Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

[ << Previous 20 ]

Thursday, December 8th, 2011
6:59 pm	Peru pajūriai Močiai ir Čimu Truchije Taip jau norėjosi kuo greičiau pasiekti ir močius, ir čimus, ir kitas senovės tautas, bet niekas tiap greitai nesigavo. Kai jau galiausiai sulaukėme autobuso, ir jau atrodo važiavome, ir jau viską pravažiavome, pasiekėme Limą. Tenka prisipažinti, kad kai Limoje buvome jau visai visai sutemus. Naskoje darbuotojai nemelavo, spėjome, nepavėlavome į kitą autobusą, viskas buvo tvarkoje. Tik kaip prisimename visi, Cruzeiro del Sur nėra šiaip kažkokia autobusų kompanija, ji ypatinga. Netikiu, kad Limoje nėra autobusų stoties, tikriausiai yra, bet mūsiškiams Cruzeiro del Sur tai nerūpi, jie turi savo aikštelę, savo pastatą, tad vėl galima sutaupyti autobusų stoties mokestį. Bet tai dar ne viskas. Visur kitur, išlipęs eini, pasiimi savo bagažą iš bagažinės, tik ne su Cruzeiro del Sur, išeini, pro ketvirtą išėjimą tarkime, ir stovi prie diržo besisukančio, lauki, kol atvažiuos tavo bagažas. Ir jis atvažiuoja. Sakiau, gi kaip lėktuve. Tik va bėda, kad jie dar nesugebėjo padaryti kaip lėktuve, bagažas tiesiai iki galinio taško. Šitaip nesigavo, pasiimi savo bagažą, tada vėl eini prie check-in langelio, atiduodi bagažą, kurį tikriausiai įkraus į autobusą. Nepavėlavome persėsti, persėdome, ir netgi buvo laiko parūkyti. Daugiau laiko ir nebuvo, teko sėsti, ir važiuoti toliau. Vėl rodė filmą, vėl viskas buvo ispaniškai, bet jau neberūpėjo, ką ten rodė. Didelis autobusas, patogios kėdės, miegi ir vargo nematai. Taip bemiegodami atsidūrėme Truchije, gražiame kažkokiame senoviškame mieste. Jei tiksliau tai tos senovės nesimatė. Išlipome, jau laukiame bagažo, ir va, sako, nebus bagažo. Ne taip žinoma buvo, laukiame laukiame, laukiame laukiame, visi bagažai atvažiavo, bet mūsiškis kažkodėl ne. Nueiname pasiaiškinti, sako, o, gi čia parašyta, jūsų bagažas su kitu autobusu atvažiuos. Aš gi sakiau, kad kaip lėktuve, nespėjo į šitą lėktuvą, bus su kitu, tik nesuprantu, kodėl jis ten turėjo nespėti, jei mes spėjome. Vienu žodžiu, nieko nepadarysi. Minu iš pradžių nepatikėjo, dėl visa ko, dar ėjo aiškintis, geriau nuo to nebuvo, daugiau mažiau tą patį visur aiškino. Tai ir laukėm. Kitas autobusas po pusvalandžio, maždaug keturiasdešimties minučių atvažiavo. Kas nėra taip blogai (jei koks lėktuvas, tai ir kitą dieną, ar net po dviejų dienų atskristų, gi visaip būna, mums dar galima sakyti pasisekė). Ir bagažai ėjo ėjo, ėjo ėjo, ir po kiek laiko mūsų bagažas irgi išėjo. Kaip ir gerai, gavome aišku bagažą, dėdė dar vienas šypsojosi, va gavot bagažą, o jau pergyvenot, o jau kėlėt skandalą. Nors šiaip kai pagalvoju, gi turėjom teisę skandalą kelti, kad gavom tai gavom, bet tai vis tiek nepatogu, kad reikia čia sėdėti ir laukti bagažo, o ko jie ten jį užlaikinėja. Vienu žodžiu taip atsinervinau, ir nusprendėm, jau anksčiau buvom nusprendę, reikia prisipažinti, važiuoti į Vančiaką, miestelį prie jūros, iš kur galima važinėti į visokias architektūrines ir istorines vietas. Pagal žemėlapį susiradau pagrindinę gatvę, iš ten turėtų važiuoti autobusai ar kažkokios priemones. Ir tikrai, ilgai netrukus, privažiavo mikroautobusas, ten vienas vaikiukas rėkė kiek galėjo: „Huanchago Huanchago“, ir nuvažiavome. Pagal viską, turėjome važiuoti gal kokias dešimt minučių, gal dvidešimt, maždaug tiek nuvažiavus, maždaug jau ir buvo tikriausiai tas miestelis, kur mums reikėtų išlipti. Tik va bėda, kad to miestelio jokio žemėlapio, nieko nieko neturėjome, tad visai visai neįsivaizdavome, kur čia reikėtų išlipti. Žiūrėjome žiūrėjome, nusprendėme lipti gal paskutinėje stotelėje, tik va bėda, kad paskutinės stotelės tai nebuvo, autobusiukas apsisuko kažkur, ir pradėjo grįžinėti atgal, į Truchiją. O niekam ir neįdomu, kur mes važiuojame, gi tikriausiai buvo aišku, kad mes gal ne šiaip pasivažinėti sėdom į autobusiuką, ir tikriausiai matosi, kad ne vietiniai ir nieko nesupranta. Taigi kai jau buvom nuvažiavę gan nearti, nusprendėme, kad jei ir toliau taip važiuosim, greičiausiai grįšim į Truchiją, kas nėra taip jau gerai. Todėl ir išlipom. O išlipus geriau nepasidarė. Dar rytas ankstyvas, žmonių nėra, šiek tiek vėsoka, apsiniaukę, vėjas kyla, viskas uždaryta, ir dar plius jokio žemėlapio. O viešbučių pavadinimai nurodyti kartu su adresu, tik va tą adresą surask kaip nori. Taip praėjom viena gatve, kita gatve, trečia, palei jūrą, palei kitą... Ir atėjome į kažkokį kaip ir viešbutį, kaip ir ne, o gal kažką kitą, pasiklausėme, ar turite kambarių, turime, „Chose!!!!“. Čia reikia pridurti, kad visas tas rajonas labai ypatingas. Truchijas didelis miestas, aplink jį daugybė priešinkinių paminklų, jūra, saulės ten nėra, bet labai stiprus vėjas, todėl Vančiakas garsėja ne puikiais paplūdimaisi degintis ir maudytis, o kaip vietelė buriuoti. Taip ir matosi. Jūra pilna burlenčių, pakrantės nustatytos burlentėmis. Tiek paprastomis burlentėmis, tiek iš šiaudų pintomis valtimis. Nuo senų senovės Vančiako gyventojai plaukiojo jūromis. Mūsų rasta vieta buvo būtent tokia: apstatyta burlentėmis, tad greičiausiai kažkokia buriavimo mokykla, ir kartu viešbutis, ir dar restoranas. Vienu žodžiu, kaip toje reklamoje: trys viename, o geriau paieškojus ir daugiau. O prie staliuko sėdėjo, kaip vėliau sužinojome, Klara, ji pasakė, kad žinoma, kambarys yra, ir kaip jau minėjau, riktelėjo: „Chosė“. Kol tas Chosė atėjo, ji dar pasiklausė iš kur mes, ir pradėjo kabėti korėjietiškai. Žinoma, daug nemokėjo, mandagios kalbos irgi, todėl pirmas žodis buvo „Labas“, vietoj „Laba diena“. Po kiek laiko atėjo perujietis Chosė, jis dar ir buriavimo mokytojas, ir kalbėjo angliškai, kuris parodė kambarius, vieni pigesni, kiti brangesni, vieni tokie, kiti kitokie, pasirinkom tą pigesnį kambarį, ant stogo. Gal ir toks ne visai koks, fanerinės sienos, bet ant stogo, viskas matosi, jūros ošimas puikiai girdisi. Chosė dar pasakė, kad čia yra dar vienas korėjieties, ir nusileidom žemyn registruotis. Kol laukėm, taip ir atsitiko. Tik žiūrim, nusileidžia kažkoks korėjietis, žiūri į Minu, ir „šitą, tą, kaip jis, kur, kodėl?“ Pasirodo, kad ne šiaip sau kažkoks korėjietis, o Minu pažįstamas iš kelionės po Pietų Afriką, kažkur buvo susitikę. Ir dar sako Lietuva giminų kraštas. Kiongsu (čia to korėjiečio vardas) papasakojo, kad čia labai gera gyventi, girdisi jūra, galima išmokti buriuoti, va jis dabar mokosi, va šita dalis tai sunki (kaip tik tuo metu atėjo pora prancūzų, kurie bandė mokytis buriuoti, tai žiūrėjo pradmenis. Po to tuos pradmenis dar matėm kokias dvi savaites, jei ne tris, tai teoriškai beveik išmokom buriuoti.), o šita ne tokia jau sunki. Čia žmonių nėra, gražus vaizdas, šiaip jau rytais apsiniaukę, bet apie pietus prasigiedrija, kartais ne, bet dažniausiai prasigiedrija. Dar čia būtina pavalgyti sebičė (ceviche, lengvai apmarinuota žuvis su svogūnais, pomidorais ir panašiai, priklauso nuo regiono, įvairiai ruošia), kažkokios sriubos. Šiaip savaime suprantama, jei esi prie jūros, tai reikėtų jūros maistą valgyti, žuvis, kalmarus, krevetes, visokias kriaukles, gyvų atšuonkojų nebuvo. Išgėrėme kavos, ir nuėjome pasivaikščioti po miestą. Ilgai niekur ir neteko eiti, greitai priėjom galą, pabraidėme po jūra, dangus giedrytis nesiruošė, vanduo šaltas nebuvo, bangos žemos irgi nebuvo. Visi buriavo. O mes nuėjome valgyti. Kaip tik visai netoli, tiesiai prieš namus, kažkokia kavinė, kur ir kavos buvo, ir visų tų sebičių ir kitokių valgių. Tą ir užsisakėme, vis tiek, sako, vietinė gėrybė, sebičė ir jūros gėrybių sriuba. Panaši sriuba ir Korėjoje yra, tad visai skaniai viską ir suvalgėm. Bet vis tiek, Peru nėra tokia jau pigi valstybė, todėl vakarienei nusprendėm pasigaminti viešbutyje. Ten kaip tik buvo ir tokia virtuvytė savotiška, ir stalas su vaizdu į ošančią jūrą, kuo ne penkių žvaigždučių restoranas. Kadangi pirmą dieną nusprendėme jokių istorinių vertybių neapžiūrinėti, tai reikėjo apžiūrėti ne istorines vertybes. O tai tikriausiai turėtų būti parduotuvė. Kiongsu kaip tik pasakė, kad čia netoli, autobusu pavažiavus šiek tiek, į tą pusę, pasieksite molą, ten visko yra. Tad ten ir nuvažiavome. Ir tikrai ten buvo visko. Lietuvos prekybos centrai ilsis, juose nieko nėra. Nors, žinoma, dar ne pats didžiausias prekybos centras, kurį teko matyti, bet šitas irgi toks pakankamas. Gal kaip kokie du akropoliai, o gal trys, ir dar su gatvėms ne po stogu. Vienu žodžiu, tikrai buvo verta apsilankyti. Maisto prekių skyriaus netgi taip lengvai ir neradom. Kol apsipirkinėjom, vėl susitikom Kiongsu, pakvietėm kartu valgyti. Vakare. Vakarienės. Grįžus namo ir pradėjus gaminti, atėjo mūsų viešbučio šeimininkė, kurią Chosė visada vadindavo senjora. Jau prieš tai Kiongsu buvo sakęs, kad pirmadienis nedarbo diena, todėl ir restoranas, ir mokykla, ir viskas uždaryta, tad vienu žodžiu nei išeiti, nei įeiti į mūsų viešbutį. Todėl senjora, viską žinodama, atnešė mums raktus. Čia tau, čia tau, čia kitam. Kad nenumirtumėm iš bado blogiausiu atveju. Taip diena ir baigėsi. Vakarienei spagečiai, neprisimenu su kuo, bet kiek prisimenu, aš gaminau. Netgi visai skaniai gavosi, pisko (čia tas samagonas), ir karštas šokoladas. Dar Koske buvome nusipirkę šokolado plytelių, galvojom, kad jos paprastas šokoladas, bet pasirodė, kad ne. Čia tiesiokg karštam šokoladui gamintis. Jo ir išgėrėm. Kiongsu papasakojo ir daugiau įdomesnių istorijų. Pvz., mes visai laimingai nusigavome iš Bolivijos į Peru, o jam taip gerai nesigavo. Tuo metu žinoma, buvo streikas, reikėjo eiti pusiau nelegaliai, ant sienos niekas netikrino, niekas nieko nežiūrėjo, tad jis kaip ir buvo jau Peru, bet oficialiai ne, jokio antspaudo neturi. Bandė nueiti į imigracijos tarnybą Pune, kur jie nieko nepriėmė, nesuprato, ir nenorėjo aiškintis, ir apskritai, liepė ateiti kitą dieną. Tai yra, pirmadienį. O ką veikti savaitgalį. Šiaip nebėda ką ten veikti, ir ko ten neveikti, bet va bėda, kad realiai tai esi nelegalas Peru. Tad jam buvo prisakyta, jau stengtis: į klubus neiti, po barus nesitrankyti, negerti, po tamsos nevaikščioti, į muštynes jokias nesivelti, ir apskritai, kiek tik įmanoma vengti policijos. Pirmadienį sunkiai, bet išsisprendė tas klausimas. Kita istorija buvo ne tokia optimistiška, ir ne su tokia gera pabaiga. Apie Lapasą. Netoli Lapaso yra pavojingiausias dviračių kelias pasaulyje. Turistai moka kažkokius pinigus, kad dar tuo keliu pravažiuotų. Bet viskas dėl savo rizikos, dėl to reikia gerai patikrinti stabdžius, ir visa kita, prieš sėdant ant išnuomoto dviračio. Nelabai retai pasitaiko, kad tuo keliu važiuojantys žmonės taip ir pasilieka ant to kelio (kai pagalvoji, tai susimoki pinigus, kad numirtum, labai labai protinga, galima gi ir už dyką numirti). Ir kaip tik visai neseniai viena japonė bevažiuodama tuo keliu nusivartė nuo kelio. Ne šiaip sau dar kažkokia japonė, vieno Kiongsu pažįstamo merginos artimiausia draugė, ar kažkoks panašus giminystės ryšys. Vėliau dar girdėjau, kad ta japonė nusivartė todėl, kad bevažiuodama dviračiu, dar norėjo nusifotografuoti save. Aišku, suprantu, kad nenumaldomą norą įsiamžinti save šioje akimirkoje, taip sakant priešmirtinėje agonijoje. Kitą dieną vėl nešvietė saulė. Nors buvo žadėta, kad apie pietus išsigiedrija, išsigiedrija. Begerdami kavą laukėm, laukėm, bet ji kaip nešvietė, taip nešvietė. Kadangi supratom, kad jau ir nebešvies, tad nieko daug nesulaukę, galiausiai išsiruošėm pažiūrėti, kaip čia atrodė priešinkiniai paminklai. O tuos priešinkinius paminklus nėra taip paprasta rasti. Neužtenka pirma į Truchiją nuvažiuoti. Šiaip taip ir padarėme. Nuvažiavome, kadangi nežinojau iki kur tiksliai reikia važiuoti, tai pasakiau, kad tik iki centro. Iš pradžių važiavome labai gerai. Žmonių nebuvo nė vieno, tad buvo galima sėsti kur nori. Čia reikia pasakyti, kad tie mikroautobusiuki, kurie važinėj Truchijo gatvėmis ir aplink jį, yra tokie šiek tiek ypatingi. Pagal jų kosntrukciją, juose turėtų tilpti tik trys kėdžių eilės, bet, žinoma, taip nesigaus joks verslas, visi sueis į nuostolius, todėl vietoj trijų eilių padarytos keturios. Su šiokiais tokiai tarpeliais praeiti. Bet nelabai yra kur pasidėti kojas, turiu pasakyti. Kadangi žmonių nebuvo, nusprendėme, kad geriaus sėsti pačiame gale. Gal ir gerai nusprendėme, bet verslas daro savo. Po truputį, po truputį žmonių pradėjo rinktis. Jau visai pilnas autobusiukas atrodo, bet sustoja kitoje stotelėj ir susodina dar antra tiek. Kai jau visai nebebuvo kur sodinti, konduktorius atsistoja susirietė keturlinkas ir dar įkišo kažką. O kadangi priekyje (eilė atbulai) ir gale (ten kur mes sėdėjome), turi pagal išplanavimą tilpti keturi vaikai, tai reikia būtinai susodinti keturis žmones. Taip viena tokia ne visai ploną tetą ir pasodino pusiau ant manęs. Ir taip teko važiuoti iki pat Truchijo. Šį kartą konduktorius suprato, kad mes tikriausiai patys ir neišlipsim, todėl kažkuriuo momentu pasakė, čia jau centras, gal norite išlipti. Mes labai ir nesispardėme. Ypatingai aš nesispardžiau, kai tik daug žmonių pradėjo lipti, tiesios srauto pagauti mes irgi išlipome. Teko vienu šūviu kelis zuikius šauti. Autobusai iš Vančiako į Truchiją atvažiuoja į vieną centro galą, o iš ten į visokias šventyklas važiuoja iš kito centro galo. Tad ta proga, kad jau atvažiavom, perėjome ir visą centrą. Nežinau, kodėl sako, kad Truchijas kažkoks keistas miestas, nors žinoma, miestas, didmiestis, tikriausiai nėra puiku ten gyventi, bet šiaip gražus, ta sena kolonijinė architekūra, beveik kaip Europos senamiesčiuose. Ir, žinoma, būtinai praėjome visur matytą Ginklų aikštę (Plaza del Armas). Nusigauti iki Truchijo, o po to susirasti, iš kur maždaug turėtų važiuoti autobusiukai, buvo gana paprasta. Tiesa, ne visai paprasta, iš pradžių buvo viskas aišku, o vėliau žemėlapis baigėsi, ir teko eiti pagal nuojautą. Šiaip, beveik ten ir nuėjome. Tiksliau visai ten nuėjome, bet dabar buvo bėda, kuri iš šitų pravažiuojančių priemonių, nuveš mus ten, kur reikia. Pabandėme pastabdyti vieną, kitą, paklausė kur, kai pasakėme kur, pasakė, kad jie nevažiuoja, bet važiuoja... Va šitos dalies ir nesupratau, kas ten turėtų važiuoti, o kas neturėtų. Vienu žodžiu buvo aišku, kad tos mašinos, kurios sustoja, neveš. Ir apskritai nebuvo aišku, ar stovime ten, kur reikia. Nors pagal visų veidus, atrodė, kad tikriausiai ten. Taip ilgai palaukus, pradėjau eiti kažkur kitur, ir staiga prisistatė policinkas, jis ten šiaip šiuo bei tuo užsiiminėjo, paklausė, kur mes čia važiuosim, kai išgirdo apie Šventyklas, sako, palaukit, tuoj bus. Ir tikrai, už dviejų minučių, sustabdė mašiniuką, ir jau sėdėjom ir važiavom. Bet čia viskas dar taip nesibaigė. Bevažiuojant, kažkas iš sėdinčių paklausė dar kartą, kur mes važiuojam, iki pačių šventyklų? Pasirodo, jis ne visai ten važiuoja, vienu žodžiu išlipkit. Ir tikriausiai taip viskas ir buvo, nes tuoj iš paskos atvažiavo tas policininkas ant motociklo, ir pasakė, palaukit, tuoj bus viskas. Laukėm, laukėm. Kiek supratau, transporto priemonės važiavo, reikalingos priemonės, reikalinga kryptimi, tik bėda, kad visos pilnos. Tad galiausiai nusprendėme, kad važiuosime tiesiog taksi, išeis šiek tiek brangiau, bet mažiau galvos skausmo. Taip ir padarėme. Ne taip dažnai ten kažkas taksi važiuoja tikriausiai, nes mūsų vairuotojas iš pradžių ne ten pasuko, vėliau teko grįžti, vėl pasukti, ir po kiek laiko jau buvome prie išsvajotųjų šventyklų. O čia dar vienas cirkas prasideda. Bilietus pasirodo reikia pirkti ne prie pat šventyklų, o muziejuje, kuris ten toliau yra. O vat jie neturi. Ir dar būtinai reikia eiti su gidu, kitaip neįleis. Tik gerai, kad už gidą atskirai mokėti nereikia, viskas tikriausiai įeina į bilieto kainą. Ir netikėtai pasakė, kad pas juos dar liko pora bilietų (nesupratau iš kur liko, jeigu jų ten šiaip ir neturėtų pardavinėti, bet tikriausiai kaip visada, nesigilink, vis tiek nesuprasi). Ir mūsų gidas jau laukė kažkur. Tai yra viena grupė jau buvo susidariusi, mums tereikėjo bėgti prie jų prisijungti. Nubėgome. Šiaip jau, iš toli neatrodo, kad esame prie kažkokios šventyklos, šiaip toks jausmas, kad tiesiog prie kažkokio kalno, bet taip nebuvo. To kalno viduje palaidota šventykla. Mėnulio šventykla, arba Huaca de la Luna. Nežinau, kodėl Mėnulio, bet tikriausiai archeologai dėl kažkokių rimtų priežasčių nusprendė, kad greičiausiai Mėnulio. Ne šiaip sau ji Mėnulio šventykla, iš kelių sluoksnių pastatyta. Kaip mums pasakojo, pastatyta kaip piramidė, ant senesnės šventyklos, ant viršaus statoma nauja, didesnė, vėliau dar didesnė, dar didesnė, dar didesnė. Ir taip be galo be krašto. Piešiniai, kokliai, grindys, laidojimo angos, kitka. Nuotraukų yra, nelabai daug. Dar matosi senojo miesto buvusio prie pat šventyklos griuvėsiai, o dar toliau dar didesnis kalnas. O tai irgi ne šiaip kalnas, Saulės šventykla. Norėjome ir ten nueiti, bet kaip mūsų gidė paaiškino, nieko nesigaus. Šiuo metu ten vyksta kasinėjimai, kurie truks dar keletą metų, ir todėl turistai į Saulės šventyklą neleidžiami. Tikriausiai reikės važiuoti dar kada į Peru, vien dėl tos šventyklos. Bet dar pagalvosime. O gal ir reikėtų nuvažiuoti. Į Saulės šventyklą nueiti neleido, bet galima nueiti į muziejų, kuris visai šalimais. Ten fotografuoti negalima, bet galima apžiūrėti visokias iškasenas, kurios rasto Mėnulio ir Saulės šventyklose. Ten mano širdis atsigavo. Visus tuos močių indus, kaukoles, rūbus, žemėlapius, audeklus, mumijas, apie kurias kažkada skaičiau vaikystėje ir mačiau tik nuotraukose bei paveiksliukuose, dabar gyvai pamačiau. Nelabai gyvai, už stiklo, kai kas ir ne už stiklo, bet dažniausiai už stiklo, bet vis tiek taip iš arčiau. Daug visokių daiktų buvo rasta. Ir kadangi daugiau niekur nebeleido eiti, teko eiti atgal. Nusprendėme bent jau praeiti pro ta Saulės šventyklą. Arčiau priėju matosi, kad ten kažkas gal ir yra, tad visaip bandėme fotografuoti. Bet kažkas tikriausiai paskundė. Iškart pravažiavo pro šalį policininkai, kurie dar kartą pirštu pagrasino, ir pasakė, kad čia negalima, į vidų negalima. Pasakiau, kad supratau, neisime, į vidų neisime. Iš lauko pusės pasižiūrėsime. Taip ir padarėme, o po to pradėjome laukti mūsų autobuso. Jis greitai atvažiavo, tuščias, sėsk kur nori, nuvežė iki tos vietos, iš kur mes ir atvažiavome. Pasipirkdami visokių duonų, užsukdami į turgus, žiediniu keliu pradėjome eiti iki ten kur mums reikėtų. Tai yra, dėl visa ko išsiaiškinti kada, iš kur ir už kiek važiuoja autobusai į Mankorą. Nors prieš tai buvome galvoję iš Truchijo važiuoti tiesiai į Ekvadorą, į ilgaamžių kaimelį Vilkabambą, bet Kiongsu pasakė, kad Peru šiaurėje yra dar vienas visai nuostabus miestas, Mankora. Kur saulė šviečia, galima maudytis, galima buriuotis. Vienu žodžiu, nemažai gerų žodžių apie tai girdėjo. Tad ir bandėme išsiaiškinti, kas ir už kiek. Nuėjome į tą patį rajoną, į kurį jau buvome atvažiavę. Kompanijų gal penkios, bet tik kokios dvi važiuoja į Mankorą, mūsiškis Cruzeiro del Sur irgi, tik šįkart nusprendėme su jais nevažiuoti. Bet kitos kompanijos irgi nelabai važiuoja. Bet va važiuoja į Rio de Žaneirą, į Santjagą, į Braziliją, netgi į Argentiną, iki pačių Buenos Airių. Buenos Airės buvo juokingiausia dalis, kadangi autobusas iki ten važiuoja tris dienas, o aš vaikščiodamas po Truchiją mačiau ne vieną ir ne du pazikus, ant kurių šono parašyta: Buenos Airės. Man labai linksmai atrodė, kad va šitokiais autobusiukais reikia tris-keturias (greičiausiai penkias) dienas kratytis iš Peru iki Buenos Airių. Bet aš čia neteisingai žinoma juokavau, nes Buenos Airės ne tik Argentinoje, vienas pliažas prie Truchijo irgi vadinasi Buenos Airės. Taigi išsiaiškinome, kas už kiek neveža, ir nusprendėme grįžti namo. Bevažiuodami į Vančiaką, pamatėme, kad saulė leidžiasi. Žinoma, nekeista, kad ji leidžiasi, bet kad ji taip gražiai leidžiasi, tai yra, kad ji matosi, tai čia retas toks įvykis Vančiakas. Tad nelaukėm, kol privažiuosime iki centro, išlipome kažkur miestelio pakrašty, kad spėtume į saulę pasižiūrėti, kol ji nenusileido. Taip ir išlipome, kažkur tarp Vančiako ir Buenos Airių, saulė dar buvo virš horizonto, tyliai leidosi pavargusi, paskutinių šešėlių dienos nesimatė, bet kaip tik toje vietoje stovėjo iš šiaudų pintos valtys. Taip visai gražiai ir nufotografavome: saulėlydis su Vančiako valtimis. Šiaip vakarais ir naktimis Vančiake nelabai yra kas veikti, bet vis tiek, po vakarienės išėjom pasivaikščioti. Šiaip gal ko skanaus nusipirkti, vis tiek neturėtų būti visai išmiręs miestas. Taip bent jau tikėjomės. Jis ir nebuvo visai išmiręs, tik va parduotuvių aptarnavimas keistas. Radom netgi kelias tokias nedidukes, mažytes parduotuvytės (su lietuviškomis maksimomis ir kitomis net nesusilygintų nė viena), su labai tokiu savotišku aptarnavimu. Nė į vieną parduotuvę negalima įeiti, grotuotos durys. Kai nori ko nusipirkti, bandau pasikviesti savininką ar darbuotoją. Kartais norisi šiaip pasirinkti, gal tą, o gal tą, o gal aną, o kiek šitas kainuoja, o kiek anas... Bet va Peru taip nelabai gaunasi, nes kartais savininko surauktas snukis sako, kad jūs arba perkat greičiau, arba nieko neperkat, neturiu aš laiko ir noro su jumis žaisti. Jo, parduotuvių kultūra tai ne tokia, kaip įprasta kitur, į parduotuvę reikia eiti su tikslu tuo teisingu: apsipirkti, o ne kaip į muziejų, pasigrožėti prekėmis lentynose. Paskutinę dieną, nusprendėme, kad tai bus tikriausiai paskutinė diena, sugalvojome nuvažiuoti į Čiančianą, kuris šiaip jau visai netoli, ir kadaise buvęs didžiausias Pietų Amerikos metropolis. Didmiestis taip sakant. Priklausęs Čimu imperijai. Jau seniai išmoktu maršrutu, sėdom į vieną iš tų pačių autobusiukų, kažkiek pavažiavom, išlipom tokioj dykumoj, ir nuėjom. Nuoroda buvo, todėl ir ėjom. Tiesiai tiesiai, po to šiek tiek į kairę, kol vėl priėjom prie kažkokių smėlio kalnų, kurie kažkuo priminė Egipto piramides, kažkuo nepriminė, bet pagal užrašus supratome, kad tai ir bus mūsų lauktas ir ieškotas Čiančianas. Žinoma, pačioje pradžioje pasitiko suvenyrų parduotuvės, ir bilietų pardavėjai. Suvenyrų pardavėjai labai mūsų negaudė, todėl tiesiu taikymu ir nuėjome į tą didmiestį. Matosi, kad laikas ir inkai gerokai buvo pasidarbavę, kad viskas būtų palaidota. Nors ir nemažai jau matėsi, bet toks jausmas, kad labai nemažai visko ten buvo visai neseniai atstatyta. Įėjimas į miestą, koriniai ornamentai (bitės), pelikanai. Tokių pelikanų matėme ir daugiau, kas dien praskrisdavo jūra prie Vančiako, ažūrai, kažkur salė, kažkur šventyklos kiemas, kažkur gyvenamas namas, Šiaip labai daug visko ir negalima pamatyti, nes iki šiol čia dar viskas kasinėjama, atstatinėjama, todėl į pusę vietų neleidžiama nueiti, o ten kur leidžiamas irgi dažnai reikia gerai pasukti galvą, o po to pasiskaityti užrašus, nes kitaip nesuprastum, kas ten yra. Taip ir aplankėme Čiančianą. Vėliau su tuo pačiu bilietu buvo galima nueiti į dar kelias šventyklas (tiksliau visas dvi, viena pakeliui, kita nelabai) ir į dar vieną muziejų. Kadangi arčiausiai buvo muziejus, tai pirma nuėjome į jį. Kad nereikėtų eiti palei kelią, dulkėmis kvėpuoti pabandėme eiti laukais. Iš pradžių šiaip pabandėme užeiti į kitus kalnus-piramides, kas turėtų būti kaip ir kiti to paties miesto rajonai, bet ten įeiti nelabai galima. Todėl toliau ėjome laukais, tokiom smėlio dykumomis, ir labai netikėtai atsidūrėme prie to muziejaus. Prie muziejaus pirmą kartą iš arti pamačiau garsiuosius beplaukius Peru šunis, kurių kūno temperatūra sako šiek tiek aukštesnė, todėl juos naudoja artrito ir kitokiems gydymams. Ir muziejus. Šitas muziejus toks šiek tiek kuklesnis, nei prie Saulės ir Mėnulio šventyklų, ir kai kurie eksponatai ne visai tokie tikri atrodė, bet irgi nieko toks. Vėl kilo tas jausmas, kad kai kuriuos eksponatus jau buvau matęs gerokai anksčiau, vaikystėje, knygoje apie Peru, o dabar matau beveik gyvai, tik kad po stiklu. Pagal pradinį planą turėjome aplankyti dar vieną šventyklą, šį kartą ne Močių, o Čimų, bet kaip visada gavosi ne taip, kaip norėjome. Einame einame, pagal žemėlapį turėtume būti visai arti, bet kaip nieko nesimato, taip nesimato. Čia jau baigėsi dykuma, prasidėjo cukranendrių laukai, baigėsi ir jie, prasidėjo miestas, staiga tolumoje kažkas subolavo, ir netgi pagalvojome, kad ten turėtų būti tą šventykla. Tiksliau aš taip nepagalvojau, Minu taip pagalvojo, o pagal mano paskaičiavimus, tos šventyklos čia neturėtų būti. Todėl ėjome vis toliau ir toliau, kol pasidarė visai visai panašu į miestą, ir išdygo mūsų molas. Mole galima daryti tik vieną dalyką: apsipirkinėti. Ir netgi kaip įprasta mūsų kraštuose, ne šiaip sau apsipirkinėti, o neskubant apžiūrinėjant, vienu žodžiu kaip normaliai, muziejuje. Taip ir padarėme. Ir kai jau apsipirkome, buvome tiek apsikrovę, kad nusprendžiau, jog tikriausiai ir nebeapsimoka eiti su tais visais pirkiniais, kruopomis ir kitais daiktais į šventyklą. Tad tiesiog nuvažiavome namo. O juk dar reikia ir bilietą nusipirkti. Bilieto pirkimas ilgai neužtruko. Beeidami mūsų miesteliu, kažkur pamatėme, kad pardavinėja bilietus į Mankorą, už beveik tiek pat, kiek mes matėme Truchije, tik kad nereikia iki ten važiuoti, galima ir čia viską nusipirkti. Taip ir padarėme. Žinoma, bilieto iškart nedavė, reikėjo ateiti pasiimti kitą dieną. Paskutinė diena Vančiake išaušto kaip visada, apsiniaukusi, vėjuota. Toks jausmas, kad ten visada apsiniaukę, vėjuota, miglota. Tikriausiai taip ir buvo. Kadangi šiaip jau tą dieną reikėjo išsikraustyti, autobusai visiems mums tik vėlai vakare, mūsiškis gal devintą, Kiongsu dar vėliau, tokiu ne ankstyvu laiku. O iš viešbučio išsiregistruoti dažniausiai reikia anksti, iki kokių dvylikos. Pasitarėme su Kiongsu, jis vis tiek ten jau gyveno ilgą laiką, o jis taip sako, ai, nieko tokio, kažkoks čia žmogelis prieš tai gyveno, ir išsikraustė labai vėlai, po pietų netgi, tai čia viskas gerai. Juo ir patikėjome, todėl labai ir neskubėjome kraustytis. O čia didelė klaida, kai pradedi tikėti agentūra VBS. Mūsų nuostabiajame viešbutyje buvo internetas, bet bėda, kad ne visur. Tai yra ant stogo neveikė, reikėjo leistis žemyn, į antrą aukštą, eiti į bet kurį kambarį (ten vis tiek niekas negyveno), ir sėdėti. Vis geriau, nei kad visai nėra jokio interneto, tad taip ir padarėme. Nuėjom, laukėme. O čia vėl prasidėjo kažkokios pertvarkos. Taip ir nesupratau, ar kas nors už vandenį nebuvo sumokėjęs, ar kažkas buvo sumokėjęs, bet vanduo viešbutyje baigėsi. Tai yra jo dar buvo kažkiek like statinėje, bet kai jau baigsis jis, tai nei praustis, nei į tualetą nueiti. Kaip ir labai nestebino viskas. Minu dar sugebėjo raktą palikti kambaryje. Tiksliau nevisai taip, raktą pasiėmė, tik ne tą, kurio reikia. Durys labai paprastai užsidaro automatiškai, todėl palikus raktą, niekaip jo negausi. Buvau aš nusiųstas rakto pasiimti. Iš pradžių galvojau eiti pas senjorą ir aiškintis, bet kilo tokia mintis, kad ne viskas čia gi taip apleista. Taip ir buvo, žinoma, langas užsidaro iš vidaus, bet nepasakyčiau, kad labai jau gerai. Stovėdamas lauke atidariau langą, pasiėmiau raktus, atrakinau kambarį, ir aš viduje. Žinoma, tokiais atvejais labai patogu, bet kitais atvejais pagalvoji, kad gal šiek tiek ir pavojinga. Kadangi visai nieko nebeliko ką veikti, nuėjome dar į vieną tokią kavinę netoli jūros kranto. Kavinė išlepusiems europiečiams vadinasi. Sėdi ant kranto, žiūri į kelią ir juo pranažiuojančius autobusus, išsitiesi lovoje, nes šiaip jau krėslai panašesni į lovas, gurkšnoji kavą su šokoladiniu tortu, įsijungi kompiuterį, atsidarai internetą, ir į facebooką keli aprašymus, kaip man gera. Daugelis dažniausiai taip ir daro. Ir už tokius visokius dalykus Dievas dažniausiai ir nubaudžia. Grįžus namo, pradėjus pakuotis daiktus, Chosė atėjo, pasiklausė kada čia mes ruošiamės išsikraustyti, ir šiaip pasikvietė ant kilimėlio. Tiksliau ne ant kilimėlio, o susimokėti senjorai. O senjora verslą kaip ir moka daryti, ir žino visas viešbučių taisykles. Mes galvojome, kad miegojome tris naktis, o senjora paskaičiavo už penkias. Nes, visų pirma, kelintą valandą mes ten įsikraustėme? Aštuntą, taigi pagal viešbučio taisykles diena prasideda nuo dvylikos. Hm, kaip ir teisybė, bet iki šiol nė viename, netgi padoriau atrodančiame viešbutyje niekas taip neskaičiavo nuo dvylikos iki dvylikos. Gerai, bet vieną dieną dar dovanojo, galima, o kaip su šita paskutine diena, juk iki dvylikos, o va dabar kiek valandų. Bet šiaip ne taip, išsiderėjome, tiksliau ji ir pati buvo nusiteikusi derėtis. Matėsi, kad gi jei ne mes, apskritai klientus ten nebūtų, gi reikia nusileisti. Aišku, norisi gauti daugiau, bet kaip jau išeis. Nusprendėme daugiau jos kantrybės nebebandyti, todėl daiktus labai greitai susipakavome, ir sudėjome apačioje. Mūsų bilietai jau buvo vietoje, todėl nuėjome jų pasiimti, dar nusifotografavome su visais. Darbuotojai ant mūsų tikriausiai nepyko. Senjora liepė Klarai kažką paaiškinti, ir ji atėjo su lapu, kur nupiešta Mankora ir miestelis netoli jo. Gal kokie penki kilometrai tik. Organos vadinosi tas miestelis, ramu, tyku, gražu, ir šiaip patogu. O Mankora, tai kaip čia pasakius. Prieš tai gero negirdėjau apie Mankorą, Chosė pasakojo, kaip jis ten išleido visus pinigus, kad apskritai ten pavojinga, ne dėl ko nors kitko, o tik dėl narkotikų. Perujiečiai netgi nevadina Mankora, Mandroga. O droga tai atseit narkotikas. Taip gavome visokių nurodymų, Kiongsu irgi gavo tokį patį žemėlapį, su tuo pačiu Organos miesteliu, ir išvažiavome į stotį. Ne į stotį, į mūsų agentūros aikštelę. Kadangi Kiongsu nusprendė važiuoti su Cruz del Sur, kitu autobusu ir kitu laiku, tai jis iš Vančiako išvažiavo vėliau. Mankora irgi ne per didžiausias miestas, tad nusprendėme, kad tikriausiai susitiksime vėliau, kur nors gatvelėje tikriausiai. Važiuojame į Truchiją, ir jau nuo bilietų pirkimo vietos buvo šimtą kartų paaiškinta: taip, sėdėsit, važiuosit, reikės išlipti prie Volvo. Ten yra toks žiedas, ir kai maždaug pamatysite šitai ir tai, tada pasakykite konduktoriui, kad jums reikia išlipti prie Volvo, ir jis pasakys vairuotojui. Sudėtinga sistema vienu žodžiu, negalima šiaip pasakyti vairuotojui. Taip ir buvo. Įlipę pasakėme, kad mums reikia prie Volvo, bet kaip spėjau, jie dažniausiai neprisimena, kur kam reikės išlipti, gal ir sunku prisiminti, vis tiek keleiviai pastoviai keičiasi, o gal šiaip tingi prisiminti, tad kai jau pamatėme maždaug kažkur tą kraštą, kur reikėtų, teko vėl pasakyti, o mums reikia prie Volvo, ir tada konduktorius riktelėjo: Volvo. Jau buvo pradėję temti, o tampytis ant pečių sunkiausių kuprinių nesinorėjo, nors laiko dar buvo daug likę. Bet vis tiek, pirma gal nueikime į mūsų aikštelę. Kaip visada, nėra autobusš stoties, bet privati aikštelė, kiekvienai kompanijai. Iš vienos pusės nėra taip patogu klausinėjant bilietų kainas ir išvykimo laikus, bet iš kitos pusės sutaupai pinigus, nereikia mokėti autobusų stoties mokesčio. Čia, kaip lėktuve, pridavėme savo bagažą, taip sakant čekiną padarėme, ir jau galėjome eiti kur nors. Labai daug kur eiti nebuvo kur. Iki artimiausio restorano. Kuris pasirodė, kad buvo kiniškas, seniai nematytas, baisingai pasiilgtas kiniškas restoranas či-fa. Į jį ir užėjome. Vegetariškų ar bent jau nemėsiškų patiekalų beveik nebuvo, todėl teko valgyti, kas buvo, bet buvo galima pasiprašyti mažiau mėsos, daugiau daržovių, žuvies... Žuvies berods irgi nebuvo. Tame pačiame dar buvo turkiškos pirtys. Bent jau pagal nuotraukas, jos atrodo labai jau solidžiai, ir kaina tokia visai nesolidi buvo, tad gal visai būtų ir apsimokėję ten apsilankyti. Bet neapsilankėme. Dėl laiko stokos. Kaip ir daugelį dalykų, palikome kitam kartui. Toliau prasidėjo nuobodus, ir ne toks nuobodus laukimas stotyje. Vieni autobusai atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Tualetas, kuris šiaip jau mokamas, bet kai kurie žmonės ir pusiau nemokamai praeidavo. Man nereikėjo, tai nežinau, bet kažkaip matėsi, kad vieni moka, kiti nemoka. Galiausiai ir mūsų autobusas atvažiavo. O čia dar didesnė atrakcija. Anksčiau tik fotografuodavo, o dabar prieš lipant į autobusą, praeini patikrinimą. Kuprinių netikrino ačiū dievui, ir kitko ne, bet pasą, nuotrauką, ir dar pirštų antspaudus paimdavo. Vienu žodžiu, niekaip neprasmuksi, jau kai gaudys, tai ir pagaus. Palaukėme, kol mūsų daiktus sukraus į bagažinę, nusifotografavome prie autobuso, ir išvažiavome. Toliau į šiaurę.   Peru šiaurė – Mankora   Autobuse vėl davė valgyti. Žinoma, to valgymo tiek, kad pavalgius, norisi dar valgyti, bet vien tai, kad duoda valgyti, sakyčiau jau šioks toks pasiekimas. Nereikia per daug norėti iš gyvenimo. Vėl rodė kažkokį filmą ispanškai su ispaniškais subtitrais, taip kad labai nepadėjo supratimui. Minu dar sugebėjo apsilieti kisieliumi, todėl stiuardesė pradėjo nešti servetėles viską nuvalyti. Geros tos servetėlės, neliko jokių dėmių, ant pamušalų irgi nieko nebuvo. Vienu žodžiu, viskas labai gerai išėjo. Be to, autobuse yra ir tualetas. Bet va naudotis tualetu negalima bile kaip, ne vieną, ir ne du kartus pakartojo, kad tualetas skirtas tik šlapintis, tik šlapintis, tik šlapintis, o jei norite kokio rimtesnio reikalo, kreipkitės į aptarnaujantį personalą, kaip sugebėsime, taip padėsime. Ir negalima mesti jokių popierių ar dar ko nors į unitazą, nes buv blogai. Šiaip jau taip ir buvo, kažkas vis dėlto sugebėjo primesti, tad po kažkiek laiko tualetas ir užsikimšo. O šiaip daugiau jokių linksmesnių nuotykių ten nebuvo, tad iki Mankoros nuvažiavome labai ramiai. Bet nuvažiavus į Mankorą prasidėjo vėl viskas iš naujo. O tiksliau, prasidėjo tai, ko anksčiau nelabai ir būdavo. Jaučiasi, kad Mankora – turistinis miestelis. Nespėjome išlipti iš autobuso, dar naktis, dar saulė tik teka, ir jau puola visokie tuktukininkai, taksistai, va čia mūsų viešbutis, čia mūsų viešbutis, eikite čia, eikite ten, viskas čia labai faina pas mus. Norėjosi, kad jie visi atstotų, tad specialiai surūkėme vieną cigaretę, po to kitą, bet niekas net nesiruošė atstoti. Eikite, važiuokit su mumis. Šiaip įtariau, kad nelabai toli ten reikia važiuoti, bet kaip visada neturėjome žemėlapio. Tiek tos, nuvažiuokime į vieną vietą pažiūrėti. Kaip ir reikėjo tikėtis, toli važiuoti niekur nereikėjo, sustojome prie kažkokio viešbutuko, su bangalais, visokių namukų yra, visko galima gauti, tik bėda, kad septintą ryto dar visi kambariai užimti, atsilaisvins tik kokią devintą ar dešimtą. Pažiūrėti kambarių? Negalima, nes ten yra gyventojai. Kaip ir suprantu, kad negalima. O gal galima palikti daiktus, ir ateisime vėliau? Galima, bet reikia palikti užstatą, kaip ir tokį rezervacijos mokestį. Kambarių nerodysme, bet rezervacijos mokestį palikite. Bijo visi, kad niekas negrįš. Tikriausiai teisingai ir bijo, ir todėl nusprendėme, kad pas juos negyvensime, eisime kitur ieškoti. Jei jau taip griežtai visi žiūri, vadinasi tikrai tų kambarių yra ir daug. Taip ir buvo, visai netoli, prie pat jūros radome dar vieną viešbutį, tiksliau vieną iš daugelio, kur irgi pilna. Šiaip kambariai gal ir nieko, tik kad durys atsidaro tiesiai į automobilių stovėjimo aikštelę. Kaip ir suprantama, kad gal nebuvo kur daugiau tą aikštelę pastatyti, bet gyventi tiesiai į tą aikštelę, kurios centre dar yra baseinas vaikams pažaisti. Viskas per daug keistai atrodė. Todėl ir ten nenuėjome. Apsukome dar kelis viešbučius. Visi tokie nepigūs. Jei tik atrodo, kad kažkas gudriau atrodo, tuoj kainą užsikelia, kiek tik gali. Sunku ten toj Mankoroj. Tad geriausia vieta kuri buvo: Turisto viešbutis. Pavadinimas, žinoma, ne pats gudriausias, bet atrodė geriausiai viskas. Yra ir laisvų kambarių, ir daiktus galima pasidėti, ir šiaip šeimininkė normaliausiai atrodė. Todėl ten ir apsistojome. Langas tiesiai į kitą viešbutį, kuriame nuo ankstaus ryto pradėjo muziką leisti, kambaryje yra televizorius su keliolika kanalų, todėl nebuvo labai jau nuobodu sėdėti. Nusprendėme, kad radome geriausią vietą. Ryte buvo šiek tiek apsinaukę, bet vėliau po truputį pradėjo giedrytis. Iš pradžių oras nelabai patiko, bet vis tiek, išėjome pasivaikščioti. Mankora turi keletą savybių. Nežinau tiksliai kodėl, bet ten skraidė labai daug grifų, ar kaip juos kitaip pavadinti: maitvanagių. Ne vienas ir ne du. Kelis netgi spėjau nufotografuoti. Ilgakojai gandrai, kurie lyg ir kuolingoms vadinami, o gal ir šiek tiek kitaip. Lojantys šunys. Vienas šuo labai juokingai, puolė loti, puolė bėgti, ir staiga, beveik prie pat pribėgęs, stabt sustojo ir atgal pasileido. Kas jį išgąsdino? Kai jau galiausiai nuėjome prie jūros, radome kelis paplūdimio restoranus, kuriuose ką reikia valgyti prie jūros? Žinoma, kad sebičė, čia irgi tokios buvo. Tad restoraniuke iš meldų, antrame aukšte, užsisakėme sebičės ir limonado. Irgi tikriausiai vienas iš vietinių gėrimų, o gal ne, bet geriamas dalykas. Besėdint prie jūros, vėl susitikome Kiongsu. Jam irgi nebuvo paprasta susirasti viešbutį, ieškojo ir ten, ir ten, ir kitur, ir dar kažkur, lyg ir užsirezervavo Loki del Mar, bet išsikėlė į kitą vietą. Netoli nuo ten, į tą pačią, kur ir mes žiūrėjome: su stovėjimo aikštele prieš pat kambario duris. Ir tikrai dėl mes irgi nusprendėme patikrinti tą nuostabiąją Loki del Mar. Vieta gal ir nieko, viskas nuostabu, žmonių daugybė: žydai, amerikiečiai, anglai, škotai ir visokie kitokie. Viskas tikrinama labai griežtai, į mus gan kreivai žiūrėjo, netgi vieną kartą pasiklausė, ką ten veikiame. Žinoma, irgi yra baseinas, galima maudytis, baras, kavinė ir dar kažkas, vietų, žinoma, nėra. Kai paklausėme apie rezervaciją, atsakė, kad jie tokių dalykų nedaro, šiandienai kambarių nėra, rytdienai gal bus, ateikite apie dešimtą-vienuoliktą valandą ir laukite, jei bus, galėsite įsikelti, jei nebus tai nebus. Ir kainavo netgi daugiau nei mūsų kambarys. Todėl nusprendėme, kad tai nėra pati puikiausia vieta, todėl ir nesikėlėme. Pasideginome prie jūros, beieškodami turgaus, kurį Kiongsu jau lyg ir buvo radęs, patikrinome, kiek kainuoja važiavimas iki Vilkabambos. Iš kitų vietų važiavimas į Vilkabambą atrodė gan sudėtingai, sėsti, persėsti, nusėsti, o iš Mankoros viskas paprasta, tiesioginiu autobusu galima nuvažiuoti. Tad turguje pasipirkę vaisių, turgus šiaip jau užsidarinėjo, pas Chosė (Chosė ten turi kepyklėlę) duonos, grįžome namo ir mūsų terasoje ramiai sau sėdėjome gurkšnodami Pisco. Loki viešbutyje prasidėjo vakarėlis, triukšmas nenurimo iki pat ryto tikriausiai, aš žiūrėjau į palmę. Viena palmė linguodama vėjyje atrodė kaip koks senis, dar geltona šviesa pridėjo savo žavesio visam šitam. Taip ramiai praleidome pirmą vakarą. Kitas rytas išaušo labai ramus. Tiksliau išaušo ramus, o jau apie devintą vakarą mūsų kaimyninis viešbutis pradėjo leisti garsiausią muziką, todėl reikėjo keltis. Saulė švietė, ramus rytas. Lokio viešbutyje vis dar ramu buvo, todėl papusryčiavome ant stogo, savo terasoje. Dar kartą pažiūrėjau į tą palmę, dieną ji visai kitaip atrodė. Kadangi mūsų terasoje itnernetas arba veikdavo, arba neveikdavo, nusprendėme eiti paieškoti kokio nors veikiančio labiau interneto. Neturėtų būti labai sunku jį surasti. Taip ir buvo, kavinėje ant kelio randame atseit vegetarišką restoraną (tiksliau tai jis tikrai vegetariškas), porcijos didžiausios, internetas veikiantis, gyvenkite ir džiaukitės. Diena reikia eiti degintis. Bangos aukštos. Pajūriu valkiojasi benamiai šunys, vienas toks visai vargšas, perkaręs, triauškino kažkokią kriauklę, nes daugiau nebuvo ką valgyti. Vargšas ta šuniukas. Šalimais deginosi tos baltos kiaulės iš Lokio restorano, ir aptarinėjo kažkokius rimtus dalykus, sprendė gyvenimo ir globalinius klausimus. Moterys pardavinėjo pakabukus, patiesalus, liemenukus ir visa kita, kai kurie dėdės irgi tą pardavinėjo. Viena kiaulė iš Lokio restorano dėdei pasakė: „Tu užstoji mano saulę.“ Žinoma, jis tikriausiai nelabai suprato, bet vis tiek nuo to ne geriau. Vienas vaikiukas važinėjo su vežimėliu ir pardavinėjo vaisius. Jau nuo dienos prieš tai jis prie mūsų bandė pristoti. „Chino, chino.“ Kai vėliau jam buvo paaiškinta, kad ne chino, o coreano, jis nuliūdo, bet ir toliau rėkė chino chino. Tyliai leidosi pavargusi saulė, todėl man, kaip lietuviui, būtinai reikėjo eiti palydėti tos besileidžiančios saulės. Todėl ir nuėjome. Pasakiau, kad tai tradicija. Beeidami matėme daug krabų, bėgiojančių paplūdimių, ir baltų kiaulių, besiknisančių po smėlį, jų beieškančių. Viena tokia nuotrauka yra ir internete. Vakarienei nusprendėme pavalgyti už penkis solius. Kiongsu buvo parodęs gražią vietą, eikite ten, skanu, pigu. Taip ir padarėme. Šeši soliai, ateina visas meniu: sebičė, salotytės ir kitka. Galima ir ne pagal meniu užsisakyti, bet ir meniu visai toks niekas. Galima rinktis iš penkių rūšių salotų, šešių antrų patiekalų, ir dar gėrimas į tą pačią kainą įskaičiuojamas. Kadangi televizorius rodė netgi keletą kanalų, pažiūrėjome ir filmą. Labai jau geras filmas, rekomenduoju visiems „Equilibrium“. Jis gal ir senokas, bet visai įdomus. Fantastinis, apie ateitį, bet pabaiga daug geresnė nei kokių „1984“. Kitą dieną Minu pabudo daug anksčiau ir nusprendė išeiti pasivaikščioti. O aš dar pasivarčiau lovoje, kol vėl nepakėlė triukšmas. Mūsų kaimynai, žinoma, nuo pat ryto paleido savo muzikas. O kaip gerai. Pusryčiai terasoje. Minu pasakojo, kad palei jūra, ten toliau yra kažkoks dvesiantis ruonis, o gal jūros liūtas, o gal vėplys. Vienu žodžiu kažkoks jūros gyvūnas. Geras dalykas ta Mankora. Žinoma, turistų daugybė, triukšmo ir kitko irgi nemažai, bet šiaip tai viena iš tokių vietų, kur galima nieko neveikti, nes nėra ką ten veikti. Tai yra yra: galima degintis, maudytis, buriuoti, arba skraidyti virš jūros. Ką visi ir darė. Penkių solių restoranai buvo du. Todėl kitą dieną nuėjome į šalimais. Mūsų mergina iš vakarykščio restorano norėjo pas save pakviesti, bet mes nenuėjome. Reikia gi viską išbandyti. Pamatėme, kad paveikslėlį meniu su krabu greičiausiai pavogtas iš kokio korėjietiško restorano (tikriausiai iš interneto rado), nes ant jo korėjietiškai parašyta. Ir dar viena korėjietė (berods) mergina praėjo šalimais. O laukti pietų reikėjo ilgai, oi kaip ilgai. Buvo galima spėti ir išalkti, kol atnešė pietus. Kas daroma po pietų? Einama prie jūros. Ir nuėjus prie jūros, besideginant, sutinkame Kiongsu. Nieko keista, kad ten visada visus sutinki, nes miestelyje gyvena tik dešimt tūkstančių gyventojų, plius dar keli šimtai turistų. Tad ir vėl susitikome Kiongsu. Jis atėjo ne vienas. Su korėjiete mergina. Ta pačia, kurią matėme gatvėje pietaudami. Visi turėjo visokių nusiskundimų arba pasipasakojimų. Kiongsu skundėsi, kad jį baisingai suėdė uodai. Ir vienas, ir kitas uodas, ėdė ištisą naktį. Ir šiaip ne pati nuostabiausia vieta jo viešbutis. Jis iš tos stovėjimo aikštelės jau išsikėlė, bet nepasakytų, kad labai jau į geresnę vietą. Mes jam pasiūlėme į mūsų viešbutį įsikelti. Ramesnio ir geresnio nebūna. Jis pagalvojo, ir greičiausiai nusprendė įsikelti. O ta mergina, vienintelė iš visos mūsų gaujos kalbėjo ispaniškai. Ir netgi gerai kalbėjo ispaniškai. Šiaip jau studijuoja Korėjos užsienio kalbų universitete, tai yra šalimais mano universiteto, Ispanų kalbos ir literatūros katedroje, ir dabar nuvažiavusi į Kolumbiją. Studijuoti. Oficialiai nuvažavo studijuoti, bet realiai studijos jau baigėsi, todėl ji nusprendė dar ir pakeliauti po Lotynų Ameriką. Žinoma, o kada gi daugiau nuvažiuosi ji ten. Dėl tos priežasties labai ilgai mūsų klausinėjo, kas kur kaip, norisi viską pamatyti, bet bėda, kad finansai riboti. Paskaičiuoti tik studijoms, todėl nelabai nori ir gali kam kitam leisti. Bet planavo ir į Ujunį, ir į Boliviją, ir į Maču Pikču. Nežinau, kur toliau važiavo. Jau buvo sugebėjusi iš Kolumbijos iki Peru nusigauti. Pagal jos pasakymus, Kolumbija tai yra ta šalis, ta tikroji Lotynų Amerika, kaip mes visi įsivaizduojame. Ne tik kad viskas manjana ir trankilo, visur muzika, visi šoka, visi linksminasi. Nuo Ekvadoro visai tai baigiasi, Peru irgi žinoma viso to nebuvo. Jai Kolumbja labiau patiko, bet Ekvadoras gana pigus. Autobusu važuoti vieną valandą: vienas doleris. Ir panašiai. Ta proga, kad visi kartu susitikome, nusprendėme, dar ir kartu pavakarieniauti. Kiongsu pasiūlė į tą savo patį restoraną. Į tą patį, kuriame jau buvome pietavę. Man, kaip lietuviui, nelabai norėjosi tą pačią dieną, du kartus iš eilės eiti į tą patį restoraną, bet ką jau padarysi. Mergina (jos vardo taip ir nesužinojome, nes neklausėme) labai puikiai ispaniškai užsisakė, nelaužė liežuvio kaip mes, ir netgi mokėjo paprašyti, kad nedėtų kalendros. Ten jos irgi daug naudojo. Dar papasakojome apie gėrimus, singani ir pisco, vietinius žinoma, Ekvadore irgi yra vietinių gėrimų. Tiek Ekvadore, tiek Kolumbijoje reikia paragauti aguas ardentes. Po visų vakarienių kaip ir nebebuvo ką veikti, bet mergina papasakojo, kad jai reikėtų miegmaišio, tik nežino, iš kur jį gauti. Čia Kiongsu pasiūlė pirkti savąjį, mergina, žinoma, paklausė kiek, o Kiongsu nežinojo. Mūsų patarimo prašė, pasakė, kiek jis mokėjo, žinoma, tiek nenorėjo prašyti, bet... Galiausiai buvo nutarta, kad pigiai, atiduos, vis tiek jam miegmaišio jau nebereikia, ir plius vienas bokalas alaus. Taigi vakarą pratęsiame paplūdimio bare. Čia mergina korėjietė papasakojo, kad Kolumbija būtent tokia ir yra: visur šoka, dainuoja, kaip šitame bare. Jos draugai kolumbai, su kuriais ji atvažiavo į Mankorą, labai pasigailėjo, kai pamatė, kas ten vyksta. Buvo iš anksto nusipirkę bilietus į Limą, kurių jau nebegalėjo pakeisti, tad teko važiuoti toliau. Kiongsu dar papasakojo, kad mūsų Vančiako Chosė, buriavimo mokytojas, gyvena nelabai jau gerai. Per mėnesį teuždirba šimtą solių. Žinoma, mokėti už gyvenamąją vietą nereikia, gyvena mokykloje, valgyti... Šiek tiek pigiau tame pačiame restorane gali, bet realiai tų pinigų užtenka tik pavalgyti. Tame mole, kur mes dažnai lanydavomės nebuvo nė karto. Ir šiaip Chosė toks žmogus, kad jam reikia griežtoss moteriškės, kuri jį laikytų po padu, kitaip nieko gera nesigautų. O kompanijose dirbantys žmonės uždirba tik penkis šimtus solių, šiek tiek daugiau, bet nepasakyčiau, kad irgi labai jau daug. Daug visokių naujų dalykų sužinojome. Vakaras ėjo į pabaigą. Mergina turėjo kitą dieną išvažiuoti toliau į pietus, Kiongsu suplanavo, kad Mankoroje nėra nieko gera, todėl trauks irgi į pietus, į Vančiaką, dar paburiuoti, o vėliau į Limą. Mergina irgi planavo pagyventi Limoje kokį mėnesį, o mes jau pradėjome planuoti kelionę toliau į šiaurę, pas ilgaamžius Vilkabamboje. Susitarę, kad Kiongsu kitą rytą kraustysis į mūsų viešbutį, išsiskyrėme. Kitą rytą jau ir aš nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Labai domino tas ruonis ar vėplys. Taip ir buvo. Gulėjo toks didelis kūnas ant kranto. Tik ne dvesiantis, o jau senokai padvėsęs ir pradėjęs pūti. Visi maitvanagiai ir grifai jį buvo apipuolę ir po truputį jį lesė. Oras apsiniaukęs, bet apie pietus prasiblaivė. Kaip tik tuo metu, kai atėjo Kiongsu. Mūsų šeimininkė turėjo apsidžiaugti. Kaip supratome, dauguma žmonių ten ilgai neapsistoja, o mes netgi keletą dienų gyvenome, be to, ir draugą atitempėme. Iš ryto dar nebuvo laisvų kambarių, tad kol laukė, sėdėjome terasoje, skaitėme knygas. Labiausiai aš nagrinėjau, ką čia daryti toliau. Merginos pasakojimas apie Kolumbiją sudomino. Ten daug visko yra. Ne tik buvęs Bogotos meras lietuvis, Antanas Mockus, pas kurį planavome apsistoti, bet ir šiaip visokių įdomių dalykų. Visokių senovinių priešinkinių griuvėsių, po kuriuos labai pavojinga karstytis, kokainas, Karibų pajūriai, kavos plantacijos, Amazonės džiunglės... Vat, Amazonės džiunglės mane sudomino vienu klausimu. Kol nagrinėjau Šventąją Knygą, radau daug visokių įdomių nuorodų. Norint pamatyti tikrąją Amazonę Kolumbijoje, reikia keliauti į Leticijos miestą, ant Peru, Brazilijos ir Kolumbijos pasienio. Bet į kurį, neįmanoma nuvažiuoti autobusu ar traukiniu, ar kokia kitokia ratine priemone. Reikia skristi. Bet galima nebūtinai skristi, galima nuplaukti. Ir, kas užvis įdomiausia, iš ten galima plaukti toliau, į Braziliją, į Manaus. Ar šiaip ar taip, mums vis tiek reikėjo nusigauti į Braziliją. Taigi peržiūrėjau visaip, pirmas didelis klausimas, ar verta važiuoti į Kolumbiją. Visai vertėtų, bet tada reikės skristi į Leticiją, o iš ten Amazonės upe plaukti į Manaus. Trys dienos. O jei į Kolumbiją nevažiuosime, į Leticiją galima nuplaukti iš Peru, Iquitos miestelio, irgi trunka tris dienas. Bet Iquitos geografinė padėtis panaši į Leticijos, į jį galima tik nuplaukti. Galima pradėti plaukti iš Lagunas, Peru pusėje, arba Cocos miesto, Ekvadoro pusėje. Gal labiau apsimokėtų plaukti iš Ekvadoro, bet bėda su Ekvadoru, kad nėra nustatyto laivu tvarkaraščio, tad ant Ekvadoro-Peru sienos gali tekti laukti keletą dienų. O gal ir savaičių. Didžiausia bėda, kad mes neturėjome nei tų dienų, nei savaičių, tad kelionė Amazonės upe, nors skambėjo viliojančiai, bet laiko atžvilgiu nebuvo labai viliojanti. Taigi visus įmanomus variantus sudėliojome ant popieriaus, nusprendę, kad viską galutinai nustatysime Ekvadore, dabar svarbiausia dalis nusigauti ten. Su tokiomis mintimis nuėjome degintis. Saulė švietė, tie patys šunys vaikšiojo, dėdė pardavinėjo akinius nuo saulės, uždėjo juos šuniui, tam pačiam, kuris prieš tai kriauklę triauškino. Bangos kilo gan stiprios, vos nenunešė visų. Reikėjo labai jau mokėti plaukti. Plaukiojant šokinėjo žuvys, šalimais skraidė pelikanai. Sakyčiau savotiškai įdomu. Tiesa, vėžlių nebuvo ir iguanų. Šito reikia pažiūrėti Galapagų salose. Buvo mintis ir apie Galapagus, tačiau bėda kad irgi – neapsimoka važiuoti vienai ar dviem dienom, reikia ilgesniam laikui, kas kainuoja kaip visada nemažus pinigus. Tad laukiame Ekvadoro. Kadangi aš jau buvau paplaukiojęs su žuvimis ir pelikanais, tai tų Galapagų nebelabai ir norėjau. Vakare dar pasivaikšiojome iki miestelio šalimais, kur pelikanų buvo dar daugiau, nes ten uostas. Ką tik buvo atplaukę laivai su žuvimis, tad viso kaimo pelikanai susirinko, gal gaus kokį kąsnelį. Pirmą kartą Mankoroje nutarėme nueiti į kokį rimtesnį restoraną. Išsirinkome tailandiečių. Maistas, kaip maistas, tik va bėda kaip su tais arbatpinigiais. Po nekokios patirties Čilėje galvojome palikti, bet aš po to prisiminiau, kad nėra būtina. Juk mes daugiau čia tikriausiai ir neateisime. Todėl nieko ir nepalikome. Išaušta paskutinė diena Mankoroje. Ne tik Mankoroje, bet ir apskritai Peru. Turime bilietus, tereikia sulaukti autobuso. Jau paskutinį kartą nuėjome prie jūros, paskutinį kartą pajūrio restorane suvalgėme Peru sebičės, paskutinį kartą iš to paties vaikiuko, kuriam niekaip neišaiškinome, kuo skiriasi kinai nuo korėjiečių, nusipirkome vaisių. Tada reikėjo pasistengti kiek įmanoma išleisti visus pinigus, kadangi Ekvadore jų tikriausiai niekaip nepanaudosime. Tad viską prisipirkome, duonos iš Chosė, vaisių, gėrimų, cigarečių ir kitko. Kai jau sulaukėme savo autobusiuko ir pradėjome juo važiuoti, sustojome ir tame miestelyje Organos, kurį mums rekomendavo Vančiako Klara ir jos senjora. Miestelis tikrai ramus, tikrai jame nieko nėra, tikiausiai ne tik nusikaltimų ar dar ko nors, ten net veikti nieko nėra. Gal ir gerai, kad ten nevažiavome. Bet netikėtas likimo posūkis. Mes galvojome, kad nusipirkome bilietus iki pat Lochos, taip ir buvo, tik mūsų autobusas ten nevažiavo. Sustojo Sujanos mieste, kur reikėjo laukti kito autobuso, kuris jau veš į Lochą. Ir vėl autobusų stotis, ir vėl autobusų stoties mokestis, o smulkių pinigų nebeturime. Ir vėl teko išleist ir gauti daug monetų, kurias vėl reikės išleisti. Išgerti kavos, nusipirkti bananinių traškučių, pažiūrėti televizorių. Ten daug laukiančių žmonių, visi žiūrėjo televizorių. Per kurį, žinoma, rodo visokias visokiausias muilo operas. Iš Meksikos. Ir ten populiarūs meksikietiški serialai. Pamačiau savo seną pažįstamą: Viktoriją Ruffo, kuri atrodo vis dar taip pat ir vaidina panašias roles. Linksmokai nuobodokai sulaukėme savo autobuso, jo kokybė ne pati geriausia, tualetas buvo, gal net veikiantis, visus susodino ir nuvažiavo į Ekvadorą. Vidurnaktį kirtome sieną. Šį kartą nebuvo jokių trukdžių ant sienos. Paklausė iš kur, kiek jums metų, įdėjo antspaudą ir mes jau buvome nebe Peru. Perėjome tiltą ir realiai atsidūrėme Ekvadore. (Comment on this)
6:58 pm	Per senovės griuvėsius  Maču Pikču   Kaip jau sakiau, kadangi nusprendėme nelipti į jokį Vainia Pikču, tad nebuvo būtina keltis anksti, trečią ar ketvirtą ryto (nors jei tiesą pasakius, labai abejojau, kad būtina taip anksti keltis. Iš kur čia tose Agua Calientėse tiek žmonių yra, kad netgi daugiau nei keturi šimtai susirenka). Bet vis tiek, reikia anksti keltis, nes, kaip prisimename, reikia anksti išsiruošti iš Maču Pikču. Tad ne trečią ir ne ketvirtą, o net visai kažkiek po penkių atsikėlėme, susidėjome daiktus (kurių daug ir nebuvo), ir nuėjome į autobusų stotį. Ir ką jūs sau manote, ogi pasirodo tai buvo tiesa, tikrų tikriausia tiesa, nuėjome kažkur šiek tiek po pusės šešių autobusai jau buvo pradėję važiuoti, o eilė jau stovi ilgių ilgiausia. Kaip prie duonos per karą, ar blokados laikais, ar prie kokio deficito tarybiniais laikais. Saulė dar nepatekėjo, dar net nesiruošia tekėti, o eilė jau nusitęsusi. Galo bei krašto, žinoma, nesimato. Gal vis dėlto ten būna tie keturi šimtai žmonių, o gal net ir daugiau jų susidaro. Teko stoti į patį eilės galą, laukti, laukti, po truputį pradėjo aušti. Kaip jau sakiau, bilietai ne pigūs, labai labai nepigūs, tiek įėjimas į patį Maču Pikču, tiek autobusas. Kadangi į priekį reikia keltis gan aukštokai, nusprendėme važiuoti autobusu, o atgal jau nusprendėme eiti pėsčiomis. Kaip ne kaip, šeši doleriai irgi pinigas. Kai jau galiausiai sulaukėme savo autobuso, kai į jį sėdome pradėjo aušti. Turiu prisipažinti, kad ne tiek jau ilgai laukėme, tiesiog tose platumose, kurios arčiau pusiaujo aušta ir temsta gerokai staigiau nei Lietuvoje, tad nuėjome į autobusų stotelę kažkur po pusės šešių visiškoje naktyje, o kai pakilome prie Maču Pikču jau buvo beveik visiška diena (nors laiko tik šešios). Ir čia iškilo didžioji abejonė. Stoti į eilę, tiek supratome, vėl eilė. Prie eilių jau pripratome, viskas aišku, bet... Į kurią? Viena eilė vienur eina, kita kitur. Dėl visa ko, sustojome į abi eiles, gal ten ką nors duos. Ir tikrai davė. Kai aš priėjau savo eilę, supratau, kad dalina įėjimus į Vainia Pikču. Tuos nemokamus. Kadangi dar tikėjomės tą pačią dieną važiuoti atgal į Koską, tad paėmiau įėjimą tąjį ankstesnįjį, nuo septynių valandų (o gal aštuonių), o tai reiškia, kad mūsų gidė mūsų nesulauks. Bet jei kas, yra ir vėlesnis gidavimo seansas, prisijungsime prie to kito. Šiaip negaliu pasakyti, kad labai jau gerai padarėme. Tai yra, įėjimai buvo, bet toks jausmas, kad buvome vieni iš paskutiniųjų, kurie gavo. Manęs dar klausė, kelintai valandai norite, bet po kelių minučių ten žmonių jau nebebuvo, taigi kokiom penkiom minutėmis būtume vėliau iš namų išėję, gal būtume ir pavėlavę. Bet gal ir nebūtume labai gailėjęsi. Ir štai, jau įeiname į išsvajotąjį Maču Pikču. Tiesą sakant, nebuvo jis toks jau labai labai išsvajotas. Tiesiog... Norėjosi, žinoma, ten pabūti. O dar kai taip sunku ten patekti, kiek kančių reikia praeiti. Šiek tiek mielesnis jis pasirodo. Apie Maču Pikču nieko daug parašyti negaliu. Reikia viską pažiūrėti nuotraukose. Negaliu pasakyti, kad labai jis sužavėjo, nes tiesą pasakius, anksčiau nebuvau matęs net nuotraukose, kaip jis atrodo. Bet gražu. Akmenys, namai be stogų, terasiniai daržai. Kaip vėliau paskaičiau, toje kadaise suneštoje žemėje terasose iki šiol galima auginti kukurūzus, bulves ir kitas daržoves. Dar lamos ten ganėsi. Bet apie tai vėliau. Taigi pirma reikėjo užlipti į patį viršų, kur jau buvo galima fotografuoti tą chrestomatinę nuotrauką, kurią turi visi ten pabuvoję. Aš, fone apačioje visas Maču Pikču, o šiek tiek toliau stūkso Vainia Pikču. Graži nuotrauka. Nors man įdomiau atrodė tie kalnai aplinkui. Jie tikrai stebino. Tokių kalnų kažkur kitur nebuvau matęs, gal nebent Kinijoje kažkur galima pamatyti. Aukšti, statūs, gal nelabai statūs, bet įdomiai atrodantys. Debesys viską dengė, drėgna ir vėsoka, bet galiausiai išlindo saulė. Šiaip ilgai ji tekėjo, nesvarbu, kad tose platumose ji greitai pateka, bet kol nuo horizonto pakyla į tų kalnų aukštumas laiko šiek tiek praeina. Bet jau ir išlindo saulė, visos privalomos chrestomatinės nuotraukos padarytos, dabar reikėjo laukti įėjimo į Vainia Pikču. Neveltui mes jį gavome, irgi per vargus ir negalus. Iš pradžių keliukas buvo toks visai nieko, eini eini, neskubėdamas, fotografuodamas gėlytes, medelius, paukščiukus (paukščiukų daug nėra), drugelius ir ktias gėrybes. Tada prieini tokią perėją, bet nebaisią perėją, dar galima gyventi su ja. Ir tada prasideda. Toks nevisai baisus, bet kopimas viršun. Iš pradžių kaip ir nieko, bet kuo toliau, tuo stačiau, kuo toliau, tuo daugiau akmenų, ir galiausiai visai toks status akmeninis kelias, kuris baigiasi terasomis. Tokiomis visai stačiomis terasomis. Atsisukus atgal galva šiek tiek apsvaigsta, bet tai dar nebuvo visai pats didžiausias blogis. Mes dar tik priėjome tas terasas, bet yra žmonių, kurie prie visko puola, nori būti pirmi, viską padaryti. Čia šiaip ne apie viską, bet kai mes priėjome prie terasų, tokie dėdės iš Rusijos, jau buvo spėję ir ant Vainia Pikču viršūnės pabūti, ir nusileisti. Ne visi, ačiū dievui, pusė jų grupės. Vieni leidosi, kiti dar kilo. Kai kurie besileisdami bandė piktintis, kad kažkas lipa į juos, kiti pasakė, kad čia kelias leistis, o ne kilti, o dar kažkas paklausė, kur toliau eiti. Tada aš ir sužinojau, kad reikia lipti lipti, po to bus tokia ola, kurią būtina praeiti, kad patektum ant viršūnės. Taip ir nuėjome. Šiaip ne iškart puolėme klausyti jo patarimų. Šiaip Vainia Pikču įdomu vieta, visi žmonės ten šiek tiek pamišta. Pavyzdžiui, prie vieno skardžio, kur labai jau puikiai matėsi Maču Pikču, ten dar viena tokia chrestomatinę nuotrauką galima fotografuoti, vienas dėdė amerikietis, atsitempė savo vaikus mažučius, po penkis metus jiems, ir liepė žmonai nuo viršūnės filmuoti. Bet iš ten atrodo, kad dešimt centimetrų ne ten koją pastatysi, ir garmėsi į tą Maču Pikču, net cypdamas. O jau tikrai cypdamas. Ir ko jis ten tempėsi vaikus prie to skardžio. Ačiū dievui, niekas nei cypė, nei garmėjo. Toliau palipus radome tokius laiptus. Nieko tokie laiptai, išsikišę iš uolos, laikytis galima nebent už tos pačios uolos, o apačioje matai viską, ir Urubambos slėnį, ir Maču Pikču, ir dar visai dažnai visą pro akis pralekiantį gyvenimą. Ne vieną kartą aš jį ten pamačiau, tik tamsaus tunelio su šviesa gale dar neteko matyti. Bet nedaug trūko. Taigi prie tų laiptų susitikome su tokia moteriške, kaip vėliau išsiaiškinome iš Kalifornijos. Drąsi moteriškė, fotografavosi ant tų laiptų. Mes irgi nusifotografavome ant tų laiptų. Tarp kitko yra nuotrauka facebooke, galima pažiūrėti. Tada pagalvojau, kad gal dar kur nors palipti. Čia va viena aikštelė, ten aukščiau, kita aikštelė, kodėl gi nepalipus tais laiptais, kurie tiesiog išsikišę akmenys į viršų. Ir palipau. Ir sustojau pusiaukelėje. Nes apačioje tikrai per daug puikiai matėsi Urubambos slėnis ir padidintu greičiu pro akis skriejantis gyvenimas. Nagais įsikabinau į pliką uolą. Nei pirmyn, nei atgal, nei vietoj stovėti. Šiaip ne taip atgal nusileidau. O tada jau priėjome ir tą olą. Kelias tiesiog baigėsi, ir kaip ir neaišku, ką čia dar galima daryti. Gerai, kad aš buvau girdėjęs rusų pokalbį, ir tik vienintelis iš visų supratau, tada pasakiau, kad reikia tikriausiai pro čia praeiti, tik labai susilenkti reikia, saugoti tašes, nes ola tikrai siaura. Va čia ir buvo tas tunelis su šviesa gale, išnirus kitam gale atsiduri Vainia Pikču viršūnėje, kur vėl puikiai matosi Maču Pikču. Ir čia šiek tiek susinervinau. Va tokia nieko, graži vieta. Kaip ir gyvenimui nelabai tinkama, bet žmonės kažkada ten gyvena. Buvo ir terasos daržams ar sodams, ir kažkada matosi stovėjo namai, ir tikriausiai netgi gyvenami namai buvo, bet dabar pilna turistų. Vat tokie amerikiečių vaikai, susėdę ant kalno keteros klykavo: aš sakau Maču, jūs rėkit Pikču. Ir rėkavo. Norėjau jiems parodyti, kad ant bilieto parašyta netriukšmauti, bet greičiausiai nebūtų padėję. Vat nuo tokių visokių triukšmų ir griūva visi senovės paminklai. Kai jau tie visi amerikiečių vaikai dingo, atsirado kitų visokių nuostabybių. Staiga ateina kažkoks dar vienas kaip bebūtų keista amerikietis, apsirėdęs kažkokiom drapanom, pirktom Kosko turguje užsieniečiams. Tikriausiai galvojo, kad atrodys labiau panašus į vietinį. Ir čia girdime pokalbį: „O sveikas, eksperte, kurgi tu buvai? Mama tavęs labai ieškojo.“ „O taip, aš tiesiog buvau pamedituoti. Man reikėjo atsiskirti nuo visos šitos minios, ėjau medituoti. Čia tokia energija ant šito kalno“. Nesiginčysiu, yra ta energija ten, ar nėra, asmeniškai aš jos nejaučiau. Bet va, jei būčiau tikėjęs, gal būčiau ir pajautęs. Gi gal visgi yra ta energija. Vienu žodžiu juokinga ant to kalno. Žiūri ne tiek į Maču Pikču, bet į visus įmanomus būdus, kaip žmonės iš proto kraustosi. Taigi apsidairę į Maču Pikču, pradėjome leistis žemyn. Į viršų buvo šiek tiek geriau. Žemyn leidžiantis, prasideda ne tik tie statieji laiptai, iš akmens ir be jokių turėklų ar dar kažko pasilaikyti (galima, tiesa, laikytis už paparčių), bet dar ir visą tą grožį matai kaip ant delno. Tai yra Urubambos slėnį, Maču Pikču gilybes ir bėgantį gyvenimą, šįkart sulėtintu greičiu. Ir kai gyvenimas sulėtintu greičiu prabėgo jau kokį penktą kartą prieš akis, atsidūrėme vėl senajame gerajama Maču Pikču. Kadangi chrestomatinės nuotraukos jau buvo padarytos, buvo galima ramiai pasivaikščioti. Tiesą sakant, ramiai nesigavo, nes tuo metu dar pilna visokių grupių, turistų su gidais ir vaodvais, kurie vaikšto bandomis, visur fotografuojasi, ir klausosi paaiškinimų. Kaip ir negali pykti, bet labai daug žavesio irgi neprideda. Bet praleidome ir tą dalį. Apie Maču Pikču negalima pasakoti, ten reikia nuvažiuoti ir viską savomis akimis pažiūrėti. Arba nuotraukose. Ten kaip ir negaliu pasakyti, kad labai daug visko yra. Terasos. Kondoro šventykla. Nors sako, kad neaišku, ar Kondoro šventykla. Ir šiaip net nežinau, kodėl Kondoro šventykla vadinamas. Po to kažkoks veidrodis. Trijų langų šventykla. Viskas labai elementaru, ten tik trys langai teišlikę, dar kažkokia šventykla, dar kažkokie namai, gyvenami, amatininkų, darbininkų dirbtuvės, ir kitka. Laidojimo rūsys, nors irgi neaišku, kodėl taip pavadino, kadangi nė viena mumija ten nebuvo rasta. Šiaip turiu pasakyti, kad visas Maču Pikču yra gražūs pusiau griuvėsiai, be stogų, ant kurių sienų negalima laipioti, bet iš idėjos viskas labai puikiai išsilaikę. Kai kur netgi ištisi namai. Tik kas kur ir kodėl nevisai aišku, net pasirodo, kad Jeilio Universitetas (JAV) visus radinius ir iškasenas ir kitą lobyną pasiėmė pas save tyrimams, ir jau daugiau kaip šimtas metų nieko neatiduoda. Tad gal pagal radinius ten visas šventyklas ir namus visaip pavadino? Toliau dar matėme saulės laikrodį, pagal kurį nustatydavo lygadienius ir saulėgrįžas. Inkams irgi kaip visoms pasaulio tautoms vasaros ir žiemos (labiausiai žiemos) saulėgrįža yra labai svarbi šventė. Tik žiemos saulėgrįža ten birželio dvidešimt trečią-ketvirtą. (Vis dar pietų pusrutulis). Nutaikiau tokį puikį kadrą Kondoro šventykla ir kondoras (nes tikras, kad tai kondoras), bet kondoras nelabai matėsi. Šiaip iš idėjos pamąsčius, nėra labai nuobodu ten. Gan miela. Dar matėme visokių grupių, kurios ėjo tualeto pasižiūrėti, kai kurie labiau patenknti, kiti netaip labai sužavėti. Pietų metas. Maču Pikču valgyti negalima, gerti negalima, rūkyti negalima, nieko negalima, bet prie pat išėjimo yra bufetas. Ten žinoma, viską galima. Kadangi bilietas galioja vienai dienai, tad galima ramiai sau išeiti, pavalgyti, ir vėl grįžti. Taip ir padarėme. Pamatėme mūsų laukiančią raudoną vėliavą, su Kosmosu, nusprendėme gido paslaugų nesiklausyti. Ir kita dalis, ką jau nusprendėme beveik ant Vainia Pikčaus, kad tiek tos tas bilietas, grįžimo, nėra čia reikalo lėkti keturiomis, kad suspėtume į tą autobusą, tiek tos, grįšime kitą dieną. Verta paaukoti tuos kelis dolerius, kad pabūtum dar vieną dieną. Bevalgydami pietus matėme lenkų grupę, dar kažką atvažiuojant, bet matėsi, kad žmonės jau jau jau išeina. Jau baiginėjasi. Kažkokie amerikiečiai dar pasidžiaugė, kad puiku, jog dieną prieš tai nuėjo į karštas versmes, atpalaidavo raumenis, tad dabar karstytis po kalnus nebuvo taip sunku. Į popietę žmonių dar labiau apmažėjo. Ir pačiam Maču Pikču jų buvo jau gal net dvigubai mažiau. Visi pabėgo, kas namo, kas kur kitur. Mes dar nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti, ir pasėdėti tose terasose. Sėdi, kur kadais augo kukurūzai, bulvės, kruopos ir kitokie javai, priešais dunkso kažkuris iš kalnų (tikriausiai irgi kažkoks Pikču, ten mes pabuvome jau dviejuose Pikču, vienas Maču, kitas Vainia), apačioje vis dar vingiuoja ta pati Urubamba, kadangi nelabai staigiai viskas krinta žemyn, tai galva taip nesvaigsta ir gyvenimas prieš akis neprabėga. Taip besėdint atėjo lama su lamiuku. Šiaip jie ne į mus pasižiūrėti atėjo, paėsti. Ir į vieną pusę, į kitą pusę, čia paskabė žolės, kitur paskabė. Trynėsi aplink taip sakant. Lamos ten jau tokios nei laukinės, nei naminės, tikriausiai labiau naminės, bet į visus turistus jokio dėmesio nekreipia. Pripratusios tikriausiai. Turistai dar klykauja pamatę lamas, o lamos tokiu protingu žvilgsniu žiūri ir klausia, kas jums negerai. Ir čia irgi įvyko vienas stebuklas. Tas lamiukas nusprendė pritūpti paatrajoti tiesiai prieš mus. Nieko, tegu pritupia, bet kai tik mes su juo nusifotografavome (yra irgi internete ta nuotrauka), iškart visiems turistams prisireikė kartu fotografuoti. Vargšas lamiukas, taip ramiai paatrajoti jam niekas ir neleido. Kai lamos su lamiukais viską suatrajojo, nuėjo toliau žolę skabyti, mes irgi pradėjom traukti namo. Gaila buvo tų pinigų, tad nuėjome pėsčiomis, kažkokiu irgi tikriausiai senu keliu, pastatytu prieš daug daug metų iš akmenų. Tiesą sakant, tiesiog akmeniniais laiptais leidom žemyn, į Urubambos slėnį. Besileisdami sutikome ir kolumbą, kuris kartu su mumis važiavo, ir kitus žmones. Grįžus atgal į Aguas Calientes, pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti, tai susirasti kur gyventi. Šiaip labai greitai ir radome. Juk sakiau, kad Aguas Calientes yra vieta niekur, kur visiškai gerai gyvena civilizacija. Kuo jums ne Šangri-la iš „Prarastojo horizonto“. Galiausiai nusiploviau tas savo juodas juodas kojas po kelionės į Maču Pikču, ir išėjome į tai, dėl ko miestelis vadinamas Aguas Calientes (Karštųjų vandenų) vardu: į karštąsias versmes. Negaliu pasakyti, kad ten labai blogai. Turiu pridurti, kad galėtu būti ir geriau, bet kas buvo, užteko. Baseinai, atviras dangus, aplink visur stūkso kalnai, ir kitokie gėriai. Labai patiko ten, vanduo nebuvo pats šilčiausias, tik vienoje didelėje vonioje šiek tiek geriau, bet kitur gan vėsokas. Ir čia vėl sutikome tą pačią amerikiečių vaikų grupę, kurie rėkė ant Vainia Pikčaus. Su mokytojais. Vienas mokytojų džiaugėsi, kad čia labai nuostabu, kad jei būtų tokios dekoracijos kur nors Havajuose, tai būtų Nr. 1 lankytina vieta. Tada aš pamaniau, kad nyki pas jus tikriausisi ten Havajuose, bet dėl visa ko savo nuomonę pasilaikiau sau. Tada atėjo laikas visiems tiems amerikiečiams dingti lauk, pagal dienotvarkę, šiek tiek pabuvo ramu, bet vėliau atėjo kitą grupė. Šį kartą ispaniškai kalbančių. Tad tikriausiai kokie argentiniečiai ar čilai. Bet mes irgi gerai jau ten pasišildėme vandenyje ir išėjome toliau. Vėl radom turgelį. Šiaip jis ga ir nebūtų toks labai jau reikalingas, tik bėda, kad kitą dieną reikės eiti pėsčiomis vėl kokias dvi-tris valandas palei geležinkelio bėgius per džiungles iki Hidroelektrinės, kur pakeliui nieko nėra, o vėliau dar važiuoti kažkiek laiko, kur irgi pakeliui tikriausiai nieko nebus. Tad pasipirkome pomidorų, bananų, avokadų, duonos ir kitko. Negalima juk visko pirkti pas vieną pardavėją (o jų ten buvo penkios), tai po vieną daiktelį iš kiekvienos. Labai linksma buvo, kai pradėjom pirkti duoną, pasiklausėme kiek kainuoja, vienas solis už keturias bandeles, o tada kita pardavėja man mirktelėdama rodo pirštais, o „Pas mane, pas mane, pirkit pas mane, čia bus vienas solis už penkias bandeles“. Linksmai ten žmonės gyvena. Po visų pirkimų buvo kitas svarbiausias dalykas, kurį reikėjo padaryti. Pasiskambinti į viešbutį ir pakeisti rezervaciją. Čia šiek tiek savo išpanų kalbos žiniomis pradėjau abejoti. Vis dėlto ne akis į akį su žmogum kalbiesi, per telefoną, negali pirštais susirodyti, reikia viską kažkaip paaiškinti. O be to, prisimenu, kad mūsų viešbutyje kalbama anlgiškai tik tas penkias minutes ryte, kai mūsų dėdė atveda naujas aukas, o po to kažkur dingsta, ir jei nekalbi ispaniškai, niekas nepadės. Visą diena repetavau tuos kelis sakinius: „Laba diena, mes turime rezervaciją. Bet pavėlavome į autobusą. Ar galima pakeisti į rytdieną.“ Pasiskambinau, net pats nustebau, kad nebuvo jokių problemų. Po esame vėli, atseit pavėlavome, jie patys pasiklausė ar rytoj, keisti. Labai jau savimi didžiavausi, kad šitiek sugebėjau, dabar tikriausiai jau nebesugebėčiau. Nuostabiosios Šangrilos diena pradėjo eiti į galą, saulė jau seniai nusileido vakaruosna, mums irgi jaubuvo laikas kažko pavakarieniauti. Ilgai rinkomės iš visokių restoranų, ir galiausiai išsirinkome kažkokį perujietišką restoraną prie geležinkelio bėgių. Visai romantiška vieta, turiu pasakyti tos promenados palei geležinkelio bėgius. Dieną ne taip romantiškai atrodo, bet vakarais gan romantiškai. Netgi japonišką animaciją kažkuo primena. Tiesą sakant, tiems kurie ruošiasi važiuoti į Maču Pikču, turint laiko tikrai rekomenduoju nepagailėti laiko ir pasivalkioti po Karštąsias Versmes. Nepasigailėsite. Vakarienei kaip visada, žuvys, tikriausiai tručios, t.y. upėtakiai, viskas skanu, ir dar ką nusprendėme paragauti: Čičia de charra (chicha de jarra). Kažkoks vienas iš alkoholinių gėrimų. Kai bandėme užsisakyti, padavėja pasakė, kad žinote, tai alkoholinis, pasakėme, gerai, atnešė. Ir vėl šitie visame pasaulyje žinomi stereotipai, archetipai, ar kaip kitaip juos pavadinti. Kas ta čičia de charra? Jei paklausite perujiečio, jis taip ir pasakys: čičia de charra, korėjietis, jos paragavęs, pasakys, kad tai makkeolli, lietuvis, sakys, kad gira, rusas tikriausiai pavadintų broga, ir t.t. Lengvai fermentuotas gėrimas. Kai vėliau priėjus ta pati padavėja paklausė, kaip jums viskas patinka, viskas skanu puiku, ir dar nepatingėjome pasakyti, kad ir mūsų kraštuose yra panašūs gėrimai. Tikrai, ir kaip juos gaminate, iš ko, Korėjoje, žinoma, iš ryžių, Lietuvoje, žinoma, iš duonos, Peru, žinoma, iš kukurūzų. Kas kokias grūdines kultūras turi, iš to ir gamina. Fermentuodami gamina. Dar viena rekomendacija: perujietiška čičia de charra. Dar toje romantiškoje vietoje prie geležinkelių atėjo dainininkai ir muzikantai. Pagrojo gražiai, padainavo, Minu nenorėjo, kad jie grotų, nes buvo aišku, kad prašys pinigų. Kiti turistai užsieniečiai, žinoma, nenorėdami duoti, netgi apsimetinėjo, kad neklauso, specialiai suko galvas į kitą šoną ir panašiai. Gražiai baigėsi vakaras. Dar sužinojome, kaip reikia grįžti. Yra traukinys iki Hidroelektrinės, kartą per dieną, bet mes norėjome juk pėsčiomis eiti. Tada reikia išeiti šiek tiek anksčiau, nes traukinys išvažiuoja po pirmos, tad apie antrą būna Hidroelektrinėje, o tada jau ten susirenka pulkai žmonių, ir dar daugiau pulkų mašinų (karros, kurios šiaip kolektyvos), kurios veža visus ir visur, ir už trisdešimt solių galėsite nuvažiuoti iki Kosko. Gera informacija. Su visomis šitomis informacijomis nuėjome miegoti. Net nesistebėjome, kad mūsų viešbutyje buvo televizorius, karštas vanduo, neseniai padarytas remontas, tik kabelinės televizijos trūko, bet nereikia per daug visko norėti, kai nedaug moki.   Paliekant Inkų imperiją Išaušo jau ta kita diena, kai turėjome palikti ne tik Maču Pikču, bet ir apskritai visą Inkų imperiją. Ne visai iškart mes ją palikome, bet jau po truputį prasidėjo traukimasis iš ten. Nes visada taip jau būna, kad arba gyveni ten, arba, jei negyveni, kada nors ateina laikas, kai turi iš ten pradėti nešdintis. Taip mums ir atsitiko. Ryte dar išgėrėme kavos prieš didelį Inką, kažkurį iš tų Inkų (paties paskutinio, kurį pakorė, vardas buvo Inka Amaru), kažko užkandome, ir susidėję daiktus pradėjome eiti namo. Kadangi ėjimo dvi valandos, tai kad nereikėtų labai greitai bėgti išėjome ir anksčiau. Romantiškoje Aguas Calientes traukinių stotyje nusifotografavome su Inca Express (kuriuo šiaip ir nevažiavome, dėl suprantamų priežasčių: per daug brangu), ir patraukėme atgal. Ir čia aš išvydau nuostabų vaizdą. Beeidami Urubambos slėniu palei geležinkelio bėgius į Hidroelektrinės pusę praeiname ir tiltą per Urubambą, tą tiltą, kuris toliau veda į Maču Pikču. Ir kaipgi kitaip, žinoma, nuo Urubambos slėnio irgi matosi Maču Pikču, nedaug, bet matosi. Vainia Pikčaus nesimato. Kadangi tą pirmąją naktį vėlai atėjome, tai nieko ir nesimatė, nors dairėmės į kiekvieną viršūnę, ant kurios iš jų turėtų stovėti tas garsusis senasis miestas. Beeidami, praėjome kelis Urubambos intakus, viename iš jų ir išsimaudžiaus. Ne šiaip sau intakai, kriokliai tokie. Vanduo, žinoma, šaltas, beveik ledinis, juk tiesiai iš kalnų atiteka, bet vis tiek gera taip maudytis tiesiai po Maču Pikčumi, tiesa, ne visai tiesiai, griuvėsių nebesimatė, bet žinai, kad jie čia pat. Kelias tas pats, ta pati upė, tik dabar ėjome dieną. Vėl praėjome ir kavos pupeliu plantacijas (ne visai plantacijas, bet buvo kažkiek jų ten), bananus, žydinčius, nuvytusius, sunokinusius vaisius, ir kitą privalomą augmeniją. Gražu ten, šilta, gera. Ir taip reikėjo eiti kažkur dvi valandas. Šiaip dieną daug malonesnis ėjimas, tik va jonvabalių jau nebesimatė nė vieno. Kai jau buvome priėję visai prie pat, radome tokią kaip ir kavinę, kaip ir restoraną. Ten tikriausiai dar ir koks viešbutis kartu yra, daug užsienečių sėdėjo, kai kurie hamakuose gulėjo, džiaugėsi viskuom. Norėjome ten gal kavos kokios išgerti, bet nieko ten nebuvo. Tai yra berods pavalgyti galima, bet va kavos neturi. Nors tiesiai priešais namą patiestas celofanas su džiūstančiomis kavos pupelėmis. Taip irgi būna. Nepešę jokios kavos, nuėjome prie tos hidroelektrinės stotelės, kur jau buvo pradėjusios rinktis įvairios caros, kolektivos ir kitka. Kur norit, į Koską? Iš čia niekas nevažiuos, aš už penkis solius nuvešiu iki Santos Marijos, kitas iki Santos Teresos nuveš, kažkas lyg ir norėjo į Koską vežti, o gal ir ne. Vienu žodžiu visi kalba vienas per kitą, sako, kad iki Kosko nieko čia nebus, niekas neveš. Šiaip buvom girdėję, kad už trisdešimt turėtų būti galima nusigauti iki Kosko, o čia už tuos trisdešimt tik iki Santos Marijos veža. Kai kažkas jau pasisiūlė pigiau, kitas dėdė pasakė, kad tai visiškas melas, taip nebūna. Šiaip žmonėms rūpėjo ne tik savo mašiną pasiūlyti, bet dar ir pakalbėti apie gyvenimą, puolė aiškintis, iš kur mes, ko mes čia, kaip mes čia. Ar mes draugai, ar broliai, ar giminaičiai, ar dar kas, iš visų pasiūlytų variantų pasirinkau brolius. Vienu žodžiu, visi sunervino. Iki traukinio dar buvo likę daug laiko, tad nuėjome pasėsėti stotyje. Vis tiek matome, kad niekas niekur neveža. Pasėdėjome, pavalgėme, dar pasėdėjome, kai vėl grįžome, tas pats dėdė, kuris žadėjo tik netoli vežti, ir tik už daug pinigų, staiga mums šaukia, jūs, į Koską norit, va čia viena senjorita važiuoja į Koską, nuveš. Paklausėme tos senjoritos, tikrai, į Koską, ir tikrai, už trisdešimt solių, tiek kiek ir girdėjome Aguas Calientėse. Bet iškart nevažiuojame, reikėjo dar palaukti, ji kažką dar darė, dar ieškojo, šalimais laukė dar porą airių tikriausiai (nusprendėme, kad airiai, nors nesu tikras). Jie savo pomidorus valgė. Pasirodo tie airiai, ne taip kaip mes, į priekį važiavo su tais šimtu persėdimu, iš vieno miestelio, į kitą, todėl jiems buvo labai keista, kad va dabar taip vienu taikymu ir galima nuvažiuoti į Koską. Bet viskas nebuvo taip paprasta. Dar nespėjom nuvažiuoti iki Santos Teresos, kai mūsų senjoritai kažkas pasiskambino, jie pasikalbėjo, ir ten ji sustojusi, pasakė, kad tuoj ateis dar vienas jos draugas su kažkokiais keleiviais. Taip ir reikėjo tikėtis, kad taip ir bus. Taip ir buvo. Dar porą keleivių įsodino, ir tas pats dėdė, tas pats, kuris mums senjoritą nurodė, sėdo už vairo ir važiavo nuo Santos Teresos iki Santos Marijos. Kelias tas pats, šlaito pakraščiu, bedugnė ir slėnis puikiai matosi, gyventi nebesinori. Nors šį kartą, sėdint prie pat lango ir žiūrint į tą bedugnę ne taip jau baisiai viskas atrodė. Ir mūsų vairuotojas taip tykiau važiavo. Nelėkė kaip išprotėjęs, kaip pirmasis, tad labai nieko neišsigandę nusigavome iki pat Santa Marijos. O čia vėl prasidėjo rokiruotės ir persėdimai. Naujai įsėdę anglai, o gal britai, o gal dar kažkokie, kurie šiaip jau kalbėjo ispaniškai, pradėjo iškart domėtis ir klausinėti, „Kas atsitiko, kas atsitiko?“ Nežinau, ar labai jiems rūpėjo sužinoti, kas atsitiko, ar tiesiog norėjo pasirodyti, kad labai gerai ispaniškai kalba, o gal norėjo eilinį kartą pasitreniruoti? Bet nespėjo praeiti nė viena minutė, kaip „Kas atsitiko“. O mūsų senjorita pasakė, kad tiesiog reikės persėsti į kitą mašiną, tad palaukite. Kiek reikės laukti, neaišku. Ir neturėtų būti aišku, ten juk Pietų Amerika, reikia laukti tiek, kiek reikia laukti. Laikas labai aiškus. Taigi laukėme. Ten irgi toks miestelis, kuriame nėra kas veikti. Tokia sena moteriškė irgi neturėjo, ką veikti, tai vėl pradėjo su mumis kalbėtis. Išsiaiškinos, kas ta Korėja, kas ta Lietuva (dėl to abejoju), ką mes čia darom, kiek metų, ir pan. Taip jai besiaiškinant atvažiavo dar viena mašinytė su keturiais žmonėmis. Kaip ir reikėjo tikėtis: vienas baltas (vėliau sužinojome, kad lyg ir vokietis), kitas geltonas (pagal viską iškart pagalvojau, kad korėjietis), ir dvi baltos merginos (vėliau išsiaiškinom, kad australės). Išlipo ir nuėjo valgyti ar dar kažką daryti. Korėjietis toks iškart aiškus korėjietis, ir rūbai, ir kepurė, ir iškart ištrauktas mobilus telefonas, Ipodas ar Ipadas nežinau, bet jau pagal judesius matėsi, kad korėjietis. Ir kai mūsų močiutė paklausė iš kur jis, atsakymas buvo Corea del Sur, supratau, kad neklydau. Taigi galiausiai atvažiuoja mūsų mašina. Iš pradžių nežinojau, kad tai mūsų mašina. Jos stogas nudengtas ir nuklotas dviračiais. Čia irgi viena iš tų sporto šakų, kurios aš labai nesupratau. Vadinasi, važinėjimasis dviračiais kalnuose. Kiek aš suprantu, tai važinėtis po kalnus dviračiais yra labai nefaina, sunku, ir kad dar kas nors už tai moka pinigus, tai jie nepilno proto yra (aš tikrai nemokėčiau pinigų). Bet pasirodo klydau. Kai jie moka pinigus, tai su tais dviračiais į patį kalną žinoma nevažiuoja, juos užvežva su mašina, o su dviračiu nuo kalno tiesiog nusileidžia. Leistis dviračiu nuo kalno, aišku, lengviau ir linksmiau nei kilti, bet mano asmeniška nuomone, tame ir fainumas yra leistis, kai prieš tai savo jėgomis ten užsiropštei. Bet gal čia tik mano tokia nuomonė. Bet kokiu atveju, nesiruošiu mokėti jokiu pinigų, bet mūsų mašina pasirodo buvo toji, su daug dviračių, kuriais kažkais jau spėjo nusileisti. Mes susėdome, ir galvojome, kad važiuosime. Neteisingai pagalvojome, mums dar susodino keletą snukių. Tie minėtieji vokietis, korėjietis, dvi australės, irgi buvo skirtos mums. Kadangi baltoji delegacijos dalis valgė, o tik korėjietis ant suoliuko prieš saulutę šildėsi, jį pirmą ir pasikvietė. Jis taip gudriai iškart puolė sėsti į priekį, šalia vairuotojo. O kai atsisėdo, dar liepė ir jo draugus pasikviesti. Korėjietis, žinoma, suprato tik korėjietiškai, gal dar šiek tiek angliškai, bet va ispaniškai, tik Corea del Sur ir mokėjo, nes nieko nesuprato. Kai man trūko kantrybė, tada išsidaviau, kad kalbu korėjietiškai, pakviesk savo draugus. Koris nustebo, bet irgi tikriausiai nelabai susigaudė. Kaip kodėl, kviesk sakau tik. Mūsų senjorita vis jam bandė paaiškinti, po to suprato, kad naudos jokios, bet suvokė, kad aš galiu čia viską išversti, tu, drauge baltasis, pasakyk šitam draugui, kad tik greičiau saviškius atsivestų. O jis čia pradėjo, ką aš galiu padaryti, jie čia valgo, čia tą aną, sakau, tai čia jau ne mūsų problemos, ką jie daro, o kad jie valgo, visa mašina priversta jų laukti. Rezultatas, kad niekas nieko nekvietė. Korėjiečių-australų-vokiečių delegacija krito mano akyse, Minu pasakė, kad be reikalo aš su juo kalbėjau korėjietiškai, nereikia čia niekam padėti, iš snukio matosi, kad apie dėkingumą jis nieko nežino, o aš pasakiau, kad nenorėčiau nieko padėti, bet problema buvo ta, kad mes turime dabar laukti, vien dėl to, kad jis nieko nesupranta. Bet nieko, sulaukėme, nenumirėme, gal šiek tiek ilgiau palaukėme, bet palaukėme. Viena australė sėdo prie mūsų. Nors ir buvo kritusi mano akyse, bet po to grįžo jos įvaizdis, labai pagerėjo. Taigi australė, iš Sidnio. Aš galvojau, kad čia jos dviračiai ant mūsų stogo, bet pasirodė, kad ne jos. O ji galvojo, kad mūsų, bet irgi pasirodė, kad ne. Ji, kaip ir mes, irgi iš Maču Pikču, ir apskritai, ne pirmą kartą jau Peru. Bolivija jai, tiesa, labiau patinka. Mes važiavome mašina, o ji autobusu iki miesto, kurio pavadinimo ji taip ir nesugeba ištarti, tai yra Ojantaitambo, ėjo pėsčiomis iki Maču Pikču. Irgi visai nustebino mus jos abi. Gerai taip. Šiaip apie viską pakalbėjome, nes pasirodo, ji turi draugų Suomijoje, Rovaniemyje, tiesiai ant poliarinio rato, ir dabar beveik tiesiai iš Suomijos per Rusiją ar kažkaip panašiai į Boliviją ir Peru atskrido. Ir dar kiek visko bendra, aš prisiminiau apie vaikystėje žiūrėtą serialą „Be namų negerai“, ir kuo ji mane nustebino, kad jį iki šiol dar filmuoja!!! Ir netgi Alfas ten iki šiol vaidina, visi kiti aktoriai jau šimtą kartų pasikeitę, ir tikriausiai pusės veikėjų nebėra. Vienu žodžiu linksmai važiavome. Vėl tie patys solsanai ir šuešanai. Vėl sustojome pailsėti toje pačioje vietoje, kur kavos pupelių jau nebebuvo ir nebedžiovino, bet mūsų australės pusseserė nusipirko kitokią čičią, ne charra, bet tokį kaip ir gaivų gėrimą. Davė ir mums paragauti. Mums skanu, o mūsų australei nepatiko. Jau visai sutemo, Kosko vis dar nesimatė, nors kalnai pasibaigė, ir Ojantaitambas jau praėjo, ir jau beveik turėtume privažiuoti. Kažkuri iš australių pasiteiravo, o kada mes apskritai turėtume nuvažiuoti, ir man teko prisipažinti, kad tikriausiai tada, kai jau nuvažiuosime. Gale sėdėję bernai pradėjo piktintis, kad jiems nepatogu, kad apskritai, dar taip nepatogiai neteko važiuoti. Anksčiau taupydavo ant transporto, kad galėtų skaniau pavalgyti, dabar teks daryti atvirkščiai. Vis kažkokie nesveiki. Taip atsidūrėme Koske. Kadangi nenorėjome labai daug kalbėtis su tuo korėjiečiu, tiesiog pabėgome nuo visų, ir iškart nuėjome valgyti. Tiesiai prieš Ginklų aikštę ir visas bažnyčias. Kažkokių picų tikriausiai, su pisco sour (vietinis kokteilis iš pisco), nes nebuvo čičia de charro. O pavalgius, į viešbutį. Mūsų kambarys paruoštas, laukė, rezervacija buvo, ir netgi užklotas, kurį buvome pavogę (pasisavinę) iš lėktuvo ir palikę kambaryje, nes gal ir nebeprireiks, irgi mūsų laukė kartu su visais daiktais. Ir tad jau išaušo kita, ir paskutinė diena Inkų imperijos širdyje. Pirmiausia, ką reikėjo daryti, nusipirkti bilietus į Naską. Nors ir mūsų kitoji agentūra irgi pardavinėjo bilietus, bet dėl suprantamų priežasčių, nusprendėme, pas juos nieko ir nepirkti. Taip ir padarėme. O nedidelė bėda, pilna pilna agentūrų, pilna pilna bilietų, į Naską ir kur tik nori. Taig pirkome kitoje, nors šiaip jau, nebuvo jokio reikalo per juos nieko pirkti, nuėjus į stotį galima pigiau gauti. Mums jau buvo pasakyta, kad kainuos šimtą solių, toj kitoj agentūroj pasakė, kad šimtas dvidešimt, kai pasakėm, kad šimtas, žinoma iškart sutiko. Supratau, kad kažkas ne taip. Taip ir buvo, tas bilietas realiai kainuoja aštuoniasdešimt solių, o jei kokia nelabai super kompanija važiuotumėt, ir dar pigiau galima gauti. Pilna ten visokių nesąmonių. Nusprendėme papietauti korėjietiškame restorane. Netoli mūsų viešbučio buvo vienas toks, vadinosi „Sarangčchė“ (svetainė). Labai nieko toks restoranas, savininkas korėjietis, todėl maistas beveik korėjietiškas. Jis kažkodėl nusprendė, kad su Minu yra pažįstami, tad labai norėjo išsiaiškinti iš kur, pasiūlė ateiti vėliau, dar pasėdėti pasikalbėti iš kur ir kodėl. Ten sėdėjo ir mūsų korėjietis, su kuriuo važiavome kartu iš Maču Pikču. Minu apsimetė šlanga, o sako, vėl susitinkam, net nežinojau, kad jūs korėjietis (nors šiaip jam ant kaktos tai buvo parašyta), tas korėjietis irgi sako, aš irgi nežinojau, kad jūs korėjietis. Man kaip užsieniečiui davė peilį su šakutę, ir dar lazdeles valgyti. Minu nedavė. Skanu valgyti, beveik korėjietiškai. Ta proga dar paskutinį kartą nuėjome į turgų, šio bei to nusipirkti, nes kelionė ilga, neaišku, kad ten būsime. Eilinį kartą Kosko gatvėse kažkokia šventė, Sekminės jau buvo praėjusios, tai gal Aštuntinės, o gal šiaip dar kažkas. Pakeliui dar sutikome mūsų australes. O viena jų, vargšė, buvo visa uodų sukandžiota. Tai Minu kaip tik turėjo rankose „Tigro“ tepalą, liepė jai pasitepti. Dar kažkur besivalkiojančius pamatėme tuos pačius argentiniečius ir prancūzą, kurie Titikakos ežere dainavo apie upėtakius. Visų kelias toks pat, niekur labai nenukrypsta. O šiaip tai daugiau nieko ir nebuvo. Atėjo visas laikas važiuoti į autobusų stotį, mums sugavo taksi (tik trys soliai), nuvežė, ir tereikėjo dar kokį pusvalandį palaukti stotyje. Ten sužinojome, tikrą bilieto kainą, kiek kiti bilietai kainuoja, susimokėjome autobusų stoties mokestį (kaip ir reikėjo tikėtis, toks vėl buvo), saulė pradėjo leisti, pradėjo vėsti, ir tuo metu atvažiavo jau mūsų autobusas, firma „Cruzeiro del Sur“. Toks visai visai kitoks, nei iš Puno, tikriausiai ir šalta nebus. Susodino, kiekvieną nufotografavo ir išvežė iš Kosko. Iškart supratome, kad čia tikriausiai bus kažkoks ypatingas autobusas, jei net visus keleivius fotografuoja. (Tiesa, kodėl fotografuoja, taip ir neišsiaiškinome. Gal kad jei įvyktų avarija, būtų lengviau lavonus atpažinti?)   Naskos linijos Autobusas, žinoma, buvo labai geras, labai nieko, labai patiko. Ne veltui daug kainavo. Ir televizorius buvo, ir ruošėsi kažką rodyti, ir netgi žadėjo, kad duos valgyti, tai yra bus vakarienė ir pusryčiai. Bet kaip ir nereikia daug tikėtis, be to, dar reikėjo žinoti, kur mums išlipti. Pradėjo rodyti filmą. Šiaip labai norėjau žiūrėti, bet bėda, kad filmą rodė ispaniškai, su ispaniškai titrais. Nors kai klausiausi, žiūriu, kad ne visai titrai sutampa su tuo ką kalba, gal tarmė kitokia, nežinau, kas ten labai skyrėsi, bet skyrėsi. Pirmas filmas buvo nieko, vaikams toks filmukas, kažkas iš Hario Poterio serijos, bet šiek tiek kitaip. Kai kiekvienas žmogus turi savo sielą, ar kažką panašaus, sergėtoją, kuris šiaip gyvūnas, kai gyvūną nudobia, nežinau, kas atsitinka žmogui. Baltos meškos ten dar vaidino, tikros tokios, pusė veiksmo kažkur prie Šiaurės ašigalio, kur kaip ir reikėjo tikėtis, blogiečius vaidino rusai. O kitas filmas, irgi toks istorinis fantastinis, buvo dar įdomesnis. Šiaip jau apie praeitį. Kažkoka gentis, toli toli, gyvena gilioje praeityje, greičiausiai kažkur apie Lietuvč, medžioja mamutus, ir šiaip gyvena. Kai pusę filmo medžiojo mamutą, aš supratau, kad visiškas šlamštas, tai yra, filmas apie nieką, ir turiu pasakyti, kad labai neklydau. Filmas tikrai buvo apie nieką, pirmą pusę filmo medžiojo mamutą, nudobę jį, suvalgė, o tada atėjo blogi žmonės, kurie pagrobė daug žmonių, ypatingai merginų, iš tos genties. Vienos merginos vaikinas nusprendė išgelbėti savo mylimąją, ir iškeliavo kartu su kitais. Žinoma, perėjo kažkokias džiungles, tropinius ir subtropinius miškus, jų vos nesudraskė dinozaurai (filmas istorinis fantastinis), kol galiausiai viskas baigėsi Egipte. Dykuma, piramidės, statoma nauja piramidė, visi vergauja, visi tiki, kad faraonas dievas, išskyrus, kaipgi kitaip, tas šiaurietis netiki, ir jis nudobia faraoną. Štai sako, jūsų dievas. Vergų sukilimas, visi išsilaisvina, tik va jo merginą irgi kažkokia strėlė nukauna. Bet čia pagelbėjo šamanė, kuri viską matė iš tolimos šiaurės, atgaivino merginą, o toliau visi ilgai ir laimingai gyveno. Vakarienės metas. Kaip ir žadėjo, taip labai ir tikėjomės tos vakarienės. Bet reikėjo daug nesitikėti, nes daug ir nebuvo. Šiaip užkąsti, po ko norėjos dar ir pavalgyti. Gerai, kad kažko turėjome nusipirkę, tad labai nebadavome. Šalimais sėdėjo kažkoks brazilas, kuris visą laiką garsiai rėkė telefonu, bet vėliau užmigo. Atėjo vakaras, naktis, tad kaip ir visai neblogai būtų pamiegoti, nes keltis anksti. Rytas išaušo Naskoje. Jau tiksliai neprisimenu, ar palydovė pažadino, ar šiaip patys atsikėlėme, bet tikrai reikėjo bėgti toj Naskoj, nes autobusas visai galėjo nuvažiuoti ir kartu su mumis. Aišku, nelabai blogai, bet tada Naskos būtumėme ir nepamatę. O Naskoje ankstyvas rytas. Visi dar miega. Nieko nėra. Iš pradžių palaukėme. Vos nesusipykau su vietiniu gyventoju, kuris norėjo labai draugiškai apie nieką pasikalbėti, o aš labai tingėjau. Tai jis pasakė, kad elgiuosi negražiai (gal ir negražiai, bet man šeštą ryto tikrai ne didžiausias noras pulti kalbėtis apie šiaip nieką), ir tada nuėjome ieškoti viešbučio. Ten, kur kaip ir planavome apsistoti, niekas durų neatidarė, o kitame kaip ir buvo, bet šiek tiek brangu, o be to, negalėjom pažiūrėti kambarių. Pilna. Bet va, jei palauksite valandą, tai bus. Nusprendėme laukti. Visi gi žino, kad į Naską žmonės šiaip sau nevažiuoja, visi nori pažiūrėti tų linijų. O linijų šiaip jau nepamatysi, reikia būtinai lėktuvu skristi, ar kokiu sraigtasparniu, ar dar kuo nors. Tad mūsų viešbučio savininkas visa tai puikiai žinodamas, pasiūlė savo pažįstamo, ar tai draugo, ar dar kokio pusbrolio paslaugas. Kurios pasirodė ne tokios jau pigios. Aš šiaip net neplanavau skraidyti, bet kad pasiūlė. Kadangi dabar sezonas, o gal ne sezonas, mums labai jau pigiai parduos, o tai reiškia tik devyniasdešimt dolerių (plius dar kažkokie mokesčiai, kaip visada). Tad pasakėme, kad dar pagalvosime (o jau pietų amerikiečiai labiausiai nemėgsta to žodžio pagalvoti ir nuspręsti vėliau, nes jie tikriausiai supranta iš patirties, kad viskas nusikelia į manjaną, kuri dar labiau į manjaną, ir apskritai niekur, tad kai darai savo verslą, labai negerai šitaip, gerai, kai kitiems tą padarai). Vienu žodžiu, nusprendėme išeiti apskritai iš to viešbučio, nes matėsi, kad nėra puiki tai vieta. Nuėjome kitur. Čia jau gaudė pakleliui, va, ateikit pas mane, pas mane, naujas viešbutis, viskas yra, viskas bus, kainuoja nedaug, tik tiek ir tiek (tikrai nedaug kainavo), va kokie kambariai, kokios nuotraukas, o pavadinimas Guangzhou. Kaip ir reikėjo tikėtis, savininkas tikriausiai kinas. Kaip ir nusprendėme pagalvoti, nes jau turėjome numatę kitą viešbutį. Kuriame viskas buvo panašiai, už tą pačią kainą, tik be pusryčių. Kas nėra taip jau blogai. Ir kambarys toks visai nieko. Dušas žinoma, lauke, kur dar stovėjo ir žiguliukas, jau seniai buvau nematęs tokių mašinų. Taip ir apsigyvenome. Netoliese kavinėje pavalgę pusryčius, nusprendėme pradėti tyrinėti tas Naskos linijas. Vėl pasiklausėme, kaip tie sraigtasparniai, kainos daugiau mažiau tokios pat, be devyniasdešimt dolerių nieko negausi, o šiaip tai šimtas ir daugiau reikia nepagailėti. Kokie dar variantai? Važiuoti į dykumą, lipti ant apžvalgos aikštelės ir ten žiūrėti. Viešbutyje pasiklausėme, kaip ten nusigauti, papasakojo, ir išvažiavome autobusu. Viskas nebuvo taip labai jau paprasta ir greita. Nors iki tų linijų ir dykumos nelabai toli, autobusas važinėja dažnai, bet mums vis tiek reikėjo palaukti. Autobuse buvo galima laukti, kitur buvo galima laukti. Šventoji knyga sako, kad reikia nepamišti išlipti, ir kai tik pamatysime kažką, tada jau rėkti ant viso autobuso, kad norime išlipti, bet viso to neprireikė. Konduktorius iškart suprato, kur mes čia važiuosime, ir išlaipino prie apžvalgos aikštelės. Tai yra prie miradoro. O ten sutikome savo senus pažįstamus airius, su kuriais važiavome į Koską iš Maču Pikču. Jie jau buvo nulipę nuo apžvalgos aikštelės. Šiaip važiavome ten pasižiūrėti, kaip kas. Nes iš idėjos gaila šimto dolerių už divdešimties minučių skrydį, bet gal visai verta. Tai gal pasižiūrim, ir jei vis dėlto norėtųsi, gal ir skrisim. Už du solius užlipome į viršų, šiek tiek nusifotografavome, apačioje dar buvo galima nusipirkti suvenyrų su Naskos simbolika, bet mes nieko nepirkome. Turiu pasakyti, kad ten pabuvome labai trumpai, gal penkias minutes, ir pradėjome eiti atgal. Pamatėme, visus du piešinius, kuriuos galima pamatyti, viskas nuotraukose, daugiau nieko nesimato, reikia kilti aukščiau. Kaip tos linijos ir buvo atrastos, iš oro. Pradėjome grįžti namo. Šiaip mūsų viešbutyje dėdė pasakė, kad ten dar kažkas yra, liepė ant kažkurio kalno lipti dar kažko pažiūrėti. Tad eidami pėsčiomis, pasifotografuodami, nuėjome prie to kalno. O ten kaip ir matėsi irgi linijos. Bet tik linijos ir matėsi, daugiau nieko. Jokių piešinių, tik tiesios linijos. Ir apskritai, ten negalima bet kur vaikščioti, tas linijas saugo kaip šventą karvę, todėl į dykumą negalima nė kojos keltis. Kas visai suprantama. Kol sėdėjome ant to kalno, grožėjomės linijomis, valgėm apelsinus, atvažiavo dar vokiečių grupė. Jiems gidas vokiškai aiškino apie linijas, todėl ir supratome, kad atėjome ten, kur reikia. Nes prieš tai buvau galvojęs, kad čia apskritai nieko nesimato. Bet viską gerai padarėme. Visur privalomus objektus, kuriuos galima labai pigiai pamatyti, ir pamatėme. Kadangi daugiau nieko nesimato, teko pradėti grįžti namo. Aš šiaip norėjau eiti pėsčiomis, o Minu labai norėjo pabandyti tranzuoti. Tai šiaip nelabai bandėm, bet vis tiek bandėm, eidami. Labai greitai sustojo, lengva mašinytė, kuri sakė, kad iki Naskos kainuos du soliai. Taip visai netikėtai, du soliai. Tiek tos, einam toliau (nelabai daug tie du soliai, bet vis tiek). Kuo toliau ėjom, tuo labiau matėsi, kad niekas nesiruošė stoti. Minu jau pradėjo gailėtis, kad už tuos du soliu nenuvažiavo, kai staiga sustojo vienas sunkvežimis, kuris mus ir paėmė. Vairuotojas važiavo netgi iš Limos iki pat Arekipos, ilgas ir tolimas kelias, tai visai nuobodu jam, todėl mus ir paėmė. Aišku, netoli, vos gabaliuką pavežė. Bet davė natūralių, spaustų apelsinų sulčių, tikriausiai iš namų, pakeliu parodė, kaip kažkokios panos tranzavo iš Naskos į Limą tikriausiai. Linksmai taip su juo pavažiavom, sunkiai, bet kažkaip susišnekėjome. Ir kai jau pamatėme užrašą didelėmis raidėmis Naska, jis mus paleido. Ant žiedo, jam į Arekipą, mums į Naską, o tiksliau į viešbutį. Po nuostabios kelionės, pažiūrėję Naskos linijas ir visus du piešinius (o gal ir visą vieną), grįžome į savo viešbutį. Ten jau mus visi pažinojo, berods, vienas iš darbuotojų pasiklausė, kur čia buvom, ką darėm, o grįžot iš dykumos, tai dabar tikriausiai jau norėsit į baseiną. Buvau pamiršęs paminėti, kad mūsų viešbutis netgi su baseinu. Viskas ten buvo. Aišku, kambariai šiek tiek skyrėsi, tie, kurie su vaizdu į baseiną, ne patys pigiausi, o mūsiškis, be vaizdo, be pusryčių, jau ir pigesnis. Bet baseinu vis tiek buvo galima naudotis. Nelabai norėjosi, nelabai šilta ten buvo. Atėjus vakarui, jau buvo visai laikas ir vakarienę valgyti. Pabandėm kažką surasti. Kažkaip nelabai pavyko. Toks jausmas, kad visi vietiniai (o tikriausiai taip ir yra) valgo tik namie, o visokie restoranai ir kavinės skirtos tik užsieniečiams. Tad kažkaip nelabai buvo ką išsirinkti. Šį kartą nusprendėme praleisti čifa – kinišką restoraną, ir nuėjome į kažkokį vietinį. Nuo slenksčio ten stovėjo darbuotojai, ir kvietė visus, užeikit, užeikit mieli sveteliai, mes jus ir pamaitinsim, ir pagirdysim, ir visko duosim. Tai ir užėjom. Kaip visada, bandėm kažką vietinio valgyti (kaip supratau, vietinė virtuvė nėra labai populiari, nes užsieniečiai dažniausiai ieško kažko įprasta širdžiai ir miela dūšiai: picų, mėsainių, dešrainių, pastų ir viso kitko), ir tiesiog pisco. Šiaip buvo įdomu, kas tas pisco, pisco sour jau buvo tekę ragauti. Samagonas toks. Ir kadangi daugiau nebelabai buvo ką veikti toje Naskoje, kažkodėl sugalvojome, kad lėktuvais ir sraigtasparniais neskraidysim, ir į linijas nežiūrėsim, todėl kaip ir pats laikas pradėti traukti kažkur toliau. Limą irgi nusprendėm praleisti, sostinė, nei Inkų imperijai, nei dar kažkam neypatingas miestas, tad nieko tikriausiai ir nebus. Na, nebent kolonijonė architektūra, bet tokios galima bet kur prisižiūrėti, pvz., jau buvom matę Koske. Tad turėjom traukti į kitą architektūrinį ansamblį, kuris mano manymu, turėjo būtri Truchijas. Tiesa, ne pats Truchijas (Trujillo), o pajūrio miestelis Vančiakas (Huanchaco) su netoliese stovinčiomis močių piramidės, kadaise didžiausias Pietų Amerikos metropolis Čiančianas ir kita. Bet šiaip tiesiog nenuvažiuosi, šį kartą nusprendėme pasiaiškinti kainas, kaip iš kur ir už kiek galima nuvažiuoti. Žinoma nė viena kompanija tiesiai į Truchiją neveža, reikia persėsti Limoje. Cruzeiro del Sur pasiūlė tokį nieko variantą, bet tokį brangesnį. Tada kita kompanija pasiūlė gerokai pigesnį, bet bėda, kad autobusas į Limą išvažiuoja antrą nakties. Pirmą kartą, kai klausiau kainų, kažkodėl to nesupratau, kai jau supratom, nieko neliko, kaip tik eiti pes Cruzeiro del Sur, ir važiuoti su jais. Taigi, turime bilietus, turime viešbutį, Naskos linijos pamatytos, pažiūrėtos, namie televizoriaus nėra. Bet veikė bevielis internetas. Tad juo pasinaudojom. Čia vėl, kur buvusios kur nebuvusios išdygo rusės, kurios pradėjo aiškintis, yra internetas, ar nėra. Kadangi matė mane su kompiuteriu, nusprendė, kad aš vis dėlto internetu naudojuosi (taip ir buvo, žinoma), ir be to, prisiminė, kad mus jau matė po pietų besideginančius prie baseino. Tokia jau ta Naska, daug gyventojų nėra, todėl visi vieni kitus pažįsta. Kita diena praėjo taip nieko nedarant, nes daryti nieko kaip ir nėra. Pabandėme eiti prie upės, buvo pažymėta, kad per pačią Naską teka kažkokia upė. Būtinai tekėjo. Griovys buvo didelis, bet toks visai sausas. Supratau, kad tai bus visa upė. Dar šioks toks turgelis. Visko yra, vaisių uogų bananų ir kitka. Tad to kitko ir nusipirkom. Kinų mokykla. Kaip supratome, ten visai nemažai kinų. Ginklų aikštė (Plaza del Armas), būtų keista, jei šitos Plazos ten kur nors nebūtų buvę. Vienu žodžiu, kaip ir priklauso, apžiūrėjome visą Naską. Pietauti nusprendėme čifoj. Kad ir Pietų Amerika, bet vis tiek kinų restoranus reikia išbandyti. Kiniškas maistas kaip ir visur, nieko labai blatna, toks beveik panašaus skonio, ką valgėm tai ir neprisimenu. Šiaip nepasakyčiau, kad labai jau kažkas ypatinga, bet nebuvo ir neskanu, skonio saikingai, reikia pripažinti. Kainavo irgi saikingai. Bet porcijos nepaskaičiuotos normaliam žmogui. Ir lazdelių iš pradžių nedavė, teko pasiprašyti. Šalimais buvo atvažiavusi kinų diaspora, tad jie irgi ėdė ten. Atėjo ir pora turistų, kurie nežinojo, ką ten valgyti. Šiaip supratome, kodėl vietiniai taip mėgsta kinišką maistą: pigu, daug, skanu. Savininkai kinai, bet padavėjos vietinės, todėl mano „haizi“ ir nesuprato tikriausiai, bet suvokė pagal rankų judesius. Buvo likę dar šiek tiek laiko iki autobuso, tad pavalgėm ledų, pasivaikščiojom pirmyn atgal, bandėme pirkti cigaretes, kur turėtų būti pigu, bet ta parduotuvė dar buvo uždaryta. Tikriausiai tik naktimis ir atsidaro. Vienu žodžiu, taip linksma toj Naskoj irgi. Cruzeiro del Sur dar kartą parodė, kad jie ne šiaip sau kažkokia autobusų kompanija, o tikrai ypatinga firma. Turi savo aikštelę (bet tik dėl to, kad Naskoj nėra kažkokios autobusų stoties), į kurią įleidžia tik savo autobusus (todėl keleiviai sutaupo ta autobusų stoties mokestį), turi pavėsinę visiems prisėsti, ir dar turi tokią dėžę bagažui susidėti. Ateini, priduodi, ir nebereikia jaudintis, kur čia savo bagažą dėti. Beveik kaip lėktuve. Tad mes pridavėme savo bagažą ir laukėme. Autobusai atvažiuoja. Ir netgi ne manjanoj. Pirmą kartą kažkaip taip atsitiko, ir daugiau nebuvo taip atsitikę, kad Cruzeiro del Sur, nesvarbu, kad Peru, bet vis tiek, tokia gan garbinga kompanija su geru vardu, važiuoja ne tik po Peru, bet ir po visą pasaulį, bet... Laukiame laukiame mūsų autobuso, buvo liepta prisistatyti dar prieš laiką, ir spėkite tiesiog. Autobusas vėluoja. Penkios minutės, dešimt, penkiolika, dvidešimt penkios. Minu nuėjo pasiklausti, kaip čia, kaip mūsų kitas autobusas, mes juk turime Limoje persėsti. Sakė nesijaudinkit. Kai jau vėlavo keturiasdešimt minučių, nusiuntė mane klausti. Atsakymas buvo tas pats, nesijaudinkit, viskas bus gerai. Sunku buvo nesijaudinti, bet stengėmės. Laukėm, laukėm, kol galiausiai netgi po kokios valandos, jei ne daugiau mūsų autobusas ir atvažiavo. Leido sėsti. Visi stovėjo eilėje, laukė, pridavinėjo bagažą. Tiksliau nepridavinėjo, jau seniai jis buvo priduotas, dabar bagažas buvo tikrinamas. Tiesa, nežinau, ar tikrai taip griežtai, kaip lėktuve, į vidų negalima nieko įsinešti (šiaip galima, mes šio bei to įsinešėme), tikriausiai nėra taip griežtai, nes nemačiau, kad kažką iš kažko būtų atiminėję. Vėl visus nufotografavo, suregistravo, ir išvažiavome iš Naskos. Tuo pačiu keliu per dykumą, pro tas linijas, kurių nesimatė, toliu toliau į Šiaurę, pas močius ir čimu. (Comment on this)
6:53 pm	Inkų imperijos sostinė Titikakos pasienis   Tiek buvome girdėję apie visokius streikus Peru ir Bolivijos pasienius, kitas nelaimes. Anna Marija vien dėl jų iš Lapaso skrido lėktuvu, mūsų sutikti korėjiečiai, nelegaliu laiveliu plaukė iš Puno į Kopakabaną, prancūzai vien dėl to, iš Puno grįžo atgal į Limą, kad galėtų skristi į Lapasą, iš kur galėtų vėl važiuoti į Kopakabaną. Taigi visiems mūsų sutiktiems planai buvo baisingai sujaukti. Bet kai mes nusprendėme važiuoti, sakė, kad viskas tvarkoj, viskas gerai. Atrodo, kad ne visai viskas buvo tvarkoje, nes išvažiuoti vėlavome. Iš pradžių laukėme prie mūsų agentūros, vėliau atėjo dėdė ir nusivedė prie autobusų. Ten vėl laukėme, kol galiausiai davė Peru korteles, kas reiškė, kad jau tikriausiai galėsime važiuoti. Ir tikrai išvažiavome. Kaip jau minėjau, iš Kopakabanos iki Peru sienos tik dešimt minučių autobusu, tad Kopakabanoje jau gaudė Peru ryšį. Kas buvo neblogai, nes Bolivijoje visai niekas neveikė. (Nors telefonai ten yra, ir žmonės jais naudojosi). Perlipę tą minėtąją gradinę realiai jau buvome Peru, bet oficialiai dar ne. O tas oficialumas žinoma priklauso nuo oficialių tarnautojų. Taigi įėjus į pasų kontrolės punktą, mūsų nepasitiko niekas, nors šiaip atėjo vėliau darbuotojai. Jie taip pajuokavo, ko jūs norite, į Peru, neleisime, mes tingime dirbti, ar to streikuojame. Kažkas panašaus. Galiausiai paėmė pasus, sudėjo antspaudus, ir mes jau buvome netgi oficialiai Peru. Stop. Viskas ne taip paprasta. Pažiūrėjau į antspaudą, o ten parašyta „Salida“, tai yra išvažiavimas Ne veltui aš europietis, net nepagalvojau, kad tai turėtų kažkas būti. Na , ir kas, kad išvykimas, Europoje apskritai niekas jokių antspaudų nededa, tad nieko bloga ir nepagalvojau. Laukėme kitų bendrakeleivių, o niekas neskubėjo išeiti. Netgi pasipiktinau. Mūsų autobusas ir taip vėlavo, o dabar dėl jų dar vėluojame, o mūsų turas po plaukiojančias salas? Juk pavėluosime. Bet nieko negali daryti, tenka laukti. Galiausiai išėjo portugalai. Ir visai neblogai, kad jie mūsų paklausė, o kokį gi antspaudą jūs turite pase. Aš taip ramiai pasakiau, kad salida, o jie taip, žinote, eikite atgal ir paprašykite, kad perdėtų antspaudą, nes kitaip turėsite problemų, išvažiuodami iš šalies. Ir tik nekalbėkite su tuo žmogumi, nes jis arba girtas, arba narkotikų paveiktas. Grįžtame. Čia pasirodo dėl to viskas taip ilgai truko, visi aiškinosi, kėlė skandalus, ir patys darbuotojai tarpusavyje skandalino. Iš pradžių parėkė vieną kartą, kad Minu turi ne tokį antspaudą, tada parėkė antrą kartą, nes man netgi išvykimo kortelėje ne taip įdėjo, todėl teko kortelę iš naujo perrašyti. Bevažiuojant dar vienas dėdė, portugalas berods, pradėjo aiškintis, kas kodėl kaip. Jis, aišku, turėjo kažką ne taip. Jam lyg ir pasakė, kad viskas bus gerai, Minu pradėjo aiškinti, kad ne. Vienu žodžiu viskas baigėsi taip, kad autobuso stiuardas (taip pavadinkime), pasakė, kad jis turi kažkokių pažįstamų kažkur, ir nuvažiavus į Puną, o gal Kuską, viską sutvarkys. Linksmai pasiekėme Puną. Kadangi laiko jau visai nebebuvo, teko bėgti, padėti daiktus, ir sėsti važiuoti į plaukiojančias salas. Kaip ir reikėjo tikėtis, mes buvome paskutiniai. Gidas kalbėjo tiek angliškai, tiek ispaniškai, labai pravertė jo abi mokamos kalbos. Kaip visada nuo korėjiečių nepabėgome. Su mumis kartu plaukė ir perujiečiai, ir dar kažkokios tautos, ir brazilas, ir, žinoma, korėjiečių šeima. Tėvas, mama ir du vaikai. Jie didžiausią cirką ir darė. Beplaukiant laivu pirma papasakojo apie visą plaukiojančių salų istoriją. Ne šiaip sau pasirodo žmonės sugalvojo ten gyventi, o bėgdami nuo Inkų imperijos (jau vaikystėje buvau skaitęs, kad tie Inkai nebuvo patys geriausi žmonės pasaulyje). Kadangi nebuvo kur daugiau bėgti, tad ir nubėgo į Titiką, susėdo į laivus, ir pradėjo ten gyventi. Ir taip begyvenant, kažkaip natūraliai gavosi, kad nendrinis laivas yra, dugnas plonėja, tad klojamas vis naujas ir naujas nendrių sluoksnis, laivas platėjo, kol virta visiška sala, plaukiojanti sala, bet gana stora, ant jos jau galima ne vieną namelį statyti, ištisą kaimą. Taip aimarų gentys iki šiol ir gyvena tose salose, nuo pat pabėgimo iš Inkų imperijos. Tiesa, dabar ten gyvena tik vyresnio amžiaus žmonės, jaunimą jau leidžia ir į žemyną, į Puną, Kuską, kitur, mokytis, o išlaiko, žinoma, tėvai gyvenantys salose (kaip ir daugelyje pasaulio šalių). Šiaip tos salos dabar tikrai vien turistams skirtos, tai yra: pagrindinis jų tikslas, kad turistai išleistų daug pinigų. Išmokom ir porą naujų žodžių, nelabai skyrėsi nuo kečujų kalbos. Sveiki – kamisaraki, sveiki atsakant – waliki. Taip gidui bepasakojant, mes priplaukėme prie vienos iš salų (žadėjo tris, čia toks esminis momentas), o ten ant kranto stovinčios keturios moterys jau iš toli šaukė: „Ka-mi-sa-ra-ki“. Pirma mus visus nuvedė į susirinkimų aikštę, kur dar kartą vaizdžiai parodė, kaip čia tos nendrės klojasi viena ant kitos, kaip žmonės gyvena, ką audžia mezga, kokiais laivais plaukioja, ir kiti dalykai. Paaiškino visus tradicinius ir tautinius ornamentus, vienu žodžiu labai gerai mes ten laiką praleidome. Tada vietiniai gyventojai mus pasikvietė į svečius. Parodė kur lova, kur miegamasis, kur virtuvė, ir panašiai. Viskas iš nendrių. Kaip ir reikėjo tikėtis, nameliai nedidukai, vos yra kur apsisukti. Ir ne šiltoki. Kadangi šildymo nelabai yra, naktys nelabai šiltos, tenka gan daug prisirengus būti. Mus pasikvietė pora, vardų neprisimenu, bet kažkokie ispaniški. O kartu su mumis buvo ir brazilas, Fabianas. Kai jau parodė viską, tada nuvedė į turgaus aikštę. Ir toks dalykas yra. Va, čia mes tą padarom, tą padarom, aną padarom. Vienu žodžiu pirkit viską, ką tik turim. Čia ne mums, reikia užsidirbti, kad vaikus išmokytume. Kaip ir supratau viską, kaip ir galvojau pirkti, bet kaip ir pinigų nelabai turėjome, ir kaip ir viskas per daug turistiškai atrodė. Minu iškart nusiplovė nuo pirkimų, Fabianas kažką nusipirko. Ot blogai buvo brazilui, jis ispaniškai kalbėjo, tai nuo jo ir lupo, Fabiab Fabian, šitą šitą, aną aną, dar ką nors pirk. Suprato, kad su mumis, kaip su barbarais nesusišnekės, tai ir nekibino labai. Čia turiu pagirti korėjiečius. Jie nors ir labai nervino mus, bet sąžinės turėjo. Turgaus aikštėje nenorėjo nieko pirkti, bet paskui pamatė, kad niekas nieko neperka, o reikia vis tiek, bent jau iš padorumo. Tai moteriškės dėka kažkokį niekniekį vaikams nupirko. Vienu žodžiu grupė buvo neteisinga, niekas nieko nepirko. Saulė jau leidosi, pradėjo šalti. Mes šiek tiek pafotkinom visur, pasikalbėjau su Fabianu, kiek sugebėjau ispaniškai, nes jis angliškai nemokėjo. Pasakiau, kad Lietuvoje šalta, netgi šalčiau nei ant Titikakos ežero. Tikrai šalčiau. Tik tiek, kad ant Titikakos ežero sezonų nelabai yra, tik diena ir naktis, tai yra šilta ir šalta, o Lietuvoje vasara ir žiema (tiksliau tai žiema ir nežiema). Ir čia akcija atrakcija visiems turistams. Atplaukėme vienu laiveliu (motoriniu tokiu), bet yra ir kitas laivas. Ogi visas iš nendrių padarytas, ogi visas didelis, o gražus, o puikus, karališkas toks, net pačiam Inkų imperatoriui nebūtų gėda juo plaukti. Čia toks kaip ir taksi pramoginis laivas, kaip karietos Europoje. Lipkite ir plaukite visi. Žinoma, tie visi ururu suurmėjo į laivą, jau plauks, jau kad džiaugiasi, jau kad laimingi. Laba diena, aš iškart žinojau, kad nemokamai nieko gyvenime nebūna, tad tas laivas irgi. Gerai, kad tie perujiečiai turėjo šiokios tokios sąžinės, tad prieš laivui išplaukiant pasakė, kiek kainuos šita pramoga. Berods nedaug ir kainavo, bet vis tiek gaila. O be to, neturėjome daug solių. Gidas sakė, nieko tokio, ir kita valiuta priims, bet tiek tos. O čia ne šiaip, čia gi vietos bendruomenei. O jau galėtų vietos bendruomenę ir Peru vyriausybė paremti, kas čia per įprotis melžti turistus (kaip visame pasaulyje šiaip jau). Kadangi neprievartavo lipti į laivą, tai ir elipom. Bet va visi sulipę turėjo išlipti. Labai juokinga atrodė. Gal kokie du tik ir pasiplaukiojo. Išgėrėm kavos belaukdami. Ir čia prasidėjo lengvas skandaliukas. Kaip ir reikėjo tikėtis, korėjiečiai, tiksliau dėdė korėjietis neiškentė ir nuėjo aiškintis su gidu, kur dar dvi salos. Nes agentūroje buvo pažadėta sry ailendi (trys salos), o kur dar, duokit man tas salas, ką, agentūra apgavo. Jie mums melavo. Nenorėjom labai išsiduoti, kad suprantame, bet šiaip tik pagalvojome, o ko jis ten dar tikėjosi iš tų kitų salų, aukso kalnų, deimantu? Man atrodo vieną pažiūrėjai, ir užteks, kryžiuką turi. Bet tas dėdė vis dar putojosi, burnojosi, žmonai aiškino kąkažką. Bet niekas nevežė į jokias salas, susodino į laivą, ir pristatė kas ką kur, į namus tai yra, mus į autobusų stotį. Ilgokai teko laukti mūsų autobuso. Šiaip labai puiku, kad nors viskas atrodė ant didelio klaustuko, bet puikiai puikiai susitvarkė. Kaip ir planavome: plaukiojančios salos, neplaukiojanios salos, Punas, bilietai mūsų rankose, kuo toliau tuo šalčiau, reikia laukti laukti laukti, ilgai, nusipirkome pavalgyti. Vis dar laukėme, vis dar šalta. Tualetai, žinoma, mokami. Didesnių atrakcijų autobusų stotyje nėra. Keli bufetai, kelio parduotuvės, daug daug daug visokių agentūrų ir autobusų kompanijų, kurie važiuoja visur visur, o labiausiai į Arequipą. Važiuoja ir kitur, bet Arequipą užstrigo labiausiai, net nežinau kodėl, bet kas minutę buvo kviečiama važiuoti ten. Kai prasideda, taip ir nesibaigia: „Arekiparekiparekiparekiparekiparekiparekiparekipaaaaaaaa“. Be atsikvėpimo, kai kurie ir daugiau kartų pakartoja, kai kurie mažiau. Bet šitą jau reikėjo išmokti. Mes irgi vėliau bandėme neužsikirsdami pakartoti bent jau kokius aštuonis kartus. Vietoj greitakalbės. Kai jau beveik atėjo laikas mūsų autobusui, bandėme nueiti ten, bet... Sako, ne, neisit, neikit tiksliau, lauke šalta, palaukite čia. Palaukėme. Ir čia toks įdomus juokingas dalykas pasirodė. Kai jau norėjome eiti autobuso link, mums pasakė, kad reikia susimokėti autobusų stoties naudojimosi mokestį. Tokį kaip oro uostuose ar paprastuose uostuose moka. Nedidelis jis, bet vis tiek reikia mokėti, kitaip neleidžia sėsti į autobusą. Už tą mokestį žinoma nieko negauni. Vat jau po visų mokesčių, galiausiai laukėme autobuso, kuris vėluodamas, bet atvažiavo. Po Čilės ir kitų kraštų autobusas nebuvo įspūdingiausias. Netgi Bolivijoje geresni autobusai, bet koks veža, toks veža. Sėdome ir nuvažiavome. Jokių antklodžių nedavė, teko gelbėtis miegmaišiais. Pakeliui iš Puno į Kuską lipo daugiau ir daugiau žmonių. Bet čia jau kitas istorija, kai mes buvome Kuskė. Tiesa, kadangi Kuskas ar šiaip ar taip yra buvusi Inkų imperijos sostinė, tad jį tikriausiai irgi reikėtų vadinti ne Kusku, o tuo senuoju vardu, kurį Peru netgi dažnai naudoja. Taigi, kita stotelė Peru – Koskas.   Koskas   Kur veda visi keliai? Į Romą? Baisingai klystate, čia tik romėnai taip sugalvojo, pasirašė, o italai, ypatingai romiečiai iki šiol tuo tiki. Sena tiesa, kuri jau nebe tiesa. Nuo šiol visi keliai veda į Kuską, ar kaip reikėtų teisingai vadinti Koską (žinoma, kečujietiškai šiek tiek kitaip skamba, nes rašoma Qosqo, bet lietuvio liežuvis vis tiek to q neištars, gal). Taigi mes jau esame Koske, Inkų imperijos, kadaise didžiausios Pietų Amerikos imperijos širdyje, imperijos, kuri buvo nė kiek nemažesnė už Romos imperiją, kuri irgi, kaip Roma prasidėjo nuo Lacijaus, taip ir Inkai nuo kažkokio kaimo aplink Titikaką. Koskas. Bet prieš tai reikėjo į tą Koską nuvažiuoti. Kadangi Pune įsėdome į teisingą autobusą, tai kaip ir turėjome teisingai nuvažiuoti. Žinoma, šiek tiek šalta. Vėliau paskaičiau Šventojoje Knygoje, kad kelias iš Puno į Koską eina per kažkokią aukštikalnę ar kalną, ar apskritai viršūnę, todėl autobuse baisingai šalta, nes nėra šildymo, langai kiauri, ir šiaip sąlygos nekokios. Turiu patvirtinti, kad taip ir buvo. Ne šilta visiškai. Ne veltui visi žmonės su žiemiais rūbais lipo į tą autobusą. Ir dar labai geras dalykas, kad autobuso, kuris važiuoja iš Puno, paskutinė stotelė yra būtent Koskas, nes pravažiuoti bet kokią stotelę su tuo autobusu didelių sugebėjimų ir nereikia. Kartkartėmis, prieš kiekvieną miestą, pasakydavo, kad čia bus toks ir toks, paburbuliuodavo tai yra sau po nosim, o jei jūs nesupratote, tai greičiausiai jūsų problemos, o ne kieno nors kito. Beveik taip buvo ir mums. Tiesa, kadangi Koskas yra paskutinė stotelė, tai net nesakė, kad čia va Koskas or smth, tiesiog pasakė, kad stotelė paskutinė, ar kažką panašaus, bet esmė, kad mano ispanų kalbos žinios nė kiek nepadėjo suprasti, kas buvo pasakyta. Kai jau antrą kartą atsikėlėme, pagalvojome, kad greičiausiai pats laikas lipti lauk, nes autobusas kaip ir tuščias. Taip ir buvo, mes paskutiniai išlipome iš ten. O linksmiausia dalis, kad niekas net nesiruošė mūsų krapštyti kur nors, jei miegat, tai ir toliau miegokit autobuse. Ne pati puikiausia žinia buvo tai, kad mes Koske, o laikas tik kokios penkios ryto, tamsu ir baisiai šalta, ir net ne centras, ir apskritai Pietų Amerikoje baisiai pavojinga, todėl nusprendėme, bent jau aušros palaukti. O tik išėjus į salę užpuolė su hospedaje, hostel, ir kitais pasiūlymais. Kai jau pro juos prasiyrėme, nusiyrėme iki parduotuvytės, kur ir kavą pardavinėjo, ir prisėdome ten. Palaukti aušros. Būtent ten ir sužinojau, kad visi keliai veda ne į Romą, o į Koską. Parduotuvėje kabėjo toks plakatas, kurį mes nufotografavome, ir aš įdėjau nuotrauką į internetą. Prašome pasižiūrėti. Begerdami kavą, su moteriške pakalbėjome, ji pasiklausė, ar turime kur gyventi, sakiau, kad ne, sako, o ko, gi via čia visokių kiek daug čikų, kurie tik ieško naujos aukos. Sakau, kad laukiam draugo. Geras atsikalbinėjimas, pagalvojau, reikės dažniau tokius naudoti. Minu čia pasiklausė, o rimtai, kodėl mes neinam nė su vienu. Į tai aš atsakiau, kad naktis, tamsu, šalta, miestas nepažįstamas, greičiausiai pavojinga ir panašiai. Patikėjo. Tik išaušus pradėjome judėti mums reikalinga kryptimi. Kadangi neiašku, koks autobusas kur važiuoja, kokios taksi, o šiaip aš, žinoma, išsiaiškinau, kad nėra toli, tad nuėjome pėsčiomis. Ir jau turistinės atrakcijos prasidėjo nuo pat pirmų žingsnių. Tik išėjus ant kalno didžiulis užrašas: Koskas jus nuoširdingai sveikina, didžiulis prospektas, su kažkurio iš Inkų statula, sveiki sveiki, didžiulis prospektas, Inca kola, koka kola reklamos, ir kas svarbiausiai tai Keiko prezidentė. Šiaip kaip vėliau paaiškėjo, jokia ji ne prezidentė, tik norėjo būti. Taip sakant seka tėvo pėdomis: jei Fudžimori tėvas prezidentė, tai ir Fudžimori Keiko bus prezidentė (o gal ir ne Fudžimori ji, nes kiek mačiau su kažkokiu baltaveidžiu draugauja, o gal ir susituokę). Dėl tų visų atrakcijų ir akcijų kelias iki centro labai neprailgo. Tiesa, pakeliui jau buvo keletas hospedajių, kurios reklamuojamos Šventojoje Knygoje, radome tik vieną, turiu pasakyti, bet nusprendėme neiti. Tad nuėjome iki pat centro, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, yra Ginklų aikštė ar kitaip vadinama Plaza del Armas. Ten mus pasitiko daugybė bažnyčių, daugybė inkinių vėliavų, kuris jau skirtingos nei Bolivijoje. Spalvos tokios pat, bet Bolivijoje kvadračiukais išdalinta, o Peru tiesiog šešios vaivorykštės spalvos (o gal septynios). Nespėjome ir nufotografuoti, ir jau prisistato dar vienas dėdė. Čia iš tų čikų rūšies, per kuriuos mes yrėmės autobusų stoty. Taigi tas dėdė iškart pripuolė kalbėti angliškai, parodė savo viešbučio (taip ir sakė, kad viešbučio) nuotraukas, pasakė, kiek kainuos, neįtikėtinai pigiai, ir pasiūlė apžiūrėti. Kodėl ne. Dar būtinai paruošė kokos arbatą, čia ne narkotikai, nebijokit, būtina ją gerti, kad prie aukščio priprastumėte. Patylėjau, kad mes iš gana aukštai atvažiavome. Išgersim tą arbatą, jei tik nemokamai, kodėl ne. Nieko kambarys. Medinis, gražus, puikus. Visai patiko. Tualetas , tiesa, bendras, tai yra dar su vienu kambariu reikia dalintis, dušą su dar keliais, bet iš idėjos visai nieko. Be to, yra virtuvė, kur galima gamintis. Kadangi Koske viskas brangu, daug kas gaminasi. Dar papasakojome apie sieną, kad ji jau atidaryta, galima, kada nori važiuoti į Boliviją. Nes tas mūsų dėdė pasakojo, kaip jo gyventojai jaudinosi, kad dėl streiko negali niekur važiuoti. Vėliau dar susipažinome su pora prancūzių iš Kvebeko, pažiūrėjome televizorių (vis tie patys serialai), ir laikas apžiūrėti sakyčiau gal ir patį Koską? Taigi išeiname. Tikras senas miestas, su akmeniniu grindiniu, gatvėmis, užsukimais, užlinkimais, įkalnėmis pakalnėmis, vienu žodžiu tokiam beveik europietiškame senamiestyje esame. Vėl žinoma, išeiname, į Ginklų aikštę, kur vyskta festivalis. Toks didelis didelis festivalis. Kažkokia vaikų šventė, kaip supratome. Tai viena, tai kita mokykla, dauaybė jų, eina kaip per paradą, apsirėdę tai vienos, tai kitos tautelės rūbais. Kartais apskritai baltaisiai. Kartais paukščiais. Viskuom. Ir dar šoka. Vienu žodžiu, visas Peru tautines mažumas ir didumas buvo galima pamatyti per tą paradą. Nebuvo nei galo, nei krašto. Iš pradžių fotografavome, tada filmavome, tada nuėjome į kavinės balkoną kavos išgerti, iš ten viskas vėl matėsi, tada vėl fotografavome, tada dar paėjome, ir vėl fotografavome. O galo ir krašto kaip nebuvo, taip nebuvo. Žinoma, bandė dar įsiūlyti visokių ženkliukų, vėliavyčių, tiesiog prieina moteriškė, prisega, čia vaikams, čia už vaikus, bet kai pasakai, kad pinigų neturi, nusega tą ženkliuką iškart. Vėliau net nesileidau segti, o ką su tuo ženkliuku vis tiek veiksi. Argentinoje, prieš nepriklausomybės dieną, visiems nemokamai dalino vėliavytes, ženkliukus, kad tik žmonės išsikeltų. O čia liepė pirktis. Bet paradas buvo gražus. Tris valandas į jį pažiūrėję, nusprendėme eiti pasivaikčiot šiaip po patį Kuską. Žinoma, radom iškart viską. Grindinį, gaveles, ir kas svarbiausia: turgų. Prieš tai tiesa, vėl apžiūrėjau rūtas, gvazdikėlius, ir dar tautinius rūbus, kurie, galėtum pagalvoti, tiesiai iš Lietuvos atvežti. Kai radom turgų, mano širdis atsigavo. Buvo galima pirkti viską. Avokadai, pusvelčiui, laimai, pusvelčiui, druska, dar pigiau. Tiesiog imk viską, ko tik netingi. Ir galiausiai radu savo džiaugsmą šliures, oras jau šilo, galima ir su šliurėmis vaikščioti, nebereikės sportbačių. Tiesa, šliurės kainavo nedaug, gal kokį dolerį. Minu kilo įtarimas, ar tos šliurės už dolerį, nesuplyš po kokios savaitės, ar net greičiaus. Aš patvirtinau, kad greičiausiai suplyš, ir gal netgi greičiau, bet jei suplyš, tai ką, nusipirksiu kitas. Irgi už kokį dolerį. Kai perki pigų daiktą, reikia žinoti, kad perki pigų, ir tikrai patartina juk nesitikėti aukščiausios kokybės. Taip mes galvojome. O pačiame turgaus gale, dar ir valgyklėlės, kur irgi galima pusvelčiui pavalgyti. Tad ir nusprendėme, dar kartą pabandyti pusiau gatvės maisto. Ten, žinoma, buvo ir viščiukų, ir kiaulienos, ir kitko, bet mane labiausiai, kaip visada patraukė tručios, tai yra upėtakiai. Ir jų irgi buvo. Tai ir prisisakėme dvi procijas, su tuo ir tuo, ir dar gal salotų, vienu žodžiu tiek prisiėdėm, kad vos paėjom. Salotų buvo galima nevalgyti. Jei taip rimtai, vienos porcijos užtektų dviem asmenims, nelabai išalkusiems pavalgyti. Jei taip praalkus, užtektų ir dviejų dviem, o mes nepasikuklinom. Dar aplinkui radom visokių kitokių maistų, prisipirkom. Grįžus namo, jau buvo beveik visai ir pradėję temti. Tad dar apsukom kelis ratus aplinkui, čia ir ten, festivalis vis dar tęsėsi. Pamatėm, kiek čia visokios agentūros siūlo, Maču Pikču turas. Juk žinoma, reikia į ten važiuoti, kaip čia būti prie pat Maču Pikču ir į jį neužvažiuoti? Jau visai sutemo. Jau mes ir pavakarianiavome namie. Ir jau visai atšalo. Išėjome dar pažiūrėti, kas čia gera, ir pamatėme, kad paradas vis dar nesibaigęs. Kaip prasidėjo kokią vienuoliktą tikriausiai, o gal dešimtą ryto, taip iki devintos vakaro. Maždaug pusę dešimt praėjo paskutiniai dalyviai. Ir čia vadinosi tik vaikų šventė. Kažkaip pamačius tokius paradus, praeina ir noras kažką su Lietuva lyginti. Taip ir baigėsi linksmai, be nuotykių pirmoji diena Koske.   Antroji diena išaušo visai ramiai. Tylu. To parado kaip ir nebuvę. Bet užtat pilna bevaikščiojančių vietinių gyventojų, apsirėdžiusių spalvotai. O jau tie vietiniai gyventojai irgi geri diegai. Taip tik atrodo, kad jie čia sau ramiai vaikštinėja, į turgų atėję ar kažką. Nieko panašaus. Bet pradėkime ne nuo to. Kava jau pažįstamoje kavinėje, kur rūkyti galima tik balkone. Balkone vos vos įtelpa dvi kėdės ir stalas, o jau žmogus vos ne vos atsisėda ant tos kėdės, kaip ten žmonės anksčiau gyveno, nežinau. Parado nėra, tad nėra į kai dairytis, todėl visai verta pradėti turą. Kol gėrėm kavą, aš, žinoma, turą ir sudariau. Taip taip ir anaip einama. Labai puikų turą padariau, visas privalomas atrakcijas galima pažiūrėti, jei kam reikės, galėsiu asmeniškai parašyti. Kuo labiausiai stebina Koskas, tai savo inkinėmis sienomis. O jų pilna visur. Ne visos išlikusios, bet nemažai. Tiek miesto sienos, tiek visokių buvusių šventyklų ar šiaip kokių namų sienos, kurios dabar paverstos, kaip ir reikėtų tikėtis arba vienuolynais, arba kokiomis bažnyčiomis. Jokios pagarbos seniesiems tikėjimams. Kaip ir visur. Bet ir šiaip labai linksma ten vaikščioti buvo. Kaip jau sakiau, į gatves išėjo visos mažumos, ir ne tik mažumos, su tautiniais darbužiais išsipuošusios. Bet va čia toks kabliukas turistams. Dieną prieš tai, kol buvo paradas, buvo galima fotografuoti, ką tik nori, o dabar... Eina, nors ir apsimeta, kad šiaip vaikšto, tik pabandyk nufotografuoti, iškart prisistato ir prašo pinigų. Pirma buvo tokia mergaitė. Mane fotografavot, mane fotografavot, nors iš tikrųjų, jos niekas nefotografavo. Kai parodėm nuotraukas, kažką suburbėjo ir nuėjo. Iškeikė tikriausiai. Po to vėl, ir vėl ir vėl. Taip vėl grįžom prie bažnyčios, pažiūrėti aprengtų kryžių, ir čia prisistatė net nežinau kas. Ne kinės, perujietės tikriausiai, o gal ir ne. Ir pradėjo prašyti, kad su jomis nusifotografuotumėme. Negaila žinoma. Ir besifotografuojant atėjo ir tos visokios močiutės su tautiniais rūbais, o kodėl su jais, kodėl ne su mumis fotografuojatės, su mumis juk įdomiau. Nereikia pinigų prašyti, gal ir fotografuotumėmės. Taip va. Palei visas Inkų sienas, dvylikakampį akmenį (galvojau, kad tai bus kažkas įspūdingiau), ėjo toliau. Čia jau netgi visa viena močiutė su lama Kosko gatvėmis pradėjo eiti. Irgi, kaip visada. Ne į turgų močiutė susiruošė, ne pas kaimynę serialų aptarti, o tiesiog turistams po akis pasimaišyti ir pinigų paprašyti. Taip ir darė. Dar palipus viršun, užėjom į poilsio vietą, kur visokie žmonės viską pardavinėjo. Menininkai savadarbiai tikriausiai, taip reikėtų pasakyti. Prisistatė toks Chuanas, kuris pats buvo pasidaręs piniginę prisegamą prie juosmens. Iš džinsų padaryta. Įdomiai taip. Šiaip dar pasiūlė visko, žolės, rūkomo nerūkomo, merginų, vaikinų, ko tik nori. Linksmas žmogus. Turas pradėjo eiti į pabaigą, paskutinis jo punktas: Peru istorijos muziejus. Viską mes ten sužinojom, ir ne tik apie Inkus, bet ir apie kitas senovės Peru gentis, tiek močes, tiek aimarus, tai yra visus privalomai lankytinus Peru objektus. Tiesa, muziejuje fotografuoti, filmuoti ar kaip nors kitaip amžinti draudžiama. Bet visai vertas dėmesio muziejus. Ten ir sužinojome apie Inkų imperijos dydį, kokos lapų kramtymo tradiciją ir kitka. Rekomenduoju ten apsilankyti. Po muziejaus kaip ir baigėsi visa privaloma Kosko senamiesčio panorama, bet liko neprivaloma programa susirasti, kaip galima iš Kosko nuvažiuoti iki Maču Pikču. O čia jau visai atskira ir ilga istorija. Pradėjom ieškoti. Galvojate, Maču Pikčus čia šalimais Kosko? Žinoma, kad šalimais, bet va nusigauti į jį, tai neveltui jo taip ilgai niekas ir nerado. Jau seniai buvome pasiskaitę, kad galima važiuoti traukiniu. Baisiai brangiai gaunasi. Galima važiuoti kažkiek autobusu, o po to traukiniu. Pigiau, bet vis tiek brangiai. O dar yra vienas dalykas, kad galima pavažiuoti iki Santos Teresos, tada iš ten iki Santos Marijos, iš ten iki Hidroelektrinės (iki Hidroelektrinės jau galima ir eiti), o jau nuo ten arba traukiniu, arba eiti pėsčiomis, kokias dvi valandas. Bet žiūrime, ką siūlo visokios agentūros. Pirmoji agentūra, žinoma ir pasiūlė arba traukiniu, arba mašina-traukiniu, kas ir gavosi baisingai ne pigu. Jei dar būtų kainos soliais nurodytos (su tais pačiais skaičiais), tai gal dar ir pagalvotum, žmogus, bet kai jau ten viskas doleriais, ir viršija šimtą, tai ir persigalvoji. O dar reikia prisiminti, kad įėjimas į patįjį Mačų Pikčų irgi nėra nemokamas, keturiasdešimt žalių dolerių būtina pakloti (tiesa, soliais). Vienu žodžiu kainas susirašėme, ir norėjome kaip nors pasiplauti, betgi taip paprastai nepaleidžia. Oi oi, o kur jūs gyvenate. Tuoj pulsim sakysim, kurgis ne. Teko pradėti sukti, kad pavadinimo neprisimenu. Parodžiau į žemėlapį, kad kažkur čia, ir apskritai teko pasakyti, kad mes tik šiandien atvažiavome, dar pavargę, visą naktį važiavome, tai ateisime rytoj. Kita agentūra sakė kažką panašaus, vėl tos kainos milžiniškos. Jau net buvo praėjęs noras ir važiuoti kur nors. Bet, per klaidą žiūrime tik, o nejaugi taip gali būti, kad kainuoja viskas tik devyniasdešimt solių. Taip, tai tiesa. Nors ne visai, reklaminis marketingas. Kaip ir lėktuvų bilietus, kadangi dažniausiai nurodo be jokių mokesčių, ten irgi buvo tas pats. Nors gal ir ne visai. Visų pirma, kelionė tikrai kainuoja tik devyniasdešimt solių, pirmyn atgal, bet jei norite, dar už papildomus dešimt solių gausite viešbutį, o dar už papildomus dešimt solių ir gidą po Maču Pikču. Ar sutinkate? Teko sutikti. Čia mums pradėjo pasakoti, kas per kelionė ir kaip. Kaip ir jau žinota būta, važiuojame mašina, ilgai ilgai, kol po to nusigausime iki Hidroelektrinės, o tada iš ten galima pėsčiomis eiti. Viešbutis bus, tiesa, daugiau kaip ir nieko nesakė. Tiesiog užsisakėme kelionę. Tokia bėda buvo, kad nepasakė, koks viešbutis. Vienu žodžiu labai viską prasuko, pinigus pasiėmė, usžirašė viešbučio pavadinimą. Dar paklausėme, ar parduoda bilietus į Naską, nes kitas punktas turėjo būti Naska, žinoma, kad parduoda, ir dar kainas pasakė. Mūsų viešbučio savininkas jo draugas, todėl labai mums pasisekė (būtų keista, jei nebūtų draugas ar koks giminaitis, jei taip realiai). Viskas sutvarkyta, galima valgyti, vaikščioti, (vis tiek nieko nesimato) ir eiti miegoti pažiūrėjus televizorių. Vanduo karštas bėga, tik išėjus iš kambario atsidūri balkone su vaizdu į Koską, ko daugiau norėti. Kita diena išaušo kaip visada. Kaip ir bebūtų keista, Ginklų aikštėje vėl didžiulis paradas ir vaikštynės. Iš pradžių kažkokie kareiviai žygiavo, o po to prasidėjo vėl tautinės mažumos ir didumos, tik šį kartą nebe vaikai, o suaugę. Įvairiausios organizacijos, turistinės ir ne turistinės, ir visokios kitokios. Tik vėliau supratau (kelionėse visada vėliau supranti), kad sekmadienis, ir ne šiaip sau sekmadienis, o visos Sekminės. Tad ir paradas didžiausias. Tiesa, suaugusiųjų paradas šiek tiek skyrėsi nuo vaikų. Prie pat bažnyčios šventoriuje padarytos vietos Vipas ir Vipienėms, kurie ten sėdėjo ir žiūrėjo į visus praeinančius. Linkčiojo galva. Pilna policijos, kurie vaikė visokias ledų pardavėjas, smeigtukų ir ženkliukų segiotojas, ir kitus žmones. Net prie vaikų kabinėjosi. Pagal išvaizdą jiems gi matosi, kuris vaikas šiaip vaikšto, o kuris jau su tikslu kažką parduoti. Vienu žodžiu, tą dieną buvo galima ramiai praeiti, niekas nesikabinėjo. O po to jau buvo įdomiausia dalis, kai vidury parado kažkas susimušė. Ir taip visai gerai. Berods, vyras su moterimi viena, kurie netgi atrodo nepažįstami buvo. Tiksliai nesupratau, bet policija atbėgo jų skirti, ir norėjo į nuovadą nuvesti. Nesupratau, ką jie ten kalbėjo tarpusavy, bet pagal veidus buvo aišku, kad tikriausiai ne komplimentais žarstėsi, vyras tikrai nebandė įtikinti moters, kad ji nuostabiai graži ir Vasilisa primena, o moteris irgi negyrė vyro jėgos ar vyriškumo. Bet čia kaip ir pašalinės parado detalės. Mes kaip visada balkonuose išgėrėm kavos, pavalgėm pusryčius. Pafotografavom. Labai gerai fotografavosi. O kadangi vėl kaip žinote paradas, tai vėl milijonas nuotraukų. Galima fotografuoti ką nori, kada nori, kur nori, kaip nori, su jais ir be jų, atskirai ir ne, visi taip noriai lenda į objektyvą, kad net puiku. Tai ne ta diena, kai puldinėja ir loja, kad kažką nufotografavai. Dėl to nuotraukų ir pilna. Tiesa, viena moteris nualpo per paradą, ją ištempė ir po to gaivino. Atsigavo. O pažiūrėjus paradą, šiaip nuėjom ten, kur atseit dar nebuvom buvę. Tai yra į tą pakraštį, kur dar nėjom. Nieko labai nauja ten ir nebuvo. Ledai, tortai, pirmai komunijai, šiaip toks Žvėryno rajonėlis su namukais. Po ko užkliuvom į tokį visai nieko turgelį. Išgėrėm čičios, o pati linksmiausia dalis, kai radau visokių serialų parduotuves. Pilna serialų, visokių, ir visus aš juos žinau. Vieni korėjietiški: „Laiptai į dangų“, „Žiemos sonetai“, „Vaikinai už gėles“, o kiti žinoma meksikietiški, ir visų lietuvių iki skausma pažįstama „Pamotė“, „Marimar“, „Marija la del Barjo“, „Laukinis mėnulis“, „Laukinė rožė“, „Laukinė katė“, su tokiomis mylimomis aktorėmis kaip Viktorija Ruffo, Veronika Castro, Talija ir kitomis. Ir puodelis. Nes šiaip ten ėjome pirkti puodelio. Ir radome. Tokį, kurių tarybiniais laikais daug buvo. Metalinis laminuotas, tai yra emaliuotas puodelis su gėlytėmis, pagaminta Lenkijoje. Viskas pagal planą. Po šio turgaus buvo dar vienas turgus. Skirtas vietiniams. Prekių šiek tiek mažiau. Kadangi sekmadienis, beveik uždarytas, ir pigesnis. Vėl visko prisipirkom. Beeinant gatve, paaiškėjo, kad turgus dar nesibaigė. Visokie vaisiai ir daržovės visur pardavinėjami. Praeinantys policininkai liepė trauktis nuo gatvės. Pardavinėti galima, bet ne ant gatvės, nes kažkokie svarbūs asmenys pravažiuos. Taip apžiūrėję ir likusią Kosko dalį, patraukėme namų pusėn. O čia, kaip ir nekeista, vis dar švenčiamos Sekminės. Ir kaipgi Sekminių pamaldos be procesijų. Ir vėl lietuviams tenka nusileisti. Nors gal ir ne, ne visai tenka nusileisti, tiesiog kita pakraipa. Procesija šiaip jau paprastai neina. Nėra vėliavų, nėra baldakimų, nėra kunigų, nevaikštoma tik aplink bažnyčia. Procesija per visą Kosko senamiestį, ir ne šiaip procesija. Pati Švč. Mergelė su Jėzumi eina Kosko gatvėmis. Nuo altoriaus nuimtos visos skulpūros ir keliauja. Skulptūroms gerai, jos keliauja, o jas nešantiems vyrams ne taip jau gerai. Dvidešimt vyrų išsišiepę, surėmę pečius vos vos vos paneša vieną vienintelę Švč. Mergelę. O kur dar visi kiti. Taip su Sekminėmis ir baigėsi mūsų viešnagė Koske. Nors ne visai baigėsi. Nuėję į viešbutį pasakėm, kad važiuojame į Maču Pikču, ar galima palikti daiktus. Žinoma, kad galima, o ar galima rezervuotis kambarį? Žinoma, kad galima. Taigi susitarėme, kad daiktus paliekame (beveik visus), rezervuojamės kambarį kitai nakčiai. O čia buvo didžiausia klaida. Ir šiaip visiems klaida būtų buvusi. Bet tai jau kitokia istorija. Kol kas baigiame su Kosku.   Kelionė į Maču Pikču   Po kelių dienų Koske ir tame viešbutyje, paskutinę dieną, kai jau reikėjo važiuoti į Maču Pikču, vėl sutikome mūsų dėdę, kuris mus atvedė į viešbutį. Ar jūs važiuojate į Maču Pikču? Grįšite rytoj, puiku, turite rezervaciją, taip? Gerai, jūsų kambarys lauks jūsų, tas pats. Sandėlyje padėjome daiktus, kambaryje palikome iš lėktuvo pavogtą antklodę, ir pradėjome laukti mūsų mašinytės. Neilgai trukus, atėjo mergina, ir sako einam, važiuosim į Maču Pikču. Kaip ir reikėjo tikėtis, taip labai iškart nevažiavome, visų pirma reikėjo apvažinėti visą Koską, susirinkti visus turistus. Iš pradžių nebuvo labai daug žmoniųk sėdėjo tik vienas kolumbas (tiesa sakant, tik vėliau sužinojome, kad jis kolumbas, bet kaip kitaip jį dar bepavadinsi), dvi belgės ir vienas belgas. Vėliau įlipo žydų porelė, tiesa, iš pradžių nežinojome, kad ten žydai, bet netrukus įlipus dar vienai žydaitei, tos porelės draugei, iškart supratome, kas per vieni. Pradėjo garsiai kalbėti, pasakoti, kokie linksmi įvykiai įvyko ir panašiai, ir aš pagal veido išraišką supratau, kad tik tai porai tai atrodė linksma ir įdomu, o ta kita žydaitė juokėsi iš mandagumo. Dar pora ispanų, ir dar tokia mišri pora, iš Naujosios Zelandijos. Kai jau maždaug visas autobusiukas buvo užkimštas, tai yra vietos sėdėti nebeliko, pajudėjome iš Kosko tolyn, į šiaurę o gal pietus. Kaip ir pasakojau, kelias ilgas ir nuobodus. Nenuobodus, tiesą sakant, bet tikrai ilgas. Pravažiavus vieną didelį miestą, stotelė. Žinoma, viskas penkis kartu brangiau. Kaip ir reikia tikėtis. Dar plius mums buvo pasakyta, kad jau Maču Pikču viskas taip brangu, būtinai nusivežkit pavalgyti. Tiesą sakant, taip ir pagalvojom, kad bus. Po šios stotelės pravažiuojame Inkų istorinį miestą Ojantaitambo (Ollantaytambo), kuriame nesustojome, kadangi pagal planą ir nepriklauso sustoti. Bet būtų visai gražu. Bet ką jau padarysi, bet šiaip gražus miestas, visiems rekomenduoju ten apsistoti, bent valandėlę, pasižiūrėti viską kaip viskas yra, ir ko nėra, ir tada galima toliau važiuoti ieškoti Maču Pikču. Tiesa, yra dar vienas būdas nusigauti iki Maču Pikču iš Kosko, ar kitų vietų. Ogi pėsčiomis. Taip vadinama, senaisiais Inkų takais, eini eini, ieškai ieškai, ir kažką randi. Ne visai taip, aišku, yra priklijuotas gidas, ir eini kokias keturias dienas nuo Kosko, arba nuo Ojantaitambo, arba nuo kokios kitos dienos. Ir paskutinę dieną senuoju Inkų keliu tiesiog: O, atsidūri pačiame Maču Pikču centre. Iki to, žinoma, praeinama dar daug įvairiausių griuvėsių, sneovinių miestų, šventyklų, ir kitų lankytinų vietų. Bet mes to kelio nesirinkome, nes nėra labai lengva, šalta, būtinas koks nors pūkinis miegmaišis, ir šiaip. Kainuoja tiek pat. Gal kada kitą kartą pagalvosime ir apie kelionę „Beieškant Inkų“. Po Ojantaitambo prasidėjo kilimas į aukštą aukštą kalną. Vingiavom vingiavom, visokiais meandrais, vingiuotais keliais, ir panašiai, kol galiausiai užvingiavom, vėl pasigrožėjome solsanais ir šuešanais (žiūrėti dalį apie Boliviją ir Titikaką), ir tada pradėjome leistis žemyn. Sėdint mašinoje, nesupratom didesnio skirtumo, bet labai žemai ir nenusileidus, staiga vėl sustojame. Vėl pasiilsėti. Kaip ir nieko prieš. Kažkaip keista, kad tokiame aukštyje taip šilta. Ir taip drėgnoka. Nors gal dar ne visai. Bet vis tiek, nebuvo šalta. Ir čia įvyko žydų išstojimas. Nieko prieš neturiu, bet jie labiausiai pasižymėjo šioje kelionėje. Kai jau visi pasifotografavo, atliko savo visus gamtinius reikalus, kas atliko, kas ne, susėdo į mašiną, ruošiasi važiuoti, bet negalime. Nes nėra žydų. Nė vieno iš tų trijų. Vairuotojas pradėjo pypinti, dar pypino, pradėjo riedėti, norėjo duris daryti, staiga išlenda vienas žydas iš už akmens, o tų žydaičių nesimato. Vėliau išlenda kita žydaitė, su tualetinio popieriaus rulonu. Stovi laukia, niekur neina. Vairuotojas jau šiek tiek nervinosi. Kai jau visi išsinervino, jie susėdo į autobusiuką. Žinoma, atsiprašau, kad laukėte, ar dar ko nors nebuvo. Žinoma, susigėdimo veide irgi nesimatė. Tiesiog taip veide ir parašyta: šikau, ir papūskit jūs man į uodegą. Taip linksmai važiavome. Kai jau visai visai nusileidome iš kalnų, patekome į džiungles, ar kaip čia pasakius, Pietryčių Aziją. Kaip ir visada, šito nesuprasi, kol neišlipsi iš mašinos. O išlipus, taip iškart ir prasidėjo. Žinoma, pirma, kaitra, karštis, drėgmė, bananų plantacijos, visokios tropinės gėlės ir panašiai. Tada maždaug jau pradėjo jaustis, galiausiai po kelių savaičių pradėjo jaustis, kad esame kažkur netoli pusiaujo. Prie viso to gėriom šunysm kiaulės, vištos žąsys ir visa kitka. O juokingiausia, kad matėme netgi kavos pupeles. Pažertas ant kelio, džiovinamas. Kad prinoktų. Taigi galiu papasakoti, kas yra natūr produktas, o ypatingai kava. Niekad nepatikėtumėte, kad ta kava tiesiog paberta ant kažkokio maišo džiūsta, o per ją pirmyn atgal valkiojasi ir šunys, ir kiaulės, ir vištos, ir visa kita vietinė fauna. Linksma ten. O nuo tada prasidėjo ilgesnis važiavimas. Kadangi visas kelias remontuojamas, ne visai visai, bet labai jau daug atkarpų, taigi greitas lėkimas baigėsi, prasidėjo stoviniavimas, ties viena, ties kita atkarpa, mašinų praleidimas, kadangi labai dažnai eismas vyksta tik viena kryptimi, tad reikia praleisti važiuojančias priešais, arba jos praleidžia mus. Pare, vale, pare vale. Taip privažiavome prie Santa Marijos. Kur šiaip reikėtų persėsti į kitą mašinytę, bet mums nereikėjo, ir iš ten tiesiai pas Santa Teresą. Šiaip ne per daugiausi kilometrų iki Santos Teresos, bet čia prasidėjo didžiausias džiaugsmas. Kelias ne šiaip sau kelias, kelias eina palei slėnį, kad palei slėnį tai gerai, bet ne slėnio apačia, o skardžiu. Pažiūri pro langą, o ten žemai žemai žemai kažkur vingiuoja upė, tarpekliukas. Pasižiūri ir gyventi nebesinori. O mūsų vairuotojas tikriausiai pripratęs. Spaudžia negailėdamas. Dar papypsi retkarčiais. Nes juk kelias ne tiesus, vingiuoja, ir žinoma, nesimato, kas iš priekio atvažiuoja, o kas ne, todėl reikia papypsinti, kad mašinos nesusidurtų. Teisa, kas penki metrai sustatyti kryžiai su gėlėmis labai gerai nenuteikė. Vis dėlto, tokių atvejų būta, ir ne vienas, ir ne du. Tikėkimės, mums to atvejo neteks patirti. Čia vėl įvyko išstojimas. Žydė (ta pati, kuri šiko, nors gal ir nešiko, gal šiaip kokia nelaimė, bet kadangi nepasiaiškino, tad sakykime, kad ji šiko), taigi ta šikusi žydė miegojo miegojo, ir staiga pabudo. Ir pradėjo kviestis visų šventųjų, ne tiek kad visų, bet labiausiai Šventojo Fako ir Šventojo Šūdo (tai gal vis dėlto šiko, nes kitaip nebūtų kvietusis Šventojo Šūdo). O kadangi prieš tai kalbėjusi vien ivritiškai, į šventuosius pradėjo kreiptis angliškai, viską supratome. Čia Minu jau pasakė (korėjietiškai žinoma), kad nereikia čia taip vaizduoti nekaltos mergelės, ir su šventaisiai bendrauti, buvau tavo krašte, buvau tavo šaly, pas jus irgi ne ką geriau. Taip kad sėdėk ramiai ir tylėk. Bet žydė vis dar klykavo. Greičiausiai, net jei būtų ir korėjiečių kalbą supratus, būtų klykavus. Taip privažiavome Santa Teresą. (Žydė tikra žydė, tiek visokių šventųjų pakeliui pravažiavome, ir Santa Teresą, ir Santą Mariją, ir Santą Aną, ir kitus, o kodėl jai labiausiai Šv. Fakas ir Šv. Šūdas patinka?) Pasirodom teks sustoti ir laukti. Kai kuriems žmonėms, tai yra tiems naujazelandiečiams, ir dar kažkam, mišriai porai, yra užsakyti pietūs ar vakarienė, ar kaip čia pavadinti. Kol jie valgė, visi kiti sėdėjo ir laukė. Pafotografavome, nieko daug nebuvo. Iki paskutinės stotelės, Hidroelektrinės liko tik dešimt kilometrų, o gal net mažiau, bet reikia laukti tų valgančių. Kai jie pavalgė ir galėjome važiuoti, vėl negalėjome. Nes vėl nebuvo žydų. Jie tikriausiai paskutinę minutę sugalvojo, kad kol laukia, gali pavalgyti, todėl irgi valgė. Bet čia jau baigėsi mūsų kelionė. Saulei leidžiantis, vėlai, pasiekėme Hidroelektrinę. Paskutinę stotelę, iš ten galima važiuoti traukiniu, arba eiti pėsčiomis. Paskutirnis traukinys vis tiek jaubuvo nuvažiavęs, o mes ar taip ar taip planavome eiti pėsčiomis, tad ir nuėjome. Iš pradžių visiems reikėjo užsiregistruoti, pasus paduoti, tada ir sužinojome, kad trys belgai, vienas kolumbas, Naujoji Zelandija ir panašiai. Šiaip vieniems eiti ir neleido. Prisistatė gidas. Bet čia vėl nauja stebuklas. Gerai, kad pradėjome klausti iš anksto. Mūsų gidas Fabienas (vėl Fabienas), pasako, kad nuves mus iki Aguas Calientes (Karštųjų Vandenų). Taigi čia irgi esminis punktas, kad visą dieną pravažiavus mašinyte, dvi valandas praėjus palei geležinkelio bėgius, atsiduriame ne Maču Pikču, o jo prieigose, Aguas Calientes, iš kur dar reikia kažkaip iki Maču Pikču nusigauti. Nuvesti nuves, bet apie mūsų viešbutį nieko nežino. Paklausė vairuotojo, vairuotojas kažkam paskambino. Niekas nieko nežino. Bet gerai, mes dar susiskambinsime, čia šiaip pakeliui vis tiek nėra ryšio, tai kol nueisime iki Aguas Calientes, gal jūsų viešbutį ir surasim. Taip ir tikėjomės, kad bus. Pasigailėjau, kad pasiėmiau ilgas kelnes. Žieminis megztinis, pusiau žieminis, kol kas jo dar neprireikė. Užteko ir trumpų rankovių. Kelias palei geležinkelio bėgius, per džiungles. Pradėjo temti, nelabai kas matėsi, bet dar matyti buvo daug ką galima. Kavos pupeles ant medžio pavyzdžiui, Krioklius tiesiai iš uolų. Gražu ir įspūdinga. Ir dar Urubambos upė šalimais. Einame tiesiog jos slėnių. Nežinai, kaip ten ta kelionė pėsčiomis sekant Inkų pėdomis, tačiau į Maču Pikču tikrai verta eiti bent jau nuo Hidroelektrinės pėsčiomis. Taip beeinant sužinojome, kad naujazelandiečiai nėra tokie jau tikri naujazelandiečiai. Viena mergina jau seniai kėlė įtarimą, azijietė, bet kas, kad azijietė. O vėliau beeinant ji pati mūsų korėjietiškai paklausė: ar jūs korėjietiškai kalbate. Teko patvirtinti. Pasirodo mes su jų pora važiuojame beveik panašiu maršrtutu (tiksliau daugelis žmonių važiuoja arba tokiu, arba kitokiu maršrutu, tai yra į viršų arba į apačią). Bolivijos Kopakabanoje toji mergina sirgo, tai niekur nevaikščiojo, o jos vaikinas besivalkiodamas gatvėmis mus pamatė. Tik žinoma, jis nesupranta korėjietiškai ir nelabai žino, kaip ta korėjiečių kalba skamba, dabar sužinojo. Daug visko aptarėme, jie gyvena Naujojoje Zelandijoje, šią žiemą praleido (mergina) Hokaide, žinoma, prisiminėme žemės drebėjimą. Kalbėjome apie tolimesnius planus, mes planavome važiuoti į Naską, jie kitur, prie jūros gal. Visa bėda, kad jie nė vienas neatsivežė fotoaparato, todėl į Naską važiuoti neverta. Maču Pikču, kadangi einama pėsčiomis, galima viską kūnu patirti, o Naskoje jau reikia fotografuoti. Dar pasiklausė, kas per bėda. Papasakojome, kad kaip ir užsisakėme viešbutį ir gidą, bet dabar niekas nieko nežino. O jos atsakymas, kad gal ir geriau, kad niekas nieko nežino, nes jie žino, kad rytoj reikės keltis lyg tai trečią ar ketvirtą valandą. Čia jau atskira istorija. Taip beeinant palei Urubambos slėnį, visiškai sutemo. Ir tada prasidėjo stebuklai. Visų pirma švietė pilnatis, tad už kiekvieno posūkio atrodydavo, kad tuoj čia išnirs Aguas Calientes, bet tai didelė neteisybė, tiesiog vėl eilinis slėnis, vėl apšviestas pilnaties. Iš visų pusių grojo, čirškėjo, čirpė visokia gyvybė. Ir jonvabaliai. Didžiuliai ir daugybė jų. Ant kiekvieno kampo. Buvo gražu. Galiausiai pasiekėme Aguas Calientes. Dar beeinant parodė tiltą ir laiptus, norintiems lipti pėsčiomis į Maču Pikču, ir nuvedė į patį miestelį. O čia buvo dar vienas stebuklas. Šangrila, aprašyta „Prarastajame horizonte“ yra visai ne ant Tibeto pasienio, o Peru. Šiaip gal nuvažiavus kokiu Inkų ekspresu taip ir neatrodytų, bet po tų kelių, džiunglių dulkių ir viso kito, staiga netikėtai atsiurti civilizacijoje yra kiek netikėta. Tik Japonijoje būna taip, kad einant kažkur kalnuose visai netikėtai atsiduri civilizacijoje, su geležinkeliu ir panašiai. Taip ir atrodė, kad arba radome Šangrilą arba netikėtai atsidūrėme Japonijoje. Fabianas jau spėjo susiskambinti su mūsų agentūra, kuri pasakė, kad viešbutis gal čia, o gal ne čia, jis pats nebuvo tikras, todėl pirma nuvedė naujazelandiečius, visus kitus, o po to jau mus ves, bet jei ką, mes galime ir jo viešbutyje gyventi. Belaukiant, kol visus apgyvendins, atėjo belgas, ir paprašė paskolinti fotoaparato elemento krautuvą. Minu ir belgo aparatai vienodi. Bet, neturėjome to krautuvo. Kadangi tingėjosi labai laukti, tai paskambinome patys dėdei iš agentūros, kuris pasakė, kad viskas į kainą įskaičiuota (netgi parėkė), ir eikite į tokį ir tokį viešbutį. Taip ir padarėme. Ten tikrai mūsų laukė, ir po kiek laiko turėjo ateiti gidas, kuris mums viską paaiškins. Atėjo. Paaiškino. Pasakė, kad reikia nusipirkti bilietą iš anksto. Tai yra prie Maču Pikču bilietų nepardavinėja, kasos Aguas Calientes. Jei norime tik į Maču Pikču, jokio skirtumo, bet jei norime dar palipti į Vainiapikču (Huaynapicchu), tada reikia atsikelti labai jau anksti. Kadangi per dieną ten įleidžia tik keturis šimtus žmonių (o gal du šimtus), tad pirmieji atėję gali įeiti, o vėliau atėję, nebegali. Autobusai važinėja nuo pusės šešių, įėjimas į Maču Pikču nuo šešių, bet stovėti eilėje prie autobuso reikia bent jau nuo keturių kitaip niekur neįeisit. Be to, kadangi mums reikia grįžti kitą dieną, mašina iš Hidroelektrinės išvažiuoja antrą valandą, eiti apie dvi valandas, tad kokią vienuoliktą jau reikia baigti apžiūrinėti ir leistis žemyn, o gal ir anksčiau. Norėjome paprašyti, kad pakeistų grįžimo datą, bet ne. Pasirodo niekas nieko nekeis, jei nenorite grįžti rytoj, pirkite naują bilietą. Tiek tos, nusprendėme nieko nepirkti, nes tada reikėtų dar ir viešbučio rezervaciją keisti. Ir į jokš Vainia Pikču nelipsim, o kam, užteks ir Maču Pikču. Šiaip šitaip nusprendėme vėliau. Mūsų gidas nuvedė iki ten, kur perkami bilietai, pasakė, kad tuoj grįš, palaukite. Nusipirkome bilietus (viskas pagal pasą), laukėme laukėme, nesulaukėme. Gerai, kad jis pasakė, kad turime ieškoti mergaitės su raudona vėliavyte, ant kurios parašyta Kosmos. Kaip cigaretės. Dar patikrinome, iš kur važiuoja autobusai. O tada jau pradėjome eiti į Karštuosius vandenis. Ne šiaip sau tas miestelis vadinasi Karštieji Vandenys, ten tikrai yra karštos versmės, ir labai rekomenduojama ten visies išsimaudyti. Bet žinoma, kai mes ten jau nuėjome, viskas buvo uždaryta. Tad vietoj karštų vandenų ėjome tiesiog pavalgyti. Gal ir keistai bet pica, sriuba, alus... Keista, bet visiškai nebrangu, kodėl jie ten visi sakė, kad viskas brangu. Netgi pigiau nei Koske. Aguas Calientes sužavėjo. Kaip ir didelis klausimas: gailėsimės ar nesigailėsime, o gal pasilikti, o gal negrįžti kitą dieną, o gal grįžti. Kaip jau sakiau, dėl įvairių priežasčių nusprendėme negrįžti, į Vainia Pikčų nelipti, todėl reikės keltis ne ketvirtą ar dar kažkada, o vėliau, ir važiuoti namo. Taip galvodami nuėjome miegoti. (Comment on this)
Wednesday, October 12th, 2011
11:16 am	Kamisaki, Isla del Sol Kopakabana Kopakabanos nuotykiai prasidėjo nespėjus išvažiuoti iš La Paso. Nuo autobusų stoties autobusas nuvažiavo beveik pustuštis su keletu užsieniečių, ir gal kokiu vienu ar dviem vietiniais bolivais. Pradėjo sukti keliu, raitytis į viršų, vėl atsivėrė nuostabioji La Paso panorama, visas raudonas slėnis, bet ilgai tai netruko. Tik užlipus į kalną, sustojame prie kažkokio turgelio, ar kaip tą vietą pavadinti. Nors šiaip ten parašyta, kad tai yra autobusų stotelė. Kaip vėliau sužinojau iš televizoriaus, tai La Paso priemiestis, kur kainos žemesnės, tiek nekilnojamojo turto, tiek šiaip visko, iš ten išėjo dar pora užsieniečių ir labai jau daug vietinės liaudies: moterys su skrybėliukais, vyrai su ryšuliais, nors dažniausiai moterys su keliolika ryšulių. Visi puolė lipo prie visų autobusų. Atėjo ir mūsų autobuso eilė. Visų pirma beveik visus užsieniečius persodino. Ir tą patį kuris sėdėjo per dvi vietas. Sako, kur jūsų vieta, jūs ne čia. Jis iškart atsisuko į savo bendrakeleives, ar mes turime vietas, ne neturime, sėdėsiu čia. Bet jam pasakė, kad nieko nebus, sėskit į penkioliktą vietą. Užsienietis pradėjo kuistis, kuitėsi kuitėsi, atrodytų kaip koks vietinis, atvažiavęs su dvidešimt ryšulių. Nežinau, ko jis ten tiek kuitėsi, nes šiaip jau nieko labai neišsikuitė. Bet persėdo. Vietoj jo prieš mus pasodino keletą vietinių su skrybėlėm ir ryšuliais. Ir tada, kai jau autobusas buvo beveik pilnas atėjo tokia močiutė. Šiaip galvojau, kad ji šiaip močiutė, bet tik vėliau sužinojau, kad ji senjora. Taigi ta močiutė atėjo su dvidešimt ryšulių vairuotojas sukrovė juos į bagažą ir ant stogo, o senjora (šiaip kadangi ji senjora, o ne šiaip kokia močiutė, tai mes ją taip ir vadinkime) atsisėdo į priekinę sėdynę. Nespėjo atsisėsti, kai jai prisireikė manadrinų. Bet negi lips čia atgal, aišku, kad ne, atsidarė langelį ir ant viso turgaus pradėjo rėkti: - Kasera, kasera, man mandarinų penkis kilogramus, mandarinų sakau, penkis kilogramus, penkis kilogramus mandarinų, penkis, kasera. Iš pradžių pagalvojau, kad ta kasera tai jos kokia draugė, dėl to ji taip atsipalaidavusi rėkia ant jos per visą turgelį, bet greitai supratau, kad visai ne. Nes tuo metu į autobusą prilipo visokių ledų pardavėjų: chelatos chelatos, chelatitos, ir pusė autobuso pradėjom joms rėkauti: „Kasera, man vanilinių, kasera, man porą, kasera, man vieną ledų“. Tada man ir kilo mintis, jog negali būti, kad visų pardavėjų vardas vienas vienintelis, o netgi jei taip, keista, kad visi autobuse taip gerai pažįsta visas pardavėjas. Taigi, Kasera ne senjoros draugė, o šiaip pardavėja. Kai kasera atnešė mandarinus, viskas dar nesibaigė, senjora pradėjo piktintis: kas čia per mandarinai, kasera, kaip jūs tokius pradavinėjta. O kasera nenusileido, senjora, tokie kaip visada, kuo jums nepatinka mandarinai, normalūs mandarinai, visada tokie buvo. Tiesa, nežinau kuo ten viskas baigėsi, nes tuo metu autobusas pradėjo važiuoti. Ne tik su mūsų senjora, vis dar perkančia mandarinus, bet ir su visomis kitomis kaseromis, kurios vis dar bandė prastūminėti ledus. Kiek pavažiavus, miestas baigėsi, Andai matėsi vis geriau ir geriau, ir galiausiai privažiavome prie įvažiavimo į magistralę. O čia vėl buvo eilė mūsų senjorai pasireikšti. Kol autobusas stovėjo eilėje prie privažiavimo, pripuolė daugybė mergaičių, kurios pardavinėjo sausainiukus, traškučius ir kitokius kelionės užkandžius. Niekas per daug nieko nenorėjo pirkti, išskyrus, žinoma, mūsų senjora. Tik matau, priekyje stovinti mergaitė moja kažkuriai kita, o toji jau bėga prie priekinės sėdynės, pas senjora. „Kasera, man sausainiukų, šokoladinių, šo-ko-la-di-nių, ne, ne šitą, mažytį, ma-žy-tį, šokoladinį“. Tikiuosi, kad vis dėlto nusipirko tuos saldainiukus, nors atrodė, kad autobusas labai jau greitai pajudėjo, ir šiaip neturėjo būti laiko paduoti pinigus ir pasiimti tuos vafliukus. Kai miestas baigėsi, prasidėjo laukai, Andų viršūnės vis dar švietė tolyje, ganėsi avys, kiaulės, lamos, noko javai, nupjautų javų kupetos stovėjo pakely surištos. Kuo ne Lietuva. Tik Andus tereikia pripiešti ir kartkartėm lamas praleisti. Taip bevažiuojant netikėtai išvažiavom prie ežero. Aš jau galvojau, kad čia bus Titikaka, kadangi Kopakabanos miestas ant Titikakos kranto. Bet tai buvo neteisybė, šitas ežeras vadinosi Vainiaimarka. Tarimas šiaip jau toks, bet rašoma Huynaymarka. Kas kaip nori, tas taip ir skaito. Ir to ežero pakrante privažiuojam prie Tikinos sąsiaurio. Pasirodo, Titikaka nėra šiaip kažkoks vienas ežeras, ir dar žinoma aukščiausiai pasaulyje esantis ežeras (reikia nepamiršti), jis sujungtas su tuo Vainiaimarkos ežeru, jungia žinoma Tikinos sąsiauris. Ant to sąsiaurio sėdi du broliai, vienas vienoj pusėj, kitas kitoje pusėje. Vienas brolis Paulius, kitas Petras, tai yra vienas miestelis San Pablo de Tiquina, o kitas San Pedro de Tiquina. Iš vieno į kitą nuolat kursuoja laiveliai, kelteliai ir kitos vandens transporto priemonės. Prie Petro mašina sustojo, buvo liepta visiems išlipti. Keliaujant nebūtina mokėti kalbą, kartais užtenka pasiklausyti, ką kalba kiti žmonės, Tuo metu buvo tas pats, išlipdami berods šveicarai ar brazilai ar šiaip kažkokie kitokie baltieji, kažkam paaiškino, kad dabar kelsimės per sąsiaurį, transporto priemonių ir keleivių keltai yra atskiri. Taigi mūsų autobusas keliasi atskirai, mes keliamės atskirai. Išlipom. Nuėjom paskui vietinius bolivus, prie boleterijos (bilietynės). Minu suabejojo, bet aš įtikinau, kad čia reikės pirkti viską. Kol laukėm mūsų laivo, priėjo tas pats nelaimingas baltasis, kurį persodino. O kur jūs pirkot laivo bilietus, va sakau, matai namuks prie pat, ten parašyta boleterija, tai ten ne loterijos bilietus pardavinėja, o kaip reikėtų tikėtis kelto bilietus. Persikėlus per Tikinos sąsiaurį, kita bėda. Mes persikėlėm, ir tikiuosi, kad mūsų autobusas irgi persikels, tik neaišku kada, o be to, nelabai prisimenam kaip tas autobusas atrodo. Tiesa, jie visi vienodai atrodo, tad nebent numeris bus kitoks. Numerio, žinoma, neprisimenam. Pagal kartu važiuojančių užsieniečių veidus irgi matėsi, kad jie irgi nelabai žino. Vietiniai? Jie tikriausiai prisimena, kuris autobusas, tik bėda, kad mes nelabai prisimenam su kuriais dėdės ir su kuriom skrybėliuotom senjorom kartu važiavom. Bet gal kaip nors? Viskas pasirodė gerai, autobusų ne per daugiausia važiavo. Pirmas atvažiavęs autobusas buvo per greitas, o kitasis, po kokių gal dešimt ar dvidešimt minučių, jau mūsiškis. Kas labai gerai. Visi žmonės irgi labai greitai susėdo, vairuotojas dar pasitikslino ar visi. Ir tikrai tikrai nebuvom visi. Ar prisimenate tą močiutę, kuri mandarinus pirko? Jos nebuvo. Ir visas autobusas pradėjo rėkti, dar tos senjoros, senjoros nėra. Va tada ir supratau, kad ta skrybėliuota močiutė su skara ne šiaip kokia močiutė, o senjora. Ir surask tą senjorą. Šiaip surasti paprastą, senjorą iškart atpažinsi, bet matosi, kad jos ten labai nėra. Kažkas išėjo ieškoti, o gal niekas ir nėjo ieškoti. Teko laukti. Po kažkiek laiko senjora grįžo. Tada įsitikinau, kad ji tikrai senjora. Nieks neburbėjo, niekas nieko nesakė, Korėjoje jau tikrai būtų jai prikišta, kad kaip jūs čia privertėte visą autobusą laukti, bet kai senjora lipa į autobusą Bolivijoje visi tyli. Palikome sąsiaurį, ir vis toliau važiavome prie Kopakabanos. Iš vienos pusės jau matėsi Titikakos ežeras, iš kitos pusės Vainiaimarkos ežeras. Pakilome į kalną, Andai vis dar švietė, pradėjom leistis žemyn, ir keleiviai vienas po kito pradėjo prašyti, sustokit čia, sustokit čia, va čia mano namas, va čia mano namas. Šiaip, žinoma, jei pravažiuojama pro tavo namą, kodėl gi neišlipus čia. Negi čia sunku. Ir tikrai nėra reikalo važiuoti iki Kopakabanos, kad po to dar dešimt kilometrų atgal. Ir vairuotojas neburbėjo, stojo prie kiekvieno stulpo, prie kiekvienos avies. Vat, prisimenu, kadaise tarybiniai ir lietuviški vairuotojai taip paprastai nestoviniuodavo. Ir gal dar dabar nestoja. Benzinas kainuoja. Gal. Jau saulei leidžiantis pasiekėme ir Kopakabaną. Vienas dėdė dar paklausė, kur čia paskutinė stotelė, jam buvo atsakyta, kad tai bus Sukrės aikštė. Aha. Tik įvažiavus į miestelį (kuriame gyvena netgi penkiasdešimt tūkstančių gyventojų), pirmoje stotelėje visi likę vietiniai išlipo, ir iki paskutinės stotelės važiavo tik baltaveidžiai europiečiai (tiesa, ne visi europiečiai, ir netgi ne visi baltaveidžiai, bet vis tiek visi užsieniečiai). Kopakabana sužavėjo iškart. Saulė jau buvo beveik nusileidus, žaros beveik nesimatė. Tiesa, Anduose žaros beveik ir nėra. Kurį laiką nematėme normalaus saulėlydžio. Nesvarbu, kad dangus giedras, viskas turėtų būti nuostabiai gražu, bet spėju, kad dėl oro sudėties keturių-penkių kilometrų aukštyje saulė besileisdama raudonai nesidažo, tokia pati geltona pati, ir beveik be jokios žaros pranyksta už horizonto. Beveik kaip iš lėktuvo. Taigi saulė jau išnykus, bet pagrindinė gatvė, kuri tarp kitko vedė nuo autobusų stoties pro visus viešbučius Titikakos link. Ir jos gale, tiesiai ant ežero kranto didžiausias inkaras. Žara, spindintis vanduo ir inkaras. Ši puiki nuotrauka patalpinta internete, prašom pasižiūrėti. Reikėjo vis dėlto susirasti viešbutį. Pagal šventąją knygą nuėjom į vieną. Viešbutis nuostabus, sodas, keli aukštai, kaina irgi tokia nieko, netgi galėtų matytis ežeras, bet bėda, kad mums duoda dvivietį kambarį tiesiai prieš laiptus. Hm... Einam į kitą. O kitasis pagal bendrą vaizdą su vaizdu į sieną, ir kainuoja dar dvigubai brangiau. Tiek tos, grįžtame su vaizdu į laiptus. O ten kažkokie užsieniečiai eina į kambarį su vaizdu, kodėl? Kodėl mums to kambario nesiūlė. O ten matote lova dvigulė. Tai kas? Vis geriau nei vaizdas į laiptus. O kito kokio kambario nėra. Kiek gyvensite? Dvi-tris naktis? Gerai... Vėliau supratom kodėl gerai. Kambarys keturvietis, su televizoriumi (visi ten buvo su televizoriumi), bet mokame tik už du asmenis. Šiaip viešbutyje kaip ir viskas gerai, ežeras šiek tiek matėsi, televizorius veikė, tik va su dušu tai problemos. Nors aiškiai pasakė, kad yra agua caliente, jis niekaip nenorėjo bėgti. Ko tik nedarėme, ir sukinėjom ir junginėjom visus įmanomus jungiklius ir svirteles kiek radom, bet naudos jokios. Teko praustis po tokiu šaltu šaltu vandeniu. Prie ežero jau buvo visai sutemę, tad nuėjom į priešingą pusę pasižmonėti. Artėjo kažkokia šventė. Tiksliai nežinau kokia, bet centrinė aikštė pilna žmonių, pastatyta scena, koncertas, turgus, su varške, sūriu kitomis gėrybėmis. Šalimais gatvinio maisto staliukai. Tai ir nusprendėm valgyti. Atsisėdom kažkur, senjora davė tručią, tikriausiai upėtakį, bulvių, keptų platanų (t.y. bananų), daržovių. Visai skanu sakyčiau. Patiko tas gatvės maistas. Turguje dar kavos nusipirkom, įvairiausių arbatų, kokos lapų ir šiaip turėjome. Pakeliui namo užsukom į vieną kavinę, berods ten buvome patys paskutiniai klientai. Tiesiog kavos išgerti. Daugiau tą dieną kaip ir nebuvo ką veikti, tad nutarėm eiti miegoti. Ar taip ar taip, nesvarbu, kad Šventoji Knyga nepataria, bet Kopakabanoje verta ne tik pernakvoti, bet ir šiaip po visą miestą ir už miesto pasivaikščioti. Kaip supratome, daugelis to nedaro, tiesiog atvažiuoja pravažiuoja, bet tai didžiausia klaida. Mes ten tris dienas praleidom. Šiaip reikia pastikslinti, nėra didelio reikalo, labai skubant sėdėti Kopakabanoje tris dienas, užtektų gal ir dviejų, bet taip jau atsitiko, kad dėl įvairių nenumatytų aplinkybių (kurių kaltininkas tikriausiai gatvės maistas, kartais nelabai gerai viskas baigiasi) teko vieną dieną tiesiog nieko nedaryti. Kadangi beveik visuose Kopakabanos viešbučiuose yra televizorius, tai diena labai neprailgo. Rodė visus žinomus ir nežinomus komedinius serialus su ispaniškais titrais ir anglišku įgarsinimu, tad viską supratau: „Draugai“, „Nauji senosios Kristinos nuotykiai“, „Sprogimo teorija“, „Du su puse vyro“ ir kitus. Labai liūdna nebuvo. Dieną dar pasivaikščiojau Titikakos pakrante, apžiūrėjau visas vietas, kur ten galima maudytis, manyčiau vis tiek reikia ten išsimaudyti, vis tik šventas ežeras ne tik kečujams, bet ir aimarams ir kitoms aplinkinėm gentims. Pirma diena taip ramiai ir praėjo. Jau labiau į vakarą, prieš pat saulėlydį nuėjom pažiūrėti, kaip vis dėlto ta saulė leidžiasi į Titikaką. Ir kadangi Anduose, kaip visada labai geras oras, saulėlydis matėsi gana puikiai. Jokios žaros, bet vis tiek gražu. O dar priedo žinojom, kad saulė leidžiasi į Peru pusę. Gražus saulėlydis, laiveliai sūpuojasi palei krantą. Visokie laiveliai, ir naujoviški su varikliaisi iš metalo pagaminti, ir senoviniai, iš meldų pinti. Po viso nuostabaus saulėlydžio reikėjo eiti pavalgyti, ką ir padarėm. Radom tokį restoraniuką (tiesa, labai daug ieškoti ir nereikėjo, kadangi jis buvo tiesiai ant pagrindinės gatvės prie pat autobusų stoties, o kad ji ten, tai reikia suprasti ir žinoti iš anksto, nes kitaip greičiausiai ir nerasite). Viskas ten buvo valgoma. Restoranas, kaip supratome buvo ne per seniausiai atidarytas, vėliau ten bus ir viešbutis, šiuo metu kol kas tik valgykla. Bet apstatymas žinomas bandomas pritempti prie inkų imperijos. Prie pat įėjimo pasitinka kažkurio inkų karaliaus biustas, sienose dega dirbtinės ugnys, viskas paslaptingoje prieblandoje. Daržovių rinkitės kiek norite ir kokių norite nuo stalo, pridėta visokių kaimiškų rakandų, vienu žodžiu valgyklos be priekaištų. Bet antrame aukšte dar nebaigtas remontas, dar kvepia fanieromis ir klijais (šiaip nebuvo ten reikalo eiti į antrą aukštą, bet kai nerandi tualeto iš pirmo karto, sugebi apžiūrėti visus užkaborius). Po vakarienės bevaikščiodami po miestelį pamatėme, kad šventė visame įkarštyje. Aš šiaip galvojau, kad kokios Šeštinės ar Sekminės, ar Devintinės (vis tiek kraštas katalikiškas), bet vėliau sužinojau, kad visai ne. Pagrindinėje aikštėje degė laužas, vietiniai indėnai sėdėjo aplink jį, pilstėsi singani, skiedė su spraitu, gėrė. Mes irgi kažkur netoli prisėdo. Bet matosi, kad ten šventė ne tokia, kaip kitur. Patys gėrė, bes va svečiams nesiūlė. Aišku, gal ir gerai, kad nesiūlė. Bet Minu vis tiek pastebėjo, kad va svetingumas skirtingas skirtingose šalyse. Yra šalių, kur nesvarbu kokia kalba kalbi, iš kur atvykęs, bet va tokių miesto ar kaimo švenčių metu visi svečiai pažįstami ir nepažįstami bus pakviesti prisijungti, jiems pasiūlyta išgerti, o va kitose šalyse tik vietiniai tarpusavyje švenčia. Bet ten jų šalis, nieko nepadarysi. Bolivija, kaip mes supratome, priklauso prie tų antrųjų šalių. Bet šiaip bolivai, berods, moka linksmintis. Kai mes ten ik centro nuėjom, pilna scenų, dainavo grojo, tik atrodė, kad viskas greitai baigėsi. Tik priėjom ir pradėjo kraustytis savo instrumentus, vyniotis laidus. Bet tai buvo didelis nesusipratimas. Dainavo šoko ir linksminosi visą naktį. Tikrai tikrai nemeluojant, mūsų kambario stiklai drebėjo, kaip per kokį žemės drebėjimą. Aš jau bijojau, kad ir išbyrės viskas. Niekas neišbyrėjo, bet man tik įdomu, kas būtų buvę, jei mūsų langai būtų atsukti į koncerto pusę. Dabar žiūrėjo į priešingą pusę, bet žvangėjo, džirškėjo ir drebėjo baisingai. Būtent Kopakabanoje supratom, kiek svarbus ir kaip brangus karštas vanduo. Kaip jau sakiau, mūsų viešbutyje žadėjo, kad karštas vanduo bus, tačiau jo nebuvo. Pirmą kartą nusiprausėm tiesiog po tokiu lengvai lediniu. Kai paklausėm darbuotojo, kaip čia su karštu vandeniu, kodėl jo nėra. Atsakė, kad jis turi būti, tiesiog nereikia didelės srovės leisti, po truputį, po truputį. Pabandėm po truputį, po truputį, vos vos varvėjo, laukėm laukėm, kaip nešilo, taip nešilo, koks buvo ledinis, toks ir liko. Tiek tos, be karšto vandens galima išgyventi. Tačiau bevaikštant Titikakos ežero pakrante pamatėm, kad yra labai daug viešbučių, kurių langai žiūri tiesiog į ežerą. Nejaugi? Ir vienas tų viešbučių būtent tas, į kurį nuėjom pirmąją dieną, bet dėl kainos ir dėl to, kad pagalvojom, kad langaibus į sieną kokią persigalvojom. Pasirodo, kartais pirmas įspūdis gali būti klaidingas. Taigi mūsų nuostabiajame viešbutyje su sodu nebuvo ne tik karšto vandens, bet išeinant iš namų dingo elektra. Paklausėm darbuotojos, kaip kodėl, por favor, truputėlį pakentėkite, tik valandą, atsiras. Tai tiek tos, ar taip ar taip tą dieną reikėjo ten gyventi, bet... Iškart nuėjome pažiūrėti į tuos langus su vaizdu į ežerą. Ir nieko. Yra visokių kambarių, pigesnių ir brangesnių, bet visi su vaizdu į langą. Televizorius irgi yra, ir atrodo šiek tiek geriau. Viskas aišku, persikelsim kitą dieną ten. Taigi antras rytas Kopakabanoje praėjo besikraunant daiktus ir kraustantis į kitą viešbutį. Nuostabus vaizdas į ežerą, daugybė vietos ant stogo, kur galima ir daiktus skalbtis, ir kabintis, ir netgi rūkyti. (Nes šiaip rūkyti kambaryje draudžiama). Ir netgi vanduo karštas buvo. Šiaip kadangi šalta, vos varvantis karštas vanduo irgi nelabai šildė, bet vis tiek geriau nei anksčiau. Žmonių nebuvo, atrodo visi pavargę po šventės, o gal ne, nuėjo parado pažiūrėti. Tą dieną buvo nei jokios Šeštinės, nei Sekminės, nei tuo labiau Devintinės (nors gal Aštuntinės), o tiesiog Kopakabanos mokyklos įkūrimo jubiliejus. Šiaip gal būtų gerai tos šventės, bet problema pavalgyti. Pusė kavinių uždaryta, kita pusė atidaryta, bet gali sėdėti nesėdėjęs, niekam neįdomu. Vienoje ir pasėdėjome gal dešimt minučių, nebuvo ne tik klientų, bet ir aptarnaujančių darbuotojų ar šeimininko, tad po dešimties minučių ir išėjome. O jau ten kur buvo padavėjas, nebuvo galima tiesiog kavos gerti. Šiaip norėjome ir pavalgyti ir kavos, bet kavos ne. Ir šiaip ilgai teko laukti, kol aptarnaus. Nekeista, jei pusė gyventojų švenčia. Taip ten žmonės Kopakabanoje ir gyvena. Ne šiaip mes ten į Kopakabaną atvažiavome. Šventasis Titikakos ežeras ne šiaip sau šventas dėl nieko, jame yra Saulės sala, kur visi turistai būtinai važiuoja, ir Mėnulio sala, į kurią plaukia jau mažiau žmonių, bet vis tiek pakanka. O kelias į Saulės salą eina tik per Kopakabaną, gal galima ir kitaip ten nusigauti, turint kokį laivą, bet neturintys laivo turi važiuoti iki kokio uosto, ir vienintelis jų yra Kopakabanoje. Taigi persikraustę pradėjom ieškoti kelių į Saulės salą. Nelabai sunku ieškoti, pilna kelionių agentūrų siūlančių viską. Pasiklausėm vienos, papasakojo labai nuosekliai, laivas į ten išplaukia aštuntą valandą, plaukia dvi valandas, galima išlipti arba pietinėje arba šiaurinėje pusėje. Jei išlipsite pietinėje pusėje, galima tiesiog ten būti, arba galima eiti į šiaurinę pusę. (Ar šiaip ar taip teks eiti kokias dvi-tris valandas, gal ir daugiau). O galima išlipti šiaurinėje pusėje ir eiti iki pietinės. Arba galima ir neiti, o tiesiog šiaurinėje pusėje pasivaikščioti. Bet šiaip patartina pasivaikščioti ir pernakvoti Saulės saloje, kaip daugelis ir daro. Tik bėda, kad laivai iš Šiaurinės pusės išplaukia gerokai anksčiau, nei iš pietinės, apskritai, ten tik vienas laivas yra, tad geriau plaukti į Šiaurę, eiti į Pietus, o jau ten pasiderinus laiką išplaukti. Bet tai ne vienintelė bėda. Po Saulės salos nelabai bėra kas daryti Bolivijoje (žinoma, ten dar daug ko yra, ir kalnų visokių, ir miestų, ir džiunglių), bet kadangi mes buvome jau visai prie Peru sienos, tad kodėl gi tiesiai į Peru nenuvažiavus. Viskas paprasta, toje pačioje agentūroje parduoda ne tik laivų bilietus, bet ir autobuso bilietus, galima nuvažiuoti tiesiai į Kuską, kurio tikrasis kečujiškas pavadinimas yra Koskas. Ir visai netyčia sužinojome, kad iš Kopakabanos niekas į Koską tiesiai nevažiuoja, reikia persėsti Pune (Peru), mieste ant Titikakos kranto. O kuo dar ta Titikaka garsi, jei ne plaukiojančiomis salomis, kurios padarytos iš meldų, kur jau šimtus metų gyvena aimarų gentys. Žinoma, Šventoji knyga sako, kad to salos jau seniai yra ne kas kita, o tik akcija atrakcija turistams, bet gal visai verta į jas pažiūrėti. Be to, toje agentūroje netgi galima taip bilietus užsisakyti. Iš Kopakabanos yra pora autobusų, kuriais galima važiuoti į Koską. Vienas vakarinis, kitas popietinis. Važiuodami vakariniu turėsite tik kokį pusvalandį Pune, o popietiniu – bus kaip tik pakankamai laiko turui po plaukojančias salas. Sunku apsipsręsti, bet kadangi Šventoji knyga griežtai išvadino visas plaukojančias salas ir turus po jas turistinėmis atrakcijomis, be jokios autentikos, tad nusprendėme tiesiai važiuoti į Puną, nėr čia ko, daugiau laiko praleisime Saulės saloje. Bet bevalgant šiek tiek persigalvojome. Turistams ne turistams, bet tos plaukiojančios salos jau seniai tapusios Titikakos simboliu, gal vis dėlto reikėtų į jas pasižiūrėti. Taigi po pietų grįžtam pas tą pačią porelę, mes persigalvojom. Pakeiskite bilietą, imame turą. Viskas puiku, tik va bilieto atgal parduoti negali, nusipirksite Saulės saloje. Puiku. Viskas sutvarkyta. O vyriškis išmokė ir porą žodžių kečujietiškai: Kamisaki (Sveiki), Waliki (Sveiki, atsakant). Taigi viskas kaip ir sutvarkyta. Turime bilietus tiek į Saulės salą, tiek į Puną, ir netgi turą po Titikaką po plaukiojančias salas. Pavalgėme ir kavos išgėrėme. Žinoma, Kopakabana garsiausia kaip uostas, iš kurio plaukiama į Saulės salą. Ir ne tik dabar, bet ir nuo senų laikų. Šiais laikais dažniausiai tuo uostu naudojasi turistai, anksčiau kečujų ir aimarų gentys, ir dabar kartais užplūsta, norėdamos plaukti į protėvių šventyklas. Bet kaip toks įžymus uostas, tikriausiai ir pačioje Kopakabanoje yra kokių žymių vietų. Privalo ten būti. Taigi pradedame turą po Kopakabaną. Pirmas turo taškas: Inkų observatorija. Nėra labai jau paprasta į ten nusigauti. Reikia ropštis ant aukšto kalno. Reikia prisipažinti, kai jau galiausiai priėjome prie Inkų observatorijos, net nesupratau, kad tai ji. Observatorija tai du stulpai, ant kurių užkeltas vienas akmuo. Gal anksčiau ir daugiau kas ten buvo, bet dabar iš to likę tik tiek. Tik vėliau, nusileidęs ir pažiūrėjęs bukletą, supratau, kad tai ir buvo observatorija. Bet vis tiek nufotogrfavau. Tiesa, nežinau, kodėl ta observatorija ne ant pačios kalvos viršūnės. Bet greičiausiai dėl kokių žvaigždynų ar saulės padėties. O ant viršūnės nieko nėra, beveik nieko nėra. Todėl mes ten ir pasėdėjom, išgėrėm kokos arbatos, pažiūrėjom kaip Kopakabana atrodo nuo pačios viršūnės. Antras kelionės punktas vadinosi Intakala. Nežinau, kaip reikėtų išversti, bet šiaip ten irgi kažkokia šventykla kažkada buvos. Beieškant tos šventyklos teko aplankyti kapines, kadangi ta šventykla tiesiai prieš kapines. Ir be to, neteisingai nurodytas įėjimas. Nuo kapinių niekur nenueisir, reikėjo eiti aplink, kad būtų galima į vidų įeiti. Iš tos šventyklos nieko daug ir neliko, tik altorius, ar tiksliau altoriaus įdubos, kur kadaise stovėjo inkų, kečujų, o gal aimarų dievai. Tad tiesiog nusifotografavom tose vietose, kur kadaise stovėjo galingų dievų skulptūros. Po pagoniškų dievų reikia vis dėlto prisiminti, kad Bolivija dabar kaip ir katalikiška šalis, kad ir su pagoniškomis priemaišomis. Ir labai lengva tai prisiminti, nes tiesiai nuo inkų šventyklos yra kelias vedantis prie Žvakių Mergelės Katedros. O ta Mergelė tai labai pasislėpus, pagrindinėje salėje nėra, reikia užeiti už katedros, lįsti į vos ne pursūsį, kur tamsu, ir tarp daug daug žvakių stovi Juoda Marija. Katedroje viskas išraižyta išpjaustyta iš medžio, ne tik biblinės scenos, bet ir katalikybės atėjimas į Boliviją bei kečujų mitai. O didžiausia atrakcija Kopakabanoje yra mašinų laiminimas. Netgi Šventojoje knygoje parašyta, kad būtina būtinai pažiūrėti tą ceremoniją, kuri dažniausiai vyksta šeštadieniais, bet ir šiaip bet kurią dieną galima pamatyti. Netgi per televizorių, kažkur kitoje šalyje žiūrėjau laidą, kur irgi rodė tą pačią ceremoniją. Ir mums pasisekė. Kaip tik, apžiūrėjus Katedrą, prie jos šventoriaus susirinko daugybė žmonių, privažiavo kelios mašinos (išpuoštos kaip lietuviškoms vestuvėms, su gėlių vainikais ir girliandomis), spalvotos moteriškės su skrybėliukais ir kasomis, senukai su skrybėlėmis. Išėjo kunigas, pasimeldė, pašlakstė, palaimino vieną mašiną, vėliau kitą,dar kitą. Taip iš eilės visas mašinas. Vėliau ju patys kečujai, o gal aimarai, išsitraukė alaus buteliais, aplaistė mašinas, išgėrė į mašinų sveikatą. Žiūriu, ir galvoju, kuom čia jums ne Lietuva. Pas mus irgi mašinas laisto. Nors gal jo, ant mašinų taip tiesiogiai nepila, o čia greičiausiai mašinų laistymą supranta pačia tiesiogine to žodžio prasme. Žinoma, kad supranta, kitaip jų nelaistytų. Bet ir patys nepamiršta į sveikatą ir už sėkmingą važinėjimąsi išgerti. Prieš pat Katedrą yra didelė aikštė, kur galima pasėdėti, pasišildyti po saule, pafotografuoti žmones, parūkyti ir paieškoti pašto. Ne taip lengva pasirodo paštą surasti. Pagal žemėlapį bandžiau ieškoti. Kaip ir atrodo turėtų būti tiesiai, bet kažkodėl jokio pašto nesimato. Net jokio ženklo. Tik berods policija, dar kažkas. Apėjau visą kvartalą aplinkui, iš vienos, iš kitos pusės, net pašto dėžutės neradau. Tada pradėjau šiaip visur vaikščioti, atvirutes pardavinėja, o pašto ženklus liepė nusipirkti pašte. Kurio neįmanoma rasti. Galiausiai, kažkaip per klaidą, užėjau į vieną pastatą, kuris neturėtų būti paštas. Ir kaip bebūtų keista, ten jis buvo. Bet bėda, kad niekas ten nesėdėjo. Nors pagal užrašytas darbo valandas turėjo sėdėti. Palaukiau, palaukiau. Prisisatė kažkoks indėnas, kuris bandė paaiškinti, kur čia ta darbuotoja. Supratau, kad ji kažkur išėjusi (nors ir be paaiškinimo tas matėsi), ir kad ji grįš kažkada (tikėjausi, kad grįš). Sakė, kad lyg kas skambins kam, o gal neskambins (jei neskambins, tai tikriausiai ir negrįš). Trumpai tariant, greičiausiai reikėjo kiaules pašerti, todėl ir išėjo, o gal į ligoninę, o gal šiaip su kaimyne aptarti kokius reikalus, pvz., vakar matytą serialo seriją. Kaip bebūtų keista, darbuotoja atėjo. Ir netgi pašto ženklus pardavė, ir netgi neklausė, kur ta Lietuva, ir greičiausiai todėl nė viena atvirutė niekur nenuėjo. Nors pagal bendrą pašto vaizdą ir nereikėjo tikėtis, kad kažkokios atvirutės kur nors nueis. Sutvarkius visus miesto reikalus, galima nueiti ir į kaimą. Taigi pro mažas gatvytes, pro didesnes gatves, pro dulkes, išėjome iš Kopakabanos. Kairėje pusėje tyvuliuoja Titikaka, už nugaros Kopakabana, dešinėje Andų nesnieguotos viršukalnės, laukai, ryžiai, kukurūzai, soros, sojos, bulvės, kiaulės, avys, lamos ir visa kita privaloma Bolivijos flora ir fauna. Jei taip realiai, tai ėjom ne į kiaules ir karves pažiūrėti, tikslas kiek kilnesnis. Šiek tiek už miestelio yra vadinamosios Inkų maudyklos, kas ir buvo mūsų kelionės tikslas. Bet reikėjo eiti per dulkes, pro kiaules ir avis, kokius tris kilometrus. Bet užtat visą kelią kairėje tyvuliavo Titikaka, o joje spindėjo saulė. Kai priėjome posūkį, netgi kalakutą sutikom, ir šiaip kitokius gyvūnus, o prie pat Inkų maudyklų buvo ir muziejus. Kad jau atėjom, reikėjo viską ir apžiūrėti. Pirma pažiūrėjom muziejų. Visokios nuotraukos, šiaip visko ten įdomaus. Turistų ten daug nebūna, todėl prižiūrintis sargas neturėjo daug ką veikti. Bet vis tiek pinigus už bilietus paėmė. Iš tokių visai įdomiausių eksponatų buvo mumija. Ne egiptietiška, bet Lotynų Amerikos, sėdinti, surietus kojas. Dar šiaip visokių kitokių indų ir panašiai. O vėliau laukė pačios stebuklingosios Inkų maudyklos. Į ten ne taip jau paprastas įeiti. Per vieną kiemą, kitą kiemą, trečią, vienas duris atrakina, kitas duris atrakina. Toks jausmas, kad atsidūrėme Anderseno pasakoje, kaip Gerda ieškodama Kajaus užeina į slaptingąjį sodą. Taip ir buvo. Nors oras toks pat, kaip ir lauke, bet sodas tikrai užburtas ir paslaptingas. Medžiai ir šešėliai priminė senąsias Naujamiesčio kapines, ir netgi šaltiniai ir vandens čiaupai buvo kažkur matyti. Vienu žodžiu, pabuvus Kopakabanoje yra tiesiog gėda nenueiti į tas maudyklas. Tiesa, neiašku, kodėl jos vadinamos maudyklomis, nes šiaip jokių vonių ten nėra tik tekantis vanduo. Dirbtinis šaltinis. Išėjus iš tų maudyklių, bandėm kitu keliu patraukti į Kopakabaną. Saulė leidosi, todėl reikėjo skubėti. Sako, pats nuostabiausias saulėlydis matomas nuo Kalvarijos kalvos. Ne tik saulėlydis, bet ir visa Kopakabana. Kadangi saulė leidosi, tai visą tą matytą florą ir fauną indėnai pradėjo varyti namo. Sutikom avių bandą, asilus, ir kitokius gyvūnus, kurie jau namo traukė. Kai jau pasiekėm Kopakabaną, saulė atrodė beveik prie pat laidos. Aš, žinoma, norėjau bėgti į tą kalną, bet nebuvo leista. Šiaip sunku po kalnus bėgioti Bolivijoje, deguonies trūkumas savo daro. Teko po truputį, po truputį lipti į Kalvariją. Tada ir pagalvojau, kaip ten Jėzui sekėsi į Golgotos kalvą lipti. Šiaip dar ir sunkiausią kryžių ant pečių tempė. Ir ne tik Jėzus, daugelis įvairių nusikaltėlių, kurių gal dauguma už nieką nuteisti, taip darė. Žiaurūs tie romėnai. Su tokiomis mintimis pasiekėme Kalvarijos viršūnę. Nuo jos matėsi Titikaka, spindėjo vis dar saulė, kairėje paskutinių saulės spindulių nušviesta Kopakabana, kairėje Santa Barbaros kalva. Taip ir vadinosi: Santa Barbaros kalva. Gražiai nusileido saulė, kaip kažkieno paveiksluose. Niekaip neprisimenu to dailininko pavardės. Kai taip žiūri, toks jausmas, kad pusė šiuolaikinių menininkų sėmėsi įkvėpimo Bolivijoje, tai Ujunyje, tai Kopakabanoje, tai dar kur nors. Kai saulė nusileido, siaubingai atšalo, todėl nusileidom žemyn. Ten dar apsukom ratą, pavalgėm kažkokiam keistam restorane, kurios savininkas užsienietis. Pabandėm surasti duonos, bet neradom. Ir vėl mylimas viešbutis su televizoriumi. Saulės sala Rytas išaušo kaip visada. Vėsus ir netgi šalta. Dieną saulė plieskia ir kaitina, bet ryte dar matosi ledas užšalęs ant vandens. Titikaka pati neužšąla, bet visokios balutės, vanduo likęs kriauklėje po gan storu ledu. Nekeista, kad naktimis šalta bet kokiam viešbutyje, nes šildymas ten iki šiol neišrastas. Gal jiems jo ir nereikia. Nesvarbu, daiktus palikome viešbutyje, sako, saugos nemokamai, ir tik su mažomis kuprinytėmis nuėjome į uosta, tai yra prieplauką. Kaip ir reikėjo tikėtis, niekas iš karto niekur nevažiavo. Palaukite. Palaukus palaukus, leido sėsti į vieną valtį, tai yra laivelį. Išsirinkome vietas ant stogo. Besėdint ir belaukiant, pradėjo rinktis žmonės, vis lipo lipo, ir tada nusprendė, kad laivelis per mažas, keleivių per daug, reikia visiems persėsti į kitą laivelį. Kas nėra labai blogai. Didesnis laivelis daugiau keleivių pakels, vadinasi, mažiau šansų nuskęsti. Taip ir išplaukėme. Iš pradžių vis dar plaukėme pagal tą pusiasalį, kuria įsikūrusi Kopakabana. Kažkur tolumoje matėsi kažkokie horizontai, žemės, šiaip taip ir nesuprasi, kur tas pusiasalis baigiasi, kuri iš tų dalių yra Saulės sala. Pagal žemėlapį ji turėtų būti visai šalia, bet jos niekur nesimatė. Keleiviai visokie visokiausi. Šalia mūsų sėdėjo kažkokia ispaniškai kalbanti moteriškė, tikriausiai užsienietė, tik neaišku iš kur. Su vaiku, kuris vis lakstė ir lakstė po laivą, keista, kad nenusivartė į Titikaką. Du argentiniečiai su prancūzu, kuris gyvena Argentinoje. Tie tai tokie pakvaišę. Visą kelią dainavo ir grojo gitara, labiausiai įsiminė savo kūrybos dainą apie Titikakos upėtakius. Žodžiai ne patys sudėtingiausi: Ir plaukiam mes dabar Titikaka, o čia daug upėtakių, Titikakos upėtakiai lalala, Titikaka, upėtakis, upėtakio Titikaka. Ir pan. Dar buvo porelė iš angliškai kalbančios šalies, nežinau, kokios bet visą laiką kalbėjo angliškai. Ir jie susipažino dar su kažkokiu prancūzu ir dar su kažkuo. Labai intensyviai kalbėjosi. Daugiausiai kalbėjo mergina, pasakojo, kaip kadaise ji mokėsi prancūzų, o dabar mokosi ispanų, ir žinoma, keliauja po Lotynų Ameriką. Ir net keista, kaip keturi metai prancūzų kalbos taip staiga ima ir išlekia, nes dabar pirma kas ateina į galvą, kaip kažką pasakyti angliškai. Prancūzas pasigyrė kiek jie milijonų kalbų mokėsi. Kadangi mergina pasakė, kad pirmoji kalba anglų (kuri šiaip jau kaip supratau gimtoji, tad keista, kad ji būtent išskiriama kaip pirmoji kalba, dėl ko prancūzas turėjo labai pasiaiškinti), o prancūzo pirmoji kalba prancūzų (bet čia prancūzą reikia pateisinti ne jis pirmas sugalvojo girtis), ir be kitų kalbų mokėsi lotynų, tik nežinojo, kaip angliškai lotynų kalba. Taip beplaukiant (mūsų valtis labai neskubėjo plaukti, ir šiaip visos valtys labai plaukioti neskubėjo), bestebint visus keleivius, apšnekant juos, gerai, kad niekas nesuprato korėjietiškai, priplaukėm mažą sąsiauriuką. Laivelis visiškai pristabdė greitį, išjungė motorus, kadangi sąsiauris gana seklus. Praplaukiame akmenis ir tada jau pasidarė, aišku, kad šita žemė į kairę nuo mūsų ne bet kas, o Saulės sala. Dešinėje pusėje praplaukė Mėnulio sala arba Koati (keista, kad niekas nesako, kaip Saulės sala vadinasi kečujietiškai). Už Koati vėl išnyra andiški solsanai arba šuešanai (雪山, ką lietuviškai mes vadintume snieguotomis Andų viršūnėmis), saulė žaižaruoja ir blyksi ne tik Titikakoje, bet ir tolimuosiuose solsanuose. Dešinėje praplaukia kažkokie griuvėsiai, apie juos papasakosiu vėliau, ir galiausiai priplaukiame vieną iš uostų, tai yra prieplaukų. Kaip supratome, tai pietinis Saulės salos uostas, kuriame kai kas nori išlipti, bet daugelis nelipa. Dėdė vairuotojas vėl patikrino bilietus, mes jų nebeturėjome. Britė sėdėjusi šalimais mūsų, pasakė, kad ji išlips šiaurėje, ir neturi bilieto atgal. Mes pasakėme, kad mes taip pat. Dėdė nusprendė, kad mes keliaujame kartu. Labai juokinga visiems buvo, britė pasiklausė, ar mes ruošiamės eiti pėsčiomis. Ji, žinoma, irgi taip pat norėjo padaryti. Man atrodė, kad norėjo į mūsų kompaniją jungti, bet kadangi mes labai daug nekalbėjome su mumis, neprisijungė. Bet prisijungė prie jau minėtos angliškai kalbančios poros ir prancūzo, ir gan intensyviai dalyvavo visuose pokalbiuose įvairiomis temomis. Solsanai ir šuešanai vis slinko, saulė vis žaižaravo, Saulės sala vis plaukė. Ir galiausiai, po beveik dvijų valandų lėtos lėtos kelionės, mes priplaukėme paskutinį tašką, šiaurinę prieplauką. Visi išlipo, jai norėjo eiti, bet ne. Vėl vienas dėdė liepė niekur nesiskirstyti, senjorai ir senjoros (vos ne pirmą kartą taip kreipėsi į mus), aš dar jums šį bei tą papasakosiu, prašom niekur neišsiskirstyti. Stovim ir laukiam. Pasakoti jis šį bei tą pasakojo, tik nepasakyčiau, kad buvo labai įdomu, ir dar labiau reikia prisipažinti, kad ne kažin ką ir supratome iš to pasakojimo. Kai galiausiai pasakė, kad patraukiam į šitą pusę, supratau, kad reikia plautis, nes esminę dalį, kad čia yra muziejus ir t.t. aš ir taip žinojau iš Šventosios knygos. O viso kito vis tiek nesupratau. Taigi prisėdom kavinėje tiesiai priešais prieplauką, pasiėmėme kavos. Net keista, kad kainos saloje ir žemyne beveik nesiskyrė. Kava irgi buvo tokia visai nieko. Aptarnavimas irgi patiko. Saulė švietė, keletas užsieniečių irgi pusryčiavo ten. Tik va dėdė pamiršo, kad mes paprašėme karšto vandens. Ir termosą pas save pasilaikė. Kai jau atsiskaitėme (Bolivijoje visada būna ta problema, jei neturi lygiai, tada dažniausiai žmonės grąžos neturi, arba kad ir duodi lygiai, kažkodėl nenori priimti patrinto pinigo), o tiksliau sukrapštėme lygiai lygiai aštuoniolika bolivianų, ir paprašėme karšto vandens dar kartą... Karštą vandenį atnešė, bet už tai paprašė dar dviejų bolivianų. Pats kaltas, šiaip būtume davę lygiai dvidešimt, o dabar teko vėl atidavinėti grąžą iš dvidešimties. Prie prieplaukos buvo ir tualetas, šiaip mokamas, bet jei sugebi greitai apsisukti, gali tavęs ir nepastebėti. Pinigų rinkėja dažniausiai nesėdi prie įėjimo, tad visai įmanoma pasinaudoti tualetu nieko nemokėjus. Po visų šių reikalų pradėjome salos apžiūrą. Iš idėjos ten daug visokių įdomybių, bet kai kurie žmonės iškart eina teisingu keliu, o mes iš pradžių nuėjome pas kiaules ir asilus, o jei labai atvirai į kažkieno privačias valdas įsiveržėme. Kažkoks šeštas jausmas pasakė, kad viskas turėtų atrodyti ne taip. Grįžome atgal ir jau geruoju keliu priėjome muziejų, kurį nutarėme praleiti. Bet va jei praleidi muziejų, tada nenusiperki bilieto, su kuriuo gali įeiti į Čia‘llapampos teritoriją. Iki jos dar praeiname kažkokią įlanką, kurioje deginosi kiaulė ir viena balta užsienietė. Pagalvojau ten išsimaudyti, bet nutariau, kad dar bus daug vietų. Ir galiausiai varteliai, prie kurių stovi dėdė ir reikalauja bilieto. Bet kaip visada keliai nutiesti taip, kad spėk kur reikia eiti. Vėl pasukome ne į tą pusę, teko klaustis kelio, bet ir šiaip žmonės labai nuoširdžiai norėjo parodyti kelią, kad tik nesibastytume po jų laukus ir klonius. Visur ganosi avys, bandžiau su jomis sveikinti. Žydėjo pienės be stiebų, tiesiog iš žemės išdygsta jų žiedas, klotas akmenų kelias kyla vis viršun ir viršun. Kažkur pakeliui sutikom begrįžtančią ispaniškai kalbančią moteriškę su sūnumi, kaip sekasi keliauti, pasivaikščioti, gerai? Puikiai, sėkmės. Ir toliau ėjome. Radome Titikakos uolą (tikiuosi, kad ten buvo ji). Keli užsieniečiai ten sėdėjo, deginosi, gėrė ir rūkė. Už jos uoloje iškaltos saulės ašaros, ir tada aukų stalas. Šiaip keista, kad stalas pastatytas be jokio cemento, betono, tiesiog akmenys sukrauti ant akmenų, ir po bet kokio vėjėlio turintis nuvirsti stovi jau keletą šimtų metų... Tad tikriausiai ne toks jau ir senas tas staliukas, nors aplink ratu susodinti akmenys verčia tikėti, kad čia ne šiaip koks staliukas pasėdėti, o kažkoks rimtesnis ritualinis stalas. Už jo radome labirintą. Spėju, kad ir ten buvo kažkokia šventykla ar šiaip koks gyvenamasis namas, nors greičiausiai šventykla. Bet kadangi raštų nėra išlikę, o vietiniai tikriausiai nelabai pasakoja, tad tą šventyklą taip ir vadina tiesiog: labirintu. Nors keliose knygose jį vadina Činkanos griuvėsiais. Toliau į šiaurę matėsi ir daugiau visokių salų, kurių viena kažkokia šventa, vadinama Marka Pampa, o vietiniai sako, kad tai nuskedęs miestas. Atlantida buvo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje pilna pasakojimų apie ją. Kadangi Marka Pampa yra šiaurinės salos pats pats pakraštys, tad pačia viršūne pradėjome traukti į pietus. Palei pačią viršūnę eina kelias, grįstas akmenimis, ir ne šiaip sau kažkoks kelias, jis taip ir vadinasi Šventasis Saulės kelias. Kodėl, nežinau, knygose nebuvo parašyta. Bet tikriausiai kažkada tuo keliu keliavo pati saulė, o dabar traukia turistai ir kiti vietiniai gyventojai. Dar didelis klausimas, ar tie akmenys nuo Inkų laikų likę, nes kelias per daug gerai išsilaikęs. Bet vėliau, pamačius daugiau liekanų nuo Inkų imperijos laikų, vis labiau tikisi, kad kelias vis dar tas pats, negrįstas naujai, toks, kokį Inkai paliko savo palikuonims. Nieko toks kelias, kairėje andiški solsanai ir šuešanai, dešinėje Peru aukštikalnės, o apačioje tiek kairėje, tiek dešinėje tyvuliuoja Titikaka. Taip beeinant, prieiname dar vienus vartelius, atseit įėjimas į Čia‘llų teritoriją. Ten šiaip vėl reikėjo pirkti naują bilietuką, bet kadangi labai didelė grupė turistų ten sukinėjosi, praėjome be jokių bilietų. Cha‘llos teritorijoje pamatėme tik vienus griuvėsius. Spėju, kad jie irgi likę nuo inkų laikų. Ten besigrožėdami solsanais-šuešanais ir tyvuliuojančia Titikaka, besifotografuodami arkose ir languose, išgėrėme kokos arbatos ir ėjome toliau. Nes tikras, bet atrodo gėrėme ant pačios Santa Barbaros kalvos vršūnės. Daug tų Santa Barbarų teko aplankyti ir pamatyti Bolivijoje. Visa Saulės salos esmė yra pasivaikščiojimas. Skubėti nereikia. Galbūt dėl to užtruks šiek tiek ilgiau, bet tai tiesiog reiškia, kad reikia daugiau laiko skirti Saulės salai. Vis dėlto Saulės sala, ne bet kas. Taip beeinant priėjome dar vieną kaimą, jau patį piečiausią kaimą, Jumani. Ten vėl varteliai, vėl pinigų rinkimas, ir dėdė mūsų nepraleido, kol nesusimokėjome. Žinoma, žmonės ten iš to ir gyvena. Bet man tai reiškia, kad dabar tikrai reikės apžiūrėti viską, kas tik yra tame kaime. Visą dieną praleidome ant kalno, tarp gėlių, žolių, kartais praeidavo kokie vietiniai, dažniausiai nepraeidavo, tik Titikaka visada tyvuliavo prieš mus, po mumis ir už mūsų. Bet įėjus į Jumanį, viskas šiek tiek pasikeitė. Visų pirma ant kelio išropojo lama, visi užsieniečiai puolė ją fotografuoti, bet lama, žinoma, kalbėjosi tik su manimi. Taip jiems ir reikia. Po lamos prasidėjo kaimas. Namai, nameliai, namukai, viešbučiai, valgyklos, viešbučiai-restoranai, ir taip toliau. Keli vaikai stovėjo pakely, pravertė mūsų kečujų kalbos žinios (visas vienas žodis). „Kamisaki“. „Waliki“. Ir vaikai nebeatstojo, iš kur, kur kodėl, kam, bet ir ispanų kalba daug nepadėjo. Ne šiaip sau vaikai, man atrodo kiekviena Jumanio šeima turi arba viešbutį, arba restoraną, o dažniausiai viską kartu. Taigi pasiūlė apsigyventi savo tėvų viešbutyje, bet tokiame visai nepigiame, už aštuoniasdešimt bolivianų ar net daugiau. Bet maloniai pasakė, kad va čia yra Inkų šaltinis, bet iki jo dar kokį pusvalandį eiti, o gal keturiasdešimt minučių. Pagalvojau, kad vaikai vis tiek gerai nesupranta laiko. Tad pasakėme, kad pirmą pažiūrėsime į šaltinį, ir tik tada ieškosime viešbučio. Realiai nusprendėme beeidami prie šo šaltinio ieškoti viešbučio. Ir labai gerai nusprendėme. Kai jau priėjome prie posūkio, kur pagrindinis kelias sukasi į kairę ir pradeda leistis žemyn, prieplaukos link, radome visai nieko tokį viešbutuką. Kairėje Titikaka, dešinėje Titikaka, ne tiek kairėje ir dešinėje, kiek apačioje tyvuliuoja šventasis ežeras. Ten irgi pasakė, kad šiaip aštuoniasdešimt, bet su atskiru dušu, dvidešimt penki. Tai ir pasiėmėme tą pigesnį kambariuką. O tada jau nuslinkome pas Inkus, prie jų šaltinio. Va čia ir supratau, kad vaikai gal ir nemelavo. Kelias leidosi žemyn, žemyn ir žemyn, ir dar labiau žemyn ir žemyn. Net negalvojome, kad mes taip aukštai, o kelias vis žemyn ir žemyn leidžiasi. Pakeliui sutikome milijonus indėnų, o tiksliau indėnių su skrybėliukais ir raštuotais ryšuliais ant pečių, dar daugiau asiliukų, kurie arba apkrauti ryšuliais į viršų ropštėsi, arba be ryšulių žemyn leidosi. Priėjome bažnyčia, po bažnyčios galiaisi atsivėrė Titikaka, galiausiai pasimatė prieplauka, kuri buvo taip sakyčiau labai žemai. Jau atrodė, kad mes kokį šimtą metrų tiesiai žemyn nusileidome, o pasirodo, kad esame vis dar virš aukščiausių medžių viršūnių. Galva, ačiū dievui, neapsvaigo. Laimingai, be įvykių pasiekėme prieplauką. Inkų šaltinis pasirodo tiesiai prie prieplaukos. Išgėrėme jo vandens, pažiūrėjome į inkų statulas. Ir tada radome kur laivai plaukioja. Reikia nusipirkti bilietus. Galiausiai atėjo dėdė bilietų pardavėjas. Išsiklausėme, kada laivas, iš kur, kelintą, kiek kainuoja, tai parduokite bilietus. Sako, neparduos. O priežastis paprasta, jei norite šiandien plaukti, parduosiu, o jei rytoj, ateikite rytoj, prieš laivą, ir galėsite plaukti, kam čia iš anksto bilietus pirkiotis. Gerai, taip ir padarysime. Nenusipirkę bilietų, užlipome Inkų laiptais. Ten netgi dvi turistinės atrakcijos vienoje vietoje: inkų šaltinis su tekančiu vandeniu, ir šalimais inkų laiptai su inkų valdovų statulomis. Laiptai iki šiol naudojami. Greičiausiai ir likę po inkų laikų, gal šiek tiek remontuoti, bet vis tiek inkų laiptai. Jais galima dalį kelio ropštis, o vėliau vėl reikia sukti į dulkėtą aplinkkelį. Po inkų šaltinio ir inkų laiptų pietinėje saloje liko dar vieni griuvėsiai, vadinamoji Pilko Kaina. Gal kokia Saulės ar Mėnulio šventykla. Iki kurios irgi dar reikia eiti, daugelis užsieniečių ten ir traukė. Bet tai reiškia, kad reikia vėl ropštis ant kalno, ir kažkaip bandyti iki ten eiti. Pradėjus ropštis, Minu pasiūlė Pilko Kainą palikti kitai dienai, ar taip ar taip šitame retame ore jau visą dieną pravaikščiojome, gal grįžtame namo. Ir labai gerai padarėme. Beeidami namo, užėjome į parduotuvę, net keista, kainos nė kiek nė puse boliviano ne didesnės nei žemyne, o kartais net ir beveik pigiau. Tad nusipirkome balto vyno butelį, nuėjome į savo viešbutį, atsisėdome terasoje, užsisakėme kavos, kažko pavalgyti... Ir ant pačios Saulės salos viršūnės, žiūrėdami į eilinį Titikakos saulėlydį sėdėjome. Kai vėl pagalvoju, netgi pats sau pavydžiu. Viešbučio savininkas atsiprašinėjo, kad maistas vėluoja, bet nieko tokio, labai gera ilsėtis žiūrint į saulėlydį. Saulei nusileidus gerokai atšalo, tad teko vakarieniauti viduje. Vėl visais būdais kepti upėtakiai. Bet nieko nepadarysi, Titikaka garsėja įvairiausiais upėtakiais. Gaila, kad kitą dieną reikėjo skubėti į mūsų ekskursiją po plaukiojančias salas, tad reikėjo keltis anksti ir bėgti į Pilko Kainą. Prieš tai dar spėjome išgerti kavos mūsų viešbutyje, nusipirkti sausainių vienoje parduotuvėj, ir saulei tekant virš visų solsanų ir šuešanų, bėgome į Pilko Kainą. Kažkokių nuorodų – nėra, kažkokio aiškaus kelio – nėra. Tad teko eiti pro visus terasinius laukus. Iš pradžių atrodė, kad čia kelias, kuris po to virsta lauku, ir galiausiai terasa iš vis dingsta, tad lipi viena terasa žemiau, po to viena terasa aukščiau, ir taip kalno šlaitu šiaip ne taip, iki kažkur nuėjom. Pamatėme arklį. Dar viena terasa aukščiau, dar aukščiau, dar užsukome. Galiausiai už po trečio posūkio išniro Pilko Kaina. Atrodė, kad dar toloka, bet man atrodė, kad ji visai šalia. Taip beveik ir buvo. Minu nusprendė, kad jis tingi eiti, tai nubėgau vienas. Tiesiogine to žodžio prasme nubėgau. Pribėgus prie jos, buvo aišku, kad iki šiol dar prižiūrėtojai neatsikėlę, o greičiausiai dar melžia karves, ožkas, šeria vištas ir gaudo upėtakius, nes turistai tokiu metu dar nesivalkioja po griuvėsius. Bet pasitaiko tokių kaip aš. Apėjau iš visų pusių, kol radau vietą, kur galima peršokti per tvorą, ir išlandžiojau viską. Per kokias dvi minutes išlandžiojau, nes galvojau, kad laiko nelabai yra. Nieko ten nebuvo, tik griuvėsiai, su stogu. Vienoje vietoje dar matyti aukos, vienas akmuo, su kažkurio iš dievu atvaizdu, ir langelis, pro kurį tikriausiai matomas saulėtekis kokiu nors esminiu momentu (per žiemos saulėgrįžą tikriausiai). O ko labiausiai gaila, kad prie pat tos šventyklosm apačioje matėsi kaimelis ir prieplauka. Ir toks blogas jaumas, kad mūsų laivas, kuriuo ruošėmės plaukti, tikrai sustos ir šioje prieplaukoje. Bet kas baisiausia, kad nebuvo nė vieno indėno ar kokio šiaip gyventojo, kurio būtų galima pasiklausti. Nieko neliko, kaip grįžti atgal, per ražienas, nupjautus rugius, augančius rugius, kviečius, kukurūzus, sojas ir kitus javus. Minu juokėsi, kad iš toli atrodė, kad aš ten kokias apeigas atlikinėju bėgiodams aplink šventyklą ir šokinėdamas aplink ją. Laiko buvo likę pakankamai. Labai neskubėdami per visus terasinius laukus su tomis pačiomis daržovėmis, lauko gėlėmis ir javais grįžome atgal. Pabandėme nukirsti kelią, ir beveik leisdamiesi žemyn įjėjome į kažkieno kiemą. Greičiausiai eilinį viešbutį. Bet ten stovėjo indėnė, laistė daržą, ir žinoma nepamiršo pasakyti, kad čia nėra kelio. Teko atsiprašyti. Pasiklydome. Ji pakartojo, kad čia ne kelias. Mane irgi tikriausiai piktintų, jei pusė turistų valkiotųsi pro mano kiemą, aiškindamiesi, kad nerado kelio. Galėtų salos vadovybė pasirūpinti aiškesniai kelios ženklais ar dar kažkuo. Kai buvome prieplaukoje, dar buvo likę daugybė daugybė laiko. Spėjome dar kartą nusifotografuoti prie inkų šaltinio, dar kartč išgerti iš jo, nueiti prie Titikakos, beveik būčiau spėjęs ir pasimaudyti ten, tik kad dugnas nelabai malonus. Ne tik akmenys, bet ir šiaip kokios šiukšlės. Bandžiau prieiti prie senovinio laivo iš švendrų, bet neišėjo. Ir dar kavos išgerti liko laiko. Ir net ne vieną puodelį būtume spėję išgerti. Daug laiko buvo. Galiausiai atplaukė mūsų laivelis, visi susėdo ir išplaukėme. Kamisaki, Isla del Sol, Kamisaki, Koati. Greičiausiai reikės dar kartą ten grįžti, nes Mėnulio sala liko neaplankyta. Kaip aš ir tikėjausi, mūsų laivas sustojo Pilko Kainos prieplaukoje. Ir ne tik, sustojo, bet ten atėjo viena užsienietė, kurią atlydėjo indėnė su skrybėliuku ir dviem ilgomis kasomis. Tikriausiai viešbučio, kurioje ta užsienietė buvo apsistojusi, savininkė. Atlydėjo, įsodino į laivą ir nuėjo. Su mumis plaukė amerikiečių pora (iš Sietlo atrodo, nors nesu tikras, o žmona azijatė). Kadangi Pilko Kaina matėsi nuo prieplaukos, vyras dar pasityčiojo (o gal jis buvo iš Pietų Afrikos, tiksliai ir neprisimenu): va dar vieni griuvėsiai. Visi pamatėt, visi aplankėt? Galim užsidėti pliusiuką. Iškart supratau, kad jis lochas. Su prancūzų pora pasikalbėjome daugiau. Jie taip ir nespėjo aplankyti Pilko Kainos. Minu pasijuokė, kaip aš ten bėgau, ir šiaip pasakėme, kad ji nėra taip toli kaip gali atrodyti. Ir tikrai sakyčiau, kad verta ten nueiti. Dar sužinojome, kad ant Peru-Bolivijos sienos, prie Jungujo (tai yra ten, kur mes ruošėmės kirsti sieną), buvo streikas. Tiesa, apie tai girdėjome jau ir anksčiau, iš korėjiečių Ujunyje, jiems teko kažkokiu laiveliu plaukti į Boliviją, tad prancūzai atvažiavo beveik iki sienos, tada grįžo berods į Limą ir skrido į La Pasą, į kurį ir dabar važiavo. Grįžtant buvo gana šalta. Nors atrodo plaukėme beveik tuo pačiu metu kaip ir dieną prieš, bet grįžimas gerokai šaltesnis. Laivas vis taip pat lėtai plaukė Titikaka, šį kartą jau dešinėje pro šalį plaukė Saulės sala, kairėje praplaukė Mėnulio sala, už jos tolumoje spindėjo andiški solsanai ir šuešanai, aplinui tyvuliavo Titikaka. Staiga netikėti baigėsi Saulės salos linija, tolumoje jau matėsi Titikakos Peru krantas, kairėje pusėje išnyko visi solsanai ir šuešanai, ir išniro Jampupatos iškyšulys, kuris baigėsi tuo pačiu sąsiauriu. Laivo kapitonas vėl išjugnė visus variklius, sėkmingai įveikius povandenines kliūtis ir rifus, atsidūrėme Kopakabanos vandenyse. Iki miesto dar kokia valanda, o gal net pusantros, bet prie to sąsiaurio sutikome porą užsieniečių, atplaukusių paplaukioti, o gal pažvejoti. Juk Titikaka ne šiaip sau šventas ežeras, toli nuėjęs garsas ne tik apie jo šventumą, bet ir apie upėtakių skanumą. Atsisveikinimas su Bolivija Po sąsiaurio išniro ir Kopakabanos įlankos, tiesa, pačios Kopakabanos dar nesimatė, ją užstojo ir Santa Barbaros kava, ir aukštesnį už ją Kalvarijos kalva, bet įlanka, kuria ėjome ieškodami Inkų maudykliųjau matėsi. Kalvarijos papėdėje prapalaukiančius laimino Švč. Mergelė, o už posūkio išniro ir inkaras, Kopakabanos laivai ir pats miestelis su kranto linija. Grįžome ten, iš kur ir išplaukėme. Radome savo viešbutį, atsiėmėme sunkiąsias kuprines, palikome kelionių agentūroje (kuri buvo čia pat), ir nuėjome kavos gerti į jau pažįstamą kavinę. Greičiausiai visos šventės jau buvo pasibaigusios, tad visus visur aptarnavo. Begeriant kavą atėjo kažkokie svetimšaliai, pradėjo rodyti cirkus. Tikriausiai taip ir keliauja, pakeliui žongliruodami užsidirba tolimesnėms kelionėms. Pažįstu taip keliaujančių keletą lietuvių. Neteko jiems nieko sumokėti, kaip tik išgėrėme kavą, ir išėjome. Dar buvo likusios keletas minučių, gal dešimt, gal penkiolika. O man niekaip iš galvos neišėjo ta mintis apie Titikaką. Ne veltui tikriausiai šį ežerą vadina šventuoju, neužtenka vien pažiūrėti į jį, neužtenka vien upėtakių pavalgyti, neužtenka vien pabraidyti, reikia ir išsimaudyti. Ir nesvarbu, kad ten niekas net nebrenda. Tai kad ežeras gerokai padangėse reiškia, kad jis nėra ir vienas šiltesnių ežerų pasaulyje. Bet vis tiek labai magėjo. Minu juokėsi, lyg ir bandė atkalbėti, bet vat prispyrė. Kelionių agentūros savininkei, kuri labai nuoširdžiai dešimt kartų aiškino, apie visus įmanomus kelionės į Peru būdus, pasakėme, kad einame maudytis į Titikaką, išėjome. Toji aimarė man atrodo per daug nekreipė dėmesio, ką visokie pusdurniai užsieniečiai čia veikia, gal nelabai suprato, bet greičiausiai, nelabai ir rūpėjo. Sėdėjo ant kėdės ant saulutės ir mezgė. Kaip ir reikėjo tikėtis, niekas ten nesimaudė, žmonių ne per daugiausia ten buvo, tad niekas ir nematė, kad aš ten lendu į vandenį Vanduo, žinoma, šiluma nepasižymėjo. Lengvai šalta. Tad ilgai nesimaudžiau, įlindai, išlindai, užteko. Juk svarbiausia, kad buvai tuose šventuosiuose Titikakos vandenyse. Kaip tik spėjome ateiti tuo laiku, kai liepta ateiti. Ir vis tiek teko gerokai ilgai palaukti. Per tą laiką pamatėme, kaip žmonės keičia pinigus. Jei tik duodi kokią stambesnę kupiūrą, nesvarbu, ar dešimt ar dvidešimt, ir jei tik reikia grąžos, iškart pradedama vaikščioti per visus kaimynus: don Pedro, don Pedro, donja Marija, donja Marija, ar šiaip koks kitoks donas ar donja. Atėjo dar viena užsieniokė, norėjo kažką pasiaiškinti. Nesupratau ką, bet mūsų šeimininkė labai nuoširdžiai ir ilgai, amiga amiga, amiga por favor, amiga pero pero, bandė kažką paaiškinti. Kaip supratome, kažkokios problemos su autobusais. Šeimininkė amigai atidavė dešimt bolivianų. Išeidama ta amiga susitiko savo kažkokias pažįstamas, kurios irgi norėjo kažko paklausti, bet nelabai ispaniškai kalbėjo. Pasirodo, kad atsakymas visiems tas pats. Hm. Nejaugi vėl streikas ant sienos, ar dar koks nors įvykis, gal ir mes negalėsime išvykti. Galiausiai atėjo dar kažkokas donas, ir mūsų donja jam kažką pasakojo, dar parodė į mus, kad mes kažko laukiame. Nutarėme per daug į paniką nepulti, geriau palaukime, donas galiausiai pakvietė mus, vamos, tad greičiausiai šiandien pateksime į Peru. Bet viskas taip greitai nesibaigė. Kaip supratome, autobusas važiavo iš Lapaso, Kopakabana tik laikina stotelė, bet jis ten ilgai stovėjo. Visi turistai stovėjo, laukė laukė, vairuotojas gana ilgai kalbėjosi su kitais, kol galiausiai nusprendė važiuojame. Sukrovė visų daiktus, susodino į autobusą išdalino visokius lapelius, ir išvažiavome. Su mumis važiavo šiaip visokių užsieniečių tik: japonas, graikas, dar kažkas, amerikietis, kuris kalbėjo laisvai ispaniškai, bet su labai ryškiu anglišku akcentu, jo draugė bolivė ir kiti. Amerikiečiui būtinai reikėjo pasirodyti, kad jis puikiai kalba ispaniškai, tad kalbėjo visada tik garsiai, o ispaniškai dar garsiau. Ne keista, vargšai amerikiečiai juk dažniausiai tik savo gimtąją kalbą vargais negalais išmoksta. Kaip anksčiau ir pasakojo, nuo Kopakabanos iki Peru sienos tik dešimt minučių, Taip ir buvo. Dešimt minučių, ir mes ant sienos. Laukiame, kol mus priims imigracija. Ten viskas greitai praėjo. Antspaudukas, laisvas. Tik va amerikiečiui buvo sunkiau. Jis pražiopsojo, o gal šiaip iš principo, o gal netyčia, o gal ir visai tyčia, nes galvojo, kad jei jis amerikietis, tai jam viskas galima, praleido tą datą, kai jo viza baigėsi, taigi išvažiuojant problemos. Kodėl kaip, mokėkit baudą. Jis dar bandė kažką aiškintis, bet nieko nepadėjo. Pasienietis, tik nusišypsojo, nusijuokė, mentira mentira e toda mentira (melas melas), girdėjom tokių istorijų šimtus, jei ne tūkstančius, sugalvok, ką nors įdomiau. Kaip supratau, jis baudą mokėjo. O mes per tą laiką spėjome pinigus pasikeisti. Paskutinius likusiu bolivianus pasikeitėme į Peru solius. Ir toliau stovėjome ir laukėme. Mūsų autobusas jau buvo dingęs. Ne mes vieni laukėme, visi laukė Godo, nes visi pirmą kartą kerta šią sieną, niekas nežino kur ir ko reikia važiuoti. Galiausiai palaukus tiek, kad jau visiems nusibodo, ateina mūsų vairuotojas ir parėkė ant mūsų, o ko jūs čia laukiate, eikit į Peru, ten antspaudus žymėkitės, mes juk ir taip vėluojame. Žinoma, vėluojame, bet pirmoji priežastis dėl ko vėluojame, tai kad jūsų autobusas ne visai laiku išvažiavo. Bet tiek to, nesipykim. Perlipom per grandinę, kuri žymėjo sieną tarp Bolivijos ir Peru. Čia ir baigiasi aimarų žemė, už jos kadaise didžiausios Pietų Amerikos valstybės – Inkų imperijos širdis. Peru. (Comment on this)
11:14 am	Tarp kečujų ir aimarų La Pasas Nereikėjo praeiti daug laiko, kad suprastumėm, kodėl tuo tarybiniu tonu reikalavo imti antklodes. Netrukus pasidarė taip šalta (nors niekas jokių kondicionierių nejungė), kad neužteko įsivynioti į miegmaišį, prireikė ir tos storos antklodės (kurioje blusų, vis dėlto nebuvo), ir vis tiek buvo nešilta. Ir šiaip nepasakyčiau, kad kelias labai lygus. Išvažiavome apie aštuntą valandą, bet užmigom gerokai po dvylikos. Purtė kratė supo šalo viskas, kol neišvažiavo į pagrindinę magistralę buvo galima net nesvajoti apie bet kokį miegą. Bet šuo ir kariamas pripranta. Ir taip beartėjant šeštai valandai staiga apačioje matomė tokį nuostabų slėnį, visą spindintį spangsintį gilų.Tai buvo La Pasas. Šiaip tik vėliau sužinojom, kad konstitucinė Bolivijos sostinė iki šiol yra Sukrė, o ne La Pasas, bet faktiškai La Pasas kuo toliau tuo labiau tampa pagrindiniu Bolivijos miestu. Taigi vingiuotu keliu leidžiamės į tą nuostabųjį slėnį, kuriame manėme praleisti gal dieną, gal dvi, jei labai patiks. Bet pradžiai reikia į ten nusileisti. Nusileidom, žinoma, be jokių didelių nuotykių, išlipom iš autobuso (tiesa, kažkokie užsieniečiai pasivogė mūsų vandens butelį, nes jis per visus kratymus nuriedėjo iki jų, tad, žinoma, kodėl gi nepasiėmus kažkieno butelio). Lauke buvo vis dar šalta. Šešios ryto. Be to, tamsu. Nutarėm palaukti bent jau šviesos, nes visgi Pietų Amerika negarsėja kaip labai saugus žemynas, gal nėra didelio reikalo naktimis bastytis ypač po nepažįstamus miestus. Taip belaukiant, berūkant, begeriant kavą, visoje vienoje vietoje pardavinėjo, ir tą pačią miltelinę. Interneto nebuvo, tiksliau buvo, bet viskas užimta, kaip mums paaiškino. Pabandėm ieškoti autobusų į Kopakabaną. Ne taip jau ir paprasta pasirodo. Nespėjai įeiti į La Paso autobuso stotį, o ten beveik tas pats, tik dar labiau kaip Ujunyje, iš visų pusių: Orurorurooooooooo, Sucresucreeeeeeeee, Kočiabambaaaaaaaa. O kažkodėl Kopakabana... Niekas. Bet radom visas dvi vietas, kurios važiuoja į tą kraštą. Tiesa, ne tiek į Kopakabaną, kiek į Puno, Peru, bet užsuka ir į Kopakabaną. Ko mums ir reikėjo. Taigi sužinojom laiką, kainas, ir netikėtai sutikom Anna Mariją. Šiaip ir tikėjomės ją sutikti, nes mūsų autobusai, kad ir skirtingų kompanijų, išvažiavo tuo pačiu metu, tad turėjo pasiekti La Pasą beveik tuo pačiu metu, ir žinoma, La Pase yra tik viena autobusų stotis (mes taip galvojom). Ji tarp kitko pasidžiaugė, kad Karštosiose Versmėse prarasti jos auskarai, apyrankės, žiedai, laikrodis, pirštinės ir kepurė atsirado. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji persirenginėdama juos tiesiog paliko, bet kažkokie žmogeliai iš kitos grupės rado, ir jai grąžino. Rėkdami per visą autobusą: „Anna Marija, Anna Marija“. Kartais sekasi. Palinkėjom vienas kitam sėkmės, Anna Marija toliau ruošėsi skristi į Peru, aplankyti Koską ir Maču Pikču, o mes ruošėmės į Kopakabaną ir Saulės salą. Jau La Paso sostinėje buvo galima suprasti, kad Bolivijoje vietinių gyventojų kečujų ir aimarų yra nemažai, ir jie nėra tokie užguiti. Žinoma, Ujuni buvo pilnas spalvingai apsirengusių moteriškių su skrybėliukais ir raštuotais ryšuliais ant pečių, bet La Paso stotyje beveik viskas buvo parašyta ne tik ispaniškai, bet ir kečujiškai. Tiesa, nelabai supratom, kas ten parašyta kečujiškai, bet vien ši dalis labai patiko. O, be to, dabartinis Bolivijos prezidentas vietinis, toks tikras vietinis iš kečujų giminės, berods vienintelis indėnas prezidentaujantis Amerikoje. Negalima nepaminėti labai mielos gėrimo patirties. Kadangi lauke temperatūra apie nulį, nors nėra taip šalta, nes vėjo nebuvo, sausa, tad buvo galima vaikščioti su kokiomis šliurėmis, nors kelnių reikėtų ilgų. Dienomis, galima šortus mautis, ar net trumpomis rankovėmis vaikščioti. Bet ne apie tai, vis tiek nelabai šilta, garas iš burnos eina, kava taip labai ir nesušildė, nes pati greitai ataušo. Tiesiai prieš išėjimą stotyje pardavinėjo tokį sakykime rusvą gėrimą, garuojantį. Garai tiesiog veržėsi, apelsinų sėklutės plaukiojo, tad pamanėm, kad tai turėtų būti kokia karšta apelsinų arbata ar šiaip koks sveikas gėrimas. O kažko šilta reikėtų išgerti. Tai čia didelė klaida. Visų pirma, kai temperatūra apie nulį, garuoja viskas, net ir nelabai šilti gėrimai. O kita, kaip sakiau, gėrima toks rusvas, ir taip visai šiek šiek šiek tiek priminė pamazgas. Močiutė labai nepagailėjo to gėrimo, pripylė pilną maišelį, gal kokius du litrus ar pusantro. Nesu ragavęs pamazgų, tad tikrai negaliu pasakyti ar tas mūsų gertas gėrimas nors kuo primena jas, bet kažkodėl jautėmės, kad tikrai geriam kažką nelabai geriama. Arba pamazgas, arba paplavas. Ir net nelabai šiltas, o tokias podrungnes, nuo ko dar vėsiau pasidarė. Išmesti nesinorėjo, bet gerti irgi nelabai galėjom. Kiek galėjom, tiek išgėrėm. Bet šiaip iš idėjos tai labai geras gėrimas. Tiesa, čia priklauso nuo žmogaus organizmo. Man viskas tuo ir pasibaigė, kad galvoju, jog gėriau pamazgas, Minu šiek tiek kitokių prisiminimų turi apie jį. Tik pradėjus ieškoti viešbučio, nebelabai rūpėjo kur ir kokį, kad tik būtų. Tas pamazginis gėrimas labai gerai pravalo visus vidurius, tiesiog iššluoja. Tad jei kas turėsit kokių problemų su viduriais Bolivijoj, ne problema, tiesiog nusipirkit to gėrimo prie stoties. Problemų kaip nebūta, jokio vidurių užkietėjimo. Taigi visai netikėtai atsidūrėme kokių šešių žvaigždučių viešbutyje. Gal ir ne šešių, bet bent jau po to, ką mes ten matėm, tai tirkai buvo vienas geresnių viešbučių, ir netgi kaina nebloga. Nors kai žinojome, kad galima ir dvigubai pigiau gyventi... Tiek tos, kokia vienai nakčiai galima. Užtat koks vaizdas: pro langą matosi pusė to La Paso slėnio (kita pusė virš galvos), televizorius, sodas, vonia su normaliu karštu vandeniu (tik vėliau supratom kokia tai prabanga). Iš ryto mieste taip vėsoka, apsiniaukę, žmonių mažoka, bet apie pietus ir žmonių prisirinko, ir debesys prasiskliaudė, ir netgi atšilo šiek tiek. La Pase, kaip ir visoje Bolivijoje, pilna visokių atrakcijų. Jau nuo autobusų stoties patėsi didelė Šventojo Prancičkaus katedra (aikštė remontuojama, todėl reikia žinoti kuriuo keliu eiti, kartais ne tiesiausias kelias yra greičiausias, ir tuo labiau, kad jis pasidaro aplinkiausias). Prie pat viešbučio didžiausias gatvinis turgelis su viskuo, gėlės (rūtos ir kitos gėlės), vaisiai, duonos ir bandelės (įvairiausių rūšių), mėsos, sumuštiniai, ko tik nori. Ir visas kelias taip žemyn arba viršun. Nori nenori, kadangi La Pasas įsikūręs slėnyje, tai beveik visi keliai eina arba žemyn arba aukštyn ir taip gan staigiai žemyn ir aukštyn. Šalimais dar vienas didelis turgus, kuriame pardavinėjo visokius suvenyrus, kaip tik visiems turistams, ko tik norite: ir spalvingų ryšulių ir kitokio gėrio. Ir šalimais buvo vegetariška valgykla. Šiaip kad vegetariška gerai, skonis sakykime taip nieko, tik interjeras ir šiaip apstatymas apipaišymas tiesiog nelabai teisingas. Bandymas į kažką. Ir šiaip visokio gėrio ten buvo. Praėjus pro Pranciškaus katedrą galima atsidurti prie tokio prekybos centro, kuris įtartinai labai primena Insa-dongo Ssamdži kelią. Tik kyla mintis, kas ką kopijavo? Galbūt ne bolivai iš korėjiečių, o gal? Toliau prasideda tokie pusiau Gariūnai ar senasis Tongdemunas, kur parduoda viską. Visi mūsų pažįstami serialai, tiek korėjietiški, tiek meksikietiški, rūbai, rūbeliai, termosai ir kita. Termosus labai gerai prisimenu, nes pirkom tokį pigesnį, tik kelionėms, ruošėmės po to išmesti. Baigėsi tuo, kad tas termosas iki šiol keliauja kartu. Nors parašyta, kad pagaminta Vokietijoje, greičiausiai pagaminta Kinijoje, nors ir daug nesitikėjom (vis tik kaina irgi atitinkama), bet ne pats blogiausias. Netgi šilumą gerai laiko. Šiaip La Pasas kaip miestas turi vieną vienintelį trūkumą. Labai jau aukštai, o nuo tų kalnų ir kalniukų, tiksliau slėnių slėniukų lengviau nepasidaro. Bet vis tiek juk reikia viską apžiūrėti. Pagrindinė gatvė, kurios pavadinimas vis keičiasi leidžiasi pačiu slėnio dugnu, ir dalina miestą į dvi dalis. Pusę miesto (taip daugiau mažiau pusę miesto) jau kaip ir buvom apžiūrėję, tad dabar reikėjo apžiūrėti kitą pusę. Dėl to reikia pereiti per gatvę. Ten radom visokių valstybinių institucijų, vieni rūmai aptverti, arti prieiti negalima, gatvėse visokius maistelius pardavinėja, tai kremus: cremas, cremas cremas cremas, tai kitokį gėrį. Nepasakyčiau, kad labai jau įspūdinga ar kažkuo ypatinga architekūra, bet žiūrėti yra į ką. Ypatingai slėnio šlaitai, tiesiog nusėsti nustatyti raudonais nameliais. Kartais atrodo baisu, kartais įdomu, kartais norisi paeiti iki ten, kartais noras praeina, nes matosi, kad reikės gerokai gerokai palipti. Tad nusileidom iki kažkokios apačios, kai jau pradėjo matytis snieguotos Andų viršūnės kažkur tolumoje, saulė ėmė leistis, tad, žinoma, vėl vėso, o tai reiškia, kad metas eiti namo rengtis. Tik kad ėjimas namo nėra toks jau labai paprastas, reikia gerokai palipti į viršų, ir, sakykime, kvapą šiek tiek užima belipant, ypač jei labai skubi. Ne veltui patys bolivai liepia neskubėti, eiti, nebėgti, nes kitaip vat imsi ir apalpsi gal dar netikėtai. Beeidami namo vėl užėjome į visas parduotuves iš eilės, kur pardavinėja ir alpakų kailius, ir lamų kepures, vis tuos pačius spalvingus paklotus ryšuliams ir visokius kitokius dalykus. Bolivija nestokoja nieko, ką galėtų pasiūlyti turistams. Kadangi mūsų viešbutyje jokios virtuvės, jokio baro nėra, vakarieniauti reikėjo kur nors lauke. Ne lauke žinoma, tiesiog kokiam nors restorane. Apie šeštą valandą pradėjo skambinti visų La Paso bažnyčių varpai, iškart prisiminiau Vilniaus pavakares, kai visas senamiestis suskamba visais varpais. Pradėjo temtis ir vėl pradėjo žiebtis viso slėnio šviesos. Vakarieniauti nusprendėm šiaip kažkokiam meksikietiškam restorane, kur visos sienos išpaišytos giltinėmis ir kitomis privalomomis meksikietiškų Vėlinių figūromis. Kaip bebūtų keista ten buvo galima rūkyti, bet tik prie durų, jei sėdite viduje rūkyti neleis. Ir dar jie sumaišė užsakymą. Nors užsisakėm kažkokį vegetarišką rinkinį, atnešė mėsos. Žinoma, buvo labai atsiprašyta mūsų, viskas pakeista. Galėjom ir daugiau suvalgyti iš pirmo rinkinio, bet ir taip pavalgėm per daug. Teko eiti pasivaikščioti, nes lengvai nesivirškino. Visai gerai, kad pasivaikščiojom, nes visai netikėtai radome ir skysto muilo. Ir netgi nelabai brangaus. Be to, Bolivija garsėja koka ir kokos lapais. Kokos lapų kramtymas įprastas užsiėmimas. Mūsų vairuotojas Frankas Ujunyje nuolat juos kramtė, ir pusė bolivų, kurie sėdėjo kur nors netoli nuolat buvo prisikimšę burnas kokos lapais. Iš kokos lapų netgi arbatą daro. Taigi netikėtai kažkokioje žolių parduotuvėje, kur pilna visokiausių smilkalų ir indiškų gėrybių, buvo ir kokos lapų. Kurių ir nusipirkom, arbatos išgerti. Kuri šiek tiek priminė paprastą čiobrelių arbatą. Taip baigėsi pirmoji mūsų diena La Pase. Ne tik pirmoji, bet ir paskutinė, kadangi nusprendėme iškart važiuoti į Kopakabaną. Šiaip gal ir reikėjo pabūti dar vieną dieną, bet gal ir gerai, kad ilgai neužsibuvom. Šiaip gražus tas La Pasas, kažko labai ypatinga nėra, visos gatvės dvokia šlapimu. Atrodytų keista, kodėl, viešųjų tualetų daug, tikrai daug, tikrai nemažai, pilnos visos gatvės, tik viena problema, kad jie visi mokami. Gal žmonėms iš šalių su aukštesnėmis kainomis atrodytų, kad ne tokie ir brangūs tie tualetai, bet pagal bendrą kainų lygį nesinori kiekvieną kartą einant į tualetą mokėti vieną bolivianą, ar kartais netgi pusantro. Žmonės ten irgi per daug dėl to nesijaudina. Kam mokėti, jei galima nemokėti. Atsisegei kelnes ir varai ant sienos, ar šiaip ant kelio, jei kas praeina tuo metu pro šalį, net akimis nemirkteli, net minties nėra pasisukti. Tarsi kažkas kažko dar būtų nematęs šiame pasaulyje. Laisvai jie ten gyvena. Tiesa, nelabai žinau, kaip moterys sprendžia tuos reikalus. Nemanyčiau, kad jei vyrai nemoka pinigų, moterys labai juos mokėtų, tačiau nesimatė, kad gatvės būtų nutūptos moterų pasikėlusių sijonus. Tokia jau ta Bolivija. Kita diena paskutinė La Pase, bet mums dar priklauso pusryčiai. Kas nėra labai jau blogai. Čia ir pasimatė, kad viešbutis vis dėlto šešių žvaigždučių. Pusryčiai ne tik kad priklauso, priklauso ir aptarnavimas. Niekas neleido nieko imti, liepė sėsti ir iškart pasiklausė: kiaušinio, kokio, kepto virto, kiek kepto, kiek virto, kavos arbatos, vaisių ar dar ko nors. Tiesa, nepasiūlė apelsinų sulčių, bet vėliau patys pasiėmėme. Po pusryčių, reikėjo dar susirinkti daiktus ir pradėti eiti į stoties pusę. Šiaip dar pasėdėjom po viena mergele su paukščiais, pažiūrėjom kaip žmonės leidžia La Paso sekmadienius, ir tada jau patraukėm į stotį, pirkti bilietus į Kopakabaną. Čia dar vienas didelis juokas. Atrodo tėra visos dvi kompanijos, kurios veža į Kopakabaną (nors greičiausiai autobusas tas pats). Bilietą pardavė, tik bėda, kad autobusas važiuoja ne iš autobusų stoties, o kažkur nuo kapinių. Tos kapinės kaip ir ne visai toli nuo stoties, bent jau man taip atrodė, taksi kažkur apie dešimt minučių, aš jau norėjau eiti pėsčiomis, bet Minu pasakė, kad niekur neisim, važiuosim taksi, kuri kainuoja kaip ir ne daug, tik dešimt bolivianų. Tiesa, dėdė taksistas nuplėšė penkiolika. Visada reikia pasiklausti apie kainas prieš sėdant ir dedant daiktus. Kelias į kapines kilo labai labai labai į viršų, tad supratome, kad tikriausiai būtų buvę sunku ten eiti, dar su kuprinėmis ant pečių, nors... Nors gal ir ne. Kadangi buvo sekmadienis, žinoma, į kapines rinkosi daugybė žmonių. Ir kaip priklauso, prieš pat kapines didžiausias gėlių turgelis. Ir šiaip vaisių visokių. Ir dar Andų snieguotos viršūnės matosi. Kaip ir priklauso bet kokiam Andų miestui. Apsukus kelis ratus prasidėjo pietų metus, nuėjom į turgų kažko pavalgyti. Kadangi ten dirbo visa viena moteriškė, su visokiais pažymėjimais, kad čia viskas švaru, nėra jokių bakterijų ir viso kito. Nors maisto skonis buvo tiesiog valgomas, bet daugiau nieko ir nereikėjo. Net ir pavalgius liko daug laiko, agentūros vaikinas vis rėkė „Kopakabana, Kopakabana“, žmonės po truputį rinkosi rinkosi, galiausiai atvažiavo autobusas, visus susodino ir nuvažiavo. Kas keisčiausia, kad autobusas iškart nepuolė kur nors važiuoti, prasuko prasuko ratus, ir vėl sustojo prie autobusų stoties, tik iš užpakalinės pusės. Ten matėsi kažkokia pakabinta iškamša, jei blogai pažiūrėsi, gali pagalvoti, kad ant elektros stulpo žmogus pasikorė. O gal pakartas. Prie autobusų stoties sėdėjo keletas užsieniečių, jie susirinko savo turtą, susėdo į autobusą. Vienas toks labai linksmas, tikriausiai airis, sėdo tiesiai prieš mus. Kadangi autobusas atrodė pustuštis, tai jis ir atsisėdo per dvi vietas, ne siaurai. Bet gal netilpo ant vienos sėdynės? (Comment on this)
11:12 am	Pas kečujus ir aimarus Bolivijos viza Didžioji meilė Bolivijai ir viskam, kas ten vyksta ar nevyksta prasidėjo nuo Bolivijos ambasados. Mažai žmonių žino ir tikriausiai žinos, nes daugeliui piliečių jokių Bolivijos vizos nereikia, tad apsilankymas Bolivijoje nebūtinas, tačiau kaip kažkokia išimtis iš taisyklės (be JAV, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos ir pan.) korėjiečiams irgi būtina viza įvažiuoti į Boliviją. Atrodytų, kas čia tokio, eini ir gauni, bet pasiskaičius kokių dokumentų reikia norint gauti vizą, kažkodėl praeina noras ją gauti. Neužtenka vien lėktuvo bilieto, būtinai reikia ir kreditinės kortelės išrašo, viešbučio rezervacijos patvirtinimo, skiepų nuo maliarijos pažymėjimo ir kažkokių kitokių nereikalingų dokumentų. Tarp kitko skiepai nuo maliarijos reikalingi ne tik gaunant vizą, bet ir šiaip įvažiuojant į Boliviją. Atseit, gali į šalį neįleisti, jei neturi jų. Tad pagal pradinį planą Bolivija buvo neįtraukta į kelionės planą (nes netgi pagal keliautojų Bibliją „Lonely planet“ skiepai nuo maliarijos būtini, tačiau nebūtini lankantis tik tikrose vietose, pvz., Saulės saloje, tačiau pasieniečiai ne visada nori su tuo sutikti). Ir visai visai netikėtai, ant sienos tarp Čilės ir Argentinos sutikti korėjiečiai, pasakė, kad viskas nėra taip sudėtinga kaip rašoma ambasados puslapiuose. Viešbučio rezervacija? Galima vos ne ranką parašyti ir suklastoti, skiepai nuo maliarijos? Pasakykit, kad pametėt ir panašiai. Pabandam? Pabandom. Taigi nueiname į ta Bolivijos ambasadą su visais dokumentais (išskyrus pamestą pažymėjimą apie maliarijos skiepus), ten reikia užsiregistruoti į knygą. Man nereikia, nes aš kaip ir nenoriu su niekuo susitikti. Užsiregistravus moteriškė pasakė, eikite ten (gal ir daugiau pasakė, bet ispanų kalbos žinios leido suprasti tik ten). Žinoma, pirmą nuėjom ne ten, reikėjo eiti po laiptais. Ir ten randam tokį kambariuką, ant kurio parašyta: Konsulo skyrius. Greičiausiai čia. Kažkokie seni foteliai, bet negi čia piktinsies. Sėdim. Bet šiaip gal nereikia šiaip sėdėti, čia tikriausiai reikia ir kažkokius dokumentus pildyti, bet kokius? Ir čia matom, ant staliuko yra kažkokie popieriai, viskas parašyta ispaniškai, supraskit kaip norit. Bet toks jausmas, kad nė vienas iš tų popierių nereikalingas. Praeina viena moteriškė, kuri kalbėjo angliškai ir suprato ispaniškai. Paklausėm jos, ji irgi visus lapus peržiūrėjo, pasakė, kad nė vienas iš jų netinka, visi dokumentai bolivams gyvenantiems Čilėje. Ir čia priėjo toks žmogelis, šiaip kažkoks darbuotojas, dokumentai vizai, tuoj bus. Davė lapelį, pildykit. Dar nespėjus nė pusės parašyti, konsulas išleido vieną klientą ir pasikvietė į vidų. Oi, atleiskit, mes dar neužpildėm. Nieko tokio, užeikit, pabaigsite viduje. Aš norėjau ramiai pasėdėti ir laukti, bet ir mane po prievarta bandė įsitempti. Bandžiau paaiškinti, kad man vizos nereikia, bet sako nieko tokio, šiaip užeikit. Tad ir užėjom. Konsulas angliškai nelabai kalba, bet šalimais yra vertėjas, irgi ambasados darbuotojas, kuris ir padėjo viskuom. Čia parašykit, čia nerašykit, čia taip parašykit, čia ne tą, o šitą turit, ai tai čia nereikia. O lėktuvo bilietas? Nukopijuok, nereikia? Čia mums? O, ir taip būna? O kur jūsų skiepų nuo maliarijos pažymėjimas? Pametėt? Kur važiuosit? Į Ujunį? Ai, tai ir nereikia. Kai jau viskas užpildyta, vertėjas dar pasiklausė iš kur aš. Iš Lietuvos? O žinote, čia Madona neseniai padarė klipą ar tik ne su rumunais. Žinote? Ne? Tuoj parodysiu, aš va telefone turiu klipą. Ir per tą laiką, kol konsulas kažką veikė, išsitraukė telefoną, susirado klipą ir parodė. Konsulas tuo metu užpildė, pasiėmė pasą, uždėjo antspauduką, pasirašė. „Bienvenidos a Bolivia“. Negalėjau patikėti. Čia viskas? Daugiau nieko nebus, taip tiesiog duosit vizą? Bet taip ir buvo. Aišku, nebūtinai visos pasaulio ambasados turi taip dirbti, bet pasimokyt yra iš ko, turiu pasakyti. O juokingiausia dalis, kad tuo metu mano kuprinėj buvo dar ir butelis vyno. Gerai, kad pas konsulą nesutarškėjo garsiausiai. Taigi viza yra, dar net nemokamai, bet jokių viešbučio registracijų, nėra reikalo nevažiuoti į Boliviją. Bolivijos pasienis, Ujunio miestas Ir toliau viskas vyko gana ramiai, net keista. Nuvažiavom prie sienos, praėjom visas Čilės imigracijas ir emigracijas, nuvažiavom į niekieno pusę, persėdom į kitą autobusą. O tuo metu bolivai persėdinėjo į mūsų autobusą. Privažiavom prie Bolivijos pusės, vairuotojas kažkodėl labai nesijaudino, kad mums reikia kažkur eiti, kažką registruotis, todėl visi tiesiog išlipę rūkė, fotografavo, valgė. Gerai, kad vienas bolivas mums pasakė, kad reikia eiti ten, į kairę į dešinę, aukštyn žemyn (ne visai taip, nes viskas vienam lauke), pasiimti antspaudėlį ir tada jau galėsim važiuoti. Prie kažkokios geležinės būdelės pridėta popieriukų, visi ant žemės ar kokio cemento susėda rašo, iš kur atvykę ir taip toliau. Aš labiausiai jaudinausi dėl skiepų nuo maliarijos. Kaip sakė korėjiečiai, nereikia, viskas sprendžiama pinigais, netgi ant sienos. Tai kiek čia man kainuos???? Įeinu, ten sėdi du tokie dėdės, ryškiai, nelabai turi, ką veikti. Duokit duokit pasą. Iš kur jūs atvykot? Iš Lietuvos (nors viskas ispaniškai parašyta mano imigracinėje kortelėje). O Lituania? Kur čia pas mus Lituania? Atsisuka, pasižiūri į popieriaus lapą prikabintą ant sienos, uuuuuu, Lituania. Kiek laiko būsit Bolivijoje? Mėnesį (nors irgi parašyta ant kortelės). Ok, čak čak, antspaudukas, Bienvenidos a Bolivia, kitas. Toliau viskas dar greičiau, visi susėdo į autobusą ir toliau važiuoja. Bet šitoj vietoj viskas gerokai sulėtėjo. Keliai negaliu pasakyti, kad patys geriausi. Vaizdai gražūs, Andai, sniegai spindi, saulė šviečia, gražu, lamos bėgioja, alpakos ganosi, bet ir tai po kiek laiko pabosta. Ir dar autobusas pradėjo gesti. Atrodo. Vis sustoja, vis vietiniai įlipa, vairuotojas patranko ratus, patranko dar kažką, toliau važiuojam. Galiausiai sustojam poilsio San Cristobalio miestelyje. Žinoma, bolivianų (Bolivijos valiuta), neturim, tenka kartais atsiskaityti Čilės pesais. Viskas veikia. Bet kaip ir reikia tikėtis, šiek tiek nusuka, pasiskaičiuoja pagal savo kursą, kurio tiksliai ir nežinojom. Bet šiaip San Cristobalio miestelis visai gražus. Ten žinoma daugiau nieko ir nėra, tik bažnyčia, pastatyta iš akmens, suręsta gražiai. Netgi įtraukta į daugelį turistinių knygų kaip privalomai pažiūrėti atrakcija. Daugiau kaip ir nieko nėra, mokykla, stadionas, turgus, viešas tualetas ir namai. Ten pasėdėję, ledų pavalgę, nusipirkę bulvių traškučių, pažiūrėję, kaip vairuotojas vėl rankus patrankė ir lyg variklį taisė, važiavom toliau. Ir vėl prasidėjo tas pats, ilgai ilgai ilgai slinkom, kol pasiekėm Ujunio miestelį. Kuris irgi nebuvo pats didžiausias. Sakyčiau bendroj sumoj važiavom kokias keturias valandas ar penkias. Nors nuo sienos iki ten tik šimtas penkiasdešimt kilometrų, gal šiek tiek daugiau. Miestas ne pats didžiausias, bet nespėjom išlipti iš autobuso stotyje, ir jau pradėjo šaukti iš visų pusių: „Oruroruroooo, Potosipotosiiiii, Lapaslapaaaaas“. Oruro tai joks blogas žodis, šiaip miesto pavadinimas kaip ir Potosi, Lapas, Sukre. Kai praėjom pirmą kliūtį, priėjom kitą. „Salar salar, Salar de Uyuni“. Žinoma, to ir atvažiavom, pažiūrėti į Ujunio dykumą, bet po dešimties valandų autobuse pirmas noras dažniausiai nebūna ieškoti kokių turų ir dykumų. Be to, temo, šalo. Galiausiai praėjom visas kliūtis ir nuėjom iki paties Ujunio centro (tai yra kokius penkiasdešimt metrų, bet visas miestelis nepasakyčiau, kad labai didelis. Gal vos šiek tiek didesnis už Naujamiestį.) Pirmas taškas, būtinai lankytinas, valiutos keitykla. Nieko nepadarysi, Čilės pesai veikia, bet gal vietinės valiutos reikėtų turėti. Taigi po visos dienos Bolivijoje galiausia pirmą kartą rankose turėjom bolivianus. Kitas būtinai lankomas objektas yra viešbučiai. Viešbučių daug, pakanka, užsieniečių irgi nemažai. Viešbučio paieškos irgi neužtruko ilgai, eiti vis tiek nėra labai kur, tiesiog remdamiesi Biblija, nuėjom į pirmąjį, kuris po Argentinos ir Čilės netgi visai pigus pasirodė, pasidėjom daiktus. Kai jau buvo galima ramiai išeiti į miestą, ten ir išėjom. Pavalgyti juk irgi reikia. Šiaip nelabai aišku, kur čia geriausia eiti valgyti. Restoranų ir valgyklų kaip ir pilna, bet daugelis jų itališka, meksikietiška, amerikietiška, ar dar kažkokia virtuvė. Nejaugi nėra kažko tradicinio? Boliviška? Taip beeidami nuėjom iki pat autobusų stoties, kur matome, kad gatvėje pardavinėja visokius gėrius, tik reikia teisingai pasiprašyti. Ir čia mums padėjo vienas žmogus. Vietinis, bolivas, kuris visai gerai kalbėjo angliškai. Šiaip, iš patirties žinoma, kad nereikia per daug pasitikėti vietiniais žmonėmis, kurie puikiai kalba užsienio kalbomis ir labai draugiškai nori padėti kažką. Tačiau šis gal buvo ir nieko. Padėjo išsirinkti, pasakė, kas čia per patiekalai (pavadinimus iškart ir užmiršom), įpylė kažkokių košių į plastmasinius indus, sėsti kaip ir buvo galima prie stalo, tik kad vietos nebuvo. Tad sėdėjom šiaip, tiesiog ant suoliuko vidury aikštės. Kaip ir skanu buvo, nors šiaip skonis ne per geriausias, bet matosi, kad vietiniai tik tai ir valgo. Po visų šių skanėstų, dar apžiūrėjom turgų, kuris visai šalia buvo, kelias parduotuves. Išsiaiškinom, kad cigarečių kainos skiriasi priklausomai nuo parduotuvės, netgi dvigubai. Alkoholio kainos irgi gan skirtingos. Ir kas labiausiai privaloma, tai vietinės produkcijos pabandymas. Vietiniame stoties kioskelyje pavalgėm, dabar dar galima ir kažko vietinio išgerti. Turgelyje nusipirkom duonos, kitoj parduotuvėj susiradom singanio (brendis, cuika? Du kart varytas vynuogių vynas. Ne silpnas, bet geriamas). Taip ir baigėsi pirmoji diena Bolivijoje. Kadangi viešbučio kambaryje televizoriaus nebuvo, lauke ne šilta (vis dėlto daugiau nei keturi kilometrai virš jūros lygio, nesvarbu, kad esam jau gan arti pusiaujo), tai paragavom singanio, pavalgėm duonytės (naktipiečiams), ir tiesiog nuėjom miegot. Turo paieškos, Ujunio apžiūra Kelionė iš Santjago į Ujunį nebuvo pati trumpiausia. Dvidešimt valandų iš Santjago iki Kalamos, dar dešimt valandų iš Kalamos iki Ujunio, todėl nusprendėm, kad nėra čia reikalo iškart pulti ieškoti turų ir kitą dieną iškart trenktis į dykumą. Galima ir po Ujunį pasivaikščioti. Ir netgi sakyčiau labai gerai padarėm. Daugelis turistų Ujunyje praleidžia geriausiu atveju vieną naktį. Atvažiavę iškart puola eiti per visas kelionių agentūras (miestelyje gyvena tik dvidešimt tūkstančių gyventojų, bet yra daugiau nei aštuoniasdešimt kelionių agentūrų, kurios visos organizuoja turus į Ujunio druskos dykumą), geriausiu atveju pernakvoja, kitą rytą išvažiuoja į turą, o grįžę tą pačią dieną važiuoja atgal. Kai kurie net negrįžta, turo metu persėda į kitą mašiną ir važiuoja į Čilę. Kai kurie netgi nenakvoja: atvažiuoja naktiniu autobusu, turą jau būna užsisakę iš anksto, tad tiesiai iš autobuso, papusryčiavę į kitą mašiną ir į dykumą. Nors keliautojų Biblija nesiūlo pasivaikščioti po Ujunį, bet kadangi nusprendėm praleisti vieną dieną, teko. Ir sakyčiau visai gerai padarėm, tad visiems, važiuosiantiems į tą pusę, siūlyčiau nepulti į dykumą, jei yra laiko, pasibūkit Ujunio miestelyje. Jis turi savo žavesio. Kadangi pusryčiai neįskaičiuoti į viešbuči kainą, tai pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – papusryčiauti. Toli eiti nereikėjo, nepasakyčiau, kad labai yra kur toli eiti, tad tiesiog nuėjom į centrinę Ujunio aikštę, kuri vadinosi ne Plaza del Armas (Ginklų aikštė), kaip daugelyje Lotynų Amerikos miestų, o tiesiog Plaza Arce. Ten peržiūrėjom kelis restoraniukus, ir ten, kur žmonių daugiausia, po saule atsisėdom papusryčiauti. Keista, kad daugelis žmonių palieka pusę maisto lėkštėse, bet greitai supratom kodėl. Kažko užsisakius (berods pusryčiai kontinental), duonos valgyti beveik neįmanoma. Greičiausiai užvakarykštė, visa kita nieko, kava pusiau geriama. Tačiau pasielgėm lietuviškai, suvalgėm viską( lėkščių nelaižėm). Mieste žmonių daug, pusė jų užsieniečių, šiaip galvojom, kad kelionių agentūrų atstovai bus šiek tiek aprimę, neapipuls tik išėjus į miestą, kaip vakare, bet suklydom. Tie patys žmonės, su tais pačiais: Salar salar, Salar de Uyuni, mes dar turim vieną vietą, išvykstam pusę vienuoliktos, jūs dviese, aš turiu dar dvi vietas, kaip jums pigiau, tik už šešis šimtus bolivianų. Su viena tokia moteriške pasikalbėjom ilgiau. Jos vardas Fatima, pirma norėjo mus išsiųsti tą pačią dieną, bet kai suprato, kad nevažiuosim, vis tiek bandė užkabinti. Papasakojo apie visokius turus. Nors iš pradžių norėjom važiuoti tik vienai dienai, kadangi žinoma pigiausia, bet pasirodo, kad viskas ne taip paprasta. Vienos dienos turas: pažiūrite tik dykumą, dviejų dienų turas, dar kažką, trijų dienų turas: dar ir raudonieji flamingai. Ar galima į vienos dienos turą įtraukti ir flamingus? Negalima, jei norite flamingų, būtinai važiuokit trims dienoms. Supratom, kad tikrai reikia trims dienoms, nesvarbu, kad iš pradžių galvojom, tik vienai dienai. Ir sakyčiau tikrai verta važiuoti trims dienoms. Žinoma, jei visiškai nėra laiko, ir užtenka tik druskos dykumos, nieko nepadarysi, bet visam gėriui būtinos trys dienos. Pasiėmėm Fatimos vizitinę korelę, pasakėm, kad pirma nueinam pasivaikščioti, o vėliau ateisim to turo. (Pas ją rytdienai jau atrodo buvo dvi prancūzės, su kuriomis ir mus norėjo išsiųsti). Kitas dalykas, kurį būtinai reikėjo žinoti, kada važiuoja autobusai į La Pasą. Turas baigiasi pavakary, apie penktą valandą, kada bus autobusas. Autobusų stotyje vėl tie patys riksmai: Oruroruo, Potosipotosi, Lapalapas. Kaip išsiaiškinom, kad visi autobusai, visi iki vieno iš visų penkiasdešimties kompanijų iš Ujunio į La Pasą išvyksta aštuntą valandą, kainos kažkiek skiriasi, tad tiesiai po turo, galima tiesiu taikymu važiuoti į La Pasą. Čia dar išsiaiškinom vieną nuostabų dalyką, kad Potosi yra tiesiog miesto pavadinimas, toks miestas. Bet čia tik korėjiečiai ir mokantys korėjietiškai gali susipainioti (gal ir kiti). Potosi skamba kaip korėjietiškas žodis Pchodoši, kas reikštų vynuogių miestas. Todėl Minu iš pradžių labai stebėjosi, į kokį čia dar vynuogių miestą galima nuvažiuoti. Pasiskaitę Bibiliją sužinojom, kad tas miestas irgi gan vertas dėmesio, galima aplankyti vario ir kitokias kasyklas, kurių dalis labai pavojinga sveikatai, psichikai, ir šiaip pavojingos dėl įvairių įvykių. Ne visai dėl tos priežasties, bet ten nevažiavom. Dar buvo galima važiuoti ir į Sukrę, į kurią irgi nevažiavom. Besiaiškindami dėl bilietų, susipažinom su dar viena moteriške, kuri pradėjo labai reklamuoti vieną kompaniją. Norite į La Pasą, važiuokite, būtinai važiuokite su šios kompanijos autobusu. Buena, buena compania, čia bus semi-cama, duos antklodes, kitos kompanijos veža už tą pačią arba aukštesnę kainą, bet sako, kad cama, nors iš tikro tai tiesiog semi-cama. Cama ir semi-cama yra dvi sąvokos, kurios vartojamos visoje Pietų Amerikoje, bet jų supratimas gerokai skiriasi priklausomai nuo šalies. Šiaip semi-cama yra pusiau lova, o cama – lova. Argentinos autobusuose semi-cama yra tikrai pusiau lova (nežinau kaip atrodo cama, niekad nevažiavome), Bolivijos semi-cama tik vos vos skiriasi nuo lietuviškų autobusų, tai yra, sėdynė atsilenkti atsilenkia, bet nepasakyčiau, kad labai jau tiek atsilenkia, kad galėtum vadinti semi-cama, o ne tiesiog sėdima vieta. Bet čia jau kita istorija. Taigi toji moteriškė, kad intesyviai siūlė tą buena companią, su kuo mes beveik sutikom, tik nenorėjom pirkti bilietų, kadangi prieš tai reikėjo nuvažiuoti į dykumą. A, salar de Uyuni, buena buena, aš žinau vieną bueną companią, kuri jus nuveš ten, tuoj jus ir nuvesiu. Kodėl gi ne, eime pažiūrėti. Ten sėdėjusi mergina irgi gana nuosekliai papasakojo kas per turas, kad galima važiuoti taip ir taip, siūlyčiau važiuoti šitaip, viskas kainuos šešis šimtus penkiasdešimt bolivianų, gerai, galiu nuleisti šiek tiek, jūs dviese? Labai puiku, mes turime vieną grupę rytdienai iš keturių žmonių, galite prisijungti prie jos. Pasižiūrėjom į sąrašą, o ten australas, korėjietis, brazilas ir dar kažkas. Šiaip pilietybių sąrašas nelabai patiko. Su korėjiečiais patartina daug bendra neturėti, angliškai kalbančių šalių gyventojai irgi didelio žavesio nesukėlė, tad nusprendėm dar pagalvoti. Apsukom dar vieną ratą po miestelį, dar vieną suradom turgų. Irgi tikriausiai viena iš atrakcijų, kurią būtinai reikia pažiūrėti. Ten buvo visko, ko tik norėjosi. Vaisiai, uogos, duonos, daržovės, pusiau paruošta, pusiau neparuošta, mėsos, bulvės, varškės, sūriai ir panašiai. Maždaug nusprendėm, ką ten galima nusipirkti, bet pirksim vėliau, ne per seniausiai pusryčiavome. Kitas punktas: Ujunio geležinkelio stotis. Šiaip ji turėtų veikti, bet neatrodė labai veikianti. Stotis visiškai uždaryta, į peroną nueiti galima, prie traukinio nusifotografuoti galima, tą mes ir padarėme. Remiantis knygą, kuri visiems keliautojams atstoja Bibliją, Senąjį ir Naująjį Testamentus, Koraną, Talmudą, Vedas, ir visas kitas Šventąsias Knygas, o jei trumpiau, knyga šventesnė už bet kurią Šventąją Knygą pasaulyje, kuri šiaip vadinasi „Lonely Planet“, Ujunio miestelyje yra du dėmesio verti objektai: nacionalinis muziejus ir traukinių kapinės (trys kilometrai už miestelio). Pirmu numeriu nusprendėm pažiūrėti muziejų. Miestelis jau aprimo Visi turai prasideda pusę vienuoliktos, reikia pridėti keletą minučių numatytam vėlavimui ir nenumatytam vėlavimui numatyti, bet tuo metu miestelis jau visai aprimo, kadangi visi turai išvažiavo, kelionių agentūrų moteriškės nuėjo ilsėtis, visi užsieniečiai išvažiavo. Ramus dykumos miestelis, kuriam tik retkarčiais praeina vietiniai gyventojai. Praeiname muziejų: uždarytas. Šiaip parašyta, kad jis nuo pusės dvylikos iki pusės dviejų pietauja, ir kadangi buvo maždaug po pusės dvylikos, patikėjau, kad visi pietauja. Daugiau nieko neliko, kaip tik eiti į traukinių kapines. Sukdami dar vieną ratą po Ujunį, nuėjom į tas kapines. Eiti paprasta, tiesiog sek traukinių bėgius. Tiesa, reikia šiek tiek padaryti lanką, nes prie pat bėgių armijos bazė, į kurią įeiti, žinoma, negalima, be to, negalima ir arti prieiti. Tad teko eiti šalia bėgių, per dykumą. Miestelis pasibaigė, liko tik žolių kuokštai, dulkės ir maži kaktusai. Paėjus kažkiek laiko, kažkur tolumoje pasimatė ir kažkas panašaus į traukinius. Kai galiausiai prie jų priėjome pamatėme tai, ko ir reikėjo tikėtis. Traukinių griaučius. Tiesa, ten nėra taip jau labai nyku, kaip gali atrodyti. Kažkas viename krašte netgi pabandė daryti meną. Kas atrodė visai nieko. Piešiniai, akmenų padėliojimas, šiaip verta dėmesio nueiti ten. Bet ilgai užsibūti nepasakyčiau, kad labai jau verta. Po kažkurio laiko, pradėjom grįžti atgal, bandėm tranzuoti, bet mašinos kažkodėl nestojo. Kaip supratau, visos pilnos turistų, ir toks blogas įtarimas, kad šitos kapinės įtrauktos į turo programą, tad gal visai be reikalo mes ten ėjom? Beeidami atgal prisižiūrėjom visokių amuletų, kabančių ant durų ir vartų. Man iškart priminė Lietuvą. Ne visada, aišku, galima pamatyti įvairius amuletus, bet pasagos ant durų, žolių puokštės nori nenori primena Lietuvą. Dar kažkokį gyvūnėlį pamatėm. Beeidami namo, dar kartą užsukom į turgų, pasižiūrėjom, kas ten yra. Dėl visa ko, reikia prisiminti, pasiskaičiuoti, kadangi nusprendėm pietauti tiesiog namie. Beeidami gatve radom čičia, irgi gan savotiškas gėrimas, limonadukas. Nelabai supratau kainų, kažkaip pasirodė, kad prašo penkiolikos, nors atrodo viskas kainavo tik pusantro boliviano. Gera šalis ta Bolivija. Taigi vėl apėjom visas parduotuves, išsiaiškinom, kur kiek vynas kainuoja, kur kiek duona kainuoja, apskritai, geriausia viską pirkti turguje. Tad po dar vieno rato grįžom atgal į turgų, jau visą trečią kartą, prisipirkom duonos, avokadų, varškės, svogūnų, kažkokių virtų kruopų, pasirinkom iš visų indų, paprašėm padažo (pikante), pomidorų, vyno ir jau norėjom eiti namo. Bet kaip galima suprasti, miestelyje, kur užsieniečiai geriausiu atveju tik pernakvoja, ir visą dieną nesimatė beveik nė vieno... Tiesa, vieną užsieniečių porą turguje matėm, bet tie irgi atėjo tiesiog pasižiūrėti, berods, prancūzai buvo, du užsieniečiai, kurie jau trečią kartą ateina į turgų ir galiausiai perka, sukelia susidomėjimą. Trečiąjį kartą atėjus buvo pietų metas, tad visokios mėsos užsidarė, daržovės irgi pietavo, o dvi močiutės prie įėjimo pradėjo apie mus kalbėti. Tai žinai žinai, vienas jų kinas, o kitas tai nežinau. Ne kinas, ne kinas, korėjieties. A, korėjietis, tai ten tas pats, Kinija, Korėja, tas pats žemynas. O tu iš kur? Lietuvos. A, Lietuvos. Tai žinai, Maryte, Kinija, Korėja, Japonija, ten tas pats žemynas, ten žinai kur .... Ir kaip supratau toliau pradėjo dalintis savo žiniomis, kurias tikriausiai gavo iš televizijos, laikraščių ir visokių kitokių nuogirdų, kas yra Kinija, Korėja ir Japonija, Lietuva didesnio susidomėjimo nesukėlė. Bet tiek tos. Papietavome namuose. Mūsų viešbutis toks visai nieko sakyčiau buvo, kambarys antrame aukšte, nuosavo balkono nėra, tualetas su dušu irgi bendras, bet tiesiai prieš duris didžiausias balkonas, ir dar saulė švietė. Tad išsivilkom stalą, kėdes, išsidėliojom visą gėrį, pirktą turguje, ir pradėjom pietauti. Visai patiko man ta Bolivija. Tiesa, virtos visos kruopos ir visa kita, sakyčiau lengvai trūko druskos. Nesvarbu, kad buvo pikante padažas, jame drusko irgi nebuvo, liežuvį gerai pirko, bet pasūdyti pamiršo. Po visų tų pietų, vėl bandėme nueiti į muziejų, bet vėl neišėjo. Nors atrodo laikas kaip ir teisingas, bet ant durų didžiulė spyna sakė, kad nieko jums neišeis. Tad tiesiog išsikeitėm pinigus, pasiskaičiavom kiek čia kainuos. Sužinojom, kad valiutų kursas irgi skirtingas, priklausomai nuo keityklos, pirmoje vietoje jis buvo geriausias. Dar pasiklausėm kitose keliose kelionių agentūrose, programa ta pati, skiriasi tik kaina. Fatima jau buvo žadėjusi už šešis šimtus penkiasdešimt, o kitos kompanijos pigiau nei septyni šimtai niekaip. Nors kaip supratom, nieko daugiau už tuos septynis šimtus negausim. Nieko, einam pas Fatimą. Ji dar žadėjo, kad jei mes važiuosim su ja, nemokamai pusryčius duos savo valgykloje. Bėda, kad Fatimos nesimatė nei ant gatvės, nei jos kompanijoje, ir apskritai, ten viskas buvo uždaryta. Gal dar kur paklausti? Ir taip netikėtai nutarėm užsukti į kitą kompaniją. Nors ant jų plakatų parašyta, kad trijų dienų turas kainuos tūkstantį bolivianų, bet kodėl gi nepaklausus. Pasirodo, kad viskas buvo ne taip. Visų pirma, kas labai gerai, darbuotoja kalbėjo angliškai, tad nereikėjo laužyti liežuvio. Pas juos, žinoma, galima palikti ir visus daiktus, kad nereikėtų nereikalingų tampytis, ir kaina visai ne tūkstantis, o tik šeši šimtai bolivianų. Be jokių išankstinių nuostatų, be jokių derybų. Tiesa, bus viena problema su prausimusi. Pirmą dieną bus nakvojama viešbutyje, kur karštas vanduo bus, už papildomą mokestį. Antra naktis viešbutyje be jokio vandens, net jei ir primokėsite. Tačiau trečia diena ryte važiuosime į karštas versmes, galėsite maudytis ten. Jau yra viena grupė, joje trys belgai, vis geriau nei korėjietis, australas, kanadietis už panašią kainą. Taip ir padarėm. Viena, ko nepamatėm, kad tiems belgams jau po šešiasdešimt metų, gal... Bet tiek tos, viskas bus gerai. Kai jau susitvarkėm su turu, nuėjom dar kartą į kitą turgų, kur vėl nusipirkom duonos, maišelį, ieškojom skysto muilo, bet tokio dalyko ten nebuvo. Nors šampūnų pilna. Dar pas vaikus nusipirkom duonos ir bananų, jie netgi gana gerai angliškai kalbėjo. Užėjom į vietinę suvenyrų parduotuvę. Viskas buvo gana nepigu. Aš buvau galvojęs ten nusipirkti pončio, bet kai pažiūrėjom kainas, praėjo bet koks noras. Tad tiesiog pasimatavom įvairias kepures, nusipirkau diržą. Atviručių. Kaip žinau, nė viena iš atviručių niekur nenuėjo. Irgi pasitaiko. Pagrindinėje aikštėje radome netgi universalinę parduotuvę, kur labai daug visokių gėrybių, pvz., cigaretes ir alkoholį nebrangiai pardavinėjo. Kaip žinojau, kadangi visas turas bus per dykumas ir kalnus, gali tiesiog nebūti kur pirkti, net ir turint pinigų. Ir greičiausiai viskas nepigu. Maistas įeina į turo kainą, dėl to nelabai jaudinomės. Tad tiesiog pasipirkom cigarečių, aš kažkokių vietinių, maniau, kad mėtinės, vyno, kažkokio likerio iš kokos medžio. Tikriausiai bus skanu. Vakarienę galvojome valgyti kokioje vietinėje kavinėje. Problema, kad visa viena daugiau mažiau vietinė kavinė buvo uždaryta. Ne visai uždaryta, atidaryta, bet tuo metu nieko valgyti negamino. Teko tiesiog pereiti per visas parduotuves. Aš norėjau nusipirkti šliures, radom. Visoje vienoje vietoje. Kaina gal ir nieko, tik dydžių nelabai, ir pagaminimas irgi nelabai. Tiek tos, pakentėsim. Kadangi daugiau nieko nebuvo, tad nuėjom tiesiog į vieną iš centrinės aikštės restoranų. Užsieniečių jau padaugėjo. Kas iš turo grįžo, kas šiaip iš kur atvažiavo. Taigi tarp nebe vietinių vakarieniavom. Šiaip kažkokios sriubos pasiėmėm. Kreminės. Buvo skanu. Tik nelabai boliviška. Bet teko pasitenkinti tuo, kas buvo. Visokios picos jau buvo nusibodusios, tad naktipiečiams teko valgyti sumuštinį su avokadu, kas yra visai skanu. Televizoriaus nebuvo, tad teko vėl eiti anksti miegoti. Ujunio dykuma Ryte, kaip visada, nespėjus išeiti iš viešbučio, vėl prisistato visų kelionių agentūrų atstovai. Salar salar, Salar de Uyuni, turime dvi paskutines vietas. Vėl atsirado Fatima, kuriai teko paaiškinti, kad su ja nevažiuosim. O kaip kitaip, jos niekaip neradom, kai norėjom važiuoti. Kadangi pusryčiai neįėjo į jokią kainą, teko vėl eiti gerti kavos į centrinę aikštę (šiaip tai centrinę aikštė tik dvidešimt metrų iš viešbučio). Saulė švietė, jau buvo pradėjusi šildyti, nešalta, netgi beveik šilta. Sėdėjome kitoje vietoje, kur galbūt skaniau, o gal ir ne. Ir čia aš visai be reikalo išsižiojau. Pradėjau juokauti, o žinai, kaip viskas bus, net nustebsi, kai sėsim į mašiną, ir mums pasakys, žinote, pasikeitė grupių sudėtis. Su jumis važiuos korėjietės. Tos pačios korėjietės, kurios nervino Afrikoje. Būtų labai juokinga. Buvo labai juokinga. Kai nuėjom prie mūsų agentūros, staiga prisistato kažkoks darbuotojas, ir klausia ar važiuojam su Sidabriniu Feniksu (gal ir ne Sidabrinis Feniksas, gal kokia kitokia kompanija, bet kai neprisimeni pavadinimo, Sidabrinis Feniksas labai gerai skamba). Taip, pasikeitė grupių sudėtis, su jums važiuos trys korėjiečiai ir viena olandė. Tiesa, apie tą olandę nesakė, užsiminė tik apie korėjiečius. Minu veidas persimainė tris kartus, bandė eiti aiškintis, bandė derėtis, bet pakeisti grupių sudėties nebeišėjo. Kuprinės jau buvo ant stogo, pririštos, paslėptos. Važiuosite su korėjiečiais. Būna, pasitaiko. Taigi važiuojame mes, trys korėjiečiai ir Anna Marija iš Olandijos. Šiaip jos vardas visai ne Anna Marija, bet ji mums taip prisistatė. Vairuotojas – senjoras Frankas. Nespėjom išvažiuoti, aš supratau, kodėl su korėjiečiais nėra taip gerai važiuoti. Iškart prasidėjo toks turgus, gal net ne turgus, o vaikų darželis. Ujunis, ujunis, galiausiai važiuojam į Ujunį, oi kaip gerai, Ujunis Ujunis, o o o, u u u, jau dabar įvažiuosim. Oi kaip gerai, o žiūrėk dabar apžiūrėsim miestelį. Čia vienas sakinys angliškai: Anna Marija, ar pasivaikščiojai po šitą miestelį? Ne? Mes irgi ne, oi, tai jau dabar važiuosim į tą garsiąją druskos dykumą, oi kaip gerai. Kilo negeras noras bent jau kokiu skuduru visiems trims užkišti burnas, o jei nepadės, išmesti pro atidarytą langą. Bet kuriam laikui susilaikiau. Kaip mes ir tikėjomės, pirmoji turo dalis buvo tos garsiosios traukinių kapinės. Kadangi visa tai įeina į turą, teko ir jas apžiūrėti. Tai ir apžiūrėjom dar kartą. Tiesa, aš visai manyčiau, kad gerai, kad mes jas apžiūrėjom ir dieną prieš tai, nes to padaryto meno būtumėm ir nepamatę. Tad Anna Marija pasižiūrėjo ir pasakė, kad gi nuobodoka, ar ne? Aš sakau, šiek tiek, mes čia buvom vakar, bet verta buvo ateiti. Taigi po kapinių jau keliaujam į pačią garsiausią Ujunio druskos dykumą. Korėjiečiais vėl šiek tiek pakarksėjo, pakvaksėjo, ir visi trys nusmigo. Mašinoje iškart pasidarė tris kartus tyliau. Dūzgė motoras, Anna Marija kartkartėm su senjoru Franku persimesdavo žodeliu, aš žiūrėjau pro langą, į besikeičiančius dykumos vaizdus. Kol galiausiai privažiavome patį grožį. Iš tikro dar nesimatė, kad tai tikrai bus grožis. Atrodė, kad šiaip esame kažkokiame miestelyje, namai su šiaudiniais stogais, suvenyrų pardavinėjimai. Čia mums liepia išeiti, ir viena moteriškė papasakojo, kaip ir iš kur gamina druską. Kadangi Ujunio druskos dykumos druska yra drėgna, pirma ją išdžiovina, po to supila į maišiukus ir panašiai. Šiaip dar toj drusko labai daug jodo, ir visa dykuma aprūpina ne tik Boliviją, bet ir aplinkinius regionus (atrodo, kažkaip panašiai). Kol laukėm kol vairuotojas pasivaikščio ir pasiilsės, apžiūrėjom ir tą miestelį. Ne šiaip sau kažkoks miestelis ar kaimelis, visi namai pastatyti iš drusko blokų ir dengti šiaudais. Gražiai atrodo. Ir tik tada jau leido važiuoti į druskynus. Pirma sustojam nusifotografuoti prie pat įvažiavimo į dykumą. Ten dar radom ir paminklą žuvusiems keliautojams. Berods penkiolik jų žuvo, japonų grupė ir visi kiti. Tada įvažiavom į pačią dykumą, ten kur spindint saulei atrodo, kad esi tiesiog ant sniego. Bet tai buvo ne sniegas. Druska. Sūri. Patikrinom. Ir tikrai drėgna. Ten sako irgi yra liūčių sezonas, dėl to druska šiek tiek prisigėrus vandens. Kai jau visi viską išfotografavo, nuvežė prie Ujunio akies. Ne šiaip sau kažkokia akis, o tikroji tokia, kaip Ūlos akis. Karštas, gal ne tiek karštas kiek šiltas šaltinis vidury dykumos. Kaip ir reikia suprasti, Ujunio druskos dykuma – senovinio vandenyno, kuris dengė Boliviją, Peru, ir pusę Amerikos liekanos, todėl ir likę įvairūs šaltiniai, versmės. Be to, juk čia pat Andai, kur iki šiol dar vyksta žemės drebėjimai ir ugnikalnio išsiveržimai. Ir taip sakyčiau netgi visai greitai atėjo pietų metas. Kiek žinau, kažkaip nelebai legaliai pastatytam name pačiame dykumos centre nuėjom papietauti. Stalai padaryti iš tų pačių druskos blokų, tad dėl drusko trūkumo nebesiskundėm. Jei maistas per prėskas, užtenka jį tik pavolioti į stalą, ir viską galima valgyti. Čia išsiaiškinau, kad Anna Maria ne šiaip kokia Anna Marija iš serialų, o tiesiog Annamarie, bet bedirbdama savanore Bolivijoje tapo Anna Marija. Nori nenori, taip visus pervadina. Pietums davė lamieną. Korėjiečiai viską surijo ir dar pakartojo, Anna Marija pakramtė ir nusprendė, kad tiek tos. Aš iš visų jėgų stengiausi tą vieną gabalą lamienos sutvarkyti. Skonis nieko, bet nepasakyčiau, kad pati minkščiausia mėsytė pasaulyje. Girdėjau, kad yra maisto su neigiamomis kalorijomis, man atrodo lamiena vienas iš jų. Daug daugiau kalorijų suvartojama bekramtant maistą, nei jų gaunama iš to paties gabalo. Po pietų vis dar nesibaigia visas stebuklas, važiuojame prie kaktusų salos. Kaip ir normalioje dykumoje, taip ir druskos dykumoje yra gyvybės. Nors tai atrodo ir keista, bet.... Visos nuotraukos sukeltos internete, galite pasižiūrėti, kad kaktusai ten auga, ir netgi visai nemaži. Tiesa, ne visai iš pačios dykumos, o tokioj saloj, kur dar yra akmenų, šiek tiek kažkokios dirvos ir kartais atskrenda paukščiai. Čia išstojo vienas ši korėjiečių, kuris pasiklausė, kaip jums atrodo, ar čia tie kaktusai natūraliai auga, ar šiaip kažkas susodino. Gerai, kad klausė ne manęs, aš būčiau pasakęs, kad šiaip kažkas dėl grožio pasodino. Galima netgi užlipti į patį virršų, pažiūrėti į dykumą ir salą, bet už tai reikia papildomai susimokėti. Apskritai, Bolivijoje, kaip ir Čilėje reikia už viską papildomai susimokėti. Pvz., už nuėjimą į tualetą. Kas nėra taip jau gerai. Dėl šių priežasčių, mes niekur nelipom, tas didelis korėjietis, kuris klausė apie kaktusus irgi nelipo į viršų, pasifotografavom ir pasivaikščiojom apačioje. Tarp kitko, ten irgi buvo nemažai ko fotografuoti, įvairiausių formų kaktusai, druskos dykuma, druskos stalai. Viskas labai gražu, visos nuotraukos jau sukeltos. Kai baigėsi ir salos apžiūrėjimas, Anna Marija su kitais dviem korėjiečiais nusileido, pasakė, kad labai ju labai labai ten viskas, tik labai sunku kabarotis į viršų, ir po to kabarotis atgal. Vėl sėdam į mašinytę, vėl važiuojam. Ir čia prasideda kaip ir sakykim kvapo gniaužulys... Kuo toliau, tuo labiau matosi kaip suskeldėjęs paviršius. Nuotraukose galima pasižiūrėti, druskos dykuma ne šiaip kažkokia lyguma, bet suaižėjusi. Beveik kaip ledas. Ir bevažiuojant vis toliau tuose aižėsiuose, tai yra grioveliuose vandens vis daugėja, vis daugėja, kol galiausiai taip visi netikėtai važiuojame tiesiog per vandenį, ir kaip tikriausiai matoma nuotraukose, ne šiaip sau per vandenį... Druska ir vanduo tampa natūraliu veidrodžiu, todėl viskas puikiausiai atsispindi. Nepasakosiu, kaip tai buvo nuostabu, galima patikrinti nuotraukose, kad nemeluoju. Tiesa, yra viena problema su įrodymu, kadangi tas nuotraukas ir kažkas kitas galėjo nufotografuoti. Negaliu nieko pasakyti, taip tikrai ir galėjo būti. Šiaip aš pats nelabai sugalvojau tokią nesąmonę, vėl padėjo mūsų draugai korėjiečiai. Taigi įvažiuojame į tuos vandenis, visi oooo, aaaaa, ūūūūū, visų fotoaparatai rankose, visi fotografuoja, kas tyliau, kas ramiau, kas klykdami ir rėkdami. Tai yra mūsų trys draugai korėjiečiai. Iš pradžių pasidžiaugė tuo grožiu, tai idealiais atsipindžiais, tada papezėjo, kad Ujunio dykuma, tai tikrai tikrai pats esmingiausias pats pagrindinis kelioėns po Lotynų Ameriką momentas ir akcentas, ir kad tikrai tikrai tikrai negalima buvo to praleisti, ir kad kas tas Maču Pikču??? Niekas, visiškas niekas, visiška nesąmonė palyginus su šitąja dykuma. Prieš tai nebuvau buvęs Maču Pikčuje, bet vis tiek pagalvojau, kad jie lochai. Netgi apsilankius ten, mano nuomonė labai nepasikeitė. Tik didelė bėda, kad su tais trimis lochais reikės praleisti dar porą dienų. Bet visas bendrasis pokalbis vien tuo nesibaigė. Kodėl aš kalbu apie nuotraukas, žinoma, nes vėl parėjo pareiškimas. Važiuojame dykuma, mašina iki pusės ratų grimzta į vandenį, ir čia staiga korėjiečiai susipranta, kad, o Dieve, juk jie nenusifotografavo su tuo nuostabiuoju atspindžiu. Kaip čia dabar, neturėsim nuotraukos „Aš ir idealusis atspindys“. Kaip čia dabar visiems draugams ir pažįstamiems neparodysi ir pirštu nepabaksnosi, va žiūrėk, čia tas atspindys, o čia aš. Neteisybė, reikia nuotraukų. Tik bėda, kad mašinai važiuojant nelabai viską išeina padaryti, tad reikia paprašyti, kad mašina sustotų. Jų ispanų kalbos žinios siekė „Quanto questa?“ (kiek kainuoja) ir atsakymą. Kartais. Tad vargšė Annai Marijai teko vėl pabūti vertėja. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Dėl ko man jos šiek tiek pagailo, ji atvažiavo ne vertėjauti, o tiesiog pasiilsėti. Bet, o kaip baisu, atsakymas griežtas: ne. Kadangi jau ir taip gan giliai važiuojam vandenyse, sustojusi mašina gali daugiau ir nebepajudėti, įgrimzti į druskas. Tad tiek tos, važiuosim taip. Žinoma, korėjiečiai nepamiršo paverkti ir pagailėti, oi oi oi, kaip būtų gerai va čia nusifotografavus. Ir tiesiog be perstojo. Tą kartą tikrai norėjau visus po vieną išmesti pro langą. Nes šiaip nesibaigė, o gal čia būtų galima, o gal dar kartą paklausus, o gal vis dėlto. Jie, žinoma, nelabai tikriausiai žiūrėjo, kad net ir mašinai sustojus nieko ten nefotografuosi, tikrai nesitikiu, kad jie būtų iki kelių bridę į tą šaltą vandenį. Kai kokį šešioliktą kartą kažkas vėl užsiminė, galiausiai vienas blaivesnio proto žmogus pasakė, kad negalima. Juk žinai, įklimpsim. O kitas, žinai, aš manyčiau tai būtų beveik mano svajonė, įklimpti, stumti mašiną, bet užtat kiek nuotraukų... Susilaikiau nepasakęs, lipk lauk. Ir tada kilo mintis, kad kartais nėra taip blogai visų kalbų nemokėti, be to, nėra taip gerai mokėti daug kalbų. Nes Anna Marija sėdėjo ir tiesiog džiaugėsi kraštovaizdžiu fotografavo, išskyrus tą sutrukdymą, kai teko vieną kartą paklausti, daugiau jokių trukdžių. Ir šiaip, mums visai pasisekė. Kaip vėliau pasakojo senjoras Frankas, Bolivijoje vasara, tai yra liūčių sezonas gruodžio, sausio, vasario mėnesiais, tad tuo metu, ir iškart sezonui pasibaigus neįmanoma netgi įvažiuoti į tas vietas. Ir tik maždaug nuo balandžio mėnesio, gegužės, prasideda turai. Kurie žinoma tęsiasi iki kito liūčių sezono, tik bėda, kad maždaug nuo liepos pabaigos, o gal rugpjūčio mėnesio vanduo visiškai išdžiūsta, tad jokių idealiųjų atspindžių nebesimato. Net nežinodami, bet labai pataikėm įvažiuoti į dykumą. Kai galiausiai išvažiavom, viena mašina sustojo, berods sugedo, tad mūsų korėjiečiai tikėjosi, kad ir mes sustosim, jie galės pasifotografuoti, bet taip nebuvo. Tad vėl burbtelėjimas. Viltis, kad mūsų vairuotojas žino geresnę vietelę, bet niekas nieko nežinojo. Dar pažiūrėjom į kelią perbėgančias vikunjas, kadangi jos labai greitai bėgo, tai nenufotografavom. Bet šiaip kažkokios Andų stirnos. Nuostabus saulėlydis. Matosi besiveržiantys dūmai nuotraukose. Tada į kažkokį miestelį, kai jau visiškai sutemo, važiavom ieškoti nakvynės. Čia tokia naujiena, nakvynė žinoma įskaičiuota į kelionės kainą, tik kelionių agentūra kol kas nesurado vietos miegoti. Pasiraitėm pasiraitėm, mūsų vairuotojas pasiklausė vienoj vietoj, kitoj, čia pasirodo ten arba ne ten... Bevielio interneto nesitikėjom, karštas dušas už papildomus dešimt bolivianų. Tiek tos. Nepasakyčiau, kad labai šiltas kambarys, šildymo ten atrodo nebuvo. Vakarienei kažkokia sriuba, gal vištienos, bent jau buvo galima paprasčiau valgyti nei lamos mėsą. Ir kadangi daugiau nebuvo ką veikti, labai greitai nuėjome miegoti. Ryte pažadino gaidžių giedojimas, kiaulių kriuksėjimas ir lamų kojų bildesys. Nors iš tikro nieko tokio nebuvo. Atsikėlėm, nes reikėjo keltis, šilta nebuvo vis dar, papusryčiavom. Kava su kažkuo, sėdom į mašinas ir važiavom toliau. Dėl visa ko nusifotografavom viešbučio adresą, kad jei per klaidą tektų vėl grįžti čia, žinotume, kur gyventi. Antrą dieną jokių dykumų neberodė, tiksliau druskų dykumų nebebuvo, bet pilna uolų, lagūnų, kalnų. Pirmas punktas: uolos netoli nuo Čilės sienos. Pačias uolas matėm pirmą kartą, bet pagal kraštovaizdį supratom, kad čia tas pats kelias nuo Kalamos į Ujunį. Pasifotografavom ten. Šiaip tos uolos visai gražios, kadangi buvo šilta, netgi visokių įdomių nuotraukų gavosi, tik čia išstojo kažkoks baltas žmogus iš kažkurios angliškai kalbančios šalies. Pasirodo, jis žymus laipiotojas uolomis, tad neilgai trukus, griebė savo maišelį su kreida, prisirišo prie diržo ir jau kaba ant vienos uolos, vis pasikreidindamas rankas. Galėtų sau ir kabėti, bet pradėjo rėkti ant viso kalno, ei ei ei, aš aš aš, kur jūs kur jūs, kodėl niekas manęs nefotografuoja??? Kažkas atėjo ir pradėjo fotografuoti. Spėju, kad fotografui buvo daug darbo, nes nėra labai lengva nufotografuoti žmogų, kabantį pusmetrio aukštyje, kad atrodytų, jog jis užsiropštė bent jau dešimt metrų. Nuo to laiko aš į visus laipiotojus uolomis žiūriu gana skeptiškai. Bet tai nebuvo vienintelis jo išstojimas. Tada pavažiavom arčiau prie kažkurios iš daugelio lagūnų, kur netgi paukščiu buvo, pasifotografavom ten. Kažkas pabėgiojo. Norėjo sušilti, bet kvapą prarado. Vis dėlto keturių kilometrų aukštyje reikia bėgioti lėčiau. Deguonies trūkumas jaučiasi. Artėjo pietų metas, mes privažiavome dar vieną lagūną. Tokią žalesnę, su keliais flamingais. Korėjiečiai paklykavo, flamingai flamingai, juos pafotografavom. Pradėjo niauktis. Kas nebuvo labai gerai. Vėjas kilo, vėl lagūna. Vairuotojas pasakė, kad čia pietausim. Pietums buvo nebe lamiena, bet daržovės, bulvės ir dar kažkas. Kaip visada mėsa, nes vis tiek ten reikia mėsos daug valgyti, daugiau nieko nėra. Vėjas vis kilo, niaukėsi vis labiau. Galiausiai vėl po kelių lagūnų nuvažiavome prie uolų. Vienos tokios aukštos, mūsų vairuotojas atsinešė kažkokių persimonų ar šiaip kažkokių vaisių ir pradėjo švilpauti. Iš karto prisistatė ėdikai. Ilgauodegiai triušiai. Nors tikrasis pavadinimas viskašos. Po tų didžiųjų uolų važiavome prie kitų uolų, kurios smėliuose stovėjo. Irgi tokios fantastinės siurrealistinės, grybo ir visokių pabaisų formų, supratau iš kur modernizmo dadaizmo ir kitų panašių šakų tapytojai sėmėsi įkvėpimo. Visi normalūs žmonės ten šiaip fotografavosi, bet kai kurie, o svarbiausiai mūsų jau seniai pažįstamas laipiotojas uolomis vėl pradėjo išstojinėti. Visų pirma nuėjo prie tokios gana aukštos uolos, su kreidom su viskuom, vėl pasikabino, vėl reikėjo jį fotografuoti. Kai pabaigė savo sesiją, mūsų korėjiečiai tiesiog užlipo be jokių kreidų, pasivalkiojo ir nulipo. Kaip supratau, nėra taip sunku laipioti tomis uolomis. Tad žymusis laipiotojas buvo tuo nepatenkintas, nuėjo prie dar vienos uolos ir vėl pasikabino pusmetrio aukštyje. O kitas dėdė vėl jį turėjo fotografuoti. Visais laipiotojais uolomis visiškai nusivyliau. Liko paskutinis punktas: raudonoji lagūna ir raudonieji flamingai. Kai galiausiai privažiavom raudonąją lagūną, viskas labai gražu, vanduo tikrai raudonas, aplinkinis kraštovaizdis irgi nuostabus, tik bėda, kad labai apsiniaukę. Todėl nuotraukos irgi ne kokios. Po raudonosios lagūnos raudonieji flamingai. Korėjiečiai vėl užklykė: flamingai flamingai, jiems liepė patylėti, bet... Flamingus nufotografuoti suspėjom. Tai buvo paskutinis visos dienos nuotykis, vėliau nuvežė į viešbutį, kuriame turėjom nakvoti. Labai gerai, kad anksti nuvežė, nes neilgai trukus pradėjo snigti. Nevisai neilgai trukus, bet vis tiek pradėjo. Taigi pasidėję daiktus, žiūrėjom šį bei tą, gėrėm arbatą, gėrėm kolos likerį, kad nebūtų taip šalta, žiūrėjom į parduotuvę. Parašyta, kad ten parduotuvė, bet toks jausmas, kad tikrai nedirbanti. Ir tikrai nesiruošė pradėti dirbti. Kai jau išgėrėm visą likerį (jo nedaug buvo likę), vienas iš užsieniečių, iš kitos grupės, pasakė, kad yra parduotuvė, veikianti, į aną pusę. Negali būti. Ir tikrai ten buvo veikianti parduotuvė. Kad kažkur kalnuose yra parduotuvė: nestebino, kad ji nedirba, nieko keista, kad greičiausiai atsidaro porąkart metuose prieš Kalėdas ir Velykas, tuo labiau nestebino, bet kad yra veikianti parduotuvė, tai jau buvo keista. Nuėjom. Taigi ten pasipildėm atsargas. Norėjom pirkti vyną, bet pasirodė, kad gerokai stipresnis gėrimas, berods romas, kainuoja pigiau. O kadangi oras labai atšilti nežadėjo, pirkom tą romą. Anna Marija susirado cigarečių. Korėjiečiai nupirko vyno. Beeidami atgal sutikom kažkokius užsieniečius iš kitos grupės. Pasirodo, jų grupėje yra pora brazilų, o gal net trys brazilai buvo, kurie tuo metu gulėjo lovoje ir mirė. Vargšai brazilai, tai buvo žemiausia temperatūra, kurią jiems yra tekę patirti gyvenime, tad nieko daugiau neliko, kaip tik mirti. Anna Marija susijaudino, pradėjo patarinėti, kaip jiems reikėtų padėti, o man ta situacija buvo šiek tiek juokinga. Taip linksmai sėdėdai leidom laiką. Kadangi tame pačiame viešbutyje, taip mes jį pavadinkim, nors viešbučio jis nepriminė, sėdėjo visos grupės, kurios tuo metu darė turą. Visos gėrė tą pačią arbatą, vokiečiai gėrė degtinę. Ir tik mūsų grupė pradėjo likeriu, ir kaip supratau, mes kėlėm didelį visų susidomėjimą. Visos grupės iki vienos į mus spoksojo. Laukėm vakarienės. Po likerio atėjo eilė romui, tačiau pasirodė, kad tas romas tik pavadinimas. Nors parašyta, kad stiprumas trisdešimt penki laipsniai, paragavus atrodė, kad geriame tiesiog vandenį. Net nepasakyčiau, kad labai skanu. Vakarienė prasidėjo kaip visada, kažkokios vištytės, paukščiukai, bulvės. Taip sakant nieko labai ypatinga, bet ne visada kažko labai ypatinga ir reikėjo. Dar kiekvienam stalui davė po butelį vyno. Taigi išvada tokia, nėra reikalo mokėti daugiau nei kokius gal šešis šimtus, tiesiog pasiklausinėti ir imti pigiausią turą, kadangi programą visų tokia pati, visi miega tuose pačiuose viešbučiuose (kur karštas dušas už papildomą kainą, arba net ir už papildomą kainą jo nėra). Bet kaip ir reikėjo tikėtis, mūsų kompanija atrodė linksmiausia. Taigi po kažkiek laiko prie mūsų stalo pradėjo jungtis vienas po vieno, vienas po vieno, tie, kurie nenorėjo eiti miegoti. Ir jau sėdi ne tik Korėja, Olandija ir Lietuva, bet ir Australija, Švedija, Katalonija, aimarai (vienas vairuotojas aimaras susičiulbėjo su katalone), Prancūzija, kečujai (net mūsų vairuotojas prisijungė prie mūsų). Ir niekam nesvarbu, kad reikės keltis penktą ryto, nes išvažiuojame šeštą ryto. Prasidėjo dainos, šokiai, visi turėjo padainuoti po savo šalies dainelę, sugiedoti himną, kažkas rodė tiltelį. Turime pasakyti, kad vakaras praėjo linksmai. Tiesa, po sniego visada atšąla, todėl mūsų vairuotojas pasakė, kad šią naktį bus minus penkiolika, o gal netgi dvidešimt. Į tai vienas korėjietis pasakė, kad nieko tokio, aš armijoje esu miegojęs lauke, kai buvo minus dvidešimt. Aš beveik apsidžiaugiau, kad viena lova mūsų kambary bus laisva, nes jis tikriausiai norės lauke miegoti. Bet nenorėjo. Tada visi korėjiečiai pradėjo verkti, kad jie labai alkani, nors ką tik pavalgė (kiek galima ėsti, kai visą laiką sėdi mašinoje), aš jiems siūliau eiti į ežerą pasigauti flamingą ir prasikepti. Pasirodo, nėra taip sunku pagauti flamingus. Atrodo, nueini į ežerą, cipa cipa cipa, capt, ir kepiesi ant laužo ir jau turi hamburgesa flaminguesa, kaip tikriausiai Bolivijoj tokį mėsainį pavadintų. Vietiniai gyventojai kartkartėm prasikepa šių paukštelių. Bet korėjiečiai nesusigundė flamingiena. Taip ramiai baigėsi antroji diena. Tiesa, iš vieno kambario atėję žmonės paprašė prisukti garsą per patį tautinių dainų dainavimo įkarštį. Teko šiek tiek apsiraminti. Kitą rytą kėlėsi kas kada norėjo, visame viešbutyje su visais dviem bendrais tualetais gyveno gal keturiasdešimt žmonių, ir visi jie kėlėsi beveik vienu metu. Kai kas tingėjo, ir net nesivalė dantų. Labai suprantu, kad nesinori stovėti eilėje. Be to, šviesą įjungė tik pusę septynių, tad kokį pusvalandį teko naktinėti visiškoje tamsoje, bet daugelis turėjo žibintuvėlius ar kokius kitokius šviestuvus. Mūsų grupė buvo viena iš paskutiniųjų. Kadangi mūsų grupės planas papusryčiauti tame pačiame viešbutyje. Kavos, arbatos, duonos, kiaušinių, po kurių jau galėjome ir važiuoti toliau. Naktį tikriausiai buvo gerokai žemiau nulio, nes atrodo, kai kurios mašinos sunkiai važiavo. Mūsiškė kaip ir ramiai išsisuko. Dar kartą nusifotografavom prie viešbučio su auštančiais Andais ir patraukėm į jau paskutinę dieną, kuri, pasak senjoro Franko, turėtų būti pati įspūdngiausia. Taip ir patikėjom. Viskas prasidėjo jau netrukus. Snieguotos, visiškai snieguotos ir apšerkšnijusios ne tik Andų viršūnės, bet ir pakelės. Ne taip jau ir šilta, nors saulė spigino, ir staiga dūmų uždanga. Bet nieko čia baisaus, tiesiog siera. Verdanti, kunkuliuojanti, sieros versmės. Kvapas irgi atitinkamas. Panašiai kaip Japonijos Owakudanyje. Nuotraukose viskas atrodo ne taip, kaip turėtų, todėl teko pafilmuoti, kad atrodytų gražiau. Dar pašokinėjom per tuos sieros kamuolius, per visas duobes, ir galiausia ta dalis, kurios visi ilgai laukė: Aguas Calientes arba Karštieji vandenys. Galiausiai, po kurio laiko, bus galima įlįsti į bent jau kažkokį vandenį. Kuris tikrai buvo šiltas. Kadangi lauke dar šalta, dar tik šyla, viskas burbuliuoja, garuoja, visi pliuškenasi. Tiesa, ne visi pliuškenosi, vienas mūsų korėjietis nelindo ten, ir gerai padarė, buvo kas fotografuoja, ir dar keletas žmonių nelabai susigundė tuo. Bet kas susigundė nesigailėjo. Pasirodo, kad karštieji vandenys buvo paskutinis kelionės punktas. Po to dar važiavom pažiūrėti kažkokių kalnų ir viršūnių, vadinamosios baltosios lagūnos, bet bėda, kad dėl rūko nieko nesimatė. Tik rūkas. Ir kelios viršūnės rūke. Taigi realiai Karšieji vandenys paskutinė kelionės dalis, po kurios važiavome prie Čilės sienos. Mūsų korėjiečius siųsti toliau, į kitą dykumą, pas čilėnus. Siena atrodė taip ne visai sieniškai, bet irgi neblogai. Vietoj trijų korėjiečių pas mus įsėdo trys bolivai, vienas mažiukas vaikiukas, grįžom tuo pačiu keliu atgal. Čia Anna Marija prisiminė, kad ji prie karštųjų vandenų, iš to didelio džiaugsmo, paliko ir visus auskarus, ir laikrodį, ir žiedus, ir pirštines, ir netgi kepurę. Tad teko pakeliui užsukti atgal. Žinoma, nieko mes ten neradom. Šiaip ten nelabai buvo kam ką vogti, kadangi žmonių tuose kalnų platybėse nėra, išskyrus mūsų keliautojus ir vairuotojus. Bet nebuvo, nieko nepadarysi. Kadangi jau buvo gerokai įdienoję, gerokai atšilę, todėl ir vandenys nebe taip garavo. Bet peizažai dar šiek tiek siurrealistiniai. Oras giedras, deguonies nėra, spindinti saulė, sniegai (tiksliau šerkšnas), labai nuostabu. Po truputį pradėjom leistis žemyn. Vėl pasirodė lamos, alpakos, triušiai, vikunjos, daug visokių gyvūnų, augalijos ne per daugiausia, bet užteko. Kažkuriam miestelyje pakeliui sustojom pavalgyti. Pietūs vis dar įtraukti į programą, ir kaip visiems labai patiko daug visokių daržovių ir grūdų. Netgi daug palikom, visko ir nesuvalgėm. Kiek palaukus, sėdom jau paskutinį kartą į savo mašinytę. Greitis toks pat kaip važiuojant autobusu. Pasirodo, kad toj dykumoj vandens visai užtenka. Nes šalimais matėme laukus, prisodintus įvairiausios floros, lamos irgi tikriausiai turi ką ten ėsti. Pora kartų teko važiuoti per gerokai patvinusią upę, nes kito kelio nebuvo. Ir čia įvyko dar vienas nuostabus dalykas, nuleido padangą. Bet žmonės būna viskam pasiruošę, Frankas padangą pakeitė. Tada Anna Marija susidomėjo, ar va tarp tokių vairuotojų yra moterų? Nes vis tiek, darbas sunkus, reikia ne tik vairuoti, pastoviai budėti prie mašinos, ypatingai tokiomis šaltomis naktimis, žiūrėti, kad neužšaltų. Visų daiktus užkelti ir nukelti, ir galiausiai mokėti pakeisti padangą, ko ji nemoka, nors vairuoja. Nežinojom tikslaus atsakymo. Per visas dykumas, jau beveik saulei leidžiantis grįžom į Ujunio miestelį. Jis vis dar toks pat. Žmonių vis tiek pat, vėl daugybė turistų, kas ką tik atvažiavę, kas ką tik baigę turus. Nebėra tos popietinės ramybės, bet ir šiaip... Ramus miestelis. Pradėjom pirkti bilietą. Ir čia įvyko keistas dalykas. Aš galvojau, kad bilietas į La Pasą kainuoja apie šimta bolivianų vienam žmogui, bet staiga moteriškė liepia susimokėti šimtą aštuoniasdešimt. Kažko nesupratau. Netgi Šventoji knyga sako, kad neturėtų kainuoti daugiau nei šimtą penkiasdešimt, ir čia didelėmis raidėmis parašyta šimtas... Vėliau supratom, kad šimtas aštuoniasdešimt už du žmones. Taigi viskas puiki, netgi pigiau nei tikėjomės. Anna Marija dar nuėjo išsiimti pinigų, mes pasikeisti, pavakarieniavom. Nieko gudraus negalvojom, tiesiog į itlaiškai-meksikietišką restoraną picų pavalgyti. Kas buvo visai nieko. Ir po viso to jau buvo beveik laikas sėsti į autobusą. Čia vėl susitikom kažkokį pažįstamą prancūzą iš kelionės, kuris berods važiavo tuo pačiu autobusu. Įsėdus į autobusą visiems davė antklodes, storas, ir berods seniai plautas, todėl kažkaip nesinorėjo imti. Atrod, kad ten pilna blusų, blakių ir kitų vabzdžių. Be to, turėjom miegmaišius. Bet vairuotojas nekreipė dėmesio, beveik tarybinės pardavėjos tonu: imkit tik. Teko paimti. Labai nesigailėjom. (7 Comments |Comment on this)
Monday, March 8th, 2010
7:24 pm	Kas yra Zen? Kas tai yra Dzen? Mahajanos budizmo mokykla? Dharmos rūšis? Dhyana? Meditacija? Zen japoniškai, o seon korėjietiškai? O galbūt chan kiniškai? Kaip pasakytų žymi soloinų bažnyčios vadovė, gana populiari Korėjoje: jūs visi suklydote? Kas yra Zen? Ir prašome atsakyti didžiausią Zen žinovą, meistrą, kurio vardo nelabai žinau... Viskas prasidėjo visai ne taip. Nuvažiavome į Hwagyesa (Hvagėsa) šventyklą beveik Seulo pakraštyje susitikti su lietuvių vienuoliu Pohengu. Mūsų tik trys milijonai, bet Korėjoje (kaip ir tikriausiai visame pasaulyje) atstovaujame visas visuomenės grupes: studentus, verslininkus, vienuolius, namų šeimininkes, žvaigždes ekrano, jei paieškotume greičiausiai rastume ir šamanų, ir kitokio plauko atstovų. Bet irgi visai tai ne apie tai. Taigi nuvažiavome į šventyklą, pasikarstėme po kalnus, diena visai graži pasitaikė, kaip tik paskutinioji šilta diena prieš gėlių žydėjimo šalčius ir viskas būtų gal ir neblogai, jei nebūtume sugalvoję paklausyti paskaitos apie dharmą. Kaip ir tikėjausi, lietuviai per daug praktiški žmonės (panašiai kaip ir aš), todėl mūsų visų besilankančiųjų šventykloje santykis su aukštesnėmis jėgomis gana miglotas, nors gal ne tiek miglotas, kiek per daug praktiškas, tad visos Kristaus kančios kontemplacijos, dzeninės meditacijos, Amaterasu garbinimas ir panašūs ritualai nebuvo labai suprantami, todėl iškart bandėme ieškotis vietų kur toliau nuo Mokytojų, kad per daug netrukdytume sau ir kitiems. Visa bėda, kad vietų antrame aukšte, balkone ar ant laiptelių nebuvo, tad teko sėsti tiesiai prieš Šviesųjį Mokytoją ir beveik dalyvauti rimtame pokalbyje apie dharmą. Tad kas toji dharma? Turiu visus nuvilti, nes ne tik aš, bet ir dauguma susirinkusiųjų taip ir nesužinojo atsakymo į šį klausimą, bet kas yra Dzen? Taigi Mokytojas prabyla ir liepia klausti klausimų, kas mus domina, ką norėtume sužinoti. Aš kaip ir daug ką norėjau sužinoti, bet pagalvojau, kad mano norai gali likti nelabai suprasti. Tad tiesiog klausiausi, galvojau, ko čia tokio rimto paklausus. Ir čia išstoja toks vienas baltas žmogus. Toks gan simpatiškas turiu pripažinti, bet veidas per daug tyras, per daug nekaltas, per daug pasiekęs Palaimos viršūnes. Ir visa jo povyza sakanti, kaip jis bando ieškoti palaimos. Bet gal jam taip geriau. Taigi tas baltas žmogus ir išstoja: - Mokytojau, praeitą savaitę Jūs manęs paklausėte, kas yra Dzen? Štai mano atsakymas. Kimčchi yra Dzen. Reakcijų buvo įvairiausių. Modesta vos nepaspringo. Kristina galvojo ar juoktis, ar verkti. Aš buvau lengvam šoke. Šis atsakymas priverčia susimąstyti: o vis dėlto... Kokias gyvenimo traumas jis patyrė gyvenime? Ir šiaip... kimčchi yra dzen. Atsakymas... Kad jo gyvenimas nebuvo saldus, labai matosi iš veido. Ir matyti, kad dabar šis gyvenimas labai nuostabus. Žinoma, nereikėtų juoktis ir tyčiotis, nors buvo sunku susilaikyti nenusižvengus ant visos salės. Iš vienos pusės gaila žmogaus, kokias psichologines, meditacines, gyvenimiškas traumas, kančias ir dramas jam teko tą savaitę patirti, kad išrištų tą atsakymą, kuris ši vienos pusės ir paprastas ir... Vis dėlto Bašio eilėraščio apie varlytės šokimą į tvenkinį bandymas pritempti prie Dzen filosofijos atrodo rimčiau. Nors iš kitos pusės... Tarp kitko Šviesusis Mokytojas per daug nekomentavo atsakymo, jis greičiausiai buvo pamiršęs ir klausimą, jis tiesiog pasakė: „Puiku“. Bet veido išraiška labai puikiai rodė, kad ir jis mąsto apie tas psichilogines, astrologines bei astronomines kančias, kurias tenka patirti ne tik šitam užsieniečiui, bet ir visiems kitiems baltiesiems, kurie bando ieškoti gyvenimo prasmės Dzen psichologijoje. O gal ir Šviesiajam Mokytojui dabar teks kęsti tas traumas ir tragedijas, kurios gerokai baisesnės už Meksikietiškų ir korėjietiškų serialų herojų išgyvenimus. Vis dėlto Dzen tai yra kimčchi, o ne... Aš ir einu kontempliuoti šituo atsakymu, kas gali užtrukti gan ilgai, kaip prisimenate: mano santykis su aukštesnėmis jėgomis yra gan miglotas, o gal tiesiog per daug praktiškas. Nors gal ir to užsieniečio santykis yra gan praktiškas, juk atsakymas gan praktiškas... Bet kai prisimenu jo palaimos nušviestą veidą, gyvenimo prasmės ieškantį žvilgsnį, ir nirvanoje nurimusią pozą... Abejoju. (4 Comments |Comment on this)
Friday, October 16th, 2009
4:15 pm	Kanazava Taip jau atsitiko, tiap visai netikėtai, bent jau man, kad per korėjietiškas Vėlines nusprendėm važiuoti į Japoniją. Iškart po nusprendimo taip visi susiregistravo, bet baigėsi, kad važiavo ne tiek jau daug žmonių, tik trys, ko visai pakako. Ir apskritai, tokia vienintelė kelionė per visą gyvenimą, kai viskas vyko pagal planą. Kadangi planas buvo labai konkretus: kaip nors nusigauti iki Kanazavos, tai mes taip ir padarėm. Pirmas punktas tai buvo nuvažiuoti iki Pusano, iš kur turėjom sėsti į laivą, čia jau tokia egzotika šiais lėktuvų laikais, bet mes kaip tik ir taikėm ant egzotikos. Autobusas anksti anksti, nes Vėlinės, pusę visų korėjiečių ruošiasi važiuoti namo, ir nesvarbu, kad tie autobusai važiuoja specialia linija, o jeigu kas. Autobusas sustojo pakeliui vieną kartą pailsėti, mes ten kavos atsigėrėm. Espreso kava tai dar tokia kava, į kavą panaši, o Kristinos užsisakyta kava su nuostabiu kvapu... Kvapas tikrai nuostabus, bet atrodė, kaip išplautas puodelis, nuo arbatos. Skonio kaip supratom jokio. Ten visokie žmonės kartu su mumis važiavo, šalia manęs tai juodaodis prisėdo. O daug vietinių pusaniečių, kurie savo kalba kažką lalakino. Ir vienu žodžiu atsidūrėm mes Pusane kažkaip. Pusanas tai kaip Pusanas, iš pradžių galvojom, kad veiks mūsų transporto kortelės, bet jos visai neveikė, tai teko pirkti bilietus metro. O metro važiavo gal kokią valandą. Jau spėjo ir nusibosti dešimt kartų. Aš pradėjau ir muzikos klausyti iš to nuobodumo. Bet Pusanas gražus miestas, pamatėm kelis prekybos centrus, tai turėtų būti nenuobodoka ten. Ir čia jau mes mielojoj Pusano stoty, kur galvojom gal ko pavalgyti, o gal ir ne. Šiaip trumpai apžiūrėjom miestą, tiksliau tik vadinamą užsieniečių kvartalą, bet ten jau toks pusiau rusiškas kiniškas kvartalas. Šiaip buvo ir kiniškų restoranų, ir visokių tarybų sąjungos užeigų, su didelėm raidėm parašytom: katliety, pelmieni, beliašy, čebureki ir panašiai. Skanėstai neišpasakyti. Moteriškės sėdėjo ir gryna rusų kalbėjo aptarinėjo kažkokius reikalus. Nesikeikė. Bet iš pradžų reikėjo rasti kelis bankus, tada jau ėjom valgyti. Vis dėlto, kad ir kaip gundėmės tais katlietais ir pelmieniais, bet užėjom į kinišką užeigėlę, kur kažkaip įdomiai aptarnavo, bet kadangi tame restorane buvo filmuotas filmas „Old Boy“, bent jau taip reikėjo suprasti pagal nuotraukas ant sienos, tai galima buvo ir atleisti viską. Ir vienu žodžiu daug laiko neturėjom mes tam Pusane, reikėjo lėkti, gaudyti taksi, važiuoti į uostą, uostas visai tuščias vėliau supratom kodėl. Kol mes pasiėmėm bilietus, kol praėjom visas registracijas pasų, kol dar pinigus išsikeitė, jau vos ne ieškoti mūsų pradėjo, čia mes jau sodinam sodinam į laivą. Bet tai irgi fantastai, iki sodinimo pabaigos dar buvo likę gal dešimt minučių, o jau kad užbizino mus, lyg mes jau vėluotumėm baisiausiai. Laivas labai nenustebino stebuklais. Mane apgyvendino su tokiu japonu hipiu, kuris vėliau visą kelią kažkur gitarą sau brazgino, panos apsigyveno su viena korėjietiška tetule. Linksmai mes ten iš tikro laiką leidom. Laivas vėlavo išplaukti gal valandą, vėjas pakilo didelis. Šalta buvo. Tai mes jau sėdėjom viduj ir žvengėm. Nes iš tikro tai ten veikti nelabai ką ir buvo, tokių nuobodaujančių nemaža pasitaikė. O mes gėrėm kavą, arbatą, kitus gėrimus. Sulaukėm vakarienės. O vakarienė tai toks bufetėlis. Maisto skonis irgi labai nenustebino, bet geriau nei nieko. O viską pabaigėm dar makkoli gėrimu, nes radom parduotuvę kurioj pardavinėjo viską. Dar tiesa, laive toks stebuklas vadinamas sauna buvo, tai mes ten irgi pasėdėjom. Linksmas gyvenimas laive. Po vakarienės pradėjo nuostabių nuostabiausią linksminimo programą. Iš pradžių fokusininkas su fokusininke. Kokių tik stebuklų mes ten nepatatėm, o po to išėjo filipinietės su savo tradiciniu šokiu. Daug ten filipiniečių tam laive dirbo. Šokis irgi nerealiai sužavėjo. Matosi, kad merginos žingsnius suderino prieš pat pasirodymą, tai nusprendėm, kad mes irgi eisim pasirodyti, kai pritrūks pinigų. Ta fokusininkė dar norėjo man asmenišką šou parodyti, nes matėsi, kad jai irgi nėra ką veikti tam laive, bet aš sakau, kad gal ne, gerai man ir taip. Taip visai linksmai ir praleidom naktį laive, nes kitą dieną atsikėlėm, papusryčiavom ir nuėjom vėl miegoti. Bent jau aš. Ir taip iki atplaukimo į Osaką. Osakoj niekas labai nesikabino, prie manęs tiesa labiausiai kabinosi. Aiškinosi ir Pusane, ir Osakoj, ar čia reikia lietuviams vizų ar nereikia. Osakoj dar paprasčiau, o Pusano mergina tai ir skambinosi vos ne į ambasadą. Bet nusprendė, kad vis dėlto nereikia, todėl nusprendė mus įleisti. Bet vėl prisikabino prie mano kurpinės ir daiktų. Tiksliau prie daiktų nieko, bet liepė kišenes išversti, o gal ras ką nors. Įdomiai taip, jei kuprinės neverčia, kaip kitų žmonių. Gal jiems irgi ten nuobodu buvo, tai šiaip sau pramogą sugalvojo pasidaryti. Kai jau išėjom ir praėjom, vos nepataikėm į laivą į Šanchajų, ten taip nelabai aišku, kur eiti, bet radom viską tvarkingai. Autobusas laukė, nuvežė iki metro, iš ten į traukinį, ir dar po kokios valandos jau buvom Kiote. Kur pradėjo baisingai lyti. Va čia prasidėjo didysis nerimas, ką daryti, kaip mes tranzuosim iki Kanazavos, jei lis ir toliau taip baisingai, gal jau ir nebetranzuoti. Bet vis tiek: pradinis planas: apžiūrim Kiotą, ir tada jau vakarop, o tiksliau visai nakčiop bandom važiuoti kaip nors. O kadangi visi labai išalko, ėjom kažko pirktis, kažko valgyti. Valgėm skaniai, ant laiptelių Kioto stoty, kur nelijo bent jau ačiū dievui. Bet pylė kuo toliau, tuo labiau. Teko man pirkti skėtį. Ir taip belyjant pradėjom Kioto apžiūrinėjimą. Laiko daug nebuvo, tad pagal mano planą: Sidabrinio paviljono šventykla ir Tyro vandens šventykla. Sidabrinį paviljoną šiek tiek remontavo, bet buvo geriau nei tikėjausi. Kadangi vis lijo ir lijo, Kristina norėjo nusipirkti apsiaustą nuo lietaus, nes gal jai skėtis nelabai padėjo. Apsiaustų neradom, bet radom moteriškę apsivilkusią juo, siūliau Kristinai pasiprašyti, o vėliau dar išgirdom, kad ta teta ir rusiškai kalba. Tyro vandens šventyklą kaip tik pradėjo uždarinėti, kai mes ten nusigavom, bet vis tiek, kaip profesionalus gidas parodžiau visus taškus iš kur reikia fotkinti. Žinoma, dėl to lietaus ir niūkesio nematėm nuostabaus saulelydžio į Kiotą ir vakarėjančios žaros nušviestos Kijomidzuderos. Bet negi dabar jaudinsies dėl visko. Taigi baigiam savo naktinį Kiotą Gionu, senamiesčiu. Šiaip važiuoti tik dvi stoteles, o mes turim dieninius bilietus, tai ta proga tas dvi stoteles ir pavažiavom. Vėl apėjom visus ratus aplinkui ir visai visai visai netikėtai staiga išdygsta viena geiša tiesiai prieš mus. Visi, aišku, puolė fotografuoti, mes tai tokie kuklūs ir padorūs lietuviai, taip nedarėm, bet kai panos peržiūrinėjo nuotraukas, pasirodė, kad visai netikėtai jos vis dėlto pagavo tą geišą. O dar netikėčiau buvo, kai iškart po tos vienos geišos, dar dvi geišos vėl staigai išdygo. Vėl visi puolė fotkinti, Giono skersgatvių turistai baisesni nei pamišę paparaciai. Dar parodžiau gatvelę, kur kadaise medžiojom geišas, ir tada jau turėjom eiti į parduotuvių rajoną. Šiaip gal visai ir galėjom neiti, bet kai aš apie jį užsiminiau, Karina labai labai buvo patenkinta, o Kristina irgi iškart pasiklausė, tai kelintą valandą vis dėlto nusimato tas apsipirkimas. Vėl norėjau pavažiuoti kokį porą stotelių, bet diedukas parodė į kitą upės pusę ir pasiūlė eiti pėsčiom. Tiksliau tai paliepė. Ir nuėjom pėsčiom, o ką jau daugiau padarysi. Dar pavalgėm, šio bei to. Kristina visai netikėtai pasiėmė ryžių, nors norėjo tik mėsos, bet viskas labai gerai išsisprendė. Ryžiai Azijos kraštuose labai gerai sueina. Dar ledų. Ir jau gal einam per parduotuves. Bet jos, žinoma, jau buvo pradėjusios usžsidarinėti. Iš visų dėmėsio vertų pirkinių radom tik tokius šortukus panoms, blizgančius, kaip tik tranzavimui. Dar tiesa sau mačiau jukatą, ir spalvos tokios nieko, ir kainavo ne per daugiausiai, bet kadangi nenusipirkau, tai labai nesigailiu. O panos tai labai gailėjosi, kad tų šortų nenusipirko, nes kol jos mąstė, parduotuvę ir uždarė. Šiaip iš idėjos neįvykdėm pilno plano, pagal viską turėjom parduotuvių rajone išleisti visus pinigus, ir tada nebebūtų likę jokių laisvamaniškų minčių, ar tranzuoti, ar važiuoti. Bet ir taip nelabai tos laisvamaniškos mintys kilo iš tikro. Reikia grįžti atgal. Japonija dabar garsėja tuo nerūkymu visur, ypatingai gatvėse, ir, žinoma, dar labiau garsėjo nešiukšlinimu gatvėse ir šiukšlių dėžių nebuvimu. Apksritai beveik visas Kiotas paskelbtas kaip nerūkoma zona, ir net paskaičiau, kad numatyta bauda už tai. Berods tūkstantis jenų, bet tiksliai neprisimenu. Laukėm autobuso prie vienos šventyklos. Įdomi tokia šventykla, kai paskaičiau užrašus, tai artimiausios parduotuvės ir kiti prekybiniai taškai labai daug yra suaukoję tai šventyklai. Apžiūrėjom, autobusas į stotį važiuoja gal už pusvalandžio, per tiek laiko gal ir pėsčiomis nueitumėm, bet dieninis bilietas mus sustabdė nuo tokių kvailų minčių. Pamačiau, kaip vienas japonas užsitraukė cigaretę, tai nusprendžiau, kad man irgi galima. Padiskutavom su panom apie tą baudą dėl rūkymo viešoj vietoj... O gal visai nieko būtų būti pagautam už rūkymą, gal pvz., būtų galima susitarti, kad vietoj baudos, mums leistų naktį praleisti areštinėje. Nes kol kas viskas vyko labai pagal planą: kažkaip kažkada kur nors miegosim. Netikėtai atvažiavo autobusas ir nuvežė mus į stotį, ir gerokai anksčiau, nei po pusvalandžio. Geri tie autobusai Japonijoj, juda vos vos, iš lėto iš lėto, tikrai ne korėjietiški šumacheriai, nors iš kitos pusės, negali pykti ant korėjiečių vairuotojų, nes kitaip niekad niekur nenuvažiuotum. Tad grįžom atgal į Kioto stotį, užlipom aukštyn viršun, pažiūrėjom į visą panoramą, pasiėmėm daiktus, kavos išgėrėm, tiksliau aš išgėriau ir išvažiavom į Ocu, iš kur turėjom pradėjo tranzuoti į Kanazavą. Va čia tokia dar ne pati įdomiausia vieta, dar niekas nesiparino, nesijaudino, nors jau ir vienuolikta valanda buvo. Aš papasakojau, kad galima nakvoti ant to suoliuko arba ant to, jei kokia nelaimė nutiktų, žinomos man ten vietos buvom, tai mes ir patraukėm pėsčiom į degalinę. Taip pavadininkim. IR gerai, kad labai nesijaudinom, nes labai netrukus sustojo viena mašinytė, išgirdus Kanazavą pasakė, kad ne ne ne, netinka, ne ten. Ne, tai ne. Tada sustojo kita mašinytė, važiavo į Fukui, kaip tik viena prefektūra prieš Kanazavą, ir net kokie du šimtai kilometrų. Tai labai gerai. Dar su tokiu šuniuku moteriškė važiavao. Ir dainą klausė. Tokią visą vieną. Visas tas dvi valandas. Ir netgi tokią lengvai migdančią. Nu ir galiausiai mes jau Fukui prefektūroj, degalinėj, laukiam kitos mašinos. Bet prieš tai vėl kavos išgėrėm, pailsėjom, aš pradėjau valgyti ttoką, nes pagal viską jau buvo prasidėjęs Čchiusokas. Šiaip pilnaties nesimatė, tai kaip ir ne visai tikrai, reikėtų žiūrint į pilnatį viską valgyti, bet tiek tos. Pagalvojom, kad gal ir nereikia labai skubėti, nes nelabai aišku, ką reikės veikti, jei mes Kanazavoj būsim kokią ketvirtą ar penktą ryto. Tai va čia ir buvo mūsų klaida. Pradėjo lynoti, pradėjom tranzuoti. O kaip niekas nestoja, taip nestoja. Kai lietus apstojo, nusigrūdom į kitą vietą, bet sėkmės tai jokios ten irgi. Galiausiai po kelių valandų stovėjom, Kristina pasiūlė eiti pailsėti, pasėdėti viduje. Taip ir padarėm. Arbatos išgėrėm, pasėdėjom, kas pavalgė, kas nieko nedarė. Aš užrašiau Kanazavos pavadinimą ant popieriuko, rasi padės ir išėjom. O tada jau buvo pradėję švisti. Ir iškart sustojo Sava, berods toks jo vardas, kuris iš tikro važiavo į Tojamą, bet Kanazava pakeliui. Kai pasakiau, kad mes iš Korėjos, jis prisipažino, kad pats yra maišyto kraujo, jo senelis korėjietis, Kim, būtų keista, jei būtų ne Kim. Kai apžiūrėjom, tai Sava ir atrodė ne visai kaip grynas japonas. Papasakojo apie savo kelionę į Korėją, visą vieną kartą buvo ten, bet labai didelis įspūdžiai. Tai daug mes pašnekėjom su juo apie gyvenimą ir paleido likus gal kokiems dešimt kilometrų iki Kanazavos, kitoj degalinėj, Tokumicu. Kur irgi buvo labai nuostabus laiko leidimas. Atrodo liko jau tiek nedaug, o stovim strigime. Matom Japonijos jūrą, nors eik ir maudykis ten, nes kaip ir neatrodo, kad čia labai koks gyvenimas vyks. Įvyko, dar po kokios valandos sustojo toks dėdė ir išvežė mus iš magistralės. Mes taip sakant jau buvom Kanazavoj, bet reikėjo dar kažkokiu būdų nusigauti iki stoties, nes kaip aš jaučiau, tai Kristinos brolio viešbutis buvo kaip tik ten. Bet va suprask, į kurią pusę ta stotis, kai jokių ženklų nieko nėra. Tai tiesiog ėjom kažkuria kryptimi. O ką daugiau darysi. Bet viskas baigėsi labai gerai, stovėjo tokia mašinytė su japonais, kurie rūkė, o aš šiaip dėl visa ko pasiklausiau, kur čia Kanazavos stotis. Vienu žodžiu turėjom atrodyti kaip ateiviai iš kitos planetos, trys balti žmonės neiašku iš kur atsiranda kažkokiam kaime ir klausia, kur Kanazavos stotis. Jie sako, šiaip į tą pusę, bet labai toli. O mums atseit tai ką daryti, dar klausia ar ruošiamės pėsčiomis eiti. Bet irgi toks, kažkaip nemačiau kito būdo, nes kaip ir aplinkui nesimatė, kad labai dažnai koks viešas transportas važinėtų. Net taksi nesimatė. Tai jiems gal ir buvo gan keista, kaip tie trys baltieji atsirado tokį ankstyvą rytą ten. Jie pasitarė, ir sako, davai, mes jus nuvešim, tai ir labai gerai. Ir nuvežė. Suradom Kristinos brolio viešbutį, brolio iš pradžių neradom, bet vėliau radom. Pasidėjom daiktus ir iškeliavom pusryčiauti. Graži vieta pusryčiams: Kanazavos stoties įėjimas. Prisipirkom visko parduotuvėj, o jau koks ten visokių nigirių rojus buvo. Aš kaip ir beveik užsinorėjau Kanazavoj pradėti gyventi. Labai skaniai ten viskas atrodė. Dar po to visokie dušai ir baigėsi mūsų nuostabioji kelionė į Kanazavą. Kanazava tiesą sakant labai nustebino savo viešbučiais, pilna jų visokių ir Daivos viešbutis, ir Krovnos Varnos, ir kitokių, stotimi ir daugybe parduotuvių ten, ir visais kitais pastatais. Ieškojom vaistinės, tai teko aiškintis su turistų informacija, kur tą viską gauti. Vėliau prausėmės, ir kol atseit ilsėjomės nuėjau paieškoti žodyno ir knygyno, šiaip reikėjo man. Vėl ta pačia proga pasiaiškinau su turistų informacija, kur ką rasti. Jie pasakė, kad ta Akabanės salė tai visai neseniai pastatyta, tai ir nesitikėkit, kad ji bus kokiam nors žemėlapy. Nebuvo nė vienam žemėlapy, kuriuos susirinkau iš viešbučio. Bet radau viską. Iš pradžių knygyną, vėliau reikėjo antspaudo, bet ten nebuvo. O panelė paaiškino, kad iš idėjos kaip ir galima užsakyti, bet kiek kainuos ir kiek truks nepasakė, nes gal nelabai klausimo suprato, o gal šiaip jai didelis stresas su baltu žmogum kalbėtis buvo. Tai aš nusprendžiau daugiau streso jai nekelti ir išėjau pats ieškoti. Rasiu, kaip nerasiu, iš tikro tai pačiam buvo keista, bet radau antspaudų daryklą iškart kitam posūky. Kai visus reikalus susitvarkiau, susiradau panas viešbuty ir jau buvo laikas eiti į koncertą, kur dainavo Kristinos brolis. Žinoma, tą naująją salę surasti nebuvo taip jau paprasta, pirmą kartą praėjom, kai pagal jausmą jau buvo aišku, kad mes ne ten, pasiklausiau kažko. Sako, išeikit į didelę gatvę ir iškart suprasit, kur tai yra. Ačiū, labai aišku buvo, jau ta gatve praėjom ir nė velnio nesupratom. Bet radom tą salę, ir nereikėjo labai ilgai laukti iki koncerto. Pirma dalis pasak buvo gan neįdomi, bet mes ištvėrėm ją, išlaukėm. Vėliau buvo dainuokime kartu vokiškai ir japoniškai, liepė visiems dainuoti, bet negirdėjau, kad ten labai daug kas dainuotų. Bet šiaip paskaičiau, visai įdomus reikalas ta Kanazava, visokių festivalių, bienalių ir kitokių kultūrinių renginių vyksta, bilietai kainuoja brangiau nei mūsų kelionė iš Osakos iki Kanazavos, bet tikriausiai taip ir turėjo būti. Pasibaigus koncertui, aš dar norėjau parduotuvę pažaisti, bet nelabai buvo laiko. Susitikom kitus lietuvius ir bandėm jiems parodyti Kanazavą, tiksliau tą dalį, kurios ir patys nematėm (o nematėm nieko, nes ką tik buvom atvažiavę). Pirmas punktas žinoma yra šventykla, kuri buvo iškart už kampo. Visi pasimeldė ir nusprendė eiti pavalgyti. Ieškojau sušinės kokios nors, gan sunkiai, bet radau. Radom. Pavalgėm. Man patiko. Bet ne visiems. Bet tai čia taip tipiškai japoniška, kad nebuvo galima neiti. Tada man reikėjo bėgti antspaudo pasiimti, Karina nusprendė pasiimti ko nors apsirengti, tai palikom kitus kavos gerti, o patys bėgom į viešbutį. Žinoma, Kristina irgi pasakė, kad jai šalta, tai kiti lietuviai labai išsityčiojo iš mūsų šąlančių. Ir bebėgdamas sugalvojau tokį planą gerą, eiti į geišų kvartalą. Tas kvartalas tai kaip čia pasakius. Tikėjomės šiek tiek daugiau iš to kvartalo, bet ten buvo tik viena gatvė, ir ta gatve geišos gal prieš šimtą metų vaikščiojo. Gal ir daugiau. Šiaip Kanazava pagal visus duomenis internetinius turėjo būti kažkoks garsus miestas kažkada su daug garsių japonų, kilusių iš ten, bet nė vieno iš jų nepažįstu. Kadangi jau buvo šalta, tai nuėjom į parduotuves. Radom per klaidą šimto jenų parduotuvę, visiems labai patiko, pabuvom ten, kol viską uždarė ir nuėjom namo. Aš labai norėjau valgyti ttoką, kuris buvo jau gerokai prarūgęs. Kadangi visi kiti ir apskritai ttoko nemėgsta, tai prarūgusio tuo labiau, tai aš vienas kiek turėjau, tiek sudorojau. Beveik viską. Dar gyvas. Ir nuėjom miegoti. Kitą dieną visas lietuvių ir kitų choras važiavo į Nanao miestą koncertuoti ten, o mes tęsėm Kanazavos apžiūrėjimą. Šiaip galvojom gal vėl į kokį geišyną užeiti, bet nėjom. Pirmu numeriu, kaip visada: pusryčiai prieš Kanazavos stotį, visai graži vieta ten. Specialiai prifotografavau tą mylimą Kanazavos stotį iš visų pusių. Po sočių ir mielų pusryčių kitas punktas: Kanazavos apžiūrėjimas. Pirma nuėjom į Kanazavos pilį, kurioje beveik nieko nebuvo likę. Tiksliau, kažkoks pastatas yra atstatytas, o centrinė pilis, ir visa kita taip gražiai sugriauta ir apaugę visokiais miškais... Maironiui prieš rašant apie pelėsius ir kerpes, reikėjo Kanazavoj apsilankyti. Tikrai turėjo graudžiau atrodyti nei Trakų pilis. Iš Kanazavos pilies prie Išikavos vartus, kurie kaip ir vieninteliai gal išlikę, nuėjom tiesiai į Rokuen sodą. Ten tikriausiai irgi kažkada tikriausiai geišos su samurajais vaikščiojo, o tą dieną, kadangi oras geras, tai buvo pilna japonų turistų. Ir mes. Apėjom ratus, pažiūrėjom į kažkokį žymų princą, nežinau iš kur, kažkoks legendinis princas, net japonai patys nelabai jo žinojo. Sode gan ilgai užsibuvom, kol apžiūrėjom visus upelius, kriokius, arbatos namelius, mažas šventyklėles ir panašiai. O tada kitas būtinas punktas: parduotuvės. Kol dar neužsidarė. Aš labai daug nepirkau, bet panos rado, ką apžiūrėti ir kur, vis tiek, neiašku, kada vėl į Japoniją nuvažiuosim. Kai visos parduotuvės pradėjo užsidarinėti, tiksliau, kai pradėjo temti, pradėjo grįžti į viebutį. Reikėjo vis dėlto pradėti grįžinėti, nes lietuviai jau turėjo pradėti grįžti iš Nanao miesto. Sutikom juos, mes dar nuėjom pavakarieniauti, tiksliau nusipirkti ko nors, ir pavalgyti. Ilgai ilgai svarstėm, važiuoti naktį ar ryte, ar naktį, ar ryte, bet galiausiai nusprendėm, kad gal vis dėlto važiuosim naktį. O jei labai nesiseks, gal pavėluosim į laivą, tai bus blogai. Taigi išvažiuojam vakare. Po ilgų ieškojimų randam vietą, kur reikia pradėti tranzuoti. Bent jau man taip atrodė, vėliau supratau, kad padarėm didelę klaidą, bet jau buvo per vėlu. Stovim. Ilgai. Jokio judėjimo. Tiksliau mašinos pravažiuoja, bet nelabai dažnai. Viena grįžo, bet tikrai ne mūsų paimti, kita paskutinę minutę sugalvojo įsukti. Bet vienu žodžiu mašinų ne per daugiausia, tiksliau beveik visai nėra, tai kaip ir vilties nedaug. Kas nusikalsdavo, būdavo baudžiamas, reikėjo paeiti dešimt metrų ir tranzuoti vienam. Šiaip nuo to nei geriau, nei blogiau nebuvo. Kai jau buvo visai naktis, Kristina iškėlė laisvamanišką idėją. Paskaičiavom, kiek pinigų turim, kaip tik išeina visiems trims bilietui. Iki Osakos, bet taip jau iki paskutinės jenos tektų išleisti. Bet tai čia nieko gera iš tikro, nes iki stoties vis tiek reikia nusigauti, o laikas neankstyvas, net traukiniu važiuoti, iki artimiausios stoties nearti, o jei apskritai pėsčiomis eiti, tai dar blogiau, kokia valanda išeitų. Bet einam. Iš pradžių sumąstėm, bandyti susitranzuoti kokią mašiną iki stoties. Tai po kokio pusvalanio persigalvojom. Dar buvo mintis važiuoti taksi, bet jei važiuotumėm taksi, jau nebeliktų pinigų traukiniui, tai gal tada važiuoti taksi iškart iki degalinės? Taksi irgi ten nebuvo, tai visokių minčių ir nekilo. Po kokio pusvalandžio nusprendėm, kad eisim pėsčiomis. Ir nespėjus daug nueiti, staiga sustoja toks japonas, ir sako, o jūs tranzuojat? Taip. O kur? Dabar jau į stotį. Stotis tinka, čia Karina tyliai užsiminė apie degalinę, gal nuvežtų, sakau žiūrėsim kaip bus. Šiaip tai į Osaką norėjom. Osaka? Pėsčiomis? Ne, ne pėsčiomis, tranzuoti, bet nelabai kaip. Osaka sunku, nelabai gal bus, kas į Osaką važiuoja, va Kiotas būtų. (Aš galvoju, mums ir Kiotas tiktų, jokio skirtumo). Tada bevažiuojant užsiminiau, kad va jei atsidurtumėm degalinėj, tai iškart ir beveik išvažiuotumėm į Osaką. Tikrai, čia kaip tik netoli yra, Tokumicu. Taigi vėl važiuojam prie Tokumicu. Kai jau buvom magistralėj, Karina pasidomėjo, ar čia mes labai gerai padarėm. Sakau, nežinau, kol kas neatrodo, kad labai gerai pasielgėm. Tai žinoma, taip ir buvo. Judėjimas gan intensyvus, tikriausiai pravažiuodami mūsų net nepastebėjo. Bandžiau vieno japono paklausti, jis visai netikėtai važiavo į Osaką, bet daug daiktų, visaip visaip žiūrėjo, ir mūsų trijų nelabai... Dar labai atsiprašinėjo. Tada dar vieno dėdės paklausiau, jis jau tikrai su tranzuotojais net nešneka. Panos jau miegojo kažkur šiltam kambary kavos prigėrusios, aš sėdėjau ir galvojau, ką daryti. Tokia japonė moteriškė valkiojosi pirmyn atgal, pirmyn atgal, paklausė, ar man ne šalta, sakau, ne šilta, ne šilta, jo tikrai šalta jau. Hm, galėjo ir ko kito pasiklausti. Kokią valandą prasitrynus pirmyn atgal išvažiavo. Dar visokių žmonių privažiavo. Vienas sunkvežimis buvo sugedęs, jis ilgai ilgai bandė užsivesti, kol galiausiai išsikvietė avarinę, ir jį suremontavo. Pradėjo aušti. Panos atsikėlė, pradėjom visi tranzuoti. Nežinom, kuo viskas būtų baigęsi, jei ne viena moteriškė. Staiga sustoja mašinytė, moteriškė važiuoja į Fukui, sako, bet jei Osaka, ar ten bus mašinų į Fukui, aš: nieko nežinau, viskas mums tinka, nes „Tokomicu: su meile aštuonios valandos“ jau užtenka. Taigi važiuojam. Šiaip Makiko yra iš Mijagio prefektūros, aš kažkaip iš pradžių ne taip paskaičiau hieroglifus, tai galvojau, kad iš Mijadzakio, bet ne Mijagis. Seselė, dabar turi porą laisvų dienų, tai važiuoja draugo į Fukui aplankyti, bet ten to draugo tėvo laidotuvės, tai kažkaip... O įdomu iš Fukui bus mašinų į Osaką. Ir taip net man netikėtai nusprendė važiuoti į Osaką, sako ir Osakoj turiu pažįstamų. O po to važiuosi į Nagoją. Po Osaką dar teko paklaidžioti, nes pravažiavom viena išsukimą, tad atsidūrėm Kobės prefektūroj, reikėjo grįžti, grįžus kažkur išsukom, vėl pasiklydom, teko pusės Osakos gyventojų klausti kaip važiuoti, galiausiai radom kobanus, jie parodė kur. Pirma nuvežė žinoma ne į tą uostą, o vėliau jau į mūsų uostą, tarptautinį. Kad ir seselė, bet ir Korėjoj yra buvusi, žinojo visokius valgius, netgi korėjietiškai porą sakinių pasakė. Ir net visai gerai pasakė, tarimas irgi nieko buvo. Taip linksmai baigėsi dar nuostabesnė mūsų kelionė iš Kanazavos į Osaką. Osakos uoste reikėjo laukti gal valandą, o veikti nėra ko. Jokių parduotuvių, nieko. Bet buvo tokios moteriškės, prekiautojos verslininkės. Keturios sėdėjo ir aptarinėjo savo verslą. Aš ir galvojau, kad visos jos verslininkės. Bet kai pradėjo registruotis savo bilietus, viena iš tų verslininkių užkabino užsienietį, ir pradėjo pasakoti, kad ji ištekėjus už japono, ir abu su vyru yra universiteto dėstytojai. Bet atrodė tikrai kaip kokia verslininkė. Tada dar labai puolė padėti tam užsieniečiui su registracija, nors jokios pagalbos ir nereikėjo. Dar paskaitė hieroglifus nuo mano marškinių, lyg tai mes patys nesugebėtumėm. Ir visiems pasakojo, kokios mielos tos moteriškės, nepažįstamos, o va pakvietė kartu tūsintis. Taip linksmai palaukėm, pamatėm,kad pusė keleivių tai tie, su kuriais iš Pusano atplaukėm, ir įlipom į laivą. Šįkart man teko su dviem žmonėm gyventi, korėjiečiu ir negru, o panos vienos gyveno. Palaukėm išplaukimo, tada dar palaukėm kol praplaukėm Akašio tiltą, atseit ilgiausią tiltą pasauly, bent jau kažkaip panašiai pranešinėjo, pafotografavom. Pagėrėm kavos. O gal arbatos. Kažko. Karina pradėjo mokytis, o mes nusiprausę, visas saunas aplankę laukėm vakarienės. Kai aš saunoj buvau, tai vienas iš korėjiečių, kuris su vaikais, gulėjo kaip tik ir kalbėjosi su japonu. Pasirodo ir japoniškai jis kalbėjo. Ir vaikų daugybę vežėsi. Vėliau vienas vaikas kažkur dingo, tai tėvas išėjo ieškoti vaiko. Norėjom lenktyniauti, kas daugiau suvalgys. Sulaukėm. Pradėjom krautis daiktus, ir ta dėstytoja, man besikraunant kažką į lėkštę, pasiklausė: ar skanu? Skanu. Korėjietiškai kalbate? Taip. Kur išmokote, universitete? Yonsei? Taip. O iš kur esate? Iš Lietuvos? Aaa... Ar patinka Korėja? Taip. Ačiū, kad jums patinka Korėja. Ir atsisėdo su tokia japone valgyti. Vargšė ta japonė, ta dėstytoja galvą kvaršino, o vėliau dar ir aptarnaujančiam personalui pradėjo galvą kvaršinti. Linksma tokia moteriškė. Po vakarienės vėl prasidėjo linksmoji programa, Karina nusprendė mokytis, o mes nusprendėm eiti į karaokę dainuoti. Pasirodo, kad linksmoji programa buvo sveikinimų pageidavimų koncertas, tai Karinai labai nepatiko tai. Kai jau baigėsi mokytis, dar kažką pažaidėm ir ėjom miegoti. Kitas rytas vėl prasideda nuo pusryčių, kur reikia viską valgyti, vėl sauna. Ir čia man nepasisekė. Kai aš atėjau į vonią, ten jau buvo tas dėdė su vaikais, tai tie vaikai kaip gyvuliukai kokie. Visų pirma dėdė manęs pasiklausė, ar kalbu korėjietiškai, girdėjau esate iš Lietuvos. Jau pasirodo pusė laivo žino apie mus, neaišku iš kur, bet tikriausiai nėra labai sunku sužinoti. Tas vaikiukas pradėjo man ant galvos lipti. Dėdė sudraudė, sako, negražu taip. Bet jiems vis tiek buvo labai įdomu: dėde, dėde, o iš kur jūs? Iš Seulo. A, iš Seulo, dėdė Seule gyvena. Dėde, dėde, o kiek jums metų? Dėde, dėde, o jūsų galva maža. Tada dar tas japonas atėjo, papasakojo, kad visą vakarą nintendo žaidė. Geras gyvenimas tų japonų. Kadangi laivas iš Osakos išplaukė laiku, tai ir į Pusaną laiku atplaukė. Nevėlavom. Karina siūlė eiti valgyti hwe, vis dėlto Pusanas, šviežia žuvis. O dar reikia ir prie jūros. Bet viskas labai skirtinguose galuose. Galutinis variantas buvo, kad jokių čia hwe nereikia, prie jūros. Ten metro stoty daiktus pasilikom, ir beeidami prie pliažo radom visokių restoranų. Ir netgi hwe, tad labai nebesijaudinom, kad nevažiavom į žuvų turgų valgyti, pasivaikščiojom pajūriu, aš, žinoma, pasimaudžiau. Kalnu palaipiojom. Kristina džiaugėsi, kad viskas pigu, galima gatvėse šiukšlinti. Tualetas tiesa vienas mūsų nesužavėjo. Bet nusipirkom šliurių. Pavalgėm žuvies, taip keistai, labai labai daug, nesitikėjau, kad tiek daug bus. Galvojau mažiau. Ir tada jau į stotį. Čia dar vienas siurprizas. Mes nuvažiuojam beveik ketvirtą valandą, ir autobusas beveik ketvirtą, o iki kito reikia laukti pusantros valandos. Šiaip galima ir mažiau laukti, bet užtai ir kainuoja gerokai daugiau. Tad laukiam. Čia tokia moteriškė prisikabino, pagalvojo, kad aš vienuolis, o vėliau pasakojo apie savo gyvenimą Seule, kai ji buvo jauna graži, ir visas Seulas jai iš paskos sekiojo. Bet jau tai seniai seniai buvo. Dar davė velnių panoms, kad jos man užkandos nenupirko, ir kad aš ant žemės sėdžiu, o jos ant suoliuko. Negražu pasirodo taip. Taip linksmai praėjo pusantros valandos, sėdėjom autobuse ir važiuojam į Seulą. Šiaip tie autobusai stoja kas dvi valandas, galėtų ir dažniau. Nes man visą valandą teko laukti, kada čia sustosim kokioj degalinėj pailsėti... Gyvenimas prabėgo kokius tris kartus prieš akis. Karina dar pasakė, kaip manai, bet juk geriau nei stovėti ant kelio kur nors Pusane, suabejojau. Bet viskas baigėsi gerai, ir mūsų planas "kaip nors kada nors" buvo įvykdytas. (2 Comments |Comment on this)
Tuesday, August 18th, 2009
12:44 am	Tarakonai Visiems šita istorija labai linksma. Labiausiai tai ne man. Taigi sėdžiu sau ramiai namie. Maždaug šitaip. Gražus ir jaukus namo butas. Maždaug taip atrodo kambarys ir virtuvė. Ir taip besėdint, visai naktį staiga girdžiu kažkokį šlamesį ir bruzdesį. Pagalvojau, kad vėl kažkas nuo sienos nukrito, koks popierius ar dar kas nors. Apsidairau, viskas vietoj ir staiga taip tiesiai virš galvos matau tarakoną. Tokį per delną. Ir skraidantį. Veisiasi čia kartais tokie. Širdis sustojo. Pagalvojau, kad koks infarktas ar insultas ir dar sąmonės netekimas ir visa kita. Nu ir aš išskridau iš savo kambario į virtuvę. O jau ruošiausi taip skaniai pavalgyti. Stoviu virtuvėj, žiūriu pro duris... Hm, ką daryti. Skraido jis sau ramiai. Sumaniau išvaryti kaip nors. Su rankšluosčiu. Vieną kartą trenkiau, kitą, ir nutrenkiau jį. Tiesiai į tuos rūbus. Labai nuostabiai padariau. Reikia vis tiek kaip nors jį iš ten iškraustyti. Su skėčiu pradėjau kiloti rūbus. Kažkaip prisiliesti prie to padaro visai nesinorėjo. Matau jis nori iš po rūbų šliūrinti po staliuku. Patrankiau su skėčiu, parėkiau. Sėdėk sau ramiai ten. Jis taip ir dingo kažkur. Bet man tai visai nesinorėjo grįžti į kambarį. Jau sumaniau nakvoti virtuvėj, nes daugiau nėra ką veikti. Idžin buvo prie kompiuterio. Italijoj. Tai vis patarinėjo ką daryti, kur eiti, pas ką nakvoti, net stebėjosi, kaip tie daiktai skraido, kaip čia jis įskrido, bet man tai visai nuo to geriau nesidarė. Vienam draugui parašiau, jis liepį išsikepti ir suvalgyti. Tada parašiau kaimynui, ar turi jie purškalo, sako, jei reikia, greitai atvažiuok. Visiems tai labai juokinga žinoma ta istorija. Tai aš ką, uždariau aklinai duris, kad jis tik nesugalvotų kur nors eiti pasivaikšąioti, į virtuvę po šaldytuvu pvz. Palikau šviesą įjungtą. Virtuvėj visus langus uždariau, nebereikia, kad dar kas nors čia skraidytų, kambary palikau atdarą langą, jei jis sugalvotų išskristi. Ir išvažiavau. Kaimynui labai linksma, juokinga. Ta proga, kad atvažiavau perbalęs ir permėlęs, pavaišino viskuom, ką turėjo. Aš jau netgi buvau sumanęs išsikraustyti kitą dieną, jei tik kas priims. Bet nieko. Taip labai greitai manęs niekas ir nepriėmė. Išaušo kitas rytas, įdienojo, grįžau namo apsiginklavęs purškalu. atsidariau duris. Nesimato. Purškalas į rankas ir po truputį pradėjau kraustyti kambarį, nešti viską lauk, verandon. Maždaug taip. Čia beveik visas kambarys verandoj sėdėjo, o jau iškraustytas reikalas taip atrodė. Nu ir nėra to tarakono, nežinau, kur jis dingo. Gal išskrido. labai tikiuosi. Šiaip, sako, jie nei kandžiojasi, nei žmones valgo, nei kramto, tik šiaip nemalonūs padarai. bent jau man. Ir dar tokio dydžio. Dėl visa ko papurškiojau visur. Radau keturis tūkstančius jenų, vietoj tarakono. Irgi neblogai. Sunešiau viską atgal, šiek tiek pakeičiau apstatymą... Jaučiuosi nelabai kaip. O gal jis vis dėlto kur nors sėdi dar. (9 Comments |Comment on this)
Tuesday, June 30th, 2009
10:46 pm	Šiaurės Tailandas Šiaurės Tailandas Chiang Mai Taigi mes jau vėl Tailande. Čia dar, aišku, nieko nereiškia, kad mes Tailande, kad tik perplaukėm upę ir viskas, dar čia ilgiausi skausmai ir vargai laukia, manęs žinoma, nes atvažiavau iš kažkokios valstybės, kurios niekas nežino, ir net nenorėjo pripažinti, kuri yra kažkur Šiaurės Afrikoje ar panašiam pasaulio krašte. Išlipom iš savo laivelio, o ten keliukas eina viršun, mes su savo žaliais lipdukais, neduok dieve, pamesim, tai neaišku kur ir gautis šitam kaime. Žmonių milijonas, pora namukų skirtingose kelio pusėse, vienoj pusėj išvykimas, kitoj įvykimas. Taigi, ką pirmu numeriu darom, tai pasiklausiam, kaip kas kur, Minu gerai, korėjiečiui, ir pusei kitų europiečių, jiems tiesiog įdeda antspaudą ir praleidžia, o atvykusiems iš tokių tundrų kaip aš – ne. Žiinoma, jokių problemų, vizą sako padarys, bet reikia dviejų nuotraukų, o gal trijų, jau tiksliai ir nebeprisimenu kiek, bet tikrai daugiau nei aš turiu, paso kopiją ir dar kažkokią nesąmonę. Žinoma, į derybas apie vieną nuotrauką niekas net nesileido, tad paklausiau, ką čia daryti. Ne problema tos nuotraukos, palipkit viršun ten fotografuoja, kopijuoja ir atlieka kitus būtinus reikalus. Taip ir buvo. Žinoma, dar mus sustabdė kažkas iš toli, kur einam, nuotraukų, gerai, sėkmės. Šiaip iš idėjos galėtum ten nuėjęs nuotraukų darytis ir dingti be žinios, bet... Išvykstant iš šalies tikriausiai nebūtų problemų, dėl to, kad nėra vizos ar dar ko nors, tai nusprendėm per daug nerizikuoti. Nusifotografavau, atsikopijavau, nuotrauka gavosi baisi, tokia vizinė, kurią kam nors ir baisu parodyti. Grįžom atgal, o ten toks bardakų bardakas, visi kuičiasi, kas tik netingi. Man dar liepė anketą užpildyti, taip ir padariau. Stoviu sau ramiai kaip ir gal eilėj, o gal neaišku kurs, galiausiai pasienietis kaip pridera, paėmė iš manęs mano dokumentus, pildo viską, o ten visokie lenda, kažko klausia, kažko prašo... Jis tik pamojavo mano pasu visiems prieš nosį, supraskit, užsiėmęs, ir laukit. Prieš mus dar buvo pora, vienas švedas, kitas brazilas. Brazilai, kaip ir korėjiečiai ar japonai, gali be vizų Tailande būti tris mėnesius, visi europiečiai šiaip jau mėnesį, bet įvažiuodami sausuma, o ne įskrisdami lėktuvu gauna tik pora savaičių. Dėl ko tas švedas labai labai aiškinosi, prašė, kad duotų dar nors kelioms dienoms, bet niekas nesutiko su tuo... Įsitikinau, kad ta žinia nelaiminga, kuria dalinosi visi vargšai europiečiai yra teisybė. Žinoma, manęs tai visai neliečia, nes aš ar taip ar taip, gaunu tik porą savaičių. Taigi galiausiai aš jau turiu savo vizą, gražų naują antspaudą, praėjom, mūsų merginos jau nebėra, kuri liepė jos ieškoti vėliau, bet iškart prisistatė pora moteriškių, kurios liepė sėsti ant jų motociklų ir veš. Kaip visada: jungtinis marketingas. Nuvežė mus į kažkokią kavinę ant Mekongo kranto, kur kartu ir viešbutis, ir kelionių agentūra, ir viskas ko tik nori. Ten radom ir tą švedą su brazilu, ir dar daugybę žmonių. Laukiančių kažko. Bet greitai atvažiavo mikroautobusas, supakavo visuss laukiančius, vežė kiek supratau į Luang Prabangą, tai labai gerai. Tylus, gražus rytas Tailande ant Mekongo krantų. Mes jau ten prisisakėm kavos, kiaušinių, blynų, kitokių nesąmonių, apžiūrėjau visus pasiūlymus, ką jie ten siūlo.Viską siūlo be pabaigos, visokias įmanomas keliones, kaip ir įprasta Tailande. Ir čia belaukiant vienas senukas staiga kreipiasi į mus, ar mes kartais nesiruošiame važiuoti į Luang Prabangą, kaip ir ne, mes ką tik iš ten. Jis kažkodėl nusprendė, kad mes turėtumėm ten važiuoti, bet kai vėliau išsiaiškino, kad ne, labai susijaudino. Gerai, kad laiku mūsų pasiklausė, tai supratom, tiksliau tos moteriškės kavinės suprato, kad jis turėjo išvažiuoti su ta kompanija visa. Tai staigiai susiskambino, atkvietė atgal ir išvežė jį, O mes toliau laukėm: išsikeičiau paskutinius Laoso kipus, kiek jų turėjau. Vis tiek Tailandas tai ne Laosas, užsienio valiutų nepriima, o ypač tokios atsilikusios šalies kaip Laosas. Taip sau laimingai ir laukėm bevalgydam ir gerdami kavą. Sulaukėm ir mes savo autobusiuko. Kai į jį atsisėdom, tada supratau, ką tai reiškia važiuoti ilgai ilgai. Dar prieš kelias valandas galvojau, kad tiek tos, kas čia tokio, grįšiu iki Vientiano tuo pačiu mažiuku autobusiuku, bet... Kai po kelių valandų poilsio vėl įsėdom, tokia bloga nuojauta: ir vėl važiuoti. Tik keturias valandas, bet vis tiek... Kodėl taip toli, o gi jei neduok dieve būtų reikėję važiuoti atgal kelias dienas vėl. Bet tiek tos. Mūsų mikroautobusiukas buvo pilnas, užpildė visiškai jį. Ir mes ten sėdėjom. Po labai gerai išmiegotis nakties po kiek laiko ir nulūžau, vis tiek vaizdai tai ne kokie. Pusiaukelėj sustojom pailsėti ir pavalgyti. Iš pradžių pagalvojau, kad kaip visada, sustojo pačioj brangiausioj kavinėj , kad tik užsieniečiai daugiau pinigų išleistų, bet kai jau sustojom ir pažiūrėjom: visai ne. Normaliai, makaronai tokie skanūs netgi pasirodė. Tik ledai brangesni nei kitur. Po šito trumpo sustojimo toliau važiavom, ir dar po kelių valandų, popietę, apie trečią ketvirtą valandą jau buvom Chiang Mai – senojoje Lannos karalystės sostinėje. Vairuotojas pasiklausė, kur mus išmesti, kas žinojo, kas nelabai, mes tai nelabai, brazilas su švedu tai pasiprašė tiesiai į autobusų stotį, nežinau, tikriausiai kažkur ruošėsi važiuoti iškart, bet baigėsi tuo, kad iškart visus nuvežė į vieną viešbutį, ir apskritai, tame rajone daug viešbučių, tad kas norėjo, galėjo rinktis. Išlipom. Mes, atrodo buvom vieninteliai, kurie patikrino tą viešbutį, visi kiti iškart išėjo ir pradėjo šukuoti apylinkes: pora vokiečių, švedas, panašus į lotynų amerikietį, ir brazilas sulaužyta koja. Pažiūrėjom vieną viešbutį, kitą, trečią, ir visai šalimais buvo toks Dareto viešbutį, prie pat Mahajanos šventyklos, gal ne visai Mahajanos, bet pavadinimas tikrai labai panašus. Ir kaip bebūtų keista, ten radom visai visai pigių kambarių, vėliau sužinojom, kad vos ne vienas iš pigiausių viešbučių. Ten ir apsistojom. Buvo visokių kambarių, apžiūrėjom vieną, kaina nieko, ir atrodė nieko, tada dar paklausėm ar nėra kambario su balkonu, nelabai norėjo duoti, bet buvo laisvas kambarys. Tai mes jį ir pasiėmė, tiesiai prie senamiesčio, su vaizdu į Vakarinius vartus ir kanalą aplink senamiestį. Iškart ir išėjom pasivaikščioti irr apžiūrėti miesto. Bent jau kas ten galėtų būti. Kadangi vis tiek vėliau ruošėmės važiuoti į Pai, tai pirmu numeriu reikėjo patikrinti visas kelionių agentūras, ar kas organizuoja kokius turus, ar kas neorganizuoja, kaip čia į ten važiuoti. Buvo visokių pasiūlymų, vos ne ant kiekvieno kampo siūloma važiuoti į Pai. Bet mes nusprendėm dar gal vieną dieną ten pabūti. O Minu ta proga reikėjo plaukus nusiskusti, kad labiau į vienuolį būtų panašus. Tarp kitko suveikė. Tada dar apžiūrėjom keletą turgų, šiaip nelabai ten kas buvo, bet vis tiek reikėjo apžiūrėti, pasirinkom keletą bukletėlių, dar pamatėm kelis viešbučius. Kai taip geriau pamąstai, tai pirmą dieną nieko daug ir nenuveikėm, radom korėjietišką restoraną tad nusprendėm pirmą kartą taip daugiau mažiau korėjietiškai ir pavalgyti. Su pagaliukais, nes daugelyje vietų prievartauja valgyti šaukštu ir šakute. Tai ir užsisakėm: kimčchi troškinio (sriubinio kimčchi troškinio) ir tofu sriubos (sundubu) su daugybe korėjietiškų priedų prie maisto, labiausiai tai kimčchi. Dar apėjom visą miestą, palei kanalą, palei fontanus. Pilna ten visko. Patikrinom kelis kitus viešbučius, supratom, kad visai pigiai mes ten apsistojom, palyginus kainą, ir dar sąlygas, kuriomis reikėtų gyventi. Tai labai apsidžiaugėm. Dar apžiūrėjom keletą barų, bet šiaip nieko labai gera neradom. Taisyklės visam Tailande labai griežtos, tiksliai suskaičiuoja kiek žmonių ruošiasi gyventi kambaryje, už kiekvieną papildomą klientą po tris šimtus batų lupa, reikalauja asmens pažymėjimų, tajams draudžiama įeiti, ne tiek tajams, kiek prostitutėms. Kiekvienam viešbuty parašyta, kad jau kas kas, o prostitutės čia visiškai nepageidaujamos. Tad tiesiog nusipirkom tajiško romo, taip vadinamo Mekongo vandenss, pepsikolos ir nuėjom pas save į namus, į savo gražųjį balkoną su vaizdu į Chiang Mai pailsėti. Tajiškas romas nelabai patiko Minu, o man tai visai priminė Cuba libre. Su tuo ir baigėsi pirmoji Lannos sostinės diena (tada dar nežinojau, kad Chiang Mai kažkuo labai garsus miestas, man tiesiog buvo didelis miestas Tailando šiaurėj, be nieko ypatinga). Kitą dieną visai neanksti kėlėmės, nors gal ir visai anksti palyginus su tuo, kad dvi dienas beveik nemiegojom. Saulė ryškiai švietė pro langą, gyvenom į vakarus nuo senamiesčio. Chiang Mai šiek tiek priminė tarybinį naują miestą, kuris neseniai pastatytas, ir ten nieko ypatinga nėra. Bet tai buvo mano didelė pirmo įspūdžio klaida. Taigi atsikėlus, kaip visada, pirmas reikalas, kurį reikėjo atlikti, tai nukeliauti išgerti kavos. Vakar dieną jau buvom pramąstėm kelias kavines, kur galima būtų gerti kavos. Viskas buvo prie pat Vakarinių vartų, tad praėjom tuos Vakarinius vartus, ir pačiam Chiang Mai pakrašty įsitaisėm vienoj kavinėj. Ten kaip ir turėtų veikti internetas bevielis, bet kaip visada didelė apgaulė, bet koks bevielis internetas yra mokamas, trisdešimt penki batai už valandą. Tai nusprendėm juo ir nesinaudoti. Užsakymą irgi lengvokai primiršo, kai ką per vėlai, atnešė, kai ką per anksti atnešė. Televizorius rodė korėjietišką serialą, Minu sėdėjo ir užsirašinėjo viską, visokius užrašus rinko, aš spoksojau į visus praeivius, užeivius, padavėjus ir padavėjas. Vis tiek nebuvo ką veikti daugiau, o stebeilytis po Korėjos tapo mano hobiu. Dar aptarėm visus lingvistinius ir kitokius dalykus, panagrinėjom visas kelio, kelionės, via ir kitas temas. Aš, žinoma, dar sudariau planą, ką reikėtų apžiūrėti Chiang Mai, per daug labai nepersistengiau įtraukti visokių atrakcijų ir akcijų, šiaip tik. Kadangi kompiuteris labai greitai išsikrovė, tai palikom viską namie krautis, o mes patys patraukėm i Chiang Mai turą. Vakariniai vartai buvo pažįstami iki skausmo, bet pagal mano planą tai pirmas Chiang Mai punktas. Jį ir apžiūrėjom. Prieš pat vartus nemaža aikštė, ten pastoviai visokie žmonės renkasi, kas balandžius lesina, kas šiaip kuo užsiima, kas dar ką daro. Dar būtinai reikėjo pereiti per visas agentūras, išsiaiškinti, kas už kiek į Pai veža, o Minu nufotografuoti viską, kur tik parašyta Pai. Tai palei sieną nuėjom iki pietinio pakraščio, apžiūrėjom pietinių vartų : Tha Phae liekanas, ir jau tada įėjom į Chiang Mai senamiestį. Pirmas punktas turėjo būti Wat Chendi – Chendi šventykla, bet kaip ir reikėjo tikėtis, prieš tai dar praėjom gal dvidešimt šventyklų, kol galiausiai radom, ką ieškojom. Pati šventykla pasirodo pati seniausi, o gal svarbiausia, šiaip kažkokia ten Chiang Mai šventykla, kurioje saugomos visos Chiang Mai brangenybės, ir kuri turėtų saugoti Chiang Mai ir visą Lanna karalystę nuo priešų ir kitokio blogio. Ji iš pradžių nelabai įspūdingai atrodė, šventykla, kaip šventykla, su vienuolių nameliais iš bambukų, išdžiaustytais vienuolių rūbais, spindinčiais visomis spalvomis. Dar ten buvo didelis didelis medis, šventasis ąžuolas (ne ąžuolas, bet labai svarbus medis), ir jau gilumoje... Didžiulė šventykla, pastatyta ant pjedestalo, taip labai primenanti visas didžiausias Angkor Vato šventyklas, tokio pat įspūdingumo, bet jau gerokai apgriuvusi ir apgriauta, o dabar pradedama atstatinėti su visomis gyvatėmis ir Nagais bei Nagainomis ( ir drambliais), prie apatinių terasų. Vat jau perstatymas iš dalies atrodė šiek tiek kičiškai ir dirbtinai, bet spėju pusei turistų labai patiko. Už to pjedestalo... keletas mirusių vienuolių šventyklų. O gal ir nemirusių, nieko negali žinoti. Pastato viduje po stiklu sėdi tas vienuolis. Šiaip tiksliai ir nežinau, ar gyvas, ar miręs balzamuotas, ar tik vaškinė statula, ar dar koks jos atvaizdas... Bet labai jau nejaukiai ten jaučiasi prie to žmogaus. Tai pasistengiau ilgai ir neužsibūti. Dar praėjom Gulinčio Budos šventyklą, ir jau tada movėm iš Vat Chendi. Kita šventykla buvo visai šalimais Chendi, vadinosi Wat Pha Tao... Kai dabar mąstau, tai visų šventyklų pavadinimai labai primena Angkor Wato šventyklų pavadinimus, ir tikriausiai jų reikšmė, pastatymo vieta ir panašiai turėtų sutapti (jei šiek tiek daugiau nusimanyčiau apie pietinį budizmą). Kaip mūsiškės Šv. Ono, Šv. Kotrynos, Šv. Pauliaus ir kitų šventųjų bažnyčios. Wat Pha Tao ypatingas tik tuo, kad pati šventykla medinė, tokio tamsaus medžio, jos viduje sėdi auksinis Buda (o gal tik švelniai paauksuotas), ir dar daug daug daug puodų pridėliota. Daugiau kaip ir nieko gera neradom ten. Tada palei Chiang Mai policijos nuovadą į Wat Phra Sing ir Wat Pu Pai. Vieną jų jau beveik praleidom. Wat Phra Singe jau viskas visiškai vienodai, tik labai daug Budos išminties prirašyta angliškais ir tajiškai. Angliškai, greičiausiai, dėl gausybės užsienio turistų. Čia Minu pareiškė, kur einam toliau, gal jau nebe į šventyklas, nes labai lengvai jos verčia vemti. Todėl vieną šventyklą ir praleidom, nes man jau irgi pradėjo darytis bloga nuo jų. Prasukom pro drabužių parduotuvę, aplink moterų kalėjimą. Taip jau mano sudarytas maršrutas ėjo. O šiaip ar taip ar taip, dešimt metų prasimokiau šalia moterų kalėjimo. Ten keliu važiavo toks senukas, kuris ledus pardavinėjo. Vėl prisiminiau garsiąją pjesę „Geras žmogus iš Sečvano“, kur pirmą kartą perskaičiau apie ledų pardavėją ir jo varpelį, moterų kalėjime apžiūrėjom jų rankdarbius, ten galima nusipirkti kalinių padarytų darbų, ir praėjom toliau. Ten turėjo būti dar viena šventykla ar kažkas panašaus, bet supratau, kad likusi tik viena pagoda, visiškai pajuodusi. O šalimais Trijų karalių statula. Jie lyg tai broliai ar pusbroliai ar šiaip giminės, patys garsiausi Lannos karalystės karaliai. Tada dar užėjom į muziejų, istorijos bei kultūros muziejus, tiesiai prie trijų karalių statulos. Kaip ir priklauso, visi muziejai yra mokami, bet aš, žinoma, pradėjau derėtis dėl nuolaidos, ar studentams priklauso nuolaidos. Taip, parodykite studento pažymėjimą. Ištraukiau, ir pačiam pasidarė šiek tiek gėda dėl jo, nes nuotrauka tiek išblukusi, kad ten matyti, kad žmogus turėtų būti šviesaus gymio, ne daugiau, o ant jo lotyniškais rašmenimis parašyta tik Kyung Hee university, suprask studento pažymėiimas, visa kita supilta korėjietišku raidynu. Žinoma, tos merginos, kurios ten dirbo labai susidomėjo ir apskritai pasimetė, kas čia per pažymėjimas, kodėl žmogus, kuris šiaip jau panašus į europietį, toks visai baltas, kiša pažymėjimą, kuris apskritai ryškiai ne iš Europos ar kitos civilizuotos valstybės. Galiausiai viena suprato, kas čia per rašmenys: kaoli, mol Korėja, mes labai sutikom, taip taip taip, Kaoli, tada merginos dar labai susidomėjo, o iš kurgi Minu, nes jei aš iš Kaoli, tai jis... Jis irgi pasirodo iš Kaoli. Šiaip kaip tundrikas, man atrodo, aš joms atrodžiau, net bijojo su manim kalbėti. Bet liepė pažiūrėti filmą, o toliau visą ekspoziciją. Tada ir sužinojau, kad kadaise Tailandas buvo padalintas į kelias valstybes, o kai jau Vakarai pradėjo tiesti letenas į Aziją, karalius Rama kažkelintas nusprendė vienyti šalį, panaikintos visos vietinės savivaldos ir monarchai, ir taip Lanna karalystė su sostine Chiang Mai tapo tiesiog Tailando provincija, o kadaise toks žymus kraštas buvo. Maždaug tuo pat metu ir sostinė iš Ajuthajos perkelta į Bankoką, o va Chiang Mai ir liko svarbiu ekonominiu, kultūriniu, socialiniu šiaurinio Tailando centru. Tame muziejuje dar buvo ir šiuolaikinių meno bei dailės darbų, kai kurie visai patiko, bet dėl įvairių ekonominių, kultūrinių bei socialinių priežasčių jų ir nepirkom. Čia jau per Šiaurinius Vartus išėjom iš Chiang Mai centro, ten visai nieko gera ir įdomaus nebuvo, tai grįžom atgal, vėl visokiais pakraščiais ir užkaboriais prasukom, akligatviais ir skersgatviais paklaidžiojom, ir užėjom į kavinę išgerti sulčių. Karšta vis tiek, ir gerklė išdžiūvusi. O dar ir kavinė visai graži pasitaikė, su daug visokių žurnalų su paveiksliukais. Po visų kavinių, per turgelį tokį, kuris tuo metu kaip tik užsidarinėjo, grįžinėjom į viešbutį. Visko kaip visada pilnas, ir viskas kaip visada labai pigu. Labai patiko ten, nusipirkti gali ko tik nori, tik varlių ir žiurkių keptų tetrūko. Prie to turgelio radom dar visokių saldumynų, kurių jau seniai norėjau pavalgyti, tai ir privalgėm. O vakarieniavom šiaip namie. Kao Soy makaronų keptų, visai skanūs. Šiaip tailandietiškas maistas, turiu pasakyti, valgomas visiškai. Patikrinom, kaip ten mūsų kompiuteriai, visi pasikrovę, tad galima eiti toliau pasivaikščioti, šį kartą ne po senamiestį, o po senamiesčio prieigas. Ten pilna irgi visko, visokio plauko vietinių meistrų parduotuvėlių, panašiai kaip Vilniaus Pilies gatvėje, dar naktinis turgus buvo. Va ko labiausiai ieškojom, tai ten viską ir radom. Minu būtinai reikėjo pasidaryti emblemą: Singha, ant savo kuprinės tai jis ten ir pasidarė iškart. O aš dar radau ir Lietuvos vėliavą, ir visų kitų norimų valstybių vėliavas, pilna irgi visko. Naktinis turgu jau pradėjo pabosti, tad pradėjom eiti prie upės, ten jau barų gatvės, merginų gatvės, labai aiški visų barų orientacija: vieni tiesiai į japonų klientus orientuojasi, kiti į kitų tautų klientus ir viskas labai puikiai susidėsto. Kai jau maždaug turėjom būti prie upės, kelią pastojo Chendi viešbutis, visai ne toks kaip Chendi šventykla, bet tikriausiai todėl jis ir vadinamas viešbučiu, o ne šventykla. Teko ji apeiti, prie vieno tilto buvo galima prieiti prie upės. O ten jau pradėjovietinė fauna pristojinėti, ryškiai vėl visokiai narkotikai ir dar kažkas, tad kuo skubiausiai perėjom Ping upę, prie kurios įsikurės Chiang Mai, ir kitu jos pakraščių toliau į šiaurę patraukėm. Ten irgi pilna visokių barų, kitokių nesąmonių, berods Valentino dieną visi šventė, o gal ir kokią kitokią šventę, bet buvo gan triukšminga ir nevisai įdomu. Priėjom pėsčiųjų tiltą, kurį pastatė vietinis oligarchas savo mirusios žmonos garbei, o perėjus tą tiltą atsiduri tiesiai Kinų miestelyje. Ir kur tik nerasi tų kinų miestelių, kiekvienam pasaulio pakrašty. Ten visai ramiai norėjom pasivaikščioti, bet nusipirkom braškių. Visiškai beskonių braškių. Bet kai jau nusipirkom, tai teko ir suvalgyti visas. Vos už kelių žingsnių buvo visai ramu, tuščia tuščia, o atrodo, čia šalimais kinų miestelio šurmulys. Jau visai naktėjo, dar galvojom užeiti į kokį barą alaus išgerti, bet viskas baigėsi kaip visada: namo, balkone su vaizdu į kanalą ir Vakarinius vartus bei Cuba libre, tai yra Mekonogo vandeniu. Tai jau buvo ir paskutinė diena Chiang Mai. Iš ryto jau nebėjom ieškoti kavos ar dar ko nors kur kitur, tiesiog mūsų viešbutyje jos išgėrėm ir laukėm mikroautobuso. Jis atvažiavo visai laiku, netgi keliomis minutėmis per anksti. Surinko mus, apsuko dar kelis ratus aplink Chiang Mai, per visus viešbučius, surinko visus klientus ir išsuko į greitkelį, ten į Pai pusę, kur buvo bent jau Minu kelionės tikslas. Pai Taigi nuo pat ryto pradėjom važiuoti į tą Pai, iš pradžių taip visai greitai važiuojam, aš kadangi žinau, kad atseiti iki Pai tik šimtas kilometrų, o važiuoja net kokias keturias valandas, tai visai keista buvo, kaip čia taip netoli ir taip ilgai važiuosim. Ir, aišku, ne visai keista, pradėjom lipti į kalną. Visais tais serpantinais ir kitom nesąmonėm. Jau buvau pradėjęs deklamuoti Iroha, kaip priklauso pagal japoniškus papročius važiuojant į Nikko, bet man greitai atsibodo, net iki dešimto posūkio nesulaukiau ir nustojau deklamuoti. Vidury kelio sustojimas, pailsėti, pavalgyti. Visi išlipo pasižiūrėti, kas čia gera... Valgyti buvo, tualetas irgi buvo. Minu prisirinko visokių bukletų apie Pai, reikia gi žinoti, kur važiuojam. Šiaip, aišku, žinojom, kad ten perdaug nieko nereikia tikėtis, tai labai daug visko ir nesitikėjom. Vėl visais tai vingiuotais serpantinais, galiausiai nusileidom į slėnį, kur tas garsusis Pai...Viso pasaulio turistų ir keliautojų Meka ir sostinė, kur visi susirenka ir dingsta be žinios ilgam. Kaip vėliau sužinojom, gan nemažai yra tokių, bet... Šiaip įdomus miestelis. Kaip visada, pirma nusigavus kur nors reikia išsirinkti, kur gyvensim. Iškart taip kažkaip patraukėm tiesiau toliau, iš miestelio, kiton upės pusėn. Upė vadinasi taip kaip ir miestas – Pai. Ne tokia ir upė, Nevėžis platesnė ir gilesnė upė už Pai, bet vis tiek kalnai čia, tai gali visko būti per visokius potvynius ir lietaus sezonus. Kitoj upės pusėj jau nebe miestas, tiksliau jau visai nebe jokie viešbučiai, jokių kitokių nesamonių, tik iš palmių suręsti namukai. Iš palmių lapų. Pirmieji namukai tokie nežinau, šiaip gal ir visai nieko, bet nusprendėm, kad per brangu. Tai paėjom toliau nuo pagrindinio kelio, į pakraštį, kur dar tipo toks viešbutėlis. Namukai panašūs, kainos irgi panašios, tai nusprendėm, kad daugiau ir nereikia ieškoti. Kol kas ten viskas išskirstyta buvo, kadangi dar lietaus sezonas neprasidėjęs, kaip tik baigiasi brangusis sezonas, tai nameliai prie upės brangesni, toliau nuo upės pigesni, bet jau po kelių dienų girdėjau kainos nukrito trigubai ir keturgubai. Nes turtingi tailandiečiai jau nebevažiuoja vėliau. Juokingi tai tailandiečiai, kaip visi azijatai bendrai... Kol užsieniečiai kur nepradeda rinktis, kokio filmo nepastato apie tai, tai ir nesidomi savo šalim visai. Taip ir su Pai buvo. Net porą filmų jau ten pastatė. Taigi nusprendėm gyventi kambarėlyje C trys, tiksliau visam namely ant pastolių C trys, didelis kambarys, tualetas su dušu šalimais, už sienos. Taip visai plotas tai didelis palyginus su kuo teko gyventi ir dar su kaina palyginus. Ir dar terasa šalimais yra. Pasėdėti ir paspoksoti į praeinančius, nelabai daug, bet pasitaiko. Šalimais namely gyveno dvi vokietės, klykė visą laiką. O šiaip kadangi mūsų kambarį dar atseit tvarko plauna šveičia, ką tik kažkokie gyventojai išsikėlė, tai reikėjo šiek tiek palaukti. Norėjom kavos užsisakyti, liepė patiems įsipilti. Tai mes sėdėjom ir laukėm prie registratūros, po tokiu stogeliu. Negali pavadinti pastatu to statinio: pastoliai ir palmėm dengtas stogas. Ten visokių gyventojų buvo aplink, ir trys koriai sėdėjo. Kol laukėm, teko ir susipažinti. Minu tiksliau nusprendė susipažinti, pasakė laba diena, tai jie labai nustebo. Kaip vėliau pasakojo Čintchekas, jie iš pradžių pagalvojo, kad mes abu vienuoliai. Ne pirmą kartą kai kas taip pagalvojo. Taigi susipažinom su trimis koriais: Čintcheku, Songhi ir dar viena mergina, kurios vardo kaip ir neprisimenu. Bet sunkūs visų trijų vardai, nieko negaliu padaryti. Galiausiai sulaukėm savo kambario, leido įeiti ir tvarkytis, šalia kuitėsi tos vokietės, klykavo, nerimo vis. Aš vis svajojau apie skalbimąsi Pai upėje, bet iki galo visai neišėjo. Galiausiai buvo nuspręsta, kad kaip visada, sudėsim viską ir atiduosim skalbti viešbučiui, vis tiek jie turi daug visokių skalbyklų, ir atseit ne visai brangiai. Taip ir padarėm. Ir jau visai vakarėjant, su tais koriais pasėdėję prie upės, nieko neveikę, nusprendėm eiti valgyti. Šiaip tie korėjiečiai tai didžiausią nelaimingiausią istoriją turėjo. Tik viena korėjietė, ta, kurios vardo niekaip neįsiminiau. Jos pinigus pavogė, tiksliai ir nesupratau kiek, bet kiek girdėjau labai daug. Tai dabar galvojo kaip čia daryti, ką veikti. Tiksliau nieko jau čia nebegalvojo, nes jau nieko ir nebeišgalvosi, ir viskas jau buvo sutvarkyta, nieko daugiau ir nebepadarysi. Visų jų grįžimo bilietai beveik sutapo su maniškiu, tik mano pačiu durniausiu laiku, kai jau labai neaišku, kaip veikti, ką veikti ir panašiai, bet nieko, galvojau kaip nors susitvarkysiu. Taigi vakarėjant jau visai, pradėjom ruoštis eiti pavalgyti bent jau. Korėjiečiai paaiškino, kad ten labai geras baras yra, kur kiekvieną dieną eina linksmintis, tai nusprendėm ten eiti pasižiūrėti, pavalgę. Dar kažkokį patį pigiausią, ar to patį skaniausią restoraną norėjo parodyti, kur pasodino mus valgyti, o patys nuėjo kažko pasižiūrėti, pasidėti savo viešbutyje, šalimai buvo jų viešbutis. Mūsų kaimynės vokietės irgi išsiruošė į medžioklę, prisirengė į naktinį klubą, lyg jų ten būtųm kepures kaubojiškas užsidėjo ir panašiai. Valgyti tai kaip ir valgyti, negaliu pasakyti, kad labai skanu, bet nebuvo ir labai neskanu, šiaip visai nieko taip pavalgėm, ir toliau einam į tą barą, berods Buffalo vadinosi. Ten ir užsisakėm, to Mekongo vandens, vietinio Cuba libre, tik su ledukais, kas gavosi visai skaniau. Sėdėjom šalia laužo, jie ten kūrena laužą kiekvieną vakarą, nes naktimis dar visai šalta buvo, aš ten šiek tiek ir sušalau šiek tiek. Minu neiškentė ir nuėjo nusipirko dar bliuzoną. Aš tai jau nebemėčiau pinigų rūbams, vis tiek jų nėra kur padėti. Taip besėdint ir bežiūrint, bekalbant apie gyvenimą. Songhi pasirodė besanti rašytoja serialų, ar kažkokia panaši autorė, bet dabar metus darbą, ilsisi ir nežino kada kur važiuos. Keliavo po pasaulį, gal kokius šešis mėnesius. Čintchekas vis dar studentas, nors šiaip jau beveik ir baigęs kiek supratau, dabar šiaip visokius kursus lankė. Šiaip jie visu buvo nusprendė, kad reikia vėl pradėti mokytis anglų kalbą, nes pakeliavę pamatė, kad visai jos nemoka, aišku, ir taip žinojo, kad nelabai moka, bet dabar dar aiškiau visa tai pajautė. Ta trečioji tai tiksliai ir neprisimenu, ką veikė, bet žinau, kad buvo studijavus japonų kalbą. Taip ir praleidom vakarą, vos ne iki kokios dvylikos, kai jau visai šalta paliko, ir reikėjo eiti. Vokietis senukas vis pasirodydavo. Sako, jis kiekvieną dieną pasirodo ten, Minu norėjo būtinai su juo pasišnekėti, nes jis galėtų daug ką ir papasakoti, čia jo knygai reikėtų, bet senukas kaip senukas... Nepatinka man tokie keliautojai: nežinau, kur aš būsiu, kada būsiu, gal ryt nebūsiu... Ir su tokiu pasikėlimu viską pasako, nors gal čia tik man taip pasirodė. Taip šiek tiek pasėdėję ir nuėjom miegoti, prigąsdinti, kad palmių nameliuose vis dar šalta bus. Iš tikro tai tikrai šalta miegoti, vos nesustirau jame, ir nesvarbu, kiek ant galvos prisikrausi, vis tiek visai nešilta ten buvo. Paryčiai grįžo vokietės ir pradėjo vemti. Tik viena vokietė tikriausiai vėmė, bet viskas per daug gerai girdėjosi. Vėmė visą naktį ir visą rytą. Tai dėl tų keistų garsų ir dėl tų visų šalčių nebuvo labai šilta miegoti. Kaip ir ankstokai atsikėlėm. Minu pirmas atsikėlė, ir lėkė lauk, o aš vis dar tikėjausi, kad sušils kažkiek. Bet man liepė per daug nesitikėti nieko, lipti iš lovos ir eiti pasivaikščioti. Tai ir išėjom. Apėjom rytiniu Pai, ramu, tylu, toks ir turėtų būti tas miestelis, nieko daug ypatinga. Apėjom visą ratą, toli niekur labai nenueisi ten. Tada išsirinkom vieną kavinę, kuri normaliausiai atrodė, ir nuėjom ten kavos gerti. Yra ir nuotraukos, kur sėdžiu prie tokio langelio, čia viskas dekoracijos, įdomiai taip padaryta. Pamatėm vieną vakarykštę korėjietę, ji ten irgi išėjo pasivalkioti ryte po Pai. Po visų kavų grįžom namo, šiaip nieko neveikti. Nes iš idėjos vienas ir Pai moto ir yra: Nedaryk nieko Pai. Žinojom, kad turėtų ateiti korėjiečiai, nes jie beveik kasdien ateidavo į mūsų upės pusę. Jie ir atėjo, mes tuo metu kaip tik gėrėm arbatą. Iš tikro vandenį ėmėm iš viebučio, norėjom dar ir sumokėti, bet pasirodo nemokamai duoda virintą vandenį. Tai koriai irgi prisijungė prie arbatos gėrimo, nors jau buvo beveik pietūs, vokietės vis dar vėmė. Ir labai gerai girdėjosi. Songhi ir nusistebėjo: tai kiek ten reikėjo gerti, kad tiek vemia. Kadangi jau buvo pietų metas, tai norėjom korius pakviesti kartu valgyti, bet jie sakė, jau pavalgę. Tai išėjom vieni. Paėjom pagrindiniu propektu to kaimo, radom kažkokią valgyklą su visais trim patiekalais, tai visus du ir užsisakėm. Visai nieko, valgyt buvo galima. Grįžę namo, radom korėjiečius, jau beveik visai susiruošusius, jie jau tą dieną turėjo išvažiuoti atgal į Bankoką. Sudėtingas tas kelias į Bankoką iš ten. Tiesioginio jokio nėra transporto, reikia per Chiang Mai važiuoti, ir visą naktį dar priedo. Taip ir dariau aš. Dar šiaip buvau galvojęs, kad visos tos kelionių agentūros tik plėšia pinigus iš visų keliautojų, organizuodamos keliones, bet Songhi papasakojo, kad taip visai nėra. Pasirodo, jei eini tiesiai į autobusų stotį ir važiuoji paprastu autobusu, tai gaunasi du kartu brangiau ir dar nuveža į autobusų stotį, kuri kažkur miesto pakrašty yra, ir dar po to reikia ilgai ir brangiai gautis iki arčiau kur nors, centro pvz. Koriai susiruošė, mes juos palydėjom iki autobuso, išleidom, ir nuėjom ieškoti dviračių nuomos. Turėjo būti, bet ta pati artimiausia nuoma visai sakė, kad nenuomos, čia visi dviračiai užsakyti, nes atvažiuos turistai iš užsienio, todėl liepė paeiti į priekį ir ten bus kiti dviračiai. Paėjom, radom dar vieną nuomos punktą, leido išsinuomoti tai ir išsinuomojom. Visai dienai. Minu kaip visada sėdo ir vos nenuvažiavo, aš tai dar paklausiau, ar mes sumokėjom ar ne, aišku, buvom nesumokėję.  Bet viskas gerai baigėsi. Taip prasidėjo mūsų kelionė po Pai, Pai apžiūra. Čia jau aš kaip visada buvau sudaręs planą, nelabai tokį sudėtingą, bet vis tiek planą. Pirmas punktas: Wat Luang. Seniausia ar kažkokia panaši šventykla. Iš tikro tų šventyklų jau tiek buvom prisižiūrėję, visos jau tokios vienodos, kad grynai dėl istorinių tikslų: seniausiai Pai šventykla ir nuėjom jos pažiūrėti. Tiksliau nuvažiavom. Tada kitas punktas: kita šventykla su kažkokiu labai ypatingu Buda, tiksliai net neprisimenu kokiu. Šiaip planas tai buvo visai ne tas Buda, o kinų miestelis, kuris buvo už to Budos. Bet viskas baigėsi kaip visada. Kelias ėjo į kalnus. Kokie tu km vis į kalną ir į kalną, kai jau pasiekėm tą šventyklą, man jau šiek tiek ir nebelabai gera buvo. Tai kaip ir buvau be vilčių dar ką nors apžiūrinėti. Bevažiuodami buvom sutikę dar ir porą baltųjų, bet jie jau nebepasiekė net tos šventyklos. Tai mes pažiūrėjom į tą kažkuom garsų Budos atvaizdą. Tada dar ir skaičiau, kuo jis ten toks stebuklingas, bet dabar neprisimenu. Bet prieš pat šventyklą buvo gražus tvenkinys. Diena jau visai karšta, jaučiasi, kad žiema baigiasi. Pažiūrėją tą šventyklą, nuėjom dar ir kavos atsigerti, šalimais kavinė buvo, ir tada jau nusprendėm, kad toliau nebevažiuojam, leidžiamės žemyn. Iš ten greitkeliu tokiu pakilom į kalną, tada laukų keliukais vėl grįžom į Pai centrą, ten apžiūrėjom visokias žydinčias ir nužydėjusias sakuras, radom vieną Pai viešbutį, kurį mums buvo rekomendavęs čekas iš Austrijos Luang Prabange. Nieko toks viešbutukas, gražus, jį apžiūrėjom, dar kelis viešbučius, ir tada nusprendėm padaryti turą po centrinį Pai, užteks aplinkinius kaimus apžiūrinėti. Man vis tiek reikėjo nusipirkti bilietą į Bankoką, nes kitą dieną jau būtinai reikia grįžti žemyn, lėktuvas kaip ne kaip. Kaip visada apsukom ratą aplink visą miestelį, aplink mečetę. Tokia labai tarptautinė aplinka ten nuo senų laikų: musulmonai gyvena, nežinau iš kur atsigavę, karenai, tie kurie garsėja ilgais kaklais ir žiedais ant kaklų, pabėgėliai iš Birmos ( gal ir ne pabėgėliai, bet geriau juos taip vadinti), kinų mažumos, vienu žodžių labai daug visokių tautybių miestely, kuriame gal kokie trys tūkstančiai gyventojų ir yra. Radau savo bilietą, šiaip kainos visur beveik vienodos, daugiau mažiau, o kelias į Bankoką vienintelis: antrą dienos išvažiuoja autobusiukas iš Pai, prieš šešias būni Chiang Mai, o iš ten šeštą valandą išvažiuoja autobusas į Bankoką, kuris šeštą ryto būna Bankoke. Man tai šeštą ryto visai netiko tas Bankokas, nes maždaug šeštą ryto lėktuvas pakyla iš Bankoko, tai vadinasi maždaug dvidešimt keturias valandas reikia laukti kažkur. Bet žiūrėsim kaip bus. Nusipirkau bilietą, ir nuvažiavom į seną turgų. Buvom toks punktas žemėlapyje. Nu labai geras punktas iš tikro, pilna visko: visokių daržovių, visokių žuvų džiovintų ir rūkytų, kimčchi, žinoma, vietinių, o ne korėjietiškų, ryžių, vaisių ir uogų. Ir viskas taip visai pigiai. Tai mes ir prasinešėm pro ten, mano mylimiausia vieta visokie turgūs, ir jau visai taiškai pradėjau kalbėti su visais. Ne visai laisvai, bet pasiklausti kiek kas kainuoja užteko, ir suprasdavo ir atsakydavo. O šiaip tai visai įdomiai, kai nešėm skalbinius priduoti mūsų viešbučiui, tai pasiklausė, kuris mūsų kambarys, Minu manęs korėjietiškai klausia, aš, žinoma, korėjietiškai ir atsakau: Ši sam (C trys), o tajiškai skamba visiškai taip pat, tik ant sam reikia tono, kurio nėra korėjiečių kalboj. Bet mūsų patarnautojai labai patiko: o, jūs kalbat taiškai, ir nuo to laiko su manim tik taiškai kalbėjo. Aišku, to kalbėjimo daug nebuvo, kiek kainuoja ir panašiai. O mūsų kaimynai, ypač visokie naujesnis irgi su mumis tik taiškai sveikindavosi, nors visi užsieniečiai balti, bet aš dar visai į tajų nesu panašus gal. Tik va vienas labai strigo kol kas, atvažiavus iš Laoso labai ilgai visiems norėjosi vietoj Sawadee-krab sakyti Sabaidee (abu reiškia sveiki). Bet kažkaip. Panašiai nelabai išmokau kaip paklausti kiek kainuoja lao kalba, labai ilgai ten taiškai klausdavau, tai man Tailando batais ir kainas pasakydavo. Nu taip po visų apsipirkimu, dar paklausėm kada tas turgus dirba, pasirodo tik po pietų ir labai ilgai nedirba, čia Minu reikėjo, nes jis ruošėsi ilgiau ten gyventi. Ir dar atsirado vienas dalykėlis. Kadangi Minu ruošiasi visokius interviu daryti, tai prisiminė, kad neturi diktofono. Taigi pirmas dalykas, kurį turėjau padaryti Taivane: nupirkti diktofoną ir tokį perjungiklį visokioms nesąmonėms. Ir atsiųsti į Pai. Čia pati linksmiausia istorija ir prasidėjo. Šiaip galvojom, kad turėtų būti galima viską gauti į viešbutį, tad tereikia tik viešbučio adreso. Nueinam pas mūsų administratorę, ji pasakė, kad jų pagrindinis ofisas yra kitoj upės pusėj, ir visus laiškus reikia siųsti ten, eikit ir kalbėkitės. Nuėjom, pasikvietėm administratorę, ir prasidėjo spektaklis: - Laba diena, mes gyventi šitas viešbutis kita upės pusė. - Gerai, suprasti. - Mano draugas Taipėjus, jūs žinoti Taipėjus? - A? - Taivanas, žinoti Taivanas, - čia jau aš pataisiau, nes supratau, kad Taipėjus nepraeis, o apie Taivaną būti girdėti. - Draugas iš Taivanas atsiųsti man siuntinys. - Ne, siuntinys, laiškas, - čia aš vėl pataisiau, nes siuntinys irgi gan neaiški sąvoka su jų anglų kalbos mokėjimu. - Kur siųsti? - Gerai, draugas iš Taivanas siųsti, gerai, suprasti, siųsti čia, čia būti adresas, - ir davė vizitinę kortelę. - Gerai, aš gyventi kita upės pusė, draugas iš Taivanas siųsti laiškas, galėti gauti? - Ne, negalėti, - mes žagtelėjom. Po to supratau, kad ji nelabai suprato, kada tas laiškas ateiti, tai pataisiau: - Ne dabar, kita savaitė, kita savaitė draugas iš Taivanas siųsti laiškas, gauti? - Gerai, kita savaitė, suprasti, aš negauti, - čia jau kaip ir visai nebežinojom, ką daryti. Kas per problemos. Pakartojom dar kartą, pabrėždami tą kitą savaitę gal tris kartus, bet vis tiek nieko gera. Minu jau supyko netgi: - Kodėl negauti? – administratorė tai kaip ir negalėjo atsakyti, negauti ir viskas, ir tu nors galvą į sieną trankyk. Aš kaip ir supratau, kad ta kita savaitė jai jokio įspūdžio nepaliko, pradėjau ieškoti kalendoriaus kur nors, Minu vis dar bandė aiškintis žodžiais. Sunkiai, ta moteriškė išsitraukė popieriuką ir pradėjo rašyti: JŪs sakyti: Draugas iš Taivanas siųsti laiškas, aš sakyti: negauti, kas dar neaišku. Staiga Minu pamatė kalendorių, pradėjom rodyti: šiandien vasario šešiolikta, taip, tai draugas iš Taivanas siųsti laiškas galbūt vasario dvidešimtą, gal vasario dvidešimt pirmą. Ar gerai. Tada viskas ir išsisprendė: - Gerai, aišku, draugas iš Taivanas siųsti laiškas dvidešimt pirma diena, aš gauti. Išeinam, ir Minu vis dėlto: O įdomu, čia galima šitais pasitikėti. Hm... Nuspręsta, kad ne, ir gal vis dėlto reikėtų susižinoti pašte, ten gi galima abonementinę dėžutę pasidaryti gal. Bet paštas jau baigė dirbti, tai tiesiog nuėjom vakarieniauti. Tokiam įdomiam restorane. Iš tikro tai labai ilgai rinkomės restoraną. Rinkomės rinkomės, išsirinokm, su keliais vokiečiai, keliais kitokiais žmonėmis ir kanadiečių gauja. Sėdėjo ten daug visokių dėdžių ir tetų su vienu vaikeliu, vargšu, kuriam visai neįdomu su visais sėdėti ten buvo. Bet vis tiek pavalgėm. Tada dar nuėjom į Buffalo, gal kas gera bus. Sėdėjo pora amerikiečių. Vienas bernas bandė kabinti paną, nesąmones kažkokias aiškino, apie krepšinį, kur kokiam stadione kokių pažįstamų turi, ir kokiose vietose už kiek galima nusipirkti, ir kokią nuolaidą gali gauti. Ir taip gal pusę valandos. Pasiklausėm, kol atsibodo ir nuėjom namo miegoti. Išaušo paskutinis mano rytas Pai. Tą naktį jau ne taip šalta buvo miegoti, nors gal ir panašiai. Vienu žodžiu dar žiema tokia jautėsi Šiaurės Tailande. Tai vėl atsikėlėm anksti, ir nuėjom į kitą upės pusę pasivaikščioti. Apėjom per visokius laukus ryžių, bulvių ir kitokias, visai priminė lietuviškus laukus. Už jų dar buvo Muay Thai (Tailando bokso) mokymosi aikštelė, kur daug tajų ir keli užsieniečiai mokėsi tailandietiško bokso. Už jų, visai prie upės kranto, dar keli viešbučiai. Yra ir palmių nameliai, tokie, kur mes gyvenom, ir palapinės. Bet palapinės tai nemažos turiu pasakyti, keliems asmenims. Ir kas įdomiausia, pažiūrėjom į vidų, kai kurios buvo atidarytos: su kėdės, su stalais viduj, su foteliukais minkštai, gultais, televizorium, tikriausiai oro kondicionierius, šaldytuvas ir dar televizorius per visą sieną irgi yra. Kažkas panašaus. Įdomūs tie tajai, man atrodo tik turtingi tajai ten apsistoja, nors visai patikėčiau, kad ir užsieniečių yra. Tai koks pointas gyventi palapinėj, jei vis tiek visus civilizacijos patogumus ten susikiša ir dar moka tikriausiai brangiau už viešbučio kambarį. Bet ne mano pinigai, ne mano galvos skausmas. Perėjom per svyruojantį drebantį tiltą, ir nuėjo gerti kavos į pagrindinę gatvę, kavinė „All about coffee“, pati geriausia kava gal ten, o gal ir ne. Ten ir galerija yra, nuotraukų ir paveiksliukų, antram aukšte reikia basom vaikščioti, o rūkyti galima tik pirma aukšte prie gatvės. Net vienam garsiam filme apie Pai ta kavinė nufilmuota. Tada važiavom į paštą, vis dėlto Minu nusprendė pirkti diktofoną ir gauti jį Pai. Bet čia taip viskas paprasta nebuvo, iš tikro tai paprasta: atsineši pasą, padaro jo kopiją, užpildyti prašymą, susimokėti penkis šimtus batų, ir metams turi raktelius. Gerai. Šiaip jei pakeitus korėjietiškais vonais, tai ne per daugiausia gaunasi, per dieną, per dvi dienas tiek išleisti galima, kartais ir pritrūktų, o Tailande, tai vos ne mėnesį už tiek galima pragyventi. Tad dar teko pagalvoti šiek tiek, ta proga nuvažiavom namo, pavalgyti tų visų daržovių, kurias buvom dieną prieš prisipirkę. Ir dar tofu, ir kitokio gėrio. Minu vis dėlto apsidaryti tą dėžutę. Tai prieš man išvažiuojant, grąžinom dviračius, pasidarėm abonentinę dėžutę, pasiėmiau adresą, dar išgėrėm kokteilių prieš išvažiuojant. Aš sėdau į tą autobusiuką, ir išvažiavau. Kelionė namo Vėl kelias per visus serpantinus, per kalnus, per raitymusis. Dar kol kas visai gerai, bet vis tiek kažkaip nei šiaip nei taip. Kartu važiavo pora ispanų, viena olandė, trys tajai, ir viena kanadietė. Olandė su ispanais pradėjo kalbėtis, nes olandei bloga, tai ji sėdėjo priešais, o ispanai norėjo paprašyti, kad uždėtų kitokią muziką, tai kol jis ėjo pas vairuotoją, olandė labai susidomėjo, pagailėjo, bet pasirodo, kad taip nebuvo. Tai jie ten pradėjo pliurpti visą laiką. Vidury kelio sustojom pailsėti. Ne tik ilsėti, reikėjo keistis autobusą. Laukėm, kol atvažiuos autobusiukas iš Chiang Mai, atveš žmones, jie persės į mūsiškį, o mes į jų, ir važiuosim toliau. Teko laukti šiek tiek ilgiau. Bet sulaukėm, svarbiausia buvo nepavėluoti į autobusą į Bankoką, bet jau nebeturėjom vėluoti, nes vis tiek jau viskas suorganizuota. Tajai turėjo važiuoti į oro uostą, nes viena tajė jau kitą dieną eina į darbą Bankoke, ispanai pasiliko Chiang Mai, o mes su olande ir kanadiete į Bankoką. Tai mus išmetė kažkur, sako eikit ten. Aš dar galvojau bus laiko pasėdėti pažiūrėti, bet taip nebuvo, iškart įsodino į tuktuką, mažą atvirą sunkvežimiuką ir toliau važiavom. Pakeliui dar po kelis žmones susodino. Kanadietei paaiškinau, kad jos gali neįleisti grįžtant atgal, ar dar kokios kitokios problemos bus. Ji ruošėsi baigiantis vizai važiuoti į Kambodžą ar kokį kitą kraštą. Taip privažiavom degalinę, kur jau laukė autobusas didelis toks. Aš sakiau, kad tikėjausi, kad ne šituo sunkvežimiuku reikės važiuoti iki pat Bankoko, taip ir nebuvo. Šiaip gan ilgai reikėjo laukti, per tą laiką būčiau spėjęs visko prisipirkti ir pavalgyti, bet galvojau, kad jau greitai išvažiuosim, todėl nieko ir nesipirkau. Prisėdo pilnas autobusas. Iš pradžių autobusas tuščias tuščias, bet po truputį baisingai supilnėjo. Šalimais manęs keli koriai atsisėdo, tiksliau pora, tai jiem papasakojau apie gyvenimą, kaip reikia keliauti po Tailandą. Jie galvojo, kad visai pigiai čia važinėja, bet ne taip pigiai jau. Pirmą kartą jie kažkur buvo išvažiavę. Ir taip toliau. Galvojau, kad visai greitai sustosim kur nors degalinėj, bet taip nebuvo. Vos ne dvyliktą valandą sustojom. Ir miego norėjosi, ir valgyti dar labiau norėjosi, ir siaubingai šalta viduje, nes kondicionieriaus negailėta. Kai jau apie dvyliktą valandą sustojom pavalgėm, tada tik ir užmigau, bet ilgai miegoti neteko, šeštą valandą ryto, tiksliai pagal grafiką, dar saulei nepatekėjus jau buvom Bankoke. Kelias toks nieko, per greitkelį, nei įdomus, nei neįdomus. Kelis kartus vis sustabdė visur policininkai ar kareiviai nežinau. Įvažiuojant į Pai stabdė visas mašinas iš eilės, išvažiuojant irgi. Greitkelyje irgi kelis kartus stabdė. Autobuso mūsų netikrino. Kaip supratau, užsieniečių netikrina, praleido, bet visas kitas mašinas tikriausiai visaip prašukuoja. Aš galvojau, kad viskas dėl tos revoliucijos ir maištų, kurie vis nesibaigia Tailande, bet Čintchekas vėliau paaiškino, kad visai ne dėl to. Bet čia jau buvo Bankoke. Taigi išlipau Bankoke ir galvoju, ką daryti, dar dvidešimt keturios valandos iki lėktuvo. Galvojau, ką čia dabar tokio gera nuveikus. Šiaip kai kalbėjom su korėjiečiais, jie irgi panašių problemų turi. Songji išskrenda vidurnaktį, tą pačią dieną kaip ir aš, Čintchekas šiek tiek ilgiau pasilieka, bet vienu žodžiu tuo metu jie turėtų būti Bankoke, tai būtų visai faina susitikti, pasišnekėti ar šiaip ką. Man tai didžiausia problema buvo dėl daiktų, nes visą dieną kaip nors galima prasitrinti, bet tik su kuprine tai nelaimė šiokia tokia. Tai jie iš pradžių kaip ir žadėjo TDM palikti žinutę, kur yra ką daro ir panašiai. Bet kai išsiskyrėm supratau, kad greičiausiai taip nebus, nes gal ir patys pamiršo. Tada buvau sugalvojęs, gal nueiti į kitą korėjiečių viešbutį, ten palikti daiktus, ir po to pasitrinti kur nors po Bankoką. Bankokas tai nestebuklingas miestas, nelabai norėjosi ten trintis, tai gal iki Ajuthajos nuvažiuoti, nors gal ir nevažiuoti žiūrėsim kaip bus. Vienu žodžiu šešta ryto, Bankokas, saulė dar nepatekėjo, ramu tylu, viskas uždaryta, kaip žinojau ir visuose viešbučiuose visi miega, tai ir nelabai žinojau ką veikti. Išlipu iš autobuso, o Bankoke jau pasibaigus žiema, išlipau iš autobuso akiniai iškart ir aprasojo. Ir čia visai netikėtai žiūriu: Čintchekas stovi, klausiu, ką jis čia veikia tokį ankstyvą rytą. Pasakė, kad važiuojant iš Pai, keičiantis autobusams paliko savo striukę, tai kaip ir žadėjo, kad turėtų atvežti ją šiandien, tai išėjo pasiimti, bet striukės nebuvo. Vėliau kažkaip išsiaiškino, ne tą dieną, o kitą dieną turėjo striukė atvažiuoti. Tai ką, nuėjom kartu. Kadangi panos dar miegojo, jie visi trys vienam kambary gyveno, tai mes pasėdėjom prie viešbučio, kavos pagėrėm. Panos galiausiai atsikėlė ir nusiuntė Čintcheką ieškotis kambario, nes visi planai ten baisiai pasikeitė, Čintchekui dar viena naktis likus, Songhi vidurnaktį išskrenda, o kita korėjietė nusprendė grįžti į Pai. Tai kitą naktį Čintchekas turi vienas nakvoti, o triviečiam kambary nėra reikalo trintis vienam. Greitai susirado, visi daiktus susirinko, ir persikėlėm į tą jo kitą kambarį. Dar ta proga papusryčiavom, kaip visada visokių makaronų. Pažiūrėjom filmą, panos nusprendė kažkur kitur eiti pasivaikščioti, o mes su Čintcheku tąsytis. Aš turėjau nusipirkti bilietą, tik neradau kur, tai per visas interneto kavines ieškojau Čintcheko, jis ten buvo dingęs. Dar pasiskambinom į Pai agentūrą, išsiaiškinom dėl tos striukės jo, ir kadangi kaip ir beveik nieko nebebuvo ką veikti, nusigrūdom į Auksinį kalną. Čia kaip ir vienintelė vieta kur nebuvom buvę. Ilgokai iki ten reikėjo eiti, pasirodo ne visai arti buvo, bet vis tiek radom. Po to iki pat viršūnės reikėjo užsikarti, ir viršūnėje tokia visai graži šventykla. Tokia visai nauja, visai blizganti ir labai kičiškai atrodo. Apačioj buvę griuvėsiai daug įdomiau atrodė, man labiau patiko. Ir dar priedo nemokamai, nes ta šventykla ant viršūnės tai po dešimt batų ima. Aš iš pradžių nelabai norėjau eiti, bet kadangi nėra žmogaus kuris ima pinigus, ir Čintchekas nieko nematydamas praėjo, tai aš iš paskos. Taip ir pažiūrėjau visą vienintelį dalyką likusį Bankoką. Tada dar papėdėj išgėrėm visokių gėrimų, pakalbėjom apie gyvenimą. Čintchekas papasakojo, kad ne dėl visokių vietinių neramumų stabdo visus autobusus, o dėl šiaurės korėjiečių. Daugelis šiaurės korėjiečių, bėgdami iš Šiaurės Korėjos, savo kelią, žinoma, pradeda per Šiaurę, į Kiniją, tada per visą Kiniją į pietus, iki Laoso arba Vietnamo kokio, dažniausiai tikriausiai iki Laoso, ten vis tiek sieną lengviau pereiti, nors dažniausiai nelegaliai pereina. Tada patenka irgi panašiai į Tailandą, ir iš šiaurės važiuoja iki pat Bankoko, kur jau eina į Pietų Korėjos ambasadą, kurie juos siunčia į Seulą. Bet iš kitos pusės, tai kol jie nepatenka į ambasadą, yra priešiškos valstybės piliečiai. Jei juos sugauna ar patikrina policininka ar kareiviai, nieko nepadeda, tiesiog atima pinigus ir palieka taip ant ledo. Todėl jiems visiems rekomenduojama važiuoti užsieniečių autobusais, kurių netikrina. Songi buvo susitikusi su vienu, skambino į ambasadą, tai ambasada liepė nesivelti, bilietą galima nupirkti, bet ne daugiau, nes jei įsikiš policija ar dar kas, tai tik jai blogiau baigsis. Taip ir būna. Čia jau atėjo laikas susitikti su panomis, nes ruošėmės kartu valgyti. Nutarėm eiti į japonišką restoraną. O ten prasidėjo įdomus dalykas: sėdim, užsisakėm, laukiam ir ateina tokia korėjiečių gauja, ir viena tokia sakyčiau, nei bobutė nei ką, žmogus toks, žiūri į mūsų pusę ir rėkia ant viso restorano: o šitą dėdę aš pažįstu. Mūsų visa grupė taip žagt, kvakt, o ji toliau, jo žinau tą dėdę, gyveno viešbutyje šitam. Songhi žiūri į mane, tu? Aš, nu tikriausiai iš idėjos. Atsisuka jie, šiaip tai mes čia visi korėjietiškai suprantam, o ji taip, nesistebi, o tikrai, mes gi gyvenom tam viešbuty kartu. Nu jo, gyvenom, pavalgėm. O mūsų korėjiečiams vis nuo liežuvio nenueina ta teta, kaip čia rėkti ant viso restorano dėdė. Čintchekui jau viskas buvo sukilę, norėjo pasakyti kažką apie tetą, nes ji tikrai kaip tokia tetulė atrodė. Linksma vienu žodžiu. Vienai merginai jau reikėjo važiuoti į Pai, tai nuėjom jos palydėti. Ir čia vėl ateina toks diedukas, prie manęs, jūs ten ieškojot striukės, ar ne? Rytoj bus. Kaip supratau jau visas Bankokas mane pažįsta, pats laikas nešdintis. Tada atvažiuoja dar viena porelė, pavėlavę į autobusą, jiems liepia eiti ieškoti viešbučio ir skambintis kažkam. Jie pradėjo kažką tartis, o prižiūrėtoja autobuso: aš klausiau, ar jūs suprantat angliškai, jūs sakėt suprantat, jums liepiau eiti ieškoti viešbučio ir skambintis. Lyg labai nuostabiai angliškai kalbėtų pati. Jie sako, žinom, mes šiaip galvojam, gal ką galima padaryti. Nieko čia negalima padaryti. Gal galit paskolinti telefoną. Žinoma, niekas negali. Servisas nuostabiausias, jie nusikeikė, sako, einam, čia su šitais nieko nesigaus. Ir išėjo, o ta korėjietė išvažiavo. Iki Songhi autobuso dar yra laiko, tai nuėjom alaus išgerti ta proga. Čintchekas vis klausinėjo ką pirkti dovnanų, kam, kiek, kodėl, kur eiti ir panašiai. Songhi jau nervinosi. Sako, užteks. Užtai greitai susidėjo daiktus, ir išvažiavo. Iki mano autobuso dar buvo laiko, tai mes kavos išgėrėm ir jis mane palydėjo iki autobuso. Išvažiavau. Galvojau, kad iki oro uosto ilgiau važiuos, bet labai greitai nuvažiavom, ir reikėjo laukti ten gal kokias keturias ar penkias valandas. O kaip atsibodo. Perskaičiau knygą apie Tailandą nuo pradžios iki galo ir nuo galo iki pradžios. Kas pusvalandį tikrinau ar tik nepradeda registracijos, žinoma nepradeda. Kelios korėjietės su manim to paties autobuso laukė. Jau labai atsibodo laukti. Kuo ilgiau laukiau, tuo labiau bodo. Paskutinį pusvalandį kas penkias minutes tikrinau, ir, žinoma, registraciją skrydžiui pradėjo lygiai lygiai likus dviem valandom. Vienu žodžiu, viskas greitai susitvarkė. Aišku, laukimas iki blogumo buvo nusibodęs, kuo greičiau iš ten išvažiuoti. Sulaukiau šiaip ne taip. Ir išskridau iš ten, buvau jau susitaręs su Agne ir Kristina, kaip ten nusigauti ir kad kažkas mane pasitiks oro uoste Taivany. (Comment on this)
Friday, April 3rd, 2009
12:22 am	Paskutinės dienos Laose (vis dar Luang Prabangas ir Huay Xai) Gal ir ne visai anksti nuėjom gulti, bet kėlėmės tai tikrai anksti, gi negražu, kad žmogus atvažiuos iš kaimo toli ir reikės jam mūsų laukti. Bet taip jau išėjo, kad nuėjom prie vartelių palaukti, kol jis atvažiuos ir staiga, bampt, kažkoks pažįstamas veidas: Tui. Tas pats laosietis, ir japonas, ateina pas mus. Nesitikėjom, kad taip anksti ateis. Tai prašom prašom, sveteliai mylimiausi, užeikit, šeimininkei parodėm, kaip darom reklamą jai. Galėtų nuleisti kainą bent jau. Bet nenuleido. Tai, kad jie jau atvažiavo, nuvedėm juos kavos išgerti. Japonas kavos, o jo vairuotojas alaus. Nesupratom tos dalies, bet tiek tos. Pasirodo, jie dieną prieš tai dar nuvažiavo į kažkokį klubą, rodė nuotraukas, kaip Tui su kažkokia pana šoko, Minu dar priminė jam, kad jis turi žmoną ir vaikų, bet tikriausiai čia nelabai kreipiama į tai dėmesio, o kad ir kreipiama, tai gal ir ne mūsų reikalas. Japonui visai nepatiko tas šlaitas su bambukų giraite ir nameliais, ryškiai jis iš tų turistų, kuriems reikia nuostabių apartamentų viešbučiuose, ir visai nesvarbu, kiek už tai reikės mokėti. Čia tikrai ne jam, pažiūrėjo, ir išėjo. Kavą išgėrė žinoma. Japonas kaip japonas, gi visiems neįtiksi, kiekvieno vis kitoks skonis. Kol jie tą kavą išgėrė jau buvo ir dešimt valandų, o kur mūsų Džiulis, jei būtų atvažiavęs, jau gal būtų mūsų paieškojęs, bet gal net ir neatvažiavo. Vienu žodžiu, nežinau, kaip ten buvo, ne aš tariausi, tai ne mano reikalas dėl viso to. Dar dėl visa ko pasėdėjom šventykloje šalimais, palaukėm jo, gal vis dėlto ateis. Bet kaip ir reikėjo tikėtis, niekur jis neatėjo. O kadangi veikti nebelabai ką ir buvo, tai palei upę, palei upę, Nam Khaną, iš kitos pusės, nuėjom tolyn tolyn, į santaką. Ten kai kada kelias normalus, kai kada reikėjo ropoti stačiai upės šlaitais, kai kada išvis sienomis kabinėtis, Laurukui labai patiktų tas kelias. Galiausiai priėjom kitą bambukinį lieptelį, kur visiškai šalia santaka. Vienoj pusėj vaikai maudosi ir dūksta vandenyje, kitoj pusėj vienuoliai atėjo skalbtis ir maudytis. Prie mūsų lieptelio, tiesiai prieš mūsų namus irgi labai dažnai vaikai dūkdavo. Šitoj santakoj irgi panašiai, nes visai po tiltu gilesnė dauba. Mes į juos pažiūrėjom, tada užlipom prie santakos, į viršų, kur pavėsinė ir šio bei to pardavinėjo. Ir mes ten pabendravom vietine anglų kalba. - Tu gerti, labai gerti? - Kas gerti, kas būti? - Vanduo gerti? - Alus gerti. Maždaug taip jie ten šnekasi, vardininkasi bendratimi. Kol mes ten rėkėm, šalimais sėdėjo vienas europietis, iš pradžių klausė nuleidęs akis, skaitydamas knygą ir po to staiga kaip pakėlė, kaip išvertė akis, kas čia per du debilai stovi ir kalbasi. Šiaip, žinoma, dažnai galima išgirsti tokių pokalbių, bet dažniausiai tik vienas žmogus taip debiliškai šneka, o kad du taip kalbėtų... Nedažnai. Pasėdėjom ten, pažiūrėjom į santaką, į pusiasalį. Tada nusileidom žemiau, prie Mekongo, pabraidyti po jį ir pažiūrėti į kažkokį stulpelį, kuris neaišku ko stovėjo. Kol apėjom. Šiaip taip tiesiai nenueisi iki jo, plaukti reikia arba dideliausią lanką daryti, ir dar per visus Mekongo dumblus išlaipioti. Mano baltos kelnės kaip tik tiko po dumblus iki kelių braidyti. Taip ir atsitiko. Pabraidę po tuos dumblus, vėl ant kalno, norėjau eiti ieškoti kažkokio kaimo, bet kaip ir nelabai radau. Užtat radom dar vieną šventyklą, kaip jau sakiau: šventyklų ten ant kiekvieno kampo šniūrais stovi. O toj šventykloj kaip tik turėjo būti kažkokia laidotuvių ceremonija, nes tokios vėliavos kabėjo. Pasėdėję šventykloje, einam toliau keliu, radom tokią moteriškę, kuri šiaip viską pardavinėjo. Tai mes džiovintų bananų nusipirkom, kitokių gėrių, pavalgėm. Jai turėjo patikti, kad pora farangų ten atėjo, dar netgi pašnekėjom su ja. Skaičiais, nes daugiau nieko ir nežinom be skaičių šitoj šaly. Grįžom vėl paupiu. Aš jau labai nebesaugojau savo kelnių (bridžų), nes jau vis tiek nesusaugoti tie bridžai. Tad einam, ir prie mūsų tiltelio prisėdom. Ten irgi buvo tokia pavėsinė, sėdėjo keletas laosiečių, iš vieno kaimelio, vienas užsienietis (iš Amerikos tikriausiai), ir jo draugė tajė. Taigi tie laosiečiai darėsi vakarėlį: gėrė lao lao, vietinį samagoną iš ryžių. Mes pasėdėjom šiek tiek, ir tie laosiečiai mums pasiūlė išgerti, farangai mieli sveteliai. Neatsisakėm labai... Čia tai jo, tikras samagonas. Minu nelabai galėjo gerti jį, bet teko, vis tiek siūlo. Kadangi mes vis tiek ten ilgai ruošėmės sėdėti, tai aš nuėjau persirengti, ir kelnes išsiskalbti. Labai patiko tas skalbimas upėje, kurios vanduo ne toks ir šaltas. Visai ne šaltas. Dar atnešiau žemės riešutų, kurių didžiulų maišą buvom anksčiau nusipirkę, pavaišinom visus besėdinčius. Ten vienas dėdė labai intensyviai kalbėjo, žiūri į Minu: - khon Japan? Khon china? Nežinau, kaip ten jis tiksliai klausė, bet supratom, kad klausė iš kur jis, atsakymas : khon gaoli (korėjietis). O korėjietis. Tajė viską patylomis vertė savo draugui. Ir kitus pokalbius irgi vertė, nes kalbos gana panašios. Visas tas vakarėlis būtų linksmai baigęsis, jei ne bobutė. Ateina bobutė ir pradeda rėkti: - Tai ką jūs čia darot? Aš čia jus pasiunčiau pardavinėti, va visokius traškučius siūlyti visiems, sausainius saldainius, o jūs kuo užsiimat? Ne tik kad patys geriat, bet dar ir farangus girdot? Visas paupys skamba, kaimynai juokiasi, buvo atėję skųstis? Taip mes niekad iš šito skurdo neišlipsim. Rėkė rėkė, šalia buvo tos tetulės vaikas tikriausiai, ir kiti vaikai, tai jie nusigandę iš pradžių žiūrėjo, bet kai dėdė pradėjo atgal kalbėti: - Nu tik nereikia čia jaudintis, verslas gerai eina, normaliai viską pardavinėjam, o kad vyrai susėdę šiek tiek išgeria tai jau oi koks didelis reikalas, tai jau oi kaip būtinai reikia skandalą kelti. Geriau pati žiūrėk kaip tu to ir ano nesugebi, neaiškinus čia. Vaikams labai patiko, jie ten žvengė, kaip iš tetulės buvo tyčiojamasi. O ji tokia labai nepatenkinta mina, vargas vargelis, tas mano gyvenimėlis, tai aš ar apie tai galvojau, kai už vyro ėjau, tai ar tokiems vargams mane motulė išleido, ar tokiems vargams tėvelis užaugino. Vyrai toliau gėrė, vienas vaikas irgi parodė, kaip jis gers. Bet jie dar supranta, kad jiems gerti negalima. Tetulė pasiputojo, keletas mergaičių praėjo, nusipirko kažką, o kadangi toliau nelebai seksis prekyba, pradėjo kraustyti viską. Ten dar padangos buvo, kurios tikriausiai nuomojamos. Kadangi prekių daug, tai nieko neneša, o valtimi plukdo. Priėjo prie valties: pilna vandens. Ir vėl prasideda. - Tai ką jūs čia darot, susėdę geria, dar vaikus girdo, farangus girdo, kiek uždirbo ant degtinės išleido jau viską, visas miestas skamba nuo jūsų triukšmo, iš valties vandens net nesugebėjo išsemti. Tai čia man dabar pačiai viską semti, žiūrėk, jau beveik sutemę, greit visai nieko nesimatys, o jau labai sunku buvo per visą dieną nieko neveikiant vandenį išsemti? Ne, geriau degtinės nusipirks vaikus pasiuntę ir plemps susėdę. - Ko tu čia širsti, ko tu čia degi, ko čia rėki? Pati daugiau triukšmo sukeli ir visas miestas suėjęs pirštais užbadys. Gi va tuoj viską ir būtumėm išsėmę, sutvarkę. Tai ne, tau namie nesisėdi, nėra ant ko parėkti, tai atėjai čia išsilieti. Maždaug tokie pokalbiai vyko. Tada tetulė liepė padėti, tiksliau užrėkė padėti kur nors padangas. Visi vyrai labai pasiputojo, kur kodėl, o ji parodė, kad va ten namelis yra (ten tokį namelį kaip tik statė, masažo saloną, ant polių namelį), padėkit po juo, ot didelis vargas. Taip pasilodė, pasirėkė vienas ant kito. Dėdė pasiuntė per daržus nueiti dar samagono nupirkti. Mūsų viešbutėlis po bambukais, bet iš visų pusių daržai tokie, kaip pas mus, vytelių tvorom tverti. Atėjo vaikas polietilieninių maišeliu nešinas su samagonu dar. Mes pamatėm, kad niekuo geru čia nesibaigs jau susiruošėm eiti. Dar pamatėm, kaip vienas vaikas, gal kokių dešimties metų, tikrai ne daugiau, prie suaugusių pasiėmė iš pakelio cigaretę ir užsitraukė. Įdomiai tai visa atrodė, tad padėkom labai ir jau ruošėmės eiti, bet šiaip taip nepaleido. Senelis toj šeimoj tikriausiai, sako, puikia anglų kalba tarp kitko, kad man reikia išgerti su jumis, ir vėl abiem įpylė po samagono. Galiausiai ištrūkę iš tų nagų, pasidėjom namie visus daiktus, ir nuėjom pasėdėti į šventyklą, kol saulė nusileis, nes po laidos nemokamas tiltas. O ten tuo metu buvo belgas su laosiečiu. Du tokie senukai. Tikrai labai pagyvenę. Jie iš pradžių irgi sėdėjo šventykloje, kalbėjo apie kažką, vėliau išeidami priėjo prie mūsų pasisveikinti. Kadangi jis belgas, tai pasakiau prancūziškai, kad aš iš Lietuvos. - Oh, Lituanie, je sais. Lituanie est la langue tres dificile et tres antique, quelle nous pouvons compaire avec la langue latine ou grecque, et peut-etre sanskrit. J‘ai ecoute que lituanien est tres difficil mais tres interessant. Gal ir būčiau supratęs, ką jis kalbėjo, bet jo kalba tikriausiai buvo valonų, su belgišku akcentu, ir dar visą laiką spjaudėsi, tai dėl visa ko pasakiau, kad kalbu prancūziškai, bet ne tiek, kad viską suprasčiau. Tada jis viską pasakė angliškai, kad kiek girdėjo, lietuvių kalba yra labai sena, labai unikali, labai sunki, ir labai labai visokia ten kitokia. Patvirtinau jo žodžius. Tada jis pradėjo kalbėti su Minu, Korėja, Pietų ar Šiaurės, kiek ten gyventojų ir taip toliau. Dvylika milijonų Seule vis dėlto skaičius. O tas senukas laosietis irgi labai puiki anglų kalba su manim: Lietuva. Atleiskite už nekuklumą, o kur yra Jūsų šalis? Atleiskite dar kartą, bet kiek ten gyventojų. Sakau, maža šalis prie Baltijos jūros. Šiaip jis buvo girdėjęs apie Lietuvą, tokie eruditai visiški tiedu seneliukai pasitaikė, labai mieli. Lietuva maža, bet Laosas irgi mažas. Laose penki-šeši milijonai, pas mus dar mažiau. Belgas dar pasakė, kad labai norėtų nuvažiuoti į Lietuvą, po TSRS griuvimo kaip ir svajojo ten, vis dėlto Vilnius su Prahos architektūromis labai jam patiko. Taip pasišnekėjom, ir išėjom. Taip faina paliko... Priešais šventyklą remontuojamas namas, ten vis kažkas vyko. Man kas labiausiai užstrigo tai Minsko motociklų ženklas prieš juos, ir pora motociklų. Jie nuomoja motociklus. Užėjom. Ten tikrai namas, remontuojamas, ruošiamasi atidaryti barą ar kažkokia panašią pogrindinės muzikos slėptuvę. Pora europiečių. Apėjom, apžiūrėjom tuos namus. Visai gražiai tie namai atrodo. Turėjo šunį ir beždžionę. Beždždionė mane labiausiai sužavėjo, Minu taip ir suprato, paklausė, ar miela tokioje tolimoje šalyje sutikti giminaičius. Žinoma, kad miela. Tai va, tame name jie nuomoja tik motociklus „Minsk“. Įdomiai. Bet gal ir nieko keista, kai žinai, kad Laosas iki šiol komunistinė valstybė, ir jų herbe iki šiol puikuojasi rugių varpos, traktoriais, auksinė penkiakampė žvaigždė raudoname fone ir, žinoma, tas visiems puikiai žinomas šūkis: „Visų šalių protelatarai vienykitės“. Po visų tų apžvalgų nuėjome pirkti bilietų. Į savo puikiai žinomą agentūrą „Pon travel“, Luang Prabango atstovybę. Sėdim, tariamės, laukiam. Viskas kaip ir gerai, bilietas kainuoja tris šimtus tūkstančių berods kažkur vienam žmogui. Iš pradžių tuktukas paims mus iš viešbučio. Agentė nežinojo viešbučio pavadinimo, bet sakė tuktukas puikiai žinos, nesijaudinkit. Paims mus iš viešbučio, o jei mes turėsim anskčiau iš ten išsikraustyti, tai galim palikti kuprines agentūroje. Tada nuveš į autobusų stotį, iš ten nusigausime į pasienį, Hua Xai miestą. Čekas mums siūlė važiuoti iki Huai Xay, nes galima buvo gauti bilietų iki ten, o iš ten jau imti mikroautobusą į Pai, yra tiesioginių, nes jei kitaip, iš ten reikia važiuoti iki Čiang Rai, iš Čiang Rai į Čiang Mai, o jau tada yra transportas į Pai. Bet mes padarėm kitaip, užsisakėm bilietą tiesiai iki Čiang Mai, taigi, agentė pasakoja. Nuvažiuojam su autobusu iki Huay Xai, ten autobusų stoty imam bet kokį tuktuką, su jais susitarta viskas apmokėta. Tiksliau susitarta, o kažkas jus vėliau sutiks ir apmokės tam tuktukui. Čia Minu labai buvo pasipiktinęs, kaip kas kodėl, už ką, negaliu patikėti. Ilgai aiškinomės, tai ji dėl visa ko užrašė lao ant mūsų vaučerio, kad mus ten nuvežtų, ir dar telefono numerį, kam paskambinti. Tada reikės šiek tiek palaukti ant sienos, nes sieną vėlai atidaro. Persikelsim per sieną, ir iš ten mikroautobusas į Čiang Mai. Viskas puiku. Išskyrus viza. Taigi čia jau visai atskiras klausimas, ar aš galiu gauti vizą ant sienos. Jau puikiai žinojau, kad Lietuva dar neišbraukta iš tų sąrašų, kuriems galima vizą ant sienos darytis, tik klausimas, ar ant tos sienos apskritai daromos vizos. Norėjau tik to pasiklausti. Iš pradžių agentė sako, kad ten reikės laukti, tai jūs tikrai spėsti, bet dabar kai vėl paklausėm, ji: kokios jūsų pilietybės, tuoj paskambinsiu paklausiu. Gaoli tai Gaoli, viskas aišku, o Lietuva, kuri vietos kalba vadinasi Lithunia, tai toks egzotiškas gyvūnas, gyvenantis Afrikoje. Ji aiškino kažkam telefonu, kas tai yra, nelabai suprato. Išgirdau žodį Afrika, todėl nieko gera ir nesitikėjau. Padėjo ragelį, sako, palaukit, pasiskambins ambasadai, pasiklaus. Žiūriu į laikrodį: kokiai ambasadai dešimtą valandą vakaro? Bet tiek tos. Atskambinimas, korėjiečiams be problemų, o lietuviai ne. Tai gal ant tos sienos vizos nedaromos. Visaip ilgai aiškinomės, nesuveikė, kad aš iš Europos. Paprašiau interneto, paskutinės informacijos ambasados puslapiuose pasitikrinti. Nueinu, žiūriu, o ten: Lietuva iš sąrašo neišbraukta, ir yra sąrašas punktų pasienio, kuriuose daromos pasienio vizos. Pasiklausiau, ar nuo Huay Xai Tailando pusėj yra Chiang Khong miestelis. Taip tikrai, tai tas punktas. Ar ten tik vienas tas punktas, ar yra dar keli, ne tik, vienas daugiau nėra. Tada sakau, šiaip jau pagal naujausią internetinę informaciją, aš galiu gauti vizą. Jis dar kartą pasiskambino, dar kartą pasiaiškino, ne tai ne. Minu žiūri į mane, ką darom. Sakau, negaliu patikėti šitom informacijom, įtariu, kažkas supainiota. Važiuojam vis tiek. Agentė sako, mato, kad netikim, jei jūs norit, važiuokit, bet jei jūsų neįleis ten, tai aš nekaltas, aš jus perspėjau. Galiausiai aš griežtai nusprendžiau, kad važiuoju, netikiu, Minu patikino agentę, kad taip, ji nekalta, viskas ok. Minu tai būtinai reikėjo išvažiuoti iš Laoso, nes jo viza kitą dieną baigėsi, o man jei kas, dar dvi savaitės liko. Jei kas, per Vientianą grįšiu, ten tikrai pasieny duos vizą ir kaip nors į šiaurinį Tailandą nusigausiu. Taigi kadangi reikia to Vientiano, tai per kelias agentūras dar pasiaiškinom, kokie ten yra tranportai iš Huay Xai į Vientianą, atstumas šiek tiek didesni, bet važiuoti tai jau visą parą reikia. Taigi maždaug žinojau, kiek kas kainuos, kur kainuos, kodėl, ir paskutinė vakarienė Luang Prabange. Už paskutinius pinigus. Išsirinkom patį prašmatniausią restoraną su prancūziška ir kitokia virtuve. Aptarnavimas puikus, maistas skanus, užtat atitinkamai brangus. Svečių ne per daugiausiai, bet lankstėsi visi iki žemės. Kai atnešė sąskaitą, kai susimokėjau, pažiūrėjom į abi pinigines. Liko tik už kambarį susimokėti. Bet skaniai pavalgėm. Nors kartą reikia pabūti rafinuotais buožėmis, dėl visa ko. Taip baigėsi priešpaskutinė diena mūsų Luang Prabange. Kitą dieną neskubėjom anksti keltis, vis tiek autobusas tik vakare išvažiuoja, tad laiko labai daug, išsiregistruoti iš viešbučio reikia iki dvylikos, tai beveik tuo metu ir nuėjom pas mūsų šeimininkę, susikrovę visus daiktus. Pasakėm, kad važiuojam į Čiang Mai. Ji dar norėjo pasiūlyti palikti daiktus pas save, kelintą jūsų skrydis. O mes ne skrendam, autobusu važiuojam. Tikrai? Net nežinojau, kad yr autobusų. Paaiškinom jai apie gyvenimą Laose. Ką ji ten veikia, jei tokių dalykų nežino. Bet mums nereikėjo niekur daiktų pasidėti, agentūra leido pas save. Kadangi lieptelis mokamas, o aš visai nenorėjau už jį mokėti, tai ėjom per aplink, per senąjį tiltą, per visą pusiasalį, apsikrovę kurpinėmis, į miesto centrą. Visų pirma susiradom agentūrą ir numetėm krepšius. O tada prasideda laiko stūmimas. Pirma vėl išsiaiškinom kiek kas kainuoja, man visgi gali tekti važiuoti atgal. Bet Minu papasakojau kelias istorijas, kaip ne tik agentūros, ambasados pridaro klaidų, padaro vizas, kurių nereikia, žmonės tik pinigus išmeta. O čia tuo labiau netikiu jais. Minu irgi prisiminė, kaip jis iš Izraelio skrido į Indiją, ir agentūroje pardavė bilietą, pasakę, kad vizos nereikia, o iš oro uosto neišleido. Nes vizos jam reikėjo. Taip dar paskaičiavom pinigus, kadangi jų beveik nebuvo, o reikia šiek tiek praleisti laiko čia, išsikeičiau keletą batų, dėl visa ko. Ir vėl į korėjietišką kavinę. Atėjo užsieniečių gauja, keli vokiečiai, keli britai, susėdo ir prisisakė visko, daug daug daug. O kai išėjo atsiskaitinėjo, kiekvienas už save. Vargo vargo padavėji kol visus dešimt žmonių po vieną suskaičiavo, ir vis tiek gavosi šioks toks trūkumas. Bet nekeista, nes kai mes atsiskaitinėjom. Irgi per daug neužsisakėm, tik kavos ir salotų berods, o norėjom atsiskaityti Tailando batais, irgi skaičiavo skaičiavo su mašinėle, dalino daugino, aš jau spėjau tris kartus mintinai suskaičiuoti, kol ji suprato kiek reikia iš mūsų paimti ir kiek atiduoti. Dar apėjom didelį ratą, iki pusiasalio pabaigos, ten vėl radom tų prancūziškų batonų jie ten pigiausi, cigarečių, išgėrėm po šeiką. Ir taip šiaip ne taip prastūmėm laiką iki autobuso. Ateinam į agentūrą, laukiam. Kažkaip keistai laiku atvažiavo tas tuktukas, ir dar pasakė, kad ieškojo mūsų viešbutyje. O mes sakom, nieko nežinom, visiškai anksti čia atėjom ir agentei pasakėm, kad mūsų iš viešbučio paimti nereikia, ji sakė viskas tvarkoj, vienu žodžiu tikrai ne mūsų kaltė. Bet nieko, jis geras žmogus, nepyko. Kaip jau, aišku, „Pon travel“ agentūra populiari tarp korėjiečių, tai su mumis dar vienas korėjietis važiavo. Nuvežė visus į autobusų stotį. Autobusas ten jau laukė. Bet tai visai nereiškė, kad jis tuoj ruošiasi išvažiuoti. Daiktus pasidėjom savo vietose, vėl, kaip visada Hyundai autobusas, bet toks jau visai visai visai senas, nežinau kurių metų skirtas tikriausiai po miestą važinėti. Nes ne dvi kėdės, o dvigubas suolas, su dvigubu atlošu. Tai jei sėdi su kuo tau nepatinka sėdėti, gali būti bloga, dėl per didelio atstutmo. Kai atsisėdau, kojos ir įsirėmė į atlošą priešais. Ir nejuda niekaip. Ne tik man, bet ir Minu. Nežinau kokio dydžio žmonėms pritaikytas tas autobusas, gal vaikus vežioti? Laukėm labai labai ilgai. Vėlavo išvažiuoti gal valandą. Vis rinkosi daugiau ir daugiau užsieniečių. Buvo ir kinų. Huay Xai yra netoli kinų pasienio, tai kinai irgi jau važiavo didelėmis grupėmis. Išlipo vienas baltasis. Toks visas pasikėlęs, bet gal jam ir galima būti pasikėlusiam. Kalbėjo laisvai kiniškai, tai kažkurioj vietoj, kai užkliuvo už jų, labai ilgai pasakojo apie tai, kur galima nuvažiuoti, kaip, kur jis gyveno, kur mokėsi kalbos. Kinams patiko. Dar girdėjau, kaip jis telefonu kalbėjo, tai kaip supratau, jis dar ir lao kalbą moka. Tikriausiai. Kinai labai juo buvo susidomėję. Ir daugiau ten buvo visokių užsieniečių, visi kažkur kažko važiavo, į šiaurę. Gal jau per karšta Luang Prabange? Nors naktys vis dar gana vėsios. Pralaukėm gal valandą autobusų stotyje, ir galiausiai išvažiuojam. Išveža mus iš ten. Vairuotojas pasitaikė ralistas. Kai prisimenu mūsų važiavimą iki Luang Prabango, kur vos vos įropoji į kalną, tai čia jau buvo ralių ralis. Ryškiai jam reikėjo tą valandą pasivyti, kurią vėlavo išvažiuoti. Autobusas tarpmiestinis, tai vis sustoja kaimuose, vis kažkas įsėda ten.Tai ten tai šen. Priešais sėdėjo tokia laosietė, kalbėjosi su prancūzu, nes prancūzas šalia jos sėdėjo, atsidariusi plačiausiai langą, skersvėjai pučia, o ji dar lyg ir sloguoja. Minu susinervino, nes visi skersvėjai į mus. Vėliau, kai ji užmigo, uždarėm jos langą. Pakeliui vis įlipinėjo ir įlipinėjo kas nors. Vietos sėdėti jau seniai nebuvo, tai visus susodino takely tarp kėdžių, ne šiaip susodino, padavė tokias plastmasines kėdes be atlošų, sėskitės. Viena moteriškė su didžiausiu maišu ant kupros atsisėdo ten. Įdomiai atrodė vis tiek. Jos sūnus kartu važiavo, kalbėjosi telefonu vis, tai supratau, kad ji tikriausiai kinų mažumos, nes kalba tokia šiek tiek priminė kinų kalbą ir netgi kažkiek supratau. Visi tualetai visose autobusų stotyse mokami, tai čia mums naujiena, visiškai neįprasti dalykai. Taupėm pinigus, aišku. Gaila buvo tų žmonių, kurie praėjimuose sėdėjo ant kėdžių be atlošų, bet ką padarysi. O mums visą naktį reikia važiuoti, jie tai greitai gal ir išlips. Bet kai vairuotojas užraliuodavo tai nejauku pasidarydvo. Mums tai šiek tiek nejauku, o va vietiniams visai bloga. Ne veltui visur kabėjo polietileniniai maišiukai. Visi vietiniai vėmė be sustojimo. Per kalnus, per serpantinus važiuojant. Naktį prabudus, o dar vėjui papūtus tik vėmalų kvapas. Ir šiaip. Miegoti nelabai sekėsi. Skaičiavau kiekvieną minutę. Atsibusdavau ten vos ne kas dvidešimt minučių. Laikrodis prieš nosį kabėjo, tai labai puikiai žinojau, kiek laiko miegu. Nekeista, tokiose sąlygose. Bet tam ir yra kelionės žinoma. Šeštą ryto, beveik tekant saulei jau buvom Huay Xai. Huai Xai [chvei sai] Kol laukėm, kada išims mūsų kuprines, teko šiek tiek palaukti, kol dar žiūrėjom, aš spėjau išsinagrinėti kaip čia ir su kuo galima važiuoti atgal į Vientianą. Pasirodo, yra autobusų, ne vienas, visi važiuoja, o gal ir vienas, vienu žodžiu kelios iškabos, viena kitai prieštarauja, bet svarbiausia, kad yra autobusai. O jei yra, tai kaip nors nusigausiu, kad ir ilgiau. Minu po mūsų kelionės sakė, kad žinai, jei kas, jei nepraleis tavęs per sieną, kai grįši žemyn, tik nevažiuok autobusu, sėsk į valtį. Kad ir ne iki paties Vientiano, bet vis tiek, geriau valtim plauk. Duosiu pinigų jei kas (laivai šiek tiek brangiau kainuoja nei autobusai, bet gal atitinkamai patogesni). Tai aš kažkaip labai ramiai galvojau, kad kas čia yra, nu nuvažiuosiu ir autobusu iki Vientiano, o po to neaišku kokiais galais, per Udonthani ar Nong Khai ar dar kuo iki Čiang Mai, pirmas kartas ką man? Taip besikalbėdami, belaukdami, sulaukėm savo kuprinių. Dabar reikia su tuktuku tartis, radom vieną, rodom lapelį, ypač kur parašyta lao kalba, čia prašom, čia mums reikia. Jis žiūri žiūri, išsitraukia telefoną, skambina, duoda, kalbėkit. Ragelio niekas nekėlė. Vėliau, po kažkiek laiko pakėlė, pasišnekėjo, vairuotojas, gerai sėskit. Ir sėdom, kadangi jau buvom paskutiniai, visi kiti neturėjo jokių lapelių, tad tarėsi: ar iki sienos, ar iki miesto, ar iki upės, kaip kam patogiau. Visi susėdo į priekabą, o mes vieninteliai į kabiną. Bet vietos tai ten tikrai ne dviem sėdėti. Bet atstumas gal ne didelis, o mes jau pripratę dėžutėse važiuoti, sėdom ir nuvažiavom. Visai tikrai greitai privažiavom kažką panašaus į miestą. Ten mus išsodino, sako, jums ten, kitus irgi visus išmetė: čia Huay Xai. Nu miestas toks kaip miestas, niekuo neypatingas. Atėjo mūsų pasitikti vienas vyras, sako, jūs su manimi, bet dabar dar siena neatidaryta, tai palaukit, dar kokią valandą. Galit va čia pasėdėti, kavinių yra. Mes ir prisėdom pačioj artimiausioj, o ką ten daug vaikščioti. Vis tiek tik valandą turim. Išsiaiškinom kainas, pasižiūrėjom, kokie kambariai. Jeigu kas, turėsiu ir kur pernakvoti, jei pvz., nespėsiu į tos dienos autobusą į Vientianą. Nes labai neaiškiais laikais jis važiuoja. Gražus tas viešbutis buvo, kurio kavinėj sėdėjom, bet dėl to ir nelabai pigus. Šiaip jau jaučiasi, kad netoli Kinijos pasienis ir nemažai kinų mažumų čia gyvena. Pilna kavinių ir viešbučių su užrašais kiniškais hieroglifais. Kai važiavom, aplinkiniuose kaimeliuose vietoj lao rašmenų daugėjo kiniškų hieroglifų. Mums tai geriau, daugiau suprantam nei lao rašmenis, kurių nė vienos raidės nemokėjom. Pasėdėjom, kai jau beveik atėjo tas laikas nuėjom ieškoti savo agentūros. Persiklausėm visų, nes kažkur ten turėjo būti, kur čia mes gyvenam, galiausiai nurodė tiksliai vietą. Kaip pagalvoji, ten skersgatviukas einantis iki upės gal penkiasdešimt metrų, o mes čia ieškom agentūros gal dešimt minučių. Beieškodami radom visokias parduotuves su viskuo, gal reikėtų šio bei to nusipirkti, kol dar nepersikėlėm iki Tailando, kur viskas šiek tiek brangiau bus. Bet dar nepirkom, pirma sulaukėm, kol agentūra atsidarys, o jie lygiai aštuntą valandą atsidaro, maždaug tuo metu, kaip ir Laoso-Tailando pasienio postas. Dėdė grįžo, atidarė užtvaras, liepė mums šiek tiek palaukti, tuoj priims mus. Čia pasirodė keletas užsieniečių, kurie šiaip kažko paklausė, ar mes važiuojam į Luang Prabangą. Mes sakom, ne, ką tik iš ten. O kas? Šiaip galvojam, norim plaukti greitąja valtim, tai ieškom. Gal galit ką patarti? O žinoma, tik laivu, tik laivu, ar greituoju ar lėtuoju, lėtasis gal net geriau, nes kainuoja tiek pat kiek autobusas, o autobusu tai jokiu būdu nevažiuokit, ką tik juo atvažiavom, labai rekomenduojame juo nevažiuoti, plaukit valtimi. Hm... Lėtuoju laivu nelabai išeina, nes užsieniečiams dėl kažkokių nesaugumų draudžiama plaukti jais dabar. Gal ir greituoju, bet tikrai geriau nei autobusu. Vėliau sužinojom, kad mūsų rekomendacija tikrai nebuvo geriausia, bet čia tik Tailande tai sužinojom, todėl ir nepasakosiu apie tai dabar. Taigi... Atėjo mūsų agentas, naujasis, pradėjo išrašinėti naujus bilietukus, o man vis dėlto reikia pasiklausti dėl vizos. Kad nebūtų jokių neaiškumų, ant sienos kabėjo žemėlapis, aš priėjau, bedžiau pirštu į Lietuvą ir aiškiai sakau: - Aš atvažiavau iš ten, ir man reikia vizos į Tailandą. Ar galiu ją gauti ant šitos sienos? - Oi, tai dėl jūsų gi ten klausė, vakar skambino. Aš gi paskambinau savo draugui į ambasadą ir jau sakiau, kad negalite. Jokios vizos. - Kaip jokios vizos, aš turėčiau gauti. - Gerai, galiu paskambinti dar kartą, jei labai norite. Kokia ten tą jūsų valstybė? – skambina, kalbasi, Lithunia, pažiūri į mane: - jūs iš Europos? – norėjau atsakyti, kad ne iš Afrikos, kaip vakar ir pagalvojote, bet tiek tos. Gerai, kad Minu susiprotėjo: - Parodyk jam savo pasą, gal aiškiau bus. Va kaip džiaugiuosi, kad tie pasai su valstybių kodais, kurie kiekvienoj šaly vienodi. Tai jis ten žiūrėjo į pasą, kažką kalbėjo, Europa, padiktavo valstybės kodą, krab krab, pagal snukį jau mačiau, kad viskas išsisprendė: - Taip, viskas tvarkoje. Galite gauti vizą. Penkiolikai dienų. Taip kaip ir akmuo nuo širdies nukrito lengvas, nors labai didelio ir nebuvo, bet vis tiek toks nerimastis širdy. Padavė mums kažkokius lapelius, lipdukus žalius. Sako, dabar eikit į pasienį, gaukit antspaudą, ir aš ten jūsų lauksiu. Pademonstravau savo lao žinias: lokhan, kas reiškia iki. Pasirodo teisingai pasakiau. Nuėjom į pasienį. O ten tokia košė, nelabai didelė košė, bet nelabai buvo aišku. Nesupratom, kur čia atvykimas, kur išvykimas, pasirodo, visur viskas vienoj vietoj, todėl nieko ir nesupratom. Pasitrynėm, ir grįžom atgal, pasiklausti, kur mums eiti. Sustabdė pasienietis, o kur einat. Šiaip įdomus pasienis, skersgatvis leidžiasi žemyn prie upės, ten jau užtvara, dešinėj pusėj namelis su stogeliu, pasienis, o toliau upė. Upė tai ir yra siena tarp Tailando ir Laoso. Taigi grįžtam atgal, pasieniečiui paaiškinom, kad einam į agentūrą. O ten nieko nėra. Stovim laukiam, vėl nusileidžiam žemyn, arčiau. Vienu žodžiu per pasienio zoną pirmyn atgal vaikščiojom. Ateina tas mūsų agentas, ar jau gavot antspaudą, ne? Ko laukiat? O kur eiti? Eikit ten. Stovim prie tų langelių, kažkur gal čia, gal ten. Čia toks korėjietis su keliais pasais paaiškino, kad čia eilė, tokiu labai nepatenkintu tokiu, stokit į eilę. Galvoju, oi dieve mano (nebuvau tikras, kad korėjietis, bet visa apranga ir snukis, išdavė, kad taip, o vėliau pagal pasą supratau, kad tikrai korėjietis), korėjietis, aiškina, kad eilė, kad reikia eilėj stovėti. Jau dar to nebuvo, korėjiečiai, viena iš tų tautų pasaulyje, kurie mažiausiai supranta, kas yra eilės, kol su šautuvu nesustatai į jas, ypatingai vyresnioji karta, man dabar paaiškins. Bet pasilaikiau tuos komentarus sau, atstovėjom eilę, gavom antspaudą: išvykęs iš Laoso, ir nusileidom į paupį. Ten jau mūsų laukė agentas, į artimiausią laivelį, kurių ten dešimtus kursuoja pirmyn atgal, iš vieno kranto į kitą. Tie faini, siaurukai laiveliai, kuriais reikia atsargiai eiti, nes kitaip apsiversi su visu laiveliu ir visais žmonėmis. Įsodino į jį, laimingos kelionės, susitiksim kitą kartą. Įsėdom. Dar pažiūrėjau į šventyklą, kuri buvo visai šalimais, ant kalno. Nuo mūsų kavinės tik į kalną užkopti ir į šventyklą. Šiaip jau buvau mąstęs eiti ten pasimelsti, kad man tą vizą ant sieno išduotų, net jei ir negalima. Bet... Ne daug praradom, visos tos šventyklos vienodos. O dar šitoji tikrai ne pati žymiausia ir ne seniausia, ir kokių nors stebuklų nebūtumėm pamatę. Priešais mus dar liepėm kažkokiam nežinau kam sėsti, nes jis nerado kur sėsti, pamojavom Laosui ir per Mekongą į Tailandą. (Comment on this)
12:18 am	Luang Prabangas (senoji Laoso sostinė) Luang Prabangas Raitėmės raitėmės per kalnus, vos užbirbindami į viršų, vos nubirbindami apačion, jau spėjo tris kartus viskas atsibosti, po to dar tris kartus, kai jau nusileidom į kažkokį slėnį atėjo pranešimas, kad mes jau pasiekėm tikslą, bet melagingas pranešimas, vienu žodžiu ilga kelionė per kopas. Bet galų gale pasiekėm. Luang Prabangas. Kaip visada tuktuk, tuktuk, aš sakau, kad galim ir pėsčiom nueiti, kam čia tuktukas. Pagal visokius planus ir pasižiūrėjimus, dar pasiklausėm vietinių, išsiaiškinom, kur reikia eiti. Kažkur priekyje matėsi Pusi kalnas, tas kalnas, kuris stovi senamiesčio centre. Bet reikėjo ne visai ten eiti, dar šiek tiek priekyje buvo Pusi turgus, bet mes jau jo beveik nepasiekėme, Minu atsibodo eiti, jis pradėjo derėtis su tuktuku, kad nuvežtų mus kur nors. Aišku, nusiderėjo, ir vis dėlto nuvažiavom į ten, kur reikia. Senamiesčio prieigas. O dabar buvo kita problema: susirasti, kur gyventi. Va čia prasidėjo dar ilgesnė kelionė ir paieškos. Vėl kainos kaip Vientiane ir nesiruošia kristi. Dabar matote sezonas ir visi turistai čia renkasi. Praėjom keliais užkaboriais, vienoj vietoj kaip ir toks pigesnis kambarys buvo, kava ir bananai nemokami, reikia pažiūrėti, Minu nusiunčiau pažiūrėti kambario, šalia sėdėjo tokia europietė ir irgi pasakė, kad visai čia gerai, tokiu sezonu nieko geriau nerasit. Paklausiau, ar skani kava, kava tai Nescafe tiesiog, bet arbata gera. Bet Minu kambarys netiko. Per blogas. Nežinau, gal ir blogas tas kambarys. Paėjom dar toliau, radom tokį didelį namą, ir ten jau siūlė primygtinai pas juos apsistoti. Bet kainavo dar brangiau nei visur kitur, tai jau iškart pradėjom eiti, bet savininkas pradėjo mušti kainą. Gan sunkiai, bet vis dėlto nusiderėjo iki tos blogojo kambario kainos, o dabar reikia pažiūrėti, kaip čia viskas atrodo. Beeinant dar porą užsieniečių atsirado, tokia porelė senesnių vokiečių. Atrodo vokiečių, jie irgi norėjo pažiūrėti kambarį. Mes jau buvom nusiderėję iki aštuoniasdešimt tūkstančių, o tiems vokiečiams pasakė, kad kambarys bus šimtas tūkstančių. Bet vokiečiams kambarys iškart nepatiko, neprisimenu kodėl, mums tai kas. Geriausias kambarys, kokiame buvom nakvoję, toks kambarys tikrai vertas ne aštuoniasdešimt, ir ne šimtą tūkstančių. Tad iškart supratau esant kažkokią klastą. Tai ilgai nereikėjo laukti, kai išsiaiškinom, kad ten bus kažkas keista. Jau besiregistruojant, vaikinas pradėjo klausinėti ar rūkom, kaip rūkom, ką rūkom. Vienu žodžiu labai keista, nesupratau kas, iš pradžių galvojom, kad gal kambary rūkyti negalima, gal dar ko nors, bet čia parėjo kitas klausimas apie narkotikus, jau norėjom sakyti, kad nerūkom, kai jis staiga pats pasiūlė. Sako, žinau, kur gauti, viskas pas mane, tuoj atnešu. Tai sakom tiek tos, ne dabar, vėliau. Gerai gerai, aš čia būsiu, užeikit kai tik norėsit, bet primygtinai siūlė, kad jau dabar pasiimtumėm. Kainos tiksliau neprisimenu. Bet čia tik pradžia buvo visko. Vanduo keistai bėgo, bet iš idėjos viskas buvo gerai. Didelis gražus kambarys. Kai jau įsikūrėm, išėjom pasivaikščioti. Visiškai sutemę, atsidaręs naktinis turgus. Ten visko ko reikia, ir ko nereikia. Kava pavyzdžiui, buvau galvojęs nusipirkti kavos iš ten, tai dėl visa ko pradėjau aiškinti kainas, ir bent jau iki kiek patys be jokio derėjimosi numuša kainas. Bet negi pulsi pirmą dieną pirkti viską, kai žinai, kad čia viskas tas pats kiekvieną dieną bus. Todėl vietoj visokių pirkimų nuėjom pavalgyti. Vegetariškas restoranas. Bufetas taip vadinamas. Nieko ypatinga tas bufetas, svarbiausia pigu, sumoki penkis tūkstančius ir į vieną lėkštę gali krautis kiek nori. O visas vaizdas tai prie pagrindinės gatvės, kur dabar ne gatvė, o didelis turgus su palapinėmis, yra vienas išsukimas, mažytė gatvė iš ten išsuka, ir ant kampo stovi staliukas su valgiais, lėkštėm ir lazdelėm be seneliu, kuris pinigus renka, o toj gatvelėj ilgas stalas su dviem suolais. Valgykit, sveteliai mylimiausi, vadinasi. Svarbiausia, kad pavalgėm, ir niekam vidurių dėl to nepaleido. O tada išėjom ieškoti deserto. Visas Luang Prabangas tai pusiasalis, įsikūręs ant upių santakos. Viena upė Nam Khongas (čia tas pats Mekongas, tik lao kalba, ilgai nežinojau, kad Nam Khongas ir Mekongas tai tas pats, galvojau, kad pro Luang Prabangą teka kita upė, Nam – tai vanduo, arba upė, arba kas tik nori), kita upė, mažesnė, siauresnė ir ne tokia gili – Nam Khanas. Nežinau, ką reiškia pavadinimai, bet miestas stovi tame pusiasaly, apsuptam iš dviejų pusių, ir ten visos garsenybės. Šiaip šiek tiek didesnis miestas, plačiau išsiplėtęs, tik už Mekongo tai tikrai jau nieko nėra, ir šiaip toliau – visokie miegami gyvenami rajonai ir gamyklos tikriausiai. Nedidelis miestukas. Nors ir buvusi sostinė. Taigi pasivaikščiojom iki upių santakos, gatvė eina kaip tik lygiagrečiai toms dviem upėm, dar pažiūrėjom į visokias senas kavines, seną viešbutį, ten kur Minu kažkada gyveno. Kainos žinoma pakilusios. Nuėjom iki kito galo, kur irgi pusiasalis kaip ir baigiasi, ten susiradau deserto, bandelių kažkokių, ir kaip ir pirmai dienai labai užteko visko. Grįžom namo miegoti. Kaip ir tikėjausi, čia dar ne pabaiga. Vėl prie durų sutikom tą patį vaikinuką, kuris vėl primygtinai siūlė hašišą, kurio mes ruošėmės tik vėliau pirkti. Tada kai Minu išėjo parūkyti, vėl gavo tą patį pasiūlymą. Ir dar išgirdo istoriją, kaip jo senelis vedė honkongietę, tada išsiskyrė ir vėl vedė, vienu žodžiu tokia tarptautinė šeima ten gaunasi, išsibarščiusi po visa pasaulį. Senelis labai turtingas, bet anūkams pinigų neduoda, jie net neturi už ką eiti į universitetą. Nežinau, kiek ta istorija reikėtų tikėti, bet įdomi istorija. Gal dėl to jie pradėjo narkotikais prekiauti, bet greičiausiai ne. Naktį vėl supratom, kad ne veltui čia taip pigiau leido nakvoti. Greičiausiai prisirūkę ar prisivartoję narkotikų vidurnaktį pradėjo muštis ar rėkautis ar dar ką darytis, šunys skalijo, gaidžiai giedojo, labai ramiai miegoti neišėjo. Taigi ryte buvo nuspręsta eiti ieškoti kitos vietos. Bet pirma nuėjom išgerti kavos, paėjom Mekongo pakraščiu ir radom tokią visai nieko kavinę. Gal šiek tiek brangoką, bet nieko kavinė. Pasėdėjom ten, o tada ėjom palei upę, atseit apžiūrinėsim apylinkes. Radom kelias šventyklas. Kaip visur, įėjimas į šventyklas mokamas. Į patį šventyklos pastatą, po kiemelį galima vaikščioti kiek tik nori, tuom ir užsiėmėm, apėjom kelias šventyklas, tada perėjom į kitą gatvės pusę, Nam Khano pakrantę, ir įlindom į visokius užkaborius. Ir vėl radau šventyklą. O nuo jos kelias prie upės. Sausuoju metų laiku ne nuostabiai atrodo. Viskas išdžiūvę, krantai irgi. Pasėdėjom prie to kranto. Kadangi vienas šuo pradėjo skalyti, tai teko eiti lauk. Bet vėl beeidamas radau kavinę Utopia. Nieko tokia kavinė, su tikria pretenzijom į Utopia. Einant toliau antikvariatas su visokiom gal ir tikrai antikvarinėm skulptūrom. Taip priėjom tą skersgatvį, kur turėjo būti pigesni viešbučiai. Vienoj vietoj parodė gražų kambarį, bet... Ne visai jis musm patiko dėl kainos. Tada nuėjom į kitas vietas. Kambarių visur buvo, bet irgi pagal kainą galėtų būti geresni, taip praėjom per kelias vietas, dažniausiai kambarių nebuvo, arba neaišku, nes kas dabar išsikrausto, o vakare atvažiuoja nauji turistai, tai gali viskas būti užkimšta. Ir čia radom tokį vieną kaip ir visai nieko viešbutį, kambariai yra, bet neaišku, kaip čia bus vėliau su tuo, nes vėl tas pats: vakare atveža naują turistų partiją. Mes pasakėm, kad greičiausiai nebespėsim, nes vis tiek išsiregistruoti reikia iš mūsų viešbučio. Į tai mums atsakė, kad ne problemos, dabar dar nėra dvylikos, o paprastai galima išsiregistruoti iki pirmos. Paskubėkit. Tad mes ir paskubėjom. Beeidami dar sutikom suomių porą iš mūsų autobuso, jie pasiūlė savo viešbutį, bet ten šiek tiek kainos ne mūsiškės, bet padėkojom labai, ir nuėjom toliau. Ėjom tuo trumpesniu keliu, per kalną, viršun žemyn, sunkiau, bet atseit greičiau buvo galima taip nueiti. Galvojom, kaip čia viskas reikės paaiškinti, bet viskas labai paprasta. Išsikraustot? Labai gerai, dėkui už apsilankymą. Įdomiai taip. Tai mes pasiėmėm daiktus, ir nuėjom į savo naujuosius namus. Dvivietis kambarys su šiek tiek vaizdu į upę. Su dviem langais netgi, ne šiaip sau kambarys. Ir su įvairiomis taisyklėmis. Pasirodo Laose ko tik nebūna. Visų pirma visi užsieniečiai turi būti savo kambariuose po dvyliktos valandos vakaro. Tai greičiausiai dėl to visi barai ir restoranai dirba iki pusės dvylikos. Vėliau viskas visiškai užsidaro. Negalima į kambarį vestis ne savo vyrą ar žmoną ir mylėtis ten. Čia toks greičiausiai antiprostitutinis nurodymas, bet plačiau apiimantis. Draudžiama leisti draugams atsivesti prostitutes į kambarį ir filmuoti porno filmus. Ir kiti panašūs. Griežta tvarka tam Laose. Po viso to nusprendžiau aš, kad eisim į kažkokią auksinę šventyklą, kuri ant kalno stovėjo. Kelias eina per aplink iš vienos pusės pasukti, iš kitos, bet šiaip ne taip atsidūrėm ties ta auksine šventykla, matėsi ji beveik iš visų pusių, o vadinosi Wat Pa Phao. Labai gražus pavadinimas, greičiausiai reiškia auksinė šventykla. IR turiu pastebėti, kad visai neseniai pastatyta ta šventykla, nes matosi, kad dažai tik vakar nudžiūvo. O šiaip nieko ypatinga, pasėdėjom, pažiūrėjom, kiek kas atvažiuoja, ką žiūri, ką mato, ir išėjom. Per vienuolius, tuos vienuolių mokinius, samanengus. Žinoma, vėl nuostabaus mano įžvalgumo dėka sugebėjome praeiti pro keliuką, todėl teko kažkaip neaišku kuo, vos ne per tvorą lipti, kad atsidurtumėm normaliam kelyje, dulkinam tokiam visam, bet atsidūrėm. Vėl ta pati sankryža, tiesiai kelias eina į užmiestį, o dešinys kelias į mūsų namus. Pasirinkom mūsų namus. Po visų tų dulkių, žinoma, reikia nusiprausti ir toliau tyrinėti Luang Prabangą. Visai netoli mūsų viešbučio, šalimais antikvariato buvo dar ir vietinių gėrybių parduotuvė. Pavadinimo jau neprisimenu, gražiai visai vadinosi, pardavinėjo vietinius suvenyrus, taip brangiau, bet atseit turėtų būti teisinga prekyba, tiesiai iš pirmų rankų, ir apskritai ten reklamuojamas baisiausiai visas Laosas, ką reikia ten aplankyti, kokius žmones pamatyti, su kuriom tautinėmis mažumomis pabendrauti. Yra trys didelės tautinės grupės: lao, mong ir dar viena, kurios pavadinimo neprisimenu, kurios dar skirstosi smulkiau. Visai įdomu, tame Laose. Jau buvo prietema, o tai reiškia, kad po šešių, beeinant Nam Khano pakrante priėjome bambukinį tiltą. Prie jo buvo prierašas, kad po šešių vakaro per tiltą galima pereiti nemokamai. Kadangi jau buvo po šešių, tai ir perėjome ten. Ir radome tokią kavinę, po palmių stogais, ant šlaito, ant pastolių pastatytą. Taip gan įdomiai atrodanti kavinė, tad nusprendėm ten pasėdėti. Besėdint joje, besigrožinti Khano vandenimis, neaišku dar, kiek mes ten grožėjomės, nes buvo visai tamsu, radau prierašas, kad šita kavinė ne tik va maistu ir gėrimais užsiima, bet dar ir namelius turi, išnuomoja. Įvairių rūšiū yra, pasiklausėm, kaip atrodo tas pigiausias namelis, parodė jį mums. Atrodė visai įdomiai ir gražiai, visas palmės lapais dengtas, daugiau nieko ir nebuvo jame, ir toks mažiukas jaukus, tad pagalvojom, kad gal persikelsim į jį. Šeimininkė pasakė, kad jei norite rezervuoti, sumokėkite pusę kainos, žinoma, nieko tokio, taip ir padarėm. Šeimininkai tarp kitko baltieji buvo, visur kitur vis su vietiniais tekdavo bendrauti, todėl labai ir užmokėjom. Po viso to pasėdėjimo, vėl kaip visada, nuėjom į miestą pažiūrėti, kaip čia atrodo viskas dabar, kas gera valgyti yra, nieko nauja nebuvo. Tiesiog vėl tame pačiame skersgatvyje vegetariškų patiekalų užkandom, apžiūrėjom naktinį turgų, naujų prekių, žinoma, nebuvo, visos tos pačios už tas pačias kainas. Ir tada per kitą pusę atgal. Grįžę namo dar sėdėjom prie mūsų namų, žiūrėjom į žvaigždes, skaičiavom, kas kur gyvena, kas grįžo, kas negrįžo, aš sudariau planą, ką čia būtina Luang Prabange pamatytis ir nuveikti, planas nelabai didelis gavosi: viena šventykla, Pusi kalnas ir muziejus. Po vieną objektą vienai dienai, kad per daug nenuvargtumėme. Čia vėl susidūrėm su blakėmis, ar blusomis. Nežinau, kaip jas pavadinti. Nusprendėm, kad tikriausiai kokios blakės ar erkės patalinės, nes dabar mane visą išmetė dėmėm ir pradėjo niežėti. Matosi, kad ryškiai sukandžiota kažko, ir tikrai ne uodų ar moskitų, nes jų įkandimai labai greitai praeina. Taigi, gal ir visai neblogai, kad kraustomės. Žinoma, aš visai nesupykčiau, būtų visai gerai ten gyventi tame viešbutyje, bet va tie neaiškūs gyvūnai pataluose tai man visai visai nepatiko. Taigi rytas, vėl kraustomės. Jau pradėjom galvoti, kiek kartų mes dar čia persikraustysime, ar tikrai paskutinis kartas, ar dar ne. Bet prieš tai išgėrėm kavos priešais mūsų viešbuty. Ten toks visai mielas senukas dirbo, kalbėjo visomis kalbomis. Gal ne visai visomis kalbomis, bet lao, anglų ir prancūzų tai tikrai. Prancūzų tai girdėjau nekokia, Fabienas būtų girdėjęs, tai tikrai būtų sukritikavęs labiausiai baisiausiai, betgi nereikia norėti, kad visi kalbėtų idealiai visomis kalbomis. Taigi tas senukas, savininkas tikriausiai, pakvietė visus vakarienei, šiandien kviečia visus, šeštą valandą bendra visų viešbučio gyventojų ir darbuotojų vakarienė. Visai įdomsu reikalas. Mes gal ir būtume nuėję, jei nebūtume kraustęsi iš ten. Šalimais sėdėjo viena ponia iš neprisimenu kur, bet kažkur iš Europos. Pasirodo, ji jau nepirmą kartą Laose ir jau ne pirmą kartą gyvena tame viešbutyje. Neprisimenu, ar senukas prisiminė tai ar ne, bet sako, turim nuotraukas, patikrinsim. Ir ištraukė tokius storiausius tris albumus, kuriuose suklijuoti visi (gal ne visai visi, bet dauguma) viešbučio gyventojų per devynerius metus, kiek tas viešbutis ir veikė. Radom žinoma ir tą ponią, buvo ji ten. Ir šiaip visokių nuotraukų, pasirodo, ne pirmas ir ne paskutinis kartas tikriausiai, kai čia visiems viešbučio gyventojams ruošiamas bendra vakarienė. Nes matėsi iš nuotraukų, kad dažnokai, oi dažnai vyksta visokie vakarėliai. Ir mano didžiausiai nuostabai, radau vieną tokį pažįstamą, kurio niekad gyvenime nesu matęs. Šiaip aš visai nesu tikras, ar tas pats žmogus, bet 2002 metų albume buvo vieno japono, vardu Masajuki nuotrauka. Ir staiga man šauna į galvą, kad pažįstama tajė, būtent tais metais pasakojo apie savo buvusį vaikiną japoną, su kuriuo kažkad ten susitikinėjo. Kaip supratau, visai neseniai tai buvo, tai maždaug tie metai ir turėjo gautis. Kas šitos istorijos neprisimenat, žr. Mano įspūdžius iš Tailando 2002 metais, tik kur juos rasti pats nelabai žinau. Bet ne apie tai dabar. Taigi senukas pakvietė tą ponią, ji gal prancūzė vis dėlto buvo, bet nesu tikras. Vėliau ta ponia paklausė, kiek mes jau čia laiko, kaip ir netrumpai, bet kadangi ji ruošėsi važiuoti į šiaurę, nelabai kuo galėjom padėti. Tada atėjo trys britai, viena pora ir viena mergina. Jie buvo iš tų senovės kovojančių namų: vieni iš Lankasterio, kiti iš Jorko, ir aš, žinoma, prisiminiau, kad buvo toks karas, tik nelabai, ką žinojau, nes apie jį skaičiau Šekspyro raštuose. Bet vis tiek gerai. Dar toks dėdė buvo. Čekas, bet dabar gyvena Austrijoje, ir kaip supratau, turi Austrijos pilietybę. Jis dirba televizijoj, prodiusuoja ar tai rašo kažkokius scenarijus „Tele loto“, „Pinigui lietui“ ir panašioms nesąmonėms, kurios pasirodo irgi siaubingai populiarios Austrijoje. Jis neprisiminė to kultinio čekiško filmo „Pora aštuonkojų iš antro aukšto“. Bet pats kaltas. Dar buvo toks prancūzas, jis su mumis nebendravo, nes kaip tik išsiregistravo. Senukas, žinoma, pasakė apie vakarienę šeštą valandą, bet taip ir skambėjo: sigzhior. Svarbiausia, kad prancūzas viską suprato. O tada prasidėjo komedija. Kadangi prancūzas atsiskaitinėjo, ir, žinoma, kažkokia nelabai vietine valiuta, reikėjo viską perskaičiuoti. Perskaičiavo, sumokėjo, ir, o viešpatie, senukas padarė klaidą. Boboutė užstaugė ant jo visų pirma kambary, nusiuntė iš naujo, senukas ateina, atsiprašau atsiprašau, prancūzas nieko tokio. Vėl stovi, skaičiuoja, bet bobutė nepasitiki, ateina tokiu perkreiptu snukiu, pasižiūri, prancūzui mielai nusišypso, ir jau tokiu rūškanu veidu pažiūri į senuką, kad jis vos kiaurai žemę neprasmego, ir, žinoma, nepamiršo pridėti: - Kvieti kvieti, valgyt ruoši ruoši, o va suskaičiuoti ir nemoki, mašinėlę pasiimk skaičiuoti, jei nesugebi kitaip. Va dėl to per devynerius metus ir nieko mes čia nepadarėm, o kaip čia padarysi, kaip čia ką nors užsidirbsi, kai per tave pastoviai vieni nuostoliai. Tai per tiek laiko vadovaudamas ir nesugebėjai skaičiuoti, kam va tie albumai reikalingi su nuotraukomis, jei tuoj bankrutuosim ir be pasaulinės krizės. Maždaug taip būtų galim išversti, ką ji ten burbėjo vietine kalba. Negaliu pasakyti, kad labai suprantu tą kalbą, bet pagal intonacijas buvo galima labai tiksliai atspėti, apie ką ten bobutė burbėjo. Bet čia viskas tuo nesibaigė. Galiausiai viskas išsisprendė, suskaičiavo susimokėjo, prancūzas sėdo ant motociklo ir nuvažiavo, o drama namuose nesibaigia. Kur senukas eina, iš vieno kambario į kitą, bobutė iš paskos ir vis įkandin burba: - Tai tau net negėda prieš visus svečius? Tai visai normalu, kad eini po penkis kartus ir prašinėji vis pinigų, tai kaip čia ruošiesi vadovauti šitam viešbučiui, greit visi svečiai išsilakstys su tokiu tavo vadovavimu. Visi žmonės kaip žmonės, va pažiūrėk, dėdė toks ir anoks prie mūsų jau didžiausią pasistatė naują viešbutį ir vaizdą užstojo, mes vieni negalime išbristi. – Šiaip dėl to viešbučio ne visa prikūriau, nes ten buvo toks galima sakyti viešbučių kompleksas, keturi pastatai visi skirtingais pavadinimais ir skirtingom kainom, bet labai matosi, kad čia visi iš tos pačios giminės, gal net ir visai tos pačios šeimos. – Tai sunku kiekvieną rytą pasitikrinti kursą, tai sunku pasiimti mašinėlę ir suskaičiuoti viską su skaičiuotuvu? Ar labai sunku, rankos nukris, jei pasiims? Ar geriau va į bankrotą sueiti, kaip dabar? Kadangi kalbos labai nekonspektavau, tai daugiau nieko ir neprirašysiu, bet va žiūrėjau žiūrėjau, ir galvojau, o kur man visa tai matyta, tokia labai labai gerai pažįstama šeimyninė drama. Bet su Minu sėdėjom ir žvengėm. Vėliau dar juokingiau buvo, kai atėjo porą irgi europiečių, priėmė užsakymą senukas, garsiai pasakė, kad tas ir anas, ir vėl bobutė neiškentė iš kito kambario klyktelėjo: - Oi oi oi, oi , kaip aš moku užsienio kalbą, užsakymą galiu priimti, ir dar neaišku, ar ten supratai, ką nors, nes vakar girdėjau svečius kalbant, kad nieko tu nesupranti, ir visa gramatika tavo bloga, ir žodžių pusės nežinau, bet tai ne, pasirodysiu dabar prieš visus europiečius, kad aš oi, kaip moku angliškai ir dar prieš vaikus savo pavaidink, jie geriau už tave moka, žiūrėk juokiasi iš tėvo, oi oi oi. Kai dar vieni svečiai kažką norėjo užsisakyti, senukas jau liepė eiti vaikams, sako, matai, mama vis tiek rėks ant manęs, eik, tu geriau, vaikel, prie jų. Taip pažiūrėjau: bendražmogiška šeimyninė drama. Po kiek laiko senukas visai dingo, sėdo ant motociklo ir išvažiavo, Minu pasakė, kad greičiausiai tas senukas čia tik rytais būna, dienomis kažkur kitur dirba. Man buvo nekeista, po to, ką mačiau ryte, tikrai nekeista, kad jis čia tiek trumpai būna. Dar pasakėm čekui, kad mes išsikeliam, ir jis visai norėjo keltis į mūsų kambarį, nes pro jo langą matosi nors šiek tiek upės, tad užleidom jam savo kambarį, susirinkom kuprines, pasakėm, kad išsikraustom, ir išėjom. Senuoju tiltu, o ne tuo bambukiniu, kuris labai labai aukštai kaba virš Nam Khano, ten galima ir išsitėkšti, jei paslysi. Vieną kartą vos ir nepaslydau. Bet va sunkvežimiams važiuoti tuo tiltu negalima berods, nors tiksliai ir neprisimenu. Taigi perėjom tiltą, radom turgelį mažutį (jau dieną prieš tai buvom radę jį), per visokius vingius, pro šventyklą, mūsų nauji namai buvo visai netoli šventyklos, nuėjom į tą šiaudinį mongų namelį. Pasirodo, mūsų namelis pastatytas pagal mong (tautinė mažuma, rašoma visada hmong, bet tariama mong), stilių, suręsta iš kelių bambukų kamienų ir ištisai dengta palmių lapais. O gal bambukų lapais. Nelabai svarbu. Visa tai paaiškina vienas padavėjas, kuris pats priklauso tai mažumai, pats yra mongas, jo vardas Džiuli berods, toks įdomus jo vardas, gyvena visai netoli, ir eina į Universitetą netoli. Supchanuvong Universitetas, ir atrodo, anglų kalbą mokosi, jam buvo labai gėda prisipažinti, bet mes liepėm nesigėdyti, visi nuo to pradeda. Šiaip ta mongų kalba labai panaši į lietuvių, lao ačiū – kopčai, o mongai sako opčiung, rašyba dar šiek tiek ne tokia, bet kai ištaria, tai tikrai skamba kaip ačiū, beveik vienas prie vieno. Taigi įsikūrėm naujuose namuose, kai jau ten įsigrūdom, susidėjom kuprines, žiūrim, kad liko vietos tik atsigulti. Dviem, o jau vartytis nuo šono ant šono nebelabai. Bet nieko, kaip nors išgyvensim. Va, kai vėl ten įėjom, pajutau, kad mano tie bėrimai gali būti visai ne nuo kokių nors blakių ar blusų ar erkių, o nuo palmių lapų. Nes toks jausmas, kad tik įėjus iškart prasidėjo alergija, tik prisilietus labiau niežti, nosį irgi užgula. Minu irgi kažką pastebėjo, kad nelabai galėjo leisti prie namelio sienų. Tai nelabai gerai, kaip čia reikės gyventi. Bet aš nusprendžiau, kad vieną naktį permiegam, o tada žiūrėsim, gal nenumirsiu. Taip nusprendę, pasiėmėm kompus ir išėjom kavos gerti į terasą, su vaizdu į Nam Khoną. Nieko, geras ten vaizdas. Savinininkė pasirodo prancūzė iš Kvebeko. Iš pradžių galvojom,kad prancūzė, nes su vyru kalbėjosi prancūziškai, bet per gerai kalbėjo angliškai, kaip prancūzė, aišku, su akcentu, bet vis tiek per gerai. Kvebekas viską paaiškino. Kava su kompiuteriais ir vaizdu į Nam Khaną. Dar šeimininkė paaiškino, kad svečiams šiek tiek pigiau visokie pusryčių rinkiniai, o mes vis tiek tik kavos pasiėmėm. Ir kas dar įdomiausia... Čia ne taip kaip kituose viešbučiuose, sumokama už viską, ne tik už nakvynę, bet ir už visus užsakymus ne kas dien, ar kas vakar, ar tik pavalgius, o tiesiog įrašoma į sąskaitą, ir išvažiuodami už viską sumokame. Aišku, Europoj, gal tai ir visai normalu, bet Azijoje ne visai, todėl buvom labai maloniai nustebinti. Po visų tų kavų, bandėm pereiti per tiltą. Tą bambukinį tiltą, už kurį reikia mokėti. Bet tik ik išešių, po šešių nemokamai ir vietiniams gyventojams kaip supratau nemokamai, tik iš užsieniečių plėšia pinigus. Iš pradžių buvau labai pasipiktinęs. Mes bandėm paaiškinti, kad mes gyvename čia, va, kitam upės krante, bet niekas neveikė, vis tiek liepė susimokėti. Ne daug ten mokėti, bet vis tiek šiek tiek nervina, jei kiekvieną kartą einant reikės mokėti. Aš, žinoma, iškart labai mintyse labai pasipiktinau, bet perėjom per tiltą, užlipom laiptais viršun, ir palei pusiasalio krantus nuėjom iki smaigalio. Ten buvo dar vienas tiltas. Ir irgi su mokamu perėjimu, bet ten aiškesnis užrašas. Pasirodo visi tie tiltai pastatyti vietinių gyventojų jėgomis, o ne kokios vyriausybės ar dar ko nors, todėl ir ima pinigus iš užsieniečių. Kai pamąstai, jei ką, nebūtų to tilto, varykit sau aplinkui. Tiltas tai toks laikinas laikinas atrodo, ir šiaip ne per tvirčiausias, o kadangi žinau, kiek ten upės patvinsta per liūčių sezoną, tai jį po pirmo lietaus nuneš jūron. Taigi prie pusiasalio smaigalio, tik kitoj pusėj buvo keletas pliažų, kur galima maudytis ir degintis. Apėjom paupiu visą pusiasalį, pažiūrėjom į santaką, atsukom į kitą pusę, ir nuėjom į korėjietišką restoraną. Ne visai korėjietiškas restoranas, tiesiog kavinė, kurios savinininkė korėjietė, ištekėjusi už olando. Ir ne visai korėjietiškas meniu, yra keletas korėjietiškų patiekalų, bet ne visi, vos vos keli. Irgi gražioj vietoj, viduje dar yra nuotraukų galerija, Laosas fotografuotas, vyras fotografas. Vadinasi – „Didelis medis“, nes ant Mekongo krantų po dideliu medžiu stovi. Ten mes irgi ilgai pabuvom, vienas padavėjas mokosi korėjiečių kalbos, tai karts nuo karto pripuldavo prie Minu pasiklausti, kaip vienas ar kitas žodis korėjietiškai, Minu su manim pasikonsultuodavo, ir taip bendravom. Kai grįžom namo, aš sumąsčiau tą seną savo idėją: skalbti. Taigi priešais upė, turim muilo, tai negi mes dabar mokėsim kokiai skalbyklei, jei galim čia patiems išsiskalbti. Taip ir padariau, šiaip jau buvo patemę, tai nelabai matėsi, ką ten skalbiau ir skalavau, bet vis tiek įdomu. Vakare vėl išėjom į miestą, pažiūrėti, kas gera bus, kas nauja. Nes aš jau čia buvau sugalvojęs, kad gal neapsimoka grįžti į pietus, į Vientianą (atstumas tik keturi šimtai kilometrų, bet važiuoja tai visą dieną), o po to neaišku kaip gautis į Tailando šiaurę, jei galima šiaurėj pereiti sieną, ir ten jau tiesiai būsim Čiang Mai, o iš tikro tai tas čekas papasakojo. Pagal jį, mes galime nuvažiuoti iki šiaurės, daug yra autobusų, iš ten nuo pasienio imti miniautobuso, kuris važiuos tiesiai į Pai, kur ir ruošėmės važiuoti, nes jei važiuosime per Čiang Mai ir dar per kur, labai daug persėdimų. Tai žinoma, daug geriau važiuoti nei per pietus, tai iš pradžių klausinėjom tik apie autobusus iki šiaurinės Laoso sienos, kai man kilo išganinga mintis, paklausti, ar jie turi autobusus į Čiang Mai. Turi. Tai davai, per visas agentūras, kiek kainuoja, čia jau mano specialybė, man labai patiko klausinėti visur, Minu jau buvo atsibodę, tai dažniausiai mane siuntinėjo kur nors ko nors pasiklausti. Vėl radom tos Korėjoj garsios agentūros „Pon travel“ atstovybę, ir jų irgi pasiklausėm apie visus bilietus. Sakė padarys nuolaidą. Ir gerai. Radom kitą tokį pat vegetarišką restoraną, kitam skersgatvy, kur daug žmonių, maistas tas pats, kainuoja irgi tiek pat. Nieko, pavalgėm. Dar šio bei to nusipirkom turguj. Minu ten labai padarė klaidą besiderėdamas, todėl nusprendė nepirkti, ateiti kitą kartą. Taip ir baigėsi mūsų persikėlimo diena. Atsikėlus kitą dieną nebuvo taip jau blogai, dar gyvas, slogas po kiek laiko išvis praėjo, tad nusprendėm, kad nereikės iš čia keltis, tiesiog gyvensim toliau čia. Bet va tokia naujiena. Dieną prieš tai savininkė pasakė, kad visur yra išvedžioti elektros laidai, tad galim ramiai eiti su kompiuteriais, po kiek laiko ji turės ir internetą, bent jau tikisi, kad turės. Atsikeliam... Stebuklas, niekas neveikia, jokios elektros, net kambary. Nieko sau. Pasirodo, ne savininkė kalta, visame Luang Prabange, o gal net ir visoj šaly nėra elektros. Va, prisimenu, prisimenu, buvo tokių dalykų kadaise, kažkur. Nėra elektros, reiškia nėra ir karšto vandens. Karštas vanduo irgi šiek tiek įdomiai bėga, bėga bėga, po kažkiek laiko baigia bėgti. Reikia palaukti, kol vėl pradės bėgti. Čia ryškiai, kad per daug nesunaudotų vandens. Tai žinoma, visi svečiai ir visi visaip bando, sukioja visokias rankenėles, kurių nereikėtų, todėl po kiek laiko, išvis buvo sugadintas dušas, teko taisyti, o vėliau priklijuoti užrašą: nelieskite šitos rankenėlės. Nuėjom kavos gerti, kadangi nėra elektros, tai šiaip pasiūlė kažkokios kitokios kavos, lyg mes būtume ekspertai, nors... Kaip čia pasakius. Šiaip viskas buvo labai gerai, sėdėjom, mes ten gėrėm kavą. Atėjo ta korėjietė, su savo vyru. Olandu. Jie pasirodo kiekvieną sekmadienį čia eina pietauti. Jie šiaip pietavo, o mes šiaip kavą tik gėrėm, dar vaiką savo atsinešė. Šeimyniniai pietūs vadinasi. Olandas užsisakė savo žuvį, teko ilgai laukti, bet aptarnavimas ten tikrai neblizgėjo, tikrai nelabai skubus, tad ramiai liepė laukti. O kai jau atnešė žuvį, korėjietei nelabai patiko jos kvapas, ji tikrai pasiklausė olando, ar jis tikras, kad valgys. Jis buvo visiškai tikras. Ir dar pasakė, ach tos korėjietės, visur jos vienodos. Bet ne tik korėjietiės, moterys visam pasauly per daug nesiskiria. Korėjietė papasakojo kiek čia viskas kainuoja, apšvietė, kur ką galima už kiek išsinuomoti. Dar papasakojo pei visur korėjiečius, kurie čia gyvenimą. Jau mūsų pažįstamas mongas Džiuli sakė, kad jo universitete yra korėjiečiai dėstytojai, kurie dėsto korėjiečių kalbą, Minu buvo visai susidomėjęs prieš tai, bet vėliau nutarė nebesidomėti. Taip maloniai papietavom. Tiksliau jie papietavo, mes kavos pagėrėm, išsiskyrėm, nusipirkom bandelių ir nuėjom į šalimais buvusią šventyklą valgyti. Ta šventykla tai visai įdomi. Kiekvieną rytą pabusdavau gal kokius penkis kartus, nuo visokių garsų: šventyklos gongai, maldos, kvaksėjimai. Iš pradžių maniau, kad tai hekonai, kurių čia pilna (gal ir ne hekonai jie vadinasi, mažiukai driežai, laipioja sienomis ir ėda vabzdžius, jie taip įdomiai čiauška). Hekonų jau buvau matęs mūsų namely, tai pamaniau, kad jie, bet garsai tokie ne visai, labiau panašūs į kažkokio paukščio, iš siaubo filmų, ir dar lyg girdėjau skraidant. Nuo vieno stogo ant kito. Vėliau pradėjo gaidžiai giedoti, pirmieji, antrieji, tretieji, šunys skalyti. Tad toje šventykloje ir papietavome. Po to per tiltą, tą senąjį, o ne drebantį, už kurį reikia susimokėti. Kadangi ir mūsų tiltas pastatytas vietinių gyventojų, o ne to viešbučio, tai už jį ir reikia visiems susimokėti. Perėjom per jį, per labai aplink, nuėjom iki Mekongo pakrantės, reikia rasti vietos, kur Minu gali pasėdėti, kol aš apžiūrinėsiu šventyklą, tą visą vieną, kuri numatyta mūsų planuose, tiksliau mano planuose: Wat Xien Thong – seniausia šventykla Luang Prabange. Pasodinau jį kažkur, o pats į šventyklą. Praeiti sunku, nes visur siūlo tuos savo tuktukus ir kitokias paslaugas, bet praėjau, aišku, į tą pačią seniausią LPG (taip sutrumpintai vadinamas Luang Prabangas) šventyklą. Šventykla, kaip ir rašo visuose bukletuose, tikrai kvepia senove, visa ta sena aplinka, stupos ir pagodos spindi auksu ir brangakmeniais, ant visų sienų prirašyta, pripaišyta, senųjų visokių daiktų salė. Ten sudėti visi Budos, kitos dievybės, vežimai ir kiti dalykai. Didelis Buda dar buvo. Tada jau nusprendžiau eiti į tą pačią seniausią šventyklą, tai yra į ta pagrindinę salę. Šiaip gal būtų ir gerai, kol kas dar nerestauruota, neatnaujinta, gražiai atrodo, tik kad viena grupė prancūzų su jų gidas. Gidas tai vietinis laosietis. Ne prancūzų, vokiečių grupė, bet tai nekeičia, europiečių grupė su vietiniu gidu, kuris aiškina kas kur ir kaip. Bet aiškina, tai tikrai nelabai tyliai. Taip pagalvojau, kad pas mus muziejuose tyliau kalba, nerėkia taip garsiai, kaip čia: pagrindinėj šventyklos salė. Jokios rimties, jokio susikaupimo. Tai pasėdėjau ten, pameditavau į Budą, ir išėjau ieškoti Minu, kad turėčiau kam pasiskųsti. Šią dieną, kadangi nebuvo elektros visą dieną, ne visai visą, kol gėrėm kavą jau išgirdom iš kaimyninio namo besklindant muziką, magnetofonas, vadinasi, elektra jau atsirado. Taigi ta proga nusprendėm eiti į normalų restoraną. Yra kelios nuotraukos iš ten. Tokia gan europietiška aplinka, ir tualetas, ir viskas, iškart jaučiasi, kad savininkas arba užsienietis, arba bent jau gyvenęs užsienyje. Kainos šiek tiek didesnės, bet įkandamos dar, bet užtat normaliam geram restorane pavalgėm. O dar visokių pilna knygų knygelių ir žurnalų, jei labai nori, pasiskaityk vadinasi. Tą dieną buvo didysis mėnulis, tiksliau didžioji pilnatis, pirmoji metų pilnatis. Ta proga visose švenyklose, tiksliau vienoj visoj, kurią matėm, darė vakarėlius. Mes prieš tai nuėjom į kavinę kavos išgerti, irgi brangiai. Vienu žodžiu prabangi diena gavosi, ir tada jau į šventyklą. Kaip jau girdėjom, turi būti kažkas. Vakarėlis ten visiškai nesužavėjo. Kažkokie žaidimai, kažkoks koncertas, bet koncertas tai vietinių čiastuškių, yra keli užsieniečiai, kurie nesupranta, ką ten veikia, keli vienuoliai išėjo pasiklausyti, ir vietinės panos šoka kiemo centre. Pažiūrėjom, ir išėjom. Nuėjom pasėdėti prie mūsų tilto. Kol sėdėjom, atėjo mūsų viešbučio savininkai su darbuotojais, visi eina į tą patį vakarėlį. Mes sakėm, ką tik ten buvom, todėl neisim. Ir čia atvažiuoja toks vaikinas, nulipa nuo motociklo, pasivaikšto. Iš pradžių galvojau, kad į pasimatymą. O vėliau pradeda su mumis kalbėti. Jo vardas Kes, jam aštuoniolika, irgi mokosi tame pačiame Supchanuvong Universitete, irgi anglų kalbą studijuoja. Bet irgi nieko nesupranta, ką jam sakai. Kiek toli iki tavo namų? Klausimas liko neatsakytas. Pasakė, kad lyg ir vienas gyvena, bet netikiu, ar tikrai suprato klausimą. Pasakė kur dirba, nelabai supratom, bet kadangi sakė, kad pardavinėja saldumynus, tai tikrai aišku, nes tik trys vietos, kur pardavinėja. Rasim kaip nors, jei norėsim. Tada dėl visa ko paklausėm, kur čia koks nors geras baras, žino vieną, visai šalimais, sako sėskit, važiuojam. Hm... Minu teisingai iškart paklausė, ar turi pinigų, neturi, paliko namie. Tai viso gero. Šiandien ne, rytoj, oi rytoj man paskaitos, dirbu, tai pats kaltas. Išvažiavo. Nespėjo vienas nuvažiuoti, kaip kitas diedukas prisistatė: parūkyti, hašišo, maruchuanos, merginų... Čia koks nors taškas nesupratau naktimis? Ai, tiek tos, nuėjom patikrinti to baro dėl visa ko. Iškart visi į mus atsisuko, nužiūrėjo, išmatavo pasvėrė ir kainas nustatė. Apžiūrėjom, visai nieko toks baras. Kadangi jis ruošėsi greitai užsidaryti, šiaip turėtų dirbti iki pusės dvylikos ar dvylikos, i tą dieną, dėl didelės pilnaties, tik iki vienuolikos, o po to visi maloniai kviečiami prisijungti prie to vakarėlio šventykloje. Tai užsisakėm Lao stikliuką, magaryčių davė dar vieną, gerkit sveteliai mylimiausi. Šiaip turėtų būti samagonas ar to tekila, skonis panašus, ir lyg stiprumo yra, bet į galvą visai nedavė, nieko, įtariam, kad kažkas ten suchaltūrinta buvo. Baro savininkas užsienietis, iš Kanados berods. Sėdėjo tokiom surauktom akim, panašiai, kaip ta bobutė ir visus padavėjus akimis varstė. Didžioji pilnatis. Palaukėm, kol baras užsidarys ir nuėjom miegoti. Nes tipo kitą dieną ruošėmės anksti keltis, eisim žiūrėti Rytmečio aušros turgaus, kurį Minu rado dar pirmą dieną, kai jam nesimiegojo ir septintą ryto išėjo pasivaikščioti. Taigi naujas rytas. Minu kiekvieną rytą kėlėsi su aušra, tad aš per daug jo nežadinau. Vėl atsibudau su šventyklos gongais, tada su klykiančiais paukščiais, tada su pirmais antrais ir trečiais gaidžiais. Minu irgi atsibudo, nuėjo į tualetą ir vėl miegojo. O aš vis tikėjausi tos Rytmečio aušros turgavietės. Bet šiaip labai tingėjosi keltis, tai laukiau, kol jis mane pažadins, sakys, kad einam. Bet neišėjo. Gilus miegas aplankė. Kai jau galiausiai atsikėlėm visai nebe anksti buvo, ir nei Rytmečio, nei Aušros, nei tikriausiai turgavietės. Nors turgavietė gal dar ir būtų pilna, vis tiek ten ilgokai dirba. Panašiai kaip naktinis turgus prasideda po saulėldydžio ir baigiasi kokią dešimtą tik. Minu nutarė išsiaiškinti, kaip atrodo kitas viešbutukas, tiksliau ten du viešbučiai šalia vienas kito, arčiau senojo tilto. Ten jau tokie didesni namukai stovi, gražūs visi, nuėjom pasiklausti. Sakė vietų nėra, oi nėra, tai gerai, kad nėra, kiek kainuoja. Kainuoja dešimt kartų daugiau nei mūsiškis namukas. Bet kai pažiūrėjom, tai supratom, kodėl tiek kainuoja. Ploto irgi beveik dešimt kartų daugiau nei mūsiškėj būdoj, atskiras dušas ir tualetas, naujausios laidos Samsung televizorius, Huyndai šaldytuvas, nuosava terasa. Tiesiog viskas ko reikia. O mes ten tiesiog kavos pagėrėm. Begeradami pažiūrėjom kaip pora... Įtariu kinų pora, su ką tik gautais fotoaparatais atėjo fotografuoti. Vaikinas fotografavo nesitaikydamas visai, kažką pamato, pakelia aparatą ir spaudžia iškart mygtuką, juokingiausia, kai kažkur išvis tik pritūpė ir iškart paspaudė mygtuką. Tikriausiai koks nors labai geras fotomenininkas jis, arba visiškas lochas. Mes ten gėrėm kavą. Po kavos, jau buvo laikas kažko užkąsti. Tai beveik kaip visada ir visur, nusipirkom batonų, jogurtų ir nuėjom į dar vieną šventyklą. Jau ne mūsų šventyklą, kuri prie pat namų, o netoli centro, per senąjį tiltą, kur dar buvo pora japonių ir viena europietė. Valgėm tai tik mes, dar sėdėjo ten keli laosiečiai, žaidė šachmatais. Šventykla vadinasi Wat Ahap. Irgi šalimais viena prie kitos gal trys šventyklos. Panašiai kaip Vilniuj bažnyčių, taip ten šventyklų. Pusiasalis tai išvis ištisas šventyklynas. Kaip prasideda, tai vienoj centrinės gatvės pusėj viešbučiai ir kavinės, o kitos pusėj vien šventyklos ir vienuolynai. Tik pačioj gatvės pabaigoj Karaliaus rezidencija, iki šešiasdešimt šeštųjų metų rezidencija, o vėliau padaryta Nacionaliniu muziejumi. Bet ir ten, didelis parkas, o prie pat įėjimo šventykla. Ne šiaip sau apie tą muziejų, tos dienos planas buvo Nacionalinis muziejus. Jau pagal planą vienai dienai vienas objektas, pesistengti nereikia, dieną prieš tai norėjom dar ir saulėlydį pamatyti, gerai, kad per daug neskubėjom. Prieš pat saulėlydį visiškai apsiniaukė, ir labai gerai padarėm, kad neskubėjom ant kalno žiūrėti besileidžiančios saulės. Tad pavalgėm pusryčius, ir keleliu per kalną, aukštyn, žemyn, į centrię gatvę, kur iškart tiesiai nusileidžiama prie Nacionalinio muziejaus. Minu sakė, kad kiek išorėj matyti, tiek viduj ne geriau. Tad jis tikrai nesiruošė eiti ten, aš vienas. Nuėjau, iškart susitikau vieną europietį, jis pasakė, kad muziejus tik nuo pirmos dirba, dabar pietų pertrauka. Paklausiau kiek dabar valandų, jis irgi nežinojo, tad dar pasėdėjau prie Minu, kuris gulėjo ant suoliuko, ilgai laukti neteko, tai ir nuėjau. Kaip visur ir visada. Įeiti į muziejų – nusiauti batus. Jokių krepšių ir kuprinių neštis negalima, bet duodamos saugojimo kameros. Aš jau sau ramiai sėdžiu, palikęs, šliures, žiūriu jau prasideda judėjimas. Ir čia praeina vienas toks darbuotojas, su batais, ten kur negalima būti su batais, ir sako man: negalim maikėmis be rankovių. Nesupratau, tada moteriškė paaiškino, bent jau trumpos rankovės. Susinevinau, patys su batais čia vaikšto, o man dėl kažkokių rankovių. Ir dar kur. Į muziejų šiaip jau. Vienas japonas norėjo pasiimti tik užrašų knygutę ir pieštuką, net to neleido. Galvojau, kokios ten brangnybės gali būti, kad nieko negalim neštis į vidų. Ai... Kadangi neturėjau vis tiek su savim trumpom rankovėm nieko, tai nusispjoviau, ir nuėjau paburbėti Minu, kad patys taip, o kitiems neleidžia. Minu sako, čiagi komunizmas, suprask, aš, žinoma, nepamiršau pridurti, kad aš irgi gimiau komunistinėj valstybėj ir man čia joks ne pasiteisinimas. Minu nutilo. Tai apėjom ratu apie tą muziejaus pastatą, ten buvo nemokama karališkų mašinų paroda. Jam ten ir JAV prezidentas, ir Japonijo imperatorius buvo kažką dovanojęs, iki šiol gal tos mašinos važiuoja, tada dar apžiūrėjom tą šventyklą prie vartų. Ten visi Nagai vienodi, tik vienoj vietoj iš vienos pusės juodas nagas, iš kitos žalias. Tai tik tuo ta šventykla ir keistesnė nei kitos. Išėjom iš ten, ir į paupį, paieškoti, kur yra vietinių kavinė, kartu su jais pavalgyti reikia nors kartą, užteks visur su užsieniečiais trintis. Praėjom pro tą Rytmečio aušros turgavietę, jau buvo beveik tuščia, bet dar šis bei tas sėdėjo ir šio bei to buvo galima nusipirkti. Visos skersgatvių užeigos dar nedirbo, bet radom vis dėlto vieną, kuri dar dirbo, ten ir prisėdom, nes Minu užsisimanė makaronų. Vietinių makaronų, kurie korėjietiškai kuksų vadinami, o vietine kalba net nežinau. Ir turėjo žinoma jie visokių vegetariškų makaronų, tai yra bliūdas su vandeniu ir makaronais ir dar vieną, dar didesnį bliūdą su visokiom žolėm. Ir žinoma visokių prieskonių gali prisirinkti. Labai gerai. Pavalgėm, pasijautėm daugiau mažiau sotūs, ir nuėjom vėl į tą gatvę. Beeidamas prisiminiau, tiksliau galiausiai supratau ką vakar Kes sakė, savo darbovietės pavadinimą, tai yra ne kas kita, o Ancient Luang Prabang. Ir kaip tik prieš jį, viešbučio fojė yra kavinė, o priešais pardavinėja tuos visokius kepinius, saldumynus ir kitokius skanėstus. Žymioj vietoj dirba. Tuo metu jo dar nebuvo. Mes prisėdom aikštėjm prieš tai, kur buvo keletas gatvinių prekystalių ir kitko. Naktinis turgus dar neprasidėjo. Minu užsimanė šeikų, nieko tokio ypatinga, viską šalimais pardavinėja. Nusipirkom tokio ir kitokio šeiko (kokteilio), geriam, sėdim, žiūrim. Kes vis nepasirodo. Šalimais pardavinėja visokius sumuštinius ir kitas nesąmones. Visi užsieniečiai tik juos ir valgo. Atėjo vienas amerikietis, jam labai pasiūlė: - Senvy sir (Pone, sumuštinį) Jis sutiko, nusipirko suvalgė. Savo vietine kalba, kurią galima suprasti ponui pasiūlė ateiti ir kitą dieną. Ponas nurijo ką kramtė, ir pasakė, kad rytoj neateis, nes ryt išvažiuoja jau iš Luang Prabango. Nieko tokio, aš dirbu nuo ryto. O aš labai anksti ryte, šeštą išvažiuoju. Bet esmė, kad sumuštinis skanus. Dar keletas italių valkiojosi aplinkui, susitiko pažįstamą kanadietę, tai visos belaižydamos ledus tarėsi, ką čia dar galima padaryti, kur nueiti. Viena italė labai norėjo nuvažiuoti į tautinių mažumų kaimą, todėl klausinėjo, kaip kur kodėl už kiek galima registruotis į tokią kelionę ir kiek ten laiko galima gyventi. Taip besėdint pradėjo artėti saulėlydis, kurį būtina sutikti ant Pusi kalno. Ant Pusi kalno ir verta lipti tik per saulėlydį arba saulėtekį. Mes pasirinkom sualėlydį, nes ji buvo gerokai arčiau nei saulėtekis. Užsikorėm ten, žmonių daug, kaip visada, visur kur tik gražus saulėlydis būtinai turi susirinkti pusė turistų. Kita pusė laukia kitos dienos. Viršuje dar buvo šventykla. Radom vietelę prisiglausti, prisėsti, prisėdom ir pradėjom traškučius valgyti. Kramtėm kramtėm, atėjo vienuolis, atsivedė tikinčiųjų gaują, ir kadangi ant pačios viršūnės buvo šventykla ir šventa uola, tai pradėjo melstis ir giedoti. O aš toliau sau triauškinau traškučius. IR dar fotografavau kartais. Auksinė šventykla gražiai matėsi. Ir Luang Prabango oro uostas. Kaip tik leidosi lėktuvas, tai visai įdomu pažiūrėti, kaip lėktuvas leidžiasi. Taip sulaukėm saulėlydžio. Nebuvo jis labai nuostabus, nes aplink kalnus buvo pilna debesų, tai saulė į debesis ir nusileido. Bet mano viltis neužgeso, po kiek laiko ji vėl išlindo ir dar kartą nusileido. Gražiai leidosi ta saulė. Po šešių berods jau būna nemokamas tas kalnas, kai jau nebėra į ką žiūrėti. Kadangi leidomės nuo kalno rytiniu šlaitu, tai pamatėm tekantį mėnulį. Didžioji pilnatis, tai mėnulis tekėjo iškart po saulėlydžio. Taip sakant dvi atrakcijos vienu metu: saulėlydis ir mėnulio patekėjimas. Grįžom namo, pasėdėjom, pažiūrėjom į dangų. Laikas kaip ir ankstyvas, tai galima dar kur nors nueiti. Tai yra į miestą, nes daugiau nėra kur eiti. Luang Prabange gyventojų tiek pat kiek Panevėžy. Nueinam ir kyla mintis patikrinti tą kepyklėlę. Ogi ten sėdi mūsų pažįstamas Kes, kuris joks ne mongas kaip pusė sutiktų, tikras laosietis. Tiksliau priklauso tai etninei grupei lao. Pažino mus, norėjo kažką pasiūlyti, o mes tai ne tai čia atėjom, jį paerzinti. Apsukom ratelį, atsisėdom ant suoliuko ir žiūrėjom. Jis pasimetė, ką daryti. Bet dairėsi, ieškojo, kur mes dingom. Pasirodėm. Kažkur dešimta valandą pradėjo susirinkinėti visas naktinis turgus, Kes turėtų darbą baigti pusę vienuoliktos, bent jau vakar taip baigė. Bobutė priešais mus ilgiausiai susirinko savo palapinę. Kol su visais nepašnekėjo, kol visko neaptarė, kol visų neapžvengė, tol ir nebaigė. Vienu žodžiu, kai jau nebeliko, su kuo kalbėti, tik tada ir baigė darbą, išėjo su visa palapine. Išsivežė tą palaipinę. O Kes irgi baigė darbą, bet lyg ir mūsų išsigando. Vis įnirtingai sėdėjo ir kalbėjo su savo bendradarbiais, niekaip nenorėjo iš ten niekur eiti. Įdomu taip. Atsibodo mums jo laukti, grįžom namo. Pasivaikščiodami, neskubėdami. Kitą rytą vėl ruošėmės eiti į tą turgavietę rytmetinės aušros, jei atsikelsim, ir man jau buvo liepta nemiegoti, o kelti Minu. Jei ką. Bet aš, žinoma, ne pats skubėjau pakelti, nei Minu skubėjau kelti, tik vėl dėl tų keistų paukščių ar hekonų teko kelis kartus keltis, vėl praklausyti šventyklos gongų ir visų gaidžių bei vištų, šunų ir kiaulių. Man atrodo, dar ir kiaulės ten kažkur buvo. Galiausiai atsikėlus Minu nusprendė, kad gal reikėtų dėl visa ko vėl persikraustyti, į tą patį pirmąjį kambarį, kur kadaise pačią pirmąją naktį nakvojom. Nueinam ten. Ir dabar jau visai griežtai pradėjo sakyti, kad ne ne ne, jokių tokių kainų, mes čia į nuostolius neisim. Minu dar bandė kalbėti, tipo, bet mes čia už tokią kainą gyvenom. Jis puikiai prisiminė, tiesa, ne tas žmogus, kitas, bet vis tiek prisiminė, ir ryškiai puikiai prisiminė už kiek gyvenam, ir kaip jie už tai gavo velnių. Gal ir negavo, bet dabar buvo labai griežtai nusiteikę: ne ir viskas. Tai ką, pasiskaičiavom kiek čia liko pinigų, šiaip kadangi jau greitai ruošėmės važiuoti iš Laoso, tai per daug nereikėjo turėti laosietiškų pinigų, o kadangi grynieji baigėsi, tai reikėjo tiksliai pasiskaičiuoti, kiek čia išsiimti, kad užtektų už bilietą, už nakvynę ir per daug neliktų. Ir kaip visada nuėjom į korėjietišką kavinę. Padėti vaikinui mokytis korėjiečių kalbos, pasėdėti ant Mekongo krantų, pažiūrėti, kaip čia viskas gražu, nes per daug nebuvo kur eiti. Dar nusipirkom suvenyrų. Aš čia galiausiai sugalvojau kam tiksliai noriu ką nors parvežti, ir kur viską pirkti. Priešais vieną šventyklą buvo tokia suvenyrų paduotuvė, su visokiomis arbatomis, kavomis ir kitomis panašiomis nesąmonėmis. Ten ir apsipirkau. Tada dar vėl per visą pusiasalį iki pat galo, nes ten gerokai pigiau pardavinėja prancūziškus batonus ir cigaretes. Tai negi pirksim brangiau, jei galima pigiau, o tuo labiau, kad Tailande tai tikrai bus gerokai brangiau. Taip sakant apsukom dar porą ratų aplink tą centrinę gatvę. Vienu žodžiu, jau beveik mintinai išmokau Luang Prabangą, Minu tik pasikartojo žinias, prieš pusmetį čia jau buvo. Taip apėję didelį ratą šiandien galiausiai nusprendėm, kad reikia, šiandien pats laikas nueiti į vietinę kokią valgyklą. Ten visai netoli buvo, prie Mekongo upės kranto, gal ne tokia subtili ir rafinuota kaip užsieniečiams skirta užeiga, bet valgoma ir tinkama. Tai ten žinoma buvo šokių tokių problemų dėl maisto užsisakymo, bet viskas buvo gerai, viską užsisakėm ir suvalgėm. Nors man atrodo Minu buvo šiek tiek per aštru, tad jis lyg ir nesijautė labai pavalgęs. Išėjus iš tos vietinės valgyklos klausimas, ką veikti... Pasėdėjom ant betoninio turėklo. Prie Mekongo upės yra toks turėklas didelis didelis, vietomis apgriuvęs, bet vietomis galima sėdėti. Ir nuėjo į tokią kavinę, visai gražią, irgi ant Mekongo krantų. Aš tai labi gerai žinojau ko aš ten einu, matau kalnus ir saulę, ir už kokių penkiolikos minučių turėtų būti saulėlydis. Tad ir išsirinkau vietą palaukti saulėlydžio. Minu vėl užsisakė pavalgyti. Kiek jam telpa? O aš ne valgyti. Sėdėjau ir grožėjausi saulėlydžiu. Šiaip labai gražiai atrodė. Ten, kur yra nuotraukos paties nuostabiausio saulėlydžio, tai viskas iš tos vietos. Dar atėjo amerikiečių porelė. Jie ramiai sėdėjo ir kažką užsisakinėjo. O po to atėjo pagyvenusių amerikiečių, tokių dviejų diedukų. Kaip pasakyčiau: teisieji amerikiečiai. Labai juokinga. Jie čia iškart tokiu senoviniu tonu, kurį galima išgirsti tik senesniuose amerikietiškuose filmuose, vos ne juodai baltuose... Galvojau, kad vaidyba, o pasirodo tikrai žmonės taip kalba iki šiol, vienu žodžiu, tokia senovine kalba jie nusprendė, kad čia ideali vieta prisėsti ir pavalgyti. Tada prasidėjo spektaklis. Vienas senukas pasirodo gyvena kažkokiame kaime netoli nuo Luang Prabango, o gal ir toli, bet kažkur Laose ir šiek tiek kalba laosietiškai. Gal ir ne visai šiek tiek, pakankamai, kad susikalbėtų, todėl bandė užsisakinėti laosietiškai atėjęs. Bet žinoma, jam ten būtinai reikėjo dėl visko pasiaiškinti, pasiklausinėti... Teisusis amerikietis, gi neužsakys savo draugui kokio šūdo, tad prieš užsisakydamas išklausinėjo padavėją viską apie tą meniu, ir dar vis kartais pakomentuodamas savo draugui. Šiaip labai pagirtinos pastangos, tokiam amžiuj gyventi čia, mokytis vietinės kalbos (tik tonas kalbėjimo man nelabai patiko), bet padavėjas man atrodo tų pastangų neįvertino. Žinoma, jis viską išklausė, viską atsakė, nė žodžio neištarė, bet jau taip plačiai išsišiepęs, taip plačiai, vos ne žvengdamas, taip supratau, kad jis ten tuoj į kelnes pridės iš tos amerikiečių lao kalbos. Gražus nuostabus saulėlydis per kalnus ir Mekongo upę, tokia visai romantiška vieta būtų, jei ne tie keturi amerikiečiai. Nes vėliau jie pradėjo komentuoti kaip vietiniai ant gatvės žaidžia kamuoliu, ne futbolą ir ne dar ką, bet žinoma, iškart viską supeikė, išsityčiojo ir negalėjo vis tiek užsičiaupti. Būtumėm greičiau iš ten išėję, jei aš nebūčiau liepęs laukti visiško saulėlydžio. Vis dėl to gražu ten buvo. Ir žmonių ne per daugiausiai, na, tik tie amerikiečiai. Pirma porelė išsitraukė didžiausius fotoaparatus, fotkino iš visur, iš ten kur sėdi, iš kitur, ir svarbiausiai abu fotkina. Tai kiek ten tų nuotraukų turėtų būti. Tada tie senukai, tiksliau vienas jų, irgi pirmyn atgal vaikščiojo, prieš akis šmėravo, vis trukdė žiūrėti. Aš galvojau ar piktintis ar ne, bet nusprendžiau, kad tiek tos, vis tiek aš geriausią vietą užsiėmiau saulėlydžio stebėjimui. Po saulėlydžio praėjom rateliu, kitu, išgėrėm kavos, vėlus metas, tai yra jau tamsu... Kaip ir pagalvojom, kad jau gal ir laikas namo eiti, iš idėjos tai dar visai anksti buvo, bet vis tiek, veikti nebelabai kas čia yra. Vėl prie savo susitikimų vietų, prie tilto. Ten išėjo mūsų senas pažįstamas padavėjas Džiuli, kuris turėjo mūsų viešbučio bukletus. Atvažiavo tokia porelė, nežinau kokia, iš pradžių nesupratom, bet aš iškart pamačiau, kad lyg ir japonas. Tai tas japonas su vienu laosiečiu gidu visur važinėjo. Mūsų padavėjas įteikė jiems bukletą, kažką bandė paaiškinti, ir kai aš išgirdau tą senuką kažką kalbant, iškart aišku: japonas. Tai ką, negi man sunku. Papasakojau nuo širdies tam japonui, kokia tai vieta, kad labai gražu, labai ramu, tiesiog superinė vieta visame Luang Prabange. Jis ne visai nustebo, kad kalbu japoniškai, nes vis tiek, žinoma, mano japonų kalba ne pati puikiausia, bet susišnekėjom, o tai ir yra svarbiausia. Minu sakė, kad jis šiek tiek supranta, kalbėti nekalba, bet dažniausiai supranta. Ką mes čia veikiam, aš pasakiau, kad studentas esu, tai jis pasikvietė visus: Minu, mane ir netgi Džiuli kartu važiuoti pavakarieniauti. Jo vairuotojas ir gidas Tui žino gerą restoraną, tiksliau jo draugas yra to restorano savininkas. Mes ten ir nuvažiavom. Šiaip labai populiarus tas restoranas, didelis, iš lauko nesimato, bet nuėjus į vidų... Ant Pusi kalno šlaitų viskas įrengta, bet tikrai tiesiogine to žodžio prasme ant šlaitų, viskas kyla į viršų, vietų ten... Šimtas tikrai bus, gal ir ne, bet plotas tikrai didelis. Šiaip tą restoraną įkūrė porelė vyrų: laosietis su kanadiečiu, o gal ne irne kanadiečiu, bet užsieniečiu. Tokios ne visai tradicinės vietos netgi pačiame komunistiniame Laose. Tad mes ir valgėm. Maistas buvo ne visai pats geriausias, bet tikrai ne pats blogiausias. Va, ką aš užsisakiau tai kažkaip, bet nieko skaniai mes ten pavalgėm. Aišku, dar nesuprato, ryškiai specialiai nesuprato, kokių ryžių užsisakiau. Būna dvejopų: lipnių ir sausų, sausi tai neskanūs, o lipnūs maistingesni. Bandžiau lipnių, gavosi nelabai. Mums bevalgant atėjo vienas europietis, jis su savo žmona pietavo prie gretimo stalelio, pamatė, kad pas mus tokia labai tarptautinė kompanija, žinoma, mano veidas labiausiai tarptautino tą kompaniją, ir paklausė, ar žinote, kas yra koriandras. Šiaip tada nelabai tiksliai žinojau, kas tai yra, dabar išsiaiškinau, kad tai paprastoji kalendra, bet ne tame esmė. Jos labai daug dedad į visokius patiekalus tiek Laose, tiek Tailande, tiek kituose kraštuose aplinkui, o jo žmonai labai nepatinka, bet jie niekaip nesugeba išaiškinti kitiems, kaip tai yra. Taigi klausimas: ar žinote, žinome, o kaip tai laosietiškai? Čia mūsų žinios baigėsi, visų trijų, nes Tui buvo nubėgęs pasikalbėti su savo draugu. Kai grįžo, paklausėm jo, jis ilgai galvojo, nes jo anglų kalbos žinios nesiekė kalendros.... Šiaip mano irgi nelabai siekė, tai čia nieko tokio, bet vėliau susišnekėjom: pakši. Jei kam kada prireiks, jei nenorėsit kokios kalendros: pakši. Čia mes pažiūrėjom, kad lao kalba tokia paprasta, nes pak reiškia tikriausiai žolę, jis po to pradėjo vardinti visas kitokias arbatžoles, vaistažoles ir šiaip valgomąsias žoles: visos buvo pak su kažkuo pridėtu, visos upės prasidėjo Nam (vanduo), visi vaisiai bei mėsos pavadinimai irgi turėjo kažkokį savo prieda, kuris reiškė arba vaisių, arba mėsą. Tiek jau neprisimenu, nes jau net nebežinau, kaip paklausti, kiek tai kainuoja. Su tuo kainavimu tai irgi juokinga, kada nežinojau, kaip paklausit lao, tai klausdavau tajiškai, tai man ir kainas visada atsakydavo Tailando batais, kurias dar žinoma, reikėtų perversti į kipus, vėliau kažkaip kažkur radom kaip klausimas kiek tai kainuoja, bet jau toks ilgas tas klausimas ir taip sunku ištarti, kad ne visada suprasdavo: mang la pha khao dai. O tarimas šiek tiek kitoks nei rašyba. Per visą tą vakarienę, išsiaiškinom, kad japonas ne šiaip sau keliauja, Čiang Mai turi savo verslą, o dabar dėl vizos reikėjo išvažiuoti, prasitęsti ar iš naujo padaryti, tai nusprendė pakeliauti po Laosą ta pačia proga, pirma atvažiavo į Luang Prabangą, o kitas punktas Vientianas, darytis vizos žinoma. Čiang Mai turi savo restoraną, ir karaoke. Nevedęs atrodo, bet lyg ir turi kažkokią merginą. Kaip sako, visada, visur, jei jau pradedi ilgiau gyventi, vis tiek atsiranda kažkas. Gal... Jis šiek tiek kalba tajų kalba, šiek tiek angliškai, ir žinoma puikiai japoniškai. Todėl jam buvo labai keista bendrauti su manimi, nes bent jau Čiang Mai tai pas jį taio ir gaunasi: vienas žodis angliškais, kitas tajų, trečias japoniškai, viską supainioja, o darbuotojai, kadangi kažkiek moka visas kalbas viską supranta, labai keista, kad supranta, bet dar keisčiau yra bendrauti su manim, kai nereikia nieko painioti, jokių žodžių ir kalbų kaitalioti, pasakyti viską gryna japonų kalbą, aš viską suprantu, ir atsakau irgi viską taip pat tokia pat gryna japonų kalba. Dar pasakė, kad Čiang Mai gerokiau pigiau nei Bankokas, nes Bankoko brangumu jau buvome pasibaisėję. Oras tuo metu panašus kaip Laose, gal šiek tiek šilčiau, bet visai ne taip karšta kaip būtų galima tikėtis iš Pietryčių Azijos, o kai prasideda liūčių sezonas tai ir visai maloniai vėsu. Tik plius dvidešimt aštuoni tai reiškia. Liepė būtinai užsukti į jo restoraną, davė savo vizitinę kortelę, aš jam jau pasakiau, kad mūsų kitas tikslas yra Čiang Mai. Žinoma, jam buvo keista, kaip mes čia Luang Prabange, kuriame nėra ką veikti, mes beveik savaitę jau gyvenam, bet ką jam suprasti. Atseit japonai tai va, tiek ilgai nebūna, viena diena dvi, ir jau juda kruta, korėjiečiai irgi tokie pat, ar ne? Čia jau į Minu pažiūrėjo. Nieko jis nesupranta apie gyvenimą, nes mačiau nemažai japonų, kurie savaitėmis niekur nejudėdavo. Tasogarinosi taip sakant, kaip filme „Akiniai“ (japoniškas filmas). O jau korėjiečių, nieko neveikiančių Bankoke, tai tokias gausybes mačiau... Jie ten čiodžio tilginosi (abu žodžiai reiškia dykinėti, tik vienas japoniškai, kitas korėjietiškai). Taigi kadangi japono nebus tuo metu, kai mes nuvažiuosim į Čiang Mai, liepė pakviesti merginą, kurios vardas... Pamiršau, ar tik ne O-san, o gal ir ne, bet ji tikrai mums duos nuolaidą, ar šiaip ką nors. Galvoju, kiek jam dabar metų, apie penkiasdešimt jau turėtų būti. Va ta liūdna vieta, kad tokiame amžiuje, visą gyvenimą pragyvenus Japonijoje yra labai sunku, kur nors išvažiuoti, ir pradėti iš naujo, kad ir pensininko gyvenimą. Daug kam labai nesiseka, ir iš gerokai pigesnės Pietryčių Azijos grįžta atgal į Japoniją. Norėjom sumokėti už tai, kiek valgėm, bet japonas labai nesutiko, iš kur, kodėl, studentai, kokie pinigai pas studentus? Tad jis pats už viską. Jie toliau kaip supratom važiuoja į kažkokį klubą ar dar kažkur, linksmintis, o mes nusprendėm namo eiti. Japonas dar pasakė, kad būtinai būtinai tikrai užvažiuos į tą mūsų, mano baisingai išreklamuotą vietą pasižiūrėti, ir atsisveikinom taip. Kitą rytą Minu buvo susitaręs su Džiuli, kad jis nuveš jį į mongų kaimą ir savo universitetą, tad apie devintą valandą reikia būti atsikėlusiams, todėl anksčiau miegoti. (Comment on this)
12:15 am	Laosas (centrinis Laosas, Vientiano provincija) Laosas Taigi, Laoso pasienis. Jau veikiantis, viskas tvarkoj, tereikia gauti vizas. Visi baltieji sustojo į eilę su užpildytomis anketomis, o visokie vietiniai šiaip ėjo pro pasieniečius. Korėjiečiai irgi pasirodo be jokių vizų gali važiuoti į Laosą, penkiolikai dienų. Lietuva yra tokioj dviprasmiškoj situacijoj, nes kai žiūrėjau internete, tai lietuviams turėtų labai pigiai duoti vizas, bet ant sienos žiūriu tai kaina gerokai didesnė. Šiek tiek turėjau batų, tikėjausi, kad batais viską galima sumokėti, o šiaip Minu turėjo dolerių šiek tiek, tai sako, jei kas, pasakysiu jam, ir jis paskolins. Bet čia taip labai įdomiai viskas gavosi. Pasienis, aš suku į tą pusę, kur vizas daro, o Minu sau ramiausiai prie pasienio kontrolės ir dingsta. Aš taip: ane? Paskolinsiu dolerius. Labai juokinga. O kur dabar tie doleriai? Kaip dabar jį pasigauti, mano telefonas veikia, jo irgi, bet išjungtas ir kažkur nukištas. Nieko, eisim pasiklausti. Su savo anketomis ir nuotraukomis nueinu prie langelio, labai ilgai eilėj nereikėjo laukti, sako trisdešimt dolerių, paklausiau, kiek čia bus batais, viskas suėjo, laukit vizos. Čia jau ilgiau reikėjo laukti. O dar tokia šveicarė įsigrūdo. Aš stoviu prie langelio, laukiu, kol visus mano popierius pažiūrės, o ta tetulė pralindo, nieko nežinau, čia man kažkoks dėdė liepė eiti. Gerai, kad jums liepė eiti, bet jei nematote pati, dabar tvarko mano dokumentus ir net nekreipia dėmesio į jus. Šveicarai pradėjo nebelabai patikti nuo to laiko. Kol laukiau savo paso, kadangi neturėjau, ką veikti, pradėjau kurti kalbą. Paskolinsiu dolerių, ane, labai ačiū, ir dingsti su visais doleriais ir apskritai, nepasiekiamas. O gal man vizos ruošiasi neduoti, o gal pinigų neužtenka, tiesiog imi ir numeti ant sienos, nesijaudindamas, nieko negalvodamas. Labai gražu. O ką daugiau ten veikti. Čia prie manęs prieina toks laosietis, paklausia, ar aš į Vientianą važiuoju, ir kad reikės man važiuoti kartu su juo. Sakau, gerai, ir taip... Koks malonus servisas čia pasieny... Tailande eismas kairiąja kelio puse (kaip Anglijoj ar Japonijoj, vienu žodžiu, kaip normaliose valstybėse), o Laose tai kaip visur, dešiniąja, todėl ant sienos buvo pakeisti autobusai. Tai va, toks servisas, autobusų visokių daug, tai va visokius lochus užsieniečius surenka, susodina į teisingą autobusą, kad jie ten per daug neklajotų po visur. Tik keistai atrodė, kad kitiems užsieniečiams nebuvo pasakyta eiti su juo, bet galvojau taip ir turi būti. Galiausiai atgavau savo pasą, su pažymą, kad sumokėtas sienos kirtimo mokestis, įdėtas štampas, nebereikia eiti pro pasienio kontrolę, einu tiesiai ir randu Minu sėdintį ir laukiantį priešais. Aš tą savo sukurtą kalbą ir išrėžiau, kad ačiū, tikras draugas, jis sako, jaudinausi, nepagalvojau, pamiršau, visiems pasitaiko, sėdėjau žiūrėjau, tu ten iš toli mateisi, nusiunčiau žmogelį pasikalbėti. Tada man ir dašilo, kad ne dėl serviso tas laosietis liepė kartu su juo važiuoti į Vientianą. Vienu žodžiu linksmai kirtom sieną, susėdom į autobusą ir nuvažiavom į Vientianą. Tas pats autobusas važiavo toliau, į Vangviengą, o mus išlaipino Vientiane. Iškart apipuolė siūlyti viešbučių ir tuktukų, mes visus pasiuntėm lauk ir nuėjom kavos gerti. Kavinė vadinasi „Joma“. Vientianas Vientianas – tai Laoso sostinė, ar kaip jie save reklamuoja: sostinė ant Mekongo krantų. (Mekongas- motina upė, iš vietnamiečių kalbos tikriausiai, motina Me). Rami sostinė ant Mekongo krantų. Mes prisėdom toj „Joma“ kavinėj, užsisakėm kavos, kipų, Laoso piniginis vienetas dar neturėjom, bet buvo galima atsiskaityti ir doleriais. Laosas toks jau kraštas, kad ten eina visos pasaulio valiutos, gal ne visai visos, bet JAV doleriai, eurai, Tailando batai tai visur priimami. Gal net ir kokios Japonijos jenos, ir kad kur pasieny Kinijos juaniai labai apyvartoje eina irgi tikiu. Taigi geriam kavą, gera kava ten buvo, tokia stipri, kokia Lietuvoj geriama. Man patiko, dar buvo ženklas, kad turėtų būti gaudomas bevielis internetas, bet nebuvo, Išsitraukiau kompiuterį ir gaudžiau gaudžiau, nesugavau, vėliau išsiaiškinau, kad už pagavimą reikia papildomai susimokėti, tai tegul pasiunta. Šalia prisėdo rusų porelė. Šiaip atrodė visai nieko, tokiom galvom praskutinėtom, toks lengvas undergraundas, ir rūbais gražiais apsirengę, ne kokiais kiniškais gučiais armaniais, ar dar baisiau: išeiginiais treningais. IR išsižiojo. Panelė tai dar kaip panelė, o vaikinas tai tokia tarptautine kalba, gausiu žodynu nepasižymėjo. Bet gal šiaip koks blogas įvykis buvo įvykęs, todėl taip ir gavosi, aišku, labai nenustebino, jokių naujų keiksmažodžių neišmokau, tiesiog pasikartojau turimas žinias. Visus, kuriuos žinau pakartojo. Išgėrėm kavos, ir išeinam ieškoti, kur apsigyventi. Beeidami vėl sutikom tuos rusus, jie pasakė, kad palikom cigaretes ant stalo. Minu, žinoma, paliko. Grįžom pasiimti. Padavėjai laikė pas save. Gera šalis. Perėjom per visur. Radom korėjietišką viešbutį. Ten vienos panelės tėvai ieškojo per ambasadą, jai raštelis buvo pakabintas. Minu nusprendė, kad kaip mano mama. Šiaip labai daug visur prasukom, nieko labai gera neradom, visur tokios kainos žemesnės nei Tailande, bet labai ir nedžiugino. Nepigu, nepigu buvo. Beeidami, dar Minu išsikeitė pinigus. Reikėjo pradėti priprasti prie naujo kurso: vienas Korėjos vonas lygus šešiems Laoso kipams, tai skaičiai gan šoktelėjo. Bet Laosas, ką jau padarysi. Viską apvaikščiojom, vieną šventyklą ratu apėjom, ir galiausiai radom tokį visai nieko viešbutį. Kambarys didelis, dideliausias, šokius galima rengti, tualetas su vonia (dušu) viduje, net ir kondicionierius tikriausiai ten buvo, bet labai jo nereikėjo, dvi didelės lovos ir kainavo... Atrodo septyniasdešimt tūkstančių, o gal šešiasdešimt tūkstančių... Neprisimenu, bet normaliai taip kainavo, gyventi buvo galima. Tad pasidėję daiktus, nusiprausę, ilga sunki kelionė vis tiek visą naktį šaltam autobuse, išėjom pasižiūrėti į miestą. Priėjom prie to garsiojo Mekongo, upės motinos. Plati, bet gerokai nusekusi, šiaip tada nelabai supratau, tik vėliau pagalvojau, kad vat sėdim ant sienos, nes kitam krante jau Tailandas. Ten šiek tiek pafotografavom, kažkaip Mekongo paupiai... Labai Lietuvą priminė, labai baisiai nesiskyrė. Tik žinoma sausio pabaigoj Lietuvoj šiek tiek šalčiau. O kai jau apžiūrėjom visas pakrantes ir smėlius, nusprendėm eiti pavalgyti. Pakeliui suradau bankomatą, bandžiau pinigus išsiimti. Turėjo sueiti. Ir suėjo, davė man pinigus, tik pasirodė, kad už kiekvieną pinigų išsiėmimą čia plešia dvidešimt tūkstančių. Kas nėra labai daug, bet galėtų ir mažiau plėšti. Kol aš rinkausi pinigus, Minu prisirinko visokių bukletų apie Laosą, Vangviengą (nes čia kitas punktas po Vientiano), ir panašiai. O tada nusprendėm eiti pavalgyti. Nebuvo labai paprasta viską rasti. Kiek ėjom, tiek pardavinėjo visokius sumuštinius, suplaktinius, prancūziška virtuvė, vėl prancūziška, labai brangi virtuvė, o tokio kažko žmogiška su ryžiais. Ne kaip. Tad šiaip vienoj kavinėj prisėdom, o ten žiūrom: yra kažkas su ryžiais. Tai kažko su ryžiais ir prisiėmėm, ir dar šiaip atsigerti kokių kokteilių pieniškų, nes juos irgi ant kiekvieno kampo pardavinėjo. O čia vėl atėjo tie patys rusai. Prisėdo šalimais. Minu vėl nusprendė jiems padėkoti, bet rusai nesuprato tos padėkos labai. Kol valgiau, sudariau dienotvarkę: dvi šventyklos ir treji turgūs. Daugiau kaip ir nelabai buvo ten ką žiūrėti. Kažkur turėjo būti Budų skulptūrų parkas, bet kadangi neradau jo žemėlapyje, tai nusprendžiau ten ir neiti. Išeinam iš kavinės, ir Minu pirmu taikymu, artimiausioj sankryžoj pasuka į priešingą pusę. Į turgaus pusę. Vienu žodžiu dienotvarkę šiek tiek pakoregavau, vietoj šventyklų, pirma paėjom į turgų. Turgus irgi yra neblogai. Beeidami tokioje sankryžoje pamatėm seną seną pagodą. Pelėsiais ir kerpėm apaugusią, net pajuodusią nuo dūmų tikriausiai. Tada pirmasis turgus, kuris toks labai neaiškus buvo. Universalinė parduotuvė vienu žodžius. Kitas turgus kitoj gatvės pusėj, kur turėtų būti pardavinėjami suvenyrai turistams. Bet pardavėjų ten tikrai nelabai daug buvo, vos keletas. Ir suvenyrų irgi ne daug, kelios suknelės laosietiškos tik. Baisu. Tad paskutinis turgus. O ten jau prasidėjo visas veiksmas. Pirma radom autobusų stotį, reikėjo išsiaiškinti, kai važiuoti, kur kada. Yra autobusai iki Udontanio, Nong Khai (Tailando pasienio miestelių), iš ten būtų galima važiuoti atgal Čiang Mai, kaip mes planavom, arba dar kur nors, yra autobusai iki Vang Viengo, jie kas kelias valandas važiuoja, ir kainuoja dvigubai pigiau, nei užsisakyti iš viešbučio. Viešbučiai per visokias kelionių agentūras tikriausiai suteikia specialų aptarnavimą turistams, ir kainas dėl to užsikelia. Taip bent jau galvojom. Tad nusprendėm važiuoti vietiniu paprastu autobusu, turėtų būti tikrai geriau, ir nereikia iš anksto bilietų prisipirkti. O po to, gyvenimas... Turgus. Irgi pasirodė gan mažas, kažkiek vaisių, kažkiek ryžių, kažkiek bandelių. Tų prancūziškų batonų ant kiekvieno kampo. Dar paeinam į priekį. Ten jau tokie gariūniniai pastatėliai. Einam, dėl įdomumo pažiūrėti. Tai tokios gariūninės prekės: rūbai, veidrodžiai, dažai plaukams ir panašiai. Bet gerai, kad mes ten nuėjom, nes už ten prasidėjo tas tikras vietinis laosietiškas turgus... Va ten mano širdis atsigavo, visko radom. Agurkų pavyzdžiui. Dar varlių buvo. Gyvas pardavinėjo. Minu gavo širdies smūgį, kai pamatė jas. Pardavėjai juokėsi. Po to buvo kažkokie šašlykai. Kai pažiūrėjau iš arčiau, pasirodė kad žiurkės, o gal pelės. Visai sugalvojau, kad reikės paragauti, vis tiek ruošiamės čia kelias dienas pabūti. Vaisiai, daržovės, krapų buvo, neprisimenu po kiek laiko pamačiau krapus pirmą kartą. Korėjoj nelabai jie auga. Ir dar visokių pintų pintinėlių, įvairiausio dydžio. Turgus šiek tiek po lietaus, tai šiek tiek su balom ir dumblu, labai saviškai viskas atrodė. Gan lankytina vieta, ten irgi lankysimės, nusprendėm. Po turgaus, atsigavus, jau galima ir dvasinio peno semtis. Paėjom iki tų šventyklų. Kurios žinoma buvo uždarytos, nes per ilgai turguj užsibuvom. Todėl vėl nuėjom prie Mekongo, pasėdėti ten. Ir ledų pavalgyti. Valgiau tai tik aš. Čia pradėjo važiuoti mašinos ir laistyti takus, kelius, gatves, visiems liepė trautkis, grūstis. Gerai, kad tokia pavėsinė stovėjo, tai sėdom po ja. O ten jau sėdėjo pora japonų. Jie pagalvojo, kad Minu irgi japonas, bet išsiaiškino, kad ne, todėl daug ir nekalbėjo. Bet man liežuvis, aišku, neišlaikė, ir pasiklausiau, kiek jau čia laiko jie gyvena, žinoma, kliūdavo kartais kalba, korėjietiškų žodžių daug išlįsdavo, bet susišnekėjom. Išsiaiškinom, kad toli toli, labai toli, tas budistinių skulptūrų parkas, važiuoti valanda, tai gan griežtai išbraukiams iš dienotvarkės, nors realiai niekad ir nebuvo įrašytas. Japonai nieko tokie, irgi keliauja, baigiasi vizos, tai trumpam užšoka į Tailandą, ir vėl atgal. Ir taip saulei leidžiantis pradėjo planuoti eiti namo. Prie mūsų pavėsinės jau stovėjo pora laosiečių, vis norėjo pakalbėti, kai jau išėjom užšnekino, Iš kur, ko, kas, Minu pradėjo su jais kalbėtis apie budizmą, nes su ta knygele vaikščiojo. Gi jam tai reikėjo kai ką išsiaiškinti. Keletą žodžių išmokom, tiek Tailande, tiek Laose į vienuolius kreipiamasi: Phra (brolis, spėju, šaknys tokios pat, kaip mūsų brolio), o į tuos pradedančiuosiu, vienuolių mokinius vadina neng arba samaneng. Čia jau šiek tiek skirtingai abiejose šalyse, bet supranta vieni kitus. Apskritai kalbos ten panašios: tajai sveikinasi sawatti krab arba sawatti kha (čia priklauso vyras ar moteris), laosiečiai – sabaidy. Tas Sabaidy tai gan įstrigo. Kur beeisi, kur bepasisuksi, tik sabaidy ir sabaidy. Nieko, geras toks žodis. Po visų tų pasišnekėjimų, vėl Mekongo paupiu, Mekongo paupiu, galvojau, kiek čia galim nueiti tuo Mekongo paupiu. Nelabai ilgai, bet įmanoma. Atsibodo eiti, radom daug naujai besistatančių viešbučių, įdomus tas Laosas, vystosi matyti. Viešbučiai tai tokie gan gan gan prabangiai atrodantys. Minu dar pradėjo kurti naują istoriją. Nusprendė, kad būsim universiteto draugai. Jis studijuoja daktarą, o aš pirmakursis. Žinoma, pasiūliau sukurti ką nors realiau, kad atsirastų tikinčių ta istorija, nes jis doktorantu žinoma būti gali, niekas nenustebs, viskas gerai, bet kad aš pirmakursis tai jau šiek tiek perdėta. Aišku, gal ne visi patikės iš pirmo karto, kad man trisdešimt metų, bet pirmakursis tai jau per daug. Einam toliau Mekongo paupiu... O ten visokių paupių restoranų, visokių žuvų, visko ko tik nori. Gan įdomiai atrodo. Sėdėti tuose pintuose namukuose, tik bijau, kad šiek tiek uodai pakramtys ten, todėl iš tikro tik dėl to ir nesėdom tuose paupio restoranuose. Nors visai jau knietėjo. O dar ant aukštų Mekongo krantų stovėjo ir seni namukai, tos lūšnelės vadinamos. Ant aukštų aukštų polių. Bet gan patraukliai. Kokią vieną dieną, gal net daugiau ir beveik sutikčiau ten pagyventi. Gal ne visai ilgai. Taip apsukę ratus aplink šiaurinę Vientiano centro dalį, nuėjom vakarieniauti. Į pirmą pasitaikiusį restoraną. Arčiau namų, kuris buvo. Šiaip visai gražus restoranas. Labai patiko. Akmenimis išdėliotas takelis, fontaniukai naktinis apšvietimas. Du senukai aptarnauja. Taip ir pagalvojom, kad tikriausiai savinininkai, šiek tiek užtruko visas tas aptarnavimas, bet labai jau mieli senukai, ir kiekvieną kartą atsiprašinėjo, kad nespėja, kad vėluoja. Pirmą kartą atsiprašė, kad per vėlai meniu atnešė, tada atsiprašė, kad per vėlai užsakymą priėmė, ir po to kiekvieną kartą atsiprašinėjo, kad per vėlai užsakymus atnešė. Taip miela vakarieniauti tokioj vietoj. Taigi tas komunistinis Laosas ir jo sostinė ant Mekongo krantų labai nenugąsdino per pirmą dieną. Gerai atrodė. Ir pasirodė, kad ne per didžiausias, kaip ir spėjau, tą rusų porą vėliau matėm kiekvieną dieną po kelis kartus. Ir ne tik juos. Kaip jau įprasta visose pasaulio valstybėse, nusprendėm, kad ir Laose reikia laikytis vietos papročių. Nuėjom išgerti kavos. Kitą rytą. Prancūziškoj kavinėj. Croissant d‘or. Šiaip visai nieko tokia kavinė, bet iškar pasijautė toks tarybinis klimatas. Šiaip aptarnavimas nuostabus, labai geras, kava irgi gera, ir kainos normalios (nu tokios ne korėjietiškos tos kainos), viskas būtų kaip ir gerai, bet užėjau vidun ir... Tarybinės geros valgyklos kvapas. Kažkiek lengvai nostalgija kvepia. Vakarykštė kavinė „Joma“ kvepėjo tarybiniu bufetu. Galvoju, vis tiek tas tarybmetis kažkiek prisidėjo prie visų valstybių vienodinimo. Ne veltui Laosas iki šiol komunistinė valstybė su penkiakampėm žvaigždėm, plevėsuojančiom ant raudonų vėliavų, vietinio Mao Dzedūno portretų ir kitų panašių atributų. Tik va kažkiek kitka čia, kad daugelis vietinių kalba prancūziškai, ypač vyresnė karta, jaunimas dažnai kalba angliškai. Susišnekėti užteko. Mes irgi sėdėjom prancūziškoj kavinėj su prancūziškais batonais ir iškarpom iš laikraščių: Croissant d‘Or puikiausia prancūziška kavinė visame Vientiane. Iš kažkokios mašinos išlipo laosietė: - Bonjour madame, bonjour monsieur? Qu‘est-ce que vous faisez au jourd‘hui? - Bonjour madame? Vous etes tres jolie. Ce matin est tres bien, je l‘adore. Nous avec mon mari pensons aller au petit voyage, voulez vous aller avec nous? Que‘esc-te que vous pensez? Ne visai toks pokalbis ten vyko, bet visai mielai gan ilgai Vientiane gyvenanti prancūzų pora pasišnekėjo su ta madame de Laos, ir kartu išvažiavo. Nežinau, kur bet nelabai ir rūpėjo. O mes gėrėm kavą, reikėjo palaukti, kol pasikraus fotoaparatas, nes vakar išsikrovė kaip tik ties juodąja pagoda. Ir Minu šį kartą jau nusprendė, kad šiandien einam per vietines Vientiano įžymybes, dag neišsirinkau, kad neatsibostų. Greitai neišėjo išsiruošti, šiek tiek ilgai, tai kai jau buvom prie garsiausių Vientiano šventyklų, jos buvo užsidariusios pietums. Šiaip muziejai visiški tos šventyklos, o aš kaip vis tiek iš kapitalistinio pasaulio buvau ir pamiršęs, kad kažkokioj viešoj įstaigoj galėtų būti pietų metas ar šiaip kokia neaiški pertrauka. Pirmu numeriu nutaikėm į Wat Phra Keo, tada nuėjom į Wat Sisaket, kuris buvo kaip tik priešais, bet, žinoma, jei vienam muziejuj pietų metas, tai ir kitam muziejuj bus pietų metas. Tai laukėm. Pilna turistų, visi sėdi po palmėm ir kitais medžiais, ilsisi, kepina kaitri vidurdienio saulė, po kuria ir vietiniai nelabai drįsta rodytis. Mes ir vaikščiojom po kiemelį, Minu fotografavo, o aš apžiūrinėjau visas stelas ir stupas. Čia prie manęs prieina Tunas, čia jo pravardė, reiškia kurmis. Vienuolis. Iš Laoso pietų atsikėlęs čia. Jam dvidešimt šešeri metai. Pasiklausė iš kur aš, ką čia veikiu, šiaip pasišnekėjo su mumis. Jo pravardė Ttun, bet kadangi jis dabar vienuolis, tai reikėtų pristatyti vienuolišku vardu: Phra Suriya – brolis Saulė. Jau vakar buvom išsiaiškinę, kad į vienuolių titulas čia yra Phra, pvz., vienas garsus užsienietis vienuolis vadinamas Phra Farang (farang tai užsienietis, bet iš tikro tai pats tai sugalvojau). O Suriya savaime suprantama sankskrito žodis, yra toks hinduizmo dievas, Surijas, saulės dievas. Įdomus toks vardas. Tai va, brolis Saulė jau keletą metų vienuolis, prieš tai buvo mokiniu, dabar dar lanko universitetą ir po kokių dvejų metų ruošiasi išeiti iš vienuolyno. Daugelis taip daro. Dažniausiai niekas net į vienuolius nestoja. Čia jau Minu vėliau atėjęs išsiaiškino visas smulkmenas, nes jam labai reikėjo visų tokių dalykų. Taip mes su juo pašnekėjom ir prastūmėm laiką iki pietų pertraukos pabaigos, pirmos valandos, ir tada jau užėjom į Wat Sisaketą, pačią seniausią Vientiano šventyklą. Atrodo. Atrodo ji tokia senoka tikrai. Viskas ne visai suremontuota, ne visai sutvarkyta, šventyklos kiemas pilnas Budų, Avalokitešvarų, Tarų ir kitų budistinių dievybių. Be rankų, be kojų, be galvų, visos sužalotos. Kaip parašė visai netoli, visa tai surinkta iš viso Laoso, ir va tokios griuvenos, nukentėjusios per visus karus, siaubusius Laosą sugabenots čia. Dar viena tokia įžymybė vandens ritualuose naudojamas šlangas. Pačioje švenykloje negalima fotografuoti, bet ten labai ir nėra ką. Irgi pilna Budų, vienas didelis, auksinis tikriausiai stovi centre, bet nelabai derinasi su visa aplinka, kažkaip ne toj vietoj turėtų stovėti. Bet tokia senovinė atmosfera jaučiasi. Tada dar apėjom ratą aplink visą šventyklą su visom palmė ir prabangiais nameliais ir nuėjom į kitąją, tą, kuri kitoj gatvės pusėj. Wat Phra Keo. Va čia jau prasidėjo turistų rojus. Greičiausiai iš visų Laoso kampelių čia suvežė visokiaus žmones, ir ne tik Laoso kampelių, greičiausiai buvo nemažai ir kitokių turistų iš kitų pasaulio kraštų pažiūrėti Wat Phra Keo. Tokiu pačiu pavadinimu šventykla stovi Tailande, Bankoke, su smaragdiniu Buda, ir Kambodžoj, Siem Ripe. Pagal istoriją, šitoje šventykloje kažkada buvo irgi smaragdinis Buda, bet dabar jis saugomas užsienio valstybėje. Iškart supratau, kad ta užsienio valstybė greičiausiai Tailandas, bet labai keistai tas nurodymas atrodė. O Tailande sako, kad smaragdinis Buda šiaip visada buvo Tailando nuosavybė, tai vienur, tai kitur gyvendavo, o vėliau Laosiečiai okupavo ir pasigrobė jį pas save, ir tik vėliau tajai jį susigrąžino ir įkeldino į Bankoką. Kaip visur, kaimyninių šalių ginčai ir istorijų nesutapimai. Salės viduje irgi pilna Budų, ir pačiame jos centre, ten kur turėtų būti pagrindinė statula demonstratyviai palikta tuščia vieta. Laukiam smaragdinio Budos. Šventyklos kieme didelis akmuo, kur vokiečiams gidas kažką aiškino, bet mes jau nesiklausėm ir išėjom. Šiaip toje vietoje buvo pagrindinės turistinės atrakcijos. Išėjom į pagrindinį bulvaras, kurio vienas galas remiasi į Prezidentūrą. Prezidentūra dėmesio vertas objektas, ryškiais pastatytas Prancūzijo okupacijos metais, stilius labai jau kolonijinio laikmečio. Taigi vienas galas eina remiasi ten, už Prezidentūros rūmų ta pati gatvelė palei Mekongą, o kitoj pusėj švyti Tailandas, kitas galas eina į Triumfo arką. Laosietišką triumfo arką. Iš išorės kažkiek primena visas Triumfo arkas. Tad kaip ir pagal planą nuėjom ten. Beeidami vėl sutikom tuos rusus. Jie šiaip kažkur netoli mūsų gyvena, tai ir matėm kiekvieną dieną. Šiandien jie važinėjo dviračiais. Su fotoaparatu, bet panašiom nepatenkintom rožom. Beeidami, randam paštą, tuos turgus visus ir taip... Tai matai, vakar gi skersai kirtom šitą prospektą, kaip mes tos arkos nepastebėjom, keista kažkaip, bet tiek tos, šiandien pažiūrėsim. Sakoma, kad Triumfo arka buvo pradėta statyti po visų tų karų, kaip Nepriklausomybės paminklas, bet taip ir nebaigtas. Ji įspūdingai atrodo tik iš tolo, iš arti tiesiog betoninis griozdas. Nepasakyčiau, kad taip jau visai baisiai atrodo ji iš arčiau, bet šiek tiek stalininėm statybom ir tarybmečiu kvepia visas tas gėris. Bet mes vis tiek ten nuėjom prisifotografavom prie jos, iš vieno galo, iš kito. Už arkos toks parkelis-skverelis, ten ir nutarėm pasėdėti. Kol Minu kažko ieškojo, pažiūrėjau kaip tajės fotografavosi. Vieno oppa paprašė, kad jas nufotografuotų. Pirma prie ko reikėjo fotografuotis tai žinoma prie suoliukų, Tailando avialinijo parėmė tuos suoliukus, todėl jų ženklas buvo ant jų visų, o tik tada pirštais bedė į Triumfo arką. Kohbun kha... (Ačiū) Kažkur netoliese turėjo būti ir That Luang, Valstybės simbolis ir Pasaulio stebuklas, bet nelabai žinojom kur, nes mūsų žemėlapiuose jo jau nebuvo. Kadangi turėtų viskas būti netoli, tai sakau, gal užlipam į viršų, pažiūrėsim, Minu liepė lipti vienam. O aš, kaip neišdidus žmogus, ir užlipau ten. Dar fotoaparatą pasigriebęs. Berods trys aukštai tos arkos. Ir kas įdomiausia, ten tikrai jau matyti kad reikalas nebaigtas. Mėtosi kažkokios nuolaužos, strypai, kitos nesąmonės, trečiame aukšte įsikūrusi turgavietė, gerbiami turistai, nusipirkite Laoso suvenyrų, tik čia tokius rasite. Aukščiau palipus dar daugiau suvenyrų. Ant stogo kai buvau, tai jau nebebuvo suvenyrų, bet That Luang irgi niekur nesimatė. Iš tikro tai nelabai žinojau, ko ieškau ir kaip tai turi atrodyti, bet pagal nuotraukas čia viskas turėtų spindėti grynu aukso, tai ir ieškojau to spindesio, bet nieko nesimatė. Tik šiaip naujai statomi viešbučiai. Toks tikrai potarybinis laikotarpis kaip Lietuvoje, kai pusė namų apleisti, niekas jai nesirūpina, kita pusė pradėta statyti ir nebaigta, tiesiog numesta... Iškart prisiminiau tą viešbučio kompleksą Panevėžy, kurio griaučiai stovėjo dvidešimt metų, kol iš jo galiausiai nepadarė Maksimos. Tai pasigrožėjęs Vientianio panorama, palmėm ir kitais stebuklais, nusileidau žemyn. Gal jau ir pavalgyti būtų metas. Kadangi turgus netoli, tai nuėjom ten. Vėl pro vieną šventyklą. O ten vienuoliai sėdėjo. Rūkė, kaip tik į temą, nes mūsų žiebtuvėlis sugedo. Tik nuėjom iki jų, o vienas jau puolė net neklaustas ieškoti žiebtuvėlio. Įdomiai taip. Korėjoj vienuoliai kartais išgeria, bet dažniausiai nerūko, o va Pietryčių Azijoj tai visi iki vieno negeria, bet dažniausiai palija kaip kaminai. Per gėlių parduotuves, pro foto ateljė. Ir kokių tik nuotraukų jie ten nesiūlo. Ir su laosietiškais rūbais, ir kaip japoniškos geišos, net su korėjietiškais hanbokais aprengia ar dar kaip papuošią, veidus nubalina: pasaka, o ne nuotraukos gaunasi. Bet čia jau buvo mūsų turgus, ryžiai, lipnieji, daržovės, kimčchi tokios buvo, nemažai pasipirkom, bet iškilo tokia problema. Kaip valgysim. Dar žuvys keptos. Čia jau man viskas. Neturėjom nei šakučių, nei šaukštų, nei pagaliukų. Apie lėkštes tai jau nešneku. Dėl lėkščių tai kas, turėjom skraidančią lėkštę, nusprendėm ją panaudoti. Tada dar ilgia ieškojom įrankių, šiek tiek problema, nes visai nenori parduoti tik poros šaukštų, pirkit visą pundą. Ir niekas nesupranta. Dar labai juokinga. Kalbos, panašios, tai aš labai nesijaudindamas klausdavau tajiškai. Nes laosietiškai dar nemokėjau paklausti. Bet suprato (vėliau išsiaiškinau, kad visai ne taip skamba tas klausimas), bet tiek tos... Dar reikėjo ir skaičius persimokyti. Šiaip skaičiai tai berods visiškai vienodi: neung, seong, sam, si, haa, heuk, ččet, ppet, hao, sip... Tai čia iki dešimt. Tailande kainos dar šimtasi būna, tai mokėjom ir roi – šimtą. Laose, tiek daug skaičių nereikėjo, užteko suskaičiuoti iki penkių, bet prisireikė tūkstančio, ir dešimties tūkstančių. Nes čia viską kaip minimum tūkstančiais skaičiavosi. Bet išmokom greitai. Vėl radau tas žiurkes keptas ant iešmo pamautas. Tik va dabar įsižiūrėjau, kad jos lyg ne žiurkės, o gal varlės. Vis visaip galvojau, kad reikia paragauti, Minu žinoma liepė pirkti pirkti, o kai jau susiruošiau ir vos ne paklausiau kainos, gavau atsakymą: gali namo šiandien ir nebegrįžti su savo varlėm. Tai ir nepirkau. Valgyti kur... Šiaip būtų labai romantiška ant Mekongo krantų, bežiūrint į Tailandą, bet prisiminus visus uodus ir moskitus, ten jau belaukiančius atsisakėm. Bus gerai ir namie. Pavalgius išėjom pasivaikščioti, tai yra įpuolėm į parduotuves visokias. Minu rinkosi tašę. Vienoj vietoj rado, netgi nusiderėjo šiek tiek, bet galvojo, gal dar neapsimoka pirkti. Tai išėjom į kitą vietą paieškoti. O ten ko tik nebuvo, visko ko tik nori, ir ko tik nenori, dar ir tašė. Beveik tokia, kokios jis ieškojo. Tik ten neleido derėtis. Bet pardavėja kalbėjo kiniškai. Šiek tiek. Beveik tiek pat kiek aš, tai labai ir nesikalbėjom su jais. Man tai asmeniškau jau nebelabai įdomu ten buvo vaikščioti, bet vis tiek viską išnagrinėjau, kas tik ten buvo: batai, bateliai, rankinės, maikės, bliuzonai, šortai, miegmaišiai, kiti kelionės reikmenys. Minu jau susiruošė ten pirkti, bet paskutinę minutę apsigalvojo. Vėl grįžom į tą pirmą parduotuvę, jis laimingai nusipirko viską, ir pagal senai kaip prisiminiau: Lao Lao. Nelabai žinojau, kas tai yra, bet vėliau išsiaiškinom: ryžių degtinė. Ne silpna tokia. Samagonas. Niekuo ne nustebino. Gerti reikia arba su mineraliniu valdeniu arba su kola. Tai mes ir to ir to ir ano nusipirkom, grįžtam namo, prieš namus namelis užimtas, viduje yra vietos. O ten darbuotojas sėdėjo, gitara grojo. Pakalbėjom su juo apie gyvenimą. Jis pasirodo irgi ne vietinis, iš Xiavanburi. Atvažiavoa į sostinę ieškoti darbo, tai dabar ir ieškojo. O mes jau buvom pradėję ieškoti kaip čia reikėtų grįžti atgal, kaip čia toliau važiuoti. Pasiklausėm. Tai tas vietinis jau iškart norėjo mums įteikti bilietus, dar ir nuolaidą padaryti, tik kad mes dar nelabai žinojom, kaip važiuosim, ar važiuosim, kada važiuosim. Tad pasakėm, kad bilietus pirksim šiek tiek vėliau. Vakare atėjo prancūzė, kuri davė raktą tad darbuotojui ir sako, kad jos vaikinas atvažiuoja, ji sėdi CCC bare, apie kurį vietinis nebuvo nieko girdėjęs, ir jai bus didelės problem, jei raktas nebus perduotas. Bet jai buvo liepta nesijaudinti, viską perduosim. Tikriausiai taip ir buvom. Tad ir mes nuėjom į tą CCC barą pažiūrėti, patikrint, ar tikrai taip yra. Nieko ten, įdomiai viskas buvo. Šalimais dar vienas baras, su paplūdimio interjeru, visur smėlis, žmonių nemažai, užteko. Bet dar jaučiamas ne visiškas gėris. Tad nusprendėm dar pasivaikščioti ir grįžti vėliau. Ir beeidami radom tokią vietinių valgyklą, kur tikrai tik vietiniai sėdi. Ir visai būtų gražu ten ko nors pavalgyti. Nes šiaip jau valgyti ir norėjosi. Ir ne ankstyvas metas, kaip tik kokiai vakarienei. Tai ir prisėdom ten lauke. Per televizorių rodė kažkokį serialą, visi valgė. Ir čia mes radom pagaliukus. Vat turguj buvom nusipirkę šakutes, iš aliuminio, ne plastmasinės, bet vis tiek labai lengvai lankstėsi, ant garbės žodžio tokios šakutės, o va pagaliukai tikrai labai praverstų. Kadangi jau seniai buvo aptartos mūsų abiejų kleptomaniškos patirtys, kaip nusiknisinėjom pagaliukus studentiškose valgyklose. Pas Akvilę iki šiol turėtų būti tų vogtų pagaliukų kolekcija, tai ką, pritaikom senus sugebėjimus. Minu kaip pradėjo vogti, taip ir nebaigė. Trūksta jam dar pasitikėjimo, iškart pamačiau. Sakau, kas taip daro. Ramiai gi reikia, žinoma, aišku, mano eilė. Aš taip ne visai iškart, šiek tiek pasidairydamas, nes sėdėjau nugara į padavėjus, irgi matėsi, kad iki profesionalo dar trūksta, bet įsikišau keletą pagaliukų į krepšį. Šiek tiek gėda, kai pagalvoji, kad tokioj šaly vagi kažką, bet ką jau padarysi. Niekas nevogtų, jei būtų galima nusipirkti. Pavalgėm ir išėjom dar apeiti ratą. Čia jau vis pristojinėja: tuk tuk, eikit sau su tais tuktukais. Tai tada jei ne tuktuk, tai merginų, marichuanos. Kai Minu pakartojo garsiai, vairuotojas iškart atstojo, tipo, nesuprantu, ką jūs čia kalbate. Ant vieno suoliuko sėdėjo vienas pasigėręs dėdė iš Baltojo pasaulio, rūkė, toks visai žemę pardavęs sėdėjo. Mažiau gerti reikia. Palei gatvę transvestitas vaikščiojo. Vėlus jau metas buvo, gal dvylika, tai ir mes nuėjom miegoti. Kita diena jau buvo sutart, kad bus paskutinė, bet kadangi vis tiek laikomės vietinių papročių, kavos, betgi negersim kavos vis ten pat, tai nuėjom kitur. Pavadinimo neprisimenu, bet jau labai faina kavinė. Stogas meldais dengtas, viduje viskas irgi taip saikingai tvarkingai, ir su stilium. Keturi krėslai ir du staliukai, lauke dar pora staliukų. Daug klientų nėra, bet jų tikriausiai daug ir nereikia. Kainos irgi nepasakyčiau, kad būtų labai aukštos, ne tos brangiosios kavinės, kur priima tik vieną klientą, bet užtat iš jo nuplėšia tiek, kiek kitos iš dešimties klientų. Bet tikrai su skoniu. Juoda kava? O kokio skrudinimo, vidutinio ar visiško. Vanduo nemokamai. Rankomis siuvinėtas padėkliukas. Viduj knygos įvairiom kalbom. Aptarnavimas kaip visada mielas. Vat vienintelis dalykas, kuris visai nebūdingas tarybinėms šalims tai aptarnavimas visur. Kėdės ant kurių mes sėdjėom irgi pintos. Tualetas tai žinoma vėl priminė tarybinius laikus, bet ne ta blogąja prasme. Nieko nepadarysi, tokia jau šalis. Kadangi paskutinė diena, tai reikėjo vis tiek pažiūrėti į tą pasaulio stebuklą, auksinę stupą. Per aplink, per korėjietišką parduotuvę, kur viskas šiek tiek brangiau nei Korėjoj kainavo, nuėjom ten. Šaip pakeliui turėjom rasti trijų dramblių paminklą, bet žinoma neradom, tik modernaus meno muziejų. Kažkurio universiteto Meno fakultetą, kur buvo įvairių darbų paroda. Tarybinis Laosas. Toks ir stilius, ir nieko nepridėsi. Vėl pro tą Pagodą – Triumfo arką, išeinam į gatvę, kuri turėtų vesti į That Luangą, jis iškart pasimatė, Minu pasakė, kad aš visiškai aklas turėjau būti, jei nemačiau nuo viršūnės, bet tikrai nuo ten nieko nesimatė. Toli tas That Luangas, visokias ambasadas, statomus namus, pusę jų stato korėjietiškos kompanijos, kitą pusę Japoniškos, dar daugiau nei pusę kiniškos. Apskritai čia Korėja su Japonija labai jau investuoja į Laosą. Tik Japonija investuoja į mokslą daugiausia, o Korėja su Kinija visokius statinius stato ir panašiai. Šitą sužinojom pakeliui buvusioj švenykloj, kur užėjom pailsėti, o vienas vienuolis sėdėjo ir skaitė knygą. Irgi jaunas, vos dvidešimt kelerių metų, ir jau tuoj tuoj ruošiasi mesti vienuolystę, nes trukdo mokslams ar panašiai. Visi jie taip daro. O tada nuėjom į That Luangą. Priešais jį tokia didelė didelė didelė aikštė. Raudonoji Aikštė prie Kremlių. Nelabai žinau That Luango paskirties, bet prieš jį statoma irgi milžiniška šventykla ir visi gyventojai raginami aukoti nacionalinio simbolio statiniui. Valdovų Rūmai vienu žodžiu. Auksinis That Luangas šviečia iš toli. Auksu, ne tikras auksas, bet vis tiek. Kai užėjom į vidų, nesupratom, už ką reikėjo mokėti pinigus, ir paskirtis statinio kaip supratom yra šlovinti šlovingąjį Laoso komunizmą. Nes labai jau komunizmo dvasia dvelkė iš kiekvieno kampo. Tad labai greitai iš ten ir išsinešdinom. O kaip tik tuo metu vyko kvietimas į vakarines pamaldas šalimai buvusioj šventykloj. Tai dar atsigėrėm šio bei to, pasiklausėm būgno mušimo, ir nutarėm grįžti atgal. Šiek tiek kitu keliu, pro baltą paminklą demokratijos aukoms. Ten buvo du tokie paminklai, tai ryškiai tą patį paminklą: penkiakampę žvaigždę ant stulpo perstatinėjo į kitą, vietą, labai jau vienodai tie paminklai atrodė. Ir vienas rimtai buvo ardomas, o kitas statomas. Komunizmas. Beeidami, grįžom vėl prie Triumfo arkos, kur priešais buvo gongas – už pasaulio laisvę. Ir visos Pasaulio vėliavos. Lietuvos irgi ten buvo. Vakarieniausim šį kartą gal kaip nors prabangiai. Kokioj kavinėj. Todėl turguj nieko nepirkom, grįžom namo. Išeinam valgyti, ten nelabai kur kas, tai tiesiog prie gatvės, šalimais upės, prisėdom. Skanu, nieko negali pasakyti, šiek tiek per triukšminga. Atėjo dar keletas užsieniečių. Banda tokia, prisėdo, vėliau nusprendė nevalgyti ten. O tada prasidėjo drama. Šalimais esančioje kavinėje vienas negras susipyko su kažkuo. Pradėjo labai aiškintis. Priežasties nesupratau. Iš pradžių pagalvojau, kad pykstasi su kita kliente, laosietie. Iš tikro išaiškėjo, kad ne taip. Šiaip tas negras ne vienas buvo, su draugu, ir jo draugas vis jį ramina, kad tu baik, baik, nereikia taip. Jis šiek tiek apsiramino. Bet vėl pradėjo aiškintis, išvadino tą laosiete visais žodžiais. Tokiais labai gražiais. Visi žiūrėjo. Mūsų pusėje sėdėjo prancūzas, kuris ilgai klausė klausė, nuėjo prie to negro, paaiškino jam apie gyvenimo prasmę. Žinoma, ryškiai buvo liepta per daug nesišakoti ir nesiardyti, nes totalitarinėj valstybėj užsieniečiui tokiais atvejais dažniausiai ne kaip baigiasi. Negras sutiko, pavadino draugu, ačiū ačiū drauge, bet vis toliau šakojosi. Vėliau jie susirinko savo manatkes ir išėjo, bet išėjo į kitą gatvės pusę, dar vis aprėkdamas tą laosietę, įvardydamas kainas, už kiek jis galėtų nusipirkti ir ką su ja daryti. Nežinau, kas ten kaltas. Baigėsi tuo, kad atvažiavo milicija. Negras toliau šakojosi, draugas toliau stengėsi padėti, bet jau niekas ten labai nepasidėjo. Pasas. Antrankiai. Prancūzas vėl su negru pakalbėjo. Ačiū ačiū mano drauge. Ir išsivežė jį. Minu irgi pasakė, kad neapsimoka tokiose valstybėse per daug savo teisių ir teisumo įrodinėti, ir dar pasakė, kad jei mane suimtų, jis tikrai neprisipažintų mane pažįstąs, kuo aš labai neabejojau, prisiminęs perėjimą per sieną. Prancūzas gretimam staliukui paaiškino situaciją, kuom viskas baigėsi. Negrą tikriausiai deportavo iš šalies. O gal ir ne. Mes pavalgėm, apėjom ratą. Išsiaiškinom, kad pyktasi buvo visai ne su kliente, o su baro šeimininke, o gal barmene, ir tikriausiai dėl pinigų. Gal sąskaitą per didelę atnešė. Nežinau. Šiandien nusprendėm gerti ne Lao, o alų. Ir staliukas priešais viešbutį tuščias visiškai. Bet ten sėdėjo viena laosietė. Jos vardas Noi. Taip maloniai mielai su visais pažindinosi, sakė, kad laukia savo draugo... Bet prisiminiau, kad kol ieškojom viešbučio, tai visur buvo išrašai, kad prostitutėms draudžiama sutikti savo svečius vestibiulyje. Bet gal laosietė tikrai draugo laukė. Kuris atėjo iš mūsų viešbučio, labai baltas. Dar jai bebūnant priėjo toks olandas, Ronaldas. Jis čia ilgai keliavo, dirbo dirbo, dabar nebedirba, tiesiog keliauj, pirmyn atgal ir pirmyn. Kas visai gerai. Jis paklausė, ar mes abu esame iš Japonijos, tai paaiškinom, kad abu, bet ne iš Japonijos. Japonija buvo paminėta tik todėl, kad jis visai neseniai irgi buvo Japonijoje. Tai jo bėda. Kada nors ir į Korėją atvažiuos. Arba ne. Apie Lietuvą šiek tiek žinojo. Šaip apie viską pakalbėjom, daugiausia apie orą, nes daug apie ką kalbėti nelabai buvo. Tada dar aš nupirkau bilietus kitai dienai į Vang Viengą, ir ką, miegoti nuėjau. Ryte didelis sujudimas. Šalia mūsų kambario gyveno trys merginos ir vaikinas, jis ten labai apie kažką visada aiškindavo, ir vos ne paskutinę dieną atvažiavo jo draugas iš kažkur, tai jie persrikraustė, ir kaip išsiaiškinom, važiuoja tuo pačiu autobusu su mumis į tą patį Vang Viengą. Tada dar paskutinį ratą apsukom apie visą viešbutį. Namukai kaip stovėjo vienas prie kito, keliaaukščiai, sienomis remdamiesi taip ir stovėjo. Kaip buvo keli plyni ploteliai, taip buvo. Norėjom kavos išgerti mūsų nuostabiausioj kavinėj, bet tą dieną ji nedirbo. Sekmadienis. Irgi toks nustebimas, kad sekmadieniais kažkas gali nedirbti. Tai teko vėl eiti į tą Croissant d‘Or, kur mums besėdint atėjo trys korėjiečiai. Matėsi, kad ką tik atskrido, neaišku iš kur, vienas toks pakeliavęs, žinantis, o kiti du žali, tikriausiai pirmą kartą iš Korėjos išsidanginę. Tada per šventyklą namo. Kažkda norėjom ten užeiti, bet labai neužėjom, nes kažkoks renginys vyko. Tai yra kažkokia šventė. Tai yra nežinom, kas bet tikrai ne vestuvės ir ne kokios krikštynos, gal kokios laidotuvės, ar gal tiksliau mirusio paminėjimas. Vienu žodžiu buvo labai neiašku kas. Prieš mūsų viešbutį šiandien nevyko statybos, o šiaip tai nuolat statydavo kažką. Kaip tik kelias dienas iš eilės buvo cementuojama, ir trsidešimt darbininkų rankomis perdavinėjo cemento kibirėlius iš pirmo į penktą aukštą. Čia dar civilizacijos stebuklai nebuvo labai pasiekę. Grįžom į viešbutį ir pasirodė, kad mus renkantis autobusas ką tik nuvažiavo. Bet nieko tokio, apsuks ratą ir atvažiuos. Šiek tiek vėlavo, bet atvažiavo. Padėkojom mūsų darbuotojui už priėmimą, jau mokėjom pasakyti ačiū : kopčiai, kas visai nepanašu į tailandietišką. Ir įsėdom. Buvom tik keturiese. Labai keista, bet gerai, daug vietos, plačiai sėdom, dar apsukom kelis ratus. Autobusas tai ne nuostabiausias, bet vis tiek plačiai sėdim. Bet neilgai mūsų laimė truko. Nuvažiavom į centrą, ir pasirodė, kad čia vyksta užsieniečių surinkimas, persodinimas. Mūsų autobuse jau sėdėjo si khonai (keturi žmonės), ir dar reikia prikišti pilnai. Bet kai jau prikišo, tai prikišo. Šiaip turėjo būti dvi kėdės vienoj pusėj, viena kitoj pusėj, ir dar po viena atlenkiama per vidurį. Taip ir prikišo. Su visom atlenkiamom kėdutėm, autobusas pilnas. Čia Minu jau pradėjo gailėtis, kad patingėjo eiti iki autobusų stoties ir važiuoti paprastu autobusu, kuris būtų kainavęs dvigubai pigiau, o malonumo tai visiškai tiek pat. Gal net daugiau, nes šiek patogesnis netgi anas autobusa, plius važiuoji su vietiniais, o ne su banda užsieniečiu. Važiuoti tris valandas, vidury kelio sustoti. Kaip visada, sustojimo punkte kainos užkeltos dvigubai, tai nusprendėm jiems neleisti užsidirbti. Kai kas leido, bet mes tai neleidom, vėl susėdom į autobusą. Prieš mus sėdėjo keturi olandai, kurie pasirodė kaip jie moka mėgdžioti. Vairuotojas mus paskaičiavo, tai jie irgi panašiai pasistengė paburbuliuoti. Labai nejuokingai skambėjo. Kai jau išlindo lavos kalnai, toks peizažiškas gamtovaizdis, supratom, kad jau va va beveik ir esam Vang Vienge, keliautojų sostinėje. Keliautojų kaime, ar kaip ten jį vadina. Vang Viengas Vang Viengas – keliautojų rojus, ne visai jis į rojų panašus, gal kažkada ir buvo rojumi, bet dabar tikrai. Rojus, tik gal šiek tiek ne tų keliautojų. Visų pirma reikėjo susirasti kur gyventi. Kainos žemesnės nei Vientiane, vis tiek, ne sostinė, tai savaime suprantama. Va vienas kambarys už šešiasdešimt tūkstančių, kitas dar pigesnis. Radom tokį visai pusėtiną, pusė velnio kambarį už keturiasdešimt tūkstančių. Nusprendėm, kad nieko geriau gal ir nerasim, dar paėjom gatvele ir ten apsistojom. Susidėjom daiktus, pažiūrėjom, ir reikia pažiūrėti, kuo tas miestelis garsus, kas visgi jame ten yra. Viena gatvė. Šiaip dvi gatvės, bet nieko geriau. Taigi ta gatve nuėjom iki upės, iki pat upės nepriėjom, pasukom, nes man reikėjo pašto, o paštas visai netoli buvo. Paštas manęs irgi labai nesužavėjo, išsiunčiau atvirutes, bet su tokiu abeju dideliu, kur jos nueis. Kaip bebūtų keista, atvirutės pasiekė adresatus. Pasitaiko. Tada radom korėjietišką restoraną, o jame dar ir korėjietiškas viešbutis kažkur yra. Šiaip ne toj vietoj, kur jie buvo, bet visai netoli. Paklausėm, kiek kainuos, dar pasakė, kad nuleis pigiau... Bet pigiau nebuvo. Tada dar visai tokiam užkabory irgi vienas viešbutis, dėl visa ko pasiklausėm kainų. Beveik tiek pat, kaip ir mūsų kambarys, bet atrodė, tai tikrai geriau. Jau net beveik susigundėm ten gyventi, bet dėl visa ko, vieną naktį praleiskim mūsų vietoje. Kai jau baigti tie privalomi darbai, reikėjo pažiūrėti, kuo vis dėlto garsi ta vieta. Taigi nuėjom visai prie upės, o ten prie upės stovi keletas namukų, šiaudinių, su stogais iš palmių lapų. Bet kaip ir reikėjo tikėtis vietų nėra. O kainos irgi visai visai nenustebino. Jei norite gyventi namelyje, mokėkite penkiasdešimt tūkstančių (namelyje vietos gerokai mažiau nei mūsų kambary, o kaina, žinoma, aukštesnė), yra ir palapinė. Šiaip palapinė. Irgi nuomoja, ir kainuoja šiek tiek mažiau. Dabar tiksliai jau neprisimenu, bet visos kainos tai tokios šiek tiek aukštesnės nei mūsų kambary. O kas įdomiausia vietų nėra. Žinoma, vietinus galima suprasti, jei užsieniečiai pasiruošę mokėti tokias sumas už gyvenimą tiesiog palapinėje ar dar kur nors, kodėl neimti iš jų užmokesčio, betva užsieniečių nesupratau. Ar nepigiau pačiam pasiimti tą palapinę, nes tokio dydžio palapinės kuriose jie gyvena tikrai daug vietos neužima. O jie vis tiek keliauja su didžiausiomis kuprinėmis ir nežinau, ką į jas susikiša. Vėl perėjom svyruojančiu drebančiu liepteliu į kitą upės pusę, ten dar pasižiūrėjom. Aišku, viskas tas pats, namelis kainuoja dvigubai daugiau nei mūsų kambarys, palapinė šiek tiek pigiau, bet tai ar žmogiška plėšti tiek, vien dėl to, kad turi vaizdą į upę. Nusprendžiau, kad nežmogiška ir tikrai tokiose vietose nesiruošiu gyventi. Taip iš eilės keletas viešbučių. O tada jau baigėsi viskas, tik upė, akmenuotas krantas, ir kaip ir visia galima sukti atgal. Pasukom. Užlipom skardžiu. Ten galiausiai radom tą korėjietišką viešbutį. Pagal visus užrašus buvo aišku, kad čia tikriausiai turėtų būti tai. Su baseinu. Bet kurioj vietoj baseinas ten turėjo būti, man iki šiol neaišku. Ir tada radom šventyklą. Pagal mano planą Vang Vienge užteko apžiūrėti tik vieną šventyklą, tai mes ją pažiūrėjom, ir privaloma programa buvo atlikta. Galima eiti valgyti. Makaronų, kaip tik šalia šventyklos pardavinėjo makaronus. Vang Viengas tuo ir garsus, kad ten nieko nereikai veikti. Visos dvi gatvės pilnos barų, su kėdėm ir gultais, žmonės sugula juose, ir kiekviename bare yra po televizorių, kartais du ar tris, kur ištisas dvidešimt keturias valandas per parą rodo „Draugus“. Keliose vietose rodė ne tai, bet vis tiek... Ir, žinoma, ten pilna užsieniečių, kurie sugulę su kokiais kokteiliais, alaus buteliais ar ledais, spokso tuos „Draugus“ dvi tris keturias valandas ir panašiai. Kai sutemo ir saulė nusileido, išejom į medžioklę. Radom turgelį, kur pardavinėjo visokias salotas, mėsas, žuvis, ryžius, ir kitus valgius. Tai ir buvo mūsų vakarienė. Taip šiek tiek nuvylė pirmoji diena Vang Vienge. Visur pilan statybų, visur stato naujus stebuklingus gražius viešbučius, bet va ar tikrai to reikia. Jei čia suvarę gyvena palapinėse ir moka dideliausius pinigus už tai. Bet... Ne mano čia reikalas ką ir kaip stato ir kiek kas už ką moka. Kitą rytą pradėjom paupyje. Ten visai gražu. Lieptelis. Lavos kalnai. Pagal jų formą, o vėliau priėjom ir arčiau, tikrai matyti, kad ne šiaip kokie, o iš lavos nuošliaužų suformuoti kalnai. Gaivi vėsa, pavadinkim taip, nors ta vėsa ypač ryte gerokai panėšėjo į stingdantį šaltį. Todėl nusprendėm, kad einam gerti kavos. Gatvėje vėl apstoja prekiautojai, tiksliau aprėkia: sir penkei, sir penkei (čia blynus siūlo, tokius lietinius su visokiais įdarais, ir kainuoja jie, jau geriau kokio vietinio maisto pavalgyti nei tų blynų). Blynai, kaip ir kava ar prancūziški batonai irgi kolonijinio periodo palikimas. Ant kiekvieno kampo tavęs nepraleis: bet laosietiški blyneliai su bananais apipilti medumi ir kondensuotu pienu irgi savotiška romantika, kai pagalvoji giliau. Kai negalvoji, tai jokios romantikos nėra. Kaip tik prieš mūsų viešbutį buvo bankas ir šalimais kavinė. Atrodė visai gerai ta kavinė, todėl jau vakare, besėdint balkone ir valgant vakarienę nusprendėm eiti į ją išgerti kavos. Vėl buvo galima visko išsirinkti: amerikietiški pusryčiai, prancūziški pusryčiai, britiški pusryčiai, žemyno pusryčiai, Lao pusryčiai... Viską paradavinėjo, bet mūsų išsirinkimas buvo kuklus ir paprastas: juoda kava ir bandelė. Bandelė senoka, kava ne pati skaniausia. Todėl kavinei nuosprendis paskelbtas galutinis, neatšaukiamas, neapskundžiamas ir negailestingas. Daugiau čia neisim. Ir kadangi jau visas miestelis kaip ir daugiau mažiau tapo žinomas, reikėjo nuspręsti, kaip ir kur mes važiuosim. Prieš tai buvo visokių užmanymų apie Mianmą, tad patikrintos kelios kelionių agentūros. Viza į Mianmą daro tris-keturias darbo dienas, kainuoja apie trisdešimt dolerių ir jokių pagreitintų procedūrų nieko nėra. Taigi šiek tiek ne kas. Kelionė į Mianmą dar įdomesnė. Nors Laosas ir Mianmą turi sieną, bet jokie autobusai kažkodėl nekursuoja, ten niekaip negalima persikelti. Nors gal čia tik užsieniečiams taip. Lėktuvai yra: per Vietnamą arba Bankoką. Į valstybę, iš kurios per kokią valandą galėtum nuskristi, turi skristi per aplinkui, ir atitinkamai kaina kyla. Tad labai didelis klausimas ar mes ten važiuosim, bet tada, gal dėl visa ko, prie progos, nuvažiuokime į Luang Prabangą – senąją Laoso sostinę. Nežinau, iki kurių metų, bet berods dar divdešimtajame amžiuje ten gyveno Laoso karalius. O kadangi jau Minu pamatė, jog važiuoti tais turistiniais autobusais nelabai kuo skiriasi nuo įprastųjų, skirtumas tik vienas: kaina, tad nusprendėm patys eiti ieškoti autobuso. Aišku, pirmu taikymu nuėjom į autobusų stotį, kurią mačiau įvažiuodamas į Vang Viengą. Praėjom per didelį plyną plotą, senąjį oro uostą. Gal ir dabar ten yra koks oro uostas, o gal ne, bet tas pakilimo takas iki šiol naudojamas ekstra kariniams tikslams. Nežinau kokiems. Praėjome Western Union atstovybę. Kažkodėl labai priminė įvairius administracinius pastatus, matytus „Vergėje Izauroje“, ir jei nuoširdžia, tai tiap atrodantis bankas dideli pasitikėjimo nesukėlė. Bet tas pats buvo ir su paštu. Tai suradom autobusų stotį. Irgi labai nesužavėjo išvaizda. Ne apgriuvęs, nieko, bet labai aiškiai matosi, kad didelio judėjimo čia nėra. Autobusas į Luang Prabang? Oi, tai ne, jūs ne čia atėjote, iš čia tik į Vientianą važinėja, yra kita autobusų stotis, šiaurinė. Šitame kaime dvi autobusų stotys yra??? Stebuklas. Einam į kitą autobusų stotį. Vienas pastatas jau buvo panašus į autobusų stotį, bet lyg ir ne. Ir jau baisiai karšta, stoties kaip nesimato taip nesimato, einam einam, iš kažkur atsirado dvi užsienietės su didelėm kuprinėm ant pečių, jos pasigavo tuktuką ir nuvažiavo juo, o mes vis toliau ėjom. Pravažiavao kažkoks dėdė su dviračiu. Stoties kaip nesimato taip nesimato. Toks jausmas, kad čia jau turėtų baigtis kažkokia apskritis ir prasidėti kita. Administracinio suskirstymo taip ir nesupratau, tik žinojau, kad Vang Viengas vis dar priklauso Vientiano provincijai. Galiausiai Minu atsibodo, pasakė, kad mes pataikėm kažkur ne ten, ir pasukom atgal. Prie įėjimo į mūsų gatves keliose vietose paklausėm, kur ta stotis, vienoj vietoj netgi kinų restoranėlis buvo, bet iš idėjos jie kiniškai nelabai kalbėjo, tai vis parodė tą pačią kryptį iš kur atėjom, ir liepė eiti apie dešimt-penkiolika minučių. Aš, žinoma, būčiau ir ėjęs, bet Minu labai rimtai nusprendė, kad mes tiek ir buvom nuėję, tai vadinasi nieko ir neradom, ir arba jie kažko nežino, arba meluoja, arba šiaip kažkoks čia neaiškumas. Todėl grįžom namo. Ir kadangi neįdomu čia viskas, keliavom į kitą upės pusę, kur nežinojom, ką rasim. Šiaip ėjom palei upę, kol priėjom kitą tiltą. Bet iki to kito tilto nenuėjom. Kažkaip sudėtinga ten eiti, tai aš labai daug nesijaudinau, ir perbridau tą upę. Nelabai gili, viskas perbrendama. O čia jau buvo šiek tiek toliau vietelė, ne tie namukai visokie, dar šiek tiek paėjus, ir pasirangius tarp vietinių namukų, išvis išėjom į negyvenamą vietovę. Beveik. Einam vis arčiau tų kalnų, vis arčiau, ir kelios nuorodos, įėjimai į visokias uolas. Išsirinkom vieną, ir seniai jau nupjautu ryžių lauku einam vis arčiau ir arčiau. Kol galiausiai radom sėdintį vaikiną su mergina. Ne šiaip sau jie ten sėdėjo, rinko mokestį už įėjimą. Gerai, turistinė vieta, reikia. Dešimt tūkstančių. Kai toliau paėjom, jis dar pasivijo mus, paklausė, ar mums nereikia gido, mes kaip ir nusprendėm, kad nereikia, tada dar pasiūlė žibintuvėlį, galvojom kad nemokamai, bet jau labai daug užsiprašė. Minu iš pradžių kainos nesuprato, tai dvigubai mažiau norėjo duoti, vėliau, kai suprato kiek, sako, ačiū. Tada kaina iškart nukrito. Bet mes irgi išdidūs. Paėjom dar toliau. Vėl bilietų patikrinimas. Šį kartą toks senukas su anūku sėdėjo, irgi pasiūlė žibintuvėlius, kaina jau ta normalesnė, nepadvigubinta, bet mes vėl atsisakėm. Uola buvo kažkur kalne, reikėjo dar kabarotis į viršų, užsikabarojom, pasėdėjom, ir jau eisim į vidų. Tai va tada ir supratom, kad padarėm šiokią tokią klaidą nepasiėmę žiebtuvėlių. Porą žingsnių žengi ir nieko nesimato. Taip visai nieko, ir žiebtuvėlis visai negelbsti. Išėjom. Pasėdėjom, Minu liepė eiti išsinuomoti tą žibintuvėlį, nes tai kokio velnio mes tada čia atėjom, jei nieko nepaveiksim. Nubėgau žemyn, užbėgau viršun. Oloje pilna Budų statulėlių, tiksliau vienoj įduboj jos stovi, toks altoriukas padarytas, nes ten garbina kalno dvasią. Nuo senų laikų garbina tą dvasią. O antro pasaulinio karo ir kitų karų metais vietiniai šitose olose šiaip slėpdavosi nuo bombardavimų. Man šiaip ne visai buvo jauku tose olose, tokioj visiškoj tamsoj, bet išgyvenau. Pasėdėjom vėl prie prieangio. Atėjom dar pora užsieniečių. Irgi įėjo į tą pačią olą, o mes jau pradėjom leistis. Prie senuko buvo dar viena ola, bet berods ne tokia gili, ir gal netgi ne tokia įdomi. Kiek aš lindau tai nelabai. Ir jei realiai tai tikrai ta ola tokia nelabai verta dėmesio buvo. Pradėjom eiti atgal, o šiaip pagal visokius aprašymus, čia turėjo būti porą olų, tad ėmėm ieškoti kitos. Vėl radom tą vaikiną ir merginą, paklausėm apie kitą olą, kur pagal reklamą turėjo būti baseinas maudytis. Senukas tai pasiūlė eiti maudytis į upę. Per Vang Viengą teka Nam Song upė. Porelė parodė kitą keliuką, tai mes tom išdžiūvusiom džiunglėm ėjom ėjo, kol priėjom dar vieną įėjimą į olą, kaip ir viskas turėjo būti čia. Bet mūsų bilietau jau nebegaliojo, liepė pirkti kitus, Minu nusprendė, kad nėr čia ko, tai pardavinėjanti bilietus tetulė pasakė: you can swi, atseit galite ten maudytis. Bet ne. Vėl išdžiūvusiom džiunglėm, aš taip spėju kažkokio upelio pradžiūvusią vaga ėjom toliau. Ir išėjom į kelią. Dulkiną Pakeliui buvo viena graži vietelė, su pavėsinėmis ir šuniuku, nusprendėm ten pasėdėti ir kokio nors vandens išgerti, ar šiaip ko, vis tiek visą dieną vaikščiojom po kaitra. Ir čia atvažiuoja trys žydai, šiaip stengiuosi nieko prieš juos neturėti, yra ten ir visai gerų žmonių, bet va tas vienas... Būtų visai nieko, bet aš deguosi cigaretę, jis atsistoja priešais mane, ištiesęs ranka, nei prašom nei ką, vos ne iš rankų pasiima žiebtuvėlį, prisidega, atiduoda, irig nei ačiū nei viso gero, ir nueina. O gal ivrite tokių žodžių išvis nėra, tai nežino, kaip juos naudoti? Šuniukai bėgiojo, keletas, skraidė paukščiai, mes pasėdėjom toj pavėsinėj, ir grįžom atgal. Šį kartą nebridom upe, perėjom tiltu, kaip žmonės. Vakarienę nusprendėm tokią iškilmingą pasidaryti. Nuėjom į kitą galą, kur kitos moteriškės pardavinėja vėl visokias žuvis, daržoves ir visa kita. Šį kartą jau nebėjom į balkoną valgyti, nes terasoj prie mūsų kambario nieko nebuvo, tai pavalgėm viską ten. Vėliau dar nusprendėm deserto. Į tą „Draugų“ kavinę. Nieko kavinė, „Draugai“ irgi nieko. Užsisakėm saldžių ryžių, gal be reikalo dvi porcijas, nes po tų dviejų porcijų vos išropojom. Pagal planą paskutinė diena Vang Vienge. Tad ir darom taip kaip ir priklauso paskutinei dienai: veikiam nieko. Pirma išėjom ieškoti normalios kavinės, radom tokią visai nieko. Prie pat upės kranto, su vaizdu į upę, šiek tiek apsiniaukusią. Ir ten prasėdėjom kelias valandas. Tada grįžom namo, pasiėmėm kompiuterius ir vėl išėjom, jau buvo šilčiau, kitoj terasoj sėdėjom. Su pora alaus. Irgi kelias valandas. Kol jau pradėjo visas karves iš ganyklų varyti namo. Visas karvynas ten ėjo, ne šiaip sau. Visų gyventojų karvės. Atėjo vakarienės metas. Perėjom per visas kelionių agentūras, išsiaiškinom, kiek kas kur kainuoja, radom tokią agentūrą, kuri labai populiari tarp korėjiečių. Tai jie paaiškino, kad geriau važiuoti VIP autobusu, o ne paprastu vietiniu, nes kaina beveik nesiskiria, važiuojama tiek pat. Tai mes taip ir padarėm, užsisakėm bilietą kitai dienai. Nuo Vang Viengo iki Luang Prabango aštuonios valandos. Tada vėl tame pačiame turgelyje prisipirkom visokių ryžių ir daržovių, ir grįžom namo valgyti. Kol vakarieniavom, atėjo kanadietis. Visas girtas girtas, jis ką tik buvo kažkur. Tam miestely kadangi nieko per daug nėra ką veikti, tai visi važiuoja plaukioti kanojomis, valtimis arba padangomis. Pati didžiausia atrakcija plaukioti padangomis. Visi grįžta visiškai girti, kadangi upė ne tokia jau srauni, jie beplaukdami vis sustoja visokiuose bariukuose, tai ir kanadietis toks pat grįžo. Ant kojų beveik nepastovėjo. Pasakė, kad padangos yra blogas biznis, ir mes tikrai geriau neplauktumėm. Mes tikrai jau nebesiruošėm plaukti niekur, nes kitą dieną išvažiavom. Išaušta paskutinė diena. Viską padarėm Vang Vienge. Visur pabuvom tikriausiai (spėju, kad visur, jei ne visur, vis tiek ten nevažiuosim). Triukšmas kiekvieną naktį, skalbimas kainuoja. Aš visai norėjau kai ką rankomis skalbti, eiti į upę skalauti, bet nusprendėm, kad tiesiog atiduosim į skalbyklą. Tai kaip ir nieko labai daug nepraradom. Dar paskutinį kartą nuėjom į kavinę priešais namus, nes kitur nelabai radom kavos. Šį kartą buvo dar juokingiau, užsisakėm Lao kavos, atnešė Kavos Latte, vėliau aišku, pakeitė. Buvo iškart keista, kodėl taip ilgai Lao kava ruošiama. Išsiregistravom, atidavėm raktus, nuėjom iki mūsų kelionių agentūros. Kadangi ji labai populiari tarp korėjiečių, tai žinoma, kartu su mumis dar ir keletas korėjiečių buvo. Susodino visus į tuktuką, mažą tokį sunkvežimiuką ir pristatė prie autobusų stoties. Pasirodo, viskas teisinga, jokios klaidos nebuvo, mūsų eita teisinga kryptimi, tik nepakankamai. Nors kainos iš tikrųjų stotyje nelabai skyrėsi nuo kelionių agentūros kainų, pigiau, bet ne labai. Gal didelės klaidos ir nepadarėm. Palaukėm, kol susodino visus keliautojus ir išjudėjom į Luang Prabangą. Kaip visada korėjietiškais Huyndai firmos autobusas, pusiau sutręšęs, pusiau supuvęs. Kelias per kalnus, siaubų siaubas. Visai netgi neaukšta kalvelė, o autobusas vos vos vos juda, ir visą kelią taip. Br br br br, vos užbirbina į kalniuką, nusileidžia. Vėliau prasidėjo aukšti kalnai, tai taip ir birbenom po truputį. Nekeista, kad tiek ilgai laiko reikia važiuoti. Vis pakeliui sustodavom, nes tai vairuotojas, tai jo draugė eidavo mandarinų nusipirkti. Mes tikėjomės, kad jei vien dėl jų mes danar stovim, tai gal visus pavaišins. Ne. Sustojo kažkur pakeliui pailsėti visiems. Kaip visada nieko stebuklinga, bet kainos nelabai užkeltos. Ir vėl į tuos kalnynus. (Comment on this)
Tuesday, March 10th, 2009
2:32 pm	Bankokas po Naujųjų Metų (Tailandas) Taigi Bankokas. Vėl viskas šiek tiek pigiau, jau tikrai pigiau nei Sameto saloje, ką tik praūžę kiniški Naujieji Metai, nelabai matėsi to praūžimo, tik Khao San gatvėje didžiausi vartai su užrašu, kad sveikiname su kažkelintais ten metais. Berods du tūkstančiai devintieji įrašyti, bet negaliu garantuoti. Pagal tajų kalendorių turėtų būti tikrai ne du tūkstančiai devintieji, o kadangi Naujieji Metai kiniški, tai turėtų būti nežinau kurie metai. Bet koks skirtumas. Vėl, Bankoke, pamatėme tą vokiečių porelę. Jau tikrai įsitikinom, kad jie gal ir ne brolis su seserimi... Bet labai jau panašūs. Abu su Minu prisiminėm įvairias istorijas, būtent iš Vokietijos. Per istorijos pamoką dešimtoje klasėje mokytoja pasakojo, kaip kažkurioj šeimoj, brolis su seseria, panašaus amžiaus, susidomėję seksu, nusprendė permiegoti. Vis tiek brolis su seseria, ne taip gėda, drąsiau. Vienas kartas, kitas kartas, ir vėliau pastebėjo, kad jau ne tik broliški-seseriški ryšiai juos sieja. Gimė pirmas vaikelis. Jam Dauno sindromas. Vėliau pradėjo lauktis antro vaiko. Tėvai tik tada sužinojo, nuo ko tie abu vaikai. Teko bėgti iš šalies, nes Vokietijos įstatymai griežtai draudžia incestą. Minu istorija buvo šiek tiek kitokia. Dvynukai vaikystėje buvo įvaikinti skirtingose šeimose. Vėliau susitiko, pasitaikė, kad susitiko daug daug vėliau, visai nežinodami, kad jie dvynukai. Ir atsitiko taip, kad įsimylėjo, ir gal net tuoktis ruošėsi. O va tada ir paaiškėjo, kad jie pasirodo dvynukai, tik labai ankstyvame amžiuje įvaikinti skirtingose šeimose ir vienas apie kitą nieko nežinojo. Bet čia kaip ir įstatymo nelabai gali taikyti, kadangi o iš kur jie galėjo žinoti. Tai va... Vokiečių porelė, panašūs kaip brolis su seseria, elgesys visai ne toks... Hm... Ar tik nebus kažkas iš visų tų laikraštinių istorijų. Taip bekalbėdami nuėjom į Polo viešbutuką. Korėjiečių viešbutuką, patį pigiausią visam Khao Sane, kur jau buvom apsistoję. Šeimininko nebuvo, bet svečiai pasakė, kad vietų nėra. Bet sutikom tą patį bulgarą. Jis vis dar ten sėdi. Ir pusė svečių vis dar tie patys. Jie čia tikrai daugiau nei savaitė sėdi ir nežinau, ką daro. Man tikrai buvo įdomu, ką jie ten daro. Bulgaras labai norėjo apie kažką su manim pasišnekėti, kaip tik tuo metu jie ėjo į parduotuves apsipirkti, pasiūlė kartu, o mes su kuprinėmis tiesiai iš autobuso. Sakau, ne dabar, vėliau, mums gi reikia daiktus kur nors pasidėti, apsistoti pirma. Tai jie ir išėjo. O mes sužinojome, kad vietų nėra. Bet tai nebuvo didelė bėda, nes visai visai šalia buvo kitas viešbutukas, šiek tiek gal net geresnis, kainavo tiek pat, ant Chra Prayos krantų, kur buvo laisvų vietų. Ten kainavo du šimtu dvidešimt. Dvivietis kambarys. Ne per didžiausias kambarys turiu pasakyti, didžiulė lova, kuri beveik visą kambarį ir užėmė. Dušai, tualetai apačioje, o juokingiausia dalis kaip įsijungti šviesa. Šviesos jungiklis ant staktos, ir jį tiesiog prispaudžia uždarytos durys. Aš gan greitai supratau tai, Minu šiek tiek ilgiau ieškojo. Durys turi tik užsklandą, tai reikia ne tik uždaryti duris, bet ir užsisklęsti, tada šviesa įsijungia. Vos velkę atšauni, šviesa bac ir išsijungia. Ir automatizuota, ir patogu, ir modernu, ir taupu. Nėr čia ko šviesos be reikalo naudoti, ir greičiausiai pamiršti ją išjungti, kaip dažnai juk pasitaiko. Pasirodo, aš buvau pirmas klientas iš Lietuvos. Šitame viešbutyje, ne taip kaip visur, reikalavo kiekvieno gyventojo paso, vizos numerio ir panašiai. Todėl ir sužinojo, kad aš ne gaoli (korėjietis), nors gal ir taip nuspėjo, kad tikriausiai ne visai gaoli. Šeimininkė tai įdomi... Žinojo, kaip korėjietiškai pasakyti laba diena ir ačiū, kiekviena kalba tikriausiai mokosi, liepė ir lietuviškai išmokyti. Pasakiau, bet ji gal ir nelabai įsidėmėjo, nes spėju ir ji pati įtarė, kad gali ilgokai neprireikti tų frazių. Po įsikūrimo nuėjome per visą miestą. Nieko gi ten jau nebebūtume pamatę, tad tiesiog... Per visas parduotuves. Pirma aš užsinorėjau deserto. Tailandietiško. Suktų kokoso drožlių, pamirkytų kažkokiame sirupe, ir gal net dažuose kokiuose nors. Nežinau, kaip jos gaminamos, bet norėjau. Užsinorėjau jų jau senokai, dar nuo vakarienės su Marku, kai vėliau pėsčiomis keliavom namo, pamačiau vienoj vietoj, tikėjausi, kad bus visur, bet nebuvo. Šįkart radom. Tai kaip ir jaučiausia įvykdęs svarbiausią gyvenimo užduotį. Tada pradėjom ieškoti šliurių Minu, nes jo jau pradėjo plyšti, ir taip ant garbės žodžio kabėjo. Maniškės irgi, bet aš su ta mintim ir atvažiavau: sunešioti visas šliures, tai jų daug ir prisidėjau. Ir ten ieškojom, ir ten. Pilna žinoma tų šliurių, tik norėjom mokėti už jas mažiau, nei mokėtume Korėjoj. Mano rasta vieta nelabai patiko Minu, iš tikro tai tikrai ten tos šliurės ne kokios, bet pusė velnio. Vėliau radom kitą vietą. Ten jau pradėjom derėtis, jau puikiai įvaldžiau derėjimosi tajiškai meną, tai yra nebereikėjo ilgai mąstyti kaip bus penkiasdešimt ar trisdešimt. Daug nepavyko nusiderėti: nuo šešiasdešimt penkių (hok sip ha) iki penkiasdešimt penkių (ha sip ha). Bandėm ha sip (penkiasdešimt), bet nelabai suėjo. Tada Minu norėjo nusipirkti rožančių. Budistinį, o ne tą katalikišką. Ieškojo po visur, bet ne per labiausiai daug rožančių Tailande, o, atrodo, budistinė šalis, bet nieko nėra. Bet galiausiai rado. Khao san gatve vaikščiojo moteriškės, apsirengusios tautiniais kažkurios tautelės, mažumos, rūbais, tarkime, kad jos mongės, nors nežinau tiksliai. Kažkur nuo šiaurės turėtų būti. Ir pardavinėjo visokias nesąmones, dažniausiai tai tokias kurkiančias varles. Pagaliuku brauki per varlės nugarą ir ji leidžia garsus, panašius į tikrą kurkimą. Rado ten tą rožančių. Kuris iš pradžių kainavo šimtą batų. Labai brangu, Korėjoj tiek pat kainuoja, pradeda derėtis. Iš pradžių gal kokius dvidešimt sakė, bet žinoma dvidešimt nesuėjo, tai kaip ir susiderėjo už trisdešimt. Bet baigėsi viskas tuo, kad moteriškė dar susirinko visas monetas smulkias, kurios buvo ant delno, tai gavosi beveik už keutirasdešimt. Bet vis geriau nei šimtas. Dienos pirkiniai baigti. Reikia važiuoti į Laosą, bet autobusas išvažiuoja tik vakarais, bilietą reikia pirkti dieną prieš, tai visaip pagalvoję nusprendėme dar vieną dieną pabūti Bankoke. Atseit, o kur gi skubėti, o kam gi skubėti, laiko dar yra tiek ir tiek. Taigi niekur nesukbėdami nuėjome į parką prie barbakano. Ne barbakanas, bet šiaip kažkokia tvirtovė į rusišką cerkvę panaši, ir labai griežtas parkelis: rūkyti, gerti draudžiama. Tiek tos. Sėdime mes tame parkely, ir pradeda rinktis hip hopo šokėjai. Keli vaikinukai buvo ir daug vaikų mokėsi įvairius judesius. Galiausiai atėjo dar vienas toks atrodytų jau asų asas, plaukai sudredinti, į kasas surišti, snukelis toks aso, jau galvojam, o čia jau bus, jau parodys klasę. Dar vienas vaikinukas pasiskambino, su kažkuo pakalbėjo angliškai, tai supratau, kad turi ateiti dar ir vienas užsienietis, tai irgi laukiau, kas čia bus, koks užsienietis ateis. Vis tiek įdomu. Ant žolytės keletas vietinių mokėsi tas ugnis svaidyti ir fakelus mėtyti, bet ne taip įdomu. Prie jų kaip tik ir priėjo vienas užsienietis, irgi kartu mokėsi. Lygiai šeštą valandą atrakcija. Parke leidžiamas himnas, visiems reikia atsistoti ir pagerbti Tailando valstybę. Kadangi mes su Minu šiek tiek suvėlavom atsistoti, ir vėliau visai nesistojom. O visi taip gražiai gerbė, kai kurie net himną giedojo. Iš vienos pusės žiūrint, gal ir visai gražu, kad mokoma gerbti savo valstybę, neleidžia pamiršti, kur esi ir iš kur, bet iš kitos pusės... Ar būtina pastoviai visur kišti tai? Kaip Minu sakė, gi kaip kokioj komunistinėj valstybėj, ir nebūtinai komunistinėj. Pietų Korėjoj diktatūros laikais irgi panašiai: himnas prieš kiekvieną kino filmą, Korėjos žinios prieš kiekvieną kino filmą ir panašiai. Na, bet tiek tos, čia gal kol kas ne mūsų reikalas, tik nuomonė. Laukėm laukėm, kaip tas dreduotas asas šoks, ir nieko stebuklinga neparodė. Darė tokias pat klaidas kaip ir kiti, ir net kartais atrodė, kad blogiau už visus kitus šoko. Tai nieko įdomaus. Bet arčiau prie upės prasidėjo aerobikos pamokėlės. O ten tai atrakcija turistinė. Gal kokie penkiasdešimt žmogelių, beveik visos moteriškaitės rožiniais marškinėliais strakalioja iš paskos paskui vieną mokytoją. Muzika pati įvairiausia, nuo visokių barbių iki supopsintos lambados, du vyrai ir vienas vaikinas, ir iš visos tos gaujos nė vienas nesugebėjo tiksliai sekti judesių. Bet įdomus toks reginys, širdį atgaivina. Visos to parkelio įdomybės tuo ir baigėsi, parkas užsidaro apie devintą valandą, o mes nuėjom valgyti. Toli daug nieko neieškojom, tik šiaip susiradom visai nieko restoraniuką, su nieko tokiu aptarnavimu, kainos kaip ir visur, nei labai pigu, nei labai brangu, maistas skanus, tik muzika... šiek tiek depresiją varanti. Tai visai be nuotaikos ir išėjom iš ten, nusprendėm daugiau tikrai niekad ten nebeiti. Metas vėlus, reikia eiti miegoti, ką ir padarėm. Šiaip kambarys būtų ir visai nieko, jei ne uodai. Jau uodų tai ten netrūko. Vieną smilkalą degėm, kitą smilkalą degėm, bet nieko nepadėjo. Lengvai apkandžioti ir atsikėlėm. Kitas rytas skirtas šiaip pasivaikščiojimams ir pasėdėjimams. Tad pirmu numeriu, kai jau galiausiai išsiruošėm nuėjom kavos pas karalių. Kažkokio karališkos šeimos atstovo vadovaujama kavinė. Iškart jaučiasi stilius, vis tiek, kava pas karalių, ne šiaip kur. Ir nepasakyčiau, kad labai jau kainos skirtųsi, kaip ir visur, ir pasirinkimas didesnis, o ne šiap turistams numestos atliekos, ir turistų nė vieno. Vieni tajai renkasi. Vat ir reikia eiti į tokias vietas, o ne kur kitus. Kaip visada kava geriama porą valandų. Ir tualetas su prausykla tokio įdomaus karališko stiliaus. Pirmu numeriu nuėjau ten patikrinti, nes ką tik buvom suvalgę mango, tai mano rankos visos riebaluotis ir išsitepusios. Po karališkos kavos, nutarėm pailsėti. Prie Chra Prajos upės. Yra tokie takeliai pasivaikščioti, tai mes ten pasėdėjom, pažiūrėjom į praeinančius tajų moksleivius, kurių vienas rūkė, visaip bandėm paaiškinti, kad rūkyti yra blogai ir kenkia sveikatai, bet jie tikrai tikrai to nesuprato. Patys pasiprašė cigarečių. Tada dar patikrinom turistų informacijos centrą, kuris buvo visai šalimais, kokie čia renginiai vyksta, ką gera galima pamatyti. Žinoma, per daug nieko nebuvo, tik keletas korėjiečių vaikščiojo. Kadangi vienas jų buvo apsimovęs to paties stiliaus šortus, kaip mano maikė, tai iškart supratau, kad korėjiečiai, ir jau taip bloga pasidarė, norėjau kuo greičiau persivilkti maikę. Nėr čia ko, kad kažkas taip pat rengtųsi. Bet jie dingo, tai ilgai nervų negadino. Einam toliau pasivaikščioti, o tiksliau, tai pažaisti skraidančia lėkšte tame parkely prie Barbakano. Dar pažiūrėjom kaip viena modelė fotografavosi prie upės. Nuotraukos gražios turėtų išeiti, jei sugebi į kadrą neįtraukti tų visur plaukiojančių šiukšlių. Ką nėra taip jau ir sunku padaryti. Bemėtant skraidančią lėkšte prisistatė policininkas. Pasirodo, pagal visas taisykles negalima viešoje vietoje pasirodyti be viršutinių rūbų. Liepė staigiai abiem apsivilkti maikes. Buvom matę ir kitaip besielgiančių, bet tiek tos. Šiaip ten daug visokių taisyklių buvo. Viena porelė sėdėjo ant suoliuko, mergina padėjo galvą vaikinui ant kelių ir atsigulė ant to suoliuko. Vėl prisistatė policininkas ir pasakė, kad jei norit gulėti, eiki ant žolės. Ta mergina taip ir padarė, pamanysi mat. Tos dienos vakarienė buvom nusprendę valgyti japoniškam restorane. Nueinam ten, o jis dar uždarytas, turėtų atsidaryti gal kokią šeštą ar septintą valandą. Tai gerai, tada prieš tai pavalgom visokių desertų. Rinkausi kiek tik galėjau visus desertus iš visur, laiko vis tiek dar buvo, ryškiai vis tiek vėliau atsidarys tas restoranas, tai teko eiti namo. Ne iš gero gyvenimo namo, Minu viskas niežtėjo. Gal ir nuo uodų, o gal ir ne. Kaip dažnai visur būna pataluose gali būti blakių, o gal blusų. Nežinau ko, bet kažkokių vabalų, kurie kandžiojasi, nebijo vandens, bijo tik saulės. Gal patalinės erkės? Korėjietiškai vadinasi Om, bet čia ne tas OM, kuris iš budizmo ir induizmo: Om mani padme hum, vabaliukas. Aš žinoma iš pradžių pagalvojau apie tą budistinę maldą, bet Minu labai greitai apšvietė, kad ne visai teisingai galvoju. Taigi: pataliniai vabzdžiai. Tad namo, persirengti ir po dušu. Aišku, keisčiausia, kad puolė tik jį, o manęs ne, bet gal renkasi kaip nors. Uodai gi irgi ne visus kandžiojasi, pagal kraujo grupę. Visai sutemus pradėjo veikti tas restoranas. Dar prieš tai nusipirkom bilietą į Vientianą, Laoso sostinę, autobusas išvažiuoja kitą dieną, septintą vakaro, reikia be dešimt septynios būti kelionių agentūroje. Agentas toks labai įdomus, plaukai kaip negro, didžiulė pagalvė ant galvos, kaip koks balionas. Pagal išvaizdą tai tajus, bet plaukai tai tokie įdomūs. Tada nueinam į tą japonišką restoraną: Musaši jis vadinasi. Kol rinkomės patiekalus, ateina padavėja ir paklausė, ar mes iš Japonijos. Aš atsakiau, kad tikrai ne, bet japoniškai susišnekėti sugebėjom. Pasirodo visų valgių reikės laukti gal valandą, o gal dvi. Minu jau manė kitur eiti, bet kaip visada sakau: o kur mes skubam. Tai ir laukėm. Sėdėjo ten keletas japonų. Prie baro trys. Vienas atėjo vėliau. Minu pagalvojo, kad mergina tai tikrai ne japonė, tik labai gerai japoniškai kalbanti tajė. Nors aš pagal bendrą vaizdą nusprendžiau, kad tikrai visi turėtų būti japonai, ir kadangi girdėjau, kaip jie japoniškai kalba, tikrai supratau, kad ne užsieniečiai. Tajai taip gerai nesugeba ištarti. Sulaukėm mes savo valgių: matoufu ir kitų. Šalia visų japonų atėjo ir vienas dėdė užsienietis. Atsisėdo prie staliuko, tiesiai prie mūsų, ir taip, kad galėtų į mus spoksoti. Ir spoksojo. Nemirksėdamas. Pasidarė bloga. Minu pradėjo niurnėti. Pasiūliau parodyti liežuvį. Bet iš tikro, sąžinės reikia turėti tiek spoksoti. Tada labai susirūpinom, ką reiškia baro pavadinimas. Musaši. Mu tai karys, samurajus, o saši labai neaišku kas. Man toks jausmas, kad čia kokia nors pavardė ar vietovė ar dar kažkas, bet nebuvau tikras. Antras hieroglifas labai neaiškus. Kad ne baro savininko tai tikrai. Baro savininkas japonas, kuris čia atvažiavo ir iš pradžių užsiiminėjo tajų boksu, laimėjo keletą vietų, vėliau vedė taję ir pradėjo ten gyventi. Ne to japono pavardė, visos sienos nuklijuotos straipsniais apie jį, ir tikrai pavardė ne tokia. Tai aš ilgai nesikuklinau, nuėjau tų japonų prie baro pasiklausti, ką tai reiškia, jie aišku irgi ilgai galvojo, vėliau kažkur rado žodyną ir pasakė, kad reiškia tas hieroglifas sandėlį. Va panašus panašus šiek tiek į Kamakuros hieroglifą. Po japoniškų patiekalų dar pažiūrėjom į naktinį Bankoką ir namo. O pas mus namie sėdi dvi merginos. Panašios tokios į prostitutes. Minu bent jau taip atrodo. Nelabai malonu, kad tavo viešbutyje prostitutės sėdi. O gal ir ne. Kol aš sėdėjau tualete, išgirdau, kad grįžo dar vienas kanadietis, jis su tom merginom ir kalbėjosis visą laiką, nusprendė, kad reikia išgerti, išėjo nupirkti, paliko raktus, tad jos turėjo įleisti, o vėliau išsiaiškino, kad jos atseit nemėgsta gerti. Uodų tą naktį nebuvo. Nežinau kodėl. Paskutinė diena Bankoke, kadangi išsiregistruoti reikia iki dvyliktos, o po to kokias septynias valandas kur nors tasytis, tai labai neskubėjom iš ten niekur eiti. Žinoma, daiktus leido palikti, kad nereikėtų po visą miestą su jais vaikščioti, tai mes tik paėmę mažas kuprinytes išėjom. Pakeliui sutikom to korėjietiško viešbučio šeimininką. O, sveiki sveiki, seniai nesimatėm. Tai kodėl neužsukot pas mus? Vietų nebuvo, mums taip pasakė. Taip, tą dieną nebuvo vietų, bet gi jūs užsirezervavot, kitą dieną jau buvo vieta. Tikrai? Mes nerezervavom nieko, nežinojom nieko. Tai vis tiek, o šiaip šiandien vakare važiuojam į Laosą. Tikrai, bet autobusas tik naktį, tai gali nors daiktus čia palikti iki autobuso. Nieko tokio, mes jau palikom, nebus jokių problemų dėl daiktų. Ir vėl kava pas karalių. Dviem valandom. Po to man staigiai prisireikė kanceliarinių prekių. Ieškojo tušinuko. Žinojau kokio noriu. O jokiuosi 7/11 ar kur kitus nebuvo nieko panašaus, į tai ko noriu. Galiausiai radom tokią didelę parduotuvę, kur buvo atskiras kanceliarinių prekių skyrius. Tai aš ten viską ir nusipirkau, ne tik tušinuką, ir pieštukus, ir drožtukus. Apačioje dar buvo visokių siūliukų, tai kaip tik man pasidaryti visokius pakabukus. Nes turėjau daug visokių pakabukų su nutrūkusiais siūlais, kurių niekur negalėjau rasti anksčiau. Nes neieškojau. Dar kelios valandos visiško dykinėjimo. Tikrai dykinėjimo. Sėdėjom ant vieno šaligatvio, ant kito, į vienokias taksi žiūrėjom, į kitokias. Nes nebuvo ką veikti. Lengva vakarienė ir atseit laikas jau eiti. Viską reguliuojam pagal Minu laikrodį. Kai jau pasiėmėm visus daiktus, einam, Minu tik, oi reikia bėgti, čia ėjimo gal dešimt minučių, o jau beveik be dvylikos septynios, mums gi liepė be dešimt septynios ateiti. Aš tikrai, pasižiūriu į savo telefoną, kad laikas šiek tiek kitoks. Hm... Po septynių penkiolika, pažiūrim į kelis laikrodžius pakeliui, tikrai: po septynių penkiolika. Bėgam. Lekiam. Kelionių agentūra, dėdė su pagalve ant galvos, nieko tokio, palaukit, tuoj atėjo dar viena moteriškė, ir sugrupavo su keliais kitais turistais (šveicarės), nusivedė. Žinoma, labai skubėti nebuvo kur. Vis tiek dar pusvalandį pralaukėm prie autobuso, tiksliau belaukdami autobuso. Visiems liepė susiregistruoti, laukti laukti. Kelionių agentūros buvom anksčiau pasiklausę, ar galima ne iki Vientiano, o iki Vang Viengo bilietą užsisakyti. Galima, ir kainavo nelabai pigiai, nusprendėm, kad Laose bus pigiau. Besiregistruojant vėl mūsų pasiklausė. O jūs gal norit į Vang Viengą? Šiaip norim, tai va galit iš karto bilietą nusipirkti. Tiek ir tiek kainuos. Kad mes dar nežinom, kada važiuosim, nes vis tiek pirmas tikslas Vientianas. Nieko tokio, galima ir vėliau panaudoti bilietą. Tai nieko tokio, mes ir patys kaip nors susirasim, ačiū. Geriau palauksim autobuso. Galiausiai atvažiavo autobusas, visi puolė dėti savo kuprines į bagažinę. Ir ką, viena pusė jau pilna, kita irgi. Aš žiūriu: o gal mes visai nededam tų kuprinių ten? Vis tiek ne tokios jos jau ir didelės. Taip ir padarėm. Sėdėjom pačiame gale, šalia mūsų, tiksliau prieš mus: trys japonai, švedas, brazilas ir amerikietis. Švedas (ryškiai iš pietų, nes labai ne švediškai atrodė) pradėjo kalbėti su japonais, japonai nelabai kalba angliškai, bet susišnekėjo. Paaiškino, kad tas amerikietis čia kažkoks sportininkas ir kažkokiose rungtynėse laimėjo kažkurią vietą. Dar keletas korėjiečių buvo ir šiaip pilnas autobusas. Šalta, nes kondicionierius veikia visu pajėgumu. Junk nejungęs, apie dvyliktą valandą sustojo degalinėj. Nusipirkit pavalgyti, nueikit į tualetą, parūkykit jei norit. Ir toliau važiuojam. Sunkiai važiavosi, dar sunkiau miegojosi. Jau beauštant atsidūrėm pasienio provincijojs, žymiausiai miestai: Nong Khai, Udon thani. Minu prisiminė kaip po čia klaidžiojo ieškodamas vienos šventyklos, turėjo tik adresą Udon Thani, daugiau nieko. Ir visi skirtingas puses rodė. Galiausiai mes jau Nong Khai, visus išlaipino, tipo kavos gerti ar dar kažką. Vėliau tik pagalvojau, kad mes ten iš tikrųjų laukėm, kol atidarys sieną. Ji nebūna atidaryta kiaurą parą kaip kitose vietose. Tai mes Nong Khai, kavinėj ant Mekongo kranto, lengvai šalta, rytai ten visai nešilti, laukiam. Surinko pasus, išdalino korteles kažką užpildyti. Šalimais sėdėjo tie korėjiečiai, viena mergina žiūri į mano pasą, o įdomu, man tikrai įdomu, kokios valstybės šitas pasas. Tai paklausk, o kaip čia klausti. Kad joms nereikėtų ilgai galvoti, kaip klausti, pasakiau, kad lietuviškas pasas. Aišku, nežinojo, kur, bet šalia buvęs korėjietis apšvietė: Lietuva, Latvija, Estija, trys Baltijos šalys. Europoje. O tikrai, nelabai žinojau, bet man ir ne gėda, iki šios kelionės nežinojau, kad Singapūras yra Pietryčių Azijoje. Ant to kranto dar pabuvom. Minu sakė, kad kaip kokiam kaime, kaip jis gerai prisimena tokius dalykus, o aš tikriausiai pirmą kartą gyvenime matau tai. Pirmą? Ne visai, pernai metais buvau Laose, Sipandon, Keturi tūkstančiai Mekongo salų, gyvenau vienoj tokioj keletą dienų. Viskas taip pat. Sulaukėm, kol atidarys sieną, vėl visus sulaipino į autobusą, nuvežė iki sienos, visus vėl išlaipino. Liepė pereiti pasų kontrolę, vėl į autobusą ir tiltu per Mekongą. Kitoj Mekongo pusėj jau nebe Tailandas, nuo ten prasideda Laosas. Telefonas dar šiek tiek veikė, bet žinojau, kad jau tuoj tuoj nebeveiks. (Comment on this)
2:31 pm	Sameto sala (Tailandas) Ryte anksti keltis. Reikia kažkur eiti, po to sėst į autobusą ir važiuoti kažkur. Tiksliau į salą beveik prie Kambodžos pasienio. Liepta prisistatyti aštuntą valandą prie vienos kelionių agentūros ir turėjome tokį biliečiuką, vaučerį tipo ar kaip kitaip jį čia pavadinus: kelionių agentūros kontaktai, įrašas, kad važiuojam į Ko Samed ir taip toliau. Laiko dar šiek tiek buvo, tad prieš pat tą agentūrą kavinėj nusprendėm išgerti kavos. Tokia miela močiutė priėmė užsakymą, o gal ir ne ji visai, bet priėmė, po to atnešė kavos ir pakarksėjo: - Lai chang khan ta bu chu da khaaaa. Aš irgi tiek pat supratau iš to pakarksėjimo, Minu dėl visa ko tikėjosi kažko, tai pasiklausė manęs, ką pasakė, sakiau, kad nieko nesupratau ir išvada: močiutės visam pasauly vienodos. Pasisšneka su savim savo kalba ir nesvarbu, ar kas supranta, ar ne, kaip Korėjoj dažnai būna: - O, wegugin, mani mogo, mašikke mogo... čal mongne, kimčchido čial tišine, kot hanguk saram katta (nuo vertimo tai nieko labai nepasikeistų, bet : užsienieti, valgyk valgyk, skanu... Oi kaip gražiai valgo, kaip tikras korėjietis). Laikas bėga, niekas nesiruošia iš niekur mūsų pasiimti, nors laiko dar yra. Va liko penkiolika minučių, dešimt, bet Minu jau nerimauja, jau čia kažkas negerai, jau čia kažkas tuoj bus, aš tai ramiausiai sėdėjau, tipo Tailande kažkas laiku prasideda, o čia dar tarp kitko dešimt minučių yra... Bet tiek tos, žiūriu į tą vaučerį, sakau yra telefono numeris, galim pasiskambinti. Davai skambink. Skambinau. Man paaiškino, kad čia ne ta agentūra ir jie tokių kelionių neorganizuoja, skambinkit tuo telefonu, kuris yra ant vaučerio, sakau, kad aš tuo ir skambinu. Vienu žodžiu buvo aišku, kad niekas neaišku. Bet tik padėjau telefono ragelį, buvo lygiai aštuonios ir pasirodo moteriškė ant mopedo, liepė ją sekti ir nuvedė prie autobuso, kuris važiuoja, ten, kur mums reikia. Tiksliai aštuntą, ko niekad gyvenime Tailande nėra buvę. Šiaip jau be reikalo skambinau, bet tiek tos. Važiuojam. Aišku, prieš tai valandą rinkom turistus iš visokiausių vietų, ne labai jau visokiausių vietų, aplink tą patį rajoną važiavom penkis kartus, ir maždaug po valandos jau pradėjom išvažinėti iš Bankoko. Pamačiau auksinį kalną, ar bent jau nuorodą į auksinį kalną. Kažkoks lankytinas objektas, kurį būtinai vėliau norėjau pamatyti. Pakeliui į salą dar sustojom kažkokioj kavinėj. Tiksliau užeigoj su parduotuve, kur iš pradžių norėjom kažką pirkti. Bet riešutai kaip supratau kainavo trigubai brangiau. Tai nieko ir nepirkau, tik Minu suvalgė sumuštinį, kuris irgi kainavo tris kartus brangiau nei Bankoke. Sunervino mane tie kelionių organizatoriai. Dar po dviejų valandų buvom šalia Bamphe miestelio, kuriame yra uostas į Ko Samet salą (šiaip jau Ko reiškia sala, tai tiesiog Sameto sala). O jau tam Bamphe uoste teko laukti šiek tiek, netgi ne visai trumpai, bet sulaukėm galiausiai laivelio, ir vėl gal kokį pusvalandį, pagal planą tai turėjo būti, kad pusvalandį, plaukėm iki pačios salos. Minu aiškino, kad galima važiuoti tuktuku, vietiniu taksi, arba eiti pėsčiomis, nes nėra jau taip toli ten. Aš, žinoma, iškart ir sutikau eiti pėsčiomis. Nors gal ir be reikalo, bet iš tikro, ne taip jau ir toli ten viskas buvo, todėl ir nuėjom pėsčiomis. Aišku, visi vietiniai ir turistai sėdo į visokius tuktukus ir nuvažiavo. Gal ir be reikalo nevažiavom, nes kai ten nusigavom pusė namelių buvo užimta, niekur nėra vietos. Pirma Minu rekomendacija: trijų nagų viešbutukas. Bet ten buvo tik brangūs kambariais po aštuonis šimtus batų. Kažkoks vienas kambariukas turėtų atsilaisvinti kitą dieną. Einam toliau ieškoti, visai šalimais buvo dar vienas viešbutukas, kur kambarys trys šimtai penkiasdešimt, su dušu, bet toks senesnis, tiesiai prieš statybas, ir šiaip su kvapu atseit. Tai nusprendėm dar paieškoti. Dar radom vieną viešbutį (pilna ten viešbučių, kur tik suki, ten viešbutis), jau čia kambariai po tūkstančius kainuoja, su oro kondicionieriumi atseit. Aš iškart paklausiau, o jei be oro kondicionieriaus, tokių kambarių net neturi. O pagal orą tai aš ne tiek oro kondicionieriaus, kiek šildytuvo norėjau ar bent radiatoriaus kokio, bet tokių ten irgi nebuvo. Taip einant toliau buvo dar vienas, kur po penkis šimtus, bet kadangi gyvensim savaitę, ir jei sumokėsim iškart už visą savaitę, padarytų nuolaidą, bet reikia iškart už tą savaitę ir sumokėti. Tiek tos. Ką daryti. Aišku, čia jau aš iškart pasakiau, kad einam žinoma į pigiausią, trys šimtai penkiasdešimt, bet per tą laiką, kol vaikščiojom jau spėjo atsidurti pora baltų merginų, kurioms labai patiko kambarys. Nieko nepadarysi. Tai ką, einam ten, kur penki šimtai. Einam. Ir beeinant keliu sutinkam dar porelę tokią baltų beždžionių, kurios irgi eina ta pačia kryptimi, su kuprinėmis, irgi ryškiai ieško viešbučio. Aš taip greičiau greičiau, nes visai nenoriu, kad dar ir šitą kambarį iš panosės nugvelbtų. Nenugvelbė. Taigi turim didelį kambarį po palmėmis, su verandike ir netgi nuosavu dušu bei tualetu. Ta proga iškart išėjom degintis, nes jau gerokai po pietų, ir dar pietų pamiegojom. Nors ten greičiau buvo pavakario miegas, kai atsikėlėm jau ir sutemo. Kadangi po popiečio miego buvo visiškas vakaras, ir vakarienės laikas tai nusprendėm eiti paieškoti valgio. Žinoma, aš labai įžvalgiai nusprendžiau, kad visuose paplūdimių baruose viskas bus gerokai brangiau, tai išėjom iš parko teritorijos, kur tik pliažiai ir paplūdimiai ten parko teritorija, draustinis atseit, ir radom kažkokį barą, kaip visi restoranai skirtas užsieniečiams, kur šio bei to pavalgėm, skonis vidutiniškas, kainos kaip visur, pasirodė visai nebuvo pigiau ten eiti valgyti, bet ką jau padarysi. Kainos žinoma gerokai stebino, buvo aukštesnės nei Bankoke, o palyginus su kursu, tai visai ne žemesnės nei kokiam Seule. Bet gal čia tik vieta bloga pasitaikė. Taigi grįždami namo dar nusprendėm pabandyti kažkokio alaus, nusipirkom ne tik alaus. Dar kažkoks įdomsu gėrimas, šiaip turėjo būti alus, bet kai atidarėm ir paragavom, tai pasirodė, kad jos ne alus, o šampanas. Bent jau kažkas, kas galėtų būti vadinama šampanu. O butelis alaus. Kitas rytas. Reikėjo keltis kuo anksčiau ir bėgti į trijų nagų viešbutį, kad neduok dieve vėl kas nors neužimtų mūsų kambario, žinoma, niekas neužėmė ir dabar jau gyvenome namelyje tikrai po palmėmis, ant vištos kojelės ir su vaizdu į jūrą. Labai puiki vieta. Dar mūsų viešbutyje nusprendėme išgerti kavos su kokia bandele, bet bandelės visos tai šiek tiek nepigios, ir kaip mačiau ne pirmo šviežumo, bet pirmą kartą galima pabandyti. Taip prasidėjo vadinamas tasogare (jap.), korėjietiškai tai vadinama čiodžio dilgi, kas lietuviškai turėtų būti kažkas panašaus į dykinėjimą. Kavą gėrėm dvi valandas, kai jau saulė pradėjo leistis, tai yra po kokios antros, išėjom degintis. Kad labai nenusviltumėme. Ir ten sutikome Nataliją. Natalija tai greičiausiai viso to paplūdimio herojė. Taigi guli dvi merginos, juodos juodos ir plaukai balti balti, iš karto nesupratau, bet vėliau paaiškėjo: rusė Natalija iš Sankt Peterburgo ir jos drauga Olia iš Baltarusijos (šiaip nesu tikras, ar ta baltarusė vardu Olia, bet gal). Taigi iš pradžių jos aptarė visas smulkmenas apie plaukų dažymą, kirpimą ir pan., viena jų norėjo kirptis plaukus trumpai, o kita patarė neskubėti, nes va ji nusikirpo ir labai ilgai atsiauginėjo. Tada prisiminė kažkokius bernus, kurie prie jų lindo ar tai vakar, ar tai užvakar, ir jie pasirodė. Dvejetas jų. Jie iškart pasidalino, vienas prie vienos, kitas prie kitos. Olga žinoma buvo populiaresnė, prie jos prilindęs ir atsigulė šalimais, ir apsikabino, ir dar gal smėliu apipylė, nes visas pliažas nuskambėjo nuo rusiško izvraščenec. Natalijai ne taip pasisekė, o gal ji šiaip tokia rimtesnė mergina pasirodė, nes jos vaikinas tupėjo priešais ją ir klausinėjo visokių nesąmonių: tai kada grįši į Sankt Peterburgą, koks ten oras, ką valgei pusryčiams ir panašiai. Visą šitą idilę sugadino storulis iš Škotijos, kuris atėjo, viską apžiūrėjo ir pradėjo lieti visokias nesąmones, kaip mėgsta kai kurie žmonės, Natalijos draugas suprato, kad viskas, šiandien medžioklė baigta, ir lyg net neatsisveikinęs išėjo. Dar buvo vienas veikėjas, vaikščiojantis su gitara. Taigi storulis nuvarė vieną vaikiną, po kiek laiko dingo ir kitas vaikinas. Bet tada atsirado tas veikėjas su gitara (ant gitaros parašyta, kad kompaktiniai diskai irgi pardavinėjami) ir pradėjo groti merginoms serenadas. Žinoma, visos panos iškart susilydo, kai bernas prieš jas pradeda groti, taip buvo ir čia. Natalija ir Olga plojo plojo, džiaugėsi dėkojo, o anglas vis sakė, kad viskas čia jums, mano mielosios gėlelės. (taip nesakė iš tikrųjų). Ir vėl viską turėjo sugadinti storulis, atėjo ir pasakė, kad jau keturios valandos, Olga iškart pašoko, oi kaip vėlai, susirinko manatkes ir nubėgo tikriausiai namo. Storulis vis norėjo įsikišti į pokalbį, sužinojau, kad pas jį namuose dabar metras sniego (atrodo, kad tikrai jis iš Škotijos), kad turėjo kažkokių nemalonumų kažkuriame viešbutyje, ir todėl daugiau niekad ten nebeapsistos, ir apskritai kiekvieną žeimą atvažiuoja į Sameto salą, todėl ir tos panos taip turi daryti. Žinoma, pokalbis nesimezgė, jis po kažkiek laiko nuėjo, liko tin anglas ir Natalija. Dar kelios dainos, keli pragrojimai, Natalija jau nebegulėjo ir nebesidegino (nes saulė tai jau visai nebekaitino, čia tas laikas kai norisi įsijungti šildymą namuose), prisėdo šalia ir kuo toliau, tuo giliau įsijunginėjo į įvairius filosofinius pokalbius apie meną, muziką, literatūrą, filosofiją, gyvenimo prasmę, santuokos esmę ir panašiai. Kuo viskas baigėsi gerai nežinau, kadangi pradėjo temti, šalti ir Minu jau pusvalandį zirzė, kad nori valgyti. Vakarienei nusprendėm daug pinigų neleisti. Tad vietiniam turgelyje nusipirkom kimčchi, vietinių raugintų kopūstų su įvairiais prieskoniais, lipnių ryžių, žuvies ir dar šio bei to. Viskas išėjo gan pigiai, gan skaniai, valgėme namie, verandoje, žiūrėdami į naktinę jūrą, tik nelabai sekėsi miegoti, nes tiesiai po mumis buvo naktinis klubas, nedengtas, kuris iki trijų nakties per daug negailėdamas pinigų leido muziką. Kiek tik kolonėlės leido. Rytas. Reikai eiti ištyrinėti visus paplūdimius ir apylinkes šitoje saloje. Tad ir išėjom ir pasukom į pietus. Sala taip jau orientuota, kad reikia eiti į pietus, jei nori kur nors nueiti. Ėjom ėjom, toli labai nenuėjom man atrodo, bet užtikom rusų turistų oazę. Toj saloj vis keletas pliažiukų, paplūdimiukų, kurie vėliau atskirti akmenynais ir brūzgynais, ir prie kiekvieno tokio pliažo po kurortą su keletu viešbučiu, kur visokie turistai. Taigi pirmas, kurį radome buvo rusų turistų kurortas. Visi iki vieno rusai, ir aplink kalba vien rusiškai. Bet gal jiems taip ir geriau. Kitas kurortas buvo vietinių turtuolių. Visi tajai, ir savaime suprantama turtingi tajai. Irgi neblogai. Taigi, nieko labai įžymaus ten nebuvo, tad šiek tiek pasivaikščioję grįžom atgal. Kavos viešbutyje. Šįkart nusprendėme jokių pasenusių bandelių neimti, tik kavos. Nes ir kava nebuvo labai jau pigi. Bet tiek tos. Taigi išgėrėm kavos. Vėl gėrėm kokias dvi valandas, jei ne daugiau, nes vėliau sugalvojau atsinešti kompiuterį, ir kai jau prisėdau prie jo dirbti atseit, baigiau kai visiškai nusėdo elementas. Tai buvo ženklas, kad reikia eiti prie jūros. Laikas buvo ne ankstyvas, saulė jau leidosi, nesvilino, tad deginimasis tai tik gulėjimas ant smėlio ir nepasakyčiau, kad labai jau kabino ta saulė kažką. Bet gal ir gerai, kad tiap buvo, nereikėjo labai visokiais kremais teptis ir vėliau naktį, vartytis nuo šono ant šono. Šįkart Natalijos niekur nesimatė. Tikriausiai jau buvo palikusi salą. O gal ir ne. Jos mylimasis anglas vis dar vaikštinėjo kartais po pliažą, tai į vieną tai į kitą pusę. Buvo visai ramu. Vakarienės vėl ėjom ne į paplūdimių restoranus, o taip sakant, pas vokiečius. Nes ten sėdėjo labai daug vokiečių turistų, gal ne tik vokiečių, dar ir olandų buvo. Kai mes nuėjom, sėdėjo trys poros, labai aiškinomės, kokie jų santykiai: viena maždaug keturiasdešimties metų pora su gerokai vyresniu vyriškiu, viena pensininkų pora, ir viena penkiasdešimtečių pora. Labiausiai užkliuvo keturiasdešimtmečių pora, kadangi nebuvo aišku, ar tas gerokai vyresnis vyriškis yra uošvis, ar šešuras, greičiausiai čia šeima ir kieno nors tėvas, bet kieno... Tada man kilo dar išganingesnė mintis, o gal čia tėvas su dviem vaikais, nes tie vokiečiai labai jau panašūs atrodė, tikrai kaip brolis ir sesuo. Dar viena porelė: tokia labai elegantiška dama. Korėjietiškai vadinama u-wa. Toks jausmas kad iš kokių aristokratų šeimos. Tada atėjo dar viena. Ten šiaip visi pagyvenę, o tų baltųjų amžiaus ir neatskirsi, visi vienodai senai atrodo. O čia jau tokia pikta dama, į visus žiūrėjo per surauktus antakius, ko jūs čia norite, ko čia atėjote, tokia labai nepatenkinta. Šalimais mūsų galiausiai prisėdo olandai man atrodo, kiek klausėm kalbos ir po ti kiek spoksojau į jų laikraštį, tai iš idėjos viskas turėjo būti olandiškai parašyta. Galiausiai šitų brolio-sesers staliuko kitas staliukas pasiklausė, ką jie ten valgė, kaip čia užsisakyti, ir jie labai juokdamiesi pasakė: va tiesiog bedi pirštu į meniu (ten viskas ne tik parašyta, bet dar ir paveiksliukai yra), parodai paveiksliuką ir nė žodžio nereikia, viskas visiems buvo aišku. Taip mes maloniai pavakarieniavom. Dabar pradėjom ieškoti skraidančios lėkštės. Ten buvo tokia suvenyrų gatvytė, visokie marškinėliai, kelnės, šortai, ko tik ten nebuvo. Tokie tipiški turistiniai suvenyrai. Pirkėjų nesimatė daug, keletas rusų, pora lenkų, ir panašiai. Aš, žinoma, nieko ten gera neradau, nes dar ir kainos tai tokios pat kaip Seule, todėl nieko ir nepirkau, nes iš idėjos nieko ir nereikia. Tik Minu labai užsimanė tos skraidančios lėkštės. Buvo keliose vietose, kainos visur skirtingos, nuėjom ten, kur pigiausia, dar bandėm derėtis, bet jau tikrai nesiderėjo. Aišku, jie patys irgi žinojo, kad čia pigiausia, tad nieko ir neleido. Kaip visada, naktinis klubas dirba iki trijų ryto su nesibaigiančia muzika. Ne pati naujausia muzika turiu pasakyti, bet turistams man atrodo būtent tai labiausiai ir patiko. Kitas rytas. Šį kartą nusprendėm, kad nėra čia ko vaikščioti į pietus, nes ten tikrai ne šilčiau. Eisime į šiaurę. Paplūdimiu. Nes į pietus vis tiek kelias eina per džiungles, ir jokios jūros netgi nesimato. Taigi ir nuėjome ten, kur sėdi ponia Kannon (Gailestingumo deivė), vėliau šiaip kažkokia jūrų mergelė, ir visokios kitokios mažos šventyklėlės. Čia pliažas baigėsi, vėl reikėjo ropoti per akmenis, radom visai nemažai vietinių tajų, kurie šiaip ilsėjosi, vėliau tikriausiai gėrė. Kiek matėm tarp akmenų pilna visokių butelių, maišelių, kitokių šiukšlių primėtyta. Garsūs vakarėliai ten tikriausiai rengiami, ir vietinėje kultūroje dar nėra įprasta, kad galima susitvarkyti po to vakarėlio. Bet čia jau ne mūsų problemos gal šį kartą. Taigi sėdim ant tų akmenų. Aš, žinoma, pora kartų vos nenučiuožiau į vandenį, pažiūrėjom į vieną moteriškę, kuri iki ten buvo atplaukusi, irgi nieko. Toje vietoje kaip tik didelis salos vingis, tai visokie laivai plaukiojo, vežioja turistus pirmyn ir atgal, o dažniausiai į visokias nardymo ir žvejojimo vietas. Kadangi man nei nardyti nei žvejoti nelabai rūpėjo, tai tik pamojavom tiems visies turistams. O tada jau kaip ir buvo laikas degintis. Man nelabai patiko, kad mes nuo tokio ankstaus ryto einam degintis, bet reikia gi pradėti kada nors. Tai ir deginomės. Minu galiausiai susitarė su pliažo mergaitė, kad ji jam padarytų masažą, ji kiekvieną dieną prie jo eidavo ir eidavo, siūlydavo ir siūlydavo tą masažą, o jis vis rytoj ir rytoj... Tai vieną kartą ta rytdeina ir išaušo. Buvo visai smagu. O aš per tą laiką apžiūrėjau visus turistus. Čekų porelė vis toje pačioje vietoje deginosi. Indas iš Kalifornijos irgi norėjo masažo, todėl laukė eilė. Singapūrietis su vokiečiu gulėjo krėsluose, singapūrietis irgi laukė masažo. Keista vokiečių porelė irgi visur vartėsi. Buvo ir daugiau turistų, bet negi juos visus prisiminsi. Masažas, deginimasis, saulė spigina virš pat galvos, ir aš sakau, kad, žinai, einu namo. O tai dar kartą nenoriu nusvilti baisingai. Minu dar paburbėjo, aš pastovėjau šešėly, tai nuėjom pietauti. Čia visai šalimais, už dviejų palmių buvo mažiukas restoraniukas. Padthai su jūros gėrybėmis. Čia jau mano mylimiausias patiekalas. Aptarnavo tajus, kuris gan neblogai kalbėjo angliškai. Ne dažnai pasitaiko. Taip pavalgę skaniai, aš jau norėjau vėl namo, bet kaitra buvo praėjusi, tai nuėjom prie dar vieno pliažiuko. Reikėjo pereiti per išdžiūvusias džiungles (dešimt metrų), ir esi tokioj mažoj įlankėlėj, kur dar nėra jokių viešbučių ir restoranų, tik keletas namelių ir penki turistai. Kai mes atėjom, jų jau buvo septyni, vėliau pasidarė devyni. Prigulėm šalia vokeičių poros. Dama buvo gerokai vyresnė už vaikiną, ir tikrai nebuvo panaši į jo motiną. Bent jau elgesys tai tikrai ne motiniškas, o jojo visai visai ne sūniškas. Ten besikepinant prisirinko daugybė tajų, kurie žaidė ir maudėsi. Pradėjo vėsti. Dar paplūdimyje pažaidėm su ta skraidančia lėkšte, sekėsi kažkaip, Minu koją išsisuko bežaisdamas, tai visas vargšas ėjo į viešbutį. Ten kaip tik rodė „Boratą“. Mūsų viešbutyje kasdien rodydavo po porą filmų, vakarinis seansas prasidėdavo penktą valandą, naktinis dar vėliau, o dieniniam seanse buvo galima pačiam pasirinkti filmą. Nemačiau, kad kas nors dieniniam seanse būtų dalyvavęs. Taigi persirengėm ir šiandien jau nusprendėm eiti valgyti ne kur kitur, o į paplūdimio restoranus. Pasirodo, kainos buvo tokios pat, kaip valgyti ne paplūdimio restoranuose, taigi, jokio biznio trenktis į kitą galą, nebent jei nori turgeliuosi ko nors pasipirkti. O ten buvo ko pirkti. Desertas restorane šalimais. Tiksliau desertą jau tik aš šlamščiau, nes Minu buvo tiek persiėdęs, kad nebepaėjo. Dar pažiūrėjom į visokius ugnies svaidytojus rijikus ir sukiotojus, pilna jų ten. Viena užsienietė pasiaiškino, užsirovė, tai jai irgi į rankas įkišo fakelą, sako, nu parodyk, ką moki. Ji parodė. Aišku, šiek tiek plaukai užsiliepsnojo, bet tai čia nieko. Vėliau ji pasakė, kad nesijaudinkit, viskas man gerai, čia aš pirmą kartą su jais žaidžiu, bet kad nelabai matėsi, kad publika nors kiek būtų jaudinusis, šiaip kaip į atrakciją pasižiūrėjo. Išaušo Naujųjų Metų rytas. Naujieji Metai pagal Mėnulio kalendorių. Žinoma, Tailandas nelabai žino, kadangi jie švenčia pagal savo Mėnulio kalendorių išskyrus gausią vietinę kinų mažumą (netgi dauguma reikėtų juos vadinti). O mums irgi buvo Naujųjų Metų dovanėlė. Nutarėm eiti kavos gerti į kitą restoraną, tai bemokant už kambarį šeimininkė pradėjo aiškinti, kad mes už vieną dieną nesumokėjom. Nors atrodo, tikrai mokėjom kiekvieną dieną. Ir ką, aiškinomės, abu balsus pakėlėm, skaičiavom. Šeimininkė tai įnirtingai aiškino, kad va, viską registruojama dviejuose žurnaluose, jei ne šitam, tai kitam, jei vienam pamiršti, tai kitam būna, o mūsų įrašo už vieną dieną nėra nė vienam žurnale. Žinoma, ginčas baigėsi, kad mes ir nemokėjom už tą dieną, bet, žinoma, nuotaika visiems subliuro, ir dar plius šeimininkė tokiu tonu pasakė: gerai, nemokėkit, jūs pamiršot. Vienu žodžiu likom mes kalti. Tikrai ne dėl to, bet šią dieną jau ėjom kavos gerti į kitą restoraną, arčiau jūros, aš ten begerdamas kavą vis paplaukiodavau. Jūra buvo visai arti. Šiaip visada rytais tokie potvyniai, vakarais atoslūgiai, bet šiandien jūra gerokai patvinusi, bangos didžiausios, vos ne restoraną šluoja, vėjas irgi nemažas, visą naktį švilpė. Vėliau sužinojom, kad kažkur nelabai toli siaučia uraganas ir cunamius kelia. Tikriausiai dėl to visos tos bangos. Kaip ir kiekvieną dieną labai nieko doro ir nenuveikėm. Pasideginom, pasimaudėm, pažaidėm skraidančia lėkšte. Tuo viskas ir būtų baigęsi, bet nusprendėm pavakarieniauti toliau nuo namų. Ant jūros kranto. Išsirinkom iš visų restoranų, ką kas turi, graži žuvis, tik du šimtu batų, ir dar prie žuvies visokių salotų. O čia prasidėjo. Pasirodo, tų salotų, kurias norėjom užsisakyti nėra. Kitų irgi nėra. Mergaitė vėl pradėjo vardinti ko nėra, lengviau būtų išvardinti kas yra. Nes pagal vardinimą kažką pamiršo, kažką praleido, kažko nesuprato, kai vėl bandom užsisakyti, ji: „argi jūs nesuprantat, aš juk sakiau, kad to nėra.“ Va šita tajų savybė šiek tiek nervina. Nes jau tikrai jų anglų kalba nėra nei puiki, nei tobula, sakyčiau gerokai pusėtina ir vidutiniška, o tie dažnoki pareiškimai: „negi jūs nesuprantat...“ Nesuprantam, bet dėl to, kad jūs kažko nepasakot ar pasakot kažką. Bet tiek tos. Išsiaiškinom, kad visų pigiausių salotų jie neturi. Minu jau norėjo atsistoti ir išeiti, aš liepiau nurimti, tiek tos. Pavalgom. Šiaip linksmas toks restoranėlis. Valgyti tai valgom, aišku, stalai tikrai ne iškart nukraustomi, viskas ant pliažo, sutiesti kilimai ir sėdi ant kilimų prie žemų staliukų. Lengva prietema. Padavėjai ne visada mato, kad kažkas kviečia ar kažkas išeina. Labai lengvai galima pabėgti. Ir čia ateina Tailando šuniukas. Klientai jau išėję, stalas tuščias, bet išėdų tai daugoka likę. Kaulų visokių. Dar ir padavėjas šalimais sukiojasi, kažkieno užsakymą priiminėja. Tas šuniukas apsidairė, pamirksėjo ir nenuleisdamas akių nuo padavėjo pradėjo kraustyti tą staliuką, kaulus rinkti. Linksma žiūrėti. Vėliau pamatė, kad padavėjas vis tiek nelabai dėmesio kreipia, tai ir nukraustė, pusę nuvartė, skaniai papietavo. Naujieji Metai. Antroji Naujųjų Metų diena. Nusprendėm, kad nėra čia ko ilgiau tupėti šitoj saloj, vis tiek brangu, ir apskritai Tailandas jau lengvai atsiėdęs, tad važiuojam kur nors kitur, o tai yra į Laosą. Ši diena bus paskutinė. Tad tos paskutinės dienos rytą vėl nuėjom išgerti kavos į tą patį restoraną. Pasėdėjom iki pietų jei ne ilgiau. Vėl pasideginom. Užsisakėm bilietukus atgal į Bankoką, nes berods vis tiek į Laosą tiesiai nieko nėra. Tai patys kalti, duosim kitiems užsidirbti. Bilietas į Bankoką kainavo visu šimtu batų pigiau, bet čia vien dėl to, kad neįskaičiuojami penkiasdešimt batų už keltą. Bet vis tiek gaunasi pigiau. Taip nieko neveikėm, susitvarkėm daiktus. Nuėjom pavalgyti paskutinės vakarienės. Labai jau daug privalgėm, net man šiek tiek per daug buvo, bet vis tiek paskutinė diena Sameto saloje, galima sau ir daugiau leisti. O kadangi kitą dieną reikia anksti keltis, tai ir nuėjom anksčiau gultis. Labai anksti nesigavo, nes Minu įniko į ką tik nupirktą knygą apie novicijus, Tailando ypatybė. Šiaip tai turėtų būti vienuolio mokinys, kuris tampa vienuoliu, bet Tailande tai dažniausiai neturtingų šeimų sūnūs, kurie dėl įvairių aplinkybių negali gauti net nemokamo išsilavinimo, todėl dažnai atiduodami į vienuolyną iki pilnametystės. Ten jie dažnai gyvena geresnėse sąlygose nei namie, valgo geriau, ir gauna visą privalomą išsilavinimą. Paskutinis rytas Sameto saloje. Nėra laiko nei kavai, nei arbatai, tiesiog kuprinės ant pečių, atsisveikinome su šeiminkais ir pėsčiomis nuėjome iki to uosto. Ten tokia naujiena. Aš kaip ir anksčiau žinojau, kad Minu netikėjo manimi. Reikia mokėti už keltą, ir jie tikrai nesuprato, kad mes jau už viską sumokėjom. Vėliau pažiūrėjus į bilietus, buvo aiškiai įrašyta, kad kelto kaina į bilietą neįeina. Taigi sėdim savo valtyje, plaukiam visur. Įėjo keletas korėjiečių, todėl buvo liepta kalbėti tik angliškai. Sėdėjo ta pati vokiečių porelė, galvojau, kad jie brolis ir sesuo, nes labai jau panašūs, bet pagal tai kaip jie glaustėsi vienas prie kito ir bučiavosi, nusprendėm, kad tikrai greičiausiai ne brolis su seserimi. Nors ką gali žinoti. Dar pusvalandis ir mes vėl žemyne, Bamphe miestelyje, kur turime surasti savo kelionių agentūrą, iš jos mus veš į Bankoką. Nebuvo taip paprasta, gatvę kaip ir radom, knygyną irgi radom, prie kurio turėjo būti agentūra, kažkokia agenūra lyg ir buvo, bet pagal iškabą visai ne ta. Šalimais ėjo dar keletas turistų, tai jie irgi mūsų pasiklausė, ar tik ieškom ne tos pačios agentūros. Pasirodė, kad tikrai tos pačios. Nieko čia baisaus, radom, agentūra buvo ten, kur reikia, tik pavadinimas, gal šiek tiek ne toks. Reikėjo dar šiek tiek palaukti, aš per tą laiką turgelyje radau guavos su druska. Vaisius, o į druską priberta dažų bei cukraus. Vis tiek reikės kažko užvalgyti, nes pagal jausmą, mus vėl išsodins toje pačioje valgykloje, kur viskas labai brangu. Kelionė nelabai ilgai truko. Netoliese esančioj degalinėj visus persodino. Nesupratau, kokia rokiruotė, bet greičiausiai keletas žmonių važiavo ne į Bankoką, o kur kitur. Gal į Patają, todėl iš mūsų mikroautobuso keletas žmonių išlipo, keletas įlipo ir mes vėl visi važiuojam į Bankoką. Vėl visokio plauko gyventojų. Amerikiečių ketvertas, du vaikinai ir dvi merginos. Tokie atvažiavę pagerti ir padūkti. Visą kelia apie tai ir kalbėjo, kiek kas ko išgėrė, kada, ką rūkė, kelintą kėlėsi, kelintą ėjo gulti, kas kada į kokį barą atėjo, kas pastebėjo, kas ne, ir kas kuriuo metu kurioj baro vietoj buvo. Kaip ir tikėjausi, sustojo toje pačioje kavinėje. Kadangi magistralė, negalima sukti, kur nori, tai apsuko didžiausią ratą aplinkiniais kaimo keliukais ir sustojo ten pat. Iš principo nieko nevalgėm. Vėl susodio į autobusą, ir nuvežė į Bankoką. Dar visų paklausė, kur kas važiuoja, visi žinoma į garsiausią turistų vietą, kur renkasi viso pasaulio turistai: Khao San gatvę. Išskyrus tas dvi amerikietes, kurioms būtinai reikia patekti į geležinkelio stotį. Kažkur važiuos. Dar pora valandų, ir mes vėl Bankoke, jame vis dar skendi smogas ir atrodo labai niekas nepasikeitė. (1 Comment |Comment on this)
2:28 pm	Bankokas prieš Naujuosius Metus (Tailandas) Kelionę į Tailandą planavom gal nuo visai seniai, netgi neprisimenu kada, kažkur nuo gruodžio pabaigos viską pradėjom, bet didžiausia problema visada buvo mano pasas, kurio gavimas, pasiėmimas kainavo daug nervų, ilgo laukimo ir pinigų, žinoma. Bet galiausiai viskas išsiprendė, ir taip penktadienį ryte sugalvojom, kad artimiausiu reisu skrendam į Tailandą. Aišku, man dar buvo būtinas sustojimas Taivany, todėl bilietas gal kiek ir brangesnis gavosi, bet niekam tai neįdomu, Tailandas turėjo būti pigus. Kol Minu susiruošė, kol aš nusifotografavau, nes niekur neradau savo fotografijų (vizai), praėjo nemažai laiko, ir jau galvojom, kad pavėluosim į Tailandą. Bet niekur nepavėlavom, visai laiku buvom oro uoste, pridavėm bagažą, manęs dar buvo pasiklausta, ar vizą darysiuos Tailande, ačiū dievui, dabar jau daro lietuviams vizas oro uoste, tik, aišku, su griežtom taisyklėm, kurių aš ir tikėjausi. Taigi pirma stotelė Taivanis, iki Taivanio skristi gal dvi valandas, asmeniniai ekraniukai žiūrėti filmus ar žaisti žaidimus ar šiaip kokiom nesąmonėm užsiiminėti, taip ir darėm. Minu nusprendė pažiūrėti filmą „Kunigaikštienė“, bet vėliau pagalvojo, kad jis visai neįdomus, todėl persijungė „Madagaskarą“. O aš vis kažko tikėjausi iš to filmo, bet labai daug nieko irgi nebuvo. Bet kadangi pradėjau, reikėjo iki galo jį ir peržiūrėti. Vėliau atėjo eilė „Madagaskarui“, bet, savaime suprantama, laikas leistis, tad tęsinį palikau kitam skrydžiui. Taipėjaus oro uostas būtų visai nieko: bevielis internetas visur, visos kitos turistinės atrakcijos, pvz., Hello Kitty paveiksliukai prie įsėdimo į lėktuvą, tik viena problema, kad visai neseniai ten buvo sugalvota, jog oro uostas nerūkomas. Tai kodėl mes tuos oro uosto mokesčius mokam??? Kitas lėktuvas, vėl asmenini ekraniukas. Bet didžiausias skirtumas, kad šitame lėktuve buvo didžiausia grupė lenkų turistų, kurie taip ir įsispoksojo į mus abu, kai tik įlipom į lėktuvą. Gerai, tegul sau spokso, kol atsisėdom. Visi kiti nurimo, išskyrus vieną, kuris sėdėjo tiesiai prieš mus. Gręžiojosi ir gręžiojosi, žiūrinėjo ir žiūrinėjo, aš dar ramiai pažiūrėjau, o Minu sakė, net liežuvį parodė jam. Kiek galima visgi? Toliau sau žiūriu „Madagaskarą“, vėliau sugalvojau dar vieną filmuką pažiūrėti, gerokai kvailesnį, apie šuniuką. Berods „Laukinės istorijos“ ar kažkokia panaši nesąmonė, kadangi geresnių filmų nelabai ir buvo, tai apsiėjau juo. Ir vėliau nusileidom Bankoko oro uoste. Bankoko oro uostas didžiausias didžiausias, kol iš vieno galo į kitą galą nuėjom, gal net kokia valanda praėjo. O tada aš darausi vizą. Aiškus valstybių sąrašas, kurios darosi vizas ant sienos: Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Sudanas, Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir dar kelios. Iš viso keturiolika valstybių, viza kainuoja tūkstantį batų, kadangi dabar vonas labai nukritęs, tai gaunasi pigiau, nei darytis Korėjoj. Tik viena bėda, kad ant sienos vizą išduoda tik dviem savaitėm. Važiuodamas į Tailandą turi parodyti bilietą, kad už dviejų savaičių išskrendi iš ten. O mano bilietas savaime suprantama visam mėnesiui. Taigi klausimai: - Iš kur jūs? - Iš Lietuvos. - Tinka, darykitės vizą. (...) Kiek laiko būsite Tailande? - Dvi savaites. - Parodykite bilietą,- prisimenu kaip prieš dešimt metų vos panaikinus vizų režimą su Suomija mane panašiai ant sienos tardė. Parodau bilietą, žmogelis nelabai supranta, kas ten parašyta, duoda kitam skaityti ir tada pareina: - o Jūsų bilietas tai mėnesiui, kaip dabar bus? - O aš važiuosiu į Malaiziją trumpam, - iš tikro tai dar neaišku kur, bet vis tiek ruošiausi važiuoti. - Parodykit bilietą. - Autobusu važiuosiu. - Parodykit bilietą. - Iš Bankoko važiuosiu autobusu, ten ir nusipirksiu. – pasienietis pagalvojo, pagalvojo, po to: duokit pinigus. Už dviejų minučių mano pase antspaudas: TR penkiolika. Gerai tom visom kitom valstybėm, pavyzdžiu ir Rusijai, kuriems nereikia jokių vizų į Tailandą. Ką tas antspaudas reiškia nelabai supratom, bet kai praeidinėjau sieną buvo gan aiškiai įdėtas štampelis, kad man iš Tailando reikia išsinešdinti vasario penkioliktą. Bagažas gana greitai atėjo, kita pasienietė dar paflirtavo su Minu, mes jau išėjom ir jau planuojam kaip čia daryti, kur važiuosim gyventi. Šiaip buvau susitaręs su vienu pažįstamu, kad pas jį, tai pasiėmėm taksi, susiskambinom su juo, davėm taksistui pasišnekėti, kad būtų viskas aišku, ir nuvažiavom. Važiavom gal kokias trisdešimt minučių, bendra suma buvo beveik trys šimtai penkiasdešimt batų, plius įsėdimo mokestis. Iš oro uosto jis yra, kad taksistais pagal skaitliuką nepradėtų vežioti aplinkui. Pasiekėm Marką, ir kadangi jau buvo vėlus metas, nuėjom miegoti. Tailandas, tropinė zona, o grindys šaltos šaltos. Miegoti visiškai nešilta. Bet kažkaip išsimiegojom. Markas atsikėlė anksčiau, mes pasakėm, kad vėliau prisijungsim prie jo. Susitvarkėm daiktus ir nuėjom į jo Universitetą. Kadangi jis dar turėjo šiek tiek darbų, tai išgėrėm kavos, pasivalkiojom po Universiteto teritoriją, taip labai nieko ypatinga, ir vėliau susitikom pietauti. Pietavome studentų valgykloje. Labai gerai. Ir nelabai brangu. Man tai visai patiko. Aš nusigrūdau su Marku rinktis visokių nesąmonių: ryžiai su karė, o Minu tipo gudrus, norėjo makaronų. Tai ir gavo ką užsisakė: valgyti nebuvo įmanoma. Aš savo aštrybes sukirtau, Markas stebėjosi, o aš jam sakiau, kad jeigu ką, tai aš iš Korėjos. Bet makaronai jau buvo šiek tiek per daug. Tai ir nesuvalgėm. Tada dar paklausėm, kur čia mūsų autobusas iki centro, netoli jis, numeris septyniasdešimt penki, kiek kainuoja viena kelionė tai ir nesupratom, bet arba septyni arba aštuoi batai. Važiuojam važiuojam, važiuojam važiuojam, niekas neaišku. Vėliau Minu maždaug pradėjo prisiminti vietas, ir atsidūrėm Sathon Paksin stotelėje. Ten ir metro stotelė, ir laivinių autobusų stotis. Labai gera vieta. Man patiko. Apėjom ratu, sėdom į laiviuką. Aišku, prieš tai pusę valandos pasinagrinėję žemėlapį, kur mums reikia išlipti, mūsų stotelės pavadinimas Pha Athrit. Ten prie pat Khao San kelio, kur viso pasaulio turistai renkasi. Pha tai reiškia uostas. Chao Phraja. Tai upė tekanti per Bankoką, ir mes ja plaukėm plaukėm. Šiaip reikėjo tryliktoj stotelėj išlipti, o kadangi laivas kelias praleidom, tai išlipom ne tryliktoj, o kažkurioj kitoj, todėl aš pralošiau kavos puodelį. Praplaukėm visas Bankoko įžymybes: Wat Aruną (wat reiškia šventykla, o Wat Arunas ne Arūno šventykla, o Aušros šventykla). Aš būtiniausiai norėjau ten nueiti, o Minu visai nenorėjo. Vėliau išsiaiškinom, kad jis irgi ten nebuvo. Wat Pho – šventykla su gulinčių Buda, kurioje abu buvom buvę. Kažkur gilumoj liko Wat Traimit – šventykla su auksiniu Buda, kur irgi abu buvom buvę, Wat Phra Kaeow su karaliaus rūmais ir smaragdiniu Buda. Ir galiausiai Ramos trečiojo tiltas ir Pha Athrit. Išlipom. Nusigrūdom į Khao Saną su tais milijonais turistų. Suvalgėm po keptų makaronų: Patthai, irgi Tailando įžymybė, kainuojanti dvidešimt batų, jei valgai gatvėje. Tada apžiūrėjom visus įmanomus viešbučius. Pirma korėjietišką viešbutį DDM – Tongdemunas. Aš buvau įrašęs, kad ten ruošiuosi gyventi, kai pildžiau vizos dokumentus. Kainos įvairiausios: dvivietis kambarys nuo trijų šimtų batų iki penkių šimtų, dar su plius ar be plius papildomos lovos. Savaitės pabaigoje ruošėsi atvažiuoti Roberta, todėl mes labai rūpinomės, kur dar ją paguldyti. Kai jau apžiūrėjom visus viešbučius, vis dar tikėjoms susitikti su Brianu, pažįstamu filipiniečiu, kuris labai džiaugėsi, kad atvykau į Bankoką, ir būtiniausiai norėjo susitikti, bet buvo labai užimtas, bet vakare tikrai turėjo turėti laiko. Ką, alaus? Alus tai visai brangus, beveik šimtą batų vienas butelis, ir dar plius mažiukas. Bet sėdėjom gražioj vietoj, apžiūrinėjom įvairiausio plauko turistus: visi jie visiškai vienodi, nesvarbu, iš kur būtų beatvykę: Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio, JAV, Anglijos, Rusijos ar kokio kito galo. Mados visų visiškai vienodos, a la Thailand et le Bangkok, bet kas baisiausia nė vienas vietinis taip nesirengia. O jau gausybė jų neišpasakyta: neatrodo, kad būtum Tailande. Greičiau kokioj Europoj. Bet ten, kur šiek tiek šilčiau. Brianas baisingai užimtas, tai jau supratau, kad niekaip su juo nesusitiksiu, tad susiruošėm važiuoti namo, bet šiek tiek užsikabliavom. Dar pabuvom Khao Sane. Apžiūrėjau visas parduotuves, kiek tik buvo, visas kainas mintinai išmokau. Šliurės kainuoja du šimtu batų, tai jau kokia nesąmonė neišpasakyta. Tiek pat kiek Korėjoj. Nuo kada Tailandas tiek pabrango. Aš dar su Minu kainas aptariau korėjietiškai, jis liepė šiek tiek pridusti, nes pardavėjas dėl gausybės korėjiečių turistų puikiai supranta korėjietiškai. O man kas, jis vis tiek tik skaičius tesupranta, ir tegul žino, kad nepadoru, tiesiog nežmogiška tokias nerealias kainas sakyti. Vėl prisėdom prie vienos šventyklos pavalgyti. Ten jau sėdėjo aibė: prancūzai. Vėliau atvarė anglai, vokiečių porelė, kinų porelė iš Singapūro arba Taivano, o gal iš kur nors kitur. Nesvarbu. Besėdėdami pradėjom galvoti, kaip čia gautis namo, kada čia tie autobusai baigia važiuoti. Nes jei reikės važiuoti taksi, kuri vėl kainuos kokius tris ar keturis šimtus, tai jau geriau pasiimti dvi lovas Khao sane, kas kainuos gerokai mažiau. Bet autobusų dar turėtų būti. Tad (laiveliai jau nebeplaukioja) ieškomės tuktuko ir galvojam, kur mums reikia važiuoti. Nelabai prisimenam iš kur atvažiavom. Bet vienas taksistas suprato kas tai yra Sathon Taksin, sakė už šimtą batų nuveš ir nuvažiavom. Vėliau išlipom, sako čia, eikit gilyn. Einam einam ir toks jausmas, kad tikrai ne čia. Aišku, taip ir buvo. Pasirodo taksistas išmetė mus dviem stotelėm anksčiau ir dar kitoj upės pusėj. Pirmą kartą Minu buvo taip baisingai užsieny apgautas. Bet kadangi nelabai toli, tai paėjom, perėjom per tiltą sulaukėm savo autobuso. Vietos sėdėti nebuvo, teko stovėti, galva rėmiausi į lubas, o važiavimo būdas irgi labai stebino, tad pastoviai ta galva trankiausi į lubas. Kur reikia išlipti irgi nelabai žinom, tik tiek, kad reikia pavažiuoti apie pusvalandį o tada jau dairytis pro langus, kur Universitetas. Ir vis tiek išliptumėm viena stotele per vėlai. Taip ir buvo. Dar suvalgėm ledų ir namo. Tada įdomiausia, kaip aš stengiausi prisijungti prie bevielio interneto. Nieko gera nesigavo. Tai mokamas, tai signalas nelabai pasiekiamas, tai dar kas nors. Galiausiai balkone radau tašką, prisijungiau. Roberta parašė, kad kažkokie lochai nupirko jos bilietą, o dabar nieko nėra. Idžin su Fabienu nusprendė vietoj Tailando į Pekiną, tad likom kaip ir ant ledo. Dar Robertai liepiau pažiūrėt savo saitą, ten turėtų būti vietų. Vėliau kaip visada miegoti, nes laikas jau vėlus, ir dar nusprendėm, kad jau kokią kitą dieną važiuojam prie jūros, užteks čia būti, susitarėm su Marku, kad paliksim jo mielą būstą. Ryte dar palydėjom jį iki universiteto, atidavėm raktus, išgėrėm kavos, ir nusprendėm, kad vakare susitiksim pavakarieniauti. Sathon Taksin stotelėje. Vėl tas pats jau mintinai išmoktas kelias: septyniasdešimt penktas autobusas, Tha Sathon uostas, laivelis, Tha Phathrit, ir korėjietiškas viešbutukas. Kambarys dviem tik du šimtu batu, ten ir nutarėm apsistoti. Robertai parašėm, kad ji pirktų bilietą ir atvažiuotų į Ko Samed salą, kur planavom šiek tiek pasibūti. Viešbutyje vieni korėjiečiai ir vienas bulgaras. Kilme bulgaras, bet pilietybė Australijos. Kažkada anksti emigravo į Australiją. Už mane jaunesnis galbūt, mokosi korėjiečių kalbos. Pats vienas. Ir Kaip pats vienas besimokydamas gana neblogai kalba. Ir tada į miestą. Pirmas punktas kiniškas miestelis, kur labai reikia saugoti pinigines, rūbus drabužius batus ir visa kita. Nes viską vagia. Ten apžiūrim arbatas, geros arbatos, pigesnes, suvalgom virtinių. Toks didelis didelis turgus tas kiniškas miestelis, užkramtom vaisių, išgeriam kažko šaldyto, suvalgom kažką valgoma ir randu užkaborį be žmonių. Taip ramu iškart paliko, tad praeinam šalinėm gatvelėm, visuose namuose visi žiūri kiniškas operas, randam princo šventyklą, ten pasėdim. Dar pasigrumdom tam kiniško miestelio šurmuly ir nusprendžiam, tiksliau aš nusprendžiu, kad jau visai pribrendau nuvažiuoti pas Arūną, tai yra į Aušros šventyklą. Toks plaukimas tai vis tiek. Vienu laiveliu, kitu laiveliu. Žmonių daug, pinigų nesumokėjom, man tai kas, pati konduktorė kalta, kad teliepė pasitraukti į šalį, o kad aš noriu į Wat Arun, tai nekreipė dėmesio. Ta šventykla taip labai primena visus kchmeriškus statinius iš Angkor Wato. Reikia lipti aukštai aukštai, ir nebijoti aukščio, aš, aišku, bijojau, bet nusprendžiau nepasirodyti. Vaizdas nelabai koks, nes Bankokas nuolat skendi neišpasakytam ūke, smoge, rūke ir visur kitur. Kai jau išfotkinom viską, kas ten buvo, vėl sėdom į laivelį, į kitą laivelį ir išplaukėm į savo Taksin, kur jau tuoj tuoj turėtų psirodyti Markas. Pirma norėjo nuvesti į vieną restoraną, kur nebuvo vietų, tada į kitą, Naujasis Užrašas: Xin ji, kur vietų buvo, bet nebuvo alaus. Pavalgėm. Skanu žinoma, krevetės, mėsos, daržovės. Iš pradžių norėjom valgyti visi kartu, tai yra užsakyti kelis bendrus patiekalus, bet pagal Marko snukį supratom, kad jis to visai nenori, tai valgėm atskirai. Dar žinoma, aš susipyliau visus prieskonius, kuriuos radau ant stalo, gavosi dar skaniau. Kai pavalgėm ir sakau Markui, o dabar einam ten, kur bent alaus bus. O jis: „man reikia namo, tipo darbų daug turiu“. Mes su Minu pažiūrėjom: nu gerai, tai galėjo jei ką ir visai nevažiuoti, trenktis valandą per visus kamščius, kad pasėdėtų pusę valandos ir namo važiuotų? Tuo labiau, kad mūsų visi autobusai pasibaigę. Ir čia kilo man išganinga mintis, kad reikia eiti pėsčiomis. Sena tokia mano mintis pasivaiškčioti po Bankoką, kurią per klaidą Minu prisiminė. Na, ir ėjom. Dvi valandas. Lygiai. Bet visai įdomiau, užėjom į tokį urminį turgų, kur bananus krepšiais parduoda, svogūnus kasomis, o ryžius sunkvežimiais. Dar radom naktinį turgų, kur pardavinėja viską viską, nė vieno rūbo, kuriuos užsieniečiai nešioja Tailande, vaizduodami tajus, o tokie normalūs, prie kurių aš pripratęs Korėjoje. Tada jau beveik prie Khao san kelio radom restoraniuką, kur nusprendėm išgerti alaus ir suvalgyti deserčiuko. Gražus vaizdas į upę, kadangi tamsu, tai nesimato viso to šiukšlyno, kuris ten plaukioja. Dar apžiūrėjom visus besivaikščiojančius, kaip užsieniečiai senukai kabina jaunus tajų vaikinus, kažkur vedasi, iš kažkur atsiveda. Minu visada sakė, kad visi galvos, kad aš tas turtingas užsienietis, kuris jį, tajų nusipirko. Bet kai restorane su juo kalbėjo angliškai, užsakymą priiminėjo tik iš jo, ir tik angliškai. Neišgirdo, kad du alaus, atnešė vieną, ir tik jam, sąskaitą irgi pateikė jam, aš taip daugiau nebegalvojau. Dar apėjom ratu ir grįžom namo, nes kitą rytą reikia anksti keltis, važiuoti prie jūros. Korėjietės liepė eiti, nes visi bernai korėjiečiai išsigrūdo į gėjų barą, greičiausiai kokio nors šuns (šou) pažiūrėti, bet mes tiesiog miegoti. Tipo keltis anksti. (Comment on this)
Monday, April 28th, 2008
2:16 am	Pasaulio stebuklai Laose (khmerų žemės tęsinys) Lėktuvas išskrido pusvalandžiu anksčiau. Ko kaip ir niekad neteko patirti gyvenime. Bet ką jau padarysi, taip jau visiems būna. Dar su Liuda juokėmės, kad kuo toliau, tuo brangiau tas Laosas mums atsieina, ir jau labai susijaudinom dėl pinigų, ar užteks tiek kiek pasiėmėm. Jau dabar, kad veltui neišmestumėm tų trisdešimties dolerių už Laoso vizą paklojom šimtą dvidešimt už lėktuvo bilietą, dar reikia priskaičiuoti vizą į Kambodžą atgal, o jei dar pridėsim ir kelionę atgal į Pnompenį. Net baisu galvoti. Bet vis tiek sau laimingai pavalgėm pietus lėktuve, nusileidom Laose, Pakse. Skrydis gal tik kokią valandą. Oro uostas. Tarptautinis. Bet panašesnis į daržinę. Įdomu ten yra kokie duty free ar niekas apie juos negirdėjo. Dar juokingesnė pasų patikra. Sėdi du lao, žiūri į mano pasą, varto varto, knisa knisa, o valio, radom Laoso vizą. Dar varto varto, valio, radom išvykimą iš Kambodos. Sudėjo antspaudus. Tada reikia duomenis į kompiuterį suvesti. Čia jau sėdėjo keturiese prie vieno kompiuterio ir juos suvedinėjo. Tada linksmiausia dalis: bagažo atsiėmimas. Jokių diržų besisukančių ar dar ko nors nėra, išnešė iš lėktuvo visą bagažą, sudėjo į karutį, atvežė, sumetė į kampą, išsirinkit kas kam patinka. Ir ką dabar mums veikti šitam krašte? Nusifotografavau Laoso, tiksliau tik tos provincijos žemėlapį su aprašymais, kas kur yra, Liuda liepė. Po to pasididinsim ir žiūrėsim, vėliau dar bandėm su turistų informacija šnekėti, o jie labai brangiai viską siūlė. Galim važiuoti į dvi puses, viena į Kambodžos pusę, kitą į priešingą. Aš kaip ir į priešingą visai nenorėčiau, nes taip mums tik dar blogiau grįžti. Bet nieko nepadarysi. Galiausiai nusprendėm, kad važiuosim į Kambodžos pasienį, ten pagyvensim, o kadangi iš ten iki Kambodžos tik trylika kilometrų, o gal ir tiek nėra, eisim pėsčiomis iki sienos, o vėliau galvosim ką darysim. Šiaip toks juokingas planas iš tikro, bet mes dar optimistiškai tikėjomės kažko. Neėmėm turistų infofmacijos siūlomo tuktuko, nespėjus išeiti iš oro uosto mus pasigavo vienas. Dar nusiderėjom, ir ji nuvežė mus iki autobusų stoties. Tuktukas irgi ne toks, kokį buvom įpratę matyti, normalus autobusiukas, dar pakeliui pasigrožėjom nuostabiu Mekongo upės vaizdu ir autobusų stotis. Tokia didelė didelė dulkina turgaus aikštė, autobusai visi atviri, su trim suoliukais viduje. Šiaip jei rimtai tai tokie sunkvežimiukai, o ne autobusai. Lyg ir paaiškinom kur norim, liepė susimokėti. Ten kursas vienas doleris aštuoni tūkstančiai kipų, tai mes pagal tą kursą ir susimokėjom. Dar dvi tajės kiek supratau kartu su mumis važiavo, jos mokėjo batais. Vienu žodžiu Laose vartojamos visos valiutos, kiek tik reikia. Važiuojam. Nepasakyčiau, kad tos džiunglės labai džiungliškai atrodo, kaip mes įsivaizduojam. Važiuojam ilgai ilgai, vis tiek iki pat sienos beveik reikia nuvažiuoti. Mūsų pakeleivių vis mažėja ir mažėja, tikėjomės, kad būsim paskutiniai. Kiekvienoj stotelėj užpuola prekiautojai: tai tą tai aną siūlo, matėm netgi keletą baltųjų kiekvienoj stotelėj, kurie kažkur važiavo, kažko ieškojo. Taip beveik tuščiu autobusu privažiuojam prie upės. Kaip supratau, tai Mekongas. Iš tikro tai viskas buvo išsukus iš kelio, atsiduriam prie upės, tokiam beveik lietuviškam kaime per šienapjūtę. Tuščia. Ir prie tos upės ženklais parodė, kad mums čia reikia lipti lauk. Išlipom. Kur mes esam? Upę matom. Valtis matom. Užrašas buvo. Don Khon, Don Khet, Don Khong, kainos surašytos. Ir dėdė toks atėjo, kuris labai šnekėjo valstybine kalba. Kur esam, ką mes čia veikiam. Supratom, kad reikės plaukti ta valtimi, tik kur.... Aš dar galvojau gal būtų galima nusiderėti tą kainą, Liuda palinkėjo sėkmės derintis. Pažiūrėjom, ką, valtys greičiausiai čia kaip stovi, taip ir stovės, niekur nedings, tad einam apžiūrėti apylinkių. Labiausiai juokėsi Liuda, jei jos mama sužinotų, ką ji čia veikia, ir kiek sumokėjo, kad patektų į kažkokį kaimą, kuris nepasakyčiau, kad labai skiriasi nuo mūsiškių... Bet nieko nepadarysi, daug vaikų, visi sveikinosi su mumis, ne angliškai: sabaidee, mes irgi tiek jau mokėjom pasakyti. Netgi žinojau, kad reikia nusilenkti, bet ne visi lankstėsi mums, bet jau kai mes pamokėm, tai jie irgi išmoko. Radom šventyklą, tokia sakyčiau visai nauja šventykla. Liuda nebenorėjo eiti per daržus ir kapines, todėl išėjom į kelią. Šventykloj irgi nieko nėra, daryk ką nori, nešk vežk viską. Vėliau, aišku, atvažiavo pora prancūzų lydimi vietinio laosiečio, jie irgi apžiūrėjo šventyklą ir išvažiavo. Mes irgi išėjom. Nusileidom žemyn, tada tiesesniu keliuku, per tuos kaimo namukus. Prisifotografavom. Ypatingai stebino dideliausios palydovinės antenos prie kiekvieno namo. Norėjom visai tiesiai praeiti, bet baigėsi, kad perėjom kažkieno daržu ir atsidūrėm kažkieno kieme, kartu su kiaulėm ir šunim, Romantika. Grįžom atgal, sėdom į valtį, susimokėjom nesiderėję. Pasirodė, kad vis tiek ten kaina už valtį, o ne už žmogų. Taip atsidūrėm vienoj iš Mekongo salų, kur ir norėjom būti. O čia stebuklų stebuklai. Vietoj vietinių aborigenų su palmių lapų sijonėliais ir beždžionių, šokančių priešais mėnesieną, pamatėm baltųjų rojų. Įvairiausių rūšių baltos beždžionės, iš visos Europos, rasi kokių tik nori. Šiek tiek nusivylėm Laosu. Bet nieko jau nebepadarysi. Pasivaikščiojom, susiradom viešbutį. Naktis penki doleriai, kambarys visai nemažas, dar netgi su terasa ir balkonu, romantišku vaizdu į karves ir kiaules, pasidėjom daiktus ir nuėjom pažiūrėti, ką čia būtų galima valgyti. Vėl nuostabus restoranas, ant Mekongo upės kranto, su romantiška muzika, atvira terasa, ir kaip bebūtų keista mes vieninteliai tame restorane. Romantiška vakarienė. Vėliau įjungė muziką, kuri mums kaip ir turiu pasakyti visai trukdė. Kai susimokėjom už viską, kursas šiek tiek kitoks pasirodė. Bet geresnis nei mes tikėjomės. Apžiūrėjom kokias ekskursijas siūlo kiekvienas viešbutis, kiek kainuos nuvažiuoti iki Pnompenio vėliau. Kiekvienas viešbutis vis ką nors siūlo, bet pasirodė, kad visi siūlo tą patį, ir netgi už tą pačią kainą. Išsirinkom visai kitam viešbuty, ten ir kursas dar geresnis pasitaikė, tad nusprendėm, kad ten ir vakarieniausim. Labai gera ten vakarieniauti, vėl ant upės kranto, puola visokie vabalai. Norėjom dar nueiti pažiūrėti saulėlydžio ir pažiūrėti į didelį Budą, kaip tik vienas labai ant akių matėsi. Bet saulėlydžio nepamatėm, nes visur namai ir jokio horizonto nesimato, iki Budos irgi kažkaip neužėjom. Labai nepasisekė. Užtat pažiūrėjau į savo kojas, Liudos kojas ir dar vieno praeinančio užsieniečio kojas. Mano juodžiausios.Kai jau sutemo, kažkaip labai nesisėdėjo mums, tad kaip visada ėjom anksti miegoti, nes vis tiek gal kelsimės irgi anksti net kažkur pusę aštuonių turėjom išvažiuoti, o prieš tai norėjom ir kavos išgerti. Viešbuty labai linksma. Vandens šilto kaip ir labai nėra. Bet nelabai ir šaltas tas vanduo, praustis tinka. Bet geriausia dalis, kad elektros irgi nėra. Šeimininkė mums davė žvakę, ir pažadėjo, kad kitą dieną sutaisys elektros lempą. Vienu žodžiu romantika... Maudynės žvakių šviesoje. Linksmai mes ten gyvenom. Kitą dieną kaip ir priklauso, atsikėlėm gan anksti, prieš aušrą, bet dar bandėm miegoti, nes vis tiek gerokai per anksti. Pažadino, žinoma, romantiški kiaulių kriuksėjimai, karvių mykimai ir gaidžių giedojimai. Bet ko norėti, gyvename baltųjų rojuje, o ne mūsų išsvajotose džiunglėse. Savo restorane išgėrėm kavos, visai nieko tokia kava. Galiausiai mus pakvietė į eskursiją. Su mumis plaukė viena valtimi dar viena vengrė, olandė, britas visas nepatenkintas, pora australų, kurie su vengre ir olande kalbėjo visą laiką. Visai gražias salas praplaukėm, gražu plaukioti Mekongu, visai nuostabūs vaizdai atsivėrė, nameliai ant pastolių (šiaip ten visi viešbutiniai bungalai, kaip vėliau sužinojom). Priplaukėm kitą salą, vadinosi ji Don Det, ten paleidom keletą turistų, nusifotografavom su jaučiu, besimaudančiu Mekonge, ir toliau plaukėm. Kita sala vadinosi Don Khong. Ten reikėjo išlipti. Prie mūsų prisijungė dar keletas prancūzų, kurių visada reikėjo laukti visur, nes keletas iš jų ieškojo kambario, norėjo toje saloje apsistoti. O Viešpatie... Buvo viena laosietė, kuri gerokai pragyvenusi Prancūzijoje, gal net ištekėjus ten, pagal amžių tai tikrai į madame panaši. Ir laukiam laukiam laukiam jų visur. Liuda jau pasipiktino, tam Laose visur visi kalba prancūziškai, ką jie negali patys nieko susirasti, kodėl mes turim jų visur laukti. Dar, aišku, reikėjo pridėti, kad gidas nekalbėjo angliškai, tad susišnekėjimas buvo visai ne koks. Kol laukėm, suradom lokomotyvą, likusį nuo Prancūzijos okupacijos metų, prancūzų kolonijinį pastatą. Taip gerokai visų palaukus, ėjom toliau. Radom šventyklą. Ten būtinai man reikėjo nusifotografuoti. Ir dar skruzdėlės. Gyvos. Valgomos. Olandė sakė, kad jų skonis kaip citrinų, jos draugas buvo ragavęs. Paragavau tų skruzdėlių. Pirma jas reikia užmušti, nes kitaip jos įgelia liežuvį. Tikrai, skonis šiek tiek primena citrinas. Toliau einam, Mekonge daugybė jaučių besimaudančių, ir kriokliai. Tik pradėjom fotografuoti, ir jau reikia eiti. Prancūzė viena pamatė mus, su mumis, einam einam. Liuda: „ tai tų prancūzų buvo galima laukti porą valandų ten, o va prie krioklio, kuris kaip ir priklausytų mums pagal programą tik penkios minutės.“ O toliau pietūs. Nelabai brangūs, kas ką nori, tas tą užsisakė, pavalgėm skaniai. Dar pažiūrėjom į audžiamas drobes. Visai šalimais viena moteriškė audė ir pardavinėjo visokius dalykus. Kainos tai kaip ir turistams. Nelabai pigu viskas. Ir vėl į laivą, vėliau į autobusiuką, važiuojam prie kitų krioklių, kur pasak visko turėjo būti galima ir maudytis. Bevažiuodami išsišnekėjom su olande ir vengre. Apie anglų kalbą. Apie gyvenimą Pietryčių Azijoje. Kriokliai. Irgi gražūs. O šalimais parduotuvė, pusę filmų korėjietiški, visos Korėjos žvaigždės ten buvo. Mums labai juokinga. O tada su panom nuėjom ten, kur atseit galima maudytis. Ir fotografuotis. Taip ir padarėm. Liuda tai ten giliau pabandė įsigrūsti, kol jos neišvarė, nes jei kas, tai kaip plauktum pasroviui kriokliu, nieko ten neliktų iš tavęs. Nuostabu. Taip besėdint atėjo mūsų ieškoti, teko vėl kraustytis. Paskutinis ekskursijos punktas: gėlųjų vandenų delfinų žiūrėjimas. Vėl kažkur nuvažiavom, prie pat Kambodžos sienos, kitoj Mekongo pusėj jau buvo Kambodža. Susodinos visus ant akmenų, laukit. Ten kažkur toli toli jie turi pasirodyti. Bet gali ir nepasirodyti, kaip jau pasiseks. Mes su Liuda labai greitai nusprendėm nebelaukti jokių delfinų, šiaip fotografavom ir fotogrfavomės, juokėmės iš visų. Kažkas pradėjo horizonte matyti delfinus, visi apsityčiojo vieni iš kitų, Liuda nusprendė, kad jau kiekvieną varlę praplaukiančią tolumoj vadins delfinais. Greičiausiai taip ir buvo. Vienu žodžiu delfinų laukimas kaip supratom buvo programos vinis, kurios tikrai nebuvo galima praleisti, ir dėl kurios buvo galima paaukoti ir visas kitas programos dalis. Bet saulėlydis gražus. Nieko negali pasakyti. Palaukėm, ir toliau važiavom, tiksliau namo. Vengrė su olande paklausė ar lietuvių kalba panaši į rusų, nes kai mes kalbėjom su Liuda, labai panašiai skambėjo. Aš jos paaiškinau, kad su Liuda kalbėjom būtent rusiškai. Tada jos suprato, kodėl viskas taip panašiai skamba. Grįžom namo, pavakarieniavom savo kavinėjeir kaip visada miegoti. Kaip ir reikėjo tikėtis šviesa nepataisyta, tad mes ir toliau romantiškai maudėmės žvakių šviesoje. Paskutinė mūsų diena Laose. Vėl ten pat kava su blynais ir ėjom nuomotis dviračių. Nusprendėm apžiūrėti, kas per sala čia pas mus. Kas čia gera. Dviratukai tokie nepasakyčiau, kad pirmos jaunystės, ar kad labai geri, bet geriau tokie negu jokių. Iš pradžių tiesiuoju keliu į vakarus, ten kur saulė leidžiasi. Ilgas keliukas, kuriame nieko nebuvo. Tik laukai tokie, kaip mūsų bulvių laukai po bulviakasio. Liuda paklausė, ar moku važiuoti be rankų, sakau kažkiek išeina. Jai irgi kažkiek išėjo. Ji tipo toliau mokysis. Jei išgirsiu kokį keistą griuvimo garsą, tai čia bus ji. Tai tiek tos. Taip po kurio laiko atsidūrėm vakarinėj daly, ten irgi toks savotiškas uostelis, kuriuo galima išsigauti iš salos, tiksliau iš viso salyno. Mūsų gyvenamoji vieta vadinosi Sipandong, keturiasdešimt tūkstančių salų. Prasisukom, į šiaurę, pagal žemėlapį ten kažkur turėjo būti pliažai. Aišku, mes kaip tvarkingi turistai negrįžom iki normalaus asfaltuoto kelio, o pasukom pačiu artimiausiu keliuku, kuris greitai buvo nebe asfaltuotas, vėliau susiaurėjo, iš visų pusių buvo džiunglės, bet vis tiek važiuojam pirmyn, negi suksim atgal. Bevažiuojant stebuklas. Upelis. Su aukštais skardžiais. Ir liepteliu permestu. Lieptas tai toks siauras medžio kamienas. Vienu žodžiu juo dviračių nepersivesi. Apžiūrėjau iš visų pusių, radau tokį gerą nusileidimą ir pabandėm per ten dviračius pervesti, o vėliau užkelti viršun. Nebuvo taip jau paprasta vis dėlto, kojos kaip ir priklauso: sudraskytos ir purvinos. Grįšim iš atostogų, o atrodysim kaip po karo. Bet viską padarėm, važiuojam toliau: vienas kelias į džiungles, kitas į ryžių lauką. Pabandėm į džiungles: ne kas. Tad ryžių laukas. Nes atgal per tą upelį nebenorėjau važiuoti. Per ryžių lauką kai ir per ryžių lauką, visokie dumblai, grioviai, ežios, kuriomis kartais užteko vietos dviračiui, o kartais ir ne. Bet vėl išėjom į normalų kelią, iš kurio jau nebesiruošėm išvažiuoti, ieškom toliau pliažų. Kurių turėjo būti. Smėlio bent jau kažkokio maudytis. Ir šventyklų bent jau vienuolika. Sakiau, kad užeisim į visas. Iš tikro užėjom tik į penkias gal, nes daugiau ir neradom. Taigi pirma šventykla. Aš ten padariau tuos šimtą aštuonis nusilenkimus, galiausiai ir kojų nebeskaudėjo ir viskas gerai buvo. Vienuolis pavaišino vaisiaisi tais pačiais limpančiais prie lūpų. Viskas kol kas gerai, tik sakykim toks karštis gal ne visai žmoniškas, ir nekeista, pats vidurdienis. Nusprendėm pasėdėti kokioj kavinėj ar parduotuvėj pavėsy, jei tik rasim ką nors panašaus. Dar viena šventykla, iš visų pusių uždaryta, prie Mekongo prieiti žinoma neįmanoma, o jei įmanoma, tai maudytis nelabai išeina. Kažkas panašaus į vietinę valgyklą, bet mergaitė nelabai suprato, ko mes norim. Tada radom dar vieną kavinukę ant sankryžos ir ten prisėdom porai valandų. Vietiniai irgi nieko nedarė, miegojo, pavėsy vėsinosi, šunys liežuvius iškišę gulėjo, vienu žodžiu linksmas gyvenimas visiems. Kai jau praėjo tos siestos valandos, kažkur po antrod prasidėjo judėjimas, Liuda man jau sako, važiuojam važiuojam, matai vietiniai juda, mes irgi galim judėti. Reikia mums judėti. Ir pajudėjom. Dar keletas šventyklų, ir prie paskutinės šventyklos radom priėjimą prie Mekongo. Maudomės? Iš paskos atslinko keletas vienuolių berniukų. Kaip supratom žiūrėti, ką tos baltos beždžionės čia veiks. Ir rimtai, visą laiką sėdėjo ir laukė mūsų. Mes nusivartėm žemyn, įbridau į upę. Vanduo toks pat kaip pas mus viešbuty, tai supratom, kad kasdien prausiamės Mekongo vandeniu. Pabandžiau plaukti. Tiksliau perbridau visą upę iki artimiausios salos, vanduo aukščiau kelių nepakilo. Tad dėl vaizdo pasinėriau, nusifotografuoti reikia. Dar valtelėj nusifotografavom. Einam namo, kaip vėliau supratom, buvom visai prie pat namų. Užėjom, pasidėjom daiktus ir bėgom vis dėlto pažiūrėti saulėlydžio. Saulėlydis irgi nepasakyčiau kad labai nuostabus. Saulė leidosi į tokį rūką, sėdėjom kaip jau minėjau bulvių lauke. Gal jis ir ryžių laukas, bet savo dulkėmis nė kiek nesiskyrė nuo bulvinio po bulviakasio. Sėdim su Liuda ant ežios, žiūrim į tą saulę besileidžiančią, į palmes. Nusifotografom su jomis, bet reikėjo labai stengtis, kad nepatektų ten visokia romantika kiaulių ir karvių pavidalais, ar kokiais aptriušusiais stogais į kadrą. Liudos melancholiškos mintys: „Palmės... Kas mums asocijuojasi su palmėmis: Pietų jūros, smėliukas, gražus saulėlydis raudonas į jūra, kokosai, jūros ošimas. O čia, sėdim ant ežios bulvių vagoj po tom palmėm, žiūrim į pilką saulę ir klausom romantikos kriūkiančios, mykiančios visais balsais. Nuostabu.“ Taip mes praleidom paskutinę dieną Laose, pavalgėm pusryčius. Namo. Mes vis dar neturim elektros duše, romantiška maudynė, yra kažkokie kaimynai. Tik nematėm jų nė karto. Tiksliau Liuda matė, o aš jų kaip ir nepamačiau. Kita diena atsikėlėm, susidėjom daiktus, sumokėjom šeimininkei už nakvynę ir iki savo kavinės, kavos su blyneliais. Šiaip buvo žadėtas VIP autobusiukas iki pat Pnompenio. Liuda taip ir apsirengė, kaip VIP autobusiukui, išsipuošus, su šilkais ir panašiai. Gaivi ir visa kvepianti. Laukiam, susodina. Kaip visada užsiimam verslo klasę pačiam gale, bevažiuojant iki sienos dar susodina keletą žmonių, iš pradžių buvom trise, vėliau jau beveik pilnas mūsų autobusas. Atvažiavom iki sienos, nuėjom ten pasižymėti. Už išvažiavimą susimokam po du doleriu. Čia jau kaip kam pasisekė, kai kurie mokėjo daugiau, kai kurie mažiau. Čia gal už prabūtą laiką ar už ką, taip tiksliai ir nesupratom. Vėliau atvežė dar vieną žmogų, ir tada visi linksmi iki Kambodžos sienos, kur tarp kitko, reikėjo persėsti į kitą autobusą. Nekeista, taip ir turėjo būti. Bet pirma žinoma einam pasižymėti, darytis vizos. Viza kainuoja dvidešimt vieną dolerį, reikia turėti nuotrauką. Jei neturi, ne problema, nufotografuos vietoj, tik paims už tai tris dolerius. O tarp kitko fotografuoja į telefoną, ir greičiausiai vėliai ištrina visas tas nuotraukas. Taigi užpildėm viską, gavom vizas, einam užsianstpauduoti, o čia dar po vieną dolerį reikia mokėti. Iš pradžių liepė į pasą įdėti tą dolerį, vėliau susirinkom tuos dolerius, o vėliau, kai jau dėjo antspaudus, vėl pasiprašė. Žinoma, visi mūsiškiai burbėjo, kad ką tik sumokėjom, man každėkol teko būti paskutiniu toj eilėj, tai man sunkiausiai sekėsi paaiškinti, bet antrą kartą nebemokėjau. Kiek galima čia plėšti, kaip vėliau sužinojau tas doleris ir nepriklausė mums mokėti. Persėdom į naująjį autobusą, privažiavom Mekongą. Jį reikėjo perplaukti, nepervažiuosi per jį, tai ir gerai, viskas nuostabu. Vėl susirinkom visi daiktus, einam. Labai stebėjomės su kokiomis kuprinėmis visi vilkosi, ir ko jie ten prisipirko. Mūsų tai apskritai net į kuprines nepanašu. Galima sakyti be bagažo mes, palyginus su kitais žmonėmis. Ir vis tiek geriausiai atrodėm, nors turėjom kuo apsirengti, skalbiausi gi aš beveik kasdien, kad turėčiau kuom rengtis. Sulaukėm valties, susėdom visi, manliepė nesiliesti prie motociklo, o kad ten vietos nebuvo valty tai niekam neįdomu. Man iki šiol įdomu, kaip mes nenuskedom, nes kaip jau išėjo, taip sugrūdo visus. Atsidūrėm Stung Trenge. Labai nuostabus miestas. Nuvedė į viešbutį, iš kur turėjo būti autobusas toliau. Laukėm gal dvi valandas. Liudai ir man buvo nebenuostabu, kodėl čia kelionė taip ilgai trunka, jei tenka po tris valandas laukti ties kiekvienu persėdimu. Šiaip ji tikėjosi, kad tai bus jau paskutinis mūsų persėdimas, ir iš ten jau tiesiai važiuosim į Pnompenį. Naivuolė. Taigi laukiam ne vieni, pilna mūsų, baltų beždžionių, nepatiko tai mums. Tik mes vieninteliai gudrūs žmonės, tiesiai į Pnompenį, o visi kiti tik iki Stung Treng, ir toliau nežinojo ką daryti. Jei važiuos į Siem Ripą, kur ir norėjo važiuoti, vis tiek bus tik kitą dieną, Pnompenis, Krantie... Didelis klausimas. Vienu žodžiu visi baisiai pasimetę, vėliau kažkas kažką nusprendė, pakalbėjo apie Angkor Vatą, kad ten reikia bent jau savaitės. Nusprendėm, kad pamišėliai didieji, bet tiek tos. Per tą laiką, kol laukėm, visi praalko, norėjo valgyti, užsisakinėjo, mes irgi užsisakėm. Aš kavos, Liuda ryžių su daržovėmis. Atnešė kažkokias daržovių salotas, Liuda nusprendė, kad tai jos. Sulapnojo viską, galiausiai vėl kažkoks užsakymas. Žmonių daugybė, gal penkiasdešimt, kaip ten jie susigaudys koks kieno užsakymas, kai visi užsieniečiai jiems vienodi, ir nė vienas iš padavėjų angliškai beveik nekalba. Linksma tiesiog. Taigi neša užsakymą, ir gal kokius tris kartus norėjo įkišti jį man, nes aš atseit užsisakiau, bet aš intensyviai sakiau, kad geriu tik kavą, daugiau nieko neužsakinėjau. Kai pranešė trečią kartą, aš sakau Liudai, man atrodo čia vaikšto tavo užsakymas, o tu eilinį kartą surijai kažkieno svetimo. Pasitikrino meniu. Tikrai, valgė tikrai ne tą, ką užsisakė, bet buvo skanu. Ir sėdėjom ramiai, apsimetėm, kad nieko nežinom. Galiausiai kvietimas, pirmas autobusas į Pnompenį. Pusė žmonių išsivilko. Vis du žmonės du žmonės, nieko nesupratom, kai tas autobusas išvažiavo, mes pradėjom vaikščioti. Mūsų pasiklausė kur mes, Pnompenis, bilietai iš Laoso, taip, o dieve, kodėl jūs nieko nesakėt, mes jūsų jau ieškojom, autobusas išvažiavo. Parkvietė tą autobusą atgal. Hm.... Sėskitės. Bet kad ten vietos tai nėra visiškai. Nesuprantam, kur sėsti. Iš galutinės sėdynės išsodino vieną khmerą, ir ten buvo vieta mums dviem. Tarp dviejų prancūzų, kurie net nesiruošė prastintis. Nuostabu. Khmeras išlindo per galą, kadangi autobusas tiek prikimštas, kitaip neina, aš tuo pat keliu įlipau į autobusą. Liuda su sijonu, nelips, bando pro duris, bet britės, kurios sėdi ant kelio net nesiruošia išlipti. Vienu žodžiu kažkaip susėdom ir važiuojam, Liuda jau visai sutiko persėsti dar vieną kartą, nes tokiam autobuse tai nelabai nori važiuoti. Suspausti iš visų pusių. Prancūzai rūkė ir gėrė visą laiką, aš bandžiau skaityti knygą, perskaičiau iki galo. Prancūzas paklausė, ar šneku kiniškai, aš pasakiau, kad knyga šiaip jau korėjietiškai, tada jis paklausė, ar kalbu ta kalba, tai pasakiau, kad kaip ir jo. Labai puiki kelionė. Kaip vėliau sužinojom, iš tikro, dar vienas persėdimas Krantie, kur atvažiavo ir kitas autobusas, tai kam reikėjo tokį skandalą kelti? Kai jau pasiekėm tą vietą, labai apsidžiaugėm. Vėl laukiam kito autobuso. Kadangi netoliese buvo turgus, nuėjom į jį, nusipirkom vaisių. Netgi supratau kainas, mango nusipirkom. Šiaip nelabai žinojom kaip valgysim, todėl tiesiog susėdom priešais viešbutį, lupomės nagais, vėliau rankas skaudėjo gal porą savaičių, nes į panages prilindo visokio gėrio, ir šlamštėm. Atrodėm, kaip laukiniai prie visų tų vakariečių. O ypač kadangi kalbėjom rusiškai, jie tai suprato, kad kalbam kažkokia laukinių iš Rytų Europos kalba. Vėliau man iš rankų išslydo mango ir nukrito ant žemės, negi aš išmesiu, ne, nuvaliau ir surijau viską. Laukiniai iš Laoso džiunglių, ką jau padarysi. Aišku, prisiminėm, kad turėjom ir peilį plastmasinį, bet po laiko. Taigi paskutinis autobusas, vėl kaip visada sėdim verslo klasėj, autobusas pats puikiausias, langai neužsidaro, važiuojam kažkokiais žvyrkeliais. Kuo toliau, tuo labiau nebežinom, ką reiškia žodis VIP, bet greičiausiai paskutinis autobusas ir buvo tai. Saulei leidžiantis sustojom, suslėpė visokius pagalius, dyles tokias, ant sotgo sukrovė ir apkrovė tomis šimtakilogramėmis kuprinėmis. Mes savo kurpinių nedavėm. Vėliau visai sutemus privažiavom kažkokį miestą, kuris kaip vėliau supratau tikriausiai buvo visai ne į tą pusę, kurios mums reikėjo. Ten tipo pastovėjom, pasipirkom valgyti, vėliau iškrovė tuos visus medžius ir pagalius. Eilinis kontrabandos vežimas. Vėl susėdom, ir dar kelias valandas važiavom. Vienu žodžiu Pnompenyje buvom beveik vienuoliktą vakaro. Itewone vietiniam, užsieniečių kvartale. Gerai, kad nuvežė prie viešbučio, kambarys dviem kainavo tik keturis dolerius. Ten ir apsistojom. Mano kojos... Negro kojos baltesnės už mano, jei taip palyginsim. Kai pažiūrėjau į veidrodį irgi nelikau labai sužavėtas, nelabai skyriausi nuo negro. Tad dušas, vėliau vakarienė restorane. Mokama kai jau kraustomasi, ir miegoti. Išaušo ir paskutinė diena Kambodžoje. Atsikeliam kaip visada gan anksti, išeinam pasivaikščioti, apžiūriu visas būtinas turistines vietas. Supratau, kad esam visai netoli jų visų, visai laisvai galima ir pėsčiomis viską apvaikščioti. O šiaip mūsų viešbutis ant ežero kranto, ežeras tai toks kaip jau pripratom, su lotosais ir lengvai nepermatomu vandeniu. Taigi puola iš visų pusių visokie tuktukų vairuotojai, nori siūlyti savo paslaugas. Kol geriam kavą susitariam su vienu, jis mus pavežios po miestą ir dar vėliau iki oro uosto. Šešiolika dolerių ir ne daugiau. Norėjo dar nuvežti į visokius mirties laukus, už Pnompenio, aš visai nenorėjau už Pnompenio važiuoti, nors Liuda ir galvojo apie mirties laukus... Aš jai taip ir pasakiau, jei nori, važiuok, manęs ten nenutempsi. Taigi šešiolika dolerių už ekskursiją po Pnompenį ir po to iki oro uosto. Sutiko. Pagėrėm kavą, pasakė, kad jei norim daiktus palikti kambary, reikės mokėti dar už vieną naktį, todėl tiesiog pasidėjom savo kuprines prie registratūros staliuko. Pirmas punktas Wat Phnom. Pagrindinė budizmo šventovė Kambodžoj berods, nežinau tiksliai, bet ten reikia būtinai po vieną dolerį sumokėti. Nieko tokia šventovė, vietiniai khmerai, aišku, ten eina melstis nemokamai. Man kaip vienuoliui irgi buvo galima taip eiti melsti, bet nusprendžiau nesimaivyti per daug. Pasimeldėm. Tada dar pamatėm pakeliui Kažkokį paminklą, kuris kaip ir priklausė gal pagal bendrą programą, tik į mūsų individualią programą jis nebuvo įtrauktas. Kita šventykla Wat Oulanam. Nevisai taip rašoma, bet panašiai. Ten irgi pažiūrėjom viską, ne visur buvo galima įeiti, bet gražu visai. Didžiausia budizmo mokykla. Tem jau Liuda fotografavosi visaip ir taip ir anaip, ir su gėlėm ir be gėlių, su gėlėm tai kaip su ragais atrodė. O vėliau mus vairuotojas nuvežė iki muziejaus, ir sako, va šalimais yra Karaliaus rūmai, kurie atsidaro nuo dviejų, tai gal susitinkam ketvirtą, maždaug kažkaip panašiai nutarėm. Tiksliau taip nutarėm po muziejaus, bet vis tiek jį paleidom. Nacionaliniame muziejuje visokie Budos, Krišnos, Garudos, Brahmos, Višnūs, Lakšmės ir kiti dievai. Pusę jų sutempta iš Ankgor vato. Viskas aišku, kodėl ten taip tuščia, dabar aišku. Šiaip daugiau nelabai kas ten buvo, o statulos tai labai panašios į visokias graikiškas ir romėniškas. Bent jau man. Žemutinis Ermitažo aukštas. Liuda irgi panašiai galvojo. Betgi mes tokie žmonės, nieko nepadarysi. Apžiūrėjom, apėjom dar ratu aplink muziejų. Garbės ratas. Su tuktuku pakalbėjom, kad jis laisvas iki keturių, kol mes apžiūrėsim karaliaus rūmus. Kadangi ar taip ar taip buvo pietūs, mes irgi nuėjom papietauti. Pirma radom turgų, kur pardavinėjo visai ne tai, ko mums reikėjo. Tiksliau rūbai visai ne tokie, maisto nebuvo, vaisių irgi nelabai. Baisuva, o ne turgus, tad išėjom ant Mekongo upės, ten pažiūrėjom, tada toliau ieškoti ko nors pavalgyti, radom. Kiniškas restoranas. Varlė ir antis, ir taip visai pigiai, kad aš net suabejojau, ar tikrai ten varlės ir antys buvo, kad ne varlės tai beveik šimtu procentų buvau tikras. Bet nieko, viskas valgoma. Tada per visokius kaimus, per laukus, į Karaliaus rūmus. Viskas kaip ir tvarkoj, bet čia pamačiau skelbimą, kad kaip ir negalima į Karaliaus rūmus įeiti nuogais pečiais, ir panašiai. Vienu žodžiu reikia būti padoriai apsirengusiam. Pasišneku su Liuda. Nieko tokio, niekas nieko jai nesakė. Patikėjau, bet kadangi abu buvom Tailande, tai žinojom, kad pavyzdžiui pas Smaragdinį Budą Tailande mūsų tokių niekas neįleistų, bet duotų rūbus apsirengti. Šiaip panašiai buvo ir Kambodžoj, mūsų pliki pečiai iškart visiems krito į akis, ir mums net bilietų nepardavė. Tai ką daryti, laukti tuktutko, kad jis vežtų mus namo, apsirengti. Bet dar dvi valandos. Per tą laiką buvo galima susirasti parduotuvę ir ką nors nusipirkti, bet nieko gera neradom. Tad šiaip pasivalkiojom, aš netgi norėjau užeiti į šventyklą ir pasiskolinti tas oranžines marškas, apsigobti, ir tada gal net nemokamai įeitumėm. Praėjom per kelias parduotuves, radom gėrimus, kurių man reikėjo, vis tiek Kambodža, reikia ką nors susirasti. Galiausiai sulaukėm savo vairuotojo, pasakėm, kad vežtų mus namo, apsirengti. Jis, betgi ten buvo galima nusipirkti po tris doliarus, laba diena, dar mes po tris doliarus ką nors pirkiosim vežk namo. Pasiėmėm rūbus, aš dar porą šortų prigriebiau, kad jei kas... Apsirengėm, ir galiausiai jau atsidūrėm Karaliaus rezidencijoj, kadangi taip sunku patekti, tai mes taip lengvai iš ten neišėjom. Bet šiaip tuose rūmuose per daug visko žiūrėti ir negalima. Nustatytos ribos, iki kur galima nueiti iki kur ne. Pvz., į sosto salę galima tikpro duris pažiūrėti, fotografuoti negalima. Pasilinksminimų salę galima apžiūrėti iš apačios, Napoleono paviljoną iš toli. Budos salę galima visą apžiūrėti, vienintelis pastatas, kur labai netrukdo. Visas stupas, kur vėliau greičiausiai bus palaidoti visi karaliai galima iš arčiau ir toliau apžiūrėti, ir nusifotografuoti su jais galima. Vienu žodžiu visi turistai išėjo, o mes dar fotografavom ir fotografavom. Angkor Vato tikrasis modelis, prie kurio aš nusifotografavau, lotosai ir kiti gėriai. Viskas labai nuostabu. Gal ir gerai, kad mes taip vėlai ten nuėjom, nebuvo taip karšta, ir nebuvo jokių turistų, kurie žinoma, tik maišytų fotografuotis. Kai jau pasidžiaugėm iki soties, išėjom ir paprašėm, kad nuvežtų į senąjį turgų. Šiaip tikėjomės ten ilgokai pabūti, ir dar užsukti į parduotuvę didelį, žinojom, kad viena netoli ten buvo, bet turgus jau užsidarinėjo. Tai Liuda tik nusipirko marškinėlius, rankinuką, kaip visada, aš nusipirkau drakono vaisių, kurie nebuvo labai brangūs, nes šalimais mango dideliausia brangybė. Mangus norėjom pirkti kur nors kitoj vietoj, bet jie vis tiek gerokai brangesni, nei mes norėjom mokėti. Tad į viešbutį, ten kokteiliai paskutinieji, pasiilsėjimai, ir ruošimasis namo. Kadangi mes jau kambario neturėjom, nusprendėm, kad dušai ir visa kita bus oro uoste. Vis tiek atrodėm tikrai ne nuostabiausiai, pavyzdžiui aš su savo juodom negriškom kojom. Bet tai kur tau, baisuva, kokteilius išgėrėm, susimokėjom, o mūsų vairuotojo kaip nėra taip nėra. Žinoma, mes labai neskubam niekur, bet vis tiek būtų visai malonu jį susirasti. Ilgai laukėm, jo kiti vairuotojai ieškojo, laukėm laukėm, kol sulaukėm. Pasakėm, kad mums reikia parduotuvės. Nuvežė į vieną, bet ten nieko nebuvo. Tad jis pasitarė su kažkuo, ir rado, nuvežė į dar vieną, tokį supermarketą vietinį galima sakyti, nes ten buvo visko: sūrio, degtinės, martinio. Liuda ruošėsi būtinai pirkti sūrio ir martinio. Ir radom ten rusiškų degtinių, korėjietiškų degtinių, kitokio gėrio, netgi radau Lietuvišką degtinę. Aš jos nepirkau, Liudai nusipirko, man svarbiausia reikėjo tabako nusipirkti. Tiksliau nupirkti, buvo užsakymas, nevisai buvo, bet reikėjo. Lamingau apsipirkę išvažiavom, pasiekėm oro uostą, susimokėjom galima sakyti paskutiniais pinigais, dar buvo pasilikę po dvidešimt penkis dolerius, nes jau įtarėm, kad ir čia oro uosto mokesčiai nesumokėti, atsisveikinom su vairuotoju ir nuėjom į oro uostą. Žinoma, korėjiečių gauja. Kaip visada tikėjausi šiek tiek daugiau civilizacijos, nei ten pamatėm, bet viskas buvo ne taip, kaip norėjau. Visų pirma, į oro uosto vidų įleidžia tik keleivius, tad visi kiti laukia lauke, ir žiūri į mus. Visų pirma Liuda nuėjo į tualetą persirengti, o aš tvarkiausi daiktus. Tada ji grįžo visa nusiprausus. Klausiau, kaip ji nusiprausė, nes mačiau, kad ten pastoviai visi vaikščiojo. Ji ir sako, keista, nuėjau, pirma tvarkausi, visi birbina vaikščioja, galvoja, ką daryti, ir staiga visi dingo. Tuo metu ir atliko visą dušo ritualą. Nuėjau aš.... Irgi, nieko nebuvo, tai susikroviau savo juodąsias kojas į kriauklę, nusišveičiau, žinoma, nebūčiau aš, vos nepaslydau ir neišsitiesiau, bet viskas baigėsi gerai. Dar spėjau visas išsitrinti kremais, čia vis dėlto nudegimo, irgi beveik niekas neatėjo, niekas nieko nesakė, tad buvau visai laimingas. Grįžom, suvalgėm po drakono vaisių, irgi ten už stiklo, kaip akvariume, o tada jau buvo galima registruotis bilietą, tai yra ir priduoti bagažą. Viskas puiku, vėliau žinoma susimokėjom už oro uosto mokesčius. Už šitą gal ir nebuvo taip gaila mokėti, bet vis tiek, per daug, kaip tik už dušą. Daugiau nebėra ką mums čia veikti, tad einam per emigracijas ir muitines. Manęs pasiklausė, kiek mokėjau už vizą atgal. Pasimečiau, dvidešimt dolerių, teisingai, gerai... Ir čia man šovė mintis, kad tie vienas du doleriai ir panašios nesąmonės ant sienos tikriausiai yra vietinės rinkliavos, kurių pagal įstatymą neturėtų būti. Bet ką jau padarysi. Vėliau bagažo patikra. - Hello. - Susdey, - čia aš taip moku vietinę kalbą. Vėliau kraunuosi daiktus po bagažo, matau, kad prieina priešais mane kažkas ir burbuliuoja kažką. Pamaniau, kad khmerai susirinko aplink mane ir kaip visada apšneka baltuosius. Pakeliu galvą, jis žiūri į mane ir vėl burbuliuoja. Ką? Dar suburbuliuoja. Shen me? Vėl suburbuliuoja, bet dabar jau angliškai: - Kur jūs keliaujat? - Į Korėją. - O toliau. - Į Korėją. Aš ten gyvenu. - Su šeima? - Ne, vienas. - O kiek laiko buvot Kambodžoj. - Tris dienas, - tingėjau skaičiuoti. - Tik tris dienas, bet taip gerai kalbat khmeriškai. Laba diena. Bet nieko. Liuda pasipiktino, kad su ja apskritai niekas nešneka. Bet taip jai ir reikia. Paskutinėj duty free išleidom paskutinius pinigus, Liuda nežinau ką pirko, aš nupirkai khmeriškos kavos. Kaip visada: ne sau. Dar nusifotografavom prie uždaryto baro. Veikti ten nebuvo ką. Susėdom į lėktuvą. Pavalgėm. Norėjau žiūrėti filmą, bet jo jau nemačiau. Aišku, kai pamatėm orų prognozę, kad Korėjoj ne šilta, visas minusas, siūlau niekur neskristi, lipti iš lėktuvo ir toliau gyventi Kambodžoj. Gal taip ir reikėjo padaryti, nes Korėja pasitiko labai nuostabiai. Pačią pirmą dieną pradėjo snigti. (1 Comment |Comment on this)
2:13 am	Pasaulio stebuklai khmerų žemėje Gal kai kurie žino, kiti gal ir nežino, bet kelionė į Kambodžą buvo tokia labai netikėta žinia iš giedro dangaus. O ką jau kalbėti apie kelionę į Laosą, kuri buvo dar labiau netikėta visiems aplinkiniams. Taigi penktadienį ryte nusigrūdom į Laoso ambasadą, Itewonas jau buvo pradėjęs mane nervinti, tad labai džiaugiausi, kad to rajono nematysiu bent jau dešimt dienų. Laoso vizą gavom per dešimt minučių, gal ir trumpiau, tada aš dar nusigrūdau iki Universiteto. Darbo vadovui pasakiau, kad į jo paskaitą nenueisiu pačią pirmąją, dar sutikau Dani su jos draugu... Išsikeičiau pinigus. Kaip buvom girdėję, kad tiek Kambodžoj, tiek Laose plačiai vartojami doleriai, tai pasikeitėm šiek tiek dolerių. O dar tipo reikia vežtis po vieną, du dolerius, smulkesnėmis kupiūromis. Tai ir iššlavėm visus Seulo bankus, kiek tik turit po vieną dolerį, tiek ir duokit mums. Dar liko dvi kupiūros baisingai aptrintos, kurių niekas nenorėjo priimti. Aš aišku dėl to labai susinervinęs iki šiol. Taigi po visų reikalų, namo, susikraunam daiktus, ir važiuojam. Liuda labai keistai žiūrėjo į Pawelą, kai jis su žiemine striuke, žieminiais batais išisruošė į Kambodžą. Tipo ruošiesi po to viską nešiotis su savim. Mes tai tvarkingai, ploni megztinukai, vasarinės kelnės, vis tiek iki metro tik penkios minutės, o po to apskritai į šortus ir trumpas rankoves vis tiek lįsim. Išskrendant iš Korėjos tai kaip ir nieko nebuvo, ne pirmą kartą skrendu, viskas tvarkoj, bet.. Liuda visą kelią miegojo, jei pažiūrėsit nuotraukas labai gerai viską pamatysit. Galiausiai nusileidžiam toj Kambodžoj, visi eina vizų darytis, o mes tvarkingi gudrūs, viską iš anksto pasidarę, tiesiai prie imigracijos. Ir ką... Darbuotojas ryškiai pirmą kartą mato lietuvišką pasą: - Jūs iš Lietuvos? - Taip. - Gyvenat Japonijoj? - Ne, Korėjoj. - O ką ten veikiat? - Studijuoju. - Turit studento pažymėjimą? - Turiu. - Galit parodyti? - Žinoma, - ir tada prisiminiau, kad būtent studento pažymėjimo ir nepasiėmiau. Bet tiek tos, prastūmiau užsieniečio registracijos pažymėjimą. Suėjo. - O jūs vienas čia važiuojat į Kambodžą? - Ne, su draugais va šitais. - Jie irgi lietuviai? - Ne. - O iš kur? - Ji iš Ukrainos, o jis iš Lenkijos.. Tada maniškis darbuotojas pasiklausė kito darbuotojo, to, kuris aptarnavo Pawelą. Tipo iš kur ta balta beždžionė atskridus, kuri ką tik pas tave buvo. Atsakė, kad iš Lenkijos. Pawelas puolė atsisukinėti, tipo jo jo, aš iš Lenkijos... Aš taip žiūriu į jį: atsipalaiduok, niekas čia tavęs nekibina, niekam tu čia nerūpi, neįsivaizduok. Bet tai juokingiausia dalis buvo po to, kai pasiėmėm bagažą. Tiksliau mes su Liuda tai pasiėmėm bagažus, o Pawelas niekaip jo nepasiėmė. Nes jis, kaip vėliau išsiaiškinom, vis sau laimingai gulėjo Pietų Korėjoj, taip kažkaip pamiršo įdėti į lėktuvą. Liuda juokėsi, kad matai, laimė tokia jau žmogaus, jis ten ir raištelį rišo, kad neduok dieve nesusipainiotų, iškart atpažintų, ir vis tiek... Nu ką jau padarysi, nuėjom pas dingusį bagažą, užsiregistravom, pasakėm, kad nežinom, kur gyvensim, tad liepė paskambinti vėliau, pranešti, kur pristatyti bagažą. Išeinam į lauką. O ten ne taip jau viskas civilizuota, kaip aš tikėjausi. Žinoma, niekas niekur nebedirba, tai tiesiog sėdėjom, žiūrėjom, laukėm kaip visada Godeau. Aš nusigrūdau persirengti, kiek čia galima su ilgom kelnėm vaikščioti. Dar kartą patikrinau, tikrai niekas niekur nedirba, nieko nebepadarysi. Tada pradėjom galvoti, tiksliau aš ten pradėjau vaikščioti, taksi pasiklausiau, kiek čia kainuos iki Pnompenio, tipo dešimt dolerių. Vis tiek daugoka taip. Susiderėjom dėl devynių dolerių, ir važiuojam. Šiaip ne taip žmogui paaiškinau, kad reikia mums kur nors netoli autobusų stoties, jis kažkaip suprato, ir nuvežė ten. Ir iškart nugrūdo į patį artimiausią viešbutį, kuris kainavo apie dvidešimt penkis dolerius berods. Mes kaip ir visai nenorėjom tiek mokėti už tą kambarį. Dar Pawelas iškart pradėjo aiškinti, kad mes galim gyventi trise, nes čia matote jo sesuo. Vienu žodžiu, vis visokias nesąmones jam būtinai reikėjo pliurpti. Ir dar jautėsi labai patenkintas tuomi. Bet daugelis lenkų tokių, man atrodo. Tai vienu žodžiu nesutikom su tais dvidešimt penkiais doleriais ir išėjom, sukom sukom ratus, radom turgų, kuris jau nebedirbo. Aš taip ir žinojau iš karto, kad ten turgus, labai panašus toks pastatas. Ir netoli turgaus kažkoks mažas viešbutukas. Bet mus nugrūdo į kitą viešbutį. Didelis kambarys, penki doleriai, didelė lova. Tiesa, su dušu lengvos problemos. Bet jau buvo dvi nakties berods, o jei pagal Korėjos laiką tai keturios ryto, išsiaiškinom, kad pirmas autobusas į jūrą važiuoja gal septintą ryto, tai tipo tada ir kelsimės. Ir nuėjom miegoti. Šiaip buvau nustatęs laikrodį, tiksliau žadintuvą. Mano telefonas ten vis tiek neveikė, tai nors vietoj žadintuvo naudojau jį. Bet neprireikė jo visai. Net nežinau kodėl. Nei ten buvo labai karšta, man tai tikrai ne per karšta buvo, teko išjungti ventiliatorių, kad nesušalčiau. Ir nepasakyčiau, kad labai jau ten daug miegojom, keturias valandas ne daugiau, bet labai tvarkingai su pirmais paukšteliais ir saulės spinduliais atsimerkėm, susikrovėm daiktus ir nuėjom į stotį. Graži stotis. Viskas khmeriškai parašyta. Jau suspėjau iš taksi vairuotojo išmokti keletą frazių: laba diena – susdey, ačiū – okun, vėliau pasimokiau kaip bus kiek kainuoja – tlai pon na. Bet tariama tai visai ne taip kaip rašoma. Ir kadangi kainos dažniausiai vienodos, vėliau kartais pradėjau suprasti atsakymus. Autobusų stoty elgiausi kaip tikras paskutinis idiotas, kainą supratau iš penkto karto, jei ne daugiau, bet jis tikrai labai supainiotai kalbėjo. Nors jei norėtum, galėtum suprasti iš pirmo karto, bet kas nori.... Tikėjausi, kad iki jūros kainuos apie du dolerius, o kainavo po septynis dolerius už galvą. Bet tiek tos. Autobusas irgi neaišku kuris mūsų, kada važiuoja, bet kažkaip per klaidą, susėdom į jį. Aplink vieni khmerai, atstumas gal trys šimtai kilometrų, bet važiuoti vos ne penkias valandas. O čia viskas dėl kelių, ir dar jie naktimis nevažinėja, nes nėra apšvietimo keliuose. Vienu žodžiu jie dar sunkiai ten gyvena. Bevažiuojant porą kartų buvom sustoję. Vieną kartą visi masiškai naudojosi tualetais. Tai yra pakele. Ir labai nesijaudino dėl kokių nors įstaigų nebuvimo, nei vyrai, nei moterys. Čia Liudai mintis, o tarkim, kas būtų... Jei tokiu didesniu reikalu norėtum nueiti.... Hm, vienu žodžiu prieš keliones negalima daug valgyti. Kitą kartą buvo galima dar ir pavalgyti nusipirkti, ar pagerti. Šiaip ten jie visi tada labai apstojo dėl kokosų, mangų ir panašiai: sir, wanna coconut, madam coconut... Ir taip kas dvi minutes. Autobuse nuolat grojo khmerų muzika, mes labai maloniai jos klausėmės. Šiaip kiek supratau tai visiems baltiesiems, įskaitant Pawelą su Liuda, ji baisiai nepatinka, o mane tai lengvai užvežė. Visai nieko ta muzika. Po tos ilgos kelionės jau beveik ir atvažiavom į pajūrį, Sihanouk Ville. Sihanouk tai kažkurio karaliaus vardas, tik nežinau ar dabartinio, ar prieš tai buvusio, ar dar kurio nors. Mes sėdėjom beveik gale, o pačiam gale buvo khmerų šeima. Nežinau keliese jie ten susigrūdo į tas penkas sėdynes. Jaunai nėščiai khmerei buvo pasidarę bloga, vaikai bliovė, gal porą jų buvo, o gal ir trys, dar senelė. Ir dar jie visą laiką ėdė, šiukšlino ir taip toliau. Kai galiausiai išlipo, pažiūrėjom atgal... Nu toks šiukšlynas. Gal ir būčiau labiau nusistebėjęs, bet prisimenu, kaip atrodo verslo klasės vietos po kelionės iš Vienos į Tokijų... Taip ir pareiškiau, didelio skirtumo nėra. Nuo to laiko mūsų kelionės metu vietos pačiame autobuso gale buvo vadinamos verslo klase. Mes jau Sihanouk Villyje, iš pradžių kaip ir nieko neaišku, ką daryti. Ten visokių užsieniečių buvo, kurie irgi nežinojo, ką daryti. Jie bandė mūsų klausti, bet mes irgi nelabai ką žinojom. Pasiaiškinom apie bilietus ir autobusus į Siem Reapą, važiavimas trunka visą dieną. O kas įdomiausia, vėl reikės per Pnompenį važiuoti. Linksma taip. Tada dar Pawelas su Liuda kažką aiškinasi, aš stoviu vidury aikštės rūkau, prieina khmeras. - O jūs rūkote? - Taip rūkau. Tada kitos dalies iškart nelabai supratau, bet kai supratau, paaiškėjo, kad siūlė man visą rinkinį: tiek kanapių, tiek ekstazi, tiek dar ko nors. Vienu žodžiu rinkitės. Liuda pasakė, kad aš kvailas, tipo būtumėm vakare viešbuty ir surūkę viską kartu, bet aš kaip ir susilaikiau nuo tos progos. Taip galiausiai mus prisikalbino motociklų vairuotojai, važiuojam su jais, sakė, nuveš prie pliažo. Tiksliau nuveš į tą rajoną, kur arčiau pliažo, ir ten pasiieškosim viešbučių. Ir kainavo tai porą tūkstančių rialių nuo galvos. Čia pusė dolerio. Kaip vėliau išsiaiškinom, tai Pawelas tarėsi su vairuotoju, ir nuvežė mus į patį tolimiausią pliažą, visai ne tą, kurį mes buvom suplanavę. Vienu žodžiu lochų lochas. Pirmas viešbutis visai nepatiko, man tiesa, buvo visai vienodai, bet kitiems nepatiko. Tada perėjom dar per kelis, ten vis vietų nebuvo, o dar vienam ir buvo. Dvivietis kambarys už dvidešimt dolerių. Aišku, iš karto sustūmėm lovas. Viskas labai puiku. Aš iškart norėjau pasiaiškinti dėl bagažo, tai yra jei aš būčiau aiškinęsis, tai būčiau liepęs darbuotojams pasiskambinti į oro uostą ir išsiaiškinti, bet Pawelas žinoma pats nutarė viską padaryti. Tai dėl to teko skambinti į Korėją, ten kalbėtis, iš pradžių kalbėjo angliškai. Kas man buvo keista. Vėliau perėjo prie korėjiečių kalbos. Bet kaip magistrantūros studentas korėjiečių filologijos katedroj galėtų ir geriau kalbėti. O aš gi aišku būtinai viską turėjau klausytis, kambary vis tiek nebuvo ką veikti. Labai įdomių dalykų pamačiau kol klausiausi. Atėjo toks baltas vyriškis, gerokai pagyvenęs, lydimas... Liuda aišku pasiklausė senas baltas jis ir jauna ji... Sakau, kad ne, jaunas jis, tik tiksliai nežinau ar tajus, ar khmeras. Dar tiek neskiriu. Liuda: vertėju tikriausiai dirba. Aš: greičiausiai dirba ir vertėju. Tenka ir vertėju padirbti. Bet toks jau tas kraštas Pietryčių Azija, nieko nepadarysi. Kad ir kaip tai nepatiktų kam nors. Galiausiai Pawelas pasirėkavo su visais, išsiaiškino, liepė kuo staigiau pristatyti jo bagažą, nes vargšas vaikas neturi kuom apsirengti. Išėjom. Pliažas. O ten pilna visur restoranų ir kavinių. Tai mes vienoj ir užsėdom. Valgėm, gėrėm. Matot nuotraukas, gražios nuotraukos. Šiek tiek aišku apsiniaukę, lynojo, bet mums kas. Ilsėjomės. O Kambodžos pliažų ypatybė, kas penkias minutes prisistatys kas nors: Madam, braceletes, Sir massage, Madame coconut, Fruit, Sir ... Kai kurių tai net sunku atsikratyti. Prisimenu porą berniukų tai siunčiau visom kalbom, net kiniškai, nenorėjo eiti, vėliau nuėjo, bet ženklais parodė, kad aš jau nebegyvas. Pasėdėję ir pavalgę to khmeriško maisto išėjom apžiūrėti miesto. Ėjom ėjom, šiaip nieko gera neradom, gatvės kaip gatvės, universitetas, karvės. Nupsrendėm, kad karvės Kambodžoj irgi tikriausiai šventos, kaip ir Indijoj, pilna jų visur, tiesa, dažniausiai šiukšlynus berausiančių, vaikšto gatvėmis, niekas ant jų nevažiuoja, nevarinėja, mašinos, tiesa, pypina joms. Šiaip ieškojom turgaus. Ir radom. Bet turgus tai toks dumblynas dumblynas. Ką tik lietus buvo nulijęs. Liuda žiūri, neriam, neriam. Aišku visi vietiniai irgi labai linksmai į mus žiūrėjo, tik jau nereikia galvoti, kad visos baltos beždžionės važinėja karietomis ir nežino, kas yra dumblai ir purvai. Puikiai viską žinom. Pardavinėjo ten viską: mėsas, žuvis, ir kitas nesąmones. Dar aišku, reikėtų neužmiršti, kad ten baisiai karšta, skraido musės, ir visos mėsos. Ir dar vaisių daug buvo. Vėliau beveik prie centro pamačiau šventyklą toli toli... Tai mano mintis ir buvo ten nušliaužti. Nežinau, kur tikrasis įėjimas į šventyklą. Iš pradžių paėjom tokia džiunglių gatvele, pagal reakciją turėjom būti pirmi baltieji einantys ta gatve. Vėliau ir gatvė baigėsi, į kalną lipom... Baigėsi keliukas, tvora, šiaip ir temti jau ėmė. Ir kažkokiu takeliuku per pievas, per kapines iš tikro. Kai užsiropštėm ant kalno ir jau buvom šventykloj buvo visai tamsu. Pasimeldėm, tiksliau aš pasimeldžiau, apžiūrėjom ir tipo grįžtam atgal. O ten tokia vaikeliai prie mūsų pristojo, šiaip pasikalbėti. Galvojo, kad mes mokytojai. Aš kažkaip paaiškinau, kad aš vienuolis. Šiaip čia sena tokia mintis mano buvo. Kadangi ar taip ar taip, plaukus nusiskutau, tai nuo vienuolio per daug ir nesiskiriu. Bet ne visi tuo tikėjo. Taigi eisim jau, nutarėm eiti kitu keliu. O ten kur mes galvojom esant kitą kelią, buvo tik toks skardis. Tai grįžom tuo pačiu keliu, vėliau aš norėjau nukirsti kampą tose kapinėse. Nieko nepavyko, teko grįžti atgal, per visokias žoles ir panašiai. Mums su Liuda kilo ta patis mintis: o čia ir gyvačių gali būti. Bet gi mes tam ir esam Kambodžoj, kad linksmai leistumėm laiką. Tada vėl prasukom per turgų: kas mango, kas drakono vaisių, kas (tai čia aš buvau) apskritai neaišku kokių vaisių nusipirko. Net nežinojom kaip juos valgyti. Vėliau tiesiog paprastai, kiaulišku būdu: nulupi sušliurpi viską. Tik va kas baisiausia, kad tame vaisiuje kažkokie klijai yra, kurie aplimpa aplink lūpas. Pawelas tuo metu prausėsi, o mes su Liuda šliurpėm. Ir aišku abiejų lūpos tai sakyčiau visai nepadoriai atrodo, klijais aplipusios. Liuda ir sako, Pawelas pamatys mus: ir ką jūs čia darėt, kol manęs nebuvo. Pawelas tą dalį išgirdo: ir ką jūs apie mane kalbat, viską aš girdžiu... Eilinis pasivaizdinimas. Pawelas buvo nusprendęs, kad miegosim skersai sustumtų lovų. Mes tai taip negalvojom. Tiksliau Liuda taip negalvojo ir pati iškart atsigulė išilgai. Tada gulasi Pawelas, skersai, galva deda prie Liudos kojų. Šaunuolis. Aš tai jau tingėjau ką ir galvoti, tiesiog kaip ir priklauso atsiguliau. Reikia nepamiršti, kad dėl to bagažo Pawelo visą naktį ir negalėjom užmigti. Tai pirma pasako, kad jis jau išskrido iš Korėjos, vėliau kviečia užeiti telefonu pakalbėti (dvyliktą nakties), jau pasiekė Kambodžą, o galiausiai gal kokią trečią ar ketvirtą nakties jau pasiekė ir viešbutį. Ir dar pasirodo penkiasdešimt dolerių gavo. Iš ryto Pawelas baisiai skundėsi, kad jį Liuda suspardė, kad aš suspardžiau, kad mes abu baisiai knarkėm, ir jis nelabai galėjo miegoti dėl to. Bet Liuda pasakė, kad pats kaltas, jei galvą deda prie kojų, o aš pasakiau, kad kiek tik naktim prabusdavau, tai labai saldžiai knarkiantį Pawelą girdėjau. Jam matote sloga. Taip taip, taip ir patikėjom. Diena pajūry buvo skirta jūrai, visa diena. Tai mes nieko ir nedarėm, tik maudėmės, plaukiojom gulėjom ant smėlio. Aš gulėjau ant smėlio, nes kiti du ponai ant lovų išsitiesė. Valgėm šiek tiek. Kartais. Nusipirkom didelės krevetes, ten iš tų moteriškių, kurios vaikščiojo ir siūlė viską. Liuda nusipirko vaisių. Rambutanų. Čia taip vaisiai vadinasi jeigu kas. Aš knygą skaičiau. Buvo visai įdomu. Šiaip diena buvo apsiniaukus, bet tai nieko nereiškia, labai tvarkingai nusvilom visi. Aš, žinoma, labiausiai, bet užtat dabar labai gražus įdegis. Kuris baigia nusiplauti. Kai aš jau pradėjau jausti, kad man ne kas, vis siūliau varyti, tai man nuobodu, tai dar kas nors, bet, aišku, niekas nieko nesuprato, gulėjo ir miegojo. Kiek galima nieko neveikti, neįsivaizduoju. Vėliau galiausiai išruošiau visus atgal, viešbuty persirengėm, ir išėjom vakarieniauti į miestą. Nors nusprendėm pabūti buožėmis ir nuvažiavom su tuktuku, jis žinoma žadėjo mus ir paimti atgal, tik kad mes nelabai žinojom, kiek laiko čia ruošiamės būti. Valgėm visokias žuvis, aš taip visokias žuvis, kokteilius gėrėm. Man buvo pasidarę baisiai šalta, krėtė taip baisingai, bet visą dieną ant saulės pragulėjus nekeista. Jei taip konkrečiau, tai šilumos smūgį buvau gavęs. Pavalgę vėl einam į turgų tų vaisių. Aišku, iš pradžių kelią kaip ir žinojom, o vėliau pamiršom į kurią pusę reikėjo pasukti. Tai gerą galiuką per daug praėjom. Liuda klausia Pawelo: - Ar mes teisingai einam? - O iš kur man žinoti? Aš ką čia vietinis, gyvenu čia? – ir po penkių minučių: - Maru, o mes geru keliu einam? O tai reikia suprasti, kad aš labai į vietinį ir gyvenantį Kambodžoje panašus. Bet tiek tos, vėliau jau nusprendžiau, kad mes per daug nuėjom, apsisukom, grįžom beveik iki restorano ir iškart radom tą turgų. Vėl apsivaisinom, tada pradėjom derėtis dėl motociklų. Aišku, nenorėjo niekas mūsų vežti po du tūkstančius, o mes kainas tai jau žinom, nebeapsuksit mūsų. Man kadangi šilumos smūgis, tai šiaip sėdėjau, bet, galvojau, o man kas, aš galiu ir pėsčiom nusigrūsti, nors vairuotojai į mane vilčių daugiausia dėjo. Gerai, kad per daug jau jų atvažiavo, tai nieko neliko, kaip tik kainas numušti. Maniškis vairuotojas kaip ir neišgirdo, už kiek mes susitarėm, bet mes labai puikiai girdėjom. Tai jis buvo pasipiktinęs, kai atvažiavom, bet ką padarysi. Kiti vairuotojai žvengė iš jo. O Pawelas toks patenkintas: „jaka jazda, jaka jazda, ale z wiatrom, tak pienkne i tak fajne.“ O man šilumos smūgis su dehidratacija. Mes dar viešbuty susitarėm dėl bilietų į Siem Reapą, suėdėm visus vaisius ir nuėjom miegoti. Iš ryto keliamės anksti, sėdam į tuktuką, važiuojam iki stoties, man atrodo tuktukas šiek tiek pabrangiai nuplėšė, bet ką jau padarysi. Korėjietiškas autobusas, ten pusė šiaip autobusų korėjietiškų važinėja. Ir pilnas pilnas užsieniečių. Man net nepatiko. Mes tvarkingai užsiėmėm verslo klasę, čia jau nori nenori, mums tokios vietos buvo paskirtos. Ir taip penkios valandos iki Pnompenio. Vėl ta pati stotelė, pravažiavom oro uostą, parodžiau Pawelui, kur jis gali išlipti, jei tik kas nepatinka. Vienas senas khmeras aprodinėjo Pnompenio gatves savo vaikeliui, visai gražu buvo. Nelabai yra ką ten rodyti, bet vis tiek: Mao Dzeduno prospektas, Rusijos bulvaras, tokios visai nieko gatvelės tame Pnompenyje. Mūsų stotis šiek tiek kita šį kartą buvo, pilna užsieniečių, dar vienas japonas su mumis važiavo. Pnompeny reikėjo kelias valandas laukti, persėdimas vadinasi. O aš maniau, kad tik lėktuvais skraidant tokie dalykai būna, bet tiek tos. Palaukėm, pafotkinom Pnompenio gatves. Dar užėjom į kavinę, Pawelas kavos kažkokios užsisakė, vėliau nusprendė, kad darbuotojai sumaišė užsakymą, bet mums tai vienodai. Sulaukėm savo autobuso, sėdom į jį, šį kartą visai ne verslo klasė, o kažkur vidury vietos. Šalia manęs khmerė prisėdo, bet man tai visai gerai, pamaitino ji mane, davė visokių nesąmonių pavalgyti. O tos khmerės draugė su kita khmere sėdėjo, kaip tik už Pawelo ir Liudos. Ir pliurpė visą kelią. O tas visas kelias tai gal kokios šešios valandos, Siem Reapas dar toliau negu Sihanouk Vilis. Kai jau beveik privažiavom, Pawelas baisiai pasipiktinęs kažką pareiškė, o Liuda ilgai žvengė, po to persakė man: - Žinai, ką jis pasakė? Kiek tos dvi khmerės gali pezėti? Visą kelią... Per tokį karštį, man jau burna perdžiūvo vien jų beklausiant, o tos vis negali užsičiaupti. Leidosi saulė, gražus saulėlydis, visi buvo pavargę. Visiems buvo gerai. Autobusas tuštėjo, pakeliui vis kas nors išlipdavo. Visiems gerai. Kai jau visai sutemo, pasiekėm ir mes savo tikslą. O ten pasirodo ne viskas taip gerai. Stoties vartus iškart uždarė. Mes dar mąstėm ką daryti, Pawelas kažkur dingo, prie mūsų pristojo tuktuko vairuotojas, pradėjo siūlyti savo paslaugas, mes trise, po vieną dolerį, jis mus apveš po visą miestą, kol surasim tinkamą viešbutį. Ar tinka? Čia ateina Pawelas pasipiktinęs: - Čia kažkokia mafija, čia matote vartai užrakinti, po to imami pinigai už tai, kad išvažiuotų žmonės iš čia. Spręskit, ką norit, darykit ką norit. - Pawelai, mes čia va suradom tuktuką. - Nieko nežinau, spręskit jūs, - ir su uždegta cigarete nueina į kitą stoties galą. - Pawelai, čia žiūrėk... - Jūs jau nusprendėt? Mes dar su Liuda pasigalvojom, pažiūrėjom, nu ką, važiuojam, Pawelas ryškiai palaimino mūsų sprendimą. Sėdam, Pawelas su Liuda gale, o aš prieky. Čia pradeda Pawelas burbėti: - Maru, sėsk normaliai, sėsk per vidurį, čia žiūrėk lygsvara nelaikoma, mes visi iš to tuktuko tuoj išskrisim. O aš žiūriu, vairuotojas kojom sustabdė mašiniuką, kojom posūkį padarė, geras darbas, nuostabus važiavimas. Liuda irgi tiesą sakant nesuprato, ko tas Pawelas iškart pradėjo burbėti, viskas normaliai, nei čia valtis, nei čia kas kris, nei kas grius. Taigi važiuojam, vieną radom viešbutį, kuris sakė gal bus brangus. Kitas. Nieko, fainas. Kaina irgi tokia nieko. Dar nusiderėjom du dolerius, po aštuoniolika berods už naktį, kadangi mes vis tiek trise gyvenam, kad lygiai dalintųsi. O dar mes ir tris naktis ruošėmės ten būti. Susitarėm su vairuotoju, kad kitą dieną mus paimtų šeštą ryto iš viešbučio, ir važiuosim apžiūrėti vieno iš septynių Pasaulio stebuklų: Angkor Vato. Viešbutyje buvo restoranas, norėjom ten pavalgyti. Užsisakom vieną patiekalą, nėra, kitą nėra, kaip supratom, tai neliko jų... Ką jau padarysi, užsisakėm tai, kas buvo. Pavalgėm. Pafotografavom visus driežus. Ir tada jau ėjom miegoti, vis tiek tipo kitą rytą anksti keliamės, važiuojam per šventyklas. Pawelas nusprendė, kad daugiau jis nebemiegos su Liuda, ir dabar mano eilė su ja miegoti. Mes labai dėl to nesispardėm. Sustumtos dvi lovos, mūsų bendras sugyvenimas tęsiasi. Kaip visada ryte keliamės be jokių žadintuvų, be nieko, net keista, kaip mes taip gerai jaučiam laiką. Nors nepasakyčiau, kad dėl laiko skirtumo. Korėjoj irgi tokiu metu niekad nesikeldavom. Net dvi valandas pridėjus. Mūsų vairuotojas jau laukė, atrodo, gal jis šiek tiek per anksti atvažiavo greičiausiai, bet tai mes ne kalti, kad jis taip anksti atsivarto. Sėdam į savo karietą, važiuojam, visi mus lenkia. Aš kaip tundriukas sėdžiu pačiam prieky, žiūriu į kelią, kartais fotografuoju. Įėjimas į tą miestelį: dvidešimt dolerių. Nufotografuoja. Ir gauni tokį leidimą su nuotrauka. Labai nuostabi infrastruktūra. Ir taip nuvažiuojam prie pirmosios šventyklos: Angkor Vato, jos vardu ir pavadintas visas šventyklų miestelis. Šventykla tikrai didelė. Visų pirma apsupta tokiu tvenkiniu, ar to upe, labai nesuprasi gerai, bet reikia pereiti per tiltą. Ten pusė apgriauta buvo, užrašai kai kur net korėjietiškai, ypač paaiškinimas, kaip reikia gražiai čia elgtis. Pusė liūtų galvų nukapota, palmės kažkur matėsi. Bet visai gerai. Kai jau galiausiai nuėjom į vidų, ten saulė jau buvo patekėjus, bet dar visai gražiai atrodo patys tie penki bokštai su ką tik patekėjusia saule. Ir gaujom, miniom, masėm, neįsivaizduojamo dydžio tiesiog užsienio turistų. Vietinių turistų ir nebuvo niekur. Fotografavom viską iš eilės, po to gavosi nuotraukos tokios daugiau mažiau vienodos, nes visur ant sienų tų pačių apsarių piešiniai, tie patys laiptai, tokie visi milžiniški. Viduj kaip ir nieko nėra, kaip vėliau sužinojom daugelis Budų, Krišnų ir kitų dievų išvežta į Nacionalinį muziejų, o kas liko, tai visokie begalviai, bekojai, berankiai. Vienu žodžiu griuvėsiai. Bet kaip griuvėsiai tai tokie nemaži. Pagrindinėj šventykloj tūsinomės gal dvi valandas beveik, kol visus užkaborius, visus kampus apžiūrėjom. Ir visus patvorius. Netgi sutikom porą rusų. Ėjo tokia aukšta aukšta moteris su berniuku ir tarybinės pardavėjos tonu paklausė jo, sakyk Dima, ir tavęs visa tai nestebina? Aišku, vargšui vaikui daugiau nieko ir neliko atsakyti, tik kad stebina. Tada Liuda su Pawelu nusigrūdo į tualetą, ten radau gėles, auginamas indeliuose nuo vienkartinių makaronų. Korėjietiškų. Labai juokinga. Milijonas vaikų iš paskos paskui mus vilkosi. Tai atvirutes, tai dar kokius šūdukus po dolerį ar po du. Labai sunku su jais visais. Galiausiai visus nuvarę šalin, susiradom savo vairuotoją, į tuktuką ir toliau važiuojam. Nuvežė iki Pietinių vartų, sako pereikit patys tiltu, susitiksim už vartų. O čia Pawelas pamatė dramblius. „Noliu pajodinėti ant dlambliuko...“ Liuda sako, nenoriu, aš jau Tailande jodinėjau. Aš sakau, o man vienodai. Pawelas: „O tau viskas vienodai, nieko tu nenori.“ O ką man daryti, kad aš tikrai nenoriu jokiais drambliais jodinėti. Jodinėjimas kainavo šiaip aštuonis dolerius, vėliau Pawelas nusprendė, kad jis nori tik nusifotografuoti, tai ir nusirofotografavo užsiropštęs ant dramblio. Už porą baksų. Labai nuostabios nuotraukos gavosi, aš berods beveik visas iš ištryniau. Tada perėjom tuo tiltu, su daug galvų apdaužytų, ten vis tiek dabar taip jau yra. Ir tada Pietiniai vartai. Tų vartų nuotraukų daugybę jau turiu, šiaip gal ir nieko. Keturios galvos. Visur vienos galvos. Ir jau tada buvom viduje, Šventyklų miestelyje. Prasideda visokios šventyklos, kurių pavadinimai mums kaip ir nieko nesako. Didelė Wat Bayon, kur Pawelas nusifotografavo su khmerais apsirengusiais mitologinių būtybių kostiumais. Vienas baksas. Ten šiaip tokie siaurukai praėjimai, tai palaipiojom, bet nieko, įdomu. Griuvėsiai tokie. Tada nusprendėm, kad gal jau ir būtų laikas pavalgyti, nes vis tiek nuo ryto nieko burnoj neturėjom. Aišku, kai jau atvykom į Kambodžą irgi... Pavakarieniavom lėktuve, o vėliau valgėm tik kitos dienos vakare, nes laiko kaip ir neturėjom normaliai pavalgyti. Taigi mes ten dar prieš vieną Budą pasėdėjom, susiradom savo vairuotoją, kuris parodė, kur būtų galima pavalgyti. Čia Pawelas kaip visada, ką jūs čia man parekomenduosit, ką man čia valgyti. Užsisakėm, ir ateina kelios mergaitės. Kaip visada: pardavinėjam. Liuda nusprendė, kad pirks lipdukus ant šaldytuvo, galvojo, kad trys už vieną dolerį, bet buvo šiek tiek brangiau. Aišku, kaip visada, madame, kaip jums padarysiu nuolaidą ir taip toliau. Nusipirko. O mergaitė, kuris pristojo prie Pawelo vis niekaip negali atstoti. Pawelas kaip ir nieko nesiruošia pirkti, o mergaitė nerimsta. Ji vienus daiktus išdėlioja, kitus, trečius, prekių milijonas, gal vis dėlto išsirinks balta beždžionė. Mums labai juokinga, o Pawelas baisiai nervinosi dėl to. Pavalgėm, kita šventykla. Wat Baphon. Kuri apskritai visai remontuojama, tai mes tik įėjom, net fotografuotis nebuvo kur, ir išejom. Pawelas tuo metu rūkė su vairuotoju. Einam į dar vieną. Šalimais. Wat Phimeanak. Kaip visada griuvėsiai, bet šiek tiek kitokie. Šita tokia aukštyn staigiai kylanti šventykla. Į viršų dar kažkaip užlipi, o vėliau kai pasižiūri į laiptus žemyn. Jie jau nebe taip geri atrodo, nes dar nepasakytum, kad platūs. Ir nepasakytum, kad neapgriuvę. Koją reikia dėti skersai, ir vis tiek nesijauti, kad stovi ant tvirto pagrindo. Galiausiai užsiropštėm į pačią viršūnę, ten kažkokios korėjietės jau norėjo leistis žemyn, girdžiu: - O ten kelio nėra? - Kelias tai yra... Bet nelabai gerai atrodo. Dar sutikau tokį nežinau iš kur baltąjį, kuris kalbėjo japoniškai. Prisimenu, kad buvau jį matęs oro uoste, tik nusileidęs skambino telefonu ir kalbėjo su kažkuo japoniškai, aišku, iškart pastebėjau. O dabar pamačiau su kuo: su kažkokiu khmeru. Tai taip nusprendžiau, kad tikriausiai Japonijoj gyvendamas, susipažino su khmeru, ir atvažiavo pas jį į svečius dabar. Labai gerai jam pasisekė. Dar tokį japoną nufotkinau, pašnekėjau su juom. Leidomės žemyn. Pažiūrėjom į savo kojas. Ne visai švarios. Tokios netgi sakyčiau juosvos jos. Buvo netoli baseinas. Jis kadaise gal netgi kokią funkciją turėjo, nes didelis baseinas, su gražiais sienų raižinais. Tai mes tame baseine pateliūškavom kojas ir išėjom į Dramblių terasą. Kur ir turėjom susitikti su tuktuku. Ir ten kaip tik pamatėm Pawelą. Nežinau kur ir ką jis žiūrinėjo, jei spėjo su vairuotoju parūkyti, gal net porą kartų, ir vis tiek greičiau už mus viską apžiūrėti. Nepasakyčiau, kad mes labai skubėjom, bet ir labai nesivilkom iš lėto. Pradėjo lyti. Ir taip ne visai šilta buvo. Mes stovėjom, nes atseit per lietų tai nevažinėsim po visas šventyklas. Matėsi lengvai tolumoj dar kelios šventyklos, bet mūsų vairuotojas pasakė, kad ten visai neįdomu, nes jos mažos. Laukiam, kol baigsis lietus. Iš pradžių šiek tiek apstojo, tada pavažiavom, vėl pradėjo pliaupti, sustojom vidury kelio... Lietus beveik nustojo, tai užvežė į pakeliui esančias porą mažų šventyklėlių. Šiaurinį ir pietinį Kleang. Pirma užėjom į pietinį. Ten kadaise buvo laidojami tikriausiai kokie nor karaliai ar dar kas nors, bet dabar tai sienos, ant kurių kai kur apsarės ir šiaip visko pripiešta. Ant lubų auga augaliukai. Sėdi khmerės ant langų. Kaip tik viena nuotrauka ir yra tos khmerės, sėdinčios ant palangės. Visai graži nuotrauka, man patinka. Tada perėjom per „gatvę“, ir atsidūrėm šiauriniame Kleange. Jis šiek tiek didesnis. Šiaip visokio gėrio ten daugiau. Ir aukštesnis, įdomiau vaikščioti, ir nuotraukos įdomesnės gaunasi. Bet šiaip maždaug tas pats. Išėjus iš jo užpuolė kaip visada prekiautojai. Su Liuda po kokosą pasigriebėm. Vienas doleris berods, ar pusė dolerio, jau neprisimenu, bet puolėm gerti. O prie Pawelo, kaip visada, pristojo prekiautojos. Šį kartą fleita: - Sir, flute, one dollar. - Kam man ta fleita, ką su ja veiksiu, aš net groti nemoku. - Tai išmoksi, nusipirk fleitą, kaip tik bus proga išmokti groti, - Nereikia man tos fleitos. - Sir, one doliar. - ... - One doliar two flutes. - O kam man dvi fleitos, aš ir su viena neturiu ką veikti. - Tai va nusipirk, kam nors dovanų parveši. - Panai padovanosi, negi tau gaila dabar fleitos. Galėsit kartu groti. - Nepirksiu aš tų fleitų, ko ji prie manęs pristojo. - Sir, one dolliar, two flutes. - ... - One dolliar three. - Tai dabar jau tris fleitas už baksą siūlo. - O, labai gerai, va nupirk, šiandien vakare darysim repeticiją viešbučio kambary, - mes su Liuda žvengiam, o Pawelas nežino kaip nusikratyti tos pardavėjos. Galiausiai išgėrėm savo kokosus ir einam toliau. Čia jau vėl pristojinėja: - Madame, painepl. - Koks čia man painepl, madame po to kokoso pati kaip painepl eina. Radom savo tuktuką, sėdom ir važiavom toliau. Pro Pergalės vartus, jie labai nesiskyrė nuo Pietinių vartų, tokie patys keturgalviai, bet vis tiek gražūs. Lietus jau kaip ir beveik apstojo, dar pakeliui radom medį, augantį ant griuvėsių, liepiau vairuotojui sustoti ir nufotografavau medį. Išvažiavus iš pagrindinės aptvertos teritorijos patekom prie pat Ta Keo. Saulė jau beveik norėjo lįsti lauk, oras gražėjo, o mes lipom aukštyn aukštyn. Čia visai iš reikalo teko lipti aukštyn, nes visa šventykla suorientuota į viršų. Kaip jau anksčiau sakiau: ant laiptų koją gali pastatyti tik šonu, ir tai ji saugiai ten nesijaučia. Ir reikia viršun kokį dešimt metrų lipti. Į viršų lipant dar nieko, bet leidžiantis tai tikrai ne per saugiausiai jautėmės. Tie griuvėsiai jau pradėjo labai panašėti. Aišku, nieko negaliu padaryti, bet kaip nestudijavusiam senovės khmerų statybų man kitaip ir negalėjo pasirodyti. Aišku, įdomu valkiotis, fotkinti (jos ten visos labai vienodos gavosi po to, teko pusę pratrinti). Kaip visur tie patys Budos be galvų, apsarės ant sienų, kai kur net Budų nebuvo. Belipdami viršun radom tokių skėčių liekanų, visokių nuolaužų ir panašiai. Kažkas gyvena netgi ten. Per kitą sieną nusileidom žemyn, radom tuktuką, kita šventykla. Šitoji vadinasi Ta Phnom. Dabar jau orientuota ne viršun, o į plotį, toks didelis didelis parkas, o ne šventykla. Pati šventykla tai visiškai sugriuvusi, apaugusi ginkmedžiais, platanais ir kitais medžiais. Čia Liuda nusprendė, kad užteks, daugiau nebefotkins akmenų, Budų ir kitų šventų dalykų, dabar medžiai, medžių šaknys, tai bus svarbiausia. Taip ir fotkino viską iš eilės. Krišnas ir Ramas pamiršo. Pawelas sutiko lenkų grupikę, pasisveikino, nes aš liepiau jam pasisveikinti. Nes šiaip tai lievata tie lenkai buvo. Tada dar viena šventyklytė. Banteay Kdei. Irgi tokia pati plati plati, parkas, o ne šventykla. Saulė jau visai išlindo, netgi pradėjo kepinti šiek tiek. Tiesa, ši tokia mažesnė, bet vis tiek didelė šventykla. Apėjom, radom pagrindinį Budą, kuris su galva ir su rankom ir su kojom, kiek išgirdau iš aplinkinių pasakojimų, jis buvęs pagrindinėje šventykloje, o dabar perkeltas čia. Tai kaip ir visai nieko. Čia aš prisiminiau savo pažadą Pawelui, kad šimtą aštuonis kartus lenksiuos Budai, kaip ir priklauso normaliam korėjiečiui Budos akivaizdoje. Bet ten tai buvo labai nepatogu, kažkoks tapetas, klijuotė patiesta priešais, tipo tę, lankstykis. Pabandžiau tris kartus, kaip pagrindinį pasveikinimą. Ir va tada nusprendžiau, kad šimto aštuonių kartų tikrai nebus, kojos vis dar gerai apsvilusios, vaikščioti sunku, sėstis stotis vos galiu (visą odą tempia), o jau apie tuos visus pasilankstymus su priklaupimais ir pagulėjimais tai galima ir pamiršti. Tris kartus nusilenkiau ir nusprendžiau, kad savo pareigą atlikau. Toliau fotografuojam: apsarės, senovės Romos griuvėsiai, langai, durys, Gyvatinas, nežinau, ką jis turėtų simbolizuoti, bet septyngalvis, greičiausiai saugo šventyklą. Ir čia man toks linksmas pranešimas: nebėra vietos nuotraukoms. Čia būtų galima ir nusikeikti, bet aš susilaikiau ir nesikeikiau. Su Liuda galvojom, kad čia kažkokia nesąmonė, neturėtų taip greitai viskas baigtis, bet ką jau padarysi. Šventyklą jau apžiūrėjom, o priešais ją buvo toks tvenkinys didelis. Sras Srang vadinasi. Mes ten ir prisėdom. Vis tiek reikia pailsėti, kiek galima, šventykla, tuktukas, šventykla, tuktukas, šventykla... Prisėdom, ten yra tokia nuotrauka. Aš dariau pertvarkymą, tryniau nuotraukas, kiti du laukė manęs. Kaip visada vieni negalim pasėdėti. Prisistatė pirkėjos pardavėjos. Kažką siūlo, mes kaip ir leidom suprasti, kad tikrai nieko nepirksim, bet jos neatstoja: - Iš kur jūs esat? - Iš Korėjos. - Aš taip nemanau. Nenori, ir nemanyk, man jokio skirtumo. Kažkoks vaikinas netoliese sėdintis išsižiojo: - Jie iš Rusijos tikriausiai. Aš jį norėjau iškart ir užmušti. Kad mes trise kalbam korėjiečių rusų kalbų mišiniu, dar nereiškia, kad mes rusai. Tarp kitko nė vieno ruso tarp mūsų ir nebuvo. Khmerės dar, aišku, išbandinėjo mūsų korėjietiškumą, laba diena korėjietiškai ir panašiai... Laba diena, jau tiek mes mokam, ir daugiau, taip kad nereikia čia maivytis prieš mus. Čia betrainiodamas nuotraukas pasiklausiau: - Nežinau, ką dar čia ištrynus. - Ištrink tas nuotraukas, kur Pawelas ant dramblio, - patarė Liuda. - A, matta, ki sadžinija. Ki geol kok čiuoja dwe. Nega ottekche kirol senggak mot chesso? – „teisingai, gi tas tai tikrai reikia pratrinti, kaip čia pats nesugalvojau.“ Kaip supratot užklykiau ant viso Angkow Wato korėjietiškai. Bet korėjietiškai kitaip ir nesigauna kalbėti. O, be to, mes ir taip kalbam mūsiškai, tai yra rusų korių kalbų mišiniu, tad kaip mums viskas labai natūralu. Ir čia reakcija iš pašalies... O jie tikrai korėjiečiai, tikrai kalba korėjietiškai. Be be be, aišku, kad taip. Taigi gavom pripažinimą. Kai jau viską ištryniau, ėjom ieškoti savo tuktuko. Radom. Tik vairuotojo nelabai. Šalimais vairuotojas pasakė, kad mūsiškis išėjo ieškoti mūsų. Tada teko man eiti ieškoti mūsų vairuotojo. Radau pakeliui, jis pagalvojo, kad mes pasiklydom, bet mes gi nuotraukas trynėm ir vaizdavom vietinę fauną... Pasirodo, kad mes jau daugiau mažiau buvom viską pamatę, ką verta pamatyti. Šiaip jau į Angkor Vatą verta važiuoti visai savaitei, ir neaišku, ką ten veikti. Šiaip gal ir įdomu kai kam, bet tokiems žinovams kaip mes.... Aš tai dar aš, žinau, kas yra apsarė, Ganešos nuo Garudos nelabai skiriu, bet čia nedidelis trūkumas, girdėjau ir apie Šyvą, ir apie Krišną, bet širdžiai mieliausias žinoma Buda, nes vis tiek jų gerokai daugiau Korėjoj, nei kokių nors kitokių dievybių... Galima ir trim dienoms važiuoti į tas šventyklas, kainuoja tiek pat, kiek bilietas dviem dienom. Tai yra, vienai dienai dvidešimt dolerių, dviem dienom keturiasdešimt, trims dienoms irgi keturiasdešimt. Mūsų vairuotojas ilgai galvojo, dar pasitarė su kitais vairuotojais, kur čia dar apsimoka mus nukišti, tipo gal mes per greitai apžiūrinėjam. Bet lyg ir nelabai. Taigi dar netoliese yra viena šventykla, Pre Rup. Važiuojam ten. Irgi šventykla orientuota į aukštį, bet tokia nelabai apgriuvusi gal net, gražių vaizdų iš ten matosi. Stepės, džiunglės ir panašiai. Žinoma, nuostabu, kaip vienuoliktam amžiuje tokius rūmus pastatė, tuo labiau, kad aplinkui nėra jokių akmenų, vien smėlis ir medžiai. Užsilipom, kaip visada puse pėdos, nes daugiau nelabai galima pastatyti. Pasifotografavom. Vėl susėdom pailsėti, nes žinojom, kad vairuotojas jau nekenčia mūsų, nežino, kur dar mus būtų galima nukišti iki saulėlydžio, kurio kaip ir ruošėmės vis tiek sulaukti. Taip besėdint praėjo viena tokia balta moteriškaitė, gerai, kad mes ją taip švelnokai apkalbėjom, labai neįsijautėm, kaip sugebėtumėm. Nes ji apsisuko, priėjo prie mūsų ir ištarė rusiškai: - Galiausiai sutikau rusiškai kalbančius žmones, o tai labai keista, kad iki šiol nebuvo. Ji pasirodo irgi keliauja tokia pat sudėtim kaip ir mes, nuomojasi vieną kambarį, miega trise vienoj lovoj, viskas nuostabu. Dešimt dienų buvo Vietname, dabar Kambodža, kur toliau keliaus nežinau. Iš Krasnodaro krašto. Pasipasakojom, kaip mes nusvilom pliaže ir kaip mums pliažo jau užteko, vienos dienos per akis. O ji prabuvo pliaže dešimt dienų. Balta balta tokia, baltesnė už mus pirmą dieną. Nesupratom kaip. Jos oda matote tokia. Vis tiek mes niekaip nesupratom to stebuklo, kokia bebūtų oda, dešimt dienų pliaže... Reikėtų užsikasus smėly būti, ir dar kad lytų, nes čia vien išėjus iškart juoduoji, nereikia ir į pliažą eiti. Vienu žodžiu. Bet nieko, patikėjom mes ja, taip jau būna gyvenime, ką padarysi. Taip dar pasėdėjom, nuėjom į tualetą, ten turistai nemokamai lankosi, o šiaip žmonės turi mokėti pinigus. Užsieniečiai, žinoma, daugiau nei vietiniai. Bet nelabai daug. Vėl susiradom savo tuktuką, sėdom jan, ir pakeliui prieš saulėlydžio kopas užsukom į dar vieną šventyklą: Prasat Kravan. Tokia mažikė šventyklikė. Visai miela, naujesnė netgi kažkiek, ir nelabai žinau kokio tikėjimo, tikriausiai budistinė. Mažiau apgriuvusi, su khmeriškais rašmenim ant sienų, pirmą kartą matėme, todėl ir nufotografavo Liuda. Iš ten jau saulėlydžio kalva: Phnom Bakeng. Pavadinimai kaip visada, lengvai neištariami, bet kai atitinkamai nustatai miną viskas gerai išeina. Kalva pasirodo prie tų pačių dramblių, ant kurių Pawelas taip norėjo pasijodinėti. Čia jis pasakė, kad išalko. Gerai. Mes tai nealkani. Liuda eilinį kartą kokosą nusipirko, aš pasiėmiau alaus, Pawelas alaus ir vairuotojo rekomendacijos. Kažkokių makaronų. Atėjo eilė atsiskaityti. Makaronai trys doleriai, alus po dolerį. Duodu Pawelui du doleriu. Jis paima, atskaičiuoja, sumoka ir tipo dar kažką burbteli. Pasiklausiu: - O mano doleris? - Už ką tau doleris. - Alus tai vieną dolerį kainuoja. - Ir kas? - Grąža mano, daviau du doleriu. - Ne, tu davei vieną dolerį, - dar taip pasiklykdamas. - Jis davė du dolerius, - Liuda irgi kvarktelėjo. - Tikrai? Tai ko man nesakei? Reikėjo sakyti, būčiau iškart atidavęs, - ir vėl parėkdamas. Aš žiūriu į jį: tu durnas, ar nevalgęs, skaičių nepažįsti ar apskritai nematai? Jei skaičių nepažįsti, angliškai viskas parašyta, angliškai kaip ir kiek suprantu moki... Ai, dieną prieš tai irgi buvo panašiai dėl alaus ir vieno dolerio, tik aš per vėlai primečiau, kad jis ten eilinį kartą arba apsiskaičiavo, arba nepriskaičiavo, arba nutarė, kad jam nepriklauso už tai mokėti. Ir pasiusk. Pavalgėm, apsiriejom ir lipom į kalvą. O žmonių ten daug daug daug lipa, galiausiai kai užlipom, tai dar daugiau radom, visi kaip beždžionės susėdę laukia saulėlydžio. Liuda apsidžiaugė, va kur ta šventykla, kurią ji taip norėjo pamatyti, kuri visuose interneto puslapiuose įpiešta, o niekur nesimatė prieš tai. Bet dabar ji jau laiminga, viską rado ir gerai. Užsikorėm, apėjau gal dešimt kartų ratu, viską pafotografavau, tiesa, labai taupydamas kadrus. Liuda dar daugiau fotografavo, laukėm saulėlydžio, bet taip matėsi, kad nelabai sulauksim: didelis didelis debesis, kuris greičiausiai nelabai išsisklaidys artimu metu. Bet vis tiek, dėl vaizdo reikia palaukti. Pawelo snukis kalbėjo pats už save, kaip jam čia viskas atsibodo, kaip nori kuo greičiau nešdintis velniop ir ruoštis į savo naktinį klubą, apie kurį zyzė jau visą savaitę. Galiausiai saulė berods jau nusileido, tad ir mum teko leisti. Dar paprašėm korėjiečių, kad mus trise nufotografuotų, tada dar Pawelas nusifotografavo su tikrais vienuoliais, aš matote jau netinku. Nors beveik nesiskiriu nuo jų. Lipam žemyn, ir dar Liuda eilinį kartą prie didelio bendro vienaip ir kitaip. O Pawelas jau visai susinervino. Pamanykit, ir taip ir anaip, tai dar koją ant galvos užsikel ir fotografuokis, kiek čia galima... Oi, o jis jau turi daug reikalų. Kai nusileidom nuo kalno jau buvo naktis, pasitarėm su vairuotoju ir nusprendėm, kad važiuojam namo., Tuktukas kratosi kaip reikalas, aš atsisuku, žiūriu Pawelas miegas vos ne su paknarkimais... Klausiu Liudos, tikriausiai šiandien jau nebereikės vesti į klubą, vargšas vaikas pavargo visas, pikta teta niekaip nenori į klubą jo nuvesti. Bet jis šiek tiek atsigavo grįžus namo. Su konsjeržu susitarėm dėl lėktuvo bilietų. Tolimesnis mūsų planas keliauti į Laosą, Pawelas grįžta į Pnompenį. Šiaip gal ir visai nebekeliautumėm į tą Laosą, nes pagal laiką tik porą dienų ten galime pabūti, bet jau turime vizas. Už kurias po trisdešimt dolerių sumokėjom, tai negi veltui išmetėm pinigai. Išsiaiškinom, kad iš Siem Ripo į Laosą galima nuvažiuoti autobusu, bet teks grįžti beveik iki pat Pnompenio, toks miestas gražus yra, vardu Krantie, ir iš ten vėl į šiaurę, šiaip tik įtariau, bet iš tikro, kelionė autobusu: dvi dienos. Liuda žiūri į mane, maru, lėktuvas. Lėktuvas tai lėktuvas, kadangi tą dieną jau nebeveikė jokios firmos, pasiprašėm, kad iš ryto sužinotų. Pawelas į dušą, nusiprausėm, aš dėl visa ko paklausiau, ar eisim į klubą ar ne, nes man reikia žinoti: su ilgom kelnėm ir kedais eiti, ar šortais ir šliurėm. Liuda pamirksėjo, nesinervink, apsirengėm, aš net visus aksesuarus susikabinau, nes nusprendžiau rimtai atostogauti, rūbai keičiami kasdien, tai reiškia, kad ir skalbiamės kasdien. Čia mūsų su Liuda pagrindinis užsiėmimas vakarais, vietoj mezgimo, visokie papuošalai netgi porą kartų per dieną. Apsirengėm, žiūrim į Pawelą, o anas niekaip neišsirenka, kaip jam apsirengti. Ar tą, ar aną. - Pawelai, tu jau baisiau ir už mano hiongą, kuris po valandą iš namų ruošiasi. - Maru, nereikia, tu ir už mane baisiau, - Atsiprašau, veizėk, mes su Liuda tavęs laukiam. - Jo, Pawelai, jau tu ir už mane baisiau. Greičiau renkis. Išėjom, norėjom užsisakyti iš pradžių savo viešbučio restorane, bet vėl tas pats kaip vakar: nieko nėra. Ir eikit jūs žinot kur, jei neturit, tai kam toks meniu. Visai netoli radom kitą restoraną, tokį visai papigiai. Prisėdom, po kokteilį, po pavalgymą, po alaus ar dar kas ką. Pawelas: klubas klubas klubas. Suneša visokių kokteiliukų, taip ir nesupratom kam kas, Liuda nusprendžia, kad čia jai viskas. Staiga. Kai jau viską išlapnojo, atneša Malibu. Liuda, oi, tai čia mano, o aš jau du gėrimus kažkokius išgėriau. Tai vienas ryškiai mano buvo, nes vis laukiau ir laukiau. Liuda, atleisk maru, užsisakyk dar, skanu buvo. Užsisakiau. Viską suvalgėm, Liuda užmigo, porcijos mažos, tad dar pasiėmiau deserto, o Pawelas visai normalų patiekalą dar vieną, nes tikrai mažos porcijos. Ir ledų porcija mažutė. Parnešėm Liudą namo, Pawelas dar kažką pasvaigo, bet kol aš išsiskalbiau, žiūrau ir jis užmigo. Ir šiandien nenueisim į klubą... Ką jau padarysi. Kitą dieną vis tiek reikės anksti keltis. Iš tikrųjų kitą dieną ne taip anksti ir kėlėmės. Su vairuotoju buvom susitarę aštuntą, dar iš ryto nemokamus pusryčius suvalgėm, nes šiaip jau priklausė viešbutyje. Tokie ten ir pusryčiai, bet valgoma viskas. Po to kaip visada Pawelas užburzgia, kad mūsų vairuotojas jau laukia, tai jis pats kaltas, kad atvažiavo prieš dešimt minučių. Aštuntą reiškia aštuntą. Sužinojom, kad yra lėktuve vietų kitai dienai, tai atidavėm pasus personalui, kad bilietus užsakytų ir išvažiavom. Pirmas punktas šios dienos: Plaukiojantis miestas. Dieną prieš tai iš rusės buvom girdėję, kokia tai klaiki vieta, kaip ten baisu, bet nieko ji tikriausiai nesupranta apie gyvenimą. Reikėjo toli važiuoti, už miesto, tuo keliu, kur pilna lotosinių tvenkinių, namų ant polių ir kitokių nesąmonių. Ir tada galiausiai privažiavom tą ežerą, kuriame ir yra plaukiojantis kaimas. Aišku, vandens spalva tai tikrai ne skaisčiai mėlyna, ir ne žydra, ir ne žalia, bet tokie tie ežerai Pietryčių Azijoje, nieko nepadarysi. Šiaip į tą kaimą tik tiek: pažiūrėjom ir viskas. Dar pamatėm krokodilus, juos ten augina, žuvis kažkokias, kaip vaikai bliūduose plaukioja. Yra nuotrauka viena, ir daugiau nieko nebuvo. Tada vėl į valtelę, plaukėm atgal. Praplaukėm užsienio kalbų mokyklą, kur galėtumėm korėjiečių kalbą dėstyti, arba japonų. Aš galėčiau dėstyti. Parplaukėm atgal, vietiniai khmerai galvojo, kad mes labai jau išlepę užsieniečiai, bet mums tai kas, šokom iš laivo, kojų neišsisukom, bet jei vietiniai taip šokinėja, tai kas mums trukdo? Ir vėl į savo tuktuką sėdom... O dabar klausimas, ką darom toliau, nes kaip ir galima sakyti nieko čia nėra veikti. Tai ką: pirma turgus, tada galvosim. Dar prieš tai radom interneto kavinę, kur Liuda pradėjo savo nuotraukas permetinėti į USB, aš parašiau laiškus kelis. Ypatingai Minu, pranešti, kad kažkokia nesąmonė su fotoaparatu. Ir daugiau nieko nebedarėm. Turgus. Pawelas jau prieš eidamas į turgų pasakė, kad jis pigiau už mus visus nusipirks, nes labai jau gerai derisi. Dėl manęs... Aš apskritai nieko nesiruošiau pirkti, tai tegul jis perka ką tik nori, nors ir nemokamai susirenka viską. Man tai už akių nelabai kas kliuvo, reikėjo šiaip nupirkti keletą apyrankių, tai pirmoj vietoj kur radau ir pirkausi jis, pradžiai berods buvo dvi už dolerį, ar gal net viena už dolerį, bet nusiderėjau iki keturių už dolerį. Daugiau kaip ir nereikėjo man. Pawelas, oi kaip pigu, nepasakyčiau, kad labai pigu, bet tiek jos ir turėtų kainuoti. Daugiau man nieko nereikėjo. Lydėjau du pirkėjus didžiuosius. Didžiausias pasirodo buvo Pawelas, jam vasarinių rūbų labai reikėjo. Apžiūrėjom kelias vietas, Pawelas išsirinko pas ką pirks, ateina, ir pradeda pasakojimą: - Aš labai gerai deruosi, ruošiuosi pas jus daug pirkti, tad net negalvokit man brangiai ką nors parduoti, vis tiek nusiderėsiu, - aš žiūriu į jį. Nu, nieko, gerai, kad pardavėja nesupranta angliškai tiek, o tai pasiųstų jį taip toli. Gal ir nepasiųstų, nes vis tiek reikia parduoti prekes, nieko nepadarysi. Rinkosi rinkosi, Liudai nusibodo, ji išėjo, aš dar žiūrėjau, o jis ten vieną maikę užsivelka, kitą maikę užsivelka, man irgi jau pradėjo nusibosti. - Šita maikė geriau, ane? - Ką aš žinau... - Išvis, ką tu žinai gyvenime? - Ta prasme? Tu ruošiesi nešioti, tai ir žiūrėk pats. - Jo, bet reikia, kad ir iš šono pažiūrėtų. Turi man padėti. Aš taip nesupratau... Vienu žodžiu nusibodai, pats ir rinkis, yra čia ir daugiau ką veikti nei tau padėti. Praėjau dar porą kartų aplink turgų, sutikau lietuvių, jie iš Vietnamo keliavo. Aš pasakiau, kad aš šiaip korėjietis. Ne taip pasakiau, bet vis tiek nieko labai įdomaus nebuvo su tais lietuviais. Grįžau vėl prie Pawelo, Liuda irgi stovi. Pawelas kažką išsirinko, dešimt dolerių. Per brangu. Per brangu. Jis mums dar paaiškino, kiek čia kas kainuoja, Liuda jam siūlo: - Klausyk, tada aš paimsiu dar tą krepšį ir už dešimt baksų imam viską, - pardavėja nesutinka. – Ai, tada ir nereikia. Tada vėl Pawelo išstojimas: - Aštuoni doleriai ir ne daugiau, - pardavėja sutinka, bet Pawelas nenurimsta. – Jūs man galite net neaiškinti, aš visas tikras kainas žinau, šitas kainuoja du doleriu, šitas dar du, šitas irgi du, tai gaunasi, kad iš viso yra šeši doleriai, aš sumoku aštuonis, tai jums dar duodu uždirbti du doleriu. Aš žiūriu į jį: durnas ar nevalgęs. Dar pasiprašyk, kad tau kojas bučiuotų už tai, kad du doleriu davei uždirbti. Liuda: - Aš irgi norėčiau kai ko nusipirkti, bet po Pawelio spektaklio man jau čia gėda, kur nors kitur pasipirksiu. – Tai mes kitoj vietoj ir pasipirkom visko, ir už tą pačią kainą, ir be tokių spetaklių, ir dar mums padėkojo, kad mes pirkom, ir dar pašnekėjo su aplinkiniais apie mus, kad mes korėjiečiai. Iš tikro tai sakė, kad mes iš Korėjos atvykom, o gal ir ne, khmeriškai dar nemoku, bet žodis Korėja buvo paminėtas. Aš daug nieko ir nepirkau, kiti daugiau nusipirko, betgi ne eesmė. Pawelas dar norėjo kažkius marškinėlius nusipirkti, bet kaip visada per brangu, jis ten aiškino, koks ji vargšas studentas, mokantis už mokslą, bet niekas vis tiek kainos nenuleido. Taip po visų pirkimų vėl radom tuktuką, pasidėjom daiktis ir nuėjom valgyti, nes buvom nevalgę. Vairotuojas parodė pigią vietą. Pavalgėm, dar po to pakeliui su Liuda po vaisių tuntą nusipirkom ir vėl prie mašiniuko. Iš pradžių mes manėm, kad gal būtų visai gražu pasidėti daiktus namie, ypač vaisius, kad jie nesupelytų ar neištižtų, bet taip neatsitiko, ir nuvažiavom į Nacionalinį Muziejų. Jei rimčiau tai Rumšiškes. Vaškinės statulos. Karalius su karaliene, žymus vienuolis, kiti žymūs veikėjai, garsūs estrados dainininkai, senovės gyvenimas ir dar šis bei tas. Kaip vėliau supratom, tai buvo pagrindinė atrakcija, o toliau tai Rumšiškės nykokos, jei ne visokie pasirodymai, būtų iš vis blogai. Ten atseit visur visokie kaimeliai aplinkui, ir eini iš vieno pasirodymo į kitą. Paties pirmojo nepamatėm, užtat šiaip pasižiūrėjom. Milijonieriaus namas, vestuvės. Jaunikį vaidino užsienietis, o jaunojo buvo khmerė. Jaunojo tėvais pakvietė korėjietę ir dar kažkokį užsienietį, tas užsienietis vis nežinojo, kaip atsisėsti. Vestuvės kaip vestuvės, jaunikis beveik susitvarkė su savo pareigom, o vėliau buvo šokiai, puota, mes pradėjom žvengti, nes tą khmerišką šokį jau matėm gal dešimt kartų mūsų studentų susitikimuose. Pasirodo tai visai rimtas šokis. Netgi mane pakvietė šokti, mūsų vairuotojas pasakė, kad aš labai gerai šoku, kurgi ne, pusė Korėjos moka taip šokti. Kitas pasirodymas kinų miestelyje. Bet ten tai toks cirko pasirodymas, ne daugiau. Kažką įdomiau galėjo sugalvoti. O dar viena aktorė nuo kojūkų nugriuvo, labai juokinga. Vėliau povų šokiai. Šiaip taip ir nesupratau visos esmės to pasirodymo, bet visai gerai buvo. Tada senovinės vestuvių apeigos. Atseit vieną džiunglių mergaitę nusižiūrėjo arabas, indas ir kinas. JI visiems jiems atsakė, ir išsirinko jaunikį iš publikos. Toks jaunikis labai jaunikiškas, su tatuiruotėm ant rankų ir kojų, ir kaip pataikė. Tik šokti nelabai mokėjo. Vėliau šiaip kažkokia eilinė diena khmerų kaimelyje, ir paskutinė dalis ugnies meldimas. Irgi visai gražu, nes jau buvo visai sutemę, bet jei rimtai pažiūrėti tai gan pigokai atrodė viskas, bet iš kitos pusės gal ir nieko. Jau visai sutemo, baigėsi visi pasirodymai, tad mes ir važiavom namo. Iš pradžių mūsų vairuotojo paklausėm, kur čia būtų galima gyvatę suvalgyti, jis ieškojo visur, važinėjom po visą Siem Ripą, bet nieko neradom. Tai tiek tos, šiaip kažkur pakeliui radom vaisių, nusipirkom jų ir namo. Susitarėm, kad jis dar mus nuveš kitą dieną į oro uostą, tik mes nelabai žinojom, kelintą valandą lėktuvą. Nuvažiuojam namo, klausiu darbuotojo, o mūsiškis su pasais kažkur išėjęs ir nelabai aišku, kada grįš. Už kokių penkių-dešimt minučių turėtų būti. Paskambinti? Negali. Išėjęs pasakau tai visiems, ir čia Pawelas: - Na va, aš taip ir žinojau... - Ką tu čia žinojai? - Taip ir žinojau, kad taip bus. - Ką tu čia dabar pradedi, mes dar nesinervinam, o tu ... – Liudai kantrybė irgi trūko. - Maru, tu nemoki priimti sprendimų kartais. Kartais reikia priimti sprendimus, kai nori, surėkti, kai nori aprėkti, o tu to nesugebi. Va žiūrėk kaip aš, dingo mano bagažas, net iki Korėjos paskambinau ir atgavau bagažą. Tuoj surūkau cigaretę, nueisiu pasiaiškinsiu. - Ai gal tu geriau neik aiškintis. Išsiversim ir be tavo pagalbos. Kaip vėliau su Liuda kalbėjom, mes irgi būtumėm atgavę savo bagažą, ir be tokių riksmų bei aiškinimųsi kaip Pawelas, ir netgi be jokių skambučių į Korėją, kas kainavo jam aštuonis dolerius, ir dar būtų irgi sumokėję mums, ir gal ne penkiasdešimt dolerių, o šimtą. Dar po kiek laiko vėl nuėjau, vis dar nėra darbuotojo. Pasakiau, kad mums reikėtų žinoti, kelintą valandą, paskambinti jam neina, nes nežino telefono numerio. Labai atsiprašė, norėtų padėti, bet niekaip negali. Tai tiek tos. Išėjom, paleidom vairuotoją, gavom jo telefono numerį, kai tik žinosim kelintą valandą važiuojam, paskambinsim ir pranešim. - Man atrodo, kad aš rytoj į Pnompenį plauksiu valtimi, o jūs važiuosit autobusu, cha cha cha, kaip juokinga. Norėjau jį pasiųsti kuo greičiau į tą Pnompenį. Nuėjom valgyti. Į kitą vietą. Užsisakėm kaip visada visokių skanių patiekalų, privalgėm visko, ten šiaip nerūkoma, bet gera vieta. Užlipom į antrą aukštą, kur sėdima ant žemės. Kaip visada vieninteliai užsieniečiai, nes normalūs europiečiai ant žemės nesėdi. Pavalgius Liuda nusprendė nueiti prie kompiuterio, perkelti nuotraukas iš foto aparato, nes kitą dieną Pawelas su USB išvažiuoja. Mes dar pasėdėjom, vėliau jau užsidarinėjo restoranas, tai išėjom, o kur Liuda nežinom, tai sėdim priešais, laukiam... Išeina vienas padavėjas, aptvarkyti žinoma visko: - O jūs dar norit išgerti? – aš taip mintyse: „o tu tipo nori pasiūlyti kartu... Gal ir nueičiau, jei kartu nebūtų šitų kelių.“ Pasišnekėjom, pasakiau, kur mes gyvenam, jis pasakė, kur jis gyvena, pasilinkėjom geros dienos ir išsiskyrėm kas sau. Po kiek laiko atėjo ir Liuda. Pradėjom eiti namo, bet viskas ne taip paprasta. Lyg ir visi sutartinai nuėjom vienon pusėn (vėliau sužinojom, kad jau iš pat pradžių ne į tą pusę nuėjom). Sankryža, toliau žygiuojam tiesiai, sutikom vietinių khmerų, kurie kažką rėkavo, tiksliau aiškino, kad mes einam ne ten, kur reikia. Taip ir buvo. Rajonas, tikrai nepanašus į mūsų gyvenamą, o tuo labiau nepanašus į tą, kur turėtų būti viešbučių. Grižtam atgal. Vėl prie tos pačios sankryžos. Pasukam kitą gatve, o, čia jau matom daug visokių pažįstamų pavadinimų, jau vos ne pusę prisimenam. Tik man toks jausmas, kad šiek tiek ne ta tvarka vis tie pavadinimai eina. Kiek paėjus nusprendėm, kad vėl ne ten einam. Grįžtam, vėl Pawelas o, ir šitą prisimenu, ir tą, ir aną, ir ketvirtą. Liuda jam, tai mes čia visi viską prisimenam, bet kas iš to, nuo to tu labiau žinai, kur mūsų namai. Vėl prie tos pačios sankryžos. Nieko nebeliko, einam paskutine kryptim. Ir randam savo viešbutį. O ten jau ir mūsų darbuotojas, su bilietais, davėm jam po šimtą dolerių, Ir Pawelo bilietai ten buvo. Jis irgi susimokėjo, ir dar už kambarį susimokėjo, o mes nusprendėm, kad už kambarį kitą dieną. Pawelą turėjo paimti, o mūsų niekas, tai liepėm paskambinti mūsų vairuotojui, kad jis atvažiuotų mūsų aštuntą ryto. Pavalgėm vaisių, kiek liko mangų: oro uoste. Miegoti. Pawelo pasiimti vėlavo. Ir gerokai vėlavo. Aš per tą laiką spėjau nufotografuoti saulėtekį, išmaldos prašančius vienuolius ir kitokį gėrį. Tikrai daugiau nei po pusvalandžio galiausiai atvažiuoja motociklas, pasiima Pawelą ir dingsta. Grįžtu į kambarį, o ten jau daug ko ir nebėra ką veikti. Dar susitvarkėm, išstumdėm lovas, susirinkom daiktus, paskutinį kartą papusryčiavom, Liuda dar sukirto Pawelo porciją, vis tiek jis jau nebevalgė, sulaukėm tuktuko ir į oro uostą, Viskas puiku nuostabu. Vairuotojas norėjo šiek tiek daugiau iš mūsų nuplėšti, mes šiek tiek nusiderėjom, dar aš jam pakeičiau po porą dolerių. Du doleriai tai jau mano stebuklas buvo dideliausias, visiems labai patiko. Atsisveikinom. Užsiregistravom savo bilietus, dar norėjau paklausti, gal jie kokiai nors priklauso grupei, gal aš savo mylias galėčiau pasipildyti. Ir visai ne, niekas niekam nepriklauso, tiksliau darbuotoja nesuprato, ko aš klausiau, tai atsakymas buvo aiškus. Tada laukan prie lotosų tvenkinio, suvalgėm savo mangus, dar prasitrynėm, jau kaip ir reikėtų eiti... Ir čia vėl naujiena: oro uosto mokesčiai, dvidešimt penki doleriai. Šiaip pabandžiau aiškintis, už ką tie mokesčiai, bet ir taip buvo aišku, kad nepadės joks aiškinimasis. Tai ką, sumokėjom mokestį, tada dar pasienio inspekcija, Liuda šiek tiek užtruko, ir jau girdžiu, kad mums reikia skubėti į lėktuvą, atseit kylam. Skubinu ją, o ji, baik, dar praėjo per duty free: nieko ten nėra. Tad nuėjom prie savo pakilimo tako, iki lėktuvo pėsčiomis. Labai linksma, dar nusifotografaom prie Lėktuvo, vis tiek Laoso avialinijos, tikriausiai daugiau nė karto gyvenime neteks jomis skristi. (Comment on this)
Thursday, September 27th, 2007
6:25 pm	Didysis Tautų Kraustymasis (Vėlinės Korėjoje) Nusprendėm su draugais, tiksliau su Pongsogu, kad reikia per Vėlines pasiduoti tam beprotiškam visus Korėjos žmones persekiojančiam norui migruoti. Vėlinės, Naujieji Metai: didžiojo tautų kraustymosi šventė Korėjoje. Nebūtų ji tokia didelė, jei ten nebūtų susigrūdę tiek žmonių vienoj vietoj. Kodėl Lietuvoj nebūna tokių problemų? Bet čia jau kitas klausimas. Kadangi prieš Vėlines autobusai važiuos jau ne kelias, o keliolika valandų, o jei tiksliau kalbėsime, tai stovės vietoje tas visas valandas, visai kaip senais laikais prie Lenkijos sienos, tai tenka važiuoti traukiniu. Aišku, tai irgi ne pati puikiausia išeitis, nes bilietai užsakyti jau prieš kelias savaites. Bet mes vis tiek bandom laimę. Taigi, sekmadienio vakaras, pirmadiens Vėlinių išvakarės, mes apie dešimtą valandą prisistatom į Čchiongniangni stotį, ir bandom pirktis bilietus. Dar toks juokingas nutikimas įvyko, nes vienas žmogus pražiopsojo savo traukinį, sėdėjo sėdėjo salėj ir pavėlavo penkias minutes, tai bandė aiškintis, ką dabar daryti. Mūsų tokios problemos nekamavo, tiesiog sau laimingai nusipirkom bilietus iki Čiongdongdžino: Tikrosios Rytų įlankos ar tai prieplaukos, atstumas maždaug trys šimtai kilometrų, važiuoti šešias valandas, iš kurių pirmą valandą stovėsim. Nuo Jongmuno (Drakono vartų) bus galima atsisėsti. Va, galvoju, kur teisingas gyvenimas, viskas suskaičiuota, kas iki kiek važiuos, ir kada keleivis galės atsisėsti, kad nereikėtų jam ten daug vargti. Tik kad vietos skirtinguose vagonuose, nieko, pakentėsim: Didysis Tautų Kraustymasis. Jį irgi reikia patirti. Laiko dar šiek tiek buvo, išėjom laukan, o ten dvi moteriškaitės sau ramiausiai atsistojo priešais mus ir pradeda aptarinėti mane: - Ale, gerai kalba mūsiškai. Nors ir užsienietis. Ryškiai ilgai čia gyveno. Gerai, kad mano nuotaika buvo gera, o labiausiai kas mane sulaikė tai ne pati puikiausia Čchiongniang rajono reputacija, o, be to, Vėlinės, protėvių ir kitų vyresniųjų pagerbimo šventė, tai susilaikiau ir neperspėjau tų moteriškių. Bet liežuvis niežtėjo pasiųsti jas taip toliau ir dar ta kalba, kurią jos irgi puikiausiai supranta. Bet nepasiunčiau, įlipom į traukinį ir valandą prastovėjom. Nieko nauja nesužinojom, aš kartais prisėsdavau ant žemės, vėliau nusibosdavo, tada atsistodavau, o Pongsogas visą laiką ramstė duris. Kadangi buvo tamsu, tai nieko ir nesimatė, bet ko čia norėti iš didžiojo tautų kraustymosi. Ir po valandos jau buvo mūsų mylimi Drakono vartai, kur ir atsisėdom, susitarėm susitikti Čchiongdongdžine. Stotelė ne paskutinė, stovi tik dvi minutes, ir niekas nepakelia, o mes ten penktą ryto... Pongsogas nusprendė nemiegoti, o aš nusprendžiau laikrodį nusistatyti. Mano vagonas visiškai pilnas: ir dar mano vietoj sėdi miela šeimyna, apsikabinus miega, bet aš naglai pakėliau ir pasakiau, kad tai mano vieta. Jie taip oi oi, trisdešimt trys, oi oi, iš nuotrupų, kaip jie tarpusavy bandė susišnekėti paaiškėjo, kad pasikeitė vietomis, galiausiai liežuvis apsivertė paprašyti, kad persėsčiau į tą jų seną vietą, man nesunku, o ten moteriškė su dukra maždaug pradinukų amžiaus. Ir šalimais jos vyras. Ir prasidėjo: duok pinigų, imk alaus, pasiimk laikraštį, ir viskas per mane. Nusibodo baisiausiai viskas, bet ką padarysi: Didysis Tautų kraustymasis. Galiausiai visi užmigo, vėliau ta moteriškė išlipo iš traukinio su vyru, ir tada jau aš galima sakyti miegojau. Tik sušalau šiek tiek bemiegodamas. Kam tiek kondicionieriai taip sujungti, kad neįmanoma būti. Vėliau sužinojau, kad pas Pongsogą apskritai vietų milijonas buvo, vienu žodžiu, pas juos ne taip jau gerai veikia ta sistema su vietų paskaičiavimais. Ankstyvas rytas, išlipam stoty, ne visai šilta, tamsu, šiek tiek lyja. Pirma įgriūnam į parduotuvę šalimais ko nors nusipirkti. Visų pirma, ten nieko nebuvo, visų antra, ten pilna užsieniečių. Penkios galvos, o gal šešios. Tada kitoj parduotuvėj nusipirkom atsigerti, pasėdėjom prie stoties, ir einam apžiūrėti to nuostabiojo uosto. Kaip ir reikėjo tikėtis, ten daug nieko nebuvo: daug kavinių, restoranų, motelių ir viešbučių, ir radom visą vieną parką: Smėlio laikrodžio parką. Ten pasibuvom, tada radom tokį molą, kur nusprendėm nueiti sutikinėti saulėtekio. Šiaip jau čia visas veikimas tame uoste: sutikti saulėlydį. Bet kaip visi prisimenate, lijo, taigi klaikiai apsiniaukę, ir jokio saulėlydžio nesimatė. Ant molo du išgerti buteliai alaus, ir vienas fantos, neišgertas. Kažkas šventė. Ir dar viena porelė irgi atėjo saulėlydžio sutikti. Irgi nieko nepamatė. Ir daugiau porų prisirinko, Pongsogui net pavydas suėmė. Tai aš jam pasiūliau draugauti, kad ir vienai dienai. Kad nereikėtų pavydėti kitiems, kurie visi poromis vaikšto. Bet jis nesutiko. Tada pasiūliau draugauti slaptai, tipo slėptis nuo žmonių akių, bet irgi pasakė, kad aš debilas. Dėl to nesiginčijau. Tai pažiūrėjom į tą vietą, kur turėtų patekėti saulė, ir nuėjom pusryčiauti. Priešais smėlio parką parduotuvytė, ten ir staliukai yra. Nusipirkom kimbabą, rameno, bandelių, nu dar atsigerti ir sėdim žiūrim į jūrą ir tą parką. Šiaip būtų visai nieko, jei šalimai nebūtų paleidę garsiausiai muzikos ir dar kas dešimt minučių reklamavę nuostabios pažintinės kruizinės kelionės palei krantą. Po kažkiek laiko lipam į kalną. Ten ant kalno viešbutis, laivo formos. Pažiūrėkit internete. Labai gražus. Ir kitokių akcijų atrakcijų pilna, jau supratom, kad nėra tokio dalyko, ko jie ten neturėtų. Palmės. Skulptūrų parkas, į kurį įėjimas, tiesa, penkis tūkstančius kainuoja. Šiaip kaip ir nebūtų gaila tų penkių tūkstančių, bet jei galima nemokėti, be to, įtarėm, kad ten tikrai nėra toks būtinai pažintinai lankytinas objektas šitame krašte, tai mes ten ir nėjom. Lipant žemyn užmatėm viešbutuką: naktis tik keturiasdešimt tūkstančių, pavadinimas: „Namelis miško gilumoj“. Romantika, ir ne brangiausia. Taigi ten ir užklydom. Aišku, šiaip kadangi mes taip anksti atsigrūdom, tai reikėtų brangiau mokėti, bet kadangi vis tiek nėra klientų, tai nuleido ta kaina. Pongsogas grynųjų neturi, aš tik kortelę, kortelės irgi nepageidautų, bet kadangi nėra kas daryti... Tai gerai. Bet šiaip gera moteriškė, vėliau netgi davė papildomą antklodę, dar buvo nusprendus, kad vienas mūsų turėtų miegoti ant žemės, negi du vaikinai dvigulėj lovoj miegos. Bet mūsų tai negąsdino. Taigi viešbutis, pailsėjom, pažiūrėjom ką rodo televizorius. Korėjietiški moteliai turi tokį specialų kanalą, šviečiamasis kanalas vadinasi. Labai gerų šviečiamųjų programų rodo ištisą parą. Aš dar ir pamiegojau, kai atsikėliau jau ir beveik pietūs buvo, kuriuos gal ir reikėjo pavalgyti. Bet užsieniečių gausa mus nustebino. Daugiau nei užsieniečių rajone Seule. Tiek Pongsogas, tiek aš buvom didžiai nepatenkinti ir pasipiktinę. Ir įvairiausių rūšių, kas baisiausia: tiek baltų visiškai, nuo Šiaurės ašigalio tikriausiai, tiek nuo Indijos kraštų, aš kaip jų nelabai žinau, tai neskiriu, tiek ir Pietryčių Azijos, ir netgi iš Mongolijos. Pietūs. Kol ieškojom pietų, vėl priėjom prie stoties. Toj pačioj vietoj, kur prieš tai sėdėjo kaimenė baltų užsieniečių, papietavom: tokkpokki, ir kitos pigios gėrybės. Tada dar nusipirkom bilietus atgal, vėl Didžiojo Tautų Kraustymosi įtaka: bilietai tik penktai ryto, vėliau nė vieno bilieto nėra. Ką jau padarysi, pirkom tuos ankstyvus bilietus. Ir tada jau prie jūros: ir pasimaudžiau. Aš. Nes niekas daugiau nesimaudė. Ir pasėdėjom prie jūros. Ir dar kriauklių parinkom ir taip toliau. Čia dar pasiskambino vienas draugas, nusprendė, kad jam labai nuobodu, tai vakarop susiruošė pas mus atvažiuoti. Penkiom valandom. Nieko, pats kaltas. Tada dar nuėjom prie Smėlio laikrodžio parko, Pongsogas nusprendė, kad tas laikrodis neveikia, nes jokio skirtumo, o aš įrodžiau, kad laikrodis veikia, nes jis metinis. Per metus perbyra visas smėlis. Ten vėl pasėdėjom, kažkoks užsienietis labai į mus paspoksojo, nežinau ko. Lyg ir nepažįstamas. Beeinant į viešbutį dar pamojavo iš savo mašinos. Irgi nežinau kodėl. O viešbuty miegojo Pongsogas. Aš pažiūrėjau visas šviečiamąsias ir nešviečiamąsias programas. Nieko gera ir nerodė. Dar susirašėm su vienu draugu, nes kaip tik per televizorių rodė vieno dainininko koncertą, kurio vardas visai kaip to draugo. Jis paklausė, ar čia mes vien dėl to trenkėmės į tokią tolybę, kad pažiūrėtume televizorių. Bet kadangi telefonas vis dar krovėsi, tai negalėjom išeiti. Galiausiai atsikėlė Pongsogas, telefonas pasikrovė, einam vakarieniauti. Šiaip kaip ir reikėtų valgyti jūros gėrybes, ar šviežią žuvį, ar dar ką nors, vis tiek prie jūros esam, bet ne... Pongsogui tai nepatinka, be to, brangu, ir taip toliau, taigi valgom prašmatniai, bet samgiopsalį. Vėliau visi juokėsi. Bet aš nors turiu pasiteisinimą. Po to vėl prie jūros, laukti kito draugo, kuris neaišku kada atvažiuos. Vėlai. Pasėdėjus ten, sulaukėm jo, nusipirkom saliutų, pašaudėm, tada ant molo tipo saulėtekio laukti. Šiaip buvo visai gaila, nes oras išgiedrėjo, matėsi Kasiopėja ir gal Aldebaranas, arba Marsas, nežinau tiksliai kas, bet kažkas raudona. Ir Šiaurinė Žvaigždė. Ir kiti žvaigždynai nematyti negirdėti, kurių pavadinimų nežinau, nežinojau ir nežinosiu. O mes išvažiuojam likus valandai iki saulėtekio. Taip prisisėdėjus, šalta, viešbutis, vis tiek reikia kaip nors jį išnaudoti. Pongsogas nusprendė nemiegoti, nes bijo neatsikelti, o mes nusprendėm, kad ir valandą, bet pamiegoti. Nusistačiau laikrodį ir nusmigom. Nepasakyčiau, kad labai laiku atsikėlėm, bet viskas buvo labai gerai, bėgom bėgom, ir dar man liko kelios minutės pasimaudyti. Netgi buvo likę daugiau, nei reikėjo. Įlindau, išlindau, o jie dar turi dvi minutes. Tiek tos, išgyvensiu. Traukinys, paskutinės nuotraukos, susėdom ir užmigom... Kelionės daugiau kaip ir nebuvo. Daug laiko pramiegojom, tada dar kažkiek laiko prakalbėjom, bežiūrėdami į aplinkinius keleivius. Jie ten su vaikais visokiais kai keliauja, tai visokių nesąmonių ir pilna būna. Apie pietus Seule... Taip ir baigėsi tas Didysis Tautų Kraustymasis. (Comment on this)
Tuesday, September 11th, 2007
12:25 pm	Ne kiekviena balta beždžionė iš kitos planetos Kadangi lėktuvas buvo visai vėlai vakare, tai per daug neskubėjau daiktų krautis, iš pradžių su visais pašnekėjau, vis tiek ir veikti nepasakyčiau, kad turėjau labai daug ką, nebent pamiegoti, bet ir miegas jau nebeėmė. Galiausiai susikrovus daiktus, sėdau į metro ir nusitrenkiau iki Kimpcho, žmonių labai daug važiavo. O dar daugiau jų stovėjo prie registracijos. Iš pradžių nesupratau kodėl, nes skrydis visas vienas, o eilė ilgiausia. Vienu žodžiu, bet ją greitai atstovėjau, dar bandžiau prastumti savo mylių kortelę, pasirodo nepraėjo ji, tai tik susinervijau. Reikės dar eiti pasiaiškinti su jais dėl to. Aišku, nieko nepadės, bet vis tiek. Pasižiūrėjau parduotuves, buvo keletas, bet irgi ne tokios gausingos, ir šiaip tikrai per daug gera ten buvo. Praėjau per visus pasų patikrinimus ir bagažų kontroles. Kadangi labai tingėjau viską tampytis ant pečių, tai viskas buvo priduota į bagažą. Ir žiūriu: didelė, ilgiausia eilė stovi prie įėjimo. Net nesupratau, kaip tiek žmonių gali tilpti į lėktuvą, tikrai per daug jų buvo. Kai įsėdau į lėktuvą, supratau kodėl: lėktuvas tai dviejų aukštų, vienu žodžiu ir sugrūdo visus, sutalpino kažkaip. Kuo man patinka JAL, tai kad jie visada duoda lazdeles valgymui, o nekiša peilių ir šakučių. Tik maisto tai ne per daugiausia, ir toks ne stebuklingiausias jis buvo. Bet koks skirtumas. Televizorius rodė žinias, norėjau apsišviesti, kas ten gera šiuo metu Japonijoj vyksta, bet vis tiek nepatinka man žinios. Todėl nieko ir nebežiūrėjau. Ne per ilgiausiai trukus nusileidom į Hanedą, ten viskas labai greitai prarėjo. Pasų kontrolės tai tikrai greitai visos praėjo, ten visus tikrino, nes ne visi buvo parašę pas ką gyvens. O pasirodo būtina. Tada ilgiausiai laukiau bagažo, bet visi laukė, tai labai nesinervinau, visi laukia, tai gal čia dar nereiškia, kad mano bagažas dingo. Ir tikrai, niekur jis nedingo, po kiek laiko atvažiavo. Tada dar muitinė: o kur jūs čia važiuojat, iš kur, gyvenat Japonijoj? Ne, gyvenu Korėjo, o kodėl japoniškai kalbat (o tipo draudžiama gal?), gyvenot ryškiai Japonijoj. Jo, gyvenau, ok, ko čia atvažiavot, kiek čia jūsų bagažo. Gerai, eikit. Ir nuėjau. Ten iškart pasikeičiau pinigus, dar reikėjo sėsti į nemokamą autobusą, nes tipo važiuoti į kitą terminalą oro uosto, labai nepatogu. Ten dar girdėjau korėjiečius pliurpiant, tipo ar ten kalba kas nors korėjietiškai ar ne, kitas Hanedos terminalas, turėtų būti įmanoma ir korėjietiškai susišnekėti. O aš taip galvoju, o kas jums trukdo japoniškai išmokti.  Tada puolu skambintis su Kadzuo, jis kaip tik sėdi Šindžiuku, o man ar taip ar taip reikės iki Šindžiuku nuvažiuoti, šiaip jam tai kas, bet pasirodo, ten kažkokios keistos problemos tarp draugų, ir nusprendėm susitikti kitą dieną. Aš sėdu į traukinį, dar pažiūrėjau kaip vienas korėjietis su japonu bandė išsiaiškinti dėl traukinių, tuo labiau, kad abu nemoka angliškai, labai įdomiai viskas atrodė, bet galvojau, aš taip nesugebėčiau tikriausiai. Paskaičiau knygučių visokių. Pirmas šokas. Hanedos oro uoste visur pilna prirašyta korėjietiškai. Keista, bet galvoju, hanedos oro uostas, oro uostas, čia skrenda lėktuvai tik iš Kinijos ir Korėjos beveik, tai nekeista, kad visur užrašai kiniškai ir korėjietiškai, o ne tik japoniškai ir angliškai. Tada kitas šokas Šinagavos stoty... bet galvoju, eina tiesiai linija iš Hanedos iki čia, vis tiek dauguma keleivių persėdininėja į Hanedos liniją, aišku.... Bet kai dar po pusvalandžio atsidūriau Šindžiuku, ir ten vėl viskas surašyta kiniškai ir korėjietiškai, jau man pasidarė keista. Bet tikriausiai taip ir turėtų būti. Kadangi veikti kaip ir nebuvo ką, Singminas atskrenda tik kitą dieną, iš ryto, tai nusprendžiau pasivaikščioti savo mylimomis vietomis. Pati brangiausia Ome gatvė, einantni nuo Šindžiuku iki pat Koendžio, einu einu, toli toli, galiausiai pasiekiau jau Koendžį, ir čia sužinau, kad kaip tik tomis dienomis Awa odori šventė vyksta. Ir aišku, pati pagrindinė dalis kaip tik tomis dienomis, kai nebūsim Tokijuj. Vienu žodžiu pastoviai ne lemtis man pamatyti tą Awa odori šventę. Tad iš tų nervų nukeliauju iki vietinės šventyklos, kur kaip ir gan podažniai vaikščiojau, aišku, iš pirmo karto ir neradau jos, bet vėliau radau. Tada pažiūrėjau į bendrabutį, labai gražiai atrodo, vis dar ten pat stovi, nenugriuvo, nieko neatsitiko. O tada šalimais parkely gal reikėtų pailsėti, vis tiek gerokai čia paėjau. Geriau, gal būčiau ir nesiilsėjęs, ten tiek uodų, jų nebeužmušinėjau, o tiesiog nusibraukinėjau, siaubas, kas per uodynė, o ne parkelis. Mylimuoju Koendžiu, kuris šiek tiek netvarkingas ir šiukšlinas, matosi, neseniai buvo šventė, iki Vasedos gatvės, jau visai mylimiausia gatvė, kuria kasdien pirmyn atgal maldavausi. Ja jau visai ilgai ėjau ėjau, kol pasiekiau Takadanobabą, jau kaip ir nebe visai paėjau, bet dar eiti buvo įmanoma. Ten dar sugalvojau, kad reikia pavalgyti, užeinu į Jošinoją. Ten nelabai mokėjau duris atidaryti, bet vis tiek atidariau. Atrodo, nieko nesulaužiau, tai kaip ir gerai. Kadangi vis dar ankstyvas rytas, o ten meniu pagal laiką tik, tai kas buvo tą ir užsisakiau. Išeidamas vėl vos nesulaužiau durų, pasirodo visai ne pro tas duris bandžiau išeiti. Bet čia jau man kaip ir būtų įprasta šitaip daryti. Toliau mylimąja Vasedos gatvė, visur skelbimai, visokie plakatai, ogi šiemet 125 metai kai įsteigta Vaseda, didelės iškilmės bus, gal net pakvies visus buvusiu Vasedos studentus, bet greičiausiai tai nekvies tikrai nieko. Bet šiaip turiu pasakyti ar ten ta gatvė klaikiai pasikeitus, ar aš nieko neprisimenu, bet labai kažkaip neatpažinau vietų, bet vis tiek radau savo pastatą, ten dar nusprendžiau, kad galima priešais jį išgerti kavos ar ko nors geriamo, ir žiūriu... Aušta. Tai iš vienos pusės labai gerai viskas, nes vis mažiau ir mažiau laiko lieka, kol atvažiuos Singminas. Iš pradžių labai galvojau, ką aš veiksiu vienas Tokijuj dvylika valandų. Bet valandų lieka vis mažiau ir mažiau. Po Vasedos įvairiais takais takeliais einu į Jasukuni šventyklą. Čia ta garsioji šventykla, dėl kurios iki šiol Korėja su Kinija ruošiasi subombarduoti Japoniją. Šiaip gal ir nebūčiau ten ėjęs, bet va Pawełas užsiprašė lauktuvių, jam matot nuotraukų iš Jasukuni šventyklos. Bet Jasukuni šventyklą ne taip paprasta surasti. Iš pradžių nusigavau iki Iidabaši stotelės. Viskas kaip ir gerai. Suradau žemėlapį, kuriame kaip ir nieko nebuvo, bet maždaug kažkas matėsi, buvo įmanoma įžiūrėti. Bet jau kojos nelabai laikė, tai dar pasėdėjau mažam parkely. Gražus, nuostabus parkelis, bet vėl uodai užpuolė. Apskritai, tie uodai kada nors miega, būna laikas kai jie nepuola ir neėda. Ko jie tokie alkani. Tame tokiam dirbtiniam parkely, su vaizdu į kanalą pasėdėjau, pasiruošiau užrašą Hakone, kadangi ruošiausi tranzuoti. Singminas dar nežinojo, kad mes ruošiamės tranzuoti, žinojo, kad mes tik ruošiamės miegoti vieną naktį lauke. Sakė, bus labai įdomu. Tada einu toliau, pagal savo puikia geografinę nuojautą pasukau visai ne į tą pusę, susukau tokį ratą, bet visai gerai: radau didžiąją Tokijaus šventyklą. Pirmą kartą gyvenime. Ir šiaip tokios gražios tvarkingos gatvelės ten visur. Man net keista buvo, kad tokių vaizdų galima pamatyti Tokijaus centre, o ne tik kažkur apylinkėse. Taigi vėl grįžtu prie savo Iidabaši stotelės, ten dar pasiaiškinau, ir vėl ta pačia Vasedos gatve tiesiai tiesiai, iki Jasukuni prospekto ir jau pamačiau įėjimą į pačią Jasukuni. Žinotės, didelis pastatas ten. Labai didelis, galima sakyti nuneša Meidži džingū. Iš pradžių koks kilometras nuo pirmų vartų iki antrų vartų. Ir kai jau galiausiai priėjau pačią šventyklą tai visai baisu pasidarė: visur užrašai, kur galima fotografuoti, kur negalima, ką galima daryti, ko negalima. Pvz., negalima imti interviu iš maldininkų. Tai išvis aš ten išsigandau, nieko nedariau, tik nuo slenksčio pafotkinau ir išėjau. Ir vėl, vadovaujuosi puikiąja geografine nuojauta, eini iki Tokijaus stoties, kol galiausiai prieinu Ičigajos stotį, pažiūriu į JR linijų žemėlapį: labai puikiai nuėjau į priešingą pusę. Bet kadangi atseit laiko yra daug, tai apsisukau ir einu, vėl praeinu pro Jasukuni, dar kartą pažiūriu į ją, tada toliau: Iidabaši, Suidobaši, O čia no midzu. Netgi šiauriniai imperatoriaus rūmų vartai su dideliu kanalu apie jį. Kanda stotis. Čia vos neužmigau eidamas, o jokių suoliukų, nieko nebuvo. Bet praėjo miegas, einu toliau. Iš ten jau ne toks geras ėjimas, kadangi visokios gatvės baigėsi. Nors eiti tik vieną stotelę, bet keliai tai apskritai neaišku, kaip eina apie ją. Tai taip iš vienos pusės, iš kitos pusės, kažkaip nuėjau. Tokijaus stotis. Rytinė imperatoriaus rūmų pusė. Pati stotis remontuojama, nieko aplinkui nėra, tik vieni ofisai, net parduotuvių galima sakyti jokių. Kadangi visose Tokijaus gatvėse uždrausta rūkyti, tai netgi pačioje Tokijaus stotyje įrengtas kambarėlis rūkantiems. Pasižiūrėjau, žiūriu, iškart yra traukinys iki Naritos, bet labai tingėjau į jį lipti, palaukiau šiek tiek, ir supratau, kad padariau didelę klaidą: pigieji traukiniai iki Naritos važiuoja kas valandą, tai reikėjo dar prastumti valandą kažkaip, bet kažkaip prastūmiau. Tada sėdau į jį, bandžiau skaityti knygą, bet labai greitai užmigau. Pamiegojau turiu pasakyti iki pusvalandį, labai sušalau, ir atsikėliau, o kitą pusvalandį laukiau, kad tik greičiau atvažiuotumėm. Ir nuvažiavęs į Naritą pirma ką padariau: išsigrūdau į lauką pasišildyti. Tie trisdešimt du laipsniai visai nepasirodė per šilti. Labai keistai Singminas pasirodė visai anksti, vos ne pats pirmas, nes bagažo nepridavė, tai jam gerai, nereikėjo laukti ten penkių valandų, kol atveš tą bagažą. Iš pradžių įtikinau jį, kad reikia nusipirkti Suika, nors pats ne visai tikėjau, kad mums reikalinga ta transporto kortelė... Vis tiek sumoki už ją penkis šimtus jenų, o nuolaidų jokių nebūna, tik tiek, kad patogiau, nereikia galvos sukti dėl transfer ticket, kokį pirkti, kokio nepirkti ir panašiai. Tada jam paaiškinau, kad važiuojam iki Hakonės, tranzu, jis kažkodėl visai sutiko. Labai ilgai pasiaiškinom kaip čia važiuoti, galiausiai išsiaiškinau, kad tas mano JR, kuriuo visada važiuodavau tai didelė nesąmonė, ir reikia važiuoti Keisei linija, kuri kaip ir kas dešimt minučių važiuoja. Keičiasi ta Japonija pasirodo. Nippori stotis, persėdam į Jamanote, Šibuja, tada ilgai galvoju kaip čia važiuoti. Iš tikro tai pusę valandos traukiny aiškinomės, prisiėmėm visokių žemėlapių, bet nė vieno padoraus, tai labai ilgai knisomės, kol kažką radom. Šibujoj dar ilgiau paieškojom, kur čia mūsų linija, kuria reikėtų važiuoti, radau. Nebūčiau aš, jei nerasčiau. Tada dar įsėdom į express traukinį, teko kitoj stotelėj išlipti. Bet galiausiai pasiekėm savo tranzavimo vietą. Kannana prospektas, einanti tiesiai iki Koendžio, iš pradžių dar valgom. Singminas pagal paveiksliuką užsisakė kažką japoniškai korėjietišką, iš tikro tai visai ne tą užsisakė. Reikėjo nusipirkti taloną, tai ne tą ir nusipirko. Norėjo pirkti pibimdoną, o nusipirko kažka su kimčchi, bet vis tiek valgoma gavosi. Ir kai jau pavalgėm, pasidalinom visais įpsūdžiais, kas kur kada, už kiek ir po kiek, einam tranzuoti. Pastačiau jį su kortele, sakau, tu vis tiek nemoku valstybinės kalbos, kalbėsiu aš. Jausmas buvo blogas, kad niekas čia nestos ir neveš iki Hakonės, ir jis labai pasitvirtino. Pastoviai kažkas prieš mus tai užsuka, tai sustoja į parduotuvę, tik nervai vieni. Ateina porą japonų: o tranzuotojai, kur važiuojat, į Hakonę, tai sėkmės. Taip dvi valandos, jau mąstėm apie planą B, kad sėsim į traukinį, kažkur netoli ten turėjo būti stotelė, ir taip važiuosim ten. Bet sustojo žmogelis: sako, Jokohama, ar tinka, Singminas vis tiek nieko nesupranta, aš sakau, koks skirtumas. Tada jau papasakojau, kaip buvom sugalvoję važiuoti traukiniu, jis nusprendė mus nuvežti iki Mačidos stotelės, dar papasakojau apie sunkų studentų gyvenimą, ką mes čia veikiam, kaip atsidūrėm Japonijoj ir panašiai. O jis pasirodo kilimo iš Hakonės, tik dabar su žmona persikėlė į Jokohamą gyventi, tai dėl to mums ir sustojo. Įdomiai taip, žmona tai pastoviai važinėja kažkur, o jis nė karto neskridęs lėktuvu. Baisu atseit. Taigi iš Jokohamos, atsidūrėm Mačidos stoty, tokia didelė stotis, ir... Kaip ir tikėjausi nupirko mums bilietus. Ir dar davė po žemėlapis, bet žemėlapis šiaip priklauso. Kadangi turėjom laiko, tai dar kavos pagėrėm, pažiūrėjom pro langą, o tada jau lipom į traukinį. Aišku, kadangi gavom du bilietus, tai nesupratom, kurį reikia kišti į aparatą, nuėjau pasiaiškinti, o jie pradėjo aiškinti, kad va ten toks aparatas. Mes ne tokie gluši, sakau, o kurį reikia kišti. Bet čia dar ne viskas, pasirodo, ten tik keturi peronai, o man, aišku, pasirodė, kad turėumėm iš penkto perono išvažiuoti, labai ieškojau jo, čia priėjo anglakalbis ir taip vos ne piktai, kur jūs? Bet maloniai parodė, kur turėtų būti traukiniai į Hakone. Traukiny pradėjom galvoti, ką veiksim Hakonėj, kadangi nuvažiuojam tik iki Hakonės Jumoto, o mums reikia į Moto Hakone, Singminas pasiūlo eiti pėsčiomis. Žemėlapyje nurodyta, kad šitas atstumas dvidešimt minučių, kitas penkiolika, ir tipo pagal mastelį taip ir gausis. Aš nenorėjau patikėti, bet jis sako, jo jo, taip taip. Nu gerai. Dar pažiūrėjom jo knygelėj, kokios ten karštos versmės yra, suradom ilgiausiai dirbančią prie pat Hakonės Jumoto, tik nuvažiuosim nueisim ten nusimaudyti, nes mano kojos tai tokios švarumo įsikūnijimas. Naktį pravaikščiojus po Tokijų nereikėtų daugiau tikėtis. Hakonė. Tamsu, nieko nesimato. Išlipom iš traukinio. Labai greitai iškart radom. Nusigramdžiau savo kojas, purvas tai gan giliai įsigėręs, bet daugiau mažiau apgramdžiau viską. Tada įsivartėm į tą karštą vonią. Sakau, alaus, Singminas, jo, čia kaip tik ir reikia. Nu ir gulėjom, relaksavom ten dvi valandas, kol neužsidarė. Dar atėjo vienas klientas berods prieš pat užsidarymą, paklausiau jo kiek valandų, jis pasakė kiek, laikrodis tai kabėjo man virš galvos. Aptarėm visus gyvenimo įvykius, kas kur kada įvyko, jis apie kažkokią paną pasakojo, kurią ruošiasi nukabinti ir panašiai. Ir kai jau laikas baigėsi, išėjom, dar kalno papėdėj pavalgėm, ir tipo į kelią. Kas čia yra, keturiasdešimt minučių ir mes jau būsim Hakonėj. Lipam lipam, lipam lipam... Dar lipam lipam. Vienu žodžiu daug lipimo, dar sugebėjau beveik po mašina palįsti. Bet tokie ne gausingi sugebėjimai, tai ir nepalindau. Korėmės korėmės, kol prisikorėm prie Ohiradai stoties. Taip pasirodo, kad ne ką mes ten nuėjom, nors einam jau valandą, dar kažkiek paėjom, Omija vietovė. Pagal žemėlapį čia turėjo baigtis pirmos penkiolika minučių, o mes ėjom beveik pusantros valandos. Singminas nusprendė, kad toliau tikrai nebeisim, aš irgi nusprendžiau kad ne, tiesiog ieškom vietos miegoti. Tokia graži upė, visai nuostabi, ten ir akmenų yra. Tai mes ten išsivalėm dantis ir įsitaisėm miegoti. Priešais kažkoks namas gyvenamas buvo, Singminas bijojo, kad jie pradės mus varyti kažkur, bet nieko tokio nebuvo. O kas keisčiausia, kad atsikėlėm labai laiku, tai yra spėjom į patį pirmąjį autobusą. Kadangi kaip ir supratom tos minutės žemėlapyje tikrai ne pėsčiomis eiti. O autobusas mus nuvežė į vietą. Ir kaip ir priklauso: pirmas punktas: Hakonės šventykla. Pati puikiausia šventykla. Nuotraukos jau yra keliose vietose sukrautos. Kaip ir priklauso pasimeldėm ten, paplojom, aš dar nusipirkau visokių burtų, ir nuėjom prie ežero. Nes vieni į šventyklą išeina į ežerą, ten dar pažiūrėjom į Fudži pusę. Nieko nesimatė, todėl teko eiti iki parduotuvės, vis tiek, toks kaip ir pusryčių metas. Ant ežero kranto papusryčiavom, dar pažiūrėjom į tą pusę, kur turėtų būti Fudži kalnas, ir pabandom pasivaikščioti. Hakonėj, kaip ir daug nėra ką veikti, onsenai, tada į visokiu kalnus kartis, pažiūrėti į akmeninius Budas, karštuose šaltiniuose išsivirti kiaušinį, kurio skonis toks pat, kaip virto ne karštoj versmėj, Singminas man taip pasakojo. Šiaip paėjom pakrante, vis tiek gražios vietos, aukšti kedrai, stori medžiai, bambukai, ežero krantas, vanduo šaltas, šiek tiek debesuota. Viskas labai gražu. Nuėjom iki autobusų stoties, dar suvenyrkes apžiūrėjom, Singminas kažko ir nusipirko, ir tada sėdom į autobusą važiuoti į Odavari miestelį, iš kurio turėjom tranzuoti į Kamakurą. Autobuse, kaip bebūtų keista beveik visą laiką pramiegojom. O tada nuėjom iki to kelio, kuris maždaug turėtų vesti iki Kamakuros, iš tikro tiesaus kelio nėra, bet maždaug į tą pusę einantis kelias. Pradedam tranzuoti. Jaučiau, kad nieko gera nebus, vėl nuojauta baisiai pasitvirtino, po pusvalandio Singminas pasiūlė važiuoti traukiniu. Viskas būtų labai gerai, bet per daug karšta stovėti, aš kaip ir labai nesispardžiau. Tai vėl grįžom atgal, į tą pačią stotį, ir nuvažiavom tiesiog traukiniu iki Kamakuros. Kažkaip visai neįdomiai, bet vis tiek. Traukinys irgi yra tokia susisiekimo priemonė, kuria galima važiuoti kartais. Staiga išgirstu stotelės pavadinimą, ir ten sako, kad galima persėsti į Enoden liniją... Prisimenu visus punktus, kuriuos galima pamatyti nuo Enoden. Pvz., visai šalimais bus Enošima, o tada nuvažiuosim pas didelį Budą ir Auksinę ponią Kannon. Pasiūliau Singminui į Enošimą, kai išgirdo, kad ten reikės kartis į kalną, pasakė, ačiū, nereikia, kitą kartą. Todėl tiesiog atsidūrėm Kamakuroj, iš ten Enoden liniją: didelis Buda. Jau nežinau kiek kartų pas jį buvau, gal kokius keturis, bet vis tiek reikia aplankyti, vis tiek didelis Buda, reikalingas toks dalykas. O nuo didelio Budos visai netoli ir Hase Kannon, kurią irgi, aišku, iškart puolėm aplankyti, nusilenkti. Dar net smilkalus pastatėm. Nes neturėjom smulkių, tai teko už abu mokėti. Didelė šventykla Kannon samos, apėjom visą. Dar prie Singmino pristojo vienas turkas, pasiklausė ką ten reiškia kažkokie užrašai. Jis juokėsi, visi galvojo, kad jis japonas ir tūsinasi su kažkokiu užsieniečiu, tai reiškias moka dar ir anglų kalbą. Tai užsieniečiai irgi bando prie jo kabintis. Kadangi iš ten matėsi jūra, sakau: o dabar prie jūros. Singminas nieko neatsinešė, tai maudytis ir negalėjo, o aš nuėjau maudytis. Bet vanduo nešvarus, labai kažkoks baisus, net nesinorėjo iš tikro maudytis. O smėlis juodas, ir dar vėjas pučia. Vienu žodžiu. Patupėjom ten, ir sakau, man užteks, eisim. Kadangi nelabai toli, tai iki Gervių kalvos šventyklos ėjom pėsčiomis. Ar taip, ar taip tai buvo paskutinis punktas. Ten vėl pabarškinom varpeliais, Singminas nusprendė, kad jam reikia išsiburti, ir tada mane išprievartavo. Šimtas jenų... Jam tai visai nesėkmė, o man tokia pusiau sėkmė, viskas gerai sako, bus. Mokytisi irgi reikės. Tai kad jam taip širdis neskaudėtų, nupirkau meilės amuletą, sakau, te, kad sektųsi su ta pana. Saulė jau leidos, temo galima sakyti beveik. Išeinam iš šventyklos: o čia kelias į Tokijų, važiuojam traukiniu, jokių tranzų, pabandžiau, užteks. Nu gerai. Dar stoty pasiskambinau Kadzuo, susitarėm susitikti, į traukinį, ir viešbutin. Viešbutis tai tolokai, viena linija, tada kita linija, tada persėsti į metro, tada dar paeiti. O kas linksmiausi, išeinam vėl iki tos pačios Kannana gatvės, o žinai, sakau Singminui, šita gatve eitum tiesiai tiesia, ir prieitum mūsų tranzavimo vietą. Tai mes taip arti buvom, ne visai, tiesiog gatvė eina žiedu aplink visą Tokijų. Radom savo viešbutį. Tikra korėjietiška aplinka. Visų pirma neleido mums gyventi coupl room, tipo negalima. Tiek tos, tada dar juokingiau, kai nusprendė, kad tegul užsiregistruoja Singminas, ir dar vardą hieroglifais riekia jam parašyti, nors kai rezervaciją dariau, tai mano vardu. Susinervinau, nieko nebeklausiau, galvoju, tu koris, tu ir klausyk, ką čia aiškina. Ir pradėjo ten aiškinti: kokios metro linijos, kur kaip važiuoja, kodėl, kur galima nuvažiuoti. Tada dar paaiškinom, kad Tokijuj gyvenau metus, bet vis tiek viską peraiškino per nauja. Ir dar būtinai kambary reikėjo paaiškinti kur kas kodėl, kaip įjungti kondišiną, langą uždaryti ir panašiai. Vienu žodžiu. Kai išėjo, Singminas susinervijo, sako, viskas gi užrašyta, korėjietiškai, kam čia tiek aiškinti, bet reikia. Bėgom susitikti su Kadzuo, čia viešbučio šeimininkas: ar į šindžiuku einat, ne, einam su draugu susitikti, į Šindžiuku? Ne šiaip, kiton vieton. Kadzuo jis irgi vėlavo, tai viskas labai gėrai išėjo. Nuvedė mus į Idzakają, pradėjom nuo alaus, tada dar pagėrėm visokių šiočiū, išsiaiškinom, kad japoniškas šiočiū tai tas pats sodžiu, hieroglifai netgi tie patys, tik, aišku, gerokai skiriasi. Taip priragavom visokių gėrimų, apšnekėjom visus pažįstamus, kuriuos žinojom, ir kurių nežinojom. Tada dar Singminas pasakė, kad iš tikro norėjo rezervacijos net netvirtinti. Tipo, kažkoks užsieniokas parašė laišką koriškai. Nenorėjo patikėti. Bet koks skirtumas. Kai galiausiai atnešė sąskaitą, paklausėm, kiek čia iš mūsų priklauso, čia Kadzuo pranešė, kad šiaip norėjo sumokėti už viską pats, bet kadangi tokie reikalai... Tai po tūkstantį nuogalvos. Aš taip... Be reikalo paklausėm. Bet vis tiek linksmai pasėdėjom ten. Ir galima sakyti su beveik paskutiniais metro nusigavom namo, nusipirkom rytdienai valgymų, sakau reikia būtinai natto pavalgyti. O dar kitą dieną būtinai anksti keltis, todėl ir nuėjom miegoti. Atrodo, kad visai vėlai ėjom miegoti, bet atsikėlėm tai visai normaliai, taip apie devynias. Pasakiau, kad valgysim japoniškus pusryčius, tai yra ryžiai su natto, kuriuos nusipirkom vakar. Aišku, ten ir visko kito prisipirkom, nes įtariau, kad Singminas gali gal ir nevalgyti natto, gi visko būna su visokiais užsieniečiais. Singminas dar nugriuvo apačion pasiimti ryžių ir kimčchi įkišo. Kai mūsų viešbutis išgirdo, kad aš ruošiu japoniškus pusryčius, kritau žemyn žemyn jų akyse, jau niekad ir nebepakisliu iš ten jaučiu, bet man koks skirtumas. Kadangi kimčchi atnešti, tenka valgyti, man jų visai nesinorėjo, valgė tik Singminas. Sakė, ne nuostabiausias skonis. Ryžiai tarp kitko irgi šiaip sau. Po pusryčių į kelią. Metro iki Asakusos. Singminas dar šito nežinojo, jis šiaip buvo buvęs ten, bet vėlokai ir nežinojo, kad ten yra dar ir turgus. Tai pirma mes per turgų pragriuvom iki šventyklos, ten visur pasimeldėm, nusilenkėm, pasibūrėm. Singminas vėl traukė burtus, dabar lyg ir visai neblogai išsitraukė. Tada vėl per visą turgų. Man reikėjo surasti kelias jukatas, bet kad ten nieko gera neradau. Net susinervinau. Ir vis pakeliui skambinu Kristinai, tai pas ją klientas, tai dar kažkas, tai vienu žodžiu, sunku prisiskambinti. Galiausiai radom tokią tipo pigią parduotuvę. Kaip visada nusipirkau ten šortus, Singminas kažkokius marškinius nusipirko, man irgi jie visai patiko, bet per vėlai pamačiau, tada dar radom UNI-QLO. Irgi pigi parduotuvė. Vienu žodžiu kaip supratom, mūsų kelionė virto apsipirkinėjimu. Todėl staigiai išėjom iš visur ir nuvarėm valgyti. Šįkart Jošinoja. Ten kaip visada ryžiai su visokiom mėsom. Ir prisiskambinu Kristei. Susitariam susitikti kitą dieną, o patys į Vasedą. Man reikia gi būtinai tų marškinėlių su užrašu Vaseda. Geriausia, kad išėjus iš metro nesupratau kur esam, nieko neradau, labai susinervinau, vienu žodžiu jaučiausi visai pasiklydęs, bet vėliau atklydau ir viską radau. Pirma nusipirkom tuos marškinėlius ir lauktuves, o tada jau ėjom apžiūrėti mūsų rūmų. Šiaip nebuvo ten labai daug ką žiūrėti, nes beveik viskas remontuojama, tik didžiojo rektoriaus Okumos skulptūra. Dar galima pridurti, kad kažkodėl darbininkai į mane baisiai spoksojo, nesupratau kodėl. Ir tada pati geriausia naujiena. Vaikštant apie didįjį Okuma staiga prieina korėjiečiai prie Singmino ir klausia: jūs gal korėjietis būsit. Man taip įtartina: korėjiečiai net žinodami, kad priešais jų tautietis stovi, nepuola į pažintis. O čia tikrai net negirdėjo, kad mes korėjietiškai kalbam. Hm... Jo, iš Amerikos tikriausiai atvažiavot? (Vėliau Singminas baisiai piktinos, kodėl iš Amerikos, jam paaiškinau, kad greičiausiai kaip visada, dėl to, kad tampaisi su balta beždžione). Čia mes garsiai nusižvengėm, jie, o šitas irgi šneka korėjietiškai. Singminas sako, tai šitas ir yra korėjietis. Jie netgi patikėjo iškart, dėl to man visai nepatiko, tai pasakiau, kad ne. Tai iš kur, iš Lietuvos. Tada jie japoniškai, o tai senovės Rusija (ne visai taip pasakė, ten lyg ir apie TSRS buvo klausimas, bet man vis tiek nuo to geriau nebuvo), sakau ne. Jie, o japoniškai šneka. Šneku, ir dar kiniškai galiu pasakyti tris žodžius. Bet neeswmė, tada kaip visada, studentai, iš kur, o, a, oho, o jūs irgi studentai? – paklausė viltingai Singminas. Ne, mes iš bažnyčios. Aš taip, o tu velnias, net iki Japijos jie atsivilko. Ar tikite Jėzumi? Singmino namuose visi budistai, bet jis ten lankėsi kažkada bažnyčioj. O jūs, o pas mane kas, ausyse svastikos su In-Janiais, ant kaklo pats didysis Buda, ant raknų rožančiai su svastikom, ir dar jie klausia kažkokių kvailų klausimų. Aišku, sugebėjo pasiklausti, kas čia pas jus ant rankų, tai norėjau pasiklausti, ar jie tikri, kad yra korėjiečiai, nu bet kadangi mes tokie pasirodo visai ne krikščionys ir gal net sunkiai verčiami, tai tik pasakė, kad reikia tikėti Jėzumi. Ir paliko mus, o mes visai patenkinti per remontuojamą Vasedą išsinešdinom Šindžiuku kryptimi. Šiaip ten mano mintis buvo keliauti iki Šindžiuku pėsčiomis, nes viskas labai arti. Kol nuėjom pasirodė, kad nebuvo taip jau arti, bet iš tikro gi nėra ten taip jau toli. Ir dar iškart pasakiau, kad reikia užeiti pas Don Kichotą. Ten visokių labai gerų pigių dalykų atseit yra. Buvo aišku, visko radau, jukatų ir kitokio gėrio, tai man kaip ir visai tiko. Bet kadangi dar buvo mintis vėliau užeiti į Rytietišką turgų Haradžiuku tai nieko daug nepirkau. Bet tikrai labai gera parduotuvė Don Kichotas, visokio šlamšto yra, visiems rekomenduoju. O kadangi jau lengvai ant kojų nebepastovėjom, tai užgriuvom į šalimai buvusią kavinę pasėdėti ir pagerti kavos ir kitokių gėrimų. Kaip tik ir nuotrauka yra, kur Singminas ilsisi. Kai jau prisiilsėjom, vėl išvarėm, pėsčiom iki Haradžiuku. Čia tai padariau nesąmonę, nes užėjau į Takašimajos prekybos centrą, tai mes tiesiog užvažiavom eskalatorium iki dešimto aukšto ir nusileidom, nes vaizdas tikrai nepigus buvo. Bet reikia ir po tokias vietas pasivaikščioti. Kai jau galiausiai buvom Haradžiuku, o tarp kitko iš Vasedos iki Haradžiuku veda ta pati Meidži gatvė. Singminui buvo labai keista, kaip čia gatvė tokia ilga, kodėl vis tas pats pavadinimas, nors atrodo ir Meidži šventykla visai toli. Jam tada paaiškinau kaip sudaromi gatvių pavadinimai, bet vis tiek jau buvo tamsu tame Haradžiuku. Kai radom rytietiškč turgų „Oriental Bazaar“ buvo jau beveik septynios, o jis užsidaro septintą. Jukatos. Daug jukatų, įvairių spalvų, įvairių dydžių, vienu žodžiu pilna pilna. Pradėjau ieškoti ir galvoti, kas patinka man ir kas patiktų Bolatui. Sunku vienu žodžiu. Tada prasidėjo pranešimai, kad dėkui už apsilankymą, lauksim jūsų rytoj. O aš nieko dar neišsirinkau. Sakau Singminui, man galvą skauda, čiuožiam iš čia, ateisim rytoj. Jam tiko. Išėjom... ką toliau daryti. Sugalvojau, kad galim važiuoti iki Koendžio, ten žinau kelias arbatos parduotuves. Mums vis tiek atseit reikia arbatų nusipirkti. Nuvažiuoti tai nuvažiavom iki Koendžio, aš kaip ir įtariau, kad taip ir bus, kol suradom tas mano mylimas arbatos parduotuves, visos buvo uždarytos, nieko ten nebebuvo, tada šiaip nusprendėm pasivaikščioti po Koendžį, bet pradėjo lyti, tai teko nusipirkti po skėtį, bet džiaugiuos, gražus skėtis, toks didelis beveik, peršviečiamas, ir kadangi pagal planą suši, dar viena nelaimė. Tas restoranas, kur aš norėjau valgyti kaip tik buvo užsidaręs. Kažkokia nesąmonė, gerai, kad pakeliui prieš tai buvau matęs visai kitą restoraną. Pigus, tik šimtas jenų lekštutė. Nu bet toks baisiai neskanus. Pirmą kartą gyvenime supratau, kad kažką išmanau apie sušius. Prieš tai galvojau, kad sušiai man visi vienodi. Pasirodo, kad ne. Tai mes šiek tiek pavalgėm. O ten dar buvo vieno moteriškė, su anūkais atėjusi pavalgyti. Siaubas. Tie anūkai, kuriems dešimt gal ir nėra suėdė tiek pat kiek mes, gal net daugiau. Net pasibaisėjom. Kol pasėdėjom ten, nustojo lyti. Tai išėjom dar pasivaikščioti. Kaip visi žinot, Koendžis reiškia aukšta apvali šventykla, tai Singminas vis tiek, hieroglifus jis supranta, sako, labai įžymi šventykla čia, kad jos vardu nes stotelės pavadinimas. Einam, parodysiu, einam (o korėjitiškai Koendžis būtų Koensa), tada pakeliui jam priminiau, kad šiaip bus uždaryta šventykla, ji ir buvo, tada dar viena šintoistinę šventyklą pažiūrėjom, ten kaip tik matsurio pabaiga. Ir tada jau į JR ir namo, šįkart kaip ir galvojom: Džiūban stotelė, ne metro, kad pigiau išeitų. Iš ten reikėjo šiek tiek paieškoti mūsų namų, nes iki Kannana gatvės atėjom, o toliau ir nežinom į kurią pusę, nežinau kaip mes ją ten radom, bet šiaip nusprendėm, kad reikia pradėti eiti, o vėliau jau kaip nors rasim... Ir radom. Pirma pasidėjom daiktus, tada dar einam ko nors nusipirkti. Čia mums prisistatė vienas korėjietis, kaimynas mūsų. Papasakojo kur yra parduotuvės, kur nėra parduotuvių. Tai mes šiaip išėjom, nusipirkom happošiū, Singminas pasirodo nežinojo, kas tai yra. Grįžus pavalgėm, kai pradėjom gerti happošiū vėl jis prisistatė. Šiaip gal būtų ir nieko, jei tiek daug nešnekėtų ir visko nepasakotų. Vėl prisiminiau Daruką. Pasirodo žmogus pirmą kartą Japonijoj, bet pasakojo, lyg būtų čia šimtą metų pragyvenęs: kur nueiti, ką pavalgyti. Tas pavalgymas tai labai kažkaip dažnai pasitaikė. Ryškiai Darukinis kelionės tipas, kur nuvažiuoti, kur ką pavalgyti. Ir pastoviai susitikinėjo korėjiečius, kur nesusitikės sakė Singminas, jei eina valgyti pagal korėjietiškas kelionės knygas, kurias naudoja visi korėjiečiai važiuodami į Japonija. Tai vienu žodžiu. Šiek tiek galvą nuo jo įsiskaudo. Tada dar atėjo pora korėjiečių, jie taip vėlokai grįžo, tai šiek tiek prasklaidė tą atmosferą, o vėliau nusprendėm, kad reikia miegoti, nes kitą dieną vėl anksti keltis ir daug visko apsipirkinėti reikia. Iš ryto vėl visai normaliai atsikėlėm, vėl tie patys pusryčiai: natto, ryžiai, kimčchi, jogurtai ir panašiai. Ir dar televizorius. Ir aišku, ta negera nuojauta, kad reikės su mūsų pažįstamu korėjiečiu tūsintis naktį, nes atseit paskutinis vakaras ir jam ir mums. Ojam tai sekasi, kadangi brolis dirba kelionių agentūroj tai visi bilietai tik dešimt procentų. Aš taip, vau, jei taip galėčiau namo vos ne kas mėnesį važinėti. Vienu žodžiu: Džiūban stotis, Haradžiuku, Meidži šventykla ir pamaldos joje. Ne pamaldos aišku, šiaip meldimasis ten. Singminui vėl reikėjo išsiburti, kaip ir gerai dabar gavosi atrodo, man tai jau juokinga visa tai buvo. Tada Oriental bazaar. Prieš tai pinigų pasiimti iš bankomato, nes jau baigėsi visi pinigai, pasirodo ne taip jau blogai su kortelėm Japonijoj, viską radom. Oriental bazaare užsibuvom ilgai: jukatos, kol išsirinkau sau, kol nes mano dydžio su norimu paveiksliuku nebuvo. Tada ieškojom Bolatui, irgi labai tarėmės. Dzori, tabi, puodeliai, lėkštutės. Singminas irgi rado ką jam nusipirkti. Galiausiai išsinešdinom ir matom padėvėtų rūbų parduotuvę. Reikia ir ten užeiti. Susiradom kažkoius rūbus, kaip ir norėjom pirkti bet. Problema tai dydis. Pirma imam M, pasirodo, kad jis per mažas mums abiem, teko imti L, į L aš dar kažkaip šiaip taip sulindau, o Singminui ir su juo visai bloga. Dar norėjau nusipirkti kokią nesąmonę, kaip visi japonai nešioja, bet... Čia irgi didelė nelaimė su tais dydžiais ir gulėjimais. Vienas rūbas visiškai per laisvas, kitas visiškai aptemptas, ir šiaip pamąsčiau: Japonijoj atrodyčiau normaliai, Korėjoj viskas būtų gerai vien dėl to, kad aš užsienietis, bet Europoj tikriausiai nušautų nespėjus peržengti sienos. Kaip pasiutusį šunį. Baigiam pirkimus ir einam į Šibują. Nežinau ko. Kol ten nuėjom, šiaip turėjom pakeliui į visokias parduotuves užeiti, bet jų neradom. Bet užtat pamatėm žiurkę, bėgiojančią Tokijaus gatvėmis. Pasirodo, ne tik Seule jos gyvena. Šibujoj pietų metas. O čia Sukija. Šiaip viskas visur tas pats, tik pavadinimas skiriasi. Ir tiesa, aš valgiau žuvį, berods lašišą. Šalimais sėdėjo japonas ir vis į mus skersakiavo. Ir nėra čia ko skersakiuoti į užsieniečius. Tada kaip visada visokios parduotuvės. Vienoj vietoj radom arbatą, man ji pasirodė per brangi, tai visai nenorėjau pirkti. O Singminas nusipirko. O šiaip, atrodo, kad pardavėja nelabai ką nusimano, ir šiaip jos tarimas labai keistas buvo. Tada dar viena parduotuvė, ten jau aš radau visokias arbatas, ir taip visai prieinama kaina, kokia man ir patiko, aš ten ir apsipirkau. Ir jau visai nebeliko jokio laiko, teko tiesiai trenktis į Roppongi, į Lietuvos ambasadą. Vis tiek dar tikriausiai reikės paieškoti ambasados. Labai neklydau. Kai nusigavom į Roppongi, viskas maždaug iš pradžių buvo gerai, po kažkiek laiko prieinam Aiku ligoninę, o iš ten. Mums reikia Minami Azabu trečio kvartalo, o ant tos sankryžos: Niši Azabu, Moto azabu, ir Minami Azabu antras kvartalas. Nors šiaip ambasada turėtų būti visai prie sankryžos (vėliau dar kartą pažiūrėjuau žemėlapį, jau grįžęs namo, pasirodo visai ne ten žiūrėjau, tai dar kartą pasidžiaugiau savo žiniomis geografinėmis). Pasiklausėm policinkų, jie nežino tokios ambasados. Pasiūlė San mariną, man netiko, tada pagal adresą parodė kur maždaug turėtų būti, sako eikit jei kas. Nuėjom, ilgai ėjom, nelabai ilgai, bet ėjom, praėjom dideliausią Kinijos ambasadą iš visų pusių saugomą policinkų ir staiga matau Lietuvos vėliavą. Ten ji ir buvo. Kristė daug laiko neturėjo, tai trumpai pašnekėjom ir išėjom. Dar pasivaikščiojom po Roppongi, kada vis tiek neturėjom ką veikti, tai nuėjom į kavinę, pataikėm į arbatinę. Pamačiau dar vieną kavinę, kur kadaise su Lina, Asta buvom susitikę. Arbatinėj visokių žalios arbatos atmainų pagėrėm, pašnekėjom, pasakiau, kad prie dešimt metų niekad nebūčiau patikėjęs, kad sėdėsiu sau Roppongi ir taip ramiau gersiu žalią arbatą. Bet gėriau. Tada dar nusprendėm nuvažiuoti iki Gindzos. Šiaip ta Gindza visai netoli, tik keturios stotelės, galima netgi pėsčiomis nueiti, bet Singminas griežtai atsisakė. Tai susiradom metro. O ten maldininkas irgi norėjo važiuoti, intensyviai ropojo prie bilietų pirkimo automatų. Gindzoj, kaip visi žinote, nėra ką veikti. Kabukio teatras, nufotografavom. Tada praėjom pagrindine gatve. Radom parduotuvių tinklą po metro linija, ten tualetai buvo. Dar kažkur galima nueiti gal. Nusprendėm, kad gal tiesiog nusipirksim ko pakramtyti ir nueisim iki šalimais buvusio Hibija parko, kuris ten visai priešais imperatoriaus rūmus. Taip ir padarėm. Visai gražus parkas, ramus, žmonių daug, nors tipo vėlus metas, nors ne toks ir vėlus. Ir tada jau namo. Namie pagalvojom, kad šįkart gersim ne happošiū, o sake, tai dar pakeliui užėjom į parduotuvę, prisipirkom milijoną visok. Sakau, čia atseit mes važiuojam ryt namo ane? Mūsų draugo dar nebuvo, tai ramiai sėdėjom kambary. Kamabrio grindys pilnos rūbų ir visokių pirkinių. Singminas jau pasipiktino manim, hiong, prisipirkai nerealiai. Liepiau jam pridusti, nes jis irgi visai nemažai prisipirko. Ir kai jau buvom nusprendę eiti miegoti, išsigrūdom valytis dantis, ateina mūsų geras dėdė draugas. Hm... papuolėm. Aš puoliau intensyviai valytis dantis, Singminas aiškinosi, jūs korėjiečiai, jūs ir aiškinkitės. Hiong, ar gerai, gerai gerai. Vienu žodžiu teko vis dėlto. Bet nebuvo taip jau viskas blogai. Ir daugiau korėjiečių susirinko, kai kurie tik atvažiavo, kai kurie jau jau ruošiasi išvažiuoti. Vienu žodžiu, kaip visada: nuėjom miegoti gana vėlai. Iš ryto vėl atsikėlėm normaliai, nes visi bijojo pramiegoti lėktuvus. Aš ne taip labai bijojau, bet vis tiek reikėjo labai nepavėluoti. Singminas dar vis norėjo išvengti dėdės, kad tik nereikėtų su juo kartu važiuoti. Iš ryto tie patys pusryčiai, ir dar vaikiška programa. Man ji visai suėjo, gera programa. Ir prieš pat išvažiuojant: dėdė. Singminas nusikeikė, teks jam kartu važiuoti, man tai kas, aš vis tiek iš kito oro uosto. Taip kartu iki Džiūban stoties, išsodinau juos Ikebukuro, o pats iki Šinagavos. Paskutines dvi dienas intensyviai ieškojau cigarečių, kurios vadinasi sakura. Ir kas keisčiausia niekur negalėjau rasti. Vis tiek tokia būtų buvus lauktuvė kam nors, o dabar niekam neteko tokios lauktuvės. Taigi Šinagava, Senkaku šventykla. Nežinau kuo ji ypatinga, bet man dar buvo laiko gerokai, todėl visur ir prasivaikščiojau, po Šinagavą nebuvau vaikščiojęs, todėl ir ieškojau visko. Vienos šventyklos neradau, užtat radau kapines. Viską nufotografavau. Viskas labai gerai buvo, apsiniaukę šiaip tą dieną. Ir jau laiko nebeliko, todėl į traukinį ir oro uostą. Tada pradėjau aiškintis kaip čia man važiuoti, yra trys terminalai: pirmas, antras ir tarptautinis. Mano biliete parašyta, kad reikia į pirmą terminalą. Bet kažkaip įtartinai, dėl visa ko paklausiau informacijos, pasirodo, kad vis tiek man reikia į tarptautinį terminalą, biliete klaida. Jokios klaidos biliete nebuvo iš tikro, tik aš nesugebėjau atskirti vieneto nuo I. O ten eilė... Didelė didelė. Labai ilga ilga. Bet visai greitai praėjo, ilgai laukti nereikėjo. Net patiko man. Čekine kalbėjo visai maloniai japoniškai, dar tiesa... mačiau du užsieniečius, vienas ryškiai baltasis, kitas gal ir japonas, bet labai nejaponiškai atrodė, ir kalbėjo abu angliškai. Bet abu turėjo japoniškus pasus. Globalizacija vadinasi. Mano čekinas. Pirma liepė nunešti peršviesti skėtį, jei noriu priduoti. Tada pasiklausė iš kur aš, nesuprato pagal pasą. Tada apie vizas aiškinosi, vienu žodžiu. Leido eiti. Dar pabandžiau pasiskambinti namo. Vis užimta ir užimta, labai susinervinau, ir vienaip ir kitaip skambinau. Tik po dešimto karto sumąsčiau pažiūrėti į telefono ekraną, ten parašyta: jūsų kortelė ne tarptautiniams pokalbiams. Faina. Ką, pasai. Ten irgi eilė, bet ne tokia ilga. Staiga prieina ta mano mergina, kuri čekino mane, sako, atleiskit, bet jūsų bilietas tik į vieną pusę į Korėją, o jūs kaip taip suprasti. Sakau, taip, gyvenu Korėjoj, a... tai turit ten visus dokumentus ir taip toliau. Taip turiu, nesijaudinkit. Gerai, praėjo. Kai jau buvau viduj, duty free zonoj, vėl ji prisistato, atleiskit, atsiprašau labai, bet gal parodykit pasą, labai jaudinuosi, kad jūsų neįleis or smth, parodžiau, parodžiau kur mano leidimas įvažiuoti į šalį, kad ji per daug nesijaudintų. Ir staiga atvaro Mie... Mergina su kuria kažkada mokėmės Jonse Universitete, maru, ką čia veiki. Nu faina taip visai, linksma vienu žodžiu susitikti senus pažįstamus. Pašnekėjom, kadangi ji tipo kartais į Seulą atvažiuoja tai palikau kontaktus. Telefono numerį sugebėjau užrašyti neteisingai. Tada dar tik įlipus į lėktuvą. Jau vienai porai taip aiškino, bet ir man. Išsitraukiau telefoną ir nufotkinau lauką, prieina tuo metu prie manęs stiuardesė ir kad varo angliškai, tipo kol lėktuvas kyla ir leidžiasi negalima naudotis jokiais elektriniais prietaisais, tada aš atsisuku ir sakau japoniškai: atsiprašau, angliškai nesuprantu (jaučiu prisiprašysiu vieną kartą). Tada ji viską pakartojo japoniškai. Bet kokia nesąmonė, ne pirmą kartą lėktuvu skrendu, žinau, kad negalima naudotis ir kada negalima naudotis. O čia nespėjau į lėktuvą įlipti, niekas neveikia dar matau. Vienu žodžiu. Bet užtat vėliau su manim visos stiuardesės kalbėjo tik japoniškai. Juokingiausia kai nusileidom. Vienas koris puolė stotis, stiuardesė iškart jį pasodino, negalima, kol ženklas neužgeso. Tada dar visi susijungė telefonus. Aš irgi, bet mano kadangi vibratoriaus režimu, tai nieko, sugebėjau net sms išsiųsti Singminui, o kitiems buvo liepta išsijungti viską, nes telefonai visokius garsus leisti pradėjo. Bet viskas labai gerai. Taip ir pabuvau Japonijoj. (Comment on this)