You are viewing maruxiao

maruxiao's Journal
 
[Most Recent Entries] [Calendar View] [Friends]

Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

    [ << Previous 20 ]
    Friday, October 17th, 2014
    4:28 pm
    Kaip vis dar verčiau Bulgarijos valdžią, arba apie ką nekalbėjo Jėzus (Bulgarija II)
    Kadangi privalomą apsipirkimo punktą, kuriame nieko nebuvo, aplankėme, tad ramia sąžine galėjome eiti toliau per visas švenčiausias Sofijos vietas. O kitos šventos vietos yra tiesiog išilgai kunigaikštienės Marijos Luizos bulvaro, pavadinto vienos bulgarų princesės vardu. Šiaip ta princesė ne visai bulgarų princesė, tiesiog ištekėjo už Bulgarijos caro iš tolimo krašto, bet vėliau tapo jau visiška Bulgarijos princesė. Čia iš tų laikų kai princai ir princesės dažnai nemokėdavo vietinės kalbos.

    Paties bulvaro bulvaru labai nepavadinčiau, kadaise jis buvo vadinamas kaip klaikiausia vieta (architektūriniu požiūriu) ne tik visoje Bulgarijoje, bet gal netgi ir Europoje. Negaliu pasakyti, kad tas bulvaras dabar yra labai nuostabiai architektūriškai sutvarkytas, net negaliu pasakyti, kad jis aptvarkytas, bet keletą naujo stiliaus parduotuvių ten mačiau. To ir užteko.

    O šiaip būtent tame bulvare kyšo Banjos Baši mečetės minaretai (turkų palikimas), šalia kurių yra ir šventojo vandens čiaupai, o tiesiai priešais stūkso ir didelė sinagoga. Sinagoga, kaip ir reikia tikėtis, - žydų.

    Kadangi pats bulvaras kitomis šventvietėmis labai ir negarsėjo, gretai sukome į vieną iš skersgatvių, vedančių tiesiai į moterų turgų. Nežinau, kodėl jis vadinamas moterų turgumi, nes realiai ten pardavinėjo tą patį, ką ir kituose turguose: vaisius, daržoves, rūbus ir technikos prekes.

    Mes ne turgaus ieškojome. Pačiame turguje nelabai kas buvo, ir visas prekių asortimentas šiek tiek priminė CUMą. Toks jausmas, kad tarybiniai laikai čia nelabai ir praėję. O gal tiesiog tai buvo paskutinė turgaus agonija. Daugelyje pasaulio šalių turgūs dabar pergyvena ne pačius geriausius laikus. Nors gal laikai ir ne patys blogiausi būtent turgums, bet atrodo lyg tikrai paskutinį kartą kvėpuotų.

    Pats turgus yra visai netoli Kirilo ir Metodijaus cerkvės, taip, tų pačių didžiavyrių, kurie sugalvojo kirilicą ir glagolicą, rašmenis slavų kalbomis, iki šiol plačiai vartojamus. Žinoma, lietuviai turi savo nuomonę (netgi ir visai pagrįstą) apie tuos rašmenis, tačiau pastebėjau, kad tarkime kai kuriems lenkams kirilica nelabai trukdo. Žinoma, kad netrukdo, nes jie ja ir nerašo, bet taip visai netikėtai vienas lenkas gana tiesiai šviesiai pasakė, kad nors jie dabar vartoja lotynišką abėcėlę, būtų normaliau, jei rašytų kirilica. Kadangi lenkai kalba visgi slavų kalba. Bet čia toks nukrypimas visai į šalį.

    Buvo vasarą, o vasarą žmonės dažniausiai nesivelka kailinių ir kaklo šaliku nesivynioja, ypač jei neplanuoja eiti į kokius oficialius susitikimus. Aš irgi neplanavau. O Sofija buvo minėjusi, kad bulgariškose cerkvėse niekas per daug nekreipia dėmesio, kaip esi apsirengęs. Nors gal jei visai nuogas ten nueitum ir neįleistų. Iki šiol visose cerkvėse, net jei ir būdavo kažkokie paveiksliukai ar užrašai niekas nieko ir nesakė. Tad visai ramiai norėjau eiti į tą Kirilo bei Metodijaus cerkvę. Ir visai nepavyko. Nespėjus peržengti nė slenksčio už nugaros išgirdau: „Ėzvėnėtė“. Nors bulgariškai tai rašoma izvinete, bet tariama šiek tiek kitaip. Įdomu, ir kam ko iš manęs reikia. Atsisuku: ogi stovi tikriausiai popas. Nesu tikras, bet toks tikras stačiatikis ortodoksas, ar kaip geriau pavadinti, ilgą barzda ir vos ne akmens amžiaus rūbais vilkintis. Nieko daug nesakė, bet pagal ženklus leido suprasti, parodė į mano kojas, kad taip apsirengus eiti lyg ir negalima. Negalima, tai negalima, ir neisiu. Ne pirmas kartas gi. Bet kadangi tuo metu nebuvo nuotaikos, tai pasakiau jam, ką apie tai galvoju. Tiek sugebėjau netgi bulgariškai: „O Kristus apie tai nekalbėjo“. Ir tarp kitko jaučiausi teisus. Ir iki šiol jaučiuosi teisus. Bet negalima – tiek tos, nemirsiu juk, jei kokios cerkvės neaplankysiu.

    Tos Kirilo ir Metodijaus cerkvės gal ir neaplankiau, bet ten buvo ir daugiau visokių šventų vietų. Jau minėta sinagoga, kuri tuo metu buvo uždaryta, visai netoli – rumunų cerkvė. Nežinau, ar bulgarai turi kažkokių ypatingų ryšių su rumunais, kad jiems reikia netgi atskiros cerkvės. Kiek žinau rumunai irgi turėtų būti stačiatikiai kaip ir bulgarai... Bet iš kitos pusės: Vilniuje juk irgi yra lenkų bažnyčios, dėl įvairių istorinių priežasčių. Gal Balkanų pusiasalyje irgi buvo panašių istorinių priežasčių. Visai nesistebėčiau, jų istorija dar painesnė nei Baltijos šalių. O daugiau jokių šventų vietų ir neaplankėme.

    Tiesiog perėjome per pėsčiųjų gatvę. Kaip suprantu kiekviename save gerbiančiame mieste privalomai yra pėsčiųjų gatvė, dažniausiai skiriama parduotuvėms. Taip buvo ir Sofijoje. Tarp visokių suvenyrų radome ir įrankį virti kavą, kainavo šiek tiek pigiau nei Stambule, tad audėme mintį pirkti tą įrankį būtent Sofijoje, nes Stambule rasti vieno euro parduotuvę vilčių buvo vis mažiau ir mažiau.

    Taip ėjome ratais ratais, ir kelias atvedė ten, kur vakarais vesdavo daugumą Sofijos gyventojų. Prie Narodnos Sabranės. Žmonės ten jau rinkosi, ne tik su vėliavomis ar švilpukais, bet ir su plakatais: „Paskutinis valsas“. O gal „Paskutinis tango“. Bet vienu žodžiu paskutinis šokis, kurį turėtų šokti pora kažkokių žymių politikų. Kiek supratau, tie politikai kol kas labai neplanavo jokių paskutinių polkų ar kitų šokių, bet tam Sofijos gyventojai ir rinkdavosi nenuilsdami kiekvieną vakarą jau keletą mėnesių.

    Kadangi nei Sofija, nei kiti mūsų pažistami bulgarai tą dieną nedalyvavo demonstracijose, tai pavadavome juos mes. Ostavka ostavka nerėkėme, bet bent jau tą atkarpą nuo Narodnos Sabranės iki Erelių tilto nuėjome. Taip visai netikėtai su Sofija turėjome susitikti būtent prie Erelių tilto. O dar netikėčiau Sofija vėlavo. Žinoma, apie vėlavimą pranešė iš anksto, todėl ir atsirado tas dar netikėtesnis laiko tarpas sudalyvauti demonstracijose. Visai nieko dalykas demonstracijos, gal reikėtų dažniau kur padalyvauti.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, prie numatyto Sofijos vėlavimo reikėjo pridėti nenumatytą vėlavimą, tad saulei beveik leidžiantis Sofija galiausiai pasirodė. Ir nuvedė tiesiai į Peru restoraną. Nes tą dieną ir planavome eiti į Peru restoraną. Tikėjausi, kad ten bus sevičė, tačiau jos nebuvo. Teko užsisakyti kažką kitka. Netgi sugebėjau pats užsakyti, nes ten dirbo Aki, Sofijos pažįstamas, kalbantis angliškai. O apie Peru virtuvę šiek tiek nusimaniau. Ne taip kaip Sofija. Žinoma, kaip ir visur buvo ta mažytė bėda, kad restorane ne per daugiausia patiekalų be mėsos, tad teko valgyti tai, kas buvo valgoma.

    Sofija – mažas miestukas. Žinoma, tris kartus didesnis už Vilnių, o už kokį Panevėžį net ir penkiolika kartų, bet vis tiek. Gyventojų skaičius milijoną viršija ir netgi metro yra, tačiau kur nors Rytų Azijoje tokie miestai tik vadinami miestais. Ne kaimais. Panašiai ir Sofijoje. Nuėjome į Peru restoraną, o ten Kristina. Žinoma, galima tikėtis, kad ji su Sofija jau buvo susitarusios, ir Kristina visai netikėtai nusprendė su savo vaikinu bei jo tėvais nueiti būtent į Peru restoraną būtent tą pačią dieną. Tik kokią valandą anksčiau. Ir niekas neprieštaravo. Vienu žodžiu, susitikome su ja ten. Jie papietavo, o Kristina išleido visus namo ir prisijungė prie mūsų. Minu netgi pasiklausė, o kaip vaikinas. Nieko tokio tas vaikinas, ras kelią ir pats. Taip pas juos bendraujama.

    Mes tuo tarpu iš restorano persikėlėme į barą šalimais, apžiūrėjome Akio dviratį. Geras dviratis, berods neseniai dalyvavęs kažkokiose lenktynėse, nes ant jo vis dar buvo numeris. Sofija skundėsi dėl savo svorio. Vienu žodžiu tokios kasdieniškos temos, apie tai, koks sunkus yra gyvenimas ir kaip dabar visiems nelengva. O ko gi daugiau galima tikėtis po skanios vakarienės Peru restorane. Vakarienė buvo tikrai skani.

    Penktadienio rytą teko keltis anksti. Visiems teko keltis anksti. Netgi Sofija labai nevėlavo. Ir ne todėl, kad tai buvo penktadienio rytas ar dar kas nors, Minu turėjo padėti vienai korėjietei. Ir Sofijai tuo pačiu. Toji korėjietė, kiek supratome iš gana pasiturinčios šeimos, gyveno Bulgarijoje ir ruošėsi būti teisininke. Kiek supratau angliškai nelabai kalbėjo, o bulgariškai tuo labiau, tad Sofija jai padėdavo. Vertimais. Ne už dyka, žinoma.

    Nors, pasak Sofijos, toji mergina buvo labai gera, užsieniuose gal per dažnai ir nebuvusi, bet iš idėjos visai geras žmogus. Kadangi nemoka bulgarų kalbos, todėl retai kur nosį iškiša, todėl kitą dieną ji planavo ją ir mus nuvežti į Plovdivą. Pasižmonėti. Šiaip jau irgi ne iš geros dūšios mums Plovdivan vežė, jai pačiai reikėjo ten važiuoti dirbti, prie progos ir mes. O tą penktadienio rytą laukė melo detektorius. Dėl to ir teko keltis anksti.

    Niekas nenusikalto, niekas nebuvo uždarytas, niekam nereikėjo liudyti ir visai tai su policija ar kitomis teisėsaugos struktūromis nesusiję. Kaip jau minėjo, toji geroji korėjietė ruošėsi būti teisininke, todėl jai reikėjo išmokti dirbti ir su melo detektoriumi. Ne tik išjungti ir įjungti, bet šį bei tą daugiau. Sofija paaiškino nuosekliai. Melo detektorius tai ne šiaip sau koks facebookas, kur gali rašyti ką nori, po to internetiniu vertėju išversti. Kad detektoriaus parodymus būtų galima naudoti teisme kaip įrodymus, apklausiamas žmogus turi tiksliai suprasti, ko jo klausiama. O jei konkrečiai: turi būti klausiama gimtąja kalba. Arba ta kalba, kuria jis kalba kaip gimtąja. Žinoma, tai reiškia, kad ir klausiantis asmuo kalbėtų ta kalba, kaip gimtąja. O realiai tai reiškia, bent jau tuo atveju (kadangi to testo reikėjo korėjietei), kad apklausiamas asmuo būtų korėjietis, nes apklausiančioji irgi buvo korėjietė. Vertėjo pagalbos ne tik kad nereikėjo, tai galėjo šiek tiek koreguoti testo rezultatus. Tad Sofija su Minu nuo anksčiausio ryto išsitrenkė pas melo detektorių.

    Nors Minu galvojo, kad jis labai gerai meluoja, tačiau melo detektorius parodė teisybę. Pasirodo, nieko nuslėpti jam nepasisekė. Vėliau Sofija, kadangi jis visas tas paskaitas apie melo detektorių jau buvo išklausiusi, netgi papasakojo strategiją, ką daryti, kad melo detektorius nepagautų. Kadangi melo detektorius fiksuoja kaip keičiasi žmogaus pulsas, kvėpavimas, kraujospūdis ir panašiai, tai, ko paprastas žmogus kontroliuoti negali, reikia kontroliuoti savo mintis. Berods reikia nuolat galvoti apie kažkokį skaičių ar kažkaip panašiai. Jau ir pamiršau viską. Tikiuosi, kad su melo detektoriumi dirbti niekada nereikės. Nors Minu visai galvojo, kad man irgi reikėtų pereiti tai, Sofija, žinoma, pakartojo, kad tai visai įmanoma... Be to, Bulgarijoje turėtų būti kažkiek lietuvių, tik klausimas, ar jiems labai reikia mokėti dirbti su melo detektoriumi. Nes mano gimtoji kalba visgi lietuvių. Nebent kažkas tikrai patikėti, kad ir kitomis kalbomis kalbu kaip lietuviškai. Trumpai tariant, tas melo detektorius per daug sudėtingas dalykas, nieko gera ir nesupratau apie tai.

    O po visų melo detektorių ir korėjetiškų peripetijų... Netgi tą rytą nepavyko jų išvengti, prisidėjo ir korėjietiškai-bulgariškos peripetijos. Skundėsi Sofija. Nors Sofija visada sudarydavo vaizdą, kad ji – vos ne vienintelė bulgarė, kuri taip gerai kalba korėjietiškai ir šiaip visų kitų galų meistrė, tačiau matėsi, kad dirba ji įdomiai. O kad yra nemažai ir kitų bulgarų, kurie nė kiek ne blogiau kalba korėjietiškai, buvau girdėjęs iš kitų šaltinių. O tą rytą kliuvo dar vienai bulgarei, vardu Martina.

    Nespėjo Sofija grįžti namo, kaip jai kažkas paskambino ir ji pusę valandos kalbėjo telefonu. O per pietus (toje pačioje „Katpėdėlės užeigoje“ tarp chruščiovkų) papasakojo ilgą ir baisiai liūdną istoriją, koks baisus žmogus yra ta Martina, kaip ji nieko nesugeba, ima pinigus ir nori, kad visi kiti jai padėtų dykai. Daug blogų dalykų apie ją išgirdau, ir dar tai, kad Sofijai vieną kartą kantrybė trūks, ir tada ji visiems išdės tai, ką apie ją galvoja. Nors, prieš dėdama Martiną į šuns dienas, jis pasistengs, kad niekas, niekas, niekas jai nesiūlytų jokio darbo, kadangi Sofija pažįsta visus korėjiečius ir pusė verslo ar politinių santykių su Korėja eina per ją... Vienu žodžiu, ji viską kontroliuoja ir padarys taip, kaip jai geriau. Peripetijos, dar sudėtingesnės nei melo detektorius, tad per daug ir nesigilinau. Meksikietiškus serialus suprasti lengviau.

    O mes nusprendėme pabandyti rasti kultūros Sofijoje. Žinoma, labai norint visada galima rasti, ir netgi nelabai sunku. Taip ir nebuvo. Šiaip vasara, daugelyje šalių – atostogų metas. Ypatingai meno žmonėms. Taip buvo ir Sofijoje. Tačiau iškart matėsi, kad Bulgarija – tai Europa su europietiška kultūra. Kaip tik vyko meno savaitė, ar mėnuo, ar vakaras, ar kažkas panašaus. Teatrai uždaryti, tačiau būtent tuo metu, kai mes ten lankėmės (spėju, kad tikrai ne ta proga, kad mes ten lankėmės) vyko nakties parke renginiai. Tiksliai neprisimenu, kaip tie rengiai vadinosi, bet kažkaip panašiai. Su Sofija nuvažiavome į Operos ir baleto teatrą ir netgi gavome bilietus. Į „Don Karlą“. Vakaras su opera miesto parke. Maždaug taip vadinosi tas renginys, nes opera turėjo vykti ne teatre, o vienam iš daugelio Sofijos parkų netoli Karo akademijos. Tikriausiai tiesiog atsitiktinai sutapo ta karo akademija. Pati Sofija bilietų nepirko, nes tą sekmadienį, kai turėjo vykti spektaklis, ji turėjo susitikti su teta ar dėde, kuris atvažiavusi iš kažkokio užsienio ir per visą tą viešnagės laiką iki šiol nebuvo spėję susitikti, o teta jau ruošėsi išvažiuoti, tad va tą dieną ir nusprendė susitikti, neaišku kada baigs. Kažkokia panaši istorija. O gal ne visai tokia istorija, gal dėl to, kad sekmadienį jai reikia dirbti Plovdive ir ji gali nespėti grįžti, bet labai tikrai norėtų. Nors, kiek pažįstu Sofiją, ji tikrai nelabai domėjosi operomis, tad ir šiaip tikriausiai nebūtų ėjusi ten, bet koks man skirtumas. Sunkus jos gyvenimas ten su visomis tetomis ir dėdėmis iš užsienio.

    Kadangi bilietus jau turėjome, Sofiją nusiuntėme į pasimatymą su teta ar dėde iš tolimojo užsienio, o patys šiaip vaikščiojome po miestą. Buvo galima ir šiaip be tikslo vaikščioti, tačiau tą dieną nusprendėme, kad be tikslo visas šventas Sofijos vietas jau buvome aplankę, todėl dabar pats laikas padaryti labai tikslingą Sofijos miesto apžvalgą. Knygynai. Jokio kelionių vadovo po Bulgariją, Rumuniją ir visas likusias Balkanų šalis neturėjome, todėl tikslingai šukavome visus knygynus. Ilga buvo kelionė per kopas, beveik be jokių rezultatų ar vaisių. Knygą apie Bulgariją jau turėjome, o kitko... Kol kas nelabai. Netgi radome padėvėtų knygų turgų, kuriame irgi jokių reikiamų knygų nebuvo. Nors visokių kitokių nereikiamų knygų buvo daug. Taip tikslingai ir be jokių rezultatų praleidome visą popietę.

    Žinoma, Sofija, kaip visada, vėlavo. Susitikome, kaip visada, prie Erelių tilto. O kur gi daugiau žmonės susitikinės jei ne prie Erelių tilto ar kokios Narodnos Sabranės. Visai netikėtai prisijungė netgi brazilas. O penktadienio vakarus visi bulgarai leidžia prie Krištolinio palociaus. Ten kur yra tualetas.

    Papasakojau tą juokingą istoriją su Kirilo ir Metodijaus cerkve. Visiems buvo gana juokinga, kadangi daugelis nelabai giliai tikintys krikščionys, tad juokdamiesi sutiko, kad tikrai, Jėzus tikrai nieko nekalbėjo apie tai, kaip apsirengus reikia eiti į bažnyčią ar cerkvę, ir nieko negali prikišti. Dar sužinojau, kad būtent Kirilo ir Metodijaus cerkvė visiems tikriems Sofijos gyventojamas buvo kažkas iš fantastikos srities. Pirmą kartą išgirdo, kad tokia yra. Aš netgi pastebėjau, kad ta cerkvė netgi nėra kažkur labai toli, netoli centro, prie Moterų turgaus. Ai... Moterų turgus. Ir pasižiūrėjo tokiomis akimis, lyg būčiau kalbėjęs apie kažkokį čigonų taborą (čigonų jie ten nelabai mėgsta), mes po tokias vietas nevaikštome. Na, nevaikštote, tai nevaikštote.

    Prie visų tų žmonių prisijungė dar viena Sofijos draugė. Vivi. Ją buvau sutikęs Korėjoje. Kažkada seniai seniai. Padariau klaidą. Irgi papasakojau tą istoriją su Kirilo ir Metodijaus cerkve. O ji, kaip giliai tikinti pasirodo, sureagavo visai kitaip į viską. Na, gal Jėzus apie tai ir nekalbėjo, tačiau juk reikia gerbti tradicijas. Tradicijos tradicijomis, bet pasiūliau jai pagalvoti. Va, jeigu koks nors tikintis karštą vasaros dieną eina per miestą apsimovęs šortus, o šortus mieste dėvėti juk neuždrausta netgi tikintiems, ir jei jam kažkodėl va būtent tada prireiktų užeiti į netoli esančią cerkvę. Pasimelsti. Vien dėl tradicijų jam reiktų pirma bėgti namo persirengti ar kaip? Vivi kaip ir su manimi sutiko balsiai, bet mačiau, kad mintimis tikrai nesutiko. Tiek tos, tegul turi savo tradicijas. Bet juokinga buvo tai, kad netgi ta giliai tikinti Vivi nežinojo nieko apie Kirilo ir Metodijaus cerkvę. Irgi... Matai, mes kilmingos damos po tą rajoną prie moterų turgaus nevaikštome. Netgi buvo šiek tiek įsižeidusi. Žinoma, aš dar pasityčiojau iš Sofijos ar ji apskritai žino, kas yra Kirilas ir Metodijus. Pasirodo žino. Įtariu, kad žino netgi daugiau nei aš. Juk realiai turėtų žinoti daugiau. Toks tas penktadienio vakaras Sofijoje.

    O šeštadienis buvo dar netikėtesnis. Tiksliau visai tikėtas, nes buvo jau prieš tai pranešta, kad šeštadienį visi važiuojame į Plovdivą. Iš pradžių galvojau, kad Sofija iš geros širdies veža ne tik mus, bet ir teisininkę korėjietę pasižmonėti, tačiau pasirodė, kad jai pačiai reikėjo Plovdivan. Ne šiaip sau reikėjo, kiekvieną savaitgalį kažkokioje kažkam priklausančioje mokykloje dėsto korėjiečių kalbą. Tad prie progos leido pasigrožėti tuo senoviniu miestu Plovdivu ir mums.

    Gyvenimas Bulgarijoje tekėjo, kaip visada, įprasta vaga. Tai reiškė, kad Sofija šiek tiek vėlavo atvažiuoti ir mūsų pasiimti, bet nieko nepadarysi. Sakė, kad viskas tvarkoje. Žinoma, jai reikėjo ne tik mus pasiimti, bet po to važiuoti dar pasiimti korėjietę teisininkę, o jau vėliau buvo galima sukti į tą ilgąjį kelią Plovdivo link.

    Kadangi visiems teko anksti keltis. Ne visiems, korėjietė teisininkė ir šiaip buvo įpratusi ne vėlai keltis, tad tik ji vienintelė ir burbėjo pradžioje. Dėl ko labiausiai burbėjo, o gal reikia sakyti, kad ne burbėjo, tiesiog domavosi. Taigi ją labai domino, kodėl Sofijoje gatvės grįstos akmenimis. Tarp kitko, tikrai reikia pastebėti, kad Sofijos gatvės, netgi visai ne senamiesčio ribose, dažniausiai grįstos, o ne asfaltuotos. Įdomi tokia detalė. Taigi ta korėjietė teisininkė irgi tai buvo pastebėjusi, todėl netgi pasidomėjo, o kodėl pas jus būtent gatvės grįstos. Dar suprastų, jei tokie būtų šaligatviai, juk vis tiek žmonės vaikšto, o gatvės... Važiuoji ir dar dar dar dar dar... Korėjoje tai neįsivaizduojama. Sofija jai paaiškino, kad šiaip jau gatvės grįstos ne todėl, kad kažkam pinigų trūktų asfaltui (iš tikrųjų taip nepasakė), bet šiaip paaiškino, kad visgi grindinys yra gerokai istoriškesnė danga nei asfaltas, todėl sudaromas istorinio autentiškumo įspūdis ir žmonėms labiau patinka grindinys nei XX a. stebuklas asfaltas. Ne visai taip protingai ji sugebėjo paaiškinti, bet daugiau mažiau mintis buvo tokia ir korėjietei tai labai patiko.

    Tarp kitko, po to klausimo tiek Sofijos, tiek Minu nuomonė apie tą korėjietę šiek tiek pasikeitė. Vėliau sužinojome, kad ji mažai apskritai kur buvusi užsienyje, šiaip jau buvusi, bet tokia eilinė korėjietė ir liko. Visokių žmonių juk būna. Nors labai nieko nenervino, įdomi mergina, nieko negali jai prikišti. Žinoma, jai iškart buvo kilęs klausimas, kaip į mane kreiptis... Europiečiams tokie klausimai nekyla, su kreipiniais paprasčiau, o va korėjiečiams kyla. Jei būčiau korėjietis jai irgi nebūtų klausimo, kaip į mane kreiptis, bet kadangi esu užsienietis, nesvarbu, kad kalbu korėjietiškai, iškart kyla klausimas: o kaip korėjietiškai kreiptis į užsienietį, ar padoru vartoti korėjietiškus kreipinius. Žinoma, dėmesio vertas klausimas, bet jai paaiškinome, kad galima vartoti visiškai tokius pat kreipinius, ir nereikėtų per daug kreipti dėmesio į tai, kad esu užsienietis. Maždaug taip kalbėjomės iki pirmos degalinės.
    Thursday, October 16th, 2014
    5:37 pm
    Kaip bandžiau versti Bulgarijos valdžią
    Net buvo keista, kad trečią nakties perėjus per visus Turkijos pasienio požemius, į Bulgariją įvažiuoti buvo gana paprasta. Kaip visada: užėjo pasieniečiai, tiesiog peržvelgė visų pasus, pasiėmė tik Minu pasą, pasakė, kad įdės antspaudą, jį išsinešė ir po kiek laiko grąžino. Viskas. Su Europos Sąjungos piliečiais net nesiruošė bendrauti: pažiūri į pasą – laisvas. Vienas teigiamas dalykas būti Europos Sąjungos piliečiu ir apskritai keliauti po Europą. Galima toliau sau ramiai miegoti.

    Ryte pažadino ne tik skaisti saulė, bet ir geltoniu spindintys saulėgrąžų laukai. Be galo be krašto. Kas žiūrėjo nuotraukas, turėjo pastebėti. Galvojau, kad Bulgarija garsėja tik jogurtu ir kvepalais (bent jau tiek eiliniai korėjiečiai žino apie Bulgariją), tačiau pasirodo, kad visa ji nusodinta dar ir saulėgrąžomis. Iš kurių spaudžia saulėgrąžų aliejų. Teko ragauti jo gerokai vėliau.

    Nors galvojau, kad daugelis bendrakeleivių važiuos kartu su mumis iki Sofijos ar netgi toliau, nes traukinys lyg ir ruošėsi toliau važiuoti, tačiau mūsų čekai išlipo jau Plovdive. Minu iškart ir nesuprato, kur jie lips. Nekeista, nėra labai lengva ištarti Plovdivo pavadinimą. O mes toliau važiavome per tuos saulėgrąžų laukus. Stara Zagora, Nova Zagora, kiti bulgariški miestai keitė vienas kitą, o Sofijos kaip nesimatė, taip nesimatė. Ne šiaip sau sakau, kad nesimatė, traukinys tikrai vėlavo. Ir netgi ne valandą. Gerokai daugiau. Nežinau, ar dėl įvykių Bulgarijoje (tuo metu vyko oranžinė revoliucija), ar šiaip visuomet vėluoja. Bet jei jau visuomet vėluoja tas kelias valandas, galėtų pakoreguoti tvarkaraštį gal. Nors, prisimenu, kad traukinys Simferopolis-Ryga irgi mėgo vėluoti ne valandą ir ne dvi, tačiau tvarkaraščio kaip niekas nekoregavo, taip nekoregavo. Kol galiausiai apskritai jį atšaukė. Tikriausiai taip ir su tuo Stambulo - ... Budapešto traukiniu.

    Kad ir labai vėluodami, kokias tris valandas, tačiau Sofiją galiausiai pasiekėme. Stotis tikrai nespindėjo nei naujumu, nei auksiniais stogais. Europos Sąjungos struktūriniai fondai tikriausiai dar nebuvo pasiekę. Nespėjus išlipti iš traukinio sulaukėme daugybę pasiūlymų. Kaip ir reikėjo tikėtis, visi pasiūlymai buvo važiuoti taksi iki kokio nors hostelio ar viešbučio. Teko visų tų pasiūlymų atsisakyti. Pasiskambinome savo bulgariškai išminčiai, tai yra Sofijai, kuri tiesiog susakė, kurioje metro stotelėje mūsų lauks. Čia buvo jos išbandymas.

    Kadangi nelabai atrodė, kad kas nors stotyje kalba angliškai, teko demonstruoti bulgarų kalbos žinias. „Kur yra metro“? „Gde je metro?“ Žinoma, labai daug nepademonstravau. Pasirodo, kad netgi labai nesuklydau. Vietoj je tereikėjo sakyti ė. Atsakymas – bulgariškai. Nelabai ką iš to atsakymo supratau, bet daugiau mažiau buvo aišku, kad reikia eiti tiesiai, žemyn ir ten kažkur bus. Gerai, kad bulgarai vis dėlto rašo kirilica, o ne kokia nors bulgariška abėcėle kaip Kaukazo valstybėse, tad rasti metro nebuvo taip sunku. Na, net jeigu būtų rašę kokia nors bulgarų abėcėle, vis dėlto... Reikia pastebėti, kad matėsi, kad esame jau „civilizuotame pasaulyje“. Daugelį užrašų bulgariškai lydėjo ir užrašai lotyniškomis raidėmis, tad susigaudyti tuose kraštuose buvo neypatingai sunku.

    Pastebėjau, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos tikriausiai Sofiją ir Bulgariją pasiekė. Geležinkelio stočiai (Centrinei garai, taip bulgarai ją vadina) gal tų lėšų daug ir nekliuvo, nes tikriausiai, visas jas suėdė Sofijos metro statyba. Bent jau Centrinės garos metro stotis tikrai spindėjo naujumu ir parodomis. Va, lauki sau traukinio, kuris atvažiuos už penkių minučių, ir per tą laiką apžiūri dar romėnų laikus menančius keramikos pavyzdžius. Norėtųsi pačiupinėti, bet kaip ir visuose save gerbiančiuose muziejuose būna: eksponatai rankomis neliečiami ir talpinami po stiklu. Be to, ta linija, ant kurios yra ir Centrinė gara buvo ne per seniausiai ir atidaryta. Vėl įsitikinome, kad vis dėlto esame ne šiaip sau tik Europos Sąjungoje, naujojoje Europos Sąjungoje.

    Taip, visai netrukus pasiekėme ir Žolijo-Kiuri stotį, kur mūsų turėjo laukti Sofija. Žolijo-Kiuri pasirodo Marijos Skladovskos-Kiuri žentas, bet kuo jis susijęs su Bulgarija, kad jo garbei pavadinti visa gatvė ir metro stotis: nelabai žinau. Tuo metu nelabai ir rūpėjo.

    Žinoma, Sofija mūsų nelaukė, mums teko laukti jos. Nelabai ilgai, bet vis tiek. Ji buvo baisiai patenkinta, kad be jokių papildomų paaiškinimų supratome ir radome būtent tą metro stotį, kurios reikia. Man buvo keista, kas jai keista. Sofijos metro tuo metu buvo tik dvi linijos, ir tik viena stotis vadinosi Žolijo-Kiuri. Netgi panašiai besivadinančių stočių nebuvo (kaip pasitaiko kituose miestuose), tad atvažiuoti iki reikiamos stoties ir išeiti reikiamu išėjimu: kaip ir ne pati sudėtingiausia užduotis. Tačiau ta proga ji nusprendė mus pavaišinti alumi. Iš tikrųjų ne ta proga, o nauja jos namų tradicija: visus svečius vaišinti alumi. Sugalvota iš kažkur.

    Gyveno ji visai gražiame rajone: aplinkui parkai, miškai ir girios, tiesiai priešais langus: Rusijos ambasada, o prieš kitus langus: kaukazinė slyvutė. Ir vynuogė. Netgi visuose dviejuose aukštuose gyveno. Korėjoje tai būtų beveik neįsivaizduojama. Tiesa, kiekviename aukšte buvo tik po vieną kambarį. Kišeninė virtuvė (labai nestebino), balkonas ir dar kišeninesnė svetainė. Ir viskas užimta. Trečiame aukšte gyveno korėjietė, kurios tuo metu nebuvo, antrame aukšte savo kambaryje – Sofija, o toje kišeninėje svetainėje, nuo virtuvės atskirtoje tik užuolaida: dar viena korėjietė.

    Po kurio laiko teko vėl grįžti į Korėją ir visas tas korėjietiškas peripetijas. Kurių tikriausiai pasitaiko visų tautų diasporose. Nuolatinė Sofijos kaimynė korėjietė tuo metu buvo Slovakijoje, tad su ja iškart ir nesusipažinome. Tačiau iškart išgirdome ilgiausią istoriją, kad Irina (toks tos korėjietės bulgariškas vardas) yra stamboka, todėl nelabai mėgstama savo tėvynainių, gyvenančių Bulgarijoje. Be to, ji puikiai kalba bulgariškai ir šiaip yra nuostabus žmogus. Aš išsitariau, kad korėjiečiai jos tikriausiai nemėgsta ne dėl kūno formų, o iš pavydo: va, laisvai kalba bulgariškai. Tikriausiai taip ir buvo.

    Buvo dar viena mergina, kuri irgi lyg kalbėjo bulgariškai ir lyg studijavo ar kažką dirbo Sofijoje. Jos istorija buvo gerokai įdomesnė. Bulgarija, kuri netgi geležinės uždangos laikais buvo nepriklausoma valstybė, jau nuo senų laikų turi ryšius su Korėja. Tiek Pietų, tiek ir Šiaurės. Tad nuo tų laikų Bulgarijoje yra šiaurės korėjiečių. Vienas toks senas senelis, būtent iš Šiaurės ir gyvena Sofijoje. Jo amžius toks, kad nežinai, kas gali atsitikti kitą dieną. Todėl, turėdamas trijų kambarių butą, dažniausiai vieną kambarį išnuomoja kokiam korėjiečiui ar korėjietei. Netgi nenuomoja, leidžia gyventi nemokamai, kad namuose visuomet būtų žmogus, kuris reikalui esant galėtų padėti. Taigi ta korėjietė ir gyveno tame bute. Kol vieną dieną visai netikėtai nusprendė išsikraustyti ir ėmė ieškoti kitos vietos. Sofija iš pradžių labani neigiamai žiūrėjo į tokį poelgį: kaip ji gali taip ramia sąžine palikti seną žmogų. O vėliau išgirdo labai įdomią istoriją.

    Būtų ta korėjietė ramiausiai gyvenusi ir prižiūrėjusi tą senuką, jei vieną dieną. O gal vakarą. O gal rytą. Tas senukas ne šiaip sau vienas gyveno, turėjo ir namų tvarkytoją, kuri kartkartėmis ateidavo sutvarkyti buto, išplauti grindis ir t.t. Ir vieną kažkurią dieną ta korėjietė pastebėjo namų tvarkytoją išeinančią iš senuko kambario ne visai apsirengusią. O gal visiškai neapsirengusią. Kažkaip panašiai. Tada ji suprato, kad namų tvarkytoja tikriausiai ne tik grindų plovimu užsiima. Tai jai, kaip padoriai korėjietei, pasirodė visiškai nepriimtina, todėl ir nusprendė išsikraustyti. Taip ir apsigyveno pas Sofiją.

    Žinoma, tos korėjietiškos peripetijos gali visur pasitaikyti, bet juokingiausias dalykas buvo pati Sofija. Priėmė tą korėjietę ne šiaip sau iš geros širdies, o todėl, kad trūko pinigų nuomai. Visiems žinoma pasitaiko. Be to, skundėsi, kad ankstesnė gyventoja visiškai nesirūpino tvarka ir švara, gyveno tiesiog beveik kaip kiaulidėje. Šioji – puiki nuomininkė. Bet juokingiausias dalykas buvo ne tai. Sofija, puikiai nusimananti, ką korėjiečiai ir korėjietės galvoja apie priešingą lytį ir santykius su ja, nematė jokio reikalo savo kaimynėms bent prieš dieną pranešti, kad turėsime svečių. Kurie gyvens neaišku kiek. Sofijos manymu, galėjome gyventi kiek norime. Aš asmeniškai tos korėjietės, gyvenančios vien už užuolaidos svetainėje, vietoje tikrai nebūčiau labai apsidžiaugęs, žinodamas, kad į gretimą kambarį neribotam laikui atsikrausto porą vyrų. Ypač po visos tos istorijos. Kiek vėliau girdėjau, ta korėjietė irgi nebuvo labai patenkinta. Tačiau bent jau tuo metu Sofija mus ramino, kad nieko tokio: vietos čia ne daug, tad galite nakvoti mano kambaryje, o aš pati nakvosiu pas savo draugę. Taip darau dažnai. Spėju, kad ta korėjietė iš džiaugsmo visiškai nešokinėjo.

    Korėjietiškos peripetijos tuo ir baigėsi, buvo laikas grįžti prie bulgariškų peripetijų, nes buvome vis dėlto Bulgarijoje, o joje peripetijų irgi nestigo.

    Reikėjo palaukti, kol Sofija baigs savo darbus, užpildys kažkokią lentelę ir ją išsiųs, ir tada nusprendė, kad mums laikas susipažinti su kita Sofija. Ne, ji neturėjo draugės vardu Sofija, tiesiog išsivedė pasivaikščioti po Sofiją.

    Perėjome per mišką. Sofijos mastais tai buvo parkas, tačiau neseniai atvykus iš Korėjos tas reikalas buvo panašesnis į mišką. Kitaip ir negalėjo atrodyti, tikrai labiau mišką priminė. Vietomis netgi visai laukinį mišką. Bet, iš kitos pusės, labai gerai, kad netgi tokioje didelėje sostinėje yra gamtos. Žinoma, Sofija nėra labai jau didelė sostinė, bet vis tiek – netgi dvi metro linijos joje yra.

    Sofija, bevesdama mus tais miškais į miesto centrą (taip, kelias į miesto centrą eina per mišką) bandė papasakoti kaip čia reikia nusigauti, tikėjosi, kad mes ką nors prisiminsime, tačiau aš tikrai nieko neprisiminiau iškart. Viduryje miško buvo restoranas. Toks miško restoranas, kuriame nieko valgoma beveik ir nebuvo: tik bulvės ir kiufte kebabai. Mėsiškas patiekalas. Tad galima sakyti buvome beveik alkani po tos vakarienės miške.

    O už to miško restorano jau beveik prasidėjo ir pats miestas. Netgi miesto centras. Didelis skveras su fontanu ir žydinčiais lotosais, o iškart už jo – Erelių tiltas. Per plačiąją Sofijo upę, dalinančią miestą į dvi dalis. Prisimenu, kai kas labai juokėsi pamatę Nevėžį. „Šitą griovį jūs vadinate upe?“ Tačiau palyginus su Sofijos Perlų upe (taip tikrai ir vadinasi, Perlų upė) ne tik Nevėžis, bet ir Lėvuo ar netgi Vilnelė yra baisingiai plačios upės. Na, bet ten yra tas garsusis Erelių tiltas, prie kurio visi susitikinėja.

    Toji Perlų upė pradeda tekėti nuo Vitušo kalno, kuris irgi puikiausiai matosi iš visos Sofijos. Sofija pažadėjo, kad būtinai kurią nors dieną ten kartu nuvažiuosime. Ir šiaip visur kur važiuosime kartu. Čia jau toks jos stilius: visur su visais važinėti. Todėl dažnai gaunasi taip, kad niekur ir nenuvažiuojama. O to vakaro planas tuo metu buvo: versti Bulgarijos valdžią.

    Kad Bulgarijoje vyksta kažkokie neaiškūs susirėmimai, grumtynės ir visokios revoliucijos, buvau girdėjęs jau Armėnijoje. Iš tikrųjų niekas iš armėnų nežinojo, kas ten vyksta, ir netgi kartu tame pačiame viešbutyje gyvenę europiečiai nieko nebuvo girdėję apie kažkokius įvykius Bulgarijoje. Tiesiog Sofija pati papasakojo, kad pas juos perversmas ir revoliucija. Man pasidarė labai įdomu, kas. Ji liepė pasiskaityti žinias. Na, pasiskaičiau žinias. Lietuviškos žinios nieko nerašė apie Bulgariją, korėjietiškos – irgi. O apie Taksimo revoliuciją – visur visi kalbėjo. Įdomus toks dalykas, dažnai pasitaikantis ir kitur: žiniasklaida renkasi ką nušviesti, o ko visiškai nešviesti. Vėliau Dani irgi užsiminė, kad pas juos perversmai ir revoliucijos. Taigi tą vakarą ėjome dalyvauti tuose perversmuose ir revoliucijose.

    Kadangi jokios žinios nė vienu žodžiu neužsiminė apie Sofiją ir Bulgariją, teko klausti Sofijos. Ji papasakojo, kad mitingai ir demonstracijos jau vyksta gal kokį mėnesį, jei ne daugiau. Kiekvieną dieną. Prieš septintą valandą žmonės renkasi prie Narodnos Sabranės (t.y. Seimo), ten parėkauja pašvilpauja, iškelia vėliavas ir eina pagrindiniu prospektu iki Erelių tilto, tada suka kairėn ir toliau eina. O šiaip, Sofijos nuomone, visi tie protestai ir mitingai yra daugiau kaip šventė visiems, tai yra, visi tikisi, kad seimūnai ar kažkas galiausiai atsistatydins, o prieš atsistatydindami dar pakeis rinkimų įstatymą, tačiau langų daužyti niekas nesiruošia. Tarp kitko netgi policija labai ramiai žiūrėjo į protestuotojus ir nieko nedarė. Nes, atseit, visi buvo už pertvarką. Žinoma, buvo ir konfliktų policija (speciali Bulgarijos policijos šaka), tačiau viskas vyko tikrai ramiai. Per kokius futbolo ar krepšinio čempionatus žmonės aršesni nei Bulgarijos valdžios vertime. Taip visi praeina kas kur ir protestas tą dieną baigiasi. Kas namo, kas į parką, kas ant suoliukų.

    Kadangi mes buvome centre dar prieš visas demonstracijas ir protestus, tai yra, žmonės jau rinkosi prie Narodnos Sobranės, tačiau laiko dar buvo šiek tiek, pradžiai apžiūrėjome, ką galima apžiūrėti miesto centre.

    Žinoma, pačiame miesto centre, tiesiai priešais Narodną Sabranę yra metro stotis, kuri vadinasi Serdika. O šis pavadinimas visiškai nesusijęs su jokiomis širdimis. Ten, kur dabar Sofija, kadaise stovėjo trakų miestas Serdika, kuris taip vadinosi neaišku kodėl. Greičiausiai todėl, kad trakų gentis Serdai jį ir įkūrė. Dabar visi bulgarai slavai, o kadaise jie buvo trakai. Ir vienas pirmųjų garsių bugarų minimas ne viename graikų mite: tai tas dainius Orfėjas, kuris į požemius ėjo ieškoti Euridikės. Sakoma, kad mite yra nemažai tiesos. Orfėjo žmona Euridikė prieš vestuves priklausė bakchantėmis, pats Orfėjas buvo ne šiaip sau dainius, o šamanas, ir vienu žodžiu bakchanalijomis bulgarai garsėjo dar tada, kai jų niekas bulgarais nevadino. Bakchanalijos liko iki šiol.

    Tad ir ta Narodna Sabranė stovi tiesiai priešais Serdikos metro stotį, kurioje matyti romėnų laikų atodangos, senovinė cerkvė.
    Sofija miestas buvo pavadintas gerokai vėliau. Sakoma, kad jo globėja – Šv. Sofija, tačiau protingi žmonės kalba, kad tai tiesiog graikiškas žodis išmintis. Tikriausiai kadaise Sofijoje tryško išminties šaltiniai. Tačiau dabar miestą visgi Šv. Sofija globoja, tad prie tos pačios Serdikos metro stoties stovi ir auksinė Sofija, laiminanti miestą ir Narodną Sabranę.

    Tarp kitko išminties šaltinių Sofijoje irgi yra. Kadangi aplinkui kalnai ir miestas stovi seismiškai aktyvioje zonoje, tad jame, kaip ir turėtų būti, yra ir karštųjų šaltinių. Netoli nuo Narodnos Sabranės yra specialūs čiaupai, kur kiekvienas norintis galėtų paragauti to išminties vandens. Sūrus, bet karštas, reikia pasistengti neišsiplikyti gerklės. Bet va tik išgeri išminties ir iškart sužinai pusę pasaulio paslapčių. Žinoma, dar atjaunėji pernkis kartus ir gyvenimas pailgėja dešimt kartų. Su kiekvienu gurkšniu. Gaila, kad vėliau daugeliui pasireiškia pašaliniai efektai, todėl gyvenimas vėl sutrumpėja, o pasaulio paslaptys vėl pasislepia. Tik mečetės minaretas kyšo šalimais karštųjų versmių. Osmanų imperijos palikimas.

    Bet kol mes ragavome to švento vandens ir klausėmės istorijų apie Sofijas, tiek šventąją, tiek ir ne tokią šventą, atėjo laikas ir demonstracijai. Pašvilpę ir parėkę demonstrantai su savo vėliavomis pradėjo savo kasdienį žygį: nuo Narodnos Sabranės Erelių tilto link. Kartas nuo karto vis pašvilpdami ir parėkdami: otstavka ar ostavka. Mes irgi prie jų prisijungėme. Ant kiekvieno kampo buvo galima nusipirkti Bulgarijos vėliavą, žinoma, kainavo nelabai pigiai, galėjo būti ir pigiau, bet ką jau padarysi. Kas demonstruoja, o kas vykdo savo verslą.

    Iki Erelių tilto nėjome. Prie Narodnos Sobranės Sofija vis dėlto sugebėjo susitikti su savo drauge Kristina, bulgariškai ją vadino Hristina, paėjome iki artimiausio parko, kur stovėjo krištolinis palocius (taip vadinosi restoranas) ir tame parke prisėdome. Kaip ir pusė bulgarų.

    Tuo metu ten dar pūtė šiek tiek laisvesni vėjai. Gerti buvo galima visur. Parkuose, prie parkų, ant suoliuko, po suoliukais. Tarp kitko prisigėrusių ir besivoliojančių ant žemės niekur nesimatė. Tokia ta gėrimo kultūra Bulgarijoje. Tiesa, buvo vienas minusas. Bulgarijoje, kaip ir kitose Europos valstybėse tualetų nebuvo ant kiekvieno kampo. Tad geriant ar valgant reikėdavo iš anksto numatyti šitą dalyką. Kaip Sofija pasakojo, centre yra visas vienas viešasis tualetas, visai netoli to krištolinio palociaus, kur mes ir sėdėjome. Tad iškart užsiėmėme tą strategišką vietą.

    Kol ten sėdėjome prisijungė dar viena Sofijos draugė – Ariadnė (ne ta Ariadnė, kuri siūlą Tesėjui davė, kita). Ir čia prasidėjo tas balkaniškas vakarėlis. Nors ir kitur tikriausiai taip galėjo būti. Bet šiaip tiek patys balkaniečiai, tiek visi kiti būtinai pabrėš balkaniškų vakarėlių šėlsmus. Tą vakarą jokio šėlsmo nebuvo. Vėliau... Irgi nelabai buvo, bet ką jau čia. Taigi besėdint sau ramiausiai miesto centre, kažkas kažkam paskambino ir pasakė, kad kažkur kitur yra kažkoks vakarėlis, kur susirinko pusė Sofijos. Couchsurferių vakarėlis. Tai reiškė, kad po kiek laiko mums irgi reikės ten grūstis. Visi taip daro. Tad po kiek laiko ten ir nusigrūdome.

    Kadangi Kristina turėjo mašiną, tai nuvežė mus visus mašina. O reikėjo važiuoti į tą patį restoraną miškuose. Ten turėjo būti šėlsmas ir dūksmas. Kaip bebūtų keista, jokio šėlsmo ar dūksmo ten nebuvo. Vakarėlis jau buvo persikraustęs atgal į miesto centrą. Tikriausiai vėl prie to krištolinio palociaus. Atseit pavėlavome. Tačiau nebuvo taip, kad ten irgi nieko nebūtų buvę, sutikome Sofijos draugą brazilą, kuris Bulgarijoje jau buvo gyvenęs keletą metų, dar kažkoks švedas ir kiti žmonės. Šiaip nuvažiuoti iki to restorano miško vidury tik ta, kad sužinotum, kad čia niekas beveik nevyksta... nelabai gražu. Tuo labiau, kad tas brazilas ir švedas planavo vėliau vis dėlto grįžti centran prisijungti prie kitų šėliojančių. Tad pradžiai nusprendėme pasėdėti tame miške. Nebuvo labai šilta. Vasara Balkanuose šiek tiek kitokia nei kur nors Azijos Rytuose. Tad pagalvojome, kad galime važiuoti namo. Arba eiti namo. Sofija vis dėlto planavo prisijungti prie to krištolinio palociaus, bet ta proga užmetė mums į antrą aukštą ir dingo naktyje.

    Prieš dingdama naktyje tai korėjietei, kuri gyveno už užuolaidos pasakė, kad turime svečių. Kurį laiką jie gyvens pas mus. Taip maždaug vienuoliktą valandą nakties. Ta korėjietė dar nemiegojo, tačiau vis tiek... Man atrodo, kad tokius dalykus būtų visai mandagu ir padoru pasakyti šiek tiek anksčiau. Ne vienuoliktą valandą. Ir gal netgi ne tą pačią dieną. Bet tai jau jos reikalas.
    Kaip vakarėlis baigėsi – nelabai žinau, tik spėju, kad nelabai anksti. Visą kitą rytą laukėme Sofijos. Ji galiausiai atvažiavo. Nelabai anksti, tačiau atvažiavo. Ir nelabai sveika. Nebuvo nei peršalusi, nei užkimusi, nei šiaip kas nors, bet po balkaniškų vakarėlių dažniausiai ne kas būna su sveikata žmonėms. Taip buvo ir Sofijai.

    Bet net ir visiškai mirštanti Sofija nepamiršo reikalų, kuriuos turėjo tvarkyti. Tada jai nereikėjo nei failo pildyti, nei dar ko nors daryti. Tos dienos reikalai, kuriuos būtinai reikėjo sutvarkyti: apsilankyti pašte ir banke. Tačiau tie reikalai nebuvo tokie jau skubūs. Visus juos buvo galima atidėti. Ne taip visiškai atidėti iki neaišku kurio termino, bet bent jau iki po pietų tiek paštas, tiek bankas galėjo palaukti. Kaip korėjiečiai pasakytų: net ir Kimgangsano kalnus verta apžiūrėti tik pavalgius. Nusprendėme pasekti ta senovine korėjietiška išmintimi.

    Sėdome į Sofijos mašinytę ir netrukus atsidūrėme „Katpėdėlės užeigoje“. Reikia pastebėti, kad Sofijos miestas negarsėja restoranais ir užeigėlėmis bet kur. Tikrai tikrai bet kur jų nėra. Ypač, kai esi visiškai gyvenamame rajone. Visai nepanašu į kokias kitas sostines. Kad ir Seule. Tačiau Sofijos visokios užeigėlės dažniausiai būna tokiose visiškai netikėtose vietose. Kad ir ta „Katpėdėlės užeiga“.

    Žinoma, vadinosi toji užeiga visiškai ne katpėdėlės ir netgi nepanašiai. Negaliu pasakyti, koks jos pavadinimas. Ir buvo tokiame visiškai miegamame rajone, kur nesitikėtum, kad apskritai kas nors gali būti. Be namų. Aplinkiniai namai priminė tas lietuvio širdžiai mielas chruščiovkes. Ir kaip tik priešais vieną iš tų chruščiovkių sau ramiausiai gyvuoja restoraniukas.

    Meniu pas juos nebuvo. Tiksliau meniu yra, tik bėda, kad jis kasdien keičiasi, todėl dažniausiai būna surašyta kreida ant juodos lentos tiesiai priešais įėjimą, o geriausia: pasiklausti padavėjos. Kuri man atrodo dar ir virėja. Didelio pasirinkimo nėra, bet tai, kad meniu keičiasi kasdien – jau geras ženklas. Gyva vieta.

    Bulgariškos virtuvės bėda ta pati, kaip ir daugelio kitų virtuvių: beveik viskas gaminama iš mėsos. Netgi visokios sriubos. Sriuba, tiesa, buvo be mėsos. Su pupelėmis. Ir šiaip toje vietoje patartina ateiti ne vienam. Tarkime, užsisakius sriubos atneša ne lėkštę, o puodą. Šiek tiek daugiau nei dvi lėkštės iš to gaunasi. Dar ten buvo visokių užkepėlių, plovų ir panašių patiekalų. Pusiau šeimyninė aplinka. Puodas statomas ant dėklo, lėkštė – ant medinės pjaustymo lentutės. Viskas paprasta, nieko prabangaus. Tokie restoranai normaliausi. Tad visai maloniai ten ir pavalgėme.

    Pašte nieko gera nebuvo, banke irgi nieko gera nebuvo... O jei tiksliau, mes nei į banką, nei į paštą nėjome, palaukėme lauke. Geras oras tuo metu buvo. Užtat ta proga, kad Sofijai reikėjo nusibelsti į paštą ir banką apsilankėme ir tame rajone, kur ji praleido vaikystę ir jaunystę. Tai yra tame rajone, kur yra ir jos tėvų namai.

    Rajonėlis toks kai rajonėlis. Šiek tiek jaučiasi tarybinė dvasia, nors iš idėjos atrodo daug geriau nei kokia tikrai tarybiniai rajonėliai Lietuvoje. Ten jau jautėsi ir Europos struktūrinių fondų potėpiai bei polėkiai. Viename iš tokių potėpių buvo naujai atsidariusi parduotuvė. Kuriame radome balto vyno. Tarp kitko kainavo gal tik kokį vieną levą. Visiškai netikėtai pigus vynas. Nusprendžiau, kad tokį būtina išbandyti. Sofija iškart šiek tiek įtartinai pasižiūrėjo į tą butelį vyno. Vienas levas? Tokių nebūna. O vėliau aš pamačiau užrašą ant butelio: ne šiaip sau baltas vynas, o gėrimas iš balto sauso vyno... Įdomu, ką jie turėjo omeny rašydami gėrimas iš vyno. Nieko, vėliau patikrinsime.

    Paštai ir bankai buvo sutvarkyti, tad liko dar vienas svarbus dalykas: apsipirkimas. Iš tikrųjų nebuvo jis toks labai svarbus, tačiau kadangi jau buvome rajone, kur yra vietinis Sofijos Akropolis, tai kodėl ta pačia proga ten ir neužsukus. Žmonių ten kažkodėl daug nebuvo. Net keista. Keista, Sofija gyventojų skaičių Vilnių viršija kokius tris kartus, o vietinis Akropolis tikrai negarsėja populiarumu. Perėjome per tą akropolį, nusipirkome ko reikia, ir ko nereikia. Tuo metu kaip tik buvo nuolaidų metas, tad aš ir pirkau tik tuos nukainotus daiktus. Kadangi jų daug nebuvo, tai mažai ką ir pirkau. Na, ir po to pasivaikščiojimo po Akropolį, buvo galima traukti atgal. Net keista, kad už stovėjimą prie Akropolio mokėti nereikėjo. Pasirodo, pas juos galioja dviejų valandų taisyklė: dvi valandos nemokamai, o vėliau kažkaip išskaičiuoja iš čekio. Korėjoje tenk rodyti čekį, už kiek apsipirkta, ir maždaug pagal tai sprendžiama: vadinasi galėjote stovėti tiek ir tiek, laiko neišnaudojote. Arba pernaudojote. Mes, nors ir apsipirkome šiek tiek, tačiau nebuvome išnaudoję netgi tų nemokamų dviejų valandų.

    Reikia prisipažinti, kad į Akropolį važiavome visai ne rūbų pirkti. Turėjome viltį, kad ten bus koks nors knygynas, kuriame galbūt pardavinės, kad ir Lonely Planet. Nes nei Bulgarijos, nei kitų Balkanų šalių knygų neturėjome. Buvo galima tas knygas nusipirkti dar Korėjoje, bet aš kažkodėl sugalvojau, kad gal nereikia. Vėliau. Tas vėliau atėjo. Jau buvome Bulgarijoje, Akropolio knygyne nieko panašaus nebuvo. Tačiau Sofija liepė nesijaudinti, centre yra daug knygynų, kai kuriuose netgi gali būti angliškų knygų, tad kur nors ką nors vis tiek rasime. Ja patikėjome. O ta proga grįžome namo, nes Sofijai juk reikėjo dar kažkokį failą užpildyti ir kažkur išsiųsti.

    Failo pildymas ir siuntimas ilgai netruko, tad galėjome sau ramiausiai keliauti į centrą. Kaip jau įprasta Balkanuose, prie Narodnos Sabranės kaip tik po Sofijos paminklu susitikome su Ariadne ir pradėjome šukuoti visus Sofijos knygynus. Pasirodo, Sofijoje knygynų yra, ir netgi ne vienas. Vėliau sužinojome, kad netgi labai daug. Vienas, kitas, kažkuris, kur turėtų būti ir angliškų knygų, tačiau nė viename iš jų nebuvo nieko, kas mus domino. Knygų buvo, netrūko, kaip bebūtų gaila daugiausia iš jų – bulgariškai, tačiau net tos bulgariškos knygos buvo visai ne apie tai, apie ką mums reikėjo. Nors gal ir logiška... Lietuvoje... Nors kai pagalvoji, netgi Lietuvoje pakanka knygų apie Lietuvą. Apie Korėją net nėra ką ir kalbėti: knygų apie Korėją, kelionių vadovų joje tikrai netrūksta. Apie kiekvieną daugiau mažiau save gerbiantį kaimą parašyta po dešimt knygų. Bulgarai tikriausiai viską žino apie savo šalį, todėl ir neleidžia knygų apie save.

    Knygos nerastos, tad eilinį kartą sudalyvavome procesijoje, tai yra mitinge-demonstracijoje prieš valdžią. Dalyvavimas prieš valdžią bet kurioje šalyje turi savo žavesio. Viena dėstytoja kažkada pasakė, kad bet kas, kuris sako „ne“, „Aš prieš“ yra nuostabus žmogus. Nežinau, ką ji turėjo omenyje, o mes visai ne dėl to kartu su Sofija ir Ariadne apėjome iki Erelių tilto. Visi švilpė, rėkė, mojavo vėliavomis ir vis nepamiršo raktinio žodžio: „Ostavka! Ostavka!“

    Erelių tiltas. Kažkaip tą dieną nusprendėme paeiti netgi iki jo, po to dar bėgome iki parko, nes būtinai reikėjo nusifotografuoti saulėje ant pievutės. Visiems pažįstamiems parodyti kaip mums gera, o jūs pavydėkite. Saulė leidosi, todėl tą apšviestą pievutę vos vos radome ir pritūpėme tiesiog ant gatvės. Gera šalis Bulgarija, gali ne šiaip sau viešai gerti, galima netgi sėdėti ant šaligatvio ir niekas nieko bloga apie tave nepagalvos. Mažai tokių šalių pasaulyje.

    Ilgai sėdėti ant gatvės mums neleido. Ne todėl, kad kokie nors policininkai būtų sugalvoję, kad drumsčiame viešąją tvarką. Todėl, kad saulė nusileido, o netgi vasaromis po saulėlydžio Bulgarijoje šalta. Mes prie šiek tiek kitokių vasarų esame pripratę. Tad teko nukeliauti baran. Bet... Bulgarija, Balkaniški vakarėliai. Ariadnė mus paliko, užtat atėjo Kristina. Ir Akis. Dar vienas Sofijos draugas bulgaras. Kuris buvo labai sužavėtas Berlynu. Nežinau kodėl, tačiau daugelis pasakojo, kad Berlynas – tai rojus žemėje. Visų menininkų ir jiems prijaučiančių buveinė. O šiaip jis dirbo Peru restorane, todėl kurią nors dieną pakvietė ir mus ten apsilankyti. Peru maistas tikrai neblogas, prisimenu iš senų gerų laikų, todėl kurią nors dieną tikrai planavome pas jį apsilankyti.

    Išaušo dar viena diena Sofijoje. Atrodytų niekuo ypatinga, tiesiog diena Sofijoje. Sofija, kaip visada, vėlavo atvažiuoti, tad atrodė kaip tikrai eilinė diena, niekuo ypatinga. O iš tikrųjų tai buvo labai ypatinga diena, bent jau turėjo būti. Būtent tą dieną Sofija buvo planavusi mus nuvežti į Vitušo kalną. Apie tą kalną kalbėjo jau nuo pirmos dienos, kad kada nors, tą pačią pirmą dieną netgi susitarė su brazilu, kad va važiuosime... Ir kaip ir nereikėjo tikėtis, tačiau būtent va tą išaušusią dieną, o gal prieš tai, visi planai buvo atšaukti. Vėl reikėjo išsiųsti ar papildyti kažkokį failą. O gal ir daugiau padirbti. Negali pykti, visiems reikia dirbti ir užsidirbti, kad būtų galima iš ko gyventi. Vitušo kalno aplankymas buvo nukeltas neribotam laikui. Kažkaip įtariau, kad su Sofija tikriausiai nenukeliausime nei prie Vitušo kalno, nei prie kitų privalomai lankytinų vietų aplink Sofiją, tačiau vis dar tikėjomės, kad galbūt kur nors kada nors.

    Kadangi Sofija turėjo dirbti, tai mes jai labai ir netrukdėme. Galime juk ir patys pasivaikščioti po miestą, ne toks jis ir didelis, o netgi jei būtų ir labai didelis: labai nepasiklysime vis tiek. Sofija vis norėjo įsiūlyti pasivaikščioti kartu su gidais... Netgi Bulgarijoje jau yra mada, kad tokioje ir tokioje vietoje tokiomis ir tokiomis dienomis, maždaug tokiu ir tokiu metu galima susirinkti ir savanoriai gidai vedžioja po miestą bei pasakoja apie jo istoriją. Sofija vieną sykį tokioje ekskursijoje sudalyvavo, jai labai patiko, sužinojo daug nežinomų dalykų... Nebuvo keista, kad sužinojo daug nežinomų dalykų, nes, kaip vėliau supratome, ji nelabai ką ir žinojo. Davė nurodymus, kad į Bulgarijos stačiatikių cerkves galima eiti šiaip kaip nors apsirengus, nebūtina mautis ilgų kelnių ar dar ko nors, patikėjome, ir išėjome.

    Kadangi kelias į centrą vedė per parką, tiksliau mišką, tai mes irgi sėkmingai nuėjome to parko link. Šiek tiek ne tuo keliu, šiek tiek ne ten, galiausiai buvome jau visiškai miške, kur reikia eiti – buvo visiškai neaišku, tad tiesiog ėjome maždaug ta kryptimi, kur maždaug gal ir reikėtų eiti. Maždaug kažkada iš to miško ir išėjome. Labai geras dalykas, kad maždaug išėjus iš to miško, vis dar buvome mieste, gal ir ne visai miesto centre, bet svarbiausia, kad ir ne kur nors saulėgrąžų laukuose, nes būnant mieste yra daugiau tikimybių vėliau atsidurti kokiame nors centre... O saulėgrąžų laukuose visko gali būti. Tad po ilgų klajonių galiausiai buvome prie to skvero parko centre, kur pačiame centre buvo fontanas ir žydėjo lotosai. Miesto centras buvo visiškai priešais.

    Ir ten tikrai buvo miesto centras, o ne šiaip sau kažkoks rajonėlis, nes prieš pat parką stovėjo tas pastatas, kurį priklausytų vadinti miesto širdimi: Sofijos Universitetas, kurio pilnas pavadinimas: Šv. Klimento iš Ochrido Sofijos Universitetas. Jis tikriausiai to Universiteto globėjas. Nors, patikimi šaltiniai teigia, kad Šv. Klimentas buvo Kirilo ir Metodijaus mokinys, daug dalyvavo garsinant kirilicą ir glagolicą, kurios buvo sukurtis Bulgarijoje bulgarų. Apie tai kiekvienas bulgaras žino ir neleidžia niekam pamiršti.

    Universiteto rūmai nėra tokie seni kaip kokio Vilniaus Universiteto, todėl ten eiti nelabai ir apsimokėjo, jei neturi kokių rimtesnių reikalų. O mes jų ir neturėjome. Užtat priešais universitetą, tiksliau perėjus dar vieną parką yra ir Seimo rūmai. Ne Narodna Sabranė, o kažkoks kitoks. Kuo tos jų valdžios skiriasi, ir kam reikalingi vieni ar kiti rūmai: nelabai supratau, bet nelabai ir aiškinausi. Tikriausiai kažkam reikalingi. O į tuos bulgariško Seimo rūmus įeiti vis tiek nebuvo galima. Tarp kitko netgi prieiti prie jų nelabai sekėsi: aptverta tvoromis, ant kurių užkabintos lentelės su juokingais užrašais. Tokie kažkur matyti užrašai: „Nesiartinti. Griežtai saugomas objektas“, „Pavojinga gyvybei. Žmogėdrų rezervatas“. Ir panašiai. Galvoju, ir kur aš panašius užrašus esu matęs. Kažkur teko kažką panašaus matyti.

    Tad kadangi prie tų rūmų nebuvo įmanoma netgi prieiti teko eiti už jų. Už kurių tarp kitko irgi buvo Aleksandro Nevskio katedra, panašios pastatytos ne viename mieste už Rusijos ribų. Sako, kad tai didžiausia katedra visoje Bulgarijoje, o visame Balkanų pusiasalyje nusileidžia tik Belgrado soborui. Pastatas tikrai kuklumu nepasižymi. Ir šiaip Rusijos-Bulgarijos santykiai gana keitėsi įvairiais laikais. Skirtingai nei kitos kaimyninės Rusijos valstybės, Bulgarija niekada nebuvo okupuota Rusijos ir tą katedrą pastatė pagerbdami rusų karius, žuvusius per Rusijos-Osmanų imperijos karą. Po to karo Bulgarija tapo nepriklausoma. Ir šiaip Sofijoje yra nemažai paminklų tam laikotarpiui. Priešais Narodną Sabranę stovi paminklas Rusijos carui, netgi visas tas prospektas, kuriuo tuo metu vykdavo mitingai ir demonstracijos, irgi vadinamas caro išvaduotojo vardu. Žinoma, visi kaip ir supranta bei pripažįsta, kad rusai tikrai ne labdaringų tikslų skatinami tuo metu kovojo su Osmanų imperija ir visiška Bulgarijos nepriklausomybė niekada ir nebuvo galutinis Rusijos tikslas. Tą puikiai įrodo ir vėlesni įvykiai, tačiau istorijos nesuklastosi, kaip buvo taip buvo. Būtent Rusija pergalė prieš Osmanų imperiją buvo Bulgarijos nepriklausomybės priežastis. Tiesa, vėliau įvairiuose pasauliniuose karuose Rusija su Bulgarija kartais atsidurdavo priešingose stovyklose, ir šiaip... Paties Balkanų pusiasalio istorija nėra tokia jau labai vienareikšmiška, ne veltui ten vyko ne vienas Balkanų karas, kurių metu valstybės vis keitė savo požiūrius.

    Iki šiol Balkanuose nėra viskas puikiai išspręsta. Žinoma, pastaraisiais metais patys žinomiausi konfliktai vyko buvusios Jugoslavijos teritorijoje, tačiau ir be jos ten užtenka nesutarimų. Makedonijai tik visai neseniai leista vadintis Makedonijos Respublika, anksčiau tekdavo prisidėti buvusį priklausymą Jugoslavijai. Graikams iki šiol vis užkliūnas tas Makedonijos vardas, tačiau į Makedoniją pasirodo nagus gana tiesia ir Bulgarija. Bulgarai iki šiol nepripažįsta, kad yra kažkokia makedonų kalba, jiems tai – tiesiog bulgarų kalbos tarmė. Netgi mūsų draugė Sofija turi tokią ne visai aiškią nuomonę tuo klausimu, nors jos pačios mama – makedonietė. Apskritai, klausimas, kada kalbą derėtų vadinti tarme ir atvirkščiai... Nors ir turėtų būti kalbotyrininkų sritis, bet labai dažnai įtakojama politinės situacijos šalyje ir aplinkinėse šalyse. Bulgarų kalba kol kas pripažįstama kaip bulgarų kalba ir kol kas niekas nenori to ginčyti. Taip gal ir geriau. Tačiau Nevskio katedra iki šiol stovi kaip didžiulis paminklas tiems neaiškiams tarpvalstybiniams konfliktams.

    Katedra, kaip ir visos stačiatikių katedros: didelė, su altoriais, ikonomis... Tarp kitko vienas skirtumas: ten yra vietų sėdėti. Suoliukai tokie sustatyti. Toks skirtumas nuo rusų stačiatikių cerkvių. Tarp kitko vieną kartą girdėjau kaip ta pati Sofija su rusu ginčijosi: ar cerkvėse galima sėdėti, ar ne. Rusas sakė, kad ne, o Sofija, pridėjusi, kad tas rusas nieko apie religiją nenusimano, atitarė, kad galima. Teko įsikišti man, nežinau kaip Bulgarijoje, tačiau Rusijoje tikrai per mišias reikia stovėti ir net labai norėdamas niekur neatsisėsi. Pasirodo, Bulgarijoje sėdėti galima ir yra kur. Tad abu kaip ir nemelavo. Niekas nežiūrėjo ir nieko nesakė dėl aprangos, tad pamaniau, kad bulgarai gal ir nėra tokie jau įstatymo raidės besilaikanti tauta.

    Taip įdomiai atsitiko, kad prieš pat Nevskio katedrą yra ir Šv. Sofijos cerkvė, vienas seniausių pastatų Sofijoje, menantis netgi romėnų laikus, tačiau šiek tiek užgožtas tos pačios katedros. Bet bent jau iki Sofijos cerkvės prieiti galima paprastai, neinant ratais aplink tvoromis aptvertą Narodną Sabranę. Nors sako, kad toji cerkvė buvo remonuota ir perstatyta, tad iš tikrųjų nelabai jaučiasi, kad priešais stovi dar romėnų ir Bizantijos pastatas, nors visa jo struktūra visiškai kitokia nei rusų stačiatikių cerkvių. Labiau primena katalikų bažnyčias: ilgi koridoriai, žinoma, ikonos stačiatikiškos, priešais įėjimą kabo paveiksliukai, demonstruojantys kokie rūbai leidžiami ir kokie ne, tačiau niekas nieko nesako, už nugaros nieko nekalbėjo ir kreivai nežiūrėjo. Bet, visai iš padorumo, nusprendžiau labai ten nesivalkioti. Po cerkve yra ir senoviniai požemiai, į kuriuos irgi galima įeiti, tikriausiai matyti kokių senovinių šventyklų liekanos, nes ir šioji, viena seniausių Sofijos cerkvių, kaip ir daugelis krikščioniškų šventyklų, pastatyta ant senovinių šventyklų pamatų. Taip jau atsitiko, kad į tuos požemius nėjome. Užteko ir cerkvės ikonų. O priešais Sofijos cerkvę – Sinodo palata. Ne ligoninė, o būtent palata, tik viena. Kur susirenka aukščiausi Bulgarijos stačiatikių bažnyčios seniūnai ir aptarinėja svarbius reikalus. Tuo metu svarbių reikalų gal ir neaptarinėjo. Todėl tik nufotografavau piešinį virš durų, kur ir nupiešta maždaug tas laikas, kai aukščiausi seniūnai susirenka ir tariasi. Visi trys svarbūs seniūnai.

    Prieš pat Nevskio katedrą ir Sofijos cerkvę buvo dar vienas skveriukas, kuriame atidarytas didžiausias turgelis su įvairiais suvenyrais, tiek likusiais nuo tarybinių laikų, tiek menančiais ir gilesnę senovę, o viename iš skersgatvių: rusų cerkvė. Reikia pastebėti, kad cerkvių, bažnyčių ir kitokių maldos namų Sofijoje tikrai netrūksta. Viena italė, besilankydama Sofijoje ir apžiūrinėdama ją netgi šiek tiek pasipiktino: nejau čia daugiau nieko ir nėra. Yra keli muziejai, bet iš idėjos Sofijos visas žavesys ir slypi tose cerkvėse bei parkuose aplink jas. O mes ėjome į dar vieną cerkvę: Šv. Jurgio.

    Toji cerkvė netgi ne cerkvė vadinasi, o rotunda. Šv. Jurgio rotunda. Sakoma, kad tai – pati seniausia cerkvė visoje Sofijoje. Ją rasti netgi nėra labai paprasta. Nors, tiesą sakant, nėra ir labai sunku. Eini ta pagrindine gatve, matai priešais paminklą Sofijai, Narodną Sabranę, Serdikos stotį su romėnų laikų atodangomis ir tada reikia žinoti, kad neužtenka vien šiaip valkiotis pagrindinėmis gatvėmis, reikia užeiti į penkių žvaigždučių viešbučio kiemą. Nes ji tikrai iš visų pusių apstatytą įvairaus meto aukštai pastatais ir iš pirmo žvilgsnio tikrai neatrodo, kad ten viduje gali būti kokių nors senienų, o tik įeini vidun ir prašom. Seniausias Sofijos pastatas. Pati cerkvė tuo metu buvo uždaryta, tačiau šalimais jos dar yra likusio kelios kolonos, nugruviusios, romėnų laikų gatvės grindinys ir pan. Tarp kitko gana populiari vieta, nes tuo metu netgi nemažai turistų lankėsi ir fotografavo arba fotografavosi su senove.

    Iki kitos cerkvės eiti toli nereikėjo: tiesiai prie Serdikos stoties, tarp atodangų ir keliais metrais žemiau nei pagrindinių gatvių lygis, o pašvęsta ji Šv. Petrei. Katalikai gal tokios šventosios ir nepažįsta, sakoma, kad ji Bulgarijos šventoji. Nors šiaip neaišku, kieno šventoji, nes tuo metu Bulgarijos nebuvo, ji pati gimė netoli dabartinio Stambulo, keliavo tai ten tai ten, todėl dabar ją savinasi ne tik Bulgarija, bet ir Serbija bei kitos aplinkinės šalys. O cerkvė tikrai verta dėmesio. Į ją įeiti galima, viduje dega ugnys, tikrai pasijunti, lyg būtum atsidūręs viduramžiuose. Viena iš tų rekomenduojamų cerkvių. Prie jos, žinoma, pardavinėjo ikonas ir kitus privalomus suvenyrus.

    Ties ta Šv. Petrės cerkve nusprendėme pristabdyti šventų vientų apžiūrėjimą, nes virš jos buvo dar viena ne mažiau šventa vieta: CUMas. Taip, parduotuvė. Didelė parduotuvė, ne Akropolis, bet irgi ne maža. Sakoma, kad kadaise tai buvo vienas iš Sofijos pasididžiavimas. Žinoma, daugelis miestų į savo pasididžiavimų sąrašą įtraukia įvairias parduotuves, tad nekeista, kad kadaise, o ypač tais visuotinio deficito laikais, CUMas irgi buvo gana svarbi Sofijos vieta. Tačiau dabar tai atrodė šiek tiek nykokai. Žinoma, viskas sutvarkyta, suremontuota, yra daug vietų, kur galima visko pirkti, tačiau toks jausmas, kad visuotinio deficito laikai kol kas nėra praėję. Panašus jausmas buvo užplūdęs lankantis Vilniaus universalinėje parduotuvėje. Toje, kur kažkada buvo Vilniaus savivaldybė. Panaši tuštybės mugė. Tiesiogine to žodžio tuštybės mugė, nes parduotuvė buvo gana tuščia. Kaip ir CUMas. Daugelis vištų gardelių uždaryti ar neatidaryti, tad kilo didelis klausimas: kas čia eina pirktis. Kaip dažnai? Ir tos parduotuvės gali save išlaikyti? Klausimas, į kurį niekas neatsakė, tačiau, iš kitos pusės žiūrint: nieko ir neklausiau.
    Monday, October 6th, 2014
    12:20 pm
    Pasibaigusi Taksimo revoliucija (Turkija VIII)
    Žinoma, kad tai buvo dar ne visai pati paskutinė Trabzone. Paskutinė diena išaušo tik kitą rytą. Saulė švietė, apipelijusiame name priešais mūsų viešbuty tetos kabino skalbinius, vienoje pusėje ošė Juodoji jūra, laikas buvo dar ne visai vėlyvas, todėl pirtis dar nebuvo atsidariusi. Ne hamamas, o ta gamtinė pirtis, kuri dažnai atsidaro vasarą ir ne tik vasarą tropiniuose ir ne pusiau tropiniuose kraštuose.

    Sėdėjome sau ramiausiai mūsų balkone, kur dažnai sėdėdavome ne tik mes, bet ir dėdė turkas bei korėjiečių šeimyna. Man atrodo, ne ta korėjiečių šeimyna, su kuriais jau buvome susipažinę (šokėjai), bet ir visos kitos korėjiečių šeimynos. Gal Trabzone užsieniečių ir ne per daugiausia, tačiau bent jau korėjiečių tikrai netrūko. Taigi baiginėjome karpūzus, melionus ir kitus vaisius, kurių turėjome, pusryčių juk vis tiek teko nesitikėti, o vaisiai pasižymi tokia savybe, kad jie mėgsta gesti, ypač nepadėti į kokį šaldytuvą, tad prieš ilgą kelionę Stambulan teko juos visus ir pabaigti.

    O pabaigus vaisius daug darbų bei veiksmo vis tiek neatsirado. Žinoma, reikėjo susikrauti daiktus, vėl ir vėl eilinį kartą, nunešti juos padėti apačion, nes viešbučiai irgi pasižymi tokia savybe, kad negali ten šiaip sau sėdėti be prasmės ir išeiti kada nori. Dažniausiai reikalauja išsibaladoti iš ten iki dvyliktos valandos, o jei pavėluoji bent minutę: susimokėti už dar vieną naktį. Tiesa, dažniausiai taip griežtai minutėmis gal ir neskaičiuoja, o jei reikalauja susimokėti, dažniausiai ne už naktį. Bet čia viskas priklauso nuo viešbučio tipo ir administratoriaus gerų norų. Trabzono „Benli“ savininkų gerų norų bandyti nenorėjome, nes dažniausiai tie geri norai būna užrašyti kur nors ant sienos, dėl visa pikta. O jei tokių norų parašyta nėra – tai ir pačių norų nėra.

    Iš idėjos Trabzonas yra visai gražus miestas, vien todėl, kad jis yra prie jūros. Va taip leidiesi stačiomis gatvėmis, atsiduri tiesiai priešais greitkelį. Man atrodo, kad tas greitkelis vadinasi Kara Deniso greitkeliu (ir tikrai ne todėl, kad jį būtų tiesęs ar projektavęs koks nors Denisas, o todėl, kad Karadeniz turkiškai reiškia Juodoji jūra), nes driekiasi palei Juodosios jūros turkiška pakrantę, nors nesu tikrai. Visai gali būti, kad tas greitkelis visai kitaip vadinasi.

    Žinoma, per greitkelius vaikščioti paprastiems mirtingiesiems (ir apskritai mirtingiesiems, ne tik paprastiems, ir jei jau visai atvirai – vaikščioti) – yra griežtai draudžiama, todėl Trabzono miestelėnai sau pasistatė viaduką virš to greitkelio, kuriuo labai greitai galima atsidurti tiek Sofijos muziejuje su tais aukštais bokštais, tiek šiaip prie jūros. O prie jūros – daugybė kavinių su nuostabiausiais vaizdais: tekančia ir besileidžiančia saule, klykiančiomis žuvėdromis, žvejų laiveliais ir panašiais uostamiesčio atributais.

    Vienoje iš tų kavinių ir prisėdome išgerti tos garsiosios turkiškos kavos. Tarp kitko ten netgi veikė internetas, tad modernūs keliautojai labai mėgsta tokias visokias užeigas: atseit užeina atsigerti kavos, iš kišenės iškart išsitraukia sumanųjį telefoną, prieš užsisakydami ko nors pasiprašo peleninės ir paklausia slaptažodžio. O tik po to, kai prisijungia prie interneto ir į facebooką įkelia nuotrauką „Sėdžiu ant Juodosios jūros kranto/Pavydėkite“, patikrina, kas ką gera jiems būna parašę (dažniausiai nieko), iš padorumo atsiverčia meniu ir išsirenka kavą. Mes irgi išsirinkome kavą, paprašėme peleninės (nes ten rūkyti buvo galima) ir nesitraukėme jokių telefonų, nes sumaniųjų telefonų nė vienas ir neturėjome. Užteko šiaip grožėtis vaizdais, po to kai kur pasifotografuoti, nes šiaip įrengta ta kavinė tikrai gražioje vietoje, yra baseiniukas, kuriame tikriausiai niekas niekada ir nesimaudo, todėl nelabai suprantu, kam jis reikalingas. Tikriausiai tik dėl aplinkos: krioklys, baseinas, tropiniai augalai ir klykiančios žuvėdros.

    O po tomis klykiančiomis žuvėdromis yra ir didžiausias didžiausias molas. Ne labai jis toks didelis, bet vietos visiems užtenka. Tokių molų pilna visa turkiška pakrantė: sudaromi užutekiai, kuriuose žmonės ir maudosi. Visai ne kaip kokioje Gruzijoje. Toks pusiau korėjietiškas maudymosi būdas: būtinai apsirengus ir nebrendama giliau nei iki kelių. Iš tikrųjų tai šiek tiek giliau, bet tikrai ne toliau, kiek molas tave saugo. O jei netyčia koks ryklys užplauks iš Ramiojo vandenyno. Atsargūs žmonės tie turkai.

    Tiesa, pačiame Trabzone tie molai nebuvo taip plačiai naudojami kaip užutekiai. Kažkas maudėsi, bet ne per daugiausia. Molas visas nusėtas žvejais. Gaudė ančiuvius. Ir didesnes žuvis. Balamutus pavyzdžiui. Vieną tokį balamutą, pagautą greičiausiai toje pačioje Juodojoje jūroje Trabzono pakrantėse, mes jau buvome sudoroję. O ten šiaip veisėsi ir kitokių gyvių: krevečių, kerpių, jūržolių ir juodųjų perlų. Kaip bebūtų gaila, bent jau tuo metu juodųjų perlų niekas nesužvejojo. Tik tuos mažyčius ančiuvius ir kitą smulkmę.

    O kam tingėjosi žvejoti: ėjo į pasimatymus. Dideli akmenys, galima netyčia paslysti ir galva trinktelėti kur nors: pati tinkamiausia vieta pasimatymams. Kadangi su alkoholiu Trabzone yra didelių problemų, tai jaunimas ten tik rūkė. Kur nors kitur ta pakrantė tikriausiai jau būtų nusėta butelių duženų, nors ne visur gyvena necivilizuoti žmonės. Tarp kitko Trabzono pakrantė švara ir šiukšlių nebuvimu irgi nepasižymėjo. Tik tiek galima tikėtis: kad ten tikrai nevyko jokių nelaimingų atsitikimų dėl alkoholio gausos. Bet šiaip vis tiek reikia pasisaugoti einant, nes ant kai kurių apsamanojusių akmenų galima per klaidą ir paslysti.

    Ir vėl reikia pastebėti, kad Trabzonas nėra kažkoks imperijos užkampis, kurio kitame užkampyje yra kažkoks vienuolynas, ošia jūra ir skraido žuvėdros. Jame yra ir daugiau įdomių dalykų. Tarkime turgus. Būtent į turgų ir nusprendėme užeiti po kavos gėrimo ritualo.

    O turgus ten didelis. Žinoma, yra ir paprastų moliūgų-karpūzų pardavėjų, kurie stovi ant kiekvieno kampo, yra ir prašmatnių parduotuvių. Jų netgi visa gatvė su kondicionieriais. Gučiai, Armaniai ir kiti tuštybių mugės dalyviai. Matėsi ir mažiau garsių tuštybės mugės dalyvių. Tarp kitko tuo metu buvo vestuvių diena, o gal sezonas, o gal nežinau kas, bet atrodė, kad ant kas antro namo kabojo juostos ir papuošalai. Raudoni. Kažkodėl nuojauta sakė, kad tai reiškia, jog ten turėtų būti vestuvės. Panašiai ir buvo: į vieną tokį namą kaip tik atvažiavo jaunikis nuotakos parsivežti. O dar viename name netgi vyko vestuvių puota. Nors tos vestuvių puotos netgi Turkijoje dabar dažniausiai vyksta ne namuose, o kokiuose viešbučiuose, kavinėse, valgyklose. Visiems dabar jau tingisi rengti puotas namuose, ypač kai reikia sukviesti kokius penkis šimtus svečių. Man atrodo Turkijoje tikrai stengiamasi sukviesti ne mažiau nei penkis šimtus svečius. Vien giminaičių pusantro tūktančio būna, o kur dar artimi ir tolimi draugai.

    Be visame tame šurmulyje buvo ir vienas geras dalykas. Tokia vieno euro parduotuvė. Gal ne visai vieno euro, bet pigiai (tikriausiai gaminta Kinijoje, bet Kinijoje irgi būna nemažai dėmesio vertų beigi kokybiškų daiktų) galima pirkti įvairių namų ūkio reikmenų. Tarkime, kad ir įrankį virti turkiškai kavai. Labai geras tas įrankis. Kadangi turkiškos kavos vis tiek ruošėmės nusipirkti, tai būtinai reikėjo ir to įrankio. O būtent toje parduotuvėje radau tokių įrankių gal šimtą ir kainavo po vieną lirą. Iš tikrųjų tai kainavo šiek tiek daugiau, tačiau vis tiek kaina atrodė labai žmoniška. Beveik reikėjo ir nusipirkti iškart. Tik vėl... Velnias pakišo koją, pagalvojau apie tai, kad reikės tą įrankį tikriausiai tampytis pirmyn atgal, Stambule tikriausiai tokių visokių nesąmoningų parduotuvių irgi bus, tad tą įrankį pirksime Stambule. Iš tikrųjų tai visai be reikalo taip sugalvojau, bet kadangi jau sugalvojau, taip ir padariau. Įrankis liko nepirktas.

    Įrankio gal ir nenusipirkome, tačiau visokių nesąmonių, t.y. chalvų ir kitokių kramtomų daiktų – iki valiai. Juk ne šiaip sau – laukė ilga kelionė Stambulan. Šiaip nusimatė, kad visą naktį ir gal netgi pusę ryto. Niekada negali žinoti. Nors šiaip turkiški autobusai ne tik patogūs, bet dažniausiai labai daug ir nevėluoja. Tikėjomės, kad Stambulan irgi pateksime laiku.

    Jau žinojome, kad mūsų mėgstamas chačiapurių restoranas, kuriame niekada nebuvome buvę, vakarais nedirba, be to, vakare mūsų irgi nelabai turėjo būti Trabzone, tad nusprendėme ten nueiti ne vakare, o maždaug popietę. Dėl visa ko. O gal sugalvos užsidaryti iškart po pietų. Arba, kas irgi visai gali būti, gal savininkas kokiose nors vestuvėse, kurių Trabzonas buvo pilnas. Tad vėl tomis vingiuotoms gatvelėmis į tą restoraniuką. Galima sakyti: buvome vieninteliai klientai. Chačiapurių buvo. Tiesa, ko nors valgoma nelabai. Nors, iš kitos pusės žiūrint, ten buvo labai daug valgomų daiktų: ir šašlykų, ir kebabų, ir kitokių nesąmonių, bet va be mėsos ir tokio lengvesnio maisto: ne gausiausiai. Teko eilinį kartą valgyti pitą su sūriu. Pasijutome beveik italais. Tik ant Juodosios jūros krantų.

    O tada jau beveik atėjo laikas keliauti toliau. Tikėjausi, kad iškart iš mūsų agentūros važiuosime į Stambulą, bet viskas buvo visai kitaip. Kai nuėjome prie agentūros, pasirodė, kad turime dar daugybę laiko, per kurį galima suvalgyti turkiškų ledų. Taip, tų garsiųjų turkiškų ledų, kurie netgi geresni už itališkus. O geresni todėl, kad Korėjoje turkiškų ledų galima paragauti ant kiekvieno kampo ir juos pardavinėja tikri turkai, o itališkų – tik itališkuose restoranuose, kuriuos įsteigė Italijoje gyvenę (arba negyvenę) korėjiečiai. Taigi nusprendžiau, kad turkiški ledai – geresni. Nors šiaip ledai yra ledai, visi jie vienodi. Per tą laiką atvažiavo dolmušiukas, kuris nevežė į Stambulą, tiesiog pristatė į autobusų stotį, kur vėl teko laukti. Šį kartą ne taip ilgai, tačiau jau to tikrojo autobuso, kuris turėtų vežti tiesiai Stambulan.

    Tie tikrieji turkiški autobusai: su asmeniniu ekranu, kurį reikia baksnoti pirštu, o geriausia ilgu nagu, nes kitaip ekranas niekaip nereaguoja. Per jį rodo daugybę filmų. Viskas dažniausiai turkiškai įgarsinta. Net ne titruota. Nes jei būtų titruota vis būtų tikimybė ką nors suprasti, dabar tikimybės jokios. Nebent iš paveiksliukų. Dar pilna žaidimų, kuriuos irgi galima žaisti, kai jau visai nebėra ką veikti. Visiems nuplauna rankas ir duoda po bandelę. Ir vandens. Arba pepsikolos. Priklauso, kas kam patinka. Gali ir kavos duoti. Už lango slinko Juodosios jūros peizažai, beveik visas kelias iki Stambulo ėjo tuo Karadeniso greitkeliu. Kas kelias valandas autobusas sustodavo. Ne parūkymo pertraukėlė, leisdavo nueiti į tualetą. Nors, kas norėjo, galėdavo ir parūkyti. Juodojoje jūroje vis dar daugybė molų, kurie sudaro įvairius užutėkius ir kuriuose turėtų maudytis turkai. Tačiau kuo arčiau sostinės, tuo besimaudančių turkų buvo mažiau, kol jų visai nebeliko. Saulė irgi pasislėpė už horizonto, o mes vis važiavome ir važiavome. Dažniausiai nesustodami. Nors autobusas vis užsukdavo tai į vieną, tai į kitą miestą: paimti keleivių. Todėl vis pilnėjo ir pilnėjo, kol galiausiau nusprendė niekur nebeužsukinėti ir skristi tolyn. Kai jau buvo visiškai sutemę, sustojo degalinėje ir parduotuvėje, gal kas nors norės ko nors nusipirkti. Tačiau iš patirties žinojau, kad tokios parduotuvės dažnai užsikelia kainas, todėl nusprendžiau nieko ir nepirkti. Na, gal vandens. O tada jau pasakė, kad daugiau niekur niekur nebestos. Taip ir važiuosi iki pat Stambulo.

    Ir netgi nespėjus rytui išaušti, o tiksliau rytas išaušti visai spėjo, tik va išsigiedryti taip ir nespėjo, mes buvome ir pačiame Stambule. Žinoma, kur prasideda ir kur baigiasi tas Stambulas: nelabai suprasi. Ne veltui tai didžiausia Europos metropolija. Tad važiuoji važiuoji, žinau, kad esu vis dar Azijoje, Anatolijoje, bet vis tiek, sukam sukam, miestas darosi vis panašesnis ir panašesnis į miestą ir taip nei anksti nei vėlai, nelabai suprasi, kurią valandą, kadangi buvo vis dar apsiniaukę, bet kokią devintą ryto, sustojame. Galvojau, kad dar neatvažiavome, nes mano žiniomis: mus turėjo vežti iki Haremo. Ne iki to haremo, kuriuos laikė sultonai ir chanai, bet iki tokio Stambulo rajono, kuris irgi vadinasi Haremu. Nežinau kodėl, bent jau Stambulo sultonų haremai tikrai ne ten buvo (buvo jie Topkapio daržinėj, taip bent jau buvo parašyta). O vienas didžiausių Stambulo otogarų būtent ir buvo Hareme. Tačiau supratau, kad esame tikrai ne Hareme, nes mano žiniomis, tas otogaras turėjo būti prie pat jūros, kurios niekur nesimatė. Tad, kadangi galvojau, kad mes dar ne vietoje bandžiau sau ramiai sėdėti autobuse.

    Tačiau pasirodė, kad Stambulo valdžios planai Haremo otogarą iškelti į geresnę ir patogesnę vietą jau buvo įgyvendinti. Autobusas vis bandė sustoti keliose vietose ir paskutinėje mus beveik prievarta išlaipino iš jo. Nes ten buvo jau paskutinė stotelė. Bet, reikia pastebėti, toks teigiamas dalykas, kad išlaipinę ten, jie žmonių tiesiog nepalieka likimo valioje. Daugelyje netgi didesnių metropolijų daugiau nieko ir nelieka, kaip tik pasikliauti viešuoju transportu. Stambule visų išlipančių (tiksliau tik mūsų, nes buvome vieninteliai nesigaudantys situacijoje) klausė, kur kam reikia. Haremas? Tai va eikite ten ir ten, ir sėskite maždaug ten. Ir visus didelio autobuso keleivius nukreipinėjo į mažesnius autobusiukus, tokius, kuriais tinka važinėti po didelius miestus. Nes dideli autobusai tik kamščius sudaro. Prieš sėsdami į tą mikroautobusą dar paklausėme, ar tikrai tikrai jis važiuos iki Haremo, ir sulaukę teigiamo atsakymo sau ramiausiai laukėme, kol autobusiukas pajudės.

    Autobusiukas pajudėti pajudėjo, ir tikriausiai pajudėjo reikiama kryptimi. Ir tikrai pajudėjo reikiama kryptimi. Buvo beveik pilnas, kas kažkiek laiko vis kas nors pasakydavo kam kur reikia išlipti, tik mes nieko nesakėme. Nes nelabai atrodė, kad mums reikėtų lipti. Ir šiaip: jau buvome paklausę, ar tikrai važiuoja į Haremą, tiksliau netgi sugebėjome pasakyti, kad mums reikia iki Haremo uosto, tad kaip ir viskas turėjo būti aišku. Ir šiaip pagal mūsų veidus turėjo matytis, kad iš mūsų daugiau tikėtis kaip ir negalima. Panašiai taip ir buvo. Daug ir nesitikėjau, bent jau aš.

    Staiga žiūriu: jūra. Ne ta Juodoji, bet vis tiek jūra, kuri šiaip jau susisiekia su Juodąja jūra. Ir netgi uostas. Kurio mums tikriausiai ir reikės. Ir autobusas pravažiuoja sau ramiausiai tą uostą. Gal ne tas, gal dar vienas kitas yra, bet kažkodėl širdis jautė, kad vis dėlto tai buvo uostas, kurio mums ir reikėjo.

    Ir širdis nemelavo. Po kiek laiko, vienas po kito, vienas po kito išlipo visi keleiviai, likome tik mes. O kur jums? Į Haremą, uostą. Mačiau iš veido, kad vairuotojas norėjo nusikeikti, tačiau nesikeikė. Bet norėjo. Ir nė žodžio netaręs apsisuko ir pradėjo važiuoti atgal. Tarp kitko – visai įdomiame rajonėlyje buvome. Tikrai ne turistinis, jaučiu, kad dauguma užsieniečių ten nesilanko, tačiau visai mielai jis ten atrodė. Net beveik nueičiau dar kartą, jei tik būtų galimybė. Nors greičiausiai ten nieko gera nėra. Taigi atvežė mus atgal. Prie to paties uosto, apie kurį jau buvau galvojęs, kad gal čia mums... Teko grįžti ne tik atgal, bet dar ir garbės ratą priešais tą uostą apsukti, nes, pasirodo, iš tos pusės nėra taip patogu prie uosto privažiuoti, bet ką jau padarysi. Kai tik išleido, taip ir išlipome. Vis dėlto visai padorus aptarnavimas Turkijoje. Spėju, kad kitose šalyse jau būtų iškalbėta kokius dešimt kartų apie tai, kokie jūs glušai ir negalite pasakyti, kad reikia išlipti. Nors gal jis taip ir pagalvojo, tik suprato, kad nuo pasakymo geriau nieko nebus. Tikrai nieko labai geriau nebūtų buvę, nes vis tiek nebūtume nieko supratę. Nors pagal situaciją ir aplinkybes vis tiek daugiau mažiau viskas aišku.

    Tad esame jau uoste, laivai plaukioja, teko šiek tiek palaukti mūsiškio laivo, kuris žadėjo plaukti iki pat Sirkedži. O jei tiksliau: tai pas Eminionių. Tai yra ten, kur stovi Stambulo geležinkelio stotis. Sulaukėme savo laivo ir po kelių, kokių dviejų mėnesių pertraukos vėl grįžome atgal į Europą.

    Va tos esminės nuotraukos: dabar plaukiu laivu, esu tarp Azijos ir Europos, ir neturiu. Iš vienos pusės kaip ir gaila, iš kitos pusės kaip ir ne, planavau kada nors vėliau pafotografuoti, nes tą ūkanotą rytą nieko nesinorėjo. Tarp kitko pasiūlymą pasiplaukioti tarp Europos ir Azijos jau buvau ir anksčiau girdėjęs, bet juo labai nesižavėjau. Nes realiai – tai tik eilinis pasiplaukiojimas laiveliu jūra, kuri netgi nelabai banguota, o tą išskirtinumą tarp Europos ir Azijos mes patys suteikiame. Tad netgi nieko ypatinga ir nepajutau beplaukdamas iš Azijos į Europą. Virš galvos skraidė žuvėdros, ten, tolumoje beveik nesimatė to ilgojo tilto, kuris irgi veda iš Azijos į Europą, priešais jau kilo visi dvidešimt septyni, tai yra treji devyneri Stambulo minaretai, o imamai ir muedzinai repetavo „Alachą didį“. Tokia ta Europa, tik trumpos kelionės keltu atskirta nuo Azijos.

    Laivelis prisišvartavo prie Sirkedžio krantų, o priešais matėsi ne tik treji devyneri minaretai, bet ir bent jau tuo metu gerokai reikalingesnė įstaiga. Geležinkelio stotis.

    Kaip ir buvau girdėjęs, kad vyksta kažkokie remontai, tačiau stotis juk vis tiek turėjo veikti. O kam ji tada sau stovi ir užima vieną iš brangiausių Stambulo plotų? Panašiai taip ir buvo. Įėjimą stotin radome. Netgi kasas radome. Ir netgi ne iškarto, bet radome būtent tas kasas, kurios pardavinėtų bilietus. Nes, reikia pastebėti, mes turėjome važiuoti ne šiaip sau į kokį nors Stambulo priemiestį ar Marmaro kurortą ieškoti senų amžių paslapčių. Turėjome gerokai kilnesnį tikslą: pasisemti išminties. O jei proziškiau: kokiu nors būdu nukakti iki Bulgarijos sostinės Sofijos.

    Tarptautinių bilietų kasos dažniausiai būna ne ten, kur vietinių traukinių kasos. Maždaug taip ir buvo. O kitas esminis punktas: nelabai aišku, kada tas traukinys važiuoja. Lyg ir kasdien, o gal ir kas penktą dieną. Taigi nuo to, kada važiuos traukinys ir ar jame bus vietų, priklausė ar mums reikės nakvoti Stambule ar nelabai. Vietų buvo. Traukinys važiavo. Tą pačią dieną. Viskas lyg ir puiku. Ir kasininkas netgi kalbėjo angliškai ir mes netgi supratome, kad traukinys gal ir važiuos, tačiau ne iš paties Stambulo. Tačiau dėl to jaudintis reikia ne mums: geležinkelio kompanija pasijaudins. O mūsų reikalas tokią ir tokią valandą būti geležinkelio stotyje ir laukti tolesnių nurodymų. Tuos nurodymus iš tikrųjų gavome iškart, bet apie juos vėliau, kai jau ateis laikas juos vykdyti.

    Kadangi viskas kol kas ėjo pagal planą, tai pagal kitą planą reikėjo kur nors padėti kuprines. Šį kartą trumpesniam laikui, tad viešbučio net negalvojome ieškoti. O Stambulo stotys, kaip ir kitos stotys dažniausiai pasižymi saugojimo kameromis. Jas irgi radome. Laiko turėjome iki valios, nes traukinys važiavo tik vėlai naktį, o tada buvo dar tik pietų metas, tad kamerų buvimo faktas mane labai nudžiugino.

    Tarp kitko netgi visai didelės kameros, daug kas ten tilpo. Ir niekas nestovėjo neprižiūrėjo, automatinė sistema. Tai reiškia: įmeti kažkiek lirų (nelabai daug), uždarai, o vėliau, kai jau reikia, vėl atidarai ir išsiimi. Viskas parašyta keliomis kalbomis, kai kas smulkesniu šriftu, bet vis tiek. Ir ten visai aiškiai parašyta (žinoma, ne iškart suprantamai, bet pakankamai aiškiai), kad pirmos keturios valandos kainuoja tiek ir tiek lirų, o vėliau kiekviena valanda ar pusvalandis: papildomai kažkiek. Taigi pradžiai susimoki už tas keturias valandas, o kai pasiimi daiktus: už likusį laiką. Tarp kitko, tas laikas nėra neribotas, po paros ar dviejų viskas automatiškai ištuštinama. Bet tikriausiai rankiniu būdu.

    Spėju, kad ne visi žmonės skaito tuos užrašus ir bando išsiaiškinti, kiek ir už ką reikia mokėti. Nes prie vienos kameros buvo didelėmis raidėmis išraižyta. Ne, ten nebuvo to akiai mielo užrašo „Ir aš čia buvau, alų midų gėriau“, o rinkinys keiksmažodžių, gana vaizdžių, kuriais apdainuojamas nuostabus pasibuvimas Turkijoje ir giriamos tos saugojimo kameros, nes, vėl rinkinys keiksmažodžių, čia gyvena plėšikai. Ir maždaug tokia pat vaizdžia kalba išraižyta kad tos kelios liros yra tik už pirmas valandas, o vėliau jie plėš dar daugiau. Žinoma, tas saugojimas gal ne visai pigiai atsieina, bet ką jau padarysi. Nenori, nereikia, niekas juk prievarta neliepia naudotis tomis kameromis, galima viską ant pečių tampyti, o jei nenori tampytis... Tai jau nieko nepadarysi.
    Pietų metas vis dar buvo nesibaigęs, tad nusprendėme ko nors ir sukapoti. Kadangi buvome Sirkedžyje, visai visai netoli Kvapų bazaro ir Pašos mečetės, kur... Ogi visai prie tos mečetės juk yra hamzių restoranėlis. Kur vienos porcijos užtenka dviem, ir tiek užtenka, kad po to dvi dienas nebesinori valgyti. Ten ir nukulniavome.

    Restoranėlis buvo visai toje pačioje vietoje. Artimiausiu metu tikriausiai niekur ir nesiruošė kraustytis. Ir netgi dirbo tas pats personalas. Dėdė, tas vaikinas, kuris sveikinosi su kiekvienu praeiviu visomis kalbomis, siūlė tų hamzių, o atsisakantiems pats pasiūlydavo gal rytoj. Pabandėme užsisakyti. Žinoma, kad vieną porciją, nes žinojome, kad jos gana didelės. Nors dėdė primygtinai siūlė dvi porcijas. Kainos buvo visai nepasikeitusios. Mes vis tiek išsirinkome vieną porciją.

    Tą vieną porciją ir atnešė. Nebuvau nufotografavęs anksčiau, tad negaliu lyginti... Tačiau šį kartą ta viena porcija pasirodė gerokai mažesnė. Supratome, kad vienos neužteks. Teko užsisakyti dar vieną. Bet taip keista. Kainuoja berods tiek pat. Tikrai tiek pat. Hamziai patys savaime nesumažėjo. Kodėl porcija mažesnė? Ar čia jau reiškia, kad sezonas pačiame įkarštyje, todėl galima pradėti lupti dvigubai? Bet iš kitos pusės, buvo ką tik pasibaigusi, nors gal ne pasibaigusi, tiesiog praūžusi Oranžinė Taksimo revoliucija, tad turistų srautų turėjo būti gerokai sumažėjęs. Ne per didžiausias jis ir buvo. Kainos visur buvo nukritusios, netgi liros kursas gerokai sumažėjęs. Ir vis tiek porcijas sumažino? Žinoma, ten ir taip buvo pigu, tad gal ir šiaip išsilaikyti iš tokių kainų nelabai apsimokėjo. Infliacija visgi, viskas brangsta. Ir iš kitos pusės: per visokias suirutes ir betvarkes, kai žymiai mažėja turistų srautai, krinta tik prabangių prekių kainų: penkių žvaigždučių viešbučių, prabangių restoranų, tuo tarpu tos minimalios kainos retai keičiasi. Nebent šaliai grėstų visiškas badas. Arba ne sezono metas. Turkijai tas tikriausiai dar nelabai grėsė. Tad, besiklausant koks didis yra Alachas, teko sukramsnoti tuos kelis hamzius... Man netgi atrodo, kad tos dvi porcijos buvo mažesnės nei prieš tai vienguba. O gal taip atrodė todėl, kad batono irgi mažiau ant stalo buvo. Ir niekas nepuolė pildyti, teko pasiprašyti, o apie visokius prieskonius ir raugintus agurkus buvo galima tik pasvajoti. Buvo jų. Skanu buvo. Galėjo būti daugiau. Be to, ir saulė galėjo šviesti, o žemėje taika galėtų būti. Bet ne visada ir ne visiems norams lemta išsipildyti.

    O suvalgius tų hamzių buvo galima nerti ir pačian įvykių sūkurin. Stambulas juk nėra šiaip sau kažkoks miestas, iki šiol jis kartais vadinamas tiesiog Miestu, būtent iš didžiosios raidės, ir visuomet traukė įvairiausius žemės perėjūnus. Ir dabar traukė. Ir juk būtent Stambule prasidėjo ta Oranžinė Taksimo revoliucija, kuri tuo metu buvo ką tik pasibaigusi, o gal tiesiog kaip audra praūžusi, tačiau galbūt ruošėsi dar kartą atūžti. Tad popietinio pasivaikščiojimo planas buvo daugiau mažiau aiškus: Taksimo aikštė.

    Norint patekti į Taksimo aikštę visų pirmą reikia persigauti per tą Auksinį Ragą. Žinoma, galima ir plaukti, bet galima ir šiaip persigauti. O vėliau reikia skristi, galima keltis funikulieriumi, po kurio vis tiek reikės važiuoti tramvajumi, važiuojančiu kartą per valandą greičiu, kuris dvigubai mažesnis už pėsčio žmogaus greitį. Dėl tų visokių priežasčių nutariau išsirinkti senoviškesnį žmonijos keliavimo būdą: savomis kojomis.

    Tiesą sakant, tas pasirinkimas turėjo ir kitą priežastį. Nors būčiau rinkęsis tą būdą ir be jokių priežasčių. Vis tikėjausi, kad kur nors, kokioje nors parduotuvėje užtiksiu kavos virimo prietaisą gana pigiai. Vėl reikia prisiminti tą frazę apie šventą naivumą. Visos parduotuvės Taksimo aikštės link buvo skirtos turistams, ar kitiems asmenims, negailintiems pinigų. Kavos virimo prietaisų pilna, tačiau jie visi kainavo trigubai brangiau nei kiniškos prekės. Kokybė tikriasiai penkiaguba, bent jau tuo bandė įtikinti pardavėjai. Gal jie ir buvo teisūs, nieko nenusimanau apie kavos virimo prietaisus, tad nieko negaliu pasakyti. Ir tikriausiai kokio žymaus meistro rankomis padaryta. Bet man kava nuo to skanesnė nebūtų. Reikia jau labai daug nusimanyti apie turkišką kavą, kad suprastum, jog ji virta meistro rankomis padarytame ibrike, o ne fabrike išspaustame indelyje. Man ir viso gyvenimo neužtektų. Tiek tos. Man tiktų ir gerokai pigesnis ibrikas, padarytas beveik iš plastmasės, jei tik kainuotų irgi gerokai pigiau.

    Vis galvodamas, kad Stambule turėtų būti ir normalių daiktų, bandėme pereiti netgi šoninėmis gatvelėmis, ten, kur žmonės gyvena, o ne turistai slankioja ir pinigus leidžia. Ten turėtų būti kokių normalių parduotuvių. Buvo. Visai normalių parduotuvių. Netgi turgelių buvo. Pardavinėjo ten karpūzus ir balamutus, o va ibriko kaip nerasta, taip nerasta. Į kokį Didįjį bazarą net nemaniau eiti, nes ir taip buvo aišku, kad ten bandys prakišti kažką trigubai. Toks vaizdas buvo susidaręs.

    Tad teko eiti toliau, ieškoti Taksimo aikštės. Iš visų pusių kilo vis tie patys dangoraižiai su parduotuvėmis, pardavinėjančiomis ne tik privalomai reikalingus suvenyrus, bet ir drabužius, rūbus, kai kuriuos netgi visai brangius, tramvajus per tą laiką nepravažiavo nė vienas... Tai man iškart kilo mintis, kad tikrai nebūčiau labai patenkintas sumokėjęs už tą tramvajų, jei vėliau būčiau supratęs, kad pėsčiomis ir netgi visai nepavargęs tą patį kelią galiu nueiti trigubai greičiau. Bet ne apie tai juk.

    Parduotuvių gatvė baigėsi ir mes jau ten, pačiame įvykių sūkuryje. Žinoma, nesitikėjau, kad tuo metu ten vyks kokios demonstracijos, tačiau kažkokių kovos ar perversmo žymių vis tiek turėjo būti likę. Nes, kiek supratau, Taksimo revoliucija taip ir nebuvo baigusis, problemos kaip nebuvo išspręstos, taip nebuvo, ir praūžusi ji buvo visai neseniai. Tačiau, kaip bebūtų gaila, nieko ten nebuvo. Ne tik pačių demonstrantų, bet ir kažkokių liekanų. Kad ir kokio plakato. Ar kraujo dėmių. Netgi saulė vis dar slėpėsi už debesų. Nykiai atrodė ta vieta. Tikrai nepriminė jokių perversmų ar istorinių įvykių posūkių. Todėl nuotraukų iš ten ir nėra.

    Ir tik nusileidus nuo Galatos bokšto saulė pradėjo šiek tiek šviesti. Maždaug ten, kur stovi Arabų mečetė. Kaip ir daugelis kitų Stambulo mečečių, taip ir šioji kadaise buvo bažnyčia. Netgi ne stačiatikių, o katalikų, ir tik vėliau perdaryta į mečetę, ir padovanota Ispanijos arabams, kurie bėgo nuo rekonkistadorių persekiojimo. Įdomus tas istorijos ratas. Todėl ta mečetė iki šiol vadinama Arabų. Dabar ten tikriausiai arabų ne per daugiausia, tačiau viduramžių gotikinis stilius vis dar išlikęs. Minaretas tikrai labiau priminė bažnyčią, o ne mečetę. Maždaug toje vietoje ir pradėjo šviesti saulė. Nežinau, geras tai ar blogas ženklas. Tikriausiai joks.

    Tikėjausi, kad bent jau netoli tos mečetės bus kažkokių padorių krautuvių, nes matėsi, kad ten užsienio turistai tikrai nemėgsta lankytis. Ir šiaip buvo toks turgus. Geležies ir metalo turgus. Kaip ir galėtų pardavinėti ibrikus, anie juk iš metalo pagaminti. Bet kur tau, netgi ten, pilna visokių geležinių dirbinių: dušo galvučių, dviračio ratlankių, netgi lempų ir liustrų, raktų ir atsuktuvų, tačiau va privalomų buities rakandų, kad ir paprastų puodų – nebuvo. Nors tuose kraštuose netgi kavos virimo prietaisas turėtų būti privalomas buities rakandas. Vienu žodžiu netgi to turgaus aplankymas buvo beveik veltui.

    Negali sakyti, kad labai jau veltui. Arabų mečetė yra labai dėmesio vertas objektas. Kaip ir pats turgus. Būtų dar verčiau jei ten būtų galima įsigyti ką nors. Įsigyti, žinoma, galima, tačiau visada iškyla ta dilema: ar va tas įsigytas objektas tikrai man yra labai gyvybiškai būtinas. Dažniausiai būna tikrai negyvybiškai būtinas.

    Tarp tų dviejų mečečių radome ir arbatinę. Graži tokia arbatinė, netgi lauke buvo galima sėdėti. Taip ir padarėme. O ten tuo metu įvyko peštynės ir muštynės. Ne žmonių. Ne tik žmonijos atstovai pasižymi sugebėjimais muštis. Šį kartą susipyko žvirbliai. Ir netgi ne juokais susipyko. Nežinau kodėl, bet vienas žvirblis buvo baisiai nemėgstamas visos kitos gaujos. Gal jis buvo šiek tiek invalidas. O gal šiaip iš kur priklydęs. Gal kokią koją skaudėjo jam. Na, o visi kiti žvirbliai kaip susitarę bandė tą vargšelį galabyti. Labai galabyti nepavyko bet čirškė ir puolė. Tam vargšui žvirbliui nieko kito neliko kaip prašytis žmonių pagalbos. Panašiai ir buvo. Visiškai užspeistas į kampą jis įsigrūdo arbatinėn. Šiaip tikriausiai to ir nedarytų. O visi kiti žvirbliai arbatinėn lįsti bijojo. Tikriausiai jautė, kad geru tai nesibaigs. Maždaug tuo ir baigėsi tos peštynės. Tiesa, kuo baigėsi tam vargšui žvirbliui taip ir nesužinojau. Išgėrėme arbatą ir nukeliavome hamaman. Kuris buvo visai netoli.

    Vadinosi jis Ješildireko hamamas. Irgi toks įdomus pavadinimas. Ir kainavo netgi visai nepigiai. Brangiau nei Trabzono hamamas. Po klausimo, kodėl tiek daug, Trabzone pigiau, parėjo savaime suprantamas atsakymas: Trabzone matote viskas nauja ir modernu, o čia pas mus senovė ir amžių dulkės. Nors gal greičiau pelėsiai, visgi hamamuose drėgmės pakanka. Kadangi aplinkui kitų hamamų nesimatė, o netgi jei būtų matęsi, nesitikiu, kad jie būtų pigesni, teko mokėti tas liras.

    Apie hamamus gal daug ir nepasakosiu, kiekvienas save gerbiantis lietuvis tikriausiai ten yra apsilankęs. Davė rankšluostį. Kaip ir priklauso. Tokį ašutinį. Būtina apsilieti vandeniu, kad rankšluostis laikytųsi. Kažkur buvo ir muilų. Praustis. Jokių šveitimų už papildomą mokestį nusprendžiau neužsisakinėti. Įėjimas jau pakankamai nepigiai kainavo. Ir tikrai jautėsi, kad hamame tvenkiasi tie praėję amžiai. Nors šiaip iš idėjos jis visai švariai atrodė, tačiau kažkodėl jis man ypatinga švara nekvepėjo. Gal tik man taip atrodė, bet kažkaip būčiau galėjęs apsieiti ir be tos hamamo istorijos, už kurią reikia papildomai susimokėti. Korėjietiškos pirtys gerokai patogesnės. Bet čia jau kiekvieno asmeninis reikalas, ką kas nors rinktis. Žinoma, po pasibuvimo hamame dar ir galvą išdžiovina, leidžia nusifotografuoti su tais visais aprėdais. Ir dar arbatpinigių paprašė. Nusprendėme neduoti. Pažadėjome kitam kartui. Tik labai abejoju, kad kitas kartas kada nors bus. Nors ką gali žinoti.

    Tad hamamas manęs labai nesužavėjo, bet vis šioks toks kultūrinis potyris. Švaros pojūtis. Iš idėjos tai gal visai teigiamas dalykas, turint omeny, kad vieną naktį jau buvome praleidę autobuse, kita naktis nusimatė traukinyje, ir jokių dušų ar upių pakeliui nenusimatė.

    Saulė dar nesileido, tačiau buvo arti laidos. Vėl perėjome žuvies restoranus ir žuvies turgų. Šį kartą net nebandėme nieko pirkti ar laukti, kol atneš meniu, laiko daug neturėjome. Nuo Galatos tilto matėsi nuostabi panorama. Besileidžianti saulė ir žuvėdros. Privalomai nufotografavau. O tada tikėjausi nusipirkti kavos. Šiaip galvojome vežti Sofijai į Sofiją. Tačiau ta kavos parduotuvė buvo uždaryta. Ta pati, kuri prie Kvapų bazaro. Anksti visokiuose turguose žmonės darbus baigia. Nieko nepadarysi. Teko tos pačios geriausios Stambulo kavos nepirkti, o šiaip kažkur. Bet tikriausiai irgi ne pats blogiausias variantas. Taip bevaikštant po miestą, tiksliau turgaus prieigas beveik atėjo laikas ir keliauti Bulgarijon.

    O čia ir paaiškėjo, kaip Turkijos geležinkeliai rūpinasi savo keleivių gerove ir, kuo ir turėtų rūpintis, kelione. Geležinkelio atkarpa iki Stambulo remontuojama, tad traukiniai ja nevažiuoja. Traukiniai juk ne autobusai, negali kokiu nors aplinkkeliu prasukti. Nors šiaip galėtų, jei tas aplinkkelis būtų. Tad buvo liepta visiems laukti prie šoninio įėjimo, kur turėtų atvažiuoti autobusas, vežantis iki stoties, iš kur jau bus galima lipti į traukinį ir sau ramiai važiuoti toliau.

    Laukiančių buvo nemažai. Ne vienas ir ne du. Vietinės faunos nesimatė, dauguma – veidai iš užsienio. Nes tas traukinys turėjo važiuoti ne tik iki Sofijos, bet ir iki Bukarešto bei Budapešto. Kaip tiksliai jis važiuoja – nesuprantu, bet kažkaip tikriausiai važiuoja. Autobusas atvažiavo ne iškart, šiek tiek vėlavo. Taip jau atsitiko. Didelis toks autobusas, ir ta visa nemaža gauja keleivių kažkokiu būdu sutilpo į jį. Nors kai mes lipome: vietų jau nebuvo daug. Nors laukiančių tiek ir nebuvo.


    Va, man įdomu pasidarė. Žinoma, jie žino, kiek bilietų parduota, tad tikriausiai iškart užsako atitinkamą kiekį autobusų. Bent jau tuo metu tikrai buvo tik vienas autobusas, tad visi ir tilpo. O jei, tarkime, keleivių yra kokie keturiasdešimt trys, o autobuse vietų tik keturiasdešimt dvi. Tam vienam žmogui užsakytų dar vieną autobusą, ar lieptų pastovėti. Ar ant kokių laiptelių pasėdėti. Žinoma, pastovėti tektų tik kokią valandą ar pusantros, bet vis tiek. Tačiau kiek mačiau, Turkijos transporto sistema gan normaliai sutvarkyta, tad tas logistinis klausimas tikriausiai jau seniai yra išspręstas ir visos nenumatytos situacijos numatytos. O mes tuo tarpu sau ramiausiai dideliu autobusu važiavome tą valandą ar kiek iki artimiausios stoties.

    Džerkeskojuje (taip jau ta stotis vadinosi) visi buvo persodinti į traukinį, kuris, savaime suprantama, iškart ir nepajudėjo. Nieko jau nepadarysi. Visi susėdo į savo kajutes, jokių plackartinių vagonų nebuvo: tik šešiavietės kajutės. Kažkas lyg ir klykavo kur čia mano kajutė, kaip manote, ar dar kas nors bus pas mus, gal aš jau galiu pergulti kur kitur ir panašiai. Mums teko važiuoti su pora čekų. Apatinės lovos buvo laisvos. Visi gulėjo viršuje. Iš vienos pusės gal ir nieko. Bet tuo metu jau niekam niekas nerūpėjo, svarbiausia rasti savo lovą ir įsitaisyti. Ir laukti sienos. Iki sienos laiko buvo dar daug, tad šįkart niekas net nesiruošė nemiegoti ir laukti pasų patikrinimo.

    Šiaip labai teisingai padarė. Gal kokią antrą valandą nakties galiausiai privažiavome sieną. Tokią įdomią sieną. Traukiniuose paprastai pasieniečiai ir muitininkai sulipa vidun ir viską patikrina. Ne visur, tiesa. Azijoje dažnai tenka keleiviams išlipti iš traukinio. Šiuo atžvilgiu Turkija greičiau Azija, ne taip kaip Gruzija ar Armėnija, kurios labiau europietiškos.

    Taigi antrą valandą nakties praeinantis patrulis ar vagono palydovas pasakė, kad vyksta pasų kontrolė. Pasų kontrolė tai kontrolė, laukiam. Laukti nereikėjo. Ne visi iškart (daugelis iškart ir nesuprato), kad iš traukinio reikia išlipti. Patiems. Po kiek laiko ir mes supratome, tad su tais pasais ir išlipome. Reikėjo eiti beveik iki traukinio galo, tada požemine perėja į pagrindinį peroną, ten kur pagrindinis stoties pastatas. Tada beveik tokį pat kelio gabalą atgal, kur buvo ir pasų kontrolė. O toliau viskas paprasta. Paduodi pasą, gauni antspaudą, kad išvykai iš šalies ir ramiausiai gali eiti atgal.

    Bet čia viskas dar nesibaigė. Kai jau visi keleiviai buvo grįžę, dar kartą perėjo palydovas, pasakęs, kad dabar bus bagažo kontrolė. Visiems reikia pereiti dar ir muitinę. Žinoma, dažniauai tai ir būna: pasų kontrolė ir muitinė. Bet tuo atveju tai reiškė, kad reikia susirinkti visus daiktus, vėl lipti iš traukinio, vėl paeiti beveik iki jo galo, požemine perėja pereiti į pagrindinį peroną, tada vėl pereiti maždaug tą patį kelio gabalą ir suprasti, kad muitinė yra dar kokie dešimt metrų už pasų kontrolės. Tada man jau pasidarė įdomu. Ar tikrai tikrai tiems muitininkas ir pasieniečiams taip jau sunku įlipti ir pereiti per traukinį? Na, gal ir sunku, muitininkai visus krepšius ir kuprines peršvietinėjo rentgeno ar kažkokiais spinduliais. Maždaug tokiu pačiu aparatu, kuriuo skanuoja rankinį bagažą, prieš lipant į lėktuvą. Ar jie bent jau žiūri į ekraną beskanuodami, negaliu pasakyti. Nestebėjau. Tą aparatą į traukinį įtempti nebūtų taip jau paprasta. O be jo, gal ir negalima, tokios taisyklės. O va negalima buvo liepti iškart susirinkti visus daiktus, pereiti pasų kontrolę, muitinę, gal šiek tiek palaukus vėliau su visais daiktais grįžti atgal? Kitose šalyse dažniausiai taip daroma. Šiuo atveju Turkija netgi Aziją aplenkė.

    Tačiau antrą valandą nakties nelabai buvo nei noro, nei jėgų aiškintis. Be to, daugiau mažiau buvo aišku, kad nuo to aiškinimosi nieko labai nepasikeis. Tik papildomas laikas sugaištas. Tad keturis kartus suvaikščioję požemine perėja (porą kartų pirmyn, porą atgal), galiausiai galėjome ramiai sau gultis ant savo lovų. Ilgai miegoti neteko, nes netrukus turėjo būti dar vienas pasienis: šį kartą Bulgarijos. Turkija ir Bulgarija pasienio postų kartu rengti tikriausiai nenorėjo. Bet tai labai nestebino, tarp kokios Gruzijos ir Armėnijos irgi panašiai vyksta. Ir ne tik ten. Norėtųsi, žinoma, Pietryčių Azijos varianto, betgi ne visiems norams visada lemta išsipildyti.
    Saturday, October 4th, 2014
    9:11 am
    Trabzonas arba visi nori įsiamžinti: "Ir aš čia buvau" (Turkija VII)
    Nespėjome kojos įžengti į Turkiją, kai išgirdau, kad Alachas yra didis, o jo pranašas Mahometas. Kaip ir reikėjo tikėtis, juk artimiausia mečetė stovėjo tiesiog ant Turkijos-Gruzijos sienos. Neteko grumdytis eilėse prie pasų kontrolės, kaip sakoma, viskas praėjo labai greitai.

    Tačiau liko viena mažytė problema. Mums reikėjo nusigauti iki Trabzono, o jokio tiesioginio transporto nuo pasienio iki ten – nebuvo. Nors, kai pagalvoji, galėtų būti. Ir būtent tas, kuris pradeda savo kelią kokioje nors Batumio autobusų stotyje. Jau žinojau, kad viešasis Gruzijos transportas yra pigesnis nei Turkijos. Žinoma, Turkijoje už tą papildomą kainą (dvigubą, jei ne trigubą), gauni kokią bandelę, puodelį pepsikolos, asmeninį ekraną su filmais turkiškai, bet iš kitos pusės galvojant: apsieičiau ir be tų papildomų patogumų už papildomą kainą. Kaip bebūtų gaila, tokių autobusų nebuvo. Tarp kitko, ir iš Sarpo nebuvo autobusų, kurie būtų važiavę Trabzonan. Nors gal ir buvo, tik nežinojau, kur jų ieškoti.

    O Minu kilo nuostabi puiki idėja tranzuoti Turkijoje. Kadangi prie Sarpo sienos vis tiek nesimatė, kur čia būtų kokia nors autobusų stotis ar stotelė, kur stotų kokie nors autobusai, tai pabandėme šiek tiek paeiti ir vis dėlto pabandyti tranzuoti. Paeiti paėjome, aš netgi parodžiau, kad va šitas dolmušas visai gali važiuoti iki Hopos (iš kur galima tiesiu taikymu Trabzonan taikyti), bet jei tranzuojame, tai tranzuojame.

    Tokia likimo ironija, kad vis dėlto susitranzavome ne sunkvežimį ar šiaip kokią lengvąją mašiną, o tiesiog dolmušą. Ir netgi ne iki Hopos, o iki Kemalpašos. O va Kemalpašoje jis sustojo autobusų stotelėje ir parodė, kad va iš čia važiuos kitas dolmušas, tiesiai iki Hopos. Ir atvažiavo tas dolmušas, kuris šiaip jau nuo sienos važiavo. Tai kaip ir galėjome jo prie sienos palaukti. Žinoma, visur liepė susimokėti už važiavimą, tik pastebėjau, kad vis dėlt atgal, su tuo persėdimu, gavosi pigiau, nei prieš tai nuo Hopos važiuoti iki Sarpo. Kokią pusę liros sutaupėme. O gal net ir daugiau. Dėdė vairuotojas bandė kalbėti rusiškai, tiksliau kainą bandė sakyti rusiškai, nelabai jam kas pavyko, tai aš persiklausiau turkiškai. Žinoma, gal jiems ir atrodo, kad visi atvykstantys nuo Gruzijos pasienio turėtų kalbėti rusiškai, tačiau kartais gali ir nesuprasti, kad žmogus kalba rusiškai. Ypač, kai ta rusų kalba neblizga.

    Vienu žodžiu: nei linksmai, nei liūdnai, ir netgi visai neįdomiai pasiekėme tą nusotabųjį miestelį Hopą. Turiu prisipažinti, kad netgi manęs jis visai netraukė, pasilikti net ir vienai nakčiai nelabai norėjosi. Toks miestas. Visiškoje pakalnėje, į šalimais esančius kalnus užlipti beveik neįmanoma, jūroje maudytis irgi nėra labai įmanoma, ir niekas ten nesimaudo, visa atrakcija: tarp miesto ir Juodosios jūros ūžiantis greitkelis. Tad labai apsidžiaugiau, kad toje Hopoje šį kartą ilgai laukti neteko, autobusų kompanija vis dėlto pardavė bilietus iki Trabzono ir nemojavo ranka į kažkurią pusę, kas turėjo reikšti neaišku ką, ir po kažkiek laiko jau sėdėjome sau ramiausiai autobuse važiuojančiame tiesiai į Trabzoną. Gruziją nuo Turkijos skiria ne tik siena, bet ir viena valanda, tad mes vien peržengdami sieną iškart laimėjome dar vieną valandą. Kurią prieš tai jau buvome išnaudoję besimaudydami su medūzomis.

    Negaliu pasakyti, kad Trabzonas būtų buvęs labai toli nuo Hopos, visą naktį važiuoti iki jo neteko, tačiau nebuvo ir taip jau arti. Vis tiek viskas užėmė kokias dvi ar tris valandas. Bet užtat po to, jau sau ramiausiai galėjai vaikščioti tos senosios Trabzono imperijos sostinės gatvėmis. Bent jau iš pradžių ta Trabzono imperijos sostinė visai nepriminė jokio senovinio miesto, tiesiog eilinis Turkijos miestas. Šiek tiek geresnis nei Malatija, bet vis tiek: Turkijos miestas.

    Tačiau prieš tikrinant, kuo tas Turkijos miestas garsėja, reikėjo susirasti, kur būtų bent jau galima pasidėti daiktus, nes su kuprinėmis (kurioje buvo ir turkiška rakija, kažkaip keistai pastebėjome, kad turkiška rakija buvo pigesnė Gruzijoje nei visai šalimais esančioje Turkijoje, tad ir tempėmės iš Gruzijos) grožėtis senovine architektūra noro nebuvo jokio.

    Pagal vienos tokios šventos knygos rekomendacijas nuėjome į tokį gana padoriai atrodantį viešbutį ir sužinojome, kad kainos šiek tiek pakilusios. Šiaip žinojau, kad Turkijoje viskas šiek tiek pabrangę, ir netgi brangiau nei rašo visokios šventos knygos, tačiau ten buvo jau šiek tiek per daug. Turint omeny, kad tuo metu Stambule vyko oranžinė revoliucija, sumažėjo turistų srautai, liros kursas buvo kritęs, o iki Trabzono tie turistų srautai ir taip retai užsuka... Šiek tiek per daug brangiai viskas atrodė. O ką padarysi.

    Kadangi mokėti trigubai visiškai nesinorėjo, Trabzonas nebuvo toks jau mažas miestukas, matėsi, kad ten bus ir daugiau viešbučių, tad iš jo ir išėjome. Ir va: tiesiai priešais ir kitas mažiukas viešbutukas. Ne visai mažiukas, netgi keturių ar penkių aukštų, vadinosi Benli, ir kainavo kaip tik keturis kartus pigiau nei visur kitur Turkijoje. Kažkaip pirmą kartą tokį pigų viešbutį radome.


    Žinoma, pigumas visuomet turi savo bėdų: dušas ir tualetas bendri, koridoriaus gale, tualetas toks senovinis, tupimasis. Netgi šviesos jungiklio nėra ten. Bet tai nereiškia, kad ten nėra šviesos. Buvo sugalvota sutaupyti: kadangi yra nemažai žmonių, kurie nuolat pamiršta išjungti šviesą tualete ar vonioje (žinau iš patirties), tai ten jokio jungiklio ir nėra: tiesiog automatinis sensorius, reaguojantis į judesius. Atidarai duris, šviesa automatiškai užsidega ir po kažkiek laiko automatiškai išsijungia. Jei tamsta nespėjo atlikti reikalo per tą laiką, tai kaip ir tamstos problemos. Šiaip ne visai problemos, užtenka ranka pamojuoti ir šviesa vėl automatiškai įsijungia. Nors man patiktų tas senovinis būdas, bet ką jau padarysi.

    Dar vienas geras dalykas, kad kambaryje buvo kriauklė, turėjome netgi nuosavą balkoną su beveik vaizdu į Juodąją jūrą. Tas nuosavas balkonas nebuvo visai jau nuosavai nuosavas, jį dalinosi dar trys kambariai. Užtat balkonas tikrai didelis ir platus, ten buvo galima netgi balius ruošti. Mes nieko neruošėme, bet gretimame kambaryje gyvenantys korėjiečiai dažnai balkone pusryčiaudavo ar vakarieniaudavo. Nekeista, turkiškas maistas jiems tikriausiai nelabai tiko. Nors visai visai gretimame kambaryje gyveno turkas, o korėjiečiai jau šiek tiek toliau. Pusryčiai, tiesa, nebuvo įskaičiuoti į tą kainą. Taip jau visada būna. Nereikia tikėtis visko dykai.

    Kadangi saulė jau beveik leidosi (nors iš tikrųjų iki laidos buvo likę dar labai daug), nusprendžiau, kad eilinį kartą reikia nueiti prie jūros, pasižiūrėti, kaip ta saulė leidžiasi. Jūra nebuvo labai toli, tiesiog šiek tiek per senamiestį ir va jau matai jūrą. Motulę. O prie tos jūros, ant aukšto kalno, stovėjo Sofijos soboras. Ne tas, kuris Stambule, kitas, tiesa, tuo metu aš net nežinojau, kad tai yra Sofijos soboras, galvojau, kad šiaip kažkokia siena ir aukštas bokštas su muziejumi, į kurį eiti nelabai planavau, be to, tuo metu tas muziejus vis tiek buvo uždarytas, todėl viską praleidau ir tiesiog pažiūrėjau į saulėlydį. Kuris beveik visai gerai matėsi. Šiaip jau pats Trabzonas kažkuo labai daug nesužavėjo, bet iš tikrųjų jis ir neturėjo kažkuo labai žavėti. Svarbiausia turistų lankoma vieta: Sumelos vienuolynas buvo ne pačiame mieste, o toli toli, iki kur reikėjo važiuoti.

    Kadangi mūsų viešbutis buvo prieš pat pagrindinę aikštę, tai grįžtant atgal vis tiek ją reikėjo praeiti. Ir taip visai netikėtai, toje pagrindinėje aikštėje girdisi kažkokios pažįstamos melodijos ir matosi žmonių susibūrimai. Žinoma, norėtųsi tikėtis, kad kažkas šoka klumpakojį ar kepurinę, tačiau tos melodijos (tiksliau ritmai) buvo šiek tiek iš kito pasaulio krašto. Dar kabėjo Korėjos vėliava. Korėjietiškas samuliori pasirodymas. Toks šiek tiek trankus, bet vis tiek.

    Kaip ir priklauso normaliam korėjietiškam samulioriui grojo ir tarškino muzikos intrumentais keturiese, kaip vėliau sužinojome: mama, tėtis ir du jų sūnūs. Tik du sūnus ir teturėjo. Turkai šiaip labai teigiamai žiūri į korėjiečius, korėjiečiai irgi gana teigiamai žiūri į turkus, dėl įvairių istorinių ir neistorinių priežasčių. Visų pirma abi tautas vienija priklausymas tai pačiai Uralo-Altajaus kalbų grupei (tokia teorija, kuri iki šiol nėra pripažinta, įrodyta ar daugiau mažiau pagrįsta, bet paprastiems žmonėms tai netrukdo), vėliau Turkijos dalyvavimas Korėjos kare Pietų Korėjos pusėje. Žinoma, toks teigiamas dalykas, tik man įdomu, kas bus, kai galiausiai abi Korėjos susivienys ir reikės kaip nors pateisinti ir Šiaurės Korėjos dalyvavimą tame kare. Bet šitą klausimą teks spręsti ateityje, dabartyje korėjiečiams (tiems, kurie baisingai žavisi Turkija ir turkais) dažniau tenka konfrontuoti su Balkanų gyventojais. Nes jie nėra taip teigiamai nusiteikę Turkijos atžvilgiu. Gal be reikalo?

    Čia jau visai nukrypimas į šoną. Korėjiečių pasirodymas sulaukė didelio dėmesio, pinigų jie daug nesurinko, tačiau vis tiek, o mes išsiaiškinome, kad gyvename tame pačiame viešbutyje, tad vėliau vis tiek teks susitikti. O ta proga, kad jau ėmė temti, ėjome ieškoti ko nors, ką būtų galima įsisavinti virškinimo būdu. Valgėme balamutą. Tai tikrai nėra tai, apie ką būtų galima pagalvoti. Ir iš tikrųjų turkiškai tas dalyka vadinosi ne balamutas, o palamutas. Žuvis. Kuri tikriausiai padoraus lietuviško pavadinimo gal ir neturi, nes žodynai teigia, kad tai lyg kažkas panašaus į tuną, tik ne tokia vertinga, o kitas žodynas sako, kad tai turėtų būti Atlanto pelamidė. Ar kažkas panašaus. Bet šiaip žuvis iš idėjos yra skanus reikalas, tai tą balamutą ir sudorojome. Visą.

    O visai beveik vėlai vakare supratome, kad vis dėlto grįžome į islamo pasaulį. Ilgai jame užsibūti neplanavome, bet vis tiek. Šiaip islamo pasaulis pats savaime nėra nei didelis blogis, nei nuostabiausias gėris, pasaulis kaip pasaulis, kaip ir visi kiti pasauliai, bet turi šiokį tokį skirtumą nuo kitų pasaulių. Ne visur tas skirtumas labai jaučiasi, bet va Trabzone labai gerai pasijautė. Pabandėme surasti alaus. Restorane, kuris buvo visiškai miesto centre, buvo arbatos, airano ir kitų gėrimų. Nealkoholinių. Parduotuvių aplink viešbutuką buvo daug. Ne viena ir ne dvi, bet kur beužeisi nei alaus, nei biros, nei dar ko nors nesimatė. Ir netgi nebuvo. Bandėme klausti. Pasiūlė eiti į barą va ten kažkur, turėtų būti. Tam vakarui tai visai netiko. Tada nieko kito neliko, tik pirkti karpūzą (vietoj alaus). Taip, tas pats arbūzas, tik didesnis ir vietinės gamybos. Ir grįžti namo.

    Dar vienas geras dalykas tame viešbutyje, kad jame yra internetas, mūsų kambaryje nelabai veikė, tačiau apačioje, pirmame aukšte, yra didelė svetainė, kuri šiaip turėtų būti valgomasis, su divanais ir sofomis, toks turkiškas stilius, su televizoriumi, veikiančiu internetu, ir šiaip viskuo, ko gali prireikti. Tad pusė viešbučio gyventojų ten ir praleisdavo vakarus. Netgi rūkyti ten buvo galima: nekeista, Turkija juk dar ne Europos Sąjungos narė.

    Tad ten ir kirtome tą karpūzą, melionus (kuriuos buvo atsinešę korėjiečiai), ir šiaip kalbėjomės. Pasirodo, korėjiečiai ne šiaip sau samuliorius Trabzono gatvėje groja. Keliauja per pasaulį. Porą metų ar kažkiek pagyveno Pietų Afrikos Respublikoje, nusprendė, kad užteks ir dabar po truputį po truputį keliauja atgal. Stengsis visą kelią lėktuvais neskraidyti. Visgi keturiems skristi lėktuvu nemažai kainuos. Tad ir keliauja taip, rinkdami pinigus. Kaip supratau, žmona nėra labai baisingai patenkinta tokiu gyvenimo būdų, bet nėra ir labai nepatenkinta.

    Visi džiaugėsi, kad pasitaikė pigus viešbutis, pigesnis buvo tik Stambule. Gal ne visai pigesnis, bet maždaug panašaus pigumo. Tai mane nustebino šiek tiek, nes mes Stambule radome tik brangiausius viešbučius. Bet... Kaip visada. Bent jau Turkijoje tikrai nereikia tikėti jokiomis Lonely planet, eiti ir ieškoti pačiam, galima pabandyti internetu viską patikrinti, ir vengti visų turistinių vietų. Kadaise Sultanahmetas buvo visų Europos valkatų buveinė, o dabar tai tapo prabangiu rajonu. Valkatos persikraustė į Bejoulu ir Taksimą. Žinoma, įvykiai Taksimo aikštėje ir oranžinė revoliucija kainų irgi nepakėlė. Ypač aplinkiniuose rajonuose.
    Reikia pastebėti, kad mūsų apsilankymo Trabzone tikslas buvo tikrai ne Juodoji jūra ir ne korėjietiški šokiai. Visai netoli to miesto yra labai labai senas, senovinis, vos ne antikinių laikų Sumelos vienuolynas. Stačiatikių vienuolynas. Oficialus stačiatikų vienuolynas, taigi jei labai atvirai – ne antikinių laikų, o Viduramžių, kol dar Bizantijos imperija nebuvo nugalėta tų pačių turkų.
    Ir šiaip, kaip ir priklauso visokiems vienuolynams, jis nebuvo kur nors miesto centre ar miesto pakraščiuose (nors kartais miestai tiek išauga, kad kadaise visiškame užmiestyje buvusi atsiskyrėlių buveinė kartais netikėtai atsiduria šalimais centrinės gatvės), o toli toli už miesto. Pėsčiom galima bandyti eiti, tačiau greičiausiai tai užtruks ilgokai. Kadangi pusryčių negavome (nereikia tikėtis penkių žvaigždučių aptarnavimo už mažus pinigus), tad iškart nuo ryto ir išėjome ieškoti transporto į Sumelos vienuolyną.
    Visai netoli centrinio parko buvo keletas autobusų kompanijų, kurios siūlė užsienietiškas keliones pas Sumelą, tačiau aš jaučiau, kad tos užsienietiškos kelionės todėl ir yra užsienietiškos, kad kainuotų trigubai brangiau. Visokios knygos irgi teigė panašiai. Ir į tą kainą tikriausiai gali būti įskaičiuotos ir gido paslaugos, kurių mums visai nereikėjo. Tad ėjome ieškoti tiesiog autobuso į Sumelą.

    O jį rasti nebuvo taip labai jau paprasta. Galvojau, kad viskas bus labai paprasta, nes turėjau žemėlapį, kuriame maždaug buvo taškas: va, iš čia važiuoja autobusai į Sumelą. Beveik taip ir buvo, tik tą tašką rasti pasisekė ne iškart. Teko pasiklausti vieno kito žmogaus, eiti eiti, pasirodo galėjome praeiti tiesiau, bet apėjome šiokį tokį ratą, tada patekome į didelę mašinų stovėjimo aikštelę, kuri buvo ir autobusų stovėjimo aikštelė. Toks įdomus reikalas. Ir toje mašinų stovėjimo aikštelėje buvo ir vienas dolmušas, ant kurio parašyta: Sumela. Žinoma, autobusas važiavo ne iškart, reikėjo šiek tiek palaukti, bilietus nusipirkome, bet svarbiausia, kad viskas rasta, tad galima sau ramiausiai laukti.

    Kadangi nebuvome pusryčiavę, tad belaukdami dar nuėjome į arbatinę, arbatos išgerti.

    Įdomi tokia arbatinė. Turkija, nors ir moderni valstybė, tačiau vis dėlto islamo kraštas. Ir turkės, ypač vyresnio amžiaus, vis dėlto dėvi tuos juodus ar kitokios spalvos chalatus, ryši skareles. Ne visos, žinoma, tačiau dauguma. Tad sėdime sau arbatinėje, geriame arbatą, sėdi keli dėdės ir netgi kelios tetos. Tokios gan stambios tetos. Vienos tarp kitko sėdi. Islamo krašte tai atrodo šiek tiek keista: viena moteris – arbatinėje. Nejaugi Trabzonas toks šiuolaikiškas miestas. O gal ta oranžinė Taksimo revoliucija taip viską pakeitė? O gal tai – uostamiesčio dvasia? Tačiau netrukus supratome, kad viskas buvo visai ne taip.

    Viena tokia stambi ir gana aukšta moteriškė netikėtai mirktelėjo Minu. Iš pradžių pagalvojome, kad šiaip mirktelėjo, gal pasirodė, gal kas į akį įkrito. Tačiau teko įsitikinti, kad jai niekas į akį nekrito. Mirkčiojo ir mirkčiojo. Tikrai, uostamiesčio dvasia. Kiekvienas uostamiestis ar daugiau mažiau save gerbiantis transporto mazgas negali apsieiti be prostitucijos. Trabzonas irgi.
    Nors šiaip tokiuose miestuose būna atskiri pastatai ar rajonai tam reikalui, viešnamiais vadinami. Kai kur merginos stovi gatvėse. O Trabzone viskas vyksta šiek tiek kitaip. Turėjau progos įsitikinti kaip. Šiaip ta mašinų stovėjimo aikštelė nėra kažkokia sunkvežimių sustojimo vieta ir netgi pats uostas nėra visiškai arti, tačiau tikriausiai būtent ta vieta yra viena iš tų vietų. Palei visą aikštelę nusidriekusios arbatinės, kitokios parduotuvės, dėdės užeina arbatos išgerti, kas užkąsti, šiaip, atrodytų toks visai turkiškas vaizdelis. Tačiau vos ne kiekvienoje arbatinėje tupi po vieną ar kitą moteriškę, nieko neveikiančią. Mirkteli jinai. O gal tie dėdės mirkteli. Sumoka už arbatą (čia toks neesminis punktas), ir kai jau susimirksi slapčiomis, tada moteriškė pakyla ir išeina, o tas dėdė iš paskos. Eina lyg ir atskirai, tačiau moteriškė vis stebi, ar yra sekama. Už gretimo posūkio yra viešbučiai (tikriausiai tik tam ir skirti), į kurį įeina toji moteriškė, o tas dėdė – irgi pasižiūri ar niekas jo neseka – užsuka iš paskos. Kaip viskas vyksta toliau – nelabai žinau, bet gal tolimesni paaiškinimai nelabai būtini. Nežinau, ar taip sandėriai sudaromi tik Trabzone, ar visoje Turkijoje.

    Taip begeriant arbatą ir betyrinėjant Trabzono prostitucijos ypatumus atėjo laikas sėsti ir važiuoti Sumelon. Su mumis važiavo vieni turkai, nė vieno užsieniečio, nors iš idėjos jų ten turėtų būti.

    Iš pradžių kelias ėjo palei Juodąją jūrą, nekeista, nes iškart prie Juodosios jūros prasideda kalnai, tad paprasčiausia važiuoti palei jūrą, vėliau ėmė sukti į kalnus, iš pradžių šiaip plačiu šlaitu, pervažiavome kelis miestelius, kelis kaimelius, nors iš tikrųjų važiavome greitkeliu, tad per jokius miestelius ir kaimelius važiuoti neteko, ir galiausiai, išsukus iš greitkelio, pravažiuojame paskutinį miestą, kuris kažkodėl vadinasi Mačka (tikrai taip ir vadinasi), ir nuo tada jau imame lipti viršun.

    Žinoma, niekas niekur nelipo, mūsų dolmušas pažadėjo mus nuvežti iki pat vietos. Nors tai ir nebuvo labai turistinis dolmušas, tačiau vairuotojas vis tiek suprato, kad žmonės mėgsta grožėtis peizažais. Tad šiek tiek pavažiavus, ant tilto, mašinytė sustoja, išlipame ir matome nuostabiausius krioklius. Negaliu pasakyti, kad tie kriokliai buvo labai jau nuostabūs, bet vis tiek – kriokliai, gražus dalykas. Visi turkai puolė prie jų fotografuotis, aš irgi pabandžiau pafotografuoti, tačiau nelabai kas gavosi: kriokliai šešėlyje, saulė švietė iš priešingos pusės, ne iš tos, iš kurios reikia, tad nuotraukose nelabai kas ir matėsi. Ir tuo labiau nieko nesimatė tose nuotraukose, kurios vadinosi „Aš su kriokliais“. Aukštai, kalno viršūnėje matėsi ir pats vienuolynas. Iš ten tikrai atrodė, kad jis tiesiog priklijuotas prie kalno.

    Viskas buvo sakoma turkiškai, tad aš jau galvojau, kad reikės patiems iki to vienuolyno lipti. Nedidelė bėda šiaip jau, tačiau iš tikrųjų lipti niekur nereikėjo. Mus vis dėlto privežė prie paties vienuolyno. Sustojęs dar vienoje vietoje, kad keleiviai galėtų pafotografuoti. Nuvežti nuvežė, tačiau grįžti liepė patiems. Ne iki Trabzono. Tik iki kalno apačios. Aš taip suprantu, kad visa tai susiję su suvenyrų pardavėjais. Na, ir šiaip lipti žemyn yra lengviau nei lipti viršun. Ir dar kelias toks pusiau gražus pasitaikė, nesgi tas Sumelos vienuolynas stovi Altinderės nacionaliniame parke. O gal ir transportui negalima ilgą laiką stovėti prie vienuolyno sienų. Bet iš kitos pusės: mūsų autobusas sakė, kad lauks mūsų ten, apačioje, prie suvenyrų pardavėjų. Ir visokio maisto pardavėjų. Be to, nelauks visą dieną, tai yra greičiausiai neteks grįžti kada panorėjus, turime valandą. O gal dvi. Vienu žodžiu pasakė, kiek maždaug laiko turime ir būkite malonūs tam laikui ir ateikite. O dabar: laisvas laikas Sumelos vienuolyne.

    Kaip dažniausiai ir būna visokiose turistinėse vietose: pirma reikia susimokėti. Vieta gana graži, bet pirmieji pastatai nelabai sužavėjo: buvusi vyno saugykla, buvusi maldykla, buvęs malūnas ir panašiai. Buvusi biblioteka. Kas čia buvo: supranti tik iš užrašo, o šiaip viską, kaip kažkada ten kažkas turėjo atrodyti reikėjo įsivaizduoti. Ir pasitelkti ganą lakią vaizduotę. Spėju, kad ne visiems ir pasiseka. O dar spėju, kad visos tos buvusios įstaigos visai neseniai ir atstatytos.

    Bet tai tik pati pradžia. Dar šiek tiek paėjus, šiek tiek nusileidus, patenkama ir į tą patį pagrindinį kiemą. Pirma, ką pamačiau tame kieme – ilgiausia eilė. Jau žinojau, kad Turkijoje eilių visur pilna, tad ta eilė manęs labai ir nenustebino. O šiaip ta eilė stovėjo prie šventojo vandens. Tiksliau prie šventojo vandens šulinio. Nusprendžiau, kad švento vandens bus galima ir vėliau paragauti, tad į tą eilę stoti net nesiruošiau. Užteko ir kito gėrio.

    Buvusi bažnyčia, kelios maldyklos, koplyčia. O čia jau įsivaizduoti beveik nieko ir nereikėjo. Nors jokio altoriaus ar dar kažko nebuvo, tačiau bent jau bažnyčia buvo tiesiog iškalta uoloje. O gal šiaip natūralioje uoloje įkurta. Ir viskas apipaišyta gražiausiomis freskomis. Ne tik bažnyčios vidus, bet ir išorė. Dievas Tėvas. Kenčiantis Jėzus. Švč. Mergelė Marija su Jėzumi ant kelių. Angelai sargai. Lozoriaus prisikėlimas. Šv. Sofija. Bėgimas į Egiptą. Viešpaties angelas, apreiškiantis Marijai. Daug visokių kitokių šventųjų. Dangaus karalienė. Trijų karalių apsilankymas. Ir panašiai.

    Gražios freskos. Gal kai kurios ne idealiai nutapytos. Ir, be to, daug kas neatlaikė laiko išbandymų. Nors... Matosi, kad kai kurios freskos tikrai neatlaikė būtent laiko išbandymų, tačiau dauguma freskų neatlaikė būtent žmogaus išbandymų. Ir, kad ir kaip bebūtų gaila, daug kas susiję ne su Turkijos islamo pasauliu, kai kurios žymės gerokai jaunesnės.

    Eini, žiūri, freska, iš tolo supranti, kad tai mergelė Marija. Bet tokia visa sukapota, lyg kandžių suėsta. Iš tolo visas siluetas matosi, iš arčiau nebelabai. Istorija byloja, kad kadaise, tikriausiai ne visai kadaise, netgi visai neseniai, šitas vienuolynas buvo laikinai užimtas carinės Rusijos armijos ir kareiviai, greičiausiai nelabai turėdami ką veikti, treniravosi. Treniravosi šaudyti. O taikiniai būtent ir buvo tos freskos. Visos tos kulkų žymės iki šiol matomos. Sakiau: kaip kandžių sukapota. Tiesą sakant, tetrūksta užrašų: „Čia buvo Vasia (ar kokio kitokio vardo, nebūtinai netgi rusiško)“.

    Kai apžiūrėjau visas freskas ir visas nufotografavau, kiek spėjau, eilė prie šventojo vandens jau buvo pasibaigusi. Nusprendžiau užsukti ir į tą šulinį. Iš tikrųjų tai nebuvo visiškai šventojo vandens šulinys, nes šiaip jau buvo visai išdžiūvęs.
    Nors kalbama, kad dabar Sumelos vienuolyne lankosi daugybė piligrimų iš Graikijos ir Rusijos, bet tuo metu tokių nebuvo nė vieno. Gal keletas ir buvo, tačiau dauguma piligrimų (greičiausiai netgi ne piligrimų) buvo vietinės, turkiškos kilmės. Tiesa, buvo ir grupė angliškai kalbančių.

    Kadangi dauguma važiavo grupėmis, o grupės turi savybę nutraukti kokią grupinę nuotrauką prie kokio vaizdo, tai tos turkų grupės irgi elgėsi panašiai. Pvz., viena tokia turkų jaunimo grupė. Sustojo aikštės viduryje ir ėmė klykti. Kažkaip ten reikėjo jiems visiems fotografuotis: „Valiooooooooooooooooooooo“. O gal „Uraaaaaaaaaaaaaaaaaaaa“. Ar kažkokį panašų šūkį. Vieną kartą surėkė, kitą kartą surėkė, ir būtų rėkę dar ilgai, kol su kiekvienu fotoaparatu nebūtų jų nufotografavę. Tačiau prižiūrėtojui trūko kantrybė, o gal netrūko, tiesiog šiek tiek laiko užtruko, kol priėjo prie tos gaujos ir liepta visiems apsiraminti. Visgi šventoje vietoje esate. Iš tikrųjų tai tas vienuolynas dabar neveikiantis, tad tiesiog – muziejus kalnuose. Bet vis tiek, triukšmo pakanka ir taip, žmonių juk visai nemažai lankosi, tad tie valio ar ura tikrai šventumo vietai neprideda. Nors... Jei išprastinti iš ten visą tą triukšmą ir visas tas gaujas: vieta gan šventai atrodo.

    Bet kartais yra paprasčiau ne išprastinti kokias nors gaujas iš kokios nors vietos, o tiesiog pačiam išsiprastinti iš tos vietos. Taip ir padarėme. Viskas jau buvo apžiūrėta, tad buvo galima eiti mūsų mašinytės link. Eiti keliu nereikėjo. Iškart už vienuolyno vartų buvo kelias per kalnus, toks statesnis, su laiptais, medžių šešėlyje. Tikriausiai tas pats kelias, kuriuo naudojosi keletą šimtmečių čia gyvenę vienuoliai ir juos lankantys asmenys.

    Kiek girdėjau ne visoms gaujoms buvo liepta patiems nusigauti kaip nors iki mašinų stovėjimo aikštelės, kai kuriuos išveždavo, pakrautus į gyvulinius vagonus. Tad keletą minučių, gal kokias dvidešimt, kol leidomės žemyn tais legendų pilnais miškais ir laiptais, buvo šiek tiek ramu. Beveik buvo galima matyti mirusių vienuolių vėles, iki šiol saugiančias vienuolyną. Ir kitų žmonių vėles.

    O tada vėl – atsiduriame turgaus viduryje. Kavinės, restoranai, ledainės, cukrainės, suvenyrai, su Sumelos vienuolyno atvaizdais, be atvaizdų, su turkiškais atributais ir be jų. Pardavėjai pasipuošę kepuraitėmis ir kalbantys graikiškai bei kitomis kalbomis. Radome savo vairuotoją, jis liepė dar šiek tiek palaukti, gėrėme arbatą, po truputį rinkosi mūsų bendrakeleiviai (nors dauguma jų jau seniausiai ten buvo), ir taip beveik po dvylikos mums buvo leista sėsti ir važiuoti atgal.

    Kelias atgal buvo beveik toks pat, kaip ir kelias pirmyn. Vėl per kalnus ir girias, tik šįkart teko leistis, važiuoti iki tos pačios Mačkos ir beveik nieko įdomaus nebūtų įvykę, jei netikėtai... O kelias juk ėjo per kalnus, o keliai per kalnus dažniausiai būna nelabai tiesūs, dažniausiai netgi labai vingiuoti, o ne visiems juk patinka vingiuoti keliai. Tiesą sakant, tie vinguoti keliai dažniausiai nepatinka viduriniajai ausiai ar kuriai ten kūno daliai, kuri atsakinga už koordinaciją. Tai vienos mergaitės vidurinioji ausis ir pasakė, kad nieko gera iš to vingiuoto kelio nebus. Mergaitė sėdėjo dolmušo gale, o jos tėtis kažkodėl šalimais vairuotojo. Ji tik, tete tete, tete tete, jautė mano širdis, kad tikrai nenori ji pasakyti, kaip myli tėvą, ir tikrai – visas pietų turinys gulėjo ant grindų. Nelabai didelis tas autobusas buvo, tad gerai, kad gulėjo tik ant grindų, o ne kam nors ant kelių. Nes tada kieno nors kito nevidurinioji ausis būtų nekaip sureagavusi į tą vingiuotą kelią.

    Vienu žodžiu, sustojome toje Mačkoje, reikėjo juk išvalyti autobusą. O daugiau nieko gera ir nebuvo, laimingai pasiekėme Trabzoną.

    Kadangi daugiau veikti nebuvo ką, nutarėme pirkti bilietus Stambulan. Nes kaip ir galutinis taškas turėjo būti Stambulas. Teko pasiklausti keliose vietose, kainos buvo maždaug vienodos, į kainą netgi buvo įskaičiuotas ir nuvežimas iki autobusų stoties. Tiesa, šito nežinojau, sužinojau tik vėliau. Kadangi iki Stambulo kelias ilgas, autobusai važiuoja naktimis, jau buvo gerokai po pietų, tai nusipirkome bilietus kitai dienai. Laiko visgi dar turėjome. Daug.

    Laikas buvo ne pats vėlyviausias, pačiame Trabzone veikti lyg ir nelabai ką buvo, Minu nusprendė išbandyti Trabzono pirtis, tai yra hamamus. Vėliau pasakojo, kad tikrai labai civilizuoti tie hamamai, bent jau Trabzone. Be to, ir kainavo visai pigiai, tad labai nesigailėjo, kad viename iš tų hamamų apsilankė. Ne visai viename iš tų hamamų, tiesiog viename vieninteliame, kuris buvo centre. Labai jam patiko.

    O kadangi lauke oras buvo beveik toks pat kaip pirtyje, aš nemačiau reikalo eiti ir mokėti pinigus už tai, už ką galima ir nemokėti. Tad nusprendžiau tiesiog pasivaikščioti po Trabzoną. Radau turgų. Su daug daug visokių daržovių, vaisių, persikų, žuvų ir šiaip visko ko reikia. Labai gera Trabzono vieta. Dar buvo keletas ne visai turkiškos statybos namų. Spėju, kad iš tų laikų, kai Turkija bandė vakarėti. Dabar irgi gana vakarietiška, bet čia iš būtent tų pokyčio laikų. Keletas parkų, platesnių ir siauresnių gatvių. Ir vienoje iš pagrindinių gatvių įvyko avarija. Netgi mačiau kaip įvyko: viena mašina trenkėsi į kitą. Dažniausiai avarijos būtent taip ir vyksta: kai viena mašina trenkiasi į kitą. Žinoma, visi praeiviai sustojo pažiūrėti, kas bus toliau, man atrodo niekas nei žuvo, nei buvo sunkiai sužeistas, tada nesulaukiau kol atvažiuos greitoji ir policija. Visi buvo gyvi ir sveiki. Todėl tikėjausi to pietietiško temperamento, kad kažkas išlipęs pradės rėkti: koks tu asilas ar akių neturi. Nieko tokio nebuvo. Vienu žodžiu jokio spektaklio nepamačiau, todėl iškart pasukau į ne tokią centrinę gatvę, kur buvo muzikos intrumentų parduotuvė ir atsidūriau tiesiai tame centriniame parke, kur kadaise korėjiečiai šoko ir dainavo, o tu metu nei šoko, nei dainavo. Tą dieną jie nepasirodė.

    Minu atėjo iš savo hamamo, buvo jau visai vakaras, reikėjo kažką valgyti. O kaip tik bevaikščiodami po Trabzoną buvome užmatę, kad va vienoje vietoje buvo chačiapurių restoranas. Žinoma, kad ne chačiapurių, ten buvo Turkija, o ne Kartvelebija, tiesiog visokių pitų restoranas, kuris šiaip jau atrodė visai padoriai ir gan skaniai, tad buvo nuspręsta eiti ten. Kažkur pakeliui į mašinų stovėjimo aikštelę buvo tas restoranas. Ir ką gi. Pasirodo mes pavėlavome, visokie restoranai tame rajone buvo uždaryti. Keista, o rajono reputacija tikrai ne tokia, kad restoranai užsidarinėtų vos saulei nusileidus... Nors, tai gali būti dar vienas iš Turkijos ypatumų: va šitoje gatvėje linksmybės ir baliai niekada nesibaigia, o gretimoje jau gyvena taip vadinami padorūs žmonės ir stengiasi grįžti namo iki saulėlydžio. Bet kokiu atveju: jokių chačiapurių ar pitų negavome.

    Teko eiti gerti alaus. Ne visai taip gavosi, kad va, jei nevalgome, tai geriame alų, bet kažkaip taip jau atsitiko, kad visai netikėtai atsidūrėme bare, kuriame pardavinėjo alų. O Trabzonas toks tikrai labai musulmoniškas miestas, tikrai jaučiasi, kad jis tikriausiai dar nėra visiškai atrastas turistų: alkoholio rasti nėra taip paprasta. O netgi radus: jis nėra toks jau pigus. Tarp kitko, nors centrinėje aikštėje buvo daug kavinių, tačiau nė vienoje iš jų nepardavinėjo nei alaus, nei tuo labiau kokių stipresnių gėrimų. Teko pasitenkinti tuo baru, kuris buvo antrame aukšte už sunkių ąžuolinių durų. Bet neatrodė, kad ten lankosi vien tik parmazonai, kai kurie klientai atrodė gan musulmoniškai nusiteikę. Turiu omeny, kad jie nešiojosi sunkius kinžalus ir akys švietė noru papjauti kiekvieną kitatikį. Bet kadangi Koranas neleidžia pulti jokio kitatikio, jei anas pirmas nesigriebs ginklo, tad ir tie musulmonai sau ramiai gurkšnojo „Efesą“ ir aptarinėjo futbolo čempionatą ir paskutines muilo operų serijas.

    Chačiapurius vis dėlto radome. Tiesiog prie pat centrinė aikštės. Viena tos aikštės dalis, tiksliau kaip tik šiaurinėje pusėje esanti gatvė buvo skirta visokiems pasisėdėjimams ir valgymams. Dieną prieš tai viename iš tų restoranų ir valgėme balamutus. Bet kadangi visur kitur pardavinėjo tik mėsas ir šašlykus, tad teko paeiti šiek tiek giliau. Ir rasti dar vieną tokią Makdonaldo tipo chačiapurinę. Kur pardavinėjo pitas ir kitokius turkiškus patiekalus. Kitokių patiekalų, tiesą sakant, ir nebuvo, bet airano buvo. Taip ir baigėsi beveik paskutinė diena Trabzone.
    Thursday, October 2nd, 2014
    4:23 pm
    Rekomendacija Batumyje (Gruzija VIII)
    Mus Gruzija pasitiko labai maloniai. Nieko neprikišo, nieko nepasakė, gamardžoba, gal kas kalba rusiškai, mums buvo sudėti antspaudai, bet va tai armėnų šeimynėlei pasisekė ne taip gerai. Nieko bloga jiems irgi nebuvo, tačiau jiems buvo gerokai linksmiau.

    Taigi ateina pasieniečiai, muitininkai, tikrina pasus, ir įpuola į tą armėnų kajutę. O pas juos toks baliukas: sūriai dešros rauginti agurkai. Pirmas klausimas: pas mus Gruzijoje irgi yra  raugintų agurkų, ką galvojate, kad jūsų geresni. Na, ir tie armėnai besiaiškindami pradėjo kvykaut ir klykauti. Ir čia atėjo gruzinė pasienietė. Rimta moteris. Su uniforma. Ir stoto rimto. „Kas čia per klyksmai? Kas čia per juokai? Rimties. Turėkite omenyje, kad prieš jus dabar stovi Gruzijos valdžios atstovai, prašom rimčiau.“ Tiesa, ties tuo žodžiu Gruzijos valdžios atstovai jai šiek tiek liežuvis susipainiojo, bet mintis vis tiek buvo aiški.

    Armėnai pasakė, kad jiems buvo juokinga, tai gruzinė liepė juokus į kišenę susidėti. Gal ir gerai, kad aš nesakiau, kad irgi kalbu rusiškai, paprasčiau praslydau. Bet ta gruzinė irgi nebuvo labai bloga. Antspaudus visiems sudėjo, paklausė, kieno ten gitara, ir parekomendavo muzikos festivalį. Tuo metu Batumyje kaip tik vyko ar ruošėsi vykti džiazo ar roko ar kažkoks muzikos festivalis, galbūt ką nors domins. Taip mes ir kirtome Gruzijos sieną. Tbilisyje buvome jau visai naktį, netgi nesinorėjo lipti iš traukinio. Traukinyje kaip nebuvo daugiau keleivių taip ir nebuvo, galėjome tikrai persėsti patogiau, bet kadangi taip nepadarėme, tai nepadarėme.

    Užtat pabendravome su armėnų šeimyna. Jau prieš pat einant miegoti, viena iš tų armėnių dar pasiteiravo iš kurio krašto aš esu ir davė knygelę paskaityti. Lietuviškai tarp kitko. Ne bet kokia ta knygelė buvo: Jehovos liudytojų liudijimas. Kaip ir reikėjo tikėtis, kai tik pasiūlo tau ką nors tavo kalba. Korėjietiškai ten irgi buvo. Paskaičiau. Ne pirmą kartą paskaičiau. Parašyta vis dar tas pats kaip visada.

    Ryte, ne visai visiškai ryte, ne pačiais paryčiais, kokią septintą valandą, pasiekėme ir Batumį. Nespėjome išlipti iš traukinio... Mes netgi pirmi išlipome, nes armėnai gerokai ilgiau kraustė savo lagaminus. Nespėjome išlipti, o jau prie mūsų pripuolė dėdės taksistai, gal reikia taksi, teko labai įnirtingai nuo jų gintis. Tikrai tikrai jokių taksi nereikia. Žinojome, kad nuo geležinkelio stoties važiuoja autobusas. Tarp kitko tas pats pirmas autobusas, kuris pravažiuoja per visą Batumį ir galiausiai baigia savo maršrutą prie Turkijos sienos. Bet tą dieną buvome nusprendę Turkijon dar nevažiuoti. Taigi sėdame tan autobusan ir važiuojam miestan.

    Rytas vis dar buvo ankstyvas, o mes buvome nusprendę galbūt gyventi kitame viešbutyje. Išlipome beveik maždaug laiku, jau gaudėmės Batumyje šiek tiek, dar teko šiek tiek paeiti, ir po kiek laiko pagal adresą radome tą vietą, kur turėjo būti viešbutis. Tikrai tikrąja to žodžio prasme kur turėjo būti viešbutis, nes visiškai nesimatė jokių ženklų ar pėdsakų, kad ten viešbutis kažkada būtų buvęs. Ryškiai jau senokai to viešbučio ten nebuvo. Nes pagal adresą jis turėjo būti būtent toje vietoje. Žinoma, nieko ten nebuvo. Nieko nepadarysi. Aišku, norėjosi paklykauti, paklausti, o kurgi dingo tas viešbutis, bet ką jau čia... Žinojome, kur galime eiti. Ten ir nuėjome.

    Kaip ir tikriausiai supratote, nuėjome pas Sop‘o. Teisinga ta lietuvių liaudies patarlė, nemesk kelio dėl takelio, taip ir padarėme. Tiksliau iš pradžių pabandėme mesti tą kelią dėl takelio, bet kelias vis dėlto pasikvietė atgal. Sopo viešbutis buvo vis dar vietoje, niekur neišsikraustė ir su tokiu turistų srautu tikriausiai net nesiruošė niekur kraustytis. Srautas buvo tikrai didelis, nes tuo metu, kai mes nuėjome, ten buvo tik vienas laisvas dvivietis kambarys. Žinoma, pasiteiravome, kiek čia jis mums kaštuos. Dviviečiai kambariai vis dėlto paprastai daugiau kainuoja, nei dvi lovos daugiaviečiuose kambariuose. Kaina – ta pati. Ne per pigu? Ne, tiesiog mums, kai nuolatiniams klientams taiko nuolaidą. Puiki ta vietelė, rekomenduoju.

    Kadangi po ilgos ilgos kelionės, per visą Gruziją, per pusę Armėnijos, per didelę dalį Turkijos galiausiai kaip ir grįžome namo, ateityje, tiksliau visai priešais nosį laukė kita ilga kelionė iki Balkanų ir per juos... Tai nusprendėme tiesiog be didelio plano ten šiek tiek pabūti. Tai tiesiog be jokio jokio plano, kiek būsis, tiek būsis. Kelią iki sienos žinojome, bilietų rezervuoti tikrai nereikėjo, tad ramiausiai ir buvome Batumyje.

    Man buvo didžiausia bėda, kad turėjau dar keletą tūkstančių, o gal keliasdešimt tūkstančių armėniškų dramų. Pinigas, ir netgi visai nemenkas. Ką reikės su jais daryti. O nieko labai daryti nereikėjo, Batumio pinigų keityklose keitė ir dramas. Gal ir nelabai keista, juk nemažai armėnų važiuoja atostogauti prie jūros Batumin, tad keityklos tikriausiai ten dirba ir tuo klausimu. Žinoma, buvo įdomu, kad taip toli nuo Armėnijo sienos dramas visgi keičia (prisimenu, kad Latvijos latus tikrai ne kiekvienoje Lietuvos vietoje buvo galima išsikeisti, o apie Estijos kronas net nekalbu), o dar įdomiau buvo, kad kursas buvo nė kiek nenumažintas. Tai yra maždaug tiek, kiek įsivaizdavau, tiek ir gavau. Gal šiek tiek keliais centais į kurią nors pusę, bet tikrai ne per labiausiai nukrypstant nuo oficialaus kurso. Net nepalyginsi su kokiu nors Rusijos rublio pirkimu Lietuvoje. Net ir Lietuvos litai kadaise Latvijoje buvo oficialiai pripažįstami kai nekotiruojama valiuta su plačia marža, o čia jie va taip gerai elgiasi su pinigais.

    Gera buvo Batumyje prie Juodosios jūros. Nusprendėme kelias dienas tiesiog nieko neveikti. Visiškai nieko neveikti. Tam juk ir atvažiavome prie jūros. Ir kelias dienas iš eilės aš tikrai nieko nieko neveikiau. Tiesiog gulėjau prie jūros ant tų juodų akmenų, kurie per dieną baisingai įkaista, jautėsi kaip ant keptuvės, bet jei pasitiesi kokį patiesalą, visai neblogai ir ant tų akmenų gulėti. Kartais pasimaudydavau, o daugiau tikrai tikrai nieko nieko neveikiau. Juk tam ir yra atostogos.

    Negaliu pasakyti kad per tas kelias dienas Batumyje taip jau visai visai nieko neveikiau. Žinoma, nevažiavome apžiūrėti jokių tvirtovių, jokių cerkvių, jokių bažnyčių ar kitų architektūrinių paminklų, tačiau vis tiek šis bei tas verta dėmesio ten buvo.
    Kaip jau minėjau: mūsų viešbutis buvo visiškai pilnas. Jautėsi, kad jau prasidėjo sezonas. Ir jame buvo ne tik lenkai. Apie juos šiek tiek vėliau ir visai atskirai, buvo daug ir kitokių tautybių.

    Pirmas dalykas, dėl ko man patinka Batumis, yra tai, kad jame bent jau vasarą yra labai aiškiai išreikštas tropinis klimatas. Ne visiškai ta pirtis, kuri būna Seule vasarą, tačiau maždaug į tą pačią pusę. Tad po visų tų sausų ir karštų kalnų, kur kartais lijo, todėl buvo visai šalta, Batumis pasirodė kaip vienas iš rojaus kampelių žemėje. O besėdėdamas ir berūkydamas staiga išgirdau pažįstamą šnektą. Ne, tai buvo ne lietuvių kalba. Ir ne korėjiečių. Ir netgi ne japonų. Kantoniečių. Taip tiksliai tiksliai ir atspėjau, kad šnekta – Kantono. Dar kartą pasijutau, lyg būčiau atsidūręs tame viename iš rojaus kampelių žemėje. Nes ko gi daugiau trūksta prie tropinio klimato, jei ne tropikų kalbos. Žinoma, koks nors tajų savadty-krab arba laosietiškas sabaidy ar kažkas iš panašios operos būtų labiau tikęs prie to klimato, bet ir Kantono tarmės man užteko, kad pasijusčiau beveik kaip namie.

    Vėliau sužinojau, kad tikrai man niekas nepasigirdo, tikrai kažkas kalbėjo kantonietiškai. Ir netgi ne šiaip kažkas, o viena kantonietė. Mūsų viešbutyje, pasirodo, gyveno trejetas kinų. Ne kartu, pora kinių ir vienas kinas. Kinas kažkur nuo Harbino ar panašių šiaurės kraštų, viena kinė šiaip jau iš Čingdao, bet tuo metu gyveno lyg ir kažkur pietuose, ir kita kinė – iš Gvangdžou. Tiksliai iš Kantono. Kai jos pirmą kartą prisistatė ir pasakė, kad abi atvažiavusios lyg ir iš Kantono, aš iškart pastebėjau: va va va, ryte girdėjau kažką kalbant kantonietiškai. Pasirodo, ta tikroji kantonietė skaipu kalbėjo su saviškiais. O šiaip visi bendravo valstybine kinų kalba. Tos kinės draugės, kaip supratome, tikriausiai yra iš pasiturinčių šeimų, pačios šiaip turi šeimas ir vaikų, bet va dažnai taip sau po visur keliauja. Gerai joms. Nors ir man, žinoma, neblogai.

    Vėliau tas kines dar keletą kartų susitikome. Kaip nesutiksi, kai gyvenome viename viešbutyje. Rytais kartais keldavo vaikai, nes ketvirtame aukšte vis dar buvo mokykla, bet ji greitu laiku išėjo atostogauti, tad buvo galima ramiai sau miegoti iki tol, kol saulė būdavo jau viršum galvos, o tada dar ramiau miegoti ant įkaitintų akmenų.

    Taigi vieną vakarą, gal kokį antrą vakarą, ėjome sau ramiausiai prie jūros. Saulė jau buvo nusileidusi, nieko nepadarysi, tad tik šiaip sau ėjome prie jūros. Ir žiūrime... Jau seniau, prieš porą mėnesių buvome užmatę, kad mūsų gatvėje yra restoranas. Kuris vadinasi: vyrno rūsys. Ne visai taip vadinosi, bet kažkaip panašiai. Ir tame restorane sėdėjo kinės. Pamojavo, prašom sėstis prie mūsų. Ne veltui pakvietė sėstis. Pasirodo rusų kalbos nemokėjimas kartais gali sukelti problemų Gruzijoje. Nors, jei mokėtum gruzinų kalbą, gal tos rusų ir neprireiktų, tačiau viena su anglų kalba ten labai neprasisuksi. Viena kinė mokėjo angliškai (ta, kuri ne kantonietė), tad esu tikra, kad trūkumas buvo būtent rusų kalbos nemokėjimas. Užsisakė jos šiaip jau pavalgyti. Ir valgyti gavo. Tačiau prie to valgio gavo ir litrą raudono vyno. Ir spėju, kad tą raudoną vyną jos gavo visai ne dėlto, kad litras vyno priklausytų prie kiekvieno užsakymo, o todėl kad... Įvyko mažiukas nesusipratimas, kurio jos nusprendė per daug nesiaiškinti. Tad tą vyną išgėrėme mes. Ne visą išgėrėme, tačiau vis tiek kažkam reikėjo jį gerti, kinės kažkodėl visai nesiruošė gerti vyno.

    Tame restorane vėliau apsilankėme dar kartą. Lietuvoje gal tokio reikalo restoranu ir nevadintų. Tiesiog lauko kavinė. Nes bent jau lauke taip ir atrodė: platus šaligatvis su sustatytais staliukais. Ir skėčiai nuo saulės. Nors tų skėčių galėtų ir nebūti.

    Bevaikščiodami po Batumį, beieškodami „Trijų seserų“ namo radome ir „Privytą iz Batumi“, tą prabangią kavinę. Tą dieną buvome nusprendę ten šiaip kavos išgerti. Nieko tokia vieta, irgi vietos lauke, galima sau ramiausiai sėdėti ir stebėti žmones. Žinoma, ant mūsų snukių buvo parašyta: užsienis, tad padavėjai tikriausiai tikėjosi, kad mes pulsime ir užsisakysime pusę meniu, tad tiesiog du puodeliai kavos juos gal šiek tiek ir pribloškė. Bet ką jau čia. Šalimais mūsų sėdėjo ir auksinis gruzinų jaunimas. Nors jaunimu tų dėdžių nelabai pavadinsi. Tačiau mafijozais apšaukinėti irgi nesinori. Tiesiog vietos biznieriai. Tarkime taip.

    Kad jie ten sėdėjo – tai dar niekis. Tegul sau sėdi, niekam gi netrukdo. Sėdėjo, gėrė kažką, rūkė, beveik visi buvo su juodais akiniais. Šešėlyje tarp kitko. Žinoma, yra tokia mada, bet man vis tiek tokios mados šiek tiek keistai atrodo. Bet čia jau, tarkime, kultūrinis skirtumas. Ne vieni jie sėdėjo, su vaikais. Pora vaikiukų buvo atėję. O kas įdomiausia iš visko, kad tie dėdės gruzinai kalbėjosi gruziniškai. Kas nebūtų keista. Bet keista buvo tai, kad jie dažniausiai kalbėdavosi gruziniškai. O kartais įterpdavo ir rusiškų frazių. Suprantu, kad galima kartais įterpti frazių kita kalba, kai pasakoji apie ką nors, bet ten tos frazės buvo nuolat terpiamos, ir, tarp kitko, kalbant su vaikais. „Na, mano mieloji, gražioji princese, ir kaip gi tu dabar gyveni?“ Čia pasisveikinimas su mergaite. Po to ilgas dialogas gruziniškai, tada kreipinys į berniuką: „Na, o ką tu pasakysi? Kelintą vientą užėmei?“ Atsakymas rusiškai, dar kažkas rusiškai, ir vėl ilgi dialogai gruziniškai. Ne tokie jau ilgi, bet iš tų kelių nuotrupų buvo galima suprasti nemažai, apie ką jie kalbėjosi.

    Jei taip atvirai, apie ką jie kalbėjosi: nesupratau. Tikriausiai kokias verslo paslaptis aptarinėjo, todėl neįterpinėjo rusų kalbos. Kad aš nesuprasčiau. Bet visi kiti aplinkiniai tikrai puikiai viską suprato. Bet į ką atkreipiau dėmesį buvo vaikų auklėjimas. Kadangi su jais buvo kalbama kartais rusiškai, tai buvo galima ir suprasti nemažai dalykų. Iš berniuko stengėsi padaryti karį. Taip ir stengėsi padaryti tikrą vyrą, pokalbiai apie sportą, kodėl jis taip ar ne taip padarė, kitą sykį stenkis, nieko nežinau, todėl tu nieko gera ir nepasieki, kad nesistengi, aš tave išmokysiu. Maždaug taip. O mergaitė tikrai buvo princesė. Nors jų amžius panašus. Jai nebuvo jokių reikalavimų. Kaip supratau: tikriausiai ją iškart ir augino haremui. Bent jau man toks įspūdis susidarė.

    Tarp kitko tokį įspūdį tik patvirtino gruzinų jaunimas, besišlaistantis gatvėmis. Vaikinai šlaistosi apsiavę kažkokiaks sportbačiais, apsimovę džinsus ar kokias treningines kelnes, šiaip kažkokius marškinėlius užsivilkę, o merginos... Kaip jau ir minėjau, trūksta tik pataisyti šukuosenas ir galima tiesiai į pamerges siųsti. Ar į išleistuvių puotą. Visos be išimties tokios. Dar labiau stebino, kad pagyvenusios gruzinės visos be išimties dėvėjo juodus drabužius ir tikrai buvo sunku įsivaizduoti, kad va ta išsipuošusi išsidažiusi gruzinė vėliau bus ta juoda moteriškė, ar kad va ta juoda moteriškė kažkada atrodė visiškai taip pat, kaip tos pamergės.

    Toks tas gruzinų auklėjimas. Įdomu, ar pagyvenusią kartą irgi panašiai auklėjo, nes jei taip, tai sunku sunku turėjo savu laiku būti visoms moteriškėms pirkti agurkus ir pomidorus turguose ir vėliau tempti namo. Tad nekeista, kad kabinėjasi dėl kojų susikėlimo kur nors.

    Bet čia jau nukrypta nuo temos. Mes tuo tarpu vis dar kelias dienas nieko neveikėme, gulėjome saulėkaitoje ant juodų akmenų, gėrėme raudoną arba baltą vyną ir valgėme chačiapurius adžarulius. Tai yra Adžaros chačiapurius. Jie šiek tiek skiriasi nuo visų kitų chačiapurių.

    Šiaip chačiapuris – tai gruziniška pica. Taip daugiau mažiau populiariai šnekant. O ne populiariai šnekant: blynas iš tešlos, ant kurio prikrauta visokių nesąmonių. Šiek tiek primena turkišką pitą. Ir panašius valgius. Tas pats regionas. O tos itališkos picos tai ryškiai nuo visų tų pitų ir chačiapurių ir parėjusios. O chačiapuris adžarulis – irgi blynas, tik valties formos, į kurį pridėta varškės, sūrio, įkeptas kiaušinis ir ant paties viršaus užmesta sviesto. Jis netgi turi savo valgymo specifiką.

    Minu išbandė savo intuiciją, viską sumaišė kas ten buvo ir nusprendė, kad tikriausiai taip tuos adžarulius ir reikia valgyti. Paklausiau padavėjos. Ji atsakė, kad mes čia jau viską sugadinome, o iš tikrųjų reikia valgyti taip: lauži valties šono gabaliuką, dažai jį į tą turinį – sviestą kiaušinius varškę ir panašiai – ir valgai tą gabaliuką. Nors tuos chačiapurius adžarulius jau buvome ragavę ne vieną kartą, bet tik vos ne paskutinę dieną sužinojome tą valgymo specifiką. Nieko tokio, geriau vėliau negu niekada.

    Tas naujas žinias nutarėme išbandyti vienama garsiame chačiapurių adžarulių restorane. Nebuvo ten labai pigu (visos vietos, kurios dėl kurios nors priežasties atsiduria kelionių knygose dažniausiai nebūna labai pigios), bet tiek tos. Pastebėjau, kad gruzinai dažnai mėgsta pusę maisto išmesti. Kai valgo chinkalius: nevalgo pačios jų viršūnėlės. Kur daugiausia tešlos. Įdomu, o ką jie daro su atliekomis? Tiesiog išmeta? Kai valgo tuos chačiapurius adžarulius: laivelio šonus išdažo į laivelio turinį, o patį valties dugną taip ir palieka. Žinoma, valties dugnas dažniausia jau būna visiškai persismelkęs drėgme, bet vis tiek. Mes, žinoma, suvalgėme viską. Tiksliau aš nusprendžiau, kad reikia viską suvalgyti, nėra čia ko palikinėti maistą.

    Atėjo laikas prisiminti ir lenkus. Jau senokai juos beminėjau. Ogi visai netikėtai sutikome lenkę Rekomendaciją. Ir atsitik tu man taip. Gerai, kad tuo metu jai buvo likę ne per daugiausiai laiko, teko keliauti atgal Kutaisin, tad manęs labai nenervino. Nors šiaip nelabai nervinanti asmenybė, tik tiek, kad Rekomendacija. O nebūtų ji Rekomendacija. Daug su ja nekalbėjome, labas kaip sekasi viso gero, daugiau nieko, tačiau su rekomendacijomis ji vėl išstojo. „Sveiki, ar buvote ana tame restorane?“ Ir sėdėdama vidiniame namo kieme, iš kurio nesimato jokių restoranų mosteli ranka į kažkurią pusę. Aš, kažkodėl pagalvojau, kad ji tikriausiai turi omeny kokį Sazandarį, nes jis tikrai buvo maždaug anoje pusėje, tad pasakiau, kad taip buvome. „Jei jau buvote ten, ar galite jį rekomenduoti?“ Jei atvirai, nesupratau klausimo, bet tiek tos. Pasakiau, kad galiu. Ar ji tikrai jau tai visai be rekomendacijų nė žingsnio negali žengti?

    Tačiau ką jau čia apie Rekomendaciją, mūsų viešbutyje buvo ir įdomesnių personažų. Vienas jų – baskas. Tikras baskas. Jūrinis baskas. Jis pats ir pasakė, kad baskai yra dviejų rūšių: jūriniai baskai ir kalniniai. Jis pats jūrinis, todėl iškart atsigavo atsidūręs Batumyje ir pamatęs Juodąją jūrą. Dar pataisė baisingai: ispanų kalbos pasirodo negalima vadinti ispanų kalba. Ji yra kastilų kalba ir jokių klausimų. Ir netgi paaiškino kodėl. Ispanija – tai tas kraštas, kuris vienija daugybę tautų: kastilus, katalonus, andalūzus, baskus, galicus... Kastilai kalba ta kalba, kurią mes vadiname ispanų, katalonų kalba šiek tiek panaši, Galicijoje kalbame pusiau portugališkai, baskai kalba visiškai skirtinga ir nesuprantama kalba, tačiau vis tiek visi jie – ispanai. Ispanai, tai tie žmonės, kurie gyvena Pirėnų pusiasalyje ir jau senokai ten gyvena, nuo Romos imperijos laikų ir dar anksčiau, buvo okupuoti Arabų kalifato, visi jie kartu dalyvavo rekonkistoje ir išvijo okupantus, vėliau plaukė per jūras marias, atrado Amerikas ir kitas salas, okupavo tuos kraštus (čia toks ne visai teigiamas dalykas), vėliau kentėjo prie Franko ir taip toliau. Ispanai – tai tokia nacija, vienijanti keletą tautybių, o valstybine kalba buvo pasirinkta Kastilijos regiono kalba. Dėl kažkokių priežasčių. Tačiau ta kalba taip ir turėtų būti vadinama – kastilų kalba, o ne ispanų kalba. Kai pagalvoji iš kitos pusės, Didžiosios Britanijos valstybinę kalbą irgi anglų kalba, o ne britų. Kai kalbame apie Šveicariją neturime omeny jokios šveicarų kalbos (nes ten tokios vienintelės kalbos ir nėra), o TSRS laikais valstybinė kalba buvo rusų, o ne tarybų (lietuviškai ar kitomis Europos kalbomis tai nelabai skamba, tačiau Azijos kalbomis taip galima pasakyti, ir tikrai yra žmonių, kurie taip ir vadina: tarybų kalba). Panašiai nėra ir ispanų kalbos, tik kastilų.

    O šiaip tas baskas be to, kad šiaip keliautų, dar ir dirbo. Nors nežinau, ar jo pradinis planas buvo keliauti, gal iškart važiavo su tuo tikslu: dirbti. Vis minėjo, dirbti dirbti dirbti, man net įdomu pasidarė, kas ten per darbas. Vėliau išsiaiškinome: rašo kelionių vadovą apie Gruziją. Kastiliškai, kurią ruošiasi leisti Ispanijoje. Kadangi kastiliškai iki tol dar nebuvo išleista beveik jokia knyga apie Gruzija ar tuos kraštus, „Lonely planet“, žinoma, yra, tačiau ispanai juk dažniausiai nešneka angliškai. Tai jiems naudos iš tos „Lonely planet“ jokios. Na, jis ir stengėsi užpildyti tą spragą, nežinau kaip sekėsi, girdėjau, kad ne kaip. Bet gal dabar jau pasisekė.

    O to basko dėka dar susipažinome ir su žydu. Žydu ortodoksu. Nežinau, ar jis tikrai toks pasikėlęs žydas, bet šiek tiek arogancijos iš jo jautėsi. Tik jautėsi, nieko bloga apie jį negaliu pasakyti. O kad jis ortodoksas sužinojau visai atsitiktinai. Tas baskas norėjo jam pagaminti vakarienę, tiksliau norėjo pavaišinti kažkuo skaniu, ką jis ruošėsi gaminti, tačiau sužinojo, kad tai beveik neįmanoma. Nes pagal tas ortodoksiškas tradicijas žydas ortodoksiškas negali valgyti nieko, kas paruošta nesilaikant košero taisyklių (praktiškai tai reiškia, kad nieko, ką paruošė ne ortodoksas, nes jis ar ji tikrai nežino, kaip reikia tai daryti, todėl klaidų tikimybė labai išauga). O tų taisyklių yra tūkstantis ir vienas: mėsos negalima maišyti su pienu ar panašiai, todėl tiek mėsai ir žuviai reikia naudoti atskirus peilius, atskiras pjaustymo lenteles ir panašiai. Ir tai tik pradžia. Jis pats vežiojasi sau atskirą peilį. Mėsa, žinoma, turi būti tik rituališkai nudobto gyvulio (čia tas pats dobimas, dėl kurio Lietuvoje ir Europoje tiek daug kalbėta). Vienu žodžiu baskui pasirodė paprasčiau nieko negaminti. Nors, jei atvirai, taip pasirodė žydui, o baskas tik nusprendė gerbti jo tradicijas ir nekišti per prievartą to, ką pats pagamintų.

    Kadangi tokios baisios taisyklės su mėsa, mes norėjome bent jau vyno pasiūlyti. Vyne mėsos ar kitokių gyvulinės kilmės produktų neturėtų būti. Tačiau tas žydas atsisakė ir vyno. Pasirodo ir vyną galime gerti ne bet kokį. Tai privalomai turi būti daugiau nei trejų metų vynmedžio vynas. Ar kažkaip panašiai. Nors iš idėjos mūsų vynas kaip ir turėjo patekti į tą košero kategoriją, kiek aš suprantu. Bet žydas vis tiek atsisakė. Savo atsisakymo kažkaip nepateisino, gal pagalvojo, kad aš šiek tiek tyčiojuosi, nors tikrai nesityčiojau. Bet taip jau atsitiko.

    O mes grįžkime prie kinių. Turiu pasakyti, kad jos labai nuostabios moteriškės. Teko daug pabendrauti su jomis. Šiaip kinai gal ir nėra pati nuostabiausia tauta pasaulyje, tačiau po dviejų mėnesių, praleistų vien tarp europiečių (Turkija ir visas Pietų Kaukazas šiaip kaip ir turėtų priklausyti Azijai, bet jie vis tiek labiau europiečiai nei azijiečiai, žiūrint iš Rytų Azijos pozicijų), buvo visai nieko pasėdėti ir tarp tikrų azijiečių.

    Praklausėme visas kinų dainas, kurias aš žinojau ir galėjau rasti. Kinės ruošėsi keliauti Kapadokijon ir žiūrėti fėjų kaminus. Parekomendavome viešbutį. Kur pusryčiai kainuoja tiek ir tiek ir panašiai. Jos į pusryčius net nesiruošė žiūrėti, planavo viską gaminti. O dar labiau planavo per Turkiją tranzuoti. Tiek nuo Gruzijos sienos iki Kapadokijos, tiek vėliau Pamukalėn, tiek dar kur nors. Įdomios tokios merginos.

    Spėju, kad jos iki Kapadokijos nutranzavo sėkmingai. Vieną dieną grįžo iš pašto. Man irgi reikėjo nueiti iki pašto, tad paklausiau, kur tiksliai tas paštas yra. Žinoma, Šventojoje knygoje viskas buvo parašyta ir pažymėta, tačiau dėl visa ko. Jos maždaug paaiškino. Maždaug ta krytpimi ir nuėjome. Ne ant pagrindiėns gatvės, tačiau centre. Kai jau praėjau maždaug du kvartalus, apsukau ratą, ir vis tiek pašto neradau, nusprendžiau ko nors paklausti. Į tą pusę. Viskas lyg ir gerai, į tą pusę buvome ėję. Einame dar kartą į tą pusę. Kai jau pradėjau jaudintis, kad gal praėjau, paklausiau dar kartą. Vis dar į tą pusę. Vėl einame į tą pusę. Ir kai jau Minu susinervino ir norėjo liepti man klausti dar kartą, aš staiga pamatau: ant vieno langelio už grotų mažomis raidėmis parašyta: Paštas. Nusotabu. (Žinoma, ne lietuviškai parašyta, bet ta kalba, kurią buvo galima suprasti). Net Minu pastebėjo: o tai kaip surasti tą paštą šiaip jau??? Bet suranda žmonės. Netgi kinės surado, tos kurios sugebėjo užsisakyti vyno, kurio vėliau negėrė.

    Šalimais pašto buvo mečetė. Tiesą sakant tik jos minaretas labai puikiai matėsi, o daugiau nelabai kas. Ir girą pardavinėjo. Iš tų pačių metalinių statinių. Iš kurių pardavinėdavo tarybiniais metais. Tai išgėrėme ir tos giros. Nors šiaip negaliu pasakyti, kad pamačius tą metalinę statinę būtų užplūdusi kokia nostalgija vaikystei. Tiesiog... Na, va tokių būdavo daug. Parodžiau Minu. Ir papasakojau, kaip ten viskas būdavo. Ir viskas.

    Taip maždaug ir praėjo tos kelios dienos Batumyje. Nieko gera per daug neveikiant, nueinant iki turgelio, parduotuvės, nusiperkant daržovių ar šiaip ko nors, gaminant valgį (nes ten buvo virtuvė), geriant vyną ir gulint ant juodų akmenų. Kadangi įvažiuodami nebuvome pasakę, kiek laiko mes ten būsime, vieną dieną šeimininkė netgi pasiteiravo, kiek mes dar ruošiamės pas juos užsibūti. O mes iš tikro ruošėmės užsibūti tik dar vieną dieną.

    Kelionė į Turkiją – maždaug tokia pat, kaip ir kelionė Gruzijon. Nuėjome į tą pagrindinę gatvė ir laukėme autobuso. Nors Gruzijoje nieko labai gera ir nebuvo, tačiau vis tiek: kažkaip gaila palikti tą kraštą, bet ką jau padarysi. Autobuso teko palaukti ilgokai, o jis dar buvo pilnokas. Sunki ta kelionė atgal. Visą kelią ir prastovėjome, nes mažai kas norėjo išlipti, tik jau visiškuose priemiesčiuose žmonių apmažėjo, tačiau buvo ir tokių, kurie važiavo iki pat sienos. Kaip ir mes.

    Kadangi laikas buvo vis dar ankstyvas, mes dar turėjome šiek tiek larių (netgi nemažai larių), tai nusprendėme neskubėti Turkijon. Ant sienos bandėme išleisti paskutinius larius (nepasisekė), nusipirkome kažko pavalgyti ir nuėjome prie jūros. Labai ilgai neteko eiti: juk Turkijos ir Gruzijos abiejų Sarpių siena yra tiesiog ant jūros kranto. Ten mes ir prisėdome. Tie patys įkaitę akmenys, plaukiojančios medūzos. Įdomu, kad Batumyje, kuris tik už keliolikos kilometrų nuo ten jokių medūzų nėra, o va Sarpiuose: pilna. Teko plaukiot su medūzomis. Man net įdomu pasidarė, o jei bandyčiau sieną perplaukti. Dieną, žinoma, viskas puikiausiai matosi, o naktį? O kaip buvo tarybiniais metais? Ar buvo tokių plaukiančių per sieną į vieną arba kitą pusę? O kontrabandą tokiu būdu gabenančių. Daug įdomių klausimų man kilo.

    Bet tuo tarpu laikas jau ėmė krypti popietėn, kad ir kaip gera buvo prie jūros ant sienos, tačiau mūsų laukė dar ilga kelionė ne šiaip sau Turkijon, o pačian Trabzonan. Bent jau pradžiai. Tad susirinkome savo daiktus, užlipome ant kranto, ilgai netgi nelaukėme, iškart gavome antspaudą ir iš Sakartvelo išvykome. Šį kartą jau gerokai ilgesniam laikui.
    Wednesday, October 1st, 2014
    10:42 am
    Araratas naktį ir Latvijos rusų kalba (Armėnija IV)
    Nusprendėme iki autokajano nevažiuoti, nesvarbu, kad jis pavadintas tokiu garsiu Kilikijos vardu, bet jame nieko gera nėra. Kadangi buvome girdėję, kad Ararato, o gal kokioje kitoje konjako gamykloje galima užeiti į apžvalginę-pažintinę ekskursiją, tai beveik norėjau ten ir eiti. Tačiau paskui pasiaiškinau, kad tos ekskursijos paprastai vyksta ne kiekvieną dieną (o tiksliau, tai būtent tą dieną jos ir nevyko), tad visai liūdnai teko į tą ekskursiją ir neiti. O ką jau padarysi, toks gyvenimas, teks apsieiti be konjako gėrimo.

    Bet iš idėjos kankino kitas klausimas. Į Kalnų Karabachą važiuoti neplanavome. Ne dėl to, kad ten būtų baisiai nesaugu (tuo metu tai buvo pakankamai saugus rajonas), bet todėl, kad į jį reikia vizos: vėl papildomi pinigai iš kišenės, o vėliau Minu grįžtant į Armėniją vėl tikriausiai reikės vizos. Taigi vėl papildomi pinigai. Gal ir nelabai daug, bet vis tiek, geriau juk nieko neleisti. Į Tatevą važiuoti sunkoka, o... O va į Batumį buvo labai nesunku nuvažiuoti. Į Tbilisį traukinys iš Jerevano važiuoja kasdien, o į Batumį – tik kartą per savaitę, gal du kartus, ir kiek žinojau, tai buvo būtent kita diena. Taigi labai tinkamas laikas galbūt važiuoti tiesiu taikymu prie jūros, o ne bastytis po Armėniją ieškant neaišku ko.

    Su tokiomis mintimi per visą Jerevaną ėjome traukinių stoties link. Čia jau buvo mano sumąstymas, kad ta traukinių stotis tikrai yra visai netoli, tad labai greitai iki ten ir nueisime. Gana greitai, ilgai netruko, kokią gal tik valandą, nes reikėjo pereiti vėl iš vienos žiedo pusės į kitą žiedo pusę, o tas Jerevano žiedas nėra labai mažas, tad viskas šiek tiek užtruko, tačiau po kiek laiko galiausiai išėjome į tiesiąją gatvę ir štai: didingoji Jerevano traukinių stotis. Vis dar remontuojama ir kvepianti tarybiniais metais. Bet graži stotis, nieko negali prikišti.

    Ten netgi kabėjo traukinių tvarkaraštis, degė švieslentėje, pagal kurį ne visai buvo aišku, kada traukiniai važiuoja į Batumį. Tiksliau buvo aišku, kad tikriausiai tikrai ne tą dieną kai mums reikia, bet kasininkė patvirtino, kad taip, viskas gerai, rytoj galite važiuoti ten. Tiksliau išvažiuoti. Labai maloni moteriškė tarp kitko, labai maloniai kalbėjo (rusiškai), tad perkame bilietus. Norėjau prašyti dviejų apatinių vietų plackarte, bet... O šitaip pasirodo negalima. Tbilisyje pardavė viską, ko tik prašėme ir kas buvo, o va Jerevane ne: negražu iš kitų žmonių pusės. Sako, duosiu jums vieną viršutinę ir vieną apatinę. Nieko nepadarysi, teko sutikti ir su tuo. Tačiau dar permetus akimis per vietas, atsiprašė: „Atleiskite, bet tokių vietų nėra, teks jums gulėti prie lango“. Irgi, nieko nepadarysi, geriausia, kad vis dėlto vietų buvo ir nereikėjo likti dar vienai nakčiai Jerevane. O tikriausiai būtų reikėję likti ne dar vienai, o dar daugiau naktų ten. Arba sudėtingu keliu gautis Batumin.

    Bilietai perkami, duodu pasus, kadangi turėjau patirties Gruzijoje, kaip renkami vardai, netgi iškart pasisiūliau padėti, sakau, tuoj aš jums užrašysiu vardus kirilica. Pasirodo nereikia. Žinoma, nei Gruzijoje, nei Armėnijoje niekas nei mokyklose, nei kokiose kitose įstaigose nemoko kaip reikia skaityti korėjietiškus ar lietuviškus vardus, tačiau pasirodo Armėnijoje, kuri irgi tarp kito vartoja savo nuosavą abėcėlę, ir kuri netgi labai skiriasi nuo gruziniškos, nors jos abi lyg kilusios iš tos pačios aramėjiškos abėcėlės (nors kai lyginau senovinę gruzinų abėcėlę, anoji buvo panašesnė į armėnišką nei dabartinė), tarptautiniuose bilietuose vardai renkami lotynišku raidynu. Tad iš mūsų pasų suvesti tuos vardus kasininkei nebuvo labai sunku. Lietuviškų paukščiukų ir varnyčių nedėjo, bet tai jau būtų šiek tiek per daug, todėl to nei tikėjausi, nei prašiau.

    Diena buvo baisiai gražiai, tačiau ne baisiai karšta, tad buvo galima neieškoti to remontuojamo metro, o sau ramiai gražiai eiti pėsčiomis namo. Tarp kitko, jau buvome girdėję, kad kažkur vidinėje arba beveik išorinėje žiedo dalyje yra blusų turgus. O būtent tuo metu, tiksliau būtent tą dieną blusų turgus ir veikė. Tad gražiai ramiai, tiesiąja gatve, nuo didžiojo Dovydo (Armėnijoje Dovydų irgi netrūksta) perėjome per žiedą ir radome tą blusų turgų. Tokį didelį didelį turgų, pilną blusų.

    Žinoma, gal kokiems žmonėms, nesusipažinusiems su tarybiniais laikais ir panašiomis gerybėmis ten ir būtų buvę ką veikti, tačiau visa tai, ką ten pardavinėjo aš jau buvau matęs ir Lietuvoje. Vilniuje, Pilies gatvėje irgi panašių dalykų pardavinėja: spaliuko ženkliukų, pionierių kaklaraiščių ir kitokių nesąmonių, likusių po įvairiausių perversmų ir valdžių pokyčių. Žinoma, ten buvo ne tik visokių senienų, pvz., krištolinių šandeliabrų ar tarybinių komodų, bet ir labiau dėmesio vertų daiktų: austų nertų megztų rūbų, staltiesių, takelių ant stalų ir panašiai. Minu netgi išsirinko vieną norimą staltiesę. Pradėjo derėtis. Lyg ruoštųsi pirkti. Iš tikrųjų pradžiai tik dėl įdomumo kainos paklausė. Vėliau kažkaip susidomėjo. Iš tikrųjų kaina buvo ne per mažiausia, tad pardavėja pati šiek tiek nuleido kainą. Baigėsi tuo, kad derybos vyksta pilnu tempu, kaina netgi nukrito tiek, kad Minu netgi beveik buvo pasiruošęs pirkti... Tačiau paskutinę minutę persigalvojo. Aš jam pasakiau, kad gal ir nereikia. Nors kai pagalvoji, Korėjoje už tokius pinigus tikrai rankomis nertų ar siuvinėtų daiktų niekas nepardavinėja. Bet kadangi aš pats neblogai neriu ir mezgu, man pasirodė per daug mokėti tuos pinigus už tai, ką pats sugebėčiau padaryti. Taigi apsukome garbės ratą pro tas blusas ir toliau patraukėme namo.

    Nors iš tikrųjų namo visai nereikėjo eiti. Kadangi per tas visas blusas vakaras jau labai suvakarėjo, tai paskutiniam vakarui Jerevane nusprendėme, kad galime kurią dieną ir pailsėti nuo maisto gaminimo, tad nukeliavome į Libano restoraną. Šiaip gal ten ir nebūtume ėję, bet Arusiak parekomendavo, kad ten visai nieko vieta. Taip ir padarėme. Armėniški patiekalai vis tiek buvo aiškūs: šašlykai ir čeburekai.

    O įdomiausias dalykas tame restorane, kad galiausiai radome ohi. Irgi toks gėrimas. Įdomus visai gėrimas, tradicinis armėniškas gėrimas. Samagonas taip sakant, vietinis. Kurį irgi privaloma visiems paragauti. Pasirodo tradicinis armėniškas gėrimas yra visai ne „Ararato“ konjakas (būtų labai keista, jei „Ararato“ gamykla ten garsėtų tūkstantmetėmis tradicijomis), o ohi. Taip tariama: ohi, o h reikia labai sukarkti, lyg gerklėje skreplių būtų daug prisirinkę.

    Gal būtume ir nepastebėję, jei Arusiak nebūtų pasakiusi, kad būtinai būtinai reikia tai paragauti. Ir voila, libanietiškame restorane yra ir ohio. Yra visokių rūšių tų ohių, paklausėme, kuris čia geresnis, lyg norėtųsi visų paragauti, bet kad tik neprisiragautume. Taigi pasiūlyta pradėti nuo ohio iš šilkuogių. Nes atseit jei prieš tai paragausime kitokio, tai vėliau to šilkmedinio nelabai galėsime gerti. Šiaip šilkmedinis buvo visai nieko. Bet po to, kai paragavome ir kitokių, supratome, ką jis turėjo omeny. Vienu žodžiu: tikrai samagonas.

    Savininkas, savaime suprantama (gal ir nelabai savaime suprantama), bet buvo libanietis. Na, ir prisisakėme visokių nesąmonių. Iš žuvies. Beveik viską, kas buvo iš žuvies ir užsisakėme. Tiek, kad beveik ir nebesuvalgėme visko. Teko išsinešti. Bet skanu. Kas vis dar stebina Armėnijoje, nors tiesą sakant po Gruzijos neturėjo labai stebinti, bet vis tiek labai stebino, kad viduje, visur galima rūkyti. Nėra labai blogai. Visai patiko. Kol kas. Rūkėme ne mes vieni. Kaip tik tuo metu atėjo keletas armėnų, tokių jauniklių armėniukų. Jie labai daug neužsisakė, tiesiog gerti ir kaljaną. Ir dar tuo metu visi rūkė šiaip, ne kaljaną, bet ir ne „Astrą“. Tiesą sakant, jie mums labai netrukdė, tik šiaip stebino. Pagal išvaizdą jiems tikrai neduosi aštuoniolikos, na gal, su išlygomis, na gal, jei parodytų asmens dokumentus duočiau. O va viešbučio savininkas sau ramiausiai tikriausiai jiems davė po aštuoniolika metų ir tikrai mačiau, kad be jokių išlygų, asmens dokumentų neprašė. Nors gal jie seni klientai ir jis tikrai žino, kad visiems po aštuoniolika yra. Na, ne mano problemos tie jų amžiai.

    Išsinešėme tą žuvį, namie vis dar buvo karinė padėtis, man teko miegoti ant pristatomos lovos. Nieko tokio, tai vis tiek buvo jau paskutinė naktis, tai galima ir pakentėti, vis tiek kitą naktį sau beveik patogiai galėsime miegoti traukinyje. Iš naujai atvykusių vokiečių buvo netgi visai malonių žmonių. Kaip tik vieną porelę sutikome grįždami iš restorano. Jie buvo labai nustebę, kodėl vienas iš mūsų persikraustė ant tos pristatomos lovelės. Teko paaiškinti, kad čia viskas dėl rezervacijos, mes nebuvome suplanuoti pas juos, mūsų vieta jau buvo atiduota būtent jiems, mergina pradėjo purtytis, baikit, koks skirtumas, galite miegoti ir lovoje, kam čia reikėjo kraustytis. Na, šiaip ar taip mes jau buvome persikraustę, tad jokios prasmės kraustytis atgal nebuvo, be to, čia kaip ir ne mūsų reikalas, adminsitracija taip suskirstė, o aš dar jiems tyliai užsiminiau, kad pristatoma lovelė pigesnė. Ne daug, bet pigesnė. Leidau suprasti, kad niekur nesikraustysime.

    Nors buvo jau visiškai sutemę, tačiau pro langą matėsi Ararato kalnas. Tikrai tikrai, nemeluoju, aš netgi pabandžiau fotografuoti. Nuotraukose irgi beveik matosi. Man net buvo keista, kad va tai, naktį, kai netgi ne pilnatis buvo, tačiau kalnas vis tiek matosi. Mūsų jau laukė vokiečių-filipiniečių šeima, tiksliau nelaukė, taip jau atsitiko, kad nesitikėjome vėl susitikti, o vis dėlto susitikome. Buvo grįžę iš Kalnų Karabacho. Viso Karabacho neapžiūrėjo tik Stepanakertą, tai yra sostinę. Filipinietė niekaip nesugebėjo ištarti jo pavadinimo, nors man atrodė, kad Stepanakertas – dar visai padorus pavadinimas. Esu girdėjęs ir baisesnių. Išvadino tą Karabachą juokinga valstybe... Bet apie tai vėliau, prie pusryčių. Jie buvo labai pavargę, visi buvo pavargę, tad paliko mane ramybėje, rūkyti su naktiniu dviejų Araratų vaizdu ir fotografijomis. Tikrai, matosi. Praėjo fejerverkai, tiksliai nežinau kokia proga, bet tikėjausi, kad Rasų šventės. Nors tos Rasos jau buvo kaip ir praėjusios, ką čia gali žinoti su tais armėnais. Toks ir buvo paskutinis vakaras Jerevane bei visoje Armėnijoje.

    Paskutinę dieną Jerevane apie Armėniją nesužinojau nieko nauja, bet sužinojau labai daug naujai senų dalykų apie įvairiausias tautybes. Pusryčiams gavome tik kiaušinių. Tikriausiai per daug žmonių gyveno viešbutyje, tad administratoriai nusprendė labai ir nesistengti.

    Taigi sėdime, keliese, čekai, vokiečiai, mes, ir ateina vėl tas pats amerikietis. Tas pats, kuris laisvai kalba farsi kalba. Iš pradžių papasakojo, kad iraniečiai šiaip kalba farsi kalba, o rašo arabiškai. Turėjo omeny, kad rašo arabiška abėcėle, bet pasakė šiek tiek įdomiai. Gal angliškai tai ką kitą reiškia, nežinau, bet kažkodėl širdis sako, kad ir angliškai tai reiškia visiškai tą patį. Vienu žodžiu liejosi išmintis iš jo lūpų.

    Pirmas klausimas buvo man. Labai susijęs su tuo, ko jam reikėjo: ar aš moku Rusijos rusų kalba ar Latvijos rusų kalbą. Supratau, ką jis turėjo omenyje, tačiau vis tiek tai skambėjo gana juokingai. Žinoma, į pataisymą, kad aš šiaip lietuvis, jis nelabai sureagavo. Nekeista. Amerikietis.

    Tada pradėjo klausinėti kaip pasakyti tai ir tai rusiškai. Ir viską užsirašinėjo. Vokietis dar nusijuokė, kad vis dėlto ta jo rusų kalba vis tiek skambėjo kaip anglų. Tikrai, akcentas buvo per daug stiprus, tad bet kuris mokantis rusų kalbą, jo iškart ir nebūtų supratęs. Vienas iš esminių klausimų: kaip paklausti, ar čia yra vietų nerūkantiems. Čia čekai pasijuokė ir palinkėjo sėkmės ieškant tokių vietų. Labai teisingai pasijuokė, nes aš bent jau nemačiau, kad Gruzijoje ar Armėnijoje būtų buvusios kažkokios vietos nerūkantiems. Ten ES direktyvos kol kas nepasiekė. Čia amerikietis baisiai užsiputojo (maždaug kaip kalakutas), kad Turkijoje ir dar kažkur vis dėlto buvo radęs vietų nerūkantiems, tad visai nejuokingas tas klausimas. Šiaip realiai nejuokingas, teoriškai turėtų būti kažkur vietos nerūkantiems, bet mes iš praktikos žinojome, kad rasti tas vietas Užkaukazėje yra maždaug taip pat lengva, kaip Lietuvoje rasti žmogų, laisvai kalbantį čerokių kalba.

    O tada praėjo tas paaiškinimas man, asmeniškai man. Kad pasirodo rusų kalba šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo regiono. Juk ir anglų kalba skiriasi, priklausomai nuo valstybės, kurioje kalbama angliškai. Žinoma, rusiškai kalbančių valstybių nėra tiek daug, kiek angliškai kalbančių... Be to, jis prisiminė, kad va kažkuriame krašte arbatpinigius vadina visai ne čiajovyje, o tipska ar kažkaip panašiai, o tai nėra nei tadžikų kalba, nei dar kažkokia, dar kažkur dar kažką kažkaip vadina, o va Turkmėnistane niekas nesuprato žodžio perekriostok. Kai jis ištarė tą žodį perekriostok, aš irgi iškart nesupratau, ką jis norėjo pasakyti. Tad man buvo visai nekeista, kad tuose kraštuose nelabai kas suprato, ko anas nori. Be to, kiek esu girdėjęs, Centrinėje Azijoje pakanka žmonių, kurie net nekalba rusiškai. Kaip ir tikriausiai Baltijos šalyse, tad jo papaistymai ir žinios... Nieko nauja nepasakė iš vienos pusės, bet nusprendžiau, kad jam gali būti per daug mano žinių. Tegu pasilieka su savomis.

    Amerikietis Minu tiek sunervino, kad po žodžių apie rūkymą ir vietas nerūkantiems ir kaip jo merginai skauda galvą nuo tabako dūmų, jis specialiai garsiai pasakė, kad kaip tik atėjo laikas cigaretei ir nuėjo pasigrožėti Ararato vaizdu. Gal ir neblogai padarė. Vokietis pakeitė kalbą: O juk buvo kadaise laikas, kai lietuviškai kalbėjo gerokai plačiau, netgi iki Juodosios jūros. Teko jam pasakyti, kad kaip bebūtų gaila, greičiausiai nebuvo taip, kad lietuviškai būtų buvę kalbama iki pat Juodosios jūros. Ne šiaip sau iš piršto jis paėmė tą Juodąją jūrą, tiesiog prisiminė istoriją (tą istoriją, apie kurią visi lietuviai žino, bet aš jam visai nepasakojau apie tai), kad kadaise Lietuvos krantus vis dėlto skalavo Juodoji jūra. Teko vėl nuvilti, kad istorija teisinga, tačiau toje istorijoje dažniausiai nutylima, kad tuose regionuose vis dėlto lietuviškai mažai kas kalbėjo. Netgi patys lietuviai. Iš kitos pusės: įdomūs gavosi pusryčiai. Šiek tiek sugadinta nuotaika, bet užtat kiek dabar pletkų atsirado.

    Amerikiečio pasirodymas nesibaigė vien kalbos išmanymu. Jau anksčiau jis buvo sakęs, kad po Armėnijos ruošiasi keliauti Gruzijon, Tbilisin. Mes jam pasiūlėme važiuoti traukiniu, visai neblogas dalykas nebrangu, patogu. O jis labai arogantiškai pasakė, kad nesiruošia važiuoti jokiais traukiniais, autobusais ar kitu viešuoju transportu, kai galima labai pigiai iš Jerevano į Tbilisį nuvažiuoti taksi. Ir tai trunka tik tris valandas. Ar panašiai. Aš jam atitariau, kad reikėtų pridėti dar kokią valandą, prie sienos, visko gali būti. Žinoma, amerikietis nesuprato, kodėl sienos pervažiavimas turėtų trukti valandą. Valstybinė siena, visko gali būti. Jam vis tiek aišku nebuvo. Tiek tos.

    Bet tą rytą jo visai nedomino, kiek ir kodėl turėtų trukti sienos perėjimas, iškart griebė jautį už ragų. Ar galite iškviesti taksi, noriu važiuoti Tbilisin. Viešbučio administratorė jam paaiškino, kad kelionė taksi iki Tbilisio tikrai bus ne pigi. Nejaugi??? Ir kiek gi tai brangu. Žinoma, arogantiškai paklausė, nes juk Armėnijoje viskas turėtų būti pigu. Ir kituose aplinkiniuose kraštuose. Administratorė paaiškino, kad tai turėtų kainuoti apie šimtą dolerių. Šimtas dolerių netgi jam pasirodė per brangu. Žinoma, pirma puolė administratorę: kodėl taip brangu, tik trys valandos, iš kur šimtas dolerių. Nežinau, man atrodo labai normalu, kad trijų valandų kelionė kainuoja šimtą dolerių. Galėtų ir daugiau kainuoti. Administratorė bandė paaiškinti, kad gal ne trys valandos, gal daugiau, bet kokiu atveju kainuos šimtą dolerių. Kadangi ji žinojo, kad mes irgi ruošiamės grįžti Tbilisin, tai norėjo dar paklausti mūsų, gal norėsime su juo dalintis taksi. Čia amerikiečio arogantiškas tonas: nereikia jų klausti, jie jau buvo Tbilisyje. Įdomus toks žmonių požiūris, kad jei jau buvai Tbilisyje, tai reiškia, kad daugiau ten nebevažiuosi, bet tiek tos. Bet kokiu atveju mes jau turėjome bilietą tiesiai Batumin, o net jei ir būtų reikėję važiuoti Tbilisin, tikrai su juo nebūtume jokio taksi dalinęsi. Jau verčiau sumokėsiu pats tą šimtą dolerių, nei kęsti tas nesąmones visą kelią. Ir dar purkštavimus.

    Amerikietis galiausiai nusileido, važiuos ir už tą šimtą dolerių (nors norėjo tikriausiai dykai važiuoti), bet iškart pradėjo aiškintis, ar jis galės atsisakyti taksisto. Jei jam taksistas nepatiks. Nes, va buvo toksa atvejis, kai jie nusileido į kažkokį oro uostą (greičiausiai Jerevano), ir sėdo į taksi ar norėjo sėsti taksi, o nuo vairuotojo taip nešė tabako dūmais, kad net bloga buvo. Vienu žodžiu nenori jokių tokių baisių atsitikimų, tad prieš sėsdamas važiuoti, pirma nori įsitikinti, ir jei kas, rinktis kitą taksi. Įdomus toks žmogus. Viešbučio administratorė jam pasakė, kad taksistas: jų geras pažįstamas, visada dirba su tuo viešbučiu (dėl to gali būti, kad kaina šiek tiek didesnės), ir nieko bloga tikrai nebus, o jei kas: visada gali atsisakyti. Nors, iš vienos pusės, to amerikiečio reikalavimai atrodė kaip ir normalūs, tačiau iš trečios pusės žiūrint: realiai jis reikalavo gal šiek tiek per daug. Nes mintis buvo tokia: jei jau aš tiek daug moku, tai noriu gauti viską idealiai. Ne tiek jau daug ir mokėjo. Greičiausiai net jei dykai būtų važiavęs, būtų norėjęs gauti pirmos klasės aptarnavimą. Yra tokių žmonių.

    Kadangi to amerikiečio pliurpimai baisiai nusibodo, tai mes susikrovėme daiktus ir išėjome. Iš tikrųjų tai visai ne dėl to išėjome, reikėjo vis dėlto pradėti kur nors judėti, kurios nors pusės link, iki traukinio laiko dar buvo šiek tiek likę, tačiau prieš tai dar reikėjo susitikti su Arusiak. Buvome susitarę.

    Jos laukėme vienoje iš tų Jerevano kavinių. Šiek tiek teko palaukti jos, nes vargšė mergaitė sirgo. Pati nežino kuo, bet kažkuo sirgo, šiaip tikriausiai silpna dėl kažko buvo. Bet šiaip ne taip sugebėjo atšliaužti iki mūsų. Pabandėme išsiaiškinti, ką reiškia pirštų padėtis stačiatikių ikonose. Žinoma, ji nieko nežinojo. Bandė skambinti mamai, kuri irgi nelabai ką žinojo, kažką pabandė paaiškinti apie Švč. Trejybę, tai yra kažkas tai turėtų būti susiję su tuo, tačiau iš idėjos nieko gera ir nesužinojome. Teko vėliau patiems atskirai pasiaiškinti, nes niekas iš stačiatikiškų kraštų nieko apie tai nežinojo.

    Pasijuokėme iš to amerikono. Arusiak irgi baisiai pasipiktino dėl jo, JAV taksi vien iš oro uosto bet kur kainuoja penkiasdešimt dolerių, o čia jam pasirodė baisiai brangu važiuoti į kitą valstybę. Kai tuo tarpu ta kita valstybė tikrai ne už pusvalandžio kelio. Bet tokie tie jau amerikonai yra.

    Pasėdėjome, visus apšnekėjome. Tuos, kuriuos prisiminėme, bet kadangi daug ko neprisiminėme, tai daug ko ir neapšnekėjome. Pasijuokiau iš tos mūsų pirmosios dienos ir mano bandymo susigaudyti Jerevano metro, bet šiaip Armėnija iš idėjos buvo visai gera šalis. Taip atėjo laikas keliauti geležinkelio stoties link. Nieko nepadarysi, toks laikas visada ateina. Prieš stotį dar užėjome į parduotuvę, kur bandėme išleisti paskutines dramas, daug dar jų buvo likę, visų ir nesugebėjome išleisti, metro ir mes jau geležinkelio stotyje, kur netrukus teko sėsti į traukinį ir pajudėjome atgal į Gruziją.

    Visai gera šalis ta Armėnija, ar bent jau ne tokia baisi kaip Gruzija. Gruzija irgi nebloga, bet ten žmonės kažkokie labiau pasimetę, armėnai labiau atsipalaidavę. Bent jau mums taip atrodė. Nors ką čia gali žinoti, ką čia gali suprasti apie šalį ir jos žmones per savaitę ar dvi savaites. Kokius metus reikia pagyventi, kad bent jau minimalų vaizdą susidarytum. Bet iš idėjos įvertinau viską teigiamai, žinoma, dar liko neaplankytų ir neapžiūrėtų kampelių, kuriuos nutariau atidėti kitam laikui. Vienintelis dalykas, kuris mane stebino, buvo armėnų policininkų uniformos. Nežinau, ar teisinga juos vadinti policininkais. Nes uniformos buvo visiškai visiškai tarybinės. Gal nebent koks ženklelis nusegtas ar prisegtas kitoks, bet iš vaizdo: tikras TSRS milicininkas. Va tas punktas mane šiek tiek stebino. Man atrodo, netgi Rusijoje jau uniformos pakeistos. Nors ką čia gali žinoti.

    Šiaip teigiama, kad Armėnija yra diplomatiškiausia Užkaukazės, o gal netgi pasaulio valstybė. Bent jau tame regione, vienintelė Armėnija sugeba palaikyti draugiškus santykius tiek su didžiausiomis priešėmis JAV ir Rusija, o dar ir su Iranu. Čia jau diplomatijos viršūnė, reikia pastebėti. Nors... Atsiverčia kita medalio pusė: Azerbaidžanas ir Turkija. Va su šitomis tokiomis ne visai visiškomis priešininkėmis Armėnijai palaikyti apskritai jokių santykių nesiseka: su Azerbaidžanu iki šiol nesutariama dėl Kalnų Karabacho, o Turkijai vis primenama nuoskauda dėl armėnų genocido, kurį pastarieji atkakliai neigia. Taip ir gaunasi, kad su didžiaisiais žaidėjais armėnai puikiai sutaria, o va su beveik pėstininkais: niekaip. Tad, nors Armėnija ir turi sieną tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, netgi gana ilgas sienas, bet jų peržengti beveik niekam ir negalima. Tad ir mums teko iš Jerevano į Turkiją važiuoti per Batumį. Žinoma, užvažiavimas į Batumį turėjo ir kitą tikslą, kuris vadinasi labai paprastai: Juodoji jūra.
    Priešingai nei važiuojant iš Tbilisio į Jerevaną šį kartą traukinys buvo beveik visiškai tuščias. Kažkiek žmonių buvo, tačiau tikrai ne per daugiausia. Mūsų vagone buvome kokie visi dešimt. Kaip plackartiniame vagone: šiek tiek mažoka. Keista, kodėl mums nenorėjo parduoti normalių vietų. Bet aš maniau, kad tai reiškia, jog galbūt vėliau kažkur kažkas įlips. Nors girdėjau, kad kažkas tarėsi dėl vietų, lyg ir nebeturėjo niekas lipti, todėl gudresni žmonės iškart persėdo ten, kur patogiau. Tik ne mes.

    Su mumis važiavo dar keletas armėnų, kaip tik gretimoje kajutėje visa armėnų šeima, atostogauti prie jūros Batumin, vienas japonas ir dar keletas žmonių. Tik pajudėjus traukiniui išgirdome pranešimus įvairiausiomis kalbomis, apie tai kaip reikia elgtis ir kaip negalima elgtis. Rūkyti galima tik ten ir ten, nuvyksime ten ir ten tada ir tada ir panašiai. Kai būsite ant sienos: negalima vaikščioti iš vieno vagono į kitą, negalima rūkyti, negalima fotografuoti, negalima valgyti ir gerti, ir pageidautina nekvėpuoti. Bus imamas papildomas mokestis. Sudėtingas dalykas tas sienos perėjimas.

    Tačiau iki sienos buvo dar toloka, už lango vėl prabėgo Ararato vaizdas. Tiesą sakant, jis nelabai bėgo. Slinko po truputį. Tada prasidėjo pievos ir lygumos, ganėsi karvės ir jaučiai. Vėliau dar vienas kitas kalnas. Armėnijoje kalnų juk netrūksta. Ir taip visai netrukus pasiekėme ir Giumrio miestą. Tą patį Giumrio miestą, kuriame Dainuojančios revoliucijos metais įvyko ir tas didžiulis žemės drebėjimas, sugriovęs pusę miesto. Tiesa, tada Giumris vadinosi Leninakanu. Iš geležinkelio stoties nelabai matėsi, bet jausmas vis dar buvo likęs. Nors gal tas jausmas buvo tik todėl, kad žinojau, jog ten vyko tas žemės drebėjimas.

    Šalimais sėdintys armėnai papasakojo, kad jie keliauja atostogų Batumin. Aš taip spėjau, kad tai buvo seneliai su dukra ir anūku, ir dar kažkas. Anūkas beveik pilnametis, nors dar ne visai. Kai pasiūlėme alaus, jis vienintelis neatsisakė. Visi kiti sau ramiausiai gėrė vyną. Ir mums dar pasiūlė vyno. Raudono. Alergijos nuo jo nebuvo. Mama pasakė, kad ji va gimusi TSRS, o jos sūnus – jau laisvas žmogus. Nors ji pati už mane buvo vos keliais metais vyresnė, tikrai ne daug. Aš šiaip save irgi laisvu žmogumi laikau, bet nesiginčijau. Abu kalbėjo angliškai, o va ta vyresnė karta: nelabai. Tiksliau visiškai nekalbėjo.

    Ramiai važiavome, iki sienos dar buvo likę šiek tiek laiko, jokio televizoriaus ar dar ko nors nebuvo, tad teko klausytis radijo. Ne radijo, o šiaip muzikos, kuri ėjo per visus garsiakalbius. Nelabai garsiai. Tos senos nostalgijos pilnos dainos: Ala Pugačiova suplėšė „Milijoną rožių raudonų“, tada „Айст на крыше“, be kurios neapsieidavo nė viena „Dainų dainelė“. Kai jau nebesimatė Ararato kalno, prasidėjo visos dainos iš filmų: „9 граммов сердца“ iš „Skaisčios dykumos saulės“, „Если б я был султан“ iš „Kaukazo belaisvės“ ir t.t. Tik nebuvo tos baisios dainos apie karą ir kaip jo nereikia, kurią šimtą kartų girdėjau Svanečiuose.
    Taip visai be didelio streso privažiavome Armėnijos sieną ir Gruzijos pasienį. Armėnų pasieniečiai labai greitai viską sutvarkė, niekas prie nieko neprisikabino, nieko neišlaipino, tad mes visai laimingai ir be jokių problemų išvykome iš Hajastano.
    Friday, September 26th, 2014
    9:08 am
    Pasijodinėjimas gazelėmis prie Sevano ir šventoji ietis iš Jeruzalės (Armėnija III)
    Kitą rytą su pusryčiais buvo irgi ne puikiausia. Nežinau, ar mes per vėlai, ar per anksti, bet kaip visada, pusryčiai kažkas ne tas. Vienintelis minusas tam viešbučiui, nors daugiau nieko labai prikišti negalima jam. Vėl buvo apsiniaukę. O mes buvome suplanavę važiuoti prie Sevano ežero. Tikėjausi, kad bent jau prie ežero oras bus geresnis. Šiaip iš idėjos Armėnija yra labai patogi šalis. Dauguma lankytinų vietų yra visai netoli Jerevano, tad nereikia kasdien krautis daiktus, kažkur trenktis, ieškoti viešbučio, po to vėl tas pats. Užtenka gyventi sau ramiausiai Jerevane ir vienai dienai vis kur nors pavažiuoti. Gruzijoje irgi taip galima, tačiau yra vietų į kurias vienai dienai nelabai nuvažiuosi. Armėnijoje beveik pusę šalies galima aplankyti tiesiog iš Jerevano. Nebent jei labai norėtum prie Sevano pasideginti. Kadangi saulė bent jau tą dieną nešvietė tai kol kas deginimusi nelabai ir kvepėjo.

    Vėl pasiklausėme viešbučio administratorės, kaip čia mums nusigauti iki jo. Žinoma, vėl reikėjo važiuoti iki avtokajano (ne to, kuris prie GAI pogoco, juk jau sakiau, kiekvienas Armėnijos miestelis turi savo atskirą avtokajaną Jerevane, ir tie kajanai kažkodėl nesivadina jokiais miestelių pavadinimais, nors galėtų). Kadangi jau turėjau ne kokios patirties su mikruškėmis, tai dėl visa ko išsiaiškinau, kur tiksliai reikia sėsti ton mikruškėn.

    Bet ir tai nelabai padėjo. Stotelė buvo ne visai prie pat viešbučio, tačiau ir ten teko dar kartą persiklausti, tiesą sakant gal porą kartų, pereiti tą pačią gatvė porą kartų, nes pasirodė, kad neiškart teisingai buvome nuėję. Ir jau sėdime reikiamoje mikruškėje, vėl važiuojame ant kalno, ir daugiau mažiau iš nuojautos, o ne dėl loginio mąstymo išlipome būtent ten, kur ir reikėjo. Kažkuriuo būdu netgi radau tą avtokajaną.

    O ten dar greičiau radau netgi reikiamą mikruškę. Nelabai jų daug ten stovėjo, pavadinimai surašyti, žinoma, tik armėniškai, bet tuo metu jau mokėjau šiek tiek skaityti. Bent jau Sevaną perskaičiau. Nors nelabai ir reikėjo mokėti skaityti, nes vienas dėdė pats paklausė ar norime Sevanan, jei norite, tai va eikite ir sėskite ten, taip ir padarėme. Ir važiuojame.

    Artėjame prie Sevano, saulė kaip nelenda iš už debesų, taip nelenda. Negera nuojauta, kad degintis tame Sevane tikriausiai neteks. O mikruškė atvažiavo ne iki paties ežero, o iki miestelio, kuris vadinosi taip pat: Sevanas. Gerai, kad miestelis vadinosi taip pat, tai bent jau teisinga kryptimi važiavome, nors, tikriausiai, jei netgi būtų vadinęsis kitaip, vis tiek ten būtume nuvažiavę.

    Išlipome paskutinėje stotelėje, nes nelabai buvo aišku, kur reikėtų lipti. Miestelis toks kaip miestelis. Nieko baisiai ypatinga. Toks tarybiniais laikais visas statytas. Ir nelabai nuo tų laikų pasikeitęs. Kažkokių lankytinų vietų (netgi cerkvės) ten nebuvo. Taigi liko tik eiti prie ežero. Bandėme kažkokiais keliukais ir šunkeliais, logika sakė, kad ežeras turėtų būti kairėje pusėje, nes dešinėje lyg matėsi kalnai, o vienas paslaugus dėdė patvirtino, kad taip, jūra yra ten. Žinau, kad vengrams Balatonas yra jūra, nes kitokios jie neturi, armėnams jūra – Sevanas. Nes irgi kitokios neturi. Nors iki tikros jūros ne taip jau ir toli, tad galėtų ir suprastinti tuos pavadinimus. Nors ką jau čia... Panevėžio marias panevėžiečiai irgi jūra vadina.

    Tad per akligatvius ir miestelio gatveles, galiausiai išėjome į laukus, tada teko pereiti pagrindinę magistralę. Magistrale nelabai kvepėjo, tiesiog vienas iš pagrindinių Armėnijos kelių, tada dar per laukus ir klonius (nelabai toli, kokius penkiasdešimt metrų), ir jau buvome prie tos Armėnijos jūros. Tikrai galėtų jūra nevadinti, nes tos jūros kitas krantas labai puikiai matėsi. Žinoma, ežeras didelis, toks didokas, bet tikrai ne toks, kad jau iškart pultum jūra apšaukinėti.

    Buvau skaitęs, kad prie Sevano ežero, o ypatingai toje pusėje prie Sevano miestelio apsistojimas yra gana brangus. Ir tikrai, ant ežero kranto buvo daugybė namų ir namelių, kaip supratau, jie naudojami visokiems visokio plaukio turistams apsistoti. Manau, kad naudojami, be tuo metu tikrai nebuvo niekam naudojama. Per daug apsiniaukę, kad patikėtum, kad čia kažką kažkam naudoja. Tikrai viskas buvo tuščia. Tokia dykuma ant ežero kranto. Negaliu pasakyti, kad buvo labai šalta, tačiau tikrai ir nelabai šilta. Praėjom kelis pliažus. Pliažais irgi labai nepavadinsi, tiesiog daugiau mažiau tinkamos vietos maudytis. Vanduo nebuvo labai šaltas, bet ir ne per labiausiai šiltas. Gražus toks ežeras, nieko negali pasakyti. Tik va tie pusiau baisūs namukai ant ežero kranto nelabai gražiai atrodė. Ir šiaip ant to ežero kranto be mūsų daugiau nieko ir nebuvo, ar bent jau nesimatė, ir netgi pačiu ežeru niekas neplaukiojo. Užtat tolumoje matėsi Sevanavanko vienuolynas. Kadangi ten nelabai buvo ką veikti, aš sugalvojau, kad galima nueiti bent jau iki to vienuolyno. Dar šiek tiek paėjome ežero krantu, tada prasidėjo lyg privačios teritorijos, lyg teritorijos, kuriomis paprastiems mirtingiesiems vaikščioti negalima, praėjome kažkokiais pusiau grioviais, ir galiausiai atsidūrėme ant tos pačios magistralės, kuri šiaip jau turėtų vesti iki pat vienuolyno. Na, gal ne visai iki pat vienuolyno, bet bent jau iki maždaug tos vietos, nuo kur yra kelias tiesiai į vienuolyną.

    Tas vienuolynas neatrodė, kad būtų labai toli. Tiesa, iš ten, kur mes tuo metu buvome, jis atrodė netgi visai arti. Bet jis yra iš tų vietų, prie kurių einant jie tolsta. Ar bent jau visiškai neartėja. O taip buvo dėl to, kad stovėjo jis pusiasalyje, artėjant prie jo krantas lenkiasi, kelias irgi sukasi su krantu, tad tikrai atrodo, kad eini eini, o kaip arčiau nepriėjai, taip nepriėjai. Prie visos tos laimės pradėjo lyti, Minu nusprendė prisėsti artimiausioje kavinėje (kavine tos vietos irgi nepavadinsi, tiesiog parduotuvė, prie kurios yra staliukai pasėdėti, jei labai reikia), o aš vis dėlto nusprendžiau paeiti iki to vienuolyno. Nežinojau, kiek aš ten nueisiu, bet vis tiek. Lyti ėmė vis smarkiau ir smarkiau, o aš vis dar optimistiškai ėjau priekin. Ir staiga atsivėrė labai puikus vienuolyno vaizdas, kuris mane iškart įkvėpė didiesiems žygiams. Virš tyvuliuojančio Sevano iškilęs aukštai vienuolynas. O tas vaizdas dar parodė, kaip toli vis dar likę iki to vienuolyno, kad reikės eiti didžiausią ratą, lyti ėmė vis smarkiau ir smarkiau, tad aš sugalvojau, kad užteks nufotografuoti tą nuostabų vaizdą, ir galima grįžti atgal.

    Iš pradžių dar pasėdėjome toje kavinėje-parduotuvėje, tikėdamiesi, kad lietus vis dėlto baigsis. Lietus vis dėlto nesibaigė, tad vis dėlto reikėjo grįžti atgal, nes nakvoti Sevane visiškai nesinorėjo. Ir nelabai buvo kur, tarp kitko. Šalimais buvusi magistralė vedė tiesiai į Jerevaną, tad Minu sugalvojo patranzuoti. Pirmas sustabdytas automobilis buvo taksi, kuris, žinoma, būtų nuvežęs, kur tik reikia, nors ir iki Maskvos. Teko atsisakyti. Tada, visai neužilgo, sustojo dar vienas automobilis. Jie kalbėjo pusiau armėniškai, pusiau rusiškai, lyg ir suprato, kad mes ruošiamės važiuoti į Jerevaną, ir kažką kalbėjo apie gazeles. Iš pradžių patikėjau, kad jie siūlo mums joti ant gazelių iki paties Jerevano, tačiau visa tai skambėjo kažkaip keistai. Bet tiek tos, kadangi veža tai važiuojame. O nuvežė mus į Sevano miestelį, tiesiai į gazelių fermą. Nežinojau, kad ten tokia yra. Ir sakė, va šitomis gazelėmis galite nujoti Jerevanan. O, pasirodo, gazelė yra lengvųjų automobilių, gaminamų GAZe, markė. Tikrai tokia yra. Vienu žodžiu ant tokios gazelės ir nujojome tiesiai Jerevanan.

    Nors aš labai tikėjausi, kad būsime vieninteliai jojantys ta gazele, tačiau pakeliui įlipo dar lenkų ir rusų. Tokios dvi dažniausiai sutinkamos tautos. Nors, žinoma, lenkų gausybe niekas nepralenks. Nelabai jie nervino važiuodami, bet vis tiek nusprendėme, kad gal iki galo nevažiuosime, tuo labiau, kad gazelė pravažiavo netoli motinos Armėnijos. Labai teisinga vieta, nereikės lipti didžiaisiais laiptais, bus galima pasigrožėti panorama. Vienu žodžiu, vieni pliusai ir jokių minusų.

    Iš tikrųjų buvo vienas minusas, kuris visiškai nepriklausė nei nuo laiptų, nei nuo išlipimo vietos, nei nuo ko kitos. Tuo metu vis dar buvo apsiniaukę, tad nuostabiausioji Ararato panorma, kuri turėjo matytis nuo laiptų viršūnės, nesimatė. Bet apačioje vis dar matėsi didžioji cerkvė, į kurią vis dar nebuvau nuėjęs. Nors labai matėsi, kad ta cerkvė gali būti tokio pat naujumo kaip ir Tbilisio nuostabioji Samseba, tad prasmės eiti iki ten gal ir nebuvo.

    Bet Jerevane dar buvo likusių vietų, kurių nespėjome aplankyti, nelabai ypatingos tos vietos, tačiau nelabai buvo ką veikti, tad dėl visa ko buvo galima nueiti ir pasižiūrėti. O pirmoji vieta tai buvo Žydroji mečetė. Nelabai kuo skyrėsi nuo kitų mečečių, tik tuo, kad buvo visiškai žydra, remiama Irano vyriausybės, o daugiau kaip ir nieko ypatinga. Šalimais mečetės buvo medresė, į pačia mečetę užeiti nebuvo galima, tačiau po kiemą vaikščioti: prašom, kiek tik norite, į valias. Negaliu pasakyti, kad labai bloga vieta, visai gera. Tik bėda, kad einant gatve ta mečetė nelabai matosi, tad labai ramiai galima ją praeiti nė neįtarus, kad už šitos sienos yra tokie stebuklai. Žinoma, stebuklų ten nebuvo, nei Aladino lempos, nei skraidančio kilimo, netgi džinas iš butelio nelindo, tačiau vis tiek: šioks toks kultūrinis palikimas.

    Tačiau mano esminis tikslas juk buvo cerkvė, tad bandžiau ieškoti jos. Tokia maža bėda yra tai, kad nuo motinos Armėnijos Jerevanas atrodo visiškai kitaip nei vaikščiojant po jį, tad daugelio vietų galima ir nerasti. Tokia įdomi metafora, tėvams vaikų gyvenimas irgi dažniausiai atrodo visiškai kitaip nei patiems vaikams. Bet dabar ne apie tai.

    Žinoma, tos didžiosios cerkvės neradau. Tačiau ant aukšto upės kranto buvo kita cerkvė (visiškai netoli Sergejaus Paradžanavo muziejaus, ant tos pačios upės kranto, tos pačios upės, kurios krantai baisingai aukšti, tačiau upė labiau primena griovį). Armėnija juk stačiatikiška šalis, tad cerkvių, o ypač sostinėje neturėtų trūkti. Taip ir buvo. Nelabai didelė cerkvė, galėtų būti ir didesnė, bet tuo metu joje buvo vestuvės. Ar kažkokia kitokia šventė. Nieko daug iš jų nesimatė, bet kaip tik vestuvių metu galiausiai išlindo saulė, debesys prasisklaidė, tad nuo to aukšto upės kranto vaizdas buvo labai neblogas. Tuo labiau, kad matėsi ir Ararato kalnas. Čia nufotografavau savo chrestomatinę nuotrauką, net ne vieną nuotrauką, kelias chrestomatines nuotraukos, nes nuo to cerkvės matėsi ne tik pats Ararato kalnas (tiksliau du kalnai), bet ir Ararato konjako gamykla. Tad ir fotografavau tą „Ararato“ gamyklą su Ararato vaizdu. Taip juk ir turėtų būtų, ne veltui gamykla Ararato vardu vadinasi.

    Prie cerkvės sutikome Dovydą. Tiksliau Davidą. Žinoma, kad ne Davidą Sasuną (vieną iš Armėnijos herojų), tiesiog šiaip Davidą, menininką. Vadinkime jį menininku, nors nesu tikras, kad jis yra menininkas. Bet bent jau tuo metu nešiojosi kažkokius paveikslų eskizų, tad tikriausiai menininkas.

    Šiaip pasišnekėjome. Jis nelabai turėjo ką veikti, mes irgi nelabai turėjome ką veikti, tad nuėjome dar kavos išgerti. Kartu. Vienoje iš milijono Jerevano kavinių. Davidas šiek tiek kitaip žiūrėjo į Armėniją. Apskritai, Armėnijos jis labai nemėgo. Ir pačių armėnų nemėgo. Ruošėsi greituoju laiku emigruoti į kokią Prancūziją ar Angliją ar dar kur nors. Tačiau labai mielai kalbėjo rusiškai. Nors mokėjo angliškai, tačiau, bent jau pats sakė, kad nelabai gerai, tad geriau bendraukime rusiškai. Man, žinoma, kilo tas klausimas, jei jau planuoju emigruoti į va tas Prancūzijas ir panašiai ar nevertėtų bandyti pramokti kokią kitą kalbą, ne tik rusų, nes būtent rusų kalbos ten juk ne per labiausiai reikia. Bet tai jau ne mano problema. Jam, tarkime, nepatiko ir tas armėnų paprotys tiesiog eiti per gatvę. Nesidairant į šalis. Prisiminiau Arusiak žodžius, ir šiaip, po Tbilisio, kur per gatvę patartina neiti, jei reikia atsidurti kitoje gatvės pusėje, rekomenduojama ją peršokti, perskristi ar kaip kitaip persigauti, kad tik nereikėtų padėti kojos ant asfalto, ta galimybė eiti per gatvę bet kur, ir tai kad žmonės tave praleidžia, man visai patiko. Davidas iškart parodė: va, matai kokie tie armėnai. Kaip avinai. Eina per gatvę bet kur. Nors, tiesą sakant, taip ir yra. Iš vienos pusės.

    O pats Davidas buvo ne jerevanietis. Iš kito didelio miesto. Echmiadzino. Nežinau, ar tas miestas toks jau didelis, tačiau gana svarbus. Pakvietė į svečius. Sako, jei norite, atvažiuokite. Tuo metu nelabai žinojau, kas per velnias tas Echmiadzinas, ir, tiesą sakant, net nebuvo planuota ten važiuoti, bet jei kviečia... Žinoma, jis ten nebūtinas, galime ir patys nuvažiuoti, bet reikės pagalvoti.

    Čia Davidui atėjo laikas važiuoti namo, mums laikas pereit per parduotuvės. Radau visokių žuvų. Rūkytų ir nerūkytų, makaronų ir kitokių panašių reikalų, tad buvo galima sau ramiai eiti namo ir gamintis valgyti.

    O namie – karo padėtis. Niekas nieko nešaudė, niekas nieko negriovė, tačiau mūsų kambaryje, tame pačiame kambaryje, kur šiaip buvo penkios dviaukštės lovos tad iš idėjos gali tilpti dešimt žmonių, bet visas tas kelias dienas mes miegojome vieni du, taigi tame pačiame kambaryje tą naktį miegojo vienuolika žmonių. Taip visai netikėtai, iš ryto buvo visiškai tuščia, o vakare staiga visiškai pilna. Nieko nepadarysi, taip jau būna. Kažkas iš svečių pasakojo, kad buvo apsilankęs „Ararato“ gamykloje. Tikriausiai tas pats amerikonas. Kaip ten buvo nuostabu ar nenuostabu, kvailas toks amerikonas pasitaikė, kaip ir daugelis. O šiaip nieko daugiau ir nebuvo.

    Armėnija – labai puiki šalis, galima tiesiog gyventi Jerevane ir per tą laiką aplankyti pusę valstybės. Atstumai ne per didžiausi, tad dažniausiai užtenka ir vienos dienos. Tačiau, ten, šalimais Kalnų Karabacho Nachičevanės rajono (kuris šiaip jau priklauso Azerbaidžanui) yra ir paslėptoji Armėnija. Nelabai ji paslėpta, tiesiog prie Irano sienos, ir šiaip gal šiek tiek pavojinga ten važiuoti, visgi netoli Kalnų Karabachas, santykiai su Azerbaidžanu vis dar įtempti, nežinia, kas ten gali nutikti, tačiau vis tiek įdomi vieta. O blogiausia ne kokie nors tarpvalstybiniai santykiai, o tai, kad iki to rajono tenka važiuoti ne valandą ir ne dvi, tad per vieną dieną nelabai išeitų nieko aplankyti. O žadama, kad vietos nuostabios ir labai vertos dėmesio.

    Ne bėda, galima juk daiktus susikrauti ir važiuoti kokiai dienai ar dviem į pietus. Į pietus, bet spėju, kad ten tikrai nebuvo labai šilta, nes visi rajonai kalnuose. Kalnų Karabachas juk visai netoli, o kalnai dažniausiai negarsėja kaip labai šiltos vietos. Taigi vėl, jau žinomu keliu, einame pas viešbučio administratorę ir bandome išsiaiškinti, kaip mums iki Sišvano nusigauti. Atsakymas buvo šiek tiek netikėtas: autobuso iki Sišvano nėra. Tiksliau yra, tačiau lyg ne tą dieną ar dar kažkas, vienu žodžiu taip paprastai iki ten nenusigausi, reikia bandyti gautis sudėtingai, sudėtingai kainuoja šiek tiek pinigų, laiko laukti autobuso neturėjome, tad nusprendėme Pietų Armėniją atidėti kitam kartui. O gal ir niekada. Niekada nežinai kaip čia gyvenimas susiklostys.

    Pietų Armėnijos atidėjimas kitam kartui sukėlė dar vieną problemą. Nelabai didelę, bet vis tiek. Ta pati viešbučio administratorė pasiklausė, ar mes ruošiamės išsikraustyti. Ne? O, ką dabar daryti? Pasirodo karo padėtis mūsų kambaryje buvo tikrai blogas ženklas: tai reiškė, kad vietų viešbutyje tikrai nėra. Žinoma, galėjome kraustytis į senamiesčio centrą, arba kažkam tenka gultis ant pristatomos lovos. Kas nėra labai blogas dalykas, nes pristatoma lova pasirodo kainuoja pigiau. Problema kaip ir išspręsta. O kitai dienai nėra netgi pristatomų lovų, tad jei sugalvotume likti dar nakčiai tikrai tektų kraustytis kur nors kitur. Tarp kitko labai geras žmogus ta administratorė. Vėliau sužinojome, kad tokių supratingų žmonių nėra daug. Iš idėjos dar vienai nakčiai likti nelabai planavome. Ruošėmės keliauti toliau, Batumin. O kaip tik tą dieną lyg ir buvo tiesioginis traukinys Jerevanas-Batumis (kirčiuoti paskutinę i), tad jei tik gausime bilietus, tiesiuoju traukiniu ten. Na, jei negausime, tada nežinau. Iš tikrųjų tai būtent po šito „nežinau“ viešbučio administratorė ir pasakė, kad irgi „nieko nežinau“, bet vietų nėra. Ne taip pasakė, mandagiau pasakė, todėl aš irgi mandagiai pasakiau, kad melsiuosi, jog būtų bilietų.

    Užtat taip besikalbėdami suspėjome papusryčiauti. Negaliu pasakyti, kad pusryčiai buvo kažkuo ypatingi, bulvių košė su salotomis, bet vis geriau negu nieko. Ir dar kavos, žinoma.

    Kadangi turėjome dar vieną dieną, planai kažkaip pasikeitė, negalėjome važiuoti pietuosna, Jerevane nelabai turėjome ką veikti, reikėjo sugalvoti, ką čia dar būtų galima padaryti toje Armėnijoje. Ir taip visai netikėtai kilo mintis nuvažiuoti kad ir į tą Echmiadziną. Echmiadzinas juk ne šiaip sau kažkoks miestukas šalia Jerevano, tai paties Armėnijos stačiatikių bažnyčios katolikoso (suprantama kalba popiežiaus) rezidencija, kadaise buvusi netgi Armėnijos sostine. Būtent tais laikais, kai Armėnija priėmė krikščionybę. Tarp kitko pirmoji oficialiai krikščioniška pasaulio valstybė. Antroji oficialiai krikščioniška pasaulio valstybė – Gruzija. Taigi Echmiadzinas kaip ir tikroji Roma gaunasi. Kaip čia nenuvažiuosi iki jos, kai jis visiškai šalia.

    Kaip visada, pradžiai reikėjo surasti autokajaną. Echmiadzinas (kaip ir priklausytų tokiam išdidžiam miestui) turi savo autokajaną Jerevane, kuris tarp kitko kažkodėl vadinasi Kililijos autokajanu. Iki jo nusigauti nebuvo labai sudėtinga, vienas du ir vietoje, o iš ten dar greičiau radome reikiamą mikruškę. Tiesa, būtent tos reikiamos mikruškės dar reikėjo šiek tiek palaukti, bet tai nebuvo pats sudėtingiausias dalykas pasaulyje. Taigi važiuojame Echmiadzinan.

    Kaip dažniausiai visada būna, nuvažiuoti iki Echmiadzino nebuvo labai sunku. Visuomet sunkiausia būna surasti, kur reikia išlipti. Echmiadzinas nėra labai didelis miestas, tačiau net ir ten galima pasiklysti. O tuo labiau galima nežinoti, kur reikia išlipti. Pagal bendrą vaizdą matėsi, kad jau esame mieste, ir miestas tikrai nebuvo labai mažas. Dėl visa ko bandėme važiuoti iki galutinės stotelės. Kadangi autobusas važiavo tik iki Echmiadzino, tad greičiausiai toje paskutinėje stotelėje mus ir išlaipins.

    Taip ir buvo, o beeidami supratome, kad galėjome išlipti ir gerokai anksčiau, nes galutinė stotelė, tai yra tiesiog pagatvė tikrai nebuvo labai dėmesio vertas objektas.

    Per seminariją, radome ir tokią (kadangi Echmiadzinas yra Armėnijos Roma, tai nekeista, kad ten yra ir seminarija) radome kelią į pačią pagrindinę Armėnijos cerkvę.

    Tiesą sakant, tai buvo netgi ne cerkvė, o visas cerkvių kompleksas. Prie pat įėjimo buvo kažkokia nauja cerkvė su senais kryžiais, tada prasideda didžiausias kiemas, su įvairios paskirties pastatais, o pačiame vidiniame kieme – ir toji pagrindinė Armėnijos cerkvė.

    Ararato kalno nuo ten nesimatė, o pati cerkvė nebuvo labai didelė, turiu pastebėti. Kaip pagrindinė Armėnijos cerkvė galėtų būti ir didesnė, tačiau, tikriausiai, buvo stengiamasi išlaikyti originalumą, tad jos neplėtė, paliko tokią pat, kokia ji buvo kai pastatė.
    Žinoma, viduje daugybė turistų ir piligrimų, armėnai meldžiasi, o visokie užsieniečiai valkiojasi ir fotografuoja viską. Patys armėnai irgi viską fotografavo. Sienos nukabinėtos ikonomis ir šventais paveikslais, kadangi jau mokėjau šiek tiek skaityti armėniškai, bandžiau suprasti kur koks šventasis. Ne aš vienas mokėjau skaityti, tarp klajojančių užsieniečių irgi buvo tokių, kurie mokėjo, tad kai kas netgi stengėsi padėti.

    O šiaip ta cerkvė ypatinga ne tik tuo, kad tai yra pagrindinė Armėnijos cerkvė. Jos viduje saugoma ir ietis, su kuria nudurtas Kristus. Ir dar Nojaus arkos liekana. Negaliu pasakyti, kad ten tikrai viskas taip ir yra, nes netikrinau, tačiau tikriausiai ta ietis ir Nojaus laivo liekana vis dar ten. Nesu tikras, kad tikrai Nojaus laivo liekana, o tuo labiau nesu tikras, kad ten tikrai ta ietis, tačiau tai jau ne mano kompetencija. Tegul aiškinasi geriau žinantys ir tie, kuriems tai vis dėlto rūpi.

    O dar toje cerkvėje yra ir senovinės armėnų šventyklos liekanos. Kaip dažniausiai būna ir kitose pasaulio šalyse, toji pagrindinė cerkvė irgi pastatyta tiesiog ant pagoniškos šventyklos. Tikriausiai netgi kokios labai pagrindinės šventyklos. Pasakojama, kad ta šventykla tiesiog taip ir liko, kokia buvo, nebuvo net bandyta ją šiek tiek apgriauti. Kaip sakoma, tikriausiai armėnai, ar jų valdovai, priimdami naują religiją tikriausiai nebuvo visiškai tikri, kad tai gali išdegti, tad dėl visa ko visas šventyklas paliko taip, kaip stovėjo. Jei naujoji religija nepasiteisins, visada bus galima grįžti prie senosios. Nekeista, turint omeny, kad Armėnija pati pirmoji pasaulyje oficialiai priėmė krikščionybę. Ir matyti, kad vis dėlto ta naujoji religija pasiteisino, nes iki šiol nėra net planuojama grįžti prie senosios religijos.

    Tiesa, negaliu pasakyti, kaip tie griuvėsiai atrodo, kadangi (panašiai kaip ir Vilniaus katedroje) į požemius bet kuris turistas nėra leidžiamas, reikia atskiro leidimo, gal net šiek tiek susimokėti reikia, o kadangi mes iš anksto nebuvome pasirūpinę jokiais leidimais, tai reiškė, kad reikėtų kalbėtis su kuriuo nors iš popų ar vienuolių ir tikėtis, kad jie labai maloniai viską aprodys. Greičiausiai taip ir būtų buvę, bet nusprendžiau, kad tiek tos. Iš tų griuvėsių tikriausiai daug nebūčiau supratęs, kitą kartą. Jei toks bus.

    Taigi nepamatėme jokių senovinių relikvijų, tačiau pagrindinę cerkvę apžiūrėjome.

    Tame Echmiadzine cerkvių netrūko. Nuo pačios pagrindinės cerkvės, einant Ararato kalno pusėn (iki paties Ararato, žinoma, dar toloka ir tas ėjimas jo pusėn nė iš tolo nereiškė artėti prie Ararato), buvo galima rasti dar vieną cerkvę. O joje tuo metu vyko vestuvės. Vestuvės kaip vestuvės: nuotaka balta suknele, pamergės ant aukštų kulniukų ir panašiai. Kaip ir Lietuvoje. Ir mašinos, kuriomis važiuoja vestuvininkai, išpuoštos. Tačiau ten žmonės labiau stengiasi puoštis vestuvėmis. Bent jau man taip atrodė. Ant vienos mašinos buvo užkelta lapės iškamša. Tikriausiai tai nebuvo labai kasdienis dalykas, nes praeinantys armėnai visi fotografavo tą iškamšą. Tolumoje matėsi Araratas, vyko vestuvės, pati cerkvė buvo šiek tiek kuklesnė, tik dėl vestuvininkų gausybės atrodė šiek tiek prabangiau.

    Gera tokia vieta, tas Echmiadzinas. Tik būtų dar geriau, jei bent jau cerkvės aplinkoje tualetai būtų nemokami. Visgi šventa vieta. O ten jie reketavo po 100 dramų. Nieko nepadarysi.

    Pagrindinės cerkvės buvo kaip ir apžiūrėtos, tad buvo galima važiuoti atgal. Tik laikas vis dar buvo ne toks vėlus, tad buvo galima patikrinti miestą, o gal vis dėlto ten yra dar kas nors gera.

    Ir tikrai buvo: visai netoli nuo pagrindinės cerkvės degė amžinoji ugnis. Kaip kiekviename normaliame buvusios TSRS mieste. O visai netoli amžinosios ugnies buvo dar viena cerkvė. Kur irgi vyko vestuvės. Netgi pora iš eilės. Berods buvo šeštadienis, tad nekeista, kad kiekvienoje cerkvėje, tuo labiau pagrindinėse, vyksta vestuvės.

    Į pačią cerkvę, bent jau tuo metu, kol vyko ceremonija (o ten jos vyko nuolat) nesiveržėme, vis tiek nieko labai būtume ir nesupratę. Tiesiog žiūrėjome šventoriuje. Atvažiuoja vestuvininkai, ne tik jaunoji ir jaunasis, piršliai, pamergės ir pabroliai, bet ir angeliukai. Nežinau, kaip kitaip juos pavadinti, bet kiekvienoje palydoje privalomai buvo kelios baltai aprėdytos mergaitės. Aš net pagalvojau, kad jos ruošiasi eiti pirmos komunijos, bet viskas buvo ne taip. Kažką kitą jos reiškė. O dar kiekvienoje palydoje privalomai buvo po kardą. Saldainiais ar dar kažkuo papuoštas, bet buvo kardas. Kam jis reikalingas – nelabai žinau.

    O šiaip daugiau nieko ir nebuvo ten. Tiesa, kol mes žiūrėjome į vestuves ir fotografavome bažnyčią, prie Minu prisistatė tokia armėnė. Ne šiaip sau dėl ko nors, paklausė, ar jis korėjietis, ar japonas. Ir netgi ne bet kaip paklausė, o korėjietiškai paklausė. Ir netgi visai neblogai korėjietiškai kalbėjo. Nors nė karto Korėjoje nebuvusi. Ir korėjiečių kalbą mokosi ne kokiame nors universitete ar mokykloje, o šiaip, nes patinka korėjietiškai serialai. Greičiausiai iš serialų ir išmoko tos kalbos. Negaliu pasakyti ar labai gerai, nes negirdėjau jos kalbant, bet Minu sakė, kad visai neblogai. O sako, kad serialai nieko gera.

    O tada tikrai jau nebebuvo ką veikti, tad grįžome atgal į Jerevaną. Labai greitai negrįžome, nes prieš tai reikėjo laukti autobuso. O jo laukėme tikrai ilgai. Kažkodėl labai greitai nesiruošė niekas atvažiuoti, bet palaukus kurį laiką galiausiai važiavome Jerevanan. Ne gazele jojome, o paziku važiavome.
    Wednesday, September 24th, 2014
    9:32 am
    Garnių šventykla ir picų ragautojai (Armėnija II)
    Kadangi diena nuėjo į labai kultūrinę dalį, tą kultūrinę dalį nutarėme tęsti. O Jerevane buvo Operos ir baleto teatras. Netgi žinojome, kur jis yra. Ir netgi tikėjomės, kad tuo metu galbūt vyks kokie nors pasirodymai. Ne tiek tikėjomės, kiek žinojome, nes repertuarą jau buvau matęs (kabėjo prie teatro), ir ten lyg buvo įrašyta, kad spektakliai vyksta. O dar labiau tikėjausi, kad tie pasirodymai bus pigūs, nes taip jau žadėjo Šventoji knyga. Tad vėl kelias skersai išilgai Jerevano, nesgi Operos ir baleto teatras yra netoli mūsų viešbučio, priešingoje žiedo pusėje.

    Tas pastatas gal ir visai įdomus, panašus į cirko pastatą, tačiau tuo metu dar nežinojau, kad ten yra du pastatai. Taigi prieiname prie jo, ieškau bilietų kasų. Viskas ne taip, kaip Lietuvoje. Kasos ne pastato viduje, o tokiose būdelėse šalimais. Netgi nelabai parašyta, kad ten kasos. Tad kai apėjome ratą ir priėjome prie tos būdelės, ant kurios buvo iškabintas repertuaras, iš kurio nieko nesupratau. Tačiau tai nelabai sustabdė, tiesiog pasiklausiau, kas čia vyksta. Šiaip žinojau, kad turėjo rodyti baletą „Spartakas“, tik ne tą dieną. Bilietus nusprendėme vis tiek nusipirkti.

    Tada ir sužinojau, kad tame cirko pastate yra Operos ir baleto teatras ir Nacionalinė filharmonija, dalijasi per pusę tą pastatą, o bilietų kasų nesidalina. O mes patekome tiesiai į Nacionalinės filharmonijos kasą. Bilietų į „Spartaką“ mums nepardavė, tačiau pasiūlė pasižiūrėti kitą pasirodymą. Būtent tą dieną. Labai gera ir garsi grupė. Mes šiaip neplanavome žiūrėti jokių pasirodymų, tačiau... Kadangi tą dieną jokio baleto ar operos nerodė, nusprendėme, o kodėl gi ne. Bilietai nepatys brangiausi. Taigi einame į tautinių šokių kolektyvo koncertą.

    Tačiau į „Spartaką“ irgi norėjosi nueiti. Teko ieškoti kitos kasos. Netoli ji buvo, radome. Ir netgi bilietų yra. O čia ir supratome, kad Armėnija bent jau bilietų pardavimo srityje dar gerokai atsilieka nuo Lietuvos. Lietuvoje jau seniausiai, net neprisimenu nuo kada, visos kasininkės naudojasi kompiuteriais, ten žiūri kur kokios vietos, minko mygtukus, spausdina bilietus, o Armėnijoje iki šiol vis dar ta pati senovinė sistema. Visi bilietai atspausdinti iš anksto, vietos sužymėtos, ir kasininkės sėdi su storiausiomis papkėmis, kiekviena skirta atskiram spektakliui, atsiverčia tą papkę ir pasako, kokie bilietai likę. Ne tiek jau daug bilietų buvo likusių. Ten nėra, ten irgi nėra, o ten, o kiek ten kainuoja. Šiaip ji labai paslaugiai klausė, kokiose vietose ir už kiek norėtumėte, o mane labiau domino, kokiose vietose ji turi bilietus (ir kiek kainuoja). Vienu žodžiu bilietus nusipirkome.

    Iki koncerto buvo likę ne per daugiausiai laiko, o aš kažkodėl giliai širdyje jaučiau, kad esame apsirengę ne visai tinkamai. Šiaip su marškiniais, tačiau su šortais ir šliurėmis. Grįžti namo ir persirengti? Laiko lyg ir pakaktų, o gal ir ne. Tiek tos, eisime, juk neturėtų už tai nušauti.

    Kai durys atsidarė, bilietų tikrintoja nesakė nieko. Nuplėšė šaknelę. Bet vis tiek jaučiau, kad kažkas gali būti ne taip. Taip ir buvo. Tiesą sakant ne man, o Minu. Teatro darbuotoja, maždaug ta, kuri pardavinėja programėles, prisistatė ir rusiškai (nes kitos užsienio kalbos tikriausiai nemokėjo), pradėjo aiškinti, kad va šitaip apsirengus galima eiti į pliažą, prie jūros, dar kur nors, bet ne į teatrą. Kadangi Minu nieko nesuprato, buvo pakviesta į pagalbą vertėja. Ne vertėja, bet prisistatė kažkas iš darbuotojų, kurie kalbėjo angliškai. Minu susinervino. Jiems paaiškino, kad šitaip apsirengęs jis ėjo ir į Londono ir į Paryžiaus teatrus, ir netgi į pačią La Scalą (ne visai taip, bet kažkaip panašiai), ir niekas nieko nesakė, kuo garsus jūsų teatras, ar kur nors žinomas be Jerevano (irgi ne visai taip, bet jį vis tiek sunervino tas kabinėjimasis). Galutinė išvada buvo, gerai, jau tiek tos, nieko nepadarysi, bet maždaug, daugiau taip nedarykite.

    Šiaip kabinosi ne prie manęs, bet mane irgi vis tiek sunervino. Netgi pradėjau stebėti, kaip apsirengę kiti lankytojai. Tarp kitko negaliu pasakyti, kad visi labai jau laikėsi tinkamos aprangos reikalavimų. Avinčių šliures nebuvo, tačiau su sportbačiais. Pakako. Žinoma, buvo ir žmonių, kurie vilkėjo tą tinkamą teatrinę vakarinę aprangą, bet užteko ir tų su sportbačiais. Beveik norėjau eiti prie jų, ar bent jau prie tos moteriškės ir pasiklausti, ką ji mano apie sportbačius. Nes kiek aš suprantu, sportbačiai yra skirti sporto salei, tikrai ne teatrui. Bet kad taip daug nesinervinčiau ir nekristume visiems į akis, nuėjome išgerti kavos.

    Ėjome gerti kavos todėl, kad kavinė buvo požeminiame aukšte. Ten netgi buvo galima rūkyti. Įdomu taip. Irgi toks palikimas nuo labai senų laikų tikriausiai.

    O šiaip koncertas nieko. Tie kaukazietiški šokiai. Visų nežinau, bet buvo ir lezginka, ir Chačiaturiano šokis su kardais, ir vaizdelis iš Tifliso (su gruzinais), ir merginų šokiai ir kitka. Minu irgi stebėjo aplinkinių apranga. Tarkime kai kurie vaikai buvo tik su marškinėliais. Be rankovių. Irgi klausimas, ar tai tinkama apranga einant į teatrą. Bet tiek tos. Svarbiausia, kad iš idėjos pasirodymas buvo visai nieko. Taip baigėsi ta kultūringa diena.

    Namie sutikome vokiečius. Jie irgi buvo praleidę labai kultūringą dieną. Tiesą sakant, kultūringą kitaip. Buvo pasižiūrėti į ietį. Ne šiaip sau ietį. Filipinietė labai džiūgavo, kad matė tą ietį, kuria buvo nudurtas pats Kristus. Ir tarp kitko džiūgavo ne nuoširdžiai, bet taip ironiškai. Tik pagalvokite, va ietis, o jie galvoja, kad ja Kristus nudurtas. Spėju, kad ji netgi nebuvo katalikė. Šiaip linksma moteriškė, bet galėjo ir šiek tiek mažiau ironizuoti. Na, jei kas nors tiki, kad tai būtent ta ietis ir tuo labiau, jei tiki, kad vien jos pamatymas padės ir jei tikrai padeda (o būna ir taip), na tegul sau ir tiki. Negaliu pasakyti, kad ji vaikščiojo gatvėmis ir rėkė, va kokie žmonės, pasipasakojo tikriausiai ne visiems savo tuos potyrius. Irgi tikriausiai atsirinkdama, kam galima kalbėti, o kam ne. Aš dar prisiminiau pasakojimą apie skraidančius ilgaamžius vienuolius, kurie gyvena Pietų Birmos jūros salose, ir kurių nuotraukų galima sakyti nėra, bet labai daug apie juos prirašyta. Filipinietę labai pradžiugino ir ta istorija. Ir kuo gi tie žmonės netiki šiame pasaulyje. O man vėl buvo keista. Na, tegul tiki, jei tik savo tikėjimu nieko bloga nedaro. Žinoma, čia iškart atsiranda ta tikrai menkutė riba, kurią labai lengva peržengti, bet dabar ne apie tai.

    Kitą dieną atsikėlėme šiek tiek per anksti. Pusryčiai dar nebuvo paruošti. Tad tek gerti kavą ir rūkyti su vaizdu į rytinį Araratą. Gaila, ne tekančios saulės spinduliuose. Vokiečiai ruošėsi keliauti į Kalnų Karabachą. O mes, pagal Arusiak rekomendacijas, planavome keliauti Garnių šventyklon ir Geghardo vienuolynan. (Šventykla šiaip vadinasi Garni, turėtų būti graikų, bet spėju, kad lietuviai ten irgi nagus buvo prikišę, nors gal ir ne. Juk tiek graikai, tiek armėnai irgi indoeuropiečiai, tad kai kurie žodžiai galėjo tiesiog atsitiktinai sutapti arba paveldėti iš prokalbės).

    Papusryčiavome, pradžiai reikėjo pasiklausti, kaip iki tos šventyklos nusigauti. Paklausėme tos labai paslaugios (tikrai paslaugios, ne ironija) merginos, kuri, kaip bebūtų gaila, kad ir buvo labai paslaugi, tačiau buvo šiek tiek blondinė. Ir, kaip supratau, dar nelabai seniai buvo pradėjusi dirbti tame viešbutyje su užsieniečiais, tad nelabai žinojo, kaip nusigauti iki visų tų turistų norimų atrakcijų.

    Taigi, pradžiai ji atsiverčia papkę, storą storą, ieško, kur yra ta Garnių šventykla, ją randa ir pradeda skaityti. Pirma sėskite į tokią ir tokią mikruškę, kuri nuveš iki tokios ir tokios autobusų stoties (jei labai tiksliai, tai iki avtokajano, kurį irgi reikės susirasti, pirma išlipkite prie GAI pogoco arba Mersedeso Benzo, o iš ten jau galėsite važiuoti tiesiai Garnin). Žinojau, kad Jerevane tų avtokajanų yra gal dvidešimt ar trisdešimt, maždaug kiekvienam miestui ar kaimui po atskirą avtokajaną, tad žinoti visus juos: teoriškai įmanoma, bet tikriausiai tai užima labai daug laiko. Kaip ir įsiminti visus tuos du šimtus maršrutkių maršrutus. Tad čia ją galima buvo pateisinti. Be to, ji užsiminė, kad maršrutkės pas ta GAI pogocą važiuoja tiesiai nuo viešbučio, aš taip ir pagalvojau.
    Taigi mes išeiname laukan, randu autobusų stotelę (ten ir normalūs autobusai važinėja, ne tik maršrutkės), sulaukiam tinkamos, sėdam ir važiuojam.

    O dabar lieka svarbiausia dalis: kur išlipti. Seku žemėlapį, kur mes čia važiuojam, kokios gatvės. Pirma, ką pastebėjau, kad iš žiedinės gatvės mes pasukome priešinga kryptimi nei reikėjo. Nutariau iškart nepulti į paniką, kadangi žinau, kad miesto autobusų ir maršrutkių maršrutai dažnai būna labai supainioti ir suvalkioti, ir tai, kad pasukme ne ten, galbūt dar nieko ir nereiškia. Tačiau kuo toliau, tuo labiau rodėsi, kad važiuojame visai ne ta kryptimi. Minu irgi bandė sekti maršrutą, manęs klausinėjo kaip ir kur, ir kai pravažiavome Prancūzų ambasadą, tada jau buvo visiškai aišku, kad esame visai netgi ne toje miesto pusėje. Ką daryti. Bandom važiuoti toliau, gal vis dėlto kur nors nuvažiuosime.

    Kai pasiekėme jau visiškai maršruto galą, kur buvo turgus, tarybiniai pastatai, tad šiaip, iš idėjos, vis dar buvome mieste, o ne kaime, pats vairuotojas mūsų paklausė, o kur mes važiuojame. Tarp kitko, paklausė lyg armėniškai, tačiau daugiau mažiau buvo aišku, kad tikriausiai to klausė, nes paprastai žmonės paskutinėje stotelėje nesėdi. Kai pasakiau tą stebuklingą žodį GAI pogoc, jis kažką atsakė, nelabai supratau ką, bet ryškiai rodė sėdėti vietoje, nuvažiavo iki visiškai galo (iki ten, kur niekas jau nevažiuoja), lyg liepė palaukti, surado maršrutkę, kuri iškart ruošėsi važiuoti, įsodino jon. Žinoma, reikėjo susimokėti ir už kitą maršrutkę, bet jos ten nėra labai brangios, tad didelio nuostolio nepatyrėme.

    Vėl apsukome ratą aplink Jerevaną, galiausiai pradėjome važiuoti reikiama kryptimi, užvažiavome kalnan, ir netgi beveik patys pamatėme tą didelį Mersedeso Benzo ženklą, nereikėjo ir vairuotojo pagalvos. Avtokajano irgi labai ieškoti nereikėjo, jis ten buvo. Ne visiškai ant akių, bet buvo. Ir važiavo normalūs autobusai. Ne visai normalūs, tokie labai senoviniai, Lietuvoje tokie gal irgi važinėjo kažkada, bet aš nelabai prisimenu. Netgi pazikų jie nepriminė, bet matėsi, kad tarybinio kūrimo autobusai. Reikėjo šiek tiek palaukti, nes vienas autobusas jau buvo anksčiau išvažiavęs, žmonių vis rinkosi ir rinkosi. Beveik visi armėnai, bet buvo ir užsieniečių. Britas ir malaizietis. Kuriuos jau buvome sutikę Gruzijoje, pakeliui iš Tbilisio į Stepantsmindą. Ir visi kartu draugiškai išvažiavome. Nes daugiau nieko kito ir neliko. Po menkų dvidešimt minučių pasiekėme ir Garnio miestelį.

    Diena apsiniaukusi, bet nieko nepadarysi. Pasiekus Garnį dar reikėjo šiek tiek paeiti iki pačios šventyklos, o tą kelią užstojo, žinoma, dėdės taksistai. Iškart pradėjo siūlyti savo paslaugas iki Gaherčio vienuolyno. Jau žinojau, kad nueiti iki ten gali ir nelabai pavykti, viešasis transportas lyg ir yra, bet lyg ir nelabai dažnas, tad teko šiek tiek pamąstyti ir apie kitus būdus nusigauti iki jo. Tačiau prieš tai reikėjo apžiūrėti ir Garnio šventyklą. Tad dėdėms taksistams pasiūliau palaukti. Su viltim, kad mes vis dėlto važiuosime kuo nors, nes kartu su mumis juk važiavo ir tas britas su malajumi, kurie irgi ruošėsi vėliau aplankyti Gaherčius, tad jie iškart pasiūlė, gal važiuokime vienu taksi, sutaupysime kaip ne kaip.

    Taip bekalbėdami priėjome ir Garnio šventyklą. Žinoma, reikėjo susimokėti už įėjimą, visi daugiau mažiau žymūs objektai jau seniai yra apmokestini, nieko nepadarysi, įėjimas nebuvo labai brangus. Šventykla tikrai graži, bet dar gražesnė aplinka, kur ji stovi. Aukštas upės skardis ant paties vingio. Iš visų pusių kalnai (Ararato nesimatė, nes buvo apsiniaukę, bet gal ir šiaip nesimatytų), apačioje šniokščia kalnų upė, iš abiejų pusių apsupta aukštais smaragdiniais šlaitais. Vos ne kaip pasakoje.

    Ir pati šventykla labai verta dėmesio. Kaip bebūtų gaila, tai ne armėniška, o graikiškai-romėniška šventykla. Nors tokių, ir gerokai didesnių pilna Turkijoje, bet ten jos visos stovi maždaug tokios, kokias jas išsaugojo laikas. Dažniausiai ne ką išsaugojo. Garnio šventyklos irgi laikas ne per daugiausiai išsaugojo, tačiau ji buvo visiškai atstatyta. Kolonos, stogas, viskas ko reikia. Tiesą sakant, tetrūko amžinos ugnies aukure, ir beveik pagalvotum, kad atsidūrei antikoje. Tikriausiai vienintelė ne tik koloninė, bet ir apskritai visiškai atstatyta šventykla visoje buv. TSRS.

    Nesu labai didelis ekspertas, bet kiek esu matęs piešinių ir kitokių iliustracijų, tikriausiai Garnio šventyklos atstatymas yra daugiau mažiau originalus. Labai nenukrypta į lankas (yra tokių šalių, kur atstatoma bet kaip, kad tik atstačius). Tačiau iš arčiau pažiūrėjus, matyti, kad vis dėlto atstatant tikrai nebuvo labai ieškoma būtent to akmens, kuris buvo būtent toje vietoje. Nereikia per daug nusimanyti apie akmenis ir jų buvimo vietą, kad tą supastum. Užteko pabandyti paskaityti, kas parašyta graikiškai (ar lotyniškai), ir supranti, kad akmenys tiesiog imti ir maždaug taikyti pagal paveiksliuką. Prasmės jokios, kai kur kažkodėl užrašyta arabiškai. Bet lubos gražios. Nieko neprikiši. Ir nors šventykla miniatiūrinė, palyginus su kokiu Apolonu ar Artemide, tačiau gaunasi labai gražios nuotraukos su kolonomis. Neatrodo, kad ta kolonada va niekur ir nesibaigia, bet vis geriau negu nieko.

    Bet šiaip tikrai nieko negali prikišti tai šventyklai. Ir vieta baisingai graži (tikriausiai iš tos šventyklos ir gruzinai perėmė madą vienuolynus statyti gražiausiose šalies vietose, o gal atvirkščiai), ir atstatymas tikriausiai visai vykęs, ir dar šalimais yra vonios, kur kadaise maudėsi Romos imperatoriai. Spėju, kad niekas iš jų ten niekada nesimaudė ir net nesilankė, bet Mitros žyniai (o spėjama, kad šventykla buvo pašvęsta būtent Mitrai) tikriausiai apsilankydavo ten. Esu įkėlęs ir savo nuotraukų, bet ir šiaip internete pilna prirašyta apie Garnius.

    Kadangi šventykla jau buvo apžiūrėta, reikėjo traukti toliau, Gaherčių link. Dėdės taksistai, žinoma, vis dar laukė. Tiksliau nelaukė, reikėjo paieškoti būtent to, kuris siūlė žemiausią kainą. O jis tuo metu vos ne valgyti buvo susiruošęs. Bet jį greitai suradome ir jau sėdėjome žiguliuke. Bendrauti teko man, kadangi armėnai šneka tik vieną užsienio kalbą, ir iš visų mūsų keturių tik aš vienas tą užsienio kalbą ir temoku. Netrukus buvome ir pas Gaherčius.

    Už įėjimą į šitą vienuolyną mokėti nereikėjo. Nežinau, ar jis dar naudojamas kaip vienuolynas, tačiau cerkvė jo viduje yra, ir vis dar naudojama. Irgi gana nuostabi vieta. Tiesa, upės slėnio, lanko, vingio ar kokios santakos ten nebuvo, iš visų pusių kalnai, šiek tiek lynojo, tad buvo ne visai šilta. Jautėsi, kad pakilome gerokai aukštai į kalnus.

    O ten viskas dvelkė mistika. Žinoma, visą tą mistiką gerokai sklaidė daugybė turistų. Nors gal juo vadinti tiesiog turistais būtų šiek tiek šventvagystė, nes daugelis jų armėnai, tad cerkvėje ne tik žioplinėjo, bet ir bent jau žvakutę uždegdavo. Piligriminis turizmas. Tikriausiai taip vadinamas tas reiškinys. Jei jie dar būtų labiau susikaupę tą savo piligrimystę rodę, tikrai viskas būtų labiau mistiška. Bet ką jau čia.

    Prieš įėjimą į vienuolyną: turgelis. Tarp kitko pardavinėjo ne tik ikonas, škaplierius, rožančius, žvakes, bet ir gėles bei Joninių vainikus. Ne tik tuos iš ąžuolo, kurios Jonams kabina, bet ir tuos, kuriuos merginos į upę leidžia ar ant galvos nešioja. Kaip supratau, tuos atseit moteriškus vainikus ten ir vyrai nešioja. Kokia proga ir kaip tai susiję su stačiatikybe neišsiaiškinau, tačiau įtariu, kad tai gali būti ne visai krikščioniškas paprotys. Kaip ir daugelis katalikiškų papročių. O mes tuo tarpu pro vartus lipome šiek tiek aukščiau.

    Kiemas. Toks ne visai didelis, o kairėje jo pusėje: mažytė cerkvytė. Visa iš akmens. Ne gryno akmens, akmenys sukrauti vienas ant kito, cerkvė ne visiškai iš uolos iškalta. Tačiau įkalta į uolą. Panaudotos motinos gamtos dovanos. Vidų apšviečia tik plevenančios žvakių liepsnelės, tad jei ne piligrimai, ne labai ką ten ir įžiūrėtum, nes šviesos pro duris ir vos vos prakirstus langus: ne per daugiausia.

    Iš pirmos salės einama į antrą, mažesnę, kur dar tamsiau, tačiau nuotraukos vis tiek dar išeina. Piligrimai ten visiškai susikaupę, ir jau retas šmėkščioja fotoaparatais. Tiesą sakant, tikriausiai tik mes ten ir mojavom jais.

    Už pačios cerkvės yra dar keletas vienuolyno pastatų. Galima palipti aukštyn, žemyn, pasigrožėti įstabiais kryžiais. Šiaip tie kryžiai pastatyti tikrai ne ten, kur turėtų būti, spėju, kad atnešti iš ten, kur turėtų būti. O jau visai išėjus iš vienuolyno yra ir upė, tik ne koks aukštas skardis, bet šniokščianti kalnų upė, kitoje upės pusėje dar viena šventa vieta, bet ten jau piligrimai ne taip pagarbiai elgiasi. Bet šiaip matosi gražus paties vienuolyno vaizdas. Kadangi buvo apsiniaukę, tai tas mistiškas vienuolynas buvo apgaubtas ir ne mažiau mistiškos miglos. Labai geri įspūdžiai.

    Į cerkvę galima pažiūrėti ir iš kitos pusės. Kairėje pusėje yra tokie laipteliai, kuriais užlipus patenkama į dar vieną olą. Atrodo, kad į olą, o iš tikrųjų į dar kelias vienuolyno patalpas. Sakoma, kad ten kadaise buvo skaitomos paskaitos ir priiminėjami svečiai. O ola todėl, kad tos patalpos tikrai iškaltos uoloje. Viršuje yra skylė šviesai patekti, ir būtent ten daromos tos chrestomatinės nuotraukos: aš apšviestas dangiškos šviesos. Iš tų patalpų galima stebėti, kas dedasi cerkvėje, per specialiai tam padarytas angas. Gal ir ne specialiai tam padarytos tos angos, bet per jas tikrai galima pamatyti, kas dedasi vidinėje koplyčioje. O ten yra toks šaltinėlis. Šventas, žinoma, šaltinėlis. Ir tikriausiai ne krikščionys sugalvojo, kad jis šventas, o jau nuo gerokai senesnių laikų taip buvo nuspręsta. Nes, kaip dažniausiai ir būna, krikščioniški kulto pastatai dažnai statomi pagoniškųjų vietoje. Ne dėl šiaip kokio nors sutapimo, taip įtariu. O pats Gaherčio vienuolynas įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Beveik suprantu kodėl.

    Nei ilgai nei trumpai, kokią valandą ar dvi, apžiūrėjome visą vienuolyną, nufotografavome viską, ką ten buvo galima fotografuoti (kvaili turistai dažniausiai tik dėl to ir trenkiasi į įvairias vietas, tiesa, dar ir tam, kad nusifotografuotų tose vietose, nors juk su dabartinėmis technologijomis užtektų tik paimti nuotrauką iš interneto ir prifotošopinti save. Bet tikriausiai ne tik dėl to trenkiamasi į įvairius žemės kampelius). Bandome grįžti atgal.

    O čia mūsų dėdė taksistas bando pasiūlyti naują sandėrį. O va jeigu aš už tiek ir tiek jus nuvežčiau iki pat Jerevano. Kadangi skaičius buvo šiek tiek didesni, aš galvojau, kad į tą sumą įskaičiuota ir kelionė iki vienuolyno, ir kelionė iki Jerevano. Tarp kitko gavosi visai pigu, šiek tiek brangiau nei autobusu, bet ką jau čia. Neteisingai supratau. Pasirodo ta kaina, kurią taksistas paminėjo, buvo papildoma. Tai yra jei man sumokėtumėsite dar kelis tūkstančius, nuvešiu jus iki Jerevano. Šitai pasirodė per daug ne tik mums, bet ir britui su malajumi. Tiek jau tos, galime nuvažiuoti ir autobusu. Dar kažkas iš šalimais buvusių bandė padėti susigaudyti, išversti, tiesą sakant, gerai, kad bandė, nes aš dar per klaidą būčiau sutikęs su nauju pasiūlymu.

    Vienu žodžiu to pasiūlymo atsisakėme ir sėdome važiuoti atgal į Garnius. Bet dėdė armėnas nebūtų armėnas (jie irgi garsėja žydiškomis savybėmis), vos ne visą kelią iki Garnių vis bandė prastumti savo nuostabiausią sandėrį, šiek tiek nuleido kainą, bet ne tiek, kad sutiktume, vėliau vis bandė paaiškinti, kaip yra nepatogu važiuoti autobusu, kad jo reikės laukti kokią valandą ar dvi, ir kad po to vis tiek jums reikės gautis iki ten kur gyvenate ir taip toliau ir panašiai. Gale sėdintys britas malajus ir Minu vis juokėsi, vis persiklausė, ar čia aš dar bandau sudaryti sandėrį. Jiems, žinoma, juokinga ir linksma, ką armėnas kalba vis tiek nieko nesuprato ir bendrauti su tuo dėde net nesiruošė. O man visą tą kelią teko ne tik klausyti, bet ir kaskart vis mandagiai atsisakyti ir aiškintis, nes visai galėjo būti, kad neatsakymas nelaiku galėjo reikšti sutikimą, ir po to būtų tekę dar labiau vargti įrodinėjant, kad mums nieko nereikia. Sunku su tais armėnais.

    Bet išleido mus maždaug ties autobusų stotele, tiesa, vilties iki galo neprarado, net ir išleidęs bandė derėtis, teko vis atsisakinėti. Gerai, kad netrukus atvažiavo ir autobusas, tai galėjome ramia sąžine važiuoti toliau. Pasakėme tiems, kad eisime žiūrėti baleto, o britas baisiausiai mėgsta Chačaturianą ir „Spartaką“, tad visai galėjo būti taip, kad vėliau teks su jais susitikti ir Operos ir Baleto teatre. Malajus ne šiaip sau malajus, gyvena Britanijoje. Tikriausiai turi ir Britanijos pilietybę. Ir jau baisingai jaučiasi didelis britas. Tikrai toks įspūdis susidarė. Labai linksmai kalbėjo apie tai, kokia puiki Britanijos ekonomika ir kaip britai išlaiko pusę Europos (kitą pusę, reikia manyti išlaiko Vokietija, bet niekam tai neįdomu), ir kaip britai yra nepatenkinti dėl to. Kad Britanijoje vis netyla kalbos ir greičiausiai greitai bus rengiamas referendumas apie išstojimą iš Europos Sąjungos ir panašias nesąmones. Tarp kitko jis dar yra buvęs Lietuvoje, tad ne visai tiesiogiai tikriausiai tai buvo taikoma ir man. Toks įdomus šiaip požiūris jo buvo. Matėsi, kad jis buvo baisiai patenkintas būdamas Britanijos piliečiu. Bet jei jam taip geriau.

    Dar jie abu pasityčiojo apie tuo gruzinų vairuotojus. Kurie lėkdami didžiausiu greičiu vingiuotais ir negrįstais kalnų keliais šneka telefonu, o pamatę cerkvę žegnojasi ir ne po vieną kartą. Kuo vairuoja... Čia jau kitas klausimas. Arusiak minėjo nuostabiausią atvejį, ne kalnuose, o pačiame Tbilisyje, kai jiems važiuojant taksi, taksisto rankos buvo taip užimtos, kad vairuotojas bėgius perjunginėjo koja. Keliu. Gruziniškas vairavimas. Tai va tas britas dažnai tais atvejais norėjo pasakyti, kad nuo žegnojimosi geriau nebus, geriau vairuok, tai nereikės ir žegnotis. O aš žiūrėjau į tai gerokai ramiau. Ne pirmą kartą tikriausiai, ir gal ne paskutinis. O jei įtari, kad tai gali būti paskutinis kartas, persižegnok ir tu. Blogiau nebus. Geriau, tikriausiai, irgi. Bet nusprendžiau neįgarsinti savo pamąstymo.

    Per tą laiką spėjome atvažiuoti iki Jerevano, išsiuntėme britą su malajumi namo, o patys nesėdome nei į jokas mikruškes ar autobusus, o tiesiog nuėjome į turgų. Jau buvome matę, kad prie to avtokajano yra turgus, ir visai nemažas. Tai maždaug per tą turgų ir prasiėjome: pomidorai, agurkai, obuoliai, kriaušės, žuvis, karšis, sūris, duona, salotos ir kitos gėrybės. O jau tada su didžiulais maišais namo, valgyti darytis.

    Iš tikrųjų labai daug valgyti nepasidarėme, nes visai netrukus reikėjo eiti į baletą. Kadangi jau turėjome patirties su armėniškais teatrais, kaip reikia taisyklingai apsirengti. Žinoma, šį kartą ėjome į kitą teatrą, bet spėjau, kad ten gali būti dar griežtesni reikalavimai. Teko mautis ilgas kelnes ir autis batus. Tiesą sakant, jei jau visai pagal visas taisykles, tai tie batai, kuriuos aš turėjau visiškai netiko prie tų kelnių. Nes šiaip kai kroviausi daiktus, visai negalvojau apie ėjimus į jokius teatrus, tad pasiėmiau pačius ploniausius ir lengviausius batus, dėl visa ko (iki šiol nelabai suprantu, kam aš tuos batus apskritai pirkau, nes nelabai prie ko jie tinka, tik geras dalykas, kad lankstosi, bet iš to naudos avint jokios). Jie prie tų kelnių visiškai netiko. O kelnės irgi nebuvo baisingai geros būklės, tai šiaip iš idėjos man buvo gėda taip apsirengus į gatvę išeiti, o jau nekalbu apie kokius nors teatrus.

    Bet ryškiai Armėnijos teatrams tai visai tiko, nes niekas nesikabino, nesakė nė žodžio, praslydau vadinasi, kažkaip. Sėdėjome antrama aukšte, ar kažkur panašiai. Kas projektavo tą teatrą: nelabai žinau, bet šiaip pastatas senas. Ir kažkaip man keistai atrodė, kad ložėse kėdės sustatytos taip, kad jei sėdi kur nors labai giliai, tai tenka kelti kokius dešimt žmonių iš vietų ir dar ant pirštų galų praeiti, nes pakankamai vietos dviem asmenims nebuvo. Kažkas ten iki galo nepadaryta buvo.

    Bet ką jau čia, prasidėjo spektaklis (nebuvo labai patogu sėdėti, bet ir kai kurie Lietuvos teatrai pasižymi nepatogumais, neminėsiu konkrečiai kurie). Uždanga pakilo ir „Spartakas“.

    Negaliu pasakyti, kad esu didelis baleto žinovas, tačiau ten netgi ne žinovams buvo matyti, kad baleto šokėjai nėra labai gerai pasiruošę. Dar galima suprasti, kad choras kažką nepataiko, kažkas slysteli, bet tokie dalykai dažniausiai užsitušuojas ir niekas nieko nepastebi. Šitame balete netgi pagrindiniai solistai klydo. Kiek aš žinau, Armėnija negarsėja baletu, tačiau galėjo solistus ir geriau parengti. O dabar atrodė, kad šokėjai šoka paskutinį kartą tą sezoną (tikriausiai taip ir buvo, nes vėliau spektaklių ir nebesimatė, liepos pradžia visgi) ir tikrai šoka tik tam, kad atšoktų. Ai, gerai blogai, koks čia skirtumas, greičiau praeinam šitą ir atostogauti. Tikrai viskas per daug atmestina atrodė. Nors, kai žinai kiek kainuoja bilietas, tikrai ne per daugiausia, ir spėji kokie tų šokėjų atlyginimai (valstybė tikriausiai remia, bet tikrai nepakankamai, žinome mes tokius rėmimus), o kainos Jerevane tikrai neatitiko tų atlyginimų ir bilietų kainų, tai supranti, kad ne kiekvienam užtenka patriotiškumo už grašius daryti meną.

    Bet ne visi buvo tokie kritiški kaip aš. Už mūsų sėdėjo keletas užsieniečių. Spėju, kad gyvenantys Jerevane, o gal šiaip keliaujantys, nors gal gyvenantys. Dar labiau spėju, kad baletą žiūrėjo pirmą kartą gyvenimą. Gal ir ne pirmą kartą, bet ryškiai daug nėra matę. Todėl kai kurie nelabai suprato, ką žiūri, kažkas nusnūdo, kažkas dar kažką padarė. Iš vienos pusės žiūrint, gerai, kad va tokie žmonės irgi susipažįsta su kultūra. Bet klausantis jų pokalbių darėsi šiek tiek bloga. Galėjo kai kurie ir neiti į tą spektaklį.

    O dar juokingiau pasidarė, kai sutikome britą su malajumi. Jie vis dėlto apsilankė spektaklyje. Britas, jis berods muzikantas ar kompozitorius, ar šiaip kažkoks kultūros veikėjas, žinojo kur eina. Jis jau buvo minėjęs, kad mėgsta „Spartaką“, tad mielai pasižiūrėtų ir armėnišką jo versiją. O malajus tikras malajus, tokia ne visai teigiama to žodžio prasme. „Koks teatras. Negaliu patikėti kad už tokius grašius turime galimybę pasižiūrėti tokį pasirodymą“. Taip kažkaip supykino mane nuo tokių žodžių. Visų pirma, pasirodymas nebuvo toks jau toks, kad reikėtų vartoti tokį žodyną. Visų antra, grašiai... Šiek tiek žeminančiai tai skambėjo. Prisimenu, kad kadaise Lietuvoje pasirodymai irgi kainavo grašius. Žiūrint iš kokio vakariečio pozicijų. Tačiau lietuviams tada tie grašiai nebuvo tokie jau grašiai. Ir trečia... O tas trečia jau girdėjosi nuo anksčiau. Šiaip žmogus gimęs ir užaugęs Malaizijoje, turi Britanijos pilietybę, puiku, negaila man tos pilietybės, bet kartais šneka taip, lyg tą visą Britanijos ekonomiką būtų pats ir pastatęs. Jei kai kurių turtingų valstybių piliečiai pradeda aikčioti, kaip čia kur nors viskas pigu ir ai tik tiek kainuoja, dar gali suprasti. Jie gal nieko daugiau gyvenime ir nematę, ir galbūt nelabai supranta, kad vietiniams tai nėra taip jau pigu. Bet kai žmogelis iš Malaizijos pradeda įsivaizduoti taip pat... Dar blogiau darosi.

    Iš tikrųjų tai tiedu labai viso pasirodymo ir nesugadino. Jo labai nepuošė ir baleto šokėjai. O dar linksmiau atrodė kavinė. Eilė ten lyg buvo, o gal ir nebuvo, rūkyti lyg ir buvo galima, daugelis taip ir darė, peleninių lyg nebuvo. Aš iš padorumo stovėjau prie lango, nes berti pelenus nebuvo kur. Toks pusiau bardakas. Suprantu, į teatrą gal ir reikia eiti apirengus tinkamai, daugelis tikrai atėjo labai pasipuošę, bet gal tinkamai apsirengus reikėtų ir bent jau bandyti elgtis tinkamai. Nors gal pas juos tai vadinama tinkamu elgesiu. Tai man liko didžiausia Armėnijos paslaptis. Aišku, tų paslapčių buvo ir gerokai daugiau, o teatras tikrai nebuvo didžiausia.

    Namuose valgėme salotas. Ir gėrėme konjaką. Žinoma, konjakas vadinosi „Araratas“. Nes tuo ir garsėja Armėnija. Gėriau konjaką „Araratas“ su vaizdu į Ararato kalną. Tuo metu to vaizdo nelabai matėsi, nes buvo apsiniaukę. Bet gerai, kad gėriau tą konjaką (visai nieko tarp kitko), nes kitaip būčiau ramiai neišklausęs pezėjimų.

    O mūsų viešbutyje buvo naujas gyventojas. Amerikietis. Šiaip amerikiečiai, tie kurie iš JAV, nėra pati nuostabiausia tauta pasaulyje, o dar baisesni tie amerikiečiai, kurie moka ne tik savo gimtąją kalbą (tokių nėra daug, todėl jie dar šlykštesni). O šitasai kalbėjo dar ir farsi. Nes jo mergina iranietė. Reikia pastebėti, kad šiaip farsi nėra iš tų labiausiai mokamų pasaulio kalbų, tad jos mokėjimas tam asmeniui suteikė išskirtinio šlykštumo. Nežinau, ar tai tiesiogiai įgaunama pradedant mokytis kalbos ar vėliau, bet nesu sutikęs nė vieno amerikono, kuris būtų mokėjęs dar kokią kalbą, be anglų, ir nebūtų pasižymėjęs išskirtinėmis tos nacijos bjaurastimis.

    Taigi grįžo jis visas patenkintas. Ne todėl, kad kalba farsi ar dar kokia kalba, o todėl, kad skaniai pavakarieniavo. Baisingai dėkojo administratorei, kad ji pasiūlė tokį gerą restoraną, nes tikrai labai skaniai, tikrai puikiai, tikrai pati nuostabiausia pica vos ne visame pasaulyje. Pica tokia puiki, netgi geresnė nei itališka. Pažymiu dar kartą: netgi geriau nei Italijoje. Supratau, kad tikriausiai su tos tautybės atstovais geriau nekalbėti apie maistą bei virtuvę. Įdomu, ar jis ragavo kokius nors indiškus kimči. Neabejoju, kad tie indiškieji kimči tikrai būtų geriau nei korėjietiški.

    Bet iš jo negalėjai labai daug tikėtis. Jie dar ilgai kalbėjosi su viešbučio administratore. Ta pačia blondine. Toji administratorė turėjo svajonę: nuvažiuoti į Ameriką. Tikriausiai ne šiaip sau nuvažiuoti, kaip suprantu, ji tikriausiai nori ir ten gyventi. Negaliu sakyti, kad tai būtų bloga šalis, niekada ten nebuvau, tad gal visai gyvenama. Ir netikėtai kalba vėl pasisuko apie maistą. Tikriausiai toji administratorė dar ir amerikietišką maistą mėgsta. O tas amerikonas ir atitarė, kad taip taip, JAV yra tikrai puikaus greito maisto. Čia beveik susilaikiau neįsiterpęs, ar greitą maistą galima vadinti maistu. Bet nutariau, kad „Araratas“ (tas kuris konjakas) bent jau šitoje situacijoje gali būti geresnis pašnekovas nei supratingasis picos ragautojas.
    Tuesday, September 23rd, 2014
    12:00 pm
    Hajastano Maira ir Ararato kalnai (Armėnija I)
    Armėnijos siena buvo dar toliau nei Gruzijos, jau beveik visi spėjo ir užmigti iki to laiko. Bet staiga netikėtai traukinys sustoja, ir per vagonus pereina seselės. Nieko nesako, tik šiaip pažiūri, atseiti patikrina. Nežinau, ko jos tiksliai ieškojo, tikriausiai kokio nors paukščių gripo arba SARSo ir, tikriausiai, nieko nerado, nes ramiai sau perėjo per visą traukinį ir lyg nieko neišlaipino.

    Vietoj „gamardžoba“ netikėtai išgirstame „Barev dzez“. Tai jau tikrai ženklas, kad esame Armėnijoje. Pasų kontrolė. Visokiems europiečiams gerai, kaip ir į Gruziją, taip ir į Armėniją vizos nereikia, gali sau ramiai ten būti netgi pusę metų. Nežinau, kodėl jie taip sugalvojo, tačiau jiems tikriausiai patogiau. Nors gruzinai apskritai leidžia ištisus metus gyventi. Ne ištisus metus, tik 360 dienų, bet likusias penkias-šešias dienas jau galima kur nors ir praleisti gal. Kokiame nors Azerbaidžane. Jei tik įvažiavimas į ten būtų toks pat paprastas kaip į Gruziją ar Armėniją. Tačiau netgi tiems, kam reikia vizos įvažiuojant į Armėniją, ją gauti nėra taip sudėtinga. Iš viso mūsų traukinio išlaipino du žmones: Minu ir tokį japoną. Dėl vizos. Sau ramiausiai susimokėjo žmonės po septynis dolerius ar kažkaip panašiai ir Armėnijos viza jau pase. Japonas, kiek girdėjau, netgi rusiškai kalbėjo, nes su pasieniečiais kažką aptarinėjo Minu nesuprantama kalba. Taigi mes jau Armėnijoje, metas buvo visiškai vėlus, o gal jau ir ankstyvas, tad visi keleiviai sau ramiausiai sugulė miegoti.

    Ryte pažadino ne traukinio palydovai ar dar kas nors, o skaisti Armėnijos saulė ir Ararato vaizdas. Negalvojau, kad Araratas taip gerai matosi. Kažkodėl maniau, kad jį tik retkarčiais galima pamatyti iš Jerevano daugiaaukščių viršūnės, o čia jis kaip ant delno. Tiesiog priešais nosį. Net negali patikėti, kad visas jis priklauso Turkijai. Gražus tas Araratas. Tad labai daug prifotografavau. O šiaip traukinyje daugiau nieko gera ir nebuvo, reikėjo surinkti savo patalynę, atiduoti traukinio palydovams (ten vyrai dirba tokį darbą), apžiūrėti kaip viskas traukinyje užplombuota ir apklijuota: viskas su muitinės ženklu. Ryškiai kontrabanda ten dažnas dalykas, tad ne be reikalo bet kokios durelės, kurios galėtų būti atidaromos, užklijuotos lipnia muitinės juostele. Įdomiai taip atrodo. Ir galiausiai jau buvo galima lipti lauk. Jerevano stotis.

    Tokia tarybinė stotis, bet ko daugiau gali tikėtis, man atrodo visoje buvusioje TSRS bent jau traukinių stotys yra gana tarybinės. O dažnai ir autobusų. Šiek tiek apremontuota, bet pats remontas buvo dar visame vyksme. Tad greitu metu Jerevanas turėtų visiškai pasikeisti. Ne tik stotis.

    Stotis kaip stotis, didžiulis pastatas, ir toks visiškai visiškai tuščias. Toks jausmas, kad čia stoja tik vienas vienintelis traukinys. Tas iš Tbilisio. Panašiai ir buvo. Šiaip viskas sutvarkyta, tačiau pats pastatas kaip vaiduoklis atrodė. Jokių valiutos keityklų, netgi kasų nesimatė. Visa laimė, kad ten buvo bent jau bankomatas. Ir ne tik mums ta laimė, su mumis iš Tbilisio buvo atvažiavę ir daugiau užsieniečių, kurie irgi stojo į tą pačią eilę prie bankomanto gauti kažkiek dramų. Koks dramos kursas: mažai kas žinojo. Aš taip spėju, nes iškart už mūsų stovintys du keliautojai mūsų pasiklausė: koks kursas, kaip manote, kiek pinigų reikėtų išsiimti.

    Šiaip pinigų reikėjo išsiimti daug. Ne todėl, kad Armėnija būtų labai brangi šalis (nelabai pigi ji yra, bet tikrai nelabai brangi), o todėl kad dramos kursas toks gan smulkus. Pradžiai kokių penkiasdešimt tūkstančių tarkime gali prireikti. Nors jų užteks tik kelioms dienoms, bet keliasdešimties tūkstančių tikrai reikia.

    Tačiau tie keliasdešimt tūkstančių buvo ne pati didžiausia problema, kaip pasirodė iškart. Ne visai iškart. Pradžiai reikėjo nueiti iki metro. Ne pats sudėtingiausias darbas, kažkokiu būdu iki ten buvo galima nusigauti. Maždaug ir nusigavome. Per beveik remontuojamą tunelį, juk jau sakiau, kad visa Jerevano stotis tuo metu buvo remontuojama, tad ir tunelis iki metro irgi buvo remontuojamas. Daugiau ten nieko ir nebuvo. Metro bilietas kainavo visai nedaug, kelis šimtus, kokius tik du šimtus dramų, o smulkiausia kupiūra, kurią turėjome, buvo penki tūkstančiai. Man atrodo, kad bilietų pardavėja nebuvo labai patenkinta tuo, tačiau spėju, kad buvo jau gerokai prie visko pripratusi. Ryškiai ne pirmą ir ne paskutinį kartą pirmuoju (ir vieninteliu) traukiniu į Jerevaną atvažiuoja gaujos užsieniečių, kurie iškart išsiima didžiausias sumas iš bankomato, o vėliau su jomis bando pirkti metro bilietą. Be to, mes buvome ne pirmieji duodantys tą didelę kupiūrą, dėl to teko šiek tiek palaukti, kol kažkas atneš grąžą. Bet gal ir kitiems teko laukti.

    Taigi atrodo sunkiausia dalis baigta, galima eiti prie traukinių bėgių. Tačiau pasirodė, kad sunkiausia dalis dar net nebuvo prasidėjusi. Ateiname iki bėgių, vieni į vieną pusę, kiti į kitą pusę, kaip ir viskas tvarkoje, tik klausimas, į kurią pusę mums reikia važiuoti. Kryptys surašytos, dažniausiai metro kryptys surašytos, tik ne visuose metro stotyse kryptys užrašytos armėniškai. O dar mažiau yra tokių stočių, kur kryptys ir šiaip visa reikalinga informacija surašyta tik armėniškai. O mums nusišypsojo laimė būti vienoje iš tų stočių, kur viskas viskas surašyta tik armėniškai. Armėnų rašto dar nebuvau pramokęs, jis šiek tiek gerokai skiriasi nuo gruziniško, tad gruzinų rašto žinios visai nepadėjo. Tačiau, nereikia pasimesti, nieko baisaus nėra, juk esame Jerevane, netoli miesto centro, o ne kur nors džiunglėse, tad visada galima ko nors paklausti. Žmonių nebuvo labai daug, tačiau kažko iš jų paklausti buvo galima. Bet prieš klausiant reikėjo išsiaiškinti, kur mums reikia važiuoti. Pasižiūrėjau į žemėlapį, reikiama stotis vadinosi „Jeritasardakan“. Nors kai dabar pagalvoji, ne per sunkiausias tos stoties pavadinimas, yra ir stilingesnių, pvz., Hanrapetutyan Hraparak, tačiau tuo metu atrodė, kad net ir to pavadinimo nelabai ištarsiu, ir tikrai niekaip neįsiminsiu, tad reikėjo susirasti kitą orientyrą. Gerai, kad visai šalia mums reikiamos stoties yra ir Operos teatras, tai ir tapo nuoroda. Kryptį žinojome, dėl visa ko, pasiskaičiavau, kiek stotelių reikia važiuoti. Pradėjau skaičiuoti jau traukinyje, nes išgirdau, kad stočių pavadinimus praneša tik armėniškai, o gal tik rusiškai, o gal tik gruziniškai. Jei taip atvirai, tai visai neaišku, kuria kalba praneša stočių pavadinimus, ir apskritai ar praneša kokius nors pavadinimus, nes dažniausiai net nelabai girdėjosi, kas ką kalba. Stotys tik trys, ne per daugiausia, tad pasiklysti vilčių buvo maža.

    Ir štai, kol rytas buvo dar visai ankstyvas, mes pasiekėme „Jeritasardakan“ stotį, prieš pat ją pardavinėjo cigaretes. Žinoma, tai ne pati esminė informacija, bet cigaretės bent jau tuo metu Armėnijoje buvo labai pigios. Ne pati blogiausia žinia. Tiesa, suprasti, kiek tas pigu dar buvo sunkoka, nes skaičiai netikėtai išaugo šimtą kartų. O kartais ir daugiau. Bet iš pradžių reikėjo susirasti, kur gyventi.

    Maždaug žinojau, kur gyvensime, tokiame pigiame viešbutyje. Kuris buvo per dvi vietas. Viena vieta visiškai senamiesčio centre (nors aš, asmeniškai, to rajono senamiesčiu nevadinčiau), o kita ne senamiesčio centre ir šiek tiek aukštai, todėl nusprendėme pirma eiti į vietą, kuri yra centre. Nebuvo labai sunku rasti tą viešbutį, bet nebuvo ir labai lengva, nes viešbutis, pasirodo yra pirmame daugiaaukščio aukšte, o tas daugiaaukštis, taip jau pasitaikė, stovėjo ne prie gatvės, o vidiniame kieme. Nuorodų nebuvo labai daug, tačiau nuojauta ir įkvėpimas nuvedė iki to viešbutuko, kuriame buvo gal ir daug vietų bei kambarių, tačiau visi kambariai ir visos vietos buvo užimtos. Taigi vietoj senamiesčio centro teko eiti į tą daugiaaukštį, kuris sutrumpintai vadinosi Penthouse‘as, ir tikėtis, kad vietų ten bus. Nors lyg ir pasakė, kad vietų ten turėtų būti. Žinoma, gavosi tokia nesąmonė, nes galėjome iškart eiti tiesiai penthauzan, nes pasirodo, kad tie du viešbučiai yra maždaug vienodu atstumu nuo metro stoties, tik į skirtingas puses.

    Dar kartą perėjome tą Jerevano žiedą (ne visai kaip Maskvos žiedinės gatvės, bet beveik panašiai), tada dar teko užsikarti į kokį septintą ar aštuntą aukštą. Pėsčiomis teko kartis, nes jokio lifto nebuvo, bet visai gali būti, kad kartis reikėjo ne į aštuntą aukštą, nes tokiu atveju ten tikriausiai būtų buvęs liftas. Belipant buvo galima pasigrožėti nuostabiausiai grafičiais, nupaišytais ant laiptinės sienų (grafiti gal ir nepavadintum, tiesiog sienų menas, tikrai įdomiai papaišyta), o vis dar besikariant, vis geriau ir geriau, su kiekvienu aukštu vis geriau ir geriau matėsi Ararato kalnas. Tai mane irgi šiek tiek nustebino.

    Penthauze vietų buvo, administratorė puikiai kalbėjo angliškai, netgi pasiklausė, kiek ruošiamės būti, gavome kamabarį. Ne asmeninį kambarį, žinoma, pigesnį, daugiavietį, tačiau žmonių ten beveik ir nebuvo. Nors vietų daugybė. Araratas stebino ne tik iš laiptinės. Viešbutyje (nes jis irgi įsikūręs bute, dviaukščiame bute) rūkyti nebuvo galima, tik balkone. Iš kurio irgi matėsi Araratas. Ne vienas, du Araratai, didelis ir mažas. O aš visada galvojau, kad jis vos vos matosi nušviestas tekančios saulės spindulių. Nors įtariu, kad tekančios saulės spinduliuose Araratas irgi gražiai atrodo. Kalnai dažnai atrodo puikiai tekančios saulės spinduliuose. Ir besileidžiančios saulės spinduliuose. O kai kurie ir tekančios, ir besileidžiančios saulės spinduliuose. Priklauso nuo to, iš kurios pusės nuo kalno saulė teka arba leidžiasi.

    Viešbutyje gyveno čekų porelė, mūsų kambaryje gyveno vienas indas, dar buvo pora vokiečių. Tiksliau vokietis ir filipinietė, nors ji tikriausiai jau seniausiai tapo vokiete. Jie ruošėsi važiuoti į Jerevano golfo klubą, todėl aš apie juos labai gerai nepagalvojau. Padariau klaidą. Bet ją dar buvo galima ištaisyti. Prie balkono buvo ir virtuvė, kurioje buvo galima virti kavą, o šiaip kavos buvo galima gauti kiekvieną rytą. Kartu su pusryčiais, kurie buvo įskaičiuoti į kainą.

    Kadangi su viešbučiu ir šiaip aplinka jau buvome susipažinome, nusprendėme apžiūrėti, kas gera yra Jerevane. Jau nuo toli matėsi didžiulė statula. Kaip įtariau, tai tikriausiai buvo dar viena deda, tik ne Kartuli, o Hajastan. Taip sakant motina Armėnija. Kuri tarp kitko visai ne deda, o majra. Maždaug į tą pusę ir nuėjome.

    Pakeliui pamačiau kažkokį muziejų, tiksliai nežinau kokį, bet kažkas panašaus į armėnų raidyno muziejų. Viskas visur parašyta armėniškai, kai kurios raidės į kai ką panašios, bet tuo metu dar tik mokiausi skaityti. Tarp kitko nesigavo taip gerai, kaip su gruzinų raštu, nes tuo metu ėjo tik pirmosios valandos Jerevane. Bet vis tiek taip įdomu, kad va ir gruzinai, ir armėnai jau nuo seniausių laikų turi savo raštą ir niekuo jo nekeitė, o va tokia išdidi tauta kaip lietuviai taip ir nesugalvojo jokio rašto. Bet čia jau kitas klausimas.

    O mes tuo tarpu patekome į žiedinę gatvę. Nelabai reikėjo ir kur patekti, nes netgi viešbutis buvo ant tos žiedinės gatvės, kuri skirtinguose taškuose skirtingai vadinama. Geras dalykas tos žiedinės, visas miestas kaip ant delno tampa. Ir visai netoli tos žiedinės gatvės, tiesiai prieš akis iškyla dideliausi aukščiausiai laiptai. Ne šiaip sau kažkokie laiptai. Jie jau tikriausiai tapo Jerevano vizitine kortele. Modernaus meno laiptai. Patys šiaip laiptai kaip laiptai, jų viršūnėje stovi Hajastano majra, o kadangi reikia lipti viršun ir atiduoti jai pagarbą, tai belipant laiptais galima pasigrožėti moderniu menu. Daugybė modernaus meno skulptūrų ten stovi. Ir kai sakau modernus menas, neturiu omeny to meno, kurį galėtų ir trejų metų vaikas sumeistrauti. Ten tikrai buvo panašu į modernų meną. Kaip bebūtų gaila jokio lietuvių dailininko, skulptoriaus ar kitokio menininko darbų ten nesimatė, tikriausiai ne tokie jie ir žymūs pasauliniu mastu, bet, pvz., kino Yue Min Juno darbų buvo keletas. Kitų menininkų ir neprisimenu, ir, tiesą sakant, nelabai ir žinau, kaip ir to kino, tad ir nerašysiu, kas dar ten buvo išsistatęs.

    Tikėjausi, kad tais laiptais galima tiesiai pas Hajastano motiną nukakti, bet taip jau atsitiko, kad iš tikrųjų taip nėra. Kaip ir kitos vietos Jerevane, taip ir modernaus meno laiptai tuo metu buvo remontuojami. O jei atvirai: kol kas statomi. Taigi beveik iki viršūnės užsikari laiptais, o tada, jei nori pasiekti pačią viršūnę, tenka lipti laikinais mediniais laiptais, pereiti neremontuota gatvele, ir jau esi tiesiai priešais didžiausią skulptūrą. Motina Armėnija. Mayra Hayastan. O dar galima pasigrožėti ir Jerevano panorama. Išnykstančia Ararato auroje. O nuo viršūnės matėsi, kad Jerevane yra netgi keletas cerkvių. Kaip ir reikėjo tikėtis, Armėnija juk irgi stačiatikiška šalis (nors ta stačiatikybė kažkuo skiriasi nuo gruziniškos ir rusiškos, viena rytietiška, kita orientalistiška, kuo tai skiriasi: taip ir nesupratau). Mačiau, kad kažkur yra labai didelė katedra, kurią kaip ir maniau kada nors apžiūrėti. Nes šiaip tikrai ji labai didelė buvo.

    Tačiau nė nepriėjus katedros, prieš akis iškilo kitas didelis pastatas. Dvigubas pastatas. Tada dar nežinojau, kad tas pastatas dvigubas. Šiaip buvo panašus į cirko pastatą. Priešais jį, visai netoli jo stovėjo Laimos laikrodis. Spėju, kad jis visai ne Laimos laikrodis ir su Laima (tiek baltų deive, tiek šokoladu) nieko bendra neturėjo, tačiau buvo labai panašus į Laimos laikrodį (tą, kuris Rygoje stovi). Šalimais buvo didelis parkas su daugybe visokių kavinių ir kitokių nesąmonių (Jerevanas garsėja milijonais visokių kavinių, kur reikia pasėdėti bent po vieną kartą kiekvienoje), o prie pat gatvės ir tas didelis cirko pastatas. Vienoje to cirko pastato pusėjo: Operos ir baleto teatras, o kitoje – Nacionalinė filharmonija. Kai pagalvoji, tai šiaip jau vietos taupymas. O kodėl ne.
    Nuo ten gatvė ėjo tiesiai (galiausiai išsukome iš tos žiedinės gatvės), ėjome tiesiai tiesiai, pro atseit Jerevano senamiestį, bet matėsi, kad visi pastatai tikrai nėra labai seni. Tiesą sakant, nelabai aišku, kurio meto. Europietiško senamiesčio tikrai nepriminė, stalinine ar kitokia tarybine statyba irgi nekvepėjo, šiaip tik akmenimis kvepėje, nes kai kurie akmenys turi savybę skleisti kvapą, kai juos kepina saulė. O saulės Jerevane tikrai netrūko. Vėliau sužinojome, kad jos šiek tiek trūko, lyginant su senesniais laikais. Bet apie tai vėliau.

    Pro tuos neaiškus pastatus, priėjome didžiulę aikštę. Aikštė šiek tiek ne tokia, kaip mes įsivaizduojame, nes po tą aikštę važinėjo mašinos. Vienu žodžiu tokia didelė sankryža. O kitoje tos sankryžos pusėje: vaikų parkas. Tikrai taip ir vadinosi: Vaikų parkas. Nors šiaip eilinis parkas ir kažko labai vaikiška jame nebuvo, tik daug vaikų žaidė jame. Nors galėtų ir daugiau žaisti, turint omeny, kad tuo metu buvo mokyklos atostogos.

    Jerevano gatvės visos atrodė daugiau mažiau vienodai. Nustatytos tais pačiais pastatais. Tokio paties stiliaus ir sukrautais iš tokių pačių akmenų. Bet pirmą dieną viskas atrodė visai kitaip. Palyginus su Tbilisiu, kur viskas dar buvo šiek tiek apgriuvę, ir šiaip stilistiškai Jerevanas visai skirtingai atrodė. Žinant, kad jis visai netoli Tbilisio. Ir mašinos ten važinėjo šiek tiek lėčiau. Netgi praleisdavo pėsčiuosius, o tai buvo tikrai keista. Kur tos vokiškos magistralės, kuriomis galima lėkti bet kokiu greičiu? Tai buvo kažkas keista Jerevane, ko niekaip negalėjau suprasti.

    Vienoje iš tų gatvių buvo tokia kavinė. Vadinosi „Meno knygų kavinė“. Knygų ten buvo, kavos buvo, meno irgi buvo. Beveik teisingas pavadinimas. Netgi rūkyti ten buvo galima. Nors nelabai keista, Armėnijoje daug kur rūkyti galima. Kaip ir Gruzijoje. Čia vėliau bus tas epizodas apie rūkymą.

    Bet šiaip centras visai nieko vieta. Ir saulės daug. Todėl karštoka. Bet tam reikalui visame Jerevano centre pilna fontanų, iš kurių galima gerti. Nors, sakoma, kad vanduo nėra valytas ar kitaip apdorotas, tad nelabai patartina iš jų gerti, bet nieko bloga neatsitiko. Kaip ir po Tbilisio fontanų vandens. Nenumiriau. Alergijos irgi nebuvo jokios. Tad tikriausiai tą vandenį tikrai galima gerti.
    Pabandėme pereiti dar Jerevano pakraščiais. Iki pačių pakraščių tikrai nenuėjome, per toli būtų, tik šiaip, už žiedo. Nors spėju, kad dauguma užsieniečių iš žiedo retokai išeina. Maždaug tik tada, kai reikia kur nors kitur važiuoti, o visos autobusų stotys (Jerevane yra ne viena) yra už žiedo. Bet apie tai irgi šiek tiek vėliau.

    Tuose Jerevano pakraščiuose nieko labai gera nebuvo. Kaip ir visuose miestuose: daug pastatų, gatvė, ja važiavo mašinos, kai kurie pastatai buvo apgriuvę, kai kurie tarybiniai, vienu žodžiu tik tiek. Pabandėme pereiti dar vienu gyvenamuoju rajonu, ne tarybiniu, bet tuo tikriausiai iš senesnių laikų, su privačiais namais. Tomis gatvėmis jau nebevažinėjo jokios mašinos ar kitokie automobiliai, atrodė, lyg eini slaptomis gatvelėmis, nors iš tikrųjų taip nebuvo, kelias vėliau ėmė leistis žemyn. Nekeista, Jerevanas stovi vis dėlto lyg dauboje, lyg lygumoje, lyg ant kalno šlaito. Tad teko labai stačia gatve leistis žemyn, atsidūrėme jau pusiau tarybiniame rajone su lyg tarybiniais namais, ir vėl buvome žiedo viduryje. Grįžome centran. Saulė dar nesileido, tačiau debesys kaupėsi, lyg žadėjo lietų, o gal dar ne, bet laikas dar ne visai vėlyvas. Kadangi netikėtai atsidūrėme priešais Operos ir baleto teatrą, prie kurio buvo daugybė kavinių, nutarėme užsukti į vieną iš jų.

    Mes tik įėjome ir prisėdome (ne įėjome, tiesiog užėjome, užsukome, nes visos kavinės lauke buvo, su skėčiais nuo saulės, o gal nuo lietaus), ir staiga ten prasidėjo drama. Viena klientė pradėjo dėl kažko aiškintis su padavėju. Dažniausiai tai reiškia, kad kažkas blogai paskaičiavo ar įrašė ar panašiai (nes matėsi, kad ta klientė šiaip jau ruošėsi išeiti), tad Minu iškart nusprendė, kad reikės gerai patikrinti sąskaitą. Nesu tikras, kad ji aiškinosi dėl sąskaitos, nes viską kalbėjo armėniškai. Bet prieš tikrinant sąskaitą reikia pirma tos sąskaitos sulaukti, o norint paprašyti sąskaitos reikia užsisakyti. O tai nebuvo labai paprastai. Ir tikrai ne dėl to, kad mes nekalbėjome armėniškai ir nemokėjome skaityti jų rašto. Bėda buvo ta, kad kol ta klientė aiškinosi su vienu iš padavėjų, visi kiti padavėjai stovėjo šalimais ir klausėsi. Daugiau nieko ir nedarė, tik klausėsi. Nė vieno žodžio neištarė. O mes turėjome laukti, kol visas tas barnis baigsis, nes iki to niekas nekreipė jokio dėmesio į tai, ar kam nors iš esančių ko nors reikia, ar yra kokių naujų klientų ir panašiai. Mes buvome ne vieninteliai. Kartu su mumis atėjo dar vienas užsienietis, irgi ramiausiai sėdėjo, laukė, kol baigsis tas pasiaiškinimas, ir tik tada gavo meniu. Tarp kitko ir mus, ir tą kitą užsienietį aptarnavo padavėjai, kurie barnio metu tik stovėjo ir klausėsi, ir neištarė nė žodžio. Gal pas juos kokie apmokymai vyksta darbo metu: „Susidariusių konfliktinių situacijų sprendimas“?

    Bet ne tai svarbiausia, meniu galiausiai sulaukėme, išgėrėme tiesiog kavos, sulaukėme netgi sąskaitos. Sąskaita buvo labai tvarkinga, du puodeliai juodos kavos, daugiau nieko, priskaičiuoti dar dešimt procentų. Kaip aptarnavimo mokestis. Gal aptarnavimas ir nebuvo vertas tų dešimties procentų, bet ką jau padarysi, jei tokia tvarka, tai tokia tvarka. Susimokėjome. Tiesą pasakius, sumokėjome šiek tiek daugiau, su visais mokesčiais viskas kainavo 670 dramų, o mes į lėkštutę padėjome 700. Dažniausiai, jei nepasakoma „Grąžą pasilikite sau“ ar kažkaip panašiai, tikimasi, kad grąža bus vis dėlto atnešta. Ne visada. Prisimenu, kad buvo laikai Lietuvoje, kai smulki grąža buvo savaime suprantama kaip arbatpinigiai. Tikriausiai Armėnijoje vis dar taip pat. Laukėme. Dar palaukėme. 30 dramų (maždaug 20 centų). Dar palaukėme. Susidarė toks jausmas, kad niekas jokios grąžos nešti nesiruošia. Pinigai šiaip ne dideli. Už 20 centų Jerevane nelabai ką nusipirksi. Gal nebent degtukų dėžutę. Tačiau tai vis dėlto mūsų pinigai, o ne to padavėjo. Be to, aptarnavimas tikrai nebuvo vertas dar tų papildomų trisdešimties dramų. Kadangi Minu tikrai nesiruošė palikinėti kokių nors papildomų arbatpinigių, o padavėjas tuo labiau nesiruošė nieko nešti, teko jam užsiminti apie grąžą. Gavome. Visus 30 dramų.

    Iš tikrųjų apsiniaukta buvo ne be reikalo. Lyti tikrai ruošėsi, netgi vienas kitas lašas nulašėjo. Pagalvojome apie ėjimą namo. Ne mes vieni. Tas užsienietis, kuris sėdėjo šalia mūsų, staigiai sukapojo, kas jam buvo atnešta (daug kas), ir staigiai išskrido. Lyg būtų nesusimokėjęs. Bet susimokėjo. Mačiau. Kiek mokėjo, tikrai nežinau, ir dar labiau nežinau, ar jis paliko tuos papildomus arbatpinigius. Bet tai jau ne mūsų reikalas. Užsukome namo.

    Namie nebuvo nieko valgoma. Visgi tai ne mūsų namai, o šiaip viešbutis. Su virtuve ir valgomuoju, tačiau norint ką nors valgyti, prieš tai reikia nusipirkti ką, nes viešbutyje tik arbatos buvo galima išgerti. Bet kuriuo metu. Šiek tiek palijo. Nelabai daug, bet vis tiek palijo. O mes pabandėme ieškoti ko nors valgoma. Kadangi visgi buvome Armėnijoje, norėjome rasti ko nors armėniška. Kažkodėl širdis jautė, kad kažkas armėniška gali būti tik visokie šašlykai ir panašu, o tai nelabai buvo įtraukta į meniu. Be to, dieną jau buvome vaikščioję po Jerevaną, kažkokių armėniškų restoranų nelabai matėsi. Tiesą sakant, kažkokį vieną lyg ir matėme. Ne vieną. Vienas atrodė labai brangiai, kitas buvo nearti, trečias dar kažkuo užkliuvo, bet į vieną iš tokių užėjome. Galima sakyti beveik pataikėme. Nors, jei visai atvirai, tai rinkomės rinkomės, ir visiškai nepataikėme. Restorane buvo daugiau gruziniško maisto nei armėniško. Nors gal buvo panašiai, tad tikrai restoranas buvo ne armėniškas. O iš valgomo maisto, tai yra, be mėsos, buvo tik chačiapuriai. Tie patys, kuriuos jau buvome ištisai valgę Gruzijoje. Užsisakėme dar kartą. Gal armėniškai gruziniški chačiapuriai šiek tiek skirsis. Nelabai kuo skyrėsi, bet daugiau nebuvo kas daryti.

    Mūsų kambarys buvo visiškai tuščias. Ryte dar matėsi indas, o dabar tame didžiuliame, beveik dešimtviečiame kambaryje buvome tik mes dviese. Kaip ir visai neblogai.

    Kitą rytą Ararato tekančios saulės spinduliuose nepamačiau. Turiu prisipažinti, kad Ararato tekančios saulės spinduliuose nepamačiau ir kitais rytais. Bet kadangi Araratas labai puikiai matėsi iš mūsų viešbučio ir ne tik tekančios saulės spinduliuose, tad manau, kad labai daug ir nepraradau. Bet gal kada nors reikės grįžti atgal, pasižiūrėti, kaip jis vis dėlto atrodo tekančios ir besileidžiančios saulės spinduliuose, nes saulė turėtų leistis už Ararato.

    Rytas buvo toks įdomus. Kadangi mūsų kambaryje nieko nebuvo, tai niekas netrukdė miegoti. Labai ilgai miegoti nesinorėjo, bet tai buvo viena iš tų dienų, kai atsibundi, lyg ir jautiesi labai gerai išsimiegojęs, bet iš kitos pusės pagalvoji, ar reikia dėl ko nors keltis anksti. Kaip ir didelio reikalo lipti iš lovos nėra, ir sau ramiai toliau miegi. Po to vėl atsibundi, ta pati istorija. Ir taip be galo be krašto. Man atrodo, visą dieną būčiau galėjęs miegoti, tačiau kažkodėl pagalvojau, kad gal būtų visai neblogai ir keltis, nes lyg buvome susitarę susitikti su viena pažįstama armėne, Arusiak, o ji tikrai neturi daugybės laiko.

    Tad kažkur apie dešimtą valandą ar panašiai galiausiai išsiropščiau iš lovos. Į viešbučio kainą kaip ir buvo įskaičiuoti pusryčiai, tik bėda, kad niekas nesakė nuo kelių iki kelių valandų galima valgyti tuos pusryčius. O juos dažniausiai galima valgyti tol, kol tie pusryčiai yra. O jie yra tol, kol niekas jų nesuvalgo. Kadangi pusryčius gamindavo kiekvieną rytą, maždaug tiek, kiek tuo metų yra svečių, tad kuo anksčiau atsikeli, tuo didesnė tikimybė pusryčiauti, o kuo vėliau: tuo didesnė tikimybė, kad kažkas jau viską bus suvalgęs.

    Tą rytą mes sugebėjome atsikelti maždaug tuo metu, kai viskas buvo jau suvalgyta, viešbučio administratorė (blondinė), pasakė, kad viskas tikriausiai suvalgyta, ir kaip ir nieko daugiau nepasiūlė. Teko pasitenkinti kava, kurios, ačiū dievui, dar buvo likę. Susiskambinau su Arusiak, kadangi ji dirbo visai netoli mūsų, tad susitarėme susitikti pietums. Tiesa, laikas šiek tiek keitėsi, minutės tai vienon tai kiton pusėn ėjo, tad visiškai susipainiojau. Laiko dar buvo, nusprendėme pasėdėti kavinėje tiesiai prieš viešbutį. Kur ir, bent jau kaip aš maniau, ir turėjome susitikti su Arusiak.

    Pasirodo, kad aš viską supratau visai ne taip. Arusiak mūsų laukė. Netgi siuntė žinutę. Kurią aš praleidau. Galiausiai netgi pradėjo ieškoti, bet nebuvo labai supykusi. Juk šiaip jau ne kasdien į svečius atvažiuoja pažįstami, kurių esi nematęs jau kokius dešimt metų. Su Arusiak susitikome po beveik vienuolikos metų nesimatymo. Tikriausiai abu nelabai pasikeitėme per tuos metus, nes iškart pažinome vienas kitą.

    Arusiak pasiklausė, kodėl mes sėdime toje vietoje. Tiesiai prie žiedinės gatvės, ir nuvedė mus į, bent jau jos manymu, tinkamesnę vietą. Ji patvirtino, kad armėniška virtuvė yra šašlykai ir kitokie mėsos gaminiai, tad viskas, ką ji galėjo pasiūlyti, užsienietiška kavinė su salotomis. Ji pati irgi nelabai valgo mėsą, tad labai savęs irgi nenuskriaudė.

    Ji ir papasakojo visokiausių juokingų istorijų. Iš pradžių labai juokėsi dėl 30 dramų, juk tikrai tai ne patys didžiausi pinigai, bet iš kitos pusės, tikrai, juk tai mūsų pinigai, o gal mums tų pinigų tikrai reikia. Tačiau pasirodo, kad Jerevane tai gana įprasta. Kad ir taksi. Kartais juk būna, kad neturi lygiai tiek, kiek išmušė skaitliukas. Turi šiek tiek per mažai arba per daug. Jei, pavyzdžiui, skaitliukas rodo septynis tūkstančius, o pasirodo, kad klientas turi tik penkių ir dešimties tūkstančių dramų kupiūrą (dvidešim penki ir penkiasdešimt litų), taksistai dažniausiai neturi grąžos iš dešimties tūkstančių. Tad jie dažniausiai labai maloniai pasako, kad gali paimti dešimt tūkstančių. Nė vienas jų kažkodėl nenori imti penkių tūkstančių. Tik visą vieną kartą jai buvo pasitaikę, kad taksistas, kuris neturėjo grąžos iš dešimties tūkstančių (o Arusiak turėjo tik tokią kupiūrą), pasakė, kad pinigų neims. Netgi nenorėjo palaukti, kol ji nueisi į darbą ir pasiskolins iš bendradarbių. Man atrodo, kad tada ji vis dėlto sumokėjo. Juk vis dėlto tai apie dvidešimt litų, ne šiaip kokie centai.

    Bet ne viskas taip jau blogai toje Armėnijoje. Pasijuokėme iš Gruzijos, kur visos moteriškės vaikšto juodai apsirengusios, o patys gruzinai dažniausiai kalba tik gruziniškai. Važinėja magistraliniu greičiu ir niekada nepagalvoja, kad galima būtų pėsčiuosius praleisti. Pasirodo, visai taip pat buvo ir Armėnijoje. Tačiau bent jau Jerevane dabar viskas pasikeitė. Dar prieš metus ten irgi visi skraidė vaizduodami Šumacherius, tačiau kai įstatymai sugriežtėjo, baudos ne tik padidėjo, bet ir buvo pradėtos taikyti, pėstieji po Jerevaną gali vaikščioti saugiai: galima eiti per gatvę bet kur, nesibaiminant, kad tave mašina nutrenks. Ir taip pat nesibaiminant, kad mokėsi baudą už gatvės perėjimą ne vietoje ir ne laiku. Nors tai, kad nutrenks mašina, vis tiek dažniausiai labiau sustabdo.
    Dar išgirdome visokių istorijų apie Azerbaidžaną. Pati Arusiak irgi sakė, kad ji neturi nieko prieš azerus. Turi daug pažįstamų azerų, su kuriais puikiausiai sutaria, ir nieko bloga apie juos negali pasakyti. Tačiau jų valdžia. Mes pasiskundėme, kad negalime važiuoti į Azerbaidžaną dėl tos kvailos vizų sistemos, ir paklausiau, kas būtų, jei ji pabandytų važiuoti į Azerbaidžaną. Žinoma, po Kalnų Karabacho konflikto (kuris dar nesibaigęs), santykiai įtempti. Bent jau Arusiak manymu, ji į Azerbaidžaną irgi nepatektų. Ją nušautų nespėjus nė peržengti sienos. O jei ant tos sienos jį viešai sudegintų armėnišką pasą. Greičiausiai vis tiek nušautų. Prieš keletą metų vienas azeras Vengrijoje nužudė armėną. Religinis nacionalinis konfliktas. Vengrijoje, kaip ir daugelyje valstybių tikriausiai būtų, jis buvo suimtas, pasodintas į kalėjimą, iškelta byla, teismas ir t.t. Azerbaidžanas pradėjo ginti savo pilietį. Ne ginti. Tiesiog teigė, kad jis yra Azerbaidžano pilietis, tad jis turėtų atsakyti pagal Azerbaidžano įstatymus, o Azerbaidžano įstatymai irgi numato bent jau įkalinimą už žmogžudystę. Azeras grąžintas namo. Kur vietoj įkalinimo buvo paskelbtas tautis didvyriu, gavo butą, kažkokią tarnybą ar pensiją kažkur ir pan.

    O šiaip daugiau nieko nauja nepapasakojo. Pastebėjau, kad Gruzijoje negalima eiti į cerkves nepadoriai apsirengus, tad paklausiau, kaip Armėnijoje. Pasirodo, Armėnijoje kol kas nėra jokių reikalavimų drabužiams, norint užeiti į cerkvę. Bet gruziniška mada jau ateina ir Armėnijon. Vis daugiau ir daugiau asmenų pradeda žegnotis kelis kartus pravažiuodami cerkves. Įdomi mada. Dar pasakė, kad mums labai pasisekė, nes tuo metu Jerevane buvo tik kokie 30 laipsnių šilumos, o savaitę prieš tai buvo net visi 40. Žmonės tiesiog tirpo, tik kai pagalvoji, pas juos karštis sausas, visgi kalnų viduryje, ką jau čia pritirpsi. Va pabūtų Rytų Azijoje, kur būna ne daugiau kaip kokie 35, bet drėgmė irgi siekia. Kokius 90%, pradžiai, kad per maža nepasirodytų.

    Dar pasiūlė ką čia galima apžiūrėti Jerevane. Pirmas pasiūlymas: Sergejaus Paradžanavo muziejų. Vienas iš tarybinių kino režisierių. Taip valgėme salotas ir sumuštinius. Laikas buvo nelabai ankstyvas. Arusiak jau skambino iš darbo gal trečią kartą, Arusiak netgi pasipiktino, ko jiems ten trūksta. Tada pasižiūrėjo į laikrodį ir suprato ko. Bet tikriausiai jai nelabai reikia būti labai laiku darbe, nes, nors ir baisiai pakraupusi, nelėkė atgal, o dar nuvedė į duonos parduotuvę. Ne pigi ta parduotuvė, bet tai vieta, kur ji dažniausiai apsiperka. Išleidome ją dirbti. Nelabai kas liko, o mes patraukėme Sergejaus Paradžanavo muziejaus link.

    Reikėjo pereiti skersai išilgai visą Jerevaną, nes tas muziejus buvo ant priešingos pusės. Turėjau omeny Jerevano žiedą, ant kitos žiedo pusės, ant aukštų upės krantų, tačiau ta upė labiau upelį vos sruvenantį priminė, ne tikrą upę. To muziejaus iškart neradome, labai užslėptas buvo, tačiau spėjome kaip tik prieš uždarymą. Tiesą sakant, ne visai prieš uždarymą, prieš pat uždarymą niekas būtų ir neleidęs vidun, nes likus maždaug kelioms minutėms iki uždarymo buvo maloniai pasakyta, kad jiems jau laikas užsidaryti.
    Sergejaus Paradžanavo filmų ten nerodė, netgi ištraukų nebuvo, kol kas nė vieno iš jų ir nematėme, nors Arusiak užtikrino, kad juos galima pažiūrėti internete. Tiesiog režisieriaus gyvenimas, nuotraukos iš namų, ankstyvos ir vėlyvos vaikystės, nuotraukos iš filmų, dekoracijos, eskizai. Šiaip įdomiai tie filmai atrodė. Netgi norisi kokį vieną pažiūrėti. Pradžiai gal tik vieną, nes, nors jie ir buvo gan neigiamai vertinami Tarybų Sąjungoje, kažkodėl jaučiu, kad tie filmai per daug gilūs, su sudėtinga fabula, ir, tikriausiai, gana sunkūs. Nežinau. Čia jau reikia spręsti tiems, kurie žiūrėjo. Arba man, po to, kai pažiūrėsiu.
    Saturday, September 20th, 2014
    7:56 am
    Kaip nenusilaužti liežuvio beieškant Kazbeko kalno (Gruzija VII)
    Pirma, ką reikėjo padaryti nusigavus į Stepantsmindą, žinoma, turėjome susirasti kur gyventi. Net ir Stepantsmindoje tai neturėtų būti sudėtingiausia užduotis. Minu iš kažkur buvo susiradęs, kad Stepantsmindoje yra nuostabi vieta su nuostabia močiute, kuri puikiausiai gamina ir panašiai. Viskas, labai puiku, tik bėda, kad adreso – nėra, viešbutis vadinasi Kepino, tai turėjo būti viešbučio šeimininko ar šeiminkės vardas ar kažkas panašaus. Adreso nelabai yra, bet iš idėjos kažkas iš kaimo gyventojų turėtų žinoti. Šiaip jau beveik visi tame kaime turėtų pažinoti vieni kitus, kaip įsivaizdavau. Tad beeinant kažkuriuo keliu, paklausėme kažko, atsakymas buvo: taip taip, žinau, va čia. Ir nusivedė pas save namo. Kadangi aš nelabai žinojau, kaip ten viskas atrodo, tai nieko ir nesakiau, o Minu nusprendė, kad pataikėme visgi ne ten, šeimininkė atrodė visai ne taip, kaip jis matė nuotraukose. Reiškias einam lauk.

    Iš tikrųjų, tai ne nespėjus išlipti iš autobusiuko jau stovėjo keletas moteriškių, besiūlančių savo namus. Supratau, kad konkurencija visgi šitame kaime didelė. Bet turistų irgi nemažai atvyksta, tad kaip nors pasidalina jos juos. Tik va jeigu žinai, kur nori eiti, gali ten ir nepatekti. Ne mums vieniems taip atsitiko, kad kai paklausi bet ko gatvėje kaip patekti į, tarkime, „Jūratės ir Kastyčio“ viešbutį, tas kažkas gatvėje pasakys, kad žino, kaip patekti, ir nuves pas save. Gali nuvesti ir pas „Eglę žalčių karalienę“ ir pas bet ką kita. Ir tai dažniausiai reikš pas save. Pabandėme paklausti policininko, gal jis žinos, kur čia tie Kepino namai, bet policinkas pasiūlė grįžti prie autobusų stotelės, ten žmonės renkasi, kurie siūlo savo namus. Vienu žodžiu, Kepino namų greičiausiai nerasime, nes prie stotelės moteriškės dar gali ir užmušti viena kitą, beįrodinėdamos, kad Kepino – tai būtent ji, o ne jos kaimynė.

    Taigi praėjome atgal pro google parduotuvę. Nemeluoju, parduotuvė taip ir vadinosi google, perėjome per upę, atsidūrėme kitame kaime. Nors gal ne taip, iš Stepantsmindos miestelio nuėjome į Gergečių kaimą, pas ponią Nazi. Taip ir vadinosi, Nazi namai. Šita vietelė buvo ir „Lonely planet“ įrašyta ir netgi šioks toks adresas duotas.

    Toks tradicinis gruziniškas namas, du aukštai, pirmame aukšte tikriausiai gyvena šeima, antras aukštas skirtas svečiams, tai yra visokio plauko turistams. Ten yra netgi virtuvė, vonia ir tualetas, kadangi visi gruziniški kaimai pasižymi viešo maitinimo įstaigų trūkumų, tai pas ponią Nazi dar buvo galima ir valgyti. Daugelis taip ir darydavo: pusryčius ir vakarienę valgydavo namie, pietus irgi panašiai. Bet apie pietus vėliau.

    Ponios Nazi namai irgi atrodė, kad va sugalvojo šeimyna vieną dieną, o kodėl gi mums neatidarius viešbutuko, vis tiek turistų daug plaukia, vis šiokio tokio pinigo prisidursime. Galvojo, galvojo, nusprendė, kad va svetainė gana didelė, joje tilps daug lovų, tai stalą tikriausiai tik išnešė, o visas kitas spintas ir komodas taip ir paliko, sustatė lovas ir va, miegamasis padarytas. Kiti kambariai irgi tikriausiai panašiai paruošti. Žinoma, gal ir visai įdomu, be to, ne pirmą kartą matėme tokius vaizdus. Pati ponia Nazi, nors kalbėjo puikiausiai angliškai, sakė, kad angliškai nemoka. Mes panašiai ir žinojome, kad šeimininkė nekalba, užtat dukra labai gerai kalba angliškai, todėl netgi paklausėme, o kur jūsų mama. Sužinojome, kad mama vis dėlto ji pati. Įdomiai taip gavosi.

    Na, bet namie nelabai buvo ką veikti, šiaip buvo galima sėdėti balkone ir žiūrėti į kalnus. Tiesiai iš balkono labai gražus kalnas matėsi, ir dar matėsi Stepantsmindos miestelis. Žinojau, kad tame miestelyje be google parduotuvės ir Kepino namų turėtų dar kažkas būti, todėl pabandėme nueiti patikrinti, kuo vis dėlto garsėja ta Stepantsminda.

    Vėl reikėjo pereiti upę, iš Gergečių į Stepantsmindą kitaip nepatenkama, būtina pereiti upę. Miestelis toks kaip miestelis. Jame buvo bankas. Tuo metu jau uždarytas. Didelis viešbučio kompleksas. Ten tikriausiai ir lankosi dar kas nors. Bent jau tarybiniais laikais tikrai turėjo daug kas lankytis. Muziejus. Kaip ir kiekvienas save gerbiantis miestas turėjo ir muziejų, bet į jį jau nėjome. Ir cerkvė. Žinoma, o kaipgi be cerkvės. O daugiau kaip ir nieko labai nebuvo. Tekėjo upelis. Šį kartą tai buvo ne Mtkvaris, o kažkokia kitokia kalnų upė, ėjo kelias, kiek žinojau, einant tuo keliu galima patekti tiesiai į Rusiją, tikriausiai į Osetiją, nors nesu šimtu procentu tikras. Kelios Stepantsmindos gatvės buvo remontuojamos, o šiaip daugiau ten nieko ir nebuvo.

    Tiesa, iš tikrųjų tai buvo, dar viena parduotuvė ir baras-restoranas. Kadangi saulė gražiai švietė, laikas dar buvo visai nevėlyvas, nusprendėme ten ir pasėdėti. Pabandėme užsisakyti vyno. Nors mergina angliškai kalbėjo, bet kas yra naminis vynas – nesuprato. Pabandžiau paklausti rusiškai. Turi ir vyno. Kiek kainuoja. Iš pradžių pasakė, kiek kainuoja viena taurė, tada perklausėme, o kiek litras, ir pirmas atsakymas buvo aštuoni lariai. Šiaip brangiau nei kitur, bet suprantama, visgi kalnai. Tačiau lyg kilo klausimas, o gal ne aštuoni. Nors aš aiškiausiai girdėjau netgi gruziniškai, kad vis dėlto aštuoni. Perklausta, perderinta – penkiolika. Maždaug paskaičiavo kiek čia taurių, ir kainą užkėlė. „Tačiau ką tik sakėte, kad aštuoni“. Vaimė vaimė. Tikrai, tikrai taip ir pasakė: „Vaimė vaimė“. Kaina grįžo atgal, aštuoni. Dar bandžiau užsakyti raugintų žalėsių, labai geras dalykas prie vyno, bet, kaip visada, angliškai nesuprasta, bandžiau pagal gruzinišką meniu užsakyti, maždaug toje pačioje vietoje, meniu, žinoma, surašytas skirtingai, ir kai atnešė, supratau, kad užsakiau sūrio, o ne jokių raugintų gėrybių. Irgi neblogai, sūris prie vyno tinka, išmokau naują gruzinišką žodį (kurį labai greitai užmiršau), ir sau ramiausiai sėdėjome ant saulės.

    Kadangi vynas šiaip buvo visai skanus, nusprendėme, kad galima ir namo parsinešti. Kaip tik parduotuvėje priešais buvo ir vyno. Visokiausio. Ir brangesnio ir pigesnio. Po dešimt larių, pvz. Kadangi ką tik buvome išgėrę vyno už aštuonis restorane, tai visai nesinorėjo pirkti už dešimt iš parduotuvės. Pardavėja suprato mūsų norus ir netgi pati pasakė, kuris pigesnis. Iš tikro tai teko patiems klausinėti, kiek šitas kainuoja, kiek šitas, o kai atsibodo, žiūrėti, kas ant butelio parašyta. Ten dar viskas senoviškai: kainos rašytos ranka ir užklijuota ant butelio.

    Saulė staigai nesileido, bet mes grįžome namo kaip tik vakarienei. Kai kas jau sėdėjo ir valgė, kai kas dar ruošėsi. Šiaip labai gera sistema kai kam ruoštis, nes jei tuose namuose būtų pilna, tai visi toje virtuvėje ir netilptų. O dabar ramiai sau sėdėjo ir beveik baigė valgyti amerikietis (kurio vėliau ir nebematėme), pora žydų, o daugybė lenkų jau buvo pavalgę.

    Ne veltui aš čia apie tuos lenkus kalbu, nes taip jau atsitiko, kad su tais lenkais teko gyventi viename kambaryje. Kaip jau sakiau, kambarys – didelis, ten lovų buvo gal dešimt, gal ir ne dešimt, bet tikrai ne mažai. Ir pilnas užpildytas, gal kokie aštuoni žmonės ten miegojo, bet tikrai buvo vietos ir daugiau. Kadangi lenkai buvo pavalgę, tai sėdėjo kambary ir triauškė karvutes. Ne latviškas ir ne lietuviškas „Karvutes“, o būtent lenkiškas. Arba jie neseniai buvo pradėję keliauti, arba „Karvučių“ atsargų nemažai turėjo. Bet tikriausiai turėjo ir kitokių atsargų. Pastebėjau, kad yra toks homo sapiens porūšis, kuris į keliones prisiima visokio maisto ir gėrimo, kurio užtenka gana ilgam, nors kelionė trunka ne dieną ir ne dvi.

    Bet šiaip nieko tie lenkai, pavaišino ir mus tomis „Karvutėmis“, o vėliau susiruošė į miestą. Ne viską supratau, ką pasakojo vienas kitam, bet lyg ir normalūs žmonės pasitaikė. Man, žinoma, buvo labai juokingas pats posakis: „Tai gal einam į miestą“, bet Stepantsminda, palyginus su Gergečiais tikrai buvo daugiau mažiau miestas. Prisijungėme ir mes prie jų. Tame didmiestyje Stepantsmindoje dar buvo veikiančių viešojo maitinimo įstaigų, vienoje jų ir prisėdome. Kol gėrėme alų, kažkokia rusė (berods rusė) kažkodėl nusprendė mūsų stalui arbūzą užsakyti. Nežinau kodėl, bet taip jau atsitiko. Skanus arbūzas, daug jų auga Gruzijoje. Ta rusė išėjo anksčiau nei mes, ir, tarp kitko, keliavo ne viena, o su dukrytėmis. Kurios kaip ir mokėjo angliškai. Gal ne labai daug, bet bent jau pasisveikinti ir atsisiveikinti tikrai mokėjo. Mama ir sukomandavo išeinant: "na, ką dabar reikia pasakyti ir kuria kalba?" O kai reikėjo susimokėti, supratome, kad alus – visiškai ne pigus tuose kraštuose. Bet taip visada būna: kažkas pigu, kažkas nepigu, o šiaip kadangi rajonas kalnuotas visiškai prie Rusijos sienos, tai nekeista, kad viskas gana brangu. Tuo labiau, kad jame lankosi daugybė turistų iš visų pasaulio šalių. Toks jau tas Kazbeko ir kiti aplinkiniai kalnai.

    Ir iš tikrųjų į Stepantsmindą žmonės trenkiasi visai ne ant upės kranto vyno pagerti ar kokių sūrių pavalgyti. Mes irgi. Keletas lenkų ir amerikietis jau buvo užsikorę ant kalno, o mes planavome kitą dieną irgi kartis viršun. Ne visam laikui, tik pažiūrėti, kas ten gera, sako, galima netgi prie ledyno prieiti, tad ir planavome kokiu nors būdu galbūt ledyną pasiekti.

    Pusryčiai, tokie paprastesni, arbata, sumuštiniai su agurkais ir pomidorais, dešros papjaustytos. Ir iškart galima pasiruošti pietus. Tada ir supratau, ką ponia Nazi turėjo omeny sakydama „įskaičiuoti pusryčiai ir vakarienė bei pietūs išsinešimui“. Aš kažkaip galvojau, kad ji pati paruoš tą lauknešėlį, o iš tikrųjų ji tik davė maišiukus, į kuriuos buvo galima susidėti sumuštinius, kuriuos reikėjo patiems ir pasidaryti. Maždaug iš tų pačių agurkų ir pomidorų, kuriuos valgėme pusryčiams. Bet vis geriau negu nieko. Kažkodėl žydai pasiūlė lipti ant kalno kartu, tad kartu ir išėjome.

    Kelias iš pradžių visai nepriminė kelio į aukštą kalną. Nors, tiesą sakant, visi keliai dažniausiai iš pradžių nelabai primena jokių kelių į kalną, tik vėliau laukia staigmena, o mes tuo tarpu spėjome pereiti visą Gergečių kaimą. Iš tikrųjų nelabai buvo galima suprasti, kuriuo tiksliai keliu reikia eiti, nes šiaip buvo galima eiti keliu, kuriuo važiuoja mašinos, arba tiesesniu ir, žinoma, šiek tiek statesniu. Beeinant ir befotografuojant apylinkes mus pasivijo pora lenkų, ir kai kelias jau visiškai pasakė, kad nuo dabar aš lipsiu kalnan, o jūs žinokitės, supratau, kad teks eiti ne tuo tiesiuoju, bet tuo ilguoju keliu, kuris ne toks status, nes nei žydai, nei lenkai į kalnus laipioti nėra pratę.

    Tas lipimas šiek tiek užtruko, tačiau negaliu pasakyti, kad tai buvo koks nors baisiai sudėtingas ar sunkus darbas. Bet čia tik man taip atrodė. Minu irgi labai nevargino. Bet pasirodo, kad tik mes taip galvojomoe. Man net keista pasidarė, o ką Izraely ir Lenkijoje kalnų nėra, lyg ir yra, tai ko jiems taip sunku buvo lipti. Lenkai ne šiaip sau skundėsi kalnų sunkumu, jiems dar buvo ir baisingai karšta. Nors tikrai negaliu pasakyti, kad ten būtų buvę nors kiek karšta. Žydai apskritai atsiliko, o mūsų kelias vis vingiavo ir vingiavo aukštyn. Buvome ne vieninteliai lipantys viršun. Keletas gruzinų jau buvo arba užlipę ir grįžo atgal, arba dar tik lipo aukštyn. Bet tik keletas gruzinų ėjo pėsčiomis, nes vėliau supratau, kad dauguma gruzinų vis dėlto važiavo viršun ir žemyn mašinomis.

    Tai irgi dar vienas iš gruziniško keliavimo ypatumų. Ne važiavimas mašinomis, žinoma, pusė pasaulio, jei ne daugiau dabar privalomai važinėja nuosavomis mašinomis. Visai ne. Reikia pastebėti, kad tas kelias buvo visiškai neasfaltuotas, šiek tiek gruntuotas, o bendrai paėmus tai baisiai dulkinas. Gerai, kad nelijo nei tą dieną, nei dieną prieš tai, nei kokią savaitę prieš tai, nes kitaip būtų tekę ne dulkes ryti, o per dumblą klampoti. Nors ne viskas taip baisu. Kelias vingiavo. Nebuvo ilgesnės nei penkiasdešimties metrų atkarpos, kuri būtų buvusi tiesi. Ir dar plius gana į kalną. Kaip ir reikėtų važiuoti atitinkamai. Tačiau gruzinai važiavo ir tais keliais taip, lyg ten būtų kokie Vokietijos autobamai. Ne vien tik Tbilisyje jie taip važinėja pasirodo, visur, kur tik įmanoma. Ir, kaip suprantu, prie kiekvienos cerkvės po tris kartus persižegnoja. Nors, jeigu taip važinėja, tai visai nekeista, kad ir žegnojasi. Aš jų vietoje ir po keturis kartus persižegnočiau. Dėl visa pikta.

    O mes tuo tarpu jau pasiekėme ir daugiau mažiau lygesnę vietą. Tolumoje jau matėsi ir vienuolynas, o gal cerkvė, vienu žodžiu šventa vieta. Į kurią kaip ir galima nueiti bei prieiti. Prieiti galima, bet užeiti... Dar didelis klausimas. Važiuojantys mašinomis, žinoma, privažiuodavo prie pat cerkvės vartų, tiksliau prie švento vandens šaltinio, būtų įvažiavę ir į šventorių, jei kas būtų leidęs, o mes iki tos cerkvės nuėjome pėsčiomis.

    Įdomiai taip pastatyta cerkvė, ant kalno, žinoma, tad iš skirtingų kampų ji skirtingai atrodo. Nelabai galiu pasakyti ar parodyti, kaip atrodo iš kitų kampų, nes turėjome progos apžiūrėti tik iš vieno kampo. Stebėti iš visų kitų kampų būtų buvę per daug pavojinga tiek sveikatai, tiek gyvybei. Tad, kadangi nelabai matėsi visi kiti kampai, bevaikščiojant po šventorių ir befotografuojant gražesnius vaizdus, visai netyčia užlipome ant stogo. Ne mes vieni užlipome ant to stogo, tas stogas apskritai buvo kažkokių gyvenamų patalpų stogas, ir net beveik nesuprastum, visai buvo galima pagalvoti, kad ten tik šventoriaus tęsinys. Bet taip jau atsitiko, kad tai buvo stogas. Gruzinai irgi ten valkiojosi ir fotografavo. Kol neatėjo popas ir nepasakė, kad visi dinkit nuo stogo. Dingome. Tačiau vėliau atėjo kiti, kurie nežinojo, kad ten būtų negalima, ir istorija kartojosi nuo pradžių. Ir man atrodo ištisą dieną, kiekvieną mielą dieną, viskas ten panašiai vyksta.

    Gražioje vietoje pastatyt cerkvė, tiesiog ant aukšto kalno, į visas puses driekiasi skardžiai, kuriais labai gerai galima žemyn nugriūti, bet avys ten ganėsi ramiausiai, aviaganys irgi vaikščiojo, tad ne labai pavojinga ta vieta turėtų būti. Apačioje matėsi Gergečių kaimas ir Stepantsmindos miestelis, ir visos kitos vietovės, kurių beveik nesimatė. Mes į cerkvę net nebandėme brautis, nes didelėmis raidėmis ir piešiniais ir šiaip visaip kitaip buvo parašyta: su šortais negalima. Tik toje cerkvėje buvo šiek tiek pasirūpinta turistais, tad, pvz., buvo padėti sijonai, kad moterys, jei atėjo su per trumpais sijonais, turėtų ką apsijuosti ir eiti vidun. Bet vis tiek ten tvarka buvo per griežta.

    Jau dieną prieš viena lenkė pasakojo, kad iš jos buvo pareikalauta ne tik sijoną apsijuosti (ji ir pati taip padarė), bet dar ir skarelę užsirišti. Ar kažkaip panašiai. Aš apskritai nesupratau, kuo tie šortai kliudo visiems gruzinams, o lenkai tarp kitko persiklausė: „Ar aš eičiau į lietuvišką bažnyčią su šortais“? Kadangi teko atsakyti, kad taip, ir kad tikriausiai niekas nieko nesakytų, gal nebent jei jau labai leistum sau kokiame kaime gal kas ir paburbėtų už nugaros, tačiau ramiai. O Lenkijoje pasirodo į bažnyčią reikia eiti padoriai apsirengus, jokių trumpų sijonų ir panašiai. Na, jie visada buvo labiau tikinti tauta. Taigi į Gergečių cerkvę irgi niekas labai nesibrovė, vien tik dėl aprangos: kas su šortais, kas su trumpomis rankovėmis, kas dar kažkaip, nebuvo nė vieno apsirengusio tinkamai. Išskyrus žydą. Jis ir su ilgomis kelnėmis, ir marškinėliai trumpomis rankovėmis, viskas kaip ir priklauso. Tad vienintelis surizikavo peržengti tą uždraustą slenkstį. Tačiau nepavyko ir jam. Nežinau kodėl, bet jo irgi neįleido. Gal jis ko nors nesuprato, o gal... Taigi iš visos mūsų kompanijos niekas taip ir nepamatė, kaip atrodo ta Gergečių cerkvė.

    Kadangi didelė dalis kelio buvo pereita (iš tikro tai netgi ne didžioji, tik dalis kelio), žydai pasiūlė išgerti arbatos. Tik nereikia pagalvoti, kad kur nors Kazbeko kalnuose yra kavinės ir arbatinės. Visiškai ne. Tiesiog jie patys nešėsi mažą dujinę viryklę, ant kurios ir buvo galima išsivirti arbatos. Iš švento vandens, kurio galima semtis, kiek tik norima. Pasakė, kad žydai turi tokią savybę prisiimti per daug daiktų, daugiau nei jiems reikėtų, tikriausiai dėl kokios nors priežasties. Tad geriame arbatą, grožimės nuostabiais vaizdais, labai šalta tuo metu dar nebuvo, aplinkui ganėsi arkliai ir karvės, tolumoje skambėjo avelių banda, vis atvažiuodavo ir nuvažiuodavao gruzinų visureigiai, piligrimai dažniausiai atvažiuodavo tais visureigiais, o vėliau tais pačiais visureigiais ir išvažiuodavo. O mes išgėrę arbatą, tęsėme žygį tolyn. Aš šiaip galvojau, kad ties cerkve viskas ir turėtų baigtis, kažkur ten netoli turėtų būti ir Gergečių ledynas, tačiau viskas buvo visai ne taip. Iki Gergečių ledyno dar toli toli, o cerkvė buvo tik pusiaukelė. Salelė pasėdėti.

    Išgėrę arbatos, visi pasijuto pilni jėgų, sukapojo tuos sumuštinius, kuriuos buvo atsinešę iš namų (nes jau atseit buvo kaip ir pietų metas), tik aš vienas dar pasilikau šiek tiek vėlesniam laikui, be to, visi dar buvo pilni optimizmo, ryškiai šventos vietos šventoji dvasia šiek tiek padėjo, tad nusprendėme, dar šiek tiek paeiti. Nors gal ten tik aš buvau pilnas optimizmo, ir galvojau, kad iki ledyno turėtų būti visai arti. Nelabai klausinėjome, kas ko tikisi, bet nusprendėme dar šiek tiek paėjėti, gal šiek tiek palypėti ir panašiai.

    Mašinų keliukas baigėsi, prasidėjo visiškai visiškai takas pėsčiomis. Tokiu skardžiu. Šlaitu. Apačioje matėsi toks tarpekliukas, nors ne visai tarpekliukas, upelis, kuris tikriausiai ir pragraužė tą šlaitą, kuriuo mes ėjome. Nors atrodė, kad baisingai baisus skardis, ir neduok dieve koja slystels ir jau taip dribtelėsi, kad greičiausiai tai bus paskutinis dribtelėjimas gyvenime, tačiau apačioje, ant to paties skardžio, buvo ir vienas namukas. O gal net keletas. Žmonės ten gyveno. Iš vieno namuko netgi viešbutukas padarytas. Vienu žodžiu visai graži vieta. Tiesa, šiek tiek vėsoka, bet iš idėjos gyventi galima. Aplink žydėjo purienos ir šilagėlės, augo kažkokie medžiai, tolumoje vis dar stūksojo cerkvė, darėsi vis šalčiau ir šalčiau, teko lipti aukštyn, bet ne taip jau stačiai, šiaip... Kelias į namus daug statesnis nei ten... Vienu žodžiu, ramiai sau ėjome aukštyn upelio šlaitu.

    Teko sustoti pailsėti keletą kartų. Gal porą kartų, nes kelias po truputį po truputį darėsi vis statesnis ir statesnis. Lenkų ir žydų jėgos ėmė sekti. Todėl ir tekdavo ilsėtis ir ilsėtis. Matėsi, kad ryškiai ne su kalnų žmonėmis vaikštome kartu. O ką jie sakytų, jei reikėtų kur nors Seule gyventi?

    Po statesnio skardžio būdavo lygesnis skardis, kur ganėsi arkliai. Kai kurie netgi žmonių nebijojo, darėsi dar šalčiau. Pamatėme iš viršaus nulipančius žmones. Pasirodo tai buvo dar pora lenkų ir pora žydų. Su kuprinėmis. Jie tikrai negyveno jokiuose Gergečiuose, ėjo nuo ledyno ir ten kažkur šaltyje buvo nakvoję. Tai sužinojome vėliau. O tuo metu tiek mūsų lenkai, tiek mūsų žydai, sutikę tautiečius rado daug kalbos. Tikriausiai taip jau būna, kai sutinki tautiečius. Tik aš vienas nelabai sutikau tautiečių ar jei jau sutinku tautiečius, tai nusprendžiu, kad jie ne mano kalibro, tai net nebandau kalbėtis. Iš tikrųjų tai visaip būna.

    Kadangi lenkų ir žydų pokalbiai užtruko, ir vis neaišku buvo, kada viskas baigsis, tad palikome juos pliurpti, lipome toliau. Dabar teko eiti jau nebe upelio šlaitu ar skardžiu, o pačiu upelio krantu. Visiškai šalimais tekėjo tas upelis, pievos žydėjo visokiomis spalvomis, ir buvo pažliugusios. Ledyno dar nepasiekėme, bet ledai ir sniegai jau buvo visiškai prie pat. Pasiekėme pačią upelio pradžią: ne iš žemės jis trykšta, o iš sniego ir ledo. Todėl jo vanduo tikriausiai buvo labai šaltas. Nežinau, nes netikrinau. Pirmuose snieguose ir leduose nusifotografavome (dėl visa pikta), juk vis dėlto gražios ir įdomios būna tokios nuotraukos, kai žmonės vasariniais rūbais ir šliurėmis apsirengę stovi snieguose ir leduose ir apsimeta, kad jiems visiškai nešalta. Nors nelabai šalta ir buvo, vėsoka, bet nelabai šalta. Vis dėlto lipome aukštyn, atseit sportavome.

    Po pirmojo ledyno ir sniegyno prasidėjo linksmiausia dalis. Kai reikia siena lipti kalnan. Visada mėgstu tokias dalis, Korėjoje tai dažniausiai reiškia, kad jau beveik pasiekta viršūnė, va, tereikia užsikarti ta siena, kas trunka dažniausiai apie valandą ar dvi, padėti visas jėgas ir gali džiaugtis, kokie nuostabūs vaizdai, galiausia vėl veikia telefonas... Nors dėl telefono veikimo nelabai jaudinomės, jie vis tiek buvo palikti Gergečių kaime, tad jokio skirtumo, ar jie veikė ar neveikė.

    Nebuvo netgi labai sunku užsikarti ta siena, esu matęs ir sunkesnių lipimo vietų, tad neilgai netgi pasikorę, jau buvome beveik visiškoje sniegynų ir ledynų apsuptyje. Ten stovėjo ir kryžius. Žymintis Toruno perėją. Nežinau, kaip vadinasi ta perėja, bet kažkaip tikriausiai vadinasi. O nuo to kryžiaus matyti ir pats Gergečių ledynas. Iki jo dar reikėjo paeiti kokias dešimt ar penkiolika minučių, per sniegus ir ledus, ne taip jau baisiai, bet ne baisingiausiai šilta ten buvo. Tad aš tik paėjau, kad rasčiau geresnę vietą nuotraukai, o likusį laiką pabuvome prie kryžiaus. Ten irgi arkliai ganėsi, kaip ir visur kitur. Kol visiškai nesušalome, kas reiškė, kad reikia eiti namo.

    Grįždami atgal sutikome žydus, vis dar lipančius viršun ir besitikinčius pasiekti viršūnę. Viršūnės, žinoma, jie nepasiekė. Nes nelabai aišku kur ir kurią viršūnę reikėtų siekti. Beveik prie cerkvės pasivijome ir lenkus. Lenkai visiškai ne kalnų tauta, tad buvo nusprendę aukštyn nebelipti. Pasiekė pirmuosius sniegus ir ledus, nusifotografavo, kad turėtų įrodymą, jog vis dėlto pasiekė, ką norėjo, ir grįžo atgal. Jie dar labai norėjo pafotografuoti cerkvę, kadangi saulė pasisuko, tad nuotraukose viskas dar gražiau matėsi. Per pietus teko fotografuoti prieš saulę. Kažkas matėsi, bet ne taip gražu. O tada jau galiausiai leidimasis apačion.

    Šį kartą nusprendėme, kad kartais galima nukirsti kelią, eiti ten, kur visi normalūs žmonės eina, takais ir takeliais, o ne tais vokiškais greitkeliais, kuriais šumacheriai važinėja. Gal netgi ir šiek tiek saugiau būtų. Tad visiškai saulei ir nenusileidus buvome ir Gergečių kaime, kur sėdėjo ir tie patys žydai, ir tie patys lenkai, kuriuos buvome sutikę besileidžiančius žemyn. Su visais jais teko susitikti ir per vakarienę. Grįžo ir mūsų žydai. Vaikinas buvo nuėjęs iki ledyno, o mergina tiesiog pasėdėjo prie kryžiaus. Jėgos daugiau nebeleido. Lenkai lyg ir gyvi buvo, baisingai nepersistengė, tačiau saulę matė pirmą kartą. Abiejų kojos tiesiog švietė raudoniu. Bet šiaip visai gerai pasivaikščiojome. Tiek iki Gergečių ledyno, tiek atgal.

    Grįžome netgi visai anksti. Iki vakarienės buvo likę dar daug laiko, sėdėjome ir žiūrėjome, kaip atėjo kaimynė pasišnekėti. Visuose kaimuose, tiek Lietuvoje, tiek Gruzijoje, tiek Korėjoje, tiek tikriausiai visame pasaulyje juk žmonės dažnai taip daro: ateina pas kaimynus pasišnekėti. Nežinau apie ką šnekėjosi, bet svarbiausia, kad ta kaimynė ne šiaip sau atėjo pasišnekėti, atsivedė ančiuks pasivaikščioti. Kol kaimynė šnekėjosi, tie ančiukai ramiausiai ganėsi kiemo pievelėje, tačiau didelė bėda buvo, kai reikėjo eiti atgal. Ančiukai ne visai suprato, kad reikia eiti iš paskos. Tiksliau suprato, bet tikrai nesuprato, kad va dabar ir einam, o ne klajojam po griovius, pakeles ir visur kitur. Sunku buvo tai kaimynei ančiukus parsivesti, tačiau kažkokiu būdu parsivedė. Į gretimą namą. Bet ančiukai gražūs buvo.

    Per vakarienę susitikome su naujaisiais žydais ir lenkais. Žydai pasiklausė, iš kur mes atvykę. Daugiau nelabai ir klausinėjo. Lietuva? Ar čia ta šalis, kuri vadinasi taip ir taip. Maždaug taip. Netgi nebuvo girdėję apie tokią šalį. Įdomūs žmonės. Norėjau pasakyti porą žodžių tuo klausimu, tačiau nusprendžiau pasilaikyti geresnei progai, kuri ir neatėjo. O dar atseit mus vadina žydšaudžių tauta. Kad daugelis jų net nežino, nei kur ta Lietuva, nei apskritai, kad toks kraštas yra. Bet šiaip geriečiai žydai pasitaikė, tai ne lenkai.

    Taigi naujieji lenkai, tiksliau lenkė, išstojo visu grožiu ir figūra. Kadangi mes labai stebėjomės, ką tokia gausybė lenkų veikia Gruzijoje (beveik norėjau paklausti, tikriausiai jau visi aplankėte Vilnių, tad dabar laikas Gruzijai), jie paaiškino: yra pigūs bilietai. Nejaugi. Ir kokie čia gali būti pigūs. Pasirodo tikrai pigūs, dvidešimt-trisdešimt eurų pirmyn atgal. Tiek iš Varšuvos, tiek iš Krokuvos. Tuo metu iš Lietuvos dar nebuvo tokių pigių bilietų Gruzijon, bet dabar, man atrodo, jau ir iš Lietuvos sezono metu galima rasti tikrai labai pigių bilietų. Čia tokia teigiama informacija, kurią suteikė lenkė.

    Pavadinkime ją Rekomendacija. Neprisimenu, kuo ji vardu, bet Rekomendacija: labai tinkamas vardas. Pirma užpuolė mūsų žydus: kiek laiko jau keliaujate po Gruziją, tikrai, kaip įdomu, ką galėtumėte parekomenduoti. Jie parekomendavo kažką netoli Gergečių. Kadangi cerkvę ir ledyną jau buvo matę, tad galite pasižiūrėti kaip atrodo netoliese esantis ežeras. Hm, puiku, gal ir nieko. Tada atėjo mūsų eilė. O kiek laiko jūs keliaujate po Gruziją? Trys savaitės? O, ką galėtumėte parekomenduoti? Minu parekomendavo Mestiją ir Svanečius. Tikrai, labai įdomu. Ką dar galėtumėte parekomenduoti. O kas jus domina? Viskas, viskas mus domina. Man visada patinka tie žmonės, kuriuos viskas domina. O kokio velnio jie tada klausinėja rekomendacijų? Jei jau domina viskas, juk labai paprastas: tiesiog eini bet kur ir žiūri bet ką, darai bet ką. Juk VISKAS domina. Jei netinka, tada labai praverstų pasvarstyti, kas vis dėlto domina. Į tą viskas domina atsiliepė žydai. Ar turite „Lonely Planet“? Pasirodo, kad turi. Jei turite, tada skaitykite ir netrukdykite kitų su rekomendacijomis. Bet, žinoma, su rekomendacijomis paprasčiau. Aš dar papasakojau apie Juodąją jūrą. Žinau, kaip atrodo Lenkijos pajūriai, tad pasakiau, kad jei norite tiesiog pagulėti ant smėliuko prie šiltos jūros, nelabai pavyks, nes bent jau Batumis ir tikriausiai kiti paplūdimiai Adžaroje daugiau garsėja akmenimis, o ne baltu smėliuku. Visiems labai patiko. Atėjo dar vienas čekas ir maždaug taip vakarienė ir baigėsi.

    Kadangi mūsų kambaryje buvo ramoka, darėsi vėsoka, tamsoka, iki miesto, t.y. Stepantsmindos jau nebėjome, nutarėme nueiti iki artimesnės parduotuvės. Ne google parduotuvė, bet vis tiek. O ten buvo tik alus, vyno nebuvo, alus irgi nebuvo pats pigiausias. Sėdėjome sau ramiausiai, žiūrėjome į naktinę Stepantsmindą, gėrėme alų. Atėjo mūsų lenkai. Kadangi dieną prieš tai visiems labai parekomendavome parduotuvę su vynu, koks jis pigus, ir šiaip visiems patiko. Tad lenkai buvo nuėję iki tos parduotuvės pamedžioti vyno. Pigaus vyno nerado. Tikriausiai mes buvome nupirkę paskutinį butelį už penkis larius. Jiems buvo likę tik po dešimt larių. Kiek beklausė, tiek dešimt larių, ir tas dešimt ir anas dešimt larių. Nuostabu. Tad ir atsinešė butelį raudono vyno už dešimt larių. Ramus toks vakaras, nes pusė svečių buvo išsikraustė, o kita pusė – užsidarę atskiruose kambariuose.

    Rytas išaušo giedras, kartu pusryčiavo vis tie patys žmonės, lenkai, žydai, čekas, niekam nebereikėjo jokių rekomendacijų, netgi Rekomendacija sau ramiausiai valgė pusryčius (čia kuriam laikui, gerokai vėliau ji vėl pragydo, taip jau visada būna), pona Nazi vėl davo visiems maišiukus susidėti lauknešėlius. Vienu žodžiu nieko nauja po saule nebuvo.

    O mūsų laukė viena tokia įdomi kelionė. Nors kaip ir buvo planuoti išnaršyti ir išžiūrėti visą Gruziją, tačiau visos tos cerkvės ir vienuolynai, ir šiaip kiti gražūs dalykai jau ėmė pabosti. Nors, galima sakyti, didžiąją dalį Gruzijos jau buvome matę, liko dar keletas sunkiai prieinamų rajonų Tušetis su Alaverdžio katedra (kur netgi vietiniai gyventojai gyvena tik vasaromis priimdami turistus, o žiemomis grįžta žemyn į papėdę), Kachečių vyninės... Kuriose gal nieko gera ir neturėtų būti. Tad galutinai nusprendėme, kad gal kuriam laikui Kartvelebiją paliekame, trumpesniam ar ilgesniam laikui užsukime į Hajastaną. Tai yra, Armėniją. Nežinau, kodėl visas pasaulis vadina juos armėnais, jei jie patys vadina save Hajastanu. Bet čia tikriausiai kaip ir su Gruzija: tai Gruzija, tai Georgija, tai Jurgija, o va normaliai ir gražiai Sakartvelo – niekas. Netgi Lietuvių kalbos komisija nusprendė, kad lietuviškai variantas Sakartvelo nėra priimtinas, nes nė viena save gerbianti Europos tauta jų taip nevadina.
    Bet apie tai vėliau arba niekada. Dauguma mūsų bendrapusryčiautojų nusprendė, kad jiems irgi laikas kraustytis iš Stepantsmindos (pavadinta stačiatikių vienuolio Stepono vardu, bet taip, kad liežuvį beveik galima nusilaužti, tikriausiai ne lietuviai pavadino taip), tad po vieną po vieną, po du po du visi vis kur nors kraustėsi. O mums visų pirma reikėjo keliauti bankan ir keistis pinigus. Buvau užmatęs, kad didmiestyje bankas yra, o grynųjų ne per daugiausia buvo likę. Iki Hajastano galėjo ir neužtekti.

    Daiktai sudėti, žemyn per Tergio upę, į didmiestį, per autobusų stotį (jei taip galima tą daiktą pavadinti), tada vėl aukštyn, remontuojama gatve, ir galiausiai pasiekiame banką. Vienintelę vietą, kur galima išsikeisti pinigus. Nors gal ir kitur keistų.
    Patenki į banką... Ir galvoji, kuriame amžiuje čia žmonės gyvena. Šiaip aš nieko prieš, kuo paprasčiau, tuo geriau, tuo mažiau visokių gedimų tikimybė, o atsiradus visokiems gedimams didesnė tikimybė, kad bus galima viską neskausmingai pataisyti. Bankomato tame banke tikriausiai nėra, nesimatė, ir šiaip viskas atrodė, kad tikrai ten neturėtų būti jokio bankomato, o pastatas statytas tais laikais, kai dar niekas apie jokius bankomatus nebuvo nieko girdėjęs. Klausimas ar ten buvo kompiuteriai, ar ten internetas yra – toks klausimas net nekilo. Žinoma, kad nėra. Suprantu, kad gal iš kaimo ir nereikia daug ko tikėtis, bet Lietuvoje net tarybiniais metais bankai šiek tiek padoriau atrodė. Tas bankas irgi atrodė gana padoriai, jei jis būtų veikęs prieš šimtą metų. Dabar šiek tiek nepataikė į madą. Nors ką gali žinoti, gal tokios mados dar grįš. Elektra lyg buvo. Bet svarbiausia, kad pinigus ten buvo galima išsikeisti. Padoriu kursu. O ko dar gyvenime reikia? Tad pinigai iškeisti ir galima toliau keliauti Hajastano link.
    Vėl praėjome autobusų stotį ar stotelę, ten stovėjo mikroautobusas, kuris kaip ir turėjo vežti Tbilisin. Būtų labai neblogai to autobuso nepraleisti, nes jie važinėja kas valandą, o kartais kas pusvalandį. Jis dar buvo visai pustuštis, kadangi mūsų daiktai jau buvo sukrauti, tad visai tikėjomės spėti. Beveik bėgomis pas ponią Nazi, ji netgi labai maloniai pasakė, kad taip taip, tuoj turėtų išvažiuoti, kartais ten vietų nebūna, tai aš paskambinsiu, užsakysiu jums vietą. Iš tikrųjų paprašysiu, kad palauktų, sakau, nieko tokio, spėsime, jei dar penkios minutės, per tiek laiko tikrai tikria spėsime.

    Ir tikrai tikrai spėjome. Mikroautobusas kaip tik ruošėsi išvažiuoti, tad mes dar tikrai juo būtme galėję išvažiuoti. Jei būtume tilpę. Nes, kaip bebūtų gaila, vietų mikruškėje jau nebebuvo. Va taip per penkias minutes tuščia mikruškė tampa visiškai pilna.
    Nieko nepadarysi, teks laukti. Nedidelė bėda, traukinys turėtų būti po pietų, lyg ir, kiek maždaug žinojau, tad galime ir palaukti. Nors gal ir ne, vienu žodžiu buvo visiškai neaišku, ar mes vis dėlto spėsime kaip nors ar nespėsime, bet reikėjo tikėtis geriausia.
    O geriausia iškart ir atsirado. Priėjo toks dėdė, ar jums į Tbilisį? Jei į Tbilisį, tai galiu nuvežti mašina, kainuos šiek tiek brangiau nei mikroautobusu. Iš pradžių jis pasakė kainą, kuri buvo netgi labai daugiau nei mikroautobusu, tačiau kadangi atsirado dar pora vokiečių, kuriems irgi reikėjo Tbilisin, dar šiek tiek pasiderėjome, ir gavosi tik šiek tiek daugiau nei mikroautobusu. Kas nėra labai blogai, vis geriau nei laukti dar kokią valandą. Minu dar išaudė nuostabią mintį, kad jei jau mašina, tai gal jis galėtų nuvežti ne tik iki Didubės stoties, kur šiaip visus normalius keliautojus autobusais veža, bet mes gal netgi primokėtume, ir galėtume atsidurti tiesiai prie geležinkelio stoties. Gal netgi ne visai daug ir reikėtų primokėti. Tačiau tas dėdė tikriausiai pagalvojo, kad mes esame visiškai nesupratingi, todėl pakartojo, kad važiuos ne į geležinkelio stotį, o į Didubę, o jei jums reikia geležinkelio stoties, galite nuvažiuoti iki ten metro. Kad iki ten galima nuvažiuoti metro, mes irgi puikiausiai žinojome, tačiau nusprendėme daugiau nebesiginčyti. Tiek tos, tegul veža ir kuo greičiau, kad tik nepavėluotume į tą mylimą traukinį.

    Beveik laiku buvome Didubėje, iškart radome metro stotį, teko iš naujo pirkti metro korteles. Lyg kažkur turėjo būti autobusai, vežantys ten, kur reikia, bet beveik paprasčiau gavosi važiuoti metro. Išlipame traukinių stotyje. Aš galvojau, kad išlipome traukinių stotyje. O kadangi ten yra kelios linijos, viskas supinta, laiku nepasižiūrėjome į kryptis, ir išėjome laukan ten, iš kur jokios traukinių stoties nesimatė. Bet ji vis tiek turėtų būti kažkur netoliese. Aš taip galvojau. Beveik taip ir buvo. Šiaip negali labai stebėtis, jei Seule išlipi autobusų stoties ar traukinių stoties stotelėje ir išeini ne per reikiamą išėjimą, irgi gali atsidurti tokiame užkampyje iš kur ne tik stoties nesimato, bet apskritai nekvepia niekuo panašiu į stotį.

    Tačiau Tbilisyje manęs nuojauta neapgavo, maždaug šalia turgaus, kažkokia gatve kažkur ir matau tokį didelį pastatą. Tiesiog kvepėte kvepėjo, kad tai – ko ir ieškome: traukinių stotis. Taip ir buvo.

    Tiesa, ta traukinių stotis naudojama visiems tikslams, ir, kiek supratau, stotis buvo tikrai nepagrindinis to pastato tikslas. Visokios parduotuvės kavinės ir restoranai... Galbūt. Tarp kitko, beveik kaip Japonijoje. Kas irgi nėra labai blogai. Antras ar trečias aukštas, bilietų kasos, pagal pardavėjų veidus buvo matyti, kad net neverta joms nieko aiškinti angliškai, iškart paprašiau dviejų bilietų rusiškai. Viską puikiausiai suprato. Pasai. Traukinys juk tarptautinis. Pasai vietoje. Tada prasideda ta įdomiausia dalis, įrašyti vardus. Gruzinai naudoja savo raidyną, tačiau bilietai visgi tarptautiniai, reikėtų kokiu nors suprantamesniu raidynu viską užpildyti. Taip ir padaroma. O tas suprantamesnis raidynas pasirodo tikrai ne lotyniškos raidės, o kirilica. O kaip perskaityti lietuviškus ir korėjietiškus vardus Gruzijos mokyklose, pasirodo, nemoko. Nekeista, Lietuvoje irgi atitinkamų dalykų nėra. Kadangi žinojau, kad bandymas paaiškinti gali ilgai užtrukti, o dėl visa ko norėjosi, kad vardus vis dėlto užrašytų teisingai, iškart sakau: duokit popieriaus lapelį, aš geriau užrašysiu, nes jei bandysiu diktuoti (net ir paraidžiui), bus tikrai ne kas. Turėjau patirties. Ne Gruzijoje. Tame krašte, kur šiaip visi rašo vien tik kirilica. Bandymas užrašyti visuomet greičiausias ir patogiausias būdas.

    Taigi bilietai jau rankose, traukinys, pasirodo, išvažiuoja ne po pietų ir ne prieš pietus, o naktį. Kažkur dešimtą valandą. Neaišku, ar tų vietų bus daug, tad gal ir visai gerai padarėme, kad laiku ten nusigavome. Tačiau dabar buvo kita tokia nelabai didelė bėda: o ką veikti iki dešimtos valandos vakaro. Maždaug dešimt valandų. Šiek tiek mažiau, aštuonias. Bet vis tiek: laiko daugogoka.
    Nėra tai labai didelė problema. Daiktus juk galima padėti kažkur, traukinių stotyse paprastai būna kažkas panašaus į saugojimo kameras. Iš pradžių to civilizacijos stebuklo pabandė ieškoti Minu. Pabandė, ilgai bandė, bet labai nesėkmingai. Tada į medžioklę išėjau aš. Perėjau visą pagrindinį pastatą, nieko panašaus nebuvo, tada perėjau į atsarginius pastatus, ten viskas visiškai panašu ne į saugojimo kameras, o į prekybos centrus. Saugojimo kameros ten irgi yra, tačiau tikrai ne pakankamo dydžio. Tad bandau klausti policininko. Jis pasakė, kad va ten tiesiai ir turėtų būti. Einu tiesiai, staiga durys. Duris paprastai galima atidaryti, bet tos durys buvo daugiau mažiau panašios į tarnybinio išėjimo duris. Gal nedaryti. Tačiau aplink daugiau nieko nebuvo. Netgi tualeto nebuvo. O policininkas aiškiai rodė į tą pusę. Tad duris atidariau. Atsidūriau perone. Pagalvojau, kad gal kažką ne taip supratau, nes jokių kamerų niekur nesimatė.

    Bandymas numeris du. Dar apėjau ratą, kitą ratą, bandžiau ieškoti pirmame aukšte, ten buvo tik tualetai, tada klausiu dar kartą. Šį kartą informacijos. Ar kažko panašaus į informaciją. Šiaip kažkokių darbuotojų, kurių pagrindinė funkcija tikrai nebuvo informacijos teikimas. Sako tą patį, eikite ten tiesiai, o po to į kairę. Vėl einu pro tas duris, kurios panašios į tarnybinį išėjimą, vėl atsiduriu perone, vėl kažkokia ne ta nuojauta, bet kadangi liepta eiti kairėn, tai bandau kairę. Ir dar keli metrai, viena kita kolona, iš už jų tikrai išlenda: bagažo saugykla. Jokių kamerų, žinoma, nėra, tėra tik dėdė, kuris prie kiekvieno daikto pririša po bilietėlį ir saugo. Gal ir ne pats saugiausias būdas, bet vis tiek geriau negu nieko. Taigi daiktai padėti, laiko vis dar maždaug aštuonios valandos, tačiau dabar galima jau ramia sąžine toliau klaidžioti po Tbilisį. Netgi ne po centrą, o po tą tikrąjį Tbilisį, kur žmonės gyvena.

    Tame tikrame Tbilisyje, žinoma, viskas buvo taip, kaip reikia. Gyvenimas virė. Prie pat stoties – didžiulis turgus, vyšnios, čerešnės, pomidorai, agurkai, bulvės, kitos daržovės, persikai, arbūzai, sūriai ir mėsos. Viskas, ko gali prireikti eiliniam žmogui gyvenant. Tik bėda, kad mums bent jau to tikrai nereikėjo. Bent jau tuo metu. Šiaip perėjome tą didelį turgų, gerokai didesnį nei Halės turgus, kuris irgi prie stoties. Keista, sutapimas tikriausiai toks. Nors Rygoje turgus irgi prie pat stoties. Taip jau tikriausiai atsitiko.

    Už stoties, beveik visai šalimais, didžiulis stadionas. Tikriausiai tas pats stadionas, kurį ilgaplaukis vokietis bandė patikrinti. Nors gal ir ne tas, Tbilisyje, kaip labai kosmopolitiškame mieste turėtų būti daug stadionų. Tačiau vis tiek galvoju, kad vokietis lankė būtent tą stadioną. Bet kuriuo atveju, mūsų tas stadionas visai nedomino. Tiesiog buvo. Dar šalimais toks didelis parkas, kur daugiau mažiau pasiturintys gruzinai leidžia sau sėdėti, nes tame parke šiaip jau pilna visokių ne pačių pigiausių užeigų. Bet ir ne pačios brangiausios tos užeigos, tad sėdėti ten vis tiek buvo galima. Tuo ir užsiėmėme, nes vis tiek reikėjo kažkiek laiko praleisti. Jo vis mažėjo, tačiau ne taip jau greitai.

    Taip belaukiant beveik atėjo laikas ir pradėti ieškoti kokios nors vietos pavalgyti. Tada ir supranti, kad esi tame rajone, kur žmonės gyvena, nes jokio restorano, jokios valgyklos, apskritai jokios užeigos, kur būtų galima prisėsti ir ko nors užkąsti nebuvo. Radome vieną. Kurioje nieko nebuvo. Įdomi vieta, nieko nėra. Tad sukam ratą po rato, dar vieną ratą po rato, ir niekur nieko neradome. Iš vienos pusės gal ir gerai, nes tai reiškia, kad lieka vis mažiau laiko laukti, bet iš kitos pusės buvo klausimas, ar vis dėlto rasime ką nors, ar teks grįžti į turgų ieškoti agurkų ir pomidorų. Tarp kitko jaučiau, kad tas turgus jau seniausiai užsidaręs, tad tikriausiai jokių agurkų ir pomidorų nerasime. O maisto prekių krautuvės irgi aplinkui nebuvo jokios.

    Taip bevaikščiojant ir beveik betemstant vis dėlto radome kažkokį restoraną. Restoranu jo nelabai pavadinsi, bet vis kažkokia vieta, kur galima atsisėsti ir šio bei to užkrimsti. Kas nėra labai blogai. Išsiaiškinome, kad viešbučio šeimininkas indas. Ne tik armėnai ir azerai gyvena Gruzijoje, yra ir indų. Šiaip visai nenustebčiau rasti daugybę tautybių tame tautybių katile, tačiau indas... Vis šis tas. Bet tikriausiai juk galėjo kažkokiu būdu ir ten atsirasti. Juk ir Lietuvoje gyvena afrikiečių ir kitokių, tad kas trukdo indui įsikurti Gruzijoje. Jis papasakojo, kad taksi iki Jerevano galima nuvažiuoti beveik už tą pačią kainą (jei ne pigiau) kaip ir traukiniu, tačiau nereikia važiuoti visą naktį ir viskas vyksta gerokai greičiau. Tad beveik pagalvojome, kad padarėme didelę nesąmonę pirkdami bilietą, bet ką jau padarysi. Tarp kitko jaučiau, kad traukinys tikrai nebus pats blogiausias.

    Taip beveik ir praėjo visos valandos, kurias mums reikėjo pralaukti. Ne daug tų valandų, tačiau ir ne visai mažai, bet praėjo. Liko dar kokia valanda ar panašiai, buvo jau sutemę, ją nutarėme prasėdėti stotyje.

    O ten susitikau su tokiu ukrainiečiu. Būtent su ukrainiečiu, o ne ukrainu, nes jis pasirodo yra Ukrainos rusas. Iš maždaug to regiono, kuris atseit dabar nori atsiskirti nuo Ukrainos. Nežinau, ką kalba propagandos ar nekalba, tačiau bent jau tas ukrainietis save laikė būtent ukrainiečiu, o ne kokiu nors rusu, tai yra, galvojo, kad jis yra Ukrainos pilietis.

    Apie politiką nelabai norėjau kalbėti, tačiau jis pats prašneko. Pora tokių įdomių dalykų. Visų pirma, jam labai buvo keista, kad Gruzijoje žmonės visgi labai noriai kalba rusiškai. Po Gruzijos karo galvojo, kad niekas tikriausiai nė žodžio neištars ta kalba, tačiau gruzinai tikriausiai nėra tokie baisiai nusiteikę žmonės, o gal tiesiog galvoja verslingai: rusų turistų bus, rusiškai kalbančių turistų bus, tad griežtas atsisakymas kalbėti rusiškai gali nekaip veikti. Tuo labiau, kad daugelis žmonių kitos užsienio kalbos ir nemoka. O gal ir visai ne dėl to, gal jie niekada nebuvo labai neigiamai nusiteikę rusų atžvilgiu.

    Bet kitas kas jį nustebino, kodėl gruzinai TSRS laikus vadina okupacija. Tarp kitko, sakė, kad supranta, taip Pabaltijo atvejis yra šiek tiek kitoks, tai galima vadinti okupacija, tikriausiai taip ir buvo, tačiau Gruzija... Juk ji buvo viena iš tų valstybių, kurios ir įkūrė TSRS. Žinoma, klausimas, kiek tai buvo teisėta neteisėta, kiek kas norėjo ar nenorėjo, bet fakto nepakeisi: kai kūrėsi TSRS – Gruzija buvo viena iš kuriančių valstybių. Tai buvo jo nuomonė. O kitas klausimas, kuris jį nelabai ramino, buvo būtent tas Gruzijos karas. Kad Rusija kišo nagus, jo nelabai stebino, labiau jį nustebino kaip ramiai Europa ir visos aplinkinės valstybės reagavo į tai. Na, dabar politinė situacija ir klimatas yra gerokai pasikeitęs, tačiau reakcija – ne per labiausiai. Aš jam dar atitariau, kad bijau, kad jei kokia panaši situacija susiklostytų Pabaltijyje, tikriausiai irgi niekas nė nekarktelėtų. Tas ukrainietis irgi pritarė: „Jo, tikriausiai pasirodytų, kad kas antras jei ne daugiau žmonių turi Rusijos pasus, tad reikia baisingiausiai visus ginti.“ Tuo metu net negalvojome, kad beveik pranašaujame ateitį.

    Taip atėjo laikas sėsti traukinin. Nuėjome atsiimti savo bagažo, o ten pasirodo vakarėlis. Ne vakarėlis, bet mūsų dėdė pasikvietė dar kelis draugus ir ramiausiai sau tvarkė čiačią. Tai yra gruzinišką samagoną. Žmonės jie svetingi, tad pasikvietė ir mus gerti. Minu nusprendė, kad gal ne, bent jau tikrai ne tiek, kiek tie dėdės jam norėjo įpilti. Viską teko gerti man. Dar vieną. Po dar vienos supratau, kad greitai čia visas reikalas nesibaigs, o į traukinį pavėluoti vis dėlto nederėjo. Tad maloniai padėkojome, „madloba“, jau beveik mokėjome tą žodį ir keliavome toliau.

    Prie traukinio rinko pasus, vėliau juos vėl atgal išdalino, susodino visus į tuos tarybinius traukinius, važiavome plackartu. Tikriausiai yra ir aukštesnės klasės vagonų, tačiau nusprendžiau, kad neverta pinigų leisti tokiems reikalams. Minu irgi visai patiko tie traukiniai. Įvertino teigiamai. Kartu su mumis važiavo azerės, tikriausiai, o gal ne. Nes pasai kažkokie įdomūs jų buvo, ne gruziniški. Jos pirmos pradėjo tempti patalynę. Dėl visa ko paklausiau, kiek tai kainuoja (nes Rusijoje tikrai patalynės nuoma kainavo), pasirodo, kad viskas įskaičiuota į bilieto kainą. Na, pasiėmėme ir patalynę. Visi įmanomi plyšiai, visos įmanomos sąsiuvos, visi įmanomi langai ar durelės, kurios nenaudojamos, bet šiaip teoriškai, kurias galima atidaryti, buvo užklijuoti lipnia juostele. Viskas viskas, ir netgi ne po vieną kartą. Ant kurios parašyta: muitinė. Va taip jie saugo savo vidinę ir išorinę rinką, tikriausiai taip saugosi dar ir nuo nelegalių imigrantų ar emigrantų, bei bėgančių nusikaltėlių. Man viskas atrodė šiek tiek keistai, bet jiems tai tikriausiai viskas normalu.

    Vagonas nebuvo labai pilnas, bet ir nelabai tuščias. Visos nišos užimtos. Mūsų moteriškės pasiprašė miegoti apačioje. Nes šiaip mes buvome tas vietas nusipirkę, teko užleisti. Taip ir išvažiavome. Iki sienos turėjo būti nedaug laiko, tad norėjau bent jau iki to nemiegoti. Pagal mano skaičiavimus turėjo būti likusi kokia valanda ar netgi mažiau.

    Po truputį tolo Tbilisio šviesos, ir vis mažiau girdėjosi gruziniškos kalbos. Daug jos ir neišmokome (tarp kitko ateityje dar turėjome jos šiek tiek išgirsti). Geriausiai ką išmokome, buvo žodis „Ara“, kas reiškia „Ne“. Lietuviams gal ir nieko tokio, tačiau korėjietiškai „ara“ reiškia žinau. O gruzinai labai dažnai kartojo tai. Nespėjo pakelti ragelį ir beveik daugiau nieko negirdi, tik „ara ara ara“. Buvo keista priprasti, kad tai tiesiog nuolatinis neigimas, nes visiškai su tokia pat intonacija korėjiečiai kartotų: „žinau žinau žinau“. Ir šiaip... negi gruzinai tokia neigianti tauta, kad be ara daugiau nieko ir nesigirdėjo? O gal tik dėl to, kad „taip“ yra toks sudėtingas (diach), kad tiesiog prie ausų neužkliūdavo. Bet kokiu atveju iš neigiančių aruojančių kartulių žemės kuriam laikui išvažiavome. Pasienio postas buvo ne už valandos, o už gerokai ilgesnio laiko tarpo, daugelis keleivių jau buvo bepradedantys snausti, įlipo pasieniečiai, greitai visiems sudėjo antspaudus ir Arų žemė tikrai liko užnugary.
    Monday, September 8th, 2014
    11:24 pm
    Kartulių dėdė ir naktinė Tbilisio panorama (Gruzija VI)

    Ir štai, tas išsvajotasis Tbilisis, kurį, tarp kitko, iki šiol kai kurios tautos (ir ne tik Azerbaidžanas, bet ir labiau į Vakarus nuo Lietuvos) vadina Tiflisu. Senasis pavadinimas. O gal nugruzinintas pavadinimas. Nežinau, kaip ten iš tikrųjų, tačiau kadangi patys kartuliai dabar tą miestą vadina Tbilisiu, tai ir mes taip jį vadinkime.

    O Tbilisio autobusų stotis... Tikrai vertas dėmesio objektas. Kaip ir reikėjo tikėtis: turgus. Tačiau toks tikras turgus, netgi jokio stoties pastato, kuris turėjo būti ar kada nors dar bus stotimi nesimatė. Tiesiog toks turgus tiesiogine to žodžio prasme. Nežinotum, pagalvotum, kad esi Gariūnuose. Gariūnų mašinų turguje. Netgi Laoso Paksė autobusų stotis padoriau atrodė. Ten, tiesa, autobusai ne ką geresni nei gruziniški. Betgi ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad rastum reikiamą autobusą arba reikiamą maršrutą. O tuo metu reikėjo rasti metro. Irgi nepati lengviausia užduotis, nes metro dažniausiai būna po žeme. Tbilisyje: taip pat.

    Žinoma, daugelyje valstybių metro kažkaip atskirtas, tad praeidamas pro metro stotį gali susigaudyti, kad tau tikriausiai reikia ten (ne Buenos Airėse), tik ne Tbilisyje. Nelabai ten buvo aišku, kur tas metro ir kaip iki jo eiti, tad teko vaodvautis nuojauta, kad tikriausiai daugelis žmonių trauks metro link. Taip ir buvo. Dėl visa ko dar pasiklausėme, bet klausėme tada, kai jau stovėjome tiesiai priešais įėjimą į metro. Taip ir vadinasi ta metro stotelė: Didubė (irgi tikriausiai lietuvių išmislas, nes ta metro stotis tikrai didubę ir priminė).

    Metro rastas, bilietai nupirkti... Taip keista buvo pirkti tuos bilietus, nes ten niekas nepardavinėja jokių vienkartinių bilietų, tik kortelę, kurią vėliau reikia pildyti. Visi būtent pildymu ir užsiėmė, o mes dar bandėme ir pačią kortelę nusipirkti. Teko paklausti ir policininko, o bilietų pardavėjos tokios lengvai likusios nuo tarybinių laikų. Tikriausiai tokios ir buvo. Bet svarbiausia, kad kortelę, kurią reikia pildyti, nusipirkome, ir galėjome ramiausiai važiuoti. Pirma reikėjo labai žemai leistis, vėliau netgi vieną kartą persėsti. Ne labai sudėtingas tas metro, ką jau čia, po Seulo ir Tokijaus ar gali kors nors metro būti sudėtingas? Tik ne žmonėms iš Rytų Azijos.

    Reikiamoje stotelėje reikėjo dar ilgiau keltis ir galiausiai jau buvome dar vienoje aikštėje, dar viename moedanyje, kur mašinos zujo lakstė suko ratus, vienu žodžiu po kaimų ir kaimelių galiausiai supratome, kad patekome į sostinę. Nebloga ta sostinė. Nieko ten labai nesimatė, bet kaip paprastai visokiose sostinėse būna, taip atsitiko ir šį kartą. Nespėjome išeiti lauk ir pradėti žioplinėti, kaip prisistatė dėdė taksistas ir maloniai pasiūlė savo paslaugas. Ar žinote šitą viešbutį? Žinoma, kad žinau, penki lariai. Atsiprašau? Penki lariai (ar kažkiek panašiai). Atseit pėsčiomis nueiti iki ten neįmanoma. Nepatikėjau. Juk tam taksistai ir yra taksistai, kad nesąmones šnekėtų. Nuėjome pėsčiomis. Du šimtu metru. Šiaip žinojome, kad maždaug tiek ir reikės eiti, todėl penki lariai pasirodė per daug.

    Žinoma, reikėjo eiti per karštį, bet ką jau čia. Svarbiausia, kad mūsų hostelį radome: ten jau gyveno daug kačių, slovakas, lenkas, ilgaplaukis vokietis, vėliau prisijungė ukrainietis, ant sienų nukabinėti užrašai visomis kalbomis, lietuviškai irgi buvo. Netgi labai daug. Radau tokį užrašą „Laba diena“ (netgi sukirčiuotai), o šalimais dar kažkoks užrašas, jau nežinau koks, bet irgi lietuviškai. Pasirodo, tai buvo žmogaus pravardė. Nufotografavau, aišku. Hostelio šemininkas (azerbaidžanietis, man atrodo, kad Azerbaidžano rusas), paklausė ar pažįstu tą kitą, teko pasakyti, kad pažįstu tik Labą dieną. O jie pasirodo draugai. Jis, tikriausiai, nežinojo, kas ta Laba diena iš tikrųjų. Minu žinojo. Bet vienu žodžiu gerai mes ten įsikūrėme ir iškeliavome pažiūrėti, kuo čia dar nustebins Gruzija, o tiksliau: pats Tbilisis.

    Buvau girdėjęs, kad kažkuriuo metu Tbilisyje gyveno daugiau azerų nei pačių gruzinų ir apskritai visoje Užkaukazėje bendrai suprantama ir kalbama kalba buvo būtent azerų, o ne kokios vietinės kalbos. Netgi kai kurie gruzinų autoriai rašė azerų kalba. Tuo teko iškart įsitikinti. Nespėjome pereiti per gatvę ir upę (tą pačią Mtkvario upę), gatvės perėjimas vertas specialaus dėmesio. Suprantu, kad kur nors kaimuose ir kalnuose galima spausti, kiek tik nori, nes tikimybė, kad nutrenksi ką nors – nėra labai didelė. Tačiau Tbilisyje, mieste, kuriame gyvena daugiau nei milijonas gyventojai, vairuotojai važinėja maždaug taip pat, lyg vairuotų Vokietijos autobamuose: du šimtai ne riba. Mašina ir daugiau galėtų patraukti. Gatvę maždaug kažkaip perėjome ir atsidūrėme azerų rajone.

    Spėju, kad tas rajonas dabar visiškai ne azerų rajonas, tačiau vis tiek, toks įdomus dalykas, kad Motinos Gruzijos papėdėje (ant kalno stovi Motina Gruzija ir laimina visą Tbilisį) vietoj gruziniškos cerkvės matai mečetę, turkiškų pirčių kompleksą, spalvotus ir paišytus namus. Vėliau išsiaiškinau, kad tikrai ten buvo azerų rajonas. Pačiame to rajono centre Haidano Elijevo parkas (tiksliai nežinau, kuo tas žmogus nusipelnė, bet tikriausiai koks nors žymus Azerbaidžano rašytojas arba poetas, kurių ten turėjo būti daug), kuriame yra netgi keli fontanai. Tiksliau visas vienas, kurio vandenį tikriausiai galima gerti. Gėriau, nenumiriau, ir netgi nesusirgau, jokios alergijos nebuvo (ne taip, kaip nuo vyno), tad tikriausiai tikrai tikrai galima gerti.

    Prie to fontano užpuolė tokia čigonė. Neužpuolė iš tikro, ir šiaip tokių dalykų pasitaiko kiekviename mieste. Netgi ir nelabai dideliame, o Gruzijoje jau ne kartą pasitaikė. Šiaip prašė išmaldos. Rusiškai tarp kitko. Nieko ypatinga nepasakė, tiesiog būk geras, padėk dabar man, o Viešpats Dievas padės tau vėliau. Minu pasirodė labai linksma, kad į liudininkus kviečiamas Dievas, bet tikriausiai čigonės turi kokį ypatingą ryšį su juo, tad tikrai žino, kokiu būdu bus atmokėta kiekviena geradarystė.

    Iškart už parko Azerbaidžano ambasada, mineralinė-balneologinė sanatorija (keista, kad tokia įstaiga yra miesto centre, bet tikriausiai taip turėtų būti), o daugiau nieko ir nebuvo. Pabandėme dar paeiti palei Mtkvarį, bet tikrai daugiau nieko neradome. Teko grįžti atgal, išgerti vandens iš to paties fontano ir tad šturmuoti tą tikrąjį Tbilisio senamiestį.

    Tokia ilga senovinė gatvė, pilna suvenyrų parduotuvių, tad supratome, kad tikriausiai jau esame tame tikrame senamiestyje. Namai tokie gan apremontuoti, nieko negali pasakyti, matėsi, kad kai kurių namų tik fasadas, kitų netgi ir fasadas neremontuotas, vienu žodžiu, iš vienos pusės šiek tiek nykokai pasirodė tas Tbilisis. Bet bandai viską pateisinti, juk karas ne per seniausiai pasibaigęs tikriausiai, ekonominiai sunkumai, jiems niekada lengva nebuvo, tad nieko nenorėk. Bet iš idėjos gražus senamiestis, su mediniais balkonais, kai kur apipaišytais grafiti, o kai kur netgi matėsi ir didžioji cerkvė. Ta pati, kuria garsėja Tbilisis ir į kurią mes atseit planavome eiti melstis. Bet čia jau vėliau.

    Taip beeinant suvenyrų gatve, nes ji tikrai buvo daugiau suvenyrų gatvė nei dar kokia nors kitokia gatvė, išėjome į Šv. Jurgio aikštę. Juk žinoma, jei Gruzijos globėjas yra Šv. Jurgis, tai bent jau Tbilisyje turėtų būti jam skirtas bent jau aikštė su bent jau jo statula. Taip ir buvo. Žinoma, Šv. Jurgio aikštė buvo jau gerokai rimtesnė, iš visų pusių stovėjo didžiuliai prabangūs pastatai, tai yra brangiausi pasaulinių markių viešbučiai, pati aikštė irgi gana tvarkinga, o va požeminė perėja po aikšte vėl trenkė atgal tarybiniu rojumi. Tiksliau tuo, kas i šjo liko. Galėtų vis dėlto aptvarkyti. Betgi visuose miestuose panašių perliukų galima rasti.

    Nuo Jurgio aikštės taip visai netikėtai pasukome Rustavelio gatve, kurios gale, o jei tiksliau tai pačiame jos viduryje, buvo Rustavelio metro stotis (kaip Rustavelio stotis galėtų ir rimčiau atrodyti) ir Rustaveli paminklas Rustaveli moedanyje (aikštėje, žinoma). Juk, kas be ko, Rustaveliui irgi turėtų būti skirta bent jau aikštė, o geriausia, kad ir daugiau.

    Grįžti bandėme palei Mtkvario upę, kuri ne veltui yra visos Gruzijos ir likusios Sakartvelos širdis. Bent jau Tbilisyje tikrai tai matoma. Maždaug kažkas panašaus į Neries pakrantes Vilniuje, ten prie universalinės parduotuvės. Tik ten kol kas dar nepastatė jokių merijų ir kitokių pastatų, užsiima tik modernau meno kūriniais. Taikos tiltas, kažkoks kiaušinis. Ir kitokie nelabai aiškios paskirties pastatai. Taikos tiltas – toks vertas dėmesio reikalas, juo galima pereiti per Mtkvario upę, ir atsidurti labai moderniame parke. Kad tas parkas labai modernus matyti iš to, kad pusė to parko dar nepastatyta ir dar sukiojasi ekskavatoriai aplinkui (dabar gal ir nebesisukioja, tad parkas – tikrai stebuklų stebuklas, rožės, gvazdikai ir šokantys fontanai, apie juos vėliau).

    O mes tuo tarpu atsidūrėme prie dar vieno modernaus pastato. Vilniaus koncertų rūmai, tik mažiau suprantamos paskirties. Irgi ant upės kranto. Ir aplinka daugiau mažiau aptvarkyta. Tokia kavinė. Alus nelabai pigus. Bet aplinka labai labai graži, padavėja gal net penkis kartus perklausė mūsų kaip jums pas mus patinka, juk gražu, ar ne. Kėdės tos kavinės dar labiau priminė modernų meną. Negali sakyti, kad ten negražu, nieko, tikiuosi, kad dabar dar gražiau, kai visi ekskavatoriai gal jau ir baigę savo darbus.

    Per gatvę pereiti rizikuoti nebandėme. Tiksliau bandėme porą kartų. Vieno karto neužteko. Viskas tik dėl to, kad norėjome pereiti per Taikos tiltą. Maždaug panašiai ir gavosi. Ir prie progos, prieš pat grįžtant namo, dar užsukome prie šokančių dainuojančių fontanų. Kaip ir visuose kituose miestuose, taip ir moderniame naujajame Tbilisio parke šokantys dainuojantys fontanai šoko pagal klasikinę muziką kas kažkiek laiko, iš apačios lingavo siūbavo šviesos, tad iš idėjos buvo visai gražu.

    Bet jau atėjo laikas grįžti namo, kur be Labos dienos kabojo ir Vytis, ir gediminaičių stulpai, ir kita lietuviška simbolika. Pasakiau, kad šiais laikais (bent jau tuo metu) tokie simboliai kitoje valstybėje, tiksliau visi tie simboliai vienoje vietoje šiek tiek neigiamai kalba apie jų savininką, šiek tiek kvepia nacionalizmu. Pasirodo, kad tų simbolių padėjėjas tikrai nacionalizmu pasižymėjo.

    Beveik užsidarančiame turguje (jame dar buvo likęs vienas kitas žmogus), kaip visada, pomidorai, agurkai, svogūnai, krapai, kitos kvepiančios žolės, grįžtame namo – o ten vakarėlis visame įkarštyje. Čiačia liejasi laisvai. Taip ir buvo pavadintas vakarėlis: pas mus čiačia geriama be perstojo.

    Šiaip visi buvo jau girti, išskyrus mus ir dar vieną gruzinę (viešbučio darbuotoją). Kodėl mes nebuvome girti, kaip ir suprantama, kodėl ta darbuotoja – nežinau. Vienu žodžiu, ta proga darbuotoja ir tarė: kadangi mes čia esame blaiviausi (tiesą sakant, mes blaivūs, o visi kiti jau gana apgirtę), reiks vytis. Ir vijosi. Toliau buvo šokiai ant stalų, čiačia vis dar liejosi, kačiukai sau varinėjo ir trynėsi apie kojas, grįžo dar keletas svečių, kažkas nuėjo miegoti, tada buvo liepta prisukti muziką. Kaimynai – nerūpi, bet viešbučio svečiai, čia jau kitas dalykas. Kiek girdėjau, kaimynai niekada ir nesiskundė, o šeimininkas taip savo viešbutį ir reklamuoja: vakarėlių viešbutis, jei nepatinka, pilna viešbučių kitose vietose. Taip maždaug po dvylikos, po vieną po du, visi išgriuvo, aš sėdėjau su visais penkiais kačiukais, kiek jų ten buvo, nes kažkodėl visi nusprendė, kad patogiausia miegoti man ant kelių, tad kaip ir negalėjau eiti miegoti. Bet kai jau visi visi nuėjo miegoti ir nebebuvo su kuo kalbėtis, teko kačiukus kelti ir eiti pačiam eiti miegoti. Žinoma, kačiukams tai nedidelė problema, jie jei ne vienoje, tai kitoje vietoje iškart užsnūsta. Įdomus viešbutukas.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, ryte visi pradėjo gana vėlai keltis. Mes netgi buvome vos ne pirmieji, ir nekeista, po tokio vakarėlio kaip čia anksti kelsiesi. Nors buvo ir normalių žmonių. Virtuvėje radome kavos, nusprendėme išsivirti (vėliau sužinojau, kad ta kava tikriausiai mums nelabai priklausė, bet ką jau padarysi, nenumirs gi niekas dėl dviejų šaukštelių turkiškos kavos, jos ten daug). Dujinė veikė, tad viskas atrodė labai nuostabiai.

    Lenkas kapojo chinkalius, tikriausiai badas jį paėmė po čiačios gėrimo, ilgaplaukis vokietis pasakojo, kad norėtų nuvažiuoti apžiūrėti kažkokį Tbilisio stadioną, jums tikriausiai keista, kad noriu apžiūrėti stadioną. Viešbučio šeimininkas papasakojo, kad jam visai nekeista, nes jis pats architektas, tad visi architektūriniai statiniai turi savo paslapčių ir šiaip gali ką nors kuo nors dominti. Manęs asmeniškai irgi labai nestebino, kas ką nori, tas tą žiūri. Juk bet kokiu atveju visa tai: tik tašytų akmenų krūvos, kai kurios suklijuotos cementų. Žinoma, ne visi pastatai yra akmenų krūvos, yra nemažai ir obliuotų medgalių krūvų, bet ne tai svarbiausia. Ukrainietis nuo pat anksčiausio ryto visiems siūlė čiačios. Tarp kitko netgi nesakė, kad atseit pagirioms ar dar kaip nors, na, po truputėlį. Mažai buvo sutinkančių. Tikriausiai visiems gan neblogai galvą skaudėjo. Toks tas rytas visada būna po vakarėlių ir puotų. Irgi turi savo žavesio.

    O mes ėjome toliau stebėtis Tbilisiu. Nori nenori, bet kelias į Tbilisio centras (bent jau pats trumpiausias kelias į jo centrą) veda per tą patį tiltą ir per tą pačią Mtkvario upę. Reikia dar pripažinti, kad tiesiai prieš mūsų hostelį, netgi toje pačioje upės pusėje ant aukšto Mtkvario upės kranto (ne toks jis ir aukštas toje vietoje, būna ir aukštesnių), buvo dar viena cerkvė. Šiaip tikrai labai gražiai atrodo tos visos cerkvės stovinčios ant upės krantų. O gal pilis ten buvo? Bet visai gražus dalykas. Iš vidaus daugiau mažiau viskas vienodai atrodė, be to, gan matėsi, kad daugelis tų cerkvių visai neseniai renovuotos. Bet nuo to nė kiek ne prasčiau atrodo. Nors gal, jei gyventum tų cerkvių apsuptyje visą gyvenimą, tada ne taip nuostabiai ten viskas atrodytų. Ką čia gali žinoti.

    Patikrinome kaip veikia Haidano Elijevo parko fontanas. Veikė. Gerti vandenį vis dar galima, kai kas ir gėrė, todėl dažniausiai tekdavo stovėti eilėje, norint gurkštelėti, betgi galima ir pastovėti, o kitas planas buvo aplankyti Deda Kartuli. Joks ne dėdė. Va, tai yra gruzinų kalbos žavesys. Gruziniškai „mama“ reiškią tėtį, o „deda“ – mamą. Tad tas moterų vienuolynas Aukštutinėje Vardzijoje gruziniškai vadinosi deda monasteri (jei pažodžiui – motinėlių vienuolynas, žinau, nes sugebėjau užrašą gruziniškai perskaityti), o deda Kartuli tai ne kas kitas, o pati mama Gruzija, stovinti ant aukšto smėlio kalno, beveik kaip lietuvių dainose. Tik tas kalnas Gruzijoje dažniausiai būna ne smėlio kalnas, o akmenų kalnas. Kitoks geologinis pagrindas.

    Nors toji deda Kartuli matėsi beveik iš kiekvieno Tbilisio kampo (bent jau iš tų kampų, kuriuose mes buvome), bet patekti pas ją nebuvo taip paprasta. Greičiausiai, jei būtume užsisakę kokią audienciją, mus būtų iškart ten nuvežę, bet kadangi bandėme įsirauti naglai, tai teko šiek tiek pavargti.

    Visuose kalnuose taip būna. Atrodo, kad va kažkas tiesiai virš tavęs kabo, tačiau kelio tiesiai nėra, teks eiti arba kairėn arba dešinėn. Pasirinkau kelią dešinėn. Pro mečetę, virš mečetės, pro visokius azeriškus pastatus, pasiekėme botanikos sodą. Šiaip kažkur tarp tų gatvelių buvo kažkas panašaus ir į keliuką, bet jau toks nusmurgęs tas keliukas, kad tikrai nepatikėjau, kad jis galėtų vesti pas deda Kartulį. O ties botanikos sodu kelias apskritai baigėsi. Tiksliau nesibaigė, ten buvo bilietų kasa, bet kiek žinojau, lipimas ant kalno neturėjo būti kažkiek įkainotas. Vienu žodžiu teko leistis žemyn. Vėl turkiškos pirtys, Minu bandė išsiaiškinti, kuri čia pigiausia, girdėjome, kad kažkokios visai neblogos pirtys kainuoja tik penkis ar netgi mažiau larių. Bet kažkodėl pradžioje užklydome į pačią prabangiausią, kur netgi visus trisdešimt norėjo nuplėšti, atsisakius pasiūlė ir pigesnę. Šalimais, va ten, už penkis larius.

    Bet pirtys kitam kartui atidedamos, dabar reikėjo pasiekti dedą Kartulį. Tad per tas pirtis ir turkus (tiksliau tai, kas likę nuo azerų), teko sukti dešinėn nuo Haidano parko. Ir tikrai, kelias vedė aukštyn, ir vis aukštyn, ir dar kartą aukštyn, ir jau beveik buvome ant kalno viršūnės. Ten, kažkur aukštai aukštai matėsi netgi dar vienas vienuolynas ar cerkvė, statomas, bet kai mes jau buvome beveik ant viršūnės, supratome, kad užlipome ant neteisingo kalno. Deda Kartuli žvelgė į Tbilisį, bet ne į mus, ir buvo kažkur apačioje. Gerai taip padarėme. Dėl visa ko patikrinau tą statomą vienuolyną ar cerkvę ir grįžau atgal.

    Gerai, kad kalnai šiaip jau sujungti kažkokiu keliuku, ir nereikėjo nuo vieno kalno viršūnės leistis žemyn iki Mtkvario, o vėliau vėl lipti ant kalno. Kalnų keliukais, pasiekėme pilį, ji irgi šiaip jau matėsi iš apatinio Tbilisio, už įėjimą į pilį lyg ir reikėjo susimokėti, nusoprendžiau, kad neverta (tikriausiai), ten vaikščiojo kelios dedos (tai yra, motinėlės), ir apėjus ratą aplink Tbilisio tvirtovę galiausiai atsidūrėme ir prie dedos Kartuli kojų. Tiesiai virš galvų kabojo durklas. Šitaip motina Gruzija norėjo arba apginti arba palaiminti Tbilisį. Aš taip sugalvojau.

    Minu nusprendė keliauti pirtin, o aš nusprendžiau dar pasivaikščioti po Tbilisį. Ant to kalno buvo milijonas visokiausių įdomių dalykų. Pora tvirtovių, vieną jau buvome matę (iš lauko pusės), kol ėjome pas mama Gruziją, o kita pilis buvo kitoje pusėje. Tvirtovė gal, ne pilis, nes iš jos apskritai beveik nieko nebuvo likę, tik sienos likučiai. Bet jei nelabai yra ką veikti, galima nueiti ir apžiūrėti ir tuos likučius. Kelias šiaip toliau vedė kalno viršūne, mačiau, kad ten yra dar keletas cerkvių ir vienuolynų, bet gal tiek tos. Vis tiek į visas cerkves ir vienuolynus įeiti man nelabai buvo galima (Gruzija, stačiatikiai, šortai: nesuderinamas derinys).

    Tad po tos pilies, kažkokiais laiptais, ant kurių nupieštas Kūlverstukas ir krokodilas Genadijus (nelabai suprantu, kuo jie susiję su tais laiptais, bet spėju, kad šedervro autorius irgi nelabai tą žino), tiesiuoju keliu nusileidau žemyn, tiesiai pro dar vieną cerkvę, žinoma, į Tbilisio senamiestį.

    Sužinojau, kad gruzinų stačiatikiai yra ne šiaip sau stačiatikiai, jau tokie griežti, kad ne tas žodis. Gal visi kiti stačiatikiai irgi griežti, bet pirmoji stačiatikių valstybė, į kurią patekau po gana ilgo laiko buvo Gruzija, tad kol kas tik ji viena man taip įstrigo atmintin. Einu sau ramiausiai senamiesčio gatvėmis, akmeniniai pastatai, parkai, skverai, iš daugelio tų parkų ir skverų padarytos kavinės ir restoranai, niekas per daug nekviečia niekur prisėsti, viena kavinė vadinasi „Po liepomis“, žiūriu: cerkvė. Netgi ne mečetė, o cerkvė, nes Tbilisi, kaip ir visa Gruzija tiesiog pilnas cerkvių. Į jos vidų labai nesibroviau, tad prisėdau tiesiog prie jos, o tiksliau už jos, kad maldininkams labai nekliudyčiau. Ir ką gi, nespėjau prisėsti, tiksliau spėjau, netgi šiek tiek pasėdėjau, kai prieina vienas maldininkas, o gal koks popas civiliais drabužiais, ir pasako, kad va šitaip sėdėti prie cerkvės nedera. Tai yra koja ant kojos. Nusprendžiau, kad to jau man per daug, tiek tos, galiu pasėdėti ir šiaip ant kokių laiptelių, nebūtina cerkvės ir jos suoliukai.

    Pasivaikščiojau po Tbilisį, tai turiu pripažinti, kad vis dėlto tai gražus miestas, senamiestis, nieko jam neprikiši, turi netgi savo Pizos bokštą. Aš pagalvojau, kad tai Pizos bokštas, toks įdomus, pakrypęs, netgi pagalvojau, kad jis kažkoks architektūrinis paminklas, bet pamačiau, kad iškart už jo yra kažkoks teatras, ar tik ne lėlių. Ir šiaip tas bokštas atrodė per daug išpuoštas, kaip architektūrinis paminklas. Ryškiai dar viena spektaklio dekoracija ir teatro puošmena. Bet iš idėjos senamiestis gražus, su savo balkonais. Jei dar būtų labiau sutvarkytas, apskritai gyventi būtų ten įmanoma. Turistų daug, lenkų. Vis dar nežinojau, koks magnetas traukia lenkus į Tbilisį ir apskritai Gruzijon.

    Saulutė leidosi atilsėlį nešdama, tačiau iki to atilsėlio dar buvo gana daug laiko likę, bet vis tiek, pagalvojau, kad jau būtų laikas grįžti namo. Minu ten jau turėjo būti, nes gal neturėjo gulėti pirtyse ilgiausiai. O jį sutikau tiesiai prie metro stotelės, kaip tik irgi traukė namo. Dar užsukome parduotuvėn vyno nusipirkti, nes gal čiačių jau užteks, vyną gerti dar per anksti, tačiau galima padėti į šaldytuvą, kad šiek tiek atvėstų. Vietoj vyno radau Trejų devynerių. Tiksliau ne „Trejų devynerių“, o „Herbos devynerios“. (Aš, žinoma, nežinojau, kad tai yra tarptautinis pavadinimas, patys trejadevyneriečiai susigalvojo). Norėjome nufotografuoti tą butelį, bet aptarnaujantis personalas neleido. Nežinau kodėl, juk ne jų markė, bet nusprendžiau nesiginčyti, užteks ir vyno.

    Vynas šaldytuve, beieškodami vietelės, kur būtų galima užkąsti ko nors, nuėjome beveik iki šokančių fontanų. O ką gi išgirdau. Kažką kalbant lietuviškai. Netgi ne vieną žmogų. Bet kažkodėl nelabai norėjau su jais kalbėti. Jau išsivystė tokia šiokia reakcija lietuviams, jauti, kad su kai kuriais geriau būtų nekalbėti. Tačiau Minu tokios reakcijos neturi, tad bandė tų lietuvių pasiklausti. Atsiprašau, gal kalbate angliškai. Atsakymas: ne. Netgi ne atsakymas, o galvos kratymas. Minu neatstojo, gal jūs iš Lietuvos, nes girdžiu kažkokią pažįstamą kalbą. Šį kartą lyg angliškai suprato, bet nelabai vis tiek turėjo ką atsakyti tuo klausimu. Tada įsiterpiau aš, sakau, lyg ir girdėjau pažįstamą šneką, bet nebuvau tikras. Atsakymas buvo toks, kokio tikrai nesitikėjau: ar jūs čia jį vedžiojate po Tbilisį? Lietuvis korėjietį? Tiksliau, lietuvos azijietį po Tbilisį? Ne po kokią Rygą ar Taliną, Minską galų gale, po Tbilisį? Arba aš kažko nežinau apie Lietuvą ir lietuvius, arba... Pasirinkau tą antrą arba: daugiau kalbėti tikrai nenorėjau, ir iškart nereikėjo kalbėti.

    Kažkur netoli namų radome tokią pusiau prabangią vietą, kur buvo galima suvalgyti chačiapurį ir netgi Cezario salotų. Visiška prabanga Tbilisyje, ir dar kokia egzotika. Grįžome namo... Iš pradžių pagalvojau, kad ne ten pataikiau. Palyginus su vakaraykščiais triukšmais ir trenksmais, tas vakaras buvo visiškai tylus. Nė žodžio. Jokio vakarėlio nevyko. Gruzinė sakė, kad jai jokių čiačių ir apskritai jokių gėrimų, netgi vyno atsisakė. Mes sau ramiausiai gėrėme vyną, žiūrėjome filmą (kurį šiaip jau gruzinė bandė žiūrėti), toks kažkoks neypatingas filmas, bet vis tiek filmas. Vis ką nors veikti. O filmas ne šiaip sau apie nieką buvo, apie Mestiją ir kraujo kerštą joje. Visko iki galo nesupratau (nors šiaip kalbėjo rusiškai ir angliški titrai buvo), tačiau mintis, kad svanetis grįžta iš armijos su savo draugu (su kuriuo kartu tarnavo, rusu), tas rusas įsimyli jo seserį, jie susituokia, o filmo pabaigoje visi miršta. Kažkuo tos mirtys ir žudynės pateisinamos (kraujo kerštas, už kažką iki šiol neatkeršyta ir panašiai), bet viso to nesupratau. Toks ramus ramus vakaras, jokių triukšmų nieko. Net keista buvo.

    Kitą rytą nusprendėme, kad kavą vogti vis dėlto nėra gražu, tad jau turėjome nusipirkę savos kavos. Viešbutyje vis vyko kažkokios pertvarkos, bet kol kas nelabai sudėtingos. Jos jau seniausiai buvo prasidėjusios, pirmąjį čiačios vakarėlį visi šventė kambarių dažymą. Tiksliau tik šeimininkas šventė kambarių dažymą ir nudažymą, o visi kiti padėjo švęsti. Perėjome per turistinę gatvę, nieko gera ten neradome, tik daug daug kavinių, su kondicionuojamu oru ir purškiamu vandeniu. Kas visai gerai tame sausame Tbilisyje. Tarp visokių kitokių restoranų ten buvo netgi kiniškų, ir viena tokia turtinga kinė (tikriausiai kinė, netgi gana oficialiai apsirengusi) į vieną jų ir užsuko. O mes nusprendėme paprasčiau: tiesiog susipažinti su Gruzijos istorija, todėl nusigrūdome į Nacionalinį muziejų.

    O ten tikrai didžiausi lobynai. Aukso dirbiniai. Kai kuriems jau kokie trys tūkstančiai metų. Jei ne daugiau. Auskarai, apyrankės, svastikos. Turiu pasakyti, kad tų aukso dirbinių kokybė tikrai ne pati blogiausia. Netgi visai nebloga. Tad bent jau pagal visas tas iškasenas galima spęsti, kad Gruzijoje priešistoriniais laikais buvo tikrai gana išsivysčiusi civilizacija, tikriausiai nelabai kuo nusileidusi senovės Graikijai ir kitoms šalims. Nors kai pagalvoji, Egipte irgi buvo pakankamai aukšto lygio civilizacija, o kas dabar ten dedasi per žinias galima išgirsti.

    Pati įdomiausia dalis ir buvo tos priešistorinės iškasenos, kai kurias ir nufotografavau. Dar ten buvo ginklų sandėlis, gal kam ir įdomu. Muziejus okupacijos aukoms atminti. Žinoma, tikriausiai toks muziejus privalomas visoms buvusios TSRS šalims, nuotraukų iš Afrikos paroda ir Rytų meno paroda. Keletas paveikslų iš atsitiktinių Azijos šalių, daugiausia iš Persijos ir kitų. Šiek tiek Kinijos, šiek tiek Japonijos ir panašiai. Geras dalykas tas muziejus turiu pasakyti. Priklauso, žinoma, kas kam patinka, bet jei nelabai būtų laiko, tai rekomenduočiau eiti tik pažiūrėti į auksus ir sidabrus (tarp kitko, ten buvo tik auksai, Kolchidė ar senoji Gruzija garsėjo vien auksakalyste, ne veltui juk argonautai aukso vilnos pas juos plaukė, nors mitas visai kitaip pasakoja). Nors okupacijos muziejus irgi įdomus dalykas. Žinoma, kaip lietuviui faktai buvo daugiau mažiau nuspėjami, bet vis tiek. Tarp kitko tik tada pastebėjau, kad Gruzijos vėliava pasikeitė, anksčiau net dėmesio neatkreipiau, bet būtent tame muziejuje į akis ir krito, kad kadaise juk buvo tamsiai vyšninės spalvos vėliava su dviem juostomis, o dabar – balta su Šv. Jurgio kryžiais. Teko pasidomėti kas ir kaip, pasirodo tikrai, Gruzija iškart po nepriklausomybės atgavimo grąžino tą seną vėliavą, vyšninės spalvos, bet kai ją sukompromitavo vietiniai vadukai (po įvairių perversmų), kaip naujosios Gruzijos ženklą išsikėlė Jurgio kryžius. Taip kad visai naudingas apsilankymas.

    Kadangi diena buvo nuspręsta praleisti kultūringai (iš tikro niekas nieko nesprendė, tačiau taip jau gavosi, kad va šiandien kultūringai einame į muziejų), tai buvo galima ir dar kur nors nueiti. Iš tikrųjų norėjau patekti į skaitymus pas Šotą Rustavelį, tačiau girdėjau, kad greičiausiai jis šiandien tikriausiai nepriims. Buvo vasaros atostogos, ir netgi tokie didieji genijai kaip Rustavelis ar dar mažesni genijai, kurių vardų ir net nežinau, irgi turi kartas nuo karto paatostogauti.

    Tačiau Tbilisis tam ir yra sostinė, kad visiems kultūros ištroškusiems žmonėms sugebėtų duoti daug peno pamąstymui. Visai netoli Nacionalinio muziejaus buvo ir teatras. Žinoma, ten teatrų buvo daug, tačiau mums reikėjo to teatro, kur būtų galima daugiau mažiau suprasti, kas vyksta ant scenos. Tarkime, Rusų dramos teatras (jei toks ten būtų) jau nelabai tiktų, Operos ir baleto teatras būtų visai neblogai, o ten radome netgi Pantomimos teatras. Prie jo kabėjo plakatai: Marcelio Marceau ir kitų garsiųjų mimų nuotraukos, tai aš net pagalvojau, kad šito teatro steigėjas ar steigėja tikriausiai mokėsi pas juos, o gal ne, bet ne tai juk svarbiausia. Bilietai buvo be galo pigūs, dabar jau neprisimenu kiek, bet kokie penki litai išeitų lietuviškai pinigais, gal šiek tiek daugiau. Tik juos pirkti liepė likus pusvalandžiui iki spektaklio pradžios. Ar kažkaip panašiai. O iki tos pradžios dar buvo likę šiek tiek laiko, tarp kitko nei labai daug, nei labai mažai. Eiti namo persirengti: kaip ir per mažai, o dar ką nors daryti: gal ir per daug. Bet užtat buvo galima pabandyti eiti pavalgyti.

    Nelabai radome jokių normalių restoranų, tiksliau lyg ir buvo, bet kažkaip viskas keistokai atrodė, kažkaip ne taip, kaip norėtųsti, užtat radome mylimą „Sazandarį“. Juk būtent tame restorane buvome valgė Batumyje, visai nieko, tad reikėjo pabandyti dar kartą. Spėjau, kad tai tikriausiai turėtų būti kokia restoranų grandinė, tad jei Batumyje gerai, tai ir Tbilisyje turėtų būti gerai. Gal tai ir buvo kokia restoranų gradinė, nes tiek įėjimas (vėl statinė), tiek visas interjeras atrodė panašiai. Užsisakėme kaip visada: litrą vyno, žalėsių raugintų ir dar šio bei to. O skonio skanumas... Daugiau kaip ir nieko negaliu pasakyti, nes vynas buvo beveik kaip actas (gerti dar įmanoma, bet jauti, kaip rūgštys tiesiog ėda skrandį), žalėsiai perrauginti, iš idėjos dar valgoma. Kadangi už viską mokėjome, tai bandžiau viską ir suvalgyti. Gavosi sunkiai. Teko šį bei tą palikti. Vyno tikrai nebuvo įmanoma gerti.

    Taip maždaug atėjo laiks ir eiti į teatrą. Bilietus pardavė, liepė sueiti vidun. Teatras, turiu pasakyti, mažiukas, ne per didžiausias. Be mūsų buvo dar du žiūrovai, tiksliau buvo dar keli žmonės, bet spėju, kad jie kokių aktorių vaikai ar giminės, taigi į tikruosius žiūrovus nelabai paišėsi. Įdomu, ar tai buvo Gruzijos teatrų sodybų tuštėjimo metas ar tiesiog sezono pabaiga. Nelabai suprasi. Pabandėme nueiti į tualetą. O tai buvo įvykių įvykis. Man atrodo, pirmą kartą Gruzijoje mačiau tokį neprižiūrėtą ir nesutvarkytą tualetą. Suprasčiau, jei tau būtų viešasis tualetas kažkur atokioje vietovėje, bet teatras galėtų ir susitvarkyti. Bet kai matai, kiek yra žiūrovų, ir žinai, kiek kainuoja bilietas, tada nelabai keista.

    Vienu žodžiu, iš viso buvo šeši žiūrovai (čia jau netgi su mumis), iš jų dar trys užsieniečiai (nors vienas galėjos būti ir koks vietinis visai), vienas kažkokio aktoriaus vaikas (spėju), ir viskas. Aktorių – daugiau nei žiūrovų. Dvigubai, jei ne trigubai daugiau. Aktoriams tai turėtų būti vienas iš klaikesnių spektaklių, nors jie gal jau ir pripratę. Turiu pripažinti, kad ne pirmą kartą panašioje situacijoje buvau. Man atrodo tas teatras yra pastatęs tiek vieną spektaklį, nes fojė buvo nuotraukos būtent iš to spektaklio, kurį mes ir žiūrėjome. Nelabai žinau, bet tikriausiai Gruzijos istorija, tokia tragedija. Daug merginų ir daug vaikinų, visi gerai gyveno (tikriausiai), nors pradžios nelabai supratau, supratau tik pačią pabaigą, užpuolė priešai, „Balnokim, broliai, žirgus, reiks karan joti“, merginos verkia, išleidžia, tie broliai kovoja kovoja, ir paskutinė scena: stovi merginos laukia ir staiga vienai užlaužia rankas: grįžta josios mylimojo žirgas (visai kaip toje dainoje „jeigu aš negrįšiu, žirgelis parneš“), ir po vieną po vieną, visus parneša žirgeliai. Sutemsta, pasigirsta nelabai gausūs plojimai (nieko nepadarysi, žiūrovų irgi buvo nelabai gausiai susirinkę), ir galima eiti namo. Spektaklis nelabai ilgas.

    Nes išėjus iš jo, dar buvo ne visiškai sutemę, tad aš netgi sugalvojau nueiti į didžiausią ir pagrindinę Tbilisio cerkvę, kuri irgi matėsi iš kiekvieno Tbilisio kampo. Kaip jau ir buvau pasiskaitęs: tai labai nauja cerkvė, pradėta statyti gerokai po nepriklausomybės atgavimo, maždaug 2000 metais. Bet, žinoma, išsirinko tam patį aukščiausią kalną. O gal dėl to, kad visi kiti kalnai jau buvo užimti. Taigi lipome lipome aukštyn į kalną (prieš tai reikėjo upę pereiti), ir iš tikrųjų labai aukštai neteko lipti, ir beveik iškart, praėjus keletą pusiau apgriuvusių senovinių pastatų, keletą renovuotų, keletą naujai statytų (netgi Prezidento ar kitokio gerbtino asmens palocius ten buvo), ir atsiduri sau rožių sode. O tas rožių sodas ne šiaip su rožių sodas, o cerkvės šventorius. Visai rimtai atrodo tas šventorius, ir pati cerkvė. Ne šiaip sau kažkokia cerkvė, tai visa katedra, tokį didelį plotą užimantį. Kadangi pastatyta pagal senovinį pavyzdį, tai beveik patikėtum, kad labai sena katedra, stogas auksu žibėjo (spėju, kad ne auksas), tuo metu jau nebelabai žibėjo, nes saulė jau buvo beveik nusileidusi, ir daugiau nebelabai kas matėsi.

    Nors Tbilisį juosiantys kalnai labai puikiai matėsi. Tad ir ta katedar nebuvo pastatyta ant aukščiausio kalno, buvo ir aukštesnių, kurie matėsi iš tos katedros labai puikiai, juosė visą senamiestį, ant vienos viršūnės stovėjo deda Kartuli, ant kitos – vienuolynas, ir šiaip visi šlaitai buvo nusėti vienuolynais bei cerkvėmis, į visus ir nenueisi, visuose tuo metu žiebėsi šviesos, nes vakarėjo ir naktėjo, vienu žodžiu naktinis Tbilisio vaizdas – tikrai vertas dėmesio reikalas, ne veltui Tbilisis tuomi ir garsėja. Nežinau, ar tikrai tuomi garsėja, bet bent jau Korėjoje per facebooką jau buvo paviešinta, kad „Tbilisio naktinė panorama pranoksta bet kokį spektaklį, kurį būtų galima pamatyti tame mieste“ (nemeluoju, tikrai panašiai sakė).

    Maždaug taip baigėme visą Tbilisio apžiūrėjimą. Mūsų viešbutis tuštėjo. Svečiai po vieną po kitą vis išsivažinėjo. Dar buvo likęs tik ukrainietis (kuris šiaip jau ne kaip svečias buvo, o kaip šeimininkų draugas), dažniausiai sėdėdavo prie kompiuterio, gerdavo arba miegodavo. Dar buvo tokia rusė, kuri vieną sykį ir pasiklausė, ar šitas žmogus bent jau kartais išeina kur nors. Atsakymas buvo teigiamas: taip, iki parduotuvės nusipirkti alaus. Rusė važinėjo po visą Gruziją, ne visai po visą, bet nusprendė šiaip jau apsistoti Tbilisyje, ir, kiek įmanoma, viską apvažinėti iš Tbilisio, nakčiai grįžtant į Tbilisį. Irgi visai normalus reikalas. Dalį Gruzijos tikrai taip galima pamatyti, kitos dalies – ne, bet kiekvienam priklauso nuo norų ir turimo laiko. Norint viską apžiūrėti, savaitės vis tiek neužtektų. Namie vis vyko visokios pertvarkos, kambariai perdažomi, lovos perstatomos ir panašiai, tikriausiai kažkoks pusiau remontas, laukiama naujo svečių antplūdžio. Tikriausiai taip ir turėjo būti, nes tuo metu buvo dar tik pati liepos pradžia, taigi sezonas tik įsibėgėja. Kadangi nelabai buvo ką veikti, tai kapojome vyšnias ir serbentus, kaip tik jų nokimo metas buvo prasidėjęs, ir nieko daugiau nedarėme. Keista, visai visai ne taip, kaip pirmą vakarą. Vėl kilo toks jausmas, kad patekau ne į tą viešbutį. O gal kaip tik pirmąją naktį nes buvome ne ten pataikę?

    Wednesday, September 3rd, 2014
    10:11 pm
    Draugas Juozas ir šventoji Sakartvelo (Gruzija V)

    Negalvojau, kad tik išlipus Goryje, iškart pamatysiu viešbutį. Vis dėlto Goris – miestas, o ne koks nors kaimelis kaip Vardzija, kuriame tik trys nameliai stovi. Šiaip dar didelis klausimas, ko mes tan Gorin apskritai važiavome, bet kadangi jau atvažiavome, tai teks ir būti. Apsiniaukę, gerai apsiniaukę, kaip Lietuvoje ir įprasta, gerai, kad nelijo. Dar geriau, kad ten buvo ne Lietuva, o Gruzija, nes net ir taip apsiniaukus šalta nebuvo.

    Taigi pradžiai bandome surasti, kur bent jau daiktus pasidėti, o apie visa kitka vėliau pagalvosime. Beveik neradome. Šiaip žinojau, kad reikia Aghmašenebelio gatvės... Taip būtent ta gatvė ir vadinasi: Aghmašenebelių gatvė, tarp kitko ištarti įmanoma, tik prisiminti nelabai. Tačiau autobusų stotyje mums neleido taip jau paprastai praeiti: tai taksi į kažkokią pilį, tai autobusą į Tbilisį, tai dar ko nors siūlė. O mums tereikėjo Aghmašenebelio. Kaip išsiaiškinau, autobusai iki ten jokie nevažiuoja, galima nebent taksi, bet taksi gali labai brangu būti. Vienu žodžiu nusprendžiau eiti pėsčiomis. Praėjome autobusų stotį... Kaip ir reikėjo tikėtis, kaip ir visoje Gruzijoje, taip ir Goryje iš autobusų stoties padarytas turgus (į kurį užsukti nusprendėme vėliau), vėliau šiaip tokia gatvė buvo, pagrindinė (aš taip galvojau), kuria reikėjo eiti ir eiti tiesiai. Gerai, kad nebuvo karšta, nes kelias pasirodė gerokai ilgesnis nei tikėjausi ar būčiau norėjęs.

    Netgi radus Aghmašenebelio gatvę nebuvo taip paprasta rasti mūsų viešbutį. Pasirodo, iš pradžių pasukome ne į tą pusę. Vėliau jau į tą, vėl teko kažkodėl labai ilgai eiti, ir kai jau atseit turėjome būti kažkur netoliese ar netgi visai arti, o aplinkiniai pastatai buvo visiškai nepanašūs į jokius viešbučius ar dar ką nors, kai nebuvo ne tik gatvės pavadinimo (žinojau, kad vis turėtų būti Aghmašnebelio gatvė), bet ir namo numeriai buvo dingę (senokai dingę, todėl jau turėjau įprotį namus skaičiuoti), kai jau maždaug ten, kur visiškai nepanašu, kad čia turėtų būti kažkoks užsieniečių nakvojimo punktas staiga dvi mažos mergaičiukės labiausiai patenkintos ėmė klausinėti: viešbutis, viešbutis, hostel, hostel? Kaip ir jo, pasirodo, kad kaip ir buvome pataikę.

    Vienas iš tokių keisčiausių viešbučių, kuriuos teko matyti Gruzijoje. Nors, geriau pagalvojus, tokių mačiau ir daugiau. Kadangi Goryje kažkokių turistinių stebuklų daug ir nėra, tai nereikia ir tikėtis, kad ten bus kažkokie nuostabiausi viešbučiai. Taip buvo ir ten. Durys dar kaip durys, į tokį eilinį namą, tada reikėjo pereiti pirmą aukštą, kuris buvo pusiau gyvenamas, pusiau garažas, pusiau virtuvė, pusiau nesuprasi kas, be to, labai tamsus, todėl nelabai ir supratom, iš pimojo aukšto išeiname į sodą-daržą, su slyvomis ir vynuogėmis (o kaipgi gruziniškas sodas be vynuogių), lipkite antran aukštan, ten reikėjo pereiti svetainą, dar porą kambarių, nukabinėtų visokiais trofėjais ir paveikslais, ir galiausi namo gilumoje, o iš tikrųjų namo priekyje, su vaizdu į gatvę, buvo ir mūsų kambarys. Šiaip matėsi, kad visas antras aukštas buvo skirtas svečiams, tikriausiai, kad skirtas svečiams, nes kambariuose tai šen, tai ten stovėjo lovos. Bet iš idėjos toks jausmas, kad va žmonės gyveno gyveno sau ramiai tame dideliame name, antrame aukšte, kas be ko, tada kažkurią dieną sugalvojo, o kodėl gi mums neatidarius viešbučio. Ir maždaug taip, kaip gyveno, nieko netvarkė, nieko nejudino, tiesiog į kai kuriuos kambarius papildomai lovų pridėjo ir padarė viešbutį. O kodėl gi ne, iš kitos pusės.

    Didesnė bėda buvo tai, kad tos dvi mergaičiukės nelabai kalbėjo angliškai. Tarp kitko vienai gal net kokie trylika metų jau yra, o gal tiek ir nėra. Bet nesvarbu, kiek joms metų, svarbiausia, kad su jomis susišnekėti niekaip neišėjo, jos tarp kitko irgi puikiai žinojo, kad su mumis susišnekėti gali būti sunkoka, todėl į rankas buvo paimtas telefono aparatas, skambinama... Tikriausiai, anglų kalbos mokytojai ar šiaip kokiai angliškai kalbančiai personai, ir taip bendraujama su mumis. Kas nėra labai blogai. Žinoma, kiekvieną kartą tam žmogui nepriskambinsi, ypač jei reikia parodyti, kur yra virtuvė, vonia, tualetas, tai ir šiaip gal supras: taip ir buvo. Mergaitė netikėtai prabilo rusiškai: zdes‘, zdes‘, zdes‘, maždaug rodė kur virtuvė, kur šviesą įjungti ir panašiai. Aš netgi patikėjau, kad ji kalba rusiškai.

    Viešbutyje buvo dar Stalino portretas, lijo lietus... Man, kaip gimusiam Lietuvoje (šiaip tarybinėje, bet tuo metu apie Staliną apskritai mažai buvo kalbama, o kai jau pradėjo kalbėti, tikrai nieko daug gera apie jį negirdėjau), buvo keista matyti Stalino portretą kažkieno namuose. Gal nesimeldžia ir negarbina jo, bet vis tiek taip keista. Dar su ta mergaite pasikalbėjome, labai nesikalbėjome. Kur ir ką žiūrėsime, sakiau, kad tikriausiai Stalino muziejų aplankysime, ar tau patinka Stalinas? Šiaip nei patinka, nei nepatinka, asmeniškai nepažįstu, tad jokių jausmų jam nejaučiu, bet kad jau čia atsibeldėme tai gal... Vis dar lijo, nelabai baisiai, šiek tiek praėjo tas lietus, tad nusprendėme, kad visai būtų laikas keliauti apžiūrėti, kas čia gera yra tame Goryje be muziejaus (spėjau, kad į muziejų nebespėsime vis tiek, atidėjome kitai dienai).

    Į centrą buvo galima nueiti ir kitu keliu, kita gatve. Iš tikrųjų nelabai žinojome, kad galime, todėl šiaip nusprendėme eiti kita gatve, nes toje, kuria atėjome, be tuopų daugiau nieko ir nebuvo. Radome keletą restoranų, keletą kavinių, parduotuvių, tokių visai padoriai atrodančių parduotuvių tarp kitko, ir centrinę aikštę. Iš tikrųjų, tai ten buvo visai ne centrinė aikštė, mojedanis (mojedanis šiaip reiškia aikštė gruziniškai), bet ten buvo tokia senovinio tipo aikštė, kur anksčiau karietos važiuodavo ir stovėdavo, turgūs atsidarydavo ir panašiai. Šiaip tokia didelė erdvė, apjuosta tarybinio rojaus pastatų, visi tokie dideli, masyvūs, vienas tikriausiai kažkada buvo koks komunistų partijos pastatas, kiti kitokios paskirties, trūko tik penkiakampės žvaigždės ant kiekvieno iš jų, bet iš kitos pusės nekeista, kad Stalino gimtinėje iki šiol stovi tokie griozdai. O ką darysi, juos nugriovęs.

    Iš ten kelias vedė į autobusų stotį. Turgų, tai yra. Vienoje vietoje bandėme išsiaiškinti, kaip čia vėliau nusigauti iki Tbilisio ar dar kur nors, be reikalo, nes ta vieta, nors atrodė visai padoriai, nebuvo turistų informacija. Tarp kitko ten taip ir paaiškino, bet kaip kvailiems užsieniečiams davė šiokią tokią informaciją, pasakė, kad jie šiaip tokiais reikalais neužsiima, o va autobusų stotis yra ten. Bet ir už tai buvo ačiū. Stoties turguje nieko ypatinga neradome, kaip ir visur, o toliau kelias vedė jau beveik ratais į niekur, į laukus ir klonius, aplink tokį kalną, kurio papėdėje stovėjo skulptūrų parkas. Neseniai pastatytas, nes stilius toks gana modernus, vaizdavo senąją Gruzijos istoriją, ir viskas apipaišyta grafiti. Ne tik Lietuvoje tokių dalykų galima pamatyti. O nuo ten aukštyn kalnan, ant kurio – pilis.

    Gerai, kad už įėjimą į pilį sumokėti nieko nereikėjo, todėl buvo galima ramiai sau ten užeiti. Iš pačios pilies labai daug niek nebuvo likę: sienos, kai kur kambarių liekanos, bet šiaip daugiausia tik sienos, bet nors galima pasigrožėti Gorio panorama. Ne pati nuostabiausia, bet vis tiek panorama. Gerai, kad nelijo, atėjo keletas turistų. Būčiau pagalvojęs, kad tai kokia moksleivių ekskursija, tačiau tuo metu mokslo metai jau buvo pasibaigę, tad tikriausiai ne moksleiviai ir ne ekskursija. O daugiau šiaip ir nieko.

    Pilies papėdėje, kelios cerkvės (nekeista, taip ir turėtų būti), nebelabai panašios į Krekenavos bažnyčias, tikrai labiau nešančios į cerkves, ir senamiestis. Nežinau, ar senamiestis buvo visiškai toks, koks jis kažkada ir buvo, tik restauruotas, ar tiesiog iš nauja atstatytas. Tikriausiai jis visada toks buvo, tik restauruotas. Kadangi kartais lynojo, tai labai smarkiai dažais netrenkė, bet gal vis dėlto tai senokai restauruotas senamiestis, todėl tikriausiai ir taip labai dažais netrenktų. Beveik kaip ir Minske, iš Gorio senamiesčio irgi ne per daugiausia likę: dvi gatvės. O viena iš jų nuvedė į tokį didelį didelį parką, kurio viename gale nieko nebuvo, o kitame gale toks senas namukas, vagonas ir dar vienas tarybinio rojaus palikimas. Paskaičius, kas parašyta ir neparašyta, sužinojau, kad vagonas tai ne šiaip sau koks vagonas, o tas, kuriuo važinėdavo pats draugas Josifas, tasai didžiulis muziejus – tai Stalino muziejus, o namukas – tas namelis, kuriame gimė ir augo draugas Josifas. Aš kažkodėl pagalvojau, kad namukas tikriausiai buvo perkeltas iš kažkur, o ta proga į muziejų nusprendėme neiti. Tik nufotografuoti namelį, o už paties muziejaus būta netgi turistų informacijos. Tuo metu ji buvo uždaryta, o šiaip jokios reikalingos informacijos vis tiek tuo metu nereikėjo, tad nė į vieną vietą ir neužėjome.

    Užtat ten buvo dar kažkokia kavinukė, ir šiaip moteriškės pardavinėjo visokias nesąmones. Kažkas kepta iš miltų. Valgomas dalykas. Dar visur kabėjo „Lazgurių“ plakatai, galvojau, kad tai kokia nors didinga lazų grupė (lazai ne šiaip sau kažkokia mistika, viena iš Gruzijos tautų, kurie turi savo kalbą, dauguma jų gyvena Turkijoj, bet kaip klasifikuoja – lazų kalba jau beveik išnykusi, nes netgi tarpusavyje skirtingų tarmių atstovai kalbasi arba gruziniškai arba turkiškai), netgi ruošiausi pasiklausyti jų dainų kur nors internete, bet iki šiol taip nieko ir nepadariau.

    Vis lynojo, kartais apstodavo, kartais įsismarkėjo, beveik visas Gorio miestas buvo apžiūrėtas, kaip ir nieko labai ypatinga pačiame jame nebuvo (nors, žinau, kad už miesto dar yra kažkokių nuostabiai gražių vienuolynų, tačiau lyjant ir dar vakarėjant ten trenktis jokio noro nebuvo), lyg ir ruošėsi temti... Kai toks oras, nelabai suprasi, ar temsta, ar švinta, bet vis tiek. Vėl netikėtai atsidūrėme tame moedanyje be penkiakampės žvaigždės, kitoje upės pusėje (o Goris irgi stovėjo ant tos pačios Mtkvario upės) turėjo būti geležinkelio stotis, tad man kilo dar viena nuostabi mintis toliau važiuoti traukiniu (juk reikia išbandyti ir traukinius Gruzijoje, ne vien mikruškes), bet pradžiai užsukti pavakarieniauti.

    O kaip tik pakeliui, ten kur jau buvome praėję, buvo ir medžiotojų restoranas. Nežinau, ar jis tikrai medžiotojų, ir kiek autentiškas, nes įėjimas nepanašus į statinę, tačiau visi langai ir visas interjeras nustatytas žvėrių iškamšomis. Tad tikriausiai medžiotojų restoranas. Šiaip kažko labai skanaus valgomo neradau, nors negali sakyti, kad gruzinų virtuvė būtų labai neskani. Tik kad jie per daug mėsos visur krauna. Tad teko eilinį kartą bandyti grybus, pirmą kartą pasiimti lobianį (tradicinis gruziniškas patiekalas, duona į kurią įkepta raudonų pupelių, Azijoje ir Amerikoje labai mėgsta tas raudonas pupeles, jos dar kartais saldžiai gaminamos), naminio vyno (vadinome jį naminiu vynu, nors abejoju, kad jis tikrai naminis, nes rusiškai vadino pilstomu vynu, bet svarbiausia, kad jis buvo pigus ir pakankamai skanus). Prie gretimo staliuko prisėdo keletas gruziniškų dėdžių, užsisakė taip konkrečiai, tikrai ne grybų ir tikrai ne vyno, o mes ir nebesulaukėme kuo baigsis jų puota. Beveik nei sutemus, nei prašvitus, grįžome namo.

    Nors labai norėjau, kad nebelytų, tačiau kitą rytą vis dar lijo. Vis dar panašiai nuobodžiai. Kadangi man buvo kilęs nuostabiausias planas važiuoti traukiniu, nes tai turėjo būti gerokai pigiau, tai reikėjo išsiaiškinti, kaip vis dėlto nusigauti iki geležinkelio stoties (ne pati sunkiausia užduotis) ir kada traukiniai važiuoja reikiamomis kryptimis (irgi neturėtų būti sunkiausia). Tačiau pasirodė, kad viskas ne taip paprasta. Kadangi jau žinojau, kad su anglų kalba tikriausiai bus ne kas, pasiteiravau, ar ji kalba rusiškai. Mergaitė labiausiai apsidžiaugė, rusiškai, kaip gerai, kalbate rusiškai. Aš irgi beveik apsidžiaugiau. Be reikalo. Taigi kada tie traukiniai važiuoja. Atsakymo nelabai supratau. Ji lyg ir nelabai suprato, ko klausiau. Dar kartą paklausiau. Šį kartą lyg mano klausimas buvo suprastas, tačiau atsakymas – visiškai ne. Nes pasakytas labai gražia gruzinų kalba. Sutinku, kad gruzinų kalba graži, ir kad galbūt daugeliui apsilankiusiųjų reikėtų ją bent kažkiek mokėti, tačiau mano žinios tuo metu dar taip toli nesiekė. Net išsiaiškinau, kaip tas traukinis gruziniškai (vis į naudą išėjo pokalbis): matarabeli, Tbilisi... Ir atsakymas gruziniškai. Minu pabandė kalbėti angliškai, vėliau pabandė rašyti, nes dažniausiai žmonės lengviau supranta parašytą tekstą nei iš klausos (dėl tarimo skirtumų ir panašiai), tačiau rezultatai vis tokie patys. Kada traukiniai važiuoja, taip ir nesupratome. Galiausiai vėl teko skambinti mokytojai-vertėjai, ko jūs norite, kodėl norite, maždaug paaiškino, kad traukiniai... Lyg ir nevažiuoja, o gal važiuoja, reikia nusipirkti bilietus, lyg labai lėtai, o gal niekada tokių ir nebuvo. Vienu žodžiu, supratau, kad ji pati nelabai žinojo apie jokius traukinius, tad tiesiog... Tiek tos, kaip nors išsiaiškinsime vėliau, o dabar, kol dar yra laiko, einame į draugo Stalino muziejų.

    Šiaip visai gerai, kad į tą muziejų nuėjome. Nors lyg ir nenorėjau ten eiti, bet kai jau atsidūrėme, o kodėl gi ne. Sužinojau, kad namas, kuriame gimė ir kurį laiką gyveno Stalinas, stovi būtent toje pačioje vietoje, kur visada ir stovėjo. Prieš tai ten buvo dar visas kvartalas namų, tačiau ta proga, kad buvo statomas muziejus gerb. draugui, visas rajonas nušluotas nuo žemės ir paliktas tik tas vienas reikalingiausias namas. Muziejuje, žinoma, pilna Stalino nuotraukų, nuo vaikystės (tiksliau nuo jaunystės) iki mirties. Pagal pirmąsias nuotraukas net nesuprastum, kad ten Stalinas, vėliau jau tapo daugiau mažiau panašus į save, visas nelengvas jo gyvenimas, tremtis ir panašiai, kova su buržujais, II pasaulinis karas, cechanovietis ir kiti. Šalimais viena gidė kažkokiems turistams vedė ekskursiją. Spėju, kad nuo tarybinių laikų (o tikriausiai nuo tada, kai Stalinas dar buvo gyvas), ekskursijos tekstas mažai kuo pasikeitė. Be Stalino nuotraukų ir biografijų, radau ir Stalino raštus. Ne daugeliu kalbų: lietuviškai, latviškai, korėjietiškai ir dar keliomis. Nors spėju, kad jie turėtų būti išversti ir į daugiau kalbų. TSRS respublikų herbai ir vėliavos ir visokie sveikinimai Stalinui gimtadienių progomis: kiniškai (nekeista), itališkai ir iš kitų valstybių. Įdomus toks muziejus, nieko labai prikišti negali, bet labai kuo pagirti irgi nėra.

    Po muziejaus apžiūros užsukome į turistų informaciją. Ten turėtų žinoti, ar važiuoja ir kaip važiuoja traukiniai į Tbilisį ar dar kur nors. Šiaip nelabai žinojo, tačiau pasiskambino į stotį ir sužinojo, kad visi traukiniai reikiama kryptimi jau išvažiavo (yra tik ryte ir gan anksti), grįžtančių dar bus, bet jų nelabai reikės, tad tikriausiai teks važiuoti mikruške. Taip ir padarėme.

    O iš tikrųjų norėjome važiuoti į Mtschetą, nes kažkas buvo pasakojęs, kad tai yra nuostabi vieta, netoli Tbilisio, bet visai faina ten gyventi, geriau nei Tbilisyje. Tik bėda, kad jokie autobusai į Mtschetą iš Gorio nevažiavo. Iš tikrųjų važiavo, tik ne į pačią Mtschetą, o į Tbilisį, visada galima išlipti pakeliui. Taip ir padarėme. Sėdome į tokią visai mikruškę, kuri iškart išvažiavo ir reikiamu momentu buvo liepta išlipti. Tik tokia smulkmena, kad liepė išlipti ne Mtschetoje, o šalia Mtschetos. Šiaip ant kelio, o kur pats miestas – nelabai matėsi.

    Galvojau, kad iki miesto galima tiesiog nueiti, bet jis buvo šiek tiek toliau. Tačiau viskas labai paprasta. Mtscheta? Va čia, laukite kažkur čia, ir visai netrukus atvažiuoja dar vienas mikroautobusiukas, kuris veža tiesiai Mtscheton.

    Mtscheta, irgi stovinti ant tos pačios Mtkvario upės krantų (nors Mtvkaris čia jau nebepanašus į kalnų upę, išplatėjęs, bet visiškai nesulėtėjęs), nebuvo didžiausias miestas, tad važiuoti jokiais taksi ar autobusais tikrai neprireiks. Panašiai ir buvo. Tačiau nors ir nedidelis miestelis, bet nebuvo toks labai jau mažas, tai yra jame buvo daugiau nei viena gatvė, o tos gatvės įvairiai susiraičiusios, tad rasti reikiamą viešbutį irgi nebuvo pati lengviausia užduotis. Be to, nespėjus išlipti iš mikroautobuso, užpuolė įvairūs dėdės siūlantys įvairiausias paslaugas. Dažniausiai taksi, gal norite nuvažiuoti į Žvarį. Toks didelis vienuolynas ant Mtkvario upės krantų. Tarp kitko jis matėsi ir iš Mtschetos. Gana įspūdingai atrodė. Tik bėda, kad su kuprinėmis ant pečių Žvaris ar dar kažkas mažiausiai rūpėjo.

    Tad teko jiems visiems paaruoti (nes žodis „ne“ gruziniškai yra „ara“, korėjietiškai tai reiškia žinau), apeiti tokį ratą ar ratelį aplink pagrindinę Mtschetos katedrą, atsidurti būtent toje reikiamoje gatvelėje ir beveik jau galėjome pasidėti daiktus. Dar vienas įdomus viešbutis.

    Šeimininkas net nesiteikė kalbėtis su mumis (vis tiek žinojo, kad greičiausiai nesusišnekės), šeimininkė pasiklausė, ar kalbame vokiškai, dėl visa pikta ne, bet pasirodo, galima susišnekėti rusiškai. Ir šiame name turistams skirtas visas antras aukštas. Pirmame aukšte gyveno vietiniai gyventojai (tai yra visa šeima), o antrame aukšte: kokie trys pereinami kambariai, visi pristatyti lovų. Tik tiek, kad šitas namas tikriausiai daugiau galvojo prieš rengdamas viešbutį: antrame aukšte buvo tik lovos, jokių paveikslių ant sienos, jokių komodų, jokių naudojamų spintų, nieko. Tik balkonas su vaizdu į upę, daug daug daug lovų. Galėjome rinktis bet kurią lovą, nes daugiau svečių nebuvo ir tikriausiai nebus. Kas nėra labai blogai.

    Kai jau visi daiktai padėti vietoje ir sutvarkyti, nusprendėme, kaip ir priderėtų, apžiūrėti, kuo gi vis dėlto garsi toji Mtscheta. Kadangi ji garsėja kaip gruzinų stačiatikių centras, tad tikriausiai kokia nors cerkvė (žinoma, kad cerkvė, ją jau buvome matę, didelė katedra, aplink kurią jau buvome apėję visą ratą) ir tikriausiai dar kas nors. Greičiausiai dar kokių nors cerkvių, vienuolynų ir panašių vietų ten tikriausiai turėtų būti.

    Iki katedros neteko eiti toli, išeiname iš namų, tiesiai, pora blokų ir štai – didžiulė aikštė, kurios gale dar didesnė katedra. Tiesą pasakius, katedra buvo gerokai, jei ne dešimt kartų didesnė nei aikštė (ir bent jau pagal katedros dydį aikštė priešais turėjo būti tikrai gerokai didesnė, bet ką jau padarysi: aikštė pagal miestelio dydį, o katedros dydis: pagal jos reikšmę). Šiaip visai graži vieta, daugelis gruzinų ten ėjo melstis, kai kurie ėjo tuoktis, o visi visi tikrai ėjo pasifotografuoti: prie katedros, už katedros, palei katedrą ir panašiai. Kaip ir kitose šalyse kad būna.

    Pirmą (ir ne paskutinį kartą) Gruzijoje sutikau lietuvius. Porą lietuvių. Nevaikščiojo jie su Maximos maišiukais ir neapsimetinėjo, kad jie yra iš kokios Vokietijos. Nors nesu tikras, ar tikrai neapsimetinėjo, nes nešnekėjau nė su vienu iš jų. Vienas mūvėjo ilgas kojines su trispalve, vilkėjo marškinėlius su trispalve ir dar užrašu Lietuva ir man atrodo ant kepurės kažkokia panaši simbolika buvo. Nežinau, man asmeniškai keistai atrodo tokie drabužių deriniai užsienio valstybėse, ypač, kai nesi joks oficialus atstovas ir šiaip nieko neatstovauji. Todėl nusprendžiau ir nesakyti nė žodžio nė vienam iš jų. Nors gal ir visai normalūs žmonės jie būtų. Spėju, kad tikrai nebūtų apsimetinėję, kad yra iš Vokietijos, nes su tokia simbolika ant viso kūno būtų keistoka dar bandyti primesti kažkokią kitokią valstybę. Vienu žodžiu, buvo labai juokinga (bent jau man).

    O šiaip Mtscheta tikrai labai gražus miestas, stovi ant upės santakos (beveik kaip Kaunas, ir netgi kadaise buvo Gruzijos sostinė, irgi beveik kaip Kaunas, tik tai nebuvo oficiali laikinoji sostinė kaip Kaunas), tik tiek kad ta upės santaka tikrai nėra labai lankytina vieta. Žinau, nes tikrai bandžiau ten nueiti, šiek tiek patekau į pelkes, vėliau šiaip visai gražu, vieta lygi ir išlyginta, matosi, kad ten tikrai žmonės gal netgi bando linksmintis. Linksmybių pėdsakų šiek tiek matyti. Priėjus prie upės ant kito kranto matėsi gražus gražus vienuolynas: Žvaris (spėju, kad irgi lietuviai įkūrė, o tas lietuvis tikriausiai dėl to ir vaikščiojo su Lietuvos simbolika po Mtschetą, kad paklaustas, o ką reiškia tos spalvos, galėtų atsakyti: o čia spalvos tos tautos, kuri įkūrė jūsų vienuolyną va ana ten). Iš tikrųjų tai labai graži vieta, ir vienuolynas irgi labai gražiai atrodė. Tik spėju, kad iš išorės tas vienuolynas atrodė daug gražiau nei iš vidaus. Jau buvome matę panašių gražių vienuolynų, tad visai užteko ji apžiūrėti iš lauko. Tai yra paspoksoti skersai upę (o ji platoka).

    Mtschetoje yra dar keletas vienuolynų, arčiau autobusų stotelės. Viskas atrodė maždaug taip pat. Negaliu pasakyti, kad negražu, tikrai labai gražu, viskas gerokai atnaujinta, tad nieko negali prikišti. Tik bėda, kad tų vienuolynų ir cerkvių jau buvome gerokai prisižiūrėję, tad viskas šiek tiek ėmė bosti.

    Po visų vienuolynų ir cerkvių bei katedrų dar teko eilinį kartą atsiginti nuo dėdžių taksistų: Žvari Žvari... Aš būčiau velijęs netgi pėsčiomis ten eiti. Kažkodėl spėjau, kad turėtų būti įmanoma, jei jau jokio viešo transporto nėra, nes vienuolynas per daug gerai matėsi iš mūsų upės kranto, tad tikriausiai jį statė tikrai ne tam, kad niekas vėliau negalėtų į jį šiaip sau patekti. Vienu žodžiu, Žvario lankymas buvo atidėtas vėlesniam laikui, o kadangi laikas buvo jau visai ne ankstyvas (bet ir dar ne visai vėlyvas), nusprendėme, kad gal būtų visai neblogai ir ko nors užkąsti arba perkąsti.

    Mūsų viešbutyje (jei taip galima vadinti tą dalyką) tikrai nebuvo jokio restorano ar valgyklos ar dar kokios įstaigos. Virtuvė buvo, juk šeima ten vis dėlto gyveno, tad tikriausiai turėtų jie kaip nors gaminti valgyti, tik bėda, kad aplinkui nelabai matėsi kokio normalaus turgaus ar šiaip parduotuvės (spėju, kad ten turėtų kažkas būtų, juk vietiniai gyventojai tikriausiai ne vien žodžiais, kurie išeina iš Viešpaties lūpų, turėtų būti gyvi), o, be to, nelabai atrodė, kad mus į tą virtuvę būtų įleidę. Šiaip gal ir būtų įleidę, bet ne per patogiausia būtų būti įleistiems.

    Bet kaip ir priklauso normaliam miestui, kurį lanko daug vietos ir nevietos turistų, taip ir Mtschetoje buvo pakankamai vietų, kur būtų galima pavalgyti. Tiesą pasakius, visos tos vietos trenkė prabanga, bet buvo ir paprastesnių. Maždaug ten ir prisėdome. Nors atrodė labai paprastai, tiesą pasakius, meniu tikrai buvo labai paprastas, nieko gera ten nebuvo, bet kainavo tikrai nelabai paprastai, man būtų norėjęsi ko nors dar paprasčiau. Šalimais sėdėjo daug lenkų (vis dar buvo keista iš kur tie lenkai atsiradę), o šiaip nieko nevyko.

    Išskyrus vieną tokį įdomų įvykį. Aikštė tuščia, nieko ten labai nevyksta, stovi viena mašinikė. Šiaip sau, ramiai stovi. Atvažiuoja kita mašinikė, su garsiausiai paleista muzika. Nieko, teko matyti tokių atvejų, Lietuvoje irgi ne kitaip būdavo. Visa Mtscheta girdi, ką tas vaikinukas klausosi. Mašinikė sustoja, muzika, žinoma, neišjungiama, visa Mtscheta toliau klausosi tos muzikos, vaikinukas išlipa ir lipa kiton mašinon. Pasišnekėti. Būna. Vadinasi, atvažiavau pasišnekėti su draugu jo mašinoje. Lietuvoje irgi panašiai būdavo. O gal ir dabar taip būna. Kitose valstybėse irgi tikriausiai taip būna. Man tik buvo įdomu, kiek laiko man reikės klausytis tą jo muziką, nes ji tikrai nebuvo mano skonio. Šiaip kurį laiką pasiklausiau, bet neteko nieko tam vaikinukui sakyti, nes jis išlipo, pasiėmė merginą iš tos mašinos, ir po to nuvažiavo. Kita mašina irgi nuvažiavo. Vienu žodžiu, tokia labai matyta kažkur situacija, tad nieko bloga negaliu sakyti. Būna, pasitaiko.

    Jau beveik temstant grįžtame namo: o ten didžiausia puota. Pasirodo namų šeimininkų sūnui gimė sūnus (o gal dukra), o dabar visi šventė trijų dienų gimtadienį. Toks gimtadienis tikriausiai irgi būna. Tad prie progos ir mus pagirdė vynu. Raudonu. Po taurelę. Viskas lyg būtų ir gerai, tačiau atsigulus miegoti pradėjo niežtėti visą galvą. Kažkodėl iš pradžių pagalvojau, kad pataluose yra erkių ar blusų (kažkokių tų patalinių gyvūnų, kuria mėgsta siurbti žmogaus kraują), nes lovos vieta buvo gana panaši, kur galėtų veistis visokie tokie gyvūnai. Iš pradžių pabandžiau pereiti į kitą lovą, keisti patalus, bet kai niežtėjimas baigėsi bėrimu ir galvos tinimu (galva taip maždaug patrigubėjo), supratau, kad tikriausiai jokia fauna dėl to nekalta. Alergija. Baisoka tokia alergija pasitaikė, bet ką jau padarysi. Svarbiausia, kad ji praėjo. Nesu visiškai tikras, nuo ko ji prasidėjo, nes šiaip valgėme lyg viską tą patį kaip ir kasdien, vyną gėrėme. Raudoną. Naminį. Kuriuo pagirdė šeimininkai. Tad vienintelis dalykas, kuris galėjo iššaukti tą reakciją, turėjo būti tas naminis raudonas vynas.

    Kadangi viešbutyje niekas kavos nesiūlė, teko eiti į tą pačią ne kokią, bet nelabai pigią kavinę. Kitų vietų aplinkui nelabai ir matėsi. Taip ir padarėme. Vėl šalimais sėdėjo daug lenkų (kitų lenkų), lietuvių su Lietuvos simbolika nesimatė, kava, kaip ir reikėjo tikėtis, nebuvo pati pigiausia. Nuėjus iki maždaug tos vietos, iš kur turėjo važiuoti mikroautobusai į Tbilisį, vėl užpuolė dėdės siūlydami keliones pas Žvarius, teko juos baisiai nuvilti, kad niekur nevažiuosim. Tiksliau melstis tikrai ne, o jei dar tiksliau: melstis važiuosime, tik ne į Žvarius, o kaip normalūs žmonės į patį Tbilisį (ten irgi yra viena iš didesnių Gruzijos cerkvių).

    Nebuvo pats sunkiausias dalykas surasti mikroautobusą, kuris važiuotų į Tbilisį, tik bėda, kad teko važiuoti tuo mikroautobusu pusiau stovomis. Gerai, kad kelionė trunka tik dvidešimt minučių ar panašiai, tad labai nesijaudinau. Bet vis tiek: važiuoti pusiau stovomis mikroautobusu nėra pats maloniausias dalykas kelionėse. Gerai, kad prieš tai neteko eiti kokių penkių kilometrų su kuprinėmis ant pečių per karščius ir kalnus. Kas Gruzijoje būtų visai normalu.
    Tuesday, September 2nd, 2014
    10:30 pm
    Nerastoji Suliko ant Mtkvario pakrančių (Gruzija IV)

    Nespėjome išlipti iš autobuso, o jau pripuolė daug dėdžių su įvairiausiais pasiūlymais: žinoma, daugelis siūlė taksi ir kitokias transporto paslaugas, kurių nutarėme atsisakyti, o vienas netgi pasiūlė pas jį pernakvoti. Iš tikrųjų, tai ne visai pas jį, tiesiog siūlė savo viešbutį. Tokį ne visai pigų tikriausiai, ant upės kranto su gražiu vaizdu ir dar gražesne kaina. Aš taip pamaniau, todėl nusprendžiau ten neiti.

    Nuėjome į kitą viešbutį, likusį nuo tarybinių laikų, kuris vadinosi Mekhetis. Kažkaip labai iškart nepavyko jo rasti, nors turėjo būti kažkur tiesiai ant pagrindinės gatvės. Iš tikrųjų taip ir buvo, viskas viduje tikrai atrodė, kaip likę nuo tarybinių laikų. Nė kiek nepasikeitė ir nelabai atsinaujino tarp kitko. Negaliu pasakyti, kad tarybiniais laikais viešbučių interjerai labai baisiai atrodė, bet nereikia pamiršti, kad nuo tų laikų praėjo jau dvidešimt metų, o įvairūs kilimai ir baldai turi savybę dėvėtis. Ypač per daugelį metų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia buvo tai, kad tame tarybiniame viešbutyje vietų nebuvo. Atrodo toks didelis griozdiškas pastatas, o nė vieno laisvo kambario. Kažkoks festivalis ar šventė, ar dar kažkas, todėl visi kambariai užsakyti, kažkoks teatras atvažiavęs. Bet kitą dieną turėtų būti vietų. Nieko nepadarysi. Gerai, kad Achaltsichėje vis dėlto yra ir daugiau viešbučių, ne vienintelis, tad nuėjome ieškoti toliau. Ir beveik ant upės kranto radome ir kitą. Maždaug dvigubai brangesnį (bet kaina dar vis tiek įkandama). Viešbučio administratorė – visiška blondinė, buvo kažkodėl labai patenkinta savo kambariais, liepė būtinai pasižiūrėti: gražu juk ar ne, kokie kambariai. Nors mokėjo ir angliškai, tačiau labiau norėjo kalbėtis rusiškai. Kartais žiopčiodavo, nes nelabai žinojo, ką gali padaryti. O visi kiti darbuotojai, kurie tuo metu jei ir buvo, nieko ir nedarydavo. Atseit, čia viešbučio administratorės darbas. Įdomu, žinoma.

    Bet tiek tos, kaip nors viską išgyvensime. Ta proga, kad lyg ir ruošėsi lyti, užėjome į artimiausią kavinę. Tikrai tokią kavinę, irgi daugiau mažiau nuo tarybinių laikų likusią. Pasirinkimo didelio joje nebuvo. Salotos, keptos bulvės... Daugiau kaip ir nieko. Tai maždaug tiek ir suvalgėme.

    Tik reikia pasakyti, kad ne viskas toje Achaltsichėje yra likę nuo tarybinių laikų. O gal kitaip reikėtų pasakyti: viena upės pusė likusi nuo tarybinių laikų, o va kita upės pusė: jau nemačiusi tarybinės okupacijos. O būtent didžiausia Achaltsichės įžymybė: Baratis su auksiniu stogu yra kitoje upės pusėje, anapus tilto. Šiaip tai turėtų būti pilis, į kurią įėjimas turėtų būti nemokamas, bet už viduje esantį muziejų reikėtų susimokėti. Tačiau dabar viskas kitaip: kadangi visą pilį suremontavo, tai įėjimas visur mokamas. Šiaip nuo kažkokio chanato ar emyrato likusi ta pilis. Nuo tolo blizga auksinis stogas, viduje viskas arabiškais motyvais puošta, stovi medresė ir mečetė. Tarp kitko visiškai tuščia ta mečetė, bent jau tuo metu tokia buvo, nes lijo lietus ir niekas per daug nevaikščiojo. Beveik pirmą kartą galėjai įeiti į mečetę ir vaikščioti, kur tik nori, fotografuoti ką tik nori, ir niekas netrukdo. Netgi buvo keletas ornamentų, ryškiai ne islamiškų. Tik vienintelė man abejonė buvo: ar tie ornamentai tikrai likę nuo senų ir senesnių laikų, ar vėliau buvo pritempti. Bet šiaip nieko tokia pilis, labai daug nieko nėra, galima pilies sienomis pasivaikščioti ir svarbiausia dalis: pilies muziejus. Susipažinimui su visa Achaltsichės istorija. Ne tik to miesto, bet ir visos regiono. Kuris šiaip jau irgi gana svarbus, žiūrint iš Gruzijos pozicijų.

    Bevaikštant po pilį baisiai prapliupo lietus. Nebuvo kur dėtis. Teko eiti į muziejaus kavinę. Išgerti kavos. Vėliau dar ir vyno išgėrėme. Nors Achaltsichė yra visai ant Turkijos sienos, autobusai dažnai į Turkiją važiuoja, ir šiaip būtent tas upės krantas labai naujoviškai atrodė (aš iškart sakiau, kad tai gali būti Turkijos įtaka, ne dėl to, kad Turkija labai tvarkinga ir turtinga, bet vis tiek: užsienietiškų prekių antplūdis, netoli siena, viskas gali greičiau ateiti), spėju, kad ir turistų iš Turkijos nemaža, tačiau ir toje muziejaus kavinėje susišnekėti angliškai beveik nepavyko. Gerai, kad visada galima pirštais susirodyti, nes jei ne pirštai, tada sunkiai tos kavos būtume gavę. Apie vyną net ir nešneku.

    Dar bandžiau rasti senamiestį. Keli namai su balkonais buvo, pagalvojau, kad tai tikriausiai tie tradiciniai gruziniški namai, nes kažkur buvau skaitęs, kad Achaltsichėje vis dar yra toks tradicinės architektūros, tačiau šiaip tai atrodė kaip tradiciniai turkiški ar panašūs namai. Tarkime, kad tai tas pats regionas, todėl viskas taip ir atrodė.

    Iš tikrųjų į Achaltsichę važiavome visai ne dėl to Baračio, nes daugiau joje kaip ir nieko nėra, o dėl Vardzijos. Bet į Vardziją taip paprastai nenueisi, irgi reikia važiuoti autobusu. Ar taip ar taip nelabai buvo ką veikti, tai prie progos nuėjome ir į autobusų stotį. Ji buvo uždaryta, sakė, kad jokių autobusų į Vardziją nėra. Nors mums kaip ir nereikėjo iškart, šiaip, būtų užtekę ir vėliau. O dar kas labai nustebino, kad toje autobusų stotyje buvo netgi stulpeliai, ant kurių surašytos kryptys ir laikai. Žinoma, viskas gruziniškai, bet tuo metu jau daugiau mažiau mokėjau skaityti: Vardzijos nebuvo. Tad tiek tos naudos. Tiek tos, paklausime vėliau viešbutyje.

    Kadangi jau buvo beveik visiškai sutemę, kažkokių maitinimo įstaigų aplinkui nesimatė, o valgyti kažką vis tiek reikėjo, labai teisingai ir pakeliui pasitaikė didelė parduotuvė. Ne maksima, bet kažkas panašaus. Su dideliu prekių pasirinkimu. Ne viskas ten buvo labai gerai, norėjome pirkti kažkokių sausainių ar saldainių, kurie šiaip kainavo visi vienodi, bet jiems reikėjo atskirai sumušti visus kodus. Tiesą sakant, nelabai supratau, kas ten per sistema buvo, bet kažkaip taip darė. Tai reiškė, kad vos ne po vieną sausainį į atskirą maišiuką reikėjo sudėti. Dar labai pradžiugino, kai pamačiau latvišką šokoladą (žinoma, kad „Laimą“), šprotų, nieko lietuviška ten nebuvo, bet tiek tos. Radome visokių salotų, vyno, silkės, marinuotų agurkų, tad nieko daugiau labai ir nereikėjo. Su visu tuo gėriu grįžome namo, iš viešbučio administratorės išsiprašėme lėkščių ir stalo įrankių, netgi dėl visa pikta susirašėme kaip viskas gruziniškai. Administratorė eilinį kartą viską surašė rusiškai, man net keista, kaip kai kurie taip nesistengia kalbėti angliškai, nors iš idėjos visai sugebėtų, ir maždaug taip vakarieniavome. Pirmą kartą kambaryje turėjome televizorių (kuris kažkodėl neveikė), bet šiaip prie kambario tikrai negalėjai prisikabinti. Puikus. Ir palyginus pagal kainą: nieko negali prikibti tikrai. Tik šiaip, aš kadangi visada paskaičiuoju, tai tada irgi paskaičiavau. Kiek čia turistų apskritai praeina. Tuo metu buvo sezonas. Viešbutyje svečių nesimatė, o kambarių tikrai ne vienas ir ne du. Jie kažkokiu būdu vis tiek tikriausiai išsilaiko. Gal per kokius festivalius ir šventes.

    Kaip ir spėjau, mūsų viešbutyje be mūsų daugiau nieko nebuvo. Negaliu pasakyti, kad atsikėlėme labai vėlai, bet pusryčius valgėme visiškai vieni. Tokia įdomi valgykla: tušti stalai, kažkas padėta pusryčiams, vos ne ant kiekvieno stalo padėtas po meniu, aš netgi pagalvojau, kad už pusryčius reikės atskirai susimokėti, tačiau tai buvo neteisybė. Pasirodo, kad pusryčiai į kainą jau įskaičiuoti. Taip pagalvojus, ne toks ir brangus tas viešbutis, jei viskas kartu su pusryčiais. Tačiau tame tarybiniame viešbutyje pusryčiai tikriausiai irgi būtų įskaičiuoti, o kambarys, nors ir likęs nuo tarybinių su šiek tiek aptrupėjusiai baldais, bet vis tiek: aukštos lubos, tikriausiai daug erdvės. Jau pagal koridorius buvo galima atspėti, kad kambariuose lubos irgi turėtų būti aukštos. Taip begalvodami valgėme pusryčius. Iki pat pusryčių pabaigos: visiškai vieninteliai. Tas klausimas liko neatsakytas: vis dėlto tas didelis viešbutis sugeba save išsilaikyti.

    Bet ne tai buvo didžiausia problema. Reikėjo išsiaiškinti, kaip mums gautis iki Vardzijos. Vis bandžiau paklausti tos pačios administratorės. Šiaip jau ne jos norėjau klausti, ko nors kitko, bet kas nors kitkas nukreipė būtent į ją. Kaip bebūtų keista, administratorė pasakė, kad geriausia būtų važiuoti taksi, nes taksi viskas kainuos 30-35 larių (pirmyn atgal), o autobusu kainuos 10 larių vienam žmogui tik į vieną pusę. Taigi taksi gaunasi kaip ir pigiau. Bet dėl viska ko administratorė susakė ir laikus, kada maždaug autobusai iš Achaltsichės keliauja į Vardziją. Iš tikrųjų, tai visai gerai, kad mes planavome ne šiaip sau nuvažiuoti į Vardziją ir pažiūrėti vienuolyną, bet dar ir pabūti ten.

    Laiko dar šiek tiek buvo, perėjome per Achaltsichę. Tiesą pasakius, tarybinė miesto dalis kažkokiais stebuklais negarsėjo, nieko ypatinga ten ir nebuvo, buvo toks turgelis, kuriame armėnė pardavinėjo visokius suvenyrus. Gruziniškus, žinoma. Įdomu, kaip ta armėnė ten atsidūrė. Kažkaip bandžiau išsiaiškinti, bet iki galo nesupratau. Nors, kai pagalvoji, gal ir nėra labai keista. Lietuvoje irgi gyvena lenkų, baltarusių, latvių, rusų. Kai kurių mažiau, bet kokiam kvailam turistui gali ir atsitikti su juo kokiu vienu ir susitikti. Bet šiaip gera miestas: Achaltsichė, ir pavadinimas toks beveik ištariamas. Nors iš idėjos dauguma gruziniškų pavadinimų yra gana ištariami, išskyrus keletą, kurie visiškai neištariami.

    Autobusų stotis. Kaip bebūtų keista, bet taksi kainavo tikrai ne trisdešimt larių ir netgi nė kiek nepanašu. Sako: dvidešimt penki lariai žmogui, dviem gaunasi penkiasdešimt, kažkaip nusiderėti gal ir galima, bet autobusu kaip ir gautųsi pigiau ir be derėjimosi. Čia prisistato dar toks dėdė, visiškai civiliais drabužiais apsirengęs, Vardzia, taip taip, paskui mane, nieko nesupratau. Šiaip tas dėdė lyg autobusų stotyje dirba. Kažkuo. Kad vairuotojai gali vilkėti civiliais rūbais: tiek dar galiu suprasti, nors daugelyje šalių ir tie kažkokias uniformas būna apsirengę, bet kad va kažkokie stoties darbuotojai vaikščiotų su kažkokiais bele kokiais rūbais: čia jau šiek tiek neįprasta. Nors gal ir ne stoties darbuotojas jis buvo, gal tik šiaip geros valios žmogelis. Bet, o stebukle. Achaltsichės autobusų stotyje yra bilietų kasa. Žinoma, kitose šalyse gal tai ir nebūtų labai neįprasta, bet Gruzijoje tai atrodė, lyg netikėtai būtum patekęs į kitą planetą. Ir ne tik kasa, netgi tvarkaraštis, ir parašyta ne tik gruziniškais, bet ir lotyniškais rašmenimis: visas tvarkaraštis, ir netgi kainos surašytos, kad neduok dieve bilietuotoja neapgautų. Tikrai matėsi: Turkijos pasienis taip paveikė? Nors netgi Turkijoje tokios prabangos nebuvo.

    Dar reikia pastebėti, kad laikas, kurį mums pasakė miela viešbučio darbuotoja, visiškai nesutapo (netgi ne į tą pusę) su tuo tikruoju laiku, tad nors manėme, kad stotyje atsidūrėme maždaug laiku, iš tikrųjų atsidūrėme gerokai per anksti. Teko šiek tiek palaukti. Stotyje radome tualetą. Nekeista, žinoma, tualetai visose stotyse dažniausiai būna, bet tualetas toks tvarkingas, beveik, tupimas, būdelės irgi yra, tik kad tos būdelės be durų, tai atidarai duris, ir matai, kiek vietų užimta, kiek laisva, ar čia tūpti ar ne tūpti. Gerai, kad tuo metu nieko nebuvo, nes gal net ir visko matę gruzinai nebūtų labai sužavėti mūsų tualeto ekspertize. Nespėjome durų uždaryti ir išeiti, ir staiga atskrenda atlekia iš kažkur bobutė: o už tualetą man reikia sumokėti. Bet gerietė tokia močiutė, buvo galima susitarti su ja, kas ką darė ar nedarė, netikrino, patikėjo garbės žodžiu. Nedaug kainavo tas tualetas tarp kitko.

    Autobusas, žinoma, mikruškė, žmonių, žinoma, daug, daugelis užsieniečių, vienas lenkas, kuris kalbėjo rusiškai, tai jam dėdė gruzinas aiškino. Rusiškai. Nors su vienu žmogumi iš vieno autobuso buvo įmanoma kažkiek susišnekėti, tai nekeista, kad aiškino. Bet gal ir gerai, kad aiškino, nes mes po to viską patys apžiūrėjome ir žinojome, kas kaip ir su kuo.

    Pakelė graži, nieko negali prikišti, visas kelias palei upę tęsiasi, ir galima pamatyti daug visokių senovinių griuvėsių, kurių šiaip nuo kelio nelabai matėsi. Bet per tą laiką, kol viską išžiūrėsi, mes, galima sakyti, ir pačioje Vardzijoje atsidūrėme.

    Man atrodo, kad mažai žmonių lieka Vardzijoje nakčiai ar daugiau, daugelis tiesiog atsibeldžia, apžiūri tą vienuolyną garsiausią per dvi valandas, ir trenkiasi atgal. Todėl ir mikruškė važiavo iki pat vienuolyno ir pravažiavo mums reikalingus punktus: viešbučius.

    Pirmoji mintis buvo eiti iki Aukštutinės Vardzijos, gal ir nelabai toli, kokius porą kilometrų, nes ten turėtų būti kažkokia vieta apsistoti. Joks transportas iki ten ir nevažiavo. Bet netikėtai už akių užkliuvo nuoroda į tokią vietą. Kai priėjome arčiau (kitoje upės pusėje tai buvo), pasirodė, kad tikriausiai pastatas likęs nuo tarybinių laikų, greičiausiai pradėtas statyti paskutiniaisiais metais, baigti nespėtas, kurį laiką stovėjo nenaudojamas, vėliau kažkas ėmėsi verslo, ir dabar toks pusiau baigtas pusiau nebaigtas buvo. Iš kažkur atėjo administratorė, žinoma, kalbėjo tik rusiškai, pasakė kainą, kuri pasirodė šiek tiek per didelė. Per brangu? Ir kainą nuleido. Tada lyg ir tiko. Tai ir paprašiau to pigesnio kambario, nes tikriausiai būtų paklausę, kiek norite mokėti. O kambarys greičiausiai tas pats. Didelis toks kambarys, netgi su trimis lovomis, jei ne keturiomis, dušas ir tualetas kitame pastato gale, bet vis tiek visai gražu. O dar į tą kitą galą reikėdavo pereiti per kažką panašaus į svetainę. Vienu žodžiu, toks visai įdomus viešbutis.

    Laiku įsikurta, laiko daug, tad spėjome net ir į Vardzijos vienuolyną nueiti. Tą patį, kurį kokiame XII amžiuje įkūrė pati karalienė Tamara. Bent jau istorijos šaltiniai taip teigia. Visų pirma, reikia kartis labai aukštai. Žmonių buvo daug, vis ateidavo ir išeidavo, tada prasideda visokios olos, iškaltos akmenyje. Jose tikriausiai buvo vienuolių celės savo laiku, dabar ten nieko nebuvo, vienoje uoloje buvo matyti netgi piešiniai ant sienos, todėl ta ola buvo uždaryta ir užrakinta, kad niekas tų piešinių negadintų. Nesgi žmonės (nepriklausomai nuo tautybės tarp kitko) mėgsta save įsiamžinti taip kaip sugeba: kas užrašo „Čia buvo Vasia“, kas pašika ir pan. Dar ant uolų gyveno gyvačių, viena žiūrėjo į mus. Ar ji buvo nuodinga, nežinau, neišbandėme. Bet kažkaip nekilo noro bandyti, o ji pati neprisipažino. Bet labai jos ir nekankinome.

    Ir maždaug kai praėjome visas olas su neaiškios paskirties skylėmis, kai kurios kažkodėl priminė kapines, nes vis tiek karsto formos skylės dugne iškalta, kitos vyno saugyklas, galiausia priėjome ir svarbiausią olą. Joje iki šiol vyksta pamaldos, iki šiol naudojama kaip cerkvė, nupieštas Jėzus Kristus, Švč. Mergelė Marija, daug angelų ir kitų šventųjų, ir, žinoma, nepamiršta ir pati karalienė Tamara, Dovydas didysis ir kiti Gruzijos istorijai nusipelnę veikėjai. Ten jau teko akis į akį susidurti su turistais, kurie ėjo tiesiog gaujomis, daugelis kalbėjo rusiškai, todėl buvo iš anksto apšviesta: viduje fotografuoti negalima (kol niekas nematė paslapčia pafotografavau, nors ten daugelis taip darė, kol niekas nemato, blykstės nenaudojau, kad negadinčiau dažų), ir, be to, „Gerbiami draugai, o dabar prašome nusiimti kepures“.

    Bet šiaip tose olose ir pasiklysti galima. Ta bažnyčia buvo jau paskutinis punktas, kur paprasti žmonės leidžiami, toliau eiti draudžiama: prasideda vienuolyno teritorija. Tas Vardzijos vienuolynas, iškaltas skardyje, nors ir pastatytas prieš kokį tūkstantį metų karalienės Tamaros, tačiau iki šiol naudojamas pagal paskirtį. Todėl paprastiems mirtingiesiems patariama neiti už tam tikros ribos ir netrukdyti dvasiškų dalykų. Užtat jau po tą bažnyčią galima valkiotis, kur tik nori. Po ją nelabai pasivaikščiosi, bet yra šoninės durys, dar vienerios durys, kur eini, puoli, patenki kažkokion salėn, tada eini toliau, randi koridorių, ir eini eini, koridorius tik siaurėja ir mažėja, virsta visiška lapės ola, tenka eiti susikūprinis ir tikėtis, kad niekas neis iš priekio, nes prasilenkti tikrai niekaip nesigaus. O kadangi daugelis žmonių (ir aš) paprastai grįžta tuo pačiu keliu, kuriuo ir būna atėję, tai tas neprasilenkti labai esminis dalykas. Bet man nieko tokio nenutiko. Graži ta vieta. Ir turistų daug. Kai kurie buvo pasiklydę. Tiksliau pametę tai vieną tai kitą narį, vėliau ieškojo po visur, o radę vienas ant kito rėkė. Kaip paprastai ir būna tokiais atvejais.

    Ratu apėjus veikiančią vienuolyno dalį, buvo galima ramiausiai, pro suvenyrų turgelius, žinoma, išeiti lauk ir pvz., laukti autobuso, kuris vežtų atgal. Bet mes to autobuso nelaukėme, nusprendėme nueiti iki aukštutinės Vardzijos. Kadangi šiaip jau neturėtų būti toli iki jos. Tik atsitiko didelė bėda, iki Aukštutinės Vardzijos nenuėjome.

    Nespėjome žengti nė poros žingsnių, kai kažkas mus pasikvietė. Galvojau, kad šiaip kažkas laba diena norėjo pasakyti ar kelio paklausti, bet viskas buvo ne taip. Gruzinų abiturientai. Pasirodo tuo metu tikrai buvo išleistuvių laikas. Tai va, abiturientai (iš Vardzijos), nusprendė mus pasikviesti kartu pašvęsti. Šiaip ne išleistuves jie šventė, kaip jų mokytoja pasakojo: išleistuvės jau buvo, atestatai visiems įteikti, paskutinis valsas sušoktas, o čia išleistuvių užbaigtuvės gamtoje. Su chinkaliais, šašlykais, kitokiais gruziniškais valgiais, raugintais pelynais, gruzinišku vynu (net negaliu pasakyti, kiek litrų), ir netgi čiačos buvo. Bet ji vėliau atėjo.

    Vienas gruzinas dėvėjo tokius gražius kareiviškus marškinius ar kažką panašaus, o Minu per klaidą išsitarė, kad norėtų juos turėtų, kur galima nusipirkti. Ir tada prasidėjo. Niekur nenusipirksi, nes čia karinė nuosavybė, jie, kaip pasienio gyventojai, tikriausiai, visi tarnauja armijoje, ir jei jis pamestų tuos marškinius, reikėtų mokėti baudą ar kažką panašaus, bet... Už tam tikrą mokestį būtų perleista. Tas mokestis šiek tiek sumažėjo. Neturite tiek larių, tiks ir doleriai. Vienu žodžiu, aš visai nenorėjau leistis į jokius marškinių pirkimus, o vienas iš tų abiturientų kitą jau spėjo išvadinti aferistu. Minu teko pristabdyti, bet jis jau pats suprato, kad gal nereikia pirkti.

    Bet visa tai jau vėliau buvo, iš pradžių sėdėjo daug mokytojų ir visi klasiokai, vėliau mokytojai išvažiavo, vėliau išvažiavo panos, tada prasidėjo marškinių dalybos, maudynės (juk vienuolynas ir pati Vardzija stovi ant Mtvkario upės krantų, labai srauni upė, ir labai sunku ištarti jos pavadinimą), maudynės baigėsi, balius tęsėsi, skraidė daug balandžių. Čia toks paprasčiausias gruziniškas tostas: bolondi bolondi (iki dugno), mėgo jie bolondinti, teko ir juos pačius bolondinti, nes šiaip jaučiau, kad nieko gera gali nebūti. Svečiai keitėsi. Po kiek laiko atsivežė lyg ir merą, lyg ir policijos viršininką, lyg ir pasienio pareigūnus... Vienu žodžiu kažkokius valdžios atstovus, teko išklausyti visą ilgą gruzinišką tostą. Beveik viską supratau (nes išvertė), kaip dabar mes užaugome ant Mtkvario krantų, dabar jūs peržengėtė Mtkvarį, bet vis tiek reikia visada mylėti ir dirbti ir kitaip rūpintis Kartvelebija ir ypatingai mūsų mylimiausia Samtskhė, kaip Mtkvario upė gauna pradžią šiuose kalnuose ir maitina visą Gruziją, taip ir jūs... Ir panašiai. Vėliau tris kartus sušukti šlovė Gruzijai ir Mtkvario upei, bolondi bolondi. Dar juos priverčiau sudainuoti „Suliko“ gruziniškai. Beveik gerai padainavo, turint omeny, kiek vyno jie jau buvo išgėrę.

    Palikome juos dar nesutemus. Dėl visa pikta. Namai buvo netoli, tik upę pereiti, bet ką čia gali žinoti su tais gruzinais.

    Rytas išaušo labai gražus. Giedras. Kaip dažniausiai ir būna Gruzijojs, išskyrus kai kurias dienas, kai labai lyja. Vardzijos vienuolyną jau buvome apžiūrėję, tačiau moterų vienuolyno (į kurį galbūt ir neleis) dar nebuvome matę, ir šiaip Vardzijos apylinkėse buvo labai daug įdomių vietų, tad pagalvojau, kad galima kokią dieną ar kitą dar pabūti ten. Gal tik dieną.

    Prisiminiau, kad pakeliui į Vardziją pravažiavome daug įvairių stebuklingų vietų, kurios gal ir nelabai toli nuo pačios Vardzijos, tad pagalvojau, kad gal iki ten galima nueiti ir pėsčiomis. Šiaip jau maršrutke važiavome visai netrumpai nuo tų įdomių vietų iki pačios Vardzijos, tačiau kelias į kalną... Mašinos kalnuose irgi nelabai gretai važinėja, tad atstumas galėjo būti ir ne visai didelis.

    Ir iš tikrųjų, šiek tiek paėjus, gal kokį pusvalandį, o gal valandą, ir pasiekėme Tmogvio tvirtovę. Kadaise ji tikriausiai atrodė gana įspūdingai. Tarp kitko dabar ji irgi atrodo gana įspūdingai: žiūri į ją, ir galvoji, ar tai žmogaus rankų darbas ar vis dėlto gamtos kūrinys. Taip kyla gana nemažai abejonių. O jei tai vis dėlto žmogaus rankų darbas: ar viskas, ką matai yra žmogaus sukurta, ar kai kur ir gamta pasidarbavo. Šiaip jau iš tos tvirtovės nelabai kas likę, ir tik laiptai, vedantys iki tos pačios Mtkvario upės, leidžia patikėti, kad tikriausiai tai vis dėlto žmonės sukūrė. Tik kad tų laiptų irgi ne per labiausiai likę. Ir tie patys aptrupėję. Žiūrint dabar netgi keista darosi: tikrai tikrai kažkada tie laiptai buvo ištisiniai ir vedė iki pat upės ir jais kažkais laipiojo ir dar nešė vandenį. Ypatingai tais sunkiaisiais karo metais, kai pilis būdavo blokuojama ir vienintelis vandens šaltinis tikriausiai būdavo būtent tie laipteliai iki upės. Bet net jei ir gerai viskas buvo... O kiek reikėdavo tempti tą vandenį, nes pati pilis tai gerokai ant kalno, skardis pakankamai status, tikrai ne lengviausias darbo buvo tempti tą vandenį viršun. Bet graži vieta. Stebėti nuotraukose.

    Po Tmogvio pilies prasidėjo nebe tokia įdomi kelionės dalis. Šiaip kaimelis, miestelis. Bet iš idėjos Gruzijoje kaimeliai ir miesteliai daug įdomesni už tuos garsiuosius miestus. Nes kaimeliuose bent jau gyvybė kažkokia jaučiasi, tarybinio palikimo ir ten netrūksta, bet jis taip nevaldo visko kaip miestuose. Ir šiaip, į miestelius važiuoji dažniausiai nieko ypatinga nesitikėdamas, ir kadangi ten nieko ir nerandi, tai viskas labai atitinka lūkesčius. Ten išgėrėme kavos, parūkėme, pažiūrėjome, kaip vietiniai plovė mašinas, vienu žodžiu, tikrąjį Gruzijos gyvenimą pastebėjome, ir ėjome toliau.

    Maždaug kaip ir Lietuvoje ir kitose buvusio tarybinio rojaus šalyse matėsi apleistos fermos ir daržinės, bet jų pamatysime ir vėliau. Bet užteko ir netrūko to gėrio. Tarp tų apleistų fermų buvo ir hidroelektrinė (Mtkvario upė), varis kvalebi, senas karavansarajus (irgi apleistas), vienu žodžiu istorija ir senieji amžiai tiesiog švietė ir neleido apie save pamiršti. O gal šiaip visus senus pastatus ir kitas nesąmones, kurios nepateisino lūkesčių ir šiaip dėl kažkokių priežasčių buvo palikti ir pamiršti taip ir reikėtų palikti likimo valiai. Gal nėra toks jau blogas dalykas viską apleisti ir statyti nauja? Bet čia tik šiaip toks pamąstymas su Gruzija visiškai nesusijęs, nes kai kurias daržines bei fermas, nors ir nepateisinusias lūkesčių dar labai puikiai būtų galima naudoti. Tarp kitko vietiniai gyventojai taip ir daro.

    Kelias vingiavo vis toliau ir toliau, Achaltsichės link, o mes radome tiltą per upę. Šiaip, pagalvojau, iš tikrųjų, netgi labai gerai žinojau, kad kitoje upės pusėje irgi yra tam tikras kelias, gal netgi ne mašinų, kuriuo irgi tikriausiai galima eiti. Šiaip kitoje upės pusėje matėsi Tmogvio pilis (buvo matyta, nes iš tos vietos tikrai nieko nesimatė, tik apleistas karavansarajus, kuris labiau priminė apleistą daržinę, iš kurios likusios tik sienos), bet tikrai ne dėl tos pilies nusprendėme pereiti per upę. Šiaip perėjimas per upę, prisiminiau tą praeitos dienos gruzinų valdžios atstovų tostą. Du kartus per dieną pereiname Mtkvarį. Stebuklas.

    Jokio stebuklo neįvyko, kitoje upės pusėje buvo neapleista ferma su karvėmis, dar kažkokios keistos olos gilumoje, kelias buvo toks daugiau mažiau einamas tik pėsčiomis, bet ir gerai, kad mašinos nevažinėjo ir dulkių nekėlė. Nors negaliu pasakyti, kad Mtkvario aukštupyje būtų buvę daug mašinų, kurių būtų reikėję bijoti. Nors gal..

    Pakeliui sutikome tokį berniuką ir mergaitę. Mergaitė kaip mergaitė, o berniukas netgi angliškai kalbėjo. Daug papasakojo, kur gyvena, kaip gyvena, kad atostogauja, kur dirba mama ir panašiai. Kaip vaikai dažnai mėgsta pasakoti. Netgi nuvedė pas save namo: parodė savo augintinius, šuniukus, karves, paršiukus, kiaulę. Dar norėjo kažką įsiūlyti, bet neėmėme.

    Mums svarbiau buvo sužinoti kaip geriau eiti toliau. Iš idėjos kelias kaip ir matėsi, bet dėl visa ko pasiaiškinome. Berniukas pasakė, kad va galima ir anuoju keliu, bet bus toliau, bet va galite ir šituo, artimesniu keliu, tai yra kalno šlaitu. Per pilį. Paklausėme vietinio gyventojo. Išėjome. Jo šuva, kažkodėl nusprendė sekti iš paskos. Na, tegul seka, juk tikriausiai neseks visą kelią.

    Nežinau, ar gerai padarėme, ar blogai, bet tuo artimesniu ir paprastesniu keliu tikrai nebuvo taip jau paprasta eiti. Kai jau buvome pakankamai aukštai ant beveik stataus skardžio, kartais pasigalvodavau, ar tik nenudardėsiu žemyn tiesiai į šniokščiantį Mtkvarį. Gal ir subtilu, stilinga, madinga ir šiaip nepakartotina, bet į mano dienos planus dardėjimas Mtkario link nelabai įėjo. Kelias kaip ir išnyko. Tai yra kartais lyg atsirasdavo, kartais lyg išnykdavo, bet kai atsirasdavo tai tikrai nebūdavo panašus į kelią. Net į taką nebuvo panašu. Apskritai nebuvo panašu į žmogaus pėdsakus. Bet eiti teko, nes... O ką daugiau padarysi. Nes keliai buvo tik keli: arba vietoje stovėti, bandyti eiti priekin, kol kas dardėjimu žemyn nelabai kvepėjo, tad gal kaip nors, dar buvo galima dardėti žemyn, kas mažiausia viliojo, ir dar, žinoma, buvo galima bandyti eiti atgal, bet tai dardėjimu žemyn kvepėjo tiek pat, kiek ir ėjimas pirmyn. Tad nusprendėme keliauti toliau pirmyn. Žolėse ir kitur pamačiau dar pora gyvačių. Tikriausiai nuodingų. Bet nesu tikras, nesišnekėjome ir nebendravome. Šuniukas vis dar sekė mus. Kartais nesekė, o priekyje ėjo.

    Galiausiai pasiekėme pilies viršūnę. Iš vienos pusės skardis buvo dar statesnis, tad ten nuotraukų nelabai yra, kitur buvo galima ir visai gražiai nusifotografuoti. Bent jau vienas teigiamas dalykas iš viso to kabarojimosi viršun: vaizdas į Mtkvario upę (beveik ir vienuolynas matėsi) ir nuotraukos. O dar geresnis dalykas, kad nuo viršūnės, tai yra kai jau perėjome visus pilies griuvėsius, pamatėme ir kažką panašaus į kelią. Ir tikrai tai ir buvo kelias. Netgi buvo nuorodos, kad čia toks ir toks sveikatingumo kelias, o ten toks ir toks ekologinis kelias. Maždaug kaip visada visur būna. Nelabai buvo parašyta, kad jei eisi tiesiai tai pražūsi, o kairėn – žūsi, bet spėjau, kad mums reikia leistis žemyn ir eiti palei upę, o ne toliau kalnagūbriu eiti. Ir labai gerai padariau.

    Dar viena gyvatė. Šuniukas vis sekė iš paskos. Kelias ėjo palei upę. Kartais dingdavo, bet vėliau vėl atsirasdavo. Mtkvario paupiai buvo visai nepritaikyti maudymuisi. Bandėme ieškoti kažkokio paplūdimio, nesėkmingai.

    Vienu žodžiu, taip sėkmingai pasiekėme ir įėjimą į garsiausią Vardzijos vienuolyną. Tą dieną nusprendėme, kad mums vienuolynų jau per daug, todėl į jį ir neužsukome. Šiaip gal būtume ir užsukę, jei kiekvienas užsukimas nebūtų apmokestinimas lariais. Nelabai daug apmokestinamas, bet vis tiek: pinigai juk iš kišenės, o ne į kišenę. Tad tiesiog prie upės, taip gražiai, po gluosniais, išgėrėme po vietinio limonado butelį. Išsirinkau žalią. Galvojau, kad tai bus Tarchūnas, nors tikriausiai Tarchūnas ir buvo. O skonis: kaip pelyno. Ne toks, kaip korėjietiško pelyno (jo esu ragavęs), ir ne toks kaip lietuviško pelyno (ragavau tik trauktinę), bet kaip gruziniško pelyno. O jo buvome ragavę dieną prieš, raugintą variantą. Bet aromatas tas pats. Toks įdomus prieskonis. Sako, pelynas turi kažkokių psichotropinių medžiagų. Gal ne lietuviškas, bet va tas, kuris auga Prancūzijos kalnuose, tikrai. Nenustebčiau, kad gruziniškas pelynas irgi turi kažkokių tokių medžiagų, nes jo skonyje tikrai jautėsi psichotropinis poveikis. Be to, Gruzijoje irgi yra kalnų, ir platuma maždaug tokia (gal labiau į pietus nei Prancūzija), tad visai nenustebčiau...

    Tikriausiai tos psichotropinės medžiagos iš limonado ir paskatino naujiems žygiams. Dar kartą nusprendėme šturmuoti Aukštutinę Vardziją. Ir tikėjomės, kad jokie gruzinai ar armėnai nešvęs jokių išleistuvių, palydėtuvių ar dar kokių švenčių. O jei ir švęs, gal nekvies mūsų kartu. Nes po to prasidės visokie gruziniški papročiai: jūs esate mūsų svečiai, mes jumi mylėsime ir gerbsime, o jumi turite dovanų mums duoti. Šiaip tikrai taip ir buvo. Nors kiti bandė tildyti. Šiaip papigiai atsipirkome: tūkstančiu vonų (du litu). Nors būtume nieko nedavę, tikriausiai nebūtų papjovę ir pakasę, kur po uosiu. Bet šį kartą ta pavojinga vieta buvo tuščia, tad viens du ir žygiuojame toliau Aukštutinės Vardzijos link. Šuniukas mūsų daugiau nebesekė. Šiaip keista, kodėl ta kalė taip ilgai sekė, tikiuosi, kad vėliau kelią atgal rado. Tikriausiai rado. Gal žinojo, kad reikia palydėti šituos du per laukines vietas iki žmonių gyvenamų vietų. Nežinau, nesišnekėjau.

    Iki Aukštutinės Vardzijos nepriėjome. Nes vienuolynas buvo dar prieš ją. Tad nusprendėme pirma užsukti į jį. Ant kelio augo vyšnios, kai kurios prisirpusios. Kai kurias buvo galima valgyti. Mykė karvės, lojo šunys, prieš patį vienuolyną stovėjo mažas kaimelis. Vis galvojau, kada čia jau bus pasakyta: pašaliniams įeiti draudžiama, bet tokio užrašo vis nebuvo. Tik visiškai pačiame vienuolyne galiausiai nusprendėme, kad ten tikriausiai jau gyvenamieji namai, tad ten brautis tikriausiai negalima. Bet į cerkvę tikriausiai galima užsukti. Taip ir padarėme. Pati cerkvė buvo uždaryta, bet iškart prisistatė vienuolė ir be žodžių ją atrakino. Dažniausiai vienuoliai ir vienuolės būna realiau mąstantys žmonės ir mažiau reikalauja iš tikinčiųjų nei patys tikintieji norėtų iš savęs reikalauti. Nes tikriausiai taip ir reikia. Cerkvė sena. Naujai atstatyta. Bet yra likusios mažiau remontuotos vietos, tad iš idėjos visas tas reikalas gana realistiškai atrodė. Dar keista, kad įėjimas buvo ne prieš pat centrinį altorių, o iš šono. Tikriausiai kažkur yra ir įėjimas prieš centrinį altorių, o gal ir ne. Juk vis dėlto kalnai, ten taip paprastai nepasisukiosi su pastatais ir jų orientavimu: įėjimas bus ten, kur jam reikia būti, o ne kaip žmonėms paprasčiau. Vienuolyne dirbo ir darbininkas, tuo metu buvo užsukęs popas, vienu žodžiu virė gyvenimas.

    Kai jau nusileidome žemyn iš vienuolyno, saulė taip maždaug buvo pasislėpusi už kalnų, tačiau dar netemo, visgi kalnai ten aukšti, bet vis tiek – nusprendėme, kad greičiausiai iki Aukštutinės Vardzijos nespėsime nueiti ir grįžti, nes kol kas jos labai horizonte ir nesimatė. Tiksliau matėsi, bet dar labiau matėsi, kad ji tikrai nėra labai vertinga aplankyti. Tikriausiai. Tad palei tą pačią Mtkvario upę, kartu su karvėmis ir kiaulėmis, grįžome namo, ir antrame viešbučio aukšte, su vaizdu į tą pačią Mtkvario upę dar ir pavakarieniavome. Su gruzinišku vynu. O kaipgi be jo.

    Ryte, kaip visada, kava viešbutyje. Nors jame tik dirbtinė, iš miltelių, bet kitokios kavos nebuvo. Nieko nepadarysi. Kadangi Boržomis buvo išbrauktas iš planų, teko keliauti kito tikslo link. Į Gorį. Aš labai tikėjausi, kad iš Vardzijos važiuos tiesioginis autobusas, bet, kaip visada, nereikia per daug tikėtis. Iš Vardzijos maršrutkės važiuoja tiesiai į Tbilisį, bet į Gorį jos neužsuka. Kažkodėl. Tad ryškiai teks vėl keliauti per Achaltsichę. Kas nėra labai blogai. Gražusis kelias palei Mtkvarį, Achaltsichė, autobuso reikėjo šiek tiek palaukti, o tą laiką nusprendėme išnaudoti tikslingai. Pavyzdžiui, eilinį kartą susipažinti su vietine virtuve.

    Tiesą pasakius, vietinės virtuvės taip ir neradome, bet radome labai nuostabią naujų laikų kavinę-barą. Turėjo meniu gruziniškai (kas labai nestebino), meniu rusiškai (irgi labai nestebino), ir netgi angliškai. Kurio norite, to ir duos. Maždaug rinkomės rinkomės. Pas juos buvo picų. Ir tortų. Nors angliškai viskas ir vadinosi lyg tortais ar pyragais. Nelabai supratau. Bet vėliau ilgai ilgai aiškinausi (netgi rusiškai buvo sunku susišnkekėti), kol supratau, kad tie pyragai yra ne kas kita kaip picos. Tad maždaug to ir užsisakėme. O čia buvo dar juokingesnis dalykas. Dažniausiai, jei meniu keliomis kalbomis, tada tas pats patiekalas iškart parašomas visomis kalbomis. Žinoma, būna, kad skirtingos kalbos surašytos ant skirtingų lapų. Bet tada dažniausiai patiekalų ar gėrimų rašymo tvarka visomis kalbomis būna vienoda. O va toje modernioje kavinėje viskas ne taip. Meniu skirtingomis kalbomis surašyti ant skirtingų lapų, padavėja angliškai nesupranta, tad tam, kad suprastų, ką mes ten užsisakėme ėmė knistis po stalčių ieškodama meniu. O kai atsinešė meniu bandė suprasti, ką mes vis dėlto užsisakėme, nes pasirodo, kad gruziniškai patiekalai surašyti visiškai kita tvarka nei angliškai. Kai kurių patiekalai netgi skyrėsi. Va tada ir pravertė, kad moku skaityti gruziniškai. Kai kurių žodžių nesupratau, tačiau vis tiek padėjo.

    Išgėrėme dar ir kavos. Turkiška, su cukrumi. Pamiršau pasakyti, kad be cukraus, o pas juos įprasta kavą virti iškart su viskuo. Gerai, kad vis dėlto dažniausiai be pieno geria.

    Ir vėl man kažkuo priminė Lietuvą. Ne dabartinę, ankstesnę. Kavinė tokia... Vilniuje tokių kavinių nebuvo, bet beveik visuose kituose miestuose ir tuo labiau miesteliuose: pilna. Viskas nudažyta ryškiomis spalvomis (dažų kvapo jau nebebuvo), plastmasinės kėdės, bet žinau, kad vietiniams tai atrodo kaip moderniausia kavinė, kuri tikriausiai bus brangi ir kurioje galima paragauti visokių egoztiškų patiekalų. Pavyzdžiui, picų. O picos... Savotiškos. Vietiniai chačiapuriai daug geresnės kokybės ir skanesnės, nes picos... Tešla, žinoma, daroma ne namie, parduotuvėje pirkti pusfabrikačiai, tokie stori blynai (kadaise Lietuvoje irgi tokius pardavinėjo), ant to pusfabrikačio sudėta viskas, kas tik netingėta, o svarbiausia, nepamiršta aplieti majonezu. Čia svarbiausia picos sudedamoji dalis. Svarbiausia, kad valgoma. Ir kainavo ne milijonus. Nors visai mieliau būčiau sukapojęs ką nors ne tokio egzotiško.

    Atvažiavo mūsų mikruškė (iki jos, dar žinoma, reikėjo nueiti), nespėjus išeiti iš tualeto vėl prisistatė ta pati moteriškė, kuri prie progos pardavinėja gėles, renka pinigus už tualetą ir gal dar kokį biznį varo. Šį kartą jau neberėkė, o tiesiog šypsojosi, kaip seniems klientams: sveiki sveiki. Ir galiausiai išvažiavome. Palikome Meschečių žemę, tą pačią garsiąją, kurią kadaise gynė karalienė Tamara (Gruzijoje vadinama Tamar mep‘is) ir visi Giorgiai, apdainavo Šota Rustavelis, ir kurią be perstojo valdė Bagrataičiai: tiek gruziniški, kurios dar vadina Bagrationais, tiek armėniški, vadinami Bagratuniais. Kuri matė tiek mongolus-totorius, tiek turkus osmanus, tiek visus kitus užkariautojus.

    Mūsų mikruškė stojo tai prie vieno kampo, tai prie kitko. Vėl pravažiavome Boržomį, kurį buvome nusprendę praleisti, jame tiesiog išlaipino kažką, įlaipino girtų gruzinų, o mums liepė išlipti Goryje. Ten, kur gimė ir gyveno pats garsusis Juozas Džiugajevas, kuris pasaulyje plačiau žinomas kaip Josifas Džiugašvilis-Plieninis.

    Monday, September 1st, 2014
    10:01 pm
    Paslaptingoji Kolchidė arba Argonautų aukso beieškant (Gruzija III)

    Kutaisis, tas apdainuotasis išgirtasis Kutaisis. Tiesa, apdainavimo laikais Kutaisį vadino ne Kutaisiu, o Kolchide, ir iki šiol nėra labai aišku, kuri konkrečiai vieta yra apdainuota Argonautų mite, nors, kaip žinome kaip dažniausiai su visais mitais būna, tikriausiai apdainuota ne viena vieta, o kelios. Didžioji ir nuostabioji Kutaisio stotis. Kuri bent jau tuo metu mūsų mažiausiai domino, daug įdomiau buvo: o kaipgi nusigauti iki miesto centro. Šiaip didesniuose miestuose tai nebūna didžiausia problema, visada užtenka griebti pirmą pasitaikiusį taksi, o bent jau Kutaisio stotyje netgi griebti nereikėjo, jie patys tave graibė. Teko atsisakyti visų paslaugų, nes, mano žiniomis, nuo miesto iki centro važiavo autobusas. Netgi ne bet koks, o visas pirmas.

    Surasti stotelę irgi nėra paprasčiausias uždavinys. Šiaip dar reikia pagirti Gruziją, nors po ją važinėja tik maršrutkės ir mikruškės (kaip bebūtų keista po miestus važinėja normalūs mums pažįstami Ikarusai, o va jei tik už miesto: iškart mikroautobusas), tačiau jos dažniausiai laikosi bendros tvarkos ir stoja ne ten, kur kažkas ranka pamojuoja, o autobusų stotelėse. Iš bendro supratimo radome, kur ta stotelė, kažko dar paklausėme dėl visa ko: į kurią pusę mums dabar reikia važiuoti ir važiuojame.

    Nebuvome naivūs, ir nesitikėjome, kad kažkas pranešinės autobusų stotelių pavadinimus, o net jei ir pranešinėtų: nelabai ką ir padėtų. Kurioje stotelėje išlipti – nežinojau. Tačiau žinojau, kad reikės išlipti kažkur netoli upės. Gal pervažiavus upę, o gal jos neprivažiavus. Taip, tą pačią upę, apdainuotą argonautų mite. Nors neprisimenu iš to mito jokios upės, bet tikriausiai kažkur ji turėtų būti.

    Dar didesnis klausimas buvo ar vis dėlto važiuojame reikiama kryptimi, tačiau karts nuo karto pasirodantys gatvių užrašai teigė, kad jei ir neteisinga kryptimi, tai bent jau reikiama gatve. O kai pamatėme upę, nusprendėme, kad reikės išlipti. Tiesa, išlipome viena stotele per vėlai, bet gerai, kad miestuose tos stotelės dažniausiai būna netoli viena kitos, tad toli eiti ir nereikia.

    Ir kaip bebūtų keista, mums reikėjo pereiti tą upę. Tikrai. Spindėjo auksu. Palei upę stovėjo keletas namelių. Kai kurie atrodė, lyg būtų likę dar nuo argonautų laikų, tačiau panašių vietų, man atrodo, visur galima rasti. Bandžiau įsivaizduoti kurioje maždaug vietoje tie argonautai primą kartą švartavosi. Bet šiaip įdomu, Kutaisis juk gana toli nuo jūros, ir nepabijok tu man tiems graikams tokį atstumą per nežinomas žemes trenktis. Nors tikriausiai tais laikais dar nebuvo madinga laivą su nepažįstama vėliava iškart apšaudyti. O jei rimčiau, kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad senovės žmonės nebuvo tokie abeliai, kaip mums dabar atrodo, ir tiek apie pasaulio geografiją, tiek apie kitus reikalus nusimanė gerokai daugiau, nei mes tikimės. Tad tikriausiai tiek imerečiai (nors juos gal reikėtų vadinti tikraisiais gruzinais, juk visos Gruzijos sostinė kadaise buvo net Tbilisis, o būtent Kutaisis), tiek achajai puikiausiai žinojo kur ir ko ir kas čia atplaukė. Rionio upe. Kurią mes perėjome senuoju tiltu (likusiu tikrai ne nuo argonautų laikų).

    Už Rionio reikėjo palipti viršun, ten prasidėjo tos gruziniškos gatvės be pavadinimų, žinojau, kad reikėjo eiti kažkur Bagračio katedros link, tad kažkur ten ir ėjome, tada reikėjo kažkur pasukti, nepasukome, teko grįžti atgal, kažko paklausti, ir galiausiai, už mokyklos radome viešbutį. Irgi įsikūrusį nuosavame name, tačiau ne šiaip sau name: su dideliu sodu, pirmame aukšte gyveno šeima, kitoje pusėje keli kambariai skirti svečiams, antrame aukšte jau daugiau kambarių skirta svečiams, kava arbata, vaišinga Gruzija. Aš netgi išsiaiškinau kaip gruziniškai Lietuva. Pasirodo, kad taip pat: Litva. Tarp kitko taip atsakė viešbučio šeimininko dukra. Nesupratau, ką ji turėjo omenyje taip pat... Bet kadangi puikiai žinau, kaip Lietuva rusiškai, tai šiek tiek įtariau. Bet šiaip ji turėjo žinoti, kad mes Lietuvoje kalbame lietuviškai, ir kad gal Lietuva lietuviškai skamba visai ne taip pat kaip rusiškai ar angliškai. Nes juk ir pati Gruzija gruziniškai yra Sakartvelo. Žodis, kuris neturi nieko bendra nei su Gruzija, nei su vakarietišku variantu Jurgija (gruzinai pageidavo, kad visos valstybės atsisakytų žeminančio rusiško pavadinimo ir imtų vartoti tą vakarietiškąjį pavadinimą, kuris atseit kilęs nuo Gruzijos šventojo globėjo Šv. Jurgio vardo. Tik kiek aš žinau, kalbininkai nėra visiškai įsitikinę, kad ta Georgija kilusi būtent nu Šv. Jurgio vardo, o be to, gruzinai tikriausiai neįsivaizduoja kaip tas Jurgis lietuviškai skamba. Bet jei jau Gruzija pradėsime vadinti Jurgija, tai kaip reikės daryti su pačiais gruzinais? Jurginais pavadinti?).

    O mes tuo tarpu apsistojome pono Jurgio namuose. Netgi ne juokauju, nes mūsų viešbutis vadinosi Giorgio homestay, o Giorgi – Jurgis. Tiesa, su pačiu ponu Jurgiu neoficialiai susipažinome šiek tiek vėliau. Kas mus eilinį kartą nustebino: lenkų gausuma. Netgi mūsų viešbutyje jų buvo. Žinoma, nieko prieš, tegul keliauja žmonės, bet jau ne pirmą kartą stebino, kad jų yra visur.

    Bagračio cerkvės apžiūrą ir kitas šventas vietas atidėjome vėlesniam laikui (visada manau, kad reikia šventas vietas vienu ypu apžiūrėti, kad tas šventumas save atsvertų, su niekuo nesimaišytų, ir šiaip liktų grynas grynas, o ne atmieštas kokiais nors neaiškiais potyriais, nešventais tikriausiai), tačiau iš mūsų viešbučio kelias ėjo tik arba per cerkvę arba ne per cerkvę. Tą kelią ne per katedrą jau žinojome, ėjome kitu keliu. Ir nuo aukšto kalno atsiveria nuostabiausia Kutaisio panorama, su bokštais ir bokšteliais ir Rionio upe, netgi gali įsivaizduoti, kaip prieš tris tūkstančius metų ahcajai čia savo valtelėmis plaukiojo. Bet visi tie nuostabūs potyriai irgi vėliau.

    Pradžiai ką radome Kutaisyje, netgi visai netikėtai, nors, tiesą sakant, gana tikėtai: buvo turgus. Šiaip realiai turgaus ir ieškojome. Turgus toks, galima sakyti dvilypis: yra turgaus pastatas, na, kaip visuose tarybiniuose ir ne tik tarybiniuose miestuose yra tokia tvora, kur viduje sustatyti nuolatiniai stalai, ir žmonės pardavinėja pomidorus ir apelsinus. Ir bananus. Ir kita turgaus dalis: ant gatvės. Tiesiog ant šaligatvių. Kur nori, ten ir perki. Kainos man atrodo panašios, tik tas pastatinis turgus kažkuriuo metu baigiasi, tad labai vėlai gali tekti šaligatvius šlifuoti.

    Bet vis tiek prasiėjome ir tuo pastatiniu turgumi, radome daug visokių nuostabių dalykų: pomidorų, agurkų, bulvių, slyvų, kriaušių, abrikosų, slyvučių, arbūzų, svogūnų, krapų, ir kitokio gėrio. Kaip ir priklauso vasarą. Vienas dėdė toks, sako, laba diena. Aišku, kad ne laba diena pasakė, bet ir ne gamardžoba, iš kur jūs. Lietuva jo nelabai domino, Korėja tiesą sakant jį domino. Ne šiaip sau domino, jo žmona korėjietė. Ne iš Pietų ir ne iš Šiaurės, iš... Tarybų Sąjungos tikriausiai. Nes pagal to dėdės amžių, jo žmona irgi turėjo būti gimusi kažkur Tarybų Sąjungos teritorijoje. Minu, žinoma, labai norėjo pasišnekėti ir su žmona, tik gaila, kad jos ten nebuvo.

    Nors Kutaisis labai garsėja savo istorija, tačiau jis pats nėra kažkoks labai nuostabus architektūrinis šedevras. Žinoma, ten yra gražių bažnyčių, cerkvių, vienuolynų, bet centras labai jau trenkia tarybiniais laikais. Viduryje miesto – gražus parkas. Tikrai gražus parkas, didelis, su fontanu, netgi vartai į parką yra. Lietuvoje tokių tikrai nepamatysi, nes jie statyti kokiais 35 metais, ir taip atrodo. Neatrodo, kad juos kas pastatė tais metais ir taip paliko, ryškiai remontuota ir perdažyta, tačiau vis tiek. Šiek tiek tais laikais atsiduoda. O už vartų, ant tokio žiedo, pats auksinis avinas. Taip, tas pats auksinis avinas, kurį argonautai medžiojo. Ne visai taip tame mite buvo papasakota, tačiau ir pats mitas ne visai teisingai atpasakoja realius įvykius. Jokių auksinių avinų ir tuo labiau auksinės vilnos ten nebuvo. Augo tokie patys avinai kaip ir visur, tik Rionio upė išplaudavo aukso grynuolius (sako, ir dabar išplauna, nors nesu tikras, auksu tikrai nespindėjo tas Rionis), o vietiniai gyventojai tomis avinų vilnomis lyg plaudavo auksinį smėlį, lyg gaudydavo grynuolius, o graikai atplaukę pamatė, kažkam papasakojo, ir kaip sakoma, agentūra VBS perdavė savo, o didysis poetas užrašė.

    Bet šiaip nieko toks parkas, didelis, gražus, žmonės vaikšto išsipuošę. Tiksliau merginos. Minu tai labai stebino, o aš buvau matęs tokių vaizdų. Šiaip, juk nepadoru šiaip sau išeiti į gatvę, būtina bent jau batelius ant aukšto kulno apsiauti, nes kitaip o ką gi žmonės pagalvos.

    Su tokiomis mintimis užėjome į vieną kavinę. Pirmą ir paskutinį kartą Gruzijoje taip nutiko. Na, užsisakėme kažkokios užkandos, pora alaus. Laukėme, laukėme, užkandą atnešė, o alaus ne. Teko dar kartą paprašyti. O antrą kartą paprašius, į sąskaitą įskaičiavo abu kartus. Vienu žodžiu, sąskaitoje buvo dvigubai daugiau alaus, nei išgėrėme. Gal būtų ir negaila, bet tiek tos. Pasakėme, kad alaus šiek tiek per daug. O bėda, kad padavėjai du. Vienas priėmė užsakymą, tas pats atnešė užkandą, ir vėliau dar ir alaus. Ir kitas padavėjas buvo. Kuris dievagojosi, kad mums alų atnešė. Šiaip norėčiau pagalvoti, kad jis gal tą alų atnešė kažkam kitam, nes ant kitų staliukų alus atsirasdavo greičiau, bet gal ne. Gal pamiršo. Bet vis tiek – iki galo dievagojosi, kad nešė, nešė tą alų. Gerai, kad vis dėlto pavyko įtikinti ir nemokėti daugiau nei priklauso.

    Pabandėme paeiti dar toliau, ir kaip ir buvo aišku, kad tik Kutaisio centre yra kažkas verta apžiūros, o visur kitur prasideda gyvenamieji rajonai, tokie pusiau tarybiniai, nors ne visai. Visgi lietuviški tarybiniai rajonai ir gruziniškai šiek tiek skiriasi, kitoks atspalvis, kitoks kvapas, kažkas kitaip. Nepasakytum, kad va, visiškai taip pat kaip Lietuvoje. Žinoma, Gruzija ilgiau buvo TSRS sudėtyje, per juos gal ir frontas nėjo, mažiau visko buvo sugriauta, o gal netgi mažiau ir pastatyta. Nors lietuviai skundžiasi karų ir frontų gausa, tačiau Užkaukazėje jų irgi tikrai netrūko. Kas tik netingėjo, tas savo letenas ir tiesė.

    Per Rionio upę driekėsi Baltasis tiltas, pas juos irgi Baltasis tiltas yra, kažkur toli toli ošė fontanas, ant aukšto smėlio kalnas stovėjo Bagračio katedra ir žvelgė į Kutaisį, ant žemo kranto buvo dar viena cerkvė, į kurią aš, padorumo sumetimais, nėjau, tik Minu užėjo vidun, aš laukiau geresnės progos, gatvėje palei Rionį buvo keletas muziejų, tai įvairioms aukoms atminti, tai Staliną pagerbti, įvairių tokių muziejų ten yra, o mes sau ieškojome vyno parduotuvės. Nes juk Gruzija garsėja ar ne garsėja vynu? Turgus jau buvo uždarytas, tad teko agurkus ir pomidorus pirkti tiesiai iš gatvės, vyną: tiesiai nuo Rionio pakrantės ir visa tai doroti namuose. Besiklausant kaip kalba lenkai.

    Tarp kitko tame viešbutyje gyveno ne tik lenkai, bet ir vienas korėjietis. Kuris visu garsiu leido tuo metu vis dar, lyg dar hitu buvusį „Gangnam style“. Viešbučio šeimininkė pasakė, kad ne tik jam, dar keliems gyventojams ta daina irgi turėtų patikti. Mane ji vertė vemti, Minu didesnių emocijų irgi nekėlė. Minu nusprendė pamokyti aną korėjietį ir paleido naujesnį hitą: I Hiori „Aš mis Korėja“. Didesnio atsako nesulaukėme. Bet šiaip, korėjietis, kuris sau klausosi kelis kartus iš eilės šarmo neturi. Tad kai jis atėjo ieškoti korėjiečių pas mus (Minu jau atseit miegojo, duris atidariau aš), pasakiau, kad čia tokių nėra. Negražiai, bet pamelavau. Hm... Korėjietis pasimetė. O jam sakė, kad yra. O viešbutyje juk viskas pagal pasus registruojama. Tad atėjo mergina, o kurgi korėjietis, kurį šiandien mačiau. Pasakiau, kad išėjęs ir nežinia kada grįš. Daugiau su mumis bendrauti jie nebenorėjo. Tikriausiai išvyko iš Kutaisio, ir labai gerai padarė.

    Ryte prisiminiau, kad palikau užrašų knygelę. Ilgai galvojau kur, ir prisiminiau, kad tikriausiai toje kavinėje, kur mums norėjo dvigubai paskaičiuoti už alų. Ir reikėjo būtinai ten palikti tą užrašų knygelę. Tarp kitko, kitur ir negalėjau palikti, tad greičiausiai būtent ten. Išgėrę rytinės kavos ir nurijęs išdidumą vis dėlto nuėjau atsiimti. Padavėjas mūsų laukė. Žinojo, kad taip ir bus. Tarp kitko tam padavėjui nieko negaliu pasakyti: jis priėmė užsakymą, viską atnešė, žinojo, kiek pats atnešė, o kad kitas bandė uodegą sukti, tai nieko jau nepadarysi.

    Ir po visų šokių nukrypimų į šalį, galėjome eiti ieškoti žymiausiųjų Gruzijos vienuolynų. Žinoma, jie tikriausiai nėra patys žymiausi, tačiau vis tiek, kažkodėl jie turėjo būti labai žymūs. Aš netgi ilgas kelnes pasiėmiau, nes žinojau, kad atseit taip yra padoru. Kažkur prie kažkurio tako stovėjo mikruškė, aš bandžiau skaityti, kas ant jos parašyta, netgi perskaičiau, o mums jau iškart pasakė: Gelati, Gelati. Ne visai taip, teko patiems klausti, Gelati, Gelati? Ir galėjome važiuoti į Gelačius. Su mumis važiavo lenkai, japonė, vienu žodžiu visai nemažai žmonių. Ne mes vieninteliai norėjome patekti į tą Gelačių vienuolyną.

    Labai gražus. Kaip ir visi kiti vienuolynai ir cekrvės, su nuostabiu vaizdu: visas Kutaisis matosi iš ten. Žiūrėti nuotraukas. Yra keletas pastatų: naujesnių ir senesnių, netgi karaliaus Dovydo kapas. Ne to Dovydo, kuris Biblijoje minimas ir su Galijotu kovojo, gruzinai turi savo Dovydą, didįjį, kuris būtent Gelačiuose ir palaidotas. Savo laiku Gelačiai buvo gana žymi vieta, o dabar įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Irgi neblogai. Vienu žodžiu, tikrai verta trumpam nuvažiuoti į Gelačius iš Kutaisio. Tarp kitko, aš taip žiūrėjau žiūrėjau, ir man pasirodė, kad nuo Kutaisio iki Gelačių ne taip jau toli, beveik galima ir pėsčiomis nueiti.

    Bet pradžiai reikėjo aplankyti Motsametos bažnyčią. Dar viena graži bažnyčia ant Rionio upės krantų. Pasirodo, kad ant tos Rionio upės ne tik Kutaisis stovi bet ir pusė vietovių įžymybių. Kaip dažniausiai ir būna. Žinojau, kad galima lyg važiuoti dar viena mikruške, kuri lyg ir turėtų sustoti ten, kur reikia, bet kažkaip nuojauta sakė, kad vis tiek teks eiti pėsčiomis kažkiek (ne visai nuojauta, jau buvau tiek išstudijavęs), tad nusprendžiau, kad netoli yra iki tos Motsametos, galime nueiti pėsčiomis.

    Iš pradžių kelias ne koks, bet užtat gražiai už nugaros kilo Gelačių vienuolynas, tada tek išeiti apskritai į pagrindinį kelią, o tada jau suki iš kelio, palei upę, ir tolumoje, ant aukšto kalno, apsupta kalnų ir klonių iš abiejų pusių juosiama Rionio upės prieš akis išdygsta Motsametos cerkvė. Reikia pripažinti, kad ji tikria įsikūrusi labai gražioje vietoje, ant aukštų skardžių, ir iš išorės atrodo daug gražiau nei iš vidaus. Vidus visas sutvarkytas ir nupaišytas, todėl jaučiasi mažiau archaiškumo, palyginus su Gelačiais. Nors, žinoma, Gelačių archaiškumas kainuoja savo: jei ir toliau tiesiog gėrėsimės kaip čia viskas archaiška ir gražu, tai greitu laiku nieko nebeliks ir ku gėrėtis nebebus. Bet va, kur tas aukso vidurys: kad viskas vis dar dvelktų senove ir archaiškumu ir nespindėtų vakarykščiais dažais, bet liktų ir negriūtų. Aš, kaip ne restauratorius, nelabai žinau, bet tikriausiai yra kažkoks toks receptas.

    Tarp kitko lenkai važiavo autobusu, o vėliau vis tiek ėjo. Motsametos bažnyčia įsikūrusi ne tik ant aukštų skardžių, bet dar ir nuostabiausio sodo viduryje, o viduje kaip visada: Švč. Mergelė Marija, Šv. Jurgis, karalienė Tamara, Dovydas Didysis ir kiti Gruzijai nusipelnę veikėjai. Lankytinos vietos už Kutaisio ribų aplankytos, galima grįžti namo. Aš, žinoma, galvojau eiti pėsčiomis, nes ar taip ar taip, pusę kelio mes jau buvome nuėję, tačiau taip jau atsitiko, kad palaukėme autobuso. Mikruškės, savaime suprantama. Kuri nuvežė atgal. Už tam tikrą mokestį.

    Radome dar kelias cerkves, ant upės krantų, kadangi buvau padoriai apsirengęs, leidau sau ten užeiti, dar aplankėme ir tą didžiąją Bagračio katedrą. Ten viskas dar dvelkė amžių dulkėmis, tačiau jau buvo stengiamasi viską sutvarkyti. Vaizdas nuo Bagračio katedros irgi buvo labai gražus, visas Kutaisis kaip ant delno, ypač saulėlydžio metu viskas labai gražiai atrodo. Viskas patikrinta. Nuo Bagračio katedros palei skardį tęsėsi žalias parkas, palei kurį mes ir prasiėjomę, o ten, kažkur viduje, radome ir atrakcionų parką. Tokių pusiau tarybinių atrakcionų, beveik tokių pat, kaip Panevėžyje kadaise buvo, tiek šiek tiek daugiau. Žmonių ten tikrai daug nebuvo, bet svarbiausia, kad vis tiek buvo. Graži šiaip vieta. Dideli laiptai vedė žemyn, ir atsidūrėme vėl prie Rionio, ant kurio kranto vietiniai dėdės gėrė alų. Nusprendėme prie jų prisijungti ir užsisakyti, kad ir kokio Kazbegio.

    O čia dar viena naujiena. Sėdžiu sau ramiai, pusiau turkiškai, pusiau korėjietiškai, ant suoliuko. Bent jau aš galvojau, kad sėdžiu ant suoliuko, nes ta vieta tikrai aukšta klase ir dar kažkuo nedvelkė, ne prasta vieta, tačiau tiek tos. Ir staiga girdžiu: „Jaunuoli“. (Rusiškai, žinoma). Aišku, labai apsidžiaugiau, kad kažkas mane jaunuoliu vadina (be reikalo, ten jie į visus taip kreipiasi), atsisuku: gruzinė, apsirengusi juodai (kaip ir visos gruzinės), su dviem maišais, tikriausiai kokiais agurkais ir pomidorais iš turgaus, ir tęsia man: „O Gruzijoje nepadoru taip sėdėti prie stalo“. Ne pirmą kartą teko išgirsti tokias pastabas, ir tikriausiai ne paskutinį. Buvau perspėtas. Daugiau Gruzijoje taip nesėdėjau. Bent jau daugiau mažiau viešoje vietoje.

    Šiaip daugiau ką veikti Kutaisyje nebuvo. Nors yra ten ką veikti, norintis visada ras ką veikti. Radome dar vieną parką, kuriame buvo modernaus meno skulptūrų, viskas vis palei tą pačią Rionio upę. Beveik kaip Panevėžyje: visi normalesni objektai yra prie Nevėžio. Ir dar radome viečikę pasimaitinti. Taip pavadinkime tą reikalą, o jei rimčiau: alaus darykla perdaryta į aukšto lygio restoraną. Tikrai, kad ne aukšto lygio, nes į aukšto lygio restoranus aš nevaikštau iš principo. Mirzanio alaus darykla.

    Va ten ir pavalgėme. Nors vietoj alaus gėrėme Tsinandalio vyną (Gruzija juk vyno šalis), valgėme visokius chinkalius (visa Gruzija pilna tų chinkalių), chačiapurius (šiaip patys skaniausiai sako Adžaroje, buvome ragavome, dar būsime ir dar ragausime), polena ir taip toliau. Kaip supratome, ta vieta ir populiari tarp visokių jaunų ir jaunesnių įstaigų darbuotojų, kostiumuotų kas be ko, kurie mėgsta savo darbo dieną taip ir baigtis: su chinkaliais ir bokalu alaus. Mes panašiai, tik su buteliu vyno. Ir chinkalius valgėme iki galo, ne taip kaip gruzinai, viską iškramto, o guziką išmetą. Pusė tešlos ten lieka.

    Kitą rytą kavos negavome. Ne kiekvieną rytą ten galima kavą gauti, nors gal tą rytą tiesiog vėliau atsikėlėme, o gal dar kas nors atsitiko. Vienu žodžiu, teko iškeliauti be kavos. O tos dienos tikslas: Vani. Ne jokie Vasiukai, ne dar kažkas, o vienas iš senosios Kolchidės centrų: Vani. Sako, kad nelabai žino, kaip tas miestas anksčiau vadinosi, tad telieka jį vadinti tuo pačiu vardu kaip ir dabar vadinama: Vaniu ar Vaniais. Skamba beveik kaip Vasiukai.

    Į Vanius autobusai važiuoja tiesiog iš autobusų stoties, tad pirmu taikymu ten ir nusigrūdome. Vėl visi norėjo mus vežti Tbilisin ar dar kur nors, bet teko pasakyti, kad važiuojame į Vanius. Į stoties pastatą tuo metu dar neužėjome. Palikome ateičiai. Per visus tuos autobusus galiausiai radome ir savąjį, kuris turėtų važiuoti į Vanį. Ir, kas keisčiausia, ten buvo netgi kažkas panašaus į kasą, kurioje netgi buvo galima pirkti bilietus. Ne šiaip sau galima, ten ir reikėjo pirkti bilietus. O kasa įsikūrusi tokioje metalinėje būdelėje. Kaip ir daug kas Gruzijoje. Bet juk svarbiausia, kad autobusas iš ten važiuoja. Taigi sėdime ir trenkiamės į Vanį.

    Gal net valandą teko iki jo važiuoti. Gerokai mažesnis miestelis. Užtat autobusų stotis tvarkingesnė, jos viduje buvo tikra kava ir niekad turgaus iš jo nedarė. O ta kasa, netgi sakė, kada ir kokie autobusai važiuoja. Mums labiausiai rūpėjo tie į Kutaisį. Į Kutaisį? Tada ir tada. Viskas puiku. Eime ieškoti muziejaus.

    Bet prieš muziejaus paieškas nusprendėme dar ir kavos išgerti. Visoje toje aikštėje, kuri supo autobusų stotį, buvo tik viena kažkokia užeiga, kurioje buvo galima ko nors gauti. Žinoma, ten jokio meniu nebuvo, pabandžiau užsisakyti gruziniškai, nes kava gruziniškai beveik kaip lietuviškai: kava, teta lyg ir suprato, tačiau atnešė visai ne tai. Gerai, jei tai būtų tik ne kava, o koks kitas gėrimas, ten buvo kažkoks valgis. Netgi nustebau, kad yra dar ir kažkoks valgis, kuris vadinasi kava. Vienu žodžiu ilgai aiškinomės, man toks jausmas, kad teta netgi rusiškai nekalbėjo, nes pasikvietė kažkokį jaunikaitį iš gretimo kambario (kad padėtų susišnekėti), kuris pirma rusiškai pasiteiravo, gal kalbame rusiškai, ko norime, kokios kavos. Nors ir pasakiau, kad ne tirpios, tačiau gavome būtent tirpią kavą. Nieko tokio, kaip nors išgyvensime. O gal kitokios kavos ten ir nėra. O tada jau buvo galima eiti žiūrėti ir muziejų bei kitų archeologinių iškasenų.

    Iš paties Vani aš nieko nesitikėjau. Nieko ten ir nebuvo. Tiesiog nuojauta pasakė, kad reikės eiti tikriausiai ten, kur maždaug yra centras, tada lyg ir buvo nuoroda: muziejus, vėliau buvo visiškai viskas neaišku, kažko paklausėme, kažkas parodė, ir ką gi: muziejus tiesiai prieš mus. Ant upės kranto. Ne Rionio, kitos upės kranto, bet Rionio intako, kaip sakoma. Tik bėda, kad tas muziejus tikrai neatrodė kaip labai laukiantis lankytojų. Visas remontuojamas. Kaip ir beveik nebebuvo prasmės vaikščioti toliau. Bet žinojau, kad va, čia netoli, kažkur turėtų būti griuvėsiai. Kokie griuvėsiai: tuoj pamatysime.

    Vėl lipti ant kalno (nelabai aukšto), ir tikrai randame ne griuvėsius. Toks dėdė prisistato, muziejaus darbuotojas tikriausiai, spėju, kad muziejaus darbuotojas. Anas muziejus tikrai remontuojamas, kažkada bus pastatytas, o dabar galima apžiūrėti iškasenas čia. Kainuos tiek ir tiek, o už fotoaparatus reikės dar tiek ir tiek pridėti. Išsiderėjome, kad fotografuosime tik vienu fotoaparatu, tad kaina šiek tiek nukrito. Jūs gal archeologai? Ne, šiaip keliautojai. Spėju, kad į Vanius tik archeologai ir važiuoja. Bet netgi ne archeologams tie Vanių radiniai ir kasiniai įspūdį paliko. Didžioji dalis dabar Tbilisyje, tad mūsų dar laukė ateityje. O mažąją dalį pamatėme. Visai nieko. Žiūrėti nuotraukas. Beveik viskas išdėta.

    Šalimais buvo ir griuvėsiai, o tie tai tikrai nepaliko didesnio įspūdžio. Likę tik pamatai. Gerai, kad dėdė paaiškino, kad čia buvo tai, ten buvo tai, o tai nelabai ką ir suprastume. Tik kur buvo altorius... Daugiau mažiau supratome. Bet visai buvau patenkintas išvyka į Vani. Va, pamatai, kaip atrodo tas tikras gyvenimas Gruzijoje. Nors, jei šiaip palygintume su Lietuva, Gruzijoje gal netgi lengviau rasti tą tikrą gyvenimą nei Lietuvoje. Žiūrint iš užsieniečio pozicijų. Šalis gal ir nelabai didelė, tačiau kalnai šiek tiek stabdo judėjimą, lankytinų objektų nemažai, tad vis šen ir ten apsistoji, tačiau turistų dar ne tiek daug ir ne taip visi įtraukti į turizmą, kaip pvz., kitose turistinėse šalyse, tad visai sau ramiai šalia archeologinių radinių gali pakalbėti ir apie vyšnių kainas turguje. Aišku, apie vyšnių kainas visuomet galima pasiklausti, tik ne visada tai iš kalbos išeina, o va Gruzijoje dar visai normalu visa tai. Dar vienas dalykas, kad jie ten Lietuvą žino, nors, supratau, kad Lietuva nėra tokia baisiai gerbiama kaip Lenkija, kurios prezidento vardu netgi gatvės vadinamos, tačiau vis tiek.

    Turėjome tokią naivią idėją Vanyje paieškoti suvenyrų. Kadangi ten toks turgelis buvo, tai gal kas nors panašaus į suvenyrus ten irgi yra. Bet Vanyje ieškoti suvenyrų tai tas pats, kas suvenyrų ieškoti kokioje Jonavoje ar Kaišiadoryse. Tik tiek, kad apėjome aplink Vanį. Bet nieko toks, ramus miestelis, visai nesigailiu, kad ten apsilankėme. Iki autobuso dar buvo likę šiek tiek laiko, ir nieko nepadarysi, teko užsukti į tą pačią kavinę. Daugiau jų ten nebuvo, netgi centre. Chačiapuriai (skanus dalykas), limonadas, ten netgi buvo ir naminio vyno. Tad po gavome ir jo. Ne dykai, žinoma, gavome, paprašėme, o vėliau ir susimokėjome. Vėliau pabandėme nusipirkti bilietus į Kutaisį. Nepardavė. Sako, pirkitės pas vairuotoją. Įdomu, ką toje kasoje veikia žmonės. Suprantu, kad galima bilietų neparduoti, bet šiaip Kutaisis... Juk regiono centras, o ne šiaip koks gretimas kaimas. Tarp kitko, nemanau, kad iš Vanių autobusai važiuoja kur nors toliau nei iki Kutaisio. Nors ką čia gali žinoti. Sulaukėme savo maršrutkės, sėdome jon, su mumis nevažiavo jokie užsieniečiai, tik vietinė liaudis, daugelis jų nuolat žegnodavosi. Pas juos dabar yra tokia mada persižegnoti prieš kiekvieną cerkvę, ir ne po vieną kartą. Netgi vairuotojai taip daro. Ir po kiek laiko atsidūrėme mieliajame Kutaisyje.

    Kadangi kaip ir niekur neskubėjome, tai turėjome daug gražaus laiko apžiūrėti ir autobusų stotį. Nuostabi ta autobusų stotis. Kaip ir daugelyje stočių (tai yra visoje vienoje, kurią jau buvome matę), taip ir šitos stoties pastatas buvo naudojamas ne visiškai pagal paskirtį. Pastatas yra, stovi, autobusai irgi stovi, važiuoja įvairiomis kryptimis, o stoties pastato viduje, kaip ir reikėjo tikėtis – turgus. Taip visiškai turgus. Toks jausmas, kad tas pastatas būtent turgui ir pastatytas. Man netgi įdomu pasidarė. Žinoma, labai gerai, kad pastatas nenugriautas, negriūvantis, pusiau prižiūrėtas, kad iš jo turgus padarytas – irgi neblogai. Tarkime, atvažiavus iš provincijos nereikia dar kažkur trenktis, iškart tiesiog apsiperki ir atgal į autobusą gali sėsti važiuoti, bet vis tiek įdomus klausimas. O nebuvo galima kaip nors pertvarkyti viską taip, kad stoties pastatas ir toliau būtų stoties pastatas, su ta pačia paskirtimi? Tikriausiai nebuvo galima. Vėliau sužinojau, kad ne tik Gruzijoje taip yra. Be to, šalia stoties turgaus, yra ir dar vienas, toks tikresnis turgus, nors gal ne tiek turgus, kiek universalinė parduotuvė. Vienu žodžiu, viskas vienoje vietoje tikrai.

    Laiko buvo likę visai nemažai, tad nusprendėme, kad iki centro ne taip jau ir toli, daiktų ant kupros tempti nereikia, tad galima iki namų nueiti ir pėsčiomis. Sutaupysime kokį vieną ar du larius. Jau neprisimenu, kiek tiksliai kainuoja miesto autobuso bilietas, bet vis tiek – sutaupysime.

    O beeidami radome netgi prabangią kavinę. Užsienietiškas šokoladas ir panašiai. Ir kava, žinoma, užsienietiška. Maždaug tokia pati, kokią ir Lietuvos kavinėse daro. Tikriausiai europietiška kokybė taip žymima. O šiaip daugiau ten nieko ir nebuvo gera toje kavinėje, kuri buvo įsikūrusi tokio tarybinio devynaukščio pirmame aukšte. Naujesnio pastato nerado, tikriausiai.

    Per tą laiką kol gėrėme kavą, praėjo ir lietus, kuris trumpam buvo užėjęs, tad buvo galima eiti toliau. Toks trumpas lietus, labai netgi neišgąsdino. Radome vis dar tebeveikiantį turgų, kadangi ten labai daug gėrio nebuvo, tad nusipirkome tik vyšnių, agurkų, pomidorų ir panašiai. Iš vienos pusės Kutaisyje dar buvo daug neaplankytų žymių vietų, įvairių muziejų, teatrų (kurie tuo metu tikriausi neveikė, buvo vasara), Gegučių rūmų (tie rūmai tikrai taip ir vadinasi: Geguti rūmai, kur kadaise gyveno Gruzijos monarchai, bet dabar iš tų monachų telikę gal kaulai, jei telikę, o iš rūmų tai netgi ir mažiau, tad važiuoti kokius septynis kilometrus dėl tų griuvėsių gal ir nebuvo labai verta), bet buvo galima ir traukti toliau. Tuo metu kaip tik buvo išleistuvių periodas. Gal ir nelabai jaustųsi išleistuvės ne išleistuvės, tačiau vieną vakarą besėdint parke ir bevelgant ledus, aplink aukso aviną, kuris stovėjo žiedo centre, suko ir suko ratus gruzinų jaunimas. Žinoma, kad sėdėdami už vairo ir rėkdami, po keliese vienoje mašinoje. Tuo metu tik spėjau, kad tikriausiai švenčia išleistuves. Bet įdomus toks šventimo būdas, pirmą kartą tokį mačiau.

    Bet ne tai esmė. Vakare, šalimais mūsų kambario įsikūrė toks vakarėlis. Ukrainos rusė ir ukrainietis. Dar kol nebuvo prasidėję vis tie įvykiai. Kalbėjosi rusiškai, todėl viską supratau. Iš pradžių ta rusė kalbėjosi su savo sūnumi tikriausiai, pasakojo kaip čia Gruzijoje viskas yra, kad Juodoji jūra Batumyje daug geriau nei Odesoje, tik va kažkuriame meiste (tikriausiai Tbilisyje) jiems nepasisekė su nakvyne. Kažkokia tikria ne kokia buvo. Valgyti yra ir skanu, bet šašlykai Ukrainoje daug skanesnis ir geriau iškepti nei Gruzijoje. O jie jau taip tikėjosi. Daugiau neprisimenu, apie ką kalbėjo. O vėliau prie jų prisijungė ir pats ponas Giorgis. Tikriausiai. Šiaip taip ponui Giorgiui gal ir visai įdomu buvo pasėdėti su savo amžiaus žmonėmis, kurie, tarp kitko, dar ir rusiškai supranta. Aš taip įtariu: pilnas namas svečių, kiekvieną dieną pirmyn atgal valkiojasi, kas tik netingi, o kad su vienu pasišnekėtum. O kaip čia pasišnekėsi, kai moki tik vieną užsienio kalbą ir ta pati – rusų. O dabar va ir galima sakyti beveik tautiečių rado. Pasipasakojo, kaip dabartinis jaunimas rusų kalbos nemoka (kiek supratau Ukrainoje irgi), vaikai tik angliškai rokuojasi, ir kaip yra blogai pyktis su Rusija. Štai vienas jų prezidentas nusprendė pašokinėti paburbėti, iškart pakilo dujų kaina, šildymas pabrango ir dabar gruzinai už dujas Rusijai moka brangiau nei bet kokia kita šalis. Aš ten norėjau įsiterpti, kad Lietuva irgi nepigiai moka, ir galbūt netgi brangiau nei Gruzija, bet neįsiterpiau. O gal būtų pasirodę, kad gruzinai vis dėlto brangiau, o jei nebūtų pasirodę (būtų reikėję internetu tikrinti, o niekas nebūtų žinojęs, kur ieškoti tų kainų, tad tikriausiai nebūtų pasirodę), vis tiek niekas nebūtų patikėjęs. O tas ukrainietis tai davė pavyzdžių, kokia ta ukrainiečių kalba panaši į rusų ir kaip daug mokytis netgi nereikia norint rusiškai prabilti. O rusė skundėsi, kad normalaus šašlyko negavo pavalgyti, išsiklausė, kur būtų galima ką nors normalaus gauti, dar davė velnių: kodėl visokiose kavinėse, aludėse, restoranuose dažniausia, beveik visada sėdi tik vyrai. Ta žinoma citata iš „Skaisčios dykumos saulės“: „Laisvę Rytų moterims!“. Beveik teisybė, nes Gruzija juk į Rytus nuo Ukrainos. O mes tuo tarpu kapojome rūkytą skumbrę ir gėrėme vyną. Štai kokia ta senoji Gruzijos sostinė.

    Šį kartą ryte kavos gavome. Šeimininkė tikriausiai galvojo, kad jei gausime tos kavos, tai gal pasiliksime dar vienai nakčiai. Nors ji dar nežinojo, kad ruošiamės išvažiuoti, tikriausiai šiaip, kiekvieną dieną priklausė vis tiek kava, tad ta proga ir išgėrėme. Ir patraukėme autobusų stotelės link. Miesto autobusų, savaime suprantama.

    Buvo netgi tiesioginis autobusas, kuris važiavo tiesiai į Achaltsichę. Ne iš karto, žinoma, bet svarbiausia, kad toks autobusas buvo. Kainavo taip nemažai, bet atstumas irgi nebuvo pats trumpiausias, tad nieko nepadarysi. Belaukdami autobuso dar suvalgėme bulvinių chačiapurių, tokie irgi yra, o tada ir pradėjome ilgą kelionę per pusę Gruzijos. Ne visai per pusę, bet netrumpa buvo kelionė.

    Pakeliui pravažiavome ir tą žymųjį Boržomį. Mineralinis vanduo gal ir nieko, bet pats miestas... Ne stebuklingas. Nors, žinoma, labai daug įtakos turėjo ir tai, kad kai jį pravažiavome lijo. Bet ir šiaip, pagal miesto dosjė, visos miesto įžymybės yra būtent tie mineralinių vandenų šaltiniai. Jei taip: tikrai ne pats nuostabiasias miestas. O pravažiuojant matėsi tik kalnai ir tarybiniai pastatai. Kai kurie tikriausiai kokios nors sanatorijos ar kitokios gydyklos. O po visokių kitokių kaimų pasiekėme ir Achaltsichę. Ruošėsi lyti, buvo labai apsiniaukę ir šiaip ruošėsi temti.
    Thursday, August 21st, 2014
    10:42 pm
    Svanečių bokštai ir nesibaigęs kraujo kerštas

    Pagal baskų pageidavimą, pusryčiai buvo gana anksti. Nors gal ne taip jau ir anksti, tik devintą ryto, bet čia priklauso kaip kam. Šiaip saulė buvo tik tik ką išlindusi iš už snieguotų Kaukazo viršūnių. Nors mes jau buvom pakankamai aukštai, tačiau Kaukazo kalnai pasirodo yra dar aukštesni. Spindi saulė snieguose, kai kur nesimato žaliųjų pievų, iš tolo stūkso svanetiški bokštai, o iš valgomojo nieko nesimato. Nors pagal tai, kaip pastatytas namas, neatrodo, kad tuose kraštuose turėtų būti labai šalta. Pirmame aukšte dar yra kažkas panašaus į koridorių, ir iš kambarių dažniausiai patenkama į tą atseit koridorių, tačiau tik užlipi laiptais: ir esi ilgame balkone, be stiklų be langų, o iš ten: tiesiai durys į kambarius. Čia lyginu su korėjietiška architektūra. Bent jau Pietų Korėjoje tik šaltesniuose regionuose tradiciniai namai turi kažką panašaus į dengtą ir sienotą koridorių, į kurį patenkama iš kambarių, o jau netgi Seule: iš kambario eini tiesiai kieman. Mestijos namai – kažkoks tarpinis variantas. Nors kai pagalvoji, kad net birželio mėnesį ant viršūnių matosi sniegas ir oras ne toks ir šiltas, netgi Lietuvoje būna šilčiau, tai keista. Nors ką čia gali žinoti su tais kalnais, ten visada viskas kitaip.

    Pusryčiai. O po jų nusprendėme pasisukioti po apylinkes. Viduramžių Europos pilies pavyzdžiu pastatyta aikštė (tarp kitko kažkuo priminė netgi Trakų pilies kiemą) nežadėjo jokių didesnių akcijų ar atrakcijų, ir šiaip tame mieste tikriausiai mažai kas buvo, nes priešais esančiame parke buvo tik medžių ir suoliukų, kažkokio tradicinės muzikos, šokių beigi dainų festivalio nesimato, tad nusprendėme nueiti į gretimą kaimą. Miestą, tarkime. Nes jame tikriausiai koks tūkstantis gyventojų gyvena.

    Toli eiti iki jo neteko: tik praeini dar nuo tarybinių laikų likusią nuorodą (tarp kitko nuo tarybinių laikų prie tos nuorodos niekas nagų ir nekišo: aptrupėjusi apipelijusi ir apgriuvusi. Nors pagal visą vaizdą visai graži nuoroda, su paveiksliukais, spalvota, Lietuvos miestų riboženkliams tik mokytis iš jų), ir visai neseniai pastatytą europietiško pavyzdžio nuorodą: baltos raidės mėlyname fone, ir randi jau kitą nuorodą, kuri sako, kad esate Lengerių kaime. Tiesa, taip ir neišsiaiškinau kaip reikia tarti: Lengeri ar Lendžeri, nes ir taip ir taip buvo galima girdėti.

    O jau grožis neišpasakytas to Lenžerių kaimo. Saulutė dangumi ridinėjasi, į visas puses driekiasi smaragdinės pievos, tiesa, jos nesidriekia, o lipa kalnuosna, aplinkui sau vaikštinėja ir savimi grožisi daug kiaulių, daugelis jų su kažkokiais pakinktais ar kažkuo. Tokiu mediniu trikampiu ant kupros, nelabai žinau kam to reikia, mykia karvės ir bokštų bokštelių, neišpasakyta galybė. Šiaip Svanečiai tais bokštais labiausiai ir garsėja. Kiek girdėjau, savo laikais (maždaug tuo metu, kai Gruzijos gal dar ir nebuvo, bet Svanai ten gyveno, tie bokštai turėjo ir tokią pragmatiškesnę paskirtį, ne tik puošti kraštovaizdį: juose šeimos brangenybės buvo saugomos kraujo keršto karo metu, šeimos slėpdavosi su paršiukais ir karvėmis, kai priešai užpuldavo, tikriausiai nuo viršūnės dar ir atsišaudydavo bei priešų atėjimą stebėdavo). Bet tų bokštų tikrai neišpasakyta daugybė.

    Bandėme prie vieno iš tų bokštų prieiti, o jei tiksliau pasakiau: į jį įeiti. Man iki šiol didžiausia paslaptis, kaip tos šeimos ten slėpdavosi, nes kai kuriuose bokštuose jokio įėjimo ir nebuvo. Nors gal ir buvo. Bet esmė, kad dabar tai tikrai niekaip į tuos bokštus neįeisi. Į kai kuriuos gal, nors abejoju kad kokių stebuklų ten būtų. Užtat prie pat bokšto tekėjo Lengerių upelis, per jį ėjo karvių kaimenė, tikriausia ganytis į kokią tolimesnę ganyklą. Maždaug tuo viskas ten ir garsėja.

    Labai gražus miestas Lengeriai, šiaip pasibūti, prasieiti gatvelėmis, bet per kokį pusvalandį galima visą miestą apeiti, o vėliau ir mintinai išmokti. Tad tuo didžiuoju gruzinų karo keliu (nors iš tikrųjų jis visai ne ten), pradėjome grįžti atgal. Tarp kiaulių, karvių, per Lengerių upelį, radome tokį vagonėlį, ne šiaip sau kokį vagonėlį: visą magaziną. Kaip ir įprasta normaliais laikais, ten ne labai ką pardavinėjo: tualetinį popierių, sodą piščevąją, ir dar šį bei tą. Be to, magazinas buvo uždarytas, na zimu tikriausiai. Nes pagal vaizdą tikrai neatrodė, kad jis buvo atidarytas nuo užpraeitos žiemos. Žinoma, prekių asortimentas kažkodėl sakė, kad tikriausiai dar nuo seniau, bet nusprendžiau tuo netikėti.

    Taigi vėl perėjome tą lemtingąją ribą tarp Lengerių ir Mestijos... Iš tikrųjų, nežinau, kodėl būtent Mestija tapo tuo lemtinguoju centru. Nors iš vienos pusės daugiau mažiau aišku: ji įsikūrusi lygesnėje vietoje, ne tiek kad labai lygesnėje, bet ten daugiau lygios vietos, tad namus statyti žinoma patogiau, ir jungtis įvairiems kaimams daugiau galimybių. Ten taip ir atsitiko, kas dabar Mestija: kadaise buvo keli kaimeliai. Viduramžių aikštėje vis dar nieko nevyko, aplink aikštę iš visų pusių pardavinėjo visokius suvenyrus: kai kuriuos vertus dėmesio, kitus ne tokius vertus dėmesio, iš visų pusių stūksojo bokštai.

    Patikrinome Mestijos bokštai kuo nors skiriasi nuo Lengerių bokštų. Išvada: nelabai. Nors, reikia pastebėti, kadangi Mestija yra labai turistinis miestas, tai prie tų bokštų ir bokštelių, ant kiekvieno kampo po viešbutuko ar kokius nakvynės namus, kai kurių bokštų pirmame aukšte buvo įkurta tai malūnas tai dar kokia verslo įmonė, tad gyvenimas ten kaip ir virė be perstojo. Visiškai Mestijos gale buvo dar viena didelė aikštė, tarp kitko, tokia pat tuščia kaip ir kitos aikštės, nors jame buvo bankas, tačiau tuo metu, kaip spėjome, jis turėjo nedirbti. Ten apskritai su visokiais bankais ir valiutos keityklomis nelabai kas (bent jau tuo metu buvo), tad patartina vežtis grynuosiu pinigus. Vietine valiuta. Nors gal užsienietišką valiutą (kai kurią, tikriausiai ne litus) gal irgi priimtų.

    O kitoje Mestijos pusėje, ten ant upės kranto, baisingai gražioje vietoje (nors iš tikrųjų nebuvo ta vieta baisingai graži), buvo ir cerkvė su vienuolynu. Minu bandė į jį patekti, aš net nebandžiau, bet jam irgi nepavyko. Kažką dėdė paaiškino, tikriausiai apie netinkamą aprangą. Bet tas vienuolynas labai gražiai ir iš lauko pusės atrodė, visai nebuvo didelio reikalo ir vidun lįsti.

    Šalia Mestijos dar yra ir amžinieji ledynai, visiems apsilankiusiems siūloma ir ten patekti, netgi pėsčiomis galima nueiti per keletą valandų ir dar tą pačią dieną suspėti grįžti. Baskai tarp kitko taip ir padarė. O jei važiuojant aukščiau, gyvenimas nesibaigia, jis verda ir toliau. Tiesa, su viešuoju transportu kuo toliau, tuo didesnės problemos būna, tačiau visiškai įmanoma iš Mestijos kaip nors nusigauti iki Ušgulių (vien tik todėl, kad jie rašo su š, nusprendžiau, kad lietuviai niekuo neprisidėję prie šito vietovardžio), o iš ten irgi dar kažkokiu būdu toliau gautis iki tolimesnių kaimų (tarp kitko kelias kartais būna lyg ir uždarytas, tad bent jau Šventoji Knyga pataria, kad galima ir pėsčiomis praeiti visą tą atstumą), iš kur jau beveik galima gaudyti ir kokią maršrutkę, kuri išvežtų iš Kaukazo kalnų. Čia jei labai norisi grįžti ne tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atvažiuota.

    Bet tuo tarpu mes jau buvome beveik viską pamatę Mestijoje, nuėjome į tą vienintelę aikštę, kurioje yra kavinių restoranų ir šiaip vietų pasėdėti, užsisakėme litrą vyno (po mažiau ten nepardavinėja), ir ramiausiai sau žiūrėjome, kaip juodai apsirėdžiusios senos moteriškės vaikšto pirmyn atgal, svanečių jaunimas neturi ką veikti ir sėdi ant suoliukų, ir šiaip: šildėmės saulutėje.

    Padavėja atnešė tokius du didelius uzbonus. Mes net nepatikėjome, kad čia viskas mums. Pasirodo, taip ir yra, jei norite litro vyno, tai čia jums. Uzbonai specialiai taip padaryti, kad reali jų talpa būtų tik pusė litro, o atrodytų kaip trilitriniai. Kažkas panašaus į festivalį vyko. Bet tik mūsų kavinėje. Kaip supratome vienas iš folklorinių ansamblių tuo metu ten pietavo ir nusprendė padainuoti. Gražios tos gruziniškos dainos. Bet jaučiasi kultūrinis skirtumas: dainavo tik vyrai, šoko tik moterys. Pas juos taip tikriausiai įprasta.

    Iš tikrųjų mes labai neplanavome važiuoti į Ušgulius, gal, o gal ne, o gal taip... Bet nespėjome grįžti namo, o ponia Luara jau pasakojo, koks nuostabus miestas yra Ušguliai, va galima nuvažiuoti, kiek tai kainuos. Žinoma, kadangi nėra jokio viešo transporto, kaina priklauso nuo to, kiek žmonių kartu su mumis važiuos. Jei kartu su baskais, pigiau, o jei dar su čekais (tokių ten buvo neseniai atvažiavusių, kurie nuolat vyną gėrė), dar pigiau. Negaliu pasakyti, kad labai jau pigiai, bet vis tiek. Baskai pasakė, kad jie važiuos, jei mes važiuosime, čekai irgi kaip ir sutiko, tad kitos dienos planas buvo daugiau mažiau aiškus: Ušguliai.

    Kadangi planas ankstyvas numatytas, visiems teko keltis su trečiaisiais gaidžiais, nors man atrodo su kiek vėlesniais, papusryčiauti tylomis (nes taip Gruzijoje priimta, iš tikro taip nepriimta, priimta kai kas kita, apie ką vėliau) ir laukti matruškės. Ne matruškės, bet šiaip kokio automobilio.

    Išvažiavus iš miesto prasidėjo laukai ir kloniai, smaragdinė žolė, čiobreliai ir kitos gėlės, tai viename, tai kitame kampe vis išdygdavo vienas kitas svanečių bokštas. Labai gražios vietovės. Kiek žinau, atstumas nuo Mestijos iki Ušgulių: gal kokie penkiasdešimt kilometrų. Tačiau automobiliu tai trunka kokias tris valandas: kelias per kalnus, nelabai grįstas, bet svarbiausia, kad labai gražu. Čekai dar vis pasiprašydavo, kad automobilis vis sustotų ir vis ką nors nufotografuotų. Šiaip visai gal ir gerai, kad sustodavome ir fotografuodavome. Oras vis vėso ir vėso, bet aš iš anksto buvau nusprendęs, kad su šortais ten greičiausiai negalima. Ir tikrai ne dėl kokių nors bažnyčių ar cerkvių.

    Šiaip kelias labai neprailgo, mūsų vairuotojas netgi muzikos klausėsi. Bet visos tos dainos tokios jau nūdnos, tokios liūdnos ir į depresiją varančios. Tarp kitko, visos rusiškos, ir kaip supratau, dauguma grupės „Liube“, Putino mėgstamiausios grupės. Vieną tokią dainą gal penkis kartus praklausėme, apie tai, kad karas turėtų būti prakeiktas. Kaip ir teisybė. Vienu žodžiu per tuos visus gražius vaizdus (ir liūdną muziką, nors gal svanams ta liūdna muzika labiau tinka, sako, kad pas juos kraujo kerštas iki šiol nėra pasibaigęs), po kokių trijų valandų nukeliavome į Ušgulius. Pradžiai buvo pasiūlyta dvi valandas, bet čekai išsiderėjo – tris, dviejų jiems tikriausiai būtų per mažai. Ir visos gaujos nusibeldė į miestelį, tik mes vieninteliai pradžiai nusprendėme apžiūrėti miestelio prieigas.

    Šiaip iš pagal aprašymą Ušguliai tikriausiai nelabai kuo skirtųsi nuo Mestijos: daug bokštų, karvės ir kiaulės, upelis, tiltai, keli, kai kurie sugriuvę, berods pilies griuvėsiai, kas liko po kažkurio karo, tik Ušguliai šiek tiek mažesni, nėra jokios didelės aikštės, kuri būtų remontuojama belaukiant turistų antplūdžio, vienu žodžiu vieta, daug geresnė už Ušgulius. Ušguliai irgi kadaise buvo keli kaimeliai, tarp kitko juose ir matosi, kad va kažkur nuo čia iki ten tikriausiai buvo vienas kaimelis, nuo ten iki ana ten – dar vienas. Gražus kaimelis.

    Kai jau debesys pradėjo kauptis, patraukėme miestelio link. Labai teisingu laiku patraukėme, nes debesys ne šiaip sau kaupėsi, pradėjo lyti, o vėliau dar ir ledų padavė. Kruša tokia. Kadangi skėčio neturėjome, o jis gal nelabai ir būtų pravertęs, tai teko stovėti kažkur tarpuvartėje su ožkomis, nes daugiau jokių vietų, panašių į slėptuvę nuo krušos ir nesimatė. Vienu žodžiu visai nešilta ten buv, nes saulė neskubėjo išlįsti. Tačiau net ir baisiausia kruša kada nors baigiasi, galėjome toliau su ožkomis ir kiaulėmis vaikščioti po Ušgulius. Žmonių ten irgi nebuvo labai daug. Muziejus. Kuris šiaip jau turėtų veikti, bet tuo metu buvo uždarytas. Gyvenami namai, o ant pačios kalvos viršūnės: cekrvė. Kaip ir priklausytų normaliam miestui. Cerkvė tarp kitko irgi buvo uždaryta (o aš taip tikėjausi, gi netgi ilgas kelnes buvau užsimovęs), tad grįžom atgal. Po kai kuriais bokštais, pirmame aukšte veikė malūnai ir kitokios įmonės, muziejus buvo laikinai atidarytas ir muziejaus prižiūrėtoja (kaip supratau tas, kas turi tuo metu raktą) lenkams pasakojo, kas čia pas juos yra. Dalgiai šakės ir girnos, šiek tiek skyrėsi nuo lietuviškų, bet nelabai. Ir visas miestelis kaip ir apžiūrėtas.

    Tarp kitko ne tik mes, bet ir baskai buvo nusprendę, kad Ušguliai – daug geresnė vieta ir daug vertesnė dėmesio nei Mestija. Tik bėda, kad į Ušgulius tenka vis tiek važiuoti per Mestiją, juose netgi kažkokios padoresnės vietos apsistoti lyg ir nėra. O gal ir yra, bet vis tiek – tai jau toliau nuo civilizacijos. Šitai aptarėme laukdami, kol praeis tos trys valandos ir gerdami kavą vienintelėje kavinėje. Jie tarp kitko pardavinėjo dar ir čiačia, o aš, savaime suprantama, nusprendžiau, kad po lietaus sniego ir krušos čiačia tikrai nepakenks. Ten dar buvo karaliaus Mindaugo krėslas, nors man atrodo gruzinai galvoja, kad ant jo sėdėjo Tamar mepis (karalienė Tamara). Greičiausiai niekas iš tų veikėjų ant jo nesėdėjo, nes krėslas tikrai netrodė senesnis nei dvejų metų, bet nusifotografuoti ir ant jo pasėdėti vis tiek visai įdomu.

    Čekai vis dar derėjosi dėl kelių valandų, ar jie nori ar nenori važiuoti, bet turiu pasakyti, kad trys valandos Ušguliuose visai neprailgo. Kelias atgal buvo vis toks pat ilgas ir su tomis pačiomis dainomis, čekai vėl išstojo... Aš net pagalvojau, kad jie ne čekai, o kitos tautybės atstovai, nes per daug išstojinėjo. Grįžtant atgal jie jau nebenorėjo sėdėti priekinėje sėdynėje, kažkas jiems tikriausiai nepatogu ten buvo. Betgi pasitaiko tokių žmonių, kurie vis sėdi visur., tai taip ir tie čekai. Kadangi grįžtant buvo apsiniaukę, tai tiek auksiniai žiedai ir čiobreliai taip nebespindėjo, ačiū dievui, kad nė viena upė nesugalvojo patvinti, o ypatingai ta upė, per kurią tilto nebuvo.

    Grįžus atgal – viskas jau buvo uždaryta. Čekai nubėgo nusipirkti vyno, o mes tiesiog laukėme vakarienės. Šįkart: kažkoks tradicinis svanečių patiekalas. Šiaip turiu pasakyti, kad ponia Luara tikrai neblogai gamina. Tik bėda, kad jų namas šiek tiek toliau nuo centro, tad tikriausiai turistų, ypač ne sezono metu, gal daug ir nesulaukia. O gal kaip tik atvirkščiai: kadangi kainos ten šiek tiek aukštesnės, tai beieškodami pigesnės vietos ten daugiau užeina, o kai jau ateina iki galo, supranta, kad visur kainos panašios, tad eiti atgal gali ir nebesinorėti. Ar šiaip ar taip, jų vietą rekomenduočiau visiems, kas tik keliaus Svanetijon.

    Kadangi mes jau galvojome, kad reikės važiuoti atgal, ponias Luaros ir pono Gogo paklausėme, o kada gi važiuoja matruškos atgal. Mano karališkas planas per Ušgulius ir galbūt neapsnigtą keliuką neišdegė, tad tikriausiai teks keliauti pro Zugdidį. Nors jame apsistoti labai ir nenorėjome, tačiau kito kelio vis tiek nebuvo. Tarp kitko pasakiau, kad mums reikės iki Kutaisio, ir čia... Kaip visada, geriems žmonėms kaip sakoma, geri žmonės visada padeda, sako rytoj tokią ir tokią valandą yra matruška, tai yra maršrutkė į Zugdidį, kainuos tarp kitko pigiau nei kitos maršrutkės, ir vienu žodžiu laimingai atsidursite Zugdidyje, kur toliau sau galėsite siekti Kutaisio. Baskai pasakė, kad jie dar pasiliks Mestijoje, nes šiaip planavo Gruzijoje mėnesį pabūti, o mes jau toliau į kelią. Tarp kitko mes irgi prabuvome kokias tris savaites ten.

    Nors svanečiai ir garsėja kraujo kerštais ir kitomis Kaukazo tautų nelaimėmis, bet iš idėjos viskas atrodė gana ramu. Gal netgi šiek tiek per daug ramu, vėliau sužinojome, kad viskas tik taip atrodo, iš tikrųjų nieko ten ramaus nėra. Bet paprasto praeivio akiai visko nepamatyti.

    Bet apie visa tai vėliau, kai ateis laikas. O mums reikėjo anksti keltis, kadangi visi dar miegojo, tai pusryčius valgėme atskirai nuo kitų, virtuvėje, šeimyninėje aplinkoje, atsiskaityti už viską. Daug larių priskaičiavo, bet svarbiausia... Pasirodo, kad važiavimas kainuoja tikriausiai daugiau. Nesupratau tos sistemos svanečių ir gruzinų, tačiau mes už važiavimą mokėjome savo šeimininkui, teko važiuoti kažkokia kitokia maršrutke, ir – mūsų šeimininkas tyliai tyliai į ausį pasakė: „jei kas klaus, šiukštu, nesakykite kiek iš tikrųjų mokėjote. Jūs mokėjote trisdešimt larių ir nė cento mažiau“. O iš tikrųjų mokėjome tik dvidešimt larių. Kas ten vyskta: man iki šiol mįslė, bet tikriausiai taip jau yra.

    Teko atsisveikinti su baskais, jų mes daugiau tikriausiai nebematysime, ir iš tikrųjų Gruzijoje daugiau ir nesutikome, bet sutikome daug visokių kitokių tautybių. Viskas prasidėjo jau nuo maršrutkės. Ten įsėdo ir rusų, ir lenkų, ir, vėliau, netgi ukrainiečių. Va, ukrainietis ir buvo linksmiausias ir nuostabiausias viso kolektyvo atstovas. Šiaip, žinoma, puiku, kad jis toks linksmas, energingas, su visais šnekasi, sveikinasi, bet iš kitos pusės ir juokinga. Visi jau buvo susėdę, laukia, ir tik gal po penkių minučių išeina ukrainietis, pradžiai dar net nesėda, bet visas patenkintas: klausyk, Vasia, gal paskolinsi man penkis larius. Ryškiai pritrūko atsiskaityti. Po to jam dar reikėjo parūkyti, o mūsų vairuotojas liepė greičiau suktis.

    Su visais susipažino, kalbėjo tik ukrainietiškai ir rusiškai, kitų kalbų nelabai mokėjo, nusprendė, kad reikia visiems kartu nusifotografuoti. Šiaip su puse keleivių jie dieną prieš tai važiavo į kažkokią ekskursiją, tad pažinojo ir vairuotoją, ir todėl va, visa kompanija nusifotografuokime. Kažkokia įdomi tradicija į kompaniją įtraukti ir visiškai nepažįstamus žmones. Na, ir šiaip jis pasakojo apie tai, kaip pas juos gražu Ukrainoje. Sutinku, Ukrainoje tikriausiai yra daug gražių vietų. Pvz., Kryme, tuo metu ten vis dar buvo Ukraina ir jokių įvykių nebuvo prasidėję. Jis prisiminė, kaip prieš kažkiek laiko pas juos buvo atvažiavę lietuviai, atseit žmonės tokie pat kaip mes. Nežinau, ką jis turėjo omeny, bet lietuviams labai patiko kažkur ten. Tikriausiai. O kitas keleivis padarė klaidą. Pasiklausė, kuo tas Lioša (tarkime, kad ukrainiečio vardas Lioša, jau neprisimenu) užsiima, nors, tiesą sakant, jis jau žinojo, kad tas Lioša kažkaip su atsarginėmis automobilių dalimis susijęs, tad pasitikslino, kaip ten viskas vyksta. Liošai užteko kalbos pusvalandžiui apie savo darbą. Kitas keleivis (rusas) jau po dvejų sakinių pasigailėjo, kad pasiklausė, o ką padarysi. Paklausta, paklausta, dabar teks klausyti. Aš leidau sau nesiklausyti.

    Gerai, kad mes išlipome Zugdidyje, o jie toliau sau važiavo. Autobusų stotyje išlipome, tarp kitko, kurios vidus kaip atrodo – nežinau. Bet tikriausiai gana padoriai, nes šalia autobusų stoties yra ir geležinkelio stotis. Nespėjus net prisidegti cigaretės, buvo liepta sėsti į dar vieną maršrutkę ir vežė mus tiesiai į Kutaisį, Argonautų mite apdainuotą miestą.


    Friday, August 15th, 2014
    10:41 pm
    Adžara: ten, kur žmonės neatžarūs

    Kadangi turkiškas autobusas taip švelniai pasakius mus paliko ant ledo Sarpyje, prie gruziniškos cerkvės ir su iš toli ataidinčiu muedzino balsu, šlovinančiu Alachą (ne Sarpyje, o Sarpe, Turkijoj Sarpis vadinasi Sarpas), teko galvoti kaip kitaip nusigauti bent jau iki Batumio. O iš ten jau bus matyti. Vis dar ošė Juodoji jūra (jūros turi tokią savybę ilgai ilgai ošti). Gruzinai tarp kitko kalbėjo rusiškai. Nors nesu visiškai tikras, kad visi jie buvo gruzinai, juk matėsi ir čigonų. Taigi vienas kažkoks gruzinas lyg ir pasiūlė, kad va tas autobusas važiuos į Batumį. Taip jau buvau išsiaiškinęs ir iš Lonely Planet: nuo senos važiuoja miesto autobusas. Tik bėda, kad tuose miesto autobusuose dažniausiai reikia atsiskaityti vietos valiuta, o šiuo atveju tai buvo lariai.

    Bet juk mes pasienyje, o pasienyje tai nėra didžiausia bėda. Pilna legalesnių ir ne tokių legalių valiutos keitimo punktų, viename iš jų ir gavome pirmųjų larių. Po kažkiek laiko atvažiavo autobusas, paliepė susimokėti po larį... Ne gruziniškai kalbėjo, rusiškai, bet kiek supratau bijodami, nes tikriausiai vienintelę užsienio kalbą mokėjo. Bet juk svarbiausia, kad galiausiai nuo tų Sarpių važiuoti Batumin. Pravažiavome kažkokią pilį. Ten tiesiai ant Juodosios jūros kranto stovėjo pilis, ar bent jau tai, kas iš jos liko, vėliau buvo oro uostas, ir galiausiai įsukame į Batumį. O čia vėl bėda. Kiek aš žinau: autobusas turėtų pravažiuoti maždaug pro centrą ir kažkur maždaug ten reikėtų išlipti. Būtų gerai nelabai toli išlipti. O miesto autobusai – tai tau ne turkiški dolmušai, jau ir juose vairuotojams nelabai rūpi, kur nori važiuoti, o miesto autobusuose juk dažniausiai svarbiausia būna: kad visi išsikraustytų galinėje stotelėje.

    Batumis... Kažkuo priminė Lietuvą. Ne, ne klimatu, ne žmonėmis, ne dar kažkuo, bet vis tiek priminė. Lietuvą prieš kažkiek metų. Kažkurioje vietoje nusprendžiau, kad gal jau ir laikas išlipti, nes viskas lyg ir buvo panašu į centrą. Dabar būtų viskas aišku – tuo metu: nė kiek. Bet vis tiek išlipome. Plati gatvė. Tarybinio sukirpimo pastatai. Kai kurie apgriuvę. Gatvių pavadinimų... Nebuvo. Nors buvo, vienoje vietoje, todėl ir nusprendžiau, kad gal lipkime, nes mums lyg ir šitos gatvės reikia. Gerai, kad tie gatvių pavadinimai užrašyti rusiškai, ne tik gruziniškai, nes tada jau būtų blogiau.

    Bet kadangi viskas buvo ne taip jau blogai. Bet užtat koks klimatas. Čirpiančias cikadas jau buvau girdėjęs ir Turkijoje, čia jų buvo ne tiek daug, tačiau drėgmė persmelkė iki kaulų. Kaip ir turėtų būti vasara, tai tau ne Turkijos dykumos. Tai buvo vienas tikrai didelis pliusas Gruzijai. Gal ne pačiai Gruzijai, Adžarijai ir konkrečiai Batumiui. Buvau pradėjęs galvoti, kad gal Adžariją irgi lietuviai įkūrė, o pavadino ją taip kodėl? Ogi todėl, kad žmonės ten labai atžarūs. Bet kadangi supratau, kad žmonės ten visai ne atžarūs, tad teko persigalvoti: lietuviai tikriausiai Adžarijos neįkūrė. Mes tuo tarpu radome banką, kuriame keitė pinigus, kalbėjo angliškai. Buvau girdėjęs, kad Gruzijoje niekas nekalba rusiškai (dėl suprantamų ar nesuprantamų priežasčių), tad visai nenustebino, kad banke visi kalbėjo angliškai. Tarp kitko ne taip gerai, kaip norėtųsi, bet gi nereikia tikėtis, kad visas pasaulis čia ims ir vieną akimirką pragys angliškai. Pageidautina, britiškai.

    Taigi turime jau daugiau larių, netgi susigaudžiau į kurią pusę reikia eiti, ačiū dievui, kad kartas nuo karto gatvės buvo su pavadinimais (gal kokį vieną kartą mačiau užrašą lotyniškomis raidėmis, dažniausiai rusiškai. Bet kaip sakoma ir tai vis šitas), bet dėl visa ko pasiskaičiavau, kiek čia gatvių mums reikia praeiti, ir staiga prie vieno turgelio, kur pardavinėjo slyvas, arbūzus, agurkus, pomidorus ir vynuoges, teko sukti kairėn. Namų numeriai irgi kartais pasitaikydavo, mūsų viešbutis buvo be numerio, tačiau prie jo sėdėjo toks dėdė. Gamardžoba. Hostel? Čia čia. Viešbutis pasirodo yra privatus namas: pirmame aukšte gyvena šeimininkais, antrame, trečiame: svečių kambariai, ketvirtame aukšte mokykla ar mokyklėlė.

    Mus pasitiko Sofija, o jei gruziniškai: Sop‘o, vietų buvo. Batumyje, kuriame ne tiek jau daug pigių viešbučių, o klajojančių keliautojų (kaip vėliau sužinojome – nemažai), tai daug reiškė. Tiesa, pirmai nakčiai teks miegoti fligelyje. Kažkaip taip reikėtų tai pavadinti. Nesvarbu, kad tik būtų kur miegoti. Patiko tas Batumis.

    Mūsų kambaryje gyveno dar toks britas, kuris ir papasakojo apie tą mokyklą ketvirtame aukšte, nes vaikai jam neleido miegoti ryte. Įdomus toks britas. Rašo disertaciją, berods, bet vienu žodžiu tuo metu ne šiaip sau keliavo po pasaulį, bet rinką medžiagą savo darbui apie juridiškai priklausomas, bet faktiškai nepriklausomas valstybes. Todėl planavo keliauti į Abchaziją, lyg ir Osetiją, Kalnų Karabachą, jau buvo buvęs Padnestrės respublikoje ir pan. Žinoma, apie tuos regionus oficialioji Lietuva turi savo nuomonę, kuri ne visai sutampa su oficialia Rusijos nuomone, bet čia ne politinis straipsnis, tad nesigilinsiu į visus tuos klausimus.

    Jis ir papasakojo, kad Gruzijoje nėra taip jau blogai su rusų kalba. Jam net keista buvo, kad daugelis su juo bandydavo rusiškai kalbėtis. Galbūt žemyninėje Gruzijoje ir kitaip, o va Adžaroje (šiaip jau Adžara, o ne Adžarija) tai tikrai laisvai galima kalbėtis rusiškai, nes daugelis žmonių kitos užsienio kalbos ir nemoka.

    Sop‘o, šiaip ji pati pasakė, kad jai labiau patinka Sop‘o, o ne Sofija, paminėjo, kad pas juos visada galima išgerti kavos, va čia yra virtuvė, ir netgi pasiūlė kelis restoranus. Tiesą sakant, tik porą restoranų, kuriuose galima paragauti daugiau mažiau nacionalinės virtuvės. Į vieną jų ir patraukėme.

    Vėl šiek tiek padvelkė Marceliukės klėtimi, bet su šiokiu tokiu tarybiniu prieskoniu (dekoracijomis), padavėja kalbėjo tik rusiškai, ir šiaip ten dauguma kalbėjo tik rusiškai, tad užsisakėme chinkalių: vieno iš tradicinių Gruzijos patiekalų: dideli virtiniai iš storos tešlos su įdaru. Tas įdaras dažniausiai būna mėsa, nors galima ir su sūriu (man atrodo, kad su varške o ne sūriu), grybais ir panašiai. Tada dar nežinojome, kad chinkalius reikia valgyti užsigeriant alumi (o ne tuo garsiuoju gruzinišku vynu), bet net ir nežinodami labai teisingai užsisakėme. Minu dar liepė išsiaiškinti ar ten būtina palikti arbatpinigių. Padavėjos atsakymas, savaime suprantamas, jei paliksite, niekas labai neprieštaraus. Bet vėliau pati taip mostelėjo ranka: baikit, nejuokinkit svieto, kokie čia dar arbatpinigiai. Įdomu, lietuviškos padavėjos ir padavėjai irgi taip pat galvoja...

    Saulė artėjo prie laidos, nukeliavome pažiūrėti tų garsiųjų Juodosios jūros paplūdimių. Tik nuėjęs prie jo, iškart supratau, kodėl mums pradinėje mokykloje pasakojo, kad paplaukioti norintys tarybiniai žmonės rinkdavosi Juodąją jūrą, o pailsėti ir pagulėti: Baltijos jūrą. Kad vanduo ten gerokai šiltesnis nei Baltijos jūroje: reikia sutikti šimtą kartų (bet, tiesa, pasaulyje nemažai jūrų, kur vanduo šiltesnis nei Baltijoje), bet va prigulti bent jau Batumyje: nėra kur. Visas krantas nusėtas gan stambiais juodais akmenimis. Tikriausiai dėl to jūra Juodąja vadinama (nors, žinoma, nelabai sunku išsiaiškinti).

    Pats Batumis: gan žymi gyvenvietė, pusė carinės Rusijos veikėjų ir neveikėjų ten tikriausiai kažkuriuo metu gyveno. Ant kas antro namo kabojo lentelė su užrašu: čia tokiais ir tokiais metais gyveno tas ir tas. Veikė tas ir tas. Kažką darė tas ir tas. Minu buvo pradėjęs fotografuoti tas lenteles, bet po to nusprendė visas nuotraukas ištrinti. Vis tiek nė vieno iš tų veikėjų nepažinojome. Išskyrus vieną. Viename name gyveno Čechovas, ir bendravo su „Trimis seserimis“. Neskaičiau tų „Trijų seserų“, bet pasirodo, kad jos iš Batumio. Gal reikės kada ir paskaityti. Įdomu, kaip tas Batumis pasikeitė nuo Čechovo laikų iki dabar. Bet tikriausiai labai pasikeitė. Prie tarptautinio uosto, iš kurio laivai plaukia į Odesą (buvome galvoję apie kelionę ten laivu) yra gruzinų raidyno paminklas. Įdomiai atrodė tas paminklas, raidės ant jo buvo, o šiaip toks bokštas, kurių galima prisižiūrėti kiekviename daugiau mažiau save gerbiančiame moderniame mieste, ant kurio surašyta visa gruzinų abėcėlė. O tos raidės naktį dar ir šviečia. O jau pačiam centre, apsigaubus skara, stovi Medėja, ištiesusi auksinę vilną. Juk netgi Medėja buvo gruzinė. Tada dar nežinojau, kad šiaip jau archeologiniai duomenys teigia, kad Medėja šiaip jau buvo ne adžarė ir gyveno tikrai ne Batumyje, ir netgi ne šalia jo. Taigi ta pusiau stovinti Adžaros pilis prie sienos: tikrai ne Medėjos pilis.

    Ryte gavome kavos. Adžara, ar Gruzija – tai ne Turkija, pusryčių negausi, tačiau kavos – prašom. Šiaip man atrodo, kad ta kava buvo dirbtinė, o ne iš pupelių, bet vis geriau nei jokios kavos. Tą dieną turėjo išsikraustyti daug lenkų (tuo metu dar nežinojau, kodėl tų lenkų tiek daug, vėliau sužinojau), tad mums kaip ir buvo lemta persikraustyti kitan kambarin. Mūsų kaimynas britas irgi iškeliavo, o mes po tos kavos irgi iškeliavome. Kadangi Batumyje ilgai užsibūti nelabai vertėjo, ten visada bus galima sugrįžti, nes kelias į Turkiją veda pro Batumį... Tiesa, tai ne vienintelis kelias į Turkiją, tad iš tikrųjų išvažiuodami galvojome, kad ten daugiau ir nebesugrįšime. Bet kuriuo atveju iš Batumio reikės kada nors išvažiuoti, ir greičiausiai pas svanečius. Ta proga nusprendėme apsilankyti autobusų stotyje. Gal vis ką gera sužinosime.

    Kadangi Batumis yra prie jūros, tai palei jūrą ir nukeliavome autobusų stoties link. Kitas kelias buvo pagrindiniu prospektu. Kažkas netoli jūrų uosto pasisveikino arabiškai: as-salam aleikum. Wal-aleikum as-salam, atsakiau, bet vis tiek nesupratau, kodėl su mumis arabiškai sveikinosi. Neturėtume būti panašūs į arabus. Bet ką jau čia. Tarptautinis uostas. Esu matęs ir ne taip gerai atrodančių tarptautinių uostų ir stotis. Tiesa, prieš sotį yra turgus ir turgelis vienu metu. Labai dėmesio vertos vietos: mini Gariūnai su mini Kalvarijomis. Bet vis tiek įdomu, kuo čia žmonės gyvena.

    Ir štai pati stotis. Pilna mikroautobusų. Prie mūsų puolė visi įmanomi vairuotojai, siūlydami taksi paslaugas, kitas paslaugas, į Tbilisį, ir dar kitur. Tai yra, į tokias nelabai artimas vietas. Nežinau, ar jiems atrodė, kad nieko neturintys užsieniečiai labai nori į Tbilisį ir toliau? Nors, visko juk gali būti. Dar labiau mane sužavėjo autobusiukai. Žinoma, ne pirmos jaunystės jie, bet ką jau čia, svarbiausia, kad važiuotų. Ant kiekvieno autobuso netgi lentelė buvo priklijuota su krypties pavadinimu. Tarp kitko: tik gruziniškai. Jokia kita kalba nieko nebuvo parašyta. Va, tada ir pagalvojau, kad visai gali būti ne pro šalį išmokti skaityti gruziniškai. Juk nežinia į kurį galą nusitrenksi ir kiek ten gali prireikti gruzinų kalbos. Prisimenu, kad pvz., Birmoje vienoje vietoje visai būtų pravertę sugebėjimai skaityti birmietiškai. Tad planas jau buvo daugiau mažiau aiškus: mokomės gruziniškų rašmenų. O tuo tarpu toliau tikriname autobusų stotį.

    Gruzija ir Adžara gal nėra civilizuočiausios pasaulio vietos, tačiau ten vis tiek kažkokios užuominos į gyvybę turėtų būti. Kad ir kasos langeliai. Ar kažkas panašaus. Naivumas žmogų puošia. Taigi tikėdamiesi geriausio užeiname stoties pastato vidun. Šiek tiek Panevėžio stotį primena tas pastatas, tik Panevėžio stotis, atrodo, bent jau buvo bandyta remontuoti, apie Batumio stoties remontą kol kas nieko negalvojo. Šiaip viduje radome turgų, bet irgi tokį iš senesnių laikų, ir apskritai: gal kada nors stoties pastatas ir buvo naudojamas būtent bilietų pirkimui-pardavimui bei keleivių laukimui, tačiau dabar, bent jau jo vidus tikrai nepriminė stoties. Tarp kitko nepriminė ir viešo tualeto. Ir dūminės pirkios irgi nepriminė. Ir šiaip griuvėsių nepriminė. Vienu žodžiu toks tarpinis variantas tarp viso to ką išvardinau. (ir reikia pripažinti, kad viešuoju tualetu tikrai nedvokė). Mane iki šiol domina tos peripetijos, kurių metu kadaise gana tvarkinga ir su paskirtimi Batumio autobusų stotis virto va tuo neaiškios kilmės ir paskirties pastatu... Be to, autobusai juk važiavo iš aikštelės priešais, bet esmė buvo ta, kad tvarkaraščio nesužinojome. O tai buvo pagrindinė vizito priežastis. Audiencijos pas stoties viršininką irgi negavome. Bet jos ir neprašėme. Tad tiesiog perėjome turgelio gatvėmis, dar kartą apžiūrėjome uostą, prie kurio bazavosi lenkai su kuprinėmis. Verslu tikriausiai užsiiminėjo, ir nuėjome į sutvarkytą centrą.

    Nežinau, ar galima tą miesto dalį vadinti centru, bet kaip kitaip ją daugiau pavadinsi. Pusė senosios architektūros buvo neremontuota, net lentelių niekas nešveisdavo kartas nuo karto, o iš remontuojamų pastatų iškart padarydavo kokį viešbutį ar du. Tikriausiai tikisi turistų antplūdžio. Nors negali sakyti, kad Batumis toks jau blogas miestas. Klimatas tikrai geresnis nei Lietuvoje. Ir jūra šiltesnė. Ir kalnai matosi. Maudaisi sau šiltoje Juodojoje jūroje ir matai snieguotą viršūnę. Tuo metu, man atrodo, ji tikrai buvo snieguota. Bet iš miesto centro su aukso vilna laikančia Medėja, tikrai nieko nesimatė. Tik didelis restoranas. Kavinė. Baras. Kuris vadinosi „Privit iz Batumi“ (iš visos frazės reikia kirčiuoti tik paskutinę i. Aš taip sugalvojau). Tikriausiai pats seniausias restoranas.

    Šiaip buvome galvoję apie kavą, arbatą ar dar kokį gaivesnį gėrimą, bet mano akys netikėtai užkliuvo už vyno. O juk žinome, kad Gruzija garsėja tais vynais. Ne šiaip sau garsėja, netgi teigiama, kad vynas pirmą kartą buvo išspaustas Gruzijoje, ir netgi pats žodis vynas yra gruziniškos kilmės: hvino (nors tą h reikia gerai sukarkti, lyg gerklėje skreplių būtų prisirinkę, nes kitaip jie kažkodėl supras pivo – alus). Tiesa, žodžio kilmė yra šiaip jau ne iki galo patikrintas faktas, bet vyno spaudimo tradicijos Gruzijoje tikrai senos, nenusileidžiančios kitoms senosioms civilizacijoms (nors kokie nors prancūzai sugebėtų paaiškinti, kad tikras vynas tik pas juos ir dar kur nors). O meniu netgi buvo įrašytas toks įdomus vynas, nei Chardoney, nei Brulet, nei dar kokia nors nesąmonė (kurios labai brangios), bet lyg naminis ar pilstomas vynas. Ir kainavo netgi visai nebrangiai (palyginus su kitomis kainomis, nors iš tikrųjų kituose restoranuose tas pats vynas gerokai pigesnis, o parduotuvėje išvis už dyka. Privitas iz Batumi yra prabangus restoranas, kaip ne kaip). Vat jo ir išgėrėme. Minu iš pradžių labai nesužavėjo, bet kadangi to vyno gėrėme dar daug vėliau visoje Gruzijoje, tai galiausiai priprato ir pasakė, kad priprantamas. Kaip ir prie visko šiame pasaulyje.

    Žinoma, Batumyje yra ne tik jūra ar autobusų stotis, turėtų būti dar keletas kokių garsių dalykų. Gal ir nelabai garsios, tačiau ten yra dvi gruziniškos cerkvės. Manau, kad ten gali būti ir daugiau cerkvių, tačiau mes užėjome tik į dvi. Nežinau, gal juos tarpusavyje kažkuo skyrėsi, bet man atrodo beveik vienodai, tokios rusiško tipo cerkvės be suolų ar kėdžių, auksu išpuošti šventųjų paveikslai, kryžiai. Kaip ir priklauso krikščioniško tikėjimo šventovėms. Tiesa, viena iš išorės labiau priminė kokią Šv. Onos bažnyčią ar šiaip kokią bažnyčią, nei cerkvę, bet vis tiek. Tiesa, yra vienas skirtumas gruziniškose cerkvėse. Iš idėjos ten reikia eiti padoriai apsirengus. Tai yra visokie šortai, maikutės be rankovių, suknelės iki kelių: netinkama apranga. Spėju, kad maudymosi kostiumėliai dar labiau netinkama, bet užteko ir šortų. O merginoms ir moterims apskritai patariama dar ir skarelę užsirišti prie einant į cerkvę, dėl visa ko. Bent jau taip teigiama, ir tiesa, prie cerkvės durų buvo netgi nupiešta, kas galima ir ko negalima. Kadangi kitų rūbų bent jau tuo metu neturėjome, tai teko užeiti cerkvėn taip, kaip buvome apsirengę. Ne iškart mus perspėjo. Bet šiaip ar taip perspėjo. Toks beveik matytas ir girdėtas vaizdas. Dėl visa ko, kad labai nepyktų gana demonstratyviai persižegnojau tik įėjęs į cerkvę (norėjau parodyti, kad nesu visiškas bedievis ir parmazonas), ir atrodė, kad viskas bus gerai. Minu, apžiūrėjęs cerkvę, dar ėmė ieškoti rožančių, kuris čia gražesnis, kuris ne toks gražus, ir tuo metu pasimeslti atėjo viena juodai apsirengusi gruzinė (beveik visos vyresnio amžiaus gruzinės juodai apsirėdžiusios. Nežinau, ar tai mada tokia, ar dėl kitų priežasčių, bet taip jau yra). Ir vietoj maldos pirmiausia pastebėjo mūsų aprangą. Kalbėjo gruziniškai. Šiaip ne tiesiai mums, tačiau aptarnaujančiam dirbančiam personalui. Kiek supratau: piktinosi mūsų apranga, o gal netgi davė velnių personalui, kaip taip įleidžia žmones į šventą vietą. Tiesa, to aptarnaujančio personalo daug nebuvo, tik rožančius ir ikonas pardavinėjanti moterėlė, kuri, tačiau, neištarė nė žodžio. Bet vis tiek, nutarėme vėliau daugiau taip gal ir nedaryti. Dėl visa ko.

    Na, ir liko paskutinis punktas: Juodoji jūra. Tikrai tikrai šiltas vanduo. Ir visiškai nesūrus. Aš netgi kartais suabejodavau, ar čia tikrai jūra, ar ežeras. Nes netgi beveik nebangavo. Negaliu pasakyti, kad visiškai nebangavo, bet tikrai ne tiek, kiek turėtų jūra. Net Baltijoje bangos didesnės. O gal tiesiog mes taip pataikėme.

    Vakarui nutarėme išbandyti kitą tradicinę gruzinišką užeigėlę: Sazandarį, kurio durys: didžiulė statinė. Tikrai jautiesi autentiškoje aplinkoje. Suolai ir skobnys: mediniai. Tiesa, skobnimis nelabai pavadinsi, nes nelabai skobta, bet ir visas likęs interjeras iš medžio. Prisistatė padavėja. Gruzinė. Linksma moteriškė linksmų plaučių. Pabandėme kalbėti angliškai, tiksliau ji pati bandė, bet iškart prisipažino, kad toli su anglų kalba neisime. Taigi rusiškai. Chinkalių ir vyno? Čia buvo griežtai pasakyta, kad chinkaliai valgomi tik su alumi. Žinoma, jei mes labai norime, ji gali atnešti ir vyno, bet tik mums bus blogiau nuo to: teisingo skonio nepajusime. Po chinkalių jau leido užsisakyti ir vyno. Ir dar šio bei to. Labai geras dalykas yra raugintos daržovės, nors šiaip jau iš jų yra tik agurkai ir pelynas, ir dar šis bei tas, bet visai gera užkanda prie vyno. Kaip ir kepti grybai. Kažką su grybais užsisakėme, nes kažko be mėsos jie nelabai ir turėjo. Parekomendavo baltarusės (sėdėjo šalimais). Ir šiaip ten buvo sunku kažką užsisakinėti ar išsirinkti, nes popieriuje išdėstyto meniu lyg ir neturėjo. O gal šiaip nedavė. Nes su tokia padavėja nereikaling jokie meniu.

    Tarp kitko vienos iš tų baltarusių gimtadienis buvo kaip tik tą dieną. Nežinau, ar ta proga, ar kita, bet iškart (ne visai iškart) prisistatė gruzinų tautinis kolektyvas ir sugrojo sudainavo joms po dainelę. Prie kitų staliukų nėjo (ne taip, kaip kokioje Marceliukės klėtyje). O baltarusės dar paprašė kokios uždegančios dainelės. Ir iškart tapo restorano žvaigždėmis. Iš kitos menės atkeliavo gruzinų jauniklių pulkelis, irgi norintis dainuoti bei groti. Tiesa, kuo groti jie neturėjo, tačiau irgi nusprendė baltarusėms sudainuoti tradicinę tautiškai nacionalinę Gruzijos dainą. Nieko nesupratau, išskyrus žodį: Gruzija (Sakartvelo). Vėliau jie paaiškino, kad tai labai kažkokia tautinį charakterį atspindintį daina. Tas jaunimėlis norėjo dar dainuoti, bet pradžiai susilaikė, o vėliau jiems niekas neleido. O vyresni dar atsiprašė baltarusių, kad va išgėrė atsipalaidavo. Vienu žodžiu, vakaras buvo visai linksmas.

    Taigi tolimesnis planas: aplankytis svanečius. Kadangi autobusų stotyje nieko gera nesužinojome, tai nusprendėme paklausti viešbutyje. Tie juk turėtų žinoti gal šiek tiek daugiau. Begerdami rytinę kavą ir paklausėme, kad čia važiuoja autobusai į Zugdidį. Nes pagal visą vaizdą iš Batumio patekti tiesiai pas svanečius neturėtų būti paprasta, tad pradžiai į Zugdidį (kuris nelabai iš tikro viliojančiai skambėjo, bet ką čia gali žinoti, gal netgi labai nustebins), o jau iš ten atakuosim Svanetiją. Čia tarp kitko aš buvau baisiai nustebęs, kai išgirdau, kad lenkai, patys lauždydami liežuvį, be jokio sąžinės graužimo klausinėjo rusiškai. O tai ko aš visą laiką angliškai kalbėjau? Kai tuo tarpu tik Sop‘o ir jos vyras ar brolis sugebėjo atsakyti angliškai, o tėvai tik akimis mirkčiojo. Vienu žodžiu, kaip mums nusigauti iki Zugdidžio.

    Aš klausiau Sop‘o tėvo, bet jos motina tą klausimą nugirdo, iškart perėmė vadovavimą, kažkuria kalba paaiškino, kad tuoj skambinu, paskambino, ir vienu žodžiu maršrutkė jus veš tiesiai į Mestiją. Čia Svanečių vietovė. Aha. Kažkaip pasiginčyti nelabai pasisekė. Kartu su mumis laukė ir baskų porelė. Jie tarp kitko nuo pat ryto su šeimininkais kalbėjo apie Mestiją. Taigi laukiame kartu. Kai atėjusiai Sop‘o pasiskundėme, kad mus verčia važiuoti į Mestiją, o mes norime į Zugdidį (nes šiaip Zugdidis – tai vienas iš artimesnių miestų Abchazijai), ji pradėjo įtikinėti, kad šiaip Zugdidyje nieko gera nėra, o va Mestijoje kaip tik dabar vyksta kažkoks festivalis. Vienu žodžiu daug labiau apsimoka važiuoti į Mestiją, bet jei labai norite į Zugdidį, nieko tokio, bet šiaip – dabar į Mestija nuvažiuosite gerokai pigiau nei šiaip. Vienu žodžiu, mus įtikino trenktis tiesiai iki Mestijos, o kadangi kelias į ją ir iš jos veda tik per Zugdidį (netgi į Rusiją ten sunkiai pateksi, kelio nėra, nors Rusijos siena turėtų būti visiškai už kalno. Tikro kalno), tai jei labai norėsime: užsuksime vėliau. Nuostabu.

    Gruzijoje irgi vartojamas tas žodis: maršrutkė. Prisimenu, kaip kadaise viena kursiokė aiškino, kad ji važinėja su maršrutke ir nesugebėjo paaiškinti, kas tai yra: ne autobusas, bet ir ne nelegalus pervežėjas dušmanas. Dabar daugiau mažiau supratau, kas tos maršrutkės, nes Gruzijoje autobusų kaip ir beveik nėra. Vienos maršrutkės. Netgi baskai buvo išmokę tą žodį (nors rusiškai nekalbėjo ir Gruzijoje buvo tik antra ar trečia diena). Tiesa, jie maršrutkes vadino matruškomis.

    Išgėrus daug kavų atvažiavo ir mūsų matruška, t.y. maršrutkė, susikrovėme jon savo daiktus ir prasidėjo ilgas kelias iki Zugdidžio ir dar ilgesnis nuo jo. Vairuotojas karts nuo karto mūsų pasiklausdavo kai ko, ar ne šalta, ar ne karšta ir panašiai. Tarp kitko labai ramiai rusiškai. Atsakydavau tik aš. Baskai netgi nustebo, gal aš kalbu ir gruziniškai. Teko pasakyti, kad nelabai. Sugalvojau, kad tai yra labai puikus laikas, kurį galima išnaudoti gruzinų kalbos mokymuisi. Pradžiai, bent jau skaityti. Per tą kelionę gruzinų abėcėlę šiek tiek ir pramokau, tiesa, maždaug per tiek pat laiko ir pamiršau. Važiuoji sau, slenka kaimeliai, jų pavadinimai dažniausiai būna užrašyti gruziniškai ir lotyniškomis raidėmis, kartais kirilica, ir mokaisi. Gražūs tokie kaimeliai, nors ne nuostabiausi, bet pavadinimai gražiai skambėjo: Mandžauri, Kobuleti, Šekvetli, Urekli, Tskaltsminda (čia ir liežuvį galima nusilaužti), Poti, Šnachorga, Pirveli Chorga (tokios cigaretės yra: Pirveli), Kvodi, Cheta, Chamiskuri (ten tikriausiai kas gavo į skūrą), Caiši, Chitatskari ir galiausiai Zugdidis.

    Zugdidyje mūsų vairuotojas nusipirko pomidorų ir agurkų (nejuokauju, tikrai nusipirko), pasakė, kad va, palauksime, kol anas kažkur nueis (kartu su mumis važiavo dar vienas dėdė, tikriausiai vairuotojo draugas, kuris būten ir klausinėjo ar mums tikrai į Mestiją), ir galėjome važiuoti toliau. O nuo čia kelias jau prasidėjo į kalnus. Atstumas man atrodo gerokai mažesnis nei nuo Batumio iki Zugdidžio, bet važiuoti teko gerokai ilgiau. Kelias buvo nebeasfaltuotas. Tarp kitko kalnai irgi nebuvo patys nuostabiausi. Kažko jiems trūko. Gal tiesiog saulės, o gal tiesiog išlipti iš mašinos ir eiti ten kur akys matė ir kojos vedė. Kaimų ir kaimelių ten irgi netrūko: Zeda, Etseri, Čchoria, Lia, Žvari, Bardžaši, Totani, Chaiši, Lachani, Džorkvali, Dizi, Lachamula, Kvemo Luka, Zemo Luka (tarp kitko išsiaiškinau, kad Zemo reiškia ne žemą, o aukštą, o žemą reiškia Kvemo), Etseri, Lanchvari, Bečio, Latali, Lengeri... Kažkur teis Etseriai abipus kelio ėmė kilti svanečių bokštai, o ties Lataliais ir Lengeriai jų labai padaugėjo, tai reiškė, kad jau esame svanečių žemėje. Ir tikrai, Nespėjome išvažiuoti iš Lengerių, kai kitas kelio ženklas rodė, kad esame Mestijoje, ten kur mums ir reikėjo būti.

    Bet šiapi svanetis vairuotojas, o gal jis buvo adžaras, nors greičiausiai svanetis, Mestijoje tik svanečiai gyvena, buvo geras ir rūpestingas. Ir netgi apie savo naudą spėdavo pagalvoti. Pasiteiravo, ar turime kur apsistoti. Kadangi niekas iš mūsų nebuvo galvojęs apie jokį apsistojimą, tad vairuotojas iškart pasiūlė užvežti ir parodyti neblogą vietelę. Toks jausmas, kad į savo namus. Bet, dėl visa pikta, kodėl gi. Žinoma, taip ir buvo. Namai, ponia Luara puolė aiškinti, kiek čia kainuoja. Vertėjauti teko man, nes nei Minu, nei baskai rusiškai nesuprato, o ponia Luara ir jos vyras kalbėjo tik viena užsienio kalba: rusiškai. Kiek kainuos su psuryčiai, kiek be, kiek su pietumis, kiek su vakariene, o... Ponia Luara vis aiškino, kad pas ją labai skanu, na, pavalgykite, pavalgykite, nors pavalgykite. Vienu žodžiu, kainos skambėjo maždaug taip, kaip ir kitose vietose, nusprendėme, kad gal ir sutaupytume kokį vieną kitą larį, bet tiek tos. Nutarėme apsistoti pas juos. Su pusryčiais ir vakariene. Pasirodo ponia Luara ne veltui liepė mums eiti valgyti. Jos vyras jau anksčiausiai buvo paskambinęs, stalas jau buvo nukrautas, tad jos strategija buvo tokia: pirma priverstinai pasodinti prie stalo, o tada patys prašys pasilikti. Bet mes ar taip ar taip pasilikome pas juos.

    Po vakarienės bandėme apžiūrėti ir pačią Mestiją. Batumis pasirodė visiškas didmiestis palyginus su Mestija. Nors Mestijos visišku kaimu irgi negalima pavadinti. Daug nieko nepamatėme, tik pagrindinę aikštę, kuri kaip tik buvo bandoma atstatyti pagal viduramžių Europos standartus. Ten buvo toks bariukas, visas vienintelis veikiantis, kur buvo galima laus išgerti. Tarp kitko alus kainavo kaip ir nežinau kaip. O dar meniu buvo nurodyta ir čiačia. Jau buvome girdėję, kad čiačia irgi yra vienas iš gruziniškų gėrimų. Gruziniškas samagonas, kurį irgi reikia išbandyti. Bet gal kur kitur jo bus. Ir dėl visa ko paklausėme tokioje mažoje parduotuvėję: gal turite čiačios? O žinoma, o kiek jums reikia, litrą du, gerai, kad jie turėjo plasmasinį buteliuką, puslitrinį. Labai užteko. Baskai irgi ragavo, jie tarp kitko nebuvo sužavėti, ir taip tiesiai pasakė, kad už tokį šūdą daugiau ir nemokėtų. Ir tikrai namo neveš.
    Thursday, August 14th, 2014
    11:29 pm
    Neaplankytas Nemruto kalnas

    Dėdė atėjo dar kartą ir jau griežtesniu balsu pasakė, kad ruoškitės, ir ne šiaip sau ruoškitės, o va durys atsidaro ir čiuožkit lauk. Taip su išskleistais miegmašiais atsidūrėme ant kelio. Autobusų stotis: kitoje magistralės pusėje. Nuostabu. Nespėjus išlipti užpuolė taksistai ir dolmušininkai (gerai, kad dar niekas kokių suvenyrų nesiūlė pirkti, nes būčiau galėjęs ir užmušti už tokį įžūlumą), o padėti miegmaišį susipakuoti kažkodėl niekam mintis nekilo. Pradžiai nutarėme užsukti į autobusų stotį, nes kur kur, o į Nemrutą autobusai greičiausiai turėjo važiuoti iš ten, o iš kitos pusės: reikėjo nusipirkti ir bilietą Gruzijon. Tiksliau Gruzijos pasienin, į Hopą.

    Kaip dažniausiai būna, ir ne tik Turkijoje, bet ir visuose kituose kraštuose, nusipirkti bilietą nebuvo labai sunku. Šiaip bilietą nusipirkti. Daug sunkiau kartais būna nusipirkti bilietą būtent ten, kur reikia. Ačiū Dievui, šįkart reikėjo važiuoti į Hopą, netgi visai lengvai ištariamą miestą. Žinoma, autobusų stotyje daug kas norėjo parduoti bilietus (nebūtinai į Hopą), bet po žodžių Hopa iškart buvome siunčiami kažkur ten, ir galiausiai vienas berniukas pasakė, kad pas jį. Bilietą gavome. Tiesa, šiaip jau kokia antrai valandai dienos, ir netgi su mintimi, kad autobuse gali tekti praleisti daug valandų (maždaug keturiolika), bet kadangi vis dar galvojome, kad iki Nemruto yra tik valanda kelio (taip mes buvome apšviesti prie Fėjų kaminų), tad galvojome, kad antra valanda yra visai puikus laikas išvažiuoti.

    O dabar reikėjo autobuso, kuris vežtų tiesiai į Nemrutą. O čia jau buvo sunkiau. Šiaip daug kas kažką siūlė ir maždaug pasakojo, bet suprasti turkų kalbą sekėsi vis dar sunkiai. Kad ir autobusų kompanijos Hopos bilietų pardavėją. Buvo kalbama apie Nemrut Dağ, centrą, aš netgi išsiaiškinau, kas tas Nemrut Dağ, bet nuo to nė kiek aiškiau nebuvo, kaip iki to Nemruto nusigauti. Vienas dėdė pasisiūlė nuvežti už dvidešimt lirų. Bet kaip supratau, ne iki paties kalno, o iki ten iš kur turėtų būti autobusai vežantys į kalną. Skambėjo šiek tiek įtartinai. Autobusai kaip ir turėjo važiuoti, o gal ir neturėjo, gal bus, o gal nebus. Vienu žodžiu, niekas neaišku. Bandėme klausti policininkų. Tie kalbėjo tik turkiškai. Nuostabu. Radau netgi turistų informaciją. Bet ji dirbo tik nuo aštuonių. Turėjome dar daug gražaus laiko. Vienu žodžiu, nusprendėme palaukti, gal vis dėlto turistų informacija ką nors gera papasakos.

    Kaip bebūtų keista (nors gal ir visai nekeista, buvo darbo diena, tai kaip ir turėtų ta informacija pradėti dirbti kažkada). O ten dirbo labai įdomus žmogus. Jam – 38 metai, turkas. Nors ne visai turkas. Mama berods čečėnė. Nors nesu tikras, ar tik mama, gal ir abu tėvai. Bet neesmė. Jis iškart užsakė arbatos, leido pas save rūkyti (nes ir pats rūkė), daug visko pripasakojo, kaip pats keliavo, kaip buvo Batumyje (o mes ten ruošėmės keliauti), kaip buvo Irane, kokia tai nuostabi šalis, Tailande, irgi nuostabi šalis, ir šiaip visur kitur. Visuose jo pasakojimuose dominavo vietinės ir ne tik vietinės merginos. Vaikinas laiko šiaip sau neleido keliaudamas. Tuo geriau jam.

    O šiaip mus labiausiai domino ne Tailandas ar Batumis (Batumsi, tiesa šiek tiek), bet tuo metu svarbiausias klausimas buvo Nemruto kalnas. Tai ką. Sužinojome puikiausią naujieną. Iki Nemruto kalno nuo Malatijos reikia važiuoti keturias valandas ar kažkiek panašiai. Kažkoks autobusas lyg ir veža, bet beros neveža. Reikia užsisakinėti ekskursijas, dar šiaip aišku galima važiuoti taksi (žinoma, viskas atitinkamai kainuos), bet va suspėti grįžti į mūsų autobusą tikrai niekaip nesiseks. Per tą laiką išgėrėme arbatą, tad parėjo užsakymas dar trims arbatoms. Vienu žodžiu supratau, kad į Nemrutą tikriausiai niekaip nepavyks užkopti, dėl ko tapo šiek tiek gaila. Bet tai ką padarysi. Sužinojome daug naudingos informacijos, pvz., to vaikino vardą pavardę, darbo vietos adresą (nors adresas nebuvo pati būtiniausia informacija, autobusų stotis Malatijoje tik viena), ir šiaip gavome kvietimą kitą kartą būtinai dar kartą apsilankyti pas jį. Priims svetingai. O tuo tarpu sėdome į dolmušą ir nuvažiavome į centrą. Reikėjo juk kaip nors prasmingai praleisti tas kelias valandas iki autobuso.

    Negaliu pasakyti, kad Malatijos miestas kažkuo sužavėjo, taip pat negaliu pasakyti, kad jis labai ir nuvylė. Tiesiog miestas kaip miestas, neįtrauktas į privalomai lankytinų objektų sąrašą, tad ir nereikia kažkokių stebuklų tikėtis, juk taip dažniausiai būna. Tarp kitko didžiulis miestas. Jame yra kelios mečetės (žinoma, stebuklas, dideliame Turkijos mieste yra kelios mečetės), turgus. Visai nieko toks turgus, pardavinėja visokius vaisius ir daržoves, sūrius ir mėsas. Geras turgus, didelis, ir dar pardavinėja tuos turkiškus megztinius, metalo dirbinius, lemputes, atsuktuvus, kavos gėrimo aparatus ir panašius buities rakandus. O kaip be jų apsieisi. Abrikosai, obuoliai, erikai ir kitos gėrybės. Kad ir kokie baisūs būtų tie turkai, bet jie nėra žmogėdros, o tie erikai, katruos jie valgo, tai iš tikro yra tik slyvos. Žinoma, norėjosi kažkokių įprastesnių vaisių: rambutanų, avokadų, ličių ir panašiai, bet kaip sakoma, lauk, šuneli, ...

    Apžiūrėjome tas kelias mečetes, nors iš tikrųjų tik vieną, kadangi buvo kaip ir priešpiečių barą, tai nukeliavom į barą Nostalži. Taip tikrai ir vadinosi tas baras, Nostalži. Tiek Šventoji Knyga, tiek ir turistų informacijos dėdė rekomendavo ten apsilankyti. Lyg daugiau dėmesio vertų vietų ir nebūtų, nors gal.

    Gražus toks baras, atseis su pretenzijomis į tipišką turkišką trobą (Marceliukės klėtis, vienu žodžiu, tik turkiškai), kainos ne pačios aukščiausios, bet vis tiek. Buvo galima papusryčiauti, bet va kažkodėl tame bare duonos nebuvo. Įdomu kodėl. Turkija, o duonos nėra. Bet taip būna tikriausiai kartais. Šiaip ne tik su pretenzijomis, reikia sėdėti ant žemės, t.y. divanų. Irgi toks labai girdėtas ir pažįstamas žodis, tikriausiai rusai turkus išmokę ant divanų sėdėti. Aptarnaujantis personalas atsiklaupia vis ką atnešdamas ar nunešdamas (nelabai nustebino, Japonijoje irgi taip daro). Bet šiaip kaip supratome jis populiarus tarp to auksinio turkų jaunimo ir panašių žmonių. Visi susirenka ten pagerti pepsi kolos. Lyg tipiška turkiška troba būtų idealiausia vieta gerti pepsi kolą. Nors, žiūrint iš kurio kampo pažiūrėsi.

    Na Malatija maždaug tokio puikumo miestas. Per daug nešoka virš bambos, bet labai ir nenusileidžia. Radome netgi parduotuvių gatvę. O va bent jau ten turkės tai tikrai nustebino. Žinome, kad Turkija – musulmoniška šalis, o Koranas neleidžia moteriškėms, ypatingai jau padoraus amžiaus (virš penkių metų), vaikščioti nepadoriai apsirengus. Kad ir basa galva. Įvairiausių spalvų ir dar įvairesnių dizainų galvos apdangalų jau buvau matęs Azijoje. To krašto musulmonės kuklumu tikrai nepasižymi. Bet žiūriu panaši mada jau ir Turkijoje prasideda. Prieš kažkiek metų per kažkokią paskaitą viena dėstytoja pasakojo, kad Turkijoje – nauja mada, visi staiga tapo padoriais musulmonais. Bet jei geriau įsižiūrėtumėte, pamatytumėte, kad po tais juodais chalatais, kurie iš moters figūros padaro bulvių maišą blyksi paskutinės mados džinsai. Dabar nužengta jau dar toliau. Senos moteriškės dar nešioja tuos juodus chalatus, kurie jas daro visiškai nepatrauklias (žinoma, skonio reikalas, kas yra patrauklu ar ne), tačiau jauniklės tikrai sau leidžia daug. Žinoma, bendras rūbas – vis dar toks pat, atseit chalatas susegamas per priekį, tačiau tiek gatvėse, tiek parduotuvėse jau matai ne tik juodus, bet ir pilkus, smėlinės, sidabrinės (gerai, kad dar ne auksinės) spalvos chalatų, visos siūlės ir susiuvimai sustatyti taip, kad dar ne kiekviena figūra įlįs į tą chalatą, o įlindusi jau bus taip suliemenuot ir išliemenuota, kad net klausimas kyla... O šiaip to beveik visą kūną dengiančio chalato paskirtis yra uždengti kūną, ar išryškinti visas linijas dengiant jį?

    Gatvėse pardavinėjo daugybę sūrių, džiovintų abrikosų ir kitokių turkiškų gėrybių. Gera šalis ta Turkija. Bet čia jau atėjo laikas grįžti atgal. Pasirodo, Malatijoje netgi yra vietinė autobusų stotis, iš kur autobusai važinėja trumpesniai atstumais. Kad ir iki mums reikiamos stoties. Tad mes tą stotį greitai įsisavinome, ir jau sėdėjome savo nuostabiajame autobuse, kuris turėjo nuvežti tiesiai Gruzijos pasienin.

    Šiaip keliolika valandų tame patogiame autobuse gerai nenuteikė, tačiau juk svarbiausia, kad tave vežia tiesiai, per visą Turkiją, beveik, neliepia vidury nakties keltis ir lipti lauk, kad sulauktum kito autobuso. Pas vieną turką buvo atvažiavę tėvai (Malatija visgi tas miestas, kur tikriausiai dauguma jaunimo važiuoja mokytis ar uždarbiauti), tad vaikas atėjo į stotį tėvų išlydėti. Man buvo labai įdomu, iš kurio jie miesto. Autobusas buvo pustuštis, bet tai visai nieko nereiškė. Kadangi vis dėlto jis netiesioginis, kažkur ruošėsi stoti, tai tikriausiai vėliau gal prilips daugybė žmonių. Vėl turėjome nuosavą ekraną su filmais ir muzika, buvo galima linksmai sau laiką leisti, pro šalį lėkė vis kitokie ir kitokie turkiški miestai: Sivan, Tokat, ir kiti. Kai kurie netgi visai patiko, būtų įdomu ten pasibūti. Spėju, kad nieko gera ten labai nėra, bet dažniausiai pačios fainiausios vietos yra tos, kuriose nėra jokių stebuklingų amžiaus praradimų ar atradimų. Paryčiais pravažiavome Trabzoną, kuriame gamina cigaretes, ir po kaire (vėl po kaire), jau tyvuliavo Juodoji jūra. Šįkart tikrai buvo Juodoji, nemeluoju.

    Giresumas, Rizė... Taip ir vadinosi tas miestas: Rize. Spėju, kad kažkada lietuviai ten ryzus skalbdavo arba pirkdavo, todėl ir pavadino Rize, ir jau visiškai ryte, apie kokią devintą valandą pasiekėme Hopą. Ilgas kelias per kopas į Hopą.

    Kaip ir reikėjo, o gal kaip nereikėjo tikėtis, Hopoje niekas ramiai išlipti iš autobuso neleido. Apstojo gal trisdešimt turkų ir visi iki vieno norėjo nuvežti į Batumį. Tiesa, Batumi jie vadino tiesiog Batum, tikriausiai ištarti Batumi per daug sunku. Batum, Batum, taksi, taksi. Sakome, ne, ačiū, važiuosime autobusu. Ką gali taksistai pasakyti kvailiems užsieniečiams apie autobusą. Nebent tik tai, kad to autobuso nėra. Nenorėjau tikėti, nes buvau šimtu procentu įsitikinęs, kad net jei autobusas su užrašu Batumi būtų stovėjęs priešais, jie būtų sakę tą patį.

    Šiaip ne taip nubaidę muses ir moskitus, sugalvojome, kad Hopa tikrai nėra labai dėmesio vertas miestas. Nors po keturiolikos valandų autobuse buvome galvoję apsistoti ten ir Batumin čiuožti tik kitą dieną, tačiau jau Rizė privertė apsigalvoti. Kaip Šventoji Knyga ir rašo, tie pasienio miesteliai primena sunkias pagirias. Mane iš pradžių supykino nuo tokio palyginimo, tačiau Hopa tikrai nebuvo žavinga gyvenvietė. Be to, iki Batumio tik valanda kelio, jei ne mažiau. Tad teko ieškoti tos reikalingos autobusų kompanijos. Kaip ir visose normaliose Turkijos autobusų stotyse, taip ir Hopoje nėra kažkokių specialių kasos langelių, kur sau ramiausiai galėtum nusipirkti bilietus ten, kur nori, reikia būtinai ieškoti būtent tos kompanijos ar būtent tų kompanijų, kurios veža ten, kur reikia. Bet kadangi Hopos stotis didelė nebuvo tai būtent tą kompaniją surast sunku nebuvo. Už poros žingsnių.

    Darbuotojas ne-turkiškai nekalbėjo, bet viskas turėjo būti aišku. Batum? Taip. Kiek kainuos? Dešimt lirų? Kada bus autobusas? Maždaug už pusvalandžio. Ar kažkaip panašiai. Ir dar mostelėjimas ranka. Mostelėjimas ranka tikriausiai reiškė, kad autobusas stovės ten. Tad mes ramiausiai išėjome lauk, prisėdome gerti kavos. Vėliau išgėrėme arbatos. Vėliau dar pasėdėjome. Vienoje pusėje – autobusų stotis, kalnas, kitoje pusėje – greitkelis, ošia Juodoji jūra. Nuostabiausia vieta laukimui. Ypač nuostabiai nuteikė greitkelis su vis prarūkstančiais automobiliais. Šiaip jau autobusas po pusvalandžio neatvažiavo. Kadangi žinojome, kad autobusai Turkijoje gali vėluoti, labai nesijaudinome. Neatvažiavo jis ir dar už pusvalandžio, ir dar už kažkiek laiko. Tada jau pradėjome šiek tiek nerimauti, bet staiga iš vienas po kito tai įvažiuojančių tai išvažiuojančių autobusų, galiausiai atvažiavo tas, kuris būtent į Batumį. Baisiai apsidžiaugėme, bet vairuotojas dar baisiau nuliūdino. Ne, sako. Ką gi, vėl sėdome laukti.

    Kai jau buvo pralaukta gerokai, tai yra tas autobusas jau kaip ir turėjo atvažiuoti ir netgi vėlavimas perėjo visas ribas (nors gal kokioje Indijoje tai dar viskas normaliai atrodytų, bet mums tai jau buvo per daug), galiausiai pribrendau rimtam reikalui, ir nuėjau vėl paklausti to vaikinuko. Jis buvo šiek tiek užsiėmęs, bet po to... Vienu žodžiu keista tokia veido išraiška išėjo lauk ir vėl mostelėjo ranka, atseit sekit paskui mane. Na, ir nusekėme iki greitkelio. Ir... O stebukle, vos už minutės, jei ne greičiau, atvažiuoja autobusas, ant kurio užrašyta – Batum, mūsų vaikinukas bando stabdyti jį, o autobusas nestoja ir nuvažiuoja. Jis skėsteli rankomis, nieko nepadarysi. Nevažiuoja. Tik tada supratome, kad jei būtume sėdėję ir gėrę arbatą belaukdami, būtume ir pasaulio pabaigos sulaukę, o į Batumį niekada ir nepatekę.

    Vienu žodžiu, paleidome tą vaikinuką, tiek tos, kaip nors patys. Nors iš tikrųjų, jis pats nuėjo. Po kiek laiko pravažiavo dar vienas autobusas, kuris jau sustojo. Batum? Batum. Sėskit. Nureketavo po penkias liras. Gerai, kad po penkias, o ne po dešimt, kaip buvo žadėta. Nors ir dešimt dar nėra taip brangu. Netgi davė tokį sąrašą, kuriame liepė surašyti savo vardu, pavardes, kitus asmens duomenis. Tad buvome visiškai tikri, kad važiuojame būtent į Batumį. Ir tikrai, visai netrukus, pasiekėme sieną, Turkijos Džumhurijeti, autobusas sustojo, visiems reikėjo išlipti iš jo. Netgi daiktus pasiimti. Ant kai kurių sienų taip jau būna, kad keleiviai tiesiog patys pereina sieną su visais daiktais.

    Kaip ir įvažiuojant į Turkiją, taip ir išvažiuojant iš jos reikia stovėti eilėje. Tik skirtumas, kad įvažiuojant yra tokia normali eilė, visi joje stovi, prieina prie langelio, gauna antspaudą ir taip toliau. Išvažiuojant... Nors gal ne šiaip sau išvažiuojant, būtent išvažiuojant pro Sarpį (taip siena vadinosi), eilė irgi yra. Bet tokia eilė be eilės. Gali stovėti, bet iš idėjos reikia grumžytis ir lįsti, nes jei šiaip sau stovėsi, tai koks dvidešimt turkų tau prieš nosį užlįs. Pasijutau, lyg būčiau Kinijoje, kur bilietą nusipirksi tik tada, kai nustumsi kitus, norinčius nusipirkti bilietą.

    Kovą už būvį pasibaigė teigiamai, Turkija palikta. Norėjosi jau lipti į autobusą, tačiau jo nebuvo ir šiaip pėsčiųjų ir automobilių takai buvo atskirti, tad matėsi, kad prie autobuso, net norėdami neprieisime. Nieko, mes neišdidūs, pereisime ir pėsčiomis. Įvažiuoti į Gruziją buvo paprasčiau. Nors niekas su šypsenomis nepasitiko, tačiau ten jau matėsi kažkas panašaus į tvarką: eilės, niekas nesigrumžo, nesistumdo, netgi žmonių kažkodėl mažiau, ir netgi pasveikino atvykus į Gruziją. Viskas nuostabu.

    Jau Gruzijos pusėje ėmėme laukti savo autobuso, kuris lyg ir turėjo atvažiuoti. Ošė Juodoji jūra. Priekyje mečetės bokštas (tikriausiai paskutinioji mečetė kuriam laikui), kitoje pusėje stačiatikių cerkvė. Gruzinai juk stačiatikiai. Vis pravažiuoja autobusai, siūlantys į Tiflisą. O aš visada galvojau, kad tas miestas Tbilisiu vadinamas. Vaikai ir suaugę prašė išmaldos. Čia jau keisčiau, Turkijoje prašančių išmaldos tiek daug nebuvo. Čigoniški sijonai. Net keista, kaip iškart akis atskiria. Galiausiai atvažiuoja mūsų autobusas, mes jau apsidžiaugėme, o jis pravažiavo. Ne veltui kainavo tik penkias liras. Su turkiškais autobusais teko atsisveikinti iki kito vizito Turkijon.
    11:24 pm
    Fėjų kaminai, grybai ir kiti Kapadokijos skanėstai

    Nors baisingai iškeikiau tas australes, tačiau jos vis dėlto visą naktį nepliurpė ir neflirtavo, tad išsimiegoti leido. Taip gerai išsimiegoti, kad netgi spėjau atsibusti gerokai anksčiau, nei mes atvykome aps Fėjų kaminus. Kažkur netgi prieš Nevşehirą. Toks miestas, netoli fėjų kaminų. Bandžiau žiūrėti filmą, bet kaip visada būna: gal mano ausinės neveikė, o gal šiaip kokios kitokios problemos, tad to filmo labai ir nepažiūrėjau. Tačiau turint omeny, kad viskas tikriausiai buvo įgarsinta turkiškai – labai daug nepraradau. Buvo galima tą filmą parsisiųsti ir pažiūrėti vėliau. O vadinosi jis „Babylon A.D.“ ar kažkaip panašiai. Tikriausiai labai įdomus filmas.

    Ir tada jau prasideda: fėjų kaminai. Siaubas kaip gražu. Bet iki to siaubo (tarp kitko matėsi netgi Fėjų kamininė pilis) reikėjo šiek tiek prieiti. O prieiti paprasta nebuvo. Nes šiaip su kuprinėmis ir kitokiomis nesąmonėmis karstytis po kalnus ir šiaip visur vaikščioti nėra labai patoggu. Taip ir buvo. Tad pirma bandome surasti viešbutį.

    Oranžinė revoliucija Turkijoje tuo metu dar nebuvo prasidėjusi, tad žmonių pakako visur, ekonomika vystėsi, kainos augo, tad Fėjų kaminai bent jau iš pradžių labai nedžiugino.

    Pirma didžiausia problema, kad autobusų stotyje reikėjo kaip nors susiorientuoti, kur čia pietūs, kur rytai ir kur vakarai. Susiorientavau neteisingai, tad neteisinga kryptimi ir nuėjome. Po keliolikos šimtų metrų (iš tikrųjų šiek tiek anksčiau) atsiorientavau, supratau, kad nesąmonę darome, tad grįžome atgal. Visų pirma bandome visas Šventosios knygos rekomendacijas. Vat niekada negalima pasikliauti jokiomis Šventomis knygomis. Iš tikrųjų galima, tačiau tikrai ne šimtu procentu. Nes, nesvarbu, kad jas dažniausiai padiktuoja kokia aukštesnioni būtybė, bet užrašo perrašo dažniausiai žmogiškesnės būtybės, o tai reiškia neišvengiamas klaidas. Taip buvo ir Fėjų kaminuose.

    Kiekvienas atseit pigus viešbutis, nurodytas knygoje buvo arba pilnai perpildytas arba trigubomis kainomis. Kažkaip nesinorėjo tiek daug mokėti. Tad sukome ratą po rato, netgi į visai brangias vietas, netgi tuose atseit labai ekologiškuose viešbučiuose, iškaltuose pačiuose urvuose. Siaubas, o ne kainos. Grįžimas atgal.

    Ir visai prie pat autobusų stoties, tiesiog gretimoje gatvelėje, radome mažiuką viešbutuką, kuriame buvo pilna vietų ir kainos netgi nesikandžiojo. Tiesa, jie berods ėmė papildomą mokestį už pusryčius, bet tas mokestis irgi nebuvo kažkoks baisingai didelis. Visai gera vieta. Rekomenduoju.

    Mūsų kambaryje (dešimtviečiame tokiame) buvo toks rusas, iš Sankt Peterburgo, kaip supratau jis dar prie progos tame viešbutyje ir padirbdavo, japonė Eiko, kuri lyg ir ruošėsi kažkur kitur važiuoti, o gal irgi tame viešbutyje padirbti. Kol mes dar tvarkėmės atsigrūdo dar viena gauja. Irgi rusų. Pirma baisiausia nustebo, riktelėjo žvygtelėjo, o dieve, čia juk kaip ola. Bet tarp kitko, kaip supratau, kaina tos olos jiems visai patiko. Tik va vaizdas ne. O ko jie daugiau tikėjosi. O vėliau sustoję tarpdury pradėjo tartis: nori nenori, jei nenori, tai kur kitur. Vienu žodžiu tokie pasitarimai, kurie greitai nesibaigia. Kol galiausiai vienas rimtas žmogus pasiūlė jiems eiti tartis kur nors kitur, o ne tarpdury, nes kai kam galima ir trukdyti šitaip. Nelaukėme, kol tie rusai nuspręs, ką jiems daryti, išsibeldėme į ekskursiją po Fėjų kaminus.

    Nes šiaip dažniausiai būtent to žmonės ir atvažiuoja į Kapadokiją, o dar konkrečiau į Göremę miestą. Nors jei taip visai atvirai, tai dauguma suvažiuoja ne šiaip blakutinėti po Fėjų kaminus, kuriuos galima matyti netgi neišėjus iš Göremės, pvz., mūsų viešbutyje užtekdavo užlipti ant viešbučio stogo, ant kurio ir pusryčiai patiekiami, ir taip bevalgant tas kelias alyvuoges, geriant turkišką arbatą arba kavą (tarp kitko stalas švediškas, tai alyvuogių galima imti kiek tik nori) ir gėrėtis gėrėtis iki atsibodimo nuostabiausiais vaizdais. Bet ne visiems to užtenka. Galimanetgi skraidyti oro balionu. Virš Fėjų stogų. Spėju, kad vaizdas tikriausiai turėtų būti nerealus, bet kaina irgi turėtų būti tikrai ne mažiau nereali, tad nusprendėme išbandyti tą mažiau civilizuotą lankytinų vietų lankymo būdą: ant dviejų kojų. Juk neveltui mūsų protėviai sugalvojo ant dviejų kojų vaikščioti.

    Galima ne tik vaikščioti, galima ir į visokias ekskursijas traukti. Jų ten irgi siūlo ant kiekvieno kampo, tai arkliais pasivažinėti, tai ant skraidančio kilimo prasinešti. Bet reikia pripažinti, kad Göremės žmonės šiek tiek santūresni. Nors turistų ir mažiau (tikrai ne taip kaip Stambule), tad tikimybė, kad su mano oro balionu kažkas skris yra gerokai mažesnė, bet niekas labai jau nepuola į atlapus ir nevadina: va va, čia čia, neišbandęs nesakyk ne, nuostabiausi vaizdai garantoti.

    Graži šiaip jau ta Kapadokija su savo Fėjų kaminais ir kitokiais grožiais. Fotografavau viską, ko tik netingėjau. Galima viską patikrinti internete, visos nuotraukos sukeltos, nė vienos nepagailėta. Iš pradžių lyg ir bandžiau eiti pagal žemėlapį, ten kažkoks kelias ir takelis nurodytas: yra baltas slėnis, yra raudonas, yra rožinis ir visokie kitokie slėniai. Yra netgi muziejus, kur už papildomą mokestį galima plačiau susipažinti su Kapadokijos istorija. Vienu žodžiu visko ten yra. Kadangi normalus plentas turėjo vesti kažkur ne ten (nes turkai yra kai kuriais atvejais gana aplinkosaugiški žmonės, tad kultūros paminklų negriauna vien tam, kad nutiestų kelią), tai labai greitai kelią metėme dėl takelio ir pasukome per pilis ir pilaites, kurios pastatytos pačios gamtos. Nors šiaip gamta nebuvo tokia protinga ir tikriausiai specialiai žmogui jokių pilių nestatė, šiaip tiesiog sukrovė savo sąnašas ir atnašas, kurios pasirodė gana minkštos, tad tekantys ledynmečio vandenys pragraužė vagas ir vagelis, kurios gilėjo ir tapo dideliausiai kanjonais, ir kai kurios sąnašos pasidarė panašios į pilis ir pilaites. O vėliau jau žmonės dar labiau apdirbo tas sąnašas ir atnašas, iškirsdami jose kambarius, kambarėlius. Vienu žodžiu viską. Sako, ten kadaise gyveno ar tai slėpėsi pirmieji regiono krikščionys. Gal ir visai gerai ten buvo gyventi, bent jau pagal klimato duomenis tuose urvuose temperatūra dieną gerokai žemesnė nei lauke (natūralus oro kondicionavimas veikia), naktį baisiai šalta nebūna, uoliena minkšta, tad pagausėjus šeimai užtenka su kokia moneta dienikę pasidarbuoti, pagremžti, ir va – naujas kambariukas naujai šeimai. Labai ekonomiška.

    Čia tokia tų Fėjų kaminų ir kitų kraštų istorija. O mes tuo tarpu priėjome prie pirmojo ar antrojo iš tų kaminų, vėliau jų buvo daug daugiau, pilna kambarių ir menių, kai kurie iš jų iki šiol naudojami. Tarp tų kaminų ganėsi povai, skraidė paukščiai, mekeno ožkos. Būtent ožkoms jie ir buvo naudojami. Iš vidaus sklido ne koks kvapas, tai mačiau kaip vienas užsieniokas (žinoma, labai susidomėjęs, kaip ten viskas viduje atrodo), vos ne dujokaukę dėjosi, prieš lįsdamas vidun. Nepasakyčiau, kad jau baisiai ten viskas dvokė, kad reikėtų dujokaukę naudotis, betgi įvairaus lygio lepumo žmonių yra.

    Didelių nuorodų ten nebuvo, jokių rodyklių, jokių kryžių tiesiog eini sau, galiausiai atsiduri visiškoje nežinomybėje, kai kurie namukai panašūs į matytus tarybiniuose ir netarybiniuose animaciniuose filmukuose, į vieną kambarį įeini, pro kitą išeini ir matai, kad teks grįžti atgal, nes kito kambario durys atsiveria gan aukštai. Na vienu žodžiu tikrai fantastiniai vaizdai. Bet negali sakyti, kad labai jau fantastiniai. Kai kas gan matyta nuo vaikystės. Taip ir supranti, kad žmogaus fantazija nėra jau tokia beribė: viskas kas sufantazuota ir prifantazuota tai yra tiesiog nukopijuota, kas iš gamtos, kas ne iš gamtos, bet vienu žodžiu visas žmogaus gyvenimas yra tokia viena ištisinė kopija.

    Taip mes klajojome po baltąjį slėnį. Raudonas matėsi kažkur tolumoje. Kur yra rožinis – nežinau, nors gal mačiau ir tą, nes toje ryškioje saulės šviesoje raudona ir rožinė turėtų atrodyti vienodai (čia aš save raminu, kad viską mačiau, ką ten privaloma matyti). Kai jau kažkur išėjome, sutikome porą turyščių z Warszawy. Nesu visiškai tikras, kad tos turyščės buvos z Warszawy, bet kad iš Lenkijos – tai tikrai tikrai. Jie paprašė, kad juos nufotografuotumėme, o vėliau beveik kartu nusileidome žemyn.

    Kol kas man tik vienas neaiškumas kyla, dėl ankstyvųjų krikščionių gyvenimo tuose Fėjų kaminuose. Kad ten ne taip karšta: sutinku, gyventi galima, ožkos randa ką paėsti: tad tikriausiai ir žmonės kažkaip prasimaitina (tikriausiai skersdami tas ožkas), bet va kaip jie vandenį atsitempdavo. Nes bent jau tuo slėniu tikrai netekėjo joks upelis (o gal anksčiau tekėjo), nors alyvuogės augo, tai gal kur giliai po žeme yra kokie slaptieji šaltiniai. Bet alyvuogėms gal tiek daug vandens ir nereikia kiek žmogui. Vienu žodžiu, va tas klausimas kol kas buvo neatsakytas. Bet kai pamąstai, kad yra tokių, kurie gyvena dykumose (šiaip greičiausiai bazuojasi aplink oazes), tai gal ir Fėjų kaminuose įmanoma išgyventi.

    O aš ne šiaip sau apie alyvuoges užsiminiau. Kartu su turyščėmis z Warszawy nulipome tiesiai į alyvuogių slėnį. Širdis iškart atsigavo, prisiskyniau daug daug alyvuogių, kol niekas nematė, bet kadangi nežinojau, ką su jomis veikti, tai vėliau sėdėjau turgelyje ir bandžiau pardavinėti. Niekas nepirko. O tas alyvuogių slėnis vedė į dar vieną gyvenvietė. Pasirodo Kapadokijoje yra ne tik tokie garsūs miestai kaip Nevşehiras ar Göremė, bet ir mažiau garsūs, bet ne mažiau verti dėmesio kaimeliai. Į vieną tokį, kuris vadinosi Çavuşinas (net ištarti lengva, kas nebūdinga kitiems turkiškiems vietovardžiams) mes ir užsukome. Šiaip pačiame kaimelyje nieko labai dora ir nebuvo: pora restoranėlių. Viename jų išgėrėm arbatos. Keletas parduotuvyčių. Vienoje jų nusipirkome cigarečių. Daug sėdinčių ir nieko neveikiančių dėdžių. Būtent su jais arbatą ir gėrėme. Vandentieko vamzdis. Pasipildžiau vandens buteliuką. Mečetė. O kaip be jos. Keletas senų namų ir labai senoviška sienas. Tarp kitko labai gražus vaizdas matosi: senas ir nauja – mečetė ir ankstyvųjų krikščionių gyventi butai, iš kurių likusi tik siena.

    O visai šalimais tos sienos buvo ir senoji ankstyvųjų krikščionių bažnyčia. Tiesa, tų bažnyčių ir kitokių maldos namų buvo ir daugiau, bet va už įėjimą į šitąją reikėjo ir susimokėti. Tad tikriausiai kažkokia ypatinga bažnyčia. Šiaip susimokėti nelabai daug, tik aštuonetą lirų nuo galvos (maždaug du buteliai alaus), tad nusprendžiau, kad reikia vis dėlto palaikyti archeologijos ir istorijos mokslą bei verslą. Į kitus muziejus juk vis tiek greičiausiai neisime. Visokių Marijos ir Jėzaus atvaizdų ir kitose vietose buvo pilna. Tie patys angeliukai su sparnais, kuriuos jau buvau matęs Sofijos sobore ir šiaip kitokių grožybių. Visi dvylika apaštalų, scenos iš Biblijos, netgi pats velnias ir Viešpats Dievas ten buvo nupaišyti. Ir dar galima tuneliais bei įvairiomis skylėmis pasivaikščioti. Pro vieną langą, pvz., matėsi netgi ne Fėjų kaminas, o visi du grybai. Tokie tikrai grybai. Jei kam įdomu, galiu duoti tikslią nuorodą. Prie muziejaus dar buvo uzbonų rinkinys. Tikriausiai pardavinėjo, nes abejoju, kad senovinius rakandus šiaip sau saulėj džiovino. Maždaug tuo ir baigėsi ekskursija po Fėjų slėnius ir Grybų kaminus.

    Kiek žinau, nuo to kaimelio iki Göremės važiuoja kažkoks autobusas, bet nusprendžiau, kad nėra čia ko leisti pinigus autobusams, jei galima tuos penkis kilometrus (nors iš tikrųjų gerokai mažiau), nueiti pėsčiomis. Be to, saulė jau kaip ir leidosi, tad nebuvo taip baisiai karšta ar tvanku (tvanku ten niekada nebuvo, sausa, dykuma visgi). Taip ir padarėme.

    Ant stogo dar buvo galima pasigrožėti Fėjų kaminais besileidžiančios saulės spinduliuose, susižinoti, kad pas mus atsikėlė (keletas rusų), tada dar pasivaikščiojome po turgus ir parduotuves, visokių ten pilna Göremėje, užėjome į vieną iš restoranų (tokį pigiau atrodantį, kad tik mažiau pelno būtų visokiems prabangiems restoranams. Autobusų stotyje (šiaip to reikalo autobusų stotimi nevadinčiau, bet nuojauta kuždėjo, kad matysime dar ne tokių autobusų stočių, tad šioji... O tiksliau tik tuščia aikštė dar visai padoriai atrodė) bandėme išsiaiškinti kaip čia važiuoti toliau. Mano tolimesnis planas buvo keliauti ant Nemruto kalno, pasižiūrėti kaip ten dievai gyvena ir bunda tekančios saulės spinduliuose, bet pasirodė, kad viskas nėra taip paprasta. Kažkaip nėra kažkokio bazinio miesto, į kurį būtų verta važiuoti, be to, iš Göremės niekas ten ir nevažiavo. Ar kažkaip važiavo, bet lyg laikas nelabai patogus buvo, be to, tolimesnis kelias Gruzijos link irgi kažkaip painiojosi dėl to. Vienu žodžiu, visaip mąstėm, o kad geriau būtų mąstyti nusipirkome alaus ir grįžome ant mūsų viešbučio stogo. Rusai kapojo salotikes, kurioms ingredientų buvo nusipirkę turguje tikriausiai, nors negaliu pasakyti, kad labai jau pigiau viskas gavosi (bent jau man taip atrodė). Įdomūs tokie rusai: be degtinės ir šiaip jokio alkoholio. Gerai, gerai, šiame gyvenime negražu vadovautis stereotipais.

    Rytas išaušo kaip visada. Pusryčiai ant stogo: irgi kaip visada. Švediškas stalas, ką nori, tą ir renkiesi. Vaizdas irgi gražus. Kadangi vėl nusimatė kelionė naktiniu traukiniu, tad pradžiai sutvarkėme kambarius (nieko mes netvarkėme, tik daiktus susikrovėme), o tada jau ėjome pirkti bilieto iki Nemruto papėdės. Dar visaip besvarstant agentūros vaikinas pasakė, kad kokio velnio mes norime važiuoti ten iki tos papėdės, ten labai nepatogu ir panašiai (ką mes ir taip žinojome), juk galima važiuoti į Malatiją, ji irgi yra Nemruto papėdėje, iš ten tik valanda ar net mažiau kelio iki Nemruto. Kaip ir visai puikiai skamba. Kažkaip žinau, kad Malatija tai toks miestas, kuriame labai ilgai būti nesinori, bet jei tik valanda: bus galima ramiai sau važiuoti toliau Gruzijos link, kadangi Malatija labai ant kelio į Gruziją buvo. Supratau, kad gimstančių dievybių tekančios saulės spinduliuose gal ir nepamatysiu, bet juk ne tai svarbiausia, vis tiek saulėtekio metu gana šalta, svarbiausia: kad pamatysiu. Bilietas nupirktas ir susiruošėme kiton ilgon kelionėn: į požeminius miestus.

    Bet šiaip žmonės Göremėje nėra visiškai priklausomi nuo užsienio turistų. Nors šiaip pasiūlo paskraidyti balionais virš Fėjų kaminų ar pajodinėti arkliais nuostabiuosiuose jų slėniuose, tačiau labai nespaudžia dėl to. Turistų informacijoje paaiškino, kaip nusigauti iki tų požeminių miestų, tačiau nereikėjo net turistų informacijos klausti. Tik pasakius, kad važiuojame į Nevşehirą, aikštėje stovintys dėdės iškart pasakė, kad va – šitas autobusas, išvažiuos po dešimties minučių, beveik taip ir buvo, ir po kažkiek laiko mes jau iš Nevşehire, kur mus ir išlaipino. O šiaip išlaipino kažkokioje gatvėje, kur nesimatė jokių požeminių miestų, bet gerai, kad žinojome, jog reikia nusigauti iki Kaymaklı, ir gatvėje stovintys žmonės iškart ėmė rodyti, kad va ten ten, eikite ten ir iš ten bus autobusas iki Kaymaklı. Tad dienai netgi visai neįdienojus mes jau buvome tame garsiajame Kaymaklı.

    Iš tikrųjų labai faina keliauti po tokius nelabai turistinius objektus, kur visokie autobusai važinėja iš vieno kaimo į kitą, ir nesustoja prie privalomai lankytinų pilių. Panašiai buvo ir Kayamaklı, autobusais juk važinėja vietiniai žmonės, kuriems mažiausiai rūpi kiekvieną dieną nukeliauti į požeminį miestą. Bet jie puikiausiai supranta, kad tos beždžionės, kurios žmonių kalbos nesupranta, tikriausiai susiruošė ne į turgų apsipirkti. O realiai tai reiškė, kad maždaug prie posūkio į požeminį miestą mus eilinį kartą išlaipino iš dolmušo ir netgi parodė kryptį: jums ten. Įdomu, o jei mes būtume norėję visai ne į požeminį miestą. Bet tokių žmonių greičiausiai daug nebūna.

    Taigi pro mečetes, mažiau ir daugiau apgriuvusius pastatus galiausiai randame suvenyrų turgelį. O tai dažniausiai reiškia, kad mūsų ieškomas punktas jau visai visai čia pat. Po tą turgelį ganėsi japonų turistų kaimenė, o daugiau niekas ramybės nedrumstė. Išskyrus vieną tokį dėdę, kuris, kaip supratau, labai norėjo man papasakoti apie požeminį miestą ir visas jo paslaptis. Gal ir įdomu, tačiau aš dažniausiai tokių pasiūlymų atsisakau. Taip ir tą kartą: laba diena, mandagus klausimas iš kur jūs, kažką netgi apie Lietuvą paklausė, tikriausiai kokia kalba kalbame mes, o vėliau pasiūlymas pagidauti ir pavedžioti. Nusprendžiau atsisakyti kaip nors mandagiai: o gidausite lietuviškai? Pasirodo, kad ne. Berods, tik angliškai. Na, angliškai man tikrai nereikia. Įdomu, ateis toks laikas, kai nuvažiavus į kokią nors ne tokią tolimą šalį, kas nors pasiūlys savo paslaugas būtent lietuviškai. Spėju, kad ne.

    Už įėjimą į požeminį miestą, žinoma, reikia susimokėti. Kitaip ir negalėjo būti. Bet vėliau jau tikrai niekas nesikabinėjo. Tik keletas amerikiečių klykavo kaip čia yra taip ir taip ir anaip, dar praėjo viena kaimenė japonų turistų, bet šiaip visai tuščias tas miestas. Kažkada tikriausiai daugiau žmonių ten gyveno, nes sako, kad jis tęsiasi maždaug aštuonis aukštus žemyn, o gal ir daugiau, į daugelį tų aukštų eiti negalima, bet šiaip toks įspūdingas, žinoma. Kaip visada, iškaltas tose minkštose uolienose, tad daug dirbti žmonėms ten neteko. Buvo įvairių skylių: spėju, kad vyno asočiams, nors nesu tikras. Kai kur buvo parašyta, kad čia ir čia buvo tai ir tai, o ten ir ten: kitka. Vienu žodžiu viskas yra nuotraukose, jei kam neužtenka: internete yra dar daugiau nuotraukų, tad vaizdą susidaryti maždaug galima. Tuose visuose aukštuose veikė elektra, bet man įdomu pasidarė, o ką darytumėme, jei elektra taip staiga dingtų. Įdomu tikriausiai būtų. Gelbėjimo darbai tikriausiai ilgai netruktų, visgi daugelis praėjimų uždaryta, tad maždaug aišku, kur ir kiek žmonių ten yra. Bet vis tiek. O klaustrofobija sergantiems siūlyčiau ten neiti. Nelabai man pažįstama, kas yra ta klaustrofobija, bet ten tikriausiai nelabai jaukiai pasijuntama. Ypač, kai žinai, kad esi taip keletą metrų po žeme.

    Visa laimė, kad mums nieko tokio neįvyko, laimingai apžiūrėjome visus vyno rūsius ir koplyčias (kai kur netgi buvo likusių sienų piešinių), ir galėjome grįžti atgal į civilizaciją.

    Buvo jau beveik pietų metas, tad pagalvojome, kad galima gal ir kokios arbatos išgerti. Ir šiaip, juk padorumas reikalauja, kad jei atvažiavai į kokį miestą ar gyvenvietę, reikėtų ten bent jau prasieiti, pasižiūrėti, kuo žmonės gyvena, o ne tik į architektūrinius ar gamtos paminklus spoksoti. Taip ir padarėme. Žinojome, kad kažkur turėtų būti autobusų stotis, bet greičiausiai neaišku, kur ji yra, nuojauta kuždėjo, kad tikriausiai reikės stabdyti dolmušą tiesiog ant gatvės. Tad kaip ir ne pro šalį išeiti iki tos gatvės. Vis tiek suvenyrų turgelyje nelabai buvo ką pirkti.

    Tik išeini į pagrindinę gatvę – ir iškart atsiduri normaliame gyvenime, turgelis, parduotuvytė, policijos būdelė, tiesiog beveik viskas, ko gyvenimui reikia. Kadangi dolmušas turėjo pravažiuoti maždaug ten, tai maždaug ten radome eilinę turkišką arbatinę. Labai teisinga užeiga. Beveik vidurdienis. Kaip ir ne visai šalta, beveik toks siestos metas, man atrodo, mes vieninteliai toje arbatinėje gėrėme arbatą, o visi kiti dėdės žaidė šachmatais arba domino, visi staliukai buvo užimti, tad kaip ir kilo klausimas, kur mums sėsti. Tačiau kaip ir priklauso normaliose užeigose, aptarnaujantis personalas puolė rūpintis tais klientais, kurie neša pinigus (žinoma, tie šachmatais žaidžiantys dėdės irgi neša pinigus, tačiau tas pinigų nešimas šiek tiek ir kainuoja, ne daug, bet vis tiek). Tad mums rado keletą laisvų vietų, prie tokio staliuko tiesiai ant gatvės, šalimais sėdėjo dar vienas dėdė ir džiaugėsi siesta. O tai reiškia: visą laiką miegojo. Ne visai visą laiką, buvo šiek tiek ir nubudęs, bet po to vėl užmigo. Įdomūs tie turkiški kaimeliai.

    Kažkur buvo kažkas panašaus į otogarą, tad buvo galima tikėtis, kad iš ten važiuoja autobusas į Nevşehirą, tačiau tikriausiai taip nebuvo. Bet kas užvis įdomiausia, ten buvo toks metalo turgelis. Nežinau, kaip kitaip pavadinti, bet ten pardavinėjo viską iš metalo. Kavinuką virti turkišką kavą, kavamalę (tą rankinę, ne elektrinę), šakes, dalgius, pelius, žirkes, pjautuvus. Netgi pagalvojau pirkti kavamalę (tikrai ne, pakankamai sunki), bet va kavinukas visai sudomino. Netgi tikėjausi, kad va kažkokiame kaime turėtų viskas pigiau būti (Turkija ne pati pigiausia šalis, bet kažkodėl susidarė įspūdis, kad vietiniai tikrai negali sau leisti mokėti tiek, kiek plėšiama iš turistų), bet kažkodėl tas kavinukas kainavo šiek tiek daugiau, nei tikėjausi ar norėjau mokėti. Iš idėjos jį vis tiek reikės kada nors nusipirkti, brangiau tikriau nelabai bus, bet gal per klaidą kur nors rasime ir pigiau. Su ta viltimi nieko ir nepirkome. Netgi šakių.

    Visi privalomi punktai buvo aplankyti (netgi tualetas, kuris buvo nemokas, aš neapžiūrėjau, Minu jį apžiūrėjo, nebuvo pakraupęs, tad tikriausiai viskas ten tvarkingas. Musulmoniškose šalyse tualetai turėtų būti tvarkingi), tada jau buvo galima pradėti traukti ir atgal. Ne visai atgal, bet vis tiek, bent jau iš Kaymaklı. Kai pradėjome klausinėti, kur čia otogaras ir kaip mums nusigauti iki Nevşehiro, Mustafa (nejuokauju, tikrai Mustafa, pats prisistatė), pasakė, kad šiaip galime bandyti otogarą, bet nepatartina, nes greičiausiai jokios naudos iš otogaro nebus, pastatė ant kampo ir sakė: nė iš vietos. Beveik gerai ir padarė, nes visai netrukus atvažiavo dolmušas, kuris vežė tiesiai iki Nevşehiro. Žinoma, būtų buvę geriau, kad jis būtų važiavęs kur nors kitur, pvz., į Ürgüpą (irgi toks ne lengviausiai ištariamas vietovardis), bet Alachas šį kartą mūsų norų nepaklausė. Tikriausiai turėjo tam savų priežasčių.

    Kaip jau sakiau, Kapadokijoje žmonės yra labai paslaugūs ir linkintys tik gera. Autobusuose neplėšia daugiau nei reikėtų, supranta, kad žmonių kalba nekalbančioms žmogbeždžionėms gali būti sunku susigaudyti turkiškuose miestuose su sudėtinga transporto sistema, be to, gan neblogai nutuokia ko viename ar kitame kaime atsidūrusi tokia žmogbeždžionė ieško. Tarkime, po Nevşehirą besiblaškantis užsienietis tikriausiai bando rasti požeminį miestą arba Fėjų kaminus. Visa bėda, kad Nevşehire nėra nei vieno, nei kito, tad jie būna nukreipiami atitinkamo autobuso kryptimi. Taip atsitiko ir mums. Nespėjome išlipti iš dolmušo, o mus jau po prievarta bandė sodinti į kitą dolmušą, tas kuris važiuoja iki pat Göremės. Teko gana įnirtingai ir ilgai įtikinėti, kad mums tikrai ten nereikia. Bet kai jau įtikinome, tiesiog iškart (po maždaug dvidešimt minučių laukimo) buvome įsodinti tiesiai Ürgüpan.

    Bet kaip dažniausiai ir būna, įsėsti į dolmušą daug proto nereikia, daug daugiau proto prireikia norint išlipti iš jo, o jei tiksliau: išlipti ten, kur reikia. Nuostabusis Ürgüpo miestas. Ir vėl prieš akis atsivėrė baltieji ir rožiniai slėniai, keli grybai, Budos ir kitos šventos būtybės, tik bėda, kad aplinka nelabai kol kas priminė miesto. Bet visai netrukus, įvažiavome ir į labiau gyvenamą vietą. Gaila, kad gyvenimas virė ne tuose tūkstantmečiuose ansktyvųjų krikščionių butuose, iš kurių dažnai likę tik sienos (žiūrėti nuotraukas), tačiau vis tiek, maždaug kai dolmušas sustojo (o stojo jis nelabai retai), buvo galima ir išlipti iš jo.

    Ir prieš akis pirmoji nuoroda. Saulė svilino, tad nusprendėme pirmąja nuoroda ir pasitenkinti. “Olos. Europiniai standartai. Natūralus oro kondicionavimas. Nepabandęs nesakyk ne, o išbandęs tikrai nesigailėsi” Skamba kaip reklama. Nepatikėjome. Tad kur ta nuoroda rodė, ten ir nuėjome. Nors šiaip negaliu pasakyti, kad ten nieko nebūtume radę. Daug nuostabių dalykų: keletą viešbučių, įsikūrusių naujai iškaltose olose (su organiškais oro kondicionieriais), buvo galima netgi ant tų viešbučių stogų užlipti. Kadangi viešbučiai iškalti kalne, tad užteko užlipti ant kalno ir jautiesi, lyg būtum ant penkių žvaigždučių viešbučio stogo. Vaizdas, tiesa, gražus atsivėrė. Besiganančios ožkos ir alyvuogių laukai. Kelios alyvuogės ir vienas kaktutas. Maždaug tiek ir radome. Tad po to kalno buvo galima apžiūrėti ir patį Ürgüpą.

    O Ürgüpas sužavėjo daug labiau nei tie kalnuose iškalti viešbučiai. Gal ir negarsėja tūkstantinėmis tradicijomis, bet va tas kalnų miestukas su akmeniniais namais, dalis jų gyvenama vietinės populiacijos, dalis skirta penkiolikos žvaigždučių viešbučiams, bet visai mielai viskas atrodė. Mažos parduotuvytės, keliukas vedė staigia žemyn, lipant visada pagalvoji, kad reikės vėl grįžti viršun (nors iš tikrųjų aš taip negalvojau, maniau, kad yra koks nors tiesesnis kelias grįžti atgal į Goremę), ir šiaip viskas labai gražu. Pakalnių miesteliai turi savo žavesio.

    Ta proga suvalgėme keptų bulvių ir jajla salotų (taip ir vadinosi, bulvės irgi turėjo kažkokį navatną užvadinimą), žinoma, rinkausi kaip pigiau, bet man atrodo, kad gavosi kaip visada. Nieko ten labai pigaus Turkijoje nebuvo. Oranžinė revoliucija ten dar nebuvo prasidėjusi, o jei ir buvo – atokiuose provincijos kurortuose nelabai kam rūpėjo. Tik kalnai ir idiliška ramybė. Bent jau taip atrodo eiliniam keliautojui, kaip man.

    Kadangi grįžtant atgal vis dėlto teko lipti kalnan, tai taip ir padaryta. O čia gi jau matome tuos grybus. Dar vienus grybus, bet dabar gerokai iš arčiau. Ant vieno grybo netgi galima užlipti, ir šiaip tie grybai tikriausiai yra privalomai lankytinas objektas, nes aplink valkiojosi (ir fotografavo) daugybė žmogystų. Nesijauti vienšas alyvuogių laukuose. Mes irgi panašiai elgėmės. Valkiojomės ir fotografavome. O po visų tų fotografijų (saulė leidosi žemyn), bandėme rasti trumpesnį kelią. Optimizmas liejosi per kraštus.

    Mano kukliais paskaičiavimais ir ne tokiu kukliu pasitikėjimu orientacija kažkur ten turėjo būti kelias atgal. Saulė dar ne visai leidosi, bet apie tai irgi reikėjo pagalvoti (visgi mūsų laukė autobusas), tad kažkur ten ir ėjome. Aplink driekėsi alyvuogių laukai, jokių nuorodų ar dar ko nors nebuvo, kartais pravažiuodavo automobiliai (labai labai kartais), kelias kažkur suko, stengėmės nemesti kelio dėl takelio, alyvuogių vis daugėjo, jokios upės nesimatė (nežinau, ar ji ten turėjo matytis, ar ne, bet vis tiek nesimatė), ir po keleto vingių linkių, taip maždaug gal po kokios valandos klajonių (o gal ir mažiau, į laikrodį nežiūrėjau), vėl išėjome į pagrindinį kelią. Netgi visai netoli ten, kur jis turėjo šakotis (žinoma, į kairę ir į dešinę). Man kažkodėl atrodė, kad neturėtų būti toli, ir šiaip vien tik dėl to juk ir ėjome per tuos alyvuogių laukus, nes pagal viską atstumas turėjo būti visiškai pėsčiomis nueinamas.

    Panašiai ir buvo. Tik, žinoma, pravažiuojantys automobiliai (taksi, žinoma), bandė mus įtikinti, kad mes per tris dienas iki ten nenueisime, todėl labai norėjo mus pavežti. Tik už dešimt lirų. Ar kažkaip panašiai. Mandagiai atsisakėme (dėl to, kad vairuotojas nesugebėjo kalbėti lietuviškai). Ten kur kelias šakojosi matėsi dar viena pilis. Irgi tokia iškalta kalne. O daugiau nieko ir nebesimatė. Leidžiantis žemyn (arčiau baltojo slėnio) – netgi dar viena senovinė ankstyvųjų krikščionių bažnyčia. Už įėjimą irgi reikėjo susimokėti, tačiau bažnyčia jau buvo uždaryta, tad net ir susimokėjus niekas nebūtų leidęs vidun.

    Kadangi einant keliu buvo didelė rizika, kad vėl sustos kokia mašinikė ir pasiūlys vežti už penkiolika lirų, į bažnyčią ar taip ar taip niekas neleido įeiti, o visai netoli, tiksliau po dešine buvo baltasis slėnis, buvo nuspręsta kelią sutrumpinti. Šį kartą tai buvo galima. Nežinau, ar tikrai tas kelias baisiai sutrumpėjo, bet bent jau eiti juo buvo tikrai įdomiau nei juoduoju asfaltu. Eini, alyvuogės, kitokie medžiai, uolos, kai kur matosi ankstyvųjų krikščionių butų liekanų, upės slėnis (visas tas slėnis šiaip jau atrodė kaip kokios upės išgraužtas, tikriausiai taip ir buvo), labai pavojinga nebuvo, bet kaip visada: slystelėti, koją nikstelėti, galvą akmenin trinktelėti ar kokio potvynio nuneštam tikrai įmanoma. Potvynio labai nesimatė, bet aš taip pagalvojau, kad jei va prasidėtų tikrai koks nors lietus, toks normalus, ne birzgiantis ir lynojantis, o kaip pietuose kad būna per liūčių sezoną, taigi per pusvalandį, jei ne greičiau vanduo kokiais penkiais metrais tikrai pakiltų ir šniokšdamas neštų tave neklausęs, nori ar nenori to. O jau kur nuneštų tai dar didelis klausimas, ir kiek iš tavęs liktų: dar didesnis. Kadaise taip pražūdavo ištisos vilkstinės. Šitą dalį jau šiek tiek sufantazavau, nes tikriausiai ten tokie lietūs niekada nelyja... Bet o ką gali žinoti, žmogau, šiame gyvenime, Viešpaties keliai nežinomi.

    Bet kam čia apie liūdnus dalykus, mes visai gražiai saulei leidžiantis atsidūrėme plačiame slėnyje, kur kaip tik tuo metu slankiojo povai ir kalakutai, tikriausiai saulėlydžiu buvo išėję pasigrožėti, o šiaip daugiau nieko gera ir nebuvo. Ir netgi visai nesutemus spėjome grįžti namo, pasiimti daiktus, ir maždaug tada kai reikėjo – būti stotyje ir laukti autobuso.

    Aš, žinoma, tikėjausi, kad atvažiuos autobusas su užrašu: Matalija, mes jan sėsim ir ramiai sau važiuosim. Nors šiaip buvo pasakyta, kad reikės persėsti Nevşehire, tai kvailai tikėjausi. O autobusas atvažiavo tiesiai į Antaliją. Buvome ne vieninteliai užsieniečiai ten, netgi keletas rusų. O gal ukrainiečių. Vienas toks labai į akį krito. Atseit turistiškais bomžiškais rūbais apsirėdęs, labai daug pasakojo, lyg viską puikiausiai žinotų (už mane tikriausiai daugiau žinojo, bet yra tokia žmonių rūšis, retai priklausanti nuo tautybės, kurie vieną kartą kur pabuvę po to kalba taip, lyg ten būtų visą gyvenimą praleidę). Na, ir dar prie viso to labai pabrėžtinai nuolat gėrė alų. Per tą laiką, kol aš mintyse jį apkalbėjau gal trisdešimt kartų, o garsiai (korėjietiškai) gal dar penkiasdešimt, keista, kad jis nenusižagsėjo ir alumi nepaspringo, mes netgi spėjome ir į Nevşehirą atvažiuoti.

    Nevşehire kaip ir priklausė: visi normalūs žmonės siekė toliau Antalijos, tad sau ramiausiai sėdėjo, o mes vieninteliai lipome lauk. Laukti kito autobuso. Labai šilta nebuvo.

    Aš, žinoma, kaip atseit daug suprantantis ir nusimanantis, pasakiau, kad pradžiai mums reikia susirasti mūsų kompaniją, užsiregistruoti pas juos (maždaug kaip skraidant lėktuvu), tad puolėme ieškoti tos kompanijos. Pasirodo, jokių registracijų nereikėjo. Daiktus šiaip jau pas juos palikti buvo galima, bet prasmės: jokios. Bet vis tiek palikome kuriam laikui. Ir nuėjome gerti kavos. Daugiau kaip ir nieko nebuvo galima ten daryti. Iš idėjos Nevşehiro autobusų stotis labai į autobusų stotį panaši, bet bent jau tuo vėlyvu metu ten veikė tik tualetai. Bet ir tuos greitai uždarė.

    Laikas darėsi vis vėlesnis ir vėlesnis, maždaug artėjo tas momentas, kai turėjo atvažiuoti ir mūsų autobusas, tad puolėme ieškoti savo bagažo. Jis vis dar buvo vietoje. Autobusų jau buvo netgi visai uždaroma, be to, tikėjomės, kad autobusas va tuoj tuoj ir atvažiuos. Kurgi ne. Palaukėme lauke. Užėjome vidun pasišildyti. Viduje šilčiau nebuvo. Aplinkui vaikščiojo turkai. Ne daug, bet pasitaikė. Kai kurie netgi pasiklausė, kur mes važiuojame. Ne šiaip sau pasiklausė, kad būtų labai įdomu, kaip supratau, bet todėl, kad dirbo autobusų stotyje. Buvome ne vieninteliai laukiantys, tad labai nesijaudinome. Po kiek laiko atvažiavo ir autobusas. Visi sujudo sukruto, mes irgi. Pasirodo veltui. Autobusas važiavo ne ten. Tarp kitko daugelis sujudusių sukrutusių išvažiavo. Likome mes. Ir dar kažkas. Iš idėjos autobusas turėjo atvažiuoti. Pagal pietryčių Aziją žinojau, kad autobusai gali vėluoti ir pusvalandį. Kıtuose kraštuose netgi ir daugiau tikriausiai. Svarbiausia, kad jis atvažiuotų. Viskas būtų buvę visai neblogai, jei tuo metu nebūtų jau kokia pirma nakties, lauke nebūtų baisiai šalta. Nors, galvojant iš kitos pusės, gal ir gerai, kad tas autobusas šiek tiek vėliau atvažiuoja, nes tai tikriausiai reikš, kad jis vėliau ir prisišvartuos galutiniame taške, kur šiaip pagal pirmą planą mes turėjome būti apie šeštą ryto. Gal ten būti šiek tiek vėliau ir nebūtų pats blogiausias variantas.

    Taip begalvojant galiausiai atvažiavo ir autobusas. Žinoma, nuostabiausias, puikiausias, su oro kondicionieriumi, televizoriai ir gal netgi veikiančiu internetu (kuris manęs tuo metu visiškai nedomino). O dar labiau viskas nedomino, kad teko sėdėti pačiame gale, ten kur yra penkios vietos. Ir taip važiuoti visą naktį ir anksti ryte kažkur būti. Mintis visiškai nežavėjo, bet nieko nepadarysi. Kažkuriuo metu aplinkiniai žmonės išlipo ir buvo galima labiau išsitiesti, o kitu momentu jau ir miegas kaip ir visai neėmė, tad žiūrėjau stiklinėmis akimis į saulėtekį. Bet didelei nelaimei, tas vėlyvas atvažiavimas visai nereiškė, kad mes nors kiek vėliau nusigausime į Malatiją. Maždaug lygiai tuo metu kaip ir reikia, taip apie septintą ryto (man atrodo, kad ir turėjome būti septintą ryto), staiga aptarnaujantis dėdė sako: viskas ruoškitės, lipat. Aš, žinoma, nepatikėjau, kad va būtent dabar ir reikia lipti, todėl sau ramiausiai dar dairiausi, laukiau, kol įvažiuosime į autobusų stotį (net ir Turkijoje taip dažniausiai viskas vyksta)... Šventas naivumas dar nieko nepražudė, kaip sakoma.

    Monday, August 11th, 2014
    10:56 pm
    Likijos kelias (ištrauka. Tiksliau įvadas)

    Šiaip kadangi Turkijos viešbučiai yra labai geri tuomi, kad juose dažniausiai duoda pusryčius, tai nusprendėme prieš sunkųjį Likijos kelią vis dėlto pasiimti tai, kas mums priklausė. Šiaip įdomus dalykas tie visokie pusryčiai, nes kiekviename mieste, kiekviename viešbutyje gaudavome vos ne visiškai tą patį: agurkai, pomidorai, duona, alyvuogės, sviestas, džemas, kumpis ir pan. Ne viskas yra taip puiku, kaip skamba, nes agurko trečdalis, pomidoro pusė, alyvuogės trys, sviesto gabaliukas, kumpio dvi riekutės persišviečiamos, daržovės kai kur šviežesnės, kai kur ne tokios šviežios, ir dar kavos. Dažniausiai dirbtinės. Ar taip ar taip į viešbučio kainą viskas įskaičiuota, tad nėra ko skųstis. Įdomu, ar kaina sumažėtų, jei pusryčius išsibrauktume? O jei sumažėtų, kiek? Bet ne apie tai kalba dabar: einame tuo garsiuoju Likijos keliu.

    Pirmu numeriu, kadangi jau buvome nusprendę, kad gal nuo pačios Fethijės savo jėgų nebandysime, reikėjo nukeliauti iki dolmušų stotelės. Kuri tarp kitko visai netoli buvo, prie pat likų kapų. Dar didesnis uždavinys: susirasti reikiamą dolmušą. Bet tai tarp kitko irgi nebuvo sunkiausia užduotis, reikiama kryptimi, Ölüdeniz, pavadinimas irgi toks ne lengviausiai ištariamas, bet svarbiausia, kad važiuojame. Tarp kitko, buvome ne vieninteliai užsieniečiai tame dolmuše, pilna ir visokio kitokio plauko keliautojų. Bet tik nereikia galvoti, kad Likijos kelias yra toks populiarus ir juo veržiasi eiti pusė Turkijos turistų, visiškai ne. Tiesiog tas mūsų dolmušas, prieš važiuodamas į Ovadžiką ir tą garsųjį Ölüdenizą (kuris šiaip jau yra gan nemaža visokių užsienio turistų prieglauda, tai yra nuostabus kurortas), dar užsuka ir į kitą turistų prieglaudą. Ir ką tu ką tu, o vaikeli, šikas ir bleskas, tiesiog spindi visokie kazino ir kitokio plauko užeigėlės, nė nepalyginsi su Fethiję, kur vienintelė turistų priebėga yra gatvės restoraniukai prie uosto.

    Bet jei atvirai, tai nėra čia ko tyčiotis iš kitų, kaip kas nori, taip tas ir poilsiauja, kaip kas nori, taip savo pinigus ir leidžia. Tikiuosi, kad savo pinigus, būtų nelabai gražu svetimus pinigus. Bet jei dar atviriau: svarbiausia, kad ne mano pinigus, nes saviškius aš ir pats sugebu visai puikiai išleisti.

    Taigi pravažiuojame tą nuostabųjį kurortą. Šiaip nesitikėjau, kad ten užsuksime, ir jei atvirai, man buvo visiškai neįdomūs jokie kurortai, nes svarbiausia užduotis sėdint dolmuše buvo nepravažiuoti reikiamo taško. O tas taškas tai buvo Montanos viešbutis. Visų pirma turėjau karčios patirties iš ankstesnių kelionių pravažiuoti reikiamus taškus, kas tikrai nėra pats maloniausias nutikimas gyvenime, antra: dėl visa ko vairuotojui buvome pasakę, kad mums reikia važiuoti tik iki Montanos viešbučio, o ne kur kitur (iš tikro tiek nesakėme), bet trečias dalykas: kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad tam vairuotojui mažiausiai rūpėjo, kur mums reikia, ir greičiausiai būtų nesustojęs ten, kur reikia (panašios patirties turėjau ir Lietuvoje, tad nereikia stebėtis, kad turkai irgi panašiai elgiasi).

    Tad sėdėjome abu su Minu ir įnirtingai dairėmės pro langus. Montanos viešbučio reklamą pastebėjome gerokai anksčiau, bet kažkodėl nuojauta sakė, kad tai ne ten, tuo labiau, kad joje lyg ir buvo užrašas su kilometrais. Tad dėl visa pikta dar šiek tiek pavažiavome, ir tikrai, visai netrukus, išsukus iš kurorto, matėsi dar viena reklama, ir netgi jau su nuoroda, kad reikia sukti iš pagrindinio kelio, ir priešingai nei lietuvių liaudies patarlė sako: mesti kelią dėl takelio. Čia jau puolėme mojuoti ir kitaip aiškinti, ir mus tiesiog pakelėje išmetė už per didelį triukšmą viešajame transporte. Bet labai gerai, kad išmetė būtent ten, nes netgi susiruošus klausti (o šiaip ten net nebuvo ko klausti) supratome, kad nieko klausti nereikia. Tiesiai priešais stovėjo medinis kryžius su užrašu: o ten bus Likijos kelias, iki tokio ir tokio kaimo tiek ir tiek kilometrų. Reikia pripažinti, kad beveik pirmą kartą (ir kol kas paskutinį) per savo gyvenimą nežinomoje vietoje esu taip teisingai pasirinkęs tašką, kada reikia išlipti iš viešojo transporto (ypatingai iš to viešojo transporto, kuris stoja ne stotelėse, o ten kur kažkas ranka pamojuoja).

    Tad kadangi jau buvome ant to kelio, tai kodėl juo ir nepradėjus eiti. Nors turiu pasakyti, kad pradžia ypatingai nežavėjo. Kažkuo priminė menkai važinėtą gruntkelį, su duobėmis, dumblais, moliu ir tikrai ne pačiais žaviausiais pakelės vaizdais. Tačiau ne viskas buvo taip jau blogai. Nedaug paėjus (bet ir nelabai mažai) prieš akis išniro Juodoji jūra, nors tiksliau ten buvo ne Juodoji jūra, Viduržemio, o gal kaip nors dar kitaip būtent tame taške vadinosi, ir Ölüdenizo kurortas. Iš paukščio skrydžio jis tikrai gana gražiai atrodė. Visai suprantu, kodėl daugelis užsieniečių ten ne šiaip atostogauja, bet kartais netgi susiruošia apskritai apsigyventi. Ten tikriausiai netgi nesninga ir šiaip oras nesausas, kaip labiau į Vakarus esančiuose kraštuose, kur tiesiog jauti, kaip garuoja kūno skysčiai. Vienu žodžiu, teigiamai įvertinau visą tą reikalą.

    Bet bevertinant tą reikalą reikėjo eiti vis toliau ir toliau. Radosi medžių, tad buvo pavėsio (nors diena buvo apsiniaukusi, tad to pavėsio kaip ir labai nereikėjo). Dar matėme visokių vėžlių, gėlių, skraidančių vabzdžių (ačiū dievui nė vienas jų nenorėjo kandžiotis), ir šiaip daugiau kažkokių ypatingų dalykų nematėme. Likų kapų ar kitokių griuvėsių irgi nebuvo. Bet tikriausiai jie turėjo būti dar ateityje. Taip sau ramiausiai priėjome Kirmės kaimą. Taip jis tikrai taip ir vadinasi: Kirmės kaimas. Kodėl jį taip pavadino: nežinau, tikriausiai kokius nors lietuvius kirmėlės ten buvo užpuolusios (paprastai tokie būna liaudies išaiškinimai, kuriais daugelis žmonių šiais laikais jau nebetiki). Pakeliui matėsi įvairių vandens cisternų. Šiaip nebuvau visai tikras, kad tą vandenį galima gerti, ypatingai vienos cisternos vanduo tikrai nepriminė tyro šaltinėlio vandenį, bet kadangi butelyje esantis vanduo baigėsi, dėl visa ko prisipildžiau iš cisternos. Nenumiriau. Tiesa, viso vandens ir neišgėriau, prie Kirmės kaimo buvo kažkas panašaus į šaltinėlį, su šaltesniu vandeniu, tad cisterninį vandenį atnaujinau.

    Nuo Kirmės kelias ėmė leistis vis žemyn žemyn žemyn žemyn, kol galiausiai priėjome kitą kaimą: Faralją. Taip ir vadinosi, Faralja, kažkaip irgi nežinau kodėl taip vadinosi tas kaimas, bet tikriausiai ten jokie lietuviai nebuvo užsukę, tad paaiškinimo ir nebus. Faralja jau toks didesnis kaimas, per jį ėjo ne tik kažkoks gruntkelis, kuriuo mes ėjome, bet ir normalus mašinų takas, tai yra kelias, asfaltuotas, kaip ir priklauso, ir netgi jame buvo viena mečetė, o gal netgi visos dvi. Vienu žodžiu toks visai rimtas bažnytkaimis. Gaila, tuo metu nebuvo jokio pamaldų meto, tad jokie muedzinai netrikdė nuo karščio zvimbiančios tylos (debesys jau buvo prasisklaidė ir baltas rūkas ėmė keltis, tvankuma liko, saulė spigino ir kaitino, šalta nebuvo) ir nepasakojo, koks didis yra Alachas, o Mahometas – jo pranašas. Bet šiaip gražus kaimas, visas žalias, tokie tropikų tropikai, ir drėgme viskas trenkia. Patinka man tokie kaimai.

    Čia kelias lyg skyrėsi, lyg nesiskyrė, nelabai buvo aišku, iki kur reikėtų eiti, bet kažkaip kažkokios nuojautos vedami paėjome palei kažkurią rodyklę, kuri sakė, kad va ten ten, bus drugelių slėnis. Šiaip jau Faralja ir garsėja būtent Drugelių slėniu, sako nuostabiausias paplūdimys, jūra, taip kaip visi įsivaizduoja negyvenamas Pietų jūros salas. Šiaip kažko labai nesitikėdamas ėjau, ir staiga kelias baigėsi. Tiesa, prieš pat pabaigą buvo parašyta: atsargiai, status nuolydis. Ir jau tikrai nuolydis buvo, tikrai tikrai status. Stovi ant skardžio krašto ir matai apačioje plytintį nuostabiausią pliažą, bet taip labai labai apačioje. Koks šimtas metrų tiesiai žemyn. Man atrodo kažkaip panašiai ir buvo. Tiesa, negaliu pasakyti, kad tas pliažas labai nuostabus, nes matėsi, kad jis pilnas skėčių (kitaip tikriausiai ir negalėtų būti, nes girdėjau kad vietinis pasiturintis jaunimas mėgsta tą drugelių slėnį, bet jie tikrai neina jokiais Likijos keliais, ir tuo labiau nevažiuoja mašinomis iki jo, kad nereikėtų taip stačiomis leistis šimto metrų, o tiesiog atplaukia jachtomis, pasibūna ir vėl išplaukia). Bet skėčiai per daug neišgąsdino, labiausiai pritrenkė muzika. Žinoma, nebuvo ji kažkokia labai ypatinga, nebuvo ypač kraupi, tiesiog eilinė muzika, kaip ir turėtų būti, tik buvo keista, kad ji kuo aiškiausiai girdėjosi stovint ant to skardžio krašto. O tai kas dedasi tame pliaže? Ten išvis nors vienas drugelis dar liko, nes jei aš būčiau drugelis, tai maučiau kuo toliausiai nuo tos vietos. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Drugelių slėnio jūra taip ir buvo neišbandyta. Žinoma, o kita priežastis buvo tai, kad nelabai norėjosi pasimaudžius kartis kokį šimtą metrų į kalną. O dar pagrindinesnę priežastį sužinojau vėliau: pasirodo visas slėnis labai pritaikytas tam pasiturinčiam turkų jaunimui. Pvz., kainos, kad jie nepagalvotų, kad čia kažkokių ubagų vieta, kur viskas už dyka. Bet šiaip peizažas nuostabus, tad jei kam norisi: tikrai rekomenduoju, nuostabi vieta. Gal kartais prireiktų ausų kamštukų, bet gal vis tiek kaip nors.

    Na, o mūsų kelias vedė toliau. Tais pačiai skardžiais ir uolomis, šį kartą viskas jau rimčiau atrodė, kartais buvo šiek tiek baisu nenugriūti nuo kokio nors skardžio, bet šiaip vaizdai tikrai nuostabūs, uolos, kalnai, jūra ne Juodoji, eglės ir pušys, vienu žodžiu viskas labai gražu. Tolumoje matėsi Babadajaus kalnas (tikrai tas kalnas taip ir vadinasi), vienu žodžiu labai verta eiti tuo keliu. Nespėjus užlipti ant kalno, reikėjo nuo jo pradėti leistis, viskas atrodė kaip Lietuvoje: pušys eglės, jūra ir smėlis, tik klimatas priminė labiau Pietryčių Aziją nei Šiaurės Europą. Ir kaip tik ten radome dar vieną punktą, kuris vadinosi Aktaš pliažas. Nežinau, kodėl jį taip pavadino, šiaip pliažas tikrai ten buvo, ne pats didžiausias, esu matęs ir didesnių, bet buvo, dar namelis ant vištos kojelės ir šiaip visai nebloga vieta. Nusprendėme ten pasėdėti ir kokio airano išgerti, nes vandens šaltinėlių ir cisternų ten nesimatė, o vanduo turi tokią savybę baigtis jį begeriant. Tiesa, dar buvo kilęs ir kitas klausimas, ar po tų airanų mums dar eiti kur nors, ar tiesiog sustoti ir jau niekur nebeiti. Nes laikas irgi buvo ne pats ankstyviausias. Kažkodėl sugalvojau, kad galima vis dėlto pabandyti įveikti dar vieną atkarpą, gal vis dėlto naktis neužklups. O tarp kitko reikia pastebėti, kad nakties užklupimas ypač ant Likijos kelio tikrai nėra nuostabiausias dalykas pasaulyje, kadangi einama ne šiaip kokiomis apšviestomis gatvėmis, o miško kaimo keliukais, kuriuos dažniausiai apšviečia saulė arba žvaigždės. O jei labai gerai pasiseka, tai ir mėnulis. Tomis dienomis buvo pilnatis. Tačiau vis tiek: gal vis dėlto reikėtų labiau pasikliauti saulės šviesa.

    Beeidami tais miškais ir kloniais, kalnais ir pajūriais (jūros ten nelabai matėsi), sutikome netgi porą turkų. Iškart po airanų. Pasirodo Turkijoje yra ne tik tas pasiturinti jaunimas, kuris jacthomis plaukioja, bet ir va tokių paprastesnių žmonių, kurie pėsčiomis vaikščioja. Bet šitie mūsų sutiktieji turkai buvo tokie tikrai pasiryžę ir už tėvynę kovojantys žmonės. Mes visą savo mantą buvome palikę viešbutyje, maždaug tik dantų šepetuką ir nešėmės. Na, ir dar fotoaparatus, o turkai buvo rimtai apsirūpinę. Gal ne visai rimtai, bet bent jau palapinę tai tikrai turėjo, o bet koks papildomas svoris kalnuose, ypač kai reikia eiti tropinio klimato sąlygomis. Žinau, kad tikrai daug laimės ir džiaugsmo neprideda. Taigi aplenkėme tuos turkus, dar keletą kartų aukštyn žemyn, kelias staigas išplatėjo, netgi pasidarė panašus į smėlėtą kelią, kuriame buvo galima ir įklimpti ir supratau, kad esame Kabake. Maždaug iki kur ir buvo rekomenduota eiti (nors man atrodo Kabakas buvo rekomenduotas su išlygomis). O Kabaką taip pavadino tikrai ne lietuviai, ir dar tikriau, kad ne rusai (bent jau man taip atrodo), kadangi Kabakas turkiškai reiškia agurotį. Tarp kitko iš čia ir rusiškas žodis kabačiok, kuris, kaip bebūtų keista, irgi reiškia agurotį.

    Tarp kitko kažkur ties Kabaku baigiasi ir mašinų kelias, todėl reikia labai apgalvoti tolesnius žygius, kadangi iki kitos autobusų stotelės gali tekti eiti ir visą dieną, jei ne dvi. Ir autobusai iš ten važinėja irgi ne kas valandą ar kas dvi, kaip norėtųsi. Bet apie tai vėliau, dabar mes buvome dar viename slėnyje su pliažu kalnais ir drugeliais: Kabake. Nežinau, kuo Kabakas yra toks ypatingas, tačiau tikrai kažkuo ypatingas. Vieta graži: kalnai, upė (kažkur yra, žinojau, kad yra, bet nelabai matėsi), šaltinėlis, ir visa kita. Bet labiausiai ypatingas tuo, kad jame susirenka visokio plauko turkiški neformalai. Bet apie viską nuo pradžių.

    Kadangi nusprendėme toliau niekur neiti, tad reikėjo pradėti ieškoti vietos apsistoti. Jei būtume tokie protingi kaip tie turkai, būtume keliavę su savo palapinėmis, bet kadangi tokių neturėjome, tad teko ieškoti civilizacijos liekanų. Prie įėjimo į kaimą sutikome tokį dėdę, kuris po merhaba iškart parodė kur mums eiti, vienu žodžiu kaimas ten. O čia ir prasideda: Helin stovykla, Šambala, Jogos centras... Vienu žodžiu pilna visko, ko tik nori. Palėpės ir nameliai ant vištos kojelių. Šiaip rinkomės rinkomės, labai ilgai nesirinkome, kadangi pirmas viešbutis buvo Šambala (pagal Lonely planet pigumu negarsėjo), jį iškart ir praleidome, o iškart už jos – Šyvos stovykla. Hm... Kodėl gi ne, galima juk pasiklausti bent jau kiek viskas kainuoja. Prieš įėjimą – Šyvos būgnas, kurį pats Šyvas ir muša, kažkaip labai niekas nepuolė mūsų sutikti, bet netrukus pasirodė šuniukas, sako labai draugiškas, ir toks turkas: Serkamas. Pagalvojau, kad jis viešbučio šeimininkas. Pasiūlė įvairias sąlygas: galite miegoti kambaryje, maždaug čia, yra paprasta vakarietiška palapinė, kainuos maždaug tiek, yra ir indėniška (pigesnė, tad aš iškart pasirinkau ją), tačiau indėniškoje palapinėje buvo karščiau ir ten uodai galėjo pulti, vienu žodžiu visaip pasvarstę ir pagalvoję, pasirinkome vakarietišką palapinę. Gal ne taip pigu, bet nors uodai nepuls.

    Bet šiaip graži vieta, du šuniukai, balandžių porelė. Vienu žodžiu graži vieta. Ir dar keletas turkų ten gyveno. Pasirodo Serkamas – ne šeimininkas, tiesiog dažnai ten besisvečiuojantis žmogus. Šeimininkė – Sinem, kuri vėliau pasirodė. Ten gyveno dar keletas turkų, kurių vardų jau neprisimenu (ir tada neprisiminiau). Kadangi aplink nesimatė daug restoranų ar turgų ar bent jau valgyklų, tad visai apsidžiaugėme, kad Šyvos stovykloje buvo galima ir pavalgyti (žinoma, už atitinkamą kainą, ne pačią didžiausią tarp kitko), ir, be to, ten dar gamino naminį vyną, Serkamas pažadėjo nuderėti šiek tiek kainą, tad galėjome vietinio vyno paragauti. O tuo metu galėjome ilsėtis. Pvz., po dušu nusiprausti. Toks bendras vietinis dušas, su užsidarančiomis durimis, bet labiau prie prabangos pripratusiam jaunimui galėtų ir ne visai iki galo patikti. Šalimais mūsų palapinės ganėsi arklys, aukštyn smigo indėniška palapinė, saulė leidosi vakaruose, o Rytuose iš už kalnų jau tekėjo didžiulė pilnatis. Ir būtent tuo metu išgirdau sidabrinių varpelių skambėjimą (po visų didžiųjų Alachų atrodė, kad nusikėlei į tą nuostabiąją pasakų šalį Indiją, kur pieno upės ir medaus krantai, arba bent jau į tūkstantį ir vieną naktį, ir tikiesi, kad iš Aladino lempos išlindęs džinas ims pildyti visus tavo norus). Turkija visgi pasakų šalis, su klajojančiais dervišais ir skraidančiais kilimais. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, sidarbinių varpelių skambėjimas baigėsi šiek tiek proziškiau, iš už jo išlindo Serkamas ir pasakė, kad vakarienė paruošta. Iš tikrųjų tai mes jau ten sėdėjome ir laukėme, kad čia galėsime valgyti, o Serkamas dėl vaizdo tik pabarškino tuo varpeliu. Kadangi buvome Kabako kaimelyje (kaip jau sakiau: agurotis), tai ir vakarienei gavome aguročių valgių. Buvo skanu. Taip maždaug ir baigėsi pirmoji Likijos kelio diena. Virš galvų spindėjo didelė Mėnulio pilnatis, atsispindėjo apačioje banguojančioje Viduržemio jūroje, ir netgi širdies neskaudėjo dėl to, kad nepamačiau jokių likų ar jų griuvėsių.

    Rytas išaušo visiškai tylus, tik žiogelių čirpimas sakė, kad jau laikas keltis. Šalimais vis dar ganėsi arklys, ir sidabrinių varpelių skambėjimas vėl kvietė nusikelti į tas vaikystės pasakas su Šachrazada ir kitomis mitinėmis būtybėmis. Tačiau, kaip visada, tai reiškė, kad tiesiog laikas pusryčiauti. Pusryčiai maždaug tokie patys kaip visada, nieko labai nauja nebuvo, tik tikriausiai viskas buvo gryna ir organiška (netgi nesityčioju), o po jų mūsų laukė dar vienas ilgas kelias. Kadangi pagal visą planą matėsi, kad niekur toli nenueisime (nors pagal mūsų ėjimą, tikrai galėjome nueiti daugiau, nei mums buvo rekomenduota, tik ar labai verta, šiaip gal ir verta, bet va tas autobusų nebuvimas ir neaiškumas dėl grįžimo vertė dar labiau abejoti ta verte), tad nusprendėme bent jau pereiti kalną ir nusigauti iki Alindžos. Kitas kaimelis. Iškart už Kabako.

    Bet prieš išeidami tan kaimelin, tiesiai prieš kelią radome Mamos parduotuvę. Šiaip ji tikrai taip ir vadinosi, mamos parduotuvė, nebuvo nukrauta sūriai ir dešromis, bet džiovintų figų vis dėlto pas ją nusipirkome. Tikrai prireiks kelionėje. O iškart už jos: ir dar vienas šaltinėlis. Kaip tikriausiai suprantate, aš iš jo dar ir vandens prisipyliau. Nors nesu visiškai tikras, kad vanduo buvo baisiai švarus, tačiau nenusinuodijau, vis dar esu gyvas ir šiaip nieko bloga nuo to vandens nebuvo. Tad tikriausiai visai geras tas vanduo.

    Dar šiek tiek paėjus radome ir krioklį, prie kurio tie patys apsikrovę turkai pylėsi vandenį. Vadinasi, ne taip jau lėtai jie ėjo, jei sugebėjo mus dar ir aplenkti. Nors gal jie pradėjo anksčiau nei mes, mums juk niekur nereikėjo skubėti. Kažkodėl nusprendžiau, kad tame krioklyje vanduo tikriausiai bus švaresnis tad vandenį persipyliau. Padariau didžiausią klaidą. Nebuvo vanduo baisingai blogesnis, bet tikrai ir labai negeresnis. Bet ką jau padarysi, ėmėme lipti toliau.

    Šiaip visai įdomus tas kelias į Alindžą, beveik visas ir ištisai į kalną. Kai kam tikriausiai baisiai nepatiktų. Nors kelias nebuvo labai jau sunkus, tik tiek kad viršun reikia lipti, bet paslysti ir koją išsisukti: šansų maža. Nors gabūs žmonės ir lygiame kelyje išsitiesti sugeba, tad nieko negaliu pasakyti. Tad taip lipame, klimatas vėso, augalija keitėsi, tropikus pakeitė šiaurinės tundros, t.y., pušelės tos nesurokuotos, aukštos, viršūnės kvietkuotos, liemuo liemenį plaka, kaip rūta žaliuoja. Tarp kitko rūtų Kabake irgi matėsi. Kas neturėtų būti labai keista, nes šiaip rūta ir kilusi iš Viduržemio jūros regiono. Tik ką ji veikia Lotynų Amerikoje... Man iki šiol neaišku. Tikriausiai su ispanais ir portugalais atplaukė ten.

    Ir kai jau beveik atsibodo lipti, staiga pasirodė viršūnė ir kelias ėmė leistis žemyn. Pvz., matėme ir vieną vėžliuką. Vargšas, šiaip įdomu, ką jis ten veikė ant kalno aukščiausio. Kažkodėl spėju, kad tikrai ne ten gyvena, kaip įsivaizduoju vėžliams vis dėlto vandens reikia, o jūra ošė tikrai nearti. Gal reikėtų enciklopedijoje panagrinėti šitą klausimą, bet gal atidėsiu vėlesniam laikui.

    Šiaip visai įdomsu tas Alindžos kaimelis, kiek girdėjau ten netgi autobusai važiuoja iš kažkur į kažkur, tad blogiausiu atveju galima ir grįžti arčiau į civilizaciją, bet mums to visai nereikėjo. Visas kaimelis taip ant aukščiausio kalno sukeltas, tikriausiai, kad jūra neužlietų. Nes šiaip nežinau, kodėl reikėtų taip aukštai kaimą statyti. Nors... Iš kitos pusės galvojant prie jūros gal nėra pakankamai lygių vietų, o, be to, žmogus gi toks dalykas yra, kad negali sau vienas prie jūros gyventi, tad norint su civilizacija siektis vis tiek reikėtų ant kalno lipti ne vieną kartą , tad tikriausiai viso to ir norėta išvengti. Aš čia iš neturėjimo ką veikti per kalnus lipant visko tiek prigalvojau.

    O taip begalvodamas va tiesiog žiūriu, gi vienas namukas, atseit restoranėlis ar kavinė, pasielgėm nelabai gražiai, nes nusprendėme, kad reikėtų išgerti arbatos, Turkija juk garsėja ta savo juodąja arbata, tad bevalgantiems šeimininkams liepėme kaisti arbatą. Šeimininkė nebuvo labai patenkinta, bet nepurkštavo. Ir ateina ji su savo termosu (arbatos kaisti nereikėjo, ji visada ten užkaista), su dviem netgi termosais, vienas arbatinukas mažesnis, su plikalu, kitas – didesnis, su karštu vandeniu. Maždaug kaip anksčiau seniai seniai mažame arbatinuke plikydavo arbatą, o vėliau skiesdavo. Tai kaip suprantu turkai ar kažkas iš Viduržemio jūros prisidėjo prie tokio arbatos gėrimo, gal reikėtų atgaivinti. Iš tikrųju tai šeimininkė nebuvo labai nepatenkinta dėl to, kad mes vidury jos pietų paprašėme arbatos, nes vėliau pati pasiūlė: gal dar, gal pakartoti, vieną kartą pakartojome, bet kitą ne. Buvo kaip ir beveik laikas grįžti atgal, nes toliau eiti neapsimokėjo, o kiek jau nueisime, tiek vis tiek reikės grįžti atgal.

    Tad vėl į aukštą kalną, labai aukštai lipti nereikėjo, nes nelabai buvome ir nulipę, vėl keli vėžliai (pilna tų vėžlių ant aukštųjų kalnų pas juos), kur dar sutikome porą užsieniečių, katrie irgi ten valkiojosi iš neturėjimo ką veikti, jie papasakojo, kad ten kažkur apačioje yra kriokliai ir dar kažkas, nusistebėjo, kad aš vaikštau su šliurėmis (nesuprantu, ko ten stebėtis, aš visada vaikštau su šliurėmis) ir šiaip daugiau nieko gera nepasakė. Užtat dar už kelių metrų sutikome ir tuos turkus baisiai apsikrovusius. Kai dabar pagalvoju tai vis tiek gaila jų, tokį svorį vilkti į patį viršų, gal jie net nežinojo, kur išsiruošė prieš eidami... Nors paprastai į tokias keliones išsiruošę žmonės daugiau mažiau supranta, ką daro. Palinkėjome sėkmės ir pasukome krioklių link. Nes iš tikrųjų tuos turkus susitikome maždaug ten, kur kelias šakojasi. Šaka tiesiai ėjo ten, iš kur buvome atėję, šaka ne tiesiai, o į kairę (kaip juokingai tai beskambėtų) – prie krioklių. Ir viso kito.

    Bet kelias į kairę tam ir yra į kairę, kad su juo visokių nelaimių įvyktų. Po vieno prasišakojimo, buvo dar vienas išsišakojimas. Vėl į kairę ir į dešinę. Kadangi maždaug nuo tos dešinės pusės atėjo keletas šlapių užsieniečių, supratome, kad tie kriokliai tikriausiai bus ten. Ir tarp kitko Likijos kelias yra labai civilizuotas, maždaug ten, kur jau pradedi abejoti, kur eiti, dažniausiai būna kokia nors nuoroda, kad jei eisi tiesiai tai pražūsi, o jei kairėn – galą gausi. Vısai kaip pasakose. Tad pasukome dešinėn, prie krioklių. Jie buvo. Netgi visai vėsūs. Ir netgi maudytis buvo galima. Ką ir padarėme, tad labai geras dalykas tie kriokliai yra. Ir šiaip taip viskas ten romantiška, uodai netgi nepuola, labai rekomenduotina vietų. Nė vieno turisto. Nors spėju, kad jie ten pasirodo kartas nuo karto, bet tikrai ne taip dažnai, kaip kokiame Sofijos Sobore arba kokioje kitoje privalomai lankytinoje vietoje. Kadangi šiaip mes planavome eiti toliau, prie jūros, o kelias nuo krioklių lyg ir buvo, palei upę einantis, ir netgi lyg ir buvo nuorodos. O nuorodos juk sakiau, visame Likijos kelyje yra, ne tik užrašų pavidalu, bet ir rodyklių pavidalų, tad ten lyg ir matėsi kažkas panašaus į rodykles. Be to, prie pirmos rodyklės lyg ir buvo užrašas, kad prie jūros galima eiti dviem būdais: trumpesniuoju ir ilgesniuoju. Kadangi jau buvome prie krioklių, kurie buvo ant to trumpesniojo kelio, tai nusprendėme ir toliau eiti tuo trumpesniuoju keliu.

    Labai geras kelias. Palei upę. Vısą laiką. Kai pasidaro labai karšta, visada galima pasimaudyti ar apsipilti. Ir netgi labai gražu. Žalia visur, kartais lotosai žydi, kartais kitos gėlės žydi. Vienu žodžiu tikrai gražus kelias palei upę. Tik bėda, kad tas kelias tikrai nėra labai pritaikytas ėjimui. O jei visai atvirai, tai visai nepritaikytas ėjimui. Juo reikėjo šokinėti. Taip vienos uolos ant kitos, kartais pasilaikant už lianų, kartais tiesiog nagais į uolas kabinantis, nes daugiau nebuvo už ko užsikabinti, o neužsikabinus galima labai lengvai slystelėti, dribtelėti, galvą kur nors trinktelėti, koją nisktelėti, ranką suktelėti, ir taip visai netikėtai gal ir dvasią leistelėti taip toli, kad vėliau anoji jau ir nebegrįš. Vienu žodžiu pirmos uolos dar taip nieko atrodė, vėliau supratome, kad kuo toliau, tuo viskas bus gražiau, rodyklių jokių nesimatė, tad nusprendėme, kad gal vis dėlto tai nėra tas teisingas kelias, kokiu nors būdu užsikabarokime atgal ir einame tuo keliu į kairę.

    Kadangi kažkokiu būdu vis dėlto pavyko užsikabaroti atgal, tad laimingai sau ėjome tuo keliu po kaire. Tiesa, tas kelias po kaire dar dalinosi keletą kartų į kelią po kaire ir ne po kaire, bet vėliau jau tikrai tekdavo rinktis tą, kuris ne po kaire. Ir visai teisingai padarėme. Po kiek laiko mūsų keliukas susijungė su keliu palei upe. Gražus tas keliukas palei upę, sako, kad juo galima greičiau nueiti ten, kur mes ir bandėme eiti, tik va viena nelaimė, kad juo einant kartais tikrai bus pavojinga ir bus galima pasidžiaugti laisvuoju lipimu uolomis. Bent jau taip vadinosi tas dalykas. Nežinau, ar laisvuoju lipimu galima labai džiaugtis, vis pagalvojant, kad koja gali slystelėti, galva trinktelėti į kokį akmenį ir sąmonė taip lengvai skirstelėti tolokai, iš čia nematyti. Vienu žodžiu, laimingai pasiekėme Kabako pliažą. O jau pliažų pliažas, Lietuvoje tokių tikrai nėra. Nors beveik yra: smėlis, saulė, jūra (labai sūri tarp kitko, Baltijos tikrai ne tokia sūri), vanduo (šiltesnis nei Baltijoje), žmonių – gerokai mažiau nei Palangoje (kas man visai patiko), ir, žinoma, iš visų pusių kalnai. Ir pliažiukas toks mažiukas, viens du ir apeini viską, dar vienas bariukas, kur cigaretes pardavinėjo, viešbutukas, tikriausiai už penkiagubą kainą... Maždaug taip tikriausiai viskas atrodo ir Drugelių slėnyje. Vienu žodžiu, teigiamas dalykas yra Kabako pliažas, labai teigiamai ir įvertinau jį. Be to, ten yra tokia ola, į kurią galima tik įplaukti. Įeiti nelabai sekasi. Įeiti gal ir galima kokiu atoslūgio metu. Serkanas jau buvo pasakojęs, kad toje oloje tikrai prasideda visos Šachrazados pasakos ir turkiški mitai, tad visai gal ir buvo verta ten plaukti... Bet vanduo buvo šiek tiek šaltokas (gal ir ne Baltijos jūros lygio, bet vis tiek), jau ir einant prie tos olos teko kelis kartus koją išsisukti... Vısai ne dėl akmenų, o dėl to, kad kartais bangos panešdavo. Bet vis tiek... Gal ir geras dalykas visokios olos. Tiesa, niekas ten neplaukė.

    Grįžtant kelias vėl vedė per Šyvos buveinę, Heli pavėsinę, jogos centrą ir kitas ne tokias žymias vietas. Visiškai toje pačioje vietoje sėdėjo tas pats dėdė, kuris mus kaip ir pažino, vienu žodžiu, gyvenimas tekėjo sava vaga ir niekur neskubėjo. Čia tau ne kažkoks Niujorkas, kur turi griūti ir verstis per galvą, kad išgarsėtum.

    O mūsų Šyvos stovykloje virė gyvenimas. Bet irgi ne toks niujorkiškas. Tiesiog buvo atvažiavę Serkano draugai, kurie ruošėsi muzikos vakarėliui. Serkanas jau buvo pradėjęs pasakoti, kad va jau kai jie pradeda groti ir dainuoti, tai jau žinai. Aš tikėjausi, kad viskas iki ryto vyks. Nors, tiesą sakant, iki ryto visiškai nieko nenorėjau, kažkaip tą dieną nelabai norėjosi iki ryto sėdėti. Sinem jaudinosi ir nerimavo, ar tikrai viskas bus, kažkaip ji nepasitikėjo Serkano organizavimu, tačiau... Bus kaip bus. Vakarienei gavome giozlemų, tų pačių blynų su špinatais... Nesuprantu, kodėl anksčiau vaikiškose knygose visada rašydavo, kad špinatai yra tris kartus virškintas maistas ir niekam jis negali patikti. Visai skanūs tie špinatai (Korėjoje juos irgi valgo ir sakyčia visai nieko). Bet gi ne apie špinatus čia dabar laikas kalbėtis, artėjo muzikos vakarėlis.

    Tarp kitko visai neplanuotai tas muzikos vakarėlis sutapo su pilnatimi (tiksliau diena po pilnaties) ir mano gimtadieniu. Nıekas apie tai nežinojo, bet niekam ir nereikėjo žinoti. Taigi po vakarienės (su varpeliu, kaip visada), kai jau mėnulis patekėjo ir pliuškenosi Viduržemio jūroje, visi buvo nugrūsti į muzikos vakarėlį. Čia šiaip taip negražiai skamba, bet iš tikrųjų viskas buvo labai puiku. Skambėjo įvairios turkiškos melodijos (tiesą sakant, beveik vien tik turkiškos melodijos), žmonės visai gražiai dainavo. Dabar vardo neprisimenu, bet viena mergina labai gražiai dainavo. Atsigrūdo šuniukas Gogo, Šyvos stovykloje ir šuniuką augino. Tai tas šuniukas Gogo nusprendė pamiegoti per dainas. Neišauklėtas toks. Buvo galima netgi užsakyti dainas. Aš šiaip nieko neužsakiau, o Minu užsakė Tarkaną, ne tą dainą, kurią prieš penkiolika metų visos Europos klubuose grojo (su bučiniais), bet Yandim Yandim.

    Viskas baigėsi ne ta daina, buvo dar ir šokių, turkė Eili klausėsi Adelės, skambėjo kitos dainos, kažkas nuėjo anksčiau miegoti, kažkas vėliau, bet iki paryčių niekas nesėdėjo. Toks jau tas vakarėlis. Gal ir nieko.

    Po garsiojo vakarėlio visi ilgai miegojo. Tıkiuosi, kad ilgai, nes aš tikrai ilgai miegojau ir visai nenorėjau, kad su saule kas nors žadintų. Niekas ir nežadino. Šį kartą nebuvo jokio skambučio, tačiau už stalo sėdėjo visa šeimyna. Taip netgi visai daug tos šeimynos, ne tik nuolatiniai ir nenuolatinai gyventojai, bet ir Eili tėvai, atvažiavę iš Izmiro. Ne šiaip sau jie atvažiavo. Jiems kažkodėl atrodė, kad gyvenimas Šyvos stovykloje visai niekaip nėra susijęs su tradiciniu turkišku gyvenimo būdu, tad atvažiavo lyg pažiūrėti, lyg patikrinti, lyg dukrą atgal parsivežti. Taip iki galo nesupratau. Motina tokia tikra turkė, su juodu chalatu, skarele, kaip ir priklauso tikrai musulmonei, tėvas irgi... Mama net ašarą nubraukė apie kažką kalbėdama. Serkanas dar pasakė, kad labai gaila, kad jis tik dabar sužinojo apie Šyvos stovyklą, būtų jau seniausiai čia atvažiavęs gyventi, ir labai pavydi Eili, kad ji tokioje jaunystėje gali pabėgti nuo to turkiško tradicinio gyvenimo būdo. Vienu žodžiu, visame pasaulyje problemos panašios: yra tas tradicinis gyvenimo būdas, kuris savaime šiaip jau nėra blogas ar peiktinas, tik bėda, kad ne visiems jis tinka ar patinka. O didesnė bėda yra tai, kad kai kur nelabai leidžiama rinktis to kokio nors netradicinio gyvenimo būdo. Bet irgi ne apie tai juk.

    Laiko daug nebuvo, nors dar gana pakankamai buvo, bet vis tiek, nusprendėme pabandyti pasiaiškinti, kada važiuoja autobusas atgal į Fethiye. Šiaip nelabai tai rūpėtų, jei mūsų nelauktų autobusas pas fėjų kaminus. Negaliu pasakyti, kada važiuoja tas autobusas, nes Serkanas pasakė, kad jam reikia važiuoti į Fethiye, tad jis pakeliui mus nuveš. Kaip sakoma viena problema išspręsta, todėl ramia sąžine nusigrūdome į pliažą.

    Mums grįžus namo, ten virė darbas. Šyvos stovykla tuo metu dar nebuvo iki galo įrengta, reikėjo dar sutvarkyti kambarius, nes bent jau tuo metu buvo galima miegoti tik palapinėse. Tarp kitko dabar galima statyti ir savo palapines, jei kam labai reikėtų, be to, pas juos augo ne tik šuo Gogo, arklys, bet dar ir balandžiai. Kaip tik tuo metu buvo bandoma balandžių narvą perkelti į kitą vietą. Visi dirbo, bandė kilnoti tą narvą. Netgi šuo Gogo bandė padėti. Bet iš to jo padėjimo tai tiek, kaip pas mus sakoma, kad daugiau šuva būtų padėjęs, jei būtų nesistengęs padėti. Šiaip maišėsi po kojomis tiesiogine prasme. Į vijimus dėmesio nekreipė. Teko jį vilioti kamuoliuku. Beveik pavyko. Tiesa, jis tikriausi ne šiaip sau norėjo padėti, kažkaip jautė, kad tame narvelyje kažkas gera gyvena. Ir valgoma. Nes bent jau man atrodė, kad jis tikrai į tuos balandžius žiūrėjo šiek tiek seilę pavarvindamas. Tą dieną tiek ir tegalėjo: seilę pavarvino. Darbai šiaip baigti nebuvo, bet Serkamas jau susiruošė į Fethiyę ir paėmė mus. Prie progos.

    Ne tik mus paėmė, vėliau pakeliui paėmė dar vieną turkę, pavežė iki kažkur. Papasakojo, kad jis jau buvo nuėjęs tą Likijos kelią, o dabar su draugais ruošiasi Likijos keliu pravažiuoti, dviračiais, žinoma. Tad dabar bando treniruotis. Dėl raumenų nebijo, savo laiku tailandietišku boksu ar kažkuo panašiu užsiminėjo, baisiausia, kad tam tikrą laiką pavažiavus dviračiu šiek tiek skauda užpakalį. Bet jo treneris sakė, kad nieko tokio, per kažkiek laiko priprasi, ir nieko nebejausi. Beveik gal ir teisybę pasakė. Kadangi man teko dviračiu pavažiuoti irgi netrumpai, tai turiu pasakyti, kad beveik taip ir yra.

    Dar po kiek laiko paėmė ir vieną vokietę, irgi pavežė beveik iki Fethijės, o tiksliau iki Oludenizo ar kur ten. Vokietė buvo baisiai nustebusi, nes pirmą kartą šiame kelyje kažkas šiaip nusprendė ją pavežti. Papasakojo dar tokią linksmą istoriją. Ji irgi buvo praėjusi Likijos keliu, ir vieną kartą, šiaip sau beveikštant kažkur tuo keliu, sutiko vieną baltą moterį. Su kuprine. Tokią sau ramiai einančią. Kadangi tuose keliuose retai sutiksi pėsčiomis einančius žmones, tad visai natūralu, kad vokietė jos paklausė: kur einate. Atsakymas buvo: į Kiniją. Žinoma, vokietė sureagavo labai natūraliai: At-si-pra-šau. Bet, pasirodo, kad viskas buvo išgirsta labai teisingai. Tiesiog tos kitos moters svajonė nuo senų laikų buvo: pereiti Šilko keliu. Tik bėda, kad tas ėjimas Šilko keliu trunka ne dieną ir ne dvi, ir netgi ne mėnesį, o bent jau trejetą metų. O gal penketą. Tad reikia kažkaip tą laiką rasti. Ir va būtent tada ji turėjo tuos penkerius metus laisvo laiko, tad nusprendė, o kodėl gi ne. Tad ir išėjo, tikriausiai nuo Stambulo pradėjo, Šilko keliu. O šiaip man atrodo, kad ta vokietė gyvena Turkijoje, ištekėjusi už turko. Kažkada tikriausiai buvo tokia mada. Ji netgi tikriausiai ir kalba turkiškai, nes bent jau pati sakė, kad kažkada mokėsi turkų kalbos. Jos bendraklasiai, o jei tiksliau – beveik vienos bendraklasės, buvo visos tokios moteriškės, kurios iki ausų įsimylėjo turką (kurį nors vieną), atvažiavo tikriausiai ištekėti ir tam mokėsi turkų kalbos. Kad kaip nors išgyventų.

    Maždaug taip visai linksmai pasiekėme Fethiję. Atsisveikinome su Serkanu ir keliavome į savo viešbutį, pasiimti daiktų ir laukti to autobuso pas Fėjų kalnus. Taip tikrai laukti, nes bilietą pirkome viešbutyje, ir šeimininkas pasakė, kad mus paims tiesiai iš viešbučio, penktą valandą, prašome nevėluoti.

    Šiaip tikrai mes ir nevėlavome, netgi buvome gerokai anksčiau nei reikia. O liepta tikrai – penktą valandą. Kitose valstybėse dažniausiai liepia pusvalandžiu anksčiau pasirodyti, nors realiai būtų galima ir penkiolika minučių vėliau. Viskas tvarkoje, štai jūsų daiktai, mašina jau atvažiuoja, bus už kažkiek minučių. Pagalvojome, kadangi dar visai daug laiko, tai galėtume ir gal alaus išgerti. Šeimininkas nieko nesakė. Bet nespėjome atidaryti butelio, kai mašina atvažiavo. Iš pradžių, lyg buvo sakyta neskubėti, bet kažkaip jautėme, kad vis dėlto skubėti reikia. Vienu žodžiu lipame į tą automobilį... Bet, pasirodo, su alumi lipti negalima. Įdomu, ar dėl to, kad mes pulsime laistyti alų, ar dėl to, kad musulmoniškose šalyse gerti alaus negalima, ar šiaip dėl ko. Vienu žodžiu, sunervino šeimininkas, kuris kaip ir neperspėjo, kad gal negerkite. Bet taip visada būna.

    Žinoma, nuvažiavus į autobusų stotį teko dar ilgai laukti, tad tą nebaigtą alų galėjome išgerti. Žinoma, kitą butelį, nes anojo niekas neleido pasiimti su savimi. Kartu su mumis važiavo dar dvi amerikietės. Bent jau aš taip galvojau, bet pasirodė, kad jos australės, bet visos jos vienodos. Visada įdomu važiuoti tais autobusais. Iš pradžių niekas labai netrukdė, turi sau filmus (turkiškai), muziką ir važiuoji sau ramiai. Štai Marmario miestukas, pusės valandos pertrauka ir toliau. Bet įdomiausias dalykas, kad bevažiuojant prasidėjo naktis, ir galiausiai atėjo toks laikas, kuris vadinasi miegoti. Tik, kaip visi suprantate, ne visiems tas laikas „Miegoti“ ateina tuo pačiu ar panašiu metu. Va toms australėms jis atėjo gerokai vėliau, o prieš tai reikėjo kukuoti, klykti, žviegti, ir šiaip jei atvirai flirtuoti su aptarnaujančiu personalu. Tai interneto joms reikia (autobuse lyg ir turėjo veikti), tai persėsti, kur nors, tai dar kokios nors nesąmonės. Visiškai iš kantrybės neišvedė, tačiau bandymų buvo daug ir nemaža.

    Toks jau tas Likijos kelias. Kažkokių senosios civilizacijos stebuklų nematėme, bet tam ir yra proga dar kartą ten apsilankyti. Kada nors. Kas už?
    Friday, May 16th, 2014
    11:55 am
    Gipsinės vonios ir likai (kilimo nuo Likėnų) Turkijoje
    Šiaip aš asmeniškai neturiu nieko prieš nei prieš kines, nei prieš kinus, kaip tautą, yra ten nemažai nuostabių žmonių (vis dėlto viena seniausių pasaulio civilizacijų), nei šiaip prieš bet kokią kitą tautą, o jei ir pasitaiko kokių nesusipratimų, juk vėliau tai tampa labai geru kelionės prisiminimu (gal ir nelabai geru, bet vis tiek prisiminimu, o juk visi prisiminimai tik praturtina mūsų istorinę patirtį). Taip buvo ir su šiomis kinėmis. Sakykime, tai buvo šioks toks nesusipratimas, nesusivaldymas, prastas darbo organizavimas ir šiaip tikriausiai ne ta mėnulio fazė.
    O prasidėjo viskas taip. Kaip jau sakiau, bilietų tikrintojas ir autobuso palydovas sakė, kad galime sėsti, kur norime, kadangi ant bilietų vietos nebuvo nurodytos. Taip visi ir padarė. O autobusas buvo tikrai ne tiesioginis sustodavo tai viename, tai kitame mieste, įlipdavo ir išlipdavo žmonės, vienu žodžiu vyko gyvenimas. Tačiau pasirodo, kad kai kurių žmonių bilietuose buvo užrašytos vietos, ir tie žmonės, žinoma, norėtų sėdėti tose vietose. Taigi viename iš pakelės miestų ar miestelių, įlipo kelios turkės su vaikais, kinės tuo metu išlipo pamankštinti kojas ar ledų kokių nusipirkti ir parūkyti, gal dar į tualetą nueiti, visko gi prisireikia kelionėse, ir vienos iš turkių vieta buvo būtent ta, kur sėdėjo aršiausia kinė. Nepasisekė jai. O dar ta aršiausia kinė buvo vienintelė, kuri kalbėjo angliškai. Tai jai suteikė pasitikėjimo sparnus ir dar daugiau aršumo. Nepasakyčiau, kad turkė irgi buvo dievo angelėlis, nes pamačiusi, kad toje vietoje, kur ji turėtų sėdėti jau yra padėti kažkieno daiktai, ramiausiai perkėlė kažkur kitur, kad nemaišytų, ir su mergaite įsitaisė savo vietose. Įsitaisymą pateisinti dar galima, bet daiktų nukėlimas... Kaip čia pasakius.

    Taigi grįžta kinė, pamato bardaką ir ima kelti skandalą. Ir dėl to, kad kažkas sėdi jos vietoje, ir dar dėl to, kad tas kažkas jos daiktus kažkur perkėlė. Juokingiausia dalis, kad turkės angliškai nekalba, tai kinei suteikė dar daugiau pranašumo ir aršumo: „Neišsilavinę tamsuoliai, net anglų kalbos nemoka“. Ji taip nepasakė, bet esu šimtu procentu garantuotas, kad taip galvojo. Žinoma turkės bandė tarptautine gestų kalba parodyti savo bilietus, bet kinė nesuprato, o gal apsimetė nesuprantanti. Nežinia kuo viskas būtų baigęsi, jei nebūtų atėjęs autobuso palydovas. Bet šiaip kaip ir priklausė jam ateiti, nes tą košę, jei taip atvirai, užvirė jis. Pradėjo vertėjauti. Žinoma, kinė išsakė savo nuomonę apie tai, kad jos daiktus kažkas lietė. Negražu, sutinku, pateisinu. Bet viską buvo galima pasakyti šiek tiek kitokiu tonu, ko dauguma kinų nesugeba. O linksmiausia dalis: „niekur aš neisiu iš savo vietos, man labai patinka mano vieta, aš...“ Visko neprisimenu, bet argumentas buvo užmušantis. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsis, nes autobuso palydovas nelabai ruošėsi kaip nors spręsti problemą, tiesiog aiškino, kad kinei reikia persėsti ir pan. Čia išstojo turkė, tikriausiai supratusi, kad geriau durniui duoti kelią, bus mažiau problemų, ir pasakė, kad tiek tos, tegul ji sėdi toje SAVO VIETOJE, man nesunku persėsti. Tuo viskas ir baigėsi.

    Bet pagalvoju, kad nuostabu, kaip žmonės elgiasi užsieniuose. Ir tarp kitko tai visiškai nesusiję su tautybe, pilietybe ar kokia kitokia priklausomybe. Pastebėjome jau išvažiuodami iš Stambulo. Mūsų autobusas vėlavo. Nelabai daug, gal pusvalandį, gal šiek tiek daugiau, bet esmė, kad vėlavo. Netgi susėdus į autobusą, vėluojantį, jis išvažiuoti vis neskubėjo. Būna. Pasitaiko. Žinoma, kad nervina. Bet juokingiausia, kad dėl to didžiausią triukšmą pradėjo kelti indai. Gal ne indai, gal pakistaniečiai ar bengalai, bet kažkur iš to krašto. O kada, o kodėl vis nevažiuoja ir pan. Labiausiai tai patiko Minu, beveik susiruošė jų paklausti: ar žinote, kiek autobusai ir visokie traukiniai vėluoja jūsų šalyje. Ir tikitės puikesnio aptarnavimo svetimoje? Ir dar bandote skandalą kelti? Nors, žinoma, jie savo šalyje tikriausiai priklauso kokiai aukštesnei kastai, tad ten dažniausiai su paprastais pasauliečiais tikriausiai vienu transportu niekada ir nevažinėja. Galbūt netgi galvoja, kad visur taip turėtų būti. Koks margas tas pasaulis, iš tikrųjų, net už genį margesnis, kaip lietuvių liaudies patarlė sako.

    Bet žiūrint iš kitos pusės, tas kinių ir turkių konfliktas kelionę padarė gerokai įdomesnę. Tad negali jų baisiai kaltinti. Iki Denizli, kur mes turėjome persėsti į kitą autobusą, ir taip važiavome vos kokias tris valandas, o dėl visokių tokių stebuklų, viskas atrodė dar greičiau.
    Pasiekus Denizli stebuklai ir pasakos nesibaigė. Kinės irgi važiavo į Pamukalę. Taigi vėl važiuojame tuo pačiu autobusu. Ir kinės, tiksliau aršioji kinė vėl pradėjo rodyti spektaklius. Kelionė nuo Denizli iki Pamukalės: tik koks pusvalandis, o gal dvidešimt minučių, bet aršioji kinė nusprendė išnaudoti tai visokeriopai. O jei visai atvirai, tai visai ne visokeriopai, bet vienu vieninteliu klausimu: tai kurgi yra tas Hierapolis su gipsinėmis voniomis, ir kur jai vėliau reikės ieškoti autobuso. Turkas kantriai aiškino. Aš supratau iš pirmo karto, Minu irgi, iš antro karto išmokome mintinai, o kinė perklausė to paties dar dešimt kartų. Nežinau, gal tiesiog norėjo patikrinti informaciją, gal pas juos taip įprasta. Bet jei atvirai: po penkto karto man atsibodo. Gerai, kad mes labai greitai pasiekėme tą Pamukalę, supratome, kad kinės tikriausiai neliks nakvoti, o o grįš atgal į Selčuką, todėl ramiai ir kuo greičiau dingome iš autobuso į Artemidės Joruk (nežinojau, kad yra ir tokia Artemidė, bet tikriausiai yra) viešbutį, kuriame buvo visko. Didžiausias baseinas. Nežinau, gal jis kažkam ir reikalingas, tikriausiai reikalingas, nes pačioje Pamukalėje be gipsinių vonių ir Hierapolio beveik nieko nėra, betgi ne mano reikalas, kam tas baseinas, svarbiausia, kad viešbutyje būtų vietų. Šiaip tikėjausi, kad jų turėtų būti, nes kiek supratau: Pamukalėje mažai kas liekas nakvoti. Vietų buvo.

    Kadangi pasiplaukioti baseine galima bet kuriuo metu, tuo metu vis dar švietė skaisti ir spiginanti pietų saulė, tai iš pradžių nusprendėme eiti į tas gipso vonias ir apžiūrėti šventąjį Hierapolį. Nors jo šventuoju vadinti kaip ir nereikia, jau pats žodis Hierapolis reiškia, kad tai yra šventasis miestas, taip kad gaunasi kaip ir sviestas sviestuotas.

    Nespėjai praeiti nepagrindine Pamukalės gatve, kur vienoje pusėje kepa giozlemus, o kitoje yra dėdės parduotuvė (taip ir vadinasi Dede market), ir prieš akis jau kyla ne senovinio Hierapolio griuvėsiai, o aukščiausias balčiausias kalnas, spindintis mėlynai dangaus žydrynėje, ir daugybė visokių turistų belipančių to kalno šlaitais. Priešais tą kalną prabangiausias viešbutis, irgi su baseinu. Tai tikriausiai kokia Pamukalės mada: kaip dar privilioti turistą pasilikti čia ilgiau nei trims valandoms. Betgi reikia ir vietiniams kaip nors ir iš ko nors gyventi, o trims valandoms atplaukiančios turistų minios vis tiek nepalieka tiek daug pinigų, kiek pasiliekantys kad ir vienai nakčiai. Bet juk ne apie tai.
    Susimoki už įėjimą keletą lirų (kaip jau ir įprasta Turkijoje, visada susimoki už kažką), ir gali sau ramiausiai kartis aukštyn, per tas gipso vonias ir kalkakmenių baseinus, gulėti mineraliniuose vandenyse ir jausti kaip grįžta jėgos, grožis ir jaunystė. Tik įbrendi ir iškart nusibraukia penkeri metai, o pagulėjus kiek ilgiau ir visas dešimt. Reikia per daug neįsijausti gulint tose voniose, nes jei blogai apskaičiuoji, gali apskritai kūdikiu tapti per ilgai pagulėjęs. Nors gal tai ir nebūtų baisiausia problema. Sunkiau tikriausiai būtų grįžti namo, nes juk visi nepilnamečiai privalo turėti tėvų leidimą keliauti po užsienius, ir pasinė nuotrauka tikriausiai nelabai būtų panaši į gyvą paveikslą.

    Taip vis begalvodami ir besifotografuodami lipome viršun, su milijonu kitų turistų, tarp kurių buvo netgi lietuvių. Kaip spėju, tie lietuviai tikriausiai ne su lietuvių, o su rusų grupe važiavo. Nors nesu tikras, bet visko gali būti. Neklausiau ir nekalbėjau tuo klausimu, buvo aplinkui ir daugiau ką veikti, o ne užpuldinėti niekuo nekaltus keliautojus su kvailais klausimais.

    Kai visas tas travertinines vonias perėjome ir užlipome į patį viršų, nusprendėme pereiti ir per patį nekropolį. Dauguma turistų ten net neina, todėl iškart užplūdo ta dieviška kapinių ramybė, nors pačių kapinių nelabai matėsi. Mes vis dar buvome gipso baseinuose, kur pačiame vidury kažkas į senovinį kapą stovėjo. Šalimais valkiojosi ir turkų jaunimas, kuris nusprendė išmokyti ir naujo turkiško slengo (jis tikriausiai jau pasenęs, bet gal vis tiek). Žinoma, kaip ir priklauso tokių valstybių gyventojams, jie buvo labai patenkinti ir didžiavosi, kad pas juos, Turkijoje, yra tokia nuostabi vieta: gražu juk, ar ne. O turkiškai super: on numara, kiek supratau, tai dešimtas numeris. Kažkaip įdomiai jie skaičiuoja, pas mus tikriausiai būtų pirmas numeris, o gal tai reiškė dešimt balų? Šiek tiek logiškiau tai skambėtų.

    Bet nesvarbu, ar tai dešimtas numeris, ar koks kitas, vis tiek visi tie melsvai is baltai spindintys travertinų baseinai su mineraliniais vandenimis atrodė gražiai.

    Nekropolis. Daug kapų. Vieni vienokie, kiti šiek tiek kitokie, prifotografavau iki soties, visų kapų netgi nespėjau apžiūrėti, viduje šiaip nieko nebuvo, bet jei eiti per visus kapus, tada nebūtų likę laiko kitoms gėrybėms, kurių irgi buvo daug.

    Tiesiai prieš kapus: Bizantijos, o gal ne bizantijos, gal graikiški, vienu žodžiu tokie senoviniai vartai, kurie veda tiesiai į pagrindinę Hierapolio gatvę, abiejose gatvės pusėsė kyla namų griuvėsiai, o jei labai atvirai: tai tiesiog namų fasadai. Bet užtat ten gaunasi labai geros nuotraukos. Ypač kai šortais ir kitais šiuolaikiniais rūbais apsirėdę žmonės išnyksta iš ekrano. Bet negali labai skųstis tais šiuolaikiniais žmonėmis, nes jų tikrai nebuvo labai daug ir jokio vaizdo negadino. Man net įdomu pasidarė: žinoma, mineraliniai vandenys ir gipsinės vonios jaunystę grąžina, ten pagulėti galima, bet jei jau užlipom į viršų ar niekam nekyla mintis dar pasibastyti. Ar visi jau tiek prisižiūrėję antikos grožybių, kad dar viena gatvė su vartais jau niekam jokių emocijų nesukelia. Na, bet čia jau jų reikalas, aš tuo metu radau netgi tualetą. Netgi gerai išsilaikiusį. Kaip suprantu viešąjį tualetą, bent jau tuo metu, kol jis buvo naudojamas tikriausiai buvo viešasis tualetas. Ir netgi neužtvertas kaip Efese ir be jokių užrašų „Nesinaudoti“. Naudotis gal ir šiaip niekam nekiltų mintis, bet bent jau užlipti ant jo tikriausiai kai turėtų kilti. Įdomūs tie tualetai. Tiesiog skylutės išrikiuotos, sėdi sau ramiai, kalbi su kaimynu apie politiką, atlikinėji reikalą tuo metu. Kinijoje iki šiol panašių tikriausiai pilna, nors gal ir ten kažkas jau pasikeitė.

    Hierapolio gatvė nebuvo labai jau ilga, greitai pasibaigė, ir atsirandi kažkokiuose laukuose, ne ryžių ir ne rugių, šiaip laukuose, po kuriuos paklaidžiojęs randi baziliką. Vėl keletas kultūrinių antikos sluoksnių. Ne gausiai išlikusi toji bazilika, bet užtat ant kalno dar aukščiau matosi ir kiti griuvėsiai, o pačioje tolumoje: dunkso didžiulis amfiteatras. Nemažas visai amfiteatras. Minu vis bandė prisiminti, ar čia tas teatras, kurį jis prisimena, ar gal visai kitas.

    Tas nemažas teatras irgi, žinoma, palieka nemažą įspūdį, tad ten valkiojosi jau daugiau turistų. Tačiau šitas buvo pusiau remontuojamas, tad visajo didybe buvo galima grožėtis tik iš pat viršaus, nes tiek skėnė, tiek pradinės eilės buvo visiškai užtvertos, o vaikščiojantys turkų statybininkai bandė lipdyti Apolono ir jo mūzų galvas iš gabaliukų, bei puošti fasadus jonėniškais ir dorėniškais ornamentais. Matėsi, kad šita vieta tikriausiai pakankamai gausiai lankoma, nes draudžiantys užrašai mirgėjo iš visų pusių visomis kalbomis. Lietuviškai nebuvo.

    Tiesiai po pačiu teatru yra ir paties Apolono šventykla. Žinoma, iš jo irgi likę ne daugiau nei kelios kolonos, tačiau ten buvo dar ir sieros šaltiniai. Šiapi tie sieros šaltiniai ir kitos dujos yra ne pačioje Apolono šventykloje, o šalimais – Plutono šventykloje, Plutono vartuose, pačioje seniausioje Hierapolio šventykloje, kur kažkada, gal ir dabar iš žemės trykšta sieros ir kitos dujos, mirtinai pavojingos žmonėms, tačiau senoviniai žyniai žinojo kaip to išvengti ir dėl to būdavo baisingai pripažinti paprastų žmonių. Vienu žodžiu, kaip ir dabar panašiai vyksta. Viso šito gal nelabai ir žinočiau, jei tuo metu kaip tik keliems žmogeliams, kuriems buvo įdomu, gidas papasakojo, šiaip tas pats dar visose knygose parašyta, o aš puse ausies klausiausi, ką jis ten pasakojo.

    Maždaug tuo visos Hierapolio grožybės baigėsi, tad buvo galima grįžti prie gipso vonių ir mineralinių vandenų, dar šiek tiek pasijauninti. Ten vėl buvo pilna visokių turistų iš Rusijos ir Korėjos ir kitų pasaulio kraštų, dar daugiau kinų, kurie prašė, kad juos nufotografuotumėme (neprašė kartu fotografuotis, pagarba jiems), ir kito tautybių atstovų.

    Vėl grožėjomės tais gipsiniais ir travertiniais baseinais, mineralinėmis voniomis, atjaunėjome iškart kiekvienas po dešimčia metų, tie kurie nepasisaugojo, mačiau ir visai suvaikėjo, bet šiaip iš idėjos tenka teigiamai vertinti visus tuos grožius ir mėlius, atspindinčius dangaus žydrynę. Beveik kaip Junanio ryžių terasos viskas atrodo. Tik man vėl iškilo klausimas: jei tų žmonių čia tiek daug, kurie aikčioja ir klykčioja prie kiekvieno baseino, nejaugi tikrai niekam niekam niekam neįdomu Hierapolis. Negaliu pasakyti, kad jau visai visai niekam, buvo keletas žmogystų besibastančių. Aišku, reikia būti dėkingam, nes gali visu tuo neišpasakytu antikos grožiu (gal ne visai neišpasakytu, bet vis tiek „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai“, gerai, kad ten klimatas sausas tai pelėsiai ir kerpės taip gerai nesidaugino kaip kokioje „Trakų pilyje“) džiaugtis beveik visiškoje ramybėje, čiulbant paukšteliams, lakštuojant lakštutėms, čirpiant svirpliams ir cikadoms. Beveik pasijaučiau kaip Korėjoje.

    Prie pat įėjimo į Hierapolį buvo didžiausias restoranas su šventomis ir gydančiomis mineralinėmis voniomis, kaip supratau, būtent ten dauguma turistų ir užstrigdavo, atjaunėdavo ir suvaikėdavo, tad iki šventojo miesto daugelio jų kojos ir nebenunešdavo. Bet jei jiems nuo to geriau, kodėl man turėtų būti blogiau. Žinoma, kad ne. Pačioje viršūnėje, besigėrint travertinais ir amfiteatru iš skirtingų pusių, galima išgerti kokios kavos ar alaus (netgi ne visai brangiau nei apačioje), kuo daugelis ir užsėmė. Pvz., korėjiečių grupė, kurie dar aptarinėjo visus iš eilės, kad ir kokius rusų turistus. Žinoma, rusų turistai irgi nelabai garsėja kaip baisiai išauklėtos kaimenės, tačiau bent jau ten jie niekuo per daug nesiskyrė nuo visų kitų. Gal tik tuo, kad vaikščiojo be kokių marškinių, bet pusė europiečių ten taip elgėsi. Korėjiečiams, o daugelis jų buvo pagyvenusių, tai labai krito į akis. Taip labai baisiai neaptarinėjo, bet iškart pastebėjo tą kultūrinį skirtumą, kad va korėjiečiai niekada su taip neleistų viešoje vietoje pasirodyti, na europiečiai. Galvojau, kaip gerai, kad tai vis dėlto buvo europiečiai, tai jiems neteko nusižagsėti, visgi europiečiams daugiau atleistina ir pateisinama, o va jei būtų kokie penki kinai taip praėjo, tai visos korėjietės jau taip būtų prakudakavusios, kad tais atvejais, geriau nesuprasti apie ką kalba šalimais sėdintys žmonės. Visgi rasizmas, ypač tas aiškiai paslėptas, bet ryškiai išreikštas, dar gana gajus visame pasaulyje, ir tikriausiai artimiausiu metu niekur nepasidės.

    Besileidžiant žemyn išgirdome švilpuką. Ne, tai ne mums, ir ne kokiems užsienio turistams, o vietiniams turistams. Tikriausiai iš Stambulo. O gal iš kur kitur. Kurie nusprendė, kad reikia geresnių kadrų, palipti kažkur aukščiau, nes va kaip gražiai aš šitame fone atrodysiu. Negalima. Iš idėjos kaip ir visada ir visur: nuo vieno palipimo nieko juk neatsitiktų, bet jei pradėtų kiekvienas laipioti, kur nori, juk greitai visi tie travertinai, gipsai ir kartonai nugarmėtų žemyn ir užtvindytų visą Pamukalę. Spėju, kad Pamukalės užtvindymo ten visi mažiausiai bijojo, bet laipioti bet kur vis tiek niekam neleido.

    Kadangi po Hierapolio visos kitos Pamukalės įžymybės, kurių labai daug ir nebuvo, beveik nublanksta, tai reikėjo imtis kokių nors kitokių įžymybių, kurios gal ir ne tokios žymios kaip gipsinės vonios, bet vis tiek galbūt ir visai vertos pabandyti. O tai buvo giozlemai. Šiaip tokie blynai, dideliausi, per tris keptuves kepti, ploni ploni, į katruos įvynioti tai špinatai, tai sūriai, tai varškė, tai šiaip kas nors, o dažniausiai viskas kartu. O kad būtų autentiškiau, viena teta sėdi priešais įėjimą ir viską kepa. Šiaip tikriausiai ir dėl autentiškumo ji ten sėdi, ir kad klientų pritraukti, bet tikriausiai ir šiaip ji visai gerai sugeba gaminti, tad tikriausiai didelės klaidos nepadarėme atsisėdę prie baseino jų užkąsti. Jau sakiau, kad čia Pamukalės mada: baseinas prie kiekvieno kampo. Tiesą sakant, tas baseinas, prie kurio mes sėdėjome, visai nepriklausė restoranui, kitam viešbučiui, bet vis tiek. Betgi ne dėl baseino sėdome valgyti tu giozlemų.

    Po visų giozlemų dar perėjome per visus turgus ir parduotuves, ypatingai dėdės ir dėdienės parduotuvę, sužinojome kiek kas kainuoja, pavyzdžiui, vynas, ne visai brangiai netgi turiu pasakyti, negaliu pasakyti, kad labai pigiai, bet vis tiek. Grįžus į viešbutį sužinojome, kad alkoholio įsinešti negalima, o jau buvau galvojęs, kaip čia vyno butelį gersime prie baseino. Ne šiaip sau neleidžia, kad ten musulmoniškas kraštas ar dar kas nors, neleidžia dėl to, kad pats viešbutis pardavinėja tiek alų, tiek vyną, tiek visą kitą, tad atseit verslą jiems gadins. Nusprendėme negadinti jiems verslo ir to vyno nusipirkti. Bet kai pasakė kainą, tai netgi nustebau: dvigubai daugiau nei dėdės parduotuvėje. Žinoma, suprantu, kad gali būti brangiau nei šalimais esančioje parduotuvėje, tačiau dvigubai: tai jau šiek tiek per daug. Tad nusprendžiau jiems gadinti vis dėlto verslą. Negalima iš lauko – tai negalima, bet iš jūsų irgi nepirksime. Alaus kaina nebuvo tokia skirtinga. Pabandžiau paplaukioti baseinu: vanduo šaltas ir chloruotas. Visai ne jūros vanduo. Išlepę tie keliautojai šiais laikais.

    Pradėjus temti dar pabandėme pasivaikščioti po Pamukalę, gal kas gera ten bus, tačiau labai daug ko gera nebuvo. Nieko gera ir neradome, tik daug viešbučių su baseinais, beveik visi buvo tušti. Dar pabandėme pasiaiškinti kokis kompanijos mus galėtų nuvežti iki Fethijės... Greičiausiai beveik visos, kainos beveik panašios, o kai kurie dėdės nepatiko. Nes pirmas klausimas: jums gal į Selčuką. Kadangi nereikia, nes mes ten jau buvome, tada į Fethiję. Vienu žodžiu iškart aiškiai parodo, kad puikiai žino apie visus keliautojus, kur jiems reikia ir ko reikia. Šiaip beveik teisingai atspėjo, bet jei jis sau leidžia vaizduoti pasikėlusį ir suprantantį, tai kodėl mums irgi nepavaizdavus tokių pačių: pinigus juk mes mokame. Jei taip atvirai. Bet čia jau kita istorija.

    Mūsų viešbutyje niekas nesiruošė jokių vakarienių duoti (dažniausiai ir neduoda, užtenka bent to, kad pusryčius pasiūlo), teko eiti ieškoti, kur dar čia būtų galima ir pavakarieniauti. Šiaip jau Pamukalėj didelės problemos pavalgyti nebuvo, eini ta pagrindine gatvyte, žiūri, praeini giozlemų tetulę, nes jau ten valgėme, kitas giozlemų vietas irgi, nes tą dieną giozlemus jau buvome valgę ir tada pasukame prie... Radome dėdės Mustafos restoraną. Negaliu pasakyti, kad labai jau radome, daug ieškoti ir nereikėjo. Dėdei Mustafai labai patiko, kad pas jį užsuko korėjietis (lietuviai didelio įspūdžio nedaro, nekeista, vis tiek laiko kokiais rusais ar vokiečiais, kurie sau didelės garbės nėra sau pasidarę, negaliu pasakyti, kad lietuviai kur nors būtų didesnę garbę pasidarę), nes... Kažkuo jis ten susijęs su Korėja, ar tai kovojo Korėjos kare, ar tai pas jį labai dažnai korėjiečiai užsuka, ar dar kažkas. Labai nesiaiškinau, nes netgi ne su manimi kalbėjo, tačiau kalbėjo. Korėjietiškai kalbėjo tarp kitko ir nepasakyčiau, kad labai blogai. Vien dėl to. Iš tikro tai ne vien dėl to, kadangi apie vyną jau buvome galvoję nuo seniau, tai paklausėme, kiek pas juos kainuoja vynas. Ir kaip bebūtų keista: kainavo jis gerokai mažiau nei viešbutyje. Įdomiai jie ten verslą daro. O mums koks skirtumas. Toks tas gyvenimas pas juos Pamukalėje.

    Pusryčiai kaip visada buvo tokie patys, tik vienas geras dalykas, kad šitame viešbutyje žmonių buvo šiek tiek per daug, todėl kiekvienam asmeniškai niekas nesiruošė nešioti jokių valgių, tiesiog ant stalo pridėta agurkų, pomidorų, batono, kavos ir arbatos, ir siūloma visiems patiems pasiimti tiek, kiek nori ir ko nori. Žinoma, labai jau, ko nori nebuvo, nes aš būčiau pageidavęs kokių virtų kalmarų ir gyvų austrių, tačiau mano pageidavimų tikriausiai niekas nebūtų supratęs. Bet užteko ir to, ko buvo, o ko daugiau reikia.

    Nespėjus išeiti iš viešbučio, vėl užpuolė visokie dėdės ir tetos, siūlydami važiuoti ten arba ten, nes juk visi puikiausiai žino, kad užsienietis su kuprine tikriausiai nesiruošia šiaip eiti kur nors pėsčiomis, turėtų turėti kokį kilnesnį tikslą, bet gerai, kad mes ir turėjome kilnesnį tikslą, kuris tikrai nebuvo susijęs su tais dėdėmis. Mūsų kompanija jau laukė mūsų. Šalimais buvo keletas japonų, šiaip jų buvimas žadėjo, kad kelionė tikrai nebus tokia įdomi, kaip su keletu kinų, tačiau pasirodė, kad tie japonai irgi važiavo visai ne ten, kur mes: į Afrodiziją. Kiek supratau, tikriausiai ne afordiziakų ieškoti, o irgi pasigėrėti antikos relikvijomis ir kitomis iškasenomis. Tad mūsų kelionė buvo be galo nuobodi. Dar reikia pridurti, kad autobuse nebuvo nei bevielio interneto (jo šiaip nebuvo ir kituose autobusuose, nors lyg ir žadėta), ir netgi asmeninio televizoriaus ekrano. Daugelis turkiškų autobusų gana išsivystę, turi savo ekraną, gali žiūrėti visokius filmus (iš pradžių teko išmokti naudotis tuo ekranu), filmai dažniausiai turkiški arba įgarstinti turkiškai, ausinės kartais neveikdavo, titrai dažniausiai būdavo ne korėjietiški, tad dažnai tekdavo žiūrėti tik judančius paveiksliukus, bet vis geriau negu nieko.

    Užtat ta proga, kad nieko ten nebuvo, sustojome Davčiu ar kažkaip panašiai besivadinančiame mieste išgerti arbatos. Visiems davė tos arbatos. Tik va kartu su mumis važiavo daug amerikonų, kuriems vien arbatos neužteko. Žinoma, penėti burgeriais, negi jie pasitenkins tik kažkokia arbata. Nusipirko sau čipsų ir koka kolos, jautėsi gerokai permokėję už ją, o vėliau visą kelią šiugždino tais čipsų pakeliais ir šiaip kėlė triukšmą. Kaip dažniausiai pas juos ir priimta elgtis. Tokie jie jau yra. Taip visai įdomiai ir pasiekėme Fethiję. Amerikonai iškart puolė gaudyti taksi, nes jie tikriausiai kitaip ir nesugeba keliauti, o aš iškart pasakiau, kad jokių taksi, nes iki ten, kur reikia važiuoja dolmušas. Kaip nors rasime.

    Pradžiai dar pabandėme išgerti kavos, kuri kažkodėl kainavo dvigubai daugiau, nei aš įsivaizduoju. Taip dažniausiai ir būna, kad visokiose panašiose vietose lupa daugiau, o dažniausiai specialiai turistams pasiūlo ir ypatingas kainas. Kad nepasirodytų viskas per pigu. Tokia jau keliautojų dalia. Užtat nevažiavome taksi, o pasirinkome kelionę dolmušu.

    O tai buvo kaip ir mano klaida, bet kaip ir geras pasirinkimas. Važiavimas dolmušu, žinoma, turi savo žavesio, bet iš kitos pusės reikia žinoti, kur maždaug išlipti. Sėdėjau įlindęs į žemėlapį ir dairiausia vienu metu per langą. Kad neduok dieve nepravažiuotume maždaug tos vietos, kur reikia išlipti (kadangi reikėjo nepravažiuoti maždaug tos vietos, tai buvo labai didelė tikimybė ją ir pravažiuoti, ką aš ir buvau numatęs). Nebuvau numatęs tik vieno dalyko: kad mes gerokai pravažiuosime maždaug tą vietą.

    Bet viskas nuo pradžių, labai greitai atsidūrėme beveik centre, jau matėsi ir mečečių minaretai ir muedzino balsas, šlovinantis Alachą bei jo nepakartojamą pranašą Muhamedą, jūra, jachtos, saulėlydis (jo dar nebuvo), romantika ir uostas. Viskas kaip ir pagal planą. Dolmušas važiavo maždaug ta kryptimi, kurios mums ir reikia. Centre daugelis žmonių išlipo, įlipo pora baltų amerikiečių, tad vis dar galvojome, kad važiuojame reikiama kryptimi. Beveik taip ir buvo. Galiausiai žmonių labai apmažėjo, išlipo netgi tie baltieji, ir likome tik mes vieni. Jau pradėjo kilti tas jausmas, kad mes gal ir pravažiavome, nors pagal mano paskaičiavimus, gal dar ir neturėtume būti pravažiavę, tačiau kai dolmušas sustojo, ir pasakė, kad čia jo paskutinė stotelė, o kelio toliau kaip ir apskritai nėra: supratau, kad tikrai jau esame pravažiavę. Dėdė vairuotojas nelabai žinojo, kur mums reikia, bet aš maždaug vis tiek galvojau, kad gal viskas nebus taip jau toli.

    Iš tikrųjų labai toli ir nebuvo (buvo kilusi mintis atgal irgi važiuoti dolmušu, tačiau tikimybė pravažiuoti reikiamą vietą vis dar liko, ir buvo gana aukšta, tad nutariau nerizikuoti), tačiau eiti su kuprinėmis ant pečių vidury dienos po nekepinančia saule (nes ten kartais ir šešėlių, metamų nuo medžių buvo) nėra pats maloniausias užsiėmimas gyvenime. Galiausiai netgi priėjome reikiamą viešbutį, kuris buvo šiaip ant kalno, tad teko dar ir ten užsikabaroti, ir sužinoti, kad jie neturi tokių kambarių, kurių mums reikia. Kaip visada: pirmas bandymas nesėkmingas. Antras buvo jau sėkmingesnis, kambariai buvo, tokių kokių reikia, kaina beveik tiko (pigiau vis tiek nesitikėjome rasti), internetas buvo, katalogas su viskuo, ką jie gali pasiūlyti irgi buvo, tad ko daugiau reikia. Ogi apžiūrėti Likijos paveldą, kuriuo garsėja ne tik Fetije, bet ir visas pajūris iki Antalijos. Antalija šiaip jau atkrito kaip privalomai lankomas turistinis objektas, tačiau Likijos kelias atrodė visai viliojančiai. Tiesą pasakius, tik dėl to ir įtraukėme Fetiję į savo planus. Žinoma, planai kaip visada buvo karališki: pereiti gal ir ne visu keliu, bet dalimi, pažiūrėti į visus kapus, ilgiausią Turkijos pliažą ir viską, kas tik bus pakeliui. Kadangi daug informacijos neturėjome, tad tikėjomės, kad viską ir bus galima pamatyti. Bet pradžiai juk galima ir tiesiog pačia Fetiję apžiūrėti, ir nuspręsti, ar apskritai verta tuo Likijos keliu keliauti.

    Žinoma, pats svarbiausias dalykas, kurį reikia apžiūrėti – tai uostas. Ir nors jau buvome matę iš toli, pravažiuodami, tačiau reikėjo pažiūrėti ir iš arčiau. Gal ką gera pamatysime. Daug labai ko gera nebuvo: tos pačios jachtos, vanduo, kažkur toli lyg ir matosi pliažas, o dar toliai dunkso didingai Rodo sala. Sako, kad tai jau Graikija, ir iš Fetijės galima nuplaukti iki Graikijos, o jei konkrečiau, pažiūrėti, kuriame taške stovėjo dar vienas iš Pasaulio stebuklų: Rodo kolosas. Beeidami iki uosto praėjome antikinio graikiško-romėniško amfiteatro griuvėsius, kur kadaise kovėsi gladiatoriai. Tikriausiai kovėsi, nes tuo metu viskas buvo remontuojama, ir į tą teatrą buvo įmanoma tik žvilgtelėti gerokai pasistiebus. Labai daug nesimatė. Užtat prie mūsų prisistatė kažkoks dėdė, kuris pasivadino kultūros ir gamtos saugotoju (ar kažkuo panašiu), ir pradėjo pasakoti, kas čia ir kada buvo, labai giliai nesiklausiau, nes viską ką jis pasakojo, buvo galima ir taip pasiskaityti, o konkretesnių faktų vis tiek būčiau neprisiminęs, ir dar neatmetėme tos galimybės, kad jis gal visai ne koks inspektorius, o šiaip apsimetėlis gidas, kuris už visokius pasakojimus vėliau paprašys susimokėti, ko tikrai nesiruošiau daryti.

    O tada jau tas romantiškiausias Fetijės uostas. Tiesa, nesu tikras, kad tai pats romantiškiausias uostas pasaulyje, ar bent Turkijoje, bet vis tiek – uostas: klykia žuvėdros, linguoja jachtos, balti europiečiai gaivinasi alumi ir kitais gaiviaisiais gėrimais, kažkas ruošias arba jau grįžo iš pliažo, palmių šakos linksta nuo datulių svorio. Vienu žodžiu, viskas kaip ir priklauso uostui. Dar stovi tarptautinis terminalas su tiesioginiu keltu į Rodo ir ekskursija po Rodo kolosą, kurio jau seniai nėra (visur ir visada taip turistus apgaudinėja). Vienu žodžiu, nieko ypatinga.
    Pačiame miesto centre, kur iš vienos ir kitos pusės driekiasi ilgiausios turgų gatvės stovi likų kapas. Taip, tų pačių likų, kurių kelias tiesiasi palei visą Turkijos pajūrį (žinoma, kad ne visą, tik dalį, bet ir tų užtenka: penki šimtai kilometrų). Iškart matosi, kad ornamentai šiek tiek kitokie, palyginus su tais, kuriuos jau matėme Efese, Selčuke ir kituose antikiniuose miestuose bei kaimuose. Bet iš to kapo tik tiek ir telikę: ornamentai. Gal viduje kas nors ir daugiau yra, bet abejočiau, taip atvirai tikrai nebūtų palikę.

    Kažkur aukštumoje matėsi irgi kažkokie antikiniai paminklai, todėl nusprendėme palipti iki ten. Belipant vėl užklydome ant kažkokių kapų. Tikriausiai ne likų, nes jokių ornamentų nesimatė, šiaip tokiek kupolai, gal kokie vėlesni arba ankstesni gyventojai paliko, o gal šiai viskas užkonservuota, nes tas kupolas labai jau kvepėjo XX a. cementu. Ir taip belipant staigai prieš akis išdygsta nuoroda: Likijos kelias. Į kairę. O gal dešinę. Čia juk tas pats Likijos kelias, kuriuo mes ruošėmės eiti. Žinoma, norėjosi iškart ir pradėti, bet nusprendėme atidėti šiek tiek kitam laikui. O be to, tam, kad juo praeitum, reikėjo bent jau kokį žemėlapį turėti, kurio neturėjome. Vienu žodžiu tai reiškė, kad tenka grįžti atgal. Į turistų informacijos centrą, kurių, pagal mūsų duomenis turėjo būti visi du Fetijėje.

    Tikriausi du ir yra. Vienas jų buvo kažkokiame pašto pastate, kuris lengvai atsidavė pelėsiais ir tarybiniais laikais (kurių šiaip Turkijoje niekada ir nebuvo, bet pelėsis tikriausiai vis tiek užsinešė per Juodąją jūrą), tačiau ten niekas nieko nežinojo. Netgi apie Likijos kelią nebuvo girdėję, o jau apie jokius žemėlapius tuo labiau. Kitas apskritai buvo tokia būdelė, kuri tuo metu buvo uždaryta. O gal šiaip visada buvo uždaryta, nes koks šeštadienis. O gal dėl penktadienio. Nesuprasi. O gal šiaip perkeltas į kitą vietą, kur nereikia. Trumpai tariant Likijos kelio žemėlapių medžioklė nepasisekė. Tad bent jau nueikime iki tų kažkokių kapų.

    Vėl tuo pačiu keliu, pro tinkuotus ir betonuotus mauzoliejus, Fetijės užkampius ir užkaborius, nuėjome iki likų kapų. Spėju, kad ten irgi turėtų būti likų kapai, nes juk visas tas kraštas kažkada priklausė Likijai. Priėjus arčiau, supratome, kad ten tikrai buvo likų kapai. Šiaip užrašas įnirtingai skelbė, kad tai yra Amynto kapas (vieno iš terminų, t.y. likų), bet aš spėju, kad ten ne jo vieno kapas, nes kai vienam žmogui dešimt iškaltų sienų gal šiek tiek per daug. Dar ten buvo parašyta, kad galima įeiti tik iki septynių vakaro ir už įėjimą reikia susimokėti po tris liras ar kažkaip panašiai. Iki septynių vakaro buvo likusios dar kelios minutės, todėl nusprendėme, kad dar galima (ne mes vieni nusprendėme, buvo atbėgančių ir daugiau baltųjų europiečių, vis besistengiančių suspėti į tas septynias vakaro), o toje būdelėje, kuri pagal vaizdą tam ir stovėjo, kad visi ten susimokėtų tas tris liras nieko nebuvo, ir neatrodė, kad artimiausiu metu ten kažkas pasirodys. Vienu žodžiu, visi suprato, kad galima pas Amyntą užeiti ir nieko nesusimokėjus.

    Visi tie kapai tokie įdomūs. Nors, žinoma, pagalvoju, kad tie, kurie jau apsilankę kokioje Petroje ar Luksoro šventykloje ar panašiose vietose tikrai nebūtų sužavėti ir gal netgi pakeltų kokį skandalą, jei būtų visgi reikėję susimokėti tas tris liras. Gerai, kad aplink mus nieko panašaus nebuvo. Gal koks dešimt kapų, nes šiaip sau kapai: ant stačiausio skardžio iškaltos olos, su kolonomis tarp kitko, ir dar kitokiais ornamentais. Pati didžiausia iš tų olų tikriausiai ir bus Amynto kapas (jame nieko nebuvo, gal ir gerai, nes jei būtų buvę, tai tikriausiai jau seniai kas nors būtų ir išnešęs, bet tikriausiai kažkas kažkada taip iš tikrųjų ir padarė), o visos kitos olos kapai, bet jau tikriausiai ne Amynto. Irgi pastebėjau, kad daugelis baltųjų europiečių užsikaria iki to pagrindinio kapo, nusifotografuoja visomis įmanomomis pozomis (kaip ir mes, tarp kitko, negali žmonių peikti), ir lekia atgal. Nors aplink daug gražių ir kitų kapų. Žinoma, jie kažkuo labai nesiskiria vienas nuo kito, vieni didesni, kiti mažesni, bet visur panašios olos su kolonomis. Bet vis tiek įdomiai taip atrodo skardis visas iškalinėtas kolonomis ir ornamentais. Vienu žodžiu, apžiūrėjome beveik visus kapus, kojų nenusilaužėme, neišsisukome, ir net nesusidraskėme besibraudami per brūzgynus.

    Besileisdami pamatėme, kad ant kito skardžio irgi yra dar vienas kapas. O gal pora. Man, žinoma, būtiniausiai prisireikė nueiti ir iki ten. Kaip visada būna kalnuose, iš tolo atrodo, kad kelias labai paprastas, tačiau pradėjus eiti, pasirodė, kad viskas ne taip jau paprasta. Visų pirma, kai jau turėjome būti kažkur ten: atsidūrėme kažkieno kieme. Tikriausiai ne ten. Tada pradėjome eiti keliu: sutikome daug ožkų su varpeliais ir matėsi, kad kelias jau eina visai iš miesto ir tikriausiai teks grįžti. Minu dar pasijuokė, kad jei ką: tai tų likų kapų ir kapaviečių prisižiriūrėsime tame Likijos kelyje, ir ar tikrai būtina dabar čia brautis. Būtina. Sukame ratą iš kitos pusės. Supratau, kad jau gerokai ne ten, todėl pradėjome kažkuo panašiu į takelįlipti viršun viršun ir randame... Nieko gera šiaip neradome, tik Fethijės pilies liekanas su Turkijos vėliava. Visada taip būna. Bet bent jau buvo proga nufotografuoti tą romantiškąją Fethiję besileidžiančios saulės spinduliuose. Irgi gražus vaizdas. Fethijė ir tuo garsėja. Bet tikriausiai kaip ir visi uostai. Bet šiaip gražiai viskas ten atrodė, tai net nebuvo gaila, kad dar vieno kapo ir neradome. Tačiau saulė leidosi vis greičiau ir žemiau, o tai reiškė, kad gal reikėtų prie tos pilies liekanų ir neužsibūti, nes leisti miško keliuku nuo kalno naktį tikrai nėra pats saugiausias užsiėmimas pasaulyje.

    Iki visiškos tamsos nusileisti spėjome, netgi apžiūrėti turgus ir kelias parduotuves, nusipirkti kremo nuo saulės (nes jau baigėsi) ir šiaip daugiau nieko ir nedarėme. Man pradėjo pilvą skaudėti. Kažkodėl spėju, kad nuo kažkokio burgerio, kurį valiau prie likų kapų. Įtariu, kad likų kapai mažai turėjo įtakos mėsos kokybei, bet visai gali būti, kad tai kerštas užkariautojams. Tačiau tuo keliu vis tiek reikia kaip nors eiti, tad turėjome paskutinę viltį: galbūt viešbučio savininkas ką nors žinos.

    Na, jis ir patvirtino tą faktą, kad jokios turistų informacijos nieko nežino ir nežinos, nes tuo neužsiima, o viską papasakoti gali jis. Turėjo netgi žemėlapius. Kurių šiaip dykai nedalino, nes pats turėjo tik vieną. Mano karališką planą aplankyti Letooną ir pasimaudyti ilgiausiame pliaže jis iškart atmetė. Atmetė vien dėl to, kad mes ten planavome eiti tik kokias dvi ar tris dienas, o bėda ta, kad Likijos kelias gal ir kelias, bet su viešuoju transportu dažnai yra nemažai problemų. Ir bent jau pirmoje kelio dalyje reikia labai gerai apskaičiuoti kur ir kiek norima eiti, nes blogai apskaičiavus, gali atsidurti kažkur niekur, kur nėra jokio transporto... Na, taksi visada galima pabandyti išsikviesti, tik neaišku, ar kas nors važiuos ir kiek paprašys už važiavimą, o jei ne: pėdini sau toliau keletą valandų (jei dar nėra visiškai sutemę) iki kito kaimelio ir ten lauki to vienintelio autobuso (jei jis dar nebūna išvažiavęs). Vienu žodžiu linksma. Be to, bent jau jo žiniomis Likijos kelias taip greitai neinasi, kaip norėtųsi, tad jei noriu keliauti iki to Letoono, tada reikėtų arba važiuoti kokią pusę kelio iškart arba tam skirti bent jau savaitę. Toks tas jau Likijos kelias įdomusis.

    Nusprendėme nieko labai neplanuoti ir nesistengti, tiesiog eiti nuo pradžių, kiek spėsime, dėl visa ko turėti omenyje, iš kurių kaimų autobusai visgi važiuoja, dar užsisakėme autobuso bilietus pas fėjų kaminus, t.y. į Gioremę (Kapadokiją). Iš idėjos tikriausiai buvo galima pradėti eiti ir nuo Fethijės (ženklą juk matėme: „Likijos kelias“), bet viešbučio savininkas rekomendavo pavažiuoti iki Ovadžiko, ten šalimais Hisarioniu, kažkokio žymaus kurorto. Tad tikriausiai taip ir teks daryti.
[ << Previous 20 ]
About LiveJournal.com