You are viewing maruxiao

maruxiao's Journal
 
[Most Recent Entries] [Calendar View] [Friends]

Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

    [ << Previous 20 ]
    Tuesday, May 26th, 2015
    7:13 pm
    Paukščių vagystės iš džiunglių ir maudynės su rykliais (Nikaragva V)
    Kadangi kiekvieną dieną neįdomu eiti vis į tą pačią vietą, ir nors vietelė ant ežero kranto visai gerai atrodė, tačiau žinojome, kad yra dar viena vietelė ant ežero kranto. Taip, tai buvo fazenda. Nors viešbučio reklama sako, kad ten galima degintis, maudytis ir dar nežinia ką daryti, tačiau bent jau pirmas vaizdas tikrai nesakė, kad ten būtų galima kur nors maudytis. Nors gal ir kur galima. O mes tuo tarpu ten nuėjome tik kavos išgerti. Daugiau kaip ir nieko ir nenorėjome. Kažkaip įdomiai kava buvo ne visai pigi, tačiau geras dalykas buvo tas, kad ten visgi internetas veikė. Tad greičiausiai į kavos kainą įskaičuojamas ir internetas ir dar neaišku kas. Gal tarkime pusryčiai, nors viskas turėtų atskirai kainuoti. Pusryčiai ten – švediškas stalas, tad realiai gal ir galima kaip nors slapta pavalgyti. Nors gal ir ne, nes realiai jie į kainą neįskaičiuojami, ir žmonių ten tikrai ne tiek daug, kad niekas nepastebėtų, kad kažkas svetimas valgo. O aš apskritai tuo metu tokios minties net ir neturėjau.

    Beeidami tuo galima sakyti pagrindiniu keliu, radome dar vieną fazendą. Irgi tikriausiai kažkokia ranča plius viešbutis, bet ta vieta labiausiai garsėjo papūgomis. Ant tvoros tupėjo viena tokia visai žalia, ir kas antram žmogui pasakydavo Olia. Labas, atseit. Gal dar kažką irgi mokėjo pasakyti, bet dažniausiai tik olia ir sakydavo. Kol aš ją fotografavau, pro šalį praėjo dar vienas vietinis. Toks įdomus dėdė. Paaiškino mums apie papūgas. Šiaip tokių užrašų jau buvome matę visoje saloje: atseit nepirkite jokių paukščių jauniklių, ypatingai jokių papūgų ir panašiai, nes visi tie vargšai dažniausiai būna paimti iš džiunglių. Taip tiesiog paimti iš džiunglių, tad jei nepirksite visokių tų laukinių paukščių, beveik iškart ir prisidėsite prie laukinės faunos išsaugojimo. O dėdė pakartojo maždaug tą patį. Kad va šitas paukščiukas, tai šiaip yra vargšas, kadangi nuo vaikystės buvo pavogtas iš savo aplinkos. Tikriausiai jis teisus.

    O kita dalis, apie kurią jis norėjo pasišnekėti, buvo, žinoma, iš kur mes esame. Korėja? Lietuva? Taigi pačios tos pačiausios šalys. Žinoma, apie Lietuvą jis mažai žinojo, girdėjo, kad priklausėme TSRS, bet jam tai mažai kliuvo. Jis gi nikaragvensis, o Nikaragva labai tradiciškai yra priešiška JAV valstybė, tad savaime suprantama, gana teigiamai žiūri į tas kitas priešiškas valstybes. Bent jau iš to dėdės susidariau tokį vaizdą. O su Minu norėjo būtinai pasišnekėti tiek apie Korėjos diktatūrą, tiek ir apie Japonijos okupaciją. Ar kažkaip panašiai. Berods ir su manimi panašiais klausimais norėjo pakalbėti. Kadangi jis dirba Fazendoje, o mes, jo manymu, turėtume ten gyventi, tad vakare būtinai reikės prisėsti ir aptarti visus rūpimus klausimus. Man gal šiek tiek ir įdomu buvo, nes supratau, kad jis galvoja šiek tiek kitaip nei aš, o Minu iškart praėjo bet koks ūpas eiti į tą Fazendą: nejaugi reikės vėl tais politiniais klausimais kalbėtis, iškart tapo nuobodu. Čia iškilo dilema, kur reikės vakarieniauti.

    Bet tą dilemą nusprendėme spręsti šiek tiek vėliau, kadangi dabar reikėjo būtinai eiti į parduotuvę. Ten pardavinėjo arbūzus. Toje pačioje vietoje, kur ir vakar. Grąžos greičiausiai irgi būtų neturėję, gerai, kad turėjome lygiai. O tada jau buvo galima laukti ir autobuso. Kadangi tą dieną buvome nusprendę eiti maudytis. O kažkur toliau toliau, ten kur Ometepės sala dalinasi į dvi dalis, yra gi tos Šv. Dominyko plajos. Sulaukėme rytinio autobuso, ne mes vieni, ir daugiau žmonių laukiančių buvo, po to tas autobusas dar stojo prie kiekvieno kampo, kol išvažiavome iš miestelio, vėliau irgi labai greitai nevažiavome, kadangi Maderos pusėje keliai apskritai nei grįsti, nei asfaltuoti, duobių pilna, labai neįsibėgėsi.

    O visokių rančų ir fazendų, finkų ir kitokio velnio ten pilna. Kažkur pakelyje į mūsų autobusą įlipo ir Eventualmentė. Toji pati amerikietė. Ji netgi iki Ometepės sugebėjo nusigauti. Nors neturėtų būti tai keista, visgi šneka kastiliškai laisvai, o į ten nusigauna netgi nė žodžio nemokantys žmonės. Kiek supratome, ji jau buvo ir arkliais pajodinėjusi, ir dar neaišku ką padariusi, ir dabar keliavo kažkur atgal. Bent jau aš taip supratau. Prie Santa Krus vėl prilipo daug žmonių, o mums maždaug kažkur ten ir reikėjo išlipti.

    Žinoma, išlipome šiek tiek vėliau. Ne labai vėlai, bet per vėlai. Iš tikrųjų būtų užtekę išlipti tiesiog Santa Krus, bet kadangi ten neišlipome, tai teko vėliau grįži. Ilgiausia plaja, palei ją pristatyta rančų ir fazendų, finkų ir kitokio tipo viešbučių, nors šiaip visi tie pavadinimai tikrai reiškia ne viešbučius, dar buvo visokių vilų ir vilaičių, spėju, kad tikriausiai turtingesnieji nikaragvensiai ten keliauja atostogauti. O gal ir ne. Mes radome ramiai sau priėjimą prie plajos, ir nukeliavome ten.

    Ne jūra. Plaja plačiausia ir ilgiausia. Beveik balto smėlio. Pūtė stiprus vėjas. Telefonas visiškai neveikė. Keista, lyg buvome arčiau civilizacijos, tačiau telefonas jokio ryšio negaudė. Net ten giliau kažkaip rasdavosi ryšys, o čia niekaip. Bet juk ne ryšio gaudyti ten ėjome, tiesiog pagulėti plajoje. Tad visą dieną tą ir darėme. Tvarkėme arbūzą, gulėjome, maudėmės. Iš abiejų pusių kilo po ugnikalnį, skraidė žuvėdros, maitvanagiai ir kiti paukščiai. Kartas nuo karto praeidavo karvių kaimenės. Atsigerti. Ir arkliai prabėgdavo. Ne tik šiaip atsigerti, ten dar kelias tikriausiai buvo tiesesnis plaja, todėl visi tuo keliu ir eidavo. Taip spėju. O gal tiesiog važiuojamąja kelio dalimi negalima galvijams keliauti. Nors tai tikrai būtų nesąmonė, kažkodėl įtariu, kad Nikaragvoje, o tuo labiau Ometepės saloje tikrai niekas nekreipia dėmesio į tokius dalykus. Taip visą dieną ir praleidome. Gal ne visai visą dieną, tokį pusdienį, kadangi vis reikėjo bandyti taikyti į autobusą grįžimui. Bet šiaip graži vieta, aš ten ir nuotraukų visokių pridariau: Konsepsjon ugnikalnis po debesimis, ugnikalnis be debesų, ugnikalnis po paukščio skrydžiu gervė, laukianti ant kranto. Gervė ir pelikanas kažko laukia. Varna. Arklių kaimenė ir Kosigalpos ežeras. Tokios pačios gražiausios ir nuostabiausios Nikaragvos nuotraukos. Gal ir ne visai pačios pačios, bet įdomios vis tiek tokios gavosi.

    Kai jau maždaug nusprendžiau, kad gal ir reikėtų grįžti atgal, nes gal autobusas ir bus greitai, o gal ne, bet vis tiek labai ilgai laukti nereikėjo, tada ir patraukėme atgal. Palei plają, Santa Krus link. Ir beeinant reikėjo visgi suprasti, kur čia tas autobusas stoja. Nors įtariau, kad jis stoja maždaug bet kur. Bet dėl visa ko reikėjo paklausti.

    Ir radome visai netikėtai tokią kavinę. Šiaip jau netikėtai radome, bet ten tokie dalykai visai tikėtai yra. Visgi Santa Krus – pusės užsieniečių gyvenama vieta, tad visokių panašių vietų pilna. Dėl visa ko paklausėme, kada čia bus tas autobusas, jie pasakė kažkokį laiką, iš idėjos autobusas turėjo būti gal už kokios valandos. O gal šiek tiek vėliau. Tad vis tiek reikėjo laukti, o laukiant, kadangi nieko nebuvo ką veikti, nusprendėme, kad galima ir alaus išgerti.

    Taip visai ramiai laukiame, šnekėjomės su darbuotojais. Kiek jau sugebėjome, nes ten angliškai nelabai kas kalbėjo. Ir taip besikalbant žiūriu – autobusas nuvažiuoja. Taip visai netikėtai, nes tikrai ne tuo laiku, kurį vietiniai žinojo. Jie taip ramiai pasakė, kad va, nuvažiuoja. Šiaip tai buvo ne paskutinis autobusas, dar buvo galima laukti kito... O man vėl kilo ta mintis, o kodėl gi mums nenuėjus pėsčiomis. Paklausėme, koks atstumas iki tos Meridos... Tiksliai ir nesupratau atsakymo. Nes sakė lyg du kilometrai, o gal dvylika. Dvylikos gal ir neturėtų būti, o du – tai visai nedaug. Galima juk tiek ir pėsčiomis nueiti. Bus kaip tik proga kelias kordobas sutaupyti. O su tais skaičiais visai galima ir susipainioti: nors du kastiliškai yra dos, o dvylika – dose (Ispanijoje šiek tiek kitaip taria, bet Amerikoje, tai tikrai visi visada tik dose sakytų), tik bėda, kad dažnai ten mėgsta galūnės ir paskutinius balsius nukandžioti (o šiaip tai jei visai atvirai, tai kandžioja ko tik netingi), todėl du tampa do, o dvylika – dos. O tu suprask, ką jie turi omenyje. Bet kokiu atveju kažkaip išsiaiškinome, kad tikrai tai nėra labai toli, todėl šiek tiek pagalvoję, nusprendėme, kad galima ir pabandyti eiti. Jei jau labai nusibos, vėliau bus galima sėsti į kokį autobusą, jei dar koks važiuos. O jei nevažiuos, tai teks visą kelią ir nukeliauti.

    Išsukome iš asfaltuoto kelio. Labai toli sukti ir nereikėjo, kadangi visi keliai ten buvo neasfaltuoti, ir pradėjome eiti. Vėl padariau kelias nuostabias nuotraukas: ugnikalnis su laukais, ugnikalnis pro palmės lapus, ugnikalnis be nieko, iš vienos pusės augo bananų plantacijos, iš kitos pusės niekas neaugo, tokios ganyklos driekėsi. Kartais pravažiuodavo kažkas ant dviračio ar motociklo, bet šiaip jau transporto daug ten nebuvo. Netgi ne viešo transporto, jokio transporto ten nebuvo.

    Beeidami, tarp kalnų ir klonių, iš vienos pusės vienas ugnikalnis, iš kitos pusės kitas ugnikalnis, tarp kitko, netgi sužinojau, kad vienas yra veikiantis, ir buvo išsiveržęs ne taip ir seniai, prieš keletą metų, o kitas istoriniais laikais išsiveržęs ir nebuvo. Tas, kuris didesnis, tai veikiantis, o tas kuris mažesnis, ir kur visiškai jokios infrastruktūros nėra, netgi keliai neasfaltuoti, neveikiantis. Va, ten ir reikia gyventi. Gal ir teisingą vietą buvome pasirinkę.

    Beeidami radome ir tokią kavinukę. Iš tikrųjų tai buvo ne kavinė, o tiesiog iš lentų suręsta būdelė. Dar viena būdelė Ometepės saloje. Ir joje pardavinėjo visokius niekus, ko gali prisireikti, bet šiaip tai tikrai ne pirmo būtinumo prekės. Kadangi pasirodė, kad kelio ten tikrai ne du kilometrai, porą kilometrų, jei ne į kalną, tai per kokį pusvalandį tikrai įmanoma nueiti, o mes ėjome jau šiek tiek daugiau, tad spėju, kad... nors labai nuoširdžiai tikėjausi, kad bus ir ne dvylika kilometrų. Bet kokiu atveju sustojome toje būdelėje, ten turėjo kavos, ir šiaip visokių bananų turėjo. Ir galbūt dar kažko. Trumpa poilsio minutė, taip sakant.

    O toliau, per visus kaimus, kurių daugelio ir nesimatė, nes kraštovaizdis ten buvo visai negyvenamas, nors... Šiaip matėsi žmogaus rankų prisilietimai: bananų plantacijos, ganyklos, aptvertos, tad žmonės ten turėtų gyventi kažkur. Ir kartas nuo karto pasitaikydavo įvairūs vienkiemiai. Tad negali sakyti, kad tai jau visai laukinis kraštas. Ir laukinis jis tikrai nėra. Man atrodo, kad netgi džiunglės ten šiek tiek apkultūrintos. Nors su susisiekimu ten yra šiokių tokių problemų, reikia tai pripažinti.

    Taip visai per daug neskubėdami, ir netgi saulei dar nespėjus nusileisti, galiausiai pasiekėme ir Meridą. Tikrai buvo įmanoma iki ten nueiti. Beeidami radome dar vieną finką. Nors ten tikriausiai buvo ne finka, dar viena turistų atrakcija. Ogi firmelė, tarp palmių ir džiunglėse (spėju, kad ji ten kažkur yra, nes kelias vedė kažkur po mangamedžiais ir avokadais, nuo pagrindinio kelio ir nesimatė), kuri siūlo visiems turistams ir keliautojams pasiplaukioti kajakais ir lančomis. Ir ne šiaip sau kajakais ir lančomis, o netgi Istiamo upės pelkėse. Istiamo upė, tai toji, kur teka per sąsmauką, jungiančią abu Ometepės apskritimus, o kad ten reikia plaukioti per pelkes, tai sugalvojau aš, nes žemėlapyje buvo pažymėta, kad toje vietoje yra upė, ir aplink ją pelkės. Nors aš tų pelkių labai ir nemačiau. Kajakai kaip ir savaime suprantama, o lančos – tai greitaeigės valtys, kurios dažniausiai visuose vandenų kraštuose naudojamas kaip viešas transportas. O gal ne visai viešas. Čia tuose kraštuose, kur su kitokiu transportu sunkiau, Nikaragvoje, tarkime, tokie vieta yra ne la Moskitija, kaip Hondūre, bet maždaug šalimais, Karibų jūros pusėje. Nebuvau, tad nieko pasakyti ir negaliu, kaip ten tiksliai su lančomis, tačiau visur teigiama, kad toje dalyje gyvena kitokie nikaragvensiai, tokie Karibiniai, tikriausiai irgi garifunai. Kažkodėl taip jau atsitiko, kad Karibų pakrantė visoje Centrinėje Amerikoje labiau garifunams buvo skirta.

    Bet ne apie tai dabar, taigi toji firmelė, kuri visai netikėtai ir atsitiktinai vadinosi el Peru, ir siūlė visiems pasiplaukioti kajakais bei lančomis po tą upę. O rašau apie tai tik todėl, kad privalomai nusifotografavau po užrašu Peru ir po to visiems bandžiau įrodyti, kad iki ten nuėjau pėsčiomis. Tiesa, niekas neklausė iš kur, ir nežinau, kiek žmonių tuo patikėjo, bet ne tai esmė iš tikrųjų.

    Netgi saulei nenusileidus mes jau buvome namie. Buvome prisipirkę laimų, mūsų namo kieme augo didžiulis mangamedis, netgi norėjau mangų pasiskinti, bet bijojau, kad niekas neduos. Žydėjo kinrožės, vėjas nebuvo labai stiprus, tad buvo galima ramiausiai sau gerti romą. Nes ten tikrai daugiau nėra ką veikti, ypač vakarais, dienomis galima kokiais arkliaisi jodinėti, tačiau saulei leidžiantis visi grįžta namo. Netgi kiaulės ir karvės. Kažkas ilgai užsitupėjo tualete. Tiesiog durys buvo užrakintos. Žinoma, iš pradžių pagalvojau, kad gal kas tupi, tačiau kadangi tas tupėjimas labai ilgai užsitęsė, kilo ta blogoji mintis, kad kam nors ten labai bloga pasidarė, arba geresnė mintis, kad kažkas netyčia užrakino ir pamiršo atrakinti. Taip iš tikrųjų ir buvo. Teko eiti į registratūrą ir prašyti viską atrakinti. Įdomi tokia Ranča. Iš tikrųjų rančą ir priminė, kadaise ten tikriausiai turėjo būti tiesiog gyvenami namai, kiaulidės ir karvidės, o dabar nuspręsta atidaryti viešbutį. Ir netgi pagalvojau, kad labai geroje vietoje tą viešbutį atidarė: priešais yra fazenda, kuri baisiausiai save reklamuoja, turi interneto puslapį ir panašiai, tad daugelis keliautojų ten ir bandys apsistoti. Tačiau geras dalykas yra tai, kad fazenda visgi nėra begalinė, todėl ne visi ten sugeba tilpti, tad be didesnių reklamų ranča susirenka tuos likusius keliautojus, kurie netilpo į fazendą. Aš taip sugalvojau.

    Vakarieniauti vėl ėjome į fazendą. Maždaug tą patį kaip visada, nes meniu ten nelabai įvairus. Sutikome tą rytinį dėdę, jis arba mūsų neprisiminė, arba buvo užmiršęs, kad norėjo pasikalbėti apie politiką, arba tiesiog buvo užsiėmęs. Dar sutikome ir tą indą, kuris tikriausiai amerikiets, tą, kuris mokė, kad reikėjo brangiau mokėti už kambarį Mojogalpoje. Jis irgi atsibeldė iki Meridos. Sakė, kad vėliau važiuos į pietus, prie Kosta Rikos sienos, pas Šv. Joną iš Pietų. Tai yra į San Chuan del Sur (tokiu pavadinimu miestų ir miestelių Nikaragvoje yra gal koks šimtas, jei ne daugiau). Nors jei labai tiksliai, tai jis sakė, kad važiuos ne į San Chuaną, o į kažkokį kitą miestelį šalimais, gal į Maderų plają, kadangi San Chuane yra labai blogai, labai labai blogai, o va ten šalimais labai gerai. Dėl įvairių priežasčių. Kadangi mes irgi planavome maždaug į tą pusę važiuoti, tai visai pasiklausiau to patarimo. Gal ir mums reikėtų keliauti kur nors į kitas plajas, o ne į patį uostamiestį. San Chuanas, kaip supratau, buvo toks didelis uostamiestis, o gal ir dar kažkas.

    Kol valgiau dar paskaičiau visas instrukcijas, kurios surašytos ant lentos Fazendoje. Ogi ten netgi išskaičiuota, kiek aplinkui gyvena žmonių, kiek karvių, kiek kiaulių, kiek asilų, kiek arklių kiek vištų ir gaidžių, ir visa kita gyvūnija. Ir visai neveltui tai viskas išskaičiuota. Nors Fazenda irgi stengėsi būti tokia ekologiška ir visaip kitaip moderni vieta, tačiau tas visas išrašymas buvo dėl visai kitos priežasties. Tai reiškia, kad didžioji dalis aplinkui gyvenančios faunos dažniausiai valkiojasi laisvai visur, be to, apie ėjimą į tualetą turi labai miglotą, jei apskritai kokį nors supratimą (turiu omeny, kad didžioji dalis šalimais gyvenančios faunos, mažuma visgi turi gal ir visai konkretų supratimą), todėl patartina nevaikščioti basomis, reikia plauti kojas ir dar kažkas buvo paminėta apie apavą. Nors gal ir atrodo labai keista, bet iškart matėsi kodėl viskas taip surašyta, nagi visokie ekstrancherai, dažniausiai baltesni ir atvykę iš įvairių civilizuotų kraštų, taigi tik pamato gamtą (neturėtų pirmą kartą matyti tokius kraštus, visgi kelias į Ometepę veda per įvairius miškus ir klonius, o tiesioginio lėktuvo reiso iš tų „civilizuotų“ kraštų kol kas nėra) ir iškart pasijaučia kokiais Tarzanais ar Maugliais. Jaučia žemės energijas ir vibracijas. Ne visi, ir gal netgi ne dauguma, tačiau yra toks tipas žmonių. Na, jiems visiems tai ir buvo parašyta. Dar, žinoma, surašyti visi laikai, kad plaukia laivai, kada važiuoja autobusai, ir kur važiuoja autobusai, daugybė visokios informacijos, dar daugiau visokių užsieniečių, o mes, kai jau galiausiai pavakarieniavome, sumanėme, kad galima ir namo eiti. Iš idėjos Ometepė buvo patikrinta, petroglifo nemačiau nė vieno, vėliau patikrinau internete, kaip jie atrodo, visai nieko. Geras reikalas, visiems kitiems rekomenduoju važiuoti ir pasižiūrėti kaip jie atrodo gyvai, o ne tik nuotraukoje.

    Taigi išaušo paskutinis rytas. Tiesiog paskutinis rytas Ometepėje. Negaliu pasakyti, kad ji būtų labai nepatikusi, taip pat negaliu pasakyti, kad ji būtų labai patikusi, bet šiaip visai geras dalykas toji sala. Žinoma, yra šioks toks trūkumas, kad ten sunku keliauti, trūksta autobusų, daug kas neturi grąžos, parduotuvių irgi nėra, užtat yra ežeras. Iš visų pusių, kiek tik žiūri – ežeras, ir ne šiaip sau kažkoks ežeras, didžiausias Nikaragvoje, o pasaulyje dvidešimtas, ir dar – tai vienintelis gėlavandenis ežeras, kuriame gyvena rykliai. Sužinojau tik vėliau, kad ten ir ryklių besama, o be to, tie rykliai būtent tos rūšies, kurie dažniausiai ir užpuola žmones. Taip sakant: per tą kelionę manęs jau nebuvo užpuolė kokodrilai ir rykliai. Nors abi rūšys progų tam turėjo.

    Susidėjome daiktus, dar nukeliavome kavos į tą pačią fazendą. Visuomet labai brangi ten kava. Su vaizdu į ežerą, žinoma, geriama kava. Kažkas iš ten dirbančių pasiūlė važiuoti greituoju autobusu. Tai yra beveik taksi. Skirtas daug mokantiems klientams. Nors iš tos fazendos galima plaukti ir lanča. Į krantą niekas nenuplukdys, netgi iki Mojogalpos nepavyks nuplaukti, tik iki Tel Avivo, o iš ten jau galima gaudyti laivą pas Šv. Jurgį. Vis tiek atsisakėme važiuoti tuo greituoju ypatinguoju autobusu, man visai tiko ir tas mokyklinis autobusas, kuris stoja visur ir kuriuo važiuoja daugybė vietinės liaudies.

    Vėl tas pats kelias. Po truputį, po kokios valandos išsukame iš to negrįsto kelio, Santa Krus, tada užsukimas į Altagrasiją, kur daugelis keleivių išlipa, turgaus aikštėje, savaime suprantama išlipa, reikia šiek tiek palaukti, tada vėl maždaug atgal, vėl tie patys miesteliai, žmonių tai daugiau tai mažiau, daugybė užsieniečių, kažkas bandė pristoti. Prie mūsų. Nusprendė, kad jam per maža vietos, todėl paprašė pasislinkti. Minu taip pasakė. Kadangi jis buvo šiek tiek ne nuotaikoje, tai pasakė, kad va, kiek ten yra vietos, galite ramiai sau sėsti kad ir į kitą laisvą vietą, jei jau galvojate, kad aš užimu per daug. Tada kitos dvi, sėdėdamos už nugaros, pradėjo pasakoti apie tai, kaip sekėsi vyrų medžioklė, ir ką iš to gavo ir ko negavo. Irgi tokie labai esminiai ir protingi pokalbiai. O daugiau nieko gera ir nevyko.

    Taip kokias dvi valandas ir važiavome. Galiausiai pasiekėme ir Mojogalpą, o ten buvo nusprendę nieko neapžiūrinėti, nieko nepirkti, kiek įmanoma greičiau gaudyti laivą. Jo nepagausi, reikėjo tiesiog laukti, kada plauks. Kadangi po to dar reikės kažkokiu būdu nusigauti iki stoties, ir dar labiau kažkokiu būdu prie jūros. Tie visi būdai buvo maždaug aiškūs, todėl ramiai laukėme laivo.
    Vėl, laivas pilnas kaip visada. Kas į dugną lipa, kas ant viršaus, kapitono kajutėje vėl Gvadalupės mergelė buvo, skalbyklose niekas nieko neskalbė, iš ežero pusės matėsi pakilimo ir nusileidimo takas, ugnikalniai tolo. Dėdė vėl atėjo rinkti pinigų, kiek supratau, daugelis užsieniečių mokėjo doleriais, nors gal ir ne, šalimais sėdėjo toks nikaragvensis, kuris lyg buvo studijavęs kažkur užsienyje. Nesu visiškai tikras, bet kažką panašaus kalbėjo su keliais užsieniečiais. Kur kaip kada ir kodėl studijavo ir panašiai. Tokie visiškai neįdomūs pokalbiai. Bent jau man visai nebuvo įdomūs, laukiau, kada galiausiai atsidursime krante. Na, ir šiaip reikėjo vėliau gautis prie jūros, ir galbūt būti ne San Chuane, o kokiame kitame miestelyje. Žiūrėsime, kaip bus.
    Sunday, May 24th, 2015
    7:17 pm
    Ometepės blusos, arkliai ir pliažai (Nikaragva IV)
    O nusigavus ten, reikėjo dar ir sužinoti, kaip iš paties Rivas keliauti pas Ometepę. Nors miestas jau kaip ir stovėjo beveik ant Kosibolkos ežero kranto, tačiau uostas buvo tikrai ne prie pat autobusų stoties. Tai kaip ir iš anksto žinojau, netgi žinojau, kad reikės važiuoti pas Šv. Jurgį (taip vadinamas Rivas uostamietis – San Chorche), ir netgi kažkodėl galvojau, kad iki Šv. Jurgio galima važiuoti autobusu. Bent jau kelionių vadovas teigė, kad iš stoties važiuoja kažkoks transportas, kuris turėtų važiuoti kokį dvidešimt minučių, ir tai turėtų kainuoti apie dvidešimt euro centų, kokias dešimt kordobų.

    Taigi ramiausiai nusigauname į Rivas, iškart matosi, kad tai turėtų būti koks didesnis miestas, nes autobusų stotis yra. Ir ta stotis tai ne kažkokia vieta pakelėje, netgi ne kažkokia stovėjimo aikštelė, o normali stotis, su pastatu, su aikštelėmis, autobusams išvažiuoti, netgi informacija ten yra, bilietų kasų netgi nesitikėjau rasti, bet ką jau čia, pilna pardavėjų visokių, ir dar daugiau taksistų. Iškart išgirdome pasiūlymą važiuoti pas Šv. Jurgį taksi. Ir nurodyta konkreti kaina. Tiksliai jau ir neprisimenu, bet gal koks šimtas kordobų. Gal ir nėra labai daug, bet vis tiek. Nusprendėme, kad pradžiai reikia išsiaiškinti kaip su tais autobusais, taksistai sakė, kad jokio autobuso nėra, bet jais visuomet reikia mažiau tikėti.

    Tik tuo atveju vis dėlto taksistais teko patikėti. Pirma paklausėme kažko iš vairuotojų, tose aišktelėse, jie visi pasakė, kad nieko nebus, teks jums važiuoti taksi. Paklausėme kažko iš pardavėjų, jie apskritai nieko nežinojo, iškart surado taksistą, tada netgi teko keliauti į turistų informaciją, gal ir ne visai turistų informacija, bet buvo tokia, kuri irgi pasakė maždaug tą patį, kad joks viešas transportas ta kryptimi nevažiavo. Teko visgi važiuoti taksi. Vienas taksistas netgi sekiojo iš paskos. Kaina jau buvo šiek tiek nusileidusi, bandėme derėtis dar daugiau, lyg ir nelabai norėjo vežti, bet kadangi mes nelabai ir skubėjome niekur, tad galiausiai nuleido iki tiek, kiek ir prašėme nuo pradžios. Gal ne visai tiek, bet gavosi visgi pigiau. Taksistas dar beveždamas paklausė, ar mus vežti iki pat uosto, ar nebūtina įvažiuoti į uosto teritoriją, kadangi už įvažiavimą į uostą reikia mokėti papildomą mokestį. Įdomus toks žmogus. Jei mes jau bandėme iki negalėjimo mušti kainą, tai gal visgi tikrai nenorėsime mokėti dar kokius papildomus penkis dolerius ar kiek, už tai, kad įvažiuotume į uosto teritoriją. Be to, tikrai negalvojau, kad tas uostas toks didelis, kad būtinai reikia į jo teritoriją įvažiuoti. Kažkaip išaiškinau, kad užteks prie vartelių ir jokio vartelių mokesčio nemokėsime. Taip ir padarėme.

    Tačiau vartelių mokestį visgi teko susimokėti. Visiems privaloma susimokėti tuos uosto mokesčius. Tik Šv. Jurgyje viskas vyksta šiek tiek kitaip. Paprastai tie uosto mokesčiai jau būna įskaičiuoti į bilietus, o jie nusprendė visai kitaip elgtis. Prieini prie uosto vartų, ir sako, kad kiekvienas turi susimokėti po dešimt kordobų (ar kažkaip panašiai) vien už įėjimą į uostą. Kokie trisdešimt euro centų. Dar pasakė, kada čia artimiausias laivas, ir šiaip tame uoste bent jau nuo įėjimo nieko nesimatė. Aš tikėjausi, kad tą uosto mokestį sumokėjome ne šiaip sau, kad laivas visgi bus, ir vietų jame irgi bus, nes mokėti vien už pasivaiščiojimą tikrai nesinorėjo.

    Ant Kosigalpos kranto stovėjo autobusas, kuriu nikaragvensiai buvo atvažiavę pasimaudyti. Įdomiai viskas atrodė. Bent jau tas krantas manęs visai nežavėjo, spėjau, kad visur kitur viskas atrodys panašiai. O tolumoje jau kilo pora ungikalnių. Niekas nerūko, bet dvi tokios stačios viršūnės stiebėsi į dangų. Tai ir buvo tie garsieji Ometepės ugnikalniai, kuriuos turėjome greitai pasiekti.

    Uoste buvo toks pastatas, maniau, kad ten turėtų pardavinėti bilietus. Kažkas panašaus į kasą ten lyg ir buvo. Bet kasa daugiausia teikė tik informaciją, kada laivai plauks, realiai tai buvo tiesiog laukimo salė, kad nereikėtų lauke sėdėti ir kažko laukti. Tad mes irgi taip padarėme. Viduje buvo dar ir turistų informacija, bent jau taip galvojau, tačiau realiai ten buvo vieno Ometepės viešbučio būdelė, kurioje kaip tik ir sėdėjo vienas darbuotojas, kuris dalino visokią informaciją. Ten gavome salos žemėlapį, adresą, kur reikia apsistoti, ir visą reikalingą ir nereikalingą informaciją. Toje salėje buvo dar daugiau užsieniečių, kurie užsiiminėjo maždaug tuo pačiu, kuo ir mes. Tai yra niekuo, tiesiog laukė laivo.

    Po kiek laiko laivas atplaukė, visiems buvo liepta kuo greičiau ten eiti, kadangi bilietai iš anksto neparduodami, tai jei nespėji įlipti, teks laukti kito laivo. Taip kaip miesto autobusuose, kas pirmesnis, tas gudresnis. Tuo metu kaip tik buvo atplaukęs ir kitas laivas: el Čė, kuris irgi plaukioja iš Šv. Jurgio į Ometepę, laive vietų buvo tikrai daug. Ten buvo lyg ir apatinis denis, kur dauguma bandė sėsti, tačiau kai mes ten nuėjome, patogių vietų ten ir nebebuvo, todėl nusprendėme, kad nebus nieko bloga, jei pasėdėsime ir viršuje. Vaizdas vien koks bus. Tikriausiai. Saulė švietė kol kas.

    Taip ir padarėme. Žmonių lipo daug. Ne tik užsieniečiai, bet ir vietiniai, su maišais ir pirkiniais, nes, kaip visada ir būna, salose juk mažai daiktų, tenka apsirūpinti žemyno gėrybėmis, tad jie irgi panašiai darė. Kažkas netgi su motociklu norėjo plaukti. Mūsų laiviukas buvo šiek tiek mažesnis, mačiau, kad į el Čė netgi visas autobusas tilptų. Nes jis tikrai ten būna. Į Ometepę plaukia ne tik viešas, ir bet ir privatesnis transportas, kas nori, gali pabandyti. Mums užteko ir viešo. Kai jau galiausiai viskas buvo užkimšta, visose įmanomose vietose žmonės sėdėjo, tačiau vis dar buvo galima atsigulti, mes ir išplaukėme.

    Nors ežeras ir neatrodė labai didelis, tačiau bangos visgi ten buvo aukštos. Nespėjome išplaukti, ir mums jau užsupo. Taip gana gerai bangavo. Ugnikalnių nuotraukas visgi padariau, abiejų ungikalnių, jie tokiais debesimis buvo užkloti. Atrodė fantastiškai ir mistiškai, teko sukti aplink, dėdė atėjo ir surinko pinigus už bilietus. Ne per daug, kokie du eurai kainavo visas tas malonumas, kapitono kajutėje buvo Gvadalupės mergelė ir dar kažkokia šventoji, kitaip tikriausiai į atvirą ežerą ir neplauktų, dar praplaukėme oro uosto taką... Nes Ometepėje yra ir oro uosto, tad tas takas iš ežero pusės labai gerai matosi. Ir po kokio pusvalandžio, per kurį spėjo ir apsiniaukti ir vėl išsigiedryti, pasiekėme Ometepę. Sala, vadinasi Ometepė, spėju, kad sudaryta iš dviejų ugnikalnių lavos, nes ir dabar dar matosi aiškiai tie du apskritimai, o mes įplaukėme į didžiausią ir gyviausią, bent jau taip skelbia kelionių vadovas tos salos kaimą (tikrai taip ir vadinama, nors aš pavadinčiau tą vietą miesteliu) – Mojogalpą. Išvertus iš vietos kalbos (ne kastilų, labiau vietinės kalbos), tai reiškia moskitų vieta, o jame šiaip gyvena dešimt tūkstančių gyventojų. Kai pagalvoji, Lietuvoje tai visai netgi miestu vadintume tą vietą.

    Nuo Mojogalpos uosto tiesiai vedė gatvė, Šv. Onos gatvė, ir ji ne šiaip sau taip vadinosi, ji vedė tiesiai į Šv. Onos bažnyčią. Bet apie tai vėliau, kadangi pradžiai mums tikrai ne bažnyčia rūpėjo. Kažkodėl sekti kelionių vadovo rekomendacijomis visai nenorėjome, o gyventi vis tiek reikėjo kur nors. Žinoma, visuomet galima miegoti lauke, bet tą dieną sugalvojome (kaip ir kitomis dienomis) nakvoti ne lauke. Taigi eisime ieškoti viešbučio.

    Visi normalūs turistai jau buvo užsisakę ir žinojo, kur eis, daugelį jų netgi savininkai pasitiko, o mes pradžiai nukeliavome prie žemėlapio. Tiesiog priešais uostą buvo visas žemėlapis su daug viešbučių. Gaila, kainos nebuvo ten surašytos, bet ką jau padarysi. Ir ilgai netgi neteko ieškoti, kaip viena moteriškė paklausė, ar tik jums nereikia kokios hostalio, gal ir reikia, taigi aš kaip tik ir galiu nuvesti, pas savo brolį. Kaip visada – šeimyninis verslas. Gal ir ne visai taip, tačiau turint omenyje, kad toje Mojogalpoje gyvena tik dešimt tūkstančių žmonių, daugelis gyvena iš turistų, tai visai gali būti, kad keliaujame į šeimos viešbutuką. Galime ir pabandyti.

    Tiesiai gatve, vėliau į dešinę, žinoma, namukai ten mažiukai, buvo apsiniaukę, gerai, kad nelijo, tikėjausi, kad ir nelis, ir galiausiai prieiname Jogio hostalį. Taip bent jau vadinasi. Ir išeina pats Jogis. Iš tikrųjų jis neišėjo, reikėjo dar palaukti, jis irgi kažkur valkiojosi, tikriausiai ieškodamas gyventojų, pats viešbutis buvo visiškai tuščias, tik vidiniame kieme (visur yra po vidinį kiemą, kas yra neblogai, tik ten tas vidinis kiemas buvo daugiau mažiau dengtas, kažkokio sodo nelabai matėsi, nors keli augalai augo) buvo prikabinėta hamakų ir daug vėliavų. Lietuvos vėliavos ten lyg nebuvo, tačiau Estijos vėliavą radau. Kaip ir visai teigiamai viskas atrodė.

    Dar ten buvo virtuvė, kuria lyg ir galima naudotis, o gal ir ne, tik tas naudojimasis virtuve irgi dažniausiai ribojamas laiku. Bent jau taip supratome, kadangi virtuvę atidarydavo tik tada, kai kas nors iš savininkų arba darbuotojų būdavo viešbutyje, o jie būdavo tikrai nelabai dažnai. Dienomis dažniausiai nebūdavo. Dar ten sėdėjo toks indas... Berods indas, kiek išsiaiškinome, bet kaip ir daugelis keliaujančių indų, jis buvo gyvenęs tarkime kokioje Britanijoj ir dabar keliavo. O daugiau kaip ir nieko labai nebuvo. Keletas kambarių. Tie, kurie sodo gilumoje – su dvigulėmis lovomis, todėl ir kainuoja kokiu vienu ar dviem doleriais daugiau, o tie kur arčiau gatvės: su viengulėmis lovomis, todėl kainavo, atitinkamai pigiau, berods, šimtą penkiasdešimt kordobų, o gal ir tiek nekainavo. Bet kokiu atveju ten visos kainos buvo nurodytos kažkodėl doleriais. Nusprendėme, kad galime miegoti ir tose pigesnėse lovose, nėra čia ko pinigus leisti dėl dvigulės.

    Kaip ir viskas. Prie pat gatvės buvo dar ir terasa, kurioje irgi galima sėdėti. Pagrindiniai vartais visuomet uždaryti būna, dažniausiai ir užrakinti, tvoros irgi tokios spygliuotos. Vis matosi, kad Nikaragvoje neturėtų būti labai saugu. Tikriausiai taip ir yra. Kol dar šiek tiek pasėdėjome, pamatėme, kaip atkeliauja pora žydų. Tuo metų nežinojau, kad jie žydai, vėliau sužinojau, nes irgi teko visai netikėtoje vietoje juos dar kartą sutikti: mergina tempė didžiulį lagaminą ant ratukų, vaikinas tempė ant pečių vieną didelę kuprinę ir dar vieną dar didesnę kuprinę, nešulinę, nešėsi rankomis. Ar kažkaip panašiai. Vienu žodžiu buvo baisiausiai apsikrovę. Man net įdomu pasidarė, o kur jie keliauja ir ką ruošiasi veikti taip apsikrovę. Ar metų kelionei čia viskas ar kaip. Niekaip nesupratau. Nuo uosto iki viešbučio tikrai nebuvo taip jau arti, tad tas kelias su tomis kuprinėmis ir lagaminais jiems tikrai neturėjo labai patikti, ypač merginos veidas sakė, kad ji nėra ypatingai patenkinta, ypač nėra patenkinta tempdama viską, bet... O ką padarysi, kitaip ir nesigauna, tas vaikinas gi ar taip ar taip jau yra apkrautas kaip nešulinis asilas, tai dar ko nors reikalauti būtų jau per daug. Įdomu, jiems patiko ta visa kelionė, nes vėliau girdėjau daug skundų būtent iš jo pusės.

    O kadangi šiek tiek nebelijo, saulė visgi nešvietė, bet vis tiek reikėjo apžiūrėti visus Mojogalpos džiaugsmus ir rūpesčius. Tai yra pastebėti, kuo ji garsėja.

    Pirmiausia iškart, netgi neplanuodami nukeliavome iki autobusų stoties. Taip, netgi nežinojau, kaip atrodo autobusų stotis, bet ji visai nuostabiai atrodė: ant ežero kranto. Gražu iš tikro. Tik, žinoma, ta stotis tai buvo tokia aikštelė. Toks laukas. Netgi visai nei grįstas, nei asfaltuotas. Prisimenant, kaip atrodė autobusų stotys tame perle Granadoje, nereikėjo tikėtis kažkokių stebuklų Mojogalpoje. Uodai, tarp kitko, nepuolė. O dar geras dalykas toje stotyje buvo būdelė. Tokia medinė būdelė, kurioje dėdė pardavinėjo cigaretes, alų, romą, kažkokius užkandžius, bet šiaip tai buvo ne tik kioskas, bet ir bariukas, vienu metu. Tikrai toks būdelinis, tačiau turėjo ir nuosava tualetą. Ten tikriausiai sėdėjo tik vietiniai mojogalpenjai. Mes irgi ten prisėdome ant medinių kėdučių, pasiėmėme alaus, ir leidome laiką, kol nustos lyti. Šiek tiek dulkė.

    Kai tas privalomas laiko tarpas jau buvo praleistas, galėjome eiti toliau. Vėl nuėjome iki uosto (Mojogalpoje irgi yra tik trys ar keturios gatvės, tad labai toli ir nepasivaikščiosi), ir tada jau ta pagrindine gatve, kuri vedė nuo uosto ir vadinosi Šv. Onos gatve, nukeliavome iki Šv. Onos bažnyčios. Ties bažnyčia gatvė ir baigėsi. Kaip bebūtų keista, nors buvo pirmadienis ir pamaldos bent jau tuo metu jokios nevyko, tačiau bažnyčia buvo atidaryta. Ir ne šiaip sau atidaryta, išpuošta tomis kabančiomis marškomis, ir netgi užrašai visur buvo, sveikinantys su Fiesta Patronaline ar tai Parokialine, bet kokiu atveju, kadangi bažnyčia priklauso Šv. Onai, tai ir fiesta ten buvo Šv. Onos. Ryškiai, kaip ir Lietuvoje, taip ir Nikaragvoje maždaug tas laikas yra didysis atlaidų laikas, o Mojogalpoje irgi švenčiami Onos atlaidai. Man netgi visai įdomu pasidarė, kaip čia jie švenčiami, bet ką jau padarysi. Šiek tiek pavėlavome. Nes stebėjome, kaip tie atlaidai švenčiami Nandaimėje. Reikia vėl pastebėti, kad apie Mojogalpos atlaidus irgi niekur nebuvo užsiminta (bent jau užsienietiškuose kelionių vadovuose, ten tik apie jodinėjimą arkliais ir plaukiojimą baidarėmis kalbama).

    O Šv. Onos gatvė tam ir yra Onos gatvė, kad ji būtų pagrindinė. Ne visai pagrindinė, baigiasi ji dar viena gatve, kuri yra tiesiai priešais bažnyčia, nors tai jau net ne gatvė, o visas šešiasdešimt ketvirtas kelias: vienas galas veda į Altagrasiją, kitas pas Šv. Juozapą iš Pietų (San Chosė del Sur), bet už ugnikalnio Konsepsjon jie vėl susijungia ir kartu keliauja į Maderos ungikalnio pusę. Kadangi Ometepės sala sudaryta iš dviejų apskritimų, tai ir keliai ten ratais eina. Tuo metu mums jokio kelio nereikėjo, todėl labai ir nesiaiškinome, kaip ir kur galima jais nukeliauti.

    Palei Šv. Onos gatvę iš visų pusių rikiavosi kavinės ir restoranai, kai kurie pardavinėjo visokius mėsainius, dešrainius ir kitą JAV maistą (praleidome pro ausis tai), dar ten buvo irgi daugybė visokių viešbučių ir viešbutukų, kai kurie netgi pigesni ne ten, kur mes buvome apsistoję, tačiau ateitis parodė, kad pigiau mokėti tikrai nereikėjo. Skalbykla ten irgi buvo, netgi keli bankai su bankomatais, tad gal pinigų būtinai keistis ir nereikėjo, tačiau būti iš anksto pasiruošusiams gal ir nėra labai blogai. Be to, kitą dieną planavome važiuoti į Maderos pusę, gal į kokią Meridą ar dar kur nors, o ten jau tikrai jokios bankų paslaugos neteikiamos. Ir dar buvo keletas parduotuvyčių bei turgelių ar ant gatvės pardavinėjančių žmonių. Labai gera vieta, netgi kelios kepyklėlės buvo. Ir tokios mažytės parduotuvytės, tad ir prisipirkome romo, avokadų, arbūzą, melionų, bandelių. Visko ko tik ten buvo. Net nešti sunku buvo. Bet su visu tuo gėriu vis tiek reikėjo grįžti namo.

    Mūsų viešbutyje gyventojų buvo padaugėję. Kadangi miegojome penkiaviečiame kambaryje, tai visos vietos ten buvo užimtos. Tikriausiai visur kitur vietos irgi buvo užimtos. Internetas veikė, tad daugelis žmonių būtent tuo ir užsiėmė. Vaisius ir daržoves sudėjome, kažką gal ir užkandome, šiek tiek temo, reikėjo uždegti šviesą, vienu metu elektra buvo dingusi, bet vėliau vėl atsirado. Tikriausiai ne dėl viešbučio kaltės, gal kur koks trumas sujungimas dėl lietaus, visko juk pasitaiko. Ir čia Minu pamatė tokį įdomų dalyką. Ant jo lovos atkeliavo, tiksliau iš kažkur atlipo porą tokių vabaliukų. Vabzdžių. Neskraidančių. Vienas didesnis, kitas mažesnis. Kažkodėl šiek tiek panašūs į blusas. Nors gal ir ne. Bet gulint ant lovos šiek tiek niežtėti pradėjo. Gal tik sutapimas. O gal visgi čia uodai kandžioja. Nieko negali žinoti. Tai buvo pranašingas ženklas, kad tą dieną lis, tačiau kitą dieną švies saulė. Iš tikrųjų, tokio posakio gal ir nėra, bet ženklas tikrai buvo pranašingas.

    Vakarienės nusprendėme namie negaminti, kadangi nelabai buvo aišku kaip ir kiek galima gaminti, iškeliavome lauk. Jei Mojogalpa yra gyviausia vieta, tai vis tiek kažkas ten turėtų būti. Tikrai kažkas ir buvo. Ant vieno kampo radome buritinę. Nes šiaip visaip pagalvojus, dešrainių mėsainių ar sūrainių valgyti nesinorėjo, tad paprasta buritinė turėtų sueiti. Ir visai suėjo. Turėjo jie buritų su peskado ir kažkokių empanadų. Empanados – tai elementarūs kibinai su kažkoiu įdaru, na, gerai, čeburekai, o burito su peskado, bent jau Mojogalpoje, ar bent jau toje vietoje tai buvo blynas iš kukurūzų miltas, su užlenktais kraštais, ir ant jo prikrauta fricholių (tos košės iš raudonų pupelių), žuvies (nes peskado yra žuvis kastiliškai), ir kitokių skonių ir prieskonių: agurkų, pomidorų, kopūstų ir panašiai, ir dar kokiu majonezu apipilta. Kaip ir visai valgomas dalykas. Vakare dar pasėdėjome su romu ir vaisiais viešbučio terasoje... Žmonių daug, tačiau gyvumu niekas ten labai nepasižymėjo. Nors kaip ir visai nenorėjau, kad visą naktį vyktų fiestos ir karnavalai.

    O tą pranašingą ženklą teko iškart pastebėti. Gal ne visai iškart. Šiek tiek pamiegojus, jautėsi, kad visą kūną kažkas sukandžiojo. Kadangi vis dar galvojau, kad tai tikriausiai turėtų būti uodai arba moskitai, teko tepliotis žvaigždute (dar nuo Vietnamo turiu) ir tigro tepalu, kuriam laikui padėdavo, tačiau vėl kažkas kandžiojo. Ir taip lengvai nepraeidavo. Kankino taip ne mane vieną, Minu irgi baisiausiai negalėjo miegoti, ir dar keletas mūsų kambaryje gyvenančių vis prabusdavo. Kai jau visiškai atsibodo, dar netgi ne visai paryčiais galiausiai iškeliavau į verandą. Ant medinių suolų miegoti nebuvo labai patogu, tačiau ten bent jau niekas nekandžiojo. Vienas iš mūsų kambario gyventojų jau buvo įsitaisęs hamake. Minu irgi iškeliavo. Vėliau ir aš nukeliavau ant tų hamakų. Taip spėju, kad kokią pusę nakties gal ir nemiegojau. Ir kandžiojo tikrai ne uodai. Lauke jie visai nepuolė, tik kambaryje. Taip visai netyčia supratome, kad tie du padarėliai, kurie ant lovos buvo užlipę, buvo elementariausios blusos, kurios kartais pasitaiko kai kur. Tarkime, kad ir tame Jogio viešbutyje. Būti sukandžiotam blusų dar nėra pats baisiausias dalykas: sukandžiojimai praeina (dažniausiai), baisesnis dalykas yra tai, kad blusos mėgsta vėliau pasislėpti rūbuose ar kuprinėse ar dar kur nors. Bet apie tai vėliau.

    Tame viešbutyje yra ir naktinis sargas, kuris vakarais atidaro duris, vėliau jas visai užrakina, tad jis pastebėjo, kad mes miegame verandoje, linksmai nusijuokė. Na, jam gal ir linksma, man tuo metu visai nerūpėjo, nes šiaip jau miego norėjau, ir netg nenervino tai, kad jam linksma, kad turime miegoti verandoje. Jis tikriausiai nelabai ir suprato, kodėl ten gulime.

    Kadangi blusos kamavo ne mus vienus, tai ne mes vieni ir pradėjome aiškintis. Tiksliau mes netgi nesiaiškinome, pradėjo tie kiti. Nežinau iš kur jie buvo, tačiau tam Jogiui ir pradėjo pasakoti, kad negalėjo miegoti visą naktį, kadangi visą naktį kandžiojo blusos, ir dar netgi pasakė, kad ne jie vieni, kad va tiedu irgi. Prieš tai buvo paklausę, ar tikrai ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti purškėme ir tepliojomės tepalais. Jogis, kaip ir priklauso normaliam viešbučio savininkui, labai atsiprašė. Vėliau mūsų irgi atsiprašė. Pasakė, kad jie tikrai daro viską, kad blusų nebūtų, stengiasi viską išdžiovinti, netgi čiužiniai yra įvilkti į specialius užvalkalus, tačiau vis tiek... Taip jau būna, kad koks keliautojas iš kur nors atsitempia tas blusas, padeda kuprinę ant lovos, o tada jau ką padarysi. Man tik įdomu, pagal tą blusų kiekį, jei jos puolė gal net keturis žmones, tai tas keliautojas jau turėjo būti atkeliavęs senokai, nes šiaip tiek blusų turėtų per tam tikrą laiko tarpą užsiveisti. Ar kokį blusyną jie ten atsitempė. Ne tai svarbiausia. Viešbučio darbuotoja iškart puolė nuvilkinėti visus užvalkalus, tempti čiužinius lauk, o Jogis visiems grąžino pinigus už tą prastai išmiegotą naktį. Ir dar pasakė, kad jei norime, galime tose dvivietės lovose miegoti už tą pačią kainą. Mūsų kaimynai iškart taip ir padarė, o mes visgi buvome nusprendę važiuoti Meridon, todėl tiesiog pasiėmėme pinigus.

    Iš vienos pusės žiūrint: neišsimiegojome, iš kitos pusės žiūrint: visgi nemokamai neišsimiegojome. Visgi sutaupėme šiek tiek pinigų, kurių tikriausiai nebūtume sutaupę visur kitur. Bet kokiu atveju, spėju, kad Jogio hostelyje viskas jau išspręsta, ir blusos nieko daugiau nekankina. Kadangi tą naktį visuose įmanomuose kampuose buvo miegota, tai tikrai žinau, kad blusos kamavo tik mūsų kambario gyventojus. O jiems irgi nėra gerai, kad pasklistų tokie ne visai teigiami atsiliepimai.

    Iš ryto dar bandėme sutvarkyti tuos visus melionus ir arbūzus, kiek jų turėjome, kažkas buvo sugedę, meliono skonis buvo keistokas, tad jį galiausiai tiesiog išmetėme, o vaisių prisipirkę buvome ne mes vieni. Kelios užsienietės irgi bandė kažką valgyti, irgi visko per daug prisiėmusios, todėl siūlė visiems ir visoms iš eilės. Mums irgi buvo pasiūlyta, gal norite meliono, sakiau, kad gal nelabai, matote, kiek mes čia visko turime. Atėjo ir tas indas, kuris tikriausiai amerikietis, jau buvo girdėjęs istoriją apie blusas. Ir taip vos ne pasityčiodamas pasakė: reikėjo jums eiti į tas dvigules lovas. Kaip juokinga. Tikrai skambėjo kaip pasityčiojimas, bet ką jau čia. Svarbiausia, kad nakvojome nemokamai. Iš lietuviškos pusės žiūriu į šį klausimą.

    O tada reikėjo sulaukti teigiamo autobuso. Jis lyg ir turėjo važiuoti iš autobusų stoties, bet kažkokia informacija teigė, kad autobusai į Meridos pusę, ten toli toli, važiuoja tik porą kartų per dieną, ir į tą rytinį autobusą jau buvome pavėlavę, reikėjo laukti kito. Tikėjausi, kad taip nėra, todėl nukeliavome prie tos pagrindinės gatvės laukti.

    Ten toks turgelis buvo, daug žmonių laukiančių, todėl nusprendžiau, kad mes irgi galime čia laukti. Taip ir padarėme. Atvažiuoja vienas autobusas, vėliau kitas, nors gal tik vienas. Daug vietinių žmonių, išsiaiškiname, kad jie tikrai nevažiuoja iki Meridos, ir apskritai, išsiaiškinome, kad autobusai į Meridą važiuoja visai kita puse. Nors pagal mano supratimą trumpiausias kelias turėtų būti kairėn, tačiau pasirodo reikia važiuoti dešinėn. Eikite į kitą kelio pusę.

    Kadangi nusibodo laukti ten, nukeliavome į stotį. Taip ir išsiaiškinome, kad iki autobuso dar kelios valandos, todėl galime sau ramiausiai laukti nieko gera vis tiek nebus. Iš pradžių dar ne visai tuo patikėjau, todėl prisėdome gerti kavos. Gal per tą laiką visgi autobusas ir atvažiuos. Vienas lyg atvažiavo. Ir buvo ant jo parašyta – Merida. Tačiau kai paklausiau vairuotojo, jis pasakė, kad niekur nevažiuos, galime būti ramūs. Išgerta ir kava. Daugiau kaip ir nėra ką veikti. Saulė švietė.

    Tad spręsti tuos nakties nuotykius. Prie ežero kranto, ten netgi toks kaip ir molas yra, medinis. Nežinau kam šiaip naudojamas, o mes jį panaudojome gulėjimui. Ir dar keleto daiktų džiovinimui. Saulės šviesoje tos blusos ėmė lįsti iš visų kampų, iš kuprinės, savaime suprantama, tad pradžiai jas dar ir panaikinome. Nemeluosiu, bet gal kokias dešimt ir užmušiau. Minu irgi tiek. Kas ir kada tas blusas ten užnešė, liko tas neatsakytas klausimas.

    O žmonės prie ežero visai kitais reikalais užsiėmė. Pačiame ežere buvo pastatyti tokie namukai, tad daugelis ėjo ten skalbtis. Skalbti rūbų. Kažkas atvesdavo girdyti karvių. Arkliai patys ateidavo pasigirdyti. Ir šiaip žolę paskabyti. Besimaudančių ten nebuvo, nelabai gilu, į uostą kartais atplaukdavo laivai. Tai didesnis tai mažesni. O šiaip daugiau nieko ir nevyko. Dar gervės ten skraidžiojo ir žvejojo. Kaip ir beveik toks gyvenimas Mojogalpoje. Sulaukėme savo autobuso ir galėjome važiuoti toliau. Į Meridą.
    Ne mes vieni ten važiavome. Kadangi vieno laivo laikas sutampa kaip tik su autobuso laiku, tad daug kas tiesiai iš valties lipo į autobusą. Gerai, kad mes atėjome šiek tiek anksčiau, tad galvome vietų atsisėsti, nes, kadangi tas autobusas važiuoja tik porą kartą per dieną, tad visai nekeista, kad jis toks pilnas. Šiaip lyg ir yra kažkokių tarpinių autobusų, tarkime iš Mojogalpos į Altagrasiją, arba iš jos į Maderos pusę šiek tiek dažniau, bet va tuo ilguoju maršrutu tikrai važiuoja visi du autobusai per dieną. Bet ir trumpesniais atstumais važiuojančių labai dažnai nebūna. Nieko nepadarysi.

    Autobusas visiškai pilnas, pradėjome važiuoti. Įdomu toks kelias, teko pravažiuoti daug visokių įdomių miestų ir miestelių. Lietuvos masteliais ten miestai ir miesteliai, o šiaip tikriausiai kokiais kaimais viską ten galima pavadinti, nors kaimai vien padavinimais galėtų garsėti: vienas – balandžių kaimas (la Paloma), toliau yra tas oro uosto pakilimo takas. Man atrodo beveik pirmą kartą gyvenime važiavau viešu transportu per pakilimo taką. O ką jau padarysi, kad ta sala nėra labai didelė, kažkur daugiau vietos oro uosto pakilimo takui tikriausiai ir nėra, o ten leidžiasi tikriausiai ir ne visai maži lėktuvai. Po to sekė angelų miestas Los Andželas, nors vietos kalba tai tikriausiai tartų Los Ancheles, tada jau Šv. Juozapo miestas, yra ir toks kyšulys, kurį irgi tikriausiai lietuviai pavadino, nes vadina jis O Jėzus Marija, tik o nukrito per laiko bėgį. Įdomu, kodėl jį taip pavadino. Netgi Tel Avivas ten yra, nors aš visada galvojau, kad jis turėtų būti Izraelyje. Vėliau pravažiavome Urbaitę, tai irgi miestelio pavadinimas, ir galiausiai Altagrasia. Pakeliui, kaip visada ir būna: palmės ir kiti medžiai, sukome ratą aplink Konsepsjono ungikalnį, o vėliau ta sąsmauka ar kaip pavadinti ta vietą, palei Šv. Dominyko paplūdimius (tikraip taip ir vadinasi – Santo Domingo paplūdimiai, vis tame pačiame Kosigalpos ežere), pasiekėme ir Šv. Kryžių. Tai irgi miestelis, kuris šiaip jau ten vadinamas Santa Krus vardu. Ten daugelis užsieniečių išlipo, pilna visokių vilų vilaičių ir kitokių viešbučių, o jau tada pradėjome sukti ratą aplink kitą ugnikalnį: Maderą.
    Dabar pro langą matėsi jau kitas ugnikalnis, palmių plantacijos vis plaukė palei langus, mūsų autobuse žmonių vis mažėjo, kelias buvo visai negrįstas ir neasfaltuotas, nors taip iškart ir buvo žadėta, tad nieko daugiau ir nesitikėjau, ir galiausiai beveik saulei leidžiantis pasiekėme ir paskutinį viešuoju transportu pasiekiamą vietą: Meridos miestelį. Daugelis vietinių išlipo prie savo namų, ir tik likę keli užsieniečiai, mes irgi kartu su jais, važiavome iki pat galo. Iki autobusų stoties. Kaip ir gal reikėjo, o gal ir nereikėjo tikėtis, autobusų stotis ten buvo irgi tiesiog stovėjimo aikštelė. Su keliais pastatais. Tačiau tie keli pastatai visgi priklausė ne stočiai, o viešbučiui. Kai tik įvažiavome, iškart vartus uždarė, užrakino, ir sakė, kad daugiau nieko neišleis.

    Iš tikrųjų taip nebuvo. Iš ten buvo dar vienas išėjimas. Į Meridos fazendą, tiksliau tai vadinosi Meridos hacienda, ir tai buvo dar vienas viešbutis. Į kurį mes ir planavome keliauti. Kai kurie užsieniečiai išlipo šiek tiek anksčiau, gal jie ir gerai padarė, o mes, kadangi keliavome iki pat galo, tai ne visai gerai gal ir padarėme. Bet... Irgi gavosi šiek tiek geriau.

    Taigi galiausiai pasiekiame galutinį tašką, per visus tuos kiemus ir namus išeiname į atseit pagrindinį kelią, nors iš tikrųjų tas kelias ten buvo visai nepagrindinis, jis tiesiog vedė į tą fazendą ir ten baigėsi, radome, kad tiesiai prieš įėjimą yra parduotuvė, kuri kartais dirba, aplink augo palmės ir mangamedžiai, po kelia valkiojosi vištos, giedojo gaidžiai, nukeliaujame į tą fazendą. Ji tikriausiai ir pastatyta taip kaip fazenda, keletas atskirų pastatų, pačioje gilumoje, tiesiog ant ežero kranto yra ir registratūra, kuri kartu ir restoranas ir valgykla ir tiesiog vieta poilsiui, žinoma, visur auga medžiai, puola uodai... Ir sužinome, kad vietų ten nėra. Visos užimtos. Lyg ir buvo kažkoks kambarys, tačiau nusprendžiau, kad gal jis bus per brangus. Ar kažkaip panašiai. Taigi toje fazendoje ir neapsistojome.

    Nedidelė bėda. Mes juk jau buvome matę, kad prie autobusų stoties irgi yra viešbutis. Ir netgi sužinojome, kad jie vietų turi. Pas juos irgi yra restoranas, tad pavalgyti bėdos tikriausiai nebus. Irgi keletas atskirų pastatų, kiekviename pastate po keletą kambarių, dušai tualetai tiesiog kiemo viduryje, kad niekas nepasiklystų, didžiuliai mangamedžiai, apkibę mangais, netgi kelios gėlės žydi, o daugiau kaip ir nieko ten nėra. Visai buvo mintis, kad ten gali pulti uodai, visgi esame gėlo ežero saloje, bet šiaip viskas kaip ir nieko. Tik viena bėda, kad interneto ten lyg jokio ir nebuvo. Ir telefonai nelabai veikė. Bet tikriausiai tam ir važiuoja ten žmonės, tad nereikia labai skųstis.

    Kadangi per tą laiką saulė jau spėjo visai nusileisti, nusprendėme toli niekur neiti, tiesiog pavakarieniauti mūsų viešbutyje, kuris šiaip jau vadinosi ranča. Vienas viešbutis – fazenda, kitas ranča, visai gerai ten viskas vadinasi. Reikėjo šiek tiek palaukti, kol viską atnešė, kadangi žmonės ten labai neskubėjo dirbti. Ir šiaip vėjas pūtė, tad staltiese kilnojo. Kiek supratau, beveik visi pietaujantys gyveno būtent Rančoje.

    Kėlėmės taip ne visai anksti, gal net per vėlai, blusų ten nebuvo. Visgi tikriausiai visas išgaudėm, pusryčiauti nusprendėme ne rančoje. Ten šiaip tikriausiai yra pusryčių, bet tiek tos nusprendėme, kad galime gal ir ne ten. Žinoma, kilo tokia mintis, kad čia nieko gali ir nebūti, bet kadangi visokie užsieniečiai čia tuntais važiuoja, tai greičiausiai vsigi bus kažkas. Paėjome tiesiai, į miesto pusę. Ten, kur šiaip turėtų būti miestas, ir radome tokia užeigėlę.

    Šiaip jau toji užeigėlė buvo visai netoli autobusų stotelės. Kažkokios atskiros stotelės ten nėra, kaip supratau, autobusai stoja ten, kur juos kas nors stabdo. O ten kaip tik buvo kryžkelė, kur daugelis visokių užsieniečių ir stovėjo. Tad tikriausiai iš ten ir turėjo važiuoti kažkoks autobusas. O toji užeigėlė irgi buvo suręsta iš kažkokių baslių, dengta palmių lapais (tikriausiai palmių, nors nesu visiškai tikras), po kelia vaikščiojo vištos ir gaidžiai, ir visai šalimais kriuksėjo kiaulės. Kaip tik ten ir buvo galima tarkime išgerti kavos. Tiesiai ant ežereo kranto su kiaulėmis ir vištomis. Kaip supratau, ten daugiau visokie vietiniai tik ir užsuka. Galima ten ne tik kavos išgerti, dar leidžiama ir pavalgyti. Taip jau teko visgi ten ir valgyti, kadangi grąžos jokios nenorėjo duoti. Tiksliau grąžos neturėjo. Ilgai ieškojo, tad baigėsi tuo, kad prie visko, dar ir ryžių ten suvalgėme. O ką daugiau darysi.

    Toliau į miesto pusę eiti neapsimokėjo. Šiaip jau mūsų rančos ir fazendos buvo visiškai miestelio pakraštyje, o mieste matėsi kad yra... Dar keletas namukų, nors tų namukų gal ir visai daug, keliasdešimt tikriausiai, viena bažnyčia, bet tokia mažytė, o daugiau gal ir nieko nėra. Ir dar keletas parduotuvių. Spėju, kad net turgaus ten nėra. Tad pabandėme keliauti į priešingą pusę. O kad būtų ne taip nuobodu eiti, nusprendėme eiti ežero krantu. Nebuvo tai pati blogiausia idėja, žinoma, visur gamta, kiaulių ten jau nebesimatė, tačiau eiti paprasta irgi nebuvo. Ir tik todėl, kad beveik visa žemė prie ežero: privati, tai reiškia, kad aptverta spygliuotomis vielomis, tad reikėjo eiti visiškai ežero krantu. Kartais ten buvo akmenys, kartais net akmenų nebuvo, kartais buvo normalus takelis, kartais reikėdavo kažkaip laviruoti šlaitu ir saugotis, kad nenusiristum kur nors. Nelabai ten gilu, tačiau vis tiek dribtelėti nelabai norisi.

    Kartais ateidavo keliai. Vienas toks kelias tikriausiai vedė iš kaimelio, kadangi juo užsukdavo moterys su skalbiniais, kuriuos ir skalbdavo tiesiai ežere. Kaip ir senais laikais tikriausiai. Kadangi klimatas ten daugiau mažiau pastovus, tai yra pagal Lietuvą ten būtų tik karšta vasara ištisus metus, tai tas skalbimas irgi nėra labai blogas dalykas. Pabandėme pasimaudyti vienoje vietoje, kur kažkur netoli ir vaikai maudėsi, reikėjo saugotis, kad tik neužplauktum ant kokios šakos ar supuvusio kelmo. Jų ten nemažai dugne buvo. Nes ir daugelis medžių augo tiesiog ant ežero kranto. Pelikanai ir ten džiovino plunksnas, skraidžiojo ir kitokie paukščiai, tokia kuoduota šarka ten buvo. O daugiau kaip ir nieko.

    Mačiau, kad krantas kažkaip suka, todėl nusprendžiau, kad galime šiek tiek nukirsti kampą. Žmonių ten vis tiek nesimatė. Nežinau, kaip toli nuėjome, man atrodo, kad ne visai toli, tačiau užlipus aukščiau, per tas plantacijas ir daržus, kur buvo dar kažkoks sugriuvęs namas ir keletas pamatų, kažkada gal kokia bažnyčia ten stovėjo, nors visai gali būti, kad nieko panašaus, ganėsi pora arklių, ir prieiname tą kyšulį.

    O ten jau buvo ir paplūdimus. Plaja tokia. Nežinau, kaip ji vadinasi, bet tikriausiai kažkaip galėtų vadintis. Tiesiai priešais plają buvo dar viena sala. Visiškai mažytė, jei lyginsime su Ometepe, buvo kilusi mintis nuplaukti iki ten, nors gal ten galima ir nubristi. Bet gal ir reikėtų plaukti. Tad visą tą laiką ir praleidome toje plajoje. Vėjas pūtė, kartais ateidavo žmonės, nors visai visai nedaug, tik kažkas arklius atvedė pagirdyti, o šiaip daugiau tikrai nieko nebuvo.

    Iš pradžių vėl bandėme eiti per tas kopas, akmenis, nors norėjau eiti ir normalesniu keliu, tačiau kilo toks jausmas, kad vis dėlto einame kažkieno žemėmis. Gal ir nėra taip jau gerai vaikščioti svetimomis teritorijomis, tad vėl teko eiti tais akmenimis, kol galiausiai visai nusibodo, lyg radome kažkokį normalesnį išėjimą ir ką gi. Ogi ten , tiesiog ant kelio, vedančio į San Ramoną, kur jau joks viešas transportas nevažinėja, yra tokia parduotuvytė. Visai laiku turiu pasakyti atsirado ten parduotuvė, kadangi galėjome visokių freskų ir išgerti. O daugiau ten nieko ir nebuvo. Matėme, kad keliu vaikščiojo daug žmonių, tas daug tai reiškė kokie penki per tą laiką. Netgi užsieniečiai. Ne veltui jie ten vaikščiojo, nes nuo kažkur yra posūkis į kažkokią biologinę stotį, dar ten yra kriokliai, į kuriuos įėjimas yra mokamas, ir gal daugiau nieko ten ir nėra. Žinoma, tas visas kelias dar sukasi ratu aplink Maderos ugnikalnį, bet per vieną dieną to kelio apeiti tikriausiai ir neįmanoma, gal ir įmanoma, bet visada bus ta bėda, kad reikės kažkaip grįžti. Jokio kelių ar gatvių apšvietimo ten nesimatė. Bent jau tikrai ne už miestelio ribų. Kaip ir turėtų tikriausiai būti.

    Beeidami atgal, vsigi radome ir turgų. Ar kažką panašaus į turgų. Tokią parduotuvę. Kur pardavinėjo visokius vaisius, šiaip ten buvo kažkokia aikštelė, gal žaidimų, dar netgi restoranas ar tai valgykla, o tuo metu ten pardavinėjo arbūzus. Vieną jų ir pirkome. Kaip visada ir būna, grąžos niekas neturėjo, ten žmonės tik lygiai viską moka visiems ir visur (reikia taip suprasti), ilgai ieškojo, kol galiausiai grąžą rado. Tą arbūzą namie iškart ir suvalgėme. Vakarieniauti nusprendėme fazendoje, kur ne tik telefonas kartais veikė, bet netgi buvo bevielis internetas. Ir dar daug visko ten galima veikti. Užsisakyti visokias keliones, baidarėmis, arkliais ir panašiai. Daugelis užsieniečių to ir ieškojo. Kaip ir viskas būtų gerai, tik bėda, kad net ir fazendą nakčiai uždaro. Lygiai dešimta, sako, yra griežtai ramybės metas, tad tuo metu durys ir vartai ten irgi užrakinami, ir reikia ieškoti, kad kas išleistų, jei labai norisi. Gal ir ne dešimtą, gal netgi anksčiau ten viską užrakina, kadangi nikaragvensiai mėgsta anksti keltis.

    Kažko ypatinga toje Ometepėje ir nėra. Ne to ten visi ir važiuoja. Šiaip visai nieko sala, graži tokia, rami, nieko nevyksta, žmonės šiaip sau gyvena, daug visokių paukščių visur skraidžioja gražių, netgi yra senovinių petroglifų. Iškart pasakysiu, kad nė vieno jų nematėme, nes kažkaip praleidau tą dalį beskaitydamas, tačiau užtenka į visa tai pažiūrėti internete. Nuotraukų tikrai nemažai, o aš tikrai nebūčiau kažko geriau ir nufotografavęs. Tad gal ir visai verta ten trumpam užsukti.
    Saturday, May 23rd, 2015
    8:15 pm
    Šv. Onos atlaidai ir raganų miestai (Nikaragva III)
    Kitas rytas man prasidėjo labai linksmai. Visi dar miegojo, tiek darbuotojai, tiek svečiai, sėdėjau sau ramiausiai po palmėmis ir džiaugiausi internetu. Durys buvo dar uždarytos. Ir staiga, taip ne visai staiga, viena iš viešnių, tokia mergina, iš mūsų kambario išsitempia visus savo krepšius, muzikos instrumentus, pradeda krautis daiktus, praustis, ruošiasi iškeliauti. Taip visai anksti, kaip jau minėjau, durys vis dar uždarytos. Kai jau susiruošė, durys visgi buvo vis dar užrakintos, o jai išeiti kažkaip reikėjo. Budina darbuotojus. Nebuvo didelė problema juos išbudinti, buvo didesnė problema jiems rasti durų raktą. Niekur jo nebuvo. O gal apskritai jo ten niekada ir neturėtų būti, nežinau kodėl, būtų keista, jei iš viešbučio nebūtų įmanoma išeiti per naktį. O gal raktininkas buvo kažkur išėjęs. Vienu žodžiu jei visiškai nepasimetę ir visiškai ramiai sau lyg bandė ieškoti, lyg nerado, bet pagal veidus nesimatė, kad būtų nors kiek susirūpinę. Tik toji mergina vis skubino. „Čikos čikos, rapido, rapido“. Greičiau greičiau, vaikinai. Nors kalbėjo kastiliškai, tačiau skambėjo labai itališkai. Visiškai itališkas akcentas. Pagalvojau, kad ji visgi italė. Suklydau. Kai jau jau visiškai trūko kantrybė, liepė kam nors pašamarinti, kodėl negalite pašamarinti. Šamar... šiaip jau kastiliškai, bet realiai visi sako jamar, tai reiškia kviesti arba skambinti, ir tik argentiniečiai ir gal kokie urugvajensiais vietoj to j sako š. Supratau, kad tikriausiai toji bus argentinietė. Pirmą kartą supratau, kodėl visi sako, kad argentiniečiai kalba su itališku akcentu. Girdėjau savo ausimis. Tiesą sakant, daugiau nieko ir negalėjau daryti, tik klausytis, nes be kokiu atveju nežinojau, kur galėtų būti tas raktas. Ji netgi pasiūlė atrakinti mūsų kambario duris-balkoną, vedantį tiesiai į gatvę, manęs ta idėja kažkodėl visiškai nesužavėjo. Bet galėjo ir žavėti: jie vis tiek jokio rakto neturėjo. Jei neturėjo nuo paradinių durų, tai dar mažiau tikimybės, kad bus koks nors raktas nuo neparadinių durų. Nors visko pasitaiko. Galiausiai raktas kažkaip atsirado, kažkas duris atrakino, o argentinietė, prieš išeidama, metė ir griežtą frazę: „Jei norite, kad jus kas nors gerbtų, iš pradžių turite pradėti gerbti kitus“. Labai rimtai viskas nuskambėjo. Nieko negaliu pasakyti, ji visgi stengėsi iškeliauti ramiai, niekam per daug nekrisdama į akis, ir va taip atsitiko. O tikriausiai reikėjo skubėti į kokį autobusą. Tik tie darbuotojai tikriausiai nelabai suprato, ką ji turėjo omenyje, nes visiškai nesureagavo. Linksmas toks rytas pasitaikė.

    Kaip visada ryte buvo kavos, pavalgėme tų pačių jukų, susitikome su Danieliu ir jau galėjome važiuoti į Nandaimę. Tą dieną turėjo būti kažkokie Onos atlaidai. Kažkokie todėl, kad nelabai žinojau, kas per stebuklas ten turėjo būti. Žinau, kad per atlaidus vyksta kažkokie velnių šokiai, tačiau man kol kas nevisai aišku buvo, kokie ir kada šokiai turėtų ten vykti. Nuėjome iki tos autobusų stoties... O ji buvo visai prie turgaus. Danielis beeidamas dar nusipirko kokoso riešutą, visą išgėrė, suprato, kad kokoso pienas visai padėjo skrandžiui. Žinos, kai reikės gydytis.

    Nespėjome nueiti iki autobusų stoties... Kurioje netgi jokio pastato nebuvo, tik šiaip tokia stovėjimo aikštelė, kurioje buvo keletas mokyklinių autobusų. Juos jau buvo apipuolę pardavėjai, daugelyje jų vietų vis dar buvo, vairuotojai siūlė važiuoti į įvairias vietas, tarkime pas Šv. Joną, bet mums visai užteko ir Nandaimės. Toks tipiškas Centrinės Amerikos vaizdelis: ne visai grįsta, tiksliau visiškai negrįsta gatvė, kurioje ant dėžių vietiniai pardavinėja bananus, agurkus, bulves, pomidorus, ananasus ir kitka, kažkur tarp namų tuštesnis plotelis, kuriame stovi keletas autobusų, kas sekundę girdi Nandaimę ar dar ką nors, vienas autobusas kaip tik buvo išvažiavęs, tačiau tai reiškė, kad tuoj bus kitas autobusas, pilna šiaip vaikščiojančių pardavėjų su freskomis, džiovintais bananais, keptomis bulvėmis, čiokolate, elementais telefonui, žaislais, empanadomis, čeburekai ir kitomis nesąmonėmis, žmonės po vieną ar po kelis lipa į tą autobusą, į jį vis sulipa visokie pardavėjai, vienu žodžiu toks bendras didelis alasas, kažkas kažką valgė, kokius traškučius ar dar vaisius, labai sau galvos nesuka, kur reikėtų dėti šiukšles, meta tiesiai po kojomis, o jei sėdi autobuse: taip tiesiai pro langą. Dažniausiai netgi nežiūrėdami, kas už to lango yra, tai jei netyčia stovi prie pat autobuso, gali kas nors visai netyčia ir ant galvos užkristi. Beveik kaip viduramžių miestuose, bet ten bent jau lyg sušukdavo saugokit galvas, prieš liedami pamazgas iš trečio aukšto ant gatvės, o čia viskas vyko daug paprasčiau. Na, tame alase buvome ir mes. Danielis, kadangi vis norėjo tiksliai išsiaiškinti, kada čia tas autobusas važiuos, suprato, kad gal ir ne visai iškart, tad pasiūlė tiesiog padėti daiktus ar kaip nors vietas užsiimti ir palaukti lauke, aš, kaip vietinis aborigenas, pasakiau, kad čia tvarka šiek tiek kitokia, tad jei nori tikrai užsiimti vietą, reikia privalomai ten ir sėdėti. Gerai, kad buvome trise, tad nereikėjo sėdėti visiems. Bet maždaug tame alase pralaukę kažkiek, pradėjome išvažiuoti iš Granados. Žinoma, tas alasas iškart ir nesibaigė, nes iš pradžių reikėjo pravažiuoti turgų, autobusas stojo kas porą metrų, nes vis kas nors norėjo į jį įlipti, matėsi, kad kai kas važiuoja iki pat Nandaimės, į atlaitus, tačiau galiausiai ramiai ir išvažiavome. Ne visai ramiai, tačiau išvažiavome.

    Teko važiuoti nelabai trumpai, bet ir nelabai ilgai. Gal kokią valandą. Autobusas vis kartais sustodavo arba nesustodavo, kažkas įlipdavo arba išlipdavo, ir taip visai netgi netrukus, po kokios gal netgi valandos, gal šiek tiek mažiau, buvome Nandaimėje. Ten jau visiems buvo liepta išlipti, ir atsidūrėme neaišku kur. Supratome, kad esame kažkokiame miestelyje, tačiau daugiau apie jį nieko nežinojome. Kadangi visgi atvažiavome į Šv. Onos atlaidus, tai tikriausiai reikės susirasti bažnyčią, nes atlaidai kaip ir turėtų kažkur ten būti.

    Bažnyčią rasti nebuvo sunku. Tokia irgi pusiau nerementuota, šventoriuje tuo metu nieko nevyko, viduje, kaip supratau, vyko pamaldos. Daugiau nieko nesimatė. Įdomiai atrodė atlaidai. Šventoriuje sėdintys keli žmonės, tačiau neatrodė, kad jie kažko ten atėjo daugiau daryti nei šiaip sau pasėdėti ant suoliuko, Danielis nusprendė, kad kokoso sultys visgi labai padeda, todėl iškeliavo ieškoti kito kokoso, o mes šiaip laukėme šventoriuje. Bandė prisikibinti vienas vietinis, toks ne visai blaivas, tikriausiai kaip ir priklauso atlaidams, nesupratau, ko jis norėjo, tačiau kažko tikriausiai norėjo. Dviejų kordobų, spėju. Teko neduoti.

    Priešais bažnyčią šiaip jau vyko mugė. Tokia labai supaprastinta mugė, kažkokie bananai, netgi cukierkų nepardavinėjo, bet skrybėles kaubojiškas – ant kiekvieno kampo. Taigi kaip ir teigiamai įvertinau visą tą reikalą. Bet šiaip kadangi mažas parkelis, tai ir mugė buvo mažoka. Nors... man atrodo Lietuvos kaimuose atlaidų mugės būna šiek tiek didesnės. Pačiame gale dar buvo rodeo, ten tik vaikus leido sėsti. Toks jautis mechaninis, ir ant jo vienas po kito lipa vaikai. Žinoma, viskas baigiasi tuo, kad jautis galiausiai visus numeta. Kadangi jis ne šiaip sau mechaninis, vieno asmens kontroliuojamas. Namukai kaip ir visur tokie vienaaukščiai, bet šiaip daugiau nieko nesimatė, netgi žmonių nebuvo labai daug, tikėjausi, kad per atlaidus jųt turėtų būti daugiau. Visi tuo metu stebėjo rodeo, mums bandė įsiūlyti tas kaubojiškas skrybėles, nelabai sekėsi. Taigi pirmas atlaidų įspūdis buvo įdomus. Lyg ir matėsi, kad kažkas gal ir bus kažkada, bet iš pradžių nelabai aiškiai.

    Kadangi nusprendėme, kad vis tiek viskas turėtų būti prie bažnyčios, tuo metu kaip tik vyko mišios, reikėjo grįžti prie jos. O ten jau prasidėjo pasiruošimas veiksmui. Rinkosi daugybė vaikų. Ne šiaip sau vaikai, visi pasipuošė kažkokiais karnavaliniais kostiumais. Labai ir nesupratau, ką jie vaizduoja, kiek girdėjau, tai turėjo būti velniai. Tokie spalvoti rūbai, su veidrodinėmis kepurėmis. Tai reiškė, kad ant kepurių prisegiota veidrodžių. Iš pradžių jie tiesiog sėdėjo ir buvo šventoriuje, o vėliau juos pradėjo rikiuoti į eilę ir netgi repetavo. Kaip čia reikės daryti. Tuo metu nesupratau, ką ji tiksliai daro, bet pasirodė, kad tai buvo repeticija. Vaikų buvo daug. Dar stovėjo orkestras, su triūbomis ir kitais instrumentais, visi kažko laukė, tad kažkas tikriausiai turėjo būti. Mišios baigėsi, iš bažnyčios išgužėjo paskutiniai žmonės ir vėl prasidėjo laukimas. Toks pasiruošimas. Vaikus galiausiai išrikiavo prie bažnyčios vartų, ten dar išsirikiavo ir orkestras, ir po kiek laiko galiausiai išėjo ir patys ceremonijos dalyviai. Patys jie neišėjo, buvo išnešti, o šiaip tai buvo patys Šv. Ona ir Šv. Jokūbas. Du. Ir tuo metu prasidėjo ta ceremonija. Tiksliau procesija.

    Pačiame procesijos priekyje ėjo tie vaikai, kurie šokio kažkokius išmoktus šokius, visa eilė tokia, pašoka pašoka, vėliau ramiai eina, tada vėl šoka. Jūros bangos, aš taip pavadinčiau tą šokį, bet jie vadina tai velnių šokiu. Nežinau kodėl. Už tų vaikų eina kelios mergaitės, ir irgi šoka, tik visai kitaip, ramiai, pagal metalofono muziką. Kuris irgi buvo nešamas. Toks didelis metalofonas, kuri neša du žmonės, o vienas groja juo, ir tada jau eina patys šventieji, už kurių dar tas orkestras ir grupė žioplių. Tarp kurių buvome ir mes.

    Iš pradžių šiaip ėjo, kartais sustodami, tiesiai, tada į dešinę, kažkuria gatve, vis retkarčiais kažkur sustodami, girdėjome sprogimus ir šaudymus. Tikrai tokie ir buvo. Viename iš skersgatvių kažkas pardavinėjo ledus. Bet tokius tikrus ledus, o ne tuos, kur visame pasaulyje valgo: tikrą ledą patarkuoja, padrožia, jis iškart ima tirpti ir tos drožlės vėl sulimpa į gabalą, ant viršaus užpila sirupo ir kokio kokoso vandens ir galima sau ramiausiai valgyti. Kadangi lauke buvo trisdešimt ir daugiau, tai visai ramiai ir valgėme. Danielis šiek tiek pavydėjo mums, kadangi dėl skrandžio problemų bijojo valgyti viską, kas tik iš nevirinto vandens padaryta. O kad tas ledas greičiausiai iš šaltinio vandens padarytas, jam abejonių nekilo.

    Visa procesija pasuko dar kartą dešinėn, ir tada supratau, kodėl mes vis kartais sustojame. Šv. Oną su šv. Jokūbu nešti nebuvo labai lengva, tad nešikai vis keitėsi. Kiek pastebėjome, tai buvo vis kas nors iš tos procesijos dalyvių. Bet stoviniuodavome visai ne dėl to. Tiesiog šventieji vaikščiojo po miestelį ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti, bet todėl, kad duotų palaiminimą kiekvienam namui. Arba beveik kiekvienam namui ir šeimai. Šiaip jau už nieką to palaiminimo neduodavo, kaip tik ėjo tokia senjora su skrybėliuku ir jei kas norėdavo palaiminimo, imdavo mokestį, nors šiaip jau turėjo sąrašą, kuriame surašyti pageidaujantys asmenys, ir tada sakydavo sustoti, kiek salvių pagroti, visi sustodavo (čia ta galinė procesijos dalis sustodavo, nes merginos ir velniai sau ramiausiai priekyje ėjo), pagrodavo tas salves ir toliau eidavo. Tarkime parduotuvė nusprendė visiems dalinti kažkokių freskų. Tad visi ir ėmė.

    Vėl reikėjo pasukti į dešinę. Ilgai iš tikrųjų tęsėsi ta procesija. Jau net kartais ir pabosdavo. Kartais senjora su skrybėliuku griežtai sudrausdavo, kad salvės dar nereikia. Pasiderėdavo kiek ir ko. Labai intensyviai žiūrėjau, bet taip ir nepastebėjau, kiek tiksliai kainuoja tos salvės. Spėju, kad visgi pas juos yra kainininkas, ir tikrai neprašo duoti tiek, kiek norite. Priėjome kirpyklą, visos klientės su bigudukais išėjo pasižiūrėti ir palaiminimo gauti. Kai kur po palaiminimo būdavo ir atsakantys šokiai. Aš bent jau taip supratau. Pirma pagroja tas salves, o vėliau greitesnė muzika ir kas nors iš šeimos šokdavo priešais šventuosius. Spėju, kad tai padėkos šokis. Ir taip sustodavo prie kas antro namo. Iš kažkur išėjo kažkas su ramentais, šiaip namai šeimyniniai, tai dažniausiai visos šeimynos ir iškeliaudavo. Kažkas verkė. Taip jau būna. Pastebėjau, kad mergaitės jau nebešoka priekyje, joms tikriausiai atsibodo, vietoj jų jau ėjo močiutės. Bet irgi šoko. Kai tik prieidavome kokią kryžkelę, būtinai ten kas nors paberdavo petardų, kurios drioksdavo.

    Kai dar vieną kartą pasukome dešinėn, taip maždaug beveik baigėme ratą apeiti, priėjome ir kapines. O ten pasipylė petardų lietus. Visi apkurto iškart, galvojau, kad tai jau bus pabaiga, bet taip irgi nebuvo. Teko eiti dar toliau, vėl dešinėn, ir jau buvome toje gatvėje, iš kurios visa procesija ir prasidėjo. Tai yra beveik tiesiai prieš bažnyčią. Galvojau, kad ji prie bažnyčios ir baigsis, tačiau taip irgi neįvyko. Praėjo šventieji ramiai sau bažnyčią ir nuėjo kažkur toliau. Nusprendėme, kad mums jau užteks sekioti iš paskos, todėl nutarėme palaukti jų prie bažnyčios. Kažkodėl tikėjausi tiek aš, tiek ir Danielis galvojo, kad jei jau viskas prasidėjo bažnyčioje, tai viskas ten ir turėtų baigtis. Tačiau, mūsų nuostabai, viskas buvo ten šiek tiek kitaip: ne tik bažnyčia, bet ir šventorius buvo užrakinti. Supratome, kad tikriausiai niekas negrįš čia. Dar šiek tiek pasisukiojome ir galėjome keliauti namo. Muzika vis tolo ir neartėjo.

    Autobusų stotelė buvo visai netoli. Tiksliau jokios stotelės ten nebuvo, tiesiog stovėjo žmonės, Danielis pasiklausė, ar iš čia galima patekti į Granadą, kadangi sulaukėme teigiamo atsakymo, tai nusprendėme ten ir palaukti. Tada jis ir paaiškino, kad vis dėlto pati fiesta buvo būtent per Onos vardines, o sekmadienį ten turėjo būti lyg tai bulių kautynės ar arklių lenktynės. Kažkas panašaus. Tikriausiai jau buvo spėjęs kažko paklausti. Vėl išgirdoma muziką, Danielis pasijuokė, kad tai mūsų draugai tikriausiai ateina, tačiau iš tikrųjų atvedė arklius ir karves. Tokius visus papuoštus. Tikriausiai rytdienos šventei. O daugiau tą dieną tikriausiai nieko nebeturėjo būti, todėl ramiai sulaukėme autobuso, sėdome į jį, ir pro palmes ir kitus medžius dar ramiau grįžome į Granadą.

    Kadangi grįžome tiesai į turgų, tai turgų reikėjo ir apžiūrėti. Ne tiek apžiūrėti, kiek ką nors iš ten nuspirkti. Pirmiausiai tuo užsiėmė Danielis, kadangi jam visgi reikėjo ką nors valgyti ir kaip nors valgyti. Tad ieško, ką čia galėtų pasigaminti (kaip supratau, jis nelabai ką ir sugeba gamintis), ir randa, kad tarkime, galima nusipirkti bulvių. Na, ir klausia, kiek čia kas kainuoja. Tarkime, o kiek kainuoja pas jus bulvės. Vėl iškilo tas tarmių klausimas. Taigi, kiek kainuoja patatos, nes tikriausiai taip kastiliškai bulvės turėtų būti. Nors buvau girdėjęs visur Amerikoje, kad jie bulves kažkodėl papomis vadina. Tikrai taip ir sako: papas. Tai jam ir paaiškino pardavėja, kad čia yra tas, čia anas, o čia yra papos. O jos kainuoja tiek ir tiek. Danielį šiek tiek sunervino, tai jis jai atsakė, kad jei kas, tai jis yra iš Ispanijos ir žino, kad šitas dalykas turėtų vadintis patatomis. Bet kokiu atveju ten jis nieko nepirko, nuėjo pas kitą pardavėją, o ten jau normaliai paklausė, kiek čia kainuoja papos pas jus. Kažko ir nusipirko. O mes labai daug nieko nepirkome, kadangi tingėjome labai galvoti, ką čia dar būtų galima pasigaminti, tiesiog makaronus ir avokadų ir visko, ko reikia gamintis gvakamole. Tokia turėjo būti tos dienos vakarienė. Dar užsukome į tą smuklę, o vėliau jau buvo galima eiti namo. Visgi šeštadienis, galima visą popietę, kiek jos ten buvo likę, o likę tikrai buvo nedaug, praleisti ir namie.

    Žinoma, vakarienei pasigaminome tos gvakamolės su makaronais, ne visai ant tų makaronų reikėjo pilti gvakamolę, bet vis tiek. Žmonių, kaip visada, buvo pilna, netgi sunku rasti vietą, kur sėdėti, nors šiaip stalų ir kėdžių ten buvo pakankamai. Kitą dieną planavom praleisti ne visai šventai, nors ir buvo sekmadienis, planavome keliauti į raganų miestelius. Tokie irgi yra visai netoli Granados. Kaip tik tuo metu užsuko Danielis, jis irgi gal šiek tiek susidomėjo tomis raganomis, bet dėl savo skrandžio nelabai žinojo, ar galės kur nors keliauti, ar ne. Dėl visa ko, susitarėme ryte susitikti ir žiūrėsime, kaip kam seksis.

    Kaip visada reikėjo keltis anksti, tiksliau anksti nereikėjo keltis, bet jau buvome pripratę anksti keltis, tai tą dieną irgi kėlėmės anksti. Tikėjausi, kad raganų kaimuose: Dirijoje ir Diriome, bus kokios nors šventės, gal irgi kokie atlaidai, tačiau informacija teigė, kad ten švenčiamas Šv. Petras, todėl greičiausiai ten nieko ir nebus. Tačiau vis tiek buvo sekmadienis, tad vis tiek gal kas nors ten bus. Pabandėme užeiti į Danielio viešbutį: ten nieko nebuvo. Ir jo paties nebuvo. Tvarka ten griežta, negalima bet kam šiaip valkiotis ir trukdyti svečiams, todėl buvo liepta palaukti, o kadangi jo visgi neradome, tai teko keliauti į raganų miestus patiems. Žinoma, sugebėjome iki ten nusigauti, nėra taip baisiai sudėtinga.

    Vėl reikėjo eiti į tą pačią autobusų stotį, teko klausti kažko, tiksliau jie patys siūlėsi vežti kur nors. Pasirodo, nei į Dirią, nei į Diriomą autobusai tiesiai nevažiuoja, šiaip jau važiuoja, tik galutinė stotelė būna nei Diria, nei Diriomas, kažkur toliau, tad reikėjo maždaug išjausti, kur čia reikės išlipti. Autobusai ten juk stoja ne kokiose nors stotelėse, o ten, kur kas nors paprašo. Nuostabiausias keliavimo būdas, bet nieko ir nepadarysi.

    Vėl iš to bendro sekmadieninio stoties alaso galiausiai išvažiuojame tuo pačiu mokykliniu autobusu, iš pradžių teko važiuoti ta pačia kryptimi, o vėliau šiek tiek ir pasukome. Iš abiejų pusių driekėsi miškai bei laukai, žmonių buvo daug, visi kažkur važiavo. Visa Nikaragva, bent jau jos apylinkės atrodė labai gyvai. Na, o apie Dirią bei Diriomą irgi sužinojau iš to paties bukleto. Kelionių vadovas tik labai šykščiai užsiminė, kad vienas iš tų miestelių ten kažkur yra, ir sakė, kad ten apskritai yra nuostabus vaizdas į dar vieną Nikaragvos ežerą. Spėju, kad dėl to, ten niekas iš užsieniečių gal ir nevažiuoja. O bukletas kalbėjo, kad abu miesteliai vadinami raganų miestais. Na, ten dar švenčiamas Šv. Petras, kuris jau buvo praėjęs, o tą garbę nusipelnė todėl, kad abiejuose miesteliuose vos ne kas antras gyventojas sugeba burti iš rankos, kortomis, numatyti ateitį ir dar pagydyti žolelėmis. Tikrai maždaug taip ir buvo parašyta. Maždaug visai ne to ir tikėjausi.

    Taip, tikėjausi, kad nespėsime išlipti iš autobuso, kaip iškart virš galvos praskris penkios raganos ant šluotos, stebuklai vyks tiesiog ant kiekvieno kampo, vanduo kiekviename šaltinyje į vyną mainysis, ožiai kalbės, kiti gyvūnai irgi, kažkas išgėręs šaltinio vandens avinėliu pavirs, ir šiaip griaudės žaibuos, lakios aitvarai, dar gal koks vaiduoklis iš kur išlįs, žydės auksinės gėlės, tekės pieno upės su medaus krantais, ant vištos kojelės šokinės raganų nameliai ir visa kita, kaip ir priklauso pasakoms. Taip besvajodamas galėjau visą Diriomą ir pravažiuoti. Ir beveik taip ir pavyko. Gerai, kad į Diriomą yra du keliai atsišakojantys nuo pagrindinio kelio, tad prie antro kelio galiausiai ir išlipome. Gerai ir padarėme, nes būtume visai ir pravažiavę viską.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko panašaus Diriome nebuvo. Tiesiog kelias, vedantis į miestelio centrą. Toks visai visai tuščias, nieko ten nebuvo. Netgi parduotuvės beveik uždarytos. Galima sau ramiausiai eiti gatve. Keli piešiniai ant sienų, skelbiantys, kad Nikaragva yra ne tik krikščioniška, bet ir socialistinė valstybė. Kažkaip tai turėtų derėti. Ir galiausiai prieiname prie bažnyčios.
    Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau sekmadienį bažnyčia buvo uždaryta. Ne šiaip sau uždaryta, užrakinta, ir netgi šventorius uždarytas. Ir nė vieno žmogaus ten nesimatė. Priešais bažnyčią dar buvo parkas, kuriame pilna majų ir kitų prieškolumbinių indėnų statulėlių, vienas indėnų vadas, tikriausiai kuris organizavo kokį sukilimą, dar vieno šventojo... Tikriausiai Mozės statula, vaikų žaidimo aikštelė. O daugiau kaip ir nieko nebuvo.

    Galvojau, kad galima gal visgi užlipti ant to kalno ir pažiūrėti į ežerą. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad ant jokio kalno nelipome ir į jokį ežerą nežiūrėjome. Tiesiog dar apsukome ratą, ir kitu keliu iš miestelio išėjome. Tai buvo pagrindinis kelias įvažiuoti į miestelį, prie kurio visus sveikino pats Šv. Petras. Aš kažkaip Šv. Petrą šiek tiek kitaip įsivaizdavau, bet matėsi, kad miestelio gyventojai turi savo supratimą. Kaip ir apie visus kitus šventuosius. Visose bažnyčiose jie apsirengę tokiais barokiniais rūbais, kai kur ne visai, bet mados labiau primena viduramžių Europą, o ne Kristaus laikų Jeruzalę. Tikriausiai taip ir turėtų būti. Taigi per visus miškus išėjome iš Diriomo. Labai trumpai ten pabuvome.

    Bet, atvažiavome ne tik į Diriomą, bet ir į kitą miestelį, Dirią, kuris buvo visai šalimais. Tereikėjo pereiti tą pagrindinį kelią, ir kitoje jo pusėje mus jau pasitiko Diria. Tai buvo gerokai didesnis miestelis, ne veltui visa seniūnija pavadinta Dirios pavadinimu, ir namelių daugiau visi vienaaukščiai, vieną gatvę remontavo, kai kurios parduotuvės buvo atidarytos, žmonių ten buvo beveik trigubai jei ne penkiagubai daugiau. Reikia priminti, kad Diriome per visą laiką matėme tik tris ar keturis žmones, tad Dirioje tikria galėjo jų būti ir trigubai daugiau. Bent jau taip kiek mes sutikome. Tačiau va tų buriančių iš kortų ir spėjančių ateitį nesutikome nė vieno. Gal jų ir yra, tik niekas nereklamuoja. Aš bent jau tikėjausi, kad bus kokie raganų turgūs, kurių keletą jau buvome matę, tačiau to irgi ten nebuvo. Taip beveik nenusivylę nukeliavome iki Dirios centro.

    Ten buvo dar didesnė bažnyčia, skirtai mergelei Marijai, kiek supratau, šioji buvo atidaryta, galima užeiti vidun, pamaldų tuo metu nevyko, ir kaip supratau – daugelis lankytojų tokie patys turistai kaip ir mes. Atėjo ten tik pasižiūrėti ir pafotografuoti. Daugelis, tiksliau visi visi išskyrus mudu – vietiniai nikaragvensiai. O daugiau ir tame miestelyje nieko nebuvo. Tik Raganos baras. Nors barų ten buvo ir daugia. Užėjome pas tokį su suprantamesniu pavadinimu: Regina. Nors alaus ten išgerti, nes šiaip tai iš idėjos juk nuvažiavome pažiūrėti nieko. Nieko per daug ir nesitikėjau, bet vis tiek tokia įdomi sekmadienio popietė gavosi.

    Šiaip sau ramiai pasėdėjus buvo galima važiuoti ir namo. Kiek žinojau, autobusas lyg ir turėjo pravažiuoti per miestelį. Tik nelabai aišku, kas kiek laiko, ir kiek laiko reikės laukti. Dar labiau neaišku, kur laukti to autobuso, kadangi stotelių ten nebuvo, o stovinčių žmonių tuo metu irgi nesimatė. Nors per tą laiką visą vieną autobusą ir buvome pastebėję. Kadangi taip viskas neaišku, tai aš pasiūliau eiti ant pagrindinio kelio. Ten vis tiek turėtų būti daugiau pravažiuojančių autobusų.

    Taip ir padarėme. Vėl keliomis remontuojamomis gatvėmis teko pereiti tiesiai. Dėl to galėjome eiti tiesiai, o visokie transportai turėjo ratais važinėti. Netgi radome stotelę. Reikėjo tikėtis, kad toje stotelėje autobusai stoja. O jei stoja, tikriausiai visi važiuos bent jau iki Granados. Visur kitur niekas netiko. Autobusas tikrai atvažiavo, ir netgi radome vietą prisėsti. Šiaip labai tų vietų ieškoti nereikėjo, konduktorius pats pasirūpina, kad žmonės susėstų, o ne stovėtų. Sėdėti, žinoma, kaip ir visada būna, teko susigrūdus. Tas suoliukas, kuris kitose valstybėse gal ir būtų skirtas dviem, ten buvo skirtas išimtinai trims žmonėms, o maždaug vienas sėdynė – visuomet bent jau dviem. Kai tiek susėdusių, praeiti per tarpą gaunasi sunkiau, bet visi taip jau pripratę. Iš pradžių lyg ir nebuvome taip baisiai suštabeliuoti, tačiau žmonių po truputį daugėjo, kai kam netgi neteko sėdėti. Linksmai taip važiavome. Mums gal ir linksma, bet vietiniams gal... O jie gal ir pripratę ir nelabai galvoja, kad būtų galima dar kaip nors važinėti. Tokia nuostabi išvyka į raganų kaimus. Jei ir sutikome kokią raganą, tai tikrai nesupratome, kad mes ją ten sutikome.

    Kadangi tai buvo sekmadienis, tai labai jautėsi netgi Granadoje. Visas turgus ir jo alasas buvo uždarytas. Ne tai visai visai uždarytas, tačiau prekiavo tikrai mažai kas. Nieko per daug neradome. Teko galvoti, ką čia dar gera būtų galima padaryti. Tarkime... Gal yra kokia nors parduotuvė, kuri galėtų sekmadieniais ir nebūti uždaryta. Ir visai netikėtai taip jau atsitiko, kad tiesiai priešais turgų radome Dali. Toks didelis supermarketas. Kaip čia geriau tai pavadinus. Na, tokia Maksima, didelė, su ne pačiais šviežiausiais vaisiais be daržovėmis, kai dažniausiai ir būna supermarketuose, bet ką jau čia ir bepadarysi, vis geriau negu nieko. Turguje tarp kitko irgi viskas buvo nelabai šviežia. Visgi jautėsi sekmadienis, visiems poilsio diena.

    Nespėjome grįžti namo, o pas mus pasirodė Danielis. Jis nusprendė daugiau nebesikankinti, užsisakė bilietą, tiksliau jį pasikeitė, ir nusprendė greitai iš ten išvažiuoti. Nors jam realiai buvo likę dar kelios dienos, gal netgi savaitės, nutarė, kad dėl skrandžio teks grįžti anksčiau. Netgi pasiteiravo, ar man niekada nieko nėra buvę kelionėse, nejaugi su virškinimu visada viskas gerai. Tikrai nieko. Dar netgi pasijuokiau, kad jam tas skrandis tikriausiai neveikia todėl, kad jis nieko negeria. Lietuviai bent jau šitaip stengiasi viską apeiti. Jo tai neįtikino. Taigi turi bilietą iš oro uosto, ir jam likęs kitas klausimas: kur apsistoti tas likusias kelias dienas. Ne daug tų dienų, bet vis tiek reikia apsistoti, kadangi jo viešbutyje vietų tikrai nebus. Kadangi mes parekomendavome savąjį, Laisvės viešbutį, jis irgi visai sutiko. Tačiau tvarka ten visai kitokia: va, ateikite rytoj ir tada žiūrėsime, ar tų vietų bus, ar ne, nes rezervacijų jokių nedarome. Spėjome, kad tų vietų turėtų būti, kadangi bent jau mes ruošėmės išsikraustyti, todėl viskas turėtų būti gerai. Kadangi Danieliui irgi teks greitai išvažiuoti, o mes nusprendėme jau kitą dieną plaukti į Ometepę, laivu tik ne iš Granados, kadangi neaišku kada ir kaip tie laivai iš ten plaukia, nutarėme po vakarienės, gal visai vėlai vakare susitikti. Kur nors mieste. Kaip ir paskutiniam vakarui.

    Nelabai pasisekė. Tiksliau beveik pasisekė. Susitikti su juo susitikome, tačiau nieko daug ir neaptarėme: jis buvo baisiai pavargęs, ar tas skrandis jam sunkiai dirbo, tad nutarė, kad niekur neis, geriau tiesiai namo. Na, o mes ta proga nukeliavome irgi namo. Dirbo viena nauja mergina. Amerikietė tikriausiai. Dažnai pasitaiko, kad visokie keliautojai įsidarbina viešbučiuose, kai pritrūksta pinigų. Ją ten varinėjo: eik prispauk laimų, nes bus daug svečių, reikės gaminti mochitų. Ir panašiai. Ji dar pasakė, kad Danielis buvo mūsų ieškojęs. Neaišku, kurį kartą, nes mes vienas kito ieškojome ne vieną dieną, kartais kas perduodavo, kartais nelabai. Taip beveik ir baigėsi paskutinė naktis Granadoje.

    Kitą dieną kėlėmės gal ir ne visai anksti. Vis tiek reikėjo laukti, kol atrakins duris, vėliau reikėjo kavos išgerti, nemokamai, o dar vėliau reikėjo ir pinigus išsikeisti. Bent jau visur kalbėjo, kad Ometepėje nėra bankų, jei ir yra, tai gali neveikti, gal pačioje saloje ir yra kur nors, bet jei norite giliau, tai tikrai nieko nebus, tad reikėjo palaukti, kol atidarys Lafisę. Paskutinį kartą susitikome su Danieliu, kuris atėjo laukti tos rezervacijos, ir nors mes jau buvome pasakę, kad išsikraustome, tačiau jam vis tiek dar liepė palaukti. Ar čia bus vietų ar ne. Tikiuosi, kad vietų jam vis dėlto buvo. Taigi jau tikrai atsisveikinome su Danieliu ir iškeliavome pirmiausiai iki Lafisės.

    Kadangi turėjome daug daiktų, tai į banką ėjau tik aš. Keistis pinigų. Buvo labai linksma. Vėl, eilinį kartą patikrino, įeinu į tą banką... Ir, galima sakyti, pirmą kartą pamačiau ką reiškia tos kelionių vadovų rekomendacijos keistis pinigus kur nors juodojoje rinkoje, nes bankuose didelės eilės. Nors atėjome į tą patį banką, tačiau pirmadienio ryte tai buvo visai kitas vaizdas.

    Visų pirma, ten buvo trys eilės. Viena eilė nežinau kam. Kiek supratau, tiems, kurie moka kokius mokesčius. Tikiuosi, kad kažkaip panašiai, nors nesu visiškai tikras, ar tikrai taip. Kita eilė senjorams. Joje dažniausiai niekas nestovėjo. Ir trečia eilė dar kažkam. Tikriausiai tokiems kaip aš. Nebuvau tikras kas ir kaip, todėl stojau į tą vidurinę eilę, kuri lyg ir turėjo būti visokiems normaliems klientams. Kadangi senjorų kartais ir nebūdavo, tai vienas langelis kartais aptarnaudavo ir visokius kitokius žmones. Bet šiaip jau žmonių daugybė, eilės vos vos juda, taip aš sau ramiausiai ten prastovėjau gal kokį pusvalandį. Jei ne daugiau. Kai jau galiausiai priėjo mano eilė, pasirodo, kad visi mano duomenys jau buvo įvesti, nieko daugiau skanuoti nereikėjo, paso ilgai netikrino, visas pinigų keitimas buvo labai greitas ir trumpas. Nors tiek.

    O tada vėl į tą patį turgų, vėl į tą patį alasą, vėl ieškojome kokio nors autobuso. Nors jei labai atvirai, tai mums reikėjo autobuso, vežančio į Rivas, iš kur turėjo plaukioti laivai. Autobusą radome, juo teko važiuoti gal kokias tris valandas. Tikrai netrumpai trunka tos kelionės Nikaragvoje, nors šalis nėra pati didžiausia, bet galiausiai pasiekėme tuos pietus.
    Friday, May 22nd, 2015
    10:11 pm
    Netikėti susitikimai, Managvos autobusų stotys ir bažnyčios ant ežero kranto (Nikaragva II)
    O nelaukiau Managvos dėl visai paprastos priežasties. Ne todėl, kad tai – Nikaragvos sostinė, ir netgi ne todėl, kad ten gyvena visas milijonas žmonių, toks kaip ir didmiestis beveik gaunasi, nei pridėsi nei atimsi, o todėl, kad... kaip ir visuose normaliuose Centrinės Amerikos didmiesčiuose ten yra ne viena autobusų stotis. Tai dar nebūtų pats baisiausias dalykas, žinoma, iš vienos stoties į kitą stotį kažkoks transportas tikriausiai bus, kaip bebūtų gaila, tas transportas yra ne metro, kadangi Managvoje metro ir nėra, autobusai, kurių stotelės tikriausiai bus ne visiškai prieš nosį, ir visai gali būti taip, kad reikės išlipti kažkur neaišku kur. Nors kol kas turėjau kažkokių vilčių. Managvos žemėlapį turėjau, kelią maždaug žinojau, tad maniau, kad autobusai važiuos maždaug tuo keliu, kaip aš ir įsivaizduoju.

    Taigi per laukus ir klonius, nes iš kalnų jau buvome nusileidę, galiausiai pasiekiame Managvą. Ten kažkodėl buvo apsiniaukę. Tikriausiai todėl, kad šalimais buvo ežeras ir visi tie debesys nuo ežero į miestą plaukė. O gal ir ne. Nespėjome išlipti iš autobuso, o mus jau užpuolė taksistai ir visokie kitokie, kurie siūlė važiuoti... tarkime į Esteli. Kadangi ten autobusų stotis reikalinga tik tam, kad autobusai sustotų, jokių kasų nėra, bilietai perkami iš autobuso, niekas per jokius garsiakalbius irgi nieko nepraneša, tad maršrutus skelbia tiesiog konduktoriai. O gal vairuotojai. Kaip bebūtų gaila, ten mums nieko nereikėjo.

    Kaip ir beveik tikėjomės, tačiau dėl visa ko pasiklausėme, iš tos autobusų stoties į Granadą niekas nevažiavo. Reikėjo gautis į kitą vietą. O autobusų stotys ten irgi vadinasi įdomiai. Tarkime, toji, kurioje tada buvome, yra majonezo stotis. Iš tikrųjų tai ne majonezo, ji vadinama pagal turgų, prie kurio yra – Mercado Mayoreo. Beveik kaip majonezas. O mums reikėjo į kitą merkadą – Merkadą Roberto Huembes. Pavadinimas lyg ir nelabai sunkus, tačiau įsiminti jį nelabai sekėsi. Be to, žinojau, kad vėliau gali prireikti ir kito merkado – Izraelio Levitų merkado, tad vis paniojausi tarp tų dviejų.

    Taip besipainiojant išėjome iš stoties. Kažkas lyg parodė, kad stotelė gal bus ten, o gal ne, bet kokiu atveju reikėjo eiti. Radome tualetą. Tokį normalų stoties tualetą. Kad už tai reikėjo mokėti – per daug nestebino, kad iš ten dvokė – irgi nestebino, gali taip būti. Netgi nestebino tai, kad kanalizacijos ten nebuvo. Iš tikrųjų kanalizacija buvo, viskas lyg ir nubėgdavo kažkur, tačiau norint nuleisti, reikėdavo iš šalimais stovinčios (tiksliau lauke stovinčios) statinės pasisemti kibiriuką vandens ir neštis kartu su savimi į kabiną. Žinoma, gal ir galėtų stebinti, kad taip atrodo tualetas sostinės stotyje, tačiau tuo metu kažkodėl niekas per daug ir nestebino. Prie progos pasiklausėme, kaip čia nusigauti į Roberto Huembes merkadą, sužinojome, kad numeris lyg ir tas, kurio reikia, ir kad autobusas stoja maždaug ten.

    O maždaug ten, reikėjo pereiti per tą turgų. Ten tikrai buvo turgus, toks ne pats didžiausias, bet vis tiek turgus, tad kaip ir teisingai autobusų stotis vadinosi, išlindome į gatvę. Bet tokia akligatvinę gatvę, kuri nelabai aišku kur veda, kažkodėl širdis jautė, kad reikia eiti prie didesnės gatvės, kuria autobusai važinėjo. Nors kaip ir skelbia kelionių vadovai, kad Managvos miesto autobusai yra kišenvagių vietos, bet nieko jau nepadarysi. Ir tik pasirodėme toje gatvėje – iškart atvažiavo autobusas. Dar dėl visa ko pasiklausiau, ar tikrai jis važiuoja ten, kur mums reikia: lyg ir ten.

    Dar toks įdomus dalykas Managvos autobusuose: daugelyje jų yra tokie kortelių skaitytuvai. Tikriausiai panašūs kaip Korėjoje, atsiskaitai ne grynaisiais, o pridėdamas kortelę. Kiek supratau, tuose korteliniuose autobusuose tik kortele ir galima atsiskaityti, grynųjų niekas nepriima. Tai šiek tiek jau stebino: Nikaragvoje atsiskaitoma tik kortelėmis, niekas nepripažįsta grynųjų? Kažkaip nesiderino su bendru vaizdu. Bent jau ten sėdant į autobusą kažkaip panašiai ir buvo: priešais stotelę stovėjo žmogus, kuris pasakydavo kiek kainuoja, surenka pinigus, o vėliau savo kortele pabirbina į tą skaitytuvą. Kaip ir vis tiek: patogiai padaryta, nieko negali pasakyti.

    Taigi jau sėdime tame autobuse, ir važiuojame ten, kur lyg turėtume nuvažiuoti kažkokiu būdu. Savaime suprantama, niekas jokių stotelių nepranešinėjo, stotelės lyg ir buvo, o kur kam reikia išlipti: reikėjo suprasti patiems. Kažkodėl jaučiau, kad nesuprasiu.

    Nors iš pradžių važiavau labai ramiai. Pagal mano planą autobusas turėjo važiuoti tiesiai, vėliau pasukti, o jau tada reikėjo imti dairytis, kur čia turgus ir tikėtis, kad tai bus būtet tas turgus. Tačiau kaip dažniausiai ir būna: miesto autobusai važinėja sudarytais maršrutais, kurie dažniausiai nesutampa su tuo keliu, kaip kam reikia. Ar bent jau kaip mums reikia. Važiavome šiek tiek ilgiau, ir lyg ne visai tuo keliu, kurį aš buvau suplanavęs. Po kiek laiko, kai jau galvojau, kad gal šiek tiek prisiartinome prie ten, kur reikia, paklausiau kažko iš keleivių: o kur čia tas turgus. Jį pasakė sėdėti ramiai, pasakysiu vėliau. Iš tikrųjų nesupratau, ką man pasakė, maždaug įtariau, kad tikriausiai tai reiškia, jog pasakys vėliau, bet nebuvau iki galo tikras. Bet kokiu atveju jau buvau garsiai pareiškęs, kur mums reikia, o dėmesį į mane atkreipė: tai gal nesiruošė po to visiškai pamiršti.

    Taip ir buvo. Maždaug kai reikėjo lipti, pasakė, kad čia. Nors dar paklausė. Paklausė ne mūsų, o kitų keleivių, ar čia kartais važiuoja taip ar anaip, ir tada galiausiai parodė: lipkite čia. Va čia jums reikia. O po to eikite kažkur ten.

    Iš tikrųjų nuo stotelės dar nieko nesimatė. Netgi turgaus padoriai nesimatė, o stoties – tuo labiau. Pasuki į kažkokį akligatvį, tarp maždaug kažkokių būdelių, iš kurių reikėjo suprasti, kad vis dėlto esame turguje, ir ten... O ten jau toks įvažiavimas į dar vieną stotį. Būtent tą, kurios mums ir reikėjo. Stotis kaip ir visur – tiesiog pastatas ir aikštelės. Nespėjome nė apsidairyti, kai pasakė, kad jei norite į Granadą, tai važiuokite su mumis. Dar gal kokios penkios minutės ir mes jau išvažiuojame.

    O tame autobuse man Nikaragva ėmė ir nepatikti. Saulė švietė, važiavome per visokius kaimus ir klonius, per laukus ir miškų nesimatė, konduktorius ėmė rinkti pinigus. Pasakė, kiek tai turėjo kainuoti, tačiau lygiai neturėjau. O reikėjo turėti. Daviau maždaug daugiau. Ne baisiai daugiau, bet grąža vis tiek priklausė. Ir grąžos neatidavė. Iš pradžių nieko bloga nepagalvojau. Gal grąžos neturi. Dažnai taip pasitaiko, teko kažkur matyti, kad duodi, o grąžą atneša vėliau. Nes lyg kitiems irgi taip vėliau atnešdavo. Tad visai ramiai važiavau. Tačiau tas grąžos neatnešimas jau šiek tiek užsitęsė: kiek galima Jau šiek tiek per daug užtruko.

    Užtruko tikrai ilgokai. Galiausiai netgi privažiavome Granadą. Kaip visada, autobusas pradeda stoti prie kiekvieno stulpo, kur kam reikia ir staiga sustoja kažkokioje visiškai neaiškioje vietoje, bet pasako, kad visiems reikia lipti. Ne tik mums. Ne mes vieni buvome tokie, kurie nesupratome, kad štai jau paskutinė stotelė. Pusė ten sėdėjusių nikaragvensių irgi būtų ramiausiai sėdėję, o kadangi daugelis jų nepatikėjo, kad jau viskas, atvažiavome, dar netgi persiklausė, ar tikrai čia jau toji Granada. Toje vietoje ji tikrai nebuvo panaši į Nikaragvos perlą. Tikrai taip ir buvo.

    Visi išlipo, rinkosi savo daiktus, iš galo ėmė kuprines ir lagaminus, nes didesnis bagažas buvo sukrautas ten, ir čia man jau visai nepatiko. Konduktorius tikrai nesiruošė atiduoti grąžos. Teko priminti: o kur mano vuelta. Jis taip ramiai, lyg nieko nebūtų įvykę, taip visai be jausmų, išsitraukė maždaug kažkiek ir maždaug kažkiek atidavė. Vėliau dėl visa ko perskaičiavau: davė tikrai per mažai. Kiek tiksliai tas autobuso bilietas turėjo kainuoti nebuvau tikras, tačiau pagal mano spėjimus tikrai mažiau. Tiek tos. Mes dėl tų dešimties ar kiek kordobų gal ir nenumirsime, bet reikės turėti omeny, kad kitą sykį reikės iš pradžių pasiklausti kiek. Dėl visa ko. Arba kokiu kitokiu būdu išsiaiškinti, kiek bilietai kainuoja.

    Tada dar, žinoma, reikėjo išsiaiškinti kaip čia nusigauti kažkur iki centro ar kur panašiai. Nes spėjau, kad viešbutis turėtų būti kažkur prie centro. Nors šiaip miestas labai svarbus Nikaragvos istorijoje, kadaise su Leonu ginčijosi, kas iš jų bus Nikaragvos sostinė, todėl sostinė įkurta visai kitoje vietoje, bet dabar jis nėra labai didelis. Šimtas tūkstančių su šiek tiek gyventojų, tad neturėtų būti labai didelis. Žinoma, vis tiek reikėjo rasti tą maždaug teigiamą kryptį, kurią visgi radome, patekome į kelią, kuris vedė pro kelias bažnyčias (nekeista, ten tų bažnyčių turėtų būti tikrai nemažai), ir netgi nepriėjus prie to Centrinio parko (ten irgi Centrinis parkas yra, kaip kiekviename save gerbiančiame mieste), teko vėl sukti atgal. Tai yra apėjome šiokį tokį ratuką, bet svarbiausia, kad radome tai ko ieškojome.

    Pagal planą turėjome eiti į Barzdotos beždžionės hospedachę, tačiau iki jos nepriėjome. Tiksliau priėjome. O priešais buvo Laisvės viešbutis. Ir kai jau beveik norėjome eiti pas tas barzdotas beždžiones, visgi sulaikė viešai išrašytos kainos. Barzdota beždžionė siūlė apsistoti už penkis dolerius, o Laisvė – už keturis. Gal keturi doleriai reiškia atitinkamą kokybės santykį, tačiau ką jau čia. Labai blogai neturėtų ten būti.

    Kaip ir visuose tikriausiai Nikaragvos namuose, ten irgi: didžiuliai vartai, geležiniai, kurie dieną buvo atidaryti, pro juos patenkama į registratūrą, ji kartu ir baras, jei kam labai reikia, prašom, viskas ten bus. Viduje didžiulis kiemas, su augančiomis palmėmis ir nukabinėtas hamakais, ten dar tokie aukšti stalai, kažkur gilumoje turėtų būti virtuvė ir dušai, o mus nuvedė į tą vieną iš keliolikaviečių kambarių. Irgi kambarys didžiulis, netgi yra durys į gatvę, tik jos visada uždarytos, spėju, kad neaišku prieš kiek metų buvo paskutinį kartą atrakintos, gal jau ir nebeatsirakina, vietų – kiek norite, rinkitės bet kurią. Visiškai tuščia. Nors koks vienas ar du žmonės tuo metu buvo. Viskas atrodė kol kas visai nieko. Gal šiek tiek tamsoka, bet ką jau padarysi. Taigi vieta rasta, galima sau ramiausiai eiti tikrinti Granados.

    Pirmąją dieną kažkodėl nusprendžiau netikrinti viso to Granados kolonijinio palikimo. Šiaip jau sako, kad Granada ne šiaip sau pavadinta Granada, tikrai dėl tos kitos Granados, kuri yra Ispanijoje, Andalūzijoje, ir garsėja irgi atitinkamai maurišku ir andalūzišku stiliumi. Bet kadangi aš labai apie tuos stilius daug nesuprantu, tai negaliu pasakyti, kad tikrai taip yra. Geriausiai pažiūrėti kelias nuotraukas ir patiems spręsti. Kadangi nikaragvensė Granada stovi ant Nikaragvos ežero (kuris dar žinomas Kosibolkos ežero vardu) kranto, tai pradžiai nusprendėme keliauti prie to ežero. Kitas numatytas taškas buvo Ometepės sala, kuri ir yra būtent tame ežere, o aš kažkur buvau išsiskaitęs, kad iš Granados irgi galima patekti į tą salą. Tik kiek teko suprasti, laivas plaukia ne kasdien, todėl prie progos reikėtų išsiaiškinti ir laivų tvarkaraštį. Su tokiomis mintimis ir iškeliavome prie ežero.

    Net ir prie geriausių norų senovinės Granados architektūros išvengti nepavyko. Ir tikrai ne todėl, kad visi viešbučiai yra centre, įkurti tuose kolonijiniuose pastatuose, visi vieno aukšto, kiekvienas vis skirtingos spalvos, o gatvės grįstos akmenimis, o todėl, kad kelias prie ežero vedė pro centrinį parką. Galima lyg ir kita gatve prie jo prieiti, tačiau paprasčiausia visgi eiti pro centrinį parką.

    Kaip ir priklauso tam istoriniam miestui, Centrinis parkas visgi buvo didelis parkas. Ir namai, žvelgiantys į tą parką, buvo gerokai aukštesni. Po porą aukštų. Jau šioks toks pasiekimas. Iš vienos pusės – didžiausia Katedra, valdžios pastatas, dar keletas prabangių viešbučių, kurie kadaise tikriausiai buvo turtingųjų namai (dabar irgi panašiai), su dar prabangesniais restoranais, suvenyrų parduotuvės (irgi tikriausiai ne pigiausios), ir kaip ir daugiau ten nieko nebuvo. Radome dar turistų informaciją, kuri siūlė arkliais pasijodinėti, valiutos keityklą, kur man kursas nelabai patiko, ir eurų ten niekas nekeitė, o pačiame parke buvo keletas paprastesnių valgyklų. Vienoje jų ir pritūpėme.

    Vėl teko pasiaiškinti, ką jie čia turi. Meniu šiaip jau buvo, tačiau vis tiek teko paklausti, kas čia su karne, kas be karnės. Vėl žodis be karnės (tai yra be mėsos), jiems reiškė tik jautieną, teko eilinį kartą pakartoti (ir jau buvau išmokęs), kad netinka vištiena ir kiauliena taip pat, tad gavome tiesiog jukos košės. Su kopūstų salotomis. O jos irgi visur patiekiamos, dar tokių pusiau aštriu padažu aplietos. Ir nusprendėme, kad galime išgerti čičios. Turėjo tik čičios de mais. Tai yra gaivus gėrimas iš kukurūzų. Dar kažką jie tikrai ten deda, nes ta čičia keistai raudonos spalvos (tikiuosi, kad ne kokią nors chemiją), ir ant dugno nusistovi kažkokia kramtoma masė. Geras dalykas yra, visgi gėrimas gaivusis. Ne mes vieni ten sėdėjome, prisijungė ir keletas nikaragvensių, dar keletas užsieniečių, dar supratau, kad iš to meniu gal netgi ne viską turi, bet taip dažniausiai visur būna, jei meniu per keletą puslapių driekiasi.

    Taigi galime eiti prie to ežero. Katedrą iš lauko jau buvome pamatę, o vėliau kelias eina vėl grįstas akmenimis, pro irgi prabangius viešbučius, kavines ir restoranus, skirtus išskirtinai turistams (įleidžia ten ir vietinius, tačiau jiems reikia vis tiek mokėti tą pačią kainą, niekas jokių nuolaidų nedaro), ir dar viena bažnyčia. Šventosios Širdies bažnyčia, ant kurios, savaime suprantama, buvo ir Gvadalupės mergelė. Ji ir daugiau kažkur buvo, bet šį kartą pamatėme tik ant fasado.

    Ten gatvė jau buvo nebe grįsta akmenimis, tokia normali asfaltuota, kolinijinių pastatų irgi nebelabai buvo, tad spėju, kad tais istoriniais laikais miestas nestovėjo tiesiai ant ežero kranto. Nelabai toli, tačiau ir ne visai ant kranto. Kilo daugiau ir daugiau medžių, ir galiausiai pasiekiame patį ežerą. Vėjo gūsis vos nenunešė manęs, nieko nepadarysi. Stiprūs vėjai ten pučia.

    Nieko toks ežeras, nieko gera apie jį pasakyti negaliu. Jei ten galima maudytis, tai aš rinkčiausi nesimaudyti. Šiaip krantas smėlėtas. Gulėti lyg ir galima. Žinoma, tuo metu visas mintis maudytis atmušė vėjas ir bangos, bet dar labiau nesinorėjo maudytis ir dėl visokių gamtinių bei negamtinių šiukšlių ant ežero kranto. Įdomiai jie kol kas žiūri į gamtos šiukšlinimą, ne jie vieni, nemažai tokių valstybių dar likę. Palei krantą yra toks kelias pasivaikščioti, tad dauguma žmonių tuo ir užsiėmė. Ir netgi bandė fotografuoti ežerą. Kažkaip nepuikiai tos nuotraukos turėjo išeiti, nes saulė leidosi, kilo debesys, pūtė stiprus vėjas. Ne pati puikiausia diena pasivaikščioti tuo vienu didžiausiu pasaulio ežero krantu (jei labai tiksliai, tai dvidešimtas pagal dydį pasaulio ežeras, visgi nemažas).

    Iš tikrųjų po to dar pabandėme ieškoti uosto. Kadangi ant to ežero kranto buvo tik vienas pastatas, tai kažkaip reikėjo tikėtis, kad būtent tai ir bus uostas. Tikriausiai jis toks ir buvo. Bėda, kad greičiausiai tą dieną jis neveikė. Nors atrodė, kad neveikia jau seniai. Mano žiniomis, jis vis tiek turėtų veikti bent jau porą kartų per dieną. Taigi beveik apėjome ratą aplink tą pastatą, jokio padoraus įėjimo į jį neradome, jokio tvarkaraščio, o tuo labiau kainų irgi nebuvo, tad kaip iš Granados galima nusigauti į Ometepę laivu – nelabai išsiaiškinome. Gerai, kad į tą salą galima nusigauti ne tik iš Granados, bet ir iš kitur, nes kitaip būtų reikėję planus šiek tiek koreguoti ir į tą salą neplaukti.

    Viskas beveik ir buvo pamatyta, saulė lyg ir ėmė leistis, buvo galima grįžti atgal. Vėl praėjome tą vieną bažnyčią, tada Katedrą (ten toks ilgas kelias nuo kranto iki Parkės Central), ir vietoj to, kad eitume namo, sugalvojome, kad galima dar pažiūrėti kas yra šalimais Parkės Central. O taip padarėme, kadangi šalimais buvo toks lyg akligatvis, lyg kažkokia aikštė, kur šiaip jau yra dar keli dviaukščiai pastatai ir Liūtų namas. Tas namas vadinamas liūtų namu tik dėl liūtų, kurie nupiešti ant vartų. Taip supratau. Ten viduje irgi kažkas turėtų būti, tačiau iš lauko pusės realiai matėsi tik tas fasadas su liūtais ir kažkaip vidun netraukė užeiti. Be to, į vidų tuo metu niekas ir neleido. Tad ir nėjome.

    Ir jau beveik norėjome eiti namo, kai taip visai netikėtai staiga kažkas už nugaros šaukia: Minu Li. Labai mums abiem buvo netikėta, kas čia šitoje vietoje žino ne tik Minu vardą, bet ir pavardę, ir kas čia galėtų šaukti šitaip, atsisukame ir ką gi matome... Ogi Danielis. Katalonas. Kurį buvome jau porą kartų sutikę. Vieną kartą Sigišvaros traukinių stotyje, o kitą kartą Brebo kaime. Bet abu kartai Rumunijoje. Žinojome, kad jis irgi mėgsta keliauti ir dažnai bastosi po pasaulį, bet susitikti po metų ir dar kažkur Nikaragvoje... Kartais tokie dalykai gyvenime pasitaiko. Ir mums taip pasitaikė.

    Sėdėjo jis tuo metu sau ramiausiai restorane, keliavo sau dar ramiau po Centrinę Ameriką ir irgi dar labiau nesitikėjo, kad va gali taip mus susitikti. Kaip ir toliau niekur ir nėjome. Jis papasakojo, kas pas jį per tą laiką įvyko. Kaip dažniausiai ir būna susitikus po ilgo laiko. Ne pirmą kartą jau Centrinėje Amerikoje. Paaiškino, kas čia ir kaip keitėsi. Labai daug neaiškino. Bet šiaip tokių įdomių faktų susakė.

    Pirmą kartą buvo Belize dar labai seniai (o vadino tą šalį Belise, kaip kastiliškai ir priimta). Keliavo iš Mešikos, tikriausiai, kaip daugelis ir daro. Kaip supratau, tai dar buvo Franko laikais. O pasieniečiai jo nenorėjo įleisti į tą Belizą. Ir ne jo vieno. Kelių kitų ispanų irgi ne (tie kiti ispanai lyg irgi buvo katalonai, bet nesu tikras). Man netgi įdomu pasidarė kodėl. Žinoma, svarsčiau šių laikų kategorijomis. Belizas Franko laikais buvo dar Didžiosios Britanijos kolonija ir vadinosi Britiškuoju Hondūru, tad kiek aš suprantu, ispanai ten turėjo sau laisviausiai važinėti be jokių vizų. Didžioji Britanija – Ispanija. Pasirodo, viskas ne taip paprasta. Tais laikais Ispanija tiems „normaliems“ europiečiams reiškė ne ką daugiau nei Afrika. Tad Belizas... Nors neaišku ar dėl to, bet kokiu atveju pasienietis pasakė, kad jie neturi jokių diplomatinių ryšių su Ispanija, kitaip sakant Ispanija jiems oficialiai neegzistuoja, todėl nieko nežino ir žinoti nenori. Tie šeši ar septyni katalonai stovėjo ir galvojo, ką toliau daryti, ir baigėsi tuo visame pasaulyje žinomu žestu: surinkta keletas dolerių, gal penkiasdešimt jų gavosi, gal mažiau, ne tai juk svarbiausiai, svarbiausiai juk tai, kad penkiasdešimt dolerių iškart išsprendė visus esamus ir nesamus Ispanijos bei Belizo diplomatinius santykius: visi katalonai buvo įleisti be jokių klausimų.

    Dar papasakojo apie Kubą. Tiksliau mes papasakojome apie Kubą. Jis Kuboje buvo gerokai anksčiau, tikriausiai dar tada, kai tik normalūs užsieniečiai šiaip be jokių problemų buvo tik pradėti leisti į Kubą. Ir tuo metu ji tikrai buvo brangi šalis. Tiksliau – brangi užsieniečiams. Jiems tada nebuvo galima turėti pesų nacionalinių, reikėjo visur ir visada mokėti kukais, tai reiškia dešimt kartų brangiau, netgi nebuvo galima apsistoti partikulariose kasose. Kaip supratau, jos tada buvo skirtos tik vietiniams ir tų skirtųjų užsieniečiams nebuvo. Na, o valdiški viešbučiai tikrai nesikuklino plėšdami. Vietiniais autobusais tuo metu irgi nebuvo galima važinėtis, tačiau jam labiau pasisekė. Tuo metu tikriausiai užsieniečių nebuvo tiek daug, tad bilietus tikriausiai pirko be asmens dokumentų. O gal su asmens dokumentais, tačiau jis turėjo kažkokį draugą ar draugę, kuri tuos bilietus ir pirkdavo. Tik, žinoma, beperkant ir bevažiuojant jam buvo liepiama dėl dievo meilės neišsižioti. Žinoma, jis kalba kastiliškai, betgi net Lietuvoje pagal kelis žodžius dažnai galima suprasti iš kur žmogus kilęs, o taip toli nutolusioje Kuboje... Gal jie ir nesuprastų, kad čia prieš juos yra tikras ispanas, tačiau tikrai būtų pagal kalbėseną supratę, kad šitas ne Kubos ispanakalbis.

    Dar pasiskundžiau tomis kompanjerų atakomis. Kaip man atsibodo. Ir šiaip išreiškiau tokią viltį, kad Kuba, kai jau sienos atidarytos, netaps tokiu rojumi kaip koks Tailandas. Jis visgi garsėja kaip turistų rojų dėl įvairių priežasčių. Ir pasirodo, kad greičiausiai mąstau visai klaidingai. Kuba visada buvo tokia. Danielį šiek tiek stebino kubiečių šokiai naktiniuose klubuose. Jo žodžiais tariant, vienintelis dalykas, ko kubiečiai nedaro šokių aikštelėje – neišsirengia ir nepradeda mylėtis. Tačiau labai nenustebtų, jei darytų ir tai. Ir apskritai: iki pat revoliucijos Kuba tiesiogine to žodžio prasme buvo JAV bordelis. Tik to ten visi iš Amerikos ir važiuodavo. Gal ne visi, bet tikriausiai dauguma. O patys kubiečiai, tiek vyrai, tiek moterys, nemato tame nieko bloga – jiems tai savaime suprantama. Jam netgi įdomu pasidarė, iš kur visa tai. Kuba šiaip jau nėra visai vienalytė šalis: ten ir iš Europos, daugiausia, žinoma, iš Ispanijos kilusių nemažai yra, suvežti vergai iš Afrikos, žinoma, kažkiek kinų, kurie jau seniausiai išvažiavę, ir dar visai maža dalis likusių indėnų. Taino. Taigi Taino indėnai gal ir nelabai aiški etninė grupė, tačiau neturėtų labai skirtis nuo kitų žemyno indėnų. O tiegi galvas gal ir kapoja, tačiau kitais klausimais nėra tokie labai atviri. Ispanai... Kad ir ką bekalbėtų apie ispanus ir kitas Pietų Europos tautas dabar, tačiau visa tai prasidėjo tik po hipių revoliucijos, jei ne dar vėliau. Net iki kokio devinto dešimtmečio bent jau ispanai buvo labai katalikiška tauta, sauganti tradicijas, vertybes ir visa kita. Kas dėjosi už uždarų durų – niekas apie tai garsiai nekalba, tačiau į viešumą niekas neišeidavo. O kaip tada Kuba. Ten visgi didžioji gyventojų dalis savo šaknis atkapstytų iš Europos. Greičiausiai tie dvidešimt ar trisdešimt procentų afrikiečių palikuonių ir įnešė tą laukinę aistrą. Na, o ji ten ir liko.

    Aš dar su juo pasikonsultavau eventualmentės klausimu. Jau buvau apie tai kalbėjęs Esteli su Maiklu, tačiau teko paklausti ir kitos nuomonės. Angliškai panašus žodis turėtų reikšti – galiausiai, galop. Taigi toji amerikietė, kuri su mumis plaukė kartu iš Belizo, tą ir norėjo pasakyti: kada galiausiai kažkuriuo būdu jie nusigaus į Nikaragvą. Tad tiesiog paėmė tą anglišką žodį, padarė iš jo kastilišką – eventualmente, o hondūrenjas to visiškai nesuprato. Maiklas Esteli pasakė, kad tai tikriausiai skambėjo per daug išdidžiai, per daug prakilniai ir per daug oficialiai. Niekas taip drebančiame laive nesugalvotų pasakyti. Danielis buvo griežtesnės nuomonės – kastiliškai eventualmente reiškia ne visai, o tiksliai visai ne tai, ką tai reiškia angliškai. Tad istorija jam irgi buvo juokinga. Tiesa, turėjau pripažinti, kad ji visgi kalbėjo neblogai, ir, žinoma, gerokai geriau nei aš, bet ką jau padarysi. Aš bent jau nerodžiau to, o jis (beveik kaip tame Dievo įsakyme) visa širdimo, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis rodė, kaip ji (ir, greičiausiai, ji vienintelė) kalba vietos kalba. Taip aš supratau. Ta proga buvo galima atsisveikinti, susitarti, kad susitiksime rytoj, pasakyti kur gyvename ir kur jis gyvena, jei kas – rasime viešbučiuose. Na, ir šiaip, jis keliavo visiškai vienas, todėl būtų nieko prieš, jei mes nieko prieš kartu kur nors pasivaikščioti.

    Grįžome namo. Laiko dar buvo, tad galėjome sau ramiausiai sėdėti prie baro. Kaip tik dirbo nikaragvensiai, neturėjo ką veikti, todėl klausėsi muzikos. Įvairiausios muzikos, kurios dalį aš jau netgi spėjau išmokti. Tarkime, kiekviename Nikaragvos ir ne tik mieste girdėjau nuostabaus grožio puertorikiečio dainą apie šaltį. Iš tikrųjų ji visai ne apie šaltį, o apie meilę (kaip ir daugelis kitų dainų), tačiau spėju, kad tuo metu tai buvo paskutinis mados šauksmas. Taigi – Romeo Santos daina „Frio frio“. (O tekstas tikrai taip ir sako: šaltą, šaltą, kaip upės vandenį, arba karštą, kaip šaltinio vandenį. Kaip ir kuo tai viskas susiję, nelabai žinau, bet tiek tos). Kita daina irgi buvo labai žinoma. Netgi atsisukau. Ogi Calle 15 daina „Latinoamerica“. Įdomi tokia daina, su dar įdomesniu vaizdo klipu. Buvau girdėjęs ne kartą, tačiau išgirsti tą dainą būtent Lotynų Amerikoje – dar įdomiau. Tarp kitko tiems nikaragvensiams ta daina nelabai ką sakė, nebūtų ir dėmesio atkreipę, aš netgi persiklausiau ar čia kartais ne ta, jie patikrino, ir pasakė dainos bei grupės pavadinimą. Ką beveik ir pats žinojau.

    O realiai man reikėjo su jais šiaip daugiau išsiaiškinti. Kadangi buvome gavę tą bukletėlį apie Nikaragvą, o tame bukletėlyje, jau minėjau, buvo labai daug naudingos informacijos. Tarkime apie visokius kaimus ir kaimelius, apie kuriuos kartais tik užsimenama kelionių vadove. Irgi... Ogi keletas ir netgi nemažai tų įvairių įdomių kaimelių yra visai netoli Granados. Vieno to kaimelio pavadinimas – Nandaimė. Gražus pavadinimas, ir ne kastiliškas (bet tuose kraštuose nemažai ne kastiliškų pavadinimų). Beveik lietuviškas, tačiau iš tikrųjų jis vietinės kilmės, iš čorotegų kalbos (sako, kad dabar ja jau niekas nebešneka), ir tai reiškia – gausių šaltinių žemė. Ten, kur šaltiniai gausą neša. Bet iš tikrųjų ne pavadinimu mane Nandaimė sudomino. Ir nors mėgstu keliauti į miestus ar kaimus tik dėl pavadinimo, tačiau Nandaimė mane domino visai dėl kitko. Ogi jame turėjo vykti Šv. Onos atlaidai. Šiaip jau vyksta. Teko pasitikslinti, kurią tiksliai dieną tie atlaidai vyskta, na, žinoma, Šv. Ona yra liepos 26-ąją. O tais metais tai buvo šeštadienis. Lietuvoje atlaidai dažniausiai keliami į sekmadienį, klausimas, kaip daro nikaragvensiai. To ir paklausiau baro darbuotojų. Jie apie atalidus pasirodo buvo girdėję. Tiksliai nesupratau, ką jie pasakė, tačiau išsiaiškinau, kad tikrai kažkas bus šeštadienį, o sekmadienį vyks apokalipsė ar tai kulminacija. Bet fiesta šeštadienį. Taip iki galo man ir neliko aišku, kas ir kada vyks, tačiau pradžiai nusprendėme ten važiuoti šeštadienį. O jei labai patiks, bus galima ir sekmadienį nukeliauti. Visgi nėra taip jau toli.

    Šalimais sėdėjo keli vokiečiai, o gal austrai, vienu žodžiu kažkokie vokietkalbiai, kurie netgi kastiliškai mokėjo. Ne visi mokėjo, keletas ar vienas jų mokėjo, tad jiems labai reikėjo išsiaiškinti dėl antklodžių. Vienam jų kažko panašaus trūko, tad bandė išsiaiškinti su darbuotojais. Kadangi jie kalbėjo tik valstybine kalba, tai nori nenori teko aiškintis ja. Nors gal jie moka ir daugiau kalbų, bet jau tokio žodžio kaip antklodė tikrai nemokėjo. Mūsų kambaryje žmonių buvo daug. Visos lovos užimtos. Tad po kiek laiko keliavome miegoti.

    Ryte teko keltis labai anksti. Niekas anksti nekėlė, taip jau išėjo, kad atsikėliau anksti. Visi dar miegojo. Dury buvo dar uždarytos. Taip jau ten daro, kad kažkurią valandą, dažniausiai gal apie dvyliktą, duris užrakina taip griežtai, viešbučio darbuotojai kažkurią valandą irgi eina miegoti, dažniausiai įsitaiso hamakuose lauke, nors kartais visai ne ten, ir atrakina duris tik gal kokią septintą ryto, o gal ir vėliau. Bet kažkuriuo tuo metu. Gerai, kad mums niekada nereikėjo taip anksti eiti, o kaip tam taip nepasisekė. Bet taip buvo vėliau. Tą dieną aš sau ramiausiai sėdėjau lauke, galėjau tikrinti internete, žiūrėjau į palmes, laukiau, kol atskris kolibriai, tuo metu niekas neatskrido, bet iš idėjos galėjo kas nors ir atskristi. Vaikščiojo vėžliai, jie ten gyveno, na, ir kartais kandžiojo uodai. Kitaip ir negalėjo būti, visgi buvome tropikuose. Ryte ten priklausė kava, visiems gyventojams duodavo, daugiau kaip ir nieko. Žinoma, galėjo dar ir kokius pusryčius duoti, tačiau už keturis dolerius nereikėjo labai daug norėti. Dušai buvo namo gilumoje. Keletas jų ten buvo, tuo einamu metu dažniausiai visi būdavo užimti, kartais netgi vanduo baigdavosi, vieną kartą taip lyg ir buvo. Gerai, kad ne tuo „Dvylikos kėdžių“ būdu, kai kur vanduo apskritai nebėgdavo. Vienu žodžiu, viskas buvo ne be problemų, bet iš idėjos visai nebloga vieta ten.

    Buvo galima eiti kur nors. Šiaip buvome susitarę susitikti su Danieliu kur nors parkėje central, maždaug kažkurią valandą, tačiau jo niekur nesimatė. Bet kokiu atveju mums ten reikėjo pusryčiau, tad norėjome eiti į tą pačią vietą, kaip ir dieną prieš tai. Bėda, kad toji vieta buvo uždaryta. Tikriausiai kokia popietinė valgyklėlė, todėl teko eiti šiaip kur nors kitur. Kažkur labai toli ir nėjome: tame pačiame centriniame parke buvo ir daugiau visokių stalų, vežimų ir vežimėlių, iš kurių pardavinėjo tas pačias jukas. Reikėjo dar pakartoti, kad be jokių karnių, pojų ir kverdų (tai yra mėsos, vištienos ir kiaulienos), bet ten tikriausiai daugiau nieko ir nebuvo. Taip bevalgydami sutikome ir Danielį. Jis, pasirodo, jau lyg ir buvo papusryčiavęs, todėl ruošėsi eiti ilsėtis. Taip jau kaip ir reikėjo jam. Jau nuo anksčiau kartais skųsdavosi dėl sveikatos, o dabar, Nikaragvoje, o gal apskritai visoje Centrinėje Amerikoje jam prasidėjo problemos su skrandžiu. Todėl visada labai žiūrėdavo kas ir kaip ir kur gamina. Tarkime, jam visai nepatiko, kad dažnai valgį ruošdavo iš kraninio vandens. Žinoma, lyg ir gerai, vandenį lyg virina, tad lyg ir galima. Bet kita bėda: tie visi freskai ir kitokie gėrimai. Jie gal irgi iš virinto vandens paruošti, tačiau dažniausiai į juos dedamas ledas. Žinoma, kad ledas ruošiamas tiesiog iš vandens, prieš tai jo specialiai net nesiruošiant virinti. Tai jau blogas ženklas. Ir dar, žinoma, jis negali gerti jokių gazuotų gėrimų, kolų ir panašių, tad didelio pasirinkimo jam ir nelieka. Nieko nepadarysi. Tad jis nuėjo sau ilsėtis ir tikėtis, kad viskas susitvarkys, o mes galėjome eiti apžiūrinėti granatų, tai yra Granados.

    Bet prieš tai, kaip jau visada ir įprasta, reikėjo užsukti į banką. Ne todėl, kad bankai mums dėl kažko labai patiko, nors galima ir taip pasakyti. Bankai patiko dėl tos priežasties, kad ten labai dažnai galima gauti kordobų už kokius dolerius arba eurus. Dažniausiai už dolerius, bet pasitaikydavo, kad ir už eurus. O Danielis davė gerą žinią: eurus keičia ne tik kažkokiame neaiškiame banke, bet ir Lafisėje, o kursas ten būna geriausias. Bent jau jam taip buvo pasakyta, tad aš iškart ir patikėjau. O Lafisė (ne koks nors vardas neaišku kieno, banko pavadinimas) buvo visai netoli Parkės Central. Taigi einame ten, kaip visada pasitinka apsauginis, patikrina kuprines, užeiname vidun, eurus tikrai keičia, kursas tikrai neblogas, reikia stoti į eilę... Nelabai ilgą, šiokią tokią eilutę, tada dar užregistruoja. Būtinai klausė kokiame viešbutyje gyvename, pagal vardą ir pavardę suvedė į sistemą (vėliau tai sužinojau), pasą atšvietė ir galiausiai turėjau daug daug daug kordobų. Kadangi už vieną eurą tada duodavo vos ne trisdešimt kordobų, tad tikrai daug gauni už šimtą eurų. Tada jau tikrai buvo galima eiti į Granados miestą.

    Bet pradžiai norėjome užsukti į paštą. Tai pasirodė ne taip jau paprasta. Pagal žemėlapį paštas turėjo būti kažkur netoli Parkės central. Taip visai netoli. Tačiau kiek bevaikščiojome apie tą kampą, kur jis turėjo būti – nieko ten nesimatė. Jokio pašto, ir nieko, kas primintų paštą. Beveik iki parko central ir atėjome. Ten, kai visada pilna visokių taksistų. O taksi ten dažniausiai tokie karietiniai: vežimas su arkliais. Jie labai norėjo siūlytis mus kur nors vežti, tačiau dėl visa ko paklausėme, kur čia paštas. Jis, pasirodo, buvo visai kitoje vietoje. Kažkur prie Šv. Pranciškaus vienuolyno (nebeveikiančio). Nuėjus iki ten pašto vis tiek nesimatė. Dar kažko paklausėme. Tas kažkas nežinojo. Šiaip jau pusė klaustų žmonių nežinojo, kur ten paštas, man net įdomu pasidarė. Suprantu, kad galima pašto paslaugomis gal ir nesinaudoti, tačiau vis tiek gal būtų neblogai žinoti, kur yra paštas tavo mieste. Kitiems teko pagalvoti, kažkurią kryptį parodė. Galiausiai, kai jau vėl norėjome klausti, paštą visgi radome. Na, jis neatrodė, kaip vieno didžiausių Nikaragvos miestų paštas. Gal jis ne centrinis buvo, tačiau vis tiek, šiek tiek priminė gal kokios Birmos paštą. Ar Nepalo kalnų paštą: pusiau aprūkęs kambariukas, kuris užsiima, kiek supratau, ne tik pašto paslaugomis, bet gal ir dar pinigus keičia ar kokias ekskursijas ten galim užsisakyti, gal net arklius išsinuomoti, tačiau laiškus priėmė. Davė pašto ženklus, ir, kiek žinau, visi laiškai berods visur ir nuėjo. Kas nėra labai blogai.

    O tada jau tikrai buvo galima eiti apžiūrinėti miesto. Pirmas dalykas, kurį pamatėme: tai tas pats Šv. Pranciškaus vienuolynas. Jis kaip tik visai netoli buvo, jau buvome jį praėję, supratau, kad jį privaloma apžiūrėti visiems, nes priešais vienuolyną pravažiuodavo gražiai papuoštos karietos, ten sėdėdavo ne tik užsieniečiai, bet ir labiau vietiniai, pažiūrėdavo, ir toliau važiuodavo. Prie to vienuolyno dar yra ir muziejus, kur įėjimas kainavo, į jį mes ir nėjome. Užsukome tik į muziejaus parduotuvę: visko ten pardavinėjo, nuotraukų albumus, paveiksliukus, atvirutes ir pan. Aš nusprendžiau, kad dabar metas ir man tas atvirutes nusipirkti. Bent jau kelias. Ir dar vienuolyną nufotograftuoti. Ir dar knygų paieškojome. Minu buvo pabaigęs kažkurią knygą, todėl ieškojo kokios nors kitos. O gal ir šiaip kokių įdomių knygų ten bus. Tarkime čorotegų-ispanų žodynas. Ar koks kitoks įdomesnis žodynas. Tačiau ten nieko nebuvo.

    Kitas toks visai mielas punktas, netyčia pasipaniojęs po kojomis, buvo keramikos muziejus. Labai geras dalykas, kadangi jis buvo nemokamas. Iš tikrųjų vien dėl to jis visai neatsitiktinai ir pasipainiojo po kojomis. Žinojau, kad ten turėtų būti daugiau mažiau senoviniai keramikos dirbiniai (dar iš tų laikų prieš Kolumbą), kurių tikrai buvo. Ir dar paaiškinimai, kuo skiriasi skirtingų laikotarpių ir skirtingų regionų keramika. Kadangi dauguma paaiškinimų visgi parašyti tik kastiliškai, tad į juos labai ir nesigilinau. O jau pačiame gale – ir šiuolaikinė keramika. Šiuolaikinė, bet tradiciniais motyvais. Ne šiaip ji sau ten stovėjo – viskas parduodama. Ir kainos surašytos: nori perki, nenori neperki. Kadangi nenorėjau, tai ir nepirkau. Net jei ir būčiau labai norėjęs, nelabai žinau, kaip būtų galima tuos didelius uzbonus vėliau gabentis. Ryškiai būtų sudužę jau tą pačią dieną.

    Nuo muziejaus ėjome jau tiesiai tiesiai, ir netyčia suradome vieną bažnyčią. Iš tikrųjų, jei taip pasižiūrėtum, pagalvotum, kad tai turėtų būti kokia bažnyčia. Kadangi kryžiaus ant stogo nebuvo, tai kilo mintis, kad tai vis dėlto ne bažnyčia, o gal koks valstybinis pastatas. Arba kažkas panašaus. Tiesa, tas pastatas buvo toks pelėsiai ir kerpėm apaugęs aukštai, visai ne toks, kaip kiti privalomai apžiūrėti Granados objektai. Ir visai nekeista, kad jis toks buvo, nes tai – nuo senų senovės buvo turgus. Ir dabar tai buvo turgus. Tiesa, turgus buvo ne tik tame pastate, bet ir visose gatvėse aplink, bent jau tame žaliame pastate daugiausiai pardavinėjo rūbus ir tualetinį popierių, o jau gatvėse aplink – avokadus, bananus, kokoso riešutus, agurkus ir pomidorus, ir kitus vaisius beigi daržoves. Makaronus irgi daugelyje vietų pardavinėjo. Geras dalykas, žinojome, kur dar galima užsukti.

    Po tos pačios švenčiausios Granados vietos, buvo galima eiti į ne tokias šventas vietas. Mano planas buvo apeiti visas įmanomas Granados bažnyčias. O pati pirmoji ir pati svarbiausia, žinoma, buvo Mersedeso bažnyčia. Pati ji didžiausia, ir irgi šiek tiek apipelijusi, tačiau žymi visai ne savo fasadu ar vidumi, o bokštu. Tas bokštas gal ir ne pats nuostabiausias, tačiau už papildomą mokestį iš jo galima pamatyti visą Granadą. Iš paukščio skrydžio. Dauguma paukščių ten šiek tiek aukščiau pakildavo, bet nuo to bokšto viskas irgi tikriausiai gan gražiai atrodo. Bent jau iš atviručių buvo galima taip suprasti.

    Einant toliau ta pačia gatve buvo kita bažnyčia. Vadinosi ji Šaltevos bažnyčia. Tikriausiai ją įkūrė kokie lietuviai ir taip pavadino, kad joje buvo labai šalta. Greičiausiai su lietuviais tai visai nesusiję, tačiau bažnyčia buvo visiškai suremontuota. Žinoma, joje irgi stovėjo Gvavalupės mergelė, buvo mediniai altoriai, priešais bažnyčia yra ir Šaltevos parkas, ir gatvėmis ėjo demonstracijos. Tiksliai nežinau, dėl ko ir už ką jie ten protestavo, bet supratau, kad tai irgi turėjo būti susiję su religija. Gal šiaip kokie atlaidai ten irgi vyko, nors nesu visiškai tuo tikras.

    Toje gatvėje liko dar viena bažnyčia – Marijos Išgelbėtojos. Kažkodėl visada galvojau, kad gelbėtojas yra tikrai ne Marija, bet ten pasirodo ir Marija gelbėja pasaulį. Tikriausiai irgi taip turi būti. Toji bažnyčia – jau mėlyna. Visų spalvų bažnyčios ten yra, įdomu, ar granadiečiai irgi vadina bažnyčias pagal spalvas, kaip tarkime kokiame Panevėžyje įprasta. Tikriausiai, kad ne. O ten tokie aukšti gotikiniai bokštai ir tik baltai dažytos sienos. Irgi visai graži bažnyčia, gaila, kad į jokius žemėlapius ji neįtraukta. Tikriausiai neturi tos labai gilios istorinės ir kultūrinės vertės.

    Dar kartą perėjome per turgų ir aplink turgų. Radome vieną visai įdomią vietelę, kurioje galima pasėdėti ir kavos išgerti. Kaip ji vadinasi – nesu tikras, tačiau visai ramiai, aplinkui rėkiant nikaragvensiams, galima prisėsti. Toks irgi pusiau turgus, pas mus tikriausiai tai vadintų smukle. Tikriausiai kažkada tai ir buvo smuklė ir karčema, su gyvenamais kambariais, viduje didžiulis kiemas, kur kiaules skersdavo, o dabar kiekviename kampe įsikūrę po kavinę arba restoraniuką. Kokie penki pirmame aukšte, tada dar dešimt barų antrame aukšte, kas nori užeina, kas nenori neužeina, netgi galima tikriausiai ir ne visai susimokėjus iš ten dingti, tačiau mes taip nedarėme.

    Radome ir hamakų parduotuvę. Nors tų hamakų parduotuvių buvo ten gyvas velnias – tiesiog ant kiekvieno kampo. Kas tik netingėjo, tas tuo hamakus pardavinėjo. O ten ne tik pardavinėjo, bet iškart ir mezgė. Nėrė. Audė. Nežinau kaip pavadinti tiksliai hamakų dirbimo būdą, bet kažkas panašaus į dideles stakles. Du tokie pagaliai sustatyti, ant jo užmetamos nytys kelios (pačios pradžios nemačiau, tad nesu visiškai tikras kaip tos nytys ten metamos), o vėliau ant špūlės suvyniotų siūlu permetami siūlai. Tarkime, kad tai audimas. Darbas tikrai nemažas. Tiksliau tikrai ilgai viskas trunka. Kiek supratome, dalis ten dirbančių – neregiai ar silpnaregiai. Ir kainuoja toks vienas hamakas, nenoriu labai sumeluoti, bet ar tik ne kokie penki doleriai. Net gaila pasidarė, kad tiek dirbus tiek nedaug gaunama. Žinoma, Nikaragvoje kainų lygis šiek tiek kitos, tačiau vis tiek. Minu jau norėjo hamaką pirkti, bet aš jį šiek tiek sustabdžiau – nelabai aišku, ką vėliau su tuo hamaku reikės veikti.

    Daugiau ten kaip ir nieko nebuvo, žinoma, kartas nuo karto matėsi rūtos, ten jų irgi daug auga, o mano planas buvo eiti pas Gvadalupę. Nes Granadoje, kaip ir privalu save gerbiančiame Centrinės Amerikos miestui, irgi yra Gvadalupės bažnyčia. Ten, arčiau ežero, tiksliau į tą pusę. Nežinau, gal irgi buvo koks nors planas, kodėl Gvalupės bažnyčia buvo pastatyta ne miesto centre, o bent jau tuo metu visiškai kažkur laukuose. Tiesiai prieš bažnyčią yra ir Gvadalupės parkelis.

    Toji bažnyčia irgi buvo galima sakyti visiškai neremontuota, šiek tiek aptraukta pelėsiais ir kerpėmis, ant fasado stovėjo pati Gvadalupės mergelė, jos portretas buvo dar ir bažnyčios viduje, kas irgi nebuvo visiškai keista. Tuo metu kaip tik vyko pamaldos, tačiau žmonių ten daug irgi nebuvo. Dar, eilinį kartą, saulei leidžiantis nuėjome ir prie Pranciškaus vienuolyną. Bet tik tam, kad jį nufotografuočiau saulėlydžio šviesoje, kitokių tikslų ir neturėjau. O jau beeidami pagrindine gatve, ta pėsčiųjų gatve, kur sėdėjo daugybė užsieniečių sutikome ir Eventualmentę. Taip, tą pačią amerikonką, kuri labai gerai kalba kastiliškai ir kartu su mumis plaukė tuo pačiu laivu į Hondūrą. Kaip supratome, ji vis dėlto eventualmentė pasiekė Nikaragvą, kaip ir buvo planavusi.

    Saulė jau buvo beveik visai nusileidusi, todėl man būtinai reikėjo spėti nukeliauti iki Katedros. Tikrai milžiniškos Katedros. Bent jau pagal Katedrą galima spręsti, kad Granada tikrai kadaise buvo vienas iš svarbesnių Nikaragvos miestų. Tikrai milžiniška. Ir apskritai ta bažnyčių gausa puikiai įrodo, kad Granada visuomet ir buvo konservatorių miestas. Dažniausiai taip jau ir būna. Su Katedra Granados bažnyčių apžiūrėjimas beveik ir baigėsi, buvo galima keliauti...

    O nukeliavome ne kur kitur, o tiesiai į knygyną. Taip visai netikėtai bekeliaudami ir vaikščiodami gatvėmis radome knygyną, kuriame pardavinėjo ne tik kastiliškas, bet ir daugybę knygų kitomis užsienio kalbomis. Žinoma, tos kitos užsienio kalbos dažniausiai buvo tik anglų, bet mums kaip ir to reikėjo. Tiksliau man ne visai reikėjo, nes laisvu laiku rasdavau ir kitų užsiėmimų. Nekeista, kad ten buvo ir užsienietiškų knygų knygynas, kadangi mieste visgi lankosi pakankamai užsieniečių, o bekeliaudami dažniausiai daugelis mėgsta šį bei tą paskaitinėti kartas nuo karto. Bandėme rasti Paulo Koejo naujausią knygą, tačiau, kaip bebūtų gaila, ji buvo tik kastiliškai. Angliškos versijos ten nebuvo. Tačiau radome įvairių ir įdomių kitokių knygų, tarkime Bhagavad Gytą, su visiškai tokiais pat paveiksliukais, kaip ir lietuviška versija. Man tik paveiksliukai ten ir buvo svarbiausi. Tokie spalvoti. Ir netgi ne vieno leidimo, kitų rytietiškos filosofijos veikalų, ir šiaip visokių kitokių nesąmonių. Savininkas, kaip ir reikėjo tikėtis, ne nikaragvensis, o tikriausiai vokietis. Ar gal kokios kitos tautybės žmogus. Dažniausiai taip jau būna. O daugiau tikrai nieko gera ir neradome. Nors visaip ilgai galvojome, tačiau galiausiai nieko ir nepirkome.

    Vakarienę buvome nusprendę valgyti kartu su Danieliu. Teko jį susirasti kur nors. Tiksliau labai paprastai, radome jį viešbutyje, gyveno visai netoli. Jis mūsų lyg irgi buvo bandęs ieškoti namie, tačiau niekur nerado. Jis planavo dar keletą dienų praleisti Granadoje, tačiau bėda ta, kad jo viešbutyje paskutinę dieną ar tai naktį vietų nebuvo, tad tam laikui reikėjo paplanuoti persikelti kur nors kitur. Pasiūlėme mūsų viešbutį. Ar ten bus vietų – neaišku, nors daugelis žmonių ten ilgai neužsibūna, tad visai galėjo būti, kad bent jau viena lova kaip nors atsiras.

    Šiaip jį vis dar kamavo skrandžio problemos, todėl reikėjo labai galvoti, ką ir kada valgyti. Nukeliavome į tą turist gatvelę, tačiau nusprendėme išsirinkti kokį pigesnį restoraną. Kur turėjo jukų ir panašių nesąmonių. Žinoma, kadangi tai buvo turistų gatvelė, tai reiškė, kad kas penkias minutes prieis koks vietinis ir pasiūlys pirkti cigarečių, balionų arba bent jau išmaldos paprašys. Taip vienas vaikas nusprendė netgi prisėsti prie mūsų. Atseit, jei nieko neperkate, tai bent jau kolos man nupirkite. Kadangi Danielis kalbėjo kastiliškai, tai jis daugiausia su juo bendravo, bandė paklausti, kokia proga jam reikėtų tos kolos pirkti, tačiau vaikas nelabai pasimetė. Kažkaip jie tikriausiai visi mano, kad žmonės iš užsienio tikriausiai nelabai turi kur dėti pinigų, todėl turėtų ramiausiai kolos ir nupirkti. Mane labiausiai sujaudino tai, kad jis visgi prisėdo ant tos kėdės, kur buvau pasidėjęs savo krepšį. Kažkaip stengiausi per daug neišsiduoti, tačiau vis tiek reikėjo sekti akimis, ar nieko bloga neatsitiks. Vėliau pusiau paranojiškai patikrinau, niekas nebuvo dingę. Kaip ir labai pasisekė. Nors gal žmonės ten vis tiek daugiau mažiau sąžiningi ir į svetimas pinigines nelandžioja. Taip norėtųsi tikėti.

    Bevalgant, tiksliau belaukiant, pradėjo pūsti vėjas, ir galiausiai ėmė lyti. Šeimininkas iškart pasiūlė eiti vidun. Ten bus geriau. Gal geriau ir buvo, lyti nelijo, tačiau tame vidiniame kieme netgi vėjas joks niekaip nepūtė, tad buvo šiek tiek karštoka, ir apskritai reikėjo sėdėti tiesiai prieš tualetą. Tą, dar tokį kaimišką. Man jis nelabai trukdė, tačiau kitiems dviem tai ne visai patiko. Šiek tiek pasėdėjus teko grįžti atgal. Buvo išskleistas skėtis, tačiau jo labai ir nereikėjo. Visgi nedaug lijo, viskas iškart praėjo. Taip sau ramiausiai ir būtume pavakarieniavę, jei vėliau nebūtų reikėjo susimokėti. Nekeista, visada reikia susimokėti, tik kainos ten buvo šiek tiek aukštesnės. Tai yra sąskaitoje buvo šiek tiek daugiau, nei mes buvome paskaičiavę. O viskas pasirodo dėl tų arbatpinigių. Mokestis už aptarnavimą. Gal ir gerai, kad jis būna įtrauktas, tik kažkaip nematėme to parašyta meniu, nors gal irgi taip buvo, tad nereikia galvos sukti ar čia reikės palikti kažkiek ar ne. Tik vienas dalykas buvo keistas: kaip supratome – restoranas šeimyninis, tai yra pati šeima jį išlaiko, patys ten dirba, o aptarnauja netgi pats šeimininkas. Kažkaip įdomiai, kad jie dar ima kažkokį mokestį už aptarnavimą ir neįtraukia iškart į kainas. Ir dar tas mokestis už aptarnavimą buvo ne dešimt procentų, kaip daugelis europiečių norėtų mokėti, o penkiolika. Danieliui visgi iš pradžių pasirodė, kad jie suskaičiavo netgi daugiau. Vėliau jis dar kartą perskaičiavo... Ne, visgi teisinga. Aš jau buvau penkis kartus perskaičiavęs ar tikrai nieko nepermokėjome. Susitarėme kitą dieną važiuoti žiūrėti Ono atlaidų ir iškeliavome namo.
    Wednesday, May 20th, 2015
    8:08 pm
    Kaip greitai ir paprastai prasitęsti Hondūro ir Centrinės Amerikos vizą (Nikaragva I)
    Išvažiuoti iš Hondūro leido labai paprastai, tačiau įvažiuoti į Nikaragvą nebuvo taip jau paprasta. Iš tikrųjų visai paprasta, nieko sudėtinga, tačiau procedūrų ten buvo jau gerokai daugiau. Visų pirma išmatavo tempertūrą. Nieko daugiau ir nepadarė, tik temperatūrą matavo. Aš maniau, kad dėl to, kad tuo metu lijo, tad jie tikriausiai bijojo, ar tik mes nebūsime peršalę, tačiau įtariu, kad visai ne dėl to. Tikriausiai, dėl kokių nors geltonų drugių. Kai kuriose šalyse kai kuriais momentais taip daroma.

    Tada jau buvome prie Nikaragvos pusės pasų kontrolės, kur irgi norėjo nureketuoti. Šiaip ne jų kaltė, kad jie norėjo reketuoti, tokie jau įstatymai, o kad tie pinigai tikriausiai eina į biudžetą (kur toliau eina, nelabai žinau), tai beveik esu tuo tikras. Greičiausiai pasieniečiai į kišenę sau nieko nesideda, nes už kiekvieną reketą buvo išrašomi kvitai. Taigi gavome vieną kvitą, kuris šiaip jau vadinosi Turisto kortelė, ir tas popieriukas kainavo dešimt dolerių. Doleriais viską priėmė. Sako, kad jį išdavė Nikaragvensis turizmo institutas, ir dar skelbė, kad Nikaragva yra unikali, originali, vieninga, ten gyvena tauta ir prezidentė. Nors gal ir prezidentas. Ir dar kažkoks savivaldybės mokestis, kuris šiaip jau buvo tik vienas doleris, bet irgi gavome po kvituką, ant kurio netgi buvo parašytas savivaldybės pavadinimas. Viskas legalu ir oficialu. O tą mokestį po dolerį, bent jau pagal užrašymą turi mokėti visos personos, tiek natūralios, tiek nacionalinės, tiek ekstrancherinės. Ne visai iki galo suprantu, ką jie turi omenyje sakydami natūralios ir nacionalinės personos, ir kuo jos turėtų skirtis, bet širdis jaučia, kad tas mokestis priklauso susimokėti visiems: tiek vietiniams, tiek užsieniečiams. Taip tikriausiai ir yra.

    Bet ką čia apie mokesčius. Šiaip buvo įdomu pereiti Nikaragvos pasienį. Mums juk reikėjo išsiaiškinti, ar ant sienos įmanoma pratęsti Minu vizą, nes nuo to labai priklauso tolesni kelionės planai: ar keliaujame šiaip sau, ar skubame per visą šalį Koston Rikon. Taigi laukiame. Lyja. Bet nieko tokio, yra toks langelis. Groja muzika. Nežinau iš kur, bet spėju, kad ta muziką leido patys pasieniečiai, kad jiems linksmiau būtų, o man dėl to buvo tik neramiau: susikalbėti su tais pasieniečiais reikia per langelį, ir taip ten nelabai turėtų girdėtis, spėju, kad ne kastiliškai ten niekas ir nekalba, o suprasti reikėtų viską ir labai gerai. Ir lyg dar to būtų maža, prie Minu priėjo kažkoks nikaragvensis, kuris ėmė kažką siūlyti. Nelabai supratome ką, tačiau kalbėjo angliškai. Minu vis bandė jį kaip nors pasiųsti toliau, taip mandagiai pasiųsti toliau, kad nemaišytų, nes tuo metu mums tikrai rūpėjo ne tai, tačiau tas nikaragvensis buvo labai atkaklus. Tarp kiko jis buvo irgi iš kažkokio turizmo instituto. Ir siūlė tiesiog bukletėlius, tokius visai padorius bukletus apie Nikaragvą, Granados apylinkes ir kitas įdomias vietas. Ir tarp kitko ten buvo labai daug įdomios bei naudingos informacijos apie šventes bei kitką, ko tikrai niekada nerastum jokiame tarptautiniame kelionės vadove. Tad Nikaragva kaip ir visai patiko tuo savo pateikimu. Ne veltui jie ima tuos dešimt dolerių už turizmą, bent jau kažką ir pateikia. Ir dar ant tos sienos, kur dauguma užsieniečių gal net nevažiuoja. Spėju, kad važiuoja, bet va taip keliaujančių be mūsų daugiau ten ir nebuvo, o va vis tiek, stovi žmogus, laukia, kol kokie žiopliai atkeliaus ir grūda vos ne prievarta tuos bukletus. Gera šalis, nieko negali bloga pasakyti.

    Tačiau tai buvo ne viskas. Mes vis dar neturėjome antspaudų. Su manimi, tiesa, viskas buvo gerai, gavau tą savo pasą, gal ne iškart, tačiau prie manęs niekas nesikabino, tačiau Minu pasas tikrai buvo įdomus. Ir tikrai ne dėl tų trisdešimt dienų. Kadangi ir patys pasieniečiai suprato, kad su mumis nesusišnekės per tuos langelius (būtų keista, jei susišnekėtų, muzika tikrai netyliai grojo), tad iškart išlindo ir pirmas klausimas, ar kalbame kastiliškai. Nors gal ir neklausė. Esmini klausimas buvo, kada įvažiavome į Hondūrą. Tas gi lapelis jau buvo išplėštas, ir vienintelis įrodymas buvo tik antspaudukas pase. O tada ir supratome, kad netgi ne trisdešimt dienų problema – į Hondūrą buvome įvažiavę liepos vienuoliktą (žinoma, kurią dieną, aš tiksliai nė nežinojau, teko bandyti ieškoti), na, ir liepa buvo parašyta skaičiais: 7. O tas skaičius labai priklauso nuo rašysenos. Gali atrodyti ir kaip keturi. Tad jiems ir buvo labai įdomu, ar mes tikrai įvažiavome liepą, nes jei balandį – tai visi tie trys mėnesiai jau buvo praėję ir realiai į Nikaragvą bent jau Minu negalėjo įleisti. Į Hondūrą greičiausiai irgi. Įdomu, ką tada reikėtų daryti, bet gal jie žino, ką su tokiais daryti. Teko įrodinėti, kad tai vis dėlto liepa. Rodžiau ir savo pasą, kur viskas daug aiškiau įrašyta, rodžiau ir išvažiavimo iš Belizo antspaudą, ir dar teko prisiminti į kurį Hondūro uostą mes įplaukėme. Nors tai nebuvo sunkiausia užduotis.

    Dėdės visgi patikėjo, kad tai tikrai liepa, o ne balandis. Bet galėtų juk visgi patikėti. Mūsų gal ir nebūtų niekas iš Hondūro išleidę taip ramiai, jei tikrai daugiau nei tris mėnesius ten būtume praleidę. Tačiau mums kilo ir dar vienas dalykas. Kaip ten su tomis dienomis ir su tuo susitarimu. Bandžiau kažkaip išsiderėti. Jie pasakė, kad nieko nebus, jokių pratęsimų čia niekas nedarys. Bet kaip, patvirtino tai, kad tikrai devyniasdešimt dienų reiškia devyniasdešimt dienų Hondūre, Nikaragvoje, Salvadore ir Gvatemaloje, ir nė dienos daugiau. O ant sienos nieko pratęsti negali. Ir taip atseit turite devyniasdešimt dienų. Tada aš dar kartą pasakiau, bet žinote, aš turiu devyniasdešimt dienų, o va mano draugui juk tik trisdešimt įdėjo, tai ką dabar daryti. O tas dėdė taip ramiai ir visai atsipūtęs, ar ne? Tai kokia čia problema, paėmė tušinuką ir tris ištaisė į devynis. Ramia sąžine tiesiog pase, ir į jokias sistemas nieko neįvedė. Mes net ir išsižiojome. Viskas taip paprasta. Bienvenidos a Nicaragua, kaip supratome. Toji šalis ėmė dar labiau patikti. Bet tikriausiai tik todėl, kad mums kaip ir visai pasisekė.

    Vis dar lijo. Tą dolerį iš tikrųjų reikėjo susimokėti jau po pasų kontrolės, stovint po tokiu mažu stogeliu, lijo tiesiai už apikaklės. Tada dar ten ir pinigų išsikeitėme. Žinojau, kad ant sienos kursas gal ir nebus pats geriausias, bet geriau jau prarasti kokį litą vieną ar kitą, negu stovėti viduryje džiunglių ir laukti, kol koks geras žmogus paveš. Nors gal už dolerius irgi būtų vežę. Bet kokiu atveju, doleriai galėjo būti ir neinama valiuta, o kol mes nusigausime iki kokios civilizacijos, visi bankai galėjo būti ir uždaryti. O netgi ruošėmės gautis netgi į pačia civilizaciją, o kol kas tik į pasienio miestą. Kuris už kelių valandų kelio nuo pačios sienos.
    Prie progos, kad reikia vis tiek laukti autobuso, nutarėme nusipirkti ir kokios duonos. Visgi turime Nikaragvos kordobų, jas reikia leisti. Iš tikrųjų autobusas tuo metu stovėjo, tačiau nutarėme, kad dar nėra taip jau vėlu, spėsime ir į kitą. Taigi randame parduotuvę, žiūriu, yra tokios bandelės. Visas toks maišas. Kiek jos kainuoja. Sako, kad dvi kordobos. Aš net akis išpūčiau. Dvi kordobos – tai maždaug septyni euro centai. Pagalvojau, kad tiek kainuoja visas tas maišiukas bandelių, gal ir paprastų, bet jų ten buvo gal dešimt, jei ne daugiau. Perklausiau, tikrai dvi kordobos. Pardavėjas patvirtinto, taip, čia Nikaragva, todėl dvi kordobos, nes čia Nikaragva. Nelabai supratau, ką jis turėjo omenyje, du kartus pakartodamas tą Nikaragvą, reikia suprasti, kad čia viskas pigu? Todėl dar kartą dėl visa ko perklausiau, ar tikrai dvi kordobos. Taip, čia juk Nikaragva, todėl dvi kordobos. Žiūriu, kad labai nesusišnekėsime, bet kokiu atveju matėsi, kad visgi dvi kordobos, todėl ir ėmėme tą maišiuką visą su visomis bandelėmis ir dar kažką. Kai jau reikėjo susimokėti, supratau, kad visgi mano buvo neteisingai suprasta: dvi kordobas kainuoja ne visas maišiukas bandelių, o tik viena bandelė. Tačiau netgi tai nebuvo labai jau brangu. Ir tik vėliau supratau, kad mes nesupratome vienas kito loginio kirčio: mane stebina skaičius, o pardavėjas suprato, kad mane stebina kordobos. Todėl vis norėjo paaiškinti apie kordobas, kadangi čia Nikaragva, todėl čia atsiskaitoma kordobomis, o ne lempyromis, doleriais ar kokiais korėjietiškais vonais.

    Viskas jau nupirkta, tad beliko tik laukti autobuso. Kurio tuo metu nebuvo. Bet šiaip turėjo atvžiuoti toks mokyklinis, kaip spėju. Paklausėme tų dėdžių, kuriems teko susimokėti po dolerį. Ir vėl nieko nesupratau. Mano žiniomis, autobusų dar turėjo būti, tačiau tie dėdės lyg kažką kalbėjo, kad tų autobusų nėra. O lyg yra. Lyg už kažkiek minučių. Vienu žodžiu nieko nesupratau, bet kadangi jie labai nesirūpino dėl to, kaip mums reikia nusigauti į Okotalį, tai nutariau, kad gal autobusai dar yra ir mes galbūt kokiu nors būdu bent jau iki Okotalio nusigausime, ir miegoti ant sienos nereikės. O tada dar buvo kokia pirma dienos, o gal ir tiek nebuvo.
    Autobusas iš tikrųjų atvažiavo. Dar reikėjo šiek tiek palaukti, supratome, kad Nikaragvoje transportas irgi tikriausiai šiek tiek pigesnis nei Hondūre, tad galiausiai ramiausiai ir išvažiavome. Po kiek laiko nusileidome iš kalnų, baigėsi džiunglės, prasidėjo ariami laukai, lietus nustojo, ir kai jau pasiekėme Okotalį netgi buvo galima tikėti, kad ir išsigiedrys. Okotalyje netgi stotis visai padori buvo. Pasienio stotis priminė tiesiog miesto autobusų stotelę, gal netgi ne miesto, o kaimo, o Okotalyje netgi ir pastatas visas buvo ir nieko panašaus į neasfaltuotą automobilių stovėjimo aikštelę. Nespėjome išlipti, o jau girdime kažką rėkiant, Etteli etteli, nors mums reikėjo į Estelį, bet tikriausiai ten taip tariama. Paklausiau, ar tikrai į Estelį, pasirodė, kad tikrai, galite va čia lipti ir jau greitai reikės važiuoti. Šiaip jau net parūkyti dorai neleido, dar kažkas pristojo ir pasakė, kad va tuoj tuoj važiuosime. Nors iš tikrųjų tuoj tuoj ir nevažiavome. Bet koks skirtumas. Dar pora valandų ir mes pasiekėme visišką civilizaciją – trečiąjį pagal dydį Nikaragvos miestą Esteli.

    Šiaip jau tame mieste gyvena beveik šimtas trisdešimt tūkstančių gyventojų, tai toks normalus miestas, pėsčiomis, gal labai ir nepasivaikščiosi, ir visas nusidriekęs palei Panamerikanos magistralę. Žinojome, kad autobusų stotys yra priešingame miesto gale, tačiau visas miestas maždaug ir bus pravažiuotas. Tad reikėjo labai gerai susikoncentruoti, kurioje vietoje išlipti, ir nors ir nelabai toli gal ten reikėtų eiti, vis tiek būtų neblogai išlipti maždaug ten, kur mums reikia. O reikėjo kažkur netoli centrinio parko. Žinoma, viskas baigėsi tuo, kad išlipome gerokai per anksti, bet ką jau padarysi. Kad jau išlipome, tai reikės keletą kvartalų praeiti. Nebuvo labai šalta, tačiau negaliu pasakyti, kad būtų buvę ir labai karšta, oras sausas, tad eiti nebuvo labai sunku. Be to, jau buvo šiokia tokia popietė, tad karštis jau buvo šiek tiek nukritęs. O juk visai neseniai ir lyta. Tik Esteli nesimatė, kad ten būtų liję, viskas labai jau sausa.

    Tad nueiname tuos keletą kvartalų ir netgi visai sėkmingai radome savo viešbutuką, kuris buvo tokia vienaaukščiame name. Nors ten aukštesnių nei dviejų aukštų pastatų ir šiaip nesimatė, tad labai niekas ir nestebino. Visgi buvome ne kokiame nors metropolyje. Ir turiu pasakyti, kad viešbutukas buvo visai mielas. Didžiausia svetainė, kur irgi beveik šokius galima kelti, kambariai lyg ir ne visai maži, keletui žmonių vietos ten užteko, dušas kiekviename kambaryje, dar yra didžiulė virtuvė, kompiuteriai, internetas veikiantis, sofos ir kėdės pasisėdėjimui, o gale – ir kiemas, kuriame šeimininkai augino daržoves, bet ten ir šiaip buvo galima pagulėti hamakuose, pasėdėti prie stalų, valgyti, ir pažaisti su katėmis, kurių ten irgi netrūko. Gerai, kad dar tos katės visų tų daržovių neėdė. Tad Nikaragva kol kas atrodė visai teigiama šalis. Kuo toliau, tuo mažiau buvo galima jai ką nors prikišti.

    O kad jai reikėtų dar mažiau ką nors prikišti, išėjome pažiūrėti, kuo gi galėtų garsėti pats Esteli.

    Kaip visada, miesto centre yra didžiulis parkas, kuris vadinasi labai paprastai – Centrinis parkas. O kam čia daugiau galvą sukti. O kelias į tą parką vedė tiesiai nuo mūsų viešbučio, kokie trys kvartalai ir jau vietoje. Per tą laiką spėjome pamatyti ir laidotuves, kažką tuo metu laidojo. Man atrodo kad kokį vaiką. Nors gal ir ne. Aplinkui buvo kelios parduotuvės, kurios dažniausiai buvo uždarytos. Tai yra labiau vakare tikrai buvo uždarytos, ir kaip ir daugiau nieko ten nebuvo. Tik namai.

    O jau prie pat Centrinio parko – didžiausia katedra. Taip tiesiog ir vadinasi, Katedra. Joje, savaime suprantama, yra Gvadalupės mergelės portretas, kaip ir nekeista, kad ji ten buvo, ir visi kiti šventieji. Irgi pavaizduoti gan gyvai, kad paprastiems žmonėms nereikėtų daugiau galvoti, kaip čia jie turėtų atrodyti. Priešais Katedrą buvo kita katedra, tik skirta šiek tiek kitokioms maldoms, tai buvo didžiausia parduotuvė. Kur galima visko prisipirkti. Tą dieną dar neplanavome ten eiti, bet artimu metu vis tiek tikriausiai reikės užsukti. Šiaip beeidami radome ir turgų. Ar tai, kas buvo likę iš turgaus, kadangi visgi laikas buvo nebe visai ankstyvas, o penkta valanda vakaro Centrinėje Amerikoje yra laikas prieš pat naktį, tad turgus irgi buvo gana užsidarantis. Tik kelios moteriškės ant kelio pardavinėjo vaisius. Iš viso to man labiausiai patiko avokadai. Kaip nepatiks, kai žinai, kiek jie kainuoja Korėjoje ir kiek jie kainuoja ten. Tad avokadų ir pasipirkome. Niekada nepraleidžiu progos nusipirkti avokadų ir pasigaminti gvakamolę, vis turėjau tą viltį, kad kada nors pavyks ir normaliau ją pasidaryti.

    Kadangi Esteli garsėja kaip studentų ir revoliucionierių miestas, tai mes nieko panašaus ten nepastebėjome. Tačiau ant kas antro namo buvo po grafiti. Bet ne šiaip sau kažkoks papurškimas su gilia prasme, kurios iš karto gal ir nesuprasi, o tokios rimtos pretenzijos į meną. Kodėl gi ne. Tokie grafičiai man kaip ir visai patiko.

    O dar patiko, kad matėsi vaivorykštė. Tikrai tokia aiški ir ryški vaivorykštė. Gal Esteli ir nelijo, tačiau tuo metu išlindusi saulė ir vaivorykštė dviguba netgi spindėjo tiesiai virš Katedros. Žiūrėti į nuotraukas, ten viskas daugiau mažiau aiškiai matosi.

    Kadangi daugiau mažiau Esteli buvo aiškus. Tiesiog miestas. Toks šiek tiek didesnis už Panevėžį, bet dar labiau aišku, kad žiūrėti ten yra tiek pat, kiek ir kokiame Panevežėyje. Net teatro ten nebuvo ir bažnyčia, kaip supratau, tik viena. Tad tą dieną baigti nusprendėme toje parduotuvėje. Toje didelėje. Daug visko gal ir neradome, tačiau nikaragvensio romo – buvo. Žinoma, galvojome, kad tas romas yra nikaragvensis, tik vėliau paaiškėjo, kad pirkome visgi hondūrenją romą. Nors nikaragviečiai gal irgi turėtų kažkokį gaminti. O gal ir ne. Gal jie tik vynu vaišinasi, nes nikaragvensio vyno tikrai buvo.

    Ir kaip ir visai galbūt reikėjo eiti kur nors pavakarieniauti. O tai Centrinėje Amerikoje visgi yra šiokia tokia problema. Nieko jau nepadarysi. Tačiau tą problemą visuomet galima labai paprastai išspręsti. Tarkime, Esteli yra keletas makdonaldų ar panašaus stiliaus greito maisto restoranų. Nelabai traukė. Kepti šonkauliukai irgi ypatingai nestebino. Ir apskritai, visos tos vietos, kur, matėsi, sėdi vieni užsieniečiai kažkaip ypatingai neviliojo. Žinojau, kad kainos ten irgi tikriausiai užsienietiškos. Tad teko eiti kitur.

    Nors kelionių vadovas sakė, kad kitoje Panamerikanos pusėje yra labai daug visokių vietinių knaipių ir užeigėlių, tačiau kiek mes ten praėjome – nesimatė nieko. Arba jų ten nebuvo, arba reikėjo eiti kur nors arčiau stočių, arba viskas jau buvo uždaryta. Nesuprasi, kaip ten tiksliai, bet esmė: kad tikrai nebuvo kur užeiti. Teko sukti ratus po mūsų pusę.

    Ir ilgai net neapsukus daug ratų, radus kažkokį indišką restoraną ir alaus barą, visai už kampo buvo ir visai tokia, sakyčiau, vietinė užeigėlė. Šeimyninis verslas. Taip tikriausiai reikėtų vadinti. Tiesiai prie įėjimo moteriškė kepė visokiu kepinius, tai kažkas tešloje, tai kažkas ne tešloje, tai žuvis, tai dar kažkas, tai dešrelės, vienu žodžiu visko ir daug. Ir netgi sūris keptas ten buvo, kiek prisimenu. Nikaragvensai, kadangi labai supranta viską, tai sėdėjo ir užsisakinėjo prie stalo, o tokie čiukčiai kaip mes stovėjo prie įėjimo ir pirštais badė, ko mes norėtume. Dėl visa ko persiklausdami, kas ten yra. Ne visus atsakymus supratome, tačiau valgyti gavome.

    Ir gavosi visai nebrangiai. Ir netgi jokių arbatpinigių tikriausiai nereikėjo palikti. Tad pavalgėme tų keptų sūrių, keptų bananų, keptų bulvių ir kitko, būtinai buvo ir salotų, sėdėti reikėjo viduje, bet šiaip jau visai padoriai atrodanti vietelė, kaip sakoma, negėda ir svečiui parodyti. Beveik kilo mintis, kad Nikaragvoje valgyti visgi įmanoma. Būtų keista, jei neįmanoma.

    O tada jau tikrai nebuvo ką daryti. Nors niekas ir nesakė, kad Esteli yra labai pavojingas miestas, ir kad ten negalima vaikščioti po tamsos, tačiau vis tiek, ten nieko labai ir nebuvo. Tarkime mūsų viešbučio durys irgi visuomet būdavo uždarytos, tvoros spygliuotos, kad niekas neįeitų, todėl labai ilgai naktinėti ten irgi neapsimokėjo. Tuo labiau, kad viduje irgi buvo galima viskuom užsiimti.

    O viešbutyje po ilgo laiko vėl teko atsidurti tarp užsieniečių. Žinoma, kadangi su jais jau taip ilgai nebuvo tekę bendrauti, tai ir toliau nebendravau, teisiog gerdamas romą stebėjau. Visai įdomu stebėti žmones.

    Vienas darbuotojas... Šiaip galvojau, kad tas darbuotojas yra koks užsienietis, bet vėliau nusprendžiau, kad tikriausiai koks nikaragvensis. Bet puikiai kalbėjo angliškai. Daugelis ten visai neblogai kalba angliškai, kartais kastilų kalbos ir neprireikia. O tas nikaragvensis dar mokėsi ir prancūzų kalbos. Tuo metu kaip tik svečiavosi kelios prancūzės, o gal kanadietės, tad jis labai išnaudojo tą progą. Nors, kiek supratau, jis stengėsi ir kitaip tą progą išnaudoti, nežinau kaip pavyko. Bet bent jau apie prancūzų kalbą šiek tiek pakalbėjo.

    O po kiek laiko į kiemą atėjo ir kelios amerikietės. Spėju, kad amerikietės, nors gal kokia viena buvo ir ne amerikietė. Ir ten prasidėjo įdomiausias pokalbis. Šiaip jau gal ir nieko įdomaus, pradėjo kalbėti apie bernus. Iki detalių nesileido, gal dėl to, kad mes ten netoli sėdėjome, nors gal ir visai ne dėl to. Tiesiog aptarinėjo tas problemas, kaip reikia atsisakyti, kai kas nors kabina. Ir visai nesinori būti kabinamai, bet galiausiai visgi duodamas telefono numeris. O gal ne. Nelabai supratau, kokios problemos jas kamavo ar iki šiol kamuoja, bet jos netgi pradėjo vaidinti. Gerai, dabar aš būsiu tas bernas, o tu pabandyk atsisakyti. Viena iš tų merginų jau po antro sakinio pasakė, kad ji visgi nesugeba, kitom šiek tiek geriau sekėsi. Tada supratau kas per problemos kankina. Aš visgi toje situacijoje (kai reikia pavaidinti) kad ir kokią nors nesąmonę sugebėčiau suregzti, bet jei netgi to nesugeba, tada nekeista, kad pasimeta realybėje. Nors gal joms taip ir geriau. Taip vakaras ir pasibaigė.

    Taigi keliamės kitą dieną anksti, kaip ir priklauso Centrinėje Amerikoje, bet ne taip anksti,  kaip reikėtų. Reikėtų kokią penktą, bet penktą valandą nelabai yra ką veikti visokiems turistams, jei jie nesiruošia sėsti į autobusą ir kur nors važiuoti, o tą dieną tikrai to neplanavome. Pas mus vis dar miegojo kažkas, tačiau ne visi. Mačiau, kad kai kurie keliautojai jau buvo spėję ir pabėgioti, ir dviračiais pasivažinėti, o kai kas dar netgi ir joga buvo užsiiminėję. Mes tuo metu tik pradėjome kavą virti. Diena visgi buvo graži, niekur skubėti nereikėjo.

    Skubėti gal ir nereikėjo, bet ilgai užsibūti Esteli prasmės irgi nebuvo. Matėsi, kad pačiame mieste galima viską apžiūrėti, bet šiaip reikėjo važinėtis po kavos plantacijas ir kitokias plantacijas. Arba po kalnus vaikščioti. Arba arkliais jodinėti. Ir dar galima kriokius apžiūrėti. Iš idėjos veiklos ten tikrai turėjo netrūkti, tad labai norintiems ten tikrai atsirastų ką veikti. O mus tuo metu labiausiai domino pinigų keitimasis (mane vis dar kamavo tie eurai, Kubon nesinori vežti dolerių, o visur kitur eurų nepriima, įdomios valstybės ten). Taigi pasiteiravome viešbutyje, kaip čia galima ir ar galima ką nors kur nors išsikeisti, jie kaip ir pasakė, kad gal kur ir nors bus galima. Ir sėkmės palinkėjo. O jos tikrai prireikė.

    Esteli visgi trečias pagal dydį Nikaragvos miestas, tad kokie nors bankai ten vis tiek turėtų būti, ir šiaip jau turėtų vis tiek kur nors pinigus keisti, užsieniečiai ten juk lankosi. Žinoma, daugelyje vietų, tarkime viešbučiuose kainos nurodomos doleriais, ir reikia suprasti, kad dolerius dažniausiai visur ir priima, tikriausiai nemažai žmonių būtent doleriais ir atsiskaitinėja, bet ką jau čia.

    Bandome nueiti į pirmą banką. Nors visur gąsdina, kad ten bus baisiai ilgos eilės, tačiau žmonių banke beveik nebuvo. Kažkas buvo. Tačiau tai nieko gera nereiškė. Kai paklausiau, ar čia galima išsikeisti eurus, atsakymas buvo, kad ne, o kur galima juos keistis... Galbūt kitame banke, tarkime Banpro. Jokio skirtumo iš tikro kaip vadinosi tas kitas bankas. Dar pabandėme, tiksliau Minu pabandė išsiimti pinigų iš kortelės, irgi niekaip nesisekė. Gali kas nors neveikti, juk taip būna. Nueiname į tą banką Banpro, teko ten šiek tiek palaukti, kol būsiu aptarnautas. Eilės jokios nebuvo, tačiau palaukti vis tiek reikėjo, kol kažkas ateis. Ir vėl sulaukiau to paties atsakymo: o nieko mes jums nekeisime. Taip, eurai visgi ir čia nėra pati einamiausia valiuta.

    Ir kadangi jau buvau visai praradęs viltį, daugiau nieko ir nebesitikėjau, bet šiaip... Iš neturėjimo ką veikti užsukau į paskutinį banką. Dėl visa ko. Ten bankai irgi tokie griežti, prie kiekvieno stovi po apsauginį, bet tokį paprastesnį, ginkluotą lyg, bet taip ne visai iki dantų, ir tokį linksmą. Jie irgi ten patikrina, ar viskas tvarkoje krepšyje, tikriausiai irgi ieško kokių ginklų ar dar kažko... Įtariu, kad buvo laikai, kai bankai būdavo ne pačios saugiausios vietos, tad tikriausiai turi jie tam pagrindo, bet kadangi mes tikrai jokių ginklų į bankus nesinešėme, tai ramiai rodėme visus krepšius. Ir taigi... Dar netikėčiau tame banke pasakė, kad taip, viskas puiku, eurus pakeisime. Ir pakeitė. Net negalėjau patikėti tokia laime.

    Tik bėda buvo su Minu kortelėmis. Gerai, kad jis turėjo porą, viena kažkodėl niekur neveikė. Nors ženklai lyg ir tie, bet vis kažkas blokuojama. Lyg bankas atsisako išduoti, lyg pinigų sąskaitoje trūksta, ko tikrai neturėtų būti, patikrinus paaiškėjo, kad pinigų sąskaitoje turėtų būti, tad kodėl jie taip vis prisikabina. Kažkas gal ten ne visai gerai. Bet kadangi bent jau viena kortelė veikė, tai kaip nors. Tačiau buvo užduotis – išsiaiškinti, kas čia blogai. Gal, panašiai kaip ir man, bankas tiesiog blokuoja iškart visus atsiskaitymus tam tikrose šalyse, jei nėra pranešta kitaip. Man buvo kilusi tokia mintis. Tačiau tuo metu Korėjoje dar buvo visai ne darbo valandos, tad išsiaiškinti vis tiek nebūtume galėję.

    Ta proga, kad vis tiek nieko neišsiaiškinome, buvo galima paplanuoti, ką veikti toliau. Kadangi arkliais jodinėti Esteli apylinkėse lyg ir neplanavome, tai reikėjo važiuoti kur nors toliau. Yra toks dalykas, kuris vadinasi Managva, tai yra Nikaragvos sostinė, tačiau tuo metu ji labai ir netraukė. Kol kas galėjome ją ir praleisti. Kadangi vis tiek reikės grįžti atgal, tai blogiausiu atveju bus galima užsukti ten grįžtant, o pradžiai – į Granadą. Jau patį nuostabiausią ir gražiausią Nikaragvos miestą. Bent jau taip visur skelbia. Tik klausimas, ar iš Esteli galima tiesiai nusigauti į tą Granadą. Kažkodėl jaučiau, kad ne. Bet kokiu atveju, reikėjo sužinoti, koks transportas ir kada važiuoja bent jau į Managvą. Nes kito kelio lyg ir nebuvo. Koks transportas – maždaug aišku – tie patys JAV mokykliniai autobusai, kiek kainuos... Tikriausiai nelabai brangiai, tik klausimas, kelintą valandą. O tai galima tikriausiai sužinoti autobusų stotyse. Ar kurioje nors iš stočių.

    Šiaip labai įdomu: abi autobusų stotys yra visiškai miesto pietuose, taip visai nearti nuo centro. Taip įsivaizduoju, kad Parke Central turėtų būti centre, ir šiaip ten viskas aplinkui sukasi, o stotys tolokai. Bet tai visai netrukdo vienai vadintis šiaurine, kitai – pietine. Ir, berods, iš abiejų stočių turėtų važiuoti autobusai į Managvą. O gal netgi ir į Granadą. O kad tiksliau sužinotume – nukeliavome. Taip pėsčiomis. Laiko vis tiek turėjome daug, o toli labai ir nebuvo.

    Priėjome prie tos šiaurinės stoties, tokia netgi visai beveik padori. Kažkuo priminė Ukmergės stotį, tik gal ne tokia nauja. Labai pelėsiais ir kerpėmis irgi nedvokė, tačiau naujumu irgi nespindėjo. Autobusai važiavo. Kur tik netingėjo, ten ir važiavo, tarkime į Leoną, ir gal dar kur nors. Į Managvą irgi buvo autobusai, tačiau vos kelis kartus per dieną. Gal tai ir nėra labai blogai, tačiau gal iš kitos stoties bus galima ir dažniau nusigauti į Managvą. Aš bent jau taip tikėjausi.

    Tad einame į tą pietinę stotį, kuri buvo irgi visai arti. Toli eiti ir nereikėjo. Nėra taip visai arti, bet ne per toliausiai. Vis tiek abi stotys buvo gerokai į pietus nuo visko. O toji stotis jau gerokai mažesnė, bet irgi... Stotį primena, tikrai negali pasakyti, kad tai kažkoks stadionas, yra ir aikštelės, iš kur važiuoja autobusai, netgi atskiros durys kiekvienai aikštelei, tik va bilietų kasų ten nesimatė. Tai manęs labai nestebino, nes jau seniai buvau pamiršęs, kas tai yra bilietų kasos. Autobusų stotyje. Juk galima ir iš vairuotojo bilietus pirkti, kitaip kasos gal ir būtų. Visas stoties pastatas išnaudotas parduotuvėms. Taip tikriausiai ir turėtų būti. Autobusai važinėja gan neretai, tad supratome, jog užteks tiesiog atvažiuoti maždaug kažkada, geriausia kuo anksčiau, vis tiek reikės ne į pačią Managvą važiuoti, o gerokai toliau, ir autobusas turėtų beveik iškart ir būti. Taigi visi reikalai tai dienai atlikti, galima ramiai eiti namo.

    Šiaip jau namo nuėjus irgi nieko gera nebuvo veikti, todėl pradžiai sugalvojome, kad reikia eiti pavalgyti. Nusprendėme ilgai neieškoti, kadangi buvome visgi stoties rajone. O tai reiškia, kad ten dažniausiai visokie vietiniai lankosi, tad visokių makdonaldų ir triskart brangesnių valgyklų ten neturėtų būti. Spėju, kad buvome ne visiškai laiku, kadangi į tą vietą, kur nuėjome – nieko ir nebuvo. Vėl rinkomės tą paprastą variantą: viskas kepama priešais įėjimą, tad užtenka pirštais pabadyti ir išsirinkti. Tą kartą netgi žinojau, ką išsirinkau – enčilada. Lietuvoje tai būtų kibinai, o gal čeburekai, kažkas iš tos serijos, o Nikaragvoje tai vadinama enčilada. Tiesa, vėliau sužinojau, kad kiekvienoje Centrinės Amerikos šalyje yra po enčilada, tačiau jos suprantamos skirtingai. Bet kokiu atveju, tai dažniausiai gaminama iš kukurūzų miltų tešlos. Kaip ir nekeista. Kol mes ten valgėme užsuko ir dar keletas moteriškių papietauti, visiems buvo siūloma freskų (tai yra gėrimų), bet šiaip jau visai brangu ten nebuvo. Kas ir yra svarbiausia.

    Beeidami namo, visgi nukeliavome prie upės. Per Esteli netgi upė teka. Tokia ne visai plati ir netgi ne visai srauni, bet vis tiek teka. Kažkur ten dar yra kapinės, bet šiaip jau pačiame mieste daugiau nieko ir neradome. Nes greičiausiai nelabai kas ten ir yra, toks tiesiog miestas gyventi ir važinėti po apylinkes. Tačiau visai netikėtai radome sapateriją. Batų dirbtuvę. Kur gamino batus. Odinius.

    Nekeista, kad ten gamino tuos batus iš geros odos, kadangi karvių ir jaučių ten turėjo netrūkti, arkliais irgi visi jodinėja, o mėsos irgi daug valgo. Tad odos ten netrūksta. Man tų batų šiaip ir nereikėjo, tačiau Minu susigalvojo, kad odiniai batai ten tikrai turėtų būti gerokai pigesni, nei kokioje Korėjoje. Iš tikrųjų mes ne šiaip sau galvojome, kad jie ten turėtų būti pigesni, užėjome į tą sapateriją ir paklausėme, kiek čia viskas kainuoja. Kadangi nežinau, kiek tie batai gali kainuoti, tai man tie šimtai kordobų nieko nesakė, tačiau Minu pasakė, kad tokie batai tikrai Korėjoje kokius penkis kartus daugiau kainuotų. Tik bėda, kad jie ten beveik nepardavinėja batų, o juos siuva. Tai yra gamina. Kas būtų labai gerai – tiesiog pagal koją ir pasiūtų. Tik kad tas siuvimas trunka kokias dvi ar tris dienas. Tai reikštų, kad reikėtų tikriausiai tas kelias dienas būti Esteli. O gal nereikėtų, gal nebūtina būti visą tą laiką, ne taip kaip rūbams. Tada užtektų gal užsisakyti... Bet grįžti reikėtų vis tiek pasiimti. Grįžti vis tiek reikės. Man čia buvo kilusi tokia mintis, kad galima ir pro Esteli grįžti, užsukti, pasiimti batus, o vėliau tiesiai į Leoną. Toks gal ir kvailas pasiūlymas, bet ką jau čia. Jei taip reikia. Tačiau... iš kitos pusės žiūrint, o gal visoje Nikaragvoje tokių sapaterijų bus daug, tad gal ir nebūtina pirkti būtent čia. Galima gal ir kitur. O gal ten bus labai nuostabi vieta, ir norėsis tas tris dienas ten pabūti. Vienu žodžiu, nusprendėme, kad Esteli kol kas nieko neužsisakinėsime, o blogiausiu atveju – bus galima grįžinėjant per Leoną. Taip įdomiai ten viskas gausis, bet ką jau padarysi.

    Daugiau nieko tikrai nebeliko ką veikti. Tad eilinį kartą praėjome per turgų, paieškoti kokių vaisių ir daržovių, dar eilinį kartą užsukome ir į supermerkadą, tą, kuris priešais Katedrą, Koloniją. Toks visai teigiamas dalykas, tas supermerkadas, žinoma, prie įėjimo irgi stovi apsauginiai. Jie jau labai nestebino, nes Hondūre prieš didelius supermerkadus irgi apsauginiai stovi, ir netgi tikrina ką turite, o dar... Maždaug kaip tarybiniais laikais, supratome, kad gal ir visai reikia krepšius, tokius šiek tiek didesnius, bet tikriausiai apskritai visus palikti daiktų saugykloje. Kadangi už tai pinigų niekas neėmė, nors įtariau, kad galėjo tikėtis arbatpinigių, kaip kokioje Mešikoje.

    Įdomi šalis ta Mešika. Nueini sau į tą supermarketą, apsiperki, ir prie kiekvienos kasos stovi dar po žmogų, kuris visas tas prekes į maišiuką sudeda. Kas tarkime kitur atrodytų gal ir normaliai, Mešikoje irgi normaliai atrodė, tik pastebėjau, kad daugelis žmonių tiems dėjėjams dar ir arbatpinigų duoda. Ne daug... gal kokį vieną pesą, o gal du, bet vis tiek. Viena kasininkė, tikriausiai, pagalvojo, kad mes tos tvarkos galime ir nežinoti, todėl kažkada mūsų grąžą, ne visą, dalį, irgi gal du pesus, iškart tam dėjėjui ir atidavė. Teko susiprasti. Po to ir mes ėmėme duoti po tą vieną pesą. Jei jau taip įprasta. Ir visuomet specialiai žiūrėdau, kas kada ir ką duoda, nes visko gali būti. Tokie nesuprantami dalykai, kurių mes gal ir nežinome. Bent jau Nikaragvoje niekur jokių papildomų mokesčių nemokėjo, kiek aš supratau, todėl visuomet labai ramiai naudojomės tomis saugyklomis.

    O dar vienas puikus dalykas, ypač visokiems užsieniečiams iš Vakarų (nors realiai tai jie iš Rytų arba Šiaurės – Europa juk į Rytus nuo Amerikos, o JAV ir Kanada – į Šiaurę), tad tas supermerkadas turėtų būti labai mėgiama visų tų rytiečių ir šiauriečių vieta. Pačiame viduje yra netgi kepykla, kur kepa visokias picas, sumuštinius ir panašias nesąmones. Mes irgi buvome galvoję ten užsukti, bet kažkaip man viskas labai brangiai pasirodė. Nors... Gal palyginus su kainomis tuose Rytuose arba Šiaurėje, ir visai pigiai, netgi palyginus su kainomis Vakaruose (o Vakarai – tai Korėja, Japonija ir pan.) – ten tikrai pigu, nes bent jau Korėjoje visokie tokie kepiniai kainuoja trigubai brangiau nei vietiniai patiekalai. Ir dar salotų ten buvo. Už salotas man tikrai nesinorėjo nieko mokėti, ypač tų trigubų kainų, nes viską galima pačiam pasigaminti nusipirkus turguje. Tad mes šiaip kažko tik nusipirkome, o dalis mūsų viešbučio gyventojų būtent ten ir sėdėjo ir džiaugėsi rytų patiekalais.

    Mes prie jų neprisijungėme, tik eilinį kartą visokių sūrių ir panašių nesąmonių prisipirkome, ir traukėme daryti salotų namie. Nors iš karto nepuolėme tų salotų daryti, reikėjo išsiaiškinti su bankais. Kaip visada ir gaunasi, skambinimas gal ir nepigiai kainuoja, tačiau trunka irgi ilgą laiką. Ir kas... Viskas pasirodo yra labai gerai. Tiesiog nustatyta riba, kiek pinigų galima išsiimti per dieną ir per mėnesį užsienyje. Ir ta riba kaip ir nebuvo labai didelė. Berods apie du šimtu litų, ir nė cento daugiau. O kiek mes bandėme imti va taip maždaug vos keliais centais gal ir viršijo tą ribą. Bankų darbuotojai netgi norėjo padidinti tą ribą (viską telefonu galima padaryti), tačiau Minu nusprendė, kad nereikia, nes esame ne pačiose saugiausiose pasaulio valstybėse, tad ta maža riba, kad ir tiks. Ką čia gali žinoti.

    O tada jau buvo galima darytis salotas. Nes kažkaip niekad daugiau fantazija ir nenešė. Žmonių labai daug nebuvo, galėjo ir daugiau būti, virtuvė vis tiek didelė. Ir ten susipažinome su dar vienu viešbučio darbuotoju. Maiklu. Netgi norėjau paklausti, ar jis tikrai nikaragvensis. Pasirodo, kad tikrai, bet kažkodėl jo vardas ne Migelis ar dar koks nors, o būtent Maiklas. Buvo tikriausiai mada ir Nikaragvoje visiems duoti angliškus vardus. O gal ne Nikaragvoje, o tik toje Nikaragvos dalyje, o gal tik jų šeimoje. Bet kokiu atveju, jo vardas dabar Maiklas, žinoma, rašoma Michael, o jis sakė, kad jam irgi vaikystėje buvo keista, kodėl rašoma taip, o skaityti reikia kitaip. Aš dar pasiteiravau, kaip čia Nikaragvoje kalbama kastiliškai, kadangi kiekvienoje šalyje tarimas šiek tiek skiriasi. Ypatingai man buvo įdomus Esteli pavadinimas, ar čia specialiai sako Etteli, ar tikrai visi tik Etteli sako, ar kaip čia reikėtų suprasti. Bent jau Maiklas pasakė, kad taip dažniausiai gaunasi kai bando greitai kalbėti. Teko juo patikėti. Jis dar labai prašė, kad mes pataistytume, jei jis blogai kalbės (nes kalbėjo angliškai), tačiau nelabai buvo ką ten taisyti. Bent jau kiek aš girdėjau. Jo mergina... Kažkokia užsienietė. Gal prancūzė, todėl jis šiek tiek ir prancūziškai kalba. Daug tikriausiai ir nešneka. Nežinau tiksliai, kiek ji ten mergina, ir ką vietiniai tiksliai turi omenyje, sakydami mergina. Ir apskritai: kokie vietinių ir užsieniečių tikslai susitikinėjant. Kažkodėl įtariu, kad gali šiek tiek skirtis. Taigi toji mergina kaip tik atėjo, ir tiedu iškeliavo valgyti. Nes, pagal planą, ji buvo alkana, tad iškart ir buvo planuota eiti vakarieniauti. Taip ir baigėsi toks paskutinis vakaras Esteli, netikėtai ten buvome gal šiek tiek daugiau nei reikėtų, tačiau labai gaila dėl to nebuvo.

    Kitą rytą vėl visi anksti kėlėsi, mes irgi labai ilgai lovoje negulėjome. Reikėjo dėl visa ko dar atsiskaityti už viešbutį ir buvo galima keliauti toliau. Tuo metu dirbo tas labai gerai angliškai kalbantis ir dar prancūzų kalbą besimokantis nikaragvensis. Mes dar jo paklausėme, kaip čia geriausia nusigauti iki stoties. Kaip ir nebuvo labai toli, todėl man buvo kilusi ta mintis eiti pėsčiomis, tačiau Minu buvo baisiai nesutikęs. Esteli turėtų būti koks nors viešasis transportas. Gal ir buvo. Apie autobusus viešbučio darbuotojas nieko nepasakė, tačiau pasakė, kad galima nuvažiuoti taksi. Kaip ir neabejojau, kad taksi galima nuvažiuoti, tačiau vis tiek. Jis netgi pasakė, kiek tai maždaug turėtų kainuoti ir dar pasisiūlė iškviesti. Va, iškvietimo ir nereikėjo, sugebėsime ir patys nuvažiuoti. Aš taip sugalvojau.

    Ir gal ir gerai padarėme, kad mes neprašėme, kad iškviestų taksi. Man netgi buvo kilusi mintis sėsti į kurį nors pravažiuojantį autobusą ir važiuoti iki stoties. Nikaragviečiai ir hondūrenjai tikrai panašiai elgiasi. Autobuso nesulaukėme, nes atvažiavo tikrai taksi ir paklausė, kur mums čia reikia. Į stotį? Puiku. Ir kainavo tikrai ne tiek, kiek buvo pasakyta viešbutyje. Visai taip įdomiai. Dar įdomiau buvo, kad supratau, kad taksi ten veikia vos ne kaip viešas transportas. Bevažiuojant jis sustojo dar kartą, prie vienos moteriškės, nežinau, kur ji važiavo, bet tikriausiai ne į stoties pusę, kadangi atsisakė važiuoti pati. Tikriausiai šiaip renka pakeliui žmones, todėl viskas pigiau ir kainuoja.

    Nespėjome nuvažiuoti į stotį ir išlipti iš taksi, kaip prie mūsų iškart pristojo. Jei į Managvą, tai dabar prašome iškart lėkti. Autobusas kaip tik išvažiuoja. Tiesiog nepavėlome nė vienos akimirkos. Tad nespėjome nė sureaguoti, kaip iš Esteli išvažiavome ir keliavome sostinės link. Mūsų laukė Managva, o aš asmeniškai jos per daug ir nelaukiau.
    Monday, May 18th, 2015
    7:07 pm
    Sujapos mergelė ir pavojingiausios Hondūro vietos (Hondūras V)
    Po visų kalnų ir klonių galiausiai nusigavome į Tegusigalpą. Net neįsivaizdavau kuriame krašte mes visgi buvome. Spėju, kad tikriausiai Komajagveloje, viename iš Tegusigalpos rajonų, kuris garsėja kaip labai pavojingas, kuriame gali nušauti vidury baltos dienos. Atseit, geriau ten visai nesirodyti. Tačiau vis tiek nelabai aišku, kaip iš tos Komajagvelos nusigauti iki miesto centro, gal labai toli ir nėra, tačiau jei tikrai ten ruošiasi nušauti arba papjauti, gal reikėtų kaip nors greičiau iš ten dingti. Kelionių vadovas nerekomenduoja važiuoti miesto autobusais irgi. Gal vis dėlto paklausyti to kelionių vadovo, kadangi nelabai aišku kuriuo autobusu visgi ir važiuoti. Šiaip ten buvo visai karšta, mieste gyvena beveik milijonas, tad gal... O daugelis mūsų bendrakeleivių tiesiog iš karto sėdo į visokius taksi. Ne visi sėdo į taksi, kai kurie sėdo į savo autobusus, kažkas buvo atvažiavę jų pasitikti. Mums tikriausiai irgi reikės taip daryti. Kaip tik vienas taksistas ir pasiūlė važiuoti, į centrą, žinoma ne problemos, o mums ne šiaip sau į centrą reikia, reikėtų tiesiai į Iberijos viešbutį. Jokių problemų, kainuos šimtą lempyrų. Gal šiek tiek per daug. Taip pagalvojau. Keturi eurai. Bet tiek tos. Tas taksistas dar paklausė kitų žmonių, gal kas važiuos į centrą, tikriausiai norėjo mus sukelti kur nors kitur, tačiau kadangi niekas nevažiavo, nuvažiavome su juo. Iberijos viešbutis buvo tikrai netoli. Maždaug pervažiavome upę, dar tokį ratuką – ir štai jau Iberija. Tiesiai prieš mus. Šimtas lempyrų ir galime sau ramiausiai eiti.

    O vieta tokia įdomi. Pačiame gale matėsi bažnyčia, apie ją dabar nieko nerašysiu, nes prie tos bažnyčios dar keletą kartų buvome. Gatvė tokia ne visai sutvarkyta. Šiek tiek šiukšlių per daug. Šalimais netgi buvo keletas suvenyrų parduotuvės, bet tuo metu mums jų nereikėjo. Įeiname į tą Iberijos viešbutį. Vietų yra. Spėju, kad be mūsų ten niekas gal ir negyveno. Registratūra ir šiaip visas viešbutis už grotų. Pirma atidaro tas grotuotas duris, ir tik tada pasako, kiek čia viskas kainuoja, visai normaliai kainuoja, maždaug tiek pat kiek taksi. Jei vienam žmogui. Kambarių daug, į antrą aukštą, kuriame yra ir didžiulė svetainė su televizoriumi, langai beveik visi atsidaro į vidų, laukan niekur nėra. Normaliai viskas atrodė, nieko negali prikišti. Ir netgi internetas veikė. Tačiau matėsi, kad Tegusigalpos pavojingumas... spėju, kad visiškai ne perdėjimas. Saugumo priemonių daugiau nei daug. Vien tos grotuotos durys ko vertos.

    Kadangi viskas jau sutvarkyta, tad visai buvo galima eiti pažiūrėti, kas čia baisaus toje Tegusigalpoje. Žinoma, tada buvo sekmadienis, tačiau vis tiek kažkuo turėjo garsėti. Visgi sostinė kaip ne kaip. O sostinėje gyvenimas tikriausiai virte verda, jei jau visuose kaimuose gyvybės buvo pilna.

    Pirmas dalykas prie kurio priėjome, buvo būtent toji bažnyčia. Kadangi ji buvo tiesiai priešais viešbutį, tad net eiti toli nereikėjo. O toji bažnyčia ne šiaip sau kažkokia bažnyčia: skausmų bažnyčia. Taip ir vadinasi. Jei jau visai valstybine kalba, tai Iglesia los Dolores, bet maždaug tą ir turėjo reikšti. Ir šiaip ėjome ten ne tik todėl, kad ji buvo visai arti viešbučio, bet dar ir todėl, kad ji garsėja įvairiausiais ornamentais. Šiaip ji buvo visai balta, šiek tiek aptūpta balandžių, taip labai daug balandžių aptūpta, ant fasado stovėjo Jėzaus ir šventųjų figūrėlės, o viskas išpuošta dar ir majiškomis saulėmis. O gal ne majiškomis, gal lenkiškomis, bet sako, kad tai visai vietinis menas. Žinoma, religinis menas.

    Priešais bažnyčią didelė aikštė, kurioje žmonės sėdėjo, o pati bažnyčia buvo uždaryta. Tai man pasirodė šiek tiek keista, nes visgi sekmadienis gal žmonės ten vaikšto į bažnyčią sekmadieniais. O gal vaikšto tik mišių metu, o kitu metu tikriausiai ir uždaro tas bažnyčias. Taip, tikriausiai Teguje (taip Tegusigalpą vadina vietiniai, tiesiog Tegus, nes Tegusigalpa jiems per ilgas pavadinimas) visgi nėra labai jau saugu. Šalimais šventoriaus buvo dar ir turgus. Suvenyrų turgus savaime suprantama, kuris buvo tuo metu beveik uždarytas, kelios parduotuvės, bet šiaip viskas uždaryta. Irgi sekmadienį tikriausiai švenčia. Tik tos kelios parduotuvės prie viešbučio prekiavo kažkokiais suvenyrais. Bet kadangi nieko gera ten neradome, o visas normalias prekes ruošėmės pirkti Gvatemaloje, tai ten nieko ir nepirkome.

    Užtai vienoje iš gatvių radome labai gerą užeigą. Kuo ji man patiko, kad ten buvo Gvadalupės mergelė. Žinoma, tai neturėtų labai jau stebinti, ta Gvadalupės mergelė buvo vos ne ant kiekvieno kampo, tad nekeista, kad ir kokioje aprūkusioje užeigoje ji buvo. Mane šiek tiek stebino, kad ten nebuvo Sujapos mergelės, nes būtent jau paties Hondūro globėja yra Sujapos, o ne Gvadalupės mergelė. Tačiau vis tiek... Globėja.

    Tad iš užsukome į tą užeigą. Visai ne dėl mergelės, ir ne dėl aprūkimo. Nors aprūkimas reiškė, kad ten tikriausiai užeina daug vietinių valgyti. Kitaip gal ir nelabai galėjo būti, nes bent jau kol kas ne vietinių Teguje ir nebuvome matę. O ten jie pardavinėjo visokias bulves, jukas, bananus ir taip toliau. Meniu, savaime surpantama, jokio nebuvo, tačiau viskas buvo kepama tiesiog gatvėje, tad užsisakyti buvo dar paprasčiau nei paprasta: tiesiog pirštais parodėme. Dar paklausė, ar mums reikia kremo, majonezo ir viso kito, vienu žodžiu visokių padažų, tad nusprendžiau, kad galima valgyti su viskuo. Tiks. O dar ką pastebėjau, kad šiaip jau patys hondurenjai ne šiaip sau valgo, dar ir romo užsisako. Ir atskiedžia jį spraitu. Nusprendžiau, kad... kaip ten toje patarlėje sakoma, kad kai esi Romoje turi ir elgtis kai romėnai, vadinasi Hondūre reikia elgtis kaip hondūrenjai daro. Ir mes pasiėmėme tą mažą buteliuką romo su spraitu, iškart visi klientai mus įvertino labai teigiamai ir sulaukėme tų keptų bulvių su jukomis.
    Šiaip visai skanu buvo. Ir labai daug. Ir dar keptų bananų ten buvo. Taip trumpai sakant buvo beveik persiėsta. O hondūrenjai tiesiog greituoju būdu išgėrė visą romą, po butelį kiekvienas, ir kažkur išėjo. Gal dirbti, gal dar kur nors. Mes dar šiek tiek pasėdėjome, ir tokiau keliavome žiūrėti, kuo čia garsėja tas Tegus.

    Žinoma, ten yra labai daug visokių parkų. Vieni didesni parkai, kiti mažesni parkai, o vienas yra netgi centrinis parkas, kurį šiaip jau visi vadina centriniu, o tikras jo pavadinimas yra Morasano parkas. Ten kaip ir nieko daug nėra, tik prezidento Morasano skulptūra, dar viena bažnyčia ir scena. Ir labai daug žmonių. Sako, kad tai gyviausia viso Hondūro vieta. Žmonių ten tikrai nebuvo. Kiekviename kampe vis skirtingos rūšies žmonės renkasi. Taip jau tikrai buvo. Kažkur motinos su vaikais, kažkur vyrai, kažkur mafija, kitur vienuoliai, vienoj vietoj samdomi žudikai, o trečioj sekliai. Vienu žodžiu, visas Tegus maždaug ten ir renkasi skirtingu laiku. Spėju, kad ne visai skirtingu laiku, tačiau tą dieną buvo sekmadienis, tad visi ten ir rinkosi. Nuo tos aikštės dar eina pėsčiųjų gatvė. Tai yra tokia Laisvės alėja kaip priklauso kiekvienam save gerbiančiam miestui. Toje Laisvės alėjoje, kuri šiaip jau vadinosi Peatonalio gatve yra dar ir daug visokių parduotuvių, kur viską pardavinėjo, bet pusė tų parduotuvių tuo metu buvo uždarytos, bet ir šiaip nesiruošėme nieko pirkti, tad ten ir nėjome.

    Na, maždaug tiek tame Teguje visko ir yra. Tiesa, ten irgi Mersedeso bažnyčia, bet tuo metu ji buvo uždaryta, kaip ir visos kitos bažnyčios, todėl niekur ir neužėjome. Radome tik konditerijos parduotuvę. Labai gera vieta yra konditerijos parduotuvės, visuomet galima užeiti, visada visko galima nusipirkti.

    Išsiaiškinau, kad šiaip jau Komajagvela, tai yra ta vieta, kur suvažiuoja visi autobusai ir yra visokios autobusų stotys, yra visai ne Tegusigalpa. Ir netgi ne Tegaus priemiestis. Tai vadinamas Tegaus miestas-dvynys. Dvyniu labai jau nepavadinsi, bet tiesiog. O kalbu čia apie jį visai ne šiaip sau iš neturėjimo ką parašyti, o todėl, kad bevaikščiodami (o labai toli ir nenuėjome), priėjome prie upės. Tokios ne visai plačios upės, tačiau vanduo teka – upė, gi ne ežeras. Čolutekos upė, taip ji jau vadinasi, per ją eina daugybė tiltų. Net keista, kad per tokia siaurą upę eina tiek tiltų, o dar įdomiau, kad toje vietoje buvo ne šiaip sau Čolutekos upė, bet ir santaka su dar viena upe, tad tų tiltų buvo dar daugiau. Kai kurie pėsčiųjų.

    Taigi buvome prie upės, ant tų tilų, žiūrėjome į Komajagvelą... Kažkur ten irgi matėsi dar viena katedra, pasakiau Minu, kad ten turėtų būti labai pavojingas rajonas, tad ten galime ir neiti. Netgi ne rajonas, visai kitas miestas. Tad šią dieną skirkime tiesiog Tegui. Upė irgi stebino savo švara ir tvarka. Visi paupiai nubarstyti šiukšlėmis, taip labai nubarstyti šiukšlėmis, ant tiltų kelios parduotuvės, maitvanagiai skraidė ir dar karvės ganėsi. Tiesiog viskas yra. Taigi į Komajagvelą nėjome, bet kelis tiltus praėjome. Buvo galima grįžti atgal.

    Pati Tegaus architektūra kažkaip kolonijinių laikų nepriminė. Tokia naujesnė. Gal kokio XIX amžiaus, o gal netgi ir vėlesnė. Gal maždaug nuo tų laikų, kai Tegus tapo Hondūro sostine, o gal ir dar vėlesnių. Radome dar vieną parką, maždaug XIX amžiaus dar keletą pastatų, vėl nukeliavome iki Skausmų bažnyčios, ji vis dar buvo uždaryta, turgus irgi buvo vis dar uždaryta, ėmė temti, kažkodėl daugiau ten vaikščioti nebuvo kur, tad grįžome namo. Šiaip reikėjo nuspręsti, kaip čia toliau elgtis su Hondūru ir Tegusigalpa.

    Kadangi per klaidą, o tiksliau pagal planą nenuvažiavome į Komajagvą, irgi vieną iš Hondūro sostinių, teko važiuoti kur nors kitur. Mano didžiausias planas buvo tai, kad visai netoli Tegusigalpos yra Sujapos katedra, Sujapos miestelyje, o toje katedroje – Sujapos mergelė, Hondūro globėja. Kaip ir gal reikėtų iš padorumo nukeliauti pasižiūrėti kaip Hondūro globėja atrodo.

    Dar prieš išeidami iš viešbučio paklausėme, kaip čia geriausiai nusigauti iki Nikaragvos, kadangi kita stotelė jau turėjo būti Nikaragva. Žinoma iš viešbučio niekas į Nikaragvą nevažiuoja, tačiau visgi nuvažiuoti įmanoma. Trukti gali ilgai. Reikia pirma susirasti autobusų stotį, kuri yra kažkur. Dėdė ilgai žiūrėjo į savo žemėlapį ir bandė suprasti, kur ta stotis yra, tikrai ne Komajagveloje, nes iki ten nusigauti sugebėtume, kažkur dar toliau, kur pėsčiomis būtų sunku nusigauti. Lyg kažkoks autobusas ir yra, tačiau galima nuvažiuoti taksi. Tai turėtų kainuoti kokius penkiasdešimt lempyrų. Gal ir nelabai brangu. Bet kokiu atveju reikia nuo anksčiausio ryto išvažiuoti, kadangi dauguma autobusų išvažiuoja ne visai vėlai. Taigi daugiau mažiau viskas buvo aišku, buvo galima važiuoti pas Sujapos mergelę.

    Iš pradžių dar užsukome į tą aprūkusią užeigą. Nes šiaip visai skaniai ten galima pavalgyti, ir visai ne brangu, o daugiau kitokių užeigų kol kas Teguje ir nesimatė. Tuo metu niekas nieko nekepė, tad pirštais susirodyti sunkiai sekėsi, tačiau pardavėjos mus labai gerai prisiminė. Jos net pačios paklausė, ar maždaug tą patį ką ir vakar. Sakiau, kad gal visai gerai maždaug tą patį. Tik va kremo nereikia. Ką tai reiškia nelabai supratau, bet Minu tas reikalas nelabai patiko, tad viena porcija buvo paimta be kremo. O tada jau buvo galima keliauti pas Sujapą.

    Žinoma, iki jos irgi taip paprastai nenueisi. Keletas kilometrų nuo Tegusigalpos. Tačiau žinojau, kad kažkur iš Komajagvelos, taip iš tos labai pavojingos vietos, kur mafijozai su šautuvais vaikšto ir narkotikų prekeiviai žmones pjausto, važiuoja kažkoks autobusas iš kažkur. Nieko kito ir neliko, kaip tik eiti per tiltą ir ieškoti autobusų stoties.

    Maždaug žinojau, kad ji turėtų būti kažkur, tad maždaug kažkur ir ėjome. Iš tikrųjų ta Komajagvela neatrodė labai pavojinga. Nors gal tokia ir yra. Kiek mes matėme, tai buvo vienas didelis turgus, kur pardavinėjo viską. Daugiausia daržoves ir vaisius, bet buvo ir mėsų sūrių, rūbų ir dar daug ko visko. Autobusų stoties iškart ir neradome, teko dar porą kartų paklausti, kur čia parada, vežanti į Sujapą. Maždaug iš trečio karto pataikėme, netgi parodė, kuris autobusas ten važiuos. Toks irgi visai padoriai atrodantis, todėl kainavo netgi visai ne pigiai. Žinoma, pigiau nei visur kitur tačiau bent jau Hondūro masteliais ne visai pigiai. Šiek tiek palaukėme, ir galiausiai išvažiavome.

    Vėl buvo ta didelė problema, kad reikia nepravažiuoti reikiamos stotelės. Ar stoties. Ar nežinau ko. Tikėjausi, kad taip blogai nebus, nes autobusas vis tiek turėtų važiuoti iki Sujapos, tad kažkur vis tiek išleis, kur jau bus visai netoli. Neilgai trukus prieš akis iškilo toks universitetas, vėliau tokia kalva, ant kurios stovėjo didelė bažnyčia... Kažkodėl iškart įtariau, kad tai tikriausiai ir bus toji Sujapos katedra, kurios mes labai ieškome. Teko greituoju būdu lipti iš autobuso ir... ir teko ieškoti tos mergelės.

    Kažkaip pagalvojau, kad galima eiti tiesiog tiesiai, pro vartus, ir tada kažkaip bus įmanoma užlipti į viršų, tačiau pasirodė, kad tie vartai veda tik į kapines. O daugiau niekur. O iš kapinių kelio į katedrą nebuvo. Viskas uždaryta. Gal ir yra kelias, tačiau viskas uždaryta. Kapinės tokios beveik lietuviams suprantamos, bet mums jų tuo metu nereikėjo.

    Teko grįžti atgal ir eiti jau normalia gatve. Radau netgi įėjimą į tą katedrą, tačiau dar vienas jausmas sakė, kad tikroji mergelė tikriausiai yra ne ten, nes gatvės gale buvo dar viena bažnyčia, su tokiais įdomiais vartais. O juose irgi stovėjo viena mergelė. Kažkodėl jaučiau, kad ta tikroji Sujapos mergelė turėtų būti būtent ten. Tad ir nuėjome. Priešais moterys pardavinėjo rožančius, šventus paveiksliukus, škaplierius, žvakes ir visa kita, tad ryškiai ten irgi kažkas turėjo būti. Ir tikrai, būtent toje bažnyčioje ir buvo toji Sujapos mergelė, kuri yra ne šiaip sau Hondūro, bet ir visos Centrinės Amerikos globėja. Į kurią įeina beveik visos aplinkinės valstybės. Tokia mažytė, o globoja visą Centrinę Ameriką. Pasižiūrėjome, nufotografavome, ir buvo galima grįžti atgal. Nelabai ilgai ten užtrukome.

    Priešais buvo keletas kavinių, kur irgi pardavinėjo visokias keptas bulves, jukas ir panašius valgius, tačiau nebuvo kavos. Taip įdomu, kad Hondūre, kur irgi kavą visi augina, kavą gauti taip sunku. Tad teko nieko ten nepirkti, o grįžti iškart atgal.

    Iškart atgal dar negrįžome, užsukome ir į pačią katedrą. Kuri buvo uždaryta, tačiau nuo jos visa Tegusigalpa matosi. Ir dar stovi Jono Pauliaus II skulptūra. Lyg laimintų visą Tegusigalpą. Languose matėsi vitražai, bet daugiau nieko negaliu pasakyti apie tą katedrą, kadangi į vidų visgi neleido. Iš kitos pusės keista, kad buvo galima į Sujapos mergelę visgi pasižiūrėti, neuždaryta. Nors gal bent jau tos bažnyčios ir neatidarinėja vien per mišias.

    Šiaip jau buvo apsiniaukę, galėjo netgi lyti, mes į mergelę pažiūrėjome, nufotografavome, buvo galima grįžti atgal. Kadangi nelabai aišku, kada tie autobusai važiuoja ir iš kur, tai tiesiog nuėjome prie gatvės. Aš sakiau, kad viskas turėtų būti labai paprasta. Taip ir buvo, atvažiuoja toks autobusas, tas toks mokyklinis, neaišku kurių metų, tikrai važiuoja į Komajagvelą, ar į Tegų, kažkur ten, kur mums reikia, ramiai sau sėdame ten, susimokame. Tarp kitko mokėti reikėjo gerokai mažiau, tačiau supratau kodėl. Jis nelabai skubėjo kur nors važiuoti. Visų pirma pastovėjo prie Universiteto. Ilgiausiai. Tada dar ilgiau bandė išvažiuoti. Tada dar kažkiek pavažiavome. Kitoje vietoje pastovėjo. Kažkas iš keleivių ėmė nerimauti. Netgi į šoną mušti, greičiau važiuokime. Kažkam iš keleivių netgi kantrybė trūko, persėdo į greičiau važiuojantį ir tikriausiai brangesnį mikroautobusą, kuris važiavo iš paskos, o mes sau ramiausiai važiavome. Vis tiek niekur neskubėjome. Taigi kelionė truko šiek tiek ilgiau, bet buvo ir gerokai pigesnė. Kaip pagal tą patarlę – laikas tikrai buvo pinigai. Bet svarbiausia, kad mes į tą Komajagvelą visgi nusigavome.

    Perėjome tuo turgumi. Visur praėjome. Niekas neužmušė. Nors negaliu pasakyti, kad ten tikrai nieko nebūna. Visai įdomus tas miestelis, eini eini tais turgumis, siauromis gatvytėmis, kur šiaip visi tik vaikšto, niekas nevažinėja, ir netyčia atsiduri prieš didžiausią bažnyčią. Net visas dvi tokias ten pamatėme. Nieko daug nenusipirkome, nes labai nebuvo ką pirkti, tuo labiau, kad mūsų viešbutyje irgi nebuvo virtuvės, tad tik šiaip labai teigiamai įvertinome tą turgų.

    Kai vėl perėjome upę ir atsidūrėme Tegusigalpoje, radome ir prekybos centrą didžiausią. Toks jausmas, kad ten irgi susirenka auksinis jaunimas ir ne tik laisvą laiką praleisti. Atrodė, kad centras didelis, tačiau jau antrame aukšte beveik nieko nebuvo, tik sėdintys ir besiilsintys, o dar aukščiau – tik sveikatos klubai. Vėl nusileidome žemyn, galiausiai išgerti kavos, nes radome kavinę. O toje kavinėje sėdėjo auksinis senimas. Tokie pasipuošę senukai. Kaip supratau daugelis ten tikrai buvo atėję tiesiog laiką praleisti. Nieko negėrė, tiesiog sėdėjo. O vienas nusprendė su mumis pasikalbėti. Iš kur, kur keliaujate, ir taip visai netyčia jam kalba pasisuko apie politiką. Kaip reikia gerai valdyti pasaulį ir visas šalis, ar geri politikai Hondūre, Šiaurės Korėjoje ir Kuboje. Pietų Korėja visgi viena iš tų įdomių valstybių, kadangi daugeliui kyla klausimas kaip ten yra Šiaurės Korėjoje, ir dar dažniau daug kas turi savo nuomonę Šiaurės Korėjos klausimu. Ji gal ne visada sutampa su oficialia nuomone, bet pagal tai galima atspėti šalies laisvumo lygį. Tiesa, dažniausiai tokių pokalbių man mažiausiai norisi klausytis, bet ką jau padarysi.

    Dar užsukome į didelę parduotuvę. Duonos ir dar šio bei to. Kadangi kitą dieną ruošėmės keliauti. Reikėjo ir lempyras kur nors išleisti. Ir dar reikėjo muilo nusipirkti. Ir šiaip... Teguje nelabai buvo ką veikti, tad nors per parduotuves galima prasieiti. Taip ir padarėme.

    O tada jau atėjo laikas ir mišioms. Nežinojau, kad tikrai atėjo laikas mišioms, tiesiog taip jau sutapo, kad dar kartą nuėjome prie Skausmų bažnyčios. Sėdėjome ten, kadangi ten kaip ir ramiausia, nieko per daug nevyksta, bet žiūriu... kad va ima tą bažnyčią ir atidaro. Visai laiku. Tad užėjau ir į tą skausmų bažnyčią, ten irgi buvo visokių mergelių, papuoštas altorius, Trejybė, Marijos altorius, viskas taip aiškiai nupiešta, kad irgi daug vietos fantazijai nebuvo palikta. Dar pafotografavau skraidančius tos aikštės balandžius tas statulas. Ir tada jau Teguje tikrai viskas buvo padaryta, buvo galima ramia sąžine važiuoti toliau.

    Kadangi tuo metu važiuoti vis tiek niekur negalėjome, tai bent jau užsukome į piceriją. Kažkodėl sugalvojome užeiti į piceriją, net nežinau kodėl. Greičiausiai todėl, kad kelis kartus per dieną eiti valgyti jukų gal ir nelabai apsimoka. O picerija buvo tokia labai tvarkinga. Priminė greito maisto restoranus. Panaši ir buvo. Ir kainavo panašiai. Paprastai tokie greito maisto restoranai visokiose valstybėse yra ne patys pigiausi. Matėsi, kad ten irgi panašiai: tik labai pasiturintys hondūrenjai ten vaikščiojo. Užtat ir aptarnavimas buvo toks ne visai kaip greito maisto restorane. Viską atnešė prie stalo. Man net keista, Korėjoje taip niekada nebūtų. Ir tikriausiai ne tik Korėjoje. Ir kainavo viskas kaip tik keletą kartų daugiau. Maždaug galėjome išleisti paskutines lempyras. Nors jų išleisti dar ne visai reikėjo: laukė ne tik kelionė iki Nikaragvos, bet vėliau ir kelionė per Hondūrą. Nes iš Nikaragvos grįžti atgal galima tik per Hondūrą.

    Dar pasėdėjome tame centriniame parke, ten vis dar buvo žmonių, pilna, kai kas grojo ir šoko, kai kas prašė išmaldos, kaip dažniausiai visur ir būna. O vėliau buvo galima grįžti namo. Tarkime daiktų tvarkytis ir skaičiuoti, kiek čia visko liko. Kaip tik vienam romo buteliui lempyrų liko. Žinoma, jų liko ir daugiau, tačiau romo butelį visai būtų galima ir išgerti kur nors. Tas kur nors tai reiškė namie, nes žinojau, kad bent jau Teguje jokių kavinių ir barų dirbančių per naktį nelabai yra. Yra, Palmyros kolonijoje, tačiau ten važiuoti visai nenorėjau.

    Mano visi įtarimai pasitvirtino. Kai išėjome, o reikėjo laukti, kol kas tas metalines duris atidarys, viešbučio darbuotojas pasakė, kad galime niekur ir neiti, kadangi devintą vakaro Tegusigalpa bus visiškai tuščia. Nežinau, ar jis turėjo ir kokių slaptų minčių, bet realiai norėjo pasakyti, kad miesto centre tikrai nieko nebus, ir mes galėsime nebent tuščiomis gatvėmis vaikščioti, nes niekas ir nedirbs. O mes ilgai ir nesiruošėme juk vaikščioti, tik iki parduotuvės.

    Darbuotojas sakė teisybę. Tada buvo dar tik aštuonios vakaro, ir žmonių dar buvo. Bet ne šiaip kokių nors vaikščiojančių, o tų gatvės prekeivių, kurie tuo metu tiesiog tvarkėsi. Ir matėsi, kad po kokio pusvalandžio čia tikrai bus tuščia ir nyku. Tik šiukšlės skraidys. Jokių barų, kavinių, restoranų nesimatė, o jei ir matėsi, tai dar aiškiau matėsi, kad viskas bus uždaryta. Ir jau buvo uždaryta. Kaip ir daugelis parduotuvių. Tad ir užsukome į pačia artimiausią parduotuvę, kuri priklausė kinams. Nekeista, jau pastebėjau, kad daugelis mažų parduotuvių ten priklauso kinams. Irgi dirba gana atsargiai: viskas už grotų. Pats pasiimti nieko negali, reikia prašyti ir tau per grotas duoda, ką užsakai. Kastiliškai jie tikriausiai kalba, spėju, kad turėtų kalbėti, nes niekas ten kiniškai tikrai nesimokys. Bėda, kad mes nelabai kalbėjome kastiliškai, o angliškai su jais susišnekėti irgi sunkiai sekėsi. Tarkime, kad norime romo suprato gal iš penkto karto. Nes nežinau, kaip kiniškai romas. Bet kai suprato, pasakė, kad romo neturi. Teko pirkti alaus.

    Ir iškart su tuo alumi grįžome namo. Labai ilgai nakvoti irgi nesinorėjo, nes ryte reikėjo keltis anksti. Mūsų viešbutyje žmonių irgi nebuvo. Be mūsų – dar vienas gyventojas. Tad tyku ir ramu. Kaip ir visame mieste. O tai yra valstybės sostinė. Nors labai ir nestebino. Belizas irgi ypatingais festivaliais negarsėjo, kiek teko girdėti ir matyti. Tad ir mes sau ramiausiai išgėrėme tą alų, ir jau galėjome eiti miegoti. Vis tiek keltis reikės anksti.

    Taigi atsikeliame anksti ryte, mes galvojome, kad anksti ryte. Tai yra kokią šeštą, bet pasirodo, kad netgi Teguje tai yra visai netgi ankstyvas rytas. Išeiname, atsisveikiname, dar kartą paklausiame, kaip čia galima nuvažiuoti iki mums reikalingos stoties, vėl buvo pasiūlyta taksi, turėtų kainuoti kokius penkiasdešimt lempyrų. Gal. O kad būtų tikriau, netgi tas darbuotojas pabandė taksi stabdyti. Bet pasirodo, kad kainos visai ne tokios, kaip mes įsivaizdavome. Be šimto lempyrų niekas net nesiruošė vežti. Nusileido iki aštuoniasdešimt. Bet vis tiek. O aš jau nenorėjau tiek mokėti. Žinoma, iš kitos pusės pagalvojus, kad nuo Komajagvelos mes mokėjome šimtą lempyrų, tai čia gaunasi jau beveik už dyką... Kadangi žinojau, kad ta mums reikalinga stotis yra apskritai kažkur miesto pakraštyje, bet ką jau čia. Taigi su taksi nuspręsta nevažiuoti, pasiklausėme, kur čia mums rasti autobus ir iškeliavome ieškoti nuotykių. Maždaug taip ir gavosi.

    Iš pradžių nuėjome prie bažnyčios. Nes kažkodėl galvojau, kad ten tikriausiai turėtų važiuoti autobusai. Tiesiai prie Mersedeso bažnyčią. Bent jau mums taip buvo paaiškinę viešbutyje. Ir ką gi matau. Ogi miestas pilnas žmonių. Netgi grūdasi vienas per kitą, lipa per galvas. Šiek tiek nuostabu, kad vakar vakare devintą valandą čia buvo visiškai tuščia, o dabar toks gyvenimas. O dar nėra nė septynių. Taip tikriausiai jie čia visi ir gyvena. Taigi randame kažkokią stotelę, iš kurios autobusai važiuoja, bandžiau suprasti kas ir kur važiuoja. Tačiau kadangi nieko gera nesupratau, teko pasiklausti. Kažko panašaus į žinantį žmogų. Kuris su uniforma stovėjo.

    O klausti irgi nebuvo taip paprasta. Mums reikėjo Colines de Oro stoties, kuri buvo prie Chakaleapos turgaus. Kažkodėl galvojau, kad tą turgų tikrai visi turėtų žinoti, bet ištarti pavadinimą sekėsi nekaip. Ištarti dar ištarti, sunkiau buvo prisiminti, ką čia reikia ištarti. Bet šiaip vargais negalais prisiminiau. Pasirodo, stovime ne ten, grįžkite prie centrinio parko, iš ten važiuos kažkas.
    Grįžtame. Ten irgi autobusai važiuoja kas tik kur netingi, tačiau irgi nelabai aišku, kas ir kaip važiuoja. Surašyti lyg surašyta, tačiau bėda ta, kad kiek aš žinojau, ant to autobuso, kurio mums reikia, nebus parašyta nei Colines de Oro, nei Chakaleapa. Mano žiniomis, ten turėjo būti kažkas panašaus į Kenedžio miestą. Tačiau to irgi nesimatė. Dar kartą paklausiau kažkokio protingo žmogaus. Jau netgi spėjau išmokti tos Chakaleapos pavadinimą, vėl pasakė, kad ne ten. Vėl reikia grįžti. Iki Mersedeso bažnyčios. Teko patikėti dar kartą, nes daugiau nieko ir neliko.

    Taigi grįžtame dar kartą... Ir jau norėjau gal dar ko nors klausti, tik staiga matau, stovi toks mikroautobusas, ant kurio parašyta Kenedžio miestas. Tikriausiai tas. Žinoma, nebuvau visai tikras, tad dar įkišęs galvą paklausiau, ar tikrai važiuojama iki Chakaleapos. Niekam nebuvo įdomus tas klausimas. Teko paklausti dar kartą. Galiausiai viena moteriškė pasakė, kad taip, tik greičiau sėskite. Ir įsėdome. Mikroautobuse sėdimų vietų beveik nebuvo, su savo kuprinėmis vos vos įsirangėme. Šiaip tų vietų turėtų būti, bet kaip jau ir įprasta: padaryta kuo daugiau sėdimų vietų, tiek, kad praeiti beveik neįmanoma. Ypač dar kurpines turint. Tačiau kažkokiu būdu įsitaisėme.

    Ir pradėjome važiuoti. Kaip ir nesitikėjau, taip ir įvyko. Po kiek laiko žmonės pradėjo išlipinėti, maždaug tuštėjo tuštėjo. Aš sėdėjau gale, Minu sėdėjo priekyje, kažkuriuo momentu mačiau, kad vairuotojas kažką sakė. Ir lyg mums, tačiau nelabai aišku ar tikrai. O kiek reikėjo važiuoti visiškai neįsivaizdavau. Galiausiai kilo mintis paklausti kažko. Kur čia ta Chakaleapa. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji jau buvo pravažiuota. Teko greituoju būdu lipti lauk.

    Minu sakė, kad vairuotojas ne vieną kartą jam kažką sakė, tikriausiai tai, kad mums reikėtų lipti. Ir prieš lipant irgi dar kažką pasakė. Nežinau ką, bet kažką panašaus, kad aš jums jau sakiau, kad lipkite. Nieko nepadarysi. Teko pravažiuoti. Žinoma, ne pirmą kartą, bet gal ir ne paskutinį.

    Išlipame toje Kenedžio kolonijoje. Tikriausiai joje, nors nesu tikras kurioje. Kur čia mūsų Chakaleapa. Sako, kad maždaug ten. Važiuokite taksi arba dar kuo nors. Visgi pasiklausiau, ar labai toli, nes laukti autobuso visai nesinorėjo. O taksi ir nesimatė. Lyg ir nebuvo labai toli. Tad... Kadangi pagal jausmą maždaug žinojome, kur tas turgus turėtų būti, dar netgi geri žmonės parodė tiesesnę kryptį ir nuėjome.

    Ilgai eiti tikrai nereikėjo. Gal kokias dešimt minučų. Gal net mažiau. Namai tokie kaip namai, niekuo labai neypatingi, tiesiog gyvenami namai. Ir suradome tą turgų. Tiksliau turgaus neradome, nes mums jo ir nereikėjo, radome stotį. Kuri taip ir atrodė, kaip tiesiog stovėjimo aikštelė. Tokia tuščia. Kurioje stovėjo daug tų mokyklinių autobusų. Iškart prie mūsų prisistatė darbuotojai, kur važiuosite, aš šiaip norėjau važiuoti tiesiai iki Nikaragvos sienos, tai būtų Los Manos, ir per dieną lyg turėtų važiuoti kokie trys autobusai iki ten, tačiau tuo metu niekas nevažiavo. Tolimiausias taškas, į kurį važiavo autobusai tuo metu buvo Danli. O iš ten jau kaip nors.

    Ir pats autobusas iškart nevažiavo. Spėjome ir kavos išgerti. Tada dar daiktus pasidėti kažkur. Nors sako, kad ten ant stogų tuos daiktus krauna, tačiau mums niekas stogo nesiūlė. Labai gerai viskas tilpo ir lentynose. Po kiek laiko pradėjo lipti tie visi pardavėjai, siūlantys refreskus (tai yra gazuotus gėrimus), saldainius, bombonkes, vėduokles, tamales, ledus, žaislinius telefonus, balionus, elementus, baterijas, bananus,... Vienu žodžiu viską. O galiausiai mūsų autobusas ir išvažiavo. Palikome tą nuostabųjį Tegų.

    Sukome per kaimus ir miestelius, per kalnus ir kalnelius, vieną miestą keitė kitas miestas, niaukėsi, saulės kaip ir nesimatė. Ir po kažkiek laiko, netgi negaliu pasakyti po kiek, gal po kokių dviejų valandų, gal greičiau, pasiekėme ir Danli. Labai gražus miestas. Nežinau, ar miestu galima vadinti, tačiau miesteliu tikrai galima. Netgi keliose vietose sustojo. Tikriausiai ten nelabai kas yra, nes užsieniečio nemačiau nė vieno. Bet žmonės vis tiek gyvena, o kur jiems daugiau dėtis.

    O tai, kad Danli sustojo ne vienoje vietoje, kai ką reiškė. O tai reiškė, kad mums reikia žinoti, kur reikia išlipti. Žinoma, reikėjo žinoti, tačiau mes nežinojome ir netgi neįtarėme, kad mums reikia kažkur anksčiau išlipti, o ne paskutinėje stotelėje. Kaip ir logiškai bandžiau mąstyti. Gerai, kad konduktorius pasakė, tiksliau pasiteiravo, kur mums reikia, ar tik ne į rojų. Į rojų mums tikrai nereikėjo, reikėjo važiuoti į kitą miestelį – el Paraiso. O tai ir reiškia rojų.

    Kadangi ten, tai lipkite čia. Tikrai? Pasirodo tikrai. Iš tikrųjų geri žmonės visi ten, padeda labai. Tad ir išlipome. Šalimais buvo autobusų stotis, kur irgi netgi nereikėjo ieškoti, kur čia autobusai važiuoja iškart buvome pristatyti į dar vieną mokyklos autobusą ir greituoju būdu važiavome. Netgi nespėjome nusipirkti jokių bananų, vėduoklių, sagių plaukams, ledų, keptų bulvių, refreskų ir kitokių pardavinėjamų prekių.

    Saulė ėmė lįsti pro debesis, giedrijosi. Oras gerėjo. Bet tai buvo tokia apgaulė, bet tuo metu mažai tai ir rūpėjo. Man tik šiaip įdomu pasidarė kaip hondūrenjai keliauja. Netgi nemažai žmonių. Mes važiavome tokį ilgesnį kelią, visgi dvi valandas gal kokias reikėjo važiuoti, gal šiek tiek mažiau, o kai kurie vietiniai... Įlipa kur nors miestelio centre ir išlipa pakraštyje. Aš spėju, kad tą atstumą būtų įmanoma nueiti per dešimt minučių. Gal šiek tiek daugiau. Kai kurie išlipa nespėjus išvažiuoti iš miesto. Irgi tikrai ramiausiai būtų įmanoma tai ir nueiti. Šiaip buvo galima pagalvoti, kad tik miestiečiai taip elgiasi, tačiau pastebėjau, kad net ir kaimuose daugelis pavažiuoja tik kokį kilometrą, gal du. Aš asmeniškai tikrai tokius atstumus vaikščiočiau pėsčiomis, nes laukti autobuso, mokėti už tai, tada dar išlipti. Tikrai greičiau pėsčiomis nueičiau. Dar būtų galima suprasti tuos, kurie apsiperka ir apsikrovę pirkiniais važiuoja, tačiau daugelis rankose nieko neturėjo. Kol taip galvojau, atvažiavome ir į rojų.

    Tai yra privažiavome tą el Paraiso. Nieko toks miestelis. Irgi toks visai nedidelis. Daugelis keleivių išlipo kažkur pakelyje, ir beveik tik mes vieni važiavome iki stoties. Stotys tokios kaip visur: tiesiog kažkokia aikštelė, kur daug labai nieko nėra, tik daug autobusų stovi. Taigi išlipame ten, ir vėl nereikėjo net klausti nieko, iškart mums buvo parodyta vieta, kur stovi kitas autobusas, ant kurio parašyta Los Manos. O tai yra Nikaragvos siena. Tad bent jau iki Nikaragvos tikriausiai tą dieną nusigausime. Kaip seksis toliau – dar nelabai aišku.

    Autobuso reikėjo šiek tiek palaukti. Nusprendžiau, kad per tą laiką galima gal ir į tualetą nueiti. Nors ten žmonės per daug nesijaudina dėl to, bet... Šiaip jau tualetai bent jau toje stotyje buvo mokami, tiksliau visas vienas tualetas, spėju, kad dauguma vietinių dažniausiai nemoka ir naudojasi gamtos paslaugomis. Bet kadangi aš nusprendžiau palaikyti Hondūro ekonomiką, tai teko nepagailėti trijų lempyrų. Kažkiek tiek. Susiradau to tualeto prižiūrėtoją, išsiaiškinau, kiek tai kainuoja, ir kol ieškojau smulkiųjų, prisistato dar vienas hondūrenjas. Pasiklausė, ko man čia reikia. Nes pasirodo priklauso nuo to, ką ruošiesi daryti tualete, skiriasi kaina. Šiaip aš jau buvau tai išsiaiškinęs, todėl iš pradžių nelabai supratau, kodėl jis manęs klausia to. Perdavė mano žodžius tai moteriškei, tada dar išvertį, kad tai kainuos tris lempyras. Jis tikriausiai galvojo, kad aš kastiliškai visiškai nesugebu, tad padėjo... Norėjau kai ką jam pasakyti, tačiau nusprendžiau nebūti labai bjaurus ir nepasakiau, kad šiaip tiek ir pats sugebėčiau. Žmogus gi gera norėjo.

    Taip sulaukėme savo autobuso. Tiksliau jo laukti nereikėjo, reikėjo sulaukti, kol jis išvažiuos. Vėl buvo apsiniaukę, saulė nebešvietė, o galiausiai netgi pradėjo lyti. Tikėjausi, kad tuoj viskas nustos, tačiau taip nebuvo. Ne musoninis lietus, bet vis tiek lijo. Ir, žinoma, jis tikrai nenustojo atvažiavus prie sienos. Aš tikėjausi, kad vėl reikės važiuoti ilgai ilgai, tačiau taip nebuvo. Gal po kokių penkiolikos minučių, gal šiek tiek ilgiau, mes privažiuojame ir paskutinę stotelę, sako viskas, lipkite.

    Aplinkui kalnai, palmės, gėlės irgi žydėjo, šiek tiek lijo, o mums reikėjo eiti prie pasų kontrolės. Kaip ir Omooje kalbėjo viešbučio šeimininkė, taip ir buvo, pažiūrėjo į mūsų pasus, išplėšė tą lapelį, kurį buvome užpildę įvažiuodami į Hondūrą ir viskas. Išvažiavome. Netgi nereikėjo nieko mokėti. Buvau girdėjęs, kad tai įvažiuojant, tai išvažiuojant iš visų Centrinės Amerikos valstybių tenka susimokėti vieną kitą dolerį neaišku už ką, tačiau Hondūras mums kol kas nieko nekainavo. Liko mums už nugaros.
    Sunday, May 17th, 2015
    7:12 pm
    Grasijos ir padėkos Šv. Magdalenai bei tikrieji Amerikos lenkai (Hondūras IV)
    Ant palmių ir kitų medžių tupėjo gervės, maitvanagiai ir kitokie paukščiai, buvo rytas, jau ne visai ankstyvas, tad gyvenimas Hondūre jau virė. Ne tik Kopane, bet ir visuose kituose Kopano departamento vietose. Bent jau mes kiek pravažiavome. Įlipinėjo ir išlipinėjo žmonės, mes važiavome tai į vieną, tai į kitą kaimą, pro šalį jojo žmonės, ant arklių, kai kurie tuos arklius vedėsi. Viskas kaip ir priklauso gyvenime. Po kiek laiko privažiavome Entradą, o tai reiškia, kad dabar būsime jau plačiame kelyje vieškelyje, kuris veda tiesiai iš San Pedro Sulos tiesiai į Santą Rosą. Būtų gal geriau, kad tas kelias būtų vedęs tiesiai į Tegusigalpą, tačiau taip nebuvo. Tačiau užteko ir jo: rytinio greitkelio. Žinoma, greitkeliai Hondūre šiek tiek skiriasi nuo greitkelių kokioje nors Lietuvoje, o jau tikrai nesulyginsi su kokiais nors Vokietijos banais ir autobanais, tačiau ir ten mašinos važinėjo. Šiek tiek per kalnus, nes toji dalis, kaip bebūtų keista, visgi buvo šiek tiek kalnuota. Na, ir mes ilgai netrukus, netgi prieš pietus ir gerokai prieš pietus jau buvome Santoje Rosoje. O tai ne šiaip sau kažkoks niekuo neįdomus miestas – pati Kopano departamento sostinė. Kuo ji daugiau garsėja, nesu tikras, nes daugiau nieko joje ir nematėme.

    Sustojame autobusų stotyje. Kaip ir daugelis kitų autobusų stočių, matytų ar dar matysimų Centrinėje Amerikoje, taip ir ji nebuvo pati naujausia ir kažkuo labai ypatinga nepasižymėjo. Didžiulė mašinų stovėjimo aikštelė. Taip tikriausiai reikėtų pavadinti tą vietą, tokia labai didelė aikštelė, kurioje stovėjo dar daugiau autobusų. Tų mokyklinių autobusų, kuriais bent jau JAV vaikus į mokyklas vežioja, o čia šiaip žmonės važinėjosi. Iš vieno taško į kitą tašką. Nespėjome išlipti iš savojo autobuso, kai mus iškart užpuolė ne taksistai, o paslaugūs žmonės. Tai yra visokie konduktoriai, kurie iškart pasiūlė važiuoti arba į Grasijas, arba pas vadą Lempyrą.

    Gal visai vertėtų pasakyti, kad per vienas yra tas Lempyra. Taip, tai yra Hondūro piniginis vienetas. Ir jis ne šiaip sau sugalvotas. Ir visai pavadinta ne nuo lempų, nors tam tikra prasme lempiros gali tapti lempos gyvenimo kelyje. O gi Lempyra buvo lenkų vadas ir karys. Ir lenkai tai ne tie lenkai, kurie mūsų kaimynai. Dar vieni lenkai gyveno ir iki šiol gyvena Centrinėje Amerikoje, tik dabar atseit jau nebešneka lenkų kalba. Ir kiek man žinoma, toji lenkų kalba visiškai nesusijusi su mūsų kaimynų lenkų kalba niekaip. Taigi tas Lempyra, kas išvertus iš lenkų kalbos reiškia kalnų valdovą (o lempa, kaip bebūtų keista, lenkiškai reiškia valdovą, o ne kokią nors lempą) aktyviai priešinosi ispanų invazijai, ilgai su jais kovojo, kaip bebūtų gaila visgi pralaimėjo, o tai reiškia, kad ispanai jį vis dėlto nušovė, ir tuo metu lenkai pasidavė. Jie iki šiol gyvena Hondūre, maždaug apie Grasijas, o visas tas departamentas ir dabar vadinamas Lempyros departamentu.

    Ir ne tik departamentas, bet ir Hondūro piniginiai vienetai pavadinti lempyromis. Įdomiai, jei tarkime lietuviai savo pinigus būtų sumanę vadinti ne kokiais litais, o margiriais. Jei jau labai sekant lenkų istorija. Arba mindaugais. Nors ir dabar juk buvo kartais mada duoti kokią žemaitę ar daukantą. Priklauso nuo to, ko reikėtų. Taigi mes visai to nežinodami ir planavome važiuoti pas Lempyrą į Grasijas, į lenkų žemę. Kurios šiaip suklestėjimą sieja su Kopano kultūros žlugimu, kai majai iš ten persikraustė piečiau ir nunešė savo civilizacijos pasiekimus. Kuriais jie iki šiol tikriausiai ir naudojasi.

    Kadangi šiaip jau nusprendėme, kad gal į tas Grasijas bus galima ir vėliau nuvažiuoti, nes lyg kalbėjo, kad autobusų bus, tad labai ir neskubėjome. Pradžiai Minu norėjo nueiti į tualetą... O tai Centrinėje Amerikoje nėra kažkoks labai sudėtingas reikalas. Prie tos autobusų stoties buvo kažkoks turgus, kuriame lyg kažkur netgi banjos buvo. Bandėme to ieškoti. Kažkur ir radome. Daugiau kaip ir nieko neplanavome pirkti, tad ramiausiai sau galėjome eiti ieškoti autobuso.

    Visur sakoma, kad to autobuso paieškos dažniausiai irgi ilgai neužtrunka. Netgi labai kastiliškai nereikia mokėti - užtenka mokėti ištarti pavadinimą. Ten, kur nori važiuoti. Tačiau nesuprantu, ko ten nemokėti ištarti. Kažkaip visi pavadinimai man buvo lengvesni nei lengvi. Kas čia sunkaus ištarti Grasijas arba Lempyrą, arba dar ką nors. Netgi tonų ten nėra, tai jau kai nors. Ir visą tą laiką taip galvojau. Va, pabandytų tie bandantys ištarti Centrinės Amerikos pavadinimus nukeliauti į kokią Kiniją. Arba Tailandą. Arba dar kur nors ten aplinkui, suprastų ką reiškia mokėti taisyklingai ištarti pavadinimą. Nors užtektų ir kokios Korėjos. Ten tai tikrai reikia pasistengti, o Grasijas arba dar ką nors... nesupratau per kurią vietą.

    Taigi vėl prie mūsų pristojo keletas žmogelių, ar tikrai jums reikia į Grasijas ir dar pas Lempyrą (kažkodėl jie taip visi ir sakė, Grasias, Lempyra, vos ne ačiū, Lempyra, gal tą ir turėjo omenyje), kadangi tikrai reikėjo, parodė, kuris autobusas galėtų mums tikti. Tiksliau kuris ten ir važiavo, ir ten tikrai buvo parašyta, kad važiuosime iki Grasijų, ir daugiau niekur nevažiuosime, todėl ramiai sau ten ir sėdėjome. Ir laukėme. Nes autobusas kaip ir turėjo išvažiuoti, tik nelabai aišku, kuriuo metu. Stotyje, tai yra toje stovėjimo aikštelėje, jokių kasų, jokių tvarkaraščių ir šiaip nieko nebuvo. Bet kažkoks tvarkaraštis tikriausiai turėjo būti.

    Kol mes laukėme į autobusą prilipo pardavėjų, siūlė viską: fresko, čiokolatės, banana, mango, avokado, bombonito ir panašių gėrybių. Mes šiaip nelabai norėjome ką pirkti, o daugiau keleivių ten nelabai ir buvo, tad jos prasiėjo pirmyn atgal, tada su savo krepšiais susėdo į laisvas vietas ir pradėjo plepėti. Nusprendė padaryti pertrauką. Kai jau aptarė visus serialus, kaimynų vaikus, pusryčius bei vakarienes, naujausias madas, su kuo vakar susipažino ir ką užvakar matė, ir dar šį bei tą, ko nespėjo pamiršti, viena jų, tikriausiai vadė, staiga atsistojo ir sako taip beveik griežtai: „užteks pezėti, einam dirbti“. Teisingai ir pasakė. Bet man vis tiek labai juokingai nuskambėjo. Nors gal ir visai kitą žodį ji pavartojo, bet kad reikia dirbti – tai reikia dirbti. Visiems juk reikia dirbti. Ir išėjo visos dirbti. Dar kažkas pasiūlė eločių ir kitų skanėstų, ir galiausiai mūsų autobusas pradėjo judėti. Žmonių daug nebuvo, laisvų vietų pakako, mes sau ramiausiai sukome ir sukome ir įsukome į lenkų žemę.

    Na, ir pabaigai reikia pridėti, kad tarp tų kalnų yra toks visai mažas miestelis, kuriame gyvena gal dešimt tūkstančių gyventojų. Taip, jis vadinasi Grasias, kas kastiliškai reiškia ačiū. Ir ne šiaip sau ačiū reiškia, kai pirmieji ispanai galiausiai pasiekė tą vietą, jie taip ir pasakė: ačiū Dievui, galiausiai pasiekėme lygią vietą. Sakoma, kad dėl miestelis ir pavadintas Grasijomis, tad lietuviškai tikriausiai reikėtų jį vadinti Padėkomis. Nes Grasias – bent jau lotynų kalboje yra daugiskaita. Kastilų kalboje tai tikriausia jau joks skaičius. O kuo dar garsėjo tos Grasijos, o gi tuo, kad tai buvo pirmoji Centrinės Amerikos sostinė. Ne kokios nors nepriklausomos Centrinės Amerikos respublikos, o ispanų kolonijos. Visos tos kolonijos, ką vadino Audiencia de los Confines, ir į ką įėjo beveik visa Centrinė Amerika, išskyrus Panamą ir netgi Mešikos valstija Čiapas. Grasijoms ta šlove ilgai džiaugtis neteko, nes tuo labai pasipiktino Gvatemalos ir Salvadoro gyventojai, tad sostinė jau po ketverių metų buvo perkelta į Antigvą, tokį miestą Gvatemaloje, kuris vėliau buvo ir Gvatemalos sostinė, o dabar irgi yra niekieno sostinė. Taip jau būna gyvenime.

    O mes per kalnus ir klonius galiausiai pasiekėme ir Grasijas. Negaliu pasakyti, kad ten vieta būtų labai lygi, nors gal daug kas dabar jau ir išlyginta. Žinojau, kad Grasijos irgi yra įdomus miestukas, su neaišku kur esančiomis autobusų stotimis, galiausiai netgi matėsi, kad čia miestas lyg ir prasideda. Toks stadionas buvo, gyvenamieji namai, kurie priminė XX amžių, o mums juk reikėjo gerokai senesnių laikų, tad ramiai sau važiavome toliau. Galiausiai šiek tiek kažkur nusileidome ir sustojome. Mes sau ramiausiai sėdėjome, nors kai kas išlipo, kai kas įlipo, kai kas sau ramiausiai sėdėjo, o didelio miesto nesimatė. Stovėjome ten gal dešimt minučių. Gal šiek tiek ilgiau. Ir galiausiai pradėjome važiuoti.

    Ir tada įvyko tas stebuklas Grasijų. Nelabai toli, tačiau vis tiek šiek tiek pavažiavus, konduktorius, taip pavadinkime tą žmogų, staiga paklausė, o kur jūs važiuojate. Į Grasijas? Oi, tai mes jau pravažiavome tas Grasijas, reikėjo išlipti ten, o dabar važiuojame į... neprisimenu kur, gal į kokį Beleną, o gal į dar kokį miestą. Lipkite jau čia, o Grasijos ten. Tik mums kilo klausimas, o buvo taip sunku pasakyti tai tarkime toje stotelėje, kur mes šiaip stovėjome kažkiek minučių. Nes nesimatė, kad jie labai daug būtų ten dirbę tuo metu. Žinoma, iš kitos pusės gerai, kad pasakė nenuvažiavus nė vieno kilometro, gal vieną kilometrą, o ne kokiame nors Belene ar tarkime Tegusigalpoje, jei iki ten važiuoja. Tada būtų šiek tiek liūdniau, bet tikriausiai į Grasijas ir nebūtume važiavę.
    Taigi išlipome. Reikia grįžti atgal. Kaip nors nueisime. Gal. Kita bėda buvo, kad Grasijų žemėlapio neturėjome. Buvo tikriausiai nuspręsta, kad Grasijos yra toks mažas miestas, kad jam žemėlapio ir nereikia. Niekas ten vis tiek nepasiklys. Gal ir nepasiklys, tačiau kažkaip rasti vietas reikia. O adresai viešbučių nurodyti maždaug... niekaip. Duotas tik telefonas. Ir prierašas tai yra pora blokų nuo centrinės aikštės. Arba dar įdomiau. Puiku. Nuostabiau ir būti negali.

    Gerai, kad tuo metu pasitaikė geras tuktukas, kuriam reikėjo kaip tik važiuoti atgal. Nes nuvežė keletą žmonių tikriausiai ir visas tuščias grįžo į miestelį. Žinoma, jam vis tiek būtų reikėję grįžti, tačiau už tą grįžimą pinigus vis tiek paėmė. Kaip dažniasiai ir būna. Kaip ir gal visai gerai pasisekė, nes paklausėme, ar jis žino tą Eriko hostalį, kurio mums ir reikėjo. Lyg ir žinojo. Tačiau nebuvo toks tikras. Suko ratą, vieną kitą, tada paklausė ar tikrai mums čia reikia, norėjo kažkur kitur nuvežti gal, pamačiau netgi pažįstamų ženklų ir galiausiai privažiavo prie Eriko. Sako, čia. Nors net jei tai nebuvo ten, buvome vis tiek mieste, tad gal galėsime susirasti ir kitą vietą greičiau, nei nuo kelio.

    Eriko hostalyje viskas buvo kaip ir gerai. Kaip ir visai gerai. Didelis kiemas, kuriame gal netgi automobilis gali tilpti, kaip vėliau supratau daugelis namų taip pastatyti. Ir netgi šeimininkė buvo, parodė kambarį, kuris buvo laisvas. Gal ir daugiau ten kambarių buvo laisvų, tačiau viena bėda. Šiandien tas kambarys gal ir laisvas, tačiau rytoj jie neturi nė vieno kambario. Tai yra tik vienai nakčiai ir galima ten aspsistoti. Nes Grasijose yra šventė, siesta fiesta ir karnavalas, todėl kitai dienai visi kambariai užimti. O tai reiškė, kad gal į tą siestą fiestą karnavalą visai norėtųsi pažiūrėti, bet tai reikštų, kad reikės dar vieną dieną ten pabūti, o tai reiškia, kad reikia susirasti kur gyventi. Na, jei nesusirasime, tai nieko ir nepamatysime. Tad pradžiai susidėjome daiktus tame savo kambaryje, kurio durys atsivėrė tiesiai į kiemą. Taip visai įdomiai, dar pažiūrėjome, kur buvo dušas... Visai netoli. Vanduo ten bėgo, to kaip ir užteko. O tada jau kaip ir reikėjo eiti per kitus hostalius ir hospedajes, ir tikėtis, kad ten vietų visgi bus.

    Visai gretimoje vietoje pasakė maždaug tą patį, ką ir pas Eriką. Kad pas juos vietos nelabai yra, ir greičiausiai nebus. Kitoje... Tokioje irgi visai neblogoje hospedajėje pažadėjo, kad gal tų vietų ir bus. Nors nelabai aišku, bet greičiausiai turėtų būti. Vienu žodžiu ateikite rytoj, kokią aštuntą, o gal devintą. Tokiu visai nelabai vėlyvu laiku. Kaip ir beveik nusiraminome, bet dėl visa ko nutarėme dar kur nors patikrinti. Ir va visai šalimais atsakymas teigiamas. Dar kartą perklausė kada, jei rytoj, tai tikrai vietų bus. Dabar parodyti kambarių negali, nes viskas užimta, bet kitą dieną tikrai turės. Ateikite. Irgi, kaip supratau, nuo ryto. To anksčiausio. Vis dar buvo keista, bet jau teko priprasti, kad ten diena prasideda gana anksti. Vėliau lotynai papasakojo, kad kitaip ir būti negali, darbas dažniausiai prasideda septintą ryto, tad reikia keltis penktą. Ir net jei nereikia nieko daryti daugelis iš įpratimo vis tiek penktą keliasi. Ir nieko neveikia. O kai kam reikia netgi ketvirtą keltis. Taigi vietą kitai dienai turime, galėsim stebėti tą siestą fiestą karnavalą, galėjome eiti žiūrėti, kas liko iš pirmosios Centrinės Amerikos sostinės.

    Buvau girdėjęs, kad Grasijose yra daugybė (tiksliau kokios trys) gražių bažnyčių, ir bent jau pagal mano supratimą, arba aprašymą jos visos turėjo būti prie pagrindinės aikštės. Bent jau aš taip supratau, tad ir reikėjo eiti į tą pagrindinę aikštę, kuri buvo visai netoli. Pagal visus aprašymus – du arba trys kvartalai į kurią nors pusę. Taip ir padarėme. O ten tikrai vyko didžiulis karnavalas. Tiksliau jokio karnavalo ten nebuvo, tiesiog mugė. Pristatyta daug namukų šiaudiniais stogais, visur viską pardavinėjo, skamba muzika, žmonių beveik labai daug. Pagal tai, kiek tame mieste žmonių gyvena, tai gal ir visai daug. Kaip ir dažniausiai tokiose mugėse būna, pilna visokio tradicinio meno, daug visokios užkandos, gėrimų, tiek alkoholinių, tiek ne visai, pupusų ir kito gėrio. Kadangi tų pupusų vėliau teko valgyti labai daug, tai dabar ir nerašysiu, kas per daiktas tos pupusos.

    Centriniame parke daug medžių, pačiamo jo centre yra viena kavinė, kaip supratau, tokia ne visai pigi kavinė, kur tikriausiai visoks auksinis jaunimas leidžia dienas ir naktis, nors naktų gal ir neleidžia. Hondūre visi labai mėgsta anksti eiti miegoti. Prie vieno krašto stovi tas vadas Lempyra. Gal ir turėtų jis ten stovėti, visgi Lempyros departamentas ten, ir iškart už jo – bažnyčia. Tikriausiai pagrindinė bažnyčia. Kitų bažnyčių mažiau matėsi. O mes iš pradžių nusprendėme dar mugę apžiūrėti. Galvojome, kad tai labai puiki vieta paragauti visko ir labai daug.

    Apžiūrėjome, kas yra toje mugėje: žinoma, visokie puodeliai ir indeliai, rūbai, savaime suprantama tradiciniai, spėju, kad lenkai iš visų kaimų suvažiavo ir pardavinėjo, medus, kitos laukų ir miškų gėrybės, naminis vynas, ir dar keletas vietų, kur galima valgyti. Tačiau ką ten duoda valgyti, nelabai suprasi, kadangi jokio meniu niekur nebuvo parašyta. Atseit ateik ir atspėk. Vienoje vietoje pabandėme atspėti, ką ten galima valgyti, teko pasakyti, kad ko nors be mėsos... O mėsa kastiliškai yra karne, taigi be karnės. Taip, sako be karnės, turime su vištiena. Nežinau, gal jiems vištiena ir nėra mėsa, tačiau aš suprantu, kad tai vis tiek turėtų būti mėsa. Žinau, kad yra ir daugiau kalbų, kur reikia konkrečiai nurodyti, kokią mėsą turi omeny, nes tokios atskiro žodžio mėsa kaip ir nėra. Supratau, kad tikriausiai taip ir kastiliškai. Nors vėliau išsiaiškinau, kad ne visai.

    Tad valgyti ten nelabai ką sekėsi, nusprendėme išgerti tiesiog čičos. Toks pusiau fermentuotas gėrimas. Yra ir ne visai fermentuotų gėrimų, o tas buvo toks šiek tiek fermentuotas. Maždaug kaip vynas. Nors gal kiek silpnesnis. Su keliais laipsniais. Gal tokio stiprumo kaip alus. Tik skonis visai kitoks, kadangi padarytas iš vaisių. Visai gerai tiko. O kadangi mugėje jau viskas buvo pamatyta, buvo galima eiti į bažnyčias.

    Nors tikėjausi, kad Grasijose bus kelios bažnyčios, jos tarp kitko visos trys ir yra, tačiau prie pagrindinės aikštės buvo tik viena – Šv. Morkaus, baltai geltona, kurioje irgi buvo Gvadalupės mergelė, o visas vidus nukabinėtas užuolaidomis. Bent jau sako, kad šitaip hondurenjai ir tikriausiai visa likusi Centrinė Amerika puošia savo bažnyčias šventėms. Kadangi čia buvo fiesta didžiausia, tikėjausi, kad ir Grasijose taip daroma. Tik keistai, bažnyčioje buvo visai ramu, nors šalimais parke vyksta mugė. Viduje netgi jokių pamaldų nebuvo ir žmonės nevaikščiojo.

    Iš kito aikštės galo buvo merija Grasijų, tikriausiai. Nesu tikras, kažkoks vyriausybės pastatas, gal policija, o gal kokia karo akademija. Tada dar perėjome visą miestelį į kitą pusę, beieškodami kitų bažnyčių, tačiau nė vienos ir neradome. Labai įdomu, kur tos visos kitos bažnyčios, kurios turėtų būti prie centrinio parko, tačiau nė vienos ir nesimatė. Radome dar ir tą pagrindinį kelią, kuriuo mes atvažiavome ir kur mums reikėjo išlipti. Šalimais buvo ir autobusų stotis. Čia stotis šiek tiek stotį priminė. Nors labiau priminė ne stotį, o šiaip tokį garažą, kur suvažiuoja autobusai nakčiai, pasakė, kad yra tiesioginis autobusas į Tegusigalpą. Kažkada jis būna, tačiau nelabai supratau kada. Bet iš idėjos įmanoma į jį įsėsti. Daugiau kaip ir nieko neradome.

    Grįždami atgal pamatėme, kad šalimais yra dar tokia kalva, ant kurios tikriausiai yra ir tvirtovė. Ji tikrai ten buvo, tik didelis klausimas, ar ji iki šiol funkcionuoja kaip tvirtovė. Suprantu, kad dabar tikriausiai niekas tų Grasijų nepuola ir tos tikrosios tvirtovės niekam nereikia, tačiau vis tiek iš jos galima padaryti kokį muziejų. Gal taip ir yra. Tačiau visai priešais tą tvirtovę, ant kalno šlaito buvo toks viešbutukas. Kaip supratau, tikriausiai skirtas vien užsieniečiams, nes matėsi, kad jis toks ne visai pigus. O gatvėje radome pupusų kepyklą. Vėliau sužinojau, kad pupusos yra labiau salvadorietiškas patiekalas, bet mums tuo metu jis labai tiko: kepama iš kukurūzų miltų. Tokie blynai. Į kuriuos dar įdeda raudonų pupelių masės ir sūrio. Visai tiko. Kepėja nebuvo labai maloniai nusiteikusi, bet ką jau padarysi.

    Mūsų viešbutyje pabandžiau išsiaiškinti, kad per fiesta čia pas juos. Sakė, kad tikrai fiesta. Kadangi tai buvo savaitgalis, maždaug liepos aštuoniolikta, įtariau, kad tai turėtų būti susiję tikriausiai su Magdalenos atlaidais. Hondūras visgi katalikiška valstybė (bent jau oficialiai), tad visos tos fiestos vis tiek turėtų būti susijusios su katalikų šventėmis, tačiau viešbučio šeimininkė negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. Bent jau žodis Magdalena jai nieko nesakė (šiaip sakė), bet labai nesureagavo į tai. Tikriausiai ne Magdalenos atlaidai, o kažkas kita ten turėtų būti. Temo, aikštėje mugė vis dar veikė, neatrodė, kad ji turėtų greitai baigtis. Vis dėlto nusipirkau vyno ten. Iš vaisių ir uogų. Turėjo kelių rūšių. Ir dar nufotografavome kelis vietinius. Prie vieno iš pastatų stovėjo apsirėdę spalvotais šilkiniais apdarais. Pagal vaizdą labiau priminė ispaniškus rūbus, o ne lenkiškus, tad tikriausiai taip viskas ir buvo. Ilgai vaikščioti nebuvo prasmės, kadangi kitą dieną dar reikėjo persikraustyti į kitą hospedaję. Žinoma, toli kraustytis nereikėjo, tačiau jau reikėjo priprasti prie to amerikietiško gyvenimo būdo, kadangi jau girdėjome, kad keltis reikės ankstokai. Dėl to, kad kiti gyventojai irgi taip visai anksti ryte atvažiuos. Ar tik ne kokią aštuntą ryto. Tai buvo šiek tiek keista, dažniausiai visur leidžiama iki dvyliktos būti ir tik tada skaičiuoja už kitą dieną, bet Hondūre matėsi, kad galioja šiek tiek kitos taisyklės.

    Nuo pat anksčiausio ryto, kai saulė dar buvo nė nepatekėjusi reikėjo keltis ir kažkur kitur kraustytis. Iš tikrųjų saulė jau buvo patekėjusi, ir, kiek mes supratome, tie kiti svečiai dar nebuvo atvažiavę, tačiau kažkaip didelės prasmės laukti nieko ir nebuvo, buvo galima tiesiog susirinkti daiktus ir eiti į gretimą gatvę, kur mūsų jau turėjo laukti. Iš tikrųjų mūsų niekas labai nelaukė, tačiau vietų kitoje hospedajėje buvo. Nors gal mūsų ir laukė. Kiek supratau, tuo metu dirbo šiaip mergaitė, kuri gal ir ne šeimininkė. Paties viešbučio šeimininkė, kai sugalvojome, tikriausiai yra kirpėja, kadangi visai šalimais buvo kirpykla, kur ta šeimininkė visada ir sėdėdavo. Ryškiai ne tik viešbutį, bet dar ir kirpyklą turi. Taigi susikrauname savo daiktus, kaip ir visuose kituose namuose, taip ir ten yra didžiulis vidinis kiemas, kuris dar naudojamas kaip garažas, tad daugelis svečių, kurie visi buvo hondurenjai, suvažiuodavo su mašinomis, pasistatydavo tą mašiną kieme ir keliaudavo. Kambarys toks visai nieko, su langais, kaip ir reikėjo tikėtis į kiemą, tą vidinį, tualetas ir dušas... Bendri. Kaip ir reikėjo tikėtis, tik va ko tikrai nelabai tikėjomės, kad ten durys neužsidarys. Šiaip užsidaryti užsidarydavo, tik nelabai užsirakindavo. Kažkokiu būdu reikės ten gyventi. Tik vieną naktį, tačiau jei vietiniams tai labai netrukdo, kodėl turėtų trukdyti mums. Kaip nors.

    Nežinojau, kada tos fiestos ir karnavalai prasideda, todėl iš pradžių sau ramiausiai sėdėjome namie. Ir staiga girdime kažkokius būgnų garsus. Bet tokius keistai įtartinus. Kažkodėl kilo įtarimas, kad tai galėtų būti šventės pradžia. Nors nelabai aišku, kas per šventė ten turėjo būti. Kad pagrindinėje aikštėje vyko mugė – tiek supratome, tačiau kas daugiau... Nelabai žinojome. Išgirdome garsus, tad dėl visa ko ir išėjome patikrinti, gal visgi kažkas ten vyks.

    Ir tikrai ten vyko. Viena gatve, ta kuri tikriausiai gal ir visai pagrindinė vyksta eisena. Ilgiausia eisena. Maždaug tokią esu matęs tik Kuske, seniai seniai. O čia irgi tokia visai panaši, šiek tiek skiriasi. Ėjo vien tik vaikai, iš vaikų darželių, gal dar kokių pradinių mokyklų. Karnavalas. Ir vaizduoja, ką tik netingi: indėnų deivės, saulė, lietus, žvaigždės. Indėnų princesės. Ispanų kareiviai. Lenkai (tie, kurie iš Centinės Amerikos, o ne mūsų kaimynai). Ispanų gražuolės. Ir vėl nuo pradžios. Ne visai taip nuo pradžios, kiekviena grupė tikriausiai buvo susigalvojusi kokį kostiumų rinkinį, tad su juo ir vaikščiojo. Kaubojai. Dar kažkas. Vė deivės indėniškos. Vėl ispanų princesės. Į nelaisvę paimtos gražuolės. Ėjo ir ėjo be galo ir be krašto. Gatvė, žinoma, uždaryta, ja niekas nevažiuoja, bet spėju, kad puse miesto niekas negalėjo važiuoti, kadangi nuo kur ta procesija prasidėjo nelabai žinau. Kad baigėsi greičiausiai prie pagrindinės aikštės – kaip ir daugiau mažiau buvo aišku. Ir taip be galo be krašto.

    Kai jau atsobodo ten stovėti ir žiūrėti, o tiksliau maždaug tuo metu, kai pradėjo eiti būgnininkai, kažkurios mokyklos orkestras, kaip supratau. Gimnazijos greičiausiai orkestras, tada nukeliavome ir į centrinį parką. Kaip ir reikėjo tikėtis, viskas baigėsi ten, prie merijos stovėjos scena, kur moteriškė, tokiu beveik monotonišku balsu pranešinėjo, kurio vietovės kurio vaikų darželio ar mokyklos koks kolektyvas pasirodė ir kokius rūbus jie vilki. Ir taip be galo be krašto, be pabaigos. Visi procesijos dalyviai ten jau buvo praėję, toliau ten vaikščiojo, apsipirkinėjo mugėse, sėdėjo ant arklių ar kokių ponių, nešiojo balionus. Vienu žodžiu visa šventė maždaug tuo ir baigėsi. Tai yra ta šventė ten niekuo nesibaigė, kadangi procesija vis dar ėjo ir ėjo, labiau suaugę žmonės ten dalyvavo, tačiau daugiau nieko ypatinga ir nevyko. Kadangi baigėsi vaikų eitynės, kažkodėl sugalvojome, kad viskas baigėsi, todėl nusprendėme dar kartą apžiūrėti Grasijas. O iš tikrųjų aš beveik buvau atspėjęs, kur yra dar viena iš tų žymiųjų Grasijų bažnyčių – Mersedeso bažnyčia, o jei tiksliau, tai Las Merced.

    Iš tikrųjų labai suklydau, galvodamas, kad procesija-paradas pasibaigė. Procesija gal labai nepavadinsi, nes niekas jokių bažnytinių vėliavų tikrai nenešiojo. Paradu irgi iš pradžių sunkiai sekėsi vadinti, bet vėliau jau sekėsi. Visas tas reikalas tiesiog persikėlė į kitas gatves ir ėmė žygiuoti daug kareivių. Su visokiausiomis uniformomis. Kadangi tų uniformų neskiriu, tai tik spėju, kad ten turėjo būti šauliai, desantininkai, pėstininkai, generolai, jungos ir jūreiviai, oro pajėgos ir visokie kitokie. O mes ėjome prieš srovę. Nes Mersedeso bažnyčia buvo būtent maždaug ta pačia kryptimi, tik į priešingą pusę.

    Jos vidus irgi buvo išpuoštas, ten visur stovėjo tos visos Marijos, net nežinojau, kad jų tiek daug. Dar keletas šventųjų. Žinoma, Nukryžiuotasis ir ne nukryžuotas Jėzūs. Viskas labai detaliai pavaizduota, kartais net šiek tiek baugiai. Bet taip jau įprasta Centrinėje Amerikoje, visur jie labai vaizdžiai vaizduoja visus šventųjų kentėjimus ir išgyvenimus, kad vietos fantazijai per daug ir nebelieka. O toje bažnyčioje irgi nieko nebuvo, dar visai gerai, kad bent jau durų niekas neuždarė ir leido vidun užeiti. Seni raižiniai, labai gražiai atrodė, medinis altorius, šventorius panašesnis į stovėjimo aikštelę, o pati bažnyčia visa balta. Da vieną kryžiuką užsidėjau, teliko rasti Šv. Sebastijono bažnyčią, tačiau interneto nuotraukos teigė, kad ji gali būti ne tokia jau graži, greičiausiai neveikianti ir labai neaišku, kur ji yra. Gal vis dėlto ją ir praėjome, bet visai galėjo būti, kad netgi nepastebėjome. Laikas pietauti.

    Žinoma, pietauti bandėme vėl toje mugėje, kur kaimiškose užeigose... O tarp kitko visi laikini pastatai, parduotuvės ir kitokios užeigos galėtų sau labai ramiai stovėti ir Lietuvoje, per kokią Kaziuko mugę ar kokius Žolinės atlaidus. Ir niekas net nesuprastų, kad jie iš Centrinės Amerikos atvažiavę. Žinoma, tikriausiai pagal prekes, maistą ir žmonių išvaizdą greičiausiai daugelis įtartų, kad šitieji tikriausiai užsieniečiai, bet bent jau tų užeigų išvaizda... Visai ramiai sueitų už nacionalinį paveldą.

    Taigi viename iš tų namų bandėme pasiimti tamalių. Irgi vienas iš tradicinių amerikiečių patiekalų (o amerikiečiai tai ne vien tie, kurie iš JAV, bet kurie apskritai visame tame žemyne gyvena. Žinoma, dar priklauso nuo valstybės. Kokie kubiečiai labai konkrečiai skiria ir visus JAV tik pagal valstybę vadina, kostarikiečiai netgi labai įsižeistų, jei kas nors juos pavadintų ne amerikiečiais, nes jie patys labai save amerikiečiais vadina, o visur kitur kaip kur. Žiūrėti prie kiekvienos valstybės). Žinoma, kad gaminama iš kukurūzų, iš kukurūzų miltų košės, į kurią dar privyniojo visokio galo, suvynioja į lapą. Tikriausiai banano, ir vėliau dar patroškina, tikriausiai, nesu tikras, tik spėju. Mes tiesiog pirkome, išėmė iš puodo ir davė. Valgoma. Vienoje tokioje ne visai tradicinėje užeigoje pardavinėjo picas. Lyg ir eilė stovėjo, o gal ir ne. Bet spėju, kad jie turėjo tokį didelį užsakymą. Nes krovė ir krovė ir krovė, ir niekam iš ateinančių nieko nedavė. Tad picų ir nevalgėme. Bet kadangi tų picų jau buvome labai daug privalgę Kuboje, tai kurį laiką galėjome ir be jų apsieiti. Tamalės irgi yra labai geras valgis.

    Tad visą paradą ir procesiją jau buvome pažiūrėję. Vaikų ir kitokių nacionalinių kostiumų nebesimatė. Tiksliau jų dar pilna visur buvo, tačiau niekas jau nebežygiavo. Dabar be perstojo keliavo tik kareiviai. Kartais pašaudydavo. Kažkur. Žinoma, buvo galima išsigąsti, kad gal čia koks karas prasidėjo. Hondūre pilietinio karo lyg ir nebuvo, bet kova su narkotikų prekeiviais ir kitais nusikaltėliais dar nebuvo pasibaigusi, tad šaudymas galėjo reikšti susišaudymą. Bet ten tikriausiai tai buvo tiesiog salvės. Gatvės pilnos žmonių su balionais ir kitokiais vaikiškais žaislais, ant grindinio – didžiulis skėrys. Norėjau suvalgyti, nes labai jau riebus atrodė, tačiau jis buvo vis dar gyvas. Man atrodo. Gyvus valgau tik aštuonkojus. Todėl jo ir nevalgiau. Tik nufotografavau. O šiaip daugiau tuo metu mieste nieko ir nevyko. Bet visai geras dalykas ta šventė.

    Bet net ir be jokių paradų karnavalų, siestų ir procesijų, Grasijose yra ką veikti. Visur yra ką veikti, tuo labiau Grasijose. Žinoma, ne tik pačiose jose. Ten galima jodinėti arkliais, keliauti po lenkų kaimus, vaikščioti po kalnus. Kadangi po lenkų kaimus vis dar galvojome pakeliauti... Nes kažkur prie Salvadoro sienos lyg ir turėtų būti keletas labai įdomių kaimų su turgumis, tad tą dieną nusprendėme praleisti šiek tiek tingiai. Nuvažiuoti į Aguas Termales, tai yra į karštuosius vandenis. Kadangi ten yra kalnai, greičiausiai netgi ugnikalniai, tad karštųjų versmių ten turėtų būti, o kelionių vadovas teigė, kad tikrai taip ir yra.

    O tų karštųjų versmių yra netgi ne vienerios. Vienos versmės yra tos, kur maudosi tik prezidentai, kitos – kurioje šiaip upė prateka. Aš taip spėju, nes vienos versmės vadinasi Presidente, o kitos – del Rio. Tačiau viskas yra iš tikrųjų visai atvirkščiai, tos prezidentinės versmės yra šiek tiek giliau kalnuose, iki kur nėra jokio viešo transporto, tenka eiti pėsčiomis (arba taksi važiuoti), ir yra pigesnės, ten renkasi dauguma vietinių, tad savaitgaliais gali būti labai pilnos. O tos upinės versmės – brangesnės, savaime suprantama, ten žmonių mažiau, atrodo geriau ir viskas ten tikriausiai daug prabangiau, galima nuvažiuoti. Tereikia sėsti į bet kurį autobusą, važiuojantį Santos Rosos kryptimi (kurie šiaip važiuoja be grafiko, kai suprantu). Abejos versmės priešingose pusėse. Nusprendėme, kad geriau važiuosime į tas pigesnes versmes.

    Iš tikrųjų buvo nuspręsta eiti, tiksliau aš norėjau nuspręsti eiti, tačiau mano sprendimas buvo greitai atšauktas. O gal pabandykime visgi važiuoti. Tikėjausi, kad bent jau grįžti bus įmanoma pėsčiomis, nes šiaip ten kokią valandą reikia eiti. Nei daug, nei mažai. Taigi išeiname į gatvę, klausiame pirmo pasitaikiusio tuktuko, o jis sako, kad nuveš, tačiau viskas kainuos... Jau neprisimenu kiek, bet tikrai daugiau nei mes norėjome mokėti. Kainą šiek tiek nuleido, bet irgi ne tiek, kiek norėjome. Kitas. Beveik kaip tame žaidime. O kitas iškart nuleido daug. Nelabai daug, tačiau iškart pasakė gerokai žemesnę kainą, ir netgi pasisekė šiek tiek nusiderėti. Tad su juo ir nuvažiavome. Gal ir nelabai gerai padarėme, bet vis tiek.

    Iš pradžių pagrindiniu keliu, tada jau labiau į kalnus, prasidėjo kažkokios lyg statybos ar dar kažkas ir štai jau mūsų prezidentinės versmės. Miškuose. Tiksliau džiunglėse. Yra stovėjimo aikštelė, kur daug kas stovi, tai yra mašinos stovi, tereikėjo susimokėti už įėjimą ir galima maudytis. O įėjimas kainavo daugiau nei tikėjomės. Gal kainos pakilo. O gal ir ne. Galvojome, kad įėjimas kainuos dvidešimt penkias lempyras, tačiau pasirodė, kad užsieniečiams ten kainos šiek tiek aukštesnės. Gal penkiasdešimt lempyrų. Du eurai. Gal nėra taip jau ir brangu. Beperkant bilietus dar paklausė, ar du, ar abu ekstrancherai, tiek ir tiek lempyrų... Kažkaip brangiau. Netgi kilo klausimas, ar eiti. Bet gal eiti, visgi atvažiavome, o kam tada mokėjome už tą tuktuką, dar kvailiau gautųsi. Man tik kilo kitas klausimas, o jei būtume pasakę, kad abu esame hondurenjai, visgi būtų pardavę bilietus kaip vietiniams, ar ne. Ar būtų patikėję. Greičiausiai ne. Bet jei ir taip matosi, kad ekstrancherai, kam dar klausti. Juk jei būtume vietiniai ir suprastume, kad kažkuo kitu laiko, tikrai būtume pasakę, ką apie juos manome. Taigi bilietai nusipirkti ir galima eiti maudytis.
    Yra ten ir šioks toks restoranas, kažkas panašaus į persirengimo kambarius. Tiksliau visai normalūs persirengimo kambariai, nieko prikišti jiems negalima. Juk persirengimo kambariai ir skirti būtent persirengimui, ką dar ten reikia daryti. Versmėse žmonių buvo... Taip gal ir visai nemažai, tačiau vienas kitam labai nemaišė. Žinoma, miško gilumoje, po medžiais, saulės nesimatė, kai kur buvo, vanduo buvo ne toks karštas kaip aš tikėjausi, tačiau ir ne visai šaltas. Keletas baseinų, kur nori, ten ir maudaisi. Vienas ne toks gilus, kitas gilesnis, vienas ne toks karštas, kitas karštesnis. Žmonės ten šeimomis ir grupėmis suvažiavę... netgi tokiomis visai didelėmis grupėmis, po keliolika žmonių, kiek supratau. Prisinešę visokių užkandžių ir gėrimų, kai kurių netgi visai alkoholinių, maudėsi, gulėjo ant akmenų, fotografavosi. Maždaug kaip visur kad būtų, labai ypatinga ten nieko nebuvo, bet nieko daugiau ir nereikėjo. Mes irgi ten gulėjome tai viename, tai kitame baseine, tad visai patiko.

    Taip begulint atėjo laikas keliauti namo. Žinoma, buvo galima važiuoti kokiu tuktuku, tačiau klausimas, kiek jų ten privažiuoja. Gali ir nelabai daug. Visgi tolokai nuo miesto, o kaip supratau visi hondurenjai ten suvažiuoja savo transportu. Saulė žadėjo leistis, greitai tems, o eiti naktį irgi nelabai gera mintis. Ne todėl, kad ten labai pavojinga, tačiau buvome visiškai miško gilumoje, ten tikrai jokio apšvietimo nebuvo. Tad kai jau buvo visai šalta, nusprendėme, kad galima eiti atgal. Tačiau eiti irgi nesisekė. Labai toli ir nenuėjome, kai viena mašina sustojo. Minu iškart galvojo tranzuoti, tačiau labai tranzuoti ir nereikėjo: stabt toks sunkvežimiukas, lipkite į galą, ten kaip nors laikykitės, ir po kelių minučių jau buvome prie posūkio į Grasijas. Mašina važiavo tikriausiai kur nors toliau, bet jie greičiausiai labai suprato, kad toliau mums niekur ir neturėtų reikėti.

    Iš pat pradžių netgi sugalvojome, kad nebūtina iškart eiti namo. Gal ir visai gerai būtų eiti namo, bet prisiminėme, kad vienoje iš gatvių turėjo būti vaisių parduotuvė. Jaučiausi šiek tiek kaip Kuboje – užeigų lyg ir yra, bet šiaip lyg ir nelabai ko ten yra, tad kai jau pamatai, kad kažkas kažkur pardavinėja – ir puoli. O kadangi tuo metu dar saulė buvo nenusileidusi, tad tikėjausi, kad ta vaisių parduotuvė greitai ir užsidarys. Ji gal ir ne visai greitai užsidarinėjo, tačiau tuo metu kaip tik buvo atvežta prekių. Ir visus tuos bananus, arbūzus, melionus, rambutanus ir kitokius vaisius krovė iš sunkvežimio. O mums, žinoma, būtent tuo metu prisireikė apsipirkti. Nebuvome tokie jau visai be sąžinės, būtume ir palaukę, kol tą sunkvežimį iškraus, tačiau pardavėjas sakė, kad laukti nereikia – ko norite. Tad mangų ir kažkokių salotų prisirinkome. Tai ir buvo vakarienė. Tuo pusiau laukiniu būdu paruošta. (Virtuvės tuose kraštuose nelabai buvo, nieko nepadarysi. Netgi Eriko viešbutyje, nors ten ir buvo virtuvė, tačiau buvo leista suprasti, kad naudotis ja geriau nereikia. Na, labai trumpai. Išsivirti kavos. Bet netgi to geriau tikriausiai būtų buvę nedaryti, bet ką jau padarysi, kavos tai turėjome, dar netgi tos mešikietiškos iš Vachakos.)

    Žinoma, visos siestos nesibaigė vien tomis procesijomis. Vakare jokių procesijų ir karnavalų nebebuvo, tačiau pasirodymai vis tęsėsi. Ant tos scenos, kuris stovėjo tiesiai prie meriją, ir kur visą dieną lipo procesijų dalyviai ir juos pranešinėjo moteriškė monotonišku balsu, dabar vyko visokiausi pasirodymai. Juos pranešinėjo jau kita moteriškė, tačiau irgi panašiu monotonišku balsu. Gal šiaip ten viskas ir gerai skamba, tačiau tikrai labai monotoniškai viską pranešinėjo. Pirmo pasirodymo (kuris tikriausiai buvo visai ne pirmas ir tikrai nepaskutinis) viso ir nematėme: modernus šokis. Kažkas iš modernaus šokio rūšies, gerai ir neįžiūrėjau, nes žmonių buvo daug ir per juos visus mažai kas matėsi. Tada grojo džiazą. Iš kažkurio lenkų kaimo.

    O vėliau prasidėjo tradiciniai pasirodymai. Kaip ir visiems tradciniams pasirodymams, taip ir šitiems reikia labai plačių užsimojimų, o scena tam buvo ryškiai per maža. Liepta visiems susispausti susitraukti ir aikštės viduryje padaryti vietos. Kur vėliau folklorinis-nacionalinis ansamblis sušoko keletą polkų, valsų ir suktinių. Ne visai tokius šokius šoko, tačiau kažkokius vietinus, maišytus su ispaniškomis tradcijimos ir lenkiškai papročiais. O gal ir ne lenkiškai, nes Hondūre gyveno ir majai ir kitokios indėnų tautos.

    Tada prasidėjo kaskai. Kas yra tas kaskas ir kaip jis rašomas, neturiu nė žalio supratimo, tikriausiai tai turėtų reikšti kažką panašaus į pasirodymą, nors visai gali būti, kad visai ne tai reiškė. Šiaip tai buvo kažkokios ceremonijos. Ryškiai senosios tradicijos sumaišytos su katalikų tikėjimais. Iš pradžių kastiliškai paaiškino kas tai per kaskas ir kam jis skirtas, nieko nesupratau, nė vieno žodžio, tad negaliu papasakoti, kas ten turėtų būti, tik mačiau... O ten nešiojo kryžių, mušė būgnais, gana tyliai mušė, o visi žiūrovai dar ne visai tyliai dalyvavo visame tame reikale, lingavo kojomis... Jei taip visai atvirai – gana monotoniškas ir nuobodus tas pasirodymas, ypač kai nesupranti, kas ten vyksta, o judesio ten visiškai jokio nebuvo. Tačiau kai pagalvoji, kad tai turėtų būti kažkokia religinė ceremonija... O kodėl gi ne, taip ir turėtų būti. Tikriausiai. Tad pažiūrėjome tą vieną. O vėliau sekė dar viena kažkokia religinė ceremonija. Irgi suprantu, kad tai turėtų būti visokių tradicijų sumaištis. Irgi skirta kažkam, nežinau kam, vėl buvo paaiškinimas kas tai per kaskas ir kurioje šalies vietoje jį atlieka, vėl nesupratau nė žodžio. Šita ceremonija buvo jau su daugiau judesio, gal ne tokia nuobodi, bet panašiai monotoniška. Lyg ceremonijos vedliai ar kažkas panašaus su diedo kaukėmis vedžiojo keletą įvairaus ūgio vaikų ir suaugusių, kurie turėjo užsidėjo tokias aukštas smailas kepuraites su daug veidrodėlių. Buvo ir vienas kaip ir pagrindinis ceremonijos elementas, kuris tikriausiai turėjo simbolizuoti neįsivaizduoju ką, bet kažkokį svarbų dievą ar dvasią ar šventąjį, gal netgi patį Jėzų, bet kiek žinau su tais maišymaisis, tai tikriausiai viską vienu metu. Na, ir tie visi kiti dalyviai vaikščiojo ratais ir eilėmis, vis kartais prikaupdami prieš tą „viską vienu metu“. Kepuraitės kažkodėl man priminė eretikų kepures, su kuriomis viduramžiais degindavo ant laužo, visai gali būti, kad kažkuo viskas susiję. Daugiau nieko nepapasakosiu, nes nieko ir nesupratau. Maždaug tada baigėme žiūrėti visas ceremonijas, nes prasidėjo fejerverkai.

    Visai ne dėl to baigėme žiūrėti tas ceremonijas, tačiau fejerverkai tikrai buvo. Gal ir ne patys įspūdingiausiai, gal ir ne pačios aukščiausios klasės ir atlikimo, tačiau fejerverkai, mano manymu visada yra gražu, gal ir nelabai ekologiška, gal brangu, bet pažiūrėti į juos verta. Jei kas tik rodo. Taip viskas ir baigėsi.

    Nežinau, gal kitą dieną ten dar kažkas vyko, tačiau mes jau buvome nusprendę iš Grasijų važiuoti toliau. Keltis kaip visada, autobuso sulaukti, į Tegusigalpą niekas nevažiuoja, reikės persėsti La Esperansoje. Nieko jau nepadarysi. Tačiau vis tiek dar kamavo ta neišbaigta mintis, o gal dar kur nors užsukti pakeliui važiuojant. Kadangi visgi jau buvome lenkų krašte tai buvo galima dar kurs nors gal ir nuvažiuoti. Prie Grasijų buvo keletas miestelių, tačiau daugelis jų garsėjo tik turgumis, geriausiu atveju, ir dar kokia nors kolonijine bažnyčia. Maždaug tas pats kas ir Grasijos. La Esperansa irgi lyg ir garsi didele lenkų įtaka. Reikia suprasti, kad ten beveik visi gyventojai yra lenkai, irgi tikriausiai graži architektūra ir daug daug turgų. O visai netoli Esperansos yra ir dar vienas miestelis (nors jų šiaip jau visai daug visur) – Markala, kuris lyg pats savaime niekuo nežymus, tačiau ten irgi gyvena daug lenkų, o kuo labiau žymus – tai kava. Tiesiog tarp kavos plantacijų įkurtas miestas. Tačiau geriau pagalvojus, nusprendėme, kad vien dėl kavos plantacijų į Markalą važiuoti gal ir nelabai apsimoka. Esperansa skambėjo lyg ir geriau, jei pataikysime į turgų. O gal ir pats miestas visai nieko atrodys. Bet kokiu atveju, mūsų autobusas turėjo važiuoti į Esperansą, toliau tikrai niekur neveš, tad ramiai buvo galima važiuoti iki ten ir nuvažiavus nuspręsti, ko gi mes iš tikrųjų norime.

    Iš tikrųjų ten labai daug visokių atseit įdomių kaimų ir kaimelių matėsi, tačiau supratau, kad daugelyje tikriausiai tektų... Imtis kokį turą ir vaikščioti po debesų miškus (tai yra kalnus), būti prie kokio krioklio, tiems, kurie labai nori pamatyti gyvus lenkus, tikriausiai nuveš pas vietinius meistrus, na ir privalomai turas baigtųsi kokioje kavos plantacijoje. Kavos gėrimas. Ir kepimas. Ir dar tikriausiai rinkimas, tik prie rinkimo tikrai niekas neprileis. Dar galima pajodinėti arkliais ar žirgais... Kažkur visa tai buvo labai girdėta. Ar tik ne Vinjalės? Nusprendžiau, kad to aš tikrai nenoriu, tad tuos visus kitus kaimelius tiesiog praleidome. Tarkime San Chuaną, kuris yra pakeliui iš Grasijų į La Esperansą. Pravažiavome jį tuo mokykliniu autobusu. Kaip įrodymą turiu nuotrauką padarytą iš autobuso. Kupolas, o kiekviename lange vitražas – po Jėzaus mokinį. Gal ir ne taip, bet tikrai kažkoks šventasis ten nupieštas. Taip pasiekėme ir La Esperansą ir dar lyg ne visai buvome nusprendę važiuoti toliau ar ne.

    Tačiau iš gatvių matėsi, kad Esperansa nelabai kuo skiriasi nu Grasijų, tiesiog miestas didesnis, lenkų ir lenkų apsirengusių tradiciniais rūbais nesimatė nė vieno, tad kilo mintis ten gal ir neapsistoti. Labai tas mintis išsklaidė ir autobusų stotis. Ne todėl, kad ji būtų kažkokia baisi, labai padori stotis, tačiau nespėjus išlipti iš mūsų autobuso, jau išgirdome pasiūlymą važiuoti teisiai į Tegusigalpą. Už dešimties minučių, o gal ir greičiau. Mieste buvo šalta, nes ta Esperansa kalnuose, tad tiesiog nusipirkome braškių ir jau sėdėjome kitame autobuse, vežančiame tiesiai sostinėn. Šį kartą pasitaikė jau visai normalus autobusas. Pasirodo, Hondūre ir tokie važinėja. Nekeista, nes šiaurėje irgi teko visokiais pasivažinėti, tačiau tai jau buvo tikrai paskutinis toks padorus autobusas kurį laiką. Bet į sostinę gal ir visai padoru įvažiuoti tuo keturiasdešimties vietų Ikaru (tarkime, kad jis Ikaras, nors spėju, kad visai ne), o ne tuo viščiukų autobusu. Tiesa, kodėl juos vadina viščiukų autobusais, iki šiol nežinau.
    Tuesday, April 7th, 2015
    7:23 pm
    Grįžus pas majus ir gringus ir valgant rambutanus (Hondūras III)
    Jautėsi, kad važiuojame į kažkokias turistines vietas. Autobusas, nors šiaip jis nelabai didelis ir buvo, buvo pilnas užsieniečių. Maždaug tokių pat kaip aš. Bent jau taip galvojau, bet tikriausiai ne visai taip buvo. Žinoma, į Kopaną visi važiuoja pažiūrėti į tuos griuvėsius, bet yra ir dar viena priežastis: šalia Kopano griuvėsių yra Gvatemalos siena. Kaip supratau, daugelis turi mintį vėliau kirsti sieną. Žinoma, siena yra ir netoli Omoos, bet tikriausiai taip gaunasi sudėtingiau važiuoti. Didesnis lankas. O gal ir ne. Mums tuo metu jokios Gvatemalos visiškai nereikėjo, todėl gavosi, kad iš San Pedro Sulos vis dėlto darėme lanką, vien dėl to, kad į akmenis pažiūrėtume. Žinoma, tie akmenys ne šiaip sau kažkokie akmenys, griuvėsiniai akmenys, kadaise aptašyti žmonių. Ir šiaip – niekas nevertė manęs ten važiuoti, savo noru keliavau.

    Kiti žmonės irgi tikriausiai taip keliavo. Kartu buvo vienas belgas, lyg su žmona keliavo, ir dar viena tokie europietė. Tiksliai net neprisimenu iš kur, gal kokia čekė. Ji čia buvo atvažiavusi lyg ispanų kalbos mokytis, o gal ir dar daugiau. O belgas... gyvenantis Cenrinėje Amerikoje. Berords dirba kažkokiame vaikų centre ar kažkur panašiai, vienu žodžiu, užsiima labdaringa veikla. Bet arogancija nuo jo tiesiog spinduliavo. Iškart jis man nepatiko, bet kadangi su juo daugiau ir nereikėjo susitikti, tai nieko jam ir nesakiau. O kad ir būčiau pasakęs, jam tai mažiausiai rūpėjo. Irgi tokiu mokančio žmogaus tonu kalbėjosi su ta čeke tarkime, mokaisi ispanų kalbos, tai gerai, kalbėkimės ispaniškai, nes tau reikia kalbėti ir mokytis. Na, ji ir stengėsi. Ir dar šiaip išgirdau tą nuostabų pasiūlymą, kad reikėtų sužinoti, ko nori iš gyvenimo. Pats nuostabiausias pasiūlymas gyvenime. Toji mergina iškart tuo pasiūlymu ir pasinaudojo.

    Taip visai linksmai, besiklausant svetimų pokalbių ir atsidūrėme Kopane. Tokiuose visai kalnuose yra tas Kopanas, o šiaip tai yra vienas iš Hondūro departamentų, nors dažniausiai kai pasakai Kopanas, visi galvoja būtent apie tuos griuvėsius. O tame departamente yra tiesiog visi Kopano šventieji, miesteliai taip vadinasi. Pagrindinis departamento miestas ir sostinė: Kopano Šv. Rosa (Santa Rosa de Copan), o dar ten yra Kopano Šv. Petras, Kopano Šv. Rita, Kopano Šv. Jonas, Kopano Trejybė (greičiausiai, ta šventoji, nors patys hondurenjai taip nevadina), Kopano griuvėsiai ir netgi Florida. Ten yra ir Floridas, ne tik Florida, bet šitasai jau kitoje sienos pusėje.

    Taigi pravažiuojame posūkį, nors realiai ten jokio posūkio nebuvo, tiesiog ženklą, kad už šitų durų ir vartų yra tie patys pačiausi griuvėsiai, užrašas, sveiki atvykę į griuvėsius, tiltas, ir mes jau miestelyje. Kur kažkur sustojome, net nesitikėjau, kad ten bus kokia normali autobusų stotis (visgi esame visiškai pasienio kaimelyje), tad kur jau leido išlipti, ten ir išlipome. Tiesiai prieš didžiausią grafiti.

    Maždaug ten reikėjo sukti dešinėn. Nes visai netoli buvo ir viešbutukas. Kuriame planavome gal ir apsistoti. Visai gražus viešbutukas, reikėjo šiek tiek į kalną palipti, yra rgistratūra, senjorita, savaime suprantama, kalbėjo angliškai, pasakė sveiki atvykę, susakė kiek viskas kainuoja. Tada dar nuėjo parodyti antrą aukštą, nes gyvenamieji kambariai pasirodo yra antrame aukšte: štai kambarys, štai lovos, čia dušas su tualetu, čia virtuvė, visada kava yra, ten valgomasis, čia interneto slaptažodis. Vienu žodžiu viską papasakojo, nusileidžiame žemyn, jau registruos mus... ir staiga apsigalvojo. O tiksliau užsigalvojo. Tada patikrino, tada atsiprašė. Likusi tik viena vieta, dviese niekaip. Galėjo, žinoma, ir prieš tai patikrinti, bet šiaip labai juokingai viskas atrodė. Nieko nepadarysi, teks eiti kitur.

    Nuėjome kitur. Taip visai toli nereikėjo eiti, tačiau Kopano griuvėsiai irgi nėra labai jau didelis miestas. Taip kokie aštuoni tūkstančiai gyvena. Miestu beveik ir galima pavadinti. Tačiau kol ėjome iš vieno viešbučio į kitą, tai beveik pusę miesto ir praėjome. Gal dar šiek tiek liko. Kitoji vieta – pas poną Mozę. Nes taip ir vadinosi: don Moises. Tiesiai, pro parką, kuris vadinosi šiaip jau centriniu parku, bet kitokių parkų ten ir nėra. Pasakė, kad viena naktis vienam žmogui kainuoja šešis dolerius, atrodo, doleriais sakė, nors man nieko tai nesakė. Teko perklausti, kiek čia viskas lempyromis kainuoja. Vis tiek turėjome tik lempyrų. O lempyromis tai daugiau nei šimtas gavosi. Kaip ir visai tiko.

    Virtuvė ir kažkas panašaus į valgomąjį buvo pirmajame aukšte, tiesiai priešais registratūrą, tada reikėjo palipti į antrą aukštą ten lyg irgi buvo kambariai, tada dar vieną aukštą, ir tada jau į patį viršutinį aukštą, kur mūsų kambarys. Toks nedidelis, bet lovos trys ten vis tiek stovėjo. Dviaukštės lovos. Kadangi tuo metu ten tik vienas žmogus buvo, tai neatrodė labai ankšta. Bet ką jau padarysi, net jei ir ankšta būtų, reikia vis tiek kur nors gyventi, o supratome, kad Kopane daug vietų ir nėra. Ypač laisvų vietų. O mūsų aukšte buvo dar ir didelis balkonas, kur šiaip jau vaizdas šioks toks atsivėrė, galima sėdėti gulėti hamake, rūkyti ir šiaip valgyti arba gerti. Daugelis tuo ir užsiimdavo.

    Kai su viešbučiu jau buvo viskas aišku, reikėjo išsiaiškinti galiausiai su tais bankomatasi. Ar veikia kas nors, ar neveikia. Iš idėjos turėtų veikti, nes netgi mano telefonas ėmė ten veikti. Tik atplaukus į Hondūrą kažkodėl korėjietiška kortelė pasakė, kad nieko gera nebus, tačiau Kopane ji vėl ėmė veikti. Kaip vėliau supratau, tikrai ne todėl, kad ji kažkaip būtų susidraugavusi su Hondūru, tiesiog ėmė gaudyti Gvatemalos bangas. Tai kaip ir leido tikėtis, kad Gvatemaloje ryšys bus. Gal ir su bankomatais ryšį atrasime.

    Kopano griuvėsiuose ne šiaip sau tas parkas vadinosi centriniu, tai tiesiog ir buvo pats miesto centras, tieisiai prieš parką yra viena bažnyčia, aplinkui keletas bankų, dar kažkas buvo , bet taip daugiau nei viena gatve viskas nuo parko ir nėra nutolę. Bet kadangi tai nėra baisiai didelis miestas, tai nelabai ir keista.

    Tad ir perėjome per kelis bankus. Kai kurie atrodė visai neveikiantys, apie vieną buvau girdėjęs, kas jis skanuoja kortelės duomenis, tad rekomenduotina juo visiškai nesinaudoti. Vienu žodžiu apie Hondūrą gero žodžio yra labai sunku išgirsti, tačiau pati šalis tikrai nebuvo tokia jau bloga. Tad apėjome keletą bankų ir galiausiai radome visą vieną, kuris korėjietiškas korteles visgi aptarnauja. Kaip ir didelis palengvėjimas, nes gal dar ne viską užblokavo. O greičiausiai, kad visko ir neužblokavo.

    Bevaikščiodami tarp bankomatų dar užėjome ir į bažnyčią. Kadangi ji vis tiek buvo prie pat centrinio parko, tai kodėl gi neužėjus. Vis tiek niekur skubėti nereikėjo. Ir kaip ir daugiau beveik nėra ką veikti tame Kopane. Nors iš kitos pusės tikrai yra ką veikti. Ten yra keletas muziejų, nė viename iš jų nebuvome. Kai kurie netgi archeologijos ir kitokie muziejai, dar yra turgus, į kurį užsukome vėliau, o kadangi tuo metu dar nebuvo visiškai sutemę, tai užsilipome į miradorą. Bent jau aš galvojau, kad einame į miradorą, ir beveik ten ir buvome.

    Kaip ir pavadinimą gal ir beveik aišku, miradoras – tai apžvalgos aikštelė. Arba kažkas panašaus. Kopane irgi panaši buvo. Tereikėjo viena gatve, tokia labai stačiai lipti lipti viršun, ir kažkur priešais pilies griuvėsius galima sustoti, o nuo ten matosi visas miestelis. Ne visai visas miestelis, bet kažkuri dalis visgi matosi. Ir dar siena matosi. Šiaip tikėjausi kažko daugiau, todėl nė vienos nuotraukos ten ir nepadariau, ne visai ir buvo verta. Bet vaizdas kaip vaizdas, kalnai, upė ir dar kažkur turėtų matytis Gvatemala. Tik ji nelabai matėsi.

    Tada jau buvo galima eiti tiesiai į turgų. Iš tikrųjų tada dar nežinojome, kad reikia eiti labai greitai, o tuo labiau nežinojome, kad reikia iškart viską ir pirkti. Labai daug ko ten nebuvo, bet visai netgi padoriai. Pardavinėjo rūtas, svogūnus, česnakus, kai kurias žoles, netgi matėsi mėsos, makaronai, padažų indeliai, vienu žodžiu beveik viskas, ko gali prireikti. Tačiau tuo metu dar nieko negalvojome apie jokius gaminimus, tad nieko ir nenusipirkome. O kai jau sugalvojome, kad gal ir galima kažką pirkti – buvo per vėlu. Viskas užsidarė. Toks jau hondūriškas gyvenimo ritmas, visi labai anksti keliasi, bet taip pat anksti ir gulasi. Maždaug su saulės šviesa gyvena visi. Gal ir nėra labai blogai.

    Šiaip dar nieko negalvojome apie visokius pirkimus, todėl tiesiog nuėjome į Mozės kavinę. Ne visai ta kavinės Mozės, ji tiesiog buvo tame pačiame pastate kaip ir mūsų viešbutis. Kuo ji buvo labai ypatinga. Tiesiog tuo, kad viskas ten buvo labai organiška ir išauginta be jokių nitratų. Ir, savaime suprantama, kaip ir visos besiskelbiančios organinės ir kitokios kavinės buvo ne visai pigi. Ten mes ne kavos, o šiaip kažkokių sulčių ar panašių nesąmonių gėrėme. Dar kažko užkandome, ir nors nebuvo viskas labai jau pigu, tačiau vienas geras dalykas buvo jų salsos. Netgi pasiklausėme, iš kur jas gavo. Pasakė, kad pasidarė patys. Visai netgi patiko tos salsos. Kaip ir norėjome nusipirkti, tačiau niekur nepardavinėjo. Miestelyje tikrai ne, o pas juos irgi nelabai buvo likę. Tad duoti kaip ir negalėjo. Šiek tiek davė. Vien dėl to iškart sugalvojome keliauti į turgų, ieškoti tų salsų. Kažkur prie mėsų ir dešrų kažką panašaus buvome matę. Irgi viskas supakuota ne visai į fabrikines pakuotes, tad skonis turėjo būti gal ir ne visai toks pat, kaip toje organinėje kavinėje, bet gal ir ne baisiai blogesnis. Bet... didžioji bėda buvo tai, kad turgus tuo metu jau buvo visai uždarytas. O kadangi jis yra tokiame vidiniame kieme, tai visą turgų uždaryti labai paprasta. Vietoj jo, gatvėje šalimais tuo metu buvo atsidaręs kitas turgus. Suvenyrų. Bet tuo metu jis mus mažiausiai domino. Kadangi salsos nebuvo nupirktos, ir šiaip tikriausiai visokių daržovių ar dar kažko gali nesisekti pirkti, tą dieną buvo nuspręsta nieko negaminti.

    O valgyti vis tiek reikėjo. Tikėjomės, kad ten nebus taip blogai kaip kokioje Kuboje, nors Omoa jau buvo sugebėjusi nustebinti, tačiau Kopane juk daugybė visokiausios rūšies užsieniečių yra, ir netgi visokiausios rūšies ir lygio viešbučių ten pilna, tad turėtų vis tiek kažkas ten būti. Tad ir išėjome ieškoti maisto. Vėliau irgi teko maisto ieškoti. Kartais tai buvo panašiau į maisto medžioklę, tad teko prisiminti tuos protėvių įgūdžius beveik kartais kildavo mintis imtis į rankas kokį žeberklą ar ietį ir keliauti į kalnus. Tik tuo metu jau buvo nebe visai diena, tad iš žeberklo didelės naudos irgi negalėjo būti.

    Labai toli nenuėjome, tiesiog prie upės, teko šiek tiek nusileisti, radome vieną beveik sugriuvusį namą, o priešais jį kažkas panašaus į restoraną. Netgi labai panašu į restoraną. Kur sėdėjo vien tik hondurenjai. Beveik ten ir sugalvojome pavalgyti. Buvo toks meniu... Visas kastiliškai parašytas. Kaip ir nieko labai nesupratome iš jo, bet gerai, kad mokėjau tą raktinį žodį – peskado, tai yra žuvis. Maždaug tą ir gavome. Dar kilo didelis klausimas, ar ten reikės palikti arbatpinigius, nes kelionių vadovo rekomendacijos buvo tokios ne visai aiškios: iš idėjos lyg ir nereikėtų, tačiau niekas neprieštaraus, o aukštesnio lygio restoranuose lyg jau viskas iškart būna įskaičiuota. Tad maždaug kažkaip ir gavosi. Nieko tokia žuvis, galima ten eiti ir valgyti. Ir, žinoma, tos jau labai žinomos pomidorų-agurkų salotos. Kas irgi nėra labai jau blogai.

    Grįždami namo vėl praėjome tą turgelį. Ten visokių žmonių buvo. Dauguma vietinių, tačiau sėdėjo ir argentiniečiai. Su mašina. Aiškino, kad jie ta mašina keliauja iš Argentinos į Mešiką. O gal ir toliau. Man kilo toks ne visai kuklus klausimas, o kaip jie iš Kolumbijos nusigavo į Panamą, nes kiek aš žinau, ten jokio kelio nėra. Kaip bebūtų keista, nors Kolumbija su Panama turi sausumos siena, tačiau ja persigauti beveik neįmanoma. Nors lyg ir įmanoma, reikia kelias dienas eiti kalnų takeliais ar kažkaip panašiai. Nors gal jie laivu plaukė. Įdomu, kokie ten laivai plaukioja, kad dar ir tą mašinikę perkėlė, nes jei laivas toks pat kaip iš Belizo į Hondūrą, tai ten nelabai kokia mašinikė tilptų, kad ir pati mažiausia.

    Dar užsukome į parduotuvę. Radome vietinio vyno. Vaisių, žinoma, vynas. Ir čia radau puikiausią progą atsikratyti visais tais sentavais. Kadangi iš jų susidarė tokia visai lempyra, tad įnirtingai skaičiavau, kaip čia išleisti kuo daugiau smulkių pinigų. Į ką pardavėja dar įnirtingiau atsakinėjo, kad jie priima tik lempyras. Nesupratau, ką ji nori tuo pasakyti, mes juk vietine valiuta atsiskaitome. Gerai, sentavai, bet kas čia jau taip bloga. Vienas sentavas net vieno cento nevertas, bet gal tai ne mūsų problema, kad juos kiša visur, kur tik netingi. Į tas jos užuominas nekreipiau jokio dėmesio, nors buvo pakartota gal penkis kartus, aš kiekvieną kartą atsakiau, kad tai ir yra lempyros, jeigu ką. Padaviau. Ji pažiūrėjo. Nelabai tikėjo, dar kartą pažiūrėjo, galiausiai pasakė, kad gerai. Gal ji galvoja, kad mes kokiais amerikoniškais centais rinkome. Gal ir tokių žmonių būna, nes juk viešbutyje kainas nurodinėjo iš pradžių JAV doleriais, lyg būtų labai sunku iškart lempyromis viską pasakyti. Įdomi šalis tas Hondūras.

    Mūsų viešbutyje buvo lyg ir ramu, lyg ir tylu, balkone buvo galima sėdėti ir žiūrėti. Kažkas kalbėjosi. Viena tokia mergina intensyviai apsitarinėjo su tokiu senuku. Įdomus senukas, apie jį jau buvau girdėjęs iš šalies. Kiek supratau jam jau tikrai ne penkiasdešimt metų, lyg ir gerokai daugiau, na, ir susigalvojo pakeliauti. Ilgokai tikriausiai ruošėsi keliauti, todėl pinigus taupyti reikia, tad ir gyveno tuose pačiuose pigiausiuose viešbučiuose. Ir dviese kaip tik diskutavo apie kultūras ir civilizacijas. Abu skaitę kažkokį civilizacijų tyrinėtoją, kurio vardo nei dabar, nei tada nežinojau... Ir kaip taip atitinka, kad vienos civilizacijos išgyvena, o kitos būna praryjamos. Taip visiškai praryjamos. Nors mano nuomone, visos civilizacijos kada nors miršta. Anksčiau ar vėliau vis tiek išnyksta gal ir visai be pėdsakų. Nors, žinoma, ne visai taip, liekanos vis tiek kažkur lieka.

    O aš sau ramiausiai kapojau sūrį ir gėriau vyną. Nes ir sūrio dar buvome nusipirkę. Kažkas praeidamas sakė, kad oi kaip turėtų būti skanu. O iš tikro nebuvo taip skanu. Nes sūris – varškės, ir jau šiek tiek rūgtelėjęs. Man taip atrodė. O gal ne, bet jau ne visai tinkamas vartoti, tačiau manęs tai nė kiek nesustabdė. Vynas irgi buvo tinkamas vartoti, tačiau sūris prie to vyno visai nederėjo. Juk būna įvairių sūrių, kurie dera, ir kurie nedera. Bandžiau tai paaiškinti, bet toji europietė nelabai suprato. Jiegi apskritai nelabai žino, kas yra doras varškės sūris, tad ką jau čia paaiškinsi.

    Ne visai ryte, bet gana anksti pažadino žemės drebėjimas. Žinoma, jokio drebėjimo ten nebuvo. Šiaip trenksmas. O kadangi mūsų kambaryje gyveno netgi visi šeši žmonės, beveik niekas iš jų ir nepabudo. Įdomiai taip. Atsikėliau. Nesupratau, kas čia atsitiko. Vėliau supratau. Mano turėklas, kaip vėliau supratau, buvo tiesiog uždėtas ant lovos krašto. Ir niekaip kitaip nepritvirtintas. Tad užtenka neatsargiai ranka paliesti, kaip visas turėklas su visu trenksmu trenkiasi žemyn. Pabudo tik po manimi miegojusi amerikietė, ji tikriausiai irgi nelabai suprato, kas ten įvyko, pažiūrėjo, kad yra gyva sveika, tad miegojo toliau. Aš irgi taip dariau.
    Žmonės ten nesikėlė labai anksti. Buvo besikeliančių anksčiau, tačiau daugelis ramiai sau toliau miegojo. O kadangi mums reikėjo privalomai nukeliauti į griuvėsius, tad labai ilgai ir nesivartėme lovoje. Pasidarėme tos majų kavos. Teko ją išsivirti. Virtuvė lyg ir buvo, indų irgi buvo, visokios rūšies, maždaug kas rasta tas ir sunešta visur, dujinė irgi veikė, tik vis reikėjo ieškoti degtukų, kurių irgi buvo, tad supratau, kad viską reikia degtukai uždegti, vėliau sužinojau, kad ne visai ir tada jau buvo galima keliauti į tuos griuvėsius. Lyg ir galima ten nuvažiuoti kažkokiu taksi, tačiau tikrai nusprendžiau, kad nėra jokio reikalo, jei galima tuos porą kilometrų ir pėsčiomis nueiti. O gal ir tiek nereikia, tad ir išėjome.

    Vėl reikėjo pereiti per miestą, pažiūrėti į bažnyčią, tie patys grafiti, tiltas per upę... Upe galima pavadinti tą teknatį vandenį, tikrai jo buvo nemažai, o tada prasideda kelias palei kelią. Įdomus kelias. Kad visokiems užsieniečiams nebūtų nuobodu eiti, ten kartas nuo karto yra skulptūros. Majų stelos. Galima ir pafotografuoti. Dar ten yra suvenyrų parduotuvė, ir šiaip vietiniai majai klausia, gal norite pajodinėti arkliais. Tikriausiai kur nors galima ir nujoti jais. O tie arkliai labai priminė mūsų žemaitukus. Tikriausiai panašios rušies ir yra. Ir taip netgi visai nenuobodžiai pasiekiame tuos didžiulius didžiulius vartus, kurie žymi, kad čia yra įėjimas į tuos garsiuosius Kopano griuvėsius.

    Priešais didžiausia stovėjimo aikštelė, kuri tuo metu buvo visiškai tuščia, ir bilietų kasa. Vėl sudėtingiausia sistema: galima pirkti bilietus tik į griuvėsius. Kaip supratau, su juo galima nueiti ir pas Sepulturas. Taip vadinama dar viena griuvėsių dalis. Galima pirkti bilietus ir į tunelius. Bet norint patekti į tuos tunelius, vis tiek reikės nukeliauti į griuvėsius, nes tie tuneliai yra griuvėsiuose. Ir dar galima pirkti bilietą ir į muziejų, kuris visai atskirai yra, ten, žinoma, sudėta daugybė visokių radinių ir iškasenų ir yra rekonstruotas šamanės kapas. Kas gal ir visai įdomu. Tačiau vis tiek pradžiai reikia eiti į tuos griuvėsius, o kiekvienas papildomas bilietas reiškia kokį papildomą šimtą lepmyrų, o dažniausiai ir pusantro. Na, taip kokius šešis septynis eurus. Nusprendžiau, kad man tų pinigų gali būti gaila, tad pradžiai tiesiog einame į griuvėsius, o jei vėliau visgi norėsis dar ko nors (tunelių greičiausiai nesinorės), bus galima dasipirkti. Tačiau buvo tokių žmonių, kurie iškart norėjo visko. Ir negaliu jų labai kaltinti.

    Tad turime bilietus savo rankose, esame jau baisiai laimingi, einame džiunglėmis, tai yra miškais tokiais gal netgi visai senoviniais. Kalbama, kad kadaise tai irgi buvo visai ne miškai, o majų gyvenvietės. Tačiau apie tai vėliau, nes tomis džiunglėmis dar teko prasieiti. Ir tiesiai prieš mus tupi kelios aros. Ne visai priešais mus, ant tvoros, pusiau miegančios. Ne šiaip sau aros, o ara eiliniam lietuviui reiškia tiesiog papūgą, kaip ir kokiems korėjiečiams, raudonosios aros. Nacionalinis Hondūro paukštis. Bet tokios visai visai miegančios. Net galvos nepakėlė. Ir dėmesio jokio nekreipė. Angliškai jas kažkodėl vadina macaw, aš, žinoma, skaičiau kaip makao ir netgi išvedžiau teoriją, kodėl Makao vadinamas makao, nes ten gyvena kinai, kurių kalba pirmiesiems europiečiams tikriausiai ir priminė paukščių kalbą. Ir dar patys raudoną spalvą labai mėgsta, kaip papūgos tikriausiai ir rengėsi. Vėliau sužinojau, kad ta manoji teorija yra visiškai neteisinga, todėl jos daugiau niekur ir neviešinsiu.

    O tų arų ten buvo visai daug, ne tik tos dvi, kurios tupėjo ant tvoros. Ten netgi visas didžiulis narvas, skirtas tik raudonosioms aroms buvo. Ten jos ir gyveno, o dienomis tikriausiai išleidžiamos pasiganyti. Naktimis greičiausiai vėl atgal suvaro. Na, ir auginamos jos ten tikriausiai tik todėl, kad tai yra nacionalinis Hondūro paukštis, o Kopano griuvėsiai – vienas iš nacionalinių Hondūro pasididžiavimų. Kitų tikriausiai nelabai ir yra, o gal ir yra, ką čia gali žinoti.

    Pirma, kur atsidūrėme, buvo didžiulė aikštė, pilna pristatyta visokių stelų. Į dešinę pusę matėsi laiptai ir žaidimų aikštelė, kairėje tos visos stelos ir netgi kažkokie gal ir ne visai žymūs griuvėsiai, todėl ir nusprendėme iš pradžių eiti prie tų nežymių griuvėsių. Šiaip tokie laiptai. O už jų buvo dar vienas takelis per džiungles, kuris netgi kažkur vedė. Spėju, kad kažkur turėtų vesti, tad dėl visa ko tuo takeliu ir praėjome. Ir ką randame... Dar vieną tvorą, kurioje yra netgi varteliai, o už jų patenkama į dar vieną griuvėsių grupę. Pagal visus aprašymus ir spėju, kad ten ir buvo tos Sepulturos.

    O juose buvo tik pamatai. Ne visai žemi pamatai, bet vis tiek pamatai. Parašyta, kad čia gyveno kažkokie žymūs žmonės, pagal namų dydį sprendžiama, surašyta, kur buvo virtuvė, kur miegamasis, kur kiti kambariai, ir iš visų šitų pamatų dar likęs vienas kapas. Kuris buvo atkastas, spėju, kad vėliau vėl užkastas, bet kad visi keliautojai ir kiti interesantai maždaug suprastų, kaip tie žmonės tada buvo laidojami, padarytas kapo maketas. Maždaug taip turėjo atrodyti atkastas kapas. Taip ir atrodė: skeletas. Du kapai iš tikro ten buvo: paauglio ir suaugusio žmogaus. Kas sudėta į kapą, vienas skeletas sulenktomis kojomis, kitas beveik išsitiesęs. Žiūrėti nuotraukas. Centre dar buvo didesnis pastatas, su sienomis, kurių beveik ir nelikę, bet šiaip griuvėsiai kaip griuvėsiai. Džiunglėse.

    Grįžome atgal. Kol kas dar nėjome prie visų stelų, o nukeliavome prie laiptų, kur kažkur turėjo būti vonios ar tai pirtys. Kadaise ten kažkas tikriausiai maudėsi. Nežinau, kaip jie atspėjo, kad čia turėjo būti pirtys, bet tikriausiai taip ir buvo.

    O tada jau tos pagrindinės aikštės stelos. Visos tokios įdomios, visų tiek daug, visos apsaugotos šiaudų stogais, kad nieko joms neatsitiktų, ir ant kiekvienos pavaizduota po dievą ar deivę. Iš vienos, o kartais iš dviejų pusių. Ir dar daug užrašų. Žinoma, viskas hieroglifais. Žinoma, nieko neperskaičiau, tačiau ten tikriausiai kokios nors įdomios istorijos surašytos. Reikės kada nors kur nors rasti knygą, kur visi tie įrašai iššifruoti kokia modernesne kalba ir gal kada nors viską suprasiu. O tuo tarpu tiesiog nufotografavau kiekvieną stelą, žinoma, po penkių stelų visos kitos atrodo visiškai vienodai, tad visų jų nuotraukų ir nesukėliau.

    Stelų ten buvo daugiau nei daug. Dešinėje pusėje, dar prieš visus laiptus yra ir pora altorių. Netgi visai gerai išsilaikę. Ir žaidimų aikštelė. Kaip ir Mešikoje, taip ir Hondūre ir visose kitose kadaise majų gyventose vietose buvo ta žaidimų aikštelė. Tik sako, kad ten kažkokios skylės, kur reikėjo mesti kamuolį vaizduojamos visai kitaip. Tiek išgirdau, nes tuo metu vienas amerikonas keliavo ten su dviem gidais. Tad viena gidė ir papasakojo, kad Čičen Icoje vaiduojama... jau neprisimenu kas, o va Hondūre tose vietose yra būtent tos aros. Tikriausiai raudonosios. Kurios nuo senų laikų tikriausiai buvo gana svarbi būtynė Hondūro majams. Tad gal ne visai šiaip sau hondurenjai raudonąsias aras laiko nacionaliniu paukščiu. Dar papasakojo tą žiaurią istoriją, kaip majai ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti žaidė tuos žaidimus kamuoliu, tai buvo kaip ir kažkoks ritualas. Pralaimėjusioji grupė būdavo aukojama dievams. Taip visai tiesioginiu būdu aukojama, perpjaunant gerklę tikriausiai. O majų valdovai irgi mėgdavo tuos žaidimus žaisti. Tačiau jie žaisdavo kamuoliu tik tada, kai nebūdavo numatyti jokie aukojimai. Gudru, ar ne. Ne aš sugalvojau, kad tai gudru, gidė taip pasakė.

    Labai sėkmingai pataikėme prieiti ir prie vienų laiptų būtent tada, kai ten keliavo tas amerikietis su tais dviem gidais. Laiptai vadinasi Hieroglifų laiptais, nes jie tais hieroglifais ir išrašyti. Turėklai tais hieroglifais išrašyti. O priešais stovi stela. Dar viena. Ir dar šiaip visokių skulptūrų ten pripiešta. Kaip ir reikia tikėtis, viskas šiek tiek apgriuvę, šiek tiek remontuojama, kad labai remontui gamta nepakenktų viskas uždengta šiaudų stogu, o kitas dalykas, kad dalis tų skulptūrų dabar yra ne Hondūre. Kaip ir dar keliose pasaulio vasltybėse, taip ir Hondūre buvo atkeliavusių tyrinėtojų, ir neslėpsime, kad tie tyrinėtojai kažkodėl atkeliavo iš JAV, susirinko keletą skulptūrų, kai kurias rinkosi visai netgi ne tyrinėtojai, perpardavė tarkime meno kolekcionieriams, tad dalis to, kas dabar puikuojasi Hondūre yra ne originalai, o tik tų originalų kopijos. Gidė išreiškė viltį, kad kada nors jie atgaus savo protėvių palikimą. Juokinga dalis prasidėjo šiek tiek vėliau. Iškart. Taigi buvo du gidai, aš taip spėju, nors gal vienas gidas... Nesupratau tos dalies, kodėl vienam žmogui skiriami du gidai, gal jis tiesiog keliavo su savo gidu, o vėliau dar pasiėmė muziejaus gidę, o gal neaišku kaip. Taigi po tos išreikštos vilties gidas iškart atitarė. O yra ir kitas dalykas, yra gi visokių pliusų ir minusų su tuo grąžinimu ir negrąžinimu. Iš vienos pusės taip, visos tos skulptūros gal ir ne pas mus, tačiau jei jos būtų čia, nereikia pamiršti apie elementus, tai yra gamtos jėgas, kurios visgi mėgsta žmogaus kurtus meno kūrinius su laiku nusinešti į praeitį. Tad tose kolekcijose stovintys meno kūriniai iš vienos pusės yra apsaugoti nuo gamtos jėgų. Nesutikti negali, bet vis tiek juokinga, kai gidai pradeda ginčytis tarpusavyje.

    Ta proga parūkėme. Ne mes vieni. Ten ir vienas hondurenjas rūkė. Iš idėjos ten rūkyti lyg ir negalima, bet mes lyg ir to nežinojome. Tad visai gerai jaučiausi ant šventyklos. Iš jų dar kažkas likę, nors nelabai suprantu, kaip ji atrodė savo laiku, bet keletas koridorių dar liko. Pabandėme apeiti tuos hieroglifų laiptus iš kitos pusės, ten radome kažkokį įėjimą į tunelį (į kurį mes ir nesiruošėme eiti), ir šiaip tie laiptai buvo iš visų pusių. Dar viena piramidė. Nors hieroglifų laiptais eiti lyg ir negalima, tačiau iš kitos pusės tikriausiai įmanoma, nes vienas žmogus kaip tik bandė jais nulipti. Ne visai aukšti tie laiptai, bet ne visai gerai išlikę. Palinkėjau jam sėkmės.

    Iš pagrindinės aikštės atrodė, kad lyg ir viskas, gal daugiau niekur ir nereikėtų eiti, nors matėsi kad čia yra dar vieni laiptai. Kurie tikriausiai irgi kažkur vedė, tik jais, kaip jau ir įprasta niekur lipti negalima. Priešais stovi dar viena stela, o kai kuriose vietose dėl išaugusių medžių vėl viskas priminė Ankor vatą. Ten irgi panašių vietų yra. Tačiau buvo takelis per džiungles vedantis gilyn.

    Iš pradžių vėl tik kažkokie griuvėsiai, tačiau galiausiai galima šiek tiek užlipti ir atsidurti akropolyje. Tikrai ne parduotuvėje, tačiau ta kita aikštė kažkodėl vadinama akropoliu. Tikriausiai visiems aišku, kad taip ją pavadino vėlesni tyrinėtojai europiečiai, kurie visiškai neįsivaizduoja, kaip tą aikštę vadino vietiniai. Žinoma, ten buvo dar vienas altorius ir dar viena piramidė, vėl kaukolės, ir galima ratais apeiti į dar vieną aikštę, kur yra įėjimai ir išėjimai į dar keletą tunelių. Pagal visą vaizdą matėsi, kad gal į tuos tunelius galima patekti ir be bilieto. Nors nebuvau visiškai dėl to tikras. Kai kas ten ėjo. Bet su gidais. O mes ir nėjome. Tiesiog pažiūrėjome į tuos laiptus, atrestauruotas skulptūras, galima užlipti viršun, kaip tik atsidurti prie Įrašų šventyklos, nuo kur matosi visi Kopano griuvėsiai ir daugelis žmonių ten sėdėjo, galima pereiti per viršų ir nukeliauti prie tų hieroglifų laiptų, o galima leistis į akropolio pusę. Ten dar buvo ir kapinės ir dar daug ko ten buvo. Įvairiausių skulptūrų ir piešinių, kai kas priminė majus, kai kas priminė antikinio teatro kaukes, kai kur dar buvo altoriai, ir visko daug ten buvo, o kas labiausiai patiko, kad besivalkiojančių žmonių ten beveik nebuvo. Tai yra labai geras ženklas.

    Šalimais tų griuvėsių tekėjo upė. Kopano upė. Ta pati upė, kurią reikėjo pereiti einant iš miestelio į griuvėsius. O ten maudėsi žmonės. Mums irgi kilo mintis ten pasimaudyti. Tik bėda, kad visi griuvėsiai aptverti tvora, tokia ne visai aukšta, o jokių skylių tvoroje nesimatė. Kaip bebūtų gaila. Tikrai patikrinome visą tvorą ir tikrai nieko joje neradome. Dilgėlių buvo ir kitokių augalų, o va padorios skylės – niekur. Kadangi visi griuvėsiai jau buvo daugiau mažiau pamatyti, viskas nufotografuota, pusė spėta ir pamiršti, tad būti ten prasmės nebebuvo jokios, buvo galima keliauti laukan. Gal bent iš ten rasime kaip nusigauti iki upės. Bus galima bent jau pasimaudyti.

    Tik išėjus pro bilietų patikrinimo punktą randame nuorodą: paeikite gamtos taku ir neaišku ką ten raskite, įkvėpkite praeitų amžių dulkių ir atsigaivinkite ateičiai. Ar kažkaip panašiai. Kilo ta mintis, kad ten tikriausiai bus koks nors išėjimas. Mintis buvo labai klaidinga. Medžių ten buvo, net ir gyvūnų pėdaskų buvo, netgi daug prierašų, kad nors dabar tai atrodo kaip labai gilios džiunglės, tačiau kadaise čia klestėjo miestas, virė gyvenimas, amatai prekyba ir panašiai. Retkarčiai buvo galima pamatyti kažkokų liekanų iš to klestėjusio gyvenimo, tačiau liekanos tikrai nesakė, kad tas gyvenimas ten labai klestėjo. Arba klestėjo jau tais labai priešistoriniais laikais. Istorija teigia, kad Kopano klestėjimas baigėsi maždaug IX mūsų eros amžiuje, o vėliau jis buvo gan staigiai apleistas. Arba bent jau nebeklestėjo. Maždaug su majų civilizacijos klasikiniu periodu baigėsi ir Kopano istorija. Kas čia atsitiko, kol kas niekas dorai pasakyti negali, tačiau spėjama, ir šiaip yra įrodymų, kad tuo metu vienas po kito sekė kelios didelės sausros, nuo kurių miestas niekada ir neatsigavo, prasidėjo tarpklasiniai ir tarklaniniai karai (tikriausiai), taip miestas ir buvo visiškai apleistas. O mūsų kelias apsuko ratą, kadangi buvo miške, tai galva irgi apsisuko, todėl nieko ir nesupratome, jokio priėjimo prie upės neradome, vėl atsidūrėme prie tvoros, ir galiausiai vėl išėjome į pagrindinį kelią, kuris vedė prie bilietų kasų.
    Kaip nusigauti prie upės taip ir nesupratome, bet buvo aišku, kad reikės išeiti iš tos griuvėsių teritorijos, vėl išgirdome visokių pasiūlymų važiuoti taksi, teko visų jų atsisakyti, nueiti į degalinę. Jos gal visai ir nereikėjo, tačiau prie tos degalinės buvo ir tokia mažytė parduotuvė, kur nusprendėme, kad galima nusipirkti vandens tarkime. Temperatūra visgi buvo tokia visai vasariška, drėgmė irgi buvo visai tropinė, tad gal visai vertėjo ir pasėdėti. O vėliau vėl pro tas pačias stelas atsidurti miestelyje. Už upės. Kaip nusigauti iki upės, taip ir nesužinojau. Ten gal visgi ne miestelio žmonės eina, netoliese yra ir visai nemažai kaimų, gal ten kaimų gyventojai pliuškenasi. Didžiulė paslaptis, kurią įminti dar sunkiau nei majų civilizacijos paslaptis.

    Begrįždami namo radome aikštę. Tai yra parką. Žinoma, tą patį centrinį parką, kurį buvome radę ir prieš tai. Nieko daug nauja ten nebuvo, tik keletas pardavėjų, kaip ir visada buvo. Kaip ir turėtų būti, o kam daugiau centriniai parkai galėtų būti skirti. Viena močiutė pardavinėjo vaisius. Labai daug visokių vaisių, o mes nusprendėme nusipirkti rambutanų. Va, tai irgi tokie vaisiai apie kuriuos ne tik vaikystėje, bet ir paauglystėje, o ir vėliau nieko nežinojau. Netgi nežinojau, kad tokie yra. Man atrodo, kad Kuboje jie irgi neauga. Gal ir auga, bet tikrai nematėme. Ir dar tokių saldėsių. Pagamintų tikriausiai iš kukurūzų spragintų, o gal iš kokių kitokių spragintų grūdų. Tikrai nesu tikras, kadangi pirmą kartą matėme tokią nesąmonę, tai ir nusprendėme nusipirkti.

    Beveik padarėme didžiulę klaidą. Rambutanai patys savaime nėra labai blogas dalykas, netgi visai skanus, tačiau dalis jų ten buvo šiek tiek pastovėję, taip sakykime. Tokie ne visai skaisčiai raudonos spalvos, kaip turėtų būti. Viename netgi kirmėlę radome. Kituose gal tiesiog neberadome kirmėlių. O tie spraginti kukurūzai ar kitokios nesąmonės irgi buvo toks visai įdomiai beveik nevalgomas dalykas. Bet kažkaip vis tiek reikėjo valgyti, kelios lempyros visgi buvo už juos sumokėtos. Ir čia mums atėjo pagalba. Kaip ir daugelyje kitų valstybių prie mūsų pristatė išmaldos prašantys vaikai. Na, būna tokių, daug kur pasitaiko, nieko nepadarysi. Žinau, kad pinigų duoti jiems negalima. Visur jau praėjusios tos kampanijos, kad ir kaip sunku, bet negalima nieko duoti. Ar kažkaip panašiai. Kadangi jie vis tiek neatstojo, Minu nusprendė bent jau tų nevalgomų saldėsių duoti. Nors ir jie patys to prašė. Gal ir nelabai korektiška, bet tiek tos, vis tiek patys sunkiai būtume suvalgę. Ir netgi du. Ir kaip visada būna, po kiek laiko tie vaikai atsivedė dar keletą. Nors iš tikrųjų, tai tiesiog kažkam pasakė, kad va ten sėdi du dėdės ir jie gal duos, nes mums davė, ar kažkaip panašiai. Labai gera pamoka, kad tikrai negalima išmaldos duoti niekam, nes jei pradėsi – galo nebus, arba gali paremti visus vargstančius, arba negali. Čia jau kaip kam geriau pasiseka.

    Dar reikėjo susižinoti, kaip čia geriausiai būtų nusigauti iki kokio nors kito miesto. O tas kitas miestas, kurio mums labai reikėjo, vadinosi Grasias. Bent jau vietos kalba rašoma Gracias, reiškia ačiū, bet kodėl taip pavadinta gal parašysiu vėliau. Kaip ir beveik buvo aišku, kad iš Kopano jokio transporto gal ir nebus, ir ne todėl, kad tos Grasios būtų kur nors užkampyje, jos buvo netgi visai ant tokio gana pagrindinio kelio. Tiesiog pats Kopnas buvo gana gerame užkampyje, tad iš jo buvo įmanoma nusigauti į Gvatemalą arba Salvadorą, o norint nuvažiuoti kur nors tarkime į Hondūrą, beveik privalomai reikėjo išvažiuoti į kokią padoresnę vietą. Tačiau, kad ir kokioje kišenėje būtų tas Kopanas, jame irgi buvo keletas autobusų stočių. Daugelis jų skirtos kelionėms į užsienį.
    O visai netoli upės, šiek tiek apačioje buvo ir tokia kompanija, kuri vadinosi lyg Kasasola ar kažkaip panašiai, ir kuri turėtų vežti į kokius nors padoresnius Hondūro miestus. Bent jau aš tikėjausi. Visi žemėlapiai teigė, kad stotis ir bilietų kasa yra skirtingose vietose, tad pradžiai nusprendėme eiti į kasą. Ar kažką panašaus. Ir toje gatvėje tikrai radome užrašą, skelbiantį, kad čia yra ta Kasasola. Tačiau priėjus prie to užrašo, pasirodė, kad esame... taip supratau prie tokio eilinio gyvenamojo namo, ant kurio tikriausiai kažkas iš neturėjimo ką veikti užkabino tą reklamą. Gal ir ne visai ten papuolėme, tačiau jau žinojome, kad kai kuriose valstybėse kai kas gali atrodyti visiškai ne taip, kaip mes anksčiau galbūt įsivaizdavome, todėl pabandėme į tą namą visgi eiti. Šiaip jau nebandėme, nes durys visgi buvo uždarytos, teko belstis ar skambinti. Durys buvo atidarytos, ko jums reikia, mums reikia bilieto ir autobuso. Nor gal geriau autobuso, be bilieto gal ir apsieisime. Nežinau, ką ta bilietų kasa ten dirbo, ir ar ten apskritai buvo bilietų kasa, tačiau ji mums bent jau informaciją suteikė. Tikriausiai tik ofisas ten ir yra: autobusai važiuoja tokiomis tokiomis valandomis, kainuoja tiek ir tiek lempyrų, o šiaip stotis yra visai ne čia ir ne ten, kitoje upės pusėje, ten maždaug prie tilto, mes lyg ir buvome matę, kad ten kažkas yra, nes lyg ten ir buvome nuvažiavę, o po to dar kartą praėjome beeidami prie griuvėsių, tad gal kokiu nors būdu ir nuvažiuosime.

    Autobusų grafikas, žinoma, irgi buvo gana nuostabus. O mums dar anksčiau užkliūdavo, kad Kuboje vienintelis autobusas išvažiuoja kokią aštuntą ryto. Hondūre kai kur dar nuostabiau. Iki San Pedro Sulos autobusų yra ir vėliau, tačiau kadangi mums būtų visai ne pro šalį atsidurti Grasijose, tad gal visai apsimokėtų važiuoti tiesiai... kad ir iki Kopano Šv. Rožės (t.y. Santos Rosos de Copan), o į ten pirmas autobusas išvažiuoja dar saulei nepatekėjus. Antras gal jau ir patekėjus, o vėliau.... O va jau arčiau pietų jokių autobusų kaip ir nėra. Taip... Visi čia keliasi anksti. Tad gal ir mums visai reikėtų kokiu ankstesniu autobusu važiuoti, nes gal iš tos Šv. Rožės vėliau irgi nebus jokio transporto, nieko čia negali žinoti. Bet kokiu atveju laikus žinojome, dabar teliko teisingai laiką pasirinkti, o dar svarbiau: maždaug tuo laiku ir nusigauti iki autobusų stoties, kuri labai toli ir nebuvo.

    Kadangi gyvybiški klausimai jau buvo išspręsti reikėjo spręsti ne visai gyvybiškus klausimus. O tai būtų pavalgymo klausimas. Turgus dar buvo atidarytas, tad kažką pasigaminti vis tiek tikriausiai išeis, tačiau reikėjo juk gamintis skaniai. O kaip čia skaniau gausis, jei ne su tomis hondurenjomis salsomis. Žinoma, prie mūsų viešbučio buvusioje kavinėje niekas jokių salsų neturėjo, tad galvojau, kad bent jau kur nors kitur turės kokių panašių salsų. Gal ne jie vieni protingi tuose kraštuose. Ir prasidėjo salsų medžioklė. Kad ir kaip juokingai taip skambėtų, tikrai tokia ir prasidėjo.

    Pirma peršukavome visą turgų. Visokių žolių ir žolelių radome, tačiau jokių salsų nė kvapo. Netgi bandėme tikrinti tą mėsų parduotuvę, tačiau ir ten nieko gera nebuvo. Jokios salsos. Išgaravo jos visos per dieną? Paklausėme, kur čia galima kokią nors salsą rasti, pasakė, kad reikia eiti į tiendą, kuri yra kažkur ten arba  ne ten, tačiau ten salsų irgi nebuvo. Šiaip jau buvo kažkokių salsų, tačiau ne visai tų kurių mes norėjome. Užtat radome cigarų. Šiaip kažkur gatvėje. Žinoma, jie salsų gal ir nepakeitė, tačiau cigarai irgi yra geras dalykas. Tuo labiau, kad būtent tas Kopano regionas irgi garsėja cigarais. Tad prie progos dar ir cigarų nusipirkome. Gal jie kuo skiriasi nuo tų kubietiškų? Spėju, kad skiriasi, bet reikia bent jau kažką suprasti apie tuos cigarus, kad dar apmąstytum jų skirtumus. Kol dar turgaus neuždarė, visgi apsipirkome visais tais agurkais ir pomidorais, makaronais ir sūriais, ir dar česnakais, ir tada jau buvo galima ramiai sau sėdėti namie ir laukti, kol vakarienė pati pasigamins.

    Žinoma, vakarienė pati nesigamino, nes ji niekada pati savaime nesigamina, tad mes ir nelaukėme. Šiaip nusprendėme dar pasivaikščioti po miestą. Gal dar kokį miradorą rasime, ar dar ką nors. Miestas nelabai didelis, tad jau po šimto metrų į bet kurią pusę prasideda tokie ne visai kolonijinio laikotarpio namai, kai kur netgi laukai ir miškai, tad daug ko ir nepamatėme. Bet gal ir nieko toks miestukas. Pastebėjau, kad mūsų hostelyje buvo keletas gyventojų, kurie ten gyveno ne po vieną naktį ir ne po dvi, tad mums buvo labai įdomu, ką jie visgi ten veikia. Gal mokosi ispanų kalbos. Nes kažkokie kalbos kursai lyg ir matėsi, gal dar ką veikia. Taip labai įdomu, tačiau jokio atsakymo ir negirdėjau. Nes ir neklausiau.

    Kai pradėjau gamintis, supratau, koks esu čiukčė. Nes aš, kaip normalus žmogus, mačiau, kad yra padėti degtukai, o man tai reiškė, kad jais reikia dujinę ir pridegti. Taip ir dariau. Tačiau pasirodo, kad toje dujinėje yra ir normalus mygtukas, kuris duoda žiežirbą. Jį ir reikia nuspausti. Bet... Korėjoje tai nereikia jokio mygtuko spaudinėti, užtenka atsukti dujas ir žiežirba pati duodama tol, kol ugnis užsidega, o su tokio seno pavyzdžio dujinėmis jau seniai buvo tekę susidurti. Bet gal dar teks. Nors su degtukais irgi viskas labai puikiai užsidegė.

    Ant stogo tuo metu vyko didžiulis vakarėlis. Nelabai didelis, bet pusė visų gyventojų nusrendė ten tuo metu užsikarti. Ir kažkas paklausė šeimininkės kaip šokama salsa. Išmokykite mus salsos. Kažką pamokė. Nežinau, ar visi hondurenjai turėtų mokėti šokti salsą, bet bent jau pagal šeimininkės paaiškinimus supratau, kad tai nėra labai hondūrietiškas šokis. Po to ji aprodinėjo namus kitiems svečiams, kaip supratau hondūriečiams, ir galiausiai ant stogo pasakė, o čia galima rūkyti, žiūrėti į gražius vaizdus šokti salsą, jei netrukdote kaimynams, va čia visai neseniai manęs paprašė parodyti kaip šokama salsa, o aš nežinojau, tad jei jūs žinote, galite šitas baltas beždžiones ir pamokyti. Žinoma, taip nesakė, nes pusę tų beždžionių kastiliškai suprato. Dar kažkas iš gyvenančių apačioje susitarė, kad kelsis ketivrtą ryto. O gal penktą. Kažkur reikia važiuoti. Daugelis žmonių ten priverstinai taikosi prie hondūrietiško gyvenimo ritmo. O ką daugiau daryti, jei nori keliauti. Nevažinėsi juk iš vieno miesto į kitą taksi, tad taip ir gaunasi.

    Atrodo, kad tie besikeliantys anksti ryte vis dėlto atsikėlė ir išvažiavo, kadangi kai virėme kavą ryte, jų kambariuose nieko nebuvo. O jų kambariai buvo tiesiog priešais virtuvę. Nežinau, man tikriausiai nebūtų baisiai patogu ten gyventi, kai nuo anksčiausio ryto kažkas pradeda tarškinti indais ir tarškina iki vakaro. Arba indus plauna. Tiesiog už sienos. Ir visai nesvarbu, kad ten yra dvivietė lova, televizorius ir gal netgi beveik privatus dušo kambarys. Kainuoja visgi brangiau, tačiau nesu tikras, kad verta už tai mokėti brangiau. Nors kaip kam.

    Tas senukas irgi tuo metu kaip tik kraustėsi. O mums irgi reikėjo gana anksti keltis. Visi žmonės ten visur labai mandagūs. Niekas nepuola tvarkytis ir krautis daiktų kambariuose, visi išsineša laukan. Mes irgi taip pat darėme. Besigėrėdami „baltu rūku, kylančiu ties tamsia pakalne“, nors ta pakalnė ir nebuvo tokia jau tamsi, gėrėme kavą. Iš Gvatemalos pusės kažkas atėjo, nors nesu tikras, kad ėjo iš Gvatemalos pusės. Bet šiaip vaizdas nuo stogo buvo visai neblogas. Man netgi visai patiko. Tačiau ilgai tuo vaizdu gėrėtis nebuvo galima, reikėjo keliauti į vietą, kuri vadinama stotimi.

    Prieš tai, tiesą pasakius, dar reikėjo ir atsiskaityti už viešbutį. Ir čia įvyko netikėtas nesusipratimas. Kadangi už vieną naktį jau buvo sumokėta, tad reikėjo sumokėti už dar vieną. Ir mano skaičiavimais tai turėjo būti du šimtai keturiasdešimt lempyrų. Paduodame tris šimtus, ir netikėtai grąžos gauname tik dešimt. Ar dvidešimt. Gerokai mačiau. Kaip čia suprasti. Ogi todėl, kad viena naktis kainuoja septynis dolerius, o pagal tuometinį kursą tai buvo šimtas keturiasdešimt lempyrų. Tikrai. Kažkaip keista, nes mes tada mokėjome šimtą dvidešimt. Gaila, neturėjome jokio kvito, be to, supratau, kad pas juos irgi niekas niekur nėra įrašyta. Ar tikrai? Kaip čia taip gaunasi, kas jums pasakė? Žinoma, kas pasakė, nelabai žinojau, vienas iš viešbučio darbuotojų, kaip ir savaime suprantama, be to, kiek prisiminiau, tai jis sakė ne šiaip sau pats vienas, lyg ir savininkė ar kažkas iš viršesnių tuo metu buvo. Teko šiek tiek palaukti. Kaip čia dabar daryti. Kol ateis ta pati savininkė. Kuri ir buvo, kai mes įsikraustėme. Per tą laiką dar pasaskė, kad iš tikrųjų kaina jau pakilo, anksčiau tikrai kainavo šimtą dvidešimt, bet ne per seniausiai jie pakėlė kainas. Savininkė vis dėlto nutarė, kad gal mes ir teisūs, tad gerai, tegul moka tiek, kiek patys ir sako. Grąžą gavome. Aš dar dėl visa ko atsiprašau: žinokite, tikrai mes nemeluojame, juk už vieną naktį jau buvo sumokėta, tad tikimės, kad mokėsime tiek pat. Retai juk taip būna, kad kažkas ne taip susakė. Tas darbuotojas dar pasakė, kad visko gali būti, kaina tik neseniai pakilo, tad gal kas iš darbuotojų ir susipainiojo. O kainos čia irgi kyla, tad jie jau nebegalėtų išlaikyti viešbučio, jei imtų tik po šešis dolerius. Man tai atrodė šiek tiek keista... Vietų pas juos juk daug, ir visada pilna. Kaip jie čia nesugeba išlaikyti. Va, Omooje ir pigiau viskas kainuoja, ir žmonių ten nebuvo, ir tai išsilaiko kažkaip, nors... Tikriausiai yra dalykų, kurių nežinau, ir gal tikrai kainas reikia kelti. Nieko gi nepadarysi.

    O tada jau buvo galima ramiai keliauti į stotį. Kadangi ji nebuvo taip jau toli, savaime suprantama, kad reikėjo eiti pėsčiomis. Aš taip galvojau. Tačiau dauguma žmonių taip visai negalvojo. Mačiau, kad kažkas ja sėdo į tuktuką. Žinoma, gal jie turėjo ir daugiau krovinių, penkis lagaminus tarkime, o gal ir dar ką nors, o mes sau ramiausiai nuėjome pėsčiomis.

    Kaip ir daugelyje kitų vietų, taip ir Kopane stotis stoties visiškai nepriminė, bent jau tos stoties apie kurią aš galvojau tuo metu. Tai buvo tokia aikštelė, tarkime stovėjomi aikštelė, niekuo negrįsta ir neasfaltuota, prie didelio kelio ir prie tilto, netgi beveik nedengta niekuo, nors toks šiaudų stogas ir buvo, ir ten stovėjo vienas autobusas, toks netgi beveik normalus autobusas, o darbuotojai rėkė: Santa Rosa, Santa Rosa-a... Žinoma, jie nesimeldė, o tiesiog kiekvienam pranešinėjo, kad iš ten važiuoja autobusas į Santą Rosą ir jis turėjo greitai būti. Mums tas autobusas labai tiko, todėl iškart susidėjome daiktus ir laukėme, kol jis išvažiuos. O turėjo tikriausiai visai greitai ir važiuoti.

    Šalimais stovėjo dar vienas toks autobusas. Ne visai viešojo transporto. Bent jau aš taip supratau. Ir į jį pastoviai lipo visokie hondūrenjai. Atvažiuoja koks tuktukas, iš jo išlipa vienas arba du hondurenjai, apsirengę beveik visiškai vienodai, tai yra su vienodais marškinėliais, sulipa į autobusą. Po to dar. Ir dar. Ir visi su tais pačiais vienodais marškinėliais. Iškart priminė kokios nors korėjiečių kompanijos kokią nors kelionę, arba gal ir kokių studentų kelionę, kur visi priverstinai rengiami vienodais maršikinėliais. Ten irgi tikriausiai panašiai buvo. Dar ir kaerivių pro šalį pravažiuodavo. Arba praeidavo. Irgi su automatais. Minu netgi vieną nufotografavo. Paslapčia, lyg fotografuodamas kažką kita. Sakiau, kad geriau nereikia. Nieko negali žinoti. Nors šiaip prie tų kareivių jau buvau pripratęs. Pilna jų visur, tad nieko ir nepadarysi.

    Taip sulaukę savo autobuso, o tiksliau sulaukę, kol jis pradės važiuoti ir išvažiavome. Tos irgi visai gan didelis ir netgi sakyčiau visai patogus autobusas pasitaikė. Dvidešimt vietų, žmonių daug nebuvo, visi tikriausiai jau buvo išvažiavę, o mes buvome jau patys patys paskutiniai. Kurie važiuoja su paskutiniu autobusu. Paskutinis autobusas iš Kopano į Šventą Rosą išvažiuoja lygiai aštuntą valandą. Ryto. Ir nė minutės vėliau. Nors gal keliomis minutėmis vėliau.
    Monday, April 6th, 2015
    6:53 pm
    Atostogos po palmėmis Nerūgpienių kaime (Hondūras II)
    Taigi išaušo gražus rytas, kaip visada buvo šiek tiek apsiniaukę, šiek tiek žadėjo lyti. Išgeriame savo kavą ir keliaujame į autobusų stotį. Tą aikštelę. Nuo tada ir prasidėjo tos kelionės autobusu, kai reikia važiuoti ir važiuoti, vėliau persėsti ir vėl važiuoti, ir taip be galo be krašto. Stotelėje stovėjo autobusas, toks visas spalvotas, vėl tas pats mokyklinis iš JAV. Tik šiek tiek kitoks. Belize tuos autobusus tiesiog kaip gavo, taip ir naudoja nieko beveik nekeitė, netgi užrašai visur likę tie patys, gal net galima atspėti kuriai mokyklai priklausė. O Hondūro autobusai visi išpiešti gražiai, apkabinėti Santom Marijom ir dar kuo nors, kam kas labiau patinka. Šiaip iš Omoos kiek suprantu važiuoja tik vienas autobusas, bet dėl visa ko pasiklausėme, ar į Puerto Cortės nusigausime, pasakė, kad taip, tad visai ramiai ir sėdome. Netgi bagažo nereikėjo patiems padėti, konduktorius ar kaip jį čia geriau pasakius, paėmė ir nunešė į galą. Ir kažkur padėjo. Tikriausiai nieko su juo neatsitiks.

    Kelionė truko gal kokį pusvalandį, gal šiek tiek daugiau, bet ten tikrai nebuvo trisdešimt kilometrų, gal penkiolika, gal šiek tiek mažiau, tačiau ir autobusas labai greitai nevažiavo, ir kainavo visai nedaug: tik gal kokius šešiolika lepmyrų. Maždaug pusė euro. Gal šiek tiek daugiau. Taip visai greitai ir visai ramiai atsidūrėme Puerto Cortės.

    Prieš tai jau buvau susijaudinęs, ką reikės daryti ten, nes jau buvau pripratęs, kad autobusų stotis gali būti ne viena, kelios, ir visuomet reikia susirasti kokią autobusų stotį, kuri būtent reikalinga. Tačiau Puerto Cortės mūsų ta problema labai nekankino. Nespėjome išlipti ir jau mums siūlo keliauti į San Pedro Sulą. Taip, žinoma, norėjosi važiuoti iškart tiesiai Telon, bet bėda ta, kad netgi iš Puerto Cortės galima nuvažiuoti tik į San Pedro Sulą. Arba į Gvatemalos pusę, ten visai netoli yra siena. Arba galima plaukti į Belizą. O jei norisi kur nors giliau Hondūran važiuoti, tenka keliauti į San Pedro Sulą ir ten bandyti persėsti. Nieko nepadarysi.

    Aš sugalvojau, kad nėra čia ko pulti į pirmą pasitaikiusį autobusą, jų tikriausiai dar bus, geriau pavalgykime. Ir kaip tik priešais autobusų stotį kepė empanadas, tai yra kibinus, kurie labai gerai suėjo. Tokių dalykų vėliau visur ir daug valgėme, tad vis tiek reikėjo prie to pratintis.

    Tikrai labai jaudintis nereikėjo, nespėjome pavalgyti ir vėl kviečia kažkas į San Pedro Sulą. Yra autobusas directo. Tai yra tiesioginis. Kada važiuosime, pasakė, kad dabar iš kart, todėl iškart ir sėdome. Tuo metu atrodė, kad buvome paskutiniai keleiviai. Ir beveik iškart ir važiavome.

    Tada neatrodė labai keista, tačiau šis autobusas buvo visai ne mokyklinis. Gal dėl to, kad važiavome gerokai ilgesnį atstumą. O gal ir ne dėl to. Bet toks irgi mažesnis autobusiukas, gal tik dvidešimties vietų, o tos likusios kelios vietos padaromos atlenkiant sėdynes praėjime. Viskas kaip ir visai gražu. Sėdame gale, kažkur bandome padėti kuprines. Aš savo dar sugrūdau po sėdyne, Minu netilpo. Ateina konduktorius: ar čia padėsite kuprinę. Jis pats šiaip norėjo ant kažkurios sėdynės padėti. Jei dėsite, tada reikės mokėti už dar vieną vietą. Gal tiek tos. Nemokėsime. Važiuojame toliau. Keletą kartų teko sustoti Puerto Cortės, vis kažkas įlipdavo. Vienas dėdė lipo su dujų balionais. Gal dviem. Konduktorius tuos jo dujų balionus sudėjo į bagažinę. Įdomu, ar jis mokėjo už tą bagažinę. O jei jau dujų balionai sudėti į bagažinę, kodėl negalėjo mūsų kuprinių ten padėti. Tada labai nesupratau tos sistemos. Dabar irgi nelabai suprantu.

    Vėliau įlipo dar keletas žmonių. Mačiau, kad pora buvo tų, kurie kartu su mumis iš Omoos važiavo. Ne iš Omoos, jie įlipo anksčiau ir išlipo anksčiau. Nes autobusas keliavo maždaug tuo pačiu keliu kaip ir į Omoą. Tad jie tiesiog sutaupė tą kelią. Nevažiavo iki stoties, kad vėliau tos pačios dalies nereikėtų atgal važiuoti. Gal taip susitaupo ir dalis laiko. Juk gali būti taip, kad kol važiuoji iki stoties prasilenki su atvažiuojančiu autobusu. Tačiau šiuo atveju buvo visai kitaip: kol jie laukė atvažiuojančios, mes susėdome, tada užsipildė visos kitos sėdimos vietos, ir jiems teko stovėti. Negaliu pasakyti, kad stovėti ten buvo labai patogu.
    Šiaip jau tas tiesioginis autobusas tikrai buvo tiesioginis, niekur neužsukinėjo, tačiau retkarčiais kai kur visgi sustodavo. Tai kažkas nori išlipti, tai kažkas nori įlipti. Vėliau įsukome jau į San Pedro Sulą, taip beveik po kokios valandos kelionės, nors ir galėjome tiesiai iki stoties važiuoti, tačiau prieš tai reikėjo dar keletą ratų apsukti, ir galiausiai jau buvome stotyje.

    Į pačią stotį autobusas tarp kitko ir neįvažiavo. Sustojo priešais ir visus paleido. Kiek tų visų buvo likę. Nelabai daug. Vėl užpuolė keletas taksistų, norinčių nuvežti arba ten, arba ten, teko visiems pasakyti, kad niekur nereikia, ir užėjome į vidų.

    Šiek tiek kitokia stotis. Tokia įdomi. Ir visiškai skiriasi nuo Belizo autobusų stočių. Tikrai didelis pastatas, toks molinės spalvos, įeini vidun, ir randi tokį koridorių, ilgą ilgą, su aukštom aukštom lubom. Kartas nuo karto pasitaiko kažkokios laukimo salės, daugybė visokių parduotuvių, kur pardavinėja visokius niekus (tikrai visokius niekus pardavinėjo), ir dar rečiau pasitaiko kasos. Ir dar tokia savybė, kad ten irgi kiekviena kasa yra skirta tam tikrai kompanijai. Neparduos bilietų bet kur, tik tai krypčiai, kuriai kompanija važinėja. Ir, savaime suprantama, kiekviena kompanija važinėja vis skirtingomis kryptimis. Iš vienos pusės taip ir patogiau: nereikia vaikščioti nuo veinos kasos iki kitos ir tikėtis, kad gal čia bus pigiau, o gal čia bus brangiau, tiesiog žinai, kad tarkime, mums reikia į Telą, nueini iki tos kasos, sakai, į Telą, dos boletes por favor, ir turi viską savo rankose. Taip mes ir padarėme.

    Iki autobuso laiko dar buvo, tad išgėrėme kavos. Tokia brangi kava gavosi, ne pati pigiausia, bet atseit turėtų būti ir labai gera. O tada jau buvo galima ir važiuoti. Tvarka irgi griežta. Į aikšteles leidžiami tik tiek, kurie turi bilietus, bagažas patikrinamas beveik kaip lėktuve, kad tik nieko neatsitiktų, ir tik tada galiausiai leidžia sėsti į autobusą. Tokį jau visai normalų autobusą, keturiasdešimties vietų.

    Visur stovintys kareiviai su automatais, ta nuolatinė bagažo patikra... Dar mažai jų matėme, tačiau kuo toliau tuo daugiau. Reikėjo pradėti priprasti. Įtari, kad tikriausiai tikrai Hondūre kadaise nebuvo labai saugu. Ir ne dėl to, kad va ims kažkas ir pavogs iš tavęs piniginę. Taip ir dabar tikriausiai gali atsitikti, bet va visai gali būti, kad ims tave ir nupils kas nors, ir visai ne dėl to, kad kažką bloga padarai, o dėl tos paprasčiausios priežasties: kadangi atsidūrei netinkamu laiku netinkamoje vietoje. O kadangi tie mafijų karteliai ten ik šiol šiek tiek veikė, tai atsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje šansų dar buvo likusių. Bet tada aš visai ramiai važiavau į Telą ir apie nieką negalvojau.

    Šiek tiek palijo. Miestas baigėsi. Pradėjo giedrytis. Saulė ėmė šviesti. Iš visų pusių driekėsi džiunglės. Bent jau aš galvojau, kad tai džiunglės iš pradžių tikrai viskas atrodė kaip džiunglės. Tačiau po kažkiek laiko džiunglės baigėsi ir ėmė driektis plantacijos. Daug daug palmių. Atrodė labai gražiai, bananų nesimatė, tačiau palmių buvo daug. Tikrai ten buvo plantacijos, nes visos tos palmės labai jau tvarkingai rikiavosi į eiles. Nesibaigiančios tokios plantacijos.

    Ir visai nekeista. Pasirodo, Hondūras buvo pati pirmoji iš tų bananinių respublikų. Dabar tas žodis šiek tiek kitką reiškia, bet bent jau tuo metu kai Hondūras tapo pirmąja bananų respublika, tai ir reiškė tiesiog bananų respubliką. O tai susiję tiek su žmonių ir su gamtos išnaudojimu. Bent jau istorija teigia, kad XIX amžiaus pabaigoje JAV pastebėjo, kad Hondūre ir tikriausiai kitose Centrinės Amerikos valstybėse bananai labai greitai auga. O jie turi daug daugiau visokių vertybių, nei tarkime obuoliai. O obelų auginimas kainuoja daug daugiau, kol tas medis tinkamai išaugs ir panašiai. Buvo įkurta speciali kompanija, Vaisių kompanija, kur ir ėmė auginti tuos bananus Hondūre iš pradžių, o vėliau ir visur kitur, tikriausiai. Žinoma, kompanija žėrėsi sau didžiausius pelnus, hondurenjai kaip skurdo, taip ir toliau skurdo, o kas užvis blogiausia, kad Hondūre tie bananai niekada ir neaugo: visi medžiai buvo importuoti iš Afrikos. Ar kažkaip panašiai. Žinoma, tos vaisių kompanijos buvo tokios galingos, kad hondurenjai jas vadino tiesiog aštuonkojais, iki tiek sugebėdavo visi sulįsti visur, daugiau nei pusę Hondūro eksporto sudarė bananai, na, ir dar dėl visa ko tos kompanijos dar ir valdžią pakeitė. Kad jiems palankesnius sprendimus priimtų. Būtent tokią situaciją ir matė el Čė keliaudamas po Lotynų Ameriką ir tai buvo vienas iš akstinų, paskatinusių jį dalyvauti Kubos revoliucijoje. Ir kitose revoliucijose. Viskas tik dėl darbo liaudies.

    Viso to aš tuo metu nežinojau, bet maždaug žiūrėdamas ir fotografuodamas visas plantacijas privažiavau prie Telos. Savaime suprantama, mūsų autobusas į Telą nesuko. Nes jis šiaip ir važiavo ne į pačią Telą, o į la Ceibą, miestą, kuris yra dar toliau, bet pliažų ten nėra, reikia keltis į salas, kurias čia vadina ne Ki, o kajomis. Bet iš idėjos tos pačios koralinės salos. Išmetė mus ant kelio, kurį Hondūre tikriausiai reikėtų vadinti greitkeliu, nors aš gal taip ir nepavadinsiu, pasakė, kad Tela yra į tą pusę, geros kelionės ir sėkmingai nueiti iki jos. Taip kelionė autobusu ir baigėsi.

    Toli eiti ir nereikėjo, miestas tikrai buvo visai šalimais, o mes netgi buvome reikiamoje gatvėje. Internetu patikrinus, visi viešbučiai pasirodė dešimt kartų brangesni nei kelionių vadove, tad teko eiti pagal nuorodas. Už kokių penkių minučių ir buvome Bertos viešbutyje. Nors ten jį vadino pensionu. Saulė švietė, buvo karšta, vietų ten buvo. Šiek tiek brangiau nei tikėjausi, bet ką jau padarysi. Apačioje yra kambariai su oro kondicionieriumi. Žinoma, jie dar brangesni. Viršuje – tik su vėjeliu, kaip ir pigiau, bet irgi ne ypač pigu. Šiaip viskas labai tvarkinga ir visai neseniai perdažyta, bet šiek tiek per šalta. Nors gal ir visai nieko. Nors ką čia gali žinoti. Interneto nebuvo. Kadangi toliau eiti tuo metu visai nesinorėjo, nusprendėme, kad pasiliksime ten. Vėjelis yra, tad tikriausiai nenumirsime, televizorius irgi ten buvo, tad bus ką žiūrėti, tualetas irgi buvo. Kaip nors. Kaip supratau, durys buvo rakinamos nakčiai, o ta naktis tikriausiai gana anksti ir prasideda. Šiaip jau durys visuomet buvo užrakintos, irgi matėsi, kad nėra taip jau saugu ten. Nors kol kas nieko bloga ir nenutiko.

    Pasidėjome daiktus ir nukeliavome prie jūros. Iš pradžių dar užsukome į kitą viešbutį. Ten labai maloniai su mumis šnekėjosi, vos ne kavos pasiūlė ir dar ko nors, tačiau kai sužinojome kokios ten kainos, tai nekilo mintis tos kavos ir gerti. Iš tikrųjų kavos niekas nesiūlė, ir mes tik šiaip užsukome, bet kainos tikrai buvo tokios sakyčiau gal ir ne visai žemos. Nors kai pagalvoji, mūsiškis kambarys kainavo tris šimtus lempyrų, taip kokių dvylika eurų nakčiai, dviem žmonėm. Gal ir nėra labai brangu. Tačiau visada gi norisi pigiau, tuo labiau, kad Hondūras tikrai nėra pati brangiausia šalis. Tačiau Teloje visos kainos tiesiog šoktelėjo. Nieko nepadarysi, vis dėlto tai kurortinis miestukas, tad visi ir darosi verslą kaip tik nori.

    Ta proga ir nuėjome į pliažą. Šis jau tikrai priminė pliažą, vis ne kaip kokioje Omooje. Keliolika metrų smėlio ir tęsiasi į abi puses. Prie jūros auga palmės. Trimis eilėmis. Labai gražiai atrodo, tačiau supratau, kad tikriausiai tos palmės (kokosinės) ten irgi susodintos: nes jau labai tvarkingomis trimis eilėmis jos augo ir labai jau vienodi tarpai tarp tų palmių palikti. Natūraliai tikrai taip negali niekas augti. Ryškiai ir čia pasistengta. Tik spėju, kad ne vaisių kompanijos tas palmes čia augino, nors ką čia gali žinoti. Jos netgi ir gerų dalykų yra padarę, tad gal ir su palmėmis pasistengė.

    Degintis nesisekė. Tik nuėjome į pliažiuką, ir jau pagalvojome, kad gal ir galima maudytis, bet prieš tai, gal užeikime išgerti alaus. Ir labai sėkmingai sugalvojome, kadangi tuo metu pradėjo niauktis. O kai ten niaukiasi tai ne šiaip sau niaukiasi. Labai apsiniaukia, panašiai kaip Lietuvoje žiemą, ir nespėjus to alaus nė užsisakyti, ir netgi pagalvoti, ėmė lyti. Vis smarkiau ir smarkiau. Teko gyventi sveikai. Nes alaus pavadinimas – sveikas gyvenimas. Eiti vis tiek niekur negalėjome: pylė. Tad ir sėdėjome po palmių lapais dengtu stogu, padavėjas norėjo pasiūlyti eiti vidun, tačiau nusprendėme, kad visai gerai bus ir čia pasėdėti. Nieko baisaus gi neatsitiks, temperatūra vis tiek viršijo trisdešimt laipsnių, tad neturėtume susirgti.

    Kai galiausiai nustojo lyti, nors iki galo ir nenustojo, sugalvojome, kad galima eiti į miesto centrą. Vis tiek, net jei saulė ir užkaitintų, visko taip greitai neišdžiovins. Centre buvo, savaime suprantama bažnyčia, ir turgus. Tačiau kadangi Hondūras gyvena saulės ritmu, o tuo metu jau buvo pavakarė, tad viskas ten irgi šiek tiek nusprendė užsidaryti. Šiaip dar buvo atidarytų vietų, bet kažkodėl man buvo kilusi tokia mintis, kad čia viskas tuoj tuoj užsidarys.

    Vis tiek, prieš eidami į turgų, radome tokią močiutė, kuri pardavinėjo majų kavą. Ne tik majų kavą ji pardavinėjo, ir daugiau visko, tačiau majų kava irgi pas ją buvo. Kepti bananai, salbutės ir panašūs Centrinės Amerikos patiekalai. Sakyčiau buvo visai skanu, ir visuomet tokiose vietose viskas būna daug pigiau, o dar ir kavos gavome. Ne nemokamai, bet vis tiek. O ta kava vadinasi majų kava, nes ant maišelio taip jau buvo parašyta – majų kava. Ir daroma ji taip, kaip visoje likusioje Amerikoje: imamas toks didelis sietelis, jau Ekvadore buvome matę kažkur panašų, ten priberiama kavos, ir pilamas karštas vanduo. Labai greitai viskas prabėga, bet kažkiek stiprumo vis tiek pagauna. Tokie gavosi pietūs. Nors jau tokie labiau pavakariai ten buvo.

    Įtariau, kad mūsų viešbutyje kosinos tikriausiai ir nebus. Kosina – tai virtuvė. Bet kažkodėl galvojau, kad ji gal ir bus. Visgi viešbutis nėra pats brangiausias, tad tokiose vietose vis tiek visiems reikia virtuvės. Todėl ir pradėjome šukuoti visą turgų.
    Turgus irgi nėra toks visiškai normalus turgus: daugybė mažyčių parduotuvių. Radome duonos ir batonų, avokadų, mangų, sūrio netgi radome, kas man visai patiko. Kažkokių traškučių. Vienu žodžiu apsipirkome taip nemažai. Dabar viską reikėjo parnešti namo. O beeinant radome dar vieną viešbutį. Nors ir nekeista, viešbučių ten buvo nemažai, tad tiesiog rinkomės tą, kuris atrodė padoriausiai. Tai yra tas, kuris pigiau atrodė. O šitas tikrai atrodė pigiau, tikrai ne toks tvarkingas ir ne taip sutvarkytas. Tačiau kainavo, žinoma, gerokai brangiau nei tas, kuriame mes buvome. Ir netgi be airės. Nors aire kastiliškai reiškia orą, tačiau ten taip sutrumpintai vadina kondicionierių. Nusprendėme niekur nesikelti, nes gal ilgai ten ir neužsibūsime.

    Grįžus namo sužinojome, kad kosinos ten tikrai nėra, tad nieko gaminti ir negalėsime. Kaip taip ir jausdami, jokių makaronų ar kitokių gaminamų produktų ir nebuvome prisipirkę. Saulė vis dar nešvietė, nes šiaip jau ir leistis ruošėsi, bet prieš tai dar užsukome į tarkime kokį vietinį hondurenjų barą. Buvo galima visur eiti, tačiau ten kur nuėjome, nebuvo nė vieno kliento. Nors gal koks vienas ir buvo, bet ir tas pats nebuvo labai panašus į klientą. Gal ir klientas, toks labiau pastovus. Irgi įdomi vieta tas baras, nieko negali pasakyti, tamsi, iš lauko nieko nesimato, jokių langų ten nėra, žmonės ten tikriausiai užeina. Stalų daug nebuvo.

    Kadangi mūsų kambaryje stalas lyg ir buvo, tačiau kėdžių – ne, teko keliauti į pirmą aukštą valgyti. Gavosi kažkokie sumuštiniai. Pusiau be skonio. Bet valgyti buvo įmanoma. Kol mes ten valgėme atkeliavo dar vienas hondurenjas, jis irgi ieškojo kur čia gyventi, tačiau jam būtinai reikėjo oro, tai yra kondicionieriaus. Tokiame kambaryje ir apsigyveno. Per tą laiką ir sutemo, ir matėsi, kad netgi Teloje po tamsos žmonės niekur nevaikšto. Sėdi namie. Tikriausiai vaiduoklių bijo, bet gal tų vaiduoklių, kurie ir nušauti gali. O gal šiaip, nemada pas juos. Minu vis dar buvo alkanas, todėl sugalvojo, kaip čia dar būtų galima pasidaryti kažko. Kadangi kosino ten nebuvo, tai, savaime suprantama, nebuvo nei peilių nei lentelių, netgi kokių salotų nebuvo įmanoma pasidaryti. Bet kaip čia žmogus ko nors nesugalvosi. Taip ir darėme. Maišelių visgi turėjome, Hondūras tai ne Kuba, visur duoda tuos plastmasinius maišelius, kuriuos vėliau meta kur tik netingi. Tad į vieną iš tų maišelių pripjaustė kopūstų, dar kažko, pripylėme prieskonių, padažų (kažkokių turėjome dar nu Belizo ir Mešikos) ir ėmė purtyti. Viskas beveik susimaišė, tad gavosi beveik salotos. Tik šiek tiek visko buvo padauginta, tai tos salotos gavosi šiek tiek aštrios. Taip labai labai aštrios. Taip ir baigėsi nuostabiausia diena Teloje.

    Žinoma, nebuvo tai nei pati nuostabiausia nei mažiau nuostabi diena, tiesiog diena kaip diena. Kai saulė jau ėmė aušti, teko keltis, gal ne visai iškart privalomai, bet vis tiek. Ir beveik buvo galima kur nors eiti, kadangi kosinos namie vis tiek nebuvo, tai netgi kavos nebuvo galima išsivirti. Įdomu, žinoma, kaip patys savininkai valgyt darosi, kokia nors kosina tikriausiai kur nors gal ir yra, tik svečiams greičiausiai nelabai leidžia ja naudotis. Nes gal būtų ir leidusi.

    O prieš einant pusryčiauti reikėjo užsukti į bankus. Dėl visa ko, gal visai neblogai tarkime rasti kokį nors veikiantį banką ir pabandyti iš ten pinigų pasiimti. Pasirodo, kad Hondūre su bankais irgi yra tokia problema, kaip ir Korėjoje. O gal Korėja turi kokių problemų su Hondūru. Nors gal visai ne tai. Kaip ir visur kitur įprastai, taip ir bankuose stovėjo apsauginiai. Neturėtų būti labai keista, jie ten visada stovi. Su automatais, savaime suprantama, nes kitaip tikriausiai ir nelabai galima stovėti. Bet jau beveik ėmėme priprasti. Mums kol kas negrasino. Na, ir man kaip ir viskas gerai, kažkiek šimtų lempyrų gavau, tačiau šį kartą Minu buvo pasakyta, kad nieko nebus, pinigų neduosime. Netgi tas dėdė su automatu buvo priėjęs padėti ir suprato, kad niekuo padėti negali. Iš pradžių žinoma padėjo, sakė, kad čia reikia spausti tai ir tai, čia tai, bet galų gale nieko negalėjo padaryti. Žinojau, kad tokios bėdos gali kilti dėl kortelių neatitikimo. Kartais taip būna: va turi Visa kortelę, o ten nėra lipduko visa ir nieko negausi. Gal dėl to viskas taip ir buvo. Praėjome dar keletą bankų, ir beveik visi maždaug panašiai pasakė. Taigi pinigų niekas nedavė. Tačiau kadangi aš turėjau vis tiek kažkiek grynų, tai labai dėl to ir nesijaudinome.

    Kadangi toji vakarykštė tetulė dar nedirbo, tai ėjome valgyti kiton vieton. Kaip jau įprasta, ne tik Mešikoje, bet ir Hondūre visi valgo kažkokius blynus iš kukurūzų miltų. Nekeista, nes gi majų pagrindinė kultūra ir buvo kukurūzai, tad ir mes pusryčiams kažką su kukurūzų miltais, raudonų pupelių mase fricholėmis, ir dar kokiu sūriu. Ir dar kavos gavome. Žinoma, niekas tos kavos nemokamai nedavė, reikėjo pasiprašyti, ir spėjau, kad kava visgi buvo tirpi. Ką jau padarysi. Ir sėsti niekur nebuvo, nes ta vietelė daugiau ir skirta užkąsti einant į darbą arba dar kur nors. Kaip ir daugelyje pasaulio šalių tikriausiai. Bet įdomiai atrodė tas bundantis miestas, toks kaip ir priklauso kokiam kurortiniam miestui: ramu ir niekas niekur neskuba. Net bažnyčia nebuvo atidaryta. Nesi vidury savaitės anksti ryte gal niekam į bažnyčią ir nereikia eiti. Mums irgi nereikėjo.

    Kadangi tą dieną saulė visgi švietė, buvo šilta, po jūrą skraidė pelikanai ir greičiausiai nelis. Nors tai dar nebuvo aišku, galėjo visai ir lyti. Kadangi kol kas nesimatė, kad ruoštųsi lyti, tai kol dar nelijo ir nukeliavome prie jūros. Savaime suprantame, gulėti po palmėmis ir degintis. Nors tiek. Reikėjo kažkiek pagulėti ir sudėlioti kaip ir kur toliau keliauti. O Hondūras šiaip visai nemaža šalis, labai įvairi tikriausiai, gana pavojinga, šito nežinau, bet tikriausiai. Už Lietuvą kokius du kartus tik didesnė, gyventojų gyvena gal kokie aštuoni milijonai. Irgi visai nemažai. Dauguma gyventojų metisai, bet yra ir visokių kitokių. Tarkime garifunai. Bet su jais dar teks susidurti.

    Taigi žiūrėjau į žemėlapį ir galvojau, ką čia gera daryti. Iš idėjos reikėjo kokiu nors būdu nusigauti iki Nikaragvos ir gal ten ant sienos bus įmanoma kaip nors prasitęsti buvimą iki trijų mėnesių, tada bus galima ramiai toliau keliauti, jei ne, teks važiuoti iki pat Kosta Rikos. Hondūro Teloje kaip ir galima tik gulėti ant smėlio, netgi kosinos ten nėra, tad buvimas labai nežavėjo. Tuo labiau, kad visur brangu. Šalimais yra visokių garifunų kaimelių, gal galima ir ten nukeliauti, bet vis tiek tai bus tik vienai dienai. Savaime suprantama, visur rašo, kad kelionė pas garifunus bus labai pavojinga, ir netgi pačioje Teloje po tamsos vaikščioti niekur nepatartina. Visi normalūs žmonės nebūna jokiose Telose, o keliauja tiesiai iki la Ceibos ir iš ten plaukia į salas (tikriausiai todėl, kad la Ceiba irgi didelis miestas ir ten jokių plajų irgi nėra, o salos garsėja nuostabiomis palmėmis ir nardymais). Buvo galima taip daryti, bet aš iškart paskaičiavau, kad tai gali daug kainuoti.

    Vienas dalykas, kurio visai norėjau, tai nuvažiuoti iki Moskitijos. Vienas iš Hondūro rajonų, kuris yra visiškai džiunglėse ir tęsiasi palei krantą iki pat Nikaragvos. Tačiau gal ir Nikaragvoje bus galima ten nusigauti. Tas rajonas tęsiasi palei Moskitų krantą, tad reikia suprasti, kad visokių moskitų ir uodų trūkumu ten niekas nesiskundžia. Tačiau ir Omooje tikrai jų netrūko. O pati Moskitija šiaip jau džiunglės ir iki ten nusigauti taip paprasta nėra. Iki kažkur dar lyg ir yra autobusai ar kitokie riedantys transportai, o vėliau jau reikia plaukti lyg valtimi ar kokia lanča o gal netgi ir pėsčiomis eiti. Įdomi tokia vieta, kur vis dar gyvena vietiniai miskito, pečai ir kiti. Tikriausiai ir pati Moskitija vadinama Moskitija ne dėl ten gyvenančių moskitų, o dėl tos indėnų tautos miskitų. Žinoma, viena bėda buvo ta, kad į tą Moskitiją nusigauti nėra taip paprasta, išsigauti iš ten tuo labiau bus taip pat nepaprasta, tad gal ir nevisai apsimoka ten važiuoti. Gal kitam kartui galima tai perkelti. Kai gal ten bus saugiau. Nes sklinda kalbos, ir gal visai pagrįsto, kad Moskitija tai yra vienas iš kelių, tikriausiai toks netgi labiau pagrindinis kelias, kuriuo narkotikai iš Kolumbijos keliauja į JAV. Labai suprantama kodėl – džiunglės, retai gyvenama teritorija, mažiau tikimybės susitikti su visokiais valdžios pareigūnais, kurių dauguma ginkluotų. (Spėju, kad narkotkų gabentojai irgi ginkluoti, tad atsidurti ne laiku ir ne vietoje šansų tik padaugėja).

    Tačiau tikrai ne dėl narkotikų buvo nuspręsta vis dėlto nevažiuoti. Nes reikėjo nukeliauti ir iki Kopano giuvėsių. Hondūre kadaise irgi buvo majų karalysčių, o Kopano griuvėsiai – vienas iš liekanų. Ir dar sako, kad viena didesnių. Tad kodėl gi ne, bent jau į vienus griuvėsius juk reikia nuvažiuoti. Planas buvo sudarytas, buvo galima degintis toliau.

    Labai ilgai ir nesideginome, taip maždaug iki kokių pietų, gal šiek tiek po pietų. Saulė vis dar švietė. Nelijo ir nesnigo. Nors Hondūre tikriausiai apskritai labai retai sninga, jei išvis sninga. Kai jau saulė ėmė sukti šiaip vakarop, o tiksliau buvo laikas šiek tiek po pietų nusprendėme, kad reikia vis dėlto ir į turgų nueiti. Žinome, kad taip labiau į popietę jis pradeda užsidarinėti, mažai ko lieka, todėl reikėjo apsipirkti iš anksčiau. Prieš tai užsukome pas tą pačią močiutę visokių salbučių paragauti. Ji vis dar dirbo ir visai skaniai gamino, vėl padarė majų kavos, vėl reikėjo kažkiek susimokėti. Viskas lempyromis, kaip ir reikėjo tikėtis, o tada jau galima eiti siaubti turgų. Kadangi tas nuostabus būdas pasigaminti salotas be jokių įrankių (tik su peiliu, o peilį turėjome) jau buvo sugalvotas, tad ten dar prisipirkome ir to, ko gali prireikti salotoms. O tada tikrai jau viskas padaryta, buvo galima keliauti namo ir viską ten sudėti.

    Laiko dar buvo šiek tiek, todėl nusprendėme dar kur nors nueiti. Iki Garifunų kaimų eiti neapsimokėjo, kadangi jie buvo tolokai ir iki tamsos grįžti nespėsime, o tai reiškia, kad mus greičiausiai nušaus ir papjaus. Bent jau tai visur buvo parašyta, reikėjo eiti kur nors, kur bent jau ne taip pavojinga. Radau kelių savo pažįstamų kompanijas: Karolina turėjo barą, Sandra – kirpyklą. Net nežinojau, kad tiek daug verslų jos ten turi. Kol fotografavau Karolinos barą, prie jo sėdinčios senjoritos netgi paklausė, kodėl. Pasakiau. Jos parodė, kuri iš jų Karolina, tikriausiai baro savinininkė. O tada jau galėjome eiti prie upę į vakarinę Telą.

    Šiek tiek skyrėsi. Visų pirma, upė, priaugusi tų tropinių augalų, palmės, bažnyčia, ir dar daug daug užsieniečių. Vakarinė dalis tikriausiai skirta užsieniečiams, nes mūsų vieštbutyje tik hondurenjai ir gyveno. Gal dar ir dėl to, kad toje pusėje yra ir Telos oro uostas. Tela gal ir ne pats didžiausias miestas, tik trisdešimt tūkstančių gyventojų, tačiau oro uostą turi. Gal ir ne tarptautinis, tačiau keliaujančių ten turėtų būti. Aš, žinoma, nelabai suprantu, kur čia galima po Hondūrą skraidyti, bet tikriausiai yra norinčių. Į kai kurias vietas juk ne taip paprasta antžeminiu transportu nusigauti. Ir į salas tikriausiai daugelis skrenda. Kainuoja gal kiek daugiau, betgi gal taip ir greičiau.

    O dar ten buvo toks didelis tiltas. Maždaug toks, kaip Palangoje, nusitiesiantis iki jūros. Ir naudojamas jis maždaug beveik taip kaip Palangos tiltas. Aš taip galvoju. Nors jis pusiau apgriuvęs, todėl kai kur ir negalima gal vaikščioti, tačiau visi ten vaikščiojo visur. Kai kas nuo to tilto maudėsi. Gal ieškojo kur giliau, nes prie kranto jokių gelmių nesimatė. Keista, nes Hondūras šiaip jau ispaniškai reiškia gelmės, taip pažodžiui ir reiškia gelmės, netgi moteriška giminė, o lietuviai tą daugiskaitos galūnę persitaikė kaip jiems patogiau. Bet dažnai taip būna. Kai kokiems ispanakalbiams pasakai, kad tarkime Oleg lietuviškai yra Olegas, jiems tai reiškia moterišką vardą, daugiskaitą. Ir taip pagal legendą pasakė pats Kolumbas: ačiū dievui galiausiai praplaukėme tas gelmes. Greičiausiai turėjo omeny kažkokią įlanką prie Truchijo, kur mes ir nebuvome. Bet prisimenu, kaip reikėjo plaukti per Hondūro įlanką... Gal ir visai gerai pavadino.

    O ant to tilto dar kai kas atėjo į pasimatymus, ir šiaip žvejų ten buvo. Žvejai manęs jau nestebino, jų buvo visur, tik Teloje niekas neplaukiojo valtimis, visi nuo tiltų žvejojo. Gal taip ir geriau, saugiau tikriausiai. Iš labai toli nufotografavau tuos Garifunų kaimus, gal šiek tiek ir gaila buvo, tačiau ateityje dar nusimatė daug Garifunų: tiek Nikaragvos Karibų pakrantėje, tiek Gvatemalohe buvo visokių panašių vietų. Taip saulė ir nusleido. Į debesis.

    Beeidami namo radome didelę parduotuvę. Ten irgi ta griežtoji sistema, kad visas kuprines reikia palikti kažkur, su jomis vidun eiti negalima. Reikėjo eiles atstovėti. Panašiai kaip ir visur, kad būna, prekių buvo daugiau nei daug. Visgi nebe Kuba, ir dar, kas baisiausia, kad tose parduotuvėse kainos niekaip neapvalinamos, todėl eilinį kartą gavome daugybę sentavų. Žinoma, tie sentavai nėra dideli pinigai, viena lempyra – tik penki eurocentai. Bet vis tiek. Kai pagalvoji, kad tai nėra pinigai, labai jau daug vietos užima. Ir šiaip, Hondūras nėra brangi šalis, tad ir viena lempyra man jautėsi kaip pinigas. Reikės galvoti kaip išleisti. Ir nebūčiau lietuvis, kad tos kiekvienos lempyros esant reikalui ir nesant neskaičiuočiau.

    Vakarienei... Kaip jau įprasta tos pačios saloto. Tuo pačiu pusiau laukiniu būdu, supjaustyta peiliuku, sumesta į maišiuką, pripilta padažų ir papurtyta gerai. Žinoma, jaučiausi kaip šiek tiek laukinis, tačiau kadangi beveik toks ir esu, tai manęs labai tai nestebino. Stebino šiek tiek kitas dalykas. Ne tiek stebino, kiek labai nepatiko. Mūsų ventiliatorius buvo sugedęs. Tai nėra labai geras dalykas tropikuose. Nors iš idėjos jokių ventiliatorių, o tuo labiau oro koncidioniečių nemėgstu, bet Hondūre teko pamėgti. Ypač ten. Kadangi turėjome vieną langą, kuris atsidarydavo tiesiai į koridorių. Žinoma, koridorius buvo niekaip neįstiklintas, tad iš idėjos į lauką tas langas atsidarydavo, bet tai reiškia, kad kas norėjo tas ir vaikšiojo palei langus. Į kitą pusę jokių langų nebuvo, nes ten buvo tualetas ir dušas. Žinoma, ten karšto vandens nelabai buvo, bet jo ir nereikėjo, tačiau atidarius duris vis tiek plaukė drėgmė. Tropikai, nieko nepadarysi, niekas nedžiūvo. Miegoti buvo beveik neįmanoma. Dėl to Minu nusprendė greituoju būdu gautis ant žemės. Visgi nuo akmeninių grindų nors šiokia tokia vėsa ėjo. Bet šiaip šiluma kaulų nelaužo, svarbiausia, kad ten uodai labai baisiai nepuolė.

    Jau buvome pripratę prie to hondūrenjų gyvenimo būdo, tad kėlėmės anksti. Dar ir dėl to anskti kėlėmės, kadangi šiaip tame karštyje miegoti nelabai sekėsi. O kas labiausiai skatino keltis anksti, kad kitą dieną reikėjo važiuoti į Kopaną. O ta kelionė irgi tikriausiai užims nemažai laiko: tiesioginio autobuso, savaime suprantama jokio nebuvo, vėl buvo aišku, kad reikės važiuoti persėsti dar kartą važiuot ir gal dar kartą persėsti.

    Kai jau norėjome atiduoti raktus ir susimokėti už viską, dar liepta palaukti. Dėdė nuėjo patikrinti kambario. Man labai įdomu, ką jis ruošėsti ten tikrinti, nes tame kambaryje lyg ir nieko nebuvo. Buvo rankšluosčiai. Patikrino, ar mes jų nepavogėme? Hondūre gal taip ir būna. Stalas ir viena kėdė. Ar nieko nesulaužėme. Gal. Šaldytuvo ten vis tiek nebuvo, o jame tuo labiau nieko. Tad patikrinti ar nieko neišgėrėme irgi sunkiai. Bet kažką tikriausiai vis tiek tikrino. Žinau tikrai, kad netikrino ventiliatoriaus, nes nieko nesakė. Galėjo juk apkaltinti, kad mes jį sugadinome. O mes tik bandėme įjungti jį. Vienu žodžiu pasakė, kad viskas gerai, galite važiuoti. Arba eiti.

    O Tela irgi pasižymi tuo transporto nebuvimo. Kažkokia stotis buvo, netoli turgaus, tačiau paklausus apie autobusus į San Pedro Sulą, buvo atsakymas, kad niekas iš ten nevažiuos. Autobusų stotis skirta tik vietiniam transportui. Į gretimus kaimus. Tolimųjų reisų autobusai važiuoja tuo greitkeliu. Kuris žinojome kur yra, tačiau prie mūsų viešbučio buvome radę ir dar vieną autobusų stotį, iš kur važiuoja autobusai tik į San Pedro Sulą ir daugiau niekur. Maždaug kas pusvalandį. Kai mes jau buvome ten, kaip tik vienas autobusas ir ruošėsi išvažiuoti. Aš labai nesijaudinau, nieko tokio, važiuosime kitu autobusu. Bet taip nepasisekė. Kai priėjome prie kasos pirkti bilietų, Minu dar liepė pasiteirauti, ar autobusas važiuos į centrinę stotį, o atsakymas buvo – eikite į autobusą, bilietai bus ten. Ten irgi niekas labai neklausė jokių mūsų klausimų, nes tikriausiai galvojo, kad mes atėjome į stotį su kuprinėmis ne pasikalbėti apie gyvenimą, tad greituoju būdu buvo parduoti bilietai ir liepta sėsti. Taip visai greitai iš Telos ir išvažiavome.

    Šitas autobusas irgi buvo eskpresas, niekur nesuko, kainavo netgi pigiau nei ankstesnis, kartais sustodavo pakeliui, tačiau ne taip dažnai. Vėl pravažiavome tas visas plantacijas, galiausiai privažiavome San Pedro Sulą, ten dar reikėjo apsukti visą miestą, kai kurios dalys buvo matytos ir pažįstamos, kai kurios ne visai, galiausiai visai neaišku kur atsidūrėme ir tada liepė visiems išlipti. Esame autobusų stotyje. Bet tikrai ne toje pagrindinėje. Vėl kažkokia negrįsta aikštelė iš kur autobusai važiuoja tik į Telą, o daugiau niekur. O toliau jau jūsų problemos.

    Ne viskas buvo taip blogai. Kai paklausėme kasoje, kur čia stotis, kažką pakalbėjo apie taksi, galiausiai nurodė vienam darbuotojui, kad mumis pasirūpintų, jis irgi kažką apie taksi kalbėjo, galiausiai sako, einam kartu su manimi. Išeiname į kelią, jis žiūri žiūri, pamojuoja kažkokiam pravažiuojančiam mikroautobusui, ant kurio nebuvo jokių jokių užrašų, pasišneka ir liepia sėsti į jį. Tikriausiai viskas bus gerai.

    Kad mikroautobusai yra viešojo transporto rūšis. Tiek esu girdėjęs, tačiau ant jų vis tiek dažniausiai būna bent jau kažkas parašyta. Nes kitaip niekada nesugalvočiau lipti į jį. Tikriausiai taip ir būtų. Šiaip buvo dar diena, tad vis tiek tikriausiai viskas būtų gerai. Nes San Pedro Sula irgi garsėja kaip vienas iš pavojingiausių Hondūro miestų. Tačiau ir jis dabar tikriausiai nėra toks pavojingas. Brendanas, tas vokietis airis, kurį buvome sutikę Mešikoje, pasakojo, kad į San Pedro Sulą nusigavo labai vėlai, kai niekaip nebuvo įmanoma niekur toliau važiuoti, tad visai netikėtai apsinakvojo pas prekeivius narkotikais. Žinoma, nėjo prie kiekvieno namo ir neklausė, ar galima čia pas jus pernakvoti, jis pats pasiūlė važiuoti į svečius. Stotyje berods. Ta mintis, ar kitą dieną atsibusiu buvo kilusi, bet ką jau padarysi. Ir kuo viskas baigėsi: kad ryte gavo kavos, pusryčių ir vėl buvo pristatyti į autobusų stotį. Tad ne viskas yra taip baisu, kai visi pasakoja.

    Mums irgi visai pasisekė. Žinoma, mūsų autobusas šiek tiek pasisukiojo po miestą, vėliau teko dar kartą pasisukioti tuo mikroautobusu, tačiau kai galų gale susiskaičiavau, kiek išleidome bendroje sumoje, netgi su visais mikroautobusais gavosi mažiau nei tiesioginiu autobusu. Kelias lempyras visgi sutaupėme. Man to kaip ir visai užteko. Ir pastebėjau, kad tas vietinis transportas irgi nėra toks baisiai pavojingas. Žinoma, visur irgi rašo, kad geriau nevažinėti tuo transportu, nes ten daug vagysčių, kišenvagių dar daugiau, o kas užvis baisiausia, kad gaujos dažnai stabdo tuos autobusus ir reikalauja duoklės. Šiaip jau iš vairuotojo tos duoklės reikalauja, bet keleiviams atseiti irgi nėra labai saugu ir džiaugsmingas atsidurti tokioje situacijoje. Visai gali taip ir būti, gal mums tiesiog pasisekė.

    Vėl buvome toje didelėje stotyje. Vėl reikėjo susirasti, kur čia kasa tos kompanijos, kuri veža į Kopaną. Ji ten kažkur buvo tarp parduotuvių, iki autobuso dar reikėjo palaukti. Gal kokią valandą. Išgėrėme tos brangios kavos. Kadangi Teloje kaip ir nebuvo laiko jokių kavų gerti. Iškart buvome įsodinti į autobusą, saulė ten vėl nešvietė. San Pedro Suloje tikriausiai saulės retai šviečia, ir sulaukėme savo autobuso. Kol kas dar visai civilizuoto. Nors vėliau reikėjo labiau ir labiau pratintis prie paprastesnio transporto, kol kas to nereikėjo. Iš Telos iki San Pedro važiavome tokiu dvidešimtviečiu autobusu, visai padoriai atrodė, o į Kopano griuvėsius (miestas taip ir vadinasi Copan Ruinas, kas reiškia Kopano griuvėsiai) – netgi visai padoriai atrodančiu mikroautobusu. Žinoma, kainos buvo gerokai žemesnės nei Mešikoje, netgi nei Kuboje. Bet dėl Kubos viskas aišku – ten specialiai iš užsieniečių pinigus melžia, čia taip visai atvirai to nedaro. Vėl bagažo patikra, ir jau buvo galima važiuoti į majų griuvėsius.
    Tuesday, March 31st, 2015
    8:04 pm
    Valtimi per bangas, spalvotos žuvys ir Centrinės Amerikos Šengenas (Hondūras I)
    Šiaip galvojau, kad kelionė bus labai linksma ir įdomi. Beveik tokia ji ir buvo. Buvo daug keleivių, vokietei iškart prasidėjo jūros liga, nors gal dar ir nebuvo prasidėjusi, bet dėl visa ko ji jau gulėjo, sakė, dar gerai, bet ką čia gali žinoti. Ir pradžių plaukėme ramiai. Viskas atrodė, lyg normaliai. Išplaukėme per visus tuos užutėkius, dar kartą praplaukėme Plasensiją ir galiausiai atsidūrėme atviruose vandenyse. Tiesa, atvirais vandenimis gal ne visai pavadinsi, tačiau įlanka – irgi nelabai. Hondūro įlanka buvo kažkur giliau, šiek tiek į dešinę. Horizonte žemės nebesimatė.

    Tada ir pradėjome šokinėti per bangas. Daugeliui pasidarė bloga. Ne visai iškart. Vienai kanadietei bloga pasidarė iškart, tad ji iškart prigulė kažkur prie šviežio oro. Tada prigulė ir kitos kanadietės. Kanadiečiai bandė miegoti, jiems lyg sekėsi. Lyg ne. Amerikietė demonstravo savo užsienio kalbos žinias (nes kitos užsienio kalbos tikriausiai ir nemokėjo): kodėl verkia vaikas, ar jam prasidėjo jūros liga. Tiesa, to žodžio jūros liga, ji ir nemokėjo. Bet vaikui nieko nebuvo. Mes per bangas vis šokinėjome.

    Labai blogai nebuvo, tačiau vis tiek toks šioks toks supimas buvo. Negaliu pasakyti, kad jaučiausi labai gerai. Vokietė prieš tai buvo užsiminusi, kad labai padeda žiūrėjimas į horizontą. Tikėjausi, kad taip ir yra, tad beveik visą kelią ir pražiūrėjau į horizontą. Kažkur toli. O ką daugiau darysi, kai šokame ir šokame ir dar kartą šokame ir vėl šokame. Viena banga nelabai buvo mumis patenkinta, todėl labai ramiai įsiliejo vidun. Sėdėjome priekyje, ir ta banga tiesiai per priekinį langą ir griuvo. Visus kitus langus jau seniai buvome uždarę, dabar jungos uždarė ir priekinį. Viduje buvo tvanku. Žinoma, dėl to visiems darėsi tik blogiau, o mes tik šokinėjome.

    Kai jau pusė keleivių (netgi hondurenjų) jau buvo sugulę kas sau, prasibudo kanadietis. Čia jį užsipuolė amerikietė (spėju, kad ji labai norėjo parodyti, kad jai jokios jūros ligos nėra, bet gal ir ne dėl to). Ir tokiu mokytojos tonu ėmė tardyti: taigi, sakai, kad praleidai daug laiko jūroje ir jachtose, taip, tai kaip čia būna, ar praeina vėliau tos jūros ligos, ar pripranta žmonės ilgai paplaukioję. Koks atsakymas buvo - nežinau.

    Plaukiame toliau. Staiga išsijungia variklis, valtis sustoja ir mes per bangas nebešokinėjame. Iš vienos pusės tai atrodo ramiau, nes kiekvienas kritimas į bangą jautėsi kaip į akmenis, tad aš vis galvojau, ar dugno mes kuo nors nepraskelsime, bet taip nebuvo. O iš kitos pusės: supimas prasidėjo ne tik į priekį ir atgal, bet ir į visas kitas įmanomas puses. Mūsų valtį nešioja visaip, kaip tik norėjo. Žinoma, jūros liga nuo to niekam tikrai nepraėjo. Pradėjau šaltai svarstyti. Nes nuo svarstymo nešaltai vis tiek nei geriau, nei blogiau nebus, nebent galima šokti į jūrą ir bandyti pačiam pasiekti krantą, kurio nesimatė nė į vieną pusę. Ką reiškia tas išjungtas variklis. Gal mes pritrūkome benzino? O gal variklis sugedo? O gal dar kažkas atsitiko. Įdomu, jei taip atsitiko, kada yra tikimybė sulaukti pagalbos. Mūsų valtį siūbuoja į visas puses, bet tikriausiai ji sukonstruota taip, kad neapsiverstų. O jei vis dėlto apsiversime, kas bus su bagažu. Spėju, kad net jei sugriebsiu pasą, jis vis tiek bus visas peršlapęs. Piniginės dėl visa ko paleisti iš rankų gal ir nevertėtų, kortelėms tikriausiai nieko neatsitiks. O kur artimiausia Lietuvos atstovybė arba kas nors, jei reikėtų keistis pasą. O tarp kitko, jei tas pasas netyčia nuskęstų, ar patikėtų, kad aš Lietuvos pilietis, nes spėju, kad Lietuvos atstovybės ten tikriausiai nebus, reikės kažko kito.

    Tiek daug visko nespėjau prigalvoti, tiesiog taip priebėgšmiais kilo visokių minčių, tačiau kapitonas pradėjo užvedinėti variklį, ir jis iš kažkelinto karto užsivedė. Tarp kitko variklis vėliau užgeso dar keletą kartų, tačiau vėliau aš jau tiek daug visko nebegalvojau. Nes pastebėjau, kad variklis būdavo išjungiamas maždaug tada, kai valtis labai jau būdavo įsisiūbavusi bešokinėdama per bangas, tad spėju, kad variklį išjungdavo specialiai – kad susilygintų su bangavimu. Gal taip ir nebuvo, bet tada man tikrai buvo ramiau galvoti taip, nei kad tai, kad viskas, sugedome, skęstame.

    Visiems keleiviamas darėsi vis blogiau ir blogiau. Viena hondurenjė, kuri prieš tai labai linksmai kalbėjo, staiga nutilo, ir keliais nuėjo į valties galą. Tikrai ne dėl to, kad su kapitonu pasikalbėtų. Visus pusryčius ir pietus paliko už valties borto. Kiti keleiviai irgi visi prigulė. Kur buvo vietos, tiek visi ir gulėjo. Aš vis įnirtingai žiūrėjau į horizontą, bet meldžiausi, kad kuo greičiau kas nors ten pasirodytų. Minu pasakė, kad atsigulus ne taip supa. Vis tiek žiūrėjau į horizontą. Kanadietei, kuri pati pirmoji iškrito buvo visiškai bloga. Gulėjo sau ramiausiai valties gale ir nekreipė dėmesio, kad ją nuolat lieja bangos. Buvo visiškai šlapia. Vienas iš jungų priėjo prie jos draugių (kurios irgi gulėjo beveik kaip lavonai), paklausė, kur čia jos kuprinė ir paėmė iš jos kažką užsikloti. Visgi geri žmonės. Čia atsibudo iš žaidimo amerikietė ir puolė vertėjauti: ar čia jūsų draugės kuprinės. Taip, čia jos. Šito buvo klausta. Man tai atrodė labai juokinga: kiek supratau, tos kanadietės irgi kažkaip susišneka kastiliškai, o, be to, jau viskas buvo pasakyta. Žinoma, labai gerai, kad kažkas stengiasi padėti žmonėms, tačiau man vis tiek tai buvo juokinga.

    Jau šiek tiek artėjome prie Hondūro, pro šalį praskriejo keletas gražių salelių, tačiau vis dar lingavo ir siūbavo. Sėdintys buvo tik trys: tie du amerikiečiai ir aš. Aš vis intensyviai žiūrėjau į horizontą, kuriame nieko kol kas nesimatė. Visi kiti gulėjo, kaip lavonai. Kai Minu pakėlė galvą net ėmė juoktis. Atrodo, kaip pabėgėlių laivas, kur visi bijo net galvą pakelti, kad neduok dieve kažkas nepastebėtų. Tikrai panašiai ir atrodė.

    Tačiau visą tą nelaimę kažkaip pergyvenome, bangos ėmė mažėti, tolumoje ėmė šmėžuoti žemė, galiausiai netgi nebesitaškė, buvo galima atidaryti langus, šiek tiek aprimo, visi atsigavo, ėmė sėstis ir netgi kalbėtis kai kas išdrįso. O į galą ir apskritai užkukavo visas laivas, lyg tos kelionės per bangas ir nebūtų buvę.

    Vėl išstojo amerikietė. Ji kalbėjosi su hondurenju vienu. Irgi buvo labai juokinga. Nors, žinoma, už mane ji gerokai geriau kalbėjo, ir netgi tarimas pusė velnio, ne kažkoks urzgiantis, bet labai jau griežtas. Taigi kalbasi kas iš kur, man šiek tiek užkliuvo, kad ji sako tu... Nors gal taip ir turi būti, o jie iš Estados Unidos, dabar važiuoja į Hondūrą, o po to eventualmente atsidurs Nikaragvoje. Kadangi aš tos kastilų kablos dorai ir nemoku, tai man niekas ir neužkliuvo. O hondurenjui užkliuvo. Kaip kaip jūs ten toje Nikaragvoje būsite. Eventualmente. Supratau, kad tas žodis tikrai kastiliškai reiškia visai ne tą, ką panašus žodis reiškia angliškai. Kadangi hondurenjas nesuprato, ką ji nori pasakyti, teko paaiškinti, kad nežino kada ir kaip, bet kažkada bus Nikaragvoje. Vėliau išsiaiškinau, kad eventualmente kastiliškai tikrai reiškia visai ne tai. Žinoma, neįmanoma nė vienos kalbos mokėti idealiai, visi daro klaidų, netgi kalbėdami gimtąja kalba, tačiau viskas buvo labai juokinga, kadangi ji taip rimtai rodė, kaip ji puikiai kalba kastiliškai. Pasirodo, kad ne visai taip jau ir puikiai. O man tik pasityčioti iš kitų. Žinoma, viešai nesityčiojau, bet vėliau už nugaros apkalbėjau ir ne tas žodis kaip. Beveik netgi gėda nebuvo.

    Išlipus iš laivo liko dar viena problema. Ne pati didžiausia bet vis tiek liko. Visi buvome sustatyti į eilę, reikėjo laukti, kol pasus suantspauduos. Hondūrenjai atskirai, visi kiti užsieniečiai atskirai. Dar kažkas siūlė keisti pinigus, visi puolė, mes dar pagalvojome, nusprendėme, kad gal šimta dolerių ir apsimoka išsikeisti. O tada jau stovime eilėje.

    Panašiai kaip prie Kadekos. Visi lauke išrikiuoti, kažkur yra eilės galas, kadangi mūsų nėra daug, tai niekas ir nerėkia ultimo. Reikia eiti vidun, o ten irgi pagal eilę tik leidžia. Išeidamas kažkas pasakė, kad viduje lyg ir yra vietų, tačiau nieko vis tiek neleido. Sargybinis prie durų stovėjo ir leido kiekvieną savo nuožiūra. Užėjus vidun, vėl reikėjo stovėti eilėje, nors ten, tiesą pasakius, reikėjo sėdėti eilėj, kol galiausiai prileidžia prie stalo, kur prasideda kvota.

    Beveik kvota ir galima pavadinti tai. Taigi, kur keliaujate, kiek laiko būsite, kur toliau keliausite, o tada. O kaip toliau. Aš pradėjau kurti istorijas. Nes iš tikrųjų ir nežinojau tiksliai, labai nieko nekūriau. Pareigūnas pats pasakė, kad ne šiaip sau klausinėja, dėl vizos. Galiausiai suprato, kad su manimi nieko gera nebus, sako, tiek tos, nieko nežinau, štai tau trys mėnesiai, gauni devyniasdešimt dienų – laisvas. Galima gauti iki devyniasdešimt dienų, bet ne visiems jas duoda. Šalimais sėdėjo ta kanadietė, kuriai buvo visiškai bloga netgi išlipus ant kranto, už ją atsakinėjo viena iš draugių. Kaip spėju, bent jau kaip kalbėjo, ją vėliau vežė tiesiai į ligoninę. Tada dar kažkas sėdėjo. O tas kitas veikėjas buvo griežtesnis. Irgi klausinėjo, kaip kur kada kodėl, maniškis pareigūnas išgirdęs sako, duok tas devyniasdešimt dienų. Tačiau tas pareigūnas rimtai – šešiasdešimt ir ne daugiau. Na, o aš turiu sau tris mėnesius ir buvau laimingas.

    Minu irgi buvo laimingas, nors gavo tik mėnesį. Kiek tau, kaip... Kai aš pamačiau, kad ten tik mėnuo, man šiek tiek plaukai pasišiaušė. Žinoma, ten nebuvo kam šiauštis, bet vis tiek. Blogai, sakau, labai blogai. O blogai yra dėl to, kad Hondūras priklauso tokiam Centrinės Amerikos susitarimui CA-4. Kažkas panašaus į Šengeno susitarimą ar Europos Sąjungą. Vietiniams lyg ir paprasčiau keliauti po gretimas šalis, o užsieniečiams tai reiškia, kad jie gauna ne šiaip sau devyniasdešimt ar kažkiek dienų Hondūre, o visam tam CA-4 regionui, į kurį įeina Hondūras, Nikaragva, Gvatemala ir Salvadoras. Neaišku, ar mes keliausime į Kostą Riką, nors jau buvome suplanavę, kad gal ir nekeliausime, bet kad mėnesio visoms toms keturioms valstybėms neužteks – faktas. Sakau, labai blogai.

    Minu irgi iškart susinervino, jis kažkodėl apie tą susitarimą nieko nežinojo, dar labiau jam nepatiko, kad jo nieko neklausė. Paklausė tik vieną kartą, dar stovint eilėje. Visų pasai buvo surinkti, ir tik prie jo priėjo kažkuris pareigūnas, paklausė kur ir kaip jūs ruošiatės keliauti, o daugiau nieko. Sėdint prie staliuko – nieko, tiesiog trisdešimt dienų ir viskas.

    Iškart nuėjo aiškintis. O jam ten griežtai pasakė, kad antspaudas jau įdėtas, ir nieko pakeisti negali. Jei nori ko nors tęstis, tada keliauk į migracijos ofisą kažkur ten ir tada galėsi aiškintis. Dar labiau sunervino. Nors korėjiečiams irgi priklausytų trys mėnesiai – niekas jo neklausė. Įtarė, kad korėjiečiai yra kažko prisidirbę. Ir šiaip netgi žinojome, dėl ko taip galėjo atsitikti. Nesu tikras, bet buvo kilusi ta mintis.

    Prieš kažkiek metų būtent Hondūre viena korėjietė netikėtai atsidūrė žmogžudystės vietoje, buvo apkaltinta ir nuteista. Mirtimi tikriausiai. Visi bandymai aplikuoti ambasadai, užsienio reikalų ministerijai nuėjo šuniui ant uodegos. Niekam ji nerūpėjo. Kaip ir nelabai keista. Tada ji, o gal jos sesuo pradėjo rašyti internete blogą, kaip valstybė nesirūpina savo piliečiais. Viskas išėjo iki žiniasklaidos, spauda, valstybę ėmė linksniuoti per kas antrą televizijos laidą, iškart valstybė susirūpino savo įvaizdžiu. Surado geriausius advokatus ir ją ištraukė. Viskas vyko Hondūre. Tikriausiai nuo tų laikų hondūrenjai korėjiečių nelabai ir mėgsta. Ar bent jau pareigūnai.

    Taigi vizos niekas nepratęsė, kadangi supratome, kad nieko gera ir nebepešime, teko važiuoti į viešbutį. Arba eiti. Gal ten patars ką padaryti. Kadangi lempyrų jau turėjome, tai buvo galima ramiai eiti ieškoti kaip važiuoti. Žinojau, kad kažkur turėtų būti autobusų stotis, tik nelabai aišku kur. Tame uoste, kuris vadinosi Puerto Cortes, būti nesiruošėme, reikėjo nuvažiuoti iki Omoos, tokio pajūrio miestelio visai netoli. Kažkodėl nusprendėme, kad ten gali būti visai nieko. Ir netoli, ir jūra yra, ir netgi plajos tikriausiai bus. Tad taip ir darome.

    Važiuoti kol kas nelabai aišku kaip. Autobusų stotis kaip ir netoli, bet gal ir visai toli. Žinoma, tai nebuvo didelė problema. Užsieniečiai jau visi buvo dingę, nežinau, kur jie keliavo, tikriausiai kažkur ne į Omoą. Aš bent jau tikėjausi. Pagal visą planą tikrai jie neturėjo ten važiuoti. Taigi prisistato prie mūsų taksistas. Iš pradžių nelabai norėjau su niekuo važiuoti, bet vėliau gal teko persigalvoti. Nes visgi vakarėjo, gal ir nieko būtų važiuoti taksi. Tuo labiau, kad jie irgi aiškino, kad tikrai apsimoka važiuoti su jais, nes vis tiek reikėtų važiuoti taksi iki stoties, tai kainuotų tiek, o vėliau autobusu tiek. Kažkodėl spėjau, kad kainas jie šiek tiek pagrąžino, vėliau bandėme derėtis, lyg ir visai gerai nusiderėjome, gal ir nelabai, dabar net neprisimenu kaip ir kiek. Važiuoti vis tiek reikėjo, tad ir išvažaiavome.

    Bevažiuojant taksistas paklausė, ar mums reikia keistis pinigus. Gal ir reikėjo, nes žinojau, kad Omooje bankomatų lyg ir nebus. Tikriausiai nebus. Kita diena buvo šeštadienis, tad visokios valiutų keityklos gal irgi nedirbs iki pirmadienio, turėjome šimtą dolerių lempyromis, gal ir užteks, o gal ir ne, gal ir reikėtų. Paklausiau, koks kursas – dvidešimt lempyrų už vieną dolerį. Taip, ant sienos visada duoda gerokai mažiau. Berods keitė už aštuoniolika. Bet ką jau padarysi, juk pinigų reikia. Visgi nieko nesikeitėme, nuvažiavome iki Omoos, taksistas dar kartą paklausė, kur mus reikia vežti, nors iš idėjos jau jam buvo pasakyta, ir jis sakė, kad žino kur. Tada paklausė praeivių. Matėsi, kad nežino, bet visose valstybės taksistai taip reaguoja. Ir galiausiai pasiekėme savo viešbutį: Rolio vietą. Taip ji vadinosi.

    Taksistas tikriausiai galvojo, kad mes į kokį penkių žvaigždučių viešbutį važiuosime, todėl norėjo važiuoti į vidų, netgi paklausė, kodėl čia vartai neatidaryti. Tačiau viešbučio darbuotoja pasakė, kad nieko nebus, neleisime į vidų, lipkite lauk čia. Mums kaip ir daugiau nieko nereikėjo. Atsisveikinome su taksistu ir iškeliavome.

    Iškart pastebėjau, kad viešbutis kainuoja netgi penkiasdešimt lempyrų. Bent jau taip buvo parašyta ant durų. Kelionių vadove kainos buvo šiek tiek aukštesnės, todėl aš iškart pagalvojau, kad dėl ne sezono kainos nukrito. Įeiname į vidų, kiemas. Didelis ir platus. Dešinėje kažkoks namukas, kairėje – didelis namas. Toks dviejų aukštų namas. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo gyvenamasis namas. Pereiname per kiemą, ten dar vienas namukas, kur lyg privatūs kambariai yra, ir tokia tvora. Paklausiau, ar jie turi vietų, sako taip, turi, o mums reikia dormitorio. Tai yra tų lovų daugiaviečiuose kambariuose. Irgi turi. Tokia tvora, o tvoroje durys, o kieme šunys laksto. Pro tas duris-vartus, įeiname į kitą kiemą. Dar didesnį, dar žalesnį su aukštesnėmis palmėmis. Ir ten pora namukų.

    Įeiname į vieną iš jų, yra lovų kiek tik nori. Visos dviaukštės, gal kokios septynios ar aštuonios ir nė vieno gyventojo. Aš netgi paklausiau, tikrai nieko nėra, tai čia gaunasi, kad visas kambarys mums. Sako, kad taip. Nieko daugiau nėra. Ir kiek gi tai kainuoja? Šimtas lepmyrų žmogui. Šimtas, o kodėl ant durų ten buvo parašyta penkiasdešimt. Tuo metu nežinojau, ar teisingai supratau, bet pasirodo, kad teisingai: penkiasdešimt – jūrininkams, visiems kitiems – šimtas. Tačiau ir šimtas lempyrų – keturi eurai. Kaip ir visai pigu. Tačiau toji darbuotoja dar pasakė, kad šiaip jeigu ką, jie turi ir dviviečių kambarių, kurie kainuoja du šimtu lempyrų. Taigi tas pats. Gal pažiūrime. Taigi pereiname per tą antrą kiemą, kitas namukas, kuriame yra du kambariai, ir dar ant viršaus terasa. Antrame aukšte daugiau nieko ir nėra. Nusprendėme, kad tiks šitas kambarys.

    Nieko kambarys, dvi lovos, du langai, internetas ten irgi yra. Netgi yra virvės sukabintos – skalbiniams džiauti. Dušas su tualetu kaip ir bendri, juo turėtų naudotis gretimo kambario gyventojai, tačiau tuo metu nebuvo nieko ten. Viskas tik mums. Lauko virtuvė, kur labai daug visko buvo. Svetainė, kuri tikriausiai skirta gal to daugiaviečio kambario gyventojams, bet tuo metu ten vis tiek nieko nebuvo, ten dar televizorius, stalo žaidimų buvo. Puiku. Iš idėjos dar mums reikėjo užsiregistruoti, tačiau tuo metu savininkų nebuvo, tad reikėjo palaukti. O savininkai, kiek žinojau, buvo vokietis vedęs hondurenję. Nieko tokio, galime ir palaukti, niekur juk neskubame. Tad Hondūras ėmė ir patikti.

    Kadangi laiko turėjome, reikėjo laukti senjoro arba senjoros, tai ir sėdėjome laukdami jų. Internetas ten veikė, tad daugiau nieko ir nereikėjo. Žinoma, buvo tokia maža problema, kad tame antrame aukšte sėdint vis puolė uodai, tačiau supratau, kad kitaip ir nebus. Omoa yra tokioje kišenėje, kuri pasižymi tropiniu klimatu, tai yra drėgme ištisus metus, tad uodai ten tikriausiai tik puls ir puls ir puls. Reikia priprasti, kitaip ir nebus.

    Kai jau visai nusibodo sėdėti ir laukti savininkų, nuėjome dar kartą paklausti, gal vis dėlto jau kažkas atvažiavo, tačiau pasirodė, kad niekas neatvažiavo. Sėdėti viešbutyje didelio noro ir nebuvo, tai nuėjome bent jau prie jūros. Gal ten bus kas nors gera.
    O ten tikrai buvo labai gera. Šiaip jau paplūdimys yra. Nelabai didelis, bet buvo kažkoks. Ir palmės lingavo ištisai to paplūdimio. Smėlio ten buvo, bet ne per daugiausia. Toks siauras pliažiukas. Bet dėl labai svarbios priežasties. Dėl ko ir verta pasidomėti aplinkosaug ir aplinkotyra daugiau.

    Tarkime, kelionių vadove rašoma, kad kadaise tas paplūdimys buvo labai didelis ir platus, tačiau dėl kranto erozijos dalis smėlio yra nuplauta į jūrą. Tik tiek ir terašo. O mūsų viešbutyje daug rimčiau į tai pažvelgė, visur netgi ir buvo parašyta, kad kadaise pliažas tęsėsi po šešaisdešimt metrų, o dabar teliko vos keli metrai. Iš dalies kaltas ir uraganas, bet iš kitos dalies kalčiausia yra Gas del Caribe, kurie tiesiog ant krato pastatė kažkokią savo gamyklą ar dar kažką. Tad dabar pliažo galima sakyti visiškai nėra. Taip ir yra: tik keli metrai. Nors šiaip vieta visai graži, visur palmės, jūra, galima žiūrėti kokius saulėlydžius ar saulėtekius, galima nueiti ir pavalgyti kur nors.

    Iš tikrųjų į vieną atseit restoraną ir užėjom valgyti. Minu jau buvau perspėjęs, kad čia tikriausiai labai rinktis nebus iš ko. Jau buvau girdėjęs, kad šiuose kraštuose tiesiog ateini ir paprašai comidos (tai yra valgio), ir dažniausiai nelabai jaudiniesi, kas tai per comida, nes jie tiesiog comidos ir turi. Ir neturi netgi atskirų patiekalų pavadinimų. Žinoma, tai ne tiesa, bet beveik taip ir yra. Tai maždaug ten ir suvalgėme kažkokių salotų, lyg žuvies. Salotos kaip ir nebuvo pačios šviežiausios, bet ką jau padarysi. Tuo metu daugiau nieko ir nesinorėjo.

    Pabandėme nukeliauti iki Omoos centro. Centru to daikto gal ir negalima vadinti, nors gal ir visai galima. Šiaip Omooje gyvena šeši tūkstančiai gyventojų. Toks normalus kaimas, netgi beveik miestu galėtų vadintis. Yra netgi du punktai, kuriuos galima apžiūrėti: visai netoli mūsų viešbučio yra fortas, tik ne devintas fortas, o Švento Fernando fortas. Daugiau apie jį nieko ir nepasakosiu, nes jis nelabai ir domino. Tik sienas ir nufotografavau. Bet maždaug aišku, kad kažkada ispanai čia tikriausiai įkūrė tą fortą tarkime saugotis nuo piratų ir nuo Anglijos laivų, o daugiau nieko gera ten ir nebuvo. Tiesiai prieš fortą yra bažnyčia, o daugiau kaip ir nieko nėra. Tik daug namų, kažkur tolumoje kalnas, dar kelios parduotuvės. Labai gerai nuteikė, kad parduotuvės ten vis dėlto buvo. Maždaug toks tas miestelis. O ko daugiau iš jo tikėtis, nieko ir nesiruošėme.

    Grįžus namo, radome, kad šeimininkai vis dėlto yra. Ta proga reikėjo užsiregistruoi, gal net ir susimokėti, ir aš dar prie progos paklausiau, o kaip čia su tomis vizomis. Turime tik trisdešimt dienų. Iš pradžių pradėjo kalbėti ta hondurenjė, šveicaro žmona. Ji irgi pasakė, kad čia yra tas susitarimas, ir kad kažkaip kažkas čia viskas turėtų veikti. Tiek aš ir pats žinojau, bet ką mums dabar daryti. Atėjo šveicaras. Jis labai su mumis kalbėti nenorėjo, tačiau aš vis tiek jo paklausiau: jis visgi kalbėjo angliškai, gal aiškiau viskas bus. Ir jis griežtai taip vokiškai nukirto: taip, įvažiavimas yra į visas keturias šalis ir galioja keturioms šalims. Taip, imigracijos pareigūnai yra dievai ir su jais ginčytis ar prašyti ar dar ko nors nė neverta. Daro kaip nori. O ką dabar daryti, nelabai supratau. Kitokių jokių pasiūlymų jis ir nedavė.

    Aš supratau, kad tikriausiai čia dėl to, kad mes nemokėjome tų trijų dolerių už įvažiavimą į Hondūrą. Daug kur nurodyta, kad įvažiuojant į Hondūrą reikia sumokėti po tris dolerius už... migracinės tarnybos paslaugas. Tai yra už tai, kad jie deda antspaudą, jei taip visai reliai, o mes to nemokėjome. Ne todėl, kad būtume nenorėję mokėti, tiesiog niekas nereikalavo. Tikriausiai todėl ir išsidirbinėjo prie sienos. Šveicaras patvirtino, kad ten yra vienas toks diegas, su kuriuo niekaip nesusitarsi.

    Jam nesinorėjo daugiau su mumis kalbėtis, todėl nuėjo, o mes toliau aiškinomės su hondūrenje. Ne todėl, kad mums labai reikėjo išsiaiškinti, bet ir šiaip, dar reikėjo užpildyti visus dokumentus. Pasakiau, kad trisdešimt dienų gal ir nieko tokio, bet mes planuojame keliauti gal šiek tiek ilgiau. Ji pasakė, kad tai gali būti ir nedidelė problema. Kadangi šiaip įvažiuojant į Hondūrą reikia užpildyti tokį lapelį, kuriame ir įrašomas dienų skaičius, bet kartu įdedamas ir antspaudas. Ir dar kažką pasakojo, kad jiems irgi tai galioja, nesupratau kaip, ji juk turėtų būti Hondūro pilietė. Tad ji ir sako, kad tai neturėtų būti didelė problema, nes išvažiuojant iš Hondūro, nesvarbu, kad čia galioja tas susitarimas, tačiau tą lapelį vis dėlto išims iš paso, ir liks tik antspaudas, o ten juk yra data, kada įvažiavote į Hondūrą, nuo jos ir skaičiuosis visos dienos. Kaip ir logiškai ji mastė, tik bėda, kad prie to antspaudo irgi buvo prirašyta trisdešimt dienų, tos dalies iš paso juk neišplėš. Vienu žodžiu, ji pasakė, kad viskas turėtų būti gerai, mes ja labai netikėjome, bet nieko padaryti ir negalėjome.

    O dar labiau ji mus supainiojo kalbėdama apie Centrinę Ameriką. Kiek žinojau, tas susitarimas galioja tik toms keturioms šalims, ką ji irgi iš pradžių patvirtino. O vėliau... Kai pradėjo kalbėti apie Centrinę Ameriką, dar pridėjo, kad šiaip jau ir Kosta Rika, ir gal netgi Panama irgi priklauso tai Centrinei Amerikai. Čia jau visai mus išmušė iš vėžių. O ką tai turėtų reikšti? Tai netgi jei išvažiuosime į Kostą Riką niekas nepasikeis? O aiškiau paaiškinti ji nesugebėjo. Supratau, kad nieko daugiau nebeišsiaiškinsime, todėl išėjome vakarieniauti.

    Dar bevaikščiodami matėme, kad visai prie pat jūros, ne ant jūro kranto, bet prie jūros yra toks restoranas. Tokia valgykla. Kur viskas kainuoja tik 60 lempyrų. Pusryčiai, pietūs arba vakarienė. Šešiasdešimt lempyrų – tai du su puse euro. Kaip ir gal visai nieko. Tad ten ir užsukome.

    Prieina toks dėdė, jie turi senos, tai yra pietų. Ir kas gi įeina į tą ceną, ji yra labai rika. Žinoma, pasakė, kad ten bus mėsos, pasakiau, gal galima kaip nor be mėsos. Na, gal ir be mėsos, bet viskas labai skanu ir daug, fricholes ir dar kažkas. Dar paklausiau, kaip čia su žuvimi. Taip, galima ir su žuvimi. Tikrai taip ir pasakė, o šiaip į tą ceną įeina fricholės, krema, kiaušinis ir dar kažkas. Tad viskas labai gerai. Dar kartą perklausė ar be mėsos, sakiau, kad taip, be mėsos. Su žuvimi. Pakartojau berods aiškiai.

    Atneša alaus (jis, žinoma, neįeina į tą sumą, teko užsisakyti atskirai), vėliau atneša kelių padažų, tortijų, tai yra tų kukurūzų blynelių, ir tokias dvi dideles lėkštes, kuriose yra tos fricholės, tai yra toks šaukštas tų pupelių masės, krema, lyg tai kiaušinis ir dar kažkas. Aš, žinoma, pagalvojau, kad čia dar ne viskas, nes kažkaip atrodė labai mažai visko, be to, vis dar tikėjausi tos žuvies kažkokios. Viską kaip ir suvalgėme, alų kaip ir išgėrėme. Atėjo dar keletas užsieniečių. Jos tik kiaušinienės užsisakė. Tada atėjo dar ir keletas hondurenjų, jie irgi užsisakė tiesiog pietų. Užuodžiau kažko kepamo kvapą. Pagalvojau, kad čia mums žuvį kepa, tačiau kai iš virtuvės atnešė lėkštes, pasirodė, kad tai ne mums.

    Tačiau kai pamačiau, kas tose lėkštėse, man kilo blogas įtarimas. Šiaip tose lėkštėse buvo viskas tas pats, kas pas mus, nė kiek ne mažiau ir nedaugiau, ant stalo viskas tas pats, tik dar po gabalą mėsos. Pasakiau Minu, kad bijau, jog čia visa mūsų vakarienė, daugiau ir negausime. Jis nenorėjo patikėti, todėl sako, išsiaiškinime. Pamojo šeimininkui, o jis labai ramiai, suprato, kad mes jau pavalgėme ir atnešė sąskaitą. Ir suskaičiuota visa suma, tai yra šešiasdešimt lempyrų. Aš net ir nesupratau iškart. Sakau, tai čia viskas, taip, gi fricholės ir krema ir taip toliau. Tada sakau, o žuvis? O žuvis rytoj. O ką, jūs norėjote šiandien? Na, kaip aš įsivaizduoju, dažniausiai šiandien ir nori atėję kur pavalgyti, ir dar dažniausiai nori dabar, atėję pavalgyti, o ne ryt ir tuo labiau ne poryt. Bet gal aš čia kažkaip neteisingai supratau. Tik man įdomu, ar jam buvo taip sunku pasakyti, kad žuvies nėra dabar ir bus rytoj, nes šiaip tai kalbėjo, kad žuvis įmanoma. Gal aš kažką praklausiau. Bet iš trečios pusės žiūrint, bet jau Korėjoje būtų įprasta, kad jei užsisakai kokį patiekalą ir paprašai be to pagrindinio ingrediento, tada pridedama kitų ingredientų daugiau. Kaip ir sąžininga. Arba bent jau mokėti ne tiek reikėtų. Hondūre tikriausiai taip nėra. Nutarėme per daug nesiaiškinti, nes Minu dar nebuvo atsinervinęs dėl tos vizos, tad tiesiog pagalvojome, kad gal jiems tų pinigų daugiau reikia, visgi tik du eurai nuo žmogaus. Tiek tos.
    Grįžus namo internetas kažkodėl neveikė. Šiaip jį gaudė, bet jis vis tiek neveikė. Tad nebuvo kaip išsiaiškinti dėl tų vizų. Tikėjomės kad gal internete kažkas bus parašęs apie tai, gal kam buvo panaši situacija, tačiau nieko gera. Hondūras vėl ėmė mažiau patikti. Nors ką čia gali žinoti. Žiūrėsime, kaip toliau bus.

    Iš ryto, kaip ir reikia tikėtis, internetas neveikė vis dar. Iš tikrųjų jis veikė, netgi pora tinklų veikiančių buvo, ir netgi rodo, kad galima prisijungti, žinoma reikėjo suvesti slaptažodį, tačiau tas slaptažodis buvo parašytas ant stalo. Tame kambaryje su televizoriais, tik vis tiek niekas neveikė. Sakė, apsieisite be interneto. Tarp kitko televizorius irgi neveikė. Jis kaip ir veikė, tik nieko nerodė. Nė vienas kanalas. Vėliau kažkaip išsiaiškinau, kad tikriausiai šeimininkai tą internetą atjungia tam tikru laiku dėl tam tikrų priežasčių. Ir vėliau įjungia. Įjungimas dažniausiai įvyksta apie aštuntą valandą ryto, gal šiek tiek anksčiau. Nuo to laiko ir televizorius pradeda veikti. O vėliau vėl apie kokią dešimtą vakaro vėl viskas būna atjungiama. Tikriausiai taupoma, o gal šiaip, kad niekas ilgai naktimis nesėdėtų. Tarkime prie televizoriaus, juk gal kam nors miegoti reikia. O gal taip ir užprogramuota. Nesvarbu kodėl, bet internetas neveikė.

    Kai jau ėmėme virti kavą, o toje lauko kavinėje buvo parašyta, kad būkite geri, šiukšles sudėkite ten ir ten, be to, būtų gerai jokio maisto niekur nepalikinėti, nes tuo maistu paskanauti bus ir nemažai. Ateis iš svečių namų įvairūs laukiniai gyvūnai. Internetas jau veikė. Tačiau nuo to geriau irgi nieko nebuvo. Kad CA-4 susitarimas yra – tiek žinojome, kad galioja tikriausiai visoms valstybėms, lyg irgi tiesa, kaip čia prasitęsti – nelabai aišku. Iš idėjos lyg ir aišku, reikia eiti į migracijos tarnybą kur nors sostinėje ir ten už papildomą mokestį bus viskas pratęsta, tačiau kažkaip visai nesinori mokėti keturių šimtų lepmyrų (penkiolikos eurų) dėl pareigūno įnorių. Nusprendėme, kad gali būti visaip. Gal tos trisdešimt dienų visgi skirtos tik Hondūrui, o jei visgi visoms keturioms valstybėms, nieko kita neliks, kaip keliauti iki Kosta Rikos, ten kirsti sieną ir vėl grįžti atgal. Gal ir ne pati pigiausia išeitis, bet va, pabūsime Kosta Rikoje. Gal ir nėra labai blogai, tuo labiau, kad kažkas iš pažįstamų pageidavo būtent kavos iš Kosta Rikos.

    Darbuotojos paklausėme, kur čia yra artimiausias bankas, o jis pasirodė visai netoli. Gal bankomato ten ir nėra, tačiau pinigus išsikeisti galima. Tiek turėjo būti galima. Ir dar, kas mane labiausiai nustebino, kad bankas dirbo. Gal ir neturėtų labai stebinti, tačiau tai buvo šeštadienis, o kad bankai dirba šeštadieniais: tikrai retas atvejis, man atrodo, daug kur, o ypač po Korėjos, kur jau nuo keturių niekas nieko neaptarnauja. Apie jokius šeštadienius net kalbos nėra. Tad ir nukeliavome į tą banką.

    Toli eiti nereikėjo, iki pagrindinės gatvės ir ten tikrai buvo bankas. Ir netgi buvo galima pinigus keisti, niekas nieko nesakė, ne taip, kaip kokiame Kankune. Žinoma, tas keitimas irgi toks savotiškas. Gal ir ne visai, bet pradžiai reikėjo įeiti į banką. Tai nebuvo labai sunku, prie įėjimo stovėjo apsauginis, rankose laikė automatą, taip atvirai laikė, liepė parodyti kuprines, kas ten viduje, ir tik tada leido vidun. Prie tų automatų dar nebuvome spėję priprasti, bet jau reikėjo. Hondūre apsauginių, policininkų ir šiaip visokių karių su automatais rankose buvo pilna. Toks jau gyvenimas ten. Greičiausiai tai reiškia, kad nebėra taip baisiai pavojinga kaip kadaise, o gal atvirkščiai – tai reiškia, kad dėl Dievo meilės sėdėkite kur nors bunkeriuose ir niekur nevaikščiokite, nes neaišku kada prasidės susišaudymai tarp mafijos ir armijos, arba koks nors sukilimas ar valdžios perversmas ar dar kokie nors neramumai. Viską juk tai gali reikšti.

    Tada dar reikėjo atstovėti eilę, banko darbuotojas užpildė tuos privalomus popierius, kuriuos jam reikia užpildyti, paklausia, kur mes gyvename. Keičiantis pinigus pasirodo privaloma dar ir nurodyti kur kas gyvena. Nežinau, ar jie vėliau tikrina tai ar ne, bet šiaip Hondūre gana griežta tvarka: viskas visur registruojama. Tikriausiai taip bandoma užkirsti kelią korupcijai. Gavau savo tūkstančiųs lempyrų. Banke kursas buvo tikrai daug geresnis – netgi dvidešimt viena lempyra už vieną dolerį, tad kaip ir visai apsimoka keistis bankuose, o ne kokiose nors juodose rinkose, tarkime ant sienos. Pinigus jau turėjau, buvo galima eiti į parduotuves. Nes juk tam pinigai ir reikalingi.

    Ėjome šiaip jau ne į parduotuves, o į turgų. Dar gerai nežinojau, bet tokiose šalyse kaip Hondūras gal netgi geriausia apsipirkti kur nors turguje. Nors reikės išbandyti ir kokį didelį prekybos centrą. Jei tokį rasime, nes tarkime Belize tikrai neradome nieko panašaus į tai. Vėl buvo šiek tiek apsiniaukę, todėl labai ir neskubėjome. Perėjome viską. Vienoje vietoje radome bananų ir daržovių. Nusprendžiau, kad užteks bananų. O gal dar ir daržovių. Kokių svogūnų. Nes gaminti gal ir reikės, tie pietūs ar vakarienė už šešiasdešimt lempyrų neatrodė labai gundančiai. Vandens. Gal irgi reikės. Kitoje gatvės pusėje buvo dar viena parduotuvytė. Dar ir duonos ar batono, ir kažkokių raugintų gėrybių. Ne visai kažkokių raugintų gėrybių, mačiau, kad vienas dalykas – fermentuoti chalapenjo pipirai, tada dar daržovės, ir netgi gervuogės. Gal ir ne gervuogės, gal juodos avietės, ar kažkas panašaus iš tos serijos, svarbiausia, kad aš labai užtikrinau, kad šitą gėrį žinau. Tad irgi buvo nupirkta. Taip maždaug baisiai apsikrovus reikėjo bandyti grįžti namo.

    Pro bažnyčią, į kurią neužsukome, keliaujame, prie vienų namų irgi buvo atidaryta parduotuvė. Beveik kaip Kuboje, kiekvieni namai vis kažką pardavinėja. Ten tuo metu pardvinėjo tas tortijas ar kažką panašaus. Dar ir to prie progos nusipirkome, ir jau visai prie namų, žiūriu, dar vienas namas. O reikia pasakyti, kad daugelis tų namų atrodo kaip paprasti gyvenami namai, nieko neįtarsi. Visiškai nieko neįtarsi. Tačiau kai kur priešais išsineša kokią šašlyko kepyklą ir kepa sau tortijas, kitur netyčia atidaro duris ir pasirodo, kad viduje yra valgykla, o kai kur, ir kaip tik prieš tokį namą ir stovėjome, kabo užrašas, kad čia parduodamos žuvys. Dar prie tų namų ir beždžionė buvo. Tikriausiai prijaukinta, bet gal ne iki galo, nes buvo su pavadėliu ir pririšta. Gal mėgsta pabėgti.

    Pagalvojau, kad gal žuvis ir bus visai nieko. Šiandien ji tada tikrai bus, o ne rytoj, kaip toje valgykloje. Užeiname vidun. Į kiemą tai yra užeiname. O ten nieko nėra. Žuvį gal ir parduoda, tik niekas nepardavinėja. Laukiau, vėliau teko paklausti kažko, tada galiausiai išlenda senjora ir klausia, ko jums reikia. Gal žuvies turite. Sako, kad gal ir turi. Ir parodė. Atidarė dėžę, ten tarp ledų sau ramiausiai ir guli žuvis. Kažką išsirinkome, o tada jau tikrai reikėjo eiti tiesiai namo ir sudėti viską į šaldytuvą. Geriausia visgi viską dėti į šaldytuvą, kuris irgi ten buvo. Kadangi be mūsų daugiau niekas ten ir negyveno, todėl sau ramiausiai tuo šaldytuvu ir naudojomės.

    Paragavome tų marinuotų gervuogių. Toks skonis ir buvo, kaip marinuotų gervuogių. Kažkodėl aš galvojau, kad skysti turėtų būti be galo skanus, o buvo toks be galo rūgštus. Kaip tą daiktą naudoti – nelabai aišku. Gal tiks kokioms salotoms, o gal ir ne. Buvo nuspręsta palikti ateičiai, nes aš, kaip normalus lietuvis, pasakiau, kad nieko išpilti ir išmesti negalima, ką galima kaip nors teigiamai suvartoti. Jei jau visai teigiamai nepavyks suvartoti, tada bus galima į komposto krūvą mesti. Nes ten buvo didelio kompsoto krūva visoms maisto atliekoms. Spėju, kad ne hondurenjai patys taip sugalvojo, viską sugalvojo šeimininkas šveicaras. Jie tikriausiai irgi turi kokio lietuviško skūpumo.

    Saulė labai nešvietė, tačiau vis tiek nusprendėme, kad galima nueiti prie jūros. Ir kaip visada būna, tik nueini prie jūros ir būtinai saulė pradeda šviesti. Teko eiti atgal ir neštis visokius paklotus, kad būtų kur gulėti, nes šiaip ant smėlio gulėti nelabai faina. Netgi hondurenjai taip nedaro. Tiesa, ten irgi buvo visokių iš žabų suręstų pašiūrių su stalais, kurios mums labai įdomiai atrodė. Netgi kilo klausimas, kas ten iš tikro yra. Nes šiaip, pagal bendrą vaizdą atrodė, kad tai turėtų būti kokia nor kavinė ar dar kas nors, tačiau atrodė, kad kai kurie žmonės tiesiog šiaip susinešdavo savo valgius ir gėrimus ir ten sėdėdavo. Tai gal šiaip pašiūrė suręsta, kad poilsiautojai galėtų ten pasėdėti. Tikriausiai taip ir buvo. Gal ir visai nieko ta šalis.

    Pabandžiau panardyti. Su tais akiniais. Nelabai ką mačiau. Nieko beveik ten ir nebuvo. Viena žuvytė, kurią reikėjo po visą pakrantę vaikytis, kad pažiūrėčiau. Hondurenjai maudėsi, o kai kurie plaukdavo su kokiu bananu paplaukioti. Ar dar kaip nors. Linksmai jie ten visi gyvena. Ir tuo metu atplaukė vienas senukas. Ne visai senukas, bet toks žvejys. Ne su kokia modernia valtimi, bet ta tokia senovine: medine. Yra nuotrauka. Galima pažiūrėti. Ir ne šiaip sau jis atplaukė, buvo prižvejojęs. Šviežia žuvis, dar gyva, tiesiai iš jūros. Pakkausėme, ką jis su ja veiks. Šiaip sakė, kad gali ir parduoti. Tiksliau aš paklausiau, kiek čia kainuotų. Teko šiek tiek pasidaryti, jis netgi siūlė visas žuvis, nusprendėme, kad visų nereikia, nes jų labai daug buvo, tiek nesuvalgysime, bet porą žuvikių didžiausių nusipirkome. Vėl man reikėjo eiti namo, pamerkti tas žuvis kažkur... Ilgai galvojau, ką čia su jomis daryti. Minu liepė į šaldytuvą dėti, aš nusprendžiau, kad žuvų taip kankinti negalima, reikia jas į vandenį. Jūros vandens nebuvo, bet nors į gėlą. Pasiėmiau didžiausią puodą, pripyliau vandens, ir kad kokioms katėms ar dar kokiems gyvūnams didelių pagundų nekiltų, pastačiau dušo kambaryje. Nes kambaryje šiaip jau pastatyti nelabai norėjosi, gal dušo kambarys irgi ne pati tinkamiausia vieta, bet daugiau nebuvo, kur jas palikti. Tikėjausi, kad niekas čia vis tiek neįsikels artimiausiu metu.

    Kai grįžau į pliažą, visos žuvys jau buvo parduotos, nes jau mums beperkant ten buvo prisirinkusių daugybė žmonių. Negaliu pasakyti, kad labai jau daugybė, bet vis tiek šiek tiek jų buvo prisirinkusių. Tad jie tikriausiai viską ir nusipirko. Valtis stovėjo sau ramiausiai.

    Nusprendėme, kad reikia dar kur nors nueiti, gal kur nors palei pliažą. Iškart labai negalima ten buvo eiti, nes po palmių ir restoranų prasidėjo lyg ir privatūs pliažai ar privačios teritorijos, krantu eiti buvo sunku. Teko eiti gatve, kuri irgi sekė palei jūrą. Irgi neblogai.

    Radome autobusų stotį. Stotelę. Tokią paradą. Taip ir atrodė, kaip ir visur kitur: tiesiog aikštelė be jokių ženklų. Važiuoja ten tokie mokykliniai autobusau, kaip nebūtų keista. Dar buvo kelios parduotuvės, lyg ir baras, ar kažkas panašaus į barą. Diskoteka. Ten ir diskoteka buvo, kas labai nestebino, bet atrodė ji tikrai ne kaip paskutinis mados šauksmas. O daugiau kaip ir nieko nebuvo, nes priėjome prie jūros. Ten jokių smėliukų nebuvo, akmenys, kažkoks tiltas, tad ir besimaudančių žmonių ten irgi nebuvo. Nors vaikų gal ir buvo. Buvo tik bežvejojančių.

    Va ten ir buvo visos įdomiausios ir gražiausios žuvys. Žinoma, rimtiems nardytojams tai gal ir labai juokinga atrodytų, tačiau man visai užteko ir tų kelių žuvyčių, kurios ten plaukiojo. Viena buvo netgi visai mėlyna. Tiek ir pamatėme, bet gal daugiau nieko ir nereikėjo.

    O šiaip ta vieta labai garsėjo tuo, kad ten visi žvejojo. Tikriausiai tik žvejojimams ir buvo skirta ta vieta. Kol kas nuo kranto niekas nežvejojo, tačiau jūroje viena valtis siūbavo ir suposi. Vienas žvejys gaudė, o pulkas pelikanų jam padėjo. Tiek pelikanų dar nebuvau matęs vienoje vietoje. Spėju, kad tie pelikanai nelabai pagalba norėjo užsiimti, tiesiog kokį kąsnį pasigauti ir gal jiems visai sekėsi, nes skrido ir skrido ir skrido jų daugybė. Ir dar keli paukščiai ten skraidžiojo.

    Vėliau atėjo žvejų ir ant mūsų tiltelio. Tada jau buvo šaltoka ir dėl to nesimaudėme. Dar ir dėl to, kad tiems žvejamas netrukdytumėme. Nes trukdančių jiems ir taip pakako. Iš pradžių lyg ramiai žvejojo, netgi sugavo kelias žuvytes. Viena visai spalvota buvo, todėl iškart pasakė, kad ji nebus vartojama maistui, išmesime ją iškart. Kitas lyg ir planavo kažkur sunaudoti. Nežinau, kaip sėkmingai jiems baigėsi ta žvejyba, nes... Tie visi pelikanai, kurie prieš tai plaukiojo jūroje, dabar suskrido prie kranto. Ir koks dvidešimt žiūrėjo. Vienam pelikanui, tiesa, buvo labai šalta, tai tupėjo ant kranto ir džiovinosi plunksnas.

    Matėsi, kad jiems žmonėms tikrai nėra baisūs, nes tas tupintis ant kranto ramiausiai tupėjo ir į nieką nekreipė dėmesio. Galėjai fotografuoti kiek tik norėjai iš bet kokio atstumo. Nieko nedarė. O visi kiti laukė. Nežinau, kai jie tas žuvis gaudė, tačiau žuvinio pašaro turėjo. Pjaustė ir... tikriausiai maustė ant kabliuko, bet vėliau ėmė tiems pelikanams tiesiog šerti. Gal tam, kad jie atstotų, nors nesimatė, kad jie norėtų labai atstoti. Visu pulku puldavo ant kiekvieno metimo. Ir tiek puldavo, kad kartais net nesuprasdavo, kad pašaras yra ant kabliuko. Mačiau porą kartų, kaip pelikanas prarydavo masalą su visu kabliuku visai ramiai. Žinoma, žvejai nebuvo kokie galvažudžiai, padėdavo tam vargšui paukščiui – griebdavo iš vandens ir ištraukdavo iš gerklės viską. Vienam mažiau pasisekė, kadangi vis tiek jau pagriebė, tai dar šiek tiek pažaidė. Tai yra visi pasifotografavo su juo. Žiūrėti nuotraukas. Vėliau vis tiek paleido. Taip kad nereikia į jokius zoologijos sodus eiti, norint pasižiūrėti į pelikanų gausybę. Užtenka į Hondūrą nuvažiuoti. Nors, žinoma, žiūrint kaip pažiūrėsi.

    Grįžus namo žuvį vis dar radome. Jokios katės ar kitokie gyvūnai jų nesuvartojo. Kaip ir visai neblogai. Tiesą, tos dvi žuvys jau buvo šiek tiek nebegyvos, o viena gulėjo ant grindų. Beveik galvojau, kad taip gali atsitikti, bet ką jau padarysi. Taip jau buvo. Bet pasigaminti visgi pasisekė. Ir kažkas gavosi. Beveik skanu. Sutemus visame kieme spindėjo jonvabaliai, skraidė visur, net baisu pasidarė vaikščioti ne takeliais, kad tik ko neužmintum, uodai vis dar taip pat puolė, ant langų tinkleliai buvo, tačiau uodams tai ne visai motais, sugebėdavo kažkokiu būdu įskristi. Bet kur sėdint reikėdavo tuos smilkalus nuo uodų degti, gerai, kad jų visur buvo. Netgi kambaryje teko. Nors pagal visas taisykles ir buvo parašyta, kad nieko čia negalima degioti, nes realiai tai nelabai padeda, o šiaip jei labai norite ką nor degti, tai eikite į bažnyčią ir ten galima žvakę statyti. Tiksliai nežinau kodėl taip daroma, bet tikriausiai todėl, kad tie visi smilkalai visgi turi kvapą, kuris visgi lieka, netgi smilkalui sudegus. Bet jonvabaliai gražiai spindėjo tikriausiai visą naktį. Kadangi visą naktį lauke nesėdėjome, tai nesu tikras.

    Naktį keletą kartų palijo. Taip labai palijo keletą kartų. Bet tik nulijo ir pasibaigė. Kadangi jau buvu išsiaiškinęs, kad toje kišenėje jokių sausų ir drėgnų sezonų nėra, tai jau buvau įtaręs, kad tikriausiai lis ištisai ir neaišku kada baigsis ar prasidės.

    Reikėjo pradėti gyventi nauju ritmu. Dar kol kas nelabai žinojau, kad taip yra, tačiau jau jautėsi, kad čia žmonės gyvena šiek tiek kitaip. Keliasi dažniausiai anksti, tai yra maždaug tada, kai saulė ima tekėti ar prieš tai. Ir atitinkamai eina miegoti. Ir visai ne dėlto, kad ten elektros nebūtų. Ji buvo visą naktį. Gal kartais ir trūkinėja, bet mums nepasitaikė nė karto. Supratau, kad Omooje gal kitaip ir nesigauna, nes ten tikrai nelabai yra ką veikti tuo tamsiuoju paros metu. Diskoteka lyg ir buvo, bet lyg ir nelabai veikianti. Be to, ne visiems juk ir patinka vaikščioti po tas diskotekas. Tad ir mums taip visai netikėtai po truputį teko pradėti pratintis prie to kito ritmo, kuris, tarp kitko, bėgo visoje Centrinėje Amerikoje.

    Labai ypatingai nesisitengėme. Atsikėlėme kitą dieną irgi taip visai anksti, kadangi joks internetas, žinoma, neveikė, televizorius, irgi žinoma, nieko nerodė, reikėjo kaip nors tikslingai praleisti tą kurį laiką. Pirma nukeliavome iki turgaus, ten jau viskas buvo atidaryta, buvo galima pirkti, ką tik norima, visokie bananai ir panašiai, tada dar užsukome į parduotuvę... Tokia didelė parduotuvė, bet pasirinkimo joje buvo. Reikia pripažinti, kad prekių labai daug ten ir nebuvo, gal pasirinkimo ir ne per daugiausiai, tačiau palyginus su Kuba tikrai lentynos baisiai nukrautos. Nieko jau nepadarysi. Radome ten tarkime kokio pieno ir romo. Reikėjo juk ir hondūrietišką romą pabandyti. Dvi rūšys romo. O gal trys. Vieną iš jų ir pirkome.

    O tada jau galima eiti ramiai namo ir virti kavą. Visai įdomių kavų ten pardavinėjo, tokiais mažais pakeliais, tad kaip tik kelionėms, kad per daug vietos neužimtų. Toje lauko virtuvėje dar buvo likusios kažkokios kavos, bet mes nusprendėme, kad ji gal jau visai sena. Neaišku kas ir kada tą kavą pirko. Prie lauko virtuvės bėgiojo krabas. Spėju, kad jis ten ir gyveno, nes po viena palme buvo ir skylė žemėje, o tas krabas ten ir sulindo.

    Po kavos reikėjo keliauti prie jūros. Šį kartą nusprendėme, kad galima eiti prie kito pliažo. Nes kažkur iš kažkur buvome prisiskaitę, kad kažkur toliau, už tų Dujų Fabriko yra dar vienas pliažas, kuris dar iki šiol nenuniokotas ir nesuniokotas, tad gal galima pabandyti ten keliauti ir gulėti ant saulės. Taip maždaug ir padarėme.

    Vėl reikėjo eiti centro link, per tą tvirtovę, iškart už tvirtovės buvo kažkoks keliukas, vedantis į džiungles, juo, tada kažkur sukti, nuosavi namai, palmės, jokiu pliažu net nekvepia. Keliai žinoma, nei asfaltuoti nei dar kaip nors sutvarkyti, kai kur didžiausios balos, iš vienos pusės nendrynas, tikriausiai kokia nors pelkė, tada dar kažkas. Ir taip keletą kartų kažkur pasukę, per tas balas išeiname į patį nuostabiausią pliažą. Labai baisiai jis mūsų nesužavėjo. Šiaip jau smėlio ten buvo, gerokai platesnis, maždaug jau buvo galima įsivaizduoti kaip viskas atrodė ir pačioje Omooje, tačiau ir toks visiškai tuščias. Toks nykiai atrodantis, nors gulėti ten buvo galima. Prie to pliažo netgi buvo visai prabangiai atrodančių vilų ir vilaičių, dar gal ir kokie prabangūs viešbučiai su baseinais. Man visada atrodo nuostabiai tos vietos, kurios yra prie jūros ir turi baseiną. Nors .... Gal ne visiems patinka sūriame vandenyje maudytis, bet vis tiek. Vėjas pūtė stipriausias ir šiaip šiukšlių ten daug buvo. Tai dar viena ne tik Hondūro, bet ir visos Centrinės Amerikos problema, apie kurią irgi kalbėjo šveicaras kažkokiame interviu: kaip tų šiukšlių čia nebus jūroje, jei daugumai žmonių atrodo savaime suprantama išmesti kokią skardinę ar bet ką ten – kur stovi. Tad pagulėjus šiek tiek tame gerajame pliaže, teko grįžti atgal. Ten gal žmonių ir daugiau buvo, gulėti gal ir nelabai buvo kaip, bet viskas atrodė visgi šiek tiek padoriau.

    Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vėl ėmė niauktis, tai reiškė, kad tikriausiai lis, tad mums gal visai reikėtų kuo greičiau grįžti namo. Taip ir padarėme, nes ėmė pliaupti. Ir taip ne trumpai pliaupė, nelabai ilgia, bet vis tiek pliaupė. Mūsų viešbutyje mes jau buvome nebe vieni: dar trys žmonės. Spėju, kad būtent tie jūreiviai, kuriems daroma penkiasdešimties procentų nuolaida. Nes jiems ir dar vienas papildomas raktas buvo duotas. Mes turėjome eiti per pagrindinį kiemą, o jie turėjo raktą nuo dar vienų durų, kurios vedė tiesiai į gatvę. Kad labai nemaišytų visiems gyventojams tikriausiai. Nors nesu dėl to tikras.

    Vakare lijo vis labiau, darėmės valgyti. Tą žuvį, kuri šiaip jau gal ir ne visai šviežia buvo ir gulėjo šaldytuve, nors gal ir pusė velnio ta žuvis. Visgi šaldyta. Kai jau visai sutemo vėl spindėjo jonvabaliai, tad kaip ir visai nesinorėjo niekur važiuoti, internetas šį kartą veikė iki vėlumos. Tikriausiai naujiems gyventojams buvo specialiai pajungtas, tačiau vis tiek nusprendėme, kad gal reikia kur nors kitur važiuoti. Omoa, kaip miestelis, visai gerai atrodė, bet gal kur nors kitur prie jūros viskas dar geriau atrodys. Ką čia gali žinoti. Tad ilgai panagrinėjus planą, buvo nuspręsta, kad kitą dieną jau iškeliaujame. Į Telą. Žadėjo, kad ten tikrai daug geriau. Beveik taip ir tikėjau. Jei ten nebus kokių plajų, tai bent jau garifunų kaimeliai turėtų būti, nes Plasensija savo garifunų kultūra šiek tiek nuvylė. Nors gal ten tiesiog per mažai pabuvome.
    Monday, March 30th, 2015
    7:16 pm
    Neįkurta Antroji Lietuva (Belizas IV)
    Nors Belize ir yra tas vienas vienintelis kelias, vedanti iš šiaurės į pietus, tačiau nuo jo yra atsišakojančių ir daugiau kelių. Bet šiaip ir tas pats kelias vis skirtingai vadinamas. Tarkime tas, kuris veda nuo sienos iki Belizo miesto yra Šiaurinis greitkelis, ta dalis, kuri veda iš Belizo miesto iki Belmopano (Belizo sostinės) – tai jau Vakarinis greitkelis. Jis ir toliau veda iki pat Gvatemalos. Kaip supratau, kito kelio į Gvatemalą gal nelabai ir yra. O gal ir yra. Nuo Belmopano į Dangrigą veda Kolibrių greitkelis (įtariu, kad juo skraido vieni kolibriai), jei nenorima sukti į Belmopaną, galima važiuoti Pakrantės greitkeliu, kuris dažniausiaine Pakrante eina, o jau nuo Dangrigos toliau pietuosna keliauja Pietinis greitkelis. Rytinio greitkelio, kaip supratau, apskritai nėra. O gaila.

    Tad ir teko mums pavažiuoti beveik visais greitkeliais. Nors iš Belizo miesto į pietus visai apsimoka važiuoti neužsukant į Belmopaną, kuris yra visai šalies viduryje, tačiau viešasis transportas dažniausiai važiuoja visai ne taip, kaip reikia. Gal ir gerai. Turėjome progos pažiūrėti, kaip atrodo tos šalies sostinė. Gerų žodžių apie ją irgi nebuvau girdėjęs, betgi visada sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti.

    Nagi atrodė toji sostinė labai įspūdingai. Jei būčiau nežinojęs, gal būčiau ir nesupratęs, kad esame sostinėje. Žinoma, iš vien autobusų stoties darytis vaizdą apie sostinę gal ir ne visai patartina, tačiau Minu nežinojo ir nesuprato. Tik vėliau pasakiau, kad vienas iš tų apgyvendintų punktų, kur netgi stovėjome šiek tiek ilgiau buvo Belizo sostinė. Kadangi autobusų stotis tikriausiai buvo ne visai miesto centre, tad miesto centro ir nesimatė. Bet laukai platūs (ne dirbami) tikrai juose tą autobusų stotį ir atrodė ji taip kaip ir visur kitur Belize: kažkoks pastatas, kuris reikalingas nelabai aišku kam. Kasų ten tikrai nėra. Tikriausiai tam ir pastatytas, kad laukiantiems būtų kur laukti, ir nereikėtų kaisti po kaitria saule arba būti merkiamiems lietaus. Kas irgi yra labai geras dalykas. Ten tikriausiai dar ir tualetas yra, ir tikriausiai daugiau toje stotyje nieko ir nėra. Na, žinoma, yra visokių pardavėjų, kurie pardavinėja tarkime vandenį ar ledus ar dar ką nors. Kad ir kokius vaisius. Ta proga mes ten nusipirkome kažko panašaus į ledus. Kelias visgi ilgas, visas keturias valandas iki Didžiojo užutėkio reikia važiuoti. Išlipti iš autobuso net nereikėjo, viskas vyksta per langą. Labai patogu. Kitose šalyse irgi kartais taip būna. Tarkime kokioje Kuboje važiuojant sunkvežimiais.

    Galiausiai išvažiuojame ir iš Belmopano ir įsukame į tą Kolibrių greitkelį. Jokie kolibriai ten neskraidė, tad nežinau, kodėl tas greitkelis taip pavadintas. Tuo labiau, kad Belizo nacionalinis paukštis yra tukanas, o ne koks nors kolibris. Kad kolibriai Belize gyvena, įtariau, visgi tropinis kraštas ir ten visur jie turėtų gyventi, bet bent jau tame greitkelyje nemačiau nė vieno. Vienas kita keitį kaimai ir kaimeliai, vienokios ir kitokios džiunglės, tokia labai kaimiška valstybė man pasirodė Belizas. Bet kitaip ir negalėjo būti šalyje, kur tų gyventojų yra netgi mažiau nei Vilniuje. Taip tuo greitkeliu nusigavome iki pat Dangrigos.

    Apie ją irgi nieko gera negaliu pasakyti. Nieko bloga irgi negaliu pasakyti, nes Dangrigos mačiau tiek pat, kiek ir Belmopano. Tai yra tik autobusų stotį. Atrodė ji irgi visai taip pat kaip ir visos kitos Belizo autobusų stotis. Nė kiek ne geresnė, ir ne blogesnė. Šiaip labiau priminė benzino kolonėlę, nei autobusų stotį, kadangi ten netgi gyvumo jokio nebesijautė. Žmonių irgi nesimatė. Jautėsi, kad esame jau pietuose, kur apskritai niekas ir negyvena. Šiaip, žinoma, kad gyvena, tačiau jau toje Dangridoje gyventojų yra visi devyni tūkstančiai. Bet tai jam netrukdo turėti nuosavą oro uostą ir būti pačiam didžiausiam Pietų Belizo miestui. Visi kiti  - dar mažesni.

    Autobusų stotyje nebuvo ne tik laukiančių žmonių, bet ir važiuojančių ar išvažiuojančių autobusų. Nes ten yra tik ta viena kryptis: arba į Belmopaną, arba toliau į pietus. Ta toliau į pietus kryptimi važiavo mūsiškis autobusas, o Belmopanas tikriausiai jau buvo pravažiavęs. Tiesa, iš ten važiuoja dar viena kryptimi – į Plasensiją. Ir būtent tą autobusą pamačiau kažkur prie autobusų stoties. Beveik norėjau išlipti, nes taip gal ir būtų gavęsi pigiau, tačiau ką jau padarysi. Bilietą iki Didžiojo užutėkio jau turėjome, pinigų tikriausiai negrąžins.

    Įsukame į Pietinį greitkelį. Vaizdai nelabai keitėsi. Nors šiek tiek keitėsi. Miestų ir miestelių buvo vis mažiau ir mažiau, daugiau pasitaikydavo tik pavienių namų, vienkiemių. Miškų buvo. Džiunglių nesimatė. Kai kurie miškai netgi buvo apdegę. Gerokai apdegę. Tikriausiai ir gaisrai ten ūžia. Dirbamų laukų nelabai matėsi. Gamyklų ar dar ko nors – tuo labiau. Vis kirbino ta mintis: Belizas pats savaime nėra labai brangi šalis, daugiausia pinigų suryja, žinoma, tos kelionės jūra, visokiais vandens taksi, kitokių ir nėra. Bet iš idėjos nėra ji ir labai pigi šalis. Bet tarkime, matosi, kad autobusai yra tik tokie, ir visi žmonės, nesvarbu, ar jie beliziečiai ar užsieniečiai moka tas pačias kainas. Kaip ir mes. Tad iš kur jie turi tų pinigų. Nes nesimatė, kad jie iš kažkur galėtų turėti. Iš ko gyvena Belizas, kad gali užsikelti tokias kainas, man iki šiol paslaptis. Nes pagal vaizdą tikrai neatrodė, kaip labiausiai išsivysčiusi pasaulio šalis. Taip vis dar galvojau, kadangi nežinojau, jog Belize daug dienų ir nebepraleisime. Šiaip... Reikėjo galvoti, ką ir kiek mes dar čia veiksime, todėl kol kas ramiai sau važiavome tuo Pietiniu greitkeliu.

    Pravažiavome posūkį į Hopkinsą. Berods buvo kažkoks posūkis. Nesukome, nes mūsų autobusas keliavo vis toliau. Toliau keli posūkiai, netgi į Plasensiją. Irgi ten nesukome. Tada paeiliui ėjo tie keli kaimeliai, tai yra didieji miestai, kuriuose gyveno maždaug po tūkstantį gyventojų. Gal po pusantro. Trys vienas prie kito einantys miestai, o mums liepė išlipti Didžiajame užutėkyje. To Big Creeko autobusų stotis visiškai priminė benzino kolonėlę, nes beveik tokia paskirtis to reikalo ir buvo. Iš tikrųjų ne visai taip, tačiau šalia buvo ir kažkas panašaus į restoraną.

    Išlipti nebuvo pati sudėtingiausia užduotis. Kaip ir visur taip būna. Išsiaiškinome, kad tieji užsieniečiai neveltui atkreipė dėmesį į mano klausimą apie Dangrigą. Jie ausis pastatė iškart todėl, kad jie patys irgi keliavo ne į Dangridą, bet pro Dangridą į Plasensiją. Tad išlipome kartu, Didžiajame užutėkyje. Ir jie ne šiaip sau ausis statė, o ten jau konkrečiai klausė: gal jūs irgi į Plasensiją. Taip. Klausiama todėl, kad mums irgi reikia ten, o iš Didžiojo užutėkio šiaip jau pėsčiomis į Plasensiją nenusigausi, reikia plaukti (tiek irgi žinojome, ir jie to neaiškino). Mums gi reikia nusigauti iki uosto. Kuris nėra visiškai prie pat autobusų stoties, gal galime važiuoti tuo pačiu taksi. Mes kaip ir sutikome.

    Tačiau visus mūsų planus sugriovė patys taksistai. Tuose visuose užutėkiuose kažkokių miesto autobusų nėra. Jokių miesto autobusų nėra. Visas viešasis transportas ir yra būtent tie visokie taksi. Kurie ir veikia kaip autobusai, tik yra mažesnis, o kadangi atseit ir patogesni, nes veža, ten kur prašome, o ne pagal kažkokius maršrutus, todėl ir lupa po penkis dolerius nuo žmogaus. Ir visai nesvarbu, kad mes keturiese ar penkiese. Žinoma, po penkis Belizo dolerius, bet vis tiek. Žinojau, kad iki uosto nėra taip jau toli, beveik galima ir pėsčiomis nueiti, tad mokėti tuos penkis Belizo dolerius man jokio noro ir nebuvo.

    Kiti užsieniečiai pagalvojo pagalvojo, pažiūrėjo į savo bagažą. Ką jau padarysi, ne mažiausias jų bagažas. Nusprendė, kad jie vis dėlto važiuos. Supratau, kad kitaip jiems tikriausiai ir nesigaus. Šalimais sėdinti belizietė, kuri irgi važiavo taksi, mums pasakė, kad iki uosto reikia eiti maždaug ten ir tai bus apie pusantros mylios. Kiek tai yra: man nieko nesakė. Nors iš kelionių vadovo žinojau, kad kelio turėtų būti apie dešimt minučių. Gal. Tikrai nenorėjau mokėti tų dolerių už dešimt minučių pėsčiomis.

    Tiesa, tas atstumas vis keitėsi. Taksistas sakė, kad tai bus dvi mylios, vėliau dar kažkas norėjo mus pavežti, išaugo ik trijų mylių, ir taip toliau. Kaip kas norėjo, taip tas ir sakė. Nusprendžiau nekreipti dėmesio į nieką. Saulė kaitino, buvo tokia popietė, tad nebuvo visai šalta taip sakykime, bet aš vis tiek nusprendžiau eiti. Pūtė brizas nuo jūros, nors pačios jūros ir nesimatė. Priėjome prie posūkio, kur tikrai reikėjo sukti, pamatėme, kad ten irgi yra visokių viešbučių, tad blogiausiu atveju tikrai bus galima pernakvoti kažkur, radome kelio išsišakojimą. Iš pradžių nusprendėme eiti ne tuo keliu, gerai, kad laiku paklausėme kur, ir už kokių penkių minučių jau buvome prie to uosto. Uostu gal ir nelabai pavadinsi, uosteliu, o kompanija vadinosi: Hoki Poki vandens taksi. Labai linksmas pavadinimas.

    Užsieniečiai paklausė, kaip mums sekėsi, pasakiau, kad viskas gerai. Nebuvo labai sunku, tikrai arti. Jie turėjo pastebėti po kiek laiko mes atėjome. Nors gal jiems su jų bagažu ir būtų nekas. Bandžiau nusipirkti bilietus. Nors žinojau, kad vienam žmogui tai turėjo kainuoti dešimt Belizo dolerių, tačiau ten nurodyta kita kaina – tik penki doleriai. Labai apsidžiaugiau. Pasirodo be reikalo. Nepamačiau, kad ten kaina nurodyta JAV doleriais. Kai mokėjau apšvietė mane. Laukimo gonkelis nurašinėtas citatomis iš Biblijos ir kitais protingais posakiais. Visai įdomių dalykų ten prirašyta, buvo ir kavinė, ar tiksliau parduotuvė, kur kavos jokios nepardavinėjo. Tad šiaip laukėme. Ilgai laukti ir nereikėjo. Nors maniau, kad mes jau esame pavėlavę į reikiamą laivą, tačiau už kokių penkių minučių pasakė, kad galime šokti valtin ir būsime plukdomi ten, kur reikia.

    Pasirodė, kad tas Mangų užutėkis tikrai yra visiškas užutėkis. Ten turėtų būti upė, bet nelabai priminė upės. Sukome sukome ratus, iš visų pusių horizontą gožė mangrovės, tie augalai apaugę, galiausi išplaukėme į jau lyg atviresnę jūrą, lyg ir matėsi atvira jūra, o ant krantų kilo vilos ir vilaitės. Bet galiausiai vėl teko įplaukti į kitą užutėkį, tokį ežeriuką, kuris jau reiškė, kad esame beveik Plasensijoje. Tikrai kelionė truko tik dešimt minučių, kainavo dešimt Belizo dolerių, autobusu būtų galima važiuoti kokias dvi valandas už tą pačią kainą. Bet svarbiausia, kad dar saulei nenusileidus ir netgi nepradėjus leistis mes tą Plasensiją galiausiai pasiekėme.

    Kol kas Plasencija atrodė lyg ir visai nieko. Šiaip buvome tik uoste, prie kurio iškart buvo ir futbolo stadionas, o jei tiksliau tai tokia didelė aikštė, kuri, žinoma, buvo naudojama ir kaip autobusų stotis. Per dieną ten važiuoja tik trys autobusai, visi trys į Dangrigą, o rytinis autobusas sekmadieniais net nevažiuoja. Tad labai didelės stoties Plasensijai ir nereikia. O mums tuo metu reikėjo susirasti kur gyventi. Maždaug ir žinojome.

    Plasensija – dar mažesnis miestukas nei visi kiti. Jame gyvena apskritai tik tūkstantis gyventojų. Netgi Lietuvoje tai būtų jau nebe miestas, o tiesiog miestelis, tarkime. Nes jame juk buvo autobusų stotis, ten netgi buvo viena gatvė. Einanti išilgai pusiasialio. Nuo tos gatvės kai kur atsišakodavo kitos gatvės, bet dažniau nuo jos atsišakoja pėsčiųjų takeliai. Ir palei jūrą eina tik pėsčiųjų takas. Toks ilgas. Kažkur ten radome ir mūsų atsišakojimą reikalingą, maždaug tarp namų ir visur kitur prieiname ir prie reikalingo namo, apačioje ten yra skalbykla, ir reikia laukti, kol kas nors atidarys duris. Durų niekas neatidarė. Paskambinau vieną kartą, kitą kartą. Jokio judesio nesijautė.

    Šiek tiek palaukėme. Įdomu, kiek čia laiko reikės laukti. Gal net nelaukti. Jau netgi pradėjau ieškoti, kur čia dar galima nueiti, nes vis tiek bent jau vieną naktį reikės ten nakvoti. Galiausiai durys buvo atidarytos. Žmogus miegojo. Taip jau būna kartais. Aš ir galvojau, kad gal kokio pietų miego nusprendė numigti. Omaro viešbutis. Ne to valgomo Omaro, žmogaus vardas buvo Omaras. Jie dar turi ir restoraną, kur, sako, tiekiamas geriausias kreolų maistas visoje Plasensijoje. Kadangi joje visokių vietų nelabai daug yra, tad nelabai sunku tiekti geriausią maistą. Iš pradžių, tiesa, ir buvome radę jų restoraną, kur buvo liepta eiti va ten kažkur ir kažką rasite. Kažką ir radome.

    Kambarių tuo metu dar buvo. Jau paskutinis kambarys, daugiau tikrai nebus. Gal ilgai būti ir nesiruošėme, bet vis tiek reikėjo kaip nors pigiau. Tad gal ir gerai tas vienas kambarys. Toks su vėjeliu, su vaizdu beveik į jūrą. Būtų vaizdas į jūrą, jei jo neužstotų priešais esantis namas. Beveik į jūrą. Kol kas viskas lyg ir gerai. Ten dar buvo ir virtuvė, kurioje gal ir galima gamintis, tačiau tada nusprendėme, kad užteks tik kavą išsivirti. Dušai, žinoma, bendri, tualetas irgi, grindyse kai kur buvo skylės. Taip jau yra. Vanduo bėga tiesiai į skyles. Man net įdomu, kur jis toliau bėga, nes šiaip buvome antrame aukšte. Bet, žinoma, jie patys kaip nors sugalvojo tą nubėgimą, nes svečiai gyvena tik antrame aukšte, o pirmame – patys šeimininkai. Tikrai nenori, kad tie visokie vandenys jiems ant galvų bėgtų. O daugiau kaip ir nieko negaliu pasakyti. Yra dar ir balkonas, tiesiai prieš virtuvę, kur galima sėdėti arba gulėti. Kaip ir visai nieko vieta. Aplinkui siūbavo palmės.

    Išgeriame savo kavos, suprantame, kad gal čia nieko ir negaminsime, kad ir labai gaila būtų, o ką padarysi. Ir galime eiti prie jūros. Ten pūtė stiprus vėjas. Labai stiprus. Palmes beveik vertė. Nors kad tos palmės ten griuvo, tai nebuvo pati didžiausia bėda. Didesnė bėda buvo ta, kad tas vėjas iš jūros sunešė visas įmanomas šiukšles. Nors jų irgi labai daug nebuvo. Daugiausia visokios natūralios šiukšlės – jūržolės. Bet vis tiek. Maudytis beveik įmanoma, beveik gilu, tik beveik niekas ir nesimaudė. Tad ir aš tik įlindau į tą jūrą. Gulėti ant smėlio irgi buvo beveik įmanoma. Žinoma, vėjas šiek tiek viską nešiojo, bet beveik įmanoma. Šilta labai irgi nebuvo. Vėjas toks žieminis. Bent jau Korėjoje jis būtų tikrai žieminis vėjas, o ten šiaip sau vėjas kaip vėjas. Tik tiek kad stiprus. Garifunų kultūros ten kol kas irgi nelabai matėsi.

    Supratome, kad gal ir padarėme klaidą. O gal ir ne. Šiaip labai graudžiai atrodė tie visi žmonės, kurie ten gulėjo ir ilsėjosi. Matėme, kad mūsų viešbutyje yra netgi visa šeima: mama su vaikais. Gana graudžiai viskas atrodo. Mes sau patys irgi gana graudžiai atrodėme. Ką mes čia veikiame. Iš tikrųjų buvo gana geras klausimas, ir ko mes čia atvažiavome. Bet čia iškart gavome ir atsakymą. Ne visai iškart, bet gavome.

    Reikia pastebėti, kad ne tik Belizas, bet ir visa Plasensija yra gana susijusi su Lietuva. Lietuvą ne šiaip sau norėjo įkurti Belize tarpukario metais, jau visai pokario metais, sakoma, kad netgi visai neseniai vėl buvo bandyta atgaivinti tą mintį, ir kažkokie optimistai specialiai tai misijai kažkur Plasensijoje ir rezervavo žemės plotelį. O gal netgi nusipirko. Niekam tai labai nerūpėjo, nes kam bepasakytum ten Lietuva, niekam jokių didesnių emocijų mūsų šalies pavadinimas ir nekėlė. Nežinau, bent jau tada tikrai nesupratau, kodėl tas plotelis buvo rezervuotas būtent Plasensijoje. Mačiau, kad Belize yra ir geresnių vietų. Gal tos visos vietos jau seniai rezervuotos kitoms valstybėms. Tikriausiai. O gal mes šiaip sau patekome netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Tuo metu kaip tik turėjo būti pasibaigęs bangininių ryklių neršimo sezonas, tad ten veikti irgi nelabai matėsi ko. Plaja irgi baisiai nesužavėjo.

    Tad teko prisiminti ko mes iš tikrųjų važiavome į Plasensiją. Visai ne dėl to mes važiavome būtent ten, bet tai irgi viena iš paskatų, kodėl reikėjo važiuoti į Plasensiją, o ne kur kitur. Plasensija tai jau pats piečiausias taškas, iš kur valtys plaukia į Hondūrą. Taip išvengtume gal ir ne visai reikalingos kelionės per Gvatemalą, kurion vis tiek reikės vėliau įvažiuoti. Kam keliauti du kartus? Žinoma, buvo mintis, kad galima plaukti ir iš Puntos Gordos, iš ten irgi yra laivai, tik, žinoma, į Gvatemalą, keliais lyg ir nelabai įmanoma ten patekti, ir iš ten keliauti į Hondūrą. Tačiau į tą Gvatemalos dalį vis tiek planavome nusigauti, o dabar sutaupysime keletą dolerių už sienos kirtimą. Čia maždaug taip galvojome, tik reikėjo susižinoti, ar tikrai įmanoma iš Plasensijos nusigauti Hondūran. Mano žinios teigė, kad visai neplanuotai, laivai į Hondūra plaukia tik kartą per savaitę, o tas vienas kartas buvo kaip tik kitą dieną. Reikėjo visgi išsiaiškinti, ar tikrai taip yra.

    Tad iš pliažo einame tiesiai į uostą, randame laivus, sužinome, kad į Hondūrą laivai plaukia visai ne iš čia, reikia eiti į pusiasalio galą. Nukeliaujame į pusiasalio galą. Ten irgi yra kažkas panašaus į uostą, netgi yra kažkas panašaus į būdeles, stovi laivai, visos būdelės uždarytos, bet jų mums ir nereikėjo. Prie vienos iš žagarų suręstos pašiūrės sėdi keletas... tikriausiai beliziečių, o gal ir ne beliziečių, kažkokių vietinių gyventojų, kurie patys paklausė, o ko mums reikia. Kur keliaujame. Į Hondūrą, o štai ir laivo kapitonas. Gėrė romą. Kaip ir priklauso laivo kapitonui. Tad kada tie laivai į Hondūrą plaukia. Taip, kaip ir tikėjomės, laivas išplaukia kitą dieną, anksti ryte, gal ir ne visai anksti ryte, bet vis tiek, mums reikia ateiti gal kokią aštuntą ryto ir viskas bus gerai. Kelionė kainuos šimtą trisdešimt Belizo dolerių, ir dar septynis su puse dolerio reikės susimokėti už išvažiavimą. Tai ne visai už išvažiavimą, mokestis apsaugoti saugomas teritorijas. Visas tas gamtines. Žaliųjų mokestis. Ir dar trys doleriai už įvažiavimą į Hondūrą, bet tai reikės mokėti jau Hondūre. O daugiau nieko ir nereikės mokėti. Dar paklausėme, o ką daryti su pinigais, nes lyg turėsime tikrai nemažai likusių Belizo dolerių, reikėtų kaip nors išsikeisti. Irgi sakė, kad tai neproblema. Laivas išplaukia pusę dešimt, o bankai atsidaro pusę aštuonių, laiko tikrai bus. Ką gi, keliausime kitą dieną.

    Gal šiek tiek ir gaila buvo palikti Belizą. Nes iš idėjos gal jo beveik ir nematėme. Tarkime, Belizo mieste yra dar kelios bažnyčios, į kurias neužsukau, yra ten ir induistinė šventykla. Žinoma, visiems išeiviams iš Indijos. Gal ir visai įdomi vieta. Nors Belizo miestas ir buvo lengvai sugriautas kažkurio iš uraganų, todėl sostinė ir perkelta į Belmopaną. Belmopano, galima sakyti, apskritai nemačiau. Nors, sakoma, kad Belmopane ir nėra labai daug ką žiūrėti. Tiksliau visiškai nėra ką žiūrėti. Daug kam, kas ten nukeliauja, iškyla tas egzistencinis klausimas – o ką aš čia veikiu. Atsakymas yra labai paprastas: persėdu iš vieno autobuso į kitą. Dar ten galima vizas prasitęsti, nes visos ambasados yra būtent Belmopane. O kadangi mums nereikėjo nei vizos prasitęsti nei iš autobuso į kitą autobusą persėsti, tai praradome ir tą nuostabią galimybę. Dar neteko su penkiolika persėdimų važiuoti į Gvatemalą. Visas vienintelis normalus kelias patekti iš Belizo į Gvatemalą veda per Belmopaną, kur būtent ir reikia persėsti, o po to dar keletą kartų persėsti. Kelionė su nuotykiais tikriausiai. Bet dėl to nereikėjo per daug jaudintis, nes tų persėdimų po dešimt kartų keliaujant šimtą kilometrų dar buvo ateityje ir ne vienas, tad kaip nors.

    Žinoma, labiausiai buvo gaila pačių Belizo pietų. Ten yra daugybė griuvėsių, džiunglių, gamtos grožybių ir panašių gėrių. Tik bėda, kad nusigauti iki ten irgi nėra labai paprasta, tad paprasčiausia imtis turus, kas kainuoja visokius pinigus, arba apsispręsti – kur ir kada norisi važiuoti. Bet iš kitos pusės: tos gamtos dar tikriausiai bus, o Belizas nėra pati pigiausia šalis regione, nors ir atrodo kaip visiškas kaimas. Tad gal ir apsimoka iš ten nešdintis, kur nors, kur nereikia tiek daug mokėti už kiekvieną pajudėjimą.
    Taip nukeliavome namo. Daiktus juk reikėjo kažkaip susidėti. Ir atgal, nes prie uosto matėsi visai nusotabi De Shack kavinė. Ką jie turėjo omenyje – neįsivaizduoju. Bėda, kad ten tikrai buvo tik kavinė ir nieko daugiau. Ir tuo metu buvo beveik uždaryta. Paklausėme, kur čia yra kokia nors normali vieta pavalgyti. Gal ne tiek normali, dėl normalios tiek tos, būtų gerai, kad pigi. Kur jūs gyvenate? Pas Omarą. A, pas Omarą, o jų restorane yra brangu. Pasiūlė keliauti į De Tač. Kažkaip panašiai suniurzgė po nosimi, kad iškart ir nesupratome, kas tai turėtų būti. Bet toje Plasensijoje tikriausiai daug vietų ir nebus, kaip nors rasime ir de Tač.

    Radome. Beveik buvome praradę viltį rasti, tačiau galiausiai radome. Rašoma ji De Tatch. Gal dar tiek ir būčiau sugalvojęs. Vėjas vis dar nerimo, gerai, kad sėdėjome ne visiškai ant vėjo, bet beveik taip ir buvo. Langų ten irgi nebuvo, bambukiniais stalai, sienos ir šiaudiniai stogai. Atrodo labai autentiškai. Kainos irgi buvo labai autentiškos. Kai pasižiūrėjau, netgi kilo klausimas: jei čia jiems atrodo pigu, tai kaip turėtų atrodyti brangu. Bet tiek tos. Ten vis tiek matėsi, kad yra visiškas štilis. Žinoma, užsisakėme patį pigiausią patiekalą ir virėjo pasiūlymą. Minu pabandė užsirūkyti. Pusę cigaretės surūkė vėjas, o vėliau padavėja pasakė, kad šiaip pas juos rūkyti draudžiama. Visi išeina į lauką parūkyti. Nors mes ir sėdėjome beveik lauke. Tuo labiau, kad mūsų staliukas buvo prie pat krašto, ir dūmai tikrai neturėjo eiti į vidų, o tas vėjas vis tiek viską nešioja. Bet, žinoma, jei negalima, tai negalima. Nieko nepadarysi.

    Atnešė patiekalus, pasakėme, kad jokio skirtumo kas ir kam, tiesiog dėkite ant stalo. Ir da vienas nuostabus dalykas parašytas meniu buvo arbatpinigiai. Gal ir gerai, kad apie tai užsimenama, nes mes patys tikrai nebūtume susiprotėję. O jie ten tikisi bent jau penkiolikos procentų arbatpinigių. Sakyčiau visai nemažai. Tad kainos dar kartą išaugo ir jau ne vieną kartą. Nusprendėme, kad gal ir gerai darome, kad keliaujame iš Belizo. Nes Plasensijoje tikria neįmanoma gyventi su tokiomis kainomis. Baisi šalis Belizas, bet iš kitos pusės gal ir visai gera. Ramiai atrodė Plasensija, netgi keista, kad ten kažkas galėtų atsitikti. Ir apie ką gąsdino Patrikas?
    Namo grįžome palei uostą, aukštai švietė mėnulis, dar dirbo kažkokia parduotuvė, tad dėl visa ko nusipirkome alaus. Vis reikės ką nors veikti viešbutyje. Taip ir baigėsi beveik paskutinė diena Belize.

    Jau buvau matęs, kad Plasensijoje saulė leidžiasi už nugarų. Tai yra į žemyną. O tai reiškė, kad tekės ji iš jūros. Dangus buvo giedras, todėl nusprendžiau, kad saulėtekis tikriausiai turėtų labai gerai matytis. Tad ir nusistačiau laikrodį maždaug tam laikui, kai maždaug turėtų būti saulėtekis. Kažkaip paskaičiavau.

    Netgi nereikėjo to laikrodžio, atsikėliau visai normaliai, buvau beveik laiku prie jūros. Tikriausiai, kad laiku buvau prie jūros, ir žiūrėjau. Kaip visada, bėda buvo ta, kad saulėtekio ir nesimatė. Šiaip nebuvo apsiniaukę, bet būtent toje vietoje, kur turėjo matytis saulėtekis ir buvo debesys. Visada taip būna. Teko nufotografuoti kažką panašaus į saulėtekį, kažkas panašaus ir gavosi ir keliauti atgal namo. Kaip tik beveik laiku.

    Laiko turėjome tikrai labai daug. Galėjome netgi kavos išgerti. Tuo metu atėjo Omaras, ir labai gerai, kad atėjo. Šiaip jis nežinojo, kad reikėjo ateiti ir pas mus, atėjo pas kitus gyventojus, ir gana griežtai pasakė, kad jie susimokėtų už nakvynę. Tikrai gana griežtai pasakė, nes kalbėjo kaip mokytojas su vaikais. Ne dėl to, kad jie būtų labai nesusimokėję, o todėl, kad jie tą dieną ruošėsi iškeliauti, o Omarui reikėjo kažkur išvažiuoti. Ar išplaukti. Tad kai jis grįš – gyventojų jau nebebus. Gerai, kad išgirdome, nes mums irgi reikėjo susimokėti. Žinojau, kad ten surasti kažkokią gyvą dvasią nėra daug šansų, tad ir mes ta proga pasakėme, kad gal būtų visai gerai ir mums čia susimokėti ir kur nors palikti raktą. Raktą leido palikti duryse. Rimtas žmogus.

    Susikrovėme daiktus ir į uostą nusprendėme eiti pajūriu. Galima ir pajūriu, nebūtinai tuo pėsčiųjų takeliu. Radome visai neblogų vietų. Gal ir gaila, kad išvažiuojame, o gal ir ne. Prie pat pusiasalio galo buvo kitas Ki, vadinosi jis Plasensijos Ki, smėlis, šviečia saulė, vėjo jau nebebuvo, tad kita diena gal ir visai gerai atrodys. Kapitonas jau buvo vietoje, užrašėme vardus ir pavardes, beveik reikėjo iškart ir susimokėti tuo milijonus, visgi nepigiai kelionė kainuoja ir toliau galime daryti, ką tik norime, nes iki išplaukimo buvo likusi dar beveik valanda. O bankas dar nedirbo.

    Pirma nukeliaujame pusryčiauti. Toje pačioje iš žabų suręstoje pašiūrėje. Tokia ponia aptarnauja, puodus tik tarškina, lyg kavos paprašėme ar dar ko nors, gal dar ko nors norėtumėte. Gal ir norėtume tik nelabai aišku, kas ten pas ją yra. Tikrai neaišku, nes meniu jokio neturėjo, tik visokių daržovių ir panašiai, ir puodus su lauko virtuve. Pasakėme, kad gal ne mėsos, o ji atitarė, kad padarys kažką ir kažkuo mus nustebins. Beveik tuo ir patikėjome. Labai griežtai pasakė, kad padarys, supratome, kad ginčytis su ja neverta, ką jau duos, tą duos. Kažkuo labai nenustebino, bet susimokėti vis tiek reikėjo.

    Per tą laiką atsidarė bankas. Nukeliaujame ten. Nežinojau, kad Belize pinigus keisti yra taip sudėtinga. Pirma reikėjo atstovėti eilėje. Kaip ir labai nekeista, kartais tenka eilėse stovėti, todėl visai ramiai ten ir stovėjome. Galiausiai prieiname prie savo langelio, pasakau, kad noriu išsikeisti Belizo dolerius į JAV dolerius, kaip ir galima, bet reikia turėti įrodymą, kad išvykstate iš šalies. O šiaip tikriausiai ir nekeistų. Įdomi tvarka. Gerai, štai bilietas. Gal dėl to daugelis ir atsiskaitinėja JAV doleriais, kad vėliau niekas galvos labai nesuktų. Gerai, bet galime keisti ne daugiau nei du šimtus penkiasdešimt dolerių. Daugiau ir negausite. Pasakiau, kad viskas tvarkoje, aš jų tiek ir neturiu, tik keturis šimtus Belizo dolerių. Ar kažkaip panašiai, tikrai niekaip nesigauna tie du šimtai penkiasdešimt JAV dolerių. Šiaip pasakiau, kiek turiu.

    Tada prasideda visa biurokrotija, kurios nesupratau, bet kuri labai ilgia truko. Reikėjo kažką užpildyti, kažką kažkur suskaičiuoti, kažką pridėti, jis pats net nelabai žinojo, kažką pasikvietė. Ilgokai viskas užtruko, ir kai jau visa biurokratija baigėsi, pareiškia man, kad aš jam skolingas penkis šimtus kažkiek Belizo dolerių. Teko dar kartą paaiškinti, kad tikrai aš tiek neskolingas, nes tų dolerių tiek ir neturiu. Dar kartą pasakiau, kiek norėčiau išsikeisti. Belizo doleriais, o jau kiek gausiu JAV dolerių suskaičiuokite patys. Vėl prasideda biurokratija. Laikas vis bėga. Jau ir po devynių dešimt, penkiolika, mūsų laivas išplaukia po devynių trisdešimt. Prieina Minu, kas čia darosi. Sakau, kad nesąmonės čia darosi. Netgi kyla minti, kad gal visai vertėtų ir nesikeisti, o gal ir vertėtų išsikeisti. Vis tiek jau pradėjome. Jis pasakė, kad šiaip jau mes skubame, laivas tuoj išplauks, prie jo stovėjusi mergaitė pasakė, kad jau berods greitai viskas baigsis, jis tikriausiai jau tuoj viską baigs. Taigi ta forma užpildyta, atspausdinta, užantspauduota ir gavome savo dolerius. Turėjome maždaug penkias minutes nueiti iki laivo. Žinoma, ta valtis visai netoli, tačiau vis tiek – o jeigu nespėtume.

    Iš tikrųjų tai nebuvo labai jau baisi problema, kadangi mūsų valtis plaukė ne iš Plasensijos į Hondūrą. Prieš tai dar užsuko į Didįjį Užutėkį, kur dar teko pastovėti. Iki to užutėkio tik dešimt minučių kelio ir vėl reikėjo laukti. Nuo Plasensijos jau plaukėme ne tik mes, pora amerikiečių, pora kanadiečių, lyg ir viena vokietė, ir dar keletas vietinių. Sustojame Didžiajame Užutėkyje ir vėl laukiame. Pradeda lipti daugiau žmonių. Kapitonas paskaičiuoja kiek čia mūsų yra, pasirodo, jis kalba kastiliškai. Angliškai irgi kalba, bet gimtoji kalba tikriauisiai kastilų. Viena iš amerikiečių netgi ispaniškai atsako, kiek čia mūsų yra. Kanadiečiai susidomi, ar visi amerikiečiai kalba kastiliškai, ar tai užsienio kalba, kurią visi mokosi. Ne visai taip, bet tieji amerikiečiai taip ir daro, nes viena jų ar tik ne kastilų kalbos mokytoja, ir turėtų visai gerai kalbėti.

    Didžiajame Užutėkyje įlipa dar keturios kanadietės, kurios tarpusavyje kalbasi prancūziškai. Iš Kvebeko. Vokietė visą laiką gulėjo. Sakė, kad ją kamuoja jūros liga, todėl iškart ir prigulė, Taip gal bus geriau. Lipo daugiau užsieniečių. Spėju, kad visi visgi buvo užsieniečiai, nes ten dar buvo Belizas, o dauguma keleivių – hondūrenjai. Kuo toliau, tuo daugiau girdime kastilų kalbos, mučiačia čia, mučiačia ten. Mučiačia tikriausiai nėra toks jau įžeidus žodis, nes kai kurios moterys viena kitą taip ir vadino. Man keistai skambėjo, bet gal pas juos taip įprasta.

    Hondurenjai ne tik patys lipo laivan, krovinius irgi nešėsi. Kažkas netgi skalbimo mašiną. Įdomiai taip viskas atrodė, tikriausiai Hondūre tų skalbimo mašinų nėra. Arba jos trigubai brangesnės, jei jau apsimoka ją plukdytis iš Belizo.

    Ilgai palaukus, galiausiai atėjo ir imigracijos pareigūnas. Iškvietinėjo visus po vieną. Ne po vieną, po kelis. Grupėmis. Sudėjo antspaudukus, ir dar liepė susimokėti tą apsaugos mokestį. Kaip supratau, daugelis lygiai ir neturėjo. Žinoma, septyni su puse dolerio, galima ir neturėti, o grąžos neturėjimas yra beveik nacionalinis hobis visose Centrinės Amerikos valstybėse. Belize irgi. Tačiau pareigūnas jau buvo daugiau mažiau nusiteikęs tam, tad ant lapelio netgi buvo sužymėta kas kiek davė, kas kiek nedavė, kam kiek reikia grąžinti. Mes buvome tikriausiai patys teisingiausi žmonės, nes davėme lygiai, be jokios grąžos. Taip ir gavosi. Jiems labai patiko. Tada dar atidavė po dolerį ar pusę kam buvo skolingi. Paklausė, ar dar kas nori susimokėti ir gauti antspauduką, kadangi tokių nebuvo, galėjome ir plaukti.
    Sunday, March 29th, 2015
    7:18 pm
    Kaip valgiau keptą barakudą (Belizas III)
    Pilna valtis buvo amerikiečių. Keli mokytojai, bet šiaip tai dauguma bernų. Tokie ramūs. Nerėkė, nešūkavo, nors visai galėjo taip daryti. Gal juos kas buvo prigąsdinęs, nes abejoju, kad tokio amžiaus gauja vaikų taip ramiai galėtų sėdėti. Nors gal juos užgožė motoras. Visai galėjo būti.

    O mes plaukėme. Visi susigrūdę, bet dar ne taip susigrūdę, kaip būtų įmanoma, visgi vandens taksi yra šiek tiek prabangus transportas, todėl ten labai žmonės nesigrūda. Pro šalį plaukė salos, tai viena, tai kita sala. Šiek tiek niaukėsi. Sustojome viename iš ki. Caye Chapel. Irgi tokia visai mažytė salytė, bet ten netgi yra oro uostas. Įdomu, ar daug žmonių yra, kurie tą atstumą skraido. Valtimi gal valanda, tad lėktuvu... pakyli ir nusileidi. Bet spėju, kad yra tikrai pakankamai skraidančių, kitaip oro uosto ten ir nebūtų. Ir gal kokiems kritiniams atvejams irgi reikalingas lėktuvas. Jei tarkime bangos aukštos, o reikia greitu būdu išgabenti daug žmonių iš ten.

    Toji Caye Chapel atrodė labai nykiai, tiksliau visai tuščia, todėl daugelis labai susijaudino: nejaugi čia reikės mums lipti. Bet ne, niekam nereikėjo lipti, buvo galima plaukti toliau. Niaukėsi ne šiaip sau: pradėjo lyti. Taip gerai gerai pilti. Valtyje, žinoma, langai buvo, todėl labai ir neperšlapome. Daiktai šiek tiek sulijo, kadangi visas dideles kuprines, kaip ir lėktuvu, reikėjo priduoti į bagažą, o jos visos sukrautos valties priekyje. Kad svoris išsilygintų. Kai jau priplaukėme tą Ki Koko lietus šiek tiek apstojo, bet vis dar lijo. Nieko nepadaryi, visgi drėgnasis sezonas, tad visko ten gali dar būti.

    Bagažą priduodant dar buvo šioks toks aptarnavimas, tai yra yra kažkas panašaus į bagažo priėmimo punktą, kur išduoda numeriukus, tačiau atsiimant niekas labai nesiceremonino. Tiesiog iš valties krovė ant žemės, o jūs jau patys žinokitės. Kadangi daugeliui visgi rūpėjo kuo greičiau tą bagažą atgauti ir keliauti kur nors toliau, tai labai tų ceremonijų ir nereikėjo. Mums irgi. Tik tiek, kad reikėjo ilgiausiai laukti to bagažo, o per tą laiką vėl pradėjo šiek tiek lyti, bet kai jau galiausiai padėjome kojas ant Ki Koko žemės šiek tiek apstojo, ir netgi buvo galima tikėtis, kad švies saulė. Žinoma, tuo metu visai taip neatrodė, todėl blogiausiu atveju buvo galima nešdintis jau ir kitą dieną. Bent jau dieną iš padorumo reikia pabūti kur nors. Aš bent jau taip manau.

    Randame vieną iš nusižiūrėtų vietelių. Gal ir ne pačią pigiausią, bet vieną iš pigesnių ir būtent tą, kuri turėtų būti kur nors arčiau. Taip beveik ir buvo. Beveik salos viduryje, bet kadangi salos dydis yra toks, kad nuo mūsų namų paėjus dvidešimt metrų bus jūra, o į kitą pusę nė tiek nebuvo, galinis kiemas buvo tiesiog uostas, tai tas salos vidurys yra tokia įdomi sąvoka. Buvo keletas namų. Tiksliau ten buvo vienas namas, toks labai didelis, ir dar didesnis kiemas. Kieme galima statyti palapines, kurių mes neturėjome, todėl tos minties iškart ir atsisakėme. Dideliame name, antrame aukšte registratūra, irgi tokia didelė svetainė, vietų pas juos buvo, tuose daugiaviečiuose kambariuose, tačiau reikėjo leistis žemyn, bet mums iškart pasiūlė atskirą kambarį. Beveik dvivietį, dviejų aukštų, nors ten ir daugiau žmonių tikrai galėjo tilpti. Ir kainavo beveik tiek pat, kiek kainuotų dvi lovos. Taip visaip pagalvojus, nutarėme, kad gal tas dvivietis kambarys ir visai nieko. Visų pirma atskirame mediniame name, turėjome ten ir kaimynų, kitame namo gale, tačiau turėjome ir savo taip jau pavadinkime balkoną, kurio balkonu gal ir nepavadinsi, tiesiog tokį gonkelį, kadangi kambarys antrame aukšte. Su vaizdu į kiemą. Labai gera vieta. Ten dar galima lyg pasiimti dviračius, tik kad salos dydis buvo toks, kad ten nelabai kur buvo dviračiais važinėtis, dar lyg galima išsinuomoti kajakus, ir, žinoma, užsisakyti visokius turus: tai pasiplaukioti, tai panardyti. Svarbiausias nardymo punktas – Mėlynoji skylė. Gal ir labai graži, bet labai brangi. Ir dar reikia nardymo licencijos, kurios nė vienas iš mūsų neturime. Bet galima plaukti ir kitose vietose panardyti, apie tai dar buvo laiko pagalvoti.

    O ta proga, kad saulė visgi išlindo, taip ir galvojau, kad tai nebus ilgas lietus, buvo galima eiti kur nors pasivaikščioti. Labai kur nors nereikėjo, kažkur tame Ki Koko turėjo būti pliažai, kur galima maudytis. Ki Koko šiaip jau visai įdomi sala. Kadaise ji buvo gerokai didesnė, tačiau praūžė uraganas ir salą padalino į dvi dalis. Sąsiaurį padarė. Dabar dvi salos. Ir šiaip, sako, kad ji dabar gerokai žemesnė nei anksčiau buvo, tai gal bus laikas kai jos visai nebeliks. Nors gal negreitai tas laikas ateis.

    Pirma, kur reikėjo nueiti, buvo bankas. Man labai reikėjo ten nueiti. Šiaip visiems buvo ne pro šalį. Tikėjausi, kad vis dėlto eurus keis banke. Gal kokie western union ir nekeičia, tačiau bankai visgi turėtų keisti eurus – viena iš dažniau vartojamų pasaulio valiutų. Taigi einame į banką. Ir nors Ki Koko yra labai turistinė sala skirta pasiplaukiojimams ir gulėjimams prie jūros, každodėl man nuojauta gerai pašnibždėjo, kad bankuose žmonės gali būti ir ne taip gerai nusiteikė. Dėl visą ko buvau apsivilkęs maikę. Minu nutarė, o kam ji kaime. Blogai nutarė. Prieiname prie banko, žinoma, jis uždarytas, tai yra atidarytas, tačiau duris atidaro sargybinis, paklausia, ko mums reikia. Sakau, kad noriu išsikeisti pinigus, sako gerai, užeikit, o Minu sako: tau negalima. Be viršutinių rūbų čia negalima. Gal ir gerai sakė, nes ten kondicionierius taip įjungtas, kad tikrai be viršutinių rūbų nesinori eiti. Šiaip su kailiniais man ten norėjosi būti, tačiau jų neturėjau. Eurų, žinoma, niekas nekeitė, tad teko keistis dolerius. Nieko nepadarysi. Turėjome ir tokių. O kadangi dabar jau viskas buvo iškeista, buvo galima eiti toliau.

    Dėl visa ko dar patikrinome kelias vietas. Gal kur nors kitur rasime pigiau. Radome kelias vietas šiaurėje, kurios gal ir pigiai atrodė, tačiau kainavo brangiau nei mūsiškė. Persikraustyti visiškai nebuvo jokio tikslo. Ir radome pliažą. Kuris irgi atrodė taip, kad persikraustyti nebekilo jokio noro.

    Nors nieko bloga negaliu pasakyti apie tą pliažą. Buvo smėlio. Buvo jūra. Gal ir nelabai gili, bet labai gilios ir nereikėjo. Nelabai buvo vietų kur buvo galima gulėti, nes bent jau ten viskas atrodė kaip vaikų žaidimo aikštelė. Tad iš pradžių tiesiog sėdėjome ant suoliukų. Taip įdomiai viskas atrodė. Šalimais kelias, gatvė, vaikšto žmonės, kažkas guli, kažkas sėdi. Toks pirmas Ki Koko įspūdis. Dar pašnekėjome su vienu beliziečiu. Jis sakėse besąs gidas ar kažkas panašaus. O gal studentas. Tuo metu kažko laukė tame Ki Koko, bet irgi nelabai supratau ko. Tikriausiai darbo. O dabar neturėjo ką veikti. Paklausiau jo apie galimybę išsikeisti eurus. Lyg jokios. Dar pasiklausėme apie visas tas pietines salas ir ypatingai garifunų miestus. Jis kažkaip neužsiminė, kad ten turėtų būti baisiai pavojinga. Na, gal ir pavojinga, bet tikrai nė kiek nepavojingiau nei kur kitur. Visur galima galą gauti. Maždaug supratome, kad tikriausiai Patrikas pats irgi gal ne visai patį švariausią gyvenimą gyveno (apie meilužę pasakojo, apie kitką ne, bet ką čia gali žinoti), tad tikriausiai buvo pakankamai prisidirbęs, kad reikėtų bet kokį metrą taksi važinėti. Bet tikriausiai ir užsidirbo, kad galėtų leisti sau taksi važinėti.

    Kadangi ir pačioje šiaurinėje dalyje irgi nebuvo, kur čia galima maudytis. Šiaip kur maudytis vietų buvo, bet kur galima gulėti nelabai matėsi. Kažkas panašaus į smėlio lauką lyg ir buvo, o kitoje pusėje netgi palmės – tai toji atskirtoji Ki Koko dalis. Ir visiškai ant kyšulio netgi buvo toks baras. Pasirodo, kad tas baras ir yra didžiausias ir geriausias pliažas. Dauguma guli ne ant kokio nors smėlio ar dar kur nors, o va būtent ant tų molų. Gerai, kad bent jau tie molai mediniai, tai ne taip kieta gulėti. O ką daugiau ir padarysi. Ten buvo galima ir nardyti. Labai giliai gal ir nepanersi, tačiau žuvų ten pakako. Visas ir apžiūrėjau. Kai kurios netgi visai spalvotos buvo. Sąsiauriu sukosi stipri srovė, todėl kartais reikėjo keletą kartų pagalvoti prieš plaukiant į atviresnę jūrą. Toje vietoje atviresnė jūra buvo pora metrų. Jei ne mažiau. O gylio ten jau buvo pakankamai. Net įdomu, kad tarkime prie krantų gylio visiškai jokio nėra, o būtent toje vietoje, kur kadaise buvo sala, o dabar sąsiauris: jau ir gerokai virš galvos.

    Dėl tų bangų jaudinausi ne aš vienas. Ta amerikiečių gimnazistų gauja jau buvo ten ir irgi maudėsi, o mokytojas bernams jau liepė: tik nesugalvokit plaukti į kitą pusę. Nors... Iš kitos pusės leido jiems plaukti į kitą pusę, bet galite plaukti tik tada, jei pamatysite, kad kažkas kitas irgi ten plaukia. Patiems jums negalima. O jie labai sutiko, kad taip tikrai, kitaip ir nebus, nes srovė labai stipri, tai gal net ir neplauksime, jei net kažkas plauktų. Įdomiai taip, visi protingi, žino, ką galima ir ko negalima be atskiro pasakymo. Visai gerai gal.

    Vėl buvo apsiniaukę, todėl dalis žmonių dingo. O vėliau netgi pradėjo lyti. Vėl papylė. Dar daugiau dingo, o kas nedingo, stovėjo po stogu tame bare. O daugiau nebuvo ką veikti. Gėrėme alų.Supratome, kodėl tiek daug žmonių tą barą buvo apgulę, nes prie jūros nebuvo beveik nieko. Ir dar kartais rėkdavo. Ogi vyko tas garsusis Brazilijos-Vokietijos mačas. Tuo metu nežinojome, kad jis bus jau tas pats garsiausias mačas per futbolo istoriją, tad tik aaa. Rungtynės. Gerai jiems žaiskite.

    Lietus visgi liovėsi, mes toliau sau plaukojome, nardėme, gulėjome ant molų, niekur skubėti nereikėjo. Staiga viena moteriškė, kaip vėliau sužinojau, teksasietė, pasiklausė iš kur aš. Sakau, kad iš Lietuvos. Jos draugė, o gal šiaip pažįstama, irgi amerikietė, vietnamiečių kilmės, netgi atspėjo, čia ta šalis, kurios sostinė Vilnius. Na, taip, negali paneigti, tikrai sostinė Vilnius. Ji netgi yra buvusi Lietuvoje, todėl ir žinojo. O šiaip dėl ko jie klausė... Nes mes labai išsiskyrėme iš visos tos gaujos, todėl jie netgi lažinosi, kad aš turėčiau būti europietis. O skyrėmės, žinoma, išvaizda. Nė vienas save gerbiantis amerikietis į pliažą neitų su glaudėmis. Tik su kelius siekiančiais šortais. Jie gal degintis nemėgsta. Nors šiaip pastebėjau, kad ten ne mes vieni europiečiai buvome, buvo ir daugiau, tačiau visi kiti tikriausiai jau daugiau mažiau prisitaikę prie tų amerikietiškų realijų. Nes amerikiečių ten buvo dauguma. Šiaip bent jau ta teksasietė buvo ne visai blaiva, ir vis gėrė. Tik alų. Sužinojome, kad brazilai pralošė vokiečiams. Ar tik ne šešiais taškais. Netgi kilo klausimas, ką jie ten veikė, dar tokių rungtynių man atrodo nėra buvę nuo to laiko, kai Šiaurės Korėja pralošė. Sužinojome, kad tie teksasiečiai čia irgi keliauja, bet tik po Belizą. Tad gal apie Belizą žino daugiau nei mes. Nes ir skaitė gerokai daugiau. Kaip supratau, planavo kelionę keletą mėnesių. Ir susiplanavo. Rekomendavo kažkokias vietas, aš, žinoma, užsiminiau, kad mes taikome daugiau prie pigesnių vietelių, bet kažkur kažkas kažkaip, iki galo ir nebesupratau. Taip jau gali būti.

    Dar nelabai buvo šalta, dar ne visai vakaras, tačiau daugiau mažiau viskas buvo aišku. Reikėjo pažiūrėti, kas yra salos pietuose. Gal ten kas nors gera bus. Visko gali būti. Ir tada jau tikrai reikės spręsti, ką čia toliau tame Belize veikti. Tad susirenkame savo daiktus ir einame į pietus. Vėl praeiname visus uostus, nes pasirodo čia važinėja ne tik tie vandeniniai taksi, bet tikriausiai ir privatesnis tranportas, kas nori tas tuo ir važiuoja. Tiksliau plaukia, nes nuvažiuoti iki ten sunkiai gaunasi. Iš pradžių dar buvo kažkokia gatvė, bet vėliau ji virto takeliu tiesiai priešais namelius. Tokie visai mieli nameliai. O galiausiai netgi ne visai namai, o tiesiog namai ant vištos kojelių prasidėjo. Tiesiai ant jūros kranto. Čia ir buvo ta kita vieta, kurią buvome nusižiūrėję, bet kažkodėl nusprendėme eiti ne ten. Pasiklausėme, kiek čia viskas kainuoja ir gavosi... Kad visai pigiai. Gal netgi bandyti čia keltis. Nes ir toliau nuo to „miesto triukšmo“, ir ant jūros kranto, ir galima degintis kiek nori ant smėlio, ir šiaip viskas labai gražiai atrodė. Ir dar džiunglės už nugaros. Labai sukėlė daug įvairių minčių tas Ignacio viešbutis. Reikėjo gerai pagalvoti.

    Grįžome jau normalesniu keliu. Per oro uostą. Ten irgi buvo oro uostas. Gal ir nereikia labai stebėtis, kadangi oro uostas buvo ir gerokai mažesniame kyje, tad visai padoru, kad oro uostas yra ir Ki Koko. Ir netgi pastebėjau, kad lėktuvai ten tikrai kyla ir leidžiasi. Gal ne kas dešimt minučių bet gal netgi kelis kartus per dieną. Nors dažniausiai ten tik paukščiai skraidė. Dar užsukome į įvairių prekių parduotuvę. Reikėjo nusipirkti vamzdelį. Viskas, ką Kuboje radome prie jūros jau atsisakinėjo, nardyti gal dar teks kur nors, todėl gal ir reikėjo atnaujinti įrangą. Žinoma, jei nebūtume radę, gal netgi visai nebūtume pirkę, o dabar teko. Tada apžiūrėjome įvairius turgus. Tą dieną kažkodėl nusprendėme gal ir negaminti nieko, nes beeidami radome ne tik kiniškų restoranų... Tai irgi buvo tam tikra mintis, gal kiniškas maistas čia bus geresnis, bet ir visokių žuvies restoranų. Ir dar omarų. Nes Ki Kokas irgi garsėj savo omarais ir visi užsieniečiai privalomai juos išbando. Kaip tik viena visai pigus restoranas buvo tiesiai prie mūsų namų, todėl nusprendėme vėliau, kai jau labiau sutems, ten ir užsukti.

    Saulė leidosi, uodai puolė. Pastebėjau, kad ne tik Ki Koke bet ir kai kurios kitose vietose uodai turi tą savybę. Puola maždaug tada kai saulė leidžiasi. Arba teka. Tad ir čia teko juos atkentėti, bet ir čia tie uodai tropiniai.Užpuolė, sukandžiojo, šiek tiek ištino, praėjo pusvalandis ir nė žymės, kad kažkas kažkada buvo puolęs. Labai patinka man tokie uodai. O kadangi saulė nusileido, tad buvo galima eiti ir tų omarų valgyti.

    Padavėjas buvo kinas. Netgi paklausiau iš kur jis. Tiek sugebėjau kiniškai. Vėliau dar kažką jis bandė kiniškai pasakoti, bet jau nebe viską supratau. Na, ir užsisakėme tą omarą. Ir dar barakudą. Tikrai nejuokauju, tas padaras tikrai vadinosi barakuda. Bent jau buvo parašyta, kad tai bus barakudos kepsnys. Todėl ir užsisakiau. Kadangi teko ilgai laukti ir kad mums labai neprailgtų, tad atnešė salbučių. Geras restoranas. Ir tikriausiai skanus, nes pusė vietų buvo rezervuota. Kaip dažniausiai ir būna, kokiame nors viešbutyje, dauguma užsieniečių susimetė į vieną gaują, o kadangi visiems reikia būtinai tų omarų paragauti, tai visa gauja ir nuėjo į restoraną. Kažkas rezervaciją padarė. Taip linksmai ir valgė. Galvojau, o kas bus tada, kai reikės atsiskaityti. O tai pasirodo tikriausiai irgi seniai žinoma problema, todėl kiekvienas atsiskaitantis turi eiti prie baro, tiksliau prie kasos, ir mokėti už save. Mums irgi taip liepė. Tai tikriausiai reiškė, kad arbatpinigių nereikai. Tad ir nepalikome.

    Vėliau jau buvo galima grįžti namo, baiginėti Karibų romą. Kubietiško romo dar buvo likę, bet kodėl gi neparagavus ir Karibų romo. Bent jau taip vadinosi. Labai gerai gėrėsi tiek vienas, tiek Karibų sultimis. Taip vadinosi viena sulčių rūšis. Iš tikrųjų taip vadinosi sulčių firma: Karibų puikybė, o sultys buvo greipfrutų, bet negi čia labai gilinsiesi.

    Visa Karibų puikybė geriausiai pasireiškė naktį. Jau tokia didelė puikybė, kad didesnės ir nereikėjo. Puolė uodai. Be perstojo. Žinoma, nekeista, kad uodai puola, nes ant langų lyg ir nebuvo jokių tinklelių. Nors gal ir buvo. Ir langai buvo. Tačiau uodams tropikuose tie tinkleliai dažniausiai būna nė motais. Visuomet randa kokią skylutę, per kur įlįsti. Ypač visokiuose mediniuose namuose tą skylutę netgi nėra labai sunku rasti. Taip visą naktį jie ir prazyzė virš galvos. Žinoma, ne tik zyzė, bet ir dar kandžiojosi kai kada.

    Rytas išaušo toks ne visai linksmas, bet ką jau padarysi. Esame tropikuose, čia kitaip ir nebūna. Teko stovėti eilėje prie dušo. Kadangi dušai bendri, tad ir tenka toje eilėje stovėti. O eilės pasitaikė tokios kubietiškos, tik kad niekas neklausia, kas čia ultimas. Tad reikia pačiam susiprasti. Kai kas miegojo kieme palapinėse, kai kas tuose bendruose kambariuose, kai kas kur tik netingi. Žinoma, visi miegojo ten, kur jiems ir buvo paskirta.

    Belizo visi viešbučiai ypatingi tuo, kad ten jokie pusryčiai į jokias kainas neįskaičiuoti, tad tenka darytis patiems. Tačiau yra šaldytuvas, yra netgi virtuvė, tad labai norint galima pusryčius arba pietus arba vakarienę arba dar ką nors ir pasidaryti. Na, ir pasidarėme kavos. Ir vėl tokia netikėta staigmena. Kaip aš jau įpratęs, įpilu vandens iš krano, užverdi ir beveik tikiesi, kad kava bus. Pasirodo, kad ne. Kava tikrai buvo, tik jos skonis buvo toks įdomus. Iškart net nesupratau. Vėliau, dar kiek pagėręs supratau, kas čia blogai. Kava buvo sūri. Vėl pas juos iš krano jūros vanduo bėga. Todėl specialiai šalimais stovi ir didelis vandens balionas. Prisipilkite vandens. Teko kavą išpilti (gaila visgi, kiek pupelių veltui išmesta) ir darytis iš naujo.

    O begeriant kavą dar teko spręsti ir tą sudėtingą klausimą. Ar apsimoka čia būti tame Ki Koko dar keletą dienų. Nes jei apsimoka, tada visai apsimoka persikraustyti pas Ignacio, tačiau jei neapsimoka, tada neapsimoka ir kraustytis. Gal dar vieną prieš saulę pagulėti ir apsimoka, tačiau daugiau – gal ir ne. Galiausiai buvo nuspręsta, kad tikriausiai neapsimoka, todėl ramiai nukeliavome gulėti ant tų molų.

    Molais gal labai ir nepavadinsi, tiltai. Apgriuvę tiltai. Kadaise ten tikriausiai irgi buvo koks uostas ir priplaukdavo tos valtys visokios, o dabar tas tiltas jau visai sugriautas, liko tik gabaliukas,ant kurio visi ir guli. Dar šiek tiek panardėme, pažiūrėjau į žuvis. Jų daug nebuvo, beveik tokios pat kaip dieną prieš. Kadangi tą dieną srovė nebuvo tokia stipri, visgi nuplaukiau į salą. Girdėjau, kad ten nieko nėra, tad ant kranto nė nelipau. Mačiau, kad kažkas visgi išlipo, bet spėju, kad nieko gera ir nerado. Vis praplaukdavo valtysi tarp tų dviejų salų, todėl plaukiant reikėdavo labai žiūrėti, kad ant galvos kas neužplauktų. Žinoma, jie irgi žiūrėdavo ar nieka ant galvų nelipa, bet vis tiek, reikia pasitikrinti ir patiems. O daugiau ten nieko ir nebuvo.

    Po pietų pradėjo rinktis vis daugiau ir daugiau žmonių, tad nusprendėme, kad laikas gal ir išeiti. Dar nuėjome į salos pietus. Niekas ten per daug nepasikeitė, vis dar buvo tik dvi gatvės, einanančios išilgai Ki Koko, jas jungė daugybė skersgatvių, į pietus sala nuplatėja, todėl ten ir yra vieta oro uostui, dar ten yra ir kapinės, ir dar bažnyčia yra. Kaip ir viskas, ko reikia. Rytinėje dalyje dar yra kažkas panašaus į pliažus, nors didžioji dalis tų pliažų skirta uostams, o vakarinė dalis apskritai tik uostams ir skirta. Net labai norint ten neišeitų maudytis. Bet ir šiaip, nelabai gilūs vandenys bent jau ten. Norint kur nors giliau panardyti reikia visai toli plaukti, o jei tik šiaip paviršiuje plaukiojant pažiūrėti, kokios čia žuvytės yra: galima ir prie Skilimo (taip vadina tą vietą, kuri daline buvusį Ki Koko, nors žinoma, vadina ją angliškai – Splitu). Galima ir šiek tiek toliau plaukioti, tačiau nusprendžiau, kad neverta pinigų mėtyti į jūros vandenis. O tai beveik tai ir reiškia, nes plaukti reikia valtimis, kas kainuoja tikrai nemažai. Gal dar kokiais kajakais ir galima, bet spėju, kad nelabai. Tad apsiėjome ir tik su panardymu prie Splito, o visas kitas gražias žuvytes pamačiau ir vėliau.

    Ten dar buvo visoki kinų restoranų, kažkuriame ne iš kinų restoranų nusipirkome tortijų. Tos tortijos tai ne kiaušinienė, o paplotėliai iš kukurūsų miltų. Labai gerai pasivaikščiojome, netgi radome turgų, kur beveik galvojome ir apsipirkti šiek tiek vėliau, bet šiek tiek pavėlavome. Kadangi turgus buvo uždarytas, tai gamintis vėl nieko negalėjome. Eiti vėl valgyti tų pačių omarų – nelabai norėjosi, reikėjo sugalvoti kažką kita. Ir visai netoli nuo namų radome dar vieną restoraną, šį kartą kubietišką. Kažkaip prisiminiau, kad Kuboje gal maisto gausa ir kokybe nelabai virtuvė pasižymėjo, bet gal bent jau Belize ten bus visai nieko. Tad ta proga ir užėjome.

    Viskas buvo labai skanu, valgoma, netgi staliuką gavome ant jūros kranto. Ne visai ant jūros kranto, bet su vaizdu į jūrą. Kadangi buvo gana tamsu, tai nelabai tos jūros ir matėsi. Keliavome ten, nes tik ten buvo galima rūkyti. Visą dieną pūtė stiprus vėjas, nenurimo ir vėliau. O tame Kubos restorane buvo ir bufeto stilius. Atseit buvo galima eiti ir pasirinkti ko norima, o vėliau tiesiog mokėti. Mes nusprendėme, kad rinksimės iš meniu. Restoranas ne šiaip sau kubietiškas – jo savinininkė tikrai buvo iš Kubos. Tad visai netikėtai, nors gal ir visai tikėtai, Kuba juk ne taip jau toli nuo Belizo, vėl susidūrėme su Kuba.

    Kadangi vakaras kaip ir paskutinis jau buvo. Kol kas tik Ki Koko, dar ne visai paskutinis Belize, niekur daugiau ir nėjome. O ten labai daug kur eiti ir nėra kur. Sėdėjome savo gonkuose ir gėrėme romą. Reikėjo kažkaip užglaistyti tuos uodų ir moskitų įkandimus. Gražiai leidosi saulė, spindėjo debesyse, vienu žodžiu oras buvo geras. Nelijo tą dieną.

    Kadangi planavome kitą dieną nusigauti ne tik iki Belizo miesto, o gal ir dar toliau, tai reikėjo gana anksti keltis ir nešdintis lauk. Padarėme didelę klaidą, kad nesusimokėjome už viską iš vakaro. Beveik planavome taip padaryti, bet kažkodėl neišėjo. Reikėjo mokėti ryte. O rytais ten žmonės visiškai nesiruošia anksti keltis. Niekur niekas neskuba, kaip ir turėtų būti Karibų pakrantėje.

    Taigi daiktai sudėti, einame į tą kambariuką, kuris turėtų būti registrtūra – o ten nieko nėra. Kažkaip žinojau, kad kažkas kažkur turėtų būti. Kažkas kažkur ir buvo. Galiniame kieme yra toks uostukas, kuriame stovėja mažytė jachta, pasirodė, kad ten kažkas gyvena. O gal tik miega. Iškvietėme žmones iš ten. Tiksliau vieną. Jis nuėjo kažkur, nes pasirodo ne jis atsakingas už viską, vis dėlto iš mūsų pinigus paėmė ir galėjome sau ramiausiai eiti toliau. Nors... Jei jie taip ilgia miega ir jiems nereikia pinigų, gal galėjome ir visai nesusimokėję išeiti. Žinoma, tai būtų nelabai gražu, bet ką jau. Tuo labiau, kad mes vis dėlto susimokėjome.

    Nueiname jau prie mūsų uosto, ten reikia nusipirkti bilietus, vėliau palaukti, kol atplauks laivas, priduoti bagažą. Nespėjus net iki ten prieiti jau išgirdome visokių pasiūlymų, gal kavos gal dar ko nors, sakėme, kad skubame į laivą, o jie puikiausiai žinojo, kada tie laivai plaukioja, tad dar geriau žinojo, kad mums iki to laivo dar liko tiek laiko, kad tikrai spėsime išgerti tos kavos su kokiu nors mėsainiu. Teko atsisakyti.

    Buvome beveik pirmieji. Bagažas priduotas. Renkasi vis daugiau ir daugiau žmonių. Įvairių rasių ir tautybių. Buvo tokių, kurie netgi nenorėjo plaukti niekur, o tik atėjo pasitikrinti. Maždaug tuo metu, kai jau laivas ruošiasi išplaukti atėjo patikrinti kainas. Tada į kitą uostą. Ar tikrai čia mano laivas. Ir dar su tais lagaminais ant ratukų skubėjo pirmyn atgal. Man labai linksmai atrodė visas tas reikalas. Bet galiausiai visus susodino į laivą, pasirodė, kad tas taksi plaukė ne iš Belizo miesto, o iš San Pedro, iš to prabangaus kurorto. Bet į Belizo miestą, švietė saulė ir mes po kokio dar pusvalandžio ar panašiai vėl grįžome į Belizo miestą, kuris nėra Belizo sostinė.

    Bagažo teko palaukti ilgai. Nežinau kodėl, bet jį labai ilgai nešė iš laivo. Ir netgi nedavė tiesiai iš laivo, reikėjo eiti prie to langelio. Kaip lėktuve, kad turėtų būti. Laivas vėl buvo pilnas amerikonų, bet visi labai ramiai ir tyliai sėdėjo.Tikriausiai abejojo, kad prarėks visus variklius. Praplaukė laivai-vėžliai. Čia iš Korėjos istorijos, yra tokie dalykai, o daugiau nieko gera ir nebuvo. Viena amerikietė visą laiką kažką rašė, todėl visi kiti labai stebėjosi: nejaugi tu visą laiką rašei. Atseit, negi turi tiek ką rašyti. Tikriausiai turi žmogus. Galiausiai sulaukėme savo bagažo ir buvo galima eiti toliau.

    Taip, Patrikas mus labai gąsdino, žinau, kad Belizo miestas yra labai pavojingas ir ten gali užmušti ant kiekvieno kampo, tačiau nusprendžiau, kad iki stoties galima nueiti ir pėsčiomis. Nelabai toli ji ir buvo. Dar pakeliui užsukome į banką, kadangi taip jau būna, kad kartais reikia nueiti iki banko ir iš bankomato pinigų pasiimti. Ten vėl teko pabendrauti su vienu belizeičiu, labas, kaip sekasi, ar planuojate važiuoti į mūsų kius. Taip supratau, kad be kių ten tikrai tikriausiai nieko nėra, bet mes nesiruošėme plaukti į jokius kius, nes kaip tik iš vieno kio ir buvome atplaukę. Nors... Iš kitos pusės žiūrint, kaip tik tuo metu ruošėmės važiuoti į kius, tiksliau į vieną kį. Bet pradžiai reikėjo rasti autobusą.

    Tuo metu dar nebuvo aišku, kuo čia baigsis mūsų Belizo nuotykiai. Pačiuose Belizo pietuose irgi buvo nemažai griuvėsiu, tad aš visai galvojau, kad į kurį nors iš jų būtų neblogai ir visai padoru nuvažiuoti. O pakrantėje buvo dar keletas kaimelių, tų baisiųjų garifunų kaimelių, kur iškart užmuš tik įvažiavus, o išvažiavimo netgi nėra: Hopkinsas, Dangriga (beveik Ryga), Plasensia ir kiti. Reikėjo labai susiplanuoti, kaip čia keliauti, nes dar reikėjo nusigauti į Hondūrą, o Belizas sienos su Hondūru neturi. Tai yra toks blogas dalykas, nes sienos kirtimas dažniausiai reiškia kokio dolerio ar panašiai mokėjimą, ko niekas nenorėjo daryti. Tad visų tų sienų kirtimus reikėjo labai suoptimizuoti. Bet kokiu atveju, keliaujame į pietus ir kažkodėl nusprendėme, kad važiuosime į Plasensiją. Net nežinau kodėl, tikriausiai todėl, kad Plasensija yra vienas iš tų kių, į kuriuos galima įvažiuoti. Taip bent jau beliziečiai vadina. O galima įvažiuoti todėl, kad Plasensija yra ne sala, o pusiasalis, tačiau kelias pusiasaliu irgi nutiestas visai neseniai. Iki to ir į ten visi plaukdavo. Kaip supratau, ir dabar dažniausiai visi įplaukia į Plasensiją, o ne įvažiuoja į ją.

    Tad nusprendę, ka važiuojame Plasensijon, atsidūrėme autobusų stotyje. Kai pagalvoji, kad šita autobusų stotis yra vieno didžiausių Belizo miesto autobusų ir dar pagrindinė stotis. Taip įdomiai pradedi galvoti ir apie šalį. Nors labai nieko bloga negali pasakyti: ten viskas griežtai saugoma. Beveik tie, kurie nesiruošia niekur važiuoti į stotį ir neleidžiami. Yra geležiniai vartai, pro kuriuo ne visi praleidžiami. Kažkokių kasų – ten nėra. Jokių kasų nėra. Bilietai, kaip supratau, parduodami autobuse. Labai nestebino. Gerai, kad vis dėlto buvo kažkoks pastatas, tokia geležinė didelė daržinė, kur vaizdavo stotį. Ir netgi tvarkaraštis buvo. Toks kažkoks, bet vis tiek buvo. Išsirinkome, kad mums tinkamas autobusas tikriausiai važiuose kažkada, reikia laukti, todėl ir laukėme.

    Tuo metu ten netgi vyko kažkoks filmavimas. Ir, kiek supratau, ne vaizdo klipo ar dainos ar kokio serialo, o šiaip žinių filmavimas. Ką jie ten norėjo nufilmuoti: visai nesupratau. Gal koks nors eilinis reportažas apie tai, kad miesto meras žadėjo sutvarkyti stotį, o ji iki šiol nesutvarkyta, arba atvirkščiai – žiūrėkite kaip patobulėjo mūsų stotis nuo tų laikų, kai čia buvo dar visiški laukai. Vienu žodžiu, daug ko ten galima buvo prifilmuoti, kažkas tikriausiai ir buvo nufilmuota, o mes sau ramiausiai toliau laukėme autobuso.

    Staiga atvažiuoja, gal ne visai tas, kurio mes laukėme, bet maždaug lyg tas. Važiavo į Puntą Gordą. Žinojau, kad Belize ne tik stočių, bet ir kelių nelabai yra. Iš Šiaurės į Pietus veda beveik vienintelis kelias, tad tas autobusas tikriausiai važiuos pro Dangrigą. Aš jau buvau visą logistiką sutvarkęs, iš Belizo miesto į pietus autobusai važiuoja dažnai, kas valandą, iki Dangrigos truks tiek, o iš ten yra maždaug tokiu metu autobusai į Plasensiją, viskas puiku. Dėl visa ko paklausiau konduktoriaus, ar šis autobusas važiuoja į Dangrigą. Iškart sukėliau susidomėjimą. Tokiems užsieniečiams labai patiko mano klausimas, nežinojau kodėl, vėliau sužinojau, kas juos užkabino. Pasirodo, kad autobusas tikrai važiuoja į Dangrigą, tad sau ramiausiai sau ten sėdome. Daiktai palikti kažkur gale, o mes kažkur viduryje.

    Kai jau reikėjo mokėti už kelionę, visgi teko pasitarti dėl kelionės. Dangrigą, ar tikrai jums reikia į Dangrigą, šiaip jau į Plasensiją. Autobusas važiavo ir į Plasensiją. Nors iš tikrųjų jis į jokią Plasensiją nevažiavo, jis tik pravažiavo Plasensiją, sustodamas Mango Creeke, Independensijoj ir Big Creeke (Mangų užutėkyje, Nepriklausomybėje ir Didžiajame Užutėkyje, irgi labai fantazijos reikalaujantys pavadinimai), o mums ir reikėtų išlipti kažkuriame iš jų. Kadangi jie žinojo, kad mums reikia Plasensijos, tad tikriausiai ir pasiūlys kada čia geriausia išlipti. Taip ir iškeliavome į Belizo pietus.
    Saturday, March 28th, 2015
    7:24 pm
    Kaip porą kartų išsižiojau iš nuostabos arba kur gali papjauti ir peiliais subadyti (Belizas II)
    Sėsti nebuvo kur. Visos vietos užimtos, tačiau konduktorius greitai padarė tvarką. Griežtai pažiūrėjo į vieną vaiką, tu su kuo, tada jam pasakė, kad tu nemoki už bilietą, todėl stovėk. Sėdės mokantys. Man tokia keista tvarka pasirodė. Kad vaikai gali nemokėti už bilietą, suprantu. Įdomu, iki kurio amžiaus nemoka Belize. Nes jis tikrai neatrodė kaip kokių penkių ar šešių metų. Gal iki dvylikos. Ir griežtai: kadangi jie nemoka pagal įstatymą, tad turi teisę sėdėti tik tada, kai yra laisvų vietų. Kai jų nėra pirmenybė teikiama mokantiems asmenims.

    Nebuvo tai didelė problema. Iš Orange Walko iki Belizo miesto dvi valandos, tačiau autobusas stojo visuose pakelės... miestuose. Kad ir labai liežuvis neapsiverčia, tačiau tikriausiai visa tai miestais reikia vadinti. Stojo, kažkas išlipdavo, kažkas įlipdavo, ir štai aš jau ramiausiai sėdžiu. Tai nebuvo pats patogiausias važiavimas, bet ką jau padarysi. Reikės pratintis. Minu dar nebuvo pripratęs, todėl bandė stovėti. Kartais, kai kojos nutirpdavo. Skaičiau sau ramiai kelionių vadovą, kartais pažiūrėdavau į tuos palmių miškus, aiškinausi, kaip čia geriau toliau keliauti. Mane užkalbino viena belizietė. Paklausė, ar keliauju po centrinę Ameriką. Taip. O, tada tu labai drąsus. Sakiau, kad nelabai, nes keliauju ne vienas, yra žmonių, kurie po vieną keliauja. Kaip čia ruošiatės keliauti kur ir kaip. Iš kokios šalies. Papasakojau tą istoriją apie planą perkelti Lietuvą į Belizą. Jai tai nepadarė visiškai jokio įspūdžio. Nieko nepadarysi. Dar pamokė kreolų kalbos. Tiksliau pasakė, kad jie šiaip kreoliškai kalba. Panašu į anglų, bet ne visai. Pasakė sakinį. Beveik nesupratau. O ji pati šiaip belizietė, ta tikroji belizietė, ne tik iš Belizo valstybės, bet netgi iš Belizo miesto. City girl, kaip ji pati save pavadino. Tai reikėtų tikriausiai versti kaip didmiesčio mergaitė... Bet kiek esu girdėjęs apie Belizą (o enciklopediniai duomenys teigia, kad ten gyvena šešiasdešimt tūkstančių žmonių), tai ji nei didmiesčio, nei labai mergaitė. Taip įvažiavome į tą didmiestį, kuris kadaise buvo Belizo sostinė, o dabar vis dar didžiausias Belizo miestas. Mano kaimynė išlipo anksčiau, o mes, savaime suprantame, išlipome autobusų stotyje.

    Nespėjome išlipti iš autobuso, o mums jau siūlė taksi ir važiuoti dar kur nors, tačiau mes nusprendėme, kad niekur nevažiuosime. Bus galima ir nueiti. Iki centro neturėtų būti toli. Kai pagalvoji, kokiame Panevėžyje gyvena daugiau gyventojų nei Belizo mieste, tačiau Panevėžys jau prarado didmiesčio statusą. O va Belizas sau ramiausiai ir vadinasi didmiesčiu iki šiol. Nors kaip jam kitaip vadintis: visgi buvusi sostinė, iki šiol didžiausias Belizo miestas. Kitaip ir būti negali. Lietuviški didmiesčiai irgi šiokie tokie kaimai palyginus su tarkime Azijos šiaip miestais, nei labai dideliais nei labai mažais. Na, o Belizo miesto vaizdas irgi priminė miestą. Didmiesčio, žinoma, jokio nepriminė, tačiau miestą visgi priminė: daug namų. Daugelis trijų aukštų, bet visgi daug namų. Ir gatvės yra. Asfaltuotos gatvės, o ne šiaip kokios nors.

    Išeiname sostinėn buvusion, ir staiga matome: tiesiai priešais stotį viena moteriškė pardavinėja žuvis. Tai yra jau buvo pardavusi. Bet sakė, kad vėl bus. Laukite kokias penkias ar dešimt minučių, tuoj iš kažkur atneš. Iš pradžių sugalvojome laukti. Keptos žuvys visai gerai atrodė, jas visada galima valgyti. Kad Belizo mieste irgi gali tekti ieškoti tų kubietiškų picų ir spagečių kažkodėl toks jausmas vis neapleido. Nieko jau nepadarysi. Laukiame. Saulė jau leidosi. Vis kirbėjo ta mintis, kad gali greitai sutemti, be to, visur buvo parašyta, kad Belizo miestas nėra pats saugiausias pasaulio miestas. Kaip ir tikriausiai daug kur Centrinėje Amerikoje. Tad nusileidus saulei su kuprinėmis valkiotis po miestą nėra pati geriausia idėja. Kadangi nebuvo aišku, kada čia tos žuvys atkeliaus ir ar jos bus keptos, tad ir nebelaukėme. Vis tiek ką nors rasime gal vis tiek ten.

    Einame viena gatve. Kita gatve. Pereiname per kanalą. Na, miestas kaip miestas, pagal šalį ir didmiestis, ką jau čia pasakysi. Yra netgi bankų ir parduotuvių, ir šiaip visko tikriausiai yra. Pradžiai reikėjo pereiti per tiltą, nes Belizo miestas pasirodo yra įsikūręs Belizo upės deltoje, ir va viena iš tų atšakų dalijo senąjį Belizą nuo Jurgio forto rajono. Dar nebuvo visiškai sutemę. Ir tuo metu nežinojau, kad tas Jurgio fortas yra būtent viena iš pavojingiausių vietų Belize. Taip bent jau visur skelbė, o vėliau išgirdome ir pamokslą tuo klausimu. Gal taip ir yra, ir mums tik labai pasisekė, negaliu nei patvirtinti nei paneigti.

    Ta proga reikėjo rasti kur gyventi. Ilgai ten gyventi nesiruošėme, nors gal ir ruošėmės, niekada negali žinoti. Taigi žiūriu. Adresą turiu, ir netgi žemėlapis yra. Tik va vienas klausimas, ar mes jau esame prie reikiamos sankryžos ar ne. Čia malonūs praeiviai paklausė, gal jums reikia padėti. Sakau, kad gal ir reikėtų. Ko jums reikia. Ieškau Gaburèlio gatvės. Kokios kokios. Pakartojau, kad Gaburèlio. Šiaip adrese buvo parašyta Gabourel, bet kaip tai perskaityti jei ne Gaburel. Žinoma, galima bandyti skaityti užsispyrus labai lietuviškai, bet spėju, kad nepadėtų tuo labiau. Jie iš idėjos žinojo ko mums reikia, kadangi tame rajone hostelių daug ir nebuvo. Parodžiau kaip parašyta. A, čiagi ne Gaburèlio gatvė, o Gėibrel. Ir dar pažiūrėjo į mane kaip į kokį beraštį. Aš taip net ir prasižiojau nelauktai. Ach šitas daiktas Gėibrel skaitomas... Nors jau turėjau įtarti, kad kai kas čia skaitoma tikrai ne pagal mano įsivaizdavimą, nors čia ir kalbama angliškai. Nesiginčijau, kaip čia reikia skaityti, jie gal geriau žino, kaip jų gatvės vadinamos (nors tai dar ne rodiklis, net ir Lietuvoje ne visi žino, kaip reikia teisingai perskaityti kai kurių gatvių pavadinimus, nors, atrodytų, o kas čia sudėtinga), tiek tos tiks Gėibrel, bet šiaip ar ji čia. Pasirodo, kad tikrai buvome ten, ir ar mums tik nereikia Jūros brizų hostelio. Irgi visai praverstų. Jo kaip tik ir ieškojome. Tada eikite tiesiai tiesiai ir po kaire bus. Ir nuėjome.

    Radome tą jūros brizų viešbutį. Pasirodė, kad jis visai ne toks pigus, kaip visur surašyta, bet iš tikrųjų pigiau nieko ir nebuvo. Vis dėlto pabandėme pasiderėti, nelabai gavosi. Savininkas, spėju, indas. O gal bengalas. Bet iš to regiono. Tamsus. Nelabai stebino iš kur jie čia atsirado, iškart apkaltinau tą garsiąją didžiąją Britų imperiją ir tikriausiai tais laikais jie ir persikraustė čia. O gal ir ne visai tais laikais. Jautėsi toks šioks toks indiškas aptarnavimas. Tai galėtų reikšti labai teigiamą požiūrį į klientus, bet ten tai reiškė šiokį tokį atsainumą. Lengvai priminė tarybinį stilių: būkite dėkingi, kad parduodu. Bet ką jau čia.

    O šiaip tikrai jautėsi, kad Belizo miestas, na, gal ir tas rajonas yra tikrai ne patys saugiausi pasaulyje. Viešbutukas už tvoros. Aukštos tvoros. Pinučių. Tad šiaip viskas matosi. Durys visuomet uždarytos. Visada visada. Ir yra durininkas. Kuris tas duris ir atidaro. Ir įleidžia arba neįleidžia. Mums vis pasisekdavo, kad įleisdavo. Jokio rakto nuo tų paradinių durų nedavė: va, jei įleis, tai būsit įleisti, o jei neįleis, teks nakvoti lauke. Įdomi tvarka.

    Nuvedė į mūsų kambarius. Teko lipti jau į patį viršų. Trečią aukštą. Palėpėje. Su įstrižomis lubomis. Nes gi prašėme paties pigiausio kambario, tad kitaip ir būti negalėjo. Užtat turėjome dvivietį kambarį. Su televizoriumi. Pati esminė detalė. Kadangi Belizo mieste naktimis vaikščioti negalima, tai televizoriaus turėjimas yra gana neblogas dalykas. Tiesa, dar internetas kartais veikė, tai irgi nebuvo blogai. Dušas atskirai, bet tai nėra didžiausia bėda. Kaip ir viskas sudėta išsiaiškinta, jokie jūros brizai nesijaučia, bet gal ir nereikėjo, vis tiek planavome eiti gaudyti tų tikrųjų jūros brizų jūroje. O ta proga buvo galima eiti ir pavalgyti. Gal vis dėlto buvusioje sostinėje bus kokių vietų normalesnių ne vien kinų restoranai.

    Paklausėme viešbutyje, kur čia yra kažkas normalaus, bet šiaip jau visai būtų gerai ir pigaus. Nesinori labai daug valgyti. Nors šiaip sakėme, kur čia pigios valgyklos. Daugelis tikriausiai jau buvo uždaryta, todėl liepta eiti ten tiesiai, tada į kairę ir kažkur ten bus. Na, gal kažkur ten ir nueisime. Radome ta sankryžą, kažkur į kairę, praėjome kelias parduotuves. Labai geras dalykas, gal po to reikės užsukti ir į tas parduotuves ir ten tiesiai buvo „Neries restoranas“. Gal visai ir neblogai tie lietuviai buvo sugalvoję važiuoti į Belizą gyventi, va, ir restoranai vadinasi beveik lietuviškai. Žinoma, ten buvo apostroga, tad tikras restorano pavadinimas buvo „Nerie‘s restoranas“, bet gal tai tiesiog rašybos bei skyrybos klaida. Įeiname ten. Sėdame. Žiūrime į meniu. Ir nė žodžio netarę. Tarėme keletą žodžių, vienas kitam. Per brangu. Ne taip labai labai per brangu, bet vis tiek – brangu. Einame. Ateisime kitą kartą.

    Ir visai gerai, kad taip padarėme, nes visai šalimais buvo tokia gatvės kepyklėlė, kur kepė tas visokias salbutes, pupusas ir Džeko pyragus. Neaiškinsiu, kas tai yra, tiesiog taip vadino, aš irgi nelabai supratau, kas tai galėtų būti, bet tikriausiai kažkas valgoma. Paklausėme, kas čia be mėsos, pasirodo be mėsos nelabai ką ir turėjo, vienu žodžiu darbas jai baigėsi, todėl didelio pasirinkimo ten ir nebuvo. Tad kas buvo, tai ir ėmėme. Kepta viskas buvo, su pupelėmis raudonomis ir sūriu. Ir dar ta pačia proga užsukome į parduotuvę, tarkime vyno gal kokio ar cigarečių. Ir gal sūrio. Ir bus galima sau ramiausiai valgyti namie.

    Taip ir padarėme. Ir nespėjome visko suvalgyti sau ramiai balkone. Kadangi nusprendėme, kad galime mes balkone sėdėti, ką čia antrame aukšte. Ten jau sėdėjo kai kur svečiai, tačiau užleido vietą. Nes patys jau buvo viską išgėrę. Taigi ateina toks negras. Patrikas. Linksmų plaučių žmogelis, reikia pasakyti. Tad su juo mes ir pasėdėjome. Ir pasišnekėjome. Tik reikia pripažinti, kad šnekėjo šiaip jau jis, o ne mes. Nežinau, gal jam kas ant dūšios buvo užlipę, kad reikėjo išsilieti. Tikriausiai.

    Taigi prisėda prie mus, ar galima. Žinoma, kad galima, iš pradžių netgi neprisistatė, o tiesiog su tokiu pareiškimu ir prisėda: „Atėjau ne su tikslu teisti jus“. Ar kažkaip panašai. Aš dar kartą išsižiojau. Dar plačiau nei po to Gėibrelio. Oho. Ir šitaip netgi galima. Puiku, kad neteisti. Nepaklausiau, ar čia mums reikia būti labai dėkingiems dėl to, tikriausiai reikia. Bet pagalvojau, šįkart tai praleisiu. Tikriausiai taip ir turi būti. Taigi prisistatė, jo vardas Patrikas, pavardės neprisimenu, kad mes nieko bloga nepagalvotume parodė savo asmens kortelę. Su vardu ir pavarde. Kažkoks policijos pareigūnas. Gal ir dabar dar. Šiaip iš toks kortelės nebuvau tikras, kad tai jis, bet tikriausiai. Kitaip ir būti negali.

    Taigi, jo tikslas nėra teisti mus. Ir jo tikslas nebuvo mus mokyti, tarp kitko irgi, nereikėjo iškart jaudintis. Kas jis toks, kad mus teistų, nes ir pats yra nuodėmingas. O už nuodėmes degama pragare. O gal ne, nes apie pragarą jis nekalbėjo. Bet šiaip esmė, kurią jis po to pakartojo gal dvidešimt kartų: nuodėmė yra nuodėmė, ir ne jam teisti mus ar ką kitą, nes jis ir pats nuodėmingas. Ne šiaip sau nuodėmingas, tikrai nuodėmingas. Sakė, kad turi dešimt vaikų. Kaip ir gerai skamba, tačiau daugelis tų vaikų gimę ne santuokoje. Santuokoje kol kas turi tik keturis vaikus, ir visai gali būti, kad daugiau neturės, kadangi žmonai galiausiai atsibodo jo nuolatinis ėjimas į kairę ir ji išspyrė jį lauk. Gal ne visam laikui išspyrė, bet bent jau tuo metu tikrai išspyrė ir liepė daugiau negrįžti. Šiaip jo namai yra jo namai, tai yra jis lyg viską uždirbęs, bet žmona su keturiais vaikais ėmė ir išspyrė. Ot tos moterys. Patvirtinau. Tikrai jos tokios yra. Bet jis, kaip supratau, labai dėl to nesijaudina. Tas viešbutis, spėju, jam yra gerai pažįstamas, todėl jis ten jaučiasi saugiai. Ne šiaip sau jaučiasi saugiai, gyvena dabar ten, ir ne vienas. O su paskutine ir naujausia meiluže. Kuri kaip tik tuo metu laukėsi. Žinoma, kad laukėsi nuo Patriko. Nežinau, ar dėl to žmona jį lauk išspyrė, ar dėl kitko, bet vienu žodžiu: nuodėmė yra nuodėme, ir kas jis, kad mus teistų.

    Tame tarpe tarp tų nuodėmių dar sugebėjome paklausti apie Belizą. Paklausėme todėl, kad išgirdome dar baisenių istorijų apie Belizo miestą. Tokių netgi kelionių vadove niekas nerašo. Belizo miestas – nėra saugiausia pasaulio vieta. Mes jau tai žinojome. Ir ypač šitas rajonas. Tikrai nevaikščiokite dėl dievo meilės nei naktimis nei dienomis čia. Va, šiek tiek į ten galima, bet va nuo šitos gatvės: ne nene. Tik taksi, nuo vartų iki vartų. Nes yra buvę atvejų, kaip čia kažką pasmaugė, kažką peiliais subadė, kažką nušovė, ir taip toliau. Kad mums baigsis tikrai ne kitaip: jis tuo nė kiek neabejojo. Ypač šitoje gatvėje. Tai buvo maždaug toje gatvėje, kur mums kelią parodė. Ne, ne, ir dar kartą ne. Nenoriu, kad jums kas bloga atsitiktų.

    Minu paklausė kaip kitos vietos. Mes planavome vėliau važiuoti pietuosna, Plasensija, Hopkinsas. Jei jis būtų religingas ir tikintis, tikriausiai po tų žodžių būtų persižegnojęs. Norėjome važiuoti todėl, kad tos vietos lyg garsėja kažkokia stebuklinga garifunų kultūra, tad gal ten kas gera bus? O ne, nė minties tokios neturėkite. Tai yra baisiausios ir juodžiausios ir klaikiausios vietos Belize, jokiu būdu ne ten. Plaukite į Kikoko, jei norite, bet tikrai ne ten. Tai yra baisus baisu baisu, miestai, kuriuose yra tik vienas įvažiavimas ir vienas išvažiavimas. Taip sakant įvažiuosite ir nebeišvažiuosite.

    Ir vėl tos nuodėmės, nuodėmingieji, nuodėmė yra nuodėmė, visi mes nuodėmingi. Kokį pusvalandį. Dėl tų visų nuodėmių buvo galima su juo sutikti, tačiau klausyti to paties per tą patį kokį pusvalandį, man tikrai atsibodo. Iki gyvo kaulo. Net jei tai ir teisybė, bet būtų galima bent jau kitais žodžiais tą patį pakartoti. Pasakyti ačiū viso gero, gal būtų nemandagu. Gerai, kad jo auksas saulė ir akių šviesa, paskutinė meilužė, kuri tuo metu laukėsi, praalko. Nusprendė eiti valgyti. Tiksliau važiuoti valgyti, nes jis pats tikrai elgėsi kaip ir liepė mums: taksi atvažiuoja prie vartų, jis ten sėda ir išvažiuoja. Nuvažiuoja. Žinoma, paklausė, ar mes dar būsime čia, pažadėjome, kad būsime, nes reikėjo dar alų baigti išgerti, bet vėliau taip dingome, kad neduok dieve vėl nereikėtų klausyti apie nuodėmes ir kitą gėrį. Jau geriau nueisiu į bažnyčią.

    Kadangi Patrikas jau sakė, kad Belize mums būti negalima, nes užmuš ir papjaus, o vėliau dar ir peiliais subadys, sugalvojome keliauti pagal planą. O planas buvo nei labai sudėtingas, nei labai nesudėtingas. Be to, visi jau seniai klausinėjo, ar buvote ki. Lietuviškai sunkiai lietuvinasi tas žodis. Tikriausiai reikėtų sakyti kiai. Ar buvote kiuose? Ar planuojate į kius. Nes kuo kuo garsėja Belizas, jei ne kiais. Ir yra vienas iš tų kių, kur visi keliautojai keliauja, o vadinasi tai: Ki Koko. Rašysiu taip kaip tariama. Šitie visi kiai šiaip jau verčiama kaip salos, bet tai yra ne šiaip kokios salos, o salos ant koralinio rifo. Kastiliškai tai vadinama kajo, buvo toks Kajo Koko Kuboje, angliškai reikėtų tarti Kei, bet va Centrinėje Amerikoje tariama taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Pats žodis, žinoma, yra Taino kilmės, ten tariama kajo, ir tai reiškia mažą salelę . O dabar tai reiškia smėlio arba koralinę salelę ant koralinio rifo. Bet ne tai linksmiausia. Prieš važiuodami žiūrėjome kelionių užrašus, o kadangi viskas parašyta korėjietiškai pagal tarimą, tai rekomenduojama populiariausia Belizo sala, Ki Koko. Kiek aš žiūrėjau Belizo žemėlapį, nieko panašaus į Ki Koko ten nebuvo. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad tas Ki Koko šiaip jau angliškai rašomas Caye Caulker. Toks buvo. Kiek bežiūrėčiau į tą parašymą, niekada nesugalvočiau kad ki galima rašyti kaip caye. Caulker gal kada nors ir būtų šovę į galvą, bet visas tas Caye Caulker... Niekada gyvenime. Kaip ir atvirkščiai. Nežinau, kiek reikėtų išgerti, kad sugalvotum tą Caye Caulker perskaityti kaip Ki Koko. Nors, jei Lietuva II būtų įkurta Belize, mums tikriausiai tai būtų savaime suprantamas dalykas. Gerai, kad apie jokius Kikoko neklausiau nieko nežinodamas, nes būtų žiūrėję mane ne kaip į beraštį, bet kaip į tikrą beždžionę, kuri gal netgi nežino, kad raides galima skaityti. Na, o lietuviškai siūloma tą Ki Koko vadinti tiesiog Kolkerio sala, bet manau, kad tai yra labai proziškas pavadinas, praradęs visą šarmą ir vietinį koloritą, todėl ateityje tą daiktą vadinsiu originalo kalba: Ki Koko.
    Tad reikėjo išsiaiškinti kaip į tą Ki Koko nuplaukti. Labai sunku tikriausiai nebus, prie siūbuojančio tilto jau buvome matę kelis uostus ir visur didžiausiomis raidėmis skelbė, kad tik su mumis galima plaukti pas Ki Koko. Reikėjo patikrinti kainas. Bent jau pigiausias variantas turėjo būti Ki Koko vandens taksi, tik vadinama vandens taksi, tai yra greitaeigės valtys (tai yra laivai). Kaina daugiau mažiau aiški. Yra ir kita kompanija. Šiaip viską jau buvau patikrinęs internete, tad kita kompanija atrodė lyg pigesnė. Bet reikėjo viską patikrinti vietoje. Gerai, kad ir patikrinau, nes, kaip vėliau irgi pasitaikė, paaiškėjo, kad ta kita kompanija veža šiek tiek brangiau. O viskas taip gaunasi, kadangi internete kainos pateikiamos JAV doleriais, lyg tai būtų normalus dalykas šalyje, kurios oficiali valiuta visgi yra Belizo doleriai.

    Kitas geras dalykas, kurį sužinojome Belizo puikybės uoste (čia ta brangi kompanija), kad iš ten važiuoja autobusai tiesiai į Gvatemalą, berods. O gal dar kažkur. Tarkime į Belmopaną. Tai buvo irgi tokia gana naudinga informacija, nes tai reiškia, kad nereikia keliauti iki autobuso stoties, o ta kryptimi vis tiek greičiausiai reikės važiuoti. Tik mane šiek tiek pristabdė tai, kad tai gali būti ir atitinkamai brangiau. Bent jau kainos tikrai buvo ne mažiausios. O kiek kainuoja Belizo autobusai (visišką mizerį), jau žinojau. Ta proga ten išgėrėme kavos, sužinojome visus laikus, buvo galima netgi bandyti kurią valandą ir išplauksime.

    Galvojome ne tik apie Ki Koko, bet ir apie kitus kius. Tarkime yra toks San Pedro. Man atrodo, kad Madona apie jį ir dainuoja savo dainoje „La Isla Bonita“. San Pedro – miestas (jei tai galima vadinti miestu), kuri yra kitame kie. Ambergris Caye. Šitas daiktas skaitomas jau normaliau, embergris ki. Bet išsiaiškinome, kad ten nėra taip jau pigu. Ir daug uodų. Bet uodų visur daug buvo. Rekomendavo šitą kį Belizo garbės konsulas Korėjoje. Belizas yra viena iš tų šalių, kur korėjiečiams reikia vizų, tad besidarant vizą ir išgirdo tą pasiūlymą. Kaip nepasiūlys, garbės konsulas ne šiaip sau koks prasčiokas, verslininkas didis, kuris Belize verslą ir darė, tad ir ilsėjosi atitinkamose vietose. Vienu žodžiu, nusprendėme pradžiai nukeliauti į Ki Koko, o jei labai nepatiks, gal kur kitur, bet iš esmės vėliau reikės traukti į pietus. Kokiu nors būdu. Geriausia pigiausiu.

    Mūsų Džeko pyragai buvo uždaryti, tad teko pirkti kažkokioje vietoje, kuri primena turgų. Ar turgelį. Ten dar buvo visokie vaisiai, kurie buvo labai teisingai suvartoti tame pačiame balkone žiūrint į patį baisiasią Belizo rajoną ir buvo galima eiti. Uoste teko dar šiek tiek palaukti. Bilietus nusipirkome, laukėme, žmonių vis daugėjo ir daugėjo, daugelis jų amerikiečiai. Nekeista, kad jų tiek daug, visgi visur gali susikalbėti savo gimtąja kalba, tad tikriausiai todėl visur tais JAV doleriais ir galima atsiskaityti. O tuo metu ten plaukė kažkokia gimnazistų klasė. Aš supratau, kad taip turėjo būti. Gal kokie dvyliktokai, išleistuvinė kelionė. Tai reiškė, kad reikės labai susispaudus sėdėti. Taip panašiai ir buvo.
    Thursday, March 26th, 2015
    5:55 pm
    Ten, kur vaikšto oranžiniai apelsinai ir plaukioja nuskendę kokodrilai (Belizas I)
    Iki Orange Walko buvo šiaip jau dar toli. Iš pradžių reikėjo pereiti pasų kontrolę. Tai nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kadangi Belizas save laiko gerokai turtingesne valstybe nei Mešika (o pirkiniais apsikrovę piliečiai įrodė, kad ten viskas tikriausiai arba labai brangu, arba nieko nėra), tad pareigūnas irgi leido tai suprasti. Kur važiuojate, kodėl važiuojate, kaip važiuojate, kada grįšite ir panašiai. Net atidarius sienas įvažiuojant į kokią Suomiją prie lietuvių tiek nesikabinėjo. Daug visko paklausė, tada jau galima buvo eiti toliau: muitinė. Aš kažkodėl supratau, kad jei jau prie pasų kontrolės tiek kabinėjosi, tai muitinė be jokios abejonės irgi sugalvos ką paklausti. Tad padėjau savo kurpinę ant stalo, o jie, žinoma, paklausė: turite cigarų, cigarečių, alkoholio. Pasakiau, kad ne. Nors turėjau visko. Tada laisvas. Ir išėjau. Prie Minu niekas net nesikabino. Jis tiesiog praėjo. Tikriausiai man irgi taip reikėjo daryti.

    Turėjome laiko dar ir parūkyti, kol visi pereis tą muitinę. Lietus jau beveik nustojo. Minu sužinojo tą nuostabią naujieną, kad autobusas čia realiai nestovi valandų valandas, kol kiekvienas keleivis pereina sieną, turi tam tikrą grafiką, ir jei tarkime per penkiolika minučių, kas nors nepasirodo, tai jau jo problema tampa. Gal ir gerai, kad Mešikoje ir nebandėme ilgai aiškintis dėl tų kortelių ir mokesčių. Žiūrėk ir būtų palikę, o nuo sienos iki Orange Walko jau gerokai toliau, nei iki sienos. Bet... Iš kitos pusės, tie konduktoriai ir vairuotojai galėtų būti ir lankstesni. Kadangi beliziečiams ir mešikiečiams vis tiek nereikia jokios pasų kontrolės išvažiuojant iš Mešikos tai ir bus būtų galėję prie to pripaišyti. Vis tiek jokio pasų skanavimo ar dar ko nors nėra, o tą kortelę galima tiesiog kur nors išmesti ar sudeginti. Taip savo keleiviams po tris šimtus pesų sutaupytų. Nors, žinoma, tai ne jų pinigai. O iš kitos pusės... Jei kas nors pasiūlytų tarkime šimtą pesų už pravežimą per sieną, jie sutiktų ar ne. Vėliau teko girdėti, kad korupcija Belize klestėjo. Dar tais laikais, kai jis vadinosi Britišku Hondūru, tad abejoju, kad gavus nepriklausomybę viskas ten labai jau baisiai pasikeitė.

    Bent jau Belizo pasienis nerodė, kad tai būtų kažkokia baisiai super valstybė. Nerodė ir toliau visi kiti keliai. Tokie miškai ir laukai, ir daržai, ir nameliai, šiaudais dengtais stogais, ir vėl miškai, ir vėl laukai, daržai, palmės, kiaulės, arkliai. Tokia kaimiška idilė. O mes per ją važiuoja tuo mokykliniu autobusu, kuriuos kelionių vadovuose vadina viščiukų autobusais. Tiesa, nežinau, kodėl juos praminė viščiukų autobusais, bet spėju, kad tikrai ne todėl, kad tokie autobusai kažkam labai patiko. Tokius pasakymus vadinu rasizmu, todėl ateityje ir nenaudosiu.

    Privažiuojame dar vieną miestą. Korosalis. Iš ten galima plaukti į Ki Koko, tačiau mes buvome nusprendę, kad ten plauksime jau vėliau. Jei įmanoma pateikti į Orange Walką, tada bandysime patekti ten. Nes ten irgi buvo kažkokia majų griuvėsiai, kodėl gi ne. Nes Belize gal daugiau nieko ir nebus. Bent jau buvau girdėjęs, kad tai nėra kažkoks baisiai nuostabus kraštas, bet kol kas man visai patiko: laukai ir kloniai, miškai, palmės, nameliai, dengti šiaudais, kiaulės. Ir kiti gyvūnai. Tokia visai nieko, kaimiška idilė.

    Galiausiai privažiavome ir Orange Walką. Aukščiausias pastatas buvo trijų aukštų. Tikrai ne daugiau. Bet kadangi pačiame tame Walke apskritai gyvena tik trylika tūkstančių gyventojų, tai nelabai ir keista. Bet šiaip pačiame Belize tik trys šimtai tūkstančių gyvena, o plotas gal tik tris kartus mažesnis nei Lietuvos. Tad gautųsi, kad tas Orange Walkas visiškai didmiestis yra. O mes dar galvojame, kad Lietuva maža šalis. Prisiminiau, apie tuos planus Lietuvą perkelti kažkur, kur šilčiau ir toliau nuo Rusijos. Viena iš minčių buvo Lietuvą II įkurti Belize. Gal ir visai nieko būtų ta idėja.

    O mes tuo tarpu atkeliavome į tą miestą, kažkokiomis beveik dulkinomis gatvėmis važiuojame, galvojame, kur čia reikės išlipti, bet išlipome autobusų stotyje. Žinoma, Orange Walko autobusų stotis nė kiek nenusileido Četumalio autobusų stočiai. Nors šiek tiek nusileido: prie jos buvo parašyta, kad tai yra laikina stotis ir iš visų pusių augo miškai. Bet ne tokie miškai kaip galima įsivaizduoti, jokių šimtamečių pušų ar eglių ten nebuvo, netgi aukštų palmių nebuvo, šiaip toks tarpinis variantas tarp miško ir brūzgyno. Bet svarbiausia, kad ten buvo šilta, tuo metu nelijo, paklausėme, kur čia centras ir beveik galėjome eiti ieškoti viešbučio.

    Viena tokia ne visai gera detalė tą dieną buvo tai, kad tai buvo šeštadienis. O tai reiškia, kad kitą dieną bus sekmadienis. O tiek sekmadienį, tiek šeštadienį niekas dažniausiai nedirba. Tarkime valiutų keityklos. Kažkodėl pagal bendrą vaizdą nelabai atrodė, kad tame Orange Walke gali būti koks nors bankas. Nors tikriausiai yra. Ir ar yra bankomatas. Irgi nelabai aišku. Bet gal vis tiek bus įmanoma kur nors pinigus gal pasikeisti, o gal ne. Čia toks didelis klausimas.

    Taip besijaudinant ir dar beeinant centro link (reikia paminėti, kad to kelio daug nėra ten, visgi tik trylika tūkstančių gyventojų), priešais pamatėme Western Union atstovybę. Ta nuostabioji idėja, kad ten gali pinigus gal netgi keisti. Tad kaip ir nebuvo reikalo neužeiti.

    Ta Western Union atstovybe Belizas mane labiausiai ir sužavėjo bei pakerėjo. Kitose valstybės retai tekdavo ten užsukti, bet va Belizas beveik tuo ir pasveikino mus. Ant durų yra tas užrašas, toks lipdukas, bet užėjus vidun, supranti, kad esi šiaip eilinėje parduotuvikėje, Korėjoje jas vadinas skylinėmis parduotuvėmis. O vadina todėl, kad dažnai būna įkurtos skylėje (tiesiogine to žodžio prasme, tiesiog didelėje skylėje sienoje), ten būna priversta visko, tiek priversta, kad pardavėjas sėdi viskuo užsivertęs, parduoda ten viską, šiaip rasti pačiam nieko neįmanoma visuomet reikia klausti pardavėjo, ir jis iš kažkur ištraukia. Tai ten irgi buvo maždaug panaši parduotuvė, tik šiek tiek didesnė ir ne taip priversta, bet matėsi, kad ten irgi pardavinėja tiesiog viską, bet pirkėjui yra vilčių rasti pačiam. O mes paklausėme, ar čia galima išsikeisti pinigus. Sakė, kad taip, galima, jokių problemų, ar galima keisti eurus. O ne. O eurų nekeisime. Bet JAV dolerius galime iškeisti. Kaip ir gerai, kad visgi turėjome ne tik eurų, bet ir dolerių. Kai kuriose valstybėse eurų vis dar niekaip nepripažįsta. Čia užbėgu įvykiams už akių.

    Kadangi jau turėjome dolerių, ne tik JAV dolerių, bet ir Belizo dolerių turėjome, galėjome jau ramiau vaikščioti. Vėliau sužinoja, kad JAV dolerius priima visur (tikriausiai visur), tad didelio reikalo juos keistis gal ir nebuvo, bet ką jau padarysi. Visai nieko ir išsikeisti.

    Visai netoli centro randame tokį viešbutuką. Būtume gal ir neradę, nes turėjome tik adresą, jokio žemėlapio neturėjome, pagal adresą rasti buvo beveik įmanoma... Sakė, kad tai Karalienės Viktorijos ir Gravelio (o kaip tą gravelį skaityti, neįsivaizduoju) skersgatvių sankryžoje. Nors vietiniams tai gal daugiau sako, o mums buvo paprasčiau paklausti, kur čia Akihito viešbutis. Tai sakė daug daugiau. Na, ir buvome jau savo viešbutyje. Būtent jis ir buvo trijų, o gal net keturių aukštų.

    Pasitiko kinė. Jau pravažiuodamas mačiau, kad Belize yra tikrai nemažai kinų, kas antrame name po kinų restoraną. Žinoma, kinų yra visur ir visada, bet vis tiek įdomu, kokiais keliais čia jų dauguma atkeliavo. Žinoma, jau sukūriau visą istoriją apie masinę emigraciją iš Honkongo savo laikais, kas visai galėjo būti, juk tiek Honkongas, tiek Belizas iki labai modernių laikų priklausė Didžiajai Britanijai. Viešbutis vadinosi Akihito visai ne dėl įdomumo: tos kinės vyro vardas. Nes jis pats japonas. Vyro kaip ir nematėme, tik tą kinę. Paklausė, kiek laiko mes čia ruošiamės būti, ar ruošiamės keliauti į Lamanai, jei taip, tai reikia šiandien užsirezervuoti vietą, nes vėliau gali ir nebelikti. Bet kadangi mes nesiruošėme kitą dieną bėgti į tą Lamanai, todėl tiesiog nuėjome į savo kambarį.

    Kol kas kaino atrodė beveik visai padorios. Gal norėtųsi mokėti ir šiek tiek mažiau, tačiau turint omeny, kad turėjome dvivietįi kambarį su televizoriumi, ir dar dušu. Ir netgi su karštu vandeniu. Tokiu labai labai karštu, tokio karštumo vandens ten beveik ir nereikėjo. Nes ir pačiame Belize buvo visai ne šalta. Gal ir visai nieko. Galime eiti apžiūrėti miesto.

    O ten nebuvo ką labai apžiūrėti. Centre yra toks parkas, kur renkasi žmonės. Tame parke tik paminklas yra motinoms. Bet, kas svarbiausia, kad ten veikia bevielis internetas. Nesu tikras, bet ant vieno medžio buvo užrašas: čia yra bevielis internetas. Kitoje pusėje buvo dar ir upė, prie kurios netgi autobusų stotelė buvo. Tokia seniai apleista autobusų stotelė, kiek aš suprantu. Ir tiltas per upę. Ir ten irgi nieko nebuvo. Tik stotelėje pasitaikė keletas žmonių, du tokie dėdės, kuriems tikriausiai irgi nebuvo ką veikti, tad pasišnekėjo su mumis. O visas pokalbis baigėsi tuo, kad bandė atspėti iš kur mes: vienas tikriausiai iš Kinijos, o kitas amerikietis. Nors gal ne kinu Minu pavadino. Bet vis tiek nepataikė. Aš jiems dar paaiškinau, kad jeigu ką, tai amerikiečiai esate jūs, o aš visiškai net ne į tą pusę. Kažkodėl jaučiau, kad Lietuva jiems tikriausiai jokių asociacijų nekels, o bandymas paaiškinti, kas tai per žvėris... kainuos daugiau pastangų nei naudos atneš. Tiek man, tiek jiems. Tad labai ir neaiškinau. Jiems vis tiek buvo visai neįdomu.

    Radome dar vieną autobusų stotį, kaip ir žinojau, kad ten turėtų būti autobusų stotis, tad ją ir radome. Tik atrodė, kad ji nelabai veikė. Ten dar buvo turgus, kuris irgi buvo uždarytas, ir šiaip nelabai buvo aišku, kur čia galima valgyti. Kaip supratome, gamintis gal ir galima, tačiau iš ko gamintis: irgi didelis klausimas, nes ten kokių maisto prekių parduotuvių ar dar ko nors irgi nebuvo. Mažytis miestukas visgi Orange Walkas, nors pačiame centre ir buvo gražus paminklas: sveiki atvykę pas mus, čia visos civilizacijos kartu labai gerai sugyvena.

    Užėjome pas tokią tetą pavalgyti. Kadangi pas ją nelabai daug ko buvo, be mėsos apskritai beveik nieko nebuvo, teko valgyti buritus. Dar radome cirką, o daugiau kaip ir nieko neradome. Nes ten nelabai ko ir buvo rasti. Buvo dar tokia upė. Ir stotelė prie tos upės. Visiškai apleista stotelė, dar keletas restoranų, kurių dauguma neveikė, bankai, kurie irgi neveikė, ir pagrindinės gatvė, kuri taip ir vadinosi Pagrindinė gatvė. O kam čia dar galvoti kokį įdomesnį pavadinimą, kam čia galvą apsunkinti: jei jau pagrindinė tai pagrindinė.

    Kadangi mes tame Orange Walke buvome ne šiaip sau, o tam, kad nukeliautume į Lamanai griuvėsius, reikėjo gal ir pasiaiškinti, kaip ten galima iki tų griuvėsių nukeliauti. Visiškai prie to parko, kuris taip ir vadinosi: Centrinis parkas (tikrai žmonės ten nesiruošia įjunginėti fantazijos galvodami pavadinimus, tikriausiai kolonistų įtaka) buvo ir Lamanai turo ekskurija. Tuo metu jie beveik nedirbo, tačiau pasakė, kad mums padarys nuolaidą. Šiaip jau tas turas kainuoja šimtą Belizo dolerių, tačiau kažkodėl galėsime plaukti už devyniasdešimt. Aš vis dar galvojau apie galimybę važiuoti autobusu, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad per vieną dieną niekur ir nenuvažiuosime. Nieko nepadarysi, galima ir tuo turu, plaukti upe. Visgi upe plauksime, gal ir visai nieko.

    Kai jau visai sutemo, sugalvojome, kad galime eiti ir pavalgyti. Matėsi, kad ten nelabai yra kur eiti valgyti, tad gal galima keliauti į kokį kinišką restoraną. Nes pagal bendrą vaizdą tik kiniški restoranai ten ir dirbo. Vienas restoranas, berods Kantono maistas, buvo tiesiai priešais viešbutį. Toks tikras kiniškas restoranas, pasodino prie tų kiniškų stalų aukštų su kėdėmis, davė didžiausią meniu su dar didesnėmis kainomis ir ... kilo mintis ten nevalgyti. Nes maisto kokybė gal bus kaip visad, ten valgyti vis tiek nieko gera nebuvo, tad ir iškeliavome.

    O rasti kitą kinų restoraną ten nebuvo labai sunku. Iškart už Centrinio parko, tiesiai prieš kažkokį stadioną, kur tuo metu buvo atvažiavęs cirkas, buvo ir kitas restoranas. Toks labiau valgykla nei restoranas, bet ką jau padarysi. Visokie makaronai, kepti ir virti ir visokie kitokie. Belizas savo virtuve kol kas labai nesužavėjo. Orange Walke irgi nevertėjo labai ilgai užsibūti. Dar užsukome į parduotuvę vandens nusipirkti, o parduotuvės savininkė irgi kinė. Tik ne ta tikroji kinė, kaip išsiaiškinau, ji iš Taivano. Ir iš Taivano žmonės ten keliauja. Nekeista, kadaise ir lietuviai urmu norėjo ten persikelti, kol kas nelabai pavyko.

    Nuo anksčiausio ryto kažkas norėjo išsikraustyti. Mes vis dar nenorėjome išsikraustyti, nes reikėjo nuplaukti pažiūrėti į Lamanai griuvėsius. Gal jie kažkuo ypatingi bus. Tikriausiai ir bus. Bet pradžiai reikėjo rasti, kur čia galima pavalgyti. Negalvojau, kad Belize su pavalgymu gali būti tokios pat problemos kaip Kuboje.

    Nors realiai ten nebuvo tokios jau baisios problemos, visai prie pat cirko buvo toks turgelis, kuris kartais atsidarydavo, o ten viena moteriškė pardavinėjo visokius maistus. Kažkokių labai ypatingų maistų nebuvo, tuo labiau nebuvo didelio pasirinkimo, kai tik nueidavome vis būdavo kažkas pasibaigę ar neprasidėję, tačiau valgyti ten buvo įmanoma gauti. Tarkime kokių salbučių. Kaip supratau – tai tipiškas Belizo patiekalas. Irgi toks blynas iš kukurūzų miltų, ant kurio užtepta fricholių (ne visai tas, ką mes gal suprantame – košė iš raudonų pupelių), dar pabarstyta raugintų kopūstų ir sūrio. Lietuviai, manau, su tokiais pusryčiais tikrai išgyventų. Ir dar kavos duoda. Žinoma, kad ne nemokamai, bet vis tiek davė. Ir visokių kitokių gėrimų ten buvo, tarkime kokia nors orčiata. Panašiai kaip ir Mešikoje.

    Pusryčiai pavalgyti. Sekmadienis prasidėjo. Dar kartą apėjome jau dieninį Orange Walką. Niekas ten labai nepasikeitė, tik viskas dar nykiau atrodė. Nes dabar jau viskas viskas buvo uždaryta, visgi sekmadienis, tik menonitai buvo atvažiavę apsipirkti. Tad matėsi, kad jokių atrakcijų tą dieną tikriausiai nebus. Bet šalimais miestelio buvo upė, kuri taip ir vadinosi – Naujoji Upė. Irgi nuostabus pavadinimas upei, sakiau, kad jie labai nesuka sau galvos dėl pavadinimų. Paklausėme viešbučio šeimininkės, kaip čia su maudynėmis, ar kur nors yra koks nors pliažas. Ji kaip ir nieko negalėjo atsakyti, gal kur ir yra... Ar buvote prie upės, ten kažkur žmonės maudosi. Upė nėra gili ir nėra srauni, bet yra tokia bėda: kokodrilai ir aligatoriai. Jie ten gyvena. Gali užpulti žmones. Tad eikite, bet žinokite, kad buvote perspėti. Bet, iš kitos pusės, ji nebuvo girdėjusi, ar tie kokodrilai puola žmones. Tokio atvejo bent jau per jos gyvenima nepasitaikė. Bet didžiausia bėda yra aligatoriai. Man net kilo mintis: tai vis dėlto krokodilai ar aligatoriai, nes, kiek žinau, dažniausiai krokodilais vadina tuos gyvius, kurie puola žmones ir sukramto vėliau juos (o gal ryja nekramtydami), o aligatoriais – tuos, kurie nepuola. O ji tiesiog vadino tai krokodilai, tai aligatoriais, lyg ir apie tą pačią rūšį kalbėdama. Vis tiek nebuvo ką veikti, tai pasiėmėme tą vis dar buvusį kubietiško romo butelį ir nuėjome prie upės.

    Iš pradžių pasukome ne visai į tą pusę. Prasidėjo šiaudiniai nameliai, bet tai nebuvo joks kaimas ar kaimelis, tiesiog penkių žvaigždučių viešbučio prieplaukos. Ir šiaip ten nebuvo galima eiti. O toliau prasidėjo ir pelkės. Teko grįžti atgal ir eiti priešingon pusėn. O ten gulėjo majai. Man atrodo, kad majai šiaip beliziečiai, kalbėjosi tarpusavyje kastiliškai, su mumis angliškai, nors patys sakė, kad yra majų kilmės. Gal dar ir majų kalbos šiek tiek moka. Turėtų mokėti. Irgi sau ramiausiai gulėjo, labai nesimaudė, patvirtino tą mitą, kad čia tikrai gyvena kokodrilai, tačiau jie plaukioja ne dienomis. Yra toks laikas, kai juo šeria, tad tikriausiai ne visai laukiniai tie kokodrilai. O kadangi juos šeria tik rytais ir vakarais, prieš saulei leidžiantis, tai dabar galima sau ramiausiai čia plaukioti ir tikriausiai nieko neatsitiks. Labai ramiai neplaukiojau, bet tikrai nieko ir neatsitiko. Joks kokodrilas nei puolė, nei ruošėsi kartu su manimi plaukioti. Bet dėl visa ko į kitą krantą beveik ir neplaukiau, nors upė tikrai buvo maždaug tokio sraunumo kaip Nevėžis. Beveik stovinti.

    Iš tikrųjų tą dieną daugiau nieko ir neveikėme, tik gulėjome prie Naujosios upės šalimais apleisto namo. Tame Orange Walke ir apleistų namų buvo pakankamai, prie vieno iš jų mes ir buvome. Gal dėl to ten tie kokodrilai veisėsi. Nors nebuvau visai tikras, kurioje vietoje tie kokodrilai veisiasi. Pavaišinome juos kubietišku romu. Jie labai apsidžiaugė, sakė, kad pirmą kartą gyvenime gėrė kubietišką romą. O patys irgi šiaip jau gėrė romą, tik ne kubietišką. Namų gamybos kaip supratau, nes jis toks laipsnių šiek tiek turėjo. Atėjo dar vienas dėdė. Kaip tie majai sakė, šitas yra labai pamišęs. Nes visi kiti tiesiog gulėjo ir gurkšnojo tą romą, nė nemanė bristi giliau nei iki kelių. O gylis iškart buvo maždaug toks, kad virš kelių, tad prie pat kranto ir gulėjo visą laiką, o tas kur labiau pamišęs nusprendė šokti nuo tilto. Minu šiek tiek susijaudino, ar tikrai jam galima šokti nuo tilto, tikrai nieko neatsitiks, bet kadangi visi sėdėjo labai ramiai, tad tikriausiai nieko ir neturėjo atsitikti. Ir tikrai nieko neatsitiko.

    Po kiek laiko patekėjo mėnulis, atskrido kažkoks paukštis, nežinau koks, kažkoks buvo, plaukiojo kelios žuvys. Viena buvo beveik padvėsusi. Labai tiks tam kokodrilui, kai jau jis atkeliaus ėsti, o daugiau nieko ir nevyko. Nes sekmadienis, kas čia gera gali vykti.
    Kai saulė jau ėmė leistis ir darėsi šalta, vis dėlto reikėjo nukeliauti užsisakyti to turo. Nes kitą dieną vis tiek reikės jau ten važiuoti, dar vieną dieną gulėti prie Naujosios upės nesinorėjo. Taigi mūsų Lamanai turas. Kaip ir reikėjo tikėtis, viskas užrakinta, nieko nėra, tačiau besidominčių ar mes tikrai norime važiuoti buvo. Nespėji praeiti ir jau paklausia, tai kada jūs čia važiuosit su mumis. Ateiname. Laukiame. Šalimais kelionių agentūros, kuri įsikūrusi tokiama tamsiame kambaryje yra ir naktinis klubas. Nors tai labiau baras. Dieną prieš tai alus buvo dalinamas nemokamai. Žinoma, kad ne dykai, tiesiog už vieno kainą duodavo du alaus. Ne veltui. Tuo metu vyko olimpiada ir visokios futbolo rungtynės. Tad visi ir žiūrėjo tas rungtynes visuose įmanomuose taškuose. Kad ir baruose. O šalimas buvo dar vienas baras, su tokiu amžinu užrašu: „Nemokamas alus – rytoj“. Suprantu, kad čia tas žaidimas žodžiais, tik dažniausiai tai sakoma: „Kodėl jūs atėjote šiandien, aš juk sakiau rytoj“. Ir taip kiekvieną dieną. O čia, kad nereikėtų daug burnos aušinti, tiesiog parašyta: rytoj. Ir nieko negali pasakyti, parašyta, kad rytoj, o ne šiandien. Ir šiaip yra labai negražu tikėtis, kad kažkas bus nemokama.

    Sulaukėme vieno iš agentūros vadovų. Jie ten broliai arba pusbroliai, labai nesiaiškinau, bet kažkas. Išrašė kvitą. Paėmė pinigus. Pasakė, kad duoda mums nuolaidą, tik niekam nesakykit. Štai, ant kvito parašyta šimtas dolerių, todėl visiems ir sakykite, kad mokėjote šimtą dolerių. Tikriausiai visi kiti daug daugiau moka. Dar pasakė, kad į turą įskaičiuojama: kelionė laivu, gido paslaugos, pietūs Lamanai, ir daugiau niekas neįskaičiuota. Šiaip įėjimas į Lamanai archeologinį draustinį kainuoja dešimt Belizo dolerių, juos reikės jau patiems mokėti vietoje. Dešimt Belizo dolerių tai keturi ir šiek tiek euro, nes Belizo doleris gana griežtai pririštas prie JAV dolerio: du beliziniai lygūs vienam JAV.

    Kai jau visas planas sudarytas, sužinome, kad grįšime iš turo kokią ketvirtą ar trečią valandą, nuėjome pasiaiškinti, kada važiuoja autobusai iš Orange Walko į Belizo miestą. Kaip ir žinojau, kad gal dažnai, bet vis tiek, o kaip dažnai. Sužinome, kad tikrai dažnai ir iki kokių šešių ar panašiai tikrai autobusų dar bus. Tad kitą dieną nakvoti Orange Walke nelabai ir apsimoka, tiesiai iš griuvėsių bus galima keliauti į autobusų stotį ir važiuoti kur toliau. Kas nėra labai bloga idėja. Spėju, kad dauguma keliautojų netgi dviejų naktų tame Orange Walke nepraleidžia, nes realiai tikrai galima nakvoti ten tik natį. O jei labai anksti atvažiavus, gal net ir nereikėtų ten nakvoti.

    Iš stoties teko grįžti pro turgų. Turgumi pavadinti galima. Tačiau kažkokio atskiro pastato turgui nėra, jis įsikūręs beveik stadione. Ten pat, kur cirkas. Netgi buvo kilusi mintis nueiti į tą cirką. Gal vėliau. O dar ten buvo ir drabužių turgus. Kažkodėl spėju, kad visi tie drabužiai padėvėti. Nes vienodų visiškai nebuvo. O pati įdomiausia dalis buvo tai, kad ten prie drabužių turgaus veikė karaokė. Tuo metu dar neveikė, bet jau buvo statomas karaokės aparatas, ir atseit va vėliau, čia bus galima dainuoti. Taip viešai po medžiu. Visai ne azijietiška karaokė (ta tikroji). Turguje vėl sutikome tuos dėdes nuo upės, jie ir pasakė, kad bus karaokė, ateikite, kartu padainuosime. Lyg to ir nesakę, bet gal bent jau turėjo omenyje.

    Kai ėmė temti vėl ėmėme galvoti apie pietus ir vakarienę. Taip, sudėtingas klausimas tai yra Belize. Bent jau Orange Walke. Ten visokių užsieniečių mažai yra, o tie kurie yra, dažniausiai gyvena visokiuose viešbučiuose, tad apie tai net negalvoja. O mes prie to Centrinio parko pamatėme tokį vežimėlį, kur vėl pardavinėjo tai mėsainius, tai dešrainius, tai dar kažką. Vėl pavalgėme buritų. Nes daugiau nieko ir nebuvo be mėsos. Bet kokia baisi ta virtuvė Belize. O jei visur taip? Tada tikrai reikės kuo greičiau iš čia nešdintis.

    Vakarienė vėl buvo įsisavinta kinų restorane. Radome dar vieną. Šiek tiek pigesnį. Su maždaug tokiais pat maistais ir pasirinkimu. Karaokė turgaus aikštėje tikrai vyko, kažkas tikrai dainavo, į cirką visgi nenuėjome, nors gal šiek tiek ir gailiuosi dėl to. Visgi įdomus dalykas gal būtų Belize apsilankyti cirke. Bet taip jau atsitiko.

    Ryte, žinoma, vėl teko galvoti apie valgius. Tačiau rytais nekankino tokios didelės problemos. Iš kitos pusės, jau reikėjo pradėti pratintis, nes buvau girdėjęs, kad ir kitose Centrinės Amerikos valstybėse su maistu yra problemų. Neklausi, ko turite, reikia klausti, ar turite. Ir ką turi, tą ir valgai. Taigi nukeliaujame vėl į tą turgaus aikštę, pas tą pačią donją (tikrai ji donja, o ne kokia misiz, nes taip ir buvo parašyta ant jos vagonėlio), vėl pasiimame tų salbučių, su raugintais kopūstais, svogūnais, chalapenjais ir kitais gėriais, kavos ir orčiats, kavos lyg ir turėjo, burrito. Dar reikėjo pasakyti, kad mėsos nedėtų, nes beliziečiai kaip ir visi normalūs žmonės neįsivaizduoja, kaip galima valgyti viską be mėsos. Nufotografavau menonitus. Jie buvo tikriausiai į turtų atvažiavę, su tais kombinezonais ir languotais marškiniaisi be kaubojiškomi skrybėlėmis. Dar nufotografavau Oranžinį Apelsinų kelio ženklą su visomis jo kultūromis, paminklą motinystei. Daiktus palikome saugoti viešbučio apačioje ir buvo galima eiti į tą turą.

    Vėl reikėjo šiek tiek palaukti, kol ateis kitas dėdė. Jis liepė palaukti dar kažko, atseit atves vedlį. Negriukas toks, kuris gyveno Orange Walke. Iš pradžių pagalvojau, kad gal jis bus gidas, tačiau pasirodė, kad viskas ne taip, jis tiesiog nuvedė mus prie prieplaukos. Praėjome bažnyčią, kurios prieš tai nebuvome pastebėję. Nežinau, kaip ten jos nepastebėjome, bet nebuvome pastebėję. O šiaip tas miestelis irgi tik trys gatvės, tad labai nėra kur pasiklysti. Kol laukėme, negriukas dar pripasakojo visokių istorijų ir galiausiai paprašė gal kokio dolerio. Nežinau už ką. Šiaip, tikriausiai jam reikėjo. Gal ir nelabai gaila. Bet atrodė, lyg būtų prisirūkęs ko. Sako, šįkart jūs man, vėliau aš jums. Na, tarkime davėme. O man kilo toks klausimas. Įdomu, ar tas doleris (belizietiškas, žinoma, doleris) nėra tie keistieji arbatpinigiai, kurie mokami kai kuriose šalyse, o kai kuriose nemokami. Visai galėjo būti, turint omeny, kad čia gali keliauti daug amerikiečių, kurie pripratę už bet kokį piršto pajudinimą duoti arba gauti arbatpinigių. O jei taip... Jei jau vien už nuvedimą tikimasi dolerio, ar nesitikės to dolerio ar daugiau gidas, ar dar kas nors. Čia jau tokia man visai nepatinkanti mintis į galvą šovė.

    Taip man begalvojant atplaukė mūsų laivas, be mūsų kol kas daugiau nebuvo, laivo kapitono vardas Chorchė, tai yra Džordžas, o jei visai lietuviškai tai Jurgis, ir mes jau galime plaukti. Pasakė, kad pakeliui pamatysime daug visokių paukščių ir augalų, jis viską parodys, tad galime sau ramiai plaukti ir niekuo nesijaudinti.

    Kadangi laivas buvo visgi nelabai mažas, tai nereikėjo tikėtis, kad mes tik dviese juo plauksime. Tačiau Orange Walke daugiau žmonių nesimatė, niekas su mumis daugiau ir nelipo, tad aš kažkodėl taip ir pagalvojau. Neteisingai pagalvojau. Nespėjome toli ir nuplaukti, kai sustojome ir į mūsų laivą įlipo pora amerikiečių.Tokių labai tikrų amerikiečių. Vyro vardas Džimas, o moters jau ir neprisimenu. Chorchė nebeprisistatė, tačiau tikriausiai todėl, kad jie jau buvo pažįstami. Vėl pasakė, kad plauksime toli, bus labai įdomu, matysime ne tik Lamanai griuvėsius, bet ir kitokių upė gėrybių. Gal netgi ir kokodrilą kokį.

    Ir plaukiame. Daugiau kol kas niekas nelipo. Iš pradžių taip greitai plaukėme, supratau, kad ten galima ir paklysti, nes upėje, žinoma, jokių ženklų nebuvo, o mums kartais reikėdavo sukti tai į kairę, tai į dešinę. Tikrai pamatėme daug visokios gyvūnijos ir augalijos. Kai kur žydėjo lotosai. Jie gal labai ir nestebino, bet vis tiek – lotosas, graži gėlė. Kanapėtasis paukštis skraidė, dar buvo keletas kormoranų ar kažkokių panašių paukščių. Lyg praplaukdavo kokodrilai. Praplaukėme ir žvejų kaimelį. Nelabai kas matėsi, šiaip kaimelis, o žmonės ten žvejojo, bet taip ne visai mums įprastai žvejojo, su tinklais, įsibridę, taip kažkaip įdomiai viskas atrodė. Buvo ir iguanų. Jų dar matėme ir vėliau, ir anksčiau buvome matę, bet vis tiek: iguanų ten irgi netrūko. Ir tas svarbiausias paukštis, kurio vienintelio pavadinimą ir teprisimenu: Jėzaus Kristaus paukštis. Šiaip jis normaliai vadinamas žakana, priklauso sėjikamas, o Jėzaus paukščiu jis vadinamas todėl, kad sau ramiausiai vaikšto vandens paviršiumi. Ir jis tikrai vaikščiojo vandens paviršiumi: aliuzija į tai, kad Jėzus irgi vandeniu vaikščiojo. Ir ne tik Belize taip vadinamas, kituose kraštuose irgi nepamirštama ta savybė.

    Praplaukėme cukraus fabriką, kuris tuo metu buvo beveik neveikiantis. Menonitų kaimą. Menonitai, pasirodo ne šiaip sau Orange Walke ten apsipirkinėjo, jų tikrai yra nemažai gyvenančių Belize, tad juos dar buvo galima sutikti. Galima visur pasiskaityti, bet jie iki šiol gyvena maždaug XIX amžiaus realijomis, todėl ir nešioja vis dar tuos lyg senovinius drabužius, moterys būtinai skarelę ryši. Ne bet kokią, baltą skarelę netekėjusios, o kai išteka iškart apsiriša juodą skarelę. Kad niekam jokių pagundų daugiau ir nekiltų. Bet tikriausiai ir šiaip jie tomis pagundomis nelabai pasižymi. Tad vieną tokį menonitų kaimą ir praplaukėme.

    Vėliaus sustojome pailsėti prie tokio viešbučio. Nieko jame gera nebuvo, tik šiaip gražūs namai. Iš tikrųjų tai visai ne dėl viešbučio sustojome. Pasižiūrėjome į beždžiones. Nors sako, kad jas galima pamatyti tik tada, jei labai pasisekė, tad mums tikriausiai labai pasisekė, nes viena iš tų beždžionių, kurią lietuviškai vadina staugūnu atėjo su mumis pasišnekėti. Kažkodėl įtariau, kad ji ne šiaip sau iš įdomumo atėjo. Nors gal ir iš įdomumo, bet ir su tokiu konkretesniu tikslu: o ką duosite mums paėsti. Kada niekas nieko nedavė, tai greitai jos visas interesas ir išblėso. Plaukėme toliau pro džiungles. Svyrantys medžiai labai sviro žemyn, už jų nieko nesimatė. Patikėjau, kad ten tikrai džiunglės, o mes daugiau nieko ir nematėme.

    Galiausiai sustojome dar viename kaimelyje. Nesu tikras kaip jis vadinasi, bet tarkime, kad tas kaimas vadinasi Shipyard – laivų statykla. Gal taip tikrai ir buvo. Ten buvo tokia pavėsinė, tiltas, tualetas, o daugiau nieko ir nebuvo. Ir ne šiaip sau mes ten sustojome, reikėjo sulaukti dar keletos pakeleivių. Kaip ir nereikėjo tikėtis, visa valtis buvo skirta netgi ne mums keturiems, o dar keletui žmonių, kurie netruko ir atvažiuoti. Dar keturi vokiečiai. Su vertėja, kaip supratau, nes viena moteriškė buvo labai panaši į ispanakalbę, tikriausiai kokia vietinė, ir ji vokiškai vis išversdavo. Džimas vėl su visais pasisveikino, prisistatė, aš asmeniškai būčiau tikrai pamiršęs visų aštuonių naujų žmonių vardus, jis tikriausiai irgi pamiršo. Bet, iš kitos pusės, tai yra labai gražus gestas. Kiekvienam paspaudžia ranką. Azijoje tokiais atvejais nusilenktų. Arba linkteltų. Man tai normaliau atrodo, kam čia su kiekvienu ranką spaudinėti. O vokiečiai ne vieni atvažiavo. Su jais buvo ir gidas. Ir tai buvo ne jų nuosavas gidas: jis buvo skirtas ir mums. Tad nuo šiol Jurgio pareiga buvo tik vairuoti valtį, o gidas pasakojo, ką mes pakeliui matome.

    Labai daug ko pakeliui nebematėme. Buvo dar vienas kaimelis, vėl kažką užsiminė apie menonitus, dar vienas tiltas, galiausiai džiunglės pradėjo trauktis nuo upės, jau matėsi ir laukai, tačiau iš vienos pusės jos vis dar buvo tankios ir aukštos. Tiksliau tik tankios. Ir gerokai aukštesnės. Prieš tai medžiai tiesiog griuvo į upę, o nuo čia jie pradėjo kilti aukštyn. Tai buvo ne kas kita, o Indėniška Bažnyčia. Ir rašau aš taip ne todėl, kad toji bažnyčia būtų kažkuo ypatinga, bet todėl, kad tai buvo vietovės pavadinimas, kuris šiaip jau vietos kalba vadinamas Indian Church, o lietuviškai tai tikrai reiškia nė kiek nepagražinsu Indėnišką bažnyčią (tikrai fantazija nebuvo įjungta galvojant pavadinimus). Ji ne tik kažkokia bažnyčia garsėja, ten ir buvo tie Lamanai griuvėsiai, į kuriuos mes taip ilgai ir sunkiai plaukėme. Ypatingai sunkiai plaukėme mes, nes visą laiką reikėjo turėti rankose fotoaparatą ir fotografuoti. O daugiau nieko daryti ir nereikėjo. Pats sunkiausias darbas pasaulyje.

    Kadangi džiunglės jau buvo gerokai pasitraukusios nuo upės, tai aš netgi sugalvojau, kad gal ten ir galima maudytis. Ten tikriausiai irgi gyvena kokie nors kokodrilai, bet gal kaip nors. Tik bėda, kad niekas mums maudytis neleido. Mes ir neklausėme, o niekam tokia mintis ir nekilo. Lipame iš valties ir einame į senovės griuvėsius. Buvome ne mes vieni. Dar keletas valčių, tikriausiai iš kitų vietų irgi priplaukė, ir iš jų lipo daugiau ir daugiau visokių užsienio turistų.

    Iš karto eiti į griuvėsius irgi neleido. Pirma visi nugriuvo į tualetus, dar apžiūrėjome suvenyrus, ten Indėniškos bažnyčios moterys savo kooperatyvą yra atidariusios ir pardavinėja viską. O tada liepė valgyti. Neliepė taip labai griežtai, kad arba valgysite arba ne, bet vis tiek leido taip ir suprasti, kad jei dabar nevalgysime, tai vėliau niekas nieko ir neduos. Ir šiaip labai neprievartavo: sudėjo viską ant stalo, bulvės, batatai, jukos, rauginti chalapenjai ir panašios gėrybės, dešrikės ir panašiai. O kas norite, duosime ir išgerti. Koka kolos tarkime. Ar kokio panašaus gėrimo. Ir visi draugiškai susėdo specialiai tam pastatytose pašiūrėse. Nors gal visai pašiūrėmis vadinti ir netiktų, beveik trobos, tik be sienų. Tokie stulpai, dengti šiaudais, viduje mediniai stalai, ir visi iš visur triauškia sau laimingi tas dešras ir vištų kojas. Kaupia energijai senovės išminčiai.

    Bet ir vėl neleido labai greitai eiti apžiūrinėti, sako eikite ten ir pirkite bilietus. Žinojome, kad bilietus pirkti reikės, tad labai ir nestebino. Nuėjome į muziejų, nes bilietai parduodami ten, nusipirkę bilietus dar apžiūrėjome ekspoziciją: jos daug ir nebuvo. Keletas iškasenų, keletas molio šukių, dar kažkas. Spėju, kad tame Lamanai yra ir daugiau gėrio, bet greičiausiai, kaip visada ir būna, viskas išvežta į kokį nors sostinės muziejų. Arba kokį kitokį muziejų. Tarkime, kad ir Didįjį Britų Imperijos muziejų. Pas juos ten irgi nemažai gėrio yra prigrobta iš viso pasaulio.

    O tada jau buvo galima eiti ir į pačius griuvėsius. Taip. Žodis Lamanai lietuviškai transkribuojamas kaip Lamanajus (lietuviai mėgsta visaip keistai viską sutranskribuoti), ir yra visai ne kastiliškos ar kitokios europietiškos kilmės. Galėtų būti tarkime britiškos kilmės, bet taip nėra. Tai vienas iš tų pavadinimų, kuris liko dar nuo tų laikų, kai į Ameriką atplaukė Kolumbas. Reiškia jis: panardintą krokodilą. Kodėl jis krokodilas, ir tuo labiau kodėl panardintas: tikrai negaliu pasakyti. Gal gidas ir aiškino kažką, bet aš labai sėkmingai viską praklausiau, nes dažniausiai taip ir darau. Iš viso to pasakojimo prisimenu, kad jis paskė, kiek reikės eiti per džiungles, nes visas Lamanai yra džiunglėse, bet ir tai nežinau, kiek tiksliai laiko reikės eiti. Tad ir nuėjome. Pastebėjau, kad vėliau bilietų niekas niekur netikrino, tad labai ramiai buvo galima jų ir nepirkti. Keturi eurai būtų sutaupyti. Bet ką jau padarysi, kai nusipirkai, taigi neneši atgal ir neliepsi grąžinti pinigų.

    Prieiname tą pirmąją piramidę. Kaip ir visos piramidės, gal jos kadaise ir buvo atskiras pastatas, bet dabar tai labiau primena kalvos šlaitą. Žinoma, laiptai yra ir užlipti galima, bet vis tiek: atrodo, kad ne piramidė buvo pastatyta, o ant šlaito tie akmenys sunešti ir padaryti laiptai. Teko palaukti, kol dingsi visos kitos turistų grupuotės, nes jie labai mėgo visur lipti ir maišyti pagauti gerą kadrą. Galiausiai pagavau.

    Tada radome karališką sodą. Aš taip sugalvojau, kad tai turėtų būti karališkas sodas, nors šiaip ten tikriausiai buvo kažkokie pastatai gyvenamieji. Dabar, savaime suprantama, iš jų liko šiek tiek daugiau nei vien pamatai, netgi kažkas panašaus į sienas yra, tad beveik galima įsivaizduoti kas ir kur buvo. Didelė aikštė priešais piramidę.

    Toliau einame per džiungles, kur auga lianos ir kiti džiunglių medžiai. Tarkime duonmedis. Eilinį kartą ir jį nufotografavau. Dar ir duonmedžio vaisius ten buvo. Ir palmės augo. Palmės labai mažos palyginus su tais lianiniais medžiais, kurie saulę gožė.

    Ir čia savo grožybe iškyla ir pati didžiausia piramidė. Maždaug tokio aukščio kaip Laimės žiburys, tik dar kokį dešimt kartų aukštesnė. Nors negaliu šimtu procentu garantuoti, kadangi labai jau seniai prie to Laimės žiburio buvau. Ant jos irgi buvo galima užlipti. Nes daugiau ten ir nebuvo ką veikti: arba fotografuoji tą piramidę, arba užlipi ant jos ir irgi fotografuoju. Ypatingai reikalingas tas vaizdas: aš ant piramidės. Žinoma, kad visi turėjo tas nuotaukas. O nuo ten ir atsiveria visos džiunglių didybės. Matėsi ir Naujoji upė ir ne visai džiunglės, nes kitoje pusėje buvo šiaip laukai ir kloniai, bet šioje upės pusėje: ištisos džiunglės. Tik pati piramidės viršūnė ir kyšo. Sako, kad toji didžioji piramidė šiaip jau susideda iš dviejų dalių: apatinė - kaukių šventykla. Žinoma, taip vadinasi tik todėl, kad ten kaukės ant fasado nupieštos. Ir aukštoji piramidė. Jau pati viršūnė.

    Nulipus nuo ten dar pamatėme daug beždžionių. Tokių juodų. Tikriausiai tie patys staugūnai. Bet jie buvo ne tokie susidomėję, laipiojo sau ramiausiai medžių šakomis, aukštai aukštai ir pas paprastus homo sapiens net nesiruošė pasirodyti.

    Buvo likusi dar viena šventykla. Kuri atrodė, kad buvo labiausiai suremontuota. Beeidamas radau bičių korį, ličių vaisių ir galiausiai tąją Galvų piramidę. Ji tikriausiai irgi vadinama kažkaip panašiai, o ant fasado išmūrytos galvos. Tik matosi, kad tos galvos tikriausiai likusios ne nuo neaišku kurio amžiaus, bet visai kokiame gal netgi XXI amžiuje restauruotos. Iš vienos pusės vyras, iš kitos – moteris. Ką daugiau norėta tuo pasakyti – nežinau, nes turiu tą blogą savybę neklausyti, ką kalba gidai. Tad tą kartą irgi neklausiau.

    Iš mūsų grupės ne visi laipiojo aukštai. Vienai moteriškei kelį tikriausiai skaudėjo. Turėjo kažkokių problemų su disku. Gal būčiau ir nežinojęs, jei kažkam nebūtų pradėjusi pasakoti. Bet kaip pradėjo, taip ir nebaigė, kaip vyko visa operacija ir kodėl pavyko ar kodėl nepavyko. Neatrodė, kad besiklausančiajam tai buvo labai įdomu, bet ką jau padarysi. Vėl duonmedžio vaisiai, vis dar džiunglės ir galiausiai išeiname iš džiunglių. Ekskursija sako baigta. Sėdame į valtis ir plaukiame.

    Ne mes vieni sėdome į valtis ir plaukėme, kitos grupės irgi panašiai darė. Ir visiems buvo skirta tokia pati ekskursija: po tos sunkios kelionės džiunglėmis visiems įpilama po puodelį punšo. Su romu padaryto. Šiaip visai skanus gėrimas. Tik bėda, kad vėliau Jurgis šiek tiek paspaudė, tai kas neatsargiai laikė tą punšą - išsiliejo.

    Grįžimas vyko jau šiek tiek greičiau. Niekur nebesustojome, tik pasižiūrėjome į kokodrilus. Pasirodo jie vis dėl to plaukiojo ten, tik nufotografuoti nespėjome. Vėžliai irgi plaukiojo. Jų irgi nelabai sekėsi fotografuoti. Žvejų irgi vis dar buvo, ir galiausiai priplaukiame mūsų Laivų statyklą, kur vokiečiai išlaipinami. Ir gidas irgi išsilaipina kartu. Čia pamačiau tą sceną. Tokią trumpą scenikę, kai amerikietis davė gidui arbatpinigių. Vis dėlto davė. Man jau buvo kilusi ta mintis, ar tik nereikės duoti arbatpinigių, o jei reikės – kaip. Tarkime, Bolivijoje ar kur nors kitur, jei jau taip reikia, dažniausiai susiorganizuodavome, visi po kažkiek sumesdavo ir duodavo nuo visų. Galvojau, gal kas irgi panašiai darys. Aš nenorėjau nieko organizuoti, nes jokių arbatpinigų duoti irgi nenorėjau. O amerikietis davė vienas. Kaip ir ne nuo savęs, nuo savęs ir žmonos. Vokiečiai vis dar važiavo kartu... Tad gal. Irgi duos. Liksime tik mes vieni buožės. Bet... mačiau, kad vokiečiai nedavė nieko Jurgiui, tad ne visiškai buožės pasirodysime. Ir iš kitos pusės žiūrint: ten daug visokių užsieniečių, tad visi jau turėtų žinoti, kad europiečiai yra tie, kurie nelabai supranta, kas yra arbatpinigiai.

    Taip begalvojant priplaukėme ir mūsų Orange Walką. Reikėjo lipti. Džimas su ta moterimi dar mus pasikvietė vakarui, nes sakė, kad tą dieną – Jurgio gimtadienis, jie ruošėsi jį kažkuo pavaišinti. Bet ir šiaip jie ten kiekvieną dieną patys gerai prisivaišindavo. Kaip supratau, pas juos ir jaunimo yra, tad kartais stengiasi su jaunimu lenktyniauti. Kiek girdėjau, kartais ne kaip baigiasi tos lenktynės. Kadangi mes ruošėmės greituoju būdu atsidurti Belizo mieste, teko atsisakyti to pasiūlymo.

    Arbatpinigių nedavėme, kaip ir reikėjo tikėtis. Nieko jau nepadarysi. Kitą sykį mus tikriausiai blogai aptarnaus. O gal kitą sykį ir neplauksime ten. Gal nuspręsiu važiuoti dviračiu tarkime. Beveik įmanoma per dieną nuvažiuoti ir grįžti.

    Einame Orange Walko gatvėmis ir matau... majų kepykla. Nors kelionių vadovas rekomenduoja visai kitą kepyklą, net mums patiko toji: ant jos buvo nupiešta, kad tai yra tikroji majų kepykla. Ir majės nuspieštos. Ir pardavinėjo tortijas. Daug visokių ir visokių skonių. Porą maišų ir nusipirkome. Nes per tas kelias dienas Belize jau supratome, kad ten irgi reikia pirkti tol, kol yra. O tad jau buvo galima eiti į autobusų stotį. Tą laikiną, kur net nieko laukti nereikėjo: kaip tik tuo metu vienas autobusas, tas mokyklins ir oranžinis ir išvažinėjo. Dėkit daiktus ten kažkur gale ir sėskit.
    Saturday, March 21st, 2015
    8:14 pm
    Kaip mūsų beveik neįleido į Mešiką arba kodėl mes (ne)kalbame angliškai
    Po nelabai ilgo skrydžio dar kartą pasiekėme Mešiką, Kankuną. Už lango vis dar mėlynavo ta pati smaragdinė Karibų jūra, lyg ir matėsi bangos bei Zona hotelera, o mums reikėjo lipti iš lėktuvo. Ir vėl reikėjo eiti per visokius ilgus koridorius. Ten viskas ne taip jau paprasta. Oro uostas lyg ir kitas, tačiau tvarka beveik tokia pat. Kiek pastebėjau visuose kituose oro uostuose dažniausiai leidžiama patiems vaikščioti, tik ne Mešikoje: būtinai priekyje eina koks nors darbuotojas, būtinai durys kada nors priešais užsidaro, tenka pralaukti, kol iš kokio gretimo koridoriaus kokia nors kita grupė pereina ir taip eini tais stikliniais koridoriais, kol galiausiai patenki prie pasų kontrolės.

    O ten eilių didumas. Tokio ilgumo eiles esu matęs gal nebent Stambulo oro uoste. Iš pradžių stovima vienoje eilėje, tada, kai ji atstovima nusiunčiama į kitą eilę, vieną iš kelių eilių prie pasų kontrolės. Ir į tas eiles irgi žmonės eina iš kelių pusių. Vienu žodžiu taip labai visi sukasi. Mums labai nepasisekė, nes ten žmonės irgi dirba pamainomis, tačiau tas pamaininis darbas šiek tiek įdomiai organizuotas. Jei kokioje Korėjoje sėdi pareigūnas prie savo langelio ir baigiasi jo pamana, tada per tą tarpą, kol eina koks žmogus, jie pamainomis ir pasikeičia, bent jau Kankune jis tiesiog baigia savo darbą ir palieka tuščią darbo vietą. Žinoma, tai daroma civilizuotai, ne visai laukiniu būdu, po kiek laiko į tą eilę nieko nebeleidžia, eilė lyg ir trumpėja, o dirbančių langelių skaičius mažėja, tad atitinkamai eilės judėjimo greitis lėtėja. Labai puikiai žinau, nes teko stovėti būtent toje eilėje. Žinoma, šiek tiek man nuotaiką taisė tai, kad kai kurie žmonės nebuvo užpildę imigracijos kortelių, tad buvo išsiųsti iš eilės, tikėjausi, kad viskas eis greičiau, tačiau viskas baigėsi tuo, kad jie grįžo dar prieš tai, kol atėjo mano eilė. O dar dauguma buvo iš Perų ar Bolivijos. Juos ilgiau tikrina.

    Būtų gal ir nieko tas stovėjimas eilėje, jei iškart už manęs, ar kažkur visai netoli nebūtų stovėjęs toks amerikietis. Iš idėjos prieš amerikiečius, kaip ir kitas tautybes nieko labai prieš neturiu, bet šitas mane šiek tiek užkniso. Tik atsistojome į eilę, tą pačią pirmąją eilę, matėsi, kad stovėti teks ilgai, tad jis iškart išsitraukė mobilų telefoną, kažkam surinko ir po laba diena, tie esminiai žodžiai: na štai, sugrįžau į civilizaciją. Vos neapsivėmiau po to pasakymo, norėjau atsisukti ir pasakyti, kad jis debilas, ir daugiau visko norėjau jam pasakyti, bet susivaldžiau. Į civilizaciją vadinasi. Jei jau amerikietiški telefona neveikia Kuboje, tai ten nebe civilizacija? Gerai, su internetu ten irgi sunkoka, bet jis yra. Nes, tarkime, mano abu telefonai kuo puikiausiai veikė, todėl visai nesijaučiau atitrūkęs nuo civilizacijos. Susilaikiau tuom kartu.

    Žinoma, jis pasakojo kažkokias nesąmoningas istorijas, kaip jis ten susitiko tą merginą. Taip ir pasakė, tą merginą. Žinau, tai toks posakis, ir tai visai nereiškia, kad jis tą merginą pažįsta, bet tiek tos. Kažkokių problemų turėjo su diskais, ir šiaip klausė, kas ten gera įvyko ir ko gera neįvyko. Visas savo rimtume. Kai baigė kalbėti, o baigė maždaug tada kai jau pristovėjome visą eilę, tai truko gan ilgai. Tarkime, gal valandą, tada atsisuko ir kitiems užsieniokams pridėjo: tiek laiko man užtruko susižinoti, kas įvyko per savaitę. Per savaitę?? Norėjau dar kartą jo perklausti. Tik savaitė be mobilaus ir jau civiliacijos trūkumą jaučiame? Ir kiek girdėjau, kažkokių svarbių reikalų ir nenutiko, šiaip papezėjimai, kaip kažkas jaučiasi nepakankamai informuotas, todėlmes stengsimės jums pasakoti ir panašiai. Net mešikietiškuose serialuose būna svarbesnių įvykių per savaitę nei ten. Aš tikėjausi bent jau kokių nors akcijų kainų staigaus kilimo ar kritimo, o iš kalbos supratau, kad neįvyko nieko. Gerai žmonės gyvena. Gerai, kad daugiau su juo ir nesusitikau.

    Galiausiai priėjome prie pasų kontrolės, o Kankune buvo nuspręsta iš žmonių pasityčioti. Laba diena, kur važiuojate, ar kalbate kastiliškai, kadangi nelabai, tai pradedame apklausą. O kur jūs važiuojate į Kankuną? Kiek laiko ten būsite? Ar visą laiką gyvensite šitame hostelyje? O kur toliau keliausite? O kuo gyvenime užssiimate. Nors į kortelę reikėjo įrašyti, kokia jūsų profesija, tai to neklausė. O aš buvau įrašęs, kad esu rašytojas. Šiaip sau, kad įdomiau būtų. Ar pažįstate korėjiečių rašytoją? Žinoma, paklausiau kurį, nes korėjiečių rašytojas yra pakankamai plati sąvoka, apibūdinanti gerokai daugiau nei vieną žmogų. Pasirodo, jis turėjo omenyje Minu, nes anas irgi buvo įrašęs, kad yra rašytojas, o mes dar patekome pas tą patį pareigūną. Taip pažįstu, kartu keliaujame. Ilgai jis galvojo galvojo, tada nusprendė, kad duos man keturiasdešimt dienų Mešikai. Nors pagal įstatymą turėtų duoti pusę metų. Šiaip jokio skirtumo, ilgai toje Mešikoje būti vis tiek nesiruošėme, būtų užtekę ir savaitės, net ir vienos dienos, kitą dieną ir iškeliautume, bet nuotaiką vis tiek sugadino. Pareigūnai, nieko nepadarysi, ir dar sako, kuo skurdesnė valstybė, tuo labiau save gerbia visokie pareigūnai. Mešika nėra pati skurdžiausia, bet pareigūnai tikrai savimi pasitiki, bent jau ten.

    Mes ten tiek ilgai prastovėjome toje eilėje prie pasų kontrolės, kad bagažo laukti ir nebereikėjo. Jis buvo netgi nuimtas nuo diržo. Žinoma, iš pradžių to nepastebėjome, nes prie diržo stovėjo ta korėjietė, kuri jau sveikinosi Kubos oro uoste, o dabar norėjo tiesiog grąžinti tušinuką, nes buvo pasiskolinusi. Ji, laimei, buvo patekusi į kitą eilę, todėl praėjo greičiau. Galiausiai radau savi bagažą, galėjome eiti. Praeinant muitinės kontrolę reikėjo nuspausti žalią mygtuką, atseit, neturiu jokių deklaruojamų daiktų, ir buvo galima ramiai sau keliauti toliau.

    Žinoma, visai ramiai irgi nepasisekė, reikėjo iš pradžių nusipirkti ADO bilietus. Galvoju, įdomiai taip, lietuviai tikriausiai sakytų tiesio ado kompanija, o Mešikoje kiekvieną raidę išvadina, kad nepasiklystų todėl visada ir visur girdi aiškiai: A Dė O, A Dė O. Kadangi bent jau autobusų stotyse skelbia, kurie autobusai atvyksta ar išvyksta, tai tą A Dė O teko girdėti ne vieną kartą. Tos kompanijos (o tai buvo tikriausiai vienintelė kompanija, kuri veža keleivius iš oro uosto į kur nors kitur) boleterija buvo tiesiog priešais išėjimą, žinoma, reikėjo nubaidyti visokias muses, siūlančias taksi, tačiau stovime prie to langelio. Gerai, kad man iškart kilo mintis gauti nuolaidą. Vėliau būtume ir negavę. Nors šiaip bilietas iš oro uosto iki miesto kainuoja šešiasdešimt keturis pesus, tačiau tie dešimt procentų nuo kelionės iš Palenkės į Meridą sudarė gal kokius penkiasdešimt pesų, jei ne daugiau. Tad realiai mokėjome tik po kelis pesus už bilietą. Tai korėjietei taip nepasisekė, kadangi ji pirmą kartą buvo Mešikoje, į Kubą skrido iš Kolumbijos. Keliavo per pasaulį.

    Tokia įdomi korėjietė irgi. Metų jai jau nebe dvidešimt, tiksliai kiek ir nežinau, berods mokytoja, keliauja po pasaulį. Rūko sau ramiausiai. Nors pasaulis jau pasikeitė, tačiau dar mažai korėjiečių leidžia sau atvirai rūkyti. O ji taip nesislėpė. Iš kitos pusės – juk tai Mešika, niekas nieko nepasakys, tuo labiau mes. Nuėjome rūkyti ten, kur galvojome, kad stovi tie autobuses ADO, bet berūkydamas supratau, kad atėjome ne ten. Teko vėl eiti beveik koridoriais, tik lauku, klausti gal dešimt kartų, kartais ir mūsų perklausdavo, nes tikriausiai ten ne visur galima praeiti, ir galiausiai jau radome ir savo stotelę. Greitai atvažiavo ir mūsų autobusas, saulė švietė, bent jau tuo metu, bet kol atvažiavome į Kankuną – vėl apsiniaukė. Kol kas tik apsiniaukė, bet vėliau visko galėjo būti.

    Kai nusigavome į Kankuną, nusprendėme, kad nėra čia ko pinigus leisti, eisime į tą patį viešbutį. Korėjietės paklausėme, ar ji turi kur apsistoti, nes mes turime. Šiaip... Vieta tikrai ne penkių žvaigždučių, nėra pati nuostabiausia, bet pigi. Einame būtent dėl to, jei kas – tiesiog pažiūrėkite, patiks nepatiks, nepatiks, bus galima kur nors kitur. Pasakėme kokios čia kainos ir kiek kainuoja ta vieta, tad... Jūsų teisė rinktis, kaip sakoma, o mūsų reikalas pasiūlyti.

    Vėl tos saulučių ir azalijų gatvės, randame savo reikalingą Sunjaščeno gatvę, gale vis dar yra tas Kankuno ostalis, dėdė atidaro duris, bandžiau sakyti, kad mes čia buvome prieš mėnesį, bet jis mūsų nelabai prisiminė. Nieko nepadarysi. Vėl susakė kainas, bet dar pridūrė, kad triviečio kambario neturi, pasakiau, kad tiek tos, triviečio kambario ir nereikia, užteks ir dviejų kambarių. Tai yra, vieno dviviečio kambario tikrai, o dėl senjoritos nesu tikras. Parodė mums mūsų kambarius. Iš pradžių mums. Ta senjorita iš Korėjos nebuvo labai sužavėta. Šį kartą mūsų kambarys buvo tiesiai prie virtuvės. Nežinau, ar tai blogai ar gerai, tačiau tiesiai prieš duris buvo šaldytuvas. Senjoritos veidas sakė, kad gal nežinau. Dėl visa ko patikrino, kaip atrodo tualetas ir dušai. Tai jai padėjo apsispręsti vienreikšmiškai: eisiu ieškoti kitos vietos. Minu sakė, kad jis taip ir žinojo iškart. Aš irgi įtariau, kad taip bus. Susitarėme, kad gal susitiksime Kankune, nes ten susitikti gal paprasta ir išleidome ją toliau ieškoti.

    Kadangi viskas jau buvo sutvarkyta, daiktai sudėti, veikti daug nebuvo ką, oras vis dar buvo geras. Reikėjo džiaugtis geru oru, beveik pirmą kartą Kankune matėme gerą orą, beveik buvo galima važiuoti degintis, tačiau tą dieną nusprendėme niekur nevažiuoti. Dar buvo kitas klausimas, ar būsime Kankune tik vieną dieną ar dar... Nusprendžiau, kad galime dar vieną dieną Kankune ir pabūti, dėl visa ko. Nieko gi neatsitiks. Tad ir nuėjome į paduotuvę. Ten buvo baisu. Maždaug po mėnesio visiško deficito kol kas keistai atrodė pilnos parduotuvių lentynos. Pilnos visko, imk ką tik nori. Paėmėme cevičių. Nes kažkaip norėjosi, bet vis tiek taip nejauku prie tų pilnų lentynų vaikščioti. Taip maždaug ir baigėsi pirmoji diena, nes kažkaip labai daugiau nieko ir nesinorėjo daryti.

    Iš tikrųjų pirma dieną dar buvo nieko. Keisčiausia buvo kitą dieną. Dvi tokios visiškai skirtingos realybės. Atrodo, visiškai netoli, tik valanda lėktuvu, vis dar kalbama ta pačia kalba, beveik tie patys žmonės, žinoma, šiek tiek skiriasi, čia majai, ten taino, bet šiaip taino ne per daugiausia, ir vis gi – kadaise priklausė tai pačiai Ispanijos imperijai, bet vis tiek -  dvi visiškai skirtingos realybės, kad nejučia kyla klausimas: o kuri iš tų realybių visgi buvo tikra: čia ar ten. Sapnuoju dabar ar sapnavau visą tą mėnesį. O gal jos abi realios? O gal iki šiol iš to sapno neatsibudau? Nors man atrodo kiti keliavę po Kubą tokių nesąmonių negalvojo.
    Tad rytas, nors Kankunas mus pasitiko saulės spinduliaisi, tačiau kitą dieną nusprendė pasirodyti savo tikruoju pavidalu: vėl buvo apsiniaukę. Šiek tiek sukėliau nuotraukas, kadangi po mėnesio vėl turėjau internetą. O visai gerai gyvenau ir visą tą mėnesį be interneto. Netgi kompiuteris vis dar prisiminė slaptažodį, tad nereikėjo mūsų dėdės klausti, buvo galima darytis kavą, Minu ėmė fotografuoti langus ir palmes, nuėjau į dušą.

    Ir mane iškart grąžino į tą realybę nuėjimas į dušą. Ne, nieko bloga su vandeniu nebuvo, viskas buvo gerai, tiesiog beeinant į dušą susitikau su dar vienu mūsų viešbučio gyventoju. Nesu tikras, bet jis tikriausiai buvo tas pamišėlis, apie kurį prieš mėnesį jau buvo kalbėjęs italas. Italo nebuvo, bet tas pamišėlis, neaišku iš kur vis dar buvo. Gal ir ne jis, bet spėju, kad tai vis dėlto buvo jis. Labas. Aš, žinoma, kaip man ir įprasta ir šiaip kaip daugelis Azijoje daro išsišiepiau kaip blešinė ir irgi pasakiau Labas. O jis visai rimtai ir netgi šiek tiek nemaloniai pasiklausė: žiūrėk, aš daugiau tavęs to neklausiu (o gal apskritai nekalbėsiu, jau neprisimenu, ką jis sakė), bet iš kur tu esi. Iš Lietuvos. A, Lietuva. Ir tau čia patinka? Kaip čia gali patikti, žiūrėk koks oras, ištisai lyja, kam čia gali patikti. Na, jo, jums iš Lietuvos ir gali patikti. Supista Lietuva. Taip tikrai taip ir pasakė. Dėl viso kitko nesu visiškai tikros, bet kad Lietuva supista, tikrai nė vieno žodžio nepridėta. Nusprendžiau patylėti ir geriau eiti praustis.

    Vėliau Minu klausė, kas ten vyko, ką tu jam pasakei, kad jis taip keikėsi. Ryškiai tik tą supistą ir girdėjo. Papasakojau, kas ten vyko, o jis: ir tu taip ramiai viską nuleidai? Aš jau būčiau. Šiaip ar irgi būčiau, bet mane sustabdė vienas dalykas. Ne tik tai, kad jis galėjo būti pamišęs. Girdėjau, kad lyg, bet gal tik šiaip. Bet ir tai. O gal jis tikrai pamišęs. O prie to, kad pamišęs dar rankoje laikė peilį. Tokį didelį peilį. Įdomu, jam kiltų mintis tą peilį panaudoti ne visai kilniems tikslams? Nes šiaip tikriausiai ruošėsi kažką gaminti. Gal ir kiltų. O tai galima lengvai patikrinti, tereikėtų pasakyti, ką aš apie tai galvoju, ir... O gal ir ne, o gal geriau nebandyti. Dar mane šiek tiek neramino tualeto durys, nes jos tik tokiu kabliuku užsikabindavo. Jei jis labai panorėtų, tai net labai daug jėgos nereikia norint tas duris išspirti. Ir kambario duris irgi galima lengvai išspirti.

    Nusprendžiau, kad Lietuvai nieko bloga neatsitiks, vien dėl to, kad kažkas kažką pasakė, man irgi nieko labai bloga neatsitiks, bet va man gali ir nekaip baigtis tas bandymas aiškintis santykius. Tiek tos.

    Kadangi Kankuno mieste kaip ir nebuvo ką veikti, saulė lyg ir ruošėsi šviesti, tad nusprendėme dieną išnaudoti kaip nors prasmingiau. Tai yra kur nors pagulėti prie jūros. Mieste nėra kur gulėti, tad važiavome, savaime suprantame į Zoną hotelerą. Kelias jau žinomas, tereikia nueiti iki stotelės, sėsti į beveik bet kurį autobusą, išlipti prie tortugų plajos. O ten buvo dar vienas geras dalykas. Žinoma, jis vadinosi turgelis. Suvenyrų. Visokiems užsieniokams. Minu jau prieš tai buvo lyg klausęs kainų lyg ten, o gal ne visai ten, ir atrodė, kad viskas turėų kainuoti visai pigiai. Dvidešimt ar kažkaip panašiai. Tikrai gerokai pigiau nei oro uoste. Ten tokių kainų netgi nebuvo. Pasirodo mūsų buvo neteisinga suprasta. Dvidešimt ir dešimt tai ne pesų, o JAV dolerių. Įdomiai jie tas kainas sako, be valiutos, tiesiog skaičiais. Tad viskas pasirodė gerokai brangiau nei norėtųsi pirkti. Ypač kokio sombrero, kurio gal vėliau niekada ir neprireiks už dvidešimt dolerių tikrai nesinori pirkti. Derėtis irgi nelabai sekėsi. Aš šiaip norėjau nusipirkti kepurę, nes tą kepurę, kurią išsimainiau į skrybėlę jau buvau sėkmingai kažkur palikęs. Bet irgi kainavo tikrai gerokai daugiau nei norėčiau mokėti. Nusprendėme, kad nieko ten nepirksime, tegul jie pardavinėja savo gėrius tiems tikriems turistams, kurie gyveno „viskas įskaičiuota“ viešbučiuose, o patys nuėjome gulti ant balto Karibų smėliuko.

    Jei ten dar ir saulė šviestų, kaip įsivaizduoju turėtų būti normaliuose Karibų jūros paplūdimiuose, viskas būtų dar geriau. Visa bėda, kad jokios saulės ten nešvietė. Šiek tiek švietė, nelijo, už tai ir reikėjo būti dėkingiems. Šalimais maudėsi ar taškėsi keletas vietinių, tikrai matėsi, kad ne iš paties turtingiausio sluoksnio susirinko žmonės. Pora tiltų vedančių į jūrą, ten tokios valtelės siūbavo. Ant stulpų tupėjo žuvėdros ir pelikanai. Pelikanai ten dažniausiai plunksnas džiovindavo. Tuo metu nežinojau, ką jie ten daro, tik vėliau supratau. Gerokai vėliau. Įdomiai taip atrodė išskleidę sparnus paukščiai. Ir dar iguana atėjo į svečius. Irgi tikriausiai pasideginti. Daugiau nieko nebuvo. Įdomi tokia vieta.

    Minu nusprendė, kad gal romo ir neturime, tačiau galima gal kokio alaus išgerti. Šiaip jau išėjo pirkti traškučių prie alaus, tačiau grįžo ir su alumi. Alus būtų kaip ir nieko, žinoma, reikia susimokėti už butelį, tačiau žinojau, kad butelio kainą vėliau galima atgauti. Čia aš taip galvojau. Kai vėliau nuėjome į OXXO, tai yra netgi į tą pačią parduotuvę, kur šiaip turėtų atiduoti tuos pinigus, pasakė, kad niekas nieko neatiduos. Čia įdomu tik Zonoje hoteleroje taip daro ar apskritai visoje Kintana Roo (Kintana Roo, tai Mešikos valstija, kurioje yra Kankunas). Ar tiesiog nusprendžia, kad užsieniečiams tų aštuonių pesų gali ir nereikėti, todėl jiems ir neduosime tos laimės. Minu norėjo tą butelį iškart išmesti, o aš nebūčiau lietuvis, jei nebūčiau pasakęs, kad jokių. Gal už tą butelį mes pinigų ir negausime, tačiau jie irgi negaus. Mačiau pagal jo gudrias akis, kad tikrai ruošėsi pinigus atsiimti kokiu nors būdu. Kaip neatsiims, jei kainos nurodytos be butelio kainos. Turėtų galioti ta pati tvarka. Ta tvarka tikrai dar galiojo, nes po dviejų mėnesių Mešike mums pinigus atiduodavo. Tad visiškai ramia sąžine įsikišau butelį į kuprinę ir nukeliavau į autobusų stotelę. Nukeliavome. Važiuoti atgal į miesto centrą, nes jau buvo vakarop.

    Nuvažiuoti nebuvo sunku, nuėjome į keletą prekybos centrų. Mieste ten tikrai nėra ką veikti, tad nors po prekybos centrus pasivaikščioti. Be to, ten ir valgyti visur yra brangu, jokių turgelių ir panašių vietų ten nesimatė. Prekybos centruose visgi kainos dar buvo padorios. Pasižiūrėjau kiek ten kainuoja kepurės, vis dar buvo mintis, kad kepurę vis tiek reikės nusipirkti, dar visokių sebičių, druskų ir aliejų. Nes šiaip jau matėme, kad visur gaminti galima, tikriausiai ir toliau bus galima gaminti, o kokių nors reikalingų ingredientų gali ir nebūti. Aliejų, tarp kitko, pardavinėjo labai patogiomis mažomis pakuotėmis, kaip ir plastmasinėje pakuotėje, tačiau užsukamoje. Kodėl gi ne. Taip visko prisipirkę, tiesiog visą puotą buvo galima daryti, pasiėmėme dar vyno, dėl visa ko, ir nukeliavome į tą palapinių parką, kuris buvo visai netoli nuo mūsų viešbučio.

    Laikas buvo ne visai ankstyvas, netgi visai sutemę, tad ten vyko visokie pasirodymai. Jokių didelių pasirodymų nebuvo, tiesiog žmonės repetavo. O tuo metu vyko cirko repeticijos. Ne cirko, bet bandoma surepetuoti ta scena, kai viena mergina šoka, o trys vaikinai bando ją iškelti. Žinoma, tai nėra taip lengva, ir turi stengtis visi. Mergina irgi – jai reikia atsistoti ant kažkieno rankų ir bandyti išlaikyti lygsvarą. Dažniausiai ne kaip sekėsi. Kiek mačiau, niekam nesisekė, tad visa ta repeticija buvo labai nesėkminga. Merginos repetavo ir ant laiptų, ten dar sekėsi, bet kai tik iškelia jas aukščiausiai -  ir nieko. Galiausiai repeticija buvo baigta, tęsiamas apšilimas. Ne apšilimas, tačiau tie jėgos pratimai. Visi vaikinai po kažkiek atsispaudimų, kažkiek pritūpimų. Čia Minu labai juokėsi: tai kaip jie gali tas merginas iškelti, jei net pritūpimų normaliai padaryti negali: visi išsikraipę išsiklaipę. Bet galiausiai gal kada nros ir pasiseks. Juk nežinome, gal jie tik neseniai pradėję repetuoti, ir labai mažai yra žmonių, kurie iš pirmo karto viską sugeba. Tad po kelių dienų ar savaičių turėsime gal netgi naujus talentus.

    Šitaip galvojau, bet dėl visa ko vyno butelio (tetrapako pakelio) iš plastmasinio maišelio netraukiau. Kažkodėl buvo kilęs toks jausmas, kad gerti viešose vietose Mešikoje negalima. Geriančio nemačiau nė vieno. Labai geras įstatymas, kad pelnytųsi visokios kavinės. Nežinau, ar labai jos pelnosi dėl to, nes pilna ne viešų vietų, kur gerti galima. Tarkime, užsieniečiai tikrai gali gerti viešbučiuose, o ten lyg nė vienas hostelis neribojo įsinešamo alkoholio kiekio.

    Mano visus nuogąstavimus patvirtino kazachas Piotras. Taip visai netyčia susitinkame jį Kankune, tame pačiame parkelyje, kur visi repetavo. Eina sau su tokiu mešikiečiu. Ir nešasi alaus. Pas jį hostelyje vakarėlis. Irgi pasakė, kad girdėjo, kad čia gal gerti negalima. Pasiskundė dėl tų keitimų Kubos oro uoste. Jau minėta istorija. Kaip supratau, Kuba jam nelabai patiko. Užtat Kankunas – nuostabiausias miestas. Gal ir ne pats nuostabiausias miestas pasaulyje, tačiau tikrai daug geriau nei Kuba. Nelabai supratau kodėl. Gal naktinis gyvenimas ten geresnis.

    Ne šiaip jis keliavo su draugu mešikiečiu. Aš asmeniškai nevadinčiau žmonių, su kuriais būni ką tik susipažinęs, draugais, bet kai kuriose pasaulio šalyse tai įprasta. Tikriausiai susitiko tame viešbutyje ar dar kur nors, mešikietis, spėju, priklausė auksiniam jaunimui, ruošėsi važiuoti Zoną hotelerą. Tikriausiai ne ilsėtis, o į naktinį klubą. Bandžiau įsivaizduoti, kaip ten turėtų atrodyti naktiniai klubai. Labai manęs nesužavėjo tas įsivaizdavimas. Tada įsivaizdavau kokios kainos ten turėtų būti. Dar labiau nesusižavėjau, tad nusprendžiau, kad ten tikrai nevažiuosime. O mešikietis kaip nuo grandinės nutrūkęs atrodė. Kadangi jam labai reikėjo į tą klubą, tad ir išvažiavo, Piotras nukeliavo toliau gerti į viešbutį, o mes irgi nuėjome namo. Valgyti sebičių.

    Mūs hostelyje irgi vyko gyvenimas. Kažkas žiūrėjo televizorių (gal tas pats ne visai sveikas žmogus), kažkas tuo metu tik atvažiavo. Visokių tokių įdomių žmonių ten buvo: viena mergina gulėdavo lovoje atsidariusi duris. Vos ne užeikite, jei labai norite. O tie nauji atvažiavusieji irgi šiaip atkeliavo į Kankuną nuotykių ieškoti. Spėju, kad taip. Nes nespėjo kojų apšilti, ir jau mūsų klausia, kaip čia nusigauti į Zoną hotelerą. Aš, žinoma, iš pradžių pagalvojau taip kaip man viskas atrodė, kad jie tikriausiai ne dabar nori važiuoti ten. Nes kažkaip nelabai įsivaizduoju, ką galima ten veikti dešimtą ar vienuoliktą valandą nakties, tuo labiau, kad autobusai greičiausiai ir nevažiuoja. Tad pasakiau, kad va, yra tokie ir tokie autobusai. O iki kada jie važiuoja. Dabar greičiausiai tikrai nevažiuoja, tad tikriausiai reikės taksi. Dabar mąstau... Jie tikriausiai irgi keliavo į tuos naktinius klubus. Ką jau padarysi: pasilinksminti norisi, pigiai nelabai gausis, tad nors taupoma ant gyvenimo, kiek gausis. Vienu žodžiu, Kankunas tiesiog be perstojo manęs nenustojo nežavėti, tad tikrai supratau, kad kitą dieną jau galima keliauti ir kuo toliau nuo jo. Bet ir šiaip jau buvo suplanuota, kad kitą dieną skiriame kultūrai.

    Kitą rytą geriame kavą, greituoju būdu pakuojamės daiktus. Žinoma, buvo apsiniaukę, bet ne taip jau baisiai apsiniaukę, bet vis tiek. Ir tiesiu taikymu į autobusų stotį važiuoti į Tulumą. Dėdės namie nebuvo, todėl teko raktus palikti pašto dėžutėje ir jau galima pirkti bilietus. Tuluman. Žinoma, buvo galima ir kitur važiuoti. Visai netoli Kankuno yra Karmen plaja, sakoma, kad ten šiek tiek geriau nei Kankune. Turėtų būti geriau, nes viešbučiai ten lyg ir arčiau jūros. Yra dar Kosumelio sala. Tiesiai priešais Karmen plają, tačiau nusprendėme, kad dar yra daug neaplankytų vietų, ypač toliau Centrinėje Amerikoje, ten turėtų būti visgi šiek tiek pigiau nei Mešikoje, Mešika gi viena brangesnių to regiono šalių, tad galima gal po truputį iš Mešikos ir nykti. Tuo labiau, kad Kintana Roo apskritai yra viena brangesnių Mešikos valstijų. O... Iš kitos pusės, imigracijos pareigūnas labai aiškiai davė suprasti, kad mes Mešikoje nesame labai pageidaujami. Ne tik aš, bet ir Minu buvome gavę tik keturiasdešimt dienų. Kurių šiaip labai užtenka, savaime suprantama.

    Pravažiavome Karmen plają. Neatrodė ji kaip vieta, kur būtinai norėčiau apsilankyti, tačiau ką čia gali suprasti apie miestą vien iš jo autobusų stoties. Labai nuvertinti tos plajos gal ir nereikėtų. Kitas teigiamas dalykas apie Karmen plają buvo oras. Nors atrodo, kad nuvažiavome visai netoli, tik gal kokie septyniasdešimt kilometrų, tačiau čia jau skaisčiausiai švietė saulė ir nė vieno debesėlio. Žinoma, septyniasdešimt kilometrų yra pakankamas atstumas, kad oras būtų jau visiškai kitoks, bet vis tiek. Kai kurie užsienio keliautojai išlipo toje plajoje, kiti užsienio keliautojai, tarkime mes, važiavome toliau.

    Į Tulumą važiavome ne tik dėl plajos, kurių ten irgi netrūko. Labai žavėjo Tulumo majų griuvėsiai, jau seniai buvome nematę jokių griuvėsių. Be to, Tulumas irgi įtraukas į kažkokį sąrašą. Šiaip jau netgi Lonely planet Mešikos knygos viršelyje vaizduojami tie Tulumo griuvėsiai, su prierašu: tik ten galite plaukioti sau ramiausiai Karibų jūroje besigrožint majų griuvėsiais. Tikriausiai taip ir yra.

    Iš kitos pusės Tulumas, kaip ir Kankunas suskirstytas į dvi zonas, tai yra viena, savaime suprantame yra Zona hotelera, o kita jau gyvenamas rajonas. Kur irgi yra visokių hostelių ir pigių viešbučių (nes Zonoje hoteleroje pigių viešbučių dažniausiai ir nebūna). Ir yra dar viena Tulumo zona, tai yra jau pats tikrasis Tulumas – majų griuvėsiai. O tas gyvenamas rajonas vadinamas Tulum Pueblo. Žinojau, kad visai netoli nuo Tulumo yra ir kiti griuvėsiai: Koba, kur irgi buvo mąstyta važiuoti, dar ten yra didysis senotė, į kur jau neplanavau važiuoti... Gal maudymasis senotėje ir yra nieko dalykas, tačiau važiuoti kažkur, kur netgi nėra viešojo transporto, vėliau dar mokėti kažkiek už pasimaudymą manęs visiškai nežavėjo. Užteks ir Karibų jūros.

    Su tokiomis mintimis privažiavome Tulumo griuvėsius. Autobusas stoja ir ten ir išmeta visus norinčius ir nenorinčius. Nenorinči iš tikrųjų nemeta, todėl mes ramiausiai sau sėdėjome ir laukėme, kada čia galiausiai privažiuosime autobusų stotį ir bus galima eiti ieškoti kur gyventi. Trys rusės, kurios visą tą kelią ūžė ir nedavė ramybės, nelabai suprantant apie ką jos kalbasi, buvo galima patikėti, kad jos pykstasi, išlipo būtent ten. Tiek nedavė ramybės, kad Minu netgi paklausė, kaip čia rusiškai pasakyti tuos ne visai cenzūrinius žodžius. Dėl visa ko, gal susiprasi. Žinoma, išmokiau ne pačių padoriausių posakių, nors ir ne pačių tų stilingiausių. Gerai, kad korėjiečiai turi problemų su tarimu, ypač rusų kalbos tarimu, kur penki priebalsiai iš eilės eina. Lietuviams irgi nėra lengva tai ištarti, o korėjiečiams, bent jau pačioje pradžioje, beveik be šansų. Rusės išlipo nieko nesupratusios. Nes tikrai savo garso net nesiruošė prisukti.

    Mes išlipome labai daug visko supratę, pasiaiškinome, kada čia važiuoja autobusai toliau. Dėl visa ko. Gal reikės. Tikrai reikės, tad dėl to ir pasiaiškinome, ir einame tų viešbučių ieškoti. Adresus turėjau, rasti visi internete, nes šventąja knyga nelabai pasitikėjau, kainos nelabai džiugino. Po Kankuno tikrai niekas pigiai neatrodė, tad buvo aiškus ženklas, kad Mešiką reikės kuo greičiau palikti.
    Iš karto rasti to hostelio ir nesisekė. Maždaug radome tą gatvę, ir tik maždaug visai netyčia netgi radome pirmą pasitaikiusį hostelį. Ten, kur turėjo būti pigesnė vieta, buvo tiesiog gyvenamas namas, ir teko eiti kitur.

    Nors šiaip hostelis atrodė visai labai padoriai. Dėl to ir kainavo šiek tiek padoriai. Įeini į didelį kiemą, stovi toks visai nemažas dviejų aukštų namas, baras ir kavinė beveik lauke. Ten ir registratūra, liepta palaukti, mes ir palaukiame sau ramiai, galiausiai mus pradeda aptarnauti. Va, turime tokių tokių kambarių, tokių tokių vietų, rinkomės jau pačią pačią pigiausią vietą. Kitaip ir negalima. Kambarys antrame aukšte. Bet toks grandiozinis kambarys. Žinoma, jame ne viena lova ir ne dvi. Visos dviaukštės. Net nežinau, kiek tiksliai ten tų lovų yra. Tame pačiame kambaryje yra ir dušas su tualetu. Durys, berods, užsidarydavo. Bet, iš bėdos, dar vienas dušas yra ir apačioje. Beveik netgi rekomenduojama ten ir eiti. Beveik taip ir darėme. Tik tą dieną dar ėjome antrame aukšte, nes tuo metu nieko nebuvo. Visiškai beveik tuščia. Gal irgi ne visai sezono metas, nors keista: saulė švietė. Bet gal tai laikinai. Gavome žemėlapį ir galėjome keliauti toliau.

    Rašoma, kad beveik kiekviename viešbutyje yra nemokamų dviračių, kuriais galima naudotis, tačiau mūsiškiame jų nebuvo. Paklausus, kaip čia galima nusigauti iki ruinų, pasakė, kad reikia nueiti iki pagrindinio kelio ir maždaug ten kažkada kažkoks transportas gal ir važiuos. Maždaug ten kažkur nuėjome, radome parduotuvę, kur pardavinėjo nardymo įrangą, ir gal netgi dviračius buvo galima išsinuomoti, bet sugalvojau, kad tikrai tai neverta, nes atstumas gal ir nėra labai didelis. Labai didelis jis ir nebuvo, nuėjome pėsčiomis. Šviečiant saulei, tai yra kepinant saulei, bet man visai patiko. Reikėjo eiti ne keliu, šalimais buvo kelias dviračiams. Ir tikriausiai pėstiesiems. Niekas mūsų nestabdė, tad tikriausiai taip ir buvo. Žinoma, pravažiuodavo kažkas su kažkokiais vežimėliais, bet nesakė, kad jums čia nevalia. Tad ramiausiai ir ėjome.

    Prie ruinų iškart puolė keli rykliai. Iš tikrųjų tie ryklia puolė dar tada, kai iki ruinų nebuvome priėję. Siūlė, kas be ko, ne ką kita, o gido paslaugas. Nelabai supratau, kam mums to gido reikia, žinoma, gal visai ir apsimoka, bet gal tiek tos, apsieisime ir be gidų. Vėliau buvo netgi būdelė, kur oficialūs gidai laukė, kol kas nors juos samdys, nusprendėme suignoruoti ir juos. Pilna turistų, dar daugiau užsieniečių, ir dar vienas majų stulpas ten buvo. Aplink kurį majai šoko. Nežinau, ar tai buvo pasirodymas turistams, ar jie atliko kokias apeigas tikrai, o gal tai buvo tiesiog repeticija, bet turint omeny, kad ten šalimais buvo tie griuvėsiai kur visi užsieniečiai važiuoja pažiūrėti, o tie majai buvo pasipuošę lyg šventiniais drabužiais, įtariu, kad tai vis dėlto buvo tikrai tik dėl turistų.

    O mes tuo tarpu priėjome ir prie pačių griuvėsių. Žinoma, į juos įeiti taip paprastai neleido, reikėjo susimokėti kažkiek pesų. Nuo kelio netgi buvo galima važiuoti traukinuku. Kokius tris šimtus metrų. Spėju, kad yra tokių, kurie pravažiuoja tą atstumą.
    Kaip ir parašyta, griuvėsiai tikrai nestebino savo dydžiu ar kokiu kitokiu įspūdingumu. Kai kur priminė antikinės Europos pastatus, kai kas ne visai, oras buvo visiškai sausas, po kojomis žemai žemai ošė Karibų jūra, bėgiojo iguanos, ir šiaip ten buvo daug visokių šventyklų ir kitokių pastatų. Griuvėsiai kaip griuvėsiai. Žiūrėti nuotraukas.

    Kuo labiausiai žavi visus Tulumo griuvėsiai yra ta plaja, kuri yra tiesiai po griuvėsiais. Reikia šiek tiek nusileisti, o ten jau pilna žmonių. Šiaip į tą plają taip ir nenueisi, visgi reikia nusipirkti bilietą, kitaip neįleis. Atskiro bilieto į plają nėra, reikia pirkti visą bendrą. Ten jau gulėjo tos trys rėkiančios rusės, bangos buvo didžiausios, galėjo netyčia ir nunešti kur nors, irgi bėgiojo iguanos, viena atėjo pasižiūrėti, kaip čia žmonėms sekasi maudytis, dar buvo keletas krabų liekanų, o nuėjus į tą plają, atgal irgi reikėjo kartis per viršų. Nes palei jūrą kelio nebuvo: užstoja akmenys, gal jais perlipti irgi galima, bet greičiausia ir patogiausia būtų plaukti jūra. Apiplaukti ir atsidurti Zonoje hoteleroje. O kadangi mes plaukti nenorėjome, nes turėjome maišiuką su romo buteliu, tai teko lipti viršun, vėl pažiūrėti į iguanas, dar karta pafotografuoti tuos griuvėsius, dar kelias iguanas, įvairiaspalvius paukštelius ir tada jau kitu išėjimu išeiti. Ir iškart visiems taksistams sakyti ačiū, nereikia, ir eiti toliau, atsidurti pačioje Zonoje hoteleroje.
    O ten visas vaizdas visai ne toks kaip Kankune. Plajos pačios plačiausios. Ir saulė švietė skaisčiausiai. Galėjo gulėti daugybė žmonių. Iškart supranti, kad neaišku, ką žmonės veikia Kankune, jei jau labai nori plajosi pagulėti. Juk taip netoli ir jau esi gal netgi beveik visiškai laukinėje plajoje, kur irgi nebuvo labai gilu, ir netgi saulės buvo. Tai ir buvo svarbiausia. Bet ką jau čia, kiekvienam savo. O mes ten kažkur prigulėme, žmonių ten buvo visiškai nedaug, tai kiekvienas galėjo užsiimti po dešimt vietų ir vis tiek dar pusė plajos būtų tuščia. Vienintelė bėda: pūtė stiprus vėjas, bet šiaip jau viskas gerai atrodė. Dar netgi buvo galima nardyti, tik kad nieko gera neprinardėme. Nelabai ten buvo ką įmanoma pamatyti. Vamzdelis ėmė gesti, tad reikėjo pradėti mąstyti apie jo pirkimą.

    Toji plaja vadinosi Santa Fė. Buvome ne vieni. Šalimais dar gulėjo toks prancūzas, ir jam baisiai patiko Havanos Klubas. Kaip tik tą romą ir turėjome nusinešę. Reikėjo juk kaip nors išgerti. Jam iškart akys ant kaktos iššoko sužinojus, kiek tas klubas kainuoja Kuboje ir palyginus su kainomis Europoje. O kadangi pats visai neseniai dirbo kažkur JAV, tai ten apskritai niekas apie jokį Havanos klubą nėra girdėjęs. Netgi kai daro mochito, visada prašydavo, kad darytų su Havanos klubu, bet kur tau. Tokio ten nėra, ne šiaip sau nėra: dėl sankcijų. Visada sankcijos atsiliepia vienaip ar kitaip abiem dalyvaujančiom šalim. Žinoma, to dalyvavimu gal ir nelabai pavadinsi, bet taip jau yra. Kadangi jis gyveno kažkur Tulume, o mes lyg ir planavome kitą dieną ir išvažiuoti iš to Tulumo, į Belizą, tai sugalvojome, kad gal galime tą patį vakarą ir susitikti. Gal nieko bloga ir nebus. Gal kokio alaus, Tulume turėtų būti vietų. Išsirinkome vietą, kuri galbūt visiems būtų patogesnė, ir galėjome eiti namo. Nes saulė ten leidosi už kalnų ir klonių, ne į jūrą, tad darėsi šiek tiek šalta.

    Atgal nusprendėme eiti kitu keliu. Kažkodėl galvojau, kad jis turėtų būti trumpesnis, tačiau galiausiai pasirodė, kad ėjome šiek tiek ilgesniu keliu. Supratau tik po to, kai patikrinau žemėlapį, bet pajutau jau beeidamas. Taigi einame sau ramiausiai pajūriu, reikiama kryptimi, vadinasi viskas turėtų būti kaip ir gerai. Einame į tą pusę, o vėliau turėtų būti koks nors skergatvis, kuris vestų ten, kur reikia. Panašiai ir buvo. Praėjome visus viešbučius, didesnius ir mažesnius, galiausiai prieiname prie to skersgatvio, tai yra sankryžos. Nes reikia pasakyti, kad buvome jau visiškai miškuose ir miestais ten netgi nekvepėjo, netgi tie viešbučiai, didesni ir mažesni, dažniausiai mažesni buvo džiunglėse paskendę. Tad ir toji sankryža buvo dar labiau džiunglėse paskendusi, reikėjo sukti į dešinę, bet kas keisčiausia, kad tas posūkis ėjo šiek tiek ne visai devyniasdešimt laipsnių kampu. Taigi gavosi kaip ir šiek tiek vėl grįžimas. Tačiau kito kelio nebuvo, nieko nepadarysi.

    Tikrai ėjome tokiu lanku, bet svarbiausia, kad išėjome ten kur reikia. Iš tikrųjų ten labai nereikėjo išeiti, tačiau radome didžiausią prekybos centrą. Cheraui. Taip ir vadinosi. Man skambėjo beveik kaip Chevrolet, bet automobilių ten nepardavinėjo. Buvo skyriai, kur galima palikti bagažą. Nežinau, ar buvo būtina, bet kadangi tai nekainavo nė kiek, tai palikome, ir pradėjome apžiūrą.

    Taip jei labai trumpai, tai pirkome visokių salotų, tokio greitesnio maisto, kad labai daug gaminti nereikėtų. Kad apskritai gaminti nereikėtų. Virtuvė ten buvo, bet kažkodėl labai nesinorėjo ja naudotis. Tuo metu norėjosi kuo greičiau dingti iš Mešikos. Dar radome vamzdelį. Nardymui. Žinoma, tai nebuvo pati reikalingiausia prekė, bet ką jau padarysi. Prie progos buvo galima ir nusipirkti. Ir dar, o tai buvo gerokai reikalingesnė prekė, pirkau kepurę. Jos vis dėlto reikėjo. Ilgai rinkausi, kuri čia geresnė, kuri blogesnė, pirkau pačia pigiausią, su užrašu apie keliones po Majų rivieras. Tokia turistinė kepurė, nieko jau nepadarysi. Tačiau kai kepurės reikia, nelabai kreipi, kas ant jos užrašyta. Ir šiaip spalvos labai gražios: mėlyna su geltonais užrašais. Maždaug tuo viskas ir baigėsi.

    Dar buvo labai keista, kad tame prekybos centre buvo galima atsiskaityti JAV doleriais. Tikrai buvo galima. Mes jų neturėjome ir jų nereikėjo, tačiau kažkas stovintis už mūsų. Savaime suprantama tai buvo JAV piliečiai, paklausė, ar galima doleriais. Ir buvo leista. Taip supratau, kad tai labai natūralus dalykas Mešikoje atsiskaityti doleriais. Gal ne visai visur, bet greičiausiai daug kur. Tikriausiai dėl to visuose turgeliuose kai kur kainas sakė doleriais, o ne pesais. O tie JAV piliečiai sau ramiausiai pesų gal netgi rankose nėra turėję, vis tiek visur dolerius priima. Žinoma, dažnai būna, kad pasienio teritorijose veikia dvi valiutos, tačiau Kintanos Roo, o tuo labiau jau į Tulumo pusę nepavadinsi jokia pasienio teritorija. Gal ir pasienio teritorija, bet tikrai ne su JAV. Iki Belizo dar geras gabalas kelio, bet ten irgi ne JAV doleriais žmonės atsiskaitinėja. Įdomi šalis ta Mešika.

    Nuo to prekybos centro jau greitai radome kelią namo, suvalgėme tas visas salotas, nusprendėme nueiti su tuo prancūzų susitikti. Šiaip buvomes susitarę, tad gal pavyks. Berods laukėme toje vietoje, kur buvome susitarę. Tačiau nieko panašaus į prancūzą neatėjo. Nieko nepadarysi, gal jam kas pasikeitė, gal kokių reikalų, gal po to pats persigalvojo, nors šiaip pats ir pasiūlė, gal norite kokio alaus išgerti. Pats kaltas. Dar perėjome per miestelį, radome ten visokių tailandietiškų restoranų, ir kitokių užeigų, dažniausiai pusiau užsienietiškų ir ne visai pigių, todėl sugalvojau, kad galima grįžti ir namo. Ten baras irgi yra, galima gerti ir ten.
    O mūsų viešbutyje vyko pasirodymas. Toks didelis pasirodymas. Viena airė... jau ne visai blaivi airė mokė šokti airiškus šokius. Nors nesu visiškai tikras, kad ji airė, bet tų šokių šokti mokė. Ir padavėja bandė mokytis. Sunkiai jai sekėsi. Bet panašiai sunkiai tikriausiai sektųsi tai airei visų salsų ir pačiatų mokytis. Spėju. Bet tuo metu juk buvo užsieniečių vakaras. Vėliau visos airiškos muzikos buvo perjungtos į senas melodijas. „Prisimenant jaunystę“. Sveikinimų ir pageidavimų koncertas. Ir pasirodymas baigėsi.

    Reikia pastebėti, kad ten buvo toks vienas žymus veikėjas. Labai žymus jis nebuvo, bet gana garsus. Iš Anglijos. Šiaip iš Didžiosios Britanijos, bet jei tiksliau tai iš Anglijos. Žinojo, kur yra Lietuva, bet daugiau nelabai ką žinojo. Bet tai jam visai ir nerūpėjo. Irgi buvo ne visai blaivus. Šiaip pasirodė labai linksmas žmogus, su visais kalbėjo, visus užkalbindavo, su ta girta aire apie kažkokius rimtus reikalus kalbėjo. Tikrai ne apie akcijų kainas, tiek supratau, bet yra ta girtumo stadija, kai pradeda dominti egzistenciniai klausimai.

    Vėliau jį pradėjo kankinti kiti egzistenciniai klausimai. Tarkime, anglų kalba. Atrodytų lyg nieko toks klausimas, bet čia išlindo tas egzistencinis britiškasis imperializmas: ir kodėl jūs mokėtės anglų kalbos? Ar kažkaip panašiai, jau neprisimenu, nuo ko prasidėjo diskusija, ogi todėl, kad mes visi kalbame angliškai, ir visada kalbėsime angliškai, ir tarptautinė kalba visada bus anglų ir taip toliau. Iš vienos pusės turėčiau su juo sutikti, dar neaišku, kada čia tą anglų kalbą pakeis kinų kalba ar kokia kita kalba, ir ar išvis pakeis, greičiausiai pakeis, juk tarptautinė kalba kiekvienoje eroje vis kita būna, bet anglų kalba gal dar ir neatgyveno savo gyvenimo. Bet šiaip toks principas paėmė. Gerai, kad jis ne su manimi kalbėjosi, o man apskritai su juo jokio noro nebuvo kalbėtis, ir jei dar būtų tekę su juo kalbėtis, šiaip iš principo su juo būčiau kalbėjęs lietuviškai. Arba korėjietiškai. Nė vienos iš tų kalbų jis vis tiek nemoka. Nes kažkaip didelio reikalo su juo susišnekėti ir nebuvo.

    Dar pašnekėjo apie kitas brites. Tokios jaunos merginos šalimais sėdėjo, ir taip lyg iš niekur nieko: iš kur jūs. O po to nežinau kiek kartų kartojo, kad jos iš tos vietos, kur nieko nėra. Taip sakant iš tokio kaimų kaimo, kur. Irgi nesupratau, kas prie ko. Na, gal ir nieko nėra, o koks jam skirtumas. Gal jos ir pačios žino, kad ten nieko nėra, o man tikrai nuo to nei geriau nei blogiau. Tuo labiau, kad net neįsivaizduoju, kur tas miestas yra. Tos merginos šiek tiek pasiklausė, suprato, kad su girtais nepasiginčysi, palinkėjo gerų pagirių ir nuėjo miegoti.

    Supratau, kad Mešikos pajūriai tikriausiai visur panašūs. Gal ne visai visur, bet kad Karmen plajoj irgi tikriausiai didesnių stebuklų nematysime, beveik buvo aišku. Šiek tiek priminė Tailandą. Ten irgi yra panašių vietų, kur suvažiuoja farangai, tai yra užsieniečiai, pigiai pagerti. Žinoma, pigiai pagerti savaime nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, bet ir ne pats nuostabiausias. Dar vienas ženklas, kad iš šitos Karibų pakrantės reikia dingti ir kuo greičiau. Tai yra kitą dieną. Kaip ir buvo suplanuota.
    Visų tų girtuoklių kitą dieną nesutikome. Nes kėlėmės anksčiau, reikėjo juk kokiu nors būdu patekti į Belizą, o tai galėjo gan ilgai užtrukti. Du šimtu kilometrų su šiek tiek iki Belizo sienos. Ryte jau buvo paruošti pusryčiai. Kaip ir kituose normalesniuose viešbučiuose, pusryčiai įskaičiuoti į kainą. Ne patys ypatingiausi, kiaušinienė, kava ir duona. Bet vis geriau negu nieko.

    Išsiaiškinome autobusų laikus, visgi reikėjo eiti. Paklausėme ir apie imigracijos ar emigracijos mokesčius. Tas mokestis, kurį reikia kiekvienam turistui susimokėti išvažiuojant iš šalies. Ir ne tik Mešikoje. Girdėjau, kad beveik ant kiekvienos sienos reikia mokėti tai už įvažiavimą, tai už išvažiavimą, bet visose kitose valstybėse tai dažnausiai būna vienas ar du doleriai ar kažkaip panašiai, Mešikoje – tai trys šimtai aštuoni pesai. Šešiolika eurų. Jau pinigas. Viešbučio šeimininkas, kuris buvo vokietis. Bet ir daug vokiečių toje Mešikoje, ir visi kuo nors užsiima, pasakė, kad taip tikrai, reikės mokėti tris šimtus pesų. Hm. Dar paklausiau, o kaip ten su tuo, kad jeigu Mešikoje praleidi mažiau nei savaitę ar panašiai. Bet jau visokie kelionių vadovai teigia, kad tie, kurie įvažiuoja į šalį žeme ir praleidžia ten mažiau nei savaitę yra atleidžiami nuo mokesčio. Mes šiaip jau įskridome, bet vis tiek, gal kaip nors. Jis dar pasiklausė, kiek laiko mes čia buvome, gavosi keturios dienos, tikrai ne daugiau. Na... Ką aš jums galiu pasakyti. Čia yra Mešika, visko gali pasitaikyti. Iš idėjos gal mums to mokesčio ir nereikės mokėti, bet jis nieko pažadėti negali. Girdėjo istorijų, kad kažkas ir nemokėjo, bet girdėjo ir tokių istorijų, kad žmonės atskrenda, rodo sąskaitas-faktūras, kuriose įrašyta, kad mokestis sumokėtas, nes įskaičiuotas į lėktuvo bilieto kainą, ir vis tiek tenka susimokėti. Bet kokiu atveju, jei jums visgi nereikės mokėti ir liks tų pesų, juos bus galima išsikeisti arba išleisti ir Belizo pusėje. Mane tai mažiausiai jaudino, kadangi mes visgi dar ruošėmės grįžti į Mešiką, tai kur aš ir pats labai sugebėsiu išleisti tuos pesus, tiesiog manęs per daug nežavi idėja mokėti tuos tris šimtus pesų neaišku kam, kai geriau aš juos galėčiau išleisti tiesiai, tai yra pirkti valgyti ar panašiai. Nes kol kas jaučiau, kad tie mokesčsiai gali nusėsti visai ne tose kišenėse. Tikėkimės, kad taip nėra.

    Dėl visa ko, kadangi reikės susimokėti ir gali pritrūkti pinigų. O vėliau grįžtant į Mešiką gali nebūti kur pasikeisti, Minu nutarė dėl atsargos šiek tiek pesų dar išsiimti. Ką čia gali žinoti. Radome banką, netgi dirbantį, nes dar buvo ankstyvas rytas, labai ramiai mums iškeitė pesus, ir ramiausiai buvo galima eiti į autobuses de oriente ADO stotį. Pilnas pavadinimas skamba taip. Kurį laiką to balso negirdėsime. Žinoma, jokio autobuso į Belizą nebuvo, reikėjo važiuoti į Četumalį – pasienio miestą. Nusprendžiau, kad nėra čia ko mėtyti pinigus televizoriui, todėl pirkome antros klasės autobuso bilietą. Tad važiavome ne ADO, o kita kompanija. Buvome perspėti, kad tai užtruks labai ilgai, bet manęs tai negąsdino. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Autobuso teko šiek tiek palaukti, bet galiausiai jau išvažiavome iš to dar vieno užsienio keliautojų rojaus – Tulumo.

    Važiavome tikrai ilgai. Kokias tris valandas. Gal keturias. Pakeliui buvome sustoję ir pailsėti. Tai yra tokia ilgesnė stotelė nei šiaip išleisti ir įleisti keleivius. Kažkuriame iš pakelės miestų. Gal kokiame Felipe Karijo Puerto, o gal kitame. Ten irgi buvo Gvadalupės mergelės atvaizdas. Reikėjo priprasti, vėl buvome Mešikoje, Gvadalupės mergelė turėjo būti visur. Vėliau supratau, kad ne tik Mešikoje, apskritai visur ta mergelė. Ir kitų šventųjų ten buvo, bet Gvadalupės vis tiek pati svarbiausia. Viena senjora pardavinėjo lyg tai gorditas, lyg tai buritas, lyg tai kažkokius panašius mešikietiškus patiekalus, o kadangi neturėjome ką veikti, laukti vis tiek reikėjo kažkiek, tai dar ir jų nusipirkome. Ir kai jau visai nusibodo, gal pusę dviejų, o gal šiek tiek anksčiau, galiausiai privažiavome ir Četumalį. Labai gražų Mešikos miestą, iš kurio turėtų būti autobusai į Belizą, gal ne tik į Belizą, gal ir į kitus miestus. Žinoma, dar buvo tokia bloga mintis, kad jokių autobusų ir nebebus tą dieną, tad reikės tame Četumalyje ir pernakvoti. Tada reikės gal pergalvoti kelionės planą gal kaip nors, nes Belize dar mąstėme užsukit į Ki Koko. O ten galima plaukti ir iš Mešikos. Iš Četumalio.

    Išlipame autobusų stotyje. Paklausus, iš kur važiuoja autobusai į Belizą, pasakė, kad iš ten tie autobusai nevažiuoja, reikia eiti arba važiuoti arba skristi į kitą autobusų stotį. Četumalis yra labai nuostabus miestas, visokios autobusų stotys yra visiškai šalimai viena kitos: priemiestinė, tarpmiestinė, miestinė ir kitokios, tik bėda, kad visa vienintelė tarptautinė stotis buvo visiškai kitame gale. Maždaug kažkas kažkokiu rankos mostu parodė, kur tai galėtų būti, bet aš irgi nebuvau kvailas, žemėlapyje jau buvau radęs ir labai sparčiu žingsniu norėjau žengti ten. Nes ji turėjo būti netoli. Aš taip galvojau. Minu dar mestelėjo tokią mintį, kad įdomu kiek kainuotų taksi, gal net ir koks miesto autobusas ten važiuotų, tačiau manęs tai nė kiek neįtikino: galime eiti ir pėsčiomis.

    Išsukame iš pagrindinės gatvės, pereiname per kelis kiemus, vėl pagrindinė gatvė ir tik žiūriu: atvažiuoja toks autobusiukas. JAV jie būdavo mokykliniai autobusai. Iki šiol filmuose juos rodo. Tuo metu dar nežinojau, bet tie autobusai buvo mūsų transportas ateinantiems dviem ar trims mėnesiams. O ant to autobuso parašyta Orange Walk. Gal tai niekam nieko ir nesako, bet tai buvo būtent tas Belizo miestas, į kurį mes ruošėmės važiuoti. Iš to džiaugsmo net pamiršau, kad galima pabandyti stabdyti tą autobusą. Jis ir pravažiavo. Bet... Tai buvo geras –ženklas – einame teisinga linkme.

    Nors nelabai atrodė, kad esame kažkur prie autobusų stoties, bet ten buvome. Kažkoks turgus, kuris kaip ir turėjo būti orientyras, tad turėjome būti visai ten, tačiau neatrodė. Teko kažko paklausti, kur čia autobusai į Belizą, sako, va už to pastato. Įeini į tokią dulkiną aikštę ir žiūri: stovi tas mokyklinis autobusas. Ir užrašas dar kartą: Orange Walk. Netgi Laose autobusų stotys padoriau atrodė. Ir dar reikia turėti omeny, kad čia ne šiaip sau kažkokia autobusų stotis: čia tarptautinė autobusų stotis. Bet priminė turgaus aikštę, negrįstą, kurioje ką tik baigėsi kažkokia mugė ir ką tik visi išėjo su savo stalais. Bet ką jau čia, svarbiausia stotį radome.

    Ant autobuso parašyta, kad autobusas važiuos antrą valandą po pietų. Išlipęs mulatas paklausė angliškai, taip Belize kalba angliškai, tad jis tikriausiai Belizo pilietis, ar mums reikia į Orange Walk, jei taip, tai labai gerai, štai autobusas, jis važiuos antrą valandą. Viskas atrodė šiek tiek įdomiai. Antrą? O tuo metu buvo jau po dviejų. O autobusas niekur nevažiavo. Vairuotojo nebuvo. Savaime suprantama, motoras irgi nebuvo užvestas. Bet gal... Pasėdėjome šiek tiek. Ir dešimt minučių praėjo, ir penkiolika, ir gal netgi dvidešimt. Suprantu, kad viskas labai trankilo, bet vis tiek, antra valanda gal antra valanda kodėl niekas nesiruošia išvažiuoti. Teko perklausti kažko, kaip čia suprasti tą antrą valandą. Ai, antrą valandą, taigi antrą valandą Belizo laiku, ne Mešikos. Čia vienos valandos skirtumas. Turėkite omeny, kai įvažiuosite į Belizą. Šiaip tiek mes ir patys galėjome pasiaiškinti, bet man šiaip įdomu, kad svečioje valstybėjė autobuso išvykimo laikas vis dėlto nurodomas ne vietos laiku. Kažkaip daugiau niekur taip nedaro. Žinoma, kiek suprantu tas laiko skirtumas atsiranda todėl, kad Mešika sukioja laiką: tai žiemos tai vasaros, o Belizas ir kitos valstybės nusprendė tokiomis nesąmonėmis neužsiimti, bet vis tiek. Sulaukėme tos antros valandos Belizo laiku ir jau galėjome važiuoti.

    Iškart matėsi, kad Belizas gal netgi patiks. Autobuso bilietas vos keletas pesų. Tiksliai jau neprisimenu kiek, bet labai jau pigiai. Nes nesulyginsi su Mešikos kainomis, o tuo labiau kokiomis autobuses de oriente A Dė O kainomis, bet kokybė irgi, žinoma, buvo atitinkama. Važiavome mokyklos autobusų. Skirtu gal pradinukams. Bet tilpti tilpome. Žmonių daugėjo, bet labai daug jų ir nebuvo. Visą dieną šveitė saulė, o tuo metu susiruošė lyti. Visi langai atidaryti, bet kai tik apsiniaukė, visi protingi žmonės iškart ėmė juos uždarinėti. Beveik sekėsi, bet kartais tie langai strigo. Konduktorius pradėjo jaudintis, kad dabar bus labai het... Taip ir pasakė. Turėjo omeny, kad tuoj bus karšta. Žinau, kad Belize oficiali kalba anglų, bet netgi tie, kurių gimtoji kalba anglų (visokie juodukai, mulatai, Garifunai ir kiti) dažniausiai kalba kreolų kalba. Kuri beveik panaši į anglų kalbą. Tad tą jo het priskyriau kreolų kalbai. Nors gal ir ne. Žinoma, gal ir karšta, bet iš kitos pusės ėmė beveik pliaupti. Kai visi langai atidaryti, yra labai paprasta prilyti vidun. Tad langus uždarėme.

    Vis dar lyjant privažiuojame Mešikos sieną. Ko aš visiškai nelaukiau. Visi kiti žmonės, kiek supratau daugelis jų buvo Belizo piliečiai, bet dalis ir Mešikos piliečių, ramiausiai sau sėdėjo autobuse ir niekur nelipo, išlaipino tik mus du. Per tą lietų prieiname prie pasų kontrolės, paduodame savo korteles, o dėdė ir sako: po tris šimtus aštuonis pesus. Kiekvienas. Aš pradėjau aiškinti, kad šiaip jau mes Mešikoje buvome tik kelias dienas, tai mums iš idėjos gal ir nereikėtų mokėti. O jis paėmė tą įvykimo į šalį kortelę, kurią reikia užpildyti kiekvienam užsieniečiui, ir kuri paimama išvažiuojant iš šalies, apsuko kitą pusę ir rodo, kad va ten juodu ant balto parašyta, kad visi užsieniečiai privalo mokėti tiek ir tiek pesų. Tokiais atvejais visada reikėtų turėti įstatymų nuorašą ar perrašą ar dar ką nors po ranka. Nes jis iš idėjos buvo teisus: ant kortelės nebuvo jokio įrašo apie kiek dienų buvai ar nebuvai Mešikoje. Tiesa, prisiminiau, kad netgi kelionių vadove bu įrašas apie tai, kad nuo to mokesčio atleidžiami tie keliautojai, kurie į šalį įvažiavo, o ne įskrido ar įplaukė, tad gal ta įstatymo išlyga mums ir netiktų.

    Bet kokiu atveju, dėdė nesiruošė nusileisti, badė pirštais, lijo, mūsų autobusas laukė, vėliau sužinojau, kad ilgai laukti jis ir nesiruošė, tad geriau buvo sumokėti tuos pesus. Padavėme septynis šimtus, nes kitaip neturėjome, atgal gavome šimtą. Šiaip turėjo atiduoti šiek tiek mažiau. Tikriausiai padarė nuolaidą. Aštuonių pesų nuolaidą. Arba tą kortelę tiesiog kur nors išmetė ir visus tuos pinigus pasiėmė sau. Nes pasų niekas neantspaudavo, neskanavo ir kitaip netikrino. Vienintelis įrodymas, kad mes tą sieną pravažiavome – būtent tos kortelės, kurias labai lengvai galima pamesti. Taigi ant sienos mus vis dėlto nureketavo, bet iš Mešikos paleido. Galėjome ramiai važiuoti Belizan.
    Thursday, March 19th, 2015
    6:02 pm
    Plaja su saulėtekiais ir saulėlydžiais (Kuba XII)
    Iki tų plajų turėjo važiuoti ir kažkoks autobusas, vienas toks metrobusas, brangesnis, tikriausiai tuštesnis ir skirtas tikriausiai tik užsieniečiams. Ir važiuoja jis tik į prabangesnes plajas. Nors ir šiaip sakoma, kad Rytų plajose trūksta tos infrastruktūros, kurios pilna kokiame nors Varadere, bet mums jos nelabai ir reikėjo. Tačiau ir ten netrūko, ne veltui tas metrobusas važiavo iki Tararos plajos ir iki visų penkiolikos žvaigždučių viešbučių. Aš labai nroėjau važiuoti į Tararą, tačiau tos Tararos dosjė pasakė, kad ten daugiau nieko neveiksi, tik tararuosi, nes šiaip ten yra tik jachtos. Jei nesėdi į jachtą – nieko ir neveiksi. O iki to kaimiško Gvanabo, kuriame šiaip kubiečiai ilsisi, jokie metrobusai ir nevažiuoja. Tad ir teko važiuoti ten, kur važiuoja kubiečiai, taip, kaip važiuoja kubiečiai. Sunkvežimiu. Buvo galima ir autobusu, jei jis būtų laiku atvažiavęs.

    Važiuojant tuo sunkvežimiu, dar reikėjo žinoti ir kur išlipti. Po kiek laiko dalis žmonių išlipo, tad buvo vietų ir atsisėsti, žiūrėjau į žemėlapį, kada čia jau reikės išlipti. Iki kur tas sunkvežimis važiuos, nelabai aišku, gali būti, kad visai toli, tad visai būtų gerai nepravažiuoti reikiamos stotelės. Kad labai nepravažiuotume, kažkur išlipome. Ten buvo keletas kavinių-restoranų, kur pardavinėjo picas ir kokius gazuotus gėrimus, daugiau nieko nepardavinėjo. Vienų iš tų vietų ir pritūpėme, pasiaiškinti, kur mes tiksliai esame. Pasirodo, buvome dar neprivažiavę reikiamos stotelės, tad reikėjo dar šiek tiek paeiti. Nelabai toli, kelis šimtus metrų.

    Jau beeinant prie vieno parko (o ten viskas taip ir atrodė, kad likę nuo tų laikų, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, bet daugiau niekas nieko ir nedarė. Kadangi pas juos tirpstančio sniego ir įšalo nėra, tad viskas ne taip ir sunykę, tačiau vis tiek šiek tiek apnykę), pradėjo dėdės klausti, gal mums reikia kokios kasos, už dešimt kukų. Supraskit, kad savo kasą siūlo, tačiau mes tam atvejui turėjome adresą. Ir ėjome ten.

    Kaip ir buvo skelbta, kasa tikrai tokia visiškai kasa: su baseinais, besiilsinčiais kubiečiais, ir viskas turėjo būti pigu. Žinojome, kad birželis jau baigiasi, liepa yra atostogų mėnuo, tad daugelis kubiečių gali jau ir pradėti atostogauti, tačiau tikėjausi, kad dar ne visi. O ta diena buvo sekmadienis, tad kaip tik gal ir tinkamas laikas, po savaitgalio visi turėjo grįžti namo, vietų turėtų būti.

    Tai buvo klaida. Nueiname į tą kasą, kuri labiau priminė ne kasą, o poilsio namus, su kavine, restoranu, valgykla ir visu kituo, stovėjo sargybinis, kuris mus vis dėlto įleido. Tikriausiai ne visus ten įleidžia, einame prie registratūros, tikriausiai, iškart viena senjora mus nukreipė kitur, nuėjome kitur. Laukiame. Aptarnavimo. Nes ten sunkus aptarnavimas. Galiausiai kai jau atėjo mūsų eilė (o ten eilė netgi ne kubietiška, jokių ultimų ten nebuvo), klausimas ko norėtumėte. O mes norėtume laisvo kambario. Lyg nelabai suprato, o gal pagalvojo, kad mes nekalbame jokia kalba, tad atėjo kitas: alaus ar romo ar dar ko nors. Tai gal laisvo kambario pradžiai? Šiaip suprantu, kad gal žmonės gali norėti romo ir alaus, tačiau kai stovi su kuprinėmis nelabai mažomis, dažniausiai nori laisvo kambario. Ypač viešbutyje. Bent jau man taip atrodė. Pasirodo, kad laukiame ne ten. Registratūra kitoje vietoje. Kai pasakiau, kad mums parodė čia, sakė, kad ta senjora gal labai nieko ir nežino. O registratūroje viskas buvo labai greita ir neskausminga: kambarių nėra. Nė vieno. Ačiū, viso gero.

    Ką dabar daryti. Kasų kaip ir turėtų būti. Radome lyg vieną. Kur irgi gana neskausmingai pasakė tą žodį, kurio dabar nesupratau, bet kuris reiškė, kad galime ir neklausti kainų, vis tiek nė vieno laisvo kambario nėra. Kitoje vietoje irgi panašiai. Tada dar viena kasa. Kur vietų buvo. Jums reikia vieno kambario. Užteks ir vieno. Tik jūs dviese? Taip. Kambarį turi, tačiau jame yra tik viena lova. Ilgai galvojome, minusas buvo vienas toks: langų nebuvo. Ir kainavo gal, nežinau kiek. Bet su ta mintimi, kad čia yra tik viena lova, atsisakėme. Nors sakiau, jei nerasime niekur kitur, gal ir ateisime.

    Tame parke galiausiai radome tą dėdę, o gal ir ne tą, kuris siūlė pigiai. Jau norėjo vesti prie vienos kasos, bet pasakėme, kad gali ten ir nevesti, ten vietų tikrai nėra. Supratome, kad jis šiaip ne savo kasą siūlo, o veda pas kokius pažįstamus, ir gal bandys gauti komisinių už tai. Negerai skambėjo. Bet viskas gavosi labai gerai: pravedė mus per kokias tris kasas, ir niekur vietų nebuvo. Ta proga buvo galima pasakyti ačiū, surasime patys.

    Didelė problema. O ką dabar daryti. Iki šiol vaikščiojome tomis labiau vidinėmis gatvėmis, o jei jau ten nėra vietų, tai gal ir niekur nebus. Miestelis ten irgi ne per didžiausias. Be jokių vilčių nuėjome į tą gatvę, kuri buvo tiesiai priešais jūra. Beveik malekonas. Kaip ir reikėjo tikėtis, gal kokios dviejose kasose ten kambarių nebuvo, norėjo siųsti vieni pas kitus, bet niekaip nepasisekė. Ir visai visai netikėtai, tiesiai priešais plają buvo dar vienas namas. Su tvora, su dviem šunimis, dideliu kiemu. Labai gerai viskas atrodė. Be jokių vilčių, tik šiaip dėl pabandymo paskambinau.

    Durų niekas neatidarė. Tiesiog antrame aukšte pasirodė toks dėdė ir paklausė, ko mums reikia. Gal turite laisvų kambarių. Turiu, gal užeisite. Gal ir užeisime. Taigi randame kambarį tiesiai priešais plają. Tikrai tiesiai, nes galinės durys veda tiesiai į plają. O ko daugiau reikia. Žinoma, viskas kainuoja gerokai brangiau nei tikėjomės, bet nieko jau nepadarysi. Ir jokie pusryčiai ten neįskaičiuoti, tačiau yra virtuvė, kur galima gamintis. Viskas pritaikyta kubiečiams. Dar yra didelė svetainė, su televizoriumi, pats dėdė gyvena antrame aukšte, jei ko reikia – visada kreipkitės. Kažkiek bandėme derėtis, bet nelabai sekėsi. Parodė vandenį: jei norite gerti tai šitas, jei norite praustis – šitas. Nesupratau, ką jis turėjo omenyje, bet greitai išsiaiškinome. Ir dar buvo labai griežtai prisakyta uždaryti ir užrakinti visas duris, kai tik išeisime. Net su ta didele tvora. Tikriausiai su saugumu ten irgi buvo šiokios tokios problemos. Bet svarbiausia, kad turime kambarį, dušas gal ir ne visai asmeninis, bet jau tiek tos. Po tiek laiko vaikščiojimo po miestą kaitinant saulei viskas atrodė labai gerai. Gal kartais ir apsimoka pasivaikščioti.

    Daiktai padėti, galima eiti į tas plajas. Labai įdomi plaja. Floridos sąsiauris, gal net Majamis turėtų matytis gerai įžiūrėjus, bet nesimato. Baltas smėlis, akinančiai baltas, palmės, kai kur žiguliukai, ir daug kubiečių. Kurie nesimaudė. Dar vietomis matėsi tie kažkokie tarybiniai griozdai, kurie kadaise tikriausiai turėjo būti kažkokia pajūrio infrastruktūra, bet dabar iš jos likę tik... Griaučiai. Ir netgi keli namukai buvo, kurie irgi tikriausiai kažkada buvo gyvenami. O dabar toks jausmas, kad juos nupūtė ar perpūtė kokie vėjai ar cunamiai. Stovintys tiesiai ant jūros kranto.

    Taip baigėsi Gvanabo plaja, o iškart už upės yra ir kita plaja. Pabandėme nueiti ir ten. Reikėjo perbristi upelį, kuris vadinosi taip pat kaip ir plaja: Boca Ciega. Ten jau tikrai buvo visiškas kaimas. Už Gvanabo plajos dar buvo keletas gyvenamų namų, o ten – tik džiunglės ir kažkoks keliukas, kuriuo važiuoja automobiliai. Daugiau nieko. Kubiečiai gulėjo ant smėlio, kai kurie tupėjo tame upelyje, vienu žodžiu visi linksminosi. Žmonių pilna. Nes sekmadienis.

    Begrįždami namo dar užėjome į tokią palapinę. Šiaip ko nors išgerti. Kadangi ten nieko geriama ir nebuvo, be visokių gazuotų gėrimų, teko tuos gazuotus gėrimus ir imti. Kainavo kažkiek sentavų. Kukiškų sentavų, savaime suprantame. Pardavėja tokiu tarybiniu tonu pasakė, kad kainuos tiek ir tiek. Paduodu vieną kuką ir beveik tikiuosi grąžos. O ji sau ramiausiai toliau pardavinėja ir rėkia ant visų. Rėkė todėl, kad ten muzika grojo taip garsiai, kad susišnekėti buvo įmanoma tik rėkiant vieni ant kitų. Nesupratau. Dar kartą jai parodžiau. Ji pakartojo, kad kainuoja tiek ir tiek sentavų. Gerai, kad tiek kainuoja, bet mes davėme kuką. O aš neturiu grąžos. Taip sakė rankoje laikydama pluoštą nacionalinių pesų. Sakau, o čia kas. Neturiu kukų, o nacionaliniai pesai. Gerai, štai jums dešimt pesų, tai maždaug atitinka jūsų grąžą. Ačiū. O jos žvilgsnis buvo toks, lyg būčiau paskutinį kailį nuo jos dyręs. Įdomiai taip, jei jau neturiu grąžos, tai jos ir nereikia duoti. Ar mums tai neturėtų rūpėti. Ar mes turėtume galvoti, kad dešimt pesų tai nepinigai. Maždaug trisdešimt šeši eurocentai. Gal ir ne patys didžiausi pinigai, bet Kuboje už tiek galima ir picą suvalgyti. Jei tokią mažesnę. Ar dešimt kartų autobusu pavažiuoti. Tuo vietiniu. Įdomiai ji taip žiūri, ar ji galvoja, kad mes visiškai Kubos kainų nesuprantame. Tie kurie nesupranta, į Gvanabą ir nevažiuoja, keliauja į Varaderą, kur viskas įskaičiuota. Taip aš mąsčiau ir iki šiol taip galvoju.

    Grįžome pajūriu. Leidosi saulė. Labai gražiai leidosi saulė. Prifotografavau kiek tik galėjau. Reikėjo skubėti, kol visai nenusileido, nes apšvietimo ten irgi gali nebūti. Palmės, debesys, saulėlydis ir žiguliai. Pačios nuostabiausios nuotraukos iš Kubos. Dar kilo mintis, kad saulė gali tekėti iš jūros, todėl gal reikėjo keltis anksčiau, eiti pažiūrėti, kaip vis dėlto teka saulė iš jūros, nes, berods, dar nebuvau matęs. Ir ta proga nukeliavome namo.

    Nors gaminti ir galėjome, tačiau iš ko gaminti – nelabai ir buvo. Kaip visada vakarienė baigėsi tomis picomis ir spagečiais ir romu namie. Dėdė dar kartą prisakė, kad užrakintume ir geriausia atvejais dar savo spynas uždėtume ant visų durų. Besiprausiant bėgo toks įdomiai sūrus vanduo. Tuo metu dar pagalvojau, kad tai gali būti prakaitas. Blogai galvojau. Toks pirmas vakaras toje Rytų plajoje Gvanabo kaime.

    Kitą rytą, žinoma, neatsikėliau pasižiūrėti į jokį saulėtekį. Nusprendžiau, kad tų saulėtekių dar bus, todėl sau ramiausiai miegojau. Vis tiek niekur skubėti nereikėjo. Ryte dar pažiūrėjau televizorių. Kuba gal šiek tiek ir atsilikusi nuo likusio pasaulio, tačiau pasaulines įžymybes jie žiūri. Tuo metu rodė „Nusivylusias namų šeimininkes“. Nieko nepadarysi, gal ir senas serialas, bet kadaise buvo populiarus. Kai prisimenu, kokia „Izaura“ ar verkiantys turtuoliai irgi savo metu buvo jau gerokai pasenę serialai, bet tai netrukdė ne tik lietuviams, bet ir visiems kitiems buvusios Tarybų Sąjungos gyventojams jais ne tik šiaip sau žavėtis, darbo metu žiūrėti ir aptarinėti, kas ten įvyko kodėl įvyko ir kaip įvyko. Kuboje tai irgi kadaise tikriausiai pasikeis, tuo metu juk žiūrėjo tą brazilišką aventurą, kuri irgi buvo pastatyta ne taip jau seniai.

    Kadangi jokie pusryčiai mums nenusimatė reikėjo susigalvoti ką nors patiems. Kavos turėjome. Dar nuo Mešikos laikų, reikėjo tik ją išsivirti. Ir su kokiais bananais suvalgyti. Kava buvo sūroka. Supratau, ką turėjo dėdė omenyje, sakydamas kad kavą virtume iš to vandens, kurio kranas yra lauke. Nes visur kitur bėga tiesiog jūros vanduo. Tikriausiai. Duše irgi. Jis gal netgi ne visai tinkamas praustis. Nes odą šiek tiek grauždavo po tų nusiprausimų, bet ką jau čia bepadarysi. Daugiau nieko nebuvo, reikėjo kaip nors išsiaiškinti, kaip iš Gvanabo geriausia gautis iki oro uosto (ne kitą dieną, bet vis tiek reikės ten važiuoti) ir gal daugiau nieko ir nereikėjo.

    Perėjome kelias parduotuves. Kažkur ten turėjo būti turgus, tačiau jame nieko nepardavinėjo. Tik rytais kažkus gatvėmis pravažiuodavao bananų pardavėjai, tad reikėjo juos labai laiku rasti. Radome Infoturą, kurie daug konkrečios informacijos ir neturėjo. Kaip nors. Kokiu nors būdu gal jau nusigausime iki oro uosto, neturėtų tai būti pati sudėtingiausia užduotis pasaulyje.
    Tad su tokia mintimi nusprendėme, kad galima eiti prie jūros. Kaip ir priklauso pajūriams, reikėjo pasiimti romo, per upelį, kuris tuo metu buvo ne visai gilus, maždaug radome vietą kur beveik galima prigulti ir gulėjome ten visą dieną. Tiksliau aš ten gulėjau visą dieną, o Minu dar bandė su kažkokiais ispanais kalbėtis. Buvo tokių atėjusių. Irgi keliavo, nors šiaip ten užsieniečių ir nebuvo. Keletas gal ir pasitaikydavo, bet vis tiek ne tiek jau daug. Saulė, žinoma, buvo kaitri, buvo galima labai greitai visai nusvilti netgi kubiečiai bijojo nusvilti, todėl gulėjo šešėliuose, aš irgi vėliau pradėjau ieškoti šešėlio. O šiaip daugiau nieko ir nedarėme. Netgi žmonių buvo mažoka. Kaip ir keista kodėl, gal visi vis dėlto bijo saulės. Tačiau ir vakare jų daugiau nepasirodė. Greičiausiai ne dėl saulės, o todėl, kad tai buvo pirmadienis. Visi tie savaitgalius leidžiantys žmonės jau buvo dingę, ir liko tik tikrieji poilsiautojai. Tikraisiais jų gal labai ir nepavadinsi, bet jie vis tiek liko.

    Iš idėjos beveik iki saulėlydžio ten ir pabuvome. Vė buvo gražus saulėlydis. Ten tikrai gražūs saulėlydžiai. Visos nuotraukos sudėtos. Dar pafotogrfavau, o tada reikėjo eiti ieškoti, ką čia būtų galima užkąsti. Žinoma, valgyti ruošėmės namie, tačiau jokių produktų neturėjome. Prasidėjo maisto medžioklė.

    Radome kažką panašaus į piceriją ar spageteriją, bet ten lyg nieko gera ir nebuvo. Tada radome dar tokį komedorą. Neatrodė, kad pas juos kažkas yra, tačiau kažko buvo. Netgi turėjo žuvies. Šiaip sakė, kad lyg ir neturi, tačiau vėliau rado. Žinoma, padarėme tą klaidą, kad nepaklausėme, kiek ji kainuos, bet vėliau persiklausėme. Jo, kainos šiek tiek ne pačios mažiausios. Bet pas juos dar buvo ir ryžių, kas labai gerai. Ryžių juk vis tiek reikia. Taigi viena žuvis ir pakelis ryžių. Pakelis – popierinis. Kubietės dar norėjo įsiūlyti ir daugiau, bet pasakiau, kad aš laikausi dietos. Jos beveik tuo ir patikėjo.

    Prie pat namų buvo dar viena picerija, kur, žinoma, pardavinėjo picas. Šiek tiek pigiai tas picas pardavinėjo, bet jos tokios nedidelės ir buvo. Tad sugalvojome, kad galima pinigus ir ten išleisti. Keturias picas. Kad per maža nepasirodytų. Ir viską buvo galima sudoroti namie. O kurgi daugiau dorosi, jei ne namie su romu. Labai gera vakarienė gavosi. Kadangi ten naktimis nelabai yra ką veikti, nebent eiti į klubus, tad nieko daugiau ir nedarėme. Nieko labai ir nesinorėjo daryti.

    O specialiai ėjau anksčiau miegoti, kad kitą dieną sugebėčiau atsikelti saulėtekiui. Bet taip visada tikriausiai būna, kai miegi, tai saulė teka tiesiai tiesiai iš jūros. Bet kai tik sugalvoji atsikelti ir pasižiūrėti būtinai toje vietoje, kur horizontas, bus debesys ir tenka ne taip greitai tą saulę pamatyti. Bet vis tiek. Reikia pastebėti, kad Gvanabo plaja ir paplūdimis yra tikriausiai vienas iš tų nedaugelio pasaulio paplūdimių, kur gali stebėti ir saulėtekį ir saulėlydį. Beveik neinant niekur. Visą dieną tupint toje pačioje vietoje. Buvau girdėjęs, kad panašus pajūris yra ir Bangladeše, bet va. Pasirodo ne tik Bangladeše, galima ir Kuboje visa tai pamatyti.

    Kadangi tai buvo beveik paskutinė diena, reikėjo labai gerai paskaičiuoti, kiek pinigų mums gali prireikti, kad per daug neišsikeitus. Juk tiek kukai, tiek tuo labiau nacionaliniai pesai greičiausiai jokios vertės ne Kuboje ir neturi. O buvo aišku, kad turimų grynų pinigų gali ir neužtekti. Taigi suskaičiuota, kiek čia maždaug reikės kelionei, kiek mokėsime už kambarį, kiek dar kam nors, tarkime oro uosto mokesčiams, nes jie nebuvo įskaičiuoti į bilieto kainą, bet apie tai buvo pranešta jau perkant bilietą ir tada su visais tais paskaičiavimais buvo galima eiti tiesiai į Kadeką ir stoti į tą kubietišką eilę.

    Kaip visada, kas čia ultimas. Tik šitoji Kadeka buvo šiek tiek kitokia. Beveik tokia pat, prie įėjimo stovi apsauginis ir leidžia tik tada, kai nori, tai yra, kai ten viduje yra laisva vieta, tačiau durys plačiai atidarytos, tad ramiai sau gali žiūrėti ir stebėti, kas ten viduje dedasi. Visose kitose Kadekose durys būdavo uždarytos, tad nieko ir nesimatydavo.

    Savo eilės visgi neatstovėjau. Nežinau kodėl būtent į mane, tačiau apsauginis greitai kreipėsi ir paklausė, ar senjorui, tai yra man, nereikia keistis pinigų. Kadangi reikia, tai leido mane be eilė. Kas nebuvo labai blogai. Pinigai pakeisti, šalimais prisipirkome dar vaisių, dar duonos, dar ko nors, iš ko būtų galima gaminti valgyti, padėjome viską namie, tada dar romo butelį, nes tai jau tikriausiai paskutinė diena, kai taip pigiai galėjome romą gerti ir vėl tiesiai į plają. Gulėti po karšta Kubos saule.

    Žinoma, nieko gera ir tą dieną neįvyko. Radome vietą šešėlyje, žmonių beveik nebuvo. Tik lėliukų išnaros ir iškamšos. Irgi ne blogiausia kompanija. Praėjo tie patys ispanai iš vakar. Gėrėme sau ramiai romą, valgėme visokias bandeles.

    Maždaug į vakarą priėjo toks negras. Būtų keista, jei ten niekas nebūtų priėjęs. Kuboje taip jau yra, būtinai kas nors nori prisistatyti. Bet tas negras buvo toks labiau sukalbamas. Pasakė, kad šiaip jis yra gidas, moka visokias kalbas, netgi parodė savo gido pažymėjimą, ir dar pasakė, kad jei kas, jis su policija galėtų susitarti. Turėjo omenyje, kad Kuboje jau tikriausiai pakanka įvairiausio plauko sukčių, o jis toks nėra. Jei labai reikės, turės įrodymą, kad turi teisę bendrauti su užsieniečiais. Skamba šiek tiek žiauriai, bet iš kitos pusės suprantama. Juk visokių įvykių būna įvairiose pasaulio valstybėse. Kubos valdžia, kaip supratau, saugo, kad tiap neįvyktų, tačiau esu šimtu procentu tikras, kad ir ten visko pasitaiko.

    O šiaip jis visokios geros informacijos pateikė. Davė savo pažįstamo kontaktus. Kuris turi kasą partikularią la Havanoje. Nes mes jam pasakėme, kad gyvenome dešimtame aukšte be lifto. Todėl davė žemiau esančio žmogaus kontaktus. Dar pasakė, kad šiaip jau į oro uostą važiuoja ir autobusas, nereikia taksi. O jo numeris yra P-12. Iškart įsidėmėjau tą numerį. Reikia juk įsidėmėti, gal autobusas ir ne visai pigus bus, bet tikrai turėtų kainuoti mažiau nei dvidešimt kukų. O taksi ne daugiau. Dar pasakė ne tokios svarbios informacijos: už kiek galima merginą nusipirkti Kuboje. Kadangi man tai buvo nelabai aktualu, tai visų tų kainų ir neprisimenu. Bet buvo pateikta vos ne kaip meniu: ko pageidausite.

    Vėliau prisijungė ir keletas kubiečių. Su vynu. Davė ir mums paragauti. Vynas toks vaisių vynas, saldokas, bet visai nieko. Aš net iškart paklausiau, kur čia galima tokio nusipirkti. Pasakė, kad beveik bet kur. Atseit parduotuvėse. Man tam paskutiniam vakarui labai reikėjo būtent to vyno. Vis praeidavo močiutės, pardavinėjančios... tamales tarkime. Lietuvos pajūriuose tokios močiutės pardavinėja čeburekus ir beliašus, o ten jie turi savo. Tarkime ledus. Bet irgi visokius tokius užkandžius. Mūsų negras papasakojo tiems kubiečiams tą pačią istoriją, kad šiaip tai jis yra licencijuotas gidas, va turi tokį pažymėjimą, ir dėl to turi teisę bendrauti su užsieniečiais. Ne visai taip pasakė. Jei jis vestų užsienietį kur nors, policija jį gali sustabdyti, ir jis tada parodytų kortelę ir viskas išsispręstų. O jei va koks kitoks žmogus vestų. Vienu žodžiu labai sudėtinga ten sistema buvo.

    Priėjo dar vienas kubietis. Ne šiaip sau priėjo. Paklausė, gal turite alkoholio ir gal galite paskolinti. Realiai tai reiškė, gal galite duoti, nes tikriausiai grąžinti niekas nieko negrąžins. Mes savo romą jau buvome baigę, o tie kiti kubiečiai įpylė šiek tiek vyno. Nežinau, ar tas kubietis priėjo dėl to, kad mes buvome užsieniečiai. Nors iš ten toli neturėjo taip labai matytis, ryškiai ten yra gan įprasta prašyti alkoholio ar dar ko nors. Taip ir skelbiama, kad Kuba – tai dalijimosi šalis. Minu besimaudydamas dar rado kaukę su vamzdeliu. Nardymui. Labai geras radinys. Galėsime vėliau nardyti. Tarkime kokiame nors Belize, nes ten lyg ir verta. Rytų plajose nardyti irgi galima maudytis, bet nieko ypatinga nesimatė maudantis.

    Saulė vėl ėmė leistis, tad buvo visai verta grįžti namo. Ypač kadangi man dar reikėjo rasti to vyno. Žinoma, vyno radome. Ne visai to, kurio norėjome, bet radome. Kaip paskutiniam vakarui, gal ir visai tiks.

    Netoli mūsų namų buvo toks laukinis baras. Nusprendėme, kad ten galim išgerti alaus. Visgi vakaras paskutinis Kuboje, o jei važiuosime autobusu, grynųjų pinigų vis dar liks. O ten jau vyko vakarėlis. Kažkoks italas keliavo su kubiečiu, ir prie jų sėdėjo daugybė kubiečių merginų. Nežinau, kokiu tikslu ir kaip jos ten visos sėdėjo, bet pakvietė ir mus kartu prisėsti. Žinoma, buvo tas klausimas, ar nori nupirkti alaus, bet labai ramiai priėmė atsakymą ir ne. Ne, tai ne. Jokių problemų. Vėl matėsi tas gražus saulėlydis, o mums gal ir reikėjo eiti namo. Daryti salotų nes daržovių buvome prisipirkę, į Mešiką juk nesivešime visko. Dar suges.

    Pasikalbėjome su savo dėde. Kadangi mums reikės anksti keltis ir išvažiuoti, nusprendėme atsiskaityti iškart. Paklausėme, kur padėti raktus, sakė, tiesiog įmesti kažkur. Nes vartus užrakinti vis tiek reikės. Dar paklausėme, kaip čia geriausia gautis į oro uostą. Ar čia yra koks autobusas, nes taksi visai nesinorėjo. O dar kiek nuplėš už kelionę iki la Havanos, nes Rytų plajos yra priešingoje pusėje nei oro uostas. Vienas autobusas važiavo tiesiai nuo namų. Tereikėjo paeiti iki stotelės, o toliau... Taip, kaip ir yra kažkoks autobusas, tačiau jie iškart pakalbėjo apie tai, kad mes turėsime ekipache, tai yra bagažo. Ką jie turėjo omeny, nesupratau, bet kitą dieną paaiškėjo. Tad pasakė, kad reikia su carro particular, tai yra mašina, tai yra taksi. Bet autobusas irgi važiuoja. Taigi kaip ir viską jau žinojome, buvo galima daryti salotų ir gerti vyną. Nes kažkaip daugiau nieko ir nesigavo darytis. Paskutinis visgi vakaras tame gal ir ne visai tarybiniame rojuje.

    Taigi išaušo jau paskutinis rytas Kuboje. Reikėjo keltis anksčiau. Aš vėl galvojau eiti pažiūrėti saulėtekio, bet matėsi, kad nieko gera ir vėl nesimatys. Be to, daug laiko ir nebuvo. Reikėjo pakuotis daiktus. Ir kavą gerti. Ir dar vyną baigti. Žinoma, nuo pat ryto gerti vyną gal ir nėra labai geras dalykas, bet ką darysi. Negi išpilsi jį. Aplink vaikščiojo krabai, tikriausiai tie patys kokosų vagys, bėgiojo driežai, eilinį kartą visus pafotografavau ir jau buvo galima važiuoti į oro uostą. Atidavėme raktus (tai metėme į antrą aukštą) ir nuėjome į stotelę.

    Buvo keletas pasirinkimų. Buvo galima važiuoti kamionu, tai yra tuo sunkvežimiu, tačiau Minu nusprendė, kad taip visgi vežami tik žmonės į Sibirą. Laukėme normalaus autobuso. Jis ir atvažiavo. Numeris keturi šimtai. Nežinau, kur veža tie sunkvežimiai, bet normalūs autobusai panašu, kad irgi veža kur nors į tremtį. Tokių pilnų autobusų kaip Kuboje, dar niekur neteko matyti. Netgi pilnesni nei sunkvežimiai. Nes ir kainavo vos ne dešimt kartų pigiau. Susimokėti reikia vairuotojui, o lipti galima per bet kuris duris. Nes per bet kurias duris lipimas buvo savotiškas iššūkis. Reikia pritaikyti visus akrobatinius ir neakrobatinius sugebėjimus, kažkur už kažko laikytis ir kažkaip įsimūryti. Jau maždaug kiek ir kur radai vietos, tiek reikia ir įsitaisyti. Ir negali pykti. Visi panašiai išsikraipę važiuoja. O su didele kuprine tai nebuvo labai jau paprasta. Man dar geriau, radau vietą padėti vienai kojai ant laiptelių, taip pusiau kabomis ir važiavau, o Minu iš pradžių teko apskritai kabėti tarpduryje. Durų niekas neuždarinėjo, tad visi kabinosi kiek tik sugebėjo.

    Gerai, kad ten nebuvo jokių policininkų. Šiek tiek nuvažiavus atsirado ir policininkai, žmonių nė kiek nemažėjo, dalis išlipo, tad mes jau šiek tiek giliau vidun perėjome, tačiau lipančių buvo, ir nemažai. O kai yra policija, dėl saugumo savaime suprantama, reikia ir duris uždaryti. Tad kai kas ir nebetilpo. Tiksliau irgi norėjo kažkaip kabėti, bet tas policininkas pasakė nonono, prašome išlipti. Nepasisekė kai kam.

    Kuo arčiau centro, tuo mažiau žmonių. Jau beveik ir sėsti buvo galima. O mums reikėjo galvoti, kur čia išlipus. Žinojome, kad mums reikiamas autobusas važiuoja kažkur nuo Kapitolijaus, tad kažkur prie Kapitolijaus ir išlipome. Dar eilinį kartą pafotografavome la Havaną ir jau galėjome ieškoti stotelės.

    Stotelės tikrai reikėjo ieškoti. Tiesiai prie Kapitolijų buvo viena, tokia netgi panaši iš kur važiuoja visi tie autobusai, kurie prasideda P arba M. Tai ne šiaip kokie autobusai, o tie metrobusai, kurie brangesni, kur reikia mokėti ne pesais, o kukais, ir kurie ne tokie pilni, kaip vėliau supratome. Tačiau iš tos stotelės reikiamas maršrutas nevažiavo. Keista, tačiau netgi neišgirdome jokio pasiūlymo važiuoti taksi. Vis tiek nebūtume važiavę. Paklausus, kur čia reikiama parada, buvome nukreipti mums kažkur kitur.

    Prie Kapitolijaus buvo tas parkas, draugystės ar motinystės, kur buvo dar viena parada, tai yra stotelė. Tačiau ir iš ten reikiamas atuobusas nevažiavo. O žmonės net nelabai žinojo, kur čia ir kas. Teko klausti kažkokios uniformuotos pareigūnės, o ji vėl nukreipė. Kažkur. Maždaug kryptį parodė, kuria beeidami, dar paklausėme porą kartų apie autobusų paradas, tada jau reikėjo sukti dešinėn, ten dar vienas parkas, kur dar viena parada ir mūsų P-12 kaip tik nuvažiavo. Tikėjausi, kad tuoj atvažiuos ir kitas. Paklausus, pasakė, kad tikrai iš šitos parados važiuoja reikiamas autobusas reikiama kryptimi. Stokite į eilę.

    Supratau, kad tikrai su bagažu ta kelionė nėra pati lengviausia: mūrijimasis į miesto autobusą, bandymas išsilaikyti tam tikroje pozicijoje, ar nebūtinai tam tikroje pozicijoje, tiesiog bandymas išsilaikyti, tada ėjimas. Ėjimo nebuvo labai daug, bet vis tiek reikėjo šiek tiek paeiti, tačiau tai buvo dar ne pabaiga. Sulaukiame savo autobuso, kainavo jis tikrai gerokai mažiau, gal vieną kuką, gal šiek tiek pigiau, vis ne dvidešimt kaip taksi ir jau ramiausiai važiuojame. Žmonių ten irgi buvo gerokai mažiau, buvo galima net ir prigulti, jei labai norisi.

    Išvažiavome iš miesto, sukame kažkur, mačiau, kad kažkur yra zoologijos sodas, ant kelio ženklų vis dar buvo surašyta, kad oro uostas bus ten kažkur tiesiai, tad iš pradžių ramiai važiavome. Netgi pranešinėjo stotelių pavadinimus, tik tai nieko nesakė. Labai laiku kilo mintis paklausti keleivių, kur čia mums reikia išlipti. Dar nereikėjo. Bet persiklausė, ar mums reikia tarptautinio terminalo. Kaip ir taip. Kitoje, ar dar kitoje stotelėje, kurioje ir išlipome.

    Gal kur nors kitur tai ir reikštų, kad esate tiesiai prieš oro uosto kažkurį terminalą, bet tikrai ne Kuboje. Iki terminalo dar reikėjo paeiti. Bet kryptis buvo, tad ramiai ir ėjome. Kokie penki šimtai metrų, ne daugiau. Tačiau kai jau priėjome prie to terminalo, kilo tokia bloga mintis, kad esame ne visai ten, kur mums reikėtų būti. Lyg terminalas ne tas. Paklausėme informacijos, pasakė, kad tikrai ne ten esame, o kaip nusigauti iki ten: su taksi. Kažkaip ta mintis manęs visai nežavėjo. Tada ta informacijos senojra tokiu vos ne pašaipiu tonu pasakė, kad jei jau labai nepatinka taksi, galite eiti. Ryškiai kito transporto ir nebuvo.

    Kaip supratau, tame Chose Marti oro uoste yra gal kokie penki terminalai, jei ne daugiau, tas tarptautinis, penktas, yra būtent ten, kur niekas nevažiuoja. Specialiai užsieniečiams, kad negalvotų, jog Kuboje viskas labai pigu. O mums vis tiek juk reikia ten nusigauti. Taksi pasakė, kad nuveš už penkis kukus. O gal ir daugiau. Kažkaip pasirodė, kad tai šiek tiek per daug, tad nusprendėme eiti pėsčiomis. Ne visai arti tas terminalas buvo. Paklausėme, kur čia oro uosto direccion, teko eiti beveik per laukus, kryptis buvo aiški, sakė kad ten, kito kelio nebuvo, tad taip ir ėjome. Ir po kažkiek ėjimo. Gal dešimt minučių, gal dvidešimt, galiausiai prieš akis iškilo ir mūsų terminalas. Tada ir supratau, kad tikrai ne kiekvienam tokie iššūkiai. Žinoma, tai nebuvo labai jau blogai, tačiau tikrai ne kiekvienas pasiryžtų tokiems žygiams. Tačiau galiausiai viskas baigta, buvo galima ramiai sau atsipalaiduoti.

    Į oro uostą įleido. Žinoma, patikrino, ar tikrai turime bilietus, nuėjome prie registracijos skrydžiui. Pradžioje norėjome mokesčius susimokėti, tačiau neleido. Pirma registracija. Kuri dar nevyko. Laukite. Teko palaukti. Šiek tiek. Tačiau viskas vyko jau greičiau: davė korteles, pagal kurias susimokami mokesčiai, mokesčiai sumokėti, išleidome gal jau paskutinius pesus, o daugiau ten ką veikti ir nebuvo. Tad buvo galima eiti vidun.

    Išvykstant pasus dar labiau tikrino. Labai netikrino, tačiau manęs labai klausė: kur skrendate, o kodėl skrendate į Mešiką, ar gyvenate Kankune. Nežinau, o koks jiems skirtumas. Tikriausiai yra kažkoks skirtumas. Viskas jau sutvarkyta, galima džiaugtis bemuitėmis parduotuvėmis.

    Tarybinis rojus jaučiasi ir Kubos oro uoste. Nieko labai ypatinga ten ir nebuvo. Tikrai nėra ką veikti porą valandų. Ne tiek laiko mes ten turėjome, bet pakankamai. Nusprendėme išsikeisti paskutinius kukus, nes jų visgi buvo likę. Tai irgi buvo toks juokingas dalykas. Keičiamės į eurus. Senjorita suveda viską į kompiuterio ekraną, parodo kiek eurų išeina ir kiek dar lieka. Beveik šeši kukai. Nes tai gautųsi jau monetomis, o monetų, savaime suprantama, niekas niekur nekeičia. Paduoda sau ramiausiai tarkime penkiolika eurų ir ramiai toliau sau sėdi. Nesupratau. Taip, penkiolika eurų, o grąža kur. Beveik šeši kukai, tai netgi daugiau nei penki eurai, ne šiaip keli centai, apie kuriuos galima pagalvoti, kad jų gal niekam ir nereikės. Parodžiau jau ženklais. Ji vėl suveda viską, vėl rodo, kad va penkiolika eurų. Teko jau sakyti, kad gerai, kad penkiolika eurų, o va čia. Gal nelabai protinga mano veido išraiška, tačiau ten aiškiausiai matosi, kad lieka dar beveik šeši kukai. Tiek dar suprantu. Be to, ir pats buvau susiskaičiavęs. O kaip jums juos atiduoti. Bet taip žiūri, lyg ar apskritai reikia jums jų. Ne, nereikia. Sugebėsiu išleisti tuos paskutinius kukus ir čia, sau. Gavome tuos kukus ir galėjome juos toliau leisti.

    Vėliau Piotras, kurį dar sutikome ir Mešikoje, pasakojo, kad jam irgi buvo nutikusi panaši istorija. Oro uoste, už pasų kontrolės yra dvi keityklos, viena po dešine, kita po kaire. Ir nors abi jos priklauso Kadekai, bet toje, kur po dešine sėdi ta senjorita, kuri nelabai supranta, kad grąžą galima ir atiduoti. Reikia išsireikalauti. Jam tai buvo dar viena iš Kubos apgavysčių, atseit, iki paskutinės minutės jį visur norėjo apgauti. Man tai buvo greičiau išimtis nei taisyklė: kubiečiai dažniausiai nelabai norėjo manęs apgauti.

    Už tuos paskutinius kukus dar nusipirkome atviručių, išsiuntėme, kiek žinau niekas niekur nenuėjo, pabandžiau patikrinti, ar bent jau oro uoste yra bevielis internetas. Jis lyg ir buvo, bet prisijungti nelabai sekėsi. Ryškiai reikia mokėti. Galėtų bent jau ten būti nemokamas, tačiau labai nesijaudinome: tuoj būsime Mešikoje, kur bevielis internetas tikrai yra. Už visai visai paskutinius kukus pirkome cigarečių, nes daugiau nelabai kas išėjo. Cigaretės kainavo visur beveik vienodai. O tada jau teliko tik laukti mūsų skrydžio.

    Šiek tiek ilgokai teko laukti, dauguma keleivių – užsieniečiai. Kaip ir reikėtų tikėtis. Buvo netgi korėjiečių. Minu nusprendė su jais nekalbėti. Tačiau viena korėjietė vis dėlto užkalbino. Ji pati irgi nebuvo tikra, tačiau pamačiusi pasą vis dėlto pasisveikino korėjietiškai. Šiaip dažniausiai irgi nelabai kalba su korėjiečiais, tačiau iš bendro išprusimo, jei yra tikra, kad priešais korėjietis, bent jau pasisveikina. Bilietai patikrinti, mes jau lėktuve, paskutinį kartą pamojavome Chosė Marti, tai yra oro uostui ir pakilome. Už kokios valandos jau turėjome būti Kankune. Už lėktuvo lango mėlynavo žydroji Karibų jūra, tačiau su ja dar neatsisveikinome. Ta pati jūra turėjo skalauti Mešikos, Belizo, Hondūro krantus. O pagal bendrą planą turėjome ten irgi keliauti. Bent jau Mešikoje tikrai turėjome būti.
    Wednesday, March 18th, 2015
    6:10 pm
    Ten, kur melžiami pinigai (Kuba XI)
    Nespėjome prieiti prie ofiso, kai mus vėl pasitiko taksistai. Ar tik nenorite į Vinjales. Gal norite važiuoti taksi. Gal ir norime. Tikėjomės, kad kaina bus tokia, kokia mums patinka. Tačiau la Havanoje viskas šiek tiek kitaip. Santos Klaros takis visgi labiau orientuoti į kubiečius, todėl kainos kaip ir mažesnės, nors gal kubiečiams, kurie gali važiuoti ir paprastais autobusais – ir didesnės. O la Havanos Viazulio prieigos yra orientuotos grynai užsieniečiams. Viazuliu galima nuvažuoti už dvylika kukų, o taksi prašo netgi penkiolika. Tiek tos. Jie bandė įtikinti, kad mus iš tikrųjų labai pasisektų, nes su taksi bus galima kur norime sustoti ir taip toliau, tačiau mes tuo nepatikėjome. Važiuosime viešuoju transportu.

    Jo vis dėlto teko laukti. Ir netrumpai. Bilietus dažniausiai pardavinėja tą dieną, tačiau irgi likus maždaug pusvalandžiui iki išvykimo. O tuo metu apskritai jokių autobusų nebuvo, tad net kasininkės nebuvo. Tiesiog laukėme. Atvažiavo kažkoks autobusas, iš jo išlipa kubiečiai, nes ir kubiečiai mėgsta tais brangiaisiais važinėti, iškart prisidega cigaretę ir eina į laukimo salę. Jiems iškart buvo liepta išeiti. Ten rūkyti griežtai draudžiama. Supratau, kad kubiečiai dar ne visai supranta, kur čia užsienietiška kokybė, kur kubietiška. Prie išėjimo yra suvenyrų stendas. Kažkas norėjo kažko nusipirkti ir laukia, kol ateis pardavėja. O pardavėja tuo metu pletkino. Nes šiaip jau ten lankytojų dažniausiai nebūna, tad visą laiką ir galima sau ramiausiai pletkinti. Teko man ją pakviesti.
    Galiausiai pradėjo pardavinėti bilietus. Bet irgi viskas vyksta pagal ultimo taisyklę. Visi daugiau mažiau žino, kas čia ultimas, bet pardavėjai sudaro savo taisykles: pirmiausia aptarnaujame Varadero keleivius. Tad ramiausiai ir laukiau. Pasirodo, kad daug kas keliavo į Varaderą, netgi keli korėjiečiai. Kai galiausiai lyg priėjo mano eilė, nors iš tikrųjų ne, nes vis dar į Varaderą ėjo kryptis, norėjo vienas užsienietis ir mane prastumti. Dar pasiteiravau, ar jis kartais ne į Varaderą, ir nusiunčiau jį. Kai jau visas Varaderas buvo aptarnautas, galiausi ir mes gavome savo bilietus, pridavėme bagažą ir galėjome toliau nieko neveikti.

    Šiaip norėjosi ko nors pavalgyti, toje kavinėje, kaip ir reikėjo tikėtis, kainos buvo tikriausiai trigubos ir spėju, kad ten nieko nebuvo. Todėl išėjome laukan. Visai netoli radome ir piceriją. Žinoma, kad piceriją, ką daugiau ten galima rasti. Tad tomis picoms ir užkimšome skrandį. Vėl teko mokėti kukais ir grąžą gauti kažkaip visaip, tačiau... Visai buvau tikras, kad suskaičiavo gerai. Taip ir buvo. Dėl visa ko vėliau patikrinau. Iš tikrųjų sąžiningi tie kubiečiai. Bent jau man taip pasirodė, nors vėliau girdėjau istorijų, kad net visiems taip pasisekdavo. Tikriausiai visokių yra, kaip ir visur.

    Važiuojame. Autobusas pilnas užsieniečių. Beveik nė vieno kubiečio. Iškart matosi, kad keliaujame į labai turistinį rajoną. Negalvojau, kad tai yra taip blogai, bet vėliau supratau, kad tai yra tikrai labai blogai. Rekomenduočiau niekam niekada į tas Vinjales nevažiuoti. Bent jau artimiausiu metu, kol ten reikalai nepasitaisys.

    Pusiaukelėje sustojome pailsėti. Kas rūkė, kas valgė, kas nežinia ką darė, o aš išnaudoja viską labai teisingai. Radau šliures. Tad ir rinkausi tas šliures. Ir dar kelias atvirutes radau. Irgi teko išsirinkti. Labai labai didelio pasirinkimo ten nebuvo, tačiau didelis pasirinkimas – tikrai buvo. Ir kainavo viskas kokius penkis kukus. Ryškiai Barakooje tos kainos dar užkeltos todėl, kad miestelis taip toli nuo visko. Su grąža vėl buvo problemų, bet ne dėl to, kad jie nenorėjo jos duoti, o todėl, kad kaip dažniausiai ir būna niekas tos grąžos ir neturėjo. Bet šiaip ne taip nusipirkau. Prie tos parduotuvės vaikščiojo paršiukai, labai įdomiai atrodė. O dar įdomiau atrodė visi užsieniečiai. Iš tikrųjų šiek tiek priminė čiukčes iš taigos. Kažkoks toks jausmas kilo nuo jų. Dauguma baltieji, tačiau ir tarp jų pasitaikė beveik vietinių. Vietiniu pavadinti negalima – kazachas, nors nesu tikras, kad jis Kazachstano pilietis. Petras, jei tiksliau, tai Piotras, nors jį ten visi Piteriu vadino. Ir ne dėl to, kad jis pats taip būtų liepęs, o todėl, kad šiaip jo tėvas rusas, mama korėjietė (Kazachstano korėjietė), tačiau nuo paauglystės gyvena Didžiojoje Britanijoje. Vėliau su juo dar teko susitikti, tad daugiau apie jį ir nepasakosiu.

    Prieš sukdami į Vinjales dar sustojome Pinar del Rio, irgi atseit vienas iš svarbesnių ir įdomesnių Pindar del Rio provincijos miestų, tačiau iš autobusų stoties nelabai kas matėsi. Tiesiog tarybinis miestas. Ir galiausiai per vingiuotus kelius, kai švietė auksinė saulė, kokia būna prieš pat laidą, prieš akis pradėjo kilti tie Vinjalių kalnai. Kalvos. Gražūs vaizdai, taip sakant. Tai jau reiškė, kad esame, ten, kur mums ir reikia. Autobusas stoja tiesiai prieš bažnyčią, kažkokios stoties ten nėra, tikriausiai ir stotelės nelabai matėsi. Prieš autobusą jau stovėjo gal dešimt žmonių siūlančių savo namų paslaugas... Iškart reikėjo galvoti, kaip čia pro juos prasibrauti, kadangi ponia iš Santos Klaros lyg ir buvo davusi savo pažįstamų adresą.

    Kol laukėme ir ieškojome bagažo, visgi pasišnekėjome su vienu iš tų stovinčių. Arieliu. Žinoma, siūlė savo kasą su internetu ir kitais patogumais. Ir kainavo tai tik... gal dešimt ar penkiolika kukų. Žinojau, kad pigiau tikriausiai niekur nerasime, kainos jau buvo daugiau mažiau aiškios, tad kodėl gi ne. Pažiūrėsime, kas ten pas jį gera.

    Teko eiti tolokai, ne pagrindinėje ir ne kitose gatvėse, galiausiai netgi negrįstu keliu, tokiu dulkinu, bet nieko čia tokia. Visur stovėjo mažiukai namukai. Irgi nelabai keista, Vinjalės visgi net nepretenduoja į miesto tipo gyvenvietę. Praėjome penkis Kubos didvyrius. Ypač Vinjalėse stovėjo labai daug paminklų visiems jiems. Ir kai jau beveik atsibodo eiti, nors nebuvo labai jau toli, Arielis pasakė, kad štai, čia jo namai. Vieno aukšto namas. Su svetaine. Šiek tiek giliau – virtuvė, kambarys tiesiai priešais, su dušu ir tualetu, patys šeimininkai gyvena kažkur gilumoje. Yra netgi stogas. Spėju, kad vėliau jie ant to stogo kažką statys, o dabar galima šiaip užlipti ir grožėtis Vinjalių panorama. Gal ir nieko. Pasiūlė netgi ko nors išgerti. Gal kavos. Gal gerai. Taip begerdami kavą, laukdami vakarienės, nes nusprendėme, kad valgysime žuvį, klausėmės muzikos. Arielis ne tik tos kasos šeimininkas (nors šeimininkai tikriausiai jo tėvai), bet dar ir muzikas. Todėl teko klausytis jo muzikos, vėliau pasiklausėme, kas pas mus gera, pabandėme žiūrėti filmus. Jam labai patinka Beynce. Žinoma, išgirdome tą klausimą apie tuos filmus. Gal turite porno. O jei turite, tai, žinoma, ne čia, bet eisime į saugesnę vietą, džiungles, kaip supratau, ir ten galėsime žiūrėti. Kadangi nieko panašaus nebuvo, tai į jokias džiungles vėliau ir nėjome.

    Atėjo svečių. Kaip supratau, Arielio pusseserė ir jos vaikinas Ar kažkaip panašiai. Ne šiaip sau atėjo, tą dieną turėjo būti kažkoks vakarėlis, todėl jie ten turėjo groti. Tikriausiai turi ir savo grupę, o mes sau ramiausiai toliau laukėme vakarienės. Laikas visgi buvo ne visai ankstyvas. Beveik tas pats kaip visada, tik šiek tiek skyrėsi. Negali sakyti, kad jau visai visiškai vienodai jie ten valgė, bet didelės įvairovės irgi nebuvo.

    O po vakarienės išėjome į miestą. Miestelį. Kaimelį. Kaip čia geriau pasakius. Pačiame centre buvo bažnyčia. Kuri tuo metu buvo uždaryta, tad viduje nieko nesimatė. Išilgai pagrindinės gatvės paštas, turistų informacija, gal dar kažkas, bet tuo metu irgi viskas buvo uždaryta. O tiesiai priešais bažnyčią: baras. Kur tuo metu jau sėdėjo tas kazachas su draugu kubiečiu. Iš kažkur susipažino, ir pakvietė mus kartu. O kadangi matėsi, kad ten nelabai ką paveiksi, tai prisėdome.

    Kazachas irgi gėrė Havanos klubą, ne vienas žinoma gėrė, kubietis jam padėjo, labai iš visų jėgų padėjo, tad ir mes pasiėmėme to Havanos klubo. Jis, žinoma, painiojo Lietuvą su Latvija, bet man tai jau buvo taip įprasta, kad net nesipiktinau. Ne pirmas ir ne paskutinis žmogus, kuris nelabai skiria. Svarbu, kad žino. Jis keliavo ne šiaip sau po Kubą, bet apskritai per pasaulį, kita jo stotelė turėjo būti Mešika, visai negalvojau, kad vėliau mes jį ten sutiksime. Irgi pakalbėjome apie cigarus, jis irgi jau buvo nusipirkęs. Tik ne po pesą, o po šiek tiek daugiau. Iš gatvės. Kažkas vaikščiojo ir kalbėjo, kad jam reikia valgyti, pirkite cigarus. Tos istorijos apie kompanjeras par la noče jam irgi buvo didžiausia naujiena. Nieko panašaus Kuboje nebuvo sutikęs. Bet kiekvienam Kuba vis kitaip rodosi. Sėdėjome tiek, kad netgi užsidarė tas baras. Anksti jie ten užsidaro. Reikėjo gal kur nors kitur eiti, tačiau nusprendėme, kad protingiausia bus sėsti tiesiog toje aikštėje ant laiptelių. Vietinis jaunimas ten irgi linksminosi. Iškart šalimais buvo ir dar kažkoks klubas, kur netgi buvo kilusi mintis užeiti, tačiau niekas šokti nenorėjo, todėl niekur ir nėjome. Su dviračiu pravažiavo Arielis. Jis kažką labai rimtai norėjo aptarti, bet tuo metu niekam tai nerūpėjo. Taip visai linksmai pasėdėjome. Piotro draugas kubietis buvo dingęs anksčiau, susitaręs, kad kitą dieną susitiks čia. Gal ir ne čia, bet kažkur mieste, o tose Vinjalėse labai nėra kur čia susitikti. Taip ir praėjo pirmoji diena. Kol kas Vinjalės atrodė visai gerai.

    Ir vėliau tos Vinjalės atrodė visai gerai, ypač ryte. Šeimininkė mus pakėlė. Pusryčiams nelabai spėjome atsikelti, bet visada taip būna. Niekur labai ir neskubėjome. Pusryčiai, maždaug kaip visada, visoke švieži vaisiai, sultys, kava. Čokolatės jau nebuvo, nes ten čokolatė nelabai ir auga. O gal ir auga. Kas labiausiai auga Vinjalėse – tabakas. Teko greitai tuo įsitikinti. Kaip ir buvau girdėjęs, kad Vinjalėse reikia lyg arkliais jodinėti, o gal dviračiais važinėti, tačiau nusprendėme, kad tą dieną bus visai gerai ir savo kojomis pasivaikščioti. Iš kart ir nepuolėme niekur eiti, nes matėsi, kad toli niekur ir nenueisime, bus galima ir vėliau išeiti. Bet kai saulė krypo pietų link, ėmėme eiti į tuos kalnus.

    Žinoma, iš pradžių reikėjo pereiti upę, vėl pažiūrėti į tuos Kubos didvyrius penkis. Taip vadinamasis Kubos penketukas arba dar kitaip vadina Majamio penketuku. Irgi susiję su revoliucija, bet buvo sulaikyti JAV. Su revoliucija susiję tiek, kiek ir visi Kubos žmonės susiję su revoliucija: jie iki šiol daro revoliuciją, bet artimiausiu metu gal viskas ir pasikeis.

    Tada reikėjo pereiti tą pagrindinę aikštę su bažnyčia. Patikrinome, kada yra autobusai. Viazulio ofisas buvo visai netoli. Radome Kadeką, žinosime, kur galima pinigus išsikeisti, dar buvo suvenyrų parduotuvė ir suvenyrų turgelis. Mušamųjų lazdelių nebuvo, o kai jau radome: padirbimas nebuvo pat geriausias. Ir dar kuo patiko ir nepatiko Vinjalės iškart: taksi bei arklių pasiūlymai. Pradžiai kol kas šiaip, lyg tarp kitko, tad visai ramiai buvo galima eiti toliau.

    Dar užsukome į tabako parduotuvę. Šiaip užsukome pažiūrėti, kas ten gera, kokios ten kainos, ir galbūt nusipirkti cigarų pjaustiklio. Yra specialus įrankis nupjauti cigaro galą, o visokiomis žirklėmis ir peiliais pjaustyti negalima. Ir ta proga pardavėjas papasakojo apskritai apie cigarų gaminimą. Toje cigarų parduotuvėje, jei labai pasisekas, galima netgi pažiūrėti kaip gaminami cigarai: viskas yra, tik gaminančio žmogaus kartais nėra. Tuo metu tikriausiai nebuvo, o gal ir buvo. Nelabai reikėjo, nes žinau: parodys, o po to iš padorumo reikės pirkti ką nors. Bet visuomet eina paleistas filmukas: kaip gaminami cigarai. Tad pardavėjas tiesiog papasakojo, kaip reikia gaminti tikrąjį cigarą. Jūs galvojate, kad va imame tabako lapus ir tiesiog susukame. Pasirodo visai ne taip. Norint pagaminti tikrą cigarą, reikalingi penkių rūšių tabako lapai (pasirodo, kad kaip ir palmių, tai ir tabako rūšių yra labai daug, bet gal visas tas tabako rūšis visgi vadina tabaku, ne taip kaip palmes). Tik tiek, tiesą pasakius, ir prisimenu, kad reikalingi penkių rūšių lapai, pačiam vidui imami tarkime viršūnės lapai, kurie auga tokioje ir tokioje provincijoje, toliau imami viduriniai lapai nuo tokio medžio iš tokios ir tokios provincijos, ir tada reikalingi dar ir jauni lapai iš dar kažkurios provincijos, tada jie kartu sudedami, specialia forma apipjaustomi ir susukami. O realiai tai reiškia, kad norint pagaminti normalų cigarą, reikia pervažiuoti vis Kubą ir iš kiekvienos provincijos po lapą nusiskinti. Atseit todėl, tie cigarai tokie ir brangūs.

    O kadangi jis puikiai žinojo, kad Vinjalėse yra pilna tabako plantacijų ir visokie užsieniečiai jodinėja arkliais arba važinėja jaučiaisi ir dviračiais po jas, žiūri, ir perka tuos susuktus cigarus. Žinoma, gerokai pigiau nei jų parduotuvėje, todėl iškart ir pasakė: kad va šitie cigarai nėra tikri, nes matėte, reikia juk lapų iš skirtingų vietų, o čia gi jie iš tos pačios plantacijos viską perka, žinoma, kad ne tikri, ir žinoma, kad bus pigiau. Kadangi aš jau buvau supratęs, kad visi tie cigarai man yra vienodi, tai man jokio skirtumo. Kad tik pigiau. Būtų gerai, jei dar būtų pasakęs, kiek realiai turėtų kainuoti tas cigaras plantacijose. Spėju, kad vis tiek užsieniečiams tos kainos bus gerokai užkeltos.

    Kadangi kaimas jau buvo visai aiškus: trys gatvės ir priegatviai, nukeliavome į kalnus. Į pačius kalnus ir nėjome, bet tarp plantacijų arčiau vienos iš kopų... Kopa to daikto irgi negalima vadinti, visgi kalva akmeninė berods, bet vis tiek ton pusėn ir ėjome. Iš pradžių dar buvo keletas namukų, vėliau netgi tų namukų nebebuvo. Tabako plantacijos. Aš galvojau, kad tai tabako plantacijos, nors vėliau išsiaiškinau, kad tai visai ne tabako plantacijos, bet gal galvokime, kad vis dėlto tai tabako plantacijos. Ten tikriausiai kažkokie visai kitokie augalai augo, tarkime kokios papajos. Bet ryškiai ir ne papajos. Papajos ant medžių auga, o ten tokia žoliniai augalai. Ir kad tai visai ne cukranendrės – irgi labai gerai žinojau.

    Tad tarp tų plantacijų, pro namus... Apie kai kuriuos namus yra sukurtos netgi dainos. Tiksliau apie visus tuos namus ir sukurta lietuviška daina: „Mano namas vijokliais apaugęs“. Tik pušų šnaresio aplinkui nebuvo. Lyrinės priemonės. Sėdėjo sau ramiausiai kai kur kubiečiai, kai kur ganėsi arkliai. Gražūs arkliais, jais visi siūlo pajodinėti. Keliukas kažkur baigėsi, teko grįžti atgal. Ir ką gi randame. Ogi daržinę: su džiovinamu tabaku. Taip viskas ir sudžiovinta. Iš padorumo ten nebūtume ėję, tačiau šeimininkas pats pasiūlė užeiti ir pažiūrėti. Įdomu, ar jis tikėjosi už tai kokio užmokesčio ar ne. Kadangi nieko daugiau ir nesakė, tai teliko jam padėkoti ir eiti toliau.

    Ėjimas toliau tai buvo grįžimas atgal. Vėl perėjome upelį, radome tokią kasą partikularią. Į kurią kaip tik atvažiavo svečiai. Su mašina. Kiek supratau, tie svečiai tikriausiai kubiečiai. Ir tikriausiai visai pasiturintys. Gal kokie kubiečiai, kurie ne visai Kuboje gyvena ir dabar keliauja, susipažinėja su savo šalimi. Tokių irgi juk būna. Kelias vedė pro stadioną, kuriame... Jau nežinau kiek laiko tikriausiai jokių žaidimų nevyko, nors vaikai gal ir visai ten žaidžia. Bet visai gerai įrengtas stadionas, kažkada buvo gerai įrengtas, nes ten ir persirengimo kambariai kažkur buvo ir visa kita. O dabar ten žmonės ėjo į pasimatymus. Kaip tik viena porelė ir tupėjo.

    Gatvė toliau atvedė atgal vėl prie tos pačios bažnyčios, prie to paties suvenyrų turgelio, ėmė niauktis, o tai reiškė, kad gali labai pradėti lyti. Taip ir buvo. Neturėtų būti labai nuostabu, nes tuo metu lyg ir buvo tas liūčių sezonas, tačiau visai pasisekė. Lyti tikrai pradėjo, tad teko kažkur prisėsti ir gerti kavą. O gal kokias sultis. Per liūtį juk nebėgsi niekur, ypač kai nereikia niekur skubėti. Vėl išgirdome tą pasiūlymą. Apie arklius, žinoma. Viena moteriškė vis bandė kastiliškai įsiūlyti savo arklius, kadangi ji pati augina. Ne ji pati, jos vyras. Va, jeigu nuomositės arklius iš agentūros kainuos tiek, o pas mane už dešimt kukų gausite. Sakėme, kad pagalvosime. Nespėjome prisėsti, kai ta pati moteriškė atėjo su vertėja. Kokia nors giminaite. Pakartojo tą patį, tik angliškai. Čia gerokai pigiau, ar norite. Kaip supratau: vos ne dabar iškart ir jojame tais arkliais. Apie jodinėjimą arkliais gal ir buvo galima pagalvoti, tačiau tikrai ne tuo metu. Pasakėme, kad gal vėliau. Jie nelabai suprato to vėliau, ryškiai jiems reikėjo konkrečiai kada vėliau, o ne apskritai vėliau. Bet kokiu atveju, jokiais arkliais niekur nejojome. Bent jau tą dieną.

    Lyg ir bandėme ieškoti, kur čia parduodamos picos, tačiau radome kazachą. Ne vieną kazachą, su kažkokiais savo draugais buvo. Pasirodo, ką tik baigė jodinėti arkliais. Vienas baigė, kiti lyg dviračiais buvo važiavę, nors gal ir arkliais jodinėjo. Kai pasakė, kiek Piotras sumokėjo, jam pasakiau, kad žinai... O šiaip čia gavėje mums ir gerokai pigiau siūlė. Jis vėl susinervino. Ryškiai jį Kuboje visada apgaudinėjo. Bent jau jis taip galvojo. Visada permokėjo. Australei labai reikėjo interneto. Aš jau beveik mėnesį buvau pragyvenęs be interneto, ir kol kas labai jo nepasiilgau, bet jai reikėjo. Gal būtų ir nereikėję, sako, nori patikrinti kaip ten su bilietais ir reisais. Jos reisas jau buvo atidėtas. Gal vieną kartą. Susijaudinau. Tikrai? Kokios avalinijos, nes mes skrendame Kubos avialinijomis ir dabar va klausimas: ar galima jomis pasitikėti. Kai ruošėmės pirkti bilietą Mešikoje, tiksliau Meridoje, kadangi ten nebuvo Kubanos ofiso, tai kelionių agentūrose labai rekomendav skristi geriau jau Mešikos avialinijomis, nes taip atseit patikimiau. Ir kainuoja tiek pat. Australė palingavo galva. Tačiau sako, nenoriu, kad jūs dabar pradėtumėte iš proto kraustytis, tikiuosi, kad viskas bus gerai. Aš kol kas iš proto nesikrausčiau, nes irgi tikėjausi, kad viskas bus gerai, bet būtų gerai iš anksto žinoti, kad gali būti ir blogiau, tada gal galima ir pasiruošti. Minu irgi šiek tiek dėl to jaudinosi: baisu ne tai, kad skrydis bus atidėtas, o kas bus su mūsų viza, nes baigėsi ji būtent tą dieną, kai turėjome sėsti į lėktuvą. Jie išėjo ieškoti interneto, mes grįžome namo, susitarėme, kad susitiksime kada nors vakare. Kur nors miestelyje. Nes ten neturėtų būti sunku susitikti, visgi tik trys gatvės.
    Piotras vis norėjo ką nors kviesti pas save į svečius, kadangi pas jį ruošiamas didžiulis lobsteris. Ir tai kainuoja tik šešis kukus. Kodėl niekas nenori kartu su manimi vakarieniauti. O mes pagalvojome, kad jei jau pas jį galima tą omarą suvalgyti, tai gal ir mūsų šeimininkai jį paruoštų. Ir kainuotų tikriausiai visiškai tiek pat. Tad nukeliavome namo pasiaiškinti, kaip reikalai su tuo omaru.


    Pasakė, kad viskas puiku. Omaras bus. Laukite. Laukti iš tikro neliepė, tik liepė susimokėti už tą omarą. Ne taip visai susimokėti, bet taip mandagiai: o klausykite, aš čia neturiu pinigų, reikia tą omarą visgi nupirkti, gal galite sumokėti bent jau už praeitą naktį. Kaip ir galime, nieko bloga nenutiks. Bet taip įdomiai skambėjo tas pinigų neturėjimas. Nors... Gali būti, šeštadienis buvo tuo metu. Bet vis tiek įdomiai. Kažkaip žinojau, kad Kuba – iš idėjos vien grynųjų pinigų šalis, ir bankų kortelių jie mažai naudoja, kur tuos pinigus nuolat deda, kad neturi. Nors... Yra tikriausiai kur padėti, nieko jau nepadarysi.

    Kažkur kitur eiti vėl nebelabai galėjome, nes vėl pradėjo lyti. Arielis nusprendė pagaminti ko nors. Ne visai taip nusprendė pagaminti, tiesiog, sako, gal jums ko nors padaryti. Va, visokių gėrimų galima padaryti. Na, sakome, padaryk. Tarkime pinja koladą. Kaip supratau: čia tikrai ne svetingumo išraiška, už viską bus suskaičiuota. Nors tuo metu dar tikėjausi, kad gal tai bus ir svetingumo išraiška, bet Vinjalėse to nebūna. Per daug turistinė vietelė ir už kiekvieną rankos pajudinimą iš visų stengiamasi melžti.

    Paklausėme, ką dar galima daryti Vinjalėse. Arba apskritai kur nors aplinkui. Tarkime, galima važiuoti prie jūros arba į tą salą, į kurią nors iš Kajų. Kaip ir reikia tikėtis: jokio transporto ten nėra, tektų važiuoti taksi. Gal penkiese ir apsimokėtų, bet dviese tikrai neapsimoka. Dar galima irgi kur nors važiuoti, bet apskritai toje provincijoje transporto jokio nėra. Yra tikriauasiai tas vietinis transportas, į kurį užsieniečių neleis, bet į visas nuostabias ir fainas vietas, kurias taip baisiai reklamavo visur reikia vis tiek važiuoti kažkokiomis privačiomis mašinomis. Tiek tos, apsieisiu, visas tas vietas patikrinsiu vėliau internete, ir gal netgi išsiaiškinsiu, kad tai nėra taip gražu. Taip jau sugalvojau.

    Sulaukėme savo omaro. Visa kita buvo maždaug vienodai, tad nieko jau nepadarysi. Dar permąstėme, ką čia dar galima veikti, nes Vinjalės pasirodė ne visai ta vieta, kur būtų verta ilgai apsistoti. Ir staiga matome, kad va... Jau anksčiau buvau matęs, kad prie la Havanos yra Rytų plajos. Taip ir vadinasi tas rajonas, ir kai kuriose iš tų vietų gal ir galima praleisti paskutines dienas. Taip maždaug ir buvo nuspręsta, o kitą dieną visgi galvojome užsiimti tais turistiniais daykais: gal dviračiais važinėti. Išėjome į miestą.
    Kadangi nelijo, tai dėl visa ko peržiūrėjome tas visas tris gatves. Kelios parduotuvės, kai kurios vis dar dirbo, pardavinėjo romą žinoma. Ir daugiau šio bei to pardavinėjo, bet romas ten buvo pati einamiausia prekė. Nes kitko mažai ir buvo. Radome netgi kino teatrą. Tuo metu kaip tik ėjo filmas, tiksliai neprisimenu koks, bet buvome jau pavėlavę į tą filmą. Kažkodėl kilo toks jausmas, kad tas kino teatras tai panaši kino salė, kurios kadaise Lietuvoje atsidarinėjo. Su vaizdo projektoriais ir kur rodydavo nelegaliai importuotus filmus. Maždaug iškart po nepriklausomybės gavimo, bet labai greitai ir pasibaigė. Radome dar lyg kokią stotelę, paveikslų parduotuvę. Tokius visai įdomius paveikslus žmogus piešė. Ir labai daug kompanjerų par la nočė. Gal ir nelabai daug, tačiau tikrai netrūko.

    Ir dar radome bažnyčią. Rasti jos nereikėjo, ji visada ten buvo. Tik šį kartą bažnyčia buvo atidaryta ir joje vyko kažkokios mišios. Žinoma, ant altoriaus Nukryžiuotasis, kažkur yra Kačita, trys Jonai, ir mišios. Iš pradžių galvojau, kad tai šiaip kažkokios mišios, bet vėliau kilo įtarimas, kad tai galėjo būti kažkokios specialios mišios. Nes gale, maždaug tada kai duoda komuniją, visi ir išsirikiavo į eilutę prie altoriaus (į normalią eilę, o ne į tą kubietišką, kai reikia klausti, kas yra ultimas) ir maniau, kad tikrai ima komuniją. Bet įdomiausia, kad visi stovėjo poromis, ir vienas lyg vyresnis jaunesniam ant peties ranką buvo uždėjęs. Gal čia kokį sutvirtinimą davė. Nesu tikras. Spėju, kad ne, nes tada buvo penktadienio vakaras. Gal kokios aštuonios vakaro, tad neturėjo sutvirtinimo duoti tokiu metu, bet ką čia gali žinoti.

    Nei Piotro, nei kitų užsieniečių gatvėje nebuvo. Nežinau, kur jie valkiojosi, gal kokiame naktiniame klube, nors tada dar niekas nebuvo atidaryta. Vienu žodžiu, kažkur buvo. Bandėme prisėsti tame bare, kur buvome sėdėję dieną prieš tai, tačiau griežtai atsisakė parduoti butelį romo. Stiklinėmis – galima, butelio – niekaip. Tad ir apskritai ten nėjome. Dar kažkur pasėdėjus ir pasivaikščiojus nieko neradome, todėl nusprendėme, kad galime niekur ir neiti. Visai galima grįžti namo ir žiūrėti kad ir filmus. Taip ir padarėme. Žinoma, romo nusipirkome, parduotuvėje pakeliui namo.

    Pusryčiams niekas nekėlė, atsikėlėme patys. O mūsų kambarys taip įdomiai atrodė. Tiksliau įėjimas į kambarį įdomiausiai: užuolaidos, ir tik už jų durys. Pirma praskleidi užuolaidas, ir tik tada atidarai duris. O iš kambario atvirkščiai. Atidarau sau ramiai duris ir žiūriu, kad ant užuolaidų sau ramiausiai ūsus kraipo kukarača. Tai yra tarakonas, tas veislinis. Ir vos vos juda. Pažiūrėjau pažiūrėjau, pagalvojau, ką čia daryti, šeimininkė paklausė, kas ten. Sakau, kad kukarača. Ji irgi nelabai mėgsta tų kukaračų namuose, supratau. Nupurtė nuo užuolaidos ir su šliure pritrėškė. Taip reikia su jais elgtis. Ir toliau sau ramiausiai pusryčiavome.
    Paklausėme apie dviračius ir pasirodė, kad važiuoti dviračiais kainuotų gerokai brangiau. Daug brangiau nei jodinėti arkliais. Net nežinau kodėl. Bet galų gale gavosi, kad arkliai vis dėlto brangesni išeina. Tad pirmą kartą per visą tą kelionę Kuboje pasielgėme kaip tikriausiai turistai. Išsinuomojome arklius su vedliu. Jis turėjo būti po kažkiek laiko, o mes tą laiką nusprendėme išnaudoti taip tikslingai. Nueiti išsikeisti pinigų. Tikėjausi, kad spėsiu. Ir kaip ir reikėjo taip daryti, nes kitą dieną, kurią ruošėmės važiuoti prie jūros, buvo sekmadienis. Jokios Kadekos nedirba, net ir šeštadieniais jos dirba tik iki pietų, tad po visų tų pasijodinėjimų arkliais tikrai niekur nespėsime.

    Reikėjo pereiti per visą miestelį, nueiti iki tos Kadekos, vėl paklausti, kas čia ultimas, žmonių buvo gal ir nelabai daug, bet pakankamai, jau pradėjo nepatikti, tačiau atėjo kažkas iš kubiečių, kam irgi reikėjo keistsi, bet į kitą pusę kaip supratau. Tad nusprendė pora žmonių nemokėti jokių komisinių Kadekai, o tiesiog patys tarpusavyje pasikeisti pinigus. Jokių komisinių ten irgi nebuvo, bet visada keičiantis pinigus tenka prarasti dalį pinigų. Tarkime, kad ir nacionaliniai pesai. Realiai jo kursas yra dvidešimt penki už vieną kuką, tačiau keičiantis už vieną kuką gaunami tik dvidešimt keturi. Nors už dvidešimt penkis pesus tikrai duos vieną kuką. Taip eilė šiek tiek sutrumpėjo, tas žmogus, nes jis buvo ultimas prieš man ateinant, pasakė, po ko aš einu, ir dingo. Kol stovėjome eilėje, dar pakalbėjome su tokiu Luisu. Jis šiaip tiesiog Luisas, nežinau, kuo daugiau užsiima, bet mums pasiūlė važiuoti taksi. Tikrai? Už kiek. Penkiolika kukų žmogui. Tai jau ne, su Viazuliu kainuoja dvylika kukų, tad taksi tiek negali kainuoti. Mes taip galvojome, kadangi jau teko atvažiuoti gerokai pigiau. Jis labai greitai nusileido iki dvylikos kukų. Kaip ir buvo galima sutikti, nes Viazulio autobusai išvažiuoja pusę aštuonių ryto. Yra dar vienas autobusas antrą po pietų, bet tada labai vėlai nusigausime į tas plajas, rytinis labiau tiko. Taigi buvo susitarta ir dėl transporto į la Havaną, pinigai iškeisti, buvo galima ramiai sau jodinėti arkliais.

    Iki žirgų ganyklos dar teko paeiti, man davė bėrą arklį, kurį lyg vadino mochito, tačiau spėju, kad jis to vardo savo nežinojo. Ir tingėjo iki negalėjimo. Klausyti visiškai neklausė, labai retai klausė. Man net kilo toks klausimas, ar tą arklį apskritai kas nors šeria. Neatrodė jis labai sulysęs, bet kur tik sustodavome, iškart narindavo galvą į žoles. Juokingiausia buvo, kai reikėjo bristi per upelį, visi kiti arkliai brido ir ėjo, o maniškis suprato tikriausiai, kad čia labai puiki vieta papietauti, nereikės net galvos lenkti. Taip įsibrido ir į žoles.

    Ir pradėjome joti, per tas visas plantacijas, per kelius, per ganyklas ir taip toliau. Pirma mus nuvedė prie kavos plantacijų. Parodė, kokios yra kavos pupelės, kaip jas augina, kaip džiovina, kai vėliau sumala. Kažką panašaus parodė, tačiau šiaip jau ... Tas visas paaiškinimas užtruko gal dvi minutes, gal tris, iš tų trijų minučių pusę laiko ėjome nuo vienos padėklo prie kito. Ir tik plantacija ten buvo. Su stalais, ant kurių pažertos kavos pupelės. Ir dar tokia pašiūrė suręsta. Tai yra tik stogas padarytas ant žabų. Tikrai taip viskas ir atrodė. Gal ko nors išgerti. Žinoma, čia taip mandagiai siūloma susimokėti už ekskursiją. Gal kavos. Kavą atnešė kokoso riešuto kevaluose: ir puodelis ir padėkliukas yra kokoso riešutas. Labai įdomus sprendimas. Ir dar tikriausiai labai organiškas. Ir kava tikriausiai organiška. Apie tai bylojo kavos kaina: vienas puodelis – trys kukai. Taip maždaug du su puse euro. Kavos puodelis kainuoja tris kukus kažkur laukuose? Kai prabangioje la Havanos kavinėje – tik vienas kukas? Jau šiek tiek per daug, mano manymu tai buvo, todėl daugiau nieko ir nebenorėjau.

    Kai ėjome prie savo arklių, vedliui pasakėme, kad žinote, bet ir brangi čia kava. Proto reikia turėti. Jis netgi persiklausė? Trys kukai? Turėtų kainuoti du kukus. Mano manymu, netgi dviejų kukų tai neturėtų kainuoti, bet ką jau padarysi. Vedlys nuėjo pasiaiškinti. Aiškinosi ilgai. Labai ilgai. Netgi nusibodo laukti. Grįžo. Ir nieko nesakė, nei kad ji tikrai turėtų kainuoti du kukus, nei kad tris kukus. Tuo metu nebuvau visiškai tikras, bet iš vėlesnių įvykių supratau: kava tikrai kainuoja nei du, nei tris kukus, ji gerokai pigesnė, tiesiog lupama iki negalėjimo, o tas mūsų vedlys nuėjo pasiaiškinti dėl komisinių. Spėju, kad bent jau kokį kuką jis tikrai gavo už tai. Gal ir daugiau.

    Kitas punktas: ola. Šiaip tokia ola, kur yra upelis, vėliau pasidaro labai tamsu, o daugiau kaip ir nieko nėra. Na, gal ir gražu. Bet einant gilyn reikia turėti bent jau kokį prožektorių, nes ten nieko nesimato vis tiek, o daugiau nieko. Pabandžiau į kitą pusę eiti. Ten jau reikėjo ne eiti, o karti, laikantis už lianų. Vis kildavo mintis, ar iš tų lianų neįšlįs koks nors ne visai draugiškai nusiteikęs padarėlis, tačiau jis neišlindo. Grįžau atgal. Kas toliau. Minu jau prieš tai buvo klausęs, kur čia galima maudytis, nes girdėjo, kad kažkur galima. Tad po tos olos ir jojome maudytis.

    Tokia kūdra. Bet šiaip didelė kūdra, netgi mažu ežerėliu būtų galima jį pavadinti. Su smėlėtai krantais, ten dar kažkokios gėlės auga, šiokie tokie šlaitai. Beveik kaip Lietuvoje. Tik iš horizonot reikėtų iškirsti kelias palmes ir tikrai niekas nepatikėtų, kad buvau Kuboje. Visiškai lietuviškas kraštovaizdis. Ten ir apsistojome kuriam laikui. Ištraukėme romo butelį, nes nusprendėme, kad daugiau niekur ir neverta važiuoti. Buvo numatyta dar tabako plantacija, bet ką jau čia su ta plantacija.

    Su žirgais atjojo ir vakarykštė australė. Su savo drauge čeke. Nei jos draugės, nei ką, tiesiog kartu gal gyveno tame pačiame name, todėl kartu ir nusprendė pajodinėti. Australė pasakojo, kad dieną prieš tai jos jau buvo čia, su kažkokiais bernais, kurie labai bijojo maudytis tame ežere. Atseit, čia turėtų būti labai daug bakterijų, todėl tik įbrisi ir iškart numirsi. Australė nesuprato tų nesąmonių. Čekė jau buvo skundusis, kad ji prisipirko daugybę nacionalinių pesų, o dabar žiūri, kad už juos beveik nieko negalima nusipirkti. Tik mangų. Nėra kur išleisti. Patarėme jai, kad galima vis dėlto ir jais atsiskaityti, žinoma, šiek tiek praras, bet vis geriau negu nieko. Aš dar pasiskundžiau, kaip čia lupa pinigus. Trys kukai už kavą, kas per nesąmonė. Ji pritarė, reikia kainas pasiklausti prieš perkant, bet irgi teko sutikti su ta mintimi, kad Vinjalės tikriausiai ir įkurtos tam, kad melžtų pinigus iš užsieniečių. Ir čia tikriausiai suvažiuoja dauguma tokių, kuriems trys kukai už kavą nėra dideli pinigai. Kai pagalvoji, Seule kava tikrai brangiau kainuoja, ir netgi ne tokios kokybės, tačiau vis tiek. Dar pasakojo vakarykščius nuotykius, kaip Piotras ir visi kiti tiek prisigėrė, kad nesugebėjo rasti kelio namo. Taip, kad pasiklystum tarp tų trijų gatvių reikia tikrai labai gerai prisigerti. Tad nekeista, kad juos ten visi mausto.

    Čekė šiaip jau ne viena jodinėjo. Su draugu. Su draugu kubiečiu. Bent jau tas kubietis (kuris šiaip jau plaukti nemokėjo, todėl stovėjo įsibridęs iki kelių) sakė, kad čia jo mergina. Maždaug žinau, ką tai reiškia, bet jei jiems taip geriau. Žinoma, iš kitos pusės tų kubiečių yra šiek tiek gaila. Gal ne visų, nes daugelis turi tą rožinę svajonę, kad va susitiks užsienietį ar užsienietę ir galės išvažiuoti iš Kubos. Dabar jie jau gali laisvai važiuoti, tik reikia turėti pinigų, bet ir anksčiau galėdavo išvažiuoti iš šalies. Ypač jei būdavo vedę ar ištekėjusios už užsieniečių. Tas kubietis pakvietė vakarui į klubą. Tame kaime netgi klubai yra. Ir netgi ne vienas. Nors nekeista, kad ten yra klubai, kubiečiai juk mėgsta linksmintis. O klubas tarp kitko ne kur nors mieste, o už miesto. Oloje. Turėtų būti labai įdomu. Nueiti, žinoma, įmanoma tikriausiai, bet gal šiek tiek toli, reikia taksi važiuoti. Kažkiek kukų tai kainuoja, o vėliau dar įėjimas tikriausiai kainuoja. Kažkodėl man susidarė įspūdis, kad tas klubas irgi vėliau padarytas tik užsieniečiams. Nors gal jie ir patys anksčiau tuose klubuose šokdavo bei dainuodavo. Tad pagalvojome, kad gal ir važiuosime į klubą.

    Čekė su australe nujojo toliau. Mes irgi lyg jojome toliau. Pradėjo niauktis, tad vis tiek reikėjo pradėti namo traukti, bet vedlys visgi įtikino, kad reikia reikia būtina į tą tabako plantaciją. Nes va visose parduotuvėse yra nustatytos kainos ir ten derėtis nepavyks, o čia bus galima nusiderėti. Įdomiai taip gaudomi žmonės. Žinoma praktika, kurią ir parduotuvėse visi dažnai naudoja: va jei pasakysi, kad kaina nuleista, didesnė tikimybė, kad kažkas kažką pirks, nors reliai ta kaina gali būti ir užkelta keletą kartų. Spėju, kad visiškai taip pat buvo ir toje tabako plantacijoje.

    Tad tenka joti ten. Pažiūrėjome kaip džiūna tie tabako lapai. Dar parodė, kaip sukamas cigaras, ir tada taip visai netyčia ėmė siūlyti cigarus. Pradinė kaina buvo gal kokie dvidešimt penki už visą pakelį. Kuriame ir buvo kokie dvidešimt penki cigarai. Mes galvojome, kad gal tik vieną cigarą pirksime. Jau tiksliai neprisimenu, bet baigėsi viskas tuos, kad netgi ne visai sunkiai, tą dvidešimt penkių cigarų paką nusipirkome už penkiolika ar dvylika kukų. Parduotuvėse pigiausias cigaras kainuoja vieną kuką. Žinoma, žinojau, kad gatvėse apskritai po pesą juos pardavinėja. Ką jau čia, gerai, reikia ir jiems gyventi gal. Žinojau, kad čia ne tie tikrieji cigarai iš penkiolikos rūšių tabako lapų, bet ką jau padarysi. Ir dar paklausėme, kaip su cigarais elgtis. Čia tokia esminė detalė pasakyta buvo, kad drėgname klimate juos galima šiaip bet kur laikyti. Tokiame klimate, koks yra Kuboje. Arba Korėjoje vasarą, tačiau jei sausiau: kaip nors apsaugoti, suvynioti į kokį popierių ar panašiai. Vien dėl to patarimo buvo galima pirkti tuos cigarus.

    Kai jau reikėjo joti, mūsų vedlys vėl šiek tiek užtruko toje plantacijoje. Ilgokai užtruko. Jis tikriausiai galvoja, kad nežinome, ką jis ten veikė, bet tą kartą buvo aiškiau nei aišku, kad ima komisinius už parduotus cigarus. Ir dar po to pasakoja, va matote, čia galima nusiderėti. Bet šiaip įdomu, kiek iš tikrųjų turėtų kainuoti tie cigarai, jei iš viso to dar ir komisinius gali sumokėti vedliui. Ir, tikriausiai, nemažus. Žinoma, žinau, kad tie gerieji cigarai, sukti mokinių, kainuoja pesą, bet ta kaina gal tik šiaip tokia padaryta: visos sunaudotos medžiagos įskaičiuojamos į tų gerųjų firminių cigarų kainą. Įdomiai tada gaunasi: pirkdamas cigarą moki: už skirtingų lapų suvežimą iš visos Kubos, už visus tyrimus, kurie lapai tinkami, už sukėjo mokslą, už visus sugadintus cigarus, kuriuos sukėjas sugadino, kol mokėsi, ir dar visus tuos importo eksporto mokesčius, kurie kokį tūkstantį kartų viršija viską, kas įvardinta prieš tai.

    Grįžę namo dar radome to vedlio draugus, kurie gėrė tai romą, tai alų, tai dar kažką. Papasakojau jiems iš kur aš. Beveik Lietuvą žinojo. O šiaip jau buvo visai apsiniaukę. Nusprendėme, kad gal niekur ir neisime. Darėsi šalta, tad trenktis į kažkokias olas traukė vis mažiau ir mažiau. O gal dar ir lis. Visada ta mintis irgi buvo. Arielis dėl visa ko paprašė atsiskaityti. Jau beveik nuo ryto buvo prašyta atsiskaityti, tad visai galėjome. Vėl eilinį kartą matėsi, kaip už viską buvo suskaičiuota. Tik atvykus davė kavos, kas buvo įvardinta kaip atvykimo gėrimas, dėkui už tai, kad atvykote, tačiau į galutinę sąskaitą viskas buvo įtraukta. Net ir kava. Būtų galima pagalvoti, kad Kuboje taip daroma, tačiau niekur kitur dar nebuvo tekę mokėti. Kartais net ir neapsigyvendavome, tiesiog užeidavome, ir belaukiant, kol ateis kitas žmogus ar dar kas nors, būtinai pasiūlydavo kavos, o čia viskas griežtai. Už pinją koladą irgi, savaime suprantame buvo viskas suskaičiuota. Vienu žodžiu nieko nemokama. Tokia jau Vinjalių savybė. Gavosi tokia pusiau apvali suma, mums priklauso grąža. Du kukai. Žinoma, niekas tų pinigų neturi. Jau buvau pripratęs, kad jie pinigų neturi, tad nieko tokio, grąžą atiduosime vėliau. Kaip ir patikėjau.

    Pusryčiai ryte. Kaip visada. Ir galėjome jau beveik eiti, tik niekur eiti nereikėjo. Buvo pasakyta, kad taksi atvažiuosi tiesiai prie namų. Kažkur dešimtą valandą. Tikriausiai taip ir bus. Tad susidėjome daiktus ir laukėme. Ir dar laukėme, kur ta mūsų grąža. Arielis, berods, ir pats prisiminė, kad jis mums skolingas, tačiau tų dviejų kukų per tą laiką ir nesugebėjo gauti. Įdomiai, bankai tikriausiai nedirbo ar dar kas jam užkliudė. Tačiau už tai norėjo iškišti vandens butelį. Atseit, dviejų kukų neturiu, bet už tai galite imti vandens butelį. Žinoma, vandens butelis gal ir kainuoja jų kasoje du kukus, tačiau žinau, kad parduotuvėje jis kainuoja gerokai pigiau. Jis gal galvoja, kad mes nė karto parduotuvėje nebuvome. Arba kaip nors kitaip galvoja. Vis dėlto išaiškinome, kad jokio vandens neimsime, iškask nors iš po žemių tuos du kukus. Kažkur rado.

    Ilgiausiai laukėme taksi. Jie kaip ir pažinojo tą Luisą, tad buvo galima patikėti. Nors, iš kitos pusės, jei nebus taksi, visada galima važiuoti autobusu, bet būtume jau anksčiau išvažiavę tokiu atveju. Nufotografavau kolbibrį, driežą, užlipau ant stogo fotografuot vaizdo, o besileisdamas žemyn dar ir galvą prasiskėliau. Į oro kondicionierių. Pasirodo ne aš pirmas, ir tikriausiai, ne paskutinis. Daug kas ten, netgi iš gyventojų yra galvą prasiskėlę. Nes tikrai tas kondicionierius įdomioje vietoje stovi. Galiausiai jau praėjo gal net dvidešimt minučių, kai taksi jau turėjo stovėti, nusprendėme, kad nieko gal ir nesulauksime, eikime tiesiai į centrą. Dėl visa ko.

    Iš tikrųjų gal ir nereikėjo ten eiti. Luisą radome. Iš pradžių radome ne Luisą, o čekės draugą, kurio Minu norėjo paklausti, kur mūsų taksi. Teko labai tyliai pasakyti, kad čia ne tas žmogus. Taksi tikriausiai buvo nuvažiavusi iki kasos, todėl teko grįžti. Vienu žodžiu, prasilenkėme. Bet ji jau čia, galima ramiai sėsti ten. Dar prieš sėsdami... Nes mačiau, kad tai visai kitos kokybės mašina, perklausėme ir ne vieną kartą, ar tikrai kainuos dvylika kukų žmogui. Taip tikrai. Aš dar paklausiau kastiliškai girdint vairuotojui. Dėl visa ko. Lyg ir viskas gerai. Kartu su mumis važiavo suomiai, ja norėjome važiuoti, tačiau teko grįžti. Vairuotojas turėjo sumokėti komisinius Luisui. Už tarpinininkavimą. O tada jau tiesiai iki la Havanos.

    Kadangi važiavome kartu su suomiais taksi, tai kelionėjo nieko gera ir neįvyko. Jokių linksmų nuotykių, nėra apie ką papasakoti. Iki la Havanos niekur nestojome, nes niekam niekur ir nereikėjo sustoti. Linksmiausia dalis prasidėjo vėliau, kai jau atvykome į la Havaną. Kadangi tai yra visgi taksi, tai, savaime suprantama, mus išmes ne bet kur, o ten kur reikia. Apie tai jau buvo susitarta prieš lipant. Suomiai keliauja iki savo kasos partikularios, kurią buvo užsisakę internetu ir turėjo rezervacijos lapą. Vat kaip tikri žmonės. Mums reikėjo kažkur prie traukinių stoties, iš kur važiuoja vietiniai autobusai į Rytų plajas. Nusprendėme, kad keliausime į Gvanabą.

    Bet kokiu atveju suomiai išlipo pirmi. Jų kasa partikulari buvo arčiau, o jau tada turėjo vežti mus. Ir ką matau. Kad jie moka sau ramiausiai trisdešimt kukų, gaunasi penkiolika kukų nuo galvos, tai yra ta suma, kuri buvo pasakyta mums iškart. Man tada kilo mintis, kad mes galime turėti šiokių tokių problemų. Taip, nusiderėjome iki dvylikos, taip perklausėme gal kelis kartus, ar tikrai dvylika, aš netgi kastiliškai klausiau girdinti vairuotojui, bet ar vairuotojas tai išgirdo ir ar tai jam buvo perduota. Tai dar didelis klausimas. Žiūrėsime, kai bus.

    Taip, kaip tikėjausi, taip ir buvo. Kadangi neturėjome lygiai dvidešimt keturių kukų, tik dvidešimt penkis, tikėtis grąžos, jau žinojau, buvo beviltiška, bet ir šiaip. Iš kitos pusės negaila to papildomo kuko, juk ar taip ar taip susitaupėme kelionę autobusu iš Viazulio iki geležinkelio stoties. Tiek pinigais, tiek laiku. Ir kai jau ėmėme kuprines iš bagažinės duodame tuos dvidešimt penkis kukus. Žinoma, nežiūrėjau taip, kad čia tau arbatpinigiai, bet vis tiek. O jis sako nonono, jūs skolingi trisdešimt. Mes irgi nonono, mes taip nesitarėme. Vairuotojas persiuto iškart, griebė Minu kuprinę (tiksliau negriebė, o nenorėjo atiduoti), atseit, skolingi ir tiek. Šiaip niekur mes nebūtume bėgę, bet tiek tos. Trisdešimt, nieko nežinome, mes taip tarėmės. Juokingiausia toje situacijoje buvo tai, kad prieš išlipant jis dar parodė, kad nuo čia važiuoja transportas į Rytų plajas, o mums čia besiaiškinant jau atėjo kažkas iš kubiečių ir ėmė siūlyti tai taksi, tai dar ką nors. Taip visai komiškai iš šalies turėjo atrodyti.

    Taigi niekaip nesusitariame, nors tas tarimasis toks ir buvo, kai nelabai susišnekame. Vairuotojas norėjo pagrasinti policija, tai atrodė dar juokingiau, prašom, nors ir dabar, kažkaip nieko bloga mes nepadarėme, o kad jūs patys nesusitariate, tai čia jūsų problema. Vis dėlto gerai, kad Kuboje jau yra mobilūs telefonai, tad vairuotojas puolė skambinti Luisui, kaip čia dabar, kaip čia su šitais žmonėmis, tie, kuriuos turėjau paimti iš kasos, o jie atėjo pėsčiomis. Spėju, kad Luisas jam pasakė, kad mes nieko daugiau ir neskolingi, ir kad taip buvo susitarta. Vairuotojas dar labiau persiuto, bet jau nieko iš mūsų nebereikalavo, bet tokiais ne visai mandagiais rankų gestais parodė, ką apie mus galvojo, išvadino molinėmis durimis. Šiaip jau pasakė, kad esame malo – atseit blogis, ir duro – lyg ir sunkus. Bet ką tuo turėjo omenyje, nesupratau. Trenkė durimis ir nuvažiavo. O jau koks čia blogis. Mes netgi baisiai nesiderėjome, tik paklausėme, ar vešite už dvylika, nes jei penkiolika, tada važiuosime Viazuliu. O kad toliau komunikacija nevyko, tai jau nebe mes kalti. Žinoma, gal Luisui tarpininkauti vėliau ir nebesiseks, nors spėju. Kad tikrai nėra tiek daug užsieniečių, kurie bandys derėtis tokias kainas, visi gi dabar skaito visokius kelionių vadovus, yra baisiai protingi, o ten aiškiai parašyta, kad taksi kainuoja šešiasdešimt kukų, tad keturiese važiuojant – kaip tik ir gautųsi penkiolika kiekvienam. Na, o tas vairuotojas ryškiai dabar pabandys kiekvieną kartą perklausti, ar tikrai penkiolika, ar niekas nieko nenusiderėjo. Taip jau ir reikia. Iš kitos pusės žiūrint: Vinjalėse ir taip pakankamai melžia iš užsieniečių, o ne visi mėgsta būti melžiami.

    Tokia linksmai liūdna gaida ėmėme laukti savo autobuso. Tik jo nesulaukėme, nes čia stovėjo sunkvežimis. Jau tas mėgstamas mūsų sunkvežimis, kuriuo nebūtų gėda net į Sibiro tremtį žmones vežti. Sako, kad važiuoja į visas Rytų plajas. Tad įlipome ten, bėda, kad nebuvo kur sėsti, nors suoliukų ten jau daug pridaryta. Kelionė, žinoma, kainavo po dešimt pesų. Bet užtat iškart išvažiavome ir turėjome gal jau greitai ten būti.
    Tuesday, March 17th, 2015
    6:12 pm
    Kaip atidaviau pagarbą el Čė ir rūkiau brangų cigarą (Kuba X)
    Išlipimas iš autobusų Kuboje irgi primena išlipimą iš lėktuvų. Vietinių lėktuvų, nes nereikia pereiti jokios pasų kontrolės. Na, ir nereikia saugos diržų segtis, bet rūkyti draudžiama. Bet spėju, kad tai tik atsitiktinis sutapimas ir draudžiamas tuose Viazulio autobusuose rūkyti tik dėl to, kad jis skirtas daugiau užsieniečiams nei kubiečiams. O kai kurie kubiečiai nelabai žino kuo tai gali skirtis. Šituo teko labai greitai įsitikinti. Bet dabar reikėjo važiuoti į Santą Klarą.

    Žinoma, aš labai bijojau, kad bilietų gali nelikti. Todėl net nesulaukęs savo bagažo iškart nulėkiau prie kasos ir paprašiau, kad duotų du bilietus. Jis pasakė, kiek čia reikia moketi, aš neturėjau pakankamai, paprašiau, kad Minu duotų, jis visgi liepė palaukti, sakiau, kad laukti negalima. Vienu žodžiu gavosi taip juokingai, kad... Pasirodo, kad iš Santjago į la Havaną tikrai važiuoja tik vienas autobusas per dieną, tačiau ta pačią kryptimti važiuoja ir dar keletas. Vienas – į Varaderą, kuris stoja ir Santoje Klaroje. Iš Santjago išvažiuoja gal kokiom dviem valandom anksčiau. Žinoma, tai reiškė, kad nereikės tris valandas trintis po Santjagą, bet taip pat tai reiškė, kad turėjome tik pusvalandį. Per kurį reikėjo bandyti pavalgyti. Tikėjausi, kad prie stoties visgi bus kokia nors parduotuvė blogiausiu atveju ar dar kas nors... Gal kas ir yra (nors labai abejoju), bet kadangi turėjome tik laisvą pusvalandį, tai labai daug ieškoti ir negalėjome. Maždaug užsukome į pirmą valgyklą, kuri buvo stoties pastate. O tą įstaigą tikrai galima vadinti tik valgykla, ir dar tikrai tokia tarybine, tikrai kitas vardas jai netinka. Valgio ten buvo. Nebuvo tik pasirinkimo nebuvo. Netgi visose tose picerijose ir spageterijose buvo galima rinktis iš daugiau, o tokio visiško pasirinkimo nebuvimo dar neteko matytis. Šiaip teko: kasose partikulariose, kur valgai, tai ką atneša, bet bent jau atneša tiek, kad jautiesi pavalgęs, o ten buvo... Na, kaip ir valdiškoje valgykloje, nieko negali pasakyti. Gerai, kad šalimais dar buvo šiokia tokia parduotuvė, kur lyg pardavinėjo sausainius. Gan nyki vieta Santjago autobusų stotis.

    Galiausiai sėdame į savo autobusą... Be mūsų beveik nieko ten ir nebuvo. Pasirodo, mano buvo be reikalo jaudintasi. Vietų tikrai buvo. Nors gal todėl, kad šitas autobusas traukė į Varadero, o į kitą gal daugiau priliptų. Tačiau tik pradžioje žmonių nebuvo. Autobusas juk ne tiesioginis, vis užsukdavo į kitus miestus: tai Bajamą, tai las Tunas, tad galiausiai šiek tiek prisipildė. Važiavome ne visiškai vieni.

    O važiuoti teko visą naktį. Santoje Klaroje buvome tik ryte. Nekeista, ji beveik priešingame salos gale. Nors realiai tai pačiame viduryje, todėl Taino indėnai tai vietą vadino Kubanakanu, kas jų kalba reiškia Kubos vidurys. Čia gal reikia ir paminėti, kad Kubą Kuba pavadino tikriausiai tie patys Taino indėnai, kurie Kolumbo atvykimo laikais buvo apgyvendinę visą salą. Ir gal dar gretimas salas. Ir tai turėtų reikšti: derlinga ir nuostabi žemė. Ar kažkaip panašiai. Nors yra ir kita versiją, kad Kuba taip pavadinta dėl kažkokio kaimelio Portugalijoje. Nors gal tas Taino indėnų pavadinimas yra arčiau tiesos, ką čia gali žinoti. Nes irgi teigiama, kad vien todėl, kad Santos Klaros apylinkės vadinasi Kubanakanu, Kolumbas ir pagalvojo, kad jis jau priplaukė Indijos krantus. Ar Azijos krantus, nes pagalvojos, kad tas Kubana Khan reiškia chano sostą. Bet tai buvo labai seniai, o mes atvykome į šiuolaikinę Santą Klarą.

    Spėju, kad Santoje Klaroje dėl įvairių įvairiausių priežasčių lankosi daugybė svečių iš užsienio. Beveik visas priežastis mes ir aplankėme, o viena iš priežasčių yra tarkime, tikriausiai tai, kad tai vienas ir nepaklusniausių Kubos miestų, iki šiol bandantis cenzūros kantrybę. Bet tai tikriausiai jiems lemta istoriškai. Čia jau vėliau patikrinau kodėl.

    Mums tuo tarpu reikėjo išlipti iš autobuso ir net nespėjus atgauti daiktų, jau pamačiau, kaip į mus tiesiasi tos globėjiškos taksistų ir jų prižiūrėtojų rankos. Nežinau, gal mes kažkaip neteisingai elgiamės tais atvejais. Žinojau, kad autobusų stotis gal ir nelabai arti, reikės gal ir pavažiuoti, bet aš visai geriau būčiau jautęsis, jei man tektų važiuoti ir kočiu. Tai yra ta karieta. Bet mums iš kart labai norėjo įsiūlyti taksi. Bandėme atsisakyti. Na, ir kočo irgi siūlė, bet žinau, kad taip geriau nevažiuoti: už kočą jie prašė mokėti irgi kukais. Netgi neprisimenu kiek, bet žinau, kad tikrai tiek neturėtų kainuoti. Va, neteisingai elgėmės todėl, kad nusprendėme išgerti kavos. Kaip tik kavą ten ir pardavinėjo.

    Su tais visokiais siūlytojais pasišnekėjome begerdami kavą, žinoma, visur reikia mokėti tik kukais, netgi kočą mums užsakė, kuris mūsų laukė, teko švelniai pasakyti, kad gal nereikia. Jie nelabai suprato. Netgi nelabai atstojo. Vėl teko šiek tiek palaukti. Kočas apsuko ratą ir vėl laukė. Teko kavą gerti ir cigaretę rūkyti kuo ilgiau, tiek ilgia, kad važnyčiotojui ir laukti atsibodo. Maždaug po antro puodelio kavos nusprendėme, kad ilgiau laukti jau nebegalima, maždaug užmatėme, kur čia stoja tie kočia ir nuėjome ta kryptimi. Dar kažkas tikėjosi iš mūsų kažkiek išpešti, bet nieko nepasisekė.

    Kai pagalvoji, Sankti Spiritus irgi panašūs kočiai važinėja, ir visur kitur, tačiau taip niekur nesikabinėjo. Nors kabinėjosi: Kamagvėjuje. Iškart, aišku, kuo daugiau turistų, tuo labiau sugadinamas visas gyvenimas visiems. Radome tą stotelę, sėdome į karietą kartu su visais kubiečiais, žinoma, kainavo tik po pesą nuo žmogaus (mokėjome kukiniais sentavais, nes pesų nelabai turėjome, ir apskritai kubietiškų pinigų nelabai turėjome) ir visai greitai buvome centre. O iki centro ten ėjo tiesus kelias, tad maždaug kažkur, kur jau įsivaizdavome, kad tai turėtų būti centras ir išlipome.

    Dabar buvo kita bėda. O kur ruošiamės gyventi. Savaime suprantama, kad kasoje partikularioje, ir ją greitai suradome. Beveik ten, kur išlipome, ten ir buvo. Ir ten netgi turėjo vietų. Kaip jau įprasta įeini į tuos ilguosius kubietiškus namus, tiesiai yra svetainė, tokia visiškai tamsi, vidinis kiemas, ir pirmame aukšte yra laisvas kambarys. Netgi visai pigus. Tik bėda, kad jame nebuvo langų. Antrame aukšte vietų lyg nebuvo. Ilgai galvojome, nutarėme, kad gal ne. Visgi be langų nėra taip jau puiku. O savininkas jau norėjo kainą nuleisti trigubai. Nieko nepadarysi.

    Einame toliau. Randame dar vieną kasą. Tokią jau visai prabangią. Svetainėje, kuri ten labiau priimamasis nei svetainė, pristatyta skultūrėlių ir kėdžių, tai yra tų papuošimų, kurių realiai niekam gyvenime ir nereikia, netgi davė vynuogių paragauti, tik bėda, kad ten vietų nebuvo. Bet sako, nesijaudinkite, nuvesiu pas savo brolį. Nuvedė pas brolį. Ten viskas dar prabangiau, vidiniame kieme neti sodas padarytas, ir netgi kambariai buvo, tik kaina šiek tiek per didelė. Aš iškart žinojau, kad pas juos gali būti brangoka, nes jau pirmas savininkas gyrėsi, kad jis įtrauktas į Lonely planet sąrašus, o gal ir į kitų kelionių vadovų ir puslapių sąrašus... O tai reiškia, kad tokiose vietose viskas tikrai bus brangiau. Ir dar jie abu kalbėjo angliškai. Iškart kaina irgi kyla. Pasakėme, kad mums šiek tiek per brangu.

    Tad jie nuvedė į dar vieną kasą. Jau kažkur toli toli, irgi dideliuose namuose. Visi jie dideliuose namuose gyvena, tik šį kartą lyg ir keliaaukščiame name. Butas – pirmame aukšte. Vėl norėjo labai nuleisti kainą, bet vėl ta pati bėda: nėra lango. Yra jis, bet toks mažiukas ir labai aukštai. Bėda visiška su Santos Klaros kasomis, nieko nepadarysi. Bet visada taip būna: nori mokėti mažiau, tai nereikia tikėtis penkių žvaigždučių viešbučio aptarnavimo.

    Bet yra ir kita patarlė, teigianti, kad kas ieško, tas randa. Mes irgi radome. Grįždami atgal matome dar vieną ženklą, sakantį, kad čia yra dar viena kasa. Pasiskambiname. Ten reikėjo skambinti. Durys atsidaro ir iškart tenka lipti į antrą aukštą. Tokiais aukštais laiptais, o ten jau stovi senjora ir klausia ko mums reikia. O mes klausiame, ar turite laisvų kambarių. Ir ji sako, kad turi, ant viršaus. Reikia dar palipti. Tokiame beveik Karlsono namelyje, ant stogi yra vienas kambarys, su privačiu dušu ir tualetu, su televizoriumi (interneto ten, berods, nėra), ir su vaizdu į Santą Klarą. Nes dar turėjome ir didžiausią balkoną, kurio dalis buvo uždaryta, tai yra reikėjo sėdėti už grotų, bet ką jau padarysi. Užtat turėjome vaizdą. Šeimininkė dar atnešė sulčių (kartais jie taip pavaišina), pasakė, kad jei norėsite, ką nors iškalbti, tai duokite, iškart viską ir išskalbsime. Pagalvojome, kad gal ir visai verta viską išsiskalbti, jau gerokai laiko praėjo nuo paskutinio skalbimo, o Mešikoje Minu skalbtis nieko nenorėjo. Kažkokius keistus miltelius ar dar kažką jie ten naudoja. Blogas dalykas.

    Po visų skalbimų buvo dar vienas priklausomas dalykas, kurį reikėjo padaryti: tai nueiti iki Kadekos. Jau žinojau, kad reikia paklausti, kas čia ultimas, tada atstovėti eilę lauke, tada perkelti savo eilę vidun (čia man buvo labai sudėtinga, kadangi užėjus vidun reikia prisiminti už ko buvai ir rasti kur tas žmogus yra ir kada jis prieis), tada jau pasakai, kad noriu camvinti ir dar kad man reikia ne tik kukų, bet ir nacionalinių pesų kažkiek. Banko darbuotojui buvo labai įdomu iš kur aš. Jiems bendrai visada būdavo įdomu ir visur, kadangi tiek viešbučiuose, tiek ir Kadekose, visuomet reikia rodyti pasą: viešbutyje registruoja pagal pasus į savo buhalterines knygas, Kadekoje keičia, jie atsiverčia mūsų lietuvišką pasą, pamato, kad ant jo parašyta: Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika, ir beveik daugiau nieko ir neparašyta, tai greičiausiai tiek ir supranta, kad Europa ir Respublika. Bet kad Europoje yra nemažai respublikų daugelis gerai žinai, tad kuri iš jų yra Lietuva – sunkus klausimas. Ne tik Kuboje, kitose valstybėse irgi panašiai būna, tad teko ir čia paaiškinti, kad esu iš Lietuvos, o dar tam keitėjui šiaip įdomu buvo: ko čia į Kubą atvažiavau, kada, kada išvažiuosiu ir panašiai. Spėju, kad nuobodoka ten jam dirbti, daugelis klientų vis tiek kubiečiai, tai prie progos ir su užsieniečiu pasišnekėjo.

    O dabar jau buvo galima eiti ir žiūrėti visų Santos Klaros įžymybių, kurių joje buvo visai daug. Pirma, žinoma, Vidalio parkas, esantis visai miesto centre, ir į kurį dar dažnai vėliau užsukome, todėl apie jį nieko ir nerašysiu dabar. Kita Santos Klaros įžymybė yra el Čė paminklas.

    Žinoma, el Čė yra kiekviename save gerbiančiame Kubos mieste ir kaime, tačiau Santoje Klaroje yra kitoks el Čė. Pirma nuėjome prie to Čė, kuris stovi su vaiku. Reikėjo šiek tiek toliau paeiti, netgi palei upę, kurioje šiukšlių buvo daug. Man net kilo ta bloga mintis, kokią žuvį mes valgysime tą dieną. Jau buvome užsisakę žuvies vakarienei, tad tikėjausi, kad žuvį gaudys ne iš tos upės. Ir kažkur tolokai priėjome ir patį el Čė. Jis laikė vaiką ant peties. O ant jo skulptūros dar privirintos mažos skulptūrėlės vaizduojančios įvairius Čė gyvenimo momentus: Čė gano ožkas, kalnuose, medžioja, Sudane, Angolojo ir pan. Skulptūrėlių daug. Už jo dar yra ir muziejus berods, bet į jį jau nėjome.

    O ta skulptūra el Čė su vaiku (šiek tiek primena tą Berlyno kario paminklą, bet ne toks didelis) ten stovi irgi ne visai be priežasties. Šiek tiek grįžus atgal yra dar vienas paminklas. Toks buldozeris su Kubos vėliava. Ir šalimais nuverstas traukinys. Žymi tą vietą, kur sėkmingai prasidėjo Kubos revoliucija. Šiaip pati pradžia buvo lyg ir Santjage, tačiau ten buvo greitai numalšinta, o Santa Klara buvo pirmasis miestas, išlaisvintas iš Batistos rankų, ir tas buldozeris ir žymėjo tą pirmąją pergalę: buldozeris nuverčia traukinį nuo bėgių, tuo suduodams smūgį Batistos režimui, nuo kurio jis vėliau ir nebeatsigavo. Tokia jau ta istorija.

    Žinoma, prieš tuos istorinius paminklus, savaime suprantama, yra netgi ne viena suvenyrų parduotuvė, todėl galima rinktis viską, ko tik širdis geidžia: Kubos vėliavos, marškinėliai su el Čė, tušinukai, žaisliukai, atvirutės, muzikos instrumentai ir viskas, kas dažniausiai suvenyrų parduotuvėse būna. Minu visur ieškojo tų mušamųjų lazdelių ir niekur nerado. Tiksliau rado, bet padirbimas buvo visai ne toks, kaip Barakooje. Vis tiek jaučiasi, kad son  bei čangvi muzika ir visi instrumentai tikriausiai yra geriausi toje vietoje, iš kur ji ir kilusi. O šitie žanrai yra kilę būtent iš senosios Oriente provincijos, tuo tarpu čangvi – netgi labiausiai iš Barakoos.

    Kadangi dalis pagarbos el Čė ir revoliucijai jau buvo atiduota (likusią dalį teko atiduoti vėliau), reikėjo atiduoti pagarbą ir kitai Kubos kultūros daliai. Nuėjome prie Karmen bažnyčios. Sakoma, kad tai pati seniausiai Santos Klaros bažnyčia, o priešais netgi yra kažkoks paminklas, žymintis, kur pačios pirmos mišios Santoje Klaroje laikytos. Bažnyčią nufotografavau, tačiau ji pati buvo uždaryta. Šiaip visai norėjau ir vidun užeiti, bet nieko nepadarysi. Teks kitą sykį. Ir tikrai tikėjausi, kad ten užeisiu, nes ant zakristijos buvo surašyti laikai, kada bažnčia atidaryta lankytojams, kada vyksta mišios, tad aš maždaug tuos laikus ir įsidėmėjau.
    Prie pat bažnyčios buvo geležinkelio stotis, pilna žmonių. Geležinkelio stotis irgi atrodė taip, lyg ja mažai kas būtų naudojęsis, tačiau matėsi, kad ja vis dėlto naudojosi nemažai žmonių. Peronas buvo pilnas, bet visi atrodė taip, lyg lauktų nežinia ko. Bet tikriausiai vis tiek laukia traukinio. Paskaičiau tvakaraštį. Jis man nieko nesakė. Kažkaip važiavo į kažkokius miestus, kurių nežinau. Bet iš idėjos visai verta būtų bent kartą pravažiuoti Kuboje traukiniu. Vis dar taip galvojau, bet užbėgant įvykiams už akių: nė karto traukiniu ir nevažiavome.

    O tada radome ir Kubos cigarų fabriką. Ne visai Kubos cigarų fabrikas, Santos Klaros cigarų fabrikas. Sakoma, kad tai irgi yra vienas iš geriausių Kubos cigarų fabrikų, be to, ten mažiau žmonių ir mažiau visi visus skubina. Čia apie turistus. Galima eiti į ekskursiją. Aš kažkodėl visai nenorėjau, tačiau Minu pasakė, kad būtų visai verta. Šiaip ir pigiau ten nei kokioje la Havanoje. Įeiname į tą fabriką. Iš pradžių teko palaukti nežinia ko, jie patys nesuprato ko, tada paklausė, ar turime bilietą. Šiaip jau neturėjome, savaime suprantama. Minu iškart buvau sakęs, kad bet kokiu atveju bilietą reikia pirkti ne čia, o turizmo agentūroje, o aš tingiu iki ten eiti. Visgi pabandėme laimę. Laimė buvo ne kokia. Pasakė, kad be bilieto niekaip. Tad ir nenuėjome ten.
    Bet užtat iškart užėjome į tabako parduotuvę. Tiesiai prieš tą cigarų fabriką ir buvo viena parduotuvė, kur kiekvienas gali užeiti ir prisipirkti cigarų, kiek tik širdis geidžia. Ir dar romo. Ir kavos. Tad ir užėjome, bent jau ten.

    Ten dirbanti mergina savo darbą puikiausiai išmanė. Iškart paklausė, kas mus domina, o mes nusprendėme gal ir paklausti jos patarimo. Nes cigarų ten buvo tikrai daug įvairiausių rūšių ir nesimatė, kuris yra pigiausias. Kokias cigaretes jūs rūkote? Jei taip, tada jums tiks gal tokia ir tokia cigarų rūšis. Žinoma, kainavo viskas ne po vieną pesą, o gal kokius penkis kukus. Kiek prisimenu maždaug tiek. Bet gal vis tiek reikėtų nusipirkti ir kokį firminį cigarą. Taip mums besirenkant kurie pigiau, patys pigiausi, ir dar beskaičiuojant, kiek čia cigarų pirkti: ar vieną ar du vis dėlto, gal vieną pabandyti, o gal nežinau. Ir staiga užmatėme, kad yra ir cigarų, kurie kainuoja po vieną kuką. O gal galite duoti ir šitą. Čia pardavėja pasakė, kad ne ne ne, duoti galiu iš tikro, bet čia labai jau blogas cigaras, kai surūkysite va monte kristą ar romeo ir džiuljetą, negalėsite nė žiūrėti į tai, geriau jau patį geriausią. Norėjau jos paklausti, ar ji galvoja, kad aš idiotas. Galiu pripažinti, kad apie cigarus nieko nenusimanau, bet aiškiai matau, kad stengiamasi prastumti dešimt kartų daugiau kainuojančią prekę. Ir tikrai nesu toks idiotas, kad tikėčiausi, jog vieną kartų užtraukęs brangų cigarą iškart suprasiu viską apie juos. Žinau, kad ji pati irgi taip nemano, tik tikisi įtikinsianti. Nusprendėme jos nesąmonėms nepasiduoti ir pirkome vis dėlto tuo pigensius. Ir vieną gal šiek tiek brangesnį.

    O kad toli eiti nereikėtų, prisėdome kavinėje. Buvo visai šalimais. Šalta, žinoma, buvo toje kavinėje, nes tai beveik pirma vieta Kuboje, kur niekas negailėjo oro kondicionieriaus. Kaip ir Viazulio autobusuose. Bet ką jau padarysi. Taigi užsisakome kavos ir traukiame tą cigarą. Žuvimi gal ir mažiau atsiduoda, bet kuo daugiau skiriasi tie cigarai po penkis kukus (vienas cigaras – keturi su puse euro, žinoma, pigiau nei visur kitur) nuo tų, kurie po vieną pesą (vienas cigaras – trys eurocentai), tikrai nesupratau. Šalimais sėdėjo tokia japonė su este. Estė – gyvenanti Kuboje. Jos irgi žiūrėjo, kaip mes tuo cigarus rūkome, pačios pabandė. Žinoma, jos irgi nieko nesupranta apie tuos cigarus. Pasakiau, apie tuos pesinius cigarus, ir ji mums atskleidė paslaptį. Pasirodo, norint gerai susukti cigarą, reikia ne tik gerų lapų ir geros kokybės tabako, bet ir, savaime suprantama, gerai susukti. O to darbo irgi reikia mokytis. Žinoma, iškart to ir neišmoksi. O su kuo daugiau mokytis, jei ne su tikrais tabako lapais. Tad tie cigarai, kuriuos padaro dar mokiniai, ir kurie tikrai netinka į cigarų kategoriją, ir pardavinėjami po pesą. Ir tik Kuboje. Realiai – tai tas pats tabakas, tas pats kokybiškas tabakas (ir kaip vėliau sužinojau, netgi visi reikalingai lapai), tik gal šiek tiek blogai susukti. Man pasidarė aišku, kad mokėti tų milijonų už cigarus tikrai neverta: po vieną pesą man bus patys geriausi cigarai gyvenime.

    Estė dar pasakė, kad Trinidade tuo metu turėjo vykti kažkoks festivalis ar šventė, todėl jos su japone ir ruošėsi ten važiuoti. Bandžiau išsiaiškinti, kas tai per šventė. Pagal mano kalendorių artėjo Rasos, nors iš tikrųjų būtent tą dieną ir buvo Rasos, tad galbūt ta šventė. O gal kokie kiti atlaidai, birželio mėnesį atlaidų juk nemažai. Estė negalėjo gerai atsakyti į tą klausimą. Ir labai blogai padarė, kad užsiminė apie kažkokias šventes Trinidade, kadangi mes juk buvome visai netoli jo, dar buvo kelios dienos likusios, ir gal visai vertėjo ir ten užsukti... Kaip ir beveik buvo įmanoma viską sutvarkyti, bet lyg ir norėjosi į Vinjales nuvažiuoti. Vienu žodžiu, labai sudėtingai ji taip susakė viską, paliko mus ir išėjo ieškoti, kur čia būtų galima pavalgyti. Jos (tiksliau tik estė, nes ji gyveno Kuboje ir tikriausiai gavo daugiau mažiau kubietišką atlyginimą) nelabai norėjo mokėti daug, todėl cigarų pardavėjų ir paklausė, kur čia yra koks nors normalus kubietiškas komedoras, kur būtų šio to daugiau nei vien tik picos ir spagečiai. Man tas klausimas nuskambėjo labai juokingai. Nors koks čia juokas: tokia Kubos realybė, aš irgi nelabai ėjau iš proto dėl tų picų ir spagečių.

    Aplankėme dar keletą bažnyčių. Gerosios kelionės. Bet šitą gerąją kelionę linkėjo ne Kristus, o Švč. Mergelė Marija, kuri šiaip jau buvo remontuojama, bet vis tiek matėme keletą vitražų: žinoma, Kubos globėja Kačita, visokių skulptūrėlių. Vieną skulptūrėlė mums labai priminė Korėjos kalno dievą, bet vėliau Audrutė paaiškino, kad ten greičiausiai Šv. Rokas. Spėju, kad tikriausiai taip ir yra, nes Kubos bažnyčiose visgi, kad ir suplakta ir susinkretizuota su visokiais vietiniais ir atvežtiniais tikėjimais, tačiau visgi išlaikoma visų katalikų šventųjų tradicija. Kažkur dar kažkokią bažnyčią matėme, o tada jau man atėjo laikas būtinai eiti ir į Šv. Klaros Asyžietės katedrą. Viena iš naujesnių Santos Klaros bažnyčių, kuri šiaip garsėja lygir vitražais, jų ten tikrai yra, ir Motinos iš tvenkinio skulptūra. Sako, kad toji Švč. Mergelės Marijos skulptūra mistiškai dingo iškart po katedros pašventinimo, ir buvo rasta kažkokiame tvenkinyje po trisdešimties metų. Dabar stovie prie pat įėjimo.

    Buvo galima eiti toliau. Radome dar vieną upę. Upe to daikto labai ir nepavadinčiau, bet vis tiek. Ir toks dėdė pardavinėjo kažkokius vaisius. Kaip jau įprasta, kai tik pamatai, kad kažkas kažką pardavinėja, reikia ir nusipirkti. Tad ir nusipirkome. Kaip tie vaisiai vadinasi: tikrai nežinau, o kaip juos reikia valgyti tuo labiau neaišku. Nors iš tikrųjų maždaug aišku: pirma nulupi tą kietą odelę (vaisiai primena ličius), tad šiaip jau išlukšteni juos ir nučiulpi minkštimą. Kurio yra gal vienas milimetras. O visas vidus – beveik vienas kauliukas. Kas juos gali valgyti ir kaip. O mes dar prisipirkome daugybę jų, nes dėdė tikriausiai tingėjo sėdėti ilgai, tai už dykai (už kokius du atr tris pesus) beveik viską ir norėjo atiduoti.

    Valgome valgome tuos vaisius ir tik staiga žiūrime: dar vienas kubietiškas baras. Toks, aprūkusiomis sienomis, kur tik vietiniai vaikšto. O kas dar labiau man patiko, kad iškart prie to baro buvo tų vietinių pesinių cigarų parduotuvė. Šiaip ten ne tik cigarus pardavinėjo, kaip supratau, ten dažniausiai tik pyragus pardavinėjo, bet tuo metu buvo ir cigarų. Teko palaukti, kol mus vis dėlto aptarnaus, ir tada jau pirkau, kiek pardavė. Tiesiog duokit sakiau viską, kiek turite. Reikėjo išbandyti ir kitokią firmą, nes matėme, kad nors cigarai ne firminiai, tai yra ne jokie Montekristai ir panašiai, tačiau ant jų yra fabriko banderolė. O bandyti tuos cigarus buvo galima iškart šalimais, tame bare, kur vietiniai geria romą. Be mūsų ten daugiau nieko nebuvo, buvo ženklai, kad ten rūkyti negalima, aš netgi patikėjau, pasirodo be reikalo: galima buvo sau ramiausiai ten gerti romą ir rūkyti tuos pigius cigarus. Kaip visi kubiečiai ir daro. O kuo blogas jų gyvenimas, kai pagalvoji.

    Atėjo vakarienės laikas, maždaug reikėjo eiti namo, pasidėti tuos nesuprantamus vaisius. Mūsų šeimininkė labai gyrė, oi kokie vaisiai, kokie skanūs, beveik norėjome iškart juos visus ir atiduoti, bet ji dar neėmė. Žinoma, vakarienė buvo maždaug tokia kaip visada, nieko labai ypatinga, žuvis, tikiuosi, kad ne iš tų purvinų kanalų, salotos ir panašiai. Nors negali sakyti, kad neskanu. Po kiek laiko visai skaniai viskas atrodė. Ir tada jau buvo galima eiti laukan.

    Šiaip gal ir nelabai reikėjo eiti laukan, nes alaus ir vandens šaldytuve buvo. Tačiau žinojome, kad tai ir kainuos atitinkamai daugiau. Kainos buvo iškart surašytos. Tad ir iškeliavome į vandens bent jau medžioklę. Vidalio parke vyko veiksmas. Pilna žmonių. Prie vieno baro netgi pasirodymas. Kad Kuboje viešose vietose groja ir dainuoja ir šoka, manęs jau nestebino, ir kad galima pasiklausyti simfoninių orkestrų koncertų: irgi nebuvo keista. Taip ir turėtų būti. Bet tame parke ir šiaip buvo didžiulis veiksmas. Žinoma, ir dieną ten žmonių netrūko, tačiau naktį jų buvo dar daugiau. Beveik kaip Sankti Spiritus. Susirenka, susitinka, pasėdi pasėdi po to kažkur eina, vėl grįžta. Kai kurie po penkis kartus prieš mus praėjo, kiti šiek tiek mažiau. Bet toks nuolatinis šurmulys. Labai ilgai būti ten negalėjome, nes rakto nuo paradinių durų neturėjome, vis dėlto gal reikėjo grįžti padoresniu laiku: šeimininkams irgi reikia miegoti.

    Ryte pusryčiai buvo kaip visada: daug visko. Vaisiai, kava, tortijos ir panašiai. Kubietiškais pusryčiai negali skųstis, visai padoriai maitina. Be to, turėjome savo televizorių, kai jau visai nebėra ką veikti, galima tiesiog gulėti ir žiūrėti televizorių. Beveik taip ir norėjau padaryti, nes netgi rodė ne vien ispaniškus kanalus. Filmas apie įvaikinimą, komedija „Raganaitė Sabrina“ ir kitka. Tačiau vis tiek reikėjo nuspręsti, kur mums toliau važiuoti, nes matėsi, kad Santoje Klaroje nėra jokių plajų, tuo labiau nėra jokių rių buenissimų. Rių ten ir buvo, bet kiek mačiau jos nepriminė buenissimų, o iki buenissimų gali tekti toli važiuoti. Galiausiai visgi nusprendėme pradinio plano nekeisti, važiuoti ten, kur nuo pat pradžių planavome – į Vinjales. Bet tam reikėjo susižinoti kada važiuoja autobusai. Iš tikrųjų beveik kaip ir žinojome, bet prie progos galima nueiti į Viazulį ir paklausti, gal vis dėlto kažkas pas juos pasikeitė. Labai abejočiau, bet taip galėjo būti.

    Kelias vedė kažkur pro zoologijos sodą ar kažkokį panašų parką, tada dar reikėjo pasukti. Šiaip buvo galima ir visai kitaip nueiti, tačiau sugalvojome, kad eisime gal kitu keliu. Taip ir padarėme. Ir atsidūrėme priešais autobusų stotį. Ta pati autobusų stotis, visi pažįstami, visi taksistai iki šiol ten buvo, sveikinosi ir klausė, kur vėl mus nuvežti, tačiau šį kartą niekur nereikėjo. Viazulio ofisas irgi buvo tame pačiame pastate, viskas labai patogu. Tik šis ofisas toks visai kitoks: už uždarų durų. Ir netgi ne stiklinių, nieko nesimato, kas yra viduje, ir apskritai, ar kas nors yra viduje. Bet tuo metu buvo. Susakė visus laikus, kada kas važiuoja, žinoma, nusipirkti bilietus galima tik likus pusvalandžiui iki kelionės, taip pat negalima pirkti bilieto iki Vinjalių, kadangi tiesioginio autobuso iki ten nėra – reikės važiuoti iki la Havanos ir ten pirkti kitą bilietą. Nieko nepadarysi. Bet pasakė, kuriuo autobusu geriausia mums važiuoti la Havanon ir surašė mūsų vardus į storą sąsiuvinį. Toks jau tas pas juos registravimas. Ateikite rytoj likus ne mažiau nei pusvalandis iki išvykimo.

    Prieš autobusų stotį buvo dar vienas geras dalykas: didelė parduotuvė. Nusprendėme pažiūrėti, kas ten gera. Didelio prekių pasirinkimo ten nebuvo, bet vis tiek galima ką nors nusipirkti. Kad ir vandens ar dar ko nors. Arba cigarečių. Labiausiai cigarečių ir reikėjo, nes jų kitur ir nebuvo. O parduotuvė suskirstyta į tokius atskirus skyrius: priekyje rūbai ir tarkime buitinė technika, gale maistas, kasos irgi atskiros, tad priklauso ką norite pirkti toje kasoje ir reikia mokėti. Manęs tai labai nestebina, anksčiau taip irgi būdavo ir iki šiol kai kurios šalyse vis dar būna. Tad pasiimame tarkime to vandens ir stoviu į eilę susimokėti.

    O ta eilė buvo ne šiaip sau eilė. Šiaip jau normali eilė, žmonių ne per daugiausia, ir buvo įmanoma labai greitai ją atstovėti, bet stovėjau joje gal kokį pusvalandį, jei ne ilgiau. Nes pasitaikė labai turtingi pirkėjai. Spėju, kad ruošėsi atidaryti restoraną, o gal jau ir atidarę restoraną, o gal kokią kasą partikularią: tėvai ir sūnus. Motina ant pirštų rankų ir kaklo susikrovusi visus auksus, kiek turėjo, ir labai ilgai viską rinkosi. Visas rinkimasis gal būtų užtrukęs šiek tiek trumpiau, jei visas prekes būtų galima tiesiog imti iš lentynų, o ten buvo tokių prekių, kurių reikia atskirai paprašyti. Tad taip ir gaunasi, jie kažko prisiėmė, tada paprašė kažkiek grietinėlės kavai miltelių, o tada dar reikėjo išsirinkti prieskonių. Prieskonių pasirinkimo ten buvo, gal kokios dešimt rūšių, ir jiems reikėjo visų rūšių po kokius keturis indelius. Gal mažiau. Nueina visa gauja prie tos vitrinos su pardavėja ir pradeda rinktis: ko čia turite, ko neturite. Šiek tiek užtruko. Ne tik mane, bet ir kitus laukiančius jau pradėjo erzinti. Pradėjo laidyti tas užuominas, kad gal rytoj viską pristovėsime ir panašiai. Kai jau išsirinko tuos prieskonius, prisiminė, kad dar gal būtų reikia tų miltelių, dar paprašė. Tada reikėjo visus prieskonius suregistruoti. Žinoma, ten dar nėra kodo skanavimo mašinų, tad viską reikia rankiniu būdu suvesti, tai irgi šiek tiek užtruko. Galiausiai gavosi kažkokia suma. Didelė suma, bet kol skaičiavo tą sumą, buvo spėta dar kažko atsinešti iš lentynų. Vėliau reikia mokėti, o kadangi suma didelė, tai dėdė sumokėjo dviem kupiūromis po šimtą kukų. Tai irgi reiškia biurokratines kliūtis. Ačiū dievui, tos kliūtys ne pačios didžiausios: tiesiog jis turėjo parodyti savo asmens dokumentus ir kiekviena kupiūra, jos numeris ir kita dar buvo suregistruota į dar vieną sąsiuvinį. Žinoma, irgi užtrunka šiek tiek laiko, per tą laiką kažkas vėl kažką sugalvoja atnešti, bet kažko neranda. Laukiantieji nebuvo labai patenkinti. Mane iš pradžių šiek tiek viskas nervino, bet vėliau jau tapo juokinga. Visi netgi ir nesulaukė. Tiksliai nesupratau, bet tikriausiai galima atsiskaityti ir kitose kasose, gal tie, kurie perka viską urmu, nes keletas stovėjusių eilėje su vežimėliais nukeliavo prie kitos kasos kažkur toliau. Aš sau kantriai sulaukiau savo eilės ir gana greitai atsiskaičiau. Visi kiti irgi greičiau atsiskaitė, nors aš jau buvau galvojęs, kiek čia dar laiko užtruks, jei dar visi tie trys, kurie stovi prieš mane irgi pradės tokius globalius apsipirkimus. Kadangi taip nebuvo, tai viskas užtruko gerokai greičiau.

    O tada jau liko dar vienas privalomas Santos Klaros punktas. Žinoma, ten yra ir daugiau privalomų punktų, tarkime Marijos Abreu gyvenimo muziejai, irgi viena iš Santos Klaros įžymybių, bet tiek patys gyventojai, tiek visi svečiai akcentuoja ten būtent el Čė. Ir neveltui.

    Netoli nuo stoties yra dar vienas paminklas el Čė. Toks didelis netgi visai paminklas, ir neveltui. Pasirodo, kad el Čė, nors ir paliko Kubą po revoliucijos, niekas labai neaiškina kodėl, bet tikriausiai turėjo tam priežasčių, ir buvo nužudytas bei palaidotas Bolivijoje, tačiau vėliau atkastas ir perlaidotas Kuboje. Ir ne šiaip sau kažkur Kuboje, o pačioje Santa Klaroje. Visai netoli nuo autobusų stoties. Todėl ten ir stovi paminklas jam.

    Paminklas didelis, nemažai visokių keliautojų, tikriausiai kubiečių ir visokių kitokių ten vaikščiojo, didelė aikštė, kuri nelabai prižiūrima ir vaikštoma ožkų. Tikrai prieš pat paminklą vaikščiojo ožkos. Degė amžinoji ugnis. Kaip ir turėtų būti, plevėsavo Kubos vėliava, o po pačiu paminklu buvo ir muziejus, skirtas el Čė atminimui. Į jį įėjimas kainavo nemokamai, tačiau negalima neštis jokio rankinio bagažo. Visas rankines palikti šalimais saugykloje. Todėl Minu nusprendė ten neiti, o aš dėl visa ko užėjau. Tiesio visa el Čė gyvenimo istorija, jo daiktai, nuotraukos ir panašiai.

    Tuo metu taip ir nesupratome, kur jis palaidotas. Tiesiai už paminklo buvo toks parkelis, su dar viena amžinąją ugnimi, memorialine lenta, ir kaip supratau, su kapais, ant kurių parašyti vardai ir pavardės. Viename iš tų kapų guli ir Če Gevara. Tuo metu neradau kuriame kape, bet juk ne tai svarbiausia. Kaip sakoma, atgulė amžino poilsio vieton kartu su savo bendražygiais, kuriuos nužudė kartu Bolivijoje.

    Dabar jau buvo galima grįžti į miestą. Kadangi ten buvo šiokie tokie Santos Klaros pakraščiai, tad ir namai buvo šiek tiek pusiau tarybiniai. Tačiau ant daugelio pripiešta įvairiausių paveikslų, nebe visai tarybinį rojų priminė. Kaip ir planavome eiti kur nors užkąsti, tačiau visame tame kelyje iki centro nieko gera ir neradome. Baigėsi kaip visada: pusiau savitarnos kavinėje. Su picomis ir spagečiais. Viename iš centro skersgatvių. O ką daugiau ir padarysi, toks jau ten tas gyvenimas. Kavinę buvome radę jau dieną prieš, kai ieškojome alaus. Net keista, kad ten alus kainavo pigiau, nei mūsų kasoje partikularioje. Šiaip darydami verslą kubiečiai galėtų dar šiek tiek pagalvoti. Nors gal jiems yra kokios nors kvotos, kiek alaus galima pirkti... Abejoju. Picos ir spagečiai suvalgyti, reikėjo sugalvoti, ką dar ten galima veikti.

    Minu nutarė, kad jam reikia masažo. Gal ir nebūtinai masažo, bet berods kažkur masažo kabinetai turėtų būti. Ir prasidėjo tos masažo kabinetų paieškos. Tokios juokingos. Praėjome meno muziejų, o gal galerija, ir kadangi nusprendėm, kaip taip aklai vaikščiodami po gatves tikrai nieko nerasime, jis paklausė vieno kubiečio, kuris, taip visai atsitiktinai, kalbėjo angliškai. Gal žinai. Taip, gal ir žinau, ir ėmė mus vesti kažkur.

    Praėjome kirpyklą. Kirpėjas pasiūlė man užeiti. Minu irgi pasižiūrėjo į jį, tikrai manote, kad man yra kas pas jus veikti. Čia jis parodė, kad gal ir yra, galiu gi nueiti nusikusti. Tačiau tuo metu netgi nuo smarko nebuvo ką skusti. Dar keletą įdomių vietų praėjome. Vilų visokių. Kubietis, kurio vardas Dianas, šiaip pats buvo ne visai vietinis, tad nelabai ir žinojo, pakeliui netgi pasiklausdavo, kur čia yra. Ir galiausiai vienas masažo kabinetas rastas. Tik... Masažistės tuo metu nebuvo. Šiaip ji lyg ir buvo ir lyg ir galėtų ateiti, bet po kiek laiko sužinojome, kad nieko gera nebus. Eikite kur nors kitur.

    Nuėjome dar kitur. Irgi yra masažo kabinetas. Bet tokioje įdomioje vietoje, sename name, viskas užrakintas. Maždaug taip prasideda visokie siaubo filmai, kur einama pas kokį dantistą, o jis viską ir išgręžia. Penkias duris su septyniais užraktais atidaro toks stambus dėdė. Visi tiei siaubo filmai man dar geriau sąmonėje atgyja, ir pasako, kad masažas kainuos berods penkiolika kukų. O gal šiek tiek daugiau. Net nežinau. Dianas prie to dėdės nieko nesakė, tačiau Minu tikriausiai irgi pagalvojo apie tuos siaubo filmus, todėl ir atsisakė. Aš iškart sakiau, kad tai šiek tiek per brangu, vėliau Dianas patvirtino – per brangu. Nors, žinoma, iš užsieniečių visada stengiamasi daugiau nulupti. Kad ir tuos pačius skaičius, tik ne pesais, o kukais.

    Kadangi tas Dianas jau tiek daug su mumis valkiojosi, nusprendėme bent jau pavaišinti kuo nors. Tad ir užsukome į barą, kuris bent jau turėtų būti geriausias baras tame krašte, kur visi užsieniečiai privalomai eina (man visai gerai ir ant šaligatvio pasėdėti ar kokių laiptelių), vadinosi jis – „Europa“. Ir ne šiaip sau Europa, papuošta visų Europos Sąjungos valstybių vėliavomis. Tikrai ten buvo nemažai užsieniečių. Ir auksinių kubiečių. Kurie alų gėrė be atodairos. Atėjo ir tokia porelė su kuprinėmis. Kaip supratau, visai neseniai atsidūrė Santoje Klaroje ir dabar ieško vietos, kur apsistoti, tačiau nelabai rado. Taip irgi kartais būna. Tad ilsėjosi tame bare. Buvo ir žemesnio lygio žmonių. Viena moteriškė... Kaip supratau ne visai sveiko proto rinko butelius. Toli nevaikščiojo, tiesiog rinko tas išgertas ar neišgertas skardines, kurios stovėjo ant Europos stalų. Renkančių skardines ten jau irgi yra. Matėme jau Santjage. Su vaiku vaikščiojo. Dianas pasakė, kad ji pati tikriausiai nežino, nuo ko turi vaiką. Nors tokių istorijų kiekviename pasaulio krašte pilna.

    Dar buvo jo paklausta, kur čia geriausia pasilinksminti. Jei jau Santa Klara garsėja kaip studentų ir cenzūros nepaisymo miestas tai ten turėtų būti ir kokių klubų didelių. Ir tikrai buvo. Sakė, kad geriausias yra kažkur ten ir ten, kur reikia važiuoti tikriausiai taksi. Bent jau jis taip minėjo. Aš pažiūrėjau į žemėlapį ir supratau, kad jokiu taksi nereikia važiuoti. Galima nueiti ir pėsčiomis. Dar jis pasiklausė, kiek mes mokame už kasas partikularias, kiek kainuoja pusryčiai ir vakarienės ten... Jam šiek tiek plaukai pasišiaušė. Pasirodo, iš užsieniečių tikrai daug plėšiama. Netgi dvylika kukų su pusryčiais jam atrodė gerokai per daug. Kubiečiai nė pusės tos sumos nemoka. Susitarėme susitikti vakare prie to klubo, o ta proga man jau reikėjo eiti pasižiūrėti į dar vieną bažnyčią. Tai yra tą pačia Karmen bažnyčia, kuri, kaip aš prisiminiau, kaip tik turėjo būti atidaryta.

    Kai nuėjau, radau, kad bažnyčia vis dėlto buvo uždaryta. Patikrinau dar kartą atidarymo valandas: taip, pavėluota. Šiek tiek ne taip tą laiką prisiminiau, tad nieko ir nepamatėme. Tad ta proga buvo galima eiti namo ir laukti vakarienės.

    Šeimininkė papasakojo, kad jos sūnus šiaip jau gyvena ne Kuboje, o Mešikoje, ir ji pati yra buvusi ten keletą kartų. Paklausė, kur mes čia buvome, sakiau, kad tikrai nenoriu važiuoti į Varaderą, o jai labai patiko Kankunas. Kiek prisimenu, jos sūnus kažkur ten ir dirba. Kaip ir reikia tikėtis: grįžta namo labai retai. Vėl valgėme žuvį, pasakėme, kad kitą rytą važiuosime toliau, todėl galime atsiskaityti gal ir šiandien. Autobusas bus labai anksti. Dar, dėl visa ko paklausėme, nuo kur geriausia sėsti į kočus. Važiuoti taksi neturėjau jokio noro.

    Jau visai nakčiop nukeliavome į tą klubą. Kaip ir reikėjo tikėtis – Dianas neatėjo. Vėliau parašė, el. Paštu parašė, kubiečiai tokiu dalyku irgi naudojasi, kad jam iškilo svarbių reikalų, todėl ten eiti negalėjo. O klubas toks visai įdomus. Įkurtas... gal stadione, o gal prie stadiono, bet kokiu atveju jokio stogo ten nebuvo. Gal lyja retai? Sienos ir tvora buvo, tualetai buvo, bet visas tas pastatas buvo tik juosiantis pagrindinę sceną prieš kurią staliukai. Muzika grojo, bet tuo metu niekas nešoko. Man net buvo keista, kubiečiai, o ne šoka. Pasirodo ne veltui jie ten nešoko, nes visi laukė pasirodymo. Dainų ir šokių. Kai tik tie pasirodymai baigėsi, scena ir visos šokių aikštelės buvo pilnos žmonių. Žinoma, ten reikėjo gerti romą... Norėjosi Havanos klubo, bet kai jau susigalvojome, kad gersime Havanos klubą, jo nebeliko. Viskas baigėsi Santerijos romu. Ne pats geriausias sprendimas, bet ką jau padarysi. Labai ilgai būti ir negalėjome, nes kitą dieną visgi reikėjo keltis anksti ir važiuoti toliau, todėl po keletos šokių teko grįžti namo. Tik vėl bėda su šliurėmis – kadangi šokti su jomis nėra labai patogu, tai šokau basas. Per tą laiką šliurės kažkur dingo. Vėl teko grįžti namo basomis. Nieko jau nepadarysi. Ne pirmas kartas.

    Kitą rytą, žinoma, jokių pusryčių nevalgėme. Nes reikėjo gana anksti būti autobusų stotyje. Autobusas išvažiavo pusę devynių, o mums gi liepta prisistatyti gerokai anksčiau. Nors... Tikriausiai pusryčiai būtų paruošti, bet aš tokiais atvejais geriau pamiegu eilinį pusvalandį. Netgi kavos negėrėme, nors šeimininkė ir siūlė. Dar kartą patikrinome, iš kur geriausia imti kočą, tai yra kur čia mums sėsti karieton, o atsakymas buvo visai paprastas. Tiesiai prieš Šv. Klaros Asyžietės katedrą. Ar kažkur panašiai. Ten ir nuėjome.

    Sužinojome, kad sėdimas į kočus ten irgi vyksta šiek tiek kitaip. Kiekviename mieste sava tvarka, net jeigu ir transportas ir panašus. Ir kas sakė, kad komunizmas visus suniveliuoja. Nors gal kiek ir niveliuoja, bet bent jau tvarkos kiekviename mieste tikrai skirtingos. Taigi einame prie tos katedros, jau beveik taksi mus užpuola, bet ten stovi ponia amarijė. Turėtų būti su geltona uniforma, bet ten ji buvo ne su geltona, šiaip su uniforma. Ir ji ne šiaip sau ten stovi, reguliuoja eismą. O labiausiai reguliuoja, kur turi stoti vežimas ir kada išvažiuoti. Ir dar reguliuoja tuos, kurie ten sėda. Nes vežimai, savaime suprantama, neturi jokių numerių, tad reikia pačiam susigaudyti, į kurį reikės sėsti. Ten gaudytis nereikėjo, ponia liepė palaukti, vėliau kažko paklausė ir leido sėsti į kažkurį vežimą. Netrukus buvome ir stotyje. Netgi nevėluodami.

    O tai, kad Viazulio ofisas ten yra už uždarų durų ir dar netgi be stiklų, irgi turėjo savo vietinį prieskonį. Bilietus pirkti visgi reikėjo ofise, ir ten tvarka griežta. Bet kas į tą ofisą nėra leidžiamas. Tik išskirtiniai asmenys. O išskirtinis asmuo toje vietoje reiškia tą, kuris atstovėjo eilėje. Ir eilės ten visai kitokios, ne kubietiškos, nėra jokių ultimų. Šiaip jei jau labai kabinantis prie žodžio reikšmės, tai eilė kaip ir visur: stovi ta eilė, ateinam pasižiūri, kas yra paskutinis, tai yra ultimas arba ultima, ir stoji į jos galą. Tai yra tokia normali eilė, kaip ir visur, kad būtų, tik mes jau buvome pripratę prie tos ultiminės kubietiškos eilės, kai prieini ir šiaip jau nelabai aišku, kas ten paskutinis, o dažniausiai netgi nelabai aišku, kad ten apskritai eilė kažkur yra ir kad kažkas kažko laukia. Taigi eilė buvo aišku, stovime eilėje, bet iki jos galo taip ir neatstovėjome.

    Ir ne dėl to, kad mus kažkas praleido be eilės. Tiesiog bestovint eilėje, o iš tikrųjų jau nuo pat pradžių vis koks nors kubietis pasiklausdavo, kur mums reikia, gal į la Havaną, gal norite taksi. Irgi pasakė juoką, kas čia norės važiuoti taksi penkias valandas. Gal ir nieko, tik maždaug žinojau, kiek tai gali kainuoti. Todėl iškart ir nenorėjau. Bet bestovint eilėje teko persigalvoti. Vėl tas pats kubietis vis klausinėjo, gal takis, gal norite, ir netgi pasakė, kad laukti ilgai nereikės (Viazulio vis tiek būtų reikėję palaukti kokį pusvalandį), važiuojame jau tuoj pat, ir kainuos tai tik trylika kukų. O gal penkiolika. Kai Viazuliu tai kainuotų apie aštuoniolika. Hm. Kodėl gi ne. Iš pradžių nepatikėjau, nes iš pradžių netgi ne mums siūlė, bet kiti užsieniečiai nosis raukė. Tačiau kai mums pasiūlė susižvalgėme, ar tikrai tikrai, sako, kad tikrai tikrai, gerai. Sutaupysime keletą kukų. Kaip tik ant romo bus. Gal ir visai nieko ta šalis Kuba.

    Taksi irgi iškart ir nevažiavo. Teko šiek tiek palaukti. Išgėrėme kavos jau žinomoje vietoje ir galiausiai jau galėjome sėdėti. Važiavome penkiese. Su vairuotoju. Vairuotojas užsuko kondicionierių taip, kad per maža nepasirodė. Šalimais sėdėjusi ponia pradėjo skųstis. Aš labai supratau jos skundus ir labai pritariau, kad visa tai labiau primena žiemos orą. Tikrai, kondicionierius tikrai šaldė iki žiemos lygio. Paklausiau, iš kur ji. O ji buvo ne iš Santos Klaros ir ne iš la Havanos, o iš Sagvos la Grandės. Ar kažkokio panašaus miesto Las Vijas provincijoje. Kadangi jos skundai nukeliavo iki priekio, tai parėjo ir atsakymai. Šalta, o jai šaltis nepatinka, jai labai patinka plajos. Čia priekinis dėdė persiteiravo, iš kur pas jus plajos Sagvoj la Grandėj. Nes šiaip tas miestas yra ne prie jūros, tad savaime suprantama, plajų ten lyg ir neturėtų būti. Ponia atitarė, kad nieko nežinau, yra pas mus daug plajų, nes teka upė, tai prie upės ir guliu. Spėju, kad tikrai tiesiogine to žodžio prasme ten visi ir guli prie tų plajų, nes dar nebuvau matęs plaukiojančio kubiečio.

    Taip visai linksmai ir nusigavome iki la Havanos. Kadangi visgi važiavome taksi, tai nusprendėme, kad nebus blogai, jei vis dėlto paprašysime sustoti prie Viazulio. Visgi taksi. Iš kitos pusės kainuoja gerokai mažiau nei autobusas. Ne mes vienie ėjome su pageidavimais, visi sakė, kur kam reikia, o mus ir nuvežė prie Viazulio ofiso. Nors ir šiaip nebūtų reikėję toli eiti. Atsisveikinome ir galėjome laukti savo tolesnio autobuso.
    Monday, March 16th, 2015
    5:22 pm
    Kaip žvejojau nudvėsusį ryklį ir pirkau pigius cigarus (Kuba IX)
    Ir taip tiesiai iki pat namų nenuėjome. Prie pat tilto vyko vakarėlis. Ne toks jau ir didelis vakarėlis, keli vietiniai kubiečiai lošė domino. Pažiūrėjome. Nelikome nepastebėti. Nes kiti kubiečiai tuo metu, žinoma, gėrė romą. O mes irgi turėjome romo. Nuo romo ir prasideda tautų draugystė. Nežinau, ar jie tą romą gėrė kažkokia proga ar ne visai, spėju, kad ne visai. Bet iš kitos pusės, jie buvo sugavė ryklį. Ne patį didžiausią, bet jau gerokai padvėsusį ryklį. Kai gaudė, jis tikriausiai nebuvo padvėsęs, bet kai reikėjo vežti: jau visai gerokai. Minu iš tos laimės išmetė fotoaparatą ir jis toje kelionėje daugiau beveik nebeveikė. Teks taisyti.

    Ta diena buvo penktadienis. Ta proga kubiečiai ruošėsi eiti šokti į klubą. Sakė, kad salsos. Ir būtinai kvietė ir mus. Na, gal ir visai nieko. Man iš tikrųjų ne visai norėjosi eiti kažkokios salsos šokti, bet gal kaip nors. Devintą valandą... O gal šiek tiek vėliau susitiksime prie kažkurio baro. Tai yra beveik prieš bažnyčią, nes Barakoooje nelabai ir buvo kur dar susitikti. O iki to laiko mums dar reikėjo grįžti namo vakarienės ir parvežti tą ryklį namo. Padėjome jiems. Ne visai lengva tą ryklį vežti pasirodo, net ir turint dviratį. Vienas turi vesti dviratį, o kitas prilaiko ryklį, o dar turint omeny, kad kelias negrįstas ir smėlėtas, dar reikia stengtis, kad dviratis nepaslystų. Žiūrėti nuotraukas.

    Visos linksmybės tuo dar nesibaigė. Begrįžtant namo, radome kažkokią galeriją. O gal muziejų. Su paveikslais. Minu kažkaip labai susidomėjo tais paveikslais, aš labai greitai juos peržiūrėjau ir ėmiau laukti. O laukti teko ilgai. Bet laukimas niekada neprailgsta. Toks netgi įdomus dalykas, kad nespėjau išsitraukti romo butelio, kaip iš priešingos kavinės prisistatė pora padavėjų (kaip supratau, jiems dirbti tikriausiai nereikia, nes su savo darbo rūbais jie ir prisistatė, o gal ir reikia, tik klientų nėra, kas nebūtų labai keista) ir pasiprašė to romo. Kuboje tai labai įprasta. Liepiau gerti vyriškai, tai yra viską vienu mauku, bet jis nesutiko.

    Kai man jau visai nusibodo laukti Minu, užėjau vidun. Pasirodo, kad jis jau seniausiai nebežiūri jokių paveikslų, o mokosi šokti salsą. Ten buvo ir salsos pamokos. Jam nelabai sekėsi, bet tai nesukliudė pasakyti, kad aš labai gerai šoku salsą. Kažkaip Kuboje ar kur kitoje panašioje šalyje nelabai norėčiau pasakoti, ką aš šoku ir ko ne, ypač jei tai liečia jų tradicinius šokius, bet jau buvo pasakyta, tad teko demonstruoti. Pasakė, kad šoku per greitai. O šokių mokytojas apskritai žiūrėjo kreivai ir minėjo, kad tai jokia ne salsa. Aš su juo ginčytis visai nenorėjau, nes prisimenu, kad bent jau brazilams demonstruojant, kaip šokama samba, jie pasako, kad tai visiškai į sambą nepanašu. Kiek aš žinau – tie šokiai šiek tiek skiriasi. Gal išeidami į plačią visuomenę kiek pasikeičia.
    Teko paaiškinti, kad šiaip aš jau seniai esu besimokęs, o dar seniau esu šokęs tą salsą, todėl nieko ir neprisimenu. O, be to, mokiausi šokti pagal kažkokias standartines programas, ir tarkime brazilai irgi nesupranta, kad tai – samba, jiems tai visai nepanašu. Buvo liepta pademonstruoti sambą. Pasirodo, kubiečiai šoka taip pat. Dėl sambos susitarėme, kad gerai, užskaitė mano sugebėjimus. Bet su rumba vėl buvo problemos. Vėl ne tai. Jau seniai buvau pastebėjęs, kad rumbos ritmas Kuboje yra visai ne tas rumbos ritmas, kurį šiaip visame pasaulyje šoka. Taip niekas nieko ir nežino iš tikro apie tuos šokius. Bet iš tikrųjų koks skirtumas, svarbiausia juk šokti taip kaip pačiam patinka, jei nemindai partneriui ar partnerei kojų. Ir jei į kitus neatsitrenkinėji.

    Salė ten jau užsidarinėjo, reikėjo eiti namo, tačiau tie visi šokėjai dar nenorėjo skirtis. Labiausiai juos domino, žinoma, Korėja. Nežinau kodėl. Dėl kažko domino. Todėl dar pasikvietė į namus. Pasėdėti šiaip ir... Kažkuri iš tų merginų berods mokosi korėjiečių kalbos ar tai žiūri korėjietiškus serialus. Dideliuose namuose tarp kitko gyvena. Bet visi kubiečiai gyvena dideliuose namuose, viskas likę iš tų turtingų laikų. Pamokė korėjiečių kalbos, irgi norėjo pakviesti kažkur eiti šokti, bet mes jau buvome atseit susitarę. Tad gal kitą kartą.

    Žuvis buvo paruošta kitaip šį kartą. Kažkaip kitaip ir užsisakėme. Ir šiaip. Pavėlavome mes į tą vakarienę, kas nebuvo labai patogu, bet ką jau padarysi. Turėsime omeny, kad kitą kartą reikės vėliau tartis. Vis dėlto mes mokame pinigus jiems, o ne jie mums.
    Prasideda tas vakaras. Ruošiamės susitikti tame bare. O ten susirinko visa Barakoa. Bent jau man atrodė. Pamatėme ir tą suomį, kuris kalbėjosi su honkongiete. Girdėjau, kad jie ruošiasi važiuoti į Barakoą, o vėliau pasilikti kuriam laikui. Tiksliau vienas ruošėsi pasilikti, o kitas po kiek dienų keliauti. Tai tas vienas vis dar buvo pasilikęs. Nežinau, ką jis ten veikė, bet matėsi, kad labai nuobodžiauja. Buvo ir tie atseit gidai. Kuriuos aš galvojau esant gidais. O dar juokingiausia, kad nespėjome prieiti prie baro ir, nors stovėjome ant gatvės, jau prie mūsų prisistatė padavėjas ir siūlė mochito ar dar kokią nesąmonę. Kadangi kuprinėje turėjau romo, tai jokio mochito man ir nereikėjo.

    Minu nukeliavo į tą klubą su visais, o aš nusprendžiau, kad niekur neisiu. Palauksiu gatvėje. Ne dėl to, kad labai būčiau tingėjęs ten eiti, bet todėl, kad mano šliurė viena buvo suplyšusi. Tad ir kitą jau buvo galima išmesti. Kažkodėl galvojau, kad Kuboje jas visur pardavinės, gal ne naktį, todėl tą naktį buvo galima vaikščioti basomis. Todėl ir sėdėjau kažkur prie suvenyrų turgelio, kuris tuo metu jau buvo užsidaręs.

    Atėjo ir tie du kubiečiai, kuriuos aš gidais buvau laikęs. Jie irgi su romo buteliu keliavo. Bet gėrė ne gryną, skiestą su kola. Paragavau jų romo. Santerios. Toks ne koks, Havanos Klubas geresnis, galvojau, kad šitas pigesnis. Pasirodo, kad ne. Kainuoja tiek pat. Jiems buvo keista, kad aš kalbu ispaniškai. Gal ir nelabai gerai, bet vis tiek kažkiek kalbėjau. Vienas bandė įtikinti, kad jis indas, todėl kastiliškai nešneka. Paklausiau ar tikrai. Taip taip, netgi žino namaste. Aš irgi tiek žinau. Ir jie jau suprato iš mano veido, kad visai gali būti pakliuvę. Žinoma, man irgi kilo tokia mintis, kad ir aš galiu būti pakliuvęs, nes jie hindi gali ir mokėti. Tačiau kažkaip kažkas išsitarė, kad gali būti blogai, tai supratau, kad tikriausiai hindi kalbos nemoka. Ir ne tik nemoka, greičiausiai net nežino, kaip ji skamba. O man tai reiškė, kad galiu kalbėti lietuviškai, apsimesti, kad tai yra hindi, ir tikrai tikrai būti tikras, kad nieko nesugebės man atsakyti. Žinoma, taip ir buvo. Linksma iš tikro.

    Minu grįžo gana greitai. Lyg žmonių ten nebuvo, gal dar kas, o labiausiai, kas jam patiko, kad pasirodo ne visi kubiečiai yra tokie, kaip mes galvojome. Už įėjimą į klubą už visus sumokėjo Minu, po pusę kuko ar kažkaip panašiai, tačiau jau pačiame klube kažkas iš tų kubiečių visiems pirko gėrimus. Netgi Minu. Žmonių su sąžine ten irgi pakanka. Kas mane visai gerai nuteigė. Taip ir baigėsi penktadienio vakaras.

    Pusryčiai, žinoma, buvo labai neblogi. Vis dar tokie patys. Nieko labai nauja ir nesugalvota. Nieko nepadarysi. Vis dar su tomis pačiomis giesmėmis. Jos dar visai patiko. Labai gerai girdėjosi. Pasikalbėjome dar su šeimininke, ką čia dar galima padaryti, nes jau dvi dienas buvome plajoje pagulėję. Šiaip iš tikrųjų ir neklausėme, ką čia dar galima padaryti, bet supratome, kad ten labai daug veiklos irgi nėra. Užtenka, žinoma, galima lipti į el Junkės kalną, galima važiuoti dar prie kurių nors plajų, o apskritai galima važiuoti ir prie upių. Kubiečiai mėgsta ne tik jūrose plaukioti (ne plaukioti, teškentis), bet ir prie upių gulėti. Sužinojome tai vėliau. O Barakooje yra labai daug buenissimų rių, tai yra geriausių ir gražiausių upių. Beveik teko tuo patikėti. Bet tą dieną mane domino dar vienas dalykas: o kur būtų galima nusipirkti šliures. Nes mačiau, kad šeimininkai irgi jas nešioja. Maždaug pasakė, kur, ir kad tai kainuos... apie dešimt kukų. Kiek? Išpūčiau akis, nes kažkaip tokių kainų Kuboje už kažkokias gumines šliures tikrai nesitikėjau. Taip, palingavo galva, šeimininkė, ji irgi sutiko, kad labai brangu, bet ką jau padarysi. Pasigailėjau, kad kai buvo proga nesipirkau šliurių Mešikoje. Tokios klaidos reikės nebedaryti.

    Pradžiai nuėjome į tą parduotuvę, kuri buvo nurodyta. Firminę atseit. Havajanos. Žinoma, kainavo netgi daugiau nei dešimt kukų, mane sąžinė visiškai užgraužė, bet greitai atgraužė, nes jie neturėjo to dydžio ir modelio, kurio man reikėjo. Kita parduotuvė. Ten niekas netgi nieko nėra girdėjęs apie jokias šliures, tada dar kažkur. Vienu žodžiu šliurių neradome, bet radome cigarų. Taip, kubietiškų cigarų. Maždaug šiaip kažkokioje parduotuvikėje, kur daugiau nieko ir nėra. Ir kainavo tie cigarai tik vieną pesą. Maždaug dešimt lietuviškų centų. Supratome, kodėl tie kubiečiai tuos cigarus taip rūko. Ant jų jokios firmos pavadinimo lyg ir nebuvo, o gal ir buvo, bet aš nė vienos firmos pavadinimo ir nežinojau. Iškart sugalvojau, kad va tų cigarų po vieną pesą mes ir prisipirksime ir vešime namo. Lauktuvių. Nesgi visiems reikia. Minu šiek tiek susijaudino šiek tiek, o gal tie cigarai kokios blogos kokybės. O aš pasakiau, kad jokio skirtumo: aš apie cigarus nieko nesuprantu, man gali kišti bet ką ir sakyti, kad kainuoja bet kiek, ir patikėsiu. Ir puikiausiai žinau, kad visi tie, kam cigarus vešiu, nusimano apie juos visiškai tiek pat, spėju, kad netgi nebuvo rūkę kubietiško cigaro gyvenime. Nors aš ir buvau rūkęs, tačiau vis tiek nieko apie tai nesupratau. Tad labai aišku, kiek kainuos lauktuvės. Daug pinigų joms leisti ir nereikia.

    Pradžiai nusipirkome tik vieną. Išbandyti. O gal vis dėlto nepatiks. Tada reikės kažką kita galvoti. Na, ir radome šliures. Gal ne visai tokias, kokių aš norėjau... Tačiau dizainas patiko. Dar bandėme šiek tiek nusiderėti, tačiau ne kaip sekėsi. Šliures vis dėlto nusipirkau. Nes kaip ir reikėjo nusipirkti šliures, nevaikščiosiu gi basas. O su sportbačiais vaikščioti vidury vasaros manau yra didelis iškrypimas.

    Ta proga nukeliavome į plają. Prieš eidami iki tos plajos radome tokį dėdę, kuris pardavinėjo kokosus. Šiaip sėdėjo toje juodoje plajoje su kokosais, ir jei nori: duos išgerti. Tai gal kokį vieną. Berods, o gal du. Dideli tie kokosai, tai šiaip vieno irgi visai užtenka. Nuskaldo, tada duoda šiaudelį, va gerk. Aš dar romo įpyliau į jį. Irgi visai skanu gavosi. Man atrodo, kad romą taip ir reikia gerti: supiltą į kokosą. O kai jau viską išgeri, tada dar perskelia tą kokosą, su kokoso šuke duoda išgramdyti viską, kas viduje. Tokia drebutinė masė. Kiek visa tai kainuoja? Ogi tiek, kiek duosite. Čia toks labai blogas atsakymas, nes kartais tiek, kiek duosite yr visai ne tiek, kiek tikisi. Nutarėme, kad gal vieno kuko ir turėtų užtekti. Užteko. Tikriausiai daugelis užsieniečių tiek ir duoda. O kubiečiai nelabai ir geria tą pieną ypač juodoje plajoje. Dar tas žmogus netgi rusiškai mokėjo. Nebūčiau žinojęs, jei jis nebūtų paklausęs iš kur aš. Ir pademonstravo rusų kalbos žinias. Supratau, ką jis sako, bet negaliu pasakyti, kad labai gerai kalbėjo. Ir nusprendžiau, kad gal čia nebus labai mandagu pasakyti, kad man rusų kalbos žinių galite ir nedemonstruoti. Tik netyčia užsiminiau, kad mes šiaip kalbame lietuviškai, nors moku ir rusiškai. O tada jau buvo galima eiti prie plajos ir ten gulėti.

    Ir vėl pragulėjome visą dieną nieko neveikdami. Žmonių buvo šiek tiek daugiau, bet nelabai daug. Vaikai maudėsi. Ateidavo ir užsieniečių. Su gidais. Dvi panos mokė kalbėti angliškai. Kaip supratau, jos pačios nelabai moka ispanų kalbą, bet kubiečiai labai noriai mokėsi. Jiems tikriausiai to labiau reikia. Vėl praėjo Klaudijus, pasižiūrėjo, kas ten vyksta ir išėjo. Tikriausiai suprato, kad su mumis verslas nesigaus joks, o kitų užsieniečių, kurie neturi jokių gidų ir nebuvo. Pavaikščiojo šunys, ožiukas irgi iš kažkur atsirado. Ir šiaip daugiau nieko ten ir nebuvo. Tokia diena be jokių nuotykių. Nors negali pasakyti, kad visai be jokių nuotykių: šliures tai radome, ir cigarus. Gal ir visai nieko diena.

    Grįžtant namo savo tetų, kurios pardavinėjo kukuručio ir kokočioko nebuvo. Tad nepirkome. Nors gal būtų nieko nusipirkti, bet ką jau padarysi, jei jų nėra. Vakarienei irgi tas pats. Su muzika. Iš bažnyčios. Jau šiek tiek ėmė nusibosti tiek muzika, tiek maistas. Gal reikėjo ir pradėti galvoti apie kraustymąsi kur nors kitur. Mano ta nereali idėja važiuoti per Moa gal ir nebuvo pati nuostabiasia, tad greičiausiai reikės keliauti tuo pačiu keliu, kaip ir atvažiavome: per Santjagą. Nors pačiame Santjage irgi nebuvo ką veikti, tad apsistoti ten ir nesiruošėme. Užtat kažkodėl labai traukė Vinjalės. Esančios visiškai priešingame salos krante. Tik kad iki tų Vinjalių gali tekti važiuoti su kokiais trimis persėdimais, jei ne daugiau, tad gal reikėjo pagalvoti apie sustojimą kur nors arčiau. Tą prizą laimėjo Santa Klara: studentų ir revoliucijų miestas. O kodėl – sužinojau vėliau.

    Pusryčiai buvo. Kaip visada: su koncertu. Nekeista, nes buvo sekmadienis, tad koncertas turėjo tęstis ilgai. Ir ji tarp kitko tęsėsi visą dieną. Man keista, kaip ta mergaitė neužkimo ten bedainuodama. Visą dieną pratempti šiaip jau nejuokas man atrodo, o toks jausmas buvo, kad tik ji viena ir tedainavo. Nors gal ne visą laiką: mes irgi ne visą dieną ten buvome, tai gal tuo metu, kai mes plajoje gulėjome, ji irgi kur nors ilsėjosi. Nes trečią dieną jai tikrai balsas turėjo pareiti.

    O mes ta proga nuėjome į Viazulį pirkti bilietų. Tiek tos, važiuosime Viazuliu tiesioginiu reisu į Santa Clarą. Jokio tiesioginio reiso į jokias Santas Claras nebuvo: reikės persėsti Santjage. Koks tvarkaraštis iš Santjago: irgi nebuvo aišku, tikėjausi, kad viskas yra taip, kaip parašyta kelionių vadove. O ten tvarkaraščiai surašyti. Bilietų pirkti iki Santa Claros irgi nebuvo įmanoma: juos reikės pirkti Santjage. Ši dalis man visai nepatiko. Žinoma, bilietus gal ir galima nusipirkti, bet turint omeny, kad iš Santjago (bent jau kaip aš galvojau) yra tik vienas autobusas važiuojantis į Santą Clarą ir dar pakeliui sustojantis visuose įmanomuose miestuose, o vėliau toliau tęsiantis savo kelionę į la Havaną... O visi užsieniečiai privalo nori nenori važiuoti tik jais ir kitaip nesigauna, o tų užsieniečių tikrai pakako. Man tai reiškė, kad nusigavus į Santjagą reikės kuo greičiausiai bėgti pirkti autobuso bilieto ir tikėtis, kad jų dar bus likusių. Nors iki šiol nebuvo jokių problemų su bilietais, nieko negali žinoti. Spėju, kad sezono metu tikrai gali tekti tuos bilietus prieš kelias dienas užsisakinėti, nes nemanau, kad kai reikia, jų paleidžia šiek tiek daugiau, kaip kartais būna kitose pasaulio valstybėse. Žinoma, ne visose, bet būna tokių valstybių.

    Pradžiai bent jau nusipirkome bilietą iki Santjago. Mums dar pasisekė, o šalimais buvo toks italas, kuris irgi bandė pirkti tą bilietą, nes kitur nelabai ir įmanoma iš Barakoos nuvažiuoti, o kasininkė grąžos neturėjo. Kuboje labai patartina viską mokėti lygiai. Nors nedažnai pasitaikydavo problemų dėl to, nes dažniausiai lygiai ir turėdavome, bet dėl visa ko... Ypač tada, kai reikia mokėti kukais, tikrai patartina turėti be grąžos. Palikome tą italą laukti grąžos, nes tikėtis, kad ta teta iš kur nors grąžą gaus, buvo beveik nerealu.
    Buvo galima iškart eiti iki plajos, bet pradžiai nutarėme nueiti pažiūrėti į Barakoos pusiasalio galą. Kitoje įlankos pusėje matėsi oro uostas. Ten netgi oro uostas yra, tik per tą laiką nemačiau nė vieno pakylančio ar nusileidžiančio lėktuvo. Tikriausiai nedažnai jie skraido. Nors teigiama, kad tai yra ne bet koks: tarptautinis oro uostas, o kai kurie lėktuvai kyla ir leidžiasi netgi kelis kartus per dieną. Gal tiesiog nepastebėjome. Vis dar tas pats uostas. Tikriausiai kažkada ten buvo uostas, dabar iš to uosto buvo likęs tik šiek tiek nuskendęs laivas. Tai yra visiškai nuskendęs, bet vis dar kažkas kyšojo. O šiaip pusiasalis baigėsi gana aukšta uola.

    Čia priėjo Bruce Lee. Tikrai ne jis priėjo, o toks negras, pagyvenęs jau, ir perspėjo mus, kad būtume atsargūs. Nieko ten bloga neturėjo atsitikti, tikrai niekas neturėtų apiplėšti ar užmušti, ir nors dažnai liepdavo viską užrakinti, tačiau Kuba pati savaime gana saugi šalis. Bent jau taip jautėsi. Ypač Barakoa. Ten netgi vietiniai buvo gana atsipalaidavę. Visai ne dėl to, uola yra laba aukšta, tad reikia atsargiai vaikščioti jos pakraščiu, o šiaip iš tikro tai reikia nevaikščioti jokiais pakraščiai, nes galite paslysti ir nugriūti. O nugriūti, žinoma, žemyn, netgi ne į jūrą, ant uolų, ir tada jau niekas nebepadės. Toks blogai gali viskas baigtis.

    Prie progos, kad mus perspėjo, dar paklausė iš kur mes. Lietuva, savaime suprantama, nieko nesakė. Šiaip daugeliui žmonių sakė, tačiau dažniausiai sakydavo tik tiek, kiek jie žinojo Tarybų Sąjungą. Žinoti žinojo, bet kad kažkokia Lietuva jai kada priklausė, ne kiekvienas žinojo. Bet jei ir žinojo, vis tiek tekdavo pasakyti, kad mes iš laimės nemirštame dėl to priklausymo. Jį labiau sudomino Korėja. Žinoma, iš pradžių galvojo, kad tai turėtų būti Kinija. Kuboje irgi nelabai kas skiria kinų nuo japonų ar korėjiečių. O jau nusimano apie kažkokius skirtumus tarp tų šalių tikriausiai dar mažiau. Nors... Iš kitos pusės politinę situaciją jie tikrai puikiai žino, supranta, kad Japonija yra proamerikietiška, žino, kad Kinija – oficialiai komunistinė, žino apie Korėjos padalijimą, netgi žino, kuri Korėja yra kuri. Bet kultūriniu lygmeniu jie tikriausiai nelabai domisi, vis jie turėtų užsiiminėti kungfu ir karate, ir maždaug dėl to buvo pradėta apie Brusą Li. Taip, jo filmus ten irgi žiūrėjo. Aš kaip ir nieko negalėjau padėti tuo klausimu, nes nė vieno filmo ir nesu matęs, Minu vis bandė kartais įsiterpti ir pasakyti, kad ne viskas, ką filmuose rodo yra teisybė, tačiau terptis net nereikėjo. Tam senukui reikėjo pasipasakoti, kaip jis mąsto, ir šiaip nelabai norėjo klausyti, kas yra kitaip. Buvo taip juokinga: viskas yra visiškai kitaip, aš tau sakau. Taip sakyk man. Ir išgirdo tik tą sakau, o kas buvo prieš tai – nelabai. Labai nesipykome, palikome jį toliau vaikščioti ir perspėjinėti kitus turistus, o patys nukeliavome arčiau plajos.

    Žinoma, reikėjo praeiti tą parkelį su visomis Kubos garsenybėmis. Eilinį kartą nufotografavau viską. Eilinį kartą vienas kubietis pasiūlė pirkti savo muzikos instrumentus. Nors, kaip visada, pirma pasakė laba diena ir šiaip pašnekėjo, o po to nei iš šio nei iš to pradėjo traukti iš krepšio tuos intrumentus. Minu netgi susidomėjo vienu. Tokiu pačiu paprasčiausiu. Juodai balto medžio. Kaip tas medis vadinasi, neįsivaizduoju, bet tuo instrumentu groti proto daug nereikia. Du pagaliukai ir daužai vieną į kitą. Kastiliškai jie vadinami claves, o lietuviškai... sako, kad tai turėtų būti mušamosios lazdelės. Tad tas klaves Minu ir norėjo nusipirkti, tačiau gal vėliau, nes dabar einame į plają, ir susitarėme susitikti maždaug ten pat, nes jis tikriausiai visada ten bus, vakare. Ir nukeliavome į plają.

    Apsauginiai mus jau pažinojo labai gerai. Kur čia nepažinos, tikriausiai daugiau tokių nebuvo, kurie kiekvieną į tą plają vaikščiojo. Bent jau kiek mes matėme, užsieniečių tikrai nebuvo tiek jau daug. Tad vėl atsigulėme savo plajoje, bandėme rūkyti tą cigarą. Nieko nesupratau apie jį. Šiek tiek žuvimi atsidavė. Panašiai taip ir buvo. Kažkaip skonio ypatingo nebuvo. Bet neprisimenu, kad būtų kažkoks ypatingas skonis ir kitų cigarų. Tikriausiai reikia labai jau būti dideliu gurmanu, kad suprastum tą cigarų skonį. Romas buvo daug geriau..

    Tą dieną mums nelabai pasisekė su oru. Šiek tiek lijo. O buvo sekmadienis. Šiaip tai reiškė, kad šiek tiek daugiau žmonių gulėjo plajoje. Bet ryškiai netgi Barakoos gyventojams eiti iki tos baltosios plajos nelabai rūpėjo, gal jie turėjo, kur dar paeiti. O vienas kubietis, kuris ten buvo, irgi laisvai kalbėjo angliškai. Gyveno tuo metu... Negaliu pasakyti kur, kažkur JAV, bet tiksliai kuriame mieste tikrai negaliu pasakyti. Įdomu, ar iškeliavo dabar visai neseniai, ar iš tų senesnių pabėgėlių, kurių irgi buvo. Jis pats kilmės iš Barakoos. Minu jo paklausė apie cigarus. Kur čia galima geresnius nusipirkti. Papasakojo, kad jis žino, kur pirkti, kur dėžutė kainuos jau neprisimenu kiek kukų, bet tikrai ne po pesą tie cigarai gautųsi. Ir visiems draugams į JAV parveža tų kubietiškų cigarų, nes ten jie kainuoja jau milijonus. Dar kažką paminėjo apie romą, tačiau su romu buvo didesnė problema. Minu nusprendė, kad po Kubos tą romą vežiotis dar porą mėnesių kuprinėse yra didelė nesąmonė, jau geriau tada jį pirkti, kur nors Mešikoje, jį ten turėtų parduoti, o išvis geriausia pirkti kokią tekilą, o romą išgerti patiems. Kas norės, atvažiuos ir pagers jo Kuboje. Aš panašič išvadą padariau apie cigarus: niekas vis tiek nieko nesupranta, žuvimi ar kuo jie atsiduoda, rūkys ir vargo nematys. Kubietiškas cigaras. Gal daugiau gyvenime niekada ir neparūkys. Nors ką čia gali žinoti, šiais laikais gyvenimas taip greitai keičiasi, kad žiūrėk, o gal iškart ir nuskris kas Kubon patikrinti tų cigarų skonio, tuo labiau, kad tai nėra labai jau sunku. Tik pinigų šiek tiek kainuoja, bet ir tai ne milijonus. Nors... iš Korėjos, žinoma, milijonus kainuoja. Tik gal ne dolerių ir ne eurų. Ir netgi ne litų.
    Kadangi lijo, nusprendėme, kad galima pabandyti gal ir eiti namo. Prie įėjimo vėl užpuolė tos pačios močiutės. Neturėjo kukuručio, bet norėjo įsiūlyti kakavos. Tai yra to šokolado. Bet nusprendėme, kad netgi to mums irgi nereikia. Bet kol ėjome namo, saulė pradėjo šviesti vėl, lietus praėjo, lietaus sezonas neatėjo. Tad perėjus per medaus upę ir jau paskutinį tikriausiai kartą nufotografavus visus krabus ir žvejų kaimelį su el Junke, buvo galima paskutinį kartą pasėdėti ir juodojoje plajoje po mangrovais. Tai yra po tais tropiniais augalais, kurie sudaro mangroves. Kaip supratau, jie tie medžiai ir krūmai augtų vandenyje ir kurtų pelkes: tai jau būtų mangrovės, o čia šiaip buvo pavėsis. Tie medžiai vadinosi arba rizoforos arba avicenos.

    Tačiau ilgai sėdėti mes ten nelabai galėjome. Nes pavėsis gal ir visai nieko, nors jo nelabai ir reikėjo, tačiau po tuo pavėsiu, tai yra tiesiai po tais medžiais ėmė pultis kažkokie vabalai. Skraidantys, kurių šiaip plika akimi ir nesimato, bet niežti nuo jų nė kiek ne mažiau, nei nuo kažkokių uodų ar moskitų. Prie visų tropinių moskitų jau buvau pripratęs, nors irgi iš laimės labai nemirštu, kai sukandžioja, o va tie kiti vabalai jau visai nepatiko. Jautėsi, kad jie gyvena tik po tais medžiais. Žengus porą žingsnių niekas nebepuolė. Šiaip ir niežulys iškart praėjo, ilgai nesitęsė. Geras dalykas iš tos pusės yra tropikai: kas be sukandžiotų (ne blusos, žinoma, šitos visame pasaulyje vienodos), po kokio pusvalandžio dažniausiai nelieka nė žymės, nors prieš tai galėjo visas kūnas būti ištinęs. Bet nesvarbu: kadangi mus ten kandžiojo, teko eiti namo. Į miestą tai yra.

    Didvyrių ir kankinių parke bandėme surasti kubietį, kuris pardavinėjo muzikos instrumentus. Jo ten nebuvo. Pabandėme ieškoti kitose vietose, tarkime, kad ir suvenyrų turgelyje. Bet ten irgi jo nebuvo. Ir tos mušamosios lazdelės visai keistai atrodė. Ne tokios lyg. Ir brangesnės. Lyg už penkis kukus žadėjo atiduoti, o gal netgi už mažiau, o turguje, savaime suprantama, be dešimt kukų niekas net į kalbas nesileido. Visgi vis dar tikėjomės, kad lazdeles kur nors rasime. Dar paieškojome ir cigarų. Jų irgi niekur nebuvo. Bent jau ten, kur juos buvome pirkę, ta vieta buvo uždaryta, o kitur irgi niekur nesimatė. Nekeista, kad nesimatė, nes per tas beveik tris savaites Kuboje pirmą kartą matėme taip pigiai parduodamus cigarus. Apskritai pirmą kartą matėme pigiai parduodamus ir apskritai cigarus, nes į firmines parduotuves vis nėjome, ir taip buvo aišku kokios ten kainos, o į jas užeiti visada suspėsime. Iš to juk jie biznį ir darosi.

    Tą vakarą nusprendėme vakarieniauti kur nors kitur. Nes net ir Barakoos maistas, tas pats kiekvieną dieną jau ėmė nusibosti. Gal netgi pabandyti sutaupyti ir suvalgyti picų. Kažkur jų turėjo pardavinėti. Užėjome į vieną lyg piceriją. Priešais bažnyčią. Parašyta, kad tai picerija, bet tai buvo ne ta tikroji kubietiška picerija, kur viskas po kuką, o ta netikroji, kur visame pasaulyje būtų tikroji picerija ir kainos ten buvo tikrai nemažos. Ir aptarnavimas iškart jautėsi visai kitos. Ir kėdės. Vos ne pasodino ant kėdžių, sveiki sveteliai atvykę. Visur kitur – savitarna. Hm. Pažiūrėjau į kainas. Ar bus labai gėda išeiti dabar. Nusprendėme, kad ne. Dėl visa ko pasakiau, kad užeisime vėliau, nes nesame alkani. Jie tikriausiai suprato, kad visai ne dėl to išeiname. O ką daugiau daryti.

    Prie tos aikštės vėl sutikome tą senuką negrą. Kaip jums sekasi. Jo vardo ir neprisimenu, bet tikriausiai koks nors angliškas vardas jo buvo, kai kurie taip mėgsta. Papasakojo savo gyvenimo istoriją. Šiaip atrodė šiek tiek vyresni, gerokai vyresnis nei jam metų buvo. Istorija tai neliūdna: norėjau susitikti kuo daugiau moterų, todėl nesukūriau šeimos, dabar iš dalies dėl to gailiuosi. Pasitaiko. Daugiau nieko ir nepasakė. Reikėjo suprasti, kad savo laiku buvo populiarus. Ir greičiausiai ne tik tarp kubiečių.

    Kadangi su picomis gavosi tokia nelaimė, teko valgyti kažką paprasčiau. O ta proga, kad jau buvome Barakooje, kitoje vietoje išbandyti Barakoos virtuvę. Viena vieta atrodė lyg ir visai nieko. Matėsi, kad ten tikriausiai irgi bus vaizdas į jūrą. Šiaip tai buvo dar viena kasa partikulari, bet joje buvo ir restoranas, kur galėjo valgyti ne tik kasos gyventojai. O gal ir kitose vietose taip būna. Juk jiems tikriausiai turėtų būti vienodai, ar valgo gyventojas ar ne, pinigus juk vis tiek moka.

    Meniu buvo šiek tiek kitoks. Todėl ir šiek tiek brangesnis. Bet iš idėjos maždaug tas pats, rinkinys, žuvis, salotos, ryžiai, kepti bananai, žuvis paruošta šiek tiek kitaip, ir dar desertas, kurio irgi buvo galima išsirinkti. Ir dar, jei labai norite, galite išgerti alaus. Irgi už papildomą mokestį. Tada ir kilo ta mintis, kad greičiausiai alus mūsų kasoje partikularioje irgi tikriausiai bus už papildomą mokestį. Tokia negera mintis. Kaip ir savaime suprantama, tačiau mūsų prieš tai niekas neklausė, ar mes norime tą alų gerti ar ne, tiesiog pastatė ant stalo kaip savaime suprantamą dalyką.

    Kol mes vakarieniavome atėjo dar keletas žmonių. Kaip supratau, jie buvo tos kasos partikularios gyventojai. Atsinešė savo alkoholį. Kad nereikėtų mokėti tuos restoranų antkainius. Antkainiai gal ir nėra labai dideli, ir šiaip visur fiksuoti, tad kainos visur vienodos, bet vis tiek: kam mokėti antkainį, kai jo galima ir nemokėti. Su jais buvo ir viena korėjietė. Iš pradžių galvojome, ar korėjietė ar ne, nes lyg panaši į kinę. Bet irgi tokia, kurią galima apšnekinėti kokią valandą. Todėl visai ir nesinorėjo su ja kalbėtis. Tas nuolatinis skundimasis, kad ją laiko kine. O gal japone. Man atrodo, tai savaime suprantamas dalykas. Mane dar netokiomis tautybėmis gyvenime yra palaikę. Tad nieko apie tą korėjietę ir nesužinojome. Taip ir baigėsi jau paskutinis vakaras Barakooje.
    Kitą dieną pusryčiai buvo kaip visada. Tai yra tie patys vaisiai tik čokolatė buvo ne tokia tiršta. Ryškiai šeimininkė nusprendė nebesistengti, vis tiek žinojo, kad mes jau išvažiuojame. Ai, sako, tiek tos. Kaip paskutinei dienai užteks ir to. Bet iš idėjos viskas ten buvo gerai.

    Iškeliavome paskutiniems pasivaikščiojimams po Barakoą. Autobusas turėjo būti tik po pietų, gal apie dvi valandas, bet liepta ateiti gerokai anksčiau. Kaip visada, ateikit anksčiau ir neturėkite ko veikti. Žinojau, kad labai anksti eiti nereikia, bet buvo galima ir anksčiau, vis tiek veikti nelabai buvo ko.

    Negaliu sakyti, kad nebuvo. Tą dieną bažnyčia buvo atidaryta. Gal ji buvo atidaryta kada nors ir anksčiau, niekada netikrinome. Nors ne. Tikrinome pačia pirmą dieną, tada ji buvo uždaryta, pasakė, kad ateikite kitą dieną. Kitą dieną nenuėjome, o paskutinę dieną vis tiek reikėjo nueiti. Keista su ta bažnyčia, gal ne visai keista, bet šiek tiek neįprasta. Paradinės durys būna visada uždarytos, nes šventorius remontuojamas ar kažkas tvarkoma, visada reikia eiti per šonines duris. Tas šonines, kurios labiau paslėptos, todėl nuo pagrindinio kelio ir nesimato. Tą dieną jau specialiai nuėjau pro jas.

    Ir ten buvo Kačita su visais trimis Jonais. Kaip ir turėjo būti, Gvadalupės mergelė kiekvienoje Mešikos knaipėje yra (ir ne tik Mešikos ir ne tik knaipėse), tad nekeista, kad Kubos bažnyčiose yra Kačita. Atrodo beveik taip pat, kaip toji Kačita iš kobrų. Ir dar ten yra kita svarbi įžymybė: kryžius. Sako, kad tą kryžių pastatė pats Kolumbas, kai pasiekė Barakoą, ir dar sako, kad tą kryžių atgabeno iš pačios Ispanijos. Ar kažkur iš Europos. Tačiau tyrimai teigia, kad medis nors ir siekia maždaug Kolumbo laikus, bet kryžius greičiausiai pagamintas kažkur netoliese iš Kuboje užaugintos medienos, nes tie medžiai niekur Europoje neauga.

    Kadangi visos šventos vietos jau buvo pamatytos, be to, visas tas giesmes nuolat klausėmės namie visą savaitgalį, reikėjo dar kaip nors prasmingai išnaudoti laiką. Kurio dar buvo šiek tiek likę. Žinoma, reikėjo rasti cigarų. Net nežinojau, kad jų vis dėlto gali būti taip sunku rasti. Apėjome vėl tą patį ratą, vėl maždaug ten pat, tose parduotuvytėse, kurios iš tikro net neparduotuvės, masažo ir kirpyklos kabinetai. Tikrai ten ir masažą atlieka, nors atrodo kaip kirpykla, kitur muilą pardavinėja, ir niekur nieko panašaus nebuvo. Kadangi mačiau, kad patys savo jėgomis gal ir nieko nerasime, tai teko klausti, ar čia pas jus tabako nepardavinėja. O jei nepardavinėja, gal žinote, kur gali pardavinėti. Tikrai taip ir reikia sakyti tabakas, nes bent jau Kuboje tabako reiškia cigarus. Pasakė, kad pardavinėja, liepė eiti į kažkurį skersgatvį ir ten pirkti. Ir ten buvo. Pardvinėjo tuos cigarus po pesą. Šiaip tai po viena pardavinėjo ir spėju, kad patys kubiečiai tikrai tik po vieną ir pirko. Tik jie nežinojo, kad čia tuoj ateis du čiukčiai, kurie pirmą kartą galima sakyti savo akyse cigarus mato ir dar labiau pirmą kartą mato cigarus po pesą. Jei būtų buvusi mano valia, būčiau liepęs duoti viską kiek turite. Bet susilaikiau. Gal reikia ir kubiečiams palikti, gal dar rasime kitose vietose tų tabakų, o gal ir nerasime. Bet vis tiek kokį dešimt man atrodo pirkome. O gal net ir daugiau. Daug vienu žodžiu pirkome. Iškart kilo ta problema, kur juos sudėti, nes... pardavėjai jokių bolsyčių neturi. Bolsytė (kastiliškai beveik taip ir skamba: bolsita) yra maišelis, kuriuos civilizuotose kraštuose, gal ir ne visuose, bet kai kuriuose, bruka nori nenori ir po kelis, o Kuboje net ir sumokėjus jų niekas neturi. Gerai, kad tie cigarai vis dėlto pristatomi ne pavieniui, o urmu, suvynioti į popierių. Tai į atliekamą popierių mums ir suvyniojo. Spėju, kad visai pasisekė, kad tą popierių mums vis dėlto rado, nes visai galėjo būti, kad ir neras.

    Ta proga jau buvo galima nueiti sumokėti už kambarį, baigti pakuotis daiktus. Ir čia sužinojome tą ne visai gerą naujieną. Dėdė skaičiavo skaičiavo, ir gavosi tokia didelė suma. Šiaip ne maža suma ir turėjo gautis, mes juk ten gyvenome vos ne savaitę, tai tik už kambarį kokie šešiasdešimt kukų tikrai turėjo išeiti. Ir dar visokie pusryčiai, ir dar visokios vakarienės. Ir, žinoma, tas alus, kuris be jokio klausimo kiekvieną kartą stovėjo ant stalo, buvo įskaičiuotas atskirai. Už tą ne visai parduotuvės kainą. Žinoma, jiems irgi reikia biznį darytis, ir ta kaina dar buvo padoriai užkelta, tačiau vis tiek. Iš kitos pusės niekas juk mūsų neklausė. O dar toks juokingas dalykas, kad jie paklausė, ar mes išgėrėme tą vandens butelį, kuris mums atvykstant buvo šaldytuve. Kaip ir taip. Įskaičiavo ir dar tą butelį. Kaip ir suprantu viską, bet Minu vis tiek taip pagalvojo. Mes tiek pas juos gyvenome, ir taip tiek sumokėjome, galėjo už tą butelį gal ir nebeskaičiuoti. Bent jau kokioje Korėjoje jau būtų padoru. Nes mūsų skaičiavimu, tai mes jiems sumokėjome tiek, kiek kubiečiai dažniausiai per mėnesį ir neuždirba. Na, gerai. Bet pats juokingiausias dalykas buvo vėliau. Atsiskaitant gavosi tokia įdomi suma, jau neprisimenu tiksliai kokia, bet maždaug kažkiek kukų ir pusė. Stengėms surinkti lygiai lygiai ir lygiai lygiai nesigavo: visgi gaunasi puse kuko daugiau. Minu nusprendė, kad jei jie taip lygiai viską skaičiuoja, tai ir mums reikia gal lygiai skaičiuoti. Tačiau dėdė net nemanė atiduoti jokios grąžos. Tarp kitko viską suskaičiavo, ir pasakė, kad gerai. Įdomiai taip. Supratau, kad kai mes Trinidade davėme vienu kuku daugiau, ten irgi nesuprato to mūsų nereikia grąžos. Niekas grąžos niekada ir nebūtų davęs atgal. Nors... Šiaip apsipirkinėjant grąžą dažniausiai gaudavome ir visada labai tiksliai, todėl niekada netgi neskaičiuodavome. Nes kartais grąžą tekdavo gauti ne tik kukais, bet ir pamaišytai: kukais ir pesais. Ir buvau visiškai tikras, kad nė vieno sentavo jie nenusuka.

    Laiko buvo vis dar likę, dar reikėjo kažką daryti. O tas darymas buvo labai aiškus. Mano šliurės, nors pirktos prieš dvi dienas, jau buvo pradėjusios plyšti. Padas atšokinėjo. Minu iškart įtarė, kad taip ir bus, bet kitos išeities irgi nebuvo. Ėjome ieškoti batų taisyklos. Sapaterijos, galima sakyti.

    Tos batų taisyklos visada būna toliausiai nuo centro. Ir nuo ten kur reikia. Tada, kai labai skubi. Nors tuo metu dar turėjome laiko, bet greitai jo ir nebeliko. Sakė, kad šliures pataisys, ir liepė ateiti po poros valandų. Ar kažkaip panašiai. Pasakiau, kad mes nelabai laiko turime, gal galite šiek tiek greičiau. Gerai. Ne visai pasakiau, kad neturime laiko, bet panašiai.

    Ir dėdė pradėjo taisyti. Ne iškart. Iš pradžių pasikalbėjo su kažkuria senjora. Vėliau atėjo dar viena senjora, ieškoti kažkokių batų, o gal priduoti batus. Dar vienas senjoras pasišnekėti. Iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, tačiau žiūriu, kad laikas senka senka, o šliurės taip greitai nesitaiso. Šiek tiek nervinausi. Bet šiaip įdomioje vietoje dirbo tas senukas. Tokia medinė pašiūrė, visiškai pašiūrė, yra įvairiu įrankių, siuvimo mašina, dildymo ir kitos, o visos sienos nukabinėtos panų nuotraukomis. Iš visokių žurnalų, laikraščių ir panašiai. Ir siuva jis sau ramiausiai tuos batus ten. Kol mes laukėme dar pravažiavo vienas pažįstamas. Tas, kuris ryklį namo vežėsi. Miestietis jis tikriausiai. Per tą laiką šliures ir pataisė. Beveik tokiu laiku, kad jau reikėjo beveik bėgti. Nors galėjome ir nebėgti, tikrai būtume spėję.

    Bebėgdami sutikome tą muzikos intstrumentų pardavėją. Maždaug tada, kai tau reikia skubėti, jis išdygsta prieš akis ir sako ar norite tų lazdelių. Už tris kukus atiduosiu. Minu tuo metu tai buvo visai nė motais, sakė, kad mes labai skubame, pagalvojo, kad Kuboje vis tiek kur nors ras tas lazdeles, ir apskritai, kodėl tavęs nėra tada, kai tavęs ieško. Nes mes gal ir nenumirsime neišleidę trijų kukų, o tau gal visai praverstų jie gyvenime. Tos pastarosios frazės jis, žinoma, nepasakė garsiai ir angliškai ir tuo metu, bet vėliau man užsiminė. Greitai pasiėmėme daiktus, atsisiveikinome su šeimininkais ir dar greičiau nuėjome į stotį.

    Kaip ir galvojau, į tą stotį taip greitai eiti nereikėjo. Nubėgus ten iš pradžių reikėjo laukti. Autobusas jau buvo atvažiavęs, stovėjo, bet vis tiek nieko neleido į jį lipti. Taip tiesiog sau ramiausiai stovi ir lauki. Galima rūkyti. Po kiek laiko pradėjo krauti daiktus į autobusą. Iš tikrųjų juos atseit reikėjo priduoti, juos sukrauna į vežimėlį, nuveža prie autobuso ir sudeda į bagažinę. Atstumas penki metrai. Gal šiek tiek daugiau, bet autobusų stotis ten tikrai nedidelė. Ir už tai reikalauja kažkokių pinigų. Kaip ir arbatpinigių. Nežinau, jie tikriausiai labai prisižiūrėjo JAV filmų ar pripratę prie JAV tvarkos, ir tikriausiai kubiečiai, kurie gyvena JAV ir dažnai lankosi Kuboje (o į Barakoą yra netgi tiesioginis reisas iš Majamio, kuriuo skristi gali tik Kubos kilmės asmenys) juos pripratino prie tų arbatpinigių davimo. Nes realiai nebuvo jokio mokesčio, tiesiog reikalajauma arbatpinigių ir jie visai pasitenkino tai keliai centais, kuriuos davėm. Puse kuko.

    Galiausiai mums jau leido sėsti į autobusą ir po kiek laiko tikėjomės išvažiuoti. Beveik taip ir buvo. Priešais mus sėdėjo tokia mergaitė: Barbara Jenifer. Kalbėjo tik kastiliškai. Kaip supratau, buvo vietinė. O gal ir ne. Nedaug jai metų buvo, gal dešimt, bet ryškiai jau ne pirmą kartą važiavo Viazuliu. Pasakė, kad čia yra tualetas, ir jei reikės, galima ten užeiti. Tada dar pasakė, kad pakeliui mes vieną kartą sustosime, o jau vėliau atsidursime ir Santjage. Viską papasakojo, kas čia vyks, o vėliau ją pasiėmė mama. O gal ji pati ten nuėjo.

    Pradėjo važiuoti tuo pačiu keliu per kalnus. Kadangi dabar važiavome Viazuliu, tai autobusas irgi stodavo pakeliui. Pirmą kartą sustojo, kaip supratau, prie konduktoriaus namų. O gal jo šeimos namų. O gal tėvų namų, tiksliai nežinau, bet irgi kažkokiame kaimelyje, kur nuėjo tik konduktorius ir grįžo. Ką jis ten darė: nežinau. Vėliau irgi stodavo tai viename tai kitame kaimelyje, bet ne keleivius imti, o pirkti tai bananų dėžę, tai ananansų pintinę, tai dar apelsinų ar mandarinų irgi urmu. Visai ne toks pirkimas, kaip važiuojant sunkvežimiu: ten pardavinėjo beveik vienetais ir po pesą, o čia buvo parduodama jau dideliais kiekiais. Ir tarp kitko pirko ne autobusų keleiviai, nors gal koks vienas, o dažniausiai konduktorius ir vairuotojas, ir gal dar kažkas iš aptarnaujančio personalo, nors abejoju, ar tokių buvo. Kažkas iš keleivių lyg ir pirko, nors nesu tikras. Be to, matėsi, kad tie pardavėjai irgi ne šiaip sau stovėjo ant kelio, kažkodėl man kilo toks jausmas, kad su visais jau buvo susitarta, tad jie puikiausiai žinojo, kurią valandą autobusas pravažiuosi ir kiek kilogramų kokių vaisių reikia paruošti, ir kad visus juos pirks. Pastebėjau, kad visi užsieniečiai žiūrėjo tokiomis akimis lyg į kokį spektaklį ar cirką, nesuprasdami kas čia vyksta, o kai kurie maždaug taip, kaip stebimas skruzdėlių ar bičių gyvenimas. O man buvo labai įdomu po kiek vis dėlto tie bananai ir ananasai, ir vis kilo nevalinga mintis eiti ir paklausti, gal ir man parduos. Žinoma, urmu nepirkčiau, man tiek nereikia, bet vis tiek gal... Tiesiai iš plantacijos, kodėl gi ne. Ir tie užsieniečiai su savo žvilgsniais každodėl priminė čiukčius, pirmą kartą iš taigos į džiungles nuvažiavusius.

    Taip pasiekėme ir Gvantanamą. Vėl buvo pravažiuota jūra, dykumos, San Antonijas, jokių pažįstamų nematėme. Neveltui sakau, kad prie San Antonijaus prasideda dykumos, nes ir visi žemėlapiai teigia, kad tame rajona vyrauja sausas klimatas. O visoje likusioje Kubos dalyje – drėgnas tropinis, su sausu ir drėgnu sezonu. Gvantaname išlipome pasižiūrėti, gal ten kokia parduotuvė veiks, gal kokių sausainių bus įmanoma nusipirkti, bet nieko ten nebuvo. O aš ten turėjau dar vieną mintį: reikia gi nufotografuoti tą tvarkaraštį, kuriame surašyta kuriomis valandomis autobusai iš Gvantanamo važiuoja į Hondūrą, Salvadorą, Limą, Kostą Riką, Peru, Jamaiką ir kitas Amerikos valstybes. Didžiausiai mano nuostabai to tvarkaraščio nebuvo. Jį jau kažkas buvo nuplėšęs. Nesupratau kaip ir kada ir kodėl. Juk praėjo tik savaitė. O dar sako, kad Kuboje niekas nesikeičia. Keičiasi ir dar kaip. Čia atėjo laikas sėsti į autobusą ir važiuoti toliau, ir po kokių dviejų valandų jau buvo Santjage.
    Saturday, March 14th, 2015
    6:25 pm
    Ilgas kelias į Barakoą ir baltosios plajos gidai (Kuba VIII)
    Taip ir reikėjo tikėtis, kad su tais kamionais viskas gerai nesibaigs mums. Čia visada taip būna, kai tingi anksčiau atsikelti ir ruošiesi pataupyti pinigus. Labai gražūs vaizdai. Nešvietė saulė. Cukranendrių plantacijos. Važiavome tikrai tik iki Gvantanamo, nors vairuotojui lyg ir buvome pasakę, kad mums reikia iki Barakoos. Bet jis tikriausiai pats tik iki Gvantanamo važiuoja, tad nekeista, kad mūsų toliau ir nevežė. Taigi pasiekiame Gvantanamą, išleidžia mums autobusų stotyje ir toliau einame ieškoti laimės.

    Tikrai taip ir buvo: ieškojome laimės. Viazulo autobusas iš Gvantanamo irgi jau buvo išvažiavęs. Reikėjo bandyti važiuoti kažkaip kitaip. Iškart pasisiūlė taksi. Už trisdešimt kukų. Labai juokinga. Nuo Santjago tiek būtų kainavę autobusu. Bandėme paklausti autobusų stotyje. Šiaip ji iškart pasiūlė keliauti į Viazulį ir į kitas kalbas net nesileido. O šiaip paprastu autobusu nesiruošė vežti. O gal jo netgi nebuvo. Dėl visa ko pažiūrėjau stotį. Stotis tokia nieko, netgi turėjo tvarkaraštį, beveik ranka surašyta, o iš ten autobusai važiavo į visas įmanomas Centrinės Amerikos valstybes. Gal kam ir sunku būtų patikėti, bet aplink Gvantanamą yra Jamaika, Hondūras, Salvadroas, Palenkė, Paragvajus, la Lima, Kosta Rika... ir dar kažkas ko jau dabar neprisimenu. Vien dėl to iš tikrųjų vertėjo apsilankyti toje stotyje. Vėliau sužinojau, kad tikrai vertėjo. Paklausėme, kai čia su kamionais, ir išgirdau tokį ne visai širdžiai mielą atsakymą, kad kamionai iš čia nevažiuoja. Bet iš idėjos jie turėtų iš kažkur važiuoti.

    Vėl tas didelis taksi. Nusileido iki gal dvidešimt penkių kukų. Bet tikrai ne daugiau. Kažkaip vis tiek nuo Santjago autobusu būtų pigiau gavęsi. Nieko nežinau. Teko klausti šiaip kažko gatvėse. Ir kažkaip taip visai neaiškiai, bet supratome, kad kamionai iš idėjos važiuoja, bet ne nuo autobusų stoties. Reikia dar kažkur pavažiuoti. O iki to kažkur reikės tikriausiai važiuoti taksi. Už tris kukus. Vėl bandėme derėtis. Žinoma, iki tarkime kokio vieno kuko, bet netgi šalimais sėdintys kubiečiai sakė, kad jie irgi moka maždaug tiek pat. Tai yra iki dviejų nuleido, bet daugiau – niekaip. Taksi, tikriausiai, ten visgi yra prabangos prekė.

    Per visą miestą, šiek tiek jo pamatėme, nuvažiuojame iki punto amarijo. Jis ne šiaip sau taip vadinamas. Kadangi buvau galvojęs apie tranzavimą, teko pasiaiškinti, kas yra tie puntai amarijai. Lietuviškai tai reikštų: geltonieji punktai. O taip vadinami taip, kad valstybės pareigūnai, kurie žmonėms padeda tranzuoti (!), dėvi geltonas uniformas. Geltona kastiliškai – amarijo, tad juos tiesiog amarijais ir vadina. Ir visa tai vyksta todėl, kad su transportu Kuboje nėra labai jau gera situacija (net Viazulis kartais mums nelabai patiko, o vietinis transportas tikriausiai nė tiek nesiekia), tad reikia tau kur važiuoti, ateini sau iki to punto amarijo, pasiklausi, kas čia ultimo. Labai nuostabi sistema, nereikia pačiam stovėti, dar plius pasakai savo kryptį, tada išsiaiškini, kas čia ultimo, ir jis stabdo mašinas. Ir važiuoji. Tiesa, už važiavimą reikės mokėti. Tik bėda ta, kad girdėjau, kad šiais laikais užsieniečiams tranzavimas nėra visiškai leistinas. Ir ne tik tranzavimas.

    Kad mums negalima važiuoti paprastais autobusais: jau buvau žinojęs, tačiau ne tik jais. Nuveža mūsų taksi iki punto amarijo, ten iškart buvo mūsų paklausta: ar į Barakoą, gerai, kainuos trisdešimt kukų. Kurgi ne. Buvau girdėjęs, kad kelionė turėtų kainuoti apie dvidešimt pesų, trisdešimt kukų jie šiek tiek perlenkė. Minu garsiai ir pasakė, kad nemokės daugiau nei dvidešimt pesų. Gal tai buvo klaida. O gal ir ne. Gal suveikė tik tai, kad mes – užsieniečiai. Bet kokiu atveju kamiono (sunkvežimio) reikėjo palaukti, jis tada nevažiavo. Galiausiai atvažiuoja kamionas, jis ten ir stovėjo, bet tada leido lipti. Jau norėjo daugelis, tačiau pasirodo, kad pradžioje gali lipti tik tie, kurie važiuoja į Barakoą. Viena juoda moteris važiavo tik iki San Antonio del Sur, todėl ir nelipo. Labai ji mums padėjo tarp kitko.

    Kadangi išgirdome Baraoką, jau norėjome lipti, ir toji moteris patvirtino, tačiau vairuotojas mums pasakė ne. Griežtai ne. Kodėl. Ji dar kartą mūsų perklausė, ar me tikrai į Barakoą, taip tikrai, jie juk į Barakoą, kodėl ne. Ne ir viskas. Tikriausiai ir kamionais nelabai leistina užsieniečiams važiuoti, tačiau iki to nebuvo jokių problemų. Problemos ten galėjo būti dėl to, kad šalimais Gvantanamo yra JAV karinė bazė ir kažkur vyksta karinis patikrinimas. Ir galbūt dar dėl ko nors. Kai jau pasakė ne, kažkaip nelabai žinojau ką daryti, tačiau toji moteris pasakė, kad viską ji sutvarkys. Buvau skaitęs, kad gali taip būti, tokiais atvejais reikia vos ne į ašaras pulti ir, kas svarbiausia, bandyti kreiptis į kitus keleivius, kad užstotų. Mums kreiptis nereikėjo, ji nuėjo, grįžo ir pasakė, kad nėra tokių dalykų, kurių moteris nesutvarkytų.

    Sutvarkyti tai sutvarkė, tačiau tas sutvarkymas mums kainavo po penkis kukus. Nuo žmogaus. Maždaug penkis kartus daugiau nei tikėjomės. Toji moteris netgi pasakė, kad labai puiku, kaip jums gerai. Man tai visai gerai neatrodė. Tikriausiai dar iki galo buvome nesupratę tos situacijos nuostabumo, kas būtų, jei vis dėlto iki galo būtų sakyta ne, net ir už penkiolika kukų. O taip tikriausiai irgi galėjo būti. Bandėme derėtis. Iš pradžių buvo juokaujama. Į mane. Iš kur tu. Lietuva. O Europa, jūs gi turtingi. Pasakiau, kad mes, nors ir europiečiai, bet priklausėme Tarybų Sąjungai. Esame tokie pat vargšai. Žinoma, kadangi visiems ten buvo viskas juokinga, į tuos mano svaičiojimus niekas nekreipė dėmesio. Tuo labiau, kad Minu ž korėjietis. Nors jį tikriausiai japonu laikė. Bet kokiu atveju žmonėmis prie pinigų. Ir bet kokiu atveju, mes jiems buvome užsieniečiai, o užsieniečiai Kuboje reiškia žmonės, kurie pinigų neskaičiuoja, nes jiems jie auga ant medžių vietoj bananų. Minu vis bandė derėtis: o gal už tris, o gal už tiek, o gal penki, bet už du. Į jokias kalbas nebuvo leistasi. Kadangi vis tiek reikėjo keliauti Barakoon, o grįžimas į Gvantanamą, ir vėliau kitą dieną Viazuliu kelionė iki Barakoos kainuotų vis tiek daugiau, teko sutikti.

    Sužinojau, kad tų sunkvežimių vairuotojai tikriausiai ne tik užsieniečius bando maustyti. Nors užsieniečių ten ne per daugiausia būna, tad dažniausiai bando užsidirbti iš kubiečių. Iš pradžių sėdėjome keliese, mažai kas važiuoja į Barakoą, ir vieną moteris klausia kitų keleivių, kiek čia kainuoja. Trisdešimt pesų. Pasirodo trisdešimt, o ne dvidešimt, kaip aš galvojau. Tad iš pat pradžių mums buvo nemeluota: sakė trisdešimt kukų, o kukų tikriausiai pridėjo dėl juoko, nes užsieniečiai juk turėtų tik kukais mokėti viską. Ir tikriausiai gerai darė, kad paklausė, nes kai įlipo dėdė rinkti pinigų, būtent tai moteriai ir buvo pasakyta mokėti šiek tiek daugiau.Visko negirdėjau, bet išgirdau, kaip toji pati moteris jam labai griežtai pasakė: „Nieko nežinau, žinau, kad kelionė turi kainuoti tridešimt pesų“. Iš mūsų vis dėlto nureketavo po penkis kukus.

    Po kiek laiko pradėjo leisti ir kitus žmones. Įlipo ir toji moteris, kuri padėjo mums susiorganizuoti kelionę. Ji važiavo iki San Antonio del Sur, dar daugiau, po to subėgo daugelis nuo kelio, kurie šiaip jau atseit tranzavo, vienu žodžiu sunkvežimis buvo pilnas. Jau pradėjome važiuoti, apsisukome, ratą apsukome, vėl grįžome į tą pačią vietą, dar pastovėjome, ir galiausiai jau tikrai išvažiavome.

    Iš pradžių važiavome kažkokiais beveik dykuminiais kraštais. Jūra matėsi, bet šalimais tokios dykumos. Beveik kaip Peru. Ten kažkur tose dykrose netgi partikularių kasų buvo. Tik su automobiliu ten ir būtų įmanoma nusigauti. Gal dar visai nieko būtų kur nors ir kokią palapinę pasistatyti, net tokių vietų irgi buvo. Pusė kamiono išlipo tame San Antonio del Sur, tada pravavžiavome dar porą pliažų, iki kurių irgi viešuoju transportu sunkoka būtų nusigauti, tačiau tikriausiai ne visus tokios problemos kankina ir galiausiai pradėjome lipti į kalnus. Kalbama, kad tai vienas iš gražiausių Kubos kelių, kuris tarp kitko nutiestas ne taip jau ir seniai, 1964 metais, iki to laiko vienintelis kelias į Barakoą buvo jūra. Iš bet kur.

    Kelias tikrai gražus. Tokie nameliai, šiaudais dengtais stogais. Palmės. Kaip ir visur, vijokliai ir gebenės, lianos ir visa kita privaloma džiunglių augalija. Tuose kalnuose kaimelių irgi netrūko, tad kas antrame kaimelyje mūsų kamionas sustodavo. Sustodavo ir dažniau. Ir kiekviename sustojime pardavinėdavo tai bananus, tai mangus, tai ananasus, tai dar ką nors. Netgi buvome sugalvoję ką nors nusipirkti, nes kainavo, žinoma, viskas labai pigiai. Gal po pesą ar po penkis pesus. Viskas juk orientuota į kamiono keleivius, kurie kubiečiai. Baigėsi tuo, kad vis dėlto nieko nenusipirkome.

    Galiausiai nusileidome iš kalnų, ir kai saulė jau beveik leidosi, ir dar ne visai temo, buvome ir Barakooje. Adresą šiaip jau turėjome, tačiau jo turėti ir neapsimokėjo. Kamione, savaime suprantama, buvo vieni kubiečiai, tačiau Barakooje lankosi daugiau užsieniečių, todėl mus iškart pastebėjo. Žiūriu, vienas vaikinas kažkodėl netikėtai atkreipė dėmesį į mane. Supratau, kad ne šiaip sau. Sėdėjo ant dviračio, ir puolė sekti tą kamioną. Ne veltui sekė. Nespėjome išlipti, ir jis jau siūlo apsigyventi savo kasoje. Sakėme, kad nereikia. Ne, būtinai pas mane. Ir netgi pasakė, kad pas jį kainuos tik dešimt kukų. Spėju, kad visa tai – be pusryčių. Nes dažnai taip būna. Sunkiai, bet vis tiek kažkaip mes juo atsikratėme, ir randame tą kasą, kurią mums buvo rekomendavęs ponas Rafaelis. Žinoma, rekomendavo dėl to, kad kasa priklauso kokiems nors jo giminaičiams.

    Teko šiek tiek palaukti, gavome netgi kavos, tačiau ten buvo viena problema. Taip, ir tio Rafaelis, ir netgi Misledi jau buvo skambinę dėl mūsų, tačiau pas juos dabar nėra vietų. Bet... Tai irgi neproblema, pas jos seserį yra vietų. Viskas taip pat, kaip pas mane, tuoj ji ateis. Tuoj ji ir atėjo. Ir nusivedė taip tolokai. Kambarys atrodė lyg ir nieko, bet, kaip visada neturėjo langų. Ir kainavo gal net kokius dvidešimt kukų. Jei ne daugiau. Žinoma, visi tikisi uždirbti kuo daugiau. Iš pradžių pasakėme, kad gal kiek per brangu. Pasirodo, kad kartais Kuboje nėra gerai taip sakyti. Žinoma, jei norisi pigiau, tai galima, tačiau kai norisi atsisakyti, reikia iškart kitą priežastį sakyti. Iš akių mačiau, kad kaina labai lengvai gali kristi dvigubai. Teko pasakyti, kad norėtume kambario kur nors antrame aukšte. Ji gal ir norėjo padėti ieškoti, bet irgi atsisakėme. Išėjome patys.

    Toli eiti ir neteko. Gretimame skersgatvyje... Ten visos gatvės skersgatviai, kadangi išilgai visos Barakoos eina dvi pagrindinės gatvės: Maceo ir Marti, o visos kitos gatvės tiesiog skersai kerta tas abi gatves. Taigi ten žiūrime: casa, ir netgi turi vakancijų, ir dėdė sėdi sau ramiausiai. Ir kviečia užeiti. Kiek čia pas jus viskas kainuoja? Dešimt kukų. Taip, be pusryčių, tačiau vis tiek dešimt kukų, pusryčiai – pora kukų nuo žmogaus. Teko užlipti į antrą aukštą, ten irgi tokia atvira svetainė, netgi visai didelė, kažkur gilumoje virtuvė, kambarys su kondicionieriumi. Viskas kaip ir priklauso. Nusprendėme apsistoti pas juos.

    Dar paklausė apie vakarienę. Tiksliau mes paklausėme apie vakarienę. Galima. Žinoma, kainuos penkis kukus. Ko norėtume. Paklausiau, ar įmanoma gauti žuvies. Pasirodo, įmanoma, lyg ir bet reikės šiek tiek palaukti. O mes niekur ir neskubėjome. Paklausė kaip tą žuvį paruošti... O kadangi man nieko nesakė tie visi ruošimo būdai, tai išsirinkau patį pirmąjį.

    Barakoos virtuvė tikrai šiek tiek skyrėsi. Kaip ir beveik tas pats, bet viskas jau šiek tiek kitaip. Daugiau skonių. Bet Barakoa tuo ir garsėja, kad jei visoje likusioje Kuboje yra vienas ir tas pats, tai Barakooje – viskas jau kitaip. Iškart ir įsitikinome. Ant žuvies buvo kitoks padažas, bananai kažkaip kitaip pakepti, ryžių daug. Ir dar alaus ant stalo stovėjo. Reikėjo iškart įtarti, kad tas alus ne šiaip sau ten padėtas, bet tą dieną neįtarėme. Pirmą dieną mums Barakoa visai patiko.

    Iš tikrųjų ji visai patiko ir antrą dieną. Pusryčiams, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo maždaug tas pats kaip ir kitose vietose, vaisiai, sultys, tortija, kepti bananai ir čokolatė. Va, vienintelis dalykas, kurio nebuvo kitose vietose tai čokolatė. O čokolatė – tai dar vienas dalykas kuo garsėja Barakoa. Ne veltui ji laikoma Kubos virtuve. Čokolatė – tas pats gėrimas, kurį jau buvome gėrę Mešikoje, iš kakavos pupelių. Tik Barakooje jis dar tirštesnis ir jau sunkiai tą daiktą ir gali pavadinti gėrimu. Tokia košė beveik. Gal net kisielius. Saldus ir dar su prieskoniais. Teko visa tai įvertinti labai teigiamai. Žinoma, po tų pusryčių buvau visiškai prisivalgęs ir daugiau valgyti gal ir nereikėjo iki vakaro. Dar turint omeny, kad pusryčiai ant stogo, su vaizdu į jūrą, šalimais esančiame name kažkoks dėdė kažką tvarkė ir rūkė cigarą. Vėl kilo įtarimas, kad cigarai ten turėtų būti tikrai pigūs, nes kubiečiai jų taip nerūkytų.

    Barakoa garsėja ne tik virtuve, tai dar vienas iš Kubos kurortų. Toks ne visai garsus kurortas, kadangi iki jo nusigauti nėra labai lengva, žinoma, galima nuvažiuoti autobusu, tačiau vis tiek. Ir greičiausiai jis nebuvo labai statomas kaip kurortas, kadangi užsieniečiams skirtų baltų smėlio pliažų visuose Kajuose buvo jau seniai pristatyta. Kajo visiškai nesusijęs su kajumi, tai reiškia koralų rifą. Na, tikriausiai ir salą ant to koralų rifo. Jų pilna ne tik Kuboje, bet vėliau sužinojau, kad ir tarkime Belize. Bet kadangi į Belizą dar tik ruošėmės keliauti, tai apie Belizo kajus parašysiu šiek tiek vėliau.

    O mes pradžiai iškeliavome į patį Barakoos miestelį. Kaip jau minėjau, ten yra tokios dvi pagrindinės gatvės: Chosė Marti gatvė, kuri šiaip skirta daugiau važiuojančiam transportui, todėl į ją iį nėjome, ir Antonio Maseo gatvė, kuri tam tikru momentu tampa pėsčiųjų gatve, todėl ten ir užėjome. Žinoma, ten yra ir pagrindiniai Barakoos pastatai. Tai yra tie pastatai, kurie suremontuoti. Pačiame gale – bažnyčia, kuri tuo metu buvo uždaryta, pagrindinė ir beveik vienintelė katalikiška bažnyčia, nes protestantiškų ten irgi buvo. Viena tiesiai prieš mūsų namus. Kažkur ten turėjo būti ir Taino indėnų Hatuey vado biustas, kuris vedė indėnus į kovą prieš okupantus. Taip, ispanus, nes Lotynų Amerikoje iki šiol ispanus okupantais laiko (gal ir ne visoje, bet bent jau toje kur arčiau ekvatoriaus – labai). Biusto neradome.

    Prie bažnyčios buvo Nepriklausomybės aikštė su turgumi, kuriame nieko nebuvo, parduotuvė, į kurią ne visada žmones įleisdavo. Šiaip įleisdavo, bet maždaug žiūrėdavo, kad jų būtų ne per daug. Parduotuvėje irgi didelio pasirinkimo nebuvo. Tai manęs jau visai nestebino. Dar ten buvo paštas, Kadeka. Viskas, ko reikia civilizacijai.

    Iš kart iš ten dar vienas skersgatvis nuvedė tiesiai prie Atlanto vandenyno. Ten buvo ne Karibų jūra ir ne, tarkime, koks nors Floridos sąsiauris, o pats Atlanto vandenynas. Plaukiant tiesiai ir labai ilgai, galima ir Afrikos krantus pasiekti. O labai mažai plaukiant: tik Haitį, nes jis realiai turėtų būti beveik priešais Barakoą, tik nesimatė.

    Buvome jau prie vandenyno. Ten gal ir ne visai vandenynas, Medaus įlanka. O taip vadinama taip, kadangi toje vietoje į vandenyną įplaukia Medaus upė. Tikrai taip ir vadinasi: upė Miel, kas reiškia medų. Ryškiai taip pavadino todėl, kad upės vanduo gėlas, ir kai kuriomis kalbomis gėlas vanduo yra saldus. Nes ne sūrus, kaip jūros.

    Palei tą vandenyną, kaip ir reikėjo tikėtis, ėjo gatvė, kelias, kurio pavadinimas, irgi kaip reikėjo tikėtis, buvo malekonas. Tad mes tuo malekonu ir nuėjome. Radome dar vieną parkelį, kur... Jau irgi pradėjome priprasti, kad kažkas pristos, paklaus kaip sekasi, ką veikiate, ir būtinai parodys kokius savo muzikos instrumentus. Gal norite pirkti. Aš nelabai norėjau, Minu gal ir galvojo ką nors pirkti, bet ne tada. Barakoa garsėja ne tik virtuve, bet ir muzika, tad muzikos instrumentus ten irgi pardavinėjo. Tarp kitko, vėliau pastebėjome, kad Barakooje kiekvienas pardavėjas siūlė daug geriau padarytus instrumentus, nei visoje kitoje likusioje Kubos dalyje. Kaip ir kitose Amerikos valstybėse.

    Dar tame parkelyje buvo keletas statulų. Visi Kubos herojai. Irgi labai nestebino. Visur jų buvo pilna. El Čė portretas su viena iš garsiųjų frazių. Ir plaja. Juodojoji plaja, nes pas juos dar ir baltoji plaja yra. Nelabai plati ta juodoji plaja, bet kadangi ar taip ar taip planavome eiti prie jūros, tai ir nuėjome į tą juodąją plają. Juodas smėlis, kai kur klimpstama iki kelių, kai kur galima ir pagulėti, žmonių ten daug nebuvo, tikriausiai todėl, kad darbo diena. Nors pastebėjau, kad kubiečiams darbo diena ar ne darbo diena didelio įspūdžio nedarė. Gal nebent kokioje la Havanoje ir buvo didesnis skirtumas, bet visur kitur – kažkaip labai vienodai.

    Iš pradžių ėjome ta plaja. Iš abiejų pusių matėsi kalnai, visai šalimais tekėjo upė, taip išilgai kranto, ir po to ji dingo. Ją uždengė medžiai. Pastebėjome, kad tarp tų medžių vaikšto žmonės. Ten irgi buvo takelis. Kadangi plaja eiti nebuvo labai paprasta, tad nuėjome tuo jų keliu tarp medžių. Radau palmės šaką. Nusifotografavau. Dar radome tokį spalvotą driežą. Irgi nufotografavau. Buvo nelengva, nes driežas buvo gyvas, todėl bėgiojo. Ir galiausiai išėjome į tokią pelkę Ne visai pelkę, bet kelias sukosi ir ėjo per beveik pelkę. Tokia dumblynę. O ten – milijonai krabų. Ne visi spalvoti, bet daug jų ten buvo. Kovojo tarpusavyje.

    Kelias baigėsi, prasidėjo tiltas. Toks medinis tiltas, o iš abiejų pusių upės: nameliai ir laiveliai. Žvejų kaimelis. Nendrėmis dengti stogai. O tolumoje – plokščiasis kalnas. Tai dar viena Barakoos įžymybė: el Junkė. Matėsi ir iš mūsų kasos ir iš visur kitur, iš kur tik nesimatė, bet iškart užbėgsiu įvykiams už akių: ant to kalno taip ir nebuvome. Bet nufotografavau, kas, mano manymu, gal netgi ir svarbiau (čia jau kiekvienam žmogui skirtingai gali rodytis).

    Taigi mes jau buvome prie tos upės Miel. Tos pačios, kurios vardu pavadinta ir visa įlanka. Pereiname per ją tiltu, tada patenkame į kaimelį, kuriame irgi nieko beveik nebuvo. Tik viena parduotuvė, kurioje, savaime suprantama beveik nieko nepardavinėjo. Tarp lianų paskendę namai. Kelias eina toliau, kol galiausiai atsiduriame priešais būdelę tokią. Ne šiaip sau ta būdelė ten stovi: ten yra įėjimas į Machajarą. Visiškai niekuo nesusiję su mahajana. Tai parko pavadinimas. Ir ten reikėjo susimokėti už įėjimą į tą parką. Kol kas nelabai žinojome, kas gero tame nacionaliniame parke, todėl nusprendėme ten eiti kitą dieną. O tą dieną, tiesiog grįžti atgal.

    Grįžome ne visai atgal. Kadangi kelias vedė ne tik į parką, bet ir palei upę. Kažkur. Suko aplink kalną, todėl nelabai matėsi į kur giliau jis vedė. Paėjome juo. Upė nutolo. Nameliai baigėsi. Dar vienas kitas kartais matėsi. Augo duonmedžiai. Man atrodo tada pirmą kartą mačiau duonmedžio vaisių tiesiai ant medžio. Dar buvo apelsinų ir kitų medžių, beveik norėjau pradėti rinkti vaisių, bet susilaikiau. Nes matėsi, kad kai kurie arba neprinokę, arba pernokę ir supuvę. Šiek tiek paėjus, supratome, kad galime kažkur niekur gerai neišeiti, tad dėl visa ko, grįžome atgal. Vėl per tą patį tiltą, prie upės žiočių, vėl juoduoju pliažu į miestą.

    Supratome, kad juodoji plaja gal ir nėra pati puikiausia vieta maudytis. Tačiau žinojau, kad tai nėra didžiausia problema. Pavažiavus toliau buvo dar viena plaja, iki kur gal netgi galima bandyti eiti, o pavažiavus toliau į šiaurę, pačiu jau nuostabiausiu ir gražiausiai atrodančiu Kubos keliu: dar viena plaja. Bet ten tikrai tikriausiai reikės važiuoti, kadangi iki jo visi dvidešimt kilometrų. Per dieną pirmyn atgal gaunasi kaip ir maratoną nubėgti. Girdėjau, kad ten galima išsinuomoti dviračius, tad gal kaip nors.

    O miesto centre buvo šokolado muziejus. Ir fabrikas. Ar kažkas panašaus. Ten netgi buvo galima to šokolado ar dar ko nors ir paragauti. Ir nusipirkti. Šiaip vadinosi muziejumi, bet realiai tai buvo parduotuvė. Mes ten tiesiog šokoladinių ledų suvalgėme. Rekomenduoju. Ne labai pigu (Kubos kainomis), bet vis tiek labai labai nieko.

    O tada dar tikėjausi, kad gal kažkur arčiau turėtų būti pliažas. Antonio Maseo gatvė ėjo tiesiai, bet iš jos atsišakojo dar vienas kelias, kuris ėjo žemyn. Ir ten irgi matėsi jūra. Priėjome prie ten. Dar viena įlanka, tik šiek tiek mažesnė. Ten gilumoje lyg irgi kažkas panašaus į plajas. Tik bėda, kad visiškai kitoje pusėje yra uostas. Nelabai didelis, bet vis tiek uostas. Mazuto tikriausiai toje jūroje netrūksta. Jei nieko geresnio nebus, reikės dar gerokai pagalvoti, ką veikti toje Barakooje. Vėl į viršų, radome Viazulio autobusų stotį, buvo visai netoli. Kaip ir reikėjo tikėtis, iš Barakoos važiuoja tik vienas autobusas. Ir tik viena kryptimi. Tik tokiu geresniu laiku, nes anksti ryte. Tad blogiausiu atveju važiuosime juo. Nors... Man dar buvo kilusi kita mintis važiuoti per Moa. Kad nereikėtų tuo pačiu keliu grįžti. Tai reikštų gal ir ilgesnę kelionę, greičiausiai sunkvežimiais, nes niekas daugiau ir nevažiuoja, bet gal ir visai įdomesnę. Nors viskas priklausė nuo to, kiek mes toje Barakooje ruošiamės būti ir ką veikti toliau – iki pačių Kubos rytų jau buvome nusigavę, gal reikėtų pabandyti važiuoti dar ir kur nors į Vakarus.

    Prieš grįždami namo sugalvojome dar paragauti ledų. Ledų pasirinkimas ten irgi nebuvo pats didžiausias, bet ką jau padarysi: visgi tarybinis rojus ten. Užtat romo pasirinkimas: dar ir koks. Geriausias lyg ir Havanos klubas, bet buvo ir kitokių. Tai popietui nusprendžiau išbandyti tą romą, kurį dažniausiai geria vietiniai. Gal ne dažniausiai, bet dažnai matėme: nusiperka tokį tetrapaką, ne didelį, gal šimto mililitrų ar panašiai, ir geria sau ramiausiai per šiaudelį. Jappnišką sakę taip panašiai pardavinėja. Irgi taip visai nieko, tačiau Havanos klubas buvo geriau.

    Jį ir nusprendėme gerti vakare, po vakarienės. Gavome beveik tą patį, tą pačią žuvį, taip pat paruoštą, tik bananai šiek tiek kitaip apkepti. Berods kažkokiuose traškučiuose. Šiek tiek varijavo Barakoos maistas. Nelabai daug, bet visgi.

    Kitą dieną pusryčiams gavome visiškai tą patį, tai yra pilną stalą. Su vaizdu į jūrą. Ir vaizdu į kalną. Ir rūkančiais kaimynais. Manyčiau, kad visai geri pusryčiai toje Barakooje. Išsiaiškinome, kad tame Machajaros parke irgi yra dar viena plaja, baltoji plaja, tad nusprendėme, kad galime nueiti tenai. O kodėl ne, gal ta plaja bus visai nieko. Teko apsirūpinti vandeniu.Visgi gal netgi visą dieną ruošėmės prabūti toje plajoje, gal ir ne, bet ką čia gali žinoti, ir maždaug jau žinomu keliu, per tą tiltą per visur keliaujame plajos link.

    Vis dėlto teko susimokėti. Dar nebuvo tekę mokėti už įėjimą į plają, o ten teko. Nieko nepadarysi. Ir teko mokėti ne todėl, kad ta plaja buvo privati, o todėl, kad ji buvo nacionalinio parko teritorijoje, ir šiaip jau susimokėti reikia. Šiek tiek skiriasi kainos, priklausomai, kur norime eiti, o užsieniečiai ten dažniausiai vieni neina: su gidu, kuris dar parodo visas gamtos gėrybes. Pagalvojau, kad gamtos gėrybių bus galima pažiūrėti ir kitą dieną, o tą dieną visai užteks ir plajos.

    Kelias ėjo palei tą upę, ten irgi buvo keletas namukų, ganėsi kiaulės, tokios su auskarais kiaulės, lekiojo šunys, giedojo gaidžiai, priėjome ir upės žiotis, ten buvo dar kažkoks senovinis namas. Tiksliau pamatai to namo. Kelias veda tiesiai, bet rodo, kad mums reikia sukti kairėn. Po avokadų medžiais. Prasideda akmenys, medžiai aukštėja, ir išlendame į baltąją plają.

    Parašyta, kad tai labai maža plaja, tačiau nežinojau, kad ji tikrai tokia maža. Penkiolikai žmonių ten vietos dar užtektų, bet jei būtų daugiau: jau nelabai. Iš visų pusių gaubiama magminių uolienų, tokių juodų, vanduo kartais jas užlieja, todėl kai kur gyvena, tiksliau jau miršta jūros ežiai, prie jūros galima prieiti tik vienoje vietoje, kur maždaug vos ne vienos krypties eismas ir susidarytų, žmonių ten beveik nebuvo, tuo metu visai nebuvo, augo aukšti medžiai, mes ten ir įsitaisėme.

    Ir maždaug praleidome visą dieną. Per tą laiką atėjo pora užsieniečių: vokietis ir prancūzas, šiek tiek pagulėjo ir toliau nuėjo. Nes jie ne šiaip sau patys atėjo, kaip ir reikėjo tikėtis: su gidu. O tai reiškia, kad gidas jiems parodė, o vėliau vedė į finką. Pasivaikščioti po kalnus. Ten maždaug visi tik to ir eina. O mes sau ramiausiai gulėjome.

    Neteko taip visai ramiai gulėti, nes prie mūsų irgi prisistatė dar vienas kubietis. Vardu Klaudijus. Nelabai supratau, ko jis iš mūsų nori. Mažai kalbėjo. Tačiau labai ramiai gėrė mūsų romą. Ir cigaretes rūkė. Taip visai be kompleksų. Papasakojo, kad reikia būti labai atsargiais su gidais, kurie vedžioja, nes mieste nusamdytas gidas prašys dešimt kartų daugiau ir mažiau žinos. Turėsime omeny, nes aš visai ir nenorėjau sau jokio gido samdyti. Dar papasakojo, kokia nuostabi vieta yra šitas parkas, jame jis ir pats gyvena. Kažkur netoli yra jo kasa. Dar čia yra olų, į kurias galima eiti. Buvau kažką girdėjęs apie olas su stalaktitais ir stalagmitais, bet manęs tuo metu jos mažiausiai domino. Ir dar tose olose kažkur yra natūralus baseinas, kur galima maudytis. Kol kas man visai užteko ir jūros, o dėl baseino... Pažiūrėsime vėliau. Ir dar kažką labai įdomiai pasakojo, kad jis vėliau parodys, kur yra jo namai. Nežinau, kam man reikia to jų namų, bet tiek tos.

    O šiaip daugiau nieko gera ir nepasakė. Šiaip reikėjo suprasti, ką jis tuo nori pasakyti, tačiau iškart nelabai ir supratome. Romo butelis tą dieną baigėsi. Vėliau pastebėjome, kad jei koks kubietis padeda gerti romą, kažkodėl jis labai greitai baigiasi. Net nepastebi, kaip baigiasi. Taičiau jei gerdavome tik dviese, kažkodėl jis taip greitai nesibaigdavo. Ir apskritai nesibaigdavo. Aš netgi palyginau. Dėl visa ko taip jau gavosi palyginti: dviese ar trise. Žinoma, trise išgeriama daugiau, tačiau labai ryškiai matosi, kad tas trečias išgerdavo tikriausiai gerokai daugiau, nes be jo likdavo gerokai daugiau nei trečdalis. Nesismulkina jie su tais gėrimais.
    Pragulėjus ir pasikaitinus saulėje, pasipliuškenus toje įlankoje jau beveik buvo laikas eiti namo. Ir saulė beveik ruošėsi leistis, ir šalta gal netgi šiek tiek darėsi. Žmonių plajoje irgi mažoka buvo. Visą dieną jų ten beveik nebuvo. Klaudijus traukia kartu.

    Prie tos būdelės kažkaip pasako, kad eitume paskui jį. Tai yra į kalną. Labai įdomu, kuo čia viskas baigsis. Pirma nuveda pas savo kažkokį pažįstamą. Nelabai supratau ką, tikriausiai kokį brolį ar pusbrolį, o gal šiaip kaimyną. Jis turi savo kasą partikularią, savo daržą ir sodą, augina kavą, kakavą ir šokoladą. Pasiūlė kavos, kurios nusprendėme atsisakyti, vėliau parodė savo rankų darbo vaisius: organinį muilą, šokoladą, dar kažką. Aišku ženklas, kad reikia kažką nusipirkti. Nusprendėme, kad šokoladas gali būti tai, ko gal ir vertėtų pirkti. Visgi tikriausiai ne fabrikinės gamybos. Ir tas šokoladas, tai ne tai, kaip mes įsivaizduojame: toks kakavos rutulys. Kurį vėliau reikia patarkuoti ir iš jo virti tą čokolatę. Bus galima kažkaip panaudoti. Tą ir nusprendėme pirkti.
    Vėliau tas kaimynas dar atnešė prožektorius, tuos prožektorius, kuriais ant galvos klijuojasi. Taip, ryškiai ruošiasi mus vis dėlto vesti į tas olas. Gal ir nelabai blogas dalykas eiti į tas olas, tačiau saulė jau leidosi, matėsi, kad greitai sutems, o eiti visai naktį tuo pėsčiųjų taku palei jūrą nelabai norėjosi. Kuba gal ir saugi šalis, bet kokie laukiniai gyvūnai gali ir nežinoti apie tuos įstatymus. Kitas dalykas, kas mus stabdė buvo tai, kad tikriausiai ne dykai norėjo Klaudijus vesti mus tų olų pažiūrėti. Teko parodyti į saulę, vėlų metą, kitą dieną. Taip išsisukome.

    O kadangi jau buvome pasakę, kad vėlu, tai su tuo šokoladu ir iškeliavome namo. Klaudijus irgi. Prieš sukdamas į savo namus, parodė, kad va, čia jo kasa, jau norėjau atsisveikinti, o jis dar paprašė pinigų. Šiaip nelabai supratau už ką. Na, taip, kažkur nuvedė, bet tikrai nebūčiau numiręs, jei nebūtų nuvedęs. Nes labai daug ko ir nepamatėme, o tik jo kaimynui biznį padarėme. Gali pasidalinti tuos pinigus. Maždaug kiek nebuvo gaila, kelias monetas gal ir davėme. Bet jam netgi to neužteko. Minu baisiai persiutęs pasakė, kad jei ką, jis jau gėrė mūsų romą ir rūkė mūsų cigaretes plajoje. Kadangi Klaudijus nekalbėjo angliškai, o gal apsimetė, kad nešneka, tai nelabai išėjo pasakyti, kad nereikia per daug suįžūlėti. Taip ir baigėsi mūsų draugystė su Klaudijumi. Su juo vėliau dar teko susitikti.

    Nespėjome nusileisti iki būdelės, kaip vėl mus užpuolė. Šį kartą tokia močiutė. Pas mane yra kukuručio. Ir čioko-koko. Kad kukuručio yra kažkoks Barakoos skanėstas jau buvo žinojęs, ir kad jo reikės paragauti, irgi žinojau, o kas per daiktas tas čioko-koko: nelabai supratau. Prie kitos namo irgi rėkė, kad pas ją irgi yra. Mūsų močiutė ją baisiai tildė. Nusprendėme nusipirkti ir tos nesąmonės. Vis tiek reikės pabandyti, kodėl ne čia. Bet tą dieną irgi labai jautėsi, kad ten kai kurie žmonės tiesiog iš turistų ir ruošiasi gyventi visą gyvenimą.

    Vakarienei vėl gavome maždaug tą pačią žuvį. Su maždaug tokiais pačiais užkandžiais. Tai buvo jau trečia diena. Žinoma, iš pat pradžių viskas atrodė gana skaniai, bet supratau, kad net ir Barakooje skonių įvairybės nerasta. Nors, iš kitos pusės žiūrint, buvo ir ta bėda, kad mes nemokėjome ispaniškai ir negalėjome dar kažko paprašyti. O šeimininkė lyg ir siūlė kažkokį kitą žuvies paruošimo būdą, tad gal ir galima kažką kitaip gauti.

    Norėjau nerašyti, bet visi paminėsiu, kad kitą dieną vėl pusryčiavome. Vėl su vaizdu į Atlanto vandenyną, vėl daug vaisių, kepti bananai, tortijos ir po didelį puodą čokolatės. Buvo dar viena tokia netikėtai keista detalė, kurios nebuvo kitomis dienomis. Valgėme šventus pusryčius. Ne todėl, kad juos kažkas pašventino, bet per visus pusryčius klausėmės šventųjų giesmių. Tiesiai prieš mūsų namus buvo pirmoji Barakoos baptistų bažnyčia. Kitų baptistų bažnyčių, man atrodo, ten ir nebuvo, bet tai jiems vis tiek netrukdė vadintis pirmaisiais. Nes tikriausiai pirmieji ir buvo. Kadangi Kuboje dažniausiai šilta, tai bažnyčios durys niekada neuždaromos. O viena mergaitė turėjo mikrofoną ir per jį giedojo. Visų pamaldų netransliavo visiems kaimynams, tačiau giesmes – būtinai. Šiaip visai gerai viskas atrodė, nepykau, kad transliavo, vis šioks toks paįvairinimas.

    Nusprendėme, kad ir kitą dieną visai galima praleisti plajoje, gal vėliau pagalvosime, kur vėliau gautis, bet baltoji plaja atrodė kaip visai padori vieta praleisti dieną. Žinoma, kilo tokia mintis, kad gali vėl tekti bendrauti su Klaudijumi, bet ką jau padarysi. Kai jau beveik susiruošėme išeiti, pas mus užsuko ir šeimininkė. Ne visai supratau, ką ji norėjo pasakyti, bet kažkas apie dezinfekavimą. Blogai, kai nesupranti kastiliškai ir niekada niekas nedezinfekavo. Kažkaip supratau, kad kažkada dezinfekuos, galvojau, kad vėliau, tad mes turime laiko išeiti. Bet pasirodo, kad reikėjo kuo greičiau tiesiog iš namų išeiti, įeina žmogus, prapurškia viską, ir išeina. Ir galima toliau būti. Kažkaip panašiai. Užsukome į kadeką, jau žinojau tą stebuklingą žodį ultimo, išsikeitėme pinigus, žinoma, nusipirkome romo ir galėjome eiti toliau.

    Prie įėjimo į parką sutikome tą patį dėdę iš vakar. Tą, kuris mums jau buvo kakavos pardavęs. Apsauginiai kaip ir norėjo mums pasiūlyti keliauti į tas olas, tačiau mes pasakėme, kad gal eisime iki plajos. Dėdė irgi patvirtino, kad mes pas jį jau buvome. Šią dieną į plają mokėti nereikėjo. Buvo kilusi ta mintis, ar įėjimas į plają yra toks nuolatinis ar vienkartinis. Nes jei nuolatinis, tai galima ir dažniau ten vaikščioti, o jei vienkartinis, tai gal ir nebeisime. Per brangiai gausis. Kadangi mokėti dar kartą nereikėjo, tad nusprendėme, kad galime ten ir dažniau apsilankyti.

    Buvome ne visai vieni. Nors beveik ir vieni. Vėl užsuko keletas užsieniečių: prancūzas, italas, dvi amerikietės. Prancūzui labai patiko ta plaja: olala. Šiaip visai gera plaja, bet iki olala man ji nesiekė. Esu matęs ir geresnių plajų. Italas iškart pasitiesė savo pilvą degintis, o prancūzas lyg bandė maudytis. Juos irgi atvedė gidas. Aš bent jau galvojau, kad jis gidas, kadangi buvo kubietis. Ir viską rodė. Bet vėliau kažkaip kilo mintis, kad gal ir ne gidas, nes labai dažnai mačiau besitąsantį su užsieniečiais. Ir kalbantį angliškai. Toks įdomus žmogus. Rodė, kaip reikia maudytis: įsibėgėti ir šokti. Ir netgi prancūzui liepė taip daryti. O prancūzas pažiūrėjo į jį tokiu kreivu žvilgsniu. Jam tai labai nepatiko. Žinau, kodėl nepatiko. Jis pats plaukti man atrodo nemokėjo. Tikriausiai nemokėjo, nes kiek brido į jūrą, tiek maždaug šiek tiek virš kelių įbrisdavo ir kalbėdavosi su amerikiete. Abu stovėdami kalbėdavosi. Abu neplaukiojo. Esu matęs įvairiausių maudymosi būdų, dažniausiai kur nors Azijoje, tačiau tokio dar nebuvau matęs. Ir tikrai nebūčiau tikėjęsis to iš europiečių. Italas apskritai nusprendė, kad jam iki jūros per toli: geriau pasikaitins. Vienu žodžiu, abu taip labai neteigiamai žiūrėjo į besimaudančius kubiečius. Jautėsi per kilometrą baltųjų pasikėlimas. Baltųjų iš Europos, nes tas kubietis irgi beveik baltas buvo, gal šiek tiek tamsesnio gymio, bet vis tiek turėtų priklausyti dar baltųjų rasei.

    Žinoma, apsilankė ir Klaudijus. Jis kažkodėl visiškai nieko nesuprato, kas jam buvo pasakyta dieną prieš tai. Vėl bandė tręšti cigaretes, vėliau prašė romo. Minu nusprendė su juo aiškiai elgtis: nori gerti, nori rūkyti – susimokėk. Šitie daiktai bent jau pinigus kainuoja, ne taip, kaip nuvedimas iki savo namų. Baisiai nesuprato. Bandė su manimi tartis: aš, juk Klaudijus, ar prisimeni, vakar buvom susitikę. Šiaip prisiminiau, bet ką man dabar daryti. Vėl siūlė į savo olas, nusprendžiau į kalbas nesileisti. Į jokias olas eiti nenorėjau.

    Taip nieko neveikdami ir pragulėjome vėl visą dieną plajoje. Suvalgėme ta kukuručio. Iš nuotraukų gal ir nelabai matosi, kas tai per daiktas, bet tai saldumynas iš tarkuoto kokoso. Saugoti nuo skruzdėlių. Suvyniotas į palmės lapus. O čiokokoko irgi saldumynas, kaip ir reikėjo tikėtis: kokoso riešutai ir šokoladas. Irgi saldu. Tik ne į lapus suvyniota. Irgi visai skanu.

    Žmonių plajoje nebuvo labai daug, kai ėmė šalti buvo ženklas, kad reikia eiti namo. Šiaip dar pabandėme patikrinti, kas yra į kitą pusę: o ten nieko nebuvo. Kažkokie griuvėsiai, lyg griuvėsiai, o gal ir ne. Bet taip neįdomiai atrodė, kad net nefotografavau. Prie įėjimo vėl ta pati tetulė siūlė kukuručio ir čiokokoko, nors tą dieną ji kažko iš tų dalykų ir neturėjo. Kukuručio. Gaila, kad būtent to ir neturėjo.
[ << Previous 20 ]
About LiveJournal.com