?

Log in

maruxiao's Journal
 
[Most Recent Entries] [Calendar View] [Friends]

Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

[ << Previous 20 ]
Friday, July 31st, 2015
5:12 pm
Kur irgi saldus žodis laisvė (Mešika XI)
Ir kai saulė jau visai patekėjo, beveik, buvome ir Mešike. Šalta. Apsiniaukę. Visai ne taip, kaip prieš tai. Nors rytais ten visada šalta būdavo, kiek prisimenu. Labai ir nekeista, Mešikas juk pakankamai aukštai ir visai nesvarbu, kad prie pusiaujo beveik yra. Sužinojome, kad Mešike irgi yra keleta stočių. Tikriausiai. Taip ir turėtų būti. Atsidūrėme visai kitoje stotyje, nei buvome išvažiavę. O tai reiškia, kad nelabai žinome, kaip susirasti metro. O buvome visai netoli oro uosto. Beveik galėjome ten ir apsigyventi, vis tiek greitai reikės važiuoti į oro uostą. Bet vis dėlto apsisprendėme važiuoti į Hidalgo stotį. Taip gavosi geriau. Teko keletą kartų pasiklausinėti, kaip čia mums rasti metro, vieną kartą policininko, kitą kartą pardavėjo, kadangi metro stotį visgi sugebėjome praeiti. Ir galiausiai jau važiuojame. Žmonių dar nebuvo daug, visgi ankstyvas rytas, ir kai jau reikėjo, kai jau padoru eiti į viešbutį, buvome Hidalgo stotyje.

Nutariau, kad reikia išlipti viena stotele anksčiau. Nes mūsų stotis vis dar bus remontuojama tikriausiai. Minu buvo sugalvojęs, kad nori eiti į kitą viešbutį. Kuris turėjo kainuoti maždaug tiek pat, kaip ir japonų viešbutis, ir buvo visai netoli. Maždaug pagal tai nuėjome, bet radome visai ne tai, ko tikėjomės. Buvo toks tikras viešbutis ir kainavo tikriausiai ne pigiai. Bent jau kainos ten tikrai nemažos buvo surašytos. Tad tikriausiai teks eiti pas japonus. Kas nebuvo labai blogai.

Durys atidaromos. Šeimininkė į mane žiūrėjo gana įtartinai. Pasiklausė Minu, ar mes kartu. Manęs leisti kaip ir nelabai norėjo tikriausiai. Tačiau įleido. Gavome kambarį šiek tiek žemiau, antrame aukšte, ten tuo metu gyveno dar vienas baltas žmogus. O gal ir du. Visi jau buvo atsikėlę, anksti keliasi dažniausiai žmonės. Tad viskas kaip ir tvarkoje. Vėliau berūkant šeimininkė dar kartą pasiklausė. Tik ne Minu, o manęs: ar mes kalbame ispaniškai. Ar tik nesame čia gyvenę. Patvirtinau, kad prieš ketvertą mėnesių tikrai čia buvome. Ji irgi prisiminė, va, galva mano, buvau visai pamiršusi. Linksma tokia moteriškė. Vis dar buvo apsiniaukę. Giedrytis nesiruošė.

O mūsų tos dienos planas buvo važiuoti pas Fridą Kalo. Į Kojoakaną. Kadangi kelią jau beveik žinojome, tad ir važiavome. Mūsų stotis tikrai buvo pusiau remontuojama, tad labai gerai padarėme, kad išlipome viena stotimi anksčiau. Kelią į Kojoakaną irgi žinojome, tik aš šį kartą sugalvojau išlipti kitoje stotelėje. Galvojau, kad bus arčiau. Buvo beveik taip pat, o gal netgi ir toliau. Nieko nepadarysi.

Nelabai sunkiai radome ir Fridos Kalo muziejų. O prie jo stovi ilgiausia eilė. Buvo sekmadienis, tad pusė mešikiečių irgi buvo nusprendę pasikultūrinti. Mums irgi teko stoti į tą eilę, nes užsieniečiams jokių nuolaidų niekas nedaro. Ilgai ilgai, bet atstovėjome. Bilietas kainavo daugiau nei šimtą pesų, bet tai buvo bilietas į du muziejus. Ir dar papildomi pinigai už fotografijas. Kadangi aš tų papildomų pinigų leisti nenorėjau, tai nuotraukų iš muziejaus nėra. O tarp kitko visur labai tikrino, ar turite leidimą ar neturite, tik išsitraukia kas fotoaparatą ir jau žiūrėk prieina moteriškė.

Tai Fridos namai. Viskas maždaug taip, kaip ji gyveno, dar jos visi darbai, lovos, kėdės, dienoraščiai, ir prierašai kada kurį darbą ir kodėl padarė. Įdomus muziejus. Yra ir laikina ekspozicija ten, kavinė, ir dar parduotuvė. Mešikiečiai fotografavo viską, ėjo į kavinę, žmonių visur buvo labai daug, užsieniečių beveik nesimatė.

Kai baigėme apžiūrėti ekspoziciją, ėmė lyti. Tiksliau pradėjo anksčiau lyti, bet kai išėjome iš muziejaus – nė kiek nenustojo. Eilė vis dar buvo ilgiausia, žmonės ten po lietumi ir stovėjo. O mes ėjome po lietumi. Nebuvo tas lietus labai stiprus, bet vis tiek lietus. Norėjome eiti į kitą muziejų, nes bilietą juk turėjome. Tačiau lietus vis niekaip nesiruošė baigtis, be to, išsiaiškinau, kad tas kitas muziejus yra visai toli, ir gal netgi ne tame pačiame rajone, todėl galiausiai nusprendėme, kad niekur neisime. Keliausime tiesiai prie tos senosios Kojoakano bažnyčios.

O ten buvo didžiausia mugė. Nežinau, ar nepriklausomybės ar kitos dienos proga, bet daug žmonių buvo. Pirma pas viena moteriškę pavalgėme kesadijų ar panašių valgių. Ji buvo labai populiari. Irgi teko stovėti eilėje ir laukti, kol iškeps. Tiesiog kepė ir visi iškart viską išpirkdavo. Vėliau prisėdome valgyti sriubos. Kadangi ten mugė, tai palapinių, pardavinėjančių maistą buvo daugybė. Lietus vis niekaip nesiliovė. Pradėjo pilti kaip iš kibiro, teko kažkur palaukti. Ir kai jau galiausiai apstojo, buvo galima keliauti toliau. Viskas buvo apžiūrėta, iš to mugės pirkti nieko nesinorėjo, tad galėjome važiuoti centran. Irgi apžiūrėti viską, ko dar nebuvome matę.

O nebuvome matę daug dalykų, bet tą dieną nusprendėme, kad užteks nueiti tik iki griuvėsių. Tiesiai prie pagrindinės gatvės yra senosios actekų šventyklos griuvėsiai. Tikrai tik griuvėsiai, nes iš jos likę tik pamatai. Ėjome viena iš pagrindinių gatvių, visur buvo pilna žmonių, kaukėtų ir ne tik, visi ruošėsi šventei. Sokalo aikštė buvo visiškai užtverta, nežinojau kodėl. O viskas tikriausiai vis dėl nepriklausomybės dienos. Jau beveik pradedama švęsti. Centre scena pastatyta, dainos ir šokiai.

Radome tą šventyklą. Iš jos tikrai tik pamatai buvo telikę. Apėjome ratą, per aplinkinės gatves, kadangi aplink ją pastatų daug pristatyta, tad tiesiog aplink šventyklą taip paprastai ir neapeisi. Išgirdome tą mešikiečių mėgstamiausią dainą, atliekamą choru. Ir tada jau buvo galima keliauti namo. Pakeliui norėjome rasti, kur pardavinėja tuos mūsų mėgstamu blynus, tačiau radome kepamą žuvį. Irgi neblogai. Tokias dideles žuvis kepė. Tai buvo vakarienė. Visai skani sakyčiau. O tada jau buvo galima ir namo eiti.

Dar užsukome prie bažnyčios. Tiksliau ne bažnyčios, o paminklo demokratijai. Mūsų gatvės gale buvo toks milžiniškas paminklas, kuris iš toli šiaip jau priminė bažnyčią ar šiaip kokius maldos namus, tačiau išsiaiškinome, kad tai – paminklas laisvei. Į jį galima ir užeiti, tai yra po juo galima užeiti, tačiau tikriausiai reikia mokėti pinigus. Ir kokią nors ekspoziciją ten galima pasižiūrėti. Bet mes nėjome, tiesiog iš lauko pusės viską apžiūrėjome, ir tada jau tikrai ėjome namo.

Galima buvo sakyti, kad kitas rytas buvo jau paskutinis rytas ne tik Mešike, bet ir visoje Mešikoje. Prasidėjo jis kaip ir daugelis kitų Mešikos rytų: rytinė kava toje pačioje valgykloje, kur kartu ir kavinė, ir beveik virtuvė, ir gal netgi restoranas, ir knygynas, ir dar vieta parūkyti bei susitikti ir pabendrauti su visais kitais gyventojais. Su vienu jau buvome pabendravę: į mūsų kambarį įsikėlė vienas japonas, kuris šiaip jau su manimi bendrauti tikriausiai nenorėjo, man susidarė toks įspūdis, tačiau su Minu pasikalbėjo: iš kur, kaip čia keliauja ir panašiai. Jis irgi keliavo. Aplink pasaulį, kiekvienoje valstybėje po kokias tris ar dvi dienas, vėliau per pusę žemyno ir vėl dvi dienas. Tokia skubi kelionė aplink pasaulį. Tikriausiai daug laiko neturėjo. O po kavos jau buvo galima važiuoti toliau.

Iš pradžių šiaip jau pridavėme kambarį, kadangi šiaip jau išsikraustyti reikia iki dvylikos, tad sugalvojome, kad mes vis tiek vėliau grįšime, o lėktuvas taigi anksčiausiai ryte. Kai pirkau bilietą kažkaip apie tai visai negalvojau. Daiktai sutvarkyti, pasakyta, kad mes jau ir išsikraustysime tikriausiai, tad buvo galima eiti toliau žiūrėti Mešiko. Tai dienai mano planas buvo labai aiškus: reikėjo pasižiūrėti dar vieną Mešiko keistenybę, tai yra Hidalo Gvadelupę. Yra toks akmuo, jis kadaise buvo Hidalo stoties sienoje, bet tekėdamas vanduo atseit išgraužė Gvadalupės mergelės pavidalą, todėl toje stotyje ėmė plūsti maldininkų minios, tad valdžia nusprendė tą akmenį iškelti ant žemės paviršiaus, kad metro stotyje nebebūtų kamščių. Jau buvo bandęs įžiūrėti tą Hidalgo Gvadalupę naktį, nieko nesimatė, tad nusprendžiau, kad galima žiūrėti ir dieną. Tad pirmu numeriu nukeliavome prie Hidalgo stoties.

Ne mes vieni ten buvome, dar kažkas bandė įžiūrėti tą Gvadalupę, o maldininkų minių tikrai nemačiau. Ir šiaip jau sunku buvo įžiūrėti kažką. Net ir dieną labai užtamsinta toji Gvadalupė. Teko fotografuoti, pritraukti, žiūrėti nuotraukoje, maždaug pamatyti Gvadalupę, ir tik tada ją pamačiau gyvai. Labai įdomus dalykas. O tada jau važiavome pas tikrąją Gvadalupę. Kelią žinojome, netoli, kelios stotelės metro. Ten ir išėjome.

Ir pas Gvadalupę mūsų šiaip jau visai iškart niekas neleido. Aš jau apžiūrėjau senąją bažnyčią, norėjau eiti prie koplyčios, kaip prie mūsų pristojo moteriškės ir siūlė eiti pas jas į komedorą. Atseit valgyti. Nemokamai. Kažkaip visai nenorėjau tuo metu, sakiau, kad pradžiai reikia eiti apžiūrėti viską, o jos primygtinai kvietė. Minu nusprendė, kad jei nemokamai, kodėl gi ne. Einam. Na, ir nuėjome.

O ten tokia didžiausia furšetų salė, kažkas netgi sėdi, netgi buvo klausiama, ko mes norime, bandžiau pasakyti, kad gal ko nors be mėsos, tačiau pagal veidus buvo galima suprasti, kad gal nieko be mėsos jie neturi. Palaukite, tuoj papasakosime. Tuo metu priėjo dar vienas vyras, kuris jau kalbėjo angliškai, norėjo įteikti Gvadalupės paveiksliuką, bet prieš tai paklausė Minu, ar jis katalikas. Jeigu ne, tai ir negausi. Tada klausė manęs. Nusprendžiau, kad paveiksliuko gal man ir reikės, todėl sakau, kad mano mama katalikė. Paveiksliuką gavau. Čia Minu kilo mintis, kad gal čia taip jau paprastai neduoda valgyti, tikriausiai vis tiek reikės paaukoti kažką. Kažkiek. Ką žinai kiek. Gal vis dėlto einame. Apsimetėme kvailiais, kad kažką ne taip supratome, todėl ir išėjome.

Dar kartą apžiūrėjau koplyčią su visais vaizdais, tada dar praėjome pro statulas, kur vaizduojamas Gvadalupės stebuklas, užlipome į kalvą, ant kurios koplyčia tuo metu dar buvo atidaryta. Ten tiesiog daugybė paveikslų, apie kiekvieną Gvadalupės pasirodymą ir visus jos padarytus stebuklus. Pasirodo buvo ne vienas. Tada jau buvo galima leistis žemyn, prisipirkti ir daugiau Gvadalupės paveiksliukų, nes gal vis tiek visiems jų turėtų reikėti. Ir beveik galima buvo keliauti toliau.

Labai toliau nenuėjome: užstrigau prie Gvadalupės sapaterijos. Tai yra batų parduotuvės. Ne ji pati atsidariusi tą parduotuvę, o tiesiog kas antra krautuvė ar restoranas prie tos vietos vadinasi Gvadalupės kas nors. O sapaterijoje kaip tik pardavinėjo baltus sportbačius. Su didžiausia nuolaida. Gal kokie penkiasdešimt pesų, jei ne mažiau. Tik bėda, kad dydžių daug jie neturėjo. Tai yra turėjo kas antrą dydį. O maniškis pasitaikė kaip tik vidurinis, tas, kurio nėra. Taip ir jaučiau, kad taip bus. Dėl visa ko paklausiau, ar neturi mano dydžio, tikrai neturėjo, tad teko pirkti šiek tiek per didelius sportbačius. Bet geriau juk per didelius, nei per mažus.

Kadangi mano visi pirkiniai jau buvo baigti, galima buvo nieko nedaryti. Bet pradžiai nuvažiavome į Raudoną zoną. Patikrinti, kas ten gera. Sako, kad tai pats turtingiausias ir prabangiausias Mešiko rajonas, kur yra visos geriausios ir nuostabiausios parduotuvės, tad ten ir nusukome. Daug parduotuvių buvo, tačiau nieko gera. Tai yra nieko labai norima ir neradau. Tik kavos vienoje vietoje išgėrėme. Ir dar radome kelis korėjiečių restoranus. Bet jų  ten ir turėjo būti. O daugiau tikrai nieko nesimatė. Gįžti nusprendžiau pėsčiomis.

Nelabai greitai, netgi šiek tiek teko suabejoti kur mes einame, ar tuo keliu ar ne visai, tačiau po kiek laiko radome ir mūsų kraštą. Iki pat namų iškart nėjome, nusprendėme dieną apžiūrėti tą paminklą nepriklausomybei ir laisvei. Kaip ir visai puikus paminklas, nieko negali prikišti. O svarbiausias dalykas buvo tai, kad reikėjo nupirkti tekilos. Arba nebūtinai tekilos. Šiaip jau iš idėjos norėjome pirkti meskalio, kadangi tekila visgi garsi visame pasaulyje, o va apie meskalį ne visi žino. Be to, žinojome, kad kiekviena tekila yra meskalis, o ne kiekvienas meskalis yra tekila. Taigi meskalis. Jo radome jau pirmoje parduotuvėje. Netgi ne vieną butelį. Ir netgi su kirmėle viduje. Kaip ir priklauso. Ir netgi penkis kartus brangesnį nei tokia visai padori tekila. Kainos teko paklausti, kadangi toje parduotuvėje buvo mada jokių kainų nerašyti. Kaip ir reikia tikėtis, buvo nuspręsta, kad nė vienas iš mūsų draugų nenusipelnė tokios prabangos, tad meskalio bent jau kurį laiką buvo atsisakyta.

Diena dar buvo visai nesibaigianti, kažko labai veikti ir nebuvo, tad eilinį kartą buvo nuspręsta važiuoti į Kojoakaną. Ne visai taip iš neturėjimo ką veikti, o todėl, kad Minu ten vienoje parduotuvėje rado sau patinkančius batus. Taigi pirmas planas: batai. Ne visai greituoju būdu, tačiau planas buvo įvykdytas. Tada dar prie progos užsukome į kavinę. Tokia ten yra, visa grandinė panašių kavinių, prie kurios dažnai stovėdavo ilgiausia eilė žmonių. Tikriausiai kava ten labai gera. Tad prie progos, kad nereikėtų stovėti ilgiausioje eilėje, radome punktą, kur eilės nebuvo, užteko pasukti į kairę nuo pagrindinio kelio, ir jau geriame kavą vienoje seniausių Mešiko, o gal tik Kojakano kavinių. Ten toks ženklas buvo, kad kavinė nepripažįsta diskriminacijos jokiais klausimais, todėl netoleruos nieko, kas ja užsiima. Geras toks ženklas, tad visai gerai, kad toje kavinėje kavos ir išgėrėme.

Dar radome turgų. Jis dar nebuvo visai užsidaręs, tad buvo galima pirkti ir suvenyrų, bet mes jų nepirkome. O viskas ten tuo metu taip ilgai dirbo vien todėl, kad tai buvo diena prieš Nepriklausomybės dieną. Kuri Mešikoje švenčiama šiek tiek kitaip. Taigi išvakarėse pirmas iš nepriklausomos Mešikos prezidentų iš savivaldybės balkono paskelbė, kad Mešika nuo šiol bus nepriklausoma. Iš tikrųjų tai jis pakvietė į kovą prieš išnaudotojus spanjardus. Ir taip prasidėjo Mešikos nepriklausomybės revoliucija. Pirmoji revoliucijos diena dabar tapo nepriklausomybės diena, o tas paskelbimas dabar kiekvienais metais inscenizuojamas iš to paties balkono revoliucijos išvakarėse. Ir ne tik Mešike, bet ir visoje Mešikoje. Didinga diena. Tad užsukome į turgų. Vienoje vietoje pavalgėme takų. Lyg ir pigu viskas pasirodė, tačiau kiekiai ne patys didžiausi. Ir šiaip beveik viskas su mėsa. Kitoje vietoje pasėdėjome. Beveik tas pats. Takerijų ten visas gyvas velnias, meniu ten irgi visas gyvas velnias, viskas vienoda, viskas vienodai skanu, tikrai viskas skanu buvo, tik šiaip galų gale nusprendžiau, kad ne taip ir pigu. Gal taip ir turi būti: visgi Kojakanas visais laikais buvo šiek tiek pasiturinčių menininkų rajonas, o dabar vieta, kur pasiturintys mešikiečiai atkeliauja pasižmonėti. Beveik taip visa diena ir baigėsi.

Ji dar nesibaigė, kadangi mūsų lėktuvas buvo tik anksti ryte. Nusprendėme, kad miegoti nėra čia ko, iš tikrųjų viskas dėl viešbučio taip buvo nuspręsta. Taigi kai jau beveik saulė leidosi, bėgome namo. Pirmu punktu keliavome į parduotuvę. Nors prieš mūsų namus jokios didelės parduotuvės ir nebuvo, tačiau aš žemėlapy buvau išžiūrėjęs, kad visai netoli turėtų būti didžiulė Maksima ar panašaus lygio marketas. Iki kiek jis dirba: nelabai aišku, tačiau vis tiek turėtų kažkiek dirbti. Bent jau iki kokių aštuonių ar kada ta saulė leidžiasi. Visgi, kadangi nelabai aišku, kur yra tas marketas, ir kiek jis dirba, teko šiek tiek paskubėti ir eiti maždaug ta kryptimi, kuri buvo mano kažkaip išmokta. Kaip bebūtų keista, šį kartą viskas veikė labai gerai, tą milžinišką marketą radome. Šiek tiek paklajojome, kol radome įėjimą, ir tada jau apsipirkimas. Žinoma, kad tik tekilų, ne kokių chosių kuervių, kurias žino kiekvienas korėjietis ir moka milžiniškus pinigus už tai, o kažko šiek tiek brangesnio ir ne tiek žinomo.  Ir dar šio bei to mešikietiško. O tada jau viskas buvo baigta, buvo galima ramiai sau eiti namo.

Begrįždami namo, pamatėme, kad visai netoli yra dar viena aikštė, kur tikriausiai vyks koncertas, tad pagalvojome, kad bus galima nueiti ir ten. Pirma reikėjo išsiaiškinti dėl vieno dalyko: šiaip jau turėjome raktą nuo paradinių viešbučio durų. Už tą raktą paimtas užstatas. Kuris bus grąžintas grąžinant raktą. Kaip ir viskas puiku. Tik klausimas, ar mums išeinant, o tai bus kokią trečią nakties ar panašiai, bus kas nors gyvas, kas norės grąžinti užstatą. Bandėme aiškintis su atsakingu japonu, jis pasakė, kad neaišku, ar bus ar nebus, vienu žodžiu, nusprendėme užstatą pasiimti, ir vėliau tikėtis, kad duris kažkas atidarys.

Pradžiai užsukome  į savo mėgiamiausią takeriją ant gatvės. Sėdėdami ant šaligatvių ir pavalgėme. Žmonių pilna, kaip visuomet. Tada nukeliavome pažiūrėti į koncertą. Ten žmonių buvo dar daugiau. Visi šventė nepriklausomybę. Ten darėsi šalta, tad grįžome namo. Kol kas namo dar nėjome, nes laikas buvo ne visai ankstyvas, o nukeliavome į kavinę-barą-aludę-restoraną. Šiaip jau žmonės ten tikriausiai ir valgo ir geria, o mes tiesiog pasiėmėme alaus. Skambėjo... tuo metu dar niekas neskambėjo, tik grojo gyva muzika, tačiau apie dvylika buvo įjungtas televizorius, toji garsioji kalba iš Sokalo balkono, ir fejerverkai. Visoje Mešikoje ir visame Mešike. Ne vienoje vietoje šaudė fejerverkai, visur, netoli mūsų irgi, tad visai nebuvo reikalo keliauti į centrą pasidžiaugti su visais mešikiečiais nepriklausomybe. Ir laisve. Visgi saldus tas žodis laisvė, ką ir besakysi. Nuskambėjo eilinį kartą mešikiečių beveik nacionilinė dainą apie mielą dangų, ir šventimas toliau tęsėsi. Kadangi darėsi vis šalčiau ir šalčiau, tai mes tiesiog nusipirkome alaus ir grįžome viešbutin. Taip visai laimingai pasisekė, kad kaip tik mums priėjus prie durų, vienas japonas iškeliavo iš ten. Ir mes netgi buvome su juo kalbėję. Teko paprašyti gražiai, ar jam nebūtų sunku duris visgi atidaryti. Ir jam sunku nebuvo. Taip prasidėjo paskutinė naktis Mešike.

Viešbučio kavinėje-valgykloje be mūsų nieko nebuvo. Ramu, netgi televizoriaus nebuvo. Visi šventė tą Mešikos nepriklausomybę. O maždaug tuo metu, kai mes jau beveik pradėjome galvoti apie keliavimą namo, grįžo ir atsakingas asmuo. Kuris kažkuriam iš japonų irgi grąžino užstatą už paradinių durų raktą. Galėjome ir mes taip padaryti, bet ką jau čia, nieko tokio. Daiktai susirinkti, nepamiršome nukeliauti iki parduotuvės su čekiu ir pasiimti pinigus už alaus butelius. Visgi keletas pesų, niekam dar jos nepamaišė, o tada jau galėjome gaudyti taksi.

Kaip visada ir būna, pirmas taksi visgi nutarė pasipelnyti. Tokią trigubą sumą pasakė. Gerai, kad žinojome, kad tiek kainuoti neturėtų. Kadangi kainos nuleisti nenorėjo, tai mes irgi labai su juo nesiderėjome. Bus tų taksi, kadangi žmonių gatvėse visgi daug nebuvo, kažkas vis tiek pravažiuos. O antrasis jau pasakė tą kainą, kurios mes ir tikėjomės. Ar maždaug kažkiek. Tad labai derėtis ir nereikėjo. Maždaug už kokių dvidešimt ar penkiolikos minučių buvome vietoje. Dar šiek tiek reikėjo palaukti, ir dar greičiau vyko registracija į skrydį. Pirma nueini prie tokio aparato, kuris nuskanuoja pasą ir išduoda laikiną bilietą, tada nukeliauji prie damos, kuri dar kartą viską patikrina, paima bagažą, pasiklausia, ar tikrai turime visus bilietus ir laimingos kelionės. Ar kažkaip panašiai. Jokios pasų kontrolės ten irgi nebuvo, tiesiog eini sau ramiausiai, ir pamatai, kad yra kažkokia eilė. Ar kažkas panašaus. Patikrina bagažą ir toks langelis, prie kurio buvo parašyta kažkas, kas man leido suprasti, kad mums prie to langelio irgi tikriausiai reikės prieiti. Tik ten tuo metu nieko nebuvo, tad kokį pusvalandį prasitrynėme, kol atėjo aptarnaujantis personalas, atstovėjome eilę, ir sužinojome, kad eilėje stovėti nereikėjo, galėjome eiti tiesiai prie vartelių ir ten ramiausiai laukti.

Taip ir padarėme. Aš dar šiek tiek jaudinausi, kad liko šiek tiek pesų. Koks gal dvidešimt. Tokie trys eurai, jei ne mažiau. Kaip ir nedidelis pinigas, tačiau atsiminimui visos monetos jau buvo paliktos, tad reikėjo išleisti ir tas. Ir taip visai netikėtai radau magnetukus šaldytuvui. Ir taip išėjo būtent ta suma, kurią turėjome. Aš jau specialiai skaičiavau, kad būtų išleista iki paskutinio sentavo viskas. Su mumis skrido mormonai ir dar kažkas, bet kadangi tai buvo ankstus rytas, niekam per daug niekas nerūpėjo. Sulaukėme kvietimo į savo lėktuvą ir išskridome į JAV. Ten nieko nereikėjo, tiesiog persėsti.

Turėjome valandą. Ir beveik minutę į minutę visą valandą išnaudojome. Supratau, kad JAV visgi diskriminuojančiai žiūri į visus azijiečius. Šiaip jie diskriminuoja visus ne JAV gyventojus, kadangi visiems reikia vizos netgi persėdant jų šalyje. Kitose šalyse tokių reikalavimų nėra, bet į europiečius žiūri atlaidžiau. Jau žinojau tai, kai darėmės vizą: man išdavė iškart, o Minu teko laukti kokias dvidešimt minučių. Grįžtant į Korėją teko įsitikinti tuo dar kartą. Sistema pas juos pasikeitė: pirmiausia eini prie aparato, ten skanuoja pasą, nuima pirštų ir delnų atspaudus, ir išduoda lapelį, kurį reikia parodyti aptarnaujančiam personalui. Man aptarnaujantis personalas pasakė, kad esu laisvas, galiu eiti toliau, o Minu liepė stoti į eilę prie pareigūno. Ir visiems baltiesiems, spėju, kad europiečiams ar australams, bet tikriausiai europiečiams sakė, kad jie gali eiti ramiai, o visus azijiečius, dauguma jų buvo japonai, statė į tą eilę pas pareigūną. Laukiau. Ilgokai teko palaukti, kažkokių ypatingų apklausų nedarė, bet visgi reikėjo praeiti tą nemalonią procedūrą. O tada viskas jau greitai: muitinė beveik nieko netikrino, nukeliavome dar parūkyti, bet realiai tik tiek laiko ir teturėjome, tada vėl į bagažo kontrolę, pasų jau niekas nebetikrino, įsodino į lėktuvą, ir tik po kokių keturiolikos valandų, per kurias saulė nei nusileido, nei patekėjo, bet per kurias pralėkė kokios trisdešimt aštuonios valandos (laiko skirtumas), per kurias spėjau pražiūrėti visus filmus, kurie domino, ir netgi keletą, kurie nedomino, vėl nusileidome Skaistaus Ryto žemėje. Korėjoje. Taip visa odisėja po Centrinę Ameriką ir baigėsi.
Thursday, July 30th, 2015
7:04 pm
Ten, kur nieko nereikia veikti ir nereikia niekur skubėti (Mešika X)
Savaime suprantame, tame Vatulko buvome visai anksti. Kitaip ir negalėjo būti. Miestas kaip ir prie pat jūros, tačiau jūros nuo ten nesimatė. Bet dažniausiai nuo autobusų stočių jūrų niekada nesimato. Buvo šilta. Švietė saulė. Vėl nebesijautė žiemos, kuri vis niekaip nenorėjo baigtis Kristobalyje. Nors artėjo nepriklausomybės diena, tačiau ten kol kas niekas nesiruošė jos švęsti. Kristobalyje rotušė jau buvo nukabinėta lemputėmi, skelbiančiomis apie Laisvę, Nepriklausomybę ir dar kažką. Iškart atsirado keletas taksistų, kurie norėjo pasiūlyti važiuoti kur nors, greičiausiai į centrą, o gal prie jūros, kadangi miesto centras, kaip bebūtų gaila, irgi buvo ne prie jūros. Teko atsisakyti, nes kažkaip jaučiau, kad iki centro labai toli ir nebus. Nuėjome pėsčiomis.

Šiaip laikas visgi buvo dar visai ankstyvas. Spėjau, kad visokių posadų šeimininkai vis dar gali miegoti ar tvarkyti ką nors, todėl pradžiai užėjome į kavinę. Tokią viešbučio kavinę. Ne tik rytinės kavos išgerti, bet dar ir palaukti, kol saulė pakils šiek tiek aukščiau.

Kai galiausiai nuėjome į maždaug tą posadą, kurią rekomendavo kelionių vadovas, sužinojome, kad ten kainos šiek tiek aukštesnės, nei buvo parašyta. Kaip ir nelabai keista, kadangi knyga buvo keleto metų senumo, tad kainos tikrai galėjo būti gerokai pakilusios. Šiaip nebuvo baisiai brangu, tačiau vis tiek, brangiau nei tikėjomės. Šeimininkė viską puikiai suprato, todėl parekomendavo kitą vietą, ten maždaug netoli bažnyčios, eikite ta gatve ir ten bus dar viena posada, kuri yra visai ekonomiška. Taip ir tikėjomės. Maloniai taip pasakė. Netgi nusprendėme, kad jei to viešbučio nerasime, tad grįšime pas ją. Retai taip būna, kad rekomenduotų kokią kitą vietą.

Nueiname ten, kur buvo pasakyta. Viešbutis uždarytas. Bet ne visai uždarytas, kol kas uždarytas. Šeimininkai ten tikriausiai kartu negyvena, todėl ateina tik tada, kai reikia pradėti dirbti. O tai tikriausiai bus kokią devintą valandą. Gal šiek tiek vėliau. Gerai ir nežinojome. Nusprendėme palaukti. Laukti teko gal kokią valandą. Tiesiog ant laiptelių, nes kitos vietos ten nebuvo. Praeinantys vietiniai į mus žiūrėjo, bet ką padarysi. Taip jau gavosi. Po tos kokios valandos galiausiai atėjo šeimininkas, ir paaiškėjo, kad toji posada yra visai ne jokia ekonominė. Netgi brangesnė nei mūsų nusižiūrėtoji. Tad viskas buvo visai aišku: keliaujame atgal.

Bet atgal nenuėjome. Dar beeinant, beveik prie pagrindinės gatvės vienas dėdė pasiklausė, ar tik mums nereikia kambario. Nes va pas jį yra daugybė laisvų kambarių ir kainuoja juokingus pinigus. Patikrinome tuos jo kambarius. Tokius didelius. Ir ką gi... ogi ten ne šiaip sau dvivietis kambarys, netgi visas butas su dviem kambariais, su vienu televizoriumi berods, vėjeliais, naujausiomis dušo kabinomis ir tikrai kainavo juokingus pinigus. Labai ilgai nemąstėme, nusprendėme imti tą kambarį. Ir labai gerai padarėme. Kaip ir pagrindinė problema buvo išspręsta, dabar reikėjo spręsti tą kitą problemą: keliauti prie jūros.

O iki jos taip paprastai irgi nenueisi. Krusesitos miestelis yra kaip ir prie jūros, tačiau nuo jūros jį skiria kalnų grandinė. Tokių ne visai aukštų kalnų grandinė, tačiau vis tiek reikėjo paeiti. Šiaip jau tiesiai tai būtų kilometras, tačiau tuo metu pėsčiųjų taką remontavo, tas kuris tiesiai turėtų eiti, teko eiti kartu su mašinomis, o tai reiškė: šiek tiek per aplink. Ir taip radome Santa Krus pliažą. Nespėjome prie jo prieiti, ir mums jau pasiūlė užeiti į vieną restoraną, vėliau į kitą vėliau dar kažkur. Vienu žodžiu visko. Visas pliažas nustatytas kėdėmis ir skėčiukais, kad niekas negultų, nors šiaip ten gulti nelabai ir buvo kaip, žmonių ten irgi visiškai jokių nebuvo. Labai nenudžiugino. Šiek tiek paėjome akmenimis, gal netyčia už tų akmenų bus kokia rojau vietelė, tačiau ten tik krabai bėginėjo. Tai bent jau nufotografavau tuos krabusir beveik buvo galima grįžti namo. Ten nei maudytis, nei degintis vis tiek nebuvo įmanoma.

Tačiau namo negrįžome. Ne veltui toji vieta vadinama Vatulko įlankomis, o ne įlanka. Tai reiškia, kad tų įlankų ten yra tikrai visai nemažai, kiekvienam užteks. Santa Krus įlanka visai nenudžiugino, tačiau žinojau, kad tikriausiai visai netoli yra ir Entregos įlanka. Apie ją jau buvome girdėję Kristobalyje, mūsų viešbučio šeimininkė kažką pasakojo. Iki ten lyg ir važiuoja kažkoks viešas transportas, o gal ir ne. O jei ir važiuoja, tai nelabai aišku kur ir kaip. Galėjo ir nevažiuoti, nes buvo ne sezono metas. Galima ir pėsčiomis nueiti, mano manymu tai nebuvo kažkur labai toli. Bet tą kartą nusprendėme važiuoti taksi. Kad greičiau būtų.

Taip jau gaunasi, kad važiuojant automobiliu vis atrodo, kad viskas labai toli. Taip ir su tuo Entregos pliažu atrodė. Toks jausmas, kad neaišku kur nuvažiavome, ir dar į kažkokias gilumas. Bet galiausiai nuvažiavome.

Pliažas, kaip ir nereikėjo tikėtis, buvo visai mažas. Tačiau žmonių ten nebuvo beveik, tik keletas. Dar buvo keletas parduotuvių, tikriausiai visokių suvenyrų, kurios tuo metu nedirbo. Ir šiaip tai buvo įlanka, iš visų pusių apsupta žalių kalnų, tad dieną buvo nuspręsta praleisti ten. Labai ramiai. Buvo galima netgi panardyti ir pažiūrėti į spalvotas žuvis, įvairiausių žuvų ten buvo, netgi visai ne bailios ir plaukiojo būriais. Labai norint buvo galima ir prisiliesti prie kurios nors iš jų. O didžiausią įspūdį vis dėlto paliko vėžlys. Į paviršių jis neiškilo, plaukiojo palei dugną, bet nusprendė atplaukti iki tos įlankos. Tas jau buvo bailesnis, kai norėjau pasivyti ir ant jo pajodinėti, nešė kudašių ir daugiau negrįžo. Nieko nepadarysi.

Dar sugalvojome, kad ant jūros kranto visai galima pavalgyti kokių nors jūros gėrybių. Kaip tik viena šeima ten po medžiu stovėjo ir tikėjosi, kad kas nors ateis. Ateinančių buvo, valgančių mažai, dažniausiai visi alų gėrė. O mes pasiėmėme lėkštę visokių kriauklių. Prisiėdėme. Taip sau gerai ir praleidome visą dieną. Blogas dalykas buvo tik tai, kad jūra nuo viešbučio gana toli, ir nėra labai faina kiekvieną dieną taip toli trenktis, net jei ir galima nardyti ir žiūrėti į vėžlius. Panagrinėję radome, kad šiek tiek toliau, netoli Puerto Eskondido ir Puerto Anchel yra ir kitų miestelių ant jūros kranto. Jie tikrai ant jūros kranto, iki jų nusigauti gal ir nėra labai paprasta, tačiau ten gali būti daug įdomiau. Buvo nuspręsta, kad paskutines dienas Mešikoje galima praleisti gal ir ten. Bent jau kitą dieną tikrai ruošėmės ten važiuoti.

O ta proga, kad saulė gal jau ėmė ir leistis, reikėjo grįžti į miesto centrą. Tiksliau į miestą, nes tikriausiai visos tos įlankos miestui ir nepriklauso. Sugalvojau, kad nėra tikrai taip jau toli, galima ir pėsčiomis eiti, ir labai gerai padarėme. Nuo to kelio atsivėrė labai puikūs vaizdai į Santa Krus pliažą, augo didžiuliai kaktusai. Tokie dešimties metrų, jei ne dvidešimties metrų aukštumo kaktusai, keli paukščiai, o svarbiausia, kad matėme tas žalias papūgas. Tik šį kartą ne narveliuose, o laisvėje, po medžius laipiojančias. Visai įdomus kelias. Taip atsidūrėme prie Santa Krus. Dar nebuvo visai sutemę, tad ten išgėrėme kokio vandens, nes šiaip jau visą dieną gulėjome ant saulės, pažiūrėjau į pėsčiųjų taką... jis vis dar buvo uždarytas, tad teko eiti per aplink. Tuo pačiu mašinų kelių grįžome į Krusesitą.

Vakarienės užsukome į takeriją, kuri buvo visai netoli. Ten visokių takų su grybais buvo. Kas yra visai skanu, o šiaip žmonės ten su mėsa viską valgo. Dar apėjome ratą aplink miestą, pažiūrėjo į bažnyčią... žinoma, tai buvo Gvadalupės mergelės bažnyčia, kaip ir ne visai keista, kiekvienam mieste turi būti po tokią bažnyčią. Dar ratą aplink miestą, o kadangi po truputį pradėjo lyti vėliau buvo galima eiti ir namo. Ten kartais veikė internetas, taip ne visai kartais, kai kuriuose kambariuose, mano kambaryje neveikė. O daugiau tame mieste ir nėra ką veikti. Gyventi ten tikriausiai galima, kaip suprantu, žmonės juk gyvena. Mielas toks miestukas, visai neatrodo, kad tai jūros miestas, kadangi tų resortų prie jūros pakanka ir toliau. Iki ten eiti nesiruošėme, persikelti ten irgi nesiruošėme, tad kitai dienai planavome važiuoti į Sipolitę, kadangi tai turėtų būti daug mielesnis miestelis.

Iš ryto vėl niekur labai neskubėjome, prieš eidami į stotį dar užsukome į kavinę, kaip ir kavos reikėjo išgerti ir ten susitikome su mielais žmonėmis. Šiaip tikrai mieli žmonės, tačiau iškart jautėsi, kad ne veltui jie ten atėjo. Pora juodaodžių ir mešikietė. Juodaodžiai – iš JAV, paklausė ką mes čia veikiame, kiek čia laiko esame, tik vieną dieną ir jau išvažiuojate. Kaip gaila, mes va čia gyvename jau daug daug metų. Mešikietė papasakojo, kad ji šiaip kalba kastiliškai, bet iš idėjos toji kalba skiriasi pagal kiekvieną šalį. Labai pajautė kalbėdama su gretimų valstybių gyventojais. Prisiminiau juokingą istoriją, kaip mūsų katalonas bandė nikaragvensiams paaiškinti, kad jis šiaip irgi kalba kastiliškai laisvai, nes yra iš Ispanijos ir tas žodis turėtų skambėti taip. Ji patvirtino, kad tikrai dažnai taip atsitinka. Tik kartais ji nelabai nori taip pareikšti, todėl tenka susitaikyti su vietine kalbos variacija. Ne šiaip jau jie mus užkalbino: visi trys iš Jehovos liudytojų, o juodaodis netgi pastorius. Tad tikriausiai norėjo patraukti į savo pusę, bet kadangi mes ar taip ar taip iš ten jau ruošėmės išvažiuoti, tai niekaip nepasisekė.

Tada jau galėjome keliauti į stotį. Žinojau, kad kažkur turėtų važiuoti mikroautobusai, tiesiai į Počutlą. Nors mums reikėjo Sipolitės, bet pradžiai teko gautis į Počutlą. Apėjome kelis ratus, vis neradome to reikiamo mikroautobuso, o iš stoties važiavo autobusai ten, kur mums reikia. To autobuso teko šiek tiek palaukti, spėju, kad gavosi keliais pesais gal ir brangiau, tačiau jau po kokios valandos buvome dar viename ne pajūrio miestelyje Počutloje.

Ten aš iškart patikrinau, kaip galima nusigauti į Mešiką. Žinojau, kad autobusų iš Sipolitės ten nebus, išsiaiškinau visus laikus ir visas kainas, kadangi į Mešiką važiuoja keletas kompanijų ir kiekvieną turi savo boleteriją, išsirinkau patį pigiausią variantą... ir tada jau buvo galima ieškoti transporto į Sipolitę. Ilgai ieškoti irgi nereikėjo. Pasirodo, užtenka išeiti į pagrindinę gatvę, kažkur stovėti ir atvažiuoja tas transportas. Dar paklausiau vienos močiutės, ar tikrai nuo čia važiuos kolektyvai į Sipolitę, ji patvirtino. Atvažiuoja toks sunkvežimiukas, ten žmonių kažkiek buvo prisėdę, teko apvažiuoti ratą, kadangi palei Sipolitės pajūrį tik viena kryptimi galima važiuoti, o mes buvome šiek tiek priešingoje kryptyje. Pravažiavome Masuntę, reikėjo suprasti, kada čia mums reikės išlipti, bet Sipolitė buvo kaip ir viena paskutinių stotelių. Tada kolektyvas šiek tiek pastovi, todėl mums ten ir liepė išlipti. Vėl buvome prie jūros.

Kaip ir beveik reikėjo susirasti, o kur mes gyvensime prie tos jūros. Ant smėliuko gal visgi neliksime. Geriausia tikriausiai eiti tiesiai į pliažą, palei jį turėtų būti nemažai viešbučių. Beveik taip ir buvome, nespėjome prieiti pliažo, kaip vienas mešikietis pasiklausė, ar kartais neieškome vietos apsigyventi, va, šitame viešbutyje tikriausiai yra kelios vietos. Toks boheminis viešbutis supratau, bet nelabai aišku kokie ten kambariai. Nusprendėme, kad pas juos tikriausiai negyvensime.

Einame toliau. Žinoma, viebšučių ten pilna, tiesiog kiekvienas namas viešbutis, maždaug paklausėme artimiausiame, vietų savaime suprantama ten buvo. Teko šiek tiek pasiderėti, visgi pas juos ne visai sezono metas, žmonių ten neturėtų būti daug, ir prašom, kambays su vaizdu į jūrą. Netgi balkoną turėjome. Žinoma, balkonas buvo daugiau mažiau bendras, tačiau vis tiek galima ten sėdėti. Visai geras viešbutis, nusprendėme, netgi dušą savo nuosavą turėjome. Kaip ir buvome visiškoje civilizacijoje.

Teko pas juos dar ir pavalgyti. Nes tingėjome eiti ieškoti kokios kitos vietos. Kambarys gal ir pigus, tačiau restorane kainos visai nežemos. Nusprendėme, kad pas juos daugiau gal ir nebevalgysime. Ne per pigiausia. Šeimininkai, o gal darbuotojai, ten toks šeimos ar draugų verslas buvo, kiek supratome, beveik visi rūkė kanapes, o gal žolę. Tokia visai bohemiška vieta. Visas pliažas ten turėtų būti bohemiškas, kiek supratome.

Nukeliavome iki vieno galo. O ten tokia labai šantiška vieta. Jau kelionių vadove buvo parašyta, kad ten visi užsiiminėja joga ir meditacija. Maždaug taip ir atrodė. Viskas kyla į kalną, šiaip jau visai faina vieta, tik brangoka. Paklausėme kainų. Vietų, žinoma, pas juos buvo, tačiau kainos tikrai nenudžiugino. Nusprendėme, kad pas juos tikriausiai nesikelsime. Šalimais buvo dar vienas viešbutis, kainų net neklausėme, atrodė prabangiai. O dar vienas viešbutis apskritai buvo uždarytas. Tikriausiai nuspręsta, kad ne sezono metu nereikia veltui švaistyti pinigus ir darbą, vis tiek pakankamai tikriausiai nebus uždirbta.

Nuėjome iki kito galo. Beveik iki galo nukeliavome, ir bekeliaudami radome dar vieną visai fainą viešbutuką. Pora panašių. Visi kambariai: tokie mediniai namukai ant pastolių. Ir dar apipaišyti. Paklausėme kiek ten viskas kainuoja. Gerokai pigiau. Ar tik ne koks šimtas pesų dviem žmonėms. Tuo metu neturėjo laisvo kambario, bet kitą dieną sakė, kad tikrai turės. Iškart užsisakėme kambarį ir kitą dieną planavome persikelti ten. Viskas buvo sutvarkyta, beveik buvo aišku, kur likusias kelias dienas praleisime.

Tada keliavome galine gatvele, ne pagal pliažą. Ten buvo keletas parduotuvių, daug iš tikro parduotuvių ten buvo, kelios takerijos, kur galima valgyti, ir kainavo viskas daug pigiau nei mūsų viešbutyje. Kažkas panašaus į turgų, kur pardavinėjo daržoves, tad jei ten kur nors bus virtuvė, bus galima netgi valgyti darytis. O šiaip ten pelkių daug buvo. Bet šiaip visai faina vieta. Nusipirkome meskalio butelį ir keliavome į plają. Juk vis dėlto ne šiaip ten važiavome, maudytis. Krantas smėlėtas, dugnas irgi smėlėtas, tad ramiai sau galėjome gulėti ant smėlio ir maudytis. Atėjo toks dėdė, kuris kažkodėl norėjo pinigų, bet kadangi pinigų jam niekas nedavė, tai nors meskalio reikėjo. Tos dalies tikrai nebuvo gaila. Taip beveik ir praėjo pirma diena. Ramiai, niekur neskubant.

Vakarienės valgyti keliavome į takeriją, kurią buvome matę dieną. Kaip bebūtų gaila, tačiau tuo metu ji buvo uždaryta. Teko eiti kitur. Kitame gale buvo tokia močiutės užeiga, kur šiaip jau klientų nebuvo nė vieno. Be mūsų tikrai nieko nebuvo. Ėmė lyti, tačiau tikėjomės, kad labai ilgai nelis. Pasiėmėme po didžiausią kesadiją, o jos tikrai ten labai didelės buvo ir daugiau nieko tikrai nereikėjo. Šiaip jau Sipolitė visai patiko.

Visas kitas dienas daugiau nieko labai ir neveikėme. Kitą rytą atsikėlėme, po kavos pradėjome kraustytis. Skubėti niekur nereikėjo, kadangi kambarys visgi gali būti ir užimtas, tad pradžioje išgėrėme kavos, tada nukeliavome į savo naujus namus: didelis kambarys, dušo ten nebuvo, reikėjo keliauti žemyn, tačiau turėjome balkoną nuosavą. Ir dar hamakas ten buvp. Kavą buvo galima gerti visą dieną, kas buvo labai puiku, ten dar buvo ir virtuvė, kuria galima naudotis, su internetu šiek tiek blogai, bet ką jau padarysi. Ten gyveno dar tokia estė, mešikietis ir anglas. Sėdėjo jie prie baro ir kalbėjosi. Baras šiaip jau tuo metu buvo uždarytas, atsidaro jis tik vakare, tad galima ramiai sėdėti ir niekas nepristos. Nors iš šiaip ten niekas nepristodavo. Darykite ką norite.

Nukeliavome į parduotuvę, prisipirkti visokių daržovių ir kitokių nesąmonių. O vėliau visą dieną tiesiog tiesiai priešais viešbutį ir pragulėjome. Daugiau juk vis tiek nebuvo ką veikti. Nelabai ir norėjosi. Praėjo tas pats dėdė, kuris dieną prieš tai buvo prašęs pinigų, o tą dieną jau jis pats pasiūlė. Viskio. Kaip ir neblogai. Geras toks dėdė. Vakarienei valgėme spagečius, kuriuos šiaip ne taip pasidarėme, baras jau buvo atidarytas, tačiau mes nusprendėme tą dieną ten neapsilankyti. Bus galima ir kitą dieną, kadangi planavome dar bent vieną naktį ten neapsistoti. Į Mešiką neskubėjome.

Ryte begeriant kavą šeimininkas paklausė iš kur aš. Iš Lietuvos? O, čia yra dar vienas lietuvis. Kur. Jis čia dažnai būna, vos ne kasdien užsuka į barą. Po ilgų tų kelionių galiausiai tikriausiai turėsiu progos dar su vienu lietuviu susipažinti. Nusprendėme, kad tą dieną gal nereikės gamintis, todėl nukeliavome į tą pačią takeriją. Kur ant gatvės. Kuri tik dieną dirba. O po to visą dieną buvo galima degintis ir svilintis ant saulės. Visgi geras pliažas ten, oras irgi geras buvo. Kartais būna potvyniai ir atoslūgiai, bet šiaip jau visai gera vieta. Beveik galėčiau visiems rekomenduoti ten užsukti.

Vakare sugalvojome gerti vyną. Šiaip iš pradžių buvo planuota, kad gersime namie, balkone, su vaizdu į jūrą, tačiau kai ėjau pasiimti taurių, šeimininkas pasakė, kad va ten sėdi lietuvis. Teko pasisveikinti. Ir šiaip sugalvojome, kad ta proga, kad yra lietuvi, galime ir bare pagerti. Vis tiek ten tokia demokratiška aplinka, niekas nereikalauja nieko pirkti, nori geri, nenori – negeri. Galima šiaip sau sėdėti.

Tas lietuvis pasirodo gyvena JAV, bet dabar jam buvo nusobodę, todėl atkeliavo į Mešiką pasiilsėti. Išsinuomojo namą, visą namą dviejų aukštų. Už tokią kainą Seule tik gal vieną kambarį sunkiai, bet galima rasti. O jis visą namą. Ar tik ne kokie keturi šimtai eurų. Ir su vaizdu į jūrą, savaime suprantama. Sakė, kad daugiau niekur nenori keliauti, bet dėl vizos teko nukeliauti į Gvatemalą. Kurioje ir nebuvo. Paprašė pasieniečių, ir jie leido jam tiesiog išvažiuoti iš šalies ir maždaug iškart vėl įvažiuoti. Taip visa jo kelionė į Gvatemalą ir baigėsi.

Dar vėliau prie mūsų prisijungė žydė. Ji irgi skundėsi savo tautiečiais. Papasakojau, kaip keli izraeliečiai prašė karšto vandens Lankine, tai ji netgi nustebo, kad jie nepareikalavo, kad tas karštas vanduo būtų iškart. Nes dažniausiai reikalauja, kad viskas būtų dabar ir dar nemokamai. Jai dėl to kartais nesinori sakyti iš kur atvažiavusi, kadangi jos tautiečiai visgi neturi paties geriausio vardo visame pasaulyje. Šiaip ten buvo dar keletas svečių. Visi tokie pagyvenę. Vienas lenkas. Su kuriuo, žinoma, teko pakalbėti apie Mickevičių, lietuvis jis ar lenkas, ir kuriai šaliai turėtų priklausyti. Jis kvietė mus eiti į kitą barą. Pliažo gale. Atseit ten vakarėlis linksmas vyko. Tačiau lietuvis, kurio vardas Artūras, ne visai atvirai, bet vėliau pasijuokė: koks ten vakarėlis. Ar nesimato, kad visas pliažas juodas nuo nakties ir ramus ramus, tik jūros bangos girdisi. Tad mes į jokius vakarėlius niekur ir nėjome. Tiesiog sėdėjome pas save. Netgi mūsų baras spėjo užsidaryti. Tiek ilgai sėdėjome.

Su žyde dar pakalbėjome apie košerą, ji paaiškino, kas ir kaip, ir maždaug supratau. Supratau, kad tai yra labai sudėtinga ir geriau man net nepradėti gilintis į tą dalyką. Dar jai papasakojau apie karaimus. Kas tai per tauta. Tik supratau, kad ji nelabai suprato, kas tai per tauta. Pasakė, kad žodis karait hebrajiškai reiškia tikratikis ar ortodoksas ar kažką panašaus, tad nusprendė, kad karaimai yra tiesiog žydų atšaka. Nenorėjo patikėti, kad tai yra visai kita tauta, kurią su žydais vienija tikriausiai tik religija. Tokių juk irgi gali būti.
Kitą dieną irgi daug labai nieko nedarėme. Labai daug ko ir nebuvo daryti, kadangi ar šiaip ar taip visgi ruošėmės važiuoti į Mešiką. Jau reikėjo pradėti ruoštis. Kavą gėrėme kaip visada, ten pat, dar pasivaikščiojome po miestą. Tiksliau po kaimą, pasižiūrėjome, kas ten gera yra. Viskas buvo vis tas pats, niekas nesikeitė. Reikėjo susidėti daiktu ir laukti, kol bus galima važiuoti.

Kad labai nenusibostų laukti, sėdėjome ir gėrėme alų prie kranto. Mūsų viešbučio bare. Atėjo Artūras. Ryte ji dar pamojavo mums iš savo namų. Tikrai geruose namuose gyvena, nuo kranto matosi. Ir ruošėsi ten gyventi dar ilgai. Sakė, kad žiemą ten buvo dar geriau, ir vanduo geresnis ir bangos ne tokios aukštos. Atėjo ir žydė. Ji vis dar ruošėsi ten šiek tiek dar pasilikti. Tik mes važiavome. Šiaip jau planavome gal apie kokią antrą išvažiuoti, tačiau Artūras pasakė, kad nebūtina. Iki Počutlos tikrai ne taip toli, transpostas važinėja gana dažnai, tad galima sau ramiausiai dar vieną butelį alaus išgerti. Jis to nesiūlė, be šiaip tikrai taip buvo galima daryti. Taip ir padarėme.

Kai jau saulė ėmė krypti vakarop, daugiau nieko neliko, teko visgi eiti stotin. Stoties ten nebuvo. Šiaip vieta, kur stoja kamionetai. Tai yra sunkvežimiukai. Prieš lipdami į tą sunkvežimiuką, kurio tuo metu dar nebuvo, gatvėje dar nusipirkome saldumynų ir galėjome sau ramiausiai važiuoti. Į Počutlą tikrai nuvažiavome greitai, bilietų ten dar buvo, ir tikriausiai daug tų bilietų ten buvo. Galėjome pasilikti daiktus ir netgi turėjome šiek tiek laiko pasivalkioti po patį miestelį.

Radome ten bažnyčią. Nekeista, kad radome, Počutla yra visai nemažas miestas, tad ten tikriausiai yra netgi ne viena bažnyčia. Buvo ir turgus, kur pardavinėjo viską: mėsas, žuvis ir daržoves. Žuvį aš netgi sugalvojau, kad gal ir būtų galima pirkti. Rūkyta tokia žuvis, visai nieko, bet nenusipirkau. Ir netgi pamatėme procesiją. Paradą. Visi visur ruošėsi nepriklausomybės dienai. Taip net įdomu pasidarė, iki nepriklausomybės dienos dar buvo šiek tiek likę, tuo metu dar kokios pora ar trys dienos, priklauso nuo to, kaip skaičiuojama, o jau visur paradai ir karnavalai. Kristobalyje apskritai viskas vos ne prieš savaitę buvo pradedama. Tiksliau bent jau lemputes kabinti. Patinka jiems tikriausiai jų nepriklausomybė. Turėtų patikti, kaip kitaip. Šitaip visai linksmai sulaukėme ir savo autobuso, kuris turėjo vežti į Mešiką. Ten jis ir nuvežė. Važiuoti, savaime suprantama, reikėjo visą naktį, greitai sutemo ir buvo galima sau ramiausiai miegoti.
Wednesday, July 29th, 2015
8:09 pm
Majų tradicijos prie Švento Kristupo (Mešika IX)
O Mešikos pusėje viskas buvo visai ne taip, kaip tikėjomės. Liepta užeiti į vidų, vėl užpildyti kortelę, nieko daugiau neklausė, laba diena, antspaudas į pasą, galime būti dar šimtą aštuoniasdešimt dienų. Tik kad tiek nereikėjo, bet nieko nepadarysi, jei galima, tai galima. Į Mešiką atvažiuota, galima keliauti kur nors toliau.

O tas toliau tai buvo Kvautemoko miestas, nors gal jo miestu ir nelabai pavadinsi, bet bent jau oficialiai jis tikrai taip vadinasi: Ciudad Cuauhtemoc. Daugiau apie jį gal nieko ir nerašysiu, kadangi mes jo beveik ir nematėme. Jokių valiutos keityklų ten irgi nelabai buvo, tad gal ir buvo padaryta klaida, kad Gvatemaloje nieko neišsikeitėme. Tačiau dažniausiai prie sienos galima atsiskaitinėti abiem valiutomis, jei ne daugiau. Čia kaip kada, bet dažniausiai būna.

Dar vienas blogas dalykas, kad tas Kvautemoko miestas buvo visai ne prie sieno, kai bebūtų keista, pirmą kartą per visus ėjimus per sieną, nuo pačios sienos teko važiuoti. Gal ir nelabai toli, tačiau vis tiek reikėjo važiuoti, nes eiti: gal kokie keturi kilometrai. Tiesiai priešais sieną irgi buvo vienas miestelis, las Čampas, tik bėda, kad iš ten tikrai niekas niekur nevažiavo. Nieko jau nepadarysi.

Į Kvautemoko miestą nusigauti sunku nebuvo, žinoma, mes ten bandėme pasiaiškinti, nors gal nelabai ir reikėjo. Visi vietiniai sau ramiausiai sėdėjo ir laukė. Šiaip jau kelionė kainavo dešimt pesų, mešikietiškų, tačiau tikrai buvo galima atsiskaityti ir gvatemalietiškais kecaliais. Kiek kainuoja kecalių tie dešimt pesų? Ogi visus aštuonis. Tiksliau iš pradžių bandė sakyti, kad tai kainuos aštuonis kecalius, tačiau mano paskaičiavimais gal ne visai tiek turėtų kainuoti. Visgi vėliau buvo pasakyti normali kaina: penki kecaliai. Kiek ir turėjo būti. Taigi dalį likusių pinigų visgi išleidome.

Visai gretai, po keletos minučių, nes iki to Kvautemoko juk tik keturi kilometrai, buvome ten kur reikia. Miestas tikrai nežavėjo jokiais stebuklais ir dar kuo nors, tad ten ilgai būti ir neplanavome. Tačiau nuo pat pradžių ten tikrai ilgai būti nesiruošėme. Kadangi mus paleido tiesiai priešais autobusų stotį, tai iškart ir užsiėmėme reikalingiausiais dalykais. Ten irgi buvo Gvadalupės mergelės portretas, todėl mes tiesiai klausėme, kada čia artimiausias autobusas į San Kristobal de las Kasas. Iki jo reikėjo šiek tiek palaukti, aš dar tikėjausi, kad gal kaip nors bus įskaičiuota ir mūsų nuolaida, aš dar turėjau ADO bilietus, likusius nuo paskutinės kelionės po Mešiką. Žinoma, ten tos nuolaidos daug ir nebuvo, tik keli pesai, bet vis duona, tačiau... kaip bebūtų gaila, nuolaidų kuponų galiojimo laikas buvo baigęsis kaip tik prieš kelias dienas. Nieko nepadarysi. Tačiau ten, nors ir važiuoja tik ADO, tačiau bilieto kaina visgi buvo labiau antros klasės autobusų. Bent jau man taip atrodė.

Iki autobuso reikėjo dar šiek tiek palaukti. Gal ir nelabai ilgai, tačiau vis tiek reikėjo palaukti. Veikti ką: nelabai buvo. ten be penkių namų irgi daugiau beveik nieko nebuvo. Bet dėl visa ko sugalvojome nueiti pavalgyti. Kitoje kelio pusėje buvo kioskelis, kur kažką pardavinėjo. Kuprines palikome autobusų stotyje... Stotis tokia irgi paprasta: tiesiog viena salė kažkokiame gyvenamame name. Nors, kai pagalvoji, daugiau ten nelabai ir reikia: juk į tą miestą greičiausiai tik viena kryptimi važiuoja autobusai, ir tai net ne kas valandą. Tad bilietų pardavėjas dažniausiai prie kompiuterio ir nesėdėdavo. O kam, jei žmonių ar taip ar taip daug ten nebūna.

Nukeliavome prie to vežimėlio, pasirodo, pardavinėja keptas bulves. O kurgi daugiau reikia valgyti keptas bulves, jei ne Mešikoje, juk tai beveik bulvių gimtinė. Kaip bebūtų keista, o iš tikrųjų visai nekeista, netgi labai gerai, mums leido atsiskaityti kecaliais. Jautėsi, kad vis dar esame prie sienos. Ten maždaug visus kecalius ir išleidome. Netgi pakartojome vieną porciją, kad tik tikrai tikrai nė vieno kecalio nebeliktų. Atminčiai šiek tiek parsivežėme, bet šiaip daugiau jų nelabai ir reikėjo.

Taip atėjo laikas važiuoti. Atvažiavo toks didelis autobusas, su kondicionieriumi, žmonių beveik nebuvo, mes dviese ir dar kažkas. Bet tai nereiškia, kad vėliau dar kas nors į jį neįlips. Taip dar niekada gyvenime nebuvo, o ta proga nes lipome ir važiavome. Pagal planą reikėjo važiuoti gal kokias tris valandas. Tuo metu saulė vis dar švietė, bet tai buvo tik tada.

Pravažiavome tokį miestą, kuris vadinasi Komitanas. Sako, kad jis yra labai populiarus turistinis objektas, tačiau dažniausiai mešikiečių, o ne užsieniečių. Kuo jis ypatingas: nelabai žinau, nes jokie informacijos šaltiniai be kolonijinės architektūros daugiau nieko ir nesako. Nors tikriausiai ten kur nors aplink turėtų būti kokie nors majų ar dar ko nors griuvėsiai, o kaip kitaip. Pagrindinėje gatvėje majų ir kitokios statulos stovėjo, tad kažkas kažkaip kažkur turėjo būti. O šiaip tai ten tik prilipo daugybė žmonių. Sustojome trumpam. Vėliau prilipo dar viename miestelyje, man net baisu pasidarė, kad gal vietų neliks. Šiaip toks liūdnas vaizdas: atrodo, kad pusė miestelio susirinko prie stoties, tiksliau gatvėje, ir šiaip jau visos moterys išleidžia vyrus. Laimės ir darbo ieškoti, o gal tą darbą turintys, tad tik šiaip į darbą važiuoja. Buvo pirmadienis, tad visko gali būti. Taip ir gyvena paprasti mešikiečiai, kurių dauguma vietiniai gyventojai. Nors šiaip jau dauguma mešikiečių – metisai.

Ir taip visai netrukus, kaip dažniausiai ir būna, netgi saulei nenusileidus, mes buvome San Kristobalyje de las Kasas. Tai vienas iš tų miestų, kuris buvo įkurtas ne majų ir ne actekų, ir ne kitų vietinių gyventojų, o konkistadorių. Tai yra ispanų, kai jie užkariavo Čiapo valstiją. Tas miestas kadaise netgi buvo Čiapo sostinė, bet dabar ji jau perkelta. Tiesa, San Kristobalis iki šiol vadinama Čiapo kultūrine sostine (o pačioje pradžioje toji valstija netgi buvo priskirta ne Mešikai, o Gvatemalai), ir netgi magiškuoju miestu, ir netgi pačiu gražiausiu iš magiškųjų miestų. Ne veltui iš kiekvieno keliautojo teko girdėti apie San Kristobalį. Tad dėl to ir nusprendėme, kad ten tikriausiai irgi verta apsilankyti. Ir nepasigailėjome labai. Ne tik dėl paties miesto, bet ir jo apylinkių.

O ten gyvena irgi majai. Tik jau kitos majų tautos, bent jau enciklopedija sako, kad tai turėtų būti cociliai ir celtaliai. Ir dar šiaip toji valstija garsėja gintaru. Žinau, kad gintaras ne tik Lietuvoje randamas, be to, Mešikoje jau buvau matęs jo, ir greičiausiai ne iš Baltijos pajūrio, o Šv. Kristupo mieste jo turėtų tikriausiai būti dar daugiau.

Vachakoje sutiktas vokietis pasakojo, kad kai jis nukeliavo pas Šventą Kristupą, jokio viešbučio ieškoti net nereikėjo: tiesiog stotyje vienas žmogelis jam pasiūlė kambarį pas save, dvivietį kambarį, jam vienam, ir tik už penkiasdešimt pesų. Maniau, kad ir mums galėtų taip pasisekti. Eilinį kartą klydau. Nieko panašaus nebuvo. Stotyje buvo apsiniaukę, šiaip jau apsiniaukę buvo ir visur kitur, tad visai galėjo artimiausiu metu ir lyti pradėti, o vietos, kur miegoti, ieškoti vis tiek reikėjo. Niekur nesidėsi.

Nieko nepadarysi, teko eiti, ir nuėjome. Kristobalis nėra toks jau didelis miestas, nors šiaip jau jame gyvena kokie du šimtai penkiasdešimt tūkstančių gyventojų, tačiau nuo stoties iki centro nėra taip jau toli. Pirma ėjome tokia ne visai pagrindine gatve, kuri vedė iki pagrindinės gatvės, besivadinančios Kovo 31-osios aikšte (jau keitėsi pavadinimai, nebebebuvo vien tik centrinis parkas), pakeliui užsukome į kelias posada, jos turėjo būti šiek tiek pigesnės vietos. Kristobalyje – nieko panašaus, visų pirma, ne visur buvo vietų, o kainos ten tikrai nedžiugino manęs labai. Tada jau teko eiti kita gatve, kuri gal ir ne visai pagrindinė, tačiau pėsčiųjų, ir veda tiesiai pas Gvadalupė. Buvome visgi Mešikoje, o ten tikriausiai kiekvienas save gerbiantis senas miestas turi Gvadalupės bažnyčią. Todėl ir kelias vadinosi: Gvadalupės gatvė. Mašinos, kaip jau minėjau, ja nevažinėjo. Praėjome kelias brangesnes vietas, nukeliavome ten, kur liepė kelionių vadovas eiti, supratome, kad kainos ten ne visai tokios žemos, kai norėtųsi, tačiau galiausiai visgi radome ir pigią vietelę. Žinoma, tai buvo kelių vietų kambarys, tačiau jame be mūsų visą tą laiką daugiau niekas ir negyveno. Internetas veikė, sienos gražiai išpaišytos, viduryje namo yra toks kaip ir kiemelis. Nors tas kiemelis šiaip jau labiau į svetainę panašus, tik su langu lubose. Galima ten sėdėti ir valgyti, kadangi yra ir virtuvė, vėl bus galima valgyti gamintis, namo gale yra ir tikrai vidinis kiemas, kur galima rūkyti ir žiūrėti į kates. Ir šiaip, bent jau vėliau, ten buvo galima ir rūbus džiovintis. To irgi prireikė. O daugiau kol kas nieko ir nereikėjo. Galiausiai jau atvažiavome į Mešiką.

Galėjome sau keliauti pasivaikščioti. Kadangi laiko turėjome daug, tad pirmą dieną, kuri jau keliavo į vakarą, nutarėme niekur per daug neskubėti. Tiesiog nukeliavome iki pagrindinės aikštės, tai yra tos Kovo 31-osios aikštės, o išilgai jos, savaime suprantama buvo ir bažnyčia. Ne šiaip sau bažnyčia, pagrindinė Kristobalio katedra. Tuo metu ji buvo uždaryta, tačiau gal kada nors ir atidarys.
Iš visų kitų pusių irgi pilna pastatų: savivaldybė, informacijos centras ir kiti. Kolonijinė architektūra. Graži, nieko negali prikišti. O mes ėmėme ieškoti, kur čia būtų galima ko nors pavalgyti. Visi restoranai man atrodė per daug prabangūs, per daug ne tokie, į kuriuos norėčiau užeiti, tad teko eiti ratais, kur nor arčiau stoties, ten visokios normalesnės vietos turėjo būti. Maždaug ta gatve, kuria jau buvome atėję, teko keliauti toliau. Ten radome dar vieną bažnyčią. Kaip ir ne visai keista, kadangi tų bažnyčių Kristobalyje tikrai visiškai netrūksta. Berods Švento Pranciškaus tai buvo bažnyčia, nesu tikras, bet tų bažnyčių tiek daug ir visos tokios skirtingos, kad tikrai galima pagal spalvas jas visas vadinti. Žinoma, bažnyčia irgi buvo uždaryta, o visai šalimais ten buvo ir tokie stalai. Šiaip tokia vietinė valgykla, kur, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo visokių kesadijų, tai yra takų su sūriais, kaip pavadinimas ir teigia. Kastiliškai sūris – keso, tad tas kas su sūriu – kesadija. Viskas ne taip paprasta, bet galima maždaug taip prisiminti.

Ir visai gerai, kad mes ten užsukome, kadangi tuo metu ten vyko gimtadienio šventimas. Šiaip jau jis visai nevyko iš pat pradžių. Valgėme valgėme sau ramiausiai, o tada, kai tikriausiai visi filmuose ar kokiuose serialuose ir yra matę: atėjo keletas mešikiečių su tais dideliais sombrerais ir ėmė su gitaromis dainuoti. Gimtadienis. Išėjo gimtadienio kaltininkė, aš pafotkinau, užpūtė žvakes ant torto, vėliau tą tortą papjaustė, padalino visiems aplinkui buvusiems, tai yra gretimų restoranų ir kavinių savininkams, tuom bent jau tada šventimas ir baigėsi. O mes beveik baigėme ir valgyti.

Iš tikrųjų tomis kesadijomis labai baisiai nepasisotinome. Galbūt reikėjo dar ko nors. Labai daug visko nesinorėjo, bet gal ko nors užkąsti. Ir taip beeidami namo, radome kaldinę. Taip tikriausiai reikėtų vadinti tą vietą, kadangi ten pardavinėja kaldus. Šiaip jau kaldo kastiliškai reiškia tiesiog sriubą, ir kaip ir reikėjo tikėtis, toje kaldinėje pagrindinis patiekalas buvo būtent sriubos. Pasiėmėme kažkokias iš daržovių, tačiau atnešė ne vient tik sriubos puodus. Dar buvo lėkštutė su citrinomis, svogūnais ir petražolėmis, įsidėti kiekvienam, kiek norisi. Kas be ko: tortijos su fricholėmis, irgi be ko neapsieina nė vienas pavalgymas Mešikoje, ir dar visokių raugintų sūdytų daržovių. Tiesiog stovėjo ant stalo. Taip ir buvo galima ramiausiai valgyti. Visai skaniai ten viskas gavosi.

O liūdniausia dalis, kuri vėliau vis labiau ir labiau liūdino, buvo vietiniai indėnai. Kažkaip netikėtai iš Gvatemalos, kur majams priklauso viešbučiai, restoranai ir kitos vietos, patenkame į Mešiką, kur vietiniai gyventojai, irgi tie patys majai, priklauso tiesa kitoms tautoms, tačiau vis tiek majai, tiesiog vaikšto gatvėmis ir pardavinėja savo rankų darbo suvenyrus, rišinius pinikus, molinius žaislus ir panašius dalykus. Kol mes valgėme, gal šeši vaikai užėjo ir vis norėjo ką nors įsiūlyti. Labai nesikabino, tačiau vis retkarčiais praeidavo. Šeimininkai, o gal padavėjai vėliau tiems vaikams davė valgyti. Pasodino prie tuščio stalo ir kiekvienam atnešė po sriubos lėkštę. Kad sušiltų po tokio lietaus ne lietaus ir šalto oro.

Taip ramiai pavalgėme, reikėjo keliauti namo. Dar užsukome į Oxxo, tokia parduotuvė netoli mūsų viešbučio buvo, kur pirkome jau pačias pigiausias bandeles. Nes brangių ten ir nebuvo. Ir tada jau tikrai buvo galima eiti namo miegoti. Visgi laikas toks ne visai ankstyvas buvo, be to, prisidėjo dar viena valanda prie visko, tai viskas dar gerokai suvėlėjo.

Kitą dieną pusryčiavome namie. Kadangi ten buvo virtuvė, tad buvo galima išsivirti kavos, o tokios vis dar turėjome. Bandelių buvome nusipirkę iš Oxxo, dieną prieš tai, tad gavosi labai normalūs pusryčiai. Ir tada jau buvo galima eiti į miestą, apžiūrinėti bažnyčių.

Pirmoji bažnyčia – Gvadalupės mergelės bažnyčia. Ir visai ne dėl to, kad toji mergelė yra Mešikos ir abiejų Amerikų globėja, ir ne dėl to, kad buvome Mešikoje, o tik todėl, kad toji bažnyčia buvo visai į priešingą pusę nuo centro, kur stovėjo visos kitos bažnyčios. O  be to, mūsų gatvė vedė tiesiai į ten. Tarp kitko netgi labai gražiai matėsi, kadangi bažnyčia yra ant aukšto kalno (Lietuvoje tai tikrai būtų aukštas kalnas), tad dar reikėjo keletą dešimčių laiptelių į viršų palipti. Kaip ir įprasta, priešais laiptus yra keletas parduotuvių, kai kurios netgi vadinasi Gvadalupės vardu, o svarbiausia, kad ten buvo ir daržovių parduotuvė. Jau buvome matę, Oxxe ne per daugiausia visko yra, ir ten tikriausiai viskas ne visai šviežia ir netgi brangu, tad Gvadalupės verduria buvo tikrai labai gera vieta apsipirkti vakarienei. O tada jau buvo galima lipti viršun.

Žinoma, ten buvo Gvadalupės mergelė, ir šventas Jonas Diegas, ir visi kiti šventieji. Bet šiaip vis tiek visas akcentas dedamas Gvadalupei: ji ir pagrindiniame altoriuje, ir visi vitražai tik apie jos apsireiškimą. Kitaip ir neturėtų būti Gvadalupės mergelės bažnyčioje. Žiūrėti nuotraukas, graži bažnyčia. O be to, kadangi buvome ant aukštos kalvos, nuo ten matėsi ir visas Kristobalis. Kaip ir labai geras dalykas. O dar vienas dalykas, kuris jau buvo beprasidedantis Kristobalyje ir kituose Mešikos miestuose, buvo atlaidai. Taip visai netikėtai sutapo, kad toji diena: rugsėjo septintoji, tiesiog viena diena priešais Šilines. Ir nors Mešikoje daug svarbesnė yra Gvadalupės mergelės apsireiškimo diena, istoriniai šaltiniai teigia, kad tai yra kažkada gruodį, tačiau Šilinės irgi gan minima šventė. Taigi girdime petardas, fejerverkus, kažkokius šūvius ir per visą Gvadalupės gatvę nusidriekia procesija. Paklausiau vienos moters, tos, kuri bažnyčios parduotuvėje pardavinėja šventus paveiksliukus, rožančius ir kitus dalykus, kas tai per šventė. Taip, tai tikrai buvo gimtadienis. Pasiteiravau, ar jis neturėtų būti kitą dieną. Pasirodo, kad tikrai turėtų būti kitą dieną, tačiau jie pradeda švęsti iš išvakarių. Taigi tų petardų lydima mergelė perėjo pes visą Kristobalį ir buvo užnešta į bažnyčią. Man net įdomu pasidarė iš kur, nes spėju, kad jos statulą atnešė iš ten, kur ji praleidžia didžiąją metų dalį. Pasitikome ją, ir galėjome keliauti toliau.

Vėl praėjome pagrindinę Kristobalio katedrą, buvo galima užeiti vidun. Tą dieną ji buvo atidaryta. Ir šiaip tikriausiai buvo atidaryta, kadangi tuo metu vis dar buvo diena, bet tikriausiai vakarėjant vis tiek viską uždaro. Auksu papuoštas vidus, matosi viskas nuotraukose tikriausiai ir labai kažkaip aprašinėti nesigauna.

O tada perėjome dar viena pagrindine gatve, kuri irgi buvo pėsčiųjų. Žinoma, ten irgi daug visokių pardavėjų ir pardvinėtojų, restoranų ir kavinių, parduotuvių ir kioskelių, nes, be kita ko, ten vaikštinėjo daugybė turistų. Ne tik užsieniečių, bet ir mešikiečių. Kristobalis netgi mešikiečiams labai patinka, tad daugelis tikriausiai važiuoja ten keliauti. Buvo ir Andų gyventojų, bent jau taip atrodė, tokiais rūbais buvo apsirengę, bet ar jie tikrai iš Andų atkeliavę – negaliu patvirtinti.

O visi ta gatve ėjo dėl vienos labai paprastos priežasties: beveik gatvės gale, tiksliau ne pačiame gatvės gale, o ten, kur baigiasi pėsčiųjų teritorija ir prasideda važiuojamoji dalis: yra turgus. Ir ne šiaip koks nors daržovių ir avokadų turgus, o visokių suvenyrų ir rankdarbių turgus, kastiliškai vadinamas artesanija. Mes irgi ėjome ta pačia kryptimi, Minu vis tikrino visokias sapaterijas, tai yra batų parduotuves, nes vis galvojo, kad ten galima nusipirkti dar vienus batus. Vis kilo mintis, kad netgi Mešikoje odiniai batai turėtų būti pigesni nei Korėjoje. Visai taip gali būti, be to, mados ten irgi šiek tiek kitokios.

Iš tikrųjų į tą pusę ėjome visai ne dėl turgų ir artesanijų, o žinojau, kad ten yra dar pora bažnyčių. Viena buvo Labdaros bažnyčia, nors kastiliškai ją kažkodėl šventykla vadino. O kita – Šv. Dominyko bažnyčia, irgi vadinama šventykla. Bet Mešikoje dažnai visokias bažnyčias, ypatingai senesnes vadina šventyklomis, tad nelabai keista. Labdaros bažnyčia buvo uždaryta. Ir šiaip tikriausiai ji visada uždaryta, nes neatrodo, kad ji kada nors būtų atidaroma. Greičiausiai jau neveikianti bažnyčia. Tokių irgi yra. O Šv. Dominyko bažnyčia buvo atidaryta. Tiek iš išorės atrodė gražiai su ažūriniais ornamentais, tiek iš vidaus atrodė įspūdingai: viskas žibėjo auksu. Bet tikrai viskas. Ne tik pagrindinis altorius, bet ir visi kiti altoriai. O altorių ten netrūko. Kaip įprasta kai kurios Lotynų Amerikos, o gal ne tik Lotynų Amerikos, bet ir dar kitose šalyse, pagrindinėse bažnyčiose yra ne vienas, ne du ir netgi ne trys altoriai: jais nustatytos visos trys sienos. Ketvirtoji siena – įėjimas. Tad visos trys Šv. Dominyko sienos žibėjo auksu. Nufotografavau vieną šventąją. Gal tai pati mergelė Marija, nes atrodė... Kaip čia pasakius, kaip kokia kilminga, o gal ir ne visai kilminga, bet pasiturinti XIX. a. pab. – XX. a. pr. dama. Tokią lėlę priminė. Su skrybėlaite, krepšeliu gėlių, piemenaitės lazdele. Iki visiškos laimės jai trūko tik skėčiuko nuo saulės. Nebūčiau nustebęs, jei netgi tai ji turėtų.

O tada jau buvo galima ramiai sau prasieiti pro turgų. Ten irgi buvo visko, ne tik pinikų ir rišikų, pončų, medžio raižinių, bet ir šiaip visko, ko normaliam turistui gali prisireikti kaip suvenyro iš Mešikos. Geras dalykas, tas turgus. Nieko ten nepirkau.

Tada atėjo laikas keliauti ir kur nors į rimtesnes. Vietas. Žinoma, kad pačios rimčiausios vietos visgi yra bažnyčios. Jų dar buvo likę, o mano planas – pereiti per visas, jei tik įmanoma. Kažkodėl atrodo, kad visgi per visas bažnyčias neperėjau. Liko dar keletas. Ir visai ne dėlto, kad tą dieną buvo apsiniaukę. Visą dieną. Tikėjausi, kad nepradės lyti, tačiau lietus po truputį kaupėsi.

Prie Katedros – kaip ir reikėjo tikėtis, savivaldybė. Nors tą dalyką tikriausiai labiau reikėtų vadinti rotuše, kadangi dabar ji tikrai ne kaip savivaldybė funkcionuoja. Apsupta dviejų aikščių: viena Kovo trisdešimt pirmosios, o kita, kaip ir reikėjo tikėtis Mešikoje – Sokalo aikštė. Su vaizdu į Katedros paradines duris. Gražios tos durys, tokios geltonos. Tad Katedra beveik galima vadinti Geltonąja bažnyčia. O tada buvo galima lipti dar ant vieno kalno. Tiesiai priešais Gvadalupės kalną yra ir San Kristobalio kalva.

Teko šiek tiek nusukti nuo pagrindinio kelio. Pakeliui radau dar porą bažnyčių: vieną pavadinau rausvąja, kadangi nuotraukose taip ir matosi, o pavadinimo vis tiek neprisimenu. O kita – bažnyčia muziejus, kadangi viduje nebuvo nei altoriaus, nei dar ko nors, tik paroda. Gobelenų berods. Tikriausiai buvo nuspręsta, kad Kristobalyje bažnyčių ir taip per daug, todėl iš vienos padarė muziejų-galeriją.

O tada jau buvo galima lipti ant dar vieno kalno. Ten buvo baltoji bažnyčia. Šiaip jau užsikorus ant viršaus pamatėme, kad bažnyčia visgi buvo uždaryta. Nieko nepadarysi. užeiti neišėjo. Bet nuo viršaus vėl buvo progos pasigrožėti Kristobalio panorama. Iš kitos pusės. Ir šiaip iš tos pusės pasimatė dar kelios bažnyčios, į kurias man buvo tiesiog privaloma nueiti. Buvo tokia mėlyna bažnyčia, geltona bažnyčia, ir netgi tibetietiškos vėliavėlės kabėjo. Nežinau, kaip jos susijusios su Mešika, bet greičiausiai tai visai ne tibetietiškos vėliavėlės, o majiški karpiniai. Ar kokių kitų indėnų.

Tiek lipant viršun, tiek leidžiantis žemyn, eilinį kartą pristojo vaikai. Šį kartą šiek tiek įdomiau. Nesiūlė nieko pirkti, sakė, kad jiems reikia padaryti namų darbus: paklausti vardo, pavardės, iš kur, kiek metų, dar kažko, o pačiam gale paprašyti pinigų mokyklais. Ar kažkaip panašiai, bet lyg paaukoti mokyklai ar dar kažkaip panašiai: tikrai taip buvo. Ir tikriausiai kiekvienam praeinančiam užsieniečiui tą patį kalbėjo. Visko toje Mešikoje pasitaiko.

Debesys vis tankėjo, mes praėjome dar vieną bažnyčią... tiksliau ne bažnyčią, o arką. Žinoma, ten buvo ir Karmen bažnyčia, į kurią nėjome, o šiaip svarbiausias dalykas: raudona arka-bokštas. Irgi privalomai lankytinas objektas. Per tą objektą nuėjome iki Pranciškaus bažnyčios, ir šiaip tuo punktu jau buvo galima Kristobalio bažnyčių apžiūrą. Buvo galima pradėti galvoti, ką daryti kitą dieną. Nors iš tikrųjų jau seniai buvome sugalvoję, ką reikės būtinai daryti: nuvažiuoti pas Šventą Joną iš Čamulos. Tai yra San Chuan Čamula, vieną iš cocilių miestų, visai netoli nuo San Kristobalio.

Žinoma, galvojome, kad autobusai turėtų važiuoti iš autobusų stoties. Beveik žinojome, kad Mešikoje dažnai yra nemažai autobusų stočių, o tokiame dideliame mieste kaip San Kristobalis, jų galėjo būti visai nedaug. Pirma nukeliavome į tą pačią stotį, į kurią atvažiavome. Šiaip tai buvo tolimųjų reisų stotis, todėl į artimus miestelius jokie autobusai nevažiavo. Tada teko keliauti į kitą stotį. Lyg priemiestinių autobusų stotį, kuri buvo visai netoli, tik kitoje gatvės pusėje. Tačiau iš ten irgi autobusai reikiama kryptimi nevažiavo. Nors šiaip kažkur važinėjo. Vienu žodžiu, supratome, kad tikriausiai reikės važiuoti ne iš ten, iš kur reikės važiuoti nelabai žinojau, tačiau buvau matęs, kad kelionių vadove kažkas parašyta. Blogiausiu atveju visuomet galima pasiklausti viešbutyje. Gal taip ir padarysime.

O tada jau buvo galima eiti pasiilsėti. Ta proga pradėjo lyti. Ne labai smarkiai, tačiau vis tiek lijo. Beeidami namo radome barą, kur tuo metu alų pardavinėjo su nuolaida. Tikriausiai todėl, kad diena, o gal todėl, kad žiema. Nes tą laiką Centrinėje Amerikoje irgi dažnai vadina žiema (buvo rugsėjo pradžia).

Praėjo vienas užsienietis, kuris jau trečią kartą siūlė nupiešti portretą. Būtume atsisakę ir penktą kartą. Vėl gal kokį dešimtą kartą praėjo gal tie patys vaikai, siūlydami molinius dirbinius. Gal net jie patys buvo padarę. Ateina, ir išdėlioja viską ant stalo, rodo ką turi, visi dirbiniai skirtingi, tikrai rankų darbo. Minu nutarė keletą nusipirkti. Nelabai brangu vis tiek buvo. Labai juokinga, kai vaikai pradėjo sakyti kainas. Pasako kastiliškai, tada tarpusavyje savo kalba, tada vėl kastiliškai, kažką pasitaria. Kartais kainos netikėtai pakildavo, kartais nusileisdavo, vėl pasikalbėdavo. Galiausiai nusipirkome. Šiaip jie greičiausiai priklausė cocilių tautai. O gal kitai majų tautai, bet kažkuriai iš tų, ir, žinoma, namie kalbasi tik gimtąja kalba. Metų jiems buvo maždaug tiek, kai net savo kalba skaičius dar sunkiai suvokia.... Ypač jei jų kalba –iolika ir –dešimt skamba panašiai. Būtent tuos skaičius jie tikrai painioja sakydami kainas. Tad vis pasitardavo, berniukas ir mergaitė, kad neduokdie teisingai kainas kastiliški pasakytų. Pagalvojau, kad brolis ir sesuo, bet gali būti, kad visai ne.

Vis lijo. Ir nustoti tuo metu tikrai nesiruošė. Pasėdėjome su tuo alumi, šiek tiek apstojus nukeliavome namo, ir tiesiu taikymu į Gvadalupės verduriją, pirkti tų daržovių, kurias jau buvau matęs. Kažkodėl praeinant atrodė, kad jų ten gerokai daugiau buvo, bet kai pradėjome rinktis: ne taip ir baisiai. Pirkome, kas buvo. Oxxe radome makaronų, nes šiaip taip iškart ir buvo numatyta, kad reikės valgyti makaronus su daržovėmis, ir vakarienei nereikėjo niekur eiti. O tai vėl būtume nieko gera neradę. Toks jau tas San Kristobalis, šiek tiek gaila, kad tikrieji tų žemių šeimininkai taip nustumti į šalį, bet kai pagalvoji, kad yra valstybių, kur vietinius gyventojus apskritai yra beveik išnaikinę, tai Mešikoje vis tiek jų padėtis yra kol kas kur kas geresnė.

Kitą rytą švietė saulė. Ir netgi nė vieno debesėlio nesimatė. Aš net pagalvojau, kad visą dieną dangus bus giedras, tad buvo galima labai daug kur niekur neskubėti. Gal skubėti ir reikėjo, tačiau buvome nusprendę vakare jau važiuoti iš San Kristobalio kur nros prie jūros, o autobusai tik naktimis važiuoja... Ne tik naktimis, yra ir dienomis tikriausiai važiuojančių, bet kadangi iki jūros reikia važiuoti kokias dvylika valandų, tai visai vertėjo važiuoti vakare, o ne dieną ir prarasti visą dieną. Ar panašiai. Todėl niekur labai ir neskubėjome. Gėrėme sau kavą, džiovinome rūbus, kadangi dalis buvo vis dar šlapi po vakar dienos, ir sėdėjome tame galiniame kieme. Pagal knygą išsiaiškinome, kaip čia reikės važiuoti, kur yra autobusų stotis, ta, reikalinga autobusų stotis, kur čia galima pirkti bilietus. Pasirodo visai nebuvo būtina eiti iki stoties: boleterija yra visai netoli viešbučio, tad pakeliui į Čamulą galima ir ten užsukti. Beveik taip ir padarėme.

Tad maždaug susidėjome daiktus, kad vėliau nereikėtų labai skubėti, užtektų tiesiog pasiimti daiktus. Nukeliavome į boleteriją. Nors šiaip ten žmonių ne per daugiausia, tačiau būtent tuo metu, kai atėjome mes, kažkam reikėjo pirktis bilietus ilgiausiai. Aš net susijaudinau, kad mums vietų nebeliks. Tačiau taip nebuvo. Ramiai gavome dvi vietas ir galėjome keliauti dar ramiau į Čamulą.

O važiavimas ten irgi reikalavo įvairių pastangų. Reikalinga stotis, o gal tiesiog stotelė, o apskritai kokia nors aikštelė, buvo maždaug ten, kur yra artesanijos ir kitokie turgūs, tačiau reikėjo tai praeiti, tada praeiti ir normalų turgų, nes ten ir toks buvo, tada dar šiek tiek paeiti... beeidami radome moteriškę, kuri pardavinėjo bandeles, nors šiaip tokių moteriškių ten daug buvo, tad pas vieną močiutę nusipirkome bandelių, ir tada jau galėjome ramiai ieškoti reikiamo autobuso.

Greičiausiai būtume patys ir neradę. Pradėjo niauktis, netgi vienas kitas lašas nuvarvėjo, nemaniau, kad tai koks nors blogas ženklas, tačiau iš tikrųjų taip ir buvo. Kaip tik praeinant pro kažkokią aikštelę, apie kurią nieko gal ir nebūčiau pagalvojęs, iš jos išvažiavo vienas mikroautobusas. Riktelėjo Čamula. Nejaugi mums? Paklausiau, ar tikrai į Čamulą, pasirodė, kad tikrai. Taigi galėjome sėsti tan autobusan ir važiuoti pas Šventą Joną.

Nors šiaip jau miesto pavadinimas yra Šventas Jonas, bet jis yra vienas iš ypatingųjų Mešikos miestų. Visų pirma, beveik visi jo gyventojai – indėnai, tai yra cociliai. Ir visi iki vieno kalba savo protėvių kalba. Laisvai. Dar įdomiau, kad Čamula netgi turi ypatingą autonomiją. Į tą miestą neturi teisės įžengti nei Mešikos policija, nei Mešikos armija. Tas miestas turi savo policiją. O nuo Kristobalio tik dešimt kilometrų. Pravažiavome majų medicinos mokyklą ar muziejų, pradėjome išsukinėti iš miesto, per kalnus ir klonius, ėmė lyti vis labiau, ir galiausiai prapliupo kaip iš kibiro. Taip visai ramiai, be emocijų. Pylė.

Aš, žinoma, nebuvau pasiėmęs nieko. Minu turėjo skėtį, tačiau buvo aišku, kad tas skėtis irgi gali ne per daug padėti. Aš vis tikėjausi, kad gal lietus nustos, visgi beveik iš kibiro pila, tad turėtų tikriausiai greitai ir nustoti. Bėda, kad mes greičiau nuvažiavome iki Čamulos, nei tas lietus nustojo. Nieko nepadarysi. Būtume važiavę ir toliau, tačiau vairuotojas paklausė, ar mums tikrai reikia į Čamulą ir išsodino. Pasakė, kad miestelis va ten, į jį užsukti nesiruošia.

Kažkaip niekur eiti nesinorėjo. Greitai nubėgau iki artimiausio stogelio, kuris šiaip jau priklausė kažkokiai parduotuvei, bet ką padarysi. Nesilydysiu. Vietiniai irgi stovėjo po visokiais stogeliais, tad tikėjausi, jog tai reiškia, kad lietus nustos lyti. Dėl visa ko patikrinau, ką turi parduotuvė: ten jokių plastmasinių lietpalčių ar dar ko nors nebuvo. Tad tikriausiai visgi teks laukti, kol lietus nors kiek apstos. Minu skėtis irgi tikriausiai negalėjo padėti, pagal pylimą tikrai naudos neturėjo būti jokios. Kartu su mumis tupėjo ir kelios papūgos. Jų narvelį buvo pakabinę beveik po lietumi. Tokios sulytos irgi laukė, kada galiausiai tas lietus praeis.

Lietus šiek tiek apstojo. Nelabai daug apstojo, bet vis tiek šiek tiek apstojo. Buvo galima bandyti eiti. Toli nenuėjome. Iki artimiausio baro. Kaip bebūtų gaila. O ką darysi. Tik pradėjus eiti, vėl praėjo baisiai lyti, tad visgi teko užsukti į barą. Kad ir labai nesinorėtų ten eiti. Šiek tiek ten pasėdėjome, lietus vis dar nenustojo, nors labai stipriai irgi nelijo. Išėjome. Ir prasidėjo suvenyrų turgus. Vadinasi buvome ten, kur ir reikėjo būti. Teisingiausias dalykas tame turguje buvo rūbai nuo lietaus. Kainavo šiek tiek brangiau, atrodė ne kaip, kelios spalvos, bet kai baisiai lijo, neliko ką daryti. Tad plastmasiniai maišai buvo nupirkti, buvo galima ramiausiai keliauti į dar vieną bažnyčią. Nes Čamula garsėja būtent bažnyčia. Švento Jono Krikštytojo bažnyčia.

Vietiniai irgi slėpėsi nuo lietaus. Tik dauguma jų nešiojo ne tuos plastmasinius maišus, o tradicinius rūbus, tikriausiai iš kokio kailio, irgi tokios tunikos, skraistės užsimetamos ant pečių. Nuo lietaus turėjo apsaugoti. Moteriškės nešiojo skraistes, kai kas su plastmasiniai maišais slėpėsi. Visokių ten buvo. Vyrai kailines tunikas.

Iš pradžių į tą baltą bažnyčią nėjome. Perėjome keliomis gatvėmis. Nieko ypatinga ten nebuvo, netgi sienos neapipaišytos, tad nori nenori, teko eiti į bažnyčią. Ir šiaip reikėjo keliauti į bažnyčią. Ko daugiau mes ten būtume važiavę.

Kadangi Čamula yra toks specialus miestelis, tai beveik jie galėjo ne vietinių į vidų netgi neleisti. Tačiau į bažnyčią užeiti galima. Tik reikia susimokėti. Nelabai daug, tik dvidešimt pesų, bet vis tiek. O fotografuoti viduje: negalima. Tad nuotraukų iš ten ir nebus. Irgi tokia speciali bažnyčia. Nors ir vadinasi Šv. Jono, bet supratau, kad ten dažniausiai atliekami tikrai ne katalikiški ritualai. Kaip ir Gvatemalos kai kuriose bažnyčiose, taip ir ten: aukurai per visą bažnyčią, dega žvakės, aukos, grindys nubarstytos pušų spygliais. Viskas žalia ir dvelkia ta kažkokia mistika. Daugybė žmonių. Vietinių. Kurie šiaip sėdėjo daugelis, nors buvo ir tokių, kurie meldėsi. Altorius ten irgi buvo, bet svarbiausias dalykas, visgi aukurai. Ir Gvadalupės mergelė ten buvo. Tokia visiškai sinkretinė bažnyčia. Kaip ir kitos kelios tokios.

Kai galiausiai išėjome iš bažnyčios, labai ilgai ten nebuvome, bet vis tiek, vis dar lijo. Pirma sugalvojome pasėdėti tokioje pavėsinėje, kuri buvo vis dar šventoriuje. O tame šventoriuje stovėjo žalias kryžius. Sakiau, kad žalia spalva – labai majiška spalva. Toji bažnyčia irgi, nors balta, tačiau žaliai apipiešta. Toje pavėsinėje sėdėjo kelios majės, kurio norėjo parduoti mums savo pinikus. Galvojau, kad jos šiaip sėdėjo, tačiau pasirodė, kad visai su tikslu. Minu keletą ir nupirko iš jų.

Tada jau buvo laikas gal ir eiti. Tačiau iškart irgi nėjome. Tiesiai prieš pagrindinius vartus: dar vienas kioskelis. Tiksliau toks vežimėlis. Žinoma, pardavinėja. O ką pardavinėja, ogi meskalį. Tokį alkoholinį gėrimą mešikietišką. Tik ten jis kažkoks kitoks. Nusprendžiau, kad jei jau atvažiavome į Čamulą, tai galima ir to čamulietšiko meskalio išgerti. Ten sėdėjo keletas dėdžių, cocilių. Pasakė, kad dabar pas juos žiema, kadangi nuolat lyja, kad jie priklauso cocilių tautai. Dar šį bei tą pasakė. Ir išmokau keletą frazių cocilių kalba. Dar viena majų kalba, kurios iki galo ir neišmokau. Cociliškai ačiū – kolaval. Ir dar vieną frazę išmokau. Tiesa, nežinau ką ji reiškia iki galo. Prie mūsų pristojo dar vienas cocilis. Ką jis kalbėjo, nelabai supratau, tačiau kartu prie stalo sėdėję dėdės tam kitam vis liepė batanšinti. Tikrai taip ir sakė: batanšia batanšia... šiaip jau pagal situaciją tai galėjo reikšti arba baik, arba eik namo. Bet kažkas panašiai. Dar galėjo reikšti gal ir dink iš akių arba atstok. Bet toks tikriausiai kai kuriose situacijose reikalingas žodis.

Lietus galiausia šiek tiek apstojo, ir tada jau tikrai reikėjo važiuoti namo. Iki kelio eiti nereikėjo. Vis dėlto kai kurie mikroautobusai privažiuoja iki pat miestelio. O jų stovėjimo aikštelė buvo tiesiai priešais bažnyčia. Ten tokia didelė aikštė yra. Vienas mikroautobusas kaip tik žadėjo važiuoti. Buvome pirmi keleiviai. Dar reikėjo šiek tiek palaukti, prisėdo dar keletas ir galiausiai išvažiavome. Kai tik išvažiavome, iškart nustojo lyti. Ne visai iškart, bet šiek tiek apstojo. Netgi saulė ėmė šviesti. Ir vaivorykštė pasimatė. O kai atvažiavome į San Kristobalį: dangus buvo jau visiškai giedras. Gavosi, kad tą plastmasinį maišą nusipirkau tik vienai dienai. Nors dar buvo likusių dienų, tai gal dar pravers kada nors. Žali Čamulos kryžiai liko tolumoje.

O San Kristobalyje irgi nuvažiavome į visai kitą aikštelę. Nors šiaip ji buvo maždau ten pat, maždaug prie to paties turgaus, tad kelią visgi žinojome. Ten buvo altorius Gvadalupės mergelei. O kaip kitaip, Mešikoje visai kitaip ir negalima. O mes ta proga nusprendėme turguje ir pavalgyti. Radome moteriškę, kuri kepė bananus, bulves ir kitokius panašius dalykus. Pavalgėme pas ją. O bananų buvo visokių, kai kuriuos galima valgyti su majonezu, kitus su cukrumi. Maždaug, kaip pageidausi, taip ir paruoš. Toliau eidami radome sūrio. Šito man reikėjo. Ir dar žuvies. Irgi nusipirkome. Visgi laukė ilga kelionė, reikėjo kažkaip pasiruošti tam. Žuvį valgėme beveik ant šaligatvio, nes kitur vietų nebuvo. Visi vietiniai užeidavo, nusipirkdavo ir namo parsinešdavo, o mums nieko kito neliko, kaip tik ten sėdėti.

Beeidami radome dar vieną bažnyčią. Jų ten pilna. Šiaip įdomios ten gatvytės. Namai visi vienaaukščiai, aukštesnių nelabai mačiau, tikriausiai visi su vidiniais kiemais. Prie vienos iš bažnyčių išgėrėme kavos. Bet dabar jau normaliau. Kavinėje. O laiko iki autobuso dar buvo likę daug. Mūsų mylimas restoranas su pigiu alumi buvo uždarytas. Teko eiti į kitą. O ten jie alų pardavinėjo litrais. Pasiskaičiavau, kad taip bus pigiau, tad ten ir prisėdome. Minu dar suvalgė sriubos, nes visgi nebuvo labai šilta. O daugiau tikrai nieko nebedarėme. Ir toliau neplanavome daugiau nieko daryti.

Kai maždaug jau buvo laikas važiuoti, nukeliavome į stotį. Žinoma, nukeliavome daug anksčiau. Prieš išeidami viešbutyje paklausėme, gal ji žino kokių gerų vietų Vatulke. Šiaip jau planavome važiuoti prie Vatulko įlankų, į Krusesitos miestelį. Ten ji nelabai ką žinojo, tačiau jei būtume važiavę kur nors toliau į Vakarus, pagal pakrantę, tai ten kažkur gyvena lyg jos teta, o gal dėdė. O gal šiaip kokia giminaitė. Viešbučio jie lyg ir neturi, tačiau turi nardymo mokyklą. Ar panašią įstaigą. Bet kokiu atveju davė jų kontaktus, tad galvojome, kad gal ir užsuksime, jei kas. Ką čia gali žinoti.

Sulaukėme autobuso ir ruošėmės ramiausiai važiuoti prie jūros. Prie Ramiojo vandenyno. Parodė filmą. Gal rodė ir daugiau filmų, tačiau aš pažiūrėjau tik vieną. Toks amerikietiškas, apie Moldovos mafiją. Kaip jie baisiai elgiasi su žmonėmis, kaip naudoja KGB kalėjimus, grobia jaunas merginas... ir tikriausiai vėliau pardavinėja jas kažkur, tačiau amerikiečiai visgi sugebėjo susidoroti su jais. Toks herojiškas filmas.
Tuesday, July 28th, 2015
7:25 pm
Gyvenimas telefone ir slaptos majų apeigos (Gvatemala VII)
Šiaip to miesto pilnas pavadinimas yra Santo Tomas Čičikastenango, kaip ir reikia teisingai suprasti: ten tkriausiai stovi Šv. Tomo bažnyčia, iškart atskleisiu paslaptį, kad jame yra ne tik Švento Tomo, bet ir kitokių bažnyčių, bet Švento Tomo yra pati pagrindinė. Bet netgi taip niekas nevadina, tiesio Čiči, ką jau tas tenango. Ir vėl, kaip ir visur kitur, nors miesto pagrindiniai gyventojai yra majai kičiai, tačiau pavadinimas yra navatlių kilmės, tai yra actekiškas, ir tai reiškia dilgėlių miestas. O tikrasis pavadinimas, tiksliau senasis pavadinimas buvo Čaviaras.

O garsėja tas miestelis netgi dviem dalykais. Tiksliau beveik vienu dalyku: turgumi, kuris atsidaro du kartus per savaitę: ketvirtadienį ir sekmadienį, tad mes daugiau mažiau ir taikėme, kad nukeliautume ten turgaus dieną. Ilgai rinkomės ir išsirinkome vis dėlto ketvirtadienį. Gal sekmadienį ten ir daugiau žmonių iš aplinkinių kaimų susirenka visko pardavinėti, tačiau tiks ir ketvirtadienis. Pasirodo, kad nelabai ir suklydome rinkdamiesi ketvirtadienį. Taigi iš Enkuentros važiavome tiesiai į Čiči. Ne toli iš tikrųjų buvo viskas, ir beveik netgi prieš pietus jau buvome ten, kur ir reikėjo būti.

Žinoma, autobusas važiavo šiek tiek toliau, todėl buvome išlaipinti tada, kai reikia, ir tada jau reikėjo susirasti vietą, kur gyventi. Marija jau buvo rekomendavusi viešbutuką mielu pavadinimu: Telefonas, tai yra el Telefono, todėl jį ir norėjome rasti. Tai turėjo būti pigiausias viešbutis.

Nespėjome išlipti iš autobuso, ir kažkas jau užpuolė su pasiūlymais, kur jums reikia, aš jums galiu padėti, tuoj nuvesiu į viešbutį, va toks ir toks yra. Teko atsisakyti, pasakėme,kad rasime ir patys, tiek tos. Ne visada, bet dažniausiai geriausia su tokiais žmonėmis nesikalbėti. Ir jau einame į pirmą pasitaikiusią gatvikę, nes niekaip nesusigaudėme, kur reikia eiti. Tas pats dėdė pasakė, kad į tą pusę nėra nė vieno viešbučio, tai galime net neiti, tačiau tų protingų žodžių neklausėme.

Tikrai protingi žodžiai, kadangi mūsų viešbutis buvo tikrai priešingoje pusėje. Tiesa, nesu tikras, ar ten, kur ėjome, tikrai nėra nė vieno viešbučio, tačiau vėliau pagal žemėlapį pasižiūrėjus paaiškėjo, kad mūsų viešbutis tikrai ne ten. Teko suktis ir grįžti atgal, tada per centrinę aikštę, kuri vadinosi tiesiog Aikštė, joje buvo turgus didelis, visuomet ten turgus yra kaip supratau, viena į kitą žvelgiančios pora bažnyčių, ir toliau kelias jau ėjo stačiai žemyn. Aštuntąja gatve netikėtai priėjome prie mūsų viešbučio, kuris šiaip jau ne viešbučiu vadinosi ten, o posada. Pagal pavadinimą reiškia, kad tai turėtų būti pigesnė vietelė.

Žmonių ten nelabai buvo, teko įeiti į vidinį kiemą, bet jis tik vadinasi vidiniu kiemu, kadangi šiaip jau buvo baisiai ankštas ir ten nelabai yra kaip apsisukti. Dėdės paklausėme, ar yra vietų, pasirodo vietų yra. Dvivietis kambarys... nors ten ne dviviečiais kambariais skaičiuoja, o žmonėmis. Vienam žmogui: trisdešimt kecalių, trys su puse euro, nors tada tai tikriausiai apskritai tris eurus kainavo. Galima tiesiog gyventi ir gyventi iki negalėjimo, kai pagalvoji.

Bet pigus visuomet reiškia, kad gali būti arba nebūti kokių nors patogumų. Panašiai taip ir buvo. Interneto ten nebuvo. Ne pats didžiausias minusas, bet taip jau yra. Iš pradžių reikėjo siaurais laiptukais užlipti į antrą aukštą, ten buvo dušas ir tualetas, atsiduriame balkone... maždaug taip reikėtų vadinti tą vietą. Kaip ir ant stogo esi beveik, nes vis tiek atvirame lauke esi. Ten valkiojosi kačiukai ir katytės, priešais atsivėrė nuostabiausias vaizdas į spalvotas kapines (tai dar vienas dalykas, kuo garsėja Čiči), ir ten buvo keletas namukų. Taip ir atrodė, kad ant stogo pastatyti keli namai: trys dviaukščiai namai. Taip visai įdomiai viskas atrodė. Mums reikėjo dar kartą palipti laiptai, nors tie laiptai jau beveik pusiau kopėčios buvo, kambaryje vietos daug nebuvo, priešais buvo toks balkoniukas, kuriame vietos dar mažiau buvo, tad sėdėti reikės tikriausiai apačioje visada. Pats kambarys irgi nebuvo pats plačiausias, bet kai pagalvoji, kad už dvivietį kambarį moki tik septynis eurus... tai gal nieko tokio, vietos ten iš tikrųjų užteko, atidarius duris iškart atsiverdavo vaizdas į tas pačias spalvotas kapines, tad nieko daugiau ir nebereikėjo. Buvome Čiči ir galėjome laukti turgaus dienos.

O kadangi jau viskas sutvarkyta, tai buvo galima sau ramiausiai eiti į miestą pasivaikščioti. Pirmiausia, kaip dažniausiai ir darome, keliavome į visas bažnyčias. Nieko juk nepadarysi, į miesto centrą reikia eiti, o ten kaip tik dvi bažnyčios ir buvo. Pati pirmoji, į kurią įėjome, buvo ne ta pagrindinė Švento Tomo, o kita, Kalvarijų koplyčia, bent jau taip vadinosi. Priešais ją, kaip dažniausiai ir būna, sėdėjo elgetos ir prašė išmaldos, įėjimas, visa ta aikštelė, nes reikėjo laiptais palipti, buvo juoda, sienos baltos. Nekeista, kad grindys juodos, greitai supratome. Viduje, savaime suprantama, yra ir altorius, tačiau svarbiausia tos bažnyčios dalis buvo aukurai. Ne iš akmenų sudėti, o tokios aikštelės viduryje bažnyčios, kur dega kartais žvakės, bet tikriausiai ir dar ką nors ten degina. Esu tikras, kad degina. Šiaip jau ten fotografuoti negalima, mačiau tokius ženklus, tačiau toje bažnyčioje aš beveik paslapčiomis viską nufotografavau. Tiek aukurus, tiek lubas. Tie aukurai, kurie buvo bažnyčios viduje, tokie tušti ir šiaip bažnyčios vidus visas pašluotas, o tas aukuras kuris tiesiai priešais bažnyčią... šiaip irgi tuščias, niekas jame nedegė, tačiau aplink jį buvo primėtyta daug pušų spyglių. Ar kažkokių panašių augalų. Tikriausiai pušis ten ir degina.

Priešais bažnyčią pardavinėjo puodus ir puodynes, kukurūzus, kitokias kruopas, ir dar daug ką ten pardavinėjo, nes šiaip ten buvo turgus, tik į jį nusprendėme šiek tiek vėliau nueiti. O pradžiai reikėjo eiti į kitą bažnyčią. Švento Tomo. Sakoma, kad ji irgi labiau majiškai pagoniška nei katalikiška, nors vadinasi katalikiška bažnyčia. Priešais įėjimą, o į tą bažnyčią irgi reikia šiek tiek laipteliais palipti, irgi yra aukuras, kuriame beveik visada dega ugnis, pastoviai smilksta smilkalai, kažkas meldžiasi, kartais ne, kartais tuos visus smilkalus smilkstančius neša vidun, nes pagrindinės pamaldos visgi būna viduje. O ten irgi... nuo pat įėjimo iki altoriaus, per visą bažnyčią sustatyti keletas aukurų. Ne vienas ir ne du, gal kokie penki ar šeši. Tuo metu jie irgi buvo tušti, tačiau kur ne kur matėsi pušų spygliai ir kitokios aukos. Tolumoje buvo ir altorius, su nukryžiuotoju ir dar keliais šventaisiais, bet man susidarė toks įspūdis, kad į tą altorių mažai kas kreipia dėmesio. Kreipia, nes visgi į tą pusę atsisukę meldžiasi visi visada. Ten fotografuoti irgi negalima. Aš žinojau, todėl savo aparato net netraukiau, o Minu paslapčia padarė vis dėlto vieną nuotrauką. Tol, kol neatėjo darbuotojas ir nepasakė, kad čia fotografuoti negalima. Labai greitai atėjo. Tad visa viena nuotrauka iš ten yra. Įdomi bažnyčia, nieko negali sakyti. Tą dieną mūsų pamaldos beveik ir baigėsi. Nors iš tikrųjų ir ne visai.

O kadangi baigėsi pamaldos, galėjome eiti toliau. Niekur labai toli nenuėjome, tiesiog iki turgaus. Juk šiaip ar taip atvažiavome turgaus pažiūrėti. Žinoma, ten buvo ne tas pats pačiausias turgus, bet vis tiek turgus. Užėmė visą aikštę. Buvo dengtas. Ir šiaip pristatytas stalų. Iš vienos pusės vien valgiai ir gėrimai, dažniausiai tik valgiai, iš kitos pusės, palei gatvę, pardavinėjo vaisius ir daržoves. Toks teigiamas kampelis, ten dar beveik lietuvišku grybus, tai yra ruduokes ir uogas, berods girtuokles pardavinėjo. Ne tą dieną, kitą dieną, bet vis tiek pardavinėjo. Ir dar daug gėlių pardavinėjo. O jau visiškai viduje pardavinėjo sijonus, kelnes, šortus, paklodes, plastmasinius žaislus. Tokie Gariūnai vienu žodžiu buvo. Netoli nuo bažnyčios pamačiau kolibrį. Labai fainas dalykas yra kolibris, ilgai jis ten skraidė, todėl turėjau laiko ji pafotografuoti. O tada jau ėjome gerti kavos. Tiesiai prieš turgų. Visas interjeras ten padarytas lyg skaitykloje ar bibliotekoje, bet kaip supratau, tos knygos nėra labai skaitomos. Tiesiog sudėta kaip interjero detalės. Toks tas Čiči iš vidaus.

Dar nukeliavome iki viaduko, ten toks dalykas irgi buvo, vėliau nusukome į kitą miesto pusę, kur beveik nieko nėra, namai yra, bet šiaip tik žmonės ten gyvena kaip supratau, prie viaduko daugybė kečių moterų sotvėjo eilėjo. Tiksliau sėdėjo eilėje, nežinau, ko jos laukė, tikriausiai kokio autobuso kur nors važiuojančio, bet irgi nesu tikras. Ir kadangi ten nieko gera nebuvo, nutarėme, kad galima eiti į kapines. Kad ir kaip keistai taip atrodytų, tačiau tos kapinės irgi priklauso vienam iš tų punktų, kuri privaloma aplankyti Čiči.

Iš tikrųjų labai linksmos kapinės. Jos taip nesivadina, bet jas linksmosiomis kapinaitėmis pavadinti galima. Kaip ir visur kitur Centrinėje Amerikoje, ir ne tik Centrinėje, taip ir ten: kapai, tai nameliai, į kuriuos tikriausiai krauna karstus. Bet tie nameliai visi spalvoti ir baisiai apipiešti. Dažniausias piešinys visgi buvo Gvadalupės mergelė, bet buvo ir kitų šventųjų. Kai kurie kapai pastatyti ala kinišku stiliumi, buvo ir majiškų piramidžių, bet šiaip visai linksmas dalykas tos kapinės, tikrai verta ten apsilankyti. Tuo metu kažką ruošėsi laidoti, lyg duobę kasė. Ten yra ir normalių, tai yra mums įprastų kapų, ne tik nameliai. Nuotraukose viskas lyg ir pavaizduota, galima ten pasigrožėti visomis kapinaitėmis.

Vėl apėjome ratą aplink miestą. Užsukome į vieną parduotuvę nusipirkti kokių bandelių, kadangi ten buvo galima sėdėti, tai prisėdome ten. Išgėrėme ir indėnų kičių. Toks limonadas ten buvo. šiek tiek priminė visokius Šaltukus ir panašius gėrimus, bet visi gerai suėjo. Daugiau veikti kaip ir nebuvo ką. Iš tikrųjų buvo, kažkur netoli nuo Čiči yra dar vieni griuvėsiai, senovinės kičių valstybės sostinė, o visai šalimais miestelio, tiksliau netgi pačiame miestelyje yra tokia vieta kuri vadinasi Paskual Abach. Su Paskaliu tai niekaip nesusiję. Dar vienas iš majų altorių. Reikėjo ir iki jo nueiti. Minu nusprendė, kad jam tų vaikščiojimų jau pakaks, ir taip daugiau mažiau aišku, ką ten pamatys, todėl niekur nėjo. O aš nusprendžiau nueiti.

Nei bėda nei dar kas nors, bet šiaip jau žemėlapis ne visai siekė visko, kas ten yra, todėl iš pradžių nuėjau šiek tiek ne ten. Ne visai ne ten. Reikėjo eiti prie tokios kalvos, ir žinojau, kad ant tos kalvos kažkur turėtų būti tie altoriai. Bet kuriuo keliu lipti viršun: neparašyta. Ir jokio ženklo ten nebuvo. Tad jau keliu, kuris daugiau mažiau lyg ten vedė, lyg į tą pusę, tikriausiai nuo ten irgi yra koks nors kelias viršun, nes vėliau pamačiau, kad kažkokia moteris iš tos pusės lyg ir atėjo, tačiau galiausiai normali gatvė baigėsi, tad reikėjo eiti... Nežinojau, kur reikėjo eiti, nusprendžiau grįžti atgal ir vėl eiti gatve aplink kalvą. Čia sutikau keletą vaikų. Jie pasiklausė, ar tik ne pas Paskalį einu, o jie gali nuvesti mane. Sakiau, kad ne, nereikia, gal kaip nors pats. Tad parodė kelią. Taip ir buvo. Vėl nereikėjo eiti gatve, o iškart išsukti takeliu ir eiti juo.

Nors ten jau buvo ir nuoroda, tai gal ir taip nebūčiau pasiklydęs. Iškart buvo toks namas. Mane užpuolė šunys. Ėmė loti. Pasijutau, kad esu kažkieno kieme. Taip ir buvo, teko paklausti vieno dėdės kaip čia man eiti, o pasirodo taip ir reikia eiti: per kiemą ir beveik per namą. Labai įdomu. O tada jau atsiduri kukurūzų lauke. Tie kukurūzai savaime suprantama ir už mane aukštesni buvo, jų gale buvo kryžius, toks visas juodas su aukuru priešais. Bet tai tikriausiai buvo ne tai, nes žinojau, kad mano ieškomas aukuras turėtų būti ant kalvos.

Taip ir buvo. Reikėjo užlipti ant tos kalvos ir ten radau jau tris ar keturis juodus kryžius ir didžiausius aukurus priešais juos. Taip kažkaip įdomiai atrodė tie aukurai. Šiek tiek griuvėsius priminė, ištirpusio vaško kvapas vis dar tvyrojo ore, tad matėsi, kad juos tikrai dažnai naudoja. Sako, kad jei labai pasiseks, galima pamatyti netgi ceremoniją, o tuo metu tiesiog prie vieno aukuro buvo pribarastyta gėlių žiedų. Pažiūrėjau, pafotografavau, nieko daugiau nemačiau ir pušų takeliu jau būčiau ėjęs tolyn, kai staiga, iš miško glūdumos, maždaug iš tos vietos, kur aš apačioje valkiojausi ateina tokia moteriškė. Ne šiaip sau ji atėjo, bet tikriausiai aukoti savo dievams ir protėviams. Beveik norėjau palaukti, kas ten gera dar bus, kad labai naglai nepasirodyčiau nuėjau iki takelio galo, nutraukiau indėniškas kapinaites iš viršaus, ir jau būčiau ėjęs atgal, bet nelabai pasisekė. Toji moteriškė atėjo su keletu šunų. O jie, man atrodo, buvo aiškiai nusprendę, kad man tikrai neverta ir negalima žiūrėti į jokias ceremonijas, todėl puolė loti. Beveik kąsti gal netgi norėjo. Trys šunys. Žiūrėjau, galvojau ar vyti juos šalin, šeimininkė kaip ir visai nekreipė dėmesio, o aš supratau, kad tikriausiai eiti man ten negalima. Nieko nepadarysi.

Nusileidau žemyn. Pažiūrėjau į dar vieną kryžių su aukuru priešais. Irgi įdomiai viskas atrodė. Vėl perėjau per tuos kukurūzų laukus, jų gale vėl buvo tas namas. O ten vienas namas ne šiaip sau namas: kaukių muzieju. Šiaip galvojau, kad ten nueisiu dar kartą, todėl nieko ir nefotografavau, bet šiaip visai įdomios kaukės ten yra sudėtos. Visko ten yra, visa Gvatemalos kultūra. Ir niekas neprižiūri. Bent jau tuo metu nebuvo nė vieno žmogaus: ir Maksimonas, ir Gvadalupės mergelė, ir visos ceremonijų kaukės ir dar daug daug daug visko. Vėliau kelias vedė jau normalus, per normalias kaukių parduotuves, per barus. Tų barų ten buvo daug. Net įdomu, kad visi barai lyg buvo atidaryti, bet ant durų visur kabėjo užuolaidos. Kad niekas iš lauko nematytų, kas dedasi viduje. Tos užuolaidos šiek tiek bordelius priminė, todėl tie barai irgi labai geru kvapu nekvepėjo, bet tikriausiai ten tik tokia mada ir nieko daugiau. Kol grįžau namo, radau dar daug kaukių muziejų, viskas ant kelio.

Laikas dar buvo ne visai vėlyvas, tad valgyti lyg ir per anksti, todėl dar kartą iškeliavome į miestą. O ką daugiau darysi: galima sėdėti namie ir žiūrėti į tas kapinaites, tikėtis, kad šalimais kažkas gyvens ir norės kalbėtis, o taip galėjo ir nebūti. Šiaip žmonės po truputį jau kraustėsi į mūsų telefoną, ne po vieną ir ne po du, pilnėjo ir pilnėjo viešbutukas. Visi norėjo turgun. Tarp kitko, kiek pastebėjau, ten buvo ne tik užsieniečiai, bet pasitaikydavo ir vietinių kičių. Tokių irgi būna. Visi visur kalbėjo tik kičiškai, tai nieko nėjo suprasti. Bet ką jau padarysi.

Prie bažnyčios vis dar rūko dūmai, ceremonijos ten niekada nesibaigdavo, vis bandžiau nufotografuoti bažnyčios duris su rūkstančiais dūmais, kažkas lyg ir gavosi. Viduje fotografuoti vis tiek draudžiama, tad nieko ir nepadarysi. priešais bažnyčią už tai, tiesiai ant laiptų, buvo pridėta daugybė gėlių, didžiausios puokštės: nasturtos, tulpės, ramunės ir visokie kitokie kvietkai. Ne kaip aukos, ne šiaip sau jos ten sudėtos, viskas buvo pardavinėjama. Nežinau kam, bet tikriausiai jau buvo kam pardavinėti, kitaip juk nepardavinėtų. Ta pati gatvė buvo pilna prekeivių. Visada galvodavau, kad tokiose valstybėse kaip Gvatemala, ir šiaip visur dažniausiai turgūs užsidaro maždaug prieš saulės laidą, o jei keliasi žmonės su saulės patekėjimu, tai dar ir anksčiau. Bet ne Čiči, toks jausmas, kad visi tik ir išėjo pardavinėti tarkime kokias ruduokes. Tokių irgi buvo. Aš beveik norėjau nusipirkti, tik bėda, kad neturėjome virtuvės, tai su tomis ruduokėmis vis tiek nieko ir nebūčiau padaręs. O šiaip tikriausiai per dieną pririnko tų ruduokių, tai vakare atėjo pardavinėti. Kol da jos nesukirmijusios. Ir žolių, ir visokio kitokio gėrio dar ten buvo.

O palei visą aikštę driekiasi tokia siena. Šiaip jau ta siena priklauso Čiči savivaldybei, bet kaip ir priklauso Gvatemalai, visa buvo išpiešta. Kalba apie pilietinį Gvatemalos karą. Ir šiaip ji ir skirta atminti pilietinio karo aukoms. O sakoma, kad visas tas pasakojimas nupieštas pasitelkiant knygos Popol Vuh simbolius. Bent jau kaip teigia istorija, tai – majų kičių knyga, kurią sukūrė majų kilmingieji, po to, kai Gvatemalą užkariavo ispanai. O turinys, kaip ir turėtų priklausyti tų laikų knygoms: mitologija, majų sukūrimas, didžiojo tvano mitas, kitų majų didvyrių mitai. Ir panašiai. Irgi nieko siena, bet tokių sienų su tokiais tikriausiai simboliais jau buvau matęs labai daug ir visur, tad tai buvo irgi įdomus dalykas.

Visos gatvės ruošėsi turgui. Bet taip ir buvau girdėjęs, kad visi prekeiviai į Čiči suvažiuoja dieną prieš turgų, dažniausiai vakarop arba po pietų, ir jau nuo tada pradeda ruoštis turgui: stato baslius, kelias stalus, na, juk reikia paruošti tokias būdeles, kur po to visą dieną puls prekiauti. Taip maždaug viskas ir atrodė: visos aplinkinės gatvės ruošiasi. Nors ne tiek daug jų ir ruošėsi, nežinau, ar todėl, kad tai buvo ketvirtadienio turgus, o gal šiaip jų ten labai daug ir nėra. Lyg nergarsėja Čiči kaip pats didžiausias Gvatemalos turgus, bet vis tiek. Šiaip jau visai pakako ten visko.

Kadangi namie virtuvės nebuvo, tai reikėjo susigalvoti, kur eisime valgyti. Iš pradžių pamąstėme, kad galime eiti į vieną tokį restoraną, kuris vadinosi neprisimenu kaip, tačiau iš išorės atrodė lyg ir visai padorus. Kai įėjome vidun, supratome, kad jis per daug padorus: padavėjas vos nenusilenkė, švariausiais rūbais apsirengęs, prie stalo pasodino su staltiesėmis, ir netgi kai kur buvo vaizdas į turgų, gavome meniu, supratome, kad tikrai nenorime tiek mokėti, todėl teko išeiti. Ėjome valgyti kaip ir visi paprasti žmonės: tiesiog į turgų. Maždaug išaiškinome, kad reikia kažko, nesvarbu ko, bet be mėsos. Kažką maždaug tai ir turėjo. Ne mes vieni ten valgėme, pasitaikė ir gringų užeinančių. Nes šiaip jau Čiči nebuvo labai daug vietų, tad visi kas kaip išmanė, tas taip ir valgė. Tai ryžių, tai kukurūzų, tai tortijų, su mėsa ar su kokiomis daržovėmis. Labai virtuvė neįspūdinga, tačiau visai valgoma. Bulvių ir bananų ten irgi netrūko.

Taip atėjo visiškai vakaras, ten vakare tuo labiau nebuvo ko veikti, tad teko grįžti namo. Namie irgi nelabai buvo ką veikti. Ten tik kačiukai vaikščiojo, tad gerai, kad turėjome kompiuterį, buvo galima pažiūrėti filmą. Po neaišku kurio laiko kompiuterį su tikslu panaudojome, žiūrėjome filmą, kurį lyg ir buvau matęs. Bet nieko nepadarysi, visai įdomiai ir antrą kartą pasižiūrėjo jis.

O galiausiai išaušo ir toji kitoji diena. Ta pati didžiausia turgaus diena, dėl ko mes šiaip ir važiavome į Čiči. Žinoma, buvo ir kitas dalykas, dėl ko važiavome į Čiči, tai yra tai, kad jis yra pakeliui į Mešikos pusę, o laikas jau buvo toks, kad po truputį reikėjo pradėti grįžti atgal. Taigi. Iš tikrųjų nuo pat anksčiausio ryto į turgų nėjome. Nebuvo gal didelio reikalo, pradžiai vis tiek reikėjo gal nueiti pavalgyti,namie vis tiek nieko nebuvo, ir nebuvome nieko nusipirkę. Tad ten ir nuėjome.

O mūsų kaimynai visi kėlėsi labai anksti. Nežinau kodėl, tikriausiai norėjo kuo anksčiau eiti apsipirkinėti, nes gal tikėjosi, kad vėliau nieko nebus. Bet kiek pastebėjau, prekių ten nei mažėjo, nei daugėjo, kiek buvo tiek ir buvo. Ir tikriausiai visada tiek buvo. Nukeliavome į tą pačią vietą turguje, kur buvome vakarieniavę. Anksti iš ryto nelabai daug tų vietų ir buvo atsidariusių, tad kito pasirinkimo beveik ir nebuvo. Turėjo ten visko, iš tikrųjų mažai ko, tačiau buvo gvakamolės. O man tai buvo kaip ir svarbiausias dalykas, todėl daugiau nieko ir nereikėjo. Jei yra gvakamolės, tai pusryčiai yra kaip ir geriausi. Ir kainavo viskas ne per brangiausiai. Maždaug trisdešimt kecalių. Trys eurai. Dviem žmonėms. Nors gal ir nėra labai pigu, bet iš kitos pusės. Tikrai nėra ir labai brangu.

O tada jau buvo galima eiti į turgų. Ir ką. Daug ten visokių būdelių stovėjo, ir pardavinėjo viską. Tikrai tikrai viską. Puodai ir puodynės, staltiesės ir paklodės, kuprinės ir rankinės, odinės ir austos nertos, piniginės ir užrašų knygutės, ir ko tik nebuvo. Šiaip jau daugiau mažiau viskas tas pats, kas ir kitose vietose, tad kažkaip akis už nieko labai ir nekliuvo. Žinoma, tikėtis, kad ten bus kokie stebuklai irgi nevertėjo, bet šiaip jau nieko labai gera ir nepastebėjome. Ir kainos nebuvo pačios žemiausios. Kiek klausinėjome, visada pradėdavo nuo aukščiausios kainos, vėliau iškart ta kaina krisdavo, kartais pasakydavo doleriais. Irgi juokingi žmonės, suprantu, kad jiems gal atrodo, kad užsieniečiai tik doleriais atsiskaitinėja, bet iš kitos pusės pagalvojau, kad gal jie specialiai kainas tokias sako kad mes susipainiotume. Nes paklausus kiek kainuoja, nesakydavo, kad čia yra dešimt dolerių, sako tiesiog dešimt, o vėliau paaiškėja, kad tai yra dešimt dolerių, o ne kecalių, kaip aš tikėjausi. Vienu žodžiu toks jau tas turgus. Daug būdelių, kai kur ir normalesnių daiktų buvo, tarkime kokių batų ar dar ko nors, bet šiaip jau. Nors nieko. Jei kam nors tikrai reikia kokių suvenyrų, tai visai apsimoka ten ir užsukti. Jei kur nors kitur nebuvo spėta prisipirkti.

O mes taip bevaikščiodami ratais, radome netgi tokią suvenyrų parduotuvę. Tokią visai įdomią. Nors ir nepriklausė ji jokiems kooperatyvams, bet ten irgi buvo daugybė visokių daiktų. Maždaug tų pačių staltiesių ir servetėlių, piniginių ir kaklaraiščių, ir dar ko tik netingi. Ir netgi viskas kainavo labai padoriai, nors aš galvojau, kad va tokioje vietoje tikrai viskas penkis kart brangiau kainuos. Gal netgi šiek tiek pigiau nei pačiame turguje. Aš viską maždaug akimis permečiau, ir sugalvojau, kad visai gali būti, kad visus suvenyrus, kuriuos pirksiu, gali tekti visgi ten imti. Bet dar pažiūrėsime, turgus dar tik prasidėjo, nors nemaniau, kad kažkas daugiau ten atvažiuos, bet gal visgi.

Grįžome vėl per turgų, šiek tiek kitomis gatvėmis, to, ko norėjau niekur neradau, tai nusprendžiau, kad ten nieko ir nereikės pirkti. O Minu vis galvojo, kad reikia kokias nors staltieses pirkti. Šiaip pastebėjau, kad ten staltiesės tokios ne visai standartinių dydžių, kaip mes pripratę, lyg ne visai tokio pailgos, trumpesnės nei lyg turėtų būti, bet ką jau padarysi. Kitokių jie ir neturėjo. Taigi rado vieną paklodę, kurią šiaip jau kaip staltiesę tikriausiai reikėtų naudoti, o gal neaišku kaip reikėtų naudoti, gal jie kaip rūbus naudoja. Tokia šiek tiek sena staltiesė atrodė, lyg namie būtų gulėjusi neaišku kiek. Bet spalvos tokios įdomios. Ruda visa. Ir sugalvojo, kad pirks tą. Pradinė kaina, kaip visada nėra pati žemiausia: du šimtai kecalių, dvidešimt eurų su trupučiu. Reikia bandyti derėtis. Iki šimto penkiasdešimt nusiderėti buvo paprasta, tačiau bandėme vis daugiau. Per tą laiką pristojo dar viena moteriškė, kuri siūlė patylomis tokią pat staltiesę, bet atseit pigiau. Už dvidešimt. Tikrai dvidešimt? Dvidešimt dolerių pasirodė. Labai juokinga, gaunasi brangiau nei toji, kurią ruošėmės pirkti. Galiausiai dar viena staltiesė už akių užkliuvo, nutarė ir tą paimti. Galutinis variantas buvo vis dėlto dvi staltiesės už šimtą penkiasdešimt. Tačiau moteriškės veidas jau buvo ne visai patenkintas. Minu nusprendė, kad gal per daug nusiderėjo. Šimtas penkiasdešimt mums gal ir nėra daug, o jiems gal ir kiekvienas kecalis svarbus. Tad sąžinė užgraužė ir davė visgi šimtą septyniasdešimt. Tą kainą, kurią moteriškė lyg ir sutiko duoti.

Nespėjome nusipirkti tų staltiesių, vėl kažkas pripuolė. Servetėles siūlė, skudurus, medžiagas. Ko tik nesiūlė. Ten netgi kaukių buvo ir kitokių medžio dirbinių. Tikriausiai įprasta, kad užsieniečiai tokius dalykus perka, tačiau aš nusprendžiau, kad viso to tikrai niekam nereikės, todėl nieko ir nepirkau.

Prie pat turgaus buvo ir sąžiningos prekybos parduotuvėlė. Kur šalikus pardavinėjo, paveiksliukus, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, ten kainos buvo dar aukštesnės. Derėtis ten irgi tikriausiai buvo galima, tačiau nieko tinkama ten ir neradome. Kažkodėl tą sąžininga prekyba labai įdomiai atrodo. Viskas baigėsi tuo, kad nusprendėme baigti turgų kuriam laikui ir keliauti namo gerti alaus. Visai gerai ten geriasi alus, žiūri į tas spalvotas kapines, kažkur tikiesi, kad turėtų būti aukurai ir vykti pamaldos. O ko daugiau reikia.

Vakarop dar kartą užsukome į kapines. Gal kas nors ten pasikeitė. Šiaip niekas nepasikeitė vis tas pats, bet kai tik nuėjome į turgų pro mus praėjo laidotuvių procesija. Tokia gerokai paprastesnė, rami, bet vis tiek praėjo. Kam turgus, o kam laidotuvės, toks jau gyvenimas, nieko nepadarysi.

Kadangi turguje nieko daug neradome, tad pirkau visus suvenyrus, ten, kur ir buvau galvojęs pirkti: parduotuvėje. Viską radau ko reikia, tiksliau ko nereikia, labai sunku buvo išsirinkti, bet daugiau mažiau tinkamų dalykų radau. Nespėji išeiti iš parduotuvės ir vėl visi siūlo. Kas tik netingi. Net įdomu pasidarė: šiaip jau turgus turėtų būti skirtas... net nežinau kam, gal kai kurie skyriai būtent užsieniečiams, būtent tiems, kurių ten daug ir nebuvo. Pardavėjų buvo gerokai daugiau nei pirkėjų. Tai yra užsieniečių. O prekių tai dar daugiau. Jie parduoda vis tiek viską kada nors. Aš taip tikiuosi. Net ir labai norėdamas padėti nieko nesugebėsi: visko juk ten nepripirksi, per daug jau visko yra. Žydai tikriausiai būtent tokiose vietose savo visus lagaminus ir užpildo. Tik klausimas, ką vėliau su jais daro. Greičiausiai parduoda. Girdėjau, kad Tailande jie tikrai taip darydavo, gal dabar, o gal ir anksčiau tikriausiai taip pat elgiasi ir Gvatemaloje. Ir gal dar kitose aplinkinėse šalyse.

Prie viaduko, tokio visai gražaus viaduko vis dar stovėjo ta pati kečių moterų eilė, kurios tikriausiai visgi laukė kokio autobuso, kuris turėjo vežti kur. Bet tokia ilga eilė. Atrodė įspūdingai: visos iki vienos apsirengusios rudais rūbais: rudos palaidinės, rudi sijonai. Nors iš arčiau pažiūrėjus tie rūbai tikriausiai gerokai skiriasi. Tik iš ten prastai matėsi. Praeiti per turgų buvo beveik neįmanoma, ypatingai į dienos galą tikriausiai visi labai norėjo parduoti tai, ko dar nebuvo pardavę. Kolibriai pagrindinėje aikštėje irgi neskraidė. Teko vėl keliauti namo. Bent jau daiktus reikėjo ten pasidėti.

Vakarop netgi pradėjo lyti. Būdeles ėmė nurinkinėti, turgus turėjo baigtis. Dauguma žmonių tikriausiai ruošėsi išvažiuoti. Taip tikriausiai ir turėjo būti. Iš mūsų viešbučio žmonės irgi išsikraustė. Vėl liko ramu ir tylu. Turgaus diena baigėsi, tačiau turint omeny, kad kita diena – sekmadienis, tikriausiai neilgam ta ramybė į Čiči atkeliavo. Nors šiaip jau žmonės nebuvo labai triukšmingi. Žinoma, daug pridėjo ir tai, kad lankytojų ir pirkėjų ten daug visgi nebuvo. Vis manau, kad netgi su visais vietiniais, kurie ten valkiojosi, pardavėjų ten buvo visgi daugiau nei pirkėjų. Retai tikriausiai taip būna. O gal ne sezono metu dažnokai.

Valgyti nusprendėme vėl toje pačioje vietoje. Ant medinių stalų, kur beveik netgi žinojome, ką pardavinėja, nors įtariu, kad ten beveik visur beveik tą patį pardavinėja. Nieko jau nepadarysi.

Grįžus namo veikti vėl nebuvo ko, tad vėl žiūrėjome filmą. Šį kartą jau kitą. Labai gerai išnaudojome kompiuterį, kadangi interneto ten vis tiek nebuvo. Įdomiausia dalis buvo beveik vidurnaktį, o gal ir ne vidurnaktį, bet vis tiek taip vėlokai: šeimininkai atėjo reikalauti, kad sumokėtume už naktį. Žinoma, ir šiaip būtume sumokėję, juk miegojome visgi, bet vis tiek taip įdomu. Nors turint omeny, kad ten žmonės stengiasi labai anksti išsidešdinti, gal ir visai normalu, kad jie visgi reikalauja susimokėti kuo greičiau. Galėjo pareikalauti ir dieną, juk pirmyn atgal vaikščiojome visą dieną. Ir niekur nesislėpėme, bet ką jau padarysi.

Kitą dieną maždaug taip buvo. beveik saulei netgi nepatekėjus visi likę žmonės ėmė išvažinėti, tad kai mes nusprendėme, kad galime keliauti, nieko tikrai nebebuvo. Vis lijo. Labai smarkiai nelijo, šiek tiek lynojo ir buvo apsiniaukę. Matėsi, kad tą dieną tikriausiai neišsigiedrys. Nors gal po pietų ir galėtų giedrytis. Kadangi mes Čiči jau buvome atlikę tikrai tikrai viską, ir šiaip planas buvo keliauti į Mešiką, į tą pusę ir nutarėme patraukti.

Iki Mešikos sienos buvo nei daug nei mažai, tik kokie du šimtai kilometrų, maždaug pusė dienos važiavimo. Tikriausiai kažkur tiek. O vėliau... o vėliau planavome keliauti tiesiai į San Kristobal de las Casas, tai dar pusė dienos jeigu ne daugiau, todėl buvo nuspręsta, kad iškart iki Mešikos važiuoti gal ir neapsimoka. Reikia apsistoti dar kokiame nors Gvatemalos tenange, o vienas, kuris irgi vadinosi tenangu, buvo Vevetanengas, o jei jau vietos kalba rašant: Huehuetenango.

Prieš keliaudami į stotį (kurios ten ir nebuvo) pirma užsukome į turgų. Visai ne todėl, kad reikėjo dar ką nors nusipirkti, nes turgus tuo metu dar neveikė, tačiau papusryčiauti. Duona ir šiltas pienas. Kai lyja ir šalta, tai visai tinkamas dalykas. O tada jau galėjome eiti ieškoti stoties.

Stoties ieškoti nereikėjo, nes jos ten ir nebuvo. Maždaug žinojome, kad reikia eiti į tą pačią gatvę, stoti maždaug ten, kur mus paleido, kai ten nuvažiavome, ir laukti beveik bet kurio autobuso. Kad iki Huehuetenango ten niekas nevažiuoja kaip ir žinojome, tad laukėme beveik to paties autobuso. Tai yra to, kuris važiuoja nuo Encuentros, o jie visi iš ten pro Čiči keliauja į Kičę. Kičės departamento sostinę. O tam departamentui Čiči irgi priklauso.

Taip beveik ir buvo, ilgai nelaukus, pamatėme savo mokyklinį autobusą, kuris tikrai važiavo į Kičę, ir dar po kokio pusvalandžio per laukus ir klonius buvome ir Kičėje. To miesto visai nematėme, toks nelabai ypatingas, kaip rašo: tiesiog eilinis Gvatemalos miestas. Ten laukti ilgai ir nereikėjo, tiksliau šiek tiek reikėjo. Autobusas į Vėvė jau buvo išvažiavęs, tad galėjome šiek tiek pasivaikščioti po turgų. Ne turgų, o tiesiog kelias būdeles, kurios buvo prie stoties. Prie kiekvienos stoties ten kažką pardavinėjo. Ir staiga atvažiuoja mikroautobusas. Kuris pasirodo ir turi važiuoti į Vėvė. Taip įdomiai, nebe mokyklinis autobusas. Bet gal taip ir turėtų būti. Į jį sėdome... Ir čia reikėjo šiek tiek palaukti, kadangi mikroautobusas nevažiavo tol, kol nebuvo jau beveik visiškai pilnas. Vietų jame daug nebuvo, bet beveik pilnai ir užsipildė. O tada jau galėjome ramiai važiuoti.

Kaip ir visi kiti tenangai, taip ir Vėvėtanangas yra visai majų kilmės pavadinimas. Kadangi tai tenangas, tai taip ir reikia tikėtis, kad jis reiškia miestą, o pavadino jį taip ispanai, o tik todėl taip pavadino, kad jų sąjunginingkai navatliai tą miestą vadino protėvių buveine, ar portėvių vieta. Tai turėtų reikšti Vėvė, o originalus jų pavadinimas mamų kalba, taip, taip ta kalba ir vadinasi, mamų kalba, dar viena iš majų genčių ar tautų, ar kaip čia geriau pasakyti. Taigi tie mamai savo miestą vadino Šinabahulio vardu. Ir jis stovėjo visai netoli nuo Sakulėjaus, kas buvo mamų karalystės sostinė. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

O šiuo metu Vėvė yra visiškai ladinų miestas, tai yra metisų miestas, kurie šiaip kasdien vartoja ispanų kalbą ir savęs majais jau nebelaiko. Nors visas departamentas į visas puses vis dar apgyvendintas mamais ir kitomis majų tautomis. Sako, kad jis toks tipiškas gvatemalietiškas miestas, tai yra tas, kuriame vietinių gyventojų lyg ir nėra, bet kaip ir yra, tik dauguma gyvena aplink Vėvė ir suvažiuoja tik į turgus. O dar garsėja tuo, kad aplink jį auga daug kavos, tad Vėvė pagrinde eksportuoja ir išvežioja kavą. Irgi nieko dalykas, kadangi viena pažįstama iš Korėjos būtent gvatemalietiškos kavos ir prašė.

O mums dar buvo toli iki to Vėvė. Pradžiai reikėjo iki ten nuvažiuoti. Atrodė, kad Kičėje jau prilipo pakankamai žmonių, bet Gvatemaloje, kaip ir dar kai kuriose valstybėse nėra labai suprantama, kas yra pilnas autobusas. Nors gal jie ir supranta tai, tik jų supratimas šiek tiek kitoks. Išvažiavus iš stoties, mūsų mikroautobusas dar keletą kartų sustojo Kičėje, žinoma, kad paimtų keleivius, kurių ten netrūko, tad po kurio laiko neliko ne tik sėdimų vietų, bet ir stovimų beveik. Nieko jau nepadarysi. teko važiuoti taip. Gerai, kad mes vos ne pirmieji įlipome į autobusą, tai turėjome savo vietas, kurių tikrai niekam nenorėjome užleisti.

Išlipančių ten daug nebuvo. Dauguma mūsų bendrakeleiviai visgi buvo majai. Su kelnėmis ir sijonais. Įdomiai vis tiek taip apsirengę. Kai privažiavome Sakapulas, tokį miestą, kurį irgi reikėjo pravažiuoti pakeliui į Vėvė vietos tiek nebuvo, o norinčių važiuoti vis dar buvo, kad kai kuriems teko lipti beveik ant stogo. Tikrai pagalvojau, kad dabar kas nors ir ant stogo užlips. Bet taip nebuvo, po tų Sakapulų galiausiai žmonės ėmė išlipinėti ir mes visai patogiai pasiekėme Vėvė. Reikėjo pagalvoti, kur mums čia reikia išlipti. Šiaip labai visiškai nesigaudžiau, kur mes ten esame, bet kažkodėl šeštas jausmas sakė, kad pravažiuojame visai netoli miesto centro. Gal ir reikėtų ten išlipti, kadangi viešbučių dauguma visgi miesto centre. Tačiau iš kitos pusės: o kitą dieną vis tiek reikės važiuoti toliau, vėl reikės autobusų stoties, gal visgi iki stoties važiuoti. Taip maždaug ir padarėme: nuvažiavome prie stoties.

Čia vėl kilo toji nuolatinė dilema. O kurgi gyventi. Žinoma, galima važiuoti į centrą, gal ne su taksi, viešas transportas ten irgi yra, kadangi nuo stoties iki centro yra gal kokie du kilometrai. Toloka visgi. Bet iš kitos pusės, matėme, kad prie stoties tiesiog išsirikiavę keletas viešbučių ir posadų ir kitokių panašaus pobūdžio įstaigų. Tad šiek tiek pagalvoję ir pasprendę, nusprendėme į vieną iš jų ir užsukti, tą, kuri neatrodė taip jau labai brangiai, nors spėju, kad ten visos posados kainuoja maždaug vienodai.

Turėjo visokių visokiausių kambarių. Vieni pusrūsyje, kiti ne visai pusrūsyje, dušas ir tualetai visgi buvo ne kambario viduje, reikėjo eiti kažkur į koridoriaus galą. Nieko jau nepadarysi. ten berods irgi buvo kažkokie kambariai po šešiasdešimt kecalių, aš netgi beveik norėjau į jį ir įsikraustyti, tačiau ten nebuvo lango. Taip šiek tiek nykiai viskas atrodė. Tad ėmėme vos ne patį geriausią kambarį, su vaizdu, tai yra su langu į balkoną, o toliau matėsi autobusų stotis (nieko geriau ten ir negalėjo matytis), buvo ten netgi televizorius, kuris rodė, ir interneta beveik veikė, ir visa tai kainavo devyniasdešimt kecalių. Dešimt eurų. Šiek tiek mažiau pagal tuometinį kursą. Kaip ir netgi visai neblogai, aš pagalvojau. Žinoma, buvo galima ir pigiau gal apsigyventi, bet, turint omenyje, kad Mešikoje viskas dar brangiau bus, buvo galima Gvatemaloje tai sau leisti. Taip ir padarėme. Tad kambarys rastas, buvo galima keliauti apsipirkti.

Iš tikrųjų ėjome visai ne apsipirkti, o pavalgyti. Kadangi priešais viešbutį buvo netgi dvi autobusų stotys, kuo jos skyrėsi, nelabai supratau, o tarpe jų buvo netgi toks turgus, tad vietų pavalgyti turėjo būti. Ir vėl viskas buvo visai ne taip, kaip galvojau. Visų pirma, mes tą turgų tiesiog praėjome. Kažkodėl pagalvojome, kad visokių restoranų ir valgyklų turėtų būti ir pagrindinėje gatvėje, o ten buvo tik visokie makdonaldai ir panašios užeigos, kur mėsainius pardavinėja. Buvo lyg ir padoresnių vietelių, bet jos visos per daug padoriai atrodė, kad būtų kilęs noras ten užeiti. Apėjome ratą aplink, nieko gera neradome, užtat pamatėme, kad ten yra didžiulė parduotuvė. Kaip ir labai geras dalyka,s būtent joje ir pirkome kavą. Maniau, kad pasirinkimas bus gerokai didesnis, tačiau teko pirkti tai, ką radome. Mešikoje vis tiek viskas gerokai brangiau bus, o kavos pirkti visgi reikėjo.

Tada perėjome per turgų. Irgi toks įdomus dalykas. Gal nieko labai daug ir nebuvo, bet svarbiausia, kas ten buvo – cigaretės. Irgi reikalingas dalykas, nes jau seniai žinojau, kad Mešikoje tie dalykai kainuoja gerokai brangiau. Gvatemaloje viskas buvo beveik dykai, o blokas cigarečių apskritai vien grašius kainavo. Tad irgi teko nusipirkti. Beveik daugiau jokių svarbių dalykų ten ir nereikėjo, tad tada jau tikrai galėjome eiti valgyti.

Teko valgyti kaip visada: turgaus užeigėlėje. Kur labai daug nieko ir neturėjo, bet keptų bananų ir keptų bulvių užteko. Tad maždaug tai ir valgėme, nieko jau nepadarysi. kiekvienos užeigos savininkė norėjo nutempti pas save, kiekvienoje užeigoje buvo maždaug tas pats, tad buvo galima eiti į bet kurią. Ne visai į bet kurią, bet kažkur užsukome. Tuo stoties reikalai tikrai jau buvo baigti, buvo galima eiti namo žiūrėti televizoriaus.

Taip irgi nepadarėme. Nuėjome tiesiog pasidėti daiktų, o tada jau buvo galima eiti į miestą. Tą, kuris už kokių dviejų kilometrų buvo. Kiek supratau, nuo stoties važiuoja ir kažkokie autobusai, bet kažkodėl jaučiau, kad mieste labai daug ką veikti irgi tikriausiai nebus, ant pečių kuprinių irgi neturėjome, tad galėjome tuos porą kilometrų ir pėsčiomis paėjėti. Taip ir padarėme, kas be ko. Iš pradžių teko eiti tokia visai neįdomia gatve, kur beveik nieko nebuvo. Vėliau pradėjo kilti aukštesni ir žemesni pastatai, tad reikėjo labai nepraeiti tos gatvės, kuri suka į centrą. Nes pagrindinė gatvė eina tiesiog išilgai miesto ir niekur nesuka, skirta tik pravažiavimu per miestą. Kad ir kaip bebūtų buvę keista, tačiau tos gatvės nepraėjome, į centrą patekome.

Ten irgi kažkokių labai ypatingų pastatų nebuvo. Keletas namų, likusių nuo kolonijinio laikotarpio, vienas bankas, dar vienas bankas, pagrindinė aikštė, kurioje stovėjo savivaldybės pastatas, visiškai prie jo – bažnyčia, Vėvėtenango departamento žemėlapis, dar keletas panašių pastatų, kur šiaip tikriausiai buvo parduotuvės ir restoranai. Ir kaip ir daugiau nieko tikrai nebuvo. Radome vieną kavinę. Nors šiaip tai buvo restoranas, kiek supratau, pilnas vietinių ladinų, bet kadangi mes jau buvome pavalgę, nusprendėme ten išgerti tik kavos. Toks didelis restoranas, kažkuo priminė tarybinę valgyklą. Bet šiaip tokį chaosą labiau priminė. Kavą užsisakėme, nelabai suprato, kad mes tik kavą gersime, bet visgi atnešė. Galima buvo sėdėti balkone, žiūrėti į tą aikštę ir netgi rūkyti ten. Tai vienintelis geras dalykas, kadangi kava buvo baisiai neskani. Tokia visai negeriama, bet nieko jau nepadarysi: kas užsakyta, užsakyta.

Po tų kavų užėjome ir į bažnyčią. Nežinau kaip vadinasi, bet spėju, kad turėtų būti Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kadangi ten buvo pilna Marijų statulų. Visokių Marijų. Kas be ko, radome Gvadalupę, dar buvo Skausmų Marija, Rožinio Marija, Marija Dangaus Karalienė, Fatimos mergelė, visų kitų apsireiškimų Mergelės. Kiek supratau, ten trūko tik Šiluvos Mergelės, ir tada tikrai būtų visi Marijos apsireiškimai. Nors visai gali būti, kad Sujapos Mergelės ir Kačitos ten irgi nebuvo. Nieko nepadarysi. Minu eilinį kartą pabandė nusišveisti batus, o iškart už bažnyčios, kitoje pusėje buvo didžiausias turgus. Kurį labai teisingai išnaudojome pirkdami duoną, batonus, vaisius, avokadus ir panašias gėrybes. Žinoma, viešbutyje jokios virtuvės nebuvo, bet vis tiek visko buvo galima nusipirkti. Valgyti vis tiek reikės.

Eilinį kartą mane išvadino amerikiečiu. Einame kažkur gatve ir viena iš pardavėjų pasakė, kad va vienas lyg japonas ar kinas, o kitas amerikietis. Teko jai atsakyti, kad jeigu ką, tai amerikietė esate jūs, ir tikrai ne aš. Ji bandė pasipiktinti, kad tikrai nėra amerikietė, kadangi šiaip turi Gvatemalos pilietybę. Paaiškinau, kad jei ji nežinojo (taip nesakiau), bet Gvatemala yra Centrinėje Amerikoje, tad ji puikiausiai sueina už amerikietę. Tada dar persiklausė iš kur aš. Žodis Lietuva nieko jai nesakė, nesitikėjau, kad kažką sakys, bet tikėjausi, kad bent jau pakartoti sugebės. Nėra taip jau sunku pasakyti Lituania. Bet jai buvo šiek tiek sunku. Vienu žodžiu, taip ir nesuprato iš kur aš esu.

O tada jau buvo galima ramiausiai grįžti namo. Ėjome šiek tiek kitu keliu. Pro kapines. Specialiai taip nebandėme eiti, taip jau išėjo. Tokios pat kapinės kaip ir visur: namukai sustatyti vienas prie kito, visi spalvoti, tačiau, žinoma, Čiči kapinės vis tiek buvo kol kas gražiausiasios iš visų mūsų matytų.

Iš tikrųjų nykus miestas tas Vėvė, nieko per daug gera ten nėra. Bet kelionių vadovas irgi teigia, kad tikrai ten nieko gera nėra, jis skirtas tik persėsti iš vieno autobuso į kitą, būti kaip nakvynės vieta, jei planuojate važinėti po apylinkes ir ieškoti majų lobių, arba taip kaip mes darėme: stotelė pakeliu į Mešiką. Arba pakeliui iš Mešikos. Beveik taip ir gavosi.

Tad vakarą praleidome namie, valgydami vaisius, avokadus, uogas, daržoves ir duoną ir žiūrėdami televizorių. Kadangi televizorius veikė, tai kompiuterio jungti nereikėjo. Nelabai ką ten gera rodė, bet vis geriau negu nieko.

Kėlėmės anksti. Ne todėl, kad labai būtume norėję, bet taip jau gavosi, kad šunys pradėjo loti nuo anksčiausio ryto. Dar saulei nepatekėjus. Nežinau, kas juos užsiundė, bet lojo ir gana garsiai. Kai jau galiausi šunys nusiramino, prasidėjo riksmai tų, kurie nori važiuoti į Šelą. Šela – tai dar vienas Gvatemalos miestas, irgi pavadinimas sutrumpintas, pilnas pavadinimas Kecaltenangas, visai netoli nuo Atitlano ežero. Galėjome ir per jį važiuoti į Vėvė. Irgi tankiai apgyvendintas majų mamų. Kaip ir daugelis kitų pavadinimų, taip ir Kecaltenangas yra visai ne vietinės kilmės, taip pavadintas actekų, kurie sako, kad tai yra kecalių vieta (ne pinigų, o paukščių). Tikriausiai iki šiol ten gyvena daug kecalių. Bet vietiniai ir šiaip visokie gvatemaliečiai iki šiol jį dažniausiai vadina tuo tikruoju vardu ar senuoju vardu: Šela arba Šelachu. Ką tai reiškia, tiksliai niekas nežino, bet spėja, kad tai turėtų kilti nuo junginio: po dešimčia kalnų. Kalnuose tikriausiai toji Šela. Negaliu nieko pasakyti, kadangi nieko nežinau.

Tad į tą Šelą buvo irgi siūloma važiuoti nuo anksčiausio ryto. Saulė tikrai dar nebuvo patekėjusi. Mūsų kaimynai irgi jau buvo pradėję keltis. Vėliau į tą turgų privežė daugybę vaisių, sunkvežimiais ir ėmė iškrovinėti, o kai jau ėmė švisti, supratome, kad mums irgi gal ir reikia keltis. Visgi irgi reikės važiuoti visai nemažai. Ir nelabai aišku kaip. Žinoma, stebino, kad į tą Šelą, kuri tikrai nėra labai toli, pradėjo siūlyti važiuoti nuo anksčiausio ryto, bet Gvatemaloje, ir visur kitur tikriausiai kitaip ir nebūna. Nieko jau nepadarysi. Teks susitaikyti.

Pusryčiams valgėme visokius vakarienės likučius, o kambaryje vis pastoviai kažkas kandžiojo. Net nežinau kas. Lyg ir uodai skraidė, bet lyg ir ne, nes skraidančių nieko nesimatė. Gal kokis blusos ar blakės, bet jei jos ten būtų, tikrai nebūčiau galėjęs miegoti. Iš idėjos kambarys atrodė taip, kad ten galėtų gyventi kokie padarai. Taip tiksliai ir neišsiaiškinome. Nieko jau nepadarysi.

O kai jau netgi pusryčiai buvo suvalgyti, tai yra nieko nebeturėjome, galėjome eiti ieškoti savo autobuso. Kaip bebūtų keista, šį kartą reikėjo važiuoti iki la Mesijos. Tiesiog dar vieno eilinio pasienio miestelio, apie kurį nieko nežinau, bet kuris tikriausiai ir nėra kažkuo labai garsus ar įžymus. Išskyrus tai, kad ten yra Mešikos siena. Autobusą rasti nebuvo sunku, vis toks pat mokyklinis autobusas, ir žadėjo važiuoti tiesiai iki Mesijos. Niekur toli trenktis nereikės, persėdinėti irgi nereikės. Kaip ir patogumas. Ir tada tikriausiai jau paskutinį kartą važiavome tuo mokykliniu autobusu. Beveik ir žinojau, kad tikriausiai tai bus paskutinis kartas, bet nieko nepadarysi. Toks jau gyvenimas. Teko šiek tiek palaukti, kol jame prisės žmonių ir galiausiai ne tik paskutinį kartą mokykliniu autobusu, bet ir kokį paskutinį kartą išvažiavome iš paskutinio aplankyto tenango.

Kol mokėjau už bilietą, ne visai už bilietą, nes bilietus ten dažniausiai niekas neduodavo, tiesiog už kelionę, atėjo adjutantas ir ėmė rinktis pinigus, už manęs sėdėję keleiviai labai susijaudino, ar aš teisingai moku, ar ne per daug ar ne per mažai, ar teisingai supratau, kiek reikia mokėti, tačiau atrodo, kad viskas buvo gerai. Adjutantas gal jau būtų pasakęs, jei per mažai, jei per daug – gal ir nebūtų pasakęs, kartais ir taip pasitaiko.

Pravažiavome Sakulevą. Iš idėjos to miesto, dabar jau ne miesto, tiesiog griuvėsių pavadinimą kastiliškai rašo kaip Zaculeu, bet kičių kalba tai vadinama Saqulew, o jei visai tiksliai, jį reikėtų vadinti tai, kaip patys mamai vadino: Sak Coc. Tai reiškia Baltoji žemė. Senoji mamų sostinė. Iš idėjos mes tik pravažiavome tą Sakulevą, iš toli, buvo nuoroda, kad va ten bus archeologinė zona, o pačios zonos nesimatė. Pro langą nieko nesimatė.

Tada įsukome į kalnus, taip jau visada pasitaiko, kad kažkodėl visos tos sienos Centrinėje Amerikoje kažkodėl būna kalnų gilumoje. Taip pat ir su Gvatemala bei Mešika. Dar vieną Šventąjį pravažiavome, tas šventasis buvo Šventas Jonas iš Atitano (San Chuan Atitan). Ir daugiau šventųjų ten buvo, Šventas Sebastijonas iš Vėvė (spėju, kad tokio nebuvo), Šventas Rafaelis, dar kažkokį tenangą prasukome, žmonės tai įlipdavo, tai išlipdavo. Kaip visada ir būdavo. Sustojome tokiame visiškai kalnų pakelės miestelyje Gaučuose, kur prilipo daugybė pardavėjų, pardavinėjančių bombonkes ir kitokius kelionei privalomus dalykus. Gražus miestelis, per jį visą tiesiasi kelias, palei kelią ir miestelį teka upė. O ta upė beveik visą kelią tekėjo palei kelią. Irgi dažniausiai taip buvo, nes juk kelias, net jeigu tai Panamerikos magistralė. O mes kaip tik jąja ir važiavome. Žinoma, iš visos Amerikos magistralės buvo galime tikėtis gal ir šiek tiek daugiau, tačiau nieko nepadarysi. Ten buvo ir gerokai prastesnių kelių, tad gal Panamerikos magistralė ir gali taip atrodyti.

Jautėsi, kad vis dėlto važiuojame ne šiaip sau kažkur kitur, o jau gal netgi į Pirmąjį pasaulį, nes Mešika visgi gana išsivysčiusi valstybė, palyginus su aplinkinėmis. Nors važiavome vis tuo pačiu mokykliniu autobusu, tačiau jame buvo ir televizorius. Ir ne šiaip sau buvo, jis netgi rodė. Gaučuose adjutantas pradėjo jį junginėti, spaudinėti knopkes, ir galiausiai uždėjo „Žmogų-vorą“. Žinoma, kastiliškai viskas, tačiau kadangi ten labai suprasti daug ką ir taip nėra, tai ir pažiūrėjome. Visgi nenuobodu važiuoti.

Kalnai žemėjo, prasidėjo Kamochos, Šventas Dominykas, o tai reiškia, kad mes beveik netoli buvome nuo La Mesijos, tai yra Gvatemalos ir Mešikos pasienio miestelio. Šįkart autobusas važiavo iki pat galo, tai yra daugiau nebevažiavo, tad stotyje išlipo visi. Mes irgi. Buvome ant sienos. Šiaip dar turėjome keletą kecalių, bet gal juos būtų galima kaip nors kitur išleisti. Žinoma, visuomet galima ir išsikeisti.

Nespėjome išlipti iš autobuso, o mums jau pasiūlė ir taksi, ir tuktuką. Niekas nė neklausė, kur mums reikia, ir taip buvo aišku, kad greičiausiai keliausime į Mešiką. Užsieniečiai tikriausiai taip visi daro. Bet, kaip jau dažnai įprasta, nusprendžiau, kad iki sienos tikrai neturėtų būti taip jau toli, todėl galima iki ten ir nueiti. O gal pakeliui rasime ir kokių pinigų keityklų ir galėsime viską išsikeisti. O gal rasime kokių parduotuvių, kur kokių nors reikalingų dalykų bus. Tarkime bombonkių, bet tikėjausi, kad gal bus ir ko nors geriau.

Mesijos miestelis, žinoma, nebuvo kažkuo ypatingas. Tiesiog viena gatvė. Bet šiaip namai gražūs. Man šiaip patinka visokie tokie miesteliai, kuriuose nieko nėra. O visai negali sakyti, kad Mesijoje nieko nėra, buvo bažnyčia, ir gal netgi ne viena. Tikrai nebuvo labai toli, gal koks kilometras, pakeliui nieko gera ir neradome, tad beveik tiesiai prie sienos ir atsidūrėme. Taip net keista, kad ant sienos visgi pinigų keitėjų nebuvo, tačiau tikėjausi, kad kitoje pusėje bus vis dėlto kažkas. Tad sau ramiausiai padavėme pasus, ir galiausiai, po kažkurio jau laiko palikome Centrinę Ameriką. Šiaip dar buvome Centrinėje Amerikoje, bet va tą regioną CA-4, kuriame galioja ta keistoji Šengeno sistema su neaišku už ką ir kaip duodamomis devyniasdešimčia dienų, liko už nugarų. Kaip ir grįžome į atseit civiliuotą pasaulį.
Monday, July 27th, 2015
6:33 pm
Atitlano šventieji, šanti šanti ir maudynės už pinigus (Gvatemala VI)
Mūsų laivelis neplaukė tiesiai iki San Pedro, jis vis sustodavo dar kai kur. Yra prie to ežero tokių vietų, į kurias gali nusigauti tik valtimi. Visoje šalyje yra tokių vietų. Tiesa, ne tik valtimi, dar galima iki jų nueiti, tikriausiai kažkoks kelias ten yra, vietiniai žmonės juk kažkaip iki ten nusigauna, bet kelias, spėjant iš to, kad galima ten tik nueiti, tikriausiai nėra asfaltuotas ir greičiausiai nelabai pravažiuojamas jokia transporto priemone. Tai reiškia, kad vieta turėtų būti magiška. Nesu tikras ar tikrai taip, bet man rodos, kad pirmoji stotelė vadinos Šventas Kryžius iš Ežero, tai yra Santa Krus La Laguna. Tikrai magiška vieta. Šiaip norisi iš tos vietos šiek tiek pasityčioti, kadangi visur teigiama, kad ten žmonės užsiiminėja joga, medituoja ir semiasi jėgų iš gamtos. Tikriausiai taip ir yra, tikriausiai tų jėgų ten tikrai yra nemažai, bet man tie balti medituotojai visada juokingai atrodo. Nieko nepadarysi. Gal kam ir ne visai juokingai tai atrodo.

Kita stotelė turėjo tokį linksmą pavadinimą. Pusiau ispanišką, kaip suprantu, kastiliškai rašoma Jaibalito, bet tarti, kiek įsivaizduoju, reikia Chaibalito. Ką reiškia tas pavadinimas, nežinau, bet kažkokie medituotojai ir jogos tyrinėtojai išlipo ir ten. Vienas iš tų pavadinimų prie ežero, kur negyvena joks šventasis, tikriausiai taip ir yra, nes jokios bažnyčios ten irgi nemačiau. Tada vėl grįžome pas visus šventuosius, sustojome pas Šventą Morkų iš ežero, ir tada jau tiesiai tiesiai per ežerą pas Šventą Petrą. Uostas toks įdomus. Per tą laiką spėjo ir apsiniaukti, bet iš idėjos miestas visai patiko. Pusė uosto pastatų buvo apsemti, tuo metu jų dar gerai nematėme, nes ten yra dar vienas uostas, į kurį nuėjome kitą dieną.

Nors ir apsiniaukę, tačiau pradžiai reikėjo susirasti viešbutį. Iš idėjos galvojome ieškoti pagal knygą, tačiau ji teigė, kad pas Petrą rasti laisvą kambarį ir dar pigiai: tikrai nėra didelė problema. Atseit konkurencija daro savo, bet tikriausiai ir atvažiuojančių ar aplaukiančių pas jį irgi turėtų būti nemažai. O kaip tik tiesiai priešais uostą yra tokia turistų informacija. Aš galvojau, kad ji šiaip turistų informacija, pasirodė, kad ne visai tiesiog turistų informacija. Iškart susakė keletą viešbučių, kur galėtume nueiti, pigesnių ir brangesnių, ir netgi pasisiūlė nuvesti. Šiaip kaip ir nereikėjo, kad mus kur nors vestų, tačiau visa tai įskaičiuota į žmogaus atlyginimą. Gal miestas, o gal valstybė jam moka už tai, kad ten ne šiaip sau sėdėtų, bet kai kuriuos kvailus turistus nuvestų iki ten, kur jiems gal ir visai patiktų.

Pirmas pasiūlytas viešbutis vadinosi Pinokis. Lyg ir nebuvo labai brangus, bet pas juos yra įvairiausių kambarių. Reikėjo vėl praeiti keliomis gatvėmis, kai kurios labai siauros, tikrai beveik pėsčiųjų gatvės, beveik taip ir vadinosi, ir nuėjome į tą Pinokį. Didelis sodas priešais, galima sėdėti, netgi yra keletas kambarių, visuose aukštuose, tačiau va tas, kuri mums patiko buvo šiek tiek per brangus, o tas kuris nebuvo toks jau brangus: nelabai patiko. Teko eiti į kitą viešbutį. Mūsų vedžiotojas pasakė, kad visiškai prie uosto yra dar vienas, kainuoja beveik tiek pat, gal netgi pigiau, šiaip nuo pat pradžios klausė, kokio kambario ieškome, už kiek, jei jau visai tiksliai. Tad ir nuvedė tiesiai prie uosto. Ten sodas irgi buvo, ne toks didelis, tačiau buvo, ir visiškai ant ežero kranto, tiesiog iš namų galima prie ežero eiti. Kambarių ten irgi buvo, netgi pačiame viršuje, su vaizdu į šalimais esančią gatvę, kaip ir neblogiausias vaizdas, o iš balkono, kur po to sėdėjau labai dažnai, matėsi ir ežeras. Ir netgi Šventas Morkus. Kaip ir labai gera vieta. Netgi internetas šiek tiek veikė. Kadangi gyvenome trečiame aukšte, tai ten prasčiau viską gaudė, tačiau nusileidus žemiau: visai gerai. Arba balkone. Arba tada, kai visi miegojo ir niekas netrukdė normalų ryšį susigauti.

Kaip tik ta proga, kad galiausiai radome viešbutį, ėmė lyti. Pasirodė, kad tikrai ne visada lyja tik naktimis, dažnai pasitaiko, kad lyja ir dienomis. Nieko jau nepadarysi, buvome visgi lietaus sezono metu, o lietaus sezonas yra lietaus sezonas, dažniausiai užsakymų, kada lyti, o kada ne – nepriima. Šiek tiek palaukėme, naiviai tikėdamiesi, kad vis dėlto lietus baigsis, tačiau jis baigti visai nesiruošė. Irgi nieko nepadarysi.

Tad išėjome į miestelį lietui taip ir nenustojus. Perėjome per atseit pagrindinę gatvę, nors ji iš tikrųjų buvo visai nepagrindinė. Pagrindinė gatvė, kaip aš supratau, vedė prie bažnyčios, o jei visai tiksliai, tai į kalną, o mes nuėjome tiesiog gatve palei ežerą. Gal ten kas gera bus. Labai daug gera visko buvo: sienos visos apipaišytos, bet taip gražiai apipaišytos, netgi menu galima tai pavadinti. Dar buvo daug visokių restoranų, keletas parduotuvių, viskas kaip ir atidaryta, tik žmonių mažai ten buvo. Apskritai beveik žmonių nebuvo, nes visi tikriausiai laukė, kol lietus nustos. Gal jis ilgai ir neturėtų lyti. O gal šiaip ten žmonių mažai buvo, gyvena tik vienuolika tūkstančių, dar kažkiek užsieniečių, kurie tikrai nesiruošė lydytis. Na, ir daugiau tikrai nieko nebuvo.

O iš šiaip iš visų tų restoranų, kuriuos ten matėme, pats įdomiausias vadinosi Šanti šanti. Berods du kartu ir buvo parašyta. Tikriausiai koks nors indiškas. Taip panašiai ir buvo, nes kažkokia mandala su apsarėmis ant sienų buvo išpaišyta. Man labai juokinga viskas atrodė, bet dažniausiai tokiose vietose būna visokių Budos barų, om meditacijos centrų ir panašių užeigų. Mačiau, kad yra netgi keletas hebrajiškų užeigų. Visur pilna tų žydų, ne tiek daug, kaip Lankine, bet tikriausiai irgi pakanka. Bet kitų tautybių ten irgi netrūko.

Ta proga, kad niekur nieko nebuvo, tiksliau žmonių ne per daugiausia, užsukome į vieną restoraną pavalgyti. Pas tokią močiutę. Ant ežero kranto. Ne visai tokia močiutės vieta, nes stalų ten daug, bet toks jausmas, kad tuo metu visi darbuotojai valgė. Gal ir nevalgė, bet mažai jų ten matėsi. Lankytojų irgi ne per daugiausia buvo. Viskas tikriausiai dėl lietaus. Tad ir mes sėdėjome lietui lyjant, su vaizdu į ežerą, ir valgėme žuvį. O ką daugiau gali valgyti prie ežero. O tada jau buvo galima eiti toliau. Ta gatve palei ežerą.

Taip einant tiesiai tiesiai, priėjoma tą vietą, kur gatvė baigėsi. Teko suktis atgal, ir vis dėlto teko lipti į kalną. Kaip kitaip, juk į bažnyčią reikėjo nueiti. O ten sutikome du bendrakeleivius. Nežinau iš kur ir kodėl, tačiau tą dieną mus sekiojo pora šuniukų. Tokių visai didelių šuniukų, kažkaip sugalvojo ir ėmė sekti. Galvojau, kad šiaip paeis ir nustos, tačiau ne. Pirmiausia užsikorė kartu su mumis ant kalno. Jiems šiaip nuobodu buvo šiaip eiti, tai vienas ant kito palojo, pavaikė vienas kitas, per balas žinoma vaikė, nelabai kreipdami dėmesio ar kas eina gatve ar ne, visus aptaškydami, ir toliau sekė iš paskos.

O mes priėjome prie bažnyčios. Katalikiškos bažnyčios. Bent jau taip žemėlapiuose ji žymima, kaip tiesiog katalikiška bažnyčia, nes yra ir ne katalikiškų bažnyčių, baptistų ir visokių kitokia. Baptistų bažnyčia taip ir vadinasi: pirmoji baptistų bažnyčia, spėju, kad daugiau baptistų bažnyčių ten ir nėra, ir gal netgi ir nebus kurį laiką, bet tai visai netrukdo jai vadintis pirmąja. Pirmoji tikriausiai ir yra.

Taigi užėjome į ne pirmąją gal, bet katalikų bažnyčią. Priešais ją buvo didelis parkas su Šv. Petro statula, kelios moteriškės su tomis majiškomis skaromis apsigobusios ėjo į pamaldas, o mūsų šuniukai kažkur bėgiojo. Galvojau, kad per tą laiką jie kažkur dings. Tikrai tuo metu prasidėjo pamaldos. Visa bažnyčia nukabinėta kaspinais, bet ne baltais, o žaliais. Nežinau, ar taip ir turi būti, bet tų žalių bažnyčių vėliau irgi mačiau. Tikriausiai taip ir turi būti. O pats vidus visai toks pat kaip ir visur kitur: baltos sienos ir tos išraiškingos statulos. Kaip tik vyko pamaldos ir majiškomis skaromis apsigobusios moteriškės užgiedojo. Vyrų nebuvo nė vieno, o jos traukė kažką apie Velykas ir Šventą Mariją. Nežinau, ar tikrai apie Velykas, bet vienas žodis tikrai priminė Velykas, o Šventa Marija tikrai buvo paminėta ne vieną kartą.

Išeiname iš bažnyčios ir jau norėjome eiti per kitą gatvę, ten kur baptistų bažnyčia yra, šuniukai mūsų neapleido. Iš kažkur visgi atsirado ir toliau bandė sekti. Praėjome į kitą pusę. Lietus jau lyg ir nebelabai lijo, todėl buvo galima toliau vaikščioti. Radome masažo kabinetą. Reikia vadinti masažo kabinetu, bet iš tikrųjų tai ten ne kabinetas buvo: namas, kuris šiaip visai galėjo būti ir viešbutis ir viskas, ko tik reikia. Ir masažą ten darė. Tikriausiai darė, nesužinojome, kadangi žmonių ten nebuvo, tik triušis bėgiojo. Šunys liko medžioti to triušio. Atrodo. O mes kaip ir nusprendėme namo eiti. Nes miestą beveik kaip ir buvome pamatę, dar palei krantą paėjome, per žoles ir ne žoles, kažkas ten tikriausiai maudosi, bet tuo metu besimaudančių nebuvo nė vieno. Tad grįžome namo.
O vakarienei nukeliavome pas mešikiečius. Iš tikrųjų nežinojome, kad žmonės ten mešikiečiai, šiaip radome vieną tokią vietelę, kur nebuvo nieko, nė vieno žmogaus, gal koks vienas tik buvo, suręsta iš lentų, ir pardavinėjo ten takus. Kadangi visgi ten buvo mešikiečiai, kaip vėliau išsiaiškinome, tai nekeista, kad jie gamino ir pardavinėjo takus. Taip ir turėjo būti. Pasirodo pas Šventą Petrą atvažiuoja ir verslus daro ne tik vietiniai, ne tik žydai, bet ir visų kitų tautybių žmonės. Netgi mešikiečiai.

Kėlėmės netgi visai anksti. Saulė švietė. Oras buvo gražus. Internetas šiek tiek veikė. Gretimame kambaryje gyveno korėjiečiai, girdėjome pagal balsus, bet kol kas nebandėme susipažinti. Tiesiai prie ežero kranto yra virtuvė, kur galima tarkime kavą išsivirti. Labai patogu. O tiesiai iš virtuvės ėjo laiptukai: tiesiai į ežerą. Spėju, kad kartais tuos laiptus naudoja įlipimui arba išlipimui iš valties ar į valtį, bet tą kartą viešbučio darbuotoja juos naudojo skalbimui. Tarp kitko labai dažnai ji skalbimui tai naudojo, ir kiek supratau: daugelis vietinių gyventojų būtent ežere ir skalbė viską. Labai gal ir ne ekologiška, bet ką jau padarysi. Daug kur taip daro žmonės. Man irgi buvo kilusi mintis kažką prasiskalbti ten, tačiau kažkaip tos minties atsisakiau. Sunkiai, bet atsisakiau. Ta proga tiesiog ant ežero gėrėme kavą ir valgėme avokadus. Kai jie pigūs, jų reikia daug valgyti, net kitur jie brangūs.

O šiaip tą dieną buvome sugalvoję važiuoti pas Šventą Jokūbą. Šiaip jau važiuoti pas jį nelabai išeis, reikėjo plaukti. Šventas Jokūbas – tai dar vienas miestas ant Atitlano ežero krantų, pilnas jo pavadinimas visgi yra Santjago Atitlan.

San Pedro gal ir mažas miestelis, tačiau jame uostų yra daugybė. Vos ne kiekvienai krypčiai: po uostą. O į Santjagą laivai plaukė visai ne iš ten, kur mes buvome atplaukę. Nieko nepadarysi, reikėjo kažkaip ten nusigauti. Vėl reikėjo eiti per tas gatveles, kartais ne visai plačias, dažniausiai labai siauras, vienoje gatvėje matėme didžiulį piešinį ant sienos. Tokia močiutė nupiešta, ir šiaip tų piešinių ant sienų San Pedre netrūko, kaip ir kituose Gvatemalos miestuose. Visai gera idėja kai pagalvoji, visas sienas apipiešti. Galiausiai pasiekėme uostą. Tikriausiai todėl, kad fotografavome kiekvieną kampą pavėlavome į laivą.

Kiek supratau laivas buvo visai neseniai išplaukęs, kito reikėjo laukti gal kokią valandą. Gal šiek tiek trumpiau. To normalaus laivo, bet yra ir taksi laivų, kurie plaukia bet kuriuo metu. Tik kainuoja atitinkamai brangiau. Berods du šimtus kecalių ar daugiau kainavo. Mums to tikrai nereikėjo, todėl nusprendėme laukti ramiai laivo. Šiaip iš San Pedro į Santjagą galima važiuoti ir autobusu tikriausiai, kadangi ten yra ir normalus kelias, sukantis palei San Pedro ugnikalnio šlaitus, aplink įlanką kiek suprantu, bet tas kelias, kaip teigiama, pilnas banditų. Abejoju, kas jis būtų labai pavojingas, bet iš tikrųjų visai ne dėl to nusprendėme plaukti laivu: spėju, kad važiuoti būtų užtrukę dar ilgiau nei plaukti, nes labai jau aplinkkeliu važiuojama.

Mes sau ramiausiai laukėme, o tuo metu atkeliavo tokia šeima. Moteris su dideliu lagaminu ir su vaiku. Ir gal net su vyru. Jiems irgi reikėjo į Santjagą. Kai sužinojo, kad laivas jau išplaukęs, o kitas bus tik už valandos, nusprendė nelaukti, iškart ėmė tą brangią taksi. Ir jau norėjo plaukti. Bet, kadangi buvo geros širdies, pasiūlė ir mums kartu plaukti. Jei jums reikia, nes jai ar taip ar taip reikia, netgi supratau, kad net nesiūlė dalintis kainos. Tačiau laivo vairuotojas griežtai atsisakė. Atseit taip negalima. Jei jie moka, tai neima jokių kitokių keleivių. Tikrai ne dėl to, kad ten netilptų dar keletas žmonių. Bent jau aš taip supratau. Mano manymu, ten tikrai galėjo dar kažkas įlipti, bet kadangi vairuotojas ar taip ar taip griežtai atsisakė, tai mes ir neplaukėme. Sėdėjome ir gėrėme kavą.

Bet įdomi ta prieplauka. Jau anoje vietoje buvau matęs, kad dalis namų yra apsemta. Taip labai apsemta. Kai kur tik pastoliai kyšo. Kai kur namas matėsi, bet pirmas aukštas beveik vandenyje. Vienas namas: buvusi parduotuvė. Jau seniai ten tikriausiai nebe parduotuvė. Antras aukštas nebaigtas statyti. Ant kai kurių pastolių parašyta, kad čia yra internetas. Bevielis. Šiek tiek juokingai atrodo, kad namo nėra, tik pastolis vienas, bet internetas ten yra. Bent tuo gali naudotis. Medžiai irgi apsemti. Vieno namo tik palmėm dengtas stogas kyšojo. Taip net įdomu pasidarė: o kodėl taip. Spėju, kad dėl lietaus sezono. Gal. Pirma tokia mintis kilo. Daug lijo, todėl viską ir apsėmė, kol neišgaruos vanduo, nieko nebus. Bet gal ir ne tik dėl to. Ir šiaip matosi, kad tie namai tikriausiai jau niekada ir nebebus gyvenami. O tai kaip taip atsitiko, kad juos ten pastatė. Tikriausiai ne visai kvaili buvo, kadangi kai kurie ir medžiai augo taip pusiau vandenyje. Kranto linija gal kaip nors pasislinko. Vienu žodžiu į tą klausimą atsakymo taip ir neišgirdau. O mes belaukdami to laivo gėrėme kavą netoliese buvusioje kavinėje ir galiausiai sulaukėme, gerai, kad nepavėlavome, liepė susimokėti už bilietą pirmyn atgal, bet kadangi mums vis tiek būtų reikėję atgal važiuoti, taip ir padarėme. Galiausiai plaukėme į Santjagą pas dar vieną Maksimoną.

O Santjagas pasirodė besąs visiškai turistinis miestas. Uostas ten irgi buvo, šiek tiek toliau nuo visko, reikėjo šiek tiek pastoliais pereiti, patikrinti, kada laivai plaukia atgal, kad vėl nereikėtų laukti penkias valandas atėjus prie uosto, o tada patekome tiesiai į turgų. Jis gal netgi didesnis nei Panachačelyje, nors nesu visiškai tuo tikras. Gal šiek tiek ir mažesnis. Bet šiaip : nuo uosto eina tokia gatvė, tiesiai į kalną, ir iš visų pusių pristatyta parduotuvių, kur ir pardavinėja: staltieses, servetėles, majiškus rūbus (tokius gražiai suivinėtųs maišus su skyle galvai, palaidinė graži gaunasi užsimovus ją), kaunojiškas skrybėles, odinius rankinukus, muzikos instrumentus ir maždaug viską, ką visur kitur tokiose vietose pardavinėtų. Tai yra tokiose vietose, kur lankosi milijonai turistųs. O milijonai turistų ir lankosi būtent dėl dėdės Maksimono, ne tik užsieniečiai, bet ir vietiniai. Ir dar spėju, kad vietinių ten dažniausiai daugiau būna, nei užsieniečių. Sienos ten irgi gražiai išpaišytos, viską galima rasti: ir Gvatemalos praeitį, ir dabartį, ir tikriausiai netgi ateitį. Jei tik ženklus gerai supranti. Taip ir ėjome ta gatvyte į viršų. Ir, žinoma, visur buvo majų, apsirengusių tradiciniais rūbais. Kiek supratau: daugelis jų cutuchiliai.

Ta gatve užsiropštėme į viršų ir radome Šv.Jokūbo Apaštalo bažnyčią. Taip kaip ir turėtų būti, kadangi miestas kaip ne kaip pavadintas visgi Šv. Jokūbo vardu, tikriausiai dėl jo globėjo. Bažnyčia iš išorės atrodė tokia normali, lyg ir niekuo neypatinga, balta, priešais didelė akmenimis grįsta aikštė, po kurią valkiojosi vietiniai ir ne vietiniai. Ne vietinių tikriausiai ten irgi turėtų būti, nors užsieniečių nesimatė. Priešas dar kažkokia mokykla buvo, kur vaikai repetavo dainą apie kažkokį tenango. Daugiau nieko ir nesupratau, be tenango, bet kadangi pusė Gvatemalos miestų bent jau tuose kraštuose baigiasi tenango, tai tikriausiai apie kurį nors artimą miestą dainą. Gal net kokį Kecaltenango.

O šiaip nukrypau nuo temos, kadangi Šv. Jokūbo bažnyčios įdomybės buvo visos viduje, o ne lauke. Šiaip jau nukabinėta visa bažnyčia žaliomis medžiagomis, ta spalva tikriausiai turėtų ką nors reikšti, o visos sienos nustatinėtos šventųjų statulėlėmis. Ne tik šventųjų, Jėzus Kristus ten irgi dažnai pasitaikydavo, ant centrinio altoriaus, kaip ir reikėjo tikėtis irgi yra Nukryžiuotasis, grindys juodos, bet ne todėl, kad iš juodo akmens padarytos, o todėl, kad majai žvakes stato dažniausiai tiesiai ant grindų. Taip tie akmenys ir apsvyla. O pati įdomiausia detalė buvo tai, kad visi tie šventieji netgi nukryžiuotasis, nebuvo tokie išraiškingi kaip kitose bažnyčiose, nebuvo taip aiškiai pavaizduotas skausmas, šiek tiek labiau priminė liaudies meną, bet visi iki vieno buvo aprengti kažkokiomis marškomis. Net spalvos buvo paderintos: viename gale stovi keletas žaliai aprengtų, kitur rudai, dar trečiur: žaliai, spalvos gerai suderintos. Kad būtų panašesni į vietinius, o gal senovės dievus, ant kiekvieno šventojo galvos dar po kokį skudurėlį užvyniota, dažniausiai kokia skarelė, netgi ant Nukryžiuotojo, keliose vietose matėsi, o jau visai visai kas mane stebino buvo tai, kad dauguma tų šventųjų ryšėjo kaklaraiščius. Ir kartais, o dažniausiai netgi ne po vieną. Labai ypatinga bažnyčia: va, Nukryžiuotojo statulėlė, toliau Rūpintojėlis, toliau kažkuris iš kankinių, kuri prie kolonos nukankino: ir visi iki vieno aprengti vienodomis marškomis, užrišta po skarele ant galvos, ir dar ant kaklo. Šiek tiek priminė japonišką tradiciją: ten irgi mėgstama dievams, deivėms, dvasioms ir Budoms tarkime seilinukus rišti. Dažniausiai seilinukus, bet tą prasmę žinau: atminimas abortų aukoms. Ką reiškia tie visi rūbai Gvatemaloje: taip ir neišsiaiškinau, kadangi nebuvo ko paklausti, gal ir buvo, bet neklausiau, o jokie kelionių vadovai nieko apie tai nekalba. Internete tikriausiai yra kokios medžiagos. O šiaip nuotraukos yra, galima pasižiūrėti.

Bet iš tikrųjų Santjagas juk garsėja ne tik savo bažnyčia, ji netgi neįtraukta į privalomai lankytinų objektų sąrašą, svarbiausia dalis yra Maksimono šventykla, netgi teigiama, kad va jau ten Maksimonas yra pats svarbiausias ir švenčiausias. Beveik visi suprato, ko mums reikia, todėl buvo parodyta kryptis: eiti ten. Ten ir nuėjome. Teko dar pasisukioti, ir galiausiai ant vienos sienos užrašas: sveiki atvykę pas Maksimoną. Įdomiai taip, kiek aš žinau tą Maksimoną dažniausiai perkelinėja iš vienos vietos į kitą, bent jau anksčiau taip darydavo, ir kalba, kad tai gali būti senas paprotys, kai svarbiausią dievą ar deivę iš vieno kaimo į kitą kilodavo. Ne dėl to, kad jam ten nusibostų vienoje vietoje, bet greičiausiai tai buvo bendras susitarimas: kad aukščiausia valdžia niekada per ilgai neužsibūtų vienoje vietoje ir taip išlyginama jėgų pusiausvyra. Pasirodo visur žmonės gyvena.

Pas patį Maksimoną ir neužėjome. Lyg ir siūlė, prašom prašom, žinojau, kad galima eiti vidun, ten pas jį sėdėjo keletas dėdžių, kurie lyg rūkė, lyg gėrė, o gal meldėsi, tiksliai ir nepasakysiu. Ir didžiulė Maksimono statula stovi: irgi primena kaubojų mafijozą su cigarete dantyse, rūkantis, savaime suprantama, ant altoriaus padėta gėlių, vaisių, avokadų gėrimų alkoholinių, cigarų ir cigarečių, ir gal dar daug ko pridėta. Į vidų nėjome, nes tiesiai priešais altorių buvo langas, tad į jį buvo galima pasižiūrėti ir iš toli. Fotografuoti? Iš idėjos galima, bet spėjome, kad jei jau nuspręsime daryti nuotraukas, tai gali iš kart paprašyti susimokėti. Nelabai aišku kaip: ar taip, kaip pas Šv. Jurgį, tiesiog kiek norite paaukokite, o gal yra netgi nustatytas mokestis. Nors gal to mokesčio ir nėra, nes niekas jo iš mūsų neprašė. Tikriausiai jau būtų paprašę. Kelionių vadovas teigė, kad įėjimas pas jį kainuoja dešimt kecalių (vieną eurą), kad nereikėtų eilinį kartą leisti pinigų, nusprendėme, kad šito Maksimono nefotografuosime. Irgi apsikabinėjęs kaklaraiščiais iki negalėjo. Bet jei kam labai įdomu, tai nėra didelė problema: internete suvedus Maximon, ir dar tarkime jei pridėjus Santiago, nuotraukų jo pilna. Ne mes vieni gringai buvome, kurie norėjo jį pamatyti, o kitiems tikriausiai netgi dešimties kecalių ar kiek jų ten nebuvo gaila, kad į jį pažiūrėtų. Taigi paskutinis pliusas uždėtas: apsilankymas Santjage kaip ir beveik įvykdytas.

Žinoma, plaukti atgal buvo šiek tiek gaila. Tad pradžiai dar perėjome per turgų. Nieko gera ten nebuvo, tiksliau buvo visko to, ko ir visur kitur buvo: vaisiai ir daržovės. Pardavinėjo ir cukranendrių sultis spaudžiamas tiesiog vietoje, dauguma vaikščiojo apsirėdę tradiciniais rūbais, labai patiko man tie rūbai: matėsi, kad iš idėjos jie visai patogūs, todėl kažkokių džinsų kažkam mautis nelabai ir reikia. Ir nelabai purvinasi tikriausiai. Bent jau man taip atrodė. Prie aikštės irgi sėdėjo daugybė moteriškių, aš viena netgi visai naglai nufotografavau. Gerai, kad aparato objektyvas prasiilgina ir žmones gana kokybiškai galima fotografuoti iš kokio šimto metrų. Beveik gal kartais ir nepastebės, kad pateko į kadrą. Bet viena močiutė visgi primetė, kad tikriausiai ji buvo fotografuojama, tik niekaip negalėjo įrodyti. Nelabai ir stengėsi.

Pardavinėjo ten ir ledus. Tokius tikrus ledus: ledą tarkuoja, apipila visokiais sirupais, te, valgyk. Stovėjo dėdė su kelnėmis ir sijonu ant viršaus su austa tašike ir laukė, kol jam ledus padarys. Dar sėdėjo daug moteriškių, kurios iš didžiulių krepšių pardavinėjo braškes. Spėju, kad ne pačios rinko. Pardavinėjo ir avokadus. O avokadų ten gausybė. Kaip tik buvo kažkas atvežęs tokį sunkvežimį avokadų ir vyko jų perrinkimas: gerus į krepšį, ne visai gerus kur nors pakeliui numetė. Šiaip jau organinės medžiagos, tad vis tiek turėtų gerai irti. Bet ten tų avokadų buvo tokia gausybė, kad spėju, jog kartais ir visai geri avokadai kur nors pasivoliojo, kadangi su jai ten elgsi beveik be ceremonijų. Man netgi gaila tų avokadų pasidarė, kaip tikras lietuvis beveik norėjau pasirinkti arba nuo žemės ar iš šiukšlių dėžės išsitraukti tuos, kuriuos, mano manymu, dar visai galima valgyti. Toks džiaugsmas Santjago centre.

Kadangi centras labai nesužavėjo, tiksliau viską mes ten pamatėme, nusprendėme paeiti kokiomis ne pagrindinėmis gatvelėmis. Kažkur pakeliui beeidami suvalgėme keptų saldžių bulvių (t.y. batatų), keptų bananų, vėl gavosi, kad valgome desertą, bet taip juk visada reikia: desertas vis tiek bus virškinamas pirmas, tad tegul jį virškina, kol mes normalesnį maistą rasime.

O to normalesnio maisto labai greitai rasti nepavyko. Tomis siauromis gatvikėmis nukeliavome iki ežero kranto, ir maždaug pradėjome eiti palei krantą. Kažkas ten žvejojo, lyg kažkokie bučiai plaukiojo ežere. Buvo daug prieplaukų. Kaip supratau, kiekvienas namas ir kiekviena šeima privalomai turi po valtį, kas didesnę, kas mažesnę, bet tai kaip ir privalomas dalykas. Nekeista, kai pagrindinė susisiekimo priemonė, ar ne tiek susisiekimo, kiek pagrindinis kelias išvažiuoti kur nors toliau į šalį: per ežerą. Greičiausiai per ežerą, ir dar į kokius turgus irgi reikia plaukti, o ne pėsčiomis eiti. Gal ir pėsčiomis įmanoma, bet į kai kurias puses daug greičiau nuplaukiama. O jei dar visur rašoma, kad keliuose gali užpulti banditai ir apiplėšti. Tad tų prieplaukų buvo prie kiekvieno namo.

Dar prie kiekvieno namo buvo ir po daržą. Kilo toks jausmas, kad vaikštome po svetimus laukus: kukurūzai, salotos, kopūstai, žinoma, avokadai ir kitoks tropinis gėris. Vietinė skalbykla ir daug valčių. Toms paprastesnėms valtims netgi prieplaukos nereikia: jos tiesiog ant kranto stovėjo. Kai kur pasitaikė ir daug palmių. Pasirodo iš jų kamieno lyg kažkokie syvai teka: gal sakai, gal guma, gal šiaip neaišku kas. Visko ten yra. Po šiukšles braidanti gervė, ir kaip ir daugiau beveik nieko nėra. Turistų gausybės ten irgi nebuvo. Bet jei taip atvirai, tai tos turistų gausybės nesimatė ir miesto centre. Lyg atrakcinis miestas, bet dėl ne sezono tikriausiai ten nieko ir nebuvo. Gal koks vienas kitas per klaidą.

Apėjome visus daržus, patikrinome, viskas gerai auga, tad buvo galima grįžti. Nes toliau eiti nelabai ir buvo galima. Beeidami dar pamatėme gražių raižinių. Kokie nors prabangesni restoranai ar viešbučiai leisdavo sau įsidėti raižytas duris: su majų piešiniais. Tais senovės majų, ne dabartinių, nors kai kur pasitaikydavo ir šiuolaikinė Gvatemala. Šiaip visai gražiai sutvarkytas miestelis. Jau tikrai neprimena hipių buveinės, kuom garsėjo anksčiau. Sako, kad prie to ežero tūsindavosi tiek el Čė, tiek Ingrid Bergman, tiek visos kitos to meto garsenybės, tad tikriausiai rasdavo laiko ir iki Santjago atvažiuoti. Kitaip ir negalėjo būti, bent jau man taip atrodo.

O mes sau ramiausiai su vietiniais priėjome prie pagrindinės gatvės, ir gal netgi beveik ruošėmės plaukti atgal, tačiau dar buvo likę šiek tiek laiko. Ir taip visai netikėtai, tarp visų tų piešinių ant sienų, radome kioskelį. Ne visai kioskelį, kioskelį ant ratų, kuriame pardavinėjo sevičę. Gal ir labai nesveikia valgyti sevičę taip toli nuo jūros, bet iš kitos pusės: juk buvome ant ežero kranto, jūros gėrybių gal ten ir nebus, tačiau visokių vandens gėrybių tikrai turėtų netrūkti. Pietūs buvo sevičė. Žinoma, sukėlėme didžiausią susidomėjimą, apie mus šiek tiek pakalbėjo, nelabai daug ir nelabai ką įdomaus, tad nieko ir negaliu papasakoti. Bet šiaip gera vieta sevičei valgyti.

O tada, per visus tuos turgus, per visas parduotuves, visus suvenyrus ir kitus gėrius, buvo galima eiti ramiai žemyn, šiaip reikėjo stengtis netyčia kur nors nepasižiūrėti, nes pardavėjos ten irgi sekė kiekvieno praeivio žvilgsnį, kad tik ko nepasiūlytų. Minu iš tikrųjų lyg ir norėjo kažką pirkti, bet po to persigalvojo. Gal ir nereikia, nes vėliau dar planavome važiuoti į jau patį didžiausia Gvatemalos turgų, tad reikia taupyti pinigus ir nepirkti visokių nesąmonių. Taip visai trumpai pabuvome Santjage, o vėliau jau galėjome sėsti į savo valtį ir maždaug tuo pačiu keliu grįžti pas Šv. Petrą.

Iš tikrųjų atrakcijų ten irgi netrūko. Tarkime, ant vienos sienos pripiešta visokiausių gvatemalietiškų kavų. Gvatemala ne šiaip sau kava garsėja, kiekviename regione kavos vis skirtingos auga. Kai Antigvoje gėrėme kavą, barmenas šį bei tą papasakojo, kokia kava kur yra, tad mes šį bei tą žinojome. Tiksliau viską iškart ir pamiršau. O svarbus dalykas buvo tas, kad viena pažįstama korėjietė buvo prašiusi parvežti kavos iš Gvatemalos. Tad man kilo mintis nufotografuoti tą paveikslą, kur surašyti visi kavų regionai, kad ji vėliau išsirinktų, kurio regiono kava jai vis dėlto labiausiai patinka. Tikriausiai vis tiek nežinotų, bet dėl visa ko paklausiau: atsakymas buvo paprastas: kavos iš Gvatemalos. Kitas paveikslas: Gvatemalos istorija. Ne visai nuo senų seniausių laikų, bet daugiau mažiau tie naujesni laikai, o jei visai tiksliai: pilietinis Gvatemalos karas. Ir nors jis pilietinis, tačiau ne visai slapti ir beveik oficialūs šaltiniai teigė, kad tame kare labai aktyviai dalyvavo ir kai kurios labai suinteresuotos ne visai kaimyninės šalys. Ypatinga viena šalis. Bet ji ten padalyvavo beveik kiekvienos Centrinės Amerikos valstybės gyvenime, dėl ko el Čė ir sugalvojo pradėti revoliuciją visur, tarkime, kad ir Kuboje, ir dėl ko dauguma tų kraštų vyriausybių dabar yra gana griežtai kairiosios.

Ir šiaip daug gražių piešinių ten yra: kolibris, snape laikantis langą, kecalis, kavos rinkėjai, ateiviai iš kosmoso ir panašiai. Vos ne ant kiekvieno namo vis kas nors nupiešta. Galima vaikščioti vaikščioti ir fotografuoti vos ne kas antrą namą.

O tą diena buvo likusi dar viena privaloma dalis: nueiti į banką. Taip retkarčiais vis pasitaikydavo, kad reikia eiti į banką, ir ne šiaip sau ko nors, ne sąskaitos atsidaryti, o tiesiog išsikeisti pinigų. Bankas ten kaip ir visur kitur aplinkinėse šalyse: prie įėjimo stovi dėdė, kuris patikrina kiekvieno įeinančio kuprinę ar kokią nors kitokią rankinę, dažniausiai visus suleisdavo, nes tikriausiai mažai buvo tokių, kurie eitų į banką su ginklais ar narkotikais, ar dar neaišku kuo.

O tada man kilo klausimas. Šiaip niekam visai neįdomu buvo, ko aš ten nuėjęs, todėl reikėjo beveik pačiam susiprasti. Žinoma, buvo galima pasiklausti, tačiau nusprendžiau, kad susiprasiu pats. Ogi stovi dvi eilės prie kasos langelių. Tokios ilgos eilės. Ir dar yra du stalai, kur irgi aptarnaujami žmonės. Kiek prisiminiau, Gvatemaloje pinigų keitimas vykdavo būtent prie tų stalų, todėl sau ramiausiai sėdėjau ir laukiau savo eilės. Niekas nieko manęs neklausė. Tos eilės prie kasos langelių judėjo šiek tiek grečiau, nei maniškė, kadangi ten stovėjo tikrai daugiau nei dešimt žmonių, o prie mūsiškių laukė gal trys. Bet mes sėdėjome tiesiog ramiai nieko nedarydami, nes niekas niekur neskubėjo. Taip beveik atsėdėjus ten kokią valandą, gal šiek tiek mažiau, aš net pradėjau bijoti, kad gali ir pats bankas užsidaryti per tą laiką, priėjo mano eilė. Kai pasakiau, kad noriu išsikeisti pinigus, išgirdau atsakymą, kad vis dėlto ne toje eilėje sėdėjau. Reikia stoti į tą eilę. Pats kaltas, kai pagalvoji, reikėjo ko nors paklausti, bet banko darbuotoja visgi manęs atsiprašė, kad buvau priverstas tiek ilgai ten sėdėti.

Tad stojau į tą eilę, netrumpai, bet ir ne visai ilgai, tačiau atlaukiau dar kartą, ir tikrai po kokios valandos, jei ne ilgiau, bet daugiau mažiau po tiek laiko, galiausiai laikiau naujausią pluoštą kecalių savo rankose, ir buvo galima eiti juos leisti.

Minu labai teisingai buvo padaręs, nusprendęs, kad jis į tą banką neis. Juk užtenka, kad nueitų vienas žmogus, o vėliau atskaičiuotų, kiek kas kam skolingas. Tad jis sau ramiausiai sėdėjo gatvėje, kalbėjosi (kiek sugebėjo) su saldumynus pardavinėjančiomis močiutėmis, fotografavo jas, jos visai leidosi fotografuojamos, netgi rodė kokios nuotraukos gaunasi. Jos dar paprašė, kad tas nuotraukas duotume, tačiau nelabai buvo kur atspausdinti. Nieko jau nepadarysi. Aš kažkaip pasiūliau siųsti jas elektroniniu paštu, tačiau Minu išsityčiojo iš to mano pasiūlymo, netgi jos turės elektroninį paštą. O šiaip... ką gali žinoti šiais laikais. Visai gali ir turėti, ir išmaniuoju telefonu savo banko sąskaitas tvarkyti. Korėjoje tai būtų visai normalu. Atsisveikinome su donja Rosa ir donja Rita... nesu tikras, ar jų vardai tokie, bet kažkokie panašūs, prisistatė, bet, žinoma, mes iškart tuos vardus ir pamiršome. Ir galėjome eiti toliau.
O kažkur labai arti nesiruošėme eiti, kadangi prie to ežero gyveno daug šventųjų, tai sugalvojome aplankyti dar vieną: Šv. Joną iš ežero, prie San Pedro yra kitas toks kaimelis, kuris vadinasi San Chuan La Laguna. Kelionių vadovu teigia, kad iki jo galima nuvažiuoti per dešimt minučių su kokiu tuktuku, tikriausiai ir dar koks nors normalesnis transportas ten važiuoja, bet aš sugalvojau, kad laikas nėra vėlyvas, jei per dešimt minučių ten galima nuvažiuoti, tikriausiai nueiti per šiek tiek daugiau įmanoma, tad galima ten ir nueiti. Šiaip teigia, kad miestelis yra tiesiog kitame pasaulyje, kuo labai nepatikėjau, jau seniai pastebėjau, kad visi tie kelionių vadovai šiek tiek viską perdeda, bet patikrinti galima. Tad ir išėjome.

Eiti ilgai ir nereikėjo. Saulė dar nespėjo ir nusileisti, o mes jau ten ir buvome. Pakeliui matėsi kažkokia šiukšlina pakrantė, visa žalia. Gal tiesiog priaugusi kažko buvo. Bet saulėje ji atrodė lyg būtų auksinė. Nuotraukose labai gerai matosi. Vėliau dar ten buvo kavos plantacijos. Tokios įvairių rūšių: ne tik augantys kavamedžiai, bet ir jų sodinukai, vos ne šiltnamiuose auginami. Rūtų savaime suprantama ten irgi buvo, kur beeisi beveik kiekviename krašte buvo galima rūtas rasti, ir iš tolybės į dangų stiebėsi aukščiausias bažnyčios bokštas. Kaip ir reikia tikėtis, toji bažnyčia tikriausiai yra Šv. Jono bažnyčia.

Ten buvo ir daugiau bažnyčių, bet visos kitos evangelikų, o katalikiška: tik visa viena. Ir ta pati buvo tuo metu remontuojama. Kaip supratau užeiti į ją tikriausiai nepavyks, tad tiesiog apėjome aplink ją, ir tomis tyliomis gatvelėmis, kur niekas beveik nevaikščiojo, nusprendėme pasivaikščioti. Irgi visai nieko miestelis. Trumpam užsukti visai verta. Mažai kas ten tikriausiai užsuka, nieko jau nepadarysi.

Miesto centre radome kolegiją, kažkokią mokyklą, kuri pavadinta Šv. Jono Krikštytojo vardu, tad tikriausiai bažnyčia ten irgi priklauso Šv. Jonui Krikštytojui. O prie tos kolegijos yra ir didžiulė aikštė, kurios sienos, kaip ir reikėjo tikėtis, irgi apipaišytos. Pačiais įvairiausiais piešiniais. Žinoma, ten buvo ir Šv. Jonas Krikštytojas, ir visi kiti šventieji, majai ir majės, kava, kakava, žemės dirbimas, kukurūzų laukai, lytinio švietimo nauda, majų kalendorius ir dar daug visko. Tų piešinių buvo visur. Centre dar buvo aikštė, kur tuo metu vaikai žaidė krepšinį, o mes šiaip sėdėjome. Yra ten ir parduotuvių, ir vietinių barų, ir netgi kažkokių restoranų. Visgi gyvenimas ten šiok toks vyksta, gal net ir keli viešbučiai ten yra, bet visai gali būti, kad daugelis viešbučių yra iškelta už miestelio ribų. Nepasakyčiau, kad Šv. Jonas yra jau visai kitame pasaulyje: pasaulyje, kaip ir visi kiti normalūs miestai.

O dar ką mes ten radome. Tiksliau tai buvome radę visur kitur, nes tik pas Šv. Joną, bet ir kitose vietose: moterų kooperatyvo parduotuvę. Majės moterys, tikriausiai daugelyje vietų, susirinkusios, audžia, mezga, ir po to pardavinėja. Iš idėjos, bent jau taip sakoma, tai priklauso sąžiningos prekybos tinklui. Tokia organizacija tikriausiai yra, ar nežinau kaip tai pavadinti: žmogus, kuris dirba gauna šiek tiek daugiau, tas kuris perka: perkia šiek tiek pigiau, kadangi išbraukiami keletas tarpininkų. Bent jau taip turėtų būti. Tačiau pastebėjau, kad tarkime kokioje Korėjoje ne visada tai gaunasi pigiau. Ir tame moterų kooperatyve irgi nebuvo viskas taip jau pigiau, nei galima nusipirkti tuose turguose. Įdomu, kiek jos ten parduoda. Kažkiek nusiderėti įmanoma, tačiau ne per daugiausia. Tikiu, kad tai tikriausiai yra sąžininga prekyba: jos turi kažkokias nustatytas kainas ir už savo darbą tikriausiai viską gauna. Tikriausiai gauna daugiau nei šiaip kad dirbtų. Tačiau kol kas realiai tai reiškia, kad perkantis žmogus moka daugiau, nei pirktų kur nors turguje. Nors... ten gal irgi yra kažkokių povandeninių akmenų, apie kuriuos mes nieko nežinome, ir tas kainos numušimas vietiniams gyventojams gali labai neteigiamai atsiliepti. Ta proga, kad reikia palaikyti ir vietinius ūkius bei kooperatyvus, nusprendžiau, kad galima kokius šalikus ir pas jas nusipirkti. Taip ir padarėme.

Tada jau buvo galima grįžti atgal. Eidami namo, dar pamatėme, kad ten irgi yra dar viena cofradia. Nors ten aiškiai buvo parašyta, kad šioji kofradija priklauso Šv. Jonui... o kitoji priklausė Šv. Kotrynai. Tų kofradijų irgi buvo ant kiekvieno kampo, kai dabar pagalvoji. Nors... Lietuvoje kokių rūpintojėlių ar stogastulpių irgi netrūksta. Reikia maždaug taip į tai žiūrėti. Kukurūzų laukai, vėl tos pačios kavos plantacijos, kavos sodinukai, ekologiškas viešbutis. Tokie visada man kelia įtarimą. Kiek esu pastebėjęs, visi tokie ekologiški viešbučiai ir restoranai, kaip ir visokie valgiai dažniausiai kainuoja penkis kartus daugiau, nei ne tokie ekologiški. Žinoma, tikriausiai yra priežastis tam. Gal kada nors ir aš apsistojinėsiu tik ekologiškuose viešbučiuose, bet kol kas visai užtenka ir kokios pigiausios hospedajės su vaizdu į ežerą. Tame ekologiškame viešbutyje irgi buvo vaizdas į Atitlaną, kiek aš prisimenu.

Saulė leidosi, o iš mūsų viešbučio matėsi Šv. Morkus. Tiesiai priešais mus jis ir buvo. Ne pats Morkus, savaime suprantama, o miestas, kuris irgi vadinosi: San Marcos La Laguna. Žinojome, kad lyg ten turėtų būti šanti šanti, Budos apsireiškimas, joga ir kitokie šiuolaikinių žmonių pomėgiai, bet tą dieną tas miestelis tikrai atrodė šanti šanti. Jis šiaip įsikūręs ne visiškai prie vandens, o šiek tiek aukščiau. Nuo uosto reikia palipti, ir ant tokios plynaukštės miestelis, jo apačioje plaukioja debesys, rūkas tikriausiai, temstant žiebėsi žiburiai: visa ta šanti šanti energija tiesiog plaukė per ežerą. Kitą dieną būtinai reikėjo ten nuplaukti. Taip ir buvo suplanuota. Pastebėti nuotraukas, ten tikrai matosi ta šanti šanti energija. Nors gal ne tą dieną ten viskas taip matėsi, bet energija plaukė ir liejo krūtinę, kaip pasakytų tikriausiai koks nors poetas.

Tą vakarą Minu nusprendė keliauti darytis masažo. Jam kažkaip taip reikėjo. Daug buvome pasivaikščioję, o kur yra masažo kabinetas daugiau mažiau žinojome. Vėl tomis pačiomis gatvelėmis, kartais labai siauromis, nukeliavome į rytus, reikėjo šiek tiek žemiau nusileisti, beveik tamsoje, beveik per dumblą, radome tokį namuką. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad maždaug ten gali būti koks masažo kabinetas, tačiau pasirodo, kad ten jis yra. Ir dar kažkas ten yra. Dėdė pasakė, kad masažas įmanomas, bet tam reikia iškviesti masažistą. Kuris kažkur netoli gyvena tikriausiai, bet palaukti reikėjo. Labai neskubėjome, todėl palaukėme. Per tą laiką išsiaiškino iš kur mes. Korėja kaip ir savaime suprantamas dalykas, o Lietuva... Lietuvą jis irgi žinojo, buvusi Tarybų Sąjunga, pasakiau jam, kad jeigu kas, tai mums nelabai patinka, kad visi tik apie tai užsimena, turime ir daugiau kuo didžiuotis, ne tik priklausymu Tarybų Sąjungai, bet nieko nepadarysi. Likęs pasaulis mažai ką apie tai žino. Jei kam įdomu, galima ir papasakoti. Per tą laiką atkeliavo masažistas, masažas turėjo trukti kažkiek laiko, kurį aš nusprendžiau išnaudoti bare. Ne tik dėl to, kad ten reikėtų alų gerti, bet ir dėl to, kad reikėjo pasitikrinti internetą. Namie jis nelabai veikė, o kaip tik šalimais buvusiame Budos bare: tikriausiai puikiai.

Ten dar pakalbėjau su barmene, kuri šiaip jau, kiek supratau, yra vietinė, puikiai kalbėjo angliškai. Pašnekėjome apie Maksimoną, apie cigaretes, ir šiaip apie viską. Nieko labai ypatinga, bet neturėjau apie ką labai ypatinga kalbėti. Kartais galima juk ir taip.

Vakarienę valgėme ne pas mešikiečius, tą dieną nusprendėme keliauti į atseit prabangų restoraną. Nelabai prabangus jis buvo pagal kainas, tačiau atrodė pusiau įspūdingai. Italijos kaimo interjeras, tad, savaime suprantama: spagečiai. O kągi daugiau valgysi itališkame restorane, jei ne kokius spagečius ar picas. Taip apsilankėme pas keletą šventųjų.

Kitas rytas prasidėjo kaip visada: atsikelti anksti ryte, pasigrožėti panorama, pas Šventą Morkų nieko tada nebuvo, nueiti į virtuvę, išsivirti kavos, išgerti tą kavą, dar netgi avokadais užkąsti, dar patikrinti kaip veikia arba neveikia internetas, o tada jau buvo galima ramiausiai plaukti pas Šventą Morkų. Kiek žinojau, ne kiekvienas laivas, kuris plaukia į Paną, nutaria užsukti į San Markos, tačiau mūsiškis laivas tuo metu nutarė, kad gal ir reikia ten užsukti. Iš tikrųjų prieš pirkdami bilietą pasakėme, kad mums reikia į San Markos, todėl mus ten ir nuplukdė. Bet greičiausiai ir šiaip jis ten būtų plaukęs.

Nuo uosto reikia eiti pėsčiomis. Nes ten veda tik pėsčiųjų takas. Nieko jau nepadarysi. Tos kažkokios dvasinės energijos ten nepajaučiau iškart, nors sako, kad toji vieta yra labai šventa, su kažkokiomis dvasiomis, todėl milijonas hipių ten mokosi meditacijos, reiki ir kitokių mokslų. Gal taip ir yra, negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.

O mes pradžiai užsukome į bažnyčią. Tikriausiai Šv. Morkaus bažnyčią, kadangi miestas juk vadinasi San Markos, tas kuris iš ežero, nors tas ežeras tikriausiai tik šiaip sau, kad San Markos skirtųsi nuo kitų San Markos, kurių pilna tikriausiai visoje Gvatemaloje. Ir vėl viskas išpuošta žaliai. Netgi už altoriaus užkabintos žalios užuolaidos. Visur žalia žalia, bet šiaip bažnyčia beveik niekuo neypatinga. Tokia kaip visur kitur. O visai šalimais bažnyčios yra tokia kasa, tai yra namas, kuris statytas majų kakčikelių. Iš tikrųjų jis gal netgi ne jų statytas, o tiesiog taip vadinasi, o šiaip tai eilinis viešbutis. Tik šitas skelbiasi, kad yra globojamas pačios Pačamamos. Tai yra Motinos Žemės. Pabandžiau pasiaiškinti, kas per viena yra ta Pačamama, tai kaip ir šiek tiek nustebino, kad ji tikrai yra Motina Žemės, Žemės deivė, tačiau ne majų, o kečujų ir tikriausiai kitų Andų tautų. Bet religijai ir dievams atstumai nėra didelė kliūtis, tad visai galėjo ji ir ten įsikurti.

Prie pat uosto buvo dar tokia Šumano posada, o šiaip jau energijos jokios ten ir nepajutome. Labai blogai. Vadinasi reikia eiti kur nors kitur. Aš netgi išsiskaičiau, kad galima eiti šiek tiek toliau, kaip tik yra vienas keliukas, kuris veda tiesiai, tad ten tikriausiai bus kitas kaimelis, kuriame gal visos šanti šanti energijos tiesiog liesis per kraštus. Maždaug taip ir padarėme.

Kelias, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo neasfaltuotas, tačiau pakankamai platus, kad ten galėtų prasilenkti pora mašinų, jei tik važiuotų, nes kol mes ten vaikščiojome, jokios mašinos per daug ir nevažinėjo. Kažkur matėsi Drakono viešbutis, viešbutis prie ežero kranto (beveik taip ir vadinosi), Silani, ir visi prie ežero kranto. Spėju, kad jie gali būti brangesni, nors nesu visai tuo tikras. Kai jau visai baigėsi miestelis (o jis baigėsi labai greitai), buvo netgi tokia kryžkelė: vienas kelias eina tiesiai, o kitas į kalną. Nutarėme eiti tiesiai. O tas, kuris į kalną, vedė į tokią labai įdomia vietą. Budistinę šventyklą. Korėjiečių budistinę šventyklą. Kuri tuo metu buvo dar tik statoma. Tiesa, ar tai tikrai budistinė ir ar apskritai šventykla: nesu tuo tikras, nepatikrinau tačiau to pastato, stovinčio ant uolos krašto architektūra tikrai buvo korėjietiška. Neužsukome, nors šiaip šiek tiek ir knietėjo.

Vėl prasidėjo viešbučių eilė, visi prie ežero, nes ten tikrai kitos vietos beveik ir nebuvo: stačios ir aukštos uolos kyla tiesiai nuo kranto, keliukas šiek tiek pasuka, ir prieš mūsų aki išdygsta dar vienas kaimelis. Galvojau, kad tai turėtų būti koks nors Santa Krus ar Chaibalito, tačiau pasirodė, kad jis vadinosi tiesiog Cununa (ir kirčiuoti griežtai paskutinį skiemenį).

Toks kaimelis, kaip ir visi kiti: kalnų. Išsidėstęs kalnuose, irgi turi savo mažą uostuką, tačiau nuo jo reikia jau labai palipti į viršų. Kad pasiektum miestelį. Todėl mes iki jo ir nėjome. Tiesiog prie uosto pabuvome, išgirdome pasiūlymą važiuoti tuktuku kur nors, tai yra ten, kur mums reikia, bet kadangi jau sugebėjome ateiti pėsčiomis, tai nieko neatsitiks, jei pėsčiomis ir grįšime. Jei norėtųsi dar šantiškesnės atmosferos, tikriausiai būtų reikėję paeiti iki Chaibalito, o gal ir dar toliau, nes ten ta atmosfera jau dvelkė tiesiai nuo uosto, o čia... kaip irgi nelabai jautėsi jokio šantiškumo.

Tad grįžtame tuo pačiu keliu, pro tuos pačius viešbučius, pro tą pačia korėjietišką šventyklą, o gal ir ne šventyklą, pro dar kelis namus, ir jau buvome tiesiai priešai pagrindinę aikštę. Ten tokia irgi yra. Ten irgi yra turgelis, kur pardavinėja suvenyrus, o kaip kitaip be suvenyrų, juk net tie, kurie atvažiavę mokytis jogos irgi tikriausiai nori kokių nors suvenyrų iš Gvatemalos parsivežti, ir ne vien tie, kurie mokosi jogos ten susirenka, tad suvenyrų tikriausiai vis tiek kam nors prisireiks.

Ta proga, kad jau buvome miesto centre reikėjo ir papietauti. Nors restoranų ir kavinių ten tikriausiai turėtų būti, tačiau tą dieną sugalvojome, kad galima pietauti ir tarkime, kad ir priešais bažnyčią. Viena majė ten stovėjo su vežimėliu ir pardavinėjo tortadas. Tai yra tokius sumuštinius, ar kaip čia juos geriau pavadinti. Kažkas panašaus į sumuštinius. Ir dar šilto gėrimo turėjo. Priminė korėjietišką šikchę, o šiaip tai buvo gėrimas iš ryžių. Tik Korėjoje jis geriamas dažniausiai šaltas, o ten pilstė šiltą. Tikriausiai irgi taip turi būti.

Atrodė, kad San Marke daugiau kaip ir nėra ką veikti. Kol kas taip atrodė. Nors žinojau, kad tikrai taip nėra, kadangi į kitą kelią vedantis kelias irgi buvo. Eiti iki dar vieno miestelio? O tas kitas miestelis priklauso Šventam Pauliui, irgi kuris iš ežero. Ir taip supratau, kad tikriausiai iš mūsų namų matėsi visai ne San Markos, o greičiausiai San Pablo, kadangi San Markos įsikūręs visgi tokiame nuo kalnų nusileidžiančiame slėnyje, ir jokių plynaukščių ten nesimatė, o San Pablo tikriausiai ir bus tas rūkais apgaubtas miestas. Maždaug taip galvojau, ir maždaug pradėjome eiti, tačiau nusprendėme eiti ne gatve, o visokiais pėsčiųjų takais. Per visą miestelį eina viena gatvė, kuria gali važinėti mašinos, o visai prie ežero yra tik pėsčiųjų takai. O šiaip mes ten nusprendėme eiti, kadangi galvojome, kad kažkur prie ežero turėtų būti pliažai ir ten tikriausiai bus galima maudytis.

Tad tais takais, tarp visokių meditacijų centrų, tarp įvairiausių viešbučių, ten tokių netgi visai įdomių buvo, nieko negali pasakyti, galiausiai prieiname... Taip visai netgi netikėtai priėjome prie nacionalinio parko. Nežinau, kuo jis turėtų būti ypatingas, tačiau priešais jį mus sustabdė, ir pasakė, kad įėjimas į nacionalinį parką yra mokamas, gringams kainuoja šiek tiek daugiau, nelabai daug tas įėjimas kainavo, bet vis tiek kainavo. Visaip pagalvojome, ir nusprendžiau, kad gal ir verta ten užeiti. Nes gal kas nors ir bus.

O šiaip viso to parko esmė yra pasivaikščiojimas ežero pakrante. Beveik daugiau nieko ir nėra. Eini, beveik kalnais, šiek tiek į viršų, šiek tiek apačion, yra nuoroda, kad va ten yra tramplinas, jį irgi praėjome, ten galima šokinėti. Daug kas tikriausiai taip ir daro. Ir galiausiai buvome beveik prie išėjimo iš parko, kur tikriausiai prasideda gatvė, tad eiti ten tikrai neapsimokėjo. O kadangi ėjome prie ežero maudytis, tai teko pasirinkti, pasižiūrėti, kuri čia vieta yra geresnė, ir vieną tokią išsirinkome. Pasėdėti ir pasimaudyti. Dar nukeliavau šokti nuo to tramplino, taip nežinau ar aukštai ar ne, pirmą kartą kai šokau, nelabai ir supratau, koks čia aukštis. Bet gal kokie penki metrai ten turėjo būti. O gal ir šiek tiek daugiau. Ne aš vienas ten šokinėjau, buvo ir daugiau šokinėjančių, dažniausiai gringai, bet jie dažniausiai nušokdavo, išlįsdavo iš vandens ir toliau eidavo kur nors. Tikriausiai užimti žmonės, todėl taip ir elgiasi.
Kadangi mes niekur neskubėjome, tai pasilikome ten šiek tiek ilgesniam laikui. Praeidavo keletas gringų, kai kurie irgi pritūpdavo pasimaudyti, atplaukė kažkas valtimis. Irgi dauguma užsieniečiai. Tik šokti nuo to tramplino ir atplaukė, kiek supratau. Su turu. Vanduo skaidrus turėtų tikriausiai būti, nes labai mėlynas, tačiau ten buvo pakankamai gilu, tad nelabai kas ir matėsi dugne. Gerai, kad po ežerą ne skraidė kokios motorinės valtys, nes tada tikrai ten būtų nelabai jauku maudytis. Tos valtys plaukiojo šiek tiek toliau.

Atėjo pasimaudyti ir majų vaikučių. Tokie ne per didžiausi, gal kokių dešimties metų. Iš pradžių šiaip maudėsi, vėliau pradėjo šokinėti nuo šalimais buvusio medžio, o tada sugalvojo visa šutvė eiti nuo to tramplino šokinėti. Taip paprastai ir nepadarė. Vis dėlto visi bijojo šokti. Nėra ten labai jau žema, tikrai pakankamai aukšta. Tuo metu ir aš nuėjau ten dar kartą pašokinėti. Vaikai drąsinosi drąsinosi, apačioje plaukiojo kažkokia moteriškė, kuri kvietė juos, galiausiai vienas įsidrąsino bėgo ir šoko. Kiti toliau stovėjo. Kai kurie drebėjo. Nelabai šilta buvo. Nes vanduo tikrai nebuvo pats šilčiausias. Manęs dar pasiklausė, ar man nešalta. O man kaip ir šalta labai nebuvo, nes ant saulės stovėjau. Nušokau dar kartą, dar pasimaudėme, dar pagulėjome, ir beveik buvo galima eiti toliau. Tai yra grįžti atgal.

Taip juokingai gavosis: realiai pinigus mokėjome už maudymąsi. Maudynės už pinigus. Taip irgi pasitaiko. Gerai, nuo tramplino dar nušokau, bet vis tiek. O kad taip nebūtų, begrįždami atgal nusprendėme eiti ne tiesiai, bet per viršų. Nes ten buvo parašyta, kad kažkas ten turėtų būti. Ir tikrai buvo.

Radome tokią voverytę bėgiojančią, kaktusai ten dar augo. Bambukai, gražios gėlės, vaisių kažkokių irgi ten buvo, apačioje valtimis plaukiojo vietiniai gyventojai, ir svarbiausia detalė, kurią ten pamatėme, buvo trys aukurai. Majiški aukurai. Taip ir buvo pavadinta, kad ten kažkokie majiški aukurai yra. Juos ir radome.

Matėsi, kad jie dar iki šiol yra naudojami, kadangi tie aukurai, tai yra iš akmenų sudėti ratai, pajuodę nuo ugnies ir dūmų, ir netgi taip visai šviežiai pajuodę: jokios laikos dulkės kol kas nieko neužklojo. Ir visi tie aukurai taip labai gražiai žvelgia į Atitlano ugnikalnio pusę, o gal Tolimano, kažkurio iš tų ugnikalnių. Tie ugnikalniai gerai matosi ir iš Panos, tik iš ten jie labiau išsirikiavę būna: Aukso kalva, ugnikalnis. Tiesiai vienas prieš kitas. Viskas nuotraukose įamžinta ir paviešinta.

Ir tada supratau, kodėl tikriausiai ta vieta yra tokia šanti šanti ir kodėl vis ten medituoja. Visuomet yra koks nors gamtinis ar dar kažkoks panašus paaiškinimas. Žmonės šiaip sau nesusimąsto, kad ten kokios nors energijos plaukioja. Juk tas miestelis taip jau išsidėstęs, kad iš jo atsiveria puikiausias vaizdas į Tolimano ugnikalnį. Ežeras ir ugnikalnis. O ką, puikus vaizdas, iškart šanti energija ir perlieja krūtinę. O dar tas ugnikalnis yra pietryčiuose, tai gal kokiomis ypatingomis dienomis netgi saulė tiesiai iš už jo teka, irgi visai gali būti, ne veltui tie aukurai tiesiai priešais jį pastatyti. Ir ta budistinė šventykla ar ne šventykla irgi stovi tokioje vietoje, iš kur puikiausiai matosi ugnikalnis, o vieni langai nukreipti būtent į saulėtekio pusę. Visame pasaulyje žmonės visiškai vienodi. Taip sugalvojau.

O kai jau pasižūrėjome į ugnikalnius ir majų aukurus, tada jau tikrai buvo galima sau ramiausiai eiti namo. Tiksliau iki uosto. Vėl per tuos pačius meditacijos centrus ir viešbučius, nukeliavome iki uosto, sulaukėme savo valties, ir taip už kokių dešimt minučių, o gal ir greičiau, jau buvome pas save namie, viešbutyje. Kadangi daugiau tikrai nebebuvo ką veikti, nusprendėme užlipti ant stogo, nes nuo mūsų aukšto buvo galima lipti ant stogo, kur stovėjo vandens kubilai. Ten vanduo renkamas, ir tarkime vyno išgerti. Tas stogas irgi toks įdomus. Ne visai užbaigtas. Spėju, kad vėliau ant to stogo statys dar vieną aukštą, o dabar kol kas kaip stogas naudojamas ta viršutinė dalis. Nemažai yra tokių šalių, kur namai statomi juose begyvenant: vieną aukštą, dar vieną, ir dar vieną. Ir taip toliau.

Ilgai sėdėti ir negalėjome, nes saulė nors ir švietė, pūtė dar ir labai stiprus vėjas. Toks nešiojantis viską. Norėjome džiovinti rūbus, bet irgi ne kaip sekėsi. Teko saugoti, kad tų rūbų niekas nenupūstų. Ir šiaip reikėjo sugalvoti, kur keliausime toliau. Nors beveik buvo ir sugalvota, netgi diena buvo labai gerai parinkta ta, kurios ir reikia, tam, kad keliautume toliau. Ir visai ne dėlto, kad kažkurią dieną yra geriau keliauti, o kažkurią blogiau, tiesiog taip jau sutapo.

Vėjas ne šiaip sau pakilo. Kaip ir reikėjo tikėtis, taip ir tą dieną pakilęs vėjas atnešė ne ką kitą, o lietų. Vakare vėl lijo. Pradėjo lyti dar net saulei nenusileidus. Iš pradžių galvojau, kad lis tik ten, kaip tik viena nuotrauka yra, kaip lyja ant Cununos ir Švento Morkaus, bet taip niekada nebūna, kad lytų tik vienoje vietoje. Pas mus irgi lijo. Tai buvo dar vienas ženklas, kad jau reikėtų kuo greičiau iš ten išsinešdinti. Kadangi dieną jau pabuvome šanti šanti atmosferoje, tai vakare nusprendėme eiti į tą šanti šanti restoraną. Valgyti kario. Kuris nebuvo labai jau blogas, tačiau masalos arbatą visgi visai ne taip įsivaizdavome.

Šalimais mūsų gyvenants korėjiečiai berods dar nesiruošė kraustytis, o gal ir galvojo. Sužinojome, kad San Pedre tikriausiai yra ir daugiau korėjiečių, kadangi jie su kažkuo tarėsi eiti susitikti, vėliau grįžo, lyg buvo susipykę, o gal ir ne. Taip linksmai jie tikriausiai keliauja. Vis lijo, tad veikti irgi nebuvo ką. Namie netgi televizoriaus neturėjome. Bet jo nelabai ir reikėjo.

Paskutinį rytą, tikriausiai specialiai taip padarė: virtuvė buvo uždaryta. Iš tikrųjų ne specialiai, ją tikriausiai visuomet atidarė šiek tiek vėlesniu laiku, tarkime kokią aštuntą ryto, o gal net ir vėliau, o mes tą dieną šiek tiek anksčiau buvome sugalvoję iškeliauti. Nieko nepadarysi: nors virtuvė ir beveik lauko, tai yra tokiame pastate be vienos sienos įrengta, tačiau durys visgi ten yra ir niekaip neįeisi, jei tas duris kas nors užrakina. Teko susikrovus daiktus keliauti kur nors kitur valgyti. O anksti kėlėmės, nes vėl neaišku kiek laiko reikės važiuoti. Nors realiai reikėjo važiuoti tik kokius aštuoniasdešimt kilometrų, tačiau Gvatemaloje tai gali užtrukti šiek tiek ilgiau nei tikėtasi.

Prieš eidami į uostą radome netgi visą vieną dirbančią kavinę, kur nutarėme išgerti ne tik kavos, bet suvalgyti ir gvatemalietiškus pusryčius. Šiaip jie buvo pigiausi. Nors toje kavinėje turėjo ir visokių žemyno, britiškų amerikietiškų ir kitokių pusryčių. O gvatemalietiški pusryčiai yra: kepti bananai, fricholių košė, keptas kiaušinis, gabaliukas sūrio ir krema (kažkoks kremas pieniškas).

Tada jau lipome į laivą, jo teko šiek tiek palaukti, tačiau labai greitai atplaukė. Šį kartą jau nestojome kiekviename kaime pas šanti šanti ir nieko nei ėmėme nei paleidome, kainavo irgi tiek pat, su mumis plaukiančių irgi ne per daugiausia buvo, tad po kokio pusvalandžio jau buvome Panachačelyje.

Ten viską jau žinojome. Reikėjo pagrindine suvenyrų gatve pereiti iki pagrindinės gatvės, nežiūrėti į jokius suvenyrus ir nepristabdyti žingsnio nė sekundei, nes vis tiek kas nors ką nors pasiūlys nusipirkti. Ten tikėtis, kad važiuos autobusas. Ir jis tikrai iškart buvo. Ilgai laukti ir nereikėjo. Ir netgi važiavo ten, kur mums ir reikėjo: į susitikimus, tai yra į Los Encuentros. Iš Panachačelio tiesioginių autobusų beveik niekur nėra, reikia važiuoti iki los Encuentros ir iš ten gaudyti kokį kitą, važiuojantį ten, kur mums reikia.

Vėl pravažiavome Sololą. Ten tą dieną turgaus nebuvo, tad mažiau žmonių, apsirėdžiusių tradiciniais rūbais. Išlipti ten visai neplanavome, ir dar po kokių penkiolikos ar dvidešimt minučių, neskaičiuojant to laiko, kurį prastovėjome Sololoje, mes buvome Encuentros. Ant tos pačios sankryžos, kur važiavo daugybė autobusų įvairiomis kryptimis, o tuo metu tiesiog stovėjo. Ir ten dar paprasčiau radome autobusą, kurio mums ir reikėjo: į Čičikastenango, arba Čiči, kaip sutrumpintai visi vadina tą miestą.
Sunday, July 26th, 2015
6:25 pm
Rūkantis dievas pas Šventą Jurgį (Gvatemala V)
Kad ir labai norėjau, tačiau mūsų autobusas netgi šis nevažiavo į jokį Paną, kokią valandą prasukome per laukus ir kaimus, pasižiūrėjome į visokius klonius ir staiga mums buvo liepta išlipti. Tokiame miestelyje (kurio šiaip jau miesteliu vadinti gal ir nelabai galima), kuris vadinasi los Encuentros. Gerai, kad reikėjo lipti ten, o ne dar anksčiau. Saulė vis dar švietė.

Los Encuentros šiaip jau reiškia susitikimą, ir tas miestelis grynai ir yra susitikimų miestelis. Bet tikrai, miesteliu miestu ar kaimu, tos vietos nelabai galima pavadinti. Bent jau ta vieta, kur mums vėl eilinį kartą reikėjo persėsti iš vieno autobuso į kitą buvo tiesiog kelių kryžkelė, kurioje stovėjo daugybė autobusų ir dauguma žmonių tik tą ir tedarė: persėdinėjo iš vieno autobuso į kitą. Mes irgi taip padarėme, toli eiti nereikėjo, iškart buvo paklausta, ar važiuojame į Paną, ir iškart parodė, kad mums reikia būtent šito autobuso. O vėliau tereikėjo laukti, kol autobusas pajudės.

Laukti buvo visai įdomu, nes tuose Susitikimuose tikrai buvo daug susitikimų. Mes asmeniškai nieko nesusitikome, bet pastebėjome, kad visi likę važiuotojai, bendrakeleiviai ir šiaip autobusų laukėjai: majai, kiek maždaug išsiaiškinau, daugiausiai kakčikeliai ir cutuchiliai, kadangi tuose kraštuose būtent tų tautų majai gyvena. Visi apsirengę tautiniais ar kažkokiais tradiciniais drabužiais, visi apsipirkę daug daug daug, moterys dažniausiai pusę pirkinių ant galvos nešioja, vyrai gal ne visai taip, su skrybėlėmis, su kasomis. Labai spalvingas renginys, ypač visų tų pirkinių krovimas ant autobuso stogo. Mūsų kuprinės irgi šiaip jau turėtų ten būti, ir kartais buvo liepiama jas ten užkelti, tačiau tuo metu mes jas tiesiog į autobuso vidų įsinešėme. Kadangi visai netikėtai pastebėjau, kad kuprinės telpa ant viršutinių lentynų. Pakankamai erdvios.

Taip palaukę šiek tiek pradėjome važiuoti. Tikėjausi, kad bent jau šitas autobusas važiuos iki pat galo, ten kur mums reikia. Enkventruose buvo šiek tiek vėsoka, nors saulė švietė, tačiau iškart po to ėmėme važiuoti žemyn, tad tikėjausi, kad greitai greitai pasidarys šilčiau. Juk paprastai kalnuose šalčiau nei jų papėdėje.

Labai iškart į Panachačelį nepataikėme. Pirma teko sustoti Sololos mieste. Kuris yra beveik ant Atitlano kranto. Ten spalvų ir margumyno buvo dar daugiau. O taip jau atsitiko, kadangi toji diena buvo turgaus diena. Sololoje turgus atsidaro antradieniais, penktadienis ir sekmadieniais, o mes būtent sekmadienį ir važiavome. Sako, kad tuose kraštuose tai spalvingiausias ir didžiausias turgus, ir šiaip jau skirtas daugiau vietiniams nei užsieniečiams. O tai reiškė, kad visų tiek tsutuchilių ir kakčikelių buvo dar daugiau. Ir beveik visi apsirengę daugiau mažiau tradiciniais rūbais: moterys kažkokios molio spalvos sijonais ir palaidinėmis, ilgomis kasomis, vyrai su šortais, dažniausiai baltais, marškiniais irgi šviesenės spalvos, šortai surišti kaspinu (tokia juosta), tačiau dauguma ant tų šortų dar užsirišdavo tą patį raštuotą molio spalvos sijoną. Kai kurie su kelnėmis buvo, tačiau sijoną vos ne kas antras ant viršaus užsirišdavo. Rišdavo tikrai ne taip, kaip kokioje Mianmoje daro. Ir dar skrybėles nešiojo. Matėsi, kad turgus irgi didelis, kadangi laikas jau po pietų, tai daugelis buvo apsipirkę ir su didžiuliais maišais kažko laukė. Buvo ir kitokių spalvų, tačiau visos spiegiančios ir šviečiančios, o tokios tamsesnės. Visai įdomiai atrodė. Dar pravažiavome Sololos katedrą ir kaip jau tikrai gerai tikėjausi, ėmėme važiuoti Panachačelio link.

Per tą laiką netgi spėjo apsiniaukti, kelias ėmė leisti žemyn, ten tik kokie devyni kilometrai, tačiau visą laiką stačiai žemyn. Visiškai apsiniaukė, dar sustojome keletoje kaimų, viename miestelyje, ir po kokio krioklio pasiekėme ir Panachačelį. Ėmė lyti. Kai jau norėjome eiti ieškoti viešbučio, kuris lyg ir turėjo būti kažkur visai netoli mano paskaičiavimais, kažkas iš vietinių paklausė, ar tik mums nereikia viešbučio. Kaip ir gal reikia, iškart išsitraukė nuotraukas, pasakė, kiek čia viskas kainuos, kaip ten viskas gerai, lyg labai brangiai nekainavo, tad nusprendėme nueiti pažiūrėti. Dėl visa ko.

Teko eiti per kelis skersgatvius ir akligatvius, kai kur gatvės buvo tokios siauros, kad ten jokia transporto priemonė lyg ir neturėtų pravažiuoti, bet spėju, kad visgi pravažiuoja ir galiausiai priėjome didelį namą. Kokių trijų aukštų. Turi visokių visokiausių kambarių, rinkitės, koks patinka. Tokį maždaug vieną ir išsirinkome, antrame aukšte, su vaizdu į kalną (vaizdas į kalną šiaip jau buvo iš balkono, kuris bendras visiems), kambaryje buvo netgi televizoriu ir dušas. Tiesa, vėliau pastebėjome, kad į dušą galima įeiti ne tik iš mūsų kambario, bet ir iš balkono. Tikriausiai visuomet reikės stengtis, kad tos durys nebūtų labai atrakintos. Bet gal nieko baisaus ir nebus. Lietus lyg šiek tiek apstojo, bet svarbiausia, kad mūsų kelionė iki Atitlano ežero galiausiai buvo baigta.

Lijo. O tai nėra labai gerai. Šiaip jau buvo baisiai apsiniaukę, tai reiškė, kad tikriausiai tą dieną gal ir neišsigiedrys. Nors ką čia gali žinoti, visaip dar gali baigtis. Lietus šiek tiek apstojo, dar šiek tiek dulkė, tad nusprendėme, kad galime eiti į miestą, ar gal ne į miestą, bet tarkime, kad ir prie ežero. Blogiau gal tikrai nebus.

O tiesiai prie ežero veda toks kelias, nuo pagrindinės gatvės einanti. Toks visai gražus kelias, beveik pėsčiųjų, ten beveik nieko nėra išskyrus daug daug daug parduotuvių. Kadangi Panachačelis yra beveik vienintelis iš tų pagrindinių miestų, per kurį visokie gringai ir kitokie užsieniečiai suvažiuoja prie Atitlano ežero, tai suvenyrų parduotuvių ten tikrai netrūko. Ne viena ir ne dvi. Ir šiaip ant kiekvieno kampo buvo daug ir visokių močiučių, kurios neleisdavo praeiti, nepasiūliusios kokios paklodės, antklodės, staltiesės ar dar kokio rankų darbo. Tik atsistoji prie kur nors, pradedi žiūrėti, žiūrėk jau prie tavęs prieina ir ima siūlyti, netgi kainą pasako, ta kaina vėliau nukrinta tris kartus, kartais ir daugiau, maždaug sužinai kiek verta mokėti už tuos darbus, tačiau vis tiek neatstoja. Šiaip gal ir faina būtų ką nors nusipirkti, tačiau gal ne dabar, o jos tikriausiai labai bijo, kad jei dabar kas nors nenupirks, tada tikrai daugiau niekada ir nepirks niekas. Žinoma, konkurencija ten tikrai didelė, pardavinėjančių daugiau mažiau panašius dalykus yra nemažai, o keliaujančių ir norinčių pirkti tikriausiai ne per daugiausiai, tad ir jautėsi tai: nepaleisk nė vieno kliento. Todėl teko vėliau išsiugdyti tą savybę viską apžvelgti ir apžiūrėti nepristabdant žingsnio ir neparodant, kad esi kuo nors susidomėjęs. Žinoma, ta savybė ir daugiau visur kitur praverčia, tad taip ir stengiausi daryti.

Minu dar nusprendė naujai nusišveisti savo naujuosius batus. Jie kaip ir turėjo būti nuvalyti prieš parduodant, bet kadangi ten ant kiekvieno buvo pilna vaikų ir suaugusių, kurie valė batus, nutarė išbandyti, kaip čia darys. Lyg ir patiko. Lyg ir visai neblogai nuvalė. O man per tą laiką teko pabendrauti su viena močiute ir pasakyti, kad ateisiu vėliau. Nežinia kada, bet tikriausiai dar ateisiu ten apsipirkinėti. Tuo klausimu jau viskas buvo baigta, buvo galima ramiai eiti prie ežero.

Žinoma, nespėjome ten pasirodyti, o jau pusė tsutuchilių puolė mūsų klausinėti ar nereikia į kokį nors kitą kaimą, esantį kitoje ežero pusėje. Šiaip iš idėjos reikėjo į kurį nors iš tų kaimų, tačiau ne tą dieną. Nusprendėme visa tai atidėti gal rytdienai, o gal porytdienai. Viskas priklausė nuo oro.

Daugiau ten labai nieko ir nebuvo: tiesiog kelias palei ežerą, eini sau ramiausiai, žiūri į ežerą, matai kiek daug visokių suvenyrų pardavėjų ten yra, kaip kiti vaikščioja. O mes ta proga prie pat ežero kranto išsirinkome pačia pigiausią kavinę, bent jau aš taip galvojau, kad tai turėtų būti pati pigiausiai ir atrodė ne visai brangiai, niekas ten nesėdėjo, tačiau sakė, kad valgyti turi. Ir ne tik kokios kiaulienos ar jautienos, bet turėjo turėti ir visokių žuvų ir kitokių žuvies patiekalų. Keptos žuvies tarkime. Tą ir išsirinkome. Visgi buvome prie ežero, tai būtų gėda didžiausiai žuvies neparagauti.

Tačiau sėdėti ramiai irgi niekas neleido. Praėjo dar viena staltiesių pardavinėtoja. Ir ką... pasižiūrėjo į mus, ryškiai mano žvilgsnis dar nebuvo taip atidirbtas, ir pristojo prie tų staltiesių. Sunku iš tikrųjų vėliau jų atsikratyti. Nors gal ir visai įmanoma, gal reikia griežčiau su jomis elgtis, bet kadangi mes nusprendėme labai nemandagiai nekalbėti, tai buvo sunkoka. Ji tikriausiai dar supranta ir korėjiečių kalbą, kadangi aš korėjietiškai pasakiau, kad man reikia į tai pažiūrėti, nes gal tokią kokią panašią staltiesę ir pirksiu. Žinoma, pradėjo krauti ir traukti viską, ką turėjo, pradėjo kainas sakyti, kainas leisti, sunkiai, bet vis dėlto paaiškinome, kad pirksime galbūt viską, bet gal šiek tiek vėliau. Reikėtų visgi susiprasti, kad dabar ruošiamės valgyti, ir gal pirkiniams nėra labai puikiausia vieta ir laikas. O gal tuose kraštuose dar visai neseniai pradėjo keliauti visokie turistai, tai jie nelabai ir žino, kad kartais reikia nepulti visko siūlyti, nes taip galima tik atbaidyti potencialius pirkėjus. Šiek tiek per daug spaudimo viską pirkti ten jaučiau.

Po pietų nukeliavome iki pat prieplaukos, kadangi iki tikrojo uosto dar nebuvome priėję. Dar pora žingsnių teko žengti, prie jo buvo daugybė restoranų, aukštesnės ir žemesnės klasės, bet dažniausiai aukštesnės, dar daugiau visokių pardavėjų, pardavinėjančių maždaug tą patį. O daugiau kaip ir nieko nebuvo. Nors ežero krantas kaip ir visai padoriai atrodė, neatrodė, kad tas krantas būtų labai išnaudojamas maudynėms. Nors realiai besitaškančių vaikų ten irgi netrūko. Mes irgi šiaip labiausiai į tą krantą žiūrėjome, kadangi vis planavome, kad prie ežero visgi turėtų būti galima kur nors maudytis. Kur nor ir kaip nors buvo galima, nieko negali pasakyti.

Vėliau kelias netgi baigėsi. Tiksliau baigėsi asfaltas, prasidėjo tokia tikra ežero pakrantė, ne dumblina, o tiesiog dulkina, kur nieko nebuvo, netgi medžių, todėl teko grįžti atgal. Eiti ta pačia pagrindine gatve kaip ir nelabai norėjome, todėl pasukome vienu iš skersgatvių. Nes ten galėjo būti daug visokių įdomių dalykų. Kartais būna įdomių dalykų, o kartais nebūna. Niekada negali žinoti. Šiuo atveju radome: toks vietinis bariukas. Iš lentų suręstas. Visai įdomiai atrodė. Netgi visai jaukiai. Kažkada Seulo centre buvo toks baras, netgi labai populiarus, kur pusė seuliečių eidavo makkoli pagerti. Tame bare irgi panašiai tikriausiai viskas atrodo, tik žmonių ten turėtų būti gerokai mažiau: ir miestas mažesnis, ir pats baras ne per didžiausias. Tuo metu kaip tik keletas majų ir nusprendė užeiti į tą barą ir netgi mus kartu kvietė. Tą kartą atsisakėme.

Dar radome vieną tokį namą... taip tiksliai ir neišsiaiškinau, kas tai per pastatas, tikriausiai koks nors kultūros centras ar kažkas panašau, o tuo metu ten vyko gimtadienio šventimas. Ne šiaip sau kažkieno gimtadienio, bet kaip vėliau išsiaiškinau tikriausiai visų, kuriems tais metais sukako po šešiasdešimt metų. Viso šventimo ir nematėme, tik tą pagrindinę dalį, kurią galima pamatyti ir Mešikoje, ir Salvadore. Salvadore jau buvome matę. Ant virvės kabo lėlė, kurią jubiliatas turi su pagaliu mušti tol, kol ji suplyšta ar sulūžta ir iš jos pabyra viskas, kas viduje buvo. Dažniausiai tai būna saldainiai. Tai ten tokie pagyvenę žmonės ir mušė tą lėlę, mus pakvietė vidun pasižiūrėti, netgi saldainių davė iš tos lėlės, ir papasakojo, kad va čia tiems, kuriems šešiasdešimt. O gal septyniasdešimt. Jau dabar net neprisimenu kurį gimtadienį šventė.

Kelias vėliau visgi nuvedė į pagrindinę gatvę. Tą gatvę, kuri pilna suvenyrų parduotuvių ir vaikščiojančių suvenyrų pardavėjų. Net nespėjome prieiti prie tos gatvės, kai toji pati moteriškė vėl pripuolė su savo staltiesėmis servetėlėmis ir kitokiais gėriais. Jau seniai pastebėjau, kad tą vėliau pardavėjai ir pirkėjai supranta dažniausiai skirtingai. Ir šiaip daugelis žmonių supranta skirtingai. Realiai vėliau turėtų būti bet kuris laiko tarpas po dabarties, ir taip ir yra. Bet kada, kai vėl tave pamatysiu yra vėliau. Nesvarbu, kad praėjo tik minutė ar dvi. Kadangi pirkti tą staltiesę ar taip ar taip galvojau, todėl kažkaip atidėlioti gal prasmės ir nebuvo. Teko pasiderėti, gerokai pasiderėti, sunkiai, bet vis tiek. Kadangi ji taip stengiasi prekę iškišti, tai mes galime pasistengti kiek įmanoma pigiau viską nusipirkti. Vėl ėmė lyti, užėjome į dar vieną parduotuvę. Ten derėtis sekėsi sunkiau, vėliau užpuolė dar viena pardavėja su staltiesėmis, norėjo pusę savo turto parduoti. Abejoju, kad daug kas taip daro, tad per daug spaudimo buvo viską pirkti. Dar viena staltiesė. Tokia pusiau lietuviškais motyvais išpiešta, su kecaliais, tad buvo galima ir ją nusipirkti. O vėliau su visu turtu jau reikėjo ir namo eiti. Visgi lijo ir gana smarkiai. Labai baisu, kad tik tų staltiesių nesulytų.

Vakare, kai jau saulė nusileido ir lietus lyg apstojo, nukeliavome dar ir prie bažnyčios. O kaip kitaip. Jei jau esi mieste, kuriame yra bent viena bažnyčia, reikia bent jau iki vienos iš jų ir nueiti. Taip ir padarėme. Šv. Pranciškaus bažnyčia. Tokia pati kaip ir kitos, balta, su palmėmis, viduje yra Nukryžiuotasis, visos Mergelės Marijos, yra netgi palaidotas Jėzus su Gvadalupės mergele virš jo. Labai daug vietos fantazijai nepaliekama. Kaip ir kitose Centrinės Amerikos bažnyčiose. Vakarienei radome pupuseriją. Kaip bebūtų gaila, tai buvo ne pastatas, o toks stalas, gerai, kad bent jau su stogu, nors tuo metu nelijo, bet vis tiek gerai, kad stogas buvo. Ir ne mes vieni ten valgėme, gana populiari vieta, kaip supratau.

Ir jau visai vėlyvam vakarui nusprendėme nueiti į tą barą, kuris atrodė visai įdomiai. Nors dieną į jį lyg ėjo daugybė žmonių, bet tuo metu ten sėdėjo tik vienas vietinis. Jam tikriausiai irgi nebuvo ką veikti, todėl ėmė su mumis kalbėti. Lyg siūlė kartu plaukti į San Chorchė, kur mes irgi lyg ruošėmės plaukti, kadangi jis pats lyg iš ten ir lyg ten turėjo kažko trenktis, tik laikas ne visai sutapo. Mums reikėjo šiek tiek vėliau. Dar paklausė kokios dainos patinka, kažką apie dainas klausė, o kadangi aš užsiminiau apie tas visas bačiatas, kurias nuolat visur girdėjau, tai jis užsakė baro pardavėjos, kad uždėtų. Ji labai susijaudino, kad gal neturės, bet kažkur rado. Nebuvo didelio reikalo, bet vis tiek uždėjo. Sutrukdė jai sėdėti savo telefone. Ten žmonės irgi tuo užsiima dažniausiai. O juokingiausia dalis buvo ta, kad vėliau jis paprašė jam nupirkti alaus. Visai nesupratau kodėl, bet kaip tik tuo metu mes baigėme savo alų ir nusprendėme, kad galime eiti namo. Tiek tos su tuo alumi.

Nors šiaip viešbutyje turėtų būti internetas, tačiau ryte jis kažkodėl ten neveikė. Nežinau kodėl, bet kartais taip jau atsitinka. Nieko nepadarysi. Pažiūrėjom televizorių, kadangi toks jau buvo kambaryje, tai reikėjo jį irgi pažiūrėti. Netgi visai įdomų filmą kažkokį rodė, kurio nesupratau, dar pažiūrėjome kokie kiti kambariai yra, nes kai kurie buvo tušti. Visgi įdomu, kaip kiti žmonės gyvena, ir kadangi švietė saulė, buvo galima kur nors važiuoti.

O važiuoti sugalvojome ne šiaip sau kur nors, o tiesiog pas Šventą Jurgį iš ežero. Taip vadinosi miestelis, kuris buvo visai netoli Panachačelio. Irgi ne visai atsitiktinai ten sugalvojome važiuoti. Buvo planas keliautisi iki Sololos pažiūrėti į turgų, tačiau toji diena buvo šeštadienis, ir kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet Sololoje šeštadienis yra būtent ne turgaus diena. Nieko nepadarysi. O važiavome pas Šventą Jurgį iš ežero, tai yra į San Chorche La Laguna ne šiaip sau. Visos Atitlano pakrantės garsėja, gal ne tiek garsėja, kiek taip jau yra, kad majai, kurie ten gyvena, iš idėjos yra katalikai, bet prie katalikiškų šventųjų garbina ir savo dievus bei deives, kurie yra labai supinti su katalikybe, tačiau dar ne taip labai supinti, kad nebūtų galima atsekti kas ir kur yra. Iš idėjos daugelis lankosi visokiose kofradijose, jų keletą vėliau pamačiau, o San Chorchė La Laguna garsėja viena tokia Maksimono kofradija, ispaniškai jis Maksimonu vadinasi, o vietiniai jį šaukia Rilach Maamo vardu, dar kitaip jis vadinamas rūkančiu dievu, todėl jam reikia aukoti brangius cigarus ir brangų romą, bet dažniausiai visgi aukoja pigesnes cigaretes ir pigesnį romą. Pati žymiausia Maksimono kofradija yra visgi ne pas šventą Jurgį, o pas šventą Jokūbą, tai yra Santiago Atitlane, kur mes planavome vėliau plaukti, todėl pradžiai nusprendėme susipažinti su ta kita versija.

Iki San Chorchės nuvažiuoti nebuvo labai sunku, tereikėjo sėsti į tą patį autobusą, kuris važiavo iki Sololos, pasakyti, kad lipsime San Chorchėje, iš idėjos iki Sololos kito miestelio ir nėra, išlipome ten, ne visai pačiame miestelyje, o šalimais, kadangi miestelis leidžiasi šlaitu prie ežero, kelias kyla viršun, todėl autobusas į miestelį neužsuka, išmeta prie kelio, toliau gaukitės patys. Iki miesto nueiti nebuvo sunku, vedė kelias, jo centre, žinoma, buvo bažnyčia, tikriausiai Šv. Jurgio, nes tikriausiai dėl to miestelis pavadintas Šv. Jurgio vardu (pastebėjau, kad dauguma Atitlano ežero miestų vadinami šventųjų vardais, tikriausiai pagal šventąjį globėją), joje... kaip ir visose kitose bažnyčiose buvo tie patys šventieji ir šventosios, kažkaip labai ypatinga ji nebuvo, bet visai graži. Šiek tiek keisti tie šventieji, bet vėliau pamatėme dar gerokai keistesnių šventųjų, todėl šitųjų netgi neaprašysiu. Tarp kitko bažnyčia irgi sudarė tą kažkokių senovinių šventyklų ar kažkokį kitokį įspūdį: grindys buvo labai juodos, visur degė žvakės, jų daug ten nebuvo, tačiau vis tiek. Taigi ne pagrindinis punktas jau buvo atliktas, dabar reikėjo rasti tą Rilach Maamą.

Jį rasti iš tikrųjų sunku labai irgi nebuvo. Nelabai matėsi, kur jis galėtų būti, todėl teko paklausti kažkurios pardavėjos, kuri vis tiek neturėjo ką veikti, kadangi žmonių gatvėse ten nebuvo. Tokia ramybė po Panachačelio, kur čia yra cofradia. Iš pradžių netaip paklausiau, kažkaip minėjau Maksimoną, todėl iškart ir nesuprato, ko aš noriu, bet vėliau su tuo pavadinimu kofradia (religinė majų bendruomenė su supintais ritualais), pasakė, kad ji yra va ten, eikite tiesiai ir ant kryžkelės bus.

Taip ir padarėme. Iškart galėjome suprasti, kad greičiausiai ten, kadangi reikalingas namas buvo apkabinėtas iš visų pusių vėliavėlėmis. Labai gražu. Ir šiaip jis buvo užrakintas. Tiksliau pirmas aukštas buvo užrakintas, ten, kur ir buvo šventykla. Aš pagalvojau, kad tiesiog pro langą pažiūrėsiu, kaip viskas atrodo, tačiau kaimynai surėkė, kad yra svečių, todėl durys buvo atrakintos. Ogi tą šventyklą, pasirodo, prižiūri toks senelis ir močiutė, gal ne jie, bet šiaip, kaip supratau, šventyka įrengta jų name, tai gal dar jų vaikai ten gyvena, tikriausiai. Bet tuo metu buvo tik jie: durys atrakintos ir galime žiūrėti į altorių. Visą altorių, kadangi ant jo buv ne tik Maksimonas, ir Jėzus, ir Švč. Mergelė, ir dar daug šventųjų, šventieji apsirėdę majiškais tradiciniais rūbais, netgi ant galvos tokie rankšluosčiais apsirišę, netgi raitelis kažkoks buvo, sako, kad tai Pedro de Alvarado (Gvatemalos užkariautojas) ir pats Maksimonas. Taip įdomiai atrodė, su vos ne kaubojiškais rūbais, juodais akiniais nuo saulės, su kaubojiška skrybėle, žinoma, su cigarete dantyse, ir šiaip jau labiau priminė kokį mafijozą, o ne dievą. Bet tikriausiai ir tokių dievų būna. Ant jo altoriaus stovėjo ir gėlių, bet buvo ir rimtesnių dovanų: romo butelis, cigaretės, vaisiai kažkokie. Žiūrėti nuotraukas. Kai jau norėjome eiti, senelis parodė, kad dievui atseit reikia visgi kažką paaukoti. Pasiskaičiavome, kiek čia galima, kiek čia negaila, kiek maždaug kitur kainuoja visa tai (bent jau kelionių vadovas teigia, kad Santjage įėjimas kainuoja dešimt kecalių ar panašiai). Tad maždaug tiek ir paaukojome. Dešimt kecalių visgi yra vienas euras, tai gal ir ne per daugiausiai. O kadangi dievas visgi rūkantis, ne veltui cigaretę dantyse turėjo, tai nusprendžiau, kad ant altoriaus galima ir cigaretę palikti. Įdomi tokia kofradija, ne tokia visai įdomią šiek tiek vėliau dar mačiau.

Tada jau tikrai viskas buvo baigta, buvo galima važiuoti namo, bet pradžiai dar nuėjome prie ežero. Iki pat ežero nenuėjome. Kelias lyg ir vedė kažkur ten, bet kažkaip nenuvedė iki galo. Nes radau užrašą, kad nuo čia prasideda privačios valdos, tad sugalvojau, kad tikriausiai ten eiti negalima. Nors gal ir galima. Bet kokiu atveju iki ežero reikėjo leistis žemyn, labai giliai, o vėliau reikės dar palipti aukštyn, todėl ten ir nėjome. Per kitą krašą išėjome į pagrindinį kelią, ir nors aš labai norėjau eiti pėsčiomis, reikėjo nufotografuoti vieną krioklį, kuris buvo visai prie pat kelio, važiuojant nelabai sekasi, tačiau iškart atvažiavo autobusas, tad teko grįžti ten autobusu. Nieko nepadarysi.

Nors Panachačelis ir yra labai mielas miestas, labai puikus miestas, sako, kad kadaise tai buvo viena iš hipių sostinių (tik per Gvatemalos pilietinį karą šiek tiek primiršta, kaip ir daugelis kitų vietų), pavadinimas kilęs iš kakčikelių kalbos, ir reiškia kazimierūnių vieta (o kazimierūnė tai toks vaisius augantis ant medžio, ragavome ir jo), tačiau realiai dabar ten yra tik turgus. Ir šiaip daugiau visko yra, bet turgus – didžiausia atrakcija. O kadangi jau buvau pas Šventą Jurgį iš ežero, tai reikėjo keliauti ir pas kitą šventąją, o kaip tik į kitą pusę nuo Panachačelio, nutolusi maždaug tiek pat gyvena Šventoji Kotryna Palopo. Tikrai tai miestelis ir vadinasi: Santa Katarina Palopo.

Iki jos taip toli nebuvo, tačiau paklausus, ar čia važiuoja kokie nors autobusai, išgirdau atsakymą, kad tokių tikriausiai ir nebus. Nieko nepadarysi. Teks eiti pėsčiomis. Minu nusprendė, kad pėsčiomis jis tikrai neis, tad galiu eiti vienas pats. Taip ir padariau. Reikėjo pereiti per tiltą, kadangi per Panachačelį teka Švento Prano upė (tai yra San Francisko upė), netgi tokią upę esu matęs savo gyvenime, o tada jau buvo galima eiti keliu. Žinoma, miestelis didelis, tad kurį laiką ėjau per miestą, tada kelias ėmė kilti viršun, suktis ir raitytis, kaip dažnai kalnių keliukai daro, ir galiausiai prieš akis išniro pati Šventa Kotryna. Žiūrėti nuotraukas, gražus miestas, toks kalnų miestelis: virš jo kilo kukurūzų ir kitokie laukai, apačioje baltai spindėjo namų stogai. Ten irgi buvo tokia įlanka su prieplauka, žinoma, kad matėsi bažnyčios kryžius, tad pafotografavęs miestelį iš viršaus nuėjau ir į jį.

Gal kokią valandą ir ėjau. O gal ir daugiau, o gal ir mažiau. Daug ramesnis miestelis už Panachačelį. Centre lyg ir buvo keletas suvenyrų parduotuvių, bet gal tik kokia viena ar dvi, daug daugiau normalesnių parduotuvių. Žinoma, visiškai miesto centre – bažnyčia su didele aikšte, į visas puses driekėsi siauros gatvikės, viena jų vedė prie ežero. Ja ir nuėjau. Toji gatvė tikriausiai buvo pati pagrindinė, kuria suplaukia ir suvažiuoja visokie gringai ir keliautojai, kadangi palei ją nusidriekė ir turgus su visomis tomis staltiesėmis. Ir dar ten buvo mokykla. Kas labiausiai patiko, kad visi užrašai toje mokykloje buvo beveik vien majų kalba, tikriausiai kakčikelių, kadangi dauguma majų, kurie ten gyvena: kakčikeliai. Visgi moko tą kalbą pas juos. Taip ir turėtų būti. Šiaip dar ten buvo kažkoks restoranas ar kavinė, į kurią nėjau. Ir dar majų kalendorius ten buvo. Kaip ir savaime suprantama. Tik nežinau, ar tą kalendorių jie ten tikrai naudoja, ar tik kaip interjero detalė kabo ant sienos.

Taip bevaikščiodamas, iš tikrųjų labai ir nevaikščiojau, tik iki ežero ir nuėjau, koks penkiasdešimt metrų, o beeidamas atgal, žiūriu yra nuoroda: už tiek ir tiek metrų bus kofradia. Vėl koks nors Maksimonas tikriausiai. Bet vis tiek nusprendžiau, kad galima ten nueiti, ne visai turistiniuose miesteliuose tai gali būti visai įdomu. Ramiai eiti negalėjau, nes beeinant ta maždaug kryptimi prisistatė tokia mergaitė. Šiaip jau pasiūlė pirkti visokius tušinukus ir pieštukus, kurių man nereikėjo, o kadangi sakiau, kad nepirksiu, tai paklausė ar einu į kofradiją. Kadangi taip, tai nuvedė iki jos. Nelabai gal ir reikėjo, nes šiaip jau reikiamose vietose lyg buvo nuorodos, bet vis tiek: teko eiti tomis siaurutėmis gatvikėmis, kur tikrai jokia transporto priemonė nepravažiuotų. Ir ateini į kažkokį namą. Gyvenamą namą. Kur sėdi sau ramiai moteriškės, audžia mezga, paklausiau, ar galima nueiti, pasirodo galima. Įdomiai tos šventyklos visur atrodo. Toje vietoje tai buvo antrame aukšte. Maksimono nesimatė, bet vis tie šventieji aprėdyti majiškais rūbais, paklodės kažkokios kabančios buvo. Kaip ir priklausytų. Ir niekas nesėdėjo ir nežiūrėjo, ką aš ten veiksiu. Faina vieta.

Vėliau dar kartą pabandžiau rasti vietą, kur galima pasėdėti prie ežero, bet pasirodė, kad tai yra sunkiau nei sunku: visa pakrantė yra arba prieplauka, arba kokia nors namų privati teritorija. Nieko nepadarysi. Taip beeidamas per parkus beveik ir iš miestelio išėjau, o taip nebuvo galima. Teko grįžti. Ten žmonės irgi dėvėjo tuos tradicinius rūbus: vyrai su šortais, tokiais iki kelių, moterys mėlynus ir violetinius dryžuotus sijonus, palaidines panašiai dryžuotas, netgi ant galvos rankšluosčius buvo apsirišusios. Viename name ir staklės buvo prieangyje: tas pardavinėjamas staltieses ir paklodes tiesiog vietoje ir audė. Šiaip visai nieko išvyka gavosi, bent jau mano manymu, bet reikėjo pradėti grįžti atgal.

Vėl tuo pačiu keliu, pamačiau, kad vis dėlto kažkoks transportas važiuoja. Tokie sunkvežimiukai važinėjo, tik ant jų nieko neparašyta, tad nelabai ir žinosi, ar tikrai čia veža ar ne, bet lyg taip. Kažkas laukė ir įlipo į tą sunkvežimį. Nors ten žmonių jau sėdėjo. Visi vietiniai. Su tais mėlynais sijonais. Užsieniečių nebuvo nė vieno. Dar koks pusvalandis ir aš jau buvau Panachačelyje. Nusprendžiau dar po jį pasivaikščioti. Ėjau ėjau, ėjau ėjau, maždaug nuo ežero pusės, ir žiūriu skersai eina toks keliukas. Lyg į skersgatvį panašus. Kažkodėl tikėjausi, kad juo bus galima išeiti į pagrindinę gatvę. Taip visai galėtų būti. Tad įeinu, o tas keliukas tai kairėn, tai dešinėn, tai vėl kairėn, siaurėjo siaurėjo, iš abiejų pusių tik namai ir šiaip jau tik tvoros, niekur neišeisi, ir gal būčiau iki galo nuėjęs, bet gatvėje žaidžiantys vaikai pasakė, kad išėjimo ten nėra, kai paklausiau, o kurgi išėjimas, pasirodo, kad išėjimas yra ten, kur ir įėjimas. Tai gavosi, kad visai be reikalo ėjau tuo skesrgatviu. Nors gal ir ne visai be reikalo.

O šiaip jau tą dieną Panachačelyje buvo šventė. Ne kokie nors atlaidai, nors visai galėjo taip būti, o tiesiog maratonas. Kokia proga: irgi nežinau, bet tikriausiai kokia nors religine proga, kadangi dauguma bėgikų dėvėjo marškinėlius su užrašu, kad jie priklauso Taikos bažnyčiai. Tikriausiai tos bažnyčios kokia nors proga ir vyko bėgimas. Gal netgi už taiką, kaip dažniausiai ir būna.
Vakarienę nusprendėme valgyti labai paprastai. O iš tikrųjų tai labai daug. Visų pirma prie įėjimo į pagrindinę gatvę radome kepamus bananus. Šiaip tai turėtų būti desertas tikriausiai, bet kadangi visos šiuolaikinės technologijos ir mados reikalauja, kad desertas ir visi saldėsiai turėtų būti valgomi pirmiausia, tai mes irgi taip padarėme. Bananai pradžiai. Toliau radome visokių takų. Nekeista, visgi dar buvome Centrinėje Amerikoje, o ten takai visokie yra valgomi gana dažnai. Ir galų galiausiai netgi radome empanadų. Turėjo be mėsos. Empanados man labiausiai patiko. Ir dar prie progos, kadangi sėdėjome ir kirtome tas empanadas, o ten buvo ir daugiau visokių žmonių ir pardavinėjo netgi karštą šokoladą, tai yra kakavą, išgėrėme ir jos. Tuose kraštuose tai vadinama visgi ne kakava, o šokoladu. Geras dalykas. Irgi gavosi kaip ir saldėsis ir desertas, bet nieko nepadarysi.

Ryte, kaip visada, kėlėmės anksti. Saulė vėl švietė, nors naktįi prieš tai labai lijo. Taip jau visada būna. Gal ten visada taip būna, kad naktimis lyja, bet dienomis saulė šviečia. Tiesa, pirmą dieną taip nebuvo: tiek dieną, tiek naktį lijo. Kadangi valtys pas Šv. Petrą ir pas kitus šventuosius pradeda plaukioti nežinau kada, bet kažkada turėtų pradėti plaukioti, tai mes labai ir neskubėjome. Ramiai sau pažiūrėjome filmą, vėliau dar ramiau nuėjome kavos išgerti, o tada jau buvo galima eiti iki uosto, tiksliau prieplaukos ir ieškoti tinkamos valties. Kaip nėra sunku rasti autobusus, taip maniau, kad neturėtų būti sunku rasti ir valtį.

Beveik taip ir buvo. Nespėjome netgi nueiti iki mūsų pagrindinės gatvės galo, kaip vienas tsutuchilis ir pasiklausė mūsų, kur mums reikia, ai, pas Šv. Petrą iš ežero? Taip tikriausiai reikėtų miesto pavadinimą San Pedro La Laguna, bet kadangi ten pusė miestelių yra La Laguna, tai vietiniai to ežero ir neprideda. Nors pilnas pavadinimas visgi turėtų būti toks. Sako, gerai, einam su manimi, nuvesiu. Lyg jis pats būtų vairavęs. Nežinau, ar jie iš neturėjimo ką veikti taip vaikščioja, kadangi šiaip sau savaime suprantama, kur tos valtys plaukioja. Nueiname prie plieplaukos, randame savo valtį ir ramiausiai ten sėdime, laukiame, kol plauksime. Žinoma, praėjo keletas suvenyrų pardavinėtojų ir kitokių pardavinėtojų, ne taip, kaip autobusuose, nelipo vidun ir nesiūlė bombonkių kelionei, bet šiaip visai gera vieta ta valtis. Atsisveikinome su Panachačeliu ir plaukėme pas kitus šventuosius. Jų ten buvo daug.
Saturday, July 25th, 2015
5:47 pm
Senoji Gvatemala ir auliniai batai pas Pastorius (Gvatemala IV)
Atrodytų, kad nuo to „Niekur“ iki pačios Antigvos nėra labai toli, bet šiaip vis kokie pora šimtų kilometrų susidarys, jei netgi ne daugiau. O gal netgi ir visai daugiau, bet kelionė irgi truko taip visai nemažai. Žinoma, reikėjo keletą kartų sustoti. Pirmiausia atvažiavome į tą patį miestą, per visus tuos laukus ir klonius, per kalnus ir miškus, vis dar buvo apsiniaukę, gal netgi ruošėsi lyti. Po kiek laiko jau normalesniu keliu ir nebe per kalnus ir klonius pasiekėme ir Kobaną. Kažkokių tokių pavadinimu visoje Centrinėje Amerikoje tiesiog visiškai netrūksta. O ten į mūsų autobusiuką įsėdo ispanė. Kaip ir visai nieko būtų, kad įsėstų į autobusiuką, bet nespėjo įsėsti ir staigiai atsisuko. Ogi ji pažįsta vieną iš keleivių, hombre, taip pasisveikino su juo. Ir ėmė kalbėtis. Taip sakyčiau netgi visai netyliai kalbėjosi, viską buvo galima girdėti, pusę buvo galima suprasti, ir šiaip visai norėjosi, kad šiek tiek pritiltų, tačiau pritilti ji visiškai nesirengė. Nieko nepadarysi, teks važiuoti taip.

Kai šiek tiek prasigiedrijo, dar kartą sustojome. Tik šį kartą nieko nereikėjo nei paimti, nei išmesti, tiesiog tai buvo pietų pertraukėlė. Kažkur beveik laukuose, tokioje lyg ir degalinėje, bet lyg ir ne, kur buvo netgi didelis restoranas, sustojome, ir buvo pasakyta, kad čia stovėsime dvidešimt minučių. Per tą laiką turite spėti viską padaryti. Beveik taip ir gavosi. Mes šiaip jau tik kavos gėrėme, tačiau buvo ir bandančių valgyti, britas vis bandė atsigauti. Jam ne šiaip sau sunki naktis buvo, jei nei bendrakeleivis ispanas, jis greičiausiai apskritai nebūtų atsikėlęs į autbobusą. Tokių irgi pasitaikė. O šiaip daugiau nieko gera per tą visą kelionę ir neįvyko.

Važiavome ne tiesiai į Antigvą, per keletą kaimelių. Vienas kaimelis netgi visai didelis, vadinasi jis Gvatemalos miestas, nes šiaip tai yra pačios Gvatemalos sostinė. Norinčių išlipti ten irgi buvo. Ne šiaip sau kažkas sugalvojo bevažiuodamas, kad va, gal man čia geriau išlipus, iš anksto jau buvo nuspręsta, kad važiuosime į sostinę, todėl ten ir išlipo. Mes pasiskaitėme apie tą sostinę, ir supratome, kad būtent tą miestą visai galima ir praleisti, nieko bloga neatsitiks. Todėl ramiausiai važiavome toliau į Antigvą.

Antigva ispaniškai šiaip jau reiškia sena, o pilnas pavadinimas, nors gal ir ne visai pilnas pavadinimas, bet dažniausiai visi sako Gvatemala Antigva, atseit senoji Gvatemala, ir visai ne šiaip sau ją taip vadina. Nes juk yra ir naujoji Gvatemala, ir turima omenyje tikrai ne valstybę, o sostinę. Ir Antigva kadaise buvo Gvatemalos sostinė. Bet šiaip jau ne vien tik Gvatemalos, bet visos tuometinės Centrinės Amerikos, į kurią įėjo ir netgi angliškai kalbantis Belizas bei Mešikos valstija Čiapas. Ir kitos aplinkinės valstybės. Tai buvo ne pirmoji sostinė, bet ir ne visai paskutinė. Bent jau dabar Gvatemala sostinę vis dar turi, o ji perkelta ten buvo dėl labai kuklių priežasčių: aplink Antigvą stovi visi trys ungikalniai: Agva (nežinau, kam kilo mintis ugnikalnį pavadinti Vandeniu), Fuegos (ugnis, savaime suprantama) ir Akatenango (pavadinimas ne ispaniškas, todėl nežinau, ką galėtų reikšti. Internetas daug informacijos irgi neduoda). Šiaip jei tie ugnikalniai tik šiaip sau stovėtų, niekam jie nekliudytų, bet kartas nuo karto jie mėgsta paspjaudyti ugnį, tad sostinei tai nėra pati saugiausia vieta. Tarp kitko dėl visai panašių priežasčių sostinė buvo perkelta į Antigvą Gvatemalą (tiesa, tuo metu ji vadinosi visai ne Antigva, o tiesiog Santiago de Guatemala su dar daug žodžių priekyje), ir sau garbingai atlaikė tą postą netgi keletą šimtų metų, kol galiausiai ugnikalniai pasakė, kad jiems vienodai, ir vėl eilinį kartą išsiveržė. Tai buvo paskutinis lašas valdžios kantrybės taurėje, todėl visa Antigvos architektūra buvo palikta likimo valiai (iš tirkrųjų tai taip nebuvo, bet sostinė visgi buvo perkelta į saugesnę vietą). Todėl šiais laikais tas miestas ir vadinamas senuoju, o tiksliau – senąja.

Beveik visą kelią, kol važiavau ir skaičiau Antigvos istoriją, o kitą kelio dalį bandžiau nuspręsti, kur čia mums reikėtų apsistoti. Nuspręsti gavosi labai paprasta, tiesiog išsirinkau pačią pigiausią užeigą ir visai ramiai važiavau. Tik viena bėda, kad nespėjus mums išlipti iš to autobuso jau priėjo milijonas žmonių, norinčių padėti. Daugeliui mes visiškai nerūpėjome, kadangi jie buvo atėję pasiimti savo svečių, šiais laikais juk įprasta viešbučius užsirezervuoti, pranešti šeimininkams, kada ruošiesi būti, ir šeimininkai arba patys ateina, arba dažniausiai ką nors atsiunčia paimti svečių. Taip visus ir susirinko, bet dar buvo keletas tokių, kurie tikrai nuoširdžiai norėjo padėti. Paklausė, ar turime viešbutį, ar rezervaciją turime, ir netgi norėjo nuvesti iki vietos. Aš visai nenorėjau, kad mus kas nors iki vieto vestų, kadangi visgi miestas nėra toks didelis ir painus, pasiklysti ten sunkoka, tad visai ramiai būčiau nuėjęs ir pats. Bet teko eiti kažkam iš paskos, nes niekas kaip ir nesiklausė atsisakymų. Taip mes vis dėlto pasiekėme Dionizo viešbutį.

Ir kaip visada būna, kadangi metas kaip ir ne visai sezono, tačiau vieta visgi labai turistinė, taip ir ten mums pasakė, kad vietų tuos daugiaviečiuose kambariuose nėra. Viskas užimta. Bet dviviečių ir kitokių yra, netgi parodė juos mums. Iškart jautėsi, kad esame ten, kur užseniečiai neša pinigus. Kambariukai mažiukai ir kainavo vos ne trigubai daugiau nei mes būtume norėję. Bet ir viena lova visgi kainavo vos ne dvigubai daugiau, nei tokia pati lova didesniame kambaryje kainuotų Lankine. Nieko nepadarysi, taip jau visur pasitaiko, tačiau nusprendėme, kažkaip visai netikėtai sugalvojome, kad gal galime susirasti ir pigesnę vietą.

Tame akligatvyje, kuriame buvo Dionizo viešbutis, yra ir dar keletas viešbučių. Vienas atrodė ne pigiai, kitas atrodė brangiai, o va ketvirtas, kuris buvo visai gatvelės gale pasirodė gal net ir visai tinkamas. Paklausus, ar jie turi laisvų kambarių, sulaukėme teigiamo atsakymo, o kainavo viskas dvigubai pigiau nei Dionizo viešbutyje. Žinoma, kiekvieną kartą einan į miestą ar iš jo, tikriausiai reikės praeiti tuos Dionizus, bet ką jau padarysi. Užtat gyvensime dvigubai pigiau, netgi dušas kambaryje yra, ir kambarys dvivietis, internetas ten nelabai veikė, bet nieko nepadarysi: visuomet reikia ką nors paaukoti.

O tada jau buvo galima apžiūrėti visas Antigvos grožybes. Pirmiausia nukeliavome į Centrinį parką (vėl prisiminiau, kad vietiniai gyventojai, o gal jų protėviai, o gal užkariautojai fantazija gatvių pavadinimuose ir kitokiuose vietovėse nelabai pasižymi), kur buvo, žinoma, pats svarbiausias atributas: toji Gvatemalos katedra, kuri kadaise buvo netgi didžiausia visoje Centrinėje Amerikoje, ir dabar tokia nemaža, šiek tiek sužalota visų žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų, tačiau iki šiol puošia Centrinį parką. Graži. Įėjimas toks įdomus į ją, lyg ir iš centrinio parko, bet šonu iš cetrinio parko, jei norima patekti priekin, reikia iš kitos gatvės užeiti. Ten dar yra Generolų rūmai, knygų muziejus, ir šiaip visokia kitokia kolonijinė architektūra. Žiūrėti nuotraukas, jose šiek tiek geriau viskas atrodo.
Nors ir nuotraukų labai daug nebuvo. Šiaip jau bažnyčių Antigvoje tikrai netrūko, kaip ir visuose kituose senuose Amerikos miestuose, ant kiekvieno kampo po bažnyčią. Mes irgi užsukome į keletą. Šv. Katalinos bažnyčią kažkur pakeliui, nors šiaip jau pati svarbiausiai vieta yra Šv. Katalinos arka. Tai jau chrestomatinė nuotrauka iš Antigvos: geltona arka ir pro ją rūkstantys ugnikalnio dūmai. Tiksliau matosi rūkstantis ugnikalnis. Naktį irgi gražiai atrodo. Man atrodo, kad jei surinkus internete Antigua Guatemala, būtent tie vartai ir bus pirmieji, kurie pasirodys tarp rezultatų. Tuos vartus irgi praėjome.

Na, ir kažkur tolumoje radome ir Mersedeso bažnyčią. Irgi manęs tai visai nestebino, kadangi jei jau ten yra tiek daug bažnyčių, tai tikrai tarp jų turėtų būti ir Mersedeso bažnyčia. Šiaip jau visai graži. Geltona. Antigvos bažnyčias galima pagal spalvas skirstyti, nors gal ne visai, nes vėliau buvau tokiame mieste, kur tikrai visos bažnyčios tik pagal spalvas ir turėtų būti skirstomos. Toje Mersedeso bažnyčioje radau ir Šv. Martyną, kaip ir beveik vos ne pirmą kartą bent jau Centrinėje Amerikoje pamačiau kaip mano globėjas atrodo, savaime suprantame, kad kiekvienoje bažnyčioje buvo po Gvadalupės mergelę, nes kitaip ir negalėjo būti, o daugiau ten buvo šiaip jau labai daug visokių šventųjų. Ir ypatingai daug įvairiausių Švč. Mergelių. Bet tuo metu aš jų labai nestudijavau, vėliau teko nuvažiuoti kitur, kur netgi beveik daugiau nieko ir nebuvo ką veikti, kaip tik studijuoti visas mergeles.

O ta proga, kad jau buvome labai toli nuėję, užsukome į kavinę kavos išgerti. Ten netgi pardavinėjo gvatemalietišką kavą. Nekeista, juk buvome Gvatemaloje, tad tokią kavą ten tikrai turėjo kažkas pardavinėti. Buvo galima pirkti išsinešimui, buvo galima pirkti pupelių ir dar ko nors, o buvo galima ir vietoje gerti. Iš idėjo ten turėjo būti internetas, nes lyg taip ir buvo parašyta, tačiau barmenas pasakė, kad jis dažniausiai tą internetą išjungia, o gal apskritai ten jo nėra, atseit: užteks sėdėti telefonuose, bendraukite vieni su kitais. Juk tikriausiai tam atkeliavote į kavinę, nes telefone pasėdėti galima ir šiaip kiekvieną dieną namie. Linksmas toks barmenas, vietinis, iš kažkurio aplinkinio miesto, dabar jau tiksliai neprisimenu, kaip vadinasi tas jo miestas, bet šiaip jau irgi priklauso kažkuriai iš indėnų tautų.

Namo grįžome šiek tiek kita gatve, kadangi Minu labai norėjo nusipirkti kokią nors knygą. Visos knygos, kurias turėjo, jau buvo perskaitytos, tad reikėjo kur nors ką nors surasti. Antigvoje juk turėtų būti užsienietiškų knygų knygynai. Barmenas patvirtino, kad taip ir yra, ir parodė, kur galima užsukti ir galbūt ten ką nors rasime. Šiaip jau gražių gatvių radome, aš netgi kelias nuotraukas eilinį kartą padariau, tačiau knygyne nieko labai jau gera ir nebuvo. Dar apsukome ratą aplink centrinį parką iš kitos pusės, radome visokių suvenyrų parduotuvių, eilinį kartą radome dar vieną bažnyčią ir tokią didelę parduotuvę, kur buvo galima visko prisipirkti. Beveik vėlesniam laikui ir galvojome ten užsukti ir bent jau kokios kavos gal nusipirkti, kadangi mūsų viešbutyje buvo stogas, kur galima užlipti, ten netgi dujinė viryklė yra, tad galima ir ką nors pasigaminti. Tarkime išsivirti kavos.

Iš idėjos Antigva yra visai gražus miestelis, nuostabios bažnyčios, nuostabūs namai, viskas ten labai gražu, bet realiai ten nelabai yra ką veikti. Šiaip jau per dvi dienas galima visas bažnyčias apeiti, viską išžiūrėti, o pačiame mieste daugiau kaip ir nėra ką daryti. Kas nori, tas susigalvoja, ką galėtų daryti. Tarkime kas nors atidaro viešbutį, nes daug žmonių ten keliauja, kiti knygynus atidaro, irgi viskas dėl turistų. Dar kas nors sugalvoja ir restoranus atidarinėja, tarkime su visokiu užsienietišku maistu, kadangi daugelis keliautojų nelabai virškina vietines virtuves, ypač jei jos būna paruoštos kur nors turguje. Gal ir nėra didžioji dalis tokių keliautojų, bet pasitaiko, o kadangi pasitaiko, tai netgi tie, kurie gal ramiai viską ir suvirškintų dėl visa ko, o kartais dėl kompanijos, keliauja į tuos visokius restoranus. Galima ir kavinę atidaryti. Nes Gvatemaloje kava auga ir yra visai skani. Bet čia taip elgiasi tie, kurie ruošiasi ilgesniam laikui Antigvoje apsistoti. O tie, kas nors šiek tiek trumpesniam, dažniausiai užsiima ispanų kalbos pamokomis ar kokiais nors maisto gaminimo kursais. Nesu tikras dėl maisto gaminimo kursų, tačiau kastilų kalbos mokyklos Antigvoje yra gana žymios. Jei kam norisi būtinai išmokti kalbą ten: tai visai galima ir iškart važiuoti. Bet tai irgi tiems, kurie vis tiek šiokį tokį ilgesnį laiką planuoja praleisti vienoje iš Centrinės Amerikos senųjų sostinių. O jei jau visai trumpai, tada be Antigvos šaligatvių šlifavimų daugiau nieko kaip ir nelieka. Nors galima pajodinėti arkliais. Jau buvome jodinėję, tad labai ir netraukė, galima dviračiu pasivažinėti: tiek po patį miestą, tiek po jo apylinkes. Tikriausiai labai gražu, nes miestas šiaip jau tvarkingas ir gražus, ir dar galima po ugnikalnius pasikarstyti. Viskas yra įtraukta į visokias turistines programas, tad tereikia tik užsimanyti, ir ką nors tikrai kam nors pasiūlys. O dar tikriausiai galima vaikščioti į teatrus arba važinėtis po apylinkes. Mes tarp kitko taip ir sugalvojome. Iš tikrųjų ne visai taip sugalvojome, bet Minu nusprendė, kad odinių batų jam vis dėlto reikia, jų iki šiol niekur nerado, pirkti niekur nebuvo, o vienas kaimelis šalimais Antigvos, kuris vadinosi visai taip įdomiai: Pastoriai, būtent ir garsėja odiniais batais, diržais, ir kitais odiniais dirbiniais. Toks buvo kitos dienos planas. Ne visai iki galo tas planas, bet buvo toks. O tą dieną teliko keliati į turgų. Toks irgi buvo. Netgi visai didelis.

Bet kai jau sugalvojome eiti į turgų, paaiškėjo, kad jis buvo beveik uždarytas. Ir nors galvojome, kad bus galima namie galbūt ką nors pasidaryti, taip nesisekė. Dėl paprastos priežasties, kad ten beveik nieko nebuvo. Šiaip buvo, bet tik likučiai. Man būtinai reikėjo avokadų, tad ėjome per pusiau uždarytas krautuves ir ieškojome, kur dar kas nors pardavinėja avokadus. Šiaip jau praeinant močiutės pačios paklausdavo, ko jums reikia, ir jei pasakydavai, kad tarkime reikia avuakačių, jos perklausdavo savo kaimynės, ar pas ją netyčia nėra kokios avakatės. Radome. Ir dar persikų radome. O daugiau ten mažai ko buvo. Namie valgyti tikriausiai nepavyks.

Kadangi nepavyks valgyti namie, teko valgyti ne namie, o prie pat turgaus. Ten prie vieno stalo moteriškė irgi kaip tik ruošėsi užsidarinėti, bet dar paskutinius lankytojus priėmė. Taip maždaug ten ir prisėdome. Ji netgi gvakamolės turėjo, kaip aš supratau. Todėl kažko su torijomis ir kitokiais kukurūzų blynais ir pavalgėme. Gavosi šiek tiek brangiau, nei aš būčiau tikėjęsis, bet nieko gi nepadarysi. Negali viskas labai pigu būti. Taip ir baigėsi pirmoji diena Antigvoje.

Kitą dieną viskas gavosi beveik pagal planą. Nors jei visai taip atvirai, tai visiškai pagal planą viskas ir gavosi. Atsikeliame anksti ryte, maždaug tada kai saulė teka, ar kai jau būna patekėjusi, lipame ant stogo, ten gatvės bėgioja, yra kavos virimo aparatas, ir šiaip dujinė yra, tad kavą galima virtis. Ir sau ramiausiai geriame kavą besigrožėdami vienu iš trijų Antigvos ugnikalnių. Nežinau tiksliau kuriuo, bet tuo, kuri tuo metu rūko. Kadangi rytas pasitaikė giedras, tai visi ungikalniai labai gerai matėsi, ir matėsi, kad jie vis dėlto yra veikiantys. Reikėjo tikėtis, kad per tą laiką, kol mes ten būsime niekas neišsiverš ir gal netgi būtų visai gerai, jei nebūtų jokio žemės drebėjimo, nors gal šiaip kas galėtų ir būti. Svarbiausia, kad nelabai daug balų. Tad buvo galima padaryti keletą nuotraukų, juk ne kiekvieną dieną tenka pamatyti gyvai veikiantį ugnikalnį, vietiniams gyventojams tai, žinoma, kasdienybė, bet va tokiems čiukčiams kaip aš – ne visai. Beveik viskas ir gavosi. Taip sau ramiausiai gėrėme kavą, valgėme gvakamolę su uogomis, kurios pirktos buvo anksti ryte, nes turgus ten prasideda maždaug tuo pat metu, kai žmonės atsikelia. Visai anksti. Tikiuosi, kad vis dėlto uogas jie renka labiau įdienojus, tad visai būčiau nepykęs, kad jos būtų buvusios ne visai tos pačios dienos šviežumo. O tada jau buvo galima važiuoti tiesiai į Pastorius.

Labai tiesiai nesigavo. Reikėjo vėl pereiti tą patį turgų, kuris tuo metu jau buvo atidarytas, todėl jame buvo galima ir pasiklysti. Taip visai juokinga, kad turgus šiaip jau ne tik ant gatvės, bet ir po stogu yra, ir tos vietos po stogu vakarais būna uždaromos, taip aklinai, kad niekas neįeitų, o dienomis visgi viskas yra atidaryta. Tad kol mes po ten klaidžiojome, beveik praradome viltį ir išeiti iš ten. Toks jausmas, kad atsidūrei kokiame nors Stambulo bazare, kur kaip įeini, taip beveik išėjimo ir nerasi. Žinoma, labai geras dalykas, kad mes po ten paklaidžiojome, kadangi turėjome progos pasižiūrėti, kas ten yra. Labai daug gerų dalykų ten radau, tad iškart supratau, ką reikės pirkti grįžus iš Pastorių.

O tada jau buvo galima lipti ir į autobusą. Žinoma, reikėjo prieš tai tą autobusą susirasti. Autobusų stotis, kaip jau dažniausiai visur ir yra įprasta: didelė stovėjimo aikštelė. Žinoma, ten turėjo būti didelė stovėjimo aikštelė, kadangi Antigva visgi nėra mažas miestas, autobusų ten daug turėtų važiuoti. Ir ten stovėjo daug daug autobusų. Kažkokių aikštelių ar dar kažko panašaus ten tikrai nebuvo, tad autobuso reikėjo tiesiog ieškoti. Bet ieškoti irgi labai nereikėjo: visur vaikščiojo adjutantai, tai yra vairuotojo pagalbininkai, kurie vis rikteldavo reikiamas kryptis, o mūsų tiesiog iškart ir paklausė, kur mums reikia, jeigu į Pastorius, tai lipkite va į šitą autobusą, jis tuoj turėtų važiuoti.

Labai greitai ir nevažiavo, pradžiai juk reikėjo pas mus sulipti pusei prekeivių, kurie pardavinėjo kaukes veidui, kosmetiką, refreskas, bananus, keptas bulvytes, bombonkes, telefono dėklus ir visa kita, ko gali prireikti ir ko gali neprireikti. Dar netgi pardavinėjo visokius vaistus. Ten ir tokių žmonių pasitaiko. Žinoma, dažniausiai vaistų pardavinėtojai įlipa ne autobusui stovint, bet prieš pat išvažiuojant, ir kai autobusas jau važiuoja pradeda linksminamąją programą. Dažniausiai toks kostiumuotas ar padoriau atrodantis vyras išsitraukia sakvojažą, paveikslą, ir labai rimtai aiškina apie visokias ligas ir neligas, kurios gali užpulti, dažniausiai tai susiję su įvairiomis organizmo funkcijomis, kartais netgi apie senatvę kažką užsimena, kas būna vyrams ir kas būna moterims sulaukus atitinkamo amžiaus, ir kodėl reikia būtinai nusipirkti mano siūlomų maisto papildų ar dar kokio šlamšto. Kaip ir visur. Beveik galėtų eiti filmuotis tų maisto papildų ar ko reklamoje, galėtų gal netgi ir kitose reklamosi filmuotis, kadangi kalbėjo labai rimtai ir tikrai priminė kokį pardavimą per televizorių. Įdomiai viskas atrodė.

Dar būna kad įlipa kažkokie religijos skelbėjai. Irgi tiksliai nesupratau apie ką jie kalbėjo, bet ryškiai kažką apie išgelbėjima ir išsigelbėjimą, vis paminėdami Jėzaus ar dar ko nors vardą, gal dar kokių kalendoriukų siūlydavo ir po to nutardavo susirinkti aukų iš parapijonų. Tai yra iš keleivių. Ir tarp kitko daug kas jiems duodavo. Gal ir ne po daug, bet vis tiek, duodavo kažkiek kecalių. Įdomiai man ten viskas atrodė.

Buvo ir normalesnių išmaldos prašytojų. Kaip tik tuo metu įlipo viena močiutė. Įlipo ir pradėjo cypti. Negražiai išsireiškiau, bet pirmas dalykas ką ji pasakė buvo: yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy. Ir po to kažką pasakojo. Man skambėjo taip, lyg ji būtų sekųsi pasaką. Tokią liūdną pasaką, o gal ir ne liūdną, bet pasaką vis tiek šiek tiek priminė viskas. Ką ji pasakojo: visiškai nieko nesupratau, kadangi kalbėjo netgi ne kastiliškai, o nuo pradžios iki galo kažkuria iš majų kalbų. Kiti keleiviai tikriausiai daugiau suprato. Ir vis kas kartą nepamiršdavo įterpti to: yyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy, tokiu aukštu aukštu falcetu, bet nerėžančiu ausies. Kažkiek kecalių tikriausiai susirinko.

Vėl praėjo keletas pardavinėtojų visokio gėrio ir tada jau galėjome važiuoti. Pravažiavome dar vieną bažnyčią, o gal vienuolyną. Tokį irgi iš kolonijinių laikų, tačiau gerokai apgriautą. Tikriausiai nuo kažkurio žemės drebėjimo taip ir neatstatytą. Užtat atrodė labai įspūdingai. Pasukome per dar kelias gatves, tokias siauras, kad ten viena transporto priemonė nelabai pravažiuoja, bet bando prasilenkti pora, ir jau beveik išvažiavome iš Antigvos. Iki Pastorių toli nebuvo, tačiau pirmieji keleiviai, kaip visada ir būna, pradėjo išlipinėti dar autobusui neišvažiavus iš miesto. Toks jau jų įpratimas. O mes sau ramiausiai sėdėjome, kadangi žinojome, kad iki mums reikiamo miestelio yra kokie šeši kilometrai, o gal septyni, bet važiuoti reikia apie dvidešimt minučių.

Šiaip jau galvojau, kad važiuosime laukais ir kloniais, bet pradžiai reikėjo pravažiuoti Angelų zoną, taip vienas iš Antigvos rajonų vadinasi – Zona tres los Angeles, tada buvo toks priemiestis Chokotenango, ir tada dar už vienos upės mes galiausiai atsidūrėme Pastoriuose. Beveik nelaukėme, kol kas nors pasiūlys išlipti, kadangi matėme, kad pagrindinėje gatvėje kiekviename name pardavinėjo odinius kaubojiškus batus, tad nusprendėme lipti beveik bet kur. Vis tiek tie autobusai kažkokių nustatytų stotelių ar stočių pakeliui dažniausiai neturi, tad visi dažniausiai išlipa ir įlipa ten, kur jiems patogiau. Visai gera transporto sistema Gvatemaloje kai pagalvoji iš kitos pusės, tikrai beveik praeina noras vaikščioti pėsčiomis.

O kadangi jau buvo atvažiuoti iki Pastorių, tad iš pradžių reikėjo pirmu numeriu keliauti ir ieškoti tų batų. Labai daug kur ieškoti nebuvo, tikrai kiekviename name buvo po parduotuvę, kur pardavinėjo odinius batus, diržus, pinigines, vienu žodžiu viską iš odos, ką tik galima padaryti. Nukeliavome į vieną parduotuvę. Ten beveik nebuvo tinkamų batų. Į kitą. Į trečią. Taip maždaug gal kokias tris perėjome. O parduotuvių ten tikrai ne mažiau nei dvidešimt. Galiausiai užsukome į dar vieną. Ten Minu jau rado kažką, kas jam gal ir visai patiktų, todėl nusprendė tai ir imti. O tam, kad pirktų, visuomet juk reikia derėtis. Bandėme. Netgi visai neblogai sekėsi, nusiderėti kažkiek buvo įmanoma, tačiau labai daug – nelabai. Moteriškė užsirišusi vaiką ant kupros vis kažkur išeidavo, maždaug kažkur ieškoti tinkamo numerio, tada tinkamos spalvos, tada kažkam dar paskambino, ir galiausiai po kokių dešimt minučių sėdėjimo ten, gal šiek tiek ir daugiau, batus nusipirkome. Misija buvo kaip ir įvykdyta.

Bet kadangi misija įvykdyta gana greitai, tai ta proga reikėjo atgal į Antigvą ir nevažiuoti. Šiaip gal ne visai gražu važiuoti pusvalandį, kad miestelyje pabūtum tik penkiolika minučių. Gal šiek tiek daugiau mes ten pabuvome, bet tikrai ne per daugiausia. Tad kaip ir visai prie progos per tą miestelį dar ir praėjome. Gražus miestelis. Mielas. Nieko ten daug nėra, keletas parduotuvyčių, siauros gatvelės, mokykla dar ten viena buvo, o daugiau kaip ir nieko nebuvo. Tik kalnai iš visų pusių. Daug nuotraukų iš ten ir nepadariau, nes nelabai buvo ką daryti, tačiau vis tiek: visai nieko. Man visai patiko. Nežinau, ar ten norėčiau gyventi, bet pasivaikščioti visai verta.

Praėjome mokyklą, ten kaip tik baigėsi pamokos. Tiksliau buvo kažkokia pertrauka, tai visiems vaikams sukėlėme šiokį tokį susidomėjimą. Ką mes ten veikiame. O šiaip nieko gera ir nesiruošėme veikti. Kadangi Pastoriuosi jau viskas buvo padaryta, reikėjo važiuoti kur nors toliau. O toliau buvo karštos versmės. Tiesą sakant pradinis planas toks ir buvo: nukeliauti iki Pastorių, o iš ten kokiu nors būdu važiuoti į Šv. Lorenco karštąsias versmes. Kadangi interneto mes kaip ir neturėjome, nebuvo kaip patikrinti, kaip čia galima nusigauti iki tų karštųjų versmių. Kryptį kaip ir žinojome, tačiau nelabai buvo aišku, ar tai toli, ar nelabai. Kadangi ant kelio nuoroda buvo, tai nusprendžiau, kad tai neturėtų būti labai toli. Tačiau vietiniai mūsų įkarštį atšaldė: tai baisiai toli, pėsčiomis niekaip nenueisiti, reikia būtinai važiuoti autobusu. Kuris, žinoma, važiavo pagrindiniu keliu, kartais. Kažkokio nustatyto tvarkaraščio tikriausiai ir nebuvo. O gal ir buvo. Bet kadangi kai kuriais maršrutais tie autobusai važinėja pakankamai dažnai, tai to kažkokio tvarkaraščio gal labai ir nereikėjo. Tad vėl išėjome į pagrindinį kelią, ir tikrai visai netrukus prisistatė autobusas, kuris ir ruošėsi vežti ten, kur reikia.
Dėl visa ko paklausmė, ar jis važiuoja pas Šv. Lorenzą, sulaukėme teigiamo atsakymo, sumokėjome keletą kecalių ir jau būtume ramiai sau sėdėję, tačiau po kažkiek laiko... o tas laikas tikrai buvo nelabai ilgas, kadangi iš Pastorių iki karštųjų versmių yra tik kokie trys kilometrai su trupučiu, mums buvo liepta išlipti. Iš tikrųjų jie labai mandagiai paklausė ar mums tik nereikia pas agvas termales, ir jeigu taip, tada dabar ir reikėtų išlipti. Taip ir padarėme. Jau buvo apsiniaukę. Tai kol kas nebuvo labai blogas ženklas, bet vėliau tai nebuvo ir geras ženklas.

Šiaip jau autobusas nevažiavo iki pat karštųjų versmių, reikėjo išlipti ir dar keletą šimtų metrų paeiti. Gal net ir kiek mažiau, bet vis tiek reikėjo paeiti, mums kryptį visgi parodė, tad dar vienu kalnu keleliu iki karštųjų versmių ir nuėjome. Toli eiti vis tiek nereikėjo.

O tos karštosios versmės visai kitaip atrodė nei tos hondūrenjos. Šiaip gal būtų ir visai vienodai, atrodžiusios, taip pat reikėjo paeiti iki slėnio giliai kalnuose, irgi buvo šiek tiek medžių, tik va Šv. Lorenzo versmės tuo metu buvo pusiau remontuojamos. Taip visai pusiau remontuojamos, kadangi šiaip jau maudytis iš idėjos ten buvo galima. Ir netgi visi baseinai buvo atidaryti, kaip supratau, tačiau priešais įvažiavimas ir dar kažkas buvo perstatoma ar permodeliuojama. Kaip čia geriau pasakius. Tikriausiai vien dėl to įėjimas į versmes – nemokamas. Nors nesu tikras ar dėl to, gal ir visai dėl ko kita. Bet iš idėjos kainas užrašytas matėme, kad kainuoja tiek ir tiek kecalių, tik va kasų, kur būtų galima susimokėti niekur nebuvo. Ir iš idėjos niekas neprašė jokio bilieto, niekas nieko nesakė, tad nusprendėme, kad versmės tikriausiai turėtų būti nemokamos. Juk jei reikėtų kažką mokėti tikrai taip jau paprastai nepraleistų.

Persirengimo kabinos ten irgi buvo, ir netgi keletas baseinų. Nors baseinai tai buvo gal tik kokie du, visi kiti buvo tušti. Greičiausiai tikrai viskas buvo šiek tiek remontuojama, tad mokėti už jokius įėjimus niekur ir nereikėjo. Buvo apsiniaukę, žmonių labai daug nebuvo, baseinas toks didesnis, buvo galima ir paplaukioti, bet aš šiaip beveik visą laiką tame baseine ir praleidau. Ir visai ne dėl to, kad būčiau norėjęs labai paplaukiot ar dar ko nors man ten būtų reikėję, o todėl, kad vanduo visgi nebuvo baisiai verdantis, todėl išlipus iš vandens iškart pasidarydavo šalta. Visgi buvo apsiniaukę, nelabai šilta. Tad visą laiką ten ir pramirkau. Dauguma kitų lankytojų, tiksliau visi kiti lankytojai, kaip mes supratome buvo vietiniai, ir tikriausiai netgi ne iš labai toli atvažiavę, tad šiaip visai linksma ten buvo maudytis. Gal ir visai neblogai padarėme, kad ten nukeliavome. Prieš eidami namo (nes iki stotelės visgi reikėjo šiek tiek paeiti, po to jau buvo galima važiuoti) dar sugalvojome, kad galima ir pavalgyti. Labai vietoje ten buvo netgi valgykla. Ne per didžiausia valgykla, tačiau tiesiai prieš pat karštąsias versmes, po stogeliu, palmių lapais dengtu, buvo tokia tam tikro lygio valgymo įstaiga. Ne šiaip sau ten tikriausiai ta įstaiga buvo, kažkas tikriausiai valgė. Ir tikrai valgėme ne tik mes, buvo ir daugiau praalkusių. Ir netgi kainavo viskas gerokai pigiau nei visur kitur kainuoja. Tokia linksma išvyka iš miesto gavosi.

Po visų tų maudynių ir valgių reikėjo visgi grįžti ir į miestą. Vėl tuo pačiu keliuku keletą šimtų metrų iki pagrindinio kelio, ten stotelėje pradėjome laukti autobuso ir maždaug tuo metu beveik ėmė lyti. Iš pradžių lyg labai nelijo, be to, buvome po stogu stotelėje, tad ne per labiausiai to bijojome, tačiau kai jau atvažiavo autobusas ir mes į jį įsėdome: beveik ėmė pilti kaip iš kibiro. Visgi lietaus sezonas tuo metu buvo ne tik Gvatemaloje, bet ir visuose kituose kraštuose aplink. Nieko nepadarysi. Ramiai sau važiavome per Pastorius, Chokotenango (tai reiškia vietą, kur auga daug slyvų, bent jau taip sako nepatikimi šaltiniai), tris angelus ir tą apgriuvusį vienuolyną. Daugiau nelabai ką prisimenu iš pakelės vaizdų.

O grįžus į Antigvą lietus visiškai nesiruošė baigtis. Žinoma, jokių skėčių ar lietpalčių ar dar kokių nors priemonių nuo lietaus neturėjome, todėl aš tiesiu taikymu puoliau po pirmu pasitaikiusiu stogu. Labai toli bėgti ir nereikėjo, tiesiai prieš tą stovėjimo aikštelę, tai yra priešais tarpmiestinių autobusų stotį buvo keletas kioskelių, kur pardavinėjo šį bei tą. Iš pradžių šiaip stovėjau, vėliau sugalvojome, kad ar šiaip ar taip niekur eiti negalime, o jei ir galėtume – nelabai kur yra eiti, tad galima tarkime prisėsti tame mediniame kioskelyje ir išgerti kad ir alaus. Ten šiaip pardavinėjo ir romą, tačiau mes nusprendėme, kad užteks dieną ir alaus. Žiūrėjau kaip atvažiuoja ir išvažiuoja autobusai, adjutantai kviečia ir sodina keleivius, bet šiaip daugiau nieko ten nevyko. Daugiau kaip ir neturėjo nieko vykti.

Kadangi net ir alų išgėrus lietus niekaip nesibaigė, namo eiti reikėjo stengiantis sušlapti kaip įmanoma mažiau. Nebuvo tai labai sunku, pradžiai užteko užeiti į turgų. Ten apsukome gal kokius tris ratus, gal šiek tiek mažiau, kadangi aš labai norėjau nusipirkti naminio sūrio. Nesu tikras, kad tas sūris tikrai buvo naminis, tačiau ryte kažkur buvau matęs tokio labai faino sūrio, tad popietę praleidau beieškodamas to skanaus sūrio, kurį buvau matęs kažkur tame turguje ir kuris turėjo atrodyti maždaug taip. Iš pradžių galvojau, kad viską labai greitai rasiu, tačiau pasirodė, kad viskas buvo ne taip paprasta. Visgi kažkokio sūrio radome. Ir netgi ne vienoje vietoje. Gal ne visai tą, apie kurį galvojau, bet irgi ne visai blogą. Tada dar prie progos nukeliavome į kitą turgų. Visai kitoje gatvės pusėje buvo dar vienas turgus. Tik visai kitoks. Toks ne pats mano mėgiamiausias. Tame mano mėgiamajame turguje buvo sūrių, makaronų, avokadų ir kitokių vaisių bei daržovių, o tame kuris ne buvo pats mano mėgstamiausias turgus – buvo daugybė visokio plauko suvenyrų, staltiesių, rūbų, skudurų, piniginių ir visokių kitokių niekų. Suvenyrus gal ir reikės kada nors vėliau pirkti, tačiau aš kažkodėl nusprendžiau, kad Antigva yra labai turistinis miestas, o tas turgus kaip tik turistams ir skirtas, todėl ten viskas turėtų būti labai brangu, todėl nieko ir nepirkau. Šiaip iš padorumo apėjome keletą ratų aplink ten, nieko labai gera neradome, nors šiaip tarkime kokių vilnonių kojinių ten buvo, o tada jau buvo galima eiti namo pasidėti visus sūrius ir sūrelius.

Kadangi mūsų viešbutyje interneto nebuvo, tai reikėjo jį kur nors rasti. Kaip ir nebuvo pats būtiniausias dalykas, tačiau kadangi nebuvo ką veikti, ir šiaip lijo, tai nutarėme išnaudoti tą progą interneto paieškoms. O tai reiškia, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, kad galima tarkime, nueiti į kokią kavinę, ant kurios durų parašyta WIFI, nors dažniausiai jau visur būna tai parašyta, tad toli ieškoti ir nereikia. Taip ir padarėme. Šiaip jau kavinė buvo už knygyno. Labai įdomi koncepcija: pereini knygyną, išsirenki kokią knygą, tarkime randi kokią įdomią, ir kadangi nori iškart ją imti skaityti, tad iškart ir užsuki į kavinę jos paskaityti. Ir netgi ne visai rūpi yra ten internetas, ar nėra. Žinau, kad dauguma taip nesielgia, bet gal koks vienas žmogus vis tiek toks pasitaiko. O mes šiaip ėjome be tokių minčių: tiesiog interneto. Šiaip jau knygas irgi apžiūrėjome, o besėdint ir begeriant kavą man dar kilo mintis ir kokią atvirutę kam nors nusiųsti. Tad į knygyną visgi užsukau kokį vieną kartą, net tik praėjimo tikslais.

Lietus vis niekaip nesibaigė, vakaras artėjo, tiksliau netgi beveik visai temo. Nors šiaip tai nebuvo visiškai svarbu. Daug svarbiau buvo nuvažiuoti iki Atitlano ežero. Ne tą dieną, gal kurią kitą dieną. O jei visai iš tikrųjų, tai jau buvome supratę, kad Antigvoje visi reikalai jau atlikti, nuotraukos padarytos, visos bažnyčios aplankytos, batai nusipirkti, tad buvo galima važiuoti toliau. O tas toliau – prie Atitlano ežero. Ežeras didelis, todėl pradžiai nusprendėme važiuoti į Panachačelio miestą, o vėliau jau žiūrėsime, ar norime gautis kur nors kitur, ar užteks jo vieno.

Bent jau šventosios knygos rekomendacijos ir žemėlapis teigė, kad iš Antigvos į Panachačelį važiuoja tiesioginiai autobusai. Ir jie turėtų stoti kažkur visai netoli mūsų viešbučio. Tad nusprendėme nueiti pažiūrėti, kaip visgi atrodo toji stotelė, o ten gal netgi bus koks tvarkaraštis ar šiaip kažkas panašaus, nes visai būtų gerai nelaukti kokias tris valandas, kol kas nors atvažiuos.

Taigi nuėjome maždaug ten, kur maždaug turėtų būti stotelė. Bent jau pagal žemėlapį. Žinoma, iš pradžių maždaug tą vietą maždaug praėjome, tad teko grįžti atgal, tada dar paeiti, bet jokios stotelės ar stoties, ar bent jau kažko panašaus į tai nebuvo nieko. Paklausus praeivių beveik paaiškėjo, kad iš maždaug tos vietos jokie autobusai tikriausiai į Panachačelį nevažiuoja. Dėl visa ko dar paėjome šiek tiek viena kryptimi, vėliau šiek tiek kita kryptimi, ir paklausus vienoje agentūroje, sužinojome, kad tiesioginių autobusų į Panachačelį iš Antigvos tikriausiai nėra, gal ir yra, bet šiaip mums buvo pasiūlyta eiti į stotį, sėsti į autobusą, važiuojantį į Čimaltenangą, o iš ten jau turėtų būti autobusas į Panachačelį. Taip ir reikės padaryti.

O bevaikščiodami pirmyn atgal pamatėme, kad ten buvo tokia ekomonimė valgykla. Beveik taip ir vadinosi. Ir meniu buvo prie įėjimo išdėtas, ir kainos ten buvo tokios visai padorios, tad visai nusprendėme, kad galime eiti ten pavalgyti. Maždaug pagal meniu išsirinkome kažką, kas buvo nevisai brangu, o padavėjas dar paklausė, ar nenorėtume ko nors išgerti. Kažko išgerti ir užsisakėme. Aš buvau nusprendęs eiti tiesiog paprasčiausiu keliu ir paėmiau alaus, o Minu kažką ne tą. Kažkoks gėrimas, nelabai aišku koks, tačiau jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tie gėrimai gali šį bei tą reikšti. Beveik taip ir buvo: gėrimai kainavo daugiau nei valgiai. Irgi taip pasitaiko. Negaliu pasakyti, kad ten buvo labai neskanu, bet maždaug tas pats, kas ir kitose vietose. Svarbiausia juk pavalgyti. Ir dar visai skaniai.

Lietus vis nesibaigė. Tačiau vis tiek reikėjo eiti kur nors pasivaikščioti, negi sėdėsi namie, laikas dar nevisai vėlyvas buvo. Radome dar vieną rankdarbių ir kitokio gėrių parduotuvę. Toji parduotuvė, kuri šiaip jau vadinasi Nim Po‘t, yra tiesiai priešais Šv. Kotrynos arką, reikia pasakyti, kad tik dėl to į ją ir užsukome, beeidami pro tą arką. Kaip ir skelbia kelionių vadovai, toji parduotuvė giriasi turinti didžiausią majiškų rūbų ir kaukių pasirinkimą, ir tikrai toje parduotuvėje buvo daugybė įvairiausių majiškų rūbų, senovinių ir ne visai senovini suvnenyrų, iš skirtingų Gvatemalos regionų, už atitinkamas savaime suprantama kainas. Dar daug kačių po ten valkiojosi. Bet jei kam ko nors reikia iš Gvatemalos – tikrai toje parduotuvėje tikriausiai viską galima rasti. Bent jau aš taip galvojau.

Prie Šv. Kotrynos arkos yra Kelio bažnyčia. Ne veltui ji taip vadinasi. Šiaip pačioje bažnyčoje nebuvau, tačiau pro vartus mačiau keletą skulptūrų. Viskas iš Kryžiaus kelio. Dėl to ta bažnyčia taip ir vadinasi tikriausiai. Ir visos tos skulptūros tikriausiai prieš kokia Velykas nešioja po miestą. Kaip ir kituose Amerikos miestuose įprasta. Tad nekeista, kad bažnyčia taip vadinama. O šiaip jau Šventoji savaitė yra Antigvos didžiausia šventė, tad beveik jau įsivaizdavau, kaip toji procesija su tomis skulptūromis turi atrodyti. Tikriausiai įspūdingai.

Lyti lyg buvo šiek tiek apstoję, todėl nukeliavome iki miesto centro. Tiksliau iki centrinio parko. Tikriausiai ten ir yra miesto centras, nes būtent pagal centrinį parką keičiasi gatvių pavadinimai. Antigvoje, skirtingai nei kituose miestuose, gatvės numeruojamos ne pagal centrinį parką: pati šiaurinė gatvė yra pirmoje kajė, o labiausiai rytinė – pirmoji avenida. Ir toliau atitinkamai, skaičiai didėja. Bet visos tos kajės gali būti rytinės arba vakarinės, o avenidos – pietinės arba šiaurinės. Tad maždaug pagal centrinį parką ir keičiasi gatvės pasaulio krytpis. Nors numeris lieka tas pats. Reikia dar pastebėti, kad pirmoji kajė jau seniai nėra pati šiauriausia gatvė, kaip ir pirmoji avenida seniausiai nebėra pati ryčiausia avenida, nieko jau nepadarysi, laikai keičiasi, tad visos kitos gatvės turi ir kitokių pavadinimų, ne tik skaičius. Bet šiaip gan šventi gatvių pavadinimai: Kryžiaus gatvės, visų Šventųjų gatvė, Švč. Dvasios gatvė, Nazariečio gatvė, Prisikėlimo gatvė, Susimąstymų gatvė ir pan. Visai įdomiai. Per tą laiką lietus visiškai įsilijo. Tiksliau per tą laiką, kol nuėjome iki centrinio parko, todėl reikėjo po stogais stovėti ir laukti. Iš tikrųjų tai neaišku, ko laukti. Kažkaip skubėti niekur nereikėjo. Kartu su mumis laukė ir benamiai. Tikriausiai benamiai, bent jau taip atrodė. Šiaip jau gatvių pardavėjai, bet kažkodėl atrodė, kad jie ruošiasi prie muziejaus durų ir nakvoti. Ir ne po vieną, su šeimomis. O priešais juos kavinėje užsieniečiai gėrė brangiausią espreso. Kaip dažniausiai visada ir būna.

Kai lietus šiek tiek apstojo, dar trumpma užbėgome į tą didelę parduotuvę, kokio romo, kad nebūtų labai šalta miegoti, ir tada jau tikrai buvo galima ramiausiai eiti namo miegoti. Ir turiu pasakyti, kad lyjant lietui miegoti nebuvo labai jau šilta.

Ryte švietė saulė. Vėl matėsi ugnikalniai, tad mes vėl sau ramiausiai gėrėme kavą ir valgėme sūrį ant viešbučio stogo. Labai gera vieta. Vėl aplinkui valkiojosi katės, tikriausiai kelios iš jų priklausė ir viešbučiui, nes viena katė labai sau ramiai vaikščiojo pirmyn atgal. Labai ilgai tą kavą gerti ir negalėjome, nes reikėjo važiuoti. Šį kartą ruošėmės važiuoti ne kokiu turistiniu autobusu, tad nelabai buvo aišku, kiek užtruks visa kelionė. Nors šiaip jau iki Panachčelio yra tik kokie aštuoniasdešimt kilometrų, tačiau Gvatemaloje tai nieko nereiškė. Gali užtrukti ir visą dieną ta kelionė.

Taigi po visų kavų, atidavėme raktus ir jau žinomu keliu ėjome į autobusų stotį. Ten kaip tik buvo cirkas, jis gal ir anksčiau atvažiavo, bet tuo metu auklėtojos vedė mokinukus žiūrėti stebuklų. Visi stovėjo išsirikiavę eilėje. Mes irgi pagalvojome, kad gal visai būtų galima į tą cirką ir nueiti, bet dėl laiko atsisakėme tos minties.

Vėl neteko ilgai ieškoti autobuso, mus iškart pristatė prie Čimos autobuso, berods taip sutrumpintai vadina Čimaltenangą, ir kai visi visokių niekų pardavėjai išlipo iš autobuso, mes išvažiavome.

Ilgai važiuoti nereikėjo, gal kokią valandą, gal šiek tiek ilgiau. Čimaltenangas, kaip ir daugelis kitų aplinkinių miestų vadinamas visai ne majišku pavadinimu. Nors daugelis gyventojų ten majai, priklausantys skiringoms gentims, ir miestas iki Kolumbo buvo vadinamas B‘oko‘ vardu, tačiau ispanai, nukariaudami Centrinę Ameriką jį pavadino navatlišku pavadinimu. Ir tik todėl, kad jų pagalbininkais actekai miestą kažkodėl vadino Čimaltenango vardu, kas reiškia miestą-skydą. Bet ir šiaip pats miestas visai vertas dėmesio. Gal ne pats miestas, bet bent jau jo apylinkės: ten yra nemažai didesnės ir mažesnės istorinės vertės majų paminklų. Bet mums jis buvo tik persėdimo stotelė.

Kai jau pasiekėme Čimaltenangą adjutantas garsiai pareiškė, kad čia yra Čima, ir netgi gana reikšmingai pažiūrėjo į mus. Tačiau mes visai ramiai sėdėjome, kadangi galvojau, kad vis tiek nuvažiuosime į kokią autobusų stotį, o iš ten jau turėtų būti koks nors kitos transportas į Panachačelį. Aš taip tikėjausi. Be reikalo.

Galutinė stotis buvo, ten buvo liepta visiems išlipti, tačiau toji stotis atrodė jau visai kitaip nei netgi Antgivos stotis: tai buvo tiesiog turgus. O jei visai tiksliai: toks gatvinis turgus, kur vienoje ir kitoje gatvės pusėje stovėjo po keletą autobusų. Kažkuris ir jų turėtų važiuoti ir ten, kur mums reikėjo. Bent jau mes taip tikėjomės. Vėl visai neteisingai tikėjomės.

Kai paklausėme praeivių ar kažko panašaus, kur čia autobusai į Paną, mums buvo pasakyta, kad iš čia niekas niekur nevažiuoja, reikia eiti iki kareteros. Kadangi nelabai supratau, ką tai turėtų reikšti, paaiškino aiškiau: va eikite keturis kvartalus ta kryptimi, ir iš ten tikriausiai kažkas važiuos. Tada supratau, kad karetera – tai pagrindinis kelias. O kai tuos keturis kvartalus, tai yra keturias kvadras nuėjome, supratome, kad mums visgi reikėjo lipti tada, kai adjutantas pranešė, kad pasiekėme Čima. Buvome visai toje pačioje vietoje, kur buvo sustojęs ir mūsų autobusas. Nieko jau nepadarysi. Pasivaikščiojome po Čimą. Paklausus ten, pasakė, kad autobusas važiuos čia, ir iš tikrųjų neteko ilgai laukti, nes kažkas atrėkė, kad mums reikia lipti į šitą autobusą. Vėl lipome į tą ne visai pilną autobusą, ir tikėjausi, kad va šitas jau važiuos ten kur mums reikia. Ir vėl visai neteisingai tikėjausi.
Friday, July 24th, 2015
6:55 pm
Visur ir niekur, arba kur dingo San Franciskas (Gvatemala III)
Keltis teko kaip visada. Buvome ne vieninteliai, kurie kėlėsi anksti. Aptarnaujantis personalas lyg ir nebuvo labai patenkintas, kad jau išsikraustome, šiaip jų ten dažnai nebuvo, bet nieko nepadarysi. Laukėme ramiausiai autobuso. Su mumis kartu laukė keletas italų. Pora italų. Jie ruošėsi keliauti į Belizą. Taip supratau, kad tikriausiai daugelis taip keliauja: kas į Belizą, kas iš Belizo, į Tikalį, ir po to kur nors toliau. O kas tiesiai į Mešiką. Irgi gal nieko keliavimo būdas. Jų autobusiukas atvažiavo šiek tiek anksčiau. O mes vis laukėme ir laukėme. Nereikėjo tikėtis, kad lygiai aštuntą, kaip mums buvo liepta prisistatyti mus ir paims, bet būtų gal ir ne visai blogai. Tad kažkuriuo metu atvažiavo ir mūsų „Latvija“, kur vietų jau nebebuvo likusių. Šiek tiek buvo, kaip tik mums dviem, o šiaip pilna. Ir su visais likusiais užsieniečiais keliavome toliau.

Pravažiavome daug įdomių miestelių. Pats pirmas, kuris patraukė ypatingai mano dėmesį vadinosi San Franciskas. Nekeista, kad jis taip vadinasi, visgi katalikiškas kraštas Gvatemala. Šiek tiek nepriminė to kito San Francisko, jokio auksinio tilto, jokių kalnų ir kalnelių, jokių tramvajų ten nebuvo. Toks kažkoks kaimelis. Dar buvo San Antonijus ir visų kitų šventųjų miestai. Galiausiai privažiavome dar vieną miestą su ypatingai įdomiu pavadinimu: el Subin. Bet šiaip tame mieste be pavadinimo daugiau nieko ir nebuvo. Per jį tekėjo upė. Pasijų upė. Taip ir vadinosi. Ir ypatingas tas miestelis yra tik tuo, kad teko visiems išlipti iš mašinos ir laukti, kol atplauks keltas, kuris turėjo mus per tą upę perkelti. Nėra kol kas taip jau labai paprasta nusigauti į Peteną. Arba išsigauti iš jo. Priklauso iš kurios pusės pažiūrėsi. Bet šiaip kelionė visai įdomi buvo. Sustojome keletą kartų, dar kartą teko sustoti degalinėje, gal ir degalų užsipilti, bet gal ir šiaip pasivalkioti ir ko nors nusipirkti. Man kaip ir nieko daug nereikėjo.

Kartu su mumis važiavo keturi žydai, keletas amerikiečių ir dar trys čekės. Tokie įdomūs visi žmonės. Žydai beveik nieko nekalbėjo, tiksliau kalbėjo, tačiau viską savo kalba, tad nieko daug ir nesupratau. Užtat viena čekė labai liejosi apie savo gyvenimą. Jos mama visą laiką skaitė knygą iš aipado, o čekė pasipasakojo apie tai, kad ji studijuoja tikriausiai Olandijoje ir dar šį bei tą. Jai buvo labai juokinga, kaip ji ryte su kažkuo pykosi. Taip ir nesupratau su kuo ir dėl ko pykosi, bet buvo momentas, kai ji tiesiog rėkė ant vargšės moteriškės angliškai, o toji atsakė: no comprendo ingles (nesuprantu angliškai). Ar kažkaip panašiai. Kaip jai buvo juokinga. Man irgi buvo juokinga: kodėl kažkas čia turėtų suprasti angliškai. Visais reikalingais gyvenimo atvejais reikia mokėti vieną kitą privalomą frazę vietos kalba, o jei nemoki: tai kaip ir tavo problemos. Prisimenu, kad Čekijos kaimuose irgi ne per labiausiai susikalbėsi tarptautinėmis kalbomis, ten netgi ne visi žino, kur yra garsiausia to miestelio bažnyčia, tad kad kažkur Florėse niekas nekalba angliškai: beveik ir savaime suprantama. Daugiau nieko niekas nekalbėjo, tad keletą valandų buvo galima važiuoti ramiai.

Prieš išsukant iš pagrindinio kelio, kur jau prasideda kalnai ir kalneliai ir asfaltas beveik baigiasi, sustojome dar kartą. Pachalio mieste. Specialiai nuvežė į kažkokį brangiausią viešbutį, bent jau taip jis atrodė, atseit išgerkite kavos ir arbatos, ir dar pavalgykite. Ar kažkaip panašiai. Aš maždaug kavos ir gėriau. O visi likę iškart puolė klausti interneto slaptažodžio. Kaip supratau, be interneto šiais laikais žmonės neišgyvena nė vienos dienos. Čekės prisisakė ne tik kažkokios kavos, bet dar ir sumuštinių ir makaronų, žinoma, juk nevalgys kažkokio purvino maisto iš gatvės, žydai išėjo kažkur pasivalkioti, bet vėliau vis tiek grįžo kažko užkąsti ir internetu pasinaudoti, amerikiečiai iškart prisėdo prie interneto. Juokingiausiai atrodė vis dėl to čekės: dvi seserys, lyg ir ne visai vienodais rūbais apsirengusios, spalvos šiek tiek skyrėsi, bet iš idėjos vienodai vis tiek vienodai apsirengusios. Tie patys batai, tie patys šortai, tokios pat bliuzelės. Ir aišku sėdėjo rodydamos savo lygį: iškart supranti, kad atkeliavo iš civilizuotos šalies. Nemažai tokių žmonių yra tad juoktis iš jų gal ir negalima, bet vis tiek labai linksma, ir buvo ką apšnekėti.

Kai jau visi buvo pavalgę ir pasikrovę internetu artimiausioms kelioms valandoms, leido važiuoti toliau. Daug ir netruko. Dar kokia valanda per kalnus, per šiek tiek lietaus, tada vėl per kalnus, pro kukurūzų laukus, pro bažnyčias ir kapines, labai gražiai ten viskas atrodė, galiausiai per saulės šviesą ir vėl kalnus, tokius žalius kauburius, į vaivorykštę. Čia visi, tiksliau aš labiausiau, puoliau viską fotografuoti, viską sukėliau į internetą, tad ten viską galima pasitikrinti. Kelias buvo tikrai labai gražus.

Taip atsidūrėme Lankine. Kaip ir didžiausias miestas tuose kalnuose, kur buvo pasakyta, kad dabar visi turite išlipti ir dauguma žmonių būtent ten ir apsistoja. Kiek žinojau, čekės turėjo rezervaciją kažkuriame iš viešbučių, netgi žinau kuriame, amerikiečiai irgi tikriausiai, ir tik mes vieninteliai buvome persodinti. Bet visus kitur irgi persodino. Stovėjo toks sunkvežimiukas, kuris pasakė, kad būtent jis mus veš ten, kur mums reikia. Kas atrodė labai gerai. Jo bagažinėje jau sėdėjo pakankamai žmonių, vėl keletas amerikiečių ir netgi viena gvatemalietė, į pasisveikinimą hola niekas nieko neatsakė, tad aš daugiau nemačiau reikalo nė su vienu iš jų kalbėtis. Gal tiesiog niekas neišgirdo, bet kažkaip nusprendžiau per daug nesigilinti kodėl niekas nieko nepasakė.

Bet šiaip visai linksmai važiavome. Dar gal tik kokie aštuoni kilometrai, tačiau kelias buvo visai siauras, kartais ne visai pravažiuojamas, kartais kažkas atvažiuodavo iš priekio, tekdavo praleisti, tad taip linguodami ir supdamiesi leidomės žemyn, saulė irgi beveik žemyn leidosi. Su mumis sėdėjo viena amerikietė. Kuri kalbėjo ispaniškai. Laisvai. Tikriausiai gyvena Gvatemaloje. Ir toji gvatemalietė: jos draugė. Nors tarpusavyje kalbėjosi kastiliškai, tačiau girdėjau, kad ji kalba ir angliškai. Ir gal netgi visai laisvai. Dar sėdėjo keletas amerikiečių, vienas jų turėjo problemą: jo pasas buvo pavogtas. O gal kur nors dingęs, o gal nežinau. Bet tuo metu jie labai dėl to nesijaudino. Nieko gi nepadarysi.

Galiausiai atvažiavome į vietą. Irgi taip visai džiunglėse yra toks viešbutukas, priešais jį eina kelias, ir matosi, kad daugiau ten nieko nėra. Labai gera vieta. Ir čia išstojo gvatemalietė angliškai: atvažiavome į niekur. Irgi vos nesuvimdė manęs nuo tų jos žodžių. Na, taip, iki ten nusigauti gal ir sunku, gal ir nėra labai lengva, interneto gal ten ir nėra. Gal netgi telefonai nelabai veikia, tačiau vis tiek... kažkaip juokingai atrodo, kaip žmonės apie savo šalį sako, kad va čia tai yra niekur. O jau patys tai tikrai yra iš visur. Bet kadangi buvau nusprendęs su niekuo iš to autobuso nesikalbėti (nebuvau taip nusprendęs, taip jau gavosi), tad nieko ir nesakiau. Tada svarbiausiai buvo rasti vietą kur apsigyventi, ji šiaip jau buvo užsakyta, tad mums iškart parodė, kad va šitoje palėpėje, kur buvo dešimt lovų, galite gultis beveik bet kur. Be mūsų ten buvo dar vienas žmogus: iš Šveicarijos. Labai rami aplinka. Telefonas veikė sunkiai. Tačiau šiek tiek veikė.

O šiaip visi darbuotojai ten buvo indėnai. Kaip ir beveik reikėjo tikėtis, ir ne šiaip sau indėnai,  indėnai kekčiai. Šiaip jau plačiąja prasme majai, bet majai, kaip supratau, yra maždaug tas pats kas ir indoeuropiečiai: tiek lietuviai, tiek kokie bengalai indoeuropiečiai, bet nelabai susišneka tarpusavyje. Gal jie labiau susišneka, nelabai žinau, tačiau kai paklausiau vieno iš darbuotojų, ar žino keletą sakinių (tai yra visus du, kuriuos jau buvo išmokęs Bajadolide), išsiaiškinau, kad jam tai nieko nesako. Gal ir nelabai keista, nes Bajadolido majai priklauso jukatekų šakai, o bent jau Sempuk Čampėjuje kalba kekčių kalba. Tuo tikrai esu tikras, kadangi darbuotojai patys pasakė, kad jie čia kalba kekčiškai. Ir porą žodžių užrašė. Tiksliau visus keturis, tuos gal ir pačius esminius: labas, kaip sekasi, ačiū ir viso gero. Įtariau, kad man gal ir tiek nereikės, tačiau dėl visa ko išmokau (labai greitai sekėsi ir pamiršti).

Kadangi per tą laiką spėjo ir visai sutemti, tada visi pradėjo galvoti, ką čia būtų galima pavalgyti. Daug gal valgyti ir nereikėjo, tačiau matėme, kad šiaip jau už palmių yra parduotuvė, kur netgi kažką pardavinėjo kartais, bet dažniausiai kruopas ir panašius dalykus, gal netgi kokią koka kolą kartais, o daugiau aplinkui nieko nesimatė, tad valgyti tikriausiai vis tiek reikėjo mūsų viešbutyje. Kas nebuvo labai blogai. Užsisakėme čilakilių ir ispaniškos tortijos. Čilakilės tai vėl eilinė košė patiekiama su kukurūzų paplotėliais, bent jau meniu sakė, kad ji pagaminti iš gviskilių. Taip Gvatemaloje vadina čajotus, normalesnio lietuviško pavadinimo kaip ir nelabai yra, nes apskritai tie čajotai Europos Sąjungoje nelabai ir auga natūraliomis sąlygomis. O tortija tai šiaip tortija: kiaušinienė, nes ispaniška, jei būtų ne ispaniška, tai gal būtų kokie irgi kukurūzų paplotėliai.

Čia prasidėjo dar juokingesnis dalykas. Ta grupė užsieniečių, kurie atvažiavo kartu su mumis, žinoma, irgi gyveno tame pačiame viešbutyje. Kaip ir nelabai keista, visgi sunkvežimis tik mūsų viešbučiui ir buvo skirtas. Tad toji amerikietė, kuri šiaip jau laisvai ispaniškai kalba, kažkodėl nusprendė ir su mumis pasišnekėti. Spėju, kad iš geros širdies, nes suprato, kad viešbutyje angliškai sunkiai įmanoma susišnekėti, todėl lyg ir susijaudino, ar mes sugebėjome ką nors užsisakyti. Priėjo iš pradžių prie Minu ir lyg paklausė kažką apie vakarienę, ar pavalgėte, šiaip jau pasiteiravo ar jis kalba ispaniškai, kadangi Minu nelabai kalba ispaniškai, tai kaip ten su anglų kalba ir panašiai, ir dar jo paklausė, ar aš kalbu ispaniškai. Supratau, kad kalba tikriausiai apie mane, bet kadangi tuo metu buvau užsiėmęs rašymais ir kompiuterio tvarkymais nusprendžiau galvos ir nepakelti, gi buvau nusprendęs nekalbėti. O Minu irgi nesuprato klausimo esmės, pasakė, jei labai įdomu, tai jo paties ir paklauskite (ne visai taip pasakė, šiek tiek mandagiau, bet kažkaip panašiai). Toji amerikietė visgi manęs neklausė daugiau nieko. Tikriausiai nebuvo taip jau labai įdomu.

O dar tame viešbutyje, tai yra toje zonoje, kuri šiaip jau turėtų būti valgykla, restoranas, svetainė ir fojė, sėdėjo ir pora ispanų. Tokių tikrų ispanų, kastilų, o ne kokių nors baskų ar kataloniečių. Ir mezgė siuvo rišo kažką. Paklausė ar jie patys taip išmoko, kaip išmoko kada išmoko ir ar apskritai pardavinėja visa tai. Pasirodo, kad taip. Keliauja ir visokius tokius rišinius pardavinėja. Pasiūlė ir mums pirkti. Sakė, kad šiaip jau gyveno Mešikoje gal kokius metus, gal šiek tiek daugiau, bet Mešika tokia didelė valstybė, kad visgi net pusės jos nesugebėjo per tiek laiko pamatyti. Visai patikėjau. Kitaip ir negalėjo būti.

Mūsų viešbutyje šiaip jau internetas kažkoks lyg ir turėjo būti, ir netgi kompiuteris lyg ir gaudė kažką, tačiau prisijungti niekaip nepavykdavo. Lyg bandė perkrauti, lyg ką, šiaip po to pasakė, kad internetas bus vėliau, tad nusprendžiau, kad iki to vėliau aš kaip nors pakentėsiu. Visi kiti gyventojai lyg irgi ruošėsi kentėti. Bent jau tą dieną niekas labai nesiskundė. Bėgiojo pora šunų, gal netgi trys, gyveno tokie, pora kačių, prie mūsų stalo kabojo remezos lizdas, tikriausiai šiaip kaip papuošalas, nes neatrodė, kad ten kažkas gyventų. Bent jau tuo metu tikrai niekas ten negyveno. Toks ramus tylus vakaras, pasak gvatemalietės: niekur. Nei miesto šviesų, nei jokių triukšmų.

Jautėsi, kad nors esame ir tropiniuose kraštuose, tačiau visgi kalnuose kažkur. Miegoti buvo šalta. Tikriausiai dėl to, o gal ir visai ne dėlto, tačiau atsikėliau taip visai anksti. Maždaug kai saulė tekėjo. Darbuotojai irgi kėlėsi maždaug tuo pačiu metu, tad jiems labai ir netrukdžiau. Žinoma, internetas neveikė, bet jo kol kas labai ir nereikėjo. Pabandžiau pademonstruoti savo kekčių kalbos žinias, kaip ir reikėjo tikėtis nevisai sekėsi. Vietoj labas rytas paklausiau kaip sekasi, tad tokio atsakymo ir sulaukiau. Sekėsi tikriausiai gerai. Tad iš pradžių buvo galima ramiai sau sėdėti ir žiūrėti netgi ne pro langą, o pro tvorą. Niekas niekur neskubėjo, niekam niekur skubėti ir nereikėjo.

Kai po truputį ėmė dienoti, pradėjo keltis ir visa kita šutvė. Žinoma, tai reiškė, kad iškart prasidėjo triukšmai ir festivaliai, niekas daugiau miegoti ir nebegalėjo. Gėrėme kavą ir laukėme, kol amerikietiškai-gvatemalietiška gauja galiausiai išsinešdins. Labai toli jie nešdintis nesiruošė, maždaug į tą patį parką, į kurį ir mes ruošėmės keliauti, tačiau norėjosi nuo jų visgi šiek tiek atisplėšti. O tai vėl paklaus kokio nors neteisingo klausimo. Ispanai su savo mezginiais ir rišiniais iškeliavo, sakė, kad traukia toliau,o mes sau ramiausiai toliau gėrėme kavą.

Vėliau teko pradėti klausinėti, kaip mums visgi nusigauti iki paties garsiojo Semuk Čampėjaus parko. Pasirodė, kad nėra taip jau sudėtinga. Iš idėjos yra du keliai: vienas kelias mašinų, kaip ir beveik paprastesnis, kadangi vis eini palei mašinų kelią, tačiau jokių kryžkelių ten nėra. Kitas kelias kaip ir sudėtingesnis, kadangi reikia eiti beveik per džiungles, ir ten gal jokių nuorodų ir nebus, ir kaip ir buvo pasakyta, kad mes šiek tiek pavėlavome, kadangi ana gauja jau nuėjo su gidu... Bet kaip visada viskas baigėsi geriau. Pasirodo, kad tas šveicaras, kuris nakvojo su mumis viename kambaryje, irgi ruošėsi keliauti ten, ir ne vienas, su dar keliais svečiais, o kadangi jau buvo buvę dieną prieš tai, kelią kaip ir beveik žinojo. Nusprendėme eiti kartu su juo. Taip ir padarėme.

Kartu su mumis ėjo ne tik šveicaras, bet ir pora vokiečių. Jie į tą parką nelabai ruošėsi eiti, nes jau buvo buvę, norėjo keliauti iki olų, tačiau kelias visgi tas pats. Dar išsiaiškino, kad nuo kažkurio tilto galima šokti į upę ir tikriausiai likti gyviems, todėl po visos kelionės buvo nuspręsta dar ir tai padaryti.

Pradžiai praėjome per tą pačią parduotuvę, vėliau kelias vedė vis toliau per džiungles, tiesiai ir tiesiai. Vėliau teko šiek tiek į viršų palipti, gal ir nelabai daug, tačiau vis tiek: kelias į kalną. Ir randame kažkieno namus. Tose džiunglėse žmonės visgi gyvena, tad nėra ta vieta tokia jau baisiai niekur, visai visur, jei tiek namų aplinkui. Nuo ten jau atsiveria puikiausiai panorama, ir nors pačios Kahabono upės vingių ir kažkokių klinčių baseinų dar nesimatė, tačiau kalnai ir kloniai atsivėrė visu savo grožiu. Nuo ten jau reikėjo leisti žemyn, ne šiaip sau per kažkokias džiungles, o per kukurūzų ir kitokių kultūrų laukus. Kiek žinau, ten dar turėjo būti ir kakavmedžių, nes juk kakava irgi iš tų kraštų yra kilusi. Ir kai jau nusileidome, atsidūrėme pagrindiniame kelyje, nuo kur jau viskas buvo beveik aišku.

Priėjus geltoną tiltą, jį taip visi ir vadino, geltonu tiltu, buvo laikas skirtis. Mūsų draugai ėjo tiesiai, į olas, o mums reikėjo į kairę, per tą tiltą ir per upę. Kadangi pradžiai planavome tik klinčių baseinus apžiūrėti. Mums dar buvo pasakyta, kad pirmiausiai reikia lipti ant kalno, nors nebūtinai pirmiausia, bet šiaip jau reikia lipti į apžvalgos aikštelę, ir nors bus parašyta, kad kelionė truks penkias valandas, tačiau tikrai tiek ilgai netrunka, o vaizdas vertas dėmesio. Taip ir nutarėme padaryti.

Bet pirma reikėjo pereiti tiltą, kas nebuvo labai sunku, tada rasti stovėjimo aikštelę. Jos labai ieškoti nenorėjome, tačiau tą aikštelę pereiti vis dėlto teko. Joje buvo ir namelis su bilietų kasa, nori nenori į tą namelį visiems reikėjo užeiti. Kainos šiek tiek skyrėsi: vietiniams ir ne visai vietiniams, taip jau būna kai kuriose šalyse, ten jau buvo ir pusė mūsų pažįstamų susirinkusių, kurie irgi ruošėsi pirkti bilietus, tad ta pačia proga ir mes juos nusipirkome. Taip nei daug nei mažai, kokie penkiasdešimt kecalių. Nieko jau nepadarysi. Galvojome, kad tų bilietų niekas niekur vėliau ir netikrins, tačiau išeinant iš stovėjimo aikštelės, o jei taip visai tiksliai – įeinant į parką, visgi buvo paprašyta juos parodyti. Ir tada jau buvo galima grožėtis visais tais grožiais.

Iš pat pradžių nieko nesimatė, vis dar buvome tose pačiose džiunglėse, su medžiais, kažkur girdėjau ošė vanduo, einame takeliu, kuris staiga ima šakotis, ir sako, kad viena šaka veda į apžvalgos aikštelę. Tad pradžiai ten ir užlipome. Pakeliui dar buvo Gvadalupės mergelės statulėlė, kaip ir nekeista, turėjo ji kur nors būti, o kai jau visai visai ant kalno užsikorėme, gal kokį pusvalandį, nors gal netgi ir mažiau teko ten kartis, galiausiai atsivėrė ir visa Kahabono upė. Matėsi, kad apačioje ten kažkas maudėsi, vandens spalva tikrai, kaip ir sako visur: turkio ir smaragdo, ir šiaip labai gražu. Irgi geriausia žiūrėti nuotraukas, nes ten labai puikiai matosi visos klintys, klintiniai kriokliai, klintiniai baseinai ir taip toliau.

Kai jau iki soties prifotografavome viską, leidomės žemyn. Tiesiai į tuos baseinus. Vanduo nebuvo labai šaltas, baseinų buvo virš galvos, kas keletą metrų klintys sudaro slenksčius, mažus krioklius, ir kiekviename tokiame užutekyje vis kas nors maudėsi arba plaukiojo. Tad ir mes taip darėme. Iš pradžių viršuje, vėliau vis žemiau ir žemiau, praėjau didžiausias žmonių sankaupas, radau didelį baseiną su netgi žuvimis ir kita fauna, netgi aukštus krioklius mačiau, sąlyginai aukštus, keletas padangų ir virvių. Kad kas nors nepaskęstų ten. Ir vėl paplaukiojau. Labai geras dalykas toji Kahabono upė. Taip ramiai praleisti laiką. Žinoma, ten žmonių irgi pakako, bet nebuvo tiek daug, kad nebūtų įmanoma rasti ramios vietelės ramiai pasideginti. Nors šiaip visiškai taip degintis nepavyko, kadangi visos pakrantės – šešėliuose.

Grįžtama vėl tuo pačiu keliu. Nes kito išėjimo iš ten nebuvo. Tiesiai priešais stovėjimo aikštelę buvo privatus pliažas. Bent jau taip buvo parašyta, nežinau, ką jie tiksliai turėjo omeny, bet tikriausiai tai, kad ten viskas mokama. Nors gal ir ne. Vėl reikėjo pereiti per geltoną tiltą. Šveicarai irgi grįžo beveik tuo pat metu, tad girdėjau, kad jie visgi pašokinėjo nuo jo. Dėl visa ko, kaip ir planavo, ir nuėjo toliau. O mes ta proga dar prisėdome prie to paties geltono tilto, kur buvo keletas pardavėjų, pardavinėjo daugiausia gėrimus. Kažkaip daugiau nieko ten ir nesimatė.

Tačiau paėjus dar keletą žingsnių buvo ir komedoras. Tiek komedoras, tiek gėrimų pardavinėtojau atrodė visiškai vienodai. Tai yra visi buvo majai, kas labai nestebino, dauguma gyventojų ten buvo majai, bet jie dėl visai ko kito vienodai atrodė. Viskas ten buvo laikina, netgi ne iš rastų suręsta. Plastmasiniai staliukai, plastmasinės kėdės, įsmeigtos kelios žabos, ant jų ištempa medžiaga, kad saulė labai nekepintų, o daugiau nieko ir nereikia. Tad vienoje iš tokių vietų ir pavalgėme. Ir netgi turėjo jie visko. Tai yra visi galėjo pasirinkti: tiek mėsos, tiek žuvies, tiek daržovių patiekalų. Visko visiems.

Grįžti atgal nusprendėme ne kalno keliu, o tuo normalesniu taku, važiuojamu. Labai daug mašinų ten nevažinėjo. Vienas geras dalykas einant tuo keliu, kad galima daugiau pasigrožėti visa panorama: tiek kukurūzų laukais, tiek visais nefritiniais Kahabono upės vingiais, tiek galima išsiaiškinti, kiek gyvenami tie upės vingiai. O ant Kahabono kranto yra netgi vienas kitas viešbutis, su terasomis atsiveriančiomis tiesiai į upę. Nors sako, kad ten nėra labai brangu. O jei visai tiksliai: kiekvienas pagal skonį ir piniginės storį gali rasti po kambarį.

Po kiek laiko beveik pasiekėme ir savo viešbutį. O visai netoli jo, beveik priešais, buvo dar vienas viešbutukas. O gal šiaip tik parduotuvė. Spėju, kad ten vis tiek kažkiek turistus aptarnauja. Suaugusių žmonių ten nebuvo, tik vaikai. O jiems pora gringų buvo didžiausia atrakcija. Labas, kaip sekasi, koks tavo vardas. Daugiau kaip ir nieko nepasakė. Ir pakartojo gal keletą kartų. Gal ir nelabai daug, gal tik porą. Ir kiekvienas vis tą patį. Iš idėjos gal ir keistai atrodo, tačiau ne tiek spėju, kiek esu tikras, kad tiek vaikiukai: irgi majai, tad ispanų kalba jiems irgi ne gimtoji. O gyvenant tose džiunglėse, ir netgi apskritai tose vietose ta ispanų kalba labai labai ne gimtoji yra, gal panašiai kiek artima buvo rusų kalba tarybiniais laikais. Tikrai ne per artimiausia. Tad tikriausiai jie tik norėjo pasitreniruoti ispanų kalbą. Kokioje Korėjoje tikrai yra taip darančių (tik ne ispanų kalbą, su baltasnukiais treniruojasi anglų kalbą, beveik nesigilindami, ar jie tą anglų kalbą moka ar ne, panašiai tikriausiai atsitiko ir tame kaimelyje: jų manymu mes tikriausiai turėtume laisvai kalbėti ispaniškai, bėda, kad taip nebuvo, bet bent jau tam pokalbiui mano kalbos atsargų užteko).

Grįžę namo dar spėjome atsisveikinti su šveicarais, jie visi iškeliavo toliau, o mes galėjome sau ramiausiai sėdėti ir ilsėtis. Nes interneto nebuvo, telefonas beveik veikė, kaip ir veikti daug ir nebuvo ką. Kartais skraidžiojo kolibriai, šalimais augo kakavmedis. Ir kavamedžiai ten augo, bet tą dieną mus domino labiau kakavmedžiai. Pafotografavome jų vaisių ir gėlių. Gražios gėlės, nieko negali prikišti.

Taip sau ramiai besėdint atėjo dar viena majė. Tokia močiutė. Apie kažką pasikalbėjo su viešbučio prižiūrėtoja. Nieko nesupratau, kadangi kalbėjo visgi vietos kalba. Greičiausiai klausė, kiek čia yra gyventojų, ir šiaip jau greičiausiai siūlė šokoladą. Kadangi vėliau jau priėjo prie manęs ir, kiek prisimenu, beveik majiškai pasiūlė šokoladą. Kažkaip man to šokolado nelabai reikėjo, nors gal ir reikėjo nusipirkti. Nelabai aišku, ką vėliau būčiau su juo veikęs, bet gal ką būčiau radęs. Kadangi daugiau nebuvo kam ko pasiūlyti, nuėjo ji toliau. Basa. Su tokia majiška suknele. Taip tikriausiai ir vaikšto iš kaimo į kaimą su tuo šokoladu. Ir gal dar su kuo nors.

Vakarop grįžo amerikiečiai, tie, kurių vienam buvo dingęs pasas, o gal pavogtas. Jie šiaip jau planavo kažkur toliau traukti, ir dar atvažiavo pora japonų. Tokių įdomių japonų. Bet tokių labai tipiškų japonų. Irgi ruošėsi gyventi mūsų viešbutyje. Ir išsirinko kažkurį kambarį. Į tą dešimtvietį kambarį tikrai nesiruošė keliauti. Į mūsų kambarį vietoj šveicaro įsikraustė prancūzas. Prancūzas išgelbėtojas. Tai sužinojome tik kitą dieną, bet tikrai jis gal ir visai išgelbėtojas buvo. Tą dieną visos linksmybės beveik ir baigėsi.
Iš tikrųjų dar niekas nesibaigė. Reikėjo pavakarieniauti. O tą dieną valgėme kesadijas ir spagečius. Beveik visą meniu ten išbandėme, nes labai daug ir nebuvo. Bet ... iš kitos pusės netgi labai pakankamai ten visko buvo. Amerikiečiai labai ilgai aiškinosi, kaip jiems dabar daryti su tais pasais, nes lyg ir pasirodė, kad tą pasą jie tiesiog buvo kažkur palikę, o gal kas buvo priglaudęs kuriam laikui, tad būtinai reikėjo jį atgauti. Šiaip jį tikrai reikėjo būtinai atgauti, tad jie ir bandė išsiaiškinti, kaip tai įmanoma padaryti. Ir dar prie viso to reikėjo būtinai susiorganizuoti kelionę toliau. Kažkur. Lyg ir ne visai ten, kur mes ruošėmės važiuoti.

Toje valgykloje-laukiamajame-fojė vis grojo muzika, tad aš puoliau pasiaiškinti, kas per dainininkas dainuoja. Jau buvau girdėjęs, kad jis kaip ir gana populiarus visoje Centrinėje Amerikoje. Pasirodė, kad jis beveik iš to krašto – puertorikietis. Ir yra pridainavęs daugybę visokiausių dainų. Gal ir visai nieko. Tad man vėl labai keistai nuskambėjo tos gvatemalietės posakis, kad atvažiavome į niekur. Na, taip, internetas ten nelabai veikė. Tačiau reikia pastebėti, kas jis visgi buvo. Techninės kliūtys. O kur jų gali nebūti. Telefonai... irgi nelabai veikė. Bent jau užsienietiški. Tačiau vietiniai kažkaip susiskambindavo, ir ne tik laidiniu, bet ir mobiliais telefonais. Klausėsi visi naujausių dainų ten (tiesa, kai paprašiau parašyti vardą ir pavardę, padavėjas nelabai žinojo, ieškojo, klausinėjo virtuvėje, tačiau visgi parašė, dainas vėliau parsisiunčiau), valgė... Maždaug tą patį kaip ir visur kitur, iki artimiausios bažnyčios šiek tiek toloka, bet ne taip jau ir pasakiškai toli... Ne per didelė arogancija vadinta tą vietą niekur. Vienu žodžiu toji gvatemalietė mano akyse krito taip žemai, kad jau daugiau nebepakils, ir visa jo kompanija irgi ne per aukščiausiai liko. Bet kadangi mes daugiau su jais nesusitikome, ir greičiausiai daugiau niekada ir nesusitiksime, tai labai ir nesigilinau į tai. Vėl atėjo rami ir tyli naktis Semuk Čampėjaus džiunglėse.
Kitą dieną kėlėmės vėl ankstokai. Vėl maždaug tada kai kėlėsi ir visas aptarnaujanti personalas, tad pradžiai teko ramiai sėdėti ir žiūrėti kaip neveikia internetas. Nors šiaip aš turėjau labai daug reikalų, kuriems interneto ir nereikėjo, tad labai ir nesijaudinau. Darbuotojai kartais pasiklausdavo, ar internetas yra, sakiau, kad jo nėra, bet nelabai ir reikia. O vėliau jau galėjome gerti kavą. Negi trukdysi juos iš ryto. Amerikiečiai anksčiausiai iš ryto išvažiavo pasų ieškoti. Iš tikrųjų tai ne pasų jie važiavo ieškoti, o kur nors toliau tikriausiai norėjo važiuoti, kadangi atstumai nėra labai dideli, bet transporto priemonių greičiausi irgi ne milžiniški, tad tenka kelti ir keliauti ankstokai.

Prancūzas išgelbėjo kažkieno gyvybę. Gal netgi mano. Nesu visiškai tikras, bet tikriausiai visgi išgelbėjo. Atėjo, ir ėmė skųstis, kad kažkas jam nepatiko. Vat kažkas nepatinka, ir nors užmušk tu jį. Teko kažkam iš darbuotojų eiti ir aiškintis. Jie iš tikro suprato, kas jam nepatinka, tad labai greitai grįžo su užmuštu skorpionu. O gal ir visai padvėsusiu. Po mūsų kambarį jo buvo valkiotasi. Irgi kaip ir visai įdomus įvykis. Toks ryto praskaidrinimas.

O tada mes jau pradėjome aiškintis. Šiaip mums viskas labai patiko, tačiau norėjome paklausti, kaip čia būtų galima nusigauti iki Lankino. Nes važiuodami į priekį pamatėme, kad Lankinas yra visai gražus miestelis, tad visai verta ir jame kokią vieną naktį praleisti. O gal ir dvi, pažiūrėsime. Pasakė, kad nesunku, tuoj atvažiuos kolektyvas, ir galėsime važiuoti kartu su vienu iš šeimininkų. Kažkam irgi reikia būtinai tuo metu ten nusigauti. Liepė nesijaudinti. Dėl visa ko paklausėme, gal žino kokį gerą viešbutį, tiksliau ne gerą viešbutį, o tiesiog viešbutį. Pasakė, kad taip, tikrai žino, viešbutis vadinasi el Muro, ne brangus ar kažkaip panašiai. Aš šiaip visai norėjau tik sužinoti pavadinimą, o vėliau gal netgi patikrinti, nes visai gali būti, kad rasime ir ką nors pigiau... mačiau ten kažkokių viešbutukų, kur apsistoja vietiniai turėjo būti, o el Muro kažkodėl labai jautėsi lyg būtų turistų lankytinas objektas. Tai dažniausiai reiškia šiek tiek pakeltas kainas. Bet pradžiai susimokėjome, sulaukėme kolektyvo, sulipome į priekabą (kaip ten jau visiems ir įprasta), ir palikome tą „Niekur“, kuri man visgi labiau priminė „Visur“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, tai, kad paklausėme, kur čia yra neblogas viešbutis, reiškė, kad mus į tą viešbutį ir nuveš. Ir netgi neklausė, ar tikrai norėsime ten apsistoti, beveik liepė ten būti. Nors iš idėjos nebuvo ta vieta labai bloga, galėtų, žinoma, būti pigesnė, tačiau buvo ant upės kranto, ar kažkaip panašiai, priešais matėsi kalnai, kambaryje netgi buvo dušas, tad nereikėjo eiti kažkur toli praustis. Kaip ir visai nebloga vieta. Įtariu, kad tame kaimelyje buvo ir pigesnių viešbučių, bet ką jau dabar padarytis: teko apsistoti el Muro. Šiaip ne visai brangiai iš idėjos gavosi, maždaug po penkis eurus vienam žmogui, tai yra keturiasdešimt penki kecaliai.

O tada jau buvo galima eiti į miestą. Ir beveik taip ir padarėme. Miestas nelabai didelis, kažkiek tūkstančių gyventojų ten tikriausiai gyvena, enciklopedija teigia, kad visi šešiolika tūkstančių, bet spėju, kad prie jų priskaičiavo ir visų aplinkinių kaimų gyventojus, kaip dažniausiai daroma.

Ir šiaip jau neveltui mes ten ėjome į tą miestą, ir dar neveltui mes nusprendėme ten apsistoti vieną naktį. Kai važiavome į Semuk Čampėjų, matėme, kad Lankinas ne tik šiaip sau mielas miestelis, bet jame netgi vyko kažkokia šventė. Ir atvažiuodami (kadangi teko pravažiuoti miesto centrą) pastebėjome, kad šventė vis dar buvo nesibaigusi. Tad į tą šventę ir nuėjome. Kaip paprastai miesto šventėse būna, priešais bažnyčia veikė didžiausia mugė ir turgus, o jau visai priešais bažnyčią: šventė. Visai ne tokia, kaip pas mus įprasta. Aš beveik įtariau, kad toji šventė visgi yra pritempta prie katalikiškų švenčių, tuo metu tiksliai nežinau prie kurios, nes rugpjūčio dvidešimt šeštoji man niekaip prie jokio šventės nepritapo, tačiau vis tiek įtariau, kad Lietuvoje tai būtų kurio nors šventojo atlaidai.

Taigi bažnyčia. Tokia mažytė bažnyčia, tuo metu į ją ir neįėjome, tačiau netgi toji bažnyčia turi savo atskirą straipsnš vikipedijoje. Tiesa, ten daugiau nieko apie ją ir neparašyta: katalikiška bažnyčia, kurioje daug sidabro dirbinių. Priešais toks mažas šventorius, o priešais šventorių: duobė. Ne visai duobė, tiesiog bažnyčia stovi šiek tiek aukščiau, o visai šalimais esantys namai: žemiau, ir būtent ten, šiek tiek žemiau, tokioje aikštelėje ir vyko pasirodymai. Tiksliai nelabai supratau, kad tai turėtų būti, tačiau spėju: kad apeiginiai šokiai. Visi, vyrai tarp kitko, apsirengę karnavaliniais kostiumais ir užsidėję kaukes, kartoja vienus ir tuos pačius žingsnius: taip jau pirmyn atgal vaikšto. Kažkoks ritmas ir kažkokios taisyklės lyg ir yra, netgi žingsnį beveik galima atsekti, muzika irgi yra, tokia nesibaigianti ir monotoniška: ryškiai apeiginiai šokiai. Tuo metu šoko kažkokie piratai (tikrai jie turėjo piratų kaukes užsidėję), lyg ir burtininkai (nes dėvėjo tokia smailas kepuraites) ir moterys. Moterų vaidmenis irgi atliko vyrai. Žinoma, visur buvo karšta, tad jiems prisirengus vos ne vilnoniais sijonais ir vilnonėmis kelnėmis šokti tikriausiai nebuvo labai paprasta, bet ką jau padarysi: apeigos yra apeigos, nuo jų niekur nepabėgsi. Ant sienų ir tvorų buvo prikabinėta daugybė kostiumų ir rūbų, tad apeigos ten tikriausiai turėjo tęstis ilgą laiką. Kažkokia grupė žmonių šoko, o koks tūkstantis, gal šiek tiek mažiau, bet taip visai nemažai praeivių stovėjo ir žiūrėjo į juos. Mes irgi taip pat darėme. Ir dar fotografavome, bet vietiniai irgi fotografavo. Užsieniečių stebinčių tuos šokius nesimatė nė vieno.

Taip pasidžiaugus šokiais, buvo galima eiti ir kur nors kitur. Vis tiek jautėsi, kad čia viskas greitai nesibaigs, o tos apeigos kažkokios kitokios tikriausiai ir nebus. Tad ir nukeliavome pradžiai kažkur tiesiai prie upės. Iš tikrųjų norėjome rasti vietą, kur galima maudytis, nes lyg kažkur kažkas buvo parašęs, kad ten yra ir pliažų. Ką jie turėjo omeny sakydami pliažai, nelabai supratau, tačiau vis tiek kažkur turėtų būti galima maudytis. O taip beeidami radome dar viena užsieniečių užeigą ir prieglaudą, tai buvo dar vienas viešbutukas, įsikūręs visai ant upės kranto ir vadinosi el Retiro. Kiek prisimenu būtent ten turėjo keliauti čekės, tad visai galėjome jas ten ir sutikti.

Šiaip gražioje vietoje įsikūrę, netgi ne visai toli nuo miesto centro (kadangi miestas nėra labai jau didelis), ant Kobahano upės kranto, kuri tekėjo į priešingą pusę. Bent jau man atrodė, kad ji turėtų tekėti visai ne ten, kaip supratome, ten yra daugybė visokių rūšių kambarių, viskas ant šlaitų, ir netgi ne kambariai, o namukai: palmėmis dengti mediniai namukai. Ir renkiesi, kas tau labiau patinka: ar dvivietis, ar trivietis, ar dar koks nors. Kai kur ant takelio netgi yra gultai pagulėti, o mes nuėjome visai prie upės ir sugalvojome, kad ten galima išgerti kakavos. Visgi esame Centrinėje Amerikoje, toje pačioje kakavos gimtinėje, tad ką gi daugiau ten būtų galima gerti.
Daugiau nieko ir neįvyko, tik besėdėdami ten supratome, kodėl daugybės užsieniečių miesto gatvėse ir nesimato. Vienas kitas ir praeina, tačiau dauguma tikriausiai guli savo viešbučiuose, su turu nuvažiuoja prie klinčių baseinų vienai dienai, kitą dieną tikriausiai keliauja į kokias olas, prie Lankino irgi yra nemažai olų, o kai jau visai nebeturi ką veikti (o gal netgi tada kai ir turi ką veikti): išsinuomoja padangą ir plaukia su alaus buteliais Kobahano upe. Kol išgėrėme kakavą keletas tokių priešais mus ir praplaukė. Bet visai gerai leido laiką, kaip supratau.

Tada jau reikėjo visai rimtai eiti ieškoti to pliažo, kur būtų galima maudytis. Pasirodo, kad mes maudymąsi upėje suprantame šiek tiek kitaip nei vietiniai. Einame palei upę, tiksliau keliu palei upę, ir va maždaug kažkur prie tos upės prieiti galima. Taip ir padarėme. Nusileidome. Atsigulti kur nors: vietos niekur nėra, krantas status, tad randi kokį nors akmenį, ant kurio galima sėdėti ir sėdi. Jei nori sėdėti. Bet šiaip galima ir maudytis. Taip sąlygiškai. Kadangi upė visgi srauni, iškart nuneštų, jei būtų nors kiek gilesnė. O gili irgi ji nebuvo. Pločio keletas metrų yra, gal netgi kokie dešimt, tačiau ją visa galima perbristi... giliausioje vietoje šiek tiek virš kelių, tikrai ne daugiau. Tad labai jaudintis, kad nuneš: nereikia. Vanduo, žinoma, šaltas ir ledinis, kaip visų kalnų upių. Ne visai ledinis, bet man ten maudytis nelabai norėjosi. Tuo labiau, kad nelabai ir aišku, kaip ten maudytis. Vietiniai ten irgi nesimaudė. Jei jau maudymąsi suprasime taip kaip suprantama, kad reikia paplaukti: ateidavo ten tiesiog nusiprausti. Kaip tik tuo metu pora majų ir prausėsi. Nežinau, ar pas juos namie nėra, ar šiaip, kelionėje, kadangi mačiau, kad abu jie lyg ir vairuotojai. Tai gal kokias prekes atvežė ir prie progos nusprendė nusiprausti: išsiplauti galvą ir taip toliau. Labai įdomiai viskas atrodė. Mes irgi maždaug nusimaudėme ir tada jau buvo galima eiti namo. Valgyti.

Bet prieš valgant pradžiai reikėjo užsukti į banką. Kaip visada: pasikeisti pinigų. Tokia įdomi sistema, pirma atstovi vienoje eilėje, gauni kažkokį numeriuką, tada eini sėsti į krėslą, ir gauni savo reikiamus kecalius. Kastiliškai buvo kalbama tik su mumis. Su visais kitais klientais kalbėjosi kekčių kalba. Tame miestelyje pagrindinė kalba visgi kekčių, ne tik aplinkiniuose kaimuose, bet ir šiaip visur. Pademonstravau savo kekčių kalbos žinias (viso gero jau buvau išmokęs dėl visa ko), didelio įspūdžio nepalikau, betgal taip ir geriau. O jau tada tikrai buvo galima ieškoti, kur čia ko būtų galima užkąsti.

Pasirodė, kad tai irgi tam tikra problema. Prie bažnyčios vis dar vyko šokiai ir apeigos, turguje lyg ir nebuvo kažkokių normalesnių patiekalų, bet visai priešais radome restoraną, tokį visai vietinį (ne ne vietinių ten beveik ir nebuvo), kur beveik daug žmonių sėdėjo ir kažką užsisakinėjo. Nusprendėme, kad ir mes ten galime pasėdėti ir kažką užsisakyti (jau buvome pastebėję, kad tai beveik vienintelė vieta, kur galima ką nors užsisakyti). Netgi gavome meniu parašyta ispaniškai (vis geriau nei kekčių kalba), pabandžiau užsisakyti žuvies, ir išgirdau atsakymą, kad žuvies tikriausiai nėra. Visiškai nėra. Kai paklausiau, ar jie turi ką nors be mėsos: irgi panašus atsakymas. Spėju, kad pas juos meniu yra tik dėl vaizdo, beveik nieko iš to meniu nėra, tiksliau yra keli riboti, ar gal netgi koks vienas ribotas patiekalas, kurį visi ir valgo. Nieko nepadarysi, teko eiti kitur.

Tad maždaug ten, kur buvo atidaryta, ten ir nuėjome valgyti. Šiaip jau toji vieta irgi neatrodė, kaip labai atidaryta, bet iš idėjos: durys atidarytos, stalai yra, kėdės lyg ant stalų užkeltos, bet lyg pasakė, kad valgyti duos. Didelio pasirinkimo ten irgi nebuvo, tad ėjome paprasčiausiu keliu: makaronai su kažkuo. Girdėjau, kad Centrinėje Amerikoje kartais tai būna realybė: klausi, ne ko turite, bet ar turite. Mums taip dažnai nepasitaikė, bet va Lankine beveik taip ir gavosi.

Kitas dalykas, kurį privalomai reikėjo padaryti: nusipirkti bilietą. Lankinas kaip ir visai mielas miestelis, tačiau visgi iš jo išvažiuoti reikės, o Gvatemaloje dar yra daugybė neaplankytų vietų, kur netgi visai yra didelė tikimybė užsibūti ilgai. Žinoma, visuomet galima prasitęsti lėktuvo bilietą, bet... Perėjome per visas dvi kelionių agentūras, nors man atrodo, kad apskritai tik vieną, paklausėme, kiek čia viskas kainuoja, ir po kiek laiko turėjome bilietus į Antigvą. Kurios šiaip jau oficialus pavadinimas Gvatemala Antigva, ir kai kurie žmonės ją visgi tik taip ir vadina. Miestas, kurį privaloma visiems aplankyti, o tikrąją sostinę – Gvatemalos miestą – nusprendėme ir praleisti.

Kadangi visi privalomi darbai jau buvo padaryti, buvo galima eiti toliau džiaugtis švente. Iš kart taip tiesiai ir nenuėjome, kadangi mačiau, kad Lankine yra dar keletas bažnyčių. Vieną nufotografavau iš toli, kadangi arti eiti neapsimokėjo (taip nusprendžiau), o į kitą ir užsukome. Visai netoli ji buvo, tiesiai už turgaus. Pati bažnyčia kaip ir visos kitos, šiek tiek sena, šiek tiek apleista, šiek tiek apipelijusiu fasadu, tos pačios figūros išraiškingais veidais, bet labiausiai mane nustebino visgi altorius. Taip, ten buvo ir kryžius ir nukryžiuotasis ir visa kita, bet šiaip jau ant jo prikrauta ir daugybė vaisių, daržovių, gėlių ir dar neaišku ko. Bananų kekės kabėjo ir degė daugybė žvakių. Šiaip jau ne prie pagrindinio altoriaus, bet prie kelių figūrėlių. Nesu tikras, tačiau spėju, kad visgi tai buvo Šv. Augustinas. O kodėl taip spėju: paaiškinsiu vėliau.

Prie pat bažnyčios yra stadionas, kur kažkas bandė žaisti krepšinį, o šiaip jau pati bažnyčia lyg irgi vadinasi Šv. Augustino bažnyčia. Nesu tikras, bet turėtų taip vadintis. Žemėlapis jos netgi nepateikia, bet ką jau padarysi. Taip visada būna. Taigi per turgų įėjome, išėjome pagrindiniu išėjimu, viduje nebuvo nė vieno žmogaus, tik puošyba, kaspinų ir balionų prikabinta ant lubų (ne tik altorius paruoštas), apsukome ratą, ir beveik atidūrėme vėl šventės įkarštyje.

Dar kas mane labai stebino visame Lankine, tai tai, kad visur buvo daug užrašų hebrajų kalba. Ivritu tikriausiai. Netgi daug daugiau nei angliškai. Netgi vienas viešbutis taip ir vadinosi: Rabino Icamo viešbutis. Spėju, tai reiškia, kad ten apsilanko daugybė izraeliečių. Tikriausiai taip ir yra. Tuo metu tas klausimas man tik iškilo, bet vėliau labai gerai visai tai išsiaiškinau.

O mes grįžome prie bažnyčios. Ten kaip tik buvo kitokie šokie. Šį kartą šoko elniai ir medžiotojai. O gal ir ne elniai, gal briedžiai, vienu žodžiu tie raguotieji girių gyventojai. O kažkuri grupė buvo baigusi šokti ir dabar meldėsi bažnyčioje. Jei tai kažkieno atlaidai, tai švenčiami visiškai ne taip, kaip įprasta Lietuvoje. Ir netgi, reikia pastebėti, kad visai ne taip, kaip matėme Nikaragvoje ar Hondūre. Taip supratau, kad apeiginius šokius atlieka vienos grupės, tikriausiai šeimos ar giminės nariai, o po to visa ta giminė keliauja į bažnyčia atnašauti. O gal melstis. Tai yra po šokių, atliekamų priešais bažnyčios šventorių, yra dalis bažnyčioje. Kaip tik ir užsukome ten tuo metu. Iš idėjos viskas taip paskendę dūmuose, kad mažai kas ir matosi. Tikrai bažnyčios neprimena. Gal nebent kokias pirmųjų krikščionių bažnyčias, kurios buvo rengiamos kur nors urvuose. Jau prietema, o priešais altorių mirga marga daugybė žvakių, viskas spindi jų liepsnose, visa ta giminė išsirikiavusi dviem eilėmis klūpi, irgi su žvakėmis rankose, ir meldžiasi tikriausiai. Vienu žodžiu katalikiškų apeigų visiškai nepriminė, jokio kunigo ten tikrai nėra, ant altoriaus stovėjo lyg ir daugiau mažiau pažįstamų šventųjų figūrėlės, nukryžiuotojo nemačiau, bet turėjo jis ten būti. Nes pagal pavadinimą, bažnyčia lyg ir Nazariečio bažnyčia.
Priešais bažnyčią vis dar vyko šokiai, jau kita grupė šoko, žmonės vis dar žiūrėjo, grojo tokiu dideliu metalofonu, nežinau, kaip pavadinti tą muzikos instrumentą, turgus vis nesibaigė, žmonės vis dar spoksojo, kažkas pardavinėjo cukraus vatą ir kitas gėrybes. Pamačiau ir tą močiutę, kurie dieną prieš tai bandė man bandė šokoladą parduoti. Buvo spėjusi ateiti iki Lankino.

Ir kai jau beveik visai sutemo, prasidėjo paskutinė apeigų dalis. Šiaip įtariu, kad kiekvienai šeimai skirtingu metu ta paskutinė dalis prasideda, kadangi jie lyg ir turi susidarę kažkokią tvarką ar eilę, kas kada pradeda apeigas. Taigi tieji, kurie prieš tai meldėsi bažnyčioje, dabar išėjo atiduoti paskutinę pagarbą. Nežinau, ar protėviams, ar savo dievams, ar dar kam nors, nors greičiausiai visiems vienu metu. Šventoriausi viduryje pastatė puodą su ugnimi, aplink sustatė kažkokius baslius, palaistė romu, o gal kokiu spiritu, su tomis žvakėmis sustojo ratu aplink tą puodą, visi trisdešimt, gal net daugiau ir ėmė kalbėtis. Ne tarpusavyje kalbėtis, o su tomis aukštesnėmis jėgomis. Bet kalbėjosi taip nuoširdžiai: žiūrėdami į viršų, pakeldami rankas į dangų, rodydami į šalimais stovinčius, į laukus ir klonius, beveik buvo galima ir suprasti ką kalba: padėkit, neapleiskit mūsų, kad šitieji laukai ir kloniai, kukurūzų plantacijos ir kakavmedžiai niekada nenuvystų, kad daržuose niekada netrūktų žalių agurkų, kad šioji upė niekada neišdžiūtų ir t.t., ir pan. Irgi visai įdomus ritualas. O viskas baigėsi tuo, kad liepta visiems pasitraukti, ir tada supratau, kad tie basliai ne šiaip sau kažkokie basliai: į juos buvo įkišta parako, šovė fejerverkai. Žinoma, fejerverkais labai nepavadinsi: tiesiog cypimas ir sprogimas virš galvos. Su šiek tiek šviesos. Taip iš visų balsių pašaudė ir apeigos baigėsi. Nors priešais šventorių šokiai dar nebuvo baigęsi, tačiau supratome, kad beveik viską ir pamatėme, todėl galime eiti ir namo. Visgi jau buvo naktis.

Kadangi ar taip ar taip, ten vyko šventė, tai ir mes tos šventės proga nusprendėme nueiti į kokį vietinį barą. Iš idėjos visai ne taip galvojome, pradžiai perėjome per turgų. Ten niekas niekur alaus nepardavinėjo, tad beveik pradėjome eiti namo. Ir visai pakeliui radome tokį vietinį barą, kur šiaip be majų daugiau nieko ir nebuvo. Nekeista, nes gringų ten ir taip labai daug ir nesimatė. Ten maždaug ir užsukome alaus išgerti. Tikriausiai mažai kas ten užsuka, kadangi staliukų... buvo, bet galėtų būti ir daugiau. Buvo tokie gana tuščia vieta, kur šiaip kas nors galėtų sėdėti ir gerti alų, tačiau tai buvo tiesiog tuščias centras. Na, ir daug majų užsukančių. Labai daug nebuvo, bet pasitaikė. Supratome, kad viešai rūkyti jauniems žmonėms ten irgi nelabai priimta, kadangi kai kurie paaugliai taip daugiau mažiau ėjo į tualetą rūkyti. Irgi visai įdomi vieta, beveik priminė bažnyčią, tik dūmų mažiau buvo. O tada jau buvo galima grįžti ir į mūsų viešbutį.

O ten ir sužinojau daugybę įdomių dalykų. Viešbučio šeimininkas: ne vietinis, netgi ne gvatemalietis. Dabar tiksliai neprisimenu, tačiau berods iš Dominikos respublikos. Ispaniškai kalbėjo laisvai. Paklausiau, kokia šiandien šventė, ir iš jo būtent ir sužinojau, kad tikrai vyko atlaidai, Šv. Augustino atlaidai. Ir šiaip dabar yra atlaidų periodas, todėl tie atlaidai vyksta tai viename, tai kitame kaime. Tikriausiai ne visi Šv. Augustino. Šiaip tas savininkas pats irgi nežinojo, turėjo paklausti viešbučio darbuotojos.

Tuo metu, kol mes dar buvome kažkur viešbutyje, pamačiau, kad į jį atkeliavo ir keturi žydai. Tuo metu dar nežinojau, kad jie žydai, bet šiaip atkeliavo. O porą mes jau buvome matę: Nikaragvoje, su didžiuliu lagaminu ir dar didesnėmis kuprinėmis. Jų krovinių tik padaugėjo. Ir labai padaugėjo. Ryškiai apsipirko. Įdomu ko, ir dar įdomiau, o ką jie veiks su tais pirkiniais vėliau. Nors tikriausiai ras ką veikti.

Tuo metu prasidėjo fejerverkai. Kadangi nuo baro jų nelabai matėsi, tai nukeliavau beveik prie upės kranto. Kažkas irgi pažiūrėjo tuos fejerverkus, bet labiausiai jais domėjosi viena iš viešbučio darbuotojų. O aš šiaip fotografavau. Ir išgirdau tokį įdomų pokalbį. Tame viešbutyje žydų buvo ir daugiau. Pora vaikinų prisėdo prie... dabar tiksliai neprisimenu, bet tikriausiai kur nors iš Šiaurės Europos. Labas, labas, iš kur jūs, mes iš ten... Ir tokia užuomina apie fejerverkus: pas jus juk tikriausiai irgi būna fejerverkai, ir tikriausiai visai dažnai. Per kokias nepriklausomybės dienas ir panašiai, kaip ir Izraelyje. Ir toliau kalbėjosi. Supratau, ką jie turi omenyje kalbėdami apie fejerverkus: atseit mes taip dažnai juos matome, kad net neįdomu dabar žiūrėti. Gal. Tie fejerverkai tikrai nebuvo patys įspūdingiausi, bet vis tiek... O kodėl nepažiūrėjus. O jei ir nežiūri: na, koks tau skirtumas, kad kiti žiūri, negi gaila. Na, bet pirmojo pasaulio žmonės turi kuom girtis ir didžiuotis.

Kol sėdėjau prie baro, atėjo dar vienas žydas. Vienas iš tų keturių. Skundėsi, kas pas juos nėra karšto vandens, ir va jam, nieko tokio, jis jau keliauja kokius šešis mėnesius ar panašiai, prie visko pripratęs, o va jo merginai karštas vanduo yra privalomas, ir jei jo nebus (spėju, kad norėjo, jog karštas vanduo būtų tuojau pat), jie kitą dieną iškart išsikraustys. Savininkas pagarantavo, kad karštas vanduo rytoj visgi bus, kai jie grįš iš savo turo po upes, galės iškart sau ramiausiai ir maudytis. O vėliau kažką skundėsi ispaniškai šalimais sėdintiems vietiniams.

Prie progos aš irgi pasiklausiau, ar Lankine yra tiek daug žydų, kad visur viskas parašyta hebrajiškai. Jis patvirtino, kad tikrai tiek daug, kad galėtų būti ir mažiau. Tikrai daugiau nei pusė atvažiuojančių – iš Izraelio. O gal ir daugiau. Ir tuoj prasidės jų sezonas. Šiaip pačiais izraeliečiais jis kaip ir nesiskųstų, jei jie nesudarytų sąlygų skųstis. Kad ir dėl to karšto vandens. Gal jis ir turėtų būti, tačiau oras tokio karštumo, kad karšto vandens beveik ir nereikia. O va jiems reikia. Ir ne šiaip sau kad reikia: suvažiuoja į Lankiną vien todėl, kad čia pigu. Pigiau nei kur nors kitur Gvatemaloje, mato, kaip jie atvažiuoja, žino, kad reikia trenktis per kalnus tuo vieninteliu keliu, būti džiunglėse, šešiasdešimt kilometrų važiuoti kelias valandas, tačiau vis tiek, iškart čia atvažiavus ir matant kaip viskas aplink atrodo jiems privaloma penkiolikos žvaigždučių aptarnavimas. Ir ne kitaip. O dar juokingiausias dalykas, kad tarkime būtent iš tų, kurie skundėsi... Ogi atvyko keturiese, pas juos yra ir dviviečių kambarių, ir keturviečių kambarių ir visokių kitokių. Keturviečiai kambariai žinoma: pigiausi, vienam žmogui keturiasdešimt penki kecaliai. Dvivietis kambarys kainuos jau šimtą penkiasdešimt kecalių. Žinoma, jie taupo pinigus, todėl ruošiasi gyventi keturviečiame kambaryje. Tačiau ne visi keturi, juk nepatogu, todėl ima pora kambarių, moka ne už kambarį, o tik už žmonių skaičių. Ne sezono metas, kambarių yra, tad galima sau tai leisti, tačiau galėtų ir mažiau reikalavimų tada turėti. Tokie jau tie žmonės visokie būna, ir kaip bebūtų gaila, iš Izraelio ten dažniausiai suvažiuoja ne visuomenės pažibos.

Prie progos užsisakiau mičelados. Kokteilis. Alus su citrinų sultimis ir prieskoniai, tarkime pipirais ir panašiai. Kaip ir visai nieko. Dar pasiklausė, kad jei ko nors trūksta ar kas nor ne taip, jis padarys kitą. Nuraminau, kad geriu tą mičeladą pirmą kartą, todėl visiškai neįsivaizduoju, koks jos skonis turėtų būti, todėl gali pilti ką tik nori, beveik patikėsiu. Man atrodo, kad užsidirbau keletą taškų tuo klausimu. Buvau įvertintas teigiamai.

Grįžus į kambarį pamačiau, kad po dušą slankioja tarakonas. Tas didelis. Veislinis. Kuris, jeigu kuri, tai gali ir skristi. Labai gera nepasidarė dėl to. Nežinau, kaip jis ten įsigavo. Tikriausiai ne per kambarį. Visai galėjo būti, tačiau dar labiau galėjo būti, kad per kokius vamzdžius ar kanalizacijos skyles. Jie mėgsta taip daryti. Prisimenu, kaip per lietų Bankoke iš kanalizacijos pradėjo eiti ordos tarakonų. Tikriausiai ir šitas taip nusprendė, nes tuo metu lijo. Išsigando lietaus. Taip ir baigėsi visa diena Lankine.

Tačiau nuotykiai nesibaigė ir toliau. Mums reikėjo keliauti į Antigvą, o tai reiškia, kad reikia kelti anksti ir eiti ieškoti autobuso. Tai nebūtų didelė problema, jei durys būtų buvusios atidarytos. Šalis pavojinga, todėl naktimis viskas užrakinama. Tikriausiai todėl. O atsikėlus ryte reikia kaip nors išbudinti savininką. Tai irgi nebūtų labai sunku, jei bent būtume žinoję, kur tas savininkas guli. O šiaip jau visai nebuvo aišku, kuriame kambaryje jo ieškoti. Išbandėme visus būdus, ir galiausiai iš kažkurio kambario jis vis dėlto išėjo. Durys atidarytos, netgi beveik nevėluodami buvome prie mikroautobuso.

Ten vėl reikėjo gerokai palaukti, kadangi ne visi sugebėjo laiku ateiti. Belaukiant nuvažiavome iki to paties el Retiro, nes iš ten irgi reikėjo kažką paimti, grįžus radome, kad beveik visi jau ir susirinkę, tad galėjome sau ramiausiai per tuos kalnus važiuoti toliau. Jau buvo išaušę, kilo rūkas, saulė ne visai švietė, vaivorykščių nesimatė, tačiau vaizdai vis tiek ten buvo gražūs. Kažkas praleido sunkią naktį, todėl visą kelią knarkė, o jo pakeleivis neturėjo ką veikti. Bet šiaip visai įdomiai praleidome laiką „Niekur“. Gražu ten, nieko neprikiši.
Thursday, July 23rd, 2015
7:33 pm
Saldžios upės, neerkės ir šiaip griuvėsiai (Gvatemala II)
Iš tikrųjų ne visi žmonės sulipo uoste, kai kurie sulipo irgi uoste, tik ne pagrindiniame. Praplaukėme savo viešbutį, kuriame maždaug vieną naktį ir buvome praleidę, sustojome dar prie kažkurio viešbučio, kur dar paėmėme keletą žmonių ir tada jau galėjome plaukti Saldžiąja upe viršun. Tačiau pasirodė, kad irgi negalėjome tiesiog taip ramiai imti ir plaukti. Vėl reikėjo kažkur sustoti, dar kažko paimti, vienu žodžiu mūsų valtis buvo visiškai pilna. Iš abiejų pusių kilo džiunglės, iš tikrųjų aukšti kalnai, bet labai jau priminė džiungles, ten tikriausiai džiunglės ir buvo, kažkur tose gilumose buvo ir namelių. Ir netgi mačiau, kad ne visai panašūs į vietinius žmonės ten gyveno. Kaip supratau, keli gringai buvo tose sunkiai pasiekamose vietose įrengę viešbutį ar kažką panašaus. O sunkiai pasiekiama todėl, kad iki ten jokie keliai irgi neina, ir per visą kelią nepasitaikė nė vieno kaimelio, tad atsiduri ten ir būni tik ten, dar, žinoma, galima eiti į džiungles pasivaikščioti ar į kokias plantacijas, jei labai norima.

Taip priplaukėme karštąsias versmes. Taip jau buvo parašyta, kad mes lyg turėtume pakeliui sustoti karštose versmėse. Taip ir padarėme. Ten irgi yra kažkoks viešbutukas, kavinė ir restoranas, ar kažkaip panašiai, kažkas ten lyg ir išlipo, o visi kiti išlipo tik šiaip – kojas pramankštinti. Pabandžiau eiti į džiungles, tačiau įėjimas į jas kainavo kažkiek kecalių, todėl ir nėjau. Kaip ir visi: nusigrūdome prie tų versmių. Toli eiti net nereikia, prie pat prieplaukos, tiesiog prie pat upės, jei netgi ne pačioje upėje: karšto vandens baseinėlis. Įdomiai taip atrodė, bet taip irgi būna.

Galiausiai atėjo laikas plaukti toliau, ir supratau, kokie kai kurie žmonės būna įžūlūs. Nieko keista, bet vis tiek būna. Tikriausiai ne nuo tautybės tai priklauso, tačiau tieji buvo prancūzai. Į mūsų valtį lipo patys paskutiniai, taip jau atsitiko, kad jų stotelė buvo ten, tad vietos rinkti kaip ir negalėjo, o bilietuose jos ir nebuvo nurodytos. Tad per tą pertrauką nusprendė, kad tai yra labai geras laikas išsirinkti geresnes vietas, tai yra tokias, kad jie visi sėdėtų kartu, todėl taip į kažkieno jau sėdėtas vietas ir susėdo. Berods lyg ir į mano. Man taip keista pasirodė. Galvojau, ar bandyti aiškintis, bet... Ai, tiek tos.

Vėl iš abiejų pusių aukštyn kilo džiunglės ir visokios palmės, kažkiek laiko palaukėme ir patėkome į lotosų jūrą. Gal ne visai taip vadinosi toji vieta, tačiau tai buvo tokia įlanka, upės įlanka, pilna lotosų. Apiplaukėme visus tuos lotosus, palei upės krantą ten buvo jau daugiau namelių, tada matėsi, kad artėjame prie civilizacijos. Krantuose džiunglės irgi išnyko, priekyje iškilo didžiausias tiltas, o tai reiškė, kad greitai pasieksime ir patį miestą, kuris irgi vadinosi taip pat: Rio Dulce. Beveik taip ir buvo. Dar šiek tiek paplaukus galėjome lipti iš laivo.

Pasirodo, ne visi plaukė iki to miesto. Nors dauguma žmonių išlipo, šiaip jau visi išlipo, nes valtis plaukė tik iki ten, tačiau buvo norinčių iškart patekti į pilį, ten ant krantų stovi Švento Pilypo pilis (tikrai panašiai ir vadinasi), tad jiems buvo liepta laukti. O visi kiti išsinešdino. O tame miestelyje, kaip supratau, niekas neplanavo ilgiau užsibūti: visi iškart patraukė ieškoti viešojo transporto, kad tik kuo greičiau iš jo išsinešdintų.

O mes nusprendėme, kad bent vieną dieną reikia apsistoti ten. Gal bus visai įdomu. Jau buvome išsirinkę, kur gyvensime, tad beveik tiesiu taikymu, beveik greitai radome tą viešbutį, kuris vadinosi vaizdas į upę (Vista al Rio), ten ir nuėjome. Toks įdomus didelis kiemas, kažkokios spalvotos sienos, nelabai aišku, kur čia yra įėjimas, kur išėjimas, bet kažkur turėjo būti. Galiausiai apėję pastatą ratu radome ir barą, o gal restoraną, registratūros kaip ir nebuvo, todėl nukeliavome į ten. Kur čia kas čia kaip. O ten sėdi keli dėdės, irgi į mus pažiūrėjo. Paklausė, ko mums reikia, pasakiau, kad šiaip jau mums kambario reikėtų. O, žinote, viešbutis uždarytas ir jokių kambarių čia nėra. Kaip. Jie ir patys nelabai supranta kaip, tačiau jie – to viešbučio gyventojai, ir kažkuriuo būdu viešbutis buvo uždarytas, tada dabar tame bare vyksta pasitarimas, ką daryti toliau. Na, o mums teko eiti kur nors kitur.

Paėjus į kažkurią pusę... Tai yra toliau nuo tilto, visas miestas išsidėstęs išilgai tilto, kažkur prie stoties matome šiaip kažkokia posada yra. Tai turėtų būti koks pigesnis viešbutukas. Kambarių ten buvo. Ir netgi laisvų. Ir gal netgi visai nemažai. Ir visai pigūs tie kambariai. Žinoma, kokybė irgi atitinkama, tačiau mes ten ilgai apsistoti ir negalvojome. Tad tiesiog išsirinkome kambarį antrame aukšte, beveik su langu, ir iškeliavome į turgų.

Prieš tai dar užsukome į banką. Žinoma, Gvatemaloje tvarka su bankais yra visiškai tokia pat kaip ir likusioje Lotynų Amerikoje: stovi dėdė apsauginis su automatu prie įėjimo, tikrina kiekvieną įeinantį, tiksliau kiekvieno įeinančio krepšį, mus įleido be jokių problemų, bet gal yra ir tokių žmonių, kurių ir neįleidžia, niekada negali žinoti.

O tada jau buvo galima eiti į turgų. Šiaip jau tokio plano kaip eiti į turgų ir nebuvo. Tiesiog norėjome kur nors pavalgyti, pasirodė, kad Rio Dulsė yra ne šiaip sau miestelis, kuris tęsiasi į vieną ir kitą pusę išilgai tilto, tačiau tai tiesiog beveik vientisas turgus, kuris irgi panašiai tęsiasi. Ir kaip tik pas vieną tokią močiutę radome tarkime žuvies. Keptos. Ji netgi pasakė, kad galime valgyti vietoje, atitraukė kažkurio stalo kažkurias kėdes, gal jos ten netgi bendro naudojimo, prikrovė dar daržovių, kažkokių aštrybių ir jau galima valgyti.

Užsukome namo. Dėl visa ko. Taip visai netikėtai gavosi užsukti namo, tikrai dėl visa ko, kadangi bankas buvo į vieną miesto galą, o tiltas – į kitą miesto galą. Ir kažkaip visai sugalvojome eiti prie to tilto. Ir jau gal būtume ėję prie to tilto, jei netikėtai namie nebūtume pamatę utėlių. O gal blusų. Greičiausiai blusų. Kažkurių iš tų malonių vabaliukų. Iš tikrųjų labai nekeista, nes kambarys tikrai priminė šiek tiek tokį, kur ne tik blusų, bet gal net ir kitokių padarų gyvenama, iš išorės taip neatrodė, kaip bebūtų keista, tad vis dėlto jų radome. Iš vienos pusės: labai gerai, kad tų vabalų radome ne lovose (nors dar klausimas, ar tikrai ir ten nėra), o ant tokio staliuko. Turėtų būti naktinis staliukas su stalčiukais, tačiau dabar tai buvo blusų buveinė. Ne šiaip sau buveinė, visas stadionas, nes tie vabalai zujo po jį, kaip kokio skruzdėlės darbinininkės, tik nelabai matėsi, ką jos būtų dirbusios. Tad grynai saugumo sumetimais tą staliuką išvilkome į balkonėlį, tiksliau dušo prieangį. Jau geriau ten, dar ir saulė šviečia, gal kaip nors jas apnaikins. O tada jau buvo galima eiti ant tilto.

Iš tikrųjų nuėjome ne ant tilto, o tiesiog pasivaikščioti po miestą. To miesto labai daug ir nebuvo, maždaug vienas kvartalas į vieną pusę ir į kitą pusę nuo pagrindinės gatvės. Į vieną pusę matėsi uostas, ar tai kažkokia prieplauka, iš kur buvo galima plaukti į kitus viešbučius, kadangi dauguma normalių viešbučių toje vietoje yre ne Rio Dulsės miestelyje, o išsimėtę ant upės kranto (o gal ant ežero kranto, nes Saldžioji upė perteka per Izabelės ežerą), kai kurie gal netgi kokiose salose išsidėstę, tad taip jau paprastai pėsčiomis iki jų nenusigausi. Tam ir skirta prieplauka, kad visi keliautojau galėtų pasiekti savo buveines. Tikriausiai visos tos valtys kuriuo nors metu baigia savo darbą, tad ilgai po miestą klaidžioti ir neapsimokėjo. Tačiau turint omeny, kad to miesto daug ir nebuvo, gal labai daug kas ir nevėluodavo.

O tada jau sugalvojome, kad galime eiti į kitą upės pusę. Pirma priėjome šiaip prie upės, ten lyg ir turėjo būti vietų, kur galima maudytis, tačiau jo neatrodė, kaip labai tinkamos maudytis, bent jau mums taip pasirodė. Tad ta proga užsilipome ant tilto ir keliavome per upę. Tiltas ilgas, ir toks visai aukštas, tad ėjimas labai trumpai netruko. Nuo viršūnės matėsi ta Šv. Pilypo pilis, į kurią ir nenuėjome. Iki jos lyg ir galima šiaip nueiti, tačiau mes tą dieną nusprendėme tai praleisti. Kitą dieną irgi praleidome. Kitoje pusėje jau matėsi dar vienas viešbutis, toks pigesnis, kuris netgi šventojoje knygoje nurodytas. Gražūs namukai. Ir šiaip visai prie upės, netgi savo prieplaukas turi. Daugelis gyventojų ten ir ilsėjosi. Gal irgi visai nieko vieta, tačiau mes ten nenusikėlėme. Pabandėme pasivaikščioti dar keliomis gatvelėmis. O ten jau visiškai kaimas. Tai yra namų yra, bet va tokios civilizacijos kaip turgūs ar parduotuvės: beveik trūkumas. Nieko jau nepadarysi. Toks priemiestis su gyvybės ženklais. Keli restoranai buvo, bet ir dauguma jų – nelabai dirbantys. Radome dar ir parką, kuriame visai galėjo būti koks nors pliažas, kur galima maudyti, bet tas parkas irgi buv daugiau prieplauka, o ne maudynių vieta. Nors vietiniai gal visai ir maudytųsi ten. Vėliau sužinojome, kad netgi visai maudytųsi. Ir netgi maudėsi. Taip ir baigėsi miesto apžiūra. Buvo galima eiti atgal.

Vėl reikėjo užlipti ant tilto ir eiti per upę. O ten kokių įdomybių. Tiltu važiavo daugybė mašinų, dar daugiau sunkvežimių, visgi tai vienas iš pagrindinių susisiekimų tarp pagrindinės Gvatemalos dalies ir kadaise laukinio Peteno, tad transporto ten netrūko. Ir šiaip netrūko grožėjimosi tuo tiltu. Juk jis irgi viena iš pagrindinių ne tik Rio Dulsės, bet tikriausiai ir pačios Gvatemalos atrakcijų. Lyg vienas ilgiausių ar tai aukščiausių tiltų. Kiekviena mašina sustodavo, išlipdavo visi, nusifotografuodavo, pasifotografuodavo, parūkydavo. Nieko negali sakyti: gražūs vaizdai. Kai kas ir visai kitaip save įsiamžindavo. Mačiau, kad buvo tokių, kuriems reikėdavo būtinai ir nusišlapinti nuo to tilto. Gal irgi savotiška atrakcija, nežinau. Gerai, kad daugiau nieko nedarė. Nors labai būčiau nenustebęs. Taip linksmai apžiūrinėdami žmonės grįžome į savo miesto dalį, ten vėl nusileidome žemyn į tokį parkelį, ir žiūrėjome, kaip vietiniai maudėsi upėje. Nors daugelis ten nesimaudė, o tiesiog prausėsi. Labai giliai nebrido, tikriausiai ir pavojinga, nes upė srauni, tad daugelis bandė savo laimę tiesiog užutekiuose. O mes sau ramiausiai valgėme arbūzą. Ten tokius irgi pardavinėjo.

Kai jau beveik visai sutemo, teko grįžti namo. Kad nebūtų visiškai nuobodu, pasiėmėme ir romo butelį. O labai nuobodu nebuvo. Turėjome įdomių kaimynų. Man netgi visai įdomu pasidarė, kas ten pas juos per istorija. Vaikinas ir mergina. Nors jei visai tiksliai tai toks vyras ir moteris. Lyg ne visai kartu atvažiavo, o gal kartu. Lyg gyveno viename kambaryje, o gal ir ne. Gal toji moteriškė tame miestelyje gyveno. Po kiek laiko lyg buvo susipykta, pasirieta, ir moteriškė išėjo paverkti. Balkone. Ir ilgai ilgai verkė. Tikriausiai kokia nenusisekusi meilės istorija. O gal jis jai pasakė, kad yra vedęs ir nieko daugiau nebus. O gal dar ką nors pasakė. Labai daug buvo galima prigalvoti, ką jis ten pasakė. Blusos į lovas nesulipo, tad išsimiegoti sekėsi. Gal ir nelabai gerai, bet geriau negu nieko. Maždaug taip ir praleidome naktį prie Saldžiosios Upės.

Žinoma, atsikėlėme vėl ankstokai. Kaip ir visi gvatemaliečiai kad daro. Nukeliavome pusryčiauti. Nors gvatemaliečiai keliasi anksti, tačiau pusryčių užeigėlės dar beveik nedirbo. Radome vieną visai gal ir neblogą beveik tiesiai ant upės kranto. Užsisakėme Čapino pusryčių. Čapinas gvatemalietiška kastilų kalba reiškia tiesiog gvatemalietį. Tad jei visai tiesiai: užsisakėme gvatemalietiškų pusryčių. Negaliu pasakyti, kad jie buvo kažkuo ypatingi, kaip visada: fricholės, duoną, kava ir panašiai. Ir dar koks kiaušinis. Kaip ir visur kitur. Nieko tokie pusryčiai. Labai daug ir nesitikėjome. O tada jau buvo galima krautis daiktus ir važiuoti toliau. Tai yr bėgti iš to blusyno, nes neduok dieve kokia viena sugalvos įsikraustyti į kuprinę, o jos sugeba taip daryti.

Tad nukeliaujame iki autobusų stoties. Taip galima pavadinti, nes realiai kažkokios autobusų stoties nebuvo, buvo kelios autobusų stotys, o ta, kurios mums reikėjo – labiau priminė autobusų stotelę nei stotį. Bet bilietus ten pardavinėjo. Tad viskas turėjo būti gerai. Turime juos savo rankose ir galime sau ramiai laukti. Laukėme ramiai, bet sėsti į autobusą reikėjo visai neramiai. Staiga kažkas atvažiuoja ir mums buvo surėkta lipti tuojau pat. Taip ir padarėme. O autobusas didelis. Visai neprimena tų mokyklinių autobusų, į kuriuos sutelpa pusė kaimo, visai toks netgi su vietomis. Tik bėda, kad tų vietų visgi visiems ir neužteko. Man teko stovėti. Ir dar kai kam. Kam jau nepasisekė, tie stovėjo. Irgi nieko nepadarysi. Ilgai iš tikrųjų stovėti neteko, po kiek laiko visgi kažkas išlipo, ir tada jau kaip atsisėdau, sakiau daugiau tikrai nesikelsiu. Iki pačių Flores. O toks buvo tos dienos tikslas. Bet irgi tas mano tikslas nebuvo labai tinkamai įgyvendintas.

O atsitiko taip, tiksliau taip jau yra, kad Saldžioji Upė priklauso Rio Dulcės departamentui, o Flores, į kurį mes važiavome – Peteno departamentui. Atrodo, kas čia tokio, o viskas yra netgi visai tokio. Petenas anksčiau apskritai buvo nuo likusios Gvatemalos dalies atskirtas regionas, ir dabar jis yra pakankamai saugomas. Visokios džiunglės, majų griuvėsiai ten yra, neduokd dieve kas nors jiems atsitiks. O tai reiškė, kad ant sienos, maždaug ten, kur prasideda Peteno departamentas mums buvo liepta išlipti iš autobuso, visiems liepta išlipti, pasiimti daiktus, visos kuprinės patikrintos. Aš netgi pagalvojau, kad gal kokius teroristus jie ten gaudo, tačiau pasirodė, kad visai ne taip: tiesiog Peteno departamento gamta taip saugomga, kad šiaip eiliniai žmonės iš svetur negali įvežti jokių vaisių, daržovių, tikriausiai ir sėklų ir kitokio gėrio. Tad to ir buvo ieškota. Kadangi nieko nerado, todėl leido važiuoti toliau. O toliau jau jokių nuotykių nebuvo, ir kai privažiavome Šventą Eleną tikrai liepė visiems išlipti, kadangi tai buvo paskutinė mūsų stotelė.

Iš tikrųjų mums reikėjo miesto, kuris vadinasi Flores. Miestu jį tikriausiai reikėtų pavadinti, kadangi jame gyvena beveik trisdešimt tūkstančių gyventojų. Bėda ta, kad tame mieste jokių autobusų stočių ir netgi stotelių nėra, todėl visus nuveža tiesiog iki Šventos Elenos, tai yra Santos Elenos miesto (jame irgi gyvena maždaug tiek pat tūkstančių gyventojų), o tada jau liepia gautis patiems. Labai daug kur gautis ir nėra, tereikia pereiti tiltą ir dar šiek tiek miestu paeiti. Kas nėra taip jau blogai. Ir šiaip tie miestai nėra labai dideli. Tačiau pradžiai tikėjomės, kad ten bus koks nors viešas transportas. Gerai tikėjomės. Nespėjome išlipti, viešas transportas tiesiog pats prie mūsų pristojo: gal taksi. O gal autobusas? O jokio autobuso nėra. Teks važiuoti arba taksi, arba tuktuku. Ilgai pagalvoję, nusprendėme, kad galime nueiti ir tiesiog pėsčiomis. Nieko juk labai neatsitiks. Toje stotyje dar pasiaiškinome, kaip čia galima nusigauti iki Tikalio, kadangi autobusai tikriausiai tik iš ten turėjo važiuoti, iš Flores tikriausiai jokio transporto nebus, o tada jau buvo galima eiti ir į Gėles, nes taip Flores pavadinimą galima versti iš kastilų kalbos.

Labai ramiai iki ten nenuėjome. Iš tikrųjų niekas ir netrukdė, patys susitrukdėme, kadangi pakeliui pamatėme moteriškę pardavinėjančią rambutanus. Ne kokius nors orangutanus, o tiesiog rambutanus. Tokius visai skanius plaukuotus vaisius. Jų ir nusipirkome, o tada jau buvo galima eiti ramiai toliau.

Nors tose gėlėse, tai yra Florėse ir gyvena kokie trisdešimt tūkstančių gyventojų, tačiau pats miestas yra įsikūręs tokioje saloje, kurios masteliai ne patys didžiausi. Sala, kaip ir reikia tikėti: ežere. Jau supratau, kad tikriausiai visos senosios Centrinės Amerikos civilizacijos mėgo kurtis visokiose salose. O ta sala irgi yra ne šiaip sau kur nors, o ežere. Irgi tokiame įdomiame ežere. Šiaip jau ežero pavadinimas įdomus: Peteno Icos ežeras (nors Peteną tikriausiai reikėtų rašyti su ė, o Ica reikia kirčiuoti pagal ketvirtą kirčiuotę, taigi gautųsi Petėno Icos, kirčiuota o, ežeras). Lietuviams, kaip ir tikriausiai visiems kitiems tikriausiai tai nieko nesako, bet va majų kalba Petenas reiškia salą, o Ica irgi yra ne šiaip sau kažkokia Ica, ir netgi tai nėra visiškai sutapimas su Čičen Ica, kadangi iš tikrųjų toje saloje miestas ir buvo įkurtas Čičen Icos majų, kurie buvo iš ten išvaryti. O jei visai tiksliai tai iciečių. Taigi ežeras vadinamas Icos sala. Bet čia jau tikriausiai vėliau ispanai taip sugalvojo pavadinti ežerą, vietiniai tikriausiai visai kitaip jį vadino. O tuos Flores, kurias icieičiai pirmieji ir įkūrė, vadino Tajasaliu. Kaip teigia istorija, kai ispanai galiausiai nukariavo Tajasalį, jis tikriausiai buvo paskutinis funkcionuojantis majų religinis ir visoks kitos centras, visas nustatytas piramidėmis ir šventyklomis. Bet čia jau kadaise kadaise, nes dabar nieko iš to neliko. Ir nugriovė visa tai ne laikas, o patys religingieji ispanai. Taip nugriovė, kad nė ženklo neliko iš tos didybės. Va taip visada ir būna.

Na, o mes ta proga perėjome tiltą, pažiūrėjome, kaip ežere maudosi žmonės, nes ten ir besimaudančių buvo, o gal bežvejojančių, ir patekome į visiškai kolonijinį miestelį, tikriausiai maždaug tokį ir likusį nuo Ispanijos imperijos laikų. Kadangi masteliai ten tikrai labai maži, tai vos nepraėjome reikiamos gatvės, nusprendėme eiti aplink, o ne tiesiai, kadangi kelias tiesiai buvo į kalną, o šalta ten irgi nebuvo labai, su kuprinėmis tas ne visai šaltis labai jautėsi, ir galiausiai šiek tiek apėję ratą radome ir savo viešbutį: Donos Gojos viešbutį. Pats pigiausias tame rajone.

Šiaip jau ten buvo įvairių kambarių, tačiau mes nusprendėme rinktis patį pigiausią. Tiksliau lovas, o netgi ne kambarius. Gal jie ir nebuvo labai patenkinti, bet ką jau padarysi. Taigi teko įeiti į vieną didelį kambarį, iš ten laiptais pakilti į kitą didelį kambarį, kuriame tuo metu beveik nieko nebuvo, išsirinkti bet kurias lovas ir tada jau buvo galima ilsėtis. Lova kainavo gal kokius trisdešimt kecalių, tuo metu tai buvo gal vos ne pigiausias viešbutis, kuriame buvo tekę miegoti visoje Gvatemaloje. Gera vieta, nieko neprikiši, ir netgi balkoną savo nuosavą turėjome.

O kadangi jau viskas buvo sutvarkyta, reikėjo eiti apžiūrėti visų kitų įmanomų Flores vietų. Šiaip tų vietų tikriausiai daug ir nėra, kadangi visos piramidės ir šventyklos sugriautos, tačiau viena šventykla visgi dar yra likusi. Ne majų, nors iš dalies ir majų, tačiau nelabai susijusi su majų religija. Ant centrinio kalno, tai yra vienintelio Flores kalno stovi balta bažnyčia. Iki ten ir nukeliavome. Ten dar ir Centrinis parkas yra. Irgi labai nepersistengta begalvojant pavadinimus, netgi turint omeny, kad Florėse yra apskritai vienas vienintelis parkas. Bažnyčia kaip bažnyčia, kažkaip labai ypatinga ji nebuvo niekuo, balta, su kryžiumi, kaip ir priklauso bažnyčioms. Vėliau matėme ypatingesnių bažnyčių. O tiesiai priešais tą bažnyčia yra ir turgelis. Toks ne visai tikras turgelis, suvenyrų parduotuvės. Visokie gvatemalietiški suvenyrai.

Didelė bėda – pradėti pirkti suvenyrus pačią pirmą dieną. Šiaip tai nebuvo dar visai pati pirmoji diena Gvatemaloje, tačiau vis tiek tai – beveik tas pats. O suvenyrų ten buvo pilna. Šiaip jau galvojome, kad visus suvenyrus jei kokių reikės pirksime Gvatemaloje, kadangi ten turėtų būti pigiausia, tad beveik taip ir padarėme. O daug jų kol kas ir nepirkome. Tarp visų tų mezginių, nėrinių, skarų, servetėlių, drožinių ir kitokių nesąmonių radome rūpesčių lėles. Gvatemalietiškas paprotys. Nors sako, kad tai dar nuo senovės majų laikų likęs paprotys. Į tokią kišenėlę, visiškai mažytę, už porą pirštų mažesnę, yra sukišta gal dešimt dar mažesnių lėlyčių. O gal ir mažiau. Irgi tokių miniatiūrinių. Reikalas tas, kad prieš miegą reikia išimti visas tas lėlytes iš kišenėlės, kiekvienai jų pasakyti savo rūpesčius, sudėti atgal, pakišti po pagalve, ir kol miegi – tos lėlytės išsprendžia ar kaip nors kitaip panaikina visur rūpesčius. Tikriausiai taip ir yra. Gavosi lyg šiek tiek brangiai tos lėlytės, tačiau nusprendėme, kad tai bus labai geros lauktuvės visiems, kam gal jų reikia, todėl ir nusipirkome tokį didelį komplektą jų. Su lauktuvėmis kuriam laikui buvo baigta, ant to kalno, centriniame parke, su vaizdu į Petėno Icos ežerą galima išgerti kad ir kokių sulčių. Vietiniai ten irgi renkasi laiko praleisti.

O vėliau teko imtis ir tokių tikslingesnių reikalų. Į Flores važiavome ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti, ir tikrai ne dėl pačių Florių. Tikslas buvo gerokai kilnesnis. Visai netoli jų yra Gvatemalos majų didžiausias paminklas: Tikalis, iki kurio pėsčiomis labai ir nenueisi, reikia važiuoti kokią valandą autobusu. Žinoma, galvojome iki ten važuoti viešuoju transportu iš stoties, kadangi laiką ir kainas jau beveik žinojome, tačiau nusileidę nuo kalno pamatėme, kad kas antrame name yra kelionių agentūros, kurios siūlo įvairiausius turus. Į Tikalį siūlė beveik kiekvienoje vietoje, į Belizą irgi panašiai, o dar buvo pasiūlymų važiuoti ir į Semuk Čampei ir kitas Gvatemalos vietas. Tikalis gal dar kaip nors, tačiau žinojau, kad iki Semuk Čampei taip paprastai ir nenusigausi, o kitas planas buvo keliauti būtent ten.

Tad likusią dienos dalį praleidome vaikščiodami po kelionių agentūras ir ieškodami, kur čia pigiau galima gauti. Kainos nebuvo labai aukštos, tačiau nebuvo ir labai žemos. Nieko jau nepadarysi. Kiek žinojau, tokius pačius turus galima gauti ir mūsų viešbutyje, tačiau ten viskas kainavo šiek tiek brangiau. Na, visuomet verta palyginti, o vėliau jau galima rinktis. Bet kokiu atveju mes jau padarėme biznį viešbučiui vien apsistodami pas juos, tad keliones galima imti ir iš kitų kompanijų.

Kadangi į Tikalį važiavo tikriausiai kiekvienas užsienietis apsilankantis Florėse, tad į jį vežė kiekviena kelionių agentūra. Kaip aš spėjau, jos tikriausiai naudojosi vos ne tuo pačiu autobusu. Bet tai reiškė, kad ir kainos beveik vienodos. Tad į jį bilietus pirkome iškart. O tada reikėjo ieškoti, kaip čia pigiausia nusigauti iki Semuk Čampei. Kainos pačios įvairiausios. Vienoje vietoje kažkaip staigiai kaina nukrito dvigubai. Nežinau kodėl taip padarė, tačiau pasiūlė gal vos ne už šimtą kecalių, gal šiek tiek daugiau. O atstumas ten nemažas. Nusprendėme dar kur nors patikrinti, ir jei ką – pirkti bilietus pas juos. Ir toliau ėjome.

Jautėsi, kad visgi yra lietaus sezonas. O gal šiaip sala skendo. Bet tik vienas kraštas. Palei visą salą, aplink, eina kelias. Ratu. Tačiau rytinėje dalyje tas kelias visiškai užlietas. Reikia vos ne tvoromis lipti, norint apeiti. Gal kanalizacija ten nelabai veikė. Saulė gražiai leidosi, daug kas plaukiojo valtimis, fotografavo saulėlydį, gal dar nuplaukdavo iki kokio Santa Barbaros muziejaus, nes ten irgi toks yra, o mes šiaip sau vaikščiojome. Vakarinėje dalyje kaip tik buvo atsidaręs toks turgelis, kur kiekviename kioskelyje vis ką nors pardavinėjo. Valgius dažniausiai. Tad tuose kioskeliuose prisipirkome keletą takų, tikėjausi, kad kaip tik jų užteks vakarienei, tačiau taip nebuvo. Po tų takų ir tortų visgi reikėjo eiti dar valgyti.

Kadangi vieta visgi turistinė, tai ir kainos ten šiek tiek turistinės. Tačiau ir ten galima rasti kažką padoraus. Bent jau mums taip atrodė. Eilinį kartą tapome reklamos aukomis. Prie vieno restorano parašyta, kad va čia kainuoja tiek ir tiek, taip visai padoriai, todėl visai ir nusprendėme ten nueiti. Reikėjo užlipti į kokį ketvirtą aukštą, tačiau ten nieko nebuvo, tad buvo galima ramiai sau sėdėti netgi prie lango. Su beveik vaizdu į ežerą, jei tik nebūtų buvę labai tamsu. O gavus meniu supratome, kad visgi ten visiškas nesąmonė reklamoje parašyta. Tai yra tokios kainos kaip ir yra, tačiau tai visai ne tai, ko mes norėjome, o va žuvis kainavo jau gerokai brangiau. Nieko nepadarysi.

O iš tikrųjų padaryti gal ir reikėjo. Būtų buvę visai gerai tiesiog iškart ir išeiti, nors žinojau, kad daugiau nėra kur eiti, todėl niekur ir nėjome. Baisiausias dalykas visgi buvo ryžiai. Spėju, kad žuvis visgi pagauta iš ežero, tikriausiai šviežia, salotos irgi tokios valgomos, o ryžiai pasitaikė visai prarūgę. Ne visai visai prarūgę, bet šiek tiek parūgę. Valgyti nepatartina. Žinoma, ir nevalgėme. Bandėme paaiškinti, kad tie ryžiai nėra šiaip jau valgomi, bet spėju, kad padavėjas ne visai suprato. Juokingiausias dalykas buvo vėliau: kai atsiskaitėme, pasirodo, kad į sąskaitą įtraukti dar ir dešimt procentų, kaip aptarnavimo mokestis. Tada teko paaiškint dar kartą, kad jei ką: ryžiai buvo visai nevalgomi, tad imti dešimt procentų už aptarnavimą nėra labai gražu iš jų pusės. Nežinau, ar suprato iki galo, ką norėjome pasakyti, tačiau už aptarnavimą pinigų visgi neėmė. Nusprendžiau, kad tokiose aukšto lygio vietose Gvatemaloje valgyti gal ir neapsimoka. Nors gal daugiau nelabai ir pasitaikys. Tokios jau tos turistinės vietos Gvatemaloje.

Nors lyg buvo pasakyta, kad stovėti prieš viešbutį gal kokią aštuntą valandą, tačiau tam laikui niekas neatvažiavo. Teko šiek tiek palaukti. Buvom beveik vieninteliai laukiantys, tačiau po kiek laiko galiausiai autobusiukas atvažiavo ir mums pasakė, kad galime į jį sėsti ir būsime nuvežti iki pat Tikalio. Beveik taip ir buvo.

Iš tikrųjų iš pradžių dar teko apsukti porą ratukų aplink Flores, kaip dažniausiai ir būna, tas autobusiukas dar surinko pusę visų kitų turistų (kaip aš vadinu: surinko kaip šiukšles, nes paprastai tokie autobusai surinkti surenka, o vėliau, kai jau pasiekiamas galutinis tikslas tiesiog kaip šiukšles išverčia kur nors prie įėjimo ar kokio įvažiavimo), kurie irgi būtinai norėjo nuvažiuoti į Tikalį ir tik tada galiausiai ėmė važiuoti reikiama kryptimi. Kol laukėme autobuso suspėjome netgi duonos nusipirkti.

O tada gidas pradėjo savo dainelę. Tiksliau daug jis nesakė, važiuosime į Tikalį, tai viena didžiausių Gvatemalos vertybių ir panašiai. Gal dar kažką ir įdomiau pasakė, tačiau aš jau nesiklausiau. Iš pradžių paklausė iš kur mes esame, su kai kuriais netgi gimtąja kalba pasisveikino, žodis Lietuva didesnio įspūdžio jam nepadarė, tarp kitko Korėja irgi nebuvo pati įspūdingiausia vieta žemėje, tačiau su mergina iš Honkongo iškart rado bendros kalbos. Šiaip jau bendros kalbos nerado, kalbėjo pats.

Ir visai ne apie nesąmones kalbėjo, o apie labai rimtus dalykus. O jei visai konkrečiai – apie tai iš kur kilę Amerikos, šiaip jau Centrinės Amerikos aborigenai. Nes jis ir pats prisiskaito kažkokiems majams ar dar kažkam, gal šiek tiek maišytas, tačiau vis tiek priklauso. Taigi teorijų yra visai visokių, man net įdomu, iš kur jis tas teorijas traukė, nes prisimenu, kad jau mokykloje buvo aiškinama, kad į Amerikos žemynus pirmieji gyventojai pateko iš Azijos. Na, o tas gidas ir pasvarstė, iš kur mes čia galėjome ateiti: gal iš Europos, o gal iš Afrikos, tačiau pagal išvaizdą mūsų rasė neprimena nei baltųjų, nei juodųjų, tad greičiausiai ne iš ten. O greičiausiai jie visgi iš Azijos atkeliavę, kadangi va ir akys siauresnės, ir veido forma panaši, ir netgi turi visi po mongolišką dėmę. Taip tikriausiai reikėtų vadinti tą apgamą, kurį nuo gimimo ant užpakalio turi dauguma mongoloidų rasės atstovų. Pagal tai ir atsekama rasė (bent jau korėjiečiai mėgsta pagal tą dėmę skirstyti tautas, kurios čia giminingos, kurios ne). Taigi majai irgi turi ją, tad ryškiai tai reiškia, kad jų protėviai yra giminiški azijiečiams. Šiaip daugelis šiuolaikinių teorijų tai teigia, o bent jau korėjiečiai užsimena, kad, tarkime, kinai, tos dėmės neturi. Visai taip gali būti, kadangi honkongietė visiškai nesureagavo į tą mongolišką dėmę niekaip: gal tikrai neturi, gal jai nepatiko pavadinimas, gal kiniškai tai visai kitaip vadinasi, o gal jai buvo tiesiog neįdomu ir laukė, kada gidas galiausiai užsičiaups ir leis jai ramiai grožėtis džiunglėmis.

Taip labai linksmai galiausiai atvažiavome ir iki paties Tikalio. Į Tikalį niekas neleido iškart eiti, iš pradžių reikėjo kažko palaukti, per tą laiką suspėjome ir kavos išgerti, kas norėjo, netgi parūkyti galėjo, pasėdėti šešėlyje ir pasidžiaugti gyvenimu, susakė, kas kada turėjo prisistatyti ir kur vėliau lauks autobusas (tokia gana svarbi informacija, nes pėsčiomis iš Tikalio iki Flores būtų gana sunku nueiti, gal ir nelabai sunku, tačiau šiek tiek užtruktų – daugiau nei šešiasdešimt kilometrų), ir galiausiai paleido ganytis: o dabar jau galite eiti vieni, tikriausiai kaip nors nepasiklysite.

O tada jau tikrai buvo galima sau ramiausiai eiti pasiganyti. Iškart reikia pripažinti, kad Tikalio griuvėsiai šiek tiek skyrėsi nuo visų kitų griuvėsių. Tiesa, jie nelabai skyrėsi nuo Nuskendusio krokodilo piramidžių, kadangis anos irgi iki šiol yra džiunglių gilumoje ir nieko nesimato vaikštant po ten, tačiau Tikalis šiek tiek nuneša savo plotu tiek Lamanai, tiek visus kitus mano matytus griuvėsius. Negaliu pasakyti, kad labai daug jų ten mačiau, yra dar galybė nematytų.

Taigi pradžiai einame sau ramiauiai per džiungles, tai yra per tokį mišką, kur nieko nesimato, bet žinai kad tikriausiai kažkur kažkas bus. Prieiname kelio išsišakojimą. Ir ten tikrai turėtų kažkas būti, kadangi yra žemėlapis, kuris lyg ir rodė, kad galima eiti arba ten, arba ten. Nusprendėme pradžiai eiti ten, kur yra ne pačios pagrindinės didžiausios šventyklos. Tikriausiai daugelis taip daro. O gal ir ne. Mano manymu, geriausia pradėti nuo kažkokių visiškai nežymių griuvėsių, kažkokių vos įžiūrimų akmenų, o visą grožį pasilikti pabaigai, nes tada gali sau ramiausiai viską apžiūrėti nesibodėdamas, o po pirmo įspūdžio po to visokios stelos gali ir visai neįdomiai atrodyti. Nors man gal ir visai įdomiai atrodytų, bet gal ne visiems.

Tad pradžiai ir nuėjome į labai įdomią vietą, kuri vadinosi taip sakyčiau netgi visai neįdomiai, tiesiog trisdešimt aštuntos šventyklos grupė. Taip tikrai ir vadinosi. Iškart susidaro įspūdis kiek ten tų šventyklų apskritai yra. Irgi kažkur džiunglėse, tokie ne patys aukščiausiai pastatai. Gal kokių trijų aukštų būtų, jei Lietuvoje, o ten jie maždaug vieno aukšto. Daug kur galima įeiti, tai yra visokiais koridoriais ir kambariais pasivaikščioti, ant stogo netgi galima užlipti, nors šiaip viso archeologiniai radiniai iš ten tikriausiai jau seniausiai išnešti, ant sienų piešinių ir raižinių irgi nelabai likę, bet koridoriaus statyba primenanti kapą vis dar yra. Gražu. Iš visų apsupta aukščiausiais medžiais, tad gali pagalvoti, kad daugiau nieko ten ir nėra. Nors gali pasitikėti, kad ten dar kažkas yra.

Ir tikrai ten kažkas buvo. Ogi po dar vieno pasivaikščiojimo po milžiniškais palmių medžiais staiga priešais akis išdygo dar viena šventykla. Vadinosi ji šventykla, o realiai tai buvo piramidė. Bet vienas kitam juk nemaišo visiškai, ypač majams tikrai nemaišė, kadangi šventyklos ten lyg ir būdavo pačioje piramidės viršūnėje ant aikštelės. O kad visiems turistams ir keliautojams ir kitokio plauko besivalkiojantiems būtų daugiau vargo ir galvos skausmo aplink tą aukščiausią (ne pačią aukščiausią apskritai, bet aukštą) piramidę niekas jokių medžių neiškirto, tad fotografuokite kaip tik norite. Stenkitės, kad viskas į kadrą patektų. Labai sunku ir nebuvo, beveik viskas ir tilpo. Tai buvo šventykla VI, o šalimais jos dar ir pietinis akropolis (taip ir vadinasi, akropolis, tikrai ne majai patys sugalvojo tokį pavadinimą). Ant piramidės lipti niekam neleido. Bent jau taip parašyta buvo, tad niekas per daug ir nelipo, nors prižiūrinčių asmenų ten ir nebuvo.

O tada jau buvo galima eiti į patį centrą. Iš tikrųjų taip jau neplanavome tiesiausiu keliu eiti į centrą, bet taip jau gavosi, kad po pietinio akropolio atsidūrėme centriniame akropolyje. Tą pavadinimą tikriausiai irgi ne majai sugalvojo. O jis jau tikrai didelis, netgi visi medžiai iš visų pusių nukirsti, kad žmonės sau ramiausiai galėtų vaikščioti ir fotografuoti. Ir tarp kitko ne tik fotografuoti. Visokie baltasnukiai, žinoma, ten mirė iš laimės ir fotografavosi ant kiekvieno kampo, prie kiekvieno akmens, kiekvieną akmenį, kiekvieną užrašą ir kiekvieną stelą (aš irgi panašiai elgiausiai, šiek tiek žinoma prisilaikiau, kadangi žinojau, kad labai jau be atodairos viską fotografuojant kartais pritrūksta atminties kortelėje).

O rašau viską čia taip, kad tame centriniame akropolyje buvo ne tik milijonai turistų (tiesą sakant, jų buvo ne tiek jau ir daug, turint omeny, kad tai vienas iš didžiausių senovės majų paminklų, besivalkiojančių gringų daug nesutikome, bet kitose vietose jų irgi trūko, išskyrus gal tik kokią Čičen Icą), bet ir visai nemažai majų. O jie nėjo ten grožėtis senovinėmis stelomis ir klausyti gidų pasakojimų. Meldėsi. Viduryje aikštės sukrautas didžiulis laužas, aplink jį vyko kažkokie šokiai pokiai, maldos, atnašavimas seniesiems dievams ir kitos apeigos. Šiaip stebėjau, nes nelabai supratau, kas ten vyksta vis tiek. Yra keletas nuotraukų.

O šiaip iš vieno galo, į vakarus nuo tos Centrinės aikštės yra šventykla II, kuri dar vadinama kaukių šventykla. Irgi labai ne majų sugalvoti pavadinimai. Tikriausiai todėl, kad ant sienų papiešta kaukių. Ant tos šventyklos galima užsikarti. Visi taip ir darė. Į rytus: šventykla I, arba didžiojo jaguaro šventykla. Ant šitosios jau užlipti negalima. Į rytus yra vadinamasis šiaurinis akropolis, kur mes ir nukeliavome. Matėsi, kad ten yra kažkokie tuneliai, kambariai, keletas stelų, maždaug viską reikia suprasti, o kai nelabai supranti, tai pasižiūri hieroglifus, pamatai drakono ar tai gyvatės galvą kyšančią iš sienos, užlipi į viršų, pafotografuoji medžiais besikarstančiai beždžiones (tikrai taip ir dariau), tolumoje pamatai iš džiunglių kyšančią dar vieną piramidę, ir kaip ir daugiau nieko gyvenime nebereikia. Jei jau labai supaprastintai žiūrima į senovinių griuvėsių lankymus, o jei šiek tiek sudėtingiau, tai gyvenime vis tiek šiek tiek daugiau reikia.

O į pietus yra visai ne pietinis akropolis, o centrinis akropolis, dar vadinamas Malerio rūmais, ir kodėl taip pavadinta, tikrai nežinau, bet nelabai ir domėjausi. Irgi tik sienos likusios, netgi stelų ar gyvačių galvų ten nebuvo. Tikriausiai todėl, kad ten buvo daugiau mažiau gyvenamos patalpos, o ne kokios nors šventyklos. Ryškiai visas tas kompleksas buvo ir šiek tiek gyvenamas, ne tik dievų garbinimui skirtas, o netgi jei ir vien dievų garbinimui, tai žynėms ir žyniams tikriausiai reikėjo kur nors apsistoti, kad ir laikinai. Tam tikriausiai ir buvo naudojami tie Malerio rūmai, nors nesu visiškai tikras.

Kadangi centrinė aikštė su piramidėmis jau buvo apžiūrėta, buvo galima eiti ir iki tos pagrindinės piramidės. Šiaip jau ji pati savaime nėra pagrindinė, bet pagrindine tapo tik šiais laikais. Ir tikriausiai tik turistams. Vėliau papasakosiu kodėl.

Kelias vedė pro dar vieną šventyklą, tai yra piramidę, kurią jau visiškai sunku fotografuoti ir tikrai prieiti prie jos neįmanoma, nors ratą aplink apsukti labai paprasta. Šventykla III arba didžiojo (o gal didžiosios) saserdoto (o gal saserdotės) šventykla. Didžiojo žynio šventykla. Tikriausiai turima pakankamai archeologinių faktų, kad taip pavadinta.

Vėliau jau toks visai neįdomus kelias per džiungles, radome nuorodą į prarastąjį pasaulį, kol kas į jį neužsukome, tada dar viena aikštelė su stelomis ir akmenimis, kur vietiniai (gal ir ne vietiniai, bet centrinės amerikos gyventojai) rado negyvą gyvatę ir gąsdino vieni kitus ja. O ta gyvatė ramiausiai gulėjo ant kelio, susidomėjimą kėlė. Praėjome šikšnosparnių rūmus (dar jie vadinami langų rūmais). Labai aišku, kad tik dėl langų juos taip pavadino, o kai rado, ten tikriausiai gyveno galybės šikšnosparnių. Užeiti irgi negalima, bet labai didelio reikalo ir nebuvo.

Ir tada galiausiai priėjome šventyklą IV. Dvigalvės gyvatės šventyklą. Spėju, kad ten turėjo būti garbinama dvigalvė gyvatė, nors greičiausiai tiesiog rasti piešiniai tos gyvatės. Ant jos galima užsikarti. Iki pat viršūnės. Ir dėl to šventykla IV dabar yra tapusi svarbiausiai viso Tikalio šventykla. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis jau beveik nebeaktuali. Buvo laikai, kai buvo galima papirkti kapinių, tai yra Tikalio sargą ir nakvoti ant IV šventyklos stogo. Tiesiai priešais altorių. Bet tai buvo seniai ir neteisybė. Šiais laikais taip greičiausiai jau bus neįmanoma. Dabar toji šventykla žymi tuo, kad galiausiai užsikorus ant jos stogo gali visgi apžvelgti visą Tikalį. Labai daug kas ir nesimato, kadangi viskas visgi skendi džiunglėse, tačiau pagrindinių šventyklų bokštai visgi kyšo iš tų džiunglių tankumos. Ten ir daromos tos visos chrestomatinės Tikalio nuotraukos. Buvome ne vieninteliai. Dar keletas užsieniokų ten tupėjo, kažkas iš vietinių irgi lipo viršun, bet iš idėjos: gerai, kad turistų ten nėra daug. Tikriausiai daug kas ten ir nevažiuoja, dėl neaiškių priežasčių, nes kitaip tikriausiai jau seniai būtų uždrausta lipti ant visų šventyklų ir pliauškinti tas giriamąsias nuotraukas: ir aš čia buvau, alų midų gėriau, o jūs pavydėkite. Pačios nuostabiausios nuotraukos.

Taip buvo galima beveik ir baigti apžiūrą. Grįžome į pagrindinę aikštę, ten apėjome dar visus tuos Malerio rūmus ir pietinį akropolį, aš dar gėlių ir vaisių pafotografavau, o tada per džiungles beveik radome dar vieną piramidę. Šį kartą jau VI, arba įrašų piramidę. Sako, kad Tikalyje tų įrašų yra milijonai ir dar didesnės galybės, tikrai mačiau keletą įrašų, bet kadangi nieko nesupratau iš tų įrašų, tai man jie vis tiek paveiksliukus labiau priminė. Ir gal jau beveik buvo galima grįžti atgal, bet radome dar keletą nuorodų. Visgi Tikalis tikrai nemažo masto architektūrinis paminklas, tad nuorodų ten dar turėjo būti.

Vėl kažkur džiunglėsi priėjome prie Septynių šventyklų aikštės. Tokios mažesnės šventyklos ten buvo, bet vis tiek septynis, į vieną kadrą beveik ir netilpo. O iškart už tų šventyklų aikštės buvo ir Prarastasis pasaulis. Taip jis ir vadinosi. Tas pasaulis – tai dar viena aikštė. Su dar keliomis piramidėmis. Tiksliau viena. Kuri atseit labiau primena Mešikos Teotivakano piramides. Tiek siekė kultūrinė įtaka senais laikais. Bent jau istorikai taip sako. Ir tada jau buvo galima tikrai eiti namo.

Žinoma, namo nėjome, nes labai toli iki jų eiti, tačiau vėl eilinį kartą per centrinę aikštę, šiek tiek kitu keliu, kur vėl pamatėme keletą griuvėsių. Tikrai tik griuvėsių, tiksliau – vien tik pamatų, išėjome prie išėjimo. Tikalio apžiūra baigta. Jei labai sekant žemėlapiu, tai gal būtų reikėję nukeliauti labiau į šiaurę, nes ten dar kokia viena kita šventykla piramidinė buvo, dar tokie archeologiniai kompleksai labai iškalbingais pavadinimais: O, Q, R. Tačiau vieną iš tų kompleksų netyčia praėjome, tad nusprendėme, kad visų kitų žiūrėti gal ir nėra labai verta. Ta proga tiesiog išėjome lauk, radome turgų, sužinojome, kad ten kai kas kainavo netgi pigiau nei Florėse. Kas man pasirodė keista, tokiose vietose viskas turėtų kainuoti bent jau dvigubai brangiau, bet gal Gvatemaloje veikia šiek tiek kitokie rinkos dėsniai, ką čia gali žinoti, o tada jau buvo galima ramiausiai laukti atvažiuojančio autobuso. Mikroautobuso, kuris turėjo mus vežti tiesiai atgal namo.

Kaip ir važiuojant į priekį, taip ir atgal, autobusiukas buvo pilnas. Nė vienos laisvos vietos. Man buvo keista, kodėl beveik nieko iš mūsų rytinių pakeleivių nebuvo. Gal jie dar užsiliko kuriam laikui griuvėsiuose. O gal ir anksčiau išvažiavo, ką čia gali žinoti. Ne visi netgi žinojo, kad turi važiuoti kartu, vienus žmones teko grįžti paimti. Ir tada paaiškėjo, kad vietos apskritai nėra: vienam tenka stovėti. O stovėti nelabai yra kaip: visgi mikroautobusas. Problema buvo išspręsta. Šiaip man labai keistai atrodė tas problemos sprendimas, kadangi paskutinieji įlipę į autobusą buvo pora: vaikinas ir mergina. Ir šiaip jie keliavo kartu, kiek supratau, netgi ne atskirai. Vaikinas atsisėdo, berods priekyje, bet į kėdę, o mergina taip beveik ant laiptelio, tiesiai prieš duris, ten kur maždaug vietos yra. Taip irgi būna. Kažkas iš keleivių dėl to susijaudino, ir... nežinau iš kur bet kita mergina norėjo užleisti jai savo vietą, tačiau buvo atsisakyta. Iš tikrųjų labai toli taip nevažiavome, kadangi pasirodė, kad iš mūsų pakeleivių kažkas norėjo pasilikti el Rematėje, tad vietų šiek tiek padaugėjo. Ir taip visai ramiai nukeliavome atgal į Flores. Kai pasiekėme miestelį, išvertė visus kaip šiukšles pagrindinėje aikštėje, žinokitės. Ne visai taip, bet beveik panašiai.

Gražus tas Tikalis, nieko negali pasakyti. Bet šiaip jau sakoma, kad reikia ten keliauti anksti ryte ir vėlai vakare, o geriausiai nukeliauti po pietų, užeiti ten prieš saulei leidžiantis, kai jau turistų nėra ir gamta atgyja, dar tikriausiai kokį saulėlydį nuo IV šventyklos stogo pastebėti, vėliau pernakvoti kur nors netoliese (viešbučių ir kitokių įstaigų ten yra, netgi komedorų pilna pavalgyti), o tada anksti ryte vėl keliauti grožėtis gamta ir mažai turistų, ir dar kokį saulėtekį nuo to paties stogo pastebėti. Nieko nedariau, kadangi šiaip jau turistai labai nemaišė: jų tikrai ten daug nebuvo. Gal šiaip jau ne sezono metas, o gal neaišku kodėl. Bet šiaip visai teigiamą pliusą užsidėjau prie Tikalio, tad buvo galima iš laukinio Peteno labai ramiai keliauti toliau. Į kokias nors dar laukinesnes vietas.

O šiaip kitas punktas, tų labiau laukinių vietų buvo labai aiškus: ruošėmės trenktis per visą šalį, tiksliau per pusę šalies ir kuriuo nors būdu nusigauti iki Semuk Čampėjaus. Taip vadinasi pati gražiausiai Gvatemalos vieta. Jau buvome matę, kad Flores kelionių agentūros organizuoja turus, tiksliau keliones iki pat vietos, be jokio reikalo kur nors persėsti, tad tikėjomės, kad viskas bus labai paprasta. Tereikėjo surasti pigiausią variantą, o tai pasirodė ne taip jau ir paprasta.

Pirma nukeliavome į jau būtą agentūrą, kuri netgi siūlė kelionę už kokius devyniasdešimt kecalių. Į kainą netgi įskaičiuota viena naktis kažkuriame viešbutyje. Tačiau nuėjus kitą dieną pasakė, kad nieko nebus, mokėkite du šimtu. Ar kažkaip panašiai. Ir nė kecalio pigiau. Reikėjo imti tada kai siūlėme, o dabar kaina pakilo. Kaip ir beveik aišku, ką daryti toliau: eiti ieškoti, kas visgi pasiūlys pigesnį variantą, o jei niekas nepasiūlys, gal vis dėlto pasiūlys.

Kainos žinoma šiek tiek krito. Pirma pasako, kad kainuos du šimtu, tada netyčia pasidaro šimtas dvidešimt penki, po to vėl pakyla. Eini taip iš vienos agentūros į kitą, ir vis bandai prisiminti, kas kiek ir kur kainuoja. Galiausiai, visai prie mūsų namų visgi nusiderėjome iki gal net beveik šimto. Tiesą sakant, nelabai tiksliai ir supratome, kiek mes ten nusiderėjome, ir kiek reikės mokėti, kadangi kainos vis visaip įdomiai buvo sakomos, tai su viešbučio kaina, tai be jos, bet supratome, kad tikriausiai pigiau jau niekaip nebus. Tad nors tiek. Berods paskutinė kaina – šimtas dvidešimt penki kecaliai, apie penkiolika eurų, gal ir nevisai pigiai, bet žinojome, kad gali tekti važiuoti tolokai.

Žinoma, tiek grynaisiais neturėjome, tad reikėjo išsikeisti, keitykla buvo tiesiog už kampo, tiksliau gretimoje lavkėje, tad keitimas irgi ilgai neužtruko. Ir kai jau galiausiai atsiskaitinėjome, pasirodė, kad sumokėjome tik po šimtą kecalių. Kaip ir kokie dvylika eurų. Tai vis šiek tiek sutaupėme. Kas nėra labai jau blogai. Taigi reikalai buvo jau visiškai sutvarkyti, galima buvo ramiai sau eiti namo. O pas mus namie didžiausias vakarėlis. Tiksliau niekas negėrė, nešoko ir nedainavo, tiesiog kambarys buvo pilnas žmonių. Mes šiek tiek gal ir negražiai pasielgėme, kad pirkome bilietą ne iš mūsų viešbučio, nes jie irgi siūlė keliones į beveik visai tas pačias vietas, bet jie patys kalti, kad jų kainos buvo gerokai aukštesnės nei konkurentų, kurie savo kioskelį buvo atsidarę tiesiai priešais viešbutį. Nieko nepadarysi, laisvoji rinka ir monopolio ten nėra, netgi kartelinių susitarimų nerasta, kaip daugelyje vietų būna.

Paskutinę dieną Florėse nusprendėme praleisti kultūringai. Tai yra užlipti ant kalno, neužeiti į bažnyčią, tačiau su gražiausiu vaizdu su keliomis šiukšlėmis į ežerą išgerti alaus. Leidosi saulė, matėsi, kaip daugelis gringų ir gal netgi vietinių plaukioja valtelėmis ir grožisi tuo pačiu saulėlydžiu iš ežero. Žinoma, kad jie ne patys plaukiojo tomis valtelėmis, o laukė, kad kas nors paplukdys ir buvo labiausiai užsiėmę fotoaparato mygtuko maigymu. Kaip ir beveik aš buvau užsiėmęs.

Nusileidus saulei teko eiti visgi pavalgyti, nes visą dieną tik rambutanai buvo tvarkyti. Skanūs jie patys savaime yra, tačiau visai dienai šiek tiek per mažai. Labai sunku rasti valgymą irgi nebuvo: tiesiog nueini ant ežero kranto, o ten pilna įvairių vienkartinių kioskelių, kurie pardavinėjo viską, ko tik širdis geidė, gvatemalietiškus ir ne tik tokius valgius. Taip vienoje vietoje pasirinkome takų su gvakamole. Visgi tai mano mėgstamiausias valgis šiuo metu, tad jį ir tvarkiau, fricholių, tapų buritų (čia šiaip jau buritos su bulvėmis, irgi visai nieko patiekalas, tokie gal baisiai ir neišradingi, bet iš kitos pusės gana išmanūs patiekalai: kaip ir tas pats, tik įdaras skiriasi, bet nemažai pasaulio virtuvių tuo pačiu užsiima, kad ir tie patys italai kepdami kokią picą ar darydami makaronus).

Šiaip buvo likęs dar vienas reikalas, kurį privalomai reikėjo padaryti prieš išvažiuojant. Žinojome, kad keliaujame į tokią gal visai laukinę vietą, kažkur tarp džiunglių ir kalnų viskas turėjo būti, tad labai įtariau, kad ten iki artimiausios parduotuvės gali tekti kulniuoti visai nemažai. Tad kaip ir visai apsimoka apsirūpinti kokiomis gyvybiškai svarbiomis prekėmis. Viena iš tokių prekių, bent jau aš taip galvojau, yra cigaretės. Pirmu taikymu nukeliavome į parduotuvę. Tą tokią beveik valdišką parduotuvę. Ir ką gi sau galvojate, pardavėja sugalvojo, kad ji neturi grąžos ir paprašė, kad duotume smulkiau. Keistai atrodė tas prašymas, kadangi užsieniečių ten tikrai netrūko, o jie dažniausiai ir vaikšto į tokias parduotuves, laikas buvo jau vėlokas, spėju, kad dirbta visą dieną, tad grąžos neturėjimas skambėjo keistai. Ta proga nieko pas juos ir nepirkome.

Ir labai gerai padarėme, nes kažkokiame kioskelyje, kuris buvo visai netoli viešbučio tas pačias cigaretes pardavinėjo vos ne trigubai pigiau. Romą irgi gana pigiai pardavinėjo. Tad apsirūpinimas vyko ten. O kadangi jau viską turėjome, ko galėjo reikėti, lietaus sezonas nusprendė parodyti, kad jis ne šiaip sau lietaus sezonu vadinamas: ėmė pilti. Grįžome namo, kur beveik veikė internetas, kur netgi buvo stogas, ant kurio galima užlipti, ten buvo dar vienas stogas su kabančiais hamakais, tad vakarą buvo nuspręsta baigti ten. Visai nieko vakaras, nieko negali jam prikišti. Vakaras gringiškoje vietoje.
Wednesday, July 22nd, 2015
6:29 pm
Kur mašinos neveža ir lėktuvai neskraidina (Gvatemala I)
Taigi galiausiai ramiai sau atsidūrėme Gvatemaloje. Žinoma, dar ne visai ramiai, vien tilto perėjimas dar nieko nereiškia. Po to reikėjo nueiti iki kitos Aduanos terestros, kaip bebūtų keista, ji vadinasi Ermitos aduana (tai yra muitinė, irgi žemės muitinė, nes visgi ėjome žeme), nors žemėlapis sako, kad šalimais sienos esantis miestelis vadinasi Anguiatu, ir būtent Gvatemalos pusėje jis taip vadinasi, o Salvadore apskritai nieko nėra, bet ne tame gi esme. Randame tą muitinę, tiksliau pasų kontrolę, viskas vyksta labai paprastai, jokių klausimų, žinoma, jokių ir antspaudų, tad tikimės, kad viskas tvarkingai suregistruota. Dėl visa ko jau buvome nusifotografavę prie sienos, kad jei kam nors kils kokie įtarimai. Susimokėti tiek už įvažiavimą, tiek už išvažiavimą niekam nieko nereikėjo: viskas paprastai. Aš dar norėjau pereidinėti kokias nors muitines, tačiau ir to sakė, kad nereikia. Tad tiesiog pinigus pasikeitėme. Visai vietoje buvo ir bankas. Eilinį kartą gavome naujų pinigų: šitieji vadinasi kecaliais. Visiškai taip pat, kaip ir nacionalinis Gvatemalos paukštis. Geras toks pavadinimas. Galėjo gi ir lietuviškus pinigus kokiais nors gandrais anksčiau vadinti. Arba rūtomis. Arba dar kuo nors. Jums kainuos tai penkiolika garnių. Ir dvi varnos. O dar juokiasi iš gudiškų zuikučių ir meškučių visi. Gražus pavadinimas, nieko neprikiši. Be to, ir pats paukštis kecalis yra visai gražus (reikia prisipažinti, kad gyvai taip ir nemačiau, tik nuotraukose, o nuotraukose tikrai gražus). Ir šiaip pats žodis kecalis tą ir rešikia, jis irgi kilęs iš navatlių kalbos, ir tai turėtų reikšti dideles spindinčias uodegos plunksnas. Vienas žodis. Būna gi įvairiose kalbose tokių žodžių, kurias į kitas kalbas galima išversti tik įmantria fraze. Panašiai ir su kecaliu.

Taigi turime rankose sau pirmuosiu kecalius, ir už juos buvo galima bandyti važiuoti toliau. Kažkur labai toli nereikėjo, pradžiai būtų užtekę ir iki Čikimulos nusigauti. Jei taip visai atvirai, tai visai būtų buvę gerai tą dieną nusigauti iki pat Livingstono, vieną iš tų nedaugelio vietų pasaulyje, į kur nevažiuoja joks antžeminis transportas. Nors Livingstonas kaip ir nėra sala, visai netgi žemyno miestelis, tačiau iki šiol į jį galima patekti tik valtimis. Arba laivu. Arba dar kuo nors, bet tikrai ne kokiu autobusu ar mašina. Gal dar lėktuvu galima ten nuskristi. Taigi planas buvo nusigauti ten, bet kadangi žinojome, kad iki jo yra nemažas gabalas kelio, tai pradžiai norėjome tik iki Čikimulos. Kuri šiaip jau neturėtų būti visai toli.

Kaip paprastai ir būna, nebuvo labai sudėtinga rasti autobusų stotelę. Bent jau pasienio punktuose jos būna kartais pažymėtos. Tarkime Gvatemalos pusėje tikrai buvo kažkas panašaus į stotelę, ir paklausus kažko iš sėdinčių, išgirdome atsakymą, kad taip, viskas tvarkoje, iš galite nuvažiuoti iki pat Čikimulos, autobusas tuoj ir atvažiuos. Beveik tuoj ir atvažiavo.

Vėl teko važiuoti tuo mokykliniu autobusu, labai tai ir nestebino mūsų, pakeliui užsukome į tą Angiatu kaimelį, ten nieko labai daug nebuvo, tiesiog kaimelis. Ir toliau pagrindiniu keliu, per visiškai visiškai kalnus. Iš abiejų pusių kalnai, ir taip kokias dvi valandas teko taip važiuoti. Sustojome dar viename miestelyje, Concepcion las Minas. Jis irgi priklauso tam Čikimulos departamentui. Apie tą miestelį irgi nieko negaliu pasakyti, kadangi mačiau tik kelias gatves. Mes ten kelias minutes pastovėjome. Vėl ta pati kolonijinė architektūra. Sprendžiant pagal pavadinimą, tas miestelis tikriausiai kažkada gyveno iš šachtų. Las Minas. Miestelio dosjė irgi teigia, kad ten tikrai netoli yra vario, sidabro ir kitų rūdų šachtų. O kitas pavadinimas, tas kur Konsepsjon, tai yra katalikiškos kilmės. Kadangi ten stovi Nekalto prasidėjimo bažnyčia, kažkaip panašiai reikėtų išversti Virgen de la Concepcion, tad ir sudėjo tuos du dalykus, kuo garsėja miestelis. Bet šiaip mielas miestelis kalnuose, gal labai ilgai ten ir neapsimokėtų būti, tačiau trumpam pravažiuoti tikrai nieko.

Kažkur pro šalį pravažiavome pro dar vieną garsų Gvatemalos miestą: Eskipulas, kuris irgi garsėja juoduoju Kristumi. Bet į jį netgi neužsukome, gal reikės kada nors vėliau. O jau visai visai pravažiavome dar vieną miestelį, kuris irgi pagerbtas kecalio atminimui: Kecaltepekė. Ne veltui pavadinimas sutampa su to paukščio vardu: tai ir reiškia kecalio plunksų kalvą. Bet tik reiškia, daugiau nieko gera ten nėra. Taip visai įdomiai, per visus kaimus ir kalnus, laukų ir klonių ten nesimatė, buvome visiškuose kalnuose, nukeliavome iki pat Čikimulos.

Aš dar lyg ir norėjau gal ten ką nors pažiūrėti, tačiau niekas mums nieko neleido. Pilnas aptarnavimas nuo durų iki durų, taip galima tai pavadinti. Nespėjome išlipti, o jau prie autobuso durų stovėjo keletas žmonių ir klausinėjo, kur kam reikia važiuoti. Kadangi mums reikėjo į Puerto Barrios, tai iškart kažkas pamojo ranka, kad sektume paskui jį. Žinoma, ten viskas daug paprasčiau vyksta, ir gal ne visai aiškiai parodo, kad reikia būtinai paskui jį sekti, todėl iš pradžių lyg ir nenorėjome sekti. Tačiau mus labai greitai kažkas pastebėjo, iš to paties autobuso ir pastebėjo konduktorius, o jūs kur, Puerto Barrios ir ėmė rėkti per visą aikštę, Pedro Pedro (nesu tikras, kad Pedro, bet kažkurį iš tų vardų) ir dar davė velnių jam, kad jis tinkamai klientų nepriėmė.

Kai jau buvome prie autobuso... O autobusas buvo netgi ne mokyklinis, normalus toks mini autobusuas, ne mikro, mini jame gal kokie dvidešimt žmonių tilpo. Minu dar pabandė pasiaiškinti, kiek čia mums laiko užtruks (nors šiaip žinojome, kad apie kokias keturias valandas viskas truks), kada kitas autobusas važiuos, kadangi su šituo gal šiek tiek per greitai, būtų galima tarkime... Kur nors pasėdėti kavos išgerti. Išsiaiškinome, kad geriau visgi važiuoti šituo autobusu, kadangi kitas bus gal už kokios valandos, o tai reiškia, kad jau visai sutemus būsime Puerto Barrios. Nieko nepadarysi. Susimokėjome po keturiasdešimt kecalių ir sėdėjome sau ramiai autobuse. Aš šiaip būčiau norėjęs sėsti kur nors giliau, tačiau buvome pasodinti beveik pačiame priekyje. Nežinau, kodėl jie taip sugalvojo, tačiau buvo nuspręsta, kad mums reikia pačiame priekyje sėdėti. Ir kai jau autobusas buvo beveik pilnas išvažiavome.
Po kiek laiko, kažkur ties Rio Hondo ir Estansuela įsukome į pagrindinį kelią. Tas pagrindinis kelias Gvatemaloje vadinamas Atlanto karetera, atseit Atlanto magistrale, ten teko penkis kartus apsisukti, kol teisingai patekome į tą magistralę. Žinoma, ta magistralė irgi nebuvo labai magistralinė, kaip tarkime Lietuvoje suprastų, o dar mažiau magistralinė jei lygintume su kitų šalių greitkeliais, ir maždaug ten ir baigėsi kalnai. Vėl išvažiavome į lygumas. Laukus ir klonius, visur augo aukštos palmės, kai kur ne palmės, bananų plantacijų nesimatė, tačiau jų labai ir nereikėjo.

Minu labai nepatiko vairuotojo vairavimo būdas. Toks sakyčiau... gal netgi visai gvatemalietiškas: be perstojo kalbėti mobiliu telefonu, rūkyti, dairytis, vienu žodžiu daryti viską, ką tik įmanoma, tik ne vairuoti. Jei būtų važiavęs savo mašina, gal ir nieko, o čia atseit veža dar žmones, jeigu ką. Nors... Aš iš kitos pusės pagalvojau, kad tikriausiai visi taip vairuoja, ir niekas per daug dėmesio nekreipia. Bent jau neatrodė, kad keleiviai būtų labai pasipiktinę, o jų buvo daug. Visos sėdimos vietos užimtos, ir netgi stovinčių nemažai. Autobusas prikimštas. Transporto daug ten nėra, matėsi.

Pravažiavome dar vieną nuorodą su posūkiu į Kirigvą. Dar vienas vietas, kur kadaise majai gyveno ir stelas statė. Mes ten neišlipome. Bet kadangi autobusas visgi kažkiek laiko maždaug kažkur ten stovėjo, tai nusipirkome tarkime vandens. Nes vis tiek reikėjo kažkaip valgyti, laikas buvo jau visiška popietė, netgi pavakarius priminė. Dar vienas posūkis prie Izabelės ežero. Irgi ten nevažiavome. Izabelės ežeras šiaip jau pats didžiausias Gvatemalos ežeras. Bet mes ten nesukome ne tik todėl, kad autobusas ten nevažiavo, bet tik todėl, kad prie to ežero dar vis tiek planavome privažiuoti. Nors jei visai tiksliai, tai planavome į jį įplaukti. Šiek tiek vėliau. Už kelių dienų. O man tai reiškė, kad jau jau, beveik atsiduriame ten, kur mums ir reikia: Puerto Barrios. Sako, kad tas miestas taip pavadintas buvusio (šiaip jau seniai buvusio) Gvatemalos prezidento Justo Rufino Barrios garbei, jei visai lietuviškai tai būtų Uostas Barrios. Ir iš tikrųjų mes ten buvome. Netgi nespėjus saulei nusileisti. Bet šiaip jau visai vėlokai mes ten atsidūrėme, tad svarbiausias dalykas buvo: kuo greičiau rasti kur čia galima gyventi, nes valtys į Livingstoną tikriausiai jau ir nebeplauks. Sako, kad paskutinė lanča išplaukia penktą vakaro, tad pagal viską mes tikrai nebespėjome. Tačiau juk galima ir tame uoste pasibūti, nieko tikrai neatsitiks.

Miestelis tikrai nebuvo pats žaviausias, toks mažiukas miestelis, nieko iš jo labai daug tikėtis ir negalima. Šiaip jau netgi ne visai mažas, jame net kokie keturiasdešimt tūkstančių žmonių gyvena, tačiau taip kol kas tikrai neatrodė. Taip jau yra. Nieko nepadarysi. Ilgai rinkomės, tiksliau labai ilgai nesirinkome, nebuvo daug pasiūlymų, kur būtų galima gyventi, tad ėmiau tiesiog pigiausią variantą. Kurie buvo visai netoli. Iš pradžių teko eiti to Justo Rufino Barrios gatve (jo garbei netgi visa gatvė pavadinta), o vėliau jau penktąja aveniu. Ten irgi: vienaip einančio gatvės kajėmis vadinamos, kitaip – avenidomis, tik jokių painiavų su rytais vakarais pietumis ir šiaure nėra. Labai sunku rasti viešbutį irgi nebuvo. Žmonių gatvėse buvo vis mažiau ir mažiau, ne tik temo, bet ir niaukėsi, tad tikrai reikėjo kuo greičiau rasti kur čia būtų galima pasidėti daiktus.

Ir išsirinkome viešbutį Li. Kaip spėju, jo savininkas turėtų būti kinas, nors visai gali būti, kad ne. Viešbutis buvo. Toks didelis viešbutis. Netgi trijų ar keturių aukštų name įsikūręs, o svečių kambariai yra antrame ir trečiame aukšte. Viskas būtų kaip ir gerai, bet vėl į akis krinta ta gvatemališka realybė: durys uždarytos, tuo metu šiaip jau kažkas buvo, tačiau matosi, kad viskas vėliau uždaroma aklinai, su grotomis, antras ir trečias aukštai irgi grotuoti. Tokiomis konkrečiomis grotomis. Namas šiek tiek pasenęs, šiek tiek apipelijęs vietomis, bet svarbiausia, kad kambarių turi, kainuoja irgi visai neblogai, toks tik vienas šimtas kecalių. Apie dvylika eurų. Gal šiek tiek mažiau. Kambarys ne pats žaviausias, tačiau galėjome netgi pasirinkti: su langu. Žinoma, langas buvo ne į lauką, o į tą balkoną, kuris tuo pat metu ir koridoriumi buvo, kambaryje buvo atskiras dušas, kiekviename tikriausiai, netgi televizorius ten buvo. Kaip ir visai nieko. Ir netgi rankšluosčiau ten buvo, kuriuos išsikraustant reikia grąžinti. Tokia tvarka pas juos. Taip jau buvo parašyta. Nieko nepadarysi, tikriausiai nemažai žmonių viską pasisavina. Nors Centrinė Amerika bent jau dabar neatrodo lyg būtų labai besisavinantis regionas, bet ką čia gali žinoti. Tikriausiai visko pasitaiko. Taigi viskas rasta, daiktai padėti, galima eiti valgyti. Kur nors.
Kažkur labai toli eiti nesinorėjo, kadangi kaip jau visada ir būna: pradėjo lyti. Labai nelijo, tad šiek tiek palaukėme, tikėjausi, kad gal nustos, žinoma, beveik nenustojo, tad eiti vis tiek teko. Visai netoli mūsų viešbučio buvo turgus, kuris tuo metu beveik buvo uždarytas, tik kelis vaisius pardavinėjo. Labai daug nieko nebuvo. Tame pastate su viešbučiu – netgi ir keletas restoranų. Tiksliau visas vienas restoranas, bet jis labiau ne į restoraną, o į aludę buvo panašus. Tikriausiai ten aludė ir buvo. Tad į tą vietą ir neužsukome. Radome dar ir vaistinę, ir dar kažkokį restoraną. Šiaip daug ir nereikėjo tikėtis, miestas gal ir didelis, bet visgi Centrinė Amerika. Greičiausiai viskas vis tiek užsidarys, kas dar neužsidarė. Turguje irgi nieko daug nebuvo, net jei ir būtų buvę: virtuvės visgi neturėjome. Nieko nepadarysi.

O tuo metu ėmė visiškai pliaupti. Ta proga, kadangi lijo, daugiau niekur vaikščioti nelabai norėjosi. O šiaip labai niekur vaikščioti ir neapsimokėjo, kadangi visgi radome vieną greito maisto restoraną. Atrodė tikrai kaip greito maisto restoranas, tačiau tai nebuvo nei Makdonaldas, nei kokia nors kita amerikoniška grandinė. Gvatemalietiška vieta. Nors gal ir ne visai greito maisto restoranas. Ilgai galvoti nesinorėjo, tad tiesiog užsisakėme tortijų. Nes ten tortijos ir tebuvo iš valgomo maisto. Kaip ir ne visai blogai.

Mūsų viešbutis jau buvo uždarytas, teko palaukti, kol kas nors ateis ir duris atidarys. Ilgai nelaukėme, bet vis tiek: vis dar pylė. Kažkur vaikščioti visiškai nesinorėjo. Pilantis lietus ir į koridorių liejosi. Gerai, kad ne į kambarį, tačiau laitpinėje balų buvo. Nieko nepadarysi. Antrame aukšte buvo ir svetainė. Nežinau, ar ten kas nors kada nors sėdi, gal ir sėdi. Ten televizorius irgi buvo. Tačiau spėju, kad kiekviename kambaryje yra televizorius, tad sėdėti svetainėje didelio reikalo ir nebuvo. Dar toks juokingas dalykas buvo, kad netgi televizorius buvo įstatytas į grotas, į tokį geležinį rėmą, kad niekas nesugebėtų jo išimti tikriausiai. Ten ne tik rankšluosčius ar nuotolini valdymo pultelius, bet ir televizorių tikriausiai gali pavogti. Įdomu, ar svečiai taip daro, ar vis dėlto likusi praktika nuo pilietinio karo laikų, kuomet tikriausiai ir ginkluotų užpuolimų tikriausiai visai dažnai pasitaikydavo. Nelabai klausiau, nes nelabai buvo ko paklausti.

Kadangi tą dieną anksti ėjome miegoti (kaip ir visada), tai kitą dieną, savaime suprantama anksti ir kėlėmės. Nors lančos turėjo plaukti gal kokią netgi šeštą valandą, tačiau nusprendėme, kad neplauksime taip anksti, bus galima ir šiek tiek vėliau ten. Pradžiai reikėjo pasivaikščioti po Puerto Barrios. Nes lietus galiausiai buvo nustojęs.

Tad perėjome ta penktąja aveniu. Nuo namų tiesiai tiesiai iki galo. Tai yra iki jūros. Kaip ir nereikėjo tikėtis, prie jūros jokių plajų nebuvo. Šiaip namai stovėjo. Daug prieplaukų. Visos tos prieplaukos, kaip supratau visgi nuosavos. Žvejų rajonėlis tikriausiai. Ir toks šiek tiek šiukšlinas. Visa Centrinė Amerika visgi dėl to kenčia, nieko jau nepadarysi.

Grįžę atgal, namo iškart nėjome. Ir į uostą nėjome. Nes iš tikrųjų netgi nežinojome, kur yra tas uostas. Aš buvau galvojęs, kad jis turėtų būti kažkur tos penktos avenidos gale, tačiau nuėjus iki ten pasirodė, kad aplinkui jokio uosto nėra. Jis tikriausiai kažkur kitur. Nieko tokio, vėliau bus galima paklausti viešbutyje.

O ta proga, kad jau buvome centre, užsukome į turgų. Kaip tik atsidarinėjo. Bet irgi... Įdomiai atsidarinėjo. Gatviniai prekystaliai jau visi atsidarę, viską pardavinėjo, daugiausia bananus, avokadus, rambutanus, šiaip visokius vaisius ir daržoves, kai kurie netgi iš prekystalių iš sunkvežimių ir mašinų. Netgi tortija jau kepė, buvo galima tiesiog šviežiai iškeptas tortijas valgyti. O viduje, ten kur ne visai prekystaliai, stalai ir būdelės, po stogu, turgaus pastate, kur šiaip jau rūbai ir visokios elektros prekės dar niekas nieko nepardavinėjo. Kai kur tik ruošėsi atsidarinėti, kai kur net nesiruošė. Žinoma, kaip tik tos rūbų parduotuvės vėliau ir užsidarinėjo, maždaug tada, kai pradeda lyti.

Nusprendėme, kad visai galima tas tortijas ir suvalgyti. Gal ir visai skanu. Bet pradžiai, kadangi pas tortijas kavos nebuvo, nuėjome ieškoti kavos. Iš tikrųjų nebuvo taip, kad būtume ėję kavos ieškoti, tiesiog bežiūrėdami kur čia galima ką pavalgyti, radome ir prekystalį, kur pardavinėjo ne tik kavą, bet ir šiaip visokius gėrimus. Tad išgėrėme kavos. Tirpios kavos savaime suprantama. Tada ten kitur kažkur tortijų. Maždaug tiesiai nuo keptuvės. Kažkas panašaus į salvadorietiškas pupusas, su sūriu, varške, fricholėmis. Viskas labai skanu. Ir dar turguje rambutanų prisipirkome. Nes juk reikia ir rambutanus kartais valgyti, ne tik tortijas. Ir tada jau beveik buvo galima eiti tiesiai į uostą.

Žinoma, pradžiai reikėjo užeiti į viebuštį, pasiimti daiktus, dar dėdės paklausti, kurgi tas uostas yra, visai netoli, tik visai į priešingą pusę, nei buvome ėję. Tad jau reikėjo atsisveikinti su Puerto Barrios.

Kaip dėdė pasakojo, taip ir buvo: pora ar trys kvartalai atgal, pasukti į vakarus, ir uostas buvo beveik tiesiai priešais nosį. Žinoma, dar reikėjo šiek tiek paeiti, tačiau radome ir kelio ženklą. Man visada įdomiai atrodo tie kelio ženklai prieš uostus, kuriuose surašytos kryptys, kur plaukia laivai. Kilometrų dažniausiai ir nebūna. Taip buvo ir Puerto Barrios: parašyta, kad va maždaug ta kryptimi bus Livingstonas, Punta Manabikė, Punta Palma, Rio Dulce (viskas Gvatemaloje) ir netgi Punta Gorda. Belize. Nes iš ten laivai plaukia ne tik į visokius Gvatemalos taškus (daug tų taškų ir nėra, toje pakrantėje Gvatemala daug žemių ir neturi), bet ir į Belizą. Buvome plaukę iš Belizo. Tik ne į Gvatemalą, į Hondūrą, tačiau buvo galvojamas ir toks kelias.

Tad ten sau ramiausiai nusiperkame bilietus ir galėjome laukti, kol mūsų valtis, tiksliau lanča atplauks. O jei visai tiksliai: kada išplauks. Atėjo dar keletas gringų. Nors jų daug ir nebuvo. Daugiausia rinkosi vietiniai, gvatemaliečiai. Daugiausia gringų buvo tokių, kurie atplaukdavo. Žinojau, kad iš Puertu Barrios į Livingstoną ir atgal plaukia įvairių tipų lančos: vietiniai ir tarkime mes, ir kai kurie gringai dažniausiai plaukia tomis viešo plaukiojimo valtimis, kurios plaukia pagal grafiką, tačiau labai norintys gali plaukti ir privačiomis. Pagal užsakymą. Tai kainuoja atitinkamai daugiau (paprastai keturi, o jei užsakyta – šeši eurai), ir dar dažniausiai reikia surinkti šešis žmones. Nors, tikriausiai, jei bus sumokėta ta pilna kaina, tai gal jie nesijaudins, jeigu reikės plukdyti ir mažiau žmonių. Ką čia gali žinoti. Tie atplaukiantys užsieniečiai irgi nėjo pėsčiomis, išsikeldavo savo lagaminus ir sėsdavo ar tai į taksi, ar tai į kokius tuktukus. Nors dažniausiai jų jau kas nors laukdavo: viskas užsakyta. Taip dažniausiai visi keliauja. Sulaukėme, kol leido sėstis, susėdome, dar sukrovėme visus daiktus, dviračius, viską, ką visi turėjo, ir galiausiai išplaukėme į vietą iš tų pasaulio vietų, kur kol kas galima tik nuplaukti. Livingstonas.

Ir visai ne atsitiktinumas, kad Livingstonas vadinasi būtent Livingstonu, o ne kaip nors kitaip. Galėtų juk būti koks nors San Pedro ar San Juan, dar galėtų būti koks nors –tenango, kadangi taip besibaigiančių miestų pavadinimų Gvatemaloje irgi nemažai. O viskas yra taip, kad Livingstone, kaip ir priklauso Karibų pajūriui, gyvena ne visai majai, tiksliau netgi visai ne majai, ir netgi ne ispanų palikuonys, dauguma: garifunai. Gal net beveik visi ten yra Garifunai, tai yra toji įdomioji rasė, kuri susidarė iš pabėgusių Afrikos vergų, vietinių indėnų ir taip toliau. Kalba irgi savotiška kalba. Vien todėl ir plaukėme į Livingstoną, kaip vis dėlto žmonės ten gyvena pažiūrėti, ar labai jau skiriasi nuo likusios Centrinės Amerikos.

Kelionė iš Puerto Barrios iki Livingstono ilgai nesitęsė, vienas du ir perplaukiame netgi ne sąsiaurį, o upę, priešais kyla tos pačios palmės, gal šiek tiek daugiau, tačiau pakankamai, valtis prisišvartuoja, ir galime lipti. Ir eiti kur nors. Prie prieplaukos pasitinka užrašas: sveiki atvykę į Livingstoną. Ir tokia aikštė. Šiaip jau visai maža aikštė. Reikėjo maždaug suprasti, kaip nusigauti iki viešbučio. Netgi ne kokio nors viešbučio, jau buvome nusprendę, kad apsistosime pas Iguanas, taip vadinosi vienas hostelis, kuris turėjo kažkur būti netoliese.

Iš pradžių viskas aišku: reikia eiti ta vienintele gatve, bet staiga ta gatvė šakojasi į dvi dalis. Vienas į kairę, o kita į dešinę, daugiau gatvių ten gal ir nėra (nors gal dar kokia viena ir yra), čia jau reikėjo pagalvoti, į kurią pusę, tačiau kažkur kabėjo kažkoks žemėlapis, kuriame Iguanų viešbutis lyg ir buvo pažymėtas. Tačiau iš tikrųjų netgi nereikėjo nieko ieškoti, iškart priėjo vienas pagyvenęs negras ir paklausė, ko ieškome, ar tik ne viešbučio, o kurio, Iguanos, žinau, tuoj jus nuvesius. Labai norėjome atsisakyti, kadangi dažniausiai tokie nuvedimai papildomus pinigus kainuoja, tačiau nieko nepadarysi. Jis intensyviai sakė, kad nuves, ir netgi ėjo. O kadangi mums vis tiek reikėjo eiti į tą pačią pusę, tai būtų kvaila paskui jį nesekti. Nieko nepadarysi.

Tad einame. Pamatėme, kad šiaip tame Livingstone visokių hostalių ir hospedachių irgi gyvas velnias, ir netgi kainos kai kurios visiškai padorios, penkiasdešimt – šešiasdešimt kecalių, kiek pastebėjau beeidamas, tad gal iki Iguanų eiti ir ne visai apsimokėjo. Žinojau, kad ten viskas šiek tiek daugiau kainuoja, bet nieko jau nepadarysi: buvome vedami, tad atsisakyti jau buvo per vėlu.
Pereiname per tiltą, ten dar viena upelė teka, ne tik Rio Dulsė (tai yra Saldžioji Upė, prie kurios ir įsikūręs pats Livingstonas), už to tilto jau buvo galima sukti dešinėn, eiti nebe gatve, o takeliu, kuris ir nuvedė pas Iguanas. Dėdė iš mūsų nieko nepaprašė, tačiau jaučiu, kad visgi kažkokius arbatpinigius kelių kecalių ar kokia nors kitokia forma jis gauna bent jau iš viešbučio. Šiaip tikrai nebūtų tiek vedęs iš neturėjimo, tuo labiau, kad vėliau dar keletą grupių atvedė.

Iš tikrųjų pats hostalis atrodė visai gerai. Taip egzotiškai. Taip egzotiškai, kurios ir ieško dauguma europiečių ar amerikiečių, tad suprantu, kodėl ten žmonių tiek pilna visada. Ne kambariai, nameliai, dengti palmių lapais. Kai kurie nameliai ant pastolių, kai kurie ne visai, šiaip visi ant pastolių, bet vieni ant aukštesnių, kiti ant žemesnių, o pačiame centre: registratūra, priimamasis ir restoranas. Ir dar kavinė. Viskas vienu metu. Savininkė... Nežinau ar tikrai savininkė, bet tuo metu su mumis bendravo laisvai angliškai kalbantis žmogus, tokia ponia, kuri tikrai nebuvo gvatemalietė. Šiaip įtariu, kad ji arba savininkė, arba vyriausia vadybininkė, kadangi vėliau visur tvarką darė.

Paklausė, ar turime rezervaciją, šiaip neturėjome, bet tai nebuvo didelė problema. Kambarių pas juos buvo. Pasiūlė ir tuos daugiaviečius kambarius, ir šiaip dvivietį kambarį, gal visai norėtume, nes kaina beveik panaši gavosi. Galiausiai nusprendėme, kad gal dvivietis kambarys ir nebus taip jau blogai. Ten gyveno dar keletas šunų, ir labai daug krabų. Kadangi visas hostalis įsikūręs ant tokios balos. Beveik pelkėje. Todėl viskas ant pastolių ir pastatyta, tik takeliai akmenimis grįsti. Tai šiaip reiškia, kad uodai tikriausiai kandžios be perstojo, tačiau tuo metu apie tai nepagalvojome.

Na, o šiaip pas juos dar buvo gera tai, kad galima kavos išgerti, yra virtuvė, kurioje šiaip jau dažniausiai niekas negamina, o beveik kiekvieną vakarą yra šventinė vakarienė. Ne visai šventinė, ir šventine kaip ir pavadinti negalima, tačiau beveik kiekvieną vakarą kažkas daro vakarienę, tad svečiai visuomet yra kviečiami ten dalyvauti. Žinoma, už papildomą mokestį. Be to, jei kam labai reikia, galima pagaminti ir kokius vegetariškus patiekalus, tad tiesiog džiaukis gyvenimu. Dar ten yra knygų, kurias galima skaityti, televizorius, ir internetas. Kuris šiaip jau turėtų veikti, bet buvo pažymėta, kad jis veikia tik dienos metu. Nežinau, gal kai jie rašė, kad jis veikia tik dienos metu, o jei tiksliau, kad jis dirba nuo tokios iki tokios valandos, jie kažką supainiojo, nes tik pasidėję daiktus ir begerdami kavą pabandėme prisijungti, ir kažkaip jokio interneto nebuvo. Šiaip jau jis buvo, tačiau nei kompiuteris, nei dar kas nors nesugebėjo prisijungti. Tad teko tiesiog kavą gerti. Po truputį kėlėsi miegantys svečiai, irgi gėrė kavą ar pusryčiavo, žmonių ten labai daug lyg ir nebuvo. Gera tokia vieta.

Kol mes gėrėme kavą susipažinome su gvatemaliečiais. Ne vietiniais, ne iš Livingstono, iš Antigvos. Atvažiavę čia su reikalais. Taip supratau. Gydytojai. Netgi klausiau kokiu čia tikslu, ir tikrai kažkokių tyrimų daryti ar tai į konferenciją. Tiksliai ir neprisimenu. Sakė, kad dieną prieš tai daug gėrė, tad dabar galvą skauda. Ir šiaip skundėsi, kad Livingstone viskas labai brangu. Beveik galėjau sutikti, kad tikrai viskas čia brangu: jei gyveni Iguanų viešbutyje, valgai ten (nes tuo metu jie tikrai ten valgė pusryčius, o jie nėra įskaičiuoti į kainą), ir dar geri ten (kainas irgi matėme, gerokai aukštesnės), tada tikrai brangu. Bet jei ne: ne toks ir brangus tas Livingstonas. Bet tai jų reikalas.

Kadangi daugiau ten nebuvo ką veikti, tai reikėjo eiti į miestą. Arba dar kur nors. Labai svarbus dalykas, kaip visada buvo banko radimas. Pinigus keistis visgi reikia. Jis turėjo būti kažkur centre, ir berods netgi Lafisės bankas, tad nusprendžiau, kad tai gali būti labai gera vieta keistis pinigus. Beveik taip ir padariau. Beeidami keliu, dar radome aikštelę, kur tuo metu buvo džiovinamos rajos ir kitokios žuvys. Iškart puoliau tai fotografuoti, labai gera nuotrauka. Dar ten buvo skalbykla, kur vietinės moterys žlugtą skalbė. Ir ne tik žlugtą, bet ir šiaip visa kita skalbė. Labai gera vieta, man iškart kilo mintis irgi ten eiti ir neskalbtus rūbus prasiskalbti, tačiau vien dėl to, kad pradžiai reikėjo nueiti iki banko, susilaikiau ir atidėjau tai vėlesniam laikui.

Bankas buvo visai netoli uosto, maždaug ten, kur kelias šakojasi į kairę ir į dešinę, ten, antrame aukšte, iškeitė pinigus ir galima keliauti toliau. Šiaip jau viso to miesto tiek ir tėra, dvi gatvės, viena einanti palei Saldžiąją upę, kita – palei Karibų jūrą. Kadangi palei upę eiti nebuvo labai paprasta, tad nusprendžiau keliauti prie Karibų jūros, juk galiausiai vėl grįžome prie Karibų jūros, tad kodėl gi ne, greičiausiai tai paskutinis kartas kai prie jos esame. Taip ir padarėme.

Nors plaja ir ne pati plačiausia, tačiau visgi smėlėta. Palei visą ją auga palmės, jūroje nardo ir skraido pelikanai, dar yra maitvanagių, gervių ir žuvėdrų.Vienu žodžiu visi privalomi jūros paukščiai. Kaip tik priešais stovi kryžius ir vienas iš šventųjų. Pačioje jūroje. Tokioje salelėje. Aplink tą kryžių daugelis pelikanų ir supasi. Jūroje netgi žvejojančių buvo, o daugiau kaip ir nieko nebuvo.

Taip beeidami radome barą. Pakrantės barą. Iš plonyčių lentų suręstą, yra aplinkui keletas kėdžių, ir sugalvojome, o kodėl gi čia tarkime neišgėrus alaus. Bežiūrėdami, koks alus ten yra, radome, kad jie irgi turi romo, šiaip jau ne visai romo, o agvos ardientės, tai yra ugninio vandens, bet iš idėjos tai vienas ir tas pats. Ir netgi kainavo visai pigiai. Nutariau, kad vis tiek pigiau tikriausiai jau niekur nebebus, todėl to vandens ir nusipirkome. Ne tuo metu, kadangi dar buvo diena, vakarui, ir šiaip prisėdome šalimais.

Va čia ir pradėjome susipažinti su Garifunų kultūra. Negaliu pasakyti, kad labai su kultūra, ir ar tai, ką mes ten matėme tikrai buvo kažkoks specialus Garifunų elgesys, tikriausiai visai su tuo nesusiję. Kol mes pirkome alų, atėjo dar vienas toks dėdė, žinoma, juodas, kuris kažkaip visai per klaidą paklausė ar nenorime jam alaus nupirkti, kadangi labai nenorėjome, tai nieko daugiau ir nesakė. Ir nekalbėjo su mumis. O vėliau jis ėmė kalbėtis su tokia užsieniete, kuris irgi sėdėjo prie to baro. Ne viena ji ten sėdėjo, su savo kažkokia vietine pažįstama. Net nežinau kodėl ir kaip, bet tie du vietiniai, tai yra abu juodi žmonės ėmė pyktis: kodėl tu pristoji prie mano draugų, kas tau davė tokią teisę. Ir panašiai. Spėju, kad tai visai ne Garifunų kultūros savybė, tiesiog pamatėme tokį įvykį. Ir ėjome toliau.

Kitoje jūros pusėje matėsi kažkokie kalnai. Žinoma, tai skamba keistai, bet tikrai kitapus jūros kažkas matėsi. Kalnai. Spėju, kad tai buvo Belizas, bet nebuvau tuo visiškai tikras. Tad dar kažkiek paėjome palei palmes, palei jūras, kur skraidė pelikanai, žmonės žvejojo, ta proga dar ir išsimaudžiau su pelikanais. Iš tikrųjų su jais nesimaudžiau, tik įbridau nusifotografuoti. O jie labai bailūs. Jei būčiau žvejojęs, visai net neabejoju, kad ramiausiai būtų aplinkui plaukioję, tačiau kadangi nežvejojau, tai nusprendė manęs bijoti. Tokia ta pakrantė.

O visiškai pabaigai nusprendėme, kad reikia grįžti atgal, ir begrįždami atgal radome dar vieną Garifunų užeigą. Šiaip bent jau toje pakrantėje visos užeigos yra Garifunų, tad visai nekeista. O ten nusprendėme ne šiaip sau kokio nors alaus gerti, bet ir pavalgyti. O tipiškas garifuniškas patiekalas, kurį rekomenduojama valgyti visiems yra tapados: sriuba iš jūros gėrybių su kokoso pienu ir panašiai. Tad jos ir užsisakėme.

Kol laukėme, kol viską pagamins, prie mūsų prisėdo toks britas. Jis jau daug metų gyvena Gvatemaloje, bent jau taip sakė. Papasakojo apie kryžių, kuris ten matėsi: visas kaimas tiki, kad būtent jis ir saugo Livingstoną, tad bus labai blogai, jei tam kryžiui kažkas atsitiks. Jis patvirtino, kad kitoje pusėje tikrai matosi Belizas. Dar paklausiau, kokia kalba visgi yra dažniausiai vartojama Livingstone: koinė arba lingva franka ten visgi yra anglų kalba. Garifunų įtaka. Tačiau daugelis tikrai kalba kastiliškai, visgi ten Gvatemala, ir dar yra kalbančių cocilų, kekči ir kitomis majų kalbomis. Labai įvairialypė vieta.

O vėliau pradėjo pasakoti apie Didžiąją Britaniją. Nieko daug ir nepapasakojo. Šiaip jis pats lyg dirbo ar panašiai toje užeigoje, kurioje mes tuo metu sėdėjome. Užeiga: namelis iš lentų suręstas, priešais staliukai ir kėdės, po palmių lapais dengta pavėsine. Pradėjo kalbėti, kadangi pastebėjome Britanijos vėliavą, kabančia po tais palmių lapais. Tai buvo ne šiaip sau Britanijos vėliava, karališkųjų vestuvių vėliava, ar kažkaip panašiai vadinosi. Todėl ir skundėsi jis ne kuo kitu, o karališkąja šeima: kam ji iki šiol reikalinga Didžiajai Britanijai. Klausė, ar žinome, kad Anglijos ir visų kitų kraštų karalienė per metus išleidžia šešiasdešimt milijonų svarų. O gal aštuoniasdešimt. Ką ji su jais veikia? Nors... Žinoma, sugalvoti, ką veikti su visais tais milijonais nėra labai sunku, aš tikrai sugalvočiau. Ir bet kas sugalvotų. Taigi prisiminė tokį įvykį, kaip jis buvo prie Bekingemo rūmų ir tuo metu kaip tik buvo vykdoma apklausa. Berods karališkųjų vestuvių ar panašios nesąmonės proga. Televizija labai džiaugėsi, kad galiausiai rado gyvą tikrą britą, kadangi prie Bekingemo rūmų dažniausiai būriuojasi ne vietiniai žmonės. Taigi jo ir buvo paklausta, kaip jūs manote, ar mums reikalinga karališkoji šeima, kadangi yra žmonių, kurie būtent tuos šešiasdešimt milijonų svarų karalienei ir prikaišioja. Jis su jais visais labai sutiko, žinoma. Bet pagalvokite, jei tuos milijonus padalinsime ant visų Britanijos gyventojų, gautųsi tik vienas svaras žmogui per metus, taigi bent jau Anglijos karalienės metinės išlaidos kiekvienam britui kainuoja tik vieną svarą. Tačiau jis visgi nusprendė, kad jis irgi sugalvotų, ką veikti su tuo svaru. Jei svaras jo.

Dar pasiskundė, kad Gvatemaloje, ir tikriausiai visoje Centrinėje Amerikoje nėra paprastas susirasti merginą. Merginą susirasti šiaip jau gal ir paprasta, ten nemažai yra norinčių bendrauti visomis prasmėmis su europiečiais. Yra sunkiau vėliau paaiškinti, ko iš jos nori. Na, ir jai nėra labai paprasta paaiškinti, ko ji iš europiečio nori. Kaip suprantu, šiaip jau galutinis kiekvienos tokios merginos tikslas yra ištekėti ir išvažiuoti gyventi į Europą, be to, dar gauti Europos kurios nors šalies pilietybę. O pradinis gali būti, kad ir mašina dovanų. Jam panašiai ir buvo buvę, paklausė viena mergina, po kokių tarkime dviejų mėnesių draugystės: o kodėl gi tu man nepadovanoji mašinos. Ten irgi daugelis galvoja, kad užsieniečiai tikriausiai rudenį skina ne bananų derlių, o pinigus nuo medžių raško. O kadangi pas juos bananai ištisus metus auga, tai užsienyje pinigai ištisus metus auga, ir taip atsikeli ryte, pasiraškai kokias penkias ar dešimt šimto eurų arba dolerių kupiūras, ir ramiai sau gyveni visą dieną. Nenustebčiau, jei jie tikrai taip galvotų.

Taip linksmai pakalbėjome. Suvalgėme tą garifunietišką patiekalą. Tikrai daug jūros gėrybės, tikrai didelė lėkštė. Tikrai visai skanu. Toks ypatingas skonis, negaliu pasakyti, kad labai labai kažkuo ypatingas, bet ir nėra visai įprastas. Tuo metu prie mūsų žaidė vaikai, tikriausiai šeimininkės ir dar kieno nors vaikai. Vaikai kaip vaikai, tai pasimušdavo, tai pasipykdavo, vėliau susitaikydavo ir toliau žaisdavo. Linksma ten buvo.

Grįždami namo dar patikrinome kelis viešbučius. Jų tikrai buvo daug ir netgi pigesni. Visur buvo internetas, visur dviviečiai kambariai. Kai kur gal ir triviečių buvo. Tačiau ten visur kambariai buvo normaliuose tinkiniuose namuose, o ne iš lentų ręstose trobelėse ant polių. Žinoma: mažiau egzotikos. Ir krabai nebėgioja po kojomis įvairiausio dydžio, mažiau ir gamtos. Tačiau mažiau ir visokių uodų turėtų tokiose vietose būti, bent jau taip nusprendėme. Dėl visa ko buvo pagalvota, kad gal reikės kraustytis, nors dar iki galo nežinojome.

Užsukame namo: o ten antplūdis, potvynis, alasas ir bardakas. Nieko labai baisaus ten nevyko. Šiaip : rytnės ramybės nebuvo. Kas penkias ar dešimt minučių vis kas nors užeidavo, tiksliau svečiai ateidavo. Žmonių pilna, vienas per kitą rėkia ir šaukia. Iš tikrųjų beveik ramiai ten visi sėdėjo, tačiau daugybė žmonių vis tiek tam tikrą ūžesį sukelia. Buvo dar vienas vietinis gvatemalietis atkeliavęs. Labai maloniai su visais sveikinosi, labas labas, iš kur tu, aš iš ten ir ten, ir panašiai, o taip mandagiai elgėsi vien dėl to, kad pardavinėjo savo rankų darbo dirbinius: visokius pakabukus, auskarus ir kitokius papuošalus. Visiems ir siūlė pirkti. Norinčių ir žiūrinčių buvo. Minu nusipirko odinę juostelę, norėjo kažką susirišti, kažkur jam ta juostelė buvo nutrūkusi. Šiaip brangokai gavosi ta juostelė, bet tikriausiai tik todėl, kad dėdė ne visai teisingai suprato, ką jis pardavė. Nieko nepadarysi, vieną kecalį vienoje vietoje sutaupai tik tam, kad kitoje vietoje jį po to išleistum.

Kadangi nuo tų alasų ir triukšmų iškart gali pradėti skaudėti galvą, nusprendėme dar kartą išeiti pasivaikščioti. Šįkart – eisime palei Saldžiąją Upę. Labai toli ir nenuėjome: kelias beveik iškart ir baigėsi. Iš tikrųjų beveik iki pat pabaigos nenuėjome, teko pasukti į takelį, gal kur nors jis ves. Bet iš idėjos priėjome maždaug ten, kur kelias tikrai baigiaisi: toliau jo tikrai nėra. Visgi Livingstonas yra ta vieta, kur visi keliai prasideda, bet kartu ir baigiasi. Ir neapsukę jokio rato aplink pasaulį, kaip gal būtų galima įsivaizduoti.

Grįždami užsukome į dar vieną viešbutį. Tiksliau ne viešbutį, nors ir viešbutį. Vadinosi pas dėdę Denį. Nors visai kitaip iš tikrųjų jis vadinasi, bet jo savininkas tikrai Denis, užsienietis, vedęs gvatemalietę. Taigi dar vienas viešbutis, su keliais kambariukais, su virtuve, didele, ir netgi turi savo prieplauką su valtimis. Prie prieplaukos yra ir staliukai, kur dar kartą prisėdome. Šį kartą išgerti alaus. Išsiaiškinome, kad pas juos irgi vietų, tad beveik ir nusprendėme, kad kitą dieną įsikraustysime pas juos. Bent jau uodų tikrai turėtų būti mažiau ten, kiek supratome. Taip ramiai besėdinti staiga pakilo vėjas, ir dar staigiau pradėjo lyti. Ne vienas kitas lašas, o taip daug daug lašų iš karto. Kaip sakoma: kaip iš kibiro. Visi kas sėdėjo prie tos prieplaukos iškart subėgo į vidų. Mes irgi. Palaukėme, kol lietus apstos, ir grįžome namo.

O ten didžiausias vakarėlis. Ne vakarėlis, o vakarienė. Ta pati, apie kurią buvo kalbėta ryte. Visi viešbučio gyventojai ten dalyvavo, kiek supratau. Netgi mačiau, kad atėjo ir keletas... Tarkime ispanų, kuriuos jau buvome matę viešbutyje pas Denį, ten jie valgė. Picas. Tikriausiai suvalgė po didžiulę picą, bet ir tai neužteko: dar nusigrūdo ir į viešbutį, tos vakarienės valgyti. Nors... Jei gerai jiems, kodėl man turėtų būti blogai.

Ir tada pastebėjau, kad visgi tas juodas dėdė, kuris atvedė mus, vėliau atvedė ir daugiau užsieniečių. Kurie galbūt netgi rezervacijas turėjo. Visko galėjo būti. O viešbučio šeimininkė vėliau atskirai su tuo dėde pakalbėdavo. Spėju, kad tikrai duodavo kokius arbatpinigius. Nors gal ir ne. Dar pakalbėjo ir su darbuotojais. Daugelis tų Iguanų darbuotojų buvo ne gvatemaliečiai, o užsieniečiai. Lyg ir buvo koks vienas gvatemalietis, bet daugiausia užsieniečiai. Tad kaip tik tuo metu, kai mes sėdėjome mūsų namelio prieangyje ir valgėme rambutanus ir bananus (vis dar iš Puerto Barrios kai kas), ji pasikvietė vieną darbuotoją laukan ir kažką jam pasakė. Netgi ne visai trumpai. Įtariu, kad davė jam velnių. Toks jausmas buvo, kad gavo barti žmogus. Kažką ne taip padarė. Gerai, kad ne mums. Uodai kandžioti jau pradėjo, internetas vis neveikė, nežinau, kuriomis valandomis jis turėtų veikti. Tad gėrėme sau ramiausiai likerį ir maždaug gvatemalietišku laiku nuėjome miegoti. O tai nebuvo pati geriausia idėja, kadangi šį kartą buvome visiškai atostogaujančių žmonių stovykloje.

Taip ir buvo. Kol lijo, visas tas šurmulys buvo užgožtas lietaus, tačiau apie vienuoliktą valandą, ar panašiai, lietus nustojo, ir visas triukšmas įgriuvo į mūsų kambarį. Žmonių daug nebuvo, tačiau vis tiek sugebėjo trukdyti miegoti. Taip trukdyti, kad visi miegai išsilakstė. Ir dar uodai kandžiojo.

Iš pradžių ten sėdėjo daugybė žmonių, tad buvo labai sunku išskirti kas apie ką kalbą, tačiau vienos amerikietės balsas iškart išsiskyrė. Tuo metu ji pasakojo, kad jai labiausiai patinka vienas kastiliškas žodis, o būtent – vienuolika. Kastiliškai tai šiaip jau onse, ką visi choru iškart ir pasakė, tačiau ji pasakė kad iš pradžių mokėsi iš rašto, o tas onsė kastiliškai rašomas visiškai taip pat, kaip vieną kartą angliškai: once. Tad kai dabar kas nors sako vienuolika kastiliškai, jai visada ateina pirmiausiai tą asociacija: Vieną kartą gyveno senelis ir senelė. Labai linksma istorija.

Vėliau dauguma žmonių nuėjo miegoti, liko ta pati amerikietė, izraelietis (spėju, kad ne šiaip sau izraelietis, žydas) ir norvegas. Na, o jiems atsiėjo kalbėti. Man netgi nusibodo. Pirmas dalykas: kaip supratau žydui ta amerikietė patiko, tad turėjo tokių visai nedviprasmiškų tikslų. Amerikietei jis buvo buvęs nebuvęs, tų kėslų ji neturėjo. O norvegas šiaip norėjo pabendrauti su žmonėmis. Taip trumpai: žydas be perstojo nutraukinėjo norvegą, nekreipė dėmesio ką jis kalba, matosi, kad šiek tiek iš aukšto į jį žiūrėjo. Norvegas prasčiau kalbėjo angliškai, kastiliškai beveik visai nekalbėjo, o žydas puikiai tiek angliškai, tiek kastiliškai. Tiesa, neaišku, kiek jis moka kastiliškai, tačiau toji amerikietė gyrė, kad jis tikrai labai gerai kalba. Netgi pasiteiravo, ar jis nėra dirbęs kokiame nors hostelyje, nes būtent tose vietose žmonės ir išmoksta kalbėti. Pasirodo, kad ne. Nedirbo jokiame hostelyje, o prieš atvažiuodamas į Centrinę Ameriką nė žodžio nemokėjo kastiliškai. O dabar netgi moka gvatemalietiško žargono. Visi ten kartojo tą patį: hueves. Šiaip tai reiškia kiaušiniai, bet gvatemalietiškai tai reiškia berods labai puiku.

Po to perėjo kalbėjimas apie narkotikus ir kur gauti. Norvegas visgi jautė, kad žydas vis jį nori pastumti į šoną, tad jam būtinai reikėjo papasakoti, kad Norvegijoje žino kur ir kokios žolės gauti, ir šiaip visokių kitokių narkotikų. Ir kiek tai kainuoja, ir kad buvo laikas, kai jis rūkydavo žolę bent jau tris kartus per dieną, kitaip jausdavo baisiausią depresiją. O čia žydas nepraleido progos vėl pasirodyti, koks jis yra protingas: tai įmanoma Norvegijoje, kadangi ji nėra Europos Sąjungos narė. Dabar nesu tikras, bet tikriausiai buvo kalbama apie uostomą tabaką, kad atseit visoje Europoje Sąjungoje jis draudžiamas, o ne Sąjungos šalyse: galima gauti. Čia amerikietė buvo baisiai nustebusi, kad Norvegija ne Europos Sąjungos šalis. Ji to nežinojo.

Čia eilinį kartą baigėsi alus, ir jie būtų galėję beveik eiti miegoti, tačiau amerikietė nusprendė, kad jai dar norisi vieno, gal jūs irgi. Aš statau. Norėjau paleisti į ją tą alaus butelį: internetas tuo metu veikė, jau buvau viską patikrinęs, ko man reikia, tad būtų neblogai, jei jie būtų keliavę miegoti, o ne pliurpę be galo priešais mūsų namus. Norvegas lyg pasiskundė, kad jam gal rytoj anksti keltis, čia amerikietė paėjo tuo tipiniu ėjimu: aš va čia tiek ir tiek nemiegojau ir nenumiriau. Geriam. Taigi dar vienas gėrimas.

Ir čia apie kainas pradėjo kalbėti. Kodėl žmonės sako, kad Gvatemaloje viskas yra pigu, jei iš tikrųjų nėra taip jau pigu. Gal maistas ir pigiau, kadangi alus ten kažkur kainuoja tiek ir tiek kecalių, bet va nakvynė tikrai brangesnė. O gal atvirkščiai. Šiaip tuo klausimu išstojo žydas. Dabar tiksliai neprisimenu, ką jis tiksliai ten aiškino, bet jo galutinė išvada buvo, kad Gvatemaloje tikrai nėra pigu. Sutikau su juo, jei gyveni visokiose Iguanose ir geri alų pas jas, tikrai nėra pigu: mačiau hostelių, kurie buvo bent jau dvigubai pigesni nei Iguana, o alų galima gerti ir pas garifunus, ten tris kartus pigiau nei pas Iguanas. Bet ką jau čia. Šita proga norvegas vėl išstojo: kad jis per mėnesį išleido... Dabar nesu tikras, ar penkis šimtus ar penkis tūkstančius eurų vien tik alkoholiui. Žinau, kad tikrai penkis, bet neprisimenu kuris skaičius vėliau. Bet kokiu atveju, iš pradžių pagalvojau, kad Gvatemaloje, o toje šalyje tai tikrai yra nemaža suma, jei vien tik alkoholiui. Juokingai atrodydavo, kaip norvegas vis bandydavo paaiškinti ir pasirodyti, koks jis toks ir kitoks, tačiau girdint kaip žydas jį pastoviai kramto ir nutraukia, buvo nekeista. Aš gal irgi panašiai daryčiau.

Čia išstojo amerikietė. Dėl interneto. Sako, žiūrau, jūs vaikinai, akių nenuleidžiate nuo savo telefonų. Ką juose taip darote? Kas ten taip svarbu? Kažin kas: ogi reikia sukelti į kokį facebooką ar panašiai nuotraukas: aš būti čia, jūs pavydėti ten. Kaip elgiasi dalis pasaulio žmonių. Negali jų kaltinti. Ji to ne visai suprato. Sako, aš netgi su mama nebendrauju dažniausiai. Ji apie mane dažniausiai sužino ne iš manęs, o iš kokių nors žmonių, su kuriais susipažįstu bekeliaudama, tada jie įkelia nuotraukas kur nors, pažymi mane, ir taip mano mama sužino, kad dar esu gyva ir sveika. Prisipažino, kad nėra tai gerai, bet taip jau yra. Ir šiaip, pastebėjo, žmonės šiais laikais yra per daug priklausomi nuo interneto. Kai ji dirbo Antigvoje, kažkuriame hostelyje, sako nespėdavau nuspausti mygtuko, kad perkraučiau serverį, kai iškart kas nors prisistatydavo su klausimu, kodėl neveikia internetas. O tas perkrovimas užtrunka ne daugiau nei tris minutes. Kartais ir mažiau. Reikėjo beveik sutikti su ja.

Tas alus jau tikrai buvo paskutinis, kažkur apie pirmą gal jie nuėjo miegoti. Kiek supratau, žydas tą vakarą savo nedviprasmiškų tikslų nepasiekė. Kaip sekėsi vėliau: nežinau. Kitą rytą išsikraustėme.

Nors kai jie nuėjo miegot ir nebuvo labai anksti, tačiau kėlėmės visgi maždaug tuo pačiu metu, kaip jau buvome pripratę. Anksti. Pagal gvatemalietišką laiką. Visi dar miegojo. Nieko nebuvo. Nekeista, kai iki tokios vėlumos sėdėjo. Išgerėme kavos, tada svečiai pradėjo keltis. Internetas vėl neveikė. Man tikrai net įdomu pasidarė: ar jie visai tikri, kad internetas pas juos veikia būtent tomis nurodytomis valandomis, nes man atrodė, kad kaip tik atvirkščiai. Netgi specialiai kelis kartus perskaičiau, ar tikrai viską gerai supratau. Atsiskaitėme, šeimininkė pasakė, kad buvo labai puiku, kad mes pas juo apsilankėme, lauksime ir kitą kartą, ir išėjome. Užteko pereit per gatvę, pas dėdę Denį. Ne visai per gatvę, dar šiek tiek uosto pusėn, bet ne visai toli.

Kambarys laisvas buvo, paklausė, kur mes iki to gyveno. Suprato, kodėl išsikraustėme iš Iguanų. Tikriausiai garsėja ta vieta kaip vakarėlių be pabaigos vieta. Na, o dar pasiskundėme, kad ten ir uodai ėda visą naktį. Tad nekeista, kad išsikraustėme. Kadangi pas dėdę Denį internetas visgi veikė, netgi visur veikė, tai vėl užsisakėme kavos ir nuėjome pasėdėti į prieplauką. Tą nuosavą prieplauką. Vaikščiojo šunys, tie du šunys, kurie ten ir gyveno. Atėjo netgi dvi papūgos. Denis ir papūgas laiko, žaliąsias aras (tikriausiai taip jos vadinasi, primena papūgą Kiešą iš kažkurio animacinio filmo), su kuriomis reikia atsargiai – jos puola. Į prieplauką atskrisdavo gervės, pelikanai, vėl pafotografavau. Ir dar valtis ten buvo motorinė. Ne šiaip sau buvo: priklausė ji pačiam Deniui. Ir neveltui priklausė: jei labai norėtume, galime su ta valtimi pasiplaukioti tarkime Saldžiąja upe arba į kitą pusę: gilyn į įlanką.

Kaip tik tuo metu atėjo dvi gringės iš mūsų viešbučio. Ankstesnio, iš Iguanų. Jos prisiminė, kad mus jau buvo mačiusios ten. Atėjo jos ne šiaip sau pavalgyti, kaip daro daugelis žmonių. O daro taip todėl, kad būtent pas dėdę Denį galima paragauti ne gvaemalietiško maisto. Picų visokių. Ir ten renkasi ne tik gringai, bet ir netgi vietiniai. Tiesa, nežinau, ar visi tie vietiniai yra livingstniečiai, gal kai kas gyvena ir ne visai Livingstone, bet renkasi būtent picų ir spagečių pavalgyti. O šitos dvi gringės buvo atkeliavusios turą daryti. Tai yra sėsti į tą valtį, stovinčią tiesiai priešais viešbutį ir plaukti pasigėrėti kriokliais, plajomis ir visomis kitomis Livingstono grožybėmi. Toli plaukti jos neketino. O mes nusprendėme, kad visai gera yra tiesiog sėdėti prie jūros, žiūrėti į pelikanus ir kitus paukščius ir daugiau nieko nedaryti. Internetas veikė visur, šalimais esančiame name vyko remontas, o remontininkai vis klausėsi puertorikiečio Romeo Santos tikriausiai dainų. Ir ne tik jo. Visoje Centrinėje Amerikoje tuo metu klausėsi tik Puerto Riko atlikėjų: Frio Frio, Minutos ir kitų. Geros dainos, nieko negaliu pasakyti, vėliau visas parsisiunčiau.

Savininko žmona kažkur išėjo, pats dėdė Denis išplukdė gringes pasigrožėti peizažais, darbuotojai irgi kažkur dingo, o mes nusprendėme, kad galime eiti pietauti. Kadangi aplinkui nieko nebuvo teko eiti iki centro. Tai yra beveik iki prieplaukos. Ir ten radome tokią vietinių užeigėlę. Netgi ne kokioje būdėleje, o normaliame name atidarytą, tik stalai ir kėdės aikštėje po medžiu stovi, šeimininkės stovi prie didžiulio puodo ir kepas tortijas be perstojo, o mes valgėme. Žuvį. Kepta žuvis. Šiaip ir daugiau ten visko buvo, bet tam kartui nusprendėme, kad bus labai gerai valgyti žuvį. Šalimais bėgiojo voverė, tad viskas atrodė labai gerai. Saulė švietė.
Kadangi visgi jau buvome visai netoli uosto, reikėjo išsiaiškinti, kaip čia padarius su bilietais. Tarkime Puerto Barrios negalima bilietų pirkti dieną prieš, reikia tą pačią dieną, ir jei labai daug žmonių, gali visiškai niekur ir neišplaukti. Didelis klausimas, kaip vyksta viskas Livingstone. O ten daug paprasčiau. Tiesa, nesu tikras, ar jie iš anksčiau parduoda bilietus į Puerto Barrios, tačiau į Rio Dulcę (taip reiškia Saldžią Upę, tačiau tai ne tik upės pavadinimas, bet ir miesto, stovinčio ant tos upės, pavadinimas) buvo galima bilietus pirkti ir anksčiau. Taip ir padarėme. Pamatėme, kad tame sąraše yra ir keturi korėjiečiai. Lietuvių nebuvo. Bet korėjiečių jau galima susitikti visur. Taigi visi reikalai padaryti, galima eiti namo ir toliau nieko neveikti prie jūros. Kartais visai gerai nieko neveikti. Be to, reikėjo paplanuoti, kaip čia keliausime toliau (nors planas daugiau mažiau jau buvo padarytas).

Kaip tik grįžus namo pradėjo niauktis, tad vėl kilo ta mintis, kad gali lyti, buvome su tais šunimis, ir dar atėjo viena užsienietė, kuri mokė šeimininko žmoną anglų kalbos. Šeimininkas buvo užsiminęs, kad viskas taip ir bus. Tiesa, tai buvo ne šiaip sau anglų kalbos mokymas: apsikeitimas kalbomis – gringė mokė šeimininkę anglų kalbos, o pati šeiminikė kastilų. Kartais ir taip buvo. Apsiniaukė, kilo vėjas, tačiau tą dieną nelijo. Labai gerai, kad nelijo. Taip visą dieną nieko ir nedarėme.

Vakare dar kartą nuėjome į tą pačią vietą vakarienės valgyti. Dabar jau užsisakėme kai ko kito. Kamaronų. Nes matėme, kad yra ten ir jų. Kamaronai yra ne kokia nors makaronų rūšis, o paprastos krevetės. Gal ir ne visai paprastos, tos, kurios iš jūros, nors gal iš kur nors kitur krevečių ir nebūna. Kadangi buvome prie jūros, tad reikėjo valgyti jūros maistą. Toliau nusimatė, kad labai ilgai tikriausiai teks praleisti kur nors žemyne, gal kartais prie kokio ežero, bet tikrai ne prie jūros.

Grįžus namo dar išgėrėme alaus, šeimininkas jau buvo grįžęs. Visas įraudęs. Nežinau, ar nuo saulės, ar nuo obuolinio vyno, kaip toje dainoje. Gal nuo saulės. Paklausė, kur mes buvome. Sakiau, kad valgėme vietinių užeigėlėje. Gal jam tai ne visai patiko juk pas jį patį irgi buvo restoranas. Bet ką jau padarysi, kad pas jį tik picos ir kitokie gringiški patiekalai. Pasakiau, kad norėjome pabandyti vietinę virtuvę. Lyg pirmą kartą būtume bandę. Bet pats kaltas, kad pas jį viskas brangu. Bet kai importinis maistas, tai nekeista, kad brangus.

Kadangi tą naktį ėjome miegoti jau visai savo laiku, tai ir kėlėmės tuo vietiniu laiku. Sužinojome, kad dėdė Denis ruošiasi išplaukti į Perto Barrios, ir grįš tik vakarop, tad tikriausiai daugiau su juo ir nesusitiksime. Nieko nepadarysi. Atsisveikinome ir išėjome gerti kavos, kadangi laiko iki laivo dar buvo daug likę. Toli ir nėjome: iki prieplaukos. Tos mūsų viešbučio prieplaukos. Prisėdome, atėjo šuniukas, nieko daug nedarė, atėjo ir papūgos. Tikrai atėjo papūgos, neatskrido, nors spėju, kad jos turėtų mokėti ir skraidyti. Ne šiaip sau atėjo: užpuolė. Tikrai agresyvios. Šeimininkas jau buvo perspėjęs, kad jos tokios yra, dabar iš tikrųjų jos mus puolė: ištiesusios kaklus ir snapus. Beveik baisu, ką galėtų padaryti. Išėjo lauk, pradėjo lesti, kas joms buvo paberta, o po to grotomis ant langų užlipo. Ir ten pasiliko.

Taip atėjo laikas ir mums išplaukti. Susidėjome daiktus ir nukeliavome prie uosto. Žinoma, buvome šiek tiek per anksti, teko dar šiek tiek palaukti, pamatėme, kaip ateina tie keturi korėjiečiai, iš pradžių apsimetėme, kad nesuprantame, bet prieš lipdamas į laivą Minu vis dėlto juos užkalbino. Išsiaiškinome, kad vienas iš jų tikriausiai mokosi, o visi kiti atvažiavo pakeliauti. Kol laukėme, visi pastoviai klausė, kur kur čia plaukia tas laivas į Rio Dulsę. Kartu su mumis plaukė dar keletas gringų, keli majai, vienu žodžiu valtis buvo beveik pilna. Kol laukiau, dar pafotografavau prieplauką, ten visai gražių peišinių pripiešta. Gal Centrinė Amerika ir nėra pati saugiausia šalis pasaulyje, tačiau piešiniai ant sienų ten tikrai gražūs. Taip ir reikia vadinti piešiniai ir tapyba, nes vadinti grafiti – netgi liežuvis neapsiverčia. Taip ir baigėsi mūsų trumpas apsilankymas toje vietoje, į kurią galima tik nuplaukti. Kol kas. Gal kada nors ir nuties kokį kelią, bet dabar visi tie keliai Livingstone prasideda, ten pat ir baigiasi. Tad tuo pačiu keliu ir mes išvykome: valtimi.
Monday, July 20th, 2015
6:09 pm
Griuvėsiai ir kaip kartais sunku išvažiuoti iš šalies (Salvadoras V)
O iki Santa Anos irgi ilgai važiuoti neteko. Visgi Salvadoras nėra baisiai didelė šalis, tad iš vieno miesto į kitą visai greitai ir gaunasi. Taip kokią gal valandą, gal šiek tiek daugiau, ir jau buvome Santoje Anoje. Apvažiavome ungikalnį, kuris irgi vadinasi taip pat, tai yra Santa Ana, ir pasiekėme patį miestą. Tai jau turėjo būti beveik paskutinė mūsų stotelė Salvadore.

Kaip ir savaime suprantama, visuomet reikia pirma susirasti, kur gyvensime. Kad ir paskutinę naktį, tačiau vis tiek tikriausiai prireiks kur nors pasidėti daiktus. Taip ir padarėme. Autobusas sustojo ne visai stotyje, nors beveik ir stotyje, kurios mums visai ir nereikėjo. Ir nors Santa Anoje gyvena jau daugiau nei pusantro šimto tūkstančių gyventojų, tačiau stotis yra visai patogiai beveik miesto centre. Tai yra ten, kur yra didžiulis parkas, ne Centrinis, o Kolono parkas, taip jis vadinosi, ir kažkur visai ten turėjo būti kažkokie viešbučiai. Bent jau aš taip galvojau. Žinoma, bėda buvo ta, kad iš pradžių nelabai susigaudėme, kur esame, tačiau šeštas jausmas sakė, kad reikia eiti priekin, ir beveik pasieksime tai, ko reikia.

Iš pradžių vėl norėjome eiti pagal kelionių vadovą, kadangi Centrinėje Amerikoje kai kur kai kurie puslapiai nevisai veikia, o susirasti kaip gyventi visgi norisi. Tačiau pažiūrėjome, kad iki tų nurodytų viešbučių gali būti labai toli. Iš tikrųjų ne per toliausia, kokie du šimtai metrų, ir beveik turėtų matytis viskas, beveik taip ir buvo. Tik kažkodėl paskutiniu momentu nusprendėme pasukti gal į kitą gatvę... O nusprendėme visai tik todėl, kad joje matėsi daugybe hospedajių ir hostalių. Labai geras dalykas, ten juk visai galėjo būti ir pigiau. Nes tokia bėda jau yra, kad kelionių vadovuose mėgstama pateikti šiek tiek brangesnes vietas.

Salvadore ne visai visi labai anksti keliasi. Bent jau viename viešbutyje nieko nebuvo. O gal ir buvo, bet niekas labai aptarnauti mūsų nenorėjo. Tad šiaip užsukome į bet kurį viešbutį, kuris buvo visai netoli. Ar turite kambarių. Sako, kad turi. Liepė šiek tiek palaukti.

Šiaip jau labai gražiai atrodė visas tas viešbutis: visos sienos bent jau priimamojo apipieštos kecaliais, papūgomis ir kitais paukščiais. Dar šiek tiek apkrauta visur atseit antikine keramika (žinoma, kad ne antikinė, tačiau sudaromas įspūdis, kad visgi esame majų ir lenkų žemėje, tų senų civilizacijų), na, taip įdomiai viskas atrodo. Pagalvojau, kad čia viskas bus labai brangu.
Pirma parodo vieną kambarį. Kaip ir visada, taip ir ten yra vidinis kiemas. Kaip jums patinka šitas kambarys. Štai dvivietis. O kiek kainuoja. Čia liepė palaukti, kadangi kainas žino tik senjora. Ji tikriausiai viešbučio savinininkė. Ir tikriausiai kainas savo nuožiūra sako. Kiek nori, tiek ir pasako. Šiaip jau visai pigu ten buvo, dabar tiksliai ir neprisimenu, bet gal kokie keturiolika ar penkiolika dolerių, dvivietis kambarys, gal net ir mažiau. Tik buvo viena bėda: kambarys pirmame aukšte, tame vidiniame kieme, langų nėra. Tiksliau vienas mažas langiukas. Ir dušas kažkur netoli. Kažkaip ne visai patiko tas kambarys, nors vidinis kiemas buvo gražus: irgi išpieštas ir apipieštas.

Paklausėme, ar neturi kambarių viršuje. Kad ir antrame aukšte. Šiaip jau buvo. Tik tuo metu jis dar buvo šiek tiek remontuojamas. Ne remontuojamas, tačiau reikėjo šiek tiek palaukti, kol jis bus sutvarkytas. Tai nebuvo didžiausia bėda, palaukti galėjome. Ir kainavo berods visiškai tiek pat. Taigi už tuos keliolika dolerių turime sau didžiausią trivietį kambarį. Tikrai taip ir buvo: kambarys trivietis, bet gerai pasispaudus ten ir daugiau žmonių galėtų tilpti. Nuosavas dušas savaime suprantama, netgi televizorius buvo, irgi jau neprisimenu prieš kiek laiko buvau televizorių žiūrėjęs. Internetas veikė, ir dar turėjome balkoną, kuriame buvo galima sėdėti, rūkyti, gerti ir žiūrėti į praeivius. Labai gera vieta, visiems rekomenduoju, tik neprisimenu, kaip ji vadinasi. Bet šiaip užsieniečiai ten retai užsuka, nors majų griuvėsius kaip ir rekomenduoja.

Kadangi jau buvome įsikūrę, tad reikėjo važiuoti apžiūrėti to, ko mes ir taip važiavome apžiūrėti. Tųjų griuvėsių. Žinojau, kad jie yra ne pačioje Santoje Anoje reikėjo šiek tiek pavažiuoti. Tikrai reikėjo važiuoti, kadangi iki griuvėsių – irgi keliolika kilometrų. Dar paklausėme viešbutyje dėdės, kaip čia mums geriausia nusigauti iki Tasumalio, o pasirodo tai labai paprasta. Tiesiog reikia paeiti iki gatvės galo, o iš ten važiuoja autobusai ten, kur reikia. Taip ir padarėme. Iš tikrųjų iki galo nesupratau, ką jis norėjo pasakyti. Ir tik nuėjus iki tos gatvės maždaug paaiškėjo: ogi turėjo omeny, kad reikia stovėti priešais prekybos centrą. Ten toks didelis buvo. Autobusų stotelių irgi nebuvo. Tai kaip ir nebuvo man visai keista, tad stovėjome sau ramiausiai ant kelio, ir netgi visai neužilgo atvažiavo tas autobusas su reikiamu numeriu, kuris žadėjo mus nuvežti iki griuvėsių.

Važiavome ne visai ilgai. Nors šiaip jau žada, kad ten yra keturiolika ar panašiai kilometrų, o teks važiuoti vos ne valandą, tikrai taip nebuvo. Tiesa, važiuodami tiesiai dar užsukome į Vajadolidą. Toks miestelis pusiaukelėje. Šiaip jis tikriausiai niekuo negarsėja, kur nors Europoje tai būtų vienas miegamųjų rajonų, Azijoje naujamiesčiu vadintų. Ta vieta, kur yra visokios vilos ir labai tinkama auginti vaikus. Toks priemiestis, atskirtas keliais laukais nuo pagrindinio Santos Anos miesto. Ten yra ir kitas miestelis, lietuviams labai gerai pažįstamu pavadinimu: Santa Barbara. Kitoje kelio pusėje. Tokie įdomūs miesteliai, niekuo neypatingi, tad nieko apie juos ir neprirašysi.

Galiausiai privažiavome ir Čalčuapą. Tai jau tas reikalingas miestas, kuriame ir yra garsieji Tasumalio griuvėsiai. Kažkaip pagal kelionių vadovą buvau supratęs, kad reikės kažkur išlipti prie pagrindinio kelio, ir tada dar paeiti kažkiek, todėl kol važiavome per miestelį sau ramiausiai sėdėjau autobuse. Ir tikriausiai toliau sau būčiau sėdėjęs ramiai, jei konduktorius nebūtų pasiklausęs, ar tik mums kartais į griuvėsius nereikia. Viską jie žino ir supranta, man net visai ėmė patikti ta Centrinė Amerika. O kadangi mums ten reikėjo, tai netgi pasakė, kad va dabar ir išlipkite. Žinoma, išlipti reikėjo šiaip, bet kur. Ant gatvės. Kažkur miestelio viduryje. Nors gal ne visai. Ten dar kartą teko paklausti, kur čia griuvėsiai, nes atrodė, kad esame miesto centro, o ten griuvėsių paprastai nebūna. Iki griuvėsių buvo likę gal du šimtai metrų. Jei netgi ne mažiau. Tiesiog eikite va ta gatve ir rasite. Maždaug taip buvo pasakyta.

Taip ir padarėme. Gal už penkių minučių ir buvome prie tų griuvėsių. Žinoma, ten irgi skirtingos kainos: vienos gringams, kitos salvadorenjams, ir dar netgi Centrinės Amerikos gyventojams yra speciali kaina. Taip jau yra kai kuriose valstybėse ir nieko nepadarysi. Geriausia, ką gali padaryti protesto vardan: niekur neiti.

O į Tasumalį visai norėjosi patekti, nes, nors pavadinimas ir reiškia, kad tai yra piramidė kur palaidotos aukos (ne visai pats puikiausias pavadinimas gal, nors majai ir mešikai šiek tiek kitaip žiūrėjo į aukas ir jų laidojimą), be to, tai yra patys svarbiausi ir įspūdingiausi Salvadoro griuvėsiai. Jei jau kur važiuoti, tai tik ten. Kitaip tikrai negalima.

Na, ir ką gi. Tik įeiname vidun, ir prieš akis iškyla piramidė. Tiesiai po palmėmis. Tiksliau palmės visai šalia augo. Dar pradžiai nusprendžiau užsukti į muziejų, pažiūrėti kokių puodų šukių jie ten yra iškasę ir išdėlioję. Gražūs puodai, graži keramika, šiek tiek yra. Ne labai daug, bet yra kažkiek. Ir dar istorija surašyta. Šiaip sakyčiau daug labai visko ten nebuvo, bet gal Salvadore mažai dalykų ir yra likusių, ką čia gali žinoti. O po to kuklaus muziejaus (toks tikrai kuklus, panašaus dydžio kaip ir Nuskendusiame Aligatoriuje Belize) nusprendžiau eiti prie tų piramidžių.

Reikia iškart pripažinti, kad Tasumalyje šiaip jau yra viena piramidė. Tokia gal netgi ir didelė, tačiau tik viena, gal dvi, taip sujungtai atrodo viskas. Ir dar kai kur keli akmenys. Kažkokie pamatai matosi, iš vienos pusės. Aš maniau, kad užėjus vidun, giliau, pamatysime dar kažko daugiau, tačiau taip tikrai nebuvo.

Iš kart nuo įėjimo matosi ta piramidė ant beveik kalvelės stovinti, o iš abiejų pusių ją juosia miškas. Toks ne didelis miškas, keli medžiai, bet vis tiek mišku jau galima pavadinti tai. Ir tame miške daugiau nieko ir nėra. Žinoma, iki pačios piramidės arčiau prieiti irgi beveik negalima. Kai kur galima užlipti, tačiau prie tų pagrindinių kolonų durų ir altorių: niekaip. Tiesiog žiūrėkite iš tolo. Net ant laiptų užlipti negalima. Tikriausiai irgi bijo, kad gausybė lankytojų sutryps juos savo kojomis. Nors negaliu pasakyti, kad ten lankytojų buvo taip jau daug. Ir netgi pastebėjau, kad didesnė dalis lankytojų visgi vietiniai, ne užsieniečiai. Tad apėjome ratą. Pafotografau tą piramidę iš visų pusių, daugiau ten nebuvo ką fotografuoti. Dar ir gėlių buvo. Už tos piramidės dar buvo galima pažiūrėti į pamatus, atodangos yra. Na, ir daugiau tikrai nieko nėra. Nors... kai pagalvoji, kad įėjimas į Tasumalį kainuoja tik tris dolerius, tai visai nekeista, kad ten nieko daug ir nėra. Bet jei tai yra patys svarbiausi ir įspūdingiausi Salvadoro griuvėsiai, tada visur kitur tikrai neapsimoka eiti. Bet tai irgi... priklauso iš kurios pusės pažiūrėsi. Žinoma, po kokios Palenkės ir Kopano Tasumalis jai visiškai neįspūdingas, tačiau jei tai būtų pirmieji Centrinėje Amerikoje matomi griuvėsiai: gal netgi visai ir patiktų. Negaliu pasakyti, kad man jie irgi nepatiko. Šiaip patiko, tik tikrai dydžiu nesužavėjo.

Po griuvėsių jau buvo galima eiti namo. Tiksliau važiuoti namo. Dėl visa ko, kadangi jau ten nuvažiavome, nusprendėme iškart gal ir nevažiuoti. Visgi toks kelias atvažiuotas. Per patį miestelį nesivaikščiojome, tiesiog užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę išgerti. Tamarindų sulčių. Nors ten turėjo ir čičos. Tos čičos iš kukurūzų. Kitoje gatvės pusėje – kapinės. Taip tiesiai prie griuvėsių kapinės ir įrengtos. Nors gal ten visada taip buvo. Jei tai vis dėlto piramidė, kur palaidotos aukos, tai visai gali būti taip, kad kapinės ten visada buvo. O tas visada – nuo miestelio įkūrimo. Jau penkis tūkstančių metų. Nors gal tiek ir nėra. Ir po visų tų tamarindų sulčių jau tikrai buvo galima važiuoti atgal. Grįžus prie to paties kelio, tiksliau gatvės netgi radome kažką panašaus į stotelę. Kur žmonės stovėjo, ir visai netrukus atvažiavo mūsų autobusas, kuris žadėjo vežti tiesiai į Santą Aną.

Tuo pačiu keliu, su tuo pačiu užvažiavimu į Vajadolidą, beveik tiek pat laiko, per laukus ir miškus, nes Santa Ana visiškai lygioje vietoje įsikūrusi, privažiavome Santą Aną. O ten sužinojome keistą naujieną. Šiaip galvojau, kad autobusas turėtų važiuoti tuo pačiu keliu, kuriuo ir atvažiavo. Jis panašiai ir darė. Iš pradžių lyg vietos pažįstamos buvo, o vėliau visiškai nepažįstamos tapo. Kažkur ne ten pasukome. Dairiausiai ir bandžiau suprasti. Gerai, kad esame tame mieste, tik va dabar klausimas, kaip čia mums namo parsigavus. Toli neturėtų nuvažiuoti, tačiau vis tiek. Daugybė keleivių išlipo, kiti vis dar įlipinėjo, bet lyg dar buvo tų, kurių su mumis atvažiavo. O gal ir ne. Galiausiai pamačiau kažkokias pažįstamas vietas. Ne visai pažįstamas, tačiau kažkur gal ir matytas. Gal ten ir reikėjo lipti. Bet kokiu atveju jau seniai buvo laikas lipti, nes visada galima ir pėsčiomis kur nors nueiti. Ir tik išlipę supratome, kad autobusas šiaip jau galutinės stotelės gal ir neturi. Gal ir turi. Vienoje vietoje pastovėjo šiek tiek ilgiau nei reikia keleiviams išlipti ir įlipti. O per Santą Aną važiuoja ratu, tad įvažiavimo kelias ir išvažiavimo keliai nesutampa. Gerai, kad visgi Santa Ana yra apsisukimo taškas, o ne kur nors kitur, nes tada visai neaišku, kur būtume nuvažiavę.

Eiti namo irgi ne visai apsimokėjo. Diena dar visai ankstyva buvo. Tad galėjome dar pasivaikščioti. Radome ten turgų. Tokį didelį turgų. Kuris netgi visai veikė. O buvo sekmadienis. Iškart už to turgaus yra ir autobusų stotis. Beveik ta pati, į kurią ir mes įvažiavome. Žinoma, viskas atrodė taip pat kaip ir kitur. Turgus, stoties pastatas skirtas irgi turgui, ir gal dar kelioms valgykloms ir... ir kelios aikštelės, autobusams stoti. Ten irgi surašytos kryptys, bet šiaip yra ir vaikštančių konduktorių, kurie rėkauja reikiamas kryptis. Greičiausiai ten ir reikės kitą dieną eiti.

Dar užsukome į tą didžiulį prekybos centrą, kuris buvo visai netoli mūsų viešbučio. Ten labai daug nieko ir nebuvo: daugybė dėvėtų drabužių parduotuvių, bet šiaip jau visai pustuštis visas centras. Durys visuomet uždaromos, visur matosi apsauginiai, dar patikrina visų krepšius, ar tikrai niekas nieko nepavogė, nors iš tikrųjų tikrina, ar niekas jokių ginklų ir granatų nesinešioja. Gal nešiotis ir galima, tik įsinešti į parduotuvę draudžiama. Dėl visa ko. Santoje Anoje irgi lyg ir buvo kažkokių bažnyčių. Stogai matėsi. Tačiau nusprendžiau, kad tas visas bažnyčias gal galima ir praleisti. Iš tikrųjų labai praleisti neplanavau, tačiau pradžiai nusprendėme visgi užsukti namo. Gal ten kas gera bus.

Iš tirkųjų ten nieko gera nebuvo. Ką palikome, tą ir radome. Niekas tikriausiai per tą laiką nebuvo užėjęs, nieko jau nepadarysi. Bet ką labiausiai pastebėjome, kad ten buvo ne šiaip sau televizorius, o LG televizorius. Tai reiškia, kad galima prijungti išorinį diską ir žiūrėti filmus. Žinoma, atvykus į Santą Aną vidury dienos žiūrėti filmus gal ir nėra pati nuostabiausia idėja, šiaip jau reikia juk valkiotis po visur, bent jau į kokią nors bažnyčią užeiti ar dar ką padaryti, tačiau nusprendėme, kad bus visai neblogai ir filmą pažiūrėti. Išorinis diskas per USB jungtį prijungtas ir... Ir pasirodė, kad nors televizorius ir LG, tačiau skaito neviską. Kai kurių failų apskritai atidaryti nesugebėjo, kai kuriuos failus atidarė, tačiau korėjietiškų titrų kažkodėl nerodė: vietoj abėcėlės kažkokie neaiškūs kringeliai ekrane išvedami. Tad didelio filmų pasirinkimo ir nebuvo, teko žiūrėti tai, ką rodė. Labai blogai nebuvo, kaip tik dar kartą ir pažiūrėjome tą patį filmą apie ateitį, kur vietoj pinigų atsiskaitoma laiku. Įdomus filmas. Visiems rekomenduoju pažiūrėti, kas tik netingi.

O per tą laiką netgi visai ir temti pradėjo. Iš tikrųjų tuo metu dar netemo, bet jau matėsi, kad saulė gali greitai leistis. Gal reikia eiti kur nors pavalgyti. Nes šiaip tikrai reikėjo kur nors eiti, kadangi viešbutukyje virtuvė lyg ir buvo, bet lyg ir ne visai skirta svečiams, tad bet kokiu atveju gamintis ten negalima. O net jeigu ir būtų galima gamintis, turguje buvome radę tik vaisius, tad jų labai gaminti ir neišeitų.

Iš tikrųjų aš dar galvojau nueiti gal iki kokios bažnyčios, gal kur nors ką pamatysiu, tačiau viskas baigėsi tuo, kad niekur ir nenuėjome. Tiesiog apėjome ratu viską, ir matėsi, kad visgi sekmadienis. Mažai kas dirba. O gal apskritai niekas niekada ir nedirbo. Ir dar vakarėjo. Tad vietų užeiti daugiausiai ir nebuvo. O dar skelbia, kad Santa Ana yra studentų miestas. Po San Salvadoro didžiausias studentų miestas su gyvu naktiniu gyvenimu. Žinoma, iš vienos pusės gal tas naktinis gyvenimas yra kur nors arčiau miesto centro, o ne prie stoties. Niekada negali žinoti. Taip begalvodami ėjome vis arčiau to miesto centro, visur tie patys kolonijiniai namai, kurie irgi tikriausiai pasatayti už kavą. Daug kur ten auga kavamedžiai, įkuriamos plantacijos, o vidury tų plantacijų – miesteliai su gražiais namais. Namai gražūs, tačiau gatvės tuo metu buvo visiškai tuščios.

Ir taip visai netikėtai kažkur vidury miesto radome piceriją. Kaip bebūtų keista, ieškojome pupuserijos, tačiau radome piceriją. Žinoma, ten buvo kažkur ir pupuserija, tačiau tai dienai nusprendėme valgyti kažką kitka. Vėl matosi ta Salvadoro kasdienybė: picerija ne šiaip sau turi grotas ant langų, netgi durys buvo užrakintos. Šiaip jau neužeisi vidun. Netgi paklausiau, ar jie vis dar dirba, lyg ir dirba, tačiau durys vis tiek visuomet būna užrakintos iš vidaus. Picos irgi nebuvo labai brangios, ten dar ir tortus kepa ir visa kita, tad vakarienė kaip ir pavalgyta.

Kažkaip paskutinį vakarą Salvadore nesinorėjo taip tiesiog eiti miegoti. Tad grįždami namo pakeliui užsukome į parduotuvę, kur buvo alaus, sausainių, ir niekur toli nėjome, tiesiog ant mūsų viešbučio slenksčio tą alų ir išgėrėme. Taip jau tikrai baigėsi paskutinė diena Salvadore.

O kitą dieną prasidėjo ilgoji kelionė per kopas. Tikrai ji buvo ilga, kadangi mums reikėjo nusigauti ne tik iki Gvatemalos. Į Gvatemalą patekti nebuvo labai sunku, iki artimiausios sienos gal penkiasdešimt kilometrų, o gal netgi ir mažiau. Tačiau mums, savaime suprantama, reikėjo tos sienos, kuri yra toliausiai nuo Santos Anos, o vėliau netgi ne pačios Gvatemalos, o pačių Gvatemalos gelmių, kad tik nereikėtų vėliau grįžinėti į tą pačią vietą. Kad kelionė bus ilga žinojome iš anksto, tačiau ryte irgi gavome ženklą: greitai ten nenusigausime.

Taigi keliamės kaip visada, nei labai anksti nei labai vėlai, mieste jaučiamas sujudimas, visgi pirmadienio rytas, visi skuba kas į darbus, kas iš darbų ar panašiai. Mes sau ramiausiai irgi keliaujame į autobusų stotį, lyg ir iš ten turėtų važiuoti autobusai. Bent jau aš taip tikėjausi. Reikiamos krypties ten nebuvo. Šiaip jau pati reikiamiausia kryptis yra Angiatu, bet būtų tikęs ir Metapanas: šansų jokių. Nieko panašaus. Paklausus, kaip ir kur, pasirodė, kad autobuso ieškome visai ne ten. Visai gali būti, kad mums reikia į kitą autobusų stotį, nes tokiame dideliame mieste kaip Santa Ana jos visai ir galėjo būti kelios. Tačiau taip visai nebuvo, tereikėjo išeiti į tą beveik pagrindinę gatvę, penkių gatvių sankryžą prie Kolono parko, ir kažkur laukti. Kažkuris autobusas ir atvažiavo. Sakė, kad iki Metapano veš. Ant jo lyg buvo parašyta ir Angiatu, tad tikėjausi, kad visai sėkmingai pasieksime ir sieną, tačiau taip nebuvo. Nieko nepadarysi.

Kad autobuso, netgi tarpmiestinio, reikia laukti kažkur gatvėje: manęs visai nestebino. Kad nėra jokių stotelių, tad tereikia žinoti kelią: irgi labai nestebino. Ir kad kai kurie žmonės gali specialiai laukti gatvėje, o ne eiti į stotį: irgi esu matęs tokių atvejų. Kai kur tenka susimokėti stoties mokesčius, tad įlipti į autobusą už vartelių gaunasi pigiau. Tačiau tai, kad autobusas visgi važiuodamas iš kažkur į kažkur pravažiuoja autobusų stotį ir į ją neužsuka... Tai jau buvo šiek tiek keista. Nors, iš kitos pusės ne visai. Įvažiavimas į tą stotį tikrai ne pats paprasčiausias dalykas: reikia pravažiuoti gatvę, kuri iš abiejų pusių apstatyta turgaus būdelėmis ir kioskeliais, dar reikia turėti omenyje, kad ja nuolat vaikšto kažkokie žmonės, dalis tų žmonių norės įlipti į autobusą, kažkas norės išlipti, tad tas šimto metrų atstumas pirmyn atgal... Jei taip visai tiksliai, tai suvažinėti pirmyn atgal gali užtrukti kokias dvidešimt minučių. Pėsčiomis dešimt kartų suvaikščiosi, kol ausobusas pirmyn atgal prasuks. Gal ir nieko. Gerai, kad ten visur yra kažkokių atseit eismo tvarkytojų, kurie padeda, pasako, kad jūsų autobusas važiuos iš čia į čia, kartais netgi įsodina. Nors įsodina jau visai retai.

Taigi per laukus, kavos plantacijas ir visokias finkas, vaizdai buvo vis tie patys, per daug nesikeitė, už kokios valandos, taip netgi visai anksti ryte, dar buvo galima netgi pusryčius valgyti tuo metu, pasiekėme ir Metapaną. Kadangi ant autobuso buvo parašyta, kad jis važiuoja iki Angiatu, o kelionių vadovas irgi teigė, kad tas pats maršrutas važiuoja ta kryptimi, tikėjausi, kad va tuoj tuoj iškart ir važiuosime toliau. Tačiau mums buvo pasakyta, kad reikia visiems išlipti, autobusas toliau nevažiuos, o jums reikia 211 maršruto.

Bet kokiu atveju, kadangi visgi jau buvome Metapane, kažkaip buvo gaila iškart iš jo važiuoti. Iš tikrųjų ne visai gaila, bet pagalvojome, kad galime čia ir papusryčiauti, jei tik bus kur, kadangi vėliau gali visiškai nebūti laiko. Nes iš tikrųjų vėliau tikrai jokio laiko ir nebuvo.

Stotis ten irgi... Tokia kaip visur: mažytė stovėjimo aikštelė, į kurią suvažiuoja autobusai iš visur (o jei labai konkrečiai, tai ten dažniausiai suvažiuoja tik pora maršrutų, dar yra vienas iki sostinės, bet jau gerokai retesnis, kol mes ten buvome matėme tik tuos Santos Anos ir Angiatu autobusus). Aplink kioskeliai ir užeigos, turgelis, o daugiau kaip ir nieko nėra. Bet šiaip pats miestas beveik niekuo ir negarsėja, tad ne visai keista.

Kažkoks stalas, prie kurio galima valgyti buvo tiesiog prie pagrindinės gatvės. Tik išeini iš stoties, ir randi daugybę moteriškių, kurios kepa verda ir maistą deda į lėkštes, gal kokios trys ten dirbo, dar vienas vyriškis užsakymus priiminėjo, nors gal net kokie penki žmonės nuolat sukosi, pusryčiaujančių, savaime suprantama dar daugiau, ir vis nuolat visi keičiais. Kažkas priima užsakymą iš kažko, kažkas paduoda, pavalgai, tada eini susimokėti kažkur, ir kas keisčiausia, kaip supratau, kad visi prisimena kas ir ką užsisakė. Nors gal ne visai prisimena, kartais ir pasiklausia. Mus, žinoma, labai gerai iškart prisiminė, kadangi užsieniečių ten daug ir nebuvo. Tikriausiai tik mes vieninteliai ir pasitaikėme. Bent jau tuo metu. Kur sėsti ir kur valgyti reikėjo susirasti patiems, bet visai linksma tokia vietelė. Maždaug ten ir papusryčiavome: visokių pupusų ir kavų. Kažkaip labai daug ir nereikėjo. O tada jau buvo metas eiti į stotį.

Ir reikia stotį visiškai pagirti. Nors ji ir mažytė, nors ir primena stovėjimo aikštelę, tačiau viskas labai organizuota. Pirmas organizavimas: yra atskiros aikštelės keleivių įlipimui ir išlipimui. Kadangi šiaip jau pagrindinis maršrautas yra iš Santos Anos ir į ją, tad tai padaryti paprasta: tik įvažiavus į stotį visi išlipa, tada autobusas apsisuka, atsistoja priešingoje pusėje, kur keleiviai jau sulipa. Galvojau, kad ten visi autobusai važiuoja. Bet irgi suklydau. Kiek laukėme (labai ilgai ir nelaukėme), bet šiaip pastebėjau, kad ten važiuoja tik visi į Santą Aną, o kažkas iš dėdžių pasakė, kad šiaip jau mums reikia visai kitokio numerio. 211. Kilo mintis nueiti aplink. Taip ir buvo. Autobusai prie sienos važiuoja visai iš kito taško. Tai yra iš priešingos pusės. Netgi reikiamas numeris ten buvo. Taigi ramiausiai susėdame į tą autobusą ir galėjoma jau važiuoti.

Reikėjo dar palaukti, kol susirinks pakankamai žmonių. Man iki šiol labai įdomu: apskritai koks nors grafikas ten yra, ar važiuoja maždaug kažkada. Kaip miesto autobusai. Nors miesto autobusai irgi važinėja pagal grafiką. Kai kur. Bet kadangi tie autobusai važinėja dažniausiai kas dešimt-penkiolika minučių, tai to grafiko nelabai ir reikia. Juk savaime aišku, kad reikės laukti ne daugiau nei penkiolika minučių. Gavome savo bilietus. Kelionė iš Metapano iki Angiatu kainuoja penkiasdešimt penkis centus. JAV centus. Dvylika kilometrų. Gal ir nėra labai blogai. Atsikračiau visų centų. Žinoma, centai gal ir nėra labai didelis pinigas, tačiau vis tiek pinigas. Ypač pigesnėse šalyse. Tad prieš leidžiant pinigus paskutinę dieną reikėjo gerai pagalvoti, kaip čia leisti, kad neliktų centų vėliau. Kadangi Salvadore netgi vienas doleris gali būti moneta, o vėliau jų jau niekur nei išleisi, nei išsikeisi. O atsikratymas tais centais įvyko visai neplanuotai. Kadangi du žmonės: vienas doleris dešimt centų, ir taip krapštau krapštau tuos turimus centus: žiūriu, kad būtent metalu būtent tiek ir gaunasi. Labai gerai pavyko atsikratyti salvadorietiškais pinigais. O tada jau buvo galima ramiausiai važiuoti prie sienos.

Kadangi iki sienos tik dvylika kilometrų, tai ilgai ir neužtrukome. O šiaip prie sienos daugiau nieko ir nėra: tik sienas. Net ir tas taškas vadinasi: Angiatu pasienio muitinė. Ne koks nors Angiatu miestelis, tiesiog muitinė. Bet ką jau čia.

Todėl ir autobusas sustoja tiesiog prie sienos. Kaip ir kituose kraštuose šiaip jau buvo, išlipi iš autobuso ir matai, kad priešais yra didžiulis pastatas, ant kurio parašyta Aduana terrestra (žemės muitinė, mes gi žeme ten keliavome), tikriausiai tai ir reiškia, kad mums ten reikia. Nes kito jokio pastato aplinkui ir nebuvo.

O tuo metu prasidėjo juokingiausia dalis, kaip viskas vyksta Salvadore. Tikriausiai ne visiems taip atsitinka, tačiau kartais kai kam gali ir nutikti. O mums ir nutiko. Yra du langeliai, ten sėdi du žmonės, pasienio policija, tikrina pasus, daugelis žmonių salvadorenjai, tad jie greitai viską praeina. Galiausiai ateina Minu eilė. Pasienietis žiūri žiūri į jo pasą, kažką tikrina tikrina, ir galiausiai pakviečia užeiti vidun. Kodėl ir kaip – neaiškina. Kitas. Kadangi kitas buvau aš, tai tikėjausi, kad ir man reikės iškart eiti vidun, į tą patį kambariuką, todėl ramiausiai laukiau, kada mane galiausiai pakvies. Tačiau nekvietė. Tiesiog suvedė kažką kažkur, patikrino, žinoma, jokio antspaudo apie išvykimą iš Salvadoro nebuvo, padavė dar kažkokį biliečiuką. Nežinau, kam jis reikalingas, bet davė, sako turėkis, ir viskas. Keista. Bet gal nieko bloga ir nebus.

Tad stoviu ir laukiu, kol išeis Minu. Per tą laiką netgi parūkyti spėjau. Ir kai jau norėjau rūkyti dar kartą, jis galiausiai išeina, tačiau ne tam, kad pasakytų, kad viskas gerai, o tam, kad man irgi lieptų užeiti vidun. Kadangi aš jau kuprinę buvau nusiėmęs, tai tiesiog palikęs ja lauke vidun ir užėjau. Nemaniau, kad ten reikės ilgai būti, ir šiaip... Labai nuostabiai pasielgiau, turint omenyje, kad buvome ne visai saugiausioje pasaulio šalyje, tačiau nieko ir nenutiko.

O teko užeiti pas pasienio kontrolės šefą. Sako Laba diena, kada jūs įvažiavote ir kaip į Salvadorą. Žinoma, aš buvau visiškai pamiršęs kada ir kaip (iš tikrųjų kaip įvažiavome, o jei visai tiksliau kaip įėjome į Salvadorą, prisiminiau, nelabai prisiminiau kada), teko pasiknisti po pasą... Gerai, kad Hondūras visgi buvo įdėjęs antspaudą, tad pagal pasą buvo aišku, kad įvažiavome rugpjūčio penktą. Gerai, kad rugpjūčio penktą. Paėmė ir mano pasą. Ėmė tikrinti.

Na, ir galiausiai pasakė tokią puikią žinią: su mano pasu jokių problemų nėra. O nėra todėl, kad gal Salvadoras ir atrodo, kaip ne visai išsivysčiusi ir civilizuota pasaulio šalis, iš pirmo žvilgsnio, tačiau iš tikrųjų viskas ten yra labai tvarkinga, visi užsieniečiai, ir gal ne tik užsieniečiai, yra suregistruojami, ir nors į pasą niekas jokių antspaudų nededa, tačiau į sistemą kiekvieno įvažiuojančio žmogaus pasas yra įvedamas, o išvykstant pažymima, kad jis išvyko. Tad mano duomenys sistemoje buvo, tiek įvykimo, tiek išvykimo. Minu duomenų nebuvo niekur, nei apie įvykimą, nei tuo labiau apie išvykimą. Ką dabar daryti.

Supratau, kad iš idėjos žmogus gal ir tiki, kad mes legaliai kirtome sieną. Aš tikrai legaliai, tačiau klausimas dėl Minu. Bet reikia kažkaip įsirodyti. Ir jam pačiam reikia įsitikinti. Gal turite kokių autobusų bilietų. Va, tokiais atvejais visai tiktų kokie Pulmano ar Hedmano, ar kokių kitokių didelių autobusų kompanijų, kurios tiesiog važiuoja ilgais reisais, daug reikia mokėti už tai, tačiau patogiai, ir būtent tas bilietas gal ir būtų įrodymas, kad siena kirsta legaliai. Tarkime, jei iš kokio Leono būtume važiavę tiesiai į San Salvadorą. Ar dar kur nors. Bet kadangi važiavome tais visokiais vietiniais autobusais, tai netgi bilieto neturėjome.

Tada bandė klaustis kaip čia mums tą sieną pereiti sekėsi. Minu dar užsiminė (taip puse lūpų, kol pasienietis su kažkuo kalbėjo), kad tik nepasirodyčiau, jog kalbu kastiliškai. Čia iš idėjos yra jų problema, ir jei pradėsime kalbėti vietos kalba, gali visai kitaip į mus pažiūrėti. Nebuvau tikras, kad tikrai, bet tiek tos. Maždaug prisiminiau, kurią sieną kirtome, maždaug netgi kurią valandą. Sieną prisiminti nebuvo sunku, valandą irgi nelabai, prie saulėlydį. Ir dar prisiminėme, kad Minu pasą ir tuo metu labai ilgai skanavo. Ir kažką tvarkė. Ir prie vieno kompiuterio ir prie kito kompiuterio. Tad ryškiai kažkokia klaida visgi įsivėlė betvarkant, todėl duomenys į sistemą įvesti ir nebuvo. Vėl skambinimas. Kažkam. Supratau, kad visgi kalbėjosi tikriausiai su kito pasienio punkto darbuotojais, kas dirbo maždaug tuo metu ir ar prisimena mus. Man toks jausmas susidarė. Dar užsiminė, kad neturime jokių bilietų, ir staiga bežiūrėdamas fotoapratą, nežinau kodėl man kilo tokia mintis, tačiau kilo, taigi bežiūrėdamas tą fotoapratą radau nuotraukas, kurias fotografavome ant sienos, kad va tikrai, legaliai viską kirtome, Minu ne visur buvo, tačiau kažkur buvo, data yra tokia ir tokia, tikrai neplaukėme ta upe ir nebridome per ją. Jis irgi pasakė telefonu, kad va ir nuotraukos yra. Šiaip supratau, kad visgi tiki, kad Minu viską darė legaliai, bet dabar buvo tikriausiai kita problema: o kaip tai sutvarkyti sistemoje. Tikriausiai nėra labai paprasta. Tačiau kažkokiu būdu kažkaip susitarė sus sistema, vėl davė po biliečiuka, Minu dėl visa ko dar penkis kartus perklausė, ar dabar tikrai nebebus jokių problemų, ir lyg užtikrino, kad tikrai jokių problemų nebus. Galėjome eiti.

Bent jau toje vietoje siena tarp Salvadoro ir Gvatemalos irgi eina palei upę, tad vėl reikėjo pereiti tiltu. Priešais jį dar kartą buvome sustabdyti: jau visiškai išeinant iš Salvadoro vėl patikra. Tik šita daug paprastesnė: tikriausiai koks pasienietis ar policinkas surenka tuos biliečiukus, kurie buvo duoti prie pasų kontrolės. Įrodymas, kad tikrai tikrai pasus tikrino, kadangi realiai daugiau niekas niekur nieko netikrina, tad gali ir praslinkti ramiausiai, tad pagautų tik ant tilto. Ir taip galiausiai išvykome iš Salvadoro.
Sunday, July 19th, 2015
6:34 pm
Tyri lašiniai, iguanų sriuba ir jūros kiaulyčių letenėlės (Salvadoras IV)
Tad kitos dienos planas buvo visai aiškus ir paprastas: atsikelti ne visai anksti, visgi reikia sulaukti atoslūgio, bet ir ne visai anksti. Pagal visus skaičiavimus jūra pradeda tvinti jau saulei patekėjus, gal šiek tiek vėliau, tad po vidurdienio yra aukščiausias pakilimo taškas (tarkime kokią trečią valandą gal), reikia šiek tiek anksčiau pereiti, nes kitaip teks ratą aplin sukti. Buvo galima išgerti kavos, vis tiek ji ten nemokamai daroma, ir tada dar reikėjo sulaukti ko nors iš darbuotojų. Jie ten šiaip jau būdavo, bet ne per dažniausiai. Įmanoma rasti, susimokėti už nakvynę ir tada su visais daiktais buvo galima keliauti į Sunsalį.

Kaip visada, žinoma, prisifotografuota pajūryje, prie kryžiaus, už kryžiaus, prie kyšulio, ir galiausiai pasiekiame Sunsalį. Mūsų lyg ir buvo laukta, nes mes lyg ir buvome pasakę kurią maždaug valandą būsime, tačiau vėl norėjo prastumti brangesnį kambarį. Tiksliau paklausė, ar tikrai norime va šito. Kaip ir visai norėjome. Tad reikėjo palaukti, kol jis bus sutvarkytas, nes ten tuo metu kažkas vis norėjo gyventi.

Yra tik viena maža problema. Ne tik Sunsalyje, bet ir el Tunko. Nežinau, ar visur, bet bent jau tuose viešbučiuose, kuriuose mes buvome, ten ta problema buvo visur. O gyvenome netgi trijuose kambariuose. O problema visuomet būdavo tualetuose. Kažkaip visur kitur tos problemos nebuvo. Visi kelionių vadovai dažniausiai rašo, kad tiek Centrinėje Amerikoje, tiek ir Lotynų Amerikoje klozetai užsikemša dėl bet kokio ne visai tinkamo daikto įmesto į juos, tad ten mesti negalima nieko, ko šiaip visur kitur mesti ir nelabai įmanoma. O bent jau tame Balzamo krante net ir nieko nemetant traukimo klozetuose nebūdavo. Vandenį nuleisti buvo beveik neįmanoma. Šiaip įmanoma, bet tik vanduo ir nubėgdavo, o viskas taip ir likdavo klozete. Tiek el Tunko viešbutyje, kurio netgi du kambarius išbandėme, tiek ir Sunsalio viešbutyje. Nežinau, kas ten pas juos blogai, bet tikriausiai ne visai lokali problema, gal visur tas pats. Reikėjo sugalvoti kažkokią strategiją, kurią sunkiai sekėsi perprasti. O šiaip daugiau tikrai jokių nepatogumų ten nebuvo: taigi gyvenome su kiemu, su palmėmis, su šunimis, ir dar plius visa plaja buvo mūsų, kadangi los Almendros viešbutyje be darbuotojo daugiau nieko ir nebuvo. Netgi šeimininkas retai pasirodydavo, kuris buvo užsienietis. Net nežinau, kur jis keliaudavo. Gal buriuodavo dienomis ir naktimis, nes vėliau supratau, kad visos Balzamo kranto plajos daugiau mažiau tik tam ir tebuvo skirtos.

Tik vienas dalykas buvo toks prastesnis Sunsalyje: ten buvo daug mažiau visokių parduotuvių, o kavinių apskritai nebuvo. Bent jau pačioje pajūrio gyvenvietėje nebuvo nė vienos kavinės ar restorano, ten tik viešbutukai, reikėjo išeiti į pagrindinį kelią, kur jau buvo kažkas panašaus. Maždaug trys vietos, kur galima pavalgyti: viena suręsta iš fanerų, visuomet pilna žmonių. Kai gamindavo ką nors, o kai negamindavo nieko, ten irgi nieko nebūdavo. O dar supratau, kad jie gamino maždaug pagal laiką, kai žmonės valgo, kažkodėl pietūs tikrai nebuvo įtraukti į darbo laiką. Tad kai jau galiausiai sudėjome visus daiktus ir nukeliavome į pagrindinį kelią, toje fanerinėje būdoje (visai didelė būda, todėl budele vadinti negalima, netgi kokie dešimt stalų ten buvo) mums pasakė, kad neturi masos, todėl nieko nekeps. Teko eiti į kažkokį kitą restoraną, kur buvo... visokių freskų ir kolų, ir dar tartų. Tartai – tai ne tortai, o mėsainiai. Ir be mėsos turėjom beveik tik vieną rūšį. Tad kažką iš tos serijos ir teko valgyti. Gal ir ne pats nuostabiausias valgis, tačiau kaip ir visai tiko. Ir tada jau buvo galima eiti degintis. Nes maudymasis baigdavosi kaip visada: lyg būtum su katėm pasidraskęs. Prie gultų atslinkdavo tie šunys, internetą šiek tiek gaudydavo netgi ten, sunkiai bet gaudydavo, nes iki namo gal dvidešimt metrų buvo, bet labai reikiant būdavo galima nueiti iki namų ir ten ieškoti interneto. Kaip ir visai nieko vieta: deginimasis po palmėmis.

Kai pradėjo temti pamatėme dar vieną Sunsalio nuostabybę: visas kiemas žybsėjo jonvabaliais. Maždaug tuo metu kai saulė leidžiasi, tiksliau kai ima temti viskas ir žybsi. Ir visas kelias jais žybsi. Tas kelias, kuris veda prie pagrindinės gatvės. Pilna jonvabalių. Būdoje jau buvo gaminamos pupusos, tad po keletą jų ir suvalgėme. Vėliau naktį jonvabaliai ir išsijungė, tad buvo galima ramiai eiti miegoti, nebijant, kad kažką praleisime. Tokia pirmoji diena Sunsalyje.

Kaip ir priklauso, kitą dieną buvo nuspręsta nieko neveikti. Visai visai nieko neveikti. Tačiau atsikėlėme per anksti, tad visai nieko neveikti dar negalėjome. Kaip ir visada: šunys bėgiojo, ruošiama kava. Šiaip kavinių ir restoranų ten nėra, tačiau kavą pasidaryti galima. Virtuvė buvo. Buvo galima ne tik kavą darytis, tačiau ir paprašyti kavos. O prašyti net ir nereikėjo: darbuotojas pats pasiūlė, gal norite kavos. Ir dar netgi pusryčius pasiūlė. Labai gera vieta po palmėmis. Ramiai sau galima būti. O kadangi daugiau nieko veikti ir nenorėjau, tad visą dieną ir deginausi. Ne tik deginausia, dar reikėjo pasinagrinėti ką dar galime nuveikti Balzamo krante. Pažiūrėjau visas Balzamo kranto nuotraukas. Kadangi kelionių vadove nuotraukų nebuvo. Sunsalis buvo visai gera vieta, bet gal ten yra ir dar geresnių vietų. Visos nuotraukos, bent jau tos, kurios sukeltos į internetą rodė, kad visgi smėlėtų plajų ten nėra. Visur maždaug tas pats: aukšti krantai, akmenys ir šiek tiek smėlio kai būna atoslūgis. Arba jo būna, arba ne. Nuotraukose viskas labai gerai atrodo, tačiau jau norint gulėti ten ant smėlio: nelabai. Tad tiesiog praleidome visą dieną ant mūsų gultų. Kartais praeidavo karvės. Dar pasitikslinome, kur čia galima toliau važiuoti. Kaip ir beveik buvo aišku, kad viso laiko Sunsalyje tikriausiai neleisime. O jei ir leisime, vis tiek reikės vėliau grįžti kur nors, o kur nors grįžti reiškia. Sukti Gvatemalos pusėn. Artimiausias kelias buvo ne pro Libertad, nes pro ten važiuojant vis tiek reikės į San Salvadorą grįžti, o kadangi tai nelabai žavėjo, reikėjo susižinoti, ar yra koks transportas ne visai tuo kraštu. Kelias buvo. Ir netgi buvo kažkoks transportas, lyg nelabai dažnai, tačiau buvo žadama, kad buvo.

Taip visą dieną ir praleidome: tiesiog ant gultų, dar kartais rašydamas kokius nors kelionių įspūdžius. O daugiau kaip ir nieko ir nelabai norėjosi daryti.

Baigėsi viskas tuo, kad ėmė kilti debesys. Šiaip jau pirmą kartą debesys kilo dar saulei nenusileidus. Lyti dažnai lijo, tačiau šiek tiek vėliau. O tą dieną kilo ne tik debesys, bet ir vėjas. Artėjo audra. Ir debesys tokie geltoni buvo. Ir tikrai, nespėjo nė sutemti, tad jonvabalių tą dieną nelabai matėme, kaip ėmė žaibuoti, trenkti perkūnas, gelsvu debesys kilo, po viešbutuką vaikščiojo varlės, nemažai jų ten prisirinko, o viskas baigėsi dar ir tuo, kad dingo elektra. Taip irgi pasitaiko. Visgi audra buvo nemaža. Ir ne tik mūsų namuose dingo elektra. Tai buvo ne viešbučio problema. Visame kaime elektros nebuvo. Audra ir lietus baigėsi, tačiau šveisos visgi nebuvo. Teko eiti beveik naktį, kai kur jonvabaliai matėsi, tačiau nelabai daug.

Toje būdelėje elektros irgi nebuvo. Elektros niekur nebuvo, tad reikėjo eiti su žibintuvėliu. Gerai, kad tokį turėjome. Nors, jeigu nebūtume turėję, tikriausiai būtų paskolinę. Viešbutyje turėjo būti. Elektros dingimas tikriausiai nebuvo toks jau retas įvykis ten. Būdelėje elektros irgi nebuvo, žmonių ten netrūko, tad ten teko valgyti prie žvakių šviesos. Ne mes vieni taip valgėme, visiems taip teko valgyti. Ir šiaip daug žmonių ten rinkosi. Iš vienos pusės tikriausiai todėl, kad ten nelabai vietų kitų buvo, o iš kitos pusės: visgi visai skanu ten buvo. Tad rinkosi ne tik Sunsalio gyventojai, spėju, kad dalis jų buvo Sunsalio gyventojai, bent jau salvadorenjai. Užsieniečių ten irgi buvo. Ne taip daug, kaip kokiame el Tunke, ten visokiose tokiose vietose vien tik užsieniečiai ir renkasi, čia užsieniečių buvo mažuma. Tikriausiai dar ir todėl, kad gringai apskritai į Sunsalį retai užsuka, o jei jau užsuka, tai gyvena ten, kur viskas paruošta, kad nereikėtų patiems ko nors ieškoti. Ir šiaip tikriausiai nelabai sezono metas, tad žmonių ir taip daug nebuvo. Nors negaliu pasakyti, kad oras blogas. Lietuvoje retai toks oras net ir vasaromis pasitaiko.

Elektra nebuvo dingusi labai ilgam. Nežinau tiksliai kiek laiko, bent jau kai ėjome miegoti elektros dar nebuvo. Tikėjausi, kad vis dėlto kada nors atsiras. Kad naktį neatsiras, tai beveik faktas, tačiau naktį jos ir nereikėjo. Ryte elektra jau buvo. Internetas irgi. Internetas juk visada nuo elektros priklauso, nežinau, gal kaip kitaip būna. Tas mobilus internetas. Nes telefonai naktį veikė, netgi pakrauti kompiuteriai veikė. Tik tiek, kad interneto negaudė.

Ryte, kaip ir visada priklauso, gėrėme kavą. Prašyti nereikėjo. Vėl buvo pasiūlyta. Tačiau pusryčių nusprendėme nevalgyti. Kažkodėl nusprendėme, be jokių ypatingų priežasčių. O kadangi vis dėlto buvome radę labai gerą vietą el Tunką, tai tą dieną per atoslūgį nsuprendėme keliauti į el Tunką. Kelią žinojome, nelabai sunkus, tiesiog palei jūrą, perbristi vieną upelį, ir galiausiai jau esi pagrindinėje el Tunko gatvėje. O kokia nuostaba. Ta mūsų valgykla, kuri buvo stovėjimo aikštelėje ir kur be mūsų gal daugiau niekas ir neateidavo, buvo uždaryta. Ir ne šiaip sau uždaryta, ne šiaip su trumpam laikui, kaip supratau, tos valgyklos per kelias dienas ir nebeliko. Visiškai užsidarė ir nesiruošė daugiau atsidaryti. Gal kada nors ir atsidarys, bet tikriausiai ne per tą laiką, kol mes ten ruošėmės būti. Nieko nepadarysi, teks eiti kažkur kitur.

O kadangi daug visur kitur nesugalvojome, tai išsirinkome vėl tą patį buritų restoraną. Su skobnimis ant gatvės. Vėl daug užsieniečių ir šiaip nemažai žmonių ten buvo. Toks jausmas, kad po dienos ar dviejų ramybės vėl grįžome į civilizaciją. Bet visas civilizacijos požymis ir buvo dešimt kartų daugiau žmonių. Vėl tos pačios buritos, šiaip visai skanios, ir visai nemažai. Didelės. Tikrai persivalgyti įmanoma. Taip beveik ir buvo padaryta. Negaliu pasakyti, kad labai persivalgyta, tikrai ne tiek, kad visiškai nepajudėčiau, tačiau tikrai visai nemažai.

O per tą laiką netgi ėmė prasidėti potvynis. Tad teko šiek tiek skubėti. Ir beveik vos ne plaukti. Jei tikrai dar šiek tiek ilgiau būtume valgę, tikrai būtų reikėję ir plaukti. O bėda su plaukimu ta, kad bangos muša į krantą ir akmenis ir dar gali trinktelėti kokiu akmeniu į galvą. Ypatingai per potvynį, kai jos aukščiausios ir stipriausios būna. Spėjome grįžti laiku.

Vėl sėdėjau rašydamas visokius įspūdžius, kartais pasimaudydamas. Beveik nesusižeisdamas. Degindamas. Į mūsų viešbutį atvažiavo svečių. Ne šiaip sau kokių svečių, gringų iš užsienio. Pora. Jie, žinoma, keliavo aukščiau, su burlentėmis ir visokiais pribumbasai reikalingais buriavimui. Tą dieną lyg ir nespėjo daug paburiuoti, kadangi jau buvo vėlesnis laikas, beveik saulė turėjo leistis, tačiau tikriausiai daug buriavo kitas dienas.

Dėl visa ko paklausėme darbuotojo, kaip čia mums geriausia keliauti. Koks autobusas ir kaip ir kada važiuoja Achakutlos arba Sonsonatės pusėn. Kaip ir beveik žinojau, kad dažni maršrutai, tiksliau beveik vienintelis maršrutas iš Libertad palei krantą važiuoja tik iki Sunsalio. Toliau tenka važiuoti gerokai retesniu. Ką tai reiškia retesnis: nelabai supratau. Taip pat buvo nelabai aišku, iki kur tas autobusas važiuoja. Darbuotojas kažką aiškino, lyg ir sutapo mano žinios, o gal ir ne. Vienu žodžiu nelabai buvo aišku, kaip reikės toliau keliauti, bet viena aišku: reikės eiti į tą pagrindinį kelią, ten kažkur netgi yra stotelė, tačiau jei ir nėra stotelės: autobusai stoja beveik bet kur. Didelės problemos rasti autobusą tikrai nebus.

Kai saulė leidosi, vėl, kaip visada, visur žybsėjo jonvabaliai. Vis daugiau ir daugiau. Vėl ėjome į pupuseriją ant kelio. Elektra ten buvo. Nebereikėjo valgyti romantiškai žvakių šviesoje. O dar jie tuo metu turėjo ir alaus. Nes netgi alaus ne visada ten būna. Labai ribotais kiekiais visko prisiperka, nes įtaria, kad kiek per dieną neparduos, viskas gali sugesti. Apyvarta tikriausiai ne pati didžiausia ten. Bet kaip ir visai pakankama. Taip ir baigėsi paskutinė diena.

Ryte tie kiti užsieniečiai valgė sau pusryčius, o mes tiesiog kavos gėrėme. Dar kartą pasiklausėme kaip čia mums geriau nusigauti iki Sonsonatės. Šiaip iki jos ir nereikėjo, planavome važiuoti kur nors toliau, į Gėlių kelią. Taip vadinosi vienas kelias per kalnus. Ir netgi į visai konkretų miestelį toje vietoje, tačiau vis tiek kažkokiu būdu reikia nusigauti iki Sonsonatės, kadangi į tą Gėlių kelią tikrai neturėjo niekas važiuoti iš Sunsalio. Šį kartą kitas darbuotojas jau visai kitaip pasakojo, tad buvo visai neaišku, kaip reikės važiuoti. Kokiu nors būdu gal visgi nuvažiuosime. Teko susimokėti. Sužinojome, kad netgi kava čia neįskaičiuota į viešbučio kainą, tačiau labai daug už ją ir neprašė. Taigi daiktai sukrauti ir buvo galima keliauti toliau.

Stotelę radome. Netgi autobusai ten dažnai važinėjo. Ir ne tik autobusai, bet ir visokie mikroautobusai, tačiau ant visų jų buvo parašyta, kad toliau Sunsalio jie labai ir nesiruošia važiuoti. Nieko nepadarysi.Teko laukti to tinkamesnio autobuso. Netgi šiek tiek paėjome. Tai yra kelias metrus. O ką daugiau darysi. Minu netgi sugalvojo tranzuoti, nes rimtai tik tai ir tegalėjome daryti laukdami autobuso, kuris neaišku, kada atvažiuos. Ir visai netyčia viena mašina sustoja. Sonsonatė? Šiaip jau gal taip, o gal ne, bet kokiu atveju sėdome į ją ir važiavome. Toks sunkvežimiukas. Tad mums teko sėdėti gale. Priekyje vietos nelabai buvo.

Visai gerai. Kelias vingiavo kairėn ir dešinėn, aukštyn ir žemyn, prie jūro ir toliau nuo jūros, palei jūrą. Pamatėme, kad visa pakrantė beveik vienoda: smėlėtų krantų ten tikrai nėra, iš kitos pusės visur juosia kalnas. Palmės ir kiti tropikų medžiai, ir po kokio pusvalandžio, o gal šiek tiek daugiau, o gal šiek tiek greičiau, galiausiai pasiekėme ne Sonsonatę. Tokią kryžkelę. Prie kurios vairuotojas, o jis kalbėjo labai gerai angliškai, mus ir paleido. Pasakė, kad maždaug čia galite rasti autobusą, kuris važiuos į Sonsonatę. Jie stos čia. Taip galiausiai išvažiavome iš Balzamo kranto.

Taigi tos dienos tikslas buvo Gėlių takas. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingas to pavadinimo versijas. Vieni sako, kad tai yra kelias iš Sonsonatės iki Avačapano, kuris yra labai gražus, tęsiasi per kalnus, vingiuoja aukštyn žemyn, tad savaime suprantama ten žydi daug visokių gėlių todėl ir vadinasi gėlių taku. Kiti šaltiniai teigia, kad tai šiaip jau viena gatvė Chvajujoje, o gal netgi ne gatvė, šiaip kelias, kurio visos sienos tiesiog apipieštos apitapytos, dažniausiai gėlėmis, todėl tai ir vadinasi Gėlių taku. Bet kadangi mes girdėjome tik pirmąją versiją, tad keliavome žiūrėti to Gėlių tako. Su mintimi, kad reikės nuvažiuoti į kelis miestelius, jei labai patiks, o labiausiai dėl ko važiavome, tai buvo mugė. Taip visai atsitiktinai sutapo, kad maždaug tuo metu, kai susiruošėme keliauti ir tikslinomės laiką, paaiškėjo, kad tuo metu buvo savaitgalis, o savaitgalį Chvajujoje visuomet atsidaro mugė. Ne šiaip sau kažkokia mugė: maisto mugė. Tiesiog valgai ką tik nori. Aš labai konkrečiai žinojau, ko norėčiau paragauti, todėl ir važiavau ten tikėdamasis, kad tai, ko noriu, tą ir rasiu.

Tad išleidžia mums kažkur sankryžoje, pasako, kad va nuo čia važiuos autobusas iki Sonsonatės ir netgi ilgai laukti nereikėjo. Galima sakyti, kad tas Sonsonatės autobusas tiesiog pats mūsų laukė: stovėjo priešais. Vėl tas pats mokyklinis autobusiukas, su daug žmonių. Nors jų labai daug ir nebuvo, ir gal koks pusvalandis jei ne daugiau, gal šiek tiek mažiau, o mes ir Sonsonatėje. Kas per miestas yra Sonsonatė: visiškai neįsivaizduoju, šiaip jau visai didelis miestas, ten gyvena kokie septyniasdešimt tūkstančių gyventojų, tad kaip Salvadorui – visai didmiestis. O pavadinimas irgi yra mešikietiškos kilmės, tai yra navatliškos, ir sako, kad tai tikriausiai reiškia Didžioji upė arba Keturi šimtai akių vandens. Ar kažkaip panašiai.

Kada tai didelis miestas buvo matyti pagal autobusų stotį. Toks didžiausias pastatas ir aplink jį ratai išsidėsčiusios kokios keturiasdešimt stovėjimo aikštelių. Gal ir ne keturiasdešimt, bet tikrai daug, netgi reikia žinoti kryptį, kuria reikia važiuoti, kadangi po stotį vaikštančių ir rėkaujančių, kas ten, o kas ten: nėra. Netgi visai padoriai atrodantis pastatas. Gal ten dar yra ir kokios tarptautinės kasos, kadangi šiaip jau, kaip ne tik Salvadore, bet ir visoje kitoje Centrinėje Amerikoje įprasta – vietiniams autobusams bilietai neparduodami, reikia pirkti tiesiai autobuse, ir šiaip stoties pastatas dažniausiai būna skirtas turgui. Ar šiaip kokiai kitokiai prekybos įstaigai. Sonsonatėje tai buvo didžiulis restoranas.

Žinoma, kad ne restoranas, šiaip tokia valgyklėlė. Ir ne viena. Maisto pardavimo punktas. Didžiulė salė, kurioje daugybė suolų su stalais, ir palei sienas, ten, kur maždaug tikėtumeis, kad turėtų būti kasos, yra daugybė kioskelių, kurie pardavinėjo irgi viską. Dažniausiai greitą maistą. Kokioje Korėjoje ar Singapūre tokios vietos dažniausiai būna dideliuose prekybos centruose, Sonsonatėje tam skirta autobusų stotis. Tikriausiai labai reikalinga dalis, nes būdelių tikrai nemažai, tad valgančių tikriausiai irgi pakanka. Gal daugelis ten tik persėdinėja iš vieno autobuso į kitą, todėl ir puola valgyti. Tarp kitko mes irgi taip pat padarėme, kadangi pusryčiai buvo nevalgyti, tad užsukome į tą maisto kampelį, ilgai ilgai rinkomės, ką čia būtų galima valgyti ir baigėsi viskas tuo, kad valgėme pupusas. Nors kažko kito daug ir nenorėjau, kadangi tikėjausi skanėstų ir stebuklų Chvajujoje.

O tada jau buvo galima ir ten važiuoti. Vėl keistas dalykas, lyg būtume ne Salvadore buvę. Susirasti savo aikštelę reikėjo, ten netgi buvo surašyta kur ir kada autobusai važiuoja. Tiesa, kada važiuoja tai buvo galima net nesvajoti, tikrai to nebuvo, bet kryptys surašytos. Taigi randame tą aikštelę su Chvajua, o prie jos jau stovi eilė. Visi laukia. Tikriausiai autobuso. Ir tikriausiai to, kurio ir mums reikia. Žmonių eilėje buvo jau daug, tad labai bijojau, kad gali nelikti vietų sėdėti. Tačiau be reikalo jaudinausi, visgi sėdimų vietų radome, tad buvo galima važiuoti patogiai. Žinoma, tas žodis patogiai kiekvienoje valstybėje vis kitką reiškia, gal kai kur tai reikštų, kad guli lovoje ir žiūri televizorių bevažiuodamas, tačiau Salvadore tai reiškia, kad sėdi ant suoliuko, kojas yra kur padėti ir niekas šalia tavęs nesėdi. Šalia manęs, tiesa, kažkas sėdėjo, tačiau vis tiek buvo patogu, kadangi stovėti nereikėjo.

O Chvajuja irgi navatliškos kilmės žodis, kuris tikriausiai reiškia Orchidėjų upę, o gal gausybės ragą... Taip niekas dorai ir nežino, tik daug visko galvoja. Kelias ėjo, žinoma, per kalnus, visur augo palmės, matėsi finkos ir plantacijos. Tuo tas Gėlių kelias ir garsėja, kad daug visokių finkų ir kalnų, po kuriuos galima pasivaikščioti. O šiaip daugiau nieko ypatinga ten ir nebuvo. Žmonės vis įlipinėjo ir išlipinėjo, reikėjo labai sekti, kad tik nepraleistume savo stotelės, nes autobusas važiavo lyg toliau, tačiau teisingoje vietoje tas autobusas visgi pasuko, užsuko, ir supratome, kad esame jau miestelyje. Tai yra toje Chvajujoje, kur daugelis žmonių ir išlipo. Gal netgi visi. Tai buvo ženklas, kad ir mums dabar būtinai reikia išlipti, nes toliau gal niekur ir nebus važiuota.

Žinoma, radome kryžių ir Mergelę Mariją, nekeista, visgi dar buvome Salvadore, katalikiškame krašte, nors daug visokių kelionių vadovų teigia, kad visose Centrinės Amerikos valstybėse vis didėja nepasitenkinimas bažnyčia, todėl vis populiarėja įvairios protestantiškos bažnyčios, Jehovos liudytojai ir kiti. Tačiau bažnyčios visgi dar stovi visur. Žinoma, jokio žemėlapio niekur nebuvo, ir knygoje jo irgi neturėjome, gerai, kad bent jau adresą žinojome. Viso vieno viešbučio adresą žinojome, o kito ne, tad reikėjo eiti į tą, kurio adresą žinome.

Iš idėjos ten susigaudyti nėra labai sunku. Kadangi tai kolonijinis miestas, tad visos gatvės yra tiesios ir kertasi stačiu kampu, ir fantazijos irgi labai nejudino galvodami gatvių pavadinimų: per patį centrą, visai netoli bažnyčios eina Mersedeso gatvė, tai yra pagrindinė, tik ji tikrai vadinasi ne pagrindinė, o Mersedes gatvė, o visos kitos gatvės tiesiog sunumeruotos, o kad labai nepasiklystum tarp skaičių: dar ir pasaulio krypčių pavadinimai duoti. Į kurią pusę nuo centro yra gatvė, ta kryptis ir duota, taip ir turima Pirma Vakarų gatvė, Antra Rytų gatvė, Trečia Šiaurės Aveniu, Ketvirta Pietų Aveniu. Kaip ir kitur beveik įprasta, vakarų ir rytų gatvės vadinamos kajėmis, o šiaurės ir pietų – avenidomis. O kad būtų dar paprasčiau, tai vakarų ir šiaurės gatvės numeruojamos nelyginiais skaičiais, o rytų ir pietų – lyginiais. Kodėl taip pasirinkta, tikrai nežinau, tačiau taip jau ir gaunasi, kad po antros rytų gatvės yra ketvirta rytų gatvė, o trečios rytų gatvės nėra. Kaip nėra ir Antros vakarų gatvės.

Žinant tą sistemą, žinoma, rasti bet ką yra labai paprasta, tačiau mes tos sistemos nežinojome, todėl ieškoti turėjome kažkokių ieškojamuoju būdu. Kurgi mums taip reikalinga pirma vakarų gatvė. Iš pradžių ėjome beveik ramiai, kadangi matėsi, kad kažkuris kelias veda lyg į centrą, tame kelyje šiaip jau buvo dar ir didžiausias turgus. Pardavinėjo viską. Spėju, kad ten ir maisto yra, tačiau matėsi, kad tas turgus yra toks nuolatinis, tad ir maisto ten tikriausiai bus tik to įprasto: visokių pupusų, o mano taip trokštamos egzotikos ten gali ir nebūti.

Todėl praėjome visai ramiai visą gatvę ir staiga atsidūrėme prie Chvajujos parko. Kaip bebūtų keista, tačiau tas parkas taip ir vadinasi, ne koks nors Centrinis parkas, kaip dažniausiai kitur būna. Ten jokios turistų informacijos nebuvo, tad teko klausti kažko iš prekeivių, o kur čia ta gatvė, kurios mums labai reikėtų. Žinoma, klausiau šiek tiek konkrečiau, nes įtariau, kad tikrai niekas nežino, kurios gatvės man labai reikėtų. Labai ilgai neklaidžiojome, viešbutį radome.

Kaip ir reikėjo tikėtis, durys buvo uždarytos. Ir netgi užrakintos. Kadangi viešbutis įsikūręs kaip ir visur kitur: gyvenamajame name, kuris liko dar nuo kolonijinių laikų, vienas aukštas, nieko labai ypatinga. Nors namas gražus. Ten viduje dar pora šunų buvo, kurie labai norėjo su visais draugauti, o paskambinus skambučiu durys pačios neatsivėrė, tiesiog savininkas jas atidarė ir paklausė, ko mums reikėtų.

Visai sakyčiau graži vieta ten mums pasitaikė. Nelabai pigi, tačiau nieko nepadarysi, vėliau teko ir pigesnėse vietose gyventi, tačiau erdvė didžiausia: prie įėjimo didelis kambarys su šunimis, registratūra, ten stalas, žemėlapiai, milijonas bukletų, pasiūlymai kaip ir kur galima nuvažiuoti ir kiek tai kainuoja, pasiūlymai imti visokius turus ir keliones, tada giliau yra dar vienas kambarys: poilsio kambarys. Su čiužiniais ir hamakais, kur netgi televizorius yra ir visokie DVD: kas tik nori, tas gali viską žiūrėti. Ir dar daug knygų. Kaip visada. Ir dar keli stalai pasėdėti. Visiškai gilumoje netgi didžiausia virtuvė. Tokio dydžio virtuvę visai būtų gera ir namie turėti, irgi didelis stalas, tiesiog imk ir viską gamink, ko tik norisi. Dar yra šaldytuvas, kuriame alus ir gaivieji gėrimai sudėti. Savitarna. Pasiimi, užsirašai vardą pavardę ir kambario numerį ar panašiai, o kai išsikraustai: tada už viską ir susimoki. Ir panašiai su kava. Šiaip jau ryte ji lyg ir nemokamai, kaip supratau, tačiau vėliau kiekvienas puodelis kažkiek centų kainuoja. Taip jau būna.

Dar yra didžiulis vidinis kiemas ir sodas, su daugybe gėlių, rūtų ten irgi buvo, ir dar netgi biliardo kambarys. Ar kažkoks panašus, kur irgi galima sėdėti. Tiesiog erdvės begalinės. O daugiau kaip ir nieko nėra. Tik kambariai. Bet to kaip ir visai užteko. Lovos, kaip dažniausiai ir būna: dviaukštės, yra vietų pasidėti kuprines, tokios didelės lentynos, didžiausios kuprinės ten galėtų tilpti, mūsų kambaryje tuo metu kažkas dar buvo. Bet vėliau jau nebebuvo, kaip supratau: išsikraustė. Net keista kaip, nes mes lyg ir nevisai anksti ten nusigavome. O kadangi mes labai ilgai ir sunkiai buvome atvažiavę, tai ta proga nusprendėme, kad galime pasiimti po butelį alaus iš to šaldytuvo ir jį kieme išgerti. Tarp medžių, palmių ir žydinčių gėlių. Ten dar buvo ir visokios keramikos, dirbinių ir vazonų, o šeimininkas pasakė, kad tą dieną Chvajujoje yra mugė, tad galime daug ir skaniai visko prisivalgyti.

Šiaip su jumoru padarytas visas interjeras, pagal majišką kalendorių viskas. Kabo toks skelbimas, kad jei norite pasilikti ilgiau, tai yra dar keliems kinams (taip majiškai diena), vinaliams (dvidešimt dienų), tunams (aštuoniolika vinalių – trys šimtai šešiasdešimt dienų, beveik metai), katunams (beveik dvidešimt metų)... Dabar neprisimenu ties kuria vieta jie nustojo skaičiavimą, tačiau prašė pranešti iš anksčiau arba vėliau, registratūrai. O va jei norite pasilikti dar ir kokiam baktunui (tai kaip ir kokie keturi šimtai metų)... Nors gal apie baktuną jie kaip ir nieko nesakė, tačiau apie piktuną tikrai užsiminė. Kadangi piktunas tai jau yra dvidešimt netgi baktunų, tai prie to buvo prierašas, kad jei norite pasilikti ateinančiam piktunui, jie visai gali būti ir užsidarę iki to laiko. Tačiau tikėkimės, kad bent jau dabar jie ramiausiai dar dirba ir priiminėja svečius.

Kadangi mes į Chvajuą atvažiavome pažiūrėti į tą mugę, tai pirmiausia ką padarėme, išėjome ieškoti mugės. Toli jos ieškoti nereikėjo, ji buvo visai miesto centre, tiesiog priešais bažnyčią. O gal tiksliau pasakius šalimais bažnyčios. Prieš eidami į mugę dar radome didelę parduotuvę, Super Selectos, kur buvo visko, duonos, pieno, sūrio ir šiaip visko. Tokia Maksima salvadorinė. Netgi šliures radau, kas man visai patiko. Pamąsčiau apie jų pirkimą ir nusprendžiau, kad nors lyg dabartinės šliurės dar geros ir nesiruošia plyšti, bet gal visai bus neblogai nusipirkti ir naujas. Nežinia, kada jos sugalvos plyšti, o gal tuo metu neturėsiu kur pirkti, tad šliurės už vieną dolerį atrodė visai normaliai. Beveik taip ir padariau.

O tada jau buvo galima keliauti į tą mugę. Mugė kaip mugė. Didelės palapinės, po jomis vis kažkas kažką gamina, žinoma, ten buvo ir pupusų, ir tartų, ir kepsnių, ir kepinių, visokių mėsų, žuvies, netgi sevičės radome, ir daržovių... Bet šiaip beveik viskas iš mėsos. Ir egzotikos ten turėjo būti. O jei visai konkrečiai, tai aš ieškojau ne bet kokios egzotikos, o iguanų sriubos ar kepsnio kokio nors iš jų, arba bent jau jūros kiaulyčių. Žinojau, kad mėsos ten tikrai nebus ir kainuos gal ne visai pigiai, tačiau bent jau paragauti. Be to, sako, kad jūros kiaulytės visai skanios. Ir turiu pasakyti, kad nieko panašaus iš visko, ko norėjau ten nebuvo: nei jūros kiaulyčių, nei iguanų, nei dar ko nors. Vienu žodžiu didelis nusivylimas. Bent ja žiurkių ten kokių būtų buvę, o dabar visa vienintelė egzotika ten rasta buvo tik keptos varlės. Bet kadangi to gėrio jau buvau ragavęs, todėl labai ir nesigundžiau.

Toliau už tos mugės buvo normalus turgus. Toks irgi visai didelis. Tas teisingas turgus: pardavinėjo ten ne tik pupusas, bet ir kukurūzų miltus, bulves ir pomidorus, avokadus ir agurkus, vienu žodžiu visokias daržoves. Žinoma, žaislus ir kitas gėrybes. Dengtas turgus, kad labai nepasiklystum. Ir realiai yra taip, kad bažnyčia yra tiesiog apjuosta to turgaus: vakarine gatve eina muge, kuri tęsiasi į šiaurę, šiaurinėje pusėje rytų pusėn prasideda turgus, kur tik daržovės vaisiai ir panašios sodo gėrybės, iki rytų, o palei rytinę sieną batų ir rūbų stendai. Tai yra būdelės. Ne visai taip visai juosa iš visų pusių, ir ne pačiose artimiausiose gatvėse, tačiau tikrai nemažai. O kad visiems nebūtų nuobodu, pačioje centrinėje aikštėje dar vyksta koncertas. Iš pradžių to koncerto nematėme, tik girdėjome, kadangi reikėjo apeiti visą turgų ir rasti, ką ten galima valgyti, tačiau jis buvo pakankamai garsus.

Na, o prieš einant valgyti dar reikėjo užsukti ir bažnyčion. Nes Chvajuja garsėjo ne tik savo maisto muge, bet ir Negro bažnyčia. Nes kastiliškai ji taip ir vadinasi: Cristo Negro iglesia. Tai yra juodojo Kristaus bažnyčia. Visai įdomiai pastatyta, toks nematytas interjeras, o altoriuje tikrai buvo Juodas Nukryžiuotasis. Taip nuotraukose ir matosi. Ir šiaip pati bažnyčia visai įdomi, visa balta, aplinkui tie maži kolonijiniai namai, kuriuos kadaise pasistatė kavos plantacijų šeimininkai. Bent jau istorija taip teigė, tad tikriausiai taip ir yra. Tuose kalnuose kavamedžių yra visai nemažai.

O tada jau tikrai buvo galima eiti valgyti. Tiksliau reikėjo išsirinkti, ką čia valgyti. Ilgai ilgia galvojus, kadangi labai tinkamų valgių ten ir nebuvo, teko visgi apsistoti ties seviče. Nieko jau nepadarysi. Ir tokia visai neskani toji sevičė gavosi, nežinau, ar jie gaminti nemoka, bet greičiausiai bėda dar ir tai, kad tiek žuvys, tiek kitos jūros gėrybės ten buvo ne visai šviežios. Visgi Chvajuja yra ne prie jūros, šiek tiek giliau į žemyną, tad kol atgabeno ir dar tikriausiai nuo anksčiausio ryto ant saulės kažkur stovėjo. Tikriausiai ne visai ant saulės, tačiau ten tikrai nebuvo labai šalta.

Reikia pasakyti, kad miestelyje daugiau nieko ir nebuvo. Savaitgaliais subujoja muge, o vėliau nieko ten ir nevyksta. Ir jame pačiame tikrai daugiau nieko ir nebuvo. Tačiau vis tiek, kadangi jau atvažiavome, reikėjo pasižiūrėti kas ten dar gera yra. Centre vis dar vyko koncertas, vienas vaikinas su kaubojiška skrybėle, džinsais ir beveik kaubojiškai batais vis dainavo. Ne pagal fonogramą, pagal leidžiamą muziką, kuri bevei sintezatoriumi buvo pagrota, taip supratau. Na, ir ramiausiai jis dainavo ir šoko į taktą. Tai yra mindžikavo. Nė vienos žinomos dainos, tik prisimenu kelis žodžius iš vienos dainos: bonita bonita. Gerutė gerutė. O daugiau nieko nesupratau. Žmonių mugėje irgi nebuvo labai daug, bet gal ten niekada daug ir nebūna. O gal sekmadienį ten daugiau renkasi, kadangi toji diena buvo dar tik šeštadienis.

Perėjome dar keliomis gatvėmis. Visur tie panašūs vienaaukščiai kavos finkų savininkų namai, lygios tiesios gatvės, radome dar vieną bažnyčią, kuri vadinosi Labiausiai palaiminta. Nežinau, kodėl ji taip pavadinta ir kas ten viduje yra, kadangi visa bažnyčia buvo už vielų, užtverta ir aptverta, tad prie jos prieiti neįmanoma. Na, ir šiaip daugiau ten tikrai nieko nebuvo. Buvo galima apsipirkti turguje ir eiti namo. Ne tik turguje, dar ir Maksimoje apsipirkome, ir tada tikrai galėjome eiti namo, o taip reikėjo daryti, kadangi ėmė lyti. Iš pradžių dar ne, tačiau tomis dienomis tai buvo vos ne kasdienybė, kad vakare, taip maždaug apie ketvirtą gal valandą, staiga debesys ima kilti ir vėliau ima pilti kaip iš kibiro. Taip visa diena ir baigėsi.

Žinoma, tuo metu ji dar nesibaigė. Reikėjo sugalvoti, kaip čia elgtis toliau. Gėlių kelyje lyg ir yra kažkas daugiau, kitą dieną galima bandyti važiuoti kur nors. Kažkur netoli turėtų būti ir kriokliai. Ir dar daug visokių gėrybių ten turėtų būti, bet kamavo ir kitas klausimas. Jau buvome visai netoli Gvatemalos sienos, tad kažkokiu būdu reikia ten nusigauti, o nusigauti ten ne šiaip sau, dar visai tikslingai, kadangi vėliau reikės dar ir po Gvatemalą keliauti. Nusprendėme, kad po kalnus vaikščioti gal ir nebūtina, tačiau Salvadore irgi yra griuvėsių. Majiškų. Tad prieš iškeliaujant iš Salvadoro gal visai būtų galima kad ir tuos griuvėsius apžiūrėti. Taip maždaug viską ir suplanavome. Salvadore labai ilgia būti ir nebesiruošėme, nors šiaip iš idėjos šalis yra visai graži ir tikrai verta dėmesio.

Jau buvo daugiau mažiau aišku, kad tas turgus greičiausiai vakare užsidarys, tad reikės valgyti vis tiek namie. O tai irgi nėra labai blogai, virtuvė visgi buvo, visai nemaža, gamintis galima. Mūsų viešbutyje žmonių nebuvo. Tiksliau buvo. Atvyko dar viena šeima. Tiksliai nežinau iš kur, bet kažkur iš Centrinės Amerikos. Nesu tikras, gal netgi salvadorenjai. Irgi gaminosi valgyti.
O valgio gaminimasis ten turėjo tokią įdomią savybę. Šiaip valgį gamintis galima taip pat, kaip ir visur kitur, išskyrus indų plovimą. Indus plauna ten visiškai kitaip. Tai yra maždaug taip pat kaip ir visur kitur, tik vienas dalykas, kad ten yra tokia atskira kriauklė, kuri vadinasi lyg pidė ar kažkaip panašiai, tačiau visiškai kitaip. Joje visuomet yra vandens. Ir joje negalima nieko daryti. Tai yra joje galima indus tik skalauti. Ir tik švarius. Ir reikia stengtis, kad joks muilas ir jokios putos nepatektų į tą vandenį. Kai kriauklė yra šalimais, šiaip tikrai reikia stengtis nesuteršti. Pats taip ir nebūčiau sugalvojęs, tačiau ten kabėjo dar vienas skelbimas, toks užrašas su paaiškinimais, kas tai yra ir kaip tai naudojama. Kaip supratau, taip daroma nuo senų laikų. Salvadore. Tikriausiai majai taip sugalvojo, o gal ir ne.

Vakarėjant visi suėjo į savo kambarius. Daug žmonių ir nebuvo, kam į kambarius eiti irgi nebuvo: savininkas iškeliavo namo, kaip supratau, jis gyvena kažkur kitur. Ta salvadorenjų šeima irgi nuėjo miegoti, kadangi turėjo vaikų, tai juos ir suguldė po „Labanakt vaikučiai“, kažkur eiti tame mieste irgi nebuvo. Nelabai ir norėjosi, visi juk anksti ten eina gulti ir dar anksčiau keliasi, tad mes irgi buvome namie. Internetas ten buvo, tad daugiau nieko ir nereikėjo. O be to, vėl ėmė lyti.

Kai jau tikrai visi visi nuėjo miegoti, man prisireikė keliauti parūkyti. Ir čia įvyko toks juokingas dalykas. Kadangi rūkyti galima tik lauke, tai yra tame vidiniame kieme, tai aš ten ir nukeliavau. Dienomis durys dažniausiai būna atidarytos, o naktimis jas uždaro. Ir visai neveltui uždaro. Kiemas nors ir vidinis, tačiau tvoros yra, su spygliai ant viršaus, bet vis tiek kas nors sugebės perlipti tikriausiai. Ir langai visi grotuoti. Taigi išeinu ir kažkaip visai nepagalvojęs duris uždariau. O tai buvo klaida. Kadangi durys šiaip jau paprastai atsidaro tik iš vidaus, tai yra rankeną nuspaudus, o iš lauko pusės reikėjo rakto. Lijo. Stovėjau lauke. Galvojau, ar jau visai visi miega, ar vis dėl to kažkas dar nemiegos. Bandžiau baladotis į vieną langą. Po to į kitą. Labai garsiai baladotis ir neišėjo, kadangi viskas už grotų. Dar duris pabandžiau padarinėti. Irgi nelabai padėjo. Labai ilgai nestovėjau ten lauke, gal po kokių dešimties minučių, gal panašiai vis dėlto darbuotojas išgirdo, jis gal netgi nemiegojo tuo metu, ir duris atidarė. Bet vis tiek buvo kilusi mintis: o vis dėlto kiek laiko čia reikės taip stovėti. Viskas būtų buvę gerai, jei tuo metu nebūtų pylę. Bet kadangi taip nesibaigė, tai viskas puiku.

Kitą rytą kėlėmės kaip jau ir įprasta. Visai anksti. Kadangi reikėjo kuo anskčiau nusigauti pas Šventą Oną. Tai yra į Santą Aną. Taip vadinosi tas kitas miestas, kurio mums reikėjo. Netgi išsiaiškinau, kad iš Chvajujos važiuoja tiesioginis autobusas ir persėsti mums nereikės. Kas yra labai gerai, nors šiaip prie tų persėdimų jau buvome pripratę.

Viešbutyje lyg ir būna kažkokie pusryčiai, tačiau spėju, kad gerokai vėliau. Mes pusryčius darėmės patys. Žinoma, nieko labai sudėtinga nedarėme, šiaip kiaušinienę. Su kava. Kadangi kava visgi buvo padaryta. Aš dar buvau pagalvojęs, kad už kavą tikriausiai irgi reikės susimokėti, kadangi ten buvo labai keistai parašyta, tad į tą lapą įrašiau ir dar kavą. Tačiau vėliau, jau beskaičiuojant kiek čia mes esame jiems skolingi, vis dėlto išsiaiškinome, kad kava kaip ir nemokamai priklauso, tad galime už ją ir nemokėti. Nors jei būtume labai norėję, pinigus tikriausiai būtų ir paėmę.

Autobusų stotis ten buvo. Žinoma, nereikėjo labai daug ko tikėtis, kadangi Chvajujoje gyvena tik dešimt tūkstančių gyventojų. Tokia ir autobusų stotis. Jei labai tiksliai, tai ten autobusų stotis buvo tiesiog gatvė. Prieš dar vieną bažnyčią. Protestantų bažnyčią. Kadangi tuo metu buvo sekmadienis, tai kai mes ėjome su kuprinėmis laukti to autobuso (tuo metu jo ten nebuvo), daugelis žmonių ėjo visgi į tą bažnyčią. Nežinau, tikriausiai daug kas ėjo ir į katalikų bažnyčią, tačiau į tą protestantų bažnyčią einančių irgi buvo nemažai.

Šiek tiek palaukus atvažiuoja autobusas ir taip visai simboliškai, tikrai visai neplanuotai, gaudžiant varpams išvažiavome iš Chvajujos. Iš to miestelio, kur šiaip jau planavome ilgiau pabūti, o gal nebūtinai tame miestelyje, tačiau kuriame visgi išbuvome tik vieną dieną. Ir tą pačią ne visai pilną. Nieko jau nepadarysi.
Wednesday, July 15th, 2015
7:41 pm
Akmeninės Išgelbėtojo plajos (Salvadoras III)
Vėl per lygumas, per laukus, tuo mokykliniu autobusu, kadangi atstumas visgi ne pats didžiausias, tai autobuso labai ir nereikėjo gero, ėmėme važiuot. Vis dar rytas ankstyvas, žmonių, žinoma daug, visur daug, tačiau mes dar visai normaliai nuvažiavome į sostinę. Tikrai ji nebuvo toli nuo Šv. Vinco, gal pusantros valandos kelio. Visai ramiai galima ir nuvažiuoti.

Autobusų stotis, kaip jau žinojome, turėjo būti visiškai miesto gale. Kažkur toli. Edis visgi buvo pasakęs, kuriuo autobusu reikės važiuoti, ir netgi beveik tašką pažymėjęs, kur tą autobusą rasti. Nes tikriausiai ne taip jau paprasta rasti reikiamą stotelę. Tai nėra labai keista, tarkime kokioje Vilniaus autobusų stotyje susigaudyti irgi nėra labai lengva, tad Salvadore, kur gyvena kokie du milijonai – tuo labiau.

Iš pradžių nelabai skubėjome ieškoti to autobuso. Kadangi buvome ten visai anksti ryte, tad buvo kilusi tokia mintis, kad net jei nuvažiuosime iškart į viešbutį, ten vietų kol kas gali ir nebūti. Juk paprastai iki dvylikos reikia išsikraustyti, tad gal kas nors ten dar bus likę. Tad pirmiausia nutarėme ten papusryčiauti.

San Salvadoro autobusų stotis beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų autobusų stočių. Tiek Vicentės, tiek kitų miestų. Vienu dalyku tik skyrėsi: ji buvo gerokai gerokai didesnė. Plotas tikrai milžiniškas, autobusai stoja visur, yra keletas aikštelių, kur galima atvykti ir išvykti, žinoma, kaip ir visur kitur jokių bilietų kasų nebuvo, visas tas pastatas skirtas turgui ir kioskieliams, pardavinėjantiems maistą. Vienam iš tų kioskelių mes irgi pritūpėme: kavos, pupusų, pastelitų ir kitokių salvadorietiškų skanėstų. Per tą laiką prie mūsų jau norėjo pristoti keli taksistai, tačiau teko jiems pasakyti, kad mes paprasti žmonės, jokiais taksi nevažinėsime. Labai mums patinka ir autobusai.

Ne visai taip sakėme, tačiau vis tiek taksi tikrai nevažiavome. Nelabai sunku buvo rasti autobusų stotelę, ten jos buvo beveik pažymėtos, ir netgi radome reikiamą autobusą. Tiksliau jo jau teko laukti. Ir sulaukėme. Ne viskas taip jau ir blogai. Tada prasidėjo linksmiausia dalis. Reikėjo surasti reikiamą stotelę, kur reikia išlipti. Tai nebuvo paprasčiausia.

Šiaip įdomūs autobusai sostinėje važinėja. Ne ginkluoti, ne su grotomis ant langų, viskas kaip ir reikia. Tik įėjimas ten toks su turniku, beveik kaip būna į metro įeinant. Iškart pristabdo visus, kad susimokėtų. Nors tokie pat autobusai ir San Vicentėje važinėjo, tad tikriausiai visoje šalyje tokie miesto autobusai. Įdomiai, žinoma, atrodo, bet tai irgi rodo, kad kol kas ten gal ir ne visai saugu. Nors... Iš kitos pusės gali būti, kad visos tos priemonės yra šiek tiek perdėtos. Ne viskas ten taip baisu, kaip visi nori nupiešti. Ar net kaip ir patys vietiniai piešia.

O mums juk reikėjo kažkur išlipti. Kadangi San Salvadoras man tuo metu sakė tiek pat, kiek ir kiti miestai sako daugeliui, į juos pirmąkart atvažiavus, tad reikėjo labai sekti visas stoteles. Tuo labiau, kad stotelių ten niekas nepranešinėja. Nieko nepadarysi. Ne pirmas kartas. Žiūrėjau į žemėlapį, sekiau pagal gatvių pavadinimus. Jie kartais būdavo. Žinoma, aš jau buvau sudaręs maršrutą, kuriuo autobusas turėjo važiuoti, tačiau, kaip visada būna, autobusai važiuoja ne pagal mano sudarytą maršrutą. Reikėjo dar atidžiau sekti.

Ir kai jau galiausiai beveik nutariau, kad gal galime ir išlipti, nes gal visai galime būti ir pravažiavę... O nežinia, juk gali taip būti, kad netyčia ir pravažiavome. Tad maždaug tuo metu ir išlipome. Išlipti išlipome, bet nuo to nė kiek geriau nebuvo. O dabar suprask, kurioje vietoje esame, nes gatvės pavadinimo irgi niekur nesimatė. Jokios. Ir net praeivių beveik nebuvo. Gerai, kad ten stovėjo toks policininkas, tad jo teko paklausti, kur čia mums rūpima gatvė. O ji pasirodo buvo visai netoli. Iš tiesų, mes dar nebuvome prie jos privažiavę. Išlipome šiek tiek per anksti. Bet nelabai per anksti. Dar kokios dešimt minučių, o gal netgi mažiau ir mes jau vietoje.

Pasirodo mūsų buvo be reikalo jaudintasi. Svečio ten nebuvo nė vieno. Visiškai nė vieno. Galėjome rinkti iš kurio tik norime kambario. Daug jų ten buvo. Kaip visada: vidinis kiemas, tik kiemas, ne sodas ir ne miškas, gal pora aukštų, yra netgi stogas, yra vandens, dar lyg kavos galima visada gauti, virtuvė, savaime suprantama yra, tačiau ji skirta tikriausiai tik šeimininkams, todėl mums jos netgi nerodė. Bet gal nelabai ir reikėjo. Taigi turime sau geriausią dvivietį kambarį, su langu į gatvę, tai reiškia, kad ant jo didžiulės grotos, kad neduok dieve niekas neįlįstų. Visgi nelabai saugiau atrodė toji Salvadoro sostinė. Taip maždaug iki pietų ten ir prasėdėjome. Viena darbuotoja nešiojo patalynę, skalbė, džiovė ant stogo. O mes šiaip sėdėjome. Vidiniame kieme buvo daug suolų ir sofų, kur galima pasėdėti, tačiau mūsų kambaryje buvo televizorius, tad didelio reikalo ten sėdėti ir nebuvo.
Šiaip visą dieną viešbutyje sėdėti reikalo irgi nebuvo, tad maždaug apie pietus nusprendėme, kad galime kur nors ir išeiti. Ne šiaip sau išeiti, galima juk ir papietauti. Kadangi buvome Technologijos Universiteto teritorijoje, tiksliau rajone, kuris vadinasi Technologijos universitetas, tai ten turėtų būti daug visokių pigių kavinių. Arba restoranų. Arba ko nors panašaus. Aš bent jau taip tikėjausi.
Pigių vietų buvo. Vienoje gatvėje daug visokių kioskelių. Tikrai visai nemažai, tačiau mačiau, kad ten daugiausia visokie mėsainiai ir dešrainiai, tad kažkodėl nusprendėme ten neiti. O užsukome į tokią kavinę. Kuri irgi kaip ir buvo visai netoli universiteto, beveik savitarna, nors ne visai. Buvo ten ne tik mėsainių ir dešrainių, bet ir visokių žuvų. Tad žuvies ir nusprendžiau valgyti. Gavosi šiek tiek brangokai. Ne taip jau visai baisiai brangiai, tačiau šiek tiek brangiau nei tikėjausi ir nei norėčiau mokėti. Bet ką jau padarysi. Nors ryte švietė saulė, tuo metu buvo keistai apsiniaukę, tačiau dar ne visai baisiai apsiniaukę. Tikėjausi, kad visgi nelis.

Na, o tada jau reikėjo eiti tikrinti Salvadoro sostinės. Nežinau, gal ji ir dar kuo nors garsėja, bet kiek perskaičiau, didžiausios Salvadoro sostinės įžymybės yra maistas, naktinis gyvenimas, pasilinksminimai... Ir gal dar keli muziejai. Tuo metu į muziejus nusprendžiau nevaikščioti, ateityje nusimatė keli griuvėisiai, tad griuvėsių man visai ir užteks... O tada dar liko ten. Nežinojau, kas ten dar buvo likę, tačiau spėjau, kad bent jau bažnyčių ten tikrai turėtų būti pakankamai. Maždaug panašiai ir gavosi: Salvadore daugiau mažiau bažnyčias visas ir aplankėme.

Bent jau kelionių vadove kaip žymios vietos irgi buvo nurodytos visokios bažnyčios. Taip ir padarėme. O ką daugiau darysi.
Pirmoji bažnyčia, kurią pamatėme, netgi nebuvo pažymėta žemėlapyje. Man ir keista paliko, o kodėl ji nepažymėta, dar tokia didelė. Šventosios Širdies bažnyčia. Bet nepažymėta ji buvo tikriausiai tik todėl, kad tuo metu buvo uždaryta. Spėju, kad tik tuo metu uždaryta, nes jei visuomet būtų buvusi uždaryta, tuo aiškiau būtų kodėl ji žemėlapyje nepažymėta. Tad pirmąją bažnyčią teko praleisti.

Ir taip praleidus iškart patekome į turgų. Ne tik San Vicentė, bet ir San Salvadoras kaip ir beveik žymus tuo, kad visas jo centras – vienas ištisas turgus. Gal ir nieko. Šiaip jau nieko iš ten man nereikėjo, bet vis tiek visada įdomu pereiti turgų. O radau jame vaisių. Kaip ir sugalvojau, kad galime pirkti tarkime rambutanų. Arba kokių nors kitokių vaisių. Reikia juk vis tiek ką nors nusipirkti, jei jau esi turguje.

Maždaug tuo metu prasigiedrijo, tad nebereikėjo bijoti, kad pradės lyti. Kaip ir nėra labai blogai. Taip visai nebijodami nuėjome iki paties centro. Kuriame buvo... kaip ir visai netikėtai, ten buvo ne Centrinis parkas, o aikštė. Nes ir vadinosi ne parkė, o plaza. Ir ne šiaip sau kažkokia plaza, o piliečių aikštė. Apsupta pusiau imperinių pusiau karališkų pastatų: Biblioteka, Nacionalinis palocius (tai yra Liaudies rūmai ar kažkoks panašus pastatas), iš vieno galo puikuojasi didžiausia katedra. Kristaus Karaliaus Katedra. Šiaip jau visai oficialus jos pavadinimas yra Metropolinė Salvadoro katedra, bet kadangi pats žodis Salvadoras reiškia Išgelbėtoją (taip, tą religinį gelbėtoją), tad ir aš tą Katedrą vadinsiu Kristaus Karaliaus katedra.

Ir ne šiaip sau sugalvojau ją taip pavadinti: ant fasado buvo laiminančio Kristaus skulptūra. Su ištiestomis rankomis. Tokia šiek tiek... Ne visai tradicinė, šiuolaikinį meną menanti, bet visai įdomiai atrodo. Tikriausiai jis turėtų būti Salvadoro šventasis globėjas. Bandžiau Edžio paklausti, kas galėtų būti, tiksliau kas yra Salvadoro šventasis globėjas, bet atsakymo taip ir nesulaukiau. Tiksliau sulaukiau, kiekvienas miestas turi vis kitokį globėją. Beveik tuo ir tikėjau. Kaip ir Lietuvoje tikriausiai yra, bet kadangi Salvadoras visgi Išgelbėtoją reiškia... Tai gal visgi Kristu galėtų būti kaip ir globėjas jo. Nors gal ir ne.

Pasėdėjome toje plazoje. Gyvenimas ten virė. Skraidė balandžiai. Kelios statulos yra. Važiuoja mašinos. Ir autobusai. Pardavėjų visokių yra. Iš idėjos visai teigiamai tą plazą įvertinau... Šiek tiek kažkuo priminė Mešiką. Ir šiek tiek Argentiną. Vienu žodžiu, toks tipiškas didelis Centrinės Amerikos miestas. Nors daugelio tų miestų ir nebuvau matęs. Šiaip jau bent jau atmosfera šiek tiek skyrėsi nuo kitų aplinkinių valstybių miestų, labiau priminė Mešiką. Bent jau man. Bet ką jau čia.

Pasėdėjus toje plazoje išmąsčiau, kad privalomai reikia aplankyti dar vieną bažnyčią. Vadinasi ji Rosarijaus bažnyčia, tai yra Rožančiaus bažnyčia. Nežinojau, kas ten gera, tačiau jei jau kelionių vadove ji pažymėta, tai tikriausiai verta ten nueiti.
Rasti ją buvo ne taip jau ir paprasta. Reikėjo apeiti kelis kvartalus, tiksliau vieną, rasti dar vieną plazą ir priešais matomas toks... Įdomus pastatas. Niekada gyvenime nepagalvotum, kad tai bažnyčia. Šiaip jau primena statytą ir nepastatytą kažkokį XX a. pabaigos neaiškų kokios paskirties statinį. Gal taip ir buvo iš tikro. Raudonų plytų šoninės sienos, ant viršaus betono užvaryta. Įeini vidun... O ten tikrai toks menas. Visa bažnyčia tikrai yra menas. Dvi pusrutulio formos raudonų plytų sienos, o viršus tokiais langais išdarytas. Ir dar su vitražais. Pažiūrėti nuotraukas, ten viskas matyti, sunku viską paaiškinti.

Prie vienos šoninės sienos altorius, šachmatinės grindys. Toks visai naujas požiūris į katalikybę. Bent jau aš taip galvoju. O kas įdomiausia ten buvo, tai Kryžiaus kelio stotys. Irgi pirmą kartą tokias mačiau. Irgi visiškas net nežinau... Tikriausiai postmodernizmas. Jau labai stilistiškai viskas pavaizduota, tikrai reikia žinoti, kas ten vaizduojama, kad suprastum. Tarkime, Kristus parpuola (kažkurį kartą), tai tiek ir yra: viena ranka remiasi į žemę, kita ranka prilaiko kryžių. O daugiau nieko nesimato. O ant kai kurių stočių dar ir po Centrinės Amerikos valstybę pavaizduota: žemėlapis ir pavadinimas. Tiesiog visa Centrinė Amerika kartu su Kristumi ir eina tuo Kryžiaus keliu. Nežinau, ar valstybė prie kiekvienos stoties parinkta remiantis kokiais nors kriterijais, ar atsitiktinai tai padaryta, bet taip įdomiai viskas atrodė. Žinoma, ten tvyrojo tokia tamsa nebaigtumas, sienos visgi plytinės ir niekuo nepadengtos. Iš idėjos turėtų būti niūroka... Bet taip jau nėra. Slegiančios nuotaikos nebuvo. Bent jau man. Visai verta. Kodėl ta bažnyčia įtraukta į privalomai lankyti objektų sąrašą – supratau.

Centre buvo likusi dar viena bažnyčia. Tiksliau jų ten tikriausiai ir daugiau yra, bet va ta viena, kuri įtraukta į sąrašą: Kalvarijų bažnyčia. Taip ir vadinasi. Ją rasti irgi buvo nelabai paprasta. Tiksliau rasti tai paprasta, gotikiniai bokštai kilo ir matėsi iš tolo, buvo sunku rasti įėjimą į ją. Nes iš visų pusių ją gaubė turgus, kur pardavinėjo viską: vaisius, daržoves, padangas, telefonų krautuvus, telefonus, dėklus, šlangas... Maždaug viską, ko gali prireikti. Ir taip tarp tų visų pardavėjų kažkur yra įėjimas į bažnyčią. Nelabai ji buvo kažkuo ypatinga, tad net nuotraukų iš ten nėra. Bet šiaip bažnyčia kaip bažnyčia. Netgi tokia ne visai maža, bet verta gal dėmesio. Jei jau vaikštoma po bažnyčias.

Tad tikrai daugiau nieko nebuvo, tad beveik galvojau eiti namo, tačiau visai netikėtai vėl atsidūrėme prie Švč. Širdies bažnyčios. Ne katedra, tiesiog bažnyčia, su irgi aukštais aukštais gotikiniais bokštais. Ir netgi įeiti tuo metu buvo galima, nes tikriausiai jau ruošėsi vakarinėms pamaldoms. Irgi tokia miližiniška bažnyčia su aukščiausiomis lubomis. Irgi gotikinėmis. Labai patiko. Labai teigiamai įvertinau, nes daugiau toje sostinėje man nieko vertinama ir nebuvo. Žinoma, gal kiti žmonės rastų ir ką daugiau, bet ji manęs labai kažkuo nesužavėjo. Nieko nepadarysi. Tiesiog toks didelis miestas.

Ta proga, kad ten jau buvome, reikėjo nueiti ir į Raudonąją Zoną, tiksliau Zona Rosa. Pagal mano paskaičiavimus ji turėtų būti visai netoli, ir visai nesvarbu, kad Salvadoras yra milijoninis miestas, tikrai po jį galima pėsčiomis vaikščioti. Tad einame į tą Zoną Rosą. Iš idėjos ten yra keli muziejai, gal ir visai verta dėmesio, bet tuo metu viskas ėjo jau į pavakarę, tad visai galėjome į visus muziejus pavėluoti. Ir dar ten yra daug visokių restoranų bei naktinių klubų. Visas naktinis gyvenimas.

Priėjome iki Amerikų aikštės. Maždaug nuo ten prasideda Raudonoji Zona. Atsisukus atgal ir pažiūrėjus išilgai pirmosios gatvės matėsi tie aukšti Švč. Širdies bažnyčios stogai, kažkur ten toli buvo visi Salvadoro parkai ir aikštės. Vienos aikštės pavadinimas labai įdomus – Hula Hula. Bet tik pavadinimas ir įdomus, šiaip daugiau nieko ypatinga. Keistas toks miestas tas Salvadoras, vienoje pusėje lyg ir matosi ta imperinė didybė, Liaudies rūmai, katedra, o visai šalimais tie beveik vargingi rajonai. Turgūs tikrai XXI a. didmiesčio neprimena. Nors ir Seule ne viskas taip jau gerai atrodo, tik tiek turgūs Seule dažniausiai ne tokie dideli, ištisus kvartalus jau nebesitęsia, kaip kadaise būdavo. Įdomus miestas iš vienos pusės pažiūrėjus.

O šiaip jau beveik prie tų Amerikų aikštės nusprendėme, kad gal į Raudonąją Zoną eiti ir neapsimoka, nes ten gal nieko gera ir nebus. Na, bus kelios vilos, gal ir labai daug tų vilų, o atgal vis tiek reikės grįžti. Žinoma, tada buvo šeštadienis, tad tikriausiai naktinis gyvenimas ten virte verda, tiksliau dar virs, bet gal tiek tos. Taigi grįžtame atgal ir užsukame į tokią aludę. Kaip tik eidami buvome vieną užmatę. Alus ten pigus. Tikrai pigus buvo. Rūkyti galima. Renkasi vien salvadorenjai. Nors šiaip jau visur matėme tik vietinius žmones, užsieniečių mažoka. Užsisakyti įmanoma. Kartais. Nes žmonių visai nemažai. Ėjo ir ėjo, toks jausmas, kad po darbo visi užsuka ten didelėmis kompanijomis, tačiau tikriausiai ne. Šeštadienis juk, tad gal nuo pietų kai kas sėdėjo. Nors gal ir ne. Gal jie tik greitai gėrė. Taigi didžiulis triukšmas, kurį kelia žmonės, dar yra televizorius, rodo futbolą, yra ir muzikos aparatas, kur kartais groja muziką. Ir kartais praeina padavėjai. Tačiau visai normaliai užsisakyti sekėsi. Tad išgėrėme ten alaus, ir beveik buvo galima eiti namo. Tikrai daugiau nieko nenorėjau.

O pas mus namie daugybė žmonių. Visai neprimena to tykaus ryto. Tiesiog pilna svetainė sėdinčių ir žiūrinčių televizorių. Net jei labai norėtum, niekur negali prisėsti. Nelabai ir norėjosi. Kad ir kaip bebūtų juokinga, tačiau tame naktinio gyvenimo mieste būtent šeštadienio naktį mes taip visai nevėlai ėjome miegoti. O ką jau padarysi, ir taip būna.

Atsikėlus iš ryto teko permąstyti gyvenimo prasmę. Tiksliau ne prasmę, bet tiesiog artimiausią ateitį. Laiko dar buvo likę. Ir taip visai nemažai. Ir likusi dar viena šalis. Kuri vadinosi Gvatemala. Į ją galima labai greitai nusigauti. Bent jau pagal mano pamąstymus, dar verta užsukti į kokį vieną Salvadoro miestelį ir toliau jaut tiesiog pati Gvatemala. Tačiau kita bėda buvo ta, kad ilgai užsibuvus Gvatemaloje, vėliau gali tekti labai greitai važiuoti Mešikon. Ir dar kita bėda, kad nors Gvatemala ir yra prie jūros, tačiau bent jau jokie paplūdimiai ten nebuvo nurodyti. Tikriausiai ne patys geriausi ir yra. O Salvadore yra toks visas Balzamo krantas. Tikrai jis taip ir vadinasi. Aš galvojau, kad tai yra nuostabiasios plajos, kurios tarp kitko yra visai netoli sostinės, tad gal visai vertėjo ir ten apsilankyti. O tai jūros daugiau gal ir nematysime ilgą laiką. Taigi vietoj kelionės Gvatemalos pusėn buvo staigiai sumąstyta važiuoti į Balzamo krantus.

Viešbutyje dar išsiaiškinome, kaip čia mums geriausia iki ten gautis. O tai buvo svarbus klausimas, kadangi Salvadore, kaip ir visur kitur, yra netgi ne viena autobusų stotis, tad reikia visada žinoti iš kurios stoties kur važiuoja kokie autobusai. Žinoma, tos visos stotys yra įkurtos labai patogiose vietose, visiškai ne centre, skirtinguose miesto galuose. Kad tie tarpmiestiniai autobusai nestrigtų miesto kamščiuose ir patys jokių kamščių nesudarytų. Iš vienos pusės: gal ir visai nebloga taktika. Bet iš kitos pusės – sunku nusigauti. Iš tos pusės žiūrint labai gerai padarėme, kad nusprendėme važiuoti į Balzamo krantą. Reikalinga autobusų stotis buvo visai netoli viešbučio. Na, gal kokias penkiolika minučių reikėjo paeiti. Iš tikrųjų tai reiškė, kad vėliau reikės dar kartą persėsti, nes jau į tas visas plajas, kurių mums reikėjo – niekas nevažiuoja. Tačiau persėdimai Salvadore mūsų nelabai gąsdino, ne pirma ir ne paskutinį kartą taip teko. Tad nieko tokio.

Tad taip visai ne vėlai ryte iškeliaujame. Viešbutyje vėl tuščia. Nieko nesimato. Arba visi jau išvažiavo, arba dar miega. Nieko nepadarysi. O mes ta proga užsukome į kavinę. Beveik vienintelę, kuri tuo metu dirbo. Sekmadienis. Irgi labai nestebino, bet būtų geriau, kad daugiau kavinių ten dirbtų. Tokia netgi visai gerai atrodanti kavinė. Irgi tikriausiai tik auksinis jaunimas ten teužsuka.O valgyti ten buvo irgi tik visokie sumuštiniai. Su tunu tarkime.

O tada prasidėjo stotelės paieška. Stoties paieška. Pagal mano paskaičiavimus ir paplanavimus ir klausimus, ji turėjo būti kažkur prie Bolivaro parko. Ar kažko panašaus. Dėl vis pikta teko dar kartą paklausti kažko, ir dar kartą vėliau paklausėme, ir taip visai patiems netikėtai stotelės neradome. Tiesiog pravažiavo autobusas su reikiamu numeriu. Gal ne visai numeriu, netgi buvo užrašyta, kad jis važiuos tiesiai iki laisvės. Tai yra iki pajūrio miesto La Libertad (o tai ir reiškia laisvę). Šiaip ne jo mums reikėjo, bet pradžiai užteks ir jo. Tad autobusan sėdome.

Kaip paprasta ir būna, taip ir šis autobusas nevažiavo visiškai tiesiai į Laisvę. Centre jis buvo visai pustuštis, vėliau apsuko ratuką, pervažiavo Raudonąją Zoną, supratau, kad tikrai ten nebuvo verta užsukti, vėliau dar privažiavo autobusų stotį. Į pačia stotį neužsuko, tačiau gerokai pastovėjo. Buvo jau beveik pilnas. Pilnas vietinių. Jie irgi tikriausiai važiavo prie jūros. Tačiau tarp jų pasitaikė visai netikėtai ir pora užsieniečių. Kiek supratau, važiavo buriuoti. Mes gal ne visai buriuoti, bet irgi važiavome. Ne visai toli, apie pietus turėjome ten ir būti. Iš vienos pusės kilo kalnas, tiesės laukai ir kloniai. Gražus tas Salvadoras, kai pasižiūri.

Kaip ir tikėjomės, taip ir buvo. Autobusas važiavo tik iki Laisvės, o toliau jau reikėjo patiems susiprasti kaip gautis. Reikėjo visai daug patiems susiprasti, kadangi autobusas ne šiaip sau važiavo iki Laisvės, jis netgi važiavo kažkaip ratu per la Libertad, tad kur reikia išlipti ir kaip toliau ieškoti autobuso irgi nebuvo pats lengviausias darbas. Ne mums vieniems. Visi salvadorenjai išlipo kažkur, tai yra lipo ten, kur jiems reikėjo, o mums tikriausiai vis tiek reikėjo lipti šiek tiek kitoje vietoje. Tiek pat įtarė ir ta pora užsieniečių, tad kai jau likome beveik mažuma autobuse, jie dėl visa ko pasiklausė, ne mūsų, žinoma, vairuotojo, o kaip jiems važiuoti toliau. O tas toliau tai buvo tiesiog lipkite beveik bet kur ir tada maždaug šioje vietoje raskite kitą autobusą. Beveik tas pats patarimas tiko ir mums. Jie irgi įtarė, kad mes važiuojame maždaug ta pačia kryptimi, todėl viską ir perdavė.

Mes irgi panašiai darėme. Tik nusprendėme, kad iš pradžių galime nebūtinai gaudyti kito autobuso. Ir , be to, gaudymas dažniausiai reiškia, kad vėliau reikės stovėti visą kelią. Todėl labai ta kryptimi ir neskubėjome. La Libertad kol kas labai nepriminė pajūrio miesto, tačiau tikriausiai kažkur giliau yra ir paplūdimys, taip dažniausiai būna. Radome didelę parduotuvę, kas yra labai svarbu, ten reikėjo cigarečių nusipirkti, ir apsauginio dėl visa ko paklausėme, nuo kur važiuoja autobusai ten, kur mums reikia. Tarkime iki plajos el Tunko. Visas tas Balzamo krantas, bent jau kaip skelbė kelionių vadovas yra ištisa plaja, penkiasdešimt kilometrų, todėl visai verta išvengti pačios pradžios ir gautis į bet kurią kitą plają. Šiek tiek toliau. Mes irgi panašiai planavome daryti. Gavome atsakymą, kad autobusai stoja kažkur ten, kaip visada būna ant kažkokios sankryžos, kaip tik vienas autobusas ten ir stovėjo, žmonės ten jau ėmė lipti, ir mes beveik iškart pasekėme jų pavyzdžiu. Nors autobusai važiuoja gana dažnai, tačiau vis tiek sekti pavyzdžiu nėra labai jau blogai.

O toliau važiuoti irgi sekėsi gana neblogai. Ilgai netgi neteko. Vėl kažkas buvo su burlentėmis, tad tikriausiai jau buvome reikiamoje kryptyje. Kad buvome reikiamoje kryptyje, ir taip žinojome. Dar buvo labai svarbus dalykas nepravažiuoti reikiamos plajos. Nebuvau visai tikras, tačiau kelias, tas pakrantės kelias ėjo ne visai pakrante, tad jei nežinotum, galėtum pagalvoti, kad esi kažkur kalnuose tiesiog: kelias vingiuoja, iš vienos pusės kyla tikrai aukšti kalnai, stotelių, kaip irgi reikėjo tikėtis nebuvo jokių visiškai, tačiau reikiamuose taškuose autobusas visgi stoja. Sustojo ir prie kažko, kur buvo parašyta el Tunko, ar bent jau man taip pasirodė. Nusprendžiau, kad čia jau galime ir išlipti. Taip ir padarėme.

Pasirodė, kad išlipome visai geroje vietoje. Tokia kryžkelė, visai maža kryžkelė, iš pagrindinio kelio nusuka mažesnis keliukas, prie kurio buvo visas el Tunko žemėlapis. Labai daug ten visko nebuvo tame el Tunko, keletas viešbučių, keletas restoranų, keletas kavinių. Ir daug miškų. Miškai nepažymėti, bet ir taip matėsi augančios pušys ir palmės. Visgi tikriausiai buvome prie jūros.

Bet kokiu atveju reikėjo eiti gilyn, radome dar vieną kryžkelę. Bet toji kryžkelė jau visai paprasta, tiesiog beveik pėsčiųjų takelių susikirtimas, prie jos daug nuorodų, visos, žinoma, apie viešbučius, ir kadangi vienas mūsų nusižiūrėtas buvo būtent ten, tad reikėjo ir pasukti. Ir dar už kokių dviejų namų radome ir tą nusižiūrėtą viešbutį. Jau gerokai paprastesnis, bet iš kitos pusės ir ištaigingesnis namas. Dviaukštis. Žinoma, kad yra kiemas. Ne šiaip sau kiemas: su baseinu kiemas. Niekada nesuprantu, kam prie jūros reikalingi baseinai, tačiau tas pajūris visgi buvo toks, kad gal ir reikėjo. Supratau tik vėliau. Tačiau vis tiek. Atskiras namukas: tai virtuvė ir svetainė. Bet tokia visiškai kiaura. Siena tik iš vienos pusės. Tačiau daugiau sienų ten nelabai ir reikėjo. Ne tik žiemos, netgi rudens ten nebūna, ir netgi vėlyvos vasaros ten žmonės nelabai supranta. Vietų lyg ir buvo, o mums netgi pasisekė, kad laisvas kambarys buvo antrame aukšte. Sėdi sau verandoje, yra ir hamakai, ir šiaip kėdės ir staliukas, žiūri iš viršaus į visus ir džiaugiesi gyvenimu. Internetas irgi veikė. Kaip ir pati geriausia žinia. O daugiau nieko kaip ir nereikėjo.

Kadangi daugiau nieko nereikėjo, tai nukeliavome prie jūros. Mūsų keliukas kaip tik prie jos ir vedė. Eini tiesiai tiesiai, ir iškart atsiduri prie jūros. Tiesa, tarp keliuko ir jūros yra dar durys, kurios tuo metu buvo atrakintos, tad labai greitai galėjome džiaugtis tuo Balzamo krantu. Iš tikrųjjų labai džiaugtis negalėjome. Balzamo krantu tas pajūris vadinasi tik dėl to, kad palei jį auga balzammedžiai ar kažkokie panašūs medžiai, iš kurių gaunamas balzamas, todėl jis visas ir kvepia. Nežuuodžiau to kvapo, tačiau tikriausiai taip ir yra.

O tai ką pamačiau visai nebuvo tai, ką norėjau pasakyti. Visas krantas nusėtas tokiais dideliais akmenimis. Tikrai dideliais. Daugelis jų ir už žmogaus galvą didesni, yra ir mažesnių, tačiau vis tiek nemaži. Be to, gana staigiai sminga žemyn. Bent jau taip atrodė. Žinoma, tie akmenys jau visi nugludinti ir nušiūrinti tiek jūros bangų, tiek savęs pačių, tačiau vis tiek. Vietos prigulti: nelabai yra. Maudytis: irgi klausimas. Buriuojančių buvo, nes bangos lyg ir nemažos. Kažkur tolumoje, į dešinę jūroje buvo ir apskritai didelės uolos, bangos į krantą metė visokias šiukšles, tad šiaip visai įdomiai atrodė ta pakrantė. Ir dar visa aptverta. Tiksliau aptverti namai, kurie stovi prie kranto. Irgi tikriausiai kokiais nors saugumo sumetimais.

Vis dėlto ėjome paieškoti, gal ten bus ir daugiau mažiau tinkamų vietų gulėti. Tad ir nukeliavome į tą dešinę pusę, prie uolų. Daug ir nenuėjome. Iškart ten buvo upės žiotys. Upė vadinosi... Tikriausiai ji vadinosi El Tunko, todėl ir plaja visa vadinasi el Tunko, priešais tas žiotis buvo dar viena gatvelė, kuri veda į miestelį, o ant pačių žiočių: ir didžiulis restoranas. Netgi dviejų aukštų, o gal trijų. Tuo metu upės perbristi nebuvo įmanoma. Jūros potvynis. Nors šiaip pati upė nebuvo labai gili. O kitoje upės pusėje ir buvo tie šiokia tokia geresnė plaja. Tiesa, tuo metu nieko per daug nesimatė, kadangi jūra patvinusi beveik iki kranto, kuris baigėsi stačiomis uolomis, ant kurių stovėjo namai. Vilos tikriausiai, ne šiaip sau kokie namai. Plajos pabaigą žymėjo didžiulis kryžius, o prie pat tų uolų: žinoma tie patys akmenys. Vienu žodžiu ne pati nuostabiausia vieta. Kadangi daugiau ir nebuvo ką veikti, nukeliavome į tą barą, ant upės žiočių. Jei nesimaudysime, tai bent alaus galima išgerti.

Tikras toks pajūrio baras: visi tiesiog iš pajūrio sueina, tad niekas smėlio ir nešluoja. Beveik ant smėlio ir įsikūręs. Yra keletas hamakų, tad gali sau ramiausiai gulėti hamake ir gerti kokią pinja koladą. Arba kokį kitokį gėrimą. Baras atsipalaidavimui.
Kadangi jau buvome supratę, kad prie jūros bent jau tuo metu tikrai negulėsime, perėjome bent jau per miestelį. O to miestelio yra... Viena gatvė, kuri eina lygiagrečiai krantui, iš vienos pusės įvažiavimas, iš kitos pusės – išvažiavimas, vienos krypties gatvė. O nuo tos gatvės atsišakoja dar pora kelių, vienas – tas, kuriame yra ir mūsų viešbutis, kitas... jau toks pagrindinis kelias, vedantis iki upės žiočių, o daugiau kaip ir nieko nėra. Dar keletas įvažiavimų į viešbučius ir restoranus. Ir beveik viskas. Tad toje pagrindinėje gatvėje ir buvo visi pagrindiniai restoranai, kavinės, valgyklos ir kitokios maisto užeigos.

Iš tikrųjų viskas atrodė gana brangiai, tačiau visai netikėtai radome tokią beveik vietinę užeigėlę. Įdomi ta užeigėlė, kadangi šiaip ji įsikūrusi tiesiog stovėjimo aikštelėje. Ne šiaip sau įsikūrusi ten, bet kaip supratau, daugiausia verslo daro ne iš kavinės, o būtent iš stovėjimo aikštelės. Kol mes ten sėdėjome, daugiau niekas ir neužsuko: tik mašinų pasistatyti ar pasiimti atvažiuodavo. Todėl ten ir buvo tik koks vienas ar du staliukai. Ir nors meniu buvo prirašyta daug, tačiau nieko daug neturėjo. Teko rinktis maždaug iš to ko turi, gerai, kad bent jau sebičės pas juos pasitaikė. Įdomi tokia vieta.

Kadangi visgi atvažiavome prie jūros, tai vis tiek reikėjo eiti prie jos, bent jau iš principo pagulėti. O kaip daugiau daryti. Tad dar kartą išėjome bandydami ieškoti tinkamos vietos. Šį kartą ėjome jau nebe į dešinę, o į kairę. Tie patys akmenys, dideli, namai irgi aptverti tvoromis, tad visas pajūris toks tvoromis aptvertas. Šiaip įdomiai atrodė, bet šiek tiek ir nykiai. Toli irgi nenuėjome: ten buvo dar vienos upės žiotys, o vėliau matėsi, kad viskas sueina į tą patį miestelį. Taip sakant visa el Tunko plaja labai apribota dviejų upių. Irgi nieko nepadarysi.

Kadangi daugiau nebuvo kur eiti, tad sėdome tiesiog ten. Ant akmenų. Nes daugiau tikrai nebuvo įmanoma kur prisėsti. Žinoma, ten dar buvo takelis, einantis palei jūrą, tačiau tuo takeliu visgi ir nemažai žmonių ėjo, o tuo metu prasidėjo atoslūgis, tad buvo galima nusileisti šiek tiek žemiau. Pabandžiau ir maudytis. Kažkodėl buvau sugalvojęs, kad atoslūgio metu turėtų būti labai nuostabu. Labai ir suklydau. Iš vienos pusės jūra traukė į save, o iš kitos, daug įdomesnės pusės, reikėjo saugotis, kad jūra nevožteltų kuriuo nors iš tų akmenų į galvą. Ar dar kur nors. O kadangi ten pakankmai status krantas, tai vanduo visa jėga voždavo tai į vieną pusę, tai į kitą. Į tą kitą pusę, tai tada, kai banga ateidavo, tad viskas baigėsi tuo, kad susidraskęs išlipau į krantą. Lyg po kokių kautynių su katėmis. Irgi visai linksma.

Kai jau buvau pakankamai susidraskęs, buvo galima pradėti eiti namo. Saulė visgi leidosi, turėjo greitai temti, tad ilgai ten būti ir neapsimokėjo. Tačiau greitai namo ir nenuėjome: tos durys, kurios turėjo vesti tiesiai į mūsų viešbutį buvo užrakintos. Teko eiti aplink. Per tą pagrindinę gatvę. Iš tikrųjų visai gerai, kad ėjome per aplink. Tuo metu buvo atoslūgis, ir matėsi, kad kitoje upės pusėje krantas visgi ne akmenuotas. Smėlėtas. Juodo smėlio krantas. Ir tikriausiai ne toks status. Tad jei labai pasisektų, visai būtų galima ir ten kur nors prigulti. Ir gal net maudytis galima. Šiaip pabandžiau maudytis: tikrai buvo galima, tik kur nors gulėti nelabai sekėsi, kadangi smėlis vis dar buvo šlapias. Tačiau ateičiai gal ir visai gera idėja, svarbiausiai pataikyti teisingą laiką tarp atoslūgių ir potvynių. Grįždami namo pamatėme vieną pupuseriją, kuri gal ir visai nieko atrodė. Daug ten visokių vietų buvo, tad tikriausiai problemų pavalgyti nebus.

O šiaip ta diena buvo ypatinga tuo, kad turėjo patekėti Didysis Mėnulis. Kaip tik buvo pilnatis. Visur pranešinėjo, koks didelis mėnulis. O mums nelabai pasisekė. Tikrasis ir šiaip pats maloniausias lietaus sezonas. Nespėjo saulė nusileisti ir ėmė pilti kaip iš kibiro. Nors visą dieną spigino ir kepino. Gal ir visai gerai taip. Kita, jau šiek tiek mažesnė bėda buvo tai, kad tuo metu buvo sekmadienis, ir šiaip gal netgi ne sezono metas, tad kai jau nusprendėme eiti vakarieniauti, paaiškėjo, kad beveik niekas nedirba. Dirbančių vietų lyg ir buvo, tačiau tikrai ne per daugiausia. Baigėsi viskas tuo, kad ėjome būtent į tą pupuseriją. Ir visai neblogai padarėme, kadangi pupusos ten tikrai buvo skanios ir didelės. O daugiau tikriausiai nieko ir nereikia. Ne mes vieni ten buvome, labai populiari vietelė. Tikriausiai ne tik todėl, kad tetulės skaniai gamina, bet dar ir todėl, kad daugiau niekas ir nedirbo. Labai gera daryti verslą tuo metu, kai visi kiti sugalvoja ilsėtis.

Kadangi visgi buvome prie jūros, ten kur visi suvažiuoja ilsėtis, tai tą dieną irgi nusprendėme ilsėtis. Tiksliau labai ilgai nesiilsėjome, tačiau kėlėmės irgi ne anksčiausiai. Nes šiaip ar taip veikti nebuvo ką, tik gulėti hamakuose. Daugelis tuo ir užsiėmė. Tiesa, buvo ir tokių žmonių, kurie anksti ryte kėlėsi eiti buriuoti, maždaug tada, kai saulė teka. Gal šiek tiek vėliau. Gal bangos tuo metu geresnės būna, nes pagal mano paskaičiavimus tuo metu turėtų prasidėti potvynis. Kadangi mes buriuoti nesiruošėme, tai niekur ir nėjome.

Viešbutyje niekas pusryčių nedavė, buvo galima patiems pasidaryti, tačiau kava buvo.Visiems svečiams. Tad virtuvėje vietos kaip ir nebuvo, visi ten trynėsi. Gerai, kad mes turėjome savo balkoną, kur buvo galima gerti tą kavą. Atėjo katė. Viena iš gyventojų, kaip supratau, tačiau ji labai mėgo į visus kambarius lįsti. Į mūsų kambarį gal kokius tris kartus bandė įsigrūsti: išmeti ją, o ji vėl lenda vidun. Teko duris apskritai uždaryti. Tada maždaug suprato, kad tikriausiai vidun nepateks. Tada bandė lįsti į gretimą kambarį. Ten kažkas viduje buvo. Irgi baigėsi tuo, kad buvo ištėkšta lauk. Tačiau labai nesijaudino dėl to, tikriausiai įtarė, kad vėliau vis tiek ten įeis.

Pusryčiauti keliavome į tą pačią valgyklą stovėjimo aikštelėje. Vis dar viskas daugiau mažiau taip pat: sėdime ant asfalto, valgome, žmonės atvažiuoja tik mašinų pasistatyti ir dar kas nors į tualetą kartais užeina. Daugiau nieko. Ten irgi kavos buvo. Tik, žinoma, kava ten ta dirbtinė, iš miltelių. Mėgsta jie visur dirbtines kavas daryti.

Nuėję prie jūros pamatėme, kad potvynis jau buvo visiškai užsėmęs visą krantą, tad vietų gulėti visiškai nebuvo. Sėdėti vietų irgi beveik nebuvo, tad prie jūros eiti nelabai apsimokėjo. Netgi pradėjau galvoti, kad buvimas prie jūros nėra pati nuostabiausia idėja. Kilo dar tokia mintis, kad gal galima buvimą čia sutrumpinti, nes nieko gera ir nebus. Ta proga, kad negalima maudytis ir degintis, teko eiti gerti alaus. O ką daugiau darysi. Kaip tik vienas restoranas buvo beveik tiesiai prieš mūsų namus. Nežinau, kodėl jis nedirbo dieną prieš tai, gal dėl to kad sekmadienis, tačiau tą dieną netgi iki vėlyvos nakties žadėjo dirbti. Bent jau taip paklausėme.
Irgi toks įdomus restoranas, beveik gyvenamajame name atidarytas. Tiksliau patys žmonės gyvena gilumoje, ten ir kiemas didžiausias yra su pridžiautais skalbiniais, o priekyje, irgi beveik iš fanerų suręsta būdelė su keliais stalais. Ne tik alaus, turi visko: ir sevičių ir kitokių jūros maistų. Žuvų tarkime. Ir pupusas savaime suprantama ten kepa. Ten užeidavo tik vietiniai. Grindų irgi nebuvo, tiesiog ant grindinio sėdėti reikia. Žinoma, kėdės yra. Visgi Vakarų įtaka šiek tiek jaučiasi. Bet visai nieko tokia vieta, nusprendėme, kad ten bus galima vakarieniauti, jei labai nepavėluosime.

Pavėluoti labai ir negrėsė, niekur skubėti irgi nereikėjo. Po pietų, kai jau galiausiai prasidėjo atoslūgis, dar kartą keliavome prie jūros. Degintis ir maudytis. Maudynės vis tokios pat: reikia saugotis, kad koks akmuo į galvą netrinkteltų, nes visai netyčia taip gali būti. Deginimasis irgi maždaug toks pat: ant akmenų sėdint. Šiaip jau visa plaja tikrai buvo skirta vien buriuotojams, kaip bebūtų gaila.

O vakarienė valgėme tame pačiame restorane, tiesiais priešais namus. Sevičė, kepta žuvis. Kaip ir skaniai. Ir kaip ir nevisai brangiai viskas gavosi. Daugiau kaip ir nieko nedarėme, tačiau jei ir kita diena nusimatys maždaug tokia pradėjome netgi planuoti kelionę toliau. Gal į kitą plają, nesgi tęsiasi jos kokius penkiasdešimt kilometrų, o mes buvome tik pirmuose dešimtyje.

Kitą rytą, netgi ne rytą, o dar visai paryčiais atsitiko tai, dėl ko dar kartą teko pasvarstyti apie keliavimą kur nors toliau. Visgi buvo lietaus sezonas, ir nors visą dieną švietė saulė, tačiau naktį vė pradėjo pilti kaip iš kibiro. Ir ne šiaip sau pilti. Kad pila tai dar nieko, tačiau kažkur paryčiais ėmė varvėti netgi mūsų kambaryje. Varvėjimas pats savaime nėra blogas dalykas, tačiau kai varva dar tiesiai į lovą, tai jau nebe puiku. Kadangi visi darbuotojai ir apskritai visi tuo metu miegojo, nieko daugiau neliko, kaip tik patiems stumdyti lovas ir čiužinius perkiloti. Ant permirkusio čiužinio juk nemiegosime. Ir šiaip reikėjo galvoti ką toliau darysime, varvės kiekvieną naktį.

Ryte vėl ta pati ceremonija: kas eina buriuoti, kas neina, kad sau ramiai viešbučio baseine maudosi. Galima gerti kavą, dar reikėjo darbuotojams parodyti, kaip čia blogai, kad yra skylė kažkur lubose, tad kažkaip reikėtų tai sutvarkyti. Žinoma, sutvarkymas šiek tiek užtruks, tad ta proga mums leido persikelti į kitą kambarį. Laisvą kambarį. Gretimais. Kuris tuo metu laisvas dar nebuvo, todėl teko lauki iki pietų, kol kambarys galiausiai atsilaisvins. Tad taip nieko nedarydami ir laukėme. Žinoma, ne visai nieko nedarydami: Minu skaitė knygą (vieną tokią buvo nusipirkęs Alegrijoje, šiaip jau tikriausiai palikta kažkokių keliautojų), aš sau ramiausiai rašinėjau kelionės įspūdžius. Žinoma, ne apie Centrinę Ameriką, tuo metu dar reikėjo pribaigti Balkanų pusiasalį. Ir iš aukšto žiūrėjome į visus kitus svečius.

Beveik taip ir prasėdėjome iki pietų, kai galiausiai mums leido persikelti į kitą kambarį. Kas buvo labai gerai. O kadangi teko pasėdėti ten iki pat pietų, tai ta pačia proga reikėjo dar ir pietus pavalgyti. Kažkur labai toli eiti nesinorėjo, tad vėl nukeliavome į tą restoraniuką, kuris buvo tiesiai prieš mūsų namus. Ne visai priešais namus, tik prieš takelį, kuris veda namo. Ir valgėme tuo metu ne žuvų ir ne sevičių, o pupusų. Tų pačių pupusų, kurias pardavinėja ant kiekvieno kampo Salvadore. Ir ten irgi visai skaniai jos buvo padarytos. Tą dalyką sugeba salvadorenjai daryti, nežinau, kaip su kitais dalykais.

O kadangi žinojome, kad vėl bus potvynis, tad prie jūros gulėti netgi neapsimokėjo, ir ten eiti irgi neapsimokėjo, nes vis tiek reikės sėdėti arba ant nudžiūvusio medžio kur nors, arba ant tų didžiulių akmenų, tad iškeliavome šiaip pasivaikščioti. O pasivaikščioti ir nebuvo daug kur. Visų pirma reikėjo eiti prie didelio kelio, ir tada tuo didžiuoju keliu kur nors keliauti. Atgal keliauti nelabai daug prasmės buvo, tad nuėjome į priekį.

Kadangi iš vienos pusės buvo kalnai, o iš kitos jūra, o dar prie kalnų yra šiek tiek lygios vietos, kur žmonėms reikia gyventi, tai kelias vingiavo tiesiog kas šimtą metrų: šimtas metrų kairėn, tada šimtas dešinėn. Aplink aukščiausios palmės džiunglės, reikia suprasti, lyg yra kažkos kvapas, tik nesu tikras, kad tai tikrai balzamo kvapas, pereiname per el Tunko upę, tada kelias vėl suka jūros link, beveik jūra ir matosi, tiksliau tik statūs aukšti krantai dar tokie pusiau aukštos klasės viešbučiai, su baseinais. Kaip ir nekeista, daug tokių vietų, ir galiausiai jau normalesnis keliukas, kuris tikriausiai turėtų vesti prie jūros. Pagal mano paskaičiavimus turėjome būti kitame kaimelyje, kuris vadinasi Sunsalis. Lietuviškai tai nieko nesako, tačiau korėjietiškai tai skamba taip pat, kai „gryni lašiniai“, „šimtaprocentiniai lašiniai“. Labai puikus kaimelis.

Einame tuo keliuku, iš pradžių lyg normalus kelias, vėliau toks beveik takas darosi, niekas ten nei grįsta, nei asfaltuota, kai kur dar balos didžiausios, nesgi lyja ten beveik kas naktį, ir ne šiaip sau lyja, tiesiog pila, ir tad karštis per dieną visgi nespėja visko išgarinti, galiausiai iš abiejų pusių ima kilti aukštos tvoros ir mes atsiduriame prie jūros. Iš vienos pusės teka toji el Tunko upė, kažkur toliau, matosi ta pati uola, o iš kitos pusės... Irgi maždaug panašus krantus: akmenys, aukštos palmės, kažkokie namukai, ir vienas viešbutis. Negaliu pasakyti, kad tai viešbutis, tiesiog namas po palmėmis. Ir dar restoranas. Tajiškas restoranas ir visoks kitoks. Didžiulis kiemas su šunimis lakstančiais, irgi palmės. Jau ko ko, o palmių ten tikrai netrūksta, ir dar tokie gultai pagulėti ir pasideginti. Nusprendėme, kad skubėti nėra kur, tad gal galime mes ten ir alaus išgerti.

Ir netgi sakyčiau visai gerai padarėme, kad sėdome tuose namuose po palmėmis, su tuo kiemu ir su tais šunimis gerti alaus. Pasiklausėme, kiek vis dėlto ten kainuoja kambariai. Ogi beveik tiek pat, kiek ir el Tunko. Tik vienas skirtumas: kad ten žmonių visiškai nebuvo. Ir netgi buvo galima tikėtis, kad niekas gal ir nevarvės, kada tai buvo jau trijų aukštų namas, tad iki pirmo aukšto gal ir nenutekės. Žinoma, ten buvo visokių kambarių, tie brangesni – antrame aukšte ir su daugiau patogumų. Didesni ir taip toliau, o vienas pigesnių kambarių buvo pirmame aukšte. Tuo metu jis buvo šiek tiek užverstas, čiužiniai neparuošti, tačiau jei labai norėsime, žadėjo mums tą kambarį duoti. Susitarėme, kad ateisime kitą dieną, maždaug tuo metu, kai bus atoslūgis, kadangi atoslūgio metu galima iš el Tunko palei jūrą nueiti iki Sunsalio, ir su šviesa išėjome. O reikia su šviesa išeiti, kadangi prie jūros tikrai nėra jokio apšvietimo, nebent mėnulis šviečia, jei nebūna apsiniaukę, o dažniausiai būna apsiniaukę ir dar lyja. Taigi kitai dienai buvo nuspręsta ne važiuoti kur nors toliau, o tiesiog persikelti į los Almendros.

Grįžti nusprendėme palei jūrą. Kaip tik buvo vienas kyšulys, kuris atoslūgio metu apeinamas. Ant to kyšulio ir kryžius didžiausias stovi, visa ta plaja, beveik smėlėta buvo atidengta ir dar per upę įmanoma perbristi. Nors per upę galima bandyti ir potvynio metu perbristi, tik vėliau tikrai bus sunku tiek krantu eiti, tiek kyšulį apeiti. Per daug aukštas, kad ant jo užsiropštum.

Reikėjo išbandyti kažką nauja mūsų el Tunke. Pupusos jau buvo išbandytos, daug vietų vakarais uždaryta, tad sėdome tiesiog šalimais pupuserijos, ant gatvės (suolai ir skobnys ant gatvės sustatyti) ir valgėme atseit mešikietiškų buritų. Beveik taip pat ir buvo: didelis kukurūzinis blynas, į kurį suvyniota maždaug tai, ko pageidauji. Ir tikrai nemaža porcija atnešama. Aš net pagalvojau, kad jei tą buritą valgyti su mėsa būtų labai nesveikia, per daug kalorijų vien daržovės ir visokios žuvys irgi pakankamai užkemša pilvą.
Tuesday, July 14th, 2015
8:11 pm
Kalnų undinės, Berlynas ir Šventas Vincas (Salvadoras II)
Matėsi, kad Alegrija tikriausiai nėra visiškai skirta užsieniečiams ir šiaip keliautojams. Tai labai matėsi ryte. Dieną prieš tai iki vėlyvos nakties buvo pilna palapinių, kurios siūlė valgyti, o ryte nesimatė nė vienos vietos, kur būtų galima pavalgyti. Tai jau tikrai atsitiko. Radome tik vieną kioskelį, kuris tik tik buvo atsidaręs ir kažką ten kepė. Net keista, žmonės ten mėgsta anksti keltis, bet tikriausiai visi pusryčiauja namie, tik keli užsieniečiai neturi kur valgyti, o visokie kitokie atvykėliai visgi nakčiai neapsistoja, todėl niekas nieko ir nedaro. Tačiau toje vietoje buvo ir be mūsų valgančių. Vėl kepė, tik šį kartą ne pupusas, tačiau supratau, kad beveik viskas ten bus su karne. Taip jau paaiškino. Vienintelis dalykas, kurį galėjo pasiūlyti buvo pastelitos. Taip vadinosi tas daiktas, tačiau pastelitomis salvadorenjai vadina visai ne saldų patiekalą, o tokį šiek tiek... Tikrai desertu to daikto nepavadinsi, bet kas tai tiksliai yra ir nepasakysiu, berods kažkokios bulvės įeina į tešlos sudėtį.

Tokie buvo pusryčiai. Kadangi netgi po pusryčių dar buvo graži diena, tačiau dar visai ankstyvas rytas, todėl niekur ir neskubėjome. Reikėjo šiek tiek nuspręsti, ką čia galima daryti. Tad gėrėme kavą, mūsų viešbutyje leido gerti kavą. Būtų keista, jei būtų neleidę, tačiau ten leido netgi gamintis kavą. Iš vienos pusės nėra gerai, kai viešbučiai įsikūrę gyvenamuose namuose, kadangi tomis virtuvėmis dažniausiai labai aktyviai naudoja vietiniai gyventojai, tad svečiams reikėtų susiprasti ten neiti. Niekas labai nedraudžia, bet vis tiek šiek tiek nepatogu būna. Tad gėrėme kavą, žiūrėjome į skraidančius kolibrius, į besivalkiojančias kates, jų ten irgi netrūko. Dvi katės, bet tikriausiai visos vietinės, priklauso tiems namams. Man visai norėjosi visgi nueiti į Berlyną, bet taip pat reikėjo keliauti ir prie ežero, pažiūrėti į tą undinėlę. Planas buvo beveik aiškus, dar klausimas, kaip ten mums viskas pasiseks, bet pradžiai nusprendėme eiti pas undinėlę.

Žinoma, reikėjo pereiti visą miestą, vėl išeiti tuo pačiu keliu, kuriuo jau buvome į jį įvažiavę, vėl pamačiau porą kelio ženklų, kurie sako, kad iki Alegrijos yra vienas kilometras, o iki Berlyno – visi septyni. Iš abiejų pusių tiesėsi plantacijos ir finkos, kelias ėmė sukti kairėn ir žemyn, o mums ties ta kryžkele kaip tik reikėjo į dešinę. Gal ir būtų įmanoma praeiti, tačiau ten šiokia tokia nuoroda buvo: jei norite į lagūną ar kur nors dar, tai sukite į dešinę, nes kitaip nieko gera neprieisite. Žinoma, vis to parašyta nebuvo, tačiau susipratome, kad reikia pasukti.

Teko kilti aukštyn. Asfalto nebebuvo. Švietė saulė. Labai karšta nebuvo. Visgi kalnai. Labai sunku lipti irgi nebuvo, ne per stačiausias kelias. Iš vienos pusės kalnas, iš kitos toks slėnis, auga kavamedžiai, kitokie medžiai, bananai, žvaigždžių vaisiai (nors šiaip tai juos karambolomis vadina), šiek tiek pakilus matėsi visa Alegrijos panorama. Ne visai visa, nes dalis tos panoramos visgi buvo užstota kavos pupelių ir tik bažnyčios bokštai kyšojo.

Priėjome dar vieną kryžkelę. Kelias visą laiką ėjo aplink kalną. Tokį irgi tikriausiai ugnikalnį. Ant tos kryžkelės, kaip ir reikėjo tikėtis, tarp žiedų paskendusi Gvadalupės mergelė, laimino visus einančius ir praeinančius, dar šiek tiek pakilus jau teko eiti beveik lygiu keliu. Įdomus toks kelias, iš trijų pusių įrėmintas ugnikalnių, ir beeinant ta viršūne prieš akis išdygo dar vienas miestelis. Tiksliau miestas. Jis taip visai prieš akis neišdygo, tiesiog kažkur tolumoje esančiame slėnyje bolavo. Kaip spėju, tai buvo Santjago de Maria. Galiausiai ir tas miestelis pasislėpė už kalnų, o tame slėnyje lingavo bananmedžiai.

O mes per tą laiką ir priėjome ežerą. Tiksliau paties ežero dar nepriėjome. Prieš tai teko susimokėti už priėjimą prie ežero. Tokia būdelė, kurioje rinko mokestį. Ežeras kaip ir priklauso kažkokiam nacionaliniam parkui, tad bilietus pirkti reikia. Ne per brangiausiai viskas kainavo, tik dvidešimt penkis centus, tad visai negaila buvo juos ir sumokėti. O tada tikrai buvo galima eiti prie ežero.

Kaip ir buvau girdėjęs: dalis to ežero išdžiūvę. Jis tikrai labai didelis neatrodė. Bet išdžiūvo, kaip supratau, ne visiems laikams, o tik kuriam laikui, po lietaus vėl turėjo patvinti viskas. Labai tai buvo aišku prie ežero priėjus arčiau. Kuo arčiau vandens, tuo giliau klimpo kojos. Krantas šiaip jau molinas, nors ten ne visai krantas, spėju, kad tai greičiau dugnas, kuris tuo metu krantu buvo tapęs. Ir gilėti labai negilėjo. Įbridus į ežerą jau iki kelių vanduo siekė, bet tik todėl, kad iki blauzdų grimzdau į tą molį. Ne šiaip sau molį. Sieruotą molį. Kažkaip vanduo nedvokė siera, bet ežeras visgi sieros. Todėl sako, kad jis labai sveikas.

Aplink ežerą eina keliukas. Toks tik aplink ežerą ir eina, daugiau niekur jis ir nenueina, apsuka ratą ir grįžta atgal. Nes ežeras irgi tokiame kaip ir slėnyje, iš visų pusių kalnais apjuostas, ir tik vienoje vietoje yra normalus priėjimas. Visur kitur tenka per aukščiausius kalnus kabarotis. Man visgi įdomu pasidarė per kur ir kaip tie žmonės ėjo, kad sugebėjo penkias valandas klaidžioti po bananų plantacijas. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad visa tai buvo sukurta ir nė lašo teisybės tame pasakojime nėra.

Kadangi jau atėjome, tai ta proga nusprendėme ir aplink ežerą apeiti. Nebuvo tai labai sunku, kadangi ežeras irgi nėra labai didelis. Be to, pusiau išdžiūvęs. Ne mes vieni ten buvome, pasitaikė ir daugiau žmonių. Užsieniečių, tiesa, nebuvo, berods tik vietiniai suvažiavę mašinomis pasigėrėti tuo ežeru. Labai daug kuo gėrėtis ten irgi nebuvo... ežeras ne per didžiausias, ir besimaudančių ten irgi nebuvo. Negaliu pasakyti, kad vanduo ten buvo labai šaltas, tačiau vietiniams gal jis ir per šaltas. Jie gi prie šiltesnio klimato turėtų būti pripratę.

Iš kitos ežero pusės buvo geresnis priėjimas prie paties ežero. Nieko jis ten ne geresnis, bet gal iškart šiek tiek giliau, tad buvo galima netgi maudytis. Šiek tiek ir pasimaudžiau. Žinoma, vis nepamiršau tos istorijos apie undinėlę, nemanau, kad ji pati ten maudosi ir plaukioja, nors pagal visas legendas ji turėtų išlįsti gal tik pilnaties naktį, bet visai gali būti, kad ir dažniau ežero paviršiuje pasirodo. Bet kokiu atveju, kadangi tiksliai nežinau, ką vietiniai turi omeny sakydami undinėlė, nusprendžiau labai jau toli ir neplaukti. Kažkodėl įtariau, kad bent jau čia tikrai tai neturėtų būti kokie aligatoriai ar krokodilai, ir netgi ne rykliai, visų pirma vietos jiems ten ne per daugiausia, tačiau iš kitos pusės: sieros gi pilnas ežeras, gal baisiai sveikas, bet kokiai gyvūnijai ir augmenijai gali ir nelabai tikti. Matėsi, kad bent jau augmenijos ties ežeru ne per daugiausia, vandenys tamsūs, tokie žalsvi, tad tikriausiai gyvūnijos ten irgi ne per daugiausia, tačiau kokie sūkuriai ar verpetai, ar dar kokie neaiškūs gamtos reiškiniai visai galėjo atlikti tos undinėlės vaidmenį.

Taigi šiek tiek pasimaudžiau, dar šiek tiek užlipome kalno link. Ten irgi galima šiek tiek pakilti, ir visur tos sieros. Geltona geltona geltona. Netgi visai toli nuo ežero. Visai gali būti, kad tos sieros ne tik iš ežero sklinda. Gal dar ugnikalniai paspjaudo. O kadangi ten tikrai yra ugnikalnis, tai visai gali būti. Tik visai gali būti, kad tas ugnikalnis gali būti šiek tiek prigesęs, kadangi bent jau kalno šlaitai buvo gerokai apaugę augmenija. Prie pietinio ežero kranto buvo ir pati undinėlė. Tai yra jos statula ant akmens. Spėju, bent jau pagal vaizdą atrodo, kad kai ežeras pilnas vandens, ta uola irgi būna kažkiek vandens apsemta, tad beveik undinėlė vandenyje ir būna, o dabar buvo galima ant uolos užlipti ir su undinėle nusifotografuoti.

Krantas vis dar pilnas sieros. Ir netgi dugnas sieruotas. Saulės auksu spindėjo viskas. Kai kurias dulkes tikrai galima fotografuoti ir sakyti, kad radome aukso gyslą arba grynuolį. Gal kas netgi ir patikėtų. Kol kas tokių patikėjusių labai daug ir nebuvo. Tai gal ir ne visai panašiai atrodo.

Taip viską apžiūrėjus buvo galima grįžti atgal. Vėl pasižiūrėjau į Santjago de Mariją, vėl praėjome visas kavos ir bananų plantacijas, Gvadalupės mergelė, žvaižgdžių vaisių finkos, ir beveik apačioje, tai yra ant kelio, ne paties pagrindinio, bet to, kuris veda į pagrindinį kelią, radome, kad tuos bananus ne šiaip sau renka, bet dar iškart ir pardavinėja. Nelabai daug, tačiau pardavinėjančių buvo. Tad tikriausiai praeinančių žmonių ten būna. Ir kai kurie netgi tikriausiai perka. Kaip ir mes. Ir dar žvaigdžių vaisių pasipirkome. O tada jau buvo galima grįžti atgal į Alegriją.

Labai laiku grįžome. Nespėjome įeiti į miestą, kai pradėjo niauktis, tikrai nespėjome įeiti, dar prieš miestą ėmė niauktis, o vėliau ėmė ir pilti. Taip kaip iš kibiro. Spėjau, kad jeigu taip baisiai pila, tai lietus turėtų neilgai tęstis, bet ką čia gali žinoti. Visko gali būti. Ta proga, kad niekur negalėjome eiti, užėjome į vieną iš palapinių. Tą dieną didelės mugės nebuvo. Nežinau, ar dėl oro, gal visi iš anksto žinojo, kad lis, o gal šiaip nepriklausė, tačiau dirbo tik keletas palapinių. Būtent vienoje iš jų ir mes papietavome. Kaip visada: pupusos su čiča. Visai geras dalykas yra čičia, su ledukais dažniausiai patiekiamas, labai puikiai atgaivina karštą vasaros dieną. Nors Salvadore apskritai ištisus metus būna vasarą, kaip aš suprantu, o tuo metu baisiai lijo, tad ne per karščiausia diena ir pasitaikė. Žinoma, pylė kai iš kibiro, o tai visada reiškia, kad vanduo kažkiek kaupiasi ant stogų. Tarkime palapininių stogų tai baisiai kaupiasi. Vėliau reikia visą vandenį išpilti. Taip ir daroma. Svarbiausia tuo momentu, kai bandoma kelti stogą neiti šalimais. Nes tada visai sėkmingai galima ir nesidžiaugti išvengus lietaus.

Kadangi lijo, buvome sugalvoję gal jau niekur ir nebeiti, nors laikas dar nebuvo visiškai vėlyvas. Tačiau pabuvus namie, sugalvojau, kad galima kur nors ir nueiti. O kodėl gi ne. O tas nuėjimas kur nors reiškė nuvažiavimą į Berlyną. Žinojau, kad ten tikrai nebus nei Brandenburgo vartų, nei kokių nors kitokių Berlyno grožybių, bet kodėl gi ten nenuvažiavus. Tuo labiau, kad visur teigiama, kad Berlynas irgi yra vienas visai mielas kalnų miestelis. Patikėjau tuo parašymu, ir iškeliavau į Berlyną.

Žinoma, norėjau eiti pėsčiomis, nes juk tik šeši kilometrai, ką tai reiškia, tačiau tai, kad visgi nesigiedrijo, žadėjo gal dar lietų, mane nuo to sustabdė. Tiek tos, pavažiuosime autobusu, kuris maždaug kas valandą važiuoja. Ilgai jo laukti ir neteko, kažkaip labai greitai atvažiavo. Dėl visa ko pasiklausėme, kada paskutinis autobusas, tačiau spėjau, kad iki tamsos tikriausiai jie važinės. O jei nevažinės, juk tikrai nėra taip sunku nueiti ir pėsčiomis. Šeši kilometrai, ką tai reiškia.

Labai ilgai tų kilometrų ir nevažiavome. Vienas du ir jau buvome vietoje. Kaip ir tikėjausi, taip viskas ir buvo: Berlynas – tiesiog eilinis kalnų mietelis. Jame irgi buvo bažnyčia. Kaip ir visuose kituose miestuose. Netgi visai didelė, Berlynas tikriausiai irgi nėra labai mažas miestas. Toje bažnyčioje, irgi, savaime suprantama, yra Gvadalupės mergelė. Dar keletas restoranų. Keletas parduotuvių. Suvenyrų parduotuvė ten irgi yra, tad tikriausiai labai nemažau žmonių ten užsuka. Palei pagrindinę gatvę nuo miesto tęsiasi plantacijos, vėl bananai ir kitokie vaisiai, kiaulės ir vištos bėgioja. Toks tiesiog miestelis. Ko norėjau, tą ir gavau.

O kadangi jau buvome Berlyne, tai kaip čia neišgersi alaus. Nebūtinai alaus, visgi jei jau atvažiavome ten, reikėjo šiek tiek pabūti. Važiuoti atgal po keletos minučių nelabai apsimoka. Taigi padarėme viską, ką beveik privaloma daryti: pabuvome bažnyčioje, nuėjau iki miestelio galo, nusifotografuoti, kad esu buvęs Berlyne, ir tada į tą kavinę. Tokia įdomi kavinė: meniu yra atskiras, tačiau yra ir ant lubų parašytas. Netgi pasiskaičiau. Vis dar nesigiedrijo, buvo apsiniaukę, o įdomiausia, ką ten pamačiau kad iš Berlyno važiavo kažkokie autobusai. Ir ne tik tas iki Santjago de Maria, bet ir dar kažkoks. Labiau į civilizaciją. Tai yra iki pagrindinio kelio. Tad gal visai apsimokėtų grįžtant atgal važiuoti ne per Santjagą, o per Berlyną. Apie tai irgi reikėjo pagalvoti, kadangi kitą dieną jau vis dėlto planavome važiuoti toliau.

Taip visai laimingai pabuvę Berlyne netgi beveik nepavėlavome į autobusą. Laiku suspėjome ir netgi saulei nenusileidus. Spėju, kad saulei nenusileidus, kadangi buvo apsiniaukę, tai nelabai matėsi, kada ta saulė leidžiasi, buvome vėl Alegrijoje. Vis dar lijo kartais. Kartais daugiau, kartais mažiau, jokios didelės mugės ten nebuvo, tad vakarieniavome tiesiog priešais namus. Kad nereikėtų toli eiti. Tų pačių pupusų ir panašių dalykų. Nes labai daugiau ten nieko ir nebuvo. Šiaip buvo, bet tam reikėjo eiti į kokį nors rimtą restoraną, o to aš visai nenorėjau. Lijo. Beveik visą naktį lijo, o tai reiškė, kad bus šalta. Taip iš tikrųjų ir buvo. Gal kokį pirmą kartą po neaišku po kiek laiko buvo šalta ir vakare ir naktį. Nieko jau nepadarysi. Salvadorenjams tai tikriausiai apskritai žiemą reiškia.

Man beveik irgi iš tikrųjų tai reiškė žiemą. Kėlėmės anksti. Ir visai ne dėlto, kad kažkur būtume skubėję, nors gal irgi reikėjo, o todėl, kad visgi ne visai šilta ten miegoti. Gerai, kad kitą dieną saulė visgi švietė, vėl nesimatė nė vieno debesies. Tačiau mugė ir visokios palapinės visgi neskubėjo atsidarinėti. Tikriausiai ne metas jiems dar ten buvo. Tad vėl teko keliauti pas tas pačias tetules valgyti pastelitų. O ką daugiau darysi, kai didelio pasirinkimo ten ir nėra. Bet, iš kitos pusės pastelitos buvo visai skanios, kavos ten irgi buvo, tad labai ir nesijaudinau, kad antrą dieną pusryčiams valgau tą patį.

Aikštė buvo visiškai tuščia, tik palei tą kraštą, kur maistai buvo, dar kelios palapinės ir stovėjo, kaip turėjo stovėti, o gėlių gatvė, suvenyrų gatvės buvo visiškai tuščios. Ir ne veltui jos buvo tuščios, kadangi šiaip tai vieno eismo gatvės. Ne pačios plačiausios gatvės toje Alegrijoje. O tai reiškia, kad autobusas atvažiuoja viena gatve, o grįžta kita gatve. Labai gerai, kad tai išsiaiškinau šiek tiek anksčiau, nes kitaip gal būtume sugaišę neaišku kiek belaukdami, kol kažkas atvažiuos. Nors, blogiausiu atveju buvo galima važiuoti į Berlyną.

Nieko ilgai nelaukėme, visai greitai atvažiuoja tas mokyklinis autobusas su spalvotais užrašais, ir dar po keliolikos ar keliasdešimt minučių buvome Santjage. Santjagas kaip visuomet: reikia surasti iš kur transportas važiuoja. Miestas ten irgi nemažas, tad kažkokios stotelės ar stotys ten irgi turėtų būti. Tačiau jau buvau pastebėjęs, kad salvadorenjai, ir ne tik salvadorenjai, kitų valstybių gyventojai irgi panašiai elgiasi, tikrai dažnai specialiai neina į jokias stotis. Daug svarbiau yra žinoti ne tai, iš kur autobusas išvažiuoja, o kuriuo keliu jis važiuoja. Ir stovint ant to kelio reikiamu laiku pamojuoti ranka.

Minu nelabai tuo tikėjo, tačiau kur yra pagrindinis kelias, vedanti į Triumfą, tą patį kryžkelės kaimą, kuriame šiaip jau kryžkelė ir yra svarbiausias dalykas, žinojome. Bet kokiu atveju kažkas juo turėtų važiuoti kada nors, ir tikrai kažkur iš ten tikrai bus galima rasti kad ir galutinę stotį.

Ant kelio jau buvome. Tiksliau ant gatvės, kadangi vis dar buvome mieste. Ir jo gale matėsi kažkoks autobusiukas. Kažkodėl man širdis sakė, kad būtent jis ir turėtų važiuoti iki Triumfo. O kurgi jis galėtų daugiau važiuoti. Žinoma, gal ir toliau kur nors važiuoja, bet kadangi iki Triumfo yra tik apie dvidešimt kilometrų, o iki to didesnių kaimų ar miestelių ten irgi nėra, greičiausiai visgi važiuosime ten. Dėl visa ko ėjome jo pusėn, kadangi autobusiukas kol kas stovėjo. Ir kai jau susitikome, paklausus, ar tik ne į triumfą važiuojate, žinoma, sulaukėme teigiamo atsakymo. Taip visai paprastai, tik kartą persėdę vėl atsidūrėme ant vienos iš pagrindinių Salvadoro arterijų: tos magistralės, kuri eina per visą Ameriką, tiksliau gal netgi per abi Amerikas, o Salvadore vadinasi Interamerikana (nors šiaip pasaulyje ji plačiau žinoma Panamerikanos vardu).


O šiaip jau sugalvojome, net nežinau kodėl, kad mums reikia tą dieną kažkodėl būtinai važiuoti ne į sostinę, iki kurios buvo visai netoli, tačiau pas Šv. Vincą. Toks miestelis yra visai netoli nuo San Salvadoro. Įvairių buvo nuomonių apie tą miestą, tačiau nusprendėme, kad visai bus gerai ten irgi apsilankius: irgi dar vienas vulkanas ten yra, kas nelabai stebino. Ugnikalnių prisižiūrėjome iki soties. Žinoma, daugelis jų neveikiantys, bet ką jau padarysi.

Kaip supratau, į San Vicentę nusigauti nebus labai sunku. Tereikės tame Triumfe sulaukti teigiamo autobuso. O jo laukti ilgai irgi nereikėjo. Ir nors tie autobusai ten dažnai važiuoja, tačiau daugelis kuriam laikui sustoja ir laukia prie kryžkelės. Žinoma, tie autobusai dažniausiai laukia, kol sulips keleiviai, bet prie progos per tą laiką per visą autobusą suspėja prasinešti ir prekeiviai. Ir ne vienas ir ne du, su maišais ir krepšiais, siūlo pupusa, freskas, bananus, moliūgus, ir viską, ko gali prireikti kelionės metu. Tačiau reikia pastebėti, kad netgi ten autobusai nestovi labai jau ilgai. Kai mes jau įsėdome (ir vėl teko sėsti ne į kokį mokyklinį autobusą, bet tokį beveik Ikaruso klasės, su daug vietos maišams susidėti) ir laukėme, kada čia išvažiuosime, praėjo keletas prekeivių ir autobusas jau ruošiasi važiuoti. Ir netgi pradėjo važiuoti. Kai viena iš prekeivių pradėjo rėkti, kad ją paleistų, nes jai niekur daugiau nereikėjo.

Šiaip jau galvojau, kad važiuojame tiesiai į San Vicentę. Kadangi tas miestas yra visai prie pagrindinės magistralės, tai turėtume autobusas turėtų ten ir užsukti. Tačiau aš taip galvojau, nors daugelyje valstybių gal taip ir būtų. Šiaip, kiek žinau, daugelyje valstybių autobusai važiuoja tiesiai iš taško A į tašką B (gal ne visai daugelyje, bet taip jau pasitaiko), o Salvadore, ir šiaip aplinkiniuose rajonuose ne visada taip būna. Kadangi mes lipome į autobusą maždaug kryžkelėje, be to, ne mes vieni, daug kas toje kryžkelėje įlipo arba išlipo, tai tikėtis, kad bus užsukta į San Vicentę, kai šiaip jau važiuojama į San Salvadorą gal būtų per daug įžūlu.

Beveik taip ir buvo. Įžūlu tikėtis. Tačiau tais atvejais visuomet Viešpats atsiunčia arba kokį nors karvelį ar šiaip ką nors labiau keturkojį, bet kokiu atveju pagalbininką. Taip įvyko ir mums. Būtume sau ramiausiai važiavę ir greičiausiai nuvažiavę iki pat San Salvadoro, o tada tikriausiai tikrai nebūtume sugalvoję važiuoti atgal, jei prie dar vienos kryžkelės (pavadinkime tą kryžkelę Apastepekės kryžkele, nors nesu visai tikras, kad ji taip vadinasi) viena iš pakeleivių nebūtų pasakiusi, kad šiaip jau mums čia reikia išlipti. Jei norite į San Vicentę, lipkite čia.

Geras dalykas tos kryžkelės, prie kiekvienos stoja autobusai, visur galima išlipti. Visur galima įlipti. Nežinau, kodėl lietuvių mitologijoje tos kryžkelės kaip siaubai ir baubai vaizduojami, tikrai taip nėra. Be to, labai patiko, kad daugelis Salvadoro autobusų yra numeruoti. Tai yra ir visi tarpmiestiniai autobusai turi numerį. Ne visai visi visi, bet daugelis. Žinai maršrutą ir lauki savo numerio. Kursuoja vos ne kaip miesto autobusai. Nors šiaip kadangi ta šalis kokius tris kartus mažesnė už Lietuvą, tai gal ir visai nekeista. Tikrai gali būti pakankamai maršrutų.

Taigi išlipame mes toje kryžkelėje, kurio autobuso laukti reikia, tikrai nežinau, bet maždaug žinau, kuria kryptimi yra miestas. Matėsi jis puikiausiai, kelias vedė žemyn. Daugiau nieko ir nereikia. Gal būtume ir nuėję, jei labai greitai nebūtų pravažiavęs dar vienas autobusas, kuris sako, kad sėskite, važiuosime, tuoj būsite ir San Vicentėje. Taip visai greitai ten ir buvome. Tačiau visi nuotykiai ten dar tik prasidėjo.

Taigi reikia kažkur išlipti. Žinoma, jokio žemėlapio neturime. Žinau, kad ten turėtų būti koks vienas viešbutis, gal ir daugiau, bet viena tikrai turėtų būti, taip sako kelionių vadovas. Kur jis yra – nelabai įsivaizduoju, ir tikrai ne todėl, kad neturiu žemėlapio, bet dar ir todėl, kad kelionių vadove jo adreso ir nėra. Tik telefono numeris. Nors viešbučio pavadinimas: Centrinis parkas, tad kažkur prie Centrinio parko jis ir turėtų būti.

Tad daugiau mažiau tik nuojautos vedami kažkada išlipome. Bet visai gerai išlipome. Kadangi jau matėsi, kad ten yra kažkokia aikštė, lyg ir bažnyčia dar matėsi, tad pagal visą tvarką tai turėtų būti Centrinis parkas. O jei ir ne jis: mieste tik trisdešimt tūkstančių gyventojų, tikrau kažko daugiau ten neturėtų būti. Ir tik tada prasidėjo visi tie Švento Vinco stebuklai.

Taigi esame parke, jo gale matosi bažnyčia, centre – bokšto laikrodis. Tad viskas atrodo kaip ir gerai. Iš tikrųjų viso miesto tik tiek ir tėra beveik. Nieko daug ir nereikia tikėtis. O maždaug vienas pastatas ir atrodo kaip viešbutis. Ten netgi kažkoks ženklas buvo, kad tai turėtų būti tai, ko mes ieškome. Bent jau kažkas panašaus į hospedaje ar tai hostal buvo parašyta. Bandome eiti ten.
Kur įėjimas – nelabai aišku. Tiksliau visiškai neaišku, tačiau pirmame aukšte yra kažkokia valgykla. Greito maisto restoranas. Paklausus, kur čia viešbutis, sužinome, kad viešbučio nėra. Šiaip jau jis kažkada ten buvo, tačiau dabar jo nėra. Užsidarė. Spėju, kad ne visai seniai. Kelionių vadovas teigia, kad pa Šv. Vincą daugiau viešbučių lyg ir nėra. Gal vis dėlto ne. Jei jau vienas užsidarė, gal visgi koks kitas atsidarė. Taip bent jau tikėjausi.

Kadangi ten rasti ką nors jokios vilties nebuvo, tad bandome eiti kitur. Na, bent jau kažką reikia kur nors rasti. Nes kitaip gautųsi, kad atvažiavome visiškai veltui. O aikštės kampe yra netgi turistų informacija. Visgi miestas vertas dėmesio, jei netgi informaciją turi. Žinoma, toje informacijoje niekas angliškai nekalbėjo, tad eilinį kartą bandžiau išsiaiškinti kastiliškai. Jie patvirtino tą patį: buvo čia tas viešbutis, bet visai neseniai ar tai buvo uždarytas, ar tai pats užsidarė. Iš tikrųjų – jokio skirtumo kaip ir kas, svarbiausia, kad jo nebėra. O gal čia yra kokie kiti viešbučiai. Kaip ir yra. Tačiau tikria pėsčiomis iki jų nenueisi. Va tos dalies tiksliai nesupratau, tačiau kažkaip išaiškino, kad iki tų viešbučių reikia važiuoti karais, t.y. mašinomis, o ar įmanoma nusigauti kokiais autobusais kaip ir nelabai buvo aišku. Vienu žodžiu supratome, kad pas Šventą Vincą nakvoti nesigaus.

Nieko nepadarysi. Jei nesigauna, tai nesigauna. Bent jau pasivaikščiosime po miestelį, o vėliau bus galima eiti į stotį. Maždaug paklausėme, kur ji yra, ir maždaug ta kryptimi reikės eiti. O pasivaikščioti po ten reikėjo ne tik šiaip sau, Minu buvo sugalvojęs, kad čia tikrai bus galima rasti tuos odinius batus. Tikriausiai taip ir turėtų būti. O kaip tik priešais matėsi didžiulis turgus, keletas batų parduotuvių, tad gal kažkas verta ten ir bus.

Batų parduotuvės buvo, tačiau tų odinių batų niekur nebuvo. Šiaip paprastos batų parduotuvės. Bandžiau paklausti, kur čia daro batus, kažkokias nuorodas buvo davę, tačiau viskas visiškai ne į temą. Nieko gera ir neradome. Ta proga jau tikrai buvo galima sugalvoti važiuoti tiesiai į San Salvadorą, kadangi San Vicentėje gal daugiau nieko ir nebus. Ugnikalnį – matėme, bokšto laikrodį – matėme, tiesa, nebuvau nufotografavęs, katedrą iš tolo irgi matėme, o vietos kur padėti daiktus irgi nebuvo.

Ir vėl planai netikėtai pasikeitė. Kai jau pagaliau nutarėme, kad reikia eiti į stoties pusęs, pasukome į dar vieną gatvikę. Šiaip jau tokia dengta gatvikė, irgi turgaus gatvė, kurioje stovėjo daug visokių kioskelių su maistais. Visur viską gamino. Visai skaniai atrodė. O buvo beveik pietų metas. Ir viename tame kioskelyje gamino ne šiaip sau kokias kiaulienas ir vištienas, o jūros gėrybių salotas. Tiksliau troškinį. Su krevetėmis ir visokiais moliuskais. Nusprendėme, kad bent jau papietauti tame mieste galime, iki sostinės visgi nėra taip toli, tik pusantros valandos kelio. Kaip nusprendėme, taip ir padarėme.

Gal viskas tik tuo ir tebūtų baigęsi, jei mums bevalgant nebūtų atėjęs ponios Gvadalupės sūnus. Iškart galiu užbėgit įvykiams už akių ir pasakyti, kad tos šeimininkės vardas yra Gvadalupė. Taigi atėjo jos sūnus Edis, kalbėjo netgi angliškai, nei iš šio nei iš to paklausė kažko, ir nei iš šio nei iš to kažkai pradėjome kalbėti. Pasakiau, kad atvažiavome į šį miestą, o gyventi kur – nėra. Jis netgi pasiklausė savo mamos, pats irgai pagalvojo, tikrai čia nėra viešbučių. Nors lyg ir yra, kažkur toliau, bet jie skirti ne visai miesto svečiams, bet daugiau patiems miesto gyventojams. Nors man kaip ir visai tiktų tokie viešbučiai, esu matęs, Korėja pilna tokių, ir dar netgi su privatumu, kad tik niekas nesužinotų, kas gretimame kambaryje gyvena, nežinau, ar Salvadore irgi panašios taisyklės, visai gali būti, kad ne. Bet kokiu atveju, kur tie viešbučiai nelabai pasakė. Gal irgi kur nors toli.

Taigi baigėsi tuo, jog pasakiau, kad visgi mums teks važiuoti į San Salvadorą, ką čia daugiau darysi. Ponia Gvadalupė perdavė, kad šiaip jeigu ką, tai pas juos galima nusiprausti. Visgi kelionė. Čia aš atsakiau, kad nusiprausti nėra labai didelė bėda, galime ir pakentėti, baisiau yra tai, kad dabar nėra kur nakvoti, tad tenka toliau trenktis. Čia ji šiaip sau visaip pagalvojo, ir netgi labai negalvojusi pasakė, kad jeigu ką, tai galima pas ją ir pernakvoti. Beveik nenorėjau patikėti. Tikrai, visai rimtai. Pasirodo, visai rimtai. Gal vėliau šiek tiek apsigalvojo, nors gal ir ne. Perklausė, ar visgi ruošiamės pas juos nakvoti, ir tad jau sudėjau visas mandagiąsias frazes, kad jei tikrai tikrai jūs nieko prieš, tai gal ir apsistosime vienai nakčiai. Ilgiau tikrai ne.

Maždaug taip viskas ir baigėsi. Kol kas ne visai. Sužinojome, kad ponia Gvadalupė gyvena su sūnumi, tai yra su tuo pačiu vaikinu, kuris su mumis ir kalbėjosi. Edžiu. Ir dar gyvena jo pusbrolis. Iš kurios pusės nežinau. Pusbrolis vyresnis. Edis turi ir brolį, kuris gyvena su jo tėvu. Tai yra kaip ir atskirai. Daugiau nebesigilinome į jų šeimos santykius ir istoriją, ne visai gražu tai būtų.

Dar pasakėme, kad Minu norėtų nusipirkti batus, o čia kažkur turėtų ir batų parduotuvės. Šiaip jau jis gal norėtų ir pasidaryti tuos batus, bet laiko tikriausiai užtruks. Taigi teko palaukti, kol ateis tas pusbrolis, kad nuvestų mus į batų taisyklas. Ar kažką panašaus. Tokios trys turgaus gatvės ten yra, tačiau nė vienoje iš jų tinkamų batų ir nebuvo. Nieko nepadarysi, teks jų ieškoti gal vėliau. Kitą kartą. O dabar tiesiog ėjome namo. Turėjome progos pamatyti, kaip gyvena eiliniai salvadorenjai.

O gyvena jie visai įdomiai. Visi namai apjuosti tvoromis. Nekeista, daugelis namų tvoromis apjuosti. Beveik visos tvoros spygliuotos, o ponios Gvadalupės namas apskritai aklina siena apjuostas. Nežinau, ar tik todėl, kad saugosi nuo vagių ir plėšikų, ar tai irgi dar nuo pilietinio karo laikų likę. Ir visokių užpuolimų. Visai gali būti. Durys geležinės, dar labiau nekeista, matant kiek visur pilna apsaugos, o viduje didžiulis kiemas. Tikriausiai visur panašiai. Ten pora šuniukų yra, katė, medis, ir toks namukas visiškai kiemo centre. Vieno kambario namukas, kuriame miega Edis su pusbroliu. O išilgai kiemo yra dar vienas namas, kuris jau sudarytas iš keleto kambarių: pačiame gale: miegamasis, kur miega pati ponia Gvadalupė, ten yra dar sandėliukas, svetainė, tada valgomasis, virtuvė, ir jau visai gale: dušas ir tualetas. Visai gerai gyvena. Dar, kiek supratau, pas juos yra ne tik internetas, ir netgi bevieliu galima naudotis, tad trečio pasaulio valstybe tikrai negalima pavadinti.

Kieme irgi buvo Gvadalupės paveiksliukas, o pasirodo ne veltui. Būtent tada ir sužinojome, kad ponia yra ne šiaip sau ponia, jos vardas yra Gvadalupė. Ir šiaip ji katalikė, kaip ir gal turėtų būti dauguma salvadorenjų, tačiau šiais laikais ten po truputį populiarėja protestantiškos bažnyčios.

Labai nieko ypatinga nereikėjo daryti. Buvo galima nusiprausti. Dušas ten buvo. Nors tas dušas šiek tiek kitoks, toks gal ir ne visai civilizuotas: yra didelis kubilas, tai yra toks kubas didelis iš molio nudrėbtas, į kurį vis prileidžiama vandens, ir maždaug taip ir prausiamasi. Vandeniu apsipilant. Sakyčiau, kad tai buvo gal vienintelis ne toks dalykas. Ne toks, kaip kitur dažniausiai būna. Nors salvadorenjų namuose gal tai ir visai normalu.

Užėjo Edžio draugas. Sakė, kad gyvena visai šalimais, todėl didžiąją laiko dalį praleidžia būtent pas juos. Nes pas jį namie ne taip įdomu. Dar papasakojo, kad jis dabar studijuoja anglų kalbą ir nori būti anglų kalbos dėstytoju. Ar mokytoju. Dabar gerai ir neprisimenu. Yra jam tekę gyventi ir JAV. Ir ne tik jam. Ir jo mama, ir pusbrolis, visi ten pagyvenę. Bostone. Tiesa, nežinau, kai baigėsi visiems kitiems, tačiau pats Edis buvo tapęs nelegalu ir tam tikru metu išprašytas namo. Tuo metu jam tai buvo didžiausia tragedija. Iki šiol negali pamiršti kaip buvo gera JAV, ir kaip norėtų grįžti atgal. Nežinau, kaip kiti galvoja, tačiau jis būtent taip.
Ilgai ten nebuvome. Tiksliau nelabai ilgai. Turgūs ten irgi ilgai nedirba, tad namo grįžo ponia Gvadalupė. Šiaip jau jai reikėjo vėliau eiti į bažnyčią. Tikrai buvo ne sekmadienis. Penktadienis. Bet gal penktadienį irgi visai normalu eiti į bažnyčią. Nors šiai normalu visuomet eiti į bažnyčią, jei tik ji yra atidaryta. Ta proga, kad vis dėlto leido pas save nakvoti, Minu jai padovanojo rožančių. Ne bet kokį. Pirktą Gvadalupės katedroje.

Iš mišių grįžusi ponia Gvadalupė papasakojo, kad per mišias įvyko baisus dalykas: viena nėščia moteris bandė iš kažko pavogti ar tai telefoną, ar piniginę. Vienu žodžiu, kažką norėjo išvogti. Na, visur taip gali pasitaikyti. Šiek tiek keista, kad bažnyčioje, bet ten irgi visiems leidžiama įeiti.

Mes nusprendėme, kad visai galime išeiti pažiūrėti į tą miestą. Vsigi jei jau čia pasiliekame, tai būtų padoru patikrinti kaip čia viskas atrodo. Edis išėjo su mumis, o Gvadalupė liepė nevėluoti vakarienei. Radome dar vieną bažnyčią. Kalvarijos bažnyčia berods. Gvadalupių ten irgi daug buvo. Skulptūrėlių. Sakė, kad nuo tos Kalvarijos bažnyčios per Velykas eina procesija iki Katedros. Vėl nukeliavome iki centro. Dar kartą pafotografavau bokšto laikrodį, katedrą. Ėmė kauptis debesys. Gal jie ir nebuvo labai sunkūs, tačiau saulei leidžiantis atrodė labai labai juodi. Mes dar nusprendėme užsukti į parduotuvę: kadangi mus vis dėlto priėmė, tai reikia bent jau ką nors nupirkti, gal kokio vyno ar dar ko nors. Išklausėme Edžio, ką jo mama labiausiai mėgsta, maždaug tai ir nupirkome. Bent jau mums taip atrodė, nors gal ne visai taip gavosi. Svarbiausia, kad tikrai norėjome tai parodyti.
Edžiui paskambino mama. Sako, greičiau eikite namo, nes gi lietus tuoj prasidės. Iš tikrųjų ir buvo prasidėjęs. O mums dar galiukas kelio liko. Iš pradžių manėme eiti pėsčiomis, tačiau labai greitai taip pradėjo pilti, kad Edis pasakė, jog važiuosime autobusu. Pasirodo ten netgi autobusai važinėja. Nors nekeista... Žinoma, važiuoti tą atstumą autobusu gal ir nėra labai daug prasmės, tačiau pilant kaip iš kibiro: nieko nepadarysi. Taip galiausiai dar kartą grįžome pas juos namo.

Vakarienė jau buvo beveik paruošta. Nieko labai ypatinga, tačiau nieko ypatinga ir nereikėjo. Mėgsta jie viską su kola ar panašiais gėrimais gerti. Duonos buvo, daržovių. Ryžių. Visko, ko tik reikia. Dėl visa ko paklausėme, kada jie keliasi. Ir šiaip kada iškeliauja. Taip ir buvo, kaip nujautėme, visi keliasi apie penkias ir beveik iškart iškeliauja. Ir visiems taip teks, kadangi Edis irgi važiuoja nuo anksčiausio ryto kažkur koncertuoti. Tad ir mums taip tikriausiai reikės daryti.

Tada prasidėjo derybos dėl miegojimo. Šiaip jie norėjo duoti mums tą pagrindinį kambarį, kadangi tik ten yra dvigulė lova, bet klausimas, o kur miegos pati ponia Gvadalupė. Ji gali miegoti tame kamabriuke. O kas nors keliaus į svetainę. Teko vis dėlto su viskuo nesutikti, pasakėme, kad tiek tos, tikrai nereikia jokių plačių lovų, galime ir mes svetainėje miegoti. Nors ten lovos atrodė ir trumpos, bet pasakiau, kad tikrai nieko tokio. Dar ne taip teko miegoti, o čia viskas bus labai gerai.

Ponia Gvadalupė dar pasakė, kad ji labai susijaudino, pamačiusi, kad mes vieni keliaujame, po Salvadorą, dar neaišku kokiame mieste, neturime kur nakvoti, o čia gi tokia baisi šalis. Iš idėjos gal vien dėl to ir pasiūlė pernakvoti, nes gi taip baisu pas juos. Nežinau, mums nieko bloga per tą laiką nenutiko, tačiau tikriausiai ten tikrai nėra baisiai saugu. Žinoma, istorijų visokių teko girdėti, baisiausia tikriausiai buvo tais pilietinio karo metais, o dabar... Nors dabar irgi tikriausiai nėra labai saugu, ne veltui kiekvieno namo tvoros spygliais apdėtos. Gerai, kad dar nesimato šaudymo angų, tada tikrai būtų baisu keliauti po ten.

Po vakarienės Edžio pusbrolis nukeliavo kalbėtis su savo mergina. Bent jau jis taip sakė. Labai įdomus žmogus: mėgsta visokius atlasus, mėgsta visokius žemėlapius, tad rodžiau kur yra Lietuva, tiksliau jis ir pats žinojo, bet vis tiek pasižiūrėjome į žemėlapį. Radau pas juos namie ir tokį atlasą. Dar iš senesnių laikų. Kol buvo TSRS. Atlasas leistas JAV. Ir TSRS pavaizduota, ir kitos šalys. Ir, žinoma, visos šalys išdėliotos po kažkiek. Ir būtent ten radau tą nuostabų puslapį. Puslapis vadinasi Baltijos šalys, pavaizduotos ne TSRS laikų vėliavos, o tos tautinės vėliavos, ir dar prierašas: JAV nepripažįsta Baltijos šalių inkorporavimo į TSRS sudėtį, kaip ir teritorinių pokyčių po II pasaulinio karo. Kurie irgi pažymėti tame puslapyje. O tie teritoriniai pokyčiai, žinoma, dalis Estijos prijungta prie Rusijos, dalis Latvijos (Abrenės rajonas, tiksliau Pytalovas), ir, kaip bebūtų gaila, Vilniaus krašto prijungimas prie Lietuvos. Tačiau vien dėl to ir vėliavos pavaizduotos tautinės. Įdomus toks požiūris.

Ponia Gvadalupė nuėjo miegoti. Tikriausiai. Vis dar lijo. Mes dar pažiūrėjome televizorių, Edis parodė, kaip jis groja trimitu. Ne šiaip sau groja trimitu, žygiuoja per San Vicentės miesto šventę su orkestru per visą miestą. Dar pasakė, kur čia pigiau apsistoti San Salvadore. Tai yra savo žinomą viešbutį rekomendavo. Ir šiaip, kaip iki ten nusigauti. Galima ir autobusu, tačiau gal mums labiau tiktų taksi. O gal ne. Bet kokiu atveju kitą dieną reikės keltis anksti (taip jau nusprendėme), iki stoties mus nuves, nėra toli, dvi minutės kelio nuo jų namų, ir tada jau važiuosime.

Miegoti nebuvo labai patogu. Iš tikrųjų visai patogu, tik sofos tikrai buvo šiek tiek per trumpos. Tiek man, tiek Minu. Tačiau tai tikrai mažiausia bėda. Svarbiausia, kad juk turime kur miegoti.

Kitą rytą tikrai visi kėlėsi anksti. Irgi daugelis net nepusryčiavo, tik kavos išgėrė. Nenorėjome nieko ilgai trukdyti, tačiau Edžio pusbrolis visgi anksčiau išėjo. Edis dar buvo, tačiau irgi ruošėsi šiek tiek vėliau, o ponia Gvadalupė jau buvo visai susiruošusi eiti į turgų. Tad atsisveikinome ir iškeliavome. Edis visgi mus nuvedė iki stoties, parodė į kurį autobusą reikia sėsti, įsodino, dar pamojavo. Tad taip visai mielai ir palikome San Vicentę.
Monday, July 13th, 2015
7:03 pm
Šventojo Išgelbėtojo beieškant (Nikaragva VIII)
Kėlėmės anksti. Nelabai ir sunku buvo anksti atsikelti, taip vienas du ir atsikeliame. Tik ta bėda, kad durys visgi buvo uždarytos, tad net ir anksti atsikėlus reikėjo vis tiek laukti, kol kas nors atidarys duris. Ir dar atsiskaityti už kokią vieną naktį. Būtų gerai, kad viskas daug greičiau vyktų, kadangi žinojau, kad teks gal kokį šimtą kartų persėsti. Kai jau galiausiai kažkuris iš darbuotojų atiskėlė, ir beveik atsiskaitėme, dar dėl visa ko pasiklausiau, kaip čia geriausia važiuoti iki frontieros, ir dar paklausiau, o tai buvo daug esmingesnis klausimas: kaip čia geriausiai nusigauti iki autobusų stoties. Greičiausiai karieta, tik klausimas, kur tos karietos stoja. O jos stoja visai netoli, tereikia paeiti į kitą gatvę ir tiesiog ten turėtų būti.

Iš tikrųjų reikėjo laukti prie Rekolekcijų bažnyčios. Ji tuo metu dar nebuvo atidaryta, tačiau Leonas jau ūžė ir dūzgė. Kaip ir nebuvo keista, panašių vaizdų jau buvome matę Tegusigalpoje ir visur kitur. Tas pats ir čia. Maždaug ties Rekolekcijų bažnyčia buvo autobusų parada, maždaug reikėjo suprasti, kad ta parada ten buvo, kadangi ženklų, savaime suprantama, nebuvo jokių. Karietos, autobusai ir kitoks transportas jau važinėjo, viskas judėjo, netgi beveik kamščiai darėsi. Mūsų reikiama karieta vis neatvažiavo. Kadangi ten niekur nebuvo surašyta, kur kas važiuoja, reikėjo klausinėti. Nors iš tikrųjų nebuvo ir ko klausinėti: mažai karietų važinėjo. Ten visai netoli buvo mokykla, tai iš kas antro kažkokio transporto vis lipo vaikai. Beveik septynios ryto buvo. O pamokos ten prasideda būtent septintą ryto. Darbas irgi dažniausiai septintą prasideda, todėl visi ten penktą keliasi. Vėliau jau sužinojau.

Ilgai šiek tiek palaukus. Netgi buvo kilusi mintis gal net taksi važiuoti, o taksi ten dažniausiai būna kolektyviniai: veža maždaug kažkuria kryptimi, ir pakeliui vis renka keleivius, tačiau tos šventvagiškos minties teko atsisakyti: galiausiai atvažiavo karieta, ir pasakė, kad tikrai važiuoja į autobusų stotį. Ir visai netrukus mes joje ir buvome.

Vėl reikėjo praeiti tą turgų, pažiūrėti, kas ten pardavinėjama, nors tuo metu mažiausiai rūpėjo, kas ir kur pardavinėjama, norėjau kuo greičiau važiuoti iš Leono. Ne todėl, kad Leonas būtų kuo nors nepatikęs, tiesiog reikėjo kuo greičiau nusigauti iki sienos. Nors kažkas buvo minėjęs, kad kartais pasitaiko, kad yra tiesioginis autobusas iš Leono iki pat sienos, tačiau tuo metu tikrai jo nebuvo. Tad kaip ir iš anksto tikėjausi: pirmiausiai iki Činandegos. Autobuso ilgai laukti ir nereikėjo: kai tik nusigavome į stotį, tiesiog iškart galėjome važiuoti, autobusas galima sakyti mūsų laukė.

Ne visai taip greitai, kokia valanda, gal net pusantros, tačiau galiausiai pasiekėme ir Činandegą. O tai dar nieko nereiškė. Laukai ir kloniai pravažiuoti, iš vienos pusės buvo ugnikalnis, tačiau Salvadaro dar vis akyse nesimatė. Reikėjo persėsti dar kartą.

Vėl ilgai laukti netgi neteko. Nespėjome išlipti iš autobuso, kai mūsų iškart kažkas ir klausė, ar tik mums nereikia prie frontieros. Tiksliau ne apie frontierą klausė, apie Gvasaulę, nors realiai tai yra tas pats: Gvasaulė, tai Hondūro pasienis. Vėl sėdame į tuos autobusus, kur vis ką nors kur nors siūlo, iš pradžių netgi patekome į kamštį. Tikriausiai Činandega irgi yra ne mažas miestas, jei netgu užmiestyje kamščiai pasitaiko, vienu žodžiu įdomus važiavimas. Vis tie patys mokykliniai autobusai, į kuriuos reikia lįsti susispaudus, tačiau ten dar viskas gana moderniai atrodė. Tai yra šiek tiek neįdomiai. Tie mokykliniai autobusai suįdomėjo tik gerokai vėliau. Vėl važiuojame palei tuos klonius, palei kalnus, palei miškus. Vėl kokia valanda, gal netgi dvi valandos, gal ir daugiau, tiksliai ir neprisimenu. Labai neprailgo kelionė, tačiau labai trumpa irgi nebuvo.

Jau buvau pasiskaitęs, kad kelionė tikrai nėra labai lengva, tiksliau ji yra gana lengva, tik trunka šiek tiek netrumpai. Ir vis reikia persėdinėti. Netgi teko skaityti visomis kalbomis, ir labai daug kas kur minėjo apie patį perėjimą per sieną. Tas atstumas nėra labai didelis, tačiau tarkime korėjiečiai nežinojo, kad siena prieš pat nosį, todėl mokėjo kažkokiam tuktukui. Vėliau pasigailėjo. Bet buvo jau per vėlu. Skaičiau dar ir kažkokių anglakalbių atsiliepimus... Kažkodėl susidarė įspūdis, kad žmonės apskritai nesigaudo situacijoje, nes pagal bendrą vaizdą jie išleido daugybę pinigų visokiems taksi, tuktukams ir dar neaišku kam, nes nespėjo, o norėjo būtinai važiuoti kažkur. Vienu žodžiu, nusprendžiau, kad tos klaidos daryti negalima.

Jau beveik atvažiuojame prie sienos, lieka dar keletas kilometrų, Somotijo miestelis. Autobusas lyg ir važiavo tik iki Somotijo, tad gal ir reikėjo lipti. Tuo labiau, kad beveik visi žmonės ten ir išlipo. Bet vėl šeštas jausmas pasakė, kad gal dar galima nelipti. Kai jau pasakys, kad daugiau niekur nebeveš, tada ir bus galima išsikabaroti iš to autobus. Ir gerai, kad sugalvojau niekur nelipti.Iš tikrųjų tai yra pavojingas mąstymas, kadangi autobusų stotis, ar galinė stotelė gali būti į priešingą pusę nuo sienos. Gerai, kad Gvasaulės pusėje taip nebuvo. Be to, iš anksto kaip ir buvome pasiaiškinę, kad paskutinė stotelė yra visai šalimais sienos.

Tad išvažiavus iš Somotijo, pasiekėme ir jau visiškai paskutinį Nikaragvos miestelį, tai yra Gvasaulę, ir kai jau beveik norėjome lipti, konduktorius dar pasakė palaukti. Iškart neišleido. Nuvežė paskutinius šimtą metrų. Kažkur. Iki jau paties galo. Gerai, kad rūpinasi, tad tikriausiai net jei būtume norėję lipti Somotijo, nuo kur dar kokie penki kilometrai iki sienos, vis tiek tikriausiai nebūtų išleidę. Nors gal būtų ir išlidę, bet prieš tai tikriausiai dar būtų pasakę, kad čia Somotijo, o iki Gvasaulės dar reikia važiuoti. Nespėjome išlipti, ir tikrai nespėjome išlipti, dar bevažiuojant jau pradėjo siūlytis visokie tuktukai, gal pavežti, gal pavežti. Žinoma, galima pagalvoti, kad jie nori apgauti, tačiau realiai jie žino, koks atstumas iki sienos, ir netgi gerai supranta, kad visi irgi gali žinoti, koks tas atstumas, tad tikrai realiai siūlo savo paslaugas. Nes besinaudojančių tomis paslaugomis yra. Ir dažniausiai visokie vietiniai. Kadangi mes pasakėme, kad nevažiuosime su jais, tai iškart parodė, kad frontiera bus ten, eikite ton pusėn. Taip ir padarėme.

Viskas taip paprasta nebuvo iškart. Tiksliau viskas buvo labai paprasta. Einame tuo keliu, siena kaip ir matėsi, bet prieš tai tame ilgame kelyje, šviečiant saulei, mus pasitiko... net nežinau kas, gal muitininkai, o gal kokie kitokie žmonės. Tiksliau vienas žmogus. Liepė parodyti imigracines korteles, tas, kur po dešimt dolerių, kurios turisto kortelėmis vadinasi. Parodėme. Viskas gerai, reiškia legaliai įvažiavome į šalį. Pasirodo jokių kortelių niekada negalima išmesti, nes gali vėliau blogai baigtis. Gal labai blogai ir nesibaigtų, lieptų dar kartą susimokėti. Tikriausiai. Nors nesu tikras.

Taip visai ramiai priėjome prie pasieniečių. Teko stoti eilėn. Iš tikrųjų nereikėjo į jokią eilę stoti, buvo du langeliai, kur nieko nebuvo, tad iškart gavome išvykimo antspaudus. Negavome labai iškart, ir apskritai jokių antspaudų nebuvo. Niekas nieko nedėjo. Minu dėl visa ko pase pats buvo ryškiau ištaisęs tiek įvykimo į Hondūrą datą, tiek ir kiek dienų galima ten būti, kad vėl kam nors nekiltų jokių klausimų. Ta proga, kad mes ten jau buvome, dar paprašė susimokėti. Kaip ir tikėjausi, arba įvykimas, arba išvykimas, o Nikaragvoje tiesiog viskas, apmokestinama: įvažiuojant dešimt dolerių tiesiog už turizmą, bet gavome bukletėlį, tai nieko baisaus, tada dar po dolerį seniūnijai. Rašo, kad visiems reikia mokėti, nepriklausomai nuo tautybės. Ir dar po pusantro dolerio ar panašiai už atseit dokumentų tvarkymą. Tikriausiai oficialiai taip vadinama, o realiai tas dokumentų tvarkymas tai yra tiesiog čekio išrašymas. Kad sumokėti pinigai. Na, išvažiuojant irgi pareikalavo po tiek pat susimokėti. Po pusantro dolerio. O šiaip jau aštuoniasdešimt su šiek tiek kordobų. Galima ir kordobomis mokėti viską. Vėliau sužinojau, kad tas dokumentų tvarkymas yra šiek tiek sudėtingesnis dalykas nei vien čekio išrašymas, tačiau tai buvo jau vėliau.

Taigi laimingai be klausimų buvome išvykę iš Nikaragvos, dabar reikėjo įvažiuoti į Hondūrą. Bet pradžiai reikėjo kažkaip atsikratyti likusiomis kordobomis. Ne tai, kad labai reikėjo atsikratyti, tačiau vis tiek reikėjo kažkur išleisti. Į Nikaragvą artimiausiu metu tikriausiai negrįšime. O labai patogiai tiesiai priešais tuos pasų kontrolės langelius buvo ir bankas. Kur galima keisti. Ten ir užsukau.

O tai buvo didžiulė klaida. Iš pradžių pažiūrėjau, kad keičiamos visos vietinės valiutos į vietines valiutas, ir dar į kokius dolerius ar eurus, tad labai apsidžiaugiau. Apsidžiaugta buvo per anksti. Banke buvo du langeliai. Viename tuo metu vyko revizija. Tikriausiai revizija, nes vis skaičiavo ir skaičiavo pinigus. O kitame langelyje irgi vyko kažkas panašaus. Tiksliau klientą ten aptarnavo, tačiau tuo ilguoju būdu. Nelabai žinau, ką jis norėjo daryti, tačiau truko ... Net nežinau kiek truko, kadangi po kokio pusvalandžio, o gal penkiolikos minučių, o gal trumpiau, įlindo Minu (jis lauke saugojo kuprines), sako, gal einame, gal tiek tos, nes neaišku, kada čia viskas baigsis. Tikriausiai taip ir būtų buvę.

Kaip ir beveik nesitikėjau kordobas dar kur nors išleisti, bet vėl klydau. Nespėjome išeiti ir traukti Hondūro pusėn, kaip prie medžio pamatėme sėdinčias kelias moteriškes. Jo sakė, kad irgi gali keisti pinigus. Kažkuriuo būdu supratome, kad keisti pinigus ir jos gali. Paklausiau, ar pakeis kordobas į lempyras, pasakė, kad taip be problemų, netgi kursą parašė... Kuris buvo maždaug toks pat kaip banke, gal šiek tiek keliais centais skyrėsi, tačiau tikrai nebuvo jokio skirtumo: geriau, nei neaišku kiek laiko laukti banke dėl tų kelių centų. Taigi netgi kordobos visos išleistos, galima ramia sąžine eiti į Hondūrą.

O ėjimas į Hondūrą buvo toks tikrai labai simbolinis: reikia peržengti Rubikoną. Kaip jau buvau matęs visuose tuose aprašymuose, taip ir aš nufotografavau tą sieną, tai yra upę, kuri vadinasi taip pat kaip ir miestelis: Gvasaulė. Nors jei taip visai tiksliai, tai ta sienos linija yra dar prieš upę, tai yra upė ir tiltas jau Hondūrui priklauso, bet kadangi visi postai yra skirtinguose krantuose, tai galima sakyti, kad siena yra būtent ta upė.

Perėjus per upę dar paprastesnis įvažiavimas į Hondūrą: stovi didžiausias pastatas, kuris yra pasų kontrolė. Tikrai toks didelis pastatas, vos ne pirmą kartą Centrinėje Amerikoje tokį mačiau. Įeini ten, reikia užpildyti vėl tą lapelį: vardas, pavardė, ko čia važiuojate, kaip važiuojate ir panašiai. Kaip ir paprasta. Dar pamačiau ant sienos kabantį skelbimą, netgi angliškai, dėl visa ko, kur buvo parašyta, kad kiekvienas užsienietis, įvažiuojantis į Hondūrą turi sumokėti po tris dolerius. Visgi teks. Žinoma, iš vienos pusės gaila, kad tenka mokėti vien už pravažiavimą per šalį, tačiau iš kitos pusės: vieną kartą jau buvome įvažiavę nemokamai, tad galima susimokėti šį kartą. Kaip visada: jei ne vieną kartą moki, tada kitą kartą.

Iš tikrųjų tikėjausi, kad nuo to mokesčio dar pavyks išsisukti. Ramia sąžine padaviau pasą, užpildytą lapelį, o pasienietis ir pasakė, kad pagal tokį ir tokį įstatymą turime sumokėti po tuos tris dolerius. Už dokumentų tvarkymą, kaip oficialiai vadina. Konsulinės paslaugos ar panašiai. Pasiklausiau, kiek tai kainuotų lempyromis. Jis dar kartą pabandė mane įtikinti, kad tikrai turiu mokėti tris dolerius, todėl dar kartą teko paklausti, kiek tai viskas kainuoja lempyromis. Gal iš pradžių klausimo nesuprato todėl, kad klausiau pusiau angliškai pusiau ne. Bet vis tiek: visas tas džiaugsmas kainuoja šešiasdešimt penkias lempyras, pagal tuometinį kursą buvo lyg gerokai daugiau (kaip ir apsimokėtų doleriais mokėti, susitaupytų kokie aštuoni eurocentai, jei ne mažiau), tačiau pagal dabartinį kursą lyg ir beveik tiek ir gaunasi. Taigi sumokame tuos mokesčius, gauname dar vieną lapelį, kuriame įrašyta mūsų teise tranzitu pervažiuoti per šalį, ir jau galime važiuoti. Dar keletą metrų praeiti reikia, kad išeitume iš pasienio juostos, prie kurios muitininkai ar tai kareiviai stovi ir į visus žiūri, ir štai jau mus sveikina Hondūro Lervos. Tiesiog buvo toks užrašas, sveiki atvykę į Hondūrą, Mega Lerva. Kas tai turėtų būti: nežinau, gal kokia saugumo firma ar kažkas panašaus. Ir dar lervos piešinys. Bet kokiu atveju, galiausiai buvome Hondūre.

O toliau viskas buvo daug paprasčiau. Nueiname į tą Lervų miestelį, nors šiaip tas miestelis vadinosi Gvasaulė, taip pat, kaip ir upė ir kaip miestelis, esantis Nikaragvos pusėje. Tas miestelis: tai daugiau mažiau dvi susikertančios gatvės. Irgi jau žinojome, kad nuo sienos iki miestelio neverta niekuo važiuoti, atstumas nėra labai didelis, galima ir pėsčiomis nueiti. Tačiau pastebėjau, kad beveik mes vieninteliai per tą sieną ir ėjome pėsčiomis. Tikriausiai tik užsieniečiai ir vaikšto pėsčiomis, nes dauguma vietinių (nors klausimas, kiek jie vietiniai, tiesiog Centrinės Amerikos piliečiai) važiavo būtent tuktukais. Greičiausiai ne šiaip sau iš neturėjimo kur pinigus dėti, daugelis buvo gausiai apsipirkę, tad gal su tais krepšiais ir ryšuliais ir verta tais tuktukais važiuoti. Tikriausiai todėl Nikaragvos pusėje tuktukai per daug ir nesiūlė savo paslaugų: ten būtent toji vieta, kur geriau pavežti ne tiek daug pinigų turintį vietinį, nei „turtingą“ užsienietį. Esame jau Gvasaulėje.

O ten irgi ilgai nieko ieškoti nereikėjo. Netgi ieškoti beveik nereikėjo. Nors maždaug žinojome, kur turėtų būti autobusų stotelė, tačiau mūsų iškart buvo paklausta: gal jums į Salvadorą. Iš tikrųjų tai visai kitaip klausė: ar reikia prie Amatijo. Toje atkarpoje Hondūre, tarp Nikaragvos ir Salvadoro, kiek žinojau, tikrai nėra kažkokių stebuklingų vietų, jokių griuvėsių, jokių šventyklų, jokių žinomų miestų ar paplūdimių, tad daugelis tą dalį tiesiog pravažiuoja. Mes irgi taip pat ruošėmės daryti. Todėl nuo vienos sienos iki kitos sienos ir yra tas tiesioginis autobusas. Stovėjo jis irgi tokioje stovėjimo aikštelėje, tokia mažytė „Latvija“. Tikriausiai ne „Latvija“, bet maždaug tokio tipo autobusiukas, gal koks Folksvagenas.

Pasakė, kad važiuos už kokio pusvalandžio ar panašiai, tad turėjome dar šiek tiek laiko. Maždaug netgi pasakė, kiek tai kainuos, o kainas iškart susakė labai teisingai: doleriais, lempyromis ir netgi kordobomis. Priima visomis valiutomis. Kaip ir turėtų būti pasienio punktuose. Tad gal ir visai be reikalo keitėmės pinigus, nors... Gal ir visai gerai, čia dar priims, o vėliau nepriimtų. Bet kokiu atveju laiko turėjome, tad nuėjome į turgų.

Kaip ir prikauso normaliam meisteliui, ten buvo toks mažytis turgelis. Nors, kaip tokiam miesteliui, tai visai didelis turgus. Iš kitos pusės: nekeista, miestelis gal ir mažytis, tačiau per jį eina ta karetera (tai yra greitkelis), tarptautinis greitkelis, jungiantis kelias valstybes, tad transporto ten užteko, netgi sunkiojo. Netgi kelios kavinės ten buvo. Ir visokie restoraniukai. Bet mes apsirūpinome tik vaisiais, kaip visada, tais paprastesniais: mangais ir bananais. Juos beveik visus ir suvalgėme belaukdami, kol važiuosime. Man kilo ta eilinė dilema: o ką daryti su šiukšlėmis. Visgi mėtyti jų ant žemės dar nebuvau išmokęs, nors vietiniams tai nekelia jokių problemų.

Sulaukėme galiausiai savo išvykimo, važiavome ne vieni, mikroautobusas buvo beveik pilnas, todėl vairuotojas sugalvojo, kad važiuosime ne tuo Folksvagenu, o didesniu autobusu. Ne mikro, o mini, tuo, kuriama yra gal kokios dvidešimt vietų, gal šiek tiek mažiau. Ir nusprendė jis ne todėl, kad mes būtume kažkaip netilpę ten, bet tikriausiai todėl, kad tikėjosi, jog kažkur pakeliui dar kažkas įlips, tad vietų vėliau gali ir pritrūkti.

Vėl grįžome į tą nusotabųjį, bet iš kitos pusės ir šiek tiek gąsdinantį Hondūrą. Kai pagalvoji, ginkluotų kareivių vėliau matėme tiek daug, kad vėliau jie net nestebino, ir tikrai nežinau, kurioje šalyje jų buvo daugiau. Gal vis dėlto Hondūre. Pastebėjau juos todėl, kad labai toi ir nepavažiavus, net nežinau kiek, tačiau kažkiek pavažiavus mūsų autobusas buvo sustabdytas. Nors visi kelionių vadovai perspėja, kad visokį transportą (ypač miesto) gali stabdyti mafijos ir nusikaltėlių grupuotės, tačiau mūsų autobusiuką sustabdė tiesiog ginkluota policija. Apžiūrėjo autobusą, kas jame sėdi, ir įsodino tokį baltą gringą. Tai yra tokį užsienietį. Aš galvojau, kad jis visgi užsienietis. Nes taip ir atrodė, kaip koks keliautojas. Tačiau jo rankose buvo hondurenjas pasas. Kiek aš paslapčia akis narindamasis pastebėjau. Tikrai ne Europos Sąjungos spalvų pasas.

Ne veltui aš apie jį čia pasakoju. Dar kažkiek pravažiavome, net nežinau kiek, lyg ir nelabai toli, bet pravažiavome, ir vėl buvome sustabdyti. Vėl ginkluota policija, o gal armija, vienu žodžiu žmonės su automatais. Vėl ne nusikaltėlių grupuotės ir ne kokie maištininkai. Vėl apeina ratą, pastebėjo iš pradžių mane, pabeldė į langą, pasą. Teko duoti. Nežinau, kažkaip nesinorėjo sėdint autobuse per langą duoti pasą kažkam, kas stovi lauke, bet kitos išeities nelabai ir buvo. Minu irgi jau susiruošė pasą duoti, tačiau iš kitų nieko neprašė. Pastebėjo ir tą užsienietį. Nežinau kai jį vadinti, nes atrodė tikrai ne kaip vietinis, o pasas jo buvo... Va toks ir buvo. Tikriausiai tai ir buvo problema, net nežinau tiksliai kokia, kadangi tie kiti ginkluoti kareiviai jį ir išsivedė. Sako lipk. Tikriausiai tai buvo savaie suprantama, nes jis net nesipriešino, nieko nesakė, ir iš veido atrodė, kad būtent to ir tikėjosi. Daugiau jokių notykių nebuvo.

Tai yra jokie kareiviai nebestabdė, tik hondūrenjai stabdė. Tie, kurie irgi norėjo važiuoti iš kažkur į kažkur. Beveik visi, kurie įsėdo prie sienos, važiavo iki kitos sienos, daugelis, tad iš karto už kelionę ir sumokėjome. Iš to užsieniečio, kiek mačiau, nieko neėmė. Tikriausiai iš anksto ir buvo numatyta, kad jis greitai išlips. O hondurenjai mokėjo išlipdami. Netgi visai linksma buvo, kadangi mūsų vairuotojas tikriausiai norėjo per daug uždirbti. Girdėjau kaip ginčijosi: iš kur tokios kainos, niekada už šitą atstumą tiek nereikėjo mokėti, kas čia per nesąmonės. Tas vairuotojas berods iškart ir nusileido. Gerai, gerai, jei jau taip norite, mokėkite pagal save.

Už lango bėgo miškai ir kloniai, plantacijos, palmės, kalnai, gražūs vaizdai. Tikriausiai tik gamta ir garsėja ta atkarpa. Galiausiai netgi privažiavome prie jūros. Įlanka. Irgi visai gražiai atrodė, tačiau matėsi, kad jokių plajų ten tikrai nėra. Nors iš tikrųjų visai gražiai viskas atrodė. Miestai keitė vienas kitą, kadangi miestų ten daug ir nebuvo, tai tik ir pravažiavome Čoluteką, vėliau sustojome kažkur ties San Lorenzu. Maždaug ten, kur jūra, bet tikrai ne dėl jūros sustojome, maždaug tam laikui, kurio užtenka tik parūkyti. Ir gal dar į tualetą nueiti. Kai kurios iš mūsų bendrakeleivių netgi norėjo šio bei to nusipirkti. Tikriausiai ko nors užkąsti ar išgerti. Nelabai joms pasisekė. Spėju, kad jos buvo salvadorenjos, kadangi vėliau skundėsi, kad va ten žmonės nenori dolerių. Gal ir gerai, kad išsikeitėme į lempyras viską, nes jei dolerių nenori, tai kur nors toliau kordobų irgi tikrai nenorės. O dolerius jos vežiojosi tik todėl, kad Salvadoro valiuta – būtent doleriai, o ne kokie nors kitokie pinigai.

Ir tai dar kokia valandą pravažiavus, negaliu pasakyti, kad labai anksti, gal kokią ketvirtą ar trečią valandą dienos, jau matėsi, kad popietė, tačiau laiko vis dar buvo, tad tikimybės spėti kur nors buvo, privažiavome Amatiją. Tai yra Hondūro ir Salvadoro pasienį. O čia visiškai nereikėjo niekur eiti: autobusas sustojo tiesiog prie pasų kontrolės posto. Ten irgi tokie dideli postai yra. Netgi ne postai, visais rūmais tai galima pavadinti. Dar greičiau vyko tas pasų patikrinimas nieko mokėti nereikėjo, ir mes galiausiai išvažiavome iš Hondūro.

Iš tikrųjų neskubėjome iš ten išvažiuoti. Ar tiksliau pasakius, išeiti. Kadangi pagal bendrą paskaičiavimą dar turėjome laiko, nusprendėme, kad lempyras išleisti yra patogiausia čia. Dar kažkiek jų turėjome. Tad tiesiai prieš tą pasų kontrolės postą ir pirkome kažkokių freskų. Juk reikia kur nors pasėdėti taip ramiai, po kelių valandų praleistų autobuse. Nors ten ir nebuvo labai sunku. O kai kelios lempyros jau buvo išleistos, tada buvo galima eiti toliau.

Taip jau atsitiko, kad Hondūro-Salvadoro siena, bent jau ties Amatiju irgi eina palei upę. Goaskorano upę. Tad norint iš vienos šalies pereiti į kitą, tenka peržengti dar vieną Rubikoną. Mačiau, kad kažkas toje upėje maudosi, kažkas skalbia, palei upę stūkso keletas kalnų, tik iš vienos pusės. Tai yra Salvadoro pusės. Eilinį kartą pafotografavau: tiek upę, tiek tai, kad mes per sieną einame. Pasirodo, tikrai reikia taip daryti. Visi keliavę tuo keliu irgi panašių nuotraukų turėjo, tačiau vėliau sužinojome, kad tai yra labai esminis dalykas. Tad pereiname per upę ir jau esame Salvadore.

Perėjus per tiltą dar viskas nesibaigė. Iš tikrųjų dar niekas nesibaigė. Prieš akis dar laukė ilgiausias kelias. Visų pirma, reikėjo vėl pereit pasų kontrolę. Jei taip visai bendroje sumoje, tai jau ketvirtą kartą per tą dieną tikrino mūsų pasus. Tikrinti tikrino, tačiau tik vieninteliai hondūrenjai įdėjo antspaudą. Tiek įvažiuojant, tiek išvažiuojant. Jei žiūrėčiau į pasą, tai tikrai nėra jokio įrodymo, kad būčiau buvęs Nikaragvoje: nei įvažiavimo, nei išvažiavimo. Panašiai buvo ir su Salvadoru. Nors tą pasą vartė ilgiausiai ir kažką registravo, tačiau jokio antspaudo irgi nebuvo. Į Salvadorą kaip ir neįvažiuota. Mano pasą tikrino dar trumpai, Minu apskritai buvo ir išsinešę kažkur, ir grąžinę, lyg kažko klausė, lyg kažką tikrino, tai viename, tai kitame kompiuteryje. Ilgai viskas truko, labiausiai tai nepatiko vietiniams gyventojams, kadangi jiems irgi reikėjo pereiti tą pačią kontrolę, o du užimti langeliai reiškia, kad reikia ilgai laukti. Nieko nepadarysi.

Tačiau galiausiai pasai patikrinti, mes laimingai įvažiavome į Salvadorą. Nusprendėme, kad dabar lempyrų jau tikrai tikrai nebereikės, kadangi į Hondūrą grįžti nesiruošiame, o tiesiai ant sienos buvo galima ir jas pasikeisti. Į dolerius savaime suprantame, nes Salvadoro valiuta – kaip bebūtų keista tiesiog JAV doleriai. Tokie dėdės iškart ir pakeitė. Tiesa, kursas buvo tikrai ne pats geriausiai, bet tai nelabai rūpėjo, ir dar grąžos šiek tiek nedavė. Kelių ar keliokos centų, pagal mano paskaičiavimus tiek turėjo duoti. Galvojau, ar čia man labai reikia. Tiek tos, gal tą kartą išgyvensiu ir negavęs tų kelių centų.

Kadangi mums šiaip jau reikėjo ne paties Salvadoro, o konkretaus miesto, tad reikėjo iškart galvoti, kaip čia daryti toliau. Labai negalvojome, žinojome, kad nuo pat sienos turėtų važiuoti autobusas, ne iki pat Alegrijos, kur norėjome nusigauti, kol kas tik iki San Migelio, ne visai pasienio, bet tokio miesto, iš kur gal ir bus koks nors transportas. Dėl visa ko paklausėme, kaip čia nusigauti iki Alegrijos, gal visgi bus koks transportas, sužinojome, kad gal ne. Beveik greičiausia būtų važiuoti taksi, nes reikės važiuoti ten, tada sėsti ten, o galiausiai vis tiek teks važiuoti taksi. Kadangi žinojau, kad galima važiuoti ir ne taksi, tad ramiausiai nusprendžiau laukti to autobuso. Jo laukti nereikėjo – stovėjo priešais. Toks visai nemažas autobusas, netgi ne mokyklinis, bet jis man labiau priminė miesto autobusą, o ne tą, kuris važinėja tokiais didesniais atstumais. O nuo sienos iki San Migelio atstumas visai nemažas – kokie šešiasdešimt kilometrų.

Iš tikrųjų tuos šešiasdešimt kilometrų galima nuvažiuoti per valandą. Aš taip galvočiau. Tačiau pradžiai mums reikėjo palaukti, kol tas autobusas galiausiai išvažiuos. Sakė, kad penkios minutės, tačiau laukėme šiek tiek ilgiau. Ne visai ilgiau: tiesiog parūkyti spėjome, o Minu dar ta proga vėl eilinį kartą paryškino datas ir skaičius savo pase. Kad tikrai niekam daugiau jokių klausimų nekiltų. Ir tada jau galime važiuoti. Aš maniau, kad galime važiuoti. Nes važiuoti važiavome, bet greitis buvo tik šiek tiek didesnis nei vėžlio. Lenkė mus, kas tik netingėjo. Ir dar stojome prie kas antro stulpo. Gal nebent kokie pėstieji lėčiau ėjo, tačiau ir tie galėjo mus aplenkti, mums sustojus kas antroje vietoje. Taip vargais negalais nuvažiavome iki Santos Rosos de Lima. Dvidešimt kilometrų. Tikrai ne daugiau. Bet prailgo tas važiavimas labai labai labai. O tame mieste apskritai sustojome. Kurį laiką pastovėti neaišku ko. Nors ant sienos buvome dar visai padoriu laiku, tačiau man pradėjo kilti mintis, kad iki Alegrijos tą dieną tikrai nespėsime. Kadangi buvome kalnuose, tai saulės jau ir nesimatė, atrodė, kad tuoj naktis prasidės. Bet taip visada būna kalnuose. Iki tikros nakties dar buvo šiek tiek likę.

Kai jau galiausiai pajudėjome iš Santos Rosos, mūsų autobusas galiausiai greičio pridėjo. Nors... Gal ir nereikia labai pykti, kai už tą kelionę mokėjome gal tik kokius porą dolerių. Tikriausiai vien dėl to greičiai ten ne patys didžiausi. Vėl už langų slinko kalnai, bananų plantacijos, ir dar netgi nespėjus sutemti, tikrai, sutemti dar nespėjo, kai mes pasiekėme San Migelį. Iš idėjos dar buvo galima toliau važiuoti, tačiau visur rekomenduojama po tamsos geriau niekur nekeliauti. Ir tikriausiai vietiniai taip pat daro. O iki visiškos nakties buvo likęs gal koks pusvalandis, gal šiek tiek daugiau. Turint omeny, kad iš San Migelio tiesioginio autobuso iki Alegrijos irgi nėra, ir jei jau visiškai sekant visomis rekomendacijomis, tikrai nebuvo verta iš San Migelio kur nors važiuoti. Tad taip ir padarėme.

Tiesiai prieš stotį... kuri visai padoriai atrodė. Tikrai stoties pastatas, tik į jį patį mes tada nesigavome, palikome tą dalį kitai dienai, buvom viešbutukas. Didelis iš tikro viešbutis, trijų aukštų, o viduje ir didžiausias vidinis kiemas. Net mašinos ten gali stovėti. Ir netgi ne viena. Mašinos tuo metu mažai rūpėjo, labiau rūpėjo, ar jie turi kambarių. Ir turėjo. Ir tikriausiai nemažai turėjo, ir kainavo tie kambariai gal aštuoniolika dolerių. Dviviečiai. Nemaži tokie kambariai, yra ir televizorius, ir netgi internetas, ir netgi kiekviename kambaryje po atskira dušą. Kaip ir priklauso. Kadangi tiek kaina, tiek viskas ten patiko, tad toliau valkiotis po miestą neapsimokėjo, tą dieną kelionę nusprendėme baigti.

Dėl visa ko dar reikėjo gal nueiti kur nors pavalgyti. Yra toks dalykas, kad iškart po tamsos San Migelyje irgi viskas gali iškart užsidaryti, todėl labai ilgai laukti ir nereikėjo. Radome vieną kažkokią valgyklą, kur viskas buvo kepama tiesiog priešais nosį. Pačios geriausios vietos tokios būna, galima pačiam rinktis. O dar jie turėjo keptos žuvies. Ir ryžių. Ir galima sakyti beveik visko ko tik norisi. Žinoma, ten irgi kabėjo Gvadalupės paveikslas, žmonės ten irgi buvo religingi, dar lyg ir Biblija kažkur matėsi. O mes tiesiog vakarieniavome. Spėju, kad buvome beveik paskutiniai klientai. Vėliau praėjus miestu dar radome kelias beveik užsidariusias parduotuves, bažnyčią, kelis viešbučius... Šiaip jau pats San Migelis labai niekuo ir negarsėja, tik netolies jo yra kažkokie griuvėsiai. Žinoma, lenkų griuvėsiai, tačiau ten gyvenę lenkai senais laikais bendravo tiek su Hondūro Kopanu, tiek net ir su pačia Mešika. Bet kadangi tą dieną tikrai niekur nesiruošėme važiuoti, ir apskritai, kuriam laikui į griuvėsius nesiruošėme eiti, tad visai sėkmingai juos ir praleidome. Be to, jie vis tiek buvo ne mieste.

Grįžus namie radome papūgas ir kanarėles. Ta žalia papūga visada ten buvo. Netgi ne pririšta ir netgi ne jokima narvelyje. Tikriausiai ar taip ar taip ji net nesiruošė niekur bėgti ar skristi. Kanarėles visgi laikė narvelyje. Ką čia gali su jomis žinoti. Mūsų dar paklausė, ar mums reikia vandens, ir kadangi neatsisakėme, tai atnešė tokį didžiausią uzboną. Labai puikus viešbutis: tiesiai priešais stotį, patogiausia vieta, ir dar už tą kainą gauni viską, ko tik gali prireikti. Ko daugiau reikia. Ir visiškai švarus. Šiaip jau tiek Salvadorą, tiek San Migelį teko vertinti labai teigiamai.

Visos tos papūgos ir kanarėlės pakėlė nuo anksčiausio ryto. Nes jų narvas buvo tiesiog priešais mūsų duris. Iš vienos pusės gerai, visgi mūsų dar laukė ilga kelionė, bet iš kitos pusės – didžiąją kelio dalį jau buvome nuvažiavę, tad nebuvo kur skubėti. Čirškė tik kanarėlės. Žalia didelė papūga tuo metu ėdė sūrį. O gal duoną. Viena koja laikė, o kita koja bandė gnaibyti. Žinoma, pusę nubarstė ant žemės, gal vėliau susirinks.

Kadangi labai neskubėjome, tai pradžiai nukeliavome paieškoti pusryčių. Labai greitai neradome. Tiksliau toji mūsų vakarykštė valgykla buvo uždaryta dar, tačiau radome kitą. Gretimoje gatvėje. Šiaip aš pagalvočiau, kad toji vieta labiau tinkama irgi kokiai stovėjimo aikštelei ar benzino kolonėlei. Tas jausmas manęs iki galo ir neapleido, kad sėdime benzino kolonėlėje. Tik ten nebuvo nė vienos kolonėlės, tik pora pardavėjų, keletas staliukų, ir visokie vietiniai salvadorenjai ten valgė. Daug žmonių nebuvo. Paėmėme pupusų... Tas salvadorietiškas valgis: irgi blynas iš kukurūzų miltų (vėliau sužinojome, kad ją lyg masa vadina ar kažkaip panašiai), į vidų dedama sūrio, raudonų pupelių ,o gal daugiau nieko ir nededa. Dar keptų bulvių, ryžių. Ir kavos jie netgi turėjo. Žinoma, kava tik tirpi, bet geriau negu nieko.

Kai jau netgi papusryčiauta ir daiktai sukrauti, buvo galima keliauti toliau. Tai yra ieškoti to kelio į Alegriją. Girdėjome, kad tai nuostabiausias miestelis kaimelis kalnų gilumoje, tad ten būtina nusigauti, bet kadangi jis yra kalnų gilumoje, tai reiškia, kad nusigauti irgi tikriausiai nebus paprasta.

Pati pradžia aiški – reikia eiti į stotį ir bandyti kažko klausti. Tikėtis, kad iš ten važiuos autobusai į Alegriją, neverta, tad tiesiog laukėme autobuso bet kur. Iš tikrųjų reikėjo važiuoti iki el Triunfo, tačiau žinojau, kad tinka beveik bet koks autobusas, važiuojantis į Vakarus, tarkime, kad ir į Salvadoro sostinę, kuri irgi Salvadoras. Tas autobusas tikrai greitai atsirado, ir mums netgi pasakė, kad va čia reikės išlipti, ten ir išlipome... O tas el Triunfas. Nežinau, jis tikriausiai kažkoks miestelis ar kaimelis, bent jau kastiliškai vadinasi Villa el Triunfo, bet ką mes matėme... O tiek ir matėme, kad tai buvo kryžkelė, trijų kelių berods kryžkelė, palei kurią stovi daug žmonių, kai kurie laukia autobuso, visi pravažiuojantys autobusai tiesiog ties ta kryžkele ir stoja, dar ten yra kelios būdelės su prekeiviais, ir dauguma prekeivių vaikšto su krepšiais ir pardavinėja. Viską. Maždaug taip viskas ir atrodė.

Bet kokiu atveju mums nereikėjo jokio el Triunfo, būtinai reikėjo gautis toliau. Iki Santiago de Maria. Dar vienas kalnų kaimelis. Labai sunku irgi nebuvo. Prie pat tos kryžkelės yra ir stovėjimo aikštelė, kur kaip tik stovėjo mikroautobusiukas, vežantis tiesiai į Santiago. Netgi laukti nereikėjo. Į jį lipo tiek žmonių, kiek tilpo, žinoma, stojo visur, kur reikėjo stoti, žmonės irgi kai kurie važiuodavo tokius atstumus, kuriuos aš gal pėsčiomis nueičiau, tačiau svarbiausia, kad už kokių penkiolikos minučių ar panašiai mes galiausiai buvome ir Santjage.

O Santjagą jau galima pavadinti netgi ne kaimu ar kaimeliu, o beveik ir miestu. Toks visai padorus miestas, su grįstomis gatvėmis, netgi keliomis. Ir bažnyčia ten kokia nors yra, gatvės kyla viršun arba leidžiasi apačion. Tačiau viena tokia detalė: klausimas, ar mums būtina važiuoti iki galo, nes jautė širdis, kad iki pat galo važiuoti gal ir nebūtina. Kai jau dauguma žmonių išlipo, nusprendėme sekti jiems iš paskos, ir irgi išlipome.

Ir iš tikrųjų labai gerai padarėme, kad išlipome. Paklausus, kur čia Alegrijos parada, pasirodė, kad buvome visai netoli. Teko šiek tiek palipti, ir tiesiog vienoje gatvėje, taip tiesiog gatvėje priešais parduotuvę, stovi sau ramiausiai tas vienas iš mokyklinių autobusų, ne geltonas, kaip JAV dažniausiai būna, o visas išdažytas. Visomis spalvomis. Ir ant jo aiškiai parašyta: Santjago de Maria – Alegrija – Berlynas. Jau buvau matęs, kad šalimais Alegijos yra ir Berlynas, tad man visai būtinai iškart prisireikė ir ten nuvažiuoti. Žinojau, kad ten tikriausiai nieko gera nebus, tačiau vien dėl pavadinimo: kodėl gi ne. Tai teko atidėti šiek tiek vėlesniam laikui, kadangi pradžiai reikėjo patekti bent jau į Alegriją.

Pakausėme, ar tikrai tikrai šitas autobusas važiuos ten kur reikia, ir kadangi viskas buvo patvirtinta, teko laukti. Netrumpai teko palaukti. Tuo metu autobusas tik stovėjo, jame nebuvo nei konduktoriaus, nei vairuotojo, ir netgi neužkurtas stovėjo. Tik keleiviai po vieną po vieną rinkosi. Sako, kad kas valandą važiuoja tie autobusai. Gerai, kad mums reikėjo laukti ne valandą, šiek tiek trumpiau, ir kai jau galiausiai pakilome į kalnus, dar po kokio pusvalandžio važiavimo, galiausiai, šiaip jau po daugiau nei dvidešimt keturių valandų, jei skaičiuosime išvykimą iš Leono, pasiekėme ir Alegriją.

Iškart pasitiko sienų tapyba, Šventoji Liucija ir kitokie paveikslai, galvojome, kaip toli važiuoti, ir visai netikėtai išlipome tiesiai priešais bažnyčią. Nors iš tikrųjų išlipome tiesiai priešais parką centrinį. Ten irgi yra centrinis parkas, kuriame tuo metu vyko mugė. Mugė gal ir gerai, bet iš pradžių reikėjo rasti, kur čia būtų galima apsigyventi.

Labai toli eiti ir nereikėjo. Ir šiaip nebūtų reikėję eiti toli, kadangi Alegria nėra pats didžiausias miestas, tačiau gyvena jame kokie vienuolika tūkstančių gyventojų. Teko visgi sekti šventosios knygos nurodymais, tačiau ir tie buvo labai šykštūs: viešbučiai keli pateikti, tačiau nė vieno adreso. Atseit adreso ten ir nereikia, surasite savaime. Beveik taip ir buvo. Kitoje aikštės pusėje, už mugės, radome rankdarbių ir suvenyrų parduotuvę, prie kurios buvo tokia posada, tai yra svečių namai po palmėmis. Beveik panašiai reikėtų išversti tą pavadinimą Casa de Huespedes la Palma. Varteliai lyg buvo užrakinti, tačiau duris mums atidarė. Senjoros tuo metu nebuvo, reikėjo šiek tiek palaukti. Kambarių, sako, turiu.

Taigi patenki per atseit registratūrą, nes šiaip tie svečių namai įsikūrę paprastame gyvenamame name, tad per tą kambarį, kuris kadaise buvo tiesiog praeinamas kambarys, įeini į vidų, ten pilna visokių kėdžių ir įdomių suolų, daugybė religinių paveikslų ir skulptūrėlių, žinoma, yra vidinis kiemas, visiškai užžėlęs ir apsodintas gėlėmis, medžiais ir palmėmis, toks visiškas sodas. Gėlių auga ir praėjimuose. Ir tada kažkur pakyli į antrą aukštą, pro balkoną žiūri į tą sodą, kambarys kaip ir trivietis, tačiau mokėti reikėjo tik už porą asmenų, durys geležinės... Nelabai gerai jos nuteikė, bet ką jau padarysi. Norėjosi kokių šiltesnių spalvų, kadangi visgi buvome kalnuose, kokio kilometro aukštyje, tad naktį gali būti visai šalta. Tačiau tuo metu tai mažiausiai rūpėjo. Juk galiausiai atsidūrėme toje Alegrijoje.

Ir kadangi jau viskas kaip ir sutvarkyta, buvo galima eiti į Alegriją, pažiūrėti, kuo gi tas miestas garsėja. Kaip ir beveik aišku, kuo jis garsėja: kalnai, nuo visur atsiveria nuostabiausias vaizdas į klonius ir ežerus, tikrai vienas ežeras nuo ten matosi. O pačiame miesto centre, tai yra Centriniame parke: mugė. Mugė tuo metu dar tik prasidėjo. Keista, Salvadore irgi žmonės anksti keliasi, bet mugės tos tikrosios tik labiau po pietų prasideda. Kodėl tuo metu buvo mugė: gerai ir nežinau, nors minčių buvo visokių.

Tiesą, sakant, tuo metu iš mugės mažai kas dar buvo, kol kas visi stalai tik atsidarinėjo, tad pradžiai perėjome tik per gėlių turgelį. Kitoje aikštės pusėje jis buvo. Toks gėlių turgelis kaip ir priklauso: rožės, gvazdikai, orchidėjos, žinoma, rūtos, narcizai ir kitos gėlės, kurios Lietuvoje natūraliomis sąlygomis ir neauga. Žinoma, ten jos irgi pardavinėjamos vazonėliais, kad kažkas jas augintų, tačiau spėju, kad dalis tų gėlių ir šiaip laukuose ar kalnuose sau ramiausiai augtų.

Iškart už turgelio yra dar vienas viešbutis. Jis irgi nurodytas šventojoje knygoje, kaina ten, žinoma, gerokai didesnė. Kiek didesnė ir nežinau, bet tas viešbutis taip ir atrodo, kaip brangesnis: jau nuo vartų pasitinka medžio raižiniai, medinis baras, toks pusiau liaudiškas, pusiau folklorinis ansamblis, kuris visuomet užkelia kainą. Taip jau atsitinka. Ir vadinosi, jis taip visai beveik liaudiškai: Entre Piedras. Kas reiškia tarp uolų. Ir visai neveltui jis taip pavadintas. Nors pats jis tikrai įkurtas ne tarp uolų, tačiau Alegria yra tik oficialus miesto pavadinimas, tas tikriausiai tikrasis, ir kaip visokios enciklopedijos teigia, liaudiškasis pavadinimas yra Tekapa. Ne tik miesto, ir ugnikalnio, kuris saugo, bet kartais tikriausiai ne visai miestą, pavadinimas irgi yra Tekapa (bet jojo jau tas tikrasis ir oficialusis pavadinimas Tekapa), kas reiškia – ežeras tarp uolų. Bus dar tas ežeras. O pavadinimas, kaip ir reikėjo tikėtis yra navatlių kilmės. Nors norėtųsi, kad jis būtų bent jau majiškas ar lenkiškas, yra visgi navatliškas.

Kitame aikštės kampe yra bažnyčia, žinoma, kad katalikiška, kuri tuo metu buvo uždaryta. O daugiau kol kas nieko labai nesimatė. Bet šiaip jau miestas visai mielas: ant kas antro namo sienos, arba ant šiaip kokios tvoros buvo pripiešta. Daug visko pripiešta. Net ant stulpų piešinių matėsi: kavos plantacijos, kavos rinkimas, gėlės ir medžiai, salvadorenjų gyvenimas, papūgos, kecaliai, kolibriai ir kiti paukščiai, undinėlė. Kodėl ten nupiešta undinėlė, tuo metu nebuvau visiškai tikras, tačiau greitai sužinojau.

Dar nuėjome prie įėjimo į Alegriją. Tie pagrindiniai įėjimo vartai irgi gražiausiai išpiešti, sveiki atvykę į Alegriją, nuorodos gražios, irgi kavos pupelės visur auga, ir dar yra nuoroda į Berlyną. Sako, kad iki jo tik šeši kilometrai. Ar kažkaip panašiai. Sumaniau, kad tikrai visai galima iki ten nueiti. Jei ne nueiti, tai nuvažiuoti tikrai galima, nieko juk bloga neatsitiks. Vėl grįžtame į miesto centrą, pakeliui kai kur yra parduotuvytės, ne pačios didžiausios, tačiau pardavinėja visus reikalingus daiktus.

Kadangi visas miestas yra įsikūręs ant tokios aikštelės, tiksliau didelės aikštės ant kalno šlaito, tai beveik nuo bet kur galima ir puikiausia panorama grožėtis. Ne visai visas miestas ant tos aikštelės įkurtas: ne visas ir tilpo. Tad pats centras toje lygioje vietoje, o vėliau į visas puses eina kalnų gatvelės. Tačiau vienoje vietoje, tiesiog nuo centrinio parko leidžiantis žemyn beveik pagrindine gatve, galima prieiti netgi prie apžvalgos aikštelės. Ji įsikūrusi virš šimto laiptelių, tačiau mes tai laipteliais niekur nėjome. Visų pirma, jie buvo remontuojami, ir matėsi, kad nusileidus jais vėliau vis tiek reikės lipti atgal. Tad tiesiog vaizdą ir nufotografavau.
Per tą laiką netgi mugė šiek tiek įsisiūbavo, nors visa ta mugė, reikia pripažinti buvo: vienoje aikštės pusėje gėlių turgelis, kitoje aikštės pusėje maisto palapinės, ir dar viduryje scena, kurioje gal kada nors ir kas nors ruošėsi pasirodyti. Maisto daug visokiausio, tačiau tuo metu dar viskas ne baisiai buvo atidaryta, todėl pradžiai prisėdome vienoje atseit kavinėje. Suvalgyti kokių nors bulvių. Nes daugiau pas juos nelabai kas ir buvo. Tačiau keptos bulvės: visai nieko. Dar ką radau ten, tai buvo čiča. Ta padaryta šiek tiek iš vaisių ir turinti šiek tiek laipsnių, ir netgi naminio vyno. Irgi iš visokių vaisių, tai yra vaisių vyno. Žinoma, kokiems nors Vakarų europiečiams pasakius, kad tai vynas, jie kaip ir netikėtų (vynas atseit turėtų būti tik iš vynuogių), tačiau kokiems lietuviams kaip ir panašiai atrodo. Tad to vyno ir nusipirkome. Galima, kad ir pasėdėti mūsų sode.

Šiaip visai nieko tas vynas buvo, labai geriamas. Aš dar panagrinėjau, ką dar galima nuveikti Alegrijoje. Nors gal ją reikėtų Tekapa vadinti, kaip ir atseit vietiniai turėtų sakyti. Bet ne tai esmė. Visur sakoma, kad ten yra ir toks ežeras. Alegrijos ežeras, kažkur visai netoli. Ne veltui ta Tekapa ir reiškia ežerą tarp uolų. Paskaičiau kaip čia iki jo nusigauti: kelionių vadovas pašykštėjo bet kokių patarimų. Internete sakoma, kad šiaip jau iki jo galima nueiti labai paprastai, tačiau visuomet galima eiti ir su gidu. O jį rasti irgi nėra sunku, kiekviename viešbutyje (o jį mieste yra gal kokie trys), tikrai atsiras koks darbuotojas, ar net pats šeimininkas, kuris už papildomą mokestį, vieną dolerį ar kiek, ir nuves. Taip ir patikėjau.

Tačiau už akių užkliuvo ir vienas iš aprašymų, kaip kažkas bandė ieškoti to ežero. Du tokie.... tarkime, kad australai, nors nesu visiškai tikras, kurios tautybės žmonės, tačiau aprašė savo nuostabiausią kelionę prie Alegrijos ežero. Taigi... Kadangi žinojo, kad nelabai sunku iki ten nusigauti, tad iš pradžių norėjo eiti patys, bet dėl visa ko nusisamdė gidą iš viešbučio. Ir kaip jiems ten viskas baigėsi: kažkur pasiklydo. Buvo kažkur, neaišku kur, tarp kavos plantacijų ir kavamedžių, telefono ryšys neveikė, kojas skaudėjo, vandens nebuvo, ir netgi gidas pasakė, kad jis nebelabai žino, kur jie yra. Teko lipti į medį apžiūrėti apylinkes, ir tai nieko gera nebuvo. Baigėsi tuo, kad jie šą ežerą lyg ir rado, tačiau buvo didelė bėda, kad iki tamsos nespės grįžti į civilizaciją. Berods, kažkur grįžo. Dabar to puslapio nežinau, bet šiaip trumpai: kelionė truko visą dieną, beveik visą dieną klaudžiojant po džiungles ir miškus ir braidant per upę. Pritrinta pūslių, skaudėjo visas kojas, nepatogūs batai, nors jie turėjo būti patogūs. Taip net beveik praėjo noras keliauti prie to ežero.

Bet mus išgelbėjo mūsų viešbutyje gyvenantys anglai. Mums ten besėdint sode ir beragaujant vyną, jie kaip tik ir grįžo. Paklausė, kas čia per gėrimas. Vynas? Kaip įdomu. Jie buvo matę, tikriausiai čičią, kurią pardavinėjo toje mugėje, irgi labai domėjosi, kas tai, ar tai alkoholinis gėrimas, tačiau prekeiviai sakė, kad ne, tai tiesiog vaisių, fermentuotų vaisių gėrimas. Fermentuotų vaisių? O ar to fermentavimo metu neišsiskiria visgi alkoholis, kaip dažniausiai ir būna. Čia jų tokia mintis buvo, tačiau garsiai nepagarsino prekeiviams. Mūsų vynas jiems patiko, nusprendė, kad vėliau nusipirks gal.

Papasakojo, kad ką tik buvo prie to ežero. Tuo metu buvo dar tokia netgi ne visai vėlyva popietė, tad aš ir susidomėjau, koks ten kelias, kai ten galima keliauti. Jie irgi pasakė, kad šiap jau dėl visa ko ėjo su viešbučio gidu, tai yra savininkės sūnumi, bet realiai jokio gido ten gal ir nereikia, ir kelias tikrai nėra kažkos sudėtingas, gal su šliurėmis ir ne... Nors gal netgi su šliurėmis galima ten eiti. O kaip ten įmanoma pasiklysti. Jiems irgi kilo tas klausimas: netgi be gido ten sunkoka pasiklysti, o su gidu turėtų būti netgi neįmanoma. Jie ir papasakojo tą istoriją apie ežerą. Tiksliau, kodėl gi toji undinėlė visur nupiešta. Kai kur nupiešta. Taigi jų gidas labai rimtai pasakojo, kad tame ežere iš tikro gyvena udninėlė, kuri šiaip jau vilioja jaunus vyrus, juos skandina, laiko keturias ar tai tris dienas, o vėliau lavoną paleidžia plaukioti. Jie klausėsi tos istorijos, beveik norėjo paklausti, ar tas gidas bent jau tiki ja, bet tikriausiai tiki. Tačiau to neklausė todėl, kad iškart pasvarstė moksliškai: keturios ar trys dienos, ar tik tai nebus tas laiko tarpas, per kurį paskenduolio kūnas galiausiai iškyla į vandens paviršių. Visi kažkokias panašias istorijas yra girdėję. Aš beveik patvirtinau, kad visai taip gali būti. Tad ta undinėlė buvo beveik aiški. Žinoma, man dar kilo įtarimas, kad tame ežere tikriausiai gali būti kokia povandeninė srovė ar koks verpetas, kuris ir įtraukia žmones, tad dėl to ji ir atsiranda. O kodėl skandina jaunus vyrus... O tai beveik suprantama: juk būtent jauni vyrai mėgsta pasidemonstruoti, kokie jie stiprūs, kiek gali nuplaukti ir panašiai, tad visai nekeista, kad koks verpetas kur nors ir įtraukia. Taip išsiaiškinau aš legendą, nors gali būti, kad visai ne taip viskas ten yra.
Kol mes ten šnekėjomės, į sodą atskrido kolibriai. Jų ten irgi buvo. Bet tokie ne visai gražūs, man atrodo pilki. Beveik norėjau nufotografuoti, bet kol atsinešiau fotoaparatą... Tiksliau žinojau, kad kol atsinešiu fotoapratą jis tikrai nuskris, o su aipadu nuotraukos nelabai geros gausis. Tiek nepritraukia, o einant arčiau tikrai tikrai jis ir nuskris.

Diena buvo gera, tačiau kurį laiką pasėdėjome namie. Vėliau vėl reikėjo keliauti į miestą. Galima sakyti liko dar viena miesto dalis. Į Berlyno pusę. Ten daug nieko nebuvo, tiesiog piešiniai ant sienų, didelis stadionas, kuriame kada nors būna ir kokie žaidimai tikriausiai, o tuo metu nieko nevyko. Tik žmonės sėdėjo, kažkas gal netgi bandė groti ar repetuoti. O nuo jo kelias kyla į kalną. Ten irgi gyvena žmonės. Nameliai jau paprastesni, ir būtent ten matoma visa vietinių realybė. Vandentiekis, kaip spėju, nutiestas tik į miesto centrą, o pakraščiuose tikriausiai jo ir nėra. Taip spėju, kadangi iškart už stadiono yra vandens kolonėlė, o visi vietiniai pylė vandenį į didelius plastmasinius uzbonus ir tuo stačiu keliu nešė viršun. Daug tų uzbonų pristatyta ten buvo. Tikrai nemažai. Iš faneros suręsta būdėle, kur irgi kažkokias pupusas kepė, didelis daržas, kuriame augo ne tik paprikos ir pomidorai, bet ir rūtos. Rūtų ten irgi nemažai. Dar vienas dalykas, kuo Salvadoras panašus į Lietuvą. Nors Salvadoro gėlė tikriausiai nėra rūta, ten tik jų daug auga, kaip ir visoje likusioje Lotynų Amerikoje.

Kitu keliu grįžome prie bažnyčios. Ten mugė siūbavo. Kaip supratau, į ją buvo atėję ne tik vietiniai Alegrijos gyventojai, bet ir aplinkinių miestų žmonės. Tie iš aplinkinių miestų, kai spėju, visgi buvo neatėję, o atvažiavę, kadangi daug mašinų visur matėsi. Gal kas ir autobusais suvažiavo, tačiau dauguma jų: visgi nuosavais automobiliais. Bažnyčioje tas Jėzus. Labai išraiškingo veido, vaizduojama jo kančia nešant kryžių. Tikrai daug vietos fantazijai nepalikta. Dar buvo skelbimas, sakantis, kad greitai Alegrijoje bus dar viena fiesta patronalė, nors... spėju, kad tai bus ne šiaip sau kažkokia fiesta patronalė, bet viena iš švenčių, kuri tikriausiai liko dar nuo prieškolumbinių laikų ir dabar kažkaip susieta su katalikų tikėjimu, kaip dažniausiai ir būna. O toji fiesta, į kurią kvietė skelbimas, buvo Šv. Kukurūzo šventė. Ten tikrai nėra kažkokio šventojo, kurio vardas būtų Kukurūzas, tiesiog. Gal kokia padėkos diena, kai dėkojama protėviams, kalnų dvasioms, Viešpačiui Dievui (vienu žodžiu dėkojama tam, ką išsirenki) už puikų kukurūzų derlių. Kadangi ir Salvadore, kaip ir daugelyje Centrinės Amerikos šalių visgi pagrindinis patiekalas yra kukurūzai. Iš jo daroma ir kepama viskas, o labiausiai tie salvadorietiški kepiniai pupusos.

Mugė vis dar nebuvo pasibaigusi, užsukome ir į suvenyrų parduotuvę. Ten ne tik šiaip sau tipiški suvenyrai buvo, kadangi spėju, kad į Alegriją užsuka visgi nedauguma keliautojų. Buvo ten ir cigarų, ir kepurių, ir kavos, medžio drožinių ir raižinių, paklodžių ir patiesalų, lėlių, apyrankių ir auskarų, žaislų, papuošalų. Vienu žodžiu visko. Scenoje kažkas grojo, šokančių daug nebuvo, o mes sau ramiausiai valgėme pupusas ir kitokius salvadorietiškus skanėstus. Pavalgyti ten buvo galima visur. Visa gatvė nustatyta palapinėmis, kur močiutės ir tetulės be perstojo viską kepė ir gamino. Ir viskas patiekama su padažais bei tomis beveik aštriomis pomidorų ir agurkų salotomis. Iki vėlyvos nakties viskas tęsėsi. O vėlyva naktis ten reiškia kokias devynias valandas vakaro, kada viskas jau daugiau mažiau apstojo.
Sunday, July 12th, 2015
10:37 pm
Liūtų miestas, toks kaip Roma ir Paryžius (Nikaragva VII)
Ir taip po kurio laiko, vėl sustodami kas antrame kaimelyje, o dažnai ir dar dažniau, netgi ne visai ilgai važiavome, gal kokias keturiasdešimt minučių, jau trečią kartą buvome Rivas. Kuo tas miestas garsėja ir kas ten gera yra – taip ir nežinome, kadangi nė vieno karto ten ilgiau neužsibuvome. Maždaug tik tiek, kiek reikia sulaukti autobuso. Kartais tekdavo šiek tiek palaukti, tačiau nelabai ilgai. Sako, kad tai labai tipiškas Nikaragvos miestas, nieko per daug neturi, todėl daugelis keliautojų ten visiškai neužsibūna, tad to šarmo jame ir nemato. Mes irgi nepastebėjome jokio šarmo, kadangi laiko pabūti ten irgi nebuvo.

Tad išlipame Rivas autobusų stotyje, ten irgi niekas per daug nepasikeitė, viskas taip pat. Būtų keista, kad per kelias dienas ten kas nors keistųsi, tačiau juk yra šalių, kur viskas keičiasi kasdien. Ne Nikaragvoje. Ar bent jau ne Rivas taip vyksta. Jau antrą kartą buvome toje stotyje, vėl kažkokie taksista bandė su mumis kalbėtis, tačiau šį kartą viskas buvo daug paprasčiau: nereikėjo ieškoti nei kolektyvo, nei taksi, nei dar kokio neaiškaus transporto, žinojome, kad būtent iš tos stoties važiuoja autobusai tiesiai į Managvą. Visai šalimais esančioje aikštelėje buvo būtent tas reikalingas autobusas, tad mes tik daiktus perkrovėme iš vieno autobuso į kitą, ir galėjome važiuoti. Tai yra galėjome laukti, kol tas autobusas galiausiai išvažiuos.

Vėl per visus laukus ir klonius, kadangi toje vietoje jokių ungikalnių ir kalnų nebuvo, tik lygios vietos, netgi kažkur turėtų būti koks vienas ar kitas ežeras, tačiau to irgi nematėme, po kokių dviejų valandų vėl buvome Managvoje. Jau antrą kartą. Tačiau ir šį kartą ilgiau užsibūti ten nelabai ketinome. Managva irgi stovi ant ežero kranto, ne tokio didelio kaip Kosigalpos ežeras, šiek tiek mažesnio, bet irgi tokio nemažo. O vadinasi tas ežeras Šolotlanas. Šiaip dažniausiai tas ežeras vadinamas Managvos vardu, ir abu pavadinimai nėra labai europietiškos kilmės. Tiesa, Managva galima pavadinti pusiau europietišku pavadinimu, kadangi antras to žodžio dėmuo yra agua – vanduo. Nors kita teorija teigia, kad tai visiškai navatlių žodis (tų pačių actekų, jų įtaka siekė netgi iki ten). Spėju, kad Šolotlanas irgi actekiškas pavadinimas, nors galėtų kažkaip pasireiškti ir vietinių genčių kalbos, tarkime čorotegų arba mangų (tai ne vaisiai, o genties pavadinimas, nuo kur, pagal tą teoriją, yra kilęs ir Managvos pavadinimas).

Tačiau nieko gera negaliu pasakyti apie tą ežerą, kadangi jo taip ir nepamatėme. Kaip jau sakiau, ir antrą kartą Managvoje labai ilgai neužsibuvome, vien todėl, kad vėl ten buvo apsiniaukę. Kai tik nukeliaudavome į sostinę, taip visada ten apsiniaukę. Nežinau, ar taip sutapo, ar tiesiog taip visada ten būna. Abejoju, kad tai būtų smogas, kadangi miestas nelabai atrodė tinkamas smogui susidaryti, visų pirma nėra labai didelis, kokie du milijonai gyvena, ir nėra apsuptas kalnų, tad visos dulkės ir dūmai gal ir galėtų išsisklaidyti.

Bet kokiu atveju, ilgai ten nesiruošėme būti visai dėl kitų priežasčių. Nelabai jis ir žavėjo kažkuo dėl ko būtų verta ten pasilikti. Taigi nusigauname į tą pačią Roberto Huembes stotį, kuri irgi buvo visiškai nepasikeitusi, žinojau, kad iš ten autobusai tinkama kryptimi nevažiuos. Taigi vėl reikės kažkokiu būdu nusigauti į kitą stotį. Kas baisiausia, kad ne į tą pačią stotį, kur jau esame buvo, o pas Izraelio Levitus. Taip vadinasi dar vienas Managvos turgus (nors dažniausiai jis vadinamas Boero vardu, irgi toks pavadinimas be jokių asociacijų, o išmokti jį vis tiek reikia), prie kurio yra ir toji reikalinga stotis, iš kur transportas važiuoja būtent šiaurės kryptimi. Tad turiu pasakyti, kad ir kaip būtų gėda, kad Managvoje matėme tik autobusų stotis, tarp kitko, tikriausiai beveik visas pagrindines stotis.

Ten yra ir tokios nepagrindinės stotys, Tikos, Pulmano, Transnikos ir panašių kompanijų, kurios veža iškart didesniais atstumais, per pagrindinius ne tik Nikaragvos, bet ir apskritai Centrinės Amerikos miestus, žinoma, autobusai tikriausiai ne mokykliniai, tie didieji ir patogieji, su atsilenkiamomis sėdynėmis, kad būtų galima ir pamiegoti, visgi kelionės gali ir netrumpos būti. Žinoma, atitinkamai ir kainuoja. Visada reikia mokėti už kokybę, be to, taip būtų tikriausiai ir greičiau. Tačiau visada reikia tai ir apsvarstyti: ar nori važiuoti patogiai ir greitai, ir žinoti, kad už tai teks mokėti porą kartų daugiau, ar su keliais persėdimais, tačiau pigiau, ne visai patogiai ir su visa Centrinės Amerikos kasdienybe: kiekvienoje stotelėje įlipančiais prekeiviais, didžiuliais maišais, vištomis ir avimis, ir nelabai žinant kada ir kaip bus pasiektas galutinis tikslas. Tačiau tikslas pasiektas bus. Iš dar vienos pusės: kartais nelabai yra kito pasirinkimo: tenka važiuoti tais paprastesniais būdais. Taip tikriausiai teks ir šį kartą.

Kadangi buvo jau pietų metas, toks ne visai pietų metas, bet avokadai jau buvo suvirškinti, nusprendėme, kad galime labai ir neskubėti. Iki stoties kokiu nors būdu nusigausime, autobusai iš ten turėtų važiuoti dažnai, be to, iki Leono irgi nėra labai jau toli: tik pusantros valandos kelio, o gal šiek tiek daugiau, priklausomai į kokį autobusą pateksime. Žinoma, aš norėjau jau į patį pigiausią patekti, kad tik sutaupyčiau kokį pusę dolerio, kartais šiek tiek daugiau. Taigi niekur neskubame, ir toje Roberto Huembes stotyje randame tokią visai mielą kavinukę. Kavine to dalyko tikrai negalima pavadinti, tiesiog tai buvo dar viena iš tų būdelių, suręstų netgi ne iš rąstų, o iš faneros, gal storesnės, bet vis tiek daug kas ten iš faneros suręsta. Spėju, kad per kokį žemės drebėjimą pusę tų rentinių ir sugriūtų, o ten tetulės virė ir kepė viską. Ir turėjo visko. Tad ir pasiėmėme, bet ne visko, tiesiog jukų, ne kukurūzų, o jukų, ten labai daug kur visi jukas valgo, ir ryžių. Visai geras kraštas, ryžiai ten irgi valgomi. Dar prie progos, kad mes pas juos valgėme, pasiklausėme, kaip čia mums nusigauti iki Boero... Buvo ilgai galvojama, siūlė netgi taksi važiuoti, tačiau vis tiek pasakė, kad galima ir autobusu, stoja va ten, numeris šimtas dešimt (dabar gal jau ir pasikeitė visi tie numeriai), tačiau reikės mokėti kortele. Tai man ne visai patiko, nes lyg ir leido suprasti, kad mokėti galima tik kortele. Kokiu nors būdu visgi nusigausime.

Randame tą stotelę, dar kartą teko paklausti, ar tikrai čia važiuoja tie reikalingi autobusai, kadangi dažniausiai stotelėse niekas maršrutų numerių nerašo, netgi ilgai nelaukus, atvažiavo mūsiškis autobusas, žinoma, ten buvo tas aparatas kortelei nuskaičiuoti, vėl buvo pasakyta, kad reikės mokėti kortele, tačiau vairuotojas visai ramiai paėmė ir grynuosius pinigus. Kokias keturias kordobas viskas kainavo, ir galėjome ramiai važiuoti toliau.

Žinoma, labai ramiai važiuoti negalėjome. Reikėjo vis dairytis, kada čia reikės išlipti. Iš tikrųjų galėjome ir nesidairyti, nes tikrai nebūtume supratę, kad va dabar ir reikia lipti. Todėl važiavome tikrai ramiai. Maždaug kažkiek laiko, kadangi žinojau, kad stotis tikrai nėra labai arti, o kai jau nuojauta sakė, kad gal ir privažiavome (čia reikia turėti labai gerą nuojautą, kadangi kartais galima per vėlai tai suprasti), pradėjome klausinėti. Kur čia Boeras. Buvo kažkoks atsakymas. Nelabai ir supratau, kas buvo atsakyta, tačiau bent jau buvo aišku, kad kol kas nepravažiavome. Vėl teko šiek tiek nusiraminti, kadangi visgi garsiai buvo pasakyta autobuse, kad mums reikia į Boerą, tad tikriausiai kažkas kada nors pasakys, kur mums reikia išlipti. Greičiausiai tas pats žmogus, kurio klausėme, jei jis važiuosi iki ten, o jei ne... tada nežinau. Mums ir tą kartą pasisekė, kadangi tas kurio klausėme netgi lipo toje pačioje stotelėje. Iš anksto pasakė, kad va kitoje jau reikės lipti (o gal dar kitoje), ir mes jau pasiekėme Boerą.

O Boero pasiekimas irgi dar nebuvo visos kelionės pabaiga. Stotis ten... Visiškai nesuprantama. Taip iki galo ir nežinau, kaip ten tiksliai su ta stotimi Boere. Kadangi stotis vadinasi tuo pačiu pavadinimu kaip ir turgus, tad kažkur netoli turgaus ji ir turėtų būti. Turgus matėsi. Bent jau man atrodė, kad reikėtų pradžiai turgų praeiti. Na, ir beeinant dar kartais paklausdavau, kur čia paradas į Leoną (tai yra, kur tie autobusai į Leoną), iš pradžių viskas buvo lyg aišku, kol dar buvome turguje, dar ramiau, tačiau galiausiai išeiname iš turgaus, esame kažkokiame lyg gyvenamųjų namų rajone, o jokios stoties ten nesimato. Tiesa, kažkokios parados lyg ir buvo, tačiau ten tikrai jokie autobusai į Leoną nevažiavo. Bent jau mums taip sakė. Ir lyg rodė kažkurią kryptį. Ir kai ta kryptimi ėjome, tikrai visai netyčia staiga kažkas paklausė, ar mums tik nereikia į Leoną. Ir ne šiaip sau jis to klausė: ten buvo dar viena mašinų stovėjimo aikštelė (kaip dažniausiai ir būna), iš kur važiavo mikroautobusai, tokie mažiukai, būtent į Leoną. Taip ir buvo parašyta. Tad viskas beveik kaip ir išspręsta, dabar teliko sulaukti, kada tas autobusas važiuos.

Žinoma, jis važiuoja tik tada, kai yra pilnas. Tai reiškia, kad reikės dar šiek tiek palaukti. Tačiau žmonės dažnai važinėja tuo maršrutu, tad ilgai laukti nereikėjo. Žinoma, to mano taip norėto dolerio nesutaupiau. Tačiau tai reiškia, kad nuvažiuosime greičiau. Nes mikroautobusas tikriausiai nestovinės ant kiekvieno kampo. Ir gal netgi patogiau. Na, o patogumas tai tokia reali sąvoką. Į mūsų mikroautobusą irgi buvo pasistenga sugrūsti tiek keleivių, kiek yra sėdimų vietų, o keleiviai dažnai mėgsta pasiimti visus būtinus ir privalomus daiktus, tad labai patogi ten irgi nebuvo. Visgi mokykliniai autobusai, mano manymu, yra pati nuostabiausia transporto priemonė. Bent jau Centrinėje Amerikoje.

Taip visai greitai atsidūrėme ir Leone. Netgi nesutemus. Ir dar gerokai prieš saulėlydį. Ten irgi buvo šiek tiek apsiniaukę, tačiau matėsi, kad gal tas apsiniaukimas ir baigsis. Gal ir ne, bet nieko jau daugiau nepadarysi. Buvome normalioje autobusų stotyje, tai yra ten buvo didelis pastatas, kuris skirtas vien tik turgui, pardavinėjo viską, ko tik širdis geidžia, iškart buvome užpulti taksistų, kurie buvo pasiryžę mus nuvežti visomis reikiamomis kryptimis, bet man visai nesinorėjo jais važiuoti. Kadangi ten gyvena netgi du šimtu tūkstančių gyventojų, tad koks nors viešas transportas turėtų būti. Blogiausu atveju visada galima nueiti pėsčiomis (neatrodė, kad atstumas turėtų būti labai didelis, nors kokie du kilometrai gal ir susidarytų).

Viešasis transportas Leone tikrai buvo. Tik toks šiek tiek kitoks. Negaliu pasakyti, kad nematytas, negaliu pasakyti, kad labai neįprastas, tačiau jau kurį laiko tokio transporto nebuvo tekę matyti. Kai galiausiai praėjome per visą turgų ir visi taksistai lyg buvo atstoję, radome kioskelį, kur šiaip reikėjo nusipirkti cigarečių, ir prie progos paklausiau, kaip čia galima nusigauti iki centro. Parodė į gatvę. Tiesa, gatvės ten nesimatė, kadangi buvome toje šalutinėje gatvėje, kurios abiejose pusėse eilės kioskelių ir parduotuvių (labiau palapines ir būdeles priminė visos tos parduotuvės, bet vis tiek buvo), o lygiagrečiai eina ir normalesnė gatvė. Tad tiesiog nuo čia ir galima sėsti į kokį kočę. Jau kurį laiką buvau negirdėjęs to žodžio, tačiau iš tikrųjų taip nepasakė, tiesiog parodė, kad galima tiesiog čia sėsti.

Ir iškart atvažiavo toks kočė. Ne visai iškart, tačiau gana greitai kilo mintis, kad tikriausiai tuo koče ir reikės važiuoti, tai yra karieta. Arkliu kinkytu vežimu. Toks viešas Leono transportas. Visgi liberalų miestas. Dėl visa ko paklausėme, ar tikrai jis veš mus į centrą, ir kadangi pasakė, kad tikrai, tad ir sėdome vežiman ir nevisai trukus buvome centre.

Su mumis važiavo dar vienas gringas (taip lotynų amerikiečiai vadina baltus užsieniečius, dažniausiai iš Šiaurės Amerikos, bet visai dažnai apskritai visus baltus), kuris išlipo šiek tiek anksčiau. Lyg pravažiavome kažkokius hostelius, kuriuos buvome matę kelionių vadove, tačiau mes iš pradžių manėme apsigyventi kažkur kitur. Taigi viena bažnyčia (Šv. Jono), nekeista, bažnyčių ten irgi turėtų netrūkti, visgi senas katalikiškosios Nikaragvos miestas, tada tie viešbutukai, ir tokia visiškai didelė ir visai nyki aikštė. Iš tikrųjų tai buvo neparadinė Katedros pusė. Vis dar buvo apsiniaukę, tad iš pradžių ten labai nykiai viskas atrodė. Bet mums buvo pasakyta, kad čia jau galite lipti, kadangi tai centras ir jau centriau tikriau nieko nebus. Tad ir išlipome. Taip baigėsi atkeliavimas į Leoną.

Bet visi nuotykiai tuo dar nesibaigė. Tiksliau toliau jokių nuotykių ir nebebuvo. Tereikėjo susirasti, kur gyvensime. Tik apėjus ratą tą aikštę, tiksliau iš jos išėjus, ir apėjus ratu aplink katedrą, iškart atsidūrėme prie paradinio įėjimo ir pačiam Centriniame parke. Taip, ten irgi centrinis parkas vadinamas tiesiog centriniu parku, nors jei labai tiksliai valstybine kalba – Parke central. Iš ten nebuvo labai paprasta susigaudyti, kur čia reikėtų eiti, nors keista, nes Leonas pastatytas labai planuotai, visos gatvės eina tik tiesiai ir kertasi stačiu kampu, todėl visos tiesio sunumeruotos, skaičiuojant nuo Centrinio parko. Vienas du trys keturi, į visas keturias puses, o kad labai nesipainiotų žmonės, tai iš rytų į vakarus einančias gatves vadina kajėmis (atseit gatvė), o iš pietų į šiaurę – avenidomis (atseit aveniu, bet šiaip jau visiškai vienodai atrodė tos kajės ir avenidos, tiesiog pavadinimas kitoks. O kad dar paprasčiau būtų, tai prie kiekvienos kajės ar avenidos pavadinimo pridėta ir kuriame miesto ketvirtyje yra toji gatvė: pietryčių, pietvakarių, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų. Tokią sistemą esu matęs ir kažkuriame kitame mieste, o gal miestuose, o gal net ir keliose valstybėse, tad labai ji manęs ir nestebino. Mūsų ieškomas viešbutis buvo pirmoje avenidoje SO, tai reiškia, kad reikia nuo centrinio parko eiti į pietvakarinį kampą, ir pirmąją gatve į pietus (nes avenida, jei tai būtų kajė – reikėtų eiti į vakarus). Iš tikrųjų taip sudėtingai aš negalvojau, reikiamą gatvę radome daug paprasčiau.

Radus gatvę dažniausiai visai paprastai randamas ir viešbutis. Viena tokia bėda, kad Leone gal namai ir numeruoti, tačiau mūsų kelionių vadove jokio adreso nebuvo, tai yra gatvės pavadinimas yra – ir kiek kvartalų nuo centrinio parko. Ir žemėlapyje taškas maždaug kažkur ten pažymėtas. Tad kažkur ten ir nuėjome. Jau beveik buvome praradę viltį, tačiau viešbutį radome. Iškaba lyg ir buvo. Tačiau netgi pagal iškaba tai nieko gera nežadėjo.

Taigi viešbutukas vadinasi La Klinika. Taip iš tikrųjų iškart ir pasijauti, kad būsi klinikoje. Kelionių vadovas labai jo ir negyrė, tiesiog sakė, kad tai yra labai puikioje vietoje (nors pats Leono senamiestis nėra toks jau didelis, kad kur nors galėtų būti ir bloga vieta), ten yra labai draugiški šeimininkai, todėl visa kita ir nublanksta. O tas kita tikrai labai nenublanko. Bet viskas iš pradžių.
Taigi viešbutis rastas, durys atidarytos, atsiduriame vidiniame kieme. Ten yra netgi ne vienas aukštas, tad visas tas vidinis kiemas (tarp kitko nelabai didelis), apsuptas, tame kieme medžių nelabai ir yra, nes tikrai mažas kiemukas. Reikia užlipti viršun. Laiptukai tokie ne patys plačiausi, sraigtiniai, tad laipioti viršun ir su kuprinėmis nėra labai paprasta, gerai, kad mes tų didelių kurpinių ir neturėjome. Šiaip jau tas kiemas jau nebuvo pačios nuostabiausios būklės, kambariai buvo dar nenuostabesnės būklės, ir apskritai – nė vieno žmogaus ten nebuvo. Vaizdas šiek tiek priminė kažkokias scenas iš siaubo filmo, todėl nusprendėme, kad gal galime ten ir neapsistoti. Tiek tos. Kitą sykį.

Tad kaip jau visada ir gavosi, teko grįžti atgal, į tas pačias vietas, kur šiaip jau daugelis gringų ir keliauja. Kartais net labai norint išvengti gringų draugijos kitai ir nepavyksta. Bet ką jau padarysi. Toks gyvenimas. Kaip tik matėme, kad kakur visai netoli yra Didžiosios pėdos ir Kelio kelio (t.y. Bigfoot ir Via via) viešbučiai, greičiausiai maždaug ten, kur mes ir buvome pravažiavę, tad visai neblogai bus nueiti tą patį kelią dar pėsčiomis. Žinoma, to kelio daug nėra, bet vis tiek – ėjimas pirmyn atgal.

Taigi vėl reikia grįžti į Centrinį parką, jau antrą kartą, jį vėl pereiti, kadangi dabar teks keliauti į šiaurės rytų ketvirtį. Irgi nėra labai toli, du ir du kvartalai, šiaip jau maniau eiti gal pas didžiąją pėdą, bet kadangi pirma vieta, kurią pamatėme buvo Via via, ten ir užsukome. Reklamuojama, kad tų hostelių Via via visas tinklas driekias nuo Buenos Airių iki pat Katmandu, pakeliui užsukdamas į Leoną. Iš tikrųjų Centrinėje Amerikoje jie įsikūrę Leone ir Kopane (tas, kuris Hondūre, prie griuvėsių, miestelis prie griuvėsių, ne viešbutis), Buenos Airėse, Čilės Valparaise, Peru ir Ekvadore, Belgijoje (netgi keliuose miestuose, bet daugiau Europoje niekur), Kinijos Čengdu ir Indonezijos Jogjakartoje, ir netgi trys vietos Afrikoje. Tikrai kaip ir didelis tinklas. Nežinau kaip kitur, bet tikriausiai visai panašiai, Via via yra ne tik viešbutis ar vieta apsistoti, bet ir kavinė, restoranas, baras, gal netgi ir kelionių agentūra, knygynas, viskas viename. Beveik kaip Tailande įprasta. Tad mes ten ir užsukome.

Kadangi tai buvo visgi kavinė baras ir restoranas, tad pirmiausia, ką pamatėme, ir buvo tas baras restoranas. Kur yra registratūra – nelabai aišku. Matėsi, kad daugelis žmonių ten atėję tiesiog pavalgyti ar išgerti, ar šiaip pasėdėti. Nors tokių gal daug ir nebuvo. Pasakė, kad kambarių yra, todėl galime eiti vidun. Taip vidun ir nuvedė. Iš lauko neatrodo, kad tai būtų didelis namas, tačiau iš tikrųjų jis buvo šioks toks milžiniškas. Praeini tą barą restoraną ir matai, kad ten yra vidinis kiemas. Su medžiais ir papūgomis. Tai labai nestebino visur yra tie vidiniai kiemai, o palei tą vidinį kiemą ir staliukai sustatyti, ten yra dar tokie mažesni varteliai, prie kurių dar staliukas, su visokiomis informacijomis, o ant vartelių parašyta, kad toliau galima eiti tik viešbučio svečiams, visiems kitiems draudžiama. Ten ir sofos stovi, pasisėdėti ir parūkyti, dar vienas užrašas, kad toliau galima eiti tik viešbučio svečiams, virtuvė, kuri gal ir viešbučio virtuvė, bet visai gali būti, kad tai tiesiog restorano virtuvė ir gal niekas labai nesupras, jei mes norėsime ten gamintis, ir kai jau praeiname virtuvę, randame dar vieną vidinį kiemą, tiksliau visą sodą, su suoliukais, medžiais, gėlėmis ir pavėsiu, kur jau yra svečių kambariai. Beveik labirintinis ėjimas gavosi, bet taip tikriausiai ir turi viskas būti. Kambarys didokas, toks visai nemažas, vietų ten irgi nemažai, lovoso medinės, dviaukštės, žmonių kažkiek buvo. Nusprendėme, kad viskas gerai atrodo, galime ten apsistoti. Va, tada ir baigėsi tas ilgasis vykimas į Leoną.

O kadangi buvome taip baisiai pavargę, nors iš tikrųjų visai ne, tai buvo galima eiti į miesto centrą. Taip, į tą patį Centrinį parką, prie Katedros, kuri ne šiaip sau kažkokia katedra, Žengimo dangun bazilika (taip ji vadinasi), o tame parke ir dar keletas skulptūrų buvo. Tuo metu visgi saulė vis dar nešvietė, tad buvo šiek tiek vėsoka, tačiau labai šalta irgi nebuvo, svarbiausia, kad nelijo.
Toji Katedra šiaip jau irgi buvo milžiniška. Nežinau, berods netgi didesnė nei Granados katedra. Katalikų Leone irgi tikriausiai užteko. Bėda ta, kad fasadas šiek tiek nerestauruotas, bet lyg ir ruošiasi dabar pradėti restauravimą. Ten irgi galima užlipti į bokštus, iš kur galima apžiūrėti Leono panoramą, žinoma, už papildomą mokestį, todėl ten ir nelipau. Didžiuliai altoriai, varpas, skliautus laikantys atlantai, kažkoks juodas kunigas, nežinau kodėl juodas, mergelė Marija ir kiti šventieji. Daug visko. Ir dar kartais prabėgančios karietos, tiesiai prie katedrą. O parke įvairių Leono įžymybių skulptūros. Vienas jų – Rubenas Dario. Nikaragvos poetas ir lotynų amerikietiškojo modernizmo pradinininkas. Jis netgi palaidotas toje Katedroje.

O prabilau apie jį visai ne veltui. Kadangi nusprendėme, kad labai daug vaikščioti iškart po Leoną nereikia, nutarėme prisėsti Sesteo kavinėje, kuri buvo tiesiai prie Katedros kampo. Visai nieko tokia atrodė, šiaip matėsi, kad skirta daugiau atvykusiai liaudžiai, viskas gražiai sutvarkyta. Tad mes ten ir prisėdome, atnešė meniu, o tada labai ilgai laukėme, kol galiausiai kas nors iš mūsų priims užsakymą. Tikrai teko gerokai palaukti. Man net kilo mintis, ar jiems tikrai nereikia, kad klientai ten būtų? Kai jau galiausiai priėmė užsakymą, alus atėjo jau greičiau. Nors man irgi buvo kilęs klausimas, kad gal ir atneš po neaišku kiek laiko. Bet iš idėjos viskas vyko taip lėtai tik todėl, kad nusprendėme sėdėti ne viduje, o lauke, kur padavėjai dažniausiai ir neužsukdavo. Nebent jei netyčia pastebėdavo, kad ten kažkas vyksta, nors kadangi beveik visas vyksmas buvo viduje, tai retai ir pastebėdavo. Be mūsų lauke sėdinčių beveik ir nebuvo. Kartais ten papurkšdavo vandenį. Jei būtų labai karšta. Tuo metu tikrai nebuvo taip karšta ir tuo labiau sausa, kad kas penkias minutes būtų reikėję tą vandenį purkšti, bet ką jau padarysi.

Ir būtent toje kavinėje ir sužinojau apie tą žymųjį poetą Rubeną Dario. Žinoma, tuo metu nežinojau, kad jis yra labai žymus, tik vėliau pasiskaičiau, bet jo eilės toje kavinėje yra labai reklamuojama. Vienas posmas, ištrauka iš gerokai ilgesnės poemos „Grįžimas“, kurios eilutė... Ir būtent tikriausiai dėl tos eilutės toje kavinėje visas posmas ir buvo išpieštas ant sienos: ogi eilutė sakė: kad Leonas man dabar yra tas pats, kas Roma ar Paryžius. Kadangi jau buvau Leone, tai visai ramiai jausiuosi, jei Paryžiuje ar Romoje taip ir nepabūsiu. Nes kol kas nė viename iš tų miestų ir nesu buvęs. Nors šiaip Rubenas Dario yra parašęs ir daugiau visokių eilėraščių bei posmų, politinėmis temomis irgi, neveltui, juk Leonas – tas liberalusis ir politiškai aktyvus miestas.

Matėsi, kad Leonas irgi priklauso vienam iš tų privalomai lankytinų objektų, nes sėdint Sesteo ir dairantis po parką, po jį valkiojosi daugybė gringų ir ne gringų (ne gringai, tai tie užsieniečiai, kurie iš Azijos). Ir ne veltui sakau, kad ten yra ir negringų, kadangi kaip tik tuo metu praėjo ir japonų grupė. Su gidu. Gidas, savaime suprantama, irgi japonas. Daug tų japonų buvo, dauguma jų visgi pagyvenę, tad nekeista, kad jie keliauja grupėmis ir dar su gidu, bet buvo ir jaunesnių. Kaip tik priešais katedrą visi stovėjo ir fotografavosi. Juokingi tie japonai, tiksliau japonės. Nors, kai pagalvoji, nieko juokinga dabar gi pusė pasaulio fotografuoja ant kiekvieno kampo, vaikšto su tomis lazdikėmis, kad tik save nufotografuotų kur su kokiu vaizdu (dažniausiai vis dėlto save fotografuoja), na ir po to dalinasi nuotraukomis. Japonai irgi daro tą patį, ir dar su pakukavimas: suteki-i-i-i-i. Arba kažkaip panašiai. Tikrai taip ir buvo. Supratau, kad jiems ekskursija tikriausiai baigėsi, o gal šiaip koks laisvas laikas buvo numatytas, todėl gidas visai norėjo kur nors nusiplauti. Parodė kai kam į Sesteo kavinę, kad galima tarkime ir čia pasėdėti, tačiau ne visus sužavėjo ta idėja. Visgi gidas nusprendė, kad tiek tos, užteks jam čia laukti, kol visa ta grupė praeis kažko beieškodama, tad pats įėjo ir prisėdo prie kažkurių iš klientų, kurie ten jau sau ramiai alų gurkšnojo.

Taip sau ramiai pasėdėjus Sesteo kavinėje, buvo galima eiti toliau tikrinti Leono įžymybių. Kaip ir kituose Centrinės Amerikos vietose, taip ir Leone buvo daug visokios sienos tapybos. Nors ten visa ta tapyba dažniausiai minėjo skausmingą Nikaragvos istoriją: visur nupiešti Nikaragvos herojų ir kankinių portretai. Kaip tik šalimais katedros yra netgi visa galerija jiems skirta, mauzoliejus, ir dar ant sienos nupiešta, kad Nikaragva visuomet prisimins jų aukas (su portretais). Kaip ir kitose Centrinės Amerikos valstijose, taip ir Nikaragva išgyveno tą diktatūrą, remiamą JAV, sukilimus prieš reržimą, kankinimus ir kitus vargus bei rūpesčius.

Perėjome dar porą bažnyčių. Tiksliau pamačiau, kadangi Leonas irgi garsėja bažnyčiomis: viena Mersedeso bažnyčia, kita Prisiminimų, buvo uždarytos, Prisiminimų bažnyčia skelbė, kad tie metai turėtų būti šeimos metai, ar kažkaip panašiai. Vėl teko šiek tiek sukti, dar viena bažnyčia – šioji Kalvarijų bažnyčia. Kaip leidosi saulė, tad teko nufotografuoti ir saulėlydį paties saulėlydžio nesimatė, nes saulė leidosi į debesis, tačiau vis tiek viskas gražiai gavosi. Ir dar Kalvarijų bažnyčią nufotografavau, beveik visiškai naktį. O kadangi ir po Leoną, kaip ir po visus kitus Nikaragvos miestus rekomenduojama naktimis nevaikščioti, tai grįžome iškart namo.

Žinoma, kad iškart negrįžome namo. Beeidami jau buvome matę, kad kažkur netoli Katedros, tiesiog kvartalas už ten, yra bankai, Western Union ir didelė parduotuvė. Tokia tikrai nemaža. Visko ten buvo, visko buvo galima apsipirkti, tik bėda, kad pas mus namie gaminti tikriausiai ir nebuvo galima, tad teko pirkti tik pusiau pagamintus dalykus. Nieko nepadarysi. O tada jau tikrai buvo galima eiti namo, valgyti visokių enčiladų, tai yra empanadų, nikaragvietiškos virtuvės, ir beveik buvo galima netgi eiti miegoti. Nes keltasi buvo anksti, visgi kelionė irgi nebuvo labai trumpa, o bet kokiu atveju nikaragvensiai eina miegoti anksti. Žinoma, mūsų viešbutyje taip nebuvo, kadangi restoranas ir baras visgi iki kokios dvyliktos valandos tikrai dirba. Gal šiek tiek trumpiau, bet kažkur tiek.

Kaip ir buvo jau priprasta, atsikėliau visai anksti. Kaip ir visi vietiniai žmonės, taip maždaug saulei tekant, apie kokią gal šeštą, supratau, kad daugiau miegoti gal ir nebenoriu. O tai nebuvo geras ženklas. Gal nikaragvensiai ir kiti vietiniai gyventojai ir keliasi anksti, tačiau bent jau viešbutyje tvarka buvo visai kitokia. Durys, žinoma, buvo uždarytos, užrakintos, ir dar spyna užkabinta, nė vieno darbuotojo niekur nesimatė. Teko sau ramiai sėdėti ir laukti, kol prasidės gyvenimas ten. O jis skubėti nesiruošė. Internetas veikė, tačiau bent jau tame mūsų visai vidiniame kieme bangos labai nesiekė. Žinoma, kadangi visur buvo tuščia, tai nebuvo didžiausia problema: sėdi ant kokios sofutės, žiūri kai po truputį dangaus spalva keičiasi, skraidžioja kai kurie paukščiai, bet šiaip namie tylu ir ramu. Visai neprimena tos vakarykštės fiestos.

Po kiek laiko pradėjo žmonės keltis. Kaip ir beveik savaime suprantama, pirmi atsikėlė darbuotojai, gal kai kurie nesikėlė, tiesiog iš namų atėjo, durys galiausiai buvo atrakintos, po truputį pradėjo keltis ir svečiai. Irgi labai neskubėjo. Tie, kuriems reikėjo anksti kažkur važiuoti (o mums irgi tikriausiai reikės anksti važiuoti kažkur kažkada) jau buvo išėję, o mes sau ramiausiai gėrėme kavą. Teko kavą ne patiems virtis, užsisakyti. Viskas tikriausiai bus įskaičiuota į bendrą sąskaitą, o gal ir ne. Veikė internetas, tad skubėti labai nereikėjo.

Žinoma, Leonas yra labai nuostabus miestas. Sakoma, kad visi atvykę į Nikaragvą įsimyli Granadą, tačiau savo širdį palieka Leone. Aš kol kas nesiruošiau savo širdies palikti ten. Ir apskritai taip ir nesigavo man. Gal jis ir visai nieko, tačiau ten tikriausiai reikia pagyventi, kad suprastum visą gėrį ir spindesį, kadangi Leonas visgi garsėja kaip revolucionierių, studentų miestas. Ne veltui ten visur atminimas režimo herojams ir kankiniams, viskas Somosos dinastijos laikais. Sako, kad revoliucijos laikais visas miestas kovojo prieš Somosų dinastiją (ne karalių, prezidentų ir generolų dinastija), buvo ir tebėra Sandinistų tvirtovė bei širdis. O sandinistai irgi pasižymėjo ne visomis geromis savybėmis. Revoliucijos metų kovojo prieš Somosų režimą, kai galiausiai jį nuvertė, įvedė savo režimą, taip ir vadinasi: Sandinistų režimas, irgi ėmė naudoti jėgą prieš tautines mažumas, ir iš tikrųjų visai ne dėl to prasidėjo Kontros karas, kurio metu viena pusė, tai yra kontrrevoliucionierių arba kontrų pusė buvo remiama JAV (dalis tų kontrų buvo tiesiog pabėgę armijos daliniais, vis dar ištikimi Somosoms). Taip beveik iki XX amžiaus pabaigos, kokius keturiasdešimt metų ar net daugiau Nikaragva ir buvo plėšoma vienokių ar kitokių pilietinių karų, režimų, demonstracijų, susidorojimų su demonstracijomis, skerdynių, sukilimų ir kitų negandų. O dar kartais ir gamtos nelaimės ištinka. Ne patys geriausi laikai vietiniams. Nors šiaip ta antroji XX a. pusė buvo beveik vienoda visoje Centrinėje Amerikoje. Ne vien Nikaragva kentėjo nuo pilietinių karų, karinių perversmų, abipusio teroro, diktatūrų ir režimų.

Leone visa tai mena įvairūs piešiniai ant sienų. Nors, žinoma, Leonas kaip sandinistų postas labai teigiamai piešia tą kovą. O piešia – pažodžiui piešia, kadangi į jokius muziejus nėjome, tai mačiau tik piešinius ant sienos. Bet kokiu atveju, buvo matyti, kad Leonas gal ir visas pamatytas, jodinėti arkliais ir plaukioti upėmis nesiruošėme, tad reikėjo pradėti ruoštis kelti saprnus toliau. Minu odinių batų Leone nerado, ir prarado viltį juos rasti, grįžti į Esteli atrodė šiek tiek kvaila, bet dar buvo likusios kelios valstybės, tai yra tik dvi valstybės, tos pigesnės: Salvadoras ir Gvatemala, ten irgi kultūra turėtų būti panaši, tad kur nors tuos odinius batus visgi ras. Taip beveik savaime susiformavo planas, kad reikia važiuoti į Salvadorą. Lyg iš Leono keliauti į Salvadorą įmanoma, netgi yra tiesioginių autobusų. Tų brangesniųjų. Tačiau kita bėda tų autobusų buvo ta, kad jie dažniausiai važiuoja į sostinę, o mums reikėjo pradžiai sustoti ir dar kokiam nors kitame kaimelyje. Nes sostinė jau beveik šalies viduryje, taip pusę šalies tiesiog praskristi visai nesinorėjo.

Taigi rytą praleidau beieškodamas koks čia geriausias būdas iš Nikaragvos nusigauti į Salvadorą. Žinoma, tas būdas yra labai paprastas, žiūri į žemėlapį ir beveik savaime maršrutas susiformuoja, kadangi netoli Leono yra tik viena siena, maždaug aišku, per kuriuos miestus reikės važiuoti, dar norisi tikėtis, kad autobusai į tuos miestus ir tais maršrutais važiuoja gana dažnai, atrodo, kad taip ir buvo. Tik vienas dalykas šiek tiek nepatiko: norint iš Nikaragvos patekti į Salvadorą reikia kirsti Hondūrą. Tai kaip ir nėra didelė problema, tuo labiau, kad netyčia išsiaiškinau, kad nuo vienos sienos iki kitos sienos, tiesiog per visą tą Hondūro gabaliuką važiuoja tiesioginis autobusiukas, tad didelės problemos neturėtų būti. Buvo tik vienas kabliukas: kadangi Centrinėje Amerikoje už kiekvieną įvažiavimą ar išvažiavimą reikia mokėti, tai visai galėjo būti, kad už apsilankymą Hondūre irgi gali tekti susimokėti. Gal ir nelabai daug, bet vis tiek: o kodėl mokėti, jei galima nemokėti. Žinoma, mes jau vieną kartą į Hondūrą buvome įvažiavę nemokėję, gal pasiseks ir kitą kartą, tačiau interneto platybės teigia visai ką kita. Kažkas iš amerikiečių irgi keliavo panašiu maršrutu, tačiau jie važiavo tuo tiesioginiu greituoju autobusu ir vis tiek jiems buvo liepta tuos kelis dolerius susimokėti. Už apsilankymą Hondūre. Kaip tas amerikietis pasisipiktinęs rašė: jis net kojos nebuvo iškėlęs ant Hondūro žemės, kodėl jam reikėjo tai mokėti. Žinoma, aš jam būčiau norėjęs pasakyti, kad būnant iš beveik vienintelės šalies pasaulyje, kur netgi persėdant iš vieno lėktuvo į kitą reikia gauti vizą (už kurią irgi reikia mokėti ir ne kelis dolerius, o dar gali būti, kad vizos niekas ir neduos), būtų galima ir paprasčiau žiūrėti į tai, kad kažkur kažkas tave reketuoja. Juk realiai patys to ir prisiprašė.

Bet ne visi tokie amerikiečiai. Kadangi visą rytą praleidau nagrinėdamas visus įmanomus maršrutus ir būdus keliauti, radaug daug visokių įdomių istorijų. Tarkime irgi kita istorija, irgi rašė amerikietis. Maždaug po rugsėjo vienuoliktosios įvykių, tais metais, o gal šiek tiek vėliau. Jis irgi buvo pasipiktinęs, bet ne dėl Centrinės Amerikos, bet dėl savo tėvynainių. Taip jau sutapo, kad jis taip metais irgi keliavo po Centrinę Ameriką ir buvo sutikęs keletą JAV kareivių, kurie skatinami patriotiškumo ir tėvynės gynimo jausmų kaip tik kėlė sparnus Irakan, keršyti už tai, ką Osama padarė JAV: jis mums, o mes jam. Tarp kitko blogo rašytojas jiems užsiminė ir netgi tiesiai klausė, ar jie žino, ką JAV netgi keliasdešimt metų išdarinėjo tuose kraštuose, tačiau tos žinios smegenų nepasiekė. Jei galvos tinkamai praplautos ir išdezinfekuotos, tikrai reikia pakankamai daug purvo, kad sureaguotų su tomis medžiagomis.

Taigi iš idėjos mokėti už pravažiavimą Hondūru tikriausiai reikės. Ir ne tik už autobuso bilietą. Tad ėmiau ieškoti ir kitokių būdų. Tarkime dar vienas būdas buvo nusitrenkti iki Potosi prie Kosigvinos ungikalnio ir tikėtis, kad iš ten plaukia laivai kur nors. Nes realiai atstumas nedidelis, kokie nors keltai galėtų būti. Žinoma, visokie kelionių vadovai sakė, kad tą keltą paleisti planuojama, maždaug kažkuriais metais, prie to reikia pridėti dar gal kažkiek numatytam vėlavimui numatyti, ir dar kažkiek nenumatytam vėlavimui numatyti... Bet kokiu atveju jau ten pateikta data sakė, kad tikrai kol kas jokių valčių nėra. Galima nuomotis privačiai, bet tai gautųsi gerokai daugiau nei tas pravažiavimas Hondūru. Tiek tos. Išsiskaičiau, kad per dieną realiai įmanoma nusigauti bent jau iki Salvadoro, o jei labai pasiseks, netgi iki to miesto, kurio mums reikia, tad ta proga visas svarstymas ir planų darymas baigėsi. Buvo galima eiti toliau į Leoną.

Pradžiai labai toli nenorėjome eiti. Kažkur labai ir nereikėjo eiti. Miestas visgi nedidelis, tad visai ramiai galima jį ir neskubant apvaikščioti. O kaip tik prie mūsų viešbučio buvo masažo kabinetas. Minu jo labai reikėjo. Jau nuo Kubos laikų galvojo apie masažą, o čia va prašom. Netgi toli eiti nereikia. Ir dar parašyta, kad masažą daro aklas žmogus. Nežinau, ar tai turėtų būti gerai, ar blogai, tačiau paklausus, pasakė, kad taip tikrai. Taigi jis atsigulė to masažo, o man reikėjo rasti skysčio. Ne bet kokio skysčio, skysčio linzėms. Tas, kurį buvau atsivežęs, jau buvo pasibaigęs, tad dėl visa ko reikėjo rasti jam pakaitalą.

Kadangi masažą turėjo daryti kokią valandą, o gal penkiasdešimt minučių, tad nusprendžiau, kad tiek laiko tikrai užteks rasti to skysčio. O gal ir tiek neprireiks. Iš tikrųjų taip ir buvo. Gretimoje sankryžoje, tai yra paėjus dešimt metrų, ant kampo buvo optika. Optikoje turėtų pardavinėti tuos dalykus. Ir nors vitrinoje nieko nebuvo padėta, tačiau paklausus ar turi tos agvos, pasakė, kad taip. Taigi skysti jau mano rankose, ir sugaišau tik penkias minutes. Reikėjo galvoti, ką dar čia galima padaryti.

O Leone daryti tikrai galima daug. Pradžiai nuėjau prie upės. Upė vadinasi Čikito, kas reiškia maža, ir tikrai ji tokia ir buvo. Pagal pavadinimą. Šiaip jau giliame slėnyje, tačiau tikrai maža, ir ne visai srauni, ir netgi šiek tiek su šiukšlėmis. O tai labai nestebino, matant kaip vietiniai elgiasi su šiukšlėmis. Juk paprasčiausia viską tiesiog mesti ant žemės. Toliau nebėjau, grįžau atgal ir viename kampe radau Legendų ir tradicijų muziejų. Nežinau, kas ten tiksliai viduje yra, bet sako, kad ten labai eklektiška ir įdomu. Jau pati pradžia įdomiai nuteikė: matosi, kad kieme stovi didžiausia lėlė iš papjė mašė. Tikrai didžiausiai, kokių penkių ar šešių metrų ūgio, prie įėjimo irgi dar kelios lėlės, vaizduojančios tas tradicijas ir legendas, o kitoje gatvės pusėjo: griuvėsiai. Ne šiaip sau kažkokie griuvėsiai: Šv. Sebastijono bažnyčios griuvėsiai, iš kurių irgi likę... Beveik nieko ir nelikę, pagal tai, kas likę, netgi sunku suprasti, kad ten stovėjo kadaise.

Laikas taip po truputį ir bėgo. Dar kartą pažiūrėjau į Kalvarijas, dar kartą grįžau prie Katedors, nufotografuoti ją dienos šviesoje, saulei šviečiant, kadangi oras tuo metu buvo geras. Ir čia prie manęs pristojo vienas nikaragvensis. Nežinau, ko jis tiksliai norėjo, norėjosi nelabai kalbėti. Kažkaip visada šiek tiek atsargiai reikia žiūrėti į nepažįstamus žmones. Nors jis gal ir visai mielas žmogelis buvo. Paklausė iš kur aš esu, aš nuo pat pradžių bandžiau pasakyti, kad prastai šneku. Visomis kalbomis. Lietuva, o kaip įdomu. Iškart norėjo sudaryti maršrutą, ką ir kiek laiko reikia apžiūrėti Nikaragvoje, Leonui skyrė... neprisimenu, bet kelios dienos buvo skirtos Leonui, o pabaigai dar norėjo ir mano adreso. Elektroninio pašto. Šiaip sau. Lyg kalbą mokytis, ir šiaip dar sakė, kad kitais metais ruošiasi keliauti ir gal netgi bus Lietuvoje. Kad Lietuva yra kažkur Europoje – žinojo. Bet kokiu atveju, kadangi manęs visai gali Lietuvoje ir nebūti, tai pasakiau, kad gal adreso ir neduosiu, nes gal elektroniniu paštu nesinaudoju. Ne visai taip pasakiau, kadangi iki galo reikėjo vaidinti, kad beveik nešneku. Maždaug taip ir praleidau visą mielą beveik rytą. Nes tuo metu beveik pietūs jau buvo.

Galvojau, kad man dar reikės palaukti Minu, tačiau pasirodė, kad masažas jau buvo pasibaigęs. Galutinis nuosprendis: pinigai išmesti veltui. Gal kainavo ir mažiau nei Korėjoje, tačiau galėjo tų pinigų ir nemokėti. Visų pirma, tikrai masažą darė ne tiek minučių, kiek buvo pasakyta (tai galėjome greitai paskaičiuoti), ir ne per geriausiai viskas atlikta, pabaigai apskritai paskubomis. Nieko nepadarysi.

Buvo galima eilinį kartą praeiti jau beveik žinomomis Leono gatvėmis. Tiesa, iškart už Katedros yra didžiulis turgus. Kadangi tuo metu buvo beveik pietų metas, nutarėme pažiūrėti, kas ten gera. Labai daug gera ir neradome. Nežinau kodėl, šiaip pusiau tuščias tas turgus buvo. Bet šio bei to nusipirkti vis tiek buvo galima. Daugiausia pirkinių yra visokios mėsos, daržovės, o kadangi mūsų viešbutyje gaminti nelabai įmanoma, teko viso to nepirkti. Tik arbūzą. Arbūzą juk galima beveik visuomet valgyti. Taip ir padarėme.

Vėl pažiūrėjome į Kalvarijų bažnyčią, ir ta proga, kad Leone yra upė, nusprendėme pereiti ir per ją. Buvo ir dar viena priežastis eiti per upę, ne tik todėl, kad šiaip val galima ir ten nueiti. Žinojau, kad kitoje upės pusėje yra dar viena bažnyčia. Ir netgi ne bet kokia bažnyčia: Gvadalupės mergelės bažnyčia. Nelabai toli, tik dar už kokio kilometro. Jei jau skaičiuotume nuo centrinio parko. Ir dar šiek tiek į kalną. Kaip ir Mešike.

O ten tų Gvadalupių ne viena ir netgi ne dvi. Šiaip jau ne bažnyčia, o tik maža koplyčia, tačiau pilnai aprūpinta. Priešais koplyčią – Gvadalupės skultūra. Ant durų išraižyta Gvadalupė ir Diegas, o viduje dar ir tas garsusis Gvadalupės portretas. Ir dar nemažai visokių kitokių šventųjų. Kaip jau visur ir būna. Kitoje pusėje daugiau kaip ir nieko nebuvo, tad nusprendėme, kad galime grįžti atgal.

Jau vieną kartą buvau buvęs, tačiau vis tiek buvo nuspręsta eiti į vakarus, todėl vėl radome tą lėlių muziejų. Tai yra legendų ir tradicijų muziejų, prieš kurį buvo Šv. Sebastijono bažnyčios griuvėsiai. O Bažnyčių Leone irgi visai netrūko. Visai netoli ten buvo Šv. Jono iš Dievo bažnyčia, Rubeno Dario gatvės beveik gale tokia tvirtovė. Šiaip irgi bažnyčia, tačiau ji labiau tvirtovę priminė: Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Dar visai netoli Šv. Pranciškaus bažnyčia ir netgi Saragosos bažnyčia. Visų tų bažnyčių jau netgi nekėliau niekur, nes vis tiek jos panašiai atrodo. Ir pilnos taip vaizdžiai išpieštų statulų.

Šiaip visai įdomūs ir Leono namai. Patys įdomiausi tai tie, kurie ant kampo stovi. Matosi, kad kadaise ten turėjo būti durys, o gal ne durys, toks įėjimas iš kampo, tačiau dabar jau viskas užmūryta, bet rėmas paliktas: va taip turėtų atrodyti. Taip ir atrodo, kaip užmūrytas langas. O šiaip daugelis namų labiau suremontuoti nei pati didžiausia Katedra. Taip jau yra, nieko nepadarysi.

Diena kaip ir ėjo į vakarą, galvojome, gal eiti kur nors ko nors pavalgyti, gal kokių čičiaronų ar gvakamolių, šiaip jau ko bus. Leonas garsėja ne tik kaip revoliucinis miestas, bet ir kaip labai progresyvus miestas. Tai reiškė, kad va ten tikrai yra visokio maisto, iš viso pasaulio. Man tai reiškė, kad viskas kainuos visai nemažai, todėl į visas tokias vietas eiti nelabai norėjosi. O vietiniai žmonės tikriausiai namie visada valgo, nes kažkokių paprastų valgyklų nelabai ir matėsi. Tačiau radome pakeliui kažkokį barą. O gal aludę. Nors šiaip tai kažkoks tarpinis variantas tarp baro ir greito maisto restorano. Yra keletas vietų, maždaug išsirenki ko nori, reikia nueiti į kasą susimokėti, o tada grįžti prie to staliuko, kur išsirinkai, ir gauni ką užsisakei. Kadangi sistema ten per daug sudėtinga tai mes tik gerti ir pasiėmėme. Šaltos arbatos ar kažko panašaus. Matėsi, kad ten irgi paprasti nikaragvensiai tikriausiai retai užsuka. Tokia lyg daugiau pasimatymų vieta.

Po tų gėrimų buvo galima eiti toliau. Kaip ir savaime suprantama, nutariau, kad man reikia apeiti dar kelias bažnyčias. Kadangi jų daugiau nei Granadoje, tai ne taip paprasta pagal spalvas viską suskirstyti: tarkime Kalvarijų bažnyčia apskritai dviejų spalvų, Katedra – neremontuotos spalvos, Šv. Jono Krikštytojo – kaip pilka tvirtovė atrodė, o po gėrimų atsidūrėme prie Mersedeso bažnyčios. Tai yra Marijos de la Mersed. Baltai geltona, tuo metu ten kaip tik vyko pamaldos ir giedojimai, o kelias ir šventorius – remontuojami. Pusė miesto ten remontuojama. Tad į pačia bažnyčią ir nėjome. Dar toliau buvo visai geltona Rekolekcijų bažnyčia, kai kur matėsi mokyklos ir universitetai. Kadangi daugelis namų ten nesiekia netgi dviejų aukštų, tai tiek mokyklos, tiek universitetai irgi maždaug tiek siekia. Kažkur tolumoje kyla ugnikalnis. Kuris tuo metu irgi nesiveržė.

Pati paskutinė bažnyčia, kuria tuo metu matėme, ir apskritai Leone matėme: buvo Šv. Jono bažnyčia. Ne Krikštytojo, tiesiog šv. Jono. O tada buvo galima grįžti į centrinį parką. Niekas ten per daug nepasikeitė. Parke vaikščiojo visokie pardavėjai, viename gale nuolat buvo įsikūrę suvenyrų prekeiviai, kitame gale – ledų pardavėjai. Nebuvo taip karšta, kad būtinai būtų reikėję ledų, bet juk visi skirtingai reaguoja į šiltą orą. Ant sienų išpiešti vis tie patys kankiniai ir herojai, be to, pavaizduota ir sandinistų pergalė: štai, mes galiausiai po kojomis pamynėme Somosų režimą, vargams jiems. Tegyvuoja Sandina, o demokratija po kojomis pamynė ne tik Somosus ir kitus jiems prijaučiančius, bet ir besikišančias užsienio jėgas. Beveik tiek vieną pagrindinę jėgą taip mėgsta minti po kojomis. Beveik tuo ir buvo galima baigti visą apžiūrėjimą, kadangi saulė visgi sugalvojo leistis, tad eilinį kartą buvo galima eiti į parduotuvę. Romo ieškoti tarkime kokio nors. Ir šiaip gal kokių nors užkandžių, kadangi kitą dieną nusimatė ilga kelionė. Maždaug visos dienos kelionė, jei spėsime, o jei nespėsime, tai reikės kur nors pakeliui sustoti.

Galvojome eiti vakarieniauti kur nors kitur. Tarkime, kad ir į Didžiosios pėdos viešbutį, tačiau galiausiai nusprendėme, kad nėra čia ko, galima ir namie pavalgyti. Tikriausiai meniu vis tiek bus daugiau mažiau vienodas, kainos irgi tikriausiai daugiau mažiau vienodos, tad kam čia nešti biznį kažkam kitam. Kažkas kitas už mus ten nueis. Dar pasiklausėme, kaip čia nusigauti iki frontjeros, tai yra iki sienos. Kaip ir beveik buvo išsiaiškinta, iš Leono nėra jokių tiesioginių autobusų, jei ir yra, tai tie brangieji, teks greičiausiai persėsti, autobusai važiuoja nuo anksčiausiai, o viešbučio durys atsidaro... Gal kokią septintą ryto, ar prieš septynias. Taigi kitos dienos planas daugiau mažiau aiškus: maždaug kai tik durys atsidarys, tai ir reikės iš ten keliauti.

Tad kaip ir paskutinį kartą Nikaragvoje valgėme tas enčiladas, tai yra nikaragvensius čeburekus. Su salotomis. Tikriausiai ne visai paskutinį kartą, kadangi iš Cenrinės Amerikos dar nesiruošėme išvažiuoti, dar buvo toks pagrindinis patiekalas... ne visai jis pagrindinis, aš išsirinkau: sūrių rinkinys su kitais nikaragvensiais skanėstais.

O mūsų viešbutyje buvo dar triukšmingiau nei dieną prieš tai. Nors tai buvo pirmadienis, tačiau kam ką tai reiškia. Tuo labiau, kad tai viešbutis, tad daugelis svečių visgi atostogauja, tad jiems tikrai visai nesvarbu, kuri savaitės diena. Taip pat buvo nesvarbu ir baro savininkams. Kadangi tą dieną buvo nuspręsta ne šiaip sau ramiai muziką leisti, tuo pačiu reikėjo padaryti ir konkursą. Dalyvauti gali visi. Berods reikėjo kažkokį mokestį už dalyvavimą dar sumokėti, bet kadangi mes tame konkurse dalyvauti nė nesiruošėme, tai nieko ir nepildėme. Dar praeidavo savanoriai, dalydami skrajutes, ką jie veikia Leone, skrajučių ten buvo daug. Ir prasidėjo konkursas. Dviem kalbomis: anglų ir kastilų. Konkurso tema: žymios pasaulio moterys. Toks maždaug pasirenkamas konkuras: kuri moteris yra pirmoji, kuri gavo Nobelio prizą už atradimus chemijos srityje. Ar kažkaip panašiai. Į kai kuriuos klausimus gal ir būčiau atsakęs, bet labai nesiklausiau. Į kai kuriuos klausimus tikrai nežinojau atsakymo... Tik man įdomu buvo, ar galima naudotis kokiomis ryšio priemonėmis atsakinėjant, nes jei galima su kompiuteriu sėdėti, tai į visus klausimus rasti atsakymą paprasčiau nei paprasta.

Laimėtojų buvo keletas. Tiksliai ir nežinau, kaip jie viską organizavo, tačiau išrinkti keletas nugalėtojų, kuriuos dar pasikvietė atskirai, padalino po kažkokias simbolines dovanėles. Nors daug ir nereikėjo tikėtis. Be to, vis tiek ne mums tas dovanas dalino. Sužinojome, kad vienus iš nugalėtojų pažinojome. Kurios šalies tie žmonės, nelabai įsivaizduoju, tačiau su jais jau buvome gyvenę tame pačiame viešbutyje Kopane, netgi Kopano griuvėsiuose matėmės, bet šiaip be labas daugiau nieko ir nebuvome vieni kitiems pasakę. Kadangi žiuri komisija kvietė visus laimėtojus visai netoli mūsų staliuko, tad ir pamatėme juos. Vaikinas iškart pasisveikino, prisiminė mus. Tik nežinau, ar tikrai prisiminė, kodėl mus prisimena, nes man teko pagalvoti, kodėl tą žmogų prisimenu, nors... Lyg ir kažkur mintis kirbėjo, kad turėčiau pažinoti. Tą dieną irgi daugiau nieko vieni kitiems nepasakėme: tiesiog labas, kaip gyveni. Kadangi kvizas baigėsi, dar pasikartojome, kada tos durys atsidaro, ir buvo galima eiti miegoti. Keltis visgi reikės vietiniu laiku.
Saturday, July 11th, 2015
6:52 pm
Patys gražiausi saulėlydžiai pas Šventą Joną (NIkaragva VI)
Grįžti atgal buvo šiek tiek paprasčiau. Mačiau, kad prie uosto stovėjo kažkoks autobusas, tačiau jis važiuoja kaip ir ne visai į Rivas, kur mums ir reikėjo. Gal į kokią Managvą. Visai nenustebčiau, nes tikriausiai daug kam iš Managvos reikia nuvažiuoti tiesiai į Ometepę. Nors gal ne visiems. Bet kokiu atveju mums iš pradžių reikėjo nusigauti į stotį, nes nuo uosto niekas tikrai nevažiavo į San Chuaną del Sur ar bent jau į tą pusę.

Vėl reikėjo galvoti gal apie kokį taksi, tačiau dabar buvo daug paprasčiau. Vienas toks nikaragvensis pasakė, kad jis yra kolektyvas ir gali mus nuvežti maždaug ten, kur ir reikia. Pagalvojome, kad tikriausiai taip ir bus. Kainos irgi didelės neužsiplėšė, tad tikrai buvo galima važiuoti su juo. Žinoma, kadangi tai yra kolektyvas, o ne taksi, tai reikėjo palaukti, gal dar kas nors norės su juo važiuoti, norinčių neatsirado. Jis dar pakeliui vis bandė kažką pakalbinti, bet niekas į mašiną nelipo. Taigi važiavome tik mes dviese.

Iki stoties, tarp kitko, ir nenuvažiavome. Kur ta stotis – nelabai ir žinojau, jis tiesiog mus išmetė kažkur gatvėje, parodė, kad va ten yra stotelė, ir iš ten tikrai važiuosi autobusai ten, kur mums reikia. Atrodė, lyg kokia apgaulė. Tikrai taip galėjo būti. Ta vieta buvo panaši į stotelę, bet ar iš ten važiuoja reikiamas transportas reikiama kryptimi – tai jau kitas klausimas.

Dėl visa ko dar paklausėme praeivių, paklausėme stovinčių žmonių, visi patvirtino. Tikrai tikrai, iš čia galima važiuoti ten, kur mums reikia. Tik viena bėda. Autobusau būna tušti dažniausiai tik stotyje, ir nespėja jis išvažiuoti, kaip iškart užsipildo. Minu iškart tai nujautė, todėl jam visai nepatiko tai, kad mums reikėjo laukti kažkur. Palaukti šiek tiek teko, ir kaip ir reikėjo tikėtis, atvažiavo tikrai pilnas autobusas, tad iš pradžių teko stovėti. Žinoma, po kiek laiko dalis žmonių išlipo, ir galiausiai sėdimą vietą gavome, tad labai blogai ir nebuvo viskas. Kelionė... kaip visada šiek tiek užtruko, bet galiausiai pasiekėme ir San Chuaną. Tą pietinį. Tą, kuris prie Kosta Rikos sienos. Į Kosta Riką važiuoti kaip ir nereikėjo, tačiau pajūriu garsėja būtent pietinis Nikaragvos krantas, todėl buvo nutarta užsukti ten.

San Chuanas tikrai yra baisiai turistų mylimas miestas. Tikriausiai yra už ką jį mylėti, kitaip ir būti negalėtų. Nespėjome išlipti iš autobuso, o prie mūsų jau pristojo vienas dėdė. Tarp kitko netgi ne nikaragvensis, berods kanadietis ar amerikietis, tiksliai ir neprisimenu, siūlė savo hostelį. Kaip ir reikėjo tikėtis, kad ne nemokamai siūlė apsistoti. Pasakė, kokios kainos pas jį, kad ten irgi galima išsinuomoti kajakus, kojūkus, baidares, jachstas, masažą ir visa kita. Tai yra viskas įskaičiuota, tik po to reikia už viską papildomai susimokėti. Kadangi aš vis dar galvojau, kad gal San Chuane ir nebūsime ilgai, todėl iš pradžių pasakiau, kad gerai, ačiū, bukletą turime, dabar einame kavos gerti, o vėliau pagalvosime. Pas jį taip ir nenuėjome. Bet taip ne iš blogos valios taip gavosi, tiesiog nenuėjome.

Vietų ten turėjo daug būti, todėl pradžiai nusprendėme pasikliauti kelionių vadovu. Kur jis siūlys keliauti. O labai toli keliauti ir nesiūlė, tiesiog prie jūros. Palei jūrą driekiasi toks kelias, kuris nesivadina malekonu, nors beveik galėtų taip vadintis, tai tiesiog buvo Jūros aveniu (tai yra avenida del mar, kas beveik pažodžiui beveik tai ir turėtų reikšti). Žinoma, turėjau mintyje, kur reikėtų eiti, bet beeidami radome ir dar vieną vietą. Kuri irgi nurodyta kelionių vadove, todėl dėl visa ko paklausėme, ar pas juos yra kambarių ir kiek jie galėtų kainuoti. Dažniausiai taip reikia daryti. Kambarių lyg ir buvo, tačiau kainavo šiek tiek daugiau nei norėčiau mokėti. O viskas tiek kainavo tik todėl, kad pas juos tų keliaviečių kambarių nėra, tik dviviečiai, ir dar pusryčiai įskaičiuoti į tą kainą. Gal viskas ir visai normalu, tačiau dėl visa ko nusprendžiau, kad bus galima ir kitur nueiti.

Taigi išeiname į tą Jūros aveniu iš vienos pusės stūkso namai, iš kitos pusės tokia įlanka, sako Ramiojo vandenyno įlanka, iš abiejų pusių juosiama kalnų, o iš tos vandenyno pusės – jachtų žiedo. Saulė švietė, tikrai jautėsi, kad vasara ir kad galbūt esame kurorte. Aš bent jau taip tikėjausi.

Beeinant toliau netikėtai už nugaros išgirdau kalbant angliškai. Vienas tų žmonių buvo vokietis. Kas buvo kitas – nelabai žinau, bet lyg irgi kalbėjo vokiškai, ar nors kiek kalbėjo. Taigi tas vokietis ir pademonstravo savo kalbos ir apskritai išprusimo žinias. Kažką užsiminė apie Mutter Teresą. Tai yra apie Motiną Teresę. Nežinau ką jis užsiminė, bet spėju, kad nieko dora ir neužsiminė, nes vėliau ėjo tekstas angliškai. Ar supratai, čia buvo apie Motiną Teresę. Ar žinai, kas ji tokia. Ir abu berods žinojo. Vokietis dėl visa ko paaiškino, kas ji tokia, tai – kažkas iš Biblijos. Tikrai taip ir pasakė. Aš vos neatsisukau į juos. Žinoma, norėjau pasiteirauti, ar jis tikrai tikrai yra visiškas tikras, kad Motina Teresė yra kažkas iš Biblijos, ir apskritai, ar žino, kas yra Biblija ir kas ten rašoma (nesu visai tikras, bet atsakymas galėjo būti maždaug toks, kad ten surašytos pasakos bobutėms, tikrau daugiau iš to žmogaus nesitikėjau).

Kaip bebūtų keista, jie keliavo į tą patį viešbutį, kur ir mes. Populiarus neišprususio jaunimo tarpe viešbutis. Iškart susidariau tokią blogą nuomonę, nors gal ji šiek tiek išankstinė ir ne visai iki galo pagrįsta. Mūsų buvo paklausta, ar turime rezervaciją, ir kaip bebūtų gaila, vietų nėra. Nors gal viena vieta ir buvo kokia laisva, bet mums juk reikėjo vis tiek dviejų. Matėsi, kad čia irgi keliautojai iš užsienio dažnai užsuka. Na, o tas vietų nebuvimas buvo ta didžioji kliūtis, dėl kurios aš tos blogos nuomonės apie tų namų gyventojus ir nepakeičiau. Nieko jau nepadarysi. Visi kiti praeinantys gyventojai man irgi didelių simpatijų nekėlė. Pradėjau jausti kažkokią alergiją. Taip irgi pasitaiko.

Kadangi nieko jau nepadarysi, o gyventi vis tiek kur nors reikėjo. Laikas jau buvo toks po pietų, tad jei visame mieste (kuriame šiaip jau gyvena penkiolika tūkstančių gyventojų, irgi toks visai miestas Lietuvos masteliais) nebus vietų, reikės kažką galvoti ką čia dar padarius. Tarkime, galima važiuoti į Kostą Riką, tačiau tai tikrai netraukė. Visgi turėjome tuos reikalingus devynis mėnesius, o kiekvienas sienos kirtimas kainuoja papildomus dolerius. Įvažiavimas į Nikaragvą, kaip supratau, kainuos dar dešimt dolerių, o išvažiavimas iš Kosta Rikos irgi galėjo kažkiek kainuoti, dar visai galėjo reketuoti už išvažiavimą iš Nikaragvos ir kokie nors papildomi seniūnijos mokesčiai, kurių ten visokių yra. Taip jau buvo.

Įsukome į artimiausią gatvikę. Vadinosi ji Bažnyčios gatve, bet visai ne dėl to mes ja sumoke, San Chuane labai daug gatvių ir nėra, todėl ėjome pirma pasitaikiusia. Ir ką mes ten randame. Ten irgi visokių hostalių ir viešbučių pilna, vieni prabangiau atrodo, kiti ne taip prabangiai, ir gal kokiame antrame, kuris niekur nenurodytas, jokiame kelionių vadove ir nepažymėtas, pasakė, kad turi, turi laisvą kambarį. Ir gal dar netgi ne vieną kambarį. Bet mums visai užteko vieno.

Iškart matėsi, kad patekome į rimtą miestą. Nors šiaip jis nebuvo nei didžiausias, nei vienas iš didesnių Nikaragvos miestų, bet vis tiek viskas ten atrodė rimtai. Namai, žinoma, dviaukščiai ir prilipdyti vienas prie kito. Mūsiškis irgi toks pat buvo. Visi kambariai antrame aukšte, namas tęsiasi į gilumą, jokių vidinių kiemų ar sodų nėra. Nors gal ir yra, tik viešbučio svečiams tai nebuvo skirta, į gilumą tęsiasi koridorius, palei jį durys, kiekvienos į kambarį, dušai ir tualetai kiekviename kambaryje, lovos gal trys. Tiksliau dvi, tik viena dviejų aukštų, spintelių visokių yra, tik vienas dalykas nelabai geras: kad langas tik vienas, ir tas pats į koridorių. O kadangi ten visada šilta, tai ir langas toks ne visai užsidarantis. Šiaip užsidaro, bet stiklai ten kitokie: ne vienas vientisas stiklas, o toks žaliuzinis: pasuki – visi stikliukai lygiagrečiai, pasuki į kitą pusę – jie kaip ir susijungia į vieną stiklą. Kol kas inžinerinis sprendimas iki galo ten nebuvo atidirbtas, bet tiek tos.

Dar turėjome virtuvę, kaip tik šalimais mūsų kambario, šaldytuvas, televizorius šalia šaldytuvo, sofa pasėdėti, balkonas, irgi pasėdėti. Viskas kaip priklauso. Tik vieno dalyko ten trūko – kažkokio stalo padoresnio, vienintelis stalas, kurį matėme – tai toks beveik barinis stalas prie virtuvės. Bet šiaip iš idėjos viskas laba gerai atrodė. O kodėl ne, juk svarbiausia buvo rasti kur apsigyventi, ir dar... Visai neblogai būtų buvę už padorią kainą. Viskas kol kas mus labai tenkino.

Ta proga reikėjo nueiti patikrinti kokių nors ne visai esminių detalių. Tarkime, sugalvojau, kad galima visai užsukti ir į kokį nors banką. Kadangi galiausiai jau bankai buvo, tai reikėjo dėl visa ko pinigus išsikeisti. Kol kas Nikaragvoje labai ilgai būti nebeketinome, tačiau vis tiek: norint grįžti atgal, reikės pravažiuoti beveik dar visą šalį, tad mažos mažumėlės gali ir prireikti. Taip ir padarėme.

Banką rasti nebuvo taip jau sunku: maždaug tiesiai prieš iglesiją, ir netgi ne bet kokią iglesiją, o San Chuano Bautisto iglesiją, tai yra priešais Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią (nekeista, kad ji taip vadinosi, juk miestas tikriausiai dėl to ir pavadintas San Chuanu, kad jis pašvęstas Šv. Jonui Krikštytojui, tiesa, kaip ten viskas giliau susiję – nelabai išsiaiškinau, bet tikriausiai yra kokia nors istorija, kad jis įkurtas per Jonines arba kad atplaukė kas nors ten per Jonines ar kažkaip panašiai, dažniausiai visada taip būna). Žinoma, kaip visada, prieš įėjimą į banką – patikra, ar nieko neturite, tarkime ginklų, narkotikų ir granatų, o daugiau nieko. Pinigai pakeisti.

Ta proga, kad turėjau grynųjų pinigų, nutariau, kad reikia nueiti ir iki pašto. O jo radimas buvo šioks toks keblumas. Iš tikrųjų kelbumų rasti paštą tikrai nebuvo jokių, tačiau pasistengti vis tiek reikėjo. Kaip supratau, tas paštas turėjo būti kažkur ties uostu, ar panašiai, bet dėl visa ko paklausėme tų kareivių ar policininkų, kurie saugo banką: kur čia paštas. Jie maždaug taip ir pasakė. Tiksliai nesupratau, ką jie pasakė, bet tikriausiai kažkaip taip ir buvo. Ir parodė kryptį, kuria reikėtų eiti. Ir nuėjome. Vėl reikėjo eiti ta Bažnyčios gatve, kuria dabar kažkodėl visi žemėlapiai Parko gatve. Tikriausiai kažakad visi gatvių pavadinimai keitėsi (kaip buvo ne vienoje valstybėje, tad šiokia tokia painiava liko, gerai, kad mums ji labai nekliudė).

Einame einame, ir jau gal beveik turėtų būti tas paštas. Gal ir ne visai. Aš dar ramiai būčiau ėjęs, kadangi šiaip gal ir reikėjo ramiai eiti, tačiau priešais sėdėjo toks senelis. Negras. Jis netgi pats paklausė, ar negalėtų kuo nors padėti. Paklausiau, kur čia paštas, tai yra, kur tas koreo (taip kastiliškai paštas). O jis man pasakė, kad kalba angliškai ir su juo galima susikalbėti angliškai. Nemačiau didelės problemos klausdamas kastiliškai, bet dėl visa ko, gerai. Paklausiau angliškai. Jis vėl pakartojo, kad su juo galima kalbėti angliškai. Tada teko pasakyti, kad jeigu ką, kalbu angliškai, gal ne ta vietos variacija, kuri būna kiekvienoje angliškai ar ne angliškai kalbančioje valstybėje, tačiau vis tiek angliškai. Tada jis suprato, paštas, aha, o paštas yra ten. Ir maždaug parodė į priešingą pusę, tai yra ten, iš kur mes ir buvome atėję.

Vienas iš dviejų: arba tas negras meluoja, arba policininkai melavo. Kažkaip keistai viskas atrodė, nes šiaip jau paštas nėra tokia jau baisi įstaiga, kad jei pasakyti kitaip, dėl to gausi kokios naudos (tarkime neteisingai nurodęs viešbutį ar autobusų kompaniją gali tikėtis komisinių iš savininkų, o su paštu to tikriausiai nesigautų). Nelabai tikėdamas paėjau atgal, dar kartą paklausiau kažkokios siuvėjos, kuri siuvo rūbus. Ne Marija Lopes, tačiau siuvyklų ten irgi daug buvo. Vėl liepta eiti atgal. Tikriausiai visgi tas angliškai kalbantis juodukas nelabai gerai žino kur tas paštas, o gal neteisingai klausimą suprato, bet kokiu atveju vėl priėjome prie jūros, vėl teko praeiti tą pilną hostelį, ir galiausiai, visai visai ten kur gatvė baigėsi ir prasidėjo uostas ir kažkos fabrikas, o gal tiesiog uosto sandėlis: buvo ir paštas. Tokioje vietoje, kur netyčia būtų galima ir praeiti, tačiau esu matęs ir giliau pasislėpusių paštų, tad šis manęs ypatingai ir nenustebino. Svarbiausia, kad radome.

Ten reikėjo šiek tiek palaukti, kadangi tuo metu viena kanadietė irgi siuntė didžiausią siuntinį ir dar keletą laiškų namo. Bent jau aš taip pagalvojau, tačiau tikriausiai tik siuntinį. Viskas kainavo šiek tiek daugiau nei aš tikėjausi, kažkaip keistai daugiau, nors gal tiek ir turėtų kainuoti. Iš kitos pusės žiūrint kokia Europa tikrai nėra taip jau toli nuo Amerikos, bent jau man taip atrodė. Maždaug tiek pat, kiek iš kokios Korėjos į Europą, tai kaip ir toli atrodo, bet iš tikrųjų nėra baisiai toli. Tiesiog beveik kitoje pasaulio pusėje.
Taigi tie privalomi darbai buvo padaryti, tada buvo galima eiti ir neprivalomų darbų žiūrėti. Pirmas dalykas, ką pamatėme, buvo plaja. Ramiojo vandenyno plaja. Nors ten buvo ne visai toks atviras vandenynas, tokia įlanka, kurioje suposi ir bangavo daug laivų, laivelių, valčių ir jachtų, ant kalno, kuris buvo tiesiai priešais įlanką ir plają, stovėjo Jėzus, visa savo esybe laimino San Chuano miestą. Kai kuriose pasaulio dalyse būna tokių vietų. Na, ir pati plaja buvo. Mačiau, kad ten tuo metu buvo lyg potvynis, nes smėlio juosta nebuvo labai plati, tačiau tai reiškė, kad kada nors bus ir atoslūgis. Bet čia jau vėliau žiūrėsime.

O šiaip tai ta plaja netgi visai neįdomiai vadinosi: tiesiog San Chuano plaja, nes mačiau, kad tiek Nikaravoje, tiek vėliau Kosta Rikoje žmonės jau buvo gana įjungę fantaziją galvodami plajų pavadinimus: Marselietė, Penkių plaja (nežinau, ką turėjo omenyje), Gigantų plaja (tai yra didžioji plaja), Šunų plaja, Kolorado vabalų plaja (nors realiai tai reiškia tiesiog spalvotąją plają), dar Obuoliukų plaja... Čia šiauriau, o į pietus, po visų tautybių , apskritai vaisių plantacijos prasideda, kurios vėliau ir nusitęsia į Kosta Riką: Gražioji plaja, Jankių plaja, Braziliuko plaja, Gėlės plaja, ir vėl Obuoliukai, Apelsinai, Nansės ir Nansytės (byrsonima crassifolia rūšies augalo vaisiai), Kokosai, Tamarindai. Vien dė pavadinimų galima ten keliauti. Nors tikriausiai visos tos plajos daugiau mažiau panašios, tačiau bent jau Kosta Rikoje tos, kurios vaisiais pavadintos, yra įtrauktos kaip ir į lankomiausių vietų sąrašą. Ir tikriausiai tikrai ne dėl to, kad jose vaisius nemokamai dalintų.

Taip begalvojant apie plajas (nors iš tikrųjų tuo metu visai ne apie tai galvojau), ir nuėjome palei plają. O palei paplūdimį ten, kaip ir dažniausiai visuose pajūrio miestuose būna (ne visai visuose, bet pasitaiko ir taip), buvo tiesiog išsirikiavę daugybė visokių restoranų. Kadangi laikas buvo ne visai vėlyvas, bet ir ne visai ankstyvas, tai gal ir visai buvo galima užsukti į kurį iš jų pasėdėti. Šiaip jau pasėdėti ten neleistų, reikia vis tiek ką nors užsisakyti, tad vis tiek ta proga ten ir užsukome. Žmonių, kaip ir reikėjo tikėtis daug, meniu iškart gavome, aptarnavimas, toks visai labai padorus, iškart buvo prišokta, ko norėtumėte, kiek norėtumėte, štai meniu, kai tik išsirinksite iškart pakvieskite, viską ir atnešime. Ir nieko neišsirinkome. Ir tikrai ne todėl, kad ten nieko valgoma nebūtų buvę. Šiaip jau buvo, ir gal netgi visai daugiau, gal netgi daugiau nei visur kitur, kad galėtų būti. Kainos irgi buvo tokios visai padorios. Todėl nusprendėme, kad nieko ten ir nesirinksime. Ką jau padarysi, visiems taip pasitaiko. Visgi populiarus kurortas. Buvau pamiršęs, kad populiarus kurortas dažniausiai reiškia, kad kainos bus trigubai užsaukštintos.

Taip beeinant toliau, priėjome ir upę, vadinasi taip visai nereikšmingai, tiesiog Eskondido, per ją buvo netgi pėsčiųjų tiltas, tačiau irgi matėsi, kad kitoje upės pusėje tikriausiai nieko ir nėra. Tad grįžome atgal. Bet jau ne plaja, o tiesiog gatve. Į kas antrą restoraną vis kažkas siūlė užeiti, gatvėse netgi suvenyrų ir rankdarbių pardavėjai buvo, o daugiau kaip ir nieko. Tiesiog eilinis pajūrio kurortas. O daugiau tikėtis kaip ir būtų jau beveik nuodėmė.

Radome dar vieną puikią gatvę. Ji puiki visai ne dėlto, kad joje kažkas buvo, kažko ypatinga ten tikrai nebuvo, tiesiog ta gatvė vedė į turgų. O tai visuomet yra puikus dalykas. Ir prie at įėjimo į turgų buvo netgi keletas restoranų. Žinoma, dažnai sakoma, kad visokiuose tuose turgūse gal ir nėra labai sveikia valgyti, nes neaišku, kas ten gali būti ir kuo tas pavalgymas baigsis, bet kadangi ten buvo surašyta, kad visur turi peskadų (tai yra žuvies), tai į vieną vietą ir užsukome. O didžiausiai nelaimei ir skausmui, pasakė, kad jokio peskado neturi. Nieko nepadarysi. Supratome, kad kitur tikriausiai ir niekur jokių peskadų neturės. Nors karnių ir kverdų tikrai turėjo turėti. Tad tiesiog išgėrėme sulčių ir toliau keliavome per turgų.

O ten, žinoma, daugybė visokių daržovių. Visur ir visko. Labai puiki vieta, iškart buvo labai teigiamai viskas įvertinta, visko prisipirkome. Labai daug visko nepirkome, maždaug tik tiek, kiek galėjome panešti, o kadangi mūsų viešbutyje gaminti kaip ir galima, tad vakarienės reikalas buvo daugiau mažiau išspręstas.

Liko dar vienas klausimas. O kaip su ta žuvimi. Iš idėjos keista, kad būnant prie jūros kažkokie turgaus restoranai sako, kad pas juos žuvies nėra. Vis tiek turėtų kažkas kažkur būti. O tiesiai prieš mūsų viešbutį buvo Peru restoranas, kuriame, bent jau reklama skelbė, turėjo būti ir sevičės. Tai yra tos lengvai marinuotos ar apkeptos ar kaip žuvies. Visokiuose padažuose. Būtent ten ir užsukome. Ir ką... Sevičės ten tikrai buvo, tačiau kainos mane šiek tiek nustebino. Šiaip jau pagal meniu viskas atrodė gerokai pigiau, tiesa, prie kai kurių patiekalų kainų apskritai nebuvo, tačiau bendroje sumoje gavosi taip, kad sumokėjome šiek tiek daugiau nei buvo planuota. Visgi gavosi gal šiek tiek pigiau nei plajoje, nes ten tikrai viskas kainavo beveik tiek pat kiek Korėjoje, jei ne dar brangiau, bet vis tiek... Kažkaip ne visai iki galo supratau, kaip visos tos sevičės ten paskaičiuota. Bet... Iš kitos pusės buvo skanu, įvairių rūšių sebičių ten yra, galima išsirinkti, o dar iš kitos pusės: visai netoli namų, va tiesiog pereini gatvę ir jau esi namie. Labai puiki vieta.

Kadangi visi reikalai tą dieną buvo išspręsti, saulė jau šiek tiek leidosi, tai keliavome namo. Šiaip pasėdėti balkone. Minu iš tikrų keliavo lyg pamiegoti, o balkone sėdėjau aš vienas. Žiūrėjau kaip atrodo gatvė, nieko ten labai daug nevyko, visgi buvo paprasta darbo diena, nors ir atostogų tikriausiai metas. Tuo metu buvo rugpjūčio mėnuo, tačiau ten šiek tiek kitaip viskas vyksta su atostogomis. Ir nors yra šiauriniame pusrutulyje, tačiau vasarą vadina žiema, nes tuo metu daug lyja. Tokia žiema pas juos. Taigi sėdėjau balkone, ir taip visai netyčia praleidau saulėlydį. Ne visai netyčia, tiesiog nusprendžiau tą dieną neiti saulės palydėti. Kadangi planavome pabūti dar dieną, tai viską atidėjau rytdienai. Tikėjausi, kad oras bus geras.

Kai saulė jau visai nusileido, buvo galima eiti pažiūrėti, kaip atrodo naktinis San Chuanas. Nieko jis labai ypatingas nebuvo, tiesiog naktinis, rankdarbių ir suvenyrų pardavėjai išsidėlioję savo stalus, galima užsukti į kiekvieną restoraną, diskotekų ir naktinių klubų ten irgi buvo, bet tuo metu, dar niekas nebuvo atidaryta. O šiaip viskas taip kaip ir turi būti. Dar vaikščiojo visokie aiškaus ir neaiškaus plauko žmonės, niekas nieko neužpuldinėjo, viskas ramu. Kaip ir visur, kaip ir kiekviename save gerbiančiame turistų lankomame mieste, taip ir San Chuane iškart buvo pasiūlyta cigarečių, narkotikų ir panašių dalykų. Ginklų tik nesiūlė, nes tikriausiai uždrausta. Spėju, kad narkotikai irgi uždrausti, bet juos vis tiek siūlė. Kadangi vis bandėme griežtai atsisakyti, tai buvo sugalvota nauja taktika. Labai linksma taktika: sako, klausykite, aš neturiu ką valgyti, ar kažkaip panašiai. Tai va, jei nupirksite iš manęs narkotikus, tada pavakarieniausiu, nevalgiau jau penkias dienas (panašiai kaip „Dvylikoje kėdžių“). Visgi nepirkome jokių narkotikų, tik romo nusipirkome. Ne iš to pardavėjo, iš normalios parduotuvės (nes iš narkotikų pardavėjo pirkus romą gali visai negerai baigtis, sako).

Grįžome namo darytis vakarienės. O ten jau visas vakarėlis vyko. Netgi teko stovėti eilėje prie virtuvės. Buvo pora amerikiečių, kurie vis bandė kalbėti kastiliškai su mumis. Tiksliau merginai vis kartais išsprūsdavo kažkas kastiliškai, ir vis sakydavo oi oi oi labai pripratau kalbėti ne gimtąja kalba. Suprantu, kad taip gali būti. Tik man buvo labai keista, kad kai ji vėliau kalbėjosi su tėvais (skaipu), tai kažkaip nė vienas žodis jai ten neišplaukė toks, kokio nereikia. Švariai viską angliškai pasakė. Šiaip gal ir neblogai jie kalba valstybine kalba, nieko negali pasakyti. Dar pasakė, kad jie irgi keliauja beveik tokiu pat maršrutu kaip ir mes, tai yra irgi plaukė tuo nuostabiuoju laivu iš Belizo į Hondūro, irgi jautėsi beveik panašiai, kadangi ir jiems keletą kartų variklis buvo užgesęs, o šiaip patys yra iš Sietlo, berods. Nors nesu tikras. Kažkur iš JAV miesto, kur labai anksti temsta žiemą ir todėl reikia gerti daug kavos. O gal iš kokio Portlando. Nesakiau, bet norėjau pasakyti, kad jei ką, ką reikia tamsu žiemą aš žinau tikrai daug geriau nei jūs iš JAV. Bet ir tai nesakau, kad esu jau iš pačios pačiausios šiaurinės vietos žemėje, o jie apskritai iš pietų.

Bet šiaip visai mieli tokie žmonės pasitaikė, nieko gera nepasakė, bet bloga irgi nieko nesakė. Svetainėje sėdėjo dar ir keletas nikaragvensių, kaip supratau, tai buvo visa šeima atvažiavusi, tad toks visai mielas viešbutukas: visokių žmonių buvo, niekas niekam per daug netrukdė, kas norėjo galėjo žiūrėti televizorių, per jį, savaime suprantama, rodė šį bei tą, mes sau ramiausiai pavalgėme, išgėrėme dar romo, reikia gi dezinfekuoti skrandį po sulčių iš turgaus, nors ten viskas gal ir gerai turėjo būti.
Ryte geriame kavą. Daryti nieko nesinorėjo, šiaip, žinoma, buvo toks planas, kad gal reikia eiti į plają pagulėti, bet tą planą atidėjome šiek tiek vėlesniam laikui. Kai saulė bent jau aukščiau patekės, nes kėlėmės visai per anksti ryte. Taip jau atsitiko. Ir taip nieko nedarant kilo dar viena nuostabi mintis. Bežiūrint į Peru restoraną, o kodėl gi ten nenuėjus ir nepavalgius kokių pusryčių. Nes reklama irgi sakė, kad va pas mus yra visas rinkinys, perujietiškas arba nikaragvensis, pusryčiai pagal kiekvieną šalį, ir kaina turėtų būti visai nebloga.

Žinoma, į tą rinkinį nieko labai gudra neįėjo: tiesiog kažkokios duonos, batonų, fricholių ir panašiai. Kainos meniu vėl šiek tiek skyrėsi nuo kainų reklamoje, tačiau reikia suprasti, kad taip tikriausiai ir turi būti. Kai kur kainų apskritai nebuvo. Vienu žodžiu, vėl teko sumokėti šiek tiek daugiau nei planavome, nes... Ko nebuvo parašyta reklamoje, o mažomis raidėmis parašyta meniu: į kainą bus vėliau įskaičiuota ir mokesti už aptarnavimą. Vėl kokie dešimt ar penkiolika procentų. Spėju, kad visuose tuose restoranuose irgi elgiasi tikriausiai visi vienodai, todėl buvo beviek griežtai nuspręsta, kad kitą sykį eisime į kokią tikrai paprastesnę vietą, kur niekas nesuka galvos dėl visokių aptarnavimų, nes blogiausiu atveju galima apsitarnauti pačiam.

O tada jau tikrai buvo galima eiti į plają. Saulė švietė, tad gulėti tikriausiai bus galima. Kad saulė švietė tai gerai, bet buvo kitas blogas dalykas, kad ten dar pūtė ir stiprus vėjas. O tai jau nebuvo labai gerai. Šiaip pats vėjas gal ir nieko būtų, tačiau jis baisiausiai nešiojo smėlį: nespėjai atsigulti, ir žiūrėk: jau esi apneštas smėlio. Maudytis buvo įmanoma, nelabai gilu, netgi bandžiau nardyti: nelabai kas ten matėsi, nors žuvų gal ir turėjo būti. Toks smėlėtas dugnas su kartais praplaukiančia žuvyte. Tikriausiai ne nardymui skirtas tas krantas. Kad nelabai maudymuisi: irgi daugiau mažiau aišku, greičiausiai visa įlanka tik jachtomas ir yra skirta. O vien dėl to, nė vienos žuvies niekur ir nesimatė. Tad gal ir nelabai keista, kad turguje niekas žuvies neturėjo. Iš kur jos turėsi, jei visas žuvis jachtos išbaidė. Nors ten buvo ir žvejybinių laivelių. Mačiau, nes gana arti plaukiojau.

Žmonių ten irgi daug nebuvo. Tikriausiai niekam nepatiko tas vėjas. Jūra lyg ir slūgo, o gal kaip tik tvino, bandžiau ir vienoje vietoje gulėti, ir kitoje, patiesalą visada vis tiek reikėjo akmenimis ar dar kuo nors apdėti, kad vėjas nenuneštų, tačiau smėliu vis tiek sugebėjo apnešti. Vėl prie mūsų prisistatė tas pats narkotikų pardavėjas. Linksmas toks žmogelis, vėl pasiklausė, gal norėsime visgi ko nors, tačiau vėl eilinį kartą nieko nenorėjome. O jis taip visai ramiai vaikščiojo su romo buteliu. Romui pinigų tikriausiai užteko, o va maistui kartais ir nebeužtenka. Dar ir mums to romo pasiūlė. Kadangi viskas nešama smėliu, tai ir tas romo butelis buvo šiek tiek smėlėtas, tačiau vis tiek – iš mandagumo gal ir reikėjo paragauti. Taip ir padariau. Reikėjo dar būti ir šiek tiek atsargiam: girdėjau visokių istorijų apie keliautojus, kurie būtent kurioje nors Centrinės ar Pietų Amerikos valstybėse paragaudavo nepažįstamų žmonių pasiūlytos kokakolos ar kokio kitoki gėrimo, ir kaip viskas vėliau nelabai gerai baigdavosi. Tad tai irgi turėjau omenyje. Tačiau viskas labai gerai baigėsi, nieko neatsitiko. Taip sakant dar kartą pasisekė, ne tik su kokodrilais ir rykliais.

Grįžus namie laukė dar vienas siurprizas. Ne, nepasisekė nuo nieko pabėgti, tiesiog nebuvo vandens. Jokio vandens. Nei karšto, nei šalto. Nors karšto vandens ten ir taip dažniausiai nelabai būna. Paklausėme apačioje, kaip čia su vandeniu. Pasakė, kad taip, nėra vandens, ir ne tik mūsų kambaryje, bet ir visame name, ir apskritai visame mieste. Kada bus: nelabai aišku. Kodėl to vandens nėra. Irgi nelabai aišku. Nors gal jiems ir žinoma, bet kadangi mano kastilų kalbos žinios nebuvo tokios gilios, tai priežasties neišsiaiškinau. Tik tiek sužinojau, kad vanduo bus. Kažkada, nors šiaip žadėjo, kad greitai. Tačiau iš kitos pusės žiūrint: jei jau to vandens nėra visame mieste, tai tikrai nepriklauso nuo viešbučio ar dar ko nors, tad gali ir nevisai tiksliai žinoti, kada jis atsiras. Labai manęs nestebino vandens nebuvimas. Lietuvoje irgi būdavo tokių momentų, kai nebūdavo vandens. Bet tada dažniausiai vis tiek, bent jau koks vanduo bėgdavo, nors... Būdavo kad ir jokio vandens, bet tada dažniausiai būdavo daugiau mažiau aišku, kiek laiko to vandens nebus. Tarkime karšto: dvi savaites. Arba trumpiau. Jokio vandens – dažniausiai trumpiau. Visaip būna. Nikaragvoje tikriausiai irgi vyksta kokie darbai, vienu žodžiu vandens nėra, neaišku kada jis bus, ar bus apskritai, tad reikėjo pagalvoti apie tai, kad vakarienę teks valgyti kažkaip kitaip.

Ta proga, kad vandens nėra, nukeliavome vėl į turgų. Žinoma, jokios didelės prasmės ten eiti nebuvo, tačiau dėl visa ko vis tiek reikėjo ką nors nusipirkti. Tarkime galime kokį arbūzą. Turgus nelabai didelis, tačiau arbūzų vaisių ir daržovių ten buvo pakankamai. Ir kai jau susiruošėme pirkti tą arbūzą, paaiškėjo, kad tą dieną buvo kaip tik tos pardavėjos gimtadienis. Berods taip. O gimtadienį ten gi švenčia beveik taip kaip Mešikoje. Tai yra privaloma ta kažkokia lėlė, padaryta iš papjė mašė, prikišta visokių nesąmonių, o gimtadienio šventėjas turi daužyti tą lėlę kabančią, kol galiausiai ji suplyšta ir visos gėrybės išbyra ant žemės. Taip ir mūsų pardavėja darė. Tiek buvo apsidžiaugusi, kad netgi nesugebėjo grąžos suskaičiuoti. Iš pradžių jos apskritai nebuvo, kažkuri kaimynė už ją prekiavo, tada ji pati atėjo, su ta lėle žaidė, suskaičiavo kiek mes jai skolingi, o kiek grąžos reikia duoti... ir nežinojo. Net galvojo, kad nereikia. Nekeista, gimtadienis visgi. Labai daug aiškinti jai nereikėjo, kadangi jos kaimynė suskaičiavo ir kiek mes turime mokėti, ir netgi grąžą, ir vis pakoreguodavo: tiek ir tiek, tiek ir tiek. Linksmai visai apsipirkinėjome.

Dar linksmiau buvo grįžti namo. Vandens vis dar nebuvo. Ir greičiausiai negalėjo būti. O gal turėjo būti. Žadėjo, kad kažkada vanduo bus. Tad sėdėjome sau namie, nes pajoje gulėti reiškė vėl būti užpūstam smėlio, o jei vandens nebus, tai niekaip ir nenusiprausime ir valgėme tą arbūzą. O ką daugiau veikti. Arbūzą šiaip jau turėjome, suvalgyti reikėjo. Taip ir darėme. Ir taip beveik iki saulėlydžio ir prabuvome namie.

Kadangi tą dieną oras buvo geras (išskyrus, kad vėjas stiprus pūtė), tai nusprendžiau, kad tikrai labai gera diena eiti saulės palydėti. Ne aš vienas taip sugalvojau, ir daugiau žmonių ten buvo. O jau saulėlydis: nuostabiausias. „Gintaro kelyje“ Neimantas yra aprašęs saulėlydį Šri Lankoje, atseit ten saulė leidžiasi kaip pasakoje, mainosi visomis vaivorykštės spalvomis. San Chuane irgi buvo nuostabu. Ne man vienam taip atrodė, visi iš eilės fotografavo. Ogi mainėsi ir dangus ir vanduo visomis spalvomis: žydra, raudona, auksinė, rožinė, violetinė, metalo spalva, oranžinė ir visos kitos tos spektro dalies spalvos. Žiūrėti nuotraukas. O dar debesys, laivai, skrendantys pelikanai, palmės. Beveik viską ir įamžinau, viskas turėtų matytis.

Kai jau ir saulė buvo palydėta ir koks šimtas saulėlydžio kadrų padaryti, reikėjo eiti ir valgyti. Vandens, kaip spėju, vis dar pas mus nebuvo, tad tai reiškė, kad ir labai nenorint, tačiau reikės eiti į kokį restoraną. Man šiek tiek įdomu buvo: jei vis dėlto vandens nėra visame mieste, kaip dirba kavinės ir restoranai, jiems gi vandens trūkumas turėtų aiškiausiai pasireikšti. Dar kokios skalbyklos gali atidėti savo darbą, bet va viešo maitinimo įstaigos: iš idėjos beveik turėtų stabdyti savo darbą, nors... Gal jos kažkaip pasiruošusios buvo tam, o gal... Vienu žodžiu, matėsi, kad kavinės visgi dirba, tad reikėjo ir išsirinkti kokią padoresnę. O žodžiu padoresnę turiu omenyje pigesnę.

Ilgai besirenkant ir bevaikštant, daug labai rinktis ir nebuvo iš tikrųjų iš ko. Visi pajūrio restoranai iškart atkrito, o tada nebelabai kas ir liko: turguje viskas buvo uždaryta vis tiek, kitur visur jokių peskadų galėjo ir nebūti. Tad labai ilgai ir toli nesirinkę, tiesiog praėję pirmyn ir atgal tomis dviem gatvėmis, radome tokį ispanišką restoraną. Bent jau vadinosi ispaniškas, tad tikriausiai ispaniškas meniu ten ir turėtų būti. Pažiūrėjome į meniu (kuris buvo tiesiai prie įėjimo), kainos lyg ir pusiau padorios atrodė, tad nusprendėme, kad galima ten ir prisėsti. Be to, buvo galime ir rūkyti. Ne visur, žinoma, tik lauke sėdint, prie gatvės, taip ir padarėme.

Nagi prisisakėm visokių tapų, tai yra visokių užkandžių. Kadangi tai užkandžiai, tai ir kainavo atitinkamai, ir reikėjo tikėtis, kad porcijos dydis irgi bus atitinkamas, visokių bulvių, sūrių ir panašių nesąmonių. Ir dar, tarkime, pagrindinį patiekalą. Keptos krevetės ar tai keptos žuvys. Tiksliai net neprisimenu ką tiksliai užsisakėme. Tačiau kai jau atėjo viskas, tai buvau labai nustebintas. Kad užkandžiai turėtų būti mažų porcijų, tai kaip ir savaime suprantama, tačiau kai atėjo pagrindinis patiekalas, taip ir nesupratau iš karto, kad tai pagrindinis patiekalas: porcija buvo beveik tokio paties dydžio kaip ir visų kitų užkandžių. Gal net ir šiek tiek mažesnė. Tik vėliau, kai jau pradėjau svarstyti, kas čia atėjo, kas dar neatėjo, ir mąstyti kas ir kur ir kada, tada ir supratau, kad ten tikriausiai buvo tas pagrindinis patiekalas. Pagailėta.

Dar prasiėjome šiek tiek per miestą. Nieko nauja nebuvo. Viskas daugiau mažiau tas pats. Tik šį kartą narkotikų niekas nesiūlė. Gal šiek tiek gaila, bet gal ir gerai. Vis tiek tikrai nebūtume pirkę. Grįžus namie vandens dar nebuvo. Taip vėlokai, tačiau galiausiai visgi jis atsirado. Buvo galima praustis, tik va valgyti gaminti tikrai negalvojome. Visgi nemelavo, vanduo tikrai atsirado. Tokia ta jau paskutinė diena San Chuane praėjo. Gera tokia vieta. Nors pačiame mieste ilgai užsibūti gal labai ir neapsimoka. Šiaip jūra gal ir nieko: bet brangoka. Saulėlydis gražus. Buvo svarstoma, tiksliau aš visaip svarsčiau, ar čia važiuoti dar kur nors, į tuos vaisių plantacijų plajas, ar kur dar kitur, o gal... Dar vienas variantas buvo važiuoti atgal. Dar ne visai atgal, laiko dar buvo šiek tiek likę, tačiau spėti į lėktuvą visgi reikėjo. Tad ilgai svarsčius nuspręsta, kad galima pradėti sukti, Minu nusprendė, kad gal jam batų ir nereikia, nors tuo metu dar ilgai visaip galvojo... Bet kokiu atveju kitos dienos planas buvo nusigauti toli toli į šiaurę: iki pat Leono. Dar vieno žymaus Nikaragvos miesto, kuris irgi planavo būti Nikaragvos sostine, tačiau ne konservatoriškas kaip Granada, o visiškai liberalus. Tradiciškai liberalus. Todėl sostinė Managva ir buvo įkurta per vidurį jų, kad niekam skriaudos nebūtų. O mes nusprendėme, kad ta proga Managvą galima apskritai praleisti.

Kadangi šiaip jau kelias iš San Chuano į Leoną turėjo būti nelabai trumpas, visų pirma reikės keliauti į Rivas, tada tikriausiai į Managvą, nors tiksliai nežinojau kaip ten reikės keliauti, bet širdis jautė, kad penkis kartus persėsti tikrai reikės. Ne pirmas kartas, iš Hondūro į Nikaragvą jau teko taip važiuoti, o vėliau vėl dar tikriausiai teks, tad tiek tos. Bet, kaip visada, tai reiškia, kad reikės keltis anksti, tada ieškoti autobuso.... Autobuso radimas nebuvo pati didžiausia problema. Dažniausiai nebūna. Nors... kaip kada. Taigi keliamės šiek tiek anksčiau, ryte irgi tingėjosi kažką daryti, tad tiesiog kavos gėrėme. Su avokadais. Ir dar su kažkuo, ko dar buvo likę. Kadangi vandens nebuvimas šiek tiek buvo sugadinęs reikalą, tai daržovių ir visokių ingredientų buvo likę daug. Kai ką buvo galima temptis, kai ką reikėjo suvalgyti. Suvalgėme tik avokadus. Bet ir jų užteko, kad visiškai persivalgytumėme. Bet kadangi laukė ilga kelionė, tai persivalgymas gal ir buvo visai gerai. Nes neaišku kada ir kaip kitą kartą reikės valgyti.

Maždaug radome autobusų stotį. Autobusų stotis ten buvo tokia labai tipiška, labai tradiciška, šiek tiek skyrėsi nuo visų kitų stočių, kurias jau buvome matę Centrinėje Amerikoje, ne pati dažniausiai sutinkama stotis, tačiau tokią jau buvome irgi matę. Taigi tai buvo tiesiog autobusas stovintis gatvėje, netgi be jokio ženklo, tiesiog stovi, o tu eini ir klausi, ar tikrai važiuojate į Rivas. Pasakė, kad tikrai važiuoja į Rivas, tiksliau, aš norėjau važiuoti tiesiai į Managvą, nes žinojau, kad į Leoną autobusų tikrai nebus (gal ir yra, bet tik tie brangesni, atseit ir patogesni, bet tikrai daug neįdomesni: niekas kas antroje stotelėje nesiūlo pirkti keptų bulvių bananų, freskų, bambonkių, elemetų, siūlų, knygų ir kitokių nesąmonių, nelipa vietiniai su milijonais maišų, mes irgi su savo kurpinėmis, kurias kažkur bandome įtaisyti, tad iš idėjos tikrai važiavau tik tais vietiniais mokykliniais autobusais), tačiau į Managvą irgi niekas nevažiavo. Kaip tik autobusas stovėjo vienas, važiuojantis tiesiai į Rivas, kažkaip jaučiau, kad į Managvą gali ne taip dažnai važiuoti, tad tiesiai į tą rivinį autobusą ir įsėdom. Taip visai neilgai, tik porą naktų ir praleidome prie Kostos Rikos sienos, pas Šventą Joną Krikštytoją.
Tuesday, May 26th, 2015
7:13 pm
Paukščių vagystės iš džiunglių ir maudynės su rykliais (Nikaragva V)
Kadangi kiekvieną dieną neįdomu eiti vis į tą pačią vietą, ir nors vietelė ant ežero kranto visai gerai atrodė, tačiau žinojome, kad yra dar viena vietelė ant ežero kranto. Taip, tai buvo fazenda. Nors viešbučio reklama sako, kad ten galima degintis, maudytis ir dar nežinia ką daryti, tačiau bent jau pirmas vaizdas tikrai nesakė, kad ten būtų galima kur nors maudytis. Nors gal ir kur galima. O mes tuo tarpu ten nuėjome tik kavos išgerti. Daugiau kaip ir nieko ir nenorėjome. Kažkaip įdomiai kava buvo ne visai pigi, tačiau geras dalykas buvo tas, kad ten visgi internetas veikė. Tad greičiausiai į kavos kainą įskaičuojamas ir internetas ir dar neaišku kas. Gal tarkime pusryčiai, nors viskas turėtų atskirai kainuoti. Pusryčiai ten – švediškas stalas, tad realiai gal ir galima kaip nors slapta pavalgyti. Nors gal ir ne, nes realiai jie į kainą neįskaičiuojami, ir žmonių ten tikrai ne tiek daug, kad niekas nepastebėtų, kad kažkas svetimas valgo. O aš apskritai tuo metu tokios minties net ir neturėjau.

Beeidami tuo galima sakyti pagrindiniu keliu, radome dar vieną fazendą. Irgi tikriausiai kažkokia ranča plius viešbutis, bet ta vieta labiausiai garsėjo papūgomis. Ant tvoros tupėjo viena tokia visai žalia, ir kas antram žmogui pasakydavo Olia. Labas, atseit. Gal dar kažką irgi mokėjo pasakyti, bet dažniausiai tik olia ir sakydavo. Kol aš ją fotografavau, pro šalį praėjo dar vienas vietinis. Toks įdomus dėdė. Paaiškino mums apie papūgas. Šiaip tokių užrašų jau buvome matę visoje saloje: atseit nepirkite jokių paukščių jauniklių, ypatingai jokių papūgų ir panašiai, nes visi tie vargšai dažniausiai būna paimti iš džiunglių. Taip tiesiog paimti iš džiunglių, tad jei nepirksite visokių tų laukinių paukščių, beveik iškart ir prisidėsite prie laukinės faunos išsaugojimo. O dėdė pakartojo maždaug tą patį. Kad va šitas paukščiukas, tai šiaip yra vargšas, kadangi nuo vaikystės buvo pavogtas iš savo aplinkos. Tikriausiai jis teisus.

O kita dalis, apie kurią jis norėjo pasišnekėti, buvo, žinoma, iš kur mes esame. Korėja? Lietuva? Taigi pačios tos pačiausios šalys. Žinoma, apie Lietuvą jis mažai žinojo, girdėjo, kad priklausėme TSRS, bet jam tai mažai kliuvo. Jis gi nikaragvensis, o Nikaragva labai tradiciškai yra priešiška JAV valstybė, tad savaime suprantama, gana teigiamai žiūri į tas kitas priešiškas valstybes. Bent jau iš to dėdės susidariau tokį vaizdą. O su Minu norėjo būtinai pasišnekėti tiek apie Korėjos diktatūrą, tiek ir apie Japonijos okupaciją. Ar kažkaip panašiai. Berods ir su manimi panašiais klausimais norėjo pakalbėti. Kadangi jis dirba Fazendoje, o mes, jo manymu, turėtume ten gyventi, tad vakare būtinai reikės prisėsti ir aptarti visus rūpimus klausimus. Man gal šiek tiek ir įdomu buvo, nes supratau, kad jis galvoja šiek tiek kitaip nei aš, o Minu iškart praėjo bet koks ūpas eiti į tą Fazendą: nejaugi reikės vėl tais politiniais klausimais kalbėtis, iškart tapo nuobodu. Čia iškilo dilema, kur reikės vakarieniauti.

Bet tą dilemą nusprendėme spręsti šiek tiek vėliau, kadangi dabar reikėjo būtinai eiti į parduotuvę. Ten pardavinėjo arbūzus. Toje pačioje vietoje, kur ir vakar. Grąžos greičiausiai irgi būtų neturėję, gerai, kad turėjome lygiai. O tada jau buvo galima laukti ir autobuso. Kadangi tą dieną buvome nusprendę eiti maudytis. O kažkur toliau toliau, ten kur Ometepės sala dalinasi į dvi dalis, yra gi tos Šv. Dominyko plajos. Sulaukėme rytinio autobuso, ne mes vieni, ir daugiau žmonių laukiančių buvo, po to tas autobusas dar stojo prie kiekvieno kampo, kol išvažiavome iš miestelio, vėliau irgi labai greitai nevažiavome, kadangi Maderos pusėje keliai apskritai nei grįsti, nei asfaltuoti, duobių pilna, labai neįsibėgėsi.

O visokių rančų ir fazendų, finkų ir kitokio velnio ten pilna. Kažkur pakelyje į mūsų autobusą įlipo ir Eventualmentė. Toji pati amerikietė. Ji netgi iki Ometepės sugebėjo nusigauti. Nors neturėtų būti tai keista, visgi šneka kastiliškai laisvai, o į ten nusigauna netgi nė žodžio nemokantys žmonės. Kiek supratome, ji jau buvo ir arkliais pajodinėjusi, ir dar neaišku ką padariusi, ir dabar keliavo kažkur atgal. Bent jau aš taip supratau. Prie Santa Krus vėl prilipo daug žmonių, o mums maždaug kažkur ten ir reikėjo išlipti.

Žinoma, išlipome šiek tiek vėliau. Ne labai vėlai, bet per vėlai. Iš tikrųjų būtų užtekę išlipti tiesiog Santa Krus, bet kadangi ten neišlipome, tai teko vėliau grįži. Ilgiausia plaja, palei ją pristatyta rančų ir fazendų, finkų ir kitokio tipo viešbučių, nors šiaip visi tie pavadinimai tikrai reiškia ne viešbučius, dar buvo visokių vilų ir vilaičių, spėju, kad tikriausiai turtingesnieji nikaragvensiai ten keliauja atostogauti. O gal ir ne. Mes radome ramiai sau priėjimą prie plajos, ir nukeliavome ten.

Ne jūra. Plaja plačiausia ir ilgiausia. Beveik balto smėlio. Pūtė stiprus vėjas. Telefonas visiškai neveikė. Keista, lyg buvome arčiau civilizacijos, tačiau telefonas jokio ryšio negaudė. Net ten giliau kažkaip rasdavosi ryšys, o čia niekaip. Bet juk ne ryšio gaudyti ten ėjome, tiesiog pagulėti plajoje. Tad visą dieną tą ir darėme. Tvarkėme arbūzą, gulėjome, maudėmės. Iš abiejų pusių kilo po ugnikalnį, skraidė žuvėdros, maitvanagiai ir kiti paukščiai. Kartas nuo karto praeidavo karvių kaimenės. Atsigerti. Ir arkliai prabėgdavo. Ne tik šiaip atsigerti, ten dar kelias tikriausiai buvo tiesesnis plaja, todėl visi tuo keliu ir eidavo. Taip spėju. O gal tiesiog važiuojamąja kelio dalimi negalima galvijams keliauti. Nors tai tikrai būtų nesąmonė, kažkodėl įtariu, kad Nikaragvoje, o tuo labiau Ometepės saloje tikrai niekas nekreipia dėmesio į tokius dalykus. Taip visą dieną ir praleidome. Gal ne visai visą dieną, tokį pusdienį, kadangi vis reikėjo bandyti taikyti į autobusą grįžimui. Bet šiaip graži vieta, aš ten ir nuotraukų visokių pridariau: Konsepsjon ugnikalnis po debesimis, ugnikalnis be debesų, ugnikalnis po paukščio skrydžiu gervė, laukianti ant kranto. Gervė ir pelikanas kažko laukia. Varna. Arklių kaimenė ir Kosigalpos ežeras. Tokios pačios gražiausios ir nuostabiausios Nikaragvos nuotraukos. Gal ir ne visai pačios pačios, bet įdomios vis tiek tokios gavosi.

Kai jau maždaug nusprendžiau, kad gal ir reikėtų grįžti atgal, nes gal autobusas ir bus greitai, o gal ne, bet vis tiek labai ilgai laukti nereikėjo, tada ir patraukėme atgal. Palei plają, Santa Krus link. Ir beeinant reikėjo visgi suprasti, kur čia tas autobusas stoja. Nors įtariau, kad jis stoja maždaug bet kur. Bet dėl visa ko reikėjo paklausti.

Ir radome visai netikėtai tokią kavinę. Šiaip jau netikėtai radome, bet ten tokie dalykai visai tikėtai yra. Visgi Santa Krus – pusės užsieniečių gyvenama vieta, tad visokių panašių vietų pilna. Dėl visa ko paklausėme, kada čia bus tas autobusas, jie pasakė kažkokį laiką, iš idėjos autobusas turėjo būti gal už kokios valandos. O gal šiek tiek vėliau. Tad vis tiek reikėjo laukti, o laukiant, kadangi nieko nebuvo ką veikti, nusprendėme, kad galima ir alaus išgerti.

Taip visai ramiai laukiame, šnekėjomės su darbuotojais. Kiek jau sugebėjome, nes ten angliškai nelabai kas kalbėjo. Ir taip besikalbant žiūriu – autobusas nuvažiuoja. Taip visai netikėtai, nes tikrai ne tuo laiku, kurį vietiniai žinojo. Jie taip ramiai pasakė, kad va, nuvažiuoja. Šiaip tai buvo ne paskutinis autobusas, dar buvo galima laukti kito... O man vėl kilo ta mintis, o kodėl gi mums nenuėjus pėsčiomis. Paklausėme, koks atstumas iki tos Meridos... Tiksliai ir nesupratau atsakymo. Nes sakė lyg du kilometrai, o gal dvylika. Dvylikos gal ir neturėtų būti, o du – tai visai nedaug. Galima juk tiek ir pėsčiomis nueiti. Bus kaip tik proga kelias kordobas sutaupyti. O su tais skaičiais visai galima ir susipainioti: nors du kastiliškai yra dos, o dvylika – dose (Ispanijoje šiek tiek kitaip taria, bet Amerikoje, tai tikrai visi visada tik dose sakytų), tik bėda, kad dažnai ten mėgsta galūnės ir paskutinius balsius nukandžioti (o šiaip tai jei visai atvirai, tai kandžioja ko tik netingi), todėl du tampa do, o dvylika – dos. O tu suprask, ką jie turi omenyje. Bet kokiu atveju kažkaip išsiaiškinome, kad tikrai tai nėra labai toli, todėl šiek tiek pagalvoję, nusprendėme, kad galima ir pabandyti eiti. Jei jau labai nusibos, vėliau bus galima sėsti į kokį autobusą, jei dar koks važiuos. O jei nevažiuos, tai teks visą kelią ir nukeliauti.

Išsukome iš asfaltuoto kelio. Labai toli sukti ir nereikėjo, kadangi visi keliai ten buvo neasfaltuoti, ir pradėjome eiti. Vėl padariau kelias nuostabias nuotraukas: ugnikalnis su laukais, ugnikalnis pro palmės lapus, ugnikalnis be nieko, iš vienos pusės augo bananų plantacijos, iš kitos pusės niekas neaugo, tokios ganyklos driekėsi. Kartais pravažiuodavo kažkas ant dviračio ar motociklo, bet šiaip jau transporto daug ten nebuvo. Netgi ne viešo transporto, jokio transporto ten nebuvo.

Beeidami, tarp kalnų ir klonių, iš vienos pusės vienas ugnikalnis, iš kitos pusės kitas ugnikalnis, tarp kitko, netgi sužinojau, kad vienas yra veikiantis, ir buvo išsiveržęs ne taip ir seniai, prieš keletą metų, o kitas istoriniais laikais išsiveržęs ir nebuvo. Tas, kuris didesnis, tai veikiantis, o tas kuris mažesnis, ir kur visiškai jokios infrastruktūros nėra, netgi keliai neasfaltuoti, neveikiantis. Va, ten ir reikia gyventi. Gal ir teisingą vietą buvome pasirinkę.

Beeidami radome ir tokią kavinukę. Iš tikrųjų tai buvo ne kavinė, o tiesiog iš lentų suręsta būdelė. Dar viena būdelė Ometepės saloje. Ir joje pardavinėjo visokius niekus, ko gali prisireikti, bet šiaip tai tikrai ne pirmo būtinumo prekės. Kadangi pasirodė, kad kelio ten tikrai ne du kilometrai, porą kilometrų, jei ne į kalną, tai per kokį pusvalandį tikrai įmanoma nueiti, o mes ėjome jau šiek tiek daugiau, tad spėju, kad... nors labai nuoširdžiai tikėjausi, kad bus ir ne dvylika kilometrų. Bet kokiu atveju sustojome toje būdelėje, ten turėjo kavos, ir šiaip visokių bananų turėjo. Ir galbūt dar kažko. Trumpa poilsio minutė, taip sakant.

O toliau, per visus kaimus, kurių daugelio ir nesimatė, nes kraštovaizdis ten buvo visai negyvenamas, nors... Šiaip matėsi žmogaus rankų prisilietimai: bananų plantacijos, ganyklos, aptvertos, tad žmonės ten turėtų gyventi kažkur. Ir kartas nuo karto pasitaikydavo įvairūs vienkiemiai. Tad negali sakyti, kad tai jau visai laukinis kraštas. Ir laukinis jis tikrai nėra. Man atrodo, kad netgi džiunglės ten šiek tiek apkultūrintos. Nors su susisiekimu ten yra šiokių tokių problemų, reikia tai pripažinti.

Taip visai per daug neskubėdami, ir netgi saulei dar nespėjus nusileisti, galiausiai pasiekėme ir Meridą. Tikrai buvo įmanoma iki ten nueiti. Beeidami radome dar vieną finką. Nors ten tikriausiai buvo ne finka, dar viena turistų atrakcija. Ogi firmelė, tarp palmių ir džiunglėse (spėju, kad ji ten kažkur yra, nes kelias vedė kažkur po mangamedžiais ir avokadais, nuo pagrindinio kelio ir nesimatė), kuri siūlo visiems turistams ir keliautojams pasiplaukioti kajakais ir lančomis. Ir ne šiaip sau kajakais ir lančomis, o netgi Istiamo upės pelkėse. Istiamo upė, tai toji, kur teka per sąsmauką, jungiančią abu Ometepės apskritimus, o kad ten reikia plaukioti per pelkes, tai sugalvojau aš, nes žemėlapyje buvo pažymėta, kad toje vietoje yra upė, ir aplink ją pelkės. Nors aš tų pelkių labai ir nemačiau. Kajakai kaip ir savaime suprantama, o lančos – tai greitaeigės valtys, kurios dažniausiai visuose vandenų kraštuose naudojamas kaip viešas transportas. O gal ne visai viešas. Čia tuose kraštuose, kur su kitokiu transportu sunkiau, Nikaragvoje, tarkime, tokie vieta yra ne la Moskitija, kaip Hondūre, bet maždaug šalimais, Karibų jūros pusėje. Nebuvau, tad nieko pasakyti ir negaliu, kaip ten tiksliai su lančomis, tačiau visur teigiama, kad toje dalyje gyvena kitokie nikaragvensiai, tokie Karibiniai, tikriausiai irgi garifunai. Kažkodėl taip jau atsitiko, kad Karibų pakrantė visoje Centrinėje Amerikoje labiau garifunams buvo skirta.

Bet ne apie tai dabar, taigi toji firmelė, kuri visai netikėtai ir atsitiktinai vadinosi el Peru, ir siūlė visiems pasiplaukioti kajakais bei lančomis po tą upę. O rašau apie tai tik todėl, kad privalomai nusifotografavau po užrašu Peru ir po to visiems bandžiau įrodyti, kad iki ten nuėjau pėsčiomis. Tiesa, niekas neklausė iš kur, ir nežinau, kiek žmonių tuo patikėjo, bet ne tai esmė iš tikrųjų.

Netgi saulei nenusileidus mes jau buvome namie. Buvome prisipirkę laimų, mūsų namo kieme augo didžiulis mangamedis, netgi norėjau mangų pasiskinti, bet bijojau, kad niekas neduos. Žydėjo kinrožės, vėjas nebuvo labai stiprus, tad buvo galima ramiausiai sau gerti romą. Nes ten tikrai daugiau nėra ką veikti, ypač vakarais, dienomis galima kokiais arkliaisi jodinėti, tačiau saulei leidžiantis visi grįžta namo. Netgi kiaulės ir karvės. Kažkas ilgai užsitupėjo tualete. Tiesiog durys buvo užrakintos. Žinoma, iš pradžių pagalvojau, kad gal kas tupi, tačiau kadangi tas tupėjimas labai ilgai užsitęsė, kilo ta blogoji mintis, kad kam nors ten labai bloga pasidarė, arba geresnė mintis, kad kažkas netyčia užrakino ir pamiršo atrakinti. Taip iš tikrųjų ir buvo. Teko eiti į registratūrą ir prašyti viską atrakinti. Įdomi tokia Ranča. Iš tikrųjų rančą ir priminė, kadaise ten tikriausiai turėjo būti tiesiog gyvenami namai, kiaulidės ir karvidės, o dabar nuspręsta atidaryti viešbutį. Ir netgi pagalvojau, kad labai geroje vietoje tą viešbutį atidarė: priešais yra fazenda, kuri baisiausiai save reklamuoja, turi interneto puslapį ir panašiai, tad daugelis keliautojų ten ir bandys apsistoti. Tačiau geras dalykas yra tai, kad fazenda visgi nėra begalinė, todėl ne visi ten sugeba tilpti, tad be didesnių reklamų ranča susirenka tuos likusius keliautojus, kurie netilpo į fazendą. Aš taip sugalvojau.

Vakarieniauti vėl ėjome į fazendą. Maždaug tą patį kaip visada, nes meniu ten nelabai įvairus. Sutikome tą rytinį dėdę, jis arba mūsų neprisiminė, arba buvo užmiršęs, kad norėjo pasikalbėti apie politiką, arba tiesiog buvo užsiėmęs. Dar sutikome ir tą indą, kuris tikriausiai amerikiets, tą, kuris mokė, kad reikėjo brangiau mokėti už kambarį Mojogalpoje. Jis irgi atsibeldė iki Meridos. Sakė, kad vėliau važiuos į pietus, prie Kosta Rikos sienos, pas Šv. Joną iš Pietų. Tai yra į San Chuan del Sur (tokiu pavadinimu miestų ir miestelių Nikaragvoje yra gal koks šimtas, jei ne daugiau). Nors jei labai tiksliai, tai jis sakė, kad važiuos ne į San Chuaną, o į kažkokį kitą miestelį šalimais, gal į Maderų plają, kadangi San Chuane yra labai blogai, labai labai blogai, o va ten šalimais labai gerai. Dėl įvairių priežasčių. Kadangi mes irgi planavome maždaug į tą pusę važiuoti, tai visai pasiklausiau to patarimo. Gal ir mums reikėtų keliauti kur nors į kitas plajas, o ne į patį uostamiestį. San Chuanas, kaip supratau, buvo toks didelis uostamiestis, o gal ir dar kažkas.

Kol valgiau dar paskaičiau visas instrukcijas, kurios surašytos ant lentos Fazendoje. Ogi ten netgi išskaičiuota, kiek aplinkui gyvena žmonių, kiek karvių, kiek kiaulių, kiek asilų, kiek arklių kiek vištų ir gaidžių, ir visa kita gyvūnija. Ir visai neveltui tai viskas išskaičiuota. Nors Fazenda irgi stengėsi būti tokia ekologiška ir visaip kitaip moderni vieta, tačiau tas visas išrašymas buvo dėl visai kitos priežasties. Tai reiškia, kad didžioji dalis aplinkui gyvenančios faunos dažniausiai valkiojasi laisvai visur, be to, apie ėjimą į tualetą turi labai miglotą, jei apskritai kokį nors supratimą (turiu omeny, kad didžioji dalis šalimais gyvenančios faunos, mažuma visgi turi gal ir visai konkretų supratimą), todėl patartina nevaikščioti basomis, reikia plauti kojas ir dar kažkas buvo paminėta apie apavą. Nors gal ir atrodo labai keista, bet iškart matėsi kodėl viskas taip surašyta, nagi visokie ekstrancherai, dažniausiai baltesni ir atvykę iš įvairių civilizuotų kraštų, taigi tik pamato gamtą (neturėtų pirmą kartą matyti tokius kraštus, visgi kelias į Ometepę veda per įvairius miškus ir klonius, o tiesioginio lėktuvo reiso iš tų „civilizuotų“ kraštų kol kas nėra) ir iškart pasijaučia kokiais Tarzanais ar Maugliais. Jaučia žemės energijas ir vibracijas. Ne visi, ir gal netgi ne dauguma, tačiau yra toks tipas žmonių. Na, jiems visiems tai ir buvo parašyta. Dar, žinoma, surašyti visi laikai, kad plaukia laivai, kada važiuoja autobusai, ir kur važiuoja autobusai, daugybė visokios informacijos, dar daugiau visokių užsieniečių, o mes, kai jau galiausiai pavakarieniavome, sumanėme, kad galima ir namo eiti. Iš idėjos Ometepė buvo patikrinta, petroglifo nemačiau nė vieno, vėliau patikrinau internete, kaip jie atrodo, visai nieko. Geras reikalas, visiems kitiems rekomenduoju važiuoti ir pasižiūrėti kaip jie atrodo gyvai, o ne tik nuotraukoje.

Taigi išaušo paskutinis rytas. Tiesiog paskutinis rytas Ometepėje. Negaliu pasakyti, kad ji būtų labai nepatikusi, taip pat negaliu pasakyti, kad ji būtų labai patikusi, bet šiaip visai geras dalykas toji sala. Žinoma, yra šioks toks trūkumas, kad ten sunku keliauti, trūksta autobusų, daug kas neturi grąžos, parduotuvių irgi nėra, užtat yra ežeras. Iš visų pusių, kiek tik žiūri – ežeras, ir ne šiaip sau kažkoks ežeras, didžiausias Nikaragvoje, o pasaulyje dvidešimtas, ir dar – tai vienintelis gėlavandenis ežeras, kuriame gyvena rykliai. Sužinojau tik vėliau, kad ten ir ryklių besama, o be to, tie rykliai būtent tos rūšies, kurie dažniausiai ir užpuola žmones. Taip sakant: per tą kelionę manęs jau nebuvo užpuolė kokodrilai ir rykliai. Nors abi rūšys progų tam turėjo.

Susidėjome daiktus, dar nukeliavome kavos į tą pačią fazendą. Visuomet labai brangi ten kava. Su vaizdu į ežerą, žinoma, geriama kava. Kažkas iš ten dirbančių pasiūlė važiuoti greituoju autobusu. Tai yra beveik taksi. Skirtas daug mokantiems klientams. Nors iš tos fazendos galima plaukti ir lanča. Į krantą niekas nenuplukdys, netgi iki Mojogalpos nepavyks nuplaukti, tik iki Tel Avivo, o iš ten jau galima gaudyti laivą pas Šv. Jurgį. Vis tiek atsisakėme važiuoti tuo greituoju ypatinguoju autobusu, man visai tiko ir tas mokyklinis autobusas, kuris stoja visur ir kuriuo važiuoja daugybė vietinės liaudies.

Vėl tas pats kelias. Po truputį, po kokios valandos išsukame iš to negrįsto kelio, Santa Krus, tada užsukimas į Altagrasiją, kur daugelis keleivių išlipa, turgaus aikštėje, savaime suprantama išlipa, reikia šiek tiek palaukti, tada vėl maždaug atgal, vėl tie patys miesteliai, žmonių tai daugiau tai mažiau, daugybė užsieniečių, kažkas bandė pristoti. Prie mūsų. Nusprendė, kad jam per maža vietos, todėl paprašė pasislinkti. Minu taip pasakė. Kadangi jis buvo šiek tiek ne nuotaikoje, tai pasakė, kad va, kiek ten yra vietos, galite ramiai sau sėsti kad ir į kitą laisvą vietą, jei jau galvojate, kad aš užimu per daug. Tada kitos dvi, sėdėdamos už nugaros, pradėjo pasakoti apie tai, kaip sekėsi vyrų medžioklė, ir ką iš to gavo ir ko negavo. Irgi tokie labai esminiai ir protingi pokalbiai. O daugiau nieko gera ir nevyko.

Taip kokias dvi valandas ir važiavome. Galiausiai pasiekėme ir Mojogalpą, o ten buvo nusprendę nieko neapžiūrinėti, nieko nepirkti, kiek įmanoma greičiau gaudyti laivą. Jo nepagausi, reikėjo tiesiog laukti, kada plauks. Kadangi po to dar reikės kažkokiu būdu nusigauti iki stoties, ir dar labiau kažkokiu būdu prie jūros. Tie visi būdai buvo maždaug aiškūs, todėl ramiai laukėme laivo.
Vėl, laivas pilnas kaip visada. Kas į dugną lipa, kas ant viršaus, kapitono kajutėje vėl Gvadalupės mergelė buvo, skalbyklose niekas nieko neskalbė, iš ežero pusės matėsi pakilimo ir nusileidimo takas, ugnikalniai tolo. Dėdė vėl atėjo rinkti pinigų, kiek supratau, daugelis užsieniečių mokėjo doleriais, nors gal ir ne, šalimais sėdėjo toks nikaragvensis, kuris lyg buvo studijavęs kažkur užsienyje. Nesu visiškai tikras, bet kažką panašaus kalbėjo su keliais užsieniečiais. Kur kaip kada ir kodėl studijavo ir panašiai. Tokie visiškai neįdomūs pokalbiai. Bent jau man visai nebuvo įdomūs, laukiau, kada galiausiai atsidursime krante. Na, ir šiaip reikėjo vėliau gautis prie jūros, ir galbūt būti ne San Chuane, o kokiame kitame miestelyje. Žiūrėsime, kaip bus.
Sunday, May 24th, 2015
7:17 pm
Ometepės blusos, arkliai ir pliažai (Nikaragva IV)
O nusigavus ten, reikėjo dar ir sužinoti, kaip iš paties Rivas keliauti pas Ometepę. Nors miestas jau kaip ir stovėjo beveik ant Kosibolkos ežero kranto, tačiau uostas buvo tikrai ne prie pat autobusų stoties. Tai kaip ir iš anksto žinojau, netgi žinojau, kad reikės važiuoti pas Šv. Jurgį (taip vadinamas Rivas uostamietis – San Chorche), ir netgi kažkodėl galvojau, kad iki Šv. Jurgio galima važiuoti autobusu. Bent jau kelionių vadovas teigė, kad iš stoties važiuoja kažkoks transportas, kuris turėtų važiuoti kokį dvidešimt minučių, ir tai turėtų kainuoti apie dvidešimt euro centų, kokias dešimt kordobų.

Taigi ramiausiai nusigauname į Rivas, iškart matosi, kad tai turėtų būti koks didesnis miestas, nes autobusų stotis yra. Ir ta stotis tai ne kažkokia vieta pakelėje, netgi ne kažkokia stovėjimo aikštelė, o normali stotis, su pastatu, su aikštelėmis, autobusams išvažiuoti, netgi informacija ten yra, bilietų kasų netgi nesitikėjau rasti, bet ką jau čia, pilna pardavėjų visokių, ir dar daugiau taksistų. Iškart išgirdome pasiūlymą važiuoti pas Šv. Jurgį taksi. Ir nurodyta konkreti kaina. Tiksliai jau ir neprisimenu, bet gal koks šimtas kordobų. Gal ir nėra labai daug, bet vis tiek. Nusprendėme, kad pradžiai reikia išsiaiškinti kaip su tais autobusais, taksistai sakė, kad jokio autobuso nėra, bet jais visuomet reikia mažiau tikėti.

Tik tuo atveju vis dėlto taksistais teko patikėti. Pirma paklausėme kažko iš vairuotojų, tose aišktelėse, jie visi pasakė, kad nieko nebus, teks jums važiuoti taksi. Paklausėme kažko iš pardavėjų, jie apskritai nieko nežinojo, iškart surado taksistą, tada netgi teko keliauti į turistų informaciją, gal ir ne visai turistų informacija, bet buvo tokia, kuri irgi pasakė maždaug tą patį, kad joks viešas transportas ta kryptimi nevažiavo. Teko visgi važiuoti taksi. Vienas taksistas netgi sekiojo iš paskos. Kaina jau buvo šiek tiek nusileidusi, bandėme derėtis dar daugiau, lyg ir nelabai norėjo vežti, bet kadangi mes nelabai ir skubėjome niekur, tad galiausiai nuleido iki tiek, kiek ir prašėme nuo pradžios. Gal ne visai tiek, bet gavosi visgi pigiau. Taksistas dar beveždamas paklausė, ar mus vežti iki pat uosto, ar nebūtina įvažiuoti į uosto teritoriją, kadangi už įvažiavimą į uostą reikia mokėti papildomą mokestį. Įdomus toks žmogus. Jei mes jau bandėme iki negalėjimo mušti kainą, tai gal visgi tikrai nenorėsime mokėti dar kokius papildomus penkis dolerius ar kiek, už tai, kad įvažiuotume į uosto teritoriją. Be to, tikrai negalvojau, kad tas uostas toks didelis, kad būtinai reikia į jo teritoriją įvažiuoti. Kažkaip išaiškinau, kad užteks prie vartelių ir jokio vartelių mokesčio nemokėsime. Taip ir padarėme.

Tačiau vartelių mokestį visgi teko susimokėti. Visiems privaloma susimokėti tuos uosto mokesčius. Tik Šv. Jurgyje viskas vyksta šiek tiek kitaip. Paprastai tie uosto mokesčiai jau būna įskaičiuoti į bilietus, o jie nusprendė visai kitaip elgtis. Prieini prie uosto vartų, ir sako, kad kiekvienas turi susimokėti po dešimt kordobų (ar kažkaip panašiai) vien už įėjimą į uostą. Kokie trisdešimt euro centų. Dar pasakė, kada čia artimiausias laivas, ir šiaip tame uoste bent jau nuo įėjimo nieko nesimatė. Aš tikėjausi, kad tą uosto mokestį sumokėjome ne šiaip sau, kad laivas visgi bus, ir vietų jame irgi bus, nes mokėti vien už pasivaiščiojimą tikrai nesinorėjo.

Ant Kosigalpos kranto stovėjo autobusas, kuriu nikaragvensiai buvo atvažiavę pasimaudyti. Įdomiai viskas atrodė. Bent jau tas krantas manęs visai nežavėjo, spėjau, kad visur kitur viskas atrodys panašiai. O tolumoje jau kilo pora ungikalnių. Niekas nerūko, bet dvi tokios stačios viršūnės stiebėsi į dangų. Tai ir buvo tie garsieji Ometepės ugnikalniai, kuriuos turėjome greitai pasiekti.

Uoste buvo toks pastatas, maniau, kad ten turėtų pardavinėti bilietus. Kažkas panašaus į kasą ten lyg ir buvo. Bet kasa daugiausia teikė tik informaciją, kada laivai plauks, realiai tai buvo tiesiog laukimo salė, kad nereikėtų lauke sėdėti ir kažko laukti. Tad mes irgi taip padarėme. Viduje buvo dar ir turistų informacija, bent jau taip galvojau, tačiau realiai ten buvo vieno Ometepės viešbučio būdelė, kurioje kaip tik ir sėdėjo vienas darbuotojas, kuris dalino visokią informaciją. Ten gavome salos žemėlapį, adresą, kur reikia apsistoti, ir visą reikalingą ir nereikalingą informaciją. Toje salėje buvo dar daugiau užsieniečių, kurie užsiiminėjo maždaug tuo pačiu, kuo ir mes. Tai yra niekuo, tiesiog laukė laivo.

Po kiek laiko laivas atplaukė, visiems buvo liepta kuo greičiau ten eiti, kadangi bilietai iš anksto neparduodami, tai jei nespėji įlipti, teks laukti kito laivo. Taip kaip miesto autobusuose, kas pirmesnis, tas gudresnis. Tuo metu kaip tik buvo atplaukęs ir kitas laivas: el Čė, kuris irgi plaukioja iš Šv. Jurgio į Ometepę, laive vietų buvo tikrai daug. Ten buvo lyg ir apatinis denis, kur dauguma bandė sėsti, tačiau kai mes ten nuėjome, patogių vietų ten ir nebebuvo, todėl nusprendėme, kad nebus nieko bloga, jei pasėdėsime ir viršuje. Vaizdas vien koks bus. Tikriausiai. Saulė švietė kol kas.

Taip ir padarėme. Žmonių lipo daug. Ne tik užsieniečiai, bet ir vietiniai, su maišais ir pirkiniais, nes, kaip visada ir būna, salose juk mažai daiktų, tenka apsirūpinti žemyno gėrybėmis, tad jie irgi panašiai darė. Kažkas netgi su motociklu norėjo plaukti. Mūsų laiviukas buvo šiek tiek mažesnis, mačiau, kad į el Čė netgi visas autobusas tilptų. Nes jis tikrai ten būna. Į Ometepę plaukia ne tik viešas, ir bet ir privatesnis transportas, kas nori, gali pabandyti. Mums užteko ir viešo. Kai jau galiausiai viskas buvo užkimšta, visose įmanomose vietose žmonės sėdėjo, tačiau vis dar buvo galima atsigulti, mes ir išplaukėme.

Nors ežeras ir neatrodė labai didelis, tačiau bangos visgi ten buvo aukštos. Nespėjome išplaukti, ir mums jau užsupo. Taip gana gerai bangavo. Ugnikalnių nuotraukas visgi padariau, abiejų ungikalnių, jie tokiais debesimis buvo užkloti. Atrodė fantastiškai ir mistiškai, teko sukti aplink, dėdė atėjo ir surinko pinigus už bilietus. Ne per daug, kokie du eurai kainavo visas tas malonumas, kapitono kajutėje buvo Gvadalupės mergelė ir dar kažkokia šventoji, kitaip tikriausiai į atvirą ežerą ir neplauktų, dar praplaukėme oro uosto taką... Nes Ometepėje yra ir oro uosto, tad tas takas iš ežero pusės labai gerai matosi. Ir po kokio pusvalandžio, per kurį spėjo ir apsiniaukti ir vėl išsigiedryti, pasiekėme Ometepę. Sala, vadinasi Ometepė, spėju, kad sudaryta iš dviejų ugnikalnių lavos, nes ir dabar dar matosi aiškiai tie du apskritimai, o mes įplaukėme į didžiausią ir gyviausią, bent jau taip skelbia kelionių vadovas tos salos kaimą (tikrai taip ir vadinama, nors aš pavadinčiau tą vietą miesteliu) – Mojogalpą. Išvertus iš vietos kalbos (ne kastilų, labiau vietinės kalbos), tai reiškia moskitų vieta, o jame šiaip gyvena dešimt tūkstančių gyventojų. Kai pagalvoji, Lietuvoje tai visai netgi miestu vadintume tą vietą.

Nuo Mojogalpos uosto tiesiai vedė gatvė, Šv. Onos gatvė, ir ji ne šiaip sau taip vadinosi, ji vedė tiesiai į Šv. Onos bažnyčią. Bet apie tai vėliau, kadangi pradžiai mums tikrai ne bažnyčia rūpėjo. Kažkodėl sekti kelionių vadovo rekomendacijomis visai nenorėjome, o gyventi vis tiek reikėjo kur nors. Žinoma, visuomet galima miegoti lauke, bet tą dieną sugalvojome (kaip ir kitomis dienomis) nakvoti ne lauke. Taigi eisime ieškoti viešbučio.

Visi normalūs turistai jau buvo užsisakę ir žinojo, kur eis, daugelį jų netgi savininkai pasitiko, o mes pradžiai nukeliavome prie žemėlapio. Tiesiog priešais uostą buvo visas žemėlapis su daug viešbučių. Gaila, kainos nebuvo ten surašytos, bet ką jau padarysi. Ir ilgai netgi neteko ieškoti, kaip viena moteriškė paklausė, ar tik jums nereikia kokios hostalio, gal ir reikia, taigi aš kaip tik ir galiu nuvesti, pas savo brolį. Kaip visada – šeimyninis verslas. Gal ir ne visai taip, tačiau turint omenyje, kad toje Mojogalpoje gyvena tik dešimt tūkstančių žmonių, daugelis gyvena iš turistų, tai visai gali būti, kad keliaujame į šeimos viešbutuką. Galime ir pabandyti.

Tiesiai gatve, vėliau į dešinę, žinoma, namukai ten mažiukai, buvo apsiniaukę, gerai, kad nelijo, tikėjausi, kad ir nelis, ir galiausiai prieiname Jogio hostalį. Taip bent jau vadinasi. Ir išeina pats Jogis. Iš tikrųjų jis neišėjo, reikėjo dar palaukti, jis irgi kažkur valkiojosi, tikriausiai ieškodamas gyventojų, pats viešbutis buvo visiškai tuščias, tik vidiniame kieme (visur yra po vidinį kiemą, kas yra neblogai, tik ten tas vidinis kiemas buvo daugiau mažiau dengtas, kažkokio sodo nelabai matėsi, nors keli augalai augo) buvo prikabinėta hamakų ir daug vėliavų. Lietuvos vėliavos ten lyg nebuvo, tačiau Estijos vėliavą radau. Kaip ir visai teigiamai viskas atrodė.

Dar ten buvo virtuvė, kuria lyg ir galima naudotis, o gal ir ne, tik tas naudojimasis virtuve irgi dažniausiai ribojamas laiku. Bent jau taip supratome, kadangi virtuvę atidarydavo tik tada, kai kas nors iš savininkų arba darbuotojų būdavo viešbutyje, o jie būdavo tikrai nelabai dažnai. Dienomis dažniausiai nebūdavo. Dar ten sėdėjo toks indas... Berods indas, kiek išsiaiškinome, bet kaip ir daugelis keliaujančių indų, jis buvo gyvenęs tarkime kokioje Britanijoj ir dabar keliavo. O daugiau kaip ir nieko labai nebuvo. Keletas kambarių. Tie, kurie sodo gilumoje – su dvigulėmis lovomis, todėl ir kainuoja kokiu vienu ar dviem doleriais daugiau, o tie kur arčiau gatvės: su viengulėmis lovomis, todėl kainavo, atitinkamai pigiau, berods, šimtą penkiasdešimt kordobų, o gal ir tiek nekainavo. Bet kokiu atveju ten visos kainos buvo nurodytos kažkodėl doleriais. Nusprendėme, kad galime miegoti ir tose pigesnėse lovose, nėra čia ko pinigus leisti dėl dvigulės.

Kaip ir viskas. Prie pat gatvės buvo dar ir terasa, kurioje irgi galima sėdėti. Pagrindiniai vartais visuomet uždaryti būna, dažniausiai ir užrakinti, tvoros irgi tokios spygliuotos. Vis matosi, kad Nikaragvoje neturėtų būti labai saugu. Tikriausiai taip ir yra. Kol dar šiek tiek pasėdėjome, pamatėme, kaip atkeliauja pora žydų. Tuo metų nežinojau, kad jie žydai, vėliau sužinojau, nes irgi teko visai netikėtoje vietoje juos dar kartą sutikti: mergina tempė didžiulį lagaminą ant ratukų, vaikinas tempė ant pečių vieną didelę kuprinę ir dar vieną dar didesnę kuprinę, nešulinę, nešėsi rankomis. Ar kažkaip panašiai. Vienu žodžiu buvo baisiausiai apsikrovę. Man net įdomu pasidarė, o kur jie keliauja ir ką ruošiasi veikti taip apsikrovę. Ar metų kelionei čia viskas ar kaip. Niekaip nesupratau. Nuo uosto iki viešbučio tikrai nebuvo taip jau arti, tad tas kelias su tomis kuprinėmis ir lagaminais jiems tikrai neturėjo labai patikti, ypač merginos veidas sakė, kad ji nėra ypatingai patenkinta, ypač nėra patenkinta tempdama viską, bet... O ką padarysi, kitaip ir nesigauna, tas vaikinas gi ar taip ar taip jau yra apkrautas kaip nešulinis asilas, tai dar ko nors reikalauti būtų jau per daug. Įdomu, jiems patiko ta visa kelionė, nes vėliau girdėjau daug skundų būtent iš jo pusės.

O kadangi šiek tiek nebelijo, saulė visgi nešvietė, bet vis tiek reikėjo apžiūrėti visus Mojogalpos džiaugsmus ir rūpesčius. Tai yra pastebėti, kuo ji garsėja.

Pirmiausia iškart, netgi neplanuodami nukeliavome iki autobusų stoties. Taip, netgi nežinojau, kaip atrodo autobusų stotis, bet ji visai nuostabiai atrodė: ant ežero kranto. Gražu iš tikro. Tik, žinoma, ta stotis tai buvo tokia aikštelė. Toks laukas. Netgi visai nei grįstas, nei asfaltuotas. Prisimenant, kaip atrodė autobusų stotys tame perle Granadoje, nereikėjo tikėtis kažkokių stebuklų Mojogalpoje. Uodai, tarp kitko, nepuolė. O dar geras dalykas toje stotyje buvo būdelė. Tokia medinė būdelė, kurioje dėdė pardavinėjo cigaretes, alų, romą, kažkokius užkandžius, bet šiaip tai buvo ne tik kioskas, bet ir bariukas, vienu metu. Tikrai toks būdelinis, tačiau turėjo ir nuosava tualetą. Ten tikriausiai sėdėjo tik vietiniai mojogalpenjai. Mes irgi ten prisėdome ant medinių kėdučių, pasiėmėme alaus, ir leidome laiką, kol nustos lyti. Šiek tiek dulkė.

Kai tas privalomas laiko tarpas jau buvo praleistas, galėjome eiti toliau. Vėl nuėjome iki uosto (Mojogalpoje irgi yra tik trys ar keturios gatvės, tad labai toli ir nepasivaikščiosi), ir tada jau ta pagrindine gatve, kuri vedė nuo uosto ir vadinosi Šv. Onos gatve, nukeliavome iki Šv. Onos bažnyčios. Ties bažnyčia gatvė ir baigėsi. Kaip bebūtų keista, nors buvo pirmadienis ir pamaldos bent jau tuo metu jokios nevyko, tačiau bažnyčia buvo atidaryta. Ir ne šiaip sau atidaryta, išpuošta tomis kabančiomis marškomis, ir netgi užrašai visur buvo, sveikinantys su Fiesta Patronaline ar tai Parokialine, bet kokiu atveju, kadangi bažnyčia priklauso Šv. Onai, tai ir fiesta ten buvo Šv. Onos. Ryškiai, kaip ir Lietuvoje, taip ir Nikaragvoje maždaug tas laikas yra didysis atlaidų laikas, o Mojogalpoje irgi švenčiami Onos atlaidai. Man netgi visai įdomu pasidarė, kaip čia jie švenčiami, bet ką jau padarysi. Šiek tiek pavėlavome. Nes stebėjome, kaip tie atlaidai švenčiami Nandaimėje. Reikia vėl pastebėti, kad apie Mojogalpos atlaidus irgi niekur nebuvo užsiminta (bent jau užsienietiškuose kelionių vadovuose, ten tik apie jodinėjimą arkliais ir plaukiojimą baidarėmis kalbama).

O Šv. Onos gatvė tam ir yra Onos gatvė, kad ji būtų pagrindinė. Ne visai pagrindinė, baigiasi ji dar viena gatve, kuri yra tiesiai priešais bažnyčia, nors tai jau net ne gatvė, o visas šešiasdešimt ketvirtas kelias: vienas galas veda į Altagrasiją, kitas pas Šv. Juozapą iš Pietų (San Chosė del Sur), bet už ugnikalnio Konsepsjon jie vėl susijungia ir kartu keliauja į Maderos ungikalnio pusę. Kadangi Ometepės sala sudaryta iš dviejų apskritimų, tai ir keliai ten ratais eina. Tuo metu mums jokio kelio nereikėjo, todėl labai ir nesiaiškinome, kaip ir kur galima jais nukeliauti.

Palei Šv. Onos gatvę iš visų pusių rikiavosi kavinės ir restoranai, kai kurie pardavinėjo visokius mėsainius, dešrainius ir kitą JAV maistą (praleidome pro ausis tai), dar ten buvo irgi daugybė visokių viešbučių ir viešbutukų, kai kurie netgi pigesni ne ten, kur mes buvome apsistoję, tačiau ateitis parodė, kad pigiau mokėti tikrai nereikėjo. Skalbykla ten irgi buvo, netgi keli bankai su bankomatais, tad gal pinigų būtinai keistis ir nereikėjo, tačiau būti iš anksto pasiruošusiams gal ir nėra labai blogai. Be to, kitą dieną planavome važiuoti į Maderos pusę, gal į kokią Meridą ar dar kur nors, o ten jau tikrai jokios bankų paslaugos neteikiamos. Ir dar buvo keletas parduotuvyčių bei turgelių ar ant gatvės pardavinėjančių žmonių. Labai gera vieta, netgi kelios kepyklėlės buvo. Ir tokios mažytės parduotuvytės, tad ir prisipirkome romo, avokadų, arbūzą, melionų, bandelių. Visko ko tik ten buvo. Net nešti sunku buvo. Bet su visu tuo gėriu vis tiek reikėjo grįžti namo.

Mūsų viešbutyje gyventojų buvo padaugėję. Kadangi miegojome penkiaviečiame kambaryje, tai visos vietos ten buvo užimtos. Tikriausiai visur kitur vietos irgi buvo užimtos. Internetas veikė, tad daugelis žmonių būtent tuo ir užsiėmė. Vaisius ir daržoves sudėjome, kažką gal ir užkandome, šiek tiek temo, reikėjo uždegti šviesą, vienu metu elektra buvo dingusi, bet vėliau vėl atsirado. Tikriausiai ne dėl viešbučio kaltės, gal kur koks trumas sujungimas dėl lietaus, visko juk pasitaiko. Ir čia Minu pamatė tokį įdomų dalyką. Ant jo lovos atkeliavo, tiksliau iš kažkur atlipo porą tokių vabaliukų. Vabzdžių. Neskraidančių. Vienas didesnis, kitas mažesnis. Kažkodėl šiek tiek panašūs į blusas. Nors gal ir ne. Bet gulint ant lovos šiek tiek niežtėti pradėjo. Gal tik sutapimas. O gal visgi čia uodai kandžioja. Nieko negali žinoti. Tai buvo pranašingas ženklas, kad tą dieną lis, tačiau kitą dieną švies saulė. Iš tikrųjų, tokio posakio gal ir nėra, bet ženklas tikrai buvo pranašingas.

Vakarienės nusprendėme namie negaminti, kadangi nelabai buvo aišku kaip ir kiek galima gaminti, iškeliavome lauk. Jei Mojogalpa yra gyviausia vieta, tai vis tiek kažkas ten turėtų būti. Tikrai kažkas ir buvo. Ant vieno kampo radome buritinę. Nes šiaip visaip pagalvojus, dešrainių mėsainių ar sūrainių valgyti nesinorėjo, tad paprasta buritinė turėtų sueiti. Ir visai suėjo. Turėjo jie buritų su peskado ir kažkokių empanadų. Empanados – tai elementarūs kibinai su kažkoiu įdaru, na, gerai, čeburekai, o burito su peskado, bent jau Mojogalpoje, ar bent jau toje vietoje tai buvo blynas iš kukurūzų miltas, su užlenktais kraštais, ir ant jo prikrauta fricholių (tos košės iš raudonų pupelių), žuvies (nes peskado yra žuvis kastiliškai), ir kitokių skonių ir prieskonių: agurkų, pomidorų, kopūstų ir panašiai, ir dar kokiu majonezu apipilta. Kaip ir visai valgomas dalykas. Vakare dar pasėdėjome su romu ir vaisiais viešbučio terasoje... Žmonių daug, tačiau gyvumu niekas ten labai nepasižymėjo. Nors kaip ir visai nenorėjau, kad visą naktį vyktų fiestos ir karnavalai.

O tą pranašingą ženklą teko iškart pastebėti. Gal ne visai iškart. Šiek tiek pamiegojus, jautėsi, kad visą kūną kažkas sukandžiojo. Kadangi vis dar galvojau, kad tai tikriausiai turėtų būti uodai arba moskitai, teko tepliotis žvaigždute (dar nuo Vietnamo turiu) ir tigro tepalu, kuriam laikui padėdavo, tačiau vėl kažkas kandžiojo. Ir taip lengvai nepraeidavo. Kankino taip ne mane vieną, Minu irgi baisiausiai negalėjo miegoti, ir dar keletas mūsų kambaryje gyvenančių vis prabusdavo. Kai jau visiškai atsibodo, dar netgi ne visai paryčiais galiausiai iškeliavau į verandą. Ant medinių suolų miegoti nebuvo labai patogu, tačiau ten bent jau niekas nekandžiojo. Vienas iš mūsų kambario gyventojų jau buvo įsitaisęs hamake. Minu irgi iškeliavo. Vėliau ir aš nukeliavau ant tų hamakų. Taip spėju, kad kokią pusę nakties gal ir nemiegojau. Ir kandžiojo tikrai ne uodai. Lauke jie visai nepuolė, tik kambaryje. Taip visai netyčia supratome, kad tie du padarėliai, kurie ant lovos buvo užlipę, buvo elementariausios blusos, kurios kartais pasitaiko kai kur. Tarkime, kad ir tame Jogio viešbutyje. Būti sukandžiotam blusų dar nėra pats baisiausias dalykas: sukandžiojimai praeina (dažniausiai), baisesnis dalykas yra tai, kad blusos mėgsta vėliau pasislėpti rūbuose ar kuprinėse ar dar kur nors. Bet apie tai vėliau.

Tame viešbutyje yra ir naktinis sargas, kuris vakarais atidaro duris, vėliau jas visai užrakina, tad jis pastebėjo, kad mes miegame verandoje, linksmai nusijuokė. Na, jam gal ir linksma, man tuo metu visai nerūpėjo, nes šiaip jau miego norėjau, ir netg nenervino tai, kad jam linksma, kad turime miegoti verandoje. Jis tikriausiai nelabai ir suprato, kodėl ten gulime.

Kadangi blusos kamavo ne mus vienus, tai ne mes vieni ir pradėjome aiškintis. Tiksliau mes netgi nesiaiškinome, pradėjo tie kiti. Nežinau iš kur jie buvo, tačiau tam Jogiui ir pradėjo pasakoti, kad negalėjo miegoti visą naktį, kadangi visą naktį kandžiojo blusos, ir dar netgi pasakė, kad ne jie vieni, kad va tiedu irgi. Prieš tai buvo paklausę, ar tikrai ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti purškėme ir tepliojomės tepalais. Jogis, kaip ir priklauso normaliam viešbučio savininkui, labai atsiprašė. Vėliau mūsų irgi atsiprašė. Pasakė, kad jie tikrai daro viską, kad blusų nebūtų, stengiasi viską išdžiovinti, netgi čiužiniai yra įvilkti į specialius užvalkalus, tačiau vis tiek... Taip jau būna, kad koks keliautojas iš kur nors atsitempia tas blusas, padeda kuprinę ant lovos, o tada jau ką padarysi. Man tik įdomu, pagal tą blusų kiekį, jei jos puolė gal net keturis žmones, tai tas keliautojas jau turėjo būti atkeliavęs senokai, nes šiaip tiek blusų turėtų per tam tikrą laiko tarpą užsiveisti. Ar kokį blusyną jie ten atsitempė. Ne tai svarbiausia. Viešbučio darbuotoja iškart puolė nuvilkinėti visus užvalkalus, tempti čiužinius lauk, o Jogis visiems grąžino pinigus už tą prastai išmiegotą naktį. Ir dar pasakė, kad jei norime, galime tose dvivietės lovose miegoti už tą pačią kainą. Mūsų kaimynai iškart taip ir padarė, o mes visgi buvome nusprendę važiuoti Meridon, todėl tiesiog pasiėmėme pinigus.

Iš vienos pusės žiūrint: neišsimiegojome, iš kitos pusės žiūrint: visgi nemokamai neišsimiegojome. Visgi sutaupėme šiek tiek pinigų, kurių tikriausiai nebūtume sutaupę visur kitur. Bet kokiu atveju, spėju, kad Jogio hostelyje viskas jau išspręsta, ir blusos nieko daugiau nekankina. Kadangi tą naktį visuose įmanomuose kampuose buvo miegota, tai tikrai žinau, kad blusos kamavo tik mūsų kambario gyventojus. O jiems irgi nėra gerai, kad pasklistų tokie ne visai teigiami atsiliepimai.

Iš ryto dar bandėme sutvarkyti tuos visus melionus ir arbūzus, kiek jų turėjome, kažkas buvo sugedę, meliono skonis buvo keistokas, tad jį galiausiai tiesiog išmetėme, o vaisių prisipirkę buvome ne mes vieni. Kelios užsienietės irgi bandė kažką valgyti, irgi visko per daug prisiėmusios, todėl siūlė visiems ir visoms iš eilės. Mums irgi buvo pasiūlyta, gal norite meliono, sakiau, kad gal nelabai, matote, kiek mes čia visko turime. Atėjo ir tas indas, kuris tikriausiai amerikietis, jau buvo girdėjęs istoriją apie blusas. Ir taip vos ne pasityčiodamas pasakė: reikėjo jums eiti į tas dvigules lovas. Kaip juokinga. Tikrai skambėjo kaip pasityčiojimas, bet ką jau čia. Svarbiausia, kad nakvojome nemokamai. Iš lietuviškos pusės žiūriu į šį klausimą.

O tada reikėjo sulaukti teigiamo autobuso. Jis lyg ir turėjo važiuoti iš autobusų stoties, bet kažkokia informacija teigė, kad autobusai į Meridos pusę, ten toli toli, važiuoja tik porą kartų per dieną, ir į tą rytinį autobusą jau buvome pavėlavę, reikėjo laukti kito. Tikėjausi, kad taip nėra, todėl nukeliavome prie tos pagrindinės gatvės laukti.

Ten toks turgelis buvo, daug žmonių laukiančių, todėl nusprendžiau, kad mes irgi galime čia laukti. Taip ir padarėme. Atvažiuoja vienas autobusas, vėliau kitas, nors gal tik vienas. Daug vietinių žmonių, išsiaiškiname, kad jie tikrai nevažiuoja iki Meridos, ir apskritai, išsiaiškinome, kad autobusai į Meridą važiuoja visai kita puse. Nors pagal mano supratimą trumpiausias kelias turėtų būti kairėn, tačiau pasirodo reikia važiuoti dešinėn. Eikite į kitą kelio pusę.

Kadangi nusibodo laukti ten, nukeliavome į stotį. Taip ir išsiaiškinome, kad iki autobuso dar kelios valandos, todėl galime sau ramiausiai laukti nieko gera vis tiek nebus. Iš pradžių dar ne visai tuo patikėjau, todėl prisėdome gerti kavos. Gal per tą laiką visgi autobusas ir atvažiuos. Vienas lyg atvažiavo. Ir buvo ant jo parašyta – Merida. Tačiau kai paklausiau vairuotojo, jis pasakė, kad niekur nevažiuos, galime būti ramūs. Išgerta ir kava. Daugiau kaip ir nėra ką veikti. Saulė švietė.

Tad spręsti tuos nakties nuotykius. Prie ežero kranto, ten netgi toks kaip ir molas yra, medinis. Nežinau kam šiaip naudojamas, o mes jį panaudojome gulėjimui. Ir dar keleto daiktų džiovinimui. Saulės šviesoje tos blusos ėmė lįsti iš visų kampų, iš kuprinės, savaime suprantama, tad pradžiai jas dar ir panaikinome. Nemeluosiu, bet gal kokias dešimt ir užmušiau. Minu irgi tiek. Kas ir kada tas blusas ten užnešė, liko tas neatsakytas klausimas.

O žmonės prie ežero visai kitais reikalais užsiėmė. Pačiame ežere buvo pastatyti tokie namukai, tad daugelis ėjo ten skalbtis. Skalbti rūbų. Kažkas atvesdavo girdyti karvių. Arkliai patys ateidavo pasigirdyti. Ir šiaip žolę paskabyti. Besimaudančių ten nebuvo, nelabai gilu, į uostą kartais atplaukdavo laivai. Tai didesnis tai mažesni. O šiaip daugiau nieko ir nevyko. Dar gervės ten skraidžiojo ir žvejojo. Kaip ir beveik toks gyvenimas Mojogalpoje. Sulaukėme savo autobuso ir galėjome važiuoti toliau. Į Meridą.
Ne mes vieni ten važiavome. Kadangi vieno laivo laikas sutampa kaip tik su autobuso laiku, tad daug kas tiesiai iš valties lipo į autobusą. Gerai, kad mes atėjome šiek tiek anksčiau, tad galvome vietų atsisėsti, nes, kadangi tas autobusas važiuoja tik porą kartą per dieną, tad visai nekeista, kad jis toks pilnas. Šiaip lyg ir yra kažkokių tarpinių autobusų, tarkime iš Mojogalpos į Altagrasiją, arba iš jos į Maderos pusę šiek tiek dažniau, bet va tuo ilguoju maršrutu tikrai važiuoja visi du autobusai per dieną. Bet ir trumpesniais atstumais važiuojančių labai dažnai nebūna. Nieko nepadarysi.

Autobusas visiškai pilnas, pradėjome važiuoti. Įdomu toks kelias, teko pravažiuoti daug visokių įdomių miestų ir miestelių. Lietuvos masteliais ten miestai ir miesteliai, o šiaip tikriausiai kokiais kaimais viską ten galima pavadinti, nors kaimai vien padavinimais galėtų garsėti: vienas – balandžių kaimas (la Paloma), toliau yra tas oro uosto pakilimo takas. Man atrodo beveik pirmą kartą gyvenime važiavau viešu transportu per pakilimo taką. O ką jau padarysi, kad ta sala nėra labai didelė, kažkur daugiau vietos oro uosto pakilimo takui tikriausiai ir nėra, o ten leidžiasi tikriausiai ir ne visai maži lėktuvai. Po to sekė angelų miestas Los Andželas, nors vietos kalba tai tikriausiai tartų Los Ancheles, tada jau Šv. Juozapo miestas, yra ir toks kyšulys, kurį irgi tikriausiai lietuviai pavadino, nes vadina jis O Jėzus Marija, tik o nukrito per laiko bėgį. Įdomu, kodėl jį taip pavadino. Netgi Tel Avivas ten yra, nors aš visada galvojau, kad jis turėtų būti Izraelyje. Vėliau pravažiavome Urbaitę, tai irgi miestelio pavadinimas, ir galiausiai Altagrasia. Pakeliui, kaip visada ir būna: palmės ir kiti medžiai, sukome ratą aplink Konsepsjono ungikalnį, o vėliau ta sąsmauka ar kaip pavadinti ta vietą, palei Šv. Dominyko paplūdimius (tikraip taip ir vadinasi – Santo Domingo paplūdimiai, vis tame pačiame Kosigalpos ežere), pasiekėme ir Šv. Kryžių. Tai irgi miestelis, kuris šiaip jau ten vadinamas Santa Krus vardu. Ten daugelis užsieniečių išlipo, pilna visokių vilų vilaičių ir kitokių viešbučių, o jau tada pradėjome sukti ratą aplink kitą ugnikalnį: Maderą.
Dabar pro langą matėsi jau kitas ugnikalnis, palmių plantacijos vis plaukė palei langus, mūsų autobuse žmonių vis mažėjo, kelias buvo visai negrįstas ir neasfaltuotas, nors taip iškart ir buvo žadėta, tad nieko daugiau ir nesitikėjau, ir galiausiai beveik saulei leidžiantis pasiekėme ir paskutinį viešuoju transportu pasiekiamą vietą: Meridos miestelį. Daugelis vietinių išlipo prie savo namų, ir tik likę keli užsieniečiai, mes irgi kartu su jais, važiavome iki pat galo. Iki autobusų stoties. Kaip ir gal reikėjo, o gal ir nereikėjo tikėtis, autobusų stotis ten buvo irgi tiesiog stovėjimo aikštelė. Su keliais pastatais. Tačiau tie keli pastatai visgi priklausė ne stočiai, o viešbučiui. Kai tik įvažiavome, iškart vartus uždarė, užrakino, ir sakė, kad daugiau nieko neišleis.

Iš tikrųjų taip nebuvo. Iš ten buvo dar vienas išėjimas. Į Meridos fazendą, tiksliau tai vadinosi Meridos hacienda, ir tai buvo dar vienas viešbutis. Į kurį mes ir planavome keliauti. Kai kurie užsieniečiai išlipo šiek tiek anksčiau, gal jie ir gerai padarė, o mes, kadangi keliavome iki pat galo, tai ne visai gerai gal ir padarėme. Bet... Irgi gavosi šiek tiek geriau.

Taigi galiausiai pasiekiame galutinį tašką, per visus tuos kiemus ir namus išeiname į atseit pagrindinį kelią, nors iš tikrųjų tas kelias ten buvo visai nepagrindinis, jis tiesiog vedė į tą fazendą ir ten baigėsi, radome, kad tiesiai prieš įėjimą yra parduotuvė, kuri kartais dirba, aplink augo palmės ir mangamedžiai, po kelia valkiojosi vištos, giedojo gaidžiai, nukeliaujame į tą fazendą. Ji tikriausiai ir pastatyta taip kaip fazenda, keletas atskirų pastatų, pačioje gilumoje, tiesiog ant ežero kranto yra ir registratūra, kuri kartu ir restoranas ir valgykla ir tiesiog vieta poilsiui, žinoma, visur auga medžiai, puola uodai... Ir sužinome, kad vietų ten nėra. Visos užimtos. Lyg ir buvo kažkoks kambarys, tačiau nusprendžiau, kad gal jis bus per brangus. Ar kažkaip panašiai. Taigi toje fazendoje ir neapsistojome.

Nedidelė bėda. Mes juk jau buvome matę, kad prie autobusų stoties irgi yra viešbutis. Ir netgi sužinojome, kad jie vietų turi. Pas juos irgi yra restoranas, tad pavalgyti bėdos tikriausiai nebus. Irgi keletas atskirų pastatų, kiekviename pastate po keletą kambarių, dušai tualetai tiesiog kiemo viduryje, kad niekas nepasiklystų, didžiuliai mangamedžiai, apkibę mangais, netgi kelios gėlės žydi, o daugiau kaip ir nieko ten nėra. Visai buvo mintis, kad ten gali pulti uodai, visgi esame gėlo ežero saloje, bet šiaip viskas kaip ir nieko. Tik viena bėda, kad interneto ten lyg jokio ir nebuvo. Ir telefonai nelabai veikė. Bet tikriausiai tam ir važiuoja ten žmonės, tad nereikia labai skųstis.

Kadangi per tą laiką saulė jau spėjo visai nusileisti, nusprendėme toli niekur neiti, tiesiog pavakarieniauti mūsų viešbutyje, kuris šiaip jau vadinosi ranča. Vienas viešbutis – fazenda, kitas ranča, visai gerai ten viskas vadinasi. Reikėjo šiek tiek palaukti, kol viską atnešė, kadangi žmonės ten labai neskubėjo dirbti. Ir šiaip vėjas pūtė, tad staltiese kilnojo. Kiek supratau, beveik visi pietaujantys gyveno būtent Rančoje.

Kėlėmės taip ne visai anksti, gal net per vėlai, blusų ten nebuvo. Visgi tikriausiai visas išgaudėm, pusryčiauti nusprendėme ne rančoje. Ten šiaip tikriausiai yra pusryčių, bet tiek tos nusprendėme, kad galime gal ir ne ten. Žinoma, kilo tokia mintis, kad čia nieko gali ir nebūti, bet kadangi visokie užsieniečiai čia tuntais važiuoja, tai greičiausiai vsigi bus kažkas. Paėjome tiesiai, į miesto pusę. Ten, kur šiaip turėtų būti miestas, ir radome tokia užeigėlę.

Šiaip jau toji užeigėlė buvo visai netoli autobusų stotelės. Kažkokios atskiros stotelės ten nėra, kaip supratau, autobusai stoja ten, kur juos kas nors stabdo. O ten kaip tik buvo kryžkelė, kur daugelis visokių užsieniečių ir stovėjo. Tad tikriausiai iš ten ir turėjo važiuoti kažkoks autobusas. O toji užeigėlė irgi buvo suręsta iš kažkokių baslių, dengta palmių lapais (tikriausiai palmių, nors nesu visiškai tikras), po kelia vaikščiojo vištos ir gaidžiai, ir visai šalimais kriuksėjo kiaulės. Kaip tik ten ir buvo galima tarkime išgerti kavos. Tiesiai ant ežereo kranto su kiaulėmis ir vištomis. Kaip supratau, ten daugiau visokie vietiniai tik ir užsuka. Galima ten ne tik kavos išgerti, dar leidžiama ir pavalgyti. Taip jau teko visgi ten ir valgyti, kadangi grąžos jokios nenorėjo duoti. Tiksliau grąžos neturėjo. Ilgai ieškojo, tad baigėsi tuo, kad prie visko, dar ir ryžių ten suvalgėme. O ką daugiau darysi.

Toliau į miesto pusę eiti neapsimokėjo. Šiaip jau mūsų rančos ir fazendos buvo visiškai miestelio pakraštyje, o mieste matėsi kad yra... Dar keletas namukų, nors tų namukų gal ir visai daug, keliasdešimt tikriausiai, viena bažnyčia, bet tokia mažytė, o daugiau gal ir nieko nėra. Ir dar keletas parduotuvių. Spėju, kad net turgaus ten nėra. Tad pabandėme keliauti į priešingą pusę. O kad būtų ne taip nuobodu eiti, nusprendėme eiti ežero krantu. Nebuvo tai pati blogiausia idėja, žinoma, visur gamta, kiaulių ten jau nebesimatė, tačiau eiti paprasta irgi nebuvo. Ir tik todėl, kad beveik visa žemė prie ežero: privati, tai reiškia, kad aptverta spygliuotomis vielomis, tad reikėjo eiti visiškai ežero krantu. Kartais ten buvo akmenys, kartais net akmenų nebuvo, kartais buvo normalus takelis, kartais reikėdavo kažkaip laviruoti šlaitu ir saugotis, kad nenusiristum kur nors. Nelabai ten gilu, tačiau vis tiek dribtelėti nelabai norisi.

Kartais ateidavo keliai. Vienas toks kelias tikriausiai vedė iš kaimelio, kadangi juo užsukdavo moterys su skalbiniais, kuriuos ir skalbdavo tiesiai ežere. Kaip ir senais laikais tikriausiai. Kadangi klimatas ten daugiau mažiau pastovus, tai yra pagal Lietuvą ten būtų tik karšta vasara ištisus metus, tai tas skalbimas irgi nėra labai blogas dalykas. Pabandėme pasimaudyti vienoje vietoje, kur kažkur netoli ir vaikai maudėsi, reikėjo saugotis, kad tik neužplauktum ant kokios šakos ar supuvusio kelmo. Jų ten nemažai dugne buvo. Nes ir daugelis medžių augo tiesiog ant ežero kranto. Pelikanai ir ten džiovino plunksnas, skraidžiojo ir kitokie paukščiai, tokia kuoduota šarka ten buvo. O daugiau kaip ir nieko.

Mačiau, kad krantas kažkaip suka, todėl nusprendžiau, kad galime šiek tiek nukirsti kampą. Žmonių ten vis tiek nesimatė. Nežinau, kaip toli nuėjome, man atrodo, kad ne visai toli, tačiau užlipus aukščiau, per tas plantacijas ir daržus, kur buvo dar kažkoks sugriuvęs namas ir keletas pamatų, kažkada gal kokia bažnyčia ten stovėjo, nors visai gali būti, kad nieko panašaus, ganėsi pora arklių, ir prieiname tą kyšulį.

O ten jau buvo ir paplūdimus. Plaja tokia. Nežinau, kaip ji vadinasi, bet tikriausiai kažkaip galėtų vadintis. Tiesiai priešais plają buvo dar viena sala. Visiškai mažytė, jei lyginsime su Ometepe, buvo kilusi mintis nuplaukti iki ten, nors gal ten galima ir nubristi. Bet gal ir reikėtų plaukti. Tad visą tą laiką ir praleidome toje plajoje. Vėjas pūtė, kartais ateidavo žmonės, nors visai visai nedaug, tik kažkas arklius atvedė pagirdyti, o šiaip daugiau tikrai nieko nebuvo.

Iš pradžių vėl bandėme eiti per tas kopas, akmenis, nors norėjau eiti ir normalesniu keliu, tačiau kilo toks jausmas, kad vis dėlto einame kažkieno žemėmis. Gal ir nėra taip jau gerai vaikščioti svetimomis teritorijomis, tad vėl teko eiti tais akmenimis, kol galiausiai visai nusibodo, lyg radome kažkokį normalesnį išėjimą ir ką gi. Ogi ten , tiesiog ant kelio, vedančio į San Ramoną, kur jau joks viešas transportas nevažinėja, yra tokia parduotuvytė. Visai laiku turiu pasakyti atsirado ten parduotuvė, kadangi galėjome visokių freskų ir išgerti. O daugiau ten nieko ir nebuvo. Matėme, kad keliu vaikščiojo daug žmonių, tas daug tai reiškė kokie penki per tą laiką. Netgi užsieniečiai. Ne veltui jie ten vaikščiojo, nes nuo kažkur yra posūkis į kažkokią biologinę stotį, dar ten yra kriokliai, į kuriuos įėjimas yra mokamas, ir gal daugiau nieko ten ir nėra. Žinoma, tas visas kelias dar sukasi ratu aplink Maderos ugnikalnį, bet per vieną dieną to kelio apeiti tikriausiai ir neįmanoma, gal ir įmanoma, bet visada bus ta bėda, kad reikės kažkaip grįžti. Jokio kelių ar gatvių apšvietimo ten nesimatė. Bent jau tikrai ne už miestelio ribų. Kaip ir turėtų tikriausiai būti.

Beeidami atgal, vsigi radome ir turgų. Ar kažką panašaus į turgų. Tokią parduotuvę. Kur pardavinėjo visokius vaisius, šiaip ten buvo kažkokia aikštelė, gal žaidimų, dar netgi restoranas ar tai valgykla, o tuo metu ten pardavinėjo arbūzus. Vieną jų ir pirkome. Kaip visada ir būna, grąžos niekas neturėjo, ten žmonės tik lygiai viską moka visiems ir visur (reikia taip suprasti), ilgai ieškojo, kol galiausiai grąžą rado. Tą arbūzą namie iškart ir suvalgėme. Vakarieniauti nusprendėme fazendoje, kur ne tik telefonas kartais veikė, bet netgi buvo bevielis internetas. Ir dar daug visko ten galima veikti. Užsisakyti visokias keliones, baidarėmis, arkliais ir panašiai. Daugelis užsieniečių to ir ieškojo. Kaip ir viskas būtų gerai, tik bėda, kad net ir fazendą nakčiai uždaro. Lygiai dešimta, sako, yra griežtai ramybės metas, tad tuo metu durys ir vartai ten irgi užrakinami, ir reikia ieškoti, kad kas išleistų, jei labai norisi. Gal ir ne dešimtą, gal netgi anksčiau ten viską užrakina, kadangi nikaragvensiai mėgsta anksti keltis.

Kažko ypatinga toje Ometepėje ir nėra. Ne to ten visi ir važiuoja. Šiaip visai nieko sala, graži tokia, rami, nieko nevyksta, žmonės šiaip sau gyvena, daug visokių paukščių visur skraidžioja gražių, netgi yra senovinių petroglifų. Iškart pasakysiu, kad nė vieno jų nematėme, nes kažkaip praleidau tą dalį beskaitydamas, tačiau užtenka į visa tai pažiūrėti internete. Nuotraukų tikrai nemažai, o aš tikrai nebūčiau kažko geriau ir nufotografavęs. Tad gal ir visai verta ten trumpam užsukti.
Saturday, May 23rd, 2015
8:15 pm
Šv. Onos atlaidai ir raganų miestai (Nikaragva III)
Kitas rytas man prasidėjo labai linksmai. Visi dar miegojo, tiek darbuotojai, tiek svečiai, sėdėjau sau ramiausiai po palmėmis ir džiaugiausi internetu. Durys buvo dar uždarytos. Ir staiga, taip ne visai staiga, viena iš viešnių, tokia mergina, iš mūsų kambario išsitempia visus savo krepšius, muzikos instrumentus, pradeda krautis daiktus, praustis, ruošiasi iškeliauti. Taip visai anksti, kaip jau minėjau, durys vis dar uždarytos. Kai jau susiruošė, durys visgi buvo vis dar užrakintos, o jai išeiti kažkaip reikėjo. Budina darbuotojus. Nebuvo didelė problema juos išbudinti, buvo didesnė problema jiems rasti durų raktą. Niekur jo nebuvo. O gal apskritai jo ten niekada ir neturėtų būti, nežinau kodėl, būtų keista, jei iš viešbučio nebūtų įmanoma išeiti per naktį. O gal raktininkas buvo kažkur išėjęs. Vienu žodžiu jei visiškai nepasimetę ir visiškai ramiai sau lyg bandė ieškoti, lyg nerado, bet pagal veidus nesimatė, kad būtų nors kiek susirūpinę. Tik toji mergina vis skubino. „Čikos čikos, rapido, rapido“. Greičiau greičiau, vaikinai. Nors kalbėjo kastiliškai, tačiau skambėjo labai itališkai. Visiškai itališkas akcentas. Pagalvojau, kad ji visgi italė. Suklydau. Kai jau jau visiškai trūko kantrybė, liepė kam nors pašamarinti, kodėl negalite pašamarinti. Šamar... šiaip jau kastiliškai, bet realiai visi sako jamar, tai reiškia kviesti arba skambinti, ir tik argentiniečiai ir gal kokie urugvajensiais vietoj to j sako š. Supratau, kad tikriausiai toji bus argentinietė. Pirmą kartą supratau, kodėl visi sako, kad argentiniečiai kalba su itališku akcentu. Girdėjau savo ausimis. Tiesą sakant, daugiau nieko ir negalėjau daryti, tik klausytis, nes be kokiu atveju nežinojau, kur galėtų būti tas raktas. Ji netgi pasiūlė atrakinti mūsų kambario duris-balkoną, vedantį tiesiai į gatvę, manęs ta idėja kažkodėl visiškai nesužavėjo. Bet galėjo ir žavėti: jie vis tiek jokio rakto neturėjo. Jei neturėjo nuo paradinių durų, tai dar mažiau tikimybės, kad bus koks nors raktas nuo neparadinių durų. Nors visko pasitaiko. Galiausiai raktas kažkaip atsirado, kažkas duris atrakino, o argentinietė, prieš išeidama, metė ir griežtą frazę: „Jei norite, kad jus kas nors gerbtų, iš pradžių turite pradėti gerbti kitus“. Labai rimtai viskas nuskambėjo. Nieko negaliu pasakyti, ji visgi stengėsi iškeliauti ramiai, niekam per daug nekrisdama į akis, ir va taip atsitiko. O tikriausiai reikėjo skubėti į kokį autobusą. Tik tie darbuotojai tikriausiai nelabai suprato, ką ji turėjo omenyje, nes visiškai nesureagavo. Linksmas toks rytas pasitaikė.

Kaip visada ryte buvo kavos, pavalgėme tų pačių jukų, susitikome su Danieliu ir jau galėjome važiuoti į Nandaimę. Tą dieną turėjo būti kažkokie Onos atlaidai. Kažkokie todėl, kad nelabai žinojau, kas per stebuklas ten turėjo būti. Žinau, kad per atlaidus vyksta kažkokie velnių šokiai, tačiau man kol kas nevisai aišku buvo, kokie ir kada šokiai turėtų ten vykti. Nuėjome iki tos autobusų stoties... O ji buvo visai prie turgaus. Danielis beeidamas dar nusipirko kokoso riešutą, visą išgėrė, suprato, kad kokoso pienas visai padėjo skrandžiui. Žinos, kai reikės gydytis.

Nespėjome nueiti iki autobusų stoties... Kurioje netgi jokio pastato nebuvo, tik šiaip tokia stovėjimo aikštelė, kurioje buvo keletas mokyklinių autobusų. Juos jau buvo apipuolę pardavėjai, daugelyje jų vietų vis dar buvo, vairuotojai siūlė važiuoti į įvairias vietas, tarkime pas Šv. Joną, bet mums visai užteko ir Nandaimės. Toks tipiškas Centrinės Amerikos vaizdelis: ne visai grįsta, tiksliau visiškai negrįsta gatvė, kurioje ant dėžių vietiniai pardavinėja bananus, agurkus, bulves, pomidorus, ananasus ir kitka, kažkur tarp namų tuštesnis plotelis, kuriame stovi keletas autobusų, kas sekundę girdi Nandaimę ar dar ką nors, vienas autobusas kaip tik buvo išvažiavęs, tačiau tai reiškė, kad tuoj bus kitas autobusas, pilna šiaip vaikščiojančių pardavėjų su freskomis, džiovintais bananais, keptomis bulvėmis, čiokolate, elementais telefonui, žaislais, empanadomis, čeburekai ir kitomis nesąmonėmis, žmonės po vieną ar po kelis lipa į tą autobusą, į jį vis sulipa visokie pardavėjai, vienu žodžiu toks bendras didelis alasas, kažkas kažką valgė, kokius traškučius ar dar vaisius, labai sau galvos nesuka, kur reikėtų dėti šiukšles, meta tiesiai po kojomis, o jei sėdi autobuse: taip tiesiai pro langą. Dažniausiai netgi nežiūrėdami, kas už to lango yra, tai jei netyčia stovi prie pat autobuso, gali kas nors visai netyčia ir ant galvos užkristi. Beveik kaip viduramžių miestuose, bet ten bent jau lyg sušukdavo saugokit galvas, prieš liedami pamazgas iš trečio aukšto ant gatvės, o čia viskas vyko daug paprasčiau. Na, tame alase buvome ir mes. Danielis, kadangi vis norėjo tiksliai išsiaiškinti, kada čia tas autobusas važiuos, suprato, kad gal ir ne visai iškart, tad pasiūlė tiesiog padėti daiktus ar kaip nors vietas užsiimti ir palaukti lauke, aš, kaip vietinis aborigenas, pasakiau, kad čia tvarka šiek tiek kitokia, tad jei nori tikrai užsiimti vietą, reikia privalomai ten ir sėdėti. Gerai, kad buvome trise, tad nereikėjo sėdėti visiems. Bet maždaug tame alase pralaukę kažkiek, pradėjome išvažiuoti iš Granados. Žinoma, tas alasas iškart ir nesibaigė, nes iš pradžių reikėjo pravažiuoti turgų, autobusas stojo kas porą metrų, nes vis kas nors norėjo į jį įlipti, matėsi, kad kai kas važiuoja iki pat Nandaimės, į atlaitus, tačiau galiausiai ramiai ir išvažiavome. Ne visai ramiai, tačiau išvažiavome.

Teko važiuoti nelabai trumpai, bet ir nelabai ilgai. Gal kokią valandą. Autobusas vis kartais sustodavo arba nesustodavo, kažkas įlipdavo arba išlipdavo, ir taip visai netgi netrukus, po kokios gal netgi valandos, gal šiek tiek mažiau, buvome Nandaimėje. Ten jau visiems buvo liepta išlipti, ir atsidūrėme neaišku kur. Supratome, kad esame kažkokiame miestelyje, tačiau daugiau apie jį nieko nežinojome. Kadangi visgi atvažiavome į Šv. Onos atlaidus, tai tikriausiai reikės susirasti bažnyčią, nes atlaidai kaip ir turėtų kažkur ten būti.

Bažnyčią rasti nebuvo sunku. Tokia irgi pusiau nerementuota, šventoriuje tuo metu nieko nevyko, viduje, kaip supratau, vyko pamaldos. Daugiau nieko nesimatė. Įdomiai atrodė atlaidai. Šventoriuje sėdintys keli žmonės, tačiau neatrodė, kad jie kažko ten atėjo daugiau daryti nei šiaip sau pasėdėti ant suoliuko, Danielis nusprendė, kad kokoso sultys visgi labai padeda, todėl iškeliavo ieškoti kito kokoso, o mes šiaip laukėme šventoriuje. Bandė prisikibinti vienas vietinis, toks ne visai blaivas, tikriausiai kaip ir priklauso atlaidams, nesupratau, ko jis norėjo, tačiau kažko tikriausiai norėjo. Dviejų kordobų, spėju. Teko neduoti.

Priešais bažnyčią šiaip jau vyko mugė. Tokia labai supaprastinta mugė, kažkokie bananai, netgi cukierkų nepardavinėjo, bet skrybėles kaubojiškas – ant kiekvieno kampo. Taigi kaip ir teigiamai įvertinau visą tą reikalą. Bet šiaip kadangi mažas parkelis, tai ir mugė buvo mažoka. Nors... man atrodo Lietuvos kaimuose atlaidų mugės būna šiek tiek didesnės. Pačiame gale dar buvo rodeo, ten tik vaikus leido sėsti. Toks jautis mechaninis, ir ant jo vienas po kito lipa vaikai. Žinoma, viskas baigiasi tuo, kad jautis galiausiai visus numeta. Kadangi jis ne šiaip sau mechaninis, vieno asmens kontroliuojamas. Namukai kaip ir visur tokie vienaaukščiai, bet šiaip daugiau nieko nesimatė, netgi žmonių nebuvo labai daug, tikėjausi, kad per atlaidus jųt turėtų būti daugiau. Visi tuo metu stebėjo rodeo, mums bandė įsiūlyti tas kaubojiškas skrybėles, nelabai sekėsi. Taigi pirmas atlaidų įspūdis buvo įdomus. Lyg ir matėsi, kad kažkas gal ir bus kažkada, bet iš pradžių nelabai aiškiai.

Kadangi nusprendėme, kad vis tiek viskas turėtų būti prie bažnyčios, tuo metu kaip tik vyko mišios, reikėjo grįžti prie jos. O ten jau prasidėjo pasiruošimas veiksmui. Rinkosi daugybė vaikų. Ne šiaip sau vaikai, visi pasipuošė kažkokiais karnavaliniais kostiumais. Labai ir nesupratau, ką jie vaizduoja, kiek girdėjau, tai turėjo būti velniai. Tokie spalvoti rūbai, su veidrodinėmis kepurėmis. Tai reiškė, kad ant kepurių prisegiota veidrodžių. Iš pradžių jie tiesiog sėdėjo ir buvo šventoriuje, o vėliau juos pradėjo rikiuoti į eilę ir netgi repetavo. Kaip čia reikės daryti. Tuo metu nesupratau, ką ji tiksliai daro, bet pasirodė, kad tai buvo repeticija. Vaikų buvo daug. Dar stovėjo orkestras, su triūbomis ir kitais instrumentais, visi kažko laukė, tad kažkas tikriausiai turėjo būti. Mišios baigėsi, iš bažnyčios išgužėjo paskutiniai žmonės ir vėl prasidėjo laukimas. Toks pasiruošimas. Vaikus galiausiai išrikiavo prie bažnyčios vartų, ten dar išsirikiavo ir orkestras, ir po kiek laiko galiausiai išėjo ir patys ceremonijos dalyviai. Patys jie neišėjo, buvo išnešti, o šiaip tai buvo patys Šv. Ona ir Šv. Jokūbas. Du. Ir tuo metu prasidėjo ta ceremonija. Tiksliau procesija.

Pačiame procesijos priekyje ėjo tie vaikai, kurie šokio kažkokius išmoktus šokius, visa eilė tokia, pašoka pašoka, vėliau ramiai eina, tada vėl šoka. Jūros bangos, aš taip pavadinčiau tą šokį, bet jie vadina tai velnių šokiu. Nežinau kodėl. Už tų vaikų eina kelios mergaitės, ir irgi šoka, tik visai kitaip, ramiai, pagal metalofono muziką. Kuris irgi buvo nešamas. Toks didelis metalofonas, kuri neša du žmonės, o vienas groja juo, ir tada jau eina patys šventieji, už kurių dar tas orkestras ir grupė žioplių. Tarp kurių buvome ir mes.

Iš pradžių šiaip ėjo, kartais sustodami, tiesiai, tada į dešinę, kažkuria gatve, vis retkarčiais kažkur sustodami, girdėjome sprogimus ir šaudymus. Tikrai tokie ir buvo. Viename iš skersgatvių kažkas pardavinėjo ledus. Bet tokius tikrus ledus, o ne tuos, kur visame pasaulyje valgo: tikrą ledą patarkuoja, padrožia, jis iškart ima tirpti ir tos drožlės vėl sulimpa į gabalą, ant viršaus užpila sirupo ir kokio kokoso vandens ir galima sau ramiausiai valgyti. Kadangi lauke buvo trisdešimt ir daugiau, tai visai ramiai ir valgėme. Danielis šiek tiek pavydėjo mums, kadangi dėl skrandžio problemų bijojo valgyti viską, kas tik iš nevirinto vandens padaryta. O kad tas ledas greičiausiai iš šaltinio vandens padarytas, jam abejonių nekilo.

Visa procesija pasuko dar kartą dešinėn, ir tada supratau, kodėl mes vis kartais sustojame. Šv. Oną su šv. Jokūbu nešti nebuvo labai lengva, tad nešikai vis keitėsi. Kiek pastebėjome, tai buvo vis kas nors iš tos procesijos dalyvių. Bet stoviniuodavome visai ne dėl to. Tiesiog šventieji vaikščiojo po miestelį ne šiaip sau iš neturėjimo ką veikti, bet todėl, kad duotų palaiminimą kiekvienam namui. Arba beveik kiekvienam namui ir šeimai. Šiaip jau už nieką to palaiminimo neduodavo, kaip tik ėjo tokia senjora su skrybėliuku ir jei kas norėdavo palaiminimo, imdavo mokestį, nors šiaip jau turėjo sąrašą, kuriame surašyti pageidaujantys asmenys, ir tada sakydavo sustoti, kiek salvių pagroti, visi sustodavo (čia ta galinė procesijos dalis sustodavo, nes merginos ir velniai sau ramiausiai priekyje ėjo), pagrodavo tas salves ir toliau eidavo. Tarkime parduotuvė nusprendė visiems dalinti kažkokių freskų. Tad visi ir ėmė.

Vėl reikėjo pasukti į dešinę. Ilgai iš tikrųjų tęsėsi ta procesija. Jau net kartais ir pabosdavo. Kartais senjora su skrybėliuku griežtai sudrausdavo, kad salvės dar nereikia. Pasiderėdavo kiek ir ko. Labai intensyviai žiūrėjau, bet taip ir nepastebėjau, kiek tiksliai kainuoja tos salvės. Spėju, kad visgi pas juos yra kainininkas, ir tikrai neprašo duoti tiek, kiek norite. Priėjome kirpyklą, visos klientės su bigudukais išėjo pasižiūrėti ir palaiminimo gauti. Kai kur po palaiminimo būdavo ir atsakantys šokiai. Aš bent jau taip supratau. Pirma pagroja tas salves, o vėliau greitesnė muzika ir kas nors iš šeimos šokdavo priešais šventuosius. Spėju, kad tai padėkos šokis. Ir taip sustodavo prie kas antro namo. Iš kažkur išėjo kažkas su ramentais, šiaip namai šeimyniniai, tai dažniausiai visos šeimynos ir iškeliaudavo. Kažkas verkė. Taip jau būna. Pastebėjau, kad mergaitės jau nebešoka priekyje, joms tikriausiai atsibodo, vietoj jų jau ėjo močiutės. Bet irgi šoko. Kai tik prieidavome kokią kryžkelę, būtinai ten kas nors paberdavo petardų, kurios drioksdavo.

Kai dar vieną kartą pasukome dešinėn, taip maždaug beveik baigėme ratą apeiti, priėjome ir kapines. O ten pasipylė petardų lietus. Visi apkurto iškart, galvojau, kad tai jau bus pabaiga, bet taip irgi nebuvo. Teko eiti dar toliau, vėl dešinėn, ir jau buvome toje gatvėje, iš kurios visa procesija ir prasidėjo. Tai yra beveik tiesiai prieš bažnyčią. Galvojau, kad ji prie bažnyčios ir baigsis, tačiau taip irgi neįvyko. Praėjo šventieji ramiai sau bažnyčią ir nuėjo kažkur toliau. Nusprendėme, kad mums jau užteks sekioti iš paskos, todėl nutarėme palaukti jų prie bažnyčios. Kažkodėl tikėjausi tiek aš, tiek ir Danielis galvojo, kad jei jau viskas prasidėjo bažnyčioje, tai viskas ten ir turėtų baigtis. Tačiau, mūsų nuostabai, viskas buvo ten šiek tiek kitaip: ne tik bažnyčia, bet ir šventorius buvo užrakinti. Supratome, kad tikriausiai niekas negrįš čia. Dar šiek tiek pasisukiojome ir galėjome keliauti namo. Muzika vis tolo ir neartėjo.

Autobusų stotelė buvo visai netoli. Tiksliau jokios stotelės ten nebuvo, tiesiog stovėjo žmonės, Danielis pasiklausė, ar iš čia galima patekti į Granadą, kadangi sulaukėme teigiamo atsakymo, tai nusprendėme ten ir palaukti. Tada jis ir paaiškino, kad vis dėlto pati fiesta buvo būtent per Onos vardines, o sekmadienį ten turėjo būti lyg tai bulių kautynės ar arklių lenktynės. Kažkas panašaus. Tikriausiai jau buvo spėjęs kažko paklausti. Vėl išgirdoma muziką, Danielis pasijuokė, kad tai mūsų draugai tikriausiai ateina, tačiau iš tikrųjų atvedė arklius ir karves. Tokius visus papuoštus. Tikriausiai rytdienos šventei. O daugiau tą dieną tikriausiai nieko nebeturėjo būti, todėl ramiai sulaukėme autobuso, sėdome į jį, ir pro palmes ir kitus medžius dar ramiau grįžome į Granadą.

Kadangi grįžome tiesai į turgų, tai turgų reikėjo ir apžiūrėti. Ne tiek apžiūrėti, kiek ką nors iš ten nuspirkti. Pirmiausiai tuo užsiėmė Danielis, kadangi jam visgi reikėjo ką nors valgyti ir kaip nors valgyti. Tad ieško, ką čia galėtų pasigaminti (kaip supratau, jis nelabai ką ir sugeba gamintis), ir randa, kad tarkime, galima nusipirkti bulvių. Na, ir klausia, kiek čia kas kainuoja. Tarkime, o kiek kainuoja pas jus bulvės. Vėl iškilo tas tarmių klausimas. Taigi, kiek kainuoja patatos, nes tikriausiai taip kastiliškai bulvės turėtų būti. Nors buvau girdėjęs visur Amerikoje, kad jie bulves kažkodėl papomis vadina. Tikrai taip ir sako: papas. Tai jam ir paaiškino pardavėja, kad čia yra tas, čia anas, o čia yra papos. O jos kainuoja tiek ir tiek. Danielį šiek tiek sunervino, tai jis jai atsakė, kad jei kas, tai jis yra iš Ispanijos ir žino, kad šitas dalykas turėtų vadintis patatomis. Bet kokiu atveju ten jis nieko nepirko, nuėjo pas kitą pardavėją, o ten jau normaliai paklausė, kiek čia kainuoja papos pas jus. Kažko ir nusipirko. O mes labai daug nieko nepirkome, kadangi tingėjome labai galvoti, ką čia dar būtų galima pasigaminti, tiesiog makaronus ir avokadų ir visko, ko reikia gamintis gvakamole. Tokia turėjo būti tos dienos vakarienė. Dar užsukome į tą smuklę, o vėliau jau buvo galima eiti namo. Visgi šeštadienis, galima visą popietę, kiek jos ten buvo likę, o likę tikrai buvo nedaug, praleisti ir namie.

Žinoma, vakarienei pasigaminome tos gvakamolės su makaronais, ne visai ant tų makaronų reikėjo pilti gvakamolę, bet vis tiek. Žmonių, kaip visada, buvo pilna, netgi sunku rasti vietą, kur sėdėti, nors šiaip stalų ir kėdžių ten buvo pakankamai. Kitą dieną planavom praleisti ne visai šventai, nors ir buvo sekmadienis, planavome keliauti į raganų miestelius. Tokie irgi yra visai netoli Granados. Kaip tik tuo metu užsuko Danielis, jis irgi gal šiek tiek susidomėjo tomis raganomis, bet dėl savo skrandžio nelabai žinojo, ar galės kur nors keliauti, ar ne. Dėl visa ko, susitarėme ryte susitikti ir žiūrėsime, kaip kam seksis.

Kaip visada reikėjo keltis anksti, tiksliau anksti nereikėjo keltis, bet jau buvome pripratę anksti keltis, tai tą dieną irgi kėlėmės anksti. Tikėjausi, kad raganų kaimuose: Dirijoje ir Diriome, bus kokios nors šventės, gal irgi kokie atlaidai, tačiau informacija teigė, kad ten švenčiamas Šv. Petras, todėl greičiausiai ten nieko ir nebus. Tačiau vis tiek buvo sekmadienis, tad vis tiek gal kas nors ten bus. Pabandėme užeiti į Danielio viešbutį: ten nieko nebuvo. Ir jo paties nebuvo. Tvarka ten griežta, negalima bet kam šiaip valkiotis ir trukdyti svečiams, todėl buvo liepta palaukti, o kadangi jo visgi neradome, tai teko keliauti į raganų miestus patiems. Žinoma, sugebėjome iki ten nusigauti, nėra taip baisiai sudėtinga.

Vėl reikėjo eiti į tą pačią autobusų stotį, teko klausti kažko, tiksliau jie patys siūlėsi vežti kur nors. Pasirodo, nei į Dirią, nei į Diriomą autobusai tiesiai nevažiuoja, šiaip jau važiuoja, tik galutinė stotelė būna nei Diria, nei Diriomas, kažkur toliau, tad reikėjo maždaug išjausti, kur čia reikės išlipti. Autobusai ten juk stoja ne kokiose nors stotelėse, o ten, kur kas nors paprašo. Nuostabiausias keliavimo būdas, bet nieko ir nepadarysi.

Vėl iš to bendro sekmadieninio stoties alaso galiausiai išvažiuojame tuo pačiu mokykliniu autobusu, iš pradžių teko važiuoti ta pačia kryptimi, o vėliau šiek tiek ir pasukome. Iš abiejų pusių driekėsi miškai bei laukai, žmonių buvo daug, visi kažkur važiavo. Visa Nikaragva, bent jau jos apylinkės atrodė labai gyvai. Na, o apie Dirią bei Diriomą irgi sužinojau iš to paties bukleto. Kelionių vadovas tik labai šykščiai užsiminė, kad vienas iš tų miestelių ten kažkur yra, ir sakė, kad ten apskritai yra nuostabus vaizdas į dar vieną Nikaragvos ežerą. Spėju, kad dėl to, ten niekas iš užsieniečių gal ir nevažiuoja. O bukletas kalbėjo, kad abu miesteliai vadinami raganų miestais. Na, ten dar švenčiamas Šv. Petras, kuris jau buvo praėjęs, o tą garbę nusipelnė todėl, kad abiejuose miesteliuose vos ne kas antras gyventojas sugeba burti iš rankos, kortomis, numatyti ateitį ir dar pagydyti žolelėmis. Tikrai maždaug taip ir buvo parašyta. Maždaug visai ne to ir tikėjausi.

Taip, tikėjausi, kad nespėsime išlipti iš autobuso, kaip iškart virš galvos praskris penkios raganos ant šluotos, stebuklai vyks tiesiog ant kiekvieno kampo, vanduo kiekviename šaltinyje į vyną mainysis, ožiai kalbės, kiti gyvūnai irgi, kažkas išgėręs šaltinio vandens avinėliu pavirs, ir šiaip griaudės žaibuos, lakios aitvarai, dar gal koks vaiduoklis iš kur išlįs, žydės auksinės gėlės, tekės pieno upės su medaus krantais, ant vištos kojelės šokinės raganų nameliai ir visa kita, kaip ir priklauso pasakoms. Taip besvajodamas galėjau visą Diriomą ir pravažiuoti. Ir beveik taip ir pavyko. Gerai, kad į Diriomą yra du keliai atsišakojantys nuo pagrindinio kelio, tad prie antro kelio galiausiai ir išlipome. Gerai ir padarėme, nes būtume visai ir pravažiavę viską.

Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko panašaus Diriome nebuvo. Tiesiog kelias, vedantis į miestelio centrą. Toks visai visai tuščias, nieko ten nebuvo. Netgi parduotuvės beveik uždarytos. Galima sau ramiausiai eiti gatve. Keli piešiniai ant sienų, skelbiantys, kad Nikaragva yra ne tik krikščioniška, bet ir socialistinė valstybė. Kažkaip tai turėtų derėti. Ir galiausiai prieiname prie bažnyčios.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau sekmadienį bažnyčia buvo uždaryta. Ne šiaip sau uždaryta, užrakinta, ir netgi šventorius uždarytas. Ir nė vieno žmogaus ten nesimatė. Priešais bažnyčią dar buvo parkas, kuriame pilna majų ir kitų prieškolumbinių indėnų statulėlių, vienas indėnų vadas, tikriausiai kuris organizavo kokį sukilimą, dar vieno šventojo... Tikriausiai Mozės statula, vaikų žaidimo aikštelė. O daugiau kaip ir nieko nebuvo.

Galvojau, kad galima gal visgi užlipti ant to kalno ir pažiūrėti į ežerą. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad ant jokio kalno nelipome ir į jokį ežerą nežiūrėjome. Tiesiog dar apsukome ratą, ir kitu keliu iš miestelio išėjome. Tai buvo pagrindinis kelias įvažiuoti į miestelį, prie kurio visus sveikino pats Šv. Petras. Aš kažkaip Šv. Petrą šiek tiek kitaip įsivaizdavau, bet matėsi, kad miestelio gyventojai turi savo supratimą. Kaip ir apie visus kitus šventuosius. Visose bažnyčiose jie apsirengę tokiais barokiniais rūbais, kai kur ne visai, bet mados labiau primena viduramžių Europą, o ne Kristaus laikų Jeruzalę. Tikriausiai taip ir turėtų būti. Taigi per visus miškus išėjome iš Diriomo. Labai trumpai ten pabuvome.

Bet, atvažiavome ne tik į Diriomą, bet ir į kitą miestelį, Dirią, kuris buvo visai šalimais. Tereikėjo pereiti tą pagrindinį kelią, ir kitoje jo pusėje mus jau pasitiko Diria. Tai buvo gerokai didesnis miestelis, ne veltui visa seniūnija pavadinta Dirios pavadinimu, ir namelių daugiau visi vienaaukščiai, vieną gatvę remontavo, kai kurios parduotuvės buvo atidarytos, žmonių ten buvo beveik trigubai jei ne penkiagubai daugiau. Reikia priminti, kad Diriome per visą laiką matėme tik tris ar keturis žmones, tad Dirioje tikria galėjo jų būti ir trigubai daugiau. Bent jau taip kiek mes sutikome. Tačiau va tų buriančių iš kortų ir spėjančių ateitį nesutikome nė vieno. Gal jų ir yra, tik niekas nereklamuoja. Aš bent jau tikėjausi, kad bus kokie raganų turgūs, kurių keletą jau buvome matę, tačiau to irgi ten nebuvo. Taip beveik nenusivylę nukeliavome iki Dirios centro.

Ten buvo dar didesnė bažnyčia, skirtai mergelei Marijai, kiek supratau, šioji buvo atidaryta, galima užeiti vidun, pamaldų tuo metu nevyko, ir kaip supratau – daugelis lankytojų tokie patys turistai kaip ir mes. Atėjo ten tik pasižiūrėti ir pafotografuoti. Daugelis, tiksliau visi visi išskyrus mudu – vietiniai nikaragvensiai. O daugiau ir tame miestelyje nieko nebuvo. Tik Raganos baras. Nors barų ten buvo ir daugia. Užėjome pas tokį su suprantamesniu pavadinimu: Regina. Nors alaus ten išgerti, nes šiaip tai iš idėjos juk nuvažiavome pažiūrėti nieko. Nieko per daug ir nesitikėjau, bet vis tiek tokia įdomi sekmadienio popietė gavosi.

Šiaip sau ramiai pasėdėjus buvo galima važiuoti ir namo. Kiek žinojau, autobusas lyg ir turėjo pravažiuoti per miestelį. Tik nelabai aišku, kas kiek laiko, ir kiek laiko reikės laukti. Dar labiau neaišku, kur laukti to autobuso, kadangi stotelių ten nebuvo, o stovinčių žmonių tuo metu irgi nesimatė. Nors per tą laiką visą vieną autobusą ir buvome pastebėję. Kadangi taip viskas neaišku, tai aš pasiūliau eiti ant pagrindinio kelio. Ten vis tiek turėtų būti daugiau pravažiuojančių autobusų.

Taip ir padarėme. Vėl keliomis remontuojamomis gatvėmis teko pereiti tiesiai. Dėl to galėjome eiti tiesiai, o visokie transportai turėjo ratais važinėti. Netgi radome stotelę. Reikėjo tikėtis, kad toje stotelėje autobusai stoja. O jei stoja, tikriausiai visi važiuos bent jau iki Granados. Visur kitur niekas netiko. Autobusas tikrai atvažiavo, ir netgi radome vietą prisėsti. Šiaip labai tų vietų ieškoti nereikėjo, konduktorius pats pasirūpina, kad žmonės susėstų, o ne stovėtų. Sėdėti, žinoma, kaip ir visada būna, teko susigrūdus. Tas suoliukas, kuris kitose valstybėse gal ir būtų skirtas dviem, ten buvo skirtas išimtinai trims žmonėms, o maždaug vienas sėdynė – visuomet bent jau dviem. Kai tiek susėdusių, praeiti per tarpą gaunasi sunkiau, bet visi taip jau pripratę. Iš pradžių lyg ir nebuvome taip baisiai suštabeliuoti, tačiau žmonių po truputį daugėjo, kai kam netgi neteko sėdėti. Linksmai taip važiavome. Mums gal ir linksma, bet vietiniams gal... O jie gal ir pripratę ir nelabai galvoja, kad būtų galima dar kaip nors važinėti. Tokia nuostabi išvyka į raganų kaimus. Jei ir sutikome kokią raganą, tai tikrai nesupratome, kad mes ją ten sutikome.

Kadangi tai buvo sekmadienis, tai labai jautėsi netgi Granadoje. Visas turgus ir jo alasas buvo uždarytas. Ne tai visai visai uždarytas, tačiau prekiavo tikrai mažai kas. Nieko per daug neradome. Teko galvoti, ką čia dar gera būtų galima padaryti. Tarkime... Gal yra kokia nors parduotuvė, kuri galėtų sekmadieniais ir nebūti uždaryta. Ir visai netikėtai taip jau atsitiko, kad tiesiai priešais turgų radome Dali. Toks didelis supermarketas. Kaip čia geriau tai pavadinus. Na, tokia Maksima, didelė, su ne pačiais šviežiausiais vaisiais be daržovėmis, kai dažniausiai ir būna supermarketuose, bet ką jau čia ir bepadarysi, vis geriau negu nieko. Turguje tarp kitko irgi viskas buvo nelabai šviežia. Visgi jautėsi sekmadienis, visiems poilsio diena.

Nespėjome grįžti namo, o pas mus pasirodė Danielis. Jis nusprendė daugiau nebesikankinti, užsisakė bilietą, tiksliau jį pasikeitė, ir nusprendė greitai iš ten išvažiuoti. Nors jam realiai buvo likę dar kelios dienos, gal netgi savaitės, nutarė, kad dėl skrandžio teks grįžti anksčiau. Netgi pasiteiravo, ar man niekada nieko nėra buvę kelionėse, nejaugi su virškinimu visada viskas gerai. Tikrai nieko. Dar netgi pasijuokiau, kad jam tas skrandis tikriausiai neveikia todėl, kad jis nieko negeria. Lietuviai bent jau šitaip stengiasi viską apeiti. Jo tai neįtikino. Taigi turi bilietą iš oro uosto, ir jam likęs kitas klausimas: kur apsistoti tas likusias kelias dienas. Ne daug tų dienų, bet vis tiek reikia apsistoti, kadangi jo viešbutyje vietų tikrai nebus. Kadangi mes parekomendavome savąjį, Laisvės viešbutį, jis irgi visai sutiko. Tačiau tvarka ten visai kitokia: va, ateikite rytoj ir tada žiūrėsime, ar tų vietų bus, ar ne, nes rezervacijų jokių nedarome. Spėjome, kad tų vietų turėtų būti, kadangi bent jau mes ruošėmės išsikraustyti, todėl viskas turėtų būti gerai. Kadangi Danieliui irgi teks greitai išvažiuoti, o mes nusprendėme jau kitą dieną plaukti į Ometepę, laivu tik ne iš Granados, kadangi neaišku kada ir kaip tie laivai iš ten plaukia, nutarėme po vakarienės, gal visai vėlai vakare susitikti. Kur nors mieste. Kaip ir paskutiniam vakarui.

Nelabai pasisekė. Tiksliau beveik pasisekė. Susitikti su juo susitikome, tačiau nieko daug ir neaptarėme: jis buvo baisiai pavargęs, ar tas skrandis jam sunkiai dirbo, tad nutarė, kad niekur neis, geriau tiesiai namo. Na, o mes ta proga nukeliavome irgi namo. Dirbo viena nauja mergina. Amerikietė tikriausiai. Dažnai pasitaiko, kad visokie keliautojai įsidarbina viešbučiuose, kai pritrūksta pinigų. Ją ten varinėjo: eik prispauk laimų, nes bus daug svečių, reikės gaminti mochitų. Ir panašiai. Ji dar pasakė, kad Danielis buvo mūsų ieškojęs. Neaišku, kurį kartą, nes mes vienas kito ieškojome ne vieną dieną, kartais kas perduodavo, kartais nelabai. Taip beveik ir baigėsi paskutinė naktis Granadoje.

Kitą dieną kėlėmės gal ir ne visai anksti. Vis tiek reikėjo laukti, kol atrakins duris, vėliau reikėjo kavos išgerti, nemokamai, o dar vėliau reikėjo ir pinigus išsikeisti. Bent jau visur kalbėjo, kad Ometepėje nėra bankų, jei ir yra, tai gali neveikti, gal pačioje saloje ir yra kur nors, bet jei norite giliau, tai tikrai nieko nebus, tad reikėjo palaukti, kol atidarys Lafisę. Paskutinį kartą susitikome su Danieliu, kuris atėjo laukti tos rezervacijos, ir nors mes jau buvome pasakę, kad išsikraustome, tačiau jam vis tiek dar liepė palaukti. Ar čia bus vietų ar ne. Tikiuosi, kad vietų jam vis dėlto buvo. Taigi jau tikrai atsisveikinome su Danieliu ir iškeliavome pirmiausiai iki Lafisės.

Kadangi turėjome daug daiktų, tai į banką ėjau tik aš. Keistis pinigų. Buvo labai linksma. Vėl, eilinį kartą patikrino, įeinu į tą banką... Ir, galima sakyti, pirmą kartą pamačiau ką reiškia tos kelionių vadovų rekomendacijos keistis pinigus kur nors juodojoje rinkoje, nes bankuose didelės eilės. Nors atėjome į tą patį banką, tačiau pirmadienio ryte tai buvo visai kitas vaizdas.

Visų pirma, ten buvo trys eilės. Viena eilė nežinau kam. Kiek supratau, tiems, kurie moka kokius mokesčius. Tikiuosi, kad kažkaip panašiai, nors nesu visiškai tikras, ar tikrai taip. Kita eilė senjorams. Joje dažniausiai niekas nestovėjo. Ir trečia eilė dar kažkam. Tikriausiai tokiems kaip aš. Nebuvau tikras kas ir kaip, todėl stojau į tą vidurinę eilę, kuri lyg ir turėjo būti visokiems normaliems klientams. Kadangi senjorų kartais ir nebūdavo, tai vienas langelis kartais aptarnaudavo ir visokius kitokius žmones. Bet šiaip jau žmonių daugybė, eilės vos vos juda, taip aš sau ramiausiai ten prastovėjau gal kokį pusvalandį. Jei ne daugiau. Kai jau galiausiai priėjo mano eilė, pasirodo, kad visi mano duomenys jau buvo įvesti, nieko daugiau skanuoti nereikėjo, paso ilgai netikrino, visas pinigų keitimas buvo labai greitas ir trumpas. Nors tiek.

O tada vėl į tą patį turgų, vėl į tą patį alasą, vėl ieškojome kokio nors autobuso. Nors jei labai atvirai, tai mums reikėjo autobuso, vežančio į Rivas, iš kur turėjo plaukioti laivai. Autobusą radome, juo teko važiuoti gal kokias tris valandas. Tikrai netrumpai trunka tos kelionės Nikaragvoje, nors šalis nėra pati didžiausia, bet galiausiai pasiekėme tuos pietus.
[ << Previous 20 ]
About LiveJournal.com