You are viewing maruxiao

maruxiao's Journal
 
[Most Recent Entries] [Calendar View] [Friends]

Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

    [ << Previous 20 ]
    Monday, September 8th, 2014
    11:24 pm
    Kartulių dėdė ir naktinė Tbilisio panorama (Gruzija VI)

    Ir štai, tas išsvajotasis Tbilisis, kurį, tarp kitko, iki šiol kai kurios tautos (ir ne tik Azerbaidžanas, bet ir labiau į Vakarus nuo Lietuvos) vadina Tiflisu. Senasis pavadinimas. O gal nugruzinintas pavadinimas. Nežinau, kaip ten iš tikrųjų, tačiau kadangi patys kartuliai dabar tą miestą vadina Tbilisiu, tai ir mes taip jį vadinkime.

    O Tbilisio autobusų stotis... Tikrai vertas dėmesio objektas. Kaip ir reikėjo tikėtis: turgus. Tačiau toks tikras turgus, netgi jokio stoties pastato, kuris turėjo būti ar kada nors dar bus stotimi nesimatė. Tiesiog toks turgus tiesiogine to žodžio prasme. Nežinotum, pagalvotum, kad esi Gariūnuose. Gariūnų mašinų turguje. Netgi Laoso Paksė autobusų stotis padoriau atrodė. Ten, tiesa, autobusai ne ką geresni nei gruziniški. Betgi ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad rastum reikiamą autobusą arba reikiamą maršrutą. O tuo metu reikėjo rasti metro. Irgi nepati lengviausia užduotis, nes metro dažniausiai būna po žeme. Tbilisyje: taip pat.

    Žinoma, daugelyje valstybių metro kažkaip atskirtas, tad praeidamas pro metro stotį gali susigaudyti, kad tau tikriausiai reikia ten (ne Buenos Airėse), tik ne Tbilisyje. Nelabai ten buvo aišku, kur tas metro ir kaip iki jo eiti, tad teko vaodvautis nuojauta, kad tikriausiai daugelis žmonių trauks metro link. Taip ir buvo. Dėl visa ko dar pasiklausėme, bet klausėme tada, kai jau stovėjome tiesiai priešais įėjimą į metro. Taip ir vadinasi ta metro stotelė: Didubė (irgi tikriausiai lietuvių išmislas, nes ta metro stotis tikrai didubę ir priminė).

    Metro rastas, bilietai nupirkti... Taip keista buvo pirkti tuos bilietus, nes ten niekas nepardavinėja jokių vienkartinių bilietų, tik kortelę, kurią vėliau reikia pildyti. Visi būtent pildymu ir užsiėmė, o mes dar bandėme ir pačią kortelę nusipirkti. Teko paklausti ir policininko, o bilietų pardavėjos tokios lengvai likusios nuo tarybinių laikų. Tikriausiai tokios ir buvo. Bet svarbiausia, kad kortelę, kurią reikia pildyti, nusipirkome, ir galėjome ramiausiai važiuoti. Pirma reikėjo labai žemai leistis, vėliau netgi vieną kartą persėsti. Ne labai sudėtingas tas metro, ką jau čia, po Seulo ir Tokijaus ar gali kors nors metro būti sudėtingas? Tik ne žmonėms iš Rytų Azijos.

    Reikiamoje stotelėje reikėjo dar ilgiau keltis ir galiausiai jau buvome dar vienoje aikštėje, dar viename moedanyje, kur mašinos zujo lakstė suko ratus, vienu žodžiu po kaimų ir kaimelių galiausiai supratome, kad patekome į sostinę. Nebloga ta sostinė. Nieko ten labai nesimatė, bet kaip paprastai visokiose sostinėse būna, taip atsitiko ir šį kartą. Nespėjome išeiti lauk ir pradėti žioplinėti, kaip prisistatė dėdė taksistas ir maloniai pasiūlė savo paslaugas. Ar žinote šitą viešbutį? Žinoma, kad žinau, penki lariai. Atsiprašau? Penki lariai (ar kažkiek panašiai). Atseit pėsčiomis nueiti iki ten neįmanoma. Nepatikėjau. Juk tam taksistai ir yra taksistai, kad nesąmones šnekėtų. Nuėjome pėsčiomis. Du šimtu metru. Šiaip žinojome, kad maždaug tiek ir reikės eiti, todėl penki lariai pasirodė per daug.

    Žinoma, reikėjo eiti per karštį, bet ką jau čia. Svarbiausia, kad mūsų hostelį radome: ten jau gyveno daug kačių, slovakas, lenkas, ilgaplaukis vokietis, vėliau prisijungė ukrainietis, ant sienų nukabinėti užrašai visomis kalbomis, lietuviškai irgi buvo. Netgi labai daug. Radau tokį užrašą „Laba diena“ (netgi sukirčiuotai), o šalimais dar kažkoks užrašas, jau nežinau koks, bet irgi lietuviškai. Pasirodo, tai buvo žmogaus pravardė. Nufotografavau, aišku. Hostelio šemininkas (azerbaidžanietis, man atrodo, kad Azerbaidžano rusas), paklausė ar pažįstu tą kitą, teko pasakyti, kad pažįstu tik Labą dieną. O jie pasirodo draugai. Jis, tikriausiai, nežinojo, kas ta Laba diena iš tikrųjų. Minu žinojo. Bet vienu žodžiu gerai mes ten įsikūrėme ir iškeliavome pažiūrėti, kuo čia dar nustebins Gruzija, o tiksliau: pats Tbilisis.

    Buvau girdėjęs, kad kažkuriuo metu Tbilisyje gyveno daugiau azerų nei pačių gruzinų ir apskritai visoje Užkaukazėje bendrai suprantama ir kalbama kalba buvo būtent azerų, o ne kokios vietinės kalbos. Netgi kai kurie gruzinų autoriai rašė azerų kalba. Tuo teko iškart įsitikinti. Nespėjome pereiti per gatvę ir upę (tą pačią Mtkvario upę), gatvės perėjimas vertas specialaus dėmesio. Suprantu, kad kur nors kaimuose ir kalnuose galima spausti, kiek tik nori, nes tikimybė, kad nutrenksi ką nors – nėra labai didelė. Tačiau Tbilisyje, mieste, kuriame gyvena daugiau nei milijonas gyventojai, vairuotojai važinėja maždaug taip pat, lyg vairuotų Vokietijos autobamuose: du šimtai ne riba. Mašina ir daugiau galėtų patraukti. Gatvę maždaug kažkaip perėjome ir atsidūrėme azerų rajone.

    Spėju, kad tas rajonas dabar visiškai ne azerų rajonas, tačiau vis tiek, toks įdomus dalykas, kad Motinos Gruzijos papėdėje (ant kalno stovi Motina Gruzija ir laimina visą Tbilisį) vietoj gruziniškos cerkvės matai mečetę, turkiškų pirčių kompleksą, spalvotus ir paišytus namus. Vėliau išsiaiškinau, kad tikrai ten buvo azerų rajonas. Pačiame to rajono centre Haidano Elijevo parkas (tiksliai nežinau, kuo tas žmogus nusipelnė, bet tikriausiai koks nors žymus Azerbaidžano rašytojas arba poetas, kurių ten turėjo būti daug), kuriame yra netgi keli fontanai. Tiksliau visas vienas, kurio vandenį tikriausiai galima gerti. Gėriau, nenumiriau, ir netgi nesusirgau, jokios alergijos nebuvo (ne taip, kaip nuo vyno), tad tikriausiai tikrai tikrai galima gerti.

    Prie to fontano užpuolė tokia čigonė. Neužpuolė iš tikro, ir šiaip tokių dalykų pasitaiko kiekviename mieste. Netgi ir nelabai dideliame, o Gruzijoje jau ne kartą pasitaikė. Šiaip prašė išmaldos. Rusiškai tarp kitko. Nieko ypatinga nepasakė, tiesiog būk geras, padėk dabar man, o Viešpats Dievas padės tau vėliau. Minu pasirodė labai linksma, kad į liudininkus kviečiamas Dievas, bet tikriausiai čigonės turi kokį ypatingą ryšį su juo, tad tikrai žino, kokiu būdu bus atmokėta kiekviena geradarystė.

    Iškart už parko Azerbaidžano ambasada, mineralinė-balneologinė sanatorija (keista, kad tokia įstaiga yra miesto centre, bet tikriausiai taip turėtų būti), o daugiau nieko ir nebuvo. Pabandėme dar paeiti palei Mtkvarį, bet tikrai daugiau nieko neradome. Teko grįžti atgal, išgerti vandens iš to paties fontano ir tad šturmuoti tą tikrąjį Tbilisio senamiestį.

    Tokia ilga senovinė gatvė, pilna suvenyrų parduotuvių, tad supratome, kad tikriausiai jau esame tame tikrame senamiestyje. Namai tokie gan apremontuoti, nieko negali pasakyti, matėsi, kad kai kurių namų tik fasadas, kitų netgi ir fasadas neremontuotas, vienu žodžiu, iš vienos pusės šiek tiek nykokai pasirodė tas Tbilisis. Bet bandai viską pateisinti, juk karas ne per seniausiai pasibaigęs tikriausiai, ekonominiai sunkumai, jiems niekada lengva nebuvo, tad nieko nenorėk. Bet iš idėjos gražus senamiestis, su mediniais balkonais, kai kur apipaišytais grafiti, o kai kur netgi matėsi ir didžioji cerkvė. Ta pati, kuria garsėja Tbilisis ir į kurią mes atseit planavome eiti melstis. Bet čia jau vėliau.

    Taip beeinant suvenyrų gatve, nes ji tikrai buvo daugiau suvenyrų gatvė nei dar kokia nors kitokia gatvė, išėjome į Šv. Jurgio aikštę. Juk žinoma, jei Gruzijos globėjas yra Šv. Jurgis, tai bent jau Tbilisyje turėtų būti jam skirtas bent jau aikštė su bent jau jo statula. Taip ir buvo. Žinoma, Šv. Jurgio aikštė buvo jau gerokai rimtesnė, iš visų pusių stovėjo didžiuliai prabangūs pastatai, tai yra brangiausi pasaulinių markių viešbučiai, pati aikštė irgi gana tvarkinga, o va požeminė perėja po aikšte vėl trenkė atgal tarybiniu rojumi. Tiksliau tuo, kas i šjo liko. Galėtų vis dėlto aptvarkyti. Betgi visuose miestuose panašių perliukų galima rasti.

    Nuo Jurgio aikštės taip visai netikėtai pasukome Rustavelio gatve, kurios gale, o jei tiksliau tai pačiame jos viduryje, buvo Rustavelio metro stotis (kaip Rustavelio stotis galėtų ir rimčiau atrodyti) ir Rustaveli paminklas Rustaveli moedanyje (aikštėje, žinoma). Juk, kas be ko, Rustaveliui irgi turėtų būti skirta bent jau aikštė, o geriausia, kad ir daugiau.

    Grįžti bandėme palei Mtkvario upę, kuri ne veltui yra visos Gruzijos ir likusios Sakartvelos širdis. Bent jau Tbilisyje tikrai tai matoma. Maždaug kažkas panašaus į Neries pakrantes Vilniuje, ten prie universalinės parduotuvės. Tik ten kol kas dar nepastatė jokių merijų ir kitokių pastatų, užsiima tik modernau meno kūriniais. Taikos tiltas, kažkoks kiaušinis. Ir kitokie nelabai aiškios paskirties pastatai. Taikos tiltas – toks vertas dėmesio reikalas, juo galima pereiti per Mtkvario upę, ir atsidurti labai moderniame parke. Kad tas parkas labai modernus matyti iš to, kad pusė to parko dar nepastatyta ir dar sukiojasi ekskavatoriai aplinkui (dabar gal ir nebesisukioja, tad parkas – tikrai stebuklų stebuklas, rožės, gvazdikai ir šokantys fontanai, apie juos vėliau).

    O mes tuo tarpu atsidūrėme prie dar vieno modernaus pastato. Vilniaus koncertų rūmai, tik mažiau suprantamos paskirties. Irgi ant upės kranto. Ir aplinka daugiau mažiau aptvarkyta. Tokia kavinė. Alus nelabai pigus. Bet aplinka labai labai graži, padavėja gal net penkis kartus perklausė mūsų kaip jums pas mus patinka, juk gražu, ar ne. Kėdės tos kavinės dar labiau priminė modernų meną. Negali sakyti, kad ten negražu, nieko, tikiuosi, kad dabar dar gražiau, kai visi ekskavatoriai gal jau ir baigę savo darbus.

    Per gatvę pereiti rizikuoti nebandėme. Tiksliau bandėme porą kartų. Vieno karto neužteko. Viskas tik dėl to, kad norėjome pereiti per Taikos tiltą. Maždaug panašiai ir gavosi. Ir prie progos, prieš pat grįžtant namo, dar užsukome prie šokančių dainuojančių fontanų. Kaip ir visuose kituose miestuose, taip ir moderniame naujajame Tbilisio parke šokantys dainuojantys fontanai šoko pagal klasikinę muziką kas kažkiek laiko, iš apačios lingavo siūbavo šviesos, tad iš idėjos buvo visai gražu.

    Bet jau atėjo laikas grįžti namo, kur be Labos dienos kabojo ir Vytis, ir gediminaičių stulpai, ir kita lietuviška simbolika. Pasakiau, kad šiais laikais (bent jau tuo metu) tokie simboliai kitoje valstybėje, tiksliau visi tie simboliai vienoje vietoje šiek tiek neigiamai kalba apie jų savininką, šiek tiek kvepia nacionalizmu. Pasirodo, kad tų simbolių padėjėjas tikrai nacionalizmu pasižymėjo.

    Beveik užsidarančiame turguje (jame dar buvo likęs vienas kitas žmogus), kaip visada, pomidorai, agurkai, svogūnai, krapai, kitos kvepiančios žolės, grįžtame namo – o ten vakarėlis visame įkarštyje. Čiačia liejasi laisvai. Taip ir buvo pavadintas vakarėlis: pas mus čiačia geriama be perstojo.

    Šiaip visi buvo jau girti, išskyrus mus ir dar vieną gruzinę (viešbučio darbuotoją). Kodėl mes nebuvome girti, kaip ir suprantama, kodėl ta darbuotoja – nežinau. Vienu žodžiu, ta proga darbuotoja ir tarė: kadangi mes čia esame blaiviausi (tiesą sakant, mes blaivūs, o visi kiti jau gana apgirtę), reiks vytis. Ir vijosi. Toliau buvo šokiai ant stalų, čiačia vis dar liejosi, kačiukai sau varinėjo ir trynėsi apie kojas, grįžo dar keletas svečių, kažkas nuėjo miegoti, tada buvo liepta prisukti muziką. Kaimynai – nerūpi, bet viešbučio svečiai, čia jau kitas dalykas. Kiek girdėjau, kaimynai niekada ir nesiskundė, o šeimininkas taip savo viešbutį ir reklamuoja: vakarėlių viešbutis, jei nepatinka, pilna viešbučių kitose vietose. Taip maždaug po dvylikos, po vieną po du, visi išgriuvo, aš sėdėjau su visais penkiais kačiukais, kiek jų ten buvo, nes kažkodėl visi nusprendė, kad patogiausia miegoti man ant kelių, tad kaip ir negalėjau eiti miegoti. Bet kai jau visi visi nuėjo miegoti ir nebebuvo su kuo kalbėtis, teko kačiukus kelti ir eiti pačiam eiti miegoti. Žinoma, kačiukams tai nedidelė problema, jie jei ne vienoje, tai kitoje vietoje iškart užsnūsta. Įdomus viešbutukas.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, ryte visi pradėjo gana vėlai keltis. Mes netgi buvome vos ne pirmieji, ir nekeista, po tokio vakarėlio kaip čia anksti kelsiesi. Nors buvo ir normalių žmonių. Virtuvėje radome kavos, nusprendėme išsivirti (vėliau sužinojau, kad ta kava tikriausiai mums nelabai priklausė, bet ką jau padarysi, nenumirs gi niekas dėl dviejų šaukštelių turkiškos kavos, jos ten daug). Dujinė veikė, tad viskas atrodė labai nuostabiai.

    Lenkas kapojo chinkalius, tikriausiai badas jį paėmė po čiačios gėrimo, ilgaplaukis vokietis pasakojo, kad norėtų nuvažiuoti apžiūrėti kažkokį Tbilisio stadioną, jums tikriausiai keista, kad noriu apžiūrėti stadioną. Viešbučio šeimininkas papasakojo, kad jam visai nekeista, nes jis pats architektas, tad visi architektūriniai statiniai turi savo paslapčių ir šiaip gali ką nors kuo nors dominti. Manęs asmeniškai irgi labai nestebino, kas ką nori, tas tą žiūri. Juk bet kokiu atveju visa tai: tik tašytų akmenų krūvos, kai kurios suklijuotos cementų. Žinoma, ne visi pastatai yra akmenų krūvos, yra nemažai ir obliuotų medgalių krūvų, bet ne tai svarbiausia. Ukrainietis nuo pat anksčiausio ryto visiems siūlė čiačios. Tarp kitko netgi nesakė, kad atseit pagirioms ar dar kaip nors, na, po truputėlį. Mažai buvo sutinkančių. Tikriausiai visiems gan neblogai galvą skaudėjo. Toks tas rytas visada būna po vakarėlių ir puotų. Irgi turi savo žavesio.

    O mes ėjome toliau stebėtis Tbilisiu. Nori nenori, bet kelias į Tbilisio centras (bent jau pats trumpiausias kelias į jo centrą) veda per tą patį tiltą ir per tą pačią Mtkvario upę. Reikia dar pripažinti, kad tiesiai prieš mūsų hostelį, netgi toje pačioje upės pusėje ant aukšto Mtkvario upės kranto (ne toks jis ir aukštas toje vietoje, būna ir aukštesnių), buvo dar viena cerkvė. Šiaip tikrai labai gražiai atrodo tos visos cerkvės stovinčios ant upės krantų. O gal pilis ten buvo? Bet visai gražus dalykas. Iš vidaus daugiau mažiau viskas vienodai atrodė, be to, gan matėsi, kad daugelis tų cerkvių visai neseniai renovuotos. Bet nuo to nė kiek ne prasčiau atrodo. Nors gal, jei gyventum tų cerkvių apsuptyje visą gyvenimą, tada ne taip nuostabiai ten viskas atrodytų. Ką čia gali žinoti.

    Patikrinome kaip veikia Haidano Elijevo parko fontanas. Veikė. Gerti vandenį vis dar galima, kai kas ir gėrė, todėl dažniausiai tekdavo stovėti eilėje, norint gurkštelėti, betgi galima ir pastovėti, o kitas planas buvo aplankyti Deda Kartuli. Joks ne dėdė. Va, tai yra gruzinų kalbos žavesys. Gruziniškai „mama“ reiškią tėtį, o „deda“ – mamą. Tad tas moterų vienuolynas Aukštutinėje Vardzijoje gruziniškai vadinosi deda monasteri (jei pažodžiui – motinėlių vienuolynas, žinau, nes sugebėjau užrašą gruziniškai perskaityti), o deda Kartuli tai ne kas kitas, o pati mama Gruzija, stovinti ant aukšto smėlio kalno, beveik kaip lietuvių dainose. Tik tas kalnas Gruzijoje dažniausiai būna ne smėlio kalnas, o akmenų kalnas. Kitoks geologinis pagrindas.

    Nors toji deda Kartuli matėsi beveik iš kiekvieno Tbilisio kampo (bent jau iš tų kampų, kuriuose mes buvome), bet patekti pas ją nebuvo taip paprasta. Greičiausiai, jei būtume užsisakę kokią audienciją, mus būtų iškart ten nuvežę, bet kadangi bandėme įsirauti naglai, tai teko šiek tiek pavargti.

    Visuose kalnuose taip būna. Atrodo, kad va kažkas tiesiai virš tavęs kabo, tačiau kelio tiesiai nėra, teks eiti arba kairėn arba dešinėn. Pasirinkau kelią dešinėn. Pro mečetę, virš mečetės, pro visokius azeriškus pastatus, pasiekėme botanikos sodą. Šiaip kažkur tarp tų gatvelių buvo kažkas panašaus ir į keliuką, bet jau toks nusmurgęs tas keliukas, kad tikrai nepatikėjau, kad jis galėtų vesti pas deda Kartulį. O ties botanikos sodu kelias apskritai baigėsi. Tiksliau nesibaigė, ten buvo bilietų kasa, bet kiek žinojau, lipimas ant kalno neturėjo būti kažkiek įkainotas. Vienu žodžiu teko leistis žemyn. Vėl turkiškos pirtys, Minu bandė išsiaiškinti, kuri čia pigiausia, girdėjome, kad kažkokios visai neblogos pirtys kainuoja tik penkis ar netgi mažiau larių. Bet kažkodėl pradžioje užklydome į pačią prabangiausią, kur netgi visus trisdešimt norėjo nuplėšti, atsisakius pasiūlė ir pigesnę. Šalimais, va ten, už penkis larius.

    Bet pirtys kitam kartui atidedamos, dabar reikėjo pasiekti dedą Kartulį. Tad per tas pirtis ir turkus (tiksliau tai, kas likę nuo azerų), teko sukti dešinėn nuo Haidano parko. Ir tikrai, kelias vedė aukštyn, ir vis aukštyn, ir dar kartą aukštyn, ir jau beveik buvome ant kalno viršūnės. Ten, kažkur aukštai aukštai matėsi netgi dar vienas vienuolynas ar cerkvė, statomas, bet kai mes jau buvome beveik ant viršūnės, supratome, kad užlipome ant neteisingo kalno. Deda Kartuli žvelgė į Tbilisį, bet ne į mus, ir buvo kažkur apačioje. Gerai taip padarėme. Dėl visa ko patikrinau tą statomą vienuolyną ar cerkvę ir grįžau atgal.

    Gerai, kad kalnai šiaip jau sujungti kažkokiu keliuku, ir nereikėjo nuo vieno kalno viršūnės leistis žemyn iki Mtkvario, o vėliau vėl lipti ant kalno. Kalnų keliukais, pasiekėme pilį, ji irgi šiaip jau matėsi iš apatinio Tbilisio, už įėjimą į pilį lyg ir reikėjo susimokėti, nusoprendžiau, kad neverta (tikriausiai), ten vaikščiojo kelios dedos (tai yra, motinėlės), ir apėjus ratą aplink Tbilisio tvirtovę galiausiai atsidūrėme ir prie dedos Kartuli kojų. Tiesiai virš galvų kabojo durklas. Šitaip motina Gruzija norėjo arba apginti arba palaiminti Tbilisį. Aš taip sugalvojau.

    Minu nusprendė keliauti pirtin, o aš nusprendžiau dar pasivaikščioti po Tbilisį. Ant to kalno buvo milijonas visokiausių įdomių dalykų. Pora tvirtovių, vieną jau buvome matę (iš lauko pusės), kol ėjome pas mama Gruziją, o kita pilis buvo kitoje pusėje. Tvirtovė gal, ne pilis, nes iš jos apskritai beveik nieko nebuvo likę, tik sienos likučiai. Bet jei nelabai yra ką veikti, galima nueiti ir apžiūrėti ir tuos likučius. Kelias šiaip toliau vedė kalno viršūne, mačiau, kad ten yra dar keletas cerkvių ir vienuolynų, bet gal tiek tos. Vis tiek į visas cerkves ir vienuolynus įeiti man nelabai buvo galima (Gruzija, stačiatikiai, šortai: nesuderinamas derinys).

    Tad po tos pilies, kažkokiais laiptais, ant kurių nupieštas Kūlverstukas ir krokodilas Genadijus (nelabai suprantu, kuo jie susiję su tais laiptais, bet spėju, kad šedervro autorius irgi nelabai tą žino), tiesiuoju keliu nusileidau žemyn, tiesiai pro dar vieną cerkvę, žinoma, į Tbilisio senamiestį.

    Sužinojau, kad gruzinų stačiatikiai yra ne šiaip sau stačiatikiai, jau tokie griežti, kad ne tas žodis. Gal visi kiti stačiatikiai irgi griežti, bet pirmoji stačiatikių valstybė, į kurią patekau po gana ilgo laiko buvo Gruzija, tad kol kas tik ji viena man taip įstrigo atmintin. Einu sau ramiausiai senamiesčio gatvėmis, akmeniniai pastatai, parkai, skverai, iš daugelio tų parkų ir skverų padarytos kavinės ir restoranai, niekas per daug nekviečia niekur prisėsti, viena kavinė vadinasi „Po liepomis“, žiūriu: cerkvė. Netgi ne mečetė, o cerkvė, nes Tbilisi, kaip ir visa Gruzija tiesiog pilnas cerkvių. Į jos vidų labai nesibroviau, tad prisėdau tiesiog prie jos, o tiksliau už jos, kad maldininkams labai nekliudyčiau. Ir ką gi, nespėjau prisėsti, tiksliau spėjau, netgi šiek tiek pasėdėjau, kai prieina vienas maldininkas, o gal koks popas civiliais drabužiais, ir pasako, kad va šitaip sėdėti prie cerkvės nedera. Tai yra koja ant kojos. Nusprendžiau, kad to jau man per daug, tiek tos, galiu pasėdėti ir šiaip ant kokių laiptelių, nebūtina cerkvės ir jos suoliukai.

    Pasivaikščiojau po Tbilisį, tai turiu pripažinti, kad vis dėlto tai gražus miestas, senamiestis, nieko jam neprikiši, turi netgi savo Pizos bokštą. Aš pagalvojau, kad tai Pizos bokštas, toks įdomus, pakrypęs, netgi pagalvojau, kad jis kažkoks architektūrinis paminklas, bet pamačiau, kad iškart už jo yra kažkoks teatras, ar tik ne lėlių. Ir šiaip tas bokštas atrodė per daug išpuoštas, kaip architektūrinis paminklas. Ryškiai dar viena spektaklio dekoracija ir teatro puošmena. Bet iš idėjos senamiestis gražus, su savo balkonais. Jei dar būtų labiau sutvarkytas, apskritai gyventi būtų ten įmanoma. Turistų daug, lenkų. Vis dar nežinojau, koks magnetas traukia lenkus į Tbilisį ir apskritai Gruzijon.

    Saulutė leidosi atilsėlį nešdama, tačiau iki to atilsėlio dar buvo gana daug laiko likę, bet vis tiek, pagalvojau, kad jau būtų laikas grįžti namo. Minu ten jau turėjo būti, nes gal neturėjo gulėti pirtyse ilgiausiai. O jį sutikau tiesiai prie metro stotelės, kaip tik irgi traukė namo. Dar užsukome parduotuvėn vyno nusipirkti, nes gal čiačių jau užteks, vyną gerti dar per anksti, tačiau galima padėti į šaldytuvą, kad šiek tiek atvėstų. Vietoj vyno radau Trejų devynerių. Tiksliau ne „Trejų devynerių“, o „Herbos devynerios“. (Aš, žinoma, nežinojau, kad tai yra tarptautinis pavadinimas, patys trejadevyneriečiai susigalvojo). Norėjome nufotografuoti tą butelį, bet aptarnaujantis personalas neleido. Nežinau kodėl, juk ne jų markė, bet nusprendžiau nesiginčyti, užteks ir vyno.

    Vynas šaldytuve, beieškodami vietelės, kur būtų galima užkąsti ko nors, nuėjome beveik iki šokančių fontanų. O ką gi išgirdau. Kažką kalbant lietuviškai. Netgi ne vieną žmogų. Bet kažkodėl nelabai norėjau su jais kalbėti. Jau išsivystė tokia šiokia reakcija lietuviams, jauti, kad su kai kuriais geriau būtų nekalbėti. Tačiau Minu tokios reakcijos neturi, tad bandė tų lietuvių pasiklausti. Atsiprašau, gal kalbate angliškai. Atsakymas: ne. Netgi ne atsakymas, o galvos kratymas. Minu neatstojo, gal jūs iš Lietuvos, nes girdžiu kažkokią pažįstamą kalbą. Šį kartą lyg angliškai suprato, bet nelabai vis tiek turėjo ką atsakyti tuo klausimu. Tada įsiterpiau aš, sakau, lyg ir girdėjau pažįstamą šneką, bet nebuvau tikras. Atsakymas buvo toks, kokio tikrai nesitikėjau: ar jūs čia jį vedžiojate po Tbilisį? Lietuvis korėjietį? Tiksliau, lietuvos azijietį po Tbilisį? Ne po kokią Rygą ar Taliną, Minską galų gale, po Tbilisį? Arba aš kažko nežinau apie Lietuvą ir lietuvius, arba... Pasirinkau tą antrą arba: daugiau kalbėti tikrai nenorėjau, ir iškart nereikėjo kalbėti.

    Kažkur netoli namų radome tokią pusiau prabangią vietą, kur buvo galima suvalgyti chačiapurį ir netgi Cezario salotų. Visiška prabanga Tbilisyje, ir dar kokia egzotika. Grįžome namo... Iš pradžių pagalvojau, kad ne ten pataikiau. Palyginus su vakaraykščiais triukšmais ir trenksmais, tas vakaras buvo visiškai tylus. Nė žodžio. Jokio vakarėlio nevyko. Gruzinė sakė, kad jai jokių čiačių ir apskritai jokių gėrimų, netgi vyno atsisakė. Mes sau ramiausiai gėrėme vyną, žiūrėjome filmą (kurį šiaip jau gruzinė bandė žiūrėti), toks kažkoks neypatingas filmas, bet vis tiek filmas. Vis ką nors veikti. O filmas ne šiaip sau apie nieką buvo, apie Mestiją ir kraujo kerštą joje. Visko iki galo nesupratau (nors šiaip kalbėjo rusiškai ir angliški titrai buvo), tačiau mintis, kad svanetis grįžta iš armijos su savo draugu (su kuriuo kartu tarnavo, rusu), tas rusas įsimyli jo seserį, jie susituokia, o filmo pabaigoje visi miršta. Kažkuo tos mirtys ir žudynės pateisinamos (kraujo kerštas, už kažką iki šiol neatkeršyta ir panašiai), bet viso to nesupratau. Toks ramus ramus vakaras, jokių triukšmų nieko. Net keista buvo.

    Kitą rytą nusprendėme, kad kavą vogti vis dėlto nėra gražu, tad jau turėjome nusipirkę savos kavos. Viešbutyje vis vyko kažkokios pertvarkos, bet kol kas nelabai sudėtingos. Jos jau seniausiai buvo prasidėjusios, pirmąjį čiačios vakarėlį visi šventė kambarių dažymą. Tiksliau tik šeimininkas šventė kambarių dažymą ir nudažymą, o visi kiti padėjo švęsti. Perėjome per turistinę gatvę, nieko gera ten neradome, tik daug daug kavinių, su kondicionuojamu oru ir purškiamu vandeniu. Kas visai gerai tame sausame Tbilisyje. Tarp visokių kitokių restoranų ten buvo netgi kiniškų, ir viena tokia turtinga kinė (tikriausiai kinė, netgi gana oficialiai apsirengusi) į vieną jų ir užsuko. O mes nusprendėme paprasčiau: tiesiog susipažinti su Gruzijos istorija, todėl nusigrūdome į Nacionalinį muziejų.

    O ten tikrai didžiausi lobynai. Aukso dirbiniai. Kai kuriems jau kokie trys tūkstančiai metų. Jei ne daugiau. Auskarai, apyrankės, svastikos. Turiu pasakyti, kad tų aukso dirbinių kokybė tikrai ne pati blogiausia. Netgi visai nebloga. Tad bent jau pagal visas tas iškasenas galima spęsti, kad Gruzijoje priešistoriniais laikais buvo tikrai gana išsivysčiusi civilizacija, tikriausiai nelabai kuo nusileidusi senovės Graikijai ir kitoms šalims. Nors kai pagalvoji, Egipte irgi buvo pakankamai aukšto lygio civilizacija, o kas dabar ten dedasi per žinias galima išgirsti.

    Pati įdomiausia dalis ir buvo tos priešistorinės iškasenos, kai kurias ir nufotografavau. Dar ten buvo ginklų sandėlis, gal kam ir įdomu. Muziejus okupacijos aukoms atminti. Žinoma, tikriausiai toks muziejus privalomas visoms buvusios TSRS šalims, nuotraukų iš Afrikos paroda ir Rytų meno paroda. Keletas paveikslų iš atsitiktinių Azijos šalių, daugiausia iš Persijos ir kitų. Šiek tiek Kinijos, šiek tiek Japonijos ir panašiai. Geras dalykas tas muziejus turiu pasakyti. Priklauso, žinoma, kas kam patinka, bet jei nelabai būtų laiko, tai rekomenduočiau eiti tik pažiūrėti į auksus ir sidabrus (tarp kitko, ten buvo tik auksai, Kolchidė ar senoji Gruzija garsėjo vien auksakalyste, ne veltui juk argonautai aukso vilnos pas juos plaukė, nors mitas visai kitaip pasakoja). Nors okupacijos muziejus irgi įdomus dalykas. Žinoma, kaip lietuviui faktai buvo daugiau mažiau nuspėjami, bet vis tiek. Tarp kitko tik tada pastebėjau, kad Gruzijos vėliava pasikeitė, anksčiau net dėmesio neatkreipiau, bet būtent tame muziejuje į akis ir krito, kad kadaise juk buvo tamsiai vyšninės spalvos vėliava su dviem juostomis, o dabar – balta su Šv. Jurgio kryžiais. Teko pasidomėti kas ir kaip, pasirodo tikrai, Gruzija iškart po nepriklausomybės atgavimo grąžino tą seną vėliavą, vyšninės spalvos, bet kai ją sukompromitavo vietiniai vadukai (po įvairių perversmų), kaip naujosios Gruzijos ženklą išsikėlė Jurgio kryžius. Taip kad visai naudingas apsilankymas.

    Kadangi diena buvo nuspręsta praleisti kultūringai (iš tikro niekas nieko nesprendė, tačiau taip jau gavosi, kad va šiandien kultūringai einame į muziejų), tai buvo galima ir dar kur nors nueiti. Iš tikrųjų norėjau patekti į skaitymus pas Šotą Rustavelį, tačiau girdėjau, kad greičiausiai jis šiandien tikriausiai nepriims. Buvo vasaros atostogos, ir netgi tokie didieji genijai kaip Rustavelis ar dar mažesni genijai, kurių vardų ir net nežinau, irgi turi kartas nuo karto paatostogauti.

    Tačiau Tbilisis tam ir yra sostinė, kad visiems kultūros ištroškusiems žmonėms sugebėtų duoti daug peno pamąstymui. Visai netoli Nacionalinio muziejaus buvo ir teatras. Žinoma, ten teatrų buvo daug, tačiau mums reikėjo to teatro, kur būtų galima daugiau mažiau suprasti, kas vyksta ant scenos. Tarkime, Rusų dramos teatras (jei toks ten būtų) jau nelabai tiktų, Operos ir baleto teatras būtų visai neblogai, o ten radome netgi Pantomimos teatras. Prie jo kabėjo plakatai: Marcelio Marceau ir kitų garsiųjų mimų nuotraukos, tai aš net pagalvojau, kad šito teatro steigėjas ar steigėja tikriausiai mokėsi pas juos, o gal ne, bet ne tai juk svarbiausia. Bilietai buvo be galo pigūs, dabar jau neprisimenu kiek, bet kokie penki litai išeitų lietuviškai pinigais, gal šiek tiek daugiau. Tik juos pirkti liepė likus pusvalandžiui iki spektaklio pradžios. Ar kažkaip panašiai. O iki tos pradžios dar buvo likę šiek tiek laiko, tarp kitko nei labai daug, nei labai mažai. Eiti namo persirengti: kaip ir per mažai, o dar ką nors daryti: gal ir per daug. Bet užtat buvo galima pabandyti eiti pavalgyti.

    Nelabai radome jokių normalių restoranų, tiksliau lyg ir buvo, bet kažkaip viskas keistokai atrodė, kažkaip ne taip, kaip norėtųsti, užtat radome mylimą „Sazandarį“. Juk būtent tame restorane buvome valgė Batumyje, visai nieko, tad reikėjo pabandyti dar kartą. Spėjau, kad tai tikriausiai turėtų būti kokia restoranų grandinė, tad jei Batumyje gerai, tai ir Tbilisyje turėtų būti gerai. Gal tai ir buvo kokia restoranų gradinė, nes tiek įėjimas (vėl statinė), tiek visas interjeras atrodė panašiai. Užsisakėme kaip visada: litrą vyno, žalėsių raugintų ir dar šio bei to. O skonio skanumas... Daugiau kaip ir nieko negaliu pasakyti, nes vynas buvo beveik kaip actas (gerti dar įmanoma, bet jauti, kaip rūgštys tiesiog ėda skrandį), žalėsiai perrauginti, iš idėjos dar valgoma. Kadangi už viską mokėjome, tai bandžiau viską ir suvalgyti. Gavosi sunkiai. Teko šį bei tą palikti. Vyno tikrai nebuvo įmanoma gerti.

    Taip maždaug atėjo laiks ir eiti į teatrą. Bilietus pardavė, liepė sueiti vidun. Teatras, turiu pasakyti, mažiukas, ne per didžiausias. Be mūsų buvo dar du žiūrovai, tiksliau buvo dar keli žmonės, bet spėju, kad jie kokių aktorių vaikai ar giminės, taigi į tikruosius žiūrovus nelabai paišėsi. Įdomu, ar tai buvo Gruzijos teatrų sodybų tuštėjimo metas ar tiesiog sezono pabaiga. Nelabai suprasi. Pabandėme nueiti į tualetą. O tai buvo įvykių įvykis. Man atrodo, pirmą kartą Gruzijoje mačiau tokį neprižiūrėtą ir nesutvarkytą tualetą. Suprasčiau, jei tau būtų viešasis tualetas kažkur atokioje vietovėje, bet teatras galėtų ir susitvarkyti. Bet kai matai, kiek yra žiūrovų, ir žinai, kiek kainuoja bilietas, tada nelabai keista.

    Vienu žodžiu, iš viso buvo šeši žiūrovai (čia jau netgi su mumis), iš jų dar trys užsieniečiai (nors vienas galėjos būti ir koks vietinis visai), vienas kažkokio aktoriaus vaikas (spėju), ir viskas. Aktorių – daugiau nei žiūrovų. Dvigubai, jei ne trigubai daugiau. Aktoriams tai turėtų būti vienas iš klaikesnių spektaklių, nors jie gal jau ir pripratę. Turiu pripažinti, kad ne pirmą kartą panašioje situacijoje buvau. Man atrodo tas teatras yra pastatęs tiek vieną spektaklį, nes fojė buvo nuotraukos būtent iš to spektaklio, kurį mes ir žiūrėjome. Nelabai žinau, bet tikriausiai Gruzijos istorija, tokia tragedija. Daug merginų ir daug vaikinų, visi gerai gyveno (tikriausiai), nors pradžios nelabai supratau, supratau tik pačią pabaigą, užpuolė priešai, „Balnokim, broliai, žirgus, reiks karan joti“, merginos verkia, išleidžia, tie broliai kovoja kovoja, ir paskutinė scena: stovi merginos laukia ir staiga vienai užlaužia rankas: grįžta josios mylimojo žirgas (visai kaip toje dainoje „jeigu aš negrįšiu, žirgelis parneš“), ir po vieną po vieną, visus parneša žirgeliai. Sutemsta, pasigirsta nelabai gausūs plojimai (nieko nepadarysi, žiūrovų irgi buvo nelabai gausiai susirinkę), ir galima eiti namo. Spektaklis nelabai ilgas.

    Nes išėjus iš jo, dar buvo ne visiškai sutemę, tad aš netgi sugalvojau nueiti į didžiausią ir pagrindinę Tbilisio cerkvę, kuri irgi matėsi iš kiekvieno Tbilisio kampo. Kaip jau ir buvau pasiskaitęs: tai labai nauja cerkvė, pradėta statyti gerokai po nepriklausomybės atgavimo, maždaug 2000 metais. Bet, žinoma, išsirinko tam patį aukščiausią kalną. O gal dėl to, kad visi kiti kalnai jau buvo užimti. Taigi lipome lipome aukštyn į kalną (prieš tai reikėjo upę pereiti), ir iš tikrųjų labai aukštai neteko lipti, ir beveik iškart, praėjus keletą pusiau apgriuvusių senovinių pastatų, keletą renovuotų, keletą naujai statytų (netgi Prezidento ar kitokio gerbtino asmens palocius ten buvo), ir atsiduri sau rožių sode. O tas rožių sodas ne šiaip su rožių sodas, o cerkvės šventorius. Visai rimtai atrodo tas šventorius, ir pati cerkvė. Ne šiaip sau kažkokia cerkvė, tai visa katedra, tokį didelį plotą užimantį. Kadangi pastatyta pagal senovinį pavyzdį, tai beveik patikėtum, kad labai sena katedra, stogas auksu žibėjo (spėju, kad ne auksas), tuo metu jau nebelabai žibėjo, nes saulė jau buvo beveik nusileidusi, ir daugiau nebelabai kas matėsi.

    Nors Tbilisį juosiantys kalnai labai puikiai matėsi. Tad ir ta katedar nebuvo pastatyta ant aukščiausio kalno, buvo ir aukštesnių, kurie matėsi iš tos katedros labai puikiai, juosė visą senamiestį, ant vienos viršūnės stovėjo deda Kartuli, ant kitos – vienuolynas, ir šiaip visi šlaitai buvo nusėti vienuolynais bei cerkvėmis, į visus ir nenueisi, visuose tuo metu žiebėsi šviesos, nes vakarėjo ir naktėjo, vienu žodžiu naktinis Tbilisio vaizdas – tikrai vertas dėmesio reikalas, ne veltui Tbilisis tuomi ir garsėja. Nežinau, ar tikrai tuomi garsėja, bet bent jau Korėjoje per facebooką jau buvo paviešinta, kad „Tbilisio naktinė panorama pranoksta bet kokį spektaklį, kurį būtų galima pamatyti tame mieste“ (nemeluoju, tikrai panašiai sakė).

    Maždaug taip baigėme visą Tbilisio apžiūrėjimą. Mūsų viešbutis tuštėjo. Svečiai po vieną po kitą vis išsivažinėjo. Dar buvo likęs tik ukrainietis (kuris šiaip jau ne kaip svečias buvo, o kaip šeimininkų draugas), dažniausiai sėdėdavo prie kompiuterio, gerdavo arba miegodavo. Dar buvo tokia rusė, kuri vieną sykį ir pasiklausė, ar šitas žmogus bent jau kartais išeina kur nors. Atsakymas buvo teigiamas: taip, iki parduotuvės nusipirkti alaus. Rusė važinėjo po visą Gruziją, ne visai po visą, bet nusprendė šiaip jau apsistoti Tbilisyje, ir, kiek įmanoma, viską apvažinėti iš Tbilisio, nakčiai grįžtant į Tbilisį. Irgi visai normalus reikalas. Dalį Gruzijos tikrai taip galima pamatyti, kitos dalies – ne, bet kiekvienam priklauso nuo norų ir turimo laiko. Norint viską apžiūrėti, savaitės vis tiek neužtektų. Namie vis vyko visokios pertvarkos, kambariai perdažomi, lovos perstatomos ir panašiai, tikriausiai kažkoks pusiau remontas, laukiama naujo svečių antplūdžio. Tikriausiai taip ir turėjo būti, nes tuo metu buvo dar tik pati liepos pradžia, taigi sezonas tik įsibėgėja. Kadangi nelabai buvo ką veikti, tai kapojome vyšnias ir serbentus, kaip tik jų nokimo metas buvo prasidėjęs, ir nieko daugiau nedarėme. Keista, visai visai ne taip, kaip pirmą vakarą. Vėl kilo toks jausmas, kad patekau ne į tą viešbutį. O gal kaip tik pirmąją naktį nes buvome ne ten pataikę?

    Wednesday, September 3rd, 2014
    10:11 pm
    Draugas Juozas ir šventoji Sakartvelo (Gruzija V)

    Negalvojau, kad tik išlipus Goryje, iškart pamatysiu viešbutį. Vis dėlto Goris – miestas, o ne koks nors kaimelis kaip Vardzija, kuriame tik trys nameliai stovi. Šiaip dar didelis klausimas, ko mes tan Gorin apskritai važiavome, bet kadangi jau atvažiavome, tai teks ir būti. Apsiniaukę, gerai apsiniaukę, kaip Lietuvoje ir įprasta, gerai, kad nelijo. Dar geriau, kad ten buvo ne Lietuva, o Gruzija, nes net ir taip apsiniaukus šalta nebuvo.

    Taigi pradžiai bandome surasti, kur bent jau daiktus pasidėti, o apie visa kitka vėliau pagalvosime. Beveik neradome. Šiaip žinojau, kad reikia Aghmašenebelio gatvės... Taip būtent ta gatvė ir vadinasi: Aghmašenebelių gatvė, tarp kitko ištarti įmanoma, tik prisiminti nelabai. Tačiau autobusų stotyje mums neleido taip jau paprastai praeiti: tai taksi į kažkokią pilį, tai autobusą į Tbilisį, tai dar ko nors siūlė. O mums tereikėjo Aghmašenebelio. Kaip išsiaiškinau, autobusai iki ten jokie nevažiuoja, galima nebent taksi, bet taksi gali labai brangu būti. Vienu žodžiu nusprendžiau eiti pėsčiomis. Praėjome autobusų stotį... Kaip ir reikėjo tikėtis, kaip ir visoje Gruzijoje, taip ir Goryje iš autobusų stoties padarytas turgus (į kurį užsukti nusprendėme vėliau), vėliau šiaip tokia gatvė buvo, pagrindinė (aš taip galvojau), kuria reikėjo eiti ir eiti tiesiai. Gerai, kad nebuvo karšta, nes kelias pasirodė gerokai ilgesnis nei tikėjausi ar būčiau norėjęs.

    Netgi radus Aghmašenebelio gatvę nebuvo taip paprasta rasti mūsų viešbutį. Pasirodo, iš pradžių pasukome ne į tą pusę. Vėliau jau į tą, vėl teko kažkodėl labai ilgai eiti, ir kai jau atseit turėjome būti kažkur netoliese ar netgi visai arti, o aplinkiniai pastatai buvo visiškai nepanašūs į jokius viešbučius ar dar ką nors, kai nebuvo ne tik gatvės pavadinimo (žinojau, kad vis turėtų būti Aghmašnebelio gatvė), bet ir namo numeriai buvo dingę (senokai dingę, todėl jau turėjau įprotį namus skaičiuoti), kai jau maždaug ten, kur visiškai nepanašu, kad čia turėtų būti kažkoks užsieniečių nakvojimo punktas staiga dvi mažos mergaičiukės labiausiai patenkintos ėmė klausinėti: viešbutis, viešbutis, hostel, hostel? Kaip ir jo, pasirodo, kad kaip ir buvome pataikę.

    Vienas iš tokių keisčiausių viešbučių, kuriuos teko matyti Gruzijoje. Nors, geriau pagalvojus, tokių mačiau ir daugiau. Kadangi Goryje kažkokių turistinių stebuklų daug ir nėra, tai nereikia ir tikėtis, kad ten bus kažkokie nuostabiausi viešbučiai. Taip buvo ir ten. Durys dar kaip durys, į tokį eilinį namą, tada reikėjo pereiti pirmą aukštą, kuris buvo pusiau gyvenamas, pusiau garažas, pusiau virtuvė, pusiau nesuprasi kas, be to, labai tamsus, todėl nelabai ir supratom, iš pimojo aukšto išeiname į sodą-daržą, su slyvomis ir vynuogėmis (o kaipgi gruziniškas sodas be vynuogių), lipkite antran aukštan, ten reikėjo pereiti svetainą, dar porą kambarių, nukabinėtų visokiais trofėjais ir paveikslais, ir galiausi namo gilumoje, o iš tikrųjų namo priekyje, su vaizdu į gatvę, buvo ir mūsų kambarys. Šiaip matėsi, kad visas antras aukštas buvo skirtas svečiams, tikriausiai, kad skirtas svečiams, nes kambariuose tai šen, tai ten stovėjo lovos. Bet iš idėjos toks jausmas, kad va žmonės gyveno gyveno sau ramiai tame dideliame name, antrame aukšte, kas be ko, tada kažkurią dieną sugalvojo, o kodėl gi mums neatidarius viešbučio. Ir maždaug taip, kaip gyveno, nieko netvarkė, nieko nejudino, tiesiog į kai kuriuos kambarius papildomai lovų pridėjo ir padarė viešbutį. O kodėl gi ne, iš kitos pusės.

    Didesnė bėda buvo tai, kad tos dvi mergaičiukės nelabai kalbėjo angliškai. Tarp kitko vienai gal net kokie trylika metų jau yra, o gal tiek ir nėra. Bet nesvarbu, kiek joms metų, svarbiausia, kad su jomis susišnekėti niekaip neišėjo, jos tarp kitko irgi puikiai žinojo, kad su mumis susišnekėti gali būti sunkoka, todėl į rankas buvo paimtas telefono aparatas, skambinama... Tikriausiai, anglų kalbos mokytojai ar šiaip kokiai angliškai kalbančiai personai, ir taip bendraujama su mumis. Kas nėra labai blogai. Žinoma, kiekvieną kartą tam žmogui nepriskambinsi, ypač jei reikia parodyti, kur yra virtuvė, vonia, tualetas, tai ir šiaip gal supras: taip ir buvo. Mergaitė netikėtai prabilo rusiškai: zdes‘, zdes‘, zdes‘, maždaug rodė kur virtuvė, kur šviesą įjungti ir panašiai. Aš netgi patikėjau, kad ji kalba rusiškai.

    Viešbutyje buvo dar Stalino portretas, lijo lietus... Man, kaip gimusiam Lietuvoje (šiaip tarybinėje, bet tuo metu apie Staliną apskritai mažai buvo kalbama, o kai jau pradėjo kalbėti, tikrai nieko daug gera apie jį negirdėjau), buvo keista matyti Stalino portretą kažkieno namuose. Gal nesimeldžia ir negarbina jo, bet vis tiek taip keista. Dar su ta mergaite pasikalbėjome, labai nesikalbėjome. Kur ir ką žiūrėsime, sakiau, kad tikriausiai Stalino muziejų aplankysime, ar tau patinka Stalinas? Šiaip nei patinka, nei nepatinka, asmeniškai nepažįstu, tad jokių jausmų jam nejaučiu, bet kad jau čia atsibeldėme tai gal... Vis dar lijo, nelabai baisiai, šiek tiek praėjo tas lietus, tad nusprendėme, kad visai būtų laikas keliauti apžiūrėti, kas čia gera yra tame Goryje be muziejaus (spėjau, kad į muziejų nebespėsime vis tiek, atidėjome kitai dienai).

    Į centrą buvo galima nueiti ir kitu keliu, kita gatve. Iš tikrųjų nelabai žinojome, kad galime, todėl šiaip nusprendėme eiti kita gatve, nes toje, kuria atėjome, be tuopų daugiau nieko ir nebuvo. Radome keletą restoranų, keletą kavinių, parduotuvių, tokių visai padoriai atrodančių parduotuvių tarp kitko, ir centrinę aikštę. Iš tikrųjų, tai ten buvo visai ne centrinė aikštė, mojedanis (mojedanis šiaip reiškia aikštė gruziniškai), bet ten buvo tokia senovinio tipo aikštė, kur anksčiau karietos važiuodavo ir stovėdavo, turgūs atsidarydavo ir panašiai. Šiaip tokia didelė erdvė, apjuosta tarybinio rojaus pastatų, visi tokie dideli, masyvūs, vienas tikriausiai kažkada buvo koks komunistų partijos pastatas, kiti kitokios paskirties, trūko tik penkiakampės žvaigždės ant kiekvieno iš jų, bet iš kitos pusės nekeista, kad Stalino gimtinėje iki šiol stovi tokie griozdai. O ką darysi, juos nugriovęs.

    Iš ten kelias vedė į autobusų stotį. Turgų, tai yra. Vienoje vietoje bandėme išsiaiškinti, kaip čia vėliau nusigauti iki Tbilisio ar dar kur nors, be reikalo, nes ta vieta, nors atrodė visai padoriai, nebuvo turistų informacija. Tarp kitko ten taip ir paaiškino, bet kaip kvailiems užsieniečiams davė šiokią tokią informaciją, pasakė, kad jie šiaip tokiais reikalais neužsiima, o va autobusų stotis yra ten. Bet ir už tai buvo ačiū. Stoties turguje nieko ypatinga neradome, kaip ir visur, o toliau kelias vedė jau beveik ratais į niekur, į laukus ir klonius, aplink tokį kalną, kurio papėdėje stovėjo skulptūrų parkas. Neseniai pastatytas, nes stilius toks gana modernus, vaizdavo senąją Gruzijos istoriją, ir viskas apipaišyta grafiti. Ne tik Lietuvoje tokių dalykų galima pamatyti. O nuo ten aukštyn kalnan, ant kurio – pilis.

    Gerai, kad už įėjimą į pilį sumokėti nieko nereikėjo, todėl buvo galima ramiai sau ten užeiti. Iš pačios pilies labai daug niek nebuvo likę: sienos, kai kur kambarių liekanos, bet šiaip daugiausia tik sienos, bet nors galima pasigrožėti Gorio panorama. Ne pati nuostabiausia, bet vis tiek panorama. Gerai, kad nelijo, atėjo keletas turistų. Būčiau pagalvojęs, kad tai kokia moksleivių ekskursija, tačiau tuo metu mokslo metai jau buvo pasibaigę, tad tikriausiai ne moksleiviai ir ne ekskursija. O daugiau šiaip ir nieko.

    Pilies papėdėje, kelios cerkvės (nekeista, taip ir turėtų būti), nebelabai panašios į Krekenavos bažnyčias, tikrai labiau nešančios į cerkves, ir senamiestis. Nežinau, ar senamiestis buvo visiškai toks, koks jis kažkada ir buvo, tik restauruotas, ar tiesiog iš nauja atstatytas. Tikriausiai jis visada toks buvo, tik restauruotas. Kadangi kartais lynojo, tai labai smarkiai dažais netrenkė, bet gal vis dėlto tai senokai restauruotas senamiestis, todėl tikriausiai ir taip labai dažais netrenktų. Beveik kaip ir Minske, iš Gorio senamiesčio irgi ne per daugiausia likę: dvi gatvės. O viena iš jų nuvedė į tokį didelį didelį parką, kurio viename gale nieko nebuvo, o kitame gale toks senas namukas, vagonas ir dar vienas tarybinio rojaus palikimas. Paskaičius, kas parašyta ir neparašyta, sužinojau, kad vagonas tai ne šiaip sau koks vagonas, o tas, kuriuo važinėdavo pats draugas Josifas, tasai didžiulis muziejus – tai Stalino muziejus, o namukas – tas namelis, kuriame gimė ir augo draugas Josifas. Aš kažkodėl pagalvojau, kad namukas tikriausiai buvo perkeltas iš kažkur, o ta proga į muziejų nusprendėme neiti. Tik nufotografuoti namelį, o už paties muziejaus būta netgi turistų informacijos. Tuo metu ji buvo uždaryta, o šiaip jokios reikalingos informacijos vis tiek tuo metu nereikėjo, tad nė į vieną vietą ir neužėjome.

    Užtat ten buvo dar kažkokia kavinukė, ir šiaip moteriškės pardavinėjo visokias nesąmones. Kažkas kepta iš miltų. Valgomas dalykas. Dar visur kabėjo „Lazgurių“ plakatai, galvojau, kad tai kokia nors didinga lazų grupė (lazai ne šiaip sau kažkokia mistika, viena iš Gruzijos tautų, kurie turi savo kalbą, dauguma jų gyvena Turkijoj, bet kaip klasifikuoja – lazų kalba jau beveik išnykusi, nes netgi tarpusavyje skirtingų tarmių atstovai kalbasi arba gruziniškai arba turkiškai), netgi ruošiausi pasiklausyti jų dainų kur nors internete, bet iki šiol taip nieko ir nepadariau.

    Vis lynojo, kartais apstodavo, kartais įsismarkėjo, beveik visas Gorio miestas buvo apžiūrėtas, kaip ir nieko labai ypatinga pačiame jame nebuvo (nors, žinau, kad už miesto dar yra kažkokių nuostabiai gražių vienuolynų, tačiau lyjant ir dar vakarėjant ten trenktis jokio noro nebuvo), lyg ir ruošėsi temti... Kai toks oras, nelabai suprasi, ar temsta, ar švinta, bet vis tiek. Vėl netikėtai atsidūrėme tame moedanyje be penkiakampės žvaigždės, kitoje upės pusėje (o Goris irgi stovėjo ant tos pačios Mtkvario upės) turėjo būti geležinkelio stotis, tad man kilo dar viena nuostabi mintis toliau važiuoti traukiniu (juk reikia išbandyti ir traukinius Gruzijoje, ne vien mikruškes), bet pradžiai užsukti pavakarieniauti.

    O kaip tik pakeliui, ten kur jau buvome praėję, buvo ir medžiotojų restoranas. Nežinau, ar jis tikrai medžiotojų, ir kiek autentiškas, nes įėjimas nepanašus į statinę, tačiau visi langai ir visas interjeras nustatytas žvėrių iškamšomis. Tad tikriausiai medžiotojų restoranas. Šiaip kažko labai skanaus valgomo neradau, nors negali sakyti, kad gruzinų virtuvė būtų labai neskani. Tik kad jie per daug mėsos visur krauna. Tad teko eilinį kartą bandyti grybus, pirmą kartą pasiimti lobianį (tradicinis gruziniškas patiekalas, duona į kurią įkepta raudonų pupelių, Azijoje ir Amerikoje labai mėgsta tas raudonas pupeles, jos dar kartais saldžiai gaminamos), naminio vyno (vadinome jį naminiu vynu, nors abejoju, kad jis tikrai naminis, nes rusiškai vadino pilstomu vynu, bet svarbiausia, kad jis buvo pigus ir pakankamai skanus). Prie gretimo staliuko prisėdo keletas gruziniškų dėdžių, užsisakė taip konkrečiai, tikrai ne grybų ir tikrai ne vyno, o mes ir nebesulaukėme kuo baigsis jų puota. Beveik nei sutemus, nei prašvitus, grįžome namo.

    Nors labai norėjau, kad nebelytų, tačiau kitą rytą vis dar lijo. Vis dar panašiai nuobodžiai. Kadangi man buvo kilęs nuostabiausias planas važiuoti traukiniu, nes tai turėjo būti gerokai pigiau, tai reikėjo išsiaiškinti, kaip vis dėlto nusigauti iki geležinkelio stoties (ne pati sunkiausia užduotis) ir kada traukiniai važiuoja reikiamomis kryptimis (irgi neturėtų būti sunkiausia). Tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta. Kadangi jau žinojau, kad su anglų kalba tikriausiai bus ne kas, pasiteiravau, ar ji kalba rusiškai. Mergaitė labiausiai apsidžiaugė, rusiškai, kaip gerai, kalbate rusiškai. Aš irgi beveik apsidžiaugiau. Be reikalo. Taigi kada tie traukiniai važiuoja. Atsakymo nelabai supratau. Ji lyg ir nelabai suprato, ko klausiau. Dar kartą paklausiau. Šį kartą lyg mano klausimas buvo suprastas, tačiau atsakymas – visiškai ne. Nes pasakytas labai gražia gruzinų kalba. Sutinku, kad gruzinų kalba graži, ir kad galbūt daugeliui apsilankiusiųjų reikėtų ją bent kažkiek mokėti, tačiau mano žinios tuo metu dar taip toli nesiekė. Net išsiaiškinau, kaip tas traukinis gruziniškai (vis į naudą išėjo pokalbis): matarabeli, Tbilisi... Ir atsakymas gruziniškai. Minu pabandė kalbėti angliškai, vėliau pabandė rašyti, nes dažniausiai žmonės lengviau supranta parašytą tekstą nei iš klausos (dėl tarimo skirtumų ir panašiai), tačiau rezultatai vis tokie patys. Kada traukiniai važiuoja, taip ir nesupratome. Galiausiai vėl teko skambinti mokytojai-vertėjai, ko jūs norite, kodėl norite, maždaug paaiškino, kad traukiniai... Lyg ir nevažiuoja, o gal važiuoja, reikia nusipirkti bilietus, lyg labai lėtai, o gal niekada tokių ir nebuvo. Vienu žodžiu, supratau, kad ji pati nelabai žinojo apie jokius traukinius, tad tiesiog... Tiek tos, kaip nors išsiaiškinsime vėliau, o dabar, kol dar yra laiko, einame į draugo Stalino muziejų.

    Šiaip visai gerai, kad į tą muziejų nuėjome. Nors lyg ir nenorėjau ten eiti, bet kai jau atsidūrėme, o kodėl gi ne. Sužinojau, kad namas, kuriame gimė ir kurį laiką gyveno Stalinas, stovi būtent toje pačioje vietoje, kur visada ir stovėjo. Prieš tai ten buvo dar visas kvartalas namų, tačiau ta proga, kad buvo statomas muziejus gerb. draugui, visas rajonas nušluotas nuo žemės ir paliktas tik tas vienas reikalingiausias namas. Muziejuje, žinoma, pilna Stalino nuotraukų, nuo vaikystės (tiksliau nuo jaunystės) iki mirties. Pagal pirmąsias nuotraukas net nesuprastum, kad ten Stalinas, vėliau jau tapo daugiau mažiau panašus į save, visas nelengvas jo gyvenimas, tremtis ir panašiai, kova su buržujais, II pasaulinis karas, cechanovietis ir kiti. Šalimais viena gidė kažkokiems turistams vedė ekskursiją. Spėju, kad nuo tarybinių laikų (o tikriausiai nuo tada, kai Stalinas dar buvo gyvas), ekskursijos tekstas mažai kuo pasikeitė. Be Stalino nuotraukų ir biografijų, radau ir Stalino raštus. Ne daugeliu kalbų: lietuviškai, latviškai, korėjietiškai ir dar keliomis. Nors spėju, kad jie turėtų būti išversti ir į daugiau kalbų. TSRS respublikų herbai ir vėliavos ir visokie sveikinimai Stalinui gimtadienių progomis: kiniškai (nekeista), itališkai ir iš kitų valstybių. Įdomus toks muziejus, nieko labai prikišti negali, bet labai kuo pagirti irgi nėra.

    Po muziejaus apžiūros užsukome į turistų informaciją. Ten turėtų žinoti, ar važiuoja ir kaip važiuoja traukiniai į Tbilisį ar dar kur nors. Šiaip nelabai žinojo, tačiau pasiskambino į stotį ir sužinojo, kad visi traukiniai reikiama kryptimi jau išvažiavo (yra tik ryte ir gan anksti), grįžtančių dar bus, bet jų nelabai reikės, tad tikriausiai teks važiuoti mikruške. Taip ir padarėme.

    O iš tikrųjų norėjome važiuoti į Mtschetą, nes kažkas buvo pasakojęs, kad tai yra nuostabi vieta, netoli Tbilisio, bet visai faina ten gyventi, geriau nei Tbilisyje. Tik bėda, kad jokie autobusai į Mtschetą iš Gorio nevažiavo. Iš tikrųjų važiavo, tik ne į pačią Mtschetą, o į Tbilisį, visada galima išlipti pakeliui. Taip ir padarėme. Sėdome į tokią visai mikruškę, kuri iškart išvažiavo ir reikiamu momentu buvo liepta išlipti. Tik tokia smulkmena, kad liepė išlipti ne Mtschetoje, o šalia Mtschetos. Šiaip ant kelio, o kur pats miestas – nelabai matėsi.

    Galvojau, kad iki miesto galima tiesiog nueiti, bet jis buvo šiek tiek toliau. Tačiau viskas labai paprasta. Mtscheta? Va čia, laukite kažkur čia, ir visai netrukus atvažiuoja dar vienas mikroautobusiukas, kuris veža tiesiai Mtscheton.

    Mtscheta, irgi stovinti ant tos pačios Mtkvario upės krantų (nors Mtvkaris čia jau nebepanašus į kalnų upę, išplatėjęs, bet visiškai nesulėtėjęs), nebuvo didžiausias miestas, tad važiuoti jokiais taksi ar autobusais tikrai neprireiks. Panašiai ir buvo. Tačiau nors ir nedidelis miestelis, bet nebuvo toks labai jau mažas, tai yra jame buvo daugiau nei viena gatvė, o tos gatvės įvairiai susiraičiusios, tad rasti reikiamą viešbutį irgi nebuvo pati lengviausia užduotis. Be to, nespėjus išlipti iš mikroautobuso, užpuolė įvairūs dėdės siūlantys įvairiausias paslaugas. Dažniausiai taksi, gal norite nuvažiuoti į Žvarį. Toks didelis vienuolynas ant Mtkvario upės krantų. Tarp kitko jis matėsi ir iš Mtschetos. Gana įspūdingai atrodė. Tik bėda, kad su kuprinėmis ant pečių Žvaris ar dar kažkas mažiausiai rūpėjo.

    Tad teko jiems visiems paaruoti (nes žodis „ne“ gruziniškai yra „ara“, korėjietiškai tai reiškia žinau), apeiti tokį ratą ar ratelį aplink pagrindinę Mtschetos katedrą, atsidurti būtent toje reikiamoje gatvelėje ir beveik jau galėjome pasidėti daiktus. Dar vienas įdomus viešbutis.

    Šeimininkas net nesiteikė kalbėtis su mumis (vis tiek žinojo, kad greičiausiai nesusišnekės), šeimininkė pasiklausė, ar kalbame vokiškai, dėl visa pikta ne, bet pasirodo, galima susišnekėti rusiškai. Ir šiame name turistams skirtas visas antras aukštas. Pirmame aukšte gyveno vietiniai gyventojai (tai yra visa šeima), o antrame aukšte: kokie trys pereinami kambariai, visi pristatyti lovų. Tik tiek, kad šitas namas tikriausiai daugiau galvojo prieš rengdamas viešbutį: antrame aukšte buvo tik lovos, jokių paveikslių ant sienos, jokių komodų, jokių naudojamų spintų, nieko. Tik balkonas su vaizdu į upę, daug daug daug lovų. Galėjome rinktis bet kurią lovą, nes daugiau svečių nebuvo ir tikriausiai nebus. Kas nėra labai blogai.

    Kai jau visi daiktai padėti vietoje ir sutvarkyti, nusprendėme, kaip ir priderėtų, apžiūrėti, kuo gi vis dėlto garsi toji Mtscheta. Kadangi ji garsėja kaip gruzinų stačiatikių centras, tad tikriausiai kokia nors cerkvė (žinoma, kad cerkvė, ją jau buvome matę, didelė katedra, aplink kurią jau buvome apėję visą ratą) ir tikriausiai dar kas nors. Greičiausiai dar kokių nors cerkvių, vienuolynų ir panašių vietų ten tikriausiai turėtų būti.

    Iki katedros neteko eiti toli, išeiname iš namų, tiesiai, pora blokų ir štai – didžiulė aikštė, kurios gale dar didesnė katedra. Tiesą pasakius, katedra buvo gerokai, jei ne dešimt kartų didesnė nei aikštė (ir bent jau pagal katedros dydį aikštė priešais turėjo būti tikrai gerokai didesnė, bet ką jau padarysi: aikštė pagal miestelio dydį, o katedros dydis: pagal jos reikšmę). Šiaip visai graži vieta, daugelis gruzinų ten ėjo melstis, kai kurie ėjo tuoktis, o visi visi tikrai ėjo pasifotografuoti: prie katedros, už katedros, palei katedrą ir panašiai. Kaip ir kitose šalyse kad būna.

    Pirmą (ir ne paskutinį kartą) Gruzijoje sutikau lietuvius. Porą lietuvių. Nevaikščiojo jie su Maximos maišiukais ir neapsimetinėjo, kad jie yra iš kokios Vokietijos. Nors nesu tikras, ar tikrai neapsimetinėjo, nes nešnekėjau nė su vienu iš jų. Vienas mūvėjo ilgas kojines su trispalve, vilkėjo marškinėlius su trispalve ir dar užrašu Lietuva ir man atrodo ant kepurės kažkokia panaši simbolika buvo. Nežinau, man asmeniškai keistai atrodo tokie drabužių deriniai užsienio valstybėse, ypač, kai nesi joks oficialus atstovas ir šiaip nieko neatstovauji. Todėl nusprendžiau ir nesakyti nė žodžio nė vienam iš jų. Nors gal ir visai normalūs žmonės jie būtų. Spėju, kad tikrai nebūtų apsimetinėję, kad yra iš Vokietijos, nes su tokia simbolika ant viso kūno būtų keistoka dar bandyti primesti kažkokią kitokią valstybę. Vienu žodžiu, buvo labai juokinga (bent jau man).

    O šiaip Mtscheta tikrai labai gražus miestas, stovi ant upės santakos (beveik kaip Kaunas, ir netgi kadaise buvo Gruzijos sostinė, irgi beveik kaip Kaunas, tik tai nebuvo oficiali laikinoji sostinė kaip Kaunas), tik tiek kad ta upės santaka tikrai nėra labai lankytina vieta. Žinau, nes tikrai bandžiau ten nueiti, šiek tiek patekau į pelkes, vėliau šiaip visai gražu, vieta lygi ir išlyginta, matosi, kad ten tikrai žmonės gal netgi bando linksmintis. Linksmybių pėdsakų šiek tiek matyti. Priėjus prie upės ant kito kranto matėsi gražus gražus vienuolynas: Žvaris (spėju, kad irgi lietuviai įkūrė, o tas lietuvis tikriausiai dėl to ir vaikščiojo su Lietuvos simbolika po Mtschetą, kad paklaustas, o ką reiškia tos spalvos, galėtų atsakyti: o čia spalvos tos tautos, kuri įkūrė jūsų vienuolyną va ana ten). Iš tikrųjų tai labai graži vieta, ir vienuolynas irgi labai gražiai atrodė. Tik spėju, kad iš išorės tas vienuolynas atrodė daug gražiau nei iš vidaus. Jau buvome matę panašių gražių vienuolynų, tad visai užteko ji apžiūrėti iš lauko. Tai yra paspoksoti skersai upę (o ji platoka).

    Mtschetoje yra dar keletas vienuolynų, arčiau autobusų stotelės. Viskas atrodė maždaug taip pat. Negaliu pasakyti, kad negražu, tikrai labai gražu, viskas gerokai atnaujinta, tad nieko negali prikišti. Tik bėda, kad tų vienuolynų ir cerkvių jau buvome gerokai prisižiūrėję, tad viskas šiek tiek ėmė bosti.

    Po visų vienuolynų ir cerkvių bei katedrų dar teko eilinį kartą atsiginti nuo dėdžių taksistų: Žvari Žvari... Aš būčiau velijęs netgi pėsčiomis ten eiti. Kažkodėl spėjau, kad turėtų būti įmanoma, jei jau jokio viešo transporto nėra, nes vienuolynas per daug gerai matėsi iš mūsų upės kranto, tad tikriausiai jį statė tikrai ne tam, kad niekas vėliau negalėtų į jį šiaip sau patekti. Vienu žodžiu, Žvario lankymas buvo atidėtas vėlesniam laikui, o kadangi laikas buvo jau visai ne ankstyvas (bet ir dar ne visai vėlyvas), nusprendėme, kad gal būtų visai neblogai ir ko nors užkąsti arba perkąsti.

    Mūsų viešbutyje (jei taip galima vadinti tą dalyką) tikrai nebuvo jokio restorano ar valgyklos ar dar kokios įstaigos. Virtuvė buvo, juk šeima ten vis dėlto gyveno, tad tikriausiai turėtų jie kaip nors gaminti valgyti, tik bėda, kad aplinkui nelabai matėsi kokio normalaus turgaus ar šiaip parduotuvės (spėju, kad ten turėtų kažkas būtų, juk vietiniai gyventojai tikriausiai ne vien žodžiais, kurie išeina iš Viešpaties lūpų, turėtų būti gyvi), o, be to, nelabai atrodė, kad mus į tą virtuvę būtų įleidę. Šiaip gal ir būtų įleidę, bet ne per patogiausia būtų būti įleistiems.

    Bet kaip ir priklauso normaliam miestui, kurį lanko daug vietos ir nevietos turistų, taip ir Mtschetoje buvo pakankamai vietų, kur būtų galima pavalgyti. Tiesą pasakius, visos tos vietos trenkė prabanga, bet buvo ir paprastesnių. Maždaug ten ir prisėdome. Nors atrodė labai paprastai, tiesą pasakius, meniu tikrai buvo labai paprastas, nieko gera ten nebuvo, bet kainavo tikrai nelabai paprastai, man būtų norėjęsi ko nors dar paprasčiau. Šalimais sėdėjo daug lenkų (vis dar buvo keista iš kur tie lenkai atsiradę), o šiaip nieko nevyko.

    Išskyrus vieną tokį įdomų įvykį. Aikštė tuščia, nieko ten labai nevyksta, stovi viena mašinikė. Šiaip sau, ramiai stovi. Atvažiuoja kita mašinikė, su garsiausiai paleista muzika. Nieko, teko matyti tokių atvejų, Lietuvoje irgi ne kitaip būdavo. Visa Mtscheta girdi, ką tas vaikinukas klausosi. Mašinikė sustoja, muzika, žinoma, neišjungiama, visa Mtscheta toliau klausosi tos muzikos, vaikinukas išlipa ir lipa kiton mašinon. Pasišnekėti. Būna. Vadinasi, atvažiavau pasišnekėti su draugu jo mašinoje. Lietuvoje irgi panašiai būdavo. O gal ir dabar taip būna. Kitose valstybėse irgi tikriausiai taip būna. Man tik buvo įdomu, kiek laiko man reikės klausytis tą jo muziką, nes ji tikrai nebuvo mano skonio. Šiaip kurį laiką pasiklausiau, bet neteko nieko tam vaikinukui sakyti, nes jis išlipo, pasiėmė merginą iš tos mašinos, ir po to nuvažiavo. Kita mašina irgi nuvažiavo. Vienu žodžiu, tokia labai matyta kažkur situacija, tad nieko bloga negaliu sakyti. Būna, pasitaiko.

    Jau beveik temstant grįžtame namo: o ten didžiausia puota. Pasirodo namų šeimininkų sūnui gimė sūnus (o gal dukra), o dabar visi šventė trijų dienų gimtadienį. Toks gimtadienis tikriausiai irgi būna. Tad prie progos ir mus pagirdė vynu. Raudonu. Po taurelę. Viskas lyg būtų ir gerai, tačiau atsigulus miegoti pradėjo niežtėti visą galvą. Kažkodėl iš pradžių pagalvojau, kad pataluose yra erkių ar blusų (kažkokių tų patalinių gyvūnų, kuria mėgsta siurbti žmogaus kraują), nes lovos vieta buvo gana panaši, kur galėtų veistis visokie tokie gyvūnai. Iš pradžių pabandžiau pereiti į kitą lovą, keisti patalus, bet kai niežtėjimas baigėsi bėrimu ir galvos tinimu (galva taip maždaug patrigubėjo), supratau, kad tikriausiai jokia fauna dėl to nekalta. Alergija. Baisoka tokia alergija pasitaikė, bet ką jau padarysi. Svarbiausia, kad ji praėjo. Nesu visiškai tikras, nuo ko ji prasidėjo, nes šiaip valgėme lyg viską tą patį kaip ir kasdien, vyną gėrėme. Raudoną. Naminį. Kuriuo pagirdė šeimininkai. Tad vienintelis dalykas, kuris galėjo iššaukti tą reakciją, turėjo būti tas naminis raudonas vynas.

    Kadangi viešbutyje niekas kavos nesiūlė, teko eiti į tą pačią ne kokią, bet nelabai pigią kavinę. Kitų vietų aplinkui nelabai ir matėsi. Taip ir padarėme. Vėl šalimais sėdėjo daug lenkų (kitų lenkų), lietuvių su Lietuvos simbolika nesimatė, kava, kaip ir reikėjo tikėtis, nebuvo pati pigiausia. Nuėjus iki maždaug tos vietos, iš kur turėjo važiuoti mikroautobusai į Tbilisį, vėl užpuolė dėdės siūlydami keliones pas Žvarius, teko juos baisiai nuvilti, kad niekur nevažiuosim. Tiksliau melstis tikrai ne, o jei dar tiksliau: melstis važiuosime, tik ne į Žvarius, o kaip normalūs žmonės į patį Tbilisį (ten irgi yra viena iš didesnių Gruzijos cerkvių).

    Nebuvo pats sunkiausias dalykas surasti mikroautobusą, kuris važiuotų į Tbilisį, tik bėda, kad teko važiuoti tuo mikroautobusu pusiau stovomis. Gerai, kad kelionė trunka tik dvidešimt minučių ar panašiai, tad labai nesijaudinau. Bet vis tiek: važiuoti pusiau stovomis mikroautobusu nėra pats maloniausias dalykas kelionėse. Gerai, kad prieš tai neteko eiti kokių penkių kilometrų su kuprinėmis ant pečių per karščius ir kalnus. Kas Gruzijoje būtų visai normalu.
    Tuesday, September 2nd, 2014
    10:30 pm
    Nerastoji Suliko ant Mtkvario pakrančių (Gruzija IV)

    Nespėjome išlipti iš autobuso, o jau pripuolė daug dėdžių su įvairiausiais pasiūlymais: žinoma, daugelis siūlė taksi ir kitokias transporto paslaugas, kurių nutarėme atsisakyti, o vienas netgi pasiūlė pas jį pernakvoti. Iš tikrųjų, tai ne visai pas jį, tiesiog siūlė savo viešbutį. Tokį ne visai pigų tikriausiai, ant upės kranto su gražiu vaizdu ir dar gražesne kaina. Aš taip pamaniau, todėl nusprendžiau ten neiti.

    Nuėjome į kitą viešbutį, likusį nuo tarybinių laikų, kuris vadinosi Mekhetis. Kažkaip labai iškart nepavyko jo rasti, nors turėjo būti kažkur tiesiai ant pagrindinės gatvės. Iš tikrųjų taip ir buvo, viskas viduje tikrai atrodė, kaip likę nuo tarybinių laikų. Nė kiek nepasikeitė ir nelabai atsinaujino tarp kitko. Negaliu pasakyti, kad tarybiniais laikais viešbučių interjerai labai baisiai atrodė, bet nereikia pamiršti, kad nuo tų laikų praėjo jau dvidešimt metų, o įvairūs kilimai ir baldai turi savybę dėvėtis. Ypač per daugelį metų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia buvo tai, kad tame tarybiniame viešbutyje vietų nebuvo. Atrodo toks didelis griozdiškas pastatas, o nė vieno laisvo kambario. Kažkoks festivalis ar šventė, ar dar kažkas, todėl visi kambariai užsakyti, kažkoks teatras atvažiavęs. Bet kitą dieną turėtų būti vietų. Nieko nepadarysi. Gerai, kad Achaltsichėje vis dėlto yra ir daugiau viešbučių, ne vienintelis, tad nuėjome ieškoti toliau. Ir beveik ant upės kranto radome ir kitą. Maždaug dvigubai brangesnį (bet kaina dar vis tiek įkandama). Viešbučio administratorė – visiška blondinė, buvo kažkodėl labai patenkinta savo kambariais, liepė būtinai pasižiūrėti: gražu juk ar ne, kokie kambariai. Nors mokėjo ir angliškai, tačiau labiau norėjo kalbėtis rusiškai. Kartais žiopčiodavo, nes nelabai žinojo, ką gali padaryti. O visi kiti darbuotojai, kurie tuo metu jei ir buvo, nieko ir nedarydavo. Atseit, čia viešbučio administratorės darbas. Įdomu, žinoma.

    Bet tiek tos, kaip nors viską išgyvensime. Ta proga, kad lyg ir ruošėsi lyti, užėjome į artimiausią kavinę. Tikrai tokią kavinę, irgi daugiau mažiau nuo tarybinių laikų likusią. Pasirinkimo didelio joje nebuvo. Salotos, keptos bulvės... Daugiau kaip ir nieko. Tai maždaug tiek ir suvalgėme.

    Tik reikia pasakyti, kad ne viskas toje Achaltsichėje yra likę nuo tarybinių laikų. O gal kitaip reikėtų pasakyti: viena upės pusė likusi nuo tarybinių laikų, o va kita upės pusė: jau nemačiusi tarybinės okupacijos. O būtent didžiausia Achaltsichės įžymybė: Baratis su auksiniu stogu yra kitoje upės pusėje, anapus tilto. Šiaip tai turėtų būti pilis, į kurią įėjimas turėtų būti nemokamas, bet už viduje esantį muziejų reikėtų susimokėti. Tačiau dabar viskas kitaip: kadangi visą pilį suremontavo, tai įėjimas visur mokamas. Šiaip nuo kažkokio chanato ar emyrato likusi ta pilis. Nuo tolo blizga auksinis stogas, viduje viskas arabiškais motyvais puošta, stovi medresė ir mečetė. Tarp kitko visiškai tuščia ta mečetė, bent jau tuo metu tokia buvo, nes lijo lietus ir niekas per daug nevaikščiojo. Beveik pirmą kartą galėjai įeiti į mečetę ir vaikščioti, kur tik nori, fotografuoti ką tik nori, ir niekas netrukdo. Netgi buvo keletas ornamentų, ryškiai ne islamiškų. Tik vienintelė man abejonė buvo: ar tie ornamentai tikrai likę nuo senų ir senesnių laikų, ar vėliau buvo pritempti. Bet šiaip nieko tokia pilis, labai daug nieko nėra, galima pilies sienomis pasivaikščioti ir svarbiausia dalis: pilies muziejus. Susipažinimui su visa Achaltsichės istorija. Ne tik to miesto, bet ir visos regiono. Kuris šiaip jau irgi gana svarbus, žiūrint iš Gruzijos pozicijų.

    Bevaikštant po pilį baisiai prapliupo lietus. Nebuvo kur dėtis. Teko eiti į muziejaus kavinę. Išgerti kavos. Vėliau dar ir vyno išgėrėme. Nors Achaltsichė yra visai ant Turkijos sienos, autobusai dažnai į Turkiją važiuoja, ir šiaip būtent tas upės krantas labai naujoviškai atrodė (aš iškart sakiau, kad tai gali būti Turkijos įtaka, ne dėl to, kad Turkija labai tvarkinga ir turtinga, bet vis tiek: užsienietiškų prekių antplūdis, netoli siena, viskas gali greičiau ateiti), spėju, kad ir turistų iš Turkijos nemaža, tačiau ir toje muziejaus kavinėje susišnekėti angliškai beveik nepavyko. Gerai, kad visada galima pirštais susirodyti, nes jei ne pirštai, tada sunkiai tos kavos būtume gavę. Apie vyną net ir nešneku.

    Dar bandžiau rasti senamiestį. Keli namai su balkonais buvo, pagalvojau, kad tai tikriausiai tie tradiciniai gruziniški namai, nes kažkur buvau skaitęs, kad Achaltsichėje vis dar yra toks tradicinės architektūros, tačiau šiaip tai atrodė kaip tradiciniai turkiški ar panašūs namai. Tarkime, kad tai tas pats regionas, todėl viskas taip ir atrodė.

    Iš tikrųjų į Achaltsichę važiavome visai ne dėl to Baračio, nes daugiau joje kaip ir nieko nėra, o dėl Vardzijos. Bet į Vardziją taip paprastai nenueisi, irgi reikia važiuoti autobusu. Ar taip ar taip nelabai buvo ką veikti, tai prie progos nuėjome ir į autobusų stotį. Ji buvo uždaryta, sakė, kad jokių autobusų į Vardziją nėra. Nors mums kaip ir nereikėjo iškart, šiaip, būtų užtekę ir vėliau. O dar kas labai nustebino, kad toje autobusų stotyje buvo netgi stulpeliai, ant kurių surašytos kryptys ir laikai. Žinoma, viskas gruziniškai, bet tuo metu jau daugiau mažiau mokėjau skaityti: Vardzijos nebuvo. Tad tiek tos naudos. Tiek tos, paklausime vėliau viešbutyje.

    Kadangi jau buvo beveik visiškai sutemę, kažkokių maitinimo įstaigų aplinkui nesimatė, o valgyti kažką vis tiek reikėjo, labai teisingai ir pakeliui pasitaikė didelė parduotuvė. Ne maksima, bet kažkas panašaus. Su dideliu prekių pasirinkimu. Ne viskas ten buvo labai gerai, norėjome pirkti kažkokių sausainių ar saldainių, kurie šiaip kainavo visi vienodi, bet jiems reikėjo atskirai sumušti visus kodus. Tiesą sakant, nelabai supratau, kas ten per sistema buvo, bet kažkaip taip darė. Tai reiškė, kad vos ne po vieną sausainį į atskirą maišiuką reikėjo sudėti. Dar labai pradžiugino, kai pamačiau latvišką šokoladą (žinoma, kad „Laimą“), šprotų, nieko lietuviška ten nebuvo, bet tiek tos. Radome visokių salotų, vyno, silkės, marinuotų agurkų, tad nieko daugiau labai ir nereikėjo. Su visu tuo gėriu grįžome namo, iš viešbučio administratorės išsiprašėme lėkščių ir stalo įrankių, netgi dėl visa pikta susirašėme kaip viskas gruziniškai. Administratorė eilinį kartą viską surašė rusiškai, man net keista, kaip kai kurie taip nesistengia kalbėti angliškai, nors iš idėjos visai sugebėtų, ir maždaug taip vakarieniavome. Pirmą kartą kambaryje turėjome televizorių (kuris kažkodėl neveikė), bet šiaip prie kambario tikrai negalėjai prisikabinti. Puikus. Ir palyginus pagal kainą: nieko negali prikibti tikrai. Tik šiaip, aš kadangi visada paskaičiuoju, tai tada irgi paskaičiavau. Kiek čia turistų apskritai praeina. Tuo metu buvo sezonas. Viešbutyje svečių nesimatė, o kambarių tikrai ne vienas ir ne du. Jie kažkokiu būdu vis tiek tikriausiai išsilaiko. Gal per kokius festivalius ir šventes.

    Kaip ir spėjau, mūsų viešbutyje be mūsų daugiau nieko nebuvo. Negaliu pasakyti, kad atsikėlėme labai vėlai, bet pusryčius valgėme visiškai vieni. Tokia įdomi valgykla: tušti stalai, kažkas padėta pusryčiams, vos ne ant kiekvieno stalo padėtas po meniu, aš netgi pagalvojau, kad už pusryčius reikės atskirai susimokėti, tačiau tai buvo neteisybė. Pasirodo, kad pusryčiai į kainą jau įskaičiuoti. Taip pagalvojus, ne toks ir brangus tas viešbutis, jei viskas kartu su pusryčiais. Tačiau tame tarybiniame viešbutyje pusryčiai tikriausiai irgi būtų įskaičiuoti, o kambarys, nors ir likęs nuo tarybinių su šiek tiek aptrupėjusiai baldais, bet vis tiek: aukštos lubos, tikriausiai daug erdvės. Jau pagal koridorius buvo galima atspėti, kad kambariuose lubos irgi turėtų būti aukštos. Taip begalvodami valgėme pusryčius. Iki pat pusryčių pabaigos: visiškai vieninteliai. Tas klausimas liko neatsakytas: vis dėlto tas didelis viešbutis sugeba save išsilaikyti.

    Bet ne tai buvo didžiausia problema. Reikėjo išsiaiškinti, kaip mums gautis iki Vardzijos. Vis bandžiau paklausti tos pačios administratorės. Šiaip jau ne jos norėjau klausti, ko nors kitko, bet kas nors kitkas nukreipė būtent į ją. Kaip bebūtų keista, administratorė pasakė, kad geriausia būtų važiuoti taksi, nes taksi viskas kainuos 30-35 larių (pirmyn atgal), o autobusu kainuos 10 larių vienam žmogui tik į vieną pusę. Taigi taksi gaunasi kaip ir pigiau. Bet dėl viska ko administratorė susakė ir laikus, kada maždaug autobusai iš Achaltsichės keliauja į Vardziją. Iš tikrųjų, tai visai gerai, kad mes planavome ne šiaip sau nuvažiuoti į Vardziją ir pažiūrėti vienuolyną, bet dar ir pabūti ten.

    Laiko dar šiek tiek buvo, perėjome per Achaltsichę. Tiesą pasakius, tarybinė miesto dalis kažkokiais stebuklais negarsėjo, nieko ypatinga ten ir nebuvo, buvo toks turgelis, kuriame armėnė pardavinėjo visokius suvenyrus. Gruziniškus, žinoma. Įdomu, kaip ta armėnė ten atsidūrė. Kažkaip bandžiau išsiaiškinti, bet iki galo nesupratau. Nors, kai pagalvoji, gal ir nėra labai keista. Lietuvoje irgi gyvena lenkų, baltarusių, latvių, rusų. Kai kurių mažiau, bet kokiam kvailam turistui gali ir atsitikti su juo kokiu vienu ir susitikti. Bet šiaip gera miestas: Achaltsichė, ir pavadinimas toks beveik ištariamas. Nors iš idėjos dauguma gruziniškų pavadinimų yra gana ištariami, išskyrus keletą, kurie visiškai neištariami.

    Autobusų stotis. Kaip bebūtų keista, bet taksi kainavo tikrai ne trisdešimt larių ir netgi nė kiek nepanašu. Sako: dvidešimt penki lariai žmogui, dviem gaunasi penkiasdešimt, kažkaip nusiderėti gal ir galima, bet autobusu kaip ir gautųsi pigiau ir be derėjimosi. Čia prisistato dar toks dėdė, visiškai civiliais drabužiais apsirengęs, Vardzia, taip taip, paskui mane, nieko nesupratau. Šiaip tas dėdė lyg autobusų stotyje dirba. Kažkuo. Kad vairuotojai gali vilkėti civiliais rūbais: tiek dar galiu suprasti, nors daugelyje šalių ir tie kažkokias uniformas būna apsirengę, bet kad va kažkokie stoties darbuotojai vaikščiotų su kažkokiais bele kokiais rūbais: čia jau šiek tiek neįprasta. Nors gal ir ne stoties darbuotojas jis buvo, gal tik šiaip geros valios žmogelis. Bet, o stebukle. Achaltsichės autobusų stotyje yra bilietų kasa. Žinoma, kitose šalyse gal tai ir nebūtų labai neįprasta, bet Gruzijoje tai atrodė, lyg netikėtai būtum patekęs į kitą planetą. Ir ne tik kasa, netgi tvarkaraštis, ir parašyta ne tik gruziniškais, bet ir lotyniškais rašmenimis: visas tvarkaraštis, ir netgi kainos surašytos, kad neduok dieve bilietuotoja neapgautų. Tikrai matėsi: Turkijos pasienis taip paveikė? Nors netgi Turkijoje tokios prabangos nebuvo.

    Dar reikia pastebėti, kad laikas, kurį mums pasakė miela viešbučio darbuotoja, visiškai nesutapo (netgi ne į tą pusę) su tuo tikruoju laiku, tad nors manėme, kad stotyje atsidūrėme maždaug laiku, iš tikrųjų atsidūrėme gerokai per anksti. Teko šiek tiek palaukti. Stotyje radome tualetą. Nekeista, žinoma, tualetai visose stotyse dažniausiai būna, bet tualetas toks tvarkingas, beveik, tupimas, būdelės irgi yra, tik kad tos būdelės be durų, tai atidarai duris, ir matai, kiek vietų užimta, kiek laisva, ar čia tūpti ar ne tūpti. Gerai, kad tuo metu nieko nebuvo, nes gal net ir visko matę gruzinai nebūtų labai sužavėti mūsų tualeto ekspertize. Nespėjome durų uždaryti ir išeiti, ir staiga atskrenda atlekia iš kažkur bobutė: o už tualetą man reikia sumokėti. Bet gerietė tokia močiutė, buvo galima susitarti su ja, kas ką darė ar nedarė, netikrino, patikėjo garbės žodžiu. Nedaug kainavo tas tualetas tarp kitko.

    Autobusas, žinoma, mikruškė, žmonių, žinoma, daug, daugelis užsieniečių, vienas lenkas, kuris kalbėjo rusiškai, tai jam dėdė gruzinas aiškino. Rusiškai. Nors su vienu žmogumi iš vieno autobuso buvo įmanoma kažkiek susišnekėti, tai nekeista, kad aiškino. Bet gal ir gerai, kad aiškino, nes mes po to viską patys apžiūrėjome ir žinojome, kas kaip ir su kuo.

    Pakelė graži, nieko negali prikišti, visas kelias palei upę tęsiasi, ir galima pamatyti daug visokių senovinių griuvėsių, kurių šiaip nuo kelio nelabai matėsi. Bet per tą laiką, kol viską išžiūrėsi, mes, galima sakyti, ir pačioje Vardzijoje atsidūrėme.

    Man atrodo, kad mažai žmonių lieka Vardzijoje nakčiai ar daugiau, daugelis tiesiog atsibeldžia, apžiūri tą vienuolyną garsiausią per dvi valandas, ir trenkiasi atgal. Todėl ir mikruškė važiavo iki pat vienuolyno ir pravažiavo mums reikalingus punktus: viešbučius.

    Pirmoji mintis buvo eiti iki Aukštutinės Vardzijos, gal ir nelabai toli, kokius porą kilometrų, nes ten turėtų būti kažkokia vieta apsistoti. Joks transportas iki ten ir nevažiavo. Bet netikėtai už akių užkliuvo nuoroda į tokią vietą. Kai priėjome arčiau (kitoje upės pusėje tai buvo), pasirodė, kad tikriausiai pastatas likęs nuo tarybinių laikų, greičiausiai pradėtas statyti paskutiniaisiais metais, baigti nespėtas, kurį laiką stovėjo nenaudojamas, vėliau kažkas ėmėsi verslo, ir dabar toks pusiau baigtas pusiau nebaigtas buvo. Iš kažkur atėjo administratorė, žinoma, kalbėjo tik rusiškai, pasakė kainą, kuri pasirodė šiek tiek per didelė. Per brangu? Ir kainą nuleido. Tada lyg ir tiko. Tai ir paprašiau to pigesnio kambario, nes tikriausiai būtų paklausę, kiek norite mokėti. O kambarys greičiausiai tas pats. Didelis toks kambarys, netgi su trimis lovomis, jei ne keturiomis, dušas ir tualetas kitame pastato gale, bet vis tiek visai gražu. O dar į tą kitą galą reikėdavo pereiti per kažką panašaus į svetainę. Vienu žodžiu, toks visai įdomus viešbutis.

    Laiku įsikurta, laiko daug, tad spėjome net ir į Vardzijos vienuolyną nueiti. Tą patį, kurį kokiame XII amžiuje įkūrė pati karalienė Tamara. Bent jau istorijos šaltiniai taip teigia. Visų pirma, reikia kartis labai aukštai. Žmonių buvo daug, vis ateidavo ir išeidavo, tada prasideda visokios olos, iškaltos akmenyje. Jose tikriausiai buvo vienuolių celės savo laiku, dabar ten nieko nebuvo, vienoje uoloje buvo matyti netgi piešiniai ant sienos, todėl ta ola buvo uždaryta ir užrakinta, kad niekas tų piešinių negadintų. Nesgi žmonės (nepriklausomai nuo tautybės tarp kitko) mėgsta save įsiamžinti taip kaip sugeba: kas užrašo „Čia buvo Vasia“, kas pašika ir pan. Dar ant uolų gyveno gyvačių, viena žiūrėjo į mus. Ar ji buvo nuodinga, nežinau, neišbandėme. Bet kažkaip nekilo noro bandyti, o ji pati neprisipažino. Bet labai jos ir nekankinome.

    Ir maždaug kai praėjome visas olas su neaiškios paskirties skylėmis, kai kurios kažkodėl priminė kapines, nes vis tiek karsto formos skylės dugne iškalta, kitos vyno saugyklas, galiausia priėjome ir svarbiausią olą. Joje iki šiol vyksta pamaldos, iki šiol naudojama kaip cerkvė, nupieštas Jėzus Kristus, Švč. Mergelė Marija, daug angelų ir kitų šventųjų, ir, žinoma, nepamiršta ir pati karalienė Tamara, Dovydas didysis ir kiti Gruzijos istorijai nusipelnę veikėjai. Ten jau teko akis į akį susidurti su turistais, kurie ėjo tiesiog gaujomis, daugelis kalbėjo rusiškai, todėl buvo iš anksto apšviesta: viduje fotografuoti negalima (kol niekas nematė paslapčia pafotografavau, nors ten daugelis taip darė, kol niekas nemato, blykstės nenaudojau, kad negadinčiau dažų), ir, be to, „Gerbiami draugai, o dabar prašome nusiimti kepures“.

    Bet šiaip tose olose ir pasiklysti galima. Ta bažnyčia buvo jau paskutinis punktas, kur paprasti žmonės leidžiami, toliau eiti draudžiama: prasideda vienuolyno teritorija. Tas Vardzijos vienuolynas, iškaltas skardyje, nors ir pastatytas prieš kokį tūkstantį metų karalienės Tamaros, tačiau iki šiol naudojamas pagal paskirtį. Todėl paprastiems mirtingiesiems patariama neiti už tam tikros ribos ir netrukdyti dvasiškų dalykų. Užtat jau po tą bažnyčią galima valkiotis, kur tik nori. Po ją nelabai pasivaikščiosi, bet yra šoninės durys, dar vienerios durys, kur eini, puoli, patenki kažkokion salėn, tada eini toliau, randi koridorių, ir eini eini, koridorius tik siaurėja ir mažėja, virsta visiška lapės ola, tenka eiti susikūprinis ir tikėtis, kad niekas neis iš priekio, nes prasilenkti tikrai niekaip nesigaus. O kadangi daugelis žmonių (ir aš) paprastai grįžta tuo pačiu keliu, kuriuo ir būna atėję, tai tas neprasilenkti labai esminis dalykas. Bet man nieko tokio nenutiko. Graži ta vieta. Ir turistų daug. Kai kurie buvo pasiklydę. Tiksliau pametę tai vieną tai kitą narį, vėliau ieškojo po visur, o radę vienas ant kito rėkė. Kaip paprastai ir būna tokiais atvejais.

    Ratu apėjus veikiančią vienuolyno dalį, buvo galima ramiausiai, pro suvenyrų turgelius, žinoma, išeiti lauk ir pvz., laukti autobuso, kuris vežtų atgal. Bet mes to autobuso nelaukėme, nusprendėme nueiti iki aukštutinės Vardzijos. Kadangi šiaip jau neturėtų būti toli iki jos. Tik atsitiko didelė bėda, iki Aukštutinės Vardzijos nenuėjome.

    Nespėjome žengti nė poros žingsnių, kai kažkas mus pasikvietė. Galvojau, kad šiaip kažkas laba diena norėjo pasakyti ar kelio paklausti, bet viskas buvo ne taip. Gruzinų abiturientai. Pasirodo tuo metu tikrai buvo išleistuvių laikas. Tai va, abiturientai (iš Vardzijos), nusprendė mus pasikviesti kartu pašvęsti. Šiaip ne išleistuves jie šventė, kaip jų mokytoja pasakojo: išleistuvės jau buvo, atestatai visiems įteikti, paskutinis valsas sušoktas, o čia išleistuvių užbaigtuvės gamtoje. Su chinkaliais, šašlykais, kitokiais gruziniškais valgiais, raugintais pelynais, gruzinišku vynu (net negaliu pasakyti, kiek litrų), ir netgi čiačos buvo. Bet ji vėliau atėjo.

    Vienas gruzinas dėvėjo tokius gražius kareiviškus marškinius ar kažką panašaus, o Minu per klaidą išsitarė, kad norėtų juos turėtų, kur galima nusipirkti. Ir tada prasidėjo. Niekur nenusipirksi, nes čia karinė nuosavybė, jie, kaip pasienio gyventojai, tikriausiai, visi tarnauja armijoje, ir jei jis pamestų tuos marškinius, reikėtų mokėti baudą ar kažką panašaus, bet... Už tam tikrą mokestį būtų perleista. Tas mokestis šiek tiek sumažėjo. Neturite tiek larių, tiks ir doleriai. Vienu žodžiu, aš visai nenorėjau leistis į jokius marškinių pirkimus, o vienas iš tų abiturientų kitą jau spėjo išvadinti aferistu. Minu teko pristabdyti, bet jis jau pats suprato, kad gal nereikia pirkti.

    Bet visa tai jau vėliau buvo, iš pradžių sėdėjo daug mokytojų ir visi klasiokai, vėliau mokytojai išvažiavo, vėliau išvažiavo panos, tada prasidėjo marškinių dalybos, maudynės (juk vienuolynas ir pati Vardzija stovi ant Mtvkario upės krantų, labai srauni upė, ir labai sunku ištarti jos pavadinimą), maudynės baigėsi, balius tęsėsi, skraidė daug balandžių. Čia toks paprasčiausias gruziniškas tostas: bolondi bolondi (iki dugno), mėgo jie bolondinti, teko ir juos pačius bolondinti, nes šiaip jaučiau, kad nieko gera gali nebūti. Svečiai keitėsi. Po kiek laiko atsivežė lyg ir merą, lyg ir policijos viršininką, lyg ir pasienio pareigūnus... Vienu žodžiu kažkokius valdžios atstovus, teko išklausyti visą ilgą gruzinišką tostą. Beveik viską supratau (nes išvertė), kaip dabar mes užaugome ant Mtkvario krantų, dabar jūs peržengėtė Mtkvarį, bet vis tiek reikia visada mylėti ir dirbti ir kitaip rūpintis Kartvelebija ir ypatingai mūsų mylimiausia Samtskhė, kaip Mtkvario upė gauna pradžią šiuose kalnuose ir maitina visą Gruziją, taip ir jūs... Ir panašiai. Vėliau tris kartus sušukti šlovė Gruzijai ir Mtkvario upei, bolondi bolondi. Dar juos priverčiau sudainuoti „Suliko“ gruziniškai. Beveik gerai padainavo, turint omeny, kiek vyno jie jau buvo išgėrę.

    Palikome juos dar nesutemus. Dėl visa pikta. Namai buvo netoli, tik upę pereiti, bet ką čia gali žinoti su tais gruzinais.

    Rytas išaušo labai gražus. Giedras. Kaip dažniausiai ir būna Gruzijojs, išskyrus kai kurias dienas, kai labai lyja. Vardzijos vienuolyną jau buvome apžiūrėję, tačiau moterų vienuolyno (į kurį galbūt ir neleis) dar nebuvome matę, ir šiaip Vardzijos apylinkėse buvo labai daug įdomių vietų, tad pagalvojau, kad galima kokią dieną ar kitą dar pabūti ten. Gal tik dieną.

    Prisiminiau, kad pakeliui į Vardziją pravažiavome daug įvairių stebuklingų vietų, kurios gal ir nelabai toli nuo pačios Vardzijos, tad pagalvojau, kad gal iki ten galima nueiti ir pėsčiomis. Šiaip jau maršrutke važiavome visai netrumpai nuo tų įdomių vietų iki pačios Vardzijos, tačiau kelias į kalną... Mašinos kalnuose irgi nelabai gretai važinėja, tad atstumas galėjo būti ir ne visai didelis.

    Ir iš tikrųjų, šiek tiek paėjus, gal kokį pusvalandį, o gal valandą, ir pasiekėme Tmogvio tvirtovę. Kadaise ji tikriausiai atrodė gana įspūdingai. Tarp kitko dabar ji irgi atrodo gana įspūdingai: žiūri į ją, ir galvoji, ar tai žmogaus rankų darbas ar vis dėlto gamtos kūrinys. Taip kyla gana nemažai abejonių. O jei tai vis dėlto žmogaus rankų darbas: ar viskas, ką matai yra žmogaus sukurta, ar kai kur ir gamta pasidarbavo. Šiaip jau iš tos tvirtovės nelabai kas likę, ir tik laiptai, vedantys iki tos pačios Mtkvario upės, leidžia patikėti, kad tikriausiai tai vis dėlto žmonės sukūrė. Tik kad tų laiptų irgi ne per labiausiai likę. Ir tie patys aptrupėję. Žiūrint dabar netgi keista darosi: tikrai tikrai kažkada tie laiptai buvo ištisiniai ir vedė iki pat upės ir jais kažkais laipiojo ir dar nešė vandenį. Ypatingai tais sunkiaisiais karo metais, kai pilis būdavo blokuojama ir vienintelis vandens šaltinis tikriausiai būdavo būtent tie laipteliai iki upės. Bet net jei ir gerai viskas buvo... O kiek reikėdavo tempti tą vandenį, nes pati pilis tai gerokai ant kalno, skardis pakankamai status, tikrai ne lengviausias darbo buvo tempti tą vandenį viršun. Bet graži vieta. Stebėti nuotraukose.

    Po Tmogvio pilies prasidėjo nebe tokia įdomi kelionės dalis. Šiaip kaimelis, miestelis. Bet iš idėjos Gruzijoje kaimeliai ir miesteliai daug įdomesni už tuos garsiuosius miestus. Nes kaimeliuose bent jau gyvybė kažkokia jaučiasi, tarybinio palikimo ir ten netrūksta, bet jis taip nevaldo visko kaip miestuose. Ir šiaip, į miestelius važiuoji dažniausiai nieko ypatinga nesitikėdamas, ir kadangi ten nieko ir nerandi, tai viskas labai atitinka lūkesčius. Ten išgėrėme kavos, parūkėme, pažiūrėjome, kaip vietiniai plovė mašinas, vienu žodžiu, tikrąjį Gruzijos gyvenimą pastebėjome, ir ėjome toliau.

    Maždaug kaip ir Lietuvoje ir kitose buvusio tarybinio rojaus šalyse matėsi apleistos fermos ir daržinės, bet jų pamatysime ir vėliau. Bet užteko ir netrūko to gėrio. Tarp tų apleistų fermų buvo ir hidroelektrinė (Mtkvario upė), varis kvalebi, senas karavansarajus (irgi apleistas), vienu žodžiu istorija ir senieji amžiai tiesiog švietė ir neleido apie save pamiršti. O gal šiaip visus senus pastatus ir kitas nesąmones, kurios nepateisino lūkesčių ir šiaip dėl kažkokių priežasčių buvo palikti ir pamiršti taip ir reikėtų palikti likimo valiai. Gal nėra toks jau blogas dalykas viską apleisti ir statyti nauja? Bet čia tik šiaip toks pamąstymas su Gruzija visiškai nesusijęs, nes kai kurias daržines bei fermas, nors ir nepateisinusias lūkesčių dar labai puikiai būtų galima naudoti. Tarp kitko vietiniai gyventojai taip ir daro.

    Kelias vingiavo vis toliau ir toliau, Achaltsichės link, o mes radome tiltą per upę. Šiaip, pagalvojau, iš tikrųjų, netgi labai gerai žinojau, kad kitoje upės pusėje irgi yra tam tikras kelias, gal netgi ne mašinų, kuriuo irgi tikriausiai galima eiti. Šiaip kitoje upės pusėje matėsi Tmogvio pilis (buvo matyta, nes iš tos vietos tikrai nieko nesimatė, tik apleistas karavansarajus, kuris labiau priminė apleistą daržinę, iš kurios likusios tik sienos), bet tikrai ne dėl tos pilies nusprendėme pereiti per upę. Šiaip perėjimas per upę, prisiminiau tą praeitos dienos gruzinų valdžios atstovų tostą. Du kartus per dieną pereiname Mtkvarį. Stebuklas.

    Jokio stebuklo neįvyko, kitoje upės pusėje buvo neapleista ferma su karvėmis, dar kažkokios keistos olos gilumoje, kelias buvo toks daugiau mažiau einamas tik pėsčiomis, bet ir gerai, kad mašinos nevažinėjo ir dulkių nekėlė. Nors negaliu pasakyti, kad Mtkvario aukštupyje būtų buvę daug mašinų, kurių būtų reikėję bijoti. Nors gal..

    Pakeliui sutikome tokį berniuką ir mergaitę. Mergaitė kaip mergaitė, o berniukas netgi angliškai kalbėjo. Daug papasakojo, kur gyvena, kaip gyvena, kad atostogauja, kur dirba mama ir panašiai. Kaip vaikai dažnai mėgsta pasakoti. Netgi nuvedė pas save namo: parodė savo augintinius, šuniukus, karves, paršiukus, kiaulę. Dar norėjo kažką įsiūlyti, bet neėmėme.

    Mums svarbiau buvo sužinoti kaip geriau eiti toliau. Iš idėjos kelias kaip ir matėsi, bet dėl visa ko pasiaiškinome. Berniukas pasakė, kad va galima ir anuoju keliu, bet bus toliau, bet va galite ir šituo, artimesniu keliu, tai yra kalno šlaitu. Per pilį. Paklausėme vietinio gyventojo. Išėjome. Jo šuva, kažkodėl nusprendė sekti iš paskos. Na, tegul seka, juk tikriausiai neseks visą kelią.

    Nežinau, ar gerai padarėme, ar blogai, bet tuo artimesniu ir paprastesniu keliu tikrai nebuvo taip jau paprasta eiti. Kai jau buvome pakankamai aukštai ant beveik stataus skardžio, kartais pasigalvodavau, ar tik nenudardėsiu žemyn tiesiai į šniokščiantį Mtkvarį. Gal ir subtilu, stilinga, madinga ir šiaip nepakartotina, bet į mano dienos planus dardėjimas Mtkario link nelabai įėjo. Kelias kaip ir išnyko. Tai yra kartais lyg atsirasdavo, kartais lyg išnykdavo, bet kai atsirasdavo tai tikrai nebūdavo panašus į kelią. Net į taką nebuvo panašu. Apskritai nebuvo panašu į žmogaus pėdsakus. Bet eiti teko, nes... O ką daugiau padarysi. Nes keliai buvo tik keli: arba vietoje stovėti, bandyti eiti priekin, kol kas dardėjimu žemyn nelabai kvepėjo, tad gal kaip nors, dar buvo galima dardėti žemyn, kas mažiausia viliojo, ir dar, žinoma, buvo galima bandyti eiti atgal, bet tai dardėjimu žemyn kvepėjo tiek pat, kiek ir ėjimas pirmyn. Tad nusprendėme keliauti toliau pirmyn. Žolėse ir kitur pamačiau dar pora gyvačių. Tikriausiai nuodingų. Bet nesu tikras, nesišnekėjome ir nebendravome. Šuniukas vis dar sekė mus. Kartais nesekė, o priekyje ėjo.

    Galiausiai pasiekėme pilies viršūnę. Iš vienos pusės skardis buvo dar statesnis, tad ten nuotraukų nelabai yra, kitur buvo galima ir visai gražiai nusifotografuoti. Bent jau vienas teigiamas dalykas iš viso to kabarojimosi viršun: vaizdas į Mtkvario upę (beveik ir vienuolynas matėsi) ir nuotraukos. O dar geresnis dalykas, kad nuo viršūnės, tai yra kai jau perėjome visus pilies griuvėsius, pamatėme ir kažką panašaus į kelią. Ir tikrai tai ir buvo kelias. Netgi buvo nuorodos, kad čia toks ir toks sveikatingumo kelias, o ten toks ir toks ekologinis kelias. Maždaug kaip visada visur būna. Nelabai buvo parašyta, kad jei eisi tiesiai tai pražūsi, o kairėn – žūsi, bet spėjau, kad mums reikia leistis žemyn ir eiti palei upę, o ne toliau kalnagūbriu eiti. Ir labai gerai padariau.

    Dar viena gyvatė. Šuniukas vis sekė iš paskos. Kelias ėjo palei upę. Kartais dingdavo, bet vėliau vėl atsirasdavo. Mtkvario paupiai buvo visai nepritaikyti maudymuisi. Bandėme ieškoti kažkokio paplūdimio, nesėkmingai.

    Vienu žodžiu, taip sėkmingai pasiekėme ir įėjimą į garsiausią Vardzijos vienuolyną. Tą dieną nusprendėme, kad mums vienuolynų jau per daug, todėl į jį ir neužsukome. Šiaip gal būtume ir užsukę, jei kiekvienas užsukimas nebūtų apmokestinimas lariais. Nelabai daug apmokestinamas, bet vis tiek: pinigai juk iš kišenės, o ne į kišenę. Tad tiesiog prie upės, taip gražiai, po gluosniais, išgėrėme po vietinio limonado butelį. Išsirinkau žalią. Galvojau, kad tai bus Tarchūnas, nors tikriausiai Tarchūnas ir buvo. O skonis: kaip pelyno. Ne toks, kaip korėjietiško pelyno (jo esu ragavęs), ir ne toks kaip lietuviško pelyno (ragavau tik trauktinę), bet kaip gruziniško pelyno. O jo buvome ragavę dieną prieš, raugintą variantą. Bet aromatas tas pats. Toks įdomus prieskonis. Sako, pelynas turi kažkokių psichotropinių medžiagų. Gal ne lietuviškas, bet va tas, kuris auga Prancūzijos kalnuose, tikrai. Nenustebčiau, kad gruziniškas pelynas irgi turi kažkokių tokių medžiagų, nes jo skonyje tikrai jautėsi psichotropinis poveikis. Be to, Gruzijoje irgi yra kalnų, ir platuma maždaug tokia (gal labiau į pietus nei Prancūzija), tad visai nenustebčiau...

    Tikriausiai tos psichotropinės medžiagos iš limonado ir paskatino naujiems žygiams. Dar kartą nusprendėme šturmuoti Aukštutinę Vardziją. Ir tikėjomės, kad jokie gruzinai ar armėnai nešvęs jokių išleistuvių, palydėtuvių ar dar kokių švenčių. O jei ir švęs, gal nekvies mūsų kartu. Nes po to prasidės visokie gruziniški papročiai: jūs esate mūsų svečiai, mes jumi mylėsime ir gerbsime, o jumi turite dovanų mums duoti. Šiaip tikrai taip ir buvo. Nors kiti bandė tildyti. Šiaip papigiai atsipirkome: tūkstančiu vonų (du litu). Nors būtume nieko nedavę, tikriausiai nebūtų papjovę ir pakasę, kur po uosiu. Bet šį kartą ta pavojinga vieta buvo tuščia, tad viens du ir žygiuojame toliau Aukštutinės Vardzijos link. Šuniukas mūsų daugiau nebesekė. Šiaip keista, kodėl ta kalė taip ilgai sekė, tikiuosi, kad vėliau kelią atgal rado. Tikriausiai rado. Gal žinojo, kad reikia palydėti šituos du per laukines vietas iki žmonių gyvenamų vietų. Nežinau, nesišnekėjau.

    Iki Aukštutinės Vardzijos nepriėjome. Nes vienuolynas buvo dar prieš ją. Tad nusprendėme pirma užsukti į jį. Ant kelio augo vyšnios, kai kurios prisirpusios. Kai kurias buvo galima valgyti. Mykė karvės, lojo šunys, prieš patį vienuolyną stovėjo mažas kaimelis. Vis galvojau, kada čia jau bus pasakyta: pašaliniams įeiti draudžiama, bet tokio užrašo vis nebuvo. Tik visiškai pačiame vienuolyne galiausiai nusprendėme, kad ten tikriausiai jau gyvenamieji namai, tad ten brautis tikriausiai negalima. Bet į cerkvę tikriausiai galima užsukti. Taip ir padarėme. Pati cerkvė buvo uždaryta, bet iškart prisistatė vienuolė ir be žodžių ją atrakino. Dažniausiai vienuoliai ir vienuolės būna realiau mąstantys žmonės ir mažiau reikalauja iš tikinčiųjų nei patys tikintieji norėtų iš savęs reikalauti. Nes tikriausiai taip ir reikia. Cerkvė sena. Naujai atstatyta. Bet yra likusios mažiau remontuotos vietos, tad iš idėjos visas tas reikalas gana realistiškai atrodė. Dar keista, kad įėjimas buvo ne prieš pat centrinį altorių, o iš šono. Tikriausiai kažkur yra ir įėjimas prieš centrinį altorių, o gal ir ne. Juk vis dėlto kalnai, ten taip paprastai nepasisukiosi su pastatais ir jų orientavimu: įėjimas bus ten, kur jam reikia būti, o ne kaip žmonėms paprasčiau. Vienuolyne dirbo ir darbininkas, tuo metu buvo užsukęs popas, vienu žodžiu virė gyvenimas.

    Kai jau nusileidome žemyn iš vienuolyno, saulė taip maždaug buvo pasislėpusi už kalnų, tačiau dar netemo, visgi kalnai ten aukšti, bet vis tiek – nusprendėme, kad greičiausiai iki Aukštutinės Vardzijos nespėsime nueiti ir grįžti, nes kol kas jos labai horizonte ir nesimatė. Tiksliau matėsi, bet dar labiau matėsi, kad ji tikrai nėra labai vertinga aplankyti. Tikriausiai. Tad palei tą pačią Mtkvario upę, kartu su karvėmis ir kiaulėmis, grįžome namo, ir antrame viešbučio aukšte, su vaizdu į tą pačią Mtkvario upę dar ir pavakarieniavome. Su gruzinišku vynu. O kaipgi be jo.

    Ryte, kaip visada, kava viešbutyje. Nors jame tik dirbtinė, iš miltelių, bet kitokios kavos nebuvo. Nieko nepadarysi. Kadangi Boržomis buvo išbrauktas iš planų, teko keliauti kito tikslo link. Į Gorį. Aš labai tikėjausi, kad iš Vardzijos važiuos tiesioginis autobusas, bet, kaip visada, nereikia per daug tikėtis. Iš Vardzijos maršrutkės važiuoja tiesiai į Tbilisį, bet į Gorį jos neužsuka. Kažkodėl. Tad ryškiai teks vėl keliauti per Achaltsichę. Kas nėra labai blogai. Gražusis kelias palei Mtkvarį, Achaltsichė, autobuso reikėjo šiek tiek palaukti, o tą laiką nusprendėme išnaudoti tikslingai. Pavyzdžiui, eilinį kartą susipažinti su vietine virtuve.

    Tiesą pasakius, vietinės virtuvės taip ir neradome, bet radome labai nuostabią naujų laikų kavinę-barą. Turėjo meniu gruziniškai (kas labai nestebino), meniu rusiškai (irgi labai nestebino), ir netgi angliškai. Kurio norite, to ir duos. Maždaug rinkomės rinkomės. Pas juos buvo picų. Ir tortų. Nors angliškai viskas ir vadinosi lyg tortais ar pyragais. Nelabai supratau. Bet vėliau ilgai ilgai aiškinausi (netgi rusiškai buvo sunku susišnkekėti), kol supratau, kad tie pyragai yra ne kas kita kaip picos. Tad maždaug to ir užsisakėme. O čia buvo dar juokingesnis dalykas. Dažniausiai, jei meniu keliomis kalbomis, tada tas pats patiekalas iškart parašomas visomis kalbomis. Žinoma, būna, kad skirtingos kalbos surašytos ant skirtingų lapų. Bet tada dažniausiai patiekalų ar gėrimų rašymo tvarka visomis kalbomis būna vienoda. O va toje modernioje kavinėje viskas ne taip. Meniu skirtingomis kalbomis surašyti ant skirtingų lapų, padavėja angliškai nesupranta, tad tam, kad suprastų, ką mes ten užsisakėme ėmė knistis po stalčių ieškodama meniu. O kai atsinešė meniu bandė suprasti, ką mes vis dėlto užsisakėme, nes pasirodo, kad gruziniškai patiekalai surašyti visiškai kita tvarka nei angliškai. Kai kurių patiekalai netgi skyrėsi. Va tada ir pravertė, kad moku skaityti gruziniškai. Kai kurių žodžių nesupratau, tačiau vis tiek padėjo.

    Išgėrėme dar ir kavos. Turkiška, su cukrumi. Pamiršau pasakyti, kad be cukraus, o pas juos įprasta kavą virti iškart su viskuo. Gerai, kad vis dėlto dažniausiai be pieno geria.

    Ir vėl man kažkuo priminė Lietuvą. Ne dabartinę, ankstesnę. Kavinė tokia... Vilniuje tokių kavinių nebuvo, bet beveik visuose kituose miestuose ir tuo labiau miesteliuose: pilna. Viskas nudažyta ryškiomis spalvomis (dažų kvapo jau nebebuvo), plastmasinės kėdės, bet žinau, kad vietiniams tai atrodo kaip moderniausia kavinė, kuri tikriausiai bus brangi ir kurioje galima paragauti visokių egoztiškų patiekalų. Pavyzdžiui, picų. O picos... Savotiškos. Vietiniai chačiapuriai daug geresnės kokybės ir skanesnės, nes picos... Tešla, žinoma, daroma ne namie, parduotuvėje pirkti pusfabrikačiai, tokie stori blynai (kadaise Lietuvoje irgi tokius pardavinėjo), ant to pusfabrikačio sudėta viskas, kas tik netingėta, o svarbiausia, nepamiršta aplieti majonezu. Čia svarbiausia picos sudedamoji dalis. Svarbiausia, kad valgoma. Ir kainavo ne milijonus. Nors visai mieliau būčiau sukapojęs ką nors ne tokio egzotiško.

    Atvažiavo mūsų mikruškė (iki jos, dar žinoma, reikėjo nueiti), nespėjus išeiti iš tualeto vėl prisistatė ta pati moteriškė, kuri prie progos pardavinėja gėles, renka pinigus už tualetą ir gal dar kokį biznį varo. Šį kartą jau neberėkė, o tiesiog šypsojosi, kaip seniems klientams: sveiki sveiki. Ir galiausiai išvažiavome. Palikome Meschečių žemę, tą pačią garsiąją, kurią kadaise gynė karalienė Tamara (Gruzijoje vadinama Tamar mep‘is) ir visi Giorgiai, apdainavo Šota Rustavelis, ir kurią be perstojo valdė Bagrataičiai: tiek gruziniški, kurios dar vadina Bagrationais, tiek armėniški, vadinami Bagratuniais. Kuri matė tiek mongolus-totorius, tiek turkus osmanus, tiek visus kitus užkariautojus.

    Mūsų mikruškė stojo tai prie vieno kampo, tai prie kitko. Vėl pravažiavome Boržomį, kurį buvome nusprendę praleisti, jame tiesiog išlaipino kažką, įlaipino girtų gruzinų, o mums liepė išlipti Goryje. Ten, kur gimė ir gyveno pats garsusis Juozas Džiugajevas, kuris pasaulyje plačiau žinomas kaip Josifas Džiugašvilis-Plieninis.

    Monday, September 1st, 2014
    10:01 pm
    Paslaptingoji Kolchidė arba Argonautų aukso beieškant (Gruzija III)

    Kutaisis, tas apdainuotasis išgirtasis Kutaisis. Tiesa, apdainavimo laikais Kutaisį vadino ne Kutaisiu, o Kolchide, ir iki šiol nėra labai aišku, kuri konkrečiai vieta yra apdainuota Argonautų mite, nors, kaip žinome kaip dažniausiai su visais mitais būna, tikriausiai apdainuota ne viena vieta, o kelios. Didžioji ir nuostabioji Kutaisio stotis. Kuri bent jau tuo metu mūsų mažiausiai domino, daug įdomiau buvo: o kaipgi nusigauti iki miesto centro. Šiaip didesniuose miestuose tai nebūna didžiausia problema, visada užtenka griebti pirmą pasitaikiusį taksi, o bent jau Kutaisio stotyje netgi griebti nereikėjo, jie patys tave graibė. Teko atsisakyti visų paslaugų, nes, mano žiniomis, nuo miesto iki centro važiavo autobusas. Netgi ne bet koks, o visas pirmas.

    Surasti stotelę irgi nėra paprasčiausias uždavinys. Šiaip dar reikia pagirti Gruziją, nors po ją važinėja tik maršrutkės ir mikruškės (kaip bebūtų keista po miestus važinėja normalūs mums pažįstami Ikarusai, o va jei tik už miesto: iškart mikroautobusas), tačiau jos dažniausiai laikosi bendros tvarkos ir stoja ne ten, kur kažkas ranka pamojuoja, o autobusų stotelėse. Iš bendro supratimo radome, kur ta stotelė, kažko dar paklausėme dėl visa ko: į kurią pusę mums dabar reikia važiuoti ir važiuojame.

    Nebuvome naivūs, ir nesitikėjome, kad kažkas pranešinės autobusų stotelių pavadinimus, o net jei ir pranešinėtų: nelabai ką ir padėtų. Kurioje stotelėje išlipti – nežinojau. Tačiau žinojau, kad reikės išlipti kažkur netoli upės. Gal pervažiavus upę, o gal jos neprivažiavus. Taip, tą pačią upę, apdainuotą argonautų mite. Nors neprisimenu iš to mito jokios upės, bet tikriausiai kažkur ji turėtų būti.

    Dar didesnis klausimas buvo ar vis dėlto važiuojame reikiama kryptimi, tačiau karts nuo karto pasirodantys gatvių užrašai teigė, kad jei ir neteisinga kryptimi, tai bent jau reikiama gatve. O kai pamatėme upę, nusprendėme, kad reikės išlipti. Tiesa, išlipome viena stotele per vėlai, bet gerai, kad miestuose tos stotelės dažniausiai būna netoli viena kitos, tad toli eiti ir nereikia.

    Ir kaip bebūtų keista, mums reikėjo pereiti tą upę. Tikrai. Spindėjo auksu. Palei upę stovėjo keletas namelių. Kai kurie atrodė, lyg būtų likę dar nuo argonautų laikų, tačiau panašių vietų, man atrodo, visur galima rasti. Bandžiau įsivaizduoti kurioje maždaug vietoje tie argonautai primą kartą švartavosi. Bet šiaip įdomu, Kutaisis juk gana toli nuo jūros, ir nepabijok tu man tiems graikams tokį atstumą per nežinomas žemes trenktis. Nors tikriausiai tais laikais dar nebuvo madinga laivą su nepažįstama vėliava iškart apšaudyti. O jei rimčiau, kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad senovės žmonės nebuvo tokie abeliai, kaip mums dabar atrodo, ir tiek apie pasaulio geografiją, tiek apie kitus reikalus nusimanė gerokai daugiau, nei mes tikimės. Tad tikriausiai tiek imerečiai (nors juos gal reikėtų vadinti tikraisiais gruzinais, juk visos Gruzijos sostinė kadaise buvo net Tbilisis, o būtent Kutaisis), tiek achajai puikiausiai žinojo kur ir ko ir kas čia atplaukė. Rionio upe. Kurią mes perėjome senuoju tiltu (likusiu tikrai ne nuo argonautų laikų).

    Už Rionio reikėjo palipti viršun, ten prasidėjo tos gruziniškos gatvės be pavadinimų, žinojau, kad reikėjo eiti kažkur Bagračio katedros link, tad kažkur ten ir ėjome, tada reikėjo kažkur pasukti, nepasukome, teko grįžti atgal, kažko paklausti, ir galiausiai, už mokyklos radome viešbutį. Irgi įsikūrusį nuosavame name, tačiau ne šiaip sau name: su dideliu sodu, pirmame aukšte gyveno šeima, kitoje pusėje keli kambariai skirti svečiams, antrame aukšte jau daugiau kambarių skirta svečiams, kava arbata, vaišinga Gruzija. Aš netgi išsiaiškinau kaip gruziniškai Lietuva. Pasirodo, kad taip pat: Litva. Tarp kitko taip atsakė viešbučio šeimininko dukra. Nesupratau, ką ji turėjo omenyje taip pat... Bet kadangi puikiai žinau, kaip Lietuva rusiškai, tai šiek tiek įtariau. Bet šiaip ji turėjo žinoti, kad mes Lietuvoje kalbame lietuviškai, ir kad gal Lietuva lietuviškai skamba visai ne taip pat kaip rusiškai ar angliškai. Nes juk ir pati Gruzija gruziniškai yra Sakartvelo. Žodis, kuris neturi nieko bendra nei su Gruzija, nei su vakarietišku variantu Jurgija (gruzinai pageidavo, kad visos valstybės atsisakytų žeminančio rusiško pavadinimo ir imtų vartoti tą vakarietiškąjį pavadinimą, kuris atseit kilęs nuo Gruzijos šventojo globėjo Šv. Jurgio vardo. Tik kiek aš žinau, kalbininkai nėra visiškai įsitikinę, kad ta Georgija kilusi būtent nu Šv. Jurgio vardo, o be to, gruzinai tikriausiai neįsivaizduoja kaip tas Jurgis lietuviškai skamba. Bet jei jau Gruzija pradėsime vadinti Jurgija, tai kaip reikės daryti su pačiais gruzinais? Jurginais pavadinti?).

    O mes tuo tarpu apsistojome pono Jurgio namuose. Netgi ne juokauju, nes mūsų viešbutis vadinosi Giorgio homestay, o Giorgi – Jurgis. Tiesa, su pačiu ponu Jurgiu neoficialiai susipažinome šiek tiek vėliau. Kas mus eilinį kartą nustebino: lenkų gausuma. Netgi mūsų viešbutyje jų buvo. Žinoma, nieko prieš, tegul keliauja žmonės, bet jau ne pirmą kartą stebino, kad jų yra visur.

    Bagračio cerkvės apžiūrą ir kitas šventas vietas atidėjome vėlesniam laikui (visada manau, kad reikia šventas vietas vienu ypu apžiūrėti, kad tas šventumas save atsvertų, su niekuo nesimaišytų, ir šiaip liktų grynas grynas, o ne atmieštas kokiais nors neaiškiais potyriais, nešventais tikriausiai), tačiau iš mūsų viešbučio kelias ėjo tik arba per cerkvę arba ne per cerkvę. Tą kelią ne per katedrą jau žinojome, ėjome kitu keliu. Ir nuo aukšto kalno atsiveria nuostabiausia Kutaisio panorama, su bokštais ir bokšteliais ir Rionio upe, netgi gali įsivaizduoti, kaip prieš tris tūkstančius metų ahcajai čia savo valtelėmis plaukiojo. Bet visi tie nuostabūs potyriai irgi vėliau.

    Pradžiai ką radome Kutaisyje, netgi visai netikėtai, nors, tiesą sakant, gana tikėtai: buvo turgus. Šiaip realiai turgaus ir ieškojome. Turgus toks, galima sakyti dvilypis: yra turgaus pastatas, na, kaip visuose tarybiniuose ir ne tik tarybiniuose miestuose yra tokia tvora, kur viduje sustatyti nuolatiniai stalai, ir žmonės pardavinėja pomidorus ir apelsinus. Ir bananus. Ir kita turgaus dalis: ant gatvės. Tiesiog ant šaligatvių. Kur nori, ten ir perki. Kainos man atrodo panašios, tik tas pastatinis turgus kažkuriuo metu baigiasi, tad labai vėlai gali tekti šaligatvius šlifuoti.

    Bet vis tiek prasiėjome ir tuo pastatiniu turgumi, radome daug visokių nuostabių dalykų: pomidorų, agurkų, bulvių, slyvų, kriaušių, abrikosų, slyvučių, arbūzų, svogūnų, krapų, ir kitokio gėrio. Kaip ir priklauso vasarą. Vienas dėdė toks, sako, laba diena. Aišku, kad ne laba diena pasakė, bet ir ne gamardžoba, iš kur jūs. Lietuva jo nelabai domino, Korėja tiesą sakant jį domino. Ne šiaip sau domino, jo žmona korėjietė. Ne iš Pietų ir ne iš Šiaurės, iš... Tarybų Sąjungos tikriausiai. Nes pagal to dėdės amžių, jo žmona irgi turėjo būti gimusi kažkur Tarybų Sąjungos teritorijoje. Minu, žinoma, labai norėjo pasišnekėti ir su žmona, tik gaila, kad jos ten nebuvo.

    Nors Kutaisis labai garsėja savo istorija, tačiau jis pats nėra kažkoks labai nuostabus architektūrinis šedevras. Žinoma, ten yra gražių bažnyčių, cerkvių, vienuolynų, bet centras labai jau trenkia tarybiniais laikais. Viduryje miesto – gražus parkas. Tikrai gražus parkas, didelis, su fontanu, netgi vartai į parką yra. Lietuvoje tokių tikrai nepamatysi, nes jie statyti kokiais 35 metais, ir taip atrodo. Neatrodo, kad juos kas pastatė tais metais ir taip paliko, ryškiai remontuota ir perdažyta, tačiau vis tiek. Šiek tiek tais laikais atsiduoda. O už vartų, ant tokio žiedo, pats auksinis avinas. Taip, tas pats auksinis avinas, kurį argonautai medžiojo. Ne visai taip tame mite buvo papasakota, tačiau ir pats mitas ne visai teisingai atpasakoja realius įvykius. Jokių auksinių avinų ir tuo labiau auksinės vilnos ten nebuvo. Augo tokie patys avinai kaip ir visur, tik Rionio upė išplaudavo aukso grynuolius (sako, ir dabar išplauna, nors nesu tikras, auksu tikrai nespindėjo tas Rionis), o vietiniai gyventojai tomis avinų vilnomis lyg plaudavo auksinį smėlį, lyg gaudydavo grynuolius, o graikai atplaukę pamatė, kažkam papasakojo, ir kaip sakoma, agentūra VBS perdavė savo, o didysis poetas užrašė.

    Bet šiaip nieko toks parkas, didelis, gražus, žmonės vaikšto išsipuošę. Tiksliau merginos. Minu tai labai stebino, o aš buvau matęs tokių vaizdų. Šiaip, juk nepadoru šiaip sau išeiti į gatvę, būtina bent jau batelius ant aukšto kulno apsiauti, nes kitaip o ką gi žmonės pagalvos.

    Su tokiomis mintimis užėjome į vieną kavinę. Pirmą ir paskutinį kartą Gruzijoje taip nutiko. Na, užsisakėme kažkokios užkandos, pora alaus. Laukėme, laukėme, užkandą atnešė, o alaus ne. Teko dar kartą paprašyti. O antrą kartą paprašius, į sąskaitą įskaičiavo abu kartus. Vienu žodžiu, sąskaitoje buvo dvigubai daugiau alaus, nei išgėrėme. Gal būtų ir negaila, bet tiek tos. Pasakėme, kad alaus šiek tiek per daug. O bėda, kad padavėjai du. Vienas priėmė užsakymą, tas pats atnešė užkandą, ir vėliau dar ir alaus. Ir kitas padavėjas buvo. Kuris dievagojosi, kad mums alų atnešė. Šiaip norėčiau pagalvoti, kad jis gal tą alų atnešė kažkam kitam, nes ant kitų staliukų alus atsirasdavo greičiau, bet gal ne. Gal pamiršo. Bet vis tiek – iki galo dievagojosi, kad nešė, nešė tą alų. Gerai, kad vis dėlto pavyko įtikinti ir nemokėti daugiau nei priklauso.

    Pabandėme paeiti dar toliau, ir kaip ir buvo aišku, kad tik Kutaisio centre yra kažkas verta apžiūros, o visur kitur prasideda gyvenamieji rajonai, tokie pusiau tarybiniai, nors ne visai. Visgi lietuviški tarybiniai rajonai ir gruziniškai šiek tiek skiriasi, kitoks atspalvis, kitoks kvapas, kažkas kitaip. Nepasakytum, kad va, visiškai taip pat kaip Lietuvoje. Žinoma, Gruzija ilgiau buvo TSRS sudėtyje, per juos gal ir frontas nėjo, mažiau visko buvo sugriauta, o gal netgi mažiau ir pastatyta. Nors lietuviai skundžiasi karų ir frontų gausa, tačiau Užkaukazėje jų irgi tikrai netrūko. Kas tik netingėjo, tas savo letenas ir tiesė.

    Per Rionio upę driekėsi Baltasis tiltas, pas juos irgi Baltasis tiltas yra, kažkur toli toli ošė fontanas, ant aukšto smėlio kalnas stovėjo Bagračio katedra ir žvelgė į Kutaisį, ant žemo kranto buvo dar viena cerkvė, į kurią aš, padorumo sumetimais, nėjau, tik Minu užėjo vidun, aš laukiau geresnės progos, gatvėje palei Rionį buvo keletas muziejų, tai įvairioms aukoms atminti, tai Staliną pagerbti, įvairių tokių muziejų ten yra, o mes sau ieškojome vyno parduotuvės. Nes juk Gruzija garsėja ar ne garsėja vynu? Turgus jau buvo uždarytas, tad teko agurkus ir pomidorus pirkti tiesiai iš gatvės, vyną: tiesiai nuo Rionio pakrantės ir visa tai doroti namuose. Besiklausant kaip kalba lenkai.

    Tarp kitko tame viešbutyje gyveno ne tik lenkai, bet ir vienas korėjietis. Kuris visu garsiu leido tuo metu vis dar, lyg dar hitu buvusį „Gangnam style“. Viešbučio šeimininkė pasakė, kad ne tik jam, dar keliems gyventojams ta daina irgi turėtų patikti. Mane ji vertė vemti, Minu didesnių emocijų irgi nekėlė. Minu nusprendė pamokyti aną korėjietį ir paleido naujesnį hitą: I Hiori „Aš mis Korėja“. Didesnio atsako nesulaukėme. Bet šiaip, korėjietis, kuris sau klausosi kelis kartus iš eilės šarmo neturi. Tad kai jis atėjo ieškoti korėjiečių pas mus (Minu jau atseit miegojo, duris atidariau aš), pasakiau, kad čia tokių nėra. Negražiai, bet pamelavau. Hm... Korėjietis pasimetė. O jam sakė, kad yra. O viešbutyje juk viskas pagal pasus registruojama. Tad atėjo mergina, o kurgi korėjietis, kurį šiandien mačiau. Pasakiau, kad išėjęs ir nežinia kada grįš. Daugiau su mumis bendrauti jie nebenorėjo. Tikriausiai išvyko iš Kutaisio, ir labai gerai padarė.

    Ryte prisiminiau, kad palikau užrašų knygelę. Ilgai galvojau kur, ir prisiminiau, kad tikriausiai toje kavinėje, kur mums norėjo dvigubai paskaičiuoti už alų. Ir reikėjo būtinai ten palikti tą užrašų knygelę. Tarp kitko, kitur ir negalėjau palikti, tad greičiausiai būtent ten. Išgėrę rytinės kavos ir nurijęs išdidumą vis dėlto nuėjau atsiimti. Padavėjas mūsų laukė. Žinojo, kad taip ir bus. Tarp kitko tam padavėjui nieko negaliu pasakyti: jis priėmė užsakymą, viską atnešė, žinojo, kiek pats atnešė, o kad kitas bandė uodegą sukti, tai nieko jau nepadarysi.

    Ir po visų šokių nukrypimų į šalį, galėjome eiti ieškoti žymiausiųjų Gruzijos vienuolynų. Žinoma, jie tikriausiai nėra patys žymiausi, tačiau vis tiek, kažkodėl jie turėjo būti labai žymūs. Aš netgi ilgas kelnes pasiėmiau, nes žinojau, kad atseit taip yra padoru. Kažkur prie kažkurio tako stovėjo mikruškė, aš bandžiau skaityti, kas ant jos parašyta, netgi perskaičiau, o mums jau iškart pasakė: Gelati, Gelati. Ne visai taip, teko patiems klausti, Gelati, Gelati? Ir galėjome važiuoti į Gelačius. Su mumis važiavo lenkai, japonė, vienu žodžiu visai nemažai žmonių. Ne mes vieninteliai norėjome patekti į tą Gelačių vienuolyną.

    Labai gražus. Kaip ir visi kiti vienuolynai ir cekrvės, su nuostabiu vaizdu: visas Kutaisis matosi iš ten. Žiūrėti nuotraukas. Yra keletas pastatų: naujesnių ir senesnių, netgi karaliaus Dovydo kapas. Ne to Dovydo, kuris Biblijoje minimas ir su Galijotu kovojo, gruzinai turi savo Dovydą, didįjį, kuris būtent Gelačiuose ir palaidotas. Savo laiku Gelačiai buvo gana žymi vieta, o dabar įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Irgi neblogai. Vienu žodžiu, tikrai verta trumpam nuvažiuoti į Gelačius iš Kutaisio. Tarp kitko, aš taip žiūrėjau žiūrėjau, ir man pasirodė, kad nuo Kutaisio iki Gelačių ne taip jau toli, beveik galima ir pėsčiomis nueiti.

    Bet pradžiai reikėjo aplankyti Motsametos bažnyčią. Dar viena graži bažnyčia ant Rionio upės krantų. Pasirodo, kad ant tos Rionio upės ne tik Kutaisis stovi bet ir pusė vietovių įžymybių. Kaip dažniausiai ir būna. Žinojau, kad galima lyg važiuoti dar viena mikruške, kuri lyg ir turėtų sustoti ten, kur reikia, bet kažkaip nuojauta sakė, kad vis tiek teks eiti pėsčiomis kažkiek (ne visai nuojauta, jau buvau tiek išstudijavęs), tad nusprendžiau, kad netoli yra iki tos Motsametos, galime nueiti pėsčiomis.

    Iš pradžių kelias ne koks, bet užtat gražiai už nugaros kilo Gelačių vienuolynas, tada tek išeiti apskritai į pagrindinį kelią, o tada jau suki iš kelio, palei upę, ir tolumoje, ant aukšto kalno, apsupta kalnų ir klonių iš abiejų pusių juosiama Rionio upės prieš akis išdygsta Motsametos cerkvė. Reikia pripažinti, kad ji tikria įsikūrusi labai gražioje vietoje, ant aukštų skardžių, ir iš išorės atrodo daug gražiau nei iš vidaus. Vidus visas sutvarkytas ir nupaišytas, todėl jaučiasi mažiau archaiškumo, palyginus su Gelačiais. Nors, žinoma, Gelačių archaiškumas kainuoja savo: jei ir toliau tiesiog gėrėsimės kaip čia viskas archaiška ir gražu, tai greitu laiku nieko nebeliks ir ku gėrėtis nebebus. Bet va, kur tas aukso vidurys: kad viskas vis dar dvelktų senove ir archaiškumu ir nespindėtų vakarykščiais dažais, bet liktų ir negriūtų. Aš, kaip ne restauratorius, nelabai žinau, bet tikriausiai yra kažkoks toks receptas.

    Tarp kitko lenkai važiavo autobusu, o vėliau vis tiek ėjo. Motsametos bažnyčia įsikūrusi ne tik ant aukštų skardžių, bet dar ir nuostabiausio sodo viduryje, o viduje kaip visada: Švč. Mergelė Marija, Šv. Jurgis, karalienė Tamara, Dovydas Didysis ir kiti Gruzijai nusipelnę veikėjai. Lankytinos vietos už Kutaisio ribų aplankytos, galima grįžti namo. Aš, žinoma, galvojau eiti pėsčiomis, nes ar taip ar taip, pusę kelio mes jau buvome nuėję, tačiau taip jau atsitiko, kad palaukėme autobuso. Mikruškės, savaime suprantama. Kuri nuvežė atgal. Už tam tikrą mokestį.

    Radome dar kelias cerkves, ant upės krantų, kadangi buvau padoriai apsirengęs, leidau sau ten užeiti, dar aplankėme ir tą didžiąją Bagračio katedrą. Ten viskas dar dvelkė amžių dulkėmis, tačiau jau buvo stengiamasi viską sutvarkyti. Vaizdas nuo Bagračio katedros irgi buvo labai gražus, visas Kutaisis kaip ant delno, ypač saulėlydžio metu viskas labai gražiai atrodo. Viskas patikrinta. Nuo Bagračio katedros palei skardį tęsėsi žalias parkas, palei kurį mes ir prasiėjomę, o ten, kažkur viduje, radome ir atrakcionų parką. Tokių pusiau tarybinių atrakcionų, beveik tokių pat, kaip Panevėžyje kadaise buvo, tiek šiek tiek daugiau. Žmonių ten tikrai daug nebuvo, bet svarbiausia, kad vis tiek buvo. Graži šiaip vieta. Dideli laiptai vedė žemyn, ir atsidūrėme vėl prie Rionio, ant kurio kranto vietiniai dėdės gėrė alų. Nusprendėme prie jų prisijungti ir užsisakyti, kad ir kokio Kazbegio.

    O čia dar viena naujiena. Sėdžiu sau ramiai, pusiau turkiškai, pusiau korėjietiškai, ant suoliuko. Bent jau aš galvojau, kad sėdžiu ant suoliuko, nes ta vieta tikrai aukšta klase ir dar kažkuo nedvelkė, ne prasta vieta, tačiau tiek tos. Ir staiga girdžiu: „Jaunuoli“. (Rusiškai, žinoma). Aišku, labai apsidžiaugiau, kad kažkas mane jaunuoliu vadina (be reikalo, ten jie į visus taip kreipiasi), atsisuku: gruzinė, apsirengusi juodai (kaip ir visos gruzinės), su dviem maišais, tikriausiai kokiais agurkais ir pomidorais iš turgaus, ir tęsia man: „O Gruzijoje nepadoru taip sėdėti prie stalo“. Ne pirmą kartą teko išgirsti tokias pastabas, ir tikriausiai ne paskutinį. Buvau perspėtas. Daugiau Gruzijoje taip nesėdėjau. Bent jau daugiau mažiau viešoje vietoje.

    Šiaip daugiau ką veikti Kutaisyje nebuvo. Nors yra ten ką veikti, norintis visada ras ką veikti. Radome dar vieną parką, kuriame buvo modernaus meno skulptūrų, viskas vis palei tą pačią Rionio upę. Beveik kaip Panevėžyje: visi normalesni objektai yra prie Nevėžio. Ir dar radome viečikę pasimaitinti. Taip pavadinkime tą reikalą, o jei rimčiau: alaus darykla perdaryta į aukšto lygio restoraną. Tikrai, kad ne aukšto lygio, nes į aukšto lygio restoranus aš nevaikštau iš principo. Mirzanio alaus darykla.

    Va ten ir pavalgėme. Nors vietoj alaus gėrėme Tsinandalio vyną (Gruzija juk vyno šalis), valgėme visokius chinkalius (visa Gruzija pilna tų chinkalių), chačiapurius (šiaip patys skaniausiai sako Adžaroje, buvome ragavome, dar būsime ir dar ragausime), polena ir taip toliau. Kaip supratome, ta vieta ir populiari tarp visokių jaunų ir jaunesnių įstaigų darbuotojų, kostiumuotų kas be ko, kurie mėgsta savo darbo dieną taip ir baigtis: su chinkaliais ir bokalu alaus. Mes panašiai, tik su buteliu vyno. Ir chinkalius valgėme iki galo, ne taip kaip gruzinai, viską iškramto, o guziką išmetą. Pusė tešlos ten lieka.

    Kitą rytą kavos negavome. Ne kiekvieną rytą ten galima kavą gauti, nors gal tą rytą tiesiog vėliau atsikėlėme, o gal dar kas nors atsitiko. Vienu žodžiu, teko iškeliauti be kavos. O tos dienos tikslas: Vani. Ne jokie Vasiukai, ne dar kažkas, o vienas iš senosios Kolchidės centrų: Vani. Sako, kad nelabai žino, kaip tas miestas anksčiau vadinosi, tad telieka jį vadinti tuo pačiu vardu kaip ir dabar vadinama: Vaniu ar Vaniais. Skamba beveik kaip Vasiukai.

    Į Vanius autobusai važiuoja tiesiog iš autobusų stoties, tad pirmu taikymu ten ir nusigrūdome. Vėl visi norėjo mus vežti Tbilisin ar dar kur nors, bet teko pasakyti, kad važiuojame į Vanius. Į stoties pastatą tuo metu dar neužėjome. Palikome ateičiai. Per visus tuos autobusus galiausiai radome ir savąjį, kuris turėtų važiuoti į Vanį. Ir, kas keisčiausia, ten buvo netgi kažkas panašaus į kasą, kurioje netgi buvo galima pirkti bilietus. Ne šiaip sau galima, ten ir reikėjo pirkti bilietus. O kasa įsikūrusi tokioje metalinėje būdelėje. Kaip ir daug kas Gruzijoje. Bet juk svarbiausia, kad autobusas iš ten važiuoja. Taigi sėdime ir trenkiamės į Vanį.

    Gal net valandą teko iki jo važiuoti. Gerokai mažesnis miestelis. Užtat autobusų stotis tvarkingesnė, jos viduje buvo tikra kava ir niekad turgaus iš jo nedarė. O ta kasa, netgi sakė, kada ir kokie autobusai važiuoja. Mums labiausiai rūpėjo tie į Kutaisį. Į Kutaisį? Tada ir tada. Viskas puiku. Eime ieškoti muziejaus.

    Bet prieš muziejaus paieškas nusprendėme dar ir kavos išgerti. Visoje toje aikštėje, kuri supo autobusų stotį, buvo tik viena kažkokia užeiga, kurioje buvo galima ko nors gauti. Žinoma, ten jokio meniu nebuvo, pabandžiau užsisakyti gruziniškai, nes kava gruziniškai beveik kaip lietuviškai: kava, teta lyg ir suprato, tačiau atnešė visai ne tai. Gerai, jei tai būtų tik ne kava, o koks kitas gėrimas, ten buvo kažkoks valgis. Netgi nustebau, kad yra dar ir kažkoks valgis, kuris vadinasi kava. Vienu žodžiu ilgai aiškinomės, man toks jausmas, kad teta netgi rusiškai nekalbėjo, nes pasikvietė kažkokį jaunikaitį iš gretimo kambario (kad padėtų susišnekėti), kuris pirma rusiškai pasiteiravo, gal kalbame rusiškai, ko norime, kokios kavos. Nors ir pasakiau, kad ne tirpios, tačiau gavome būtent tirpią kavą. Nieko tokio, kaip nors išgyvensime. O gal kitokios kavos ten ir nėra. O tada jau buvo galima eiti žiūrėti ir muziejų bei kitų archeologinių iškasenų.

    Iš paties Vani aš nieko nesitikėjau. Nieko ten ir nebuvo. Tiesiog nuojauta pasakė, kad reikės eiti tikriausiai ten, kur maždaug yra centras, tada lyg ir buvo nuoroda: muziejus, vėliau buvo visiškai viskas neaišku, kažko paklausėme, kažkas parodė, ir ką gi: muziejus tiesiai prieš mus. Ant upės kranto. Ne Rionio, kitos upės kranto, bet Rionio intako, kaip sakoma. Tik bėda, kad tas muziejus tikrai neatrodė kaip labai laukiantis lankytojų. Visas remontuojamas. Kaip ir beveik nebebuvo prasmės vaikščioti toliau. Bet žinojau, kad va, čia netoli, kažkur turėtų būti griuvėsiai. Kokie griuvėsiai: tuoj pamatysime.

    Vėl lipti ant kalno (nelabai aukšto), ir tikrai randame ne griuvėsius. Toks dėdė prisistato, muziejaus darbuotojas tikriausiai, spėju, kad muziejaus darbuotojas. Anas muziejus tikrai remontuojamas, kažkada bus pastatytas, o dabar galima apžiūrėti iškasenas čia. Kainuos tiek ir tiek, o už fotoaparatus reikės dar tiek ir tiek pridėti. Išsiderėjome, kad fotografuosime tik vienu fotoaparatu, tad kaina šiek tiek nukrito. Jūs gal archeologai? Ne, šiaip keliautojai. Spėju, kad į Vanius tik archeologai ir važiuoja. Bet netgi ne archeologams tie Vanių radiniai ir kasiniai įspūdį paliko. Didžioji dalis dabar Tbilisyje, tad mūsų dar laukė ateityje. O mažąją dalį pamatėme. Visai nieko. Žiūrėti nuotraukas. Beveik viskas išdėta.

    Šalimais buvo ir griuvėsiai, o tie tai tikrai nepaliko didesnio įspūdžio. Likę tik pamatai. Gerai, kad dėdė paaiškino, kad čia buvo tai, ten buvo tai, o tai nelabai ką ir suprastume. Tik kur buvo altorius... Daugiau mažiau supratome. Bet visai buvau patenkintas išvyka į Vani. Va, pamatai, kaip atrodo tas tikras gyvenimas Gruzijoje. Nors, jei šiaip palygintume su Lietuva, Gruzijoje gal netgi lengviau rasti tą tikrą gyvenimą nei Lietuvoje. Žiūrint iš užsieniečio pozicijų. Šalis gal ir nelabai didelė, tačiau kalnai šiek tiek stabdo judėjimą, lankytinų objektų nemažai, tad vis šen ir ten apsistoji, tačiau turistų dar ne tiek daug ir ne taip visi įtraukti į turizmą, kaip pvz., kitose turistinėse šalyse, tad visai sau ramiai šalia archeologinių radinių gali pakalbėti ir apie vyšnių kainas turguje. Aišku, apie vyšnių kainas visuomet galima pasiklausti, tik ne visada tai iš kalbos išeina, o va Gruzijoje dar visai normalu visa tai. Dar vienas dalykas, kad jie ten Lietuvą žino, nors, supratau, kad Lietuva nėra tokia baisiai gerbiama kaip Lenkija, kurios prezidento vardu netgi gatvės vadinamos, tačiau vis tiek.

    Turėjome tokią naivią idėją Vanyje paieškoti suvenyrų. Kadangi ten toks turgelis buvo, tai gal kas nors panašaus į suvenyrus ten irgi yra. Bet Vanyje ieškoti suvenyrų tai tas pats, kas suvenyrų ieškoti kokioje Jonavoje ar Kaišiadoryse. Tik tiek, kad apėjome aplink Vanį. Bet nieko toks, ramus miestelis, visai nesigailiu, kad ten apsilankėme. Iki autobuso dar buvo likę šiek tiek laiko, ir nieko nepadarysi, teko užsukti į tą pačią kavinę. Daugiau jų ten nebuvo, netgi centre. Chačiapuriai (skanus dalykas), limonadas, ten netgi buvo ir naminio vyno. Tad po gavome ir jo. Ne dykai, žinoma, gavome, paprašėme, o vėliau ir susimokėjome. Vėliau pabandėme nusipirkti bilietus į Kutaisį. Nepardavė. Sako, pirkitės pas vairuotoją. Įdomu, ką toje kasoje veikia žmonės. Suprantu, kad galima bilietų neparduoti, bet šiaip Kutaisis... Juk regiono centras, o ne šiaip koks gretimas kaimas. Tarp kitko, nemanau, kad iš Vanių autobusai važiuoja kur nors toliau nei iki Kutaisio. Nors ką čia gali žinoti. Sulaukėme savo maršrutkės, sėdome jon, su mumis nevažiavo jokie užsieniečiai, tik vietinė liaudis, daugelis jų nuolat žegnodavosi. Pas juos dabar yra tokia mada persižegnoti prieš kiekvieną cerkvę, ir ne po vieną kartą. Netgi vairuotojai taip daro. Ir po kiek laiko atsidūrėme mieliajame Kutaisyje.

    Kadangi kaip ir niekur neskubėjome, tai turėjome daug gražaus laiko apžiūrėti ir autobusų stotį. Nuostabi ta autobusų stotis. Kaip ir daugelyje stočių (tai yra visoje vienoje, kurią jau buvome matę), taip ir šitos stoties pastatas buvo naudojamas ne visiškai pagal paskirtį. Pastatas yra, stovi, autobusai irgi stovi, važiuoja įvairiomis kryptimis, o stoties pastato viduje, kaip ir reikėjo tikėtis – turgus. Taip visiškai turgus. Toks jausmas, kad tas pastatas būtent turgui ir pastatytas. Man netgi įdomu pasidarė. Žinoma, labai gerai, kad pastatas nenugriautas, negriūvantis, pusiau prižiūrėtas, kad iš jo turgus padarytas – irgi neblogai. Tarkime, atvažiavus iš provincijos nereikia dar kažkur trenktis, iškart tiesiog apsiperki ir atgal į autobusą gali sėsti važiuoti, bet vis tiek įdomus klausimas. O nebuvo galima kaip nors pertvarkyti viską taip, kad stoties pastatas ir toliau būtų stoties pastatas, su ta pačia paskirtimi? Tikriausiai nebuvo galima. Vėliau sužinojau, kad ne tik Gruzijoje taip yra. Be to, šalia stoties turgaus, yra ir dar vienas, toks tikresnis turgus, nors gal ne tiek turgus, kiek universalinė parduotuvė. Vienu žodžiu, viskas vienoje vietoje tikrai.

    Laiko buvo likę visai nemažai, tad nusprendėme, kad iki centro ne taip jau ir toli, daiktų ant kupros tempti nereikia, tad galima iki namų nueiti ir pėsčiomis. Sutaupysime kokį vieną ar du larius. Jau neprisimenu, kiek tiksliai kainuoja miesto autobuso bilietas, bet vis tiek – sutaupysime.

    O beeidami radome netgi prabangią kavinę. Užsienietiškas šokoladas ir panašiai. Ir kava, žinoma, užsienietiška. Maždaug tokia pati, kokią ir Lietuvos kavinėse daro. Tikriausiai europietiška kokybė taip žymima. O šiaip daugiau ten nieko ir nebuvo gera toje kavinėje, kuri buvo įsikūrusi tokio tarybinio devynaukščio pirmame aukšte. Naujesnio pastato nerado, tikriausiai.

    Per tą laiką kol gėrėme kavą, praėjo ir lietus, kuris trumpam buvo užėjęs, tad buvo galima eiti toliau. Toks trumpas lietus, labai netgi neišgąsdino. Radome vis dar tebeveikiantį turgų, kadangi ten labai daug gėrio nebuvo, tad nusipirkome tik vyšnių, agurkų, pomidorų ir panašiai. Iš vienos pusės Kutaisyje dar buvo daug neaplankytų žymių vietų, įvairių muziejų, teatrų (kurie tuo metu tikriausi neveikė, buvo vasara), Gegučių rūmų (tie rūmai tikrai taip ir vadinasi: Geguti rūmai, kur kadaise gyveno Gruzijos monarchai, bet dabar iš tų monachų telikę gal kaulai, jei telikę, o iš rūmų tai netgi ir mažiau, tad važiuoti kokius septynis kilometrus dėl tų griuvėsių gal ir nebuvo labai verta), bet buvo galima ir traukti toliau. Tuo metu kaip tik buvo išleistuvių periodas. Gal ir nelabai jaustųsi išleistuvės ne išleistuvės, tačiau vieną vakarą besėdint parke ir bevelgant ledus, aplink aukso aviną, kuris stovėjo žiedo centre, suko ir suko ratus gruzinų jaunimas. Žinoma, kad sėdėdami už vairo ir rėkdami, po keliese vienoje mašinoje. Tuo metu tik spėjau, kad tikriausiai švenčia išleistuves. Bet įdomus toks šventimo būdas, pirmą kartą tokį mačiau.

    Bet ne tai esmė. Vakare, šalimais mūsų kambario įsikūrė toks vakarėlis. Ukrainos rusė ir ukrainietis. Dar kol nebuvo prasidėję vis tie įvykiai. Kalbėjosi rusiškai, todėl viską supratau. Iš pradžių ta rusė kalbėjosi su savo sūnumi tikriausiai, pasakojo kaip čia Gruzijoje viskas yra, kad Juodoji jūra Batumyje daug geriau nei Odesoje, tik va kažkuriame meiste (tikriausiai Tbilisyje) jiems nepasisekė su nakvyne. Kažkokia tikria ne kokia buvo. Valgyti yra ir skanu, bet šašlykai Ukrainoje daug skanesnis ir geriau iškepti nei Gruzijoje. O jie jau taip tikėjosi. Daugiau neprisimenu, apie ką kalbėjo. O vėliau prie jų prisijungė ir pats ponas Giorgis. Tikriausiai. Šiaip taip ponui Giorgiui gal ir visai įdomu buvo pasėdėti su savo amžiaus žmonėmis, kurie, tarp kitko, dar ir rusiškai supranta. Aš taip įtariu: pilnas namas svečių, kiekvieną dieną pirmyn atgal valkiojasi, kas tik netingi, o kad su vienu pasišnekėtum. O kaip čia pasišnekėsi, kai moki tik vieną užsienio kalbą ir ta pati – rusų. O dabar va ir galima sakyti beveik tautiečių rado. Pasipasakojo, kaip dabartinis jaunimas rusų kalbos nemoka (kiek supratau Ukrainoje irgi), vaikai tik angliškai rokuojasi, ir kaip yra blogai pyktis su Rusija. Štai vienas jų prezidentas nusprendė pašokinėti paburbėti, iškart pakilo dujų kaina, šildymas pabrango ir dabar gruzinai už dujas Rusijai moka brangiau nei bet kokia kita šalis. Aš ten norėjau įsiterpti, kad Lietuva irgi nepigiai moka, ir galbūt netgi brangiau nei Gruzija, bet neįsiterpiau. O gal būtų pasirodę, kad gruzinai vis dėlto brangiau, o jei nebūtų pasirodę (būtų reikėję internetu tikrinti, o niekas nebūtų žinojęs, kur ieškoti tų kainų, tad tikriausiai nebūtų pasirodę), vis tiek niekas nebūtų patikėjęs. O tas ukrainietis tai davė pavyzdžių, kokia ta ukrainiečių kalba panaši į rusų ir kaip daug mokytis netgi nereikia norint rusiškai prabilti. O rusė skundėsi, kad normalaus šašlyko negavo pavalgyti, išsiklausė, kur būtų galima ką nors normalaus gauti, dar davė velnių: kodėl visokiose kavinėse, aludėse, restoranuose dažniausia, beveik visada sėdi tik vyrai. Ta žinoma citata iš „Skaisčios dykumos saulės“: „Laisvę Rytų moterims!“. Beveik teisybė, nes Gruzija juk į Rytus nuo Ukrainos. O mes tuo tarpu kapojome rūkytą skumbrę ir gėrėme vyną. Štai kokia ta senoji Gruzijos sostinė.

    Šį kartą ryte kavos gavome. Šeimininkė tikriausiai galvojo, kad jei gausime tos kavos, tai gal pasiliksime dar vienai nakčiai. Nors ji dar nežinojo, kad ruošiamės išvažiuoti, tikriausiai šiaip, kiekvieną dieną priklausė vis tiek kava, tad ta proga ir išgėrėme. Ir patraukėme autobusų stotelės link. Miesto autobusų, savaime suprantama.

    Buvo netgi tiesioginis autobusas, kuris važiavo tiesiai į Achaltsichę. Ne iš karto, žinoma, bet svarbiausia, kad toks autobusas buvo. Kainavo taip nemažai, bet atstumas irgi nebuvo pats trumpiausias, tad nieko nepadarysi. Belaukdami autobuso dar suvalgėme bulvinių chačiapurių, tokie irgi yra, o tada ir pradėjome ilgą kelionę per pusę Gruzijos. Ne visai per pusę, bet netrumpa buvo kelionė.

    Pakeliui pravažiavome ir tą žymųjį Boržomį. Mineralinis vanduo gal ir nieko, bet pats miestas... Ne stebuklingas. Nors, žinoma, labai daug įtakos turėjo ir tai, kad kai jį pravažiavome lijo. Bet ir šiaip, pagal miesto dosjė, visos miesto įžymybės yra būtent tie mineralinių vandenų šaltiniai. Jei taip: tikrai ne pats nuostabiasias miestas. O pravažiuojant matėsi tik kalnai ir tarybiniai pastatai. Kai kurie tikriausiai kokios nors sanatorijos ar kitokios gydyklos. O po visokių kitokių kaimų pasiekėme ir Achaltsichę. Ruošėsi lyti, buvo labai apsiniaukę ir šiaip ruošėsi temti.
    Thursday, August 21st, 2014
    10:42 pm
    Svanečių bokštai ir nesibaigęs kraujo kerštas

    Pagal baskų pageidavimą, pusryčiai buvo gana anksti. Nors gal ne taip jau ir anksti, tik devintą ryto, bet čia priklauso kaip kam. Šiaip saulė buvo tik tik ką išlindusi iš už snieguotų Kaukazo viršūnių. Nors mes jau buvom pakankamai aukštai, tačiau Kaukazo kalnai pasirodo yra dar aukštesni. Spindi saulė snieguose, kai kur nesimato žaliųjų pievų, iš tolo stūkso svanetiški bokštai, o iš valgomojo nieko nesimato. Nors pagal tai, kaip pastatytas namas, neatrodo, kad tuose kraštuose turėtų būti labai šalta. Pirmame aukšte dar yra kažkas panašaus į koridorių, ir iš kambarių dažniausiai patenkama į tą atseit koridorių, tačiau tik užlipi laiptais: ir esi ilgame balkone, be stiklų be langų, o iš ten: tiesiai durys į kambarius. Čia lyginu su korėjietiška architektūra. Bent jau Pietų Korėjoje tik šaltesniuose regionuose tradiciniai namai turi kažką panašaus į dengtą ir sienotą koridorių, į kurį patenkama iš kambarių, o jau netgi Seule: iš kambario eini tiesiai kieman. Mestijos namai – kažkoks tarpinis variantas. Nors kai pagalvoji, kad net birželio mėnesį ant viršūnių matosi sniegas ir oras ne toks ir šiltas, netgi Lietuvoje būna šilčiau, tai keista. Nors ką čia gali žinoti su tais kalnais, ten visada viskas kitaip.

    Pusryčiai. O po jų nusprendėme pasisukioti po apylinkes. Viduramžių Europos pilies pavyzdžiu pastatyta aikštė (tarp kitko kažkuo priminė netgi Trakų pilies kiemą) nežadėjo jokių didesnių akcijų ar atrakcijų, ir šiaip tame mieste tikriausiai mažai kas buvo, nes priešais esančiame parke buvo tik medžių ir suoliukų, kažkokio tradicinės muzikos, šokių beigi dainų festivalio nesimato, tad nusprendėme nueiti į gretimą kaimą. Miestą, tarkime. Nes jame tikriausiai koks tūkstantis gyventojų gyvena.

    Toli eiti iki jo neteko: tik praeini dar nuo tarybinių laikų likusią nuorodą (tarp kitko nuo tarybinių laikų prie tos nuorodos niekas nagų ir nekišo: aptrupėjusi apipelijusi ir apgriuvusi. Nors pagal visą vaizdą visai graži nuoroda, su paveiksliukais, spalvota, Lietuvos miestų riboženkliams tik mokytis iš jų), ir visai neseniai pastatytą europietiško pavyzdžio nuorodą: baltos raidės mėlyname fone, ir randi jau kitą nuorodą, kuri sako, kad esate Lengerių kaime. Tiesa, taip ir neišsiaiškinau kaip reikia tarti: Lengeri ar Lendžeri, nes ir taip ir taip buvo galima girdėti.

    O jau grožis neišpasakytas to Lenžerių kaimo. Saulutė dangumi ridinėjasi, į visas puses driekiasi smaragdinės pievos, tiesa, jos nesidriekia, o lipa kalnuosna, aplinkui sau vaikštinėja ir savimi grožisi daug kiaulių, daugelis jų su kažkokiais pakinktais ar kažkuo. Tokiu mediniu trikampiu ant kupros, nelabai žinau kam to reikia, mykia karvės ir bokštų bokštelių, neišpasakyta galybė. Šiaip Svanečiai tais bokštais labiausiai ir garsėja. Kiek girdėjau, savo laikais (maždaug tuo metu, kai Gruzijos gal dar ir nebuvo, bet Svanai ten gyveno, tie bokštai turėjo ir tokią pragmatiškesnę paskirtį, ne tik puošti kraštovaizdį: juose šeimos brangenybės buvo saugomos kraujo keršto karo metu, šeimos slėpdavosi su paršiukais ir karvėmis, kai priešai užpuldavo, tikriausiai nuo viršūnės dar ir atsišaudydavo bei priešų atėjimą stebėdavo). Bet tų bokštų tikrai neišpasakyta daugybė.

    Bandėme prie vieno iš tų bokštų prieiti, o jei tiksliau pasakiau: į jį įeiti. Man iki šiol didžiausia paslaptis, kaip tos šeimos ten slėpdavosi, nes kai kuriuose bokštuose jokio įėjimo ir nebuvo. Nors gal ir buvo. Bet esmė, kad dabar tai tikrai niekaip į tuos bokštus neįeisi. Į kai kuriuos gal, nors abejoju kad kokių stebuklų ten būtų. Užtat prie pat bokšto tekėjo Lengerių upelis, per jį ėjo karvių kaimenė, tikriausia ganytis į kokią tolimesnę ganyklą. Maždaug tuo viskas ten ir garsėja.

    Labai gražus miestas Lengeriai, šiaip pasibūti, prasieiti gatvelėmis, bet per kokį pusvalandį galima visą miestą apeiti, o vėliau ir mintinai išmokti. Tad tuo didžiuoju gruzinų karo keliu (nors iš tikrųjų jis visai ne ten), pradėjome grįžti atgal. Tarp kiaulių, karvių, per Lengerių upelį, radome tokį vagonėlį, ne šiaip sau kokį vagonėlį: visą magaziną. Kaip ir įprasta normaliais laikais, ten ne labai ką pardavinėjo: tualetinį popierių, sodą piščevąją, ir dar šį bei tą. Be to, magazinas buvo uždarytas, na zimu tikriausiai. Nes pagal vaizdą tikrai neatrodė, kad jis buvo atidarytas nuo užpraeitos žiemos. Žinoma, prekių asortimentas kažkodėl sakė, kad tikriausiai dar nuo seniau, bet nusprendžiau tuo netikėti.

    Taigi vėl perėjome tą lemtingąją ribą tarp Lengerių ir Mestijos... Iš tikrųjų, nežinau, kodėl būtent Mestija tapo tuo lemtinguoju centru. Nors iš vienos pusės daugiau mažiau aišku: ji įsikūrusi lygesnėje vietoje, ne tiek kad labai lygesnėje, bet ten daugiau lygios vietos, tad namus statyti žinoma patogiau, ir jungtis įvairiems kaimams daugiau galimybių. Ten taip ir atsitiko, kas dabar Mestija: kadaise buvo keli kaimeliai. Viduramžių aikštėje vis dar nieko nevyko, aplink aikštę iš visų pusių pardavinėjo visokius suvenyrus: kai kuriuos vertus dėmesio, kitus ne tokius vertus dėmesio, iš visų pusių stūksojo bokštai.

    Patikrinome Mestijos bokštai kuo nors skiriasi nuo Lengerių bokštų. Išvada: nelabai. Nors, reikia pastebėti, kadangi Mestija yra labai turistinis miestas, tai prie tų bokštų ir bokštelių, ant kiekvieno kampo po viešbutuko ar kokius nakvynės namus, kai kurių bokštų pirmame aukšte buvo įkurta tai malūnas tai dar kokia verslo įmonė, tad gyvenimas ten kaip ir virė be perstojo. Visiškai Mestijos gale buvo dar viena didelė aikštė, tarp kitko, tokia pat tuščia kaip ir kitos aikštės, nors jame buvo bankas, tačiau tuo metu, kaip spėjome, jis turėjo nedirbti. Ten apskritai su visokiais bankais ir valiutos keityklomis nelabai kas (bent jau tuo metu buvo), tad patartina vežtis grynuosiu pinigus. Vietine valiuta. Nors gal užsienietišką valiutą (kai kurią, tikriausiai ne litus) gal irgi priimtų.

    O kitoje Mestijos pusėje, ten ant upės kranto, baisingai gražioje vietoje (nors iš tikrųjų nebuvo ta vieta baisingai graži), buvo ir cerkvė su vienuolynu. Minu bandė į jį patekti, aš net nebandžiau, bet jam irgi nepavyko. Kažką dėdė paaiškino, tikriausiai apie netinkamą aprangą. Bet tas vienuolynas labai gražiai ir iš lauko pusės atrodė, visai nebuvo didelio reikalo ir vidun lįsti.

    Šalia Mestijos dar yra ir amžinieji ledynai, visiems apsilankiusiems siūloma ir ten patekti, netgi pėsčiomis galima nueiti per keletą valandų ir dar tą pačią dieną suspėti grįžti. Baskai tarp kitko taip ir padarė. O jei važiuojant aukščiau, gyvenimas nesibaigia, jis verda ir toliau. Tiesa, su viešuoju transportu kuo toliau, tuo didesnės problemos būna, tačiau visiškai įmanoma iš Mestijos kaip nors nusigauti iki Ušgulių (vien tik todėl, kad jie rašo su š, nusprendžiau, kad lietuviai niekuo neprisidėję prie šito vietovardžio), o iš ten irgi dar kažkokiu būdu toliau gautis iki tolimesnių kaimų (tarp kitko kelias kartais būna lyg ir uždarytas, tad bent jau Šventoji Knyga pataria, kad galima ir pėsčiomis praeiti visą tą atstumą), iš kur jau beveik galima gaudyti ir kokią maršrutkę, kuri išvežtų iš Kaukazo kalnų. Čia jei labai norisi grįžti ne tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atvažiuota.

    Bet tuo tarpu mes jau buvome beveik viską pamatę Mestijoje, nuėjome į tą vienintelę aikštę, kurioje yra kavinių restoranų ir šiaip vietų pasėdėti, užsisakėme litrą vyno (po mažiau ten nepardavinėja), ir ramiausiai sau žiūrėjome, kaip juodai apsirėdžiusios senos moteriškės vaikšto pirmyn atgal, svanečių jaunimas neturi ką veikti ir sėdi ant suoliukų, ir šiaip: šildėmės saulutėje.

    Padavėja atnešė tokius du didelius uzbonus. Mes net nepatikėjome, kad čia viskas mums. Pasirodo, taip ir yra, jei norite litro vyno, tai čia jums. Uzbonai specialiai taip padaryti, kad reali jų talpa būtų tik pusė litro, o atrodytų kaip trilitriniai. Kažkas panašaus į festivalį vyko. Bet tik mūsų kavinėje. Kaip supratome vienas iš folklorinių ansamblių tuo metu ten pietavo ir nusprendė padainuoti. Gražios tos gruziniškos dainos. Bet jaučiasi kultūrinis skirtumas: dainavo tik vyrai, šoko tik moterys. Pas juos taip tikriausiai įprasta.

    Iš tikrųjų mes labai neplanavome važiuoti į Ušgulius, gal, o gal ne, o gal taip... Bet nespėjome grįžti namo, o ponia Luara jau pasakojo, koks nuostabus miestas yra Ušguliai, va galima nuvažiuoti, kiek tai kainuos. Žinoma, kadangi nėra jokio viešo transporto, kaina priklauso nuo to, kiek žmonių kartu su mumis važiuos. Jei kartu su baskais, pigiau, o jei dar su čekais (tokių ten buvo neseniai atvažiavusių, kurie nuolat vyną gėrė), dar pigiau. Negaliu pasakyti, kad labai jau pigiai, bet vis tiek. Baskai pasakė, kad jie važiuos, jei mes važiuosime, čekai irgi kaip ir sutiko, tad kitos dienos planas buvo daugiau mažiau aiškus: Ušguliai.

    Kadangi planas ankstyvas numatytas, visiems teko keltis su trečiaisiais gaidžiais, nors man atrodo su kiek vėlesniais, papusryčiauti tylomis (nes taip Gruzijoje priimta, iš tikro taip nepriimta, priimta kai kas kita, apie ką vėliau) ir laukti matruškės. Ne matruškės, bet šiaip kokio automobilio.

    Išvažiavus iš miesto prasidėjo laukai ir kloniai, smaragdinė žolė, čiobreliai ir kitos gėlės, tai viename, tai kitame kampe vis išdygdavo vienas kitas svanečių bokštas. Labai gražios vietovės. Kiek žinau, atstumas nuo Mestijos iki Ušgulių: gal kokie penkiasdešimt kilometrų. Tačiau automobiliu tai trunka kokias tris valandas: kelias per kalnus, nelabai grįstas, bet svarbiausia, kad labai gražu. Čekai dar vis pasiprašydavo, kad automobilis vis sustotų ir vis ką nors nufotografuotų. Šiaip visai gal ir gerai, kad sustodavome ir fotografuodavome. Oras vis vėso ir vėso, bet aš iš anksto buvau nusprendęs, kad su šortais ten greičiausiai negalima. Ir tikrai ne dėl kokių nors bažnyčių ar cerkvių.

    Šiaip kelias labai neprailgo, mūsų vairuotojas netgi muzikos klausėsi. Bet visos tos dainos tokios jau nūdnos, tokios liūdnos ir į depresiją varančios. Tarp kitko, visos rusiškos, ir kaip supratau, dauguma grupės „Liube“, Putino mėgstamiausios grupės. Vieną tokią dainą gal penkis kartus praklausėme, apie tai, kad karas turėtų būti prakeiktas. Kaip ir teisybė. Vienu žodžiu per tuos visus gražius vaizdus (ir liūdną muziką, nors gal svanams ta liūdna muzika labiau tinka, sako, kad pas juos kraujo kerštas iki šiol nėra pasibaigęs), po kokių trijų valandų nukeliavome į Ušgulius. Pradžiai buvo pasiūlyta dvi valandas, bet čekai išsiderėjo – tris, dviejų jiems tikriausiai būtų per mažai. Ir visos gaujos nusibeldė į miestelį, tik mes vieninteliai pradžiai nusprendėme apžiūrėti miestelio prieigas.

    Šiaip iš pagal aprašymą Ušguliai tikriausiai nelabai kuo skirtųsi nuo Mestijos: daug bokštų, karvės ir kiaulės, upelis, tiltai, keli, kai kurie sugriuvę, berods pilies griuvėsiai, kas liko po kažkurio karo, tik Ušguliai šiek tiek mažesni, nėra jokios didelės aikštės, kuri būtų remontuojama belaukiant turistų antplūdžio, vienu žodžiu vieta, daug geresnė už Ušgulius. Ušguliai irgi kadaise buvo keli kaimeliai, tarp kitko juose ir matosi, kad va kažkur nuo čia iki ten tikriausiai buvo vienas kaimelis, nuo ten iki ana ten – dar vienas. Gražus kaimelis.

    Kai jau debesys pradėjo kauptis, patraukėme miestelio link. Labai teisingu laiku patraukėme, nes debesys ne šiaip sau kaupėsi, pradėjo lyti, o vėliau dar ir ledų padavė. Kruša tokia. Kadangi skėčio neturėjome, o jis gal nelabai ir būtų pravertęs, tai teko stovėti kažkur tarpuvartėje su ožkomis, nes daugiau jokių vietų, panašių į slėptuvę nuo krušos ir nesimatė. Vienu žodžiu visai nešilta ten buv, nes saulė neskubėjo išlįsti. Tačiau net ir baisiausia kruša kada nors baigiasi, galėjome toliau su ožkomis ir kiaulėmis vaikščioti po Ušgulius. Žmonių ten irgi nebuvo labai daug. Muziejus. Kuris šiaip jau turėtų veikti, bet tuo metu buvo uždarytas. Gyvenami namai, o ant pačios kalvos viršūnės: cekrvė. Kaip ir priklausytų normaliam miestui. Cerkvė tarp kitko irgi buvo uždaryta (o aš taip tikėjausi, gi netgi ilgas kelnes buvau užsimovęs), tad grįžom atgal. Po kai kuriais bokštais, pirmame aukšte veikė malūnai ir kitokios įmonės, muziejus buvo laikinai atidarytas ir muziejaus prižiūrėtoja (kaip supratau tas, kas turi tuo metu raktą) lenkams pasakojo, kas čia pas juos yra. Dalgiai šakės ir girnos, šiek tiek skyrėsi nuo lietuviškų, bet nelabai. Ir visas miestelis kaip ir apžiūrėtas.

    Tarp kitko ne tik mes, bet ir baskai buvo nusprendę, kad Ušguliai – daug geresnė vieta ir daug vertesnė dėmesio nei Mestija. Tik bėda, kad į Ušgulius tenka vis tiek važiuoti per Mestiją, juose netgi kažkokios padoresnės vietos apsistoti lyg ir nėra. O gal ir yra, bet vis tiek – tai jau toliau nuo civilizacijos. Šitai aptarėme laukdami, kol praeis tos trys valandos ir gerdami kavą vienintelėje kavinėje. Jie tarp kitko pardavinėjo dar ir čiačia, o aš, savaime suprantama, nusprendžiau, kad po lietaus sniego ir krušos čiačia tikrai nepakenks. Ten dar buvo karaliaus Mindaugo krėslas, nors man atrodo gruzinai galvoja, kad ant jo sėdėjo Tamar mepis (karalienė Tamara). Greičiausiai niekas iš tų veikėjų ant jo nesėdėjo, nes krėslas tikrai netrodė senesnis nei dvejų metų, bet nusifotografuoti ir ant jo pasėdėti vis tiek visai įdomu.

    Čekai vis dar derėjosi dėl kelių valandų, ar jie nori ar nenori važiuoti, bet turiu pasakyti, kad trys valandos Ušguliuose visai neprailgo. Kelias atgal buvo vis toks pat ilgas ir su tomis pačiomis dainomis, čekai vėl išstojo... Aš net pagalvojau, kad jie ne čekai, o kitos tautybės atstovai, nes per daug išstojinėjo. Grįžtant atgal jie jau nebenorėjo sėdėti priekinėje sėdynėje, kažkas jiems tikriausiai nepatogu ten buvo. Betgi pasitaiko tokių žmonių, kurie vis sėdi visur., tai taip ir tie čekai. Kadangi grįžtant buvo apsiniaukę, tai tiek auksiniai žiedai ir čiobreliai taip nebespindėjo, ačiū dievui, kad nė viena upė nesugalvojo patvinti, o ypatingai ta upė, per kurią tilto nebuvo.

    Grįžus atgal – viskas jau buvo uždaryta. Čekai nubėgo nusipirkti vyno, o mes tiesiog laukėme vakarienės. Šįkart: kažkoks tradicinis svanečių patiekalas. Šiaip turiu pasakyti, kad ponia Luara tikrai neblogai gamina. Tik bėda, kad jų namas šiek tiek toliau nuo centro, tad tikriausiai turistų, ypač ne sezono metu, gal daug ir nesulaukia. O gal kaip tik atvirkščiai: kadangi kainos ten šiek tiek aukštesnės, tai beieškodami pigesnės vietos ten daugiau užeina, o kai jau ateina iki galo, supranta, kad visur kainos panašios, tad eiti atgal gali ir nebesinorėti. Ar šiaip ar taip, jų vietą rekomenduočiau visiems, kas tik keliaus Svanetijon.

    Kadangi mes jau galvojome, kad reikės važiuoti atgal, ponias Luaros ir pono Gogo paklausėme, o kada gi važiuoja matruškos atgal. Mano karališkas planas per Ušgulius ir galbūt neapsnigtą keliuką neišdegė, tad tikriausiai teks keliauti pro Zugdidį. Nors jame apsistoti labai ir nenorėjome, tačiau kito kelio vis tiek nebuvo. Tarp kitko pasakiau, kad mums reikės iki Kutaisio, ir čia... Kaip visada, geriems žmonėms kaip sakoma, geri žmonės visada padeda, sako rytoj tokią ir tokią valandą yra matruška, tai yra maršrutkė į Zugdidį, kainuos tarp kitko pigiau nei kitos maršrutkės, ir vienu žodžiu laimingai atsidursite Zugdidyje, kur toliau sau galėsite siekti Kutaisio. Baskai pasakė, kad jie dar pasiliks Mestijoje, nes šiaip planavo Gruzijoje mėnesį pabūti, o mes jau toliau į kelią. Tarp kitko mes irgi prabuvome kokias tris savaites ten.

    Nors svanečiai ir garsėja kraujo kerštais ir kitomis Kaukazo tautų nelaimėmis, bet iš idėjos viskas atrodė gana ramu. Gal netgi šiek tiek per daug ramu, vėliau sužinojome, kad viskas tik taip atrodo, iš tikrųjų nieko ten ramaus nėra. Bet paprasto praeivio akiai visko nepamatyti.

    Bet apie visa tai vėliau, kai ateis laikas. O mums reikėjo anksti keltis, kadangi visi dar miegojo, tai pusryčius valgėme atskirai nuo kitų, virtuvėje, šeimyninėje aplinkoje, atsiskaityti už viską. Daug larių priskaičiavo, bet svarbiausia... Pasirodo, kad važiavimas kainuoja tikriausiai daugiau. Nesupratau tos sistemos svanečių ir gruzinų, tačiau mes už važiavimą mokėjome savo šeimininkui, teko važiuoti kažkokia kitokia maršrutke, ir – mūsų šeimininkas tyliai tyliai į ausį pasakė: „jei kas klaus, šiukštu, nesakykite kiek iš tikrųjų mokėjote. Jūs mokėjote trisdešimt larių ir nė cento mažiau“. O iš tikrųjų mokėjome tik dvidešimt larių. Kas ten vyskta: man iki šiol mįslė, bet tikriausiai taip jau yra.

    Teko atsisveikinti su baskais, jų mes daugiau tikriausiai nebematysime, ir iš tikrųjų Gruzijoje daugiau ir nesutikome, bet sutikome daug visokių kitokių tautybių. Viskas prasidėjo jau nuo maršrutkės. Ten įsėdo ir rusų, ir lenkų, ir, vėliau, netgi ukrainiečių. Va, ukrainietis ir buvo linksmiausias ir nuostabiausias viso kolektyvo atstovas. Šiaip, žinoma, puiku, kad jis toks linksmas, energingas, su visais šnekasi, sveikinasi, bet iš kitos pusės ir juokinga. Visi jau buvo susėdę, laukia, ir tik gal po penkių minučių išeina ukrainietis, pradžiai dar net nesėda, bet visas patenkintas: klausyk, Vasia, gal paskolinsi man penkis larius. Ryškiai pritrūko atsiskaityti. Po to jam dar reikėjo parūkyti, o mūsų vairuotojas liepė greičiau suktis.

    Su visais susipažino, kalbėjo tik ukrainietiškai ir rusiškai, kitų kalbų nelabai mokėjo, nusprendė, kad reikia visiems kartu nusifotografuoti. Šiaip su puse keleivių jie dieną prieš tai važiavo į kažkokią ekskursiją, tad pažinojo ir vairuotoją, ir todėl va, visa kompanija nusifotografuokime. Kažkokia įdomi tradicija į kompaniją įtraukti ir visiškai nepažįstamus žmones. Na, ir šiaip jis pasakojo apie tai, kaip pas juos gražu Ukrainoje. Sutinku, Ukrainoje tikriausiai yra daug gražių vietų. Pvz., Kryme, tuo metu ten vis dar buvo Ukraina ir jokių įvykių nebuvo prasidėję. Jis prisiminė, kaip prieš kažkiek laiko pas juos buvo atvažiavę lietuviai, atseit žmonės tokie pat kaip mes. Nežinau, ką jis turėjo omeny, bet lietuviams labai patiko kažkur ten. Tikriausiai. O kitas keleivis padarė klaidą. Pasiklausė, kuo tas Lioša (tarkime, kad ukrainiečio vardas Lioša, jau neprisimenu) užsiima, nors, tiesą sakant, jis jau žinojo, kad tas Lioša kažkaip su atsarginėmis automobilių dalimis susijęs, tad pasitikslino, kaip ten viskas vyksta. Liošai užteko kalbos pusvalandžiui apie savo darbą. Kitas keleivis (rusas) jau po dvejų sakinių pasigailėjo, kad pasiklausė, o ką padarysi. Paklausta, paklausta, dabar teks klausyti. Aš leidau sau nesiklausyti.

    Gerai, kad mes išlipome Zugdidyje, o jie toliau sau važiavo. Autobusų stotyje išlipome, tarp kitko, kurios vidus kaip atrodo – nežinau. Bet tikriausiai gana padoriai, nes šalia autobusų stoties yra ir geležinkelio stotis. Nespėjus net prisidegti cigaretės, buvo liepta sėsti į dar vieną maršrutkę ir vežė mus tiesiai į Kutaisį, Argonautų mite apdainuotą miestą.


    Friday, August 15th, 2014
    10:41 pm
    Adžara: ten, kur žmonės neatžarūs

    Kadangi turkiškas autobusas taip švelniai pasakius mus paliko ant ledo Sarpyje, prie gruziniškos cerkvės ir su iš toli ataidinčiu muedzino balsu, šlovinančiu Alachą (ne Sarpyje, o Sarpe, Turkijoj Sarpis vadinasi Sarpas), teko galvoti kaip kitaip nusigauti bent jau iki Batumio. O iš ten jau bus matyti. Vis dar ošė Juodoji jūra (jūros turi tokią savybę ilgai ilgai ošti). Gruzinai tarp kitko kalbėjo rusiškai. Nors nesu visiškai tikras, kad visi jie buvo gruzinai, juk matėsi ir čigonų. Taigi vienas kažkoks gruzinas lyg ir pasiūlė, kad va tas autobusas važiuos į Batumį. Taip jau buvau išsiaiškinęs ir iš Lonely Planet: nuo senos važiuoja miesto autobusas. Tik bėda, kad tuose miesto autobusuose dažniausiai reikia atsiskaityti vietos valiuta, o šiuo atveju tai buvo lariai.

    Bet juk mes pasienyje, o pasienyje tai nėra didžiausia bėda. Pilna legalesnių ir ne tokių legalių valiutos keitimo punktų, viename iš jų ir gavome pirmųjų larių. Po kažkiek laiko atvažiavo autobusas, paliepė susimokėti po larį... Ne gruziniškai kalbėjo, rusiškai, bet kiek supratau bijodami, nes tikriausiai vienintelę užsienio kalbą mokėjo. Bet juk svarbiausia, kad galiausiai nuo tų Sarpių važiuoti Batumin. Pravažiavome kažkokią pilį. Ten tiesiai ant Juodosios jūros kranto stovėjo pilis, ar bent jau tai, kas iš jos liko, vėliau buvo oro uostas, ir galiausiai įsukame į Batumį. O čia vėl bėda. Kiek aš žinau: autobusas turėtų pravažiuoti maždaug pro centrą ir kažkur maždaug ten reikėtų išlipti. Būtų gerai nelabai toli išlipti. O miesto autobusai – tai tau ne turkiški dolmušai, jau ir juose vairuotojams nelabai rūpi, kur nori važiuoti, o miesto autobusuose juk dažniausiai svarbiausia būna: kad visi išsikraustytų galinėje stotelėje.

    Batumis... Kažkuo priminė Lietuvą. Ne, ne klimatu, ne žmonėmis, ne dar kažkuo, bet vis tiek priminė. Lietuvą prieš kažkiek metų. Kažkurioje vietoje nusprendžiau, kad gal jau ir laikas išlipti, nes viskas lyg ir buvo panašu į centrą. Dabar būtų viskas aišku – tuo metu: nė kiek. Bet vis tiek išlipome. Plati gatvė. Tarybinio sukirpimo pastatai. Kai kurie apgriuvę. Gatvių pavadinimų... Nebuvo. Nors buvo, vienoje vietoje, todėl ir nusprendžiau, kad gal lipkime, nes mums lyg ir šitos gatvės reikia. Gerai, kad tie gatvių pavadinimai užrašyti rusiškai, ne tik gruziniškai, nes tada jau būtų blogiau.

    Bet kadangi viskas buvo ne taip jau blogai. Bet užtat koks klimatas. Čirpiančias cikadas jau buvau girdėjęs ir Turkijoje, čia jų buvo ne tiek daug, tačiau drėgmė persmelkė iki kaulų. Kaip ir turėtų būti vasara, tai tau ne Turkijos dykumos. Tai buvo vienas tikrai didelis pliusas Gruzijai. Gal ne pačiai Gruzijai, Adžarijai ir konkrečiai Batumiui. Buvau pradėjęs galvoti, kad gal Adžariją irgi lietuviai įkūrė, o pavadino ją taip kodėl? Ogi todėl, kad žmonės ten labai atžarūs. Bet kadangi supratau, kad žmonės ten visai ne atžarūs, tad teko persigalvoti: lietuviai tikriausiai Adžarijos neįkūrė. Mes tuo tarpu radome banką, kuriame keitė pinigus, kalbėjo angliškai. Buvau girdėjęs, kad Gruzijoje niekas nekalba rusiškai (dėl suprantamų ar nesuprantamų priežasčių), tad visai nenustebino, kad banke visi kalbėjo angliškai. Tarp kitko ne taip gerai, kaip norėtųsi, bet gi nereikia tikėtis, kad visas pasaulis čia ims ir vieną akimirką pragys angliškai. Pageidautina, britiškai.

    Taigi turime jau daugiau larių, netgi susigaudžiau į kurią pusę reikia eiti, ačiū dievui, kad kartas nuo karto gatvės buvo su pavadinimais (gal kokį vieną kartą mačiau užrašą lotyniškomis raidėmis, dažniausiai rusiškai. Bet kaip sakoma ir tai vis šitas), bet dėl visa ko pasiskaičiavau, kiek čia gatvių mums reikia praeiti, ir staiga prie vieno turgelio, kur pardavinėjo slyvas, arbūzus, agurkus, pomidorus ir vynuoges, teko sukti kairėn. Namų numeriai irgi kartais pasitaikydavo, mūsų viešbutis buvo be numerio, tačiau prie jo sėdėjo toks dėdė. Gamardžoba. Hostel? Čia čia. Viešbutis pasirodo yra privatus namas: pirmame aukšte gyvena šeimininkais, antrame, trečiame: svečių kambariai, ketvirtame aukšte mokykla ar mokyklėlė.

    Mus pasitiko Sofija, o jei gruziniškai: Sop‘o, vietų buvo. Batumyje, kuriame ne tiek jau daug pigių viešbučių, o klajojančių keliautojų (kaip vėliau sužinojome – nemažai), tai daug reiškė. Tiesa, pirmai nakčiai teks miegoti fligelyje. Kažkaip taip reikėtų tai pavadinti. Nesvarbu, kad tik būtų kur miegoti. Patiko tas Batumis.

    Mūsų kambaryje gyveno dar toks britas, kuris ir papasakojo apie tą mokyklą ketvirtame aukšte, nes vaikai jam neleido miegoti ryte. Įdomus toks britas. Rašo disertaciją, berods, bet vienu žodžiu tuo metu ne šiaip sau keliavo po pasaulį, bet rinką medžiagą savo darbui apie juridiškai priklausomas, bet faktiškai nepriklausomas valstybes. Todėl planavo keliauti į Abchaziją, lyg ir Osetiją, Kalnų Karabachą, jau buvo buvęs Padnestrės respublikoje ir pan. Žinoma, apie tuos regionus oficialioji Lietuva turi savo nuomonę, kuri ne visai sutampa su oficialia Rusijos nuomone, bet čia ne politinis straipsnis, tad nesigilinsiu į visus tuos klausimus.

    Jis ir papasakojo, kad Gruzijoje nėra taip jau blogai su rusų kalba. Jam net keista buvo, kad daugelis su juo bandydavo rusiškai kalbėtis. Galbūt žemyninėje Gruzijoje ir kitaip, o va Adžaroje (šiaip jau Adžara, o ne Adžarija) tai tikrai laisvai galima kalbėtis rusiškai, nes daugelis žmonių kitos užsienio kalbos ir nemoka.

    Sop‘o, šiaip ji pati pasakė, kad jai labiau patinka Sop‘o, o ne Sofija, paminėjo, kad pas juos visada galima išgerti kavos, va čia yra virtuvė, ir netgi pasiūlė kelis restoranus. Tiesą sakant, tik porą restoranų, kuriuose galima paragauti daugiau mažiau nacionalinės virtuvės. Į vieną jų ir patraukėme.

    Vėl šiek tiek padvelkė Marceliukės klėtimi, bet su šiokiu tokiu tarybiniu prieskoniu (dekoracijomis), padavėja kalbėjo tik rusiškai, ir šiaip ten dauguma kalbėjo tik rusiškai, tad užsisakėme chinkalių: vieno iš tradicinių Gruzijos patiekalų: dideli virtiniai iš storos tešlos su įdaru. Tas įdaras dažniausiai būna mėsa, nors galima ir su sūriu (man atrodo, kad su varške o ne sūriu), grybais ir panašiai. Tada dar nežinojome, kad chinkalius reikia valgyti užsigeriant alumi (o ne tuo garsiuoju gruzinišku vynu), bet net ir nežinodami labai teisingai užsisakėme. Minu dar liepė išsiaiškinti ar ten būtina palikti arbatpinigių. Padavėjos atsakymas, savaime suprantamas, jei paliksite, niekas labai neprieštaraus. Bet vėliau pati taip mostelėjo ranka: baikit, nejuokinkit svieto, kokie čia dar arbatpinigiai. Įdomu, lietuviškos padavėjos ir padavėjai irgi taip pat galvoja...

    Saulė artėjo prie laidos, nukeliavome pažiūrėti tų garsiųjų Juodosios jūros paplūdimių. Tik nuėjęs prie jo, iškart supratau, kodėl mums pradinėje mokykloje pasakojo, kad paplaukioti norintys tarybiniai žmonės rinkdavosi Juodąją jūrą, o pailsėti ir pagulėti: Baltijos jūrą. Kad vanduo ten gerokai šiltesnis nei Baltijos jūroje: reikia sutikti šimtą kartų (bet, tiesa, pasaulyje nemažai jūrų, kur vanduo šiltesnis nei Baltijoje), bet va prigulti bent jau Batumyje: nėra kur. Visas krantas nusėtas gan stambiais juodais akmenimis. Tikriausiai dėl to jūra Juodąja vadinama (nors, žinoma, nelabai sunku išsiaiškinti).

    Pats Batumis: gan žymi gyvenvietė, pusė carinės Rusijos veikėjų ir neveikėjų ten tikriausiai kažkuriuo metu gyveno. Ant kas antro namo kabojo lentelė su užrašu: čia tokiais ir tokiais metais gyveno tas ir tas. Veikė tas ir tas. Kažką darė tas ir tas. Minu buvo pradėjęs fotografuoti tas lenteles, bet po to nusprendė visas nuotraukas ištrinti. Vis tiek nė vieno iš tų veikėjų nepažinojome. Išskyrus vieną. Viename name gyveno Čechovas, ir bendravo su „Trimis seserimis“. Neskaičiau tų „Trijų seserų“, bet pasirodo, kad jos iš Batumio. Gal reikės kada ir paskaityti. Įdomu, kaip tas Batumis pasikeitė nuo Čechovo laikų iki dabar. Bet tikriausiai labai pasikeitė. Prie tarptautinio uosto, iš kurio laivai plaukia į Odesą (buvome galvoję apie kelionę ten laivu) yra gruzinų raidyno paminklas. Įdomiai atrodė tas paminklas, raidės ant jo buvo, o šiaip toks bokštas, kurių galima prisižiūrėti kiekviename daugiau mažiau save gerbiančiame moderniame mieste, ant kurio surašyta visa gruzinų abėcėlė. O tos raidės naktį dar ir šviečia. O jau pačiam centre, apsigaubus skara, stovi Medėja, ištiesusi auksinę vilną. Juk netgi Medėja buvo gruzinė. Tada dar nežinojau, kad šiaip jau archeologiniai duomenys teigia, kad Medėja šiaip jau buvo ne adžarė ir gyveno tikrai ne Batumyje, ir netgi ne šalia jo. Taigi ta pusiau stovinti Adžaros pilis prie sienos: tikrai ne Medėjos pilis.

    Ryte gavome kavos. Adžara, ar Gruzija – tai ne Turkija, pusryčių negausi, tačiau kavos – prašom. Šiaip man atrodo, kad ta kava buvo dirbtinė, o ne iš pupelių, bet vis geriau nei jokios kavos. Tą dieną turėjo išsikraustyti daug lenkų (tuo metu dar nežinojau, kodėl tų lenkų tiek daug, vėliau sužinojau), tad mums kaip ir buvo lemta persikraustyti kitan kambarin. Mūsų kaimynas britas irgi iškeliavo, o mes po tos kavos irgi iškeliavome. Kadangi Batumyje ilgai užsibūti nelabai vertėjo, ten visada bus galima sugrįžti, nes kelias į Turkiją veda pro Batumį... Tiesa, tai ne vienintelis kelias į Turkiją, tad iš tikrųjų išvažiuodami galvojome, kad ten daugiau ir nebesugrįšime. Bet kuriuo atveju iš Batumio reikės kada nors išvažiuoti, ir greičiausiai pas svanečius. Ta proga nusprendėme apsilankyti autobusų stotyje. Gal vis ką gera sužinosime.

    Kadangi Batumis yra prie jūros, tai palei jūrą ir nukeliavome autobusų stoties link. Kitas kelias buvo pagrindiniu prospektu. Kažkas netoli jūrų uosto pasisveikino arabiškai: as-salam aleikum. Wal-aleikum as-salam, atsakiau, bet vis tiek nesupratau, kodėl su mumis arabiškai sveikinosi. Neturėtume būti panašūs į arabus. Bet ką jau čia. Tarptautinis uostas. Esu matęs ir ne taip gerai atrodančių tarptautinių uostų ir stotis. Tiesa, prieš sotį yra turgus ir turgelis vienu metu. Labai dėmesio vertos vietos: mini Gariūnai su mini Kalvarijomis. Bet vis tiek įdomu, kuo čia žmonės gyvena.

    Ir štai pati stotis. Pilna mikroautobusų. Prie mūsų puolė visi įmanomi vairuotojai, siūlydami taksi paslaugas, kitas paslaugas, į Tbilisį, ir dar kitur. Tai yra, į tokias nelabai artimas vietas. Nežinau, ar jiems atrodė, kad nieko neturintys užsieniečiai labai nori į Tbilisį ir toliau? Nors, visko juk gali būti. Dar labiau mane sužavėjo autobusiukai. Žinoma, ne pirmos jaunystės jie, bet ką jau čia, svarbiausia, kad važiuotų. Ant kiekvieno autobuso netgi lentelė buvo priklijuota su krypties pavadinimu. Tarp kitko: tik gruziniškai. Jokia kita kalba nieko nebuvo parašyta. Va, tada ir pagalvojau, kad visai gali būti ne pro šalį išmokti skaityti gruziniškai. Juk nežinia į kurį galą nusitrenksi ir kiek ten gali prireikti gruzinų kalbos. Prisimenu, kad pvz., Birmoje vienoje vietoje visai būtų pravertę sugebėjimai skaityti birmietiškai. Tad planas jau buvo daugiau mažiau aiškus: mokomės gruziniškų rašmenų. O tuo tarpu toliau tikriname autobusų stotį.

    Gruzija ir Adžara gal nėra civilizuočiausios pasaulio vietos, tačiau ten vis tiek kažkokios užuominos į gyvybę turėtų būti. Kad ir kasos langeliai. Ar kažkas panašaus. Naivumas žmogų puošia. Taigi tikėdamiesi geriausio užeiname stoties pastato vidun. Šiek tiek Panevėžio stotį primena tas pastatas, tik Panevėžio stotis, atrodo, bent jau buvo bandyta remontuoti, apie Batumio stoties remontą kol kas nieko negalvojo. Šiaip viduje radome turgų, bet irgi tokį iš senesnių laikų, ir apskritai: gal kada nors stoties pastatas ir buvo naudojamas būtent bilietų pirkimui-pardavimui bei keleivių laukimui, tačiau dabar, bent jau jo vidus tikrai nepriminė stoties. Tarp kitko nepriminė ir viešo tualeto. Ir dūminės pirkios irgi nepriminė. Ir šiaip griuvėsių nepriminė. Vienu žodžiu toks tarpinis variantas tarp viso to ką išvardinau. (ir reikia pripažinti, kad viešuoju tualetu tikrai nedvokė). Mane iki šiol domina tos peripetijos, kurių metu kadaise gana tvarkinga ir su paskirtimi Batumio autobusų stotis virto va tuo neaiškios kilmės ir paskirties pastatu... Be to, autobusai juk važiavo iš aikštelės priešais, bet esmė buvo ta, kad tvarkaraščio nesužinojome. O tai buvo pagrindinė vizito priežastis. Audiencijos pas stoties viršininką irgi negavome. Bet jos ir neprašėme. Tad tiesiog perėjome turgelio gatvėmis, dar kartą apžiūrėjome uostą, prie kurio bazavosi lenkai su kuprinėmis. Verslu tikriausiai užsiiminėjo, ir nuėjome į sutvarkytą centrą.

    Nežinau, ar galima tą miesto dalį vadinti centru, bet kaip kitaip ją daugiau pavadinsi. Pusė senosios architektūros buvo neremontuota, net lentelių niekas nešveisdavo kartas nuo karto, o iš remontuojamų pastatų iškart padarydavo kokį viešbutį ar du. Tikriausiai tikisi turistų antplūdžio. Nors negali sakyti, kad Batumis toks jau blogas miestas. Klimatas tikrai geresnis nei Lietuvoje. Ir jūra šiltesnė. Ir kalnai matosi. Maudaisi sau šiltoje Juodojoje jūroje ir matai snieguotą viršūnę. Tuo metu, man atrodo, ji tikrai buvo snieguota. Bet iš miesto centro su aukso vilna laikančia Medėja, tikrai nieko nesimatė. Tik didelis restoranas. Kavinė. Baras. Kuris vadinosi „Privit iz Batumi“ (iš visos frazės reikia kirčiuoti tik paskutinę i. Aš taip sugalvojau). Tikriausiai pats seniausias restoranas.

    Šiaip buvome galvoję apie kavą, arbatą ar dar kokį gaivesnį gėrimą, bet mano akys netikėtai užkliuvo už vyno. O juk žinome, kad Gruzija garsėja tais vynais. Ne šiaip sau garsėja, netgi teigiama, kad vynas pirmą kartą buvo išspaustas Gruzijoje, ir netgi pats žodis vynas yra gruziniškos kilmės: hvino (nors tą h reikia gerai sukarkti, lyg gerklėje skreplių būtų prisirinkę, nes kitaip jie kažkodėl supras pivo – alus). Tiesa, žodžio kilmė yra šiaip jau ne iki galo patikrintas faktas, bet vyno spaudimo tradicijos Gruzijoje tikrai senos, nenusileidžiančios kitoms senosioms civilizacijoms (nors kokie nors prancūzai sugebėtų paaiškinti, kad tikras vynas tik pas juos ir dar kur nors). O meniu netgi buvo įrašytas toks įdomus vynas, nei Chardoney, nei Brulet, nei dar kokia nors nesąmonė (kurios labai brangios), bet lyg naminis ar pilstomas vynas. Ir kainavo netgi visai nebrangiai (palyginus su kitomis kainomis, nors iš tikrųjų kituose restoranuose tas pats vynas gerokai pigesnis, o parduotuvėje išvis už dyka. Privitas iz Batumi yra prabangus restoranas, kaip ne kaip). Vat jo ir išgėrėme. Minu iš pradžių labai nesužavėjo, bet kadangi to vyno gėrėme dar daug vėliau visoje Gruzijoje, tai galiausiai priprato ir pasakė, kad priprantamas. Kaip ir prie visko šiame pasaulyje.

    Žinoma, Batumyje yra ne tik jūra ar autobusų stotis, turėtų būti dar keletas kokių garsių dalykų. Gal ir nelabai garsios, tačiau ten yra dvi gruziniškos cerkvės. Manau, kad ten gali būti ir daugiau cerkvių, tačiau mes užėjome tik į dvi. Nežinau, gal juos tarpusavyje kažkuo skyrėsi, bet man atrodo beveik vienodai, tokios rusiško tipo cerkvės be suolų ar kėdžių, auksu išpuošti šventųjų paveikslai, kryžiai. Kaip ir priklauso krikščioniško tikėjimo šventovėms. Tiesa, viena iš išorės labiau priminė kokią Šv. Onos bažnyčią ar šiaip kokią bažnyčią, nei cerkvę, bet vis tiek. Tiesa, yra vienas skirtumas gruziniškose cerkvėse. Iš idėjos ten reikia eiti padoriai apsirengus. Tai yra visokie šortai, maikutės be rankovių, suknelės iki kelių: netinkama apranga. Spėju, kad maudymosi kostiumėliai dar labiau netinkama, bet užteko ir šortų. O merginoms ir moterims apskritai patariama dar ir skarelę užsirišti prie einant į cerkvę, dėl visa ko. Bent jau taip teigiama, ir tiesa, prie cerkvės durų buvo netgi nupiešta, kas galima ir ko negalima. Kadangi kitų rūbų bent jau tuo metu neturėjome, tai teko užeiti cerkvėn taip, kaip buvome apsirengę. Ne iškart mus perspėjo. Bet šiaip ar taip perspėjo. Toks beveik matytas ir girdėtas vaizdas. Dėl visa ko, kad labai nepyktų gana demonstratyviai persižegnojau tik įėjęs į cerkvę (norėjau parodyti, kad nesu visiškas bedievis ir parmazonas), ir atrodė, kad viskas bus gerai. Minu, apžiūrėjęs cerkvę, dar ėmė ieškoti rožančių, kuris čia gražesnis, kuris ne toks gražus, ir tuo metu pasimeslti atėjo viena juodai apsirengusi gruzinė (beveik visos vyresnio amžiaus gruzinės juodai apsirėdžiusios. Nežinau, ar tai mada tokia, ar dėl kitų priežasčių, bet taip jau yra). Ir vietoj maldos pirmiausia pastebėjo mūsų aprangą. Kalbėjo gruziniškai. Šiaip ne tiesiai mums, tačiau aptarnaujančiam dirbančiam personalui. Kiek supratau: piktinosi mūsų apranga, o gal netgi davė velnių personalui, kaip taip įleidžia žmones į šventą vietą. Tiesa, to aptarnaujančio personalo daug nebuvo, tik rožančius ir ikonas pardavinėjanti moterėlė, kuri, tačiau, neištarė nė žodžio. Bet vis tiek, nutarėme vėliau daugiau taip gal ir nedaryti. Dėl visa ko.

    Na, ir liko paskutinis punktas: Juodoji jūra. Tikrai tikrai šiltas vanduo. Ir visiškai nesūrus. Aš netgi kartais suabejodavau, ar čia tikrai jūra, ar ežeras. Nes netgi beveik nebangavo. Negaliu pasakyti, kad visiškai nebangavo, bet tikrai ne tiek, kiek turėtų jūra. Net Baltijoje bangos didesnės. O gal tiesiog mes taip pataikėme.

    Vakarui nutarėme išbandyti kitą tradicinę gruzinišką užeigėlę: Sazandarį, kurio durys: didžiulė statinė. Tikrai jautiesi autentiškoje aplinkoje. Suolai ir skobnys: mediniai. Tiesa, skobnimis nelabai pavadinsi, nes nelabai skobta, bet ir visas likęs interjeras iš medžio. Prisistatė padavėja. Gruzinė. Linksma moteriškė linksmų plaučių. Pabandėme kalbėti angliškai, tiksliau ji pati bandė, bet iškart prisipažino, kad toli su anglų kalba neisime. Taigi rusiškai. Chinkalių ir vyno? Čia buvo griežtai pasakyta, kad chinkaliai valgomi tik su alumi. Žinoma, jei mes labai norime, ji gali atnešti ir vyno, bet tik mums bus blogiau nuo to: teisingo skonio nepajusime. Po chinkalių jau leido užsisakyti ir vyno. Ir dar šio bei to. Labai geras dalykas yra raugintos daržovės, nors šiaip jau iš jų yra tik agurkai ir pelynas, ir dar šis bei tas, bet visai gera užkanda prie vyno. Kaip ir kepti grybai. Kažką su grybais užsisakėme, nes kažko be mėsos jie nelabai ir turėjo. Parekomendavo baltarusės (sėdėjo šalimais). Ir šiaip ten buvo sunku kažką užsisakinėti ar išsirinkti, nes popieriuje išdėstyto meniu lyg ir neturėjo. O gal šiaip nedavė. Nes su tokia padavėja nereikaling jokie meniu.

    Tarp kitko vienos iš tų baltarusių gimtadienis buvo kaip tik tą dieną. Nežinau, ar ta proga, ar kita, bet iškart (ne visai iškart) prisistatė gruzinų tautinis kolektyvas ir sugrojo sudainavo joms po dainelę. Prie kitų staliukų nėjo (ne taip, kaip kokioje Marceliukės klėtyje). O baltarusės dar paprašė kokios uždegančios dainelės. Ir iškart tapo restorano žvaigždėmis. Iš kitos menės atkeliavo gruzinų jauniklių pulkelis, irgi norintis dainuoti bei groti. Tiesa, kuo groti jie neturėjo, tačiau irgi nusprendė baltarusėms sudainuoti tradicinę tautiškai nacionalinę Gruzijos dainą. Nieko nesupratau, išskyrus žodį: Gruzija (Sakartvelo). Vėliau jie paaiškino, kad tai labai kažkokia tautinį charakterį atspindintį daina. Tas jaunimėlis norėjo dar dainuoti, bet pradžiai susilaikė, o vėliau jiems niekas neleido. O vyresni dar atsiprašė baltarusių, kad va išgėrė atsipalaidavo. Vienu žodžiu, vakaras buvo visai linksmas.

    Taigi tolimesnis planas: aplankytis svanečius. Kadangi autobusų stotyje nieko gera nesužinojome, tai nusprendėme paklausti viešbutyje. Tie juk turėtų žinoti gal šiek tiek daugiau. Begerdami rytinę kavą ir paklausėme, kad čia važiuoja autobusai į Zugdidį. Nes pagal visą vaizdą iš Batumio patekti tiesiai pas svanečius neturėtų būti paprasta, tad pradžiai į Zugdidį (kuris nelabai iš tikro viliojančiai skambėjo, bet ką čia gali žinoti, gal netgi labai nustebins), o jau iš ten atakuosim Svanetiją. Čia tarp kitko aš buvau baisiai nustebęs, kai išgirdau, kad lenkai, patys lauždydami liežuvį, be jokio sąžinės graužimo klausinėjo rusiškai. O tai ko aš visą laiką angliškai kalbėjau? Kai tuo tarpu tik Sop‘o ir jos vyras ar brolis sugebėjo atsakyti angliškai, o tėvai tik akimis mirkčiojo. Vienu žodžiu, kaip mums nusigauti iki Zugdidžio.

    Aš klausiau Sop‘o tėvo, bet jos motina tą klausimą nugirdo, iškart perėmė vadovavimą, kažkuria kalba paaiškino, kad tuoj skambinu, paskambino, ir vienu žodžiu maršrutkė jus veš tiesiai į Mestiją. Čia Svanečių vietovė. Aha. Kažkaip pasiginčyti nelabai pasisekė. Kartu su mumis laukė ir baskų porelė. Jie tarp kitko nuo pat ryto su šeimininkais kalbėjo apie Mestiją. Taigi laukiame kartu. Kai atėjusiai Sop‘o pasiskundėme, kad mus verčia važiuoti į Mestiją, o mes norime į Zugdidį (nes šiaip Zugdidis – tai vienas iš artimesnių miestų Abchazijai), ji pradėjo įtikinėti, kad šiaip Zugdidyje nieko gera nėra, o va Mestijoje kaip tik dabar vyksta kažkoks festivalis. Vienu žodžiu daug labiau apsimoka važiuoti į Mestiją, bet jei labai norite į Zugdidį, nieko tokio, bet šiaip – dabar į Mestija nuvažiuosite gerokai pigiau nei šiaip. Vienu žodžiu, mus įtikino trenktis tiesiai iki Mestijos, o kadangi kelias į ją ir iš jos veda tik per Zugdidį (netgi į Rusiją ten sunkiai pateksi, kelio nėra, nors Rusijos siena turėtų būti visiškai už kalno. Tikro kalno), tai jei labai norėsime: užsuksime vėliau. Nuostabu.

    Gruzijoje irgi vartojamas tas žodis: maršrutkė. Prisimenu, kaip kadaise viena kursiokė aiškino, kad ji važinėja su maršrutke ir nesugebėjo paaiškinti, kas tai yra: ne autobusas, bet ir ne nelegalus pervežėjas dušmanas. Dabar daugiau mažiau supratau, kas tos maršrutkės, nes Gruzijoje autobusų kaip ir beveik nėra. Vienos maršrutkės. Netgi baskai buvo išmokę tą žodį (nors rusiškai nekalbėjo ir Gruzijoje buvo tik antra ar trečia diena). Tiesa, jie maršrutkes vadino matruškomis.

    Išgėrus daug kavų atvažiavo ir mūsų matruška, t.y. maršrutkė, susikrovėme jon savo daiktus ir prasidėjo ilgas kelias iki Zugdidžio ir dar ilgesnis nuo jo. Vairuotojas karts nuo karto mūsų pasiklausdavo kai ko, ar ne šalta, ar ne karšta ir panašiai. Tarp kitko labai ramiai rusiškai. Atsakydavau tik aš. Baskai netgi nustebo, gal aš kalbu ir gruziniškai. Teko pasakyti, kad nelabai. Sugalvojau, kad tai yra labai puikus laikas, kurį galima išnaudoti gruzinų kalbos mokymuisi. Pradžiai, bent jau skaityti. Per tą kelionę gruzinų abėcėlę šiek tiek ir pramokau, tiesa, maždaug per tiek pat laiko ir pamiršau. Važiuoji sau, slenka kaimeliai, jų pavadinimai dažniausiai būna užrašyti gruziniškai ir lotyniškomis raidėmis, kartais kirilica, ir mokaisi. Gražūs tokie kaimeliai, nors ne nuostabiausi, bet pavadinimai gražiai skambėjo: Mandžauri, Kobuleti, Šekvetli, Urekli, Tskaltsminda (čia ir liežuvį galima nusilaužti), Poti, Šnachorga, Pirveli Chorga (tokios cigaretės yra: Pirveli), Kvodi, Cheta, Chamiskuri (ten tikriausiai kas gavo į skūrą), Caiši, Chitatskari ir galiausiai Zugdidis.

    Zugdidyje mūsų vairuotojas nusipirko pomidorų ir agurkų (nejuokauju, tikrai nusipirko), pasakė, kad va, palauksime, kol anas kažkur nueis (kartu su mumis važiavo dar vienas dėdė, tikriausiai vairuotojo draugas, kuris būten ir klausinėjo ar mums tikrai į Mestiją), ir galėjome važiuoti toliau. O nuo čia kelias jau prasidėjo į kalnus. Atstumas man atrodo gerokai mažesnis nei nuo Batumio iki Zugdidžio, bet važiuoti teko gerokai ilgiau. Kelias buvo nebeasfaltuotas. Tarp kitko kalnai irgi nebuvo patys nuostabiausi. Kažko jiems trūko. Gal tiesiog saulės, o gal tiesiog išlipti iš mašinos ir eiti ten kur akys matė ir kojos vedė. Kaimų ir kaimelių ten irgi netrūko: Zeda, Etseri, Čchoria, Lia, Žvari, Bardžaši, Totani, Chaiši, Lachani, Džorkvali, Dizi, Lachamula, Kvemo Luka, Zemo Luka (tarp kitko išsiaiškinau, kad Zemo reiškia ne žemą, o aukštą, o žemą reiškia Kvemo), Etseri, Lanchvari, Bečio, Latali, Lengeri... Kažkur teis Etseriai abipus kelio ėmė kilti svanečių bokštai, o ties Lataliais ir Lengeriai jų labai padaugėjo, tai reiškė, kad jau esame svanečių žemėje. Ir tikrai, Nespėjome išvažiuoti iš Lengerių, kai kitas kelio ženklas rodė, kad esame Mestijoje, ten kur mums ir reikėjo būti.

    Bet šiapi svanetis vairuotojas, o gal jis buvo adžaras, nors greičiausiai svanetis, Mestijoje tik svanečiai gyvena, buvo geras ir rūpestingas. Ir netgi apie savo naudą spėdavo pagalvoti. Pasiteiravo, ar turime kur apsistoti. Kadangi niekas iš mūsų nebuvo galvojęs apie jokį apsistojimą, tad vairuotojas iškart pasiūlė užvežti ir parodyti neblogą vietelę. Toks jausmas, kad į savo namus. Bet, dėl visa pikta, kodėl gi. Žinoma, taip ir buvo. Namai, ponia Luara puolė aiškinti, kiek čia kainuoja. Vertėjauti teko man, nes nei Minu, nei baskai rusiškai nesuprato, o ponia Luara ir jos vyras kalbėjo tik viena užsienio kalba: rusiškai. Kiek kainuos su psuryčiai, kiek be, kiek su pietumis, kiek su vakariene, o... Ponia Luara vis aiškino, kad pas ją labai skanu, na, pavalgykite, pavalgykite, nors pavalgykite. Vienu žodžiu, kainos skambėjo maždaug taip, kaip ir kitose vietose, nusprendėme, kad gal ir sutaupytume kokį vieną kitą larį, bet tiek tos. Nutarėme apsistoti pas juos. Su pusryčiais ir vakariene. Pasirodo ponia Luara ne veltui liepė mums eiti valgyti. Jos vyras jau anksčiausiai buvo paskambinęs, stalas jau buvo nukrautas, tad jos strategija buvo tokia: pirma priverstinai pasodinti prie stalo, o tada patys prašys pasilikti. Bet mes ar taip ar taip pasilikome pas juos.

    Po vakarienės bandėme apžiūrėti ir pačią Mestiją. Batumis pasirodė visiškas didmiestis palyginus su Mestija. Nors Mestijos visišku kaimu irgi negalima pavadinti. Daug nieko nepamatėme, tik pagrindinę aikštę, kuri kaip tik buvo bandoma atstatyti pagal viduramžių Europos standartus. Ten buvo toks bariukas, visas vienintelis veikiantis, kur buvo galima laus išgerti. Tarp kitko alus kainavo kaip ir nežinau kaip. O dar meniu buvo nurodyta ir čiačia. Jau buvome girdėję, kad čiačia irgi yra vienas iš gruziniškų gėrimų. Gruziniškas samagonas, kurį irgi reikia išbandyti. Bet gal kur kitur jo bus. Ir dėl visa ko paklausėme tokioje mažoje parduotuvėję: gal turite čiačios? O žinoma, o kiek jums reikia, litrą du, gerai, kad jie turėjo plasmasinį buteliuką, puslitrinį. Labai užteko. Baskai irgi ragavo, jie tarp kitko nebuvo sužavėti, ir taip tiesiai pasakė, kad už tokį šūdą daugiau ir nemokėtų. Ir tikrai namo neveš.
    Thursday, August 14th, 2014
    11:29 pm
    Neaplankytas Nemruto kalnas

    Dėdė atėjo dar kartą ir jau griežtesniu balsu pasakė, kad ruoškitės, ir ne šiaip sau ruoškitės, o va durys atsidaro ir čiuožkit lauk. Taip su išskleistais miegmašiais atsidūrėme ant kelio. Autobusų stotis: kitoje magistralės pusėje. Nuostabu. Nespėjus išlipti užpuolė taksistai ir dolmušininkai (gerai, kad dar niekas kokių suvenyrų nesiūlė pirkti, nes būčiau galėjęs ir užmušti už tokį įžūlumą), o padėti miegmaišį susipakuoti kažkodėl niekam mintis nekilo. Pradžiai nutarėme užsukti į autobusų stotį, nes kur kur, o į Nemrutą autobusai greičiausiai turėjo važiuoti iš ten, o iš kitos pusės: reikėjo nusipirkti ir bilietą Gruzijon. Tiksliau Gruzijos pasienin, į Hopą.

    Kaip dažniausiai būna, ir ne tik Turkijoje, bet ir visuose kituose kraštuose, nusipirkti bilietą nebuvo labai sunku. Šiaip bilietą nusipirkti. Daug sunkiau kartais būna nusipirkti bilietą būtent ten, kur reikia. Ačiū Dievui, šįkart reikėjo važiuoti į Hopą, netgi visai lengvai ištariamą miestą. Žinoma, autobusų stotyje daug kas norėjo parduoti bilietus (nebūtinai į Hopą), bet po žodžių Hopa iškart buvome siunčiami kažkur ten, ir galiausiai vienas berniukas pasakė, kad pas jį. Bilietą gavome. Tiesa, šiaip jau kokia antrai valandai dienos, ir netgi su mintimi, kad autobuse gali tekti praleisti daug valandų (maždaug keturiolika), bet kadangi vis dar galvojome, kad iki Nemruto yra tik valanda kelio (taip mes buvome apšviesti prie Fėjų kaminų), tad galvojome, kad antra valanda yra visai puikus laikas išvažiuoti.

    O dabar reikėjo autobuso, kuris vežtų tiesiai į Nemrutą. O čia jau buvo sunkiau. Šiaip daug kas kažką siūlė ir maždaug pasakojo, bet suprasti turkų kalbą sekėsi vis dar sunkiai. Kad ir autobusų kompanijos Hopos bilietų pardavėją. Buvo kalbama apie Nemrut Dağ, centrą, aš netgi išsiaiškinau, kas tas Nemrut Dağ, bet nuo to nė kiek aiškiau nebuvo, kaip iki to Nemruto nusigauti. Vienas dėdė pasisiūlė nuvežti už dvidešimt lirų. Bet kaip supratau, ne iki paties kalno, o iki ten iš kur turėtų būti autobusai vežantys į kalną. Skambėjo šiek tiek įtartinai. Autobusai kaip ir turėjo važiuoti, o gal ir neturėjo, gal bus, o gal nebus. Vienu žodžiu, niekas neaišku. Bandėme klausti policininkų. Tie kalbėjo tik turkiškai. Nuostabu. Radau netgi turistų informaciją. Bet ji dirbo tik nuo aštuonių. Turėjome dar daug gražaus laiko. Vienu žodžiu, nusprendėme palaukti, gal vis dėlto turistų informacija ką nors gera papasakos.

    Kaip bebūtų keista (nors gal ir visai nekeista, buvo darbo diena, tai kaip ir turėtų ta informacija pradėti dirbti kažkada). O ten dirbo labai įdomus žmogus. Jam – 38 metai, turkas. Nors ne visai turkas. Mama berods čečėnė. Nors nesu tikras, ar tik mama, gal ir abu tėvai. Bet neesmė. Jis iškart užsakė arbatos, leido pas save rūkyti (nes ir pats rūkė), daug visko pripasakojo, kaip pats keliavo, kaip buvo Batumyje (o mes ten ruošėmės keliauti), kaip buvo Irane, kokia tai nuostabi šalis, Tailande, irgi nuostabi šalis, ir šiaip visur kitur. Visuose jo pasakojimuose dominavo vietinės ir ne tik vietinės merginos. Vaikinas laiko šiaip sau neleido keliaudamas. Tuo geriau jam.

    O šiaip mus labiausiai domino ne Tailandas ar Batumis (Batumsi, tiesa šiek tiek), bet tuo metu svarbiausias klausimas buvo Nemruto kalnas. Tai ką. Sužinojome puikiausią naujieną. Iki Nemruto kalno nuo Malatijos reikia važiuoti keturias valandas ar kažkiek panašiai. Kažkoks autobusas lyg ir veža, bet beros neveža. Reikia užsisakinėti ekskursijas, dar šiaip aišku galima važiuoti taksi (žinoma, viskas atitinkamai kainuos), bet va suspėti grįžti į mūsų autobusą tikrai niekaip nesiseks. Per tą laiką išgėrėme arbatą, tad parėjo užsakymas dar trims arbatoms. Vienu žodžiu supratau, kad į Nemrutą tikriausiai niekaip nepavyks užkopti, dėl ko tapo šiek tiek gaila. Bet tai ką padarysi. Sužinojome daug naudingos informacijos, pvz., to vaikino vardą pavardę, darbo vietos adresą (nors adresas nebuvo pati būtiniausia informacija, autobusų stotis Malatijoje tik viena), ir šiaip gavome kvietimą kitą kartą būtinai dar kartą apsilankyti pas jį. Priims svetingai. O tuo tarpu sėdome į dolmušą ir nuvažiavome į centrą. Reikėjo juk kaip nors prasmingai praleisti tas kelias valandas iki autobuso.

    Negaliu pasakyti, kad Malatijos miestas kažkuo sužavėjo, taip pat negaliu pasakyti, kad jis labai ir nuvylė. Tiesiog miestas kaip miestas, neįtrauktas į privalomai lankytinų objektų sąrašą, tad ir nereikia kažkokių stebuklų tikėtis, juk taip dažniausiai būna. Tarp kitko didžiulis miestas. Jame yra kelios mečetės (žinoma, stebuklas, dideliame Turkijos mieste yra kelios mečetės), turgus. Visai nieko toks turgus, pardavinėja visokius vaisius ir daržoves, sūrius ir mėsas. Geras turgus, didelis, ir dar pardavinėja tuos turkiškus megztinius, metalo dirbinius, lemputes, atsuktuvus, kavos gėrimo aparatus ir panašius buities rakandus. O kaip be jų apsieisi. Abrikosai, obuoliai, erikai ir kitos gėrybės. Kad ir kokie baisūs būtų tie turkai, bet jie nėra žmogėdros, o tie erikai, katruos jie valgo, tai iš tikro yra tik slyvos. Žinoma, norėjosi kažkokių įprastesnių vaisių: rambutanų, avokadų, ličių ir panašiai, bet kaip sakoma, lauk, šuneli, ...

    Apžiūrėjome tas kelias mečetes, nors iš tikrųjų tik vieną, kadangi buvo kaip ir priešpiečių barą, tai nukeliavom į barą Nostalži. Taip tikrai ir vadinosi tas baras, Nostalži. Tiek Šventoji Knyga, tiek ir turistų informacijos dėdė rekomendavo ten apsilankyti. Lyg daugiau dėmesio vertų vietų ir nebūtų, nors gal.

    Gražus toks baras, atseis su pretenzijomis į tipišką turkišką trobą (Marceliukės klėtis, vienu žodžiu, tik turkiškai), kainos ne pačios aukščiausios, bet vis tiek. Buvo galima papusryčiauti, bet va kažkodėl tame bare duonos nebuvo. Įdomu kodėl. Turkija, o duonos nėra. Bet taip būna tikriausiai kartais. Šiaip ne tik su pretenzijomis, reikia sėdėti ant žemės, t.y. divanų. Irgi toks labai girdėtas ir pažįstamas žodis, tikriausiai rusai turkus išmokę ant divanų sėdėti. Aptarnaujantis personalas atsiklaupia vis ką atnešdamas ar nunešdamas (nelabai nustebino, Japonijoje irgi taip daro). Bet šiaip kaip supratome jis populiarus tarp to auksinio turkų jaunimo ir panašių žmonių. Visi susirenka ten pagerti pepsi kolos. Lyg tipiška turkiška troba būtų idealiausia vieta gerti pepsi kolą. Nors, žiūrint iš kurio kampo pažiūrėsi.

    Na Malatija maždaug tokio puikumo miestas. Per daug nešoka virš bambos, bet labai ir nenusileidžia. Radome netgi parduotuvių gatvę. O va bent jau ten turkės tai tikrai nustebino. Žinome, kad Turkija – musulmoniška šalis, o Koranas neleidžia moteriškėms, ypatingai jau padoraus amžiaus (virš penkių metų), vaikščioti nepadoriai apsirengus. Kad ir basa galva. Įvairiausių spalvų ir dar įvairesnių dizainų galvos apdangalų jau buvau matęs Azijoje. To krašto musulmonės kuklumu tikrai nepasižymi. Bet žiūriu panaši mada jau ir Turkijoje prasideda. Prieš kažkiek metų per kažkokią paskaitą viena dėstytoja pasakojo, kad Turkijoje – nauja mada, visi staiga tapo padoriais musulmonais. Bet jei geriau įsižiūrėtumėte, pamatytumėte, kad po tais juodais chalatais, kurie iš moters figūros padaro bulvių maišą blyksi paskutinės mados džinsai. Dabar nužengta jau dar toliau. Senos moteriškės dar nešioja tuos juodus chalatus, kurie jas daro visiškai nepatrauklias (žinoma, skonio reikalas, kas yra patrauklu ar ne), tačiau jauniklės tikrai sau leidžia daug. Žinoma, bendras rūbas – vis dar toks pat, atseit chalatas susegamas per priekį, tačiau tiek gatvėse, tiek parduotuvėse jau matai ne tik juodus, bet ir pilkus, smėlinės, sidabrinės (gerai, kad dar ne auksinės) spalvos chalatų, visos siūlės ir susiuvimai sustatyti taip, kad dar ne kiekviena figūra įlįs į tą chalatą, o įlindusi jau bus taip suliemenuot ir išliemenuota, kad net klausimas kyla... O šiaip to beveik visą kūną dengiančio chalato paskirtis yra uždengti kūną, ar išryškinti visas linijas dengiant jį?

    Gatvėse pardavinėjo daugybę sūrių, džiovintų abrikosų ir kitokių turkiškų gėrybių. Gera šalis ta Turkija. Bet čia jau atėjo laikas grįžti atgal. Pasirodo, Malatijoje netgi yra vietinė autobusų stotis, iš kur autobusai važinėja trumpesniai atstumais. Kad ir iki mums reikiamos stoties. Tad mes tą stotį greitai įsisavinome, ir jau sėdėjome savo nuostabiajame autobuse, kuris turėjo nuvežti tiesiai Gruzijos pasienin.

    Šiaip keliolika valandų tame patogiame autobuse gerai nenuteikė, tačiau juk svarbiausia, kad tave vežia tiesiai, per visą Turkiją, beveik, neliepia vidury nakties keltis ir lipti lauk, kad sulauktum kito autobuso. Pas vieną turką buvo atvažiavę tėvai (Malatija visgi tas miestas, kur tikriausiai dauguma jaunimo važiuoja mokytis ar uždarbiauti), tad vaikas atėjo į stotį tėvų išlydėti. Man buvo labai įdomu, iš kurio jie miesto. Autobusas buvo pustuštis, bet tai visai nieko nereiškė. Kadangi vis dėlto jis netiesioginis, kažkur ruošėsi stoti, tai tikriausiai vėliau gal prilips daugybė žmonių. Vėl turėjome nuosavą ekraną su filmais ir muzika, buvo galima linksmai sau laiką leisti, pro šalį lėkė vis kitokie ir kitokie turkiški miestai: Sivan, Tokat, ir kiti. Kai kurie netgi visai patiko, būtų įdomu ten pasibūti. Spėju, kad nieko gera ten labai nėra, bet dažniausiai pačios fainiausios vietos yra tos, kuriose nėra jokių stebuklingų amžiaus praradimų ar atradimų. Paryčiais pravažiavome Trabzoną, kuriame gamina cigaretes, ir po kaire (vėl po kaire), jau tyvuliavo Juodoji jūra. Šįkart tikrai buvo Juodoji, nemeluoju.

    Giresumas, Rizė... Taip ir vadinosi tas miestas: Rize. Spėju, kad kažkada lietuviai ten ryzus skalbdavo arba pirkdavo, todėl ir pavadino Rize, ir jau visiškai ryte, apie kokią devintą valandą pasiekėme Hopą. Ilgas kelias per kopas į Hopą.

    Kaip ir reikėjo, o gal kaip nereikėjo tikėtis, Hopoje niekas ramiai išlipti iš autobuso neleido. Apstojo gal trisdešimt turkų ir visi iki vieno norėjo nuvežti į Batumį. Tiesa, Batumi jie vadino tiesiog Batum, tikriausiai ištarti Batumi per daug sunku. Batum, Batum, taksi, taksi. Sakome, ne, ačiū, važiuosime autobusu. Ką gali taksistai pasakyti kvailiems užsieniečiams apie autobusą. Nebent tik tai, kad to autobuso nėra. Nenorėjau tikėti, nes buvau šimtu procentu įsitikinęs, kad net jei autobusas su užrašu Batumi būtų stovėjęs priešais, jie būtų sakę tą patį.

    Šiaip ne taip nubaidę muses ir moskitus, sugalvojome, kad Hopa tikrai nėra labai dėmesio vertas miestas. Nors po keturiolikos valandų autobuse buvome galvoję apsistoti ten ir Batumin čiuožti tik kitą dieną, tačiau jau Rizė privertė apsigalvoti. Kaip Šventoji Knyga ir rašo, tie pasienio miesteliai primena sunkias pagirias. Mane iš pradžių supykino nuo tokio palyginimo, tačiau Hopa tikrai nebuvo žavinga gyvenvietė. Be to, iki Batumio tik valanda kelio, jei ne mažiau. Tad teko ieškoti tos reikalingos autobusų kompanijos. Kaip ir visose normaliose Turkijos autobusų stotyse, taip ir Hopoje nėra kažkokių specialių kasos langelių, kur sau ramiausiai galėtum nusipirkti bilietus ten, kur nori, reikia būtinai ieškoti būtent tos kompanijos ar būtent tų kompanijų, kurios veža ten, kur reikia. Bet kadangi Hopos stotis didelė nebuvo tai būtent tą kompaniją surast sunku nebuvo. Už poros žingsnių.

    Darbuotojas ne-turkiškai nekalbėjo, bet viskas turėjo būti aišku. Batum? Taip. Kiek kainuos? Dešimt lirų? Kada bus autobusas? Maždaug už pusvalandžio. Ar kažkaip panašiai. Ir dar mostelėjimas ranka. Mostelėjimas ranka tikriausiai reiškė, kad autobusas stovės ten. Tad mes ramiausiai išėjome lauk, prisėdome gerti kavos. Vėliau išgėrėme arbatos. Vėliau dar pasėdėjome. Vienoje pusėje – autobusų stotis, kalnas, kitoje pusėje – greitkelis, ošia Juodoji jūra. Nuostabiausia vieta laukimui. Ypač nuostabiai nuteikė greitkelis su vis prarūkstančiais automobiliais. Šiaip jau autobusas po pusvalandžio neatvažiavo. Kadangi žinojome, kad autobusai Turkijoje gali vėluoti, labai nesijaudinome. Neatvažiavo jis ir dar už pusvalandžio, ir dar už kažkiek laiko. Tada jau pradėjome šiek tiek nerimauti, bet staiga iš vienas po kito tai įvažiuojančių tai išvažiuojančių autobusų, galiausiai atvažiavo tas, kuris būtent į Batumį. Baisiai apsidžiaugėme, bet vairuotojas dar baisiau nuliūdino. Ne, sako. Ką gi, vėl sėdome laukti.

    Kai jau buvo pralaukta gerokai, tai yra tas autobusas jau kaip ir turėjo atvažiuoti ir netgi vėlavimas perėjo visas ribas (nors gal kokioje Indijoje tai dar viskas normaliai atrodytų, bet mums tai jau buvo per daug), galiausiai pribrendau rimtam reikalui, ir nuėjau vėl paklausti to vaikinuko. Jis buvo šiek tiek užsiėmęs, bet po to... Vienu žodžiu keista tokia veido išraiška išėjo lauk ir vėl mostelėjo ranka, atseit sekit paskui mane. Na, ir nusekėme iki greitkelio. Ir... O stebukle, vos už minutės, jei ne greičiau, atvažiuoja autobusas, ant kurio užrašyta – Batum, mūsų vaikinukas bando stabdyti jį, o autobusas nestoja ir nuvažiuoja. Jis skėsteli rankomis, nieko nepadarysi. Nevažiuoja. Tik tada supratome, kad jei būtume sėdėję ir gėrę arbatą belaukdami, būtume ir pasaulio pabaigos sulaukę, o į Batumį niekada ir nepatekę.

    Vienu žodžiu, paleidome tą vaikinuką, tiek tos, kaip nors patys. Nors iš tikrųjų, jis pats nuėjo. Po kiek laiko pravažiavo dar vienas autobusas, kuris jau sustojo. Batum? Batum. Sėskit. Nureketavo po penkias liras. Gerai, kad po penkias, o ne po dešimt, kaip buvo žadėta. Nors ir dešimt dar nėra taip brangu. Netgi davė tokį sąrašą, kuriame liepė surašyti savo vardu, pavardes, kitus asmens duomenis. Tad buvome visiškai tikri, kad važiuojame būtent į Batumį. Ir tikrai, visai netrukus, pasiekėme sieną, Turkijos Džumhurijeti, autobusas sustojo, visiems reikėjo išlipti iš jo. Netgi daiktus pasiimti. Ant kai kurių sienų taip jau būna, kad keleiviai tiesiog patys pereina sieną su visais daiktais.

    Kaip ir įvažiuojant į Turkiją, taip ir išvažiuojant iš jos reikia stovėti eilėje. Tik skirtumas, kad įvažiuojant yra tokia normali eilė, visi joje stovi, prieina prie langelio, gauna antspaudą ir taip toliau. Išvažiuojant... Nors gal ne šiaip sau išvažiuojant, būtent išvažiuojant pro Sarpį (taip siena vadinosi), eilė irgi yra. Bet tokia eilė be eilės. Gali stovėti, bet iš idėjos reikia grumžytis ir lįsti, nes jei šiaip sau stovėsi, tai koks dvidešimt turkų tau prieš nosį užlįs. Pasijutau, lyg būčiau Kinijoje, kur bilietą nusipirksi tik tada, kai nustumsi kitus, norinčius nusipirkti bilietą.

    Kovą už būvį pasibaigė teigiamai, Turkija palikta. Norėjosi jau lipti į autobusą, tačiau jo nebuvo ir šiaip pėsčiųjų ir automobilių takai buvo atskirti, tad matėsi, kad prie autobuso, net norėdami neprieisime. Nieko, mes neišdidūs, pereisime ir pėsčiomis. Įvažiuoti į Gruziją buvo paprasčiau. Nors niekas su šypsenomis nepasitiko, tačiau ten jau matėsi kažkas panašaus į tvarką: eilės, niekas nesigrumžo, nesistumdo, netgi žmonių kažkodėl mažiau, ir netgi pasveikino atvykus į Gruziją. Viskas nuostabu.

    Jau Gruzijos pusėje ėmėme laukti savo autobuso, kuris lyg ir turėjo atvažiuoti. Ošė Juodoji jūra. Priekyje mečetės bokštas (tikriausiai paskutinioji mečetė kuriam laikui), kitoje pusėje stačiatikių cerkvė. Gruzinai juk stačiatikiai. Vis pravažiuoja autobusai, siūlantys į Tiflisą. O aš visada galvojau, kad tas miestas Tbilisiu vadinamas. Vaikai ir suaugę prašė išmaldos. Čia jau keisčiau, Turkijoje prašančių išmaldos tiek daug nebuvo. Čigoniški sijonai. Net keista, kaip iškart akis atskiria. Galiausiai atvažiuoja mūsų autobusas, mes jau apsidžiaugėme, o jis pravažiavo. Ne veltui kainavo tik penkias liras. Su turkiškais autobusais teko atsisveikinti iki kito vizito Turkijon.
    11:24 pm
    Fėjų kaminai, grybai ir kiti Kapadokijos skanėstai

    Nors baisingai iškeikiau tas australes, tačiau jos vis dėlto visą naktį nepliurpė ir neflirtavo, tad išsimiegoti leido. Taip gerai išsimiegoti, kad netgi spėjau atsibusti gerokai anksčiau, nei mes atvykome aps Fėjų kaminus. Kažkur netgi prieš Nevşehirą. Toks miestas, netoli fėjų kaminų. Bandžiau žiūrėti filmą, bet kaip visada būna: gal mano ausinės neveikė, o gal šiaip kokios kitokios problemos, tad to filmo labai ir nepažiūrėjau. Tačiau turint omeny, kad viskas tikriausiai buvo įgarsinta turkiškai – labai daug nepraradau. Buvo galima tą filmą parsisiųsti ir pažiūrėti vėliau. O vadinosi jis „Babylon A.D.“ ar kažkaip panašiai. Tikriausiai labai įdomus filmas.

    Ir tada jau prasideda: fėjų kaminai. Siaubas kaip gražu. Bet iki to siaubo (tarp kitko matėsi netgi Fėjų kamininė pilis) reikėjo šiek tiek prieiti. O prieiti paprasta nebuvo. Nes šiaip su kuprinėmis ir kitokiomis nesąmonėmis karstytis po kalnus ir šiaip visur vaikščioti nėra labai patoggu. Taip ir buvo. Tad pirma bandome surasti viešbutį.

    Oranžinė revoliucija Turkijoje tuo metu dar nebuvo prasidėjusi, tad žmonių pakako visur, ekonomika vystėsi, kainos augo, tad Fėjų kaminai bent jau iš pradžių labai nedžiugino.

    Pirma didžiausia problema, kad autobusų stotyje reikėjo kaip nors susiorientuoti, kur čia pietūs, kur rytai ir kur vakarai. Susiorientavau neteisingai, tad neteisinga kryptimi ir nuėjome. Po keliolikos šimtų metrų (iš tikrųjų šiek tiek anksčiau) atsiorientavau, supratau, kad nesąmonę darome, tad grįžome atgal. Visų pirma bandome visas Šventosios knygos rekomendacijas. Vat niekada negalima pasikliauti jokiomis Šventomis knygomis. Iš tikrųjų galima, tačiau tikrai ne šimtu procentu. Nes, nesvarbu, kad jas dažniausiai padiktuoja kokia aukštesnioni būtybė, bet užrašo perrašo dažniausiai žmogiškesnės būtybės, o tai reiškia neišvengiamas klaidas. Taip buvo ir Fėjų kaminuose.

    Kiekvienas atseit pigus viešbutis, nurodytas knygoje buvo arba pilnai perpildytas arba trigubomis kainomis. Kažkaip nesinorėjo tiek daug mokėti. Tad sukome ratą po rato, netgi į visai brangias vietas, netgi tuose atseit labai ekologiškuose viešbučiuose, iškaltuose pačiuose urvuose. Siaubas, o ne kainos. Grįžimas atgal.

    Ir visai prie pat autobusų stoties, tiesiog gretimoje gatvelėje, radome mažiuką viešbutuką, kuriame buvo pilna vietų ir kainos netgi nesikandžiojo. Tiesa, jie berods ėmė papildomą mokestį už pusryčius, bet tas mokestis irgi nebuvo kažkoks baisingai didelis. Visai gera vieta. Rekomenduoju.

    Mūsų kambaryje (dešimtviečiame tokiame) buvo toks rusas, iš Sankt Peterburgo, kaip supratau jis dar prie progos tame viešbutyje ir padirbdavo, japonė Eiko, kuri lyg ir ruošėsi kažkur kitur važiuoti, o gal irgi tame viešbutyje padirbti. Kol mes dar tvarkėmės atsigrūdo dar viena gauja. Irgi rusų. Pirma baisiausia nustebo, riktelėjo žvygtelėjo, o dieve, čia juk kaip ola. Bet tarp kitko, kaip supratau, kaina tos olos jiems visai patiko. Tik va vaizdas ne. O ko jie daugiau tikėjosi. O vėliau sustoję tarpdury pradėjo tartis: nori nenori, jei nenori, tai kur kitur. Vienu žodžiu tokie pasitarimai, kurie greitai nesibaigia. Kol galiausiai vienas rimtas žmogus pasiūlė jiems eiti tartis kur nors kitur, o ne tarpdury, nes kai kam galima ir trukdyti šitaip. Nelaukėme, kol tie rusai nuspręs, ką jiems daryti, išsibeldėme į ekskursiją po Fėjų kaminus.

    Nes šiaip dažniausiai būtent to žmonės ir atvažiuoja į Kapadokiją, o dar konkrečiau į Göremę miestą. Nors jei taip visai atvirai, tai dauguma suvažiuoja ne šiaip blakutinėti po Fėjų kaminus, kuriuos galima matyti netgi neišėjus iš Göremės, pvz., mūsų viešbutyje užtekdavo užlipti ant viešbučio stogo, ant kurio ir pusryčiai patiekiami, ir taip bevalgant tas kelias alyvuoges, geriant turkišką arbatą arba kavą (tarp kitko stalas švediškas, tai alyvuogių galima imti kiek tik nori) ir gėrėtis gėrėtis iki atsibodimo nuostabiausiais vaizdais. Bet ne visiems to užtenka. Galimanetgi skraidyti oro balionu. Virš Fėjų stogų. Spėju, kad vaizdas tikriausiai turėtų būti nerealus, bet kaina irgi turėtų būti tikrai ne mažiau nereali, tad nusprendėme išbandyti tą mažiau civilizuotą lankytinų vietų lankymo būdą: ant dviejų kojų. Juk neveltui mūsų protėviai sugalvojo ant dviejų kojų vaikščioti.

    Galima ne tik vaikščioti, galima ir į visokias ekskursijas traukti. Jų ten irgi siūlo ant kiekvieno kampo, tai arkliais pasivažinėti, tai ant skraidančio kilimo prasinešti. Bet reikia pripažinti, kad Göremės žmonės šiek tiek santūresni. Nors turistų ir mažiau (tikrai ne taip kaip Stambule), tad tikimybė, kad su mano oro balionu kažkas skris yra gerokai mažesnė, bet niekas labai jau nepuola į atlapus ir nevadina: va va, čia čia, neišbandęs nesakyk ne, nuostabiausi vaizdai garantoti.

    Graži šiaip jau ta Kapadokija su savo Fėjų kaminais ir kitokiais grožiais. Fotografavau viską, ko tik netingėjau. Galima viską patikrinti internete, visos nuotraukos sukeltos, nė vienos nepagailėta. Iš pradžių lyg ir bandžiau eiti pagal žemėlapį, ten kažkoks kelias ir takelis nurodytas: yra baltas slėnis, yra raudonas, yra rožinis ir visokie kitokie slėniai. Yra netgi muziejus, kur už papildomą mokestį galima plačiau susipažinti su Kapadokijos istorija. Vienu žodžiu visko ten yra. Kadangi normalus plentas turėjo vesti kažkur ne ten (nes turkai yra kai kuriais atvejais gana aplinkosaugiški žmonės, tad kultūros paminklų negriauna vien tam, kad nutiestų kelią), tai labai greitai kelią metėme dėl takelio ir pasukome per pilis ir pilaites, kurios pastatytos pačios gamtos. Nors šiaip gamta nebuvo tokia protinga ir tikriausiai specialiai žmogui jokių pilių nestatė, šiaip tiesiog sukrovė savo sąnašas ir atnašas, kurios pasirodė gana minkštos, tad tekantys ledynmečio vandenys pragraužė vagas ir vagelis, kurios gilėjo ir tapo dideliausiai kanjonais, ir kai kurios sąnašos pasidarė panašios į pilis ir pilaites. O vėliau jau žmonės dar labiau apdirbo tas sąnašas ir atnašas, iškirsdami jose kambarius, kambarėlius. Vienu žodžiu viską. Sako, ten kadaise gyveno ar tai slėpėsi pirmieji regiono krikščionys. Gal ir visai gerai ten buvo gyventi, bent jau pagal klimato duomenis tuose urvuose temperatūra dieną gerokai žemesnė nei lauke (natūralus oro kondicionavimas veikia), naktį baisiai šalta nebūna, uoliena minkšta, tad pagausėjus šeimai užtenka su kokia moneta dienikę pasidarbuoti, pagremžti, ir va – naujas kambariukas naujai šeimai. Labai ekonomiška.

    Čia tokia tų Fėjų kaminų ir kitų kraštų istorija. O mes tuo tarpu priėjome prie pirmojo ar antrojo iš tų kaminų, vėliau jų buvo daug daugiau, pilna kambarių ir menių, kai kurie iš jų iki šiol naudojami. Tarp tų kaminų ganėsi povai, skraidė paukščiai, mekeno ožkos. Būtent ožkoms jie ir buvo naudojami. Iš vidaus sklido ne koks kvapas, tai mačiau kaip vienas užsieniokas (žinoma, labai susidomėjęs, kaip ten viskas viduje atrodo), vos ne dujokaukę dėjosi, prieš lįsdamas vidun. Nepasakyčiau, kad jau baisiai ten viskas dvokė, kad reikėtų dujokaukę naudotis, betgi įvairaus lygio lepumo žmonių yra.

    Didelių nuorodų ten nebuvo, jokių rodyklių, jokių kryžių tiesiog eini sau, galiausiai atsiduri visiškoje nežinomybėje, kai kurie namukai panašūs į matytus tarybiniuose ir netarybiniuose animaciniuose filmukuose, į vieną kambarį įeini, pro kitą išeini ir matai, kad teks grįžti atgal, nes kito kambario durys atsiveria gan aukštai. Na vienu žodžiu tikrai fantastiniai vaizdai. Bet negali sakyti, kad labai jau fantastiniai. Kai kas gan matyta nuo vaikystės. Taip ir supranti, kad žmogaus fantazija nėra jau tokia beribė: viskas kas sufantazuota ir prifantazuota tai yra tiesiog nukopijuota, kas iš gamtos, kas ne iš gamtos, bet vienu žodžiu visas žmogaus gyvenimas yra tokia viena ištisinė kopija.

    Taip mes klajojome po baltąjį slėnį. Raudonas matėsi kažkur tolumoje. Kur yra rožinis – nežinau, nors gal mačiau ir tą, nes toje ryškioje saulės šviesoje raudona ir rožinė turėtų atrodyti vienodai (čia aš save raminu, kad viską mačiau, ką ten privaloma matyti). Kai jau kažkur išėjome, sutikome porą turyščių z Warszawy. Nesu visiškai tikras, kad tos turyščės buvos z Warszawy, bet kad iš Lenkijos – tai tikrai tikrai. Jie paprašė, kad juos nufotografuotumėme, o vėliau beveik kartu nusileidome žemyn.

    Kol kas man tik vienas neaiškumas kyla, dėl ankstyvųjų krikščionių gyvenimo tuose Fėjų kaminuose. Kad ten ne taip karšta: sutinku, gyventi galima, ožkos randa ką paėsti: tad tikriausiai ir žmonės kažkaip prasimaitina (tikriausiai skersdami tas ožkas), bet va kaip jie vandenį atsitempdavo. Nes bent jau tuo slėniu tikrai netekėjo joks upelis (o gal anksčiau tekėjo), nors alyvuogės augo, tai gal kur giliai po žeme yra kokie slaptieji šaltiniai. Bet alyvuogėms gal tiek daug vandens ir nereikia kiek žmogui. Vienu žodžiu, va tas klausimas kol kas buvo neatsakytas. Bet kai pamąstai, kad yra tokių, kurie gyvena dykumose (šiaip greičiausiai bazuojasi aplink oazes), tai gal ir Fėjų kaminuose įmanoma išgyventi.

    O aš ne šiaip sau apie alyvuoges užsiminiau. Kartu su turyščėmis z Warszawy nulipome tiesiai į alyvuogių slėnį. Širdis iškart atsigavo, prisiskyniau daug daug alyvuogių, kol niekas nematė, bet kadangi nežinojau, ką su jomis veikti, tai vėliau sėdėjau turgelyje ir bandžiau pardavinėti. Niekas nepirko. O tas alyvuogių slėnis vedė į dar vieną gyvenvietė. Pasirodo Kapadokijoje yra ne tik tokie garsūs miestai kaip Nevşehiras ar Göremė, bet ir mažiau garsūs, bet ne mažiau verti dėmesio kaimeliai. Į vieną tokį, kuris vadinosi Çavuşinas (net ištarti lengva, kas nebūdinga kitiems turkiškiems vietovardžiams) mes ir užsukome. Šiaip pačiame kaimelyje nieko labai dora ir nebuvo: pora restoranėlių. Viename jų išgėrėm arbatos. Keletas parduotuvyčių. Vienoje jų nusipirkome cigarečių. Daug sėdinčių ir nieko neveikiančių dėdžių. Būtent su jais arbatą ir gėrėme. Vandentieko vamzdis. Pasipildžiau vandens buteliuką. Mečetė. O kaip be jos. Keletas senų namų ir labai senoviška sienas. Tarp kitko labai gražus vaizdas matosi: senas ir nauja – mečetė ir ankstyvųjų krikščionių gyventi butai, iš kurių likusi tik siena.

    O visai šalimais tos sienos buvo ir senoji ankstyvųjų krikščionių bažnyčia. Tiesa, tų bažnyčių ir kitokių maldos namų buvo ir daugiau, bet va už įėjimą į šitąją reikėjo ir susimokėti. Tad tikriausiai kažkokia ypatinga bažnyčia. Šiaip susimokėti nelabai daug, tik aštuonetą lirų nuo galvos (maždaug du buteliai alaus), tad nusprendžiau, kad reikia vis dėlto palaikyti archeologijos ir istorijos mokslą bei verslą. Į kitus muziejus juk vis tiek greičiausiai neisime. Visokių Marijos ir Jėzaus atvaizdų ir kitose vietose buvo pilna. Tie patys angeliukai su sparnais, kuriuos jau buvau matęs Sofijos sobore ir šiaip kitokių grožybių. Visi dvylika apaštalų, scenos iš Biblijos, netgi pats velnias ir Viešpats Dievas ten buvo nupaišyti. Ir dar galima tuneliais bei įvairiomis skylėmis pasivaikščioti. Pro vieną langą, pvz., matėsi netgi ne Fėjų kaminas, o visi du grybai. Tokie tikrai grybai. Jei kam įdomu, galiu duoti tikslią nuorodą. Prie muziejaus dar buvo uzbonų rinkinys. Tikriausiai pardavinėjo, nes abejoju, kad senovinius rakandus šiaip sau saulėj džiovino. Maždaug tuo ir baigėsi ekskursija po Fėjų slėnius ir Grybų kaminus.

    Kiek žinau, nuo to kaimelio iki Göremės važiuoja kažkoks autobusas, bet nusprendžiau, kad nėra čia ko leisti pinigus autobusams, jei galima tuos penkis kilometrus (nors iš tikrųjų gerokai mažiau), nueiti pėsčiomis. Be to, saulė jau kaip ir leidosi, tad nebuvo taip baisiai karšta ar tvanku (tvanku ten niekada nebuvo, sausa, dykuma visgi). Taip ir padarėme.

    Ant stogo dar buvo galima pasigrožėti Fėjų kaminais besileidžiančios saulės spinduliuose, susižinoti, kad pas mus atsikėlė (keletas rusų), tada dar pasivaikščiojome po turgus ir parduotuves, visokių ten pilna Göremėje, užėjome į vieną iš restoranų (tokį pigiau atrodantį, kad tik mažiau pelno būtų visokiems prabangiems restoranams. Autobusų stotyje (šiaip to reikalo autobusų stotimi nevadinčiau, bet nuojauta kuždėjo, kad matysime dar ne tokių autobusų stočių, tad šioji... O tiksliau tik tuščia aikštė dar visai padoriai atrodė) bandėme išsiaiškinti kaip čia važiuoti toliau. Mano tolimesnis planas buvo keliauti ant Nemruto kalno, pasižiūrėti kaip ten dievai gyvena ir bunda tekančios saulės spinduliuose, bet pasirodė, kad viskas nėra taip paprasta. Kažkaip nėra kažkokio bazinio miesto, į kurį būtų verta važiuoti, be to, iš Göremės niekas ten ir nevažiavo. Ar kažkaip važiavo, bet lyg laikas nelabai patogus buvo, be to, tolimesnis kelias Gruzijos link irgi kažkaip painiojosi dėl to. Vienu žodžiu, visaip mąstėm, o kad geriau būtų mąstyti nusipirkome alaus ir grįžome ant mūsų viešbučio stogo. Rusai kapojo salotikes, kurioms ingredientų buvo nusipirkę turguje tikriausiai, nors negaliu pasakyti, kad labai jau pigiau viskas gavosi (bent jau man taip atrodė). Įdomūs tokie rusai: be degtinės ir šiaip jokio alkoholio. Gerai, gerai, šiame gyvenime negražu vadovautis stereotipais.

    Rytas išaušo kaip visada. Pusryčiai ant stogo: irgi kaip visada. Švediškas stalas, ką nori, tą ir renkiesi. Vaizdas irgi gražus. Kadangi vėl nusimatė kelionė naktiniu traukiniu, tad pradžiai sutvarkėme kambarius (nieko mes netvarkėme, tik daiktus susikrovėme), o tada jau ėjome pirkti bilieto iki Nemruto papėdės. Dar visaip besvarstant agentūros vaikinas pasakė, kad kokio velnio mes norime važiuoti ten iki tos papėdės, ten labai nepatogu ir panašiai (ką mes ir taip žinojome), juk galima važiuoti į Malatiją, ji irgi yra Nemruto papėdėje, iš ten tik valanda ar net mažiau kelio iki Nemruto. Kaip ir visai puikiai skamba. Kažkaip žinau, kad Malatija tai toks miestas, kuriame labai ilgai būti nesinori, bet jei tik valanda: bus galima ramiai sau važiuoti toliau Gruzijos link, kadangi Malatija labai ant kelio į Gruziją buvo. Supratau, kad gimstančių dievybių tekančios saulės spinduliuose gal ir nepamatysiu, bet juk ne tai svarbiausia, vis tiek saulėtekio metu gana šalta, svarbiausia: kad pamatysiu. Bilietas nupirktas ir susiruošėme kiton ilgon kelionėn: į požeminius miestus.

    Bet šiaip žmonės Göremėje nėra visiškai priklausomi nuo užsienio turistų. Nors šiaip pasiūlo paskraidyti balionais virš Fėjų kaminų ar pajodinėti arkliais nuostabiuosiuose jų slėniuose, tačiau labai nespaudžia dėl to. Turistų informacijoje paaiškino, kaip nusigauti iki tų požeminių miestų, tačiau nereikėjo net turistų informacijos klausti. Tik pasakius, kad važiuojame į Nevşehirą, aikštėje stovintys dėdės iškart pasakė, kad va – šitas autobusas, išvažiuos po dešimties minučių, beveik taip ir buvo, ir po kažkiek laiko mes jau iš Nevşehire, kur mus ir išlaipino. O šiaip išlaipino kažkokioje gatvėje, kur nesimatė jokių požeminių miestų, bet gerai, kad žinojome, jog reikia nusigauti iki Kaymaklı, ir gatvėje stovintys žmonės iškart ėmė rodyti, kad va ten ten, eikite ten ir iš ten bus autobusas iki Kaymaklı. Tad dienai netgi visai neįdienojus mes jau buvome tame garsiajame Kaymaklı.

    Iš tikrųjų labai faina keliauti po tokius nelabai turistinius objektus, kur visokie autobusai važinėja iš vieno kaimo į kitą, ir nesustoja prie privalomai lankytinų pilių. Panašiai buvo ir Kayamaklı, autobusais juk važinėja vietiniai žmonės, kuriems mažiausiai rūpi kiekvieną dieną nukeliauti į požeminį miestą. Bet jie puikiausiai supranta, kad tos beždžionės, kurios žmonių kalbos nesupranta, tikriausiai susiruošė ne į turgų apsipirkti. O realiai tai reiškė, kad maždaug prie posūkio į požeminį miestą mus eilinį kartą išlaipino iš dolmušo ir netgi parodė kryptį: jums ten. Įdomu, o jei mes būtume norėję visai ne į požeminį miestą. Bet tokių žmonių greičiausiai daug nebūna.

    Taigi pro mečetes, mažiau ir daugiau apgriuvusius pastatus galiausiai randame suvenyrų turgelį. O tai dažniausiai reiškia, kad mūsų ieškomas punktas jau visai visai čia pat. Po tą turgelį ganėsi japonų turistų kaimenė, o daugiau niekas ramybės nedrumstė. Išskyrus vieną tokį dėdę, kuris, kaip supratau, labai norėjo man papasakoti apie požeminį miestą ir visas jo paslaptis. Gal ir įdomu, tačiau aš dažniausiai tokių pasiūlymų atsisakau. Taip ir tą kartą: laba diena, mandagus klausimas iš kur jūs, kažką netgi apie Lietuvą paklausė, tikriausiai kokia kalba kalbame mes, o vėliau pasiūlymas pagidauti ir pavedžioti. Nusprendžiau atsisakyti kaip nors mandagiai: o gidausite lietuviškai? Pasirodo, kad ne. Berods, tik angliškai. Na, angliškai man tikrai nereikia. Įdomu, ateis toks laikas, kai nuvažiavus į kokią nors ne tokią tolimą šalį, kas nors pasiūlys savo paslaugas būtent lietuviškai. Spėju, kad ne.

    Už įėjimą į požeminį miestą, žinoma, reikia susimokėti. Kitaip ir negalėjo būti. Bet vėliau jau tikrai niekas nesikabinėjo. Tik keletas amerikiečių klykavo kaip čia yra taip ir taip ir anaip, dar praėjo viena kaimenė japonų turistų, bet šiaip visai tuščias tas miestas. Kažkada tikriausiai daugiau žmonių ten gyveno, nes sako, kad jis tęsiasi maždaug aštuonis aukštus žemyn, o gal ir daugiau, į daugelį tų aukštų eiti negalima, bet šiaip toks įspūdingas, žinoma. Kaip visada, iškaltas tose minkštose uolienose, tad daug dirbti žmonėms ten neteko. Buvo įvairių skylių: spėju, kad vyno asočiams, nors nesu tikras. Kai kur buvo parašyta, kad čia ir čia buvo tai ir tai, o ten ir ten: kitka. Vienu žodžiu viskas yra nuotraukose, jei kam neužtenka: internete yra dar daugiau nuotraukų, tad vaizdą susidaryti maždaug galima. Tuose visuose aukštuose veikė elektra, bet man įdomu pasidarė, o ką darytumėme, jei elektra taip staiga dingtų. Įdomu tikriausiai būtų. Gelbėjimo darbai tikriausiai ilgai netruktų, visgi daugelis praėjimų uždaryta, tad maždaug aišku, kur ir kiek žmonių ten yra. Bet vis tiek. O klaustrofobija sergantiems siūlyčiau ten neiti. Nelabai man pažįstama, kas yra ta klaustrofobija, bet ten tikriausiai nelabai jaukiai pasijuntama. Ypač, kai žinai, kad esi taip keletą metrų po žeme.

    Visa laimė, kad mums nieko tokio neįvyko, laimingai apžiūrėjome visus vyno rūsius ir koplyčias (kai kur netgi buvo likusių sienų piešinių), ir galėjome grįžti atgal į civilizaciją.

    Buvo jau beveik pietų metas, tad pagalvojome, kad galima gal ir kokios arbatos išgerti. Ir šiaip, juk padorumas reikalauja, kad jei atvažiavai į kokį miestą ar gyvenvietę, reikėtų ten bent jau prasieiti, pasižiūrėti, kuo žmonės gyvena, o ne tik į architektūrinius ar gamtos paminklus spoksoti. Taip ir padarėme. Žinojome, kad kažkur turėtų būti autobusų stotis, bet greičiausiai neaišku, kur ji yra, nuojauta kuždėjo, kad tikriausiai reikės stabdyti dolmušą tiesiog ant gatvės. Tad kaip ir ne pro šalį išeiti iki tos gatvės. Vis tiek suvenyrų turgelyje nelabai buvo ką pirkti.

    Tik išeini į pagrindinę gatvę – ir iškart atsiduri normaliame gyvenime, turgelis, parduotuvytė, policijos būdelė, tiesiog beveik viskas, ko gyvenimui reikia. Kadangi dolmušas turėjo pravažiuoti maždaug ten, tai maždaug ten radome eilinę turkišką arbatinę. Labai teisinga užeiga. Beveik vidurdienis. Kaip ir ne visai šalta, beveik toks siestos metas, man atrodo, mes vieninteliai toje arbatinėje gėrėme arbatą, o visi kiti dėdės žaidė šachmatais arba domino, visi staliukai buvo užimti, tad kaip ir kilo klausimas, kur mums sėsti. Tačiau kaip ir priklauso normaliose užeigose, aptarnaujantis personalas puolė rūpintis tais klientais, kurie neša pinigus (žinoma, tie šachmatais žaidžiantys dėdės irgi neša pinigus, tačiau tas pinigų nešimas šiek tiek ir kainuoja, ne daug, bet vis tiek). Tad mums rado keletą laisvų vietų, prie tokio staliuko tiesiai ant gatvės, šalimais sėdėjo dar vienas dėdė ir džiaugėsi siesta. O tai reiškia: visą laiką miegojo. Ne visai visą laiką, buvo šiek tiek ir nubudęs, bet po to vėl užmigo. Įdomūs tie turkiški kaimeliai.

    Kažkur buvo kažkas panašaus į otogarą, tad buvo galima tikėtis, kad iš ten važiuoja autobusas į Nevşehirą, tačiau tikriausiai taip nebuvo. Bet kas užvis įdomiausia, ten buvo toks metalo turgelis. Nežinau, kaip kitaip pavadinti, bet ten pardavinėjo viską iš metalo. Kavinuką virti turkišką kavą, kavamalę (tą rankinę, ne elektrinę), šakes, dalgius, pelius, žirkes, pjautuvus. Netgi pagalvojau pirkti kavamalę (tikrai ne, pakankamai sunki), bet va kavinukas visai sudomino. Netgi tikėjausi, kad va kažkokiame kaime turėtų viskas pigiau būti (Turkija ne pati pigiausia šalis, bet kažkodėl susidarė įspūdis, kad vietiniai tikrai negali sau leisti mokėti tiek, kiek plėšiama iš turistų), bet kažkodėl tas kavinukas kainavo šiek tiek daugiau, nei tikėjausi ar norėjau mokėti. Iš idėjos jį vis tiek reikės kada nors nusipirkti, brangiau tikriau nelabai bus, bet gal per klaidą kur nors rasime ir pigiau. Su ta viltimi nieko ir nepirkome. Netgi šakių.

    Visi privalomi punktai buvo aplankyti (netgi tualetas, kuris buvo nemokas, aš neapžiūrėjau, Minu jį apžiūrėjo, nebuvo pakraupęs, tad tikriausiai viskas ten tvarkingas. Musulmoniškose šalyse tualetai turėtų būti tvarkingi), tada jau buvo galima pradėti traukti ir atgal. Ne visai atgal, bet vis tiek, bent jau iš Kaymaklı. Kai pradėjome klausinėti, kur čia otogaras ir kaip mums nusigauti iki Nevşehiro, Mustafa (nejuokauju, tikrai Mustafa, pats prisistatė), pasakė, kad šiaip galime bandyti otogarą, bet nepatartina, nes greičiausiai jokios naudos iš otogaro nebus, pastatė ant kampo ir sakė: nė iš vietos. Beveik gerai ir padarė, nes visai netrukus atvažiavo dolmušas, kuris vežė tiesiai iki Nevşehiro. Žinoma, būtų buvę geriau, kad jis būtų važiavęs kur nors kitur, pvz., į Ürgüpą (irgi toks ne lengviausiai ištariamas vietovardis), bet Alachas šį kartą mūsų norų nepaklausė. Tikriausiai turėjo tam savų priežasčių.

    Kaip jau sakiau, Kapadokijoje žmonės yra labai paslaugūs ir linkintys tik gera. Autobusuose neplėšia daugiau nei reikėtų, supranta, kad žmonių kalba nekalbančioms žmogbeždžionėms gali būti sunku susigaudyti turkiškuose miestuose su sudėtinga transporto sistema, be to, gan neblogai nutuokia ko viename ar kitame kaime atsidūrusi tokia žmogbeždžionė ieško. Tarkime, po Nevşehirą besiblaškantis užsienietis tikriausiai bando rasti požeminį miestą arba Fėjų kaminus. Visa bėda, kad Nevşehire nėra nei vieno, nei kito, tad jie būna nukreipiami atitinkamo autobuso kryptimi. Taip atsitiko ir mums. Nespėjome išlipti iš dolmušo, o mus jau po prievarta bandė sodinti į kitą dolmušą, tas kuris važiuoja iki pat Göremės. Teko gana įnirtingai ir ilgai įtikinėti, kad mums tikrai ten nereikia. Bet kai jau įtikinome, tiesiog iškart (po maždaug dvidešimt minučių laukimo) buvome įsodinti tiesiai Ürgüpan.

    Bet kaip dažniausiai ir būna, įsėsti į dolmušą daug proto nereikia, daug daugiau proto prireikia norint išlipti iš jo, o jei tiksliau: išlipti ten, kur reikia. Nuostabusis Ürgüpo miestas. Ir vėl prieš akis atsivėrė baltieji ir rožiniai slėniai, keli grybai, Budos ir kitos šventos būtybės, tik bėda, kad aplinka nelabai kol kas priminė miesto. Bet visai netrukus, įvažiavome ir į labiau gyvenamą vietą. Gaila, kad gyvenimas virė ne tuose tūkstantmečiuose ansktyvųjų krikščionių butuose, iš kurių dažnai likę tik sienos (žiūrėti nuotraukas), tačiau vis tiek, maždaug kai dolmušas sustojo (o stojo jis nelabai retai), buvo galima ir išlipti iš jo.

    Ir prieš akis pirmoji nuoroda. Saulė svilino, tad nusprendėme pirmąja nuoroda ir pasitenkinti. “Olos. Europiniai standartai. Natūralus oro kondicionavimas. Nepabandęs nesakyk ne, o išbandęs tikrai nesigailėsi” Skamba kaip reklama. Nepatikėjome. Tad kur ta nuoroda rodė, ten ir nuėjome. Nors šiaip negaliu pasakyti, kad ten nieko nebūtume radę. Daug nuostabių dalykų: keletą viešbučių, įsikūrusių naujai iškaltose olose (su organiškais oro kondicionieriais), buvo galima netgi ant tų viešbučių stogų užlipti. Kadangi viešbučiai iškalti kalne, tad užteko užlipti ant kalno ir jautiesi, lyg būtum ant penkių žvaigždučių viešbučio stogo. Vaizdas, tiesa, gražus atsivėrė. Besiganančios ožkos ir alyvuogių laukai. Kelios alyvuogės ir vienas kaktutas. Maždaug tiek ir radome. Tad po to kalno buvo galima apžiūrėti ir patį Ürgüpą.

    O Ürgüpas sužavėjo daug labiau nei tie kalnuose iškalti viešbučiai. Gal ir negarsėja tūkstantinėmis tradicijomis, bet va tas kalnų miestukas su akmeniniais namais, dalis jų gyvenama vietinės populiacijos, dalis skirta penkiolikos žvaigždučių viešbučiams, bet visai mielai viskas atrodė. Mažos parduotuvytės, keliukas vedė staigia žemyn, lipant visada pagalvoji, kad reikės vėl grįžti viršun (nors iš tikrųjų aš taip negalvojau, maniau, kad yra koks nors tiesesnis kelias grįžti atgal į Goremę), ir šiaip viskas labai gražu. Pakalnių miesteliai turi savo žavesio.

    Ta proga suvalgėme keptų bulvių ir jajla salotų (taip ir vadinosi, bulvės irgi turėjo kažkokį navatną užvadinimą), žinoma, rinkausi kaip pigiau, bet man atrodo, kad gavosi kaip visada. Nieko ten labai pigaus Turkijoje nebuvo. Oranžinė revoliucija ten dar nebuvo prasidėjusi, o jei ir buvo – atokiuose provincijos kurortuose nelabai kam rūpėjo. Tik kalnai ir idiliška ramybė. Bent jau taip atrodo eiliniam keliautojui, kaip man.

    Kadangi grįžtant atgal vis dėlto teko lipti kalnan, tai taip ir padaryta. O čia gi jau matome tuos grybus. Dar vienus grybus, bet dabar gerokai iš arčiau. Ant vieno grybo netgi galima užlipti, ir šiaip tie grybai tikriausiai yra privalomai lankytinas objektas, nes aplink valkiojosi (ir fotografavo) daugybė žmogystų. Nesijauti vienšas alyvuogių laukuose. Mes irgi panašiai elgėmės. Valkiojomės ir fotografavome. O po visų tų fotografijų (saulė leidosi žemyn), bandėme rasti trumpesnį kelią. Optimizmas liejosi per kraštus.

    Mano kukliais paskaičiavimais ir ne tokiu kukliu pasitikėjimu orientacija kažkur ten turėjo būti kelias atgal. Saulė dar ne visai leidosi, bet apie tai irgi reikėjo pagalvoti (visgi mūsų laukė autobusas), tad kažkur ten ir ėjome. Aplink driekėsi alyvuogių laukai, jokių nuorodų ar dar ko nors nebuvo, kartais pravažiuodavo automobiliai (labai labai kartais), kelias kažkur suko, stengėmės nemesti kelio dėl takelio, alyvuogių vis daugėjo, jokios upės nesimatė (nežinau, ar ji ten turėjo matytis, ar ne, bet vis tiek nesimatė), ir po keleto vingių linkių, taip maždaug gal po kokios valandos klajonių (o gal ir mažiau, į laikrodį nežiūrėjau), vėl išėjome į pagrindinį kelią. Netgi visai netoli ten, kur jis turėjo šakotis (žinoma, į kairę ir į dešinę). Man kažkodėl atrodė, kad neturėtų būti toli, ir šiaip vien tik dėl to juk ir ėjome per tuos alyvuogių laukus, nes pagal viską atstumas turėjo būti visiškai pėsčiomis nueinamas.

    Panašiai ir buvo. Tik, žinoma, pravažiuojantys automobiliai (taksi, žinoma), bandė mus įtikinti, kad mes per tris dienas iki ten nenueisime, todėl labai norėjo mus pavežti. Tik už dešimt lirų. Ar kažkaip panašiai. Mandagiai atsisakėme (dėl to, kad vairuotojas nesugebėjo kalbėti lietuviškai). Ten kur kelias šakojosi matėsi dar viena pilis. Irgi tokia iškalta kalne. O daugiau nieko ir nebesimatė. Leidžiantis žemyn (arčiau baltojo slėnio) – netgi dar viena senovinė ankstyvųjų krikščionių bažnyčia. Už įėjimą irgi reikėjo susimokėti, tačiau bažnyčia jau buvo uždaryta, tad net ir susimokėjus niekas nebūtų leidęs vidun.

    Kadangi einant keliu buvo didelė rizika, kad vėl sustos kokia mašinikė ir pasiūlys vežti už penkiolika lirų, į bažnyčią ar taip ar taip niekas neleido įeiti, o visai netoli, tiksliau po dešine buvo baltasis slėnis, buvo nuspręsta kelią sutrumpinti. Šį kartą tai buvo galima. Nežinau, ar tikrai tas kelias baisiai sutrumpėjo, bet bent jau eiti juo buvo tikrai įdomiau nei juoduoju asfaltu. Eini, alyvuogės, kitokie medžiai, uolos, kai kur matosi ankstyvųjų krikščionių butų liekanų, upės slėnis (visas tas slėnis šiaip jau atrodė kaip kokios upės išgraužtas, tikriausiai taip ir buvo), labai pavojinga nebuvo, bet kaip visada: slystelėti, koją nikstelėti, galvą akmenin trinktelėti ar kokio potvynio nuneštam tikrai įmanoma. Potvynio labai nesimatė, bet aš taip pagalvojau, kad jei va prasidėtų tikrai koks nors lietus, toks normalus, ne birzgiantis ir lynojantis, o kaip pietuose kad būna per liūčių sezoną, taigi per pusvalandį, jei ne greičiau vanduo kokiais penkiais metrais tikrai pakiltų ir šniokšdamas neštų tave neklausęs, nori ar nenori to. O jau kur nuneštų tai dar didelis klausimas, ir kiek iš tavęs liktų: dar didesnis. Kadaise taip pražūdavo ištisos vilkstinės. Šitą dalį jau šiek tiek sufantazavau, nes tikriausiai ten tokie lietūs niekada nelyja... Bet o ką gali žinoti, žmogau, šiame gyvenime, Viešpaties keliai nežinomi.

    Bet kam čia apie liūdnus dalykus, mes visai gražiai saulei leidžiantis atsidūrėme plačiame slėnyje, kur kaip tik tuo metu slankiojo povai ir kalakutai, tikriausiai saulėlydžiu buvo išėję pasigrožėti, o šiaip daugiau nieko gera ir nebuvo. Ir netgi visai nesutemus spėjome grįžti namo, pasiimti daiktus, ir maždaug tada kai reikėjo – būti stotyje ir laukti autobuso.

    Aš, žinoma, tikėjausi, kad atvažiuos autobusas su užrašu: Matalija, mes jan sėsim ir ramiai sau važiuosim. Nors šiaip buvo pasakyta, kad reikės persėsti Nevşehire, tai kvailai tikėjausi. O autobusas atvažiavo tiesiai į Antaliją. Buvome ne vieninteliai užsieniečiai ten, netgi keletas rusų. O gal ukrainiečių. Vienas toks labai į akį krito. Atseit turistiškais bomžiškais rūbais apsirėdęs, labai daug pasakojo, lyg viską puikiausiai žinotų (už mane tikriausiai daugiau žinojo, bet yra tokia žmonių rūšis, retai priklausanti nuo tautybės, kurie vieną kartą kur pabuvę po to kalba taip, lyg ten būtų visą gyvenimą praleidę). Na, ir dar prie viso to labai pabrėžtinai nuolat gėrė alų. Per tą laiką, kol aš mintyse jį apkalbėjau gal trisdešimt kartų, o garsiai (korėjietiškai) gal dar penkiasdešimt, keista, kad jis nenusižagsėjo ir alumi nepaspringo, mes netgi spėjome ir į Nevşehirą atvažiuoti.

    Nevşehire kaip ir priklausė: visi normalūs žmonės siekė toliau Antalijos, tad sau ramiausiai sėdėjo, o mes vieninteliai lipome lauk. Laukti kito autobuso. Labai šilta nebuvo.

    Aš, žinoma, kaip atseit daug suprantantis ir nusimanantis, pasakiau, kad pradžiai mums reikia susirasti mūsų kompaniją, užsiregistruoti pas juos (maždaug kaip skraidant lėktuvu), tad puolėme ieškoti tos kompanijos. Pasirodo, jokių registracijų nereikėjo. Daiktus šiaip jau pas juos palikti buvo galima, bet prasmės: jokios. Bet vis tiek palikome kuriam laikui. Ir nuėjome gerti kavos. Daugiau kaip ir nieko nebuvo galima ten daryti. Iš idėjos Nevşehiro autobusų stotis labai į autobusų stotį panaši, bet bent jau tuo vėlyvu metu ten veikė tik tualetai. Bet ir tuos greitai uždarė.

    Laikas darėsi vis vėlesnis ir vėlesnis, maždaug artėjo tas momentas, kai turėjo atvažiuoti ir mūsų autobusas, tad puolėme ieškoti savo bagažo. Jis vis dar buvo vietoje. Autobusų jau buvo netgi visai uždaroma, be to, tikėjomės, kad autobusas va tuoj tuoj ir atvažiuos. Kurgi ne. Palaukėme lauke. Užėjome vidun pasišildyti. Viduje šilčiau nebuvo. Aplinkui vaikščiojo turkai. Ne daug, bet pasitaikė. Kai kurie netgi pasiklausė, kur mes važiuojame. Ne šiaip sau pasiklausė, kad būtų labai įdomu, kaip supratau, bet todėl, kad dirbo autobusų stotyje. Buvome ne vieninteliai laukiantys, tad labai nesijaudinome. Po kiek laiko atvažiavo ir autobusas. Visi sujudo sukruto, mes irgi. Pasirodo veltui. Autobusas važiavo ne ten. Tarp kitko daugelis sujudusių sukrutusių išvažiavo. Likome mes. Ir dar kažkas. Iš idėjos autobusas turėjo atvažiuoti. Pagal pietryčių Aziją žinojau, kad autobusai gali vėluoti ir pusvalandį. Kıtuose kraštuose netgi ir daugiau tikriausiai. Svarbiausia, kad jis atvažiuotų. Viskas būtų buvę visai neblogai, jei tuo metu nebūtų jau kokia pirma nakties, lauke nebūtų baisiai šalta. Nors, galvojant iš kitos pusės, gal ir gerai, kad tas autobusas šiek tiek vėliau atvažiuoja, nes tai tikriausiai reikš, kad jis vėliau ir prisišvartuos galutiniame taške, kur šiaip pagal pirmą planą mes turėjome būti apie šeštą ryto. Gal ten būti šiek tiek vėliau ir nebūtų pats blogiausias variantas.

    Taip begalvojant galiausiai atvažiavo ir autobusas. Žinoma, nuostabiausias, puikiausias, su oro kondicionieriumi, televizoriai ir gal netgi veikiančiu internetu (kuris manęs tuo metu visiškai nedomino). O dar labiau viskas nedomino, kad teko sėdėti pačiame gale, ten kur yra penkios vietos. Ir taip važiuoti visą naktį ir anksti ryte kažkur būti. Mintis visiškai nežavėjo, bet nieko nepadarysi. Kažkuriuo metu aplinkiniai žmonės išlipo ir buvo galima labiau išsitiesti, o kitu momentu jau ir miegas kaip ir visai neėmė, tad žiūrėjau stiklinėmis akimis į saulėtekį. Bet didelei nelaimei, tas vėlyvas atvažiavimas visai nereiškė, kad mes nors kiek vėliau nusigausime į Malatiją. Maždaug lygiai tuo metu kaip ir reikia, taip apie septintą ryto (man atrodo, kad ir turėjome būti septintą ryto), staiga aptarnaujantis dėdė sako: viskas ruoškitės, lipat. Aš, žinoma, nepatikėjau, kad va būtent dabar ir reikia lipti, todėl sau ramiausiai dar dairiausi, laukiau, kol įvažiuosime į autobusų stotį (net ir Turkijoje taip dažniausiai viskas vyksta)... Šventas naivumas dar nieko nepražudė, kaip sakoma.

    Monday, August 11th, 2014
    10:56 pm
    Likijos kelias (ištrauka. Tiksliau įvadas)

    Šiaip kadangi Turkijos viešbučiai yra labai geri tuomi, kad juose dažniausiai duoda pusryčius, tai nusprendėme prieš sunkųjį Likijos kelią vis dėlto pasiimti tai, kas mums priklausė. Šiaip įdomus dalykas tie visokie pusryčiai, nes kiekviename mieste, kiekviename viešbutyje gaudavome vos ne visiškai tą patį: agurkai, pomidorai, duona, alyvuogės, sviestas, džemas, kumpis ir pan. Ne viskas yra taip puiku, kaip skamba, nes agurko trečdalis, pomidoro pusė, alyvuogės trys, sviesto gabaliukas, kumpio dvi riekutės persišviečiamos, daržovės kai kur šviežesnės, kai kur ne tokios šviežios, ir dar kavos. Dažniausiai dirbtinės. Ar taip ar taip į viešbučio kainą viskas įskaičiuota, tad nėra ko skųstis. Įdomu, ar kaina sumažėtų, jei pusryčius išsibrauktume? O jei sumažėtų, kiek? Bet ne apie tai kalba dabar: einame tuo garsiuoju Likijos keliu.

    Pirmu numeriu, kadangi jau buvome nusprendę, kad gal nuo pačios Fethijės savo jėgų nebandysime, reikėjo nukeliauti iki dolmušų stotelės. Kuri tarp kitko visai netoli buvo, prie pat likų kapų. Dar didesnis uždavinys: susirasti reikiamą dolmušą. Bet tai tarp kitko irgi nebuvo sunkiausia užduotis, reikiama kryptimi, Ölüdeniz, pavadinimas irgi toks ne lengviausiai ištariamas, bet svarbiausia, kad važiuojame. Tarp kitko, buvome ne vieninteliai užsieniečiai tame dolmuše, pilna ir visokio kitokio plauko keliautojų. Bet tik nereikia galvoti, kad Likijos kelias yra toks populiarus ir juo veržiasi eiti pusė Turkijos turistų, visiškai ne. Tiesiog tas mūsų dolmušas, prieš važiuodamas į Ovadžiką ir tą garsųjį Ölüdenizą (kuris šiaip jau yra gan nemaža visokių užsienio turistų prieglauda, tai yra nuostabus kurortas), dar užsuka ir į kitą turistų prieglaudą. Ir ką tu ką tu, o vaikeli, šikas ir bleskas, tiesiog spindi visokie kazino ir kitokio plauko užeigėlės, nė nepalyginsi su Fethiję, kur vienintelė turistų priebėga yra gatvės restoraniukai prie uosto.

    Bet jei atvirai, tai nėra čia ko tyčiotis iš kitų, kaip kas nori, taip tas ir poilsiauja, kaip kas nori, taip savo pinigus ir leidžia. Tikiuosi, kad savo pinigus, būtų nelabai gražu svetimus pinigus. Bet jei dar atviriau: svarbiausia, kad ne mano pinigus, nes saviškius aš ir pats sugebu visai puikiai išleisti.

    Taigi pravažiuojame tą nuostabųjį kurortą. Šiaip nesitikėjau, kad ten užsuksime, ir jei atvirai, man buvo visiškai neįdomūs jokie kurortai, nes svarbiausia užduotis sėdint dolmuše buvo nepravažiuoti reikiamo taško. O tas taškas tai buvo Montanos viešbutis. Visų pirma turėjau karčios patirties iš ankstesnių kelionių pravažiuoti reikiamus taškus, kas tikrai nėra pats maloniausias nutikimas gyvenime, antra: dėl visa ko vairuotojui buvome pasakę, kad mums reikia važiuoti tik iki Montanos viešbučio, o ne kur kitur (iš tikro tiek nesakėme), bet trečias dalykas: kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad tam vairuotojui mažiausiai rūpėjo, kur mums reikia, ir greičiausiai būtų nesustojęs ten, kur reikia (panašios patirties turėjau ir Lietuvoje, tad nereikia stebėtis, kad turkai irgi panašiai elgiasi).

    Tad sėdėjome abu su Minu ir įnirtingai dairėmės pro langus. Montanos viešbučio reklamą pastebėjome gerokai anksčiau, bet kažkodėl nuojauta sakė, kad tai ne ten, tuo labiau, kad joje lyg ir buvo užrašas su kilometrais. Tad dėl visa pikta dar šiek tiek pavažiavome, ir tikrai, visai netrukus, išsukus iš kurorto, matėsi dar viena reklama, ir netgi jau su nuoroda, kad reikia sukti iš pagrindinio kelio, ir priešingai nei lietuvių liaudies patarlė sako: mesti kelią dėl takelio. Čia jau puolėme mojuoti ir kitaip aiškinti, ir mus tiesiog pakelėje išmetė už per didelį triukšmą viešajame transporte. Bet labai gerai, kad išmetė būtent ten, nes netgi susiruošus klausti (o šiaip ten net nebuvo ko klausti) supratome, kad nieko klausti nereikia. Tiesiai priešais stovėjo medinis kryžius su užrašu: o ten bus Likijos kelias, iki tokio ir tokio kaimo tiek ir tiek kilometrų. Reikia pripažinti, kad beveik pirmą kartą (ir kol kas paskutinį) per savo gyvenimą nežinomoje vietoje esu taip teisingai pasirinkęs tašką, kada reikia išlipti iš viešojo transporto (ypatingai iš to viešojo transporto, kuris stoja ne stotelėse, o ten kur kažkas ranka pamojuoja).

    Tad kadangi jau buvome ant to kelio, tai kodėl juo ir nepradėjus eiti. Nors turiu pasakyti, kad pradžia ypatingai nežavėjo. Kažkuo priminė menkai važinėtą gruntkelį, su duobėmis, dumblais, moliu ir tikrai ne pačiais žaviausiais pakelės vaizdais. Tačiau ne viskas buvo taip jau blogai. Nedaug paėjus (bet ir nelabai mažai) prieš akis išniro Juodoji jūra, nors tiksliau ten buvo ne Juodoji jūra, Viduržemio, o gal kaip nors dar kitaip būtent tame taške vadinosi, ir Ölüdenizo kurortas. Iš paukščio skrydžio jis tikrai gana gražiai atrodė. Visai suprantu, kodėl daugelis užsieniečių ten ne šiaip atostogauja, bet kartais netgi susiruošia apskritai apsigyventi. Ten tikriausiai netgi nesninga ir šiaip oras nesausas, kaip labiau į Vakarus esančiuose kraštuose, kur tiesiog jauti, kaip garuoja kūno skysčiai. Vienu žodžiu, teigiamai įvertinau visą tą reikalą.

    Bet bevertinant tą reikalą reikėjo eiti vis toliau ir toliau. Radosi medžių, tad buvo pavėsio (nors diena buvo apsiniaukusi, tad to pavėsio kaip ir labai nereikėjo). Dar matėme visokių vėžlių, gėlių, skraidančių vabzdžių (ačiū dievui nė vienas jų nenorėjo kandžiotis), ir šiaip daugiau kažkokių ypatingų dalykų nematėme. Likų kapų ar kitokių griuvėsių irgi nebuvo. Bet tikriausiai jie turėjo būti dar ateityje. Taip sau ramiausiai priėjome Kirmės kaimą. Taip jis tikrai taip ir vadinasi: Kirmės kaimas. Kodėl jį taip pavadino: nežinau, tikriausiai kokius nors lietuvius kirmėlės ten buvo užpuolusios (paprastai tokie būna liaudies išaiškinimai, kuriais daugelis žmonių šiais laikais jau nebetiki). Pakeliui matėsi įvairių vandens cisternų. Šiaip nebuvau visai tikras, kad tą vandenį galima gerti, ypatingai vienos cisternos vanduo tikrai nepriminė tyro šaltinėlio vandenį, bet kadangi butelyje esantis vanduo baigėsi, dėl visa ko prisipildžiau iš cisternos. Nenumiriau. Tiesa, viso vandens ir neišgėriau, prie Kirmės kaimo buvo kažkas panašaus į šaltinėlį, su šaltesniu vandeniu, tad cisterninį vandenį atnaujinau.

    Nuo Kirmės kelias ėmė leistis vis žemyn žemyn žemyn žemyn, kol galiausiai priėjome kitą kaimą: Faralją. Taip ir vadinosi, Faralja, kažkaip irgi nežinau kodėl taip vadinosi tas kaimas, bet tikriausiai ten jokie lietuviai nebuvo užsukę, tad paaiškinimo ir nebus. Faralja jau toks didesnis kaimas, per jį ėjo ne tik kažkoks gruntkelis, kuriuo mes ėjome, bet ir normalus mašinų takas, tai yra kelias, asfaltuotas, kaip ir priklauso, ir netgi jame buvo viena mečetė, o gal netgi visos dvi. Vienu žodžiu toks visai rimtas bažnytkaimis. Gaila, tuo metu nebuvo jokio pamaldų meto, tad jokie muedzinai netrikdė nuo karščio zvimbiančios tylos (debesys jau buvo prasisklaidė ir baltas rūkas ėmė keltis, tvankuma liko, saulė spigino ir kaitino, šalta nebuvo) ir nepasakojo, koks didis yra Alachas, o Mahometas – jo pranašas. Bet šiaip gražus kaimas, visas žalias, tokie tropikų tropikai, ir drėgme viskas trenkia. Patinka man tokie kaimai.

    Čia kelias lyg skyrėsi, lyg nesiskyrė, nelabai buvo aišku, iki kur reikėtų eiti, bet kažkaip kažkokios nuojautos vedami paėjome palei kažkurią rodyklę, kuri sakė, kad va ten ten, bus drugelių slėnis. Šiaip jau Faralja ir garsėja būtent Drugelių slėniu, sako nuostabiausias paplūdimys, jūra, taip kaip visi įsivaizduoja negyvenamas Pietų jūros salas. Šiaip kažko labai nesitikėdamas ėjau, ir staiga kelias baigėsi. Tiesa, prieš pat pabaigą buvo parašyta: atsargiai, status nuolydis. Ir jau tikrai nuolydis buvo, tikrai tikrai status. Stovi ant skardžio krašto ir matai apačioje plytintį nuostabiausią pliažą, bet taip labai labai apačioje. Koks šimtas metrų tiesiai žemyn. Man atrodo kažkaip panašiai ir buvo. Tiesa, negaliu pasakyti, kad tas pliažas labai nuostabus, nes matėsi, kad jis pilnas skėčių (kitaip tikriausiai ir negalėtų būti, nes girdėjau kad vietinis pasiturintis jaunimas mėgsta tą drugelių slėnį, bet jie tikrai neina jokiais Likijos keliais, ir tuo labiau nevažiuoja mašinomis iki jo, kad nereikėtų taip stačiomis leistis šimto metrų, o tiesiog atplaukia jachtomis, pasibūna ir vėl išplaukia). Bet skėčiai per daug neišgąsdino, labiausiai pritrenkė muzika. Žinoma, nebuvo ji kažkokia labai ypatinga, nebuvo ypač kraupi, tiesiog eilinė muzika, kaip ir turėtų būti, tik buvo keista, kad ji kuo aiškiausiai girdėjosi stovint ant to skardžio krašto. O tai kas dedasi tame pliaže? Ten išvis nors vienas drugelis dar liko, nes jei aš būčiau drugelis, tai maučiau kuo toliausiai nuo tos vietos. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Drugelių slėnio jūra taip ir buvo neišbandyta. Žinoma, o kita priežastis buvo tai, kad nelabai norėjosi pasimaudžius kartis kokį šimtą metrų į kalną. O dar pagrindinesnę priežastį sužinojau vėliau: pasirodo visas slėnis labai pritaikytas tam pasiturinčiam turkų jaunimui. Pvz., kainos, kad jie nepagalvotų, kad čia kažkokių ubagų vieta, kur viskas už dyka. Bet šiaip peizažas nuostabus, tad jei kam norisi: tikrai rekomenduoju, nuostabi vieta. Gal kartais prireiktų ausų kamštukų, bet gal vis tiek kaip nors.

    Na, o mūsų kelias vedė toliau. Tais pačiai skardžiais ir uolomis, šį kartą viskas jau rimčiau atrodė, kartais buvo šiek tiek baisu nenugriūti nuo kokio nors skardžio, bet šiaip vaizdai tikrai nuostabūs, uolos, kalnai, jūra ne Juodoji, eglės ir pušys, vienu žodžiu viskas labai gražu. Tolumoje matėsi Babadajaus kalnas (tikrai tas kalnas taip ir vadinasi), vienu žodžiu labai verta eiti tuo keliu. Nespėjus užlipti ant kalno, reikėjo nuo jo pradėti leistis, viskas atrodė kaip Lietuvoje: pušys eglės, jūra ir smėlis, tik klimatas priminė labiau Pietryčių Aziją nei Šiaurės Europą. Ir kaip tik ten radome dar vieną punktą, kuris vadinosi Aktaš pliažas. Nežinau, kodėl jį taip pavadino, šiaip pliažas tikrai ten buvo, ne pats didžiausias, esu matęs ir didesnių, bet buvo, dar namelis ant vištos kojelės ir šiaip visai nebloga vieta. Nusprendėme ten pasėdėti ir kokio airano išgerti, nes vandens šaltinėlių ir cisternų ten nesimatė, o vanduo turi tokią savybę baigtis jį begeriant. Tiesa, dar buvo kilęs ir kitas klausimas, ar po tų airanų mums dar eiti kur nors, ar tiesiog sustoti ir jau niekur nebeiti. Nes laikas irgi buvo ne pats ankstyviausias. Kažkodėl sugalvojau, kad galima vis dėlto pabandyti įveikti dar vieną atkarpą, gal vis dėlto naktis neužklups. O tarp kitko reikia pastebėti, kad nakties užklupimas ypač ant Likijos kelio tikrai nėra nuostabiausias dalykas pasaulyje, kadangi einama ne šiaip kokiomis apšviestomis gatvėmis, o miško kaimo keliukais, kuriuos dažniausiai apšviečia saulė arba žvaigždės. O jei labai gerai pasiseka, tai ir mėnulis. Tomis dienomis buvo pilnatis. Tačiau vis tiek: gal vis dėlto reikėtų labiau pasikliauti saulės šviesa.

    Beeidami tais miškais ir kloniais, kalnais ir pajūriais (jūros ten nelabai matėsi), sutikome netgi porą turkų. Iškart po airanų. Pasirodo Turkijoje yra ne tik tas pasiturinti jaunimas, kuris jacthomis plaukioja, bet ir va tokių paprastesnių žmonių, kurie pėsčiomis vaikščioja. Bet šitie mūsų sutiktieji turkai buvo tokie tikrai pasiryžę ir už tėvynę kovojantys žmonės. Mes visą savo mantą buvome palikę viešbutyje, maždaug tik dantų šepetuką ir nešėmės. Na, ir dar fotoaparatus, o turkai buvo rimtai apsirūpinę. Gal ne visai rimtai, bet bent jau palapinę tai tikrai turėjo, o bet koks papildomas svoris kalnuose, ypač kai reikia eiti tropinio klimato sąlygomis. Žinau, kad tikrai daug laimės ir džiaugsmo neprideda. Taigi aplenkėme tuos turkus, dar keletą kartų aukštyn žemyn, kelias staigas išplatėjo, netgi pasidarė panašus į smėlėtą kelią, kuriame buvo galima ir įklimpti ir supratau, kad esame Kabake. Maždaug iki kur ir buvo rekomenduota eiti (nors man atrodo Kabakas buvo rekomenduotas su išlygomis). O Kabaką taip pavadino tikrai ne lietuviai, ir dar tikriau, kad ne rusai (bent jau man taip atrodo), kadangi Kabakas turkiškai reiškia agurotį. Tarp kitko iš čia ir rusiškas žodis kabačiok, kuris, kaip bebūtų keista, irgi reiškia agurotį.

    Tarp kitko kažkur ties Kabaku baigiasi ir mašinų kelias, todėl reikia labai apgalvoti tolesnius žygius, kadangi iki kitos autobusų stotelės gali tekti eiti ir visą dieną, jei ne dvi. Ir autobusai iš ten važinėja irgi ne kas valandą ar kas dvi, kaip norėtųsi. Bet apie tai vėliau, dabar mes buvome dar viename slėnyje su pliažu kalnais ir drugeliais: Kabake. Nežinau, kuo Kabakas yra toks ypatingas, tačiau tikrai kažkuo ypatingas. Vieta graži: kalnai, upė (kažkur yra, žinojau, kad yra, bet nelabai matėsi), šaltinėlis, ir visa kita. Bet labiausiai ypatingas tuo, kad jame susirenka visokio plauko turkiški neformalai. Bet apie viską nuo pradžių.

    Kadangi nusprendėme toliau niekur neiti, tad reikėjo pradėti ieškoti vietos apsistoti. Jei būtume tokie protingi kaip tie turkai, būtume keliavę su savo palapinėmis, bet kadangi tokių neturėjome, tad teko ieškoti civilizacijos liekanų. Prie įėjimo į kaimą sutikome tokį dėdę, kuris po merhaba iškart parodė kur mums eiti, vienu žodžiu kaimas ten. O čia ir prasideda: Helin stovykla, Šambala, Jogos centras... Vienu žodžiu pilna visko, ko tik nori. Palėpės ir nameliai ant vištos kojelių. Šiaip rinkomės rinkomės, labai ilgai nesirinkome, kadangi pirmas viešbutis buvo Šambala (pagal Lonely planet pigumu negarsėjo), jį iškart ir praleidome, o iškart už jos – Šyvos stovykla. Hm... Kodėl gi ne, galima juk pasiklausti bent jau kiek viskas kainuoja. Prieš įėjimą – Šyvos būgnas, kurį pats Šyvas ir muša, kažkaip labai niekas nepuolė mūsų sutikti, bet netrukus pasirodė šuniukas, sako labai draugiškas, ir toks turkas: Serkamas. Pagalvojau, kad jis viešbučio šeimininkas. Pasiūlė įvairias sąlygas: galite miegoti kambaryje, maždaug čia, yra paprasta vakarietiška palapinė, kainuos maždaug tiek, yra ir indėniška (pigesnė, tad aš iškart pasirinkau ją), tačiau indėniškoje palapinėje buvo karščiau ir ten uodai galėjo pulti, vienu žodžiu visaip pasvarstę ir pagalvoję, pasirinkome vakarietišką palapinę. Gal ne taip pigu, bet nors uodai nepuls.

    Bet šiaip graži vieta, du šuniukai, balandžių porelė. Vienu žodžiu graži vieta. Ir dar keletas turkų ten gyveno. Pasirodo Serkamas – ne šeimininkas, tiesiog dažnai ten besisvečiuojantis žmogus. Šeimininkė – Sinem, kuri vėliau pasirodė. Ten gyveno dar keletas turkų, kurių vardų jau neprisimenu (ir tada neprisiminiau). Kadangi aplink nesimatė daug restoranų ar turgų ar bent jau valgyklų, tad visai apsidžiaugėme, kad Šyvos stovykloje buvo galima ir pavalgyti (žinoma, už atitinkamą kainą, ne pačią didžiausią tarp kitko), ir, be to, ten dar gamino naminį vyną, Serkamas pažadėjo nuderėti šiek tiek kainą, tad galėjome vietinio vyno paragauti. O tuo metu galėjome ilsėtis. Pvz., po dušu nusiprausti. Toks bendras vietinis dušas, su užsidarančiomis durimis, bet labiau prie prabangos pripratusiam jaunimui galėtų ir ne visai iki galo patikti. Šalimais mūsų palapinės ganėsi arklys, aukštyn smigo indėniška palapinė, saulė leidosi vakaruose, o Rytuose iš už kalnų jau tekėjo didžiulė pilnatis. Ir būtent tuo metu išgirdau sidabrinių varpelių skambėjimą (po visų didžiųjų Alachų atrodė, kad nusikėlei į tą nuostabiąją pasakų šalį Indiją, kur pieno upės ir medaus krantai, arba bent jau į tūkstantį ir vieną naktį, ir tikiesi, kad iš Aladino lempos išlindęs džinas ims pildyti visus tavo norus). Turkija visgi pasakų šalis, su klajojančiais dervišais ir skraidančiais kilimais. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, sidarbinių varpelių skambėjimas baigėsi šiek tiek proziškiau, iš už jo išlindo Serkamas ir pasakė, kad vakarienė paruošta. Iš tikrųjų tai mes jau ten sėdėjome ir laukėme, kad čia galėsime valgyti, o Serkamas dėl vaizdo tik pabarškino tuo varpeliu. Kadangi buvome Kabako kaimelyje (kaip jau sakiau: agurotis), tai ir vakarienei gavome aguročių valgių. Buvo skanu. Taip maždaug ir baigėsi pirmoji Likijos kelio diena. Virš galvų spindėjo didelė Mėnulio pilnatis, atsispindėjo apačioje banguojančioje Viduržemio jūroje, ir netgi širdies neskaudėjo dėl to, kad nepamačiau jokių likų ar jų griuvėsių.

    Rytas išaušo visiškai tylus, tik žiogelių čirpimas sakė, kad jau laikas keltis. Šalimais vis dar ganėsi arklys, ir sidabrinių varpelių skambėjimas vėl kvietė nusikelti į tas vaikystės pasakas su Šachrazada ir kitomis mitinėmis būtybėmis. Tačiau, kaip visada, tai reiškė, kad tiesiog laikas pusryčiauti. Pusryčiai maždaug tokie patys kaip visada, nieko labai nauja nebuvo, tik tikriausiai viskas buvo gryna ir organiška (netgi nesityčioju), o po jų mūsų laukė dar vienas ilgas kelias. Kadangi pagal visą planą matėsi, kad niekur toli nenueisime (nors pagal mūsų ėjimą, tikrai galėjome nueiti daugiau, nei mums buvo rekomenduota, tik ar labai verta, šiaip gal ir verta, bet va tas autobusų nebuvimas ir neaiškumas dėl grįžimo vertė dar labiau abejoti ta verte), tad nusprendėme bent jau pereiti kalną ir nusigauti iki Alindžos. Kitas kaimelis. Iškart už Kabako.

    Bet prieš išeidami tan kaimelin, tiesiai prieš kelią radome Mamos parduotuvę. Šiaip ji tikrai taip ir vadinosi, mamos parduotuvė, nebuvo nukrauta sūriai ir dešromis, bet džiovintų figų vis dėlto pas ją nusipirkome. Tikrai prireiks kelionėje. O iškart už jos: ir dar vienas šaltinėlis. Kaip tikriausiai suprantate, aš iš jo dar ir vandens prisipyliau. Nors nesu visiškai tikras, kad vanduo buvo baisiai švarus, tačiau nenusinuodijau, vis dar esu gyvas ir šiaip nieko bloga nuo to vandens nebuvo. Tad tikriausiai visai geras tas vanduo.

    Dar šiek tiek paėjus radome ir krioklį, prie kurio tie patys apsikrovę turkai pylėsi vandenį. Vadinasi, ne taip jau lėtai jie ėjo, jei sugebėjo mus dar ir aplenkti. Nors gal jie pradėjo anksčiau nei mes, mums juk niekur nereikėjo skubėti. Kažkodėl nusprendžiau, kad tame krioklyje vanduo tikriausiai bus švaresnis tad vandenį persipyliau. Padariau didžiausią klaidą. Nebuvo vanduo baisingai blogesnis, bet tikrai ir labai negeresnis. Bet ką jau padarysi, ėmėme lipti toliau.

    Šiaip visai įdomus tas kelias į Alindžą, beveik visas ir ištisai į kalną. Kai kam tikriausiai baisiai nepatiktų. Nors kelias nebuvo labai jau sunkus, tik tiek kad viršun reikia lipti, bet paslysti ir koją išsisukti: šansų maža. Nors gabūs žmonės ir lygiame kelyje išsitiesti sugeba, tad nieko negaliu pasakyti. Tad taip lipame, klimatas vėso, augalija keitėsi, tropikus pakeitė šiaurinės tundros, t.y., pušelės tos nesurokuotos, aukštos, viršūnės kvietkuotos, liemuo liemenį plaka, kaip rūta žaliuoja. Tarp kitko rūtų Kabake irgi matėsi. Kas neturėtų būti labai keista, nes šiaip rūta ir kilusi iš Viduržemio jūros regiono. Tik ką ji veikia Lotynų Amerikoje... Man iki šiol neaišku. Tikriausiai su ispanais ir portugalais atplaukė ten.

    Ir kai jau beveik atsibodo lipti, staiga pasirodė viršūnė ir kelias ėmė leistis žemyn. Pvz., matėme ir vieną vėžliuką. Vargšas, šiaip įdomu, ką jis ten veikė ant kalno aukščiausio. Kažkodėl spėju, kad tikrai ne ten gyvena, kaip įsivaizduoju vėžliams vis dėlto vandens reikia, o jūra ošė tikrai nearti. Gal reikėtų enciklopedijoje panagrinėti šitą klausimą, bet gal atidėsiu vėlesniam laikui.

    Šiaip visai įdomsu tas Alindžos kaimelis, kiek girdėjau ten netgi autobusai važiuoja iš kažkur į kažkur, tad blogiausiu atveju galima ir grįžti arčiau į civilizaciją, bet mums to visai nereikėjo. Visas kaimelis taip ant aukščiausio kalno sukeltas, tikriausiai, kad jūra neužlietų. Nes šiaip nežinau, kodėl reikėtų taip aukštai kaimą statyti. Nors... Iš kitos pusės galvojant prie jūros gal nėra pakankamai lygių vietų, o, be to, žmogus gi toks dalykas yra, kad negali sau vienas prie jūros gyventi, tad norint su civilizacija siektis vis tiek reikėtų ant kalno lipti ne vieną kartą , tad tikriausiai viso to ir norėta išvengti. Aš čia iš neturėjimo ką veikti per kalnus lipant visko tiek prigalvojau.

    O taip begalvodamas va tiesiog žiūriu, gi vienas namukas, atseit restoranėlis ar kavinė, pasielgėm nelabai gražiai, nes nusprendėme, kad reikėtų išgerti arbatos, Turkija juk garsėja ta savo juodąja arbata, tad bevalgantiems šeimininkams liepėme kaisti arbatą. Šeimininkė nebuvo labai patenkinta, bet nepurkštavo. Ir ateina ji su savo termosu (arbatos kaisti nereikėjo, ji visada ten užkaista), su dviem netgi termosais, vienas arbatinukas mažesnis, su plikalu, kitas – didesnis, su karštu vandeniu. Maždaug kaip anksčiau seniai seniai mažame arbatinuke plikydavo arbatą, o vėliau skiesdavo. Tai kaip suprantu turkai ar kažkas iš Viduržemio jūros prisidėjo prie tokio arbatos gėrimo, gal reikėtų atgaivinti. Iš tikrųju tai šeimininkė nebuvo labai nepatenkinta dėl to, kad mes vidury jos pietų paprašėme arbatos, nes vėliau pati pasiūlė: gal dar, gal pakartoti, vieną kartą pakartojome, bet kitą ne. Buvo kaip ir beveik laikas grįžti atgal, nes toliau eiti neapsimokėjo, o kiek jau nueisime, tiek vis tiek reikės grįžti atgal.

    Tad vėl į aukštą kalną, labai aukštai lipti nereikėjo, nes nelabai buvome ir nulipę, vėl keli vėžliai (pilna tų vėžlių ant aukštųjų kalnų pas juos), kur dar sutikome porą užsieniečių, katrie irgi ten valkiojosi iš neturėjimo ką veikti, jie papasakojo, kad ten kažkur apačioje yra kriokliai ir dar kažkas, nusistebėjo, kad aš vaikštau su šliurėmis (nesuprantu, ko ten stebėtis, aš visada vaikštau su šliurėmis) ir šiaip daugiau nieko gera nepasakė. Užtat dar už kelių metrų sutikome ir tuos turkus baisiai apsikrovusius. Kai dabar pagalvoju tai vis tiek gaila jų, tokį svorį vilkti į patį viršų, gal jie net nežinojo, kur išsiruošė prieš eidami... Nors paprastai į tokias keliones išsiruošę žmonės daugiau mažiau supranta, ką daro. Palinkėjome sėkmės ir pasukome krioklių link. Nes iš tikrųjų tuos turkus susitikome maždaug ten, kur kelias šakojasi. Šaka tiesiai ėjo ten, iš kur buvome atėję, šaka ne tiesiai, o į kairę (kaip juokingai tai beskambėtų) – prie krioklių. Ir viso kito.

    Bet kelias į kairę tam ir yra į kairę, kad su juo visokių nelaimių įvyktų. Po vieno prasišakojimo, buvo dar vienas išsišakojimas. Vėl į kairę ir į dešinę. Kadangi maždaug nuo tos dešinės pusės atėjo keletas šlapių užsieniečių, supratome, kad tie kriokliai tikriausiai bus ten. Ir tarp kitko Likijos kelias yra labai civilizuotas, maždaug ten, kur jau pradedi abejoti, kur eiti, dažniausiai būna kokia nors nuoroda, kad jei eisi tiesiai tai pražūsi, o jei kairėn – galą gausi. Vısai kaip pasakose. Tad pasukome dešinėn, prie krioklių. Jie buvo. Netgi visai vėsūs. Ir netgi maudytis buvo galima. Ką ir padarėme, tad labai geras dalykas tie kriokliai yra. Ir šiaip taip viskas ten romantiška, uodai netgi nepuola, labai rekomenduotina vietų. Nė vieno turisto. Nors spėju, kad jie ten pasirodo kartas nuo karto, bet tikrai ne taip dažnai, kaip kokiame Sofijos Sobore arba kokioje kitoje privalomai lankytinoje vietoje. Kadangi šiaip mes planavome eiti toliau, prie jūros, o kelias nuo krioklių lyg ir buvo, palei upę einantis, ir netgi lyg ir buvo nuorodos. O nuorodos juk sakiau, visame Likijos kelyje yra, ne tik užrašų pavidalu, bet ir rodyklių pavidalų, tad ten lyg ir matėsi kažkas panašaus į rodykles. Be to, prie pirmos rodyklės lyg ir buvo užrašas, kad prie jūros galima eiti dviem būdais: trumpesniuoju ir ilgesniuoju. Kadangi jau buvome prie krioklių, kurie buvo ant to trumpesniojo kelio, tai nusprendėme ir toliau eiti tuo trumpesniuoju keliu.

    Labai geras kelias. Palei upę. Vısą laiką. Kai pasidaro labai karšta, visada galima pasimaudyti ar apsipilti. Ir netgi labai gražu. Žalia visur, kartais lotosai žydi, kartais kitos gėlės žydi. Vienu žodžiu tikrai gražus kelias palei upę. Tik bėda, kad tas kelias tikrai nėra labai pritaikytas ėjimui. O jei visai atvirai, tai visai nepritaikytas ėjimui. Juo reikėjo šokinėti. Taip vienos uolos ant kitos, kartais pasilaikant už lianų, kartais tiesiog nagais į uolas kabinantis, nes daugiau nebuvo už ko užsikabinti, o neužsikabinus galima labai lengvai slystelėti, dribtelėti, galvą kur nors trinktelėti, koją nisktelėti, ranką suktelėti, ir taip visai netikėtai gal ir dvasią leistelėti taip toli, kad vėliau anoji jau ir nebegrįš. Vienu žodžiu pirmos uolos dar taip nieko atrodė, vėliau supratome, kad kuo toliau, tuo viskas bus gražiau, rodyklių jokių nesimatė, tad nusprendėme, kad gal vis dėlto tai nėra tas teisingas kelias, kokiu nors būdu užsikabarokime atgal ir einame tuo keliu į kairę.

    Kadangi kažkokiu būdu vis dėlto pavyko užsikabaroti atgal, tad laimingai sau ėjome tuo keliu po kaire. Tiesa, tas kelias po kaire dar dalinosi keletą kartų į kelią po kaire ir ne po kaire, bet vėliau jau tikrai tekdavo rinktis tą, kuris ne po kaire. Ir visai teisingai padarėme. Po kiek laiko mūsų keliukas susijungė su keliu palei upe. Gražus tas keliukas palei upę, sako, kad juo galima greičiau nueiti ten, kur mes ir bandėme eiti, tik va viena nelaimė, kad juo einant kartais tikrai bus pavojinga ir bus galima pasidžiaugti laisvuoju lipimu uolomis. Bent jau taip vadinosi tas dalykas. Nežinau, ar laisvuoju lipimu galima labai džiaugtis, vis pagalvojant, kad koja gali slystelėti, galva trinktelėti į kokį akmenį ir sąmonė taip lengvai skirstelėti tolokai, iš čia nematyti. Vienu žodžiu, laimingai pasiekėme Kabako pliažą. O jau pliažų pliažas, Lietuvoje tokių tikrai nėra. Nors beveik yra: smėlis, saulė, jūra (labai sūri tarp kitko, Baltijos tikrai ne tokia sūri), vanduo (šiltesnis nei Baltijoje), žmonių – gerokai mažiau nei Palangoje (kas man visai patiko), ir, žinoma, iš visų pusių kalnai. Ir pliažiukas toks mažiukas, viens du ir apeini viską, dar vienas bariukas, kur cigaretes pardavinėjo, viešbutukas, tikriausiai už penkiagubą kainą... Maždaug taip tikriausiai viskas atrodo ir Drugelių slėnyje. Vienu žodžiu, teigiamas dalykas yra Kabako pliažas, labai teigiamai ir įvertinau jį. Be to, ten yra tokia ola, į kurią galima tik įplaukti. Įeiti nelabai sekasi. Įeiti gal ir galima kokiu atoslūgio metu. Serkanas jau buvo pasakojęs, kad toje oloje tikrai prasideda visos Šachrazados pasakos ir turkiški mitai, tad visai gal ir buvo verta ten plaukti... Bet vanduo buvo šiek tiek šaltokas (gal ir ne Baltijos jūros lygio, bet vis tiek), jau ir einant prie tos olos teko kelis kartus koją išsisukti... Vısai ne dėl akmenų, o dėl to, kad kartais bangos panešdavo. Bet vis tiek... Gal ir geras dalykas visokios olos. Tiesa, niekas ten neplaukė.

    Grįžtant kelias vėl vedė per Šyvos buveinę, Heli pavėsinę, jogos centrą ir kitas ne tokias žymias vietas. Visiškai toje pačioje vietoje sėdėjo tas pats dėdė, kuris mus kaip ir pažino, vienu žodžiu, gyvenimas tekėjo sava vaga ir niekur neskubėjo. Čia tau ne kažkoks Niujorkas, kur turi griūti ir verstis per galvą, kad išgarsėtum.

    O mūsų Šyvos stovykloje virė gyvenimas. Bet irgi ne toks niujorkiškas. Tiesiog buvo atvažiavę Serkano draugai, kurie ruošėsi muzikos vakarėliui. Serkanas jau buvo pradėjęs pasakoti, kad va jau kai jie pradeda groti ir dainuoti, tai jau žinai. Aš tikėjausi, kad viskas iki ryto vyks. Nors, tiesą sakant, iki ryto visiškai nieko nenorėjau, kažkaip tą dieną nelabai norėjosi iki ryto sėdėti. Sinem jaudinosi ir nerimavo, ar tikrai viskas bus, kažkaip ji nepasitikėjo Serkano organizavimu, tačiau... Bus kaip bus. Vakarienei gavome giozlemų, tų pačių blynų su špinatais... Nesuprantu, kodėl anksčiau vaikiškose knygose visada rašydavo, kad špinatai yra tris kartus virškintas maistas ir niekam jis negali patikti. Visai skanūs tie špinatai (Korėjoje juos irgi valgo ir sakyčia visai nieko). Bet gi ne apie špinatus čia dabar laikas kalbėtis, artėjo muzikos vakarėlis.

    Tarp kitko visai neplanuotai tas muzikos vakarėlis sutapo su pilnatimi (tiksliau diena po pilnaties) ir mano gimtadieniu. Nıekas apie tai nežinojo, bet niekam ir nereikėjo žinoti. Taigi po vakarienės (su varpeliu, kaip visada), kai jau mėnulis patekėjo ir pliuškenosi Viduržemio jūroje, visi buvo nugrūsti į muzikos vakarėlį. Čia šiaip taip negražiai skamba, bet iš tikrųjų viskas buvo labai puiku. Skambėjo įvairios turkiškos melodijos (tiesą sakant, beveik vien tik turkiškos melodijos), žmonės visai gražiai dainavo. Dabar vardo neprisimenu, bet viena mergina labai gražiai dainavo. Atsigrūdo šuniukas Gogo, Šyvos stovykloje ir šuniuką augino. Tai tas šuniukas Gogo nusprendė pamiegoti per dainas. Neišauklėtas toks. Buvo galima netgi užsakyti dainas. Aš šiaip nieko neužsakiau, o Minu užsakė Tarkaną, ne tą dainą, kurią prieš penkiolika metų visos Europos klubuose grojo (su bučiniais), bet Yandim Yandim.

    Viskas baigėsi ne ta daina, buvo dar ir šokių, turkė Eili klausėsi Adelės, skambėjo kitos dainos, kažkas nuėjo anksčiau miegoti, kažkas vėliau, bet iki paryčių niekas nesėdėjo. Toks jau tas vakarėlis. Gal ir nieko.

    Po garsiojo vakarėlio visi ilgai miegojo. Tıkiuosi, kad ilgai, nes aš tikrai ilgai miegojau ir visai nenorėjau, kad su saule kas nors žadintų. Niekas ir nežadino. Šį kartą nebuvo jokio skambučio, tačiau už stalo sėdėjo visa šeimyna. Taip netgi visai daug tos šeimynos, ne tik nuolatiniai ir nenuolatinai gyventojai, bet ir Eili tėvai, atvažiavę iš Izmiro. Ne šiaip sau jie atvažiavo. Jiems kažkodėl atrodė, kad gyvenimas Šyvos stovykloje visai niekaip nėra susijęs su tradiciniu turkišku gyvenimo būdu, tad atvažiavo lyg pažiūrėti, lyg patikrinti, lyg dukrą atgal parsivežti. Taip iki galo nesupratau. Motina tokia tikra turkė, su juodu chalatu, skarele, kaip ir priklauso tikrai musulmonei, tėvas irgi... Mama net ašarą nubraukė apie kažką kalbėdama. Serkanas dar pasakė, kad labai gaila, kad jis tik dabar sužinojo apie Šyvos stovyklą, būtų jau seniausiai čia atvažiavęs gyventi, ir labai pavydi Eili, kad ji tokioje jaunystėje gali pabėgti nuo to turkiško tradicinio gyvenimo būdo. Vienu žodžiu, visame pasaulyje problemos panašios: yra tas tradicinis gyvenimo būdas, kuris savaime šiaip jau nėra blogas ar peiktinas, tik bėda, kad ne visiems jis tinka ar patinka. O didesnė bėda yra tai, kad kai kur nelabai leidžiama rinktis to kokio nors netradicinio gyvenimo būdo. Bet irgi ne apie tai juk.

    Laiko daug nebuvo, nors dar gana pakankamai buvo, bet vis tiek, nusprendėme pabandyti pasiaiškinti, kada važiuoja autobusas atgal į Fethiye. Šiaip nelabai tai rūpėtų, jei mūsų nelauktų autobusas pas fėjų kaminus. Negaliu pasakyti, kada važiuoja tas autobusas, nes Serkanas pasakė, kad jam reikia važiuoti į Fethiye, tad jis pakeliui mus nuveš. Kaip sakoma viena problema išspręsta, todėl ramia sąžine nusigrūdome į pliažą.

    Mums grįžus namo, ten virė darbas. Šyvos stovykla tuo metu dar nebuvo iki galo įrengta, reikėjo dar sutvarkyti kambarius, nes bent jau tuo metu buvo galima miegoti tik palapinėse. Tarp kitko dabar galima statyti ir savo palapines, jei kam labai reikėtų, be to, pas juos augo ne tik šuo Gogo, arklys, bet dar ir balandžiai. Kaip tik tuo metu buvo bandoma balandžių narvą perkelti į kitą vietą. Visi dirbo, bandė kilnoti tą narvą. Netgi šuo Gogo bandė padėti. Bet iš to jo padėjimo tai tiek, kaip pas mus sakoma, kad daugiau šuva būtų padėjęs, jei būtų nesistengęs padėti. Šiaip maišėsi po kojomis tiesiogine prasme. Į vijimus dėmesio nekreipė. Teko jį vilioti kamuoliuku. Beveik pavyko. Tiesa, jis tikriausi ne šiaip sau norėjo padėti, kažkaip jautė, kad tame narvelyje kažkas gera gyvena. Ir valgoma. Nes bent jau man atrodė, kad jis tikrai į tuos balandžius žiūrėjo šiek tiek seilę pavarvindamas. Tą dieną tiek ir tegalėjo: seilę pavarvino. Darbai šiaip baigti nebuvo, bet Serkamas jau susiruošė į Fethiyę ir paėmė mus. Prie progos.

    Ne tik mus paėmė, vėliau pakeliui paėmė dar vieną turkę, pavežė iki kažkur. Papasakojo, kad jis jau buvo nuėjęs tą Likijos kelią, o dabar su draugais ruošiasi Likijos keliu pravažiuoti, dviračiais, žinoma. Tad dabar bando treniruotis. Dėl raumenų nebijo, savo laiku tailandietišku boksu ar kažkuo panašiu užsiminėjo, baisiausia, kad tam tikrą laiką pavažiavus dviračiu šiek tiek skauda užpakalį. Bet jo treneris sakė, kad nieko tokio, per kažkiek laiko priprasi, ir nieko nebejausi. Beveik gal ir teisybę pasakė. Kadangi man teko dviračiu pavažiuoti irgi netrumpai, tai turiu pasakyti, kad beveik taip ir yra.

    Dar po kiek laiko paėmė ir vieną vokietę, irgi pavežė beveik iki Fethijės, o tiksliau iki Oludenizo ar kur ten. Vokietė buvo baisiai nustebusi, nes pirmą kartą šiame kelyje kažkas šiaip nusprendė ją pavežti. Papasakojo dar tokią linksmą istoriją. Ji irgi buvo praėjusi Likijos keliu, ir vieną kartą, šiaip sau beveikštant kažkur tuo keliu, sutiko vieną baltą moterį. Su kuprine. Tokią sau ramiai einančią. Kadangi tuose keliuose retai sutiksi pėsčiomis einančius žmones, tad visai natūralu, kad vokietė jos paklausė: kur einate. Atsakymas buvo: į Kiniją. Žinoma, vokietė sureagavo labai natūraliai: At-si-pra-šau. Bet, pasirodo, kad viskas buvo išgirsta labai teisingai. Tiesiog tos kitos moters svajonė nuo senų laikų buvo: pereiti Šilko keliu. Tik bėda, kad tas ėjimas Šilko keliu trunka ne dieną ir ne dvi, ir netgi ne mėnesį, o bent jau trejetą metų. O gal penketą. Tad reikia kažkaip tą laiką rasti. Ir va būtent tada ji turėjo tuos penkerius metus laisvo laiko, tad nusprendė, o kodėl gi ne. Tad ir išėjo, tikriausiai nuo Stambulo pradėjo, Šilko keliu. O šiaip man atrodo, kad ta vokietė gyvena Turkijoje, ištekėjusi už turko. Kažkada tikriausiai buvo tokia mada. Ji netgi tikriausiai ir kalba turkiškai, nes bent jau pati sakė, kad kažkada mokėsi turkų kalbos. Jos bendraklasiai, o jei tiksliau – beveik vienos bendraklasės, buvo visos tokios moteriškės, kurios iki ausų įsimylėjo turką (kurį nors vieną), atvažiavo tikriausiai ištekėti ir tam mokėsi turkų kalbos. Kad kaip nors išgyventų.

    Maždaug taip visai linksmai pasiekėme Fethiję. Atsisveikinome su Serkanu ir keliavome į savo viešbutį, pasiimti daiktų ir laukti to autobuso pas Fėjų kalnus. Taip tikrai laukti, nes bilietą pirkome viešbutyje, ir šeimininkas pasakė, kad mus paims tiesiai iš viešbučio, penktą valandą, prašome nevėluoti.

    Šiaip tikrai mes ir nevėlavome, netgi buvome gerokai anksčiau nei reikia. O liepta tikrai – penktą valandą. Kitose valstybėse dažniausiai liepia pusvalandžiu anksčiau pasirodyti, nors realiai būtų galima ir penkiolika minučių vėliau. Viskas tvarkoje, štai jūsų daiktai, mašina jau atvažiuoja, bus už kažkiek minučių. Pagalvojome, kadangi dar visai daug laiko, tai galėtume ir gal alaus išgerti. Šeimininkas nieko nesakė. Bet nespėjome atidaryti butelio, kai mašina atvažiavo. Iš pradžių, lyg buvo sakyta neskubėti, bet kažkaip jautėme, kad vis dėlto skubėti reikia. Vienu žodžiu lipame į tą automobilį... Bet, pasirodo, su alumi lipti negalima. Įdomu, ar dėl to, kad mes pulsime laistyti alų, ar dėl to, kad musulmoniškose šalyse gerti alaus negalima, ar šiaip dėl ko. Vienu žodžiu, sunervino šeimininkas, kuris kaip ir neperspėjo, kad gal negerkite. Bet taip visada būna.

    Žinoma, nuvažiavus į autobusų stotį teko dar ilgai laukti, tad tą nebaigtą alų galėjome išgerti. Žinoma, kitą butelį, nes anojo niekas neleido pasiimti su savimi. Kartu su mumis važiavo dar dvi amerikietės. Bent jau aš taip galvojau, bet pasirodė, kad jos australės, bet visos jos vienodos. Visada įdomu važiuoti tais autobusais. Iš pradžių niekas labai netrukdė, turi sau filmus (turkiškai), muziką ir važiuoji sau ramiai. Štai Marmario miestukas, pusės valandos pertrauka ir toliau. Bet įdomiausias dalykas, kad bevažiuojant prasidėjo naktis, ir galiausiai atėjo toks laikas, kuris vadinasi miegoti. Tik, kaip visi suprantate, ne visiems tas laikas „Miegoti“ ateina tuo pačiu ar panašiu metu. Va toms australėms jis atėjo gerokai vėliau, o prieš tai reikėjo kukuoti, klykti, žviegti, ir šiaip jei atvirai flirtuoti su aptarnaujančiu personalu. Tai interneto joms reikia (autobuse lyg ir turėjo veikti), tai persėsti, kur nors, tai dar kokios nors nesąmonės. Visiškai iš kantrybės neišvedė, tačiau bandymų buvo daug ir nemaža.

    Toks jau tas Likijos kelias. Kažkokių senosios civilizacijos stebuklų nematėme, bet tam ir yra proga dar kartą ten apsilankyti. Kada nors. Kas už?
    Friday, May 16th, 2014
    11:55 am
    Gipsinės vonios ir likai (kilimo nuo Likėnų) Turkijoje
    Šiaip aš asmeniškai neturiu nieko prieš nei prieš kines, nei prieš kinus, kaip tautą, yra ten nemažai nuostabių žmonių (vis dėlto viena seniausių pasaulio civilizacijų), nei šiaip prieš bet kokią kitą tautą, o jei ir pasitaiko kokių nesusipratimų, juk vėliau tai tampa labai geru kelionės prisiminimu (gal ir nelabai geru, bet vis tiek prisiminimu, o juk visi prisiminimai tik praturtina mūsų istorinę patirtį). Taip buvo ir su šiomis kinėmis. Sakykime, tai buvo šioks toks nesusipratimas, nesusivaldymas, prastas darbo organizavimas ir šiaip tikriausiai ne ta mėnulio fazė.
    O prasidėjo viskas taip. Kaip jau sakiau, bilietų tikrintojas ir autobuso palydovas sakė, kad galime sėsti, kur norime, kadangi ant bilietų vietos nebuvo nurodytos. Taip visi ir padarė. O autobusas buvo tikrai ne tiesioginis sustodavo tai viename, tai kitame mieste, įlipdavo ir išlipdavo žmonės, vienu žodžiu vyko gyvenimas. Tačiau pasirodo, kad kai kurių žmonių bilietuose buvo užrašytos vietos, ir tie žmonės, žinoma, norėtų sėdėti tose vietose. Taigi viename iš pakelės miestų ar miestelių, įlipo kelios turkės su vaikais, kinės tuo metu išlipo pamankštinti kojas ar ledų kokių nusipirkti ir parūkyti, gal dar į tualetą nueiti, visko gi prisireikia kelionėse, ir vienos iš turkių vieta buvo būtent ta, kur sėdėjo aršiausia kinė. Nepasisekė jai. O dar ta aršiausia kinė buvo vienintelė, kuri kalbėjo angliškai. Tai jai suteikė pasitikėjimo sparnus ir dar daugiau aršumo. Nepasakyčiau, kad turkė irgi buvo dievo angelėlis, nes pamačiusi, kad toje vietoje, kur ji turėtų sėdėti jau yra padėti kažkieno daiktai, ramiausiai perkėlė kažkur kitur, kad nemaišytų, ir su mergaite įsitaisė savo vietose. Įsitaisymą pateisinti dar galima, bet daiktų nukėlimas... Kaip čia pasakius.

    Taigi grįžta kinė, pamato bardaką ir ima kelti skandalą. Ir dėl to, kad kažkas sėdi jos vietoje, ir dar dėl to, kad tas kažkas jos daiktus kažkur perkėlė. Juokingiausia dalis, kad turkės angliškai nekalba, tai kinei suteikė dar daugiau pranašumo ir aršumo: „Neišsilavinę tamsuoliai, net anglų kalbos nemoka“. Ji taip nepasakė, bet esu šimtu procentu garantuotas, kad taip galvojo. Žinoma turkės bandė tarptautine gestų kalba parodyti savo bilietus, bet kinė nesuprato, o gal apsimetė nesuprantanti. Nežinia kuo viskas būtų baigęsi, jei nebūtų atėjęs autobuso palydovas. Bet šiaip kaip ir priklausė jam ateiti, nes tą košę, jei taip atvirai, užvirė jis. Pradėjo vertėjauti. Žinoma, kinė išsakė savo nuomonę apie tai, kad jos daiktus kažkas lietė. Negražu, sutinku, pateisinu. Bet viską buvo galima pasakyti šiek tiek kitokiu tonu, ko dauguma kinų nesugeba. O linksmiausia dalis: „niekur aš neisiu iš savo vietos, man labai patinka mano vieta, aš...“ Visko neprisimenu, bet argumentas buvo užmušantis. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsis, nes autobuso palydovas nelabai ruošėsi kaip nors spręsti problemą, tiesiog aiškino, kad kinei reikia persėsti ir pan. Čia išstojo turkė, tikriausiai supratusi, kad geriau durniui duoti kelią, bus mažiau problemų, ir pasakė, kad tiek tos, tegul ji sėdi toje SAVO VIETOJE, man nesunku persėsti. Tuo viskas ir baigėsi.

    Bet pagalvoju, kad nuostabu, kaip žmonės elgiasi užsieniuose. Ir tarp kitko tai visiškai nesusiję su tautybe, pilietybe ar kokia kitokia priklausomybe. Pastebėjome jau išvažiuodami iš Stambulo. Mūsų autobusas vėlavo. Nelabai daug, gal pusvalandį, gal šiek tiek daugiau, bet esmė, kad vėlavo. Netgi susėdus į autobusą, vėluojantį, jis išvažiuoti vis neskubėjo. Būna. Pasitaiko. Žinoma, kad nervina. Bet juokingiausia, kad dėl to didžiausią triukšmą pradėjo kelti indai. Gal ne indai, gal pakistaniečiai ar bengalai, bet kažkur iš to krašto. O kada, o kodėl vis nevažiuoja ir pan. Labiausiai tai patiko Minu, beveik susiruošė jų paklausti: ar žinote, kiek autobusai ir visokie traukiniai vėluoja jūsų šalyje. Ir tikitės puikesnio aptarnavimo svetimoje? Ir dar bandote skandalą kelti? Nors, žinoma, jie savo šalyje tikriausiai priklauso kokiai aukštesnei kastai, tad ten dažniausiai su paprastais pasauliečiais tikriausiai vienu transportu niekada ir nevažinėja. Galbūt netgi galvoja, kad visur taip turėtų būti. Koks margas tas pasaulis, iš tikrųjų, net už genį margesnis, kaip lietuvių liaudies patarlė sako.

    Bet žiūrint iš kitos pusės, tas kinių ir turkių konfliktas kelionę padarė gerokai įdomesnę. Tad negali jų baisiai kaltinti. Iki Denizli, kur mes turėjome persėsti į kitą autobusą, ir taip važiavome vos kokias tris valandas, o dėl visokių tokių stebuklų, viskas atrodė dar greičiau.
    Pasiekus Denizli stebuklai ir pasakos nesibaigė. Kinės irgi važiavo į Pamukalę. Taigi vėl važiuojame tuo pačiu autobusu. Ir kinės, tiksliau aršioji kinė vėl pradėjo rodyti spektaklius. Kelionė nuo Denizli iki Pamukalės: tik koks pusvalandis, o gal dvidešimt minučių, bet aršioji kinė nusprendė išnaudoti tai visokeriopai. O jei visai atvirai, tai visai ne visokeriopai, bet vienu vieninteliu klausimu: tai kurgi yra tas Hierapolis su gipsinėmis voniomis, ir kur jai vėliau reikės ieškoti autobuso. Turkas kantriai aiškino. Aš supratau iš pirmo karto, Minu irgi, iš antro karto išmokome mintinai, o kinė perklausė to paties dar dešimt kartų. Nežinau, gal tiesiog norėjo patikrinti informaciją, gal pas juos taip įprasta. Bet jei atvirai: po penkto karto man atsibodo. Gerai, kad mes labai greitai pasiekėme tą Pamukalę, supratome, kad kinės tikriausiai neliks nakvoti, o o grįš atgal į Selčuką, todėl ramiai ir kuo greičiau dingome iš autobuso į Artemidės Joruk (nežinojau, kad yra ir tokia Artemidė, bet tikriausiai yra) viešbutį, kuriame buvo visko. Didžiausias baseinas. Nežinau, gal jis kažkam ir reikalingas, tikriausiai reikalingas, nes pačioje Pamukalėje be gipsinių vonių ir Hierapolio beveik nieko nėra, betgi ne mano reikalas, kam tas baseinas, svarbiausia, kad viešbutyje būtų vietų. Šiaip tikėjausi, kad jų turėtų būti, nes kiek supratau: Pamukalėje mažai kas liekas nakvoti. Vietų buvo.

    Kadangi pasiplaukioti baseine galima bet kuriuo metu, tuo metu vis dar švietė skaisti ir spiginanti pietų saulė, tai iš pradžių nusprendėme eiti į tas gipso vonias ir apžiūrėti šventąjį Hierapolį. Nors jo šventuoju vadinti kaip ir nereikia, jau pats žodis Hierapolis reiškia, kad tai yra šventasis miestas, taip kad gaunasi kaip ir sviestas sviestuotas.

    Nespėjai praeiti nepagrindine Pamukalės gatve, kur vienoje pusėje kepa giozlemus, o kitoje yra dėdės parduotuvė (taip ir vadinasi Dede market), ir prieš akis jau kyla ne senovinio Hierapolio griuvėsiai, o aukščiausias balčiausias kalnas, spindintis mėlynai dangaus žydrynėje, ir daugybė visokių turistų belipančių to kalno šlaitais. Priešais tą kalną prabangiausias viešbutis, irgi su baseinu. Tai tikriausiai kokia Pamukalės mada: kaip dar privilioti turistą pasilikti čia ilgiau nei trims valandoms. Betgi reikia ir vietiniams kaip nors ir iš ko nors gyventi, o trims valandoms atplaukiančios turistų minios vis tiek nepalieka tiek daug pinigų, kiek pasiliekantys kad ir vienai nakčiai. Bet juk ne apie tai.
    Susimoki už įėjimą keletą lirų (kaip jau ir įprasta Turkijoje, visada susimoki už kažką), ir gali sau ramiausiai kartis aukštyn, per tas gipso vonias ir kalkakmenių baseinus, gulėti mineraliniuose vandenyse ir jausti kaip grįžta jėgos, grožis ir jaunystė. Tik įbrendi ir iškart nusibraukia penkeri metai, o pagulėjus kiek ilgiau ir visas dešimt. Reikia per daug neįsijausti gulint tose voniose, nes jei blogai apskaičiuoji, gali apskritai kūdikiu tapti per ilgai pagulėjęs. Nors gal tai ir nebūtų baisiausia problema. Sunkiau tikriausiai būtų grįžti namo, nes juk visi nepilnamečiai privalo turėti tėvų leidimą keliauti po užsienius, ir pasinė nuotrauka tikriausiai nelabai būtų panaši į gyvą paveikslą.

    Taip vis begalvodami ir besifotografuodami lipome viršun, su milijonu kitų turistų, tarp kurių buvo netgi lietuvių. Kaip spėju, tie lietuviai tikriausiai ne su lietuvių, o su rusų grupe važiavo. Nors nesu tikras, bet visko gali būti. Neklausiau ir nekalbėjau tuo klausimu, buvo aplinkui ir daugiau ką veikti, o ne užpuldinėti niekuo nekaltus keliautojus su kvailais klausimais.

    Kai visas tas travertinines vonias perėjome ir užlipome į patį viršų, nusprendėme pereiti ir per patį nekropolį. Dauguma turistų ten net neina, todėl iškart užplūdo ta dieviška kapinių ramybė, nors pačių kapinių nelabai matėsi. Mes vis dar buvome gipso baseinuose, kur pačiame vidury kažkas į senovinį kapą stovėjo. Šalimais valkiojosi ir turkų jaunimas, kuris nusprendė išmokyti ir naujo turkiško slengo (jis tikriausiai jau pasenęs, bet gal vis tiek). Žinoma, kaip ir priklauso tokių valstybių gyventojams, jie buvo labai patenkinti ir didžiavosi, kad pas juos, Turkijoje, yra tokia nuostabi vieta: gražu juk, ar ne. O turkiškai super: on numara, kiek supratau, tai dešimtas numeris. Kažkaip įdomiai jie skaičiuoja, pas mus tikriausiai būtų pirmas numeris, o gal tai reiškė dešimt balų? Šiek tiek logiškiau tai skambėtų.

    Bet nesvarbu, ar tai dešimtas numeris, ar koks kitas, vis tiek visi tie melsvai is baltai spindintys travertinų baseinai su mineraliniais vandenimis atrodė gražiai.

    Nekropolis. Daug kapų. Vieni vienokie, kiti šiek tiek kitokie, prifotografavau iki soties, visų kapų netgi nespėjau apžiūrėti, viduje šiaip nieko nebuvo, bet jei eiti per visus kapus, tada nebūtų likę laiko kitoms gėrybėms, kurių irgi buvo daug.

    Tiesiai prieš kapus: Bizantijos, o gal ne bizantijos, gal graikiški, vienu žodžiu tokie senoviniai vartai, kurie veda tiesiai į pagrindinę Hierapolio gatvę, abiejose gatvės pusėsė kyla namų griuvėsiai, o jei labai atvirai: tai tiesiog namų fasadai. Bet užtat ten gaunasi labai geros nuotraukos. Ypač kai šortais ir kitais šiuolaikiniais rūbais apsirėdę žmonės išnyksta iš ekrano. Bet negali labai skųstis tais šiuolaikiniais žmonėmis, nes jų tikrai nebuvo labai daug ir jokio vaizdo negadino. Man net įdomu pasidarė: žinoma, mineraliniai vandenys ir gipsinės vonios jaunystę grąžina, ten pagulėti galima, bet jei jau užlipom į viršų ar niekam nekyla mintis dar pasibastyti. Ar visi jau tiek prisižiūrėję antikos grožybių, kad dar viena gatvė su vartais jau niekam jokių emocijų nesukelia. Na, bet čia jau jų reikalas, aš tuo metu radau netgi tualetą. Netgi gerai išsilaikiusį. Kaip suprantu viešąjį tualetą, bent jau tuo metu, kol jis buvo naudojamas tikriausiai buvo viešasis tualetas. Ir netgi neužtvertas kaip Efese ir be jokių užrašų „Nesinaudoti“. Naudotis gal ir šiaip niekam nekiltų mintis, bet bent jau užlipti ant jo tikriausiai kai turėtų kilti. Įdomūs tie tualetai. Tiesiog skylutės išrikiuotos, sėdi sau ramiai, kalbi su kaimynu apie politiką, atlikinėji reikalą tuo metu. Kinijoje iki šiol panašių tikriausiai pilna, nors gal ir ten kažkas jau pasikeitė.

    Hierapolio gatvė nebuvo labai jau ilga, greitai pasibaigė, ir atsirandi kažkokiuose laukuose, ne ryžių ir ne rugių, šiaip laukuose, po kuriuos paklaidžiojęs randi baziliką. Vėl keletas kultūrinių antikos sluoksnių. Ne gausiai išlikusi toji bazilika, bet užtat ant kalno dar aukščiau matosi ir kiti griuvėsiai, o pačioje tolumoje: dunkso didžiulis amfiteatras. Nemažas visai amfiteatras. Minu vis bandė prisiminti, ar čia tas teatras, kurį jis prisimena, ar gal visai kitas.

    Tas nemažas teatras irgi, žinoma, palieka nemažą įspūdį, tad ten valkiojosi jau daugiau turistų. Tačiau šitas buvo pusiau remontuojamas, tad visajo didybe buvo galima grožėtis tik iš pat viršaus, nes tiek skėnė, tiek pradinės eilės buvo visiškai užtvertos, o vaikščiojantys turkų statybininkai bandė lipdyti Apolono ir jo mūzų galvas iš gabaliukų, bei puošti fasadus jonėniškais ir dorėniškais ornamentais. Matėsi, kad šita vieta tikriausiai pakankamai gausiai lankoma, nes draudžiantys užrašai mirgėjo iš visų pusių visomis kalbomis. Lietuviškai nebuvo.

    Tiesiai po pačiu teatru yra ir paties Apolono šventykla. Žinoma, iš jo irgi likę ne daugiau nei kelios kolonos, tačiau ten buvo dar ir sieros šaltiniai. Šiapi tie sieros šaltiniai ir kitos dujos yra ne pačioje Apolono šventykloje, o šalimais – Plutono šventykloje, Plutono vartuose, pačioje seniausioje Hierapolio šventykloje, kur kažkada, gal ir dabar iš žemės trykšta sieros ir kitos dujos, mirtinai pavojingos žmonėms, tačiau senoviniai žyniai žinojo kaip to išvengti ir dėl to būdavo baisingai pripažinti paprastų žmonių. Vienu žodžiu, kaip ir dabar panašiai vyksta. Viso šito gal nelabai ir žinočiau, jei tuo metu kaip tik keliems žmogeliams, kuriems buvo įdomu, gidas papasakojo, šiaip tas pats dar visose knygose parašyta, o aš puse ausies klausiausi, ką jis ten pasakojo.

    Maždaug tuo visos Hierapolio grožybės baigėsi, tad buvo galima grįžti prie gipso vonių ir mineralinių vandenų, dar šiek tiek pasijauninti. Ten vėl buvo pilna visokių turistų iš Rusijos ir Korėjos ir kitų pasaulio kraštų, dar daugiau kinų, kurie prašė, kad juos nufotografuotumėme (neprašė kartu fotografuotis, pagarba jiems), ir kito tautybių atstovų.

    Vėl grožėjomės tais gipsiniais ir travertiniais baseinais, mineralinėmis voniomis, atjaunėjome iškart kiekvienas po dešimčia metų, tie kurie nepasisaugojo, mačiau ir visai suvaikėjo, bet šiaip iš idėjos tenka teigiamai vertinti visus tuos grožius ir mėlius, atspindinčius dangaus žydrynę. Beveik kaip Junanio ryžių terasos viskas atrodo. Tik man vėl iškilo klausimas: jei tų žmonių čia tiek daug, kurie aikčioja ir klykčioja prie kiekvieno baseino, nejaugi tikrai niekam niekam niekam neįdomu Hierapolis. Negaliu pasakyti, kad jau visai visai niekam, buvo keletas žmogystų besibastančių. Aišku, reikia būti dėkingam, nes gali visu tuo neišpasakytu antikos grožiu (gal ne visai neišpasakytu, bet vis tiek „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai“, gerai, kad ten klimatas sausas tai pelėsiai ir kerpės taip gerai nesidaugino kaip kokioje „Trakų pilyje“) džiaugtis beveik visiškoje ramybėje, čiulbant paukšteliams, lakštuojant lakštutėms, čirpiant svirpliams ir cikadoms. Beveik pasijaučiau kaip Korėjoje.

    Prie pat įėjimo į Hierapolį buvo didžiausias restoranas su šventomis ir gydančiomis mineralinėmis voniomis, kaip supratau, būtent ten dauguma turistų ir užstrigdavo, atjaunėdavo ir suvaikėdavo, tad iki šventojo miesto daugelio jų kojos ir nebenunešdavo. Bet jei jiems nuo to geriau, kodėl man turėtų būti blogiau. Žinoma, kad ne. Pačioje viršūnėje, besigėrint travertinais ir amfiteatru iš skirtingų pusių, galima išgerti kokios kavos ar alaus (netgi ne visai brangiau nei apačioje), kuo daugelis ir užsėmė. Pvz., korėjiečių grupė, kurie dar aptarinėjo visus iš eilės, kad ir kokius rusų turistus. Žinoma, rusų turistai irgi nelabai garsėja kaip baisiai išauklėtos kaimenės, tačiau bent jau ten jie niekuo per daug nesiskyrė nuo visų kitų. Gal tik tuo, kad vaikščiojo be kokių marškinių, bet pusė europiečių ten taip elgėsi. Korėjiečiams, o daugelis jų buvo pagyvenusių, tai labai krito į akis. Taip labai baisiai neaptarinėjo, bet iškart pastebėjo tą kultūrinį skirtumą, kad va korėjiečiai niekada su taip neleistų viešoje vietoje pasirodyti, na europiečiai. Galvojau, kaip gerai, kad tai vis dėlto buvo europiečiai, tai jiems neteko nusižagsėti, visgi europiečiams daugiau atleistina ir pateisinama, o va jei būtų kokie penki kinai taip praėjo, tai visos korėjietės jau taip būtų prakudakavusios, kad tais atvejais, geriau nesuprasti apie ką kalba šalimais sėdintys žmonės. Visgi rasizmas, ypač tas aiškiai paslėptas, bet ryškiai išreikštas, dar gana gajus visame pasaulyje, ir tikriausiai artimiausiu metu niekur nepasidės.

    Besileidžiant žemyn išgirdome švilpuką. Ne, tai ne mums, ir ne kokiems užsienio turistams, o vietiniams turistams. Tikriausiai iš Stambulo. O gal iš kur kitur. Kurie nusprendė, kad reikia geresnių kadrų, palipti kažkur aukščiau, nes va kaip gražiai aš šitame fone atrodysiu. Negalima. Iš idėjos kaip ir visada ir visur: nuo vieno palipimo nieko juk neatsitiktų, bet jei pradėtų kiekvienas laipioti, kur nori, juk greitai visi tie travertinai, gipsai ir kartonai nugarmėtų žemyn ir užtvindytų visą Pamukalę. Spėju, kad Pamukalės užtvindymo ten visi mažiausiai bijojo, bet laipioti bet kur vis tiek niekam neleido.

    Kadangi po Hierapolio visos kitos Pamukalės įžymybės, kurių labai daug ir nebuvo, beveik nublanksta, tai reikėjo imtis kokių nors kitokių įžymybių, kurios gal ir ne tokios žymios kaip gipsinės vonios, bet vis tiek galbūt ir visai vertos pabandyti. O tai buvo giozlemai. Šiaip tokie blynai, dideliausi, per tris keptuves kepti, ploni ploni, į katruos įvynioti tai špinatai, tai sūriai, tai varškė, tai šiaip kas nors, o dažniausiai viskas kartu. O kad būtų autentiškiau, viena teta sėdi priešais įėjimą ir viską kepa. Šiaip tikriausiai ir dėl autentiškumo ji ten sėdi, ir kad klientų pritraukti, bet tikriausiai ir šiaip ji visai gerai sugeba gaminti, tad tikriausiai didelės klaidos nepadarėme atsisėdę prie baseino jų užkąsti. Jau sakiau, kad čia Pamukalės mada: baseinas prie kiekvieno kampo. Tiesą sakant, tas baseinas, prie kurio mes sėdėjome, visai nepriklausė restoranui, kitam viešbučiui, bet vis tiek. Betgi ne dėl baseino sėdome valgyti tu giozlemų.

    Po visų giozlemų dar perėjome per visus turgus ir parduotuves, ypatingai dėdės ir dėdienės parduotuvę, sužinojome kiek kas kainuoja, pavyzdžiui, vynas, ne visai brangiai netgi turiu pasakyti, negaliu pasakyti, kad labai pigiai, bet vis tiek. Grįžus į viešbutį sužinojome, kad alkoholio įsinešti negalima, o jau buvau galvojęs, kaip čia vyno butelį gersime prie baseino. Ne šiaip sau neleidžia, kad ten musulmoniškas kraštas ar dar kas nors, neleidžia dėl to, kad pats viešbutis pardavinėja tiek alų, tiek vyną, tiek visą kitą, tad atseit verslą jiems gadins. Nusprendėme negadinti jiems verslo ir to vyno nusipirkti. Bet kai pasakė kainą, tai netgi nustebau: dvigubai daugiau nei dėdės parduotuvėje. Žinoma, suprantu, kad gali būti brangiau nei šalimais esančioje parduotuvėje, tačiau dvigubai: tai jau šiek tiek per daug. Tad nusprendžiau jiems gadinti vis dėlto verslą. Negalima iš lauko – tai negalima, bet iš jūsų irgi nepirksime. Alaus kaina nebuvo tokia skirtinga. Pabandžiau paplaukioti baseinu: vanduo šaltas ir chloruotas. Visai ne jūros vanduo. Išlepę tie keliautojai šiais laikais.

    Pradėjus temti dar pabandėme pasivaikščioti po Pamukalę, gal kas gera ten bus, tačiau labai daug ko gera nebuvo. Nieko gera ir neradome, tik daug viešbučių su baseinais, beveik visi buvo tušti. Dar pabandėme pasiaiškinti kokis kompanijos mus galėtų nuvežti iki Fethijės... Greičiausiai beveik visos, kainos beveik panašios, o kai kurie dėdės nepatiko. Nes pirmas klausimas: jums gal į Selčuką. Kadangi nereikia, nes mes ten jau buvome, tada į Fethiję. Vienu žodžiu iškart aiškiai parodo, kad puikiai žino apie visus keliautojus, kur jiems reikia ir ko reikia. Šiaip beveik teisingai atspėjo, bet jei jis sau leidžia vaizduoti pasikėlusį ir suprantantį, tai kodėl mums irgi nepavaizdavus tokių pačių: pinigus juk mes mokame. Jei taip atvirai. Bet čia jau kita istorija.

    Mūsų viešbutyje niekas nesiruošė jokių vakarienių duoti (dažniausiai ir neduoda, užtenka bent to, kad pusryčius pasiūlo), teko eiti ieškoti, kur dar čia būtų galima ir pavakarieniauti. Šiaip jau Pamukalėj didelės problemos pavalgyti nebuvo, eini ta pagrindine gatvyte, žiūri, praeini giozlemų tetulę, nes jau ten valgėme, kitas giozlemų vietas irgi, nes tą dieną giozlemus jau buvome valgę ir tada pasukame prie... Radome dėdės Mustafos restoraną. Negaliu pasakyti, kad labai jau radome, daug ieškoti ir nereikėjo. Dėdei Mustafai labai patiko, kad pas jį užsuko korėjietis (lietuviai didelio įspūdžio nedaro, nekeista, vis tiek laiko kokiais rusais ar vokiečiais, kurie sau didelės garbės nėra sau pasidarę, negaliu pasakyti, kad lietuviai kur nors būtų didesnę garbę pasidarę), nes... Kažkuo jis ten susijęs su Korėja, ar tai kovojo Korėjos kare, ar tai pas jį labai dažnai korėjiečiai užsuka, ar dar kažkas. Labai nesiaiškinau, nes netgi ne su manimi kalbėjo, tačiau kalbėjo. Korėjietiškai kalbėjo tarp kitko ir nepasakyčiau, kad labai blogai. Vien dėl to. Iš tikro tai ne vien dėl to, kadangi apie vyną jau buvome galvoję nuo seniau, tai paklausėme, kiek pas juos kainuoja vynas. Ir kaip bebūtų keista: kainavo jis gerokai mažiau nei viešbutyje. Įdomiai jie ten verslą daro. O mums koks skirtumas. Toks tas gyvenimas pas juos Pamukalėje.

    Pusryčiai kaip visada buvo tokie patys, tik vienas geras dalykas, kad šitame viešbutyje žmonių buvo šiek tiek per daug, todėl kiekvienam asmeniškai niekas nesiruošė nešioti jokių valgių, tiesiog ant stalo pridėta agurkų, pomidorų, batono, kavos ir arbatos, ir siūloma visiems patiems pasiimti tiek, kiek nori ir ko nori. Žinoma, labai jau, ko nori nebuvo, nes aš būčiau pageidavęs kokių virtų kalmarų ir gyvų austrių, tačiau mano pageidavimų tikriausiai niekas nebūtų supratęs. Bet užteko ir to, ko buvo, o ko daugiau reikia.

    Nespėjus išeiti iš viešbučio, vėl užpuolė visokie dėdės ir tetos, siūlydami važiuoti ten arba ten, nes juk visi puikiausiai žino, kad užsienietis su kuprine tikriausiai nesiruošia šiaip eiti kur nors pėsčiomis, turėtų turėti kokį kilnesnį tikslą, bet gerai, kad mes ir turėjome kilnesnį tikslą, kuris tikrai nebuvo susijęs su tais dėdėmis. Mūsų kompanija jau laukė mūsų. Šalimais buvo keletas japonų, šiaip jų buvimas žadėjo, kad kelionė tikrai nebus tokia įdomi, kaip su keletu kinų, tačiau pasirodė, kad tie japonai irgi važiavo visai ne ten, kur mes: į Afrodiziją. Kiek supratau, tikriausiai ne afordiziakų ieškoti, o irgi pasigėrėti antikos relikvijomis ir kitomis iškasenomis. Tad mūsų kelionė buvo be galo nuobodi. Dar reikia pridurti, kad autobuse nebuvo nei bevielio interneto (jo šiaip nebuvo ir kituose autobusuose, nors lyg ir žadėta), ir netgi asmeninio televizoriaus ekrano. Daugelis turkiškų autobusų gana išsivystę, turi savo ekraną, gali žiūrėti visokius filmus (iš pradžių teko išmokti naudotis tuo ekranu), filmai dažniausiai turkiški arba įgarstinti turkiškai, ausinės kartais neveikdavo, titrai dažniausiai būdavo ne korėjietiški, tad dažnai tekdavo žiūrėti tik judančius paveiksliukus, bet vis geriau negu nieko.

    Užtat ta proga, kad nieko ten nebuvo, sustojome Davčiu ar kažkaip panašiai besivadinančiame mieste išgerti arbatos. Visiems davė tos arbatos. Tik va kartu su mumis važiavo daug amerikonų, kuriems vien arbatos neužteko. Žinoma, penėti burgeriais, negi jie pasitenkins tik kažkokia arbata. Nusipirko sau čipsų ir koka kolos, jautėsi gerokai permokėję už ją, o vėliau visą kelią šiugždino tais čipsų pakeliais ir šiaip kėlė triukšmą. Kaip dažniausiai pas juos ir priimta elgtis. Tokie jie jau yra. Taip visai įdomiai ir pasiekėme Fethiję. Amerikonai iškart puolė gaudyti taksi, nes jie tikriausiai kitaip ir nesugeba keliauti, o aš iškart pasakiau, kad jokių taksi, nes iki ten, kur reikia važiuoja dolmušas. Kaip nors rasime.

    Pradžiai dar pabandėme išgerti kavos, kuri kažkodėl kainavo dvigubai daugiau, nei aš įsivaizduoju. Taip dažniausiai ir būna, kad visokiose panašiose vietose lupa daugiau, o dažniausiai specialiai turistams pasiūlo ir ypatingas kainas. Kad nepasirodytų viskas per pigu. Tokia jau keliautojų dalia. Užtat nevažiavome taksi, o pasirinkome kelionę dolmušu.

    O tai buvo kaip ir mano klaida, bet kaip ir geras pasirinkimas. Važiavimas dolmušu, žinoma, turi savo žavesio, bet iš kitos pusės reikia žinoti, kur maždaug išlipti. Sėdėjau įlindęs į žemėlapį ir dairiausia vienu metu per langą. Kad neduok dieve nepravažiuotume maždaug tos vietos, kur reikia išlipti (kadangi reikėjo nepravažiuoti maždaug tos vietos, tai buvo labai didelė tikimybė ją ir pravažiuoti, ką aš ir buvau numatęs). Nebuvau numatęs tik vieno dalyko: kad mes gerokai pravažiuosime maždaug tą vietą.

    Bet viskas nuo pradžių, labai greitai atsidūrėme beveik centre, jau matėsi ir mečečių minaretai ir muedzino balsas, šlovinantis Alachą bei jo nepakartojamą pranašą Muhamedą, jūra, jachtos, saulėlydis (jo dar nebuvo), romantika ir uostas. Viskas kaip ir pagal planą. Dolmušas važiavo maždaug ta kryptimi, kurios mums ir reikia. Centre daugelis žmonių išlipo, įlipo pora baltų amerikiečių, tad vis dar galvojome, kad važiuojame reikiama kryptimi. Beveik taip ir buvo. Galiausiai žmonių labai apmažėjo, išlipo netgi tie baltieji, ir likome tik mes vieni. Jau pradėjo kilti tas jausmas, kad mes gal ir pravažiavome, nors pagal mano paskaičiavimus, gal dar ir neturėtume būti pravažiavę, tačiau kai dolmušas sustojo, ir pasakė, kad čia jo paskutinė stotelė, o kelio toliau kaip ir apskritai nėra: supratau, kad tikrai jau esame pravažiavę. Dėdė vairuotojas nelabai žinojo, kur mums reikia, bet aš maždaug vis tiek galvojau, kad gal viskas nebus taip jau toli.

    Iš tikrųjų labai toli ir nebuvo (buvo kilusi mintis atgal irgi važiuoti dolmušu, tačiau tikimybė pravažiuoti reikiamą vietą vis dar liko, ir buvo gana aukšta, tad nutariau nerizikuoti), tačiau eiti su kuprinėmis ant pečių vidury dienos po nekepinančia saule (nes ten kartais ir šešėlių, metamų nuo medžių buvo) nėra pats maloniausias užsiėmimas gyvenime. Galiausiai netgi priėjome reikiamą viešbutį, kuris buvo šiaip ant kalno, tad teko dar ir ten užsikabaroti, ir sužinoti, kad jie neturi tokių kambarių, kurių mums reikia. Kaip visada: pirmas bandymas nesėkmingas. Antras buvo jau sėkmingesnis, kambariai buvo, tokių kokių reikia, kaina beveik tiko (pigiau vis tiek nesitikėjome rasti), internetas buvo, katalogas su viskuo, ką jie gali pasiūlyti irgi buvo, tad ko daugiau reikia. Ogi apžiūrėti Likijos paveldą, kuriuo garsėja ne tik Fetije, bet ir visas pajūris iki Antalijos. Antalija šiaip jau atkrito kaip privalomai lankomas turistinis objektas, tačiau Likijos kelias atrodė visai viliojančiai. Tiesą pasakius, tik dėl to ir įtraukėme Fetiję į savo planus. Žinoma, planai kaip visada buvo karališki: pereiti gal ir ne visu keliu, bet dalimi, pažiūrėti į visus kapus, ilgiausią Turkijos pliažą ir viską, kas tik bus pakeliui. Kadangi daug informacijos neturėjome, tad tikėjomės, kad viską ir bus galima pamatyti. Bet pradžiai juk galima ir tiesiog pačia Fetiję apžiūrėti, ir nuspręsti, ar apskritai verta tuo Likijos keliu keliauti.

    Žinoma, pats svarbiausias dalykas, kurį reikia apžiūrėti – tai uostas. Ir nors jau buvome matę iš toli, pravažiuodami, tačiau reikėjo pažiūrėti ir iš arčiau. Gal ką gera pamatysime. Daug labai ko gera nebuvo: tos pačios jachtos, vanduo, kažkur toli lyg ir matosi pliažas, o dar toliai dunkso didingai Rodo sala. Sako, kad tai jau Graikija, ir iš Fetijės galima nuplaukti iki Graikijos, o jei konkrečiau, pažiūrėti, kuriame taške stovėjo dar vienas iš Pasaulio stebuklų: Rodo kolosas. Beeidami iki uosto praėjome antikinio graikiško-romėniško amfiteatro griuvėsius, kur kadaise kovėsi gladiatoriai. Tikriausiai kovėsi, nes tuo metu viskas buvo remontuojama, ir į tą teatrą buvo įmanoma tik žvilgtelėti gerokai pasistiebus. Labai daug nesimatė. Užtat prie mūsų prisistatė kažkoks dėdė, kuris pasivadino kultūros ir gamtos saugotoju (ar kažkuo panašiu), ir pradėjo pasakoti, kas čia ir kada buvo, labai giliai nesiklausiau, nes viską ką jis pasakojo, buvo galima ir taip pasiskaityti, o konkretesnių faktų vis tiek būčiau neprisiminęs, ir dar neatmetėme tos galimybės, kad jis gal visai ne koks inspektorius, o šiaip apsimetėlis gidas, kuris už visokius pasakojimus vėliau paprašys susimokėti, ko tikrai nesiruošiau daryti.

    O tada jau tas romantiškiausias Fetijės uostas. Tiesa, nesu tikras, kad tai pats romantiškiausias uostas pasaulyje, ar bent Turkijoje, bet vis tiek – uostas: klykia žuvėdros, linguoja jachtos, balti europiečiai gaivinasi alumi ir kitais gaiviaisiais gėrimais, kažkas ruošias arba jau grįžo iš pliažo, palmių šakos linksta nuo datulių svorio. Vienu žodžiu, viskas kaip ir priklauso uostui. Dar stovi tarptautinis terminalas su tiesioginiu keltu į Rodo ir ekskursija po Rodo kolosą, kurio jau seniai nėra (visur ir visada taip turistus apgaudinėja). Vienu žodžiu, nieko ypatinga.
    Pačiame miesto centre, kur iš vienos ir kitos pusės driekiasi ilgiausios turgų gatvės stovi likų kapas. Taip, tų pačių likų, kurių kelias tiesiasi palei visą Turkijos pajūrį (žinoma, kad ne visą, tik dalį, bet ir tų užtenka: penki šimtai kilometrų). Iškart matosi, kad ornamentai šiek tiek kitokie, palyginus su tais, kuriuos jau matėme Efese, Selčuke ir kituose antikiniuose miestuose bei kaimuose. Bet iš to kapo tik tiek ir telikę: ornamentai. Gal viduje kas nors ir daugiau yra, bet abejočiau, taip atvirai tikrai nebūtų palikę.

    Kažkur aukštumoje matėsi irgi kažkokie antikiniai paminklai, todėl nusprendėme palipti iki ten. Belipant vėl užklydome ant kažkokių kapų. Tikriausiai ne likų, nes jokių ornamentų nesimatė, šiaip tokiek kupolai, gal kokie vėlesni arba ankstesni gyventojai paliko, o gal šiai viskas užkonservuota, nes tas kupolas labai jau kvepėjo XX a. cementu. Ir taip belipant staigai prieš akis išdygsta nuoroda: Likijos kelias. Į kairę. O gal dešinę. Čia juk tas pats Likijos kelias, kuriuo mes ruošėmės eiti. Žinoma, norėjosi iškart ir pradėti, bet nusprendėme atidėti šiek tiek kitam laikui. O be to, tam, kad juo praeitum, reikėjo bent jau kokį žemėlapį turėti, kurio neturėjome. Vienu žodžiu tai reiškė, kad tenka grįžti atgal. Į turistų informacijos centrą, kurių, pagal mūsų duomenis turėjo būti visi du Fetijėje.

    Tikriausi du ir yra. Vienas jų buvo kažkokiame pašto pastate, kuris lengvai atsidavė pelėsiais ir tarybiniais laikais (kurių šiaip Turkijoje niekada ir nebuvo, bet pelėsis tikriausiai vis tiek užsinešė per Juodąją jūrą), tačiau ten niekas nieko nežinojo. Netgi apie Likijos kelią nebuvo girdėję, o jau apie jokius žemėlapius tuo labiau. Kitas apskritai buvo tokia būdelė, kuri tuo metu buvo uždaryta. O gal šiaip visada buvo uždaryta, nes koks šeštadienis. O gal dėl penktadienio. Nesuprasi. O gal šiaip perkeltas į kitą vietą, kur nereikia. Trumpai tariant Likijos kelio žemėlapių medžioklė nepasisekė. Tad bent jau nueikime iki tų kažkokių kapų.

    Vėl tuo pačiu keliu, pro tinkuotus ir betonuotus mauzoliejus, Fetijės užkampius ir užkaborius, nuėjome iki likų kapų. Spėju, kad ten irgi turėtų būti likų kapai, nes juk visas tas kraštas kažkada priklausė Likijai. Priėjus arčiau, supratome, kad ten tikrai buvo likų kapai. Šiaip užrašas įnirtingai skelbė, kad tai yra Amynto kapas (vieno iš terminų, t.y. likų), bet aš spėju, kad ten ne jo vieno kapas, nes kai vienam žmogui dešimt iškaltų sienų gal šiek tiek per daug. Dar ten buvo parašyta, kad galima įeiti tik iki septynių vakaro ir už įėjimą reikia susimokėti po tris liras ar kažkaip panašiai. Iki septynių vakaro buvo likusios dar kelios minutės, todėl nusprendėme, kad dar galima (ne mes vieni nusprendėme, buvo atbėgančių ir daugiau baltųjų europiečių, vis besistengiančių suspėti į tas septynias vakaro), o toje būdelėje, kuri pagal vaizdą tam ir stovėjo, kad visi ten susimokėtų tas tris liras nieko nebuvo, ir neatrodė, kad artimiausiu metu ten kažkas pasirodys. Vienu žodžiu, visi suprato, kad galima pas Amyntą užeiti ir nieko nesusimokėjus.

    Visi tie kapai tokie įdomūs. Nors, žinoma, pagalvoju, kad tie, kurie jau apsilankę kokioje Petroje ar Luksoro šventykloje ar panašiose vietose tikrai nebūtų sužavėti ir gal netgi pakeltų kokį skandalą, jei būtų visgi reikėję susimokėti tas tris liras. Gerai, kad aplink mus nieko panašaus nebuvo. Gal koks dešimt kapų, nes šiaip sau kapai: ant stačiausio skardžio iškaltos olos, su kolonomis tarp kitko, ir dar kitokiais ornamentais. Pati didžiausia iš tų olų tikriausiai ir bus Amynto kapas (jame nieko nebuvo, gal ir gerai, nes jei būtų buvę, tai tikriausiai jau seniai kas nors būtų ir išnešęs, bet tikriausiai kažkas kažkada taip iš tikrųjų ir padarė), o visos kitos olos kapai, bet jau tikriausiai ne Amynto. Irgi pastebėjau, kad daugelis baltųjų europiečių užsikaria iki to pagrindinio kapo, nusifotografuoja visomis įmanomomis pozomis (kaip ir mes, tarp kitko, negali žmonių peikti), ir lekia atgal. Nors aplink daug gražių ir kitų kapų. Žinoma, jie kažkuo labai nesiskiria vienas nuo kito, vieni didesni, kiti mažesni, bet visur panašios olos su kolonomis. Bet vis tiek įdomiai taip atrodo skardis visas iškalinėtas kolonomis ir ornamentais. Vienu žodžiu, apžiūrėjome beveik visus kapus, kojų nenusilaužėme, neišsisukome, ir net nesusidraskėme besibraudami per brūzgynus.

    Besileisdami pamatėme, kad ant kito skardžio irgi yra dar vienas kapas. O gal pora. Man, žinoma, būtiniausiai prisireikė nueiti ir iki ten. Kaip visada būna kalnuose, iš tolo atrodo, kad kelias labai paprastas, tačiau pradėjus eiti, pasirodė, kad viskas ne taip jau paprasta. Visų pirma, kai jau turėjome būti kažkur ten: atsidūrėme kažkieno kieme. Tikriausiai ne ten. Tada pradėjome eiti keliu: sutikome daug ožkų su varpeliais ir matėsi, kad kelias jau eina visai iš miesto ir tikriausiai teks grįžti. Minu dar pasijuokė, kad jei ką: tai tų likų kapų ir kapaviečių prisižiriūrėsime tame Likijos kelyje, ir ar tikrai būtina dabar čia brautis. Būtina. Sukame ratą iš kitos pusės. Supratau, kad jau gerokai ne ten, todėl pradėjome kažkuo panašiu į takelįlipti viršun viršun ir randame... Nieko gera šiaip neradome, tik Fethijės pilies liekanas su Turkijos vėliava. Visada taip būna. Bet bent jau buvo proga nufotografuoti tą romantiškąją Fethiję besileidžiančios saulės spinduliuose. Irgi gražus vaizdas. Fethijė ir tuo garsėja. Bet tikriausiai kaip ir visi uostai. Bet šiaip gražiai viskas ten atrodė, tai net nebuvo gaila, kad dar vieno kapo ir neradome. Tačiau saulė leidosi vis greičiau ir žemiau, o tai reiškė, kad gal reikėtų prie tos pilies liekanų ir neužsibūti, nes leisti miško keliuku nuo kalno naktį tikrai nėra pats saugiausias užsiėmimas pasaulyje.

    Iki visiškos tamsos nusileisti spėjome, netgi apžiūrėti turgus ir kelias parduotuves, nusipirkti kremo nuo saulės (nes jau baigėsi) ir šiaip daugiau nieko ir nedarėme. Man pradėjo pilvą skaudėti. Kažkodėl spėju, kad nuo kažkokio burgerio, kurį valiau prie likų kapų. Įtariu, kad likų kapai mažai turėjo įtakos mėsos kokybei, bet visai gali būti, kad tai kerštas užkariautojams. Tačiau tuo keliu vis tiek reikia kaip nors eiti, tad turėjome paskutinę viltį: galbūt viešbučio savininkas ką nors žinos.

    Na, jis ir patvirtino tą faktą, kad jokios turistų informacijos nieko nežino ir nežinos, nes tuo neužsiima, o viską papasakoti gali jis. Turėjo netgi žemėlapius. Kurių šiaip dykai nedalino, nes pats turėjo tik vieną. Mano karališką planą aplankyti Letooną ir pasimaudyti ilgiausiame pliaže jis iškart atmetė. Atmetė vien dėl to, kad mes ten planavome eiti tik kokias dvi ar tris dienas, o bėda ta, kad Likijos kelias gal ir kelias, bet su viešuoju transportu dažnai yra nemažai problemų. Ir bent jau pirmoje kelio dalyje reikia labai gerai apskaičiuoti kur ir kiek norima eiti, nes blogai apskaičiavus, gali atsidurti kažkur niekur, kur nėra jokio transporto... Na, taksi visada galima pabandyti išsikviesti, tik neaišku, ar kas nors važiuos ir kiek paprašys už važiavimą, o jei ne: pėdini sau toliau keletą valandų (jei dar nėra visiškai sutemę) iki kito kaimelio ir ten lauki to vienintelio autobuso (jei jis dar nebūna išvažiavęs). Vienu žodžiu linksma. Be to, bent jau jo žiniomis Likijos kelias taip greitai neinasi, kaip norėtųsi, tad jei noriu keliauti iki to Letoono, tada reikėtų arba važiuoti kokią pusę kelio iškart arba tam skirti bent jau savaitę. Toks tas jau Likijos kelias įdomusis.

    Nusprendėme nieko labai neplanuoti ir nesistengti, tiesiog eiti nuo pradžių, kiek spėsime, dėl visa ko turėti omenyje, iš kurių kaimų autobusai visgi važiuoja, dar užsisakėme autobuso bilietus pas fėjų kaminus, t.y. į Gioremę (Kapadokiją). Iš idėjos tikriausiai buvo galima pradėti eiti ir nuo Fethijės (ženklą juk matėme: „Likijos kelias“), bet viešbučio savininkas rekomendavo pavažiuoti iki Ovadžiko, ten šalimais Hisarioniu, kažkokio žymaus kurorto. Tad tikriausiai taip ir teks daryti.
    Monday, May 12th, 2014
    9:19 pm
    Gandrai ant Artemidės stulpų: Selčukas
    Ankstyvą rytą, nespėjus net išlipti iš autobuso, iškart užpuolė visokie viešbučių siūlytojai. Iškart matosi, kad esi dar vienoje turistinėje vietoje ir tikriausiai ten turistų ne per daugiausia, kitaip tikrai niekas autobusų stoty nuo šešių nestovėtų ir nesisiūlytų. Gal vis dėlto ir gerai padarėme, kad važiavome į Selčuką, o ne kokį Kušadasį, kur šiaip visi šalia archeologinių garsenybių dar ir pajūry guli arba į kokią Graikiją prie progos nuplaukia. Aš irgi galvojau, gal visai verta nuplaukti į Graikiją, grynai dėl įdomumo, nes iki tos Graikijos turėtų būti visai netoli. Bet juk ne apie tai.

    Taigi siūlytojas labai intensyviai bandė įsiūlyti Artemidės viešbutį. Iškart ne pavadinimas taip dieviškai nuteikia, o be to, iškart supranti, kad esame tikriausiai ten kur reikia, prie to vieno iš pasaulio stebuklų: Artemidės šventyklos, kurios pačios dar nesimatė, bet viešbučiai jau vadinasi taip kaip reikia. Kaina gal ir ne pati baisiausia, bet dėl visa ko nusprendėme paieškoti ko nors dar.

    Vėl išbandžiau savo žemėlapio skaitymo įgūdžius, ir turiu pasakyti Selčuke viskas sekėsi šiek tiek geriau nei Stambule: klaidžioti po labirintus neteko. Bet ir miestukas ne pats didžiausias, tad ten nelabai ir buvo kur klaidžioti. Matosi, kad mūsų Lonely planet tikrai pasenusi, nes pirmojo viešbučio jau nebuvo. Gal tas namas kur nors ir yra, tačiau ten tikrai jokio viešbučio nėra. Taigi pirmas bandymas: nesėkmingas. Bandymas numeris du: Australijos ir Naujosios Zelandijos viešbutis, kuris nebuvo uždarytas. Bet tai tikrai nereiškia, kad būtinai ten eisime. Kažkodėl kainavo jis beveik tiek pat, kiek dvivietis kambarys Stambule. Juokingi tie žmonės. Vienas geras dalykas, kad ten yra dviračiai, kuriais galima važinėti. Už papildomą mokestį. Dar įdomesnis dalykas. Vienu žodžiu tas antrasis irgi labai nesužavėjo, bet turėjome omenyje, kad bent jau vienas viešbutis yra. Liko paskutinis bandymas.

    Tiesiog pagal tą patarlę, kad trečias kartas nemeluoja. Panašiai taip ir buvo. Turkiškas namelis, su internetu, baltomis sienomis, pusryčiais, netgi atskiru kambariu su Viduržemio jūros kriaukle. Ir netgi kaina pusėtina. O ko daugiau ir reikia. Sako, kad netgi pusryčiai įskaičiuoti į tą kainą. Vienu žodžiu viskas labai tinka.

    Bet juk Selčukan važiuota tikrai ne dėl viešbučio, ten ne tik Artemidės šventykla yra, pilna ir visokių kitokių gėrybių ir grožybių. Kad ir antikinis Efeso miestas. Tik visa bėda, o gal ir laimė, kad Efesas yra ne pačiame Selčuke, o šiek tiek nutolęs. Gerai tai, kad miesto dulkės ir išmetamosios dujos negadina antikinio paveldo, o bėda ta, kad iki jo reikia bandyti kaip nors nusigauti. Kažkaip žinojau, kad iki Efeso važiuoja kažkoks viešas transportas, tikriausiai kokie dolmušai arba autobusai, bet dar geriau žinojau, kad iki Efeso yra tik du kilometrai, kas man davė išganingą mintį: o kodėl gi iki ten nenuėjus pėsčiomis. Nors iš idėjos visai teigiamas dalykas būtų ir važiuoti dviračiu. Tik tą dviratį reikia turėti. Taigi pirma užduotis buvo: dviračio paieškos.

    Keletas dviračių stovėjo tiesiai prieš mūsų viešbutį, tačiau šeimininkė pasakė, kad jais naudotis negalima. Iš idėjos tikriausiai būtų galima, tik bėda, kad tie dviračiai – ne viešbučio nuosavybė, kažkokie turistai jais atvažiavo. Tai kaip ir tikriausiai negalima jais naudotis. Pasiūlė eiti pas australus ir Naująją Zelandiją, bet kažkaip gal ne visai gražu nuomotis dviračius ten, kur negyveni. Bet lyg ir kažkur kitur galima išsinuomoti dviračius, ten kur motociklus remontuoja. Buvo kelios tokios įstaigėlės tiesiai priešais. Tik va visos tos įstaigėlės dviračių irgi neturėjo. Kaip ir beveik supratome, kad dviračiais iki Efeso tikriausiai nevažiuosime. Bet du kilometrus juk galima ir nueiti, nieko baisaus neatsitiks.

    Rytas buvo dar ankstyvas, ne visai ankstyvas, tačiau ta vidurdienio kaitra dar nebuvo prasidėjusi. Kelias ėjo po šilkmedžiais. Labai teigiamas kelias turiu pasakyti, skirtas tik pėstiesiems ir dviračiams šilkmedžių pavėsyje. Kažkur dešinėje bolavo kažkokia kolona, kuri nelabai matėsi, tik vėliau sužinojome, kad tai ta garsioji Artemidės šventykla, bet tuo metu pagrindinis planas buvo Efesas ir jo antikinės grožybės.

    Šilkmedžio uogos jau buvo prisirpusios ir pribyrėjusios ant kelio, todėl padai vis lipo, eini kaip per kokią šiltą smalą. Kelias uogas netgi suvalgėme, nusiraškę nuo medžio. Įdomios tokios uogos, Korėjoje jos juodos, o ten žalios. Bet šiaip skanios. Ir taip labai neprailgus radau posūkį į Efesą, ten dar autobusų stotelė buvo, visokiems keleiviams iš Selčuko ir Kušadasio. Pėsčiomis einančių daug nebuvo.

    Apie Efesą jau yra pakankamai daug prirašyta ir dar daugiau prifotografuota, viską galima paskaityti internete. Nuotraukų irgi daug jau sukeltas. Viskas paprasta: geriausia nieko nepirkti prie įėjimo, nes ten kainos, kaip ir priklauso, šiek tiek sukeltos, susimoki už įėjimą į miestą (vos ne kaip senais laikais, kai muitininkai prie vartų sėdėdavo), ir beveik gali baziotis, kur tik netingi. Po spiginančia pietų saule. Į dalį archeologinių vietų užeiti negalima, nes tuo metu vyko arba kasinėjimai arba restauracijos. Vien dėl to galėtų kainą šiek tiek nuleisti, tačiau taip niekas nedarė. Visas kitas vietas galima ramiai apžiūrėti. Akropolį, didžiausią kolonų aikštę, amfiteatrą. Irgi tokį nemažą. Labai norint galima ten dar ir kokį spektaklį surengti ir užkulisiais pasivaikščioti, tada patenki lyg į turgaus aikštę ir baltais šveistu grindinių prieini prie bibliotekos sienos, kur knygų jau seniausiai nėra. Kažkur ten dar turėtų būti ir Atėnės ar dar ko šventykla, bet iš jų išlikusios tik keletas sienų. Apžiūrinėtojų ir žioplinėtojų daugėjo, ir kaip ir turėjo jaustis, kaip tas miestas atrodė senais laikais, kol ten dar gyveno kažkas, tačiau man tai nelabai panešėjo į gyvenamą miestą.

    Vėl šventykla. Tualetas. Kur kadaise pusė turistų būtinai fotografuodavosi ant skylių, kaip senais laikais, dabar tai uždrausta. Nekeista. Jei taip visi ten fotografuotųsi ir laipiotų, tai tų skylių turėtų ir nelikti po keleto metų. Kaip dažnai ir atsitinka su archeologinėmis vertybėmis. Heraklio vartai ir mažasis amfiteatras, Dzeuso teatras. Vienu žodžiu daug visko,viskas nufotografuota, tereikia mokėti rasti internete.

    Kažkur viršuje lyg ir matėsi kažkoks dar namukas, kuris iš idėjos turėtų būti Švč. Mergelės Marijos namas, kur ji gyveno su apaštalu Jonu. Bent jau legenda teigia, kad po Jėzaus mirties Jonas Mariją atsivedė į Efesą, kur ji ir baigė savo gyvenimą. Tikriausiai taip ir buvo, tačiau tai vis tiek legenda, o tuo labiau girdėjau, kad niekas tikrai ir nežino, kad Marija ten gyveno, tik kažkodėl nusprendė, kad tikriausiai čia. Bet vis tiek, tas namas yra už Efeso ribų (keista, kodėl ji gyveno ne pačiame mieste, tikriausiai neapsikentė parmazonų Dzeuso, Atėnės ir Kibelės garbintojų, Kibelės šventyklos pamatai irgi kažkur išlikę, prie stadiono, bet iki ten nueiti irgi negalima, nes vyksta archeologinės restauracijos).

    Jei taip atvirai, tai Efesas visai vertas dėmesio objektas, netgi nebuvo gaila tų trisdešimt ar dvidešimt penkių lirų už įėjimą. O dar pamatai, kad Turkijau jau visai išsivysčiusi šalis, bilieto niekas neplėšo ir netikrina kaip senais laikais, nuskanuoji prie vartelių, velkę patrauki ir durys pačios atsidaro. Labai linksma. Prie išėjimo dar norėjau pažiūrėti į dvigubą bažnyčią, kažkur toli ji turėjo matytis, bet ten irgi buvo likę tik pamatiniai akmenys, užtat labai gražiai žydėjo aguonos. Tai bent vis kažkoks teigiamas dalykas.

    Maždaug taip baigėsi Efeso apžiūrėjimas. Bet, žinoma, aš turėjau karališką planą, pakeliui atgal užeiti pastebėti galbūt mergelės Marijos namą, septynių šventųjų kapus, kurie lyg ir matėsi nuo pagrindinio kelio, ir dar kaip nors nusigauti iki motinos Kibelės šventyklos, kažkur turėjo irgi būti. Bet visam tam reikėjo eiti ne pagrindiniu keliu, o kažkuriuo šalutiniu. Tiesą sakant, nelabai žinojau, kaip ten nusigauti, bet kažkaip tikriausiai turėjo būti įmanoma, nes kažkokie užrašai kažkur lyg ir buvo.

    Bet yra juk ir kitokia patarlė, sakanti, kad žmogus planuoja, o Dievas iš to juokiasi. Tikriausiai kažkaip panašiai iš buvo, nes mano karališkas planas labai greitai sugriuvo, aš labai dėl to nesigailiu, bus galima kada nors vėliau nuvažiuoti specialiai tų griuvėsių pažiūrėti, o šįkart mums Viešpats atsiuntė patį karvelį: sustoja mašina. Toks turkas. Garsiai muziką besiklausantis. Paklausė, kur einame, jei į Selčuką, tai gali ir pavežti. Ir netgi nemokamai. Ir mes labai nesispardėme.

    Šiaip man vis tiek buvo įdomu, iš kur ir kur jis važiavo, nes kiek aš žinau, tas kelias buvo tik į Efesą, tai yra ten turėjo keliauti tik darbuotojai arba žioplinėtojai, o šiaip paprasti vietiniai Selčuko ir apylinkių gyventojai kažkaip nelabai turėtų turėti reikalų tuose keliuose. Tikriausiai jis irgi nelabai turėjo reikalų, nes pagal bendrą vaizdą jis apskritai ten važinėjosi garsiausiai muziką pasileidęs. Papasakojo, kad kartais važiuoja su draugais prie jūros, į Kušadasį, toli tikriausiai nevažiuoja, penkis kilometrus tikriausiai. Taigi atgal grįžome karališkai, ne pagal mano karališką planą, bet vis tiek karališkai. Tiesiai iki musulmonų kapų.

    Tačiau musulmonų kapų neradome, gal jie kažkur ir turėjo būti, tačiau labai nesimatė, ir apskritai tų visokių kapų jau buvome matę daug, o ateičiai turėjo būti likę dar daugiau. Ne tik musulmonų, bet ir visų kitų konfesijų beigi tautybių.

    Taigi esame Selčuke, o jis, kaip pats miestas, garsėja ne vien tik tuo, kad jame yra Efeso griuvėsiai. Apskritai netgi trys ar keturi Turkijos kultūriniai sluoksniai bei klodai ten labai puikiai matomi. Netgi turiu nuotrauką su tais trimis klodais, įkelta internete, bet apie ją vėliau.

    Taigi pirmąjį klodą, tą antikinį jau buvom matę. Tai buvo Efesas. Dabar reikėjo eiti į antrąjį klodą: labai svarbią mečetę. Tarp kitko, ji buvo visai visai netoli. Šiek tiek pasisiukoję po labirintus ir atsidūrėme toje mečetėje. Šiaip negaliu pasakyti kuo ji ypatinga, bet tikriausiai kažkuo ypatinga, bet tam kad suprastum kuo: reikia bent jau kažką apie tai nusimanyti. O mes šiaip tad tiesiog pasivaikščiojome ratais, įeiti į vidų tikriausiai galima, bet ten tikriausiai nieko ir nėra. Toks tas visai įdomus antrasis klodas.

    O į trečiąjį klodą reikėjo labai aukštai lipti. Nes jis buvo Šv. Jono bazilika ir pilis. Šiaip nereikėjo labai jau aukštai lipti, bet kažkiek vis tiek į viršų pasikarti teko. Ir toks nusivylimas, kad tas trečiasis klodas pasirodo nėra toks jau labai viešai prieinamas. Už jį teko susimokėti. Jau neprisimenu kiek ten lirų, bet kažkiek reikėjo. Pro duris neatrodė, kad tas trečiasis klodas vertas tiek tų lirų, tad nusprendžiau jų ir pagailėti. Minu lyg buvo buvęs, o gal nebuvo buvęs, tad dažniausiai eidavome tik ten, kur aš nuspręsdavau, kad lirų negaila.

    Kadangi Šv. Jonui ir piliai pagailėjau, teko tarp gražių baltai šveistų namelių, su kilimais ir visokiomis parduotuvikėmis leistis žemyn, palei akveduką. Nes turėjome misiją neįmanomai įmanomą.

    Minu jau buvo buvęs Turkijoje, ir ne tik šiaip Turkijoje, netgi Selčuke buvo buvęs, Efesą šiek tiek prisiminė, tačiau dar labiau prisiminė, kad Selčukas jo atmintyje liko kaip gandrų miestas. Gandro lizdas ant kažkokio toli vandens bokšto, toli akveduko, toli kažkokio panašaus senovinio statinio. Taigi ir turėjome tą misiją įmanomą rasti būtent tą vietą, kur prieš dešimt metų buvo gandro lizdas. Kadangi šiaip gandrai mėgsta lizdus sukti tose pačiose vietose, ir šiaip Selčuke tų gandrų tikrai matėsi ir ne vienas, antikinių statinių, kolonų buvo, bet tikrai ne tiek daug, kad tarp jų būtų įmanoma pasiklysti. Ir pats Selčukas nebuvo gausiai didelis miestas. Tad tikėjausi tą reikalą kažkur rasti.

    Jau buvome beveik miesto centre, per kurį ėjo tas senovinis romėnų akvedukas, vietomis apgriuvęs, vietomis beveik sveikas, vietomis jo visai nebuvo, ir gandrai lizdus suko ant kiekvieno kampo, ir maždaug gal čia gal ten, vienu žodžiu išžiūrėjom visus stulpus, tačiau neradom būtent to, kurį Minu buvo matęs prieš daug daug metų. O gal ir pamatėme būtent tą, tik jis nelabai prisiminė.

    Kaip visada, nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Nors būtent to gandro ir neradome, tačiau buvo proga eilinį kartą apžiūrėti romėnų akvedukus, o kelias nuo jų vedė tiesiai tiesiai į barų gatvę, kur sėdėjo pusė užsieniečių ir gaivinosi šaltu alumi po sunkios ir alinančios dienos apžiūrinėjant Efesą. Mes irgi beveik panašiai pagalvojome, tačiau kažkodėl neužsukome nė į vieną restoraną. Kažkaip taip jau gavosi. O ta barų gatvė vedė tiesiai į autobusų stotį. Tai buvo tarsi koks ženklas.

    Ne šiaip sau kažkoks ženklas. Iš idėjo Selčuke jau buvome viską apžiūrėję, kažkaip kitokių stebuklų ten nebuvo, dar buvo galima nuvažiuoti iki Kušadasio, pasiplaukioti jūroje, bet tai ir viskas. Tačiau tas regionas aplink Selčuką garsėja ne tik Efesu, bet ir kitais senoviniais miestais. Tad man labai reikėjo išsiaiškinti, kaip nusigauti į tuos visus kitus miestus. Pavyzdžiui, Didymę (kažkodėl toks jausmas, kad to miesto pavadinimą sugalvojo lietuviai).

    Taigi esame stotyje, kažkur lyg ir užrašas Didymė, kažko lyg bandome klausti, bet atsakymas buvo toks, kad į Didymę šiaip jau autobuso kaip ir nėra, reikia iš pradžių kažkaip nusigauti iki Siokes, į kurią irgi važiuojama per Kušadasį (ką aš ir taip beveik žinojau), o iš ten jau galima važiuoti į Didymę. Vienu žodžiu kažkaip panašiai sakė, bet taip piktai, kad Minu nieko nesuprato ir susinervino dėl to. Todėl nuėjome arbatos gerti.

    Prie arbatos aš dar kartą peržiūrėjau viską kur mums reikia važiuoti, ėjome klausti dar kartą. Antras bandymas gal nemeluos. Apie Didymę jau nebeklausėme, kitas bandymas: Priene (nes lyg irgi kažkur buvo parašyta, kad kažkokie autobusai lyg važiuoja į Prienę). Dar piktesnis atsakymas, tai jums į Didymę ar į Prienę reikia (man tikrai dar kartą kilo mintis, kad visus tuos pavadinimus vis dėlto sugalvojo lietuviai). Bet vienu žodžiu netgi į Prienę niekas tiesiogiai nevažiuoja, reikia važiuoti su tais penkiais persėdimais, bet šį kartą jau šiek tiek maloniau buvo paaiškinta daryti taip kaip visi normalūs užsieniečiai daro: nueini į kelionių agentūrą, susimoki kažkiek lirų, ir tave nuveža ne tik į Didymę ir Prienę vienu metu, bet ir į dar vieną antikinį miestą. Šiaip gal ta mintis ir nebuvo pati blogiausia.

    Šiaip tai tas dėdė jai iš pat pradžių kažką pasakojo apie turą ir taksi ir kad taip būtų patogiausia, bet kažkaip važiuoti taksi tikrai nesinorėjo, nes kainos Turkijoje tikrai nėra labai žemos, o su taksi tokie atstumai tikrai atsieis ne vieną šimtą lirų.

    Taigi bandymas trečias: ir vis dėlto kaip ten su tomis kelionių agentūromis. Šiaip dėdė pats iškart siūlė eiti į viešbutį ir ten bandyti laimę, tačiau matėme, kad pakeliui yra dar kelios agentūros. Bandymas trečias irgi buvo baisiai nesėkmingas. Nors išsiklausinėjome kainas visur, pasirodė, kad jos visos beveik panašios, o jei atvirai: visiškai vienodos, ir jau norėjome imti turą su mūsų viešbučiu (taip būtų padoriausia ir etiškiausia), tačiau viešbutyje liepė iš pradžių palaukti (per tą laiką išsiaiškinome kainas visose aplinkinėse agentūrose), o vėliau pasakė, kad būtent tą dieną kai mums reikia, jokio turo nėra. Ir kaip bebūtų keista ar nekeista, tą patį atsakė ir visos kitos agentūros. Ne iškart, iš pradžių susiskambindavo kažkur, pasiklausdavo kiek žmonių ir panašiai ir atsakymas toks pat: tai dienai ne. Tad supratome, kad teks eiti tuo paprastesniu būdu: autobusais iš vieno kaimo į kitą. Kas galbūt irgi nėra labai blogai.

    Bet mes Selčuke nebuvome apžiūrėję dar keletos svarbių įžymybių. Pvz., prieš pat mūsų viešbutį buvo toks muziejus. Su tikriausiai visokiomis senovinėmis iškasenomis ir panašiai. Beveik norėjau ten nueiti, tik bėda, kad tas muziejus buvo uždarytas. Ne šiaip sau pietų pertrauka ar dar kas nors, bet taip laikinai visai uždarytas: lyg tai remontas, lyg tai restauracija, lyg tai dar kažkas. Tačiau tai ne bėda. Mūsų dar laukė vienas iš tų septynių pasaulio stebuklų: Artemidės šventykla.

    Pasirodo Artemidės šventykla buvo pakeliui į Efesą. Ir kodėl gi mes iškart ten nėjome? Žinau, kodėl, nusprendžiau, kad galima bus ir vėliau ten nueiti, tai yra grįžtant atgal. Artemidės šventykla irgi buvo įtraukta į tą mano karališką planą, tik bėda, kad tas pavežimas karališką planą sugriovė. Tad einame dar kartą maždaug tuo pat keliu, maždaug pamatome nuorodą į šventyklą, ir maždaug jau norėjau eiti, šiaip dar pakeliui viską fotografavau, todėl pakely sėdėję turkai man dar parodė, kad tiemplo yra ten. Nes tikriausiai pagalvojo, kad aš gal nežinau, kur ji yra, todėl galiu kaip nors per klaidą ne ten nueiti, o pagal bendrą vaizdą matėsi, kad turėčiau ieškoti būtent Artemidės šventyklos.

    Nors ten apylinkėse buvo ne tik Artemidė, bet ir kažkokių kapų liekanos, o gal dar kokios šventyklos liekana, o gal mečetė. Vienu žodžiu labai daug visokių gražių griuvėsių. Ir pačiam vidury apsigaubus skara, o jei konkrečiau tai pelkės vidury stūksanti kaip tas ilgai ieškotas švyturys stovėjo ir Artemidės šventykla. Tiksliau, tai kas iš jos likę. O likę labai nedaug: viena didelė kolona, kelios kolonų liekanos, gandro lizdas su gandru ant kolonos ir maždaug daugiau nieko nėra. Iki pačios šventyklos eiti negalima (nekeista, kad negalima, ar taip ar taip iš jos nieko jau nėra likę, tad jei dar visokie turistai pradės laipioti ten, apskritai nieko neliks), bet jei net būtų galima, nelabai pavyktų: pelkės, balos, tad visai gera tiesiog iš toli pasigėrėti tuo pasaulio stebuklu. O be to, būtent iš ten ir matosi tie visi trys Selčuko kultūriniai sluoksniai: antika, viduramžiai ir naujieji laikai. Ar kažkaip panašiai: Artemidės šventyklos kolonas su gandru, mečetė ir pilis su kažkur gal matoma Šv. Jono bazilika.

    O tada jau tikrai tikrai buvome viską apžiūrėję Selčuke, tad rytdienai laukė tai nuostabioji kelionė per kaimus ir klonius beieškant kitų antikinių objektų.

    Žinoma, ryte mūsų laukė maždaug visai tokie patys pusryčiai kaip visada, tik šiek tiek skanesnis. Pomidorai agurkai batonas ir alyvuogės kiekvienuose namuose buvo kaip ir privalomi pusryčiai, tačiau skonis skyrėsi, priklausomai nuo virėjo. Kaip ir turėtų būti. Ir tikriausiai dar ir nuo aplinkos, kur augo tie pomidorai ir agurkai, nes Stambule tai tikriausiai, kad niekas nieko neaugino.

    Iš Selčuko iki Kušadasio nuvažiavome gana greitai, dolmušai tiesiog siuvo kelią nuo Selčuko iki Kušadasio, tad pakeliui dar pamatėme kaip atrodo tie nuostabieji Kušadasio pliažai, didžiuliai viešbučiai su dar daugiau turistų (nelabai jų ten matėsi, bet tikriausiai jų turėtų būti daug, visgi vieta turistinė, sezonas kaip ir pradeda įsibėgėti, tad viskas atrodė labai normaliai). Išmetė mus berods autobusų stoty. O Kušadasio autobusų stotis šiek tiek nustebino. Selčukas kaip ir mažesnis miestas ar miestelis, bet jame autobusų stotis buvo šiek tiek geriau organizuota: stovi toks didelis pastatas, ant kurio parašyta otogaras (tiksliau parašyta Otogar, bet lietuviai gi), didžiulė aikštė, aikštelės, kur netgi nurodytos kryptys, ir netgi kažkas panašaus į kasas yra, o va Kušadasyje... Šiaip greičiausiai to reikalo vadinti otogaru netgi negalima, tikiuosi, kad pas juos yra ir normalesnis otogaras, nes mus išmetė tiesiog ant sankryžos, pilnos dolmušų, o tada sau ramiai eini ir tarp to šimto dolmušų ieškai to vienintelio, kuris važiuoja būtent į Siokę, kur mums ir reikėjo.

    Bet tai nebuvo didelė bėda, dėdės turkai iškart parodė kur ta Siokė (ne kryptį, žinoma, nes žinojo, kad tikriausiai pėsčiomis ten nesiruošiame eiti), o dolmušas iškart ir puolė ten važiuoti. Net cigaretės nespėjome prisidegti. Siokė. O va Siokėje viskas taip jau gerai nesisekė. Dolmušas į Didymę (tą miestą, kurį įkūrė lietuvių protėviai) išvažiavo būtent tuo metu, kai mes pradėjome ten įsukinėti, man, žinoma, kilo mintis iškart lėkti ir stabdyti tą autobusą, nes jie vis tiek sustoja prie išvažiavimo iš otogaro, bet taip nepadarėme. Vienu žodžiu turėjome trisdešimt minučių laisvo laiko Siokėje. O ten nelabai buvo ką veikti, tad tas trisdešimt minučių šiaip palaukėme, kol galiausiai atvažiavo dolmušas ir leido mums į jį sėsti.

    O šitas dolmušas jau buvo šiek tiek aukštesnės klasės, dėdė praėjo, visiems ant rankų papurškė, atseit dezinfekcija ar kažkas panašaus, davė po butelį vandens, kaip visada ir būna Turkijoje. Kelionėje iš Stambulo į Selčuką netgi kelis kartu su vežimėliu prasinešė, tai kavos, tai arbatos, tai vandens, tai kokių sausainių ar saldainių siūlydami. Vis šioks toks užkandis. Taip mes važiavome ir į Didymę. Negaliu pasakyti, kad kelionė labai prailgo, neilgai trukus mes ten jau buvome, ir tolumoje jau kilo didžiulės kolonos, kurios tiesiog rėkte rėkė, kad mes jau netoli mūsų (tiksliau mano) išsvajoto tikslo, ir labai tikėjausi, kad arba vairuotojas arba konduktorius kvailiems užsieniečiams lieps nešdintis, nes ten nelabai buvo aišku, kurioj tiksliai vietoje reikia išeiti, tačiau kartais gyvenimas pasisuka visai netikėta linkme, apie kurią net negalvojai.

    Negaliu pasakyti, kad nepagalvojau, nes jau ne kartą yra buvę, kad konduktorius puikiai žinodamas, kad va šitos dvi ar viena beždžionė, kuri žmonių kalbos nemoka ir tikriausiai nežino, kur jam reikia išlipti, nepraneša, kad va nešdinkitės čia, nors ta beždžionė lyg ir buvo žmonių kalba pareiškusi kur jai reikia. Šį kartą atsitiko būtent taip, kai supratome, kad jau per vėlu tikrai buvo per vėlu. Tačiau kažkaip vis tiek reikėjo dingti iš ten. Iš pradžių buvau galvojęs važiuoti iki galo, tačiau vėl netikėtas gyvenimo vingis: mes sustojame prie pliažo. Didymė garsėja ne tik ne-vienu iš pasaulio stebuklų Apolono šventykla, bet ir auksiniu pliažu: Altinkumi (irgi tikriausiai lietuviai tą pavadinimą sugalvojo). Jei ne į šventyklą, tai bent jau į pliažą.

    Pliažas beveik toks kaip Palangoje: auksinis smėlis, tik kopų ir pušų nėra, daug restoranų, kiekvienas kvietė išgerti Efeso užkąsti ar šiaip pasėdėti ir susimokėti už pasėdėjimą, laikas buvo dar šiek tiek ankstyvas ir saulė spigino kaip užsakyta, todėl baltų beždžionių ten nelabai matėsi, bet užteko tiek, kiek jų ten buvo. Vienu žodžiu, pliažas aplankytas, vanduo nelabai šiltas, galima toliau keliauti. Ant tos pačios sankryžos, kur ir išlipome, stovėjo dar vienas dolmušas, ant kurio buvo parašyta Apolonas ar kažkas panašaus, dar dėl visa ko paklausiau, ar tikrai ten Apolon Tapinai (ar kažkaip panašiai), ir jau sėdėjome, sukome ratus per tą Didymę (nes dolmušo maršrutas tikriausiai buvo pervažiuoti visas gatves) ir vėl prieš akis ėmė kilti tos Apolono kolonos. Jautė širdis, kad nereikia laukti, kol kažkas pasakys, kad čia galite lipti, nes tikriausiai nepasakys, o pravažiuoti tą šventyklą dar kartą nelabai norėjosi. Keista, bet išlipome beveik laiku.

    Iki pačios Tapinai veda akmeninis kelias, ne iškart, kažkur už posūkio jis prasideda, bet sako, kad tai buvo ne šiaip sau kelias, o tiesiog visos kalvarijos, jei normalia kalba, tai piligrimų kelias iš Mileto, iš to miesto, į kurį mes niekaip ir nesugebėjome nuvažiuoti, nes sako, kad ten nevažiuoja joks viešas transportas, o jokių turų niekas neorganizavo.

    Prie pat įėjimo visus nureketavo, tiksliau liepė susimokėti už įėjimą, kokias penkias liras ar panašiai (vis ne dvidešimt penkias), o tada jau buvo galima džiaugtis tuo Apolonu. Žinoma, paties Apolono nesimatė, tik kelios kolonos, visos trys labai aukštos, tarp kitko labai gerai išsilaikiusios, vidinė salė, netgi aplinkui buvo beveik galima apeiti, kartais reikėjo užsikarti ant akmenų, bet ten nebuvo jokio užrašo, kad čia negalima vaikščioti, tad tikriausiai buvo galima. Tie seni koridoriai kur jauti senų šventikų ir vaidilučių dvasią (nelabai jautėsi, bet buvo gerokai vėsiau nei ant saulės). Ir kaip ir beveik daugiau nieko nesimatė. Vidinėje salėje buvo galima išbandyti aidus, kai kur labai gerai aidavo, o kolonų papuošimas vis prie kiekvienos skirtingas. Matosi, kad tais laikais tikriausiai dar nebuvo uniformuotumo ir fabrikinės gamybos. Visi ornamentai skyrėsi, ir nelabai buvo pasikartojančių.

    Bet šiaip svarbiausia dalis Apolono šventykloje yra Medūzos galva, tos pačios, gorgonės. Minu irgi prisiminė, kad kažkur ji turėtų būti, su gyvatėmis vietoj plaukų. Tad ir pradėjome knistis, kur čia ta medūza. Žinoma, nepuolėme vartyti akmenų, nes pagal aprašymus ji turėtų būti kažkur ant akių. Šiaip matėme, kad yra kelios galvos, bet kadangi vietoj plaukų gyvačių nebuvo (tiksliau šiaip normali galva), tai kažkodėl pagalvojome, kad ten turėtų būti pats Apolonas, o ne kokia nors Medūza. Kadangi jau trečią kartą sukant ratą vis tiek nieko neradome, tad ėmiau skaityti, kas ant bilieto parašyta. O ten buvo žemėlapis, su legenda, legendoje, žinoma, viskas parašyta turkiškai, bet žodį medūza perskaityti buvo įmanoma. Ir radome tą medūzą. Pasirodo jokios ne Apolono ten galvos buvo,o tikrai medūzų, tik va jų plaukai man niekaip gyvačių nepriminė. Bandžiau visaip įsivaizduoti, kad tai gyvatės... Šiaip susirangę, tai kaip ir galėtų būti gyvatės, tik va aš kažkodėl galvojau, kad gyvatės irgi turi galvas, kurių šiaip ir nesimatė. O gal ten buvo gyvačių uodegos vietoj plaukų, kas irgi būtų visai logiška, nes vargšė medūza: ne tik savo galvą ant pečių, bet dar ir dvidešimt gyvačių galvų, o jei dar anos sugalvotų susipykti. Ne veltui ji ten tokia pikta buvo.

    Bet šiaip turiu teigiamai įvertinti Apolono šventyklą, kuri, nors ir neįtraukta į pasaulio stebuklų sąrašą (nes ten kolonų šiek tiek mažiau nei Artemidės šventykloje, tikriausiai kokia viena mažiau), bet iš tų mažiau kolonų yra šiek tiek daugiau išlikę nei Artemidėje. Galėtų bent į tai atsižvelgdami peržiūrėti tą sąrašą ir kaip nors vėl papildyti, kokiais nors mažesniaisiais pasaulio stebuklais. Bet iš kitos pusės žiūrint: norint pažiūrėti į pasaulio stebuklą jokių pinigų mokėti nereikia ir nueiti galima pėsčiomis, o į tą pasaulio ne stebuklą: ne tik kad nureketuoja prie įėjimo, bet dar ir tris kartus persėsti reikia, kad jį pasiektum (aišku, vienas persėdimas buvo vien dėl to, kad sugebėjome praleisti reikiamą stotelę). Toks jau tas gyvenimas.
    Kadangi daugiau nebuvo ką veikti, tai dar kartą akmenimis grįstu keliu nuėjome prie fontano. Tai yra prie vandens krano, iš kurio bėgo geriamas vanduo (aš tikiuosi, kad jis buvo geriamas, nors tuo metu nelabai ir rūpėjo), ir ėmėme laukti autobuso. Šiaip kažkas panašaus į autobusų stotelę ten buvo, tad tikėjomės, kad autobusas atvažiuos. Tik nežinojome, kiek ten gali tekti laukti, nes jau žinojome, kad dolmušai taip dažnai į Siokę nevažiuoja, o kada buvo paskutinis: nelabai matėsi. Jokio tvarkaraščio, žinoma, nebuvo. Bet jei labai ilgai neatvažiuos, visada galima pabandyti tranzuoti.

    Žinoma, mintis tranzuoti vis neatstojo, tačiau autobusas atvažiavo nespėjus net iškelti rankos. Dėdė vėl papurškė visiems ant rankų dezinfekcinio skysčio (arba bent aš taip galvoju), pasiūlė vandens, atsisakėme, nors gal be reikalo, nes jų vanduo buvo iš šaldytuvo ir šaltas, o mūsiškis toks jau drungnokas. Vėl pasiekėme mūsų mėgstamiausią Siokę iš kur reikėjo važiuoti į Prienę (dar vienas lietuvių miestas), tačiau, kaip visada, autobusas labai greitai neatvažiavo. Vėl laukite. Nieko nepadarysi, teko laukti. O šiaip dolmušas važiavo netgi ne į pačią Prienę, o į Giulebahčę, miestelis prie Prienės. Bet visus labai tvarkingai išsodino Prienėje ir dėl visa ko liepė pasižiūrėti į tvarkaraštį (jis ten buvo), kad per klaidą neliktume nakvoti. Pakeliui vis matėme nuorodas į Miletą, ir kaip ir beveik norėjosi vairuotojo paprašyti prasaukti pro ten, bet taip jau atsitiko, kad ne. Miletą teko atidėti kitam kartui, tikriausiai labai baisiai jis nepasikeis.

    Sako, kad kadaise Prienė stovėjo ant jūros kranto, bet dabar nelabai matėsi tos jūros nuo jos, užtat reikėjo gan aukštai pasikarti, kol galiausiai pasieksi patį miestą. Vėl nureketavo kokias penkias liras, apačioje matėsi platūs ryžių laukai (tikriausiai ne ryžių, bet atvažiavus iš Azijos viskas atrodo kaip ryžių laukai), aukštos pušys metė didžiausius šešėlius. Šiaip labiausiai tuo ir skyrėsi Efesas nuo Prienės, kad vaikščiojant po Prienę nereikia svilti po pietų saule, gali sau ramiai šešėliuose prabūti. Milijonas visokių šventyklų, iš kurių likę tik sienos, geriausiu atveju, ir jei nebūtų užrašo, kad čia Dzeuso ar kokio Dioniso šventykla, tikriausiai ir nesuprastum, pagalvotum, kad šiaip koks nors namas buvęs. Tualeto ar bibliotekos nebuvo, tačiau buvo Atėnės Paladės šventykla. Nežinau, gal ne kitos Atėnės, ne Paladės bet vis tiek šventykla. Ne tokio dydžio kaip Apolon Tapinai, tačiau ir kolonų stovinčių buvo daugiau. Penkios kokios. Ir dar teatras. Irgi ne tokio mastelio kaip Efesinis teatras, tačiau šitame buvo vietos ypatingai svarbiems asmenims. Ir netgi fotografuojantis vaidmenyje, nuotraukos geriau išėjo. Vienu žodžiu maždaug tuo ir užsiėmėme. Čia jau po to kai apsilankiau Katedroje bazilikoje, o gal šiaip bazilikoje, bet ji irgi neatrodė kažkaip ypatingai, tad jei nebūtų buvę jokio užrašo, būčiau irgi nesupratęs, kad ten katedra, o ne šiaip kokio gyvenamo namo ar tvarto liekanos. (Aš ne archeologas, tad visai nekeista).

    Vienu žodžiu daug kolonų ir sienų po šešėliais, tačiau saulė ar taip ar taip jau ėmė leistis vakarop, tad nebuvo labai karšta. Prie išėjimo kriokė didžiausias krioklys (iš tikrųjų niekas ten nekriokė, šiaip vanduo sunkėsi), o beveik prie autobusų stotelės buvo vokiškas namas. Restoranas toks. Kurio savininkas labai kvietė prisėsti pas jį ir susimokėti už prisėdimą. Nelabai jis ten ir kvietė, mes šiaip pagalvojome, o kodėl ne, įdomu kiek laiko liko, o kadangi jis labai mielai atsakė kiek, ir šiaip pagal viską turėtume spėti, tai taip ir padarėme.

    Šį kartą Siokėje laiko daug neturėjome, maždaug tiek, kiek reikia nusipirkti mineralinio vandens. O netgi pasistengėme išlipti šiek tiek anksčiau, kad miestą apžiūrėtume. Nieko daug nebuvo: tik turgus ir kanalas. Kušadasyje laiko buvo maždaug tiek, kiek užtenka išgerti airaną. Nors Kušadasyje mažiausiai jaudinomės, juk dolmušai iš Kušadasio į Selčuką siuvo kas penkias minutes. Tačiau ir žmonių buvo gana nemažai, tad teko netgi beveik pasimušti, kol įlipome į jį. Kartu važiavo daug užsieniečių, kurie išsilaipino viename iš prabangiųjų Kušadasio viešbučių, o mes: Selčuko turguje. Pas vieną moteriškę nusipirkome vaisių, tokia linksma bobutė, pasakė kainą, o mes turėjome tik labai stambias kupiūras. Tai jin leido vėliau atnešti pinigus. Pasitaiko gi taip, Korėjoje kartais taip būna, bet dažniausiai tik tose parduotuvėse, kur tave puikiai pažįsta, o čia šiaip – visai nepažįstamiems ir dar užsieniečiams. Pagalvojome, kad negalima taip ilgai delsti su grąža, tad pabandėme visur kur tik įmanoma pinigus pasmulkinti. Tai reiškia, kad reikia kažką kažkur nusipirkti, greičiausiai tai bus cigaretės, tačiau ir cigaretes perkant grąžos taip paprastai negavome. Vienu žodžiu viskas šiek tiek užtruko, tačiau laimingai gavome smulkių pinigų ir grąžinome močiutei skolą.

    Vakarienei taip netikėtai teko atsidurti turkiškame makdonalde, ne tikras makdonaldas, bet toks turkiško greito maisto restoranas, kur beveik nieko nebuvo, net nežinau kodėl mes ten atsidūrėme, bet taip jau atsitiko.

    Psuryčiai kaip visada buvo tokie patys, o kadangi prie pat mūsų viešbučio buvo ir autobusų garas, t.y. autobusų stotis, tai ilgai laiko negaišę nuėjome tenai, pirktis bilieto. Ne šiaip sau tą bilietą pirkomės, ruošėmės važiuoti į Pamukalę, o jei visai atvirai, tai bilietą jau buvome nusipirkę, tad teliko su visais daiktais nueiti iki autobuso, ten sėsti, susirasti savo vietas... Savo vietų nesuradome, nes ant bilietų vietų parašyta nebuvo, todėl aptarnaujantis personalas pasakė, kad galima sėsti kur norime (o tai buvo didelė klaida) ir beveik važiuoti. Su mumis kartu važiavo dar kelios turkės ir penkios kinės. Penkios kinės reiškė, kad kelionė tikrai neprailgs ir nepabos.
    Friday, April 25th, 2014
    10:23 pm
    Kartuliai, hajerai ir romėnų viadukai Stambule
    Pasistiprinus tais hamziais protas ėmė geriau veikti, ir tada supranti, kad įėjimas į mečetę nebūtinai didžiausi vartai, už kurių kyla šeši minaretai, o kartais gali atrodyti kaip įėjimas į kažkieno namą ar dar geriau: tualetą. Nebuvo jis toks jau baisus, bet gerokai užslėptas. Iškart už hamzių restorano, tokios durikės, lyg ir atsiduri kažkieno kieme, bet tam yra laiptai, kuriais užsikari ir voila: mečetės kiemas. Viskas ten yra: ir škurliai apsivynioti, kad galėtum padoriai įeiti į mečetę, ir netgi Koranas angliškai, nemokamas tarp kitko ir kišeninis, kad galėtum pasiskaityti, jei labai norisi. Ir netgi atvirutės su mečetės vaizdais, nes, pasirodo, Pašos Rustemo mečetė garsėja savo kokliais ir jų tapyba. Visas koklių rinkinys viename, beveik kaip kokioje reklamoje. Ir žmonių ne daug, ir netgi užeiti galima, nesvarbu, kad penktadienis. O rymodamas tarp kolonų galim sau žiūrėti į rytietiško turgaus šurmulį: laba diena, ponia, gal skumbrės, kava, skani juoda kava, šafranas, tiesiai iš Egipto, jordaniški šilkai, turkiški megztiniai. Vienu žodžiu viskas.

    Kelias nuo Pašos Rustemo veda vis aukštyn, ir net nepajunti, kaip atsiduri priešais Suleimaniją. Kaip ir reikėjo tikėtis, Suleimanijos mečetė – uždaryta (vis dar penktadienis), bet nargilės restoranas „Prie mečetės po kaštonais“: pilnas žmonių. Bet ir mums ten atsirado vietos. Didžiausia nargilė, rūkyk, kiek tik širdis geidžia, arbata, beveik nemokamai ir pan. Už mečetės didžiausios kapinės, kurių glūdumoje pamačiau ir tuos du garsiuosius kapus: Suleimano ir Rokselanos. Į pačias kapines įeiti jau nebebuvo galima (kapinės irgi kažkuriuo metu užsidaro), tačiau prie kapų eiti prasmės tikriausiai nelabai ir buvo. Greičiausiai vis tiek: du didžiuliai karstai uždengti žaliu velvetu su sultono kepurę vaizduojančiu ornamentu.
    Prie Mėlynosios mečetės rinkosi daugybė žmonių. Beveik visi jie tiesiog fotografavo naktinį vaizdą, kai kurie šiaip vaikščiojo, berniukai bėgiojo su arbatos puodeliais, vis dar siūlė turą po Bosforo tiltu valtimis ir virš Marmario jūros skraidančiu kilimu, vienu žodžiu viskas kaip visada. Tik laukė penktadieninis šou. Ne toks jis labai ir ypatingas: kažkuriuo momentu muedzinas užlipa į savo minaretą ir eilinį kartą pasako, koks didis yra Alachas, o jo pranašas Mohametas. Ir nespėjo jo Alla-a-a-a-a-ah nusklisti Stambulo gatvėmis, kaip iki to ramiai sau gulėję dvidešimt septyni šunys staiga pašoko iš savo vietų ir ėmė kaukti į mėnulį. Ir loti. O muedzinas toliau sau kvietė į pamaldas, jo balsas skambėjo visame Stambule, o tą šventąjį sakinį aidais atkartojo visi kiti muedzinai iš visų kitų Stambulo mečečių. Įdomus toks reginys.

    Pusryčiauti teko vis su tuo pačiu vaizdu, vis tą patį, ir netgi beveik su tais pačiais žmonėmis, nieko labai nepasikeitė. Kadangi jau buvo išaušęs šeštadienis, tikėjomės, kad į Mėlynąją mečetę įeiti leis. Panašiai ir buvo. Pro kilimų ir stiklo gaminių turgų radome tiesiausią kelią į mečetę, vėl į akis krito tie visi draudžiami užrašai, ko galima ir ko negalima ten daryti, ir nespėji atsidurti pagrindiniame kieme, kaip vėl susiduri su Stambulo ypatybėmis: eilėmis. Taip, ir prie Mėlynosios mečetės stovi ilgiausia eilė. Šiaip visi tikratikiai ten gali eiti be jokių eilių, visgi pasimeslti nėra draudžiama, o va visokie nekrikštai ir kitokie parmazonai, kurių pagrindinis tikslas paspoksoti, lai sau stovi eilėje. Žinoma, kaip Stambule ir įprasta, eilės nei pradžios nei galo nesimato, ačiū dievui, kad bent jau matosi pati eilė, o ne šiaip kokia žmonių minia, kurie stovi nežinia ko. Ryškiai visi, kurie norėjo, bet nebuvo įleisti penktadienį, ir plius, kurie norėjo eiti šeštadienį, dabar sau draugiškai ir stovėjo eilėjo. Linksmas toks dalykas.

    O aš šiaip žiūrėjau į tą eilę ir galvojau: bet šiaip iš idėjos juk čia musulmonų šventovė, o tie, eilėje stovintys, tikrai ne musulmonai, o ką dauguma ne musulmonų galvoja apie musulmonus irgi daugiau mažiau žinau. Suprantu, kad Mėlynoji mečetė yra architektūrinis paminklas ir turi savo vertę ne tik kaip krypties į Meką rodiklis, bet vis tiek, koks procentas iš tų stovinčių neturi jokios išankstinės nuomonės islamo atžvilgiu. O tų turinčių moraliniai principai leidžia eiti į tokias vietas? Ir dar eilėse stovėti? Šiaip įdomu buvo, nes daugiau ką veikti tame kieme nebuvo.

    Vieną dalyką galėjome ten padaryti: stovėti eilėje. Bet kažkaip nusprendžiau, kad toje eilėje bus galima pastovėti ir kitą kartą, nes per dvi dienas Stambule jau pakankamai eilėse prisistovėjau (taip, tie kapitalistai, nepripratę eilėse stovėti, pagalvok tik, infarktas ištiks juos), todėl susiradau, kur būtų galima dar nueiti.

    O tai buvo mažoji Aja Sofija. Žinoma, jei yra didžioji Aja Sofija, tai tikriausiai turėtų būti ir mažoji, visai nekeista, tad per kažkuriuos iš vartų išėjome į dar vieną aikštę. Kažkur ten turėtų būti hipodromas, ar bent jo liekanos, kažką panašaus į hipodromo liekanas ir radau, dar kažkur ten turėtų būti ir sultono Ahmeto kapas, kurio šiaip jau nebuvo. Bet kiek supratau tas kapas tuo metu buvo remontuojamas, tad kai kitą kartą nuvažiuosiu į Stambulą turiu vilties jį pamatyti. Viduryje aikštės stovi Egipto obeliskas (išrašytas egiptietiškais hieroglifais), kuris, sako, tikrai buvo išraižytas Egipte, o vėliau pavogtas (istorija sako, kad imperatorius atsivežė iš Egipto, tai kaip ir reiškia, kad naglai pavogė), ir dar visokie kitokie obeliskai.

    Kažkoks dėdė man norėjo įsiūlyti knygą su Stambulų, tokią, kurias pardavinėja ant kiekvieno kampo, turėjo visomis norimomis kalbomis, netgi rusų. Šitą tikrai žinau, nes atsakymo „Litvanija“ man ėmė brukti rusišką versiją. Teko mandagiai pasakyti, kad nelabai suprantu, kas ten parašyta. Būčiau nežiūrėjęs, net jeigu ten būtų ir lietuviškai, bet vis tiek malonu ką nors mandagiai pasiųsti už geopolitinės situacijos neišmanymą.

    Bet aš jau nukrypau nuo temos, ir iš tikrųjų nukrypau ne tik nuo temos, bet ir apskritai iš kelio iškrypau. Teko pasitikrinti eilinį kartą žemėlapį ir rasti, kad einama visiškai priešingon pusėn. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Kai jau galiausiai pradėjau eiti reikiamon pusėn, teko atsidurti prie vienos sankryžos, kitos, radome netgi nemažai visokių viešbučių, kurie galėjo būti ne tokie ir brangūs, o gal ir visai brangūs, ką čia gali žinoti, kainų neklausėme. Vaikų žaidimo aikštelė, žydintys kaštonai, kitos gėlės, kažkokios sienos liekanos, nors šiaip visa siena. Vienu žodžiu labai gražus pasivaikščiojimo takas, be turistų, be šiaip daug žmonių, tik vietiniai ir tie patys tokie labiau atsipalaidavę.

    Bet visada viskas taip turi būti, kad galiausiai vėl išklydau iš kelio, ir šį kartą viskas buvo ne taip paprasta, kaip pirma. Kadangi esi jau tose mažose gatvelėse, kur niekas nevaikšto ir šiaip jokių nuorodų nėra. Užtat prieš akis įėjimas į stebuklingą sodą, panašų į tą, į kurį užklydo Gerda beieškodama Kajaus (prisiminti „Sniego karalienę“). Varteliai, apaugę rožėmis. O už tų vartelių, žinoma, buvo mečetė, tik visai ne ta, kurios ieškojau, mečečių ten daug: Sokolų Pašos Mehmeto mečetė. Tarp kitko, irgi verta dėmesio mečetė. Labai gražūs akmens raižiniai ir ornamentai. O priešais fontanas didžiausias. Ir kiemas priaugęs rožių ir medžių. Ir ne toks grandiozinis kaip visos Suleimanijos ir kitos imperinės didybės. Vienu žodžiu, visai gerai padarėme, kad užsukome į tą mečetę, tik vienas dalykas, kad realiai į tą mečetę turėjome eiti po Mažosios Sofijos, nes pagal mano sudarytą planą taip reikėjo (iš plano išklysta, nieko nebepadarysi).

    O kas dar labai patiko, kad ten, žinoma, turistų irgi nėra, tad gali sau ramiai sėdėti ir jokiose eilėse stovėti nereikia. Žinoma, užklysdavo kartas nuo karto kažkas, bet tikrai ne tokios minios, kurios stovi eilėse prie Sofijos soboro. Ir tokia viena porelė atėjo. Baltas ir balta. Europiečiai tikriausiai, ryškiai ne musulmonai. Kažkur iš šiaurės Europos. Netgi tvarkingai padoriai apsirengę įėjo į mečetę, ilgomis kelnėmis. O juokingiausia buvo, kad apžiūrėję mečetę, baltas žmogus nusprendė vėl persirengti, nes patogiau juk su šortais vaikščioti. Tai jis tas kelnes persimovė tiesiai prieš pagrindines mečetės duris. Kinijoje gal tai ir būtų normalu, dar visai neseniai Šanchajaus centre dėdės vien su apatiniais vaikščiojo, gal kokioje Šiaurės Europoje irgi normalu, bet Turkijoje ir šiaip normaliame pasaulyje tai šiek tiek keista. Bet kadangi niekas iš turkų (kurių ten beveik nebuvo), nieko nesakė, tai man tuo labiau derėjo tylėti.

    Ir tik išpuolus iš Pašos Mehmeto, einant kažkur žemyn žemyn, dar žemiau dar žemiau, dar už vieno posūkio į kairę ir už trijų į dešinę staiga matome priešais save nuorodą pas mažąją Sofiją. Vėl viskas labai puiku: eilių nėra, įėjimas nemokamas, ko daugiau norėti. Kylantys kupolai, dar viena iš tų mečečių, kurios kadaise buvo soborai. Viskas matosi pagal Mekos kryptį: normaliose mečetėse Mekos kryptis nurodyta kažkur lygioje sienoje, o visuose buvusiuose soboruose: kažkaip paįstrižai, ant kažkurio kampo ar užkampio, nes juk lengviau Mekos kryptį perkelti nei pačią Meką. Ir tikriausiai mekiečiai nelabai suprastų to, kad jiems reikia persikelti dėl osmanų, kad jie galėtų paderinti savo mečetės interjerą. Šiaip labai miela vieta, su visokiais ornamentais, gonkai ir gonkeliais, vieta chorui, kur galima irgi užlipti ir iš visų pusių apžiūrėti pirmą aukštą, kadangi pirmame aukšte nekrikštai ne visur gali prieiti. Ir tikrai tokia mažoji Sofija, palyginus su ta didžiausiąja.

    Priešais Sofiją dar yra moterų pirties liekanos, iš kurių dabar padarytas restoranas su besiganančiomis žąsimis ir antimis, žydi kaštonais, už apsilankymą mečetėje niekas pinigų neprašo, tačiau nesupyksta, jei paaukoji tiek, kiek gali. (Buvome tie nedorėliai, kurie neaukojo, kitą sykį.)
    Pagal mano sudarytą planą visos privalomos Sultanahmeto įžymybės ir gėriai jau buvo apžiūrėti, todėl pats laikas pereiti Galatos tiltu ir bandyti surasti kokių stebuklų ar brangakmenių ten. Vis tiek kažkas turėtų ten būti. Kelias vedė per tą patį Smilkalų turgų, kurio didžioji dalis priminė Gariūnus, bet karts nuo karto pasitaikydavo ir šafrano bei kavos. Galatos tiltas. Toks dvigubas. Iš pradžių galvoji, o kodėl gi lipti viršun, jei galima eiti apačia, eini pro tuo visus restoranus, kur kas antras padavėjas griebia už parankės ir virš galvų klykauja žuvėdros, tada tas keliukas baigiasi, ir tenka lipti viršun, kur sėdi žvejai ir gaudo bei pardavinėja žuveliokus, krabus, geldeles, austres ir kitą gėrį. Visas kitas gėris būtų Azijoje, o ten asortimentas apsiribojo žuveliokais.

    Tiesiai prieš akis kilo Galatos bokštas, bet kadangi jis stovėjo labai labai aukštai ant kalno, tai tą kalną nusprendžiau atidėti vėlesniam laikui. Ir šiaip nelabai žinojau, ką ten būtų galima nuveikti, tačiau pagal visą planą, kažkur gilumoje turėjo būti dar vienas palocius: Dolmabahčė. Europietiškasis Osmanų imperijos dvaras. Bešikto rajone. Labai juokingai skambėjo, bet rajonas tikrai vadinasi Bešiktaš.

    Bet iki Bešikto nėra taip paprasta nusigauti. Tiltą pereiti buvo paprasčiausia dalis. O tada prasideda visokie uostai ir oro uostai, dažniausiai tik uostai, su didžiausiais laivais, kuriais suplaukia tos gaujos baltų turistų iš tikriausiai viso pasaulio, bet greičiausiai tik iš visokių Italijų ar Ispanijų, nes iš toliau plaukti kainuotų gerokai brangiau ir truktų gerokai ilgiau nei paprastu lėktuvu. Taip jau yra. O šalimais aišku visokie restoranai ir kitokios užkandinės, kur ne taip visi graibė už parankių bet gundė ir viliojo Efeso ir kitokiais alumis. O kas svarbiausiai, kad ant gatvės: visokios užkandinės ir maisto pardavyklos, siūlančios dar vieną, jau tikrai stambulietišką, netgi ne visai turkišką skanėstą: sumuštinį su skumbre. Po vieną tokį ir suvartojome. Išmokau gaminti. Labai daug ką mokėti nėra, svarbiausiai teisingai skumbrę iškepti, kad ji neprisviltų, nebūtų žalia, ir neperkepusi, kad pirimnė neitų nuo jos, kaip korėjiečiai sako, o lietuviškai: keistas žuviško svilėsio skonis. Maždaug taip.

    O tada jau prasidėjo ta neįdomioji dalis Bosforo tilto link. Žinoma, pati neįdomiausia dalis buvo tie uostai ir oro uostai, kai matai tik asfaltą, didelį laivą, pasų kontrolę ir daugiau nieko, o vėliau jau prasideda jūra. Marmario tikriausiai, nors greičiausiai ta dalis Bosforo sąsiauriu vadinasi, tolumoje spindi Bosforo tiltas, o kairėje – aukštas žalias kalnas. Žinoma, kad su kaštonais. Ir taip eini eini, kol nusibosta, ir vis tiek reikia dar eiti.

    Kai jau nusibosta trečią kartą, tada pamatai mažyčius uostukus, iš kur plaukia jau mažesnės valtys, ne į Italiją ar Ispaniją, o šiaip vietiniais reisais: iki Bejoulu, iki Haremo ir kitų Stambulo vietų. Kilo šventvagiška mintis atgal eiti ne pėsčiomis (ir ne tramvajumi važiuoti), o plaukti laivu. Tačiau perskaičiau visus pavadinimus, ir nors pagal mano supratimą turėtų būti laivas iki Eminemu (niekuo nesusiję su Eminem grupe), ten kur Naujoji mečetė ir Smilkalų turgus, tačiau nieko panašaus nebuvo. Nesėkmė.

    Bet užtat po visų šitų uostų prieš akis iškilo imperiška Europos didybė. Nieko rytietiška, nieko turkiška, Triumfo arka tokia dideliausia. Tai ir buvo pagrindiniai Dolmabahčio vartai. Įėjimas kainavo maždaug tiek pat: dvidešimt penkias liras. Maždaug trisdešimt litų ar kažkaip panašiai. Kažkaip nusprendžiau, kad jau užteks mėtytis tomis dvidešimt penkiomis liromis, visgi tai irgi pinigas, o be to, jei tie rūmai tokie jau europietiški, tai nelabai kuo tikriausiai ir nustebins. Dar nuo vaikystės prisimenu Rundalės rūmus. Na, gerai, Rundalės rūmai gal ir ne ant jūros kranto stovi, ir tikrai ne ant Bosforo sąsiaurio kranto, bet vis tiek.

    Dvidešimt penkių lirų gal ir gaila, bet kokio velnio mes tada trenkėmės visą tą kelią iki jų. Tik pasižiūrėti iš kur buvo filmuojamos „Galva į sieną“ (Gegen den Wand) scenos (visą kelią tarp kitko dairėmės, ir taip nesupratome, nes tiksliai neprisiminėme vaizdų)? Tai kaip ir būtų gėda pasakyti, japonės, ieškančios, kur filmavo kokį serialą Korėjoje rimčiau atrodo. Tad ta proga nusprendėme išgerti kokios kavos ar arbatos bent jau ant Bosforo sąsiaurio kranto.

    O tai buvo dar sunkesnis uždavinys, nei surasti „Galvos į sieną“ filmavimo vietas. Kaip ir laisvų vietų buvo, tai nėra blogai, tačiau ten atsisėdus teko gerokai palaukti. Suprantu, kad žmonių ten buvo nemažai, padavėjai tarp kitko irgi vaikščiojo. Ir ne vienas. Keletas. Bet kai jau praėjo laikas, kai meniu galėjo atnešti kokius tris kartus, galiausiai meniu gavome. O užsisakymas tos kavos truko apskritai penkiolika kartų ilgiau. Netgi pradėjome galvoti, gal ir nebegersime tos kavos? Per tą laiką kol laukėme spėjo pakilti banga (nuo praplaukiančio laivo), tad supratome, kad sėdėti prie pat Bosforo sąsiaurio ir romantiškai žiūrėti į Azijos pusę, gal ir nėra pats romantiškiausias užsiėmimas gyvenime. Kavos sugebėjome užsisakyti ir netgi jos sulaukėme, o tada banga ne šiaip sau pakilo, bet netgi užliejo pusę kavinės. Gerai, kad mes jau buvome persėdę šiek tiek toliau, bet kai kuriems kitiems sėdėtojams ne taip gerai pasisekė. Šaltas dušas ne tokią jau ir karštą dieną. Juokinga. Tuo ir baigėsi Dolmabahčio peržiūra.

    Kadangi ta šventvagiška mintis atgal plaukti valtimi, o ne eiti, neišdegė, teko grįžti pėsčiomis. Žinoma, iš Bešikto iki Eminemo yra tikriausiai koks nors viešas transportas, pvz., tramvajus, tačiau tai atrodė dar šventvagiškiau nei valtis. Todėl – pėsčiomis.

    Bet juk yra baisiai neįdomu eiti tuo pačiu keliu, kuriuo jau buvo ateita. Bet visuomet galima rasti išeitį. Šiuo atveju ta išeitis – eiti per Taksimą. Nes pagal žemėlapį ir Minu pamąstymus Taksimo aikštė turėtų būti kažkur pakeliui į ten, kur mums ir reikia.

    Pradžiai užsikari į kalną, o tada jau atsiduri ant visiškų greitkelių, iš vienos pusės parkas, toliau kažkokie nauji gyvenamieji rajonai, vienu žodžiu visokie niekai, ir nieko panašaus į Taksimą. Perėjome per parką, dar kažkur, tada bandėme klausti policininko, supratome, kad esame tikrai ne toje vietoje iš kur žmonės paprastai eina į Taksimą, tuo labiau, kad iš ten tikriausiai irgi nėra jokio viešo transporto, visa laimė, kad kažkur į tą pusę kažkoks keliukas buvo, kuriuo kaip ir buvo galima eiti. Sunkiai, per visokius užkaborius, bet galiausiai prieš mūsų akis išdygo ir Taksimo aikštė. Kuri tuo metu buvo dar remontuojama ir jokios Taksimo revoliucijos ar demonstracijos dar nebuvo prasidėjusios. Ir kažkokie laiptai, kurie turėjo būti labai dideli, bent jau Minu taip prisiminė, tačiau jie tikrai nebuvo tokie dideli, kaip praeityje. Tačiau atmintis jau yra tokia štuka, kuri dažniausiai realybė iškreipia.

    O šiaip Taksimo aikštė, be paminklo Džumhuriječiui (tai yra laisvei ir tėvynei) tuo metu daugiau niekuo ir negarsėjo. Bet užtat gatvikė priešais jį – taigi stambuliškasis Miongdongas, tai yra parduotuvių gatvė skirta vien tik pėstiesiems ir tramvajui. Kuris važiavo dvigubai lėčiau nei eina žmogus, ir kursavo kartą į valandą, jei ne rečiau. Kaip supratau žmonės tik dėl nerealios patirties juo važiuoja. Aš taip nedarau.

    Bet prie tų visų parduotuvių buvo ir graikų ortodoksų bažnyčia, į kurią man, žinoma, būtina buvo užeiti. Degė žvakės, ikonos, paveikslai kažkuo priminė Sofijos ir kitus soborus (ne keista, juk Sofijos soboras kadaise buvo graikų ortodoksų cerkvė), ir šiaip viskas parašyta graikiškai ir kitomis kalbomis, bet daugiausia graikiškai.

    Kai jau visos šventos vietos aplankytos, tada jau buvo galima pereiti ir ta Pilies gatve, kur daugiau visokių užsienietiškų parduotuvių, pvz., Zara ir panašios, bet nemažai ir visokių suvenyrų. Suvenyrai – ant kiekvieno kampo, bet gerai, kad tai ne paskutinė diena Stambule, tuo labiau Turkijoje, tad visa tai dar tikėjomės nusipirkti kur nors kitur. Tiesa, vieną progą ir praleidome, taip visada būna.

    Viskas baigiasi dar didesniu turgumi su dar didesnėmis kainomis ir ilgiausia eilė. O taip, kaipgi kitaip, juk jau keletas valandų kaip nematėme jokių eilių Stambule, o tai neturėtų būti įprasta. Bet šiaip, reikia pripažinti, kad eilė Stambule reiškia, kad vėl atsidūrei prie kažkokios privalomai lankomo turistintio objekto: šiuo atveju tai buvo Galos bokštas. Kuom jis žymus: nelabai žinau, tikriausiai kažkada kokie nors piratai stebėjo praplaukiančius laivus, arba kokie imperatoriai reguliavo Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių eismą. Dabar tai – apžvalgos bokštas su kažkokiu baisingai brangiu restoranu viršuje. Išgerkite kavos už šimtą dolerių su vaizdu į Stambulą. Ačiū. Be to, įėjimas į tą bokštą irgi kainavo kokius dvidešimt penkis lirų, jei ne daugiau. Dar labiau ačiū. Vienu žodžiu pažiūrėjau į tą bokštą, į tą eilę, kuri bokštą juosė penkis kartus, ir per turgelį, per nevaikštomas gatves, tokias stačias netgi, kai kur netgi laiptai padaryti, kad kas beeidamas sprando nenusisuktų, ėmėme leistis prie Auksinio rago.

    Šiaip nuo to bokšto galima ir patogiau nusileisti prie Auksinio rago: funikulieriumu, už tam tikrą kainą, bet aš nusprendžiau, kad taip elgiasi tik buožės ir kapitalistai, todėl išbandžiau tą senovinį būdą, žinoma nuo Akmens amžiaus ir dar seniau: pėsčiomis. Vaizdai tarp kitko tuo senu būdu buvo ne ką blogesni nei funikulieriaus. Tikriausiai. Taip aš pasigėrėjau Stambulo panorama nuo Galatos bokšto (nuo paties bokšto matosi tik turgus ir eilė, o nuo jo viršūnės vaizdas turėtų kvapą gniaužti).

    Ir vėl mylimiausias Auksinis Ragas, kitoje pusėje matosi Suleimanijos mečetė, Naujoji mečetė, kitokie bokštai, Galatos tiltas, netgi Mėlynosios mečetės nuotrupos. Vienu žodžiu vaizdas irgi gniaužia kvapą. Ir dar klykiančios žuvėdros. Maždaug iš ten ir buvo filmuotos kai kurios „Galvos į sienos“ scenos. Bet tai supratau tik grįžęs namo. Ne į viešbutį, bet namo Korėjon, o jei dar tiksliau, rašydamas šitas eilutes. Peržiūrėjęs dar kartą to filmo scenas ir palyginęs su nuotraukomis. Atmintis tokia jau štuka.

    O jei labai nesiplečiant nusprendėme prie to kvapą gniaužiančio vaizdo ir pasėdėti, ir kaip tik ta proga prie Auksinio rago driekėsi du milijonai visokio plauko restoranų. Iš pradžių išbandėme paprastesnį, su plastmasinėmis kėdėmis, tačiau jame kažko nebuvo. Jau neprisimenu ko, berods alaus, o gal šiaip kokio maisto. Tiesą pasakius nelabai ir prisimenu kodėl nusprendėme, kad ten nevalgysime, bet pas juos lyg meniu nebuvo, o jei buvo tai viskas turkiškai ir niekas angliškai nekalbėjo. Nieko nepadarysi.

    Bandymas numeris du. Prabangesnis restoranas su daug sėdinčių žmonių, skėčiukais, meniu, lakstančiais padavėjais ir panašiai. Šitas turėtų tikti. Radus vietą, ne visai su kvapą gniaužiančiu vaizdu, tačiau vis tiek... Nesėkmė buvo dar didesnė. Per tą laiką kol mes prasėdėjome, jau buvo galima meniu atnešti trisdešimt septynis kartus, du kartu priimti užsakymą, ir bent tris kartus tą užsakymą atnešti. Skaičiai tikslūs. O mes sugebėjome praeinančio padavėjo gal penkis kartus, o gal net ir septynis paprašyti meniu. Tai tik tiek ir sugebėjome: paprašyti meniu, ir nors kiekvienas kiekvieną kartą galva linktelėdavo, niekas to meniu atnešti nesiteikė. Nors mačiau, kad gretimas staliukas, prie kurio klientai priėjo vėliau, spėjo ir užsisakyti ir netgi valgyti pradėti. Kažkaip labai nervintis nesinorėjo, šiaip buvo juokinga. Be to, nusprendžiau, kad ten vis tiek viskas brangu, o aptarnauti mūsų kaip ir nesiruošia, tad net jei būtų pigu: nieko negausime. Pailsėjome (kas irgi neblogai, pasėdėti ant patogių kėdžių ir niekas nereikalauja nieko užsisakyti), ir nuėjome toliau. Prie žuvų turgaus.

    Pilna skumbrių, skraidančių silkių, jūros velnių, ančiuvių ir kitokio velnio. Tik tikrai va visokio velnio nebuvo. Kokių nors austrių bent jau, jau nekalbu apie mūsų mėgstamas jūros gėrybes. Bet šalimais kioskelis, kuriame gamino visokiausius garsius sumuštinius, niekas nekalbėjo angliškai, tačiau užsisakyti buvo įmanoma, ir nereikėjo laukti milijono valandų. Tą mes ir padarėme. Aplinkui skraidė žuvėdros, bandė išvalkatauti ką nors, bet nieko joms nesisekė. Saulė leidosi, darėsi šalta, teko grįžti namo apsivilkti ką nors šilčiau.

    Ir kadangi pagal planą tai turėjo būti jau paskutinė diena Stambule, o vėliau jau buvo laikas belstis kur nors kitur, taip visai netikėtai, nieko apie tai nežinodami nuėjome į restoraną irgi su vaizdu, ne ką mažiau kvapą gniaužiančiu, tik ne vaizdas ne į jūrą ir ne į kalnus, o į senovinius griuvėsius. Taip tiesiog sėdi sau virš griuvėsių, tiksliau požemių, kapoji visokį maistą ir gėriesi. Galima ne šiaip sau sėdėti ir kapoti tą maistą, į pačius griuvėsius netgi užeiti galima: Magnauros arba Magnum palociaus požemiai visas reikalas vadinasi. Kol laukėme savo užsakymo, aš taip ir padariau. Ne aš vienas, kai kurie valgytojai irgi taip darė, o kai kurie ir ne valgytojai pereidavo tais požemiais prie progos. Nes, kas yra svarbiausia, įėjimas į tuos griuvėsius nieko nekainavo. Sėdėjo visokių svečių iš užsienio, tie katrie parmazonai ir ne musulmonai visi maždaug vienodai atrodė, labai per daug kuo nenustebino, o va tikratikiai tikrai kartais stulbino savo madomis. Negaliu pasakyti, kad labai stulbino, bet tikrai jų mados traukė akį: sėdi sau musulmonė juodai apsirėdžiusi, tikriausiai kokio Gučio arba Armanio siūta juoda suknelė su galvos apdangalu, ir šalimais jos vyras, irgi tikriausiai Gučio arba Armanio siūtais treningais. Kaip suprantu treningai turėtų būti išeiginiai. Galvojau, ir kai tai man primena. Visgi musulmoniškasis ir ne musulmoniškasis pasaulis nelabai skiriasi.

    Kadangi išaušo jau paskutinė diena Stambule, į kurį dar ruošėmės grįžti, tačiau tikriausiai nebeturėsime laiko viską apžiūrėti, todėl galiausiai reikėjo nueiti ir į tą Mėlynąją mečetę, kadangi buvo sekmadienis, tai reiškia: ne penktadienis ir ne pirma diena po penktadienio, žmonijos ten turėtų būti mažiau. O mes dar žinojome specialų priėjimą prie mečetės, kas reiškė, kad reikės stovėti trumpesnėje eilėje. Nelabai specialų priėjimą, tiesiog iš mūsų viešbučio kelias vedė ne į pagrindinį įėjimą, kurie dažniausiai būna mažiau apgulti atakajuončių. Panašiai ir buvo, tik tiek, kad tą patį įėjimą žinojo ir didelį grupė korėjiečių. Greičiausiai patys korėjiečiai to įėjimo nežinojo, žinojo jų vadovas, irgi korėjietis, pagal viską supratome, kad gyvena Turkijoje.

    Ilgai nestovėję, gavę mėlynus sijonus, kaip ir turėtų taip būti: Mėlynoji mečetė, vadinasi ir sijonai mėlyni, nuotraukos paviešintos, nieko nauja nepapasakosiu.

    O po Mėlynosios mečetės prasidėjo mano didysis turas beieškant pašto. Žinoma, vėl eilinį kartą pasukau ne į tą gatvę, šiek tiek apėjome ratais ir galiausiai radome paštą. Žinoma, uždarytą. Iš idėjos paties pašto ir nereikėjo, užteko ir dėžutės su skylute, kur būtų galima įmesti laiškus, tačiau viso to irgi nebuvo: viskas uždaryta ir užbarikaduota. Turkai pasakė, kad šiandien sekmadienis, todėl paštai nedirba. O aš kažkodėl galvojau, kad musulmoniškose šalyse nedarbo diena yra penktadienis, bet tikriausiai ne visur taip. Tačiau vilties prarasti neverta, pasirodo kitas, didelis paštas yra Didžiajame turguje, bent jau taip turkai pasakė. Tačiau irgi užsiminė, kad pats Turgus nedirba. Bet kažkaip taip įdomiai pasakė, kad lyg paštas gal ten ir veiks, o gal ir neveiks. Tad teko lipti į kalną, beieškant turgaus. Viskas išėjo beveik į gerą pusę, radome kosmetikos parduotuvę, kur be visokio kitokio gėrio pardavinėjo ir alijošiaus kremus, labai geras dalykas po saulės vonių, visus privalomus obeliskus ir minaretus ir kitą gėrį. Ir netgi turgų. Žinoma, kad uždarytą turgų. Pabandžiau apeiti ratą beieškodamas to galbūt dirbančio pašto, tačiau labai greitai supratau, kad vaikščioti tikriausiai neverta, nes turgus uždarytas irgi aklinai, neprasibrausi niekur neįeisi, o pats paštas, kaip bebūtų keista, yra turgaus viduje. Tad net jeigu jis dirbtų, niekam nuo to jokios naudos nebūtų. Tuo ir nusprendžiau baigti sėkmingas pašto paieškas.

    Bet kadangi jau esi sau prie turgaus, tai iškart matosi aukštieji Suleimanijos minaretai su kviečiančia viliojančia kavine „Prie mečetės po kaštonais“. Kuri tikriausiai turėjo būti atidaryta. Sėdi sau po kaštonais, siurbčioji turkišką arbatą, klausaisi koks didis yra Alachas ir jo pranašas Mahometas: Alla-a-a-a-a-ah ekber.

    Bet kaip visada viskas buvo gerokai proziškiau. Kad didysis turgus, skirtas ir instaliuotas vien tik turistams nedirba, dar nereiškia, kad ten negalima ko nors nusipirkti arba parduoti. Aš, žinoma, akimis permečiau visus šortus ir šliures, gal ką verta rasiu, neradau, tada perėjome ir perskanavome visas parduotuves, kurios švytėjo ir blizgėjo metalu, nes būti Turkijoje ir nenusipirkti kavinuko virti kavai, būtų kaip ir viena iš didžiųjų nuodėmių. Gerai, kad pagal visą planą dar turėjome laiko vėliau, todėl pradžiai tik susižinojome kainas. Visada verta žinoti kainas, kad nereikėtų permokėti. O tada jau tiesiog automatiškai atsiduri prie kaštonų, kur visi turkai ir turkės rūko kaljaną, siurbčiodami arbatą arba kavą ir klausydamiesi muedzino, kurio tuo metu nesigirdėjo.

    Stambule yra milijonas visokių vietų, dalis jų įtrauktos į privalomai apžiūrėtinų objektų sąrašą, kiti neįtraukti, tad po Suleimanijos mečetės nusprendžiau, kad dabar pats laikas apžiūrėti tuos gal ir nelabai apžiūrėtinus objektus, o jei labai konkrečiai: romėnų viaduką. Nes pačiame centre labai gražiai išlikusių romėnų viadukų nesimatė.

    Kelyje prie viaduko nebuvo jokių svarbesnių objektų, užtat radome burekų parduotuvę, ne burokų ir ne čeburekų, bet burekų, irgi valgomų daiktų. Laikas beveik ėjo pietų link, tad visai apsimokėjo kelis tokius burekus ir nusipirkti. Taip ir padarėme. O prieš pat viaduką didžiausias parkas su žydinčiais kaštonais, kur tuos burekus ir galima suvartoti. Sakyčiau labai teigiamas parkas su teigiamomis emocijomis, vaikai laido aitvarus, vasara bėgėjasi ir dar turi sau nemokamą istorinį objektą: antikinis viadukas su po juo važinėjančiais šiuolaikiniais autobusais. Toks jau yra tas Stambulas, kur ne tik Azija susitinka su Europa, ne tik Rytai lenktyniauja su Vakarais, bet ir antika persikloja su moderniaisiais amžiais.

    Taigi liko paskutinė gatvė ir dar keletas valandų, kurias reikėjo kažkaip praleisti. Buvo galima pabandyti paeiti ta paskutine gatve ir tikėtis, kad ten kažkas bus. Šiaip iš idėjos ten buvo labai daug visko: didelis prekybos centras. Ten neužsukome, kažkodėl netraukė. Lali mečetė. Dar viena mečetė, su kapinėmis, berod netgi kažkieno sarkofagas ten buvo, vienu žodžiu dar viena iš mečečių, tokių, kokių nemaža visame Stambule, o tada prasideda dar vienas turgus. Tik šitas turgus nei didysis, nei mažasis, nei smilkalų nei kitokių gėrybių, šitas turgus: urminis turgus. Kur viską galima pirkti urmu. Bent jau aš taip galvoju, nes kažkaip panašiai ir buvo parašyta. Tik nereikia galvoti, kad per tas kelias dienas turkų kalbą taip išmokau, visai ne. Tiesiog viskas buvo parašyta rusiškai, ir kiek supratau, tas turgus gana orientavosi į Rusijos ir kitų buvusios TSRS respublikų rinkas, jei konkrečiau: Uzbekistaną, Tadžikistaną, Turkmėnistaną ir panašiai. Gal ir neblogai, jie juk netgi beveik panašia tikriausiai kalba, kiek aš žinau.

    Ne toks visai tikras turgus, bet vis tiek šiok toks turgus, saldumynų parduotuvė. Viskas pigiau, tačiau ne nemokamai (labai neteisingas požiūris į saldumynus), pasikrovėme lokumais, batų dirbtuvės ir taisyklos, dauguma jų nedirbo, nes tai buvo sekmadienis. Ir kaip ir beveik viskas.
    Reikia prisipažinti, kad aš ne šiaip sau sugalvojau eiti per tą turgų (net nežinojau, kad ten kažkoks urminis turgus yra), turėjau tikslą eiti pro Lali mečetę (ji visai neatsitiktinai atsidūrė mūsų kelyje), nes kažkur už jos, šiek tiek toliau, turėjo būti gruzinų cerkvė. Minu šiek tiek pasijuokė iš mano planų, nes kadangi ar taip ar taip buvo planuojama keliauti į Gruziją, tad tų cerkvių turėjome prisižiūrėti tiek ir tiek.

    Tikriausiai teisingai juokėsi, nes kai apsukome penkis ratus pro gyvenamuosius rajonus (gerai, kad tai buvo senesni gyvenamieji rajonai, tad ne tokie nuobodūs: vaisių parduotuvės, arbatinės su sėdinčiais ir besiilsinčiais turkais ir pan.) ir galiausiai radome kartulių cerkvę, sužinojome, kad ji – uždaryta. Gal šiaip uždaryta, o gal visada turėtų būti uždaryta, vienu žodžiu ne lemtis.

    Bet jei negali nueiti į kartulių cerkvę, visada galima pabandyti hajerų cerkvę.T.y., kažkur visai netoli turėjo būti armėnų cerkvė, ką aš puikiai žinojau, todėl pabandžiau rasti. Ir reikia pasakyti, kad labai gerai padariau, kad nutariau ieškoti armėnų cerkvės. Visų pirma viename iš kiemų, tarp visų gyvenamųjų namų pamatėme šokančius žmones. Šokis nebuvo kažkuo labai ypatingas, šiaip šokis ratu, tikriausiai kažkieno krikštynos ar kitokia šeimos šventė, nes netikiu, kad kiekvieną sekmadienį visi ten šoka. Tuo labiau, kad kažkas labai intensyviai filmavo visą tą šokį. Hajerų cerkvė buvo atidaryta, bet tikriausiai irgi būtų uždaryta, jei ne vestuvės. Tad visai netikėtai patekome į armėnų vestuves. Pati bažnyčia tikrai nedvelkė amžių glūduma ir antikinėmis dulkėmis, nors vidus lyg ir bandė reikšti pretenzijas į tai, tačiau vis tiek, įdomu, kad va imi ir patenki į vestuves. Ceremonija kaip suprantu buvo pakankamai ilgai, nes pusė svečių stovėjo lauke, specialiai tam skirtose vietose rūkė ir aptarinėjo šeimos arba giminės arba verslo reikalus (tiksliai nežinau ką, nes visi kalbėjo nesuprantama kalba).

    Kartulių ir hajerų cerkvės buvo jau paskutinis lašas Stambulo grožybių taurėje, ir kaip ir beveik buvo galima važiuoti apžiūrinėti kitų Turkijos stebuklų, bet visai netikėtai prisiminiau, kad neišbandėme dar vieno dalyko. Žinoma, pasiskraidymo skraidančiu kilimu virš Marmario jūros. Kadangi tie dėdės, kurie siūlė pasiplaukiojimą po Bosforo tiltu ir skraidymą virš jūros buvo kažkur dingę, ir spėju, kad skraidantys kilimai jau visi buvo užimti, teko eiti paprastesniu keliu: pro prabangius restoranus, kur jau ruošė staltieses ir kėdes svečiams iš užsienio, pro žuvų turgų (dar vienas toks buvo) išeiti tiesiai prie pačios jūros su klykiančiomis žuvėdromis. Ir tikėtis, kad bus kur nors vieta pasėdėti. Radome. Bet sunkiai. Teko paieškoti.

    Sekmadienis, tad ne tik mes, bet ir pusė Stambulo buvo nusprendę pasiilsėti prie jūros. Tas pasiilsėjimas tai visai ne tai, kaip mes suprantame: ištisos šeimos rengia didžiausius piknikus ant žolytės, kažkas maudosi, kažkas žvejoja (daugiau žvejoja nei maudosi, nes visas pajūris akmenuotas), o kažkas išbandinėja rankos taiklumą. Šita dalis mane labiausiai sužavėjo: ant molo sustatytos skardinės, o dažniausiai stikliniai buteliai, siūloma visiems iš eilės bandyti rankos taiklumą, šauni, pataikai į butelį ar netgi kelis, tie buteliai virsta ant akmenų, dūžta, o kažkas vėliau jais vaikšto. Gerai, kad ne basomis. Nuostabu. Kai kurios skeveldros virsta tiesiai į jūrą. Dar nuostabiau. Bet ne tik Turkijoje buvo galima tokių stebuklų pamatyti.

    Saulė leidosi vakariau, muedzinas jau kvietė į vakarines pamaldas, o kai kam tai reiškė picų valgymą. Tai yra pidžių restoraną. Spėju, kad tai tas pats, visgi tas pats regionas. Kadangi restoranas tradicinis, tai ten jokių alų ir kitokio plauko alkoholinių gėrimų nebuvo. Teisingi tokie restoranai pasitaiko kai kur. O kai jau visai sutemo, atėjo laikas važiuoti ir į otogarą, t.y. autobusų stotį. Kažkaip visai teigiamai mane nuteikė tas važiavimas, nes pasirodo, kad kaina su pristatymu į otogarą nelabai skiriasi nuo kainos be jokio pristatymo. Šiaip gal kokiomis keliomis liromis autobuso bilietas ir brangesnis, bet turint omeny, kad mums reikėtų su dviem persėdimais važiuoti iki otogaro, pirkti bilietą, grįžti atgal, o vėliau su daiktais ir vėl su dviem persėdimais trenktis ten... Supratau, kad visai verta sumokėti penkiomis liromis brangiau, bet išvengti tų nereikalingų važnėjimų. Taip ir padarėme.

    Mus pristatė jau visai laiku, buvo galima dar pasėdėti ir kokios kavos išgerti, nusprendėme to nedaryti, o kai jau visai sutemo ir atėjo visiška naktis, atvažiavo ir autobusas, žadėjęs nuvežti tiesiai prie Artemidės šventyklo, t.y. į Efesą. Aš, žinoma, labiausiai laukiau pervažiavimo iš Europos į Aziją, bet nufotografuoti to istorinio momento ant Bosforo tilto nespėjau. O vėliau sužinojau, kad mes netgi ir laivu plaukėme, ne šiaip sau važinėjome. Vienu žodžiu šitaip pradinė išvyka į Stambulą ir baigėsi. Kiek girdėjau važiuoti į Troją neverta, nes ten ne tiek iškasenos ir archeologiniai radiniai, kiek turistams skirta visiškai nauja vieta, kiek arčiau buvo Izmiras... Bet jau Inčione buvome girdėję, kad tie trys korėjiečiai vėliau irgi ruošėsi keliauti į Izmirą, ir nors miestas didelis, tačiau tikimybė susitikti su tais, kuo nenori, dažniausiai būna labai didelė. O Efesas, tiksliau Seldžiuko miestas skambėjo visai viliojančiai. Tad kitas punktas jau buvo aiškus: ryte turėjome pasiekti Seldžiuką.
    Thursday, April 17th, 2014
    9:01 pm
    Stambulo kaštonai
    Kelionė sezono metu turi tiek savo žavesio, tiek savų trūkumų. Gegužės vidurys, šiaip iš idėjos reikėtų visiems sėdėti darbuose, graužti knygas ir ruoštis egzaminams ar kokius darbus rašyti, tačiau viskas ne taip paprasta. Inčiono oro uoste eilė ne pati ilgiausia, tačiau atstovėti ją reikia, už nugaros jau girdisi kaip trejetas studentų tariasi, ką jie aplankys Turkijoje, ką ten pamatys, per dešimt minučių maždaug visą jų dienotvarkę sužinojome. O lėktuvas ne tiesioginis, per Katarą, bet vis tiek yra skrendančių būtent ten, kur ir mes. Nieko nepadarysi. Kaip ir dėl to, kad mūsų vietos atskirai. Tik tokia laimė, kad abi vietos prie lango, tai buvo galima ramiai sau dairyti, kas dedasi už lango, žiūrėti filmus, nes šalimais sėdintys dėdės jokiais būdais nenorėjo sėdėti prie lango, todėl vietomis keistis nesutiko. Taip jau būna.

    Kataras pasitiko kaip visada: šešta valanda ryto, jauti alsuojančią žemę, tai reiškia garinę pirtį, tokią tikrai garinę, oro uoste kondicionieriai sujungti taip, kad niekas nesiskųstų, jog pas mumi baisiai karšta, rūkyklose kaip visada prirūkyta ir perrūkyta, ir visur vaikšto daugybė arabų ir arabių, juodais bei baltais rūbais. Ir vėl įžengiame į musulmonišką kraštą.

    Inčiono oro uosto mergaitė pažadėjo, kad iki Dohos teks skristi atskirai, tačiau jau nuo Dohos: vietos kartu. Viskas būtų kaip ir labai puiku, jei tos vietos kartu būtų kokioje nors normalesnėje vietoje, o ne prie avarinio išėjimo. Tai reiškias: pro langą nesimatė nieko. Ypatingai tos akimirkos, kai jau leidiesi žemyn ir visi (net tie, kam nepatinka sėdėti prie lango) sulenda į langus žiūrėti ir kaipgi, kaipgi atrodo tas miestas, kuriame tuoj teks nusileisti. Lėktuvas pilnas indų, arabų, ir kitų, arabai niekaip negalėjo nusėdėti vietoje. Kad yra toks kontingentas, kuris lėktuvui vos palietus žemę iškart šoka iš savo vietų, ieško daiktų ir iškart sudaro didžiausią kamštį, nes niekam išlipti vis tiek negalima: žinau, tačiau tie arabai tikriausiai irgi tai žinojo, todėl savo daiktus pradėjo ieškotis lėktuvui vos pradėjus leistis ir nešiotis po visą lėktuvą tada, kai mes beveik lietėmė žemę. Stiuardesės lyg ir bandė kažką paaiškinti, gana sėkmingai.

    Durys atsidaro, ir visa ta mūsų gauja galiausiai išleidžiama kaip karvių kaimenė pasiganyti po oro uostą ir ieškoti pasų kontrolės skyriaus. Leidžiu sau dar kartą priminti, kad tuo metu buvo turistinis sezonas.

    Ir tai labai aiškiai atsispindėjo tuo metu, kai bandėme praeiti tą pasų kontrolę. Tokia eilė. Nei trumpa nei ilga, bet yra, tokia netgi į eilę ir panaši. Kur jos pradžia, o tuo labiau kur galas – vienas dievas težino. Todėl teko kliautis nuovoka ir intuicija, surasti kažką panašaus į eilęs galą ir jau eiti, bet staiga priešais išdygsta užrašas, kad čia reikia rodyti vizas ar kažką panašaus, kas iškart sukėlė didžiausią įtarimą: prie ko čia vizos. Šalimais tų vizų buvo surašytos valstybės: Saudo Arabija, Nigerija, Gabonas, ir visokios panašios. Nors nemažai žmonių galvoja, kad Lietuva irgi yra Afrikoje, tad tame sąraše tikėjausi rasti ir Lietuvą. Kaip bebūtų gaila, jos ten nebuvo, tad teko vėl iš naujo bandyti rasti eilės galą, kurį galiausiai radome. Stovėti ilgai neteko. Visgi Turkija – šalis turistinė, gauna pinigus, kuriuos suneša turistai, tad jie jau daugiau yra atidirbę sistemą, kaip vienu metu aptarnauti daugybę žmonių, kurie atneš pinigus. Antspaudas pase, kuprinė rankoje, ir galima važiuoti į miestą.

    Stambulas yra baisingai pasikeitęs miestas. Prieš kažkiek metų iš oro uosto į miestą važiuodavo tik autobusas, o dabar jau yra ir metro. Tad nusprendėme išbandyti tą civilizacijos stebuklą. Viena bėda, kad po Korėjos, kur viskas paaiškinta dešimt tūkstančių kartų, Stambule buvo viskas visiškai neaišku. Nuorodą į metro radome, praėjome tokį vietinį turkišką turgelį su suvenyrais, kuriuos galbūt kažkada pirksime, ir netgi radome įėjimą į metro, tik kur važiuoti, kaip važiuoti, kaip pirkti metro bilietą: buvo visiškai neaišku. Bandėme eiti ir ten ir ten, kažko panašaus į informaciją nebuvo, netgi bandžiau studijuoti metro žemėlapį. Negaliu pasakyti, kad jis buvo jau labai neaiškus, tačiau jame pradžiai reikėjo surasti, kur yra oro uostas, o tam reikėjo žinoti, kaip tas oro uostas turkiškai, o vėliau bandyti suprasti į kurią pusę. Vienu žodžiu po dešimties minučių supratau, kad mes vieni savo jėgomis nieko nesurasime. Teko klausti kažko panašaus į informaciją: sėskite čia, važiuokite iki tokios stoties, ten persėskite ten. Kainuos... Nežinau kiek, bilietų pirkimas irgi savotiška užduotis. Tiek Korėjoje, tiek Japonijoje galima iškart nusipirkti bilietą iki galinės stotelės, o čia pasirodo tenka pirkti kažkokį vienkartinį bilietą, ir vienu žodžiu tas bilietas nebuvo toks jau pigus, kaip tikėjomės, ar bent jau kaip norėtųsi.
    Tačiau toliau viskas buvo daug paprasčiau. Metro, nuvažiuojame, išlipame iš traukinio, ir netgi iškart matyti kita linija, į kurią reikia persėsti, ir netgi supratau (kuo labai didžiuojuosi), kaip pirkti tą bilietą, ir netgi įsėdome į reikalingą traukinį, kuris važiuoja reikalinga kryptimi ir... O tai yra svarbausia: išlipome reikiamoje stotelėje (ką vėliau kartais pamiršdavome padaryti): Sultanahmete.

    Teko pereiti tą siaubingai mašinomis užkimštą gatvę ir prieš akis jau kyla Mėlynosios Mečetės minaretai. Visi... Šeši tikriausiai. Jau net neprisimenu. Tarp kaštonų žiedų. Muedzinas pradeda giedoti, koks didis yra Alachas ir nuostabus jo pranašas Muhamedas, jo balsas nuaidi per visą Stambulą ir pakartojamas visų kitų muedzinų visose kitose mečetėse: Alla-a-a-ah ekber.

    Nors iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo. Tiesą, Mėlynosios mečetės minaretai tikrai kilo, tikrai apsupti kaštonų žvakių, tikrai buvo šilta ir karšta, todėl aš nusprendžiau persiauti: tai reiškia į savo tradicinę aprangą įsėsti: šliurikės per pirštą, cigaretė dantyse, aplinkui stumdėsi ir grumdėsi keletas turysčių z Varšavy ir kitokių netokių žymių vietų, visi bandė kuo geriau nutraukti Mėlynąją mečetę. Aš irgi. O tada užsivertę ant pečių kuprines, po žydinčiais kaštonais, iš vienos pusės boluojant Mėlynajai mečetei, o iš kitos pusės kylant Sofijos soborui, pro dervišų kaviną (apie ją vėliau), nuėjome ieškoti savo viešbučio. Ten kažkur turėjo jisai būti.

    Pradžiai reikėjo praeiti pro turgų su turkiškais kilimais, o netgi jie kilimus kilimais vadina (kai kurie būna žili), tada kitas krautuves su Aladino lempomis ir kitomis brangenybėmis, ir kai jau atsisakėme pavalgyti penkiuose restoranuose, praėjome „Keturių sezonų“ viešbutį, įsikūrusį prabangiame name (atseit labai senoviniame), maždaug tada atsidūrėme tame rajonėlyje, kur kadaise buvo daug pigių viešbutukų ir pusė Europos valkatų gyveno.

    Bet Turkija pasikeitusi. Negaliu nieko sakyti, nes pats ten niekur nebuvau, tik girdėjau, kad pasikeitė, ir labai. Be to, turistinio sezono pradžia. Kainos ir šiaip gerokai aukštesnės, nei pvz., nurodyta Lonely planet (metro bilietas – dvigubai brangesnis), o be to, kad viešbučių kainos irgi labai nepatiko, nė viename viešbutyje nebuvo vietų. Bent jau tuose, kuriuos mes tikrinome.

    Vienas, antras, staiga gatvėje iš kažkur išdygęs dėdė sako, kad pas jį va va yra vieta, dvivietis kambarys. Šiaip irgi nebuvo, bet prieš dešimt minučių kažkas atšaukė rezervaciją, todėl gali pasiūlyti tą kambarį. Žinoma, panašiomis pasakomis netikiu, bet tiek tos, pasižiūrėkime, kaip tas kambarys bent jau atrodo. Viskas lyg ir gerai, tačiau vis tiek, reikia išbandyti laimę. Pabandėme: dar trijuose viešbučiuose toje pačioje gatvėje, o jie neturėjo nieko nieko, nebent už dviejų dienų. Teko patikėti ta pasaka, kuri tikriausiai netgi ne pasaka, apie tai, kad viskas užimta ir grįžti pas tą patį dėdę. Apsimesti, kad nieko nesuprantame, netgi norėjome pabandyti nusiderėti, beveik pavyko, tačiau mokėti reikėjo iškart už visas naktis, kiek tik planavome būti. Va, čia tai tikrai sezono įkarštis, klientas pasirodo ne visada teisus.

    Kambarys pačiame viršuje, su kilimais ant sienų (kažkaip kitko Turkijoje ir nesitikėjau), veikiančiu internetu, dušu, tik bėda, kad langas ne į lauką, o į valgomąjį. Jame šiaip paprastai nieko nebūna (išskyrus pusryčių metą), bet vis tiek. Tai toks tas Stambulas: tiltas tarp Azijos ir Europos.
    Kadangi metas buvo jau ne per ankstyviausias, bet dar ir nelabai vėlyvas, tačiau užsiimti kokiais dideliais apžiūrinėjimais nelabai buvo verta, tai pradžiai nusprendėme perbėgti per Didijį Turgų. Kadaise mums geografijos mokytojas pasakojo, kad norint pažinti šalį, reikia nueiti į turgų ir tualetą. Apsilankyti tualetuose progų dar bus daug, turguose tikriausiai irgi, ir visgi pradžiai nusprendėme apžiūrėti tą Didįjį Didžiausiąjį Turgų.

    Bet prieš įgriūnant į Didžiausiąjį Turgų, užkliuvome už tos dervišų kavinės. Ji kažkaip kitaip vadinosi, buvo po tais žydinčiais kaštonais, iš vienos pusės kilo Mėlynosios Mečetės minaretai, kitoje pusėjo raudonavo Sofijos soboras, o vakarais ten koncertuodavo šokantys dervišai, tie patys, kurie sukasi ir sukasi. Dieną ten niekas nekoncertavo, todėl nusprendėm tiesiog turkišką virtuvę, kuri juk irgi garsėja visame pasaulyje. Pradžiai gal ne kokios egzotikos, o tiesiog: turkiškos kavos ir keptų ledų. Turkiška kava, žinoma, gera, kaip ir reikia tikėtis, toje šalyje, kuri garsėja visame pasaulyje, kava turėtų būti nebloga visuose kraštuose. Kepti ledai irgi valgomi. Negaliu pasakyti, kad jie baisiai sužavėjo, tačiau nieko bloga irgi ne. Tik va kaina tikrai nesužavėjo. Bet ką jau padarysi: šokantiems dervišams (kurių nematėme) ir nuomai juk reikia uždirbti. Taip visada būna.

    Kai nusprendėm išsikeisti pinigus, pamatėme, kad oro uoste kursas buvo netgi geresnis nei mieste, tačiau ten neėmė jokių komisinių už keitimą (ne taip, kaip oro uoste), bet vis tiek: imam tą turginę madą, pereiti per visas keityklas, maždaug sužinoti, kur koks kursas, tada viską pamiršti, vėl pereiti per kelias, ir kai jau nusibos prisiminti, tada išsikeisti. Bet, turiu pasakyti, išsikeitėme tikrai ne blogiausiu kursu, kas man ir buvo svarbiausia.

    Didžiausiasis turgu nėra labai toki nuo Sultano Ahmeto, galima pavažiuoti tramvajumi porą ar trejetą stotelių, bet tikrai ne su manimi. Iškart nusprendžiau eiti pėsčiomis, ir jau po kažkurio obelisko ir po styriančiais minaretais, lyg ir radau nuorodą į turgų, lyg ir kažkokius panašius vartus, ir tiesiai į jį. Žinoma, pilna visko: tiek akių, tiek žiedių, tiek taurių, taurelių, kartais net baisu, kad tik ko nesudaužytum, smilkalų ir prieskonių, kilimų, sijonų ir kelnių. Vienu žodžiu visko visko, ir viskas tik turistams. Toks man įspūdis susidarė. Ir netgi niekas per daug nesikabinėjo. Ramiai buvo galima apeiti, netgi fotografuoti lubas ir ornamentus ant lubų. Toks jausmas, kad Stambulas tikrai jau per daug turistinis, o turgus juk turistams ir skirtas, o kokios minios turistų plaukia į Stambulą irgi matėme, tad vietiniai pardavėjai tikriausiai ir nebemato reikalo kam nors ką nors po prievarta siūlyti: bus tų pirkėjų. Žinoma, gal to rytietiško turgaus žavesio ir nebėra, bet vis ramiau, galima pasivaikščioti. O jei dar tose miniose kas antrą žingsnį kas nors graibytų už parankių lyg ką nors siūlydami ar lyg ką nors norėdami pavogti, aš tikrai į tą turgų daugiau ir neičiau.

    Bet iš kitos pusės, kadangi to žavesio nebuvo, pirkti nieko nesinorėjo (nes viską reikės vėliau tampytis), todėl tą turgų labai greitai įsisavinome, ir iš priešingos pusės išėjome. Taip nieko ir nenusipirkę. Priešas dar vienas obeliskas, didelė Bejazito aikštė, lyg rytietiški, lyg europietiški rūmai, ant kurių parašyta: Stambulo universitetas. Labai didelio reikalo ten užeiti nebuvo, todėl nusprendėm apeiti garbės ratą aplink jį, galbūt kur nors ir išeisime.
    Žinoma, išeiti visada kažkur galima, tik klausimas, ar norima išeiti ten, kur jau išeita. O gatvikėje žydėjo kaštonai, augo kitokie medžiai, iš abiejų pusių kilo aukščiausios sienos, o po tomis sienomis: eilinis turgelis. Su akimis nuo blogio, auskarais, žiedais ir kitais blizgučiais, bei prie jų stovinčiomis merginomis. Studentėmis tikriausiai. Aš irgi pagalvojau, ką ten būtų galima nusipirkti, tačiau nieko ir nepirkau.

    O jau iš tos gatvitės išlendama į tą tikrąjį patį tikriausią turkišką senamiestį su baltai šveistomis gatvėmis raitytais ornamentais. Viskas ten daug paprasčiau atrodė, kavinės, arbatinės, užeigėlė su kopijavimo aparatais. Ne keista, juk šalimais universitetas, o studentams visais laikais reikia ką nors kada nors nusikopijuoti ir dažniausiai dideliais kiekiais bei pigiai.

    Tų parduotuvių gatvikė baigėsi arka, už kurios iškilo... Žinoma, vėl iškilo minaretai, ir ne vienas ir ne du, vėl kokie šeši, tik šįkart ne Mėlynoji mečetė, ir netgi ne kokia kitokia, o Suleimanijos mečetė. Vėliau sužinojau, kad joje palaidotas patsai Suleimanas (todėl ir vadinama Suleimanija) su savo mylimąja Rokselana.

    O priešais tą mečetę: žinoma turgelis. Su daugiau mažiau tokiomis pat prekėmis: skaromis, šalikais, atvirutėmis, Koranais, skambučiais ir varpeliais. O šiaip kas labai gera prie tos mečetės, kad ten yra keletas restoranų, su didžiausiomis iškabomis, reklamuojančiomis maistą. Turiu pasakyti, kad kainos ten buvo visai padorios, ir pagal virėjų išvaizdą viskas turėtų būti gal ir visai skanu, todėl ta pačia proga nutarėme išbandyti ir kitus turkiškus delikatesus: airaną (rūgpienis, lietuviams gal tai ir nieko tokia, tačiau atvykėliams iš Azijos airanas – tai kažkoks stebuklas), kebabą. Atseit tą tikrajį tikriausiai turkišką kebabą, o ne turistinį variantą sugalvotą Vokietijoje. Kaip bebūtų gaila kebabas labai manęs nenustebino, bet iš idėjos visokios daržovės, pupelės ir kiti maistai tikrai nebuvo blogiausias dalykas.

    Laikas atrodo jau buvo vėlokas, o saulė vis nesileido ir niekaip netemo. Pagal pietietiškus standartus gerokai ilgai nesileido, mes prie to nepratę. Suleimanijos mečetė kaip ir apžiūrėta, didžiulė aikštė su dar aukštesniai minaretais, dar didesnė salė su uždengtu įėjimu, kad bloga akis nieko nenužiūrėtų. Pagal visą vaizdą Suleimanas turėjo būti gan galingas valdovas, jei leido sau tokį mūrą susiręsti.

    O dar vienas nuostabus dalykas toje Suleimanijos mečetėje, o tiksliau prie mečetės: arbatinė „Po kaštonais“. Lietuvoje tikriausiai taip ir vadintų tą arbatinę, o ten viskas vadinosi „Prie mečetės“. Nes viskas ir buvo prie mečetės, ir kaip supratau pati arbatinė buvo įkurta mečetei priklausančiuose pastatuose. Šiaip kiemas atviras, auga keli kaštonai, bet tik įeini ten ir papuoli į kaljano dūmus. Ryškiai teks ir ten apsilankyti kada nors kokia nors proga, o kada mes dar laiko Stambule turėjome, tai tuo kartu ten ir neužėjome.

    Mečetės gatvė su slidžiu grindiniu suko kairėn, tada dešinėn, priešais išdygo sankryža su nuoroda į dar kažkieno kapą, ir visa gatvė staigiai pakrypo žemyn. Ir jau po keletos metrų (kokių dviejų šimtų) atsidūrėme prie jūros. Nežinau, tikriausiai ne prie jūros, šiaip tą reikalą vadina Auksiniu ragu, tai aš kaip ir pagalvojau, kad tai turėtų būti kokia įlanka, nes į upę irgi nebuvo panašu. Bet ne tai svarbu. Prieš akis kyla Galatos bokštas, žymintis nežinau ką, tolumoje boluoja tas garsusis Bosforo tiltas tarp Europos ir Azijos, kažkur už nugaros dar dvidešimt septyni minaretai, prieš pat akis Galatos tiltas ir daugybė laivų bei laivelių, kurie plaukia visur, kur tik netingi. Gal net koks vienas ir į Lietuvą, bet tikriausiai, kad ne. O prie pat tilto: Stambulo traukinių stotis, kurią tuo metu šiaip jau remontavo, todėl eiti didelio reikalo ir nebuvo. Bet užėjome. Gerokai vėliau.

    Kadangi saulė jau artėjo prie laidos, tai aš sugalvojau, kad galima sau ramiai pasivaikščioti palei jūrą, ten toli, už Bosforo sąsiaurio irgi kilo minaretai bei visokie kitokie bokštai: Azija, Anatolijos Stambulas, Bosforo tiltas, sėdintys ir nieko nedarantys žmonės ant jūros kranto, akmenys, žvejai, katės, jei žvejai tai žinoma ir katės, kaštonai, kitos žydinčios gėlės, kartais pro sieną prasišviečiantys minaretai, Tokpakio rūmų liekanos ir ne liekanos, romėnų viadukas ir sienas, Bosforo švyturys, kuris jau žymėjo, kad esame Sultanahmete, tad toliau niekur eiti gal ir nebereikia, užteks pasukti namo, užlipti stačiais laiptais ir štai, priešais mus, visa turistinė gatvelė.

    Kažkaip perkant bilietą niekada dažnai tenka nepagalvoti apie savaitės dienas, ypatingai kai tos savaitės dienos reiškia kai ką kitą, nei toje šalyje, kur gyveni. Taip panašiai buvo ir mums. Nuo anksčiausio ryto žadino muedzinai, sakydami, kad Alachas tikrai didis. Dar nei saulei nepatekėjus visas Stambulas nuaidėjo: Alla-a-a-a-a-ah ekber. Iš tikrų tai nereiškė, kad jau reikia keltis, bet dėl visa ko taip labai neįdienojsu nusprendžiau iš išlipti iš lovos. Kaip bebūtų keista, iš tikrųjų šiek tiek buvo keista, bet į viešbučio kainą įeina ir pusryčiai. Ir ne tik Stambule, ir ne tik brangiausiuose viešbučiuose: beveik visur pusryčiai įskaičiuoti į kainą. Taip, gal europiečiams tai ir atrodo normalu, tačiau Azijoje bet koks maistas niekada niekur neįskaičiuojamas, jį reikia užsisakyti papildomai.

    Pirmą dieną pusryčiai labai nustebino. Šiaip mūsų dėdė jau nuo anksčiau ryto dėliojo ant stalo lėkštes su: pomidorais, agurkais, keletu sūriuku, keliais griežinėliais dešros, batono kiek norima, džemu ir dar kažkuo. Tokia egzotika. Pirmą dieną viskas kaip egzotika atrodė, vėliau tokius pat pusryčius iki negalėjimo valgėme kiekvieną rytą. Negaliu pasakyti, kad tai būtų kažkas neskanu, bet idėja: kiekvieną rytą vis tas pats. Bet iš kitos pusės: sėdi sau ant aukščiausio kalno, gėriesi nuostabiu Marmario jūros vaizdu (Bosforo tilto nesimatė), saulė šviečia tiesiai į akis, geri turkišką kavą iš miltelių ir kapoji tuos pusryčius. Labai sakyčiau romantiška.

    O savaitės dienos reikšmė paaiškėjo šiek tiek vėliau. Kadangi gyvenome beveik Mėlynosios mečetės galiniame kieme (kokie penki šimtai metrai, tai beveik kaip ir ranka paduoti), tai pirmu numeriu ir nusprendėm nueiti į tą Mėlynąją mečetę. Vat taip iškart, tik sugalvojai ir nuėjai ten. Aišku, žinojau, kad musulmoniškose šalyse su mečetėmis žmonės elgiasi visaip kaip įdomiai. Tarkime, kokioje Malaizijoje negalima šiaip turistiniam apdare pasirodyti toje šventoje vietoje: visus aprėdo Hario Poterio chalatais, merginom dar ant galvos skaras apriša, Maroke apskritai pro duris iš tolo akis primerkus leidžia pažiūrėti, o Turkijoje, ypatingai į Mėlynąją mečetę negalima visokiems nekrikštams, kitatikiams ir kitokio plauko parmazonams įeiti penktadieniais. Nes penktadienis tai šventa diena. Tai maždaug tik užėjus į kiemą pamačiau tą nuostabų paveikslą su tuo, kas draudžiama, ir beveik iškart: sory, bet šiandien mečetė nelankoma.

    Nieko nepadarysi, jei nelankoma, tai nelankoma, todėl teko pereiti gatvę, kaštonų alėją, didžiausią fontaną ir stoti į eilę pas Aja Sofiją. Šiaip kas kaip nori, tas taip ją ir vadina: tai Sofijos soboru, tai Sofijos mečete (nors gal ne), tai Aja Sofia, tai Hagia Sofija. Čia reikėtų gal ir nepadaryti klaidos, nes Aja Sofija lyg turkiškai, o Hagia – graikiškai. Bet prieš darant visas tas klaidas reikia visų prima pristovėti prie eilių.

    O čia jau prasidėjo visas turistinio Stambulo žavesys. Nespėji pasirodyti toje kaštonų alėjoje ir kas antrame metre siūlo turą po miestą, pasiplaukioti valtimis po Bosforo kanalą, paskraidyti skraidančiu kilimu virš Marmario jūros, pasivaikščioti po požemius, nuostabiausius ir informatyviausius turus angliškai, vokiškai, prancūziškai, rusiškai, kas be ko, ir jei labai reikia netgi jakutų kalba. Berods viską išvardinau, bet patys pagrindiai siūlymai buvo būtent tie pasiplaukiojimai valtimis po Bosforo tiltu. Sako, labai romantiška. Nežinau, nebandžiau, bet gal.

    Ir kai jau prasibrauni pro tą minią pasiūlymų, tada atsiduri prie dar vienos eilės. Kaip supratau Stambule nori nenori reikės visuomet stovėti eilėje. Eilės galo, kaip visuomet nesimato, bet kažkur juk turėtų būti, o visa ta eilė netgi ne pas Sofiją, o tiesiog nusipirkti bilietų. Kol stovi toje eilėje dar šimtą kartų pasiūlo tai kanalą, tai valtis, o dažniausiai privatų gidą po Sofijos soborą ir kitas žymias vietas, dvi rusės sutiko. Labai gerai, kad sutiko, nes jos mane šiek tiek nervino. O stovėjo tiesiai prieš mane.

    Ten ir padariau tą nežymią klaidą. Viskas parašyta lyg ir suprantamomis kalbomis, todėl, kaip bent jau aš supratau, buvo galima pirkti bilietus ne tik pas Sofiją, bet ir į Topkapių palocių, bet pasirodė, kad ne. Ir vietoj Ayasofija, paprašiau bilieto iki Hagios Sofijos. Nežinau kodėl, bet taip gavosi. Tačiau galų gale bilietas buvo tik pas Ają, Hagia tikriausiai tuo metu šventė penktadienį. Nors kaip ir nepriklausytų jai.

    Tada dar mažesnė eilikė, prasiiri pro minią turistinių grupių (Mėlynoji mečetė juk uždaryta, tad ne mes vieninteliai buvome tokie protingi ir nusprendėme tą dieną skirti Sofijai) ir galiausiai įkvepi senųjų amžių dulkių ir pelėsių kvapą. Konstantinas Konstantinopolio bazilėjus klaupiasi prieš Jėzų, ant sienų įvairiausi ornamentai ir freskos, matosi angelai, altoriaus vieta su Švč. Mergele, vieta muedzinui ir šiaip linijos ant grinų orientuotos visiškai ne pagal salės formą (kitaip būti ir negali, juk krikščionims nebuvo svarbu nieko orientuoti pagal Mekos kryptį, ne taip kaip musulmonams), visokie slapti koridoriai, laiptukai, į daugelį jų užeiti negalima, dega žvakės, galva svaigsta nuo smilkalų, į tave jau žvelgia rūsčios angelo Gabrieliaus akys, o arabiški rašmenys pina apie tai, koks didis Alachas ir garsus jo pranašas Mahometas, kol galiausiai jau pats nepajunti, kaip atsiduri antrame aukšte ant gonkų, kur prieš pat Konstantinopolio žlugimą dar posėdžiavo aukščiausiasis Sinodas ar kaip jis ten vadinosi. Maždaug viskas taip ir buvo. Dar galėčiau papasakoti, kad už lango matėsi kitų mečečių (ir Mėlynosios) minaretai, tarp plazdenančių ugnelių klajojo kadaise čia besimeldusių vėlės, pro aukščiausio kupolo angą sklido dieviška šviesa, ir dešimt tūkstančių turysčių iz Varšavy bei ne tokių žymių pasaulio vietų čiuženo bei fotografavo visą tą grožį. Kaip visi puikiai žino: vėlių fotografuoti neįmanoma, todėl jų nuotraukose ir nėra. O visi kiti pasaulio stebuklai jau seniai sukelti ir paviešinti.

    Reikia pripažinti, kad iš visų amžių glūdumo dvelkė ne tik pelėsiai, dulkės ir vaiduokliai, bet ir tas neišmatuojamas šaltis. Po kiek laiko pas Sofiją pasidarė vėsoka, bet tikrai ne dėl to iš jos ir išėjome. Įėjimas ir išėjimas skirtingose vietose, kad niekas nežinotų kas čia prieš tai buvo, bet tikriausiai tik dėl to, kad tos minios turistų ir turisčių nesipainiotų vieni kitiems po kojomis ir nekeltų dar didesnės sumaišties.

    Kadangi penktadienis dar buvo nesibaigęs, tad Mėlynoji mečetė buvo vis dar uždaryta, todėl ten eiti vis dar nevertėjo. Kitas punktas: Topkapių (kaip jie tą žodį ištaria, nežinau, skamba kaip korėjietiškas patiekalas iš ryžių) daržinė, t.y. palocius. Bet patys turkai tai vadina tai Sarajumi, o sarajus – juk daržinė, ar šiaip koks ūkio pastatas.

    Prie tos daržinės būriavosi dar daugiau žmonių, tačiau ten eilė nebuvo tokia ilga, netgi buvo galima apsimesti, kad iš tikro eilėje nestovi, o šiaip stebi dangaus šviesulius ir po to užlįsti, bet netgi to nereikėjo, bilietai rankose. Ten žinoma galima rinktis kur nori eiti, kur nenori, pvz., haremo nusprendžiau atsisakyti, nes širdis sakė, kad to, ko daugelis braunasi į haremus, jau seniai nėra, o šiaip į sienas galima pažiūrėti ir iš lauko pusės. Jei taip trumpai: pirkau pigiausią bilietą be visokių akcijų už papildomus mokesčius.

    Žmonių buvo dar daugiau. Prie palociaus: skani kava, o viduje kaip ir visuose normaliuose rūmuose: salės, salikės, svečių kambariai, priimamasis, biblioteka, Osmanų brangenybės: perlai ir kitokie brangakmeniai, fontanai, rožių sodas, vaizdas į Bosforo tiltą, Galatos bokštas, paviljonas, Muhameto kardas ir barzda. Daug visko. Ypač ten, kur Muhameto kardas, barzdos plaukai ir kitos šventosios relikvijos negalima fotografuoti, garsiai kalbėtis, stumdytis, netgi apsirengti reikia padoriai (bet nieko mums nesakė), ir šiaip. Tai iš ten nuotraukų nėra. Dievobaimingi musulmonai dar net lankstėsi žegnojosi ir kitaip pagerbė tas relikvijas. Tikriausiai taip reikia. O visi kiti vaizdai irgi jau seniausiai paviešinti ir paskelbti.

    Šiaip pagal Lonely planet nurodymus Turkija vienai dienai kainuos bent jau penkiasdešimt lirų, čia vadinasi jau minimumų minimumas. Vadinasi apie šešiasdešimt litų, gal ir nėra labai daug, bet ir nepasakyčiau, kad labai jau mažai. Na, tarkime kainos šiek tiek pakilusios, tai remiantis tuo gautųsi, kad: per dieną galima aplankyti tik vieną muziejų ar kokius rūmus (nes įėjimas kainuoja dvidešimt penkias liras), tada vos ne dvidešimt lirų, jei nedaugiau, už nakvynę, ir valgyti kaip ir nebelieka už ką. Tenka ieškoti tos viečikės prie Suleimanijos, kur uš šešias liras galima pavalgyti, o jei ne – teks badauti ar ant suoliuko miegoti. Po Sofijos ir Topkapio daržinės jau buvo išleista penkiasdešimt lirų, tad tai dienai visi muziejai ir baigėsi. Ne dėl to viskas taip jau baigėsi, bet ir apskritai nusprendžiau, kad vienai dienai gal užteks.

    Bet padarėme visai kitaip. Pakeliui iš daržinės man privalomai reikėjo užeiti į mauzoliejų, ar kaip ten tas daiktas vadinosi. Kapines. Ne bet kokias kapines, sultonų kapines. O kadangi ten įėjimas nemokamas, ir dar didelėmis raidėmis taip parašyta, tai tuo labiau privaloma ten užeiti. Rasti kapines sunku nebuvo, viskas priklauso tam pačiam Sofijos kompleksui, stovi keli kupoliniai muziejai ir Sofijos koplytėlė. Kadaise tai buvo koplytėlė, kur tikriausiai bazilėjė meldėsi, bet vėliau sultonai nusprendė panaudoti viską savo reikmėmis.

    Kapinėse, tarp kitko, fotografuoti irgi tikriausiai negalima, bet ten fotografuoti ir tegalima tik lubas ir sienas, ir nuostabius osmaniškus ornamentus. Nes karstai puošyba ir raižyba negarsėjo. Garsėjo žaliu veltiniu, kuriuo uždengti visi karstai: tiek dideli, tiek maži, tiek sultono, tiek sultonienės, ir tiek jų vaikų. Kaip šeimai, taip po didelę salę su daugybę karstų. Iš karto matosi, katrame karste guli sultonas: karstas pats didžiausias, sultonienė: mažesni, o jų vaikai apskritai vaikiškuose miniatiūriniuose karsteliuose. Kadangi spėju, kad musulmonai lavonų irgi nedegino, tai man kilo klausimas: ar ten sultonų šeimas nuolat visi pjaudavo, kad visi vaikai mirė nesulaukę nė tikriausiai dešimties metų. Suprantu, kad tais laikais mirtingumas gal ir buvo didesnis nei dabar, bet vis tiek, gal ne toks didelis. O šiaip tai į tuos kapų turistų gaujos nesibrovė, kas buvo labai puiku.

    Ir tada jau visiškai nusprendžiau, kad viskas viskas, tai dienai užteks, einame prie jūros. Ne visai taip ėjome, ėjome ten kur akys matė ir kojos vedė, vis patikrinau kiekvieną valiutos keityklą, kursas labai nesikeitė, visur kaštonai ir tulpės (tulpių nebuvo), rytietiškai europietiški ornamentai, vandens bokštas, vėliau sužinojau, kad tai turėtų būti vandens bokštas, kelias ėjo žemyn ir mes atsidūrėme salduymynų gatvėje. Dar vienas turkiškos virtuvės stebuklas: lokumai ir lokrumai, gyvas velnias saldumynų ir saldėsių. Beveik norėjau viską ir nusipirkti, bet kainavo viskas irgi šiek tiek daugiau nei tikėjausi (galėtų apskritai tą gėrį dykai dalinti, aš nesupykčiau ir būčiau pagrindinis klientas visų tokių užeigų), tačiau šį bei tą nusipirkome, tada dar šen bei ten užsukome, ir tada jau buvo laikas pietauti. Romantiškai taip pietauti: ant jūros kranto, aplinkui zuja motociklai, automobilių išmetamosios dujos, ūkia garlaiviai, baubia garvežys, tukrai nepaleidžia cigarečių iš burnų, ir maždaug viskas taip. Užtat pietums: turkiški saldėsiai.

    Nespėjus netgi papietauti vėl išgirdome, kad Alachas yra didis, ir palaimintas jo pranašas Mohamedas, tai yra kvietimą į dar vieną maldą. Ne tik penktadieniais, šiaip dažnai jie leidžia to nepamiršti kviesdami į pamaldas. Bet tas vietimas neatsklido iš kažkur toli toli, kur niekas nemato, bet taip visai iš arti, o tai reiškė, kad esame netoli mečetės. Ne bet kokios mečetės: Naujosios. Kodėl gi ten neužėjus.

    Ir kas būtų keisčiausia, niekas nieko nesakė, tiesiog netgi vos nekvietė: prašom, sveteliai maloniausi, užeikit, nepasididžiuokit ir mūsų namus savo užėjimu pagerbkit. Kažkaip panašiai kvietė tikriausiai, tik tas nepasididžiuokit tai reiškė: nusiaukit kojų apavą ir va į maišiuką ar kur padėkit, o pagerbkit: apsivyniokit kojas rankas galvas ir panašiai. Bet šiaip ten tokie papročiai, tad nieko nepadarysi. Žinoma, badziotis po mečetę irgi neleido, yra atskirta vieta, kur parašyta „Specialiai parmazonams“, aptverta tokia tvorike, ir visus nekrikštus į tą gardelį suleidžia, ir atseit laiko. Bet užtat galima fotografuoti, filmuoti ir šiaip džiaugtis tomis pamaldomis.

    Tiesa, turiu pasakyti, kad pamaldų eigos taip ir nesupratau iki galo. Iš pradžių, kiekvienas atėjęs nusilenkia po tris kartus iki žemės, tai čia beveik kaip Korėjoje, tik budistų šventyklose, lenkiasi kažkiek kitaip bet vis tiek. Tada muedzinas kažką gargaliuoja (kažką protingai tikriausiai gargaliuoja, bet kai nieko nesupranti, tai tik tiek ir tegali pasakyti), ne visi žmonės suspėjo į pačią pamaldų pradžią, kai kurie pavėlavo. Ir šiaip tikėjausi, kad va čia bus pradžia, čia pabaiga, čia dabar bendra malda, maždaug kaip kartais rodo per televizorių, kai Saudo Arabijos mečetės didžiausioje aikštėje milijonas musulmonų vienų metu puola ant kelių ir į žemę. Vienu žodžiu kažkokios panašios pasakos.

    Bet viskas buvo gerokai paprasčiau ir žemiškiau. Žinoma, kažkokia lyg bendra malda ir buvo, kai visi stojosi, po to lyg visi kartu meldėsi, bet va kažkas dar vėliau atėjo, tris kartus nusilenkė, kažkas apskritai pats su savimi meldėsi, tada kažkas nusprendė, kad jam jau užteks melstis. Tokio visuotinio plaukimo, o vėliau išplaukimo iš maldų salės nebuvo. Tada dar keli išėjo, muedzinui dar nebaigus sakyti, keletas musulmonų nusprendė, kad jiems reikia ir nusifotografuoti su kokliais ir ornamentais. Labai žemiški žmonės, netgi man visai patiko.

    Vienu žodžiu tos pamaldų pabaigos ar kažko panašaus nesulaukėme, tad išėjome kažkokiu panašiu metu, kai jau nusibodo. Ačiū sveteliai mylimiausi, ramybė jūsų namams ir visiems geros valios žmonėms. Šitaip atsisveikino. Iš tikrųjų tai tereikėjo tą maišiuką, katrame kadaise buvo kojų apavas, padėti atgal į tokį kibirą, iš kurio vėliau kas nors ims vėl maišiuką. Daugkartinis naudojimas. Labai praktiška.

    Prieš Naująją mečetę, žinoma, yra ir turgus. Kaip gi be jo. Ne bet koks turgus: prieskonių turgus. Gerai, kad nežinojau, kad ten prieskonių turgus, nes būčiau puolęs ieškoti stebuklų, kurių vėl būčiau neradęs, ir būčiau labai nusivylęs. Bet šiaip arbatų, šafranų, skambučių ir varpelių, žinoma, radome. Tad tinka tas pavadinimas: prieskonių turgus. O tik išėjus iš ten: kavos parduotuvė. Ten tikriausiai buvo kokia nors labai skani kava, nes prie jos eilė ilgiausia stovėjo. Iškart žinojome iš kur reikės kavos vežtis. Ne tuo metu, bet vėliau, ateičiai. Turgus dar nesibaigė, dar tęsėsi ilga gatvikė, pilna žmonių, dar pilnesnė parduotuvių, kur ne tik kava ir lokumai, bet ir kasdieniškesnės prekės: puodai, puodeliai, peiliai, šakutės, šortai ir kitokie apdarai. O kažkur toje gatvėje turėjo būti dar viena sena ir ypatinga mečetė, kurią pastatė patsai Paša Rustema. Kas per vienas tas paša – neturiu nė menkiausio supratimo, tikriausiai koks žymus žmogus, bet kadangi ten turėjo būti kažkokia mečetė, tai reiškė, kad man būtinai ten reikia nusigauti.
    Ne visada viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Paaiškinime lyg ir buvo parašyta, kad ieškokite kažkokių durelių kažkur, bet negalvojau, kad visa tai reikia suprasti taip jau pažodžiui. Jau matau, kad va va, kažkur tarp tų senovinių stogų kyla minaretas, tad reiškia, kad mečetė turėtų būti jau čia, ir kaip ir dairiausi, bet tikėjausi, kad įėjimas į mečetę vis tiek bus toks padoresnis. Ir taip besitikint priėjome sankryžą, kuri kaip ir reiškė, kad mečetė liko kažkur už nugaros, o kur – nelabai aišku, tik šiaip turėtų būti kažkur netoli.

    Tačiau visada viskas dažniausiai gerai pasibaigai, jei jau tokia Alacho valia. O jo valia dažniausiai tokia ir būna. Vietoj mečetės radome piceriją, netgi kilo pagunda suvalgyti picą, bet priešais tą piceriją: hamzių restoranas. Savininkas – toks senas turkas, kuris tikriausiai angliškai nelabai kalba, o prie durų stovi toks berniukas, katras visus kviečia angliškai arba turkiškai arba tikriausiai dar kokia nors kalba: laba diena, pone, gal hamzių, gal žuvies, gal ne šiandien, gal rytoj, iki rytdienos. Ir panašiai. Maždaug pagalvojome, kad galima ir šiandien.

    Kėdutės plastmasinės, vienu žodžiu nieko prabangaus, šiaip normalioje Europoje į tokias užeigas gal niekas ir dėmesio nekreiptų, tačiau Azijos patirtis sako, kad būtent tokiose skylėse maistas bus gerokai geresnis nei kokiame prabangiame restorane. Meniu – ant sieno, žinoma, turkiškai, gerai, kad lyg ir su paveiksliukais, ir maždaug užsisakėme. Hamzių žinoma. Hamziai tai ne šiaip koks egzotiškas užkandis: ančiuviai. Kepti. Ir taip visai daug jų prinešė. Ir dar visokių žolių, batono, vienu žodžiu visko. Netgi airano. Gyvenk ir žvenk. Ir vienos porcijos užteko dviem. Visai sakyčiau rekomenduotina vieta.
    Friday, April 11th, 2014
    11:12 am
    Tūktančiai tūkstančių vaivorykščių - Iguasu (didelis vando)
    Gerokai ilgokai palaukę Rytų miesto stotyje galiausiai sulaukėme ir prabangaus autobuso, būtent to, kuris važiuoja į Argentiną. Kaip ir buvo būtina paaiškinti, kad autobusas sustotų pasienyje, nes atseit vietiniams gyventojams nebūtinas netgi pasas pereinant per sieną, todėl Minu iškart puolė aiškinti, kad jam reikia Bolivijos vizos. Vairuotojas nelabai suprato, kaip jis galėtų padėti šiuo klausimu. Bet teko pasitaisyti: be Bolivijos vizos apsieisime, bet va būtų neblogai, jei sustotumėte prie Argentinos sienos. Ir dar Paragvajaus. Grynai dėl įdomumo. Taip ir buvo. Ant Paragvajaus sienos lipome tik mes, Brazilija pravažiuota nesustojant nė karto, na gal vieną kartą prie šviesoforo (daug važiuoti ten ir nereikėjo, gal kokias penkiolika minučių), o prie Argentinos sienos buvo išlaipinti visi. Ir netgi teko palaukti. Netgi kuprines reikėjo pasiimti ir perskanuoti, o gal kažką nelegalaus vežamės. Ir saulei beveik leidžiantis pasiekėme tą išsvajotąją Argentiną, Iguasu miestelį.

    Nespėjome išlipti iš autobuso, ir iškart užpuolė visokie siūlytojai, tai vienoks viešbutis, tai kitoks, tai trečioks. Grynai dėl įdomumo nusekėme paskui vieną. Kaip ir reikėjo tikėtis, siūlė patį brangiausią viešbutį, gal ir ne patį brangiausią, bet matėsi, kad į jo kainą įskaičuotas ir užmokestis vedžiotojui. Todėl tik iš principo nuėjome į visai kitą. Kuris atrodė lyg ir visai nieko, bet vėliau bevaikščiodami po miestelį radome lyg ir geriau atrodantį, su baseinu. Tad pagalvojome, kad galime vėliau persikraustyti ten.

    Bet tą vakarą vis tiek reikėjo praleisti anajame. Iš tikrųjų nebuvo viskas taip blogai ten. Ramu, žmonių nebuvo, beveik, pasišnekėjome su viešbučio darbuotoja: Dženifer. Šiaip jos tik vardas Dženifer, o pati ji iš Paragvajaus. Pasak jos: gvaranių kalba labai sunki, nes joje yra daugiau balsių nei ispanų kalboje ir dar kažkas. Dar ji parodė, kaip reikėtų daryti tą tikrąją matę ir tererę, kaip bebūtų keista, darant matę reikia berti daugiau arbatžolių nei tererei, nors mums atrodė, kad viskas turėtų būti atvirkščiai. Ir šiaip rūtos Paragvajuje vartojamos daug plačiau nei Lietuvoje. Pvz., rūtų galima papjaustyti ir įberti į tererę. Tikriausiai skonis nuo to būtų kitoks.

    Kadangi dar buvo šiek tiek laiko, Buenos Airėse turėjo būti šalta, o Iguasu – beveik tropinis klimatas, tad nusprendėme neskubėti, ir kitą dieną krioklių žiūrėti nevažiuoti. Be to, dar ir buvo apsiniaukę, lyg ir ruošėsi lyti, tad neturėjo būti viskas taip jau gražu. Ta proga nusprendėme apžiūrėti patį Iguasu miestelį. Pradžiai persikėlėme į kitą viešbutį: baseinas buvo tik dėl grožio. Nors aplink jį pristatyta visokių pavėsinių, dengtų meldais ir kitokiais šiaudais, bet į patį baseiną lįsti nesinorėjo. Ne todėl, kad vanduo būtų buvęs šaltas (o buvo), bet dar ir dėl to, kad jame plaukiojo per daug visokių šiukšlių. Tos šiukšlės tokios daugiau mažiau augalinės ir gamtinės kilmės, bet vis tiek: netraukė.

    Miestelyje nebuvo per daug dėmesio vertų vietų: keletas bankų, daug namų, keli restoranai, kelios valgyklos, ir maždaug tiek. Tad vienoje iš valgyklų suvalgėme po tartą verdurą, nors atrodytų, kad tai turėtų būti tortas, bet iš tikro tai šiaip toks keptas reikalas su špinatais. Ir toks visai skanus reikalas turiu pasakyti. Dar vienas dalykas kuo garsėja Iguasu (iš tikro tai negarsėja, bet taip jau atsitiko) – saulėlydis. Gal tas saulėlydis ir nebūtų toks gražus, jei debesys nebūtų prasisklaidę. Bet jiems dingus iš horizonto, buvo galima padaryti labai daug gražių nuotraukų.

    Vakare, o tiksliau jau visai naktį į mūsų viešbutį atvažiavo vokiečių porelė. Automobiliu. Kaip vėliau išsiaiškinome, jie irgi keliauja po Argentiną (tik po Argentiną, nors vėliau planavo berods ir į Peru nuvažiuoti), prieš dvi dienas atskrido į Buenos Aires, ten iškart išsinuomojo automobilį, sėdo ir nusitrenkė per visą šalį į šiaurę, pažiūrėti Iguasu, tada trenksis iškart per visą šalį į Patagoniją, o vėliau kažkokiu būdu bandys nusigauti netgi ir į Peru. Ne dėl to, kad tai būtų buvusi kažkokia svajonė viso gyvenimo, o todėl kad vienas vokietis jau buvo ten gyvenęs, ir Kuskas jam labai patiko. Kažkokia panaši istorija. Bet juokingiausia, kad jie šitaip baladojasi po visą Argentiną, neužsibūdami nė dienos ilgiau, kažkaip labai keistai žiūrėjo į mūsų kelionę: oi oi oi, tai jūs gi nieko ten ir nepamatėte. Bendrai panašiai ir kai kurie portenjai kalbėjo: ir ką galėjote suprasti apie Pietų Ameriką, jei taip lakstėte pirmyn atgal. Jie, žinoma, viską puikiai žino apie visą žemyną, per visą gyvenimą toliau Buenos Airių nosies nekišdami. Bet kam tai įdomu.

    Žolinės rytas išaušto skaistus ir giedras. Labai puiki diena važiuoti prie krioklių. Maždaug taip ir padarėme. Žinoma, važiuoti prie krioklių nėra taip paprasta: reikia sėsti į autobusą nuvažiuoti iki galo, tada nusipirkti bilietą, pastovėti eilėjė (gerai, kad tuo metu eilės arba jau nebuvo, arba dar nebuvo), tada sėsti į traukinuką, kažkiek pavažiuoti. Mes nusprendėme išlipti šiek tiek anksčiau, nevažiuoti iki pat galo. O ten prasideda pora keliukų. Taip vadinamas viršutinis ir apatinis keliai. Tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos galima prisižiūrėti, prisispoksoti į tuos krioklius kiek tik širdis geidžia, pafotografuoti dar daugiau, bet svarbiausia: reikia saugotis koačių: tokių mielų gyvūnėlių, kurie per daug pripratę, kad juos turistai maitina, ir tikriausiai supranta, kad ir maitins ir nieko nedarys, tad lenda sau ramiai visur, kur tik netingi. Jau Brazilijos pusėje jie bandė kažko ieškoti prie mano šliurių, bet ten, žinoma, nieko nebuvo, dabar irgi neturėjome, todėl išvengėme artimesnės pažinties su jais. Užtat vienai turistai pasisekė ne taip gerai: koatis įlindo į kišenę ir iš jos išsitraukė saldainių pakelį ar kažką panašaus.

    Gražu ten prie tų krioklių, visur žalia, ant kiekvieno kampo po vaivorykštę, žmonių irgi nemažai valkiojasi. Kai kurie ne tik šiaip valkiojasi, bet dar ir laiveliu plaukioja, nes pasirodo galima po pačiais kriokliais ir laivu nuplaukti. Už papildomą mokestį, žinoma.

    Susitikome ir tuos vokiečius, kurie BMW važinėja po Argentiną. Tempėsi tokius didžiausius sunkiausius fotoaparatus. Aš netgi pagalvojau, kad gal jie kokie fotografai, bet iš idėjos turėjo būti jokie fotografai. Minu dar pasiteiravo, kaip ten su fotoaparatais, tai vienas jų pasakė, kad norėtų dar geresnio, bet neturi pakankamai pinigų. Su kilometriniu objektyvu beeidamas. O dar kelis objektyvus kuprinėje. Pagal bendrą vaizdą viskas ką jis ten tempėsi su savimi kainavo kokius tris milijonus, kažkur, vonų žinoma. Įdomu, o ką jis daro vėliau su tomis nuotraukomis. Tikriausiai į kokį facebooką kelia. Panašiai kaip ir aš.

    Kadangi spėjome pereiti tiek viršutiniu, tiek apatiniu keliu, teliko paskutinis punktas: Velnio gerklė. Iki jos reikia važiuoti traukiniu. Vėl. Ką jau padarysi, jei jau reikia, tai reikia. Bet prieš tai dar nusprendėme kavos išgerti. Vienoje vietoje buvo galima. Ir pusė turistų ten sėdėjo. Koačiai, žinoma, žinojo kokio gėrio ten galima susimedžioti ir susižvejoti, todėl sau ramiausiai badziojosi aplinkui, lipo ant kiekvieno stalo, lindo į kiekvieną kišenę. Vienu žodžiu jautėsi labai laisvai ir patogiai. Kava jų per daug nedomino, bet nelabai ir ruošiausi leisti jiems kartis ant stalo. O ant kitų stalų jie paprasčiau užlipdavo. Iš rankų išsitraukdavo kokią dešrelę. Dar pastebėjau tokį juokingą dalyką, kad iš vaikų jie vis dėlto nesugebėdavo nieko atimti, o iš suaugusių – vienas juokas. Kvaili tie suaugę.

    Tad po visų kavų ir arbatų nuvažiavome prie Velnio gerklės. Iki pat jos nenuveža, priveža prie upės, o toliau tenka vilktis pėsčiomis. Tokiu tiltu. Ir po truputį po truputį garsas stiprėja, stiprėja, kol galiausiai viskas aplinkui pradeda kriokti, ir iš upės šokteli dešimt tūkstančių vaivorykščių. Tada jau supranti, kad stovi virš pat Velnio gerklės, o po tavimi – šimtai metrų, i kurį garma vanduo.

    Vėl prisiminiau tą korėjietį, kuris dėl nelaimingos meilės keliavo po pasaulį ieškodamas vietos, kur galėtų mirti. Kiek supratau, jis tikriausiai mirė ne prie Iguasu krioklių, nes lyg niekas nieko nekalbėjo apie tai. Bet iš kitos pusės... Visai supratau, jei būtų pasirinkęs būtent Velnio gerklę. Gal ir keistai atrodytų, bet Velnio gerklė atrodė kai labai puiki vieta numirti. Visai supratau tą prancūzę, kuri taip ėmė ir šoko į Iguasu. Ir daugiau nebeiškilo. O tarp kitko jei labai nori nusižudyti prie tos Velnio gerklės, tai daug pastangų ir nereikia: viens du ir skrendi žemyn. Tikriausiai kokioje Korėjoje jau seniai viskas būtų aptverta ir apstiklinta, kad tik mažiau pagundų kiltų kitiems.

    Bet šiaip įspūdinga vieta.

    Teko eilinį kartą nusivilti Lonely planet aprašymais, katrie iš kažkur susvaigo apie ozono gausą prie krioklių, dėl ko pakyla nuotaika ir visi ten krykštauja ar spygauja. Nieko panašaus. Gal ir buvo keletas besidžiaugiančių, bet daugelis. Šiaip stovėjau prie tų krioklių ir stebėjau žmones. Kaip bežiūrėtum, bet tai vienas iš pasaulio stebuklų, ir staiga pasirodo korėjiečių šeima. Taip jau atsitiko, kad jie buvo korėjiečiai, bet iš idėjos kitų tautų atstovai elgėsi ne ką geriau. Nespėjo prieiti prie krioklių: atsisuko į savo gidą, ar čia, ar čia jau ta geriausia vieta fotografuotis? OK. Dar prastumdė visus susirinkusius, atsiprašom, mes dabar fotografuosimės čia. Žinoma, tai buvo viršūnių viršūnė, bet tiek tos. Nusifotografavo ir kažkur dingo. Man net įdomu pasidarė: o jie bent jau į pačius krioklius pažiūrėjo, nes man kažkodėl kilo toks jausmas, kad ne. Na nieko, vėliau namie pasižiūrės, kai rodys nuotraukas.

    Bet ne jie vieni tokie. Atėjusios japonės irgi klyktelėdavo sugoi sugoi, ir iškart į priekį tiesė fotoaparatus pliauškino iš visų pusių, ir visos kitos tautybės irgi panašiai. Aš netgi statistiką norėjau sudaryti: o kiek iš viso yra žmonių, kurie iš tikro žiūri ir mato tuos krioklius. Ir mato savo akimis, o ne pro kameros objektyvą. Žinoma, pro kameros objektyvą jie šiek tiek kitaip atrodo, bet vis tiek... Gal visai padoru būtų ir plika akimi pažiūrėti, na gal pro akinius, jei plika akimi nelabai matosi. Tokių buvo gal koks vienas procentas iš visų apsilankiusių. Galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O visi likę devyniasdešimt devyni procentai: klykteli, nupliauškia ir dingsta. Bet gal jiems taip ir geriau.

    Saulė ėmė leistis, ir kaip ir jau ėmė artėti tas paskutinis traukinys, kuris išveža nuo Velnio gerklės. Gal ir nedidelė bėda būtų pavėluoti į paskutinį traukinį. Vis tiek greičiausiai visus surinktų ir išvežtų.

    O čia vėl sutikome keletą korėjiečių. Netgi ne vieną šeimą, o keletą. Aišku, labai džiaugėsi, kad atvažiavo, kad galiausiai pabėgo iš savo Ilsano (Seulo priemiestis), ir staiga netikėtai susirūpino, ką čia valgyti vakarienei. Kažkas prisiminė, kad yra likę čiapagečių (spagečiai su čiadžiang padažu), dar kažko pasidaryti kimpapus. Minu netgi nežinojo, kad tie čiapagečiai, aš jam paaiškinau. Vis dėlto korėjiečių klasė pakilo, prieš keletą metų visi būtų svaigę apie ramenus, o dabar jau rimčiau – čiapagečiai. Bet ar čiapagečiai, ar ramenai, ar kimpapai... Šiaip negaila, valgykite į sveikatą, bet tas svaigimas prieš tai apie pabėgimą iš Ilsano. Čia Minu nervai neišlaikė: tai kaip jie bėga iš to Ilsano su savo čiapagečiais, reikia pirma tą Ilsaną iš savo smegenų išmesti, o tada jau bėgti kur nors. Nes ryškiai tame Ilsane kartais valgo visokias picas ir spagečius, už kuriuos moka triskart brangiau nei Argentinoje, o kokybė atitinkamai tris kartus prastesnė, o kai atvažiuoja va į tą šalį: kapoja čiapagečius. Vienu žodžiu kaip visada sunervino.
    Bet pažintis su korėjiečiais Iguasu tuo dar nesibaigė. Vakare dar užėjom į didelę parduotuvę, suvenyrų ir vyno. Suvenyrų visokių radome. Pvz., tokius šaukštus, kuriuos Daiva kažkada darydavo. Taip seniai seniai. Net nežinojau, kad ji dabar juos eskportuoja ir į Argentiną.

    O kai tik pradėjome rinktis vyną (gerai, kad aš apie vyną nieko nesuprantu, tai man išsirinkti paprasta: imu patį pigiausią, baltą. Nors jei raudonas gerokai pigesnis nei baltas, tada raudoną). Bet taip beapžiūrinėjant staiga atsiveria durys ir įeina dvi korėjietės. Irgi vyną renkasi. Žinai, brangioji, kaip tau tiktų Širazas tikriausiai, o man va labiau patinka toks ir anoks. Viskas gerai atrodytų, jei galvočiau, kad jos kiek nors nusimano apie tuos vynus, bet kažkodėl spėju, kad jos nusimano ne ką daugiau negu aš. Ta proga nusipirkome sau butelį ir nuėjome namo, kur prie baseino ir išgėrėme.
    Išaušo kita diena, į mūsų kambarį įsikėlė rusaitė tokia, aš sau ramiausiai sėdėjau ant lovos ir buvau įlindęs į savo mezginius ir nėrinius, ką tie rusai iškart ir pastebėjo, gerai, kad nieko neaptarė. Tikriausiai turėjo įtarimą, kad rusiškai aptarinėti nepažįstamus žmones nėra toks jau baisiai geras ir pagirtinas užsiėmimas.

    Kažkaip nebuvo ką labai veikti, o važiuoti pakvėpuoti geru oru, tai yra į Buenos Aires kol kas irgi nelabai norėjome. Tačiau bepusryčiaudami iš viešbučio darbuotojo sužinojome, kad antrą kartą nuvažiavus prie krioklių įėjimas į juos kainuoja dvigubai pigiau. Hm, kodėl taip nepadarius. Šiaip aš tą kaip ir žinojau iš vakaro, nes išeinant iš krioklių mačiau, kad kiti žmonės kažkokius antspaudus dėjosi į bilietus, atseit, kad kitai dienai gautų nuolaidą. Bet kažkodėl negalvojau, kad mes norėsime ten. Pasirodo norėjome.

    Bėda buvo tik ta, kad mes ant bilietų neturėjome jokių antspaudų, bet tai pasirodo irgi išsprendžiama: reikia parodyti nuotraukas, kad tikrai esame buvę prie tų krioklių. Nes kitaip juk galima bet kam duoti tuos bilietus. Bet ir šiaip: su tuo buvimu galima šį bei tą vis tiek suchimičinti labai norint.
    Bet šiaip labai neskubėjome, kad nereikėtų stovėti tose eilėse, kai pagrindiniai turistų srautai raunasi ir fotografuojasi ant kiekvieno kampo. Pradžiai nuėjome prie autobusų stoties, išsiaiškinome, kada ir kokie autobusai važiuoja į Buenos Aires, kiek tai kainuoja, dar suvalgėme picą sin karnė (be mėsos), pasiėmėme termosą vandens, materę su bombiša ir vėl sėdome į tą patį autobusą, kuris vežė prie tų pačių krioklių.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, bilietų su nuolaida nepuolė mums parduoti, liepė parodyti nuotraukas, įsitikino, kad mes tikrai ten esame buvę, įdėjo anstpauduką ir tada jau ramiai galėjome sėsti į tą traukinuką. Pradžiai perėjome tuo apatiniu keliuku, kur ant kiekvieno kampo spindi po vaivorykštę ir plaukioja po laiviuką, ne šiaip sau kažkur, į mano salą, Isla de San Martin. Ir vėl prie Velnio gerklės. Žmonių buvo šiek tiek mažiau, bet va tokių, besigėrinčių kriokliais ar stebinčių juos ne per kameros objektyvą: maždaug toks pat procentas. Grįžtant namo šalimais sėdėjo argentinietė, kuriai labai patiko, kad mes su matės puodeliais trankėmės. Žinoma, juk matė – nacionalinis Argentinos gėrimas.

    Bandėme išlipti ne galutinėje stotelėje, o šiek tiek anksčiau, prie parduotuvės. Rasi bus ką nusipirkti, gal kokių suvenyrų. Tačiau nieko ten nebuvo. Teko eiti į restoraną, valgyti tu paragvajietiškų gardėsių: čipa guasu (nes buvome prie Iguasu), sopos paragvajanos, picos pikantės ir panašiai. Visi tikriausiai panašiai ten maitinasi.

    Šiaip iš Iguasu kur nors važiuoti nelabai norėjosi, tačiau pagal viską matėsi, kad kitaip tikriausiai nebus: artėjo skrydžio data. Tad kad ir kaip bebūtų keista, išaušo jau paskutinė diena Iguasu. Vėl tie patys pusryčiai tame pačiame viešbutyje prie to paties baseino su tomis pačiomis šiukšlėmis. Iki Buenos Airių autobusas važiuoja visą naktį, todėl Iguasu turėjome visą dieną. Ne visai visą dieną, bet visai nemažai.

    Reikėjo nueiti kažkur ten, kur dar nebuvome buvę. Galima buvo važiuoti iki krioklių, bet pagal viską matėsi, kad tikriausiai nespėsime nuvažiuoti ir grįžti. Todėl sugalvojau eiti prie Paragvajaus upės. Ten yra toks uostas, iš kurio tikriausiai kartais plaukia laivai kur nors, ir šiaip matosi dviejų upių santaka: trys krantai. Vienas krantas – Paragvajaus, kitas – Brazilijos, o trečias, kuriame stovėjome – Argentinos. Įdomi tokia vieta. Iškart jauti tekančia energiją. Vienu žodžiu labai teigiama vieta.

    Iguasu miestelyje žmonių ne per daugiausia, tad kažkokių ypatingų statinių ar dar ko nors nebuvo. Mokykla, visur pripiešta pano, auga daug medžių. Maždaug tiek. Šiaip labai graži vietas, geras oras, žydinčios mbarakujos, norėjome vienam draugui pasigirti, kaip mes čia nuostabiai gyvename, o jis pasigyrė kad kaip tik tuo metu arbatinėje geria arbatą aptarnaujamas geišos. Visada taip būna.

    Perėjome per visas parduotuves, dar išgėrėme matės prie baseino, ir kaip ir buvo laikas važiuoti atgal į pietus. Tik įsėdau į parduotuvę, išsitraukiau savo mezginius ir nėrinius ir ėmiau nerti. Vis tiek sėdėjome priekinėje sėdynėje ir jokio filmo nerodė. Šalimais sėdėjo tokia senjora, kuriai labai patiko mano mezginiai ir nėriniai ir pradėjo svaigti, kaip viskas lindo lindo, ir ar galima pažiūrėti. Pažiūrėti, žinoma, galima, bet ji dar kažką norėjo pasakyti, o aš kaip ir nežinojau ką, todėl nieko ir neatsakiau. Bet ji tikriausiai nesuprato, kad aš galiu kažko nesuprasti.

    Atsisveikinimas su Argentina

    Išaušus ansktyvam rytui už langu pradėjo mirgėti ir spindėti Buenos Airių žiburiai, kurie dega tiek dieną, tiek naktį. Beveik kaip Elektrėnuose. Nes buvo apsiniaukę. Žiema visgi, kaip ne kaip, ir visai neseniai ten buvo snigę. Buenos Airėse beveik kaip Seule, kartais sninga. Žmonės žino, kas yra tas sniegas ir kaip jis atrodo. Daugiau tikriausiai nelabai nusimano. Atvykti vėlavome. Gal kokią valandą. Irgi nelabai keista. Jau buvome pripratę, kad autobusai gali ir vėluoti kažkiek. Svarbiausia juk atvykti. Nuėjome į tą patį viešbutį Palerme: mus netgi prisiminė. Ir netgi davė tą patį kambarį. Kuriame jau kažkas gyveno. Darbuotojas Chuanas, tas pats, kuris mus prisiminė, buvo atėjęs su šuniuku, ir jo pamaina baigėsi, tad ruošėsi eiti namo. Tačiau šuniukui pasirodė labai gera valkiotis po viešbutį, todėl jis namo visai net nesiruošė eiti. Teko vestis per prievartą.

    Žiema ėjo į pabaigą, tačiau Buenos Airėse vis dar buvo šalta. Kažko veikti nebuvo, tad tik šiaip perėjome per visas parduotuves. Tikrai visi matės puodeliai Paragvajuje gaminami daug geriau ir kainuoja pigiau nei argentinietiški. Argentinoje viskas dvigubai brangiau ir taip ant garbės žodžio padaryta. Begeriant matę galima ir liežuvį įsipjauti kokiais likusiais šipuliais. Bet vis tiek reikėjo šio bei to nusipirkti. Nors nelabai buvo. Vėl prisižiūrėjome į šunų vedžiotojus. Kaip matyti portenjai tikriausiai nemažai uždirba, todėl tikriausiai daug dirba tad neturi laiko vedžioti šunų. Už juos tai daro šunų vedžiotojai. Tai ir eina tas vargšas vedžiotojais su dešimčia šunų, kai kurie avies dydžio. Linksmai taip atrodo visas tas vaizdas. Nesnigo. Tačiau kartais lijo. Oras žiemiškas.

    Ryte pas mus atsibeldė lenkų daug. Tikriausiai vėl prasidėjo koks nors turistinis sezonas, tai turistų tik daugėjo ir daugėjo. Kadangi turėjome labai daug laiko, į centrą ėjome pėsčiomis. Tomis plačiomis gatvėmis, kurios iš pradžių buvo siauros, bet vėliau išplatėjo. Kai pamačiau obeliską, supratau, kad esame ten, kur reikia. Ir tada per visą San Telmą pradėjome ieškoti Baro Sur. Šiaip gal jis niekuo ypatingas, nors gal kuo nors ir ypatingas, o svarbiausia, kad būtent jame filmavo filmą „Happy together“. Yra toks Wang Kar-wajaus filmas. Pats baras buvo uždarytas, turėjo atsidaryti gal tik vakare, ir gal jame turėjo būti koks nors tango šou, bet dažniausiai tie šou būna tik savaitgaliais, tad iš idėjos nebuvo jokios prasmės laukti to vakaro. Bet priešais tą barą dirbo kitas restoranas, kuriame pardavinėjo, žinoma, picas.

    Dar buvo galima nueiti į tą ypatingąjį barą su tradicine programa centre, bet aš vėl sugalvojau milijoną priežasčių, kodėl ten eiti nereikia, todėl kavą gėrėme visai kitoje vietoje. Kitoje gatvės pusėje. O ten dar ir Švento Pilypo vyną pardavinėja. Kaip bebūtų keista, tai buvo jau paskutinis vakaras Buenos Airėse. Toks šaltas vakaras. Netgi pastebėjau, kad ir Buenos Airėse pardavinėja čipas (kurias tikriausiai visada pardavinėjo, bet tik po Paragvajaus supratome, kas tai per gėris), rūtas, kurios irgi tikriausiai visada ten buvo, bet tik dabar į akis krito. Vienu žodžiu įdomus toks vakaras. Bet vis tiek kaip paskutiniam vakarui gal nereikia pradėti išradinėti dviračio, todėl, kaip ir jau buvo įprasta vos ne kiekvieną vakarą, vėl nuėjome į tą mūsų mylimiausią Kentukio piceriją prie Palermo metro stoties.

    Ji buvo pasikeitusi. Ryškiai ir į Argentiną po truputį pradėjo ateidinėti civilizacija. Rūkomojo nebeliko, visi turėjo eiti rūkyti laukan, tačiau aptarnavimas vis dar toks pat: sėdi sau ramiai, lauki meniu, išsirinkinėji, ko nori ir lauki užsakymo. Viešbutyje dar išgėrėme matės ir kaip ir maždaug taip beveik ir baigėsi visa epopėja po Lotynų Ameriką.

    Kaip visada būna, taip ir tada taip buvo. Kažkodėl paskutinė diena Argentinoje buvo saulėta ir gana šilta. O prieš tai Buenos Airėse ištisai lijo ir buvo apsiniaukę. Aš netgi sugalvojau, kad galima mautis šortus: vis tiek juk tuoj (po dvylikos valandų) leisimės Australijoje, kur tikriausiai bus gerokai šilčiau. Bent jau taip tikėjausi.

    Kelias jau buvo puikiai žinomas: traukiniu iki Retiro stoties, tada maždaug kažkur randi autobusą, kuris važiuoja į oro uostą, palauki jo ten, tuo ypatinguoju autobusu važiuoji iki oro uosto, įsiregistruoji skrydžiui, vėl atstovi ilgiausią eilę prie pasų kontrolės. Šį kartą ten jokio streiko nebuvo, tačiau stovėti vis tiek reikėjo gana ilgai. Nueini prie savo vartelių, kur laukia daugybė žmonių. Įdomiai taip: iš Korėjos į Australiją lėktuvas buvo visiškai pilnas, tačiau į Argentiną – pustuštis, kiekvienam žmogui buvo po tris vietas, jei ne po keturias. Tačiau skrendant atgal: kaip supratome viskas sausakimša. Netgi daugybė korėjiečių skrido kartu su mumis. Tikriausiai ne į Korėją. Visų pasus tikrino po penkis kartus, ar tikrai tikrai visi turi vizas, lėktuvas vėlavo gal valandą. Kaip ir turėtų būti, ne veltui buvome vis dar Lotynų Amerikoje. O vėliau: Damas y caballeros, mes jau kylame. Langines uždarė, ir nors skridome dieną, bet dėl laiko skirtumo gavosi, kad trisdešimt šešias valandas (o priekin tik penkiolika minučių), tačiau reikėjo skristi visiškoje tamsoje. Ir tik kai buvome kažkur netoli Antarktidos stiuardai parodė, kad gi ten už lango dedasi. O tikrai dėjosi įdomūs dalykai: ledynai. O dar kalba apie klimato atšilimą. Skrendant į priekį buvo dar rudens pabaigą, o atgal – žiemos. Tad ledynais buvo galima grožėtis iki soties. Nefotografavau. Nes ir taip nuotraukų buvo daugiau nei reikia. Kai saulė jau ir nusileido, mūsų lėktuvas irgi ėmė leistis. Į Pietų žemyną. Nežinomąją Pietų žemę. Terra incognita Australia.
    Thursday, April 3rd, 2014
    8:44 pm
    Argentinos tigrai
    Aš kažkaip tikėjausi, kad Tigrėje iškart iškils kopos, pušys, baltas smėlis, vienu žodžiu, Palanga ir Nida kartu, tik šiek tiek šilčiau ir vanduo šiltesnis. Iš tikrųjų tai taip negalvojau, bet palmių tikėjausi, nes jau Buenos Airėse ant kiekvieno kampo po didžiausią palmę ir baobabą. Panašiai buvo ir Tigrėje: palmės, baobabai ir kitokie medžiai. Ir per visą Tigrę teka tokia upė, kuri, kad ir kaip būtų keista: vadinosi Tigrė. Ir palei tą Tigrės upę iš abiejų pusių pilna namukų. Mūsų pusėje dar ir keliukas buvo, tai juoju žmonės vaikščiojo, kiti dviračiu važinėjo, ne veltui pas juos traukiniuose yra dviračių vagonas. O kitoje upės pusėje: tiesiog namukai, kai kurie pasakų namelius priminė, tuos, kur Joniukas Grytutė, našlaitė, žibučių viduržiemy ieškanti ir panašiai. Prie kai kurių trūko tik vištos kojelės iki visiškos laimės. O šiaip, tai tie nameliai kai kurie taip džiunglėse paskendę, kad kai kuo priminė netgi Pietryčių Aziją, kokį Tailandą ar Laosą. Portenjai ir tigrenjai gal su tuo ir nesutiktų, bet kaip atrodė, taip atrodė, nieko nepadarysi.

    Taip mes sau ramiausiai pasivaikščiojome, kokias porą valandų, ir visgi, kad ir esame Tigrėje, reikia paragauti kokio tikro tigriško maisto. Kaip ir tikėjomės, tai tikriausiai turėjo būti vėl kokie spagečiai niokiai picos ar makaronai. Panašiai ir buvo. Prieiname prie vieno restorano, o jo savininkas iškart: Hola, chicos. Šiaip tas savininkas kiek pagyvenęs, tai gal ir nieko tokio, kad čikinosi, bet man šiaip kilo klausimas, o apskritai argentiniečiai naudoja kokias pagarbesnes formas, ne veltui juk yra tokie ispaniški žodžiai kaip senjoras ar senjoras, donas ir duenja, damas y caballeros (girdėjau lėktuve, kad taip irgi kreipiasi), ar tiesiog čikinasi su visais ir visur.

    Vienu žodžiu jūros neradome, nesideginome ir nesimaudėme, tik pasivaikščiojome, pavalgėme tų picų ir spagečių, ir šiaip pamatėme, kur turtingieji portenjai turi savo vilas. Aš taip spėju, kad jie tikriausiai turi savo vilas ten, nors nesu visiškai tikras. Saulė ėmė leistis, šiek tiek vėso, ir mes grįžome atgal, ten kur geras oras. Buenos Airės reiškia geras oras, tik nepasakyčiau, kad jis ten labai jau geras. Ne blogas, bet geru irgi nepavadinčiau. Visgi miestas milijoninis. Traukinyje sėdimų vietų buvo, mes sau ramiausiai grįžome į Retiro, o iš Retiro – į mūsų mylimą Palermą.

    Išaušo jau paskutinė diena Buenos Airėse. Iš tikrųjų tai gal ne visai paskutinė diena, nes vis dlėto mūsų lėktuvo bilietas atgal irgi buvo iš Buenos Airių, tad kuriuo nors metu planavome visgi grįžti atgal, tačiau tuo metu, tai yra gegužės mėnesį – tai buvo jau tikrai paskutinė diena tiek Buenos Airėse, tiek, gal netgi ir Argentinoje. Juk kita stotelė buvo jau Santjagas del Čilė. Kadangi pagal pradinį planą toliau turėjome važiuoti į Čilę, tai man privaloma tvarka reikėjo išsiųsti kelias atvirutes, dar nusprendėme, kad gal ir siuntinį kokį, ne namo, Lietuvon, vienu žodžiu reikėjo pašto.

    Su paštais ten kažkokia įdomi sistemas, kurios aš iki galo nesupratau. Jie lyg ir privatūs, lyg neprivatūs, vienu žodžiu nežinau nieko, bet kažkaip ten įdomiai su jais yra. Bet nesvarbu visa tai, svarbiausia, kad siųstų siuntinius ir dar pageidautina už padorią kainą. Prieš tai dar užsukome į Daiso, kažką panašaus į vieno euro parduotuvę, kur viskas turėjo būti labai pigu, prisipirkome matės, materų ir bombišų, viską supakavome, nuėjomo iki pašto, ten, žinoma, reikėjo atstovėti ilgiausią eilę, ir galiausiai viską išsiuntėme. Siuntimas buvo gana įdomus, kadangi kaip jau įprasta Argentinoje (ir visoje Lotynų Amerikoje) daugelis žmonių kalba tik gimtąja kalba, kartais ir ispaniškai (jei gimtoji kalba nėra ispanų), tačiau tikėjausi, kad viskas teisingu laiku nukeliaus. Ir šiaip – keista, kad turėtų kilti kažkokių problemų siunčiant, juk svarbiausia teisingai užrašyti adresą, o Argentinoje irgi naudojamos lotyniškos raidės, tad kažkokių problemų kilti neturėtų. Bet tam Lotynų Amerika ir yra Lotynų Amerika, kad ten nuolat kiltų problemos.

    Lietus vėl ėmė lynoti, veikti labai nebuvo ką, ir labai nesinorėjo, bet vis tiek: nusibeldėme iki miesto centro, dar pažiūrėti į Evitos namus, obeliską, deivę Majo, San Telmo gatves, gal ką nors praleidome. Iš tikrųjų vieną dalyką praleidome, bet tikėjomės surasti grįžę. Eilinį kartą praėjome per patį garsiausią barą, kuriame kartu su kava ir vynu dar galima pažiūrėti ir tango šou. Kiek girdėjau, tai jau pats pats pačiausias, ir visi tie tango šou dar labiau patesni. Gal taip ir buvo, tačiau aš nusprendžiau, kad visa tai kainuos tikriausiai nemažus pinigus (tiesa, bandėme iš meniu išspręsti kiek tai kainuoja tai pasirodė, kad ne tokius jau ir milžiniškus pinigus kainuoja). Bet man vis tiek atrodė, kad jei įėjimas ir kainuoja ne karvę ir ne kiaulę, tai ten viduje tikrai kainuos nemažai, o jei ir mažiau kainuos, tai sėdėsime kur nors toli ir nieko gera nematysime, vienu žodžiu sugalvojau milijoną priežasčių, kodėl nereikia ten eiti. Todėl per visą laiką Buenos Airėse ir nepasižiūrėjome tango šou jau tame pačiame pačiausiame bare su seniausiosmis ir nuostabiausiomis tradicijomis. Bet pagėrėme kavos visur kitur, pavalgėme picų tokioje atseit užkandinėje, Makdonaldo tipo, tik maistas gerokai geresnis. Ir netgi keptų batatų gavome. Batatus juk irgi korėjiečiai puikiai žino, bet tikriausiai nežinotų, jei jų nebūtų pradėję auginti amerikiečiai, o europiečiai vėliau jų nebūtų po visą pasaulį paskleidę.

    Tokia tad diena ir buvo ta paskutinioji Buenos Airėse. Laiko dar šiek tiek buvo likę, tad ta proga nuėjome į mūsų mylimiausią piceriją Palerme, kur, jau žinojau, nereikia pulti prie baro ar kasos aparato, užtenka ramiai prisėsti, pvz., rūkomajame, palaukti kol atneš meniu, tada apsimesti, kad supranti, kas ten parašyta (šiaip beveik viską supratau: kava, pica ir tarta, o daugiau nieko), tada po kiek laiko rimtai linktelėti galva arba kilstelėti ranką, pasakyti, kad nori negrų kavos, t.y. juodos kavos, be cukraus (šiaip niekada nesakiau šito, nes cukrų atskirai atnešdavo), sulaukti tos kavos, išgerti, tada paprašyti čekio (čia jau dažniausiai tekdavo tarptautinę gestų kalbą vartoti), palikti kažkiek pinigų ir išeiti. O išeiti reikėjo, nes jau artėjo tas laikas, kai mes turėjome išvažiuoti iš Buenos Airių.

    Viskas atrodė paprasta: nueiname į viešbutį, pasiimame daiktus, sėdame į savo mylimą traukinį, kuris važiuoja į Retiro, iš Retiro randame autobusų stotį, maždaug suprantame iš kurios aikštelės išvažiuoja mūsų autobusas, ir maždaug toje aikštelėje laukiame. Kadangi dar buvo likę šiek tiek laiko, tai iš pradžių laukėme viduje, o vėliau pradėjome laukti ir lauke.

    Bet viskas nebuvo taip paprasta. Ne veltui buvome Lotynų Amerikoje, o tuo labiau Argentinoje, kur netgi pasų kontrolė sugeba organizuoti streikus. Kaip suprantu nieko labai nepasiekia tais streikais, bet kodėl gi nepastreikavus turint laisvo laiko.

    Taigi laukiame. Mūsų kompanija: Chevales, t.y. raiteliai. Jau kaip ir artėja tas laikas, kai turime išvažiuoti, bet, žinoma, niekas niekur nevažiuoja ir net neatvažiuoja. Jau ir visai tas laikas, pradėjome jaudintis, nuėjau pasiklausti informacijos, gal mes maždaug ne toje aikštelėje laukiame, pasirodo, kad laukiame maždaug toje aikštelėje, ir lyg autobusas vėluoja. Dar teko paklausti keletą kartų tos pačios informacijos, jiems tikriausiai jau nusibodo, laukėme vis dėlto tikrai toje aikštelėje, autobusas tikrai vėlavo, ir ne šiaip sau vėlavo, visas keturiasdešimt minučių vėlavo. Bet kai jau atvažiavo...

    Toks visai prabangus autobusas, tokie tik turtingose valstybėse važinėja, t.y., Argentinoje, Čilėje, ir tikriausiai Brazilijoje. Daugiau niekur nematėme nieko panašaus. Du aukštai, antrame aukšte patogios kėdės, mes netgi sėdėjome pačiame priekyje, tad per plačiausią langą viskas puikiausiai matėsi. Vienu žodžiu kelionė karališka. Ir gal visai neblogai ta karališka kelionė, nes reikėjo važiuoti visą naktį.

    Sužinojome, kad autobusas važiuoja ne tiesiai į Santjagą, o tiesiai į Mendosą. Taigi Mendosą vis dėlto pamatysime, o vėliau ten reikės persėsti į kitą autobusą. Temo, greitkelis, nieko nesimatė, tad buvo galima ir pamiegoti. Visi europiečiai labai svaigo dėl tų argentinietiškų autobusų, svaigo, žinoma, kitose valstybėse, va, kaip buvo gera Argentinoje. Bet užtat ir autobuso kaina atitinkama.

    Paryčiais pasiekėme ir Mendosos žemę, žemę su daug saulės ir gero vyno. Tiesiai prie įvažiavimo į ją netgi papusryčiavome. Pasirodo, į autobuso kainą įeina ir pusryčiai. Gal ir negausūs: kava ir pyragėliai, bet visai geri pusryčiai, kava netgi iš molinių puodelių. Tad, reikia pasakyti, labai teigiamai viskas atrodė. Kai pradėjo aušti, kažkur tolumoje iškilo ir snieguotosios Andų viršūnės, kurias puoliau fotografuoti, net negalvodamas, kad į tas Andų viršūnes dar žiūrėsiu ir žiūrėsiu iki nusibodimo.

    Pasiekėme ir Mendosą. Mendosos nematėme, tiesiog pabuvome autobusų stotyje, kuri gana toli nuo miesto centro, tad kai ta Mendosa atrodo nutarėme netikrinti. Tikriausiai kažkaip panašiai kaip Buenos Airės. Išlipus iš autobuso pasitiko patarnautojas, katras iš bagažinės paiminėjo kuprines ir atidavinėjo keleiviams, už tai reikalaudamas pinigų. Dviejų pesų, kiek prisimenu. Irgi tokia amerikoniška tradicija. Mes apsimetėme, kad nieko nesuprantame, tačiau pamačiau, kad visi kiti keleiviai tų dviejų pesų negailėjo. O man šiaip buvo gaila. Išėjome laukan parūkyti, priešais stotį taksi stovėjimo aikštelė, kur jau norėjo mus sodinti, tačiau griežtai atsisakėme. Ir vėl naujiena: prie taksi stovintis žmogus atidarinėja taksi dureles, o už argentiniečiai jam irgi duoda po du pesu tikriausiai. Gal kiek mažiau. Tai jei visur čia po du pesu reikia davinėti už kiekvieną nesąmonę, taip ir visai pinigų gali nebelikti. Vienu žodžiu nepatinka man ta arbatpinigių tradicija, ryškiai amerikoniška. Gerai, kad mums mažai tokių tradicijų reikėjo.

    Kadangi iki mūsų autobuso buvo likę dar daug laiko, tai nusprendėme papietauti. Kažkokioje valgykloje. Žinoma: pica su baltu vynu. Tiek pica, tiek vynas tikrai nebuvo geriausios kokybės, bet ką jau padarysi. Nesakysi, kad pakeistų, nes nelabai mokėjome pasakyti, tad suvalgėme ir išgėrėme. Vynas bent jau pigus.

    Kai jau galiausiai sulaukėme savo autobuso, supratome, kad jis nebe toks didelis, kaip prieš tai, bet kelio irgi ne per daugiausiai buvo likę. Tai gal kaip nors. Tačiau bėda, kad tame autobuse be mūsų keliavo dar keletas korėjiečių. Kaip ir nieko prieš tuos korėjiečius, bet anys labai mėgo kalbėti tik korėjietiškai. Vairuotojas – ispaniškai, keleiviai – korėjietiškai. Kaip ir reikėjo tikėtis: labai nesusišnekėjo. Keletas tokių pagyvenusių žmogelių ir vienas jaunesnis. Ne baisiai jaunesnis, bet vis tiek: atseit dar jaunesnės kartos. Kaip supratome jis jiems dar ir vertėju dirbo. Nors tikriausiai ne kartu atvažiavo, tik susipažinome kažkur pakeliui, o tikriausiai: kokiame nors eiliniame korėjietiškame viešbutyje bevalgydami korėjietišką maistą. Kaip daugelis amerikonų neišgyvena nė dienos be mėsainio ar dešrainio, taip ir nemažai korėjiečių mirtų be korėjietiško maisto. Nė dienos. Bet gal jiems taip ir geriau.

    Mūsų autobusas galiausiai išvingiavo iš lygumų ir pradėjo kilti vis aukščiau ir aukščiau, saulė švietė, o iš abiejų pusių artėja tie Andai. Snieguotosios viršūnės jau tiesiai virš mūsų kabėjo. Kažkur pakeliui sustojome pailsėti, atseit į tualetą, ir jau visai netrukus netgi Čilės sieną privažiavome. Bet viskas ne taip greitai, kaip norėtųsi. Privažiavę tą sieną, sustojome ir niekur nejudėjome. Juk pasitaiko, kad sienos perėjimas užtrunka gerokai ilgiau nei tikėjaisi. Taip buvo ir mums. Nors Čilė buvo prieš pat nosį, jau netgi matėsi plazdanti Čilės vėliava, bet mes stovime. Ne kamštyje. Eilėje. Pereiti sieną. Per tą laiką spėjome ir kavos išgerti, aš netgi pauždarbiavau kavinėje, ir parūkyti ir persirūkyti, ir netgi saulė beveik nusileido, o mes vis stovėjome ir stovėjome po tomis snieguotomis Andų viršūnėmis. Beveik kaip filme „Kapitono Granto beieškant“, tik jie ten nors judėjo kažkuria kryptimi kažkiek.

    Ir kai jau saulė pasislėpė už tų snieguotų viršūnių, gerai, kad visiškai nenusileido, todėl labai ir nesutemo, mus galiausiai prileido prie sienos. Nekantrieji korėjiečiai jau beveik norėjo pėsčiomis eiti iki Santjago, mūsų vairuotojas irgi vis nervinosi, tad supratau, kad tokios eilės prie sienos nėra kažkoks labai įprastas dalykas. Aš vėl pagalvojau, kad ten gal koks nors streikas, kas turėtų būti gana įprasta Argentinoje. Tačiau svarbiausia, kad nei ilgai nei trumpai tiesiog tris valandas prastovėję, mes galiausiai sieną privažiavome, gavome visus antspaudus ir buvo galima leistis žemyn. Į Santjagą. Santjagą del Čilė.
    Wednesday, April 2nd, 2014
    9:02 am
    Portenjai ir tigrai Sidabro žemėje: Argentina
    Buenos Airės

    Po 12 valandų į Australiją ir dar 12 į Pietų Ameriką pro lėktuvo langą pamažu pradėjo matytis Andai, Amerikos pampos ir kitokios lygumos, lamų kaimenės, jojantys gaučai ir gaučienės, pončai ir visa kita, kas turėtų būti Pietų Amerikoje. Trūko tik kapitono Granto vaikų, o šiaip buvo viskas maždaug taip, kaip ir įsivaizdavau. Po kiek laiko pranešė, damos ir kavalieriai (tiesą sakant, per visą tą laiką daugiau niekas niekada ir nebesikreipė taip, o aš jau tikėjausi), kad tuoj leisimės žemyn, oras Buenos Airėse labai puikus netgi visi dvidešimt penki laipsniai, kas būtų neįprasta ne tik Lietuvoje, bet netgi Korėjoje, o kaip supratome – ir Argentinoje. Reikia turėti omeny, kad tuo metu Argentinoje buvo daugiau mažiau rudens pabaiga. Ir dar vienas pranešimas: atsiprašome už nepatogumus, bet Buenos Airių oro uoste streikas, ne šiaip sau streikas: pasų kontrolės streikas. Nesupratau, kas per streikas gali būti pasų kontrolės skyriuje, tad nutariau, kad aš kažko nesupratau.

    Tačiau pasirodė, kad viską supratau gana teisingai. Tik išlipus iš lėktuvo prieš akis pamatėme ilgiausią eilę. Tikėjausi, kad tai tikriausiai ne mus, tikriausiai kas nors ruošiasi lipti į lėktuvą. Ir tikrai: prieš akis buvo užrašas: pasų kontrolė, o rodyklė rodė į priešingą pusę. Puiku, sekame rodykle. Bet po kurio laiko rodyklė ėmė rodyti į kažkokį koridorių, kuris buvo uždarytas, o ties tuo koridoriumi eilė ir baigėsi. Supratau, kad vis dėlto toje eilėje teks stovėti ir mums. Taip ir buvo. Ta ilgiausia eilė buvo būtent eilė prie pasų kontrolės.

    Atrodo, jau atstovėjome visą eilę iki posūkio, ir tik pasisukus pasirodė, kad priešais mūsų laukia beveik dar tiek pat. Atstovėjome iki kažkokio koridoriaus: o koridoriuje dar tiek pat. Galiausiai kažkokie laiptai, o nusileidus laiptais matosi tokia susirangiusi eilė, kurios galas jau ties pačia pasų kontrole, bet kiek teks ten stovėti: neaišku. Galiausiai pradėjo vaikščioti pareigūnai, klausinėjantys, kas čia iš JAV, Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, ir juos visus išsivesdavo iš eilės. Kažkas iš Europos Sąjungos pasiklausė, gal mes irgi tinkame. Netinkate. Bet visai gerai, kad netikome. Pasirodė, kad išsivedimas iš eilės tikrai nereiškė, jog kažkas eina be eilės. Visai ne. Tiesiog visiems tiems angliškai kalbančių šalių gyventojams reikia vizos įvažiuojant į Argentiną. Tad jie atstovi eilę prie vizų, susimoka papildomus penkiasdešimt dolerių ar panašiai ir vėl atgal į tą pačią eilę. Viena iš nedaugelio valstybių, kuri amerikonams taiko vizų režimą.

    Vėliau sužinojau, kad ne tik Argentina, beveik visos Lotynų Amerikos valstybės taiko vizų režimą JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai ir pan. O kodėl? Todėl, kad juos užkniso amerikonų ir panašių į juos politika: jei jūs reikalaujate vizų iš mūsų, ne šiaip sau reikalaujte, netgi persėdant jūsų šalyje, o kartais specialiai neišduodate vizų tiems, kurie ruošiasi persėsti, tai prašom: patys irgi darykitės vizas. Vis šiokios tokios įplaukos į valstybės biudžetą.

    Taigi nei daug nei mažai, tiesiog po dviejų valandų ar panašiai mes galiausiai buvome Argentinoje, šiek tiek vėliau nei planavome, bet vis geriau negu niekada. O kadangi po to ilgo skrydžio ir tų kelių valandų smegenys šiek tiek neveikė, pradžiai nusprendėme išgerti kavos. Taip ramiai, kavos, Argentinoje. Juk Argentinoje, kaip pusiau Europoje, kava tikrai neturėtų būti pati blogiausia.

    Panašiai ir buvo, paskambinome Pilar, išsiaiškinome, kaip nusigauti iki miesto centro. Šiaip Lonely planet buvo aprašytas pats pigiausias būdas vietiniais autobusais, tačiau Pilar, žinoma, nieko nežinojo apie tai, pasiūlė važiuoti greitesniu ir, atseit, patogesniu autobusu. Negaliu pasakyti, kad tai buvo blogiausias būdas, autobusas tikrai atrodė gerai, tad kurį laiką tikrai atrodė, kad esame Sidabro šalyje, ką žodis Argentina ir reiškia (išvertus iš lotynų kalbos, kuri kaip ir turėtų būti valstybinė Lotynų Amerikoje, kai bebūtų gaila, taip nebuvo).

    Tačiau pasivažinėjimas autobusų buvo kaip ir paskutinis Sidabro šalies sidabrinis atributas. Netrukus atsidūrėme centre, miestas atrodė įdomiai, gal ne visai toks, kaip tikėjausi, bet kadangi nieko labai nesitikėjau, tai visa tai, ką mačiau atitiko visus mano lūkesčius. Atsidūrus miesto centre, prieš akis iškilo kita užduotis: surasti metro. Gal šiaip ir nebūtų reikėję to metro, bet kadangi mes Pilar jau buvome klausę, kur geriau gyventi: ar Palerme, ar kokiame kitame rajone, ji pasiūlė Palermą, nes pati gyveno netoliese, taip ir padarėme. Tačiau iki Palermo reikėjo važiuoti metro, kurį rasti nebuvo taip paprasta. Vis dėlto buvome pripratę prie korėjietiškų miestų su per daug aiškiai pažymėtomis metro stotelėmis, o Buenos Airės tuo nepasižymėjo. Tačiau metro rasti sunku nebuvo. Mes jau ten. Tame metro, kuris kadaise buvo vienu iš geriausių pasaulio metro, tačiau tikriausiai labai kadaise.

    Taigi metro. Pirmasis kultūrinis šokas. Korėjoje, kaip ir kiekvienoje normalioje valstybėje turėtų būti, gali sėsti į traukinį, pasidėti savo daiktus kur nors, kur yra vietos, nueiti ten kur nori, ir po to grįžęs rasi viską ten, kur ir buvo padėta. Buenos Airių metro kažkodėl sudarė visiškai kitokį įspūdį: savo daiktų geriausia nepaleisti iš akių, o išvis pageidautina jų niekur nedėti, ir išvis puikiausia – prisirakinti kokia grandine. Įlipantys vietiniai su kuprinėmis ant pilvo, ir dar apsikabinę tas kuprines abiem rankom patvirtino visus įtarimus. Ir šitoje šalyje reikės praleisti dar tris mėnesius? Iškart pasijutau labai pavargęs ir ne tik dėl tų dvidešimt keturių valandų lėktuve.

    Bet viskas ne taip jau blogai. Galiausiai pasiekėme Palermą, tokį visai mielą rajonėlį turiu pasakyti, visai patiko. Pirmame viešbutyje, žinoma, vietų nebuvo, kito viešbučio apskritai nebebuvo, tad teko eiti į trečiąjį. Matosi, kad Argentinoje dabar kelionių sezonas. Viešbutukas mielas, kambariukai dar mielesni, netgi turėjo vieną laisvą, vienai nakčiai, kitoms naktims sakė teks kraustytis į bendrą kambarį. Nieko labai daug ir nesinorėjo. Šildymo nėr, bet šiaip apskritai tuose kraštuose su šildymu nedraugauja, nors pasitaiko kelios dienos, o gal net savaitės, kai šildymas namie visai praverstų.
    Saulė jau kaip ir leidos prie laidos, visgi nemažai laiko praleidome belaukdami, kol galėsime patekti į išsvajotąją Argentiną, o mes lyg ir buvome susitarę susitikti su Pilar, kuri lyg ir buvo užsiėmusi kažkuo. Tad belaukdami jos nusprendėme šiaip pasivaikščioti po Palermą. Gal ką gera ten rasime.

    Bent jau tą naktį nieko gera ir neradome, tik prieš pat metro stotelę buvo tokia miela kavinukė. Aš galvojau, kad tai kavinukė, nors iš tikro tai buvo picerija. Bet irgi nieko. O toje picerijoje buvo ir kavos, ir visokių pyragų. Tad nusprendėme kai ką iš jų ir išbandyti.

    Dar vienas kultūrinis šokas. Mes kaip ir esame pripratę, kad atėjęs į kavinę, eini tiesiai prie kasos aparato, susakai, ko nori, susimoki, palauki, kol užsakymas būna paruoštas, o tada viską nešiesi prie kokio laisvo staliuko. Galvojome, kad Argentinoje viskas panašiai.

    Taigi įsirauname į piceriją, aš ieškau meniu, kabančio ant sienos, tačiau nieko nerandu. Tiksliau meniu randu, o jame kažkodėl jokių kavų ir nieko nėra. Hm... O Minu per tą laiką įgriuvo į stendą su pyragais ir saldumynais: gal šitą, gal aną. Maždaug išsirinkome. Čia prie mūsų priėjo padavėjas, aš sugebėjau išgimdyti ispaniškai: ar turite negrų kavos, tai yra juodos kavos, kadangi atsakymas buvo teigiamas, dar parodėme į pyragus, kurių norėtume, ir jau kaip ir laukėme sąskaitos, bet padavėjas pasirodė per daug paslaugus. Jis pasakė, kad šitas pyragas vadinasi tarta čiokolata, anas tarta kitoks, ir dar išvardino visus kitus pavadinimus, kurių jau neprisimenu. Supratau. Tarptautine gestų kalba parodėme, kurių pyragų norėtume, ir du puodelius negrų kavos. Ir vėl laukiau sąskaitos. Tačiau padavėjas irgi ta pačia tarptautine kalba parodė, kad mums reikia sėstis, kur norite sėstis. Išsirinkome ir prisėdome.

    Žinoma, laukiau užsakymo, bet pasirodė, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Po sekundės atėjo tas pats padavėjas ir atnešė meniu. Aš pažiūrėjau į jį visai nieko nesupratęs: čia koks konkursas, kontrolinis, egzaminas, žaidimas: „O dabar iš meniu išsirinkite tai, ką matėte vitrinoje?“ Neturėjau jokių vilčių laimėti tą žaidimą ar bent jau pataikyti kažkur panašiai, tad tą meniu užverčiau ir su padavėju pradėjau kalbėti ta pačia tarptautine gestų kalba: ką mes tada rodėm ir du puodelius negrų kavos. Jis pasakė, kad viską suprato.

    Ir tikrai. Negrų kava ir du pyragaičiai. Viskas kaip ir buvome užsakę. Tarptautinė kalba vis dėlto liek tarptautine kalba. Supranta visi. Kava pasirodė juoda ir stipri, bet mano akys vis tiek merkėsi. Pilar pasakė, kad ji kažkodėl baisingai užsiėmusi. Na, žmonės juk gali būti užsiėmę, todėl nusprendžiau, kad pirmai dienai tiek ir užteks.

    Nors Buenos Airėse yra milijonas vietų, kurias reikia privalomai pažiūrėti, nusprendėme, kad pirmą dieną galima nepulti visko apžiūrinėti, nes vis dėlto turėjome dar kokius tris mėnesius. Neaišku, kaip ten su tais trimis mėnesiais, bet tikrai nereikės viską aplėkti per dvi dienas. Todėl pačią pirmąją dieną nusprendėme nevažiuoti nei į Centrą, nei į Mikrocentrą, o tiesiog pasivalkioti po Palermą ir jo apylinkes, gal ką gera rasime.
    Labai daug nieko neradome: didelį parką su baobabais, kur niekas nieko nedarė, betgi Lotynų Amerika ir garsėja tuo, kad niekas nieko nedaro, o tik streikuoja. Parke ne tik baobabai buvo, dar ir keletas gėlyčių. Oras buvo geras, šilta, saulė švietė, sukosi per kitą pusę, bet juk ne keista, esame Pietų pusrutulyje, o ten viskas turėtų būti aukštyn kojomis. Panašiai ir buvo. Šalimais buvo dar keli sodai: su rožėmis ir kitomis gėlėmis. Šiaip viskas dar žydėjo, todėl iš idėjos buvo labai gražu. Ir dar saulė švietė.

    Beeidami ratais ir aplink, radome netgi stadioną, ir tokias jau nelabai apgyvendintas vietas. Seule tai būtų neįsivaizduojama: kaip gali būti visiškai lygi vieta ir tuščia, bent jau kokie trys daugiaaukščiai. Šalimais buvo dar vienas rajonas, kuris jau atrodė daugiau mažiau gyvenamas, tačiau žmonių ten irgi ne per daugiausia. Nykokai tie rajonai atrodo, turiu pasakyti, bet šiaip visi gyvenamieji rajonai ne ką geriau atrodo.

    Tad tame nykiame gyvenamajame rajone, kadangi vis tiek nebuvo ką veikti, nusprendėme išgerti kavos. Buenos Airėse kavinę rasti nėra labai sudėtinga, tad taip ir padarėme. Bet vėl eilinį kartą padarėme klaidą. Iš tikrųjų dar nežinojome, kad Argentinoje, kaip tikriausiai ir didesnėje pasaulio dalyje, nėra priimta rautis prie kasos aparatų, ieškoti meniu, surašytų ant sienų ir panašiai. Bet kadangi ispaniškai nekalbėjome, tai žmonės gal labai daug ko iš mūsų nesitikėjo.

    Kavinė, į kurią užėjome, atrodė daugiau mažiau panaši į korėjietiškas kavines: yra staliukai ir baras, ant kurio sudėti kavos aparatai, lyg ir pyragaičiai kažkokie matėsi, netgi kasos aparatas, tad galvojome, kad viskas bus gerai. Tik va bėda: meniu, surašyto ant sienos už baro, nebuvo. Tačiau tai mums buvo ne bėda, vėl pasiprašėme kavos, tik šį kartą pamiršau pasakyti, kad reikia negrų kavos, o padavėjai suprato, kad žmonių kalba su mumis nesusikalbės, tad pradėjo rodyti kavos puodelius, kurios norėtume. Irgi naivuoliai. Jiems gal ir atrodo, kad mes turėtume žinoti į kokį puodelį kokia kava pilama (kad espreso puodelis pats mažiausias, tiek žinau), bet taip iš tikrųjų nebuvo. Vienu žodžiu išsirinkome kažkokį puodelį, šiaip, iš lempos, gal šitą, kuris labiau patiks, ir netgi sugebėjome susimokėti iš karto, nors pagal padavėjų veidus matėsi, kad jie visiškai nesupranta, kas čia dedasi, o tada jau jie privertė kažkokiu būdu prisėsti. Taip ir padarėme. Kai atnešė kavą, supratau (bet širdis jaučia, kad supratau po metų), kad tai buvo affogato. Tarp kitko kava buvo skani, su ledais (kadangi tai afogato, tai neturėtų būti keista, kad su ledais).

    Pasikrovus kava buvo galima eiti toliau, per visus likusius parkus. Viename iš parkų buvo kažkokia japoniškų sodų paroda ar nuolatinė ekspozicija, už kurią netikėtai reikėjo susimokėti. Dar ko, į tuos japoniškus sodus galima ir nemokamai prisižiūrėti, tad mokėti pinigus už juos, ir dar Lotynų Amerikoje: noro jokio.

    Todėl vietoj japoniškų sodų nuėjome į Itališką aikštę (tai šiaip yra metro stotis), bet šalimais tos Itališkos aikštės buvo ir itališki sodai. Jie labai kažkuo itališku nepasižymėjo: augo baobabai, žydėjo tikrai ne itališkos gėlės, ir šiaip visa fauna ir flora Italijos nepriminė niekuo, tačiau tame sode buvo pilna visokiausių itališkų statulų: pradedant ta Kapitolijaus vilke ir visomis kitomis antikos grožybėmis. Tikriausiai ne originalai. Ne keista, juk Argentinoje šiaip nemažai italų kilmės asmenų, o Buenos Airėse tai gal vos ne pusė visų gyventojų, ir ta argentiniečių ispanų kalba pusiau itališkai skamba, o virtuvę jųjų irgi garsėjo kavomis, picomis, niokiais (Lietuvoje irgi darome panašius) ir pan. Ne veltui argentiniečiai save laiko europiečiais. Bet čia jau vietinių lotynų problemos.

    O mes turėjome kitokią problemą. Kadangi planavome Argentinoje praleisti šiokį tokį laiką, tai nusprendėme, kad reikėtų gal nusipirkti ir argentinietišką SIM kortelę, vis dėlto būtų patogiau ir galbūt netgi pigiau. Kokie tinklai ir telefonai ten veikia nelabai žinojome, todėl nuėjome į pirmą pasitaikiusią kompaniją, kuri vadinasi tuo nuostabiuoju žodžiu: „Claro“ (lietuviškas atitikmuo būtų „Labas“, nors pats claro reikštų tiesiog „aišku, žinoma“). Užbėgsiu įvykiams už akių, tai kompanijai „Claro“ reikėtų pasikeisti pavadinimą, ar bent jau reklaminį šūkį į „Claro, que tienes problemas con Claro“ (Žinoma, kad turėsi problemų su „Claro“). Taip ir būta.

    Bet iš pradžių mes jokių problemų neturėjome, mažiukas ofisiukas, vaikinukas kalbėjo jokia kalba, tiksliau kalbėjo, valstybine kalba, o kitomis kalbomis kalbėti pas juos per daug ir neįprasta. Bet negali labai pykti: tam ir yra valstybinės kalbos, kad kitų kalbų nereikėtų. Kažkaip sugebėjome išsiaiškinti ko mums reikia, jis mums tą papildymo kortelę pardavė, tik va vienas keistas dalykas man buvo, kad norint papildyti reikėjo pačiam nuspręsti, kiek čia pinigų dėti. Įdomu, ar tikrai jau galima dėti tiek visai kiek nori, ar vis tiek yra nustatytas koks nors limitas: pvz., o jei noriu kortelę papildyti penkiolika litų dvidešimt septyniais centais, tai jie taip ir pildytų, ar vis dėlto pasiūlytų apsistoti ties penkiolika litų. Čia tik dabar mane pradėjo kamuoti tokios problemos, bet tuo metu svarbiau buvo išsirinkti tą tinkamą sumą. Na, ir buvo dar viena problema: SIM kortelė neveikė įdėta į Minu telefoną. Nežinojau kodėl, dėl visa ko aš pabandžiau įsidėti į savo (lietuvišką), ir berods viskas puikiausiai suveikė. Keista, bet kadangi bent jau viename telefone viskas veikė, todėl labai nesijaudinome, o vėliau nusprendėme, kad ką nors kaip nors išsiaiškinsime.

    Diena ėjo į pabaigą, savo mylimajame restorane, kur liepia atsiminti visus pavadinimus suvalgėme picutę tokią nemažą, užsisakėme vyno... Na, šalis ta Argentina gera iš vienos pusės: vyno butelis restorane kainuoja tiek pat, kiek tuo metu Korėjoje kainuodavo viena taurė vyno, ir, žinoma, gerokai prastesnės kokybės. Per tą dieną spėjome apeiti ir pusę parduotuvių, kurios buvo Palerme: radome ir matės puodelių, ir bombišų (šiaudelis, per kurį geriama matė), ir pačios matės. Tokie sandėliai, priversti matės. Jau dabar rankos dreba, kaip norisi viską iš ten nupirkti. Bet laiko dar buvo, dar spėsime išsirinkti prisigalvoti, ko ten reikėtų.

    Išaušta vėl nauja diena, ir šį kartą nusprendėme, o tiksliau susitarėme, kad visai galime susitikti ir su Pilar, nes jau kuri diena tose Buenos Airėse, o kaip nesusitinkame, taip nesusitinkame. Žinoma, viešbutyje vėl buvo pusryčiai: kava, džiovinti batonai, kažkokios uogienės ir sviestai, ir panašiai. Geriau negu nieko. Paėjus ratais pirmyn atgal, atėjo ir laikas keliauti į centrą. Pilar pasiūlė susitikti prie Katedros. Tiksliau, ne prie pačios Katedros, o prie metro stotelės Katedra. Argentiniečiai šiaip labai įdomiai mėgsta susitikinėti, tikrai ne kaip Korėjoje: Seule įprasta susitikti prie kurio nors išėjimo iš metro. Žinoma, bėda ta, kad Buenos Airėse išėjimai iš metro nėra niekaip sužymėti, sunumeruoti ar kaip nors užvadinti, tad susitikinėti prie metro išėjimo neturėtų būti labai paprastai, bet tikėjomės, kad kaip nors susirasime vienas kitą.

    Laiko dar šiek tiek buvo, tad nusprendėme nuvažiuoti šiek tiek anksčiau, gal į centrą pasižiūrėti, gal ten kas nors bus. Bevažiuojant metro vėl patyrėme kultūrinį šoką. Šiaip negaliu pasakyti, kad labai jau kultūrinis šokas: taip galėjo atsitikti beveik bet kurioje valstybėje, tad negaliu pasakyti, kad tai – kažkas ypatingai argentinietiška.

    O buvo viskas taip: važiuojame sau ramiausiai, žmonių nebuvo labai daug, bet ir nelabai mažai, sėdimų vietų nebuvo, tačiau stovėti neteko labai susigrūdus, tačiau vagonas nebuvo labai jau laisvas. Ir staiga, viduryje vagono kažkam tikriauisiai bloga pasidarė, o gal šiaip kažkas pasidarė, vienu žodžiu nežinau dėl kokios priežasties, tačiau pasigirdo tas širdžiai mielas vėmimo garsas. Vienas garsas. Vagono viduryje didžiulė bala. Antras kartas. Bala padidėjo. Na, tas žmogus išsivėmė, taip netikėtai atsirado labai daug vietos, netgi daug sėdimų vietų, tai tas vemiantysis irgi prisėdo, ir viskas tuo baigėsi. O mes po kelių stotelių ir visai išlipome.

    Miesto centre labai daug visko nespėjome apžiūrėti, tik tą katedrą, prie kurios turėjome ir susitikti, didžiausią aikštę, pačia centrinę, Rožinius Rūmus pamatėme iš tolo, ir pagrindinę gatvę, irgi daugiau mažiau iš tolo, bet laiko dar buvo daug, todėl labai ir nesijaudinome.

    Po kiek laiko atėjo ir Pilar, kaip bebūtų keista, mes tikriausiai laukėme ten, kur ji ir tikėjosi, kad mes būsime, todėl ilgai vienas kito ir neieškojome. Nusitempė pavalgyti į atseit argentinietišką restoraną, nors šiaip jei jau labai argentinietiškai, tai reikėtų valgyti asado: mėsa kepta ant grotelių, tačiau mes tam kartui nusprendėme ko nors paprasčiau: kaip visada, spagečiai, niokiai ir pan. (niokius ir Lietuvoje gamina, tik vadina dažniausiai ne taip: čia tiek iš virtų bulvių gaminiai).

    Pilar pradėjo pasakoti apie tai, ką čia reikia apžiūrėti Buenos Airėse ir šiaip Argentinoje, pagal žemėlapį: Patagonija atkrito iškarto, žiemą važiuoti į pietus visiškai nesinorėjo, Iguasu... Žinoma, reikės, dar šis bei tas, Mendosa, kur daug vyno, ir panašiai. Vienu žodžiu, kažkokio stebuklo nepapasakojo, ką ji maždaug aiškino, tai maždaug tiek pat buvo galima ir „Lonely planet“ paskaityti, bet negi čia dabar pyksiesi.

    Tačiau dėl vieno dalyko, teko pasiaiškinti. Ogi dėl telefono. Pirmas klausimas: kodėl SIM kortelė neveikia Minu telefone, o kitas, dar svarbesnis klausimas: kodėl Pilar nesugebėjo mums prisiskambinti. Iš pradžių tik ji užsiminė, kad kas jūsų telefonui, užimta, tada aš paklausiau, ar ji gavo mano žinutę, pasirodo, kad ne. Tada išbandėme skambutį ir voila: ji skambina man, jai sako, kad telefonas užimtas, o pas mane nieko. Ryškiai kažkas ne taip.

    Tad po pietų einame pagrindine gatve, žmonių daug, visi juda ir skuba. Pastebėjau, kad bent jau portenjai (t.y. Buenos Airių gyventojai) vaikšto gana greitai, tikrai ne kaip seuliečiai. Jei Seule būtų tokia grūstis, tai visi slinktų, o čia – gatvė pilna žmonių, ir visi skuba, jei tik pradedi žioplinėti, iškart sudarai grūstį. O dar kas penkis metrus: kamvio kamvio, dolar euro (nelegalios keityklos, spėju, kad kursas labai nesikeičia, nes pagal „Šventąją knygą“: išskyrus Venesuelą, visose valstybėse oficialus valiutos kursas daugiau mažiau atitinka realų, tad keistis nelegaliose keityklose nelabai apsimoka).

    Randame „Claro“ atstovybę, kurioje iškart paaiškino, kad Minu telefone SIM kortelė neveikia ir niekada neveiks, nes pasirodo tas telefonas – Afrikos, eilinį kartą kažkoks standartų nesutapimas, tad tą telefoną galima ramiausiai kišti kur nors giliau, naudos iš jo bus jokios. Kita klausimas, kaip ten su tais skambučiais. Bandė žiūrėti ir taip ir kitaip ir trečiaip, ir atsakymas buvo toks: ryškiai buvo kažkokia klaida programuojant ar registruojant SIM kortelę, todėl mums reikia eiti į tą pačią kontorą, kur pirkome SIM kortelę, kad jie kažką perdarytų. Taip ir padarėme, atsisveikinome su Pilar, nusiuntėme ją dirbti, o patys atgal, prie Itališkos aikštės.

    O mūsų buvo laukta. Nespėjome įeiti į tą kontorą, o darbuotojas iškart: dėl telefono, neveikia, jo neveikia. Nelabai supratau, ką jis norėjo pasakyti, bet lyg ir siūlė eiti į „Claro“ atstovybę kitoje gatvės pusėje, kurie kažką turėtų padaryti. Bet kadangi nebuvau tikras, teko skambinti Pilar, kad ji viską išverstų. Na, supratau, maždaug teisingai, iš tikrųjų buvo kažkokia klaida įvedant, šiaip iš idėjos po kelių valandų turėtų viskas susitvarkyti, bet jei labai norime, galime nueiti į pagrindinę „Claro“ atstovybę kitoje gatvės pusėje, pasiskųsti, gal kokį saldainį duos už nepatogumus. Korėjoje duotų, bet Argentinoje neaišku kaip.

    Taigi einame į tą atstovybę, pasiimame numeriuką, prie įėjimo dirbo toks Chosė, vardą netgi išmokome, kuris netgi kalbėjo angliškai, ir iškart paklausė, kas per problemos, štai jūsų numeriukas, ar kalbate ispaniškai, nelabai, hm.. O ar pas jus niekas nekalba angliškai, jis taip susimąstė, palaukite. Kol laukėme priėjo mūsų eilė, ir nueiname prie tokios mergaitės, kuri po pirmo žodžio angliškai, kvaktelėjo karktelėjo: Chosė, Chosė... Kaip ir reikėjo tikėtis, atsitempė tą Chosė. Kas per problemos, pradėjau nuo žinučių, kad jos niekur neina ir nenueina, jie pabandė paaiškinti, kas per sistema. Šiaip iš „Claro“ lankstinuko aš irgi jau buvau daugiau mažiau supratęs, kad siųsti žinutes Argentinoje yra tokia nesąmonė, kad geriau jau skambinti. Jei esi Buenos Airėse, o kitas žmogus irgi Buenos Airėse, tada renki vienokį kodą, jei esi ne Buenos Airėse, tada kitokį, o jei dar tas kitas ne Buenos Airėse: vėl kitokį... Vienu žodžiu tokis mišiolas surašytas kokiu kodus reikia rinkti, norint nusiųsti žinutę. Čia vadinasi mobilus telefonas? Bet gerai, kad mūsų problema buvo ne tokia paprasta, pasakiau netgi apie skambinimą. Šitai irgi išbandė. Skambina mums, ir tikrai sako, kad užimta. Hm... o čia jau buvo rimta problema.

    Ta mergina puolė skambinti vienam kitam trečiam, žiūrinėti internetą, vienu žodžiu intensyviai dirbti: „Labas, čia pas mane du čikai atėjo, jie turi tokią ir tokią problemą, gali skambinti, bet jiems niekas negali prisiskambinti, nes sako, kad užimta ir t.t.“ Netgi viską supratau, ką ji kalbėjo, tik va tas „čikai“ mane šiek tiek nustebino. Žinoma, iš vienos pusės malonu, kad tave ne kavalieriumi ar senjoru išvadina, vis tik priskiria prie tų jaunesnių, bet vis tiek esame klientai šiame ofise, nejau jie neturi kokio pagarbesnio žodžio? Tikriausiai neturi. Dar vienas kultūrinis skirtumas.

    Chosė bandė išsiaiškinti, ar mes turime kokį kitokį telefono numerį, nes problema visiškai neaiški, tad jie bandys aiškintis, o kai kas paaiškės perskambins. Aš jau norėjau duoti savo lietuvišką, bet Minu sakė: nereikia, tegul aiškinasi dabar, nes taip gali ir metus aiškintis. Vienu žodžiu prastovėjome ten kokį pusvalandį, gal trumpiau šiek tiek, ta mergina vis skambino, junginėjo, kažką kvietė, vienu žodžiu niekas nesuprato, ir staiga mūsų telefonas pradėjo skambėti. Tikrai, skambina. Ji sako: va viskas veikia. Ir dar pridūrė: nežinau kodėl, nežinau, kas atsitiko, bet va veikia. Nusiunčiau žinutę Pilar, gavau iš jos atsakymą, ji dar man paskambino. Veikia. Minu pradėjo baisingai dėkoti tai merginai, o ji: ne, nieko tokio, man dėkoti nereikia, nes aš nieko nepadariau. Tiesiog veikia. Nežinau kodėl. Nesvarbu, juk iš tikro kodėl ir kaip, svarbiausia, kad galiausiai viskas veikia.
    Kadangi viskas ėmė veikti, tai ta proga nusprendėm pasižiūrėti, kaip čia tos Buenos Airės atrodo. Grįžome į tą patį centrą, perėjome per visą San Telmą, vieną iš centrinių rajonų. Namai aukšti, matosi, kad statyta viskas tada, kai argentiniečiai tikrai sidabre maudėsi. Architektūra tokia pusiau europietiška, Europoje irgi nemažai tokių pastatų. Netgi perspėjimas: europiečiams keista, kad Argentinoje perdaug viskas europietiškai atrodo. Nors man keista, kodėl turėtų būti keista: dauguma Argentinos gyventojų juk iš Europos. Vienu žodžiu kažkokių stebuklų nematėme, bet miestas iš idėjos gražus. Ir pačiai pabaigai pasilikome tuos rožinius rūmus, tuos pačius iš kurių Eva Peron prieš kažkiek metų kreipėsi į argentiniečius, maždaug po tuo balkonu ir nusifotografavau: „Neverk dėl manęs, Argentina“. Gražus miestas: Buenos Airės, su baobabais.

    Kitą dieną Pilar pasikvietė į kažkokį vakarėlį, pas jos draugus, bet prieš tai turėjome susitikti pas ją namie ir išgerti tos tikrosios matės, nes kuo gi dar garsėja Argentina, jei ne mate. Žinoma, vėliau sužinojau, kad matė – tai ne tik argentinietiškas gėrimas, ir apskritai, Argentinoje tik nuotrupos nuo to tikrojo matės gėrimo likę, ir kaip spėju visa tai tik gvaranių nuopelnas, tų pačių, katruos europiečiai pjovė, skerdė, į vergiją davė ir panašiai. Tačiau jų kultūra kažkokiu aspektu išliko.

    Bet iki tų draugų vakarėlių ir matės gėrimų dar buvo likę labai daug laiko, kurį reikėjo kažkaip prastumti. Buenos Airės nėra toks jau visiškai nuobodus miestas, kuriame nebūtų buvę ką veikti. Aš perverčiau visą knygelę, ir žinoma radau milijoną visokių turistinių akcijų bei atrakcijų, kurias kiekvienam save gerbiančiam užsieniečiui privalu pažiūrėti. Viena jų: Rekoletos kapinės. Taip, taip, tos pačios kapinės, kuriose pakavota ir gerb. Evita Peron ir visi kiti gerbtini bei žymūs Argentinos žmonės (kaip bebūtų gaila, iš jų visų žinau tik Evą, ką jau padarysi, išsilavinimo spragos).
    Iki Rekoletos galima pavažiuoti metro, bet po to vis tiek būtų reikėję kažkiek eiti, todėl nusprendžiau, kad gražiu oru galima pasivaikščioti, tad iki pat jų ėjome pėsčiomis. Žinoma, kai jau tos kapinės turėjo prasidėti, jų rasti taip paprastai nesisekė, nes toje vietoje prasideda mėgstamiausia dali ieškant kelio ar takelio: į kairę į dešinę, tiesiai, žemyn, po to aukštyn, o geriausia pasiklausti žinančio žmogaus. Tačiau kapines radome. Priešais jis: ne visai didelė, bet visų Šventųjų bažnyčia. Kitaip ir negalėjo būti: juk Argentina, kaip ir likusios Lotynų Amerikos šalys – katalikiška. Tad mergelė Marija, kuria vietiniai vadina Mūsų Senjora (t.y. Mūsų Ponia) yra kaip ir privalomas atributas ant kiekvieno kampo. Bet ne apie tai mes dabar.
    Kapinės. O kapinės pasirodo visai ne tokios, kaip mes pripratę. Laidojimo papročiai ryškiai nėra labai įtakojami išpažįstamos religijos, matosi, kad jie savyje turi daug daugiau: ir visą šalies istoriją, ir visus kitus papročius, apie kuriuos taip greitai nesužinosi. Žinoma, kaip ir visose normaliose kapinėse, kiekvienam kapui, o ten greičiau kiekvienos šeimos kapui yra skirtas kažkoks žemės lopinėlis, didesnis arba mažesnis, tikriausiai pagal statusą, ir ant to lopinėlio pastatyta po namelį, irgi didesnis arba mažesnis. Nameliai aklinai uždaryti, ir tikriausiai atidaromi tik per kokias laidotuves. Tad ir vaikštai po tą namelyną, ieškai, ko nepametęs. Aš šiaip iš idėjos norėjau pamatyti tos Evos kapą, bet ten klaidžiau nei labirinte, tad nieko neradau. Bet šiaip prifotografavu įdomesnių kapų ir namų. Kiek girdėjau, tas paprotys atsirado bado ir maro metais, kai visus lavonus reikėdavo gerai izoliuoti nuo gyvųjų. Keista, kodėl Lietuvoje taip nedarė, maras irgi juk siautė ten. O va Lotynų Amerikoje beveik visos kapinės tokios Rekoletos tipo: namukai. Su langeliais. Įstiklintais. Tiesa, kai kurie stiklai išdaužyti. Ir vainikai tokie nevienkartiniai: geležinės skardos su dirbtinomis gėlėmis, įstiklinti. Bet tokius buvau kažkur matęs, tad labai manęs nestebino.

    Saulė vis dar švietė, oras vis dar gera, tad kažkur netoli kapinių radome ir prekybos centrą su visokiomis įdomybėmis. Tos įdomybės tai yra įvairiausi dizaino sprendimai, kurių realiai namie gal ir nelabai reikia. Žinoma, yra mėgstančių namus apsistatyti kokių kačių figūrėlėmis ar paveikslais sienas nusikabinti, tad jie gal ir būtų turėję ką veikti tame prekybos centre. O man tai buvo tik vienas iš muziejų. Maždaug toks pat kaip ir bažnyčios muziejus prie Rekoletos, kur pilna senovinių freskų, piešinių, žvakidžių ir kitų privalomų bažnyčios reikmenų.

    Laikas buvo dar toks nevėlyvas, oras geras, todėl dauguma portenjų buvo išsigrūdę laukan valgyti ir gerti. Mes irgi nusprendėme šio bei to užkąsti. Dar viena argentinietiška (tiksliau Pietų Amerikos pietų) subtilybė: empanados. Normalus lietuvis jas pavadintų kibinais. Tešla beveik tokia pati, kaip ir karaimiškų kibinų, tik vidų daro ne iš avienos ar kokios kitos mėsos, bet su viskuom. Šiaip ir į kibinus galima juk visko prikimšti. Argentinoje tai gali būti tiek vištiena ar kokia jautiena, sūris, varškės, špinatai ir kitoks gėris. Šiaip visai skanus reikalas tos empanados. Kaip vėliau sužinojau, empanados tikriausiai yra kažkiek susijusios su karaimiška virtuve ar kažkuo panašaus, nes pasak Pilar jos Argentinoje ne tik paplito, bet ir atsirado po to, kai į ją plūstelėjo imigrantai iš Rytų Europos. Ką tiksliai ji turėjo omenyje Rytų Europa: nelabai žinau (tikriausiai tą visą eks-komunistinį regioną), bet labai daug klausti ir negalėjau, nes jų nusimanymas apie Europą maždaug ir baigiasi Rytų ir Vakarų Europa, o kad toje pačioje Europoje žmonės labai skiriasi (net ir Rytų Europoje), kad ten gali būti kažkokios skirtingos tautybės, jie nelabai supranta. Žinoma, kiekvienas žiūri iš savo požiūrio taško: beveik visoje Lotynų Amerikoje galima susišnekėti ispaniškai, kartais portugališkai, tarimas ir žodynas šiek tiek skiriasi, bet iš idėjos susišneka žmonės. Yra dar vietinių tautybių, kurios vis tiek vietinės, tad ir Europoje iš idėjos turėtų būti kažkaip panašiai. Bent jau Rytų Europoje. Nors kaip europiečiais save laikantys portenjai galėtų ir daugiau nusimanyti. Bet kam jiems apie kažką nusimanyti.

    Taigi bekemšant tas empanadas iš Pilar gavome žinutę, kad atsirado kažkokių reikalų, todėl matės gėrimas atšaukiamas, susitinkame tame vakarėlyje su draugais. Vietoje, kuri vadinasi Callao y Corrientes, iki kur galima nuvažiuoti metro. Pagalvojau, kad taip ir bus, tad labiau nesigilinau į tai, pagal parašymą viskas turėtų būti labai paprasta.

    Laiko buvo likę dar daug, matė atšaukta, tad teko gerti matę šiaip kažkur. Kavinėje, žinoma, bent jau meniu parašyta: matė cocida. Aš, žinoma, pagalvojau, kad tai kažkokia matės rūšis, todėl ir užsisakiau. Ir atnešė tą matę kosidą, šiaip paprastą arbata iš pakelio. Nesupratau. Bet vėliau teko išsiaiškinti, kad matė argentiniečių sąmonėje reiškia tikriausiai tiesiog arbatą. Jei jau sakai matė – tai jau bus ta tikroji, iš materos su bombiša, o matė kosida – tai ta pakelinė arbata. Man jos apskritai neatrodo kaip kažkas ypatinga, o argentiniečiai pasirodo svaigsta ir dėl tos kosidos. Na, tegul ir svaigsta.

    Beeidami į namų pusę, maždaug kažkur pakeliui radome dar vieną didžiausią parką, dar didesnį stadioną, Meno muziejų ir kas svarbiausią, tą didelį geležinį lotosą, dar vieną Buenos Airių įžymybę, tas kuris prasiskleidžia saulei patekėjus, susiskleidžia saulei nusileidus, ir dar sukasi pagal saulės šviesą. Saulėgrąža, vienu žodžiu, bet geležinė ir didelių dideliausia.

    Atėjo tas laikas susitikti su Pilar ir jos draugais, ir čia prasidėjo pažintis su tuo tikruoju portenjų gyvenimu, labai įdomus dalykas tie portenjai (Buenos Airių gyventojai). Jų mąstymo būdas ir šiaip elgesys labai nesužavėjo.

    Kadangi reikia susitikti Callao y Corrientes, o tam reikia nuvažiuoti iki metro stotelės Callao, tad pagalvojau, kad nuo ten tikrai turėtų būti labai paprasta surasti ir ko mums reikia. Be to, žemėlapyje matėsi, kad prie metro stotelės yra paminklas kažkokiam Corrientes, tad tikriausiai tai ir turėjo būti, ko mums reikia. Tačiau viskas buvo visai ne taip.

    Kad metro stotelėse Buenos Airėse išėjimai neturi jokių pavadinimų ar kitokių užvadinimų, jau žinojau, bet mačiau, kad ten dažnai būna parašytos kryptys, kad jei norite eiti ten ir ten, išeikite čia ir čia, tad tikėjausi, kad kažkas panašaus bus ir Callao stotyje. Tačiau atvažiavus, pasirodė, kad taip nėra. Hm, nė vienos nuorodos nors kiek panašios kur reikėtų. Bandome pradžiai išeiti iš metro kažkur, pasirodo, kad tai visiškos džiunglės ir surasti bent jau kažko panašaus: neįmanoma. Po žioplinėjimų ir nagrinėjimų nieko daugiau neliko, kaip tik skambinti Pilar ir klausti, ką daryti. O jos atsakymas buvo geresnis nei tikėjausi: oi, net nežinau kaip čia jums paaiškinti ką nors, pasiklauskite praeivių. Nuostabu, kad mes nekalbame ispaniškai ji puikiausiai žinojo, o kad daugelis argentiniečių kalba tik ispaniškai: irgi. Kadangi kitos išeities nebuvo, teko klausti pirmo pasitaikiusio praeivio, ir tikėtis, kad atsakymas bus gana paprastas, o ne: kairėn dešinėn, penki metrai viršun ir pan., nes tada tikrai niekaip nerasime.
    Iš tikrųjų panašiai ir buvo. Paklausti, kur yra Callao y Corrientes sugebėjau, o praeivis tiesiog mostelėjo ranka, va ten. Puiku, einame. Ir tikrai beeinant randame kažkur stovinčią Pilar. Kaip vėliau supratau, Callao y Corrientes – tai Callao ir Corrientes gatvių sankryža. Ir Pilar tikriausiai galvojo, kad mes iškart tai suprasime. Žinoma, ji iškart pasakė, kad net nesitikėjo, jog mes patys kažką surasime, be to, kažką paaiškinti yra labai sudėtinga, dėl tos problemos, kad metro stočių išėjimai nėra kaip nors užvadinti, todėl ji kaip ir iškart manė, kad mes ko nors paklausime. Žinoma, parašyti šitai žinutėje buvo labai sudėtinga, nes iš to, ką ji mums atsiuntė, aš supratau, kad viskas bus tiesiog kaip ant delno. Kultūrinis skirtumas. Bet tai buvo tik pati pradžia.

    Ateiname pas tuos draugus, tiesa, pas vieną draugą, kiti pradėjo rinktis šiek tiek vėliau. Vynas, empanados (užsakytos), argentieniečiai, renkasi vienas po kito, vienas vardas kitas, vienu žodžiu visus vardus iškart pamiršau, ir šiaip kaip žmonės – tokie nūdni. Pirmas klausimas: ir kodėl būtent Argentina? Bet tokiu rimtu tonu, lyg turėtų būti kažkokia rimta priežastis važiuoti į Argentiną. Bandžiau pajuokauti: viskas tik dėl Floricientos, toks argentinietiškas serialas paaugliamas, kurį kažkada žiūrėjau Lietuvoje. Pilar nusijuokė, cha cha cha, vėl tie serialai paaugliams, o namų šeimininkas viską priėmė kaip už gryną pinigą, nežinojo nei to serialo, nei dar ko nors. Vienu žodžiu liko visiškai nesupratęs, ko mums toje Argentinoje reikia.
    Po kiek laiko atėjo ir tokia senjorita Silvija. Šiaip labai miela mergina, korėjietė, bet gimusi ir augusi Argentinoje, tad puikiai kalba ir ispaniškai. Iš pradžių ji pradėjo su mumis kalbėtis korėjietiškai, ir taip jau pasiliko, kad visi kalba ispaniškai, ji su mumis korėjietiškai, iš pradžių apie šį bei tą, Korėjos ir Argentinos santykius ir panašiai, dar kartais išversdavo kokie čia pokalbiai vyksta aplinkui ir pan. Ji ir papasakojo, kad argentiniečiai save laiko europiečiais, tai yra labai skiriasi nuo kitų lotynų. Atseit aukštesnės rasės žmonėmis. Labai per daug nesiginčijome dėl to, bet ir jai pačiai tai atrodė labai juokinga. Daug ji pasityčiojo iš argentiniečių.

    O prie stalo vyko rimti pokalbiai. Daugiau nesu matęs tokių rimtų vakarėlių. Visų pirma, visi penkiolika ar kiek žmonių visuomet dalyvavo tik viename pokalbyje, niekada niekas neskildavo į kokias grupeles apšnekėti kažką, privalomai visi klauso vieno žmogaus ir įterpia kažką arba neįterpia. Silvija kartas nuo karto mums išversdavo, kas čia vyksta, kokios juokingos peripetijos, dažniausiai juokingų nebūdavo. Jaučiausi kaip koks VIP svečias, kuriam atskirai pasodinta vertėja. Po kiek laiko Silvijai nebebuvo apie ką su mumis kalbėtis, ir šiaip tas nuolatinis vertėjavimas išvargino (ką labai supratau) ir jai pačiai norėjosi dar su kuo pasišnekėti, tad likome visiškai vieni. Pokalbiai tik ispaniškai, jokių linksmumų, išeinant parūkyti dalyviai susizgribdavo, kad jie sugeba ir angliškai kalbėti, paaiškindavo šį bei tą, bet grįžę prie stalo: vėl tik ispaniškai. Žmonių po truputį mažėjo, vakarėlis nė kiek nelinksmėjo, ispanų kalba buvo tiesiog ispanų kalba.

    Minu pasakė, kad tokiame nuobodžiame vakarėlyje jam dar neteko būti. Žinoma, nervino, kad visi ramiausiai kalbėjo ispaniškai ir niekam net nekilo mintis, kad galima bendrauti su mumis. Tačiau kiek supratau, apie ką jie kalba, tai labai ir nesinorėjo suprasti iki galo. Nes jautėsi, kad temos tokios nuobodžios, kad nuobodžiau ir būti negali, o jei tema ir domintų: kalbėjimo maniera dar nuobodesnė už bet kokią temą, tad vien dėl jos žiovulys žandikaulius surakintų. Ir šiaip visas vakarėlis tikrai nepriminė jokių linksmybių. Kaip kažkur skaičiau: mėgstamiausias portenjų užsiėmimas: pasiimti puodelį kortado (juodos kavos su lašeliu pieno) ir valandų valandas nagrinėti bei spręsti pasaulio problemas. Matėsi, kad jie tas problemas sprendžia ne tik prie kortado, bet ir šiaip, kur tik netingi. Trumpai tariant: portenjai pasirodė visiškomis nuobodomis ir snobais. Vakarėlis baigėsi, ir ačiū dievui: nuvažiavome namo, kur buvo galima viešbutyje ramiausiai išgerti alaus, kur matėsi, kad žmonės sugeba linksmintis, o ne tik spręsti globalų atšilimą, Malvinų salas ir kitas svarbias problemas.

    Aušo kita diena, saulė nebešvietė, o tai reiškė, kad tikriausiai žiema vis dėlto ateis ir į Argentinos žemę, lynojo. O Argentina juk garsėja ne tik matėmis ir kitokiomis nesąmonėmis. Tango juk irgi kilęs iš Argentinos, ne šiaip sau iš Argentinos, iš pačių Buenos Airių, iš Takelio, taip lietuviškai skambėtų vieno iš Buenos Airių rajono – El Caminito – pavadinimas.

    Šiaip tas rajoniukas lyg ir ne Kaminitas, o La Boka vadinasi, bet koks gi skirtumas. Vis tiek reikėjo kaip nors ten nusigauti. O tai nebuvo pati lengviausia užduotis. Šiaip nieko sunkaus nebuvo, tik bėda, kad iki pačios Bokos nevažiuoja joks metro, reikia persėsti ir lyg važiuoti autobusu, o aš, žinoma, nusprendžiau, kad galima juk nueiti ir pėsčiomis. Taip ir padarėme.

    Tai buvo dar pati pati kelionės po Lotynų Ameriką pradžia, tad dar gyvavo visi tiek keisti stereotipai. Jau buvome girdėję, kad La Boka tikrai nėra pats saugiausias Buenos Airių rajonas, o saugumas apskritai Lotynų Amerikoje yra šiek tiek kitaip suprantamas nei Rytų Azijoje. Išlipę iš metro atsidūrėme kažkokiuose laukuose, ir po to per kažkur, per ten ir ten, teko eiti kažkur. Kadangi jokių nuorodų nelabai buvo, tad tikrai teko eiti kažkur. Bet lyg kažkur į tą pusę ir nuėjome. Laukai baigėsi, prasidėjo kažkokie lyg ir gyvenami rajonai, bet lyg ir nelabai. Nė vieno žmogaus, o dar prisiklausius tų istorijų, kad ten gali kartais ir nušauti, eiti buvo ne visiškai jauku. Bet nieko kito nebeliko.

    Tačiau nieko tokio neatsitiko, šiek tiek paėjus, šiek tiek paklajojus, prieš akis išdygo didžiausias futbolo stadionas su keliomis parduotuvėmis, kur pardavinėjo Maradanos ir kitų Argentinos žymių futbolininkų suvenyrus, o beveik iškart už to stadiono (vėl kelios nejaukios gatvikės) ir visomis spalvomis šviečiantis mirgantis Kaminito. Jei būtų švietusi saulė, gal viskas šiek tiek geriau būtų atrodę, bet ir šiaip viskas labai gerai ten. Visos sienos apipaišytos, nutapytos, kaip atseit La Boka atrodė kadaise, dabar viskas labiau suturistina, ir tikrai, aplinkui pilna visokių turistų besivalkiojančių. O būtent dėl tų turistų besivalkiojančių gatvėje stovėjo kelios poros šokėjų, kurios šiaip iš idėjos turėtų šokti tango, bet greičiausiai dėl lietaus ar panašiai nešoko, šiaip pozavo visiems fotografuojantiems.

    Toje Bokoje lankosi ne tik šiaip visokie turistai, bet kiek supratome, nemažai ir korėjiečių. Kadangi lietus pradėjo lyti smarkiau ir smarkiau, teko pradėti ieškoti vietos, kur būtų galima prisėsti. Žinoma, aplinkui pilna restoranų su picomis ir spagečiais bei šou programa. Kainos tikriausiai visur daugiau mažiau panašios, tad galėjome rinktis iš ko tik norėjome. Kadangi viename restorane kabėjo netgi Korėjos vėliava, į ką atkreipėme dėmesį, tai prie to restorano stovėję kvietėjai pradėjo demonstruoti savo korėjiečių kalbos žinias. Labai daug nepademonstravo, tiesiog laba diena ar viso gera, ir tą leksikoną, kurio į lietuvių kalba dorai išversti neišeina (nenaudojant tų skolinių iš rusų kalbos, katrie savo ruožtu pasiskolinti iš mongolų). Gal jiems ir visai linksma, man irgi šiek tiek linksma buvo, bet kadangi korėjiečių kalbos žinios tuo ir baigėsi, tad jie nusprendė pakartoti dar kelis kartus, ką moka, tai linksmybės labai greitai baigėsi.

    Užtat mes šiaip nusprendėme, kad galima ir pavalgyti bežiūrint į šokius. Kartais šoko tango. Kartais šoko kažką, kas tikrai ne tango, ir tikrai ne jos šokis: tiesiog gaučų pasimaivymas pagal muziką. Bent jau aš taip supratau. Minu irgi pažiūrėjo akimis: kas čia tokio. Vėliau tikrieji gaučų šokiai, vėl tango. Vienu žodžiu be perstojo be perstojo vis keitėsi poros, visi kažką pašoko. Bet tie argentiniečiai tokie irgi įdomūs. Jau žinojome, kad iš idėjos arbatpinigių kaip ir derėtų palikti, bent jau vyresnė karta taip daro, vėliau, kai gavome sąskaitą, pamatėme, kad į sąskaitą įskaičiuotas mokestis ir už pasirodymą, bet aktoriams tai visai netrukdė kartas nuo karto prasinešti tarp klientų su tuščia kepure: „paremkit gatvės muzikantus“. Žinoma, niekas neprašė palikinėti ten milijonų, bet vis tiek.

    Lietus šiek tiek aprimo, tad buvo galima eiti toliau. Toliau eiti nelabai kur buvo: tiesiog iki gatvės galo ir atgal, prie uosto, kur radome dar visokių įdomių skulptūrų. Didelį geležinį vorą, pvz. Visai tokį patį, koks stovi ir Seulo Liumo galerijoje. Tiksliau ne galerijoje, o prie galerijos. Ir kitokių skulptūrų ten buvo pilna. Tad maždaug tiek tame Kaminito ir yra. Tiesa, yra visokių įdomių parduotuvių ir užeigų, viena, pvz., vadinasi La Curva. Kaip ir žinau, kad ispaniškai tai reiškia šiek tiek ne tai, kad pagalvotų lietuviai, bet vis tiek viskas labai linksmai skamba.

    Nutarėme grįžti šiek tiek kitu keliu, kad nereikėtų vėl eiti į tuos laukus, pagal žemėlapį radau dar vieną kelią, kuris eina tiesiai į San Telmo, o toliau netgi į patį centrą. Vėl tos šiek tiek nejaukios gatvelės, kur šiaip nieko neatsitiko, bet jausmas, kad gali netyčia nušauti vis tiek neapleido. Ir tas jausmas pranyko tik atsidūrųs San Telme. O kadangi buvo sekmadienis ten irgi vyko spektaklia ir pasirodymai. Visa gatvė – didelis turgus, kur pardavinėja, žinoma, visokius matės puodelius, magnetukus ir kitokias nesąmonės. Netgi gvaraniškus suvenyrus: diržus, kepures, kelnes ir panašiai. Viskas tokiais labai lietuviškais ornamentais išpaišyta. Ant kas antro kampo stovėjo šokėjai ir dainininkai, dainavo ir šoko, žinoma, tango. Ne veltui sakoma, kad tango gimtinė – Buenos Airės. Vienos dainos netgi pavadinimą prisimenu: Maria del Buenos Aires, ar kažkaip panašiai. Šiek tiek toliau nuo centro radome netgi stačiatikių bažnyčią ir didelį parką. O kaip kitaip be parko su baobabais. Stačiatikių bažnyčia irgi labai nestebino: juk tikriausiai į Argentiną savo laiku plaukė ne tik italai, ispanai, lietuviai, naciai, bet tikriausiai ir rusai ar kitokie stačiatikiai. Kad ir graikai. Toks linksmas Buenos Airių sekmadienis.

    Kadangi Buenos Airėse kaip ir beveik viską jau buvome apžiūrėję, portenjai, bent jau tiek, kuriuos pažinojome, labai nesužavėjo, oras bjuro: pirmadienį vėl švietė saulė, tačiau jautėsi, kad šiluma jau traukėsi ir artėjo žiema. O žiemą netgi Buenos Airėse gali snigti. Teko pradėti galvoti apie kelionę kur nors kitur. Na, gal labai toli nebėgsime, bet reikėtų apžiūrėti bent jau kažką daugiau Argentinoje. Vienas iš tokių galimų punktų buvo Mendosa. Vyno gimtinė. Ne pats vynas ten gimęs, bet aplinkui daugybė vynuogynų, ir vieni iš garsiausių vynų: iš Mendosos. Tačiau buvo ir kitas pamąstymas: ar be vyno toje Mendosoje yra dar kas nors. Kažkodėl neapleido jausmas, kad tikriausiai ten nieko gali ir nebūti. Bet kuriuo atveju reikėjo važiuoti iš Buenos Airių, o tam reikia sėsti į autobusą, o kad įsėstume į autobusą reikia autobuso bilieto, o autobuso bilietus pardavinėja tik autobusų stotyje, tad dienos planas daugiau mažiau aiškus: autobusų stotis. Netgi sugebėjau išsiaiškinti, kad į autobusų stotį važiuoja ne tik metro, bet ir šiaip paprastas traukinys, kuris ir šiek tiek greitesnis, o kas dar įdomiau: netgi pigesnis nei metro. Ne baisiai pigesnis, bet vis tiek. Tad nusprendėme nuvažiuoti traukiniu: ne dėl kainos, bet šik šiaip, išbandyti, kas tai per žvėris tie Buenos Airių traukiniai.

    Pats svarbiausias skirtumas: metro po žeme, traukinys – virš žemės. Traukinyje daugiau žmonių, nes jis atvažiuoja iš Buenos Airių priemiesčių, bet ačiū dievui, kad daugumai keleivių reikia išlipti Palerme, tad nuo mūsų stotelės jis jau pusiau tuščias. Šiek tiek kitaip sudėliotos sėdimos vietos, na, ir kadangi važiuojame virš žemės galima pasigrožėti ir stebėti visą Buenos Airių spindesį ir skurdą. Tiesą pasakius, pro traukinio langus matėsi daugiau skurdo nei spindesio. Beveik vien skurdas. Taip sakannt, Bienvenida a America Latina y disfruta la.

    Bet juk svarbiausia dalis yra ne spindesys ar skurdas, o autobusų stotis ir bilietas į Mendosą. Iš Buenos Airių stoties Retiro rasti autobusų stotį labai lengva nebuvo, nors stovi toks didžiausias monstras, tad keista, kad jo iškart nepamatėme, tačiau nebuvo viskas taip sudėtinga ir sujaukta, kaip galėjo būti. Tad ateiname į tą monstrą, dideliausią pastatą be galo be krašto ir va tada jau tikrai nežinojome, ką reikės daryti.

    Kažkaip buvau visada pripratęs, kad ateini į stotį, nueini prie kasos, pasakai, kur nori važiuoti, ir tau pasako, kada yra autobusai, po kiek kainuoja, ar yra vietų ir pan. Ir perki. Buenos Airėse, o vėliau sužinojome, kad apskritai Lotynų Amerikoje yra viskas visiškai kitaip. Atsiduri tame terminuse omnibuse, tokioje didžiulėje šokių salėje su šimtu ar dviem šimtais būdelių, kurios iš tikrųjų yra kasos, ir kaip ir supranti, kad kiekviena kasa priklauso skirtingai autobusų kompanijai ir jos pardavinėja bilietus į skirtingas kryptis. Šiaip jau iš idėjos daugiau mažiau tomis pačiomis kryptimis, tad kai kur Mendosą matėme. Apėjome tuos du šimtu kasų, bet galvojau, kad turėtų būti kažkoks efektyvesnis ir teisingesnis būdas nuvažiuoti į tą Mendosą.

    Mano nuojauta ir įžvalga beigi pastabumas buvo pastebėję informacijos langelį kažkur. Tas kažkur tai buvo prie įėjimo, tad nuėjome ten, laba diena, gal žinote kaip čia mums į Mendosą nusigauti, visai kaip ir reikėtų. Jie: žinoma, žinoma, tuoj tuoj. Ir paduoda lapelį, kuriame surašyta gal dvidešimt kasų su kompanijų pavadinimais, kurios veža į Mendosą. O toliau jau patys aiškinkintės. Nuostabu. Vėliau išsiaiškinome, kad netgi ne visos kasos ten surašytos, tad iš idėjos reikia eiti prie kiekvienos kasos ir klausti: ar yra bilietų į Mendosą, ne šiandien, rytoj, jei yra, kiek kainuoja. Po kokios trečios kasos supratome, kad visi bilietai kainuoja šiek tiek brangiau nei tikėjomės, kainos mažai kuo skiriasi, šiaip kažkur pigiau, kažkur brangiau, bet didelio skirtumo nelabai buvo, o tada vėl iškilo tas egzistencinis klausimas: kas toje Mendosoje tokio nuostabaus be vynuogynų? Juk derlius jau vis tiek nuimtas, tad vyno galima pagerti bet kur ir bet kada.

    Autobusas į Santjagą del Čilė buvo ne ką brangesnis už kelionę į Mendosą, tad galutinis sprendimas buvo paprastas: važiuojame į Čilę, Argentina vis tiek baisiai ir nesužavėjo. Puiku. Buenos Airėse ką žiūrėti nebuvo, laiko dar daugybė liko, tad pasipirkome visokių empanadų ir kitokių niekų priešais stotį ir vėl grįžtame į Retiro stotį, tik šį kartą važiuosime ne namo, o pas tigrus. Tai yra į Buenos Airių priemiestį Tigrę, kuris pagal viską turėjo būti prie jūros, vienu žodžiu labai nuostabus miestelis.

    Bet pradžiai reikėjo nuvažiuoti iki to miestelio. Vietų traukinyje daug nebuvo, tačiau radome, kad yra specialūs vagonai dviračiams. Ateini su dviračiu, užkabini jį ant kablio ir važiuoji sau ramiai. Gal visiems kitiems tai normaliau atrodo, tačiau atvažiavus iš Azijos: tai vos ne iš fantastikos srities. Ir tikrai keli žmonės važiavo su dviračiais. Šiaip iš idėjos pats traukinys nebuvo labai tvarkingas, visur voliojosi šiukšlės, nelabai daug, bet užteko, kad šiek tiek pagadintų nuotaiką. Spindesys ir skurdas. Kadangi važiuoti teko šiek tiek, gal kokią valandą, tai vis tiek reikėjo kur prisėsti. Darėme, kaip kai kurie vietiniai, ar kaip pas mus sako: čiolado stiliumi: pasitiesi laikraštuką ir tupi ant žemės. Ten ir sutriauškėme savo empanadas, o per tą laiką atvykome ir pas tigrus, t.y. į Tigrę.
    Thursday, February 13th, 2014
    11:49 pm
    Čilė
    Santjagas

    Neilgai trukus privažiavome ir Čilės sieną. Iš visų pusių siūbavo ir lingavo snieguotuosios Andų viršūnės, saulė leidosi vakarop, darėsi šaltoka, o mūsų automobilis niekur nejudėjo. Nebuvo viskas taip jau blogai, nesugedome. Tiesiog prie Čilės sienos eilė. Kad reikia stovėti eilėje prie sienos – ne naujiena, ne tik Čilės-Argentinos, bet ir kituose pasieniuose pasitaiko, kad tenka stovėti ilgai prie sienos – irgi ne naujiena, pačiam neteko daug laiko praleisti pasieniuose, bet pasitaiko daugeliui. Ypatingai sunkvežimiai ir jų vairuotojai mėgsta daug laiko praleisti pasieniuose: kol įsimuitina, kol išsimuitina, kol milijoną visokių popierių susitvarko. Tikriausiai kažkas panašaus ir mums atsitiko, nes mašinų eilė beveik nejudėjo. Judėjo, bet netgi lėčiau netgi už vėžlį. Per tą laiką spėjome ir kavos išgerti, ir su mūsų bendrakeleiviais korėjiečiais pakalbėti, kurie šiaip beveik vien tik korėjietiškai kalbėjosi. Sužinojome daug naudingos informacijos: kaip pigiai ir paprastai gauti Bolivijos vizą; sužinojome ir nemažai nenaudingos informacijos: Velykų sala pati savaime būtų įdomi, jei jos baibokų moai atstatyme nebūtų dalyvavę japonai. Vien dėl to verta tą salą visiškai aplenkti ir netgi užmiršti, kad tokia egzistuoja. Bet čia jau ne man spręsti tuos tarpvalstybinius ginčus.

    Saulė spėjo jau visiškai pasislėpti už aukštųjų snieguotujų andiškų solsanu ir šuešanų, o mes maždaug tuo metu priartėjome prie sienos. Užtruko nei daug nei mažai: tik tris nieko neveikimo valandas. O aš taip tikėjausi, kad saulę palydėsiu Santjage (ne dėl to, kad saulėlydis Santjage būtų buvęs kuo nors ypatingas, šiaip, o kodėl gi ne).

    Sienos perėjimas buvo toks kaip visada. Korėjiečiai vienas du, gauna visus antspaudus, eina toliau, lietuviai, t.y. aš, susiduria su ta pačia problema kaip ir daugelyje pasaulio šalių. Taip, tas magiškas žodis Lituania, iškart prieš akis iškyla gimtojo krašto lygumos, nusmaigstytos stogastulpiais ir koplystulpiais, Vilniaus kalneliai, rūpintojėliai, nuskamba nuvingiuoja nuvilnija per kalnus ir klonius Birutės daina, ošia pajūrio vėjas ir žarsto Kuršių nerijos kopų smėlį, „žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus“. Tikriausiai kažką panašaus pagalvojo ir Čilės pasieniečiai, jų veido išraiška buvo gana mįslinga žiūrint į pasą su tuo stebuklingu ir kerinčiu žodžiu: Lituania. Bet visa magija išnyko pervertus kažkokius popierius ar patikrinus internete, greičiausiai išsiaiškinus, kad Lietuva tikrai nėra Centrinės Afrikos Respublikos genties pavadinimas ir neturi nieko bendra su Polinezijos salomis, todėl galima ramia sąžine dėti antspaudą: entrada.

    Formalumai tuo nesibaigia. Dar reikia peršviesti visą rankinį ir nerankinį bagažą, sukrauti kuprines ir lagaminus į vežimėlį, nuvežti iki mūsų autobusiuko, sukrauti į bagažinę... Žinoma, čilėnai yra tokia paslaugūs žmonės (kaip ir Argentinoje), todėl tokiais niekas užsiima ne patys turistai, o specialiai samdytas žmogus, kuris visus tuos darbus nudirba ne už ačiū. Susėdus į autobusiuką mūsų vairuotojas pasakė, kad jam dar reikia sumokėti, ne daug, nebūtinai Čilės pesomis, galima ir Argentinos. Du pesu iš vieno asmens, du pesu iš kito, šiek tiek šio bei to susirenka, ir galima važiuoti toliau (du pesu beveik kaip vienas litas). Iš idėjos nėra tai daug, nelabai gal ir gaila, gal čia vienintelis to žmogaus uždarbis, bet šiaip iš idėjos ne tik man, bet ir daugeliui korėjiečių (kur arbatpinigiai apskritai nėra įprastas dalykas) mažiausiai norisi mokėti už paslaugą, kurios visiškai nereikia ir kuri įkišama per prievartą. Aš ir pats būčiau galėjęs tą kupinę nusinešti ir įsidėti į bagažinę. Bet toks jau čilėniškas būdas, su kuriuo teko susidurti ir vėliau.

    Toliau viskas ėjo jau greičiau, saulė jau buvo beveik nusileidus, temo, kelias vingiavo žemyn, daug daug vingių. Visi trisdešimt. O gal trisdešimt trys. Buvo parašyta, kad nenusibostų vingiuoti. Tvarkingi tie žmonės, čilėnai, o gal tiksliau jų valdžia tvarkinga, kiekvieną posūkį sunumeruoja. Tik vienas juokingas dalykas, kad ispaniškai posūkis yra curva, tad ant kiekvieno posūkio taip ir parašyta: kelinta curva ten stovi. Užtat leistis žemyn buvo linksma.
    Po kiek laiko tolumoje pradėjo spindėti šviesos ir kitokie spindulėliai ir mes galiausiai atsidūrėme Santjago autobusų stotyje. Korėjiečiai jau buvo sakę, kad jie eis gyventi į kažkokį korėjietišką viešbutuką ar užeigėlę, greičiausiai vėliau keliaus valgyti korėjietiško maisto, netgi mums siūlė kartu, bet Minu, iš anksto numatęs kuo tai viskas gali baigtis, mandagiai atsisakė, pasakęs, kad gyvensime pas draugus. Beveik taip ir buvo, nes mūsų viešbutį rekomendavo kažkoks Minu pažįstamas.

    Imant pinigus teko vėl greitai persiorientuoti prie kito valiutos lygio, Argentinoje ir dešimt pesų buvo šioks toks pinigas, o Čilėje visos kainos tūkstantinės, beveik kaip Korėjoje. Aš, žinoma, būčiau labai norėjęs iki viešbučio eiti pėsčiomis, bet matėsi, kad tai gali būti beveik neįmanoma, tad nuvažiavome metro. Visiškai nauju metro, kurio niekaip nepalyginsi su Argentinos. Iškart matėsi, kad esame gerokai turtingesnėje, tvarkingesnėje, ir reikia tikėtis daug saugesnėje šalyje. Bet pastaras momentas tikriausiai dar toli ateityje.

    Viešbutį radoma gana greitai, jame tuo metu dirbo vokietis, kuris Minu draugo beveik nepažinojo, bet niekam tai labai netrukdė. Kambariuose jokio šildymo nebuvo, nes jo atseit ir nereikėjo, nes antklodės – pūkinės ir storos. Iš idėjos Santjage nebuvo labai šalta, tačiau nebuvo taip jau baisiai ir šilta. Bet negali labai skųstis: žiemos pradžia, kaip ne kaip.

    Kadangi visi reikalai sutvarkyti, buvo galima eiti ir pavakarieniauti ta proga. Nors šalimais stovėjo universitetas, tačiau aiškiai matėsi, kad rajonas – ne iš biednųjų. Daug valgyklų aplink nebuvo, tad užsukome į japonišką Peru restoraną, kaip tai susiję – nelabai žinau, tikriausiai koks japonas vedė perujietę ir nusprendė įkurti restoraną Santjage. Ar kaip nors atvirkščiai.

    Padavėjas, tikriausiai čilėnas, nors nesu tikras, iškart norėjo pademonstruoti savo japonų kalbos žinias, žinoma, ne man, o Minu, tačiau jam tai labai neišdegė. Teko tas žinias demonstruoti man, tik manęs jis labai nenustebino. Angliškai kalbėjo beveik taip pat kaip dauguma argentiniečių, tai yra beveik nė kiek, tad užsisakėme šį bei tą pagal supratimą. Negaliu pasakyti, kad buvo labai skanu ar kad labai ypatinga. Kainavao šiek tiek per daug. Taip sakant, kaina kokybės neatitiko. Bet kam dabar lengva.

    O pabaigę vakarieniauti vėl susidūrėme su ta amerikonišką Čilės tradicija. Čekis. Čekyje įrašyti keli tūkstančiai. Mūsų tai labai nestebino, Korėjoje irgi įprasta tūkstančiais atsiskaitinėti. Labiau sudomino įrašas apačioje. Žinoma, viskas ispaniškai ir gal labai nebūtume kreipę dėmesio, jei ne tie magiški skaičiai 10%. Iš viso to užrašymo daugiau nieko ir nesupratome, bet skaičiai įnirtingai rėkė, kad tai turėtų būti kažkokia užuomina apie arbatpinigius. Kiek mano patirtis sako, tai galėtų reikšti arba „Arbatpinigiai nėra įtraukti į bendrą sumą“, arba „Arbatpinigiai yra įtraukti į bendrą sumą“. Kadangi nesupratome nė vieno žodžio, tai nelabai galėjome išsiaiškinti, ką tiksliai tai reiškia. Aš atkreipiau dėmesį, kad tame sakinyje nėra žodžio „no“, tad nusprendėme, kad tai turėtų reikšti antrą teiginį. Kad nereikėtų laukti grąžos, prie visos sumos dar pridėjome keletą dešimčių pesų, už pastangas kalbėtis japoniškai, ir jau norėjome eiti, tačiau mūsų padavėjas spėjo pinigus paimti ir netgi patikrinti(!) šiek tiek anksčiau, nei mes išėjome. Tad pasigavo mus beišeinančius ir pasiklausė: nejaugi jūs paliekate tik tiek arbatpinigių, privaloma (gal ne privaloma, bet iš idėjos reikia) palikti dešimt procentų. Supratau, kad tikriausiai tas sakinys apie dešimt procentų reiškė kažką kita. Tad prie tų kelių tūkstančių teko pridėti dar gal kokį vieną.

    Iš idėjos nėra labai gaila to tūkstančio ar kiek mes jam palikome, bet pats faktas, kad arbatpinigiai yra ne kliento reikalas, o jų atkakliai reikalaujama šiek tiek nustebino. Be to, negaliu pasakyti, kad tas padavėjas tų arbatpinigių būtų labai nenusipelnęs. Bet čia jau kita medalio pusė. Vėliau vienas pažįstamas čilėnas patvirtino, kad taip, Čilėje arbatpinigių klausimas sprendžiamas kaip JAV: juos privaloma palikti. Gerai, kad jie dažniausiai apsiriboja tais dešimčia procentų.
    Taip mus pasveikino Santjagas.

    Nors negali sakyti nieko labai bloga apie Santjagą, gražus miestas. Kitą rytą po pusryčių viešbutyje turėjome progos įsitikinti. Ten yra šiaip visokių žymių architektūrinių ir istorinių vertybių, bei kitų statinių, o mes pradžiai nutarėme užsiropšti į San Kristobalio kalną, kuris buvo tiesiog priešais viešbutį.
    Bet tai buvo tikrai kalnas, gal nevisai kalnas, kalniukas, bet tikrai šimtą kartų aukštesnis už kokį Gedimino kalną, spėju, kad ir už Namsaną, nes į Namsaną gana paprasta ir užbėgti, ko negali pasakyti apie Kristobalį. Ant kalno valkiojosi daugybė šunų, kurie kėlė valdžios dalybas, pjovėsi ir draskėsi. Bežiūrint į juos supranti, kad žmogus irgi yra gyvūnas, vis dar valdomas tų pačių instinktų, gal metodai šiek tiek skiriasi, bet esmė lieka ta pati. Visiems taip būna.

    Šiaip ta kalva buvo vertinga ne tik zoologiniu, bet ir botaniniu požiūriu: augo daugybė visokių kaktusų, alijošių, buvo galima pasirinkti jų vaisių ir valgyti (karti Maroko patirtis bylojo, kad gal geriau ne), vynuogių pasiskinti ir šiaip daugybė visokių medžių bei medelių, katrų, pasak vieno mūsų tautos dainiaus, „tiktai miške augę žmonės tepažįsta, / Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta“. Nors gal ne tik jie, Santjago gyventojai gal irgi pažįsta šį bei tą iš tu aygančių augalų, o mes žiūrėjome į nuostabiausią Santjago panoramą įrėmintą snieguotujų Andų viršūnių, ir kaip stogu uždengtą pilkiausiu smogu. Net gerklė superštėjo sužinojus, koks oras tame Santjage.

    O ant pačios viršūnės, „pačiam vidury, apsigobus skara“ stovėjo ir Švč. Mergelė, tokiu liūdnu žvilgsniu stebeilijo į nuostabiausią Santjago panoramą ir liūdnomis akimis bylojo: Dieve mano, Dieve mano, koks grožis, koks spindesysi ir skurdas. Skurdo šiaip labai ten nesimatė, bet spindesio irgi nelabai, tik tas rudai pilkas smogas. Aplink dar bažnytėlė, besimeldžiantys žmonės, kavinė, tualetas, na, ir visi kiti privalomi civilizacijos privalumai. Tolumojo dunksojo tos aukštos snieguotos Andų viršukalnės. Šiaip – gražu, kaip pagalvoji.

    Bet ką jau čia, nepristovėsi ant to kalno, ant aukštojo, leidomės žemyn. Perėjom porą kartų per mūsų rajonėlį, kuriame buvo universitetas. Šiaip to universiteto labai ir nereikėjo, tačiau Minu vis dėlto sugalvojo, kad jei tikrai Bolivijos vizą pasidaryti taip paprasta, tad kodėl gi nepabandžius. O tam reikėjo kopijavimo aparatą: paso kopiją pasidaryti, dar kažkokią kopiją. Normaliose šalyse tokios paslaugos įmanomos universitetuose. Tikriausiai ne visuose, nes tame Santjago universitete niekas nieko nežinojo apie jokius kopijavimus, teko eiti į kitą upės krantą.

    Ten ta proga dar ir papietavome, šio bei to nusipirkę parduotuvėje, nes pasirodo, kad Čilė nėra tokia jau labai pigi šalis. O iškart už tos parduotuvės, visiškai ramioje gatvelėje radome ir kopijavimo centrą, kuriame labai maloniai nusprendė nukopijuoti. Žinoma, už papildomą mokestį. O su nuotraukomis pasirodo buvo šiek tiek liūdniau. Nuotraukų ten nedarė, pasiuntė į Tenderinį. Tas rajonas taip tikrai ir vadinasi. Nebuvo jis labai toli, tačiau vis tiek reikia eiti, niekas ant rankų nenuneš. Tad ir ėjome.

    Tenderinis ne šiaip sau kažkoks nežymus ir nežinomas Santjago rajonėlis, tai visa prekybos rajonas, kuriame pilna universalinių parduotuvių (būtent universalinių parduotuvių, o ne kokių modernių centrų. Santjagas gana modernus miestas, bet kai kurios jo detalės kvepėjo tarybiniu realizmu). Bet mes juk ne parduotuvių ieškoti atėjome, reikėjo surasti tą fotografavimo centrą ar kažką panašaus, kur pasines nuotraukas daro.

    Labai sunku tą centrą surasti nebuvo, bet Čilė mus nudžiugino ir nustebino eilinį kartą. Taigi kažkurioje parduotuvėj ar šiaip pastate, kur visko yra radome ne ką kita, o nuotraukų ryškinimo centrą. Maždaug tokį patį, kokių buvo pilna Lietuvoje kokiais 1998-2000 metais, tik jo plotas buvo gerokai mažesnis, dešimt kvadratinių metrų galbūt, o gal netgi mažiau. Bet, ko čia skųstis, svarbiausia, kad tame centre (pavadinkime tai centru) daromos pasinės nuotraukos, kurių mums ir reikėjo, o tai ir yra svarbiausia.

    Taigi senjoros paklausėme dėl tų nuotraukų, ji labai maloniai pasakė, kad taip, taip, viskas tvarkoje, nuotraukas daryti galima, šiek tiek palaukite. Nereikėjo ilgai laukti, kol ji su kažkuo pasikalbės, kažką kažkur pasiųs ir paskambins (tikrai nereikėjo ilgai laukti, be ironijos), ir ji jau prašom, sėskite čia. Pasodino tiesiog ant kėdės vos ne salono centre, už nugaros tokia balta siena, ekranas atseit, viens du, pykšt, viens du, pykšt, nufotografavo keletą kartų skaitmeniniu aparatu, leido išsirinkti nuotrauką, kuri labiau patinka, ir dar po kelių minučių padavė atspausdintą. Viskas kaip ir gerai, bet Minu pastebėjo, kad jei ką, tai jo aparatas geresnis, ir būtų geriau, jei jis pats būtų fotografavęs. Nors gal ta senjora profesionali fotografė ir geriau žino. Svarbiausia, kad nuotraukas vizai turėjome.
    Ta proga nutarėme apsilankyti ir universalinėje parduotuvėje, kurias šiais laikais įprasta vadinti prekybos centrais. Ir staiga pasijutau, lyg būčiau sugrįžęs kokius trisdešimt metų atgal, kai dar Lietuvoje veikė tos universalinės parduotuvės, Kauno „Merkurijai“ ir kitos įstaigos. Gal išdėstymas šiek tiek kitoks, kiekvieno aukšto plotas gerokai mažesnis, parduotuvė keliaaukštė, bet tas tarybinis realizmas tiesiog dvelkė ir tvoskė iš kiekvieno kampo. O juokingiausi buvo, kai norėjome nusipirkti rozetę. Pasirodo, kad Čilėje vėl kitoks jungtukas, tad reikia dar vieno perėjimo. Galiausiai suradome reikiamą aukštą, tada suradome reikiamą parduotuvę, ir jau norėjome pirkti, bet viskas ne taip paprasta. Pirmiausia gauni lapelį su užrašyta kaina (nors gal kartais neduoda ir to lapelio, bet mums, kaip ypatingai nemokantiems ispanų kalbos jį davė), ne šiaip kokį čekį, bet taip tikrai kažkokią popieriaus skiautikė su užrašytais skaičiais, tada su ta skiautelė einį į kitą aukšto galą, maždaug tiesiai į kairę į dešinę vėl tiesiai ir tada kažkur ten, kur netikėtai randi kasą, paduodi tą skiautikę, susimoki pinigai, tada gauni kasos čekį, su kuriuo vėl eini atgal, ir galiausiai gauni norimą prekę. Kuo ne tarybinė universalinė parduotuvė? Žinoma, tarybiniais laikais nebūtų stebinę, visi taip darydavo, tačiau man jau teko šiek tiek atprasti, o suprasti tą sistemą iš naujo, kai viskas aiškinama ispaniškai nėra taip paprasta. Tačiau kažkaip išsiaiškinome.

    Pasiruošimai gauti vizą buvo baigti, tačiau į ambasadą eiti jau buvo per vėlu, tad ta proga, kad buvome netoli Santjago centro, nusprendėme pasižiūrėti, kuo garsus ir įžymus Santjagas. Per visokias parduotuves ir prekybos centrus (šitieji atrodė gerokai modernesni, tad ta sistema ten tikriausiai neveikė) išėjome į Ginklų aikštę. Taip, tą pačią aikštę, kuri yra kiekviename save gerbiančiame Lotynų Amerikos mieste ir kaime. Didelė aiškštė, su palmėmis ir baobabais, o viename jos kampe stovėjo ir didžiausia miesto katedra. Tokia katalikiška. Labai niekuo nesiskiria nuo europietiškų katedrų, tokia pati didelė su keliais altoriais, šventųjų paveikslais, klausyklomis ir kolonomis. Tuo metu kaip tik prasidėjo mišios, tad nusprendėme netrukdyti maldininkams.

    Saulė po truputį leidosi, tad dar nusprendėme užlipti ant Šventosios Liucijos kalvos. Šiaip tokia kalvikė su griuvėsiais, kur šiaip įdomu pasivaikščioti, pasidomėti augalija bei gyvūnija (daugiausia augalija), pafotografuoti Santjago saulėlydžius, vis dėlto jie visai gražūs ten, dar rasti keletą architektūrinių ir archeologinių vertybių, kurių, pasirodo, ten irgi yra nemažai (gal nesiekia milijonų ar tūkstančių metų, bet tikriausiai tai vis tiek jų vertės labai nesumažina), ir maždaug taip visa diena baigėsi.

    Nusileidus saulei darėsi vis šalčiau ir šalčiau, todėl teko eiti namo. Pakeliui radome turgelį, kur, berods už visai padorią kainą pardavinėjo visokius vaisius, o kadangi jau buvome pastebėję, kad Čilės kainos kandžiojasi dar labiau nei argentinietiškos, tad nusprendėme iš anksto apsirūpinti įvariais gėriais, a la valgiais ir gėrimais, o jei visai konkrečiai: vaisiais ir vynais. Man atrodo, kad labai gerai padarėme.

    Santjage nebelabai buvo ką daugiau veikti, nes kažkokių ypatingai vertų dėmesio objektų ten tikriausiai ir nėra, nors tikriausiai yra, turint noro visada galima rasti daug ir nemažai įvairių objektų, bet mes to nelabai norėjome, ir artėjanti žiema tikrai per daug netraukė. Tad kita diena buvo skirta Bolivijos vizai. Nes nuo to priklausė, ar važiuojame į Boliviją, ar į Peru. Bet kokiu atveju ten kur šilčiau: į šiaurę. Nebuvo labai keista ar neįprasta, bet vis tiek: Pietų pusrutulyje šiaurė reiškia šilta, o pietūs – šalta. Saulė irgi sukasi į priešingą pusę. Man atrodo dėl to ir saulės šviesa šiek tiek kitokia atrodo, pasislinkusi į kitą spektro pusę. Bet taip tikriausiai nėra.

    Bet kokiu atveju, tos dienos didysis planas ir užduotis buvo gauti Bolivijos vizą. Minu labai nenorėjo gaišti laiko, ypatingai Santjage, todėl norėjo iki ambasados važiuoti taksi, o aš buvau susiskaičiavęs ir išmąstęs, kad ta ambasada tikrai neturėtų būti labai toli, tad galime nueiti ir pėsčiomis. Šį kartą buvo paklausyta mano nuomonės. Tačiau ambasada nebuvo taip arti, kaip aš tikėjausi, ėjome ėjome, jau artėjo ir dvylikta valanda, o dvyliktą valandą dažniausiai viskas užsidaro, o reikiamo namo numerio nesimato, o jei po dvyliktos valandos nebepriims paraiškų vizai? Vienu žodžiu, visa situacija sakė, kad man gali labai blogai baigtis tas sprendimas eiti pėsčiomis.

    Ir tikrai, ambasadą pasiekėme beviek lygiai dvyliktą. Tačiau ten nieko nebuvo uždaryta. Ramiausiai įėjome, netgi nebuvo jokių uždarytų vartų, kaip daugelyje kitų ambasadų su domofonais, kur skambina ir tikiesi, kad kalbės ta kalba, kurią moki. Viskas ramiai, įeiname vidun, randame kažkokią moteriškę, kuri pasirodo registruoja visus atvykstančius, ko jums reikia, vizos, ok, užpildykita šitą įrašą žurnale, o jums ko reikia, o aš tik draugą lydžiu, gerai, praeikite ten. Šiaip visa tai pasakė ispaniškai, tai nelabai supratome kur reikia eiti, bet iš trečio karto pataikėme, ir atsiduriame tokiame kambaryje, kuris, kaip supratome vėliau, buvo laukiamasis. Tai čia būtų gerai, kad būtume supratę iš karto. Šiaip kad čia reikia laukti nežinia ko, buvo ir taip aišku, tačiau mums kilo mintis, kad paprastai ambasadose, ypatingai kreipiantis dėl vizos, visuomet reikia užpildyti kažkokius prašymus ar dokumentus, o tame laukiamajame tikrai buvo kažkokių dokumentų. Tad pradėjome nagrinėti visus iš eilės, kuris čia jau tas reikalingiausias. Visi dokumentai ispaniški, tačiau net ir su tomis menkomis ispanų kalbos žiniomis supratome, kad nė vienas iš tų popierių mums netinka. Tą patį patvirtino ir netikėtai iš kito kambario išėjusi amerikietė tikriausiai, nors nesu tikras. Kažkokia angliškai kalbanti ir ispanų kalbą mokanti moteriškė išėjo iš gretimo kambario, netgi pati pasisiūlė padėti, tačiau nežinojo kaip. Tie dokumentai buvo skirti Čilėje gyvenantiems ar nebūtinai gyvenantiems Bolivijos piliečiams, o vizai... netiko nė vienas.

    Ispanų kalbą mokanti angliškai kalbanti moteriškė dingo, o mes likome toliau, žiūrėjome į visus popierius, gal per klaidą rasime tą reikalingiausią. Bet neradome. Užtat iš to paties kambario išėjo bolivas, šiaip bolivas, bet tikriausiai ne šiaip sau bolivas, o koks nors konsulas ar ambasadorius, neprisistatė. Prašom prašom, užeikit užeikit, tai ir užėjom. Kadangi man vizos nereikėjo, tad aš net nesiruošiau eiti, tačiau bolivas pakvietė ir mane, ką jau čia lauksite. Tad ir užėjome.

    O ten ir prasidėjo tas spektaklis. Viza, ok, ar turite tokius ir tokius dokumentus, tokius ir tokius turėjome, lėktuvo bilietą ir pan., nukpijuok, Minu sako, nereikia, galite imti šitą. Tikrai? Čia mums? Puiku. Aha, ar turite skiepų nuo maliarijos liudijimą? Oi, pamečiau. Hm, kur ruošiatės važiuoti į Boliviją? Į Ujunį. Ai, Ujunį, tada nereikia. Palaukite minutėlę. Kol jie ten dėliojosi savo popierius, kitas bolivas paklausė iš kur aš. A, Lituania. Irgi puiku, kažkokia lyg rumunė, o gal moldavė, kažkokią dainą dainavo. Jau net neprisimenu kokią, tuo metu irgi nežinojau kokią, bet kol Minu tvarkėsi popierius su konsulu, tas kitas bolivas išsitraukė išmanųjį telefoną ir pradėjo rodyti tą vaizdo klipą. Nesupratau apie ką jis, bet tiek tos. Per tą laiką konsulas suspėjo įrašyti į vizą kažką, įdėjo antspaudą ir: bienvienidos a Bolivia. Taip tiesiog paprastai. Dar nesu matęs, kad vizas kas nors būtų taip paprastai išdavęs, bet pasirodo taip jau būna.

    Na, ir viskas, daugiau reikalų tiek ambasadoje, tiek Čilėje nebuvo, tad teko iš ten išeiti. Kadangi laiko dabar buvo į valias, nusprendėme niekur neskubėti ir po truputį, po truputį eiti kažkur. Ir taip netikėtai prieš akis išdygo tokia korėjietiška skulptūra. Toks keistas korėjietiškas pastatas. Neaišku iš kur ir kodėl. Ir tikrai, paskaičius pavadinimą, tikrai korėjietiškas: Tabo pagoda (arba daugelio brangenybių pagoda), kurios originalas stovi Pulguksoje, Kiongdžiu. Pastatyta Čilės ir Pietų Korėjos santykių kažkelintą dešimtmetį paminėti. Tikriausiai finansavo korėjiečiai. Ant upės kranto dar išgėrėme vyno, ir kadangi bilietai į Velykų salas buvo labai brangūs (po kokius septynis šimtus dolerius, jei ne daugiau vienam žmogui), tad nusprendėme keliauti toliau į šiaurę.

    Bet šiaip tiesiog panorėjęs negali keliauti kažkur į šiaurę, reikia nusipirkti bent jau kokį bilietą, jei planuoji eiti ne pėsčiomis. Kadangi aš jau buvau išstudijavęs, kad kažkodėl reikia keliauti į Kalamą (nežinau kodėl, bet tikriausiai tas miestas buvo arčiausiai Bolivijos sienos), o mūsų viešbutyje niekas nežinojo (tiksliau ta viena mergina, kurios klausėme, pasakė, kad neturi nė žalio supratimo, kaip nusigauti iki Kalamos, ir spėju, kad neturėjo nė menkiausio supratimo, kur yra ta Kalama), tad teko keliauti į autobusų stotį. Pagal žemėlapį traukiniai į Kalamą nevažiuoja.

    Kai nusigavome iki stoties jau buvo pradėję beveik temti, stotis buvo tokia pati kaip Argentinoje, o vėliau supratome, kad tokia pati, kaip daugelyje Lotynų Amerikos miestų, ar gal tiksliau: didžiųjų miestų. Milijonas kasų, dar daugiau milijonų autobusų kompanijų, visos veža daugiau mažiau tomis pačiomis kryptimis, kainuoja tikriausiai irgi daugiau mažiau tiek pat, tik va reikia susirasti tą vieną vienintelę, kuri labiausiai patiktų. Per klaidą radome kasą, kuri pardavinėjo bilietus ir į Kalamą. Tai nebuvo pati pagrindinė turisitinė kryptis, tačiau bilietus mums pardavė, o daugiau nieko ir nereikėjo.

    Beeinant metro link dar užklydome į viešą koncertą. Šiaip galvojome, kad tai kažkoks koncertas, bet pasirodė, kad ne visai kažkoks. Dėdės su ūsais ir barzdomis dainavo tas vadinamąsias Andų melodijas, Andų liaudies dainos. Netgi ne visi čilėnais jas supranta, o ką jau vargšams gringams daryti. Nors man visai patiko tos jų dainos. O dar labiau patiko, kad toks jaunas vaikinukas, apsirėdęs visokiomis džinsovkėmis su Metalikomis ir ACDC tiesiog sirgo ir iš proto kraustėsi per tas Andų melodijas. O kai užtraukė „El Fuego“ (berods taip vadinosi toji daina), tai vos ne pasiuto. „El Fuego“ pasirodo daina, talpinanti savyje visą Čilės sąmonę ir sielą. Nelabai įsivaizduoju, kad Lietuvoje panašūs ilgaplaukiai ar kitokios plauko „Nirvanų“ gerbėjai taip ardytųsi per kokį „Sakalėlį“ ar „Liepelę“, nors ką gali žinoti. Patriotai tie čilėnai.


    Galima sakyti taip ir baigėsi mūsų džiaugsmingoji kelionė po Santjagą. Kiek girdėjome, Čilėje yra ir daugiau nuostabiausių vietų, puikių kalnų ir slėnių, tačiau artinosi žiema, o visi tie kalnai ir slėniai – pietuose, kur gan anksti pradeda snigti, tad labai netraukė. Laikas dar buvo visai nevėlyvas, o mūsų gyvenamasis rajonas pasirodo tikrai buvo didžioji studentų buveinė: visi šaligatviai nustatyti staliukas ir stalais, ir pusė Santjago studentų ant jų sėdi ir geria alų. Nusprendėme prie jų prisijungti. Tiksliau ne tiek prisijungti, kiek pažiūrėti, kaip ten tie studentai gyvena. Ar šiaip ar taip, visos užeigos buvo pilnos, lauke baisingai šalta dar nebuvo, tad buvo galima pasėdėti ir kartu su visais. Kartu neteko: tiesiog prie atskiro staliuko.

    Kitas rytas išaušo toks visai kaip sekmadienio, tikriausiai dauguma religingų santjagiečių skubėjo į kokias bažnyčias klausyti mišių, tad mūsų rajone buvo visiškai tuščia. Viešbutyje irgi nebuvo ką veikti, ilgai užsibūti irgi nevertėjo, tad ir neužsibuvome. Pagrindinėje rajonėlio aikštėje dar išgėrėme kavos, arbatpinigių niekas neprašė, užtat po aikštę vaikščiojo vienas čilėnas apsirėdęs andiškais drabužiais (como el gaucho en poncho) ir vedžiojosi lamą (kurią tuose krašuote jama vadina). Ne šiaip sau vedžiojosi, buvo galima su ja nusifotografuoti. Kai kas taip ir darė. O mes šiaip naglai paslapčiomis ją pafotkinom. O tų lamų ateityje buvo dar daug ir daug.

    Į autobusų stotį nusigavome anksčiau nei anksti, o ji irgi buvo visiškai tuščia. Nei žmonių, nei koncerto, taip sakant veikti nebuvo ko. Teliko tik laukti autobuso. O jis atvažiavo. Pasirodė, kad mūsų autobusas į Kalamą vis dėlto nevažiuoja, pradžiai reikėjo nusigauti iki Antofagastos, o ten persėsti į kitą autobusą, kuris jau turėjo vežti tiesiai į Kalamą. Tikriausiai taip ir turėjo būti. Autobusas išvažiavo, pradėjo rodyti filmus, vieną po kito, nes kelias tolimas, po kiek laiko ėmė ir temti... Gražus tas saulėlydis į Ramųjį vandenyną, o mes toliau sau važiavome Pan-Amerikos greitkeliu, kuris pagal pradinį planą turėjo jungti visą Ameriką, t.y. abi Amerikas (kiek žinau, nejungia).

    Labai anksti ryte atsidūrėme Antofagastoje. Visus išlaipino, tiksliau visiems ten ir reikėjo būti, išskyrus mus. O mes ėmėme laukti kito autobuso. Tiesiai po kojomis ošė Ramusis vandenynas, tik išeini laukan. Šiaip nelabai arti buvo tas vandenynas, tad kaip ir galvojau, kad reikėtų prie jo nueiti, nes spėjau, kad laiko turėjome daugiau nei reikia, ir tikrai taip buvo. Bet neskubėjome. Nes iš tikrųjų, prie to vandenyno dar teko pabūti ne vieną kartą. Ir šiaip, ne pirmą kartą juk buvau prie Ramiojo vandenyno.

    Lotynų Amerika ėmė darytis tikra Lotynų Amerika, tiksliau ji visada tokia ir buvo. Autobusas, žinoma, vėlavo. Kaip supratau, ne todėl, kad kažkur užstrigo, ne dėl kamščių, bet šiaip iš principo vėlavo. Bet tos šalys tuo ir garsėja, kad viskas yra trankilu ir vyksta tada kai reikia vykti, o ne tada, kai tau kažko norisi. Kad ir vėluodamas, autobusas į Kalamą atvažiavo, ir mes jau išsukome iš tos garsiosios Pan-Amerikanos, pradėjome važiuoti kažkokiais kitokiais kalnų keliukais, vis arčiau Bolivijos sienos. Prieš akis sušmėžavo Ožiaragio atogrąža. Aišku, nebūčiau supratęs, kad va dabar jau pervažiuojame Ožiaragio atogrąžą, jei ten nebūtų ženklo, kurio nufotografuoti, žinoma, nespėjau. Bet tiek tos, svarbiausia, kad laiku pasiektume Kalamą, o laiku reiškė – gerokai prieš saulės laidą.

    Kalamoje oras buvo geras. Švietė saulė, šiek tiek svilino, tad buvo galima džiaugtis įdegiu. Pagal mano žinias miestas neturėjo būti labai didelis, ir nors detalaus žemėlapio neturėjome, tačiau spėjau, kad iki viešbutukų ar šiaip kokių vietų neturėjo būti labai toli. Ir tikrai taip buvo, nedaug paėję atsidūrėme kažkur ten, kur turėjo būti viešbučiai. Bet prieš viešbučio paieškas reikėjo išsiaiškinti, ar to viešbučio mums išvis reikės. Kaip tik priešais buvo ir kelionių agentūra, kuri pardavinėjo bilietus į Boliviją, Ujunį. Iš autobusų stoties jokie autobusai nevažiavo. Viskas ten labai supainiota, toje Lotynų Amerikoje. Koks skirtumas, svarbu, kad vežtų ir neluptų milijonų už tai. Autobusai į Ujunį yra, tačiau tik anksti ryte. Atrodo, kad iki Ujunio nėra labai toli, tad autobusai galėjo būti ne tik anksti ryte, bet ir kitu paros laiku, tačiau taip nebuvo. Nieko nepadarysi. Autobuso bilietus turime savo rankose, ir jau buvo aišku, kad vis dėlto viešbučio mums reikės, nes nakvoti lauke nebuvo pati maloniausia mintis. Dėl įvairiausių priežasčių.

    Mes lyg ir buvome numatę vieną, kuriame norėjome gyventi, bet staiga prie mūsų pasirodė viena mergina. Laba diena, gal reikia pagalbos. Šiaip pagalbos nereikėjo, bet kažkaip atsisakyti nepasisekė, ir ji nusprendė parodyti labai gerą ir puikų viešbutį, kurį ji pažinojo. Nusprendėme pasekti iš paskos. Sužinojome, kad ji pati ne čilėnė, o perujietė, ir jos parodytame viešbutyje nieko nebuvo. Durų niekas neatidarė. Tad nuėjome į kitą, tą, kurį buvom nusižiūrėję. Vietų buvo, išsirinkome patį pigiausią kambarį, nes reikėjo pernakvoti tik vieną naktį. Na, ir tada jau buvo laikas nueiti apžiūrėti Kalamos.

    Jau buvau prisiskaitęs, kad Kalama – tai buvęs šachtininkų miestas, kuris maždaug tuo ir garsėja. Kaip ir daugiau nieko ten nėra. Tad nieko daug ir nesitikėjau. Nors šiaip visai įdomus miestas, man asmeniškai patiko. Radome netgi restoraną, kuriame buvo jūros gėrybių patiekalų. Gal ir ne pačios šviežiausios jūros gėrybės, bet neapsinuodijome, tad to ir užteko. Ir šiaip visokių skanėstų. Tikriausiai turėjo būti gan nieko restoranas, nes jame žmonių buvo nemažai. Iš tikro, kitur nelabai buvo kur ir eiti. Apėjome keletą kartų visą Kalamą, jau išmokome mintinai visą vieną aikštę ir jos paminklą šachtininkams, radome netgi turgų, kur aš netekau žado. Įeinu į turgų, o ten: didžiausia puokštė rūtų, pamerkta į dar didesnį kibirą. Ko ko, o rasti rūtų kažkur toli nuo Lietuvos: tikrai nesitikėjau. Pasirodo be reikalo, nes rūtos gana dažnas ir populiarus augalas Lotynų Amerikoje, naudojamas įvairiausiems reikalams. Ir sutapk tu man taip.

    Kai saulė ėmė leistis vakarop dar išgėrėme kavos kažkur centrinėje miesto aikštėje, vakare nelabai ruošėmės kur eiti, tad nusprendėme nusipirkti kokio vyno ir užkandžių. Surasti vyną nebuvo taip paprasta. Tiksliau paprasta, mažyčių parduotuvyčių buvo ant kiekvieno kampo, tik prieš akis jau pradėjo plytėti tikroji Lotynų Amerikos realybė: visos tos parduotuvytės atidarytos, ir pardavėja yra, tik įeiti į jas negalima: grotos. Visur grotos. Per grotas paduodi pinigus, o tau duoda prekes. Ir visur taip. Įdomiai. Minu prisiminė, kad visai taip pat veiksmas vyskta ir Zimbabvėje, ir tikrai ne todėl, kad tos šalys neturi kur dėti geležies. Taip sakant pirmas ženklas, kad reikia būti atsargiems.

    Saulė jau ėmė visai žemyn leistis, pradėjo slankioti šunys, tas dienos karštis išgaravo kartu su paskutiniais saulės spinduliais, ir į kaulus ėmė smelktis Andų šaltis. Nors iki pačių Andų dar buvo toloka, bet jau reikėjo pradėti pratintis prie tuo Andų klimato, kur nėra keturių metų laikų, o jei tiksliau: yra visi keturi metų laikai, kiekvieną dieną: patekėjus saulei prasideda pavasaris, apie pietus – vasarą, vakarėjant – ruduo, o po saulėlydžio – gūdi žiema, kartais su sniegu. Įdomus klimatas. Mes sėdėjome kambaryje ir žiūrėjome televizorių, gerdami baltą vyną, o aš vis besidžiaugdamas rūtomis. Šiaip sutapo, kad tą dieną buvo mano gimtadienis, tai gavau rūtų. Keltis reikėjo anksti, paskutinų žiemos mėnesį, todėl neplanavome kur nors toliau eiti. Kambaryje šildymo, žinoma, nebuvo, tačiau tą naktį labai nesušalome. Visi džiaugsmai dar buvo ateityje.

    Ryte buvo dar šalčiau nei vakare, tiksliau net ne ryte, nes teko keltis gerokai prieš aušrą. Raktus atidavėme nemiagančiam dėdei, pasirodo, ne visi tuo metu miegojo ir nuėjome laukti autobuso. Kadangi bilietą pirkome ne autobusų stotyje, tai ir autobuso reikėjo laukti ne autobusų stotyje, o kažkur ant kampo. Ne mes vieni. Pradėjo rinktis daug bolivų (tikriausiai bolivų) su didžiuliais krepšiais, tikriausiai vežėsi visą savo mantą, dar buvo keletas užsieniečių, prancūzų, ir mes. Autobusas, žinoma, vėlavo, kas būtų visai nieko, jei nebūtų buvę taip šalta. Kadangi saulė netekėjo, tai šilčiau nesidarė. Tačiau kaip dažniausiai visada ir būna, autobusas po kiek laiko atvažiavo. Visi puolė lipti, mes irgi, ir maždaug prasidedant pavasariui mes pajudėjome iš Kalamos. Galvojome, kad vienas du ir būsime ant sienos, tačiau taip nebuvo. Prasidėjo ilga ir nuobodi kelionė į Ujunį. Prieš akis pradėjo dygti Andų šuešanai ir solsanai (snieguotosios Andų viršūnės), kurias aš puoliau fotografuoti, bet ateityje jų turėjome matyti dar daug ir daug ir daug. Autobusas po truputį ropojo viršun viršun, ir kai saulė buvo jau visiškai zenite sustojo: Čilės-Bolivijos siena. Kad tai kažkokia siena buvo galima suprasti tik pagal užrašą ant kelio ženklą ir sudriskusią Čilės vėliavą. Dar ženklas, ko negalima įsivežti į Čilę (iš idėjos nieko), pasų kontrolės pastatėlis, kur visiems į pasus įdėjo ženkliuką: Salida, ir viskas. Mes jau nebe Čilėje. Kadangi kaip visada reikėjo dar kažko laukti, tai išgėrėme kavos, bet greitai mus pakvietė eiti. Šiek tiek pavažiavome, persėdome į kitą autobusą ir nuėjome į dar vieną pastatėlį, kur visiems turėjo pagal planą sudėti antspaudukus Entrada. Ne šiaip sau kokia Entrada, o entrada į Boliviją.
    Friday, February 22nd, 2013
    6:27 pm
    Paragvajus III: Jėzuitų palmės
    Paragvajus turi vieną nedidelę bėdą keliaujant, ypatingai ne po sostinę. Iš idėjos jis visai gražus, šiltas, mielas, ramus, nepavojingas ir pigus, tačiau jei labai nori intensyviai užsiimti kultūrinio ir istorinio ar gamtinio paveldo apžiūrinėjimu, tenka visai nemažai laiko praleisti kelyje, kartais netgi daugiau nei apžiūrint tą kultūrinį istorinį beigi gamtinį paveldus. Tą mes jau sužinojome iš dėdė dukters, todėl prie Asunsjono ir apžiūrėjome tik tą njandučių kaimelį, nors gal reikėjo dar kuo nors užsiimti? Tačiau daugiau laiko nelabai buvo, o mes jau sėdėjome autobuse, kuris važiavo į Enkarnasjoną. Šiaip visai būtų apsimokėję ir kitur nuvažiuoti, tik vis ta bėda, kad laiko iki lėktuvo jau nebebuvo likę labai daug.

    Taigi sėdime, važiuojame, pro šalį slenką tos lygumos ir kloniai, beveik kaip Lietuvoje, tik tiek kad palmės visur auga ir kalba daugelis netgi ne ispaniškai, o tikriausiai gvaraniškai. Visai įdomi kalba, kurios nelabai ir išmokome, nes visi vis tiek kalba ispaniškai, kai reikia. Jokių cukranendrių laukų, dideli vienkiemiai, kuriuose gyvena tikrai nei JAV kaubojai, visas namų pastatymas rodo labai aiškias europietiškas šaknis, ne veltui ten tiek nemažai imigrantų iš Europos, ir tos mums artimesnės Europos (nė vieno nesutikau), o kadangi visas kelias gana ne trumpas, tad išsitraukiau savo mezgimus ir nėrimus, kurie tikrai nebuvo panašūs į jokius njandučius, bet vis buvo kuo užsiimti.

    Pakeliui kokį vieną kartą sustojome, šiaip atseit kavos atsigerti ir vairuotojui pasiilsėti, vis dėlto kelias ilgas, prie pat Enkarnasjono pravažiavome ir čipų sostinę Coronel Bogado, sako ten pačios geriausios čipos visame Paragvajuje, bet irgi, kaip rašo kelionių vadovai, visai nebūtina ten apsistoti ilgesniam laikui, užtenka tik nusipirkti čipų pravažiuojant, kadangi visi čipų pardavėjai įlips tiesiai į autobusą ir už centus pardavinės daugybę čipų. Taip ir buvo.

    Ir kai saulė jau buvo visai nusileidusi, galiausiai pasiekėme ir Enkarnasjoną, Pietų perlą. Pietų perlas tai ne šiaip kažkoks oficialus pavadinimas, o tik šiaip pavadinimas, galvojau dėl to, kad ten labai gražu, o iš tikrųjų tik dėl to, kad ten klimatas labai geras. Pilnas pavadinimas dar ilgesnis nei Asunsjono: Nuestra Señora de la Encarnación de Itapúa, žinoma, vėl Švč. Mergelė Marija. Tikrai jaučiasi, kad Paragavjus gana katalikiškas kraštas, jei kas antras miestas Marijos vardu pavadintas, o bent jau Enkarnasjono apylinkėse yra ir nemažai jėzuitų misijų ar vienuolynų, tai yra buvo nemažai jų, tad tie vardai visai pateisinami.

    Bet apie tai gerokai vėliau, tik saulei nusileidus ir visiškai sutemus, mes jau buvome Enkarnasjone, kur, žinoma, nebuvo taip jau labai šalta, nesvarbu, kad pats viduržiemis, galima vaikščioti vasariniais rūbais (Lietuvoje netgi vasarą kartais tenka daugiau apsirengti), vis dar žydėjo mbarakujos, kurios pilnaties šviesoje atrodė kaip sakuros, plačios aikštės, o mes ieškojome, kur čia būtų galima apsistoti.
    Toli niekur nėjome, kadangi ir pats miestelis nėra labai didelis, užteko užsukti į artimiausią viešbutį, prie pat stoties. Reikia pastebėti, kad jis buvo gerokai naujesnis nei Asunsjono Ambasadoriai, tad atitinkamai ir jo kultūrinė bei architektūrinė vertė kol kas mažesnė, tačiau tvarkingesni, su mažiau praėjusių amžių dulkių, užtat ir kaina buvo atitinkamai didesnė. Ne labai taip baisiai didesnė, tačiau vis tiek šiek tiek didesnė. O paprastai sostinėse būna brangiau nei provincijos miestuose.

    Viešbučio šeimininkė tikriausiai buvo japonė ištekėjusi už paragvajiečio, bent jau mes taip nusprendėme, nors nesu tikras, bet tokia keista japonė, krikščionė tikriausiai, gal netgi ne katalikė. O visi aiškiai išreikšti Azijos krikščionys dažniausiai nėra labai normalūs žmonės, ir dažniausiai ne teigiama prasme. Šiaip nieko prieš krikščionybę nieko prieš neturiu, tačiau ji yra gavusi gan keistą prieskonį Azijos šalyse. Net patys azijiečiai tai pripažįsta, bet tai jau visai kita kalba.

    Kadangi Enkarnasjonas suskirstytas į atseit senamiestį ir ne senamiestį, tad išėjome apžiūrėti to senamiesčio, nes ne senamiestis tikriausiai kažkuo labai nenustebins. Tačiau reikia pripažinti, kad netgi senamiestis labai daug kuo nenustebino. Gal ten irgi karas buvo koks praūžęs, todėl iš viso architektūrinio ir istorinio paveldo yra likusi tik Ginklų aikštė (kuri šiaip labiau parkas nei aikštė) ir keli pastatai palei pagrindinę gatvę. O iš kitos pusės gal kitoje upės pusėje esanti Argentina įtakojo tą Enkarnasjono modernumą?

    Tai tikriausiai jau kokia Paragvajaus tradicija, kad visi didesni miestai turi privalomai būti ant upės kranto, ir ne šiaip sau ant upės kranto, o ant pasienio upės kranto. Enkarnasjonas irgi buvo ant upės kranto, Paranos upės, o tos upės, ne taip kaip įprasta Lietuvoje, neteka per miesto centrą, bet miesto pakraščiu: nusprendi sau pasivaikščioti paupiu, išeini iš namų, va tau upė, eini eni, sugalvoji pasiplauktio, perplauki upę ir jau esi Argentinoje. Ir toliau vaikščioji paupiu. Kitąpus upės tikrai matėsi Argentinos žiburiai, ne miškai ir ne pelkės, o žiburiai, nes kitoje upės pusėjo buvo Posados, kažkuo neypatingas Argentinos miestelis.

    Enkarnasjone dar buvo ir keletas barų ar kavinių, restoranų, kurie bent jau tuo metu ruošėsi užsidarinėti, didelė parduotuvė, kuri irgi ruošėsi užsidarinėti, tad mums nieko daugiau neliko, kaip po ta mėnesiena ir žydinčiomis mburukujomis grįžti namo, pas tą keistą japonę ir jos vyrą. Tačiau nameliai švietė naujumu tik kažkodėl turėjo irgi kažkokį keistą prieskonį.

    Kad pačiame Enkarnasjone nėra ką veikti jau buvome supratę iš vakaro, tam net nereikėjo labai studijuoti kelionių vadovo, tad kitą dieną nusprendėme važiuoti to, ko iš tikrųjų ten ir atvažiavome: į Trinidadą. O Trinidadas tai ne tik valstybė Karibų jūroje, Paragvajuje jie turi savo nuosavą Trinidadą (ir tikriausiai ne tik Paragvajuje ir tikriausiai ne po vieną, nes ispaniškai Trinidad reiškia Trejybę, tą švč.). Tad tas Paragvajaus Trinidadas, kuris yra visai netoli Enkarnasjono yra vienas iš būtinai privalomų lankyti objektų, kadangi UNESCO  įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Trinidadas ir Jėzus, du objektai. Skamba taip įdomiai, o iš tikrųjų tai jie abu yra jėzuitų griuvėsiai.

    Kaip jau reikėjo tikėtis, būtina nusigauti iki autobusų stoties, bet tai nebuvo tokia didelė bėda kaip Asunsjone, kadangi mūsų viešbutis buvo tiesiai prieš autobusų stotį. Apsiginklavome termosu bombija ir matere, ir jau galima sakyti buvome pasiruošę keliauti. Reikiamas autobusas stovėjo kažkur ten, kur reikia, niekas neliepė eiti ar važiuoti nežinia kur, netgi penkių metrų, ir visai netrukus mes netgi išvažiavome iš Enkarnasjono, šiek tiek pavažiavome paupiu, iš tolo pavarvinome seilę į Argentiną (nors nebuvo ten ko varvinti seiles) ir jau galvojome, kad važiuosime sau ramiai.

    Bet taip nebuvo. Aplinkui keitėsi tos plynės ir kloniai, augo palmės ir kitokie medžiai, žydėjo mburukujos, mūsų autobusas sustojo ir buvo liepta visiems išlipti. Ginkluotas apiplėšimas. Čia taip Kolumbijoje tikriausiai būtų, o Paragvajuje tai reiškė, kad kažkodėl mums reikia persėsti į kitą autobusą. Tiksliai net nežinau kodėl, nes ne visi žmonės persėdo, o gal visi. Koks skirtumas. Svarbiausia, persėdome, ir toliau sau per laukus ir klonius važiavome toliau.

    Nors Enkarnasjonas ir nežavėjo savo architektūrinėmis subtilybėmis ir kažkokiu trankilu gyvenimo būdu, tačiau žmonės ten malonesni. Suprato, kad tie gringai (t.y. užsieniečiai) ne šiaip sau važiuoja pasivažinėti autobusu Paragvajaus kaimais, tad kai jau buvome beveik privažiavę prie Trinidado pasakė, kad čia ir reikės išlipti. Ir labai gerai, kad pasakė, kadangi to Trinidado nuo kelio nesimatė, ir šiaip kažkokių spindinčių reklamų nebuvo (nors kaip UNESCO pasaulinio paveldo šedevrui galėtų būti), tad pravažiuoti jį šansų buvo ir labai netgi nemažų.

    Tačiau mums taip neatsitiko, išlipome, radome nuorodą ir nuėjome tuo jau nebelabai pagrindiniu keliu, iš kurio abiejų pusių buvo akmeninės stacijos, menančios Kryžiaus kelią, tad tikriausiai ėjome teisinga kryptimi. Žinoma, nedažnai tenka matytis Kryžiaus kelio stotis ant kažkokio kelio, bet tikriausiai taip ir turi būti, o kai tas Kryžiaus kelias jau baigėsi prieš akis kilo ir Maču Pikču giuvėsiai.
    Užrašai ispanų, gvaranių, prancūzų, anglų ir dar keliomis kalbomis sveikino atvykus į Trinidadą, nusipirkome bilietą, nes į tuos Pasaulio paveldo objektus dažniausiai reikia pirkti bilietą, ir jau galėjome sau ramiausiai vaikščioti po tą vienuolyną, o tiksliau po tai, kas iš jo buvo likę.

    Buvo likę ne per daugiausia: kelios gyvenamojo korpuso sienos, bažnyčios sienos, kur dar matėsi altoriaus vieta ir ten, kur kažkada turėjo kabėti kryžius, kolonos, skulptūrų nebuvo jokių, paveikslų irgi. Šiaip daugiausia tik sienos ir palmės po visur. Griuvėsių viduryje buvo likęs dar vienas bokštas, į kurį užlipus nuo viršaus buvo galima apžiūrėti ir visus griuvėsius. Matėsi, kad griuvėsiai europietiški, tik palmės ten ne visai tiko, bet taip jau yra. Ir šiaip, turint omeny, kad tai Pasaulio paveldo objektas, negaliu pasakyti, kad jį lanko labai jau daug turistų. Tiesą sakant, per tą pusvalandį ar kažkiek, kurį mes ten praleidome, sutikome tik porą. Kurie irgi neaišku ko buvo atvažiavę. Ne į visus Paveldo objektus plūsta minios žmonių, ir labai gerai daro, nes gali sau ramiai apžiūrėti visas tas kolonas ir apgriuvusias nišas, išklypusias grindis ir kitas senienas.

    Šalimais buvo dar vienas namelis su mažesne istorine verte, bet gyvenamas. Gal koks sargas, o šalia esantis žemėlapis skelbė, kad šitame regione yra ir daugiau jėzuitų vienuolynų griuvėsių išsidėsčiusių abiejose Paranos pusėse, o tai reiškia, kad tiek Paragvajuje, tiek Argentinoje, o pats artimiausias vienuolynas, žinoma Jėzus.

    Trinidadas, kaip sužinojome vienas iš didesnių, kuriame net pusantro šimto metų gyveno jėzuitai ir tikriausiai kiti, o tada kai XVIII a. pabaigoje jėzuitus išvijo iš visų Ispanijos kolonijų (kai juos apskritai pradėjo persekioti beveik visoje Europoje), tie visi vienuolynai ir buvo apleisti apgriauti ir sugriauti, kol jų niekas neįtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

    Visai netoli buvo dar vienas vienuolynas, Jėzaus, į kurį irgi buvo galima nuvažiuoti, nes tai irgi buvo vienas iš privalomų punktų, kuriuos reikia aplankyti Paragvajuje. Iš tikrųjų tai ne visai arti tas Jėzus, dar keletas kilometrų iki jo, pėsčiomis eiti laiko daug nebuvo, o važiuoti iki jo... irgi ne taip jau paprasta. Paeikite, palaukite autobuso, kuris turėtų važiuoti kas valandą, grįžtant irgi tikriausiai reikės laukti to autobuso, kuris kas valandą važiuoja, tačiau kuris neveš iki Enkarnasjono, tad vėl reikės persėsti... Vienu žodžiu taip visaip pagalvoję, nusprendėme iki Jėzaus nevažiuoti.

    Vietoj to nuėjome į prie kelio esančią kavinę, kur žmonės buvo užsiėmę siesta, tad mes jiems labai ir netrukdėme, tik spraito su kola pasiėmėme. Kai atsibodo gerti vien spraitą ar kolą, bandėme ja užpilti matę. Matė su spraitu buvo skaniau nei su kola, o vietiniai į mus tikriausiai žiūrėjo kaip į barbarus, nes dar tokio pasityčiojimo iš tererės gal ir nebuvo matę.

    Autobusas netruko atvažiuoti, saulė ėmė leistis, o Enkarnasjone ypatingos veiklos nebuvo. Šiek tiek pasivaikščioję darom siūlų parduotuvę, nes aš beveik visus siūlus jau buvau išmezgęs kelionėje iki Enkarnasjono, radome dar interneto kavinę, dar užsukome į tą supermarketą vyno nusipirkti, eilinį kartą pasėdėjome Ginklų aikštėje, pasivaikščiojome kitomis gatvėmis.

    Trumpai kalbant, tame Pietų perle daugiau nebebuvo ką veikti, o norint apžiūrėti visą Paragvajų reikėjo šiek tiek daugiau laiko, nei mums jo buvo likę, tad kitą dieną labai aiškiai buvome suplanavę važiuoti atgal į Rytų miestą – Ciudad del Este.

    Ciudad del Este nebuvo labai reikalingas dėl kokių architektūrinių ar istorinių paminklų, mums šiaip jau reikėjo nusigauti į Argentiną. Žinoma, priešais Enkarnasjoną irgi buvo Argentina, užteko tik perplaukti upę, ir būtų galima tenai keliauti, tik visa bėda, kad mes dar nebuvome matę Iguasu krioklių iš Argentinos pusės, o kelionės Paragvajuje pigesnės nei Argentinoje, taigi paskutinės dienos Paragvajuje planas: Rytų miestas.

    Labai sudėtinga nebuvo, kaip jau minėjau, autobusų stotis tiesiai priešais viešbutį, autobuso laukti ilgai irgi nereikėjo, ir vėl prasidėjo ta ilga ilga kelionė per laukus ir klonius, lygumas ir saulėgrąžų laukus, vienkiemius ir palmynus, kur tik dėl tų palmių galėdavai suprasti, kad esi ne Lietuvoje. Net oras buvo tikriausiai panašus, tik skirtumas, kad tuo metu Lietuvoje buvo pats vidurvasaris, o Paragvajuje – viduržiemis.

    Šiaip gal būtume sau ramiai ir nuvažiavę, tik autobusas vėl sustojo. Vėl ginkluotas apiplėšimas. Kaip būtų Kolumbijoje. Tačiau ir vėl tai nebuvo ginkluotas apiplėšimas. Ir ne šiaip kažkoks autobuso keitimas. Viskas daug daug daug paprasčiau: mūsų autobusas sugedo. Bet taip nepataisomai sugedo, toliau važiuoti nebegali, reikia laukti kito. Didelių vilčių nedėjau, kad kitas atvažiuos greitai, ir tikrai jis labai greitai neatvažiavo. Tikrai ne už penkių ir ne už dešimt minučių, bet kelių valandų laukti irgi nereikėjo. Persėdome į tą kitą autobusą ir dar po kiek laiko, kai saulė jau ėmė krypti vakarop, vėl buvome Rytų mieste.

    Gal būtų buvę geriau nusigauti iki Brazilijos, tuo miesto autobusu, o vėliau kokiu nors miesto autobusu važiuoti toliau iki Argentinos... Nes, kad ir kaip bebūtų keista, tas taškas kur upė Iguasu įteka į Paraną, ir kur abiejose upės turėtų būti didžiausi kriokliai, ir kur šiaip jau susikerta trys valstybės: Brazilija, Argentina ir Paragvajus, ir kur kiekvienoje valstybėje ant sienos yra po miestą. Tai yra šiaip jau iš idėjos turėtų būti labai paprasta iš vienos valstybės nusigauti kiton. Bet taip yra tik Brazilijoje. Iš Paragvajaus užtenka pereiti upę ir būsi Brazilijoje, iš Argentinos irgi užtenka pereiti upę ir būsi Brazilijoje... O va jei nori iš Paragvajaus patekti į Argentiną, turi vis dėlto kirsti Brazilijos sieną. Netgi autobusu galima. Tiesa, pasų niekas netikrina, ir jei kam nors būtina Brazilijos viza, tai šituo atveju galima to išvengti.

    Jei labai trumpai, tai nuvažiavę į Rytų miestą ėmėme laukti autobuso į Argentiną. Kaip jau įprasta nespėjus išlipti iš autobuso pristojo įvairių kompanijų atstovai siūlydami savo paslaugas, mes nusipirkome bilietą, autobusas turėjo atvažiuoti po penkiolikos ar dvidešimt minučių (bent jau mums taip pasakė) ir mes ėmėme ramiai laukti. Tačiau autobusas žinoma, neatvažiavo nei už penkiolikos nei už dvidešimt minučių. Gal mes kažką ne taip supratome. Bet ne mes vieni taip supratome, nes šalimais stovėjo dar tokia moteriškė, kuri irgi piktinosi, mūsų irgi klausė, kada mums buvo pasakyta. Vienu žodžiu visiems sakoma, kad autobusas bus tuoj, o jis buvo visai visai ne tuoj.

    Saulė leidosi vis labiau vakarop, jau netgi galėjo ir temti pradėti, ir kai jau visai visai buvo nusibodę laukti galiausiai prisistatė ir mūsų autobusas. Taip, Argentina, Iguasu, galime važiuoti. Dėl visa ko vairuotojui užsiminėme, kad mums reikia būtinai sustoti prie sienos, kad mūsų pasus patikrintų, nes paragvajiečiams pasirodo visai nebūtinai ten sustoti. Ir kitiems aplinkinių miestų gyventojams. Autobusas atrodė irgi kaip ne prieš šimtą metų darytas, tad jautėsi, kad Paragvajus lieka už nugaros.

    Per Rytų miesto turgus, kamščius ir aukštus pastatus patekome prie tilto, ir saulei leidžiantis palikome tą svarbiausią Pietų Amerikos akcentą – Paragvajų. Dar koks pusvalandis Brazilijos gatvėmis, o pervažiavę dar vieną upę galiausiai buvome Argentinoje.
    Wednesday, February 20th, 2013
    4:36 pm
    Paragvajus II: Voratinkliniai siuviniai-nėriniai-mezginiai njandutis
    Atsikėlus iš ryto pasigalvojome, kad neužteks tik puodelių, nes šiaip geriant matę dar yra privalomos ir arbatžolės bei vanduo. Su arbatžolėmis viskas paprasta, nueini pas dėdę ar šiaip į kitokią krautuvytę ir už centus nusiperki (tikrai ją ten už centus pardavinėjo), vandens irgi galima lengvai gauti, bet va kaip ji nešiotis. Kadangi šiaip jau lauke tikrai nėra šalta, tai tas vanduo gana greitai įšiltų, ir tada gautųsi nebe tererė ir netgi ne matė, o neaišku kas (vėliau bandžiau arbatžoles užpilti tiek karštu, tiek šaltu, tiek drungnu vandeniu, tai turiu pasakyti, kad drungas vanduo yra ne kas matės žolėms). Taigi dar šiek pasitarę nuėjome į tą pačią aikštę, nusipirkome termosą, visą komplektą taip sakant, artimiausioje parduotuvėje bandėm nusipirkti vandens. Vandenį pardavė, tik vandens butelio talpa ir termoso talpa šiek tiek nesutapo, gerokai nesutapo, nors pardavėja lyg ir teigė, kad viskas bus gerai.

    Nors koks čia dabar skirtumas, svarbiausia, kad turėjome viską, ko reikia teisingam tererės gėrimui: arbatžolių, termosą, šiaudelį bombiją ir matės puodelį matero, ir vandens. Šiaip trūko tik tererės ruošimo įgūdžių, bet jie tikriausiai ateis su laiku. Ta proga nuėjome į tas dvi aikštes, Ginklų ir Konstitucijos, prie Kabildo, prisėdome ant suoliuko po žydinčiomis mburukajomis ir ėmėme gerti. Buvome labai teisingai įvertinti praeivių, netgi sulaukėme palaikiančių šūksnių: terere, tranquilo, si si muy tranquilo. Šiaip ne tiek gėrėme, kiek amžinomės nuotraukose su terere, su termosu ir su Kabildu.

    Kai jau baigėsi toji siesta, reikėjo pratęsti Asunsjono apžiūrą, o vienas iš svarbesnių punktų yra geležinkelio stotis. Retai kurioje valstybėje geležinkelio stotis yra įtraukta į privalomai apžiūrėti punktų sąrašą tačiau Asunsjone taip jau yra, ir visai ne dėl ko nors kitko, o tiesiog toji geležinkelio atkarpa buvo pirmoji geležinkelio atkarpa Pietų Amerikoje. Juk neveltui Paragvajus buvo viena turtingiausių ir galingiausių Pietų Amerikos valstybių. Tik tikriausiai ta pirmoji Pietų Amerikos geležinkelio atkarpa buvo ir pirmoji, kuri buvo uždaryta, todėl dabar iš jos padarytas muziejus. Ne iš visos atkarpos, bet iš tos geležinkelio stoties, kur netgi galima pažiūrėti ir į pirmąjį Pietų Amerikos garvežį, iki šiol jis ten stovi. Sakoma, kad kartais netgi važiuoja kažkos traukinys į Aregvą ir ten galima nusipirkti bilietų, bet tuo metu niekas niekur nevažiavo ir jokių bilietų niekas nepardavinėjo.

    Priešais geležinkelio stotį buvo dar viena aikštė (daug aikščių Asunsjone, tikriausiai irgi buvusios prabangos ženklas), tik šitoji aikštė – Urugvajaus. Ten irgi žydėjo mburukajos, buvo dar visokių kitokių medžių, kelios bažnyčios, kaip ir priklauso katalikiškai valstybei, architektūriniai paminklai, kurių dauguma apnešti dulkių sluoksnių, menančiu ne tik Antrąjį, bet ir Pirmąjį pasaulinį karus, o gal ir dar senesnius laikus. Paragvajaus spindesys ir skurdas.

    Šiaip Asunsjone galima būti ir būti, ir niekuo per daug nesijaudinti. Tik bėda, kad mes turėjome nelabai daug laiko nieko neveikti, todėl reikėjo kažkaip konkrečiau susiplanuoti visą buvimo Paragvajuje laiką, kad blogiausiu atveju nepavėluotume į savo lėktuvą, kurio laikas po truputį po truputį vis artėjo.

    O kas geriau gali padėti tuo klausimu, jei ne turistų informacija, kuri kaip tik labai patogiai buvo kažkur miesto centre, tad jie tikriausiai viską galėjo pasakyti: ką ir kur tame Paragvajuje ar Asunsjone galima veikti. Kaip ir žinojau, kad tikriausiai reikia važiuoti į Trinidadą ir Jėzų (visai normalus pavadinimai, seni jėzuitų vienuolynai, yra tokių), galbūt pabandyti į europiečių koloniją (kuri įkurta šiaip pabėgėlių iš TSRS), o daugiau... kaip ir nelabai buvo kas. Tad tuo klausimu kreipėmės į turistų informacijos centrą. Nieko jis labai daug nepadėjo, tačiau eilinį kartą radome tų mezginių-nėrinių nandučių, kurių taip ir neišsiaiškinau, kaip galima daryti. Tačiau sužinojome, kad visai netoli yra vienas toks kaimelis ar miestelis, Itaugua, kuris dar vadinamas tų nandučių sostine, tad ta proga nusprendėme nuvažiuoti ten, kuo vis dėlto garsi ta sostinė. Žinoma, aplinkui buvo dar visokių kaimelių ar miestelių: San Bernardinas, garsėjantis keramika, Caacupė, garsėjanti katedra, tad labai norint galima bandyti visur suvažinėti, bet pradžiai nusprendėme išbandyti Itaugvą, vis dėlto tie tradiciniai nėriniai-mezginiai njandučiai kol kas kitur nebuvo matyti, tad gal visai ir įdomu. Ta proga keletą pavyzdžių nusipirkome ir pačiame turistų informacijos centre, kadangi jie be informacijos, kurios labai ir neteikė, dar pardavinėjo ir visokius rankdarbius.

    Buvo likęs dar vienas privalomas punktas, nors niekur neįtrauktas, tai Enkarnasjon bažnyčia, tačiau ji buvo uždaryta. Kažkodėl. Bet užtat pakeliui radome korėjiečių tekvondo mokyklą, kas šiaip nebuvo pats būtiniausias dalykas tuo momentu, ir kaip tik pradėjo leistis saulė...
    Čia reikia paminėti kad saulėlydžiai ir saulėtekiai dažnai būna įtraukiami į kokius privalomus pamatyti punktus, tik to negali pasakyti apie Asunsjoną. Nežinau, tikriausiai ne kasdien saulėlydžiai ten būna gražūs, tačiau tą dieną jis buvo įspūdingas. Spalvos mainėsi: raudona, geltona, violetinė ir visokios kitokios, man kilo vėl ta pati idiotiška mintis keliauti prie upės ir pažiūrėti į Argentiną, bet, žinoma, nieko nepamatėme, nors saulėlydis į Paragvajau upę visai gražus.

    Vietoj Argentinos radome grafiti ant sienos, kuri skelbė: leiskite jiems valgyti čipą. Gal kokie kolonizatoriai buvo bandę uždrausti, bet labai kvailai tada darė, nesuprantu, kodėl ir kas galėtų uždrausti čipą. Gatvėse važinėjo mašinos ir netikėtai klausą patraukė toks įdomus garsas. Muzika, žinoma. Kažkokia irgi primenanti lietuvišką, gal ne visai lietuvišką, nes dainavo tikrai nelietuviškai, tad užėjome į tą muzikos parduotuvę. Ten pardavinėjo įvairiausius kompaktinis diskus, su visokiomis paragvajietiškomis ir ne tik dainomis, ir tada sužinojau, kad daugelis tų melodijų: polkos. Vat kas buvo labai panašu. Tad ir prisipirkome paragvajaus melodijų, kurios sakyčiau labai paprastos ir kažkokiomis virtuoziškomis savybėmis nepasižymi, kažkuo netgi primena paprasčiausias tarybinės estrados dainas ir gal netgi traukia į brolių Aliukų lygį... Bet koks skirtumas. Svarbiausia, kad kelios dainos net ir gvaranių kalba įdainuotos. Įdomiai taip skamba ta gvaranių kalba su nosiniai balsiais ir rusišku y.

    Kaip jau įprasta nuėjome palinksminti dėdulę, teko pasakyti, kad tikrai neisime pas jokias korėjiečių bendruomenes, nes matote, taip jau išeina, kitą dieną planuojame daryti turą po Asunsjono apylinkes (tuo metu dar nežinojau, kad tikrai bus ilga ir nuobodi ekskursija), pasiklausėme jo istorijų apie žmonos mirtį, sūnaus blogą elgesį, korėjiečių kalbą ir dar vieną tokią įdomią istoriją, kurią reikia palikti jau pačiai pabaigai, nors iš idėjos ją girdėjome šimtą kartų per tas kelias dienas Asunsjone. Mūsų kambaryje vis dar buvo šilta, netgi sakyčiau kartais šiek tiek per karšta, kadangi saulė vis švietė kepino ir niekaip nevėso, kambariuose, žinoma, jokių oro kondicionierių nebuvo (nepasakyčiau, kad labai reikėjo, bet vis tiek nebuvo), langai – be stiklų, tik su tokiomis langinėmis, kurios labai gerai viską užtemdo, tad tą dieną nusprendėme langinių visiškai nedaryti, kad būtų kuo kvėpuoti. O tai reiškė, kad visą naktį ėdė uodai ir moskitai. Juk neveltui Asunsjonas yra ant Paragvajau kranto, kuris labai garsėja pelkėmis ir dirbamomis žemėmis.

    Visą naktį lijo, nelabai lijo, šiek tiek lijo, tačiau vis tiek. Uodams tai atrodė nė motais, nors gal kaip tik motais, tad jie labai grūdosi į mūsų kambarį. Todėl diena išaušo irgi tokia visai negraži, apsiniaukusi, tačiau vis tiek buvome nusprendę, kad reikia važiuoti pasižiūrėti tų nuostabiųjų mezginių-nėrinių, tikriausiai daugiau ten nieko ir nesimatys. Autobusas į Itagvą važiuoja kažkur nuo autobusų stoties, tad pirmiausia reikėjo nusigauti iki jos. Jau žinojome, kad aštuonioliktas autobusas niekur neveš, be to, jis per centrą ir nevažiuoja, tad nebuvo jokių pagundų per klaidą į jį įlipti. Tačiau iš centro važiavo ne vienas ir ne du autobusai iki pat stoties. Pravažiavome didžiausius turgus ir ką labiausiai pamačiau, tai Marijos siuvyklą. Taip taip, tos pačios Marijos Lopes apie kurios gyvenimo dramą sukurtas ir pastatytas ilgiausias serialas. Ir ne šiaip sau supratau, kad ten Marijos siuvykla, nes ant jos iškabos taip ir buvo parašyta: Marijos Lopez siuvykla, ir dar jos nuotrauka yra (t.y. Viktorijos Ruffo). Tik ta siuvykla atrodė pastatyta panašiu metu, kaip ir visas Asunsjonas. Gaila, nespėjau nufotografuoti, tačiau visai apsidžiaugiau, kad tie vaikystėje žiūrėti serialai davė naudos.

    Taigi jau buvome autobusų stotyje, tačiau pasirodo, kad ta stotis tai tik tarpmiestinių autobusų, o va visokios priemiestinės kryptys važiuoja iš kažkur nežinia kur. Sako, eikite ten. Nuėjus ten tikrai pamatėme vieną autobusą, ant kurio užrašyta: Itagua. Taigi tikriausiai nuėjome ten. Tik bėda, kad tas autobusas irgi liepė eiti kažkur kitur. Tai yra jis pats sau ramiausiai stovėjo, o mums reikėjo paeiti dar kokius penkis metrus ir irgi stovėti. Tikriausiai atvažiuos kas kitas. Bet irgi taip nebuvo, atvažiavo tas pats autobusas, kuris ir liepė eiti tuos penkis metrus. Nesupratau, kodėl taip atsitiko, bet tikriausiai tokie papročiai Paragvajuje. Ant to autobuso buvo parašyta Itagva, dėl visa ko aš dar kelis kartus pakartojaus, tad tikriausiai važiuojame ten, kur reikia.

    Kaip ir priklauso Paragvajuje, buvome apsiginklavę termosu, bombiją matera ir arbatžolėmis, todėl sau ramiausiai važiavome ir džiaugėmės keliu. Iš pradžių teko prasukti per visus Asunsjono priemiesčius, kurie labai garsėjo turgumis, gal ne tiek garsėjo, kiek tiesiog buvo turgūs, ir juose tikriausiai pardavinėjo viską, ko tik netingėjo. Autobusas vis sustodavo, vis įlipdavo kas netingėjo, kartais išlipdavo, bet dažniau įlipdavo, ir jau buvo pilna, priemiesčiai ir turgūs baigėsi ir iš visų pusių vėl plytėjo tie lietuviškai lygūs laukais su palmėmis.
    Kadangi ant autobuso buvo parašyta Itagua, tad tikėjomės, kad paskutinė stotelė ir bus Itagua, nes šiaip daugiau nieko ant jo ir nebuvo parašyta, bet čia vėl padarėme esminę klaidą. Tiksliau aš padariau esminę klaidą taip tikėdamasis. Taigi važiuojame per tuos plačius ir lygius laukus, kartais matome vienkiemius, ir staiga didžiulis užrašas: sveiki atvykę į Itaguą, njandutį sostinę. Ir gražiausiai piešiniai tų njandučių. Supratome, kad jau esame beveik vietoje. Tačiau, aš juk galvojau, kad paskutinė stotelė, kur jau visi išlips ir bus ta, kur mums reikia išlipti. Tad ramiausiai sau važiavome. Kažkas išlipo, bet tikrai ne tokiomis miniomis, kad pagalvotum, jog tai paskutinė stotelė, todėl važiavome sau ramiai toliau. Konduktorius jau ne vieną kartą į mus kreivai ir įdomiai pažiūrėjo. Reikėjo susiprasti.

    Taigi kažkas išlipo, mes vis dar esame kažkokiame miestelyje, o čia vėl prilipo daugybė žmonių, daugiausia visokių mokinukų, tad pagalvojau, kad mes dar būsime tame kažkokiame pagrindiniame miestelyje, todėl labai nesijaudinau. Staiga miestelis baigėsi ir mane jau paėmė nerimas, tačiau netrukus vėl privažiavome kažkokį miestelį, kuris jau tikėjausi, kad bus tas esminis. Vėl išlipo kažkiek snukių, ir prilipo dar daugiau. Vienu žodžiu, buvau visai susipainiojęs. Minu jau ne vieną kartą liepė pasiklausti aplinkinių, kur mes čia važiuojame, konduktorius jau ne pirmą kartą žvilgtelėjo kreivai, o mes vis dar važiavome. Galiausiai miestelis baigėsi ir vėl plytėjo laukai laukai ir plynės, su kai kuriais vienkiemiais, mes vis važiuojame, žmonės po truputį išlipinėjo ir tada man jau tikrai kilo mintis, kad kažką padarėme ne taip. Tad vis dėlto paklausiau šalia sėdinčios ponios, kur gi ta Itagua, o atsakymas, žinoma, buvo toks kaip ir reikėjo tikėtis: Itagvą pravažiavome jau užvakar. Ką gi, lipome bet kur, tai yra kaip priklauso: patraukėme virvelę, valkis atšoko, durys pačios atsidarė, o mes buvome kažkokiame Paragvajau kaimelyje, kuris labai daug kuo nesiskyrė nuo lietuviškų kaimelių ar miestelių.

    Tik bėda ta, kad tas kaimelis ar miestelis tikrai nebuvo kelionės tikslas, ir jis nelabai atrodė, kaip kažkoks lankytinas objektas, tad reikėjo kažkokiu būdu iš jo išsigauti. Ėjimas pėsčiomis nelabai viliojo (nes prisiminėme, kad važiuota ne trumpai, be to, ne pačiu tiesiausiu keliu), tad reikėjo bandyti kažkaip nusigauti atgal. Jokios stotelės ar bent jau kažko panašaus į stotelę nesimatė, be to, nelabai matėsi ir gyvų būtybių, kurių būtų galima paklausti. Galiausiai viena moteriškė vis dėlto nusprendė pasirodyti ir pasakė, kad laukite tiesiog čia, bet kuris autobusas važiuoja į Itagvą. Taip ir buvo, sėdome į pirmą pasitaikiusį autobusą, ant kurio buvo parašyta neaišku kas, grįžome tuo pačiu keliu, nebedarėme tos klaidos, lipome maždaug ten, kur iš atminties supratome, kad tai bus Itagva.

    Kaip ir reikėjo tikėtis Itagva nebuvo miestas pastatytas vien tik iš njandučių, juos ten tiesiog pardavinėjo. O šiaip miestelis kaip ir bet kuris kitas: su bažnyčia, aikšte ir kitais privalomais atributais, o palei pagrindinį kelią išsirikiaviusios ir tos njandučių parduotuvės. Tik, žinoma, reikia pripažinti, kad pasirinkimo čia buvo gerokai daugiau: buvo galima nusipirkti ne tik servetėlių, padėkliukų po puodeliais, bet ir staltiesių ar paveikslų, viskas padaryta iš njandučių. Galiausiai išsiaiškinau, kad njandutis nėra nei mezginiai, nei nėriniai.

    Besirenkant ir derintis dėl kainų, viena moteriškė pasiūlė nusipirkti ir pigesnį variantą, tai yra dar nebaigtą. Tiesą sakant nelabai ji norėjo siūlyti tai, bet taip jau išėjo. Bet užtat supratau, kaip tie njandučiai daromi. Nei mezgami, nei neriami, o ant bet kokios paklodės išsiuvinėjami, įvairiausių spalvų siūlais, labai spalvingais, dažniausiai įvairiausiais apskritimais ir gėlėmis, nors šiaip tik apskritimais, vėliau viskas iškrakmolyjama, o ta paklodė iškarpoma: lieka tik siūlai, kurie ir atrodo kaip voratinkliai. Dėl to tai ir vadinama njanduti, kas gvaranių kalba reiškia voratinklį. Tad ta proga, kad taip toli atvažiavome, viską ir nusipirkome.

    O tada buvo toks esminis dalykas, kaip grįžti atgal į Asunsjoną. Šiaip buvo aišku, kad greičiausiai daugelis autobusų važiuos ta kryptimi, tik bėda, kad Asunsjonas su priemiesčiais užima nemažą plotą, o į kurį konkrečiai tašką nusigaus mūsų autobusas – nelabai aišku. Kaip iš autobusų stoties parvažiuoti namo jau žinojome, o kaip iš kitų taškų, kaip ir nelabai. Be to, autobusų stotelėse kryptys dažnai nesurašytos, ir apskritai autobusai važinėja taip, kaip jiems reikia, tik reikia gana pastudijuoti visą planą, kad suprastum. Netgi sudėtingiau nei Seulo autobusų sistema, kur žmonės irgi dažniausiai žino tik tuos tris maršrutus, kuriais jie dažniausiai važinėja. Taigi operacija y – surasti autobusą, kuris važiuotų į Asunsjono autobusų stotį.

    Vėl pravertė ispanų kalbos žinios (kurios vis dar nelabai gausios buvo), bandau klausti, ir kuris gi autobusas važiuoja į autobusų stotį. Mačiau, kad pravažiuoja labai nemažai įvairaus plauko transporto priemonių, bet nė ant vienos nebuvo parašyta Autobusų stotis. Ir šį kartą supratau, kad vis dėlto su ispanų kalba nėra taip jau gerai, kaip norėtųsi. Atsakymą supratau, tik bėda, kad atsakinėtojas nelabai suprato klausimo, jis parodė, kur yra Itagvos autobusų stotis. Labai puikus atsakymas. Šiaip pasėdėjus nusprendėme labai ilgai nesiparinti, tiesiog lipti į pirmą pasitaikiusį, o vėliau jau kaip dievas duos.

    Gerai, kad dievas davė visai gerai, nes bevažiuojant vėl įpuolėme į tuos turgus, kur nusprendėme ir išlipti. Ten tikriausiai klausimas apie autobusų stotis turės daugiau prasmės, ir šiaip visai verta turgus apžiūrėti. Turgūs, žinoma, nebuvo kažkuo labai ypatingi: tiesiog Kalvarijos ir Gariūnai vienoje vietoje, ir jiems neskirtas kažkoks atskiras plotas, o visos ištisos gatvės. Eini sau ramiai gatvėmis, ir perki ko reikia arba nereikia. Turistai perka ko nereikia, o vietiniai, kol kas gyvena taip, kad perka tai, ką reikia. Bet šiaip iš idėjos visai įdomus reikalas yra visokie turgūs, nes pardavinėja ir batus, ir kojines, ir techniką, ir vaisius ir čipas (tuos, kurie ne čipsai), ir kitokius valgius. O taip bevaikštant, saulė ėmė netikėtai leistis, o mes dar netikėčiau atsidūrėme prie autobusų stoties. Nors šiaip jau visai tikėtai mes ten atsidūrėme, taip maždaug iš atminties bandėme eiti ta kryptimi, kuria reikia, ir visai pataikėme. O nuo stoties jau žinojome: autobusas aštuoniolika brūkšnelis vienas.

    Iki pat viešbučio nevažiavome, kadangi pakeliui vėl pamačiau Marijos Lopes siuvyklą ir teatrą. Teatre, žinoma, nieko nerodė, gal ir rodė, bet vis tiek nieko nebūtume supratę, tačiau visiškai šalia teatro radome paštą, ir čia kilo tokia mintis, kurią labiau vystėme Lido bare, bevalgydami vakarienę su čipomis ir sopomis paragvajomis. Kadangi Paragvajuje visos tos matės ir tererės kainuoja vien centus, tai visai reikėtų pasipildyti tas atsargas, ateičiai, nes labai gerai geriasi tie dalykai, tik bėda, kad mes skrendame per Australiją, kur iš idėjos nieko neleidžia įsivežti (jau Bolivijoje sutikta australė sakė, kad puodeliai gal dar dar, bet matė tikriausiai bus konfiskuota). Jei koks vienas pakelis gal ir nieko, bet vis tiek, jei ką, kažkaip nesinori išmesti net ir centų. Internete patikrinome visas taisykles, ir pagal jas kažkaip supratome vieną: Australijoje (jei labai nepasiseks, o greičiausiai taip ir bus) visos arbatos keliaus į šiukšlių dėžę, todėl Korėjos tikrai nepasieks. Ką gi, lieka vienintelis būdas: viską siųsti paštu, kurį mes jau buvome radę.

    Vakare jau nebėjome pas dėdę korėjietį, kadangi reikia kartais pailsėsti nuo jo. Šiaip įdomus žmogus, liūdna jam ir nuobodu vienam gyventi, kai su sūnumi nelabai gali susišnekėti, tačiau kartais ir mums reikia nuo jo pailsėti. Kodėl? Skaityti toliau. Tad leidome nuostabų laiką toje viešbučio salėje, kuri šiaip jau ir turėtų būti skirta viešbučio svečiams ir lankytojams, nes ten buvo ne tik foteliai ir kėdės, bet ir peleninė bei televizorius.

    Tad su dviem buteliais alaus sėdime sau ramiai, žiūrime televizorių, o ten rodo visokias visokiausias įdomias istorijas. Žinoma, dienomis tikriausiai ten rodo serialus ir visa kita, bet tą dieną stebėjome labai įdomų realybės šou, kuris, kaip bebūtų keista, vadinosi „Šok su manimi“. Net ir Paragvajuje kažką panašaus rodo.
    Labai daug nesupratome, tačiau visai įdomiai atrodė viena pora. Šiaip normali pora, atėjo, kažką kalbėjo, vaikinas ir mergina, mergina tai priminė kažkokią aktorę iš kažkurio serialo, o gal filmo, bet ne tai svarbiausia. Nepasakyčiau, kad ji buvo labai daug apsirengusi, toks trumpas sijonėlis, kuris labai vaizdžiai įrodinėjo kokia menka riba yra tarp sijono ir diržo, kažką paistė apie karštį, tikriausiai jai buvo karšta. O vėliau prasidėjo šokis. Kumbija. Šiaip ir tikėjomės tos kumbijos, ir tikriausiai tai ir buvo kumbija, nors nelabai žinau, kuo ta kumbija pasižymi, tačiau... Ne šiaip sau šokis su vaidybiniais ir akrobatiniais elementais. Vaidybiniai elementai buvo, kad mergina su tuo diržą primenančiu sijonėliu, kuris šiaip mokyklos uniformą tikriausiai turėjo reikšti, šoko, o vaikinas turėjo vaidinti kažkokį nešiką ar vežiką, nes įvažiavo su vežimėliu ir iškart apsiseilėjo. O akrobatiniai elementai buvo tai, kad sijonėlis vis dėlto labai greitai buvo nutrauktas, ir kitos aprangos detalės irgi, ir ta mergina... Neliko nuoga, su apatiniais rūbais, bet tie apatiniai rūbai tokie dengiantys, kad fantazijai vietos per daug ir nepaliko. Man kilo mintis, kuo vis dėlto kumbija skiriasi nuo striptizo.
    Na, bet ne tai keisčiausia. Žinoma, šokis buvo sutiktas audringų plojimų, didžiausia sėkmė visi plojo ir džiaugėsi, o žiūrovų amžius buvo... Reikia pastebėti, kad nemaža dalis žiūrovų tikrai turėtų problemų pirkdami alkoholį ar cigaretes, po to, kai jų paprašytų parodyti asmens dokumentus. Bet gal Paragvajuje tai turėtų būti normalu. Po šokio vedėjas dar kažko klausinėjo poros, ta mergina ant aukštų kulniukų iš visų pusių demonstravo savo dengiančią aprangą, žiūrovai, ypatingai jaunikliai labai klykė (nors labai ir nestebino tai, tik keista, kad visa tai leidžia televizija), tada prasidėjo vertinimas. Žinoma, tai buvo įvertinta labai teigiamai, tai yra trys žiuri nariai įvertino labai teigiamai, kas buvo sutikta dar audringesnių plojimų ir palaikymo, ir tik viena žiuri narė įvertino beveik neigiamais balais. Kodėl – nelabai žinau, tačiau ji iškart buvo nušvilpta publikos ypatingai tų jauniklių. Viena reikėtų pastebėti, kad šokio elementų ten nelabai buvo, tad jei projektas vadinasi „Šok su manimi“, tai tas šokis ir neturėtų būti labai teigiamai įvertinta, bet čia jau kitas klausimas. Ir vis tiek man liko tas klausimas: publikos amžius ir tai, kas jiems rodoma. Na, žinoma, jie buvo apsirengę tais dengiančiais rūbais, bet vis tiek... Ribos gal galėtų būti ir šiek tiek griežtesnės, o gal Paragvajuje tos ribos kažkur kitur yra?
    Paragvajuje žiemą tikriausiai nelabai lyja, nes kita diena išaušo jau labai saulėta ir giedra, o mes bandėme išsiaiškinti su tais paštais. Jau matėme, kad ten yra EMS, tad dar kartą nuėjome pasitikrinti, kiek kainuos siuntimas, o tada dar mąstyti, kiek kilogramų matės siųsti namo. Ir visų kitų daiktų. Jei jau siųsti tai siųsti. Nusipirkę dėžę jau ramiausiai norėjome eiti namo, kai beeinant staiga netikėtai viena balta moteriškė paklausė, ar mes kalbame vokiškai. Nesupratau kodėl, jei ji vis dėlto vokietė, tai turėjo suprasti, kad kalbame tikrai ne vokiškai. Pasakiau, kad šiek tiek, ji netgi pagyrė, kad gerai, iš kur... Mm, Lietuva, nėra tokios, Korėja, a Korėja tuoj tuoj. Ir pradėjo knistis po savo tašikę kažko ieškodama. Kažkaip kilo įtarimas, kad ji ne šiaip sau kažko ieško, ir kai galiausiai ištraukė ir parodė ir kai užmetėme akį, supratome, kad tikrai ne šiaip sau čia ta vokiečių kalba ir korėjiečių buvo užsiminta. Ten prirašyta apie Dievą ir jo meilę, kas gal ir visai teigiamas dalykas, tik ta Dievo meilė ir rojus žemėje labiau susijęs su Jehovos liudytojais. Kažkaip tą dieną tikrai neturėjau noro pradėti aiškintis su Jehovos liudytojais. Gerai, kad ji norėjo kalbėti tik vokiškai ir ispaniškai, o mes galėjome vaidinti, kad nelabai ir kalbame. Net ir Paragvajuje teko susitikti su tais žmonėmis.

    Taigi prisipirkome matės, puodelių, knygų, tiksliau nieko daug nepirkome, tik sudėjome viską gražiai į dėžutę, ir jau norėjome nešti į paštą, tik bėda, kad siunčiant siuntinius reikia nurodyti siuntėją, ir ne tik siuntėją, bet ir jo adresą. Viešbučio adresas nelabai tinka, kažkaip taip ir buvo parašyta, tad bandėme užrašyti senuko adresą. O čia bėda. Dėdės korėjiečio parduotuvėje nebuvo, dirbo sūnus. Kaip paprastai ir būna dienomis, o iš jo išgauti adresą pasirodė sunkiau nei iškvosti kokius kraujo priesaiką davusiu partizanus. Jau galvojau, kad teks pradėti nagus laupyti, nes sūnus tikriausiai galvojo, kad mes su tuo adresu ruošiamės bombarduoti Asunsjoną. Galiausiai, šiaip ne taip išgavome tą didžiausią paslaptį, bet, su sąlyga, kad vėliau jo tėvui patys prisipažinsime, ką prisidirbome.

    Tačiau tai jau kita istorija. Pašte irgi nebuvo taip paprasta išsiųsti. Pasirodo, kad mūsų pirkta dėžutė skirta ne EMS, o kažkokiai kitai pašto rūšiai. Tik kažkodėl ryte apie tai nieko neužsiminė, nors mes aiškiai klausėme apie EMS kainas, ir apskritai vien apie EMS kalbėjome. Teko ilgai ginčytis ir aiškintis, kol pašto darbuotoja nusprendė, kad gerai, tiek tos. Siųskite. Be to, patikrino, ką mes vis dėlto siunčiame. Privalomai taip, kitų šalių paštuose taip labai netikrina. Siuntimas iš idėjo kainavo daug brangiau nei turinys, o didžiausia bėda, kad iš to siuntinio beveik niekas Korėjos ir nepasiekė. Galiausiai Korėjoje atidarius siuntinį, iš kelių pakelių matės buvo likęs tik vienas, pats mažiausias, natūralios Vilkabambos cigaretės irgi dingusios. Tačiau pagal vertę daug brangesni njandučiai buvo visi. Ir dar papildomos kelios knygos įkištso (kiniškos ir kitokios), ryškiai, kad svoris liktų tas pats ir pagal aprašymą atitiktų. Taip sakant toks nusivylimas EMS pašto paslaugomis. Bandėme aiškintis pašte, tačiau atsakymas nelabai teigiamas. Bandyti ieškoti teisybės galima, bet greičiausiai nieko nerasime. Be to, nelabai aišku, kokiu keliu siuntinys atėjo, kadangi Paragvajus į bendrą sistemą nelabai įtrauktas. Be to, matėsi, kad dėžė buvo atidaryta, bet taip, kaip paprastai daro muitinės. Vienu žodžiu greičiausiai viskas dingo muitinėje, tik kur. Paragvajuje, kur matė kainuoja centus to daryti prasmės nėra, Korėjoje – matė nelabai rūpi. Iš kur tos neaiškios kilmės knygos. Bet kas dingo nebesugrąžinsi.
    Siuntiniai išsiųsti, visur saulėta, žydėjo mburukujos, oras gražus, augo kitokie medžiai, mes sau ramiai vaiškčiojome jau beveik paskutinį kartą po Asunsjoną ir kartais gėrėme tererę, nes dabar su tuo termosu niekur nesiskyrėme. Bandėme ieškoti gvaranių kalbos žodyno arba vadovėlio, perėjome kelis knygynus, tačiau radome tik ispanų-gvaranių žodyną. Teko pasitenkinti tuo.

    Vakarienės nusprendėme eiti į restoraną įdomiu pavadinimu Na Eusqania, kurio nebuvo jokiuose kelionių vadovuose ir visai be reikalo. Eilinį kartą nelabai žinojome, ką reikia rinktis, todėl pasiėmėme šiek tiek per daug. Prie gretimo staliuko sėdėję žmonės buvo kažką užsisakę, ką padavėjas pavadino čipų rinkiniu, tad mes jį lyg ir pasiėmėme, ir dar šio bei to, kad labai alkani nesijaustume. Tačiau kai pradėjo nešti tą čipų rinkinį... Net porą kartų pasiklausėme, ar tai tikrai mums, jie netgi pasitikslino, ar mes tikrai tai užsisakėme. O vėliau jau patys kartojo, dar ne viskas dar ne viskas (panašiai kaip su mano kelionių aprašymais). Vienu žodžiu prinešė tiek, kad supratome, jog nereikėjo labai daug visko užsisakyti, nes labai alkani tikrai nesijautėme. Jau buvome persiėdę, o tos rinkinio nė pusės nesuvalgyta. Kaip ir gretimas staliukas, mes irgi tą rinkinį pasiėmėme išsinešimui.

    Paprastos dienos naktimis Asunsjono gatvės šiek tiek gyvesnės: keli kioskai pardavinėja laikraščius ir kitokią literatūrą, erotinę irgi, pakampiais stovi prostitutės, tikriausiai paklausa yra, kartais praeina policininkai, bet šiaip iš idėjos gana ramus miestas ir gyvenimas. Nors gal tik centre. O mes nutarėme užsukti pas dėdę korėjietį, atsisveikinti, kadangi kitą dieną jau ruošėmės išvažiuoti iš Asunsjono.
    Dėdė korėjietis labai apsidžiaugė mus pamatęs, nes galvojo, kad mes jau ir išvažiavę, dar labiau apsidžiaugę, kad atnešėme tą rinkinį, nes turėjo progos ištraukti sodžiu butelį. Čia kaip Lietuvoje įprasta - liko po kažkurio baliaus. Ir kaip visada pradėjo pasakoti įvairias įdomias istorijas. Tad esminė istorija, kurią jis jau ne vieną kartą pasakojo, yra apie Korėją ir korėjiečių kilmę. Kažkokias nuotrupas jau anksčiau buvau girdėjęs, bet dėdė čia viską konkrečiau ir apjungčiau papasakojo. Daugelis korėjiečių galvoja, kad Korėjos istorija siekia penkis tūkstančius metų, tačiau tai netiesa. Žinoma, aš irgi nelabai norėčiau sutikti su tuo, kad Korėjai yra penki tūkstančių metų ir man jau seniai knietėjo sužinoti nuo ko jie tuos penkis tūkstančius metų skaičiuoja, jei pagal Tanguno kalendorių, tai yra nuo tos dienos kai tas mitinis Korėjos protėvis senelis Tangunas pirmą kartą paaukojo dievams už Korėjos laimę ir šlovę yra praėję tik 4300 metų. Na, dar galima pridėti tuos metus, kai Tanguno tėvas nusileidęs iš dangaus mokė žmones žemdirbystės amato, bet juk vis tiek tai nebus papildomi septyni šimtai.
    Bet dėdė korėjietis pasakė dar nuostabesnių dalykų. Korėjai ne penki, o dešimt tūkstančių metų, ir ta senoji Korėjos civilizacija apėmė ne tik Korėjos pusiasalį, bet ir vos ne pusę pasaulio, būdama senesnė už Egipto, Kinijos, Indijos ir Tarpupio civilizacijas, ji davė pradžią joms, o tai įrašyta netgi Biblijoje ar kažkokiame kitame rankraštyje. Dar ten buvo pritempta ir Korėjos kalnų pavadinimai, kurie nežinau kokią įtaką turi Korėjos civilizacijos senumui, lyginami korėjiečių kalbos žodžiai, naujai aiškinama jų reikšmė, korėjiečių ir gvaranių kalbų bendra kilmė lyginant dabartines kalbas... Vienu žodžiu tiek daug visokių argumentų, kad jų ir neprisiminsi, bet negali nepatikėti tuo. Ir netgi ta dalis, kad Korėjos civilizacija kadaise buvo paplitusi po visą pasaulį toks girdėtas, ir apie Korėją... Ir kažkaip netgi iš kitos pusės girdėtas, ar tik ne panašiai ir apie Lietuvą kalbama ir netgi randama lietuvių pėdsakų ne tik Indijoje ar Kinioje, bet ir Velykų salose.
    Ilgai dėdė aiškino, sodžiu butelis baigėsi, jau norėjo atidaryti vyną, tačiau kažkaip reikėjo pabaigti visą tą pamokslą, kuris šiaip įdomus vieną kartą išklausyti, tačiau girdėti kiekvieną kartą jau šiek tiek pabodo. O dėdė galėjo neužsičiaupdamas kalbėti iki paryčių, vėliau iki ryto, ir netgi neiti miegoti. Gerai, kad mums reikėjo dar daiktus susikrauti, todėl gavę kvietimą ryte apsilankyti suvalgyti ramenų (lyg labai norėtume), išėjome namo.

    Iš tikrųjų tai net nesiruošėme eiti valgyti jokių ramenų, bet dėdė tikriausiai tai įtarę. Specialiai, kad nereikėtų valgyti, pasakėme, kad išvažiuojame labai anksti ryte ir mums nepatogu jį trukdyti, turint omeny, kad iki ryto tikriausiai sėdės krautuvėlėje. Dėdė viską suprato labai tiesiogiai, ir kad labai nepatogiai nepasijaustume, taip ne visai vėlai gal kokią septintą valandą kažkas ėmė baladotis į duris. Jau žinojome, kad jis kartais mūsų paieškodavo viešbutyje, tačiau tada mūsų niekuomet nebuvo, o kadangi dabar buvome ir netgi labai gerai miegojome, tai jam visai netrukdė mus pakelti iš lovos ir pakviesti va dabar tuoj pat eiti valgyti tų ramenų. Aš dar nebuvau suvirškinęs vakarykščių čipų, tad vien nuo žodžių ramenai pasidarė bloga. Teko mandagiai atsisakyti.

    Tačiau vis tiek, juk negražu šiaip taip išeiti, tad dėl visa ko prie išvažiuodami dar nuėjome atsisveikinti, dar penkis kartus atsisakėme ramenų, o patys nuėjome gerti kavos. Nelabai gražiai pasielgėme, bet ką jau padarysi. Kava kažkodėl atrodė svarbiau už ramenus. Tikėjomės, kad dėdė nesugalvos pasivaikščioti gatvėmis, nes mūsų kavinė buvo visai netoli jo krautuvėlės. Kava, tererė, paskutinės nuotraukos Asunsjone, autobusas, Marijos Lopes siuvykla, ir autobusų stotis, su žydinčiomis mburukujomis, paragvajiečiais su termosais ir materomis ir mūsų autobusas, kuris turėjo vežti į kitą Paragvajaus miestą: Enkarnasjoną.
    Tuesday, February 19th, 2013
    2:55 am
    Paragvajus I: Ten, kur visi geria tererę ir yra trankilūs
    Ir tik perėjus tiltą iškart pasitiko gausybė visokiausių dangoraižių, gatvės tik dar labiau užkimštos, o mūsų šiaip laukė pasų kontrolė. Toks visai nieko, mielas pastatėlis ant upės kranto, kur visus labai mielai pasitinka, nieko per daug neklausinėje, įdeda antspaudą ir sako bienvenidos a Paraguai. O šalimais netgi turistinės informacijos staliukas, kur pilna visokiausių bukletų. Ir ne šiaip sau jie ten tą staliuką padėję. Pasirodo, kad tuo metu Paragvajui buvo sukakę 200 metų. Paragvajus – tai pirma Lotynų Amerikos valstybė, paskelbusi nepriklausomybę nuo užkariautojų ispanų (nors šiaip portugalai irgi kažkiek ten nagus kišo, bet ne per labiausiai). Ir netgi kažkada buvo labai turtinga valstybė. O kita dalykas, kuo žymus Paragvajus, tai kad tai vienintelė valstybė Pietų Amerikoje, kurios valstybinė kalba ne tik ispanų ar portugalų, tai yra ne tik užkariautojų, bet ir vietinė – gvaranių kalba. Šiaip Bolivijoje ir Peru vietiniai indėnai irgi turi nemažai teisių, ir užrašai dažnai rašomi kečujų ar aimarų kalba, tačiau ten vietinė kalba iki šiol dar negavusi valstybinės kalbos statuso, o Paragvajus nusprendė kitaip. Žinoma, visur ir visada susikalbėsi ispaniškai, tačiau dar vienas įdomus dalykas, kad daugiau nei 90 procentų paragvajiečių – maišyti, grynų europiečių ar indėnų beveik nėra. Kaip kalbėjo viena pažįstama paragvajietė Klaudija – taip, tie europiečiai nesugebėjo mūsų iki galo pavergti. Sakyčiau visai verta apsilankyti Paragvajuje, tad gal didelės klaidos nepadarėme ten užsukdami.
    Bet visai tai bus tik vėliau, pradžioje reikėjo kaip nors nusigauti iki kokio kitokio Paragvajaus miesto, kad ir sostinės Asunsjono, nes Rytų mieste veiklos ne per daugiausia. Tas Rytų miestas, tai yra Ciudad del Este garsėja tik vienu dalyku: sakoma, kad tai didžiausias Pietų Amerikos turgus, o tuo buvo galima netrukus ir įsitikinti. Gatvės niekas nezujo, nes viskas užkimšta automobiliais, mopedais ir kitomis transporto priemonėmis, visi šaligatviai nustatyti būdelėmis ir staleliais, kur pardavinėjo viską ir nieko, iš visų pusių kilo aukščiausi pastatai, kurie ne šiaip kokie gyvenamieji namai, o pagal iškabas matėsi, kad tai – didžiausi prekybos molai, kur irgi tikriausiai pardavinėja viską arba nieko. Nekeista, kad tas tuo tiltu per Gvairos upę eina daugybė žmonių su didžiausiais krepšiais ir kuprinėmis, nes kiek spėjome: Paragvajuje turėtų būti gerokai pigiau nei Brazilijoje. Toks jausmas, kad būtume atsidūrę Korėjoje, Tongdemuno turguje, bet taip prieš kokius dešimt metų, kol dar viskas ne taip padoriai atrodė. O pagal karštį toks jausmas, kad esame kažkur Pietryčių Azijoje, kaip tik baigiantis žiemai ir prieš pat vasaros pradžią. Netgi panašūs medžiai žydėjo. Keista, kad tik perkirtus sieną, o jei tiksliau perėjus upę klimatas taip labai skiriasi. Ir tik užrašai lotyniškomis raidėmis kažkodėl leido suprasti, kad tikriausiai esame ne Korėjoje ir ne Pietryčių Azijoje. Tačiau ant vieno iš namų kažkoks Kimas skelbėsi, kad tai jo dideliausias molas. Tuo metu dar nežinojome, kad Paragvajuje korėjiečių bendruomenė gana gausi.

    Kadangi apsipirkinėjimas turguose tai dienai nelabai buvo numatytas, tad reikėjo kaip nors bandyti nusigauti iki autobusų stoties. Kaip jau žinojome, tas pats, visiškai tas pats autobusas, kurio numeris penkiolika, ir kuris važiuoja iš kažkurios Fos de Iguasu gatvės veža ne šiaip sau kur nors į Ciudad del Este, o į pačia autobusų stotį. Bėda buvo tik ta, kad reikėjo kažkaip surasti, kur tas autobusas stoja. Autobusų stotelės nebuvo niekaip pažymėtos, einant reikėjo dairytis, kad kas nors ant tavęs neužvažiuotų, tačiau gerokai paėjus vis dėlto sustojo tas autobusas, kuris važiavo iš Brazilijos, ir netgi už braziliškus realus (kurių daug ir nebebuvo likę) nuvežė iki pat autobusų stoties.

    Saulė švietė, temperatūra laukė siekė beveik trisdešimt laipsnių, o gal šiek tiek daugiau, kai sausa nelabai žinai. Aplinkui žydėjo gražiausiai medžiai, kažkaip jau įtarėme, kad tai tikriausiai nacionalinis Paragvajaus medis, o gal net gėlė, kadangi jos nuotraukų buvo kiekviename buklete, reklamuojančiame Paragvajų, o vėliau pamatėme, kad apskritai – Paragvajus pilnas šitų žydinių medžių. Lietuviškai juos vadina pasifloromis, atseit aistros gėlėmis, nužydėję jie sunokina aistros vaisius (kodėl – nežinau), kuriuos šiaip vadina marakujomis. O ta marakuja šiaip kilo iš gvaranių kalbos, jie tas gėles ir vaisius mburukujomis vadina, kas reiškia musių veisykla. Tikriausiai turi racijos tas pavadinimas, nors daug musių šalimais jų nebuvo. Bet šiaip visai gražūs rožiniai žiedai reikia pasakyti.

    Autobusų stoties iškabos irgi sveikino su dviejų šimtų metų jubiliejumi, siūlė keliauti po pasaulį, nes iš Rytų miesto buvo galima nusigauti ne tik iki Brazilijos ar Argentinos (į Argentiną važiavo jau padoresni autobusai, o ne kažkokie vietiniai trantai kaip į Braziliją), bet ir į Boliviją, Čilę ir visur kitur. O mums tereikėjo Asunsjono. Prieš tai pasikeitėme ir išsiėmėme pinigų, vėl pasijutau, lyg būčiau grįžęs į Korėją, kadangi Paragvajaus pinigų vertė irgi ne pati didžiausia: vienas doleris – penki tūkstančiai gvaranių. Tad pasiėmę tuos milijonus ir už juos nusipirkę autobuso bilietą, sėdome ir ėmėme važiuoti.

    Aplinkui nebebuvo nei kalnų, nei ežerų, kartais pasimatydavo kelios upės, plačiuose laukuose stovėjo namukai su verandomis, kur vietiniai sau ramiai sėdėjo ir gėrė matę ar tererę, vienu žodžiu poilsiavo. Kažkur ganėsi kažkokie gyvuliai, skaisčiai švietė saulė, net nepasakytum, kad ten žiema. Betgi žiemų visokių būna. Ir apskritai tokie lygūs lietuviškai kraštovaizdžiai, netgi Lotynų Amerikos nelabai priminė (jokių cukranendrių kalnų ar dar ko nors), ir tik augančios palmės bei iš visų pusių skambanti kalba (kuri tikrai tikrai nebuvo ispanų) leido patikėti, kad esame kažkokioje tolimoje šalyje. Žmonės irgi nebuvo labai panašūs į europiečius, nors kartais galėjai ir suklysti.

    Kai jau ėmė temti mes po truputį įvažiavome į Asunsjoną. Ar bent jau aš taip galvojau, kad va, Asunsjonas, ir mes jau tuoj būsime ten kur reikia. Eilinį kartą suklydau. Asunsjone gyvena beveik du milijonai gyventojų, ten tikriausiai priemiesčiai didžiausi ir plačiausi, nes niekas nestato jokių aukštų pastatų (nežinau, ar dar žemės drebėjimų kaip Japonijoje, ar dėl to, kad žemės trūkumo nejaučia, kaip Kinijoje), tad miestas nusistęsęs ir išsiplėtęs į visas įmanomas puses, važiuoji važiuoji, o gal ir krašto nesimato. Pakeliui autobusiukas vis sustoja ir sustoja, atrodo, jau tuoj tuoj būsime vietoje, o kaip ne vietoje, taip ne vietoje.

    Asunsjonas ne šiaip sau kažkaip dėl nieko nepavadintas. Ispaniškai tai reiškia pakilimą ar užlipimą, o pilnas miesto pavadinimas: Nuestra Señora Santa María de la Asunción. Jei labai laisvai išvertus – tai Mergelės Marijos pakilimas, tai yra žengimas dangun. Ir ne šiaip sau šį miestą taip pavadino, o dėl to, kad jis ir buvo įkurtas per Mergelės Marijos dangun žengimo šventę, tai yra Žolinę. O dar jis yra ir vienas seniausių Pietų Amerikos miestų, iš kurių vėliau visokie kolonizatoriai organizavo ekspedicijas kurti kitų miestų. Na, žinoma, vienas seniausių miestų tai ta prasme vienas seniausių kolonizatorių įkurtų miestų, nes kečujai ir kitokios gentys ir anksčiau ten buvo prikūrusio visokių miestų, pvz., Inkų imperijos sostinę Koską.

    Per tą laiką kol aš skaičiau Asunsjono istoriją ir geografiją, mes galiausiai pasiekėme ir autobusų stotį, ir pagal bendrą vaizdą atrodė, kad ji tikrai yra ne miesto centre, tad kažkokiu būdu reikia nusigauti iki paties miesto centro, ten kur mes jau buvome nusižiūrėję viešbutį. Pėsčiomis tikriausiai nelabai pavyks, tad bandėme ieškoti autobuso. O tai dar viena istorija.

    Autobusų stotyje, tarp visokių kioskelių ir lariokų, kurie pardavinėjo viską ir nieko ir jokio turistinio šlamšto, tarp įvairiausių valiutos keityklų buvo ir viena tokia teigiama įstaiga, kuri šiaip vadinosi tursitų informacija. Ten mes ir pasiklausėme, kaip čia nusigauti iki miesto centro, ir netgi tiksliai gatvę nurodėme. O ten sėdinti dama, tarp kitko labai maloniai šypsojosi ir galvojo, visiškai nepriminė tarybinės pardavėjos, bet labai jau ilgai knisosi po kažkokį blonknotą ieškodama, ir kaip čia galima nuvažiuoti iki to miesto centro. Man kilo toks įtarimas, kaip turistų informacija nelabai žino, kuriuo būdu būtų galima nuvažiuoti iki miesto centro. Galiausiai kažko dar pasiklausiusi ir išsiknisusi, pasakė, kad mums reikia aštuoniolikto autobuso, kuris stoja kažkur ten. Vat to kažkur ten aš ir nesupratau, bet kaip nors, svarbiausia žinome autobuso numerį. Dėl visa ko pasitikrinau penkis kartus, ar tikrai numeris aštuoniolika – pasirodė, kad taip.

    Žinoma, prie stoties buvo ne viena autobusų stotelė ir susirasti reikiamą nebuvo labai sunku, tačiau ir nelabai paprasta, bet galiausiai jau stovime reikiamoje stotelėje ir laukiame to aštuoniolikto autobuso. Ir taip belaukiant atvažiuoja aštuoniolika brūkšnelis vienas, ant kurio maršruto lyg ir buvo parašyta reikiama gatvė, netgi kilo pagunda lipti į jį, tačiau iš paskos važiavo ir paprastas aštuonioliktas. Tad tikriausiai reikia važiuoti su tuo aštuonioliktu. Vis dėlto turistų informacija mums taip pasakė.

    Na, ką, sėdome ir važiuojame. Kainavo kelis tūkstančius, bet realiai tai visai nedaug. Autobusų stotelių niekas nepranešinėja, o norėdami išlipti patraukę kažkokią virvutę, kuri tikriausiai reiškia, kad norime išlipti. Įdomi sistema, tačiau reikia pasakyti, kad ne pirmą kartą kažką panašaus mačiau, tad manęs visai ir nestebino.

    Žinoma, kaip atrodo miesto centras neįsivaizdavome, tačiau kažkodėl jautėme, kad gal kaip nors suprasime. Baigėsi žibintai, šiek tiek aptemo, tada vėl įvažiavome į pagrindinę gatvę (lyg ir), pagal kelio ženklus supratau, kad tai Avenida Espanja, ir lyg žemėlapis teigė, kad važiuojame kažkokia panašia gatve, tokia reikiama, kuri lyg ir teigiama kryptimi važiuoja, todėl ramiai ir važiavome. Staiga privažiavome prie tos gatvės galo, toks jausmas, kad atsidūrėme laukuose, šiek tiek susijaudinau, tačiau autobusas apsisuko, vėl ėmė grįžti, tačiau jau važiavo kažkokia gatve, kurios žemėlapyje nėra, tad dar kartą susijaudinau, bet ir vėl... netikėtai įsukome į Avenida Mariscal, kuri irgi buvo žemėlapyje ir netgi ėjo reikiama kryptimi. Vėl supratau, kad viskas bus gerai. Taip bevažiuojant vėl netikėtai išsukome, bet ir vėl įsukome. Žinoma, vienintelė mintis: autobusų maršrutai dažnai sudaryti taip, kad ne tiesiai važiuotų, kur tau reikia, tačiau kaip nors pakraipydami, kad patogiau gal visokiems žmonėms būtų, pagal srautus, tad nutariau daugiau nebesijaudinti.

    O tai buvo dar viena gana didelė klaida. Po kiek laiko vėl įsukome į kažkokią neteisinga gatvę, ir vėliau jau nebematėme jokių reikiamų gatvių, prasidėjo važiavimas, kaip sakoma: nežinia kur ir nežinia ko. Jau atrodo privažiavome kažką panašaus į kažkokį miesto centrą, kur kažkas vyksta, didžiausia aikštė, bažnyčia viduryje, parkas, netgi turgus, ir vėl per tamsias gatves, kur jau tikrai nieko nėra ir pastatų dydis... Tada vėl kažkokia aišktė su lunaparku, tad gal jau jau tuoj, ir vėl tamsios gatvės. Didžiausias prekybos centras, tad tikriausiai jau tuoj tuoj, ir vėl tamsios gatvės. Taip važiavome neaišku kiek laiko, kol Minu suprato, kad taip niekur ir nenuvažiuosime, tad staigiai pirmoje pasitaikiusioje stotelėj ir išlipome.

    Ką toliau daryti nelabai aišku, reikėjo bandyti gaudyti taksi, tik bėda, kad ten, neaišku kur ir kokiame priemiestyje jokių taksi nebuvo. Bent jau tikrai nesuko rato po rato. Tikriausiai tai buvo kažkoks priemiestis, nes tik gerokai vėliau pašnekėję su daugeliu sužinojome, kad aštuonioliktas autobusas tikrai važiuoja kažkur per kaimus ir kaimelius, o į centrą būtiniausiai reikėjo važiuoti tuo aštuonioliktu brūkšnelis vienas. Visada reikia pasitikėti nuojauta.

    Kadangi taksi sulaukti greitai jokios vilties nebuvo, tad prisėdome pirmoje pasitaikiusioje picerijoje, ar šiaip kažkokioje užkandinėje. Reikia vis dėlto tuo klausimu pagirti Paragvajų, kad ir kaip nykiai ir tamsiai atrodytų visos gatvės, tačiau visuomet galima rasti vietelę, kur galima prisėsti, užkąsti ir bandyti laukti taksi.

    Po kiek laiko sugavome ir taksi, kažkokiu būdu išaiškinome, kur mums reikia, ir jis pradėjo važiuoti. Važiavome gerokai ilgiau nei jau buvome važiavę, netgi dar kartą pravažiavome tuos kelis pastatus, kuriuos jau buvome prasukę autobusu, tad man tikrai pasidarė labai įdomus to aštuoniolikto autobuso maršrutas ir šiaip netgi pradėjau piktintis. Viena puikiai supratau: nekeista, kad į Paragvajų neužsuka dauguma turistų, jei jų transporto sistema visur tokia pat, ir jei pagrindinė Paragvajaus atrakcija yra pasivažinėjimai autobusu ir taksi... Tikrai nekeista, kad čia niekas per daug ir nenori apsilankyti, nesvarbu, kad gerokai pigiau nei aplinkinėse šalyse.

    Taip man besipiktinant mes galiausiai atsidūrėme Asunsjono centre, kuris tikrai nebuvo labai panašus į patį centriausią centrą, panašios tamsios gatvės, panašiai nebuvo jokių praeivių. Nors nereikėjo labai stebėtis: šeštadienio vakaras, o Asunsjonas šeštadienio vakarais, ypatingai jo centras, nėra pati lankomiausia vieta. Kaip Šventoji knyga ir sakė, atrodė, kad esame vaiduoklių mieste. Tuščia. Tačiau priešais mus stūksojo nuostabus ir didžiulis „Ambasadorių“ viešbutis.

    Žinoma, viešbutis vietos kalba vadinamas ne Ambasadoriai, o Embajadores, bet ne tai esmės. Jau tame viešbutyje buvo galima pamatyti visą Paragvajaus spindesį ir skurdą, juk kadaise tai buvo viena turtingiausių ir galingiausių Pietų Amerikos valstybių, o dabar su Bolivija kovoja dėl priešpaskutinės vietos. Tačiau likimas visuomet buvo nenuspėjamas ir užgaidus, tą galima pamatyti ir Paragvajuje.

    Matyti, kad „Ambasadorių“ viešbučio pastatas statytas tikriausiai... Prieš šimtą, o gal netgi prieš porą šimtų metų, gal netgi anksčiau. Didžiausi laiptai, liustrai, kai pagalvoji, Europoje tikriausiai iš to pastato jau seniausiai būtų padarytas koks prabangus viešbutis (jei jis vis dėlt nebūtų kokios nors karališkos šeimos rezidencija), su penkiomis žvaigždutėmis ir milijoninėims sumomis. Vienai nakčiai. O Paragvajuje, kaip atrodė, po pastatymo tikriausiai prie to pastato niekas per daug nagų nekišo, tad kai kuriems dulkių klodams tikriausiai nė kiek nemažiau metų, nei pačiam viešbučiui. Pasitaiko. Tad tais senoviniais laiptais pakylame į antrą aukštą, kur konseržą reikia iškviesti skambučiu, didžiausia salė svečiams pasisėdėti ir parūkyti, ar televizorių pažiūrėti, lubos penkių metrų aukščio, ir kambariai kainuoja... Žinoma, irgi kosmines sumas, tik gvaraniais. Pavertus į dolerius eurus ar kokią panašią valiutą ne per daugiausiai ir gaunasi.

    Kambariai savo prabanga irgi neblizgėjo, tačiau visi privalomi atributai buvo: lova, tualetas, dušas, netgi spinta, langai, mažiukas balkonas, langinės. Ko daugiau ir reikia. Viešbutyje buvo netgi maža parduotuvytė. Kavinės ar kokio restorano nėra, tačiau jei labai norite, iš šaldytuvo gali parduoti šalto alaus. Ir pasėdėti laukiamajame, pažiūrėti televizorių... O vandens neparduoda, vandens eikite pas korėjietį. Keista, kad pasiuntė tiesiai pas korėjietį, ar tik dėl to, kad Minu korėjietis? O tas korėjietis tai va ten, kitoje gatvės pusėje turi krautuvėlę.
    Nukeliavome pas jį. Toks gerokai pagyvenęs dėdulė, šiek tiek nustebo, kad kažkas kalba korėjietiškai. Šiaip jo krautuvėlė buvo uždaryta iš idėjos, bet jei ko nors reikia, pro langelį pardavinėjo viską. Sužinoję, kad mes iš Korėjos, pasikvietė vidun, arbatos ar kavos, ar šiaip pasėdėti. Tada ir išsiaiškinome, kad korėjietis Paragvajuje nėra kažkokia labai didelė retenybė. Daugybė jų prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų atvyko į Paragavjų statyboms, kitokiems darbams, vienas didžiausių projektų – ta nelemtoji Itaipu užtvanka, kuri vėliau užliejo pačius gražiausius pasaulio krioklius, prieš kuriuos nublanktų ir Iguasu, o vėliau tos korėjiečių minios taip ir pasiliko Paragajuje. Daugelis atidarė visokiausias krautuvėles, kaip šitas dėdė. Kaip vėliau išgirdome iš tos pačios pažįstamos Klaudijos: paragvajiečiai jau seniai vietoj nueik į krautuvėlę sako nueik pas korėjietį.

    Tas dėdė korėjietis šiek tiek nustebo, dar labiau apsidžiaugė sulaukęs svečių iš Korėjos, nes šiaip jam nelabai yra su kuo pašnekėti. Turi sūnų, kuris jau labai išaugęs Paragvajuje ir su juo bendros kalbos nelabai yra, dukrą, kuri šiaip geresnis vaikas, laisvai kalba tiek korėjietiškai, tiek ispaniškai, žmona mirusi, su kitais korėjiečiais, ypatingai bendruomene sueina, bet dėl verslo nelabai. Dieną dirba sūnus (kadangi pats padoraus darbo surasti nesugebėjo, tai tėvas jį įdarbino), o naktimis kratuvėlę prižiūri pats. Nors šiaip korėjietiškai kalba labai gerai, nekeista: internetas ir kitos šiuolaikinės technologijos, be to, ta gausybė korėjietiškos bendruomenės ir žinių neleidžia per daug atitrūkti ir nuo gyvenimo Korėjoje. Netgi sugebėjo išpeikti šiuolaikinių korėjiečių kalbą, kaip jie darkosi iš jos. O juokingiausias dalykas: su korėjiečiais jis bendrauti pripratęs, tačiau nelabai supranta, kad balti žmonės gali korėjietiškai kalbėti daugiau nei ispaniškai.
    Pirmiausia manęs paklausė, ar kalbu korėjietiškai, vėliau: ar ispaniškai. Ir nors atsakiau, kad ispaniškai tik poco, jis vis dėlto nusprendė, kad aš ispaniškai suprantu geriau nei korėjietiškai, todėl iš pradžių viską, ką Minu aiškino korėjietiškai, man vėliau versdavo į kastilų kalbą. Vis dėlto gerai, kad suprantu korėjietiškai, nes ne visada būdavo aišku, ką jis norėjo kastiliškai pasakyti. Ir tikrai ne todėl, kad ispaniškai jis būtų blogai kalbėjęs. Vis dėlto keturiasdešimt metų ir vaikai užauginti Paragvajuje.

    Taip pasėdėję pas tą dėdę iki jau visai nepadoriai vėlaus laiko, grįžome viešbutin, alaus pas juo jau nebepirkome, nes sugebėjome atsinešti iš dėdės. Bet vis tiek reikėjo pasislėpti. Dėdė dar pasikvietė kitą dieną į svečius, nes – sekmadienis, ir jie su visa šeima ruošiasi kepti ir valgyti asado. Jei labai vulgariai tai kepta mėsa, o jei ne taip vulgariai: mėsa skrudinta ant grotelių.

    Žinoma, kitas rytas išaušo taip pat saulėtas ir šiltas, ir visai nepagalvotum, kad šitame krašte dabar žiema, nors šiaip iš idėjos Paragvajus jau gana toli nuo pusiaujo, tad pas juos kažkokie metų sezonai jau turėtų būti. Kadangi tai buvo sekmadienis, vadinasi nė viena rimta įstaiga neleido sau dirbti (visgi katalikiškas kraštas, ne kaip kitaip), o mes gyvenome centre, tad niekas per daug į centrą ir neskubėjo. Gatvės tuščios, laisvos, vaikštai kur nori ir kiek nori, ir nesuki sau galvos, kad kažkas gali užvažiuoti ant galvos ar kojos.

    O mes nusprendėme, kad tai puikiausia vieta apžiūrėti visą Asunsjoną ir jo centrą. Kaip jau supratome (o ir šiaip teigė visokie kelionių vadovai), Paragvajus tikrai nenustebins kažkokiomis architektūrinėmis retenybėmis ar dar kokiomis nors senienomis (nors tai ir įdomi šalis su ne mažiau įdomia istorija, tačiau visa tai reikia šiek tiek daugiau išmanyti, kad galėtum teigiamai viską įvertinti), todėl pirmiausia nuėjome prie upės. Ne šiaip sau upė, Paragvajaus upė, nuo kurios kilo ir paties Paragvajaus pavadinimas, o va ką reiškia žodis Paragvajus mokslininkai iki šiol nesusitarė, nors iškėlė visai nemažai versijų.

    Šiaip buvo įdomi ne tiek upė, kiek jos pakrantės, kadangi Asunsjonas viena iš tų sostinių, kurios yra ne kažkur valstybės centre, o prie sienos, ir ne šiaip sau prie sienos, o prie pat sienos, tai yra ant tos Paragvajaus upės krantų, kuri dalija Paragvajų nuo Argentinos. Tikėjomės, kad nuo ten matytis ir pati Argentina. Šiaip kažkas matėsi, tik negaliu pasakyti, kas labai. Kadangi kitas krantas buvo matyti, tai nusprendėme, kad tai Argentina, tačiau ji labiau pasižymėjo visokiais miškais, o ne tango šokėjais. Bent jau tuose kraštuose.
    Ir apskritai prie pačios upės prieiti nelabai buvo galima, kadangi Paragvajaus pakrantės šitoje (tikriausiai ir kitoje pusėje) irgi pasižymėjo, tik ne miškais o pelkėmis ir tikriausiai dirbamais laukais. Ta proga nuėjome į artimiausią parką, kuriame, žinoma, žydėjo mburakujos.
    Asunsjono centre žmonių buvo ne per daugiausia, tikriausiai todėl, kad dauguma jų buvo susirinkę tame parke. O rinkosi irgi tikrai ne pasivaikščioti ar po saulute pasėdėti, o labai sveikuoliškai tikslais. Tą dieną Asunsjone vyko kažkoks maratonas. Koks maratonas tiksliai negaliu pasakyti, tačiau dalyvių buvo nemažai. Visai nelaimė, kad mes patekome į pačia maratono pabaigą, tad net nežinome, kas laimėjo. Nežinau, ar būtų labai jau geriau, jei būtume sužinoję, vis tiek tikriausiai koks nors nepažįstamas paragvajietis.

    Kitas punktas – didelė aikštė, kuri vadinasi ne kaip nors kitaip o Plaza del Armas – Ginklų aikštė. Jau beveik buvome užmiršę, kad kiekviename didesniame ar mažesniame Pietų Amerikos mieste privalo būti Ginklų aikštė (kaip kiekviename save gerbiančiame Lietuvos mieste yra Basanavičiaus gatvė). Toji aikštė kažkaip keistai susijusi su Konstitucijos aikšte, o jei labai atvirai, tai nelabai suprasi, kad čia dvi aikštės. Lietuvoje tai tikriausiai būti viena ir ta pati aikštė (Laisvės pvz.), o Paragvajuje, kadangi per vidurį eina važiuojamoji juosta, tai jau dvi aikštės. Bet užtat tas abi aikštes labai gražiai jungia rožinis namas.

    Ne šiaip sau koks rožinis namas, o toks visai su architektūrinėmis pretenzijomis, menantis tikriausiai gilią senovę, nes ir atrodo kaip pastatytas prieš kelias amžius, tačiau, ne taip kaip mūsų viešbutis, po to ir remontuotas, todėl ir švyti ta gražia rožine spalva, kuri labai puikiai dera prie visur žydinčių mbarakujų. O vadinasi jis Kabildo, bet tikrai ne dėl to, kad ten kažkas bilda, nors gal ir bildėjo ir nemažai, nes kadaise tai buvo Vyriausybės rūmai, o dabar tiesiog nacionalinis muziejus. Beveik kaip Lietuvos Žemutinė pilis. Tiek visokių bendrumų tarp Lietuvos ir Paragvajaus, jų netgi nacionaliniai šokiai yra polkos ir valsai.

    Iš kitos aikštės pusės buvo ir bažnyčia, tokia didelė, net ir vadinosi pagrindinė katedra, kur tuo metu kaip tik vyko sekmadieninės pamaldos, todėl nusprendėme labai netrukdyti maldininkų, o laikas šiaip jau buvo gerokai po pietų, todėl prisiminėme, kad laikas eiti pas dėdę korėjietį, kuris buvo pakvietęs valgyti visokių asadų, tai yra keptų mėsų.

    Parduotuvytė buvo atidaryta, ten, žinoma, sėdėjo dėdė, užvedė mus į viršų, kur jo vaikai kaip tik kepė asadus, t.y. karbonadus. Nežinau, ar tai turėtų būti labai skanu, tačiau asadai irgi buvo vieni iš tų patiekalų su neigiamomis kalorijomis, tikriausiai daugiau energijos sunaudoji bekramtydamas nei gauni iš mėsos gabalo. Bet gal taip ir sveikiau: valgai ir lieknėji.

    Ne tik mūsų viešbutis, bet ir kiti pastatai buvo seniai nematę remonto. To dėdės namuose irgi viskas buvo šiek tiek pasenę, nors šiaip namas visai gražus: antrame aukšte balkonas, kur kokia nors Džuljeta galėtų laukti Romeo, graži gatvė, lubos aukštos, kaip ir priklauso visuose senuose namuose, tačiau kai kur aptrupėjusios, kur jau netgi bitės susisuko savo lizdą.

    Senuko dukra buvo atsivedusi savo draugą paragvajietį, o sūnus nebuvo. Šiaip jiems jau po nemažai metų, bet va sūnus iškart parodė savo charakterį. Iš pradžių tik kreivai pažiūrėjo, o vėliau pasiklausė, ar nenorėtume alaus. Kadangi neatsisakėme, tai jis pasiūlė nueiti apačion į krautuvėlę ir nusipirkti. Šiaip iš idėjos gana teisingai pasakė, žinoma, galima nueiti apačion ir nusipirkti, tačiau vis tiek nuskambėjo gana keistai. Ir nors dėdė aiškino apie kultūrų skirtumus ir tai, kad jo sūnus išaugęs labai paragvajietiška dvasia, kažkaip man pasirodė, kad jis turi ir kitokių problemų.

    Užtat dukra visai kitokia, laisvai kalbėjo korėjietiškai (ne taip kaip sūnus, šiek tiek užsikirsdmas ir painiodamasis), be to, dar ir ispaniškai. Jau buvome girdėję, kad ji dažnai vertėjauja visokioms delegacijoms ir ten, kur reikia ispanų-korėjiečių kalbų vertėjų. Jos vaikinas užplikė matės, tai yra, padarė tererės, kuri ne plikoma, o užpilama šaltu vandeniu. O kad vanduo per daug neįkaistų, dar ir ledukų pripila. Ir šiaip tą tererė geriama visų kartu, paeiliui, o kai jau jauti, kad užtenka: sakai ačiū. Įdomiai jie ten, visur valkiojasi su matės puodeliu ir termosu vandens, kad bet kuriuo metu galėtų pagerti tos tererės. Kiek supratome, jie dažniau geria tererę nei matę.

    Ilgai pasėdėjome svečiuose, prie tererės dar aptarėme visus būtinus ir nebūtinus reikalus, pvz., darbo užmokestį Argentinoje, Paragvajuje ir Korėjoje, tikiu, kad paragvajiečiui tai atrodė labai dideli skirtumai, bet jis gal nesuprato, o gal ir suprato, kad kainos irgi šiek tiek skiriasi. Nors negali pasakyti, kad Korėja labai brangi šali, nors palyginus su Paragvajumi... šiek tiek.

    Saulė dar nesileido, bet sekmadienis jau ėjo į pabaigą, ir apskritai ilgai svečiuose būti nėra patartina, o mes jau pakankamai ilgai ten pabuvome, todėl nutarėme, kad laikas tęsti tai ką pradėjome: Asunsjono apžiūras. O dar reikėjo apžiūrėti ir Prezidentūrą, kuri buvo visai visai netoli.

    Tad tomis visiškai tuščiomis gatvelėmis einame, ir netikėtai ant vieno kampo sutinkame kelis paragvajiečius, kurie sau ramiausiai gėrė matę. Nors iš tikro tai ne matę, alų gėrė ir mums pasiūlė. Kitose šalyse gal reikėtų pagalvoti penkis kartus prieš sutinkant, tačiau Paragvajuje tai ne visai būtina. Kaip bebūtų keista, Paragvajus, nors ir lenktyniauja su Bolivija dėl priešpaskutinės vietos pagal gyvenimo kokybę, tačiau yra viena iš saugesnių šalių, net sakyčiau visai saugi, tad gali sau ramiausiai kalbėtis su sutiktais gatvėje žmonėmis ir nebijoti, kad gali būti apvogtas, nužudytas ar apiplėštas (nors, žinoma, visko pasitaiko). Kai tik užsiminiau apie meksikietiškus serialus, jie irgi puikiai suprato apie ką aš kalbu, netgi prisiminė keleto svarbesnių pavadinimus, „Marija la de Barjo“. Labai geras serialas, tik neprisimenu apie ką jis, bet ne tai svarbiausia.

    O visai už kampo buvo ir Paragvajaus prezidentūra. Prezidentas tuo metu tikriausiai buvo kur nors išvykęs su reikalais, o gal nutarė savaitgalį praleisti su šeima prie kokio ežero (nes jūros Paragvajuje nėra), todėl mums audiencijos neskyrė. O gal šiaip laikinai dirbo kokioje kitoje vietoje, nes tuo metu visa prezidentūra buvo nukabinėta vėliavomis ir remontuojama. Vėliavos kabėjo tikriausiai ne todėl, kad reikštų remontą, bet taip jau sutapo, kad tarp palmių ir visur plazdančių vėliavų kilo tas baltai cukrinis remontuojamas pastatas.
    Tai buvo beveik ir viskas, ką verta apžiūrėti Asunsjone. Žinoma, buvo dar šiek tiek daugiau dalykų, tačiau reikėjo palikti ir kitoms dienoms, nes kitaip... Ten daugiau nebebūtų buvę ką veikti, nors, žinoma į Paragvajų niekas ir nevažiuoja ko nors labai ypatingai veikti.
    Bet buvo dar vienas įdomi aikštė, mes žinoma, tuo metu dar nežinojome, kuo ji taip įdomi, tiesiog vadinosi: Herojų aikštė. Tikriausiai ten daug visokių herojų. Iš visų pusių ją juosė visokie senoviniai pastatai, tai yra tie architektūriniai paminklai, stovėjo viena bažnyčia, kuri labiau cerkvę priminė, bet ir Lietuvoje panašių galima pamatyti, o pačiame jos centre: didžiausias turgus ir turgelis. Ten, kur pardavinėjo įvairiausius dalykus, kurių privaloma nusipirkti Paragvajuje: matės puodeliai, termosai, šiaudeliai, nėriniai-mezginiai nanduti, kitokie dirbiniai iš medžio ir odos. Ką pastebėjome, kad Paragvajuje matės puodelius padaro gerokai nagingiau nei Argentinoje, kur šiaip turėtų garsėti mate ir jos gėrimu, tačiau... Argentinietiški dirbiniai šiaip tep lept sumesti, kažkaip ant greitųjų pabaigti, kad visiškai baisiai neatrodytų ir pardavinėjami brangiausiai, o paragvajiečiai matosi viską padaro iki galo, apdirba, nušlifuoja, kad jokie medžio gabaliukai ar skeveldros vėliau neplaukiotų po arbatą ir pardavinėja gerokai pigiau. Netgi aptrauktus tikra oda. Vienu žodžiu labai teigiamai įvertinome šitą dalyką ir nusprendėme, kad tikriausiai reikės ką nors nusipirkti, o ką: teks dar pagalvoti.

    Tokioje meniškoje kavinėje begerdami kavą suskaičiavome pinigus, pasiderėjome, pasitarėme ir galiausiai nusipirkome tuos kelis puodelius, gerti arbatą. Ir ta proga užsukome į vieną geresnių (ir tą vieną iš veikiančių) Lido barų (taip taip, ir Paragvajuje yra Lido baras). Šiaip labai daug ko ir nesiruošėme valgyti, tačiau reikėjo išbandyti privalomus paragvajietiškos virtuvės elementus: čipa guasu ir sopa paragvajana. Jau žinojome, kad čipa tai ne jokie čipsai, o nesaldžios bandelės iš tapiokos, kas yra visai skanu. Čipa gvasu irgi ne čipsai, irgi toks kepsnys kepinys pagamintas grūdų, o sopa paragvajana tai visai ne sriuba, o kukurūzų apkepas. Tarp kitko labai skanūs dalykai, kuriuos privaloma visiems paragauti Paragvajuje. Čia kur paragavęs negali sustoti.

    Vakare dar užsukome pas dėdę korėjietį, pasiklausyti eilinių istorijų, bet kadangi mes vėliau dažnai pas jų užsukdavome pasišnekėti (nuobodu ten jam vienam), tai tų istorijų labai ir nepasakosiu, kasdien kartodavosi. Šiaip, tą dieną dėdė eilinį kartą pasakė, kad Asunsjone korėjiečių nemažai, netgi keletas ar keliasdešimt tūkstančių, nors gal čia visame Paragvajuje, bet vis tiek jų gana nemažai gaunasi, kai apskritai Paragvajuje tik šeši milijonai gyventojų, ir būtinai mums reikia nuvažiuoti į korėjiečių bendruomenės pastatą prisistatyti ir vėliau nežinau ką daryti. Nors šiaip idėja kaip tokia mūsų labai nesužavėjo, bet nesakysi gi senam žmogui iškart, nenoriu neisiu ir nesuk galvos.
[ << Previous 20 ]
About LiveJournal.com