyta stotelė priklausė jau kitai apskričiai. Labai sėkmingai Čingšui stoties nepraėjau. Ją buvo labai lengva praeiti, kadangi ji buvo šiek tiek rajono pakraštyje, kur nieko nėra, tad galima netgi nesitikėti, kad būtent ten yra stotis. Prie jos tikrai nieko nebuvo, ji netgi mažesnė už Šalu stotį, ir aš labai laiku ten pasirodžiau. Nespėjau nueiti ir imti pirkti bilieto, kaip supratau, kad traukinys išvažiuoja po kokios minutės ar panašiai. Tad netgi stoties apylinkių nespėjau apžiūrėti ir jau sėdėjau traukinyje, kuris važiavo į Miaoli apskrities Tongsiao stotį.

Labai sėkmingai įsėdau į vietinį traukinį, kuris važiuoja kas kokį pusvalandį, ir dar sėkmingiau važiavau. Reikėjo važiuoti kokias keturiasdešimt minučių.

Miaoli apskrities pavadinimas, kaip ir reikia tikėti, yra irgi ne visai kiniškos kilmės. Nors pačioje pradžioje jis buvo rašomas hieroglifais reiškiančiais katę ir usūrinį šunį, o viskas kartu tai turėtų reikšti gyvūną iš viverinių šeimos (Lietuvoje negyvena, todėl ir pavadinimas toks keistas), tačiau jis tiesiog yra maždaug fonetinis Taoka kalbos žodžio Pali ar Bari atitikmu. Tik gerokai vėliau pavadinimas, tiksliau jo tarimas nebuvo pakeistas, tik nuspręsta jį rašyti kitais hieroglifais: kaštono ūglys. Bet visai gražiai skamba.
Tačiau aš juk važiavau ne šiaip į Miaoli apskritį, į stotelę Tongsiao, kuri man visiškai gražiai neskambėjo. Jos pavadinimas, jei visai pagal hieroglifus žiūrėti, reiškia pereiti per debesis. Ir bent jau tuo metu man tikrai ji taip ir atrodė: dangus buvo labai debesuotas. O rinkausi tą miestą tik todėl, kad pagal žemėlapį ten tikriausiai kažkur turėtų būti pliažas. Tikriausiai taip ir buvo.
Taigi išlipu aš tame Tongsiao. Debesuota taip, kad atrodo, jog pats esi debesyse, šalta, nors gal ir nėra labai labai šalta, būna ir šalčiau, vėjas toks šiek tiek pučia. Iš idėjos į jūrą lįsti gal ir visai nesinorėtų. Tačiau bent jau dėl vaizdo prie jūros nueiti reikia. Kad pasišildyčiau pirmiausiai išgėriau kavos, pasižiūrėjau, palaukiau, o tada jau nusprendžiau ir keliauti sau prie jūros.

Kelias kažkur vedė. Kažkaip įtartinai vedė į kažkokias cemento gamyklas ar panašias vietoves. Tačiau nuoroda sakė, kad pliažas bus ten. Ir netgi vėliau toks pasveikinimas: sveiki atvykę į mūsų nuostabiausią pliažą. Ir maždaug ten, kur jis gal ir turėtų prasidėti, tai yra ten, kur augo pušelės ir kitokie medeliai, buvo tvora iš vielų, vartai, kurie buvo uždaryti. Vienu žodžiu prieiti ten buvo neįmanoma. Visgi pabandžiau eiti palei tvorą, o gal kokį plyšį ten rasiu. Taip. Nieko neradau. Mačiau, kad ten yra ir vaikų žaidimo aikštelės, gal net kokie baseinai, kuriuose kas nors kada nors maudosi, tik ne tada, nes buvo visiškai tuščia, kitoje pusėje ta cemento ar kažko panašaus gamykla irgi nesiruošė užleisti savo pozicijų. Vienu žodžiu pasidarė visiškai aišku, kad į pliažą aš šiandien tikriausiai ir nepateksiu, tad būti Tongsiao daugiau ir neapsimoka, nors ten irgi yra kažkokių gražių gatvelių ir šventyklų, tačiau jų juk yra pilna visur. Tad reikia keliauti toliau.

Ir vėl buvo netgi iš anksto suplanuota, kad nėra čia ko mėtyti pinigus visokiems traukinio bilietams, jeigu galima eiti pėsčiomis. Maždaug taip ir padariau. Vėl reikėjo nueiti į stotį, kažkas iš vietinių su manimi gal norėjo pakalbėti. Supratau, kad tame miestelyje gal netgi daugiaus susidomėjimo sukėliau nei Šalu, nes bent jau tuo metu tikrai neatrodė, kad į ten gali koks užsienietis šiaip sau atvažiuoti, bet ką jau padarysi. Taigi peržiūrėjau kelius ir žemėlapius ir nuėjau toliau.

Vėl teko eiti palei pagrindinį kelią, vėl radau dar vieną šventyklą. Irgi skirtą kažkuriai iš imperatorių, tikriausiai irgi kokia dangiškajai ir dar jūros globėjai. Šiaip jau toji šventykla tuo metu buvo vis dar statoma. Beveik pastatyta, bet dar kažkas likę ir šiaip galėjai užuosti dar nespėjusių nudžiūti dažų kvapą bei pastebėti, kad akmenys buvo baigti šveisti švitriniu popieriumi tik vakar. Gal kadaise ji irgi bus kokia kultūrinė vertybė. Tikriausiai taip ir bus, viskas, kas šiandien gal ir labai banalu atrodo, anksčiau ar vėliau tampa kultūrinėmis vertybėmis, jei nespėja išnykti be pėdsako.

O ties ta šventykla kelias suko prie jūros. Tiesą pasakius, jis visiškai prie jūros nesuko, buvo galima eiti ir toliau ta tokia lyg magistrale, tačiau aš nusprendžiau, kad galima eiti ir palei jūrą, jei jau įmanoma. Nes kažkokia gatvytė ten lyg ir suko. Bet prieš tai pasiekiau dar vieną stotį: Xinpu. Naujoji Pu. O Pu – tai žemės pavadinimas. Žinoma, jei gyvenvietė vadinasi kažkaip naujas kažkas, tai visai nereiškia, kad ten tikrai viskas bus kažkas nauja. Nes gal tam tikru metu ir buvo nauja, tačiau viskas kas nauja, turi savybę senti. Kažkaip panašiai buvo ir Sinpu.

Radau stotį. Radau daug namų. Ir nors tą vietą lyg miesteliu vadina, tai aš gal miesteliu ir pavadinsiu, nes kaimu dar negali pavadinti, o miestu tai tikrai. Stotyje... kaip mačiau jokių darbuotojų ar dar ko nors nebuvo, o gal ir yra, tokia visiškai paprasta stotis, buvo mokykla. Pradinė mokykla, kuri buvo visiškai uždaryta: matosi, kad kadaise ji kaip ir buvo reikalinga, o dabar ji tikriausiai ne tiek reikalinga, kiek nuostolinga, nieko nepadarysi. Radau šventyklą. Kuri buvo dar tik statoma. Įdomiai taip: mokykla nereikalinga, o va šventykla visgi labai reikalinga. Nieko nepadarysi, taip kai kur būna. Ir šiaip keli apgriuvę namukai, tad tikrai ta naujoji žemė šiais laikais jau nėra tokia jau jauna. Bet mano mintis eiti į tą žemę buvo ne dėl jo, taip jau atsitiko, kad ji buvo pakeliui iš Tongsiao į Baišatuną, kas ir buvo mano galutinis tikslas. Dar ne visai tos dienos, bet vis tiek tikslas. Ėmė po truputį giedrytis.

Galiausiai atsidūriau prie jūros. Nes kelias ėjo palei jūrą. Ir vis po truputį artėjo Baišatuno stotis. Baltojo smėlio kopos. Ar kažkaip panašiai reikėtų tai versti.

Buvo galima eiti gatve, kuri ėjo šiek tiek žemiau, arba molu. Nusprendžiau eiti molu. Užlipau, ir supratau, kodėl vėjo nelabai jautėsi. Jį užstojo būtent tas molas. Pajūris tikrai buvo smėlėtas, iš tokio balto smėlio. Kurį tas vėjas labai nešiojo. Ir nors prie jūros buvo įmanoma eiti, man kažkodėl visiškai nesinorėjo. Užteko ir iš toliau pasižiūrėti. Kiek laiko paėjus netgi galvą ėmė skaudėti nuo to vėjo, teko leistis žemyn ir eiti jau kaip normaliam žmogui. O šiaip jau tas molas tam ir skirtas: pasivaikščiojimams ir pasivažinėjimams dviračiais, kadangi, kaip vėliau sužinojau, būtent toji pakrantė irgi garsėja kaip labai graži, su labai nuostabiais vaizdais, tad visi ten ir važiuoja pasivaikščioti. Žinau, nes mačiau. Kartu su niekuo nėjome, bet vėliau sutikau. Visgi giedrijosi.

Atstumas buvo šiek tiek didesni, nei galvojau, tačiau galiausiai pasiekiau Baišatuno miestelį. Šiaip jau labiausiai reikėjo rasti stotį, ir aš tą stotį mačiau, tik toks blogas dalykas, kad iki stoties jokio kelio nebuvo. Bent jau nuo ten, kur aš ėjau, kažkaip patekti iki jos lyg ir nebuvo galima. O gal ir buvo. Ryžių laukai iš vien ten buvo.

Miestelyje, kaip ir reikėjo tikėtis, radau dar vieną šventyklą. Tokią netgi visai didelę. Tas vėjas, sausas oras, toks įdomus šaltis, man šiek tiek priminė Nepalą. Ir netgi Katmandu šiek tiek. Bent jau būnant tame miestelyje tikrai kilo toks jausmas, kad esu kažkur Nepale, gal netgi ne Katmandu, o Himalajų kalnuose, nes ten irgi kartais buvo tokių miestelių, su iš molio drėbtais kažkaip namais, ir tarp jų irgi kažkokia panaši šventykla stovi. Jei dar vėliavos ten plazdėtų: tikrai būčiau pagalvojęs, kad kažkokiu būdu teleportavausi ten.

Priešais tą šventyklą buvo ir gatvė su suvenyrais beigi valgiais, tad po visų tų vaikščiojimų prisėdau ten makaronų pavalgyti. Visgi įdomus jausmas. Gal visai kitokiu metų laiku ar bent jau kitokiu oru ten viskas visai kitaip būtų atrodę, bet būtent tame miestelyje tikrai atrodė, kad esi Mustango karalystės prieigose.

Bet nieko nepadarysi. Netgi būnant Mustango karalystės prieigose iš jos reikia kada nors išvažiuoti. Vėjas visgi pūtė. Tikriausiai būtent tas vėjas ir darė tą įspūdį, nes šiaip kažkur nuo tų kraštų ir atpūtė jis. Kadangi nežinojau tvarkaraščio, tai po truputį pradėjau eiti stoties link. Visų pirma dar reikėjo tą stotį rasti. Jei būčiau žinojęs, būčiau dar kažkiek ten pabuvęs. Vien dėl atmosferos ir aplinkos, nes realiai ten nieko nėra: prie jūros irgi nei pabūsi, nei pasimaudysi. Bent jau tuo metu.

Kadangi stotį buvau matęs, tai maždaug ėjau ta kryptimi. Ir netgi bėgius radau. O kelias taip įdomiai: ėjo arba į kairę arba į dešinę nuo bėgių, ir nė vienas palei bėgius. Gal jie abu keliaus į stotį. Bent jau taip pagalvojau. Aplinkui buvo ryžių laukai, tačiau moliniai nameliai vis dar priminė Mustango prieigas, vis dar tas pats jausmas. Priešais atvažiavo tokia moteriškė, nusprendžiau jos paklausti kelio. Kaip čia nusigauti iki Baišatuno stoties. Tiek paklausti sugebėjau. Ir ji suprato, ko klausiau. Tad pasakė, kad iš tikrųjų reikia eiti atgal ir vėliau dar kažką aiškino, ko nesupratau. Pakartojo. Bet kokiu atveju reikia eiti atgal, o vėliau jau kaip nors. Einu einu, o moteriškė jautė, kad galiu praeiti reikalingą posūkį, ir kai jau praėjau, ji vėl atvažiavo prie manęs su savo dviračiu ir parodė, kad man reikia va ten eiti. Na, labai puikiai ir nuėjau.

Sužinojau, kad Baišatuno stotyje traukinių daug nebuvo. Iki kito traukinio buvo likę nei daug nei mažai: tokia visa valanda. Vis dar labai pūtė vėjas. Ir kuo toliau, tuo labiau, jis šiek tiek debesis prasklaidė, tačiau šilčiau nuo to nepasidarė. Saulė ėmė šviesti. Turėjau valandą laiko pagalvoti, kaip čia man toliau elgtis, tačiau jau buvau nusprendęs, kad važiuosi tik vieną stotelę iki Longgango, o toliau pėsčiomis vėl eisiu iki Houlongo stoties ir miesto centro.

Kol laukiau atėjo dar keletas turistų. Visi šiaip jie ne užsieniečiai, spėju, kad taivaniečiai, nes nemanau, kad kinai patys šiaip sau būtų sugalvoję iki ten nuvažiuoti. Jie nusifotografavo stoties pavadinimą, reikia juk pasižymėti kur buvome, sėdėjome tai stotyje, tai dar kur nors, kadangi vėjas visgi stiprus buvo, nors saulė šildė. Jei būtų įmanoma kaip nors pasislėpti nuo to vėjo, būtų visai šilta. Tik bėda, kad ten tiek stotis be durų, tiek viskas be durų, tad nuo vėjo visiškai pasislėpti ir nepavyko. Galiausiai atvažiavo ir traukinys.

Visi sau draugiškai į jį susėdome, labai daug žmonių nebuvo, gal kokie penkiolika ar panašiai, ir toks jausmas, kad beveik nė vieno vietinio. Saulė visai gražiai švietė, važiuojame palei jūrą, ant jos kranto stovi didžiausi vėjo malūnai, tai yra vėjo jėgainės. Pirmą kartą mačiau taip greitai besisukančius tuos ratus. Tikrai vėjas ne pats silpniausias buvo. Ir šiaip jau jūra, besileidžianti saulė ir tos vėjo jėgainės irgi yra vienas iš privalomų pamatyti vaizdų tose apylinkėse (nes kitokių vaizdų nelabai ir yra), ne tik aš, bet ir pusė traukinio puolė juos fotografuoti. Bet nieko negali sakyti: labai gražiai atrodė.

Netrukus pasiekėme ir tą Longgango, tai yra Drakono uosto stotį (turiu prisipažinti, kad tik dėl pavadinimo tą stotį ir išsirinkau). Visi sau ramiausiai sėdėjo, ir tik aš vienas susiruošiau išlipti. Pastebėjau, kad visas vagonas labai susidomėjo kur ir ko aš ten ruošiuosi lipti. Pusė netgi norėjo lipti kartu iš paskos: o gal tas užsienietis žino tai, ko nežinome mes. Tačiau neišlipo, nes žinojo, kad kitas traukinys bus tik už valandos. Jie taip logiškai pagalvojo, kad Longgange gal ir nėra kažkokių ypatingų stebuklų, o laukti valandą pučiant tokiam vėjui kito traukinio niekam nesinorėjo. Spėju, kad tik tas traukinys už valandos ir vėjas juos sulaikė, nes tikrai būtų kažkas išlipęs.

Nespėjau išlipti ir supratau, kad miestelis tikrai nėra kuo nors ypatingas. Ten netgi surasti išėjimą iš stoties buvo sunku. Netgi aptarnaujančio personalo ten nebuvo. Tad realiai buvo galima netgi be bilieto važiuoti, nes jo niekas niekur niekaip netikrino. Tiesa, patikrino įlipant, bet važiuojant iš kur nors toliau, buvo galima ir mažiau mokėti. Bet kadangi mano planas buvo ne tą Drakono uostą apžiūrėti, o nuo ten nusigauti iki Houlongo miesto (tai, kas yra už drakono), tad taip ir padariau.

Kaip ir reikia tikėtis, kadangi miestas vadinasi už drakono, tai tikriausiai jis nėra labai kiniškos kilmės. Nors kinai tuos drakonus ir mėgsta, tačiau nieko už jų dažniausiai nestato, kiek žinau. Na, ir sako, kad šiaip jau ir toji vieta buvo Taivano aborigenų gyvenvietė, kuri kadaise vadinosi Aulangu, tad hieroglifai buvo tiesiog pritempti. Pakeliui mačiau gražią upę, kalnus, vėjo jėgaines, nusotabūs vaizdai, visiems rekomenduočiau tuo keliu praeiti, gal šiek tiek geresniu metų laiku ir orą geresnį reikėtų užsisakyti, bet ką jau čia. Ir tuo metu viskas gerai atrodė.

Pati stotis irgi buvo miesto prieigose, todėl jo viso labai ir nemačiau. O gal ir mačiau. Ką čis gali žinoti. Pasižiūrėjau, kada artimiausi traukiniai: kadangi Houlongas jau yra visai padorus miestas, tad iš ten jie važiuoja jau ne kas valandą. Laiko turėjau. Kaip tik pakankamai laiko užeiti į vieną šventyklą, kuri iš tolo labai gerai matėsi, kadangi jos pagoda kilo virš visų miesto bokštų ir dangoraižį priminė, tačiau nuėjus į miestelį jos jau reikėjo gerokai paieškoti. Ilgos ramybės šventykla. Beeidamas iki jos radau keptų grybų, kas man visai patiko. Nieko ypatinga: tiesiog kepti grybai tešloje su pipirais, o daugiau juk nieko ir nereikia. Kitoje vietoje užkandau smirdinčio tofu. Nežinau, kodėl jį vadina smirdinčiu tofu, nes jis man visiškai nesmirdėjo. Dar porą ratų apsukau, radau dar keletą šventyklų, kitaip ir būti negalėjo, o tada jau buvo galima važiuoti toliau. Jau kaip ir paskutinis ne tik tos dienos, bet ir apskritai visos mano kelionės po Taivaną taškas: Sinčiu.

Sinčiu jau yra visai didelis miestas, visai netoli Taipėjaus ir netgi visko ten yra. Matėsi pagal stotį. Tai irgi iš tų miestų, kuriuos iki šiol rašo pagal senąją sistemą, tai yra Hsinchu, nors pagal naują reikėtų jį rašyti Xinzhu. Naujasis bambukas. Kaip ir visi kiti miestai, taip ir šis: Taivano aborigenų Taokų gyvenvietė. Kadaise buvo. Ir tuo metu ji buvo vadinama Tekchamu ar Tekčamu, ką tai reiškia nelabai diskutuojama, tačiau nuo pat pradžios miesto pavadinimas buvo rašomas su bambuko hieroglifu. Todėl vėliau jį ir pervadino tikriausiai Sinčiu, kas reiškia naująjį bambuką. Tikriausiai kai atnaujino, pridėjo prieš pavadinimą hieroglifą sin, o galą ir numetė. Čia tik mano teorija, niekuo nepagrįsta.

Kai buvau Sinčiu, buvo jau visiškai sutemę, tad pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti: rasti, kur būtų galima miegoti. Priešais stotį ten irgi yra didžiausias žiedas, kaip ir Tainane, ten irgi yra požeminės perėjos, kaip ir Tainane, ir ten visai šilta buvo, kadangi nepūtė vėjas. Nes jis ten irgi gana stiprus buvo, bet matėsi, kad be vėjo viskas gerokai šilčiau būtų. Tose požeminėse perėjose jau bandė taisytis benamiai, tad aš su neramumu žiūrėjau: gal ir man teks panašiai.

Tačiau iš pradžių permečiau akimis žemėlapį, o jis sakė, kad kažkur už stoties yra didžiulis parkas. Gal ir nelabai didelis, tačiau parkas ten buvo. Ten ir nuėjau. O jis viskas spindėjo tviskėjo, taip ir vadinama: Krištolinė pilis. Ar kažkaip panašiai. Vienu žodžiu, lyg į pasakų pasaulį patenki. Parke irgi buvo Konfucijaus šventykla, kuri tuo metu, savaime supratama, buvo uždaryta, na, daugiau ten nieko ir nebuvo. Gal dar kažkas. Maždaug nusprendžiau, kad gal ir visai nieko vieta, tad buvo galima eiti apžiūrinėti miesto.
Pirma pamačiau Rytinius vartus. Jie ten visai netoli buvo, tada nuėjau prie kitų vartų, visgi buvo visai ne šilta, vėjas toks tikrai Sibiro pūtė, vėl pasijaučiau, lyg būčiau Korėjoje kokį lapkričio mėnesį, o gal net gruodžio pradžioje. Miestas buvo kaip miestas, tad reikėjo eiti pasišildyti. Tai reiškia išgerti kavos kur nors. Kol ten buvau pasiklausiau tuometinio hito: „Tu mano mažas obuolys“, ar kažkaip panašiai reikėtų versti tą pavadinimą. Dar vieni vartai, toks gatvelė pasivaikščioti su upeliu, kur irgi buvo šalta, tad iškart įpuoliau į makaronų parduotuvę, kuri iškart ir užsidarė, kai tik išėjau. Nors gal ir ne visai iškart, gal šiek tiek vėliau. Irgi priminė Korėją ir Kiniją šiek tiek. Šiaip tai užeiga lauko, dirba gal ir visą naktį, bet kad labai nešaltų žmonės, padarytos tokios beveik sienos iš plastmasės. Plonos plastmasės, Korėjoje šiek tiek storesnę naudoja. Visur vienodai žmonės gyvena.

Daugiau nieko nesimatė, tad buvo galima keliauti į parką. Jį kažkurią valandą uždarė, tad pačiame parke miegoti niekaip nesigavo, gerai, kad jo prieigų niekas nedarė. Iš pradžių pabandžiau sėdėti ant suoliuko. Tokio geležinio. Nors vėjas ten ir nepūtė, tačiau ant geležies miegoti visai nesinorėjo. Ir tada prasidėjo galvojimas, kaip išgyventi. Tarp kitko pasisekė. Ten buvo daug prikritusių lapų, tad tuo senuoju skautų, tikriausiai, metodu: lapai pasikloji, lapais užsikloji, iš tikrųjų į miegmaišį įlindau, ir turiu pasakyti, kad bent jau tą naktį išsimiegojau beveik šilčiausiai. Na, gal Tainane buvo šilčiau, bet ten ir taip buvo labai šilta. Tai jau buvo paskutinė naktis praleista Taivano gatvėse.

Atsikėliau visai anksti, kaip visada ir buvo, nukeliavau į stotį. Žinau, kad Kristina gal ir ne visai anksti kelsis, tad paplanavau, kada čia jau visai padoru būtų pasirodyti pas ją namie, išsirinkau bilietą ir turėjau dar daug daug gražaus laiko. Pirmiausia nukeliavau į Čenghuang šventyklą. Ji šiaip jau yra tikriausiai gal ir kiekviename mieste, kadangi jame įšventintas Miesto sienų dievas, kuris visuomet yra miesto globėjas.

Toji šventykla man irgi visai patiko, kadangi taip eini eini, ir pasirodo, kad tai ne šiaip sau šventykla: bet visas ištisasa miestelis. Ten viduje ir turgus, ir turgelis yra, tada perlipi per aukštą slenkstį, patenki į ilgą koridorių, eini eini, kažkokią viena salė, kita salė, tokiame labirinte vaikščioji. Ir net jei nesupranti, kas ir kur ten įšveninta, kadangi kiekvienoje salėje vis kitokios skulptūros ir gėlės, kai kur netgi ne salės, vidiniai kiemai su altoriais, bet šiaip pasivaikščioti po tą labirintą yra visai įdomu. Žinau, kad ne tuo tikslu toji šventykla statyta, bet ką jau padarysi. Irgi visai teigiamai ją įvertinau.

Galvojau, kad Sinčiu jau buvau beveik viską pamatęs, tačiau viena nuoroda sako, kad ten yra dar tokia Beida katedra. Iki traukinio buvo likę ne per daugiausia laiko. Reikėjo turėti omenyje, nes jau patirties pavėluoti į traukinį, nes žiūri į kažkokią šventyklą – turėjau. Visgi nusprendžiau iki jos nueiti ir pasižiūrėti. Kad ir Taivanas, tačiau katedra tikriausiai ir kažkuo žymi. Į ją pačią jau nėjau, nufotografavau iš kitos gatvės pusės, vitražai matėsi, o tada bėgau į stotį. Dar, žinoma, daug ką galima nuveikti ne tik Sinčiu mieste, bet ir visoje apskrityje, bet... gal kitą kartą. Gal būtų visai gerai turėti ir kokį nuosavą transportą, kad ir dviratį, kad būtų galima mobiliau judėti po visas apylinkes, tačiau toji kelionė traukiniu ir pėsčiomis irgi sakyčiau buvo visai nieko, vertinu viską teigiamai, ir galiu Taivaną visiems rekomenduoti.

Ta proga, kad jau važiavau iš Sinčiu, ėmė šviesti saulė, nors ji ir taip švietė nuo ryto, į traukinį, tarp kitko, nepavėlavau, ir sau ramiausiai beveik laiku patekau į Taipėjų.

Kadangi visgi važiavau anksti ryte, tai ir žmonių ten buvo visai nemažai. Nuo Sinču iki Taipėjaus ne taip ir toli, o vėliau apskritai mažai kilometrų liko, visi tikriausiai į kokį darbą važiavo ar panašiai. Greitai nebeliko ne tik sėdimų, bet ir stovimų vietų. Nieko jau nepadarysi. Aš sėdėjau. Ir netgi prie lango. Nes mokėjau nusipirkti bilietus prie lango. Dėl to mane prakeikė pusė vagono. Kadangi saulė švietė, tai buvo visai šilta. Ir visai gerai. Bėda, kad saulė švietė pro tą langą, prie kurio aš sėdėjau. O Azijoje jau taip įprasta: nespėjo koks vienas spindulys įspįsti, ir iškart privaloma visiems užtraukti užuolaidas, užskleisti žaliuzes ir panašiai. O aš nusprendžiau nieko neužtraukti ir žiūrėti pro langą. Šiaip jau nieko gera pro tą langą nesimatė: labai greitai prasidėjo miestai ir miestai, netgi ryžių laukų nesimatė, tad beveik ir buvo galima viską užtraukti. Bet šiaip netraukiau. Apsimečiau, kad žiūriu. Mano kaimynas man nieko nesakė, bet jaučiau, kad tikrai nori mane prakeikti. O ką jau padarysi.

Nors šiaip ten traukinys antžeminis, tačiau prieš įvažiuodamas į Taipėjų, o gal net ir pačiame Taipėjuje, tiksliai ir nepasakysiu, traukinys palenda po žeme ir visi Taipėjaus stoties peronai yra po žeme. Nė vienas traukinys nevažiuoja per centrą. Gal ir visai nieko. O dar man reikėjo persėsti į metro, tad dienos šviesos kaip ir nemačiau. Kai galiausiai išlipau: vėl buvo apsiniaukę. Taip labai labai apisniaukę. Gerai, kad labai nelijo, tačiau visai galėjo. Net pats nustebau, kad Kristinos namą radau. Beveik neklaidžiodamas, tik vienoje vietoje šiek tiek praėjau reikiamą posūkį, tačiau galiausiai buvau vietoje. Kaip ir buvome susitarę, aš pas ją palikau daiktus, palinkėjau sėkmės per pristatymą, kurį tą dieną ji turėjo daryti, o pats nukeliavau prie Jeliou (kurias šiaip jau lietuviškai siūloma rašyti Jeliu, tačiau tariama tikria Jeliou) uolų. Nors jau ne pirmą kartą aš buvau Taipėjuje, tačiau prie tų uolų nuvažiavau pirmą kartą.

Nėra labai paprasta iš tikrųjų važiuoti iki ten. Jos administraciškai priklauso ne Taipėjui, o naujajam Taipėjui, nelabai aš ten suprantu to administracinio suskirstymo, bet tiek tos. Taigi tenka važiuoti prie Taipėjaus autobusų stoties, ten nusiperku bilietą, viskas labai paprasta, įsėdu į autobusą. O po kiek laiko įsėda ir korėjiečiai. Tokia pora. Ir kažkodėl pasirenka vietas šalia manęs: labas, angliškai sveikinasi. Aš korėjietiškai pasisveikinau. Pasakiau, kad moku jų kalba, gyvenu Korėjoje. O jie daugau nieko ir nesakė. Įdomu, o ko dar norėjo. Korėjiečių ir daugiau įlipo. Ir šiaip nemažai žmonių prilipo, kaip ir turėjo būti. Visgi vienas žymesnių geologinių parkų visame Taivane.

Po kokis valandos buvau ten. Reikėjo dar šiek tiek paeiti, ir galiausiai patekau į tą parką. Skulptūros iš akmens. Tikriausiai kokių nors klinčių. Vadinu skulptūromis, nors šiaip visas tas parkas yra gamtos kūrinys. Žiūrėti nuotraukose. Beveik viską nufotografavau kiek įmanoma, nes visų pirma buvo apsiniaukę ir šalta, pūtė vėjas, ne labai stiprus, bet vis tiek pūtė, ir ten buvo daug daug daug žmonių. Kaip spėju: dauguma kinai, tie tikrieji kinai, iš žemyno. Grupėmis suvažiavę. Tarkime pati žymiausia skulptūra, vadinamoji Nefertitė. Prie jos stovi eilė norinčių nusifotografuoti. Nors šiaip sako, kad visuomet taip būna, bet man jokios minties ten fotografuoti ar fotografuotis nebuvo. Bet irgi gražus parkas, įdomu, jei ten būtų dar mažiau žmonių, gal apskritai būtų įdomiau. O jei dar saulė būtų švietusi, bet ką jau čia. Kaip buvo, taip buvo.

Grįždamas atgal dar perėjau per turgų ir visas suvenyrų parduotuves, supratau, kad kaip visuomet ir būna, prie visų turistinių atrakcijų viskas yra šiek tiek brangiau. Bet taip ir turėjo būti, kitaip ir negalėjau tikėtis. O daugiau jau nieko ir nedariau. Reikėjo grįžti namo.

Iškart tiesiai namo ir negrįžau. Dar man reikėjo nuvažiuoti į Longšandzi. Drakono kalno šventyklą. Ne tik todėl, kad tai vienas iš didžiausių (tikriausiai) Taipėjaus šventyklų, bet ir todėl, kad man reikėjo nusipirkti dar visokių amuletų, ne šiaip kaip amuletų, kaip dekoracijų. O jau kur kur, ten tikriausiai turėtų visko būti. Aš bent jau taip galvojau. Tad taip ir padariau. Ir nieko neradau. Taip klaikiai nebuvo nieko, ko man reikėjo. Netgi smilkalus tik po vieną lazdelę pardavinėjo, būtent maldininkams.

Čia man paskambino Kristina ir pasakė, kad ji jau laisva, galime kur nors tiktis. Tad mečiau visus savo norus ir jau beviek tiesiai... Beveik tiesiai, nes tikrai ne tiesiai, nukeliavau į metro stotį. Ir taip jau atsitiko, kad būtent einant visai atsitikinai viena gatvele, nes galvojau, o gal... na, pabandykime: ir randu tuos amuletus. O jei labai tiksliai, tai tuos geltonus amuletus, pinigus protėviams, kuriuos taivaniečiai šventyklų krosnyse degina. Tai turėjo būti Kūčių vakarienės dekoracijos. Vėliau pasiuntėme jas protėviams. Blogiau juk vis tiek nebus.

Su Kristina užsukome į kažkurią vietą valgyti virtinių. Visai skaniai ten viskas buvo. Vėliau tokia stilinga gatve su stilingomis parduotuvėmis patraukėme. Netoli jos namų radau arbatos parduotuvė, ir viena arbata man visai patiko. Kaip tik buvo likę kažkiek kvajų, kuriuos vis tiek būtų reikėję kažkaip išleisti, tad beveik iškart sugalvojau, kad kitą dieną, gerai pasiskaičiavęs gal tos arbatos ir pirksiu. Gerai, kad paskaičiavau, nes po tiek laiko pirmą kartą miegoti normalioje lovoje ir šiltai yra visuomet pavojingas dalykas. Kai atsibudau, jokių arbatų pirkti laiko beveik nebuvo. Ne tik arbatų, nebebuvo laiko netgi eiti pėsčiomis iki stoties, kaip buvau manęs. Ir apskritai laiko nebuvo. Gerai, kad visi lėktuvas buvo po pietų, nes jei anksčiau ryte, tai gal netgi ir į lėktuvą būčiau pavėlavęs. Viskas baigėsi tuo, kad teko taksi važiuoti iki Taipėjaus stoties, nuo kur autobusai važiuoja į oro uostą. Ir... kad ir kaip bebūtų keista, niekur nevėlavau. Į lėktuvą spėjau. Netgi turėjau laiko viename restorane išleisti paskutinius kvajus. Jų labai daug nebuvo, bet kadangi tuo metu buvo beveik žiemos saulėgrįža. Ar bent jau artėjo ji, todėl buvo siūlomas specialus desertas žiemos saulėgrįžai.

O čia va ir susilieja visokie kiniški ir lietuviški papročiai. Pasirodo, kad ne tik lietuviai tiki, kad per ilgiausią naktį po pasaulį klajoja visokios aiškios ir neaiškios dvasios ir vėlės. Taip pat mąsto ir Rytų Azijoje. Žinau, kadangi Korėjoje irgi yra panašus paprotys. O va ten, bijoma, kad kokia iš tų dvasių neprikibtų, todėl per žiemos saulėgrįža reikia valgyti košę ar šiaip ką nors iš raudonų pupelių. Nes mirusių dvasios bijo būtent tų raudonų pupelių. Čia šiaip jau korėjietiškas paprotys, tačiau spėju, kad Taivane irgi kažkaip panašiai mąsto, kadangi tas specialusis saulėgrįžos desertas buvo šiltas tofu su raudonomis pupelėmis. Visam pasauly žmonės vienodi pasirodo. Taigi suvartojau tą desertą ir per tą laiką atėjo laikas lipti į lėktuvą. Taivaną palikau kuriam laikui.
Thursday, November 12th, 2015
6:52 pm
Laukiniai šunys, naminės žiurkės ir nekeptos žuvys Taivano tropikuose (Taivanas III)
Visa ta dalis tokia skirta, bent jau kaip aš supratau: žemdirbystei ir žuvininkystei. Augo aukščiausios kokosų palmės, gumos medžiai, tikriausiai, dar kažkokie medžiai, žuvų didžiausi ūkiai matėsi už lango. Pravažiavau ir Pingtungo miestą, kuris man netgi visai patiko. Irgi toks ne per didžiausias miestas, su visokiomis šventyklomis ir vartais, kaip ir maždaug viskas, ko reikia, yra vienoje vietoje. Ir tada kai jau baigėsi visos plantacijos ir laukai patekau į miestų konglomeratą. Dar vienas didelis konglomeratas, bent jau po Taimali jis labai didelis atrodė vadinkime jį vienu vardu Kaosiungu. Nors ne visur ten yra Kaosiungas.

Kaosiungą šiaip jau pravažiavau. Baisingai jis manęs nesužavėjo. Vėl priminė senąjį Seulą. Pro langą mačiau kelias šventyklas, kelis vartus, tie patys aptriušę ir apipeliję namai. Nors šiaip jau jie tiesiog pajuodę. Ir nieko labai nepadarysi, žinau, koks ten klimatas, nuolat drėgna, nuolat lyja ir dar dažniausiai šilta. Norint kad niekas nejuostų kiekvieną dieną reikia kas pusmetį perdažyti tikriausiai. Nieko nepadarysi. Dar matėsi tokia gatvė. Nors nesu visiškai tikras ar ten turėtų būti gatvė. Bet šiaip jau išilgai bėgių buvo nuolatinis remontas. Gal kokią naują liniją ten tiesia, greičiausiai taip ir yra. Tai dar labiau manęs nesužavėjo, tad pagalvojau, kad gal ir visai gerai, kad toks lietuvis Aurelijus, kuris tuose kraštuose gyvena, visgi pasiūlė atvažiuoti pas jį ne į Kaosiungą, o į Zuoingą, kur jis tuo metu gyveno.

O šiaip jau Kaosiungas yra labai įdomus gal ne tiek dėl paties miesto, kiek dėl jo pavadinimo. Kaip ir reikia tikėtis, jis, kol dar buvo ne miestas, o tiesiog kažkokia gyvenvietė, o gal net ir koks didesnis kaimelis, kadaise buvo apgyvendintas vietinių aborigenų. Bent jau enciklopedija teigia, kad Makatao genties, kuri šiaip jau priklauso didesnei Sirajos genčiai. Tad teigiama, kad senasis ir beveik šiuolaikinis Kaosiungo pavadinimas kilo būtent iš tos kalbos. O jei labai konkrečiai, tai nuo to laiko, kai Taivaną pirmą kartą pasiekė europiečiai ir kolonizavo beveik jį (dar prieš pradedant ten keltis kinams iš žemyno), iki II Pasaulinio karo pabaigos, kai Taivanas galiausiai tapo nebe Japonijos imperijos dalimi, tik su trumpa pertrauka tas miestas buvo vadinamas Takao. Greičiausiai, kad tikrai iš tos kalbos kilęs, tik klausimas, ką jis tiksliai reiškia. Viena teorija sako, kad jis kilęs iš tos kalbos ir ja reiškia bambukų mišką (visai tikėtina, bambukai ten tikrai auga, dabar nebe tiek, visgi miestas), kita teorija sako, kad Takao yra kilęs tiesiog iš genties Makato pavadinimo. Irgi visai įmanoma.

Tad ir pirmieji kinų migrantai tą miestą vadino Takao, tik, kadangi rašė hieroglifais, pagal tarimą pritempė kelis hierolgifus ir gavosi: mušk šunį. Nuostabiausias pavadinimas miestui. Trumpą laiką Kaosiungas buvo kitaip pervadintas, tačiau greitai jam buvo grąžintas senasis pavadinimas, kurį gerbė netgi japonai. Tik jie nutarė jį rašyti kitais hieroglifais, žinoma, pritaikė japonišką hieroglifų tarimą ir gavosi aukštas didvyris. Didysis didvyriškumas. Nežmoniškas heroiškumas. Na, kažkas panašaus. Po to, kai japonai salą paliko, taivaniečiai pasiliko tą pavadinimą. Tiksliau pasiliko pavadinimo hieroglifus. Tikriausiai nusprendė, kad perrašinėti visus dokumentus su tuo miestu bus per daug vargo, tad hieroglifus paliko. O kad jie mandarinų kalboje tariami visai ne takao, o būtent kaosiung – tai čia jau kitas klausimas. Nieko nebepadarysi. Tad visomis kitomis kalbomis jis ir patapo Kaosiungu. Nors, žinoma, pagal dabartines pinino transkripcijos taisykles lietuviškai jį reikia vadinti Gaosiongu.

Irgi tokia painiava tame Taivane. Ne tik jų santykiai su žemynine Kinija yra didelis galvos skausmas. Viskas baisiai ten supainiota. Tiek Kinijos Liaudies Respublikos, tiek Kinijos Respublikos (toks oficialus Taivano pavadinimas, o jo sostinė – Pekinas) oficialiosios valstybinės kalbos yra ta pati mandarinų tarmė. Tik, žinoma, hieroglifai žemyne buvo supaprastinti, Taivane iki šiol rašo tais sudėtingaisiais. Reikia priprasti, bet įmanoma. O užrašydami lotyniškais rašmenimis žemyninėje Kinijoje kaip ir jau seniai ir visiškai oficialiai naudojamas tik pininas, Taivane... irgi visai neseniai buvo nutarta, kad nuo šiol bus vartojamas pininas, tačiau kadangi tai buvo nutarta visai neseniai, taip pat buvo nutarta, kad tarkime koks nors Kaosiungas visgi bus rašomas pagal senąją sistemą iki neaišku kada. Gal ir visada. Taip ir gaunasi, kad pininu miesto vardas turėtų būti rašomas Gaoxiong, o va ta kita sistema – Kaohsiung.

Kaosiunge tiesiog persėdau iš vieno traukinio į kitą, ir dar po kelių minučių buvau Zuoinge, kur Aurelijus manęs jau laukė. Tai visai nesunku tarp taivaniečių atskirti lietuvį. Taip dažniausiai ir būna. Pasakė, kad atvažiavo savo mopedu ir galima važiuoti juo toliau. Kaip daugelis taivaniečių ir daro.

Pirmiausia, pagal mano pageidavimus, keliavome į šventyklas. Kitaip būti ir negalėjo. Sėdome ant mopedo (o gal motorolerio, nežinau, kuo jie skiriasi), pakeliui pasigriebėme kokosų sulčių ir iškart buvome prie tokio ežero. Ne šiaip sau ežero, Lotosų ežero. Didžiausia ne tik Zuoingo, bet ir viso Kaosiungo atrakcija, kur visiems privaloma būti. Ten buvo milijonas šventyklų: Rudenų ir pavasarių epochos paviljonas, iš tikrųjų tai su epocha jis visai nesusijęs, tiesiog Rudens ir Pavasario paviljonas ten yra. Tigro ir drakono pagodos, žiūrinčios į ežerą, į kurias galima ir užlipti, tačiau nusprendžiau, kad nereikia. Tiesiog užėjome į vieną tokią šventyklą, kuri, šiaip jau sakoma, yra pati seniausia tikriausiai visame Kaosiunge, nors ji tikrai taip neatrodė. Buvo ten ir ponia Kannon, ir visi Budos, ir dar milijonas taoistinių dievybių, kitaip ir būti negalėjo, visgi beveik kinų gyvenamas rajonas.

Dar šiaip girdėjau, kad tos apylinkės kadaise buvo vienas iš prestižinių rajonų. Ne šiaip sau kažkokiais laikais, o karinės diktatūros laikais, nors ją tikriausiai tiksliau būtų vadinti Kuomintango režimo laikais, bet kokiu atveju, ne pats maloniausias periodas XX a. Taivano istorijoje. Kaip ir reikia tikėtis, tais laikais tas rajonas, kadangi buvo prestižinis, ir buvo skirtas visokiems generolams ir, tikriausiai generolienėms, o dabar padarytas atviras visai plačiai Kaosiungo ir ne tik jo visuomenei.

Dar trumpam užsukome į Konfucijaus šventyklą. Kiekvienas save gerbiantis Taivano miestas turi po Konfucijaus šventyklą, o toji, Kaosiunge, yra netgi pati didžiausia visame Taivane. Kaip dažniausiai su tomis Konfucijaus šventyklomis viskas ir būna, ji tuo metu buvo uždaryta, tačiau žinau, kad net jeigu ir būtų atidaryta, kažkokių stebuklų ten tikrai nebus. Žinoma, gal geriau nei kitų šventyklų lengvas kičo prisilietimas, kuris iš tikrųjų irgi nėra labai jau didelis prisilietimas, kiek žinau iš patirties, bet šiaip jau visai geras dalykas tas ežeras. Labai teigiamai įvertinau, jei būčiau turėjęs šiek tiek daugiau laiko, gal netgi ir ilgiau būčiau ten prasitrynęs. Be to, saulė švietė. Ne taip jau labai švietė, šioks toks smogas jautėsi ore, bet ką jau padarysi.

Tada užsukome į turgaus gatvę. Nes šiaip jau kur kur, o geriausia valgyti visokiuose turguose. Bent jau aš taip galvojau. Buvau Aurelijui irgi užsiminęs, kad visokį gatvės maistą tik valgai, tai yra norėtųsi pabandyti visokių mingcajų (mingcai – vietinės įžymybės), ir tikrai tik ten reikia eiti. Tik bėda, pasak Aurelijaus, kad visokie mingcajai ir ne tik mingcajai, o šiaip jau turgaus ir visokie kitokie maistai būna paskaninti pagardinti skonio stiprikliais, kas sukelia priklausomybę, vėžį ir visas kitas ligas. Namuose tokių dalykų rekomenduojama nenaudoti. O dar ir netyčia kokia alerginė reakcija nuo to gali išsivystyti. Nieko nepadarysi, visgi užsukome į vieną vietelę, gal ten tų stipriklių ir nenaudojo.

Dabar jau tiksliai neprisimenu, ką užsisakiau, bet irgi kažką su Budos galvomis ir žuvėdrų šlaunelėmis ar kažką panašaus. Šiaip jau norėjau netgi porą patiekalų užsisakyti, bet ten puikiai paaiškėjo, kad kiniškai visgi šneku toli gražu ne laisvai, tad svarbiausia, kad visgi kažką užsisakiau, tai buvo su ryžiais, datulėmis ir kitais gėriais, todėl daugiau nieko ir nereikėjo. Ir svarbiausia, kad pavalgiau, jaučiausi visiškai sotus, tad visai džiaugiausi, kad manęs tiksliai ir nesuprato, o tai būtų reikėję persivalgyti.

Kai jau netgi pietūs buvo baigti, keliavome toliau. Paskutinis beveik tos dienos punktas – budistinis vienuolynas ant kalno. Ne vien tik vienuolynas, ir šventykla ten yra ir netgi labai puikus Kaosiungo vaizdas nuo ten atsiveria. Turiu atvirai prisipažinti, kad smoge paskendusio Kaosiungo vaizdas manęs visiškai nesužavėjo, bet ką jau padarysi. Negali juk visi miestai baisiai sužavėti. Pabaigai dar pasikarstėme po tą kalną. Labai sunku ir nebuvo, šiek tiek palipome, pamatėme daug beždžionių, dar buvo šunų, kurie jau visiškai laukiniai, net gal ir su vilkais ir dar gal su kokiomis dvasiomis maišyti, todėl dienomis dar pusiau ramūs, bet girdėjau pasakojimų, kad naktį einant būna taip nejauku girdėti jų urzgimą, kad stengiamasi prastintis iš ten kuo toliau ir kuo greičiau. Ir dar dėl visa ko paprašai Budos ir kitų dvasių pagalbos. Gal padės.

Nors gal ir visai nieko tas miestas. Negaliu pasakyti, kad baisiai jis man patiko, tačiau negaliu pasakyti, kad baisiai ir nepatiko. Tinkamas miestas trumpam vizitui, bet gal netgi ir ilgam laikui jis visai tinka. Ką daryti toliau... Jūra, bent jau Aurelijaus teigimu, ten visiškai ne nuostabiausia, tad gal ir neapsimoka lankytis, man vis tiek reikėjo arba kur nors važiuoti, arba kur nors nevažiuoti, ir šiaip jau ten visai netoli buvo toks miestas Tainanas, apie kurį kažkodėl visi pamiršo paminėti, nes gal galvojo, kad aš jį puikiausiai žinau, tad išgirdau tą pasiūlymą, o kodėl tau nenuvažiavus į Tainaną – buvusią Taivano sostinę. Kadaise. Prieš šimtą su trupučiu metų. Tad planas buvo beveik kaip ir aiškus: tą vakarą nakvosiu Tainane.

O Tainanas, kuris šiaip jau reiškia tiesiog Taivano pietūs... Va kai pagalvoji, kaip tik kiniškas pavadinimas, taip ir visai nesąmoningas. Tiksliau su fantazijos trūkumu. Tačiau, tiesą pasakius, šis pavadinimas irgi yra beveik aborigeniškos kilmės. Tainanas ne šiaip sau tapo pirmąją Taivano sostine, ir labai ilgą laiką ja buvo. Būtent Tainanas buvo pirmasis punktas, per kurį prasidėjo prekyba tarp vietinių genčių ir užsieniečių. O užsieniečiai tais laikais buvo visi, tiek kinai, tiek olandai, tiek visokie kitokie. Ir pavadino tą vietą Taivan. Kas vietinių kalba reiškia užsienietis. Vėliau tas vardas nutemptas visai salai, o pats Tainanas liko tik to tikrojo Taivano pietumis. Įdomiai: valstybės pavadinimas – užsieniečiai. Nes jei visai realiai, dabar taip ir yra.

Taigi išlipau Tainano stotyje. Tokia irgi visa labai senovinė stotis, man labai patiko, iškart matėsi, kad gal miestas irgi visai nieko, nors pačioje pradžioje tas miestas buvo visai neypatingas. Ir ką, pirmas dalykas kurį dariau: nuėjau prie žemėlapio. O ten gi daugybė visokio gėrio buvo, šventykla ant šventyklos ir dar vartai. Iš tikrųjų labai daug visko neatrodė, tačiau keletą dalykų lyg ir buvo galima pasižiūrėti. Jei taip visai tiksliai: iš to Tainano per daug nieko nesitikėjau, tad tiesiog išsirinkau šventyklas, kurias norėčiau pasižiūrėti, gal dar vartus... žinoma, šventyklas rinkausi tiesiog pagal pavadinimus, kurios gražiau skamba, kurių pavadinimas įdomesnis, nors pagal žemėlapį atrodė, kad visas šventyklas bus įmanoma peržiūrėti. Dar gal porą vartų, gal ne porą, bet vienerius tai tikrai ir tada jau bus galima važiuoti kur nors toliau. Gal ne visai labai toli, pradžiai bus galima Tainane pernakvoti, visgi labiau į šiaurę bus šalčiau netgi Taivane, tad dar tą naktį buvau nusprendęs praleisti šiltesnėse vietose.

Pirmos nuotraukos, kurią labai norėjau padaryti, taip ir nepadariau. O buvo taip: tiesiai priešais stotį yra toks Tainano viešbutis. Man vis tiek reikėjo eiti tiesiai, o tiesiai galima eiti kad ir požemine perėja. Taip ir sugalvojau padaryti. Ir einant ta požemine perėja visur ant sienų piešiniai: va kaip atrodė Tainanas anksčiau. Kažkodėl pagalvojau, kad vienas iš tų paveikslų vaizduoja būtent kažkurį pastatą esantį priešais stotį (būtų visai logiška), tačiau pasirodė, kad taip nėra. Vėliau išbandžiau visaip žiūrėti, tačiau nieko neradau. Tikriausiai tas pastatas ten nėra nupieštas arba jau labai labai perstatytas.

Na, nieko daugiau neliko, kaip tik keliauti sėkmės gatve. Ir tai nėra jokia metafora ar kitokia literatūrinė priemonė, ta gatvė tikrai taip vadinosi, ir ji mane turėjo nuvesti iki kažkurios iš šventyklų. Tada dar nežinojau, kad tų šventyklų ten yra koks milijonas ir šiek tiek daugiau, nors enciklopediniai duomenys teigia, kad ten yra septynios budistinės ir aštuonios taoistinės šventyklos ir dar daug tokių, kurios neįtrauktos į bendrą sąrašą.

Pirmoji šventykla buvo visai ne ta, kurios aš ieškojau, bet nieko jau nepadarysi. Kartais ir taip pasitaiko. Ten sėdėjo ponia Kannon, kuri kiniškai vadinasi, berods, Gvanin, bet beveik panašiai, ir šalimais jos pagalvojau, kad gal galima ir pavalgyti. Nežinojau, kad šiaip jau pagrindinė valgymo gatvė yra visiškai ne ten. Bet visai gerai ir ten buvo galima užkąsti šio bei to: išsirinkau žuvies odų sriubą. Todėl, kad ji buvo visgi pati pigiausia, o ne dėl kokių nors kitokių priežasčių. Ir tada galiausiai pradėjau didžiausią turą po Tainano gatves.

Tas rajonėlis labai žavus tuo, kad yra įrėmintas kelių didelių gatvių, kuriose ūžia ir važiuoja milijonai automobilių, o tos gatvytėse transporto beveik nėra. Ir beveik ant kiekvieno kampo rasi po šventyklą. Kaip supratau, dauguma jų buvo taoistinės, bet ką jau čia padarysi. Tiesiog kas antras namas yra šventykla: trijų karalių šventykla, miest globėjo ar tai įkūrėjo šventykla, trijų ponių šventykla (aš taip ją pavadinau, realiai ji visai kitaip vadinasi), didžiulis toteminis medis (tai yra medis saugotojas, kuriame kokia nors dvasia turėtų gyventi). Dar žaviau yra tai, kad į kiekvieną šventyklą veda gatvelė nukabinėta geltonais žibintais. Nors realiai tai ne gatvelė, o tiesiog nukabinėti žibintai veda į kiekvieną šventyklą. Naktį visai gražiai atrodo, ir nesijaučia jokio kičo. Nors jo gal ir taip nesijaustų, nes viską užgožtų seni pastatai.

Ir šiaip jau jokio žemėlapio ten klajojant ir nereikia: prie kiekvieno daugiau mažiau privalomo turistinio objekto ar šiaip ant kokios sankryžos yra po mažą žemėlapį, dar dažniau yra visokios nuorodos, kurios nukreipia tinkama linkme, dažniausiai iki artimiausio objekto, prie kurio bus dar viena nuoroda. Taip radau tokį varnų vaiduoklio šulinį. Kuo jis dar ypatingas, negaliu pasakyti, kadangi atskiro paaiškinimo neradau, bet šiaip jau irgi teigiamai įvertinau jį.

Dar norėjau rasti vieną budistinę šventyklą. Tai yra bent jau vieną iš tų septynių, nors tikriausiai ir taip buvau radęs. Tik iš kitos pusės Taivane tas budizmas su taoizmu ir kitomis filosofijomis tikriausiai yra taip susipynęs, kad būtų naivu ieškoti va to gryno tikro budizmo. Bent jau pagal žemėlapį tą šventyklą radau, tik ji buvo uždaryta. Greičiausiai veikianti, bet uždaryta. Bet tai ne bėda, radau kitą šventyklą. Tokia taoistinę. Labai sau ramiai įsikomplektavusią tarp namų, įeini per vienas duris, ir nepastebi, kaip esi prie išėjimo į visai kitą gatvę. Beveik kaip filmuose būna. O kartais išėjimas apskritai į kažkieno kiemo, kur iškart patenki į dar kažkokį skersgatvį. Europoje tikriausiai irgi kažkur galima rasti tokių vietų. Ten kaip tik vyko deginimas. Niekas jokių lavonų nedegino, tiesiog ten yra tokios krosnys kur deginami mistiniai pinigai. Geltoni popieriukai, kurių deginimas reiškia, kad protėviai aname pasaulyje irgi turės pinigų. Va, taivaniečiai labai rūpinasi savo protėviais, prižiūri juos iki pat mirties.

Labai teigiamai įvertinau tas gatveles ir namelius ir viską, dabar visko ir neprisimenu, gal visai būtų verta dar kada nors ten apsilankyti, tik spėju, kad Tainane kokiu nors labiau dienos metu gali būti sunkiau vaikščioti dėl turistų gausos. O gal ir ne, ką čia gali žinoti.

Taip beeidamas, patekau į Tainano parką. Nors iš lauko pusės jis taip atrodė visai nekaip, tačiau užėjus vidun buvo galima pamatyti daugybę suoliukų, tvenkinių su lotosais, su salomis, kuriose paviljonai sustatyti, apšviesti. Irgi tokie pasakiški vaizdai sukurti, o man ta vieta labiausiai patiko todėl, kad tame dideliame parke tikriausiai galima sau ramiausiai ir išsimiegoti. Tad prie jūros eiti nereikės. Iš pradžių buvau manęs kažkur ten patraukti. Kaip ir beveik visos gyvenimiško problemos tą dieną buvo išspręstos, todėl buvo galima eiti toliau apžiūrinėti to nuostabaus Tainano miesto.

O kitas punktas, kurį man būtinai reikėjo pasižiūrėti, buvo didieji Rytiniai vartai. Seule tai irgi yra vienas iš privalomų punktų, tad reikėjo nukeliauti ir prie Tainano vartų. O prie jų kelias ėjo pro tokį turgų, kur ir maista pardavinėjo ir beveik viską kita. Taip įdomiai: prie Seulo rytinių vartų irgi didžiausias turgus yra. Tie vartai šiek tiek toliau, tokie mažesni, su Seulo didybe gal ir nesulyginsi, tačiau ir to senojo Taivano tikriausiai su Korėja negali palyginti, taip jau yra. Ir dar šalimais radau Budos Amidos šventyklą. Tad kaip ir budistinė šventykla rasta, galima sau ramiai toliau vaikščioti.

Dar buvo likęs vienas mažesnis rajonėlis į kitą stoties pusę. Kažkoks rajonas tikriausiai yra ir už stoties, tačiau sugalvojau, kad ten gal nieko ir nebus, todėl ten ir nėjau, šįkart man reikėjo keliauti prie Konfucijaus šventyklos. Kažkur pakeliui radau deserto parduotuvę, kuri buvo jau atseit pati seniausia visame Tainane, tad ten buvo galima nusipirkti vakarienę, Konfucijaus šventykla, savaime suprantama, tokiu metu buvo uždaryta, tačiau beveik už jos: pietiniai vartai. Iki kurių prieiti neįmanoma, ir šiaip jie už tvoros yra, tad tik iš toli galima į juos pasižiūrėti. Nieko jau nepadarysi. Ir taip būna.

Dar perėjau per parduotuvių rajoną, radau kalėdinę eglę, visgi artėjo Kalėdos, nors bent jau tuose Tainano tropikuose Kalėdomis nė nekvepėjo (jei jau Kalėdas įsivaizduosime baltas, tai ten nė iš tolo to nebuvo), ir galėjau sau ramiausiai keliauti į parką. Ten buvo jau ramiau, tačiau sportuojančių žmonių pakako. Nežinau, ar jiems taip visai nesimiega, kad netgi tokiu ir ne visai gal vėlyvu, tačiau apie kokią devintą vis dar valkiojasi po parkus. Visur kitur buvo daug ramiau tokiu metu. Bet kokiu atveju labai gerai tame parke ir išsimiegojau.

Iš tikrųjų įdomiausia nubusti buvo Tainane, o ne kokiame kitame Taivano mieste. Nes taip visai iš niekur nieko kažkas man ant galvos ėmė šluoti. Suprantu, kad gal ir nepastebėjo, kad ten buvau, tačiau gal ir pastebėjo, koks skirtumas. Svarbiausia, kad man atsikėlus niekas nepasakė nė žodžio ir ramiausiai toliau šlavė. Šiaip mano nuomone ten labai daug ko šluoti ir nebuvo, bet ką jau padarysi: tvarka yra tvarka, o Tainano parke tai reiškia, kad kiekvieną rytą saulei tekant parkas turi būti iššluotas. Taip beveik ir buvo.

Kadangi saulei tekant yra pakankamai ne vėlus metas, traukinių, kur nors važiuojančių dar nebuvo, o aš labai niekur ir neskubėjau, tad nusprendžiau apeiti tai, ko dieną prieš tai nebuvau spėjęs. O tai nebuvo labai sudėtinga, tiesiu taikymu nuėjau iki pietinių vartų. Jis vis dar buvo už tvoros. Nieko jau nepadarysi, jei jau už tvoros, tai ir bus tikriausiai visą laiką už tvoros. Konfucijaus šventykla jau buvo atidaryta. Ten, savaime suprantama, taivaniečiai užsiiminėjo taiči arba kažkokia kitokia mankšta. Visgi galvoju, kad tai turėjo būti taiči, o ne kokia nors kitokia mankšta. Bet galiu ir klysti.

Dar radau vieną budistinę šventyklą. Tikrai esu tikras, kad ten buvo budistinė šventykla, kadangi ir visas Budos gyvenimas ant sienų išpaišytas, netgi kelis paveikslus nufotografavau. Taip visai netikėtai radau miesto globėjo šventyklą. Pasirodo ji visai netoli ten buvo. Ir dar per kelias gatves perėjau, užėjau papusryčiauti, nes vienoje vietoje taip labai skaniai viskas atrodė: daugybė visokių virtinių. Pasiimi lėkštę, prisidedi ko nori, nelabai supranti ką dediesi, jei nemoki skaityti, bet viskas tikrai skanu buvo. O tada jau buvo galima keliauti ir kur nors toliau. Jaučiausi, kad bent jau tą kartą Tainane jau viską buvau pamatęs.

Taigi sau ramiausiai nueinu į Tainano stotį, žiūriu į traukinio linijų žemėlapį, žinau, kad šiaip jau reikia važiuoti toliau šiaurės pusėn, pavadinimai man kaip ir nieko daug nesako. Tačiau va pamačiau, kad kita apskritis vadinasi Čiai. A ir I reikia tarti atskirai, ne kaip dvibalsį. Ir toje apskrityje, savaime suprantama, yra miestas Čiai. Greičiausiai apskrities centras. Tad ir nusipirkau bilietą į tą gretimą miestą. Važiuojame į Čiai.

Kaip bebūtų keista, tačiau Čiai pavadinimas yra visiškai kiniškos kilmės. Nors jo aborigeniškas pavadinimas yra Tirosenas, ir gana ilgą laiką taip ir buvo vadinamas, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje, kadangi miesto gyventojai labai sėkmingai atlaikė kažkurią apgultį, kurių ten buvo labai nemažai, kadangi Čiai irgi kadaise buvo vienas iš vartų į laisvąjį pasaulį, todėl Čingų imperatorius jiems suteikė garbę vadintis Kagi. Tai yra ištikimaisiais. Tas pavadinimas ir išliko. Žinoma, per tą laiką mandarinų tarmėje hieroglifų tarimas pasikeitė, nors rašoma vis dar taip pat, ir netgi Japonijos okupacijos metais niekas nebuvo keista, tačiau oficialiai šis miestas dabar tariamas Čiai. Labai gražus pavadinimas ir nieko bendra su arbata neturi.

Na, aš išlipau tame mieste. Priešais stotį pamačiau didelę aikštę. Labai graži aikštė, nieko negali pasakyti, iškart man nieko gera apie miestą ir nepasakė, kažkokių architektūros stebuklų nepastebėjau, tik palmes, kas irgi nėra labai jau blogai. Žinoma, jei vien tik palmių, tai galėjau ir kur nors kitus pavažiuoti, todėl nusprendžiau, kad Čiai be palmių irgi turi dar šio bei to būti, tad... kaip jau moku mintinai, prieš žiūrėdamas kur toliau važiuoti radau žemėlapį. Nieko žemėlapis, visai gražus, pasakė, kad ten kažkur turėtų būti parkas, ir gal net visai įdomus parkas, žinoma, kažkur pakeliui turėjo būti ir nemažai šventyklų, kuo labai neabejojau, o kadangi šventyklų turą dariau tiesiog be jokio išankstinio pasiruošimo, tai jos man visos daugiau mažiau vienodai atrodė, todėl labai netgi nesirinkau: kur jau nueisiu pakeliui, ten ir bus gerai. Parkų visgi Taivano miestuose šiek tiek mažiau nei šventyklų, kurios gana neretai būna ant kas antro kampo.

Kadangi parkas turėjo būti kažkur einant tiesiai, tai kažkur ir ėjau tiesiai. Visai sėkmingai įpuoliau į turgų, tad to parko man iškart labai nebereikėjo, radau ten visko, ko man galėjo reikėti. Iš tikrųjų tuo metu dar nieko nepirkau, bet jau pamačiau, kad ten visokio gėrio yra labai daug. Gaila, neturėjau virtuvės, o tai būčiau pusę turgaus susipirkęs. Kas labiausiai patiko: vištos. Įvairių spalvų, nebelabai gyvos, nupeštos, ir taip gražiai surangytos. Viskas nuostabu. Netgi sugebėjau paklausti, ar galima fotografuoti, pasirodo galima, tad viską maždaug nufotografavęs ėjau toliau.

Ir atsitik tu man toks blogas dalykas, kad parko prieiti ir nesugebėjau. Kai baigėsi gatvė, prasidėjo tokia didelė stovėjimo aikštelė, ir kažkurioje vietoje, kur maždaug galvojau, kad man reikėtų eiti, užpuolė šunys. Niekas nekando, niekas nieko nedarė, tačiau lojo be perstojo. Ir tokie nemaži šunys, ir tikrai neatrodo, kad jie būtų kokie nors naminiai. Nežinau, kuo aš jiems nepatikau, bet kadangi jie nelabai norėjo, kad eičiau į tą parką, nusprendžiau, kad tiek tos, tikriausiai tame parke labai daug nieko gera ir nebus. Grįšiu į miestą. Tai yra pabandysiu eiti kita gatve atgal.

Ir gal labai gerai padariau, kad ėmiau eiti ta kita gatve atgal, kadangi radau budistinę šventyklą. Kaip ir vienas pliusas uždėtas. Tada radau labai didelę nefritinio karaliaus šventyklą. Bent jau taip išsiverčiau jos pavadinimą, bet tikrai didelė, bet kaip ir daugelis taivanietiškų šventyklų, nuo bendro gyvenimo visiškai neatskirta: prieš pat pagrindines duris yra pagrindinė gatvė, altorių nuo tos pagrindinė gatvės skiria tik slenkstis, galima sakyti, ir šiaip ten vietos medituoti per daug nėra, nesgi visos tos šventyklos skirtos tikrai ne meditacijai: atėjai, sudeginai pinigus protėviams, pasimeldei už sėkmę moksluose, tarkime, jei važiuoji į egzaminą (žinau, kad taip galima, nes pats taip darydavau, ne Taivane, aišku, bet čia jau kitas klausimas), ir toliau sau ramiausiai važiuoji.

Dar keltą šventyklų radau. Kadangi šiaip jau tas kraštas priešais stotį daugiau niekuo ypatingas ir nebuvo. Spėju, kad visi kiti rajonai dar mažiau ypatingi, tad tiesiog po ten ir valkiojausi. Bet irgi: iš kitos pusės labai daug nieko ir nesitikėjau. Visgi buvau kažkokiame provincijos mieste, tad kažko tikėtis būtų labai jau naivu.

Oras buvo labai rudeniškas. Giedras dangus, sausa. Kol kas labai sau blogu pranašu nenorėjau būti, bet kažkuo priminė Korėjos orus kokį spalio mėnesį, ar net lapkričio. Iš tikrųjų nieko gera tai nežadėjo. Ir greitai sužinojau, kad tikrai nieko gera ir nebuvo. Kadangi supratau, kad visas miestas man jau daugiau mažiau aiškus, tai ta proga nusprendžiau užsukti į turgų, pasipirkti kokio gėrio ir važiuoti toliau.

Kas man labiausiai patiko tame turguje: tai žuvys. Beveik visos žalios, tačiau kai kurios atrodė lyg būtų šiek tiek paraugintos ar pasūdytos ar pamarinuotos, ar kažkaip kitaip pagamintos. Tad tikriausiai bus galima valgyti. Kai pirkau, sakiau, man šitą, pardavėja kažkokius ženklus rodė. Ir tie ženklai sakė, kad reikės kepti. Per daug aiškiai sakė, nereikėjo kinų kalbos ir suprasti, tačiau aš pagalvojau, kad gal bus galima ir šiaip valgyti. Labai puikiai pagalvojau. Dar radau avokadų, kurie irgi visai gražiai atrodė. Dar kažkokių vaisių. Taigi pietūs buvo beveik paruošti.

Žinoma, pietauti Čiai visiškai nesiruošiau. Nemačiau, kur ten būtų galima pietauti, nors iš idėjos ir įmanoma, sugalvojau, kad apsipirkus reikia važiuoti toliau į šiaurę. Labai toli nesiruošiau važiuoti, maždaug visas kelias atkarpomis jau buvo padalintas, po kiek man čia reikia nuvažiuoti, bet iš esmės mano mintis buvo nukeliauti į kitą apskritį. Tuo metu nežinojau, kad tai jau kita apskritis bet taip jau gavosi, kad kitas mano planas buvo Junlino (debesų miško) apskrities sostinė Douliou.

Iki to Douliou labai toli važiuoti nereikėjo. Vienas du ir privažiavau. Ir nors apskrities pavadinimas tikriausiai kiniškos kilmės, debesų miškas sakyčiau visai normaliai skamba, tačiau paties miesto pavadinimas irgi yra aborigeniškos kilmės. Nes šiaip tai tai reiškia pūdai šeši. Ne visiškai pūdai, dou yra yra tūrio matavimo vienetas, birių produktų, ir kiek žinau, netgi kiniškai sakoma šeši pūdai, o ne pūdai šeši, bet kokiu atveju, ar pūdai šeši, ar šeši pūdai, miesto pavadinimui ne visiškai turėtų tikti. Bent jau aš taip galvoju.

Bet mes ne apie tai. Už lango vėl buvo tie nelabai besibaigiantys miestai kaimai, netgi ryžių laukų nesimatė. O kadangi iki Douliou (nors jį reikėtų lietuviškai vadinti Douliu, bet tariama tikrai Douliou) buvo netoli, tai ilgai traukinyje ir nesėdėjau. Pravažiuoju tokį miestelį Dounan, kuris reiškia Douliou pietus, kiek suprantu. Gan nykiai viskas atrodė. Kažkodėl man kilo toks jausmas, kad Douliou atrodys dar nykiau, ir reikės iš ten kuo greičiau dingti. Dounane bent jau dvi pagodos matėsi, bijojau, kad Douliou netgi to gali nebūti. Nieko jau nepadarysi, kaip sugalvota, taip sugalvota, taip ir reikės važiuoti. Blogiausiu atveju buvau nutaręs iki to Dounano nueiti.

Ir Douliou tiesiog išpildė visus mano lūkesčius iki galo. Išlipau tokiame centre, tai yra tokiame visiškame provincijos centre, kur tikrai nieko nieko nebuvo. Nors negali labai jau blogai kalbėti apie tą miestą. Nors pagal žemėlapį matėsi, kad ten jokių turistinių atrakcijų lyg ir nėra, tačiau nespėjus išeiti: ogi žiūriu Seulo mados. Tikrai parduotuvė taip vadinasi. Nesu tikras, kad korėjietiškos mados yra tokios jau ypatingos, kad joms reikėtų atskiros parduotuvės Douliou miestelyje... Bet ką gali žinoti, juk dėl skonio nesiginčijama, jei jiems nuo to geriau, kodėl man turėtų būti blogiau.

Tad supratau, kad mano pagrindinis tikslas yra papietauti šitame mieste ir važiuoti kuo greičiau toliau. O šiaip jau mieste... pietauti prie stoties visai nenorėjau, nes visai ir nebuvo ten kur sėdėti. Netgi padorių laiptų nemačiau. Gerai, kad bent jau vieta parūkyti yra. Einu sau ramiausiai gatvėmis, ir man toks kilo netikėtas jausmas, kad Douliou tai yra Kinija ir Japonija vienoje vietoje. Japonija todėl, kad visokie tokie Japonijos miesteliai pasižymi ta pačia savybe: nėra jokių parkų, jokių parkelių, jokių stotelių, nieko nieko, kur būtų galima prisėsti. Namas prie namo, netgi pievutės jokios nerasi. Kinija... kažkodėl kilo toks jausmas, kad ir Kinija, bet tikriausiai tik dėl klimato. Taip jau atsitiko, kad tuo metu keitėsi vėjai ir musonai, vėjas tuo metu dar labai nekilo, bet jau buvo pradėjęs kilti, ir oras priminė Korėjos rudenį. Giedra, vis dar šilta, sausa, vėjas dar ne atšiaurus, bet jau ir nebe gaivinantis. Toks lapkričio mėnuo. O tas vėjas būna atpučiamas iš žemyninės Kinijos, jei ten giliau tai iš kokios Mongolijos tikriausiai, tačiau va tikriausiai būtent tas vėjas ir atpučia tą jausmą, kad esi Kinijoje. Nes gal kitu metu laiku kitaip atrodytų.
Galiausiai taip beeidamas radau kažkokį valdžios rūmą ar kažkokį panašų pastatą, prie kurio laiptelių tikriausiai galima sėdėti, tačiau nusprendžiau, kad ten nesėdėsiu. Ir labai gerai padariau, kadangi dar po kiek laiko ėjimo galiausiai radau tokį staliuką. Šiaip jau staliukas stovėjimo aikštelėje prie gatvės, tačiau žinojau, kad nieko geriau tikrai nerasiu. Teks pietauti ten.

Pagal staliuką ir pietūs. Žuvis tikrai buvo žalia, nekepta, nevirta, ne marinuota ir ne kaip nors kitaip pagaminta, tiesa, gerokai prisūdyta. Bet taip gerokai, kad lieuviška kokia rūkyta skumbrė yra beveik nesūri palyginus su tuo, ką ten valgiau. Ir šiaip ji žalia buvo. Tas, kad žalia, mane šiek tiek neramino, tačiau ką jau padarysi. Sumąsčiau, kad ženšenio trauktinė tuo atveju turėtų gal ir visai neblogai padėti. Blogiau tikrai neturėtų būti. Blogiau ir nebuvo. Nenumiriau. Žinoma, aplink mane pradėjo valkiotis benamiai šunys ir benamės katės, gal tik po kokią vieną, tačiau jų užteko. Nepagailo man kaulų tikrai, ir netgi kažkurios dalies žuvies, kadangi valgyti visgi buvo beveik neįmanoma. Taip sau ramiai papietavau Douliou mieste.

Grįždamas atgal dar radau vieną šventyklą. Nekeista, turėjau rasti šventyklą. Tokią budistinę tikriausiai, netgi su dviem aukštais, bet ten daug šventyklų dviem aukštais, kas atvažiavus iš Korėjos visuomet būna keista, Budos, ponia Kannon ir daugiau kaip ir nieko. Radau ir turgų, bet tą dieną manęs jis tikrai nedomino. Supratau, kad mano apsilankymas nuostabiajame Douliou mieste jau baigėsi, galima važiuoti toliau. O toliau buvo Čanghva apskritis, o jei jau visai tiksliai tai Čanghvos miestas. Daugiau niekur nenorėjau važiuoti. Bilietus nusipirkti jau mokėjau ir visai ramiai ir netgi visai greitai ten ir nuvažiavau.

O kas mane pasitiko toje Čanghvoje buvo didžiulis vėjas. Leidosi saulė, temperatūra krito, vėjas iš Mongolijos švilpė, jaučiausi lyg kokį lapkričio mėnesį Korėjoje. Ir netgi ne visai lapkričio mėnesį, o tada, kai ateina šalčiai. Negalvojau, kad Taivane irgi gali būti tokie orai. Nors iš tikrųjų nebuvo labai jau šalta, tačiau vis tiek taip nemalonu, tad pirmas dalykas, kurį ten padariau: susiradau 7/11 parduotuvę, kur galima prisėsti ir gerti kavą. Vis klausiausi kaip pardavėjai sveikinasi su korėjiečiais. Iš tikrųjų tai ne su korėjiečiais sveikinasi, kažką kitką sako, bet man tai girdėjosi kaip gaoli, kas kiniškai reiškia Korėja. Kadangi vėjas tikrai nesiruošė greitai rimti, žinau, kad dažniausiai kokios dvi dienos praeina, tad labai niekur ir neskubėjau iš ten išeiti.

Šiaip jau miesto pavadinimas reiškia nuostabios permainos, bet kaip ir visos kitos Taivano gyvenvietės, taip ir Čanghva kadaise buvo būtent aborigenų gyvenama vieta. Ne šiaip sau netgi aborigenų, o Babuzos genties, kurie tą vietą vadino Poasoa, ir kurį laiką visi taip vadino, tik vėliau pavadinimas buvo pakeistas, tačiau enciklopedija jokių duomenų nepateikia, o aš tingiu ilgiau ieškoti. Bet kokiu atveju Čanghvoje jau buvau, saulė spėjo nusileisti, kol gėriau kavą, reikėjo eiti apžiūrėti apylinkių ir šiaip sužinoti, kuo tas miestas garsėja.

Gal ir ne visai tuo, tačiau man Čanghva labiausiai garsėja ir iki šiol labiausiai asocijuos tik su dideliu Buda, kuris yra ant Bagvašano kalno. Tiesą sakant, beveik iškart supratau, kad gal visai ten norėčiau eiti, nes dažniausiai kalnuose būna įvairių įdomių vietų, ir bent jau Japonijoje būtent ten galima sau ramiausiai nakvoti. Tad ėjau maždaug kažkuria ta kryptimi.

Pakeliui radau budistinę šventyklą. Tokią irgi tikriausiai tikrą budistinę šventyklą, kuri buvo ne prie kelio, o ant kampo, tokioje sankryžoje prie didelių kelių. Dar iš tolo pasižiūrėjus pamačiau ponios Kvanim didelę statulą. Ten jos šventykla irgi buvo. Savaime suprantama, radau ir Konfucijaus šventyklą, kuri tuo metu buvo uždaryta, nieko jau nepadarysi, reikės gal kitą dieną į ją nueiti. Ir kaip ir pradžiai daugiau nieko nemačiau, kadangi pradėjau eiti prie to Bagvašano kalno.

Didelis Buda buvo ant jo, bet kadangi tuo metu jau buvo visiškai sutemę, tai nusprendžiau kol kas ten nelipti, palikti Budą kitai dienai. Tą dieną pradžiai reikėjo rasti, kur čia būtų galima pernakvoti. Maždaug kylant keliu buvo kelios normalios vietos, prie upelio netgi ir su šviesomis, tad gal ir visai nieko. Tik šiek tiek mane neramino iš tolo atsklindantis šunų lojimas. Aurelijus jau buvo papasakojęs apie šunis, lojančius kalnuose, tad jie man visai visai nepatiko. Bet kokiu atveju maždaug kažką jau buvau numatęs.

Vėl grįžau į miestą. Radau dar keletą šventyklų, taoistinių ir budistinių, kas manęs labai nestebino, taip ir turėjo būti, juk buvau viename iš tų miestų, nuo kurių ir prasidėjo didžioji kinų migracija į Taivaną. Ne šiaip sau vienas iš tų miestų, vienas iš keturių miestų, tai viena iš seniausių kinų gyvenviečių Taivane ir tai labai jautėsi pagal visas šventyklas. Pagal kitus pastatus nelabai jautėsi, kadangi jie labai jau XX amžiumi dvelkė. Dar keletas mažesnių ir vsai netinkamų parkų, gatvė, kur pardavinėjo maistą, kaip ir turėjo būti: naktinis vakarinis turgus. O daugiau kaip ir nieko gera nemačiau. Žinoma, labai daug šventyklų. Vis dar buvo nelabai šilta, todėl tą naktį reikėjo ieškoti, kur čia būtų galima nakvoti ne ant plikos žemės (nors niekada ir nemiegojau ant plikos žemė), ne ant kokių nors akmenų ar panašių dalykų.

Galima sakyti beveik ir radau. Kadangi tame šlaite visgi sugalvojau, kad gali būti visai pavojinga miegoti, nežinai kas iš kur ir kada išlįs, tad miegojau prie gatvės. Jei galima pavadinti tai miegojimu. Ten apačioje buvo berods Dailės ar Meno muziejus, ir tokia visai nieko kavinukė pasitaikė. Su mediniu grindiniu. Žinojau, kad be kokių devynių ji tikrai neatsidarys, tad visai ramiai ten ir įsitaisiau. Iš pradžių bandžiau valgyti avokadą, kurį buvau jau seniausiai nusipirkęs. Didelė nelaimė buvo tas avokadas, kadangi jis buvo visiškai žalias. Tikriausiai, jei kaip nors paruoštum, tą avokadą būtų galima ir valgyti, tačiau va taip ant gatvės turint tik dantis: neįmanoma. Vėliau išsitraukiau mangą. Tie irgi nebuvo labai prinokę, tačiau valgyti juos visgi buvo įmanoma. Bent jau kažką buvo galima valgyti. Ir kai jau sugalvojau, kad miegosiu, pamačiau netoliese sau slankiojančią žiurkę. Suprantu, maistas, atliekos, jai kaip ir visai norisi ten slankioti, bet šiaip jau ta slankiojanti žiurkė man ten buvo visiškai nereikalinga. Supratau, kad ar taip ar taip ten neužmigsiu, o jei užmigsiu, sapnuosis visokie košmarai, kaip mane puola žiurkės, o dar visai gali būti, kad ir tikrai užpuls, tad teko kraustytis iš ten.

Toli labai nenusikrausčiau. Ten tiesiai buvo tokia aišktė su suoliukais, ir nors ant jų nebuvo labai jau šilta, tačiau miegoti vis tiek kažkaip beveik buvo įmanoma. Žmonių ten daug vaikščiojančių irgi nebuvo. Buvau girdėjęs iš draugų, kad miegojimas gatvėse tikriausiai nėra asocialaus žmogaus požymis Taivane, kaip beveik ir Korėjoje ar kokioje Japonijoje, tad ramiausiai ten ir įsitaisiau. Pabandžiau palaukti, kol bus vėlesnis metas ir kai jau tikrai susiruošiau miegoti, vėl prasidėjo didieji nuotykiai.

Ne veltui aš girdėjau tuos šunis lojančius. Kažkur kalnuose. Tikėjausi, kad jie kalnuose ir los. Naivuolis. Lojo jie ne tik kalnuose. Po kiek laiko išgirdau lojančius ir mieste. Bet kažkaip toje vietoje nesimatė nieko, kas tiems šunims galėtų patikti, tad kol kas gulėjau ramiai, kol nepamačiau kokių dešimties šunų sau ramiausiai einančių per aikštę. Žinoma, jie ėjo skersai ir lyg ne pas mane, tačiau pamačiau, kad kai kurie iš jų mane visgi pastebėjo. Tai man irgi visai nepatiko. Nieko jau nepadarysi. Jokios lazdos ar dar ko nors neturėjau, o nieko padaryti irgi negalėjau. Vienintelis dalykas, kaip supratau, buvo bandymas kaip nors neužmigti ar bent jau snūduriuoti ir sėdėti. Kažkodėl nusprendžiau, kad jeigu nemiegosiu, aš tiems šunims galbūt sukelsiu mažiau susidomėjimo. Gal panašiai ir buvo. Visą tą naktį taip maždaug ir praleidau besirangydamas ir stengdamasis kažkaip lyg pamiegoti ar lyg nepamiegoti, kol galiausiai ėmė aušti. Vėjas gal šiek tiek aprimo, tačiau buvo apsiniaukę. Vėl saulės nebematysiu.

Kai jau šiek tiek praaušo, pirmas dalykas kurį padariau: nuėjau į parduotuvę gerti kavos ir valgyti ko nors. Nes vakarienei kaip ir galima sakyti nieko nebuvau valgęs, kadangi visą naktį beveik nemiegojau, tai po to visai sėkmingai gal netgi pramiegosiu kur nors traukiny ir išlipsiu ne toje stotelėje. O tai nebuvo labai jau gerai.

Tada reikėjo užlipti ant kalno. Pasižiūrėjau į visus šventuosius, tai yra visokius rakanus, kurie nubudę ir nušvitę ir dabar džiaugiasi nirvana ten. Didelis Buda irgi ten buvo. Šiaip jau didelis, tačiau nebuvo jis toks įspūdingas kaip tos miesto šventyklos, kažkodėl tos man labiau patiko. Dar ten buvo kažkokios nuorodos į karštąsias versmes, ir nors į jas tikrai nesiruošiau eiti, tačiau iš padorumo visai norėjau bent jau pažiūrėti. Irgi neradau. Nieko nepadarysi. O tada jau nusprendžiau, kad man to miesto tikrai užteks, daugiau tikrai nereikės, tad nusileidau ir ėmiau ieškoti stoties. Iš tikrųjų nebuvo lengva ją rasti.

Radau dar vieną turgų gatvę. Kitaip ir būti negalėjo. Konfucijaus šventykla irgi vis dar buvo uždaryta. Nors negaliu pasakyti, kad buvo jau toks visai ankstyvas metas, saulė jau senokai turėjo būti patekėjusi. Prie stoties dar suvalgiau virtinių su svogūnų laiškais, kadangi ten buvo beveik vienintelė veikianti vieta. Be tų visokių įdomių parduotuvių. Visos maisto įstaigos buvo gerokai toliau, o man visgi reikėjo nusipirkti bilietą ir stengtis nepavėluoti į traukinį.

Kita apskritis vadinasi Taičiung. Tai yra Taivano vidurys. Kiek girdėjau, ji garsėja labiausiai virtuve. Galima ten pavalgyti. Kas nėra labai jau blogai. Ir galiausiai išsprendžiau tą rebusą su kalnų ir jūrų linija. Būtent Taičungo apskrityje ta vienintelė Taivano linija išsiskiria į dvi dalis, viena eina palei jūrą, kitą labiau salos vidumi, tad toji ir vadinama kalnų linija. Kadangi kalnų linija eina ne šiaip sau per Taičungo apskritį, bet netgi per Taičungo miestą, o aš jau buvau pastebėjęs, kad miestai, ypač visokios apskričių sostinės tikrai nėra paties pirmo įdomumo miestai, iš Taičungo apskritai nieko nesitikėjau, nusprendžiau rinktis jūros liniją. Taip man ir buvo rekomenduota. Tiesa, buvo rekomenduota visai kitu klausimu, tačiau nieko jau nepadarysi.

Šį kartą pinigų taupyti nesisekė. Tiksliau nusprendžiau, kad šį kartą netaupysiu. Kadangi iki kito miesto, į kurį norėjau važiuoti, buvo visai nedaug kilometrų, nusprendžiau išbandyti pavažiuoti ne su lėtąja kugančią, o su pačiu stipriausiu cičiangu. Šiaip tai reiškia pats ir stiprus, bet tai yra vienas iš greitesnių traukinių tikriausiai. Taigi bilietą turiu ir važiuoju į Šalu. Miestą ar miestelį Taičungo apskrityje. Išsirinkau tą miestą ne tik dėl pavadinimo (jis reiškia smėlio elnią), bet ir dėl maisto. Žemėlapyje, kuris ten kabėjo, buvo pažymėta, kad Šalu garsėja maistu. Ar bent jau ten yra kažkokių maistų. Patikėjau tuo. Po keletos minučių (visų dvidešimt) galiausiai buvau Šalu.
Wednesday, November 11th, 2015
6:17 pm
Savaitgaliai Azijoje, Budos galvos ir Taimali kaimas (Taivanas II)
Traukinys buvo maždaug toks, kokie paprastai miestuose kaip metro traukiniai važinėja: palei sienas išilgai einančios kėdės, stojama kiekvienoje stotelėje, žmonės tai įlipa, tai išlipa. Dažniausiai išlipa, bet vėliau ėmė tik įlipinėti. Važiavome palei jūrą. Kiek buvo įmanoma, kadangi kelias ėjo visgi palei labai kalnuotą pajūrį, tad dažnai teko ir į kokį tunelį įlįsti, arba iš jo išlisti. Vietos ten tikrai gražios, jei būtų švietųsi saulė, gal būtų dar netgi gražiau, bet ką jau padarysi. Kaip buvo taip buvo.

Galiausiai ėmėme artėti ir prie Sinčengo. Taroko nacionalinio parko. Arba dar vadinamo Taroko tarpekliu. Tai irgi visai ne kinų kilmės žodis, taip sugalvojo Truku gentis, kuri, savaime suprantama maždaug tose vietovėse ir gyvena. Ir kalba dažniausiai Truku kalba. Kalbančių yra ne daugiau kaip dvidešimt tūkstančių, o pats žodis turėtų reikšti žmogiška būtybė. Na, ir sakoma, kad kažkas pamatęs tų vietų grožį sušuko: Taroko. Tikriausiai tai turėtų reikšti kaip gražu, kadangi tai siejama ir su kitu, europietišku Taivano pavadinimu: maždaug panašiai ta sala buvo pavadinta Formosos vardu. Gražioji, stebuklingoji ir spindinčioji. Tikriausiai taip ir yra.

Dar reikia nepamiršti, kad buvo šeštadienis. Ką reiškia po Aziją keliauti savaitgaliais kaip ir gerai žinau. Korėjoje dar galima keliauti, jei tas savaitgalis nėra geru metų laiku, tačiau jei jau išpuola tuo geresniu oru. Tai maždaug įsivaizduoju, ką tai reiškia, tad Sinčengo stotyje mane maždaug tas vaizdas ir pasitiko.

Toks jausmas, kad papuolei į bičių avilį ir skruzdėlyną vienu metu. Šurmulys ir ūžesys ir viskas vienu metu. Žinoma, iškart pradėjo skaudėti galvą, o dar reikia pastebėti, kad prie tos stoties apskritai nieko nebuvo. Tik gal pora namų tarp medžių, kuriuose gyvena tik stoties personalas (tikriausiai netgi ne jis, bet visai nebūčiau nustebęs, jei vis dėlto taip ir būtų buvę). Prieš stotį didelė stovėjimo aikštelė, į kurią vis įsukdavo ir išsukdavo koks autobusas, taip nuolat ir be perstojo, iš kiekvieno išlipdavo po kažkiek žmonių. Maždaug tiek, kiek telpa autobuse. Tokia lengva betvarkė.

Sugalvojau, kad pirmiausia man reikia iš šito šurmulio kur nors išsigauti, o vėliau jau pažiūrėsiu, kaip nors iki to tarpeklio nusigausiu. Išsigauti pavyko, netgi teisingai atspėjau į kurią pusę reikia eiti, galiausiai priėjau prie sankryžos, irgi teisingai atspėjau į kurią pusę reikia eiti. Atspėti sunku nebuvo: kalnas matėsi į vieną pusę, tad tikriausiai ten ir reikės eiti, o ne į priešingą pusę, kur yra jūra. Ir taip beeinant ir tikintis, kad gal bus koks autobusas, kažkaip nuspėjau, kad gal autobuso ir nereikės, gal ir visai netoli yra tas tarpeklis. Priešais vis atvažiuodavo tai vienas tai kitas autobusas, dar ėjo daugybė žmonių, ne labai daugybė, tačiau buvo einančių, tokie sportiškai apsirengę, ir galiausiai iki to tarpeklio, ar bent jau įėjimo iki jo priėjau.

Ir maždaug tada sužinojau, kad tą dieną tame tarpeklyje ar kažkaip panašiai, kažkur tose vietose vyksta maratonas. Tad nekeista, kad tiek daug žmonių visur. Nieko jau nepadarysi. Azija visgi. Viena kryptis lyg važiuoti mašinoms, o kita kryptis lyg eiti pėstiesiems. Lyg kažkur turėtų būti kasa, bet ten viskas tap buvo paskendę tarp tų maratonininkų, kad nelabai ir suprasi kas kur ir kaip vyksta. Netgi pabandžiau eiti maždaug iki to tarpeklio, ar bent kaip jau įsivaizdavau, kur tas tarpeklis turėtų būti. Mačiau autobuso laukiančių žmonių eiles. Įspūdingai viskas atrodė. Man atrodo, kad kai Miongdonge atidarė H&M parduotuvę, netgi ten tokių eilių nebuvo, bet nesu visiškai tikras.

Galiausiai priėjau lyg ir įėjimą į tarpeklį. O jei visai atvirai, tai priėjau tą vietą, kur turėjo baigtis maratono takas. Toliau turėtų būti tarpeklis. Pagalvojau, kad gal ir galiu eiti čia prieš srovę, kadangi tas maratonas ar taip ar taip jau turėtų eiti į pabaigą, tačiau... o kam. Gal nieko baisaus nebus jei to tarpeklio ir nepamatysiu, vis tiek apsiniaukę, o jei dar lis. Paėjau dar, pažiūrėjau į tą pusę, kur važiuoja mašinos. Gal ten apsimoka eiti, o gal ir ne. Nufotografavau upę nuo tilto, kažkiek vis tiek matėsi, ir sugalvojau, kad grįžęs namo tą Taroko tarpeklį pasižiūrėsiu internete. Tikriausiai labai daug neprarasiu, suprantu, kad ten tikriausiai viskas labai gražu, bet ką dabar darysi.

Taigi beveik tuo pačiu keliu grįžau atgal. Dar nusprendžiau visgi apsilankyti pačiame Sinčengo miestelyje (jau visai kiniškos kilmsės pavadinimas – Naujapilė), kaip ir tikėjausi, ten nieko daug nebuvo, viena šventykla su pagoda, o daugiau gal nieko ir nebuvo. Kažko nusipirkau iš gatvės ir keliavau tiesiai į stotį, sugalvojau, kad ramiausiai sau galiu važiuoti toliau, kadangi Taivano dar buvo likę labai daug.

O šiaip toli netgi neplanavau važiuoti, tik iki gretimo miesto: Hvalieno. Pirkausi bilietus, jau netgi labai protingai mokėjau pasakyti viską kiniškai. Kadangi žmonių ten buvo marios, tai, savaime suprantama bilietų per daug irgi nebuvo likę, pirkau bilietą į artimiausią traukinį ir per daug netgi nesijaudinau, ar jis greitas, ar brangus. Visgi važiuoti tik porą stotelių, didelio skirtumo nesusidarys, pusė litų daugiausia, gal šiek tiek daugiau. Kainavo šiek tiek ne pigiai, netgi nesupratau kodėl, vėliau išsiaiškinau: nes nusprendė tikriausiai, kad man vieno bilieto per maža, tikriausiai neturėčiau tilpti ant vienos sėdynės, todėl pardavė porą bilietų. Iškart teko vieną grąžinti atgal. Tikrai ras kam parduoti, žmonių ten buvo nemažai. Taip mano apsilankymas Taroke ir baigėsi.

Traukinys šiek tiek vėlavo, perone žmonių irgi buvo visai nemažai. Ten specialus reguliavims vyko: kas įlipa, kas išlipa, kur įlipa, kur išlipa, reikia, nes kai tokie kiekiai kitaip nesigaus. Negaliu pasakyti, kad tas greitasis traukinys buvo kažkuo ypatingas, tačiau ir ne pats baisiausias. Taigi sulaukiau, įsėdau, dešimt minučių ar panašiai ir vėl išlipau. Kitas Taivano miestas – Hvalienas.

Nors miesto pavadinimas skamba labai kiniškai, bent jau man taip atrodo, ir reiškia netgi visai padoriai: Gėlė lotosas. Nors šiaip jau padariau skambėtų lotosas gėlė, kiek aš žinau, tačiau pasirodo, kad ir šis žodis yra visiškai ne kiniškos kilmės. Jį irgi sugalvojo Taivano aborigenai, tik jau kiti, Sakizajos gentis, ir šiaip jau tą miestą vadino ne Hvalienu, o Kirai. Iki Japonijos okupacijos. O japonams baisiai nepatiko tas žodis, ne tai, kad ne patiko, tačiau žodis kirai japoniškai reiškia nekęsti, tad savaime suprantama, taip miesto pavadinti jie nenorėjo, todėl jo pavadinimas buvo šiek tiek pamodifikuotas, jis pervadintas Karenko (ko – tai uostas), o hieroglifai ne visiškai paimti iš lempos, gražiai pritaikyti – gėlė ir lotosas. Gražiai visai gavosi. Vėliau, kai japonai po II Pasaulinio karo pasitraukė (ar buvo išvyti, jei jau visai tiksliai), miesto pavadinimas taip ir liko gėlių lotosas, tik skaitymas perimtas kiniškas (kaip ir savaime suprantama), taip ir pasidarė Hvalienas (nors jei jau labai preciziškai, tai ten Hwalien ar panašiai reikėtų tarti).

Taigi atsidūriau tame Lotose, ir norėju kuo greičiau dingti iš miesto, tiksliau iš stoties, nes kartu su manimi išlipo pusę traukinio. Žinoma, jie tikrai nenorėjo niekur su manimi eiti, visi puolė ieškoti taksi ar autobusų ir kur nors bandyti išsigauti. Taip padariau ir aš. Iš tikrųjų maždaug pasižiūrėjau į žemėlapį... Man patinka keliauti po Aziją, nes prie kiekvienos geležinkelio ar autobusų stoties dažniausiai būna koks nors žemėlapis apylinkių ar netgi viso miesto, ir maždaug gali išsirinkti, ką čia nori žiūrėti, ko nenori, ir eini, kur akys veda. Iš tikrųj taip ir buvo: išisirinkau ir nuėjau kur akys veda.

Pirmiausia patekau į viešbučių ir viešbutukų gatvę, kuri taip nykokai atrodė. Vėliau išėjau jau į platesnę gatvelę, netgi visą gatvę, ir, žinoma, ten radau šventyklą. Taoistinę, bent jau taip pavadinimas sako, o šiaip jau tai turėtų būti karališkojo princo kapo šventykla. Bent jau iš korėjiečių kalbos hieroglifai taip verstųsi. Nuotraukos kažkur yra.

Vėliau priėjau upę, tą jau pačią pagrindinę tikriausiai Hvalieno upę, kuri teka per visą miestą, ir kitoje upės pusėje pamačiau tokius didelius laiptus, žinoma, į dar vieną šventyklą. O ten buvo ne šiaip sau šventykla: šventykla atminimui, tokių yra (tais pačiais hieroglifais vadinamų) ir Korėjoje. Istorija teigia, kad kadaise ten buvi japoniška šintoistinė šventykla (žinoma, Japonijos okpupacijos metais), o tik vėliau iš jo padaryta kankinių šventykla, atminti Taivano istorijos didvyrius, kurių vardu šioje vietoje ir neminėsiu.

O šiaip toji šventykla yra visiškai prie gražaus parko. Nes ji yra ant kalno šlaito, o tas kalnas – žinoma, kad parkas. Gal ir ne nacionalinis, gal ir ne visai su tarpekliu, tačiau vis tiek parkas, o kas trukdo nukeliauti į jį ir pasižiūrėti, kaip jis atrodo, tuo labiau, kad jau galima sakyti jame ir buvau. Taip ir padariau.

Nieko daug ir neradau. Ten buvo visokių skulptūrų daug, takai pasivaikščioti, takai pabėgioti ir panašiai. Paukščiai ir šunys. Apėjau ratą, peržveliau į tolį. Pamačiau, ką ir seniai žinojau, kad Hvaliene irgi yra jūra, tad labai greitai buvo nuspręsta labai čia ilgai gumos netempti tuose parkuose, o keliauti tiesiai prie jūros ir ten džiaugtis gyvenimu.

Žinoma, pats greičiausias kelias prie jūros nežinau koks, tačiau kad tiksliausias palei upę – tai čia faktas kaip blynas. Greičiausiai palei upę prie jūros nueisi. Labai tiesiai prie upės nepataikiau, pirma perėjau irgi tokią pusiau muziejinę gatvelę, kur, kaip aš manau, stovi japoniški namukai. Gal ir ne visai japoniški, bet mano širdis kažkodė jaučia, kad ten turėtų būti japoniški namukai. Bent jau taip atrodė. O tada jau tikrai patekau prie upės, palei kurią iš abiejų pusių irgi driekėsi pasivaikščiojimo takeliai. Taigi esu ten, kur reikia.

Taip beeidamas pamačiau spindintį blizgantį tiltą, kuris spindėjo visomis spalvomis ir šviesomis. Aš taip galvojau, kad jis spindi, tačiau pasirodė, kad visai ne tas tiltas. Ten buvo netgi keli tiltai: vienas mašinoms važiuoti, o iškart už jo – pėstiesiems, kuris būtent ir žibėjo. Ir tas tiltas jungė vieną upės pusę su kita upės puse (nelabai keistai, dažniausiai taip ir būna), o į tą kitą upės pusę buvo tokia pušų giraitė, kuris baigėsi pietinio pliažo pasivaikščiojimo taku. Bent jau kažkaip panašiai tai vadinosi viskas, tačiau man tai buvo visiškai vienodai. Iš tikrųjų tiesiog aukštai šiek tiek viršuje yra toks takas, kuriuo sau gali, eiti ramiai pasivaikščioti, aš sau radau kažkokio ženšenio trauktinės ir ten dar ramiau nusprendžiau pasėdėti. Kadangi jau temo, vis tiek nuostabių jūros vaizdų tikriausiai nematysiu.

O kai jau visai sutemo, kažkur toli arti išgirdau būgnų garsus ir visokias muzikas. Ir dar šviesas pamačiau, kažkas kažkur vyksta, ir netgi visai netoli. Nuėjau į tą pusę. Vėl, pasirodo pataikiau į šventę. Ogi vyksta Hvalieno visų religijų šventė. Ir po vieną po vieną, į tokią aikštę suvažiuoja po didesnį ar mažesnį sunkvežimiuką su įvairias religijas simbolizuojančiais manekenais ar žibintais ar dar kuo nors. Ir, žinoma, muzika grojančia. Įdomiai viskas atrodė. Negaliu pasakyti, kad pamačiau ten labai jau daug religijų, kažkaip man jos visos iš tos pačios operos atrodė, bet gal taivaniečiai šiek tiek kitaip supranta tą dalyką, gal kažkuo ir skiriasi. Bet kas labiausiai man patiko... Kai prieš Budos gimtadienį Seule rengiamas paradas, tiksliau, kai pirmą kartą jį pamačiau, man viskas labai kiču kvepėjo. Tiesiog atsidavė kiču. Kai pirmą kartą buvau korėjietiškoje budistinėje šventykloje irgi šiek tiek dvelkė kiču. Ne visai šiek tiek, daug, bet vis tiek. Tai, ką pamačiau Taivane, tai yra Hvaliene, tame visų religijų festivalyje, perspjovė visą korėjietišką kičą šimtą kartų. Supratau ir galutinai įsitikina, kad Korėjoje kičo nėra. Ir negali būti. Toks tas festivalis. Kažkur nuotraukos yra, tačiau, kadangi buvo tamsu ir viskas ten spindėjo mirgėjo, tai viskas gerokai ir išplaukę ten.

Radau pagrindinę Hvalieno gatvę, kuri vadinasi kaip ir priklauso: Sun Jatseno gatvė. Visai šalia ten buvo dar vienas naktinis-vakarinis turgus. O kaip kitaip be jo. Kitaip negali būti. Kadangi jau laikas vakarienei visgi nukeliavau kažkur makaronų pakapoti. Nes kažkaip daugiau nieko ir nesinorėjo. Vėliau norėjau padėkoti už vaišes. Bent jau Korėjoje yra visai normalu prieš išeinant iš kokių ne labai prabangių vietų pasakyti, kad labai skaniai pavalgiau, tačiau Taivane tikriausiai gal tai nėra visiškai priimta. Nors vėliau pasiteiravau ir išsiaiškinau, kad tą frazę lyg ir teisingai pasakiau, tačiau reakcijos nebuvo jokios. Bet gal jos labai ir nereikėjo.

Dar beeidamas per miestą radau ir vaisių parduotuvę. Ilgiausią eilę prie virtinių pamačiau, tikriausiai baisiai skanūs tie virtiniai. Čia jau įprasta visose Azijos šalyse, jei tik koks žymus restoranas ar kavinė tai būtinai milijonas žmonių prie jos stovės eilėse, aš tikrai nesiruošiau to daryti, tad tiesiog vaisių turguje nusipirkau Budos galvą. Ne tikrą Budos galvą, ir netgi ne akmeninę ar medinę ar dar iš ko nors padarytą. Jei visai tiksliai, tai ne šiaip sau Budos galvą, o paties Šakjamunio galvą, taip taivaniečiai vadina žvynuotosios anonos vaisių. Kadangi jis tikrai panašus į Budos skulptūros galvą (o kiek tos skulptūros atitinka realybę, tai jau kitas klausimas). Žinoma, nemažas tas vaisius, kainavo daugybę kvajų, dabar tiksliai ir neprisimenu kiek, bet pagalvojus, kad tas pats gėris kokioje Korėjoje ar Lietuvoje tikriausiai kainuotų dar daugiau, nepagailėjau tų pinigų, reikia juk vieną kartą ir paragauti to gėrio. Taip ir padariau.

Daugiau nieko nebebuvo ką ten daryti, tad nukeliavau iki Hvalieno upės, kuri šiaip jau vadinosi ne Hvalieno upė, o Meilūno upe (iš tikrųjų tai ten u turėtų būti trumpoji, šiaip pridėjau, lietuviškiau skamba, o realiai tai reiškia gražaus kalno upę). O šalimais esantis kalnas – Meilunšanas, gražaus kalno kalną. Labai prasmingai viskas skamba, tačiau kartais ir Korėjoje galima išgirsti tokių dalykų, kaip susitiksime pirmadienio dieną (ir tai neturint omenyje būtent dienos, tiesiog pirmadienį), arba sausio mėnesį (o korėjietiškai žodyje sausis mėnuo jau yra), arba priešais prieš stotį ir t.t., tad gražaus kalno kalnas – Mei lun shan... kol kas skamba visiškai padoriai.

O aš prie to gražaus kalno upės radau visai padorią pavėsinę, kur, maniau, visai galima dar ramiau pernakvoti, tad bekramtydamas Šakjamunio galvą... O ją iš tikrųjų ne kramtyti reikia, perlaužti tarkime per pusę, nes žievė kieta, o minkštimas toks minkštas, sėklos didelės ir maždaug kiekvieną sėklą iščiulpti. Angliškai tas vaisius cukriniu obuoliu vadinamas. Tikrai, toks, jausmas, kad valgau cukrinį obuolį. Geras dalykas.

Kitą rytą pažadino netgi ne saulė, ir ne saulėtekis, ir ne šaltis kaip kartais būna, nes ten buvo visiškai šilta. Atsikėliau nes pabudino uodai, tiksliau besikandžiojančios uodės, ir varpo gausmas. Spėju, kad iš tos kankinių šventyklos. Tikriausiai kokios rytinės pamaldos prasidėjo. Dar lyg ir galėjau miegoti, tačiau miegai jau visi buvo išsilakstę, supratau, kad Hvaliene daugiau nieko neveiksiu, tad susirinkau savo daiktus ir nukeliavau iki stoties. Sugebėjau ateiti tokiu metu, kai stotis buvo tik tik atidaryta, dar ten plovė ir skalbė viską, žmonės po truputį rinkosi, o traukiniai dar nebuvi pradėję važinėti. Nieko nepadarysi. Teko palaukti iki pirmojo traukinio. Traukiau toliau į pietus. Kita mano stotelė: Taidongas.

Už lango vėl vėrėsi patys gražiausi vaizdai. Palmės, kalnai, kartais jūra, lygumos, gražūs ir nelabai gražūs kaimeliai, pastatai, saulė kartais švietė, kartais nešvietė, nieko jau nepadarysi. Žodžiais nenupasakosi, kiek spėjau, tiek ir nufotografavau. O spėjau visgi visai nemažai, kadangi važiavau tuo lėtuoju traukiniu, aš jį kugančia vadinu, nes taip tie hieroglifai tariami korėjietiškai. Tačiau girdėjau, kad kažkuria kinų tarme irgi sakoma panašiai, nors mandarinų literatūrine kalba visiškai kitaip tai skamba, bet dar irgi įmanoma suprasti.

Ir visai neveltui aš čia kalbu apie tuos standartus ir literatūrines kalbas, kadangi Taivanas visgi yra labai įdomi šalis tuo klausimu. Kaip ir visos kitos šalys. Jau Taipėjuje buvau pastebėjęs, kad stotelių pavadinimai ir kitokie pranešimai sakomi keturiomis kalbomis. Taip jas pavadinkime. Viena jų – anglų, kita – mandarinų literatūrinė, ir dar dvi. Kaip suprantu, irgi kinų kalbos, kiek žinau viena turėtų būti Hokienų, kadangi didžioji dauguma taivaniečių yra hokienai, kita tikriausiai Haka. Nors nesu visiškai tuo tikras. Labiausiai iš tos kažkokios man patiko žodis kamšia. Tai reiškia ačiū. Jį pastebėjau jau gerokai anksčiau, kai tenka skristi Taivano avialinijomis, kadangi ten irgi visuomet pranešimus sako keliomis kalbomis ir viena iš jų dažnai pavartojamas tas žodis kamšia. Gal jis labai ypatingas ir nebūtų, tai reiškia tiesiog ačiū, tačiau kiniškai, ar bent jau literatūrine kalba įprasta sakyti tiesiog siesie. Nežinau, kiek plačiai vartojamas kamšia, tačiau Taivane tikrai irgi nėra labai jau įprastas žodis. O tarkime Korėjoje tai labai įpratas žodis, tiesa, jis ne korėjietiškas, skolinys iš kinų kalbos, ir tariamas kamsa, ir ne vienas kamsa, dažniausiai su veiksmažodžiu reiškiančiu daryti. Pažodžiui gautųsi darau padėką. Panašiai kaip lotyniškai ačiū yra gratias ago (darau padėkas). Japoniškai irgi galima panašiai pasakyti, tik ten tas kamšia tariamas kansa, bet irgi vartojamas su veiksmažodžiu, ir dažniausiai veiksmažodžiu, kuris reiškia, kad aš nusilenkęs iki žemės prieš Tamstos didybę darau. Šiuo atveju darau padėkas. Taigi puikus žodis, siejantis puikiai visas kultūras.

O jei rimčiau, tai būtent toje atkarpoje irgi visi pranešimai traukiniuose ėjo keliomis kalbomis. Kinų mandarinų, Hakų, tikriausiai, angliškai. Kaip ir viskas labai suprantama. Ir dar pora kalbų, kurios tikrai ne kinų kalbos. Ir visai ne keista, kad ne kinų kalbos. Taivanas juk kadaise buvo apgyvendintas vien aborigenų genčių, kinai iš žemyno atsikėlė gerokai vėliau, tiesa, jų dabar ir gerokai daugiau nei aborigenų genčių, bet va rytinės pakrantės tuo ir garsėja, kad jose iki šiol gyvena nemažai aborigenų. Ir tie jų pavadinimai yra kaip ir išsaugoti. Vienas traukinių tipas vadinamas Pujuma. Galima pagal hieroglifus aiškintis, ką tai reiškia, ir gausis ne kas, kadangi šiaip jau tai Pujuma genties pavadinimas. Ir visai nekeista, kadangi Pujuma žmonės ir gyvena būtent rytiniame Taivano pakraštyje, o jei visai konkrečiai tai Taitungo provincijoje.

Taigi klausiau aš tų pranešimų. Angliškai dar viską suprantu, kiniškai kaip ir daugiau mažiau kažką suprantu (iš idėjos ten daug ką suprasti ir nereikia, ačiū, kad naudojatės mūsų paslaugomis, jūs dabar važiuojate kugančia, kita stotelė tokia ir tokia ir panašiai, visame pasaulyje tikriausiai panašiai pasakojama). O tada dar pora kalbų, kurių visiškai nesupratau. Viena man šiek tiek priminė japonų. Iš skambesio. Nors ne visai tiksliai. Priminė tik dėl to, kad kiek supratau, joje yra ilgas o. Ilgas o yra ir lietuvių kalboje, tad nelabai keistas, tik ten tas ilgas o buvo toks japoniškas ilgas o, kuris nuo trumpo o skiriasi būtent ilgumu (o lietuvių kalboje juk ilgi garsai nuo trumpų skiriasi ne tiek ilgumu, kiek dar ir paties balsio kokybe, bet čia jau kitas klausimas). Žinoma, netgi tose nesuprantamose kalbose buvo pažįstamų žodžių. Tarkime kugančia. Tai yra traukinio linijos pavadinimas. O daugiau tai nieko nesupratau. Tik šiaip iš klausos būčiau bandęs spėti, kad jie kalba apie Tibetą, kadangi kartais vis pasigirsdavo tokia frazė kaip Tibetkaila. Tačiau esu visiškai tikras, kad kažką ne taip išgirdau, o jei ir taip išgirdau, tai tikrai ne apie Tibetą kalbėjo. (Tarkime japoniškas žodis šika reiškia elnią, kiniškas šuda – vertikalus, korėjiečių kalboje irgi yra pakankamai žodžių, kurie reiškia visai ne tai, ką lietuviai pagalvotų). Dar buvo tokia linksma frazė, iš kitos kalbos Okabai dokō. Irgi girdėjau gana dažnai, todėl ir pasižymėjau. Tikriausiai irgi reiškia arba sveiki arba ačiū arba kažką panašaus. O man tai skambėjo tikrai labai japoniškai, ir dar tas doko (nors japonų kalboje su trumpu o) reikštų kur. Tad beveik išsiverčiau sau viską į lietuvių kalbą: laba diena, ar žinote, kur važiuoja mūsų traukinys. Bet, žinoma, ten tikriausiai visai kažką kitą kalbėjo. Bet maždaug tą patį.

Taigi atvykau į Taidongą, kuris angliškai dažniausiai vadinamas Taitungų, nes beveik panašiai gal ir tariamas, o gal ir visai ne dėl to. Nors tai irgi yra miestas, bet toks jau labai ne centro miestas, labiau kaimas, bet nieko labai daug nesitikėj;au. Šis miestas, kad ir kaip būtų keista, visgi vadinamas grynai kiniškai, maždaug tai ir reiškia: Rytinis Taivanas. Traukinių stotis visiškai ne miesto centre, ir netgi ne arti prie miesto centro, tokiose beveik kaimiškose vietovėse, aplink jau ne ryžių laukai, o palmių plantacijos, bent jau man toks jausmas susidarė, tikriausiai taip ir yra. Kaip visada: reikia patikrinti visus įmanomus žemėlapius ir susigaudyti, ką ten galima padaryti. Žinoma, keliavimas po pasaulį be sumaniųjų telefonų būtent ir turi tą trūkumą, tačiau iš kitos pusės turi ir tam tikrą žavesį.

Ir ką gi matau, kad visai netoli stoties yra kultūros parkas. Į kurį šiaip jau visai nenorėjau eiti, neplanavau tikriausiai eiti, šiaip mano mintis buvo keliauti kur nors labiau į miesto centrą. Tačiau miesto centras ir jūra, kadangi ji irgi yra prie miesto centro yra šiek tiek tolokai nuo stoties. Todėl kilo tokia irgi ne visai šventvagiška, bet tokia mintis, vėliau į šią stotį nebegrįžti. O tai reikštų, kad reikia paeiti iki kitos stoties. Tikriausiai labai toli ir nebus. Bent jau man taip širdis sakė.

Tad vėl permečiau visą žemėlapį akimis: kita stotelė – Kangle. Sveikatos ir džiaugsmo stotis. Eilinį kartą kokie nors aborigenai sugalvojo pavadinimą. Per daug arti. Toliau yra Žibeno stotis: žinių pagrindas. Irgi spėju kažkas kažkur kažką pritempė. Na, ir dar toliau Taimali. Tarp kitko ji man iškart labai patiko. Kažkodėl pavadinimas labai patiko. Tad nusprendžiau, kad Taimali yra tikrai pats geriausias dalykas, kas gali nutikti gyvenime, todėl ir sugalvojau, kad eisiu būtent iki ten. O kitokio plano ir neturėjau, tą naktį vis tiek planavau nakvoti kažkur ten apylinkėse, o kitą dieną važiuoti iki paties Kaosiungo. Tad taip ir padariau.

Reikia dar pastebėti, kad Taitungo apskritis, ir tikriausiai pats miestas ypatingas tuo, kad procentiškai ten gyvena daugiausia aborigenų, lyginant su kitomis Taivano apskritimis ar miestais. Netgi trisdešimt penki procentai, viena tų genčių, jau minėti kavalanai, dar yra Pujuma, Amis ir kitos. Viską galima pamatyti jau iškart. Nespėji išlipti stotyje ir tave jau pasitinka toteminiai stulpai, tradiciniai ornamentai ir panašios grožybės. Pasijutau, lyg būčiau namo grįžęs. Man jau beveik iškart ir patiko toji apskritis, gal ir gerai, kad nusprendžiau ten nuvažiuoti.

Tad ta proga, kad jau buvau netoliese, o dar netoliau buvo ir kultūros parkas kažkoks, tad pagalvojau, kad iš padorumo gal ir visai reikėtų į jį nueiti. Nes ten kažkokios ekspozicijos turėtų būti. Girdėjau, kad šiaip jau tos visos kultūros yra gerokai sukomercintos, nieko jau nepadarysi, visur taip daroma, tad bent jau žvilgtelėti į jas parke.

Visas kelias irgi nusėts įvairiais ženklais, žinoma, daug kas nupiešta ar nurašyta XXI amžiuje, gal XX, bet vis tiek ne taip jau seniai, ir galiausiai patenku į tą parką. Pirma pamačiau griuvėsius: kažkurios iš genties namas ir laidojimo vietos. Tiek maždaug ir matėsi, gerai, kad šalimai buvo paaiškinimas, o šiaip tai nebūčiau supratęs. Tada namai. Kaip anksčiau gyvendavo. Nelabai suprantu architektūros, bet nelabai kuo ten skiriasi: sienos iš bambukų, palmių lapais dengti stogai ir panašiai. Dar kažkoks sargybinis bokštas ir kitka.

Na, dėl to nuėjau ir į muziejų. Ekspozicija ten nelabai didelė, todėl iš pradžių netgi galvojau ar eiti ten ar ne, visgi į muziejų tai ir pinigus reikia mokėti, po parką šiaip galima pasivaikščioti, bet galiausai nuėjau. Labai nesigailiu, kad nuėjau. Labiausiai pastebėjau tik nefritinius papuošalus, tokie visai gražūs sakyčiau, ir prisimenu tik vieną dalyką: kad kažkurioje gentyje yra paprotys suaugusiems žmonėms išrauti dantis. Tik dabar nepasakysiu krūminius ar priekinius, gal iltinius, bet va subrendus dantys išraunami. Sako, kad toks paprotys ne tik Taivane buvo. Eini ir niekaip nepasislėpsi, tik pradedi kalbėti ir jau visas kaimas žino, kad šitam laikas vesti. Nors spėju, kad tais laikais ir taip visas kaimas viską žinodavo. Bet ten vis tiek buvo tokie piešiniai, kaip traukiami dantys, ir kaip po to išėjus į miestą visos panos juokiasi.

Išėjus iš muziejaus ir parko dar buvo viena maža šventyklėlė. Nors spėju, kad ji kadaise turėjo būti kokia nors protėvių šventykla, tačiau dabar labai su kinų tradicijomis persimaišiusi, o dar vienas dalykas. Tai ten buvo tokia stela. Kažkoks senovinis vienos iš genčių altorius. Tarkime, kad Amis genties, nors nesu visiškai tikras. Pažiūrėjau dar į jį, nufotografavau, kaip ir priklauso, ir toliau buvo galima keliauti. Tai yra į miesto centrą ir prie jūros, o vėliau netgi iki Taimali.

Iš pradžių reikėjo pereiti per kelias palmes, tada radau dar palmių plantacijų ir kitokių plantacijų, keletą šventyklų, savaime suprantama radau, pasirodė, kad miesto centras ne taip jau arti nuo stoties, ne veltui nespėjus išlipti iš traukinio iškart visi užpuolė klausinėdami ar tik nereikia taksi, tačiau visiems pasakiau, kad jokio taksi man nereikia. Dar vienas kažkoks ypatingas akmens stulpas, Miao kalnas, taip jis ir vadinamas, kažkuo tikriausiai irgi ypatingas, nors nesu visiškai tikras kuo, vėl kelios plantacijos, galiausiai kelias išėjo į pagrindinį kelią... iki to ėjau kažkokiu sveikatingumo taku, kuris šiaip jau labiau skirtas pasivažinėti dviračiais, o ne šiaip sau kažkuo pasivaikščioti, tačiau labai tinka ir pasivaikščiojimui. Šalimais buvo ir juodas Taitungo parkas, kuris šiaip tik tuo ir ypatingas, kad jis yra juodas, bet daugiau niekuo neypatingas. Šiaip parkas. Ir tik tada galiausiai patekau į miesto centrą.

Šiaip jau toks nykokas toks miesto centras, bet kažkuo ir visai patiko. Nežinau kuo, bet kažkuo tas miestas visai įdomus buvo. Gal savo ramybe, be to, buvo sekmadienis, bet neatrodė, kad paprastą dieną ten irgi vyktų daugiau veiksmo. Visi tokie atsipalaidavę. Eilinį kartą eilinėje parduotuvėje pabandžiau valgyti. Nieko gera iš to nesigavo. Visgi nusprendžiau, kad visos tos 7/11 nėra pačios nuostabiausios vietos valgyti, jei tik galima, geriau kokiame turguje ar panašioje vietoje ką nors rasti. Ateičiai reikės žinoti.

Vėl radau vieną šventyklą. Bent jau mano supratimu tai buvo imperatorės šventyklą, bent jau hieroglifai taip sakė, bet ką čia gali žinoti. Budizme irgi įvairias dvasias karaliais vadina, šamanizme generolai ir didžiais kariais, tikriausiai kažkokią prasmę tai turi, bet kurios karalystės karaliai nelabai suprasi. Tad ir toji imperatorė gal šiaip kokia deivė eilinė, jūro globėja tarkime, kadangi visai šalimais turėjo būti ir jūra.

O kadangi ten buvo jūra, tai man būtinai reikėjo prie tos jūros ir nueiti. Taip ir padariau. Pajūrio parkas. Ir kaip dažniausiai būna, maudytis ten draudžiama, prie jūros žmonių buvo, tačiau visi šiaip pasivaikščioti atėję. Visgi oras geras, saulė švietė, sekmadienis, o ką daugiau galima veikti tokią dieną. Aš irgi panašiai vaikščiojau, tik jau visai prie pat jūros nėjau. O ko ten eiti, prasmės didelės ir nebuvo. Kadangi palei jūrą ėjo takas, tai ir ėjau tuo taku, kol galiausiai ir tas takas baigėsi, reikėjo sukti, priešais buvo upė, kuri įtekėjo į jūrą, tad toje vietoje vėl reikėjo keliauti į pagrindinį kelią ir eiti juo. Kelio ženklas sakė, kad iki Taimali liko kokie trylika kilometrai. Aš beveik tuo ir patikėjau. Čia buvo didžiausia mano klaida.

Vėl prasidėjo laukai, tik jau ne ryžių, visokių egzotinių vaisių, bet šiaip jau panašus vienkiemių kaimas, kaip ir kitose vietose. Bet taip visai gražiai viskas atrodė, man netgi labai patiko. Ten irgi kur ne kur matėsi šventyklos, o labiausiai kas man patiko, kad vos ne ant kiekvieno kampo, tai yra visokiose pakelės parduotuvėse pardavinėjo Šakjamunio galvas. Ir ne po vieną, kaip turguje, o po kelias. Kadangi šiaip jau Taitungo apskritis būtent tomis Šakjamunio galvomis ir garsėja. Pagalvojau, kad gal reikės nusipirkti.

Prie vienos sankryžos pamačiau laidotuves. Nesu visiškai tikras, kad ten buvo laidotuvės, tačiau toks jausmas, kad visgi laidotuvės. O gal metinės kokios nors. Irgi vienoje mažoje šventyklėlėje, grojo muzika, daug žmonių susirinkę, vainikai sudėti ir nuotrauka padėta. Tiek iš toli matėsi. Gerai, kad aparatas geras, tai pritraukiau ir viską nufotografavau. O tada jau reikėjo pirkti tas Šakjamunio galvas.

Nutariau labai ilgai nesirinkti, visgi visur panašiai tikriausiai kainuos, konkurencija ir laisvoji rinka tuo ir gera, bent jau kai kuriose vietose, kad kainos visur būna vienodos, nesiskiria nė vienu kvajumi ir jau labai reikia pasiknisti, kad rastum ką nors labai pigiai ir dar norimos kokybės. Galva tik įsiskausta po tų vaikščiojimų, o tiek knistis nenorėjau. Taigi prieinu į pirmą parduotuvę, pasiklausiau po kiek čia pardavinėja, po vieną galvą tikrai niekas neparduos, taip iškart supratau, tad nusprendžiau pirkti mažiausią kiekį. Keturias galvas.

Moteriškė norėjo man įsiūlyti ir daugiau, ką čia sako keturias, va pirkti visą dėžę. Nelabai sugebėjau paaiškinti, tad beveik gestais parodžiau, kad jeigu ką, su ta dėže man dabar reikės eiti iki Taimali, ir šiaip keliauju, tad tampytis ant pečių dėžę Šakjamunio galvų tikrai nėra didžiausio noro. Nėra didelio reikalo ištvermę ir jėgą ugdyti kol kas. Dar ji paklausė, ar valgysiu va dabar pat. Tiek sugebėjau suprasti. Pasakiau, kad ne. Tada ji dar pasakė, kad gerai, ir iš kito sakinio supratau tik keturias dienas. Tikriausiai per keturias dienas reikia viską suvalgyti. Bent jau aš taip pagalvojau, nieko daugiau nesupratau. Kaip nors per keturias dienas keturias galvas gal suvalgysiu. Pas juos dar pardavinėjo marinuotus aitrius raudonus pipirus, nelabai žinau, kaip ir kur juos galima naudoti, tačiau pagalvojau, kad nieko bloga neatsitiks. Mėgstu aš kartais pasipirkti neaišku ką neaišku kam ir vėliau neaišku kaip naudoti. Kadaise teko pirkti aitriojo kiečio pundelį Korėjoje (kuris šiaip smilkomas, kad uodai nepultų), tai prisimenu, kad beveik niekur ir nebuvo panaudotas, nors labai galvojau viską puikiai sunaudoti. Tad pipirai visgi suprantamesnis dalykas. Užbėgsiu įvykiams pasakysiu, kad pipirai buvo panaudoti beveik pagal paskirtį: tai yra maistui beveik viskas buvo suvartotas, tik nesu visiškai tikras, ar tam maistui, kuriam reikėtų. Bet kam tai rūpi.

Taigi sau ramiausiai einu, buvo jau beveik kokios penkios valandos, tai reiškė, kad jau tuoj ir sutems, saulė jau leidosi, dar kažkur kavos išgėriau, ir galiausiai priėjau prie Taimali kaimo. Ar miestelio. Kaip jau pavadinsi, nepagadinsi, ta dalis li Korėjoje dažniausiai reiškia kaimelį, tad tarkime, kad tai kaimas. Nuoroda Taimali buvo, tačiau toks visiškai nuostabus dalykas, kad iki Taimali kaimo centro buvo likę dar trylika ar kažkiek kilometrų. Taip, būtent taip ir reikėjo tikėtis. Na, iki kokių septynių ar aštuonių tikriausiai nueisiu. Nieko jau nepadarysi.

Dešinėje ošė jūroje, kairėje kilo kalnai, ten buvo ir Žibeno stotis, kuri garsėja dar ir tuo, kad ten yra karštosios versmės. Gal ir visai įdomu būtų ir ten patekti, tačiau labai jau iš kelio, o iki Taimali, kur man reikia patekti, dar tiek kilometrų reikia eiti. Tad skubėjau.
Nors Taimali pavadinimas reiškia storų linų (arba kanapių) kaimą, tačiau tai irgi yra visai ne kiniškos kilmės pavadinimas. Sakoma, kad dar prieš didžiąją kinų migraciją ten kaimelis buvo, kurį įkūrė Paivanų gentis, žmogus vardu Cian Jaokao, dar vadintas vardu Da Ma. Šiaip jau jie patys tą kaimą vadino Džabauldži arba Džavualdži ar kažkaip panašiai reikėtų tai pavadinti, kas reiškia vieta, kur teka saulė. Nes kaimas tikrai yra Rytinėje Taivano pakrantėje, ir būtent toje vietoje saulė tikrai teka iš jūros. Ankstyvieji kinų įrašai kaimą vadina taomaoli, daimaoli, daimali ir panašiai. Tai persikų kačių kaimas, tai didelių linų kaimas, tai dar panašiai, bet realiai tiesiog buvo bandoma užrašyti tą pavadinimą hieroglifais pritempiant tarimą. O kadangi buvo laikai, kai m ir b kinų kalboje panašiai skambėjo (čia jau labai giliai kapstau), tai taip ir gavosi. Galiausiai nusistovėjo tas pavadinimas Taimali. Nors jei jau visai tiksliai, tai japonai iš visų tų variantų išsirinko storas kanapes dėl kažkokių priežasčių, patys šiaip jau sakė tamari, o va mandarinų tarimas yra taimali. Taip ir paliko.

O kol aš čia pasakojau, jau beveik ir sutemo, dar ne visai iki galo sutemo, tačiau prie manęs sustojo tokia mašinytė. Taivanietis. Kur eini. Iki Taimali, tai sėsk, pavešiu. Ir pavežė. Kalbėjo pusiau kiniškai, pusiau angliškai, netgi šiek tiek japoniškai. Bandė kažkaip susišnekėti. Nieko nepadarysi. Kai išsiaiškino, kad kalbu ir japoniškai, jam kilo klausimas, kodėl kinų kalbos nemoku. Va, susišnekėtumėme. Bet beveik ir taip susišnekėjome.

Pasakiau, kad tą naktį nakvosiu Taimali, kadangi nelabai daugiau ką sugebėjau pasakyti, tai ir teliko Taimali. Kaip ir leido suprasti, kad tame Taimali nelabai kas yra, bet aš ir pats panašiai galvojau. Ir, kad kitą dieną važiuosiu į Kaosiungą, kuris šiaip jau oficialiai turėtų vadinti, bent jau lietuviškai Gaosiongu. Tad nuvežė mane iki stoties, pasakė, kad iš čia reikės kitą dieną važiuoti. Vėl kažką apie nakvojimą pasiklausė, netgi pagalvojo, kad nakvosiu stotyje. Žinoma, aš tos galimybės irgi neatmečiau, tačiau pasakiau, kad ne. Mačiau, kad jo veidas šiek tiek persikreipė dėl tokios minties. Tikriausiai būtų pasiūlęs pas save namie nakvoti, jei būčiau pasakęs, kad kur nors palaukėse ruošiuosi naktį praleisti, bet kadangi to nesugebėjau pasakyti, tai buvau paleistas miestelio centre. Keli namai ten stovi, tad vadinsime tiesiog miesteliu. Taigi patekau į Taimali.

Ten netgi naktinio-vakarinio turgaus nebuvo, tačiau pagrindinėje gatvėje stovėjo tokia močiutė, kuria pardavinėjo keptą tofu ir kitokias gėrybes. Maždaug išsirinkau, ką norėčiau valgyti ir buvo galima keliauti žiūrėti miestelio. Kaip ir tikėjausi nieko ten daug nebuvo. Ką tikėjausi, tą ir radau. Buvo kažkoks restoranas, bet toks skirtas masiniams turistams, kadangi ten buvo didelė stovėjimo aikštelė, ir iškart supratau, kad ten pravažiuojantys didžiuliai autobusai sustoja pavalgyti. Nežinau, kur ir ko važiuodami. Man tai nebuvo pati tinkamiausia vieta.

Kadangi miestelyje tikrai jokių tinkamų vietų nebuvo, nukeliavau iki stoties. Šiaip jau reikėjo išsiaiškinti, kada traukiniai važiuoja į Kaosiungą, ir gal rasti ten tinkamą vietą. Traukinius radau, bet vietos nelabai. Nors, iš bėdos ir ten buvo galima prisiglausti. Tačiau žemėlais sakė, kad ten kažkur prie jūros yra Auroros parkas. Į kurį ir nusprendžiau keliauti.

Irgi kažkas su vietinių aborigenų kultūra susiję, stovėjo paminkliniai akmenys, ornamentai ir kiti ženklai. Radau tokia puikią pavėsinę, pajūris ten irgi buvo. Maudytis gal ten irgi draudžiama, tačiau jokių ženklų nebuvo tai sakančių, tad tikriausiai maudytis ten galima. Taip ir padariau. O dar ten buvo netgi dušas, tad tikriausiai pajūris tikrai naudojamas kaip pliažas. Nesitikėjau, kad tiš to dušo vandu bėgs, nes visgi buvo žiema. Ne lietuviška žiema, tropinė, bet vis tiek žiema. Iš dušo vanduo bėgo. Puiku. Daugiau nieko ir nereikėjo: galima ir jūroje pasimaudyti, ir po dušu nusimaudyti, ir vėliau po palmėmis miegoti. Nuostabiausias vakaras ir naktis. Taimali gal ir nėra labai jau blogas miestelis.

Pabandžiau valgyti visus tuos tofu, kuriuos buvau nusipirkęs iš močiutės. Viskas buvo labai skanu. Tiesa, dar labai norėjau valgyti ir Šakjamunio galvas. Kadangi buvau supratęs, jog viską reikia suvalgyti per keturias dienas, tai nusprendžiau, kad dvi Šakjamunio galvos man tikrai atstos vakarienę. Tokios jos visai nemažos, kaloringos, daug angliavandenių. Tačiau kai galiausiai tas galvas išsitraukiau... jos buvo tokios maždaug kaip akmuo. O gal ir dar šiek tiek kietesnės. Tik tada supratau, kad tos keturios dienos tikriausiai reiškė, kad valgyti jas reikia po keturių dienų. Kaip ir visai logiška, jei klausia, ar valgysite dabar, gerai, po keturių dienų. Gal ir ne po keturių dienų, bet buvo labai aišku, kad tą kartą tikrai jokių Šakjamunio galvų nevalgysiu. Paskaičiavau, kada tos keturios dienos praeis, kaip tik grįžęs į Taipėjų galėsiu atiduoti Kristinai kaip lauktuves iš mano pasivaikščiojimo Taimali link.

Saulė ryte tekėjo anksti. Iš jūros. Dar kartą peržiūrėjau Taimali. Ten buvo tokia statula, terminatorius ar transformeris padarytas iš metalo laužo. Po aborigenų kultūros tai yra kitas privalomas Taimali punktas. Bent jau aš taip supratau. O tada reikėjo nusipirkti bilietą, sulaukti to pirmojo traukinio, paties lėčiausio, nes tada galima viską apžiūrėti ir važiuoti toliau. Vos kelios stotelės, bet tokiais labai gražiais pavadinimais. Auksinė eilė (vėl ryškiai aborigenai sugalvojo pavadinimą), Slenkstėta upė, Didelis karys ir maždaug ten prasidėjo tuneliai.

Iki to dar mačiau jūra, bet nuo tada jūra ir baigėsi. Kadangi tai buvo jau beveik pietinis Taivano pakraštys, kuris baigiasi pusiasaliu, kuriame yra seniausias Taivano nacionalinis parkas. Suprantu, kad ten turėtų būti labai gražu ir įdomu, tačiau nusprendžiau jį aplankyti gal kitą kartą, o tuo tarpu ėmiau sukti į Taivano vakarus. Traukinys irgi taip pat darė, tunelis po tunelio ir aš jau vakarinėje pakrantėje.
Tuesday, November 10th, 2015
5:53 pm
Kaip ieškojau jūros (Taivanas I)
Taip jau atsitiko, kad visai netyčia sugalvojau, jog man reikia kuriam laikui nuvažiuoti į Taivaną. Ir ne šiaip tik persėsti Taipėjaus oro uoste (ne kartą dariau), ir ne šiaip tik po Taipėjų pasivaikščioti, ir bet ir visą likusį Taivano grožį pamatyti. Žinau, kad per savaitę ar panašiai viso Taivano pamatyti neįmonama (nesvarbu, kad jis mažiukas), bet vis tiek visai norėjosi nors kelias dienas pabūti ne mieste.

Kaip ir priklauso Taivanui, būtent Taivanui, o ne kitoms šalims: visas lėktuvas nupaišytas Hello Kitty. Ji, žinoma yra ir kitose Rytų Azijos šalyse, bet Taivane gyvena visame kame ant lėktuvo. Netgi japonai taip iš proto nesikrausto. Negali pasakyti, kad tai visiškas kraustymasis iš proto, bet sveiku protu to irgi nepavadinsi. Skristi neilgai, dvi valandos ir jau leidžiuosi Taipėjaus oro uoste. Už lango nieko nesimatė, nes buvo jau naktis, bet nieko labai matytis ir nereikėjo. Prie pasų kontrolės irgi labai neužtrukau. Vienas du viskas baigta, gerokai ilgiau reikėjo laukti bagažo, tačiau jį irgi greitai pasiėmiau ir galėjau jau ramiausiai važiuoti į miestą.

Taip beveik ir buvo, kadangi tik nuėjus prie autobusų, vienas iš jų iškart ir buvo ten, kur reikia. Net ilgai laukti nereikėjo. Tad sėdau, dar vėliau reikėjo persėsti į metro, išlipti Guotingo stotelėje, kur manęs jau laukė Kristina. Sakė, kad ilgai nelaukė, bet šiaip jau skubėjo, kad man labai ilgai nereikėtų laukti. Užsukome dar į visokias parduotuves, nes galvojau, kad Taivane visgi reikia paragauti kauliango. Toks gėrimas iš sorų. Alkoholinis savaime suprantama, jį pardavinėja ir Korėjoje, labai pigiai, tik kinišką, o taivanietiško nelabai gausi. Taip ir buvo padaryta.

Dar ten radau bambukų daigų, kurių Korėjoje labai dažnai ir nepamatysi. Pamatyti galima, bet ne per dažniausiai. O daugiau kaip ir nieko labai daug nebuvo. Taip buvo galima iškart eiti namo ir ten pradėti balių. Kadangi Kristinai buvo atvežta kimči ir raugintų daikonų. Sakė, kad buvo visko pasiilgusi. Panašiai ir atrodė.

Taip netyčia atsitiko, kad aš atsikėliau anksčiau. Žinoma, tik dėl laiko skirtumo, Korėja visgi viena valanda anksčiau keliasi, nors juosta man atrodo, kad turėtų būti beveik panaši. Nesu tikras, bet visai gali būti. Ramiai gėrėme kavą, Kristina skalbėsi, aš irgi ramiai į viską žiūrėjau. Šiaip jau šiek tiek lijo, jokių planų neturėjau išskyrus vieną: tą dieną kokiu nors būdu nusigauti iki Ilano. Miestas Taivano rytuose. Šiaurės rytuose jei jau visai tiksliai, nelabai žinau, kodėl man ten reikėjo važiuoti, bet kiek klausiau, visi kaip ir siūlė tą miestą, todėl nusprendžiau, kad tikriausiai nebus labai blogai jeigu ten nuvažiuosiu.

Bet prieš tai nusprendėme pasivažinėti po Taipėjų. Kristina sugalvojo, kadangi neturėjo ką veikti tikriausiai irgi, tad pasakė, kad Taipėjuje viskas yra labai patogu, va čia su metro kortele gali pasiimti dviratį, pirma valanda nemokamai berods. Nesu tikras ar valanda, ar tik pusvalandis, bet kažkiek lyg nemokamai ir yra. O gal ir ne. Bet kokiu atveju du dviračius pasiėmėme ir per senąjį Seulą nuvažiavome prie upės.

Žinoma, kad tai buvo ne senasis Seulas, o šiuolaikinis Taipėjus. Kadangi jis yra čia ir dabar. Tačiau tos gatvelės ir pastatai man šiek tiek priminė Seulą. Gal ne visai dabartinį, tačiau prieš kažkiek laiko. Dar prieš kokius dešimt metų, o gal ir netgi mažiau Seulo centras irgi taip atrodė, kaip tos gatvės tenai. Ne visai tiksliai taip, bet šiek tiek panašiai. Nieko jau nepadarysi: tiek Korėja, tiek Taivanas visgi priklauso beveik tai pačiai Rytų Azijai, istorija irgi iš tam tikros pusės šiek tiek panaši, bent jau XX amžiuje, tad visai nieko keista, kad ir atsmofera panaši. Tiesa, architektūra jau šiek tiek skiriasi, Taipėjuje matosi, kad tai vis dėlto šiltųjų kraštų namai, ir netgi salos įtaka jaučiasi, nors kas lankėsi Korėjoje man irgi minėjo, kad ten irgi matosi, kad klimatas nėra atšiaurus. Bet čia kiekvienas iš savo varpinės žiūri.

Taigi patekome į parką, prie upės ir važiavome toliau. Ėmė šiek tiek lyti. Nelabai daug, tik šiek tiek. Patekome į Taipėjaus Užupį. Bet tokį visai tikrą Užupį, be prabangių namų, be remontų, be špakliaus ir makiažo, tik su menų galerijomis ir muziejais. Daugelis tų galerijų ir muziejų tiesiog po atviru dangumi buvo. Žinoma, ten irgi buvo šventykla, budistinė-taoistinė. Ir visokia kitokia. Šalimais įvairiausios instaliacijos. Kai kurias supratau. Kitų nesupratau. Kai kurios buvo gražios. Kitos nelabai. Šiaip jau beviek nė vienos nesupratau, tik pasižiūrėjau, o kurios patiko, tas dar nufotografavau. Bet ne visos davėsi fotografuojamos, nieko jau nepadarysi.

Tada dar pavažiavome iki nefritinio vandens. Toks rajonas, kuris šiaip jau vadinasi Sindienas, nežinau kaip tiksliai reikia transkribuoti, bet kažkaip panašiai tariamas. Ten tikrai yra nefritinis vanduo, upės vandens spalva visiškai tokia. Ir šiaip ten yra arbatinė, kurioje tuo metu nesėdėjome, tik į gerves upėje pasižiūrėjome, o pagrindinis dalykas, ko ten ėjome: pavalgyti. Nes toji vieta yra labai graži, o tai reiškia, kad, kaip ir privalomai Rytų Azijoje būna, prie kiekvienos vietinių ir ne vietinių turistų daugiau lankomos vietos privalomai turi būti gatvytė apsipirkti. Ir dar kokia gatvytė pavalgyti. Taip ir ten buvo. Į vieną iš vietelių užsukome.

Ėmėme skaityti. Šeimininkė iškart baisiai susirūpino, ką daryti su dviem atėjusiais lauvajais (laowai – kiniškai užsienietis), teko Kristinai tris kartus pakartoti, kad nieko daryti nereikia, kad suprantame ir kaip nors užsisakysime viską. Suprasti tai supratome, tiksliau aš, viską supratau. Hieroglifai visi pažįstami buvo, bet būtent Kinijoje supranti, kad netgi mokant hieroglifus ne visuomet suprasi, ką užsisakei. Jei išdrįsi užsisakyti. Vienas patiekalas vadinosi keturių dievų sriuba (arba šventųjų, kaip kas supranta tą hieroglifą). Čia ar jie valgo, ar iš jų pagaminta nelabai aišku, bet vis tiek. Įdomus pasirinkimas. Po to buvo drakono kaulų čiulpų sriuba. Šitas mane labiausiai sužavėjo, nes drakonas ten minimas tikrai tas mitinis drakonas (ne tas, kurį Šv. Jurgis nudobė, rytietiškas), o ne koks nors Komodo salų varanas, kurį irgi drakonu vadina. Dar buvo kažkas su baltom ausytėmis. Kažkas apie senukus. Korėjos daržovės. Bent jau aš supratau, kad tai yra Korėjos daržovės, nors jos visiškai ne Korėjos. Tačiau bent jau daržovės, ačiū dievui. Man net kilo klausimas, ar šitame meniu yra kažkas, kas vadinasi pagal ingredientus, nes esu pripratęs visgi prie korėjietiškos virtuvės, kur pavadinimai gali būti gana ilgi, bet mokant kalba, galima viską išsišifruoti (užtenka žinoti kaip bus striuba, troškinys, šiupinys, virtiniai, sultinys ir pan., plius daržovių, žuvų ir t.t. pavadinimus). Pasirodo, kad ten buvo keletas patiekalų tokių, tad šiek tiek nusiraminau.

Prisiminiau, kaip kadaise, labai labai seniai, netoli Vilnelės buvo tokia Erlicko kavinė, joje patiekalai irgi vadinosi įdomiai. Tarkime, „Vyrai prie jūros“ (ir šalimais paaiškinimas, bulviniai blynai su grietine). Dabar suprantu, iš kur buvo semtasi įkvėpimo. Tiesa, toje kavinėje jokių paaiškinimų nebuvo, supraskite patys. Apie drakono kaulų čiulpus nesupratome. Teko pasiklausti. Bet kokiu atveju tos sriubos neturėjo, o tai, kiek prisimenu, gaminama iš kiaulės stuburo ar kažko panašaus. Keturių dievų sriuba: irgi iš kiaulienos. Žarnų. Skanu šiaip ten viskas buvo, negaliu skųstis.

Taip pasivažinėjimas beveik ir baigėsi. Buvo galima grįžti atgal. Vėl panašiu keliu. Lijo vis labiau, labai nelijo, bet man visai vis tiek nepatiko tas lietus, nes ta diena buvo suplanuota kažkur Ilano platybėse. Visiškai neįsivaizdavau kur ir kaip. Grįždami užsukome į dar vieną parką. Buvo toks užrašas: iš Taipėjaus su meile. Iš tikro tai ne dėl to užrašo mes ten važiavome. Užsukome į Hakų muziejų. Jei taip pagal oficialą KLP ir KLR politiką, tai tie patys kinai, tik gyvenantys labiau pietuose ir kalbantys jau nebe mandarinų tarme, ir dar ne Kantono, kiek įsivaizduoju, tačiau jų daug gyvena Taivane. Koks procentas, tiksliai nepasakysiu. Taigi pažiūrėjome muziejų, kadangi jis buvo nemokamas, tai ekspozicija irgi ne pati įspūdingiausia, bet ką jau čia.

Dar nukeliavome į muziejaus parduotuvę. Aš ruošiausi gal kokių suvenyrų pasižiūrėti, baigėsi tuo, kad nieko neradau. Užtat radome kavos ir arbatos. Pasirodo, kad kava irgi auginama Taivane. Mums abiem buvo keista, niekada nebūčiau pagalvojęs ir niekada nebuvau girdėjęs apie taivanietišką kavą, tačiau pasirodo, kad tokia irgi yra. Beveik norėjau nusipirkti, tačiau pasirodė, kad ji kainuoja beveik tiek pat, o gal netgi daugiau nei Korėjoje ne taivanietiška ir ne korėjietiška kava, tad nusprendžiau – tiek tos, išgyvensiu ir be taivanietiškos kavos šį kartą. Pasiėmiau Ulongo arbatos. Ten vietoje pasėdėti ir išgerti. Kuri kainavo netgi visai padoriai. Man kaina patiko.

O tada jau tikrai reikėjo pradėti galvoti apie važiavimą toliau, nes šiaip jau netgi ruošėsi temti. Patikrinau, kad traukinių visgi yra, tikriausiai niekur nepavėluosiu, tą dieną Ilane tikriausiai nieko ir nepažiūrėsiu, bet tam buvo ir kita diena. Dar pasižiūrėjau, kas gera tame Ilane. Viską, ką sugebėjau rasti buvo toli, bet svarbiausia, kad ten buvo jūra. Ne visiškai arti, tačiau visgi buvo. Kadangi tai buvo paskutinis kartas, tikriausiai, kai tikrinu internetą, tad maždaug įsidėmėjau žemėlapį. Iki jūros ten yra trys kilometrai ar panašiai, gal net šiek tiek daugiau, gal kaip nors nepaklysiu.

Iš pradžių viskas buvo labai paprasta: sėdau į metro, nuvažiavau iki traukinių stoties, susiradau kasas, pasirodė, kad galima ne tik kasose bet ir aparatuose bilietus pirkti. Nekeista, nes Korėjoje ir Japonijoje irgi taip galima, Japonijoje kartais tik taip ir galima, tad netgi sugebėjau iš aparato nusipirkti bilietą. Pirkausi jau pačiu pigiausiu ir pačiu lėčiausiu traukiniu, bet kadangi iki to Ilano tik pora valandų, o gal ir mažiau kelio, o tą dieną nieko neplanavau daryti, tai jokio skirtumo nebuvo.

Patikrinau bilietą, viskas lyg tvarkoje, laikas lyg buvo nurodytas, vagonas ir vieta irgi lyg buvo nurodyti. Bent jau aš taip supratau. Iš tikrųjų gerai supratau, nes tiek dar įmanoma suprasti. Švieslentėje patikrinau laiką. Ten peronas irgi buvo nurodytas, tad ramiai sau nuėjau ir ėmiau laukti.

Tada ir prasidėjo mano nuotykiai Taivane. Visada taip būna, kad netgi panašiose valstybėse būtnai kažkas turi kaip nors kardinaliai skirtis. Tarkime Korėjoje, kai ateini į reikiamą peroną, kas kažkiek metrų yra sužymėti numeriai. Ne šiaip sau jie sužymėti: kokio tipo traukinio kelintas vagonas kur stoja. Kada nereikėtų vėliau per visą traukinį baladotis, prieš laukdamas gali nueiti prie savo vagono, ir esi tikras, kad jis sustos būtent ties tuo brūkšniu. Taipėjaus traukinių stotyje irgi buvo kažkokie skaičiai ant grindų, ir aš savaime, suprantama, pagalvojau, kad tai yra vagonų numeriai. Todėl susiradau sau reikiamą skaičių ir ramiausiai laukiau.

Laikrodžio neturėjau, tačiau kažkur laikrodis matėsi, todėl visai ramiai laukiau. Laikas kaip ir artėjo, tačiau traukinys vis neatvažiavo ir neatvažiavo. Kilo mintis, kad tas traukinys gali vėluoti, todėl labai nesijaudinau. Tarp kitko įlipimas yra požemyje, buvo naktis, mano „vagono vieta“ buvo perono gale, kurią labai sėkmingai užstojo laiptai viršun, todėl nieko nesimatė.

Švieslentėje pamačiau, kad lyg jau laikas, beveik tiek minučių, ir staiga ant geltonos linijos, kuri skiria bėgius nuo laukiamosios dalies ėmė žybsėti raudonos lemputės. Man tai buvo ženklas, kad traukinys atvažiuoja. Todėl ramiai priėjau prie bėgių ir ėmiau laukti. Traukinys atvažiavo. Tačiau nė kiek nepristabdęs, buvo visas pilnas, bet ne dėl to, tad visai nepristabdęs ir nuvažiavo. Iš pradžių žagtelėjau, bet vėliau atsibudau, pirma kilusi mintis – skaičiai tikriausiai reiškia visai ne tai, ką aš įsivaizdavau, bet ne tame esmė. Koks skirtumas. Nukeliavau prie budinčiojo.

Iš vienos pusės Taivanas šiek tiek primena senąją Korėjos geležinkelių sistemą ir dabartinę Japonijos tų pačių geležinkelių sistemą. Nusiperki bilietą, prieini prie tokių metro vartelių, įkiši bilietą, ir patenki į vidų. Išeinant procedūra ta pati (ne visur, bet tarkime). Taigi nueinu prie tų vartelių ir su savo bilietu užsipuoliau prižiūrėtoją: ką man dabar daryti, praleidau traukinį. Pasakiau angliškai, nes kiniškai mano žinios tiek nesiekė. Jis atsakė kiniškai atrodo, jau neprisimenu, bet šiaip patikrino laiką, ir sakė, kad galiu važiuoti va tuo traukiniu iš kito perono. Kaip ir viskas puiku. Taip tikriausiai ir turėjo būti.

Tik vienas dalykas mane neramino. Aname traukinyje turėjau vietą. Sėdimą. Bent jau taip supratau. Ir iš tikrųjų taip turėjo būti. Šitame traukinyje tikriausiai ta vieta jau turi kažkas kitas. Ir mačiau, kad mano aname traukinyje keleivių visgi buvo pakankamai, kad ne visiems sėdimų vietų užteko. Kažkodėl visai nenorėjau stovėti iki Ilano ar iki kur. Bet pirma reikėjo nueiti iki perono.

Nueiti nebuvo taip sunku, buvo sunkiau suprasti, iš kur traukinys važiuos. Jau žinojau, kad traukinys nėra toks ilgas, kad užimtų visą peroną, tie laiptai kas dešimt metrų vaizdą užstoja, laiko kažkodėl niekur nerašo, tad kaip dūšia be vietos šokinėjau ir dairiausi, ar atvažiuoja, ar ne atvažiuoja kas nors iš kur nors. Galiausiai traukinys atvažiavo. Ir negi buvo visai tuščias. Ne visiškai tuščias, bet toks pustuštis. Kas man visai patiko, sėdau į savo vietą (dėl visa ko), bet jeigu kas, pamačiau, kad vietų yra, persėsiu.
O dar toks įdomus dalykas, kaip taivaniečiai lipa į traukinius. Kadangi Korėjoje: nesvarbu ar į traukinį, ar į autobusą, visi lipa su bilietais rankose (tiesa, šiais laikais su telefonais rankose) ir dairosi, ieškodami savo vietos. Kaip ir natūralu, aš irgi taip pat daryčiau, kadangi skaičius užmirštu tą pačią sekundę, kai jie dingsta iš akių. Nė vienas taivanietis niekur nežiūrėjo, į jokį bilietą, į jokį telefoną, o dar keisčiau, kad nė vienas nežiūrėjo į vietų skaičius. Susidarė toks įspūdis, kad vietų numeriai ten yra dėl vaizdas, ir niekas nekreipia dėmesio. Kadangi tai pastebėjau ir vėliau, ir ne vieną kartą, tad tikrai ilgą laiką galvojau, kad galima sėsti kur nori. Tačiau vėliau sužinojau, irgi taip atsitiktinai, kad visgi jei biliete nurodyta vagonas ir vieta, tai reiškia, kad reikia ten sėsti, ir, tarp kitko, visi taivaniečiai sėdi savo vietose (nebent jei kas nusiperka stovimą bilietą ir randa laisvą vietą, kurį laiką gali pavažiuoti ne savoje vietoje, bet šiaip). Tad man iki šiol liko mistika, kaip jie tame ilgame vagone randa tas vietas. Nepastebėjau, kad bent kas būtų žvilgtelėjęs į skaičius.

Bet čia jau kitas dalykas, svarbiausia, kad sėdėjau traukinyje, važiuojančiame į Ilaną, stojome kas antroje, kartais kiekvienoje stotelėje (todėl taip ilgai ir važiavome), kai kurie pavadinimai man labai patiko: tai trys, tai dvi galvos, ar panašiai. Niekas iš mano vietos manęs neišvijo (šiaip jau žmonių buvo pakankamai mažai, bet vis tiek juk galėjo kam nors netyčia parduoti tą pačią vietą), o gal tiesiog bijojo prasidėti su lauvajumi (kas visiškai tikėtina, netgi pamačius, kad kažkas sėdi toje vietoje, bet kadangi lauvajus – o vietų vis tiek daugybė). Ir po kokių dviejų valandų, visiškai naktyje galiausiai buvau Ilane.

Jau matėsi, kad esu ne visiškai dideliame mieste, o provincijoje. Jokių automatų, elektroninių vartelių ar dar ko nors ten nebuvo, bilietus surinkinėjo dėdė kontrolierius. Ne traukinyje, o išeinant iš peronų. Į laukimo salę patenkant. Aš galvojau, kad jie retai tikrina bilietus, nes, man atrodo, kad Japonijoje kai kuriose vietose tikrai galima prasmukti su ne tuo bilietu, tačiau bent jau ten tikrai viskas buvo patikrinta. Žinau, nes mano bilietą paėmęs dėdė jį labai panagrinėjo ir pažiūrėjo į mane. Žinoma, ant bilieto juk parašytas traukinio laikas, kuris turėjo Ilaną pasiekti bent jau prieš pusvalandį, o gal net ir daugiau. Kaip sugebėjau atsidurti po tiek laiko. Bet esmė, kad visgi atstumas tai mano važiuotas teisingas, įstatymams nenusižengiau (kai klausiau ką daryti, bilietą rodžiau, ir gavau tą nurodymą), tad tik sukėliau šiokį tokį susidomėjimą, bet daugiau nieko nebuvo. Galiausiai, po tų kelių kartų Taivane, pirmą kartą atsidūriau už Taipėjaus ribų (išvykas į Danshui nelaikau visišku išvažiavomu iš Taipėjaus).

Taigi galiausiai atsidūriau Ilane, kas reiškia įprastą, tinkamą orchidėją. Ar kažkaip panašiai. Man jau ne naujiena, kad pavadinimas iš tikrųjų gali reikšti visai ne tai, ką jis reiškia, nes visokie hieroglifai gali būti pritempti pagal pavadinimą, tad tikriausiai Ilano atveju viskas yra irgi visiškai taip pat. Ką tik patikrinau enciklopediją, ji irgi sako, kad šį pavadinimą, kaip ir daugelį kitų, sugalvojo Taivano aborigenai Kavalanai, kurie netgi nėra kinai, ta plačiausia prasme. Legenda teigia, kad jie atkeliavo iš Rytų (nelabai žinau iš kur, nes Rytuose ten kaip ir ne per labiausiai kas yra), įsikūrė Taivano rytinės pakrantės lygumose, todėl ir pasivadino Kavalanais, kas reiškia lygumų žmonės, o tas žodis palaipsniui išsivystė į Ilaną. Taigi galų gale Ilanas yra ne kokia nors orchidėja (nors jų ten tikriausiai yra), o tiesiog lygumų žmonės. Logiška.

Tuo metu nesimatė jokių lygumų, matėsi tik traukinių stotis ir priešais buvo toks parkas su danguje kabančiu traukiniu. Nieko jau nepadarysi, taip jau yra. Ne danguje kabėjo tas traukinys, ant medžių, tačiau visgi kabėjo. Žinoma, butaforija, ne joks tikras traukinys ten nekabėjo. Bet ne apie tai. Man iš pradžių juk reikėjo susirati kur miegoti, o tą dieną, tiksliau jau visai naktį, visai galėjo ir lyti. Priešais stotį miegoti nenorėjau, bandžiau eiti už stoties, su visai kilniu tikslu: kažkur ten turėjo būti jūra. Labai nuostabus dalykas.

Taigi apėjau, visų pirma ten buvo miestas, o ne jokia jūra, kas nebuvo keista, nes žinojau, kad patekau į miestą, tačiau po kažkiek laiko vis tiek turėjau pasiekti jūrą tikriausiai. Nesitikėjau tą pačią dieną, tačiau gal kaip nors. Keletas parduotuvių, labai teigiamas dalykas yra visos parduotuvės, kadangi ten galima nusipirkti pavalgyti ir atsigerti, bet šiaip bent jau toje vietoje viskas ėmė priminti Japoniją. O Japonijos bėda yra ta, ypač kokių ne labai didelių miestų, kad ten jokių parkų ar parkelių nėra, vietos atsisėsti ar prisėsti irgi nėra, o tuo labiau vietos nakvoti dar labiau nėra.

Bet viskas nebuvo ten labai blogai, po kiek laiko išėjau į tokias atokesnes vietas, kur jau prasidėjo ryžių laukai. Šiaip jau rugių laukai Europoje yra labai teigiamas dalykas, blogiausiu atveju kur nors parugėje galima pernakvoti. Ryžių laukai Azijoje dažniausiai yra nelabai teigiamas dalykas (tai, kad juose auga ryžiai, žinoma, yra labai teigiama), todėl, kad ryžiai visuomet auga vandenyse ir purvuose, tad kur nors tarp ryžių nelabai pamiegosi.

Tarp tų ryžių laukų radau kalvelę. Netgi apaugusią medžiais. Kaip ir visai nuostabus dalykas. Tačiau ten buvo keletas užrašų apie gyvūnus, šiaip jau nerekemonduojama įeiti. Kažkaip aš irgi nusprendžiau nerizikuoti. Nors buvau dar visai civilizuotoje Taivano dalyje, bet ką čia gali žinoti. Visgi tropikai. Jau Seule po miestą žiurkės bėgioja ir tarakonai skraidžioja, o Taivanas dar piečiau. Ten netgi maisto šiukšlių negalima padėti niekur, kad tik kas neužpultų. Nereikia ir Taivano, jau Korėjos pietuose su maisto šiukšlėmis daug atsargiau elgiamasi, tad visose tose kalvelėse ir miškeliuose gali būti visai tokių akiai nemalonių gyvių. O gal netgi sveikatai pavojingų. Nieko jau nepadarysi.

Šiaip jau radau greitkelį, ir buvo viena iš minčių kur nors po tuo greitkeliu įsitaisyti, jei jau tikrai nieko daugiau nerasiu, tačiau visai laimei galiausiai radau suoliuką. O jei visai tiksliai, tai stotelę su suoliuku. Taigi įvadas į nakvojimą lauke Taivane buvo padarytas. Nors Japonijoje tokiais klausimasi ir nesijaudinu, tačiau Taivane kol kas nebuvau visiškai tikras, ką reikia daryti tokiais atvejais. Pasirodo, kad viskas maždaug taip pat paprasta, kaip ir kitur. Daktaro disertacijos „Milijono žvaigždučių viešbučiai Taivane“ gal ir nerašysiu, bet kokį magistrą ta tema tikrai galėčiau gauti.

Kaip paprastai dažniausiai ir būna, miegant lauke dažniausiai keliamasi su aušra, aš maždaug panašiai taip ir padariau. Visai netoli buvo tokia parduotuvė, vadinasi labai geru pavadinimu septyni ir vienuolika, t.y. 7/11, aš ją labai mėgstu dar nuo paties pirmojo apsilankymo Japonijoje, kadangi jos logo spalvos: tiesiog Lietuvos vėliava. Nieko jau nepadarysi. O Taivane tos parduotuvės yra labai geros ir dėl kitų dalykų: ten parduoda kavą. Tam reikalui aš ją ir užėmiau. Ne šiaip sau kavą parduoda, šiek tiek lijo, o ten viduje buvo galima sėdėti. O ko daugiau žmogui reikia iki pilnos laimės. Taip kokį pusrytį ir praleidau.

O tada jau išėjau ir tuo tikslu, kurį ir buvau nusistatęs Ilanui. Kadangi apie Ilaną taip nieko gera ir nesužinojau, tad nusprendžiau bent jau prie jūros nueiti. Kadangi buvau ant sankryžos kažkuria iš tų krypčių ir nuėjau. Beveik teisinga, iškart pasakysiu, tačiau ne viskas taip jau paprasta. Iškart reikia pasakyti, kad ėjau tokiais užmiesčio keliais, visi jie buvo asfaltuoti, visgi šalis civilizuota, jokios nuorodos: jūra bus ten, nebuvo, tad teko eiti kažkokio jausmo vedinam. Dar pridursiu, kad šiaip jau buvo apsiniaukę, ir nors žinojau, kad jūra turėtų būti rytuose, nuo to nė kiek geriau nebuvo. Tiesa, mačiau kalnus, gražūs kalnai, labai gražūs, bent jau jie sakė, kad jūra turi būti priešingoje pusėje, o daugiau nieko.

Taigi einu palei ryžių ir ne tik ryžių, ir kitokius laukus, kiek akys užmato, tiek tie laukai ir tęsiasi, kur ne kur tarpe jų stovi namukai, viena šventykla, kita šventykla, trečia šventykla, kažkokios jūros dvasios šventykla (bent jau aš taip supratau), kažkas nuiminėja Pekino kopūstų derlių, kažkas dar kažką daro. O aš sau žygiuoju ramiausiai. Ieškau jūros. Šiaip ir pats sau juokingai atrodžiau, ir netgi kilo mintis: o jei dabar ko nors paklausčiau, kaip čia nusigauti iki jūros, pasirodyčiau kaip labai sveiko proto žmogus ar ne visai. Gerai, kad kiniškai nesugebėjau, gal ir būčiau sugebėjęs kažkaip suregzti tą sakinį, tačiau abejoju, kad suprantamai, tad per daug nieko ir neklausiau.

Įdomių ten visokių kaimelių yra, su labai gražiais pavadinimais: Graži laimė, Naujieji Pietūs (ne valgomi pietūs, o pasaulio kryptis), galiausiai toks jau stambesnis kaimelis, netgi su mokykla, bet iš idėjos tai tokia lyguma su nuolat besitęsiančiais ryžių ir kitokiais laukais, su tais nameliais, kurie padažnėja, išretėja, vėl padažnėja, toks vienkiemių kaimas, jei jau visiškai lietuvišku supratimu. Graži vieta, aš netgi kelias nuotraukas padariau, bet visgi ieškojau jūros.

Galiausiai radau dviračių taką. Nusprendžiau, kad jeigu ką, galima ir juo paeiti. Nieko blogiau tikrai neatsitikis. Be to, jis ėjo palei upę, o upės turi tendeciją įtekėti į jūrą, tad kažką rasiu galiausiai. Taip beveik ir buvo. Dviračių takas baigėsi taip lengvai pasakius niekur, tai yra va ėmė, ir baigėsi, nors gal kažkur nusuko, kur nereikia, pamačiau žemėlapį, kuris sakė, kad jūra yra, reikia pereiti kažką, ko pereiti neįmanoma. Tvorą nuo cunamių man atrodo, tai yra buvau prie pat jūros, už keletos metrų, bet patekti ten buvo neįmanoma. Nieko daugiau neliko, kaip tik eiti keliu, einančiu palei jūrą, ir tikėtis, kad kažkur visgi koks nors nusukimas bus.

Beveik taip ir buvo. Iš tikrųjų netgi pasijutau, kad esu beveik Lietuvos pajūryje. Žinoma, buvo šioks toks skirtumas: tada buvo gruodžio vidurys ir aplink viskas dar žaliavo, o Lietuvos pajūryje irgi viskas žaliuoja: tik pušys. O aš netgi turėjau minčių su trumpomis rankovėmis visą kelią prakeliauti. Radau neasfaltuotą kelią, smėliuotą tokį, ir tikrai galiausiai atsidūriau prie jūros. Tiksliai net nepasakysiu kiek tuomet buvo laiko, kadangi laikrodžio neturėjau, telefono netikrinau, o kam. Jūrą radau, ten buvo ženklai, kad maudytis draudžiama, kadangi didelės bangos, bet panašiai viskas ir atrodė: tikrai maudytis nenorėjau ne tik dėl bangų. Dar ir vėjas pūtė stipriausias. Bet svarbiausia, kad juk radau tai, ko ieškojau. Daugiau nieko ir nereikėjo.

Grįždamas atgal dar pamačiau keletą šventyklų. Pagal stotelės pavadinimą ten turėjo būti Pietinės ramybės šventykla kažkur, kurios neradau. Nes šiaip jau bent jau toji tikrai turėjo būti budistinė (bent jau kiek aš suprantu), o visos kitos tokios nesuprantamos, tačiau... neradau. Atgal grįžau jau gerokai greičiau. Ilgai netruko. Pakeliui dar užsukau pavalgyti, vėl kažkurioje iš 7/11. Nusprendžiau pasiimti tokio valgio, vadinamo mapo tofu, turėtų būti aštrus patiekalas iš Sičuano, bet, savaime suprantama, ten buvo ne iš Sičuano, o iš Taivano, ne toks jau ir aštrus, ir netgi galiu pasakyti, kad visai neskanus. Netgi aš skaniau sugebėčiau pagaminti, ir, savaime suprantama, aštriau. Būtent ten, supratau, kurioje vietoje buvau visai ne į temą nuėjęs ir dar po kiek laiko vėl buvau Ilano miesto centre. Tai yra prie stoties.

Šiaip jau patekau prie Rytinių vartų naktinio turgaus (nors mūsų supratimu tai būtų vakarinis turgus), tačiau tuo metu dar buvo nevisiškai vakaras, todėl reikėjo pradžiai pasivaikščioti po miestą. Labai sėkmingai radau banką, kuriame buvo galima išsikeisti pinigus. Ir labai gerai padariau, kadangi artėjo savaitgalis, o man visai galėjo iki savaitgalio pabaigos kelių kvajų (tai yra Taivanietikų juanių, kuriuos šiaip jau visame pasaulyje kažkodėl doleriais vadina) ir pritrūkti. Prie stoties dar patikrinau Ilano žemėlapį, radau, kad ten yra keletas parkų, vienas netgi visai didelis, vadinosi Centrinio kalno parkas, toks irgi visi gražus, netgi nustačiau kur miegosiu. Ir nors pažodžiui jis išsiverčia kaip Centrinio kalno parkas, tačiau pasirodo, kad kinai taip vadina Sun Jatseną. Centriniu kalnu. Tad realiai tas parkas yra ne Centrinio kalno, o Sun Jatseno koks nors memorialinis parkas. Nors šiaip nebuvo labai jau šilta ten, nieko jau nepadarysi. Dar perėjau per visas įmanomas Ilano šventyklas. Dabar nė vienos ir neprisimenu, tik giliau užstrigo toji, kurioje buvo juoda ir balta kaukės. Juodi ir balti dievai. Begales visokių dievų pamačiau, visi jie panašiai atrodė, nieko jau nepadarysi: kai nežinai į ką žiūri ir eini be proto per visus, kitaip būti ir negali. Šilta visgi ten nebuvo, tad teko visą laiką judėti. Ne taip jau baisiai šalta, tačiau kaip tropikuose tikėjausi šiek tiek aukštesnės temperatūros. Taip pratempiau iki vakaro, tai yra iki saulės laidos.

Vienas toks kelias vedė iki Ilano upės, irgi žmonės per daug sau galvos nesuka: jei jau upė vadinasi Ilan, tai ir miestas vadinasi Ilan, ir viskas aplink bus Ilan. Žmonės tikriausiai irgi vadintųsi Ilan. Ne šiaip sau ten ėjau, žinoma, bandžiau ieškoti tinkamos vietos miegui. Beveik tinkamą radau, ir dar radau ten šventyklą. Bent jau pagal bendrą vaizdą tai turėjo būti budistinė šventykla, tačiau nesu tuo visiškai tikras. Bet tikriausiai. O daugiau jau nieko nebeieškojau, buvo galima eiti atgal.

Žinoma, eilinį kartą radau šventyklą. Tokią netgi visai didelę, kuri buvo skirta, dabar tiksliai ir nepasakysiu, nes internete jokios informacijos neradau (ir nekeista, kai tų šventyklų ten kokis dvidešimt vienoje vietoje, kad apie kurią nors vieną nieko ir nėra parašyta), kažkuriai iš imperatorių. O gal ir visai ne jai, bet moteriškai dievybei, nes bent jau vardas tikrai buvo kažkas su mama susiję. Ten aptarnaujanti personalas dar pabandė su manimi pasikalbėti, iš kur atvykęs, ką veiki Taivane ir panašiai, viską teko papasakoti, netgi arbatos gavau, o tada jau buvo galima keliauti į tą vakarinį turgų.

Vakarinis jis vadinamas tikriausiai todėl, kad ten labiau į pietus supratimas, kas tai yra vakaras ir kas yra naktis šiek tiek skiriasi. Kadangi vakaras jiems yra laikas prieš saulėlydį ir iškart po jo. O kadangi skirtumas tarp žiemos ir vasaros nėra toks jau didelis (nors visgi yra), tad beveik maždaug visada vakaras ir bus tas laikas. O jau labai nusileidus saulei iki paryčių yra naktis. Ir nors tas turgus vadinamas naktiniu, tačiau man atrodo jis labai iki nakties nedirba. Bet geras dalykas, kad ten pardavinėja visokių gatavų valgių, netgi galima ten prisėsti ir pavalgyti, aš ta proga šio bei to prisipirkau, ir tiesiu taikymu keliavau į savo jau nužiūrėtą parką. Jei visai tiksliai, tai į Sun Jatseno parką, tačiau ten buvo visokių paviljonų, su upeliais tekančiais, tad visai maloniai praleidau ten laiką.

Negaliu pasakyti, kad labai jau maloniai, kadangi lietus visgi lijo, ir nesuprasi: ar buvo šilta, ar buvo šalta, nei šilta nei šalta, tačiau kartu ir šilta ir šalta. Vienu žodžiu kažkaip išsimiegojau. O daugiau kaip ir nieko negaliu pasakyti.

Rytą pažadino gaidžiai ir lojantys šunys. Taip tikriausiai turėčiau pasakyti, tačiau kadangi buvau miesto centre, tai ten nesigirdėjo nei gaidžių, nei šunų. Šiaip buvo šalta. Parke visi užsiiminėjo arba taiči, arba falun dafa, o gal nei tuo, nei tuo, bet kažkokia iš tų rytietiškų mankštų. Greičiausiai daiči, tačiau kadangi visame Taivane mačiau nemažai skelbimų apie Falun gong, kuris yra persekiojamas žemyninėje Kinijoje, tai ir parašiau šitaip. Bet kokiu atveju aš visų tų kovos menų ir mankštų neskiriu, per daug vienodai viskas atrodo, tad užsiiminėjo kažkuo iš tos srities. Turiu pasakyti, kad taip ir tikėjausi, kad taip ir bus, kadangi, kiek žinau, žemyninėje Kinijoje irgi rytais parkuose žmonės kažkuo užsiiminėja. Įdomiai taip atrodo, įvertinau visiškai teigiamai.

O tada radau sau parduotuvę, kur pardavinėjo kavą, kur netgi buvo staliukų, ir visi jie buvo užimti, tad teko keliauti prie stoties. Ne prie pačios stoties, o į tą parkelį priešais stotį, kur kabo traukinys. Taip supratau, kad tas kabantis traukinys yra viena iš privalomų atrakcijų, kadangi prie jo nuolat vis kas nors fotografavosi. Dažniausiai ne vietiniai, taivaniečiai, tačiau atvykę iš kitų provincijų ir gal netgi iš paties Taipėjaus ar jo apylinkių. Kitaip ir negalėjo būti.

Kadangi jau buvau sugalvojęs, kad reikia važiuoti į Taroko nacionalinį parką (visi rekomendavo važiuoti į jį, todėl taip ir sugalvojau), reikėjo maždaug išsiaiškinti, kaip iki jo važiuoti. Žiūrėjau žiūrėjau į tą visą vieną Taivano geležinkelių liniją (tikrai ji viena tėra, šiek tiek kartais dalimis išsiskiria, bet tik viena: aplink salą), ir nieko daug neišžiūrėjau. Viskas aiškiai parašyta: stotis vadinasi Sinčeng, o skliausteliuos pažymėta Taroko. Reiškias reikia važiuoti ten. Dar man buvo pasakyta, kad toji pakrantė yra labai graži, todėl reikia būtinai važiuoti jūros linija, o ne kalnų... ir tai mane labai suglumino, kadangi kalnų ir jūros linijos kažkodėl važiavo į priešingą pusę. Nieko tokio, važiuosiu ta linija, kuri veš.

Dėl visa ko pabandžiau dar pasiaiškinti su stoties darbuotojais. Pademonstravau savo varganas kinų kalbos žinias: „kaip geriausia nuvažiuoti iki Taroko parko“. Tiek paklausti sugebėjau. Vėliau išsiaiškinau, kad kiekviename žodyje padariau po klaidą (o kadangi kinų kalbos žodžiai nei linksniuojami, nei asmenuojami, nei kaip nors kitaip kaitomi, ir dažniausiai visi vienskemeniai, tai reikia labai daug sugebėjimų kiekviename žodyje padaryti po klaidą), tačiau mane suprato. O tai buvo svarbiausia. Pasakė tą patį, reikia išlipti Sinčengo stotyje. Taip ir nusprendžiau padaryti, nusipirkau bilietą, šį kartą jau visiškai pačiu pigiausiu traukiniu, kuriame netgi vietos nebuvo nurodytos, tad galėjau sėsti bet kur.

Tačiau tas traukinys iškart ir neatvažiavo. Iki jo reikėjo laukti dar kokią valandą ar panašiai. Kadangi šiaip trintis kažkur stotyje tingėjau, dar kartą peržiūrėjau žemėlapį, ir pastebėjau, kad dieną prieš tai buvau praleidęs vieną šventyklą. Tai yra buvau nesugebėjęs nueiti iki vienos šventyklos. Ir ji netgi kažkokia viena iš labiau pagrindinių gal netgi buvo, kadangi jos pavadinime berods buvo hieroglifas rūmai (gal kinų kalboje ir ne tai reiškia, tačiau korėjiečių ir japonų kalbose tai dažniausiai rūmus reiškia). Nusprendžiau, kad visur suspėsiu, todėl ramiausiai sau ir iškeliavau.

Žinoma, toji šventykla nebuvo kažkuo labai ypatinga, atrodė gražiai, kažkuo labai nesiskyrė nuo visko, tačiau aš nieko labai daug ir nesitikėjau. Bet svarbiausia, kad beeidamas iki tos šventyklos radau gatvės turgų: su žuvimis, vaisiais, daržovėmis, mėsa ir visu kitkuo. Kol ėjau į priekį šiaip tik akis paganiau, tačiau grįždamas nusprendžiau ir atidžiau panagrinėti viską. Tad grįždamas nusprendžiau, kad reikia ten ir apsipirkti. Nelabai sugalvojau, ko norėčiau, todėl paėmiau tiesiog kažko, ir tik vėliau supratau kad tai buvo toks ryžių desertas, kuris pasaulyje tikriausiai plačiau žinomas japonišku pavadinimu moči. Bet skanu.

Ir tai kažkurioje vietoje buvo labai lemtinga klaida. Tokia ne labai visiškai lemtinga, tačiau vis tiek klaida. Taigi nueinu beveik iki stoties, ir kažkodėl jaučiau, kad gali būti ne kas. Kažkur netgi laikrodį pamačiau, tikrai buvo labai nekas. Kai pribėgau beveik prie stoties, reikėjo pereiti gatvę ir, žinoma, po to perbėgti per visus peronus, paaiškėjo, kad visgi į traukinį pavėlavau. Jis buvo išvykęs prieš minutę. Ar panašiai. Gal ir netgi dar stovėjo, bet tikrai nebūčiau spėjęs. Visai būčiau norėjęs, kad tas traukinys būtų vėlavęs, tačiau jis taip nedarė.

Žinoma, tai nebuvo labai didelė bėda, kadangi tiems patiems pigiausiems ir lėčiausiems traukiniems bilietai pardavinėjami be laiko, tik su data, beveik kaip miesto transportui, tad ramiausiai galima laukti kito traukinio. Kuris buvo už dviejų valandų, ar panašiai. Nieko jau nepadarysi. Taip ir padariau. Ir nors turėjau dvi valandas, vėl ramiausiai galėjau keliauti iki to turgaus ir ieškoti ko nepametęs, tai yra pirkti, ko dar nebuvau nusipirkęs, tačiau nusprendžiau šį kartą nerizikuoti ir nuobodžiai sėdėjau stotyje.  Suoliukų ir kėdžių ten buvo, televizorius irgi buvo, nelabai supratau, kas ten vyko per jį, tačiau vis tiek buvo galima ramiai ten sėdėti. Dar pasišnekėjome su valytoja. Tiksliau ji su manimi šnekėjosi, nes aš nelabai sugebėjau ką ir atsakyti, ir taip visai ramiai sulaukiau traukinio iki Taroko. Žinoma, tas traukinys važiavo ne į Taroką, o toliau, tikriausiai iki kokio Hvalieno ar panašiai, bet man labiausiai rūpėjo tai, kad juo galima nuvažiuoti į Taroką.
Thursday, September 24th, 2015
12:31 am
Pabaigos pradžia arba pradžios pabaiga (Japonija)
Į traukinį labai ramiai negalėjome sėsti, nes prieš tai reikėjo šiek tiek pavažiuoti autobusu. Nors galvojau eiti pėsčiomis, bet nusileidau. Tiek tos. Tokugavos namų pasižiūrėti irgi pasirodė nebuvo būtina. Tad galime keliauti. Labai laiku nukeliavome. Kai jau stovėjome ir žiūrėjome į laiką (nors man buvo kilusi mintis ir tranzuoti, tačiau paskutinę minutę jos atsisakėme) mūsų buvo paklausta: kur norite važiuoti. Sakau, kad į Narą. Jie taip permetė, vėl reikia važiuoti per Osaką, iki pačios Osakos stoties nebūtina, tik iki Šinimamijos ir ten persėsti į kitas linijas. Na, jei būtume turėjo JR leidimą, gal kitiap būtų pasakę. Bet kokiu atveju liepė važiuoti JR. Žinau, kad jis visgi yra pats brangiausias iš visų linijų, todėl norėjau pigesnių. Kol aš dar galvojau ir bandžiau klausinėti, visgi pasakė, kad kitaip nebus, pigiausias variantas yra čia, ir be to pats greičiausias. Dėl greitumo man būtų visai vienodai, svarbiausia juk kaina. Ir dar paskubino: funikulierius važiuoja po minutės, tai arba dabar perkate arba dabar perkate. Nieko nepadarysi. Dabar iškart ir pirkome.

Taigi nepraėjus netgi pilnai dienai, mes vėl buvome tame funikulieriuje ir važiavome atgal. Vėl reikėjo persėsti į traukinį, jau maniau, kad vėl reikės šimtą kartų persėdinėti, tačiau pasirodė, kad ne. Šį kartą traukinys nuo Kojasan stoties važiuoja tiesiai iki Nambos, iki kurios mums nereikia, užteks išlipti anksčiau: Šinimamijoje. Ir labai puiku.

Priešais mus sėdėjo pora ispanų. Taip spėjome, kad visgi povestuvinei kelionei atvykę. Išlipo Hašimote. Spėju, kad turi tuos JR leidimus, daugelis užsieniečių taip daro. O mes sau ramiausiai už kokių keturiasdešimt minučių ar panašiai buvome Šinimamijoje. Kažkokių nuotykių ten nebuvo, tad nieko daug ir negaliu papasakoti. Osaka.

Osakoje buvau ne pirmą kartą, bet toje Šinimamijoje – pirmą. Ir šiaip, kadangi Osaka kaip miestas man nelabai patinka (ne man vienam, pažįstu ir daugiau žmonių, kuriems nepatinka), tai daug apie ją ir nežinau. O apie Šinimamijos stotį žinojau dar mažiau.
Iš idėjos vien todėl, kad būtent Šinimamijos stotyje reikėjo persėsti iš Nankai linijų į JR linijas (kurios čia yra trumpinys nuo Japonijos geležinkeliai, valstybinė geležinkelių kompanija ir šiaip jau brangesnė nei privatūs vežėjai, taip toje Japonijoje yra), galėjome išeiti iš stoties ir pasivaikščioti. Galima, žinoma, ir kitose stotyse išeiti ir pasivaikščioti, kai nereikia persėdinėti iš vienos kompanijos traukinių į kitos kompanijos traukinių, tačiau tai visuomet reiškia, kad bilietas kainuos šiek tiek daugiau: išeinant bilietas dažniausiai būna suryjamas, tenkap pirkti kitą. Bet čia jau kita istorija.

Šinimamija yra netoji Tennodži šventyklos, keturių dangiškųjų karalių šventyklos, tačiau tuo metu aš to nežinojau, todėl tik šiaip išėjome. Pirmas dalykas, kurį pastebėjome, buvo viešbučiai. Šiaip kaip ir nekeista, kodėl ten negalėtų būti viešbučių, juk visgi Osaka, didelis miestas, bet kas nustebino tai viešbučių kainos. Ne tik vienvietis, bet ir dviviets kambarys neikainavo daugiau nei dviejų tūkstančių jenų. Penkiolikos eurų nekainavo dvivietis kambarys. Japonijoje, Osakoje tai beveik neįsivaiduojama. Pabandžiau internete paieškoti tų viešbučių: neradau. Nes tada, kadangi Osakoje apsistoti neplanavome, taip ir nesiaiškinome, ar tikrai matome tai, ką matome. Gal tai visai ką kita turima omeny, ką čia gali žinoti. Bet kokiu atveju, kaip supratau, patys pigiausi Japonijos viešbučiai yra ten.

O tada patekome į tokią restoranų ir naktinių klubų gatvę. Nežinau, ar ten yra ir naktinių klubų, tačiau šviesų, restoranų, vietų pavalgyti ten tikrai daugiau nei daug. Apėjome gal kokį ratą, pažiūrėjome, reikėjo išsirinkti, ką čia būtų galima valgyti. Viskas beveik vienodai. Osakos įžymybė šiaip jau yra okonomijaki (jei pažodžiui, tia mėgstamas kepinys), tad nusprendėme tai ir pasiimti. Minu nebuvo ragavęs. Bet kai pamatė, tai šiek tiek nusivylė. Nes okonomijakis tai realiai yra blynas. Korėjoje irgi panašius kepa, bet tikrai ne taip, kaip Japonijoje. Nieko negali ir norėti. Japoniškas okonomijakis: smulkiai smulkiai supjaustyta daug kopūstų, šiek tiek vandens, šiek tiek miltų, kad viską rištų, dar kokių prieskonių, ten lyg sūrio ar dar ko buvo įdėta, na, ir viskas kepama. O po to ant viršaus užpilama daug majonezo ir kažkokio barbekiu padažo. Viskas. Įdomus dalykas, aš jau buvau ragavęs, bet reikia pastebėti, kad korėjietiškas panašus patiekalas yra skanesnis.

Nors sako, kad japonai lyg ir tyliausia tauta iš viso to regiono, tačiau ten tikrai taip nesijautė. Buvo kelios grupės žmonių, nežinau, tikriausiai nieko nešventė, nes dar nė trijų ar keturių nebuvo, bet toks jausmas, kad penktadienio vakarą kažkur esame, kai jau visi įkaušę ir visas baras ūžia. Bet čia jau kita istorija. Tad pasėdėjome ten, ir galėjome važiuoti toliau.

Labai sėkmingai pataikėme į traukinį, laukti ilgai nereikėjo. Ir gerai, nes šiaip jau traukiniai ten važinėja kas pusvalandį. Aišku, geriau kas pusvalandį, nei kas tris valandas kaip, tarkime kokiame Šikoku. Patekome į pirmą vagoną. Netgi įdomu buvo žiūrėti kaip vairuojama. Pasirodo, Japonijoje vairuoti traukinį nėra taip jau paprasta. Vairuotojas kas minutę man atrodo, o gal ir kas dažniau, bet tikrai labai dažnai vis žiūrėjo į tvarkaraštį tikriausiai ir į laiką, vis pirštu pervesdavo akimis permesdavo kažkokį lapelį ir po to kažkokį ženklą duodavo. Iškltu delnu. Aš net pradėjau stebėti, kam jis tą ženklą duoda, kadangi kabinoje be jo daugiau nieko nebuvo. Ir pravažiuojant irgi nesimatė nei kokių būdelių kur kas nors galėtų sėdėti ar stočių, kur irgi kas nors galėtų būti. Vienu žodžiu tai man liko paslaptis.

Taigi atvažiavome į Narą. Kol važiavome šiek tiek lijo, tačiau kai jau buvome ten: ir nustojo. Tą dieną nieko žiūrėti ten nesiruošėme, tad tik šiaip paieškojome parduotuvės kokios tinkamos. Tos labai tinkamos ir neradome, buvo tokie viena, kurios tuo metu nesugebėjau rasti, ir šiaip ne per daugiausia ten visko buvo. Jau vakarėjo, tad žmonės po truputį traukė namo, tikiuosi, saulė leidosi ir švietė ir mes po truputį ėjome ieškoti vietos kur miegoti.

Nors planavau, kad labai gera vieta yra parkelis netoli visų šventyklų, bet baigėsi tuo, kad iki to parkelio ir nenuėjome. Šiek tiek anksčiau radome tokią pavėsinę, beveik kaip koją, palapinės statyti ten neišeitų, tačiau suoliukų buvo. Iš pradžių palaukėme, kol iš ten išeis sėdėjusios panos, ir užsiėmėme. Gal ir gerai, kad užsiėmėme, nes visai netrukus prasidėjo lietus. Vėl toks pilantis lietus. Kaip iš kibiro. Linksma buvo.

Kėlėmės kaip visada, labai anksti, saulė jau švietė, buvo ką tik patekėjusi, į Narą pradėjo plaukti elniai iš visur, šiaip jau Nara ir žymi tais elniais, kurie visur vaikščioja, tačiau pastebėjau, kad vakarop, popietę jie kažkur dingsta, slepiasi, nueina namo, o nuo anksčiausio ryto vėl pradeda vailkiotis po miestą. Iki pat miesto neina, eina tik iki parkų, savaime suprantama: kur žolės yra. Išgėrėme kavos, tada nukeliavome pasidėti daiktų. Reikėjo jau būti normalesniais turistais, tad iškart susiradau saugojimo kameras. Na, ir tikrai vėl pastebėjau, kad Naošimoje tikrai viskas per daug užbranginta. Nesveikai. Į kamerą, kuri kainuoja penkis šimtus jenų (trys eurai šešiasdešimt) abi mūsų kuprinės netilpo. Bet trūko vos vos, jei būtume labiau pasistengę, gal ir būtų tilpę. Teko imti tą už šešis šimtus jenų, o ten laisviausiai. Naošimos saloje kameroje už penkis šimtus jenų taip irgi nesunkiai, bet ir nelabai laisvai įlenda tik viena kuprinė. Plėšikai, kitaip ir nepavadinsiu jų daugiau. Bet nieko nepadarysi.

Dar nukeliavome iki kitos Naros stoties. Kadangi į Narą atvažiuoja dvi linijos: JR ir Kintecu. Man jau buvo aišku, kad nuo šiol važiuosime tik Kintecu linijomis, jei tik pavyks. Kintecu irgi yra trumpinys, bet jau nuo japoniškų žodžių: Kinki tecudo, Kinki – netoli sostinės, tecudo – geležineklis. Netoli sostinės, nes juk kokį tūkstantį metų Japonijos sostinė buvo Kiotas, prie kurio yra ir Nara, ir Osaka, na, o Nara pati irgi kadaise visgi buvo sostinė. Tos pačios Japonijos.

Tad nuėjome iki JR stoties ir įsitikinome, kad tikrai, važiuoti iki Kioto su JR gaunasi brangiau, todėl teks keliauti Kintecu. Dar eilinį kartą užsukome papusryčiauti, gavome daug bukletų. Juos dalinos Japonijos komunistų partija. Galiausiai išsiaiškinau paslaptį, kuri kankino per visą kelionę po Šikoku. Ten irgi buvo daug komunistų partijos plakatų, žinoma, europiečiams, ar buvusio Rytų bloko piliečiams tai gal ir nėra labiausiai patinkantis dalykas, tačiau prie tų plakatų prirašyta apie IX-ojo konstitucijos straipsnio išsaugojimą, vaikų išsaugojimą ir panašiai. Ir šiaip: kodėl Šikoku tiek daug komunistų partijos plakatų, kuo jie taip traukia tuos žmones, aš netgi iškėliau tą idėją, kad Šikoku yra irgi tikriausiai vienas iš neturtingesnių Japonijos regionų (kaip ir visi ne centriniai regionai), tad gal partija groja tuo. Pasirodo visiškai ne tai. Visai neseniai Japonijos ministras pirmininkas Šindzo Abė JAV pažadėjo, kad Japonija galiausiai po tiek metų vėl turės samdomą ar šauktinių armiją. Tad dėl to ir prasidėjo tos demonstracijos, IX-asis konstitucijos straipsnis būtent ir teigia apie armijos neturėjimą, ir vaikų išsaugojimas būtent ir reiškia armijos neturėjimą. Todėl visur tie plakatai skelbimai, dalinamos skrajutės, piliečiai, būkime pilietiški, nekeiskime konstitucisjo, būkime prieš valstybę, kurį kelia karus. Tikrai taip ir buvo parašyta. Ir visur taika pasaulyje, visur maldos už taiką pasaulyje. Tikriausiai tai turėjo omenyje ir Senjūdži vienuolis. Na, o ta proga, kad jau viską sužinojome, galima eiti į privalomus turistinius punktus.

Todaidži, arba didžioji Rytų šventykla. Ji garsėja tuo, kad tai yra didžiausias medinis pastatas pasaulyje, ir dar teigiama, kad kai ją atstatė XVII amžiuje, sumažino, šiaip dar per pusę didesnė toji šventykla buvo. Joje sėdinti bronzinis Buda yra didžiausia Budos Vairočano skulptūra pasaulyje, todėl japoniškai jis vadinamas tiesiog Daibucu, didysis Buda. Žinoma, ten apsilankantys lietuviai sako tiesiog didelis Buda. Kaip ir aš.

Dar ten yra ir kitos bodisatvos, Kannon ir visos kitos. Visa šventyklos istorija, kaip ta šventykla buvo statoma ir perstatoma. Karaliai dangiškieji. Šiaip jau ji irgi šiek tiek susijusi su visu Šikoku keliu, joje buvo ir tas vienuolis Giokis, kuris ten meditavo ir kalbėjo sūtras septynias dienas prieš keliaudamas į Isės šventyklą, kur norėjo apjungti budizmą su šintoizmu. O dar vėliau ten abatavo ir pats Kobo daišis. Buvo toks laikas. Na, daugiau ten nieko nėra.

Yra dar tokia kolona, kurios pamate yra tokia skylė, ir jei pralendi per ją neužstrigęs, irgi kažkokia laimė didžiausia ir viso kito gali būti. Paprastai, turistų antplūdžio metų ten būna ilgiausia eilė. Todėl netgi parašyta, kad piliečiai, būkime pilietiški, kadangi daug žmonių nori lįsti, todėl iškart pasiruoškime, kai reikia lįti, kad jus kaipmant kas nors ištrauktų ir fotografuotis tik po vieną nuotrauką. Istorija teigia, kad seniai seniai prie to šventyklos buvo ir didelės pagodos, kurios siekė ar tik ne po šimtą metrų ir daugiau. Bet dabar jau taip nėra. O kai sostinė buvo perkelta į Kamakurą toji Todaidži šventykla ir sunyko.

Keliavome toliau. Užlipę ant kalno pamatėme Nigacudo, tai yra vasario mėnesio salę, ten iš tikrųjų mes ir ėjome. Tai irgi vienas iš svarbiausių Todaidži pastatų. Tuo metu ten buvo dar pora turisčių, kartu su mumis, berods iš Amerikos. Viena labai garsiai rėkė, ir dar, pastebėjome, kad negirdėjo, tai yra net nesiklausė, ką pasakojo gidas. Šiek tiek gadino visą vaizdą. Nuo tos salės atsiveria visa Naros panorama, kas ten įšventinta: nesimato, tai yra nerodoma. Bet greičiausiai ponia Kannon. Šalimais dar yra ir kovo salė bei balandžio salė, bet iš jų svarbiausia yra Kovo salė, kadangi tai seniausiasi pastatas visoje toje šventykloje. Tai reiškia, kad reikia susimokėti už įėjimą, nusprendėme to nedaryti. Nors viduje lyg ir yra kažkokių Naros periodo skulptūrų, bet tiek tos. Man asmeniškai Nigacudo salė yra svarbi. Prieš daug daug metų, kai pirmą kartą buvau Japonijoje, ir kai pirmą kartą iškeliavau toliau nuo Tokijaus, paryčiais beklaidžiojant po Narą, kadangi dar didelis Buda nebuvo atidarytas, buvau užkliuvęs į tą salę, kurioje kaip tik vyko pamaldos. Nesiruošiau ten eiti, tačiau bobutės įsitempė ir mane. Buvo pirmos japoniško budizmo pamaldos, kurias buvau girdėjęs. Antros – Senjūdži. Po trylikos metų. Įdomu, kada bus trečios.

Ėjome toliau. Šiaip jau tame parke liko jau paskutinis punktas: Kasuga taišia. Pati svarbiausia Naros šintoistinė šventykla, kurią įkūrrė kadaise labai galingas Fudživaros klanas. Kadaise ten buvo galima vaikščioti kur nori. Iš pradžių kelias vedė šalia kalno, pro kelias parduotuves, tada per kriptomerijų ir kiparisų miškus, akmeniniai apsamanoję žibintai ir galiausiai pasiekiame pačią šventyklą. Kadaise įėjimas į ją buvo nemokamas, o dabar jau netgi į ją reikia mokėti. Retai taip būna, kad į šintoistinė šventyklą reikėtų susimokėti. Kiek aš žinau, beveik visos šintoistinės šventykls yra nemokamos, bet va Kasuga taišia jau kuris laikas apmokama.

Nusprendėme, kad nėra reikalo ten eiti. Iš lauko galima pažiūrėti. Pamačiau, kaip pasikeitė Japonija. Iš tikrųjų iš vienos pusės nelabai pasikeitė. Kainos galima sakyti beveik nepakito. Kai pagalvoji, kad pirmą kartą Japonijoje buvau jau prieš keturiolika metų, o kokios kainos ten buvo prieš tai irgi žinau, ir vos ne prieš dvidešimt metų: tai tarkime parduotuvėse kainos kai kurios pakilo tik visai neseniai, ir tik todėl, kad PVM dabar ne penki, o aštuoni procentai. Tad tose šimto jenų parduotuvėse dabar viskas kainuoja šimtą aštuonias jenas, o ne šimtą penkias. Tačiau kitur kainos beveik tokios pat, gal. Transportas kol kas kainuoja visiškai tiek pat, kaip ir prieš dvidešimt metų. Žinoma, jenomis jis kainuoja tiek pat, tačiau turint omenyje, kad jenos kursas svyruoja, tai kitiems žmonėms gali ir kitaip atrodyti. Tarkime dabar vienas euras yra šimtas keturiasdešimt jenų, krizės laikais vienas euras buvo šimtas jenų. Atitinkamai ir keičiasi kainos tik eurais. O tarkime su vonu buvo dar baisiau, paprastai skaičiuojama, kad viena jena yra dešimt vonų, dabar yra nukritusi iki devynių vonų, buvo laikas, kai viena jena tekainavo vos ne septynis vonus, tačiau prieš pat krizę pakilo iki tiek, kad viena jena kainavo šešiolika vonų. Per pusmetį korėjiečiams ir tiek, kurie pinigus turi vonais, Japonija pabrango daugiau nei dvigubai. Nors patiems japonams kainos nepasikeitė nė per centą.

Dar kas labai nepasikeitė, ir kas man buvo labai juokinga, prieš keturiolika metų Japonijoje buvo populiarios tokios grupės kaip „Moningu musume“, „Mr. Children“, ir ką gi aš matau dabar: jų plakatai iki šiol yra, ir ne tik Šikoku, bet ir kitose vietose. Gal jos ir nebėra labai populiarios, bet vis tiek, iki šiol jų kažkas klausosi. Kai prisimenu, kad panašiu metu visi svaigo dėl korėjietiškos Boa, net visiškai nesidomintys pop muzika ją žinojo, nes tarkime per kalbos paskaitos mokytoja gali sugalvoti pavyzdį paminėdama Boa (kaip dabar prisimenu, „O kalbant apie Boa, ji ne tik gerai dainuoja, bet ir gražiai šoka“), tačiau dabar tikriausiai niekas ir neprisimena, kad tokia buvo. Lietuvoje gal irgi tų metų žvaigždės kaip ir žvaigždėmis nebėra. O va Japonijoje yra.
Tačiau su Kasugos taišia šiek tiek kitaip. Įėjimas jau mokamas, ir spėju, kad dėl to, jog padaugėjo turistų. Kai mes ten buvome kaip tik atvažiavo didžiausia grupė kinų. Prieš tuos keturiolika metų aš ten vienas vaikščiojau. Ir Kiote berods tiek turistų nebūdavo, dabar neprasibrausi nė prie vieno svarbaus objekto, netgi nuotrauką sunkoka padaryti, o jau nusifotografuoti kieno nors fone: pamiršk apie tai.

Taigi Naros parke kaip ir viskas pamatyta. Beeidami atgal dar pažiūrėjome į tvenkinį, kuris tu metu nelabai įdomiai atrodė. Dar reikėjo užsukti į Horiūdži. Kiek ten einu, jau keletą metų, tiek ta šventykla remontuojama. Čia ta pati šventykla, kuri minima legendoje apie Šidodži, kai Fudživaros žmona perlų rinkėja paaukojo save, kad grąžintų drakono karaliaus pavogtas brangenybes, skirtas būtent tai šventyklai. Tiesiog nufotografavau pagodą eilinį kartą ir buvo galima eiti toliau.

O toliau buvo tiesiog parduotuvės. Paieškojome dzorių, jukatų, tai yra privalomų japoniškų suvenyrų. Labai daug gera nieko neradome, bet vis tiek. Užsukome jau į mano mėgstamą parduotuvę apsipirkti ir papietauti. Parūkėme. Berūkant prie mūsų pristojo korėjiečiai, tiksliau jie irgi atėjo rūkyti ir pažiūrėję į mūsų galvas pasakė, kad o, žiūrėk, kaip nusvilę. Tada Minu pasakė, kad jis irgi korėjietis ir viską supranta. Tai papasakojome, kad šiaip jau henrų keliu ėjome, apie rūkymą, nes Japonijoje dabar jau griežtai, realiai galima rūkyti tik ten, kur parašyta, kad galima rūkyti, o jei neparašyta, kad galima, tai reiškia, kad negalima. Ir tai galioja visur: kavinėse, restoranuose, gatvėse, lauke, miškuose ir panašiai. Papasakojau, kad iš idėjos kiekvienoje šventykloje dažniausiai būna vietos kur parūkyti, tad neturėtų būti taip sunku. Gal. Daugiau nieko nebekalbėjome.

Laiko dar buvo likę šiek tiek. Tiksliau laiko turėjome dar daug. Toliau planavome važiuoti į Isę, bet buvo galima pasilikti dar nakčiai Naroje ir tik kitą dieną važiuoti į Isę. Nusprendžiau, kad tiek tos, galime ir Isėje pabūti dvi naktis. Ten ir jūra netoli yra, gal prie jūros pavyks nueiti. Naivuoliai, tai vadinama.

Bet kadangi laiko dar buvo, nuėjome išgerti kavos. Tik dėl to, kad ten buvo parašyta, kad yra internetas. Naivuoliai. Čia Korėjoje ir gal kitose šalyse internetas reiškia internetas, o Japonijoje tai reiškia, kad reikia kažkur prisiregistruoti, jei nesiregistruoji gauni tik dešimt ar dvidešimt minučių nemokamai (na, labai skubius reikalus gali sutvarkyti), o kad prisiregistruotum, atsiunčia į elektroninio pašto dėžutę slaptažodį. Nuostabi sistema. Tad iš tikrųjų nieko ir neradau, nors iš idėjos reikėjo patikrinti galbūt Kioto viešbučius, gal dar ką nors. Ai, kaip nors.

Pasiėmėme daiktus ir važiavome į Ise. Aš dar norėjau pasiūlyt nueiti gal iki kokių imperatoriaus rūmų, iš kurių gal kas nors ir yra likę, tačiau galiausiai buvo nuspręsta, kad nieko tokio nereikia. Labai tiesiai nesigavo važiuoti, reikėjo gal porą kartų persėsti. Paskutinis traukinys jau turėjo važiuoti iki galo, ir jis kaip ir turėjo būti greitesnis, tai yra neturėjo stoti kiekvienoje stotelėje. Taip iš pradžių ir buvo. Bet vėliau jis tapo lėtuoju traukiniu. Nieko nepadarysi. Važiuoti vis tiek reikia, neišlipsi dabar kur nors viduryje laukų.

Išlipus Isėje viskas buvo labai paprasta. Tereikėjo išeiti iš stoties, eiti tiesiu keliu ir teisiai jau bus Didžiosios Isė šventyklos išorinė šventykla Gekū. Taip ji tikrai vadinasi. Ir kažkaip prisiminiau, kad kažkur ten, prie ežero, kažkuriame parke mūsų buvo nakvota. Tad labai ramiai ten ir ėjau. Isė irgi gerokai pasikeitusi. Prie tos Gekū parkas vis dar buvo, ir tvenkinys buvo, tikriausiai tas kurį prisiminiau. Tačiau ten įeiti nebuvo galima. Nes viskas uždaryta. Manėme apie bandymą nakvoti stovėjimo aikštelėje: irgi ne per geriausia, kažkaip palapinė niekur nepasistatys. Ne kas. Tada šiaip apie apylinkes pasivaikščiojome. Kur tik pamatai parką, ten ir ėjome. O pasirodo ten kur tik parkas: taip šventykla. Ir toks jausmas, kad labai nesupras, jei mes ten bandysime statyti palapinę. O jei ne šventykla: tai tik šiaip alėja, kur vietų nėra. Baigėsi labai liūdnai. Nors ir nebuvo planuota, kad tai bus paskutinė diena nakvojimo lauke, bet taip jau gavosi, kad ji buvo visgi paskutinė diena: kurią praleidome prie stoties, ant suoliukų. Ne visai ant suoliuko, tie suoliukai šiaip jau buvo prie turistų informacijos, tad įlindome į jų stovėjimo aikštelę, kuri buvo užtverta, kažkokie medžio gabalai sudėti, tikriausiai iki šiol ten kažką ruošiasi tvarkyti. Bent jau nekritome į akis, kadangi prieš stotį buvo daug barų, o tuo metu buvo penktadienis, tad daugelis japonų tai anksčiau tai vėliau, o mes visgi einame miegoti anksti, prisigėrę ir ne visai valkiojosi aplink tą stotį. Nors į akis labai nekritome.

Ryte jau buvo beveik aišku, ką reikia daryti: pirmiausia pasidedame daiktus, Isėje netgi pigiau buvo nei Naroje, ir į keturių šimtų jenų kamerą tilpo abi kuprinės, o tada tiesiu taikymu į Gekū. Tai yra išorinę šventyklą. joje įšventinta žemdirbystės ir amatų deivė. Ir ne tik ji. Ir daugiau ten visko yra įšventinta. Reikia pereiti vėl per seniausią kriptomerijų mišką, stori medžiai. Ir galiausiai pasieki tą pagrindinę šventyklą. Nieko beveik nesimato, tik stogas ir tvoros, kadangi nieko fotografuoti beveik negalima, viskas slepiama. Tokios jau tradicijos. O įdomiausia, kad toje šventykloje, tuo ji ir ypatinga, jo vieta keičiama kas dvidešimt metų.

Ne šiaip sau atsitikinai keičiama, vietos jau yra nustatytos, yra du sklypai vienas šalia kito, ir kas dvidešimt metų visa šventykla perstatoma iš vieno sklypo į kitą. Žinoma, tai turėtų būti įspūdinga ceremonija, paskutinį kartą atlikta prieš porą metų. Kitas kartas už aštuonioliko, savaime suprantama. Teigiama, kad to prasmė: gamtos atsinaujinimas, atseit reikia atsinaujinti visiems, tikriausiai. O kita, pragmatiškesnė prasmė: statymo įgūdžių perdavimas. Kas dvidešimt metų visai neblogai įgūdžius ir patirtį perduoti jaunesnei kartai.

Tarp kitko, ten yra ne tik pagrindinė didelė šventykla, bet ir mažesnės aplinkui: vėjo, lietaus, žemės, visko, kas susiję su žemdirbyste. Jos irgi kas dvidešimt metų perstatomos iš vienos vietos į kitą. Dar ten yra dieviškos arklidės, tačiau tuo metu arklys buvo išėjęs kažkur pasivaikščioti.

Kai jau apžiūrėjome Gekū, galėjome eiti prie Naikū. Ne visai arti iki jos, tik kokie penki ar šeši kilometrai, bent jau taip enciklopedijos teigia, tačiau realiai yra tik keturi kilometrai, nes vėliau prasideda visokie turgūs ir parduotuvės, tokia ilga gatvė, kuri tęsiasi irgi vos ne kilometrą, tada patenkama prie upės. Ir po to dar reikia toli eiti, tad tikras atstumas gal ir yra penki-šeši kilometrai, bet jei išbrauksime tą kokį kilometrą su puse nuo tilto iki pačios šventyklos, ne tiek jau daug ir gaunasi.

Bet kokiu atveju, atsidūrėme prie upės. Tai jau pagrindinė upė, kuri simbolizuoja perėjimą iš gyvųjų pasaulio į dvasių pasaulį. Reikia pereiti tiltu, simboliška, žinoma. Tas tiltas irgi kas dvidešimt metų perstatomas. Tada reikia eiti eiti eiti, labai toli, galima prieiti prie upės, ten irgi prasmė prie tos upės, kažkas įšventinta, ir galiausiai pasiekiama jau pati pagrindinė Naikū, tai yra vidinės šventyklos šventykla. Toji, kurioje įšventinta pati Amaterasu. Tai yra saulės deivė ir pagal visas legendas Japonijos imperatorių dinastijos pradininkė.

Ten irgi galima fotografuoti iki kažkurio laiptelio, o vėliau ne, nors realiai ten nieko ir nesimato, viskas paslėpta, nors yra maketas, kas kur ir kaip padaryta. Irgi matosi du tokie sklypai, iš vieno į kitą perkeliama. Tačiau va Gekū tai aptverta tik dabartinė šventykla, kitą sklypą sau ramiausiai netgi gali fotografuoti, ten netgi matosi baltais akmenimis pažymėta pagrindinės šventyklos vietos ir panašiai. O Naikū aptverta visa teritorija, pažiūrėti galima, tačiau negalima fotografuoti netgi tuščio sklypo. O gal kaip nors nužiūrėsi. Ir tikrai nelabai galima, kadangi ten visada sėdi šventikas, nežinau, ką jis šiaip daro, bet susidaro toks įspūdis, kad tik tikrina, jog niekas nefotografuotų. Nes kitos jo sėdėjimo ten prasmės aš nežinau: visokie suvenyrai, amuletai ir kitka yra pardavinėjama visiškai kitose vietose. Ne man spręsti.

Viskas jau buvo apžiūrėta iš tikrųjų. Toje Isėje nelabai buvo aišku, kur galima nakvoti. Taip ir beveik žinojau, kad bus, tad nusprendėme šiek tiek pakeisti planus ir nuvažiuoti jau tą dieną į Kiotą. Dar papietavome, pasiėmėme daiktus, eilinį kartą nepavyko prisijungti prie interneto, nusipirkome bilietus ir ramiausiai sau išvažiavome.

Šį kartą traukinys buvo toks greitesnis, o po persėdimo apskritai kas kelias stoteles stojo, tad galiausiai pasiekėme Kiotą. Pamačiau Rytinę šventyklą. Ji kiekvieną kartą sveikina atvykus į Kiotą, tik nežinojau kodėl.

Pirmiausia reikėjo susirasti, kur apsistoti. Buvo nuspręsta, kad paskutines dienas jau tikrai kur lauke nebenakvosime. Gal ir nelabai apsimoka. Paskutinę naktį jau labai sėkmingai praleidome. Tad einame. Iš pradžių nusprendžiau eiti į tą viešbutį, kuriame buvome gyvenę su mama ir su tete. Toks nieko. Prisimenu, kad prieš keletą metų mes jau ten buvome buvę, vietų nelabai buvo, bet mus nukreipė į kitą viešbutį, tad maniau, kad blogiausiu atveju dabar irgi taip bus.

Naivuolis. Vietų iš tikro nebuvo, ir žmogus visai nenorėjo per daug su mumis bendrauti. Pasakė, kad šiandien neturime, lyg ir neturi, o gal ir rytoj neturi, kažkur skambino, kažkur neskambino, lyg nuo rytdienos turės. Paklausėme, kur čia yra gal kiti viebutukai, davė tokį žemėlapį, te, ieškokitės, apibraukė kelias vietas. Na, ir prasidėjo.

Tuomet nukeliavome į dar vieną viešbutį, kuriame irgi prieš keletą metų buvome apsistoję. Ten irgi vietų nebuvo. Tai dienai nebuvo, kitai dienai buvo. Taip ir supratau, Kiotas – turistinis miestas, iš kitos pusės – šeštadienis ir dar vasarą. Nėra ko tikėtis. Beveik nujaučiau, kad nieko gera nebus. Radau dar porą viešbučių, tų, kurie pigesni, viename vietų irgi nebuvo, kitai dienai jau buvo, bet tai dienai – ne, dar viename apskritai pasakę, kad užsieniečių ten nepriima. Bet pagal vaizdą ten gal tik kokie du kambariai ir yra, tai gal. Vienu žodžiu nieko gera, beveik pradėjome galvoti, kad gal reikės lauke miegoti.

Tada pamačiau, kad ten yra Tojoko Inn, kuris šiaip nėra labai pigus, bet nėra ir iš brangiausių. Blogiausiu atveju einame ten. O pas juos irgi baisus užimtumas. Likęs tik vienas kambarys, pats brangiausias, jei norite, prašom. Ir šiaip dar paskubino, kambarys tik vienas. Dar norėjo po prievarta įsiūlyti narystės korteles, iš kurių naudos tikriausiai ir nebus, nes gal mes niekada daugiau tokiame viešbutyje ir neapsistosime. Ir kai jau viskas buvo sumokėta, paaiškėjo, kad į kambarį įsikraustyti galima tik nuo keturių. Tuo metu buvo dar tik trys, ar kažkaip panašiai, tad būkite malonūs palaukite.

Dar pasiklausė, ar norime laukti vestibiulyje (kuris yra ir restoranas rytais), ar šiaip. Nelabai žinojau, sakau, pradžiai gal mes paliksime daiktus čia, o tada jau pagalvosime, ką norėsime daryti. Dar pasiprašiau slaptažodžio ir ėmiau naršyti. Pigių viešbučių nei Kiote, nei Japonijoje dažniausiai nebūna, tačiau maždaug radau pusiau neblogą pasiūlymą. Na, naktį pernakvosime čia, o vėliau galėsime persikelti ir ten. Iškart užsisakiau, dar nukeliavome į parduotuvę ko nors valgyti nusipirkti, vis tiek dar ilgai reikėjo laukti. Kai tame vestibiulyje pavalgėme (buvo ten ir mikrobangė, ir vandens, gal ir visai nieko, be mūsų sėdinčių ir valgančių ten irgi buvo), jau buvo beveik laikas ir į kambarius eiti.

Pasirodo, kad ne. Dar kelios minutės. Prašome palaukti. Šiaip jau pagal mūsų laikrodį buvo likusi tik viena minutė, bet jiems visai kitaip atrodė. Jų laikrodžiai ant sienos specialiai vėlavo. Tačiau galiausiai gavome raktus, ir galėjome eiti vidun. Dar davė tokias pižamas. Nežinau, kam jos reikalingos, nes tokie medicininiai chalatai.

Taigi buvo galima eiti, praustis, plauti rūbus, džiovinti palapinę, ir toliau valgyti. Daugiau nieko tikrai nesinorėjo tą dieną. Dar ir televizorius veikė, tad daugiau tikrai nieko ir nedarėme. Lovos irgi buvo didžiausios, tad supratome, kad šiaip jau čia galima ir keturiese gyventi, tad ne taip jau ir brangiai gaunasi tas viešbutis.

Kitas rytas buvo maždaug aiškus, kadangi viešbutyje yra pusryčiai, tai pirmiausia nukeliavome pusryčiauti. Žinoma, iškart anksčiausiai nėjome, gal reikėjo palaukti, kol praeis pagrindinė minia, tačiau pasirodė, kad minia ten niekada nepraėjo. Pusryčiai tokie paprasti, labai daug pasirinkimo nebuvo, tačiau kiekiai pakankami, kad prisivalgytum. Ir ne patys pigiausiai patiekalai, aš ėmiau tokių salotų su majonezu labai daug, nusprendžiau, kad apsimokėjo tiek sumokėti. Parduotuvėje tas kiekis salotų būtų kainavęs bent jau penkiolika eurų.

O tada jau buvo galima rinktis daiktus, atiduoti raktus ir eiti į kitą viešbutį, kurį buvome užsisakę. Jis nebuvo labai toli, gal kokias penkiolika minučių ar panašiai reikėjo paeiti, ten, žinoma, irgi buvo tas laikas, kada galima užeiti, reikėjo laukti iki trijų. Tik su daiktų padėjimu viskas tvarkingiau. Taip viską ir padarėme, daiktai padėti, turime daug laiko, galima eiti apžiūrėti, tarkime, kad ir kokios Rytų šventyklos.

Rytų šventykla, arba kitaip Todži, turi tokią įdomią istoriją. Tai viena iš tų šventyklų, kurioje iki tol nebuvau buvęs, nors Kiote jau ne kartą ir ne du esu lankęsis, iš kitos pusės: ji visuomet puikiausiai matosi atvažiuojant į Kiotą (atvažiuojant JR, Kintecu ir panačiomis linijomis, kurios sustoja Kioto stotyje), na ir šiaip jau ji savo laiku buvo perduota Kobo daišiui. Tuo metu tai buvo viena iš keleto šventyklų, kurias buvo leista statyti Kioto mieste (nes kadaise jis mažesnis buvo), ir vienintelė išlikusi. Dar ten buvo Rašiomonas (vartai), kurių lyg ir nebėra, na, o jos pagoda yra aukščiausia visoje Japonijoje. Ne veltui ji matosi atvažiuojant, ir dar nevelčiau ji matosi nuo Kioto stoties stogo. Irgi buvau matęs ne kartą, bet niekada kažkodėl ten ir nėjau.

O nuėjus ten daug irgi nieko nesimatė. Kaip bebūtų gaila, visi įėjima yra mokami, todėl nei į auksinę salę, nei į kitas (šiaip jau tik kartą užtenka susimokėti už įėjimą) nėjome, tiesiog nufotografavau tą pagodą, kartu su lotoso žiedais, užėjome į suvenyrų parduotuvę ir labai greitai išėjome, nes, kas keisčiausia, japonės ten labai garsiai kalbėjo ir kažką rinkosi. Ir daugiau nieko nebedarėme.

Beeidami radome didelę maisto prekių parduotuvę, kas labai gerai nuteikė, nes viešbutyje yra virtuvė, o vėliau nukeliavome pirkti rūbų. Kadangi visgi buvome Japonijoje, tad Mudži ir Uniklo ten turėtų būti pigūs. Beveik taip ir buvo.

Dar vieno dalyko reikėjo: nusipirkti dzorių. Mano manymu juos turėjo pardavinėti Nišiki turguje, ir juos tikrai ten pardavinėjo, tad keliavome iki jo. Reikėjo pereiti per beveik visą Kiotą, tiksliau tą senąjį Kiotą, beveik iki imperatoriaus rūmų, pamatėme, kad vienoje iš tų gatvių kaip tik vyko macuris, nors jis dar nevyko, tai buvo dar tik pasiruošimas macuriui. Radome tą turgų, kuris buvo pilnas žmonių, dzorių rasti buvo galima, tačiau visi jie kainavo šiek tiek daugiau nei norėjome mokėti, panašiai kaip ir visokios jukatos, tad viskas baigėsi tuo, kad nieko nenusipirkome, tačiau Kiote dar turėjome keletą dienų, tad kur nors gal ir rasime viską, ko reikia.

Grįždami užsukome į parduotuvę. Reikėjo visgi vakarienę darytis. Nutarėme kaip nors labai paprastai, keptą sobą. Tad su ta vakariene sau ramiausiai nueiname į virtuvę, o ten pasirodo didžiausi vakarėliai vyksta. Ne visiškai didžiausi, bet šiaip vaikai susirinkę aptarinėja.

Ten šiaip sėdėjo man tokie ne visai suprantami žmonės, bet nieko nepadarysi: suomis, britas, pora kanadiečių. Ir gal dar kažkas, neprisimenu. Kai atėjo kanadietis ir kažką pasakė, suomis kažką užsiminė apie degtinę, o gal šiaip alkoholį. Kanadiečiui kilo klausimas, ar tik jis ne rusas. Taip, tarsi kanadiečiai negertų. Tada pasirodė, kad virtuvėje sėdi dar viena kanadietė. Azijietiško gymio. Tik va visai iš tokios nekokios provincijos, nes tas kvebekietis (pasirodo, jis ne šiaip sau iš Kanados, iš Kvebeko), pasakė, kad mes šiaip jau vadiname jus kvadratgalviais, tai yra, kad jūs neįdomūs, nuobodos ir panašiai. Man net įdomu pasidarė, ar tikrai galima pirmą kartą sutiktam žmogui taip sakyti. Tikriausiai galima.

Dar šiek tiek apsisvaidymų strėlėmis buvo. Toji kanadietė pasirodo kalba šiek tiek prancūziškai, ten jiems tikriausiai nelabai privaloma, bet ji vis tiek kalba. Kodėl? Nes studijavo tarptautinius santykius, todėl nusprendė, kad prancūzų kalbos jai gali prireikti. Čia kvebekiečiui kilo klausimas, kodėl ji nesimokė reikalingesnės kalbos, tarkime kinų. Todėl, kad ji kinų kalbą ir taip moka.

Ji vėliau užsiminė apie tai, kaip jiems turėtų neapsimokėti atsiskirti, nes ką gi jūs darysite be mūsų. Aš tuo klausimu kaip ir turiu savo nuomonę, bet strėlių svaidymasis jautėsi. Nieko nepadarysi. Suomis, sužinojęs, kad Kvebeke gyvena maždaug tiek, kiek visoje Suomijoje, pasakė, kad jiem kaip nors išgyventų, jei atsiskirtų. Dar kanadietė pasirodė lyg būtų vienintelė, kuri ten mokosi japonų kalbą, suomis mokėjo, bet ne daug, daugiau kalbėti, o visi kiti apskritai nieko nemokėjo, tačiau buvo toks japonas, kuris jai bandė padėti. Su hieroglifais. Beveik norėjau paklausti, kaip ji moka kinų kalbą ir nemoka tų hieroglifų, bet iš idėjos tai viskas įmanoma. Šiaip jau tie pliurpalai ten buvo nuobodūs ir kvaili, todėl pasistengėme greitai dingti iš ten. Britas pasakojo apie tai, kad jis ruošiasi vėliau plaukti į Korėją, Minu pabandė pasiūlyti pagalbos, bet jis kažkaip atsisakė. Ne visiškai tipiškas turistas, tarkime norėjo važiuoti į Kvangdžiu, bet ir iš dalies tipiškas. Tokią nuomonę aš susidariau.

Kitą rytą irgi labai neskubėjome, kadangi man reikėjo nueiti tik į vieną vietą. Kadangi labai neskubėjome, tai per tą laiką užėjo kambarių tvarkytojos. Tvarkytoja. Daug ir netvarkė, tik šiaip pasibeldė ir mums net nespėjus nieko atsakyti duris atidarė. Tiesiog norėjo šiukšles paimti. Bet galėjo ir palaukti šiek tiek ilgiau.

O tada jau ėjome į Sandžiūsangendo. Trisdešimt trijų kambarių salė. Šiaip ji garsėjo įvairiais dalykais, ir achitekūra, ir istorija ir dar šiuo bei tuo, bet labiausiai įdomi ji yra tuo, kad joje yra tūkstantis ir vienas Kannon-samos atvaizdas. Padaryta skirtingų meistrų, ir visos skirtingos, ir visos, savaime suprantama yra nacionalinės vertybės. Yra ir viena pagrindinė Kannon, bet iš idėjos ten fotografuoti negalima, todėl nuotraukų iš ten irgi nėra. Dar ten kasmet vyksta šaudymo iš lanko ceremonija, tačiau joje niekada nesudalyvavau.

O tarp kitko įėjimas į tą šventyklą kainuoja keturis eurus, šiek tiek su centais, bet vis tiek. Minu vėl prisiminė tą muziejų kalvos viduje, kuris kainuoja visus penkiolika eurų, ar panašiai. Jo, kai kas labai gerai galvoja apie savo kūrinius, nieko negali pasakyti. Aš kaip ir labai seniai taip supratau, tačiau ką jau padarysi. Eilinį kartą įsitikinau, kad viskas ten buvo gerokai pervertinta.

O daugiau tikrai nieko nebebuvo ką veikti. Iš tikrųjų reikėjo dzorius rasti, tad nusprendžiau, kad dar viena puiki vieta turėtų būti prie Kijomidzuderos (dar vien šventykla, kur turistų milijonai, tad ir turgų ten milijonai, tai yra vienas didelis turgus). Tačiau dar prieš einant radome vieną labai puikią šliurinę, kur pardavinėjo maždaug tokius dzorius, kokių reikėjo Minu. Prie Kijomidzuderos nieko neradau, radau, bet ne visai tai, ko norėjau, todėl nusprendžiau, kad apsieisiu ir be šliurių. Visiškai užteks ir tų, kurias namie jau turiu. Galvojau, kad turium daug, pasirodė, kad ne visai, bet ką jau padarysi.

O tada jau tikrai nieko nebeliko ką daryti. Papietavome prie upės. Ten ir restoranų yra, bet mes tokiu paprastuoju būdu: pirkome viską parduotuvėje ir nusitempėme prie upės. Nuėjome iki pašto, vėl reikėjo išsiųsti atvirutes. Dar užlipome ant Kioto stoties stogo. Vaizdas labai gražus, bet tą dieną pūtė stiprus vėjas, ir nors šiltas, tačiau jau ėmė priminti rudenį. Ir visai nekeista: kaip tik artėjo taifūnas, tad tas vėjas tikrai toks prieštaifūninis buvo. O daugiau tikrai nieko nebedarėme, radome Losoną, kur viskas po šimtą jenų, apsipirkimas ten, ir kadangi virtuvėje vėl sėdėjo visi užsieniečiai, jautėme, kad vėl pradės pasakoti nesąmones, tad labai greitai viską suvalgėme ir dingome iš ten.

O paskutinę dieną nusprendėme visiškai nieko neveikti. Nes nieko ir neturėjome ką daryti. Jau kaip ir viską buvome matę Kiote, dar kartą trintis per visas vietas su milijonu turistų: nelabai norėjosi, todėl vos ne visą dieną praleidome viešbutyje.

Ne visai visą dieną, dalį dienos. Tada nusprendžiau, kad reikia nueiti iki dar vienos šventyklos. Ne melstis. Ieškojom smilkalų. Nors japoniški smilkalai gal ir geresni už korėjietiškus, bet ir brangesni. Baigėsi tuo, kad smilkalų nepirkome. Tik šiaip pasiklausėme pamaldų. Kažkaip užtaikėme ant pamaldų meto. Dar labai linksma buvo, kad tuo metu į šventyklą atėjo japonų turistų grupė su gidu, pasėdėjo, pameditavo trumpai, o vėliau gidas atsistojo ir pasakė, kad reikia eiti toliau. Į kitą salę. Ne visi suprato, kad tikrai reikia. Tiksliau beveik visi suprato, kad nereikia, ramiausiai sėdėjo, atsistojo tik du diedukai, kurie dar kažką pakvietė. O po to penkias minutes vyko atsistojimas ir ėjimas: po vieną, po du, netyčia suprasdavo, kad tikriausiai ne šiaip sau taip buvo pasakyta, kad tikriausiai tikrai reikia eiti. Ir nuėjo visi.

Užsukome dar į vieną parduotuvę. Smilkalai ten ne patys pigiausi, todėl nieko ir nepirkome. Dieną pabaigėme prie upės. Kažkaip daugiau ten nebuvo kur eiti. Radome dar vieną tinkamą vietą, kur galima po tiltu miegoti. Kiote. Nes va kur kur, o Kiote neteko dar niekur nakvoti lauke. Dabar beveik žinau puikių vietų ir ten. Tik kad po tiltu tos vietos jau lyg ir užimtos. Dar šiek tiek ant stogo, tada dar apsipirkimų, kad vėliau Korėjoje būtų galima pagaminti japoniškų patiekalų. Ir beveik daugiau nieko ir nedarėme. Kitą dieną reikėjo anksti keltis, todėl ir miegoti reikėjo gal anksti.

Buvau išsiaiškinęs, kaip čia pigiausia ir greičiausia nusigauti iki oro uosto. Išvažiuoti, žinoma, reikėjo ankstokai. Pirmiausia reikia eiti į Kioto stotį, ten sulaukiame traukinio iki Osakos, toks jausmas, kad kitaip nesigaus, tik per Osaką būtinai reikia keliauti, o iš ten, jei gerai pataikai, yra tiesioginis traukinys į oro uostą.

Bet buvo bėda. Vėliau taip ir neišsiaiškinau, tačiau kažkas buvo atsitikę, todėl visi traukiniai vėlavo. Ne visi, bet būtent tie, kurių reikėjo mums. Tiksliau viso vieno. Iš pradžių galvojau, kad vėluoja tik žiedinės linijos traukiniai, tačiau viskas baigėsi tuo, kad ir mūsiškis. Ir ne penkias minutes vėlavo, o vos ne pusvalandį. Žmonių daugėjo. Visgi piko metas, visi važiuoja į darbus, ir Osakoje tų žmonių tikrai nėra labai mažai, tad jautiesi kaip skruzdėlyne, ir kažkurią sekundę pastebi, kad traukinio vėlavimas kiekvieną minutę tik didėja. O jokių traukinių neatvažiuoja. Toks jausmas, kad viskas sustojo. Galiausiai atsibeldė ir mūsų traukinys, kuris buvo visiškai pilnas, o mums dar reikėjo patekti į reikalingą vagoną.

Žinoma, tai supratau, tik tada, kai jau reikėjo lipti į traukinį, o norinčių patekti į jį buvo tiek nemažai, kad tą minutę net negalvojau apie tai. Žinojau, kad kažkurioje stotyje vis tiek ta masė išlips, tikrai iki oro uosto niekas nevažiuos, vėliau šiek tiek pratuštės ir bus galima perlipti. Beveik taip ir padarėme.

Tarp kitko, nors traukinys ir vėlavo, tačiau oro uoste buvome laiku. Netgi turėjome laiko nusipirkti kavos ir vėliau bemuitėse parduotuvėse paieškoti cigarečių. Tikėjomės rasti ir vyniojamo tabako, kurio ten nebuvo, bet nieko jau nepadarysi. Henrų kelias baigėsi.
Thursday, September 17th, 2015
10:44 pm
Betono gabalo meninė vertė arba kuo baigiasi henrų žygiai (Šikoku XVII)
Buvau girdėjęs, kas tai per sala. Kažkoks žymus Japonijos achitektas, pasaulinio garso savaime suprantama, ir dar korėjiečių menininkas, irgi beveik pasaulinio garso, sugalvojo, ir toje saloje įsteigė po muziejų. Ir šiaip tų muziejų ten yra daug visokių. Sakoma, kad visa sala jau yra muziejus, bent jau taip buvau girdėjęs. Vaikštai ir gėriesi. O esantys muziejai labai brangūs, todėl reikia išsirinkti kur nori eiti. Na, kaip nors. Nusprendėme ten būti gal dieną, o gal dvi, žiūrėsime kaip gausis. Pirmiausia, reikėjo iki ten nuvažiuoti.

Taigi sėdome į traukinį, dviejų vagonų, ir važiavome. Po kiek laiko atėjo kontrolierius, visgi patikrino, iki kur važiuojate, iki Takamacu, ar visą laiką ruošiatės važiuoti šiuo traukiniu, jei taip, tai viskas gerai. Vėliau supratau, kodėl jis taip klausė. Žinoma, važiavome tuo lėtuoju traukiniu, kuris stoja kiekvienoje stotelėje. Gal ir nėra labai blogai. Tas atstumas yra kokie septyniasdešimt kilometrų. Gal. Gal šiek tiek daugiau, gal šiek tiek mažiau. Turėtume nuvažiuoti, tuo labiau, kad niekur neskubėjome.

Na, Itano stotyje, tai yra nuvažiavę tik vieną stotelę, stovėjome gal dešimt minučių. Gal šiek tiek daugiau. Ir vėliau stovėjome vos ne kas antroje stotyje po kažkiek. Visą tą kelią važiavome tris valandas. Taip nei daugiau nei mažiau, kadangi visuomet reikėjo praleidinėti tuos greituosius traukinius, kurie, žinoma greičiau važiuoja, tą patį atstumą per valandą su šiek tiek minučių galima nuvažiuoti, tačiau ir kainuoja atitinkamai vos ne dvigubai brangiau. Nieko jau nepadarysi. Po Šikoku šinkansenai nevažinėja, todėl ant greitųjų traukinių užsidirba (po labiau gyvenamas konglomeracijas tokie greitesni traukiniai, kurie tiesiog nestoja keliose stotelėse kainuoja visiškai tiek pat, kaip ir vietiniai, stojantys kiekvienoje stotelėje).

Pravažiavome tas vietas, kurias buvome ėję ryte, pravažiavome netgi tą vietą, kur buvome nakvoję, matėsi pro traukinio langą. Kadangi laiko turėjome daugybę, tai pasinagrinėjome, ką ten galima daryti. Šiaip labai daug nesiruošėme daryti, reikėjo susirasti uostą, išsiaiškinti, kada plaukia laivai ir kiek jie kainuoja, tą dieną tikrai nesiruošėme plaukti, ir dar pagal udonų žurnalą išsiaiškinome svarbiausią dalyką: kur čia yra kokia skani udoninė netoli traukinių stoties. Visgi vėl grįžome į Sanukio šalį, iš kur kilę udonai, reikia jų paragauti. Taip ir praėjo tos trys valandos, negaliu pasakyti, kad labai prailgo, bet labai trumpos tos valandos ir nebuvo. Udoninė buvo visai netoli traukinių stoties, ruošėsi užsidaryti aštuntą valandą, o mes ten buvome po septynių, tad pirmu punktu nuėjome būtent į udoninę.

Išsirinkome maždaug kažką, kas turėtų tikti. Ilgai teko rinktis, o dar ilgiau užtruko, kol sugebėjau užsisakyti. Kadangi jau užsisakiau patį specialiausią valgį. Ir tada jau buvo galima pasijusti civilizuotu žmogumi.

Nors Takamacu mieste jau buvome buvę, tačiau praėjome jį keliomis gatvėmis ir prie tų dangoraižių atsidūrėme pirmą kartą. Radome uostą, laivų laikas buvo maždaug aiškus, tada jau buvo galima eiti į parduotuvę, apsipirkti, kadangi kilo toks jausmas, kad Naošimos saloje gali būti sunku su maistu. Visgi sala ir dar muziejus. Prieš stotį didelę parduotuvę radome. Tiesa, ten daug kas buvo parduota, tačiau visgi radome ką nusipirkti. Dar reikėjo susirasti, kur būtų galima praleisti naktį. Visgi buvome mieste, beveik miesto centre. Tai, kas ten buvo pavadinta parku, buvo uždaryta. Palapinės ten nepastatysi. Kažkokioje aikštėje lyg ir buvo galima, tačiau dėl lietaus... ir šiaip ten žmonių buvo. Baigėsi viskas tuo, kad susėdome ant suoliukų tiesiai prieš uostą, kuris irgi šiaip jau visai mažas buvo ir maždaug laukėme, kada viskas aprims.

Tikrai, apie kokią dešimtą ten buvo išjungtos šviesos, uostas užsidarė, žmonių apmažėjo. Keletas kinų, o gal taivaniečių praėjo, pasižiūrėjo į jūros pusę, tikriausiai irgi ruošėsi vėliau plaukti į Naošimą. O daugiau kaip ir nieko nebebuvo. Bet šiaip tik toks jausmas, kad kai nebeini tuo henrų keliu, tai ir Kobo daišis nebepadeda. Šiaip jau vietą radome. Ir visai patogią. Uodai nepuolė, daugiau kaip ir nieko nereikėjo.

Žinoma, kėlėmės kaip visada, anksti. Kaip jau buvo įprasta. Laivas turėjo išplaukti tik aštuntą valandą, tad laiko turėjome daugiau nei daug. Netgi bilietų tuo metu dar nepardavinėjo. Nuėjome iki parduotuvės, lijo, nieko nepadarysi, tikėjomės, kad greitai nustos. Išgėrėme kavos. Galiausiai bilietus pirkti jau buvo galima, kasa atsidarė, o aš netyčia išsiaiškinau, kad perkant bilietą pirmyn atgal galima sutaupyti keletą centų. Ne per daugiausia, bet vis tiek. Kodėl gi ne. Tačiau kai jau nusipirkome, sužinojome, kad tas bilietas pirmyn atgal galioja tik dvi dienas. Gal ir ne kaip. Mes juk planavome ten kelias dienas galbūt praleisti, juk sala, jūra, ir saulė tikriausiai. Tad teko dar kartą pasikeisti bilietą, šį kartą jau kasoje. Pirmą kartą pirkomės iš automato, o dabar kasoje pakeitė į bilietą į vieną pusę.

Daugiau kaip ir nieko nebuvo. Atėjo daugybė baltų žmonių, iš visų kraštų. Taivaniečiai. Tie patys, kuriuos buvome matę dieną prieš tai. Menininkai. Menininkės tiksliau. Pagal vaizdą irgi ruošėsi užsibūti toje saloje. Korėjiečiai. Tokia visa didelė grupė. Net keista, kad į tą salą, kuri šiaip jau toli nuo visų turistinių vietų gali sugalvoti plaukti visa korėjiečių grupė. Tačiau iš kitos pusės: korėjiečių daug, keliauja jie visur, toje saloje yra korėjiečio menininko darbų, tai čia jau beveik, aišku, kad kai kam yra būtina ten apsilankyti. Žinojau, kad pusė jų nelabai supranta, ko ten važiuoja, bet ką jau padarysi.

Taigi atplaukia mūsų laivas, sėdame į jį, toks didelis. Beplaukdami pažiūrėjau žinias. Juk lijo visgi. Ir matėsi, kad lis tikriausiai dar ilgai. Kadangi ne šiaip sau tai lietus, lietaus sezonas cuju jau buvo pasibaigęs, tačiau šis lietus – taifūninis. Taifūnas kažkur ties Okinava arba panašiai, tačiau jo įtaka jausis visai Japonijai. Bent jau ten, kur mes buvome. Tai pylė, tai nelabai, o už lango po kokių penkiasdešimties minučių pamatėme didelį moliūgą. Tai buvo pirmas meno kūrinys, kuris sveikina kiekvieną, atvykusį į Naošimą.

Tas meno kūrinys, taip ir vadinasi Raudonas moliūgas, kurį sukūrė viena iš Japonijos menininkių Jajoi Kusama. Tiesiai priešais uostą. Kadangi tuo metu lijo, mes neskubėjome, tačiau tarkime korėjiečių grupė nuėjo prie jo. Šiaip ja iš idėjos į tą moliūgą kartais galima įeiti, mačiau nuotraukos, kad kai kurie žmonės ir įeina, bet mums taip nepasisekė. Dėl vienos paprastos priežasties, kad tuo metu tas moliūgas ar tai jo prieigos buvo remontuojamos.

Ten buvo dar pora meno dirbinių, kažkas peršviečiama, nuotraukose kažkur turėtų būti, kai ką bandžiau fotografuoti. Bet tuo metu rūpėjo kitas dalykas. Iš idėjos lijo, iš idėjos reikėjo kurs nors apsistoti, o kur apsistoti: nelabai matėsi. Iš pradžių paklausėme vieno iš darbuotojų, gal žino, kur čia galima statyti palapinę, jis nelabai žinojo, tada pasiklausėme informacijoje. Jie tuo labiau nieko nežinojo. Iš idėjos žinojo: kažkokios zonos, kuri būtų skirta stovyklavimu (už pinigus, savaime suprantama) toje saloje nėra, tačiau va kažkuriame viešbutyje lyg ir kažkas kažkur kažkaip įmanoma. Labai blogai visa tai skambėjo. Vis dar lijo.

Būtų buvę geriausia daiktus pasidėti kur nors ir po to galima eiti pėsčiomis, nes sala tikrai nėra didžiausia. Žinau, kad autobusas ten nuo vieno reikiamo taško iki galutinio reikiamo taško ar tik ne per dešimt minučių nuvažiuoja. Miesto autobusas, kuris stoja stotelėse dar be to. Iš idėjos nieko neradome. Buvo ten saugojimo kameros, tačiau prisimenu, kad jos turėjo būti gerokai pigesnės. Ten padėti vieną kuprinę gal kokius keturis eurus kainuoja. O dvi jau aštuoni. Todėl buvo nuspręsta to nedaryti.

Vienu žodžiu ilgai pagalvoję nutarėme sėsti visgi į autobusą ir važiuoti. Vienas iš reikiamų punktų, tai yra du reikiami punktai buvo šiek tiek tolokai, pėsčiomis būtų įmanoma nueiti per pusvalandį, gal ilgiau, bet tikrai tik dėl to, kad lijo, važiavome.

O važiuoti irgi nėra taip paprasta. Miesto autobusas (tarp kitko ten yra dviejų tipų autobusas, vieno tipo yra skirtas tik salos gyventojams, o va visokiems svečiams tas kito tipo) važiuoja iki kažkokio viešbučio, nuo kur į mums rūpimus muziejus veža kitas autobusas, bet jau nemokamas. Autobusas pilnas prisirinko užsieniečių, japoniškai ten beveik niekas nešnekėjo, tad dalis tik žinojo kur reikia išlipti, gerai, kad pavadinimas lengvas Nokio mae, tad šiaip ne taip išgirdo ir išlipo. O mes nuvažiavome iki galo. Ten Minu pamatė vietą kur galima palikti kuprines, tikriausiai galima, nors aš nebūčiau tuo tikras, palikome sulaukėme to kito autobuso, ir galėjome važiuoti.

Irgi toli nevažiavome. Labai juokinga, kad tas autobusas pirma sustoja prie Benesse viešbučio, tada prie Benesse meno projekto, tada I Uhvano muziejus, ir galiausiai Čičiū muziejus. Kai kurie žmonės nesupranta, buvo išlipančių prie Benesse viešbučio ir vėl lipančių atgal, nes pasirodė, kad ne ten išlipo, taip linksmai važiavome. Tad galiausiai pasiekiame savo Čičiū muziejų ir galime eiti į jį.

Tai yra muziejus, kurio projekta sugalvojo žymus Japonijos architektas Tadao Ando, pavadinimas reiškia žemės viduje, tad taip ir galima suprasti: muziejus yra žemėje. O jei visai rimtai, tai tokios kalvos viduje padarytas. Reikėjo nusipirkti bilietus, jau žinojau, kad jie kainuos apie penkiolika eurų, nieko jau nepadarysi, tačiau už penkiolika eurų kažkaip tikėjausi atitinkamai ir ką nors pamatyti. Gerai, kad tikėjausi.

Visų pirma mums pasakė, kad pastato viduje fotografuoti negalima. Iš lauko galima, viduje ne. Jei neturite skėčio, galite pasiskolinti, kadangi iki paties muziejaus reikia paeiti, bilietų kasa ir muziejus šiek tiek nutolę vienas nuo kito. Na, o daugiau nieko. Nueiname iki to muziejaus. To jausmo, kad eini į žemę: nėra jokio. Tiesiog prieini prie tokio pastato, tokio vien betoninės sienos, nedažytos, paprastas betonas. Kaip ir šiuolaikinė mada taip statyti, gal. Kaip muziejui visai tinka. Nieko negaliu pasakyti.
Kažkaip reikėjo suprasti kur ir kaip eiti, kažkaip ir supratau. Ten buvo liftas, bet juo lyg labai važiuoti ir nereikėjo. Pirmiausia patekome į muziejaus parduotuvę. Tada buvo kavinė, žinoma, ten kainos aukštesnės nei apskritai Japonijoje. Na, ir galiausiai ekspozicija. Tokia labai nuostabi.

Pirmas darbas buvo tuščias kambarys. Ir buvo galima į viršų pažiūrėti. Bet taip daugiau nieko ten nebuvo. Suprantu menas, kurio nesuprantu. Gerai. Einam į kitą darbą. Reikia palaukti ir dar ten tokia tvarka, kad įėjus, kai muziejaus darbuotojai pasakys sustoti, reikės sustoti. Puiku. Išeina japonai baisiai sužavėti. Kažkas jiems patiko. Maniau, kad tikrai taip ir bus. Įeiname į tokį kambarį, kurio gale yra laiptai ir toks mėlynas fonas. Liepia lipti laiptais iki to fono, mes taip galvojome. Po to sako, kad eitume ir toliau. Pasirodo, tas mėlynas fonas tai ne fonas, užlipus laiptais yra dar viena erdvė, dar vienas kambarys. Toks gilėjantis ir platėjantis į galą. Ir gale dega ta mėlyna šviesa. Einame einame, o po to staiga liepia sustoti. Toliau eiti negalima. Kažkaip pagalvojau, kad kažkas turi darytis. Nieko nesidarė. Ne aš vienas taip pagalvojau, ten ir daugiau buvo panašiai galvojančių, ir visi buvo nuvilti. Išėjome. Nesupratome esmės. Aš tikrai nesupratau. Bet gal. Irgi menas. Bet supratau, kad Jameso Turnelio nesuprantu niekaip. O tai buvo jo darbai.

Tada patekome dar į vieną kambarį. Ten buvo Walterio de Maria darbas, Time/Timeless/No Time. Rankomis liesti negalima, kaip ir paprastai eksponatų, bet va ta dalis man jau visai patiko. Internete suvedus viską galima pamatyti kaip atrodo, nes, kartoju, fotografuoti nebuvo galima niekur. Tai yra viduje.

Paskutiniame kambaryje buvo Claude‘o Monet darbai „Vandens lelijos“, kurių irgi nebuvo galima fotografuoti. Juos irgi galima rasti internete. Jau įvertinau teigiamai. Na, visi darbuotojai apsirengę kaip medicinos seselės (kadangi beveik visos merginos), sienos tos betoninės, tie kambariai išdėstyti kažkaip ratu, todėl centre yra tokia ertmė, kuri į viršų siaurėja, tokia kaip ir piramidė gaunasi. Ir ką daugiau galiu pasakyti. Tai buvo viskas.

Mano nuomonė buvo tokia negailestinga: kiek prisimenu įėjimas į Mačiu Pikčiu kainavo kažkiek panašiai. Nors gal šiek tiek daugiau. Apie keturiasdešimt dolerių, brangiausios Mešikos piramidės netgi tiek nekainavo, iki dešimties eurų. Bet vis tiek ten jaučiu tokią istorinę vertę. O čia... Kažkaip neįsijausta su kaina per daug. Ir iki šiol nuomonės nepakeičiau.

Išeinant vėl užkliuvome į muziejaus parduotuvę. Suvenyrai ten irgi šiek tiek pervertinti. Kadangi šiaip jau muziejus tikrai yra kalvoje, norėjosi pamatyti, kaip tai atrodo, paklausiau, gal galima iš kur nors pamatyti, kaip jis taip atrodo kalvoje. Tarp kitko internete įvedus Chichū museum tas nuotraukas galima pamatyti. Bet gyvai ne, nėra tokios vietos. Nieko nepadarysi. Radau dar apklausą, mačiau, kad niekad nedalyvauja, bet aš tikrai nepatingėjau išreikšti savo nuomonę. Juokingi tokie klausimai: kaip jums patiko muziejaus parduotuvė ir kavinė. Niekaip, nes nemačiau reikalo ten eiti. Ar pirktumėte metinį bilietą? Norėjosi to klausimo autoriaus paklausti ar jis išprotėjo. Metinį bilietą čia? O ką čia galima daryti metus? Buvo parašyta, kad apžiūrti ekspoziciją trunka kokią valandą, gal daugiau, tačiau tikrai tiek netrunka. Na ir šiaip kokie pageidavimai ir pasiūlymai būtų, tad įvertinau ten irgi griežtai. Bilietas yra pervertintas, penkiolika eurų už tai yra tikrai per daug, manyčiau turėtų kainuoti ne daugiau kaip tris eurus šešiasdešimt. Čia taip gaunasi, kadangi šiaip jau įėjimas į tą muziejų kainuoja du tūkstančius šešiasdešimt jenų, o aš įvertinau penkiais šimtais jenų. Nes tarkime įėjimas į visokius Auksinius ir Sidabrinius paviljonus maždaug tiek ir kainuoja. Berods apie penkis šimtus jenų, jau pati pati pati brangiausia šventykla, kuri, žinoma, bus ne tik nacionalinė bet ir UNESCO vertybė kainuos kokius septynis šimtus jenų. Reikia suprasti, kad Čičiū save vertina gerokai daugiau. Vienu žodžiu pasijutau, kad apsilankiau gerokai pervertintame muziejuje. Nieko nepadarysi.

Kitas muziejus buvo korėjiečių menininko, kuris gyvena, kaip supratau Japonijoje beveik visą laiką, darbų muziejus. I Uhvanas jis turėtų lietuviškai skambėti, tačiau lotyniškomis raidėmis dažniausiai rašomas Lee Ufan. Kadangi tas muziejus turėtų būti arti, tai nuėjome pėsčiomis.

Įėjimas pigesnis buvo tarp kitko. Dvigubai pigesnis. Ir netgi priešais įėjimą ten buvo keletas jo darbų, kiti darbai viduje, ten irgi viduje negalima fotografuoti, todėl nuotraukų iš vidaus ir nebus. Nieko nepadarysi. Tačiau internete man atrodo visi jo darbai yra sueksponuoti. Galima viską pasižiūrėti. Neaprašinėsiu visko, keletas darbų. Neatrodė, kad permokėjau. Nors... gal toks įspūdis susidarė ir dėl to, kad prieš tai tikrai buvo gerokai permokėta, todėl šitie darbai jau normaliau atrodė. Visko gali būti.

Tada ėjome palei jūrą. Ten šen bei ten buvo irgi modernaus meno pavyzdžių, jau nemokamas. Kai kur pamėtyti darbai, tos pačios Jajoi Kusamos geltonas moliūgas. Nusifotografavome prie jo ir tos salos dalies apžiūrėjimas galima sakyti buvo baigtas.

Aš norėjau eiti pėsčiomis, kadangi lietus per tą laiką jau buvo šiek tiek apstojęs, tačiau Minu visgi nusprendė, kad važiuosime autobusu. Autobusų stotelėje yra tokia lenta, kur paspaudus mygtuką groja dainą. Kadaise tai buvo labai populiari daina, gana depresyvi, bet apdainuoja pokario japonų vargus. Todėl depresyvi ir yra.

Pavažiuojame iki centro, ir jau paskutinis muziejus, kurį ruošėmės pamatyti: Tadao Ando, to paties architekto namas-muziejus. Jau tik penki šimtai jenų, maždaug tiek, kiek aš ir įvertinau jo didesnį projektą. Ten tiesiog pristatyti jo darbai: Čičiū muziejus, iš lauko pusės, visi maketai ir panašiai. Tikrai įdomiai atrodė, gaila, kad būtent tame muziejuje to nesimato, ir reikia papildomai mokėti už tai, kitas jo projektas. Osakoje esantis namas. Gal ir nieko. Šiaip visai gražus tas namus, projektas buvo gražus, kadangi medinis, tačiau realybėje tas namas buvo pastatytas iš to paties betono, sienos niekuo nedengtos, nedažytos, tiesiog betono blokai tiek viduje, tiek išorėje. Aš tokiame name tikrai nenorėčiau gyventi. Ne man tas architektas, gali jis būti nors ir visoje Visatoje žymiausias.

Kaip ir beveik viskas. Šiaip toje saloje irgi buvo kažkokios nuorodos į šventyklas. Ir kaip surpatau į Šikoku šventyklas, kadangi numeriai būtent tokie. Vis negalėjome nuo piligrimų kelio niekur pabėgti. Buvo ir tikrų šventyklų. O kaip kitaip Japonija be šventyklų. Dar reikėjo būtinai atkreipti dėmesį į namų lenteles, kadangi jos irgi tokios labai įspūdingos, ne šiaip sau pavardė, o pravardė ir tokia meniška lentelė ant kiekvieno namo užkabinta. Na, ir šiaip daugiau nieko nemačiau. Jei nebūtų liję ir būtų galima eiti pėsčiomis, gal ten viskas daug geriau būtų atrodę, o dabar dar dėl to lietaus labai jau erzinančiai brangu. Apžiūrėjimą baigėme.

Grįžome atgal ir nuėjome į onseną. Ten ir onsenas yra. Tačiau onsenas irgi ne bet koks. Irgi dizainas, piešiniai, dėl to ir kainuoja nemažai. Visuomet taip būna, nieko jau nepadarysi. Iš tikrųjų tai ne per daugiausiai kainavo, penki šimtai jenų, maždaug tiek ir kitur kainuoja ne patys pigiausi, šiek tiek brangesni onsenai. Tačiau viduje nebuvo nieko: nei šampūno, nei jokio muilo, rankšluosčių ir šiaip dažniausiai už tokią kainą negalima tikėtis. Ir tik viena vonia. Na, kadangi mums vis tiek reikėjo praustis tai nieko, bet įdomiausiai atrodė visi kiti lankytojai, nes supratau, kad dauguma jų visgi atėjo tik pasižiūrėti kaip onsenas iš vidaus atrodo. Paprastai japonai ten kokią valandą prabūna, vėlia pamirksta vandenyje, o čia maksimum penkias minutes. Kartais nė tiek. Man būtų gaila penkių šimtų jenų penkioms minutėms, bet ką jau padarysi.

Taigi viską jau pamatėme, matėme, kad su nakvojimu problemos, grįžti atgal... irgi ne stebuklas, nes Takamacu mieste irgi nėra per daugiausia kur miegoti, nusprendėme vienai nakčiai likti Naošimoje, o jau kitą dieną nuo ryto keliauti atgal. Supratome, kad be reikalo mes tuo bilietus keitėmės ir penkiasdešimties jenų netaupėme, bet ką jau padarysi. Ten irgi turėjo būti udoninė, visiškai netoli uosto, kur tik udonus ir pardavinėja, rankų darbo aišku, bet... ji dirba tik pietų metu. Udonų neteks paragauti. Užėjome iš tikrųjų į kitą udoninę, bet toji vieta labiau baras, gal, nes ne patys skaniausi udonai pasitaikė. Nieko jau nepadarysi.

Lietus buvo apstojęs, mes dar palaukėme, kada išplauks paskutinis laivas, ir priešais uostą viename tokiame pliaže, tikėjomės, kad lietus labai nelis, pasistatėme palapinę ir sau ramiausiai gėrėme sakę. Nes daugiau nebuvo ką veikti. Dar vakarop nuėjome į parduotuvę, kavos pasiimti, ten du japonai baisiai nustebo, ir kiek nugirdau viena ausimi kalbėjo apie tai, kad pamanė, kad mes abu vienuoliai. Nieko jiems nesakiau. Grįžome atgal į tą savo palapinę, vietiniai vedžiojo šunis, o mes sau ramiausiai sėdėjome. Naošima. Brangoka sala. Turint omenyje, kad tokia meno sala yra ne viena, apylinkėse ir daugiau meno salų yra daroma. Nenorėčiau į jas visas važiuoti. Kaip nors išgyvenčiau ir be meno.

Naktį girdėjau kažkokius garsus ir būgnus. Šiaip tai buvo naktis iš liepos šeštosios į septintąją, o Japonijoje būtent liepos septintąją yra švenčiama Tanabata, tokie šventė, visiškai nesusijusi su Mindaugo karūnavimo diena. Tikriausiai tai buvo toji šventė. Naktį šiek tiek lijo, nelabai daug, tad labai šlapia palapinė ir nebuvo, bet vis tiek. Ryte bandėme eiti į tą parduotuvę. Šiaip jau ji turėtų dirbti visą parą, ir normalioje Japonijoje tokios parduotuvės visą parą ir dirba. Tik ne Naošimoje. Ten netgi visos parduotuvės buvo uždarytos. Gal ir gerai, kad ilgiau ten nepasilikome. Dangus lyg ir giedrijosi, gal oras taisysis. Laukėme savo laivo, ir taip belaukiant matėme, kaip atplaukia kitas laivas. Iš jo išlipa, taip supratome, salos darbuotojai. Visi tie muziejų aptarnautojai, viešbučių darbuotojai, kaip supratau visa infrastruktūra yra importinė. Nieko jau nepadarysi, pas juos darbo rankų tikriausiai trūksta. Išlipa iš laivo ir visi puola į tokį namelį, jame sustatyti dviračiai ir mopedai, visi ant jų lipa ir važiuoja. Galiausiai atplaukė ir mūsų laivas ir mes sėkmingai palikome Naošimą.

Kai atplaukėme į Takamcų ir nuėjoe į stotį, supratau, kad buvau neteisingai pažiūrėjęs traukinių tvarkaraštį. Atvykimą patikrinau, o mums reikėjo išvykimo. Taigi teko laukti viena valanda ilgiau, nei manyta. Tačiau net jei būčiau gerai pažiūrėjęs, tikriausiai vis tiek nieko geriau nebūtų buvę. Tie traukiniai vos ne kas tris valandas važinėja. Lėtieji, ne greitieji. Greitieji šiek tiek dažniau. Turėjome laiko nueiti į tą pačią udoninę, ji jau buvo atidaryta, suvalgėme tų udonų, nusipirkome bilietus. Šį kartą traukinys buvo apskritai vieno vagono, aš jau galvojau, kad vėl reikės važiuoti tris valandas ir netgi pradėjau bijoti, kaip čia mes spėsime ar nespėsime į laivą, tačiau šį kartą važiavome tik dvi valandas. Ne piko valandos, tad tų greitųjų traukinių nereikėjo praleidinėti, gal tik vieną kartą laukėme ir tai tik kokias penkias minutes. Ir kadangi ne piko valandos, todėl ir traukinys vieno vagono. Taigi beveik apie pietus buvome Tokušimos mieste.

Nuvažiavus į Tokušimą nuotykiai tik prasidėjo, ir kuo toliau, tuo jie buvo didesni ir didesni. Taigi pirmiausiai reikėjo susirasti uostą. Jau buvau klausęs, ir man jau buvo pasakyta, kad uostas yra netoli stoties, sąlyginai netoli. Galima važiuoti autobusu. O galima ir nevažiuoti. Todėl nuėjome pėsčiomis. Tas netoli buvo kokie trys kilometrai. Kaip ir nėra labai toli, tačiau laiko mes turėjome gal tik kokią valandą. Kažkur panašiai, tad maždaug tiek, kiek užtruks nueiti. Kadangi laivas visgi vietinis, tai tikėjausi, kad ten nereikia prieš dvi valandas lipti, viskas turėtų būti tvarkoje. Beveik taip ir buvo. Nuėjome beveik laiku. Nepavėlavome. Dar reikia pastebėti, kad beeinat sugebėjome praeiti jau patį paskutinį posūkį, o laiko juk nebuvo per daugiausia, tačiau nepavėlavome.

Prašome mums du sukipu. Iki kur. Iki Kojos. Pasirodo, tas sukipu yra ne tik iki Kojos, galima ir į daugiau vietų važiuoti su juo: į Osaką, į oro uostą, ir panašiai. Tad išeina gerokai pigiau, vos ne dvigubai pigiau nei važiuoti autobusu. Tačiau ir laiko užtrunka irgi vos ne dvigubai ilgiau. Bet čia jau kaip kam patogiau. O sukipu irgi toms įdomus darinys, kaip japonai mėgsta žaisti su savo kalba: suki reiškia mėgiamas, patinkantis, kippu – bilietas, sujungiame kartu, gauname sukippu, mėgstamas bilietas, patinkantis bilietas, o dar reikia prisiminti, kad japonai anglišką žodį skip irgi taria sukippu, peršokti, bet čia jau sunkiau pritraukti. Nesvarbu.

Bilietus turime, netgi buvo laiko parūkyti, nes sėdama į laivą maždaug tuo metu, kaip sėdama į kokį tarpmiestinį autobusą. Likus kokioms penkiomis minutėms iki išplaukimo. Ir ne tik todėl, kad tarkime mes labai vėlai atbėgome, bet netgi atbėgus, niekas dar neleido sėsti. Laivas pats buvo pustuštis, kad ir didelis, bet žmonių ten ne per daugiausia buvo. Nieko jau nepadarysi. Ten kaip ir buvo internetas, tik negaliu pasakyti, kad būtų gerai veikęs. Per tas dvi valandas netgi elektroninio pašto dėžutės nesugebėjau pasitikrinti, tad tikriausiai ir nereikėjo jos. Po tų dviejų valandų sau laimingai prisišvartavome ir galėjome lipti.

O iš tikrųjų nuo tada nuotykiai tik prasidėjo. Jau prieš lipant į laivą pasiklausiau, kaip čia mums reikės keliauti ir gavau tokį pusiau Talmudą, ilgiausią nuorodą, iš kur ir kaip reikia persėsti. Tad ir prasideda juokas. Turėjome gal kokias penkias ar panašiai minučių iš uosto nueiti iki traukinių stoties, kadangi traukinys maždaug tada ir išvažiavo. Gal šiek tiek daugiau, nes nelabai bėgdami šiaip greitesniu žingsniu nuėjome, traukinys jau laukė, mes įsėdome ir ramiausiai važiuojame. Dar netgi palaukėme.

Linksmiau buvo toliau, kadangi traukinus iš Vakajamos uosto (į kurį atplaukėme) važiavo tik vieną stotelę, toks jo visas maršrutas, tik viena stotelė, iki Vakajamos miesto, o ten turėjome kokias penkias minutes ar mažiau persėsti. Išlipu, ir žiūriu atvažiuoja traukinys, netgi nereikia niekur eiti, berods netgi reikalinga kryptimi, jau beveik norėjau sėsti, tačiau jo išvykimo laikas buvo visai ne tas kuris mums nurodytas. Paklausiau vairuotojo, jis peržiūrėjo, išsitraukė savo planą, ten šiaip tokios linijos subraižytos, nieko man ten aišku nebuvo, pažiūrėjo ir sako, kad jum reikia į kitą peroną. Laiko buvo likę jau visai mažai. Vos ne bėgomis nubėgome į kitą peroną, nes reikėjo užlipti ir nulipti laiptais, įgriūname į traukinį, iškart klausiu, ar čia pataikiau, o traukinio palydovė liepė pereiti į kitą vagoną, kadangi ten yra laisvos vietos, o čia rezervuotos. Bet užtat vėliau jau važiavome kokią valandą ir nebereikėjo niekur lipti. Iki pat Osakos, o mums konkrečiai reikėjo Tengačiajos stoties.

Ten netgi turėjome daugiau laiko ir buvome pradėję galvoti gal ko valgyti nusipirkti. Tačiau bėda buvo tai, kad stotyje jokių parduotuvių nieko nebuvo. Tuo metu labai ir nereikėjo, tačiau galbūt reikės vėliau, jei jau tame Kojos kalne nėra kus palapinęs statytis, tai gal ten apskritai nieko nėra. Vienu žodžiu Tengačiajoje nieko nepešėme, teko sėsti į kitą traukinį, kuriuo irgi važiavome iki galo. Hašimoto stotis. Ten irgi persėdimui buvo gal dvi minutės, tačiau iki traukinio toli eiti nereikėjo. Jis stovėjo visai šalimais. Radome kažką panašaus į parduotuvę, maždaug kas buvo, tą ir pirkome. Čia traukinys pradėjo važiuoti į kalnus, ir nors buvo tik devynios stotelės ar panašiai, tačiau važiavome juo vos ne valandą. Tiesą pasakius, realiai ta atkarpa brangiausiai ir kainuoja. Vėliau perskaičiavau, važiuojant iš Vakajamos uosto iki Kojos kalno vien traukinys kainuotų aštuoniolika eurų (mes mokėjome tik keturiolika, tiek kiek kainuoja vien laivas), tad dvylika išeitų iki Hašimoto, o likę šeši: į tą kalną. Kur nedaugiau kaip dvidešimt kilometrų. Pasiekus galutinę stotelę reikėjo persėsti jau paskutinį kartą: tiesiog į funikulierių, kuris iškart pajudėjo, šiek tiek pakėlė visus ir galiausiai jau buvome laisvi. Atvažiavome.

Tačiau iš tikrųjų ir tai dar buvo ne pabaiga. Buvome Kojasano funikulieriaus stotyje, o dar reikia nueiti arba nuvažiuoti iki paties Kojasano miestelio. Aš visai buvau galvojęs gal eiti, tačiau kol me ten nusigavome, jau ir visai sutemo, tad nusprendėme važiuoti. Vienintelis būdas: autobusas. Kadangi autobusai ten apskritai labai brangūs, tai tiesiog žiūrėjau, kuri čia artimiausia stotelė, kaip čia geriau ir kur nusigauti. Ir nuo tada prasidėjo linksmiausia dalis.

Iš autobuso išlipęs vairuotojas pasikalbėjo su kitais užsieniečiais, juos pasižymėjo, vėliau klausia mūsų. O mes kur važiuojame. Tiesiog į miestą. Ar turite viešbučio rezervaciją. Kaip ir ne. Jau vėlus metas, bet gal vis dėlto ten kas nors dirbs. Ima telefono ragelį skambina, supratau, kad reikia čia greičiau viską užrišti. Sakau tiek tos, nereikia viešbučio, ar čia galima kur nors nakvoti po atviru dangumi. Na, ten miestas, ten nežinau, gal nelabai, čia kažkur galima, bet gali meškos ir lokiai pasirodyti. Kažkaip panašiai pasakė. Vienu žodžiu supratau, kad ne kas. Dar kartą paklausiau apie miestą, reikės paeiti. Niekaip nesupratau, paeiti. Žinojau, kad tas Kojasano miestas tęsiasi kokius du kilometrus, kiek jau ten tas paeiti. Dėl visa ko pasakiau, kad mes čia henrai ir visą Šikoku apėjome, bet Kojasane jau kita kultūra. Tiek tos, sakau, iš idėjos važiuojame į miestą, o ten jau pažiūrėsime.

Už kelių minučių, kurios kainavo nei daug nei mažai, tik du euru, buvome ir mieste, ir nusprendėme, kad tiek tos, lipkime bet kur, o vėliau žiūrėsime. Ir ką gi. Vairuotojas dar pasakė, kad va policija, paklauskite ten. Gal jie ką pasakys. Nelabai norėjau, bet užėjome.

Na, ir nekaltu veidu paklausiau, gal žinote, kur čia galima pasistatyti palapinę. O tada ir prasidėjo. Pasitarimas, apsitarimas, derybos, skambinimai, mačiau, kad čia neseniai buvo pasibaigęs kažkoks kažkieno pasitarimas, nuovada netikėtai prisipildė žmonių, ir pusė iš jų dalyvavo tame reikale. Kur čia būtų galima, kodėl. Vėl girdėjau kažką apie paėjimus, čia miestas, niekas nieko nežino, kažkas kažkam kažkur skambina. Tenai lyg ir oficialiai nėra leista, bet nėra ir uždrausta. Kol kas mums niekas nieko nerodė. Visgi aš pabandžiau tą raktinį žodį Šikoku henrai, nelabai veikė, ir tas skandalas toliau veisiasi. Minu liepė paklausti ar nebūtų galima nuovados stovėjimo aikštelėje, atseit, mes anksti išeisime. Dėl visa ko išbandžiau, žinoma, nuovados aikštelėje negalime, bet tas anksti jiems patiko. Kada anksti. Na, sakau, paprastai kokią penktą valandą keliamės. Čia ir viskas išsisprendė.

Vienas policinkas pasikvietė, eime kartu, nuvedė į kitą stovėjimo aikštelę, maždaug čia, kur nors giliau, bet dėl visa ko, turėkite omeny, kad čia bus jūsų atsakomybė, jei kas nors atsitiks, policija jokios atsakomybės neneša, tai yra maždaug nesiskųskite, mes kaip ir nieko jums nesakėme. Minu nesuprato tų žodžių, o man buvo vienodai. Dar paklausiau ar jie turi kur nors kombini, sakė, kad netgi du yra, tad man daugiau nieko ir nereikėjo. Pasistatėme ten palapinę ir iškeliavome medžioti maisto.

Maždaug ten, kur turėjo būti, nebuvo. Nes kombinis buvo šiek tiek paslėptas. Paklausiau vienos iš praeivių, ji irgi pakartojo, kad yra du kombiniai, vienas arčiau, kitas toliau, aš einu, galime kartu. Dar paklausė, ar mes kartais ne vienuoliai, tiek tas henrų kelias, tiek nakvojimas lauke įspūdį paliko. Visgi tame kombinyje nieko gera nebuvo, nusprendėme eiti ieškoti kito. Tas buvo jau toliau. Ir rasti nebuvo taip paprasta. Iš tikrųjų gana paprasta, kai žinai visą tą miestą, nes ten tikrai yra tik viena gatvė einanti išilgai, kažkur ji prasiskiria, vėliau vėl susieina, tad iš tikrųjų šiek tiek tolokai, bet ne taip jau ir baisiai toli. Praėjome auksinę salę, tai yra Kondo su jos aukščiausia pagoda, kurią dar turėjome kitą dieną apžiūrėti ir radome sau ramiausiai Family martą. Ten prisipirkome valgių ir galiausiai galėjome eiti miegoti. Pavalgę, žinoma.

Su tuo Kojasanu irgi prikurta visokių dalykų. Dabar siūloma visą henrų kelią pradėti būtent nuo Kojasano, nuo Hašimoto miestelio, kokius dvidešimt kilometrų užlipti į kalną, ten pasimelsti visur, pernakvoti, o vėliau keliauti į Šikoku. Tik mes kitaip darėme. Ir gal visai teisingai padarėme, kadangi ir pats Kobo daišis Kojasane šventyklas įkūrė jau po to, kai buvo sudarytas henrų kelias, o vėliau ten ir mirė. Tai gal prie kapo reikia pačiame gale nueiti. Taip ir padarėme, savaime suprantama. Po to, kai Kobo daišis ten įkūrė šventyklą, šiaip jau visas kompleksas susidarė. Sakoma, kad geriausiais laikais ten buvo gal kokie keturi tūkstančiai šventyklų, dabar jau mažiau jų likę, kadangi jungėsi ir susijungė visos, gal kokie du šimtai. Tačiau vis tiek toks padorus miestas. Yra ir mokyklos, netgi universitetas, ir šiaip, jei kas lankosi Osakoje ar Kansai regione, siūloma apsilankyti ir ten. Tad ir mes apsilankėme.

Naktį lijo, tad palapinė buvo visiškai šlapia, ir džiūti ji tikria neketino, bent jau tikria ne tą dieną. Nieko jau nepadarysi. Rytas. Kadangi miestelis ne per didžiausias, o lankytinų vietų irgi nėra labai daug. Šventyklų ten gal du šimtai, gal ir daugiau, bet tų pagrindinių objektų ten yra gal penki ar šeši. Na, gal dar Tokugavos namai, kadangi ten nusižudė Tokugavos Iejasu sūnus. O Tokugava Iejasu labai susijęs ir su Korėjos istorija, būtent jis vadovavo puolant ir niokojant Korėją XVI a. pabaigoje, o tai dar viena iš priežasčių, kodėl korėjiečiai japonų ypatingai nemėgsta. Na, bet apie tai vėliau, pirmiausia nukeliavome į tą patį Family martą ir gėrėme kavą. Ir dar rūkėme. Nes vis tiek dar metas ankstyvas, nėra čia ko nuo anksčiausiai pradėti vaikščioti po visur.

Pirmiausia nuėjome prie Didžiujų vartų Daimon, tokie tikrai dideli. Laikome irgi kultūrine vertybe, jie žymi įėjimą į Kojasano miestelį ir maždaug ten baigiasi pėsčiųjų takas. Tada lyg ir pati svarbiausia šventykla, kai Kobo daišis ten įkūrė šventyklą, toje vietoje įšventino kosmosą žyminčią mandalą, buvo pastatyta didžiausia pagoda, yra Ačalos salė, altoriai visokie, labai daug visokių šventyklų, kai kurios budistinės, kai kurios šintoistinės, į pagrindinės, tai yra auksinės salės vidų galima užeiti. Už papildomą mokestį, nusprendėme to nedaryti. Žinoma, ten irgi buvo didžiausi vartai, dalis tų pastatų, netgi visai nemažai buvo naujai atstatyti, bet vis tiek: toks masyvi ir gigantiška architektūra jaučiama. Kojasano kalno jėga. Taip ir turėtų būti.

Tada jau buvo laikas keliauti pavalgyti. Pakeliui kažko užkandome, praėjome Kobo daišio konferencijų salė, nes ten šiaip kažkokius susirinkimus organizuoja, ir tada patekome į Kongobudži. Deimantinės viršukalnės šventykla. Tai jau pati pačiausia, pati pagrindinė iš visų tų keturių tūkstančių Kojasano šventyklų. Įėjimas visgi mokamas. Tačiau yra ir pagrindinė salė, daug gražių tapetų ir piešinių ant durų, kurių fotografuoti negalima, arbatos galima išgerti, pasiklausyti kaip vienuolis kalba, tuo metu vienas darmos pokalbis vyko, didžiulis akmenų sodas ten yra. Piešinių labai daug vaizduojančių Kobo daišio gyvenimą ir kitka. Daugiau kaip ir neprisimenu. Ir netgi į virtuvę buvo galima įeiti, tai yra praeiti ir pažiūrėti kaip ten viskas atrodo ar atrodė.

Dar pakeliui sutikome vieną henrą iš kažkur, jis mūsų paklausė ar jau buvome prie kapo, nes jis jau buvo spėjęs nueiti ir grįžti. Gal kitur nėjo. Taigi randame pirmąjį tiltą ir prieš mus vėl iškyla kiparisų ir kriptomerijų miškas. O jame kapų kapelių, daugybė. Ir visi su tomis lazdomis. Žymesni ir ne tokie žymūs žmonės. Vienas paminklas visiems žuvusiems kariams, kai Japonija užpuolė Korėją XVI amžiuje. Bet visiems žuvusiems, tiek korėjiečiams, tiek japonams. Parašyta, kad ji pastatyti įsakė pats Tokugava Iejasu. Kažkokių garsių kompanijų kapai, daug visų. Ir pačiame gale: salė. Už jos Kobo daišio kapas. Ten fotografuoti negalima, tačiau kai kur visgi nufotografavau. Vėl pamatėme kelis henrus besimeldžiančius, galiausiai misiją buvo beveik įvykdyta. Ne visai, dar nuėjome į raštinę, gavome nokio ir tada jau tikrai tikrai viską įvykdėme.

Taip buvo labai juokinga, kad prieš pat prieinant prie to kapo, tiksliau prieš pat pasiekiant salę, staiga pradėjo lyti. Pliaupė taip be atodairos, ir kol mes ten prasivaikščiojom, kol gavom nokio, lietus liovėsi, ir daugiau nebelijo. Na, bent jau tikrai nebetrukdė.
Taigi galėjome sau ramiausiai eiti atgal, taip beveik ir padarėme. Dar pakeliui užėjau į birmietišką, šventyklą. Ten irgi tokia yra pastatyta. Maldoms už Birmą, o tada jau buvo galima ramiausiai sėsti į traukinį ir važiuoti atgal.
Wednesday, September 16th, 2015
10:55 pm
Kas būna po Nirvanos (Kur visada esi dėkingas - Šikoku XVI)
Kėlėmės kaip visada. Šiaip jau nakvojome prie funikulieriaus stoties, kadangi į kitą šventyklą važiuoja ir funikulierius, kuris gal kokią septintą ar pusę aštuonių pradeda darbą. Žinoma, mes jo nelaukėme, nuėjome pėsčiomis. Ne toks ir aukštas tas kalnas, ne į tokius jau buvome įlipę, tad nieko tokio nenutiks jei ir į šitą įlipsime. Buvo šiek tiek apsiniaukę, tačiau dar nelijo. Šiek tiek statu, bet eiti per tuos kriptomerijų ir kiparisų miškus visgi buvo visai gerai. Užlipome, ir mus jau pasitinka Kobo daišis. Kitas, ten toks specialus Kobo daišis yra, patenkame jau į aštuoniasdešimt penktąją šventyklą Jakuridži. Aštuonių kaštonų šventykla.

Ir visi tie pavadinimai turi savo prasmę. Už šventyklos kyšo keturio viršukalnės. Kai Kobo daišis ten atliko savo praktikas, iš dangaus nukrito penki kardai ir pasigirdo Zao gongeno pranašystė, kad jis visą laiką saugos. Kobo daišis ten užkasė tuos penkis kardus, ir todėl kalnas taip ir buvo pavadintas. Ir iš tikrųjų, tos keturios viršukalnės primen įsmigusius kardus. Tik bėda, kad per žemės drebėjimą XVIII amžiuje rytinė viršukalnė nugriuvo, ir dabar vietoj penkių kardų matosi tik keturi.

Prieš keliaudamas į Kiniją, Kobo daišis ten lankėsi, ir, norėdamas patikrinti ar tikrai išsipildys jo noras sėkmingai išmokti budizmo tiesas, ten užkasė aštuonis keptus kaštonus. Kai grįžo namo, pamatė, kad visi tie kaštonai buvo išaugę. Todėl šventykla taip ir pavadinta.

Ten yra ir tokia Seitendo salė, kurioje vienuolis Mokudžikiikū įšventino dievybės Kangiten atvaizdą, atvežtą iš Indijos, kurį jam padovanojo imperatoriaus Gomizunoo žmona Tofukumon. Galima melstis dėl sėkmės moksluose, sėkmingo partnerio ar partnerės, sėkmingo verslo ir panašiai. Ir žmonės tikrai taip daro. Pagrindinėje salėje įšventinta Avalokitešvara, kurią paprastiems žmonėms rodo kasmet pirmąsias tris Naujų metų dienas, ir teigiama, kad ją sukūręs pats Kobo daišis. Žinoma, aš jos nemačiau.

Kai mes ten nuėjome, žmonių nebuvo dar nė vieno. Nuo ten irgi atsivėrė gražus vaizdas į tą pačią įlanką. Sena pagrindinė salė, prie jos stovi Avalokitešvara, labai daug jų buvo. Šiek tiek toliau – Kobo daišio salė, prie kurios yra ir brangenybių pagoda. Joje sėdi buda Vairočana, o ant sienų nupieštos įvairios mandalos. Irgi nieko nesimatė, nes viskas uždaryta. O dar ten buvo ir visokių kitokių budų, tiesiog prie kelio sustatytų, irgi galima eiti ir kiekvienam melstis. Kai kurie taip ir darė, o aš tik šiaip pafotografavau.

Prie tos Seitendo salės buvo ne tik įvairios budistinės dievybės ir kitokios dievybės, bet ir daikono skulptūra. Mačiau du paaiškinimus, kadangi toji Kangiten šiaip reiškia kaip ir šeimyninė laimę, jos ir vardas taip sudarytas: jei kitas džiaugsis, tai ir aš būsiu laimingas, tad tie du daikonai rodo kaip gražiai reikia sutarti. Iš kitos pusės, toji Kangiten pati labai mėgsta daikonus, todėl jie ten ir padėti.

Dar ten yra tokia liepa. Šiaip jau liepa kaip liepa, bet ten ji yra gerbiama. Kadangi taip jau atsitiko, kad japoniškai liepa vadinama bodaidžiu arba nušvitimo medžiu. Nežinau, kaip taip atsitiko, tačiau taip jau pasivadino. Nušvitimo medžiu ne veltui ji vadinama, kadangi Buda tikrai nušvito bemetiduodamas po medžiu, bet tikriausiai ne po liepa, šiaip jau teigiama, kad po fikusu, kuris indiškai lyg bodi vadinamas. Bet dabar teigiama va taip.

Kadangi funikulierius dar nevažinėjo, tad žmonių ten daug ir nebuvo. Kai nuėjome nokio gauti, buvome pirmieji. Netgi vienuolio nebuvo, nes jis nesitikėjo, kad tuo metu kas nors gali ateiti. Teko paskambinti ir jis iš savo darbų atbėgo. Dar nebuvo paruoštas nei tušas, nei teptukai, niekas. Garbė visgi pirmiesiems gauti nokio. Na, ir galėjome sau ramiausiai toliau eiti. Iki kitos šventyklos dar buvo šiek tiek likę.

Šį kartą kelias ėjo vien tiek per asfaltą. Iš pradžių reikėjo nusileisti žemyn, nuo kalno, vėl grįžome į miestą. Tą patį Takamacu miestą ir Murė miestelį. Kadangi buvo apsiniaukę, tai nieko labai nesimatė, bet ten nieko labai ir nebuvo. Miestelis kaip miestelis. Geležinkelio bėgiai, kažkur tyvuliuoja jūra, ir maždaug turėtų būti parduotuvė, kurios ten nebuvo. Patenkame jau į Sanukio miestą. Kuris yra prie Šido įlankos. Pavadinta pagal šventyklą tikriausiai. Vėl einame senąja gatve, kur kadaise klestėjo prekyba, o dabar per daug niekas neklesti. Pora traukinių stočių, viena stotis kaip tik linijos pabaiga, kita stotis – vidurys linijos, ir gatvė baigiasi. Baigiasi todėl, kad ten yra jau beveik viena iš paskutinių šventyklų, aštuoniasdešimt šeštoji – Šidodži. Planų ir laipsnių šventykla. Čia toks grubus vertimas, bet maždaug taip reikėtų versti.

Šitoji šventykla irgi labai ypatinga. Sakoma, kad ji buvo įkurta dar VII amžiuje, ir jos įkūrimas vaizduojamas paveiksle. „Perlų rinkėja renka perlus“. Ar kažkaip panašiai jį reikėtų pavadinti. Pagoda stovi visai prieš pagrindinius vartus, įeini pro juos į sodą ir taip visai apstulbsti. Nes tikrai, sodas visai neprimena tų išpuoselėtų ir sutvarkytų kitų japoniškų šventyklų sodų, kur kiekvienas akmuo, kiekviena dulkė turi savo vietą. Ne, čia esi lyg kokios džiunglėse, tame pirmapradžiame kažkokiame chaose, kuris irgi tikriausiai specialiai taip padarytas. Ir sako, kad tikrai taip yra. Tą sodą įkūrė buvęs Sanukio valdytojas, ir jis specialiai taip padarytas, kad primintų tą pirmapradį chaosą ir dvasių pasaulį, kadangi jis mena liūdną pačios šventyklos įkūrimo istoriją.

Vienas iš Fudživarų, to klano, kuris buvo galingiausiai Heiano laikais ir iš kurio visi imperatoriai imdavo nuotakas, taigi vienas netgi iš galingiausių Fudživarų, Fudživara Fuhitas, Naroje įkūrė Kofukudži šventyklą. Kaip pasveinikinimą, jo jaunesnioji sesuo jam nusiuntė tris brangenybes. Tačiau prie Šido įlankos laivas sudužo ir drakonas karalius vieną iš brangenybių pavogė. Norėdamas atgauti tą pavogtą brangenybę Fuhitas Fudživara nukeliavo ten, vedė vietinę moterį, perlų rinkėją ir netgi susilaukė sūnaus Fusasakio. Jis irgi vėliau buvo gana galingas Fudživara. Gavusi pažadą, kad jos sūnus bus įtrauktas į Fudživarų klaną, ji atidavė savo gyvybę ir grąžino brangenybę. Gedėdamas žmonos Fuhitas pajūryje pastatė maldų salę ir pavadino ją Šido sale (o šido – mirtį peržengusi, ar kažkaip panašiai). Tariama kaip ir kita Šido. Šventyklos pavadinime kur yra. Jos sūnus Fusasakis vėliau atkeliavęs į tą miestą pastatė ir visą šventyklą ir didelę pagodą. Tokia štai istorija, kuri ten ir pavaizduota.

Tad tų džiunglių gilumoje ir yra tos abi salės, uodai kandžiojo iki negalėjimo, po truputį pradėjo lyti, reikėjo trauktis tuos visus vienkartinius lietpalčius ir eiti toliau. Jau buvo likę visai visai nebe daug.

Vėl einame palei pagrindinį kelią. Miestas. Šiek tiek priemiesčiai. Užsukame išgerti kavos į parduotuvytę. Ten netyčia gaunu traškučių. Vienas vairuotojas duoda. Sako, aš vis tiek jų daug turiu, kaip tik nereikia. Nors man atrodo specialiai davė man. Gal net specialiai nupirko. Dar užsukame į didelį supermarketą, patikrinti, gal šliurių bus, bet žinoma, nieko ten nebuvo. Tad nieko ir nepirkome. Po kiek laiko kelias išsuka iš to pagrindinio kelio, ir visai netoli dar kažkokios šventyklos randame udoninę.

Matėsi, kad ten irgi labai populiari vieta, nes stovėjimo aikštelėje vietų nebuvo beveik. Vadinosi ji Tamari-udon. Tad užėjome ten. Papietauti. Irgi ėmėme vietinės įžymybės, tai ką būtinai siūlo paragauti, su sutrinta kažkokia šaknimi. Lyg kanapių, nors nesu tikras. Kaip ir visur: savitarna, todėl ir kainuoja pigiai, tiesa, porcijos ten visgi nežmoniškos. Eilinį kartą persivalgėme. Kitaip ir būti negalėjo.

Tada vėl pereiti per kelis kaimo keliukus, ryžių laukai matėsi, žydinčios hortenzijos. Ir sau ramiai keliuku prabėga kiaunės jauniklis. Iš pradžių iš toli pamatėme, po to, kai priėjome arčiau: ir iš arčiau. Du jaunikliai. Vienas įlindo į kanalizacijos angą, o kitas bijojo ten lįsti. Pasistaipė ir pabėgo. Kol išsitraukėme aparatą. Bet visgi tas kitas irgi turėjo išlįsti. Laukėme su fotoaparatais, ir taip tarp kitko ir buvo: išlindo, papozavo, maždaug tiek laiko, kiek reikia nuspausti mygtuką, ir vėl pasislėpė. Taip atėjome jau iki priešpaskutinės šventyklos. Aštuoniasdešimt septintosios. Nagaodži. Ilgos uodegos šventykla.

Šioji šventykla garsėja tuo, kad joje vienuole buvo Šidzuka Godzen, viena iš žymiausių Japonijos moterų. Savo laiku, žinoma. Buvusi šokėja, Minamoto Jošicunės draugė, kažkuriuo metu ji susidomėjo budizmu ir išėjo į vienuolyną. Būtent šioje šventykloje ji nusikirpo plaukus ir paaukojo juos ten. Iki šiol stovi paminklas, žymintis, kur ponia Šidzuka palaidojo savo plaukus.

Dar sakoma, kad metuose yra tokių dienų, kai kai kurie žmonės negali į ją įeiti. Juos pradeda pykinti, suktis galva. Arba atvirkščiai: kai kurie negali iš jos išeiti. Tuo metu reikia reikia sukalbėti Šingon maldą ir viskas praeina. Tikriausiai taip ir yra.
O šventyklą įkūrė Gioki, kuris iš pakelėje augančio gluosnio išdrožė Avalokitešvaros skulptūrą ir ją ten įšventino. Kobo daišis pirmą kartą joje apsilankė dar prieš kelionę į Kiniją, septynias Naujųjų metų naktis atliko ritualą, kad jam sektųsi mokslai. Ir kadangi mokslai tikrai labai pasisekė, grįžęs pastatė pagodą iš akmenų, ant kiekvieno akmens buvo parašyta po vieną ženklą iš Vairočanos sūtros. Tiesiog pagoda-sūtra gavosi.

Visų suiručių ir neramumų metais šventykla, žinoma, sudegė ir buvo sugriauta, ir labai keista, tačiau išliko tik pagrindinė Avalokitešvara. Vėliau ji buvo atstatyta, jau Edo laikais, ir ją atstatės Sanukio valdytojas pakeito jos sektą, atidavė Tendai sektai. Nors šiaip sako, kad ten įšventinta Avalokitešvara yra pati gražiausiai ir įspūdingiausia visoje Kagavos prefektūroje. Nesu tikras, nes ji yra visiškai slapta ir niekada niekada paprastiems mirtingiesiems nėra rodoma.

Tad ir mes nuėjome ten, pasižiūrėjome į tas abi šventyklas. Pagrindinė salė, Kobo daišio salė, pats Kobo daišis, ponios Šidzukos paminklas, tad yra ir šulinys, kuriame ji įšventino gydantį Budą. Medžiai keli augo. Henrai keli vaikščiojo. Maždaug kaip visur. Nuėjome pasiimti nokio, o ten pasirodo yra ir poilsinė. Kuri vadinosi Šidzuka. Kaip bebūtų keista, bet Šidzuka reiškia ramus, tad aš taip ir pagalvojau, kad va, henrams specialiai, Rami poilsinė. Bet pasirodo, kad ne. Tiesiog atminti ponią Šidzuką, kuri ten vienuoliavo. Nors kai kur šaltiniai teigia, kad ji niekada vienuole ir nebuvo, o kiti teigia, kad ji netg su savo motina ten gyveno. Nieko čia negali žinoti, ypač to, kas vyko dar XIII amžiuje. Netgi Lietuvos beveik tada nebuvo.

Na, o mums reikėjo išsiaiškinti kaip čia dabar geriau keliauti. Žemėlapis sakė, kad yra keli keliai. Trys netgi. Vienas suka labai aplink, kitas tiesiau eina, išsirinkome trumpiausią. Žinoma, jis ėjo per kalno viršukalnę, reikės pavargti, bet jau seniai žinojome, kad tai reiškia greičiausią kelią vis tiek. Viename dienoraštyje Noil skundėsi, kad jos kojos jau nebeneša, o dar liko toji perėja, bet nieko nepadarysi. Tačiau šitoje šventykloje pažiūrėjau: keliai trys, tačiau jie netgi pavadinimus turi. Pasirodo tas, kuris aplink eina, kuris ilgiausias, yra seniausias kelias. Ir juo greičiausiai nueinama. Tie, kurie per visokius kalnus, naujesni, ir tikriausiai padaryti todėl, kad užsuktum į kokią nors eilinę šventyklą. Šintoistinę. Tad nusprendėme, kad eisime tuo seniausiu keliu. Jis visgi greičiausias.

Prieš tai dar reikėjo užsukti apsipirkti, kadangi žinojome, kad ten kalnuose vėl gali nieko nebūti. Pagal planą netoliese turėjo būti trys dideli supermarketai. Išėjome jų ieškoti. Pirmasis pasimatė iškart: jau seniai buvo uždarytas. Už keliasdešimt metrų turėjo būti kitas: ten nieko nebuvo. Net ženklo neliko. Trečiasis buvo, tačiau pakankamai toli. Tad nutarėme, kad niekur neisime, kadangi visiškai šalia buvo 7/11. Apsipirkti nutarėme ten. Daug iš tikrųjų prisipirkome, nes reikėjo galvoti ir apie vakarienę ir apie pusryčius. Juos irgi teks valgyti kalnuose, kadangi iki šventyklos tą dieną dar spėsime nueiti, tačiau vis tiek reikės laukti iki ryto. O kad ten nieko gali nebūti: beveik įtarėme. Kai jau buvome apsipirkę dar gavome setai. Vienas dėdė nusprendė, kad mums dar neužteks visko ko turime, tai pripirko sumuštinių. Sėkmės vadinasi. Žinoma, tai buvo labai gerai. Ir taip galiausiai išėjome į paskutinės šventyklos pusę.

Iš pradžių ėjome miesto ar tai miestelio gatve. Šiaip ta vieta vis dar Sanukio miestu vadinasi, bet anksčiau ji vadinosi Nagao miesteliu. Vėl ėmė pilti, lyti, nieko jau nepadarysi. Iš miestelio greitai išėjome, ir prasidėjo, kaip visuomet prasideda, ryžių laukai. Jie labai ilgai nesitęsė, kadangi visgi reikėjo lipti į kalną. Ne visai į patį kalną, slėniais ėjome į tą kalną. Po kiek laiko priėjome henrų koją, ir ten buvo užtvanka. Šiaip jau užtvanka buvo labai svarbi dėl vieno dalyko: nuo ten visi keturi keliai (o gal ir penki, labai daug visokių) išsiskiria. Ir aš galvojau, kad ten jau bus labai sunku susigaudyti, kad tik nepaklystume beeidami, tačiau viskas buvo daug paprasčiau, nei tikėjausi.

Buvo nuoroda, kur eina tas senasis henrų kelias, o va norint eiti tuo trumpesniu, bet statesniu ir ilgesniu keliu: reikėjo jau paieškoti. Tad mes nieko neieškojome ir ėjome toliau. Čia vėl keliai išsiskiria, pėstieji lipa į kalną, mašinos irgi tikriausiai į kalną važiuoja, tačiau suka ratą apink kalną iš kitos pusės. Ten belaipiojant po kalnus buvo ir dar vienas, toks visai kalnų keliukas: Hanakiri vadinasi, ten kur pjaunamos gėlės. Nežinau, kodėl jis taip pavadintas, bet tikriausiai turi kažkokią prasmę. Nežinau, kuris ten tikresnis kelias, kuris ne toks tikras, bet mes nėjome tuo miškų keliu. Dėl įvairių priežasčių. Mūsų kelias šiaip jau buvo remontuojamas, bent jau pati pradžia. Ir kiekvieną šimtą aštuonis metrus žymėjo tie čio akmenys. Tie, kurie nuo labai seniai jau buvo.

Nusileidžiame nuo kalno, vėl patenkame į pagrindinį kelią, prieiname prie dar vieno miestelio, ten vėl sankryža, vėl reikia sukti, tačiau visur viskas nurodyta, pasiklysti nėra labai jau paprasta. Tačiau spėju, kad norinčių ir sugebančių pasiklysti ten irgi netrūksta.

Tad taip sau ramiausiai beeinant randame dar vieną koją. Iki šventyklos buvo likę trisdešimt čio, maždaug trys kilometrai su šiek tiek. Aplinkui žydėjo hortenzijos, į dangų kilo aukščiausiai kiparisai, ir aš taip maždaug supratau, kad čia tikriausiai bus jau paskutinė koja, ir tikriausiai jau daugiau kojų ir nebematysime. Tikrai taip ir buvo. Įdomus jausmas po viso to mėnesio galiausiai artėti prie pabaigos. Ir gal netgi daugiau nei po mėnesio.

Nuo tos paskutinės kojos pėsčiųjų kelias vėl atsiskyrė nuo mašinų kelio, skaičiai vis mažėjo ir mažėjo. Prieš tai buvau matęs, kažkur ženklai rodė, kad tarp penkiolikto ir šešiolikto čio henrų kelias yra visiškai toks pat, kaip jį paliko Kobo daišis. Atseit niekas ten nepasikeitė, eini visiška senove po kedrų miškais. Tačiau kažkaip netikėtai būtent tų čio ir nepamačiau. Kelias šiek tiek pakoreguotas, nors labai ieškojau. Užtat prie keturiolikto čio buvo pasiūlyta eiti arčiau upelio, tai yra ne visai tuo asfaltuotu keliu. Iš pradžių aš kaip ir norėjau ten eiti, tačiau priėjus arčiau pamatėme, kad vėl, kelias toks, kaip jau mūsų buvo eita. Žolės suaugusio iki pečių ir aukščiau, ir realiai reikia brautis per džiungles, šlapias tokias džiungles, ir labai džiaugtis, kad Japonijoje dilgėlės neauga, o jeigu auga, tai bent jau ne ten. Nusprendėme, kad tiek tos, tuo labai jau senu keliu galime ir neiti, vis tiek atstumas gausis toks pat.

Dešimt čio, devyni, aštuoni, septyni, šeši, penki, keturi, kelias po truputį pradeda kilti aukštyn, nelabai smarkiai, tik šiek tiek, trys, du, ir dar už vieno posūkio, tarp hortenzijų ir kiparisų jau matome didžiausią Kobo daišio statulą ir aštuoniasdešimt aštuntosios šventyklos Nio vartai, tai yra Devų vartais, kuriuos saugo keturi dieviški karaliai. Tie kurie saugo budizmą.

Tą dieną labai po šventyklą nesivalkiojome. Ar taip ar taip ji jau buvo uždaryta, tad vaikščioti ten jokios prasmės nebuvo. Priešais šventyklą buvo toks miestelis, ne per didžiausias, tačiau civilizacijos ten visgi buvo šiek tiek, svarbiausiai reikėjo rasti, kur čia galima apsistoti. Pagal mano sąrašą, berods šventyklos viduje lyg ir kažkur įmanoma statyti palapinę, tad iš pradžių perėjome per ją. Prie dieviškųjų karalių vartų buvo didžiulė Kobo daišio salė, jo paties skulptūra, dar viena salė, nuo kalnų nusileidžianti kelias, ant kurio visokių šventyklų yra, ir galiausiai išeiname pro dviejų karalių vartus, nes ten yra ir tokie, ir priešais šventyklą randame tokią pavėsinę. Poilsinę. Nežinau, kaip čia geriau tai pavadinti. Svarbiausia, kad ten buvo stogas, tad nuo lietaus galima pasislėpti. O daugiau kaip ir nieko nereikėjo. Kur statyti palapinę buvo jau visai aišku. Taip ir padarėme, o tada dėl visa ko pabandėme pereiti per miestelį. Šiaip jau matėme, kad tame miestelyje tuo laiku tikrai nieko nėra, parduotuvių kaip ir pakako, bet tokiu metu tikrai ten nieko nebuvo, viskas uždaryta, išskyrus vieną vienintelę įstaigą, kuri lyg ir atrodė dirbanti: restoranas-viešbutis Hienkaku. Skraidančios beždžionės rūmai. Tikrai taip verčiama.

Man atrodo, kad toji vieta irgi beveik ruošėsi užsidaryti. Nors dar buvo atidaryta. Pasitiko moteriškė, kaip ir sako užeikit užeikit, paklausiau ko jie turi, ar valgyti yra ko nors. Nors ir jaučiau, kad tikriausiai nieko nebus ten, beveik taip ir buvo. Jos brolis pasakė, kad kokio nigirio nebent galėtų padaryti, o daugiau tikrai nieko nėra. Pagalvojome, kad nigirių ir patys turime, kad tiek tos, gal tada nors arbatos. Kad sušiltume, nes visgi visą dieną reikėjo eiti per lietų, ar pusę dienos. Ir davė mums tokios slyvų arbatos. Tai yra umeboši arbata: sūriai rūgšti. Kaip ir visai nieko.

Paklausiau, ar čia maždaug tokiu metu viskas ir užsidaro, ir jie kaip ir patvirtino, kad tikrai, apie kokią penktą viskas čia užsidaro, kadangi į tuos kalnus jau retai kas užsuka vėlesniu laiku, čia tau ne kokia Šidodži, kur ir šiaip praeinančių turistų pasitako, ar kokių pravažiuojančių keliautojų, į šitą vietą... beveik vieni henrai ir važiuoja ar eina, o šventyklos darbo laikas – penkta valanda vakaro, tad vėliau irgi niekam nėra reikalo ten eiti.

Dar jie paklausė, ar ruošiamės važiuoti į Kojos kalną. Kadangi taip, tai davė tokį bukletėlį, pasirodo, jei norima iš Šikoku patekti į Kojos kalną, reikia pirkti tokį specialų bilietą. Aš jau prieš tai buvau galvojęs, kaip čia mums reikės į jį važiuoti ir bandyti nusigauti, galvojau apie traukinius ir laivus, kad gal su laivu būtų patogiau, ir pasirodo, kad tikrai taip yra. Reikia plaukti laivu, tačiau iškart paprašyti bilieto skipu, laivo ir traukinio bilietas vienu metu kainuoja tik du tūkstančius jenų, tai yra kokie keturiolika eurų, ir taip gaunasi labai pigu, kadangi šiaip jau vien laivas kainuoja tuos keturiolika eurų. Taip ir padarėme.

Kai jau išeidami pakausėm, gal jie turi kokios sakės ar dar ko nors. Jie nusprendė, kad gali atiduoti mums tokį butelį šiočiū: alkoholinis gėrimas iš... Dabar jau nežinau iš ko, nes jis gaminamas iš visko, o būtent tas butelis berods iš kviečių buvo, o gal ir iš batatų. Gavo dovanų, bet kadangi nelabai mėgsta, tai tas butelis taip ir stovi. Tai sako galite imti. Ir už nieką mokėti nereikėjo. Aš maždaug taip ir galvojau, kad taip bus, tačiau dėl visa ko paklausiau. Patvirtino, kad tai bus mūsų setai. Galvojau, kad tai tikriausiai jau paskutinis kartas, tačiau realiai ne buvo paskutinis setai, nors faktiškai visgi buvo.

Grįžome namo, ten prie savo būdelės, galėjome sau ramiai viską valgyti, gerti tą šiočiū, skubėti niekur nereikėjo, kadangi buvome prieš pat šventyklą, kuri atsidarys tik septintą valandą, o mes dažniausiai apie kokią penktą ar pusę šešių kėlėmės.

Kadangi anksti keltis nereikėjo, tai ir nesikėlėm. Papusryčiavome, kažkas irgi šalimais nakvojo, kadangi ryte atėjo toks dėdė į tualetą praustis. Man kilo toks įspūdis, kad jis tikriausiai kokioje mašinoje nakvojo, ir tikriausiai visai taip ir buvo. O tada jau buvo galima eiti į pačią paskutinę iš viso henro kelio šventyklą: Okubodži. Didelės drevės šventyklą.

Taigi ji jau paskutinė šventykla. Pagal legendą ją įkūrė dar vienuolis Giokis susirentęs sau namelį su šiaudiniu stogu, o vėliau, kai Kobo daišis grįžo iš morokošių žemės, tai yra iš Tangų Kinijos, aukštai kalnuose esančios Taidzo viršukalnės oloje praktikavo slaptas praktikas, susijusias su Kšitigarba (tikriausiai ne tokios labai jau slaptos, bet vis tiek), dabar toji vieta tapo Okubodži giliąja sale, maždaug tuo keliu, kuris eina per kalnus galima ir per ten pereiti galima, prie didelės olos pastatė šventyklą ir įšventino joje gydantį Budą.

Kinijoje Kobo daišį mokė vienuolis Keika, kuri dar vis pagarbiai vadina adžiariu (irgi žodis kilęs iš sanskrito, kur tariama ačaria ir reiškia religijos mokytoją, tą žodį per kinų kalbą gavo ir korėjiečių su japonų kalbos, kuriose jis dabar tariamas asari arba adžiari). Japoniškai jo vardas tariamas Keika, o kiniškai reikėtų vadinti Huiguo, bet anais laikais tikriausiai netgi ne taip buvo tariamas, nieko jau nepadarysi. Bet kokiu atveju Kobo daišis iš Keika adžiario buvo gavęs labai seną šiakudžio, tokia lazda, vienas iš piligrimų reikmenų, kurį paaukojo būtent toje šventykloje ir nusprendė, kad Okubodži bus įžadų įsitvirtinimo šventykla. Tai yra toji, kur henrų kelias ir baigiasi. Ar turėtų baigtis.

Jau nuo senų senovės toje šventykloje buvo ir moterų vienuolių, todėl ji netgi garsėja kaip moteriškas Koja kalnas. Tačiau Kariaujančių karalysčių laikotarpiu visiškai sudeginta, liko tik vienas salė, vėliau atstatyta Edo laikotarpiu, tačiau tūkstantis devyni šimtais metais kilęs gaisras vėl sunaikino šventyklą. Vėliau ji buvo atstatyta vėlesnių vienuolių ir abatų.

Taigi tie dviejų dieviškųjų karalių vartai, kurie stovi priešais pagridninę salę, buvo pastatyti dar XVII amžiuje, ir kad ir kaip bebūtų keista, tačiau per tą paskutinį gaisrą, kuris sunaikino visą šventyklą, jie vieninteliai išliko. Ten stovi budizmo tiesas saugantys karaliai Brahmas ir Šakras (kuriuos japonai vadina Bontenu ir Teišiakutenu), kurie šventyklai buvo paaukoti visai neseniai, prieš kokius trisdešimt metų.

Pagrindinėje salėje yra įšventintas gydantis Buda ir toja šiakudžio, piligrimo lazda. Sako, kad įdomus dalykas, jog paprastai gydantis Buda kairėje rankoje laiko vaistų buteliuką, tačiau šis, Okubodži gydantis Buda, kairėje rankoje laiko tokią didelę kriauklę, iš Ramiojo vandenyno dugno. Japoiškai ji horakai vadinama, o lietuviškai tik lotyniškas rūšies pavadinimas yra. Ta kriaukle mums jau vienas dėdė grojo, Ehimės prefektūroje. Ir šiaip ji naudojama kai kuriuose ritualuose. Sako, kad su ta kriaukle jis nupučia visas ligas, negandas ir kitokius blogus dalykus.

Na, užlipome mes tais laiptais, praėjome pro dviejų karalių vartus ir kalno fone pamatėme tą pagrindinę salę. Žinoma, gydančio Budos nesimatė, kadangi, kaip ir daugelyje šventyklų, ir ten jis yra paslėptas ir tik kartais rodomas plačiajai visuomenei. Paskutinis kartas buvo pernai, o kada bus kitas kartas, nelabai žinau, nes mano turima literatūra išleista dar prieš paskutinį rodymą.

Tada reikia eiti prie Kobo daišio salės. Ten prie Keturių devų vartų, kurie, teigiama, yra patys didžiausi iš visų Šikoku henro kelio šventyklų vartų. Tikriausiai taip ir yra. Nes jie tikrai dideli. Prie Kobo daišio salės yra Hodžiodo. Brangiųjų lazdų salė. Jei taip paraidžiui išverstume. Ir į ją įsmeigta tokia didelė lazda. Ne veltui ji ten yra ir ne šiaip sau yra, kiekvienas kelią baigęs henras (ne kiekvienas, bet daugelis) savo kongodzues (tai yra tas lazdas, su kuriomis ėjo visą kelią, arba važiavo visą kelią) paaukoja toje Okubodži. Ir visos jos paaukotos būna padedamos į tą Hodžiodo.

Po Kobo daišio sale yra dar viena salė, kurioje sudėti visi aštuoniasdešimt aštuoniose šventyklose įšventinti Budos ir bodisatvos, sakoma, kad jei apeisi visas jas, tai nauda bus tokia pati, kaip ir apėjus visą Šikoku salą. Na, ir visks.

Nuėjome į raštinę prie jos irgi padėta daug lazdų. Jei kas nori tą lazdą paaukoti, reikia prieš tai pasakyti raštinėje ir padėti prie jos. O vėliau bus perkeliama į Hodžiodo. Kur kasmet per pavasario lygiadienį ir rugpjūčio dvidešimtąją dieną atliekama ceremonija Saito gomaku, tiksliai nežinau ką tai reiškia, bet gal sudegina tas lazdas. Bet gal ir ne. Apžiūrėjome kaip atrodo tos visos lazdos: netgi visai naujos. Labai naujos. Mums vienas dėdė buvo sakęs, kad šiaip jau perėjus visą kelią, lazdą sutrumpėja kokius dvidešimčia centimetrų. Ir Minu tikrai jautė, sakė, kad tikrai sutrumpėjo, ir gal net daugiau. O tos visos paaukotos lazdos matėsi, kad yra visiškai naujos, galas visiškai neaptrintas. Kai nebus naujos, jei dažniausiai jomis pasiremiama tik nueiti iki šventyklos ar dar mažiau. Bet čia jau kita problema.

Taigi mes raštinėje, vėl buvome pirmieji. Gavome nokio. O ten knygoje yra toks įdomus įrašas: kada pradėjote žygį. Tai čia kaip ir aišku. O vėliau yra ta įžadų grąžinimo tada. Lyg ir pabaiga. Tačiau ką jie turi omenyje pabaigą: ar atėjimą į paskutinę šventyklą ar grįžimą į pirmą. Teko pasiklausti, sakau, kad mes šiaip dabar eisime į pirmą šventyklą, o kurią datą čia reikia įrašyti. Visgi reikėjo tą, aštuoniasdešimt aštuntos šventyklos datą įrašyti. Taip ir padarėme.

Išėjus iš šventyklos pamatėme tą pirmojo čio akmenį. Tik nežinau į kurią pusę, bet tikriausiai į tą, kurią reikia. Šiaip jau jis žymi, kad pirmasis čio nuo čia prasideda. Priešais jau buvo atsidariusių daug restoranų ir valgyklų, suvenyrų parduotuvių, tad vienoje jų išgėrėme kavos. Rytas visgi. Močiutė netgi vandens atnešė, iš pradžių šalto, bet kadangi šalto nenorėjome, tai davė karštos arbatos. Pasižūrėjome ką ten gera pardavinėja. Buvo ir tie ryžių pyragėliai, tie pirmieji setai, kuriuos buvome gavę ir jau suvalgę. Dabar pamatėme kiek jie kainuoja. O tada jau galėjome ir eiti. Žinoma, prieš tai reikėjo šiek tiek kelią pasižiūrėti, kadangi iš aštuoniasdešimt aštuntos šventyklos iki pirmos irgi galima eiti keliais būdais: galima eiti iki dešimtos ir po to visą tą patį kelią, galima eiti iki trečios, ir tada jau visai netoli yra pirma, o galima eiti tiesiai iki pirmos. Išsirinkome kelią per trečią šventyklą. Tačiau iš pradžių visi keliai ėjo kartu, skyrėsi gerokai vėliau.

Vėl, kaip visada, iš pradžių reikėjo paeiti gatve, tada prasideda laukų ir pievų kelias. Šis buvo toks labiau vaikštomas, tačiau vis tiek ne pats labiausiai užimtas kelias, šiek tiek bambukų, kiparisų ir kitų medžių. Visą laiką reikėjo lipti žemyn. Kažkoks upelis teka ir akmenys. Ne šiaip sau akmenys, Budos atvaizdai. Po kiek laiko vėl išeiname į pagrindinį kelią, ne tokį ir pagrindinį, bet vis tiek. Keliai skiriasi. Ir dvi nuorodos. Galima eiti arba į kairę, arba į dešinę. Aš kaip ir norėjau eiti į dešinę, tačiau buvau priverstas paklausti vienos ponios.

Kur čia kelias į Širotori. Šiaip tai reiškia baltas paukštis, bet ten tai yra vietovės pavadinimas. O kur jums reikia į Širotori. Ta proga mums reikėjo į onseną. Na, tuomet eikite per tunelį, o už jo vėl sukti reikia. Paklausiau kaip čia su henrų keliu reikalai. Yra toks, reikia ten paeiti ir kažkur ties kažkokiu namu reikės lipti į kalną. Ta proga buvo nuspręsta eiti tuneliu ir gatvėmis, kad tik nereikėtų ropštis per kalną. Toji moteriškė mums dar gėrimų su vitaminais davė, taigi setai dar nebuvo pasibaigę.

Tunelis, patenkame į Tokušimos prefektūra, ne ilgam, trumpam, tik tam, kad tuoj pat patektume atgal į Kagavos prefektūrą, dar šiek tiek perėjus per kaimus vėl reikia eiti per miškus, kur gali ir gyvačių būti, tačiau jų ten nebuvo. Nukirtome kampą, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, ir po kiek laiko pasiekiame tą onseną.

Šiaip jau ten yra du onsenai, vienas prie kito. Vienas yra balto paukščio, o kitas juodosios upės. Tačiau toji juodoji upė, bent jau mums taip pasirodė, nedirbo visiškai. O gal ir dirbo, bet ten buvo daugiau viešbutis nei tik onsenas. Tad ir nukeliavome prie to balto paukščio. Tvarka kaip visur, palikti daiktus, vonios ir dušai, ne pats didžiausias onsenas, toks labiau skirtas nusiprausti ir dar šiek tiek pagulėti vonioje po to, ir keliauti iškart, o ne gulėti vienokioje ar kitokioje vonioje. Nieko jau nepadarysi.

Tačiau ten yra ir restornas, kur nusprendėme, kad galima ir pavalgyti. Dar yra toks poilsio kambarys. Didžiausia salė, ir supratome, kad tarkime ten galima ilsėtis kiek tik nori, ir niekas nieko nedarys. Gal ne visai kiek nori, kol neužsidaro tas onsenas, nes jis nedirba dvidešimt keturias valandas per parą, kaip supratau. Tačiau mes ir ten nėjome, tik pasiėmėme alaus.

Ir kol ten sėdėjome, priėjo toks dėdė. Nusprendė pasikalbėti. Henrai jūs, ar ne. Aš irgi esu tuo keliu keliavęs, ne vieną, netgi kelis kartus, kiek supratau, jis visą laiką važiuodavo, bet laiko neturi, nieko nepadarysi. Dabar norėtų dar kartą eiti, tačiau nelabai laiko turi. Pėsčiomis, tai daug pinigų turėtų kainuoti. Nelabai, mes juk einame pėsčiomis, miegame visą laiką lauke, tai tik maistas ir kainavo. Na, bet vis tiek, daug pinigų kainuoti turėjo. Ar buvote toje šventykloje, Jokominedži, kuri ant aukšto kalno yra. Šiaip buvome, ne ant paties aukščiausio, bet yra. Va, ten tai daug pinigų kainavo. Kaip ir bandžiau pasakyti, kad ne, kas ten gali kainuoti. Na, taip užlipti reikėjo, ne pirmas ir ne paskutinis kalnas ten buvo, tad nei daugiau nei mažiau ji nekainavo. Vienodai. Nesupratau, ką jis turėjo omeny tais pinigais.

Vėliau pasakė, kad jis visas maldas moka mintinai. Tarkime tą Širdies sūtrą, ir japoniškai, ir pritaikytą variantą. Kadangi paprastai tiek japonai, tiek korėjiečiai, kai kalba visas sūtras, tiesiog skaito kinišką tekstą savo tarimu (tas pats būtų, jei lietuviai kokį Tėvę mūsų kalbėtų lotyniškai, ir dar su savo akcentais visais) ir mažai kas žino, ką jie tuo metu kalba. Rimtai, taip ir yra. O jis netgi žino ir paaiškinimą. Ir netgi pacitavo. Galiausiai išsiaiškino, kad mes dabar einame į pirmąją šventyklą. O tai kam dar eiti iki pirmos, juk jei pradėjote nuo pirmos, vadinasi ties aštuoniasdešimt aštunta viskas baigiasi. Na, bet yra taip. Šitos dalies dėdė nesuprato. Beveik iškart atsisiveikinome ir išėjome.

Minu pasakė, kad kažkoks keistas dėdė. Visas sūtras moka mintinai, cituoja, tačiau va, kad reikia grįžti į pirmą šventyklą, tai nežino. Juk net knygoje yra parašyta, tose visose nokio knygose yra po atskirą lapą kiekvienai šventyklai, ir po to yra lapas: šventykla, kurioje pirmoje buvote, tad kaip ir savaime suprantama, kad reikia grįžti atgal.

O atgal grįžtančių būna visokių. Tarkime yra tokių, kurie daro netgi taip. Nueina tarkime nuo pirmos iki aštuoniasdešimt aštuntos, ten apsisuka ir vėl eina tą patį kelią, tik nuo aštuoniasdešimt aštuntos iki pirmos. Bet tokių jau labai retai pasitaiko. Tačiau yra.

Taigi vėl keliu, per miškus, per laukus, pro tvenkinį, vis dar buvo apsiniaukę, giedrytis nesiruošė, džiaugėmės, kad lyti kol kas irgi nesiruošė, einame toliau. Ten irgi buvo galima eiti dviem kryptimis, viena greičiau, kita ilgiau, nusprendėme eiti tuo ilgesniu keliu, kadangi ilgesnis eina per labiau gyvenamas vietas, o trumpesnis vėl per kokius kalnus ir klonius. Prisideda kokie penki kilometrai, bet ką jau padarysi.

Pasiekėme jau tą šventyklą, kuri kaip ir nepriklauso keliui, tačiau kaip ir priklauso. Jotadži. Kas ten svarbiausia, kad ten irgi yra visi aštuoniadešimt aštuoni Budos, kurie įšventinti visose šventyklose, ir dar dvidešimt, kurie įšventinti papildomose šventyklose, tad galima apeiti visus ir tikėtis tokios pat naudos, kaip ir aplankius visas aštuoniasdešimt aštuonias šventyklas. Ten irg yra pagoda raudona pagrindinė salė, kaip ir visose kitose šventyklose. Apėjau aš tą ratą, uodai sukandžiojo, bet šiaip visai gerai. Galima eiti toliau.

Maždaug ten nuėjome šiek tiek ne ten, gerai, kad turėjome žemėlapį, buvo galima grįžti, nes kelio nuorodą kažkurioje vietoje buvome praleidę. Jotagavos upė ir tuose laukuose randame galiausiai pirmą parduotuvę. Jamazaki. Gal ir nieko parduotuvė, bet valgoma ar geriama ten beveik nebuvo. Mes tik kavos norėjome, bet tos irgi: tik iš skardinių. Tačiau ten yra cheminė valykla ir kitos vietiniams gal reikalingesnės paslaugos. Juk orientuota tai į vietos gyventojus. Šalimais toks pramogų centras, man tikrai įdomu pasidarė, kas per pramogos ten yra, tačiau labai ir nesidomėjau.

Reikia eiti toliau per laukus ir ryžius, priešais matosi toks kalnas, kurį apsukame, dar kažkokia šventykla, sąrašas jau nebelabai gelbsti, nebelabai aišku, kur čia būtų galima miegoti, tačiau prieš akis: Marunaka. Na, užsuksime bent jau ten. Iš tikrųjų buvo bėda ta, kad apsiniaukę, tad visai norėjosi statyti palapinę ten, kur yra stogas. Ir tarkime kokia nors Marunaka visai tam tiko, stogų ten buvo, bet būtų reikėję laukti iki parduotuvės darbo pabaigos. Dešimtos valandos. Tada buvo dar tik kokios penkios ar panašiai. Kitas planas buvo, toks ne visai realus, ir aš jį iškart atmečiau: eiti toliau, iki pirmos šventyklos daug neturėtų būti likę, iki kokių dvylikos ir pasieksime. Bet gal nereikia. Pradžiai apsipirkome Marunakoje. Radau ten sau šliurių, maisto ten irgi visokio buvo. Maždaug vienodas visur, nieko jau nepadarysi, dar pasėdėjome. Ir galiausiai nusprendžiau, kad gal galime eiti. Kas nors kur nors vis tiek bus.

Iš pradžių neatrodė, kad kas nors kur nors bus, viena stotis, kita stotis, ligoninė, netgi kilo mintis nueiti į ligoninę ir ten pasiprašyti pernakvoti. Galime apsimesti, kad pirmosios pagalbos reikia. Tačiau taip nepadarėme. Buvome miestelyje Širotori.

Ir kai jau beveik sutemo, dar nebuvo labai sutemę, tačiau miestelis jau ėjo į pabaigą, randame dar kelias parduotuves, kur visą parą dirba, ir toks vienas namas. Kaip supratome, namas gal ir apleistas, gal ne apleistas, bet negyvenamas, pardavinėjamas, prie jo yra tokia stovėjimo aikštelė, su stogeliu, ir netgi sausų lapų pridėta. Ne tam jie pridėti, bet mums buvo vietoj pasitiesimo. Labai puiki vieta.

Iš vienos pusės ne pati puikiausia vieta, kadangi šiaip jau prie pat kelio, ir visą naktį ūžė. Dar toks juokingas dalykas, kad kažkas praeidamas metė į palapinę tuščią skardinę. Nežinau kodėl. Gal netyčia. O gal tyčia. Visko gali būti. Gal dėl to, kad girtas. Visokių atvejų pasitaiko. Svarbiausia, kad niekas neiškvietė policijos ir ramiai ten pernakvojome.

Kėlėmės kaip visada, kadangi parduotuvė buvo šalimais, tai ten iškart ir nuėjome, papusryčiauti. Kol valgėme dar su mumis pasišnekėjo savininkė. Ar tik jūs ne henrai. Ir visą kelią nuėjote? Oi, kaip nuostabu. Mes va čia gyvename ir niekada nebuvome netgi artimiausioje šventykloje, o jūs va kaip įdomiai. O kur jūsų daiktai? Juk galėjote atsinešti čia. O mes šiaip buvome kažkur palikę daiktus, kadangi žinojome, kad reikės nueiti ir grįžti. O kam čia vaikščioti be reikalo su kuprinėmis.

Kai mes išėjome, jai irgi baigėsi darbas, tad pravažiuodama dar papypsėjo ir galėjome eiti toliau. Priešais vėl buvo kalnas, kurį reikėjo apeiti. Tvenkinys. Apsukame tą kalną, prasideda Hiketos miestelis, prieiname prie jūros, ir nuo ten kelias ėjo palei jūrą. Ne visą laiką palei jūrą, tik šiek tiek.

Umajadogavos upė, paštas, geležinkelio stotis, tai jau paskutinė stotelė Kagavos prefektūroje, mes irgi artėjome prie Sanukio žemės ribos. Dar šiek tiek ir mūsų kelias jau veda į kalno pusę. Ten susitinkame tokią moteriškę, ji mums po pomidorą duoda. Vis dar setai. Iš tikrųjų oficialiai tai nebuvo setai, nes ji mums šiaip davė tą pomidorą, ir tik tada, kai mes jai davėme osamefudą, jis suprato, kad esame henrai. O, ohenrosan. Dar toks dėdė praėjo, papasakojo koks čia kelias, maždaug žinojome, kad reikės lipti į kalną, tai jis dar šį bei tą pridėjo, palinkėjo sėkmės ir galėjome sau ramiai toliau eiti.

Vėl išeiname iš paprasto kelio, šiek tiek per ryžių lauką, po geležinkeliu ir matome bambukų mišką. Mums reikia į jį. Pažiūrėjus žemėlapį, paprastas kelias ten suktas susuktas, posūkis ant posūkio, vingis ant vingio, pėstiesiems galima eiti tiesiau. Bet atitinkamai stačiau.

Pasirodo ėjome senuoju Meidži keliu. Jis buvo nutiestas, jei taip galima pasakyti, Meidži laikais, labai sunku nebuvo, vis visokie akmenes ir nuorodos ten buvo. Po truputį ir užlipome. Galiausiai patekome vėl į Tokušimos prefektūrą. Tačiau pasirodė, kad tai dar ne viskas. Reikėjo dar šiek tiek palipti, kol pasiekėme Osakos perėją. Nuo ten kelias vėl skyrėsi: einant pagrindiniu keliu patenkama tiesiai į pirmą šventyklą, o leidžiantis žemyn: į trečią, į kurią mes ir norėjome eiti. Tad ir ėjome žemyn. Tokiais stačiais laiptais. Turėklai ten buvo, bet laiptai tikrai statūs, slidūs, kadangi lijo, bet jie ir šiaip slidūs, ir dar laiko nuzulinti, kad eini įsikabinęs abiem rankom į turėklus, netgi ne viena, ir tik žiūri, kaip čia geriau pastačius koją, kad nepradėtum judėti greituoju būdu žemyn. Man atrodo ten buvo pati pavojingiausia vieta iš viso henrų kelio. Tačiau sėkmingai nusileidome.

Buvome Osakos miestelyje. Pasirodo taip besivadinančių vietų Japonijoje yra ne viena, kelios ir labai daug. Radome ten Kšitigarbos šventyklą, žmonių nebuvo niekur, vėl traukinio bėgiai, traukiniai keletą kartų pravažiavo, Omijos stotelė. Stotis. Priešais namas, iš kurio išbėga gal trys šunys. Ir puola loti. Iš tolo lojo, o mums vis tiek reikia eiti. Šunys loja loja, kai mes prisiartinome, visi subėgo ant kalno šalimais ir ėmė loti iš ten. Nusileido nuo kalno tik tada, kai gerokai nuėjome, ir vis tiek lojo. Juokingi tokie šuniukai.

Pakeliui matėme dar vieną onseną. Į kurį gal ir būtų buvę galima užsukti, tačiau jis tuo metu dar nebuvo pradėjęs dirbti. Nieko nepadarysi. Kelio ženklai vis buvo, tačiau vienoje vietoje vėl kažkaip praleidome. Atsidūrėme jau visiškai mieste, o kur eiti nelabai aišku. Su žemėlapiu niekas nesutapo (nes buvome praėję vieną posūkį), teko eiti tiesiai. Kol sutikome kažką, ko galima paklausti. Pasirodė, kad tikrai šiek tiek ne taip praėjome, nurodė kitą kelią, ir taip galiausiai po ilgo laiko vėl buvome trečiojoje šventykloje. Konsendži. Auksinio šaltinio šventykloje.

Sako, kad ją įkūręs dar vienuolis Giokis, žinoma, imperatoriaus prašymu, ten įšventinęs Šakjamunį, ir tada šventyklą vadinęs Konkomiodži. Auksu spindinti ir tviskanti šventykla. Tik vėliau Kobo daišis ten atėjęs, pamatęs, kad žmonės labai vargsta dėl vandens trūkumo, todėl iškasęs ten šulinį. Todėl šventykla ir pervadinta Konsendži, auksinio šaltinio šventykla. Kita legenda teigia, kad ten teka stebuklingas vanduo, ir tas šulinys yra įšventintas kartu su auksiniu Kšitigarba, prie pat Kannon salės. Jei pažiūrėsi į tą šulinį ir pamatysi save, tuomet gyvensi dar ilgai ir laimingai, o jei savo atvaizdo nematysi – tada mirsi per artimiausius trejus metus.

Toje šventykloje gyveno ir atsistatydinęs imperatorius Kamejama, kuris pastatė ten pagodą, todėl kalnas vadinamas Kamejamos vardu. Žinoma per suirutes viskas buvo sugriauta ir atstatyta tik vėliau. Dar yra keli akmenys, susijęs su Gempei kautynėmis, kai vienas iš Gendžių, nugalėjęs vienoje kovoje, prieš grįždamas namo buvo trumpam apsistojęs toje šventykloje, meldė sėkėms mūšyje ir norėdamas pademonstruoti savo galią atnešė septynis sunkius akmenis. Jie iki šiol kariams įkvepią stiprybės. Daugiau kaip ir nieko nėra.

Įėjome pro pagrindinius vartus ir šventykla atrodė lyg pirmą kartą matoma. Nieko neprisiminiau, nieko panašaus lyg nebuvau matęs. Vėliau supratome kodėl: praeitą kartą įėjome pro šoną. Galiausiai radome tą tikrąjį šulinį. Save ten mačiau. Tad ir ta imperatoriaus pagoda tikriausiai yra, stovi tvenkinio viduryje, o aplink ją žydi daugybė lotosų. Graži šiaip vieta, nieko nepasakysi. Tačiau ilgai užsibūti ten nevertėjo, nors labai niekur ir neskubėjome.

Kadangi neskubėjome, tai pakeliui užsukome kavos išgerti. Minu ten dar nusipirko žurnalą apie udonus, išsiaiškinome, kad ta udoninė šiltnamyje tikrai yra labai garsi ir žymi. O daugiau kaip ir nieko nedarėme. Buvo galima eiti toliau.

Kelias vėl ėjo po greitkeliu, vėl tomis šalutinėmis gatvelėmis, tai yra visiškai šalia pagrindinio kelio, bet vis tiek šalutinėmis gatvėmis, ir prieš akis iškyla kelio ženklas. Esame jau Naruto mieste. Vadinasi tikrai nebe daug liko. Iškart už to ženklo: įėjimas į antrąją šventyką. Gokurakudži. Rojaus, tyrosios Budos žemės arba Sukavati, šventykla.

Žinoma, neminėjau anksčiau, todėl dabar ir paminėsiu, kad toji šventykla šiaip jau irgi įkurta Giokio, ir joje gyvavo žvejų tikėjimai. Netoliese jūra, tad žvejai ten tikriausiai dažnai užsukdavo. Ten apsilankęs Kobo daišis pajuto, kad čia tinkama vieta budai Amitabai, išdrožė jo atvaizdą ir įšventino ten. Tas atvaizdas dabar yra valstybinės reikšmės nacionalinė vertybė, tačiau visiškai slapta vertybė, ir niekam nerodoma. Kaip ir dauguma kitų Šikoku henrų kelio budų atvaizdų.

O šiaip jau buda Amitaba išvertus reiškia begalinės šviesos Budą, todėl japoniškai ir yra du vardai, dažniausiai pagal tarimą vadinama Amidabucu, bet yra ir kitas pavadinimas, pagal reikšmę: muriokobucu. Ir toji atvaido šviesa buvo tokia stipri, kad spindėjo visur, todėl trukdydavo žvejoti ir šiaip plaukiot laivais. Kad nekliudytų tų darbų, priešais pagrindinę salę buvo supiltas dirbtinis kalnas, kurį ir pavadino Nišio kalnu, tai yra saulės šviesos kalnu.

Kariaujančiu karalysčių laikotarpiu šventyklą globojo Mijoši klanas, todėl kiti kariai beveik viską sugriovė, iš naujo viskas atstatyta XVII amžiuje.

Yra ir dar viena legenda, kad Osakoje gyvenusi silpnos sveikatos nėščia moteris vis meldė sėkmingo gimdymo. Jai sapnuose pasirodęs Kobo daišis, kurie liepęs nueiti visą henrų kelią. Kai ji pradėjo eiti, nespėjus prieiti prie antrosios šventyklos pajuto sąrėmius. Tačiau Kobo daiši jai buvo sakęs pakentėti ir nueiti visą kelią, tada sėkmingai pagimdysianti berniuką. Ji taip ir padarė. Grįžus namo gimė sūnus. Todėl ten dabar iki šiol meldžiama sėkmingo gimdymo.

Žinoma, vėl radome pagrindinę salę, į kurią reikėjo aukštai lipti, šiek tiek laiptais. Šalimais buvo Kobo daišio salė, keli henrai ten buvo, mačiau, kad viena – irgi einanti pėsčiomis, tačiau kelionę dar tik pradėjusi. Reikėjo sėkmės palinkėti. Nusileidus, prieš pat pagrindinę salę yra didelės Šakjamunio pėdos. Ir ten yra. Šį kartą jau jas pamačiau. Matosi, kad nelabai senove kvepia tos pėdos. Bet už viską svarbiau yra didelis medis, kuris vadinamas ilgaamžiu medžiu, ir šiaip visaip vadinamas, kadangi pagal legendą, tą medį sodinęs pats Kobo daišis. Tikriausiai taip ir buvę, gal, nes pagal mokslinius duomenis tam medžiui turėtų būti maždaug tūkstantus du šimtu metų. Arba panašiai.

Nuo antrosios šventyklos iki pirmosios nebuvo labai toli. Netgi ne pilnas kilometras. Praeidami dar patikrinome mano sąrašą. Ten netoliese buvo toks vokeičių kaimas, taip jau vadinosi toji vieta, šiaip koks parkas, man atrodo arba muziejukas. Tačiau plakatas skelbia apie Baltijos kvapą o gal atmosferą. Suprantu, kad turima omenyje Vokietija, o ne Lietuva, bet vis tiek taip įdomu. Į tą kaimelį nusprendėme neiti, gal visgi rasime kur nakvoti, pilna ten vietų. Ir štai, galiausiai patenkame į pirmąją, bet šiuo atveju ir tikrai paskutinę šventyklą Riodzendži. Dvasių kalno šventykla.

Ir šią šventyklą įkūrė Giokis, dar labai seniai. Dabar ją kartais vadina tiesig ičiban, tai yra pirmąja. Kobo daišis išmokęs penkis budizmo principus: sąmonės nustatymas, askezė, nubudimas, nirvana ir altruizmas, nusprendė, kad sąmonė atgyti turi Šikoku šiaurės rytiniame kampe, Naruto mieste, ir einant pagal laikrodžio rodyklę sukurtas henrų kelias. Taip jau buvo sugalvota. Pagrindinės salės viduje yra milžiniško drakono įspūdingas piešinys, giliau turėtų matytis kaip spindi žvaigždės, ten irgi turėtų būti.
Kobo daišis ten praktikavo dvidešimt vieną dieną ir pajuto, kad tai turėtų būti tinkama vieta Šakjamuniui, todėl buvo sukurtas jo atvaizdas ir įšventintas ten. Turėdamas omenyje šventąjį kalną, Šakjamunio mėgstamiausią, kuris šiaip jau Erelių viršukalne vadinamas ir nuo kur Buda dėstė savo mokymą, japoniškai tai skamba Riodžiusen, šventųjų erelių kalnas, jis ir šventyklą pavadino Riodzendži. Lyg tą kalną perkeltų iš Indijos į Japoniją.

Na, ir vėl ta pati procedūra. Bet jau paskutinį kartą. Pagrindinė salė, Kobo daišio salė. Dar pažiūrėjau į visus trylika budų, kurie stovi prie pagrindinės salės: Ačala, Šakjamunis, Kšitigarba, Maitrėja, gydantis Buda ir kiti, kuriems meldžiamasi už mirusių vėles. Šventyklos viduryje yra mažas tvenkinys, su kriokliuku, su žuvytėmis, su maža Budos skulptūrėle. Irgi nufotografavau. O tada jau buvo galima eiti ir nokio pasiimti.

Dėdė pervertė visą knygą, norėjo paklausti, ar čia ruošiamės antrą kartą eiti. Teko papasakoti, kad šiaip gal ir ruošiamės, bet ne dabar, vėliau, o dabar tiesiog atėjome į pirmąją šventyklą. Grįžome po rato. Rado, kur reikia pasirašyti. Tikėjomės, kad bus toji močiutė, kuri mums išeinant davė ten daug visokio gėrio, bet jos nebuvo. Negalėjome padėkoti jai. Minu padėjo savo lazdą. Į tą vietą, iš kur buvo pasiėmęs. Jau kaip ir paskutinį kartą. Dar pažiūrėjau, kokios skulptūros ten yra, dar kartą nusifotografavome. Tas chrestomatines nuotraukas: prieš ir po. Žinoma, dabar buvo nuotrauka po. Ir kelias baigtas. Visą kelią ir nuėjome. Tą tūkstantį du šimtu kilometrų arba tūkstantų du šimtu metų. Žinoma, dar reikėjo plaukti iki Kojos kalnos, bet čia vėliau, todėl aš mąsčiau, kad realiai kelias dar nebaigtas, vis dar einame kartu su Kobo daišiu.

Ta proga užsukome pavalgyti. Tiesiai prieš šventyklą buvo savitarninė udoninė, tačiau ji būtent tą dieną nedirbo. Teko eiti į kitą vietą, ir skonis buvo toks šiaip sau. Nieko nepadarysi. O daugiau tą dieną planų neturėjome, todėl nuėjome pas tą patį dėdę, Mori Tojošigę, pas kurį jau buvome buvę, nuo kur pradėjome kelionę, šį kartą pasakyti, kad kelionę jau baigėme.

Žinoma, jis mus prisiminė. Prisiminė, kad tokie buvome, tačiau kur ir kada ir kaip pradėjome: sunkiai. Tačiau žurnalą turėjo savo. Iškart atsivertė, kurie, kurie čia, kur. Mes buvo užrašę savo vardą ir pavardę ten, radome, jis apibraukė, kad va šitie atėjo. Per kiek dienų? Lygiai keturiasdešimt. Na, jei labai tiksliai tai keturiasdešimt dienų ir dar kelios valandos, tačiau nusprendėme, kad jei ten vidury kelio Minu kojos nebūtų pradėjusios skaudėti per kokias trisdešimt gal net šešias dienas įmanoma būtų apeiti. Taigi apsibraukėme ten, pasižymėjome, ir jau oficialiai buvome baigę visą kelią. Dabar buvo galima ilsėtis.

Dėdė papasakojo, kai jis keliavo, kaip buvo Korėjoje ir ne kartą, ir šiaip jau jis ten labiausiai važiuoja lošti kazino. Anksčiau važiuodavo lošti, dabar jau gal nebe, nes šiaip jau turi visokių lošimo įrenginių ir pas save namie: kortas, žetonus, parodė kaip reikia žaisti.

Vėliau mums reikėjo pasiaiškinti, kaip iš ten važiuoti iki Kojos kalno. Pasirodo, kad viskas nėra taip jau paprasta. Žinoma, ta sukipu bilietą nusipirkti galima, tačiau pasirodo, kad važiavimas yra pusiau supintas. Pirma reikia nuvažiuoti iki Tokušimos miesto, ten sėsti į laivą, nuplauki laivu, tada sėdi į vieną traukinį ir dar vieną traukinį, nuvažiuoti iki Osakos visgi reikia, tada dar persėsti ir pavažiuoti iki Hašimoto ar panašiai, iš ten į funikulierių. Vienu žodžiu persėsti šimtą kartų reikia, ir ilgai viskas trunka. Kita bėda, kad nokio raštinė tame kalne užsidaro ne penktą kaip visur, o pusę keturių, todėl jei norima spėti laiku, reikia išvažiuoti vos ne su pirmu traukiniu. O jei nenorima – jokio skirtumo, tik bėda, kad Kojos kalne nėra kur statyti palapinių, todėl apsimoka iki ten nevažiuoti, išlipti kur nors anksčiau, pernakvoti ten, ir važiuoti kitą dieną. Na, gal. Sudėtinga visgi.

Kitas dalykas, kurį reikėjo sužinoti, buvo galimybė važiuoti iki Naošimos salos. Šiaip jau galėjome užsukti į ją, kol ėjome keliu, tačiau nusprendėme, kad nesuksime, geriau nuvažiuosime vėliau. Pas dėdę buvo toks Talmudas, kuriame surašyti visos Japonijos traukiniai: visi laikai, kiekviena stotelė, ir netgi kainos. Ir dar laivai ten buvo. Ir irgi kainos surašytos. Kai pirmą kartą mačiau tokius sąrašus man pasidarė šiek tiek bloga, tačiau pasižiūrėjau: visai nėra taip jau sunku ten susigaudyti. Taigi permečiau, nuvažiuoti visgi galima, iki Takamacu miesto traukinys važiuoja, dar šiek tiek laiko buvo likę, todėl ramiai sau sėdėjome.

Papasakojome apie kelionę, kaip kartais gerai yra eiti kartu, kadangi yra su kuo pasišnekėti, nes matėme, kad kai kurie žmonės po ilgo nešnekėjimo vėliau ilgai ir neužsičiaupia. Naujienas visas pasakėme, kur kokios naujos kojos atsiradusios, beveik viską jis žinojo, sąraše buvo, tik va pačią naujausią teko įtraukti. Galiausiai išsiaiškinome, ką reiškia tas apsistojimas pas jį. Šiaip jau galima nakvoti pas jį nemokamai, bet reikia būtinai valgyti pusryčius. Tai kainuoja tik šešis šimtus jenų, keturi eurai. Gal ir nėra labai blogai. Pamokėme šiek tiek anglų kalbos. Dėdė šiaip jau pats paprašė, kadangi kartais būna einančių užsieniečių, kurie japoniškai nešneka, tad reikia jiems angliškai viską paaiškinti. Nesudėtingai, bet bent jau paprastai, kad suprastų. Šiaip jau jis dirbo geležinkeliuose, buvo ir stoties viršininku, o dabar jau pensijoje.

Kadangi buvome nusprendę važiuoti į tą Naošimą, reikėjo nueiti nusipirkti bilietą. Ir šiaip – reikėjo važiuoti traukiniu. Laiko lyg ir dar buvo likę, bet iki stoties nuėjome. Kažkaip nesupratau, pasirodė, kad artimiausias traukinys važiuoja ne iki Takamacu, o iki artimesnio miesto. Tad tas dėdė mus dar kava pavaišino, ir galiausiai galėjome važiuoti. Traukinys atvažiavo, dviejų vagonų, ir mes jau pasirodė, kad paskutinį kartą išvažiavome iš Bando. Tiesa, tą miestelį dar teko pravažiuoti vėliau, bet nebeišlipome.
Monday, September 14th, 2015
6:52 pm
Ačiū, kad eini per miesto džiungles (Ten, kur visada esi dėkingas - Šikoku XV)
Ryte vėl kėlėmės beveik saulei tekant. Nelijo visgi. Netgi nebuvo apsiniaukę, tad beveik buvo galima tikėtis, kad ir nelis. Kol pusryčiavome atėjo tas pats dėdė iš vakar. Vedžiojo savo šunį. Haru. Vėliau dar susitiko su kaimynu, kuriam papasakojo apie mus. Va, henrai, eina keliu, pėsčiomis, jau beveik visą kelią ir nuėjo. Tikrai nebe labai daug buvo likę to kelio. O mes po kiek laiko nukeliavome ir į savo šventyklą. Ji vis dar buvo uždaryta. Žinoma, kitaip būti ir negalėjo, kadangi atėjome dar prieš laiką. Prieš septynias. Tad tik likus kelioms minutėms atvažiavo vienuolis, kuris atidarė tuos vartus ir galėjome eiti ten. Taigi septyniasdešimt aštuntoji šventykla: Košiodži. Tėvynės spindėjimo šventykla. Maždaug taip reikėtų tą pavadinimą išversti.

Sako, kad tai irgi labai sena šventykla, kurią įkūrė dar Naros laikais gyvenęs Giokis. Vėliau apsilankė Kobo daišis, kuris ją įtraukė į savo kelią. Kai jam buvo keturiasdešimt dveji metai (čia tie blogieji metai, nieko nepadarysi), jis padarė savo atvaizdą įšventino toje šventykloje, kaip skulptūrą, kuri turėtų nuvyti blogą lemtį. Taip ji ir vadinama: Jakujoke (blogį nuvejanti) Utadzu Daišis. Šventykla dar kartą atgijo jau Kamakuros laikais, kai ją atgaivino Jišiū sektos įkūrėjas vienuolis Ipenas, Muromači laikais ją labai globojo vienas iš vietinių daimių, tai yra tų karinių valdovų. Žinoma, Kariaujančių karalysčių laikais ji vėl buvo sugriauta, ir atstatyta jau tik XVII amžiuje. Tai yra vienintelė viso henrų kelio šventykla, kuri priklauso abiem sektoms: Šingono ir Džišiū.

Yra ir dar viena legenda. Gyveno toks vienuolis. Kurio vardas pateiktas, tačiau jo niekaip nesugebėjau perskaityti. O internetas irgi nieko nedavė. Susiruošė jis keliauti į sostinę, ir likus kelioms dienoms iki kelionės randa gi sau šunų sukandžiotą usūrinį šunį. Parsinešė namo, pagydė jį ir paleido į mišką. Ir iškeliavo sau į sostinę. Vėliau prasidėjo karai, neramumai, maisto trūkumas, ir taip jau atsitiko, kad šventykloje nebeliko nė vieno vienuolio. Tačiau blogi žmonės į tą šventyklą įeiti taip ir negalėjo, nes juos visus nuvaikydavo usūrinio šuns vaiduoklis. Tad vėliau toje šventykloje įšventino ir usūrinį šunį. Tokia legenda, o aš ta proga žiūrėjau į didelę Kannon, kur stovi tokioje aikštelėje, ir nuo kurios atsiveria plačiausia viso Utadzu miestelio panorama. Ir kitų aplinkinių miestų. Ir dar jūra matosi, ir viena bažnyčia. Tikriausiai katalikų.

Šiaip jau toje šventykloje įšventintas irgi buda Amida, kuris irgi paslėptas, o priešais pagrindinę salę, kuri pastatyta Naros laikotarpiu, yra mėlynoji vadžra. Irgi japoniškojo budizmo dievas, su trimis beždžionėmis, irgi susiję su vienu iš tikėjimu. Trys kirminai kas šešiasdešimt dienų stengiasi suvalgyti dalį žmogaus gyvenimo, tad tomis dienomis reikia eiti ten ir garbinti tą Mėlynaveidę vadžrą.

Priešais pagrindinę salę ten yra ir Kannon-samų salė. Ne ant žemės, požemyje, nusileidi ten ir akys apraibsta. Nežinau kiek, bet daugybė auksinių Avalokitešvarų, įvairiausių dydžių ir formų, visi jos įsikūnijimai tikriausiai. Ir šiaip, kadangi toji šventykla jau blogą lemtį nustumianti šventykla yra, tai ten yra specialios pamaldos, kad toji bloga lemtis nueitų tolyn, ir netgi didelis kalendorius: surašyti, kurie metai kam yra blogi arba geri. Man šie metai išpuolė kaip ir geri, nei ypatingai geri, bet tiesiog geri. O va tais blogaisiais metais patariama eiti į piligriminius žygius, kad išmelstum tą gerąją lemtį. Gavus nokio jau buvo galima eiti toliau.

Toje šventykloje yra ir gražus varpas. Istoriškai teigiama, kad II Pasaulinio metais, daugelio šventyklų varpai buvo išimti ir sulydyti, gaminti patrankas, sviedinius, ginklus ir panašiai. Košiodži šventyklos varpas yra vienas iš tų keletos laimingųjų, kurie nebuvo sulydyti niekur ir gaudė per visą karą. Senas varpas tikriausiai.

Vėl reikėjo nusileisti nuo kalno. Pereiti jau tomis pačiomis gatvelėmis beveik. Radome dar vieną dzenkonjadą, bet jis toks ne visai tikras dzenkonjadas, kadangi šiaip jau ten reikia mokėti. Tūkstantį jenų. Aštuonis eurus. Ir realiai mokama ne už nakvynę, o už pusryčius. Gal ir nieko. Ir šiaip graži vieta, visai patiko. Tik ten berods reikia šiek tiek iš anksto rezervuotis, telefonu galima, dar yra ir informacijos centras, tačiau tuo metu dar niekas nedirbo, mes juk dar gerokai prieš aštuonias ten ėjome. Tą dieną buvome pirmieji, kurie gavome nokio. Gal tai irgi geras ženklas.

Vėl tomis siauromis gatvytėmis, per upę, ir prie vienos sankryžos staiga sustoja mašinytė. Atidaro langą ir duoda mums penkis šimtus jenų. Sako, čia jums, šiandien karšta, tai nusipirkite ko nors išgerti. Ar vandens, ar dar ko nors. Toliau vėl toji Marunaka, kelias vėl eina kaimo keliukais, tada vėl pagrindiniu keliu ir patenkame į Sakaidės miestą. Vėl reikėjo pereiti per gatvę, randame tokį parką. Gražų parką, su daug meno. Iš idėjos ir ten galima nakvoti. Kas antras žmogus, o iš tikrųjų kiekvienas sveikinasi, einame jau per patį Sakaidės centrą. Tai yra per parduotuvių gatvę, kur aš irgi norėjau tikėtis rasti ką nors, tai yra šliures, bet visuomet būna ta nelaimė, kai eini labai anksti: visos parduotuvės nedirbo. Daugelis jų dar nedirbo, tačiau visai gali būti, kad kai kurios iš jų apskritai visi nedirbo niekur.

Toji gatvė irgi baigėsi, vėl normalus miestas šiuolaikinis su dangoraižais, tačiau Japonijoje jie ilgai nesitęsia. Keli metrai ir vėl kaimo vietovė. Ypatingai Šikoku viskas taip vyksta. Prie kažkokios kompanijos stovėjimo aikštelės yra ir henrų poilsio vieta. O toji labiausiai ypatinga tuo, kad ten yra kojų vonia. Galima pasėdėti, pailsėti, kojas toje vonioje pamirkyti, ir, žinoma, eiti toliau. Taip mes ir padarėme.

Prasidėjo jau visiškas kaimas, visiška kaimo vietovė. Pereiname per geležinkelio bėgius, ten Jasobos vanduo teka. Irgi tokia šventyklėlė, o Jasoba reiškia aštuoniasdešimt vietų. Bet į ją neužsukome, kadangi ji nelabai priklausė tam keliui, dar šiek tiek į kalniuką, ir patenkame jau į septyniasdešimt devintąją šventyklą, kurią vienas žurnalas vadina Tennodži, o henrų atlasa įnirtingai teigia, kad tai Košioin. Aukšta ir spindinti šventykla. Pagal žurnalą: imperatoriaus šventykla (o gal imperatorės, nors dauguma Japonijos imperatorių buvo vyrai, tačiau pasitaikydavo ir moterų, kurias japoniškai vadina visiškai taip pat: tenno).

Irgi daugybe legendų apipinta toji šventykla, ne veltui vadinasi Imperatoriaus šventykla. Pastatyta ji buvo tiesiog, be jokių didelių legendų: Kobo daišis šalimais Jasobos šaltinio (ten, kur mes ir praėjome, kur dabar garsi arbatinė yra) ieškojo vietos šventyklai, kur galėtų įšventinti Jamato Takeru, legendinį Japonijos didvyrį, kuris buvęs princas ir kovojęs su įvairiais priešais. Šiaip jis įtrauktas į visus Japonijos imperatorių sąrašus, tačiau yra tik legendinis imperatorius, istorinių duomenų apie jį trūksta. Tad suradęs ten vietą ir iš netoliese augančio medžio išdrožė vienuolikaveidę Kannon. Toji šventykla tada buvo vadinama Miodžiodžiudži. Neįprastos sėkmės šventykla. Kartu įšventino ir Budą Amidą bei karalių Aidzen (Ragaradžą).

Imperatoriaus šventykla ji tapo gerokai vėliau. Nugalėtas imperatorius Sutoku buvo ištremtas į Šikoku salą ir gyveno būtent toje šventykloje. Ten ir mirė. Jo palaikai buvo palaidoti (tai yra pelenai išpilti) per ten tekėjusį upelį. Vėliau imperatorius Nidžio gedėdamas to Sutoku, šalimais jam pastatė Sutoku Džioko šventyklą, šintoistinę, kuri taip ir vadinasi: buvusio imperatoriaus Sutoku šventykla, ten ceremonijas iškėlė, o budistinę šventyklą ta proga pervadino į Tennodži: imperatoriaus šventykla. Jos šalimais ir dabar stovi, kaip ir daugelis kitų šventyklų. Tik Meidži laikais, kai buvo įsakyta budizmą atskirti nuo šintoizmą, to šventyklos buvo atskirtos viena nuo kitos, ir šintoistinė šventykla pervadinta Širominėgū (baltos viršukalnės šventykla).

Dar viena legenda yra apie Jasobos šaltinio vandenį. Kai tas Jamato Takeru kovojo ir keliavo ir visokius žygarbius atliko, Vidinėje jūroje gyveno blogoji žuvis. Tiesiog blogoji žuvis, jis norėjo ją nugalėti, bet baigėsi tuo, kad buvo paveiktas tos žuvies nuodų. Ne tik jis, bet ir visi aštuoniasdešimt aštuoni jo kareiviai (vėl aštuoniasdešimt aštuoni, Japonijoje tai magiškas skaičius). Čia pasirodė deivė Jokošio (o gal ir dievas) atnešė vandens ir dingo. Išgėrę vandens visi pasveiko, todėl tas šaltinis ir buvo pavadintas stebuklinguoju Jasobos šaltiniu ir iki šiol nė karto nebuvo išdžiūvęs. Tikriausiai iki šiol ten gydantis vanduo teka, nežinau, negėriau.

Kadangi Tennodži kadaise buvo kartu su ta šintoistine šventykla, ir jos tikrai pakankamai arti stovi, tai iki šiol vartai yra bendri. Tokie šintoistiniai vartai, trigubi netgi. Vien todėl šiek tiek paklaidžiojome, kažkaip lyg turėtų būti kiti vartai į tą šventyklą, bet pasirodė, kad ne. Ir ne tik vartai: kiemas ir viskas yra bendra. Tiesiog viena prie kito stovi iš eilės Kobo daišio salė, pagrindinė Tennodži salė, ir visai šalimais toji Širaminegū. Viskas labai kompaktiškai.

Dar sunkiau buvo, kai reikėjo ieškoti rašinės. Pasirodo, reikia pereiti per visą šventyklą ir raštinė, man atrodo, irgi bendra. Sėdėjo ten tokia moteriškė, kuri tikriausiai neturi su kuo pasišnekėti, nes kai pradėjome. O prasidėjo nuo to, kad pasakiau, jog esu iš Lietuvos, o Minu iš Korėjos. Va, šiais laikais yra labai daug užsieniečių, visai neseniai prieš kelias dienas irgi buvo atėjusi korėjietė. Aš netgi paklausiau, gal žino koks jos vardas, nes įtariau, kad tai toji henrė Noil, kurios dienoraščius kartais paskaitydavau. Tikriausiai, kalba japoniškai ir jos labai nuoširdžiai pasikalbėjo apie viską, kas guli ant širdies. Nedetalizavo ką, bet kažką. O pati moteriškė irgi norėtų keliauti, bet va kalbos nemoka, ir kartais būna sunku. Ir šiaip ji nėra rasistė, bet va kinai vis tiek turi tokį tautinį bruožą, kad na garsiai jie kalba. Tikrai garsiau nei japonai, ir japonams tai šiek tiek nepatinka. Kitoks gi supratimas apier garsų kalbėjimą. Man kalbėti dažniausiai nereikėjo, ji viena galėjo sau pliaukšti, ir kažkaip nebuvo kaip jos nutraukti, gerai, kad tuo metu kažkas paskambino. Tad tai moteriškei prisireikė pakelti ragelį, o jei nebūtų paskambinę, tikrausiai būtų pliauškusi iki uždarymo šventyklos, jei tai jau būtų sukliudę, abejoju, arba iki tol, kol būtų atėję kiti henrai savo nokio gauti. O mes kuo greičiau iš ten dingome, kad tik vėl nepradėtų kalbėti padėjusi ragelį.

Vėl einame, vėl tokiais kaimo keliukais, palei bėgius, kur nieko nevyko. Tada tuos bėgius reikėjo pereiti. Ten šiaip turėjo būti kelios parduotuvės, bet viskas ten buvo uždaryta. Nieko nesimato, ir šiaip mums reikėjo pereiti upę ir eiti kitu krantu. Mačiau, kad visos parduotuvės yra būtent ne mūsų krante. Upėje nardė daugybė kragų ir narų ir kitokių paukščių. Lyg ir norėjosi kažkur prisėsti, tačiau nebuvo kur. Viena lyg henrų poilsinė, bet lyg kavinė. Jamašitos udoninė. Irgi gal ir nieko vieta, tačiau buvo dar šiek tiek per anksti pietums, nieko nepadarysi. Vėliau kelias lyg į dvi dalis dalinosi... Nes vėl buvo galima eiti ne iš eilės, o mes nusprendėme eiti iš eilės, palei numerius, todėl teko pereiti tunelį ir eiti pagrindiniu keliu.

Taip jau išėjo, ne greitkelis, bet beveik. iš miesto išėjome, tačiau neilgai, nes vėl buvo miestų riba. Patekome į Takamacu miestą. Kagavos prefektūros sostinę. Ten buvo kol kas tik visiškas pakrašytis tos prefektūros, tad kol kas viskas priminė šiek tiek kaimą. O didžiausia bėda, kad pagal planą, toliau turėjome eiti į kalnus ir ne visai buvo aišku, ar spėsime iš kalnų nusileisti. Gal vėl reikėtų apsipirkti kuriam laikui. Parduotuvių kol kas nesimatė. Ir kai jau reikėjo sukti į šventyklą, nuo kur tikrai jokių parduotuvių ir nebebus, pamačiau septynių vienuolikos parduotuvę. Dėl visa ko ten.

Iš pradžių šiaip pasėdėti ir ledų suvalgyti. Žalios arbatos. Paklausiau darbuotojos, ar čia yra kokia valgykla ar restoranas netoliese. Ji nebuvo visiškai tikra, tačiau pasakė, kad bent jau anksčiau šiek tiek paėjus buvo tokia udoninė, nėra visiškai tikra kaip dabar. Gal bus. Nutarėme nueiti ir tą laimę išbandyti. Tačiau, dėl visa ko, jei nieko nebus, kaip atsargai nusipirkome šio bei to užkąsti. Ir labai gerai padarėme iš tikrųjų.

Udoninė ten buvo. Ką tik atsidariusi, buvome pirmieji klientai. Paprašė šiek tiek palaukti, kol padarys, nieko tokio, ir palaukėme. Pirkome tuos udonus su mėnulio šviesa. Tai yra karšti makaronai į kuriuos įmušamas žalias kiaušinis. Irgi Jamašitos udoninė. Irgi viskas daroma rankomis. Kaip ir turėtų būti. Paklausiau ar jie nesusiję su ta kita udoninę, kurią matėme, pasirodo kad taip. Tuo metu ten buvo moteriškė ir vyriškis, tai tos moteriškės tėvas yra kitos udoninės savininko brolis. Bandėme atspėti, kad dabar ten dirba. Jei jau moteriškė, tai gal jos vyras. Irgi viena iš populiaresnių vietų. Atsidaro kaip tik pietų metui, tad per pietus ten labai daug žmonių susirinko. Durys neužsidarydavo. Ir visi užsisakinėjo tą patį, ką ir mes.

Toliau beeidamas dar užsukau į paštą, reikėjo eilinį kartą atvirutes išsiųsti, vėl gavau servetėlių, tikriausiai visiems jas dalina. Ir per tą kaimelį galiausiai pasiekėme jau aštuoniasdešimtą šventyklą: Kokubundži. Valstybės šventyklą.

Toji šventykla, kaip ir visos panašiais pavadinimais, buvo įkurta vienuolio Gioki, kuris tokias šventyklas įkūrė kiekvienoje Šikoku žemėje vieno imperatoriaus įsakymu. Kad būtų meldžiamasi už šalies sėkmę ir gerovę. Vėliau Kobo daišis ten įšventino vienuolikaveidę tūkstantrankę Kannon. Šventykla, savaime suprantama, buvo labai sugriauta Kariaujančių karalysčių laikotarpiu, vėliau atstatyta. O būtent toji Kannon statula dabar yra valstybinės reikšmės nacionalinė vertybė. Kuri šiaip jau yra paslėpta nuo publikos akių ir paprastiems mirtingiesiems rodoma tik kartą per šešiasdešimt metų. Kita nacionalinė vertybė – šventyklos varpas. O apie jį jau yra legendų.

Taigi seniai seniai tūlas Beši Hačiro norėjo nudobti didelę gyvatę, meldėsi Kannon, prašė stebuklingos jėgos, kad vienas ieties sviedimas būtų toks pat galingas kaip tūkstančio iečių. Gyvatę nudobė, o varpą, kurį ji dėvėjo ant galvos, paaukojo šventyklai.
Vėliau Ikoma, kuriam buvo pavesta atstatyti šventyklą, sumanė tą varpą perkelti į Takamacu pilį ir padaryti tos pilies pagrindiniu varpu. Tačiau jį buvo labai sunku nutempti. Ir garsas netikėtai prapuolė. Dar po apylinkes pasklido baisios ligos, ir tam Ikomai kiekvieną naktį sapnavosi varpas, verkdamas, kad nori grįžti namo. Ikoma nusprendė, kad nieko nepadarysi, teks varpą tempti atgal. Ir kaip bebūtų keista, varpą nešant atgal jis buvo labai lengvas. Ir iškart užgaudė, kai tik buvo pakabintas į vietą. Moralas: nenešk varpo iš šventyklos.

Ir patenkame mes į tą Kokubundži. Apie vartus auga pušys. Eini tokiu ilgu keliu, po pušimis, ir kažkur gilumoje yra pagrindinė salė. Ji irgi kažkuo ypatinga, architektūra, bet kadangi aš nieko nesuprantu, tai nežinau nieko. Šalimais yra Kobo daišio salė, kur irgi fotografuoti uždrausta, nieko jau nepadarysi. Pačioje salėje yra ir raštinė, tad iškart gavus nokio galima ir eiti. Bet neskubėjome.

Prie Kobo daišio salės yra ir auksinis Kobo daiši. Tikriausiai irgi turi kokią nors prasmę, nes toje šventykloje labai daug visokių naudų yra. Tarkime, yra šventyklėlė vestuvėms. Ne visai vestuvėms, bet ten pasimeldus galima tikėtis greitai susirasti tinkamą partnerį. Japonai tikrai taip daro. Dar ten labai svarbiai įšveninta pati Benzaiten. Ji yra Sarasvatės atitikmuo, tačiau budizme tapo viena iš septynių laimės dievų. Visi kiti dievai yra vyrai, o va Benzaiten – vienintelė moteris tarp jų, ir rado sau išskirtinę vietą toje Kokubundži. Meldžiantis ten gausite grožio, dorybių ir laimės. Tikrausiai taip ir yra.

Dideli akmenys visur sudėti, ir stovi visose aštuoniasdešimt aštuoniose šventyklose įšventinti Budos. Gali per visus pereiti. Tikriausiai to perėjimo prasmė yra tokia pat, kaip perėjus visas aštuoniasdešimt aštuonias šventyklas. Netikiu visiškai tuo, tačiau tikrai yra žmonių, kurie eine tik per ten, o kam vargti visus tuos tūkstančius kilometrų.

Stovi didžiausias karalius Ačala prie įėjimo į Kobo daišio salę. Na, daugiau ten nieko ir nėra. Saulė vis dar švietė, laiko vis dar buvo, nelabai daug, tačiau buvo, reikėjo eiti toliau. Vėl išeiname, iš pradžių per miestelį-kaimelį, kažkur matosi ryžių laukai, priešais kalnas. Ohirajama, į kurį reikės lipti. Į pačia viršūnę kaip ir nereikės, tačiau to kalno šlaituose kaip tik yra pora šventyklų, į kurias reikia nueiti. Visos jos tame kelyje. Susitinkame jau tą patį dėdę, kaip supratau jis tikriausiai šiek tiek kita kryptimi ėjo, gal jam taip geriau, o mes per dar kelis laukus ir pro tvenkinius papuolame į kalną. Reikia lipti kalno keliuku.

Nors galvojau, kad bus labai lengva, tačiau nebuvo taip jau lengva, reikėjo šiek tiek paprakaituoti. O kalnas ne pats aukščiausias, mums netgi keturių šimtų metrų nereikėjo užlipti. Šiek tiek palipus radome koją. Kur šiaip jau pasėdėti galima. Ir vandens ten yra ir vaizdas nuostabiausias atsiveria ir dar hortenzijos visur žydi. Paskaičiau dienoraščius, visi irgi džiaugėsi, kad ten gali sėdėti, kažkas sakė, kad jie eina visiškai kita kryptimi. Man net įdomu pasidarė kaip, kadangi mano žiniomis, einant iš kitos pusės neturėtų būti patenkama į tą koją. Gal kur nors pasiklydo tie žmonės?

Dar porą metrų ir mes jau asfaltuotame kelyje. Juo dar reikėjo šiek tiek paeiti, ir vėl patenkame į kalno keliuką. Dar kartą patikrinu žemėlapį. Kaip tikėjausi, taip ir buvo, tuo keliuku reikės grįžti. Ta proga kuprinės buvo paliktos, aš visgi pasiėmiau šliures, kurios irgi neilgai turėjo laikyti, tačiau jaučiau, kad tos, kurias tada dėvėjau, jau visai nebelaikys ir gal netgi iki šventyklos nenueis.

Taip beveik ir buvo. Kadangi pėsčiųjų keliai nėra labai gerai prižiūrimi, tai tuoj teko eiti upeliu. Upelis tiesiog tekėjo takeliu, brendi brendi, gerai, kad ne iki kelių, tačiau kojos vis tiek klimpsta. Ir kiekvienas klimpimas man reiškia atsisveikinimo su šliurėmis artėjimą. Nors ten buvo likęs tik kilometras, tačiau to kilometro irgi nebuvo nueita. Beveik tiesiai prieš šventyklos vartus šliurės ir pasakė viso gero. Gerai, kad turėjau atsargines. O prieš mūsų akis: hortenzijose paskendusi aštuoniasdešimt pirmoji šventykla Širominedži. Baltos viršukalnės šventykla. Taip pavadinta, kadangi yra būtent to Širomine kalno papėdėje. Viskas paprasta.

O šiaip toji šventykla yra ant penkių spalvų aikštelės. Gošikidai. Taip pavadinta todėl, kad ten yra penki kalnai, penkios viršūnės viena šalia kitos, todėl tą vietą visą ir vadiną Gošikidai. Ji irgi susijusi su imperatoriumi Sutoku, kuris buvo ištremtas į tuos kraštus. Pasak legendos, jis buvo kremuotas būtent toje šventykloje. Jis taip ilgėjosi sostinės, tačiu grįžti ten negalėjo, netgi sukūrė eilėraštį apie tai. Ir tai buvo taip liūdna, kad jo pagailusi gegutė susisuko į medžio lapus ir negalėjo čiulbėti. Taip sako žmonės.

Kobo daišis ten užkasė brangakmenius, iškase šulinį ir pasižadėjo, kad visą žmoniją nuves į nirvaną. Jau gerokai vėliau ten keliavo ir kitas vienuolis, Enčinas, kuris kalne pamatė keistą šviesą, ir ten nuėjęs sutiko baltaplaukį senelį. Tas senelis jam pasakęs, kad čia yra šventa vieta, todėl Enčinas iš švento medžio išdrožė tūkstantrankės Kannon atvaizdą, kuris ir įšventintas toje šventykloje. Irgi nerodomas, tačiau kasmes liepos dešimtą galima pamatyti. Nepataikėme ant tos dienos. Tas senelis pasirodo, buvęs ne bet kas, o pats Širominės kalno didysis gongenas. Gongenai – tai tokios dvasios, dar iš tų laikų, kai Japonijoje budizmas su šintoizmu buvo susietas, tad buvo tikima, kad budos dažnai pasirodo įvairių vietinių kamių pavidalu. Kad ir tarkime, kaip šiuo atveju: kalno dievo pavidalu.

Toje šventykloje yra ir imperatoriaus Sutoku kapas, medis, kuris vis dar mena liūdną to impertatoriaus gyvenimą. Priešais septynkraigius vartus yra trylikaaukštė pagoda, kurią padovanojo Minamoto Joritomo (Japonijos šiogunas) gedėdamas buvusio imperatoriaus nušvitimo. Dar ten yra budos kiekvienam zodiako ženklui (pagal metus, savaime suprantama) ir septynių dievų šventykla.

O legenda teigia, kad kadaise ten gyvenusi pasakiška būtybė tengu (kuris kaip paukštis vaizduojamas) vardu Sagamibo. Kartą vienuolis išėjęs nusipirkti tofu, ir ką jūs sau manote. Pajuto, kad skrenda, o kitą akimirką jis jau buvo šventykloje su tofu rankose. Spėjama, kad toji dvasia pasigailėjo vienuolio ir sugalvojo tokią išdaigą. Daugiau ta legenda nieko nesako.

Na, o mes nuėjome į pagridninę salę, iki kurios reikėjo užlipti šimtą laiptelių. Po klevais. Tuo metu buvo vasara, tai visi klevai buvo žali, bet šiaip sako, kad rudenį ten labai gražu, kai visi klevai nurausta. Žinoma, kadangi buvome miške ir kalnuose, tai ten augo ir daug kiparisų. Kobo daišio salė buvo šalimais visai. Irgi tarp tų kiparisų, o belipant laiptais iš visų pusių buvo ir kiekvieną Zodiako ženklą globojančio Budos šventyklėlė. Kadangi tų budų yra septyni, o zodiako ženklų: dvylika, tai kai kurie budos globoja po porą ženklų. Taip jau yra. Ir visi piligrimai ten vaikščiojo ieškodami savo ženklo.

Tas šaltinis tarp hortenzijų, toks labai jau gražus, gavome savo nokio, aš dar įsipyliau vandens iš šaltinio. Šventyklos darbuotojas pasakė, kad vandenį gal iš kitur piltis, tačiau man jo visai nereikėjo. Nuraminau, kad visai tiks ir šitas vanduo. Ir buvo galima eiti toliau, kadangi laikas jau ėjo į pabaigą ir maždaug tiksliai ant laiko tikriausiai tespėsime nueiti į kitą šventyklą. Taip beveik iškart ir padarėme.

Vėl grįžome tuo pačiu keliuku per upelį. Kojos vis dar klimpo, radome kuprines ir buvo galima eiti toliau. Ten irgi visus pakeliui buvo tie čio akmenys. Kas kiekvieną čio. Tai yra kas šimtą aštuonis metrus. O kai liko devyniolika čio tai buvo ypatinga vieta. Ten susieina trys keliai iš skirtingų šventyklų. Nuo Širominės, Kokubundži ir tos, į kurią dar tikėjome. Tk tiek ir ypatinga, mums liko dar devyniolika čio. Turėtume spėti pagal viską.

Galiausiai kelias per mišką ir kalnus baigėsi, išėjome į normalų asfaltuotą kelią, kuriuo netgi mašinos važinėjo kartais. Šintoistinė šventykla, udoninė ten buvo. Pagal viską mes turėjome spėti pavalgyti, jei labai greitai valgysime, tačiau... toji udoninė buvo visiškai uždaryta ir atsidaryti nesiruošė. Nieko nepadarysi, tenka eiti toliau. Ir kai jau buvome beveik nuėję, mūsų kelias vėl išsiskyrė. Vėl reikėjo eiti miško keliuku, tačiau dabar jau žemyn.

Ir kai jau buvome beveik nuėję, ten maždaug kur kaip visada atsiveria gražiausias vaizdas, žiūrime yra dar viena koja. Toks namukas. Toks visai gražus namukas. Ten irgi Šakjamunio skulptūra yra, supratome, kad ten irgi galima nakvoti tikriausiai, ir vadinasi tas namukas Kodomo omotenašitei. Vaikų namukas. Tarkime, taip išversime. Prie to namuko stalas, su arbata ir visokiais sausainiukais, kurie sudėti į indą. Nusprendėme šiaip pasėdėti ir pasiilsėti, išgerti arbatos, ir taip begeriant atvažiuoja toks dėdė.

Išsiaiškinome, kad jis būtent tą koją ir prižiūri. Ir ne tik prižiūri, bet ir įrengė tą koją. Žinoma, ne vienas, kadangi namukas toks didelis, šešiakampio formos, yra netgi du aukštai, antras toks mažesnis, netyčia ir nukristi galima, bet viduje yra suoliukų, piešinių, tualetas apačioje, pasakė, kad galime mes ten ir nakvoti. O viskas prasidėjo taip, kad jis turi tokį vaistažolių darželį, didelį visai. Ir nuspręsta, kad tas darželis labai tinka gydyti visokias šiuolaikines ligas. Japoniškai tai vadinama hikikomori, tai yra vaikai dažniausiai, kurie turi socialinių problemų, gyvena visą laiką internete, su niekuo nebendrauja, nelanko mokyklos ir panašiai. Tad būtent juos visus čia ir gydo, ne visus, bet kas nori. Ryte eina į pamaldas šventykloje, vėliau dirba laukuose ir panašiai. Būtent su jų pagalba ir buvo pastatytas tas namukas, kažkas iš Osakos suprojektavo, kaip supratome pinigų davė tų vaikų tėvai. Pastatytas visai neseniai, dar nė metų nėra. Leido mums pasiilsėti, jei norėsime ir nakvoti, o pats ir išvažiavo. Sakė, dar atvažiuosi: sutvarkyti to virdulio su arbata. Kadangi apie penktą valandą baigiasi henrų vaikščiojimas tai tuo metu ir sutvarkoma viskas. Namukas nerakinamas: kas nori, tas visuomet gali ten užeiti ir apsistoti.

Dėdė išvažiavo, o mes susigalvojome. Eiti iki miesto. Pavalgyti gal ir bus kur, tačiau nakvoti gali nebūti kur. Lyg sąraše kažkas buvo įrašyta, bet ką čia gali žinoti. Tad nusprendėme, kad niekur neisime, tiesiog liksime ten. Tad palikome daiktus, ir dar keli šimtai metrų: prieš mūsų akis jau aštuoniasdešimt antroji šventykla Negorodži. Šaknų ir smilkalo šventykla.

Žinoma, toji šventykla irgi prasidėjo nuo Kobo daišio. Stovi prie Aomine kalno (mėlynos viršūnės), todėl ir skirta tam kalnui. Taigi keliaudamas Kobo daišis pastebėjo ir netikėtai suvokė, kad penkios tos viršūnės atitinka Deimantinio pasaulio mandalos penkis išmintiguosius karalius. Todėl norėdamas juos visus pagerbti pastatė šventyklą, kur juos įšventino, ir pavadino ją Kazo. Tikriausiai taip reikėtų skaityti, niekur skaitymo neradau.

Jau vėliau eidamas henrų keliu kitas vienuolis Čišio prie tos šventyklos sutiko gongeną Sanno, kuris vedėsi baltą beždžionę. Tada jam kilo mintis iš švento medžio išdrožti Kannon atvaizdą, ją išventinti ten. Taip ir padarė. O kadangi iš medžio šaknų labai ilgai sklido aromatas, tad šventykla ir buvo pervadintia Negorodži: šaknų smilkalo šventykla. Ten iki šiol yra didžiulis japoninis skirpstulas, kuriam jau tūkstantis šeši šimtai metų ir kuris taip ir vadinamas: baltos beždžionės skirpstulu. Daugiau kaip ir nėra kitokios informacijos. Tik tiek, kad eilinį kartą per eilinius neramumus ji buvo apgriauta, o vėliau atstatyta.

Bet yra tokia legenda, kad kadaise prieš keturis šimtus metų tuose miškuose gyveno jautis demonas, kuris labai kankino žmones. Sugalvojo jie jį nudobti. Išėjo gaudyti ir niekaip nepagavo. Niekur jo nesimatė. Tad nuėjo į tą Negorodži šventyklą pasimeslti, kad padėtų tą demoną sugauti ir jis pasirodė. Sviedė ietį ir tas jautis sužeistas dingo. Rado jį vėliau negyvą kažkur už dviejų kilometrų. Nupjovė jo ragus ir pasimeldė už jo vėlę. Iki šiol ten yra to jaučio ragai ir jo paveikslas. Sako, jei prisiliesi prie to jaučio, tai padės apsiginti nuo blogos akies ir kerų.

Žinoma, Kannon atvaizdas, kurio niekam nerodo, kas trisdešimt trejus metus galima pamatyti, irgi yra kultūrinė vertybė. Valstybinės reikšmės, o tų penkių karalių salė, kuriame įšventinti Ačala, Trailokiavidžaja, Amritakundalinis, Jamantaka ir Vadžrajakša, irgi kultūrinė vertybė. Tik prefektūrinės reikšmės.

Nuėjome ten. Vartai, pro juos reikia praeiti, nusileisti keliasdešimčia laiptų žemyn, vėliau pereiti per pirmąjį kiemą, ir dvigubai tiek laiptų reikia kilti viršun. Tarp klevų viskas. Yra tas senas skirpstulas, o priešais ta pagrindinė salė. Irgi tarp klevų, ji taip įdomiai padaryta, kad įeini ir reikia ne tiesiai eiti, o ratu. Ir iš visų pusių ten tokios Kannon salės, kur daugybė jos atvaizdų. Maždaug ten galima fotografuoti, taip ir padariau. Priaukota daugybė.

Tada einame į Kobo daišio salę, kuri jau apačioje yra. Norėjau pažiūrėti į tų penkių karalių salę: irgi viskas uždaryta ir nieko nesimato. Melstis prie jos galima. Tad teliko gauti nokio, buvome jau beveik paskutiniai. Po mūsų atėjo dar porą mašininių henrų, ir kai jau susiruošėme išeiti, atėjo dar vienas pėsčias. Raštinės darbuotojas, vienuolis, iškart maloniai paklausė ar jis ruošiasi nokio daryti. Kadangi ne, tai ramiai uždarė kontorą. O šiaip būtų pasiūlęs pirmą nokio pasiimti, ir tik vėliau melsti. Nors ir ne visai pagal taisykles gautųsi.

Na, o mes irgi išėjome. Graži šiaip šventykla. Senove dvelkia. Prie vartų radome ir to demono skulptūrą, prie kurios visgi nesiliečiau. Tada galiausiai radome ir pirmojo čio akmenį, visus buvome matę išskyrus pirmąjį, ir grįžome į tą namuką. Valgyti. Senukas jau buvo spėjęs apsilankyti, termosas buvo sutvarkytas, tad ramiausiai sėdėjome ir valgėme. Kandžiojami uodų. Pradėjo tas kitas henras, jis tikriausiai irgi buvo planavęs ten apsistoti, tačiau nusprendė mums netrukdyti. Paskaičiau dienoraščius.

Nors nebuvo praėję nė metų, kai jie pastatyti, tačiau ten jau buvo spėję apsilankyti daugybė žmonių. Ir, žinoma, visi kažką įrašė, žinoma, visi buvo patenkinti ir sužavėti ir baisiai dėkingi ta koja. Vos ne kas antras įrašas kalbėjo apie tai, kad tai – pati geriausia koja, kiek yra tekę matyti. Taip beveik ir yra. Kai kas gailėjosi, kad užsisakė viešbutį, o šiaip visai norėtų ten apsistoti. Buvo ir tas henras, kuris važiuoja dviračiu ir facebooke viską kelia. Eilinį kartą kažką buvo prirašęs apie savo kelionę. Šalia buvo ir kitas komentaras: kad yra sutikęs tą henrą, tokio arogantiško žmogaus dar nėra matęs. Kalba tik apie save ir kokie blogi sutikti žmonės. Visiškai sutikau, man jis irgi toks pasirodė. O daugiau kaip ir nieko nebuvo. Galima buvo eiti miegoti.

Atsikeliame, reikia eiti. Šiek tiek apsiniaukę, šiek tiek debesų, gal netgi lyti ruošiasi. Ir reikėjo nuspręsti kuriuo keliu einame. Matėme, kad šiaip jau prie vienos aikštelės yra mašinų kelias, tai gal reikia grįžti dar šiek tiek, tačiau yra ir kita nuoroda. Kuri lyg ir liepia eiti tiesiai ir niekur negrįžti. Nusprendžiau, kad galime eiti ir taip. Gerai, kad taip padarėme. Ėjome tuo keliu, kuriuo nežinau, kas paskutinį kartą ėjo. Kartais užtaikome taip. Kaip čia pasakius, žolės auga iki pečių, takelio jokio nėra, tiesiog per tas šlapias žoles eini ir tik kažkur apačioje lyg ir kažkas matosi. Žinoma, šiek tiek apdrasko viskas, visur šlapia, džiaugiuosi, kad tos žolės visgi ne dilgėlės, nes tikrai nebūtų buvę jokio malonumo eiti per jas. Tad taip visai liksmai ir ėjome.

Ilgai neteko taip eiti, tuoj patekome į normalų mašininį kelią, kuriuo nusileidome nuo kalno, pro tvenkinius ir ryžių laukus, kaip jau buvo įprasta, randame stotį, pagal ženklus nustatome, kur čia artimiausia parduotuvė. Gal ir šiek tiek atgal, tačiau geriau atgal ir pavalgyti, negu tiesiai ir neaišku kada valgyti.

Vėliau beeidami sutinkame dar porą henrų. Berods henrai. Eina pėsčiomis, tačiau apsirengę taip neįprastai. Rūbais laipioti po kalnus. Korėjiečiai taip mėgsta rengtis. Bet tikriausiai ne korėjiečiai. Ten irgi buvo tokia koja. Tiksliau visas namas, netgi ne koja. Gyvenamųjų namų rajone įkurtas. Kiek supratau, šalia gyvenamo namo, toks didelis kambarys, irgi, tikriausiai galima miegoti, ir arbatos yra. Tad iš idėjos apsistoti ten didelių problemų nėra. Jei ne vienoje, tai kitoje vietoje. O tada kelias išėjo jau palei upę. Reikėjo pereiti per tiltą, kuris buvo remontuojamas, tad vėl gavosi ėjimas aplinkui. Jau ne pirmą kartą. Šiek tiek paklydome, tai teko vieną kartą netgi per tvorą šokti. Nieko jau nepadarysi.

Vėl gyvenamieji namai, parduotuvė didžiausiai. Nuėjau ten ieškoti šliurių, tačiau radome kilimėlį. Kaip ir beveik baigėsi kelionę, bet dabar turėsime kilimėlį ir bus galima miegoti netgi ant kietos žemės. Taip galvojome. Vėl per miestą, mažesni ir didesni namai, kažkokių keistų įvykių ten nebuvo. Nuėjome kokius vienuolika kilometrų. Ir netgi nepasijautė. Galiausiai pasiekėme jau aštuoniasdešimt trečią šventyklą Ičinomijadži. Arba pirmosios šintoistinės šventyklos budistinę šventyklą. Lietuviškai kitaip neišverčiama.

Ji įkurta irgi labai seniai. Dar prieš Kobo daišį. Kadangi įkūrė Sanukio pirmosios šintoistinės šventyklos laukuose, todėl taip ir pavadinta. Kobo daišis ten įšventino Kannon ir pakeitė sektą. Tik po to ji buvo priskirta Šingon sekta. Žinoma, ji buvo sugriauta, sujungta su kažkuo, vėliau atstatyta, bet tik Meidži laikotarpiu galiausiai tapo tikra budistine šventykla. Kaip ir visos kitos, po to kai šintoizmas buvo atskirtas nuo budizmo.

Prieš pagrindinę salę yra tokia mažesnė akmeninė šventyklėlė, kur sakoma. Kad iš po jos galima išgirsti kaip kunkuliuoja pragaro katilai. Garsas toks sklinda. Su tuo susijusi ir viena legenda. Sakoma, kad jei koks blogas žmogus įkiš galvą į tą pragaro katilą, durys užsidarys ir jis negalės ištraukti galvos. Tokia bloga senutė Otanė nusprendė patikrinti ar tikrai taip yra. Tik įkišo galvą, durys tikrai užsidarė ir pasigirdo kaip kunkuliuoja pragaro katilai. Bando galvą ištraukti: niekaip nepavyksta. Tik tada pradėjo gailėtis visų blogų darbų, kuriuos buvo padariusi per visą savo gyvenimą, ir tik tada tos durelės atsidarė ir ji galiausiai galėjo ištraukti galvą. Ir nuo to ji pasikeitė į priešingą, tai yra gerąją pusę.

Žinoma, kelias nuvedė ne pro pagrindinius, o pro šoninius vartus. Jau buvo gerokai įdienoję, tad žmonių ten irgi buvo daug. Kaip tik keliavo trys vaikinai. Mašina, kiek supratau, bet tik vienas nešiojosi tą nokio knygutę. O kiti nežinau, gal šiaip prie kompanijos važiavo, kadangi tas vienas rodė ir pasakojo, va šiaip vaikštoma su lazdomis, ir lazdas galima palikti čia. Prieš sales visada yra vietos padėti lazdas, todėl kai kurie žmonės jas ten ir pamiršta. Jau aštuoniasdešimt trečia šventykla, kodėl jie to nežino. Man taip įdomu pasidarė, bet gal jie tik buvo pradėję, nes realiai galima pradėti nuo bet kurios šventyklos, svarbiausia apeiti ratą.

O daugiau nieko ypatinga ten ir nebuvo. Netgi pragaro katilo nebuvo. Jis kažkada ten buvo, tačiau dabar buvo visai uždarytas. Gal per daug blogos valios žmonių ten vaikščiojo ir kaišiojo galvas, todėl buvo nuspręsta jiems palengvinti tas kančias visiškai užmūrijant viską. O daugiau ten nieko gera nebuvo. Galėjome eiti toliau.

Buvome viename Takamacu miesto gale, kita šventykla buvo kitame gale. Reikėjo pereiti per visą miestą. Kaip tik prie tos Ičinomijadži buvo ir onsenas. Minu buvo matęs, tiksliau ir aš, kaip viename onsene pardavinėjo dzorius, tai yra tas japoniškas šliures. Tad nusprendėme pakeliui užeiti ten ir paieškoti tų dzorių. Aš, žinoma, jokių vilčių rasti dzorius neturėjau, bet kodėl gi nuėjus. Žinoma, jokių dzorių ten nebuvo, tačiau sutikome tokį dėdę, kuris davė tris šimtus jenų. Maždaug tris eurus. Irgi: nusipirkit atsigerti, šiandien bus karšta diena. Kaip visada pėstiesiems henrams padeda.

Tada teko pereiti per stovėjimo aikštelę ir palei tokią gatvę tiesiai ir tiesiai. Per miestą, kaip jau ir tikėjausi, kad bus. Praėjome po greitkeliu ir maždaug kelias skyrėsi į kelias dalis. Aš pasirinkau tą, ant kurio buvo Marunaka. Tikėjausi ten rasti dzorius. Radau tokius pat: medinius dzorius, tačiau nusprendžiau, kad gal nereikia. Dar radome ir jukatų, kur aš netyčia kainą ne taip pažiūrėjau. Šiaip labai gera tokia jukata, tačiau kainavo šimtą eurų. Iš pradžių man pasirodė, kad kainuoja tik dešimt eurų. Skaičius ne taip pamačiau. Kadangi nieko ten neradau, tai pirkau bent jau sportbačius. Vis geriau negu nieko. Ir buvo galima eiti toliau.

Iš pradžių kelias buvo lyg ir aiškus, reikėjo eiti tiesiai, netgi užrašai buvo, kartais pasitaikydavo. Labai kartais. Atsiduriame prie parko tokio, ir nuo ten jau nebelabai žinojau kaip eiti. Mano žemėlapis ir vaizdas, kurį matėme šiek tiek nesutapo. Bet ten buvo didelis prekybos centras Halos, naujas tikriausiai, nes būtent toje vietoje, kur jo neturėtų būti, tad iš pradžių nuėjau ten paieškoti dzorių ir viskas baigėsi tuo, kad pietavome ten. Ar taip ar taip pietų metas.

Papietavus aiškiau visgi nepasidarė. Vis taip pat klajojau. Ir gal būčiau toliau klajojęs, tad teko paklausti kokio praeivio. Kad henrų kelio čia niekas nežinos kažkaip įtariau, tad teko klausti apie stotį. O kur čia tokia ir tokia stotis. Pasirodo, dar nebuvome toli nuklydę, ėjome beveik teisingai, ir stotį radome. O radus stotį galiausiai kartais pasirodydavo ir henrų kelio ženklai. Dar šiek tiek ir buvome beveik Takamacu miesto centre. Iki pats centro nepriėjome, tačiau pagrindinė stotis jau beveik matėsi. Mums jos nereikėjo. Priėjus pagrindinę gatvę reikėjo sukti ir eiti ja.

Čia prasidėjo kita bėda. Tai yra dar vienos šliurės ėmė plyšti. Kol kas dar visai ramiai, tačiau po truputį po truputį ir jos ėmė išsinėrinėti. Supratau, kad irgi ilgai netemps. Norėjosi nueiti bent iki šventyklos, tačiau, kadangi iki jos buvo likę dar nemažai kilometrų, tai supratau, kad iki šventyklos : niekaip. Miestas kaip miestas, nieko gera jame per daug nebuvo. Tuo labiau, kad ėjome pro gyvenamus rajonus. Trys upės. Iš tikrųjų netgi keturios gal, nes vėl buvome prie jūros ir visos tos upės ten sutekėjo į jūrą: Cumetagava, Kasugagava, Šinkava, mano šliurės visiškai pasakė sudie, teko pirmą kartą per visą kelionę autis sportbačius, bet būtent ten prie mūsų priartėjo kalnas, toks plokščias, stalo kalnu galima jį pavadinti, reikėjo išsukti iš to pagrindinio kelio ir po truputį imti artintis prie to kalno. Ten turėjo būti kita šventykla.

Bet pradžiai man reikėjo užsukti į dar vieną parduotuvę. Šįkart Marujoši. Vis dėl tų pačių dzorių. Žinoma, ten irgi nieko nebuvo, tad reikėjo kelionę tęsti apsiavus sportbačius. Nieko jau nebepadarysi.

Galvojau, kad vėl reikės eiti miškų ir kalnų keliukais, tačiau taip nebuvo. Visas kelias asfaltuotas, šiek tiek į kalną, tačiau labai nesijautė, kad į kalną. Ir pats kalnas ne per aukščiausias ten buvo. Dvi tokios vietos, svarbios henrų keliui. Pirmoji vieta: Jašimos Okadžisui. Jašima, tai tos vietovės pavadinimas, Okadži – ceremonijos pavadinimas, o sui – tiesiog vanduo. Taigi Kobo daišis beeidams ir atsisėdęs pailsėti, pamatė, kad niekur nėra vandens ir kaip tai blogai. Atliko tą ceremoniją okadži ir kaipmat atsivėrė šaltinis. Sako, kad net per didžiausias sausras, kai visur kitur vanduo išdžiūsta, tas šaltinis niekada neišdžiūsta. Šiaip to šaltinio aš ir nemačiau. Kur jis turėtų būti, tikrai nieko nebuvo, tačiau statulėlės Kobo daišio ir visų kitų budų: buvo.

Kita vieta: Kuvadzuno naši. Nevalgoma kriaušė. Irgi. Kobo daišiui beeinant tuo pačiu keliu, jis pamatė kriaušės medį ir valstiečio paprašė vienos kriaušės. Valstietis jam atsakęs, kad šitos kriaušės labai kietos ir jų neįmanoma valgyti. Ir po to tikrai visi vaisiai sukietėjo ir iki pat kol kriaušė nenudžiūvo jų valgyti buvo neįmanoma.

Ėjome toliau, sutikome gaują vaikų, iš mokyklos tikriausiai visi ten ėjo. Dar vienas henras, kuris leidosi žemyn. Tikriausiai mašiną buvo palikęs apačioje, nes spėju, kad jis tikrai ne pėstysis henras. Ir taip visai greitai, kol dar buvo šviesu, prieiname paskutinius laiptus ir jai užlipus jau aštuoniasdešimt ketvirtoji šventykla: Jašimadži. Namų salos šventykla. Taip jos pavadinimas verčiamas.
Šioji šventykla irgi tokia ypatinga. Kadangi ją įkūrė ne Kobo daišis ir ne koks nors kitoks Japonijos vienuolis, o iš Kinijos atvykęs vienuolis Gandžinas. Tikriausiai kinas buvo, nes apie jo tautybę niekas nieko nesako, bet kitaip tikriausiai ir būti negali. Gandžinas, žinoma, yra jo japoniškas vardas, o kiniškas vardas, bent jau pagal dabartinį tarimą, turėtų būti Dziandženas. Tačiau aišku, kad tais senais laikais ir kiniškai jo vardas buvo tariamas kitaip. Pagal japonų ir kitų kalbų duomenis, jis tikriausiai buvo tariamas panašiai kaip Ganžin, tačiau nesu visiškai tuo tikras. Bet kokiu atveju šventyklą įkūrė jis.

Pačioje pradžioje jis buvo sugalvojęs, kad šventyklai labai tinkama vieta yra šiaurinis kalno kraštas, tad šventyklą ten ir pastatė. Vėliau atvykęs Kobo daišis, sumąstė, kad šiaip jau pietinis kraštas dar tinkamesnis, todėl tą šventyklą perkėlė į pietus. Pagrindinę salę pastatė per vieną dieną. Dar viena tokia šventykla. Kai statant šventykla saulė ėmė leistis į jūrą, Kobo daišis nuėjo ant labiausiai atsikišusios uolos, kur švilpė vėjai, išskleidė vėduoklę ir saulė iškart pašoko į viršų. Taip jis sugebėjo pabaigti per vieną dieną. Toji uola yra labai panaši į liūtą, todėl dabar ji ir vadinama: Liūtų uola. Nuo ten atsiveria vienas iš gražiausių Jašimos vaizdų. Iš viso jų yra trys.

Žinoma, viena iš svarbių šventyklų. Per karus trumpam buvo uždaryta, vėliau vėl atidaryta. O be to, ten įšventintas Tasaburas, kuris laikomas Šikoku usūrinių šunų vadu. Ne budistinėje šventykloje, o viduje esančioje šintoistinėje šventykloje. Su žmona savo. Dar ten yra sniego sodas ir kitokių vertybių. Šalia pagrindinės salė stovi Brangenybių salė, toks muziejus, kur viso kultūrinės vertybės ir sudėtos.

Nors parašyta, kad toje šventykloje įšventintą vienuolikaveidę tūkstantrankę Kannon galima pamatyti, tačiau kai mes ten buvome: jos nesimatė. Visgi paslėpta. Šintoistinė šventykla: visai šalimais pagrindinės salės, taip ir nusidriekia raudonų vartų kolona tokia į ją, o prieš juos stovi tie du usūriniai šunys: Tasaburas su žmona. Šiek tiek toliau Kobo daišio salė, prie kurios didysis karalius Ačala. O prie užpakalinių vartų ir kiniško stiliaus pagoda. Kadangi ją įkūrė kinas, tai ir architektūra šiek tiek kiniška. Brangenybių salė irgi taip įdomiai atrodo, įdomus pastatas. Ir matosi, kad kinas įkūrė tą šventyklą, kadangi ten labai jau daug kinų turistų buvo. Gerokai daugiau nei henrų. Ir šiaip visokių turistų ten daug, atvažiavę apžiūrėti visko.

Po visų maldų, nokio gavimo aš dar prisipyliau vandens, pačios tikrosios Kannon nesimatė, tačiau stovėjo kita Kannon, ir galėjome per vartus keliauti toliau.

Pirmas dalykas, kurį pamatėme išėję pro vartus, buvo tvenkinys. Jis dar vadinamas kraujo tvenkiniu. Viskas vyko Genpei laikai, kai tose apylinkėse kovojo Gendži ir Heike klanai. Taip pjovė vienas kitas, kad tvenkinys paplūdo kraujais. Šiaip jo pirmas pavadinimas buvo lazuritų tvenkinys, kadangi jį iškasė dar pats Kobo daišis, jame paslėpė brangenybių ir sūtrą: Mahavairočana (didysis Buda Vairočana), trys paslaptys – Budos kūnas, kalba ir valia, ir t.t. Todėl ir pavadintas lazuritų tvenkinių, tik vėliau vardas buvo pakeistas, ne visai pakeistas, bet pagrindinis tapo jau tas kraujo tvenkinys.

Dar radome viešbutį. Toks didelis viešbutis ir kadaise buvo labai naudojamas kaip supratau, nes jo pavadinimas netgi buvo: Tarptautinis viešbutis. Tačiau dabar visiškai tuščias. Ten nieko nėra. Mano sąrašas sakė, kad kažkur ten yra namukų, kur galima pernakvoti, o gal net paties viešbučio kambariuose galima miegoti, ką čia gali žinoti, visgi nenaudojamas tas dalykas, tačiau mes nusprendėme eiti toliau.

Nuo ten atsivėrė dar vienas gražus vaizdas: Danno ura, tai yra kedrų įlanka. Buvo galima tuo vaizdu pasigrožėti, ir nuo tada kelias vėl ėjo miškų keliais. Taip tiesiai stačiai žemyn. Kadangi šiaip jau ant to Jašimos kalno įvažiavimas yra mokamas. Už vaizdus reikia susimokėti, todėl mašinų keliu eiti ir nebuvo galima.

Negaliu pasakyti, kad visgi tuo mokamu keliu nėjau. Visgi mūsų kelias kirto jį, ir reikėjo pereiti per jį. Gal beveik pirmą kartą buvau pėsčiomis ant mokamo kelio. Nieko jau nepadarysi, taip reikia eiti. Galiausiai išeinant į miestelį buvo ir varteliai, kadangi iš tos pusės visas kalnas apvertas. Ne šiaip sau dėl ko: dėl laukinių žvėrių. Kad tikriausiai kokie šernai nelandžiotų be reikalo, todėl tuos vartus reikia uždaryti. Ir patekome į miestą.

Jau prieš tai, eidami per visas tas upes, per tiltus, matėme tokių įdomių paveikslų. Du laivai ir mergina su vėduokle, kažkas joja ant žirgo ir panašiai. Tai ant tilto nupieštai, tai ant kanalizacijos dangčio. Dabar išsiaiškinau kas ten: visa tai Gendži ir Heike klanų kovos akimirkos. Daug jų ten buvo, visų ir neprisimenu, daug ko ir nesupratau. Tik aišku, kad visos tos kovos vyko būtent aplink Jašimos kalną ir toje įlankoje, kadangi joje būna dideli atoslūgiai. Tad beeinant irgi buvo įvairių atmintinų vietų, kur kas kovėsi, kur kas gimė, kur kas buvo nužudytas, kur kas buvo palaidotas. Viskas iš tų Gempei laikų.

O mes susitikome vieną moteriškę. Ji pasiklausė ar einame tuo henrų keliu, o kadangi taip, tai mums dar už tai ir padėkojo. Pasirodo, eidami tuo keliu ne tik sau, bet ir aplinkiams žmonėms karmą geriname.

Toli nebėjome. Dar per vieną tiltą. Kuris gal per įlanką, gal per upę ėjo, netoli Furutakamacu, tai yra Senojo Takamacu stotis, ir tiesiai prie to tilto: Marunaka. Žinoma, ten jokių dzorių ar šliurių nebuvo, tačiau valgyti visgi nusipirkome. Jau vakarėjo, tad valgyti vis tiek reikės. O toliau parduotuvių gali ir nebūti.

Buvome jau Murės miestelyje, tiksliau, tai vis tas pats Takamacu miestas, tačiau anksčiau toji vieta vadinosi Murė. Kelias galėjo eiti tiesiai, tačiau suko per aplink, kad užeitum į kokią nors šventyklą tarkime. Gal kažkuo žymi ta šventykla. Arba stovi priešais mokykla, kaip tik ant henrų kelio, todėl reikėjo apeiti ją. Ten kaip tik kažkas išvažinėjo ir buvo šaukiamas iš toli. Radome dar tokią udoninę. Gan sename name, taip visai prabangiai viskas atrodė, tačiau pasirodė, kad kainuoja ten viskas visai normaliai. Netgi norėjosi ten užsukti pavalgyti. Kainos juk normalios, tačiau kai jau buvome tiek daug visko prisipirkę, nebesukome.

Vėl reikėjo lipti šiek tiek į kalną. Visiškai iki kalno nelipome. Kai jau prasidėjo ta labiausiai lipamiausia dalis, ir sustojome. Nusprendėme, kad reikia nakvoti visgi šiek tiek civilizuotoje vietoje. Prie tvenkinio pasistatėme palapinę ir jau beveik ruošėmės valgyti, kai Minu eilinį kartą prisiminė, kad pamiršo lazdą. Tikriausiai prie Marunakos. Netoli eiti, gal koks kilometras ar panašiai, tačiau vis tiek. Visgi išėjus iš palapinės, pasirodė, kad niekas nieko nepamiršo, lazda buvo paguldyta šalia. Ten dar buvo udoninė, sobinė, žmonių daug nebuvo, visiškas miestelio pakraštys. Ramu. Saulė nusileido, buvo galima eiti miegoti.
Thursday, September 10th, 2015
1:46 pm
Kobo daišio gyvenimas per vieną dieną (Kur valgiai kasdien patys skaniausi - Šikoku XIV)
Iš pradžių to gyvenimo nelabai matėsi. Reikėjo eiti palei kalną, radome laukiamąjį. Henrų laukiamąjį. Lyg stotelė, o gal ir ne, gal ten bus galima pernakvoti iš idėjos. Tada prieiname prie to, kas kadaise turėjo būti suvenyrų parduotuvė ir arbatinė, kažkur buvo parašyta, kad iš idėjos nakvoti galima ir ten. Jau šiek tiek lietaus lašai krapnojo, tad visai gali būti, kad ten bus geriausia vieta viskam. Karaliaus Ačalos skulptūra ir jau stovime prieš pagrindinius vartus, už kurių prasideda laiptai. Kiek ten tų laiptų ir nežinau, neskaičiavau, tačiau nusprendėme, kad kuprinių iki viršaus tempti nebūtina, galime ir be jų ten suvaikščioti.

Taigi o mums reikia lipti į tą Nijadanidži. Ir taip ji pavadinta todėl, kad aplinkui daugybę slėnių. Tad ir vadinasi daugybės slėnių šventykla. Nors šiaip pati pradžia jos buvo visai kitokia.

Sako, kad pačioje pradžioje, seniai seniai, vieno imperatoriaus prašymu vienuolis Gioki rytiniame to kalno šlaite įšventino Budą Amidą, o vakariniame – Budą Šakjamunį. Kadangi tuo metu Šikoku sala ir dabartinis Čiūgoku rajonas (vakarinė Honšiū salos dalis: Okajamos, Hirošimos, Šimanės, Totorio ir Jamaguči prefektūros) buvo laikomas kaip vienas regionas, ir vadino jį tada Hačigoku: aštuonios žemės. Tad ir toji šventykla buvo pastatyta kaip visų tų aštuonių žemių šventykla, ji taip ir vadinosi Rengesan Hačikokudži (lotoso kalno aštuonių žemių šventykla). Tokia buvo jos pati pradžia.

Kobo daišis toje šventykloje gyveno ir mokėsi nuo septynerių iki dvylikos metų. Netgi visus penkerius metus. Iki šiol yra išlikusi ola uoloje, kurioje jis buvo apsistojęs. Apie ją šiek tiek vėliau. Kai, po studijų Kinijoje, Kobo daišis grįžo ir vėl buvo užsukęs į tą šventyklą, bemedituojant ir asketuojant, išgirdo krintančią vadžrą ir jam prabilo pats deimantinis Zao Gongenas. Toji japoniško budizmo dievybė ir dvasia. Liepusi padaryti ir įšventinti ten tūkstantrankę ponią Kannon. Taip kalno pavadinimas buvo pakeistas į Kengodzan (vadžros kalnas), ir ta pačia proga ir šventyklos pavadinimą pakeitė. Eilinį kartą viskas buvo sugriauta per Kariaujančių karalysčių laikotarpį, o vėliau ir atstatyta.

Užlipus tais visais laiptais reikėjo dar palipti. Nes atsidūrėme tik pagrindiniame kieme, kuriame buvo kelios pagodos, o reikia kartis iki pagrindinės salės. Radome nuorodą, kad galima eiti ir kairėn, nes ten yra kažkokios pilies griuvėsiai. Kadangi ta pilis šiaip jau vadinasi Dangiškos rasos pilimi (nes kalnas irgi taip vadinasi), iš pradžių netgi susipainiojau, o gal ir ten reikia eiti. Tačiau nėjome. Visai priešais buvo dar viena apleista salė, įkalta giliai uoloje, o mums reikėjo dar paeiti, dar šiek tiek palipti. Ėmė lyti vis smarkiau ir smarkiau, ir galiausiai pasiekėme pagrindinę salę, kurios tūkstantrankę Kannon fotografuoti visgi buvo galima. Gerai nesimato nuotraukose, nes ji giliai ten įstatyta, bet vis tiek kažkas yra.

O gražiausiai yra tai, kad šlaitas, vedantis prie pagrindinės salės, yra irgi visas iškalinėtas mažytėmis olomis ir urveliais, ir į kiekvieną įsodintas po Budą. Tiksliau tie Budos irgi ne įsodinti ten, o iškalt uoloje. Daug jų ten yra. Patys svarbiausiai yra trys Budos Amidos, bet šiaip daugybė budų ir mažyčių pagodų. Irgi teigiama, kad visa tai iškalęs pats Kobo daiši, iš viso aštuoniasdešimt keturis tūkstančius atvaizdų. Bet čia tokia legenda daugiau, kadangi net ir žurnalai teigia, kad tai įskaičiuojant ir visus tuos atvaizdus, kuriuos jau Kamakuros periodu iškalė kitas žymus vienuolis Ipenas. Taip viskas ten gražiai atrodo.

Kobo daišio salė buvo apačioje. Reikėjo nusileisti. Dar kartą pažiūrėjo į tą kitą uolą, Daugelio brangenybių pagodą, kuri irgi būna beveik kiekvienoje šventykloje, ir tada buvo galima eiti pas Kobo daišį, kuris šiaip jau iki šiol toje uoloje ir gyvena. Kobo daišio salė kaip tik ir buvo prie tos uolos, kur jis anksčiau meditavo, ir ten pat yra ir raštinė. Uola šiek tiek už Kobo daišio atvaizdo. Būtent toji ola yra tos šventyklos gilioji salė, visiškai arti, ir šiaip jau ji vadinama Liūto ola.

Ji primena pražiotą liūto galvą, todėl taip ir pavadinta, ir teigiama, kad ją iškasęs pats Kobo daišis. Ir ne šiaip sau iškasęs. Toje oloje jis gyveno tuos penkerius metus vaiksytėje, kol mokėsi, o vėliau kai praktikavo grįžęs iš Kinijos. Sakoma, kad jei ten melsiesi, liūtas suvalgys visas nuodėmes. Tikriausiai taip ir yra.

Tikiuosi, kad bent jau vieną mano nuodėmę jis suvalgė. Šiaip jau ten nebuvo jokių ženklų, kad negalima fotografuoti, todėl nusprendžiau, kad fotografuoti visgi galima. Be to, raštinės moteriškė sėdėjo už kampo, todėl nieko ir nematė. O priešais Kobo daišio atvaizdą, ir ten, kur viską jau ir raštinės moteriškė matė, kabėjo paveikslas. Užrašytas eilėraštis Iroha-uta. Jis ypatingas tuo, kad jame visi japonų abėcėlės ženklai pavartoti tik po vieną kartą. Bet visi ženklai. Žinoma, ne dabartinės, nes nuo tų laikų, kai tas eilėraštis buvo sukurtas, pati abėcėlė šiek tiek pasikeitė: vienas ženklas naujas atsirado, du buvo panaikinti (nes jų nebereikėjo). Na, ir parašyta, kad tą eilėraštį parašęs pats Kobo daišis. Savo ranka. Iš tikrųjų tai ne nežinau kaip ten buvo, kadangi tradiciškai ir galvojama, kad jis jį ir sukūręs, bet atseit vėlesni tyrimai įrodė, kad eilėraštis buvo parašytas vėlesniajame Heiano laikotarpyje, tad Kobo daišis jo parašyti kaip ir negalėjo. Tikriausiai ir neparašė. Kadangi moteriškė viską matė, tai paklausiau ar galima čia fotografuoti. Pasirodo, negalima. Bet kadangi atvirutę su tuo eilėraščiu jau buvau pasiėmęs Umpendži, tai labai gaila ir nebuvo. Ir tikiuosi, kad mano tą nuodėmę, kai fotografavau Liūto olą, liūtas irgi suėdė, nes toks jausmas, kad jei visai griežtai pagal taisykles, tai tikriausiai ir ten fotografuoti nelabai galima. Ta proga gavome antspaudus ir parašus, ir galėjome sau ramiai keliauti. Pylė kaip iš kibiro.

Iš pradžių viskas lyg ir gerai, kadangi reikėjo leistis laiptais, tais ilgais ir daug laiptų, visgi buvome miške, po kiparisais ir kriptomerijomis, tad tas lietus labai ir nesijautė. Tačiau nukeliavus apačion prie kuprinių, vienkartinių lietpalčių visgi prisireikė. Ir dar labiau prisireikė rasti vietą, kur nakvoti ir kur nelabai lyja lietus.

Kalne tokių vietų nelabai matėsi, tad leidomės žemyn. Vien dėl lietaus nusprendėme niekur toli neiti. O ten visai šalimais buvo ir kelio stotis. Ne šiaip sau kelio stotis: netgi su onsenu, Ijadani onsenas. Minu buvo gavęs nuolaidų kuponų jam. Iš kažkurios šventyklos. Ar tik ne kokie trys šimtai jenų nuolaida (kokie du eurai), tačiau tai reiškė, kad pats įėjimas irgi nelabai pigus. Taip ir buvo. Dešimt eurų. Na, iš jų nuolaida gauname. Turint omeny, kad eitume tik nusiprausti, aš netgi labai giliai pagalvojau, ar verta. Ar taip ar taip esame šlapi, tai gal ir nelabai reikia.

Bet pradžiai užsukome į kelio stotį. Tai yra į parduotuvę. Gal ten ką gera galima gauti. Pasirodė, kad ten yra tik suvenyrai ir nieko valgoma nebuvo. Nelabai gerai, bet ką jau padarysi. Čia išeina vienas darbuotojas, kadangi kelio stotis jau kaip ir darbą baigė, ir paklausė, ar mes čia pėsčiomis einame, ar kaip, ir prie progos parodė, kur čia galima nakvoti. Va, maždaug čia, nes neužlyja. Tuo metu vis dar pylė, ir matėsi, kad visą naktį pils, ir dar viena vieta buvo scena. Toliau. Nelabai matėsi, ar ten lyja ar ne, tačiau iš idėjos ten žmonės irgi stato palapines. Ir dar, sako, jei norite, tai prašome, turiu kuponus į tą onseną. Aš iš pradžių lyg nenorėjau, sakau, kad mes irgi lyg turime. O jis: ar nemokamus, čia tai nemokami. Tokių ne. Taigi gavome dar vieną setai. Ir davėme tas osamefudas. Galėsime eiti nemokamai praustis.

Pirmiausia nukeliavome prie scenos pasižiūrėti. Atrodė, kad ten tikrai niekas neužlis, buvo tokių vietų. Tuo metu kaip tik pora japonų treniravosi, šoko, mūsų paklausė, nejaugi šventykloje neleido statyti palapinės. Iš tikrųjų tai net neklausėme, nes ten nelabai ir yra vietos kur statyti. Ypač kai lyja. Tad palapinę pastatėme ir keliavome praustis.

Ne visai iš tikrųjų ten taip brangu. Iš idėjos brangu, tačiau per mėnesį yra kelios dienos, kai būna nuolaidos. Ta diena buvo būtent tokia. Įėjimas kainavo ne dešimt eurų, o septynis eurus. Na, o mes nemokamai ten nukeliavome. Ten dar buvo ir valgykla, tad sugalvojome, kad galėsime gal ir pavalgyti. Vis tiek aplinkui tikrai nieko nėra. Jautėsi iškart skirtumas pigių ir brangių onsenų, gavome ir rankšluosčius, ir netgi tokius rūbus, su kuriais galima vaikščioti po visą onseną, jei labai reikia, ir vėl eiti praustis. Ten irgi buvo kelios vonios, šiltesnės šaltesnės, natūralesnės ir ne tokios natūralios, saunos ir garinės pirtys, vonios lauke, po atviru dangumi. Ir taip besiprausiant pamačiau po kojomis šimtakojį. Nesu tikras, kad tai tas pats, kuris kažkur Minu kuprinėje buvo dingęs, tačiau Minu pasakė, kad panašiai atrodo. Keista, iš kur jis ten galėjo atsidurti, nes japonai labai jau sterilūs žmonės.

Begulint lauke pasiklausiau tokio linksmo pokalbio tarp dviejų japonų. Vienas lyg kažkokiu sportu užsiiminėjo, o kitas klausinėjo vis, kada čia treniruotės, kada dar kas. Ir taip netyčia pasiklausė apie kelionę. Lyg ir. Kas važiuos ar kas nevažiuos. Ir bekalbėdamas apie tą kelionę kažkaip užsiminė apie tarkime Sudzuki-san. Iš tikrųjų nėra svarbus tas vardas. Buvo tyla, tiksliau ne visai tyla, bet tokia nejauki tyla. Man labai nejaukiai viskas pasirodė, atsisukau, ir supratau, kad tikrai neveltui man ten viskas taip pasirodė: tas kitas japonas iš visų jėgų bandė vaizduoti juoką. Tai yra tą juoką, kai tau taip juokinga, kad net garso nebesugebi išspausti. Tikrai taip ir atrodė. Po to, dar pats pasakė kažką apie tą Sudzuk-san, bet tai jau kita istorija, kurios nebesiklausiau.

Nukeliavome dar į restoraną. Ten šiaip visi daugiau mažiau taip daro: nusiprausia, į restoraną, dar kartą pasimaudo ir kur nors išeina. Vėl sutikome tą patį dėdę, su kuriuo jau šimtą kartų buvome susitikę. Jis, žinoma, gyveno ne lauke kur nors, o tame onsene. Nes ten ir viešbutis yra. Ir kainuoja, žinoma, atitinkamai, bet ką jau padarysi. O dar vienas dalykas, kad jei maudais tame onsene, tada gauni šimto jenų nuolaidą maistui restorane. Septyniasdešimt eurocentų. Mes jos negavome. Nelabai keista, visgi nemokamai ten įėjome, tad dar kokią nuolaidą gauti gal būtų šiek tiek per daug. Trumpai tariant, tas vakaras labai gerai baigėsi, galėjome sau ramiai eiti miegoti ir kitą dieną dar ramiau žygiuoti.

Lijo visą naktį. Ir ne tik naktį. Ryte irgi lijo. Kaip pradėjo vakare lyti, taip ir nebaigė iki ryto. Atsikėlėme vis dar pilant, ir nieko nepadarysi, reikėjo eiti per lietų. Dar kartą pažiūrėjome į tą onseną, kuris ne veltui toks brangus, netgi vadinosi taip: Daišio vonios. Tad jis pats tikriausiai gal irgi tuo vandeniu kadaise prausėsi. Vėliau reikėjo vėl eiti prie tos šventyklos, kadangi artimiausias kelias visgi vedė pro ją, tik į kalną lipti nebereikėjo, mus pasitiko keturi šunys. Nežinau, ko jiems reikėjo, tačiau nė vienas nei lojo, nei artyn puolė, tik žiūrėjo. Na ir palei tą kalną, tuo keliuku, kur tik pėstieji vaikšto, mišku nuėjome. Lijo lyg nebe taip smarkiai, tačiau vis tiek lijo.

Į šventyklą irgi neskubėjome, nes juk ten vis tiek tik nuo septynių prasideda veiksmas, praėjome po greitkeliu vėl pamatėme tvenkinį, tų tvenkinių ten tokia visiška gausybė, ir prieš einant toliau būtinai užsukome į Family martą. Papusryčiauti. Nes vėl neaišku, kas kur ir kada bus, bet tikėjomės, kad visgi valgyti didelių problemų nekils. Kai vėl ėmė pilti, tad vėl išėjome. Taip jau atsitiko, kad būtent tada, kai ėjome, labiausiai ir lijo. Reikėjo šiek tiek palipti į kalną, o ten mūsų laukė jau septyniasdešimt antroji šventykla Mandaradži.

Visai neatsitiktinai ji taip vadinama, tikrai tai reiškia Mandalos šventyklą. Sakoma, kad kadaise ji ir septyniasdešimt trečioji šventykla buvo viena ir ta pati, tik vėliau atskirta. Sakoma, kad VI amžiuje viena šeima, Saiki, o gal Saeki, įkūrė ją kaip šventyklą šeimą globojančiai dievybei. Tikriausiai taip ir buvo.

Vėliau Kobo daišis, kai jau buvo grįžęs po studijų Kinijoje, melsdamas už motinos vėlę, kad jos kitas gyvenimas būtų lengvas, toje šventykloje sudėjo dvi mandalas: Deimantinio pasaulio mandalą ir Įsčių pasaulio mandalą. Joje įšventino Budą Vairočaną ir tą šventyklą pervadino Mandaradži. Mandalos šventykla. Tokia ta istorija. Vėliau ten lankėsi ir poetas Saigio, kur parašė rinkinį, taip ir pavadino „Rinkinys apie kalnų šeimą“.

Baisiai lijo, todėl beveik nieko netgi nenorėjau fotografuoti. Kai taip lyja, nieko nepadarysi. Tiesiog pliaupė. Tačiau ten yra ir akmuo, ant kurio esą miegojęs poetas Saigio. Iki šiol ten yra. Dar ten yra tokia pušis. Tiksliau buvo tokia pušis, kuri irgi sodinta Kobo daišio, tačiau visai neseniai nudžiūvo. Kaip tik ir pavėlavome į ją pažiūrėti. Toji pušis irgi turėjo būti mandalos dalis, bet va taip jau atsitiko. Nudžiūvo prieš dešimt metų, dabar vietoj jos pasodintas kitas medelis. Kad ir kaip pylė, tačiau eiti toliau reikėjo. O tarp kitko toli eiti ir nereikėjo.

Vos už penkių šimtų metrų buvo Šiušiakadži. Pavadinimas reiškia: šventykla, kur pasirodė Šakjamunis. Ir jis tikriausiai tikrai ten pasirodė. Yra ir kitos tos šventyklos pavadinimas: Idzurušiakadera. Reiškia tą patį. Hieroglifai tie patys, o va kaip norite taip ir skaitykite. Jau prieš einant ten buvo daugybė skulpūrų, ir karalius Ačala, ir kiti gerbiami ir ne visai gerbiami žmonės, ten jau galima pradėti melstis, nors iš tikrųjų visos tos skulptūros yra skirtos prašymams. Ar tai mokslo, ar sėkmės versle, ar dar ko nors. Kitaip japonų budistinėse šventyklose ir nebūna.

O šventyklos pavadinimo kilmė yra tokia. Kobo daišis jau nuo mažumės mokėsi budisto amato, jei taip galima pasakyti. Kai jam buvo septyneri metai, taip užsidegė tuo noru išgelbėti visą žmoniją ir nuvesti ją į nirvaną, kad užsilipo ant Gahaišidzano kalno ir suriko (vos ne kaip „Eglėje žalčių karalienėje“): „Jei išklausysi mano prašymą, o Šakjamuni, tada pasirodyk savo tikruoju pavidalu, o jei ne – tuomet aš atsiduosiu visiems budoms“, ir šoko nuo uolos. Tą akimirką danguje pasirodė patsai Šakjamunis ir dangiškoji mergelė, kuri sugriebė Kobo daišį ir nuleido sau ramiai ant žemės. Todėl toji šventykla taip ir pavadinta.

O toji uola, nuo kurios Kobo daišis tuo metu šoko, iki šiol yra, ir vadinama ji Šiašingadake. Uola, nuo kurios šokta. Tikrai taip ir vadinasi. Dabar tai yra gilioji Šiušiakadži šventyklos salė, kurioje iš Kinijos grįžęs Kobo daišis įšventino bodisatvą Akašagarbą (specialią jos doktriną ir mantras mokėsi, o gal būtent toji bodisatva jį išgelbėjo, negali žinoti), ir toje salėje jis vis kartojo Akašagarbos mantras. Sakoma, kad jei pakartosi jos mantrą milijoną kartų (nei daug nei mažai), tada įgysi pačią nuostabiasią atmintį. Todėl toje vietoje ir yra Akašagarbos statulą, kur prašoma sėkmės moksluose ir atminties.

Taigi mes jau pas Pasirodančio Šakjamunio šventyklą. Šventykla pati mažutė, tikrai ne didžiausia. Vienas prie kitos prisispaudusios pagrindinė salė ir Kobo daišio salė, o iki giluminės salės net nelipome. Kokias penkiasdešimt minučių reikia lipti sako. Bet ji matėsi iš apačios, taip rūkuose paskendusi. Buvo ir paveikslas, kadangi lijo, tai prastai matėsi, bet toji scena, kaip Kobo daiši šoka, danguje šypsosi Šakjamunis, o dangiškoje mergelė apačioje jį gaudo. Ir didžiausia Akašagarbos statula.

Dar, žinoma, reikėjo nueiti pasiimti tų nokio ir antspaudų. O ten tokia moteriškė pasirašinėjo. Kadangi mes pėstieji henrai, tai už tai, kad sumokėjome tris šimtus jenų, ji iš kasos aparato ištraukė po du šimtu jenų, kiekvienam, sako, nedaug, bet nors kavos nusipirkite. Net ir šventykloje galima gauti pinigų. Visai apsimoka eiti tuo keliu.

Lietus jau šiek tiek apstojo, dar ne visai apstojo, tačiau šiek tiek aprimo, reikėjo eiti toliau. Iki kitos šventyklos irgi toli nebuvo, tačiau reikėjo pereiti kelis ryžių laukus, šiaip jau buvome miete Dzencūdži mieste, bet nieko tai nereiškia, ryžių laukai ten juk visur yra. Dar vienas tvenkinys, šioks toks mažesnis kalnas, Minu vis žiūrėjo, kuris čia kalnas iš filmo „Udon“, pasirodė, kad nė vienas tikriausiai, nieko jau nepadarysi. Ir štai prieš mus ir septyniasdešimt ketvirtoji šventykla Kojamadži.

Sakoma, kad kai Kobo daišis ieškojo šventos vietos tarp Šiušiakadži ir Dencūdži, Koja kalno papėdėje sutiko senuką, suprato, jis yra sargas Vaišravaną, todėl padarė jo skulptūrą ir jį ten įšventino. Kai buvo konstruojamas Mano tvenkinys (jis taip vadinasi), Kobo daiši buvo atsakingas už tai, todėl padarė gydančio Budos statulą ir meldė sėkmės. Pasisekus darbams, gydantį Budą įšventino toje šventykloje, o už dalį pinigų, gautų už tvenkinį, pastatė ir pačia šventyklą. Tai kaip buvo.

Dabar ten irgi yra tokia maža šventykla. Kaip visur pagrindinė salė ir Kobo daišio salė, šiek tiek palipus į viršų yra Vaišravanos salė, tokioje oloje, o dar aukščiau palipus yra ir visas Kannon kelias. Ir dar šintoistinė šventykla. Kaip ir visuomet visur būdavo. O Kannon ten stovi todėl, kad ji turi palengvinti gimdymo kančias, ir šiaip jau padėti moterims susilaukti vaikų, toms, kurios kaip ir negali susilaukti. Vaišravanos salė tokia visai tamsi, nes oloje, tačiau iš lauko pusės naujos durys įdėtos. Dar buvau pagalvojęs apeiti per visas tas Kannon, bet kažkaip sugalvojau, kad gal ir nebūtina. Galėjome keliauti toliau.

Vėl teko išeiti per laukus, tad aplink kalną, tada patekome į gamyklų rajoną, ir galiausiai pasiekėme centrą. Miesto Dzencūdži centrą. Ir ėjome į Dzencūdži šventyklą. Ir visai nekeista, kad miestas vadinasi taip, kaip ir šventykla. Nes toji šventykla yra tiesiog didžiausiai ir pagrindinė viso Šikoku henro kelio šventykla. Dėl to, kad pastatyta būtent toje vietoje, kur gimė pats Kobo daišis. Vienoje vietoje šiek tiek pasiklydome, teko klausti vienos moteriškės, ji patvirtinto, kad jau visai netoli, radome udonų restoranėlį, o gal valgyklą, konditerijos parduotuvę, ir toks upelis. Galima eiti ir į vieną, ir į kitą pusę. Tai yra kelias eina per šventyklos vidurį: tiek vienoje, tiek kitoje pusėje yra ta pati Dzencūdži šventykla. Tikrai kad pati didžiausia.

Taigi Kobo daišis nebuvo vienuolis nuo pat pradžių. Jis gimė aristokratų šeimoje, Saeki šeimoje, kuri priklausė Otomų klanui, bet tai nesvarbu. Kai grįžo iš Kinijos, po mokslų, iš tėvo Jošimiči Saeki gavo žemės, būtent tą gabaliuką (tokį sakyčiau visai nemažą gabalą), kuriame jis pats gimė, ir nusprendė toje vietoje pastatyti šventyklą. Taip ir padarė. Statė pagal Kinijoje esančios Mėlynojo drakono šventyklos planą, ir viskas truko netgi šešerius metus. Visame henrų kelyje ji yra svarbiausiai, o iš visos Šingon sektos įeina į trejetą, kartu su Koja kalnu, kur palaidotas Kobo daiši, ir Todži šventykla, kuri yra Kiote.

Kadangi už tos šventyklos yra penki kalnai, tai ji priskirta Gogakudzanui, tai yra penkiems kalnams ir priskirta, o šventyklą pačią pavadino tėvo vardu. Nors tėvo vardas yra Jošimiči, tačiau tą patį dalyką galima perskaityti ir kaip Dzencū, tai ir tapo šventyklos pavadinimu.

Dar ten yra toks paveikslas, kurį Kobo daišis nutapė pats. Sako, kad besimokydamas Kinijoje, jis norėjo mamai nusiųsti savo paveikslą, kad ji vis prisimintų, kaip tasai atrodo, todėl užsilipęs į pušį žiūrėjo į savo atvaizdą tvenkinyje. Kaip tik buvo vakaras, ėmė temti, tačiau už nugaros švietė kažin kokia keista šviesa, todėl jis viską matė ir galėjo paveikslą baigti. Tai buvo ne kas kita, o pats Šakjamunis, todėl paveiksle ir nupieštas Kobo daišis su Šakjamuniu už nugaros. O tikrausiai šviesa buvo tokia ryški, kad Kobo daišui teko prisimerkti. Tad tas paveikslas ir vadinamas „Prisimerkusiu daišiu“. Na, ir šiaip toje šventykloje yra labai daug kitokių kultūrinių vertybių.

Pirmiausia, kaip ir įprasta nuėjome į pagrindinę salę, prie kurios yra didžiausia pagoda, tokia turi būti, ten įšventintas gydantis Buda, į kurį netgi pažiūrėti galima, ir netgi į šventyklos vidų galima įeiti, tačiau už tai berods reikia susimokėti. Bet kokiu atveju fotografuoti vis tiek nieko negalima, tad jokių nuotraukų iš ten ir nėra. Šalimais pagrindinės salės išsirikiavę ir visi penki šimtai rakanų. Ne visai taip šalimais, kadangi visgi didelė ten teritorija.

Tada reikia kokias penkias minutes eiti atgal, perkirsti pagrindinį kelią, upelį su karpiais ir vėžliais, vėl pro duri: į Kobo daišio salę. Irgi didžiausia. Ten viduje fotografuoti irgi negalima. Na, jei negalima, tai ir nereikia, nieko nepadarysi. Priešais Kobo daišio salę yra tvenkinys, kuriame stovi jo ir abiejų tėvų skulptūros. Į salę veda toks koridorius, kurio lubos išpaišytos jo gyvenimo paveikslais: gimimas, šokima nuo uolos, meditacija, susitikimas su bodisatvomis, specialiųjų mantrų mokymasis, išvykimas į Kiniją, studijos ten, grįžimas, ėjimas henrų keliu, mokymas ir dėstymas, pagalba kenčiantiems, ir galiausiai iškeliavimas į kitą pasaulį.

Kaip visada, reikėjo gauti antspaudus ir nokio, taip ir padarėme, vėliau dar nuėjome pasižiūrėti kas dar yra toje šventykloje. Yra tarkime toks Birmos paviljonas, kur meldžiamasi už aukas Birmoje, dar kažkokių daug šventyklų, muziejus, savaime suprantama yra su visomis kultūrinėmis vertybėmis. Daug ten visko yra. Visgi didžiausiai viso Šikoku šventykla. Dėl visa ko paklausėme kelio, pasakė, kad jei eisime pėsčiomis, tai reikės visgi grįžti prie pagrindinės salės ir iš ten išeiti pro raudonus vartus (jie taip vadinasi), tad mes ta proga dar užėjome į tą konditerijos parduotuvę.

Kadangi japonai duonos neturėjo, tai viskas, kas iš miltų vadinama duona. Ten irgi tokia, labai žymi, labai sena, Kumaokos konditerijos parduotuvė. Kad sena taip ir matėsi, yra kelių rūšių gaminių, nusprendėme kelių rūšių ir nusipirkti. Ir visai be reikalo. Šiaip visai įdomu tačiau ta konditerija tokia dantis išsilaužyti tinka. Vienas gaminys taip ir vadinasi: akmeninė duona. Nė kiek ne perdėta, tikrai akmeninė. Tikrai dantys gali išlūžti labai ramiai.

Na, o mūsų kelias ėjo tiesiai. Reikėjo praeiti stotį kažkur, kažkur ji ir buvo, ten šiaip turėjo būti pagrindinė gatvė, tokia su suvenyrais ir panašai, visgi didelio miesto gatvė priešais pagrindinę šventyklą ir pagrindinę traukinių stotį, tačiau tuo metu ji buvo šiek tiek apmirusi. Visos parduotuvės uždarytos. Nieko nepadarysi. Išeiname jau labiau į laukų pusę, ir tik matau... na, kaip visada vienoje pusėje yra parduotuvytė, kažkoks restoraniukas, o kitoje: rankų darbo udonai. Kažkodėl pasirodė, kad ten turėtų būti skanu. Pabandėme užeiti.

Visada skanu būna tokiose vietose. Šiaip jau restoranas įkurtas šiltnamyje. Tikrai taip ir yra. Šiltnamio rėmai, dengta plėvele, viduje verda daro, didelio pasirinkimo nėra, maždaug kažką išsirinkome, reikėjo šiek tiek palaukti. Ir gavome. Pirmą kartą valgėme Sanukio udonus. Makaronus tokius storus. O udonai būtent ir kilę iš Sanukio žemės, tai yra Kagavos prefektūros, ten kas antrame name pardavinėja udonus. Į juos nieko nebuvo įdėta, tik sojos padažo, o visa kita, svogūnų ar dar ko nors galima prisidėti pačiam. Ir tikrai skanūs. Vėliau sužinojome, kad tai vienas iš geriausių restoranų, kad ir šiltnamyje. Kadangi mums ten bevalgant atėjo ir dar keletas henrų, tų važiuojančių, tai kilo įtarimas, kad tai gali būti koks nors žymus restoranas, kurį visi turėtų žinoti. Taip ir buvo. Ir pataikyk tu man taip nueiti.

O tas virėjas man šiek tiek priminė Karibų jūros piratą. Nežinau kodėl, taip jau jis atrodė. Nuotraukose matosi. Šalimais sėdėję henrai paklausė ar mes kartais neiname henrų keliu, vėliau su visais atsisveikinome ir išėjome. Vėl teko pereiti per kelis ryžių laukus, kelias vėl ėjo kaimo takeliais ir keliukais pro namus ir už namų, ir galiausiai patenkame į Kondzodži. Auksinio sandėlio šventyklą. Taip jau ji vadinasi, nieko nepadarysi.

Pirma, ką pastebėjau, kad jos tvora buvo labai panaši į Motojamadži tvorą. Tai yra visiškai tokia pat, vidus išplanuotas visiškai skirtingai, tačiau tvoros visiškai vienodos. Ir išvingiavimas visiškai toks pat, ir nudažytos visiškai vienodai, tik Motojamadži tvora nudažyta mėlynai, o Kondzodži – geltonai. Kadangi tai auksinio sandėlio šventykla, tai nekeista, kad ji geltonai dažoma.

O toji šventykla labiau susijusi ne su Šingon sekta, o netgi su Tendaišiumon sekta. Irgi yra tokia, tų budizmo sektų Japonijoje, kaip ir visose kitose budistinėse šalyse yra daugiau nei daug, nieko jau nepadarysi. Tad sakoma, kad ji ir buvo įkurta kaip Tendaišiumon sektos šventykla. Gal ir nepagrindinė, bet vis tiek. Ją įkūrė kitas daišis, Enčinas, kuris dar vadinamas Čišio daišiu (tas, kuriame įrašyta išmintis), ir kuris šiaip jau buvo Kobo daišio sūnėnas, nors kiti šaltiniai teigia, kad jis buvo Kobo daišio dukterėčios sūnus, tai gal irgi už sūnėną galima laikyti. To Enčino senelis, Vakė Dodzenas, Naros laikotarpio pradžioje įkūrė šventyklą, kurią pavadino savo vardu Dodzendži.

Vėliau, iš Kinijos (visi tais laikais keliavo studijuoti į Kiniją, pas Tangus, gal ne visai pas pačius Tangus, bet jų valdose) grįžęs Enčinas šventyklą pertvarkė, pagal Kinijoje esančią Mėlynojo Drakono šventyklą (kuri japoniškai vadinama Seiriūdži arba Šioriūdži, o kiniškai tikriausiai Cing Long Si), ir ne šiaip sau Kinijoje, o pačiame Siano mieste, kuris buvo Tangų sostinė (tiesa, tuo metu jis buvo vadinamas Čanganu, bet tai jau kita istorija, su visais tais daišiais mažai susijusi) ir pervadino ją Kondzodži.
Žinoma, vėliau, Pietų ir Šiaurės dinastijų laikotarpių, iki pat Muromači laikotarpio ji buvo keleta kartų sprogdinama, deginama, vėliau atstatinėjama ir taip išgyveno iki šių dienų.

Kas įdomiausia, kad šioje šventykloe yra įšventinta deivė Harytė, kuri yra labai susijusi su pačiu Enčinu. Legenda sako, kad kai Enčinui buvo tik penkeri metai, toji Harytė jam pasirodė, ir pasiūlė žengti budizmo keliu, tuo metu ji jį visaip globos. Taip jis ir padarė. Tikriausiai toji Harytė jį ir globojo, kadangi dabar ji ten ir įšventinta. Šiaip jau japonai ją vadina motina Karitei arba deive Kišimo. Kadangi toji šventykla taip jau įrengta, tai ir Kobo daišio salėje yra ne tik Kobo daišio skulptūra, bet ir Enčino skulptūra. Prie pagrindinės salės kabo toks didelis ir stambus rožančius, kurį reikia sukti, norint kad išsipildytų norai, o daugiau kaip ir nieko nemačiau ten. Tad kai gavome nokio buvo galima eiti toliau.

Padarėme tokią klaidą, kad išėjome pro tuos pačius vartus, pro kuriuos įėjome, iš pradžių kelias lyg ir buvo, nuorodos irgi lyg ir buvo, tačiau po kelių žingsnių jos visos dingo. Teko grįžti atgal, vėl pasižiūrėti į žemėlapį, išeiti pro kitus vartus, pro stovėjimo aikštelę, ir galiausiai vėl atsidūrėme laukuose. Kitaip būti ir negalėjo: ėjome pro ryžių laukus. Kaip dažniausiai visur ir būna.

Po kiek laiko patekome į Tadocu miestelį, dar koks vienas kitas kilometras, ir staiga pasitinka tokie šeima. Pagyvenęs vyras ir moteris. Minu ėjo priekyje, tai mačiau, kad jam buvo duodamas setai. Supratau, kad aš irgi tikriausiai gausiu. Nors, kadangi užsienietis, ir tikriausiai nesuprantu japoniškai (taip jie galvojo), tai man pasakė angliškai: čia jums dovana. Ir gavau tokią mažą vienuolio skulptūrėlę (stilizuotas Kobo daišis), kurios viduje dar įkištas raštelis, kaip atminimas, kad apsilankėte septyniasdešimt septintoje šventykloje, ir galima eiti toliau. Prie suvenyrų parduotuvės buvo vartai ir įėjimas į septyniasdešimt septintąją šventyklą: Doriūdži. Kelio ir šlovės šventykla, bet čia jos pavadinimo versti taip kaip ir visai negalima.

Kadaise, labai labai seniai tų vietovių vadas ir valdytojas Vakė Mičitaka (spėju, kad irgi kažkoks Kobo daišio giminaitis, nes pavardė įtartinai sutampa su Enčino pavarde) šilkmedžių giraitėje pamatė keistą šviesą. Pagalvojęs, kad tai koks nors vaiduoklis ar blogoji dvasia, sviedė į tą šviesą ietį ir užmušė maitinančią motiną. Tikriausiai ne savo. Gailėdamasis ir gedėdamas savo poelgio, jis iš to paties šilkmedžio padarė mažą gydančio Budos statulėlę, pastatė šventyklą ir ten atliko ceremoniją už mirusios vėlę. Vėliau jo sūnus Čiojū ten pastatė normalią šventyklą ir pavadino ją Doriūdži. Doriū šventykla, tai yra pavadino šventyklą savo tėvo vardu, kadangi tuos hieroglifus Mičitaka galima perskaityti ir kaip Doriū.

Vėliau Kobo daišis padarė dar vieną gydančio Budos statulėlę, o jos viduje įdėjo mažą Mičitakos statulėlę. Per karus vėl daug kentėta ir griauta, atstatinėta, ten yra daugybė visokių kultūrinių vertybių, nacionalinių irgi, tačiau visos jos slepiamos nuo pašalinių akių ir pažiūrėti į jas neįmanoma. Kaip ir į patį gydantį Budą, kadangi jis yra dalinai slepiamas nuo eilinių žmonių akių, parodomas tik kartą per penkiasdešimt metų, ir artimiausias parodymas planuojamas maždaug po dvidešimties metų.

Buvome mes toje šventykloje, didžiuliai vartai. Kaip ir visose šventyklose būna. Yra atgailaujančio Emono Saburo skulptūra, todėl pagalvojome, kad būtent toji šventykla susijusi su tuo ėjomu į kitą pusę. Nes yra laikoma gerai eiti į priešingą pusę, ne pagal laikrodžio rodyklę. Ta legenda jau buvo pasakota, todėl apie ją ir neapsistosiu.

O kas įdomiausia ten, tai žinoma pagoda. Daug tų pagodų. Yra įšventintas ir vienas akių gydytojas, kuris pats vaikystėje buvo aklas, todėl meldė gydančio Budos pagalbos, pasveiko, užaugęs studijavo mediciną, padėjo daugeliui žmonių, akių ligų meistras buvo. Dabar ten irgi yra parašytas hieroglifas akis, ir galima ten eiti melsti dėl akių ligų. Toks mažiau matomas dalykas.

O labiausiai matomas dalykas yra daugybė Avalokitešvarų statulų. Koks milijonas gal. O jei tikrai, tai ten yra sustatytos visos Avalokitešvaros, kurios yra įšventintos aštuoniasdešimt aštuoniose Šikoku henro kelio šventyklose, trisdešimt trijose Vakarų Japonijos kelio šventyklose, ir apskritai visose Japonijos šventyklose. Iš viso du šimtai penkiasdešimt penkios Kannon samos. Visas kelias į pagrindinę salę jomis nustatytas, už pagrindinės salės, priešais šalia pagrindinės salės, kur tik buvo vietos, ten ir pastatė.

Susitikome dar keletą henrų, tų pačių, kuriuos jau buvome matę valgydami udonus. Jie tuo metu irgi buvo toje šventykloje. Irgi stebėjosi, kaip taip, jie autobusais ir ratuoti, o mes pėsčiomis beveik per tą patį laiką nuėjome visą kelią. Tiesa, mes tų Širdies sūtrų nekalbėjome, tačiau vis tiek. Daugiau tų henrų ir nebematėme.

Laikas toks ne visai ankstyvas ir vėlyvas buvo, pirmas planas buvo tas, kad reikia keliauti iki septyniasdešimt aštunto šventyklos. Bet kokiu atveju taip reikia daryti, tačiau ryte dar galvojome, kad spėsime ir iki penkių ten nueiti, tačiau toje septyniasdešimt septintojoje, iš jos išeinant, pasidarė aišku, kad greičiausiai iki jos nenueisime niekaip. Iki penkių tikrai nespėsime, tad reikėjo pasižiūrėti, kur čia galima nakvoti. Kelias turėjo eiti per Marugamės miestą (apvalaus vėžlio miestą), tačiau ten vis tiek turėtų būti vietos kur nors.

Na, ir nuėjome. Kadangi niekur skubėti nereikėjo, tai ir neskubėjome, užsukome į parduotuvę ledų, pasėdėti, o tada jau buvo galima ir ramiai eiti. Jokių ryžių laukų nebebuvo, teko eiti palei pagrindinę gatvę, kartais šalutinėmis gatvelėmis, tačiau vis tiek palei pagrindinę gatvę visiškai miestu. Didelis miestas. Ir toliau jau turėjo prasidėti miestų konglomeracijos, tai yra tokios vietos, kur vieną miestą nuo kito skiria tik lentelė su užrašu, kad va nuo čia prasideda kitas miestas.

Kadangi šiaip tą dieną niekur jau nebespėsime, tai reikėjo bent jau eiti kažkur šventyklos kryptimi. Pagal savo sąrašą žinojau, kur turėsime miegoti. Minu nuėjo pirma, o aš dar užkliuvau į Don Kichoto parduotuvę, kadangi man reikėjo nusipirkti šliures. Vėl ėjo į pabaigą. Kaip ir reikėjo tikėtis. Tam Don Kichote nieko nebuvo, tačiau priešais jį buvo tokia pagrindinė apsipirkimo gatvė. Einanti iki pat stoties. Esame juk ne bet kur, Marugamės mieste. Žinoma, toje gatvėje beveik visos parduotuvės buvo uždarytos, tuo metu buvo dar tik kokios penkios ar šešios valandos, tad supratau, kad dauguma tų parduotuvių apskritai visada uždarytos. Nieko nepadarysi. Jokių šliurių nenusipirkau.

Kondzogavos upė (auksinio sandėlio), Nišišioirigavos upė, Dokigavos upė (keramikos upė), ir dar pilis. Marugamės pilis tokia ten buvo. Daugiau tame mieste kaip ir nieko. Kai praėjau Dokigavos upę prasidėjo įvairios parduotuvės, komercinis rajonas ten tikriausiai buvo, tai arti tai toli ėmė kilti kalnas, Aonojama, tai reiškė, kad kažkur ten jau turėtų būti ir šventykla. Perėjome dar per vieną miestų ribą, atsidūriau Utadzu miestelyje, irgi kažkokie pritaikyti hieroglifai, nors šiaip tai įlanka tikriausiai turėtų reikšti, ir iškart po greitkeliu ten buvo Džidzodo arba Kšitigarbos salė. Pagal pradinį planą turėjome nakvoti ten, Minu niekur nesimatė. Tad tikriausiai ten nenakvosime.

Kelias nusuko nuo pagrindinės gatvės, jau tokie seni namukai gražūs, istorinė vieta, viskas tvarkinga, šiek tiek primena filmo dekoracijas, bet ką jau padarysi, kai kurios Japonijos vietos tokios jau yra ir matau priešais nuorodą į septyniasdešimt aštuntą šventyklą. Ten stovi ir Minu. Pasakė, kad Kšitigarbos salė šiaip jau buvo užrakinta, tad ten miegoti niekaip neišeis, bandėme eiti į septyniasdešimt aštuntą šventyklą: o jos vartai irgi buvo užrakinti. Tokios grotos nuleistos. Pirmą kartą mačiau tiek Japonijoje, tiek ir tarkime Korėjoje, kad šventykla nakčiai būtų užrakinta. Kažkas keista, bet nieko nepadarysi. Vadinasi, netgi šventykloje miegoti neišeis. O ten tokie užkimšti rajonėliai, prie kalno vietos irgi nėra, permečiau akimis savo sąrašą, reikia dar šiek tiek paeiti, ir kažkur už kokio kilometro ar panašiai turėtų būti koja. Bandėme eiti ten.

Perėjome dar vieną upę, Daitogavą tikriausiai, didžioji Rytų upė, ten buvo ir udoninė tokia visai dėmesio verta, tikriausiai ir skanu ten turėtų būti, tačiau, kas baisiausia, toji udoninė tuo metu buvo uždaryta. Nieko nepadarysi. Perėjus per gatvę radome Marunaką. Didelį didelį supermarketą, kokių jau buvome matę. Dar didesnė stovėjimo aikštelė, kuri buvo visiškai tuščia, šalimais ėjo greitkelis ir mes ėmėme galvoti palapinę statyti kažkur ten. Jei tik būtų galima.

Čia susitinkame tokį dėdę. Šešiasdešimt penkerių metų. Jis toks linksmas, juokėsi visą laiką, suprato, kad esame henrai, paklausėme jo. Gal žinote, kur čia būtų galima nakvoti, o jis taip ramiai: bet kur čia. Kad ir toje stovėjimo aikštelėje. Ką valgote. Ar pavalgėte. Kai pasakiau, kad šiaip dabar ruošiamės eiti valgyti, jis iškart: oi, tai eime su manimi. Nusitempė į tą Marunaką, kur yra restoranas, paėmė po udonų rinkinį, sau pasiėmė alaus ir sakės, ir atseit sėdėkite ir valgykite dabar.

Papasakojo, kad Utadzu miestelis šiaip jau yra mažas miestelis, tačiau labai turtingas. Teisiai iš jo eina greitkelis į Honšiū salą, tad visa logistika eina per tą miestelį. Jis pats dirbęs kažkurioje didelėje kompanijoje, dabar jau pensijoje. Turi dukrą, kuriai apie trisdešimt berods metų, kuri dabar gyvena JAV. Turi ir žmoną. Tačiau gyvena atskirai. Taip ir nesupratau, ar išsiskyręs, ar tik šiaip atskirai gyvena. Ir jau gal kokius vienuolika metų. Iš jo paaiškinimo lyg ir gavosi, kad tik šiaip atskirai gyvena, kadangi jis dirba tame Utadzu miestelyje, o jo žmona mokytoja, ir dirba Sakaidės mieste. Kuris yra šiaip jau visai šalia, tai yra gretimas, ir atstumas tarp namų galėtų būti kokie penki kilometrai ar panašiai. Kodėl turi gyventi atskirai, jei viskas taip arti. Tačiau žodžio skyrybos ir nesakė, tiesiog gyvena atskirai. Nieko nesupratau, bet labai ir nesigilinau.

Dar mums nupirko vandens, skanaus vandens. Dvilitrinį butelį. Stengėmės tokių kiekių vandens nesinešioti, šventyklų ant kiekvieno kampo yra, galima ten įsipilti vandens. Ir pavalgę išsiskyrėme. Nuėjome statyti palapinės. Tinkamiausia vieta, kad labai visiems netrukdytų, buvo tiesiai po greitkeliu. Lyti lyg ir neturėtų, tačiau jei lytų: gal ir neužlis. Šiaip dar visai būtų gerai turėti kokių dėžių pasikloti. Parduotuvėje jų turėtų būti. Ir matome, kad viena močiutė išsitempia iš ten daugybę dėžių. Tai gal ir mums galima. Taip ir buvo, paklausėme darbuotojos, tai ji iškart nuvedė prie kasų, kur ten tų dėžių milijonas. Imkite kiek tik tinka. Tad viskas kaip ir sutvarkyta: nors ir stovėjimo aikštelėje, tačiau visai minkštai miegosime. Dar paieškojau savo šliurių: vienos lyg ir buvo tinkamos, tačiau medinės. Tikėjausi, kad dar pakeliu ieinant kur nors rasiu. Visgi Japonija. Taip ir nakvojome tą vieną vienintelį kartą po tiltu. Kaip ir Kobo daišis kadaise.
Thursday, September 3rd, 2015
4:59 pm
Kaip įžengėme į Nirvaną (Kur valgiai kasdien patys skaniausiai - Šikoku XIII)
O kadangi išsigiedrijo, tai naktį buvo šalta. Tiksliau naktį ne visai šalta, bet ryte tikrai buvo šaltoka. Vėl buvo apsiniaukę. Maniau, kad vėl lis, tai nėra labai gerai, bet ką jau padarysi. Netoli mūsų parko buvo parduotuvytė, kur ant žemės buvo galima papusryčiauti ir eiti toliau. Žinoma, tai buvo sekmadienis todėl vėl pusė mašinų vežiojo vaikus beisbolininkų uniforma. Nieko nepadarysi, taip jau yra.

O mūsų kelias galiausiai išsuko iš to pagrindinio kelio, galėjome sau eiti per senąją turgaus gatvę. Kadaise tai buvo prekybos gatvė, dabar ji irgi tikriausiai tokia, tačiau sekmadienio ryte bent jau taip neatrodė. Kažkoks praeinantis žmogus pabandė su manimi pasišnekėti angliškai. Nieko daugiau ir nenorėjo, tik angliškai pasišnekėti. Nelabai ką ir sužinojo iš manęs. Toliau radome ir blusų turgų, kuris tuo metu dar nebuvo atsidaręs, bet matėsi, kad tuoj tuoj atsidarys. Ir šiaip visokie turgūs. Graži vieta.

Priėjome tokį Ikedos tvenkinį. Pavadinimas toks visai įdomus: tvenkinio lauko tvenkinys. Jei pažodžiui išversčiau. O daugiau ten kaip ir nieko gera nebuvo. Vėl prisireikė eiti tuo normaliu pagrindiniu keliu, šiek tiek į kalną žinoma, o tai reiškė, kad tuoj vėl prasidės kitas miestas. Taip ir buvo. Iškart už kalniuko buvo kitas miestas, kuris japoniškai vadinasi Šikoku Čiūo, o lietuviškai tai reikštų Keturių valstybių centrinis miestas. Tai yra centrinis Šikoku miestas. Jis tikriausiai pačiam centre salos ir yra, jei jau taip pavadintas. Bent jau to miestelio, kur tuo metu buvom senas pavadinimas buvo Doi. Toks netgi ne visai japoniškas, pagalvočiau, kad vietnamietiškas koks nors.

Ir nuo to miesto keliai vėl išsiskyrė, toliau ėjome tais kaimo ir miestelio keliukais. Galiausiai išsigiedrijo, priešais matėsi jūra, ėjome ne palei ją, tačiau mačiau, kad jūra visai netoli. Prie kapinių sustojome šiek tiek padžiovinti miegmaišius ir palapinę, kadangi viskas visuomet šiek tiek sudrėksta, nieko jau nepadarysi, ir buvo galima eiti toliau. Vėl upė, šį kartą Sekigava. Irgi nemaža. Kirtome tą pagrindinį kelią. Tada ir geležinkelį, ir čia sugalvojau, kad galime eiti pietauti. Iš tikrųjų pietauti buvo gal dar per anksti, bet jau tas dalykas yra: jei jau esame prie parduotuvės reikia naudotis proga ir į ją užeiti. Šį kartą tai buvo visai naujas tinklas: Halos, nors japonai sako harodzu. Pirmą kartą tokį matėme. Ir pasirodė, kad jame yra visai pigu. Netgi pigiau nei Marunakoje su nuolaidomis. Tik gaila, kad to tinklo dažnai nebūna. Ten irgi matėme kelis henrus, kurie tikriausiai priešinga kryptimi ėjo, ir galėjome eiti toliau.

Iš tikrųjų labai toli nenuėjome, nes iškart buvo dar viena tokia šventyklėlė. Ji kaip ir be numerio, tačiau kelyje buvo. Emmeidži. Irgi su tokiu panašiu vardu, bet svarbiausia, kad prie tos šventyklos irgi buvo koja. Ir ne tik koja, ten buvo ir pušis, kuri pasak legendos yra sodinta paties Kobo daišio, ir dar pastatytas paminklas visiems henrams. Iš tikrųjų tai iš tos pušies paminklas ir padarytas, kadangi ji nudžiūvo, tai taip ir gavosi: padėtos šliurės, pakabintas apsiaustas, kepurė, visi henrų atributai. Į vieną nuotrauką netgi netilpo visas tas paminklas. Nieko nepadarysi.

Taip sau ramiai pasėdėjus ir pasiilsėjus buvo galime eiti toliau. Dar kartą kirtome pagrindinį kelią, ėjome tomis visomis siaurutėmis gatvelėmis, kur galima sakyti nieko nevyko. Buvo paštas. Dar kažkokia šventykla. Šintoistinė šventykla, į kurią netgi nėjome, trijų laimių šventykla Sampukudži. Ir negali sakyti, kad ten nieko nevyktų, nes kaip tik praėjome ir vieną avariją. Sugebėjo viena mašinytė apsiversti. Nežinau kokiu būdu, tačiau sugebėjo. Kelias, žinoma, buvo užtvertas, mašinos ir dviračiai turėjo sukti per aplink, o pėstieji galėjo sau ramiai eiti. Mes taip ir padarėme.

Praėjome dar vieną Marunaką, nusprendžiau, kad šią galime praleisti ir ten kur maždaug baigėsi senasisi Doi miestelis, o prasidėjo senasis Mišimos miestelis sustojome išgerti kavos. Losone, žinoma. Mišima reikšia trys salos, ir beveik man buvo aišku, kodėl taip vadinama: jūroje tikrai matėsi trys salos. Nors tos jūros mažai matėsi, tačiau vis tiek kartais pavykdavo. Kol mes tą kavą gėrėme, toks dviratininkas pravažiavo. Ne henras. Kiek supratau. Tačiau irgi keliavo kažkur toli, arba iš toli arba į toli.

Ir vėl reikėjo eiti toli toli toli. Minu kojos jau nebeskaudėjo, todėl visai ramiai galėjome ir eiti. Kiek tik norėjome. Kadangi tą dieną šventyklos irgi nesiruošėme pasiekti, tai buvo galima eiti bet kiek. Nors konkretus planas buvo padarytas. Tai praėjus, kažkur vienoje vietoje, prieš įėjimą į senojo Mišimos miesto centrą, ant sankryžos, irgi turėjo būti henrų koja. Ji ten ir buvo. Buvau galvojęs ten atsisėsti pasėdėti, tačiau pamatėme, kad ten kažkas jau gyvena. Man atrodo irgi kažkoks netgi ne henras, o benamis. Visai gali būti, nieko nepadarysi. O tada jau atsidūrėme mieste.

Visiškai miesto centre. Nors tas miesto centras buvo toks visiškai tuščias ir jame nieko nesimatė. Iš tikrųjų tuo metu labai reikėjo parduotuvės. Gal ir nelabai reikėjo, bet būtų buvę visai neblogai ką nors ir rasti. Pagal planą buvo visai aišku, kad iškart, po kelių kilometrų prasideda kalnas, todėl visai apsimoka nakvoti kur nors pakalnėje ir ryte lipti į kalną. Nes ten yra paskutinė Nubudimo šventykla. Tad turėti ką nors pavalgyti būtų visai ne pro šalį. Peržiūrėjus visus pasiūlymus, buvo nuspręsta visgi eiti į Halos, tai yra harodzu ir ten apsipirkinėti.

O kadangi tos dienos planą jau buvome beveik įvykdę, iki nakvynės vietos buvo likę tik pora kilometrų, gal net mažiau, laikas dar visai ankstyvas buvo, tai tame harodzu ir sėdėjome. Nes ten irgi buvo vietų pasėdėti, va jei nusiperki ką nors valgyti, tai gali iškart viską ir valgyti. Ir netgi vandens yra nemokamai, ir arbatos, ir mikrobangė padėta, jei kam reikia ką nors pasišildyti. Taip jau yra. Taip ir padarėme.

Tuos likusius du kilometrus irgi nuėjome visiškai greitai. Reikėjo palįst po greitkeliu, praėjome vandens jėgainę, ir iškart priešais mus buvo Togavos parkas. Kuriame irgi buvo nameliai, pavėsinės, tačiau palapinę visgi statėme po medžiu. Kadangi nameliuose vietų nelabai buvo, ten nebent galima ant suoliukų pasėdėti.

Viskas būtų buvę visai gerai. Viskas labai gerai ir buvo. Sėdėjomė sau ramiausiai, tik žiūriu, tiesiai prieš parką atėjo dvi tokios moteriškės. O gal trys. Sustojo ir ėmė pliurpti. Nežinau apie ką kalbėjosi, tačiau šnekėjo gal kokią valandą. Spėju, kad ir mus pastebėjo. Ir, galvoju, kad visai neveltui jos ten pliurpė. Kažkodėl man kilo toks jausmas, kad jos kažkam pranešė, kad mes ten esame, todėl stovėjo ir laukė, kuo viskas baigsis.

O baigėsi viskas labai gerai. Savo sąraše mačiau, kad tame parke šiaip jau nakvoti galima, tačiau kartais ten neleidžiama, todėl reikia būti atsargiems. Ir po kiek laiko ant mopedo atvažiuoja toks senukas, jam aštuoniasdešimt metų sakė, parko prižiūrėtojas, kaip jis pats sakė. Ir jau nuo toli klausė: ar mes ruošiamės ten miegoti. Aš, žinoma, perklausiau, gal čia negalima miegoti. Jis pakartoja, kad šiaip klausė ar mes ruošiamės miegoti, o ne, kad čia galima ar negalima. Sako, kad žmones, kuriems negalima ten miegoti mato iš toli. O mes ne tokie. Dar davė tokio vitamininio vandens. Papasakojo, kad Doi miestelyje kažkokių darbų dabar nėra, jis gi visai ne turisitinis miestas, toks šiek tiek apmiręs, tad jis pats savanoriauja čia, prižiūri parką. Apie šventyklas kažką pašnekėjo, ir užsiminė apie kriaukles. Iš tikrųjų nesupratau apie ką jis sakė, klausė ar tinka. Pagalvojau, kad kaljaną ruošiasi atnešti. Kaip ir sutikome. O jis su mopedu nuvažiavo, po to pėsčiomis atėjo ir atsinešė kriauklę. Ir ja pagrojo. Tokią didelę. Sakė, kad šiaip jau Japonijoje tokios nenaudojamos, bet vis tiek. Atseit saldžių sapnų tai reiškia. Tibeto ritualuose naudojama. Davė ir mums pabandyti. Man pasisekė, Minu nelabai. Taip ir baigėsi toji diena ir ilgas ėjimas.

Ryte vėl kėlėmės. Saulė vėl švietė, tada dar nešvietė iš tikrųjų, kadangi ji leidžiasi į jūrą, teka iš kalno, todėl kol kas jos nesimatė. Po pusryčių, kaip visada, reikėjo lipti į kalną. Kaip visada, šiek tiek visokiais laukais, takeliai ir keliukais, kur tik pėsčias praeisi, ir tik vienas, ir jei dviese eitų netgi neprasilenktų, vėliau visgi į normalesnį kelią išėjome, ir netgi labai ilgai netrukus pasiekėme jau paskutinę Nubudimo žemės, Ehimės prefektūros šventyklą, šešiasdešimt penktąją: Sankakudži. Trijų kampų arba trikampio šventyklą.

Irgi viena iš tų šventyklų, kurios pakankamai aukštai kalnuose, tačiau šioji nelabai aukštai. Tik keturi šimtai penkiasdešimt metrų. Įkurta irgi gana seniai, dar prieš Kobo daišį, kažkurio imperatoriaus įsakymu, kuris liepė ten įšventinti budą Maitrėją, taip ir buvo padaryta. Tačiau vėliau atėjęs Kobo daišis nusprendė, kad čia reikia įšventinti ir vienuolikaveidė Kannon. Pats sukūrė jos atvaizdą, kuris dabar yra pagrindinėje salėje ir paprastiems mirtingiesiems rodomas tik kartą per šešiasdešimt metų. Iki artimiausio karto dar kokie trisdešimt metų liko. Be to, jis ten sukonstravo ir tokį trikampį altorių, prie kurio dvidešimt vieną dieną atliko nusižeminimo altorių, o dabar šventyklos viduje esantis trikampis tvenkinys, teigiama, yra liekana to altoriaus. Todėl ir šventykla pavadinta taip. Trikampė šventykla.

Dar ten yra daug sakurų, visos labai senos, ir suprantu, kad pavasarį, kai jos žydi, tikriausiai labai gražu. Yra ir arbatinis kambarys, į kurį nėjome. Henrų ten irgi pasitaikė, tuo metu kaip tik vienas buvo, kuris prieš mus ėjo, tačiau spėju, kad jis tikrai ne pėstysis. Pėsčiųjų henrų ten visgi daug nebuvo. Nei ten, nei kitur. Gavome tuos nokio ir buvo galima eiti toliau. Sąmonė jau turėjo būti visiškai nubudusi, tad teliko žengti Rubikoną ir patekti į Nirvaną. O tam reikėjo pereiti į kitą prefektūrą.

Žinoma, kaip visada pirmiausiai reikėjo nusileisti nuo kalno. Šį kartą jau ėjom paprastau asfaltuotu keliu, kartu su visomis mašinomis, kurių daug ten ir nebuvo, tačiau eiti vis tiek reikėjo. Ne visai trukus galiausiai nusileidome apačion, tačiau aš jau žinojau, kad būsime kažkokioje kaimiškoje vietovėje, tai yra vis dar tame pačiame Šikoku Čiūo mieste, tik visiškame pakraštyje, kuris kadaise vadinosi Kavanoe miestu. Tačiau geriau nuo to nebuvo.

Tikrai ten jokių parduotuvių nesimatė ir neturėjo būti, o kadangi po to vėl reikės lipti į kalną ir eiti per kalnus, tai kaip ir būtų buvę neblogai ko nors kramtoma ir nusipirkti. Taip beeinant radome dar vieną šventyklą, kuri irgi kažkuo žymi, bet kadangi jokio numerio neturi, todėl ramiai ją ir praėjome. Kavos automatai. Jau tolokai buvome nuėję, kažkur pasėdėti vis tiek reikėjo, tad prie tos kavos ir pasėdėjome. O tada kelias išėjo ir į tokią pagrindinę gatvę.

Ji gal ir vadinosi pagrindinė gatvė, tačiau vietovėje, kuri yra ne tik miesto pakraštyje, bet ir ant trijų prefektūrų ribos: daug tikėtis nereikėjo. Daug ir nesitikėjau. Tačiau beeinant vieną parduotuvytę radome. Šiaip nebūtume į ją ėję, jei ant jos nebūtų parašyta, kad ten parduodami pašto ženklai. Reikėjo, eilinį kartą išsiųsti kelias atvirutes. Tad ir užsukome.

Moteriškė pasakė, kad tikrai pašto ženklų yra, tačiau kai pasakiau, kad reikia siųsti į užsienį, buvo ilgas susimąstymas. Po to knisosi po kažkokį sąsiuvinį. Tikrai po sąsiuvinį knisosi, tokį, kuriame tikrai neturėtų būti surašytos jokios kainos. Man tikrai taip atrodė. Beveik kilo mintis, kad jeigu ką, tai ji tegul skambina į paštą, pirmadienis, jau turėtų viskas dirbti, kas per problema, bet ten buvo sprendžiamos aukštosios matematikos lygtys. Kadangi matėsi, kad to lygtys tikrai nebus išspręstos, reikėjo laiku sustabdyti, pasakėme, kad tiek tos, nueisime kur nors kitur, neskubu siųsti tas atvirutes, tad tiesiog nusipirksime sausainių. Moteriškė pardavė viską, bet iš idėjos galėjo ir nuolaidą padaryti, kadangi nei būčiau naglesnis, tai būčiau stovėjęs nors ir tris valandas, nors ir tris dienas, kol ji išsiaiškins kokios vertės paštos ženklą reikia klijuoti ant atvirutės. Gerai, kad reikėjo eiti henrų keliu, tai nestovėjau.
Dar šiek tiek paėjome palei upę. Toli eiti ir nereikėjo. Taip jau sutapo, kad kita šventykla irgi buvo ant kalno, tad žinojau, kad reikės lipti. Ir vėl. Dar atlase buvau išsiaiškinęs visus įmanomus kelius, jų netgi kokie trys yra, vienas trumpesni, kitas lengvesnis, trečias apskritai nei šiok nei toks. Nusprendžiau, kad geriausia eiti gal ir ne pačiu trumpiausiu keliu, bet pačiu įdomiausiu. O įdomiausias bus tas, kuris ėjo kalnų viršūnėmis ant ribos tarp prefektūrų, tai yra kas šimtą metrų keičiasi prefektūros. Jei normaliame kelyje, tai būtų ženklai, kad jau esate ten ir ten, tačiau kadangi tai bus kalnų kelias, spėjau kad jokių tokių ženklų nebus.

Radome dar kažkokią koją, ir galiausiai reikėjo išsukti iš to pagrindinio kelio. Kairėn. Iš pradžių šiek tiek paėjome kaimu, tai yra asfaltuotu keliu, o vėliau, kaip jau visada ir būna, vėl kelias takelis per pievas ir laukus. Laukai ne didžiausi, nes reikia lipti į kalną. Ir kai kur netgi tie takeliai išsiskiria. Kaip ir ne didžiausia problema, kad išsiskiria, tik bėda, kad kai skiriasi, tai nėra jokių nuorodų. O dabar imk ir atspėk, kairėn ar dešinėn reikia eiti. Nutarėme, kad gal dešinėn. Takelis per pievas buvo visiškai takelis per pievas, paskutinį kartą ten ėjo kažkas dar tada, kai buvo žiema ir žolės neaugo. Nes tikrai neatrodė, kad kažkas tuo takeliu ėjo kokį mėnesį ar daugiau. Labai baisiai sužėlę nebuvo, tačiau vis tiek. Takelio pėdsakus vis dar matėme, ir tai buvo labai gerai. Tačiau galiausiai netgi tas takelis baigėsi ir mes vėl atsidūrėme ant asfaltuoto kelio. Kaip ir visai neblogai. Dar vienas kaimelis. Tai yra trys trobelės.

Tačiau kaimelis irgi baigėsi labai greitai, vėl reikėjo lipti šiek tiek stačiau ir kelias vėl netikėti ėmė leistis žemyn. Pagalvojau, kad esame jau kitoje prefektūroje. Visgi dar taip nebuvo, prefektūra vis dar ta pati girdisi ūžesys. Ir ne bet koks, kadangi visai netoli yra greitkelis, kuris visai netoli lenda į tunelį, būtent maždaug toje vietoje, tad ir ūžia viskas. Ir po truputį po truputį, vėl reikėjo lipti viršun, kelias asfaltuotas kartais, kartais ne visai, bet priešais matome Mandos, tai yra trumpinys nuo Mandalos, perėją. Labiausiai ji ypatinga tuo, kad yra ant Ehimės, Kagavos ir Tokušimos prefektūrų ribos. Realiai tik tarp Ehimės ir Tokušimos, bet Kagava ten irgi visai arti. O dar linksmesnis dalykas yra tai, kad šešiasdešimt šeštoji šventykla, į kurią tada ėjome, šiaip jau yra Tokušimos prefektūroje, ant jos ribos, bet Tokušimoje, o visos kitos šventyklos priklauso Kagavos prefektūrai. Nežinau, ar ten žemių ribos kadaise keitėsi, ar kas taip atsitiko. Nesvarbu. Ir dar linksmiau yra tai, kad netgi perėjus ta perėja, patekus į Tokušimos prefektūrą, kelias veliau eina riba: esi tai Kagavoje, tai Tokušimoje, tai Kagavoje, tai Tokušimoje. Bet kokiu atveju, perėjus mandalą atsidūrėme toje henrų kelio dalyje, kuri yra Nirvana. Beveik nepastebi, kai ten atsiduri. Ir tikrai, po nubudimo į nirvaną nėra sunku patekti. Patekau kažkokiu būdu. Pėsčiomis. Per žoles ir laukus, per pievas ir klonius. Ir va, Nirvana priešais nosį.

Ir taip kažkur ten bevingiuojant, susitinkame tokį dėdę. Japonas. Ir ne henras. Nežinau, ką jis ten darė, tačiau šiaip kažko vaikščiojo. Pirmas žmogus, kuris nepasisveikino. Nes šiaip jau pakankamai įprasta sveikintis, ypač ne miestuose. O ten tokie kalnai buvo. Kelias aprašinėtas paaiškinimų, sužinojau, kad tas kelias, kuriuo tuo metu ėjome (o jis toks visai nevaikščiojamas ir nevažinėjamas buvo, be mūsų ir to dėdės daugiau nieko ir nesutikome per visą laiką) yra netgi labai senas prekybinis kelias. Kadaise tai buvo netgi pagrindinis kelias, jungiantis pietus su šiaure, tai yra Avos žemę su Sanuki žeme (nors mes ten buvome ant ribos), o II pasaulinio karo ir panašiais metais, jis netgi karvių keliu buvo vadinamas. Pavasarį iš Tokušimos vesdavo karves į Kagavą, ten jas išnuomodavo, o rudenį atgal jas vesdavo kartu su užmokesčiu. Toks tad įdomus tas kelias. Žinoma, ir karinę techniką ten veždavo ir šiaip.

Pakeliui radome netgi avilių. Kažkas ten ir bites augina, ir dar keli laukai buvo. Ėjome tokiu beveik kalnagūbriu, pačia kalno viršūne, todėl iš tikrųjų sunku ir nebuvo. Sunkiausios dalys buvo jau praeitos. Saulė spigino ir kaitino, tad iš idėjos oras buvo labai geras. Galiausiai netgi priėjome prie pagrindinio kelio, to yra to kelio, kuriuo atvažiuoja mašinos ir autobusai. Dalis jo buvo remontuojama, vėl sutikome kelis henrus, mašinuotus, kurie nelabai žinojo, kur reikia eiti, tačiau tikriausiai nuėjo visai teisingai. Taigi pirmoji šventykla Nirvanos pusėje, nors ji ir ne Kagavos prefektūroje, tačiau skiriama vis tiek Nirvanai. Šešiasdešimt šeštoji: Umpendži. Šventykla tarp debesų. Taip verčiamas jos pavadinimas.

Sakoma, kad ją įkūręs pats Kobo daišis. Kai jam buvo dar šešiolika metų, beieškodamas medienos naujais statomai šventyklai Sencūdži (o mes į ją irgi ėjome, tik gerokai vėliau), vaikščiojo po tuos kalnus, ir buvo taip sužavėtas kalnų ir vietos grožiu, kad per vieną naktį pastatė pagrindinį šventyklos pastatą. Kartais ten tokių šventyklų yra. Realiai jis labai greitai nedirbo, tačiau ponia Kannon pasistengė, kad saulė ilgai netekėtų, kad jis sugebėtų visą darbą baigti per naktį. Vėliau imperatoriaus Sagos prašymu ten buvo įšventinta tūkstantrankė Kannon (iki šiol ji paslėpta, nieko jau nepadarysi, paprastiems mirtingiesiems nerodo). Dar ten yra įšventinti Šakjamunio pelenai (kruopelė pelenų, savaime suprantama) ir budos Vairočanos mokymas. Tai aukščiausiai esanti šventykla, iš visų aštuoniasdešimt aštuonių (daugiau nei devynių šimtų metrų aukštyje), vadinama Šikoku Kojos kalnu, labai žymi mokymu ir mokslais. Žinoma, vėliau per karus ir neramumus buvo sugriauta, bet ir vėl atstatyta.

O tarp kitko ten buvo labai daug visko. Sumaišytos visos tradicijos. Ten stovėjo maldos malūnėliai mani, kurių šiaip pilna Tibete, Nepale, Butane ir aplinkui, tačiau kokioje Japonijoje tikrai nėra. Tokie dideli akmeniniai malūnėliai. O tada jau prasideda japoniška tvarka.

Žinoma, buvo ir karalius Ačala, ir pati Avalokitešvara, priešais pagrindinius vartus yra Kobo daišio salė, todėl reikia leistis žemyn ir ieškoti pagrindinės salės. Šalimais tos pagrindinės salės yra šulinys. Kuris šiaip jau irgi iškastas paties Kobo daišio. Todėl ten netgi parašyta, kad vanduo skirtas ne rankas plautis, o tik gerti. Va kaip.

Na, ir kaip be naudos gavimo. O ten yra toks akmeninis baklažanas. Kurį reikia patrinti ir išsipildys visi norai. Irgi viskas labai prasmingai. Visų pirma, iš kiekvieno baklažano užsimezga vaisiai, iš kiekvieno, nėra nė vieno bergždžio žiedo. O iš kitos pusės: baklažanas japoniškai yra nasu, o taip pat skamba išsipildyti, pasisekti ir panašiai. Vėl žaidimas žodžiais. Daugiau nieko ten nebuvo, todėl sėdome priešais raštinę ir galėjome valgyti. Tiesa, raštinėje irgi buvo setai: atvirutės. Būtent tos tūkstantrankės Kannon, kuri buvo baisiai paslėpta nuo visų. Bet atvirutę galima gauti.

Ta proga buvo galima ir eiti toliau. Prie pagrindinių vartų dar radome ir cūjadą. Toks visai didelis namukas, visai gal būtų ir nieko ten nakvojus, bet kadangi dar buvo ankstyva diena, toks pietų metas, tai nusprendėme eiti toliau. Visą tą laiką lydėjo penki šimtai rakanų arba nachanų, lietuviškai juos siūlo vadinti arhatai, tai tie palaimintieji, kurie jau šiame pasaulyje pasiekė nušvitimą. Tikriausiai taip ir yra. Šiek tiek giliau ir į nirvaną išeinančio Šakjamunio statulą, aplink kurį sėdi tie nachanai, o vėliau visas kelias jais nusodintas. Ir surašyti numeriai: du šimtai trisdešimt penktas, du šimtai trisdešimt ketvirtas, du šimtai trisdešimt trečias ir taip toliau.

Pakeliui dar augo vienas medis, kurį, savaime suprantama sodino Kobo Daišis. O daugiau ten kaip ir nieko nebuvo. Baigėsi ir nachanų statulos, vėl prasideda toks kalnų ir miškų keliukas, šiek tiek užtvertas, kad jokios mašinos ir dviračiai neįvažiuotų, bet realiai tai žymėjo, kad galiausiai įeiname į Kagavos prefektūrą. Kelias leidžiasi staigiai žemyn.

Taip ir ėjome. Reikėjo labai žemyn nusileisti. Sunku irgi nebuvo, o ten einant pakeliui dar buvo visokų plakatų ir skelbimų, pasakojančių įvairias legendas ir padavimus, ir šiaip istorijas. Tarkime pakeliui buvo daugybė akmenų, su Budos ar dar kažkieno atvaizdu, vadinamieji čio akmenys, kurie žymi atstumą likusį iki artimiausios šventyklos. Ir tie akmenys sudėlioti kas vieną čio, senovinis japonų ilgio matas, atitinkantis maždaug šimtą devynis metrus. Juos ne šiaip sau kažkaip dėliojo, jie irgi yra paaukoti piligrimų, praeivių ir kitų maldininkų. Ir visas tas kelias, visi tiek tūkstantis du šimtai kilometrų ir sužymėti taip kas šimtą metrų. Žinoma, ten buvo parašyta, kad tiesiant naujus kelius, remontuojant juos dalis tų akmenų buvo sunaikinti, tačiau vis tiek, dar liko. Irgi kultūrinė kelio vertybė.

Vėliau buvo tokia legenda apie ungurį. Žinoma, buvo sausra, nelijo, reikėjo lietaus, buvo meldžiamasi, pasirodė ponia Kannon ir vėliau ungurys, iškart ėmė lyti, ir tą ungurį pavadino O-unagi-san. Unagi – šiaip ungurys. Dar buvo keli plakatai apie tai kokius paukščius ir kokius augalus ten galima pamatyti, taip sakant galima pasimokyti botanikos ir zoologijos, ir galiausiai iš kalnų išėjome į miestelį, tiksliau visą miestą, kuris irgi skirtas poniai Kannon. Tiksliau ne jai pačiai, o jos šventyklai, miestas vadinosi Kannondži (Kannon šventykla). Irgi įsikūręs slėniuose ir palei slėnius, iš visų pusių plytėjo svogūnų laukai, ten buvo daugybė tvenkinių, net man įdomu pasidarė kodėl, bet nebuvo ko paklausti. Kažkas iš miesto gyventojų pasakė, kad tą dieną buvo labai karšta, nors aš kažkaip nejaučiau, kad būtų buvę karšta, bet nesiginčijau labai.

Kelias suko ratu, aplink dar vieną kalną, vėl pro tenkinius ir bambukų giraites, kol galiausiai patekome į Mitojo miestą. Trumpam mes ten patekome, tačiau taip jau reikėjo. Būtent ten buvo kita rūpima šventykla: Taikodži arba Didelio džiaugsmo šventyklą.
Žinoma, kai mes ten nusigavome jau buvo po penkių. Į raštinę nespėjome. Tačiau ir iškart buvome planavę, kad mes ten laiku nespėsime, todėl labai ir nesijaudinome. Svarbiausia buvo rasti, kur čia pasidėti daiktus. Nors toji vieta priklausė Mitojo miestui (o konkrečiai ta dalis anksčiau vadinosi Jamamomot miestelis), tačiau šventykla buvo visai to miesto pakraštyje. Tai yra už jo: miškas, priešais ją – ryžių laukas, dar Kobo daišio statula, tolumoje matėsi tvenkiniai, vienas namas visas matėsi, kas tikrai reta Japonijoje, o daugiau nieko ir nebuvo. Kažkaip kur statyti palapinę nebuvo, vienintelė padoresnė vieta: stovėjimo aikštelė. Tad beveik taip ir buvo nuspręsta padaryti, tačiau pradžiai sugalvojau, kad reikia eiti į parduotuvę. Saulė jau leidosi, tad reikėtų surasti tą parduotuvę dar prieš visišką tamsą. O žemėlapis sakė, kad iki jos toli ir nėra.

Iš tikrųjų labai toli ir nebuvo, tik tiek, kad aš šiek tiek ne taip pažiūrėjau į žemėlapį, todėl mes nuėjome šiek tiek ne ten. Gerai, kad ne į priešingą pusę, tik šieip šiek tiek ne ten pasukome, ir gerai, kad kelias vėliau vis tiek pats savaime atgal atsisuko, bet šiokį tokį lanką padarėme. Galvojau, kad jau kaip ir pasiklydau, bet viena ryžių lauke sutikta močiutė parodė tikslų kelią. Jai, žinoma, atrodė labai keista, kodėl mes ten einame, o gal jai apskritai buvo keista, kad mes ten einame, nes ten žmonės iki parduotuvės tikrai tik važiuoja. Radome Marunaką (vėl tokią pat), labai daug ten ko nebuvo, tačiau nieko nepadarysi: jau kas yra tas yra, kitos parduotuvės kur nors arti irgi nebuvo. Tad perki, tai ką randi.

Grįždami namo buvome jau protingesni, ėjome artimesniu keliu. Suradome, kad palapinę irgi galima statyti ne tik stovėjimo aikštelėje, buvo vienas toks laukas, į kurį gal ir važiuos koks traktorius, bet gal ir ne. Žinoma, tai reiškė, kad ten yra milijonai uodų, tad labai gerai suveikė tinklelis, bet šiaip visai gera buvo miegoti.

Per naktį spėjo apsiniaukti, vėl žadėjo, kad galbūt lis, o gal ir ne, mes kėlėmės kaip visada, taip visai anksti ir iškart galėjome eiti į Taikodži. Apie šią šventyklą informacijos apskritai mažai pateikiama. Ji buvo įkurta kaip Todaiži filialias (yra tokia šventykla Kiote), be to, ji svarbi ne tik Šingon sektai, kurią įkūrė Kobo Daišis, bet ir Tendai sektai, kurią įkūrė, žinoma, Tendai daišis. Todėl iš vienos pagrindinės salės pusės yra Kobo daišio salė, iš kitos pusės: Tendai daišio salė. Už pagrindinių vartų iškart yra didelis medis. Irgi kažkaip susijęs su kobo daišiu. Minu sakė, kad kažkurioje šventykloje yra medis, išaugęs iš Kobo daišio įsmeigtos lazdos, todėl vis ieškojome, kuris čia tas medis galėtų būti. Gal tas, o gal tas, o gal anas. Tikriausiai ne tas. Bet šiaip tai irgi senas medis, tad kažkaip su Kobo daišiu turėtų būti susijęs.

Šventykloje tuo metu nieko nebuvo. Tiksliau buvo suėję kaimynai iš aplinkinių namų pasišnekėti. Dar, žinoma, į mus pažiūrėjo, man atrodo buvome pirmieji lankytojai ten. Kažkas iš tų kaimynų atsivedė šuniuką, tad visi jį ir užpuolė iškart, o šiaip daugiau kaip ir nieko nevyko. Gavome antspaudą, pažiūrėjome į šunį su kate, nes tokie ten vaikščiojo... Dar vienas įdomus dalykas, kad Kobo daišisi ten buvo tvenkinio viduryje. O daugiau kaip ir nieko. Buvo galima eiti toliau, kadangi šventyklų tai dienai dar daug buvo likusių. Prieš išeidami susitikome su tuo pačiu dėde, su kuriuo jau ėjome neaišku nuo kada kartu... Nuo pat įėjimo į Macujamos miestą, tad gal ir savaitė, jei ne daugiau buvo prabėgusi. Dar pravingiavo maža gyvatė. Tokia visai mažytė dar jauniklė tikriausiai, o daugiau nieko ten įdomaus nebuvo.

Ir vėl kelias vedė per ryžių laukus, pro kelis namukus, per didelį kelią, prie jo irgi buvo šventykla, reikėjo pereiti per viaduką, pamačiau, kad tvenkinių aplinkui dar labai daug, ryžių laukai nesibaigė, o kai tieji baigėsi: prasidėjo kažkokie pastatai. Lyg kažkoios kompanijos, kurios kažkada dirbo, bet dabar nebedirba. Bet taip jau ir turėjo būti: artėjome prie miesto centro, o visos mašinos, matėsi, važiuoja būtent į tą pusę. Į miesto centrą. Kažkur ten turėjo būti ir šventyklos, kurių mums reikia. Bet ėjome per tokius visiškus laukus, ir tik paskutinėje sankryžoje radome parduotuvę. Kur būtinai reikėjo išgerti kavos. Nes iki to nieko nebuvo. Nei kas parduoda ką nors, nei ko nors neparduoda. Šalimais buvo ir toks didelis prekybos centras, kuris tuo metu buvo uždarytas, tačiau tai nelabai rūpėjo. Vėl ėmė lyti. Labai smarkiai nelijo, tačiau vis tiek kažkiek lijo. Irgi ne pati geriausia diena vaikščioti.

Po to parduotuvės perėjome per upę, ten jau matėsi, kad miestas yra kaip ir miestas, o dar labiau jautėsi, kad toji šventykla, į kurią dabar ėjome, turėjo būti visai tikriausiai didelė ir svarbi, nes ji pati vadinosi Kannondži, ir miestas pavadintas jos vardu. Tikriausiai kadaise buvo gana turtinga ir įtakinga, ir dabar gal tokia dar yra. Kažkur perėję gatvę paklydome, man atrodo kad nuėjome ne visai ten, tačiau svarbiausia buvo pasiekti upę. Kurią ir pasiekėme: Saitagavos upė. Pora tiltų, lyg ir jokių ženklų nėra, tačiau beveik žinojau, į kurią pusę reikia eiti. Jei taip visai konkrečiai, tai ne į jūros pusę, kadangi ten buvo beveik upės žiotys. Tad šiek tiek apėjome ratu, upėje radome tokią šventyklą. Nors visai tiksliai tai ten šventas akmuo buvo. Tik tiek kad upėje daugybė šiukšlių, tad tas šventas akmuo šiek tiek graudžiai atrodė. Kapinės, o kapinės reiškia, kad visai netoli turėtų būti šventykla, ir taip ir buvo. O ten buvo netgi ne viena, o dvi šventyklos: šešiasdešimt aštuntoji Džinnein (dievo malonės rūmai) ir šešiasdešimt devintoji Kannondži (ponios Kannon šventykla).

Tad pora legendų apie tai yra ir visokių istorinių duomenų. Seniai seniai, ant Kotohikijama kalno (kalnas, ant kurio skambinama kotu), praktikavo vienuolis Nišio iš Hosošiū sektos, ir rado ten mažą laivą. Iš to laivo sklido koto garsai ir kamio Usa Hačiman balsas. Todėl buvo nuspręta tą laivą ir kotą įšventinti, ir taip įkurta šintoistinė Kotohiki Hačiman šventykla. Ji iki šiol ten yra. Vėliau Kobo daišis ten įšventino budą Amidą. Visą laiką ta budistinė šventykla buvo kartu su šintoistine, ir tik Meidži laikais buvo išleistas įsakymas atskirti budizmą nuo šintoizmo, ir tik tada jos ir atsiskyrė.

Kannondži šventykla irgi buvo įkurta kaip tos šintoistinės šventyklos dalis, ir tik gerokai vėliau Kobo daišis ten įšventino Kannon, kurią manė esant imperatorę Džingū. Sakoma, kad ji atgimė kaip Kannon. Be to, kažkur netoliese užkasė septynias brangenybes, todėl ir kalnas pavadintas Šipodzanu – septynių brangenybių kalnu.

Tad pirmiausia reikėjo nueiti pas budą Amidą. Tai yra į Džineiną, kurio pagrindinė salė buvo už tokios betoninės sienos. Nežinau, kodėl taip sugalvojo ir kaip taip sugalvojo, bet taip jau buvo padaryta: betoninė siena didžiausia, už kurios slepiasi pagrindinė salė. Atseit modernu ir praktiška.

O Kannondži šventyklos pagrindinė salė, kuri dar vadinama auksine sale, buvo visai šalimais. Ji netgi likusi nuo Muromači laikotarpio ir panašiai taip ir atrod, kaip labai sena šventykla. Prašėsi remonto šiek tiek. Prie jos dar yra irgi sena pagoda, tokia visa raudona, graži, nieko negali pasakyti, ir kaip ir daugiau nieko nėra. Žinoma, toje pačioje raštinėje buvo įdėti antspaudai ir pasirašyta už abi šventyklas. Labai gerai, beveik iš kart buvo galima eiti toliau.

Ten irgi vaikščiojo henrai, kadangi buvo diena, tai tų henrų ten daugybė keliavo. Atėjo ir pora prancūzų. Atrodo, kad prancūzai. Nutariau, kad iš Kvebeko, nors nesu visiškai tikras. Tikrai ne piligrimai, nors šiaip jau piligrimai, jei taip atvirai, kiek supratome, tikrai ne pėsčiomis ėjo, greičiausiai važiavo kokia mašina, o gal visokiais autobusais, į šventyklą nėjo, nors gal ir ėjo, šiaip pafotografuoti kai kur, bet ir tai retai, svarbiausia: patys fotografavosi, gavo tuos antspaudus ir su knyga po medžiu sėdėjo, pozavo gal kokias dešimt minučių. Tokių žmonių ten irgi yra. O mes ta proga ir išėjome.

Vėl kažkur buvo dingę ženklai, reikėjo ieškoti, o kartu su mumis dar vienas dėdė keliavo. Lyg mūsų pasiklausė, kur reikėtų eiti, mes ne visai žinojome, ir apskritai, tuo metu mūsų planas buvo eiti į Marunaką. Ji visai šalimais ten buvo. Taip ir padarėme, o tą dėdę henrą šiek tiek ne tuo keliu pasiuntėme. Gal jis vėliau labai neklaidžiojo, nes kiek pastebėjau, visi japonai vaikščiojo su žemėlapiais, tad vis tiek vėliau turėtų rasti kelią.

O mes sau ramiausiai nusipirkome duonos su žalia arbata ir žiūrėjome, kas prie tos Marunakos vyksta. Kažkaip labai įdomių dalykų nevyko, nesvarbu, kad ten miestas, tačiau vis tiek nieko nebuvo. Atėjo dar vienas henra su daugybe daitkų, visiškai apsirkovęs, močiutė su vežimėliu praėjo, kažkas rūkė. O daugiau kaip ir nieko. Pasėdėjus ten buvo galima eiti toliau.

Šį kartą kelias vedė palei tą pačią Saitagavos upę. Kol kas ten nieko gera nebuvo, kadangi reikėjo eiti mašinų keliu. Matėme henrų ženklus. O ten dar ypatingai pastebėjome, kad tie henrų lipdukai kai kur yra nudraskyti ir nuvalyti. Kad tik kelio nerastum. Įdomu, kas taip daro. Pirma kilusi minti, kad kažkam nepatinka, jog čia vaikšto henrai, todėl juos specialiai ir nudrasko. Jei tai būtų Korėja, tai labai greitai įtartume protestantiškų bažnyčių maldininkus ir gal netgi pastorius (korėjietiškas protestantizmas turi tokių fanatizmo beigi ne pagarbos kitoms religijoms požymių, dėl ko yra korėjiečių, kurie iš protestantiškų bažnyčių pereina į katalikybę ar budzimą), bet tai nebuvo Korėja. O apie japoniškas protestantiškas bažnyčias nieko nežinojome. Tad klausimas kaip ir liko neatsakytas.

Vėl reikėjo pereiti per upelį, tačiau kelias ir toliau vedė palei upę. Tik dabar mašinos ten jau nebevažinėjo, augo nendrės, tolumoje jau matėsi pagoda, ten turėtų būti mūsų šventykla. Ėjome tokiu pylimu, priešais buvo bėgiai, eilinį kartą norėjau nufotografuoti traukinį. Mano idealiausia nuotrauka ten būtų buvusi vienvagonis traukinys ir šventyklos pagoda, tačiau kai tas traukinys važiavo, pagodą ir užstojo. Nieko jau nepadarysi. Upėje buvo daugybė gervių ir ančių, o daugiau kaip ir niek nebuvo. Netolimas ir tas kelias buvo, keturi kilometrai, tad nė nepajutome, kaip atėjome jau į septyniasdešimtąją šventyklą. Keturi kilometrai po visų tų kelių dienų ėjimų atrodė visiškas niekis. Tai septyniasdešimtoji – Motojamadži, arba pagrindinio kalno šventykla.

Ji irgi šiaip jau priklausė tam pačiam Šipodzano kalnui, tačiau mes taip iki galo ir neišsiaiškinome, kaip ten su tai kalnais Japonijoje. Nes Korėjoje yra viskas aišku, visos šventyklos yra kalnuose, tad pilnas šventyklos pavadinimas būtent toks ir yra: pirma to kalno, kuriame yra šventykla, o vėliau šventyklos pavadinimas. Japonijoje irgi prieš tai eina kalnas, tačiau kažkaip tas kalno pavadinimas kartais kaip iš lempos nuleistas atrodo. Žinoma, vis ne kiekvieną kartą legendoje yra paaiškinama, kodėl tas kalnas vadinamas taip ir taip, ir tai susiję visuomet būna ir su šventyklos pavadinimu, tačiau visuomet kilo jausmas, kad tik to kalno pavadinimą ir sukūrė, o paties taip pavadinto kalno ir nėra. Nesu visiškai tikras, bet toks įspūdis susidarė.

Sakoma, kad šią šventyklą irgi pastatė Kobo Daišis. Imperatoriaus prašymu. Ir ne šiaip sau pastatė, kaip jau ir įprasta budistinėse legendose, per vieną naktį pastatė pagrindinę salę. Dar viena tokia yra, vienu kirčiu ir trimis nusilenkimais išdrožė gydantį Budą, Budą Amitą ir netgi arkliagalvę Kannon. Būtent arkliagalvė Kannon ir buvo įšventinta kaip pagrindinė šios šventyklos Buda. Daugiau tokių šventyklų Šikoku saloje, bent jau tarp tų aštuoniasdešimt aštuonių šventyklų ir nėra. Kariaujančių valstybių laikotarpiu daug kas buvo sugriauta, tačiau šioji šventykla buvo mažiau paliesta visko. Todėl išliko labai daug svarbių kultūros objektų. Tarkime Kamakuros laikotarpiu pastatyta pagrindinė salė yra kultūrinė vertybė. Visos Japonijos kultūrinės vertybė.

O dar teigiama, kad Kariaujančių valstybių laikotarpiu į ją, žinoma įsiveržė kariai, niekas jiems nerūpėjo. Juos sustabdyti bandžiusiam vyriausiam vienuoliui nukirto galvą, jau įgriuvo ir į pagrindinę salę ir pamato, kad iš Budos Amidos statulos dešinės alkūnės varva kraujas. Jie baisiai išsigando ir kuo greičiau iš ten pasitraukė. Todėl nuo tol tą Budą vadina: kardo kirtį priėmusiu Amida. Sako, kad iki šiol matoma žaizda nuo tų laikų. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti to fakto, kadangi visos Budos ten griežtais įslaptintos ir eiliniams prašalaičiams jų pamatyti negalima. Tad ir nepamačiau.

Kai įėjome į šventyklą, vėl sutikome tą patį dėdę. Kuris nuo Macujamos kartu ėjo. Apsidžiaugė jis labiausiai, ir dar nutarė, kad neaišku, kaip ir kada dar susitiksime, tačiau ta proga, gal nusifotografuokime kartu. Taip beveik ir padarėme. Jis nuėjo toliau, o mes dar tik į šventyklą.

Joje yra ir tokia penkiaaukštė pagoda, statyta Meidži gale, prie pagrindinės salės: pora arklių skulptūrų. Simbolizuoja tą arkliagalvę Kannon. Šiaip būtent toji arkliagalvė Kannon angliškai vadinama Hajagriva, ir induizme tai yra vienas iš Višnaus įsikūnijimu (su arklio galva, savaime suprantama, todėl taip ir vadinamas, nors realiais tas žodis reiškia arkliakaklį), o va Tibeto ir Japonijos budizme, tai jau Kannon įsikūnijimas. Tokia ji gydo ligas, ypač odos ligas, netgi raupus. Pagrindiniai vartai irgi statyti Kamakuros laikotarpiu, netgi anksčiau nei pagrindinė salė, ir irgi yra nacionalinė vertybė. Tokia labai vertinga šventykla ten yra.

Žinoma, vėl reikėjo gauti antspaudus. Čia pasirašinėjo patys vienuoliai, o tuo metu vienas bandė kažką užsisakyti, kad atvežtų į šventyklą. Adresą kartojo gal šimtą kartų, ne tiek patį adresą, kiek šventyklos pavadinimą. Šiaip suprantu kodėl: japoniškas raštas juk vienas sunkiausių pasaulyje, niekada negali žinoti kaip skaityti, tai kas parašyta, ir dar labiau : dar sunkiau parašyti, kai žinai, kaip skaitoma. Kad ir tos pačio Motojamadži pavadinimą galima perskaityti bent kokiais trimis būdais: Honsandži, Honsendži, Motojamadera... Ir dar gal kokie būtų, o va tikrasis pavadinimas nesutampa su niekuo. Prie raštinės irgi buvo padėta setai: saldainiukų čiulpiamų, kuriuos mes ir pasisavinome. Vis tiek jie ten ilgai stovi, nes visur dažniausiai būna arba sudrėkę, arba aptirpę, arba dar kokios nelaimės įvykusios.

Besėdint kieme atėjo dar vienas japonas ir pasiteiravo iš kur aš. Teko papasakoti iš kur, kaip mes einame, kaip nuėjome, ir jis mūsų paklausė kaip ten apie kelią į Umpendži. Kadangi jis pats ruošiasi ten važiuoti, tačiau girdėjo, kad kelias kažkur uždarytas ir nežino kaip čia dabar daryti. Aš nieko nežinojau, kadangi henrų pėsčiųjų kelias tikrai buvo neuždarytas, tačiau prisiminiau, kad kažkur buvo parašyta, kad mašinų kelias lyg remontuojamas ar kažkas, ten labai pavojinga ir nepatogu važiuoti, todėl visiems mašinuotiems rekomenduojama ne važiuoti iki pat šventyklos, o pastatyti mašiną prie funikulieriaus ir keltis juo. Maždaug tiek galėjome jam padėti ir ėjome toliau. Kelio dar daug buvo likę.

Tik išėjus iš šventyklos radome parduotuvę. O ten irgi pardavinėjo pašto ženklus. Kaip ir gal visai gerai, mums kaip tik jų reikėjo. Taigi užsukome. O čia vėl prasidėjo ta pati istorija: pašto ženklai, į užsienį. Įdomu kiek tai turėtų kainuoti. Aš žinojau, kad lyg septyniasdešimt jenų, tačiau turėjome kažkokius specialius atvirukus, todėl jiems reikėjo brangesnių ženklų. Moteriškė puolė skambinti, iškart klausė kiek čia kainuoja, pamiršo prisistatyti, vėliau prisistatė, galiausiai paštas jiems pasakė, kad jie nelabai žino, reikia patiems pamatyti tuos atvirukus ir tik tada pašto ženklus duos. Moteriškė iškart liepė vyrui atvaryti mašiną ir jau mus sodins. Pasakiau, kad jeigu kas, tai mes iki pašto ir patys galime nueiti, nieko tokio, ne, sėskit ir važiuokit, bet iš idėjos mūsų tikslas čia eiti visą kelią, gerai, sako, sėskit ir važiuokit, o vėliau atvešime vėl čia.

Taip ir buvo. Paštas pasirodo buvo į priešingą pusę, tad nuvažiavome ten, nusipirkome ženklus ir grįžome. Moteriškė pasakė, kad ji pati irgi henrų kelių ėjusi. Tai yra važiavusi autobusu. O dėdė ėjęs. Bet ne visą iš eilės, dalimis, tarkime nueina kokį gabalą, kokias penkias dienas, tada grįžta namo, po kiek laiko vėl nuvažiuoja iki tos pačios vietos, kur buvo sustojęs, vėl kažkiek paeina ir vėl grįžti. Ir taip per keletą kartų, bendroje sumoje jam gavosi penkiasdešimt dienų. Mes planavome viską jau ir į keturiadešimt sutalpinti.

Gavome bananų, irgi saldainių. Tikrieji henrai juk visgi esame. Ir tada jau tikrai visai ramiai keliavome toliau. Išėjome iš miestelio, ten jau toks visiškas miestas trijų brangenybių: Mitojo. Vėl prasidėjo ryžių laukai ir keli tvenkiniai. Be tvenkinių ten niekaip. Taip ir neišsiaiškinau, kodėl tik toje vietoje yra tiek daug tvenkinių, ant kiekvieno kampo.

Maždaug pietų metui radome ir parduotuvytę, kur buvo galima pavalgyti. Maždaug tie patys valgiai kaip ir visur: sukti makiai, tai yra sušiai, nigiriai, makaronau, kažkoks sumuštinis su totorišku padažu, kavos, savaime suprantama. Ir reikėjo pradėti labai gerai skaičiuoti, kaip čia keliauti toliau. Kadangi viena šventykla šiaip jau ant kalno, pakalnėje, savaime suprantama, kita: kitoje pakalnėje. Viskas netoli. Ir lyg turėtų būti kur miegoti, ir lyg tą dieną dar turėjome spėti į tą pačią pirmąją, kuri yra visai šalia, tai yra antspaudus tikriausiai gausime, ir bus galima eiti toliau. Tik va klausimas, kaip ten su tai nakvojimais, nes dangus vis buvo apsiniaukęs, tiksliau vis niaukėsi ir dar labiau niaukėsi, tad greičiausiai lis. Kai lyja visuomet iškyla daugiau problemų su nakvojimu.

Dar vienas įdomus dalykas ten buvo, kad pamačiau nuorodą į Idzumo taišią. Idzumo taišia yra viena seniausių ir svarbiausių šintoistinių šventyklų visoje Japonijoje, tačiau šiaip jau ji yra Šimanės prefektūroje, visai kitoje saloje, o va čia irgi buvo Idzumo taišia. Pagal pavadinimą sprendžiu, kad ta pati, be to, buvo aprašyta, kad tai yra Sanukio filialas. Ne visai taip parašyta, bet tikriausiai kaip visada japonai: praktiški ir pragmatiški žmonės, reikia juk eiti melstis va į tą pagrindiniausią šventyklą, o toli ji yra, tai filialią įsisteigė, kad nereikėtų toli brautis. Kaip ir gerai jiems.

Vis dar tas pats Mitojo miestas, tačiau tos vieto senas pavadinimas buvo jau kitoks Mino miestelis. Trijų laukų miestelis. Viskas ten pas juos po tris: trys laimės, trys laukai, tikriausiai irgi kažkaip susiję. Bandėme pasėdėti kažkur tame miestelyje, kaip visai netikėtai paukštis šiktelėjo, ir gerai, kad ne ant galvos. Kaip ir ženklas kuo greičiau iš ten nešdintis tikriausiai buvo. Beeidami dar pamatėme gražių dalykų. Buvo to regiono reklamų.

Tarkime visai netoli Kotohiki Hačiman šventyklos yra jūra, ir ne šiaip sau jūra, net pliažas ten yra. Ir šiaip toji visa vieta priklauso Kotohiki parkui. Jame yra ir tos dvi šventyklos, kuriose mes buvome, ir toji viena, kurioje nebuvome, ir Ariakės pliažas su pušimis, ir toks didžiulis smėlio piešinys. Zenigata sunae. Nuo XVII amžiaus jį ten piešia vis nuolat, įtariu, kad dažnokai perpiešia, nes tikrai iš smėlio viskas padaryt ir dar po atviru dangumi. Internete nuotraukos yra, galima lengvai rasti. Įspūdingai, žinoma, atrodo. Monetos pavidalo smėlio piešinys. Taip jis vadinamas japoniškai ir tai ir yra ten. Žinoma, viso to nematėme, gal kada kitą kartą. Ir šiaip būtume tikriausiai nėję, net jei būtume žinoję, kadangi nuo tų šventyklų reikia dar gerokai paeiti iki visur, prie jūros prasmės eiti irgi nebuvo: apsiniaukę ir galbūt ruošėsi lyti. Tad taip ir gavosi.

Ir taip visai greitai, visai taip nesunkiai priėjome prie kalno. Ir nors tas kalnas vadinamas Tenro arba dangiškos rasos kalnu, tačiau šventyklos pavadinime visai kitas kalnas įrašytas. Ir suprask kaip nori. Galiausiai netgi paprastas takelis baigėsi, reikėjo lipti laiptais. Jau žinojau iš anksto, kad į septyniasdešimt pirmąją šventyklą taip paprastai neįsigausi. Taigi Septyniasdešimt pirmoji. Nijadanidži. Daugelio slėnių šventykla. Iš tikrųjų šiek tiek blogai padarėme, kad į tą šventyklą spėjome, kadangi gal ją reikėjo atidėti kitai dienai: nuo septyniasdešimt pirmosios šventyklos prasidėjo keletas iš eilės einančių svarbių šventyklų tiesiogiai susijusių su Kobo daišio gyvenimu.
Saturday, August 29th, 2015
7:13 pm
Šventųjų žaidimai ir žvaigždžių miškas (Kur valgiai kasdien skaniausiai - Šikoku XII)
Taigi prieš mus varteliai ir laiptai. Reikės lipti į Senjūdži. Šventyklą, kurioje linksminasi šventieji. Taip vadinasi ji. Ir netgi yra milijonas legendų apie tai, kažkodėl apie kalnų šventyklas visuomet yra milijonas legendų. Kadaise toje šventykloje gyveno žymus vienuolis vardu Abo, jis ten keturiasdešimt metų užsiiminėjo askeze ir vieną dieną mato, kaip nemirtingieji žaidžia su debesimis, o vėliau dingsta. Todėl šventykla ir buvo praminta Senjūdži. Ten, kur žaidžia šventieji.

Kita legenda teigia, iš jūros, Riūtogava upe (upe, kuria kyla drakonai, irgi turi prasmės pavadinimas) į šventyklą atplaukė drakonė, kuri vienu kirčiu ir trimis nusilenkimais ar maldomis sukūrė tūkstantrankės Avalokitešvaros skulptūrą. O vėliau grįžo į jūrą. Todėl upė ir pavadinta Riūtogava – upė, kuria kyla drakonas. O šiaip ten įšventinta Kannon-sama, tai yra Avalokitešvara, kadangi šventykla sukurta vieno imperatoriaus įsakymu, o tą imperatorių globojanti bodisatva būtent ir yra tūkstantrankė Avalokitešvara. Šiaip šventykla dažniausiai vadinama Osare-san vardu, nežinau ką tai reiškia.

Po to kai drakonė grįžo į jūrą, kiekvienų metų liepos devintą (pagal Mėnulio kalendorių) iš jūros upe pakyla drakono ugnelės, kažkokios nepaaiškinamos šviesos, kurios šiaip jau jūroje dažniausiai matosi, ir atplaukia iki šventyklos ir sukiojasi apie augantį sakuros medį. Augusį, nes ta sakura dar iki Meidži laikų buvo sveikas ir gyvas, o dabar jau kelintas medis vis nudžiūna. Prie tos sakuros yra ir drakoniškų ugnelių paminklas, o dar ten kažkur yra ir drakonės uola, kur pasak legendos, toji drakonė ir meldusis.

Vėliau, po visų tų legendų šventykla buvo gerokai apleista, bet vėliau, Heiano laikais Kobo daišis ją vėl atgaivino. Ji tapo labai populiari ir daugybė žmonių joje lankėsi. Daugiau legendų kaip ir nėra apie tą šventyklą, o mes jau buvome pradėję kopti tais laiptais. Iškart pasitiko viena Avalokitešvara. Šiaip jau ji man labiau priminė graikiškas skulptūras, ir ne viena ji ten buvo, iš eilės kelios, visos tokios ne visai japoniškos, labiau artimuosius Rytus meną, gal ir graikus, gal dar kažką. Norėjosi fotografuoti, tačiau ėmė lyti, lyti ir anksčiau ėmė, o tada jau ir netgi pliaupti pradėjo, lipome po medžiais, kadangi šventykla kalnuose, tai reiškia miške, tačiau vis tiek. Šiek tiek varvėjo, nusprendžiau, kad galėsiu nufotografuoti ir vėliau. Visgi nusileisti tikriausiai reikės tuo pačiu keliu.

Belipant ten dar yra ir toks šulinys. Eina jis palei senąjį piligrimų kelią, tai yra ties tais laiptais, kuriais ir mes lipome į šventyklą, sako, kad senais laikais jį užkerėjo ar užbūrė pats Kobo daišis, todėl to šulinio vanduo daugeliui žmonių pagydė nepagydomas ligas. Lipome šiaip jau ne vieni. Tuo pat metu atėjo dar vienas senukas, kuris irgi kartu ėmė su mumis lipti į viršų. Šiaip jau jis ne henras, šiaip maldininkas, tikriausiai, koks nors vietinis. Pirmas priėjo prie to šulinio, pasiūlė ir mums to vandens, tačiau kadangi reikėjo skubėti spėti iki penkių tai atsisakėme. Aš su ta mintimi, kad lipdamas žemyn visgi išgersiu. Ir prisipilsiu.

Labai aukštai lipti nereikėjo. Šiek tiek reikėjo. Lietus lijo, vis smarkavosi, ir galiausiai pasiekėme šventyklą. Ten stovėjo Kobo daišis, bet apie jį vėliau, kadangi tik užlipos matėsi prastokai, ne visai taip, kaip reikia. Todėl pirmiausia pasidėjome daiktus, kur buvo įmanoma, nelabai buvo įmanoma, nes pavėsinių ten irgi nebuvo, lietus labai nelijo, tačiau vis tiek. Sutikome Nagoją, jis jau buvo pasimeldęs visur tikriausiai, tempėsi užvalkalą nuo lietaus ir ruošėsi eiti kažkur. Įdomu kur, per lietų, toli vis tiek nenueis. Tiek žinojau. Bet tai ne mūsų problema.

Pirmiausiai nuėjome į pagrindinę salę, ten tikrai matėsi toji tūkstantrankė Kannon. Nepaslėpta, kaip ir turėtų būti. Vėliau netgi nufotografavau. Kobo daišio salė, o vėliau, kai jau reikėjo gauti nokio, dar paklausiau apie cūjadą. Jis šiaip jau yra, tačiau privalomas dalykas dalyvauti rytinėse pamaldose. Tai nėra labai didelė bėda, nusprendėme tą naktį praleisti cūjade.

Tuo metu dar viena pora irgi nokio norėjo gauti. Jie dar paklausė apie stovėjimo aikštelę, kiek tai kainuoja ir kam reikia mokėti. Vienuolis pasakė, kad šiaip jau jam mokėti, dar paklausė kokia mašina, visus pinigus paėmė ir jie buvo laisvi. Įdomi tvarka vis dėlto Japonijoje, tikriausiai ir visur turėtų taip būti. Stovėjimo aikštelės prie šventyklų būna mokamos, būna nemokamos. Kalnuose dažniausiai mokamos. Tačiau tarkime Šiosandži visų buvo klausiama, ar atvažiavote mašina, jei mašina tai būkite geri ir susimokėkite. Senjūdži, kaip supratau, niekas galvos nesuka. Įvažiavus į aikštelę yra užrašas, kad aikštelė mokama, surašytos kainos, kiek kainuoja kokio dydžio mašina, ir atseit eikite ir mokėkite. Ir va ateina dėdė ir klausia, kiek mokėti, o jo dar pasiteirauja kokia jo mašina. Mokėti pagal dydį reikia. Ir niekas netikrina. Visi pasitiki, kad taip ir bus, kaip buvo pasakyta. Japonijoje labai įsivaizduoju tai. Netgi įsivaizduoju tai, kad žmonės labai skrupulingai tikrina, kiek tu sumoki, bet tikrai ne dėl to, kad galvoja, jog noriu nusukti, o dėl to, kad nori būti tikri, ir kad aš būčiau tikras, kad sumokėjau tiek, kiek reikia: nei per daug, nei per mažai. Tokie jie jau yra.

O mes tuo tarpu surašėme savo vardus ir pavardes į šventyklos knygą. Jau Išitedži reikėjo užsiregistruoti, jei nori nakvoti cūjade, čia irgi taip pat. Pasakė, kad cūjadas yra maždaug ten, čia dar yra onsenas, kaip ir girdėjau, kad turėtų būti, ir galima juo naudotis, maždaug nuo aštuonių valandų. Kažkur. Bet taip sugebėjo pasakyti, kad vėliau aš netgi susipainiojau: ar norėjo pasakyti, kad iki aštuonių ar nuo aštuonių, ar reikia būti kambaryje, ar kas ateis pakviesti. Labai daug visko susakė ir dar reikėjo nepamiršti šeštą valandą nukeliauti į rytines pamaldas. Tai irgi privalomas dalykas.

Mes pasiėmėme savo daiktus ir nuėjome ieškoti cūjado. Reikėjo užeiti už pastato, nusileisti laiptais. Šiaip už pastato buvo tualetas ir reikėjo leistis laiptasi, ir cūjadas, tai yra tas kambariukas, buvo būtent po tualetu. Visi vamzdžiai lubose buvo. Viskas girdėjosi, kai leido vandenį ir taip toliau. Tualetą šiaip jau uždaro penktą valandą, tad viskas labai gerai, tačiau Minu vis tiek buvo šokiruotas. Suprantama, kad nemokamai bet vis tiek. Jei jau nemokamai, tai atseit miegok bet kur ir bet kaip. Tikriausiai tai norėjo pasakyti. Ir dar neleido rūkyti. Viduje šiaip jau neleido, kad gaisras nekiltų. Be to, ten buvo kriauklė ir vandentiekis, sakė, kad tą vandenį gerti galima. Ir skalbti rūbus galima, tačiau reikia prisileisti į kibiriuką vandens ir taip skalbti. Kadangi vis dar lijo, tai tą klausimą atidėjome vėlesniam laikui.

Reikėjo išspręsti klausimą su tuo onsenu. Ilgai galvoję, nusprendėme vis dėlto nueiti iškart. Šalimais pagrindinės salės buvo pastatas, kuris, kaip supratome, ir buvo onsenas. Šiaip jau tai buvo viešbutis su voniomis ir restoranu, šventykloje ir tokie dalykai yra. Va, kas nori mokėti po šešis tūkstančius jenų už naktį (penkiasdešimt eurų tarkime), tas gali ten miegoti, kas nenori: po tualetu. Logiška. Praktiška.

Kap tik tuo metu ėjo dar vienas vienuolis tikriausiai. Mes taip nusprendėme, nors gal ir ne. Minu netgi pagalvojo, kad jis korėjietis. Nes toks pasimetęs ėjo, nežinojo kaip įeiti. Į tą pastatą lyg ėjo pora keliukų, tad jis pirmiausia nuėjo ne tuo keliuku. Nors šiaip jau buvo rodyklė, kuri aiškiausiai rodė kur reikia eiti. Šiek tiek suabejojau, kad jis vienuolis, nes jeigu vienuolis: hieroglifus tikrai turėtų mokėti, tad neturėtų pasimesti tokioje situacijoje. Tuo labiau, kad jau tiek turėtų būti atėjęs. Bet ką čia gali žinoti.

Viešbutyje nieko nebuvo, onseną šiaip jau radome, beveik pagal nuorodas, ten irgi nieko nebuvo, ir onsenas toks mažiukas. Nieko jau nepadarysi. Bet juk reikia tik nusiprausti ir pagulėti voniose. Kaip ir padarėme. Ilgai ir negulėjome. O kai išėjome, nusprendėme dar ir restoraną patikrinti, gal vis dėlto ten kas gera bus. Ir ten pasitiko darbuotoja, labai maloni. Henrai, iš cūjado, tai puiku, onsenu naudotis galima, tačiau dabar dar svečiai gali eiti (tie mokantys svečiai, kaip visada), tad dar palaukite, kokią aštuntą galėsite įeiti. Teko labai atsiprašyti, kad mes onsene jau buvome, ne taip supratome ir taip toliau, tačiau nieko iš svečių nebuvo, niekam netrukdėme. Ji nutarė, kad gerai, tada nebetrukdytkite. O ką daryti, kad ne taip supratome. Restorane jau sėdėjo dėdė, su kuriuo einame per visą Macujamą, pamojavo, nusilenkėme jam ir nuėjome į kambarį.

Linksma ten buvo. Skaičiau dienoraščius. O kokių tik ten istorijų buvo. Dvi merginos sau ramiausiai miegojo, kai dvyliktą netikėtai kažkas įsiveržė į kambarį. Nieko joms nesakė, pirmyn atgal vaikščiojo, lyg žinotų kur yra ir viską puikiausiai suprastų, galiausiai įsitaisė gretimame kambaryje. Ryte per pamaldas suprato, kad tas įsiveržėlis šiaip jau irgi vienuolis, novicijus, ar kaip jį reikėtų vadinti, kuris dar mokosi.

Mes tą gretimą kambarį irgi patikrinome, dėl visa ko. Nes pirmame kambaryje buvo dvi lovos, ir lyg buvo pasakyta, kad galima jose miegoti, tačiau gal... gretimas kambarys labiau priminė sandėlį. Visko ten buvo prikrauta.

Vienas japonas džiaugėsi, kad jis laimingas, nes gali miegoti lovoje, gali išsiskalbti rūbus ir dar kažkas. Užsienietis irgi džiaugėsi, kad susitiko su japonu, kuris jam parodė kokia tai gali būti laimė. Šiaip tikrai laimė.

Korėjiečiai ten irgi buvo apsistoję. Noil ten tikriausiai irgi buvo, nes jos bendrakeleivis kažkuris žadėjo jos gimtadienį švęsti Sendjūdži. O dabar jau susiruošė eiti Santjago keliu. Ir kvietė visus prisijungti. Korėjietiškai kvietė ir prancūziškai. Korėjietiškai korėjietė, prancūziškai – jos bendrakeleivis prancūzas.

Kitas korėjietis skundėsi, kad kartais sunku rasti kelią, kad labai klaidžiojo, kas Minu buvo labai keista. Pagal amžių turėtų būti tos kartos, kuri dar moka hieroglifus, tad tikrai sunku suprasti ko ten klaidžioti: juk viskas surašyta visur hieroglifais. Bet gal ko nepastebi.

Dar viena korėjietė sakė, kad susimokėjo pusantro tūkstančio jenų, gal dvylika eurų ar panašiai, už tą garsiąją vakarienę. Restorane, žinoma, valgė, o jis gi garsėja, savaime suprantama, budistiniais vegetariškais valgiais. Už tą kainą dažniausiai pavalgydavome dviese, ir dar likdavo vienam žmogui kitam valgiui, šiaip jau trise galėtume pavalgyti. Gal ir gerai, kad restorane nevalgėme.

Dar vienas labai juokingas dalykas buvo vieno japono įspūdžiai. Šiaip jau tuos įspūdžius skaičiau ne Senjūdži, o gerokai anksčiau, gal ten, kur japonai aiškinosi, kad priklauso henrų kelias, bet vis tiek juokinga. Jis rašė, kad prieš metus buvo Santjage, nukeliavo visą kelią ir ką gi. Ispanijoje daugybė visokių piligrimų viešbučių, kur galima už penkis ar dešimt eurų apsistoti, ko nėra Japonijoje, tokios kainos neįsivaizduojamas. O dar kas jį nustebino, kad visur viešbučiuose yra šiukšlių dėžės ir viską galima ten išmesti, nereikia kaip Japonijoje su šiukšlėmis vaikščioti nuo parduotuvės prie parduotuvės. Ta dalis man buvo juokingiausi, Minu irgi labai juokėsi.

Ir buvo dar viena žvaigždė. Užsienietis. Vardo neprisimenu. Gal koks Timas ar panašus. Vyras jau su metais, kiek supratau henrų keliu važiuoja jau ketvirtą ir tikisi kokį penktą važiuoti, kad galėtų žalią osamefudą turėti. Filmuoja pakeliui, facebooke galima pasižiūrėti trumpus jo filmukus. Lyg ir dviračiu važiuoja, kažkur persipakavo, tačiau nepastebėjo, kaip nudegė ir nusvilo, todėl papildomą dieną pasiliko Senjūdži gydytis nudegimus. Vienuoliai leido. Taigi gydėsi. Čia kalnai, vienuoliai kalnų žmonės, aš irgi kalnų žmogus. Man šiek tiek bloga pasidarė nuo tų žodžių. Vėliau būtinai užsiminė, kad pradėjus henrų kelią reikia būtinai grįžti į tą šventyklą, nuo kurios pradėjai, tai yra čia turi būti ratas, o ne tiesė. Ir sėkmės visiems henrams, kurie keliauja šiuo keliu dviračiais, mopedais, motociklais, dar kažkuria transporto priemone ir visiems kitiems. Šiek tiek įsižeidžiau. Gerai, kad visos tos transporto priemonės išvardintos, suprantu, kad henrų kelias visgi nėra lengviausias bet kuo važiuojant, dviračiu irgi nėra labai lengva važiuoti, ypač į visus kalnus, teko ir man pačiam važiuoti taip. Tačiau šiaip jau henrų kelias iš pradžių buvo pėsčiųjų kelias, jau buvome girdėję apie tai, ir nė žodžiu nepalinkėti sėkėms būtent pėstiems henrams. Arogancija per kraštus dvelkia. Tikrai taip ir buvo.

Baigėsi tuo, kad tas žmogus paliko kitą įrašą vos po dviejų ar kiek dienų, aš net nustebau. Lūpa ir atvėpo. Pasirodo, jis ten kažkur kelią pametė, pasiklydo, jo navigacijos sistema pievas rodė, jis visai netoli nuvažiavo, o tas važiavimas jam kainavo dauybę bėgių perjungimų ir kitokių nesąmonių. Tad grįžo atgal. Jam vėl buvo leista apsistoti. Įdomus žmogus, turiu pasakyti. Susititki jo visai nenorėčiau. O šiaip daugelis džiaugėsi, kad galėjo pasislėpti nuo lietaus. Man irgi buvo visai gerai. Visgi dar lijo.

Pavalgėme žuvų, sušių, kroketų. Tai yra to, ką turėjome, ir galiausiai nuėjome miegoti. Tikrai taip ir buvo, maždaug dvyliktą valandą kažkas atidarė duris, šiek tiek pasikuitė ir nuėjo miegoti į gretimą kambarį. Į tą sandėliuką. Pasirodo merginos rašė teisybę.

Bepusryčiaujant Minu irgi užsiminė apie svečią. Daviau paskaityti tą užrašą. Jis, pasirodo, irgi buvo skaitęs, tad kaip ir žinojo. Na, ir buvo laikas eiti į pamaldas. Ten jau sėdėjo vienuolis, buvo ir mūsų dėdė iš Macujamos, atėjo ir tas korėjietis vienuolis, kuris, kaip vėliau surpatome, nei korėjietis, nei tikriausiai vienuolis. Po kiek laiko atbėgo ir novicijus ir pamaldos prasidėjo. Antrą kartą dalyvavau japoniškose pamaldose, pirmą kartą tiesiog pasėdėjau, o šį kartą dar reikėjo ir smilkalų užberti ant ugnies. O daugiau nieko. Užteko ramiai sėdėti ir nieko nedaryti. Po pamaldų prasidėjo pokalbis. Vienuoliai išėjo dirbti kas sau, o mes turėjome pasikalbėti. Supratau, kad ir viešbučių gyventojamas tikriausiai privaloma dalyvauti pamaldose.

Paklausė iš kur mes, mūsų dėdė pasakė, kad einame kartu jau kurį laiką, kad mes labai daug fotografuojame, vienuolis leido ir šventyklos viduje fotografuoti. Iškart nepuolėme, šiek tiek vėliau viską nutraukėme. Nors aš jau buvau nutraukęs. Tas dėdė iš Aiči prefektūros, o tas atseit korėjietis vienuolis jau neprisimenu iš kur. Bet pagal kalbą: tikrai ne korėjietis. Akcento nesijautė. Ir būtų sureagavęs, kai Minu pasakė, kad jis korėjietis.

Vienuolis kalbėjo apie taiką. Šiaip du dalykus palietė: kad Japonija yra vienintelė šalis pasaulyje, kuri per pastaruosius septyniasdešimt metų neturėjo karo, ar kaip ten pasakė. Norėjau nesutikti su juo, tačiu reikėjo išsiaiškinti, ką jis turi omeny apie tą karo nebuvimą. O dabar gi Japonijoje skaudi tema, ministras pirmininkas JAV pažadėjo, kad Japonija vėl turės armija, prieš ką prieštarauja daugybė japonų ir ypatingai komunistų partija. Visame Šikoku matėme daugybę skelbimų, kad reikia išsaugoti mūsų vaikus ir devintąjį ar kurį ten konstitucijos straipsnį. Todėl jis visuomet meldžia už taiką pasaulyje.

O dar pakalbėjo apie henrų kelią. Atseit šiaip jau einama kartu su Kobo daišiu, bet va gal ne visi tai gali suprasti. Tikriausiai turėjo omeny mane. Jis irgi yra ėjęs tuo keliu, visuomet miegodavo lauke, ir kai eini tuo keliu, visuomet reikia justi padėką. Padėką ir tik padėką. Kitaip ir būti negali. Taip trumpai jo kalbą galima suspausti.

Mūsų dėdė pasiaiškino į Minu priekaištą. Kad šiaip jau eina vienas, turi šeimą ir taip toliau, tad mano, kad svarbiausi: grįžti sveikam ir gyvam namo, todėl kartais neina tuo tikruoj henrų keliu, kadangi ten kartais būna pavojinga, nors ir reikėtų eiti tuo keliu, renkasi tą ne tokį pavojingą henrų kelią. Kadangi jo manymu, už viską svarbiau grįžti sveikam ir gyvam. Vienuolis sutiko. Maždaug tokia gaida baigėsi ir pokalbis, visi buvome laisvi ir galėjome eiti kas sau. Tai yra toliau henrų keliu.

Kadangi galėjome fotografuoti, tai dar nutraukėme tą Kannon. Ryte nelabai gerai gavosi. Nuotrauka daryta vakare buvo geresnė, kol dar leidimo nebuvau gavęs. Nors realiai vis tiek ten galima fotografuoti. Prie pagrindinės salės buvo dar viena Kannon, o prieš išėjimą buvo Kobo daišis apsuptas visų aštuoniasdešimt aštuonių šventyklų budų ir bodisatvų. Tiksliau prie išėjimo ir įėjimo. Bet žiūrėjo jis į pagrindinę salę, tad kaip ir laimino išeinančius. O ta jo statula stovėjo kiekvienoje šventykloje, visur vienoda poza, tik skirtingai žiūrintis. Gal pagal Kojos kalno kryptį jis ten stovi, visuomet žiūri į savo kapą. Ką čia gali žinoti.

Vėl lipome tais pačiais laiptais. Buvo apsiniaukę. Tuo metu dar nelijo, tačiau debesys buvo labai žemi ir tankūs, tad tikrai vėliau turėjo lyti. Pasisėmiau to gydančio vandens, dar pažiūrėjome į tas graikiškas Avalokitešvaras, ir jau buvome prie išėjimo. Įėjimo. Tai tas pats. Kurį saugo du kilnieji karaliai.

Pamatėme, kad pavėsinėje nakvojo Nagoja. Įdomu, kodėl nenorėjo nakvoti šventykloje. Gal nežinojo, kad ten yra cūjadas, kadangi pagal dienoraštį supratome, kad ne visi žmonės žinojo apie cūjadą. Netgi ne visi japonai, ir tik paklausę kur galima nakvoti netoliese išgirdo, kad šiaip čia galima. Arba nenorėjo dalyvauti pamaldose. Irgi gali būti priežastis. Nes nokio tai jis neėmė, o japonai atseiti tikrai visi tuos antspaudus renka. Nebent eina keliu nebe pirmą kartą, tada dar kartą tų antspaudų gal ir nerenka. Įdomiai taip. Atsakymo nežinau, nes su Nagoja daugiau nesusitikome. Mūsų kelias ten suko į dešinę, asfaltuotu keliu nėjome, vėl per mišką, per bambukų giraitę, toliau.

Labai nelijo, tačiau vis tiek šiek tiek dulkė. Kelias irgi buvo ne visai toks miško, šiek tiek akmenų, todėl nereikėjo klimpti visur. Sutikome ir ateinančių žmonių, tiksiau visą vieną moterį, kuri ne piligrimė ten buvo, o šiaip išėjo po miškus ir kalnus palaipioti. Tokių žmonių ten irgi pasitaiko. O daugiau kaip ir nieko: kažkur tolumoje matėsi tas pats tvenkinys, šunų perėjos tvenkinys, taip jau jis vadinosi, ir po kiek laiko vėl išėjome į miestą.

Vis dar tas pats miestas, Imabaris, kuris ir anksčiau vadinosi Imabariu, prie nieko nebuvo jis prijungtas. Tiksliau prisijungė vėliau pats prie savęs. Ten tokie jau miesto pakraščiai buvo, kadangi ir parduotuvės ne pačios didžiausios, visą vienintelį Losoną ten radome, kuriame galėjome sau ramiausiai kavos išgerti, ryžių laukai ir šiaip visokių daug šventyklų pakeliui. Viena vadinosi Kičidžiodzendžji. Laimės džiaugsmo ir dzeno šventykla. Šiaip ji niekuo neypatinga tikriausiai, kažkaip labai kažkuo nėra ypatinga, labiausiai ypatinga yra tuo, kas jos korėjietiškas pavadinimas būtų Kilsangsonsa. Ir ne tas pavadinimas, o Kilsangsa būtų kažkiek prasmingas, bet kadangi ateityje dar bus šventykla, kuri taip ir vadinasi, tai tada apie tai ir parašysiu.

Perėjome Macugi rajoną, pušų medis. Taip tas rajonas vadinasi. Vėliau Kamitoku rajonas, aukštutinių dorybių rajonas. Taip reikėtų Kamitoku versti, o daugiau jis gal ir niekuo ypatingas nėra. Tik tiek, kad ten yra didelė parduotuvė, kuri tuo metu buvo uždaryta. Visgi dar buvo nebe visai ankstyvas, bet dar rytas. Kadangi vis dar buvo baisiai apsiniaukę, tai nelabai galiu pasakyti koks paros laikas tuo metu buvo. Tiksliau kiek valandų.

Ir taip visai neskausmingai, turiu pasakyti, nuėjome iki kitos šventyklos. Skaičiai augo kaip ant mielių. Penkiasdešimt devintoji šventykla: Kokubundži. Jau trečia šventykla su tuo pavadinimu, šalies išsaugojimo šventykla.

Ji irgi viena iš tų, kurias įsakė pastatyti kažkuris imperatorius labai labai seniai, kad kiekvienoje žemėje būtų po šventyklą maldoms už šalies gerovę. Rašo, kad joje labai daug visokių nacionalinių ir kitokių vertybių, dauguma jų yra užrašai ir piešiniai, kurių paprastiems žmonėms tikriausiai ir nerodo. Gal ir rodo, bet kadangi labai lijo, tai per daug ir nežiūrėjome. Šventykla irgi pastatyta mietelyje, įšventintas ten gydantis Buda, kuris irgi yra slaptas ir paprastoms akims į jį žiūrėti negalima. Nieko jau nepadarysi. Žmonių ten daug irgi nebuvo, gal dėl lietaus, gal dėl laiko, tad po pagrindinės salė, Kobo daišio salės ir raštinės, kurioje gavome nokio, ramiausiai sau galėjome eiti toliau. Lietus toks permainingas: tai smarkiai lyja, tai nebe taip smarkiai lyja, bet esmė, kad lis vis tiek, tad lietpalčių nusivilkti negalėjome, visi daiktai, savaime suprantama buvo sudėti maišiukuose, tai viename tai kitame. Ir ramiausiai sau keliavome. Su maišiukais atsisveikinti irgi negalėjome.

Ir reikėjo eiti tokiu visai paprastu keliu, kuriame, galima sakyti, nieko ir nebuvo. Tik lietus lijo. Po kurio laiko, kaip paprastai paprastuose keliuose ir būna, priėjome kelio, stotį, kur galima pasiilsėti. O toji kelio stotis buvo ne šiaip sau kelio stotis, pavadinimas ilgas ilgiausias. Imabari Ju-no ura onsen. Imabari, savaime suprantama reiškia Imabario miestą. Onsenas, irgi kaip ir priklauso, reiškia karštąsias versmes. O Ju-no reiškia vonią. Taip jei visai trumpai, tai kelio stoties pavadinimas būtent ir reiškia karštąsias versmes, kadangi kaip tik toje vietoje jos ir veržėsi. Ir iki šiol veržiasi. Dar iki šiol ten yra toks paminklas tikriausiai, kuris žymi,kad būtent čia yra tos karštos versmės, kurios veržiasi iš žemės gilumos. Ir tikrai rūkai skleidžiasi visur, tačiau pačios karštos versmės, kur galima voniose pagulėti yra šiek tiek toliau. Kitoje kelio pusėje, o tuo metu mes labai ir neskubėjome ten eiti. Kaip ir labai nereikėjo. Skubėjome eiti į šventyklas. Nors kaip ir galvojome, kad tą dieną iki artimiausios šventyklos gal ir nenusigausime, bet vis tiek.

Iškart už tų versmių reikėjo pradėti eiti paprastu keliu, nes pagrindinis kelias suko aplink miestą taip ir padarėme. Vėl reikia pereiti geležinkelio bėgius, šiek tiek per kalną ir kalniuką, nuorodo sako, kad šalimais yra Setadži arba Sendandži. Dar viena šventykla, į kurią eiti gal ir nebūtina. Ir vėl dar vienas kaimas, o gal kaimelis. Nors realiai buvome sau Saidžio mieste, kuris tik dabar vadinasi Saidžio, kadaise tai buvo Tojo miestas (Ijo žemės rytai), o konkrečiai toji vietovė vadinasi ir dar ilgai vadinsis tikriausiai Mijoši.

Pirmas dalykas, ką pamatėme tame miestelyje, buvo, žinoma, daug namų, ir pasiekėme šventyklą Usui goraigo. Irgi viena iš smulkesnių šventyklų, kur nebuvo nė vieno žmogaus, kaip ir apskritai kaimo gatvėse, tačiau ten buvo toks didelis pastatas, kuriame visai ramiai galima ir pernakvoti. Apie tai irgi pagalvojome. Tačiau tada buvo dar visiškai diena, todėl apie nakvynę ir negalvojome. Ir dar toks tvenkinys su karpiais ten buv. Nekeista, nes karpių tad irgi daug visur būna. Ir dar radome tokį lapelį, skelbimą henrams: miegoti galima ten ir ten, apsipirkti galima ten ir ten, nuo tokios ir tokios valandos būna nuolaidos. Labai geras skelbimas.

Ėjome toliau. Ir labai toli netgi nenuėjus radome ir tą parduotuvę, apie kurią buvo parašyta. Kur galima apsipirkti. Ir šiaip jau ne tik apsipirkti, bet ir pavalgyti ten galima. Todėl taip ir padarėme. Radau visokių skumbrių, ryžių ir dar visko, ko reikia ir ko nereikia. Jei visiškai tiksliai, tai parduotuvės pavadinimas: universalinė. Tad nekeista, kad ten viskas yra. Prie tos parduotuvės eilinį kartą buvo palikta lazda, eilinį kartą reikėjo grįžti, netgi pirkau tokių plikytų pyragaičių su kremu. Lietuvoje tokių nepardavinėja, Japonijoje yra, bet retai galima rasti su nuolaida. O ten radome.

Ir dar tame kaimelyje buvo sakė parduotuvė. Ne šiaip sau sakės parduotuvė, visa sakės gamykla. Irgi tokia su istorija, kadangi tos gamyklos šeimininkas, kuriam dabar nežinau kiek turėtų būti metų, bet tikriausiai nemažai, dar kokio XX a. pradžioje, jei ne anksčiau susipažino su kažkokia amerikiete, ją vedė. Bet šiaip su sakės gaminimu ta istorija yra visiškai nesusijusi, tiesiog vedė ir viskas. Vienoje gatvės pusėje gamykla, kitoje – parduotuvė. Baigėsi tuo, kad ten tos sakės visgi nusipirkome. Nieko jau nepadarysi.

O tada jau buvo galima eiti toliau. Bet per tą miestelį labai greitai neperėjome. Kadangi dar už kelių kvartalų buvo Komiodži. Dar viena šventykla. Žmonių ten irgi nesimatė, tačiau toji šventykla buvo didesnė. O žymi ji tikriausiai tik tuo, kad ten irgi yra cūjadas. Tai yra henrai ten irgi gali miegoti. Ir netgi nebūtina ko nors klausti, kabo toks skelbimas su taisyklėmis, ką daryti, jei norite ten apsistoti. Ne tik japoniškai, bet ir angliškai. Kad tikrai visi suprastų. Taigi apsistoti gali bet kas, tai yra henrai, tačiau draudžiama apsistoti visokiems valkatoms ir elgetoms, o konkrečiai tai tiems, kurie prie šventyklų elgetauja. Mokėti nieko nereikia, tačiau jei turito osamefudą, tai galite ją ten palikti. Išeinant atsisveikinti nebūtina. Nėra tokio papročio. Nakvoti galima tik vieną naktį ir labai griežtai draudžiama gerti. Jei geriate, tai būkite malonūs pasieiškokite kitos vietos. Na, ir šiaip ten yra lovos, tualetas. Gražus toks cūjadas, nieko negali pasakyti. Tačiau buvo dar pietų metas, todėl ėjome toliau.

Radau dar vieną parduotuvę, visiškai uždarytą. Ji irgi buvo pažymėta žemėlapyje. Nieko jau nepadarysi, kai kurios parduotuvės, kurios pažymėtos žemėlapyje būna ir neveikiančios. Ir dar pamatėme paštą. Tokį visai niekuo neypatingą paštą, į kurį norėjjo užeiti Minu. Jam reikėjo nusipirkti atviručių. Prie progo, kad pirkome atvirutes ir ten apsilankėme, ten dar davė ir popierinių servetėlių. Iš pradžių pagalvojau, kad kaip henrams taip duoda, bet vėliau paaiškėjo, kad šiaip duoda. Visiems, kurie ten apsilanko. Ir tada jau buvo galime eiti toliau.

Vėl šiek tiek ryžių laukų, šiek tiek hortenzijų, upelis, ir galiausiai patenkame jau į paskutinį miestelį: Tambara. Irgi toks žymus miestelis, nors nesu visiškai tuo tikras. Kelias vedė per pagrindinę parduotuvių gatvę. Kadaise ji tokia buvo, o dabar kaip ir visos gatvės visuose tokiuose miesteliuose gerokai apmirusi. Tačiau tas miestelis iki šiol žymus šventėmis. Yra ir vasaros šventė, ir netgi rudens šventė. Kaip bebūtų gaila, tačiau nė vienos šventės laikas nesutapo, todėl nieko ir nematėme. Vis dar buvo apsiniaukę ir visiškai tapo aišku, kad lis visą dieną. Arba daugiau arba mažiau.

Nors mano planas sakė, kad prieš lipant į kalną dar viena parduotuvė bus, tačiau ta proga, kad jau buvome miestelyje ir radome irgi nemažą parduotuvę, ten ir prisėdome. Lijo, savaime suprantama. Linksmiausiai atrodė viena tokia moteriškė, kuri avėdama aukštakulnius batelius ir tokia pirštines, dengiančias alkūnes, o gal ir daugiau, atvažiavo dviračiu apsipirkti. Tokių japonių irgi yra. Na, ir nuvažiuodama toliau ji dar manęs pasiklausė: einate henrų keliu? Ir visą kelią su šiomis šliurėmis. Ohoho. Taip jau yra.

Miestelis baigėsi, upė, kelias. Kelias tai toks irgi iš pagrindinių, kuris suka aplink miestelį, aplinkkelis tai yra, aukštai iškeltas greitkelis ten irgi buvo, ir galiausia priėjome paskutinę parduotuvę. Daugiau jų nebeturėjo būti, vadinasi ten reikės pirkti ir vakarienę ir netgi pusryčius. Nes iki kitos dienos pietų tikrai daugiau nieko nebus. Taip ten ir buvo padaryta. O kadangi buvo vietų ir pasėdėti, tai ta proga, kad lietus tai lyja, tai nelyja, išgėrėme ir kavos.

Ir tada prasidėjo jau toks normalus kelias, vien tik į kalnus. Kadangi iš pradžių tai buvo asfaltuotas kelias, tai labai sunku juo eiti ir nebuvo, bet vis tiek į kalną. Mioundži šventykla. Nuostabių debesų šventykla. Tai irgi turėjo reikšti, kad visgi lipame į kalnus. Debesys tuo metu nebuvo labai jau nuostabūs, bet tikriausiai kažkur bus.

Taip ramiai beeinant staiga sustoja tokia mašinytė. Netgi pasiveja mus ir sustoja, ir toks japonas, kalba netgi angliškai. Nes šiaip jau su Minu bandė kalbėti, o jis japoniškai nešneka, taigi pradėjo angliškai: ar einate į Jokominedži. Tai yra ta šešiasdešimtoji šventykla. Taip, einame, galiu jus pavežti. Tai gal tiek tos. Bet iki jos toli, kokios trys valandos. Nieko tokio, mes dėl to čia ir einame. Įdomiai taip, pirmą kartą kažkas pasisiūlė pavežti. Tiesa, ir paskutinį kartą.

Japonas apsisuko ir nuvažiavo žemyn, o mes ėjome vis toliau. Randame vieną koją. Toks namukas. Vis toks pat namukas, o kadangi jau buvo vakaras, tai reikėjo pradėti galvoti apie tai, kur čia galima nakvoti. Žinoma, ta koja kaip ir visai normaliai atrodė, tačiau mes nusprendėme, kad dar galime eiti, o tų kojų, pagal mano sąrašą dar turėjo būti ateityje. Panašiai ir buvo.

Slėnis, Miotani upė, kalnai, vingis po vingio, ir po kažkurio vingio prieiname Jūnamio kaimelį. Beveik paskutinis kaimelis. Toks visai įdomus pastatas ant kalno, šiek tiek primena bažnyčią ir nudažytas ryškiai oranžine spalva. Tikrai įdomu pasidarė, kas ten per pastatas, tačiau jokio paaiškinimo nebuvo. Viena moteriškė palinkėjo sėkmės ir pagailėjo, kad mums reikia per lietų eiti, bet ką jau padarysi.

Na, ir pats kaimelis, kuriame beveik nieko nebuvo. Šiaip jau ten turėjo būti kažkokia vieta, kur galima statyti palapinę. Bent jau parašyta mano sąraše: preieš šventyklą. Tačiau lietus kaip tik tuo metu taip pylė, kad nusprendėme tikrai ten palapinės nestatyti. Dar po kelių posūkių turėtų būti ir normali koja. Bent jau aš taip tikėjausi.

Ir visuomet taip būna. Visuomet einan henrų kelių susidaro tas įspūdis, kad tikrai eini ne vienas (aš ir šiaip ne vienas ėjau, bet čia iš kitos pusės), su kažkuo, o tas kažkas eina šiek tiek prieš tave ir ten, kur reikia, paruošia tai setai, tai dar namuką pastato, tai dar ką nors. Kitaip ir nebuvo. Ten irgi taip pat buvo: asfaltuotas kelias baigiasi. Jau žinojome, kad kelias kažkur baigsis, vėliau prasidės miško takelis, ir būtent toje vietoje, kur baigiasi kelias yra ir koja. Sakykime, kad pavėsinė. Ir ne šiaip sau tik pavėsinė. Žinoma, ten galima statyti palpapinę, nes vietos viduje daug. Yra antklodžių ir paklodžių. Storų čiužinių. Tad galima pasitiesti ir užsitiesti. Mums reikėjo tik pasitiesti, kad minkščiau būtų. Yra netgi suvenyrų pasiimti, sausainių, skėčiai sudėti, ir netgi lazdos. Kadangi nuo ten reikės lipti į kalną, tai va ir lazdos padėtos, kad užliptumėte. Visko ten yra. Viena iš nuostabesnių kojų. Nors visos jos tokios nuostabios, kai žinai, kad žmonės nieko už tai negauna.

Šalimais yra dar krioklys, kuris visą laiką kriokė, šaltinis. Kurio vanduo labai skanus. Dienoraštyje paskaičiau, kad kažkuri japonė paragavo to vandens, todėl išpylė savąjį, kurį buvo nusipirkusi ir prisipylė iš šaltinio. Įdomūs tie žmonės: kiekvienoje šventykloje yra po šaltinį, yra vandens, o jie perka vandenį. Kam. Aš niekada nepirkau. Tad toje kojoje ir apsistojome. Kaip tik buvo praėjusios Joninės, tad dienos jau buvo pradėjusios trumpėti.

Kaip visuomet pažadino ankstyvas rytas, saulė nešvietė, dėl dviejų priežasčių. Buvome kalnuose giliai giliai, tad ji kol kas nelabai ir galėjo šviesti, ir vis dar buvo apsiniaukę. Nors baisiai ir nelijo, tačiau giedro dangaus nesimatė. Nieko jau nepadarysi. Kol dar tvarkėmės ir ruošėmės eiti, mus jau pralenkė. Vienas henras. Kaip ir reikėjo tikėti: pagyvenęs. Jį matėme pirmą kartą ir beveik paskutinį. Ne visai paskutinį. O galiausiai ir mums reikėjo eiti.

Taip jau irgi atsitinka, kad mašinomis kelias suka aplink, visiškai nesutampa su pėsčiųjų keliu. Kitomis ratinėmis priemonėmi irgi taip pat. Skaičiau, kažkuriame žurnale, kaip vienas henras rašė, kad porą kartų nuėjęs visą kelią pėsčiomis, galiausiai sugalvojo važiuoti dviračiu. Ir pasirodo, kad nėra taip jau paprasta, iš kitos pusės: labai daug pėsčiųjų kelių yra skirti tik pėstiesiems, tad dviračiu tenka važiuoti kitais kelias: visai naujas kelias.

Tas kelias irgi buvo toks tik pėsčiųjų. Žinoma, dviratį gal ir galima kaip nors patempti, tačiau visai nerekomenduočiau. Reikia lipti į viršų. Gyvačių nesimatė, kelias nevisai sunkus, dėdę henrą eilinį kartą aplenkėme. Ir radau dar vieną šventyklą. Tokią irgi be žmonių, ir ne tiek šventyklą, kiek koją. Pasirodo, kad ten irgi galima nakvoti. Irgi namukas, netgi su durimis ir langais, jei jau visai blogai, galima apsistoti ten. Bet mums to nereikėjo, tad lipome toliau. Ir tai jau visai ryte galiausiai pasiekėme ir šešiasdešimtą šventyklą: Jokominedži. Šonu gulinčios viršukalnės šventyklą. Tikrai taip vadinasi.

Sako, kad toji šventykla yra ant aukščiausios viršukalnės iš visų Šikoku šventyklų. Nesu visiškai tikras, nes man atrodo yra ir aukštesnių kalnų, tačiau vis tiek ant aukštos viršukalnės ji yra. Įkurta irgi labai seniai, vos ne prieš mūsų erą ir ji labai susijusi su visais tradiciniais japoniškais tikėjimais. Ją įkūrė netgi ne Kobo daišis, o Enno Giodžia, kuris sugalvojo ir šiugendą, askezę ir šiaip visokias religines praktikas, kuriose siejasi budizmas, japoniškas šamanizmas ir kitos tradicijos. Sako, kad kai Enno Giodžia ten meldėsi, tokioje vietoje, kuri vadinasi žvaigždių miškas, jam pasirodė pats Zao Gongenas. Buda, kurį pažįsta tik japonai, kitose budistinėse šalyse apie jį niekas nieko nežino. Todėl buvo nuspręsta jį ten įšventinti. Vėliau Kobo daišis keliavo po ten, kai jam buvo keturiasdešimt dveji metai, o tai yra blogi metai. Nežinau kodėl, bet jie yra blogi, tad kad nusuktų blogą sėkmę pro šalį tais metais rekomenduojame piligrimauti. Kobo daišis irgi atliko religinius ritualus tame žvaigždžių miške, specialų žvaigždžių ritualą ir atliko. Ir jam pasirodė tas pats Zao Gongenas. Todėl buvo nuspręsta šventykloje įšventinti Budą Vairočaną, kuris iki šiol ten yra garbinamas.

Labai graži šventykla. Giliai kalnuose, ant aukšto kalno, viskas iš medžio padaryta, mediniai vartai, pagrindinė salė primena šintoistines šventyklas, savo architektūra. Turėtų žydėti daug rododendrų, tačiau tuo metu jų nematėme. Tikriausiai buvo ne metas. Na, ir žinoma, gilioji šventyklos salė yra būtent tas žvaigždžių miškas, Hošiga mori. Į kurį man irgi reikėjo nueiti. Minu nusprendė, kad jis per tą laiką geriau parašys atvirutes kam nors, tad leido man vienam eiti.

Ir nuėjau. Toli eiti nereikėjo. Labai gražus tas žvaigždžių miškas. Šiaip jau vieta nedidelė, tiesiog maža aikštelė su atsiveriančiu vaizdu į kalnus. Ir dar šventyklos vartais ten yra. Ir mažas Kobo daišis sėdi, vienu žodžiu labai gražu. Darbininkai buvo atėję pjauti žolės berods, aš pažiūrėjau pafotografavau ir galėjome eiti toliau. Minu radau toje pačioje būdelėje. Jokominedži irgi buvi cūjadas. Irgi toks atskiras namelis, su kėdėmis, gultais, lovomis, su langais ir durimis. Einant į tą šventyklą vos ne kas penkis žingsnius yra vietos kur nakvoti. Tikrai neprapulsi. O mes tuo tarpu ir toliau ėjome. Kaip tik ėmė rinktis daug maldininkų, suvažiavo mašinomis ir autobusais, o mūsų kelias ir vėl vedė per mišką.

Dar buvo parašyta, kad Jokominedži yra viena iš Šikoku kelio sekišio. Šiaip jau tas žodis kai ką kita reiškia, o bent jau Šikoku kelyje tai reiškia kaip ir išbandymą, ir žmogus perėjęs per sekišio tampa geresnis, išsivalo. Nesu visiškai tuo tikras, bet gal taip ir yra. Tad ėjome maždaug stovėjimo aikštelės link, todėl ir sutikome daugybę henrų, o po to per mišką.

Vėl ėmė niauktis. Nors iš ryto saulė švietė, tačiau kuo arčiau pietų, tuo labiau niaukėsi. Tolumoje matėsi jūra ir Saidžio miestas, uostas, Vidinė jūra, kaip japonai patys tą jūrą vadina. Miške nė vieno žmogaus ir nesutiome: nei ką nors aplenkėme, nei mus kas nors aplenkė. Ėjome po tais kiparisais ir kriptomerijimis ir vargo nematėme. Kažkur buvo padėta peleninė. Specialiai parūkyti, kad cigarečių nuorūkų nemėtytų kur papuola. Įdomiai taip. Tokia perėja vadinama arkio nugara. Į vieną pusę šlaitas ir į kitą pusę šlaitas, ir eini ta arklio nugara. Viršumi.

Ir taip besileidžiant, kol dar nepradėjo lyti, radome dar vieną giliąją salę. Kažkurios šventyklos gilioji salė, kuri labai toli atskirta nuo visko: baltojo krioklio šventykla. Tas krioklys nei baltas nei koks, tiesiog krioklys, gražus, kurį saugo karalius Ačala. Toks ir stovi virš krioklio. Nuotraukoje viskas matos. Nusprendžiau, kad galima iš ten vandens pasisemti. Tikriausiai skanus turėtų būti.
Nuo ten jau prasidėjo normalus kelias, asfaltuotas, mašinos vis dar nevažinėjo juo, todėl buvo galima ramiai eiti. Greitkelis, hortenzijos, ir mums vėl reikia eiti užpakalinėmis gatvelėmis. Už namų, specialiai per kažkokią šintoistinę šventyklą ir taip ramiai beeinant žiūriu: viena gyvatė, o po to dar viena. Ne ant kelio jos buvo, šalia kelio, tarp žolių sau šliaužiojo. Kaip ir žinau, kad jos globoja tą kelią, todėl ramiau į jas reagavau. O reikia turėti omenyje, kad beveik mieste ten buvome. Ir vis tiek gyvačių daug. Kokios trys vienoje vietoje.

Tad po visų tų gyvačių galiausiai pasiekėme tikslą. Koondži arba kvapiojo sodo šventyklą.

O nuo jos prasidėjo visos šventyklos, kurios kažkodėl susijusios tik su vaikais ir jų gimdymu. Bent jau toji Koondži buvo įkurta VI amžiuje kažkurio imperatoriaus prašymu, kad jis pasveiktų. Tuo metu imperatoriui Šiotoku pasirodė auksinius rūbus dėvintis žilagalvis senukas, kuris liepė įšventinti Budą Vairočaną. Taip jis ir buvo įšventintas ten.

Kita legenda teigia, kad Kobo daišis padėjo vienai moteriai, kur vis negalėjo pagimdyti. Prie jos krūtinės priglaudė iš Kinijos atsivežtą Vairočanos statulėlę, pasmilkė melijų ir moteriškė sau ramiai pagimdė sūnų. Todėl toje šventykloje lankosi dėl keturių pagrindinių norų: lengvo gimdymo, vaikų auklėjimo, sveikatos ir moterų išėjimo į Nirvaną (būtent moterų, ne vyrų, nežinau kodėl). O dėl tų moterų išėjimo į Nirvaną šventykl tokia žymi, kad į ją suvažiuoja ne tik japonai, bet net iš Kinijos, Šiaurės Korėjos (taip knygoje parašyta, kad Šiaurės Korėjos, nors spėju, kad turėjo omenyje tiesiog Korėjos), JAV ir kitur. Iš viso pasaulio.

Ir labai iš tikrųjų nustebino toji šventykla, kadangi jos pagrindinė salė buvo tokia... kaip čia pasakius, šventyklos tikrai nepriminė. Visų pirma didžiausia grandiozinė ir griozdiška, ryškiai statyta prieš kokius trisdešimt ar panašii metų, ir yra toks... Tarybinis pastatas. Nuotraukose matosi jis, paaiškinti sunku, bet toks griozdas. Tokių šventyklų irgi būna, kilo tokia mintis. Žmonių ten irgi buvo daugiau nei daug, daugiausia visi ne henrai, o šiaip maldininkai, juk skelbė šventyklos dosjė, kad į ją iš viso pasaulio suvažiuoja maldininkai, taip ir yra tikriausiai. Ėmė šiek tiek lynoti, ir mes kuo greičiau iš ten dingome.

Ir kadangi buvo jau pietų metas, nukeliavome į parduotuvę. Ėmė šiek tiek lyti, dar nelabai smarkiai, bet jautėsi, kad bus smarkiai. Kaip tik prie šventyklos buvo didelis supermarketas, SAN, kuriame netgi buvo poilsio kambarys. Galima nusipirkti viską ir valgyti vietoje, nereikia kur nors ant žemės sėdėti ar kokios stotelės ieškoti. Beveik kaip žmonės pasijutome.

O tada vėl prasidėjo kelios šventyklos iš eilės. Kaip sakoma: pavargsti mokėti pinigus, kadangi kiekviena šventykla kainuoja po tris šimtus jenų už nokio antspaudą ir rašmenis. Taigi po pietų, pora kilometrų ir patenkame į Hodžiudži. Brangenybių ir gyvenimo šventykla. Kodėl taip pavadinta niekas neaiškina, bet tikriausiai todėl, kad savo laiku Kobo daišis tų žemių valdytojo žmonai pagelbėjo gimdymo metu, kad ji galėtų ramiai pagimdyti, todėl ir šioje šventykloje dabar meldžiama lengvo gimdymo.

Ji įkurta irgi labai seniai, irgi kažkurio imperatoriaus prašymu, o vėliau Kobo daišis nusprendė ten įšventinti vienuolikaveidę Kannon. Ir ne šiaip sau įšventino, jos atvaizdu buvo pasirinkta imperatorė Komio. Nežinau kodėl ji taip padarė. Toji pagrindinė Kannon, žinoma, yra giliai paslėpta ir niekam nerodoma, tačiau šventykloje yra ir kita Kannon, iš akmens padaryta, tokia močiutė stovi, pirmą kartą mačiau tokį jos atvaizdą. Niekada ir nepagalvotum, kad ten Kannon. Dar ten yra toks kelio stulpas, tas stulpas, kuriuo žymimi viso Šikoku keliai, sakoma, kad ten tas stulpas yra jau pats seniausiai iš visų Šikoku henro kelio stulpų. Nors jis taip ir neatrodo, tačiau tikriausiai taip jau yra.

O dar linksma dalis toje šventykloje yra raštinės darbo laikas. Šiaip jau visur raštinės dirba nuo septynių iki penkių, o ten berods nuo aštuonių, ir lyg ne iki penkių, šiek tiek anksčiau, ir dar plius per pietus pietauja valandą. Ir niekur tai neparašyta, tik atėjus sužinai. Supratome, kad labai gerai padarėme, kad irgi pietavome, nes jei būtume atėję anksčiau, vis tiek būtume turėję kokią valandą ten laukti.

Iki kitos šventyklos irgi buvo netoli. Gal kokie trys kilometrai. Iš pradžių ėjome ne visai tuo keliu, ne ten buvome pasukę, tačiau greitai kelią atradome. Kišiodži. Gero ženklo šventykla. Panašiai vadinama šventykla yra ir Korėjoje, Seule, tik žinoma, ten tie hieroglifai skaitomi kaip Kilsangsa. Ir žymi ji tuo, kad anksčiau toje Kilsangsoje šiaip jau buvo smuklė, ir paskutinė jos šeimininkė prieš mirtį tą smuklę atidavė budizmui ir taip toje vietoje buvo įkurta šventykla. Man atrodo, kad japoniška Kišiodži negarsėja tokia spalvinga istorija.

Toji šventykla įkurta jau paties Kobo daišio. Sakoma, kad kai jis keliavo tuo keliu, pamatė šviesą, todėl vienu kardo kirčiu ir tris kartus nusilenkdamas iškart išdrožė Vaišravanos skulptūrą. Kurią ten ir įšventino. Tai vienintelė šventykla iš visų Šikoku šventyklų, kur įšventintas Vaišravana. O jį visuomet lydi tokia deivė tikriausiai, Kišioten, kuri sako, šiaip jau atitinka indišką Lakšmę. Kadangi jis japoniškas vardas Kišio, tad tikriausiai todėl ir šventykla taip buvo pavadinta.

Dar viena legenda teigia, kad Kobo daišis ten buvo labai ištroškęs, todėl paprašė vienos moteriškės vandens. Vandenį kaip ir gavo, tik sužinojo, kad tą vandenį reikėjo iš labai toli atnešti, todėl stuktelėjo lazdą ir padarė šulinį. Kuris niekad neišdžiūsta, net sausiausiomis vasaromis, kurių beveik ir nebūna Japonijoje. Na, o mes pasimeldę ir gavę antspaudus galėjome eiti toliau. Tą dieną buvo likusi dar viena šventykla.

Nebelijo. Labiausiai nulijo dieną, per pietus, o vėliau kaip ir nebelijo. Kartais šiek tiek dulkė, bet buvo galima ramiai eiti. O kelias ten ėjo visiškai per miestą, tokį tikrą miestą, nieko negali pasakyti. Ir gyvačių ten vis tiek buvo. Vieną tokią tarp namų ir pamačiau. Kažkuo labai domėjosi, nežinau kuo, bet gerai, kad ne manimi. O čia prieš akis jau kilo aukšti šintoistinės šventyklos vartai, tai reiškė, kad ir mums reikalinga šventykla jau netoli. Taip ir buvo: dar šiek tiek į kalno pusę ir priešais Maegamidži. Priešinio dievo šventykla.

Kažkokių labai įdomių legendų apie tą šventyklą nėra. Sakoma, kad ji buvo įkurta irgi to paties Enno Giodžios, kai jis meditavo tuose kalnuose, ir prieš jį pasirodė Zao Gongenas, dar jam pasirodė Buda Amida ir gydantis Buda. Taip ir atsitiko, kad toje šventykloje buvo įšventintas Buda Amida. Vėliau kažkoks imperatorius prašė sveikatos ir pagijimo, ir jam visa tai pasisekė, o kodėl Kobo daišis nusprendė įtraukti tą šventyklą į sąrašą. Nepaaiškinama. Bet tikriausiai yra kokia nors priežastis.

Kaip ir visur įprasta, taip ir ten visos skulptūros yra paslėptos ir niekam nerodomos. Dalis šventyklos remontuojama, o pati įdomiausia dalis yra karaliaus Ačalos skulptūra prie krioklio. Jis tikriausiai mėgsta krioklius. Tad ir ten yra krioklys su karaliumi Ačala, sako, kad jei paaukosi ten vieną jeną, tai atgausi labai daug. Kiekvienoje šventykloje kažkas panašaus yra. Tad gavome antspaudus ir galėjome eiti toliau. Budimo stadijoje buvo likusi dar viena šventykla, jau paskutinė, o toliau turėjome įžengti į Nirvaną. Tačiau iki tos paskutinės šventyklos irgi dar reikėjo nueiti.

Taip ir prasidėjo toji nuobodžioji kelio dalis. Iš tikrųjų nuo Maegamidži ėjo du keliai: vienas palei pagrindinį kelią, o kitas toks palei kalnus, užsukant į kas antrą šventyklą. Gal ne visai į kas antrą bet dažnai. Nuspendėme eiti visgi pagrindiniu keliu, kadangi jau žinojome, kad tuose užkampiuose parduotuvių tikrai nebus, o valgyti visgi reikia kada nors. Tuo metu dar nereikėjo, nes gal kokios keturios vakaro tik buvo.

Perėjome per Kamo upę, tokia visai didelė upė teka tuo miestu, ant tilto vėl buvo macurio simbolis. Tame mieste irgi yra kažkoks macuris, kurio laiko dabar ir nežinau, bet kažkuo turėtų būti susijęs su jūra ir laivais. Nekeista, kadangi Saidžio miestas visgi yra prie jūros. Beeinant po truputį ėmė giedrytis. O šiaip daugiau nieko gera ten ir nebuvo. Palei kelią mašinos ūžia, reikia galvoti, kur čia miegoti, ir kažkur tikrai bus tikriausiai galima miegoti. Radome didelė Marunaką, tokia jau tradicinė parduotuvė. Nors maniau, kad kažkur pakeliui dar bus ir kita parduotuvė, tačiau nusprendėme, kad dėl visa ko galima ir Marunakoje apsipirkti. Taip ir buvo padaryta.

Perėjome dar vieną upę, kažkur posūkis į greitkelį buvo ir galiausiai Saidžio miestas baigėsi. Nusigavome iki Niihamos miesto. Maždaug ten ir buvo galvota, kad reikės miegoti. Kaip dažniausiai visada ir būdavo iš pradžių nieko gera nesimatė, vien tik gatvė, asfaltas, apsodinti ryžių laukai, tačiau visuomet reikia išlaukti gerą momentą. Taip ir tą dieną buvo: dar viena upė ir prie upės didžiausias parkas. Kaip tik puikiausiai vieta statyti palapinę. Taip ir buvo padaryta. Tuo metu visiškai išsigiedrijo, netgi spėjome saulėlydį pamatyti ir galėjome sau ramiausiai eiti miegoti.
Friday, August 28th, 2015
7:01 pm
Onsenas iš pasakų šalies ir kitos legendos (Kur valgiai kasdien skaniausi - Šikoku XI)
Perėjome vieną iš Macujamos rajonėlių: Hataterą, laukų šventykla. Ten tikriausiai kažkad laukai buvo ir šventykla žinoma yra, paprasti žmonės tikriausiai taip vadino viską. Tomis gatvelėmis išėjome į pagrindinę gatvę. Mašinos labai neūžė, nes buvome visgi mieste. Buvo visokių senovinių ir ne visai senovinių namų, vienas toks labai senas atrodė, o tolumoje jau matėsi šventykla. Dar nesimatė ji, tiesiog matėsi kalnas ir ant jo jau stovi didžiulė daišio statula. Tikriausiai irgi gana žymi šventykla. Tuo metu dar nežinojau, bet greitai turėjau sužinoti. Labai neskubėjome. Išgėrėme kavos parduotuvėje, kadangi skubėti niekur ir nereikėjo, ir gatvė nuvedė tiesiai iki šventyklos. Iškart pasitiko didžiausi mediniai vartai, kurie yra ir nacionalinė vertybė. O toje šventykloe nacionalinių vertybių yra ir daugiau.

Priešais ją turėjo būti henrų koja ir kažkokia parduotuvė, tačiau nieko ten nebuvo. Nieko jau nepadarysi. Panaikino tikriausiai. Priešais didelius vartus buvo kelios parduotuvės, upelis tekantis, ir tokia parduotuvių gatvė. Sunvenyrai ir kitos nesąmonės. Matau, kad esame jau tikrai gana rimtoje šventykloje, nes ne kiekviena gali sau leisti išlaikyti suvenyrų gatvę, tiksliau ne prieš kiekvieną šventyklą gali sau leisti išsilaikyti tos gatvės. Taigi penkiasdešimt pirmoji šventykla Išitedži. Akmeninės rankos šventykla. Nors jei pagal legendą, tai akmens rankoje.

Sakoma, kad kadaise, seniai seniai gyveno toks turtingas ir galingas žmogus Emonas Saburas, apie kurį jau esu minėjęs. Buvo jis turtingas, galingas, savaime suprantama godus ir negailestingas. Yra kelios legendos versijos, bet visos jos panašios. Vieną dieną priešais jo namus pasirodė išmaldos prašantis vienuolis. Saburas įsakė tarnams siųsti jį toliau. Vienuolis atėjo vėl ir vėl, ir taip aštuonias dienas iš eilės (aštuoni japonų mitologijoje reiškia tą patį, ką lietuviams devyni). Galiausiai aštuntą dieną Saburui trūko kantrybė, jis griebė vienuolio lazdą ir sviedė ją į bambuką. Lazda suskilo į aštuonias dalis. Daugiau vienuolis nebepasirodė. Tai buvo Kobo daišis.

Saburas turėjo aštuonis sūnus, ir po to įvykio kiekvienais metais po vieną vis mirdavo. Galiausiai mirė visi sūnūs. Saburas ėmė baisiai gailėtis, melsti dievą, verkti, plaukus rautis. Ir taip toliau. Kol vieną naktį prie jo pagalvės nepasirodė Kobo daišis. Tik tada Saburas suprato, kas tai per žmogus, ėmė baisiai gailėtis. Reikėjo prašyti Kobo daišio atleidimo. Pardavė namus, atleido tarnus, išsiskyrė su žmona, ir išėjo tuo piligrimų keliu. Apėjo dvidešim kartų, tačiau Kobo daišio nesusitiko. Po dvidešimt karto nusprendė eiti priešinga kryptimi. Pagal vieną legendą sakoma, kad trečią kartą, bet esmė, kad priešinga kryptimi eidamas, jis kažkur susirgo, gulėjo mirties patale, ir būtent tada jam pasirodė Kobo daišis. Saburas verkė, meldė atleidimo, kad atgimtų geresnis ir panašiai. Kobo daišis paėmė akmenį, ant jo užrašė „Emon Saburo sugrįžimas“, įspaudė jį į kairę ranką. Ir legenda beveik tuo baigiasi.

Po kiek laiko Ijo šalyje, tiksliau kitais metais Ijo šalyje tokia ir tokia šeima susilaukė pirmojo sūnaus. Tik va ranka kairė jo buvo visą laiką sugniaužta. Vaiką nunešė į šventyklą ir galiausiais sugebėjo atgniaužti tą delną, o saujoje buvo akmuo su įrašu „Emon Saburo sugrįžimas“.

Tokia ta legenda, kurios išvada yra ta, kad Kobo daišis iki šiol eina tuo keliu, vis eina ir eina, suka ratą po rato, gyvena čia, todėl reikia eiti priešinga kryptimi, prieš laikrodžio rodyklę, kad jį susitiktum. Tikriausiai taip ir yra. Ką čia gali žinoti.

O tą vaiką nešė būtent į Išitedži šventyklą, todėl ji taip ir pavadinta buvo vėliau. O šiaip tikrai įžymi šventykla. Toks jausmas, kad atsidūrei turguje. Pagrindinė salė, kurioje įšventintas gydantis Buda, Kobo daišio salė, milijonas henrų, ir dar daugiau šiaip turistų, kurie eina ratais aplink, kadangi toje šventykloje labai daug visokių naudų galima gauti: yra penki akmenys, kurie įduoda super galių ir jėgų. Mokslui padeda ir panašiai. Prie Kobo daišio salės yra ponia Kanon berods, jau tiksliai neprisimenu, tačiau ten sukrauta daugybė akmenukų su užrašytais vardais: kas gimė, kuriais metais, kiek svėrė ir panašiai. Viskas nuo to legendos tikriausiai prasidėjo.

Kobo daišio salėje yra dangiškųjų mergelių portretai, vėliau dangiškieji karaliai, kurie atrodo kaip animacinių serialų herojai, netgi korėjietišką, tiksliau Čedžiu salos akmeninį senelį ten radome. Porą tokių. Paaiškinimo nebuvo kodėl, tačiau tikrai tokie ten buvo. Na, ir nacionalinė vertybė triaukštė pagoda, stūksanti viduryje aikštės. Ir daugybė žmonių. Prie pagodos prirašytos maldos, kad tai už karo Birmoje aukas, už žemės drebėjimo Filipinuose aukas, meldžiamasi už žuvusius per žemės drebėjimą ir cunamį Rytų Japonijoje. Už tai beveik kiekvienoje šventykloje meldžiasi.

Kai artėjo penkta valanda šiek tiek aprimo. Gavome nokio, ir pasiklausiau apie cūjadą. Buvo pasakyta, tiklsiau iš pradžių griežtai pasiklausė: ar mes pėsčiomis einame. Tada pasakė, kad tik vieną naktį galima apsistoti, ne daugiau, ir kad rūkyti viduje negalima. Daugiau nieko. Supratome.

Ir nuvedė. Į tokį gretimą kiemą, jame tualetai ir parodų salė, vėliau dar vienas kiemas, kuriame Indijos budistinis menas eksponuojamas. Žinoma, kad ne originalai, o kopijos, skulptūros tokios, ir galiausiai visai gale toks didelis namas. Matosi, kad jau apleistas, seniai nenaudojamas. Kadaise kažkuo buvo naudojamas. Durys vos užsidaro ir vos atsidaro, lipti į antrą aukštą, ten didžiausia salė, kai kur perskirta širmomis, tatamiai, yra patalynė, kai kurios šviesos dega, kai kurios ne. Kadaise buvo priėmimų salė. Nors aš galvojau, kad šiaip pasirodymų salė, kadangi ten ir scena yra. Tikriausiai kad ne, kadangi per priėmimus įprasta, kad šeimininkai sėdėtų aukščiau. Ypač jei šeimininkai aukštesnio rango. Tad toks cūjadas, galima miegoti kur nori, plačiausia, vietos daugiausia, kokie penkiasdešimt žmonių tikrai gali ten nakvoti. Mes irgi taip padarėme. Padėkojome dėdei, kuris mus atvedė, pasidėjome daiktus. Piligriminė tos dienos programa buvo baigta. Dabar liko kultūrinė programa.

O ten kultūrinės programos irgi buvo daug. Visai netoli ta kultūrinė programa, tad iškart ir nuėjome pasidėję daiktus. Vėl reikėjo eiti tuo pačiu keliu, kuris vėliau ves į kitą šventyklą, toks namas gražus, paskendęs hortenzijose, upelis teka palei gatvę. Gatvę, nes buvome mieste. Ir visaip besisukiodami patekome prie stoties. Tramvajų stoties. Nors gal galima ir traukinių stotimi tai pavadinti, nėra didelio skirtumo. Stotis iškart rodė, kad esame ten, kur reikia. Pastatas toks kaip iš kino filmų, dekoracija primena, tokių senesnių laikų, gal kokį XX a., pradžią, gal net XIX amžių. Dogo onseno stotis (karštųjų versmių stotis), reiškia, kad jau esame beveik prie Dogo onseno. Šiaip žinojau, kad ten ir einame. Tai buvo vienas iš kultūrinės programos punktų.

Tačiau prieš tai reikėjo pasižiūrėti į laikrodį. Nežinojau, kad reikia, tiksliau nežinojau, kur tas laikrodis, žinojau tik tą onseną. Irgi visai svarbus dalykas. Bet turi būti kažkoks laikrodis.

Tiesiai prieš tą stotį yra aikštė ir tokia į gilumą einanti gatvė. Pėsčiųjų gatvė, savaime suprantama: suvenyrų gatvė, kur juos visus pardavinėja. Na, ir toje aikštėje yra toks laikrodis. Maniau, kad tai jis, neįsivaizduoju, kaip jis turėtų atrodyti. Minu pasakė, kad lyg ne tai. O kadangi šalimais buvo turistų informacija, tai man niekas netrukdė užeiti ir paklausti. Taip ir padariau, savaime suprantama. Laikrodis, kažkoks įžymus, kur jis yra. Sako, va čia laikrodis jeigu ką. Tą laikrodį ir parodė. Aš dar pasitikslinau, ar čia tas laikrodis iš Nacumės Sosekio romano „Bočian“, irgi patvirtino, kad taip ir yra. Puiku. Šiek tiek gėda, kad klausi apie dalyką, kuris yra tiesiai prieš tavo nosį, bet tam ir esi užsienietis. Ant veido parašyta.

Dar reikėjo kai ko pasiklausti. Kažkur Šikoku saloje, tiksliau prie tos salos, yra dar viena sala. Žinoma, tų salų ten milijonas, kuri padaryta muziejumi. O tiksliau ten visokių muziejų labai daug. Ir kur mes planavome irgi nuvažiuoti, tai yra nuplaukti. Paklausus apie salą, kuri turėtų būti arba Ehimės, arba Kagavos prefektūra, išgirdau tą patį atsakymą, kad salų čia milijonas. Dėl visa ko pasakiau, kad ten muziejų daug, gal žinote, jei nežinote, tai nieko tokio. Patikrino internete. Pasirodo, kad yra tokia, nebuvo visiškai tikra, bet vienintelis dalykas, kuris iš ten iškilo buvo Naošima. Kažkokia panaši. Minu pasakė, kad lyg tikrai taip skamba, kažkas panašaus, nors prieš tai sakė visai kitus pavadinimus. Dėl visa ko parašė man hieroglifus, kurie korėjietiškai irgi visiškai nepanašiai skamba kaip tai, ką kalbėjo Minu.

Taigi esame prie laikrodžio. Ten yra ir tas garsusis Dogo onsenas netoliese, ir tikrai jautėsi, kad jis yra garsus, kadangi pusė žmonių ten vaikščiojo su jukatomis. Žinoma, viešbučio jukatomis. Todėl iškart matėsi, kas kuriame viešbutyje apsistojęs. Jei tik su vienodomis: reiškia iš to paties viešbučio atėję. Ir dalis jų buvo priešais tą laikrodį, kadangi kiekvieną valandą, kartais ir dažniau, priklauso nuo dienos, vyksta pasirodymas: laikrodis kaip žiūronas išsitraukia, atsidaro durelės, kiekviename aukšte ir kiekvienoje pusėje, ir ten matome scenas iš romano „Bočian“. O toks dėdė viską komentuoja. Ką dabar matote. Komentarų nesiklausiau.

Vėliau jau buvo galima eiti į onseną. Iš pradžių perėjome per tą gatvę, nes kitaip eiti nelabai ir išėjo, visus suvenyrus apžiūrėjau, ypatingai šliures, nes jų galėjo prireikti vėliau. Kainavo beveik panašiai, bandė mane įtikinti kokie tai dzoriai, vėliau pastebėjo, kad tokius pat ir nešioju. Žmonių su jukatomis vis daugėjo, ir galiausiai jau buvome prie to Dogo onseno. Toks didelis pastatas ir daug žmonių. Priešais jį rikšos, o daugiau nieko nėra. Bet šiaip gražus pastatas. Macujamos mieste tai – didžiausia atrakcija. Visų pirma tai vienas iš seniausių Japonijos onsenų, minimas jau ir Manjošiū, ir Gendži monogataryje ir visur kitur, jis, be abejonės, minimas ir tame romane, pagrindinis veikėjas ten leido laisvą laiką, kiek supratau. O aš jį pažinojau, kadangi vienas animacinis filmas, japoniškas, savaime suprantama, kurį lietuviškai vadina „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ (nors šiaip tai turėtų būti Čihiro, nežinau, kas sugalvojo tą Š), buvo ne filmuotas, tačiau veiksmas vyko onsene. O tas onsenas ir buvo sumodeliuotas pagal Dogo onseną. Taigi dar kartą atsidūriau ten, kur nuveda filmai.

Ir dar kuo garsus tas onsenas, tai ne bet kuo. Ten lankosi ir imperatoriškoji šeima. Ir ne šiaip sau lankosi, tikriausiai labai dažnai ir nesilanko, bet yra atskiri kambariai skirti tik imperatoriškajai šeimai. Paprasti mirtingieji ten neleidžiami. Iš idėjo leidžiami: tik pasižiūrėti. Ar paklausyti paskaitos. Daugiau nieko. Ne visiems mirtingiesiems.

Tad mes irgi ten nėjome. Nors šiaip buvome galvoję užsukti, nes šiaip jau lyg ir ne visai brangiai kainuoja. Yra keli variantai, ir kainos, savaime suprantama yra kelios. Pigiausia, visokiems šykštuoliams, yra pirmas aukštas, tai yra pirmo aukšto vonios, dar vadinamos Kamiu voniomis. Tos Kamių vonios (šiaip jau dievų, nors kami nėra visiškai tas pats, kas dievas, šiaip eilinė bet kur dvasia yra kamis) turi ir antrą aukštą, kur jau kainuoja brangiau, bet gauni arbatos ir sausainį. Antrame aukšte yra ne tik kamių vonios, ten yra ir dvasių vonios. Vadinamųjų tamų. Kuo tama nuo kami skiriasi nelabai gilinausi, bet pagal kainą sprendžiant, tama yra aukščiau, nes dažniausiai tai lyg reiškia mirusio dvasią.

Taigi ten kainuoja dar brangiau, bet užtat galima pasižiūrėti ir į imperatoriškiąsias vonias už tą kainą. Dar duoda arbatos, sausainį, jukatą persirengti ir pasivaikščioti, netgi rankšluostį. Nes šiaip pigiausiuose onsenuose reikia rankšluostį su savimi neštis. Trečiame aukšte už atitinkamą kainą vyrauja prabanga, galime mėgautis asmeniniu kambariu, arbata, saldumynais ir visa kitu, kas anksčiau išvardinta. Toks tad gėris tas onsenas.

Iš pradžių buvome galvoję ten užsukti. Bet vėliau pagalvojau, kad tiek tos. Gal ir apsieisime. Pafotografavome onseną iš visų pusių, ir galėjome eiti namo. Tiesa, prie laikrodžio buvo ir kojų vonia, o Minu nusprendė, kad jo kojoms būtent to labiausiai reikia. Kaip nors be tų onsenų. Žmonės ten vaikščiojo, sukiojosi pirmyn atgal, per klaidą prisijungiau prie interneto. Ehimės prefektūroje kai kur galima, o mes jau buvome galvoję į kokią kavinę eiti, neteko, patikirinome: tikrai ta sala, kurios reikia. Be visų japonų, kurie ten valkiojosi, buvo ir pora italų. Kaip supratome atvažiavome į povestuvinę kelionę ir dabar džiaugėsi ja. Belaukdami pasirodymo sėdėjo savo telefonuose ir kėlė nuotraukas tikriausiai. Dar kartą pažiūrėjome į pasirodymą, ir galėjome eiti. Ten dar buvo ir Dogo parkas, kuris nelabai kažkuo įžymus. Nors Dogo onseno pavadinimas prasmingas: karštos versmės po kelionės. Po kelio, jei labai pažodžiui.

Ta proga grįžome beveik namo. Pakeliui dar užsukome į K rate. Pavalgyti, savaime suprantama. Ten buvo ne tik kombinis, bet ir kavinė. Kaip ir gerai, tačiau jei perki maistą kombinyje, tai negali jo neštis į kavinę, nors ta kavinė ir sujunga su parduotuve. Turi sėdėti prie pailgo stalo, su vaizdu į gatvę. Kaip ir visai neblogai, man kaip ir nekliudė, ką jau padarysi, tokie tie japonai yra. Ir namo. Didžiausiame per visą tą laiką kambaryje miegojome.

Net ir miegant viduje visgi kėlėmės anksti. Jau buvome pripratę anksčiausiai keltis. Taip ir tą dieną. Aušo, žmonės dar tik buvo, o mes jau keliavome toliau. Užsukome į tą patį K rate. Visgi pusryčiauti reikėjo, ir labai gerai, kad nereikia nieko nešiotis nusipirkus. Patogu iš vienos pusės. Taip labai įdomu, kad kavinė buvo uždaryta. Darbo laikas ten šiek tiek skiriasi. Pasiėmėme pusryčių, kavos, pabandėme paklausti, gal visgi dabar galima ten sėdėti, vis tiek žmonių tai nėra, o iš kitos pusės, kavos nusipirkome. Irgi negalima, nes dar neatidaryta. Atsidarys gal po kokios valandos ar daugiau. Griežtai ten su negalėjimu, jei yra taisyklės, tai jokiu būdu jų negalima laužyti. O už kavą paėmė tiek, lyg būtume tikrai sėdėję toje kavinėje. Paprastai visuose tuose kombiniuose kava po šimtą jenų kainuoja, ten va kainavo gerokai daugiau. Supratome, kad tokių kavinių reikės vengti nuo šiol. Nors jų daug ir nebuvo. Tad po pusryčių ramiausiai sau ėjome toliau. Reikėjo pereiti visą miestą, nes iki kitos šventyklos kokie dešimt kilometrų.
Iš pradžių kelias buvo lyg toks pat. Nors ten nuorodos buvo, tai ėjome šiek tiek kitu keliu. Gavosi taip, kad kelias eina už Dogo onseno. Labai gerai, yra proga apžiūrėti onseną iš visų pusių. Pakeliui einant yra dar viena šventykla, Hogondži, kažkuo įtraukta, nežinau kuo, nes mačiau tik laiptus: kelias ir laiptai. Šiaip dar ėjome senesne prekybinikų gatve, nežinau, gal iki šiol ten vyksta prekyba, nes tuo metu dar viskas buvo uždaryta. Tik va viena sakės gamykla tai ryškiai dar veikė. Prie kiekvienos sakės gamyklos kabo po tokį didelį burbulą. Kaip ženklas.

Į Dogo onseną jau nuo ryto ėjo žmonės, su rankšluosčiais, praustis, ir tikriausiai į patį pigiausią kambarį eis. Nors spėju, kad dauguma ten eina į pačius pigiausiu kambarius, tai yra vonias, japonai reitai turi karališkų fantazijų, kaip bebūtų keista. Toliau dar viena parduotuvių gatve, dar per vieną onseną, šitas jau Kamelijų, irgi geras dalykas, tik ne toks senas onsenas, o nuo ten kelias skyrėsi. Kuris senesnis, kuris tikresnis: nelabai aišku, vienas eina palei miestą aplinkkeliu, kitas miestu. Nusprendėme eiti per miestą. Parduotuvių daugybė. Dėl to ir ėjome per miestą.

Radoma ir šintoistinę šventyklą. Tokią visai tikrą, netgi labai didelę, ji skirta Japonijos valstybei. Taip ir vadinama: šalies apsaugos šventykla. Tolumoje matėsi Macujamos pilis, nors jau arčiau, tačiau ėjome per aplink ją. Ir galiausiai patekome į teramačį, jei pažodžiui tai šventyklų miestelis, o jei rimčiau: tai kiekvienas rajonas, kuriame yra daug šventyklų, vadinamas teramači. Tokiuose rimtuose teramači daugiau nieko be šventyklų ir nėra: tik kapinės ir šventyklos, kokios dvidešimt ar trisdešimt iš eilės. Macujamoje šiek tiek paprasčiau.

Ten irgi buvo toks kalnas, tad šventyklų ten irgi nemažai. O viena šventykla, tiksliau šalia jos esančios kapinės garsėjo tuo, kad joje palaidoti rusų kareiviai. Žuvę per Rusijos-Japonijos karą, jau seniai seniai. O dabar tai yra kaip Japonijos ir Rusijos draugystės simbolis. Keista, žinoma, kadangi Rusija su Japonija iki šiol nelabai susitarė dėl Kurilų salų, todėl ir taikos sutarties nėra pasirašiusi pasibaigus II-ajam Pasauliniam karui, tad realiai tai vis dar kariaujančios valstybės. Oficialiai. Ir II-asis Pasaulinis karas kaip ir nėra baigęsis. Kaip ir ne naujiena, apie tą baigtį juk iki šiol daugybė nuomonių. Kariniai veiksmai daugiau mažiau aišku kaip baigėsi, tačiau iki galo kaip buvo sutvarkyta: iki šiol visi tariasi, diskutuoja, tiksliau vieni kitus kaltina ir nieko gera nepasako.
Nuo kalno įsukome į jau visai rimtą miestą, toks upelis ten buvo, bet prieš prieinant prie to upelio pirma pamatėme mokyklą. Pradinę mokyklą ir iš jos ėjo kokie šeštokai ar penktokai. Japonijoje pradinė mokykla iki šeštos klasės būna. Ėjo tvarkyti aplinkos. Reikėjo jiems pereiti viaduku, kuriuo ir mums reikėjo eiti, tad laukėme, kol visi praeis ir pasisveikins. Vėl reikėjo sveikintis nežinau kiek kartų.

Tada jau priėjome tą upelį, tokį kanalą sakyčiau, kuriuo reikėjo eiti ilgai ir nuobodžiai. Netgi hortenzijų krantuose nebuvo. Miestas baigės kažkada. Nors pats miestas kaip ir nesibaigė, administraciškai ir nesibaigė, bet mūsų kelias pasuko pro namukus, vėl toks pylimas, užlipti ant jo ir vėl atsidūrėme tarp ryžių laukų. Tolumoje matėsi dar viena šventykla, Aukšto garso šventykla, Koondži. Šventyklų ten daugiau nei reikia, o toji Koondži įtraukta į Ijo šalies trylikos šventyklų sąrašą. Mėgsta jie ten visas šventyklas grupuoti ir visokius kelius daryti. Dar vienas kelias. Tiesa, į tą Koondži neužsukome, tiesiog praėjome, dar reikėjo šiek tiek palei kalną, per miškus tikrai nereikėjo eiti, tik šiaip šlaitu, nusileisti, gatve ir prieš mūsų akis: vartai. Reiškia, kad jau beveik atėjome į penkiasdešimt antrąją šventyklą: Taisandži. Storo kalno šventyklą.

Kodėl ta šventykla taip vadinasi, niekur nepaaiškinta, todėl gerai ir nežinau. Tikriausiai todėl, kad yra ant kalno ar prie kalno, o tas kalnas gal ir visai storas. Taip ir atsitiko. Įkurta ji jau senokai, dar gerokai prieš Kobo daišį, kai buvo liepta iš Kinijos atgabenti vienuolikaveidės Kannon statulą, kuri įšventinta toje šventykloje ir yra nacionalinė vertybė. Tačiau toji Kannon yra visiškai slapta, todėl niekam nerodo. Tos vertybės savo akimis taip ir nemačiau.

Pirmieji vartai buvo kelyje, tiesiog ant kelio. Praeini juos, tada reikia lipti į kalną, laiptais, kiti vartai, irgi kažkokia vertybė, gal ne nacionalinė, bet irgi seni vartai, o tada jau miško kelias. Tiksliau per mišką kelias, kadangi visgi asfaltuotas. Vėl tiek kiparisai ir kriptomerijos. Didelis akmuo. Ant kurio parašytas Bašio eilėraštis: Aštuonias devynias dienas į dangų lyjantis gluosnis. Ar kažkaip panašiai reikėtų versti. Yra ir kitas eilėraštis, parašytas to eilėraščio pagrindu su aliuzija į Bašio mirties dieną.

Praėjus ten, medžiai tik dar labiau kilo, ir tokia aikštelė: daugybė Kannon-samų ir kitų statulų. Dar reikia laiptais užlipti ir prieš akis kita nacionalinė vertybė: pagrindinė salė, kuri, pasak legendos, buvo pastatyta per naktį. Tokių salių irgi nemažai, kurios per naktį ar per dieną pastatytos. Spėju, kad toji salė šiek tiek vėlesnio statymo, ne tų laikų, netikiu, kad stovi nuo VI amžiaus, kai buvo įkurta šventykla, bet ką čia gali žinoti. Dar yra varpo bokštas, varpas irgi vertybė, ir ten nupiešti pragaro ir rojaus vaizdai. Kaip ir turėtų būti.

Kol mes ten buvome atėjo ir tas modelis. Supratome, kad ne modelis, o tikra henrė. Žinoma, pėsčiomis ji tikriausiai mažai vaikšto, be to, pasisamdė fotografę, kad ją fotografuotų ant kiekvieno kampo ir vėliau padarytų albumą. Tikriausiai ir tokia mada yra. Sutikome ir tą dėdę, kuris mus buvo pralenkęs prie įėjimo į Macujamą. Kažką norėjo kalbėtis su Minu, ne su manimi aš toliau buvau, bet kadangi Minu japoniškai nešneka, tai nieko ir nepasikalbėjo. Prie raštinės dar gavome eilinį kartą setai: viena močiutė atnešė čiulpiamų saldainių. Ir buvo galima eiti toliau.

Iki kitos šventyklos irgi nebuvo toli. Pora kilometrų. Gatve gatve, aš net susipainiojau, gal visgi einame ne į kitą, tačiau grįžtame atgal, nes kelias iš pradžių visai toks pat, vėliau lyg išsiskyrė. Bet viskas tvarkoje: pasiekėme Enmiodži. Apvalią ir šviesią šventyklą. Tikrai panašiai reikėtų verti jos pavadinimą.

Buvo įkurta irgi gerokai prieš Kobo daiši, kai buvo įsakyta padaryti Budos Amidos statulą ir ją įšventinti ant jūros kranto. Visai netoli jūros ji ir yra, tik jūros nelabai matosi. Vėliau per visokius karus ir neramumus buvo ne kartą deginta, tad dabar ji nebėra kokia nors vertybė, tačiau iš sąrašo, savaime suprantama, išbraukta niekada nebuvo. Taigi nuėjome ir ten.

O ten irgi reikėjo daug į ką pažiūrėti. Tarkime pagrindinėje salėje yra drakono statula. Kurią beveik matėme. Kobo daišio salėje yra liūto paveikslas. Kuris irgi lyg matėsi. Nesu visiškai tikras, kadangi ir tos šventyklos Budos atvaizdas yra visiškai slaptas ir paslėptas, todėl jo nesimatė. Ir pačios salės irgi nelabai matėsi. Užtat už viską svarbiau, ten buvo ponia Kannon. Be visų tų salių yra ir Avalokitešvaros salė, tačiau yra vienas toks įdomus akmuo. Pagal istoriją ir tradiciją, tai toks akmuo, išskaptuotas pagal kirišitanų tradicijas. Kirišitan šiaip jau reiškia krikščionį, ir tas žodis į japonų kalbą atėjo iš portugalų, kokiame XVI amžiuje, kartu su krikščionybe. Tačiau vėliau krikščionybė buvo uždrausta, krikščionys persekiojami, tad dabar tas terminas kirišitan reiškia būtent tuos slaptuosius krikščionis, kurie nuo visų slėpėsi. Šiaip krikščionybę visai kitaip vadina. Na, ir prie visų kitų slaptų dalykų, kirišitanai visas figūras ir skulptūras darė pagal budistinę tradiciją, kad jos būtų panašesnės į budistines skulptūras. Galbūt ir šios skulptūras likimas buvo toks, primena lyg Mariją, o gal ir Kannon. Abi tradicijos perpintos. Todėl dabar tą skulptūrą vadina Marija Kannon ir manoma, kad ji buvo naudojama kirišitanų ritualuose krikščionybės persekiojimo laikais.

O daugiau ten kaip ir nieko nėra, bet ir to pakako. Vėl atėjo toji modelė, tikrai ji ne modelė, bet kitaip jos vadinti ir neišeina. Kadangi iki kitos šventyklos buvo likę dar labai daug, tai supratome, kad su ja tikriausiai daugiau nebesusitiksime. Nesitikėjo, kad ji eis tą ilgą kelią pėsčiomis, tikriausiai važiuos mašina kokia. Nieko nepadarysi. Dar toks dėdė atkeliavo. Pėsčias henras. Pamatė mane, pasiūlė nufotografuoti. Bent jau aš taip supratau, kad nori nufotografuoti mane, kalbėjo angliškai. Pasirodo, kad ne, nutarė padėti man ir nufotografuoti mane mano aparatu. Teko atsisakyti. Tokių paslaugų kaip ir nelabai reikėjo. Galėjome eiti toliau.

Pradžiai reikėjo nueiti papietauti. Ir ten labai sėkmingai parduotuvė buvo visai netoli. Žinoma, ten kėdžių ir suoliukų jokių nebuvo, teko eilinį kartą sėdėti ant žemės. Grikių makaronai soba, paprasti makaronai udon, tokie stori, daugiau nieko ir nebuvo, tokiose vos ne statybose sėdėjome. Ir visai neveltu statybose, kadangi toliau einant kelias vėl buvo remontuojamas. Dažnai taip atsitinka ten. Teko pereit per upę, pilną išdvėsusių žuvų. Kadangi visur dar dirbtinius slenksčius upėse, tai nekeista, kad žuvys ten dvesia. Toks jau gyvenimas miestuose, vis dar nebuvome išėję iš Macujamos miesto, nors toje vietoje anksčiau tikriausiai buvo ne Macujama.

Išeiname į tokį didelį kelią. Ženklai netikėtai baigiasi, kur eiti, nelabai aišku. Galiausiai kažkaip išsiaiškiname kryptį ir keliaujame. Pasirodo reikėjo dar kažkokį lanką padaryti, jei labai tiksliai pagal žemėlapį, bet kaip ir nieko tokio baisaus neatsitiko ir nepadarius to lanko. Kelias ėjo palei jūrą. Iš vienos pusės kalnas, iš kitos jūra, vis dar švietė saulė, tad labai ir neliūdėjome. O ko čia liūdėti, juk ramiausiai galima eiti.

Horie miestelis, vėliau buvęs Hodžio miestas, tačiau viskas dabar sujungta į Macujamą. Iš vienos pusės jūra, o iš kitos – geležinkelio bėgiai. Ir kelios stotys. Henrų poilsinių ir jokių kojų niekur nesimato. Nieko nepadarysi. Dar viena daišio salė, kuri irgi tikriausiai kažkuo žymi, dar kažkokia parduotuvė Losonas, toks miestelis. Eilinis miestelis, kuris visiškai neypatingas niekuo. Nors... iš kitos pusės kaip ir visi miesteliai. Kažkas henrų dienoraščiuose buvo parašyta, kad visi tie miestai yra niekuo ypatingi, tiesiog neįdomūs, nors šiaip jau man visai nieko tas miestelis buvo. Dar kažkas rašė, kad tikrasis henrų kelias yra būtent per miestus, kadangi gamtoje ir miškuose viskas aišku, o tik atsiduri mieste: iškart, kur čia kelias, kaip čia eiti, kaip čia nepasiklysti, kur rasti nakvynę. Irgi yra tiesos tame pasakyme.

Galiausiai priėjome Ijo Hodžio stotį. Aš taip supratau, kad ansčiau būtet ten buvo pagrindinė Hodžio miesto stotis ir pats miesto centras. Taip ir atrodė, kaip miesto centras. Ten dar toks paveikslas, kokių būna: šiaip jau žmogaus pavidalas, bet su skyle vietoj veido. Atseit fotografuokitės patys. Jei norite. Tokie buvo jau prie Dogo onseno, kas nori būti Bočianu ir jo mylimąja, buvo ir čia. Hodžio miestas: gėlių henrų miestas. Dar vienas kelias: gėlių henrų kelias. Nelabai supratau kodėl, kadangi ten sakurų lyg ir nebuvo, tačiau tikriausiai yra kokių nors kitokių gėlių, kurios žydi. Šiaip graži gatvė. Tie patys juodi mediniai namai. Man visai patiko.

Kelias vėl šiek tiek sukosi. Netgi du posūkiai buvo. Vienas ėjo prie Jogoino, dar viena šventykla, kuri kažkokiu būdu įtraukta į henrų kelią. Tačiau šiaip jau nepriklauso tam keliui, tik tiek, kad ant kelio yra. Toliau galima eiti toliau prie jūros, iki Kašimos salos ir jos parko. Kažkaip panašiai. Aš ten ir norėjau eiti. Gerai, kad laiku buvau sustabdytas, neaišku, kur būtume nuėję. Tikrai ne ten, kur reikia. Kelias suka nuo jūros, kaip ir reikėjo tikėtis: per kalnus.

Jau buvo apsiniaukę, reikėjo pradėti galvoti apie nakvynę. Nes ir laikas buvo jau ne visai ankstyvas. Kur miegoti buvo beveik aišku, didesnis klausimas buvo kitas: kur apsipirkti. Šiaip jau tiesiai priešais buvo didelė parduotuvė Marunaka. Šiek tiek toliau: mažesnė parduotuvė. Tačiau mums dar visai reikėtų šiek tiek paeiti. Kalną pereiti į kitą miestelį. O ten lyg ir yra kažkokia parduotuvė. Gal visgi pirkti ten. Galiausiai nusprendėme, kad eisime į Marunaką. Visgi buvo priešais ir tiksliai buvo aišku, kad ji yra, o pasinešti juk ne pirmiena mums. Ir tikriausiai dar ne paskutinis kartas, nes kokie trys šimtai kilometrų dar buvo likę.

Taip ir buvo: reikėjo eiti į kalnų pusę, šiek tiek per ryžių laukus, gražūs ten kalnai. Prieš lipant į kalną dar viena šventyklėlė: Kamadaišis. Irgi legenda. Kitaip ir negalėjo būti. Kadaise, kai Kobo daišis ėjo tuo keliu, maždaug toje vietoje sutiko berniuką, kuris verkdamas pjovė žolę. Paklaustas, kodėl verkiąs, atsakė, kad visi jo broliai seserys ir visi kaimo gyventoja miršta, kadangi serga. Tai išgirdęs Kobo daišis paėmė iš jo pjautuvą, išpjaustė savo atvaizdą ir pastatė ten. Baigėsi tuo, kad visi išgijo, vėliau ten pastatė ir šventyklą, ir pavadino ją Kamadaišiu. O dabar toji šventykla yra pirmoji gėlių henrų kelio šventykla.

Ten irgi yra cūjadas. Galima ir ten nakvoti. Tereikia pasakyti, o jei nieko nėra, ant osamefudos parašyti vardą pavardę, adresą, ir palikti ją ten. Saldainių ten irgi buvo padėta, irgi mažais kas valgo tuos saldainius. Mes suvalgėme. Kadangi dar kaip ir galėjome spėti nueiti iki kito kaimelio, todėl ir nuėjome. Dar truputis ir turėjome pereiti kalną. Kadangi tos perėjos aukštis tik aštuoniasdešimt metrų, tai net kalnu gėda vadinti. Patekome į Asanamiharą: seklių bangų lauką. Ryškiai dėl potvynių ir atoslūgių taip pavadinta. O gal ir šiaip sekli ten jūra, nesu visiškai tikras.

Vėl per kelis ryžių laukus, žemyn, toliau iki miestelio, pro stotį, prie gatvės, maždaug priėjome tą vietą kur turėtų būti parduotuvė. Gerai, kad visgi viską iš anksto nusipirkome, kadangi parduotvė buvo uždaryta. Ir ne todėl, kad būtų pasibaigusios darbo valandos, jau nebe ankstyvas metas, žinoma, buvo, tačiau todėl, kad apskritai ji buvo uždaryta neaišku kada ir tikriausiai artimiausiu metu nebebus atidaryta. Nors žemėlapyje pažymėta. O mūsų atlasas yra dešimtas leidimas, informacija paskutinį kartą pateikta tikriausiai 2013 metais (parašyta, kad tais metais buvo pirmas dešimtas leidimas), ir nors Japonijoje kai kas ir nesikeičia. Tarkime kainos beveik nekilo jau nežinau kiek laiko, tik pastaruoju metu šiek tiek pakilo, ir tik todėl, kad PVM dabar nebe 5 procentai, kaip anksčiau, o 8. Bet kai kurių prekių ir tai prekės nekilo, tie aštuoni procentai visgi įeina į tą pačią fiksuotą kainą. Gal jie mokesčių nemoka. Ką čia gali žinoti.

Asanami miestelis buvo nedidelis, dar trputis ir beveik pasiekėme kraštą. Kraštas reiškė dar vieną kalną, tačiau ten kelias ėjo palei jūrą, tad į kalną lipti nereikės. Pačiame miestelyje vietos beveik nebuvo: jis toks visiškai įsispraudęs tarp kalnų ir jūros, kad vienintelė padori vietelė buvo prie kapinių. Na, gal dar prie jūros. Ten irgi ne nuostabiausia. Pajūris kaip ir yra, tačiau tokie maži gabaliukai. Nors palapinė kaip ir telpa ten. Maždaug visaip pagalvojome, lyg ir potvynis tada, vadinasi daugiau ir nebetvins, ir šiaip pagal smėlio sausumą neturėtų mūsų užlieti bemiegant. Tad ir vėl palapinė buvo statyta prie jūros. Išilgai kranto yra toks molas, saugo miestelį nuo bangų, tikriausiai, ant jo sėdėjo vienas dėdė ir žiūrėjo. Vėliau prie jo prisijungė dar pora. Ir visi kalbėjosi. Tikriausiai ir mus aptarė ta proga. O mes ir nukeliavome miegoti, kadangi saulė tuoj nusileido, sutemo, dėdės nuėjo namo dar prieš saulės laidą.

Per naktį mūsų visgi niekas neužliejo. Kaip ir visai gerai, nes jei būtų užlieję, būtų ne taip jau gerai. Galėjome ramiai atsikelti ir toliau eiti. Tiesiai ant kyšulio buvo tokia udoninė, matėsi, kad ji vis dėlto vis dar dirba. Tuo metu gal ir nedirbo, bet šiaip jau dirba. Dar ten buvo toks viešbutis, šiek tiek toliau, bet buvo. Ne pats pigiausias, kaip spėju, tačiau Japonijoje pigių viešbučių reikia gerokai paieškoti. Ir prasideda Imabario miestas. Dabar jis vadinasi Imabario miestu, bet prieš kokius dešimt metų tai buvo dar Kikumos miestelis. Tik vėliau prijungtas prie miesto.

Ne šiaip sau apie tą miestelį rašau. Kaip supratau nuo senų laikų jis garsėjo molio degimu, molinėmis čerpėmis. Prie pat įėjimo į miestelį yra tokia didelė didelę čerpė, tokiu niekas negamina, o jei ir gamina tai konstruktyviai nenaudoja. Nes šiaip jau tos čerpės stoginės savaime suprantama, o ta už žmogų penkis kartus didesnė čerpė su drakono galva tikrai nelabai kur naudojama. Nebent kaip kokie vartai galėtų būti naudojama. Toks tas miestelis. Yra ir viena koja: henrams pasiilsėsti. Ne tik pasiilsėti, bet ir pasiimti po pakabuką: iš molio padaryta šliurė. Turėtų būti henro ženklas, savaime suprantama, tai tik ženklas, niekas tokių nebenešioja. Viskas susiję.

Tame miestelyje irgi buvo viena šventykla, kuri jau neįeina į bendrą skaičių, tačiau vadinama Hendžioin. Pasak istorijos ir legendų, ją irgi įkūręs Kobo daišis, kol keliavęs po Šikoku, netgi išdrožęs savo pavidalą, kuris turėtų nusukti blogą sėkmę. Pagal rytietiškas filosofijas, kiekvienam ženklui kurie nors metai gali būti arba blogi, arba geri, tad toji skulptūra turėtų blogus metus gerais paversti. Gal ir nieko skulptūra. Netoli ten buvo parduotuvytė, kur kavos galima pagerti. Taip ir padarėme.

Toliau jau reikėjo eiti ne pagal pagrindinį kelią, o miesto gatvelėmis. Vėl prekybinės gatvės, su tikslu to kelio ten eita. Ir tikriausiai labai rimtu tikslu, juk anksčiau tikrai mažiau parduotuvių buvo visokiose ne gyvenamose vietose. Matėsi toks bokštas, tikriausiai laikrodžio bokštas, niekas nieko nesakė ir nerašė, nors ten žemėlapis su vietovės atrakcijomis irgi buvo. Ten ir kažkoks zoologijos sodas yra, tad netgi kilo mintis, kad henrų kelias specialiai eina per ten, tačiau taip nebuvo. Mus vėl pasivijo henras. Tas pats, su kuriuo kartu ėjome nuo Macujamos miesto. Spėjome, kad nakvojo kur nors netoliese, nes neįmanoma, kad taip anksti ten būtų atsidūręs iš nieko. Aš netgi spėjau kur nakvojo, viešbutis ten buvo visas vienas.

Galiausiai miestelis baigėsi ir vėl reikėjo eiti pagrindiniu keliu. Neilgai. Netrukus vėl per kalną ir per mišką, nelabai aukštą, mažiuką tokį, kur buvo mėlyno medžio Kšitigarba, japoniškai – Aoki Džidzo. Dar viena šventyklėlė, gal ji ir nelabai kuo garsi, nes ten nieko nebuvo parašyta, tačiau ten irgi buvo cūjadas. Neatrodė, kad kažkas toje šventykloje yra, tačiau cūjadas tikrai vertas dėmesio: tatamiai, lovos, patalynė, irgi kokie trys žmonės galėtų laisvai tilpti. O gal ir daugiau. Žinojau, kad jis ten yra, tačiau mes iki ten nenuėjome. Su kojomis vis dar buvo problemos. Ne man.

Apsiniaukė, ir žinojome, kad kažkuriuo metu visgi ims lyti. Tikėjomės, kad nelabai greitai. Vėl į kelią. Vėl su tuo henru einame kartu. Tai aplenkiame, tai atsiliekame, supratome, kad jis eina vien pagrindiniais keliais, todėl Minu pasakė, kad šiaip jau reikia eiti henrų keliu. Jis nieko neatsakė. Tikriausiai korėjieči kalbos nesupranta, nors vėliau kilo mintis, kad supranta. Ir taip supranta mintimis, kadangi šiaip jau ne jam tai buvo pasakyta, ir net nežiūrint į jį, ir netgi ne prie jo, bet atsakymą į tą pastabą jis davė. Kitą dieną. Ir ne mums. Bet davė.

Kameokos miestelis. Anksčiau jis taip vadinosi. Dabar irgi vadinasi, tik jau nebe Kameokos miestelis, o Kameokos rajonėlis. Esame dideliame Imabarašio mieste. Įdomiai taip, žinoma. Tai reiškia vėžlių kalva, tad spėju, kad kadaise ten vėžliai turėjo dėti kiaušinius. Tikriausiai kažkada taip ir buvo, bet kad dabar ten niekas jokių kiaušinių nededa tai faktas, kadangi prie jūros yra naftos perdirbimo gamykla. Tokia įdomi. Didelė, savaime suprantama.

Planavome užsukti į tokį parką. Šiek tiek paėjus prie jūros yra Hošino uros parkas, žvaigždžių įlankos parkas, bet taip jau atsitiko, kad kelias nuvedė vėl ten, kur nereikia. Ne pro parką, teko eiti giliau salos pusėje, per namus ir namukus. Net prisėsti niekur neleido. Teko sėdėti ant kažkokio suoliuko prie bėgių.

Tačiau mūsų maldos buvo išklausytos. Nespėjome pradėti eiti, kaip viena moteriškė paklausė: gal išgersite kavos. Gal ir išgersime. O ji turi tokią parduotuvė, konditerijos, bet ten tik biskvitus pardavinėja. Jei labai tiksliai, tai kastelas, taip vadinamas japoniškas biskvitas, žinoma, kilęs iš kokios Portugalijos, o dabar jau visai japonišku tapęs. Jos dukra paaiškino, kad čia yra Imabario skanėstas ir įžymybė: kastela su saldžiomis pupelėmis. Skanu, nieko negali pasakyti. O ir ta konditerijos parduotuvė buvo visai įžymi: visokie aukso ir sidabro medaliai kabėjo. Užsiiminėjo šeima. Pasakė kiek čia maždaug laiko iki artimiausios šventyklos, paklausė, kur einame, papasakojo, kad gal ir spėsime, laiko lyg ir buvo, tačiau vis tiek labai atsipalaiduoti nereikėjo. Buvo tik atsidariusi parduotuvė tą dieną, iš tikrųjų dar net nebuvo atsidariusi, dar tik planavo atsidaryti ir mes kaip tik praėjome. Nišikavos kastelų parduotuvė ir kepykla.

Iškart už jų buvo dar toks senas pastatas, kurio ilga istorija: ir savivaldybė, ir mokykla, ir paštas. O dabar tiesiog muziejus. Irgi miestelis su istorija, nieko negali pasakyti. Galiausiai iš to miestelio Oniši išėjome, tai yra nesimatė kaip išėjome ir kur nuėjome, nes viskas atrodė vienodai. Tiesiog kelias šiek tiek nutolo nuo jūros, susiliejo su pagrindiniu keliu, po to vėl išsuko iš pagrindinio kelio, laukais ir pakalnėmis pasiekėme Emmeidži. Besitęsiančio gyvenimo šventyklą.

Šios šventyklos pavadinimas toks pat kaip ir penkiasdešimt trečios šventyklos: Emmeidži, netgi hieroglifai buvo tokie pat, todėl Meidži laikais buvo pakeisti bent jau hieroglifai. Tarimas liko toks pat. Šiaip jau ten įšventintas karalius Ačala, tačiau kartu su juo, kaip ne visai pagrindinis yra įšventintas ir Buda Vairočana. Sako, kad visai gerai būtų melstis jiems abiem.

O svarbiausias dalykas ten buvo varpas. Labai nuostabus jo garsas. Kariaujančių valstybių, o gal kitų neramumų metu kažkieno kariai labai susižavėjo jo garsu ir jau norėjo jį pasigrobti, tačiau varpas tada pats suskambo: grįžtu grįžtu, ir pasiskandino jūroje. Dabartinis varpas jau trečias, antrojo garsu labai žavėjosi dar kažkas, tuo metu, kai Naujų metų naktį pranešdamas apie Naujuosius metus jis mušė šimtą aštuonis kartus. Ar kažkokia panaši legenda, bet kas atsitiko su antruoju varpu, taip ir negaliu pasakyti. Kažkur dingo tikriausiai irgi. Bet kokiu atveju garsas jo saldus turėtų būti.

O šiaip visa ta šventykla buvo remontuojama. Pagrindinė salė, todėl mažai kas ten matėsi, nuotraukos nelabai išėjo, kažką pafotografavome. Nieko jau nepadarysi. Graži kalno paunksmėje esanti šventykla. Henrai pradėjo vaikščioti, atėjo netgi tėvas su tokiu mažu sūnumi, beveik nematytas vaizdas, kad tėvai su vaikais vaikščiotų. O mes kaip ir ėjome. Varpas, nors ir buvo beveik remontuojamoje dalyje, tačiau prie jo prieiti galėjome. Išgirsti jo garso taip ir nepasisekė, ką jau padarysi. Teko eiti toliau.

Kelias vedė per kapines. Prie šventyklų visuomet ten kapinės. O šitos buvo netgi didelės. Spėju, kad ne vienintelės, bet tikrai atrodė, kad visas Imabaris ten palaidotas. Šlaitas ir vieni antkapiai. Kapai kareiviams ten irgi yra. Žinoma, dalis tų kareivių, gal net didžioji dalis, žuvo II-ojo Pasaulinio karo metais, kovodami už imperialistinę Japoniją, bet ką jau padarysi. Jie gal nelabai žinojo, už ką kovojo. Už tėvynę ir namus šiaip jau.

Po kapinių galiausiai išėjome į miestą. Į patį patį Imabario centrą. Dar ne visai centrą, bet beveik. Kol kas į šventyklą nebėgome, iki jos nelabai toli buvo, pirma užsukome ledų suvalgyti. Su žalia arbata. Skanūs ledai. Vaikai ėjo į mokyklą, o gal iš mokyklos, toks rytas buvo, bet jau nebe ankstyvas, labiau į pietų metą traukė. O po to, vėl kelias pro namus, pro galima sakyti negyvas vietas, nes dieną ten nieko nebūna, naktimis gatvėse irgi nieko nebuvo, ir priešais mus kita šventykla: Nankobas. Pietinių šviesų šventykla.

Tai vienintelė šventykla iš visų, kurios pavadinime yra ne dži, o bo. Kuris šiaip jau reiškia miestą ar kvartalą, tačiau reiškia ir vienuolį, ir vienuolyną, ir šiaip šventyklą. Tą patį reiškia. Kodėl taip pavadinta, nelabai paaiškinta, tačiau sakoma, kad Vidinės jūros Omišimos saloje yra šintoistinė Ojamadzumi šventykla, kurioje prašoma sėkmingos kelionės jūra. Kadangi buvo šiek tiek nepatogu, ir iki šiol nepatogu, trenktis iki ten, reikia jūrą perplaukti, tai Šikoku saloje įsteigta šioji šventykla, kaip tos Ojamadzumi šventyklos priedas. Vėliau Kobo daišis įtraukė ją į henrų kelią, o ten įšventintas toksai Buda labai ilgu pavadinimu. Japoniškai jis vadinamas Daicūčišio, sanskritu: Mahabidžnia-džnanabibu. Nugalintis savo didžiomis prasiskverbiančiomis žiniomis. Kiek supratau, jis buvo atėjęs gerokai prieš Šakjamunį. O šiais laikais visgi pripažįstama, kad tik Šakjamunis yra istornis Buda (ir visada taip buvo pripažįstama), o apie visus kitus Budas žinoma tik iš legendų ir padavimų, ir nieko iš istorinių šaltinių. Taip jau yra. Nieko nepadarysi.

Visa ta šventykla buvo beveik sugriauta. Tai kariaujančių valstybių laikais, tai vėliau, galiausiai netgi per II-ąjį Pasaulinį karą ir beveik viskas atstatyta po karo. Po II-ojo Pasaulinio karo buvo likusi tik Kobo daišio salė ir Konpiros salė. Kitoje keliuko pusėje yra ir šintoistinė šventykla, ta, kur meldžiama sėkmės kelionėse jūra. Arklys. Kaip ir priklauso šintoistinėms šventykloms. Didžiuliai vartai, o kas įdomiausia, kad stovėjimo aikštelė yra tiesiog šventyklos centre, tarp pagrindinės salės, Kobo daišio salės ir Konpiros salės. Taip visai įdomiai. O visai centre ir palapinė yra, kur galima pasėdėti. Aišku mes taip ir padarėme. Pietų metas visgi. Tad ten ir pietavome.

Prieš tai, savaime suprantama, ėjome to nokio pasiimti. Močiutė kalbėjosi su mumis, kur einame, kaip einame, ir užsišnekėjusi vieną antspaudą padėjo ne ten. Vietoj kairės pusės į dešinę pusę. O gal atvirkščiai baisiai pasimetė. Atsiprašinėjo. Minu nuramino: nieko tokio, už tą pačią kainą gavau porą antspaudų. Žinoma, ji pasakė, kad jei taip sakote, tai ji tik dėkinga už tai. Ir tad jau tikrai buvo galima eiti.

Vėl šoniniu keliuku. Pro Imabario stotį. To miesto pagrindinė stotis. Tačiau tokia visai apmirusi. Priešais ją dar didžiausia aikštė, kur nieko nebuvo. Visiškai nieko. Onsenas, tarp kitko irgi ten buvo, toks didelis. Ir šiaip visokių įdomybių tame mieste buvo. Įvairiausių konfesijų bažnyčių, jau net pamiršau mokytis visus pavadinimus. Kai kurios pirmosios, nes tikriausiai maldininkų tiek daug, kad antros niekada gali ir neprireikti. Vyrų sauna. Ar pirtis. Ar kažkas panašaus. Raudonų žibintų ten nedegė, bet kažkaip aš apie tai pagalvojau. Japonijoje šiaip jau tuo klausimu šiek tiek laisviau žiūri. Ir visada žiūrėjo.

Kelias vedė tiesiai. Taip visą laiką per miestą. Namai, namai, didelė lyguma, šiek tiek netgi baisu pasidarė nuo tos lygumos ir tų namų, gatvių statmenai kertančių viena kitą. Ir šiaip nieko gera ten nebuvo. Priėjome dar vieną plačią gatvę. Priešais tokia maža parduotuvė. O iš jos išeina irgi henras. Toks jaunas tikriausiai. Be henro rūbų, bet su didele kuprine. Ir dar kažkas ant jos užrašyta. Man net įdomu pasidarė, kas ten parašyta, bet jis pirmas nuėjo. Mes laukėme žalios šviesos. Dar šiek tiek, ir pasiekiame kitą šventyklą. Taisandži. Šiaip jau didelio kalno šventykla, bet tuo hieroglifu ir Tailandas žymimas. Tajiško kalno šventykla. Nors spėju, kad su Tailandu toji šventykla visai nesusijusi.

Pagal legendą sakoma, kad per tas vietoves tekėjusi upė. Iki šiol ji teka ir vadinasi ji Sodžia upė. Gerai, kad teka, tačiau liūčių sezono metu ji baisiai patvinsta ir nusinešdavo daug gyvybių. Todėl žmonės ją praminė Žmonių grobike. Kai Kobo daišis per ten ėjo ir išgirdo tą istoriją, kartu su vietiniais pastatė aukštus krantu, pylimus, ir ant tokios aikštelės prie jos atliko ritualą: švariame vandenyje išplautą smėlį padėjo prie Budos ir atsisukęs į degančią ugnį, kurioje jau degė aukos, giedojo ir meldėsi. Šiaip jau tas ritualas japoniškai vadinamas tiesiog Došiakadži. Visi turėtų žinoti, ką jis reiškia, nors gal ne visi žino. Šventykloje įšventino bodisatvą Kšitigarbą, gyvenimo Kšitigarbą, o kadangi pirmasis iš jo didžiųjų norų yra ramus moterų gimdymas, tad ir šventyklos pavadinime atsirado skiemu Tai. Tas kuris vartojamas tame žodyje reiškiančiame ramų gimdymą.

Graži šventykla, pro laukus įeini į ją. Nėra aukštai, tad patekti į ten nėra labai sunku. Irgi pagrindinė salė, Kobo daišio salė, visos bodisatvos yra labai slepiamos, tačiau pagrindinėje salėje galima pamatyti Pindolos statulą. Yra toks šventasis, taip jis ir vadinamas. Dar ten yra daug Budos statulų, o svarbiausias dalykas toje šventykloje yra Neužmaršties pušis. Sakoma, kad tą pušį pasodino pats Kobo daišis, žinoma, toji pasodinta jau seniai nudžiūvusi, o dabar auganti tėra tos pušies vaikaitė. Taip bent jau istorija teigia.

Sutikome ir tą kitą henrą. Irgi labai nuoširdžiai meldėsi. Prie kiekvienos salės. Galima netgi žavėtis tokiomis maldomis. Praeidamas aš paskersakiavau (vos akių neišsisukau), kas gi ant jo kuprinės parašyta. O parašyta ten: „Pėsčiomis einu iš Nagojos“. Taip netgi suabejojome su Minu abu. Nagoja šiaip jau yra Honšiū saloje, iš ten į Šikoku reikia persigauti, tarkime tiltais. Tačiau kiek aš žinau, nė vienu tiltu eiti pėsčiomis negalima. Kiek mačiau. Gal visgi galima. Nesu tikras. Vadinasi vis tiek kokiu nors būdu reikėjo pervažiuoti. O tada. O šiaip nuo Nagojos iki Osakos arba iki Vakajamos, kur reikėtų sėsti į laivą arba autobusą ar dar ką nors yra apie du šimtus kilometrų. Jei būčiau pamatęs tą užrašą kelionės pradžioje, dar būčiau rimčiau žiūrėjęs į tai, o dabar... Mes jau buvome nuėję aštuonis šimtus penkiasdešimt, o gal ir daugiau kilometrų. Ir dar buvo likę kokie trys šimtai ar daugiau, tad tie papildomi du šimtai... Na dar kokia papildoma, savaitė. Turint omeny, kad mes jau buvome ėję beveik mėnesį ir dar kokios dešimt dienų buvo likusios. Nebe taip įspūdingai atrodė. Bet toks malonus Nagoja. Šypsojosi visą laiką.

Išėjo jis anksčiau. Mes šiek tiek vėliau. Praėjome Drakono šaltinio šventyklą. Riūsendži. Kaip tik šalimais buvo. Taisandži giluminė salė, kuri buvo visai šalimais, tik nežinau, ar ten verta eiti, nors būčiau nuėjęs. Vien dėl pavadinimo, daugiau priežasčių nebuvo. Dažnai vien dėl pavadinimų visur vaikštau.

Galima buvo eiti toliau. Vėl per visokius gyvenamus namus ir ryžių laukus, radome tokį pačinko. O pačinko tai yra savotiškas kazino, su žaidimų automatais. Japonai labai mėgsta juos. Ir va ten buvo toks naujas, su didžiausia stovėjimo aikštele, matėsi, kad labai populiarus. Ir atseit kainuoja jis tik vieną jeną. Ar kažkaip panašiai. Ir reklama išrašyta apie tą vieną jeną, labai linksma.
O mums reikėjo užsukti į parduotuvę. Kadangi visgi pagal laiką matėme, kad tikriausiai spėsime nueiti į Senjūdži, kuri yra kalnuose, valgyti ten nebus nieko. Reikia apsirūpinti. Ilgai mąsčiau, ir mano buvo sugalvota keliauti į Fudži supermarketą. Ne visai jis pakeliui, reikėjo šiek tiek grįžti, bet ką jau padarysi. Šiek tiek iš kelio. O toliau galėjo ir nebūti jokių vietų. Dar viena koja, prie pat upės. Sodžios upės, tos pačios, kuri ten daug žmonių anksčiau pasigrobdavo. Tiesiai per ją yra ir senasis kelias, kaip supratau tiltas iš sudėtų akmenų, kuriais reikia šokinėti, tačiau buvo parašyta, kad jis atidarytas tik sausesniu laiku būna. Tikriausiai. Kai ėjome tuo metu: šiaip jau nuoroda kaip ir buvo, bet nubraukta ir liepiama eiti per normalų tiltą. Taip ir padarėme, kitoje pusėje visgi buvo dar viena parduotuvė, bet mes jau buvome apsirūpinę produktais, tad labai ir nesiveržėme į ją. Dar palei upę, tada užkaboriais palei kalną, vienas dėdė nukreipė reikiama kryptimi, nors ir taip tikriausiai nebūtume praėję nieko, ir visai ant kalno šlaito.

Iš pradžių ant kalno šlaito nieko nematėme, kadangi išlindome iš tokios siauro keliuko į vos platesnę gatvę ir pamatėme Nagoją. Pagalvojome, kad jis eina ten, kur ir mums reikia, todėl iš pradžių sekėme iš paskos, gerai, kad ant artimiausios sankryžos pamatėme, kad reikia grįžti. Mums reikiama šventykla buvo priešingoje pusėje. Taigi randame aukštus vartus ir įėjimas į Eifukudži. Šlovingos laimės šventykla.

Žinoma, irgi yra legendų ir istorinių faktų, tačiau nė vienas nepaaiškina pavadinimo. Ir vėl taip jau buvo, kad tuose kraštuose, vis prie tos pačios upės, prie tos pačios jūros, žmonėms buvo labai sunku plaukioti laivais po jūras, tai taifūnas, tai lietus, tai dar kas nors. Taigi Kobo daišis ant kalno vėl surengė ceremoniją, ir kaip tik tą dieną, oras išsigiedrijo ir kartu su saulės šviesa pasirodė Buda Amida. Jo atvaizdas buvo ir įšventintas toje šventykloje, kuris dabar paslėptas nuo pasauliečių akių, kada nors parodys, kol kas nežinoma kada, bet tikriausiai parodys. Dar yra tokia sakura. Irgi taip jau atsitiko, kad susirinkę žmonės valgė fugu. Tokia žuvis, pūsliažiuvės rūšis, kuri šiaip jau nuodinga, jos nuodai netgi už kalio cianidą stipresni, tačiau gerai išvalius valgyti galima. Bent jau Japonijoje. Taigi bevalgydami tą žuvį kažkam suskaudo pilvą. Metė tą žuvį po sakura, o kita diena pamatė, kad sakura nudžiūvo. O visi kiti gyvi liko. Taigi gydantis Buda pats paėmė visus žuvies nuodus. Nuo to ir kilo paprotys prieš gydančio Budos statulą melsti išgijimo.

Tikriausiai taip ir darė. Nes šiaip jau žurnaluose yra vežimėlio nuotrauka. Berniukas, kuris negalėjo paeiti, melsdamas išgijimo šventyklai paaukojo savo vežimėlį. Tačiau kai ten nuėjome jokio vežimėlio neradome. Gal jau išnešė kur nors. Nežinau.
Pagrindinę salę radome, Kobo daišio salę irgi radome. Ir raštinė ten buvo. Ne didelė tokia šventykla, bet nieko, kalno šlaite, iš visų pusių kalnai, rūkai ir debesys, nes buvo apsiniaukę. Pora henrų ten buvo. Pasiklausė manęs kažko, lyg iš kur esu, palinkėjo sėkmės kelionėje. O ko daugiau palinkės. Prie išėjimo yra norų Kšitigarba. Sako, jei paprašysi ko, tai jis viską išpildys. Ir ta proga jau buvo galima eiti pro vartus.

Pamačiau, kad į kalną visgi eina laiptai. Tokie irgi seni, po kedrais ir bambukais. Irgi ne šiaip sau tie laiptai, ant kalno yra Hačiman šventykla, kur irgi kažkas įšventinta. Šiaip jau šintoistinė ten šventykla, ir kadaise ta Eifukudži buvo viena kartu su ta šventykla, tik Edo periode nusileido nuo kalno žemyn. Nelabai že,yn, šiek tiek į dabartinę vietą. Bet kelias liko. Tai yra du keliai yra į Eifukudži: vienas per kalną, per tą Hačiman, į viršų ir apačion, arba palei kalną. Mes, aišku, palei kalną ėjome. O grįžti jokio reikalo irgi nebuvo, tad ėjome toliau.

Iki kitos šventyklos neturėjo būti toli. Tik kokie du kilometrai su trupučiu, šiek tiek į kalną reikės palipti, bet gal nieko sunkaus nebus. Taip jau tikėjomės. Šiek tiek palei namus, tada ryžių laukai, ir jau reikėjo eiti per pievas, kaip Minu prisiminė, kad eilinį kartą paliko lazdą. Tikriausiai šventykloje. Kadangi jau buvome nuėję šiek tiek nemažai, reikėjo skubėti, kad iki penkių spėtume į Senjūdži, nusprendžiau, kad aš gal nubėgsiu tos lazdos. Vis tiek greičiau vaikštau ir kojų man neskauda. Ilgai ir netrukau, tad galėjome eiti toliau.

Pievos, šiek tiek ant pylimo, priėjome tvenkinį, palei pylimą, ratu, ėjome aplink tvenkinį ir galiausiai išėjome į kelią asflatuotą. Teliko užlipti į kalną. Neatrodė, kad reikės mažai lipti, kokius du šimtu metrų į viršų visgi. Nieko nepadarysi. Pradėjome sukti ratą po rato, kadangi paprastai visi keliai į kalną (ypač mašinų, o mes kaip tik tokiu ir ėjome) neina tiesiai: sukiojasi. Ir taip besisukiojant ėmė šiek tiek lyti. Nelabai smarkiai, tačiau vis tiek lijo. Ir netgi toks jausmas, kad gali lyti smarkiau. Reikėjo skubėti, kad spėtume į Senjūdži cūjadą. Kaip nors. Beveik atrodė, kad spėsime, laiko dar buvo, o mūsų keliai vėl išsiskyrė: pėstieji turėjo lipti laiptai, mašinos toliau sukiojosi ratais. Ir toje vietoje buvo tokia pavėsinė. Henrų koja. Kaip ir žinojau, kad blogiausiu atveju gali tekti miegoti ten. Lyg ir normali koja, bet labai nesigilinom, vis dar tikėjomės spėti į šventyklą patekti.
[ << Previous 20 ]
About LiveJournal.com