You are viewing maruxiao

maruxiao's Journal
 
[Most Recent Entries] [Calendar View] [Friends]

Below are the 20 most recent journal entries recorded in maruxiao's LiveJournal:

    [ << Previous 20 ]
    Friday, May 16th, 2014
    11:55 am
    Gipsinės vonios ir likai (kilimo nuo Likėnų) Turkijoje
    Šiaip aš asmeniškai neturiu nieko prieš nei prieš kines, nei prieš kinus, kaip tautą, yra ten nemažai nuostabių žmonių (vis dėlto viena seniausių pasaulio civilizacijų), nei šiaip prieš bet kokią kitą tautą, o jei ir pasitaiko kokių nesusipratimų, juk vėliau tai tampa labai geru kelionės prisiminimu (gal ir nelabai geru, bet vis tiek prisiminimu, o juk visi prisiminimai tik praturtina mūsų istorinę patirtį). Taip buvo ir su šiomis kinėmis. Sakykime, tai buvo šioks toks nesusipratimas, nesusivaldymas, prastas darbo organizavimas ir šiaip tikriausiai ne ta mėnulio fazė.
    O prasidėjo viskas taip. Kaip jau sakiau, bilietų tikrintojas ir autobuso palydovas sakė, kad galime sėsti, kur norime, kadangi ant bilietų vietos nebuvo nurodytos. Taip visi ir padarė. O autobusas buvo tikrai ne tiesioginis sustodavo tai viename, tai kitame mieste, įlipdavo ir išlipdavo žmonės, vienu žodžiu vyko gyvenimas. Tačiau pasirodo, kad kai kurių žmonių bilietuose buvo užrašytos vietos, ir tie žmonės, žinoma, norėtų sėdėti tose vietose. Taigi viename iš pakelės miestų ar miestelių, įlipo kelios turkės su vaikais, kinės tuo metu išlipo pamankštinti kojas ar ledų kokių nusipirkti ir parūkyti, gal dar į tualetą nueiti, visko gi prisireikia kelionėse, ir vienos iš turkių vieta buvo būtent ta, kur sėdėjo aršiausia kinė. Nepasisekė jai. O dar ta aršiausia kinė buvo vienintelė, kuri kalbėjo angliškai. Tai jai suteikė pasitikėjimo sparnus ir dar daugiau aršumo. Nepasakyčiau, kad turkė irgi buvo dievo angelėlis, nes pamačiusi, kad toje vietoje, kur ji turėtų sėdėti jau yra padėti kažkieno daiktai, ramiausiai perkėlė kažkur kitur, kad nemaišytų, ir su mergaite įsitaisė savo vietose. Įsitaisymą pateisinti dar galima, bet daiktų nukėlimas... Kaip čia pasakius.

    Taigi grįžta kinė, pamato bardaką ir ima kelti skandalą. Ir dėl to, kad kažkas sėdi jos vietoje, ir dar dėl to, kad tas kažkas jos daiktus kažkur perkėlė. Juokingiausia dalis, kad turkės angliškai nekalba, tai kinei suteikė dar daugiau pranašumo ir aršumo: „Neišsilavinę tamsuoliai, net anglų kalbos nemoka“. Ji taip nepasakė, bet esu šimtu procentu garantuotas, kad taip galvojo. Žinoma turkės bandė tarptautine gestų kalba parodyti savo bilietus, bet kinė nesuprato, o gal apsimetė nesuprantanti. Nežinia kuo viskas būtų baigęsi, jei nebūtų atėjęs autobuso palydovas. Bet šiaip kaip ir priklausė jam ateiti, nes tą košę, jei taip atvirai, užvirė jis. Pradėjo vertėjauti. Žinoma, kinė išsakė savo nuomonę apie tai, kad jos daiktus kažkas lietė. Negražu, sutinku, pateisinu. Bet viską buvo galima pasakyti šiek tiek kitokiu tonu, ko dauguma kinų nesugeba. O linksmiausia dalis: „niekur aš neisiu iš savo vietos, man labai patinka mano vieta, aš...“ Visko neprisimenu, bet argumentas buvo užmušantis. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsis, nes autobuso palydovas nelabai ruošėsi kaip nors spręsti problemą, tiesiog aiškino, kad kinei reikia persėsti ir pan. Čia išstojo turkė, tikriausiai supratusi, kad geriau durniui duoti kelią, bus mažiau problemų, ir pasakė, kad tiek tos, tegul ji sėdi toje SAVO VIETOJE, man nesunku persėsti. Tuo viskas ir baigėsi.

    Bet pagalvoju, kad nuostabu, kaip žmonės elgiasi užsieniuose. Ir tarp kitko tai visiškai nesusiję su tautybe, pilietybe ar kokia kitokia priklausomybe. Pastebėjome jau išvažiuodami iš Stambulo. Mūsų autobusas vėlavo. Nelabai daug, gal pusvalandį, gal šiek tiek daugiau, bet esmė, kad vėlavo. Netgi susėdus į autobusą, vėluojantį, jis išvažiuoti vis neskubėjo. Būna. Pasitaiko. Žinoma, kad nervina. Bet juokingiausia, kad dėl to didžiausią triukšmą pradėjo kelti indai. Gal ne indai, gal pakistaniečiai ar bengalai, bet kažkur iš to krašto. O kada, o kodėl vis nevažiuoja ir pan. Labiausiai tai patiko Minu, beveik susiruošė jų paklausti: ar žinote, kiek autobusai ir visokie traukiniai vėluoja jūsų šalyje. Ir tikitės puikesnio aptarnavimo svetimoje? Ir dar bandote skandalą kelti? Nors, žinoma, jie savo šalyje tikriausiai priklauso kokiai aukštesnei kastai, tad ten dažniausiai su paprastais pasauliečiais tikriausiai vienu transportu niekada ir nevažinėja. Galbūt netgi galvoja, kad visur taip turėtų būti. Koks margas tas pasaulis, iš tikrųjų, net už genį margesnis, kaip lietuvių liaudies patarlė sako.

    Bet žiūrint iš kitos pusės, tas kinių ir turkių konfliktas kelionę padarė gerokai įdomesnę. Tad negali jų baisiai kaltinti. Iki Denizli, kur mes turėjome persėsti į kitą autobusą, ir taip važiavome vos kokias tris valandas, o dėl visokių tokių stebuklų, viskas atrodė dar greičiau.
    Pasiekus Denizli stebuklai ir pasakos nesibaigė. Kinės irgi važiavo į Pamukalę. Taigi vėl važiuojame tuo pačiu autobusu. Ir kinės, tiksliau aršioji kinė vėl pradėjo rodyti spektaklius. Kelionė nuo Denizli iki Pamukalės: tik koks pusvalandis, o gal dvidešimt minučių, bet aršioji kinė nusprendė išnaudoti tai visokeriopai. O jei visai atvirai, tai visai ne visokeriopai, bet vienu vieninteliu klausimu: tai kurgi yra tas Hierapolis su gipsinėmis voniomis, ir kur jai vėliau reikės ieškoti autobuso. Turkas kantriai aiškino. Aš supratau iš pirmo karto, Minu irgi, iš antro karto išmokome mintinai, o kinė perklausė to paties dar dešimt kartų. Nežinau, gal tiesiog norėjo patikrinti informaciją, gal pas juos taip įprasta. Bet jei atvirai: po penkto karto man atsibodo. Gerai, kad mes labai greitai pasiekėme tą Pamukalę, supratome, kad kinės tikriausiai neliks nakvoti, o o grįš atgal į Selčuką, todėl ramiai ir kuo greičiau dingome iš autobuso į Artemidės Joruk (nežinojau, kad yra ir tokia Artemidė, bet tikriausiai yra) viešbutį, kuriame buvo visko. Didžiausias baseinas. Nežinau, gal jis kažkam ir reikalingas, tikriausiai reikalingas, nes pačioje Pamukalėje be gipsinių vonių ir Hierapolio beveik nieko nėra, betgi ne mano reikalas, kam tas baseinas, svarbiausia, kad viešbutyje būtų vietų. Šiaip tikėjausi, kad jų turėtų būti, nes kiek supratau: Pamukalėje mažai kas liekas nakvoti. Vietų buvo.

    Kadangi pasiplaukioti baseine galima bet kuriuo metu, tuo metu vis dar švietė skaisti ir spiginanti pietų saulė, tai iš pradžių nusprendėme eiti į tas gipso vonias ir apžiūrėti šventąjį Hierapolį. Nors jo šventuoju vadinti kaip ir nereikia, jau pats žodis Hierapolis reiškia, kad tai yra šventasis miestas, taip kad gaunasi kaip ir sviestas sviestuotas.

    Nespėjai praeiti nepagrindine Pamukalės gatve, kur vienoje pusėje kepa giozlemus, o kitoje yra dėdės parduotuvė (taip ir vadinasi Dede market), ir prieš akis jau kyla ne senovinio Hierapolio griuvėsiai, o aukščiausias balčiausias kalnas, spindintis mėlynai dangaus žydrynėje, ir daugybė visokių turistų belipančių to kalno šlaitais. Priešais tą kalną prabangiausias viešbutis, irgi su baseinu. Tai tikriausiai kokia Pamukalės mada: kaip dar privilioti turistą pasilikti čia ilgiau nei trims valandoms. Betgi reikia ir vietiniams kaip nors ir iš ko nors gyventi, o trims valandoms atplaukiančios turistų minios vis tiek nepalieka tiek daug pinigų, kiek pasiliekantys kad ir vienai nakčiai. Bet juk ne apie tai.
    Susimoki už įėjimą keletą lirų (kaip jau ir įprasta Turkijoje, visada susimoki už kažką), ir gali sau ramiausiai kartis aukštyn, per tas gipso vonias ir kalkakmenių baseinus, gulėti mineraliniuose vandenyse ir jausti kaip grįžta jėgos, grožis ir jaunystė. Tik įbrendi ir iškart nusibraukia penkeri metai, o pagulėjus kiek ilgiau ir visas dešimt. Reikia per daug neįsijausti gulint tose voniose, nes jei blogai apskaičiuoji, gali apskritai kūdikiu tapti per ilgai pagulėjęs. Nors gal tai ir nebūtų baisiausia problema. Sunkiau tikriausiai būtų grįžti namo, nes juk visi nepilnamečiai privalo turėti tėvų leidimą keliauti po užsienius, ir pasinė nuotrauka tikriausiai nelabai būtų panaši į gyvą paveikslą.

    Taip vis begalvodami ir besifotografuodami lipome viršun, su milijonu kitų turistų, tarp kurių buvo netgi lietuvių. Kaip spėju, tie lietuviai tikriausiai ne su lietuvių, o su rusų grupe važiavo. Nors nesu tikras, bet visko gali būti. Neklausiau ir nekalbėjau tuo klausimu, buvo aplinkui ir daugiau ką veikti, o ne užpuldinėti niekuo nekaltus keliautojus su kvailais klausimais.

    Kai visas tas travertinines vonias perėjome ir užlipome į patį viršų, nusprendėme pereiti ir per patį nekropolį. Dauguma turistų ten net neina, todėl iškart užplūdo ta dieviška kapinių ramybė, nors pačių kapinių nelabai matėsi. Mes vis dar buvome gipso baseinuose, kur pačiame vidury kažkas į senovinį kapą stovėjo. Šalimais valkiojosi ir turkų jaunimas, kuris nusprendė išmokyti ir naujo turkiško slengo (jis tikriausiai jau pasenęs, bet gal vis tiek). Žinoma, kaip ir priklauso tokių valstybių gyventojams, jie buvo labai patenkinti ir didžiavosi, kad pas juos, Turkijoje, yra tokia nuostabi vieta: gražu juk, ar ne. O turkiškai super: on numara, kiek supratau, tai dešimtas numeris. Kažkaip įdomiai jie skaičiuoja, pas mus tikriausiai būtų pirmas numeris, o gal tai reiškė dešimt balų? Šiek tiek logiškiau tai skambėtų.

    Bet nesvarbu, ar tai dešimtas numeris, ar koks kitas, vis tiek visi tie melsvai is baltai spindintys travertinų baseinai su mineraliniais vandenimis atrodė gražiai.

    Nekropolis. Daug kapų. Vieni vienokie, kiti šiek tiek kitokie, prifotografavau iki soties, visų kapų netgi nespėjau apžiūrėti, viduje šiaip nieko nebuvo, bet jei eiti per visus kapus, tada nebūtų likę laiko kitoms gėrybėms, kurių irgi buvo daug.

    Tiesiai prieš kapus: Bizantijos, o gal ne bizantijos, gal graikiški, vienu žodžiu tokie senoviniai vartai, kurie veda tiesiai į pagrindinę Hierapolio gatvę, abiejose gatvės pusėsė kyla namų griuvėsiai, o jei labai atvirai: tai tiesiog namų fasadai. Bet užtat ten gaunasi labai geros nuotraukos. Ypač kai šortais ir kitais šiuolaikiniais rūbais apsirėdę žmonės išnyksta iš ekrano. Bet negali labai skųstis tais šiuolaikiniais žmonėmis, nes jų tikrai nebuvo labai daug ir jokio vaizdo negadino. Man net įdomu pasidarė: žinoma, mineraliniai vandenys ir gipsinės vonios jaunystę grąžina, ten pagulėti galima, bet jei jau užlipom į viršų ar niekam nekyla mintis dar pasibastyti. Ar visi jau tiek prisižiūrėję antikos grožybių, kad dar viena gatvė su vartais jau niekam jokių emocijų nesukelia. Na, bet čia jau jų reikalas, aš tuo metu radau netgi tualetą. Netgi gerai išsilaikiusį. Kaip suprantu viešąjį tualetą, bent jau tuo metu, kol jis buvo naudojamas tikriausiai buvo viešasis tualetas. Ir netgi neužtvertas kaip Efese ir be jokių užrašų „Nesinaudoti“. Naudotis gal ir šiaip niekam nekiltų mintis, bet bent jau užlipti ant jo tikriausiai kai turėtų kilti. Įdomūs tie tualetai. Tiesiog skylutės išrikiuotos, sėdi sau ramiai, kalbi su kaimynu apie politiką, atlikinėji reikalą tuo metu. Kinijoje iki šiol panašių tikriausiai pilna, nors gal ir ten kažkas jau pasikeitė.

    Hierapolio gatvė nebuvo labai jau ilga, greitai pasibaigė, ir atsirandi kažkokiuose laukuose, ne ryžių ir ne rugių, šiaip laukuose, po kuriuos paklaidžiojęs randi baziliką. Vėl keletas kultūrinių antikos sluoksnių. Ne gausiai išlikusi toji bazilika, bet užtat ant kalno dar aukščiau matosi ir kiti griuvėsiai, o pačioje tolumoje: dunkso didžiulis amfiteatras. Nemažas visai amfiteatras. Minu vis bandė prisiminti, ar čia tas teatras, kurį jis prisimena, ar gal visai kitas.

    Tas nemažas teatras irgi, žinoma, palieka nemažą įspūdį, tad ten valkiojosi jau daugiau turistų. Tačiau šitas buvo pusiau remontuojamas, tad visajo didybe buvo galima grožėtis tik iš pat viršaus, nes tiek skėnė, tiek pradinės eilės buvo visiškai užtvertos, o vaikščiojantys turkų statybininkai bandė lipdyti Apolono ir jo mūzų galvas iš gabaliukų, bei puošti fasadus jonėniškais ir dorėniškais ornamentais. Matėsi, kad šita vieta tikriausiai pakankamai gausiai lankoma, nes draudžiantys užrašai mirgėjo iš visų pusių visomis kalbomis. Lietuviškai nebuvo.

    Tiesiai po pačiu teatru yra ir paties Apolono šventykla. Žinoma, iš jo irgi likę ne daugiau nei kelios kolonos, tačiau ten buvo dar ir sieros šaltiniai. Šiapi tie sieros šaltiniai ir kitos dujos yra ne pačioje Apolono šventykloje, o šalimais – Plutono šventykloje, Plutono vartuose, pačioje seniausioje Hierapolio šventykloje, kur kažkada, gal ir dabar iš žemės trykšta sieros ir kitos dujos, mirtinai pavojingos žmonėms, tačiau senoviniai žyniai žinojo kaip to išvengti ir dėl to būdavo baisingai pripažinti paprastų žmonių. Vienu žodžiu, kaip ir dabar panašiai vyksta. Viso šito gal nelabai ir žinočiau, jei tuo metu kaip tik keliems žmogeliams, kuriems buvo įdomu, gidas papasakojo, šiaip tas pats dar visose knygose parašyta, o aš puse ausies klausiausi, ką jis ten pasakojo.

    Maždaug tuo visos Hierapolio grožybės baigėsi, tad buvo galima grįžti prie gipso vonių ir mineralinių vandenų, dar šiek tiek pasijauninti. Ten vėl buvo pilna visokių turistų iš Rusijos ir Korėjos ir kitų pasaulio kraštų, dar daugiau kinų, kurie prašė, kad juos nufotografuotumėme (neprašė kartu fotografuotis, pagarba jiems), ir kito tautybių atstovų.

    Vėl grožėjomės tais gipsiniais ir travertiniais baseinais, mineralinėmis voniomis, atjaunėjome iškart kiekvienas po dešimčia metų, tie kurie nepasisaugojo, mačiau ir visai suvaikėjo, bet šiaip iš idėjos tenka teigiamai vertinti visus tuos grožius ir mėlius, atspindinčius dangaus žydrynę. Beveik kaip Junanio ryžių terasos viskas atrodo. Tik man vėl iškilo klausimas: jei tų žmonių čia tiek daug, kurie aikčioja ir klykčioja prie kiekvieno baseino, nejaugi tikrai niekam niekam niekam neįdomu Hierapolis. Negaliu pasakyti, kad jau visai visai niekam, buvo keletas žmogystų besibastančių. Aišku, reikia būti dėkingam, nes gali visu tuo neišpasakytu antikos grožiu (gal ne visai neišpasakytu, bet vis tiek „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai“, gerai, kad ten klimatas sausas tai pelėsiai ir kerpės taip gerai nesidaugino kaip kokioje „Trakų pilyje“) džiaugtis beveik visiškoje ramybėje, čiulbant paukšteliams, lakštuojant lakštutėms, čirpiant svirpliams ir cikadoms. Beveik pasijaučiau kaip Korėjoje.

    Prie pat įėjimo į Hierapolį buvo didžiausias restoranas su šventomis ir gydančiomis mineralinėmis voniomis, kaip supratau, būtent ten dauguma turistų ir užstrigdavo, atjaunėdavo ir suvaikėdavo, tad iki šventojo miesto daugelio jų kojos ir nebenunešdavo. Bet jei jiems nuo to geriau, kodėl man turėtų būti blogiau. Žinoma, kad ne. Pačioje viršūnėje, besigėrint travertinais ir amfiteatru iš skirtingų pusių, galima išgerti kokios kavos ar alaus (netgi ne visai brangiau nei apačioje), kuo daugelis ir užsėmė. Pvz., korėjiečių grupė, kurie dar aptarinėjo visus iš eilės, kad ir kokius rusų turistus. Žinoma, rusų turistai irgi nelabai garsėja kaip baisiai išauklėtos kaimenės, tačiau bent jau ten jie niekuo per daug nesiskyrė nuo visų kitų. Gal tik tuo, kad vaikščiojo be kokių marškinių, bet pusė europiečių ten taip elgėsi. Korėjiečiams, o daugelis jų buvo pagyvenusių, tai labai krito į akis. Taip labai baisiai neaptarinėjo, bet iškart pastebėjo tą kultūrinį skirtumą, kad va korėjiečiai niekada su taip neleistų viešoje vietoje pasirodyti, na europiečiai. Galvojau, kaip gerai, kad tai vis dėlto buvo europiečiai, tai jiems neteko nusižagsėti, visgi europiečiams daugiau atleistina ir pateisinama, o va jei būtų kokie penki kinai taip praėjo, tai visos korėjietės jau taip būtų prakudakavusios, kad tais atvejais, geriau nesuprasti apie ką kalba šalimais sėdintys žmonės. Visgi rasizmas, ypač tas aiškiai paslėptas, bet ryškiai išreikštas, dar gana gajus visame pasaulyje, ir tikriausiai artimiausiu metu niekur nepasidės.

    Besileidžiant žemyn išgirdome švilpuką. Ne, tai ne mums, ir ne kokiems užsienio turistams, o vietiniams turistams. Tikriausiai iš Stambulo. O gal iš kur kitur. Kurie nusprendė, kad reikia geresnių kadrų, palipti kažkur aukščiau, nes va kaip gražiai aš šitame fone atrodysiu. Negalima. Iš idėjos kaip ir visada ir visur: nuo vieno palipimo nieko juk neatsitiktų, bet jei pradėtų kiekvienas laipioti, kur nori, juk greitai visi tie travertinai, gipsai ir kartonai nugarmėtų žemyn ir užtvindytų visą Pamukalę. Spėju, kad Pamukalės užtvindymo ten visi mažiausiai bijojo, bet laipioti bet kur vis tiek niekam neleido.

    Kadangi po Hierapolio visos kitos Pamukalės įžymybės, kurių labai daug ir nebuvo, beveik nublanksta, tai reikėjo imtis kokių nors kitokių įžymybių, kurios gal ir ne tokios žymios kaip gipsinės vonios, bet vis tiek galbūt ir visai vertos pabandyti. O tai buvo giozlemai. Šiaip tokie blynai, dideliausi, per tris keptuves kepti, ploni ploni, į katruos įvynioti tai špinatai, tai sūriai, tai varškė, tai šiaip kas nors, o dažniausiai viskas kartu. O kad būtų autentiškiau, viena teta sėdi priešais įėjimą ir viską kepa. Šiaip tikriausiai ir dėl autentiškumo ji ten sėdi, ir kad klientų pritraukti, bet tikriausiai ir šiaip ji visai gerai sugeba gaminti, tad tikriausiai didelės klaidos nepadarėme atsisėdę prie baseino jų užkąsti. Jau sakiau, kad čia Pamukalės mada: baseinas prie kiekvieno kampo. Tiesą sakant, tas baseinas, prie kurio mes sėdėjome, visai nepriklausė restoranui, kitam viešbučiui, bet vis tiek. Betgi ne dėl baseino sėdome valgyti tu giozlemų.

    Po visų giozlemų dar perėjome per visus turgus ir parduotuves, ypatingai dėdės ir dėdienės parduotuvę, sužinojome kiek kas kainuoja, pavyzdžiui, vynas, ne visai brangiai netgi turiu pasakyti, negaliu pasakyti, kad labai pigiai, bet vis tiek. Grįžus į viešbutį sužinojome, kad alkoholio įsinešti negalima, o jau buvau galvojęs, kaip čia vyno butelį gersime prie baseino. Ne šiaip sau neleidžia, kad ten musulmoniškas kraštas ar dar kas nors, neleidžia dėl to, kad pats viešbutis pardavinėja tiek alų, tiek vyną, tiek visą kitą, tad atseit verslą jiems gadins. Nusprendėme negadinti jiems verslo ir to vyno nusipirkti. Bet kai pasakė kainą, tai netgi nustebau: dvigubai daugiau nei dėdės parduotuvėje. Žinoma, suprantu, kad gali būti brangiau nei šalimais esančioje parduotuvėje, tačiau dvigubai: tai jau šiek tiek per daug. Tad nusprendžiau jiems gadinti vis dėlto verslą. Negalima iš lauko – tai negalima, bet iš jūsų irgi nepirksime. Alaus kaina nebuvo tokia skirtinga. Pabandžiau paplaukioti baseinu: vanduo šaltas ir chloruotas. Visai ne jūros vanduo. Išlepę tie keliautojai šiais laikais.

    Pradėjus temti dar pabandėme pasivaikščioti po Pamukalę, gal kas gera ten bus, tačiau labai daug ko gera nebuvo. Nieko gera ir neradome, tik daug viešbučių su baseinais, beveik visi buvo tušti. Dar pabandėme pasiaiškinti kokis kompanijos mus galėtų nuvežti iki Fethijės... Greičiausiai beveik visos, kainos beveik panašios, o kai kurie dėdės nepatiko. Nes pirmas klausimas: jums gal į Selčuką. Kadangi nereikia, nes mes ten jau buvome, tada į Fethiję. Vienu žodžiu iškart aiškiai parodo, kad puikiai žino apie visus keliautojus, kur jiems reikia ir ko reikia. Šiaip beveik teisingai atspėjo, bet jei jis sau leidžia vaizduoti pasikėlusį ir suprantantį, tai kodėl mums irgi nepavaizdavus tokių pačių: pinigus juk mes mokame. Jei taip atvirai. Bet čia jau kita istorija.

    Mūsų viešbutyje niekas nesiruošė jokių vakarienių duoti (dažniausiai ir neduoda, užtenka bent to, kad pusryčius pasiūlo), teko eiti ieškoti, kur dar čia būtų galima ir pavakarieniauti. Šiaip jau Pamukalėj didelės problemos pavalgyti nebuvo, eini ta pagrindine gatvyte, žiūri, praeini giozlemų tetulę, nes jau ten valgėme, kitas giozlemų vietas irgi, nes tą dieną giozlemus jau buvome valgę ir tada pasukame prie... Radome dėdės Mustafos restoraną. Negaliu pasakyti, kad labai jau radome, daug ieškoti ir nereikėjo. Dėdei Mustafai labai patiko, kad pas jį užsuko korėjietis (lietuviai didelio įspūdžio nedaro, nekeista, vis tiek laiko kokiais rusais ar vokiečiais, kurie sau didelės garbės nėra sau pasidarę, negaliu pasakyti, kad lietuviai kur nors būtų didesnę garbę pasidarę), nes... Kažkuo jis ten susijęs su Korėja, ar tai kovojo Korėjos kare, ar tai pas jį labai dažnai korėjiečiai užsuka, ar dar kažkas. Labai nesiaiškinau, nes netgi ne su manimi kalbėjo, tačiau kalbėjo. Korėjietiškai kalbėjo tarp kitko ir nepasakyčiau, kad labai blogai. Vien dėl to. Iš tikro tai ne vien dėl to, kadangi apie vyną jau buvome galvoję nuo seniau, tai paklausėme, kiek pas juos kainuoja vynas. Ir kaip bebūtų keista: kainavo jis gerokai mažiau nei viešbutyje. Įdomiai jie ten verslą daro. O mums koks skirtumas. Toks tas gyvenimas pas juos Pamukalėje.

    Pusryčiai kaip visada buvo tokie patys, tik vienas geras dalykas, kad šitame viešbutyje žmonių buvo šiek tiek per daug, todėl kiekvienam asmeniškai niekas nesiruošė nešioti jokių valgių, tiesiog ant stalo pridėta agurkų, pomidorų, batono, kavos ir arbatos, ir siūloma visiems patiems pasiimti tiek, kiek nori ir ko nori. Žinoma, labai jau, ko nori nebuvo, nes aš būčiau pageidavęs kokių virtų kalmarų ir gyvų austrių, tačiau mano pageidavimų tikriausiai niekas nebūtų supratęs. Bet užteko ir to, ko buvo, o ko daugiau reikia.

    Nespėjus išeiti iš viešbučio, vėl užpuolė visokie dėdės ir tetos, siūlydami važiuoti ten arba ten, nes juk visi puikiausiai žino, kad užsienietis su kuprine tikriausiai nesiruošia šiaip eiti kur nors pėsčiomis, turėtų turėti kokį kilnesnį tikslą, bet gerai, kad mes ir turėjome kilnesnį tikslą, kuris tikrai nebuvo susijęs su tais dėdėmis. Mūsų kompanija jau laukė mūsų. Šalimais buvo keletas japonų, šiaip jų buvimas žadėjo, kad kelionė tikrai nebus tokia įdomi, kaip su keletu kinų, tačiau pasirodė, kad tie japonai irgi važiavo visai ne ten, kur mes: į Afrodiziją. Kiek supratau, tikriausiai ne afordiziakų ieškoti, o irgi pasigėrėti antikos relikvijomis ir kitomis iškasenomis. Tad mūsų kelionė buvo be galo nuobodi. Dar reikia pridurti, kad autobuse nebuvo nei bevielio interneto (jo šiaip nebuvo ir kituose autobusuose, nors lyg ir žadėta), ir netgi asmeninio televizoriaus ekrano. Daugelis turkiškų autobusų gana išsivystę, turi savo ekraną, gali žiūrėti visokius filmus (iš pradžių teko išmokti naudotis tuo ekranu), filmai dažniausiai turkiški arba įgarstinti turkiškai, ausinės kartais neveikdavo, titrai dažniausiai būdavo ne korėjietiški, tad dažnai tekdavo žiūrėti tik judančius paveiksliukus, bet vis geriau negu nieko.

    Užtat ta proga, kad nieko ten nebuvo, sustojome Davčiu ar kažkaip panašiai besivadinančiame mieste išgerti arbatos. Visiems davė tos arbatos. Tik va kartu su mumis važiavo daug amerikonų, kuriems vien arbatos neužteko. Žinoma, penėti burgeriais, negi jie pasitenkins tik kažkokia arbata. Nusipirko sau čipsų ir koka kolos, jautėsi gerokai permokėję už ją, o vėliau visą kelią šiugždino tais čipsų pakeliais ir šiaip kėlė triukšmą. Kaip dažniausiai pas juos ir priimta elgtis. Tokie jie jau yra. Taip visai įdomiai ir pasiekėme Fethiję. Amerikonai iškart puolė gaudyti taksi, nes jie tikriausiai kitaip ir nesugeba keliauti, o aš iškart pasakiau, kad jokių taksi, nes iki ten, kur reikia važiuoja dolmušas. Kaip nors rasime.

    Pradžiai dar pabandėme išgerti kavos, kuri kažkodėl kainavo dvigubai daugiau, nei aš įsivaizduoju. Taip dažniausiai ir būna, kad visokiose panašiose vietose lupa daugiau, o dažniausiai specialiai turistams pasiūlo ir ypatingas kainas. Kad nepasirodytų viskas per pigu. Tokia jau keliautojų dalia. Užtat nevažiavome taksi, o pasirinkome kelionę dolmušu.

    O tai buvo kaip ir mano klaida, bet kaip ir geras pasirinkimas. Važiavimas dolmušu, žinoma, turi savo žavesio, bet iš kitos pusės reikia žinoti, kur maždaug išlipti. Sėdėjau įlindęs į žemėlapį ir dairiausia vienu metu per langą. Kad neduok dieve nepravažiuotume maždaug tos vietos, kur reikia išlipti (kadangi reikėjo nepravažiuoti maždaug tos vietos, tai buvo labai didelė tikimybė ją ir pravažiuoti, ką aš ir buvau numatęs). Nebuvau numatęs tik vieno dalyko: kad mes gerokai pravažiuosime maždaug tą vietą.

    Bet viskas nuo pradžių, labai greitai atsidūrėme beveik centre, jau matėsi ir mečečių minaretai ir muedzino balsas, šlovinantis Alachą bei jo nepakartojamą pranašą Muhamedą, jūra, jachtos, saulėlydis (jo dar nebuvo), romantika ir uostas. Viskas kaip ir pagal planą. Dolmušas važiavo maždaug ta kryptimi, kurios mums ir reikia. Centre daugelis žmonių išlipo, įlipo pora baltų amerikiečių, tad vis dar galvojome, kad važiuojame reikiama kryptimi. Beveik taip ir buvo. Galiausiai žmonių labai apmažėjo, išlipo netgi tie baltieji, ir likome tik mes vieni. Jau pradėjo kilti tas jausmas, kad mes gal ir pravažiavome, nors pagal mano paskaičiavimus, gal dar ir neturėtume būti pravažiavę, tačiau kai dolmušas sustojo, ir pasakė, kad čia jo paskutinė stotelė, o kelio toliau kaip ir apskritai nėra: supratau, kad tikrai jau esame pravažiavę. Dėdė vairuotojas nelabai žinojo, kur mums reikia, bet aš maždaug vis tiek galvojau, kad gal viskas nebus taip jau toli.

    Iš tikrųjų labai toli ir nebuvo (buvo kilusi mintis atgal irgi važiuoti dolmušu, tačiau tikimybė pravažiuoti reikiamą vietą vis dar liko, ir buvo gana aukšta, tad nutariau nerizikuoti), tačiau eiti su kuprinėmis ant pečių vidury dienos po nekepinančia saule (nes ten kartais ir šešėlių, metamų nuo medžių buvo) nėra pats maloniausias užsiėmimas gyvenime. Galiausiai netgi priėjome reikiamą viešbutį, kuris buvo šiaip ant kalno, tad teko dar ir ten užsikabaroti, ir sužinoti, kad jie neturi tokių kambarių, kurių mums reikia. Kaip visada: pirmas bandymas nesėkmingas. Antras buvo jau sėkmingesnis, kambariai buvo, tokių kokių reikia, kaina beveik tiko (pigiau vis tiek nesitikėjome rasti), internetas buvo, katalogas su viskuo, ką jie gali pasiūlyti irgi buvo, tad ko daugiau reikia. Ogi apžiūrėti Likijos paveldą, kuriuo garsėja ne tik Fetije, bet ir visas pajūris iki Antalijos. Antalija šiaip jau atkrito kaip privalomai lankomas turistinis objektas, tačiau Likijos kelias atrodė visai viliojančiai. Tiesą pasakius, tik dėl to ir įtraukėme Fetiję į savo planus. Žinoma, planai kaip visada buvo karališki: pereiti gal ir ne visu keliu, bet dalimi, pažiūrėti į visus kapus, ilgiausią Turkijos pliažą ir viską, kas tik bus pakeliui. Kadangi daug informacijos neturėjome, tad tikėjomės, kad viską ir bus galima pamatyti. Bet pradžiai juk galima ir tiesiog pačia Fetiję apžiūrėti, ir nuspręsti, ar apskritai verta tuo Likijos keliu keliauti.

    Žinoma, pats svarbiausias dalykas, kurį reikia apžiūrėti – tai uostas. Ir nors jau buvome matę iš toli, pravažiuodami, tačiau reikėjo pažiūrėti ir iš arčiau. Gal ką gera pamatysime. Daug labai ko gera nebuvo: tos pačios jachtos, vanduo, kažkur toli lyg ir matosi pliažas, o dar toliai dunkso didingai Rodo sala. Sako, kad tai jau Graikija, ir iš Fetijės galima nuplaukti iki Graikijos, o jei konkrečiau, pažiūrėti, kuriame taške stovėjo dar vienas iš Pasaulio stebuklų: Rodo kolosas. Beeidami iki uosto praėjome antikinio graikiško-romėniško amfiteatro griuvėsius, kur kadaise kovėsi gladiatoriai. Tikriausiai kovėsi, nes tuo metu viskas buvo remontuojama, ir į tą teatrą buvo įmanoma tik žvilgtelėti gerokai pasistiebus. Labai daug nesimatė. Užtat prie mūsų prisistatė kažkoks dėdė, kuris pasivadino kultūros ir gamtos saugotoju (ar kažkuo panašiu), ir pradėjo pasakoti, kas čia ir kada buvo, labai giliai nesiklausiau, nes viską ką jis pasakojo, buvo galima ir taip pasiskaityti, o konkretesnių faktų vis tiek būčiau neprisiminęs, ir dar neatmetėme tos galimybės, kad jis gal visai ne koks inspektorius, o šiaip apsimetėlis gidas, kuris už visokius pasakojimus vėliau paprašys susimokėti, ko tikrai nesiruošiau daryti.

    O tada jau tas romantiškiausias Fetijės uostas. Tiesa, nesu tikras, kad tai pats romantiškiausias uostas pasaulyje, ar bent Turkijoje, bet vis tiek – uostas: klykia žuvėdros, linguoja jachtos, balti europiečiai gaivinasi alumi ir kitais gaiviaisiais gėrimais, kažkas ruošias arba jau grįžo iš pliažo, palmių šakos linksta nuo datulių svorio. Vienu žodžiu, viskas kaip ir priklauso uostui. Dar stovi tarptautinis terminalas su tiesioginiu keltu į Rodo ir ekskursija po Rodo kolosą, kurio jau seniai nėra (visur ir visada taip turistus apgaudinėja). Vienu žodžiu, nieko ypatinga.
    Pačiame miesto centre, kur iš vienos ir kitos pusės driekiasi ilgiausios turgų gatvės stovi likų kapas. Taip, tų pačių likų, kurių kelias tiesiasi palei visą Turkijos pajūrį (žinoma, kad ne visą, tik dalį, bet ir tų užtenka: penki šimtai kilometrų). Iškart matosi, kad ornamentai šiek tiek kitokie, palyginus su tais, kuriuos jau matėme Efese, Selčuke ir kituose antikiniuose miestuose bei kaimuose. Bet iš to kapo tik tiek ir telikę: ornamentai. Gal viduje kas nors ir daugiau yra, bet abejočiau, taip atvirai tikrai nebūtų palikę.

    Kažkur aukštumoje matėsi irgi kažkokie antikiniai paminklai, todėl nusprendėme palipti iki ten. Belipant vėl užklydome ant kažkokių kapų. Tikriausiai ne likų, nes jokių ornamentų nesimatė, šiaip tokiek kupolai, gal kokie vėlesni arba ankstesni gyventojai paliko, o gal šiai viskas užkonservuota, nes tas kupolas labai jau kvepėjo XX a. cementu. Ir taip belipant staigai prieš akis išdygsta nuoroda: Likijos kelias. Į kairę. O gal dešinę. Čia juk tas pats Likijos kelias, kuriuo mes ruošėmės eiti. Žinoma, norėjosi iškart ir pradėti, bet nusprendėme atidėti šiek tiek kitam laikui. O be to, tam, kad juo praeitum, reikėjo bent jau kokį žemėlapį turėti, kurio neturėjome. Vienu žodžiu tai reiškė, kad tenka grįžti atgal. Į turistų informacijos centrą, kurių, pagal mūsų duomenis turėjo būti visi du Fetijėje.

    Tikriausi du ir yra. Vienas jų buvo kažkokiame pašto pastate, kuris lengvai atsidavė pelėsiais ir tarybiniais laikais (kurių šiaip Turkijoje niekada ir nebuvo, bet pelėsis tikriausiai vis tiek užsinešė per Juodąją jūrą), tačiau ten niekas nieko nežinojo. Netgi apie Likijos kelią nebuvo girdėję, o jau apie jokius žemėlapius tuo labiau. Kitas apskritai buvo tokia būdelė, kuri tuo metu buvo uždaryta. O gal šiaip visada buvo uždaryta, nes koks šeštadienis. O gal dėl penktadienio. Nesuprasi. O gal šiaip perkeltas į kitą vietą, kur nereikia. Trumpai tariant Likijos kelio žemėlapių medžioklė nepasisekė. Tad bent jau nueikime iki tų kažkokių kapų.

    Vėl tuo pačiu keliu, pro tinkuotus ir betonuotus mauzoliejus, Fetijės užkampius ir užkaborius, nuėjome iki likų kapų. Spėju, kad ten irgi turėtų būti likų kapai, nes juk visas tas kraštas kažkada priklausė Likijai. Priėjus arčiau, supratome, kad ten tikrai buvo likų kapai. Šiaip užrašas įnirtingai skelbė, kad tai yra Amynto kapas (vieno iš terminų, t.y. likų), bet aš spėju, kad ten ne jo vieno kapas, nes kai vienam žmogui dešimt iškaltų sienų gal šiek tiek per daug. Dar ten buvo parašyta, kad galima įeiti tik iki septynių vakaro ir už įėjimą reikia susimokėti po tris liras ar kažkaip panašiai. Iki septynių vakaro buvo likusios dar kelios minutės, todėl nusprendėme, kad dar galima (ne mes vieni nusprendėme, buvo atbėgančių ir daugiau baltųjų europiečių, vis besistengiančių suspėti į tas septynias vakaro), o toje būdelėje, kuri pagal vaizdą tam ir stovėjo, kad visi ten susimokėtų tas tris liras nieko nebuvo, ir neatrodė, kad artimiausiu metu ten kažkas pasirodys. Vienu žodžiu, visi suprato, kad galima pas Amyntą užeiti ir nieko nesusimokėjus.

    Visi tie kapai tokie įdomūs. Nors, žinoma, pagalvoju, kad tie, kurie jau apsilankę kokioje Petroje ar Luksoro šventykloje ar panašiose vietose tikrai nebūtų sužavėti ir gal netgi pakeltų kokį skandalą, jei būtų visgi reikėję susimokėti tas tris liras. Gerai, kad aplink mus nieko panašaus nebuvo. Gal koks dešimt kapų, nes šiaip sau kapai: ant stačiausio skardžio iškaltos olos, su kolonomis tarp kitko, ir dar kitokiais ornamentais. Pati didžiausia iš tų olų tikriausiai ir bus Amynto kapas (jame nieko nebuvo, gal ir gerai, nes jei būtų buvę, tai tikriausiai jau seniai kas nors būtų ir išnešęs, bet tikriausiai kažkas kažkada taip iš tikrųjų ir padarė), o visos kitos olos kapai, bet jau tikriausiai ne Amynto. Irgi pastebėjau, kad daugelis baltųjų europiečių užsikaria iki to pagrindinio kapo, nusifotografuoja visomis įmanomomis pozomis (kaip ir mes, tarp kitko, negali žmonių peikti), ir lekia atgal. Nors aplink daug gražių ir kitų kapų. Žinoma, jie kažkuo labai nesiskiria vienas nuo kito, vieni didesni, kiti mažesni, bet visur panašios olos su kolonomis. Bet vis tiek įdomiai taip atrodo skardis visas iškalinėtas kolonomis ir ornamentais. Vienu žodžiu, apžiūrėjome beveik visus kapus, kojų nenusilaužėme, neišsisukome, ir net nesusidraskėme besibraudami per brūzgynus.

    Besileisdami pamatėme, kad ant kito skardžio irgi yra dar vienas kapas. O gal pora. Man, žinoma, būtiniausiai prisireikė nueiti ir iki ten. Kaip visada būna kalnuose, iš tolo atrodo, kad kelias labai paprastas, tačiau pradėjus eiti, pasirodė, kad viskas ne taip jau paprasta. Visų pirma, kai jau turėjome būti kažkur ten: atsidūrėme kažkieno kieme. Tikriausiai ne ten. Tada pradėjome eiti keliu: sutikome daug ožkų su varpeliais ir matėsi, kad kelias jau eina visai iš miesto ir tikriausiai teks grįžti. Minu dar pasijuokė, kad jei ką: tai tų likų kapų ir kapaviečių prisižiriūrėsime tame Likijos kelyje, ir ar tikrai būtina dabar čia brautis. Būtina. Sukame ratą iš kitos pusės. Supratau, kad jau gerokai ne ten, todėl pradėjome kažkuo panašiu į takelįlipti viršun viršun ir randame... Nieko gera šiaip neradome, tik Fethijės pilies liekanas su Turkijos vėliava. Visada taip būna. Bet bent jau buvo proga nufotografuoti tą romantiškąją Fethiję besileidžiančios saulės spinduliuose. Irgi gražus vaizdas. Fethijė ir tuo garsėja. Bet tikriausiai kaip ir visi uostai. Bet šiaip gražiai viskas ten atrodė, tai net nebuvo gaila, kad dar vieno kapo ir neradome. Tačiau saulė leidosi vis greičiau ir žemiau, o tai reiškė, kad gal reikėtų prie tos pilies liekanų ir neužsibūti, nes leisti miško keliuku nuo kalno naktį tikrai nėra pats saugiausias užsiėmimas pasaulyje.

    Iki visiškos tamsos nusileisti spėjome, netgi apžiūrėti turgus ir kelias parduotuves, nusipirkti kremo nuo saulės (nes jau baigėsi) ir šiaip daugiau nieko ir nedarėme. Man pradėjo pilvą skaudėti. Kažkodėl spėju, kad nuo kažkokio burgerio, kurį valiau prie likų kapų. Įtariu, kad likų kapai mažai turėjo įtakos mėsos kokybei, bet visai gali būti, kad tai kerštas užkariautojams. Tačiau tuo keliu vis tiek reikia kaip nors eiti, tad turėjome paskutinę viltį: galbūt viešbučio savininkas ką nors žinos.

    Na, jis ir patvirtino tą faktą, kad jokios turistų informacijos nieko nežino ir nežinos, nes tuo neužsiima, o viską papasakoti gali jis. Turėjo netgi žemėlapius. Kurių šiaip dykai nedalino, nes pats turėjo tik vieną. Mano karališką planą aplankyti Letooną ir pasimaudyti ilgiausiame pliaže jis iškart atmetė. Atmetė vien dėl to, kad mes ten planavome eiti tik kokias dvi ar tris dienas, o bėda ta, kad Likijos kelias gal ir kelias, bet su viešuoju transportu dažnai yra nemažai problemų. Ir bent jau pirmoje kelio dalyje reikia labai gerai apskaičiuoti kur ir kiek norima eiti, nes blogai apskaičiavus, gali atsidurti kažkur niekur, kur nėra jokio transporto... Na, taksi visada galima pabandyti išsikviesti, tik neaišku, ar kas nors važiuos ir kiek paprašys už važiavimą, o jei ne: pėdini sau toliau keletą valandų (jei dar nėra visiškai sutemę) iki kito kaimelio ir ten lauki to vienintelio autobuso (jei jis dar nebūna išvažiavęs). Vienu žodžiu linksma. Be to, bent jau jo žiniomis Likijos kelias taip greitai neinasi, kaip norėtųsi, tad jei noriu keliauti iki to Letoono, tada reikėtų arba važiuoti kokią pusę kelio iškart arba tam skirti bent jau savaitę. Toks tas jau Likijos kelias įdomusis.

    Nusprendėme nieko labai neplanuoti ir nesistengti, tiesiog eiti nuo pradžių, kiek spėsime, dėl visa ko turėti omenyje, iš kurių kaimų autobusai visgi važiuoja, dar užsisakėme autobuso bilietus pas fėjų kaminus, t.y. į Gioremę (Kapadokiją). Iš idėjos tikriausiai buvo galima pradėti eiti ir nuo Fethijės (ženklą juk matėme: „Likijos kelias“), bet viešbučio savininkas rekomendavo pavažiuoti iki Ovadžiko, ten šalimais Hisarioniu, kažkokio žymaus kurorto. Tad tikriausiai taip ir teks daryti.
    Monday, May 12th, 2014
    9:19 pm
    Gandrai ant Artemidės stulpų: Selčukas
    Ankstyvą rytą, nespėjus net išlipti iš autobuso, iškart užpuolė visokie viešbučių siūlytojai. Iškart matosi, kad esi dar vienoje turistinėje vietoje ir tikriausiai ten turistų ne per daugiausia, kitaip tikrai niekas autobusų stoty nuo šešių nestovėtų ir nesisiūlytų. Gal vis dėlto ir gerai padarėme, kad važiavome į Selčuką, o ne kokį Kušadasį, kur šiaip visi šalia archeologinių garsenybių dar ir pajūry guli arba į kokią Graikiją prie progos nuplaukia. Aš irgi galvojau, gal visai verta nuplaukti į Graikiją, grynai dėl įdomumo, nes iki tos Graikijos turėtų būti visai netoli. Bet juk ne apie tai.

    Taigi siūlytojas labai intensyviai bandė įsiūlyti Artemidės viešbutį. Iškart ne pavadinimas taip dieviškai nuteikia, o be to, iškart supranti, kad esame tikriausiai ten kur reikia, prie to vieno iš pasaulio stebuklų: Artemidės šventyklos, kurios pačios dar nesimatė, bet viešbučiai jau vadinasi taip kaip reikia. Kaina gal ir ne pati baisiausia, bet dėl visa ko nusprendėme paieškoti ko nors dar.

    Vėl išbandžiau savo žemėlapio skaitymo įgūdžius, ir turiu pasakyti Selčuke viskas sekėsi šiek tiek geriau nei Stambule: klaidžioti po labirintus neteko. Bet ir miestukas ne pats didžiausias, tad ten nelabai ir buvo kur klaidžioti. Matosi, kad mūsų Lonely planet tikrai pasenusi, nes pirmojo viešbučio jau nebuvo. Gal tas namas kur nors ir yra, tačiau ten tikrai jokio viešbučio nėra. Taigi pirmas bandymas: nesėkmingas. Bandymas numeris du: Australijos ir Naujosios Zelandijos viešbutis, kuris nebuvo uždarytas. Bet tai tikrai nereiškia, kad būtinai ten eisime. Kažkodėl kainavo jis beveik tiek pat, kiek dvivietis kambarys Stambule. Juokingi tie žmonės. Vienas geras dalykas, kad ten yra dviračiai, kuriais galima važinėti. Už papildomą mokestį. Dar įdomesnis dalykas. Vienu žodžiu tas antrasis irgi labai nesužavėjo, bet turėjome omenyje, kad bent jau vienas viešbutis yra. Liko paskutinis bandymas.

    Tiesiog pagal tą patarlę, kad trečias kartas nemeluoja. Panašiai taip ir buvo. Turkiškas namelis, su internetu, baltomis sienomis, pusryčiais, netgi atskiru kambariu su Viduržemio jūros kriaukle. Ir netgi kaina pusėtina. O ko daugiau ir reikia. Sako, kad netgi pusryčiai įskaičiuoti į tą kainą. Vienu žodžiu viskas labai tinka.

    Bet juk Selčukan važiuota tikrai ne dėl viešbučio, ten ne tik Artemidės šventykla yra, pilna ir visokių kitokių gėrybių ir grožybių. Kad ir antikinis Efeso miestas. Tik visa bėda, o gal ir laimė, kad Efesas yra ne pačiame Selčuke, o šiek tiek nutolęs. Gerai tai, kad miesto dulkės ir išmetamosios dujos negadina antikinio paveldo, o bėda ta, kad iki jo reikia bandyti kaip nors nusigauti. Kažkaip žinojau, kad iki Efeso važiuoja kažkoks viešas transportas, tikriausiai kokie dolmušai arba autobusai, bet dar geriau žinojau, kad iki Efeso yra tik du kilometrai, kas man davė išganingą mintį: o kodėl gi iki ten nenuėjus pėsčiomis. Nors iš idėjos visai teigiamas dalykas būtų ir važiuoti dviračiu. Tik tą dviratį reikia turėti. Taigi pirma užduotis buvo: dviračio paieškos.

    Keletas dviračių stovėjo tiesiai prieš mūsų viešbutį, tačiau šeimininkė pasakė, kad jais naudotis negalima. Iš idėjos tikriausiai būtų galima, tik bėda, kad tie dviračiai – ne viešbučio nuosavybė, kažkokie turistai jais atvažiavo. Tai kaip ir tikriausiai negalima jais naudotis. Pasiūlė eiti pas australus ir Naująją Zelandiją, bet kažkaip gal ne visai gražu nuomotis dviračius ten, kur negyveni. Bet lyg ir kažkur kitur galima išsinuomoti dviračius, ten kur motociklus remontuoja. Buvo kelios tokios įstaigėlės tiesiai priešais. Tik va visos tos įstaigėlės dviračių irgi neturėjo. Kaip ir beveik supratome, kad dviračiais iki Efeso tikriausiai nevažiuosime. Bet du kilometrus juk galima ir nueiti, nieko baisaus neatsitiks.

    Rytas buvo dar ankstyvas, ne visai ankstyvas, tačiau ta vidurdienio kaitra dar nebuvo prasidėjusi. Kelias ėjo po šilkmedžiais. Labai teigiamas kelias turiu pasakyti, skirtas tik pėstiesiems ir dviračiams šilkmedžių pavėsyje. Kažkur dešinėje bolavo kažkokia kolona, kuri nelabai matėsi, tik vėliau sužinojome, kad tai ta garsioji Artemidės šventykla, bet tuo metu pagrindinis planas buvo Efesas ir jo antikinės grožybės.

    Šilkmedžio uogos jau buvo prisirpusios ir pribyrėjusios ant kelio, todėl padai vis lipo, eini kaip per kokią šiltą smalą. Kelias uogas netgi suvalgėme, nusiraškę nuo medžio. Įdomios tokios uogos, Korėjoje jos juodos, o ten žalios. Bet šiaip skanios. Ir taip labai neprailgus radau posūkį į Efesą, ten dar autobusų stotelė buvo, visokiems keleiviams iš Selčuko ir Kušadasio. Pėsčiomis einančių daug nebuvo.

    Apie Efesą jau yra pakankamai daug prirašyta ir dar daugiau prifotografuota, viską galima paskaityti internete. Nuotraukų irgi daug jau sukeltas. Viskas paprasta: geriausia nieko nepirkti prie įėjimo, nes ten kainos, kaip ir priklauso, šiek tiek sukeltos, susimoki už įėjimą į miestą (vos ne kaip senais laikais, kai muitininkai prie vartų sėdėdavo), ir beveik gali baziotis, kur tik netingi. Po spiginančia pietų saule. Į dalį archeologinių vietų užeiti negalima, nes tuo metu vyko arba kasinėjimai arba restauracijos. Vien dėl to galėtų kainą šiek tiek nuleisti, tačiau taip niekas nedarė. Visas kitas vietas galima ramiai apžiūrėti. Akropolį, didžiausią kolonų aikštę, amfiteatrą. Irgi tokį nemažą. Labai norint galima ten dar ir kokį spektaklį surengti ir užkulisiais pasivaikščioti, tada patenki lyg į turgaus aikštę ir baltais šveistu grindinių prieini prie bibliotekos sienos, kur knygų jau seniausiai nėra. Kažkur ten dar turėtų būti ir Atėnės ar dar ko šventykla, bet iš jų išlikusios tik keletas sienų. Apžiūrinėtojų ir žioplinėtojų daugėjo, ir kaip ir turėjo jaustis, kaip tas miestas atrodė senais laikais, kol ten dar gyveno kažkas, tačiau man tai nelabai panešėjo į gyvenamą miestą.

    Vėl šventykla. Tualetas. Kur kadaise pusė turistų būtinai fotografuodavosi ant skylių, kaip senais laikais, dabar tai uždrausta. Nekeista. Jei taip visi ten fotografuotųsi ir laipiotų, tai tų skylių turėtų ir nelikti po keleto metų. Kaip dažnai ir atsitinka su archeologinėmis vertybėmis. Heraklio vartai ir mažasis amfiteatras, Dzeuso teatras. Vienu žodžiu daug visko,viskas nufotografuota, tereikia mokėti rasti internete.

    Kažkur viršuje lyg ir matėsi kažkoks dar namukas, kuris iš idėjos turėtų būti Švč. Mergelės Marijos namas, kur ji gyveno su apaštalu Jonu. Bent jau legenda teigia, kad po Jėzaus mirties Jonas Mariją atsivedė į Efesą, kur ji ir baigė savo gyvenimą. Tikriausiai taip ir buvo, tačiau tai vis tiek legenda, o tuo labiau girdėjau, kad niekas tikrai ir nežino, kad Marija ten gyveno, tik kažkodėl nusprendė, kad tikriausiai čia. Bet vis tiek, tas namas yra už Efeso ribų (keista, kodėl ji gyveno ne pačiame mieste, tikriausiai neapsikentė parmazonų Dzeuso, Atėnės ir Kibelės garbintojų, Kibelės šventyklos pamatai irgi kažkur išlikę, prie stadiono, bet iki ten nueiti irgi negalima, nes vyksta archeologinės restauracijos).

    Jei taip atvirai, tai Efesas visai vertas dėmesio objektas, netgi nebuvo gaila tų trisdešimt ar dvidešimt penkių lirų už įėjimą. O dar pamatai, kad Turkijau jau visai išsivysčiusi šalis, bilieto niekas neplėšo ir netikrina kaip senais laikais, nuskanuoji prie vartelių, velkę patrauki ir durys pačios atsidaro. Labai linksma. Prie išėjimo dar norėjau pažiūrėti į dvigubą bažnyčią, kažkur toli ji turėjo matytis, bet ten irgi buvo likę tik pamatiniai akmenys, užtat labai gražiai žydėjo aguonos. Tai bent vis kažkoks teigiamas dalykas.

    Maždaug taip baigėsi Efeso apžiūrėjimas. Bet, žinoma, aš turėjau karališką planą, pakeliui atgal užeiti pastebėti galbūt mergelės Marijos namą, septynių šventųjų kapus, kurie lyg ir matėsi nuo pagrindinio kelio, ir dar kaip nors nusigauti iki motinos Kibelės šventyklos, kažkur turėjo irgi būti. Bet visam tam reikėjo eiti ne pagrindiniu keliu, o kažkuriuo šalutiniu. Tiesą sakant, nelabai žinojau, kaip ten nusigauti, bet kažkaip tikriausiai turėjo būti įmanoma, nes kažkokie užrašai kažkur lyg ir buvo.

    Bet yra juk ir kitokia patarlė, sakanti, kad žmogus planuoja, o Dievas iš to juokiasi. Tikriausiai kažkaip panašiai iš buvo, nes mano karališkas planas labai greitai sugriuvo, aš labai dėl to nesigailiu, bus galima kada nors vėliau nuvažiuoti specialiai tų griuvėsių pažiūrėti, o šįkart mums Viešpats atsiuntė patį karvelį: sustoja mašina. Toks turkas. Garsiai muziką besiklausantis. Paklausė, kur einame, jei į Selčuką, tai gali ir pavežti. Ir netgi nemokamai. Ir mes labai nesispardėme.

    Šiaip man vis tiek buvo įdomu, iš kur ir kur jis važiavo, nes kiek aš žinau, tas kelias buvo tik į Efesą, tai yra ten turėjo keliauti tik darbuotojai arba žioplinėtojai, o šiaip paprasti vietiniai Selčuko ir apylinkių gyventojai kažkaip nelabai turėtų turėti reikalų tuose keliuose. Tikriausiai jis irgi nelabai turėjo reikalų, nes pagal bendrą vaizdą jis apskritai ten važinėjosi garsiausiai muziką pasileidęs. Papasakojo, kad kartais važiuoja su draugais prie jūros, į Kušadasį, toli tikriausiai nevažiuoja, penkis kilometrus tikriausiai. Taigi atgal grįžome karališkai, ne pagal mano karališką planą, bet vis tiek karališkai. Tiesiai iki musulmonų kapų.

    Tačiau musulmonų kapų neradome, gal jie kažkur ir turėjo būti, tačiau labai nesimatė, ir apskritai tų visokių kapų jau buvome matę daug, o ateičiai turėjo būti likę dar daugiau. Ne tik musulmonų, bet ir visų kitų konfesijų beigi tautybių.

    Taigi esame Selčuke, o jis, kaip pats miestas, garsėja ne vien tik tuo, kad jame yra Efeso griuvėsiai. Apskritai netgi trys ar keturi Turkijos kultūriniai sluoksniai bei klodai ten labai puikiai matomi. Netgi turiu nuotrauką su tais trimis klodais, įkelta internete, bet apie ją vėliau.

    Taigi pirmąjį klodą, tą antikinį jau buvom matę. Tai buvo Efesas. Dabar reikėjo eiti į antrąjį klodą: labai svarbią mečetę. Tarp kitko, ji buvo visai visai netoli. Šiek tiek pasisiukoję po labirintus ir atsidūrėme toje mečetėje. Šiaip negaliu pasakyti kuo ji ypatinga, bet tikriausiai kažkuo ypatinga, bet tam kad suprastum kuo: reikia bent jau kažką apie tai nusimanyti. O mes šiaip tad tiesiog pasivaikščiojome ratais, įeiti į vidų tikriausiai galima, bet ten tikriausiai nieko ir nėra. Toks tas visai įdomus antrasis klodas.

    O į trečiąjį klodą reikėjo labai aukštai lipti. Nes jis buvo Šv. Jono bazilika ir pilis. Šiaip nereikėjo labai jau aukštai lipti, bet kažkiek vis tiek į viršų pasikarti teko. Ir toks nusivylimas, kad tas trečiasis klodas pasirodo nėra toks jau labai viešai prieinamas. Už jį teko susimokėti. Jau neprisimenu kiek ten lirų, bet kažkiek reikėjo. Pro duris neatrodė, kad tas trečiasis klodas vertas tiek tų lirų, tad nusprendžiau jų ir pagailėti. Minu lyg buvo buvęs, o gal nebuvo buvęs, tad dažniausiai eidavome tik ten, kur aš nuspręsdavau, kad lirų negaila.

    Kadangi Šv. Jonui ir piliai pagailėjau, teko tarp gražių baltai šveistų namelių, su kilimais ir visokiomis parduotuvikėmis leistis žemyn, palei akveduką. Nes turėjome misiją neįmanomai įmanomą.

    Minu jau buvo buvęs Turkijoje, ir ne tik šiaip Turkijoje, netgi Selčuke buvo buvęs, Efesą šiek tiek prisiminė, tačiau dar labiau prisiminė, kad Selčukas jo atmintyje liko kaip gandrų miestas. Gandro lizdas ant kažkokio toli vandens bokšto, toli akveduko, toli kažkokio panašaus senovinio statinio. Taigi ir turėjome tą misiją įmanomą rasti būtent tą vietą, kur prieš dešimt metų buvo gandro lizdas. Kadangi šiaip gandrai mėgsta lizdus sukti tose pačiose vietose, ir šiaip Selčuke tų gandrų tikrai matėsi ir ne vienas, antikinių statinių, kolonų buvo, bet tikrai ne tiek daug, kad tarp jų būtų įmanoma pasiklysti. Ir pats Selčukas nebuvo gausiai didelis miestas. Tad tikėjausi tą reikalą kažkur rasti.

    Jau buvome beveik miesto centre, per kurį ėjo tas senovinis romėnų akvedukas, vietomis apgriuvęs, vietomis beveik sveikas, vietomis jo visai nebuvo, ir gandrai lizdus suko ant kiekvieno kampo, ir maždaug gal čia gal ten, vienu žodžiu išžiūrėjom visus stulpus, tačiau neradom būtent to, kurį Minu buvo matęs prieš daug daug metų. O gal ir pamatėme būtent tą, tik jis nelabai prisiminė.

    Kaip visada, nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Nors būtent to gandro ir neradome, tačiau buvo proga eilinį kartą apžiūrėti romėnų akvedukus, o kelias nuo jų vedė tiesiai tiesiai į barų gatvę, kur sėdėjo pusė užsieniečių ir gaivinosi šaltu alumi po sunkios ir alinančios dienos apžiūrinėjant Efesą. Mes irgi beveik panašiai pagalvojome, tačiau kažkodėl neužsukome nė į vieną restoraną. Kažkaip taip jau gavosi. O ta barų gatvė vedė tiesiai į autobusų stotį. Tai buvo tarsi koks ženklas.

    Ne šiaip sau kažkoks ženklas. Iš idėjo Selčuke jau buvome viską apžiūrėję, kažkaip kitokių stebuklų ten nebuvo, dar buvo galima nuvažiuoti iki Kušadasio, pasiplaukioti jūroje, bet tai ir viskas. Tačiau tas regionas aplink Selčuką garsėja ne tik Efesu, bet ir kitais senoviniais miestais. Tad man labai reikėjo išsiaiškinti, kaip nusigauti į tuos visus kitus miestus. Pavyzdžiui, Didymę (kažkodėl toks jausmas, kad to miesto pavadinimą sugalvojo lietuviai).

    Taigi esame stotyje, kažkur lyg ir užrašas Didymė, kažko lyg bandome klausti, bet atsakymas buvo toks, kad į Didymę šiaip jau autobuso kaip ir nėra, reikia iš pradžių kažkaip nusigauti iki Siokes, į kurią irgi važiuojama per Kušadasį (ką aš ir taip beveik žinojau), o iš ten jau galima važiuoti į Didymę. Vienu žodžiu kažkaip panašiai sakė, bet taip piktai, kad Minu nieko nesuprato ir susinervino dėl to. Todėl nuėjome arbatos gerti.

    Prie arbatos aš dar kartą peržiūrėjau viską kur mums reikia važiuoti, ėjome klausti dar kartą. Antras bandymas gal nemeluos. Apie Didymę jau nebeklausėme, kitas bandymas: Priene (nes lyg irgi kažkur buvo parašyta, kad kažkokie autobusai lyg važiuoja į Prienę). Dar piktesnis atsakymas, tai jums į Didymę ar į Prienę reikia (man tikrai dar kartą kilo mintis, kad visus tuos pavadinimus vis dėlto sugalvojo lietuviai). Bet vienu žodžiu netgi į Prienę niekas tiesiogiai nevažiuoja, reikia važiuoti su tais penkiais persėdimais, bet šį kartą jau šiek tiek maloniau buvo paaiškinta daryti taip kaip visi normalūs užsieniečiai daro: nueini į kelionių agentūrą, susimoki kažkiek lirų, ir tave nuveža ne tik į Didymę ir Prienę vienu metu, bet ir į dar vieną antikinį miestą. Šiaip gal ta mintis ir nebuvo pati blogiausia.

    Šiaip tai tas dėdė jai iš pat pradžių kažką pasakojo apie turą ir taksi ir kad taip būtų patogiausia, bet kažkaip važiuoti taksi tikrai nesinorėjo, nes kainos Turkijoje tikrai nėra labai žemos, o su taksi tokie atstumai tikrai atsieis ne vieną šimtą lirų.

    Taigi bandymas trečias: ir vis dėlto kaip ten su tomis kelionių agentūromis. Šiaip dėdė pats iškart siūlė eiti į viešbutį ir ten bandyti laimę, tačiau matėme, kad pakeliui yra dar kelios agentūros. Bandymas trečias irgi buvo baisiai nesėkmingas. Nors išsiklausinėjome kainas visur, pasirodė, kad jos visos beveik panašios, o jei atvirai: visiškai vienodos, ir jau norėjome imti turą su mūsų viešbučiu (taip būtų padoriausia ir etiškiausia), tačiau viešbutyje liepė iš pradžių palaukti (per tą laiką išsiaiškinome kainas visose aplinkinėse agentūrose), o vėliau pasakė, kad būtent tą dieną kai mums reikia, jokio turo nėra. Ir kaip bebūtų keista ar nekeista, tą patį atsakė ir visos kitos agentūros. Ne iškart, iš pradžių susiskambindavo kažkur, pasiklausdavo kiek žmonių ir panašiai ir atsakymas toks pat: tai dienai ne. Tad supratome, kad teks eiti tuo paprastesniu būdu: autobusais iš vieno kaimo į kitą. Kas galbūt irgi nėra labai blogai.

    Bet mes Selčuke nebuvome apžiūrėję dar keletos svarbių įžymybių. Pvz., prieš pat mūsų viešbutį buvo toks muziejus. Su tikriausiai visokiomis senovinėmis iškasenomis ir panašiai. Beveik norėjau ten nueiti, tik bėda, kad tas muziejus buvo uždarytas. Ne šiaip sau pietų pertrauka ar dar kas nors, bet taip laikinai visai uždarytas: lyg tai remontas, lyg tai restauracija, lyg tai dar kažkas. Tačiau tai ne bėda. Mūsų dar laukė vienas iš tų septynių pasaulio stebuklų: Artemidės šventykla.

    Pasirodo Artemidės šventykla buvo pakeliui į Efesą. Ir kodėl gi mes iškart ten nėjome? Žinau, kodėl, nusprendžiau, kad galima bus ir vėliau ten nueiti, tai yra grįžtant atgal. Artemidės šventykla irgi buvo įtraukta į tą mano karališką planą, tik bėda, kad tas pavežimas karališką planą sugriovė. Tad einame dar kartą maždaug tuo pat keliu, maždaug pamatome nuorodą į šventyklą, ir maždaug jau norėjau eiti, šiaip dar pakeliui viską fotografavau, todėl pakely sėdėję turkai man dar parodė, kad tiemplo yra ten. Nes tikriausiai pagalvojo, kad aš gal nežinau, kur ji yra, todėl galiu kaip nors per klaidą ne ten nueiti, o pagal bendrą vaizdą matėsi, kad turėčiau ieškoti būtent Artemidės šventyklos.

    Nors ten apylinkėse buvo ne tik Artemidė, bet ir kažkokių kapų liekanos, o gal dar kokios šventyklos liekana, o gal mečetė. Vienu žodžiu labai daug visokių gražių griuvėsių. Ir pačiam vidury apsigaubus skara, o jei konkrečiau tai pelkės vidury stūksanti kaip tas ilgai ieškotas švyturys stovėjo ir Artemidės šventykla. Tiksliau, tai kas iš jos likę. O likę labai nedaug: viena didelė kolona, kelios kolonų liekanos, gandro lizdas su gandru ant kolonos ir maždaug daugiau nieko nėra. Iki pačios šventyklos eiti negalima (nekeista, kad negalima, ar taip ar taip iš jos nieko jau nėra likę, tad jei dar visokie turistai pradės laipioti ten, apskritai nieko neliks), bet jei net būtų galima, nelabai pavyktų: pelkės, balos, tad visai gera tiesiog iš toli pasigėrėti tuo pasaulio stebuklu. O be to, būtent iš ten ir matosi tie visi trys Selčuko kultūriniai sluoksniai: antika, viduramžiai ir naujieji laikai. Ar kažkaip panašiai: Artemidės šventyklos kolonas su gandru, mečetė ir pilis su kažkur gal matoma Šv. Jono bazilika.

    O tada jau tikrai tikrai buvome viską apžiūrėję Selčuke, tad rytdienai laukė tai nuostabioji kelionė per kaimus ir klonius beieškant kitų antikinių objektų.

    Žinoma, ryte mūsų laukė maždaug visai tokie patys pusryčiai kaip visada, tik šiek tiek skanesnis. Pomidorai agurkai batonas ir alyvuogės kiekvienuose namuose buvo kaip ir privalomi pusryčiai, tačiau skonis skyrėsi, priklausomai nuo virėjo. Kaip ir turėtų būti. Ir tikriausiai dar ir nuo aplinkos, kur augo tie pomidorai ir agurkai, nes Stambule tai tikriausiai, kad niekas nieko neaugino.

    Iš Selčuko iki Kušadasio nuvažiavome gana greitai, dolmušai tiesiog siuvo kelią nuo Selčuko iki Kušadasio, tad pakeliui dar pamatėme kaip atrodo tie nuostabieji Kušadasio pliažai, didžiuliai viešbučiai su dar daugiau turistų (nelabai jų ten matėsi, bet tikriausiai jų turėtų būti daug, visgi vieta turistinė, sezonas kaip ir pradeda įsibėgėti, tad viskas atrodė labai normaliai). Išmetė mus berods autobusų stoty. O Kušadasio autobusų stotis šiek tiek nustebino. Selčukas kaip ir mažesnis miestas ar miestelis, bet jame autobusų stotis buvo šiek tiek geriau organizuota: stovi toks didelis pastatas, ant kurio parašyta otogaras (tiksliau parašyta Otogar, bet lietuviai gi), didžiulė aikštė, aikštelės, kur netgi nurodytos kryptys, ir netgi kažkas panašaus į kasas yra, o va Kušadasyje... Šiaip greičiausiai to reikalo vadinti otogaru netgi negalima, tikiuosi, kad pas juos yra ir normalesnis otogaras, nes mus išmetė tiesiog ant sankryžos, pilnos dolmušų, o tada sau ramiai eini ir tarp to šimto dolmušų ieškai to vienintelio, kuris važiuoja būtent į Siokę, kur mums ir reikėjo.

    Bet tai nebuvo didelė bėda, dėdės turkai iškart parodė kur ta Siokė (ne kryptį, žinoma, nes žinojo, kad tikriausiai pėsčiomis ten nesiruošiame eiti), o dolmušas iškart ir puolė ten važiuoti. Net cigaretės nespėjome prisidegti. Siokė. O va Siokėje viskas taip jau gerai nesisekė. Dolmušas į Didymę (tą miestą, kurį įkūrė lietuvių protėviai) išvažiavo būtent tuo metu, kai mes pradėjome ten įsukinėti, man, žinoma, kilo mintis iškart lėkti ir stabdyti tą autobusą, nes jie vis tiek sustoja prie išvažiavimo iš otogaro, bet taip nepadarėme. Vienu žodžiu turėjome trisdešimt minučių laisvo laiko Siokėje. O ten nelabai buvo ką veikti, tad tas trisdešimt minučių šiaip palaukėme, kol galiausiai atvažiavo dolmušas ir leido mums į jį sėsti.

    O šitas dolmušas jau buvo šiek tiek aukštesnės klasės, dėdė praėjo, visiems ant rankų papurškė, atseit dezinfekcija ar kažkas panašaus, davė po butelį vandens, kaip visada ir būna Turkijoje. Kelionėje iš Stambulo į Selčuką netgi kelis kartu su vežimėliu prasinešė, tai kavos, tai arbatos, tai vandens, tai kokių sausainių ar saldainių siūlydami. Vis šioks toks užkandis. Taip mes važiavome ir į Didymę. Negaliu pasakyti, kad kelionė labai prailgo, neilgai trukus mes ten jau buvome, ir tolumoje jau kilo didžiulės kolonos, kurios tiesiog rėkte rėkė, kad mes jau netoli mūsų (tiksliau mano) išsvajoto tikslo, ir labai tikėjausi, kad arba vairuotojas arba konduktorius kvailiems užsieniečiams lieps nešdintis, nes ten nelabai buvo aišku, kurioj tiksliai vietoje reikia išeiti, tačiau kartais gyvenimas pasisuka visai netikėta linkme, apie kurią net negalvojai.

    Negaliu pasakyti, kad nepagalvojau, nes jau ne kartą yra buvę, kad konduktorius puikiai žinodamas, kad va šitos dvi ar viena beždžionė, kuri žmonių kalbos nemoka ir tikriausiai nežino, kur jam reikia išlipti, nepraneša, kad va nešdinkitės čia, nors ta beždžionė lyg ir buvo žmonių kalba pareiškusi kur jai reikia. Šį kartą atsitiko būtent taip, kai supratome, kad jau per vėlu tikrai buvo per vėlu. Tačiau kažkaip vis tiek reikėjo dingti iš ten. Iš pradžių buvau galvojęs važiuoti iki galo, tačiau vėl netikėtas gyvenimo vingis: mes sustojame prie pliažo. Didymė garsėja ne tik ne-vienu iš pasaulio stebuklų Apolono šventykla, bet ir auksiniu pliažu: Altinkumi (irgi tikriausiai lietuviai tą pavadinimą sugalvojo). Jei ne į šventyklą, tai bent jau į pliažą.

    Pliažas beveik toks kaip Palangoje: auksinis smėlis, tik kopų ir pušų nėra, daug restoranų, kiekvienas kvietė išgerti Efeso užkąsti ar šiaip pasėdėti ir susimokėti už pasėdėjimą, laikas buvo dar šiek tiek ankstyvas ir saulė spigino kaip užsakyta, todėl baltų beždžionių ten nelabai matėsi, bet užteko tiek, kiek jų ten buvo. Vienu žodžiu, pliažas aplankytas, vanduo nelabai šiltas, galima toliau keliauti. Ant tos pačios sankryžos, kur ir išlipome, stovėjo dar vienas dolmušas, ant kurio buvo parašyta Apolonas ar kažkas panašaus, dar dėl visa ko paklausiau, ar tikrai ten Apolon Tapinai (ar kažkaip panašiai), ir jau sėdėjome, sukome ratus per tą Didymę (nes dolmušo maršrutas tikriausiai buvo pervažiuoti visas gatves) ir vėl prieš akis ėmė kilti tos Apolono kolonos. Jautė širdis, kad nereikia laukti, kol kažkas pasakys, kad čia galite lipti, nes tikriausiai nepasakys, o pravažiuoti tą šventyklą dar kartą nelabai norėjosi. Keista, bet išlipome beveik laiku.

    Iki pačios Tapinai veda akmeninis kelias, ne iškart, kažkur už posūkio jis prasideda, bet sako, kad tai buvo ne šiaip sau kelias, o tiesiog visos kalvarijos, jei normalia kalba, tai piligrimų kelias iš Mileto, iš to miesto, į kurį mes niekaip ir nesugebėjome nuvažiuoti, nes sako, kad ten nevažiuoja joks viešas transportas, o jokių turų niekas neorganizavo.

    Prie pat įėjimo visus nureketavo, tiksliau liepė susimokėti už įėjimą, kokias penkias liras ar panašiai (vis ne dvidešimt penkias), o tada jau buvo galima džiaugtis tuo Apolonu. Žinoma, paties Apolono nesimatė, tik kelios kolonos, visos trys labai aukštos, tarp kitko labai gerai išsilaikiusios, vidinė salė, netgi aplinkui buvo beveik galima apeiti, kartais reikėjo užsikarti ant akmenų, bet ten nebuvo jokio užrašo, kad čia negalima vaikščioti, tad tikriausiai buvo galima. Tie seni koridoriai kur jauti senų šventikų ir vaidilučių dvasią (nelabai jautėsi, bet buvo gerokai vėsiau nei ant saulės). Ir kaip ir beveik daugiau nieko nesimatė. Vidinėje salėje buvo galima išbandyti aidus, kai kur labai gerai aidavo, o kolonų papuošimas vis prie kiekvienos skirtingas. Matosi, kad tais laikais tikriausiai dar nebuvo uniformuotumo ir fabrikinės gamybos. Visi ornamentai skyrėsi, ir nelabai buvo pasikartojančių.

    Bet šiaip svarbiausia dalis Apolono šventykloje yra Medūzos galva, tos pačios, gorgonės. Minu irgi prisiminė, kad kažkur ji turėtų būti, su gyvatėmis vietoj plaukų. Tad ir pradėjome knistis, kur čia ta medūza. Žinoma, nepuolėme vartyti akmenų, nes pagal aprašymus ji turėtų būti kažkur ant akių. Šiaip matėme, kad yra kelios galvos, bet kadangi vietoj plaukų gyvačių nebuvo (tiksliau šiaip normali galva), tai kažkodėl pagalvojome, kad ten turėtų būti pats Apolonas, o ne kokia nors Medūza. Kadangi jau trečią kartą sukant ratą vis tiek nieko neradome, tad ėmiau skaityti, kas ant bilieto parašyta. O ten buvo žemėlapis, su legenda, legendoje, žinoma, viskas parašyta turkiškai, bet žodį medūza perskaityti buvo įmanoma. Ir radome tą medūzą. Pasirodo jokios ne Apolono ten galvos buvo,o tikrai medūzų, tik va jų plaukai man niekaip gyvačių nepriminė. Bandžiau visaip įsivaizduoti, kad tai gyvatės... Šiaip susirangę, tai kaip ir galėtų būti gyvatės, tik va aš kažkodėl galvojau, kad gyvatės irgi turi galvas, kurių šiaip ir nesimatė. O gal ten buvo gyvačių uodegos vietoj plaukų, kas irgi būtų visai logiška, nes vargšė medūza: ne tik savo galvą ant pečių, bet dar ir dvidešimt gyvačių galvų, o jei dar anos sugalvotų susipykti. Ne veltui ji ten tokia pikta buvo.

    Bet šiaip turiu teigiamai įvertinti Apolono šventyklą, kuri, nors ir neįtraukta į pasaulio stebuklų sąrašą (nes ten kolonų šiek tiek mažiau nei Artemidės šventykloje, tikriausiai kokia viena mažiau), bet iš tų mažiau kolonų yra šiek tiek daugiau išlikę nei Artemidėje. Galėtų bent į tai atsižvelgdami peržiūrėti tą sąrašą ir kaip nors vėl papildyti, kokiais nors mažesniaisiais pasaulio stebuklais. Bet iš kitos pusės žiūrint: norint pažiūrėti į pasaulio stebuklą jokių pinigų mokėti nereikia ir nueiti galima pėsčiomis, o į tą pasaulio ne stebuklą: ne tik kad nureketuoja prie įėjimo, bet dar ir tris kartus persėsti reikia, kad jį pasiektum (aišku, vienas persėdimas buvo vien dėl to, kad sugebėjome praleisti reikiamą stotelę). Toks jau tas gyvenimas.
    Kadangi daugiau nebuvo ką veikti, tai dar kartą akmenimis grįstu keliu nuėjome prie fontano. Tai yra prie vandens krano, iš kurio bėgo geriamas vanduo (aš tikiuosi, kad jis buvo geriamas, nors tuo metu nelabai ir rūpėjo), ir ėmėme laukti autobuso. Šiaip kažkas panašaus į autobusų stotelę ten buvo, tad tikėjomės, kad autobusas atvažiuos. Tik nežinojome, kiek ten gali tekti laukti, nes jau žinojome, kad dolmušai taip dažnai į Siokę nevažiuoja, o kada buvo paskutinis: nelabai matėsi. Jokio tvarkaraščio, žinoma, nebuvo. Bet jei labai ilgai neatvažiuos, visada galima pabandyti tranzuoti.

    Žinoma, mintis tranzuoti vis neatstojo, tačiau autobusas atvažiavo nespėjus net iškelti rankos. Dėdė vėl papurškė visiems ant rankų dezinfekcinio skysčio (arba bent aš taip galvoju), pasiūlė vandens, atsisakėme, nors gal be reikalo, nes jų vanduo buvo iš šaldytuvo ir šaltas, o mūsiškis toks jau drungnokas. Vėl pasiekėme mūsų mėgstamiausią Siokę iš kur reikėjo važiuoti į Prienę (dar vienas lietuvių miestas), tačiau, kaip visada, autobusas labai greitai neatvažiavo. Vėl laukite. Nieko nepadarysi, teko laukti. O šiaip dolmušas važiavo netgi ne į pačią Prienę, o į Giulebahčę, miestelis prie Prienės. Bet visus labai tvarkingai išsodino Prienėje ir dėl visa ko liepė pasižiūrėti į tvarkaraštį (jis ten buvo), kad per klaidą neliktume nakvoti. Pakeliui vis matėme nuorodas į Miletą, ir kaip ir beveik norėjosi vairuotojo paprašyti prasaukti pro ten, bet taip jau atsitiko, kad ne. Miletą teko atidėti kitam kartui, tikriausiai labai baisiai jis nepasikeis.

    Sako, kad kadaise Prienė stovėjo ant jūros kranto, bet dabar nelabai matėsi tos jūros nuo jos, užtat reikėjo gan aukštai pasikarti, kol galiausiai pasieksi patį miestą. Vėl nureketavo kokias penkias liras, apačioje matėsi platūs ryžių laukai (tikriausiai ne ryžių, bet atvažiavus iš Azijos viskas atrodo kaip ryžių laukai), aukštos pušys metė didžiausius šešėlius. Šiaip labiausiai tuo ir skyrėsi Efesas nuo Prienės, kad vaikščiojant po Prienę nereikia svilti po pietų saule, gali sau ramiai šešėliuose prabūti. Milijonas visokių šventyklų, iš kurių likę tik sienos, geriausiu atveju, ir jei nebūtų užrašo, kad čia Dzeuso ar kokio Dioniso šventykla, tikriausiai ir nesuprastum, pagalvotum, kad šiaip koks nors namas buvęs. Tualeto ar bibliotekos nebuvo, tačiau buvo Atėnės Paladės šventykla. Nežinau, gal ne kitos Atėnės, ne Paladės bet vis tiek šventykla. Ne tokio dydžio kaip Apolon Tapinai, tačiau ir kolonų stovinčių buvo daugiau. Penkios kokios. Ir dar teatras. Irgi ne tokio mastelio kaip Efesinis teatras, tačiau šitame buvo vietos ypatingai svarbiems asmenims. Ir netgi fotografuojantis vaidmenyje, nuotraukos geriau išėjo. Vienu žodžiu maždaug tuo ir užsiėmėme. Čia jau po to kai apsilankiau Katedroje bazilikoje, o gal šiaip bazilikoje, bet ji irgi neatrodė kažkaip ypatingai, tad jei nebūtų buvę jokio užrašo, būčiau irgi nesupratęs, kad ten katedra, o ne šiaip kokio gyvenamo namo ar tvarto liekanos. (Aš ne archeologas, tad visai nekeista).

    Vienu žodžiu daug kolonų ir sienų po šešėliais, tačiau saulė ar taip ar taip jau ėmė leistis vakarop, tad nebuvo labai karšta. Prie išėjimo kriokė didžiausias krioklys (iš tikrųjų niekas ten nekriokė, šiaip vanduo sunkėsi), o beveik prie autobusų stotelės buvo vokiškas namas. Restoranas toks. Kurio savininkas labai kvietė prisėsti pas jį ir susimokėti už prisėdimą. Nelabai jis ten ir kvietė, mes šiaip pagalvojome, o kodėl ne, įdomu kiek laiko liko, o kadangi jis labai mielai atsakė kiek, ir šiaip pagal viską turėtume spėti, tai taip ir padarėme.

    Šį kartą Siokėje laiko daug neturėjome, maždaug tiek, kiek reikia nusipirkti mineralinio vandens. O netgi pasistengėme išlipti šiek tiek anksčiau, kad miestą apžiūrėtume. Nieko daug nebuvo: tik turgus ir kanalas. Kušadasyje laiko buvo maždaug tiek, kiek užtenka išgerti airaną. Nors Kušadasyje mažiausiai jaudinomės, juk dolmušai iš Kušadasio į Selčuką siuvo kas penkias minutes. Tačiau ir žmonių buvo gana nemažai, tad teko netgi beveik pasimušti, kol įlipome į jį. Kartu važiavo daug užsieniečių, kurie išsilaipino viename iš prabangiųjų Kušadasio viešbučių, o mes: Selčuko turguje. Pas vieną moteriškę nusipirkome vaisių, tokia linksma bobutė, pasakė kainą, o mes turėjome tik labai stambias kupiūras. Tai jin leido vėliau atnešti pinigus. Pasitaiko gi taip, Korėjoje kartais taip būna, bet dažniausiai tik tose parduotuvėse, kur tave puikiai pažįsta, o čia šiaip – visai nepažįstamiems ir dar užsieniečiams. Pagalvojome, kad negalima taip ilgai delsti su grąža, tad pabandėme visur kur tik įmanoma pinigus pasmulkinti. Tai reiškia, kad reikia kažką kažkur nusipirkti, greičiausiai tai bus cigaretės, tačiau ir cigaretes perkant grąžos taip paprastai negavome. Vienu žodžiu viskas šiek tiek užtruko, tačiau laimingai gavome smulkių pinigų ir grąžinome močiutei skolą.

    Vakarienei taip netikėtai teko atsidurti turkiškame makdonalde, ne tikras makdonaldas, bet toks turkiško greito maisto restoranas, kur beveik nieko nebuvo, net nežinau kodėl mes ten atsidūrėme, bet taip jau atsitiko.

    Psuryčiai kaip visada buvo tokie patys, o kadangi prie pat mūsų viešbučio buvo ir autobusų garas, t.y. autobusų stotis, tai ilgai laiko negaišę nuėjome tenai, pirktis bilieto. Ne šiaip sau tą bilietą pirkomės, ruošėmės važiuoti į Pamukalę, o jei visai atvirai, tai bilietą jau buvome nusipirkę, tad teliko su visais daiktais nueiti iki autobuso, ten sėsti, susirasti savo vietas... Savo vietų nesuradome, nes ant bilietų vietų parašyta nebuvo, todėl aptarnaujantis personalas pasakė, kad galima sėsti kur norime (o tai buvo didelė klaida) ir beveik važiuoti. Su mumis kartu važiavo dar kelios turkės ir penkios kinės. Penkios kinės reiškė, kad kelionė tikrai neprailgs ir nepabos.
    Friday, April 25th, 2014
    10:23 pm
    Kartuliai, hajerai ir romėnų viadukai Stambule
    Pasistiprinus tais hamziais protas ėmė geriau veikti, ir tada supranti, kad įėjimas į mečetę nebūtinai didžiausi vartai, už kurių kyla šeši minaretai, o kartais gali atrodyti kaip įėjimas į kažkieno namą ar dar geriau: tualetą. Nebuvo jis toks jau baisus, bet gerokai užslėptas. Iškart už hamzių restorano, tokios durikės, lyg ir atsiduri kažkieno kieme, bet tam yra laiptai, kuriais užsikari ir voila: mečetės kiemas. Viskas ten yra: ir škurliai apsivynioti, kad galėtum padoriai įeiti į mečetę, ir netgi Koranas angliškai, nemokamas tarp kitko ir kišeninis, kad galėtum pasiskaityti, jei labai norisi. Ir netgi atvirutės su mečetės vaizdais, nes, pasirodo, Pašos Rustemo mečetė garsėja savo kokliais ir jų tapyba. Visas koklių rinkinys viename, beveik kaip kokioje reklamoje. Ir žmonių ne daug, ir netgi užeiti galima, nesvarbu, kad penktadienis. O rymodamas tarp kolonų galim sau žiūrėti į rytietiško turgaus šurmulį: laba diena, ponia, gal skumbrės, kava, skani juoda kava, šafranas, tiesiai iš Egipto, jordaniški šilkai, turkiški megztiniai. Vienu žodžiu viskas.

    Kelias nuo Pašos Rustemo veda vis aukštyn, ir net nepajunti, kaip atsiduri priešais Suleimaniją. Kaip ir reikėjo tikėtis, Suleimanijos mečetė – uždaryta (vis dar penktadienis), bet nargilės restoranas „Prie mečetės po kaštonais“: pilnas žmonių. Bet ir mums ten atsirado vietos. Didžiausia nargilė, rūkyk, kiek tik širdis geidžia, arbata, beveik nemokamai ir pan. Už mečetės didžiausios kapinės, kurių glūdumoje pamačiau ir tuos du garsiuosius kapus: Suleimano ir Rokselanos. Į pačias kapines įeiti jau nebebuvo galima (kapinės irgi kažkuriuo metu užsidaro), tačiau prie kapų eiti prasmės tikriausiai nelabai ir buvo. Greičiausiai vis tiek: du didžiuliai karstai uždengti žaliu velvetu su sultono kepurę vaizduojančiu ornamentu.
    Prie Mėlynosios mečetės rinkosi daugybė žmonių. Beveik visi jie tiesiog fotografavo naktinį vaizdą, kai kurie šiaip vaikščiojo, berniukai bėgiojo su arbatos puodeliais, vis dar siūlė turą po Bosforo tiltu valtimis ir virš Marmario jūros skraidančiu kilimu, vienu žodžiu viskas kaip visada. Tik laukė penktadieninis šou. Ne toks jis labai ir ypatingas: kažkuriuo momentu muedzinas užlipa į savo minaretą ir eilinį kartą pasako, koks didis yra Alachas, o jo pranašas Mohametas. Ir nespėjo jo Alla-a-a-a-a-ah nusklisti Stambulo gatvėmis, kaip iki to ramiai sau gulėję dvidešimt septyni šunys staiga pašoko iš savo vietų ir ėmė kaukti į mėnulį. Ir loti. O muedzinas toliau sau kvietė į pamaldas, jo balsas skambėjo visame Stambule, o tą šventąjį sakinį aidais atkartojo visi kiti muedzinai iš visų kitų Stambulo mečečių. Įdomus toks reginys.

    Pusryčiauti teko vis su tuo pačiu vaizdu, vis tą patį, ir netgi beveik su tais pačiais žmonėmis, nieko labai nepasikeitė. Kadangi jau buvo išaušęs šeštadienis, tikėjomės, kad į Mėlynąją mečetę įeiti leis. Panašiai ir buvo. Pro kilimų ir stiklo gaminių turgų radome tiesiausią kelią į mečetę, vėl į akis krito tie visi draudžiami užrašai, ko galima ir ko negalima ten daryti, ir nespėji atsidurti pagrindiniame kieme, kaip vėl susiduri su Stambulo ypatybėmis: eilėmis. Taip, ir prie Mėlynosios mečetės stovi ilgiausia eilė. Šiaip visi tikratikiai ten gali eiti be jokių eilių, visgi pasimeslti nėra draudžiama, o va visokie nekrikštai ir kitokie parmazonai, kurių pagrindinis tikslas paspoksoti, lai sau stovi eilėje. Žinoma, kaip Stambule ir įprasta, eilės nei pradžios nei galo nesimato, ačiū dievui, kad bent jau matosi pati eilė, o ne šiaip kokia žmonių minia, kurie stovi nežinia ko. Ryškiai visi, kurie norėjo, bet nebuvo įleisti penktadienį, ir plius, kurie norėjo eiti šeštadienį, dabar sau draugiškai ir stovėjo eilėjo. Linksmas toks dalykas.

    O aš šiaip žiūrėjau į tą eilę ir galvojau: bet šiaip iš idėjos juk čia musulmonų šventovė, o tie, eilėje stovintys, tikrai ne musulmonai, o ką dauguma ne musulmonų galvoja apie musulmonus irgi daugiau mažiau žinau. Suprantu, kad Mėlynoji mečetė yra architektūrinis paminklas ir turi savo vertę ne tik kaip krypties į Meką rodiklis, bet vis tiek, koks procentas iš tų stovinčių neturi jokios išankstinės nuomonės islamo atžvilgiu. O tų turinčių moraliniai principai leidžia eiti į tokias vietas? Ir dar eilėse stovėti? Šiaip įdomu buvo, nes daugiau ką veikti tame kieme nebuvo.

    Vieną dalyką galėjome ten padaryti: stovėti eilėje. Bet kažkaip nusprendžiau, kad toje eilėje bus galima pastovėti ir kitą kartą, nes per dvi dienas Stambule jau pakankamai eilėse prisistovėjau (taip, tie kapitalistai, nepripratę eilėse stovėti, pagalvok tik, infarktas ištiks juos), todėl susiradau, kur būtų galima dar nueiti.

    O tai buvo mažoji Aja Sofija. Žinoma, jei yra didžioji Aja Sofija, tai tikriausiai turėtų būti ir mažoji, visai nekeista, tad per kažkuriuos iš vartų išėjome į dar vieną aikštę. Kažkur ten turėtų būti hipodromas, ar bent jo liekanos, kažką panašaus į hipodromo liekanas ir radau, dar kažkur ten turėtų būti ir sultono Ahmeto kapas, kurio šiaip jau nebuvo. Bet kiek supratau tas kapas tuo metu buvo remontuojamas, tad kai kitą kartą nuvažiuosiu į Stambulą turiu vilties jį pamatyti. Viduryje aikštės stovi Egipto obeliskas (išrašytas egiptietiškais hieroglifais), kuris, sako, tikrai buvo išraižytas Egipte, o vėliau pavogtas (istorija sako, kad imperatorius atsivežė iš Egipto, tai kaip ir reiškia, kad naglai pavogė), ir dar visokie kitokie obeliskai.

    Kažkoks dėdė man norėjo įsiūlyti knygą su Stambulų, tokią, kurias pardavinėja ant kiekvieno kampo, turėjo visomis norimomis kalbomis, netgi rusų. Šitą tikrai žinau, nes atsakymo „Litvanija“ man ėmė brukti rusišką versiją. Teko mandagiai pasakyti, kad nelabai suprantu, kas ten parašyta. Būčiau nežiūrėjęs, net jeigu ten būtų ir lietuviškai, bet vis tiek malonu ką nors mandagiai pasiųsti už geopolitinės situacijos neišmanymą.

    Bet aš jau nukrypau nuo temos, ir iš tikrųjų nukrypau ne tik nuo temos, bet ir apskritai iš kelio iškrypau. Teko pasitikrinti eilinį kartą žemėlapį ir rasti, kad einama visiškai priešingon pusėn. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Kai jau galiausiai pradėjau eiti reikiamon pusėn, teko atsidurti prie vienos sankryžos, kitos, radome netgi nemažai visokių viešbučių, kurie galėjo būti ne tokie ir brangūs, o gal ir visai brangūs, ką čia gali žinoti, kainų neklausėme. Vaikų žaidimo aikštelė, žydintys kaštonai, kitos gėlės, kažkokios sienos liekanos, nors šiaip visa siena. Vienu žodžiu labai gražus pasivaikščiojimo takas, be turistų, be šiaip daug žmonių, tik vietiniai ir tie patys tokie labiau atsipalaidavę.

    Bet visada viskas taip turi būti, kad galiausiai vėl išklydau iš kelio, ir šį kartą viskas buvo ne taip paprasta, kaip pirma. Kadangi esi jau tose mažose gatvelėse, kur niekas nevaikšto ir šiaip jokių nuorodų nėra. Užtat prieš akis įėjimas į stebuklingą sodą, panašų į tą, į kurį užklydo Gerda beieškodama Kajaus (prisiminti „Sniego karalienę“). Varteliai, apaugę rožėmis. O už tų vartelių, žinoma, buvo mečetė, tik visai ne ta, kurios ieškojau, mečečių ten daug: Sokolų Pašos Mehmeto mečetė. Tarp kitko, irgi verta dėmesio mečetė. Labai gražūs akmens raižiniai ir ornamentai. O priešais fontanas didžiausias. Ir kiemas priaugęs rožių ir medžių. Ir ne toks grandiozinis kaip visos Suleimanijos ir kitos imperinės didybės. Vienu žodžiu, visai gerai padarėme, kad užsukome į tą mečetę, tik vienas dalykas, kad realiai į tą mečetę turėjome eiti po Mažosios Sofijos, nes pagal mano sudarytą planą taip reikėjo (iš plano išklysta, nieko nebepadarysi).

    O kas dar labai patiko, kad ten, žinoma, turistų irgi nėra, tad gali sau ramiai sėdėti ir jokiose eilėse stovėti nereikia. Žinoma, užklysdavo kartas nuo karto kažkas, bet tikrai ne tokios minios, kurios stovi eilėse prie Sofijos soboro. Ir tokia viena porelė atėjo. Baltas ir balta. Europiečiai tikriausiai, ryškiai ne musulmonai. Kažkur iš šiaurės Europos. Netgi tvarkingai padoriai apsirengę įėjo į mečetę, ilgomis kelnėmis. O juokingiausia buvo, kad apžiūrėję mečetę, baltas žmogus nusprendė vėl persirengti, nes patogiau juk su šortais vaikščioti. Tai jis tas kelnes persimovė tiesiai prieš pagrindines mečetės duris. Kinijoje gal tai ir būtų normalu, dar visai neseniai Šanchajaus centre dėdės vien su apatiniais vaikščiojo, gal kokioje Šiaurės Europoje irgi normalu, bet Turkijoje ir šiaip normaliame pasaulyje tai šiek tiek keista. Bet kadangi niekas iš turkų (kurių ten beveik nebuvo), nieko nesakė, tai man tuo labiau derėjo tylėti.

    Ir tik išpuolus iš Pašos Mehmeto, einant kažkur žemyn žemyn, dar žemiau dar žemiau, dar už vieno posūkio į kairę ir už trijų į dešinę staiga matome priešais save nuorodą pas mažąją Sofiją. Vėl viskas labai puiku: eilių nėra, įėjimas nemokamas, ko daugiau norėti. Kylantys kupolai, dar viena iš tų mečečių, kurios kadaise buvo soborai. Viskas matosi pagal Mekos kryptį: normaliose mečetėse Mekos kryptis nurodyta kažkur lygioje sienoje, o visuose buvusiuose soboruose: kažkaip paįstrižai, ant kažkurio kampo ar užkampio, nes juk lengviau Mekos kryptį perkelti nei pačią Meką. Ir tikriausiai mekiečiai nelabai suprastų to, kad jiems reikia persikelti dėl osmanų, kad jie galėtų paderinti savo mečetės interjerą. Šiaip labai miela vieta, su visokiais ornamentais, gonkai ir gonkeliais, vieta chorui, kur galima irgi užlipti ir iš visų pusių apžiūrėti pirmą aukštą, kadangi pirmame aukšte nekrikštai ne visur gali prieiti. Ir tikrai tokia mažoji Sofija, palyginus su ta didžiausiąja.

    Priešais Sofiją dar yra moterų pirties liekanos, iš kurių dabar padarytas restoranas su besiganančiomis žąsimis ir antimis, žydi kaštonais, už apsilankymą mečetėje niekas pinigų neprašo, tačiau nesupyksta, jei paaukoji tiek, kiek gali. (Buvome tie nedorėliai, kurie neaukojo, kitą sykį.)
    Pagal mano sudarytą planą visos privalomos Sultanahmeto įžymybės ir gėriai jau buvo apžiūrėti, todėl pats laikas pereiti Galatos tiltu ir bandyti surasti kokių stebuklų ar brangakmenių ten. Vis tiek kažkas turėtų ten būti. Kelias vedė per tą patį Smilkalų turgų, kurio didžioji dalis priminė Gariūnus, bet karts nuo karto pasitaikydavo ir šafrano bei kavos. Galatos tiltas. Toks dvigubas. Iš pradžių galvoji, o kodėl gi lipti viršun, jei galima eiti apačia, eini pro tuo visus restoranus, kur kas antras padavėjas griebia už parankės ir virš galvų klykauja žuvėdros, tada tas keliukas baigiasi, ir tenka lipti viršun, kur sėdi žvejai ir gaudo bei pardavinėja žuveliokus, krabus, geldeles, austres ir kitą gėrį. Visas kitas gėris būtų Azijoje, o ten asortimentas apsiribojo žuveliokais.

    Tiesiai prieš akis kilo Galatos bokštas, bet kadangi jis stovėjo labai labai aukštai ant kalno, tai tą kalną nusprendžiau atidėti vėlesniam laikui. Ir šiaip nelabai žinojau, ką ten būtų galima nuveikti, tačiau pagal visą planą, kažkur gilumoje turėjo būti dar vienas palocius: Dolmabahčė. Europietiškasis Osmanų imperijos dvaras. Bešikto rajone. Labai juokingai skambėjo, bet rajonas tikrai vadinasi Bešiktaš.

    Bet iki Bešikto nėra taip paprasta nusigauti. Tiltą pereiti buvo paprasčiausia dalis. O tada prasideda visokie uostai ir oro uostai, dažniausiai tik uostai, su didžiausiais laivais, kuriais suplaukia tos gaujos baltų turistų iš tikriausiai viso pasaulio, bet greičiausiai tik iš visokių Italijų ar Ispanijų, nes iš toliau plaukti kainuotų gerokai brangiau ir truktų gerokai ilgiau nei paprastu lėktuvu. Taip jau yra. O šalimais aišku visokie restoranai ir kitokios užkandinės, kur ne taip visi graibė už parankių bet gundė ir viliojo Efeso ir kitokiais alumis. O kas svarbiausiai, kad ant gatvės: visokios užkandinės ir maisto pardavyklos, siūlančios dar vieną, jau tikrai stambulietišką, netgi ne visai turkišką skanėstą: sumuštinį su skumbre. Po vieną tokį ir suvartojome. Išmokau gaminti. Labai daug ką mokėti nėra, svarbiausiai teisingai skumbrę iškepti, kad ji neprisviltų, nebūtų žalia, ir neperkepusi, kad pirimnė neitų nuo jos, kaip korėjiečiai sako, o lietuviškai: keistas žuviško svilėsio skonis. Maždaug taip.

    O tada jau prasidėjo ta neįdomioji dalis Bosforo tilto link. Žinoma, pati neįdomiausia dalis buvo tie uostai ir oro uostai, kai matai tik asfaltą, didelį laivą, pasų kontrolę ir daugiau nieko, o vėliau jau prasideda jūra. Marmario tikriausiai, nors greičiausiai ta dalis Bosforo sąsiauriu vadinasi, tolumoje spindi Bosforo tiltas, o kairėje – aukštas žalias kalnas. Žinoma, kad su kaštonais. Ir taip eini eini, kol nusibosta, ir vis tiek reikia dar eiti.

    Kai jau nusibosta trečią kartą, tada pamatai mažyčius uostukus, iš kur plaukia jau mažesnės valtys, ne į Italiją ar Ispaniją, o šiaip vietiniais reisais: iki Bejoulu, iki Haremo ir kitų Stambulo vietų. Kilo šventvagiška mintis atgal eiti ne pėsčiomis (ir ne tramvajumi važiuoti), o plaukti laivu. Tačiau perskaičiau visus pavadinimus, ir nors pagal mano supratimą turėtų būti laivas iki Eminemu (niekuo nesusiję su Eminem grupe), ten kur Naujoji mečetė ir Smilkalų turgus, tačiau nieko panašaus nebuvo. Nesėkmė.

    Bet užtat po visų šitų uostų prieš akis iškilo imperiška Europos didybė. Nieko rytietiška, nieko turkiška, Triumfo arka tokia dideliausia. Tai ir buvo pagrindiniai Dolmabahčio vartai. Įėjimas kainavo maždaug tiek pat: dvidešimt penkias liras. Maždaug trisdešimt litų ar kažkaip panašiai. Kažkaip nusprendžiau, kad jau užteks mėtytis tomis dvidešimt penkiomis liromis, visgi tai irgi pinigas, o be to, jei tie rūmai tokie jau europietiški, tai nelabai kuo tikriausiai ir nustebins. Dar nuo vaikystės prisimenu Rundalės rūmus. Na, gerai, Rundalės rūmai gal ir ne ant jūros kranto stovi, ir tikrai ne ant Bosforo sąsiaurio kranto, bet vis tiek.

    Dvidešimt penkių lirų gal ir gaila, bet kokio velnio mes tada trenkėmės visą tą kelią iki jų. Tik pasižiūrėti iš kur buvo filmuojamos „Galva į sieną“ (Gegen den Wand) scenos (visą kelią tarp kitko dairėmės, ir taip nesupratome, nes tiksliai neprisiminėme vaizdų)? Tai kaip ir būtų gėda pasakyti, japonės, ieškančios, kur filmavo kokį serialą Korėjoje rimčiau atrodo. Tad ta proga nusprendėme išgerti kokios kavos ar arbatos bent jau ant Bosforo sąsiaurio kranto.

    O tai buvo dar sunkesnis uždavinys, nei surasti „Galvos į sieną“ filmavimo vietas. Kaip ir laisvų vietų buvo, tai nėra blogai, tačiau ten atsisėdus teko gerokai palaukti. Suprantu, kad žmonių ten buvo nemažai, padavėjai tarp kitko irgi vaikščiojo. Ir ne vienas. Keletas. Bet kai jau praėjo laikas, kai meniu galėjo atnešti kokius tris kartus, galiausiai meniu gavome. O užsisakymas tos kavos truko apskritai penkiolika kartų ilgiau. Netgi pradėjome galvoti, gal ir nebegersime tos kavos? Per tą laiką kol laukėme spėjo pakilti banga (nuo praplaukiančio laivo), tad supratome, kad sėdėti prie pat Bosforo sąsiaurio ir romantiškai žiūrėti į Azijos pusę, gal ir nėra pats romantiškiausias užsiėmimas gyvenime. Kavos sugebėjome užsisakyti ir netgi jos sulaukėme, o tada banga ne šiaip sau pakilo, bet netgi užliejo pusę kavinės. Gerai, kad mes jau buvome persėdę šiek tiek toliau, bet kai kuriems kitiems sėdėtojams ne taip gerai pasisekė. Šaltas dušas ne tokią jau ir karštą dieną. Juokinga. Tuo ir baigėsi Dolmabahčio peržiūra.

    Kadangi ta šventvagiška mintis atgal plaukti valtimi, o ne eiti, neišdegė, teko grįžti pėsčiomis. Žinoma, iš Bešikto iki Eminemo yra tikriausiai koks nors viešas transportas, pvz., tramvajus, tačiau tai atrodė dar šventvagiškiau nei valtis. Todėl – pėsčiomis.

    Bet juk yra baisiai neįdomu eiti tuo pačiu keliu, kuriuo jau buvo ateita. Bet visuomet galima rasti išeitį. Šiuo atveju ta išeitis – eiti per Taksimą. Nes pagal žemėlapį ir Minu pamąstymus Taksimo aikštė turėtų būti kažkur pakeliui į ten, kur mums ir reikia.

    Pradžiai užsikari į kalną, o tada jau atsiduri ant visiškų greitkelių, iš vienos pusės parkas, toliau kažkokie nauji gyvenamieji rajonai, vienu žodžiu visokie niekai, ir nieko panašaus į Taksimą. Perėjome per parką, dar kažkur, tada bandėme klausti policininko, supratome, kad esame tikrai ne toje vietoje iš kur žmonės paprastai eina į Taksimą, tuo labiau, kad iš ten tikriausiai irgi nėra jokio viešo transporto, visa laimė, kad kažkur į tą pusę kažkoks keliukas buvo, kuriuo kaip ir buvo galima eiti. Sunkiai, per visokius užkaborius, bet galiausiai prieš mūsų akis išdygo ir Taksimo aikštė. Kuri tuo metu buvo dar remontuojama ir jokios Taksimo revoliucijos ar demonstracijos dar nebuvo prasidėjusios. Ir kažkokie laiptai, kurie turėjo būti labai dideli, bent jau Minu taip prisiminė, tačiau jie tikrai nebuvo tokie dideli, kaip praeityje. Tačiau atmintis jau yra tokia štuka, kuri dažniausiai realybė iškreipia.

    O šiaip Taksimo aikštė, be paminklo Džumhuriječiui (tai yra laisvei ir tėvynei) tuo metu daugiau niekuo ir negarsėjo. Bet užtat gatvikė priešais jį – taigi stambuliškasis Miongdongas, tai yra parduotuvių gatvė skirta vien tik pėstiesiems ir tramvajui. Kuris važiavo dvigubai lėčiau nei eina žmogus, ir kursavo kartą į valandą, jei ne rečiau. Kaip supratau žmonės tik dėl nerealios patirties juo važiuoja. Aš taip nedarau.

    Bet prie tų visų parduotuvių buvo ir graikų ortodoksų bažnyčia, į kurią man, žinoma, būtina buvo užeiti. Degė žvakės, ikonos, paveikslai kažkuo priminė Sofijos ir kitus soborus (ne keista, juk Sofijos soboras kadaise buvo graikų ortodoksų cerkvė), ir šiaip viskas parašyta graikiškai ir kitomis kalbomis, bet daugiausia graikiškai.

    Kai jau visos šventos vietos aplankytos, tada jau buvo galima pereiti ir ta Pilies gatve, kur daugiau visokių užsienietiškų parduotuvių, pvz., Zara ir panašios, bet nemažai ir visokių suvenyrų. Suvenyrai – ant kiekvieno kampo, bet gerai, kad tai ne paskutinė diena Stambule, tuo labiau Turkijoje, tad visa tai dar tikėjomės nusipirkti kur nors kitur. Tiesa, vieną progą ir praleidome, taip visada būna.

    Viskas baigiasi dar didesniu turgumi su dar didesnėmis kainomis ir ilgiausia eilė. O taip, kaipgi kitaip, juk jau keletas valandų kaip nematėme jokių eilių Stambule, o tai neturėtų būti įprasta. Bet šiaip, reikia pripažinti, kad eilė Stambule reiškia, kad vėl atsidūrei prie kažkokios privalomai lankomo turistintio objekto: šiuo atveju tai buvo Galos bokštas. Kuom jis žymus: nelabai žinau, tikriausiai kažkada kokie nors piratai stebėjo praplaukiančius laivus, arba kokie imperatoriai reguliavo Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių eismą. Dabar tai – apžvalgos bokštas su kažkokiu baisingai brangiu restoranu viršuje. Išgerkite kavos už šimtą dolerių su vaizdu į Stambulą. Ačiū. Be to, įėjimas į tą bokštą irgi kainavo kokius dvidešimt penkis lirų, jei ne daugiau. Dar labiau ačiū. Vienu žodžiu pažiūrėjau į tą bokštą, į tą eilę, kuri bokštą juosė penkis kartus, ir per turgelį, per nevaikštomas gatves, tokias stačias netgi, kai kur netgi laiptai padaryti, kad kas beeidamas sprando nenusisuktų, ėmėme leistis prie Auksinio rago.

    Šiaip nuo to bokšto galima ir patogiau nusileisti prie Auksinio rago: funikulieriumu, už tam tikrą kainą, bet aš nusprendžiau, kad taip elgiasi tik buožės ir kapitalistai, todėl išbandžiau tą senovinį būdą, žinoma nuo Akmens amžiaus ir dar seniau: pėsčiomis. Vaizdai tarp kitko tuo senu būdu buvo ne ką blogesni nei funikulieriaus. Tikriausiai. Taip aš pasigėrėjau Stambulo panorama nuo Galatos bokšto (nuo paties bokšto matosi tik turgus ir eilė, o nuo jo viršūnės vaizdas turėtų kvapą gniaužti).

    Ir vėl mylimiausias Auksinis Ragas, kitoje pusėje matosi Suleimanijos mečetė, Naujoji mečetė, kitokie bokštai, Galatos tiltas, netgi Mėlynosios mečetės nuotrupos. Vienu žodžiu vaizdas irgi gniaužia kvapą. Ir dar klykiančios žuvėdros. Maždaug iš ten ir buvo filmuotos kai kurios „Galvos į sienos“ scenos. Bet tai supratau tik grįžęs namo. Ne į viešbutį, bet namo Korėjon, o jei dar tiksliau, rašydamas šitas eilutes. Peržiūrėjęs dar kartą to filmo scenas ir palyginęs su nuotraukomis. Atmintis tokia jau štuka.

    O jei labai nesiplečiant nusprendėme prie to kvapą gniaužiančio vaizdo ir pasėdėti, ir kaip tik ta proga prie Auksinio rago driekėsi du milijonai visokio plauko restoranų. Iš pradžių išbandėme paprastesnį, su plastmasinėmis kėdėmis, tačiau jame kažko nebuvo. Jau neprisimenu ko, berods alaus, o gal šiaip kokio maisto. Tiesą pasakius nelabai ir prisimenu kodėl nusprendėme, kad ten nevalgysime, bet pas juos lyg meniu nebuvo, o jei buvo tai viskas turkiškai ir niekas angliškai nekalbėjo. Nieko nepadarysi.

    Bandymas numeris du. Prabangesnis restoranas su daug sėdinčių žmonių, skėčiukais, meniu, lakstančiais padavėjais ir panašiai. Šitas turėtų tikti. Radus vietą, ne visai su kvapą gniaužiančiu vaizdu, tačiau vis tiek... Nesėkmė buvo dar didesnė. Per tą laiką kol mes prasėdėjome, jau buvo galima meniu atnešti trisdešimt septynis kartus, du kartu priimti užsakymą, ir bent tris kartus tą užsakymą atnešti. Skaičiai tikslūs. O mes sugebėjome praeinančio padavėjo gal penkis kartus, o gal net ir septynis paprašyti meniu. Tai tik tiek ir sugebėjome: paprašyti meniu, ir nors kiekvienas kiekvieną kartą galva linktelėdavo, niekas to meniu atnešti nesiteikė. Nors mačiau, kad gretimas staliukas, prie kurio klientai priėjo vėliau, spėjo ir užsisakyti ir netgi valgyti pradėti. Kažkaip labai nervintis nesinorėjo, šiaip buvo juokinga. Be to, nusprendžiau, kad ten vis tiek viskas brangu, o aptarnauti mūsų kaip ir nesiruošia, tad net jei būtų pigu: nieko negausime. Pailsėjome (kas irgi neblogai, pasėdėti ant patogių kėdžių ir niekas nereikalauja nieko užsisakyti), ir nuėjome toliau. Prie žuvų turgaus.

    Pilna skumbrių, skraidančių silkių, jūros velnių, ančiuvių ir kitokio velnio. Tik tikrai va visokio velnio nebuvo. Kokių nors austrių bent jau, jau nekalbu apie mūsų mėgstamas jūros gėrybes. Bet šalimais kioskelis, kuriame gamino visokiausius garsius sumuštinius, niekas nekalbėjo angliškai, tačiau užsisakyti buvo įmanoma, ir nereikėjo laukti milijono valandų. Tą mes ir padarėme. Aplinkui skraidė žuvėdros, bandė išvalkatauti ką nors, bet nieko joms nesisekė. Saulė leidosi, darėsi šalta, teko grįžti namo apsivilkti ką nors šilčiau.

    Ir kadangi pagal planą tai turėjo būti jau paskutinė diena Stambule, o vėliau jau buvo laikas belstis kur nors kitur, taip visai netikėtai, nieko apie tai nežinodami nuėjome į restoraną irgi su vaizdu, ne ką mažiau kvapą gniaužiančiu, tik ne vaizdas ne į jūrą ir ne į kalnus, o į senovinius griuvėsius. Taip tiesiog sėdi sau virš griuvėsių, tiksliau požemių, kapoji visokį maistą ir gėriesi. Galima ne šiaip sau sėdėti ir kapoti tą maistą, į pačius griuvėsius netgi užeiti galima: Magnauros arba Magnum palociaus požemiai visas reikalas vadinasi. Kol laukėme savo užsakymo, aš taip ir padariau. Ne aš vienas, kai kurie valgytojai irgi taip darė, o kai kurie ir ne valgytojai pereidavo tais požemiais prie progos. Nes, kas yra svarbiausia, įėjimas į tuos griuvėsius nieko nekainavo. Sėdėjo visokių svečių iš užsienio, tie katrie parmazonai ir ne musulmonai visi maždaug vienodai atrodė, labai per daug kuo nenustebino, o va tikratikiai tikrai kartais stulbino savo madomis. Negaliu pasakyti, kad labai stulbino, bet tikrai jų mados traukė akį: sėdi sau musulmonė juodai apsirėdžiusi, tikriausiai kokio Gučio arba Armanio siūta juoda suknelė su galvos apdangalu, ir šalimais jos vyras, irgi tikriausiai Gučio arba Armanio siūtais treningais. Kaip suprantu treningai turėtų būti išeiginiai. Galvojau, ir kai tai man primena. Visgi musulmoniškasis ir ne musulmoniškasis pasaulis nelabai skiriasi.

    Kadangi išaušo jau paskutinė diena Stambule, į kurį dar ruošėmės grįžti, tačiau tikriausiai nebeturėsime laiko viską apžiūrėti, todėl galiausiai reikėjo nueiti ir į tą Mėlynąją mečetę, kadangi buvo sekmadienis, tai reiškia: ne penktadienis ir ne pirma diena po penktadienio, žmonijos ten turėtų būti mažiau. O mes dar žinojome specialų priėjimą prie mečetės, kas reiškė, kad reikės stovėti trumpesnėje eilėje. Nelabai specialų priėjimą, tiesiog iš mūsų viešbučio kelias vedė ne į pagrindinį įėjimą, kurie dažniausiai būna mažiau apgulti atakajuončių. Panašiai ir buvo, tik tiek, kad tą patį įėjimą žinojo ir didelį grupė korėjiečių. Greičiausiai patys korėjiečiai to įėjimo nežinojo, žinojo jų vadovas, irgi korėjietis, pagal viską supratome, kad gyvena Turkijoje.

    Ilgai nestovėję, gavę mėlynus sijonus, kaip ir turėtų taip būti: Mėlynoji mečetė, vadinasi ir sijonai mėlyni, nuotraukos paviešintos, nieko nauja nepapasakosiu.

    O po Mėlynosios mečetės prasidėjo mano didysis turas beieškant pašto. Žinoma, vėl eilinį kartą pasukau ne į tą gatvę, šiek tiek apėjome ratais ir galiausiai radome paštą. Žinoma, uždarytą. Iš idėjos paties pašto ir nereikėjo, užteko ir dėžutės su skylute, kur būtų galima įmesti laiškus, tačiau viso to irgi nebuvo: viskas uždaryta ir užbarikaduota. Turkai pasakė, kad šiandien sekmadienis, todėl paštai nedirba. O aš kažkodėl galvojau, kad musulmoniškose šalyse nedarbo diena yra penktadienis, bet tikriausiai ne visur taip. Tačiau vilties prarasti neverta, pasirodo kitas, didelis paštas yra Didžiajame turguje, bent jau taip turkai pasakė. Tačiau irgi užsiminė, kad pats Turgus nedirba. Bet kažkaip taip įdomiai pasakė, kad lyg paštas gal ten ir veiks, o gal ir neveiks. Tad teko lipti į kalną, beieškant turgaus. Viskas išėjo beveik į gerą pusę, radome kosmetikos parduotuvę, kur be visokio kitokio gėrio pardavinėjo ir alijošiaus kremus, labai geras dalykas po saulės vonių, visus privalomus obeliskus ir minaretus ir kitą gėrį. Ir netgi turgų. Žinoma, kad uždarytą turgų. Pabandžiau apeiti ratą beieškodamas to galbūt dirbančio pašto, tačiau labai greitai supratau, kad vaikščioti tikriausiai neverta, nes turgus uždarytas irgi aklinai, neprasibrausi niekur neįeisi, o pats paštas, kaip bebūtų keista, yra turgaus viduje. Tad net jeigu jis dirbtų, niekam nuo to jokios naudos nebūtų. Tuo ir nusprendžiau baigti sėkmingas pašto paieškas.

    Bet kadangi jau esi sau prie turgaus, tai iškart matosi aukštieji Suleimanijos minaretai su kviečiančia viliojančia kavine „Prie mečetės po kaštonais“. Kuri tikriausiai turėjo būti atidaryta. Sėdi sau po kaštonais, siurbčioji turkišką arbatą, klausaisi koks didis yra Alachas ir jo pranašas Mahometas: Alla-a-a-a-a-ah ekber.

    Bet kaip visada viskas buvo gerokai proziškiau. Kad didysis turgus, skirtas ir instaliuotas vien tik turistams nedirba, dar nereiškia, kad ten negalima ko nors nusipirkti arba parduoti. Aš, žinoma, akimis permečiau visus šortus ir šliures, gal ką verta rasiu, neradau, tada perėjome ir perskanavome visas parduotuves, kurios švytėjo ir blizgėjo metalu, nes būti Turkijoje ir nenusipirkti kavinuko virti kavai, būtų kaip ir viena iš didžiųjų nuodėmių. Gerai, kad pagal visą planą dar turėjome laiko vėliau, todėl pradžiai tik susižinojome kainas. Visada verta žinoti kainas, kad nereikėtų permokėti. O tada jau tiesiog automatiškai atsiduri prie kaštonų, kur visi turkai ir turkės rūko kaljaną, siurbčiodami arbatą arba kavą ir klausydamiesi muedzino, kurio tuo metu nesigirdėjo.

    Stambule yra milijonas visokių vietų, dalis jų įtrauktos į privalomai apžiūrėtinų objektų sąrašą, kiti neįtraukti, tad po Suleimanijos mečetės nusprendžiau, kad dabar pats laikas apžiūrėti tuos gal ir nelabai apžiūrėtinus objektus, o jei labai konkrečiai: romėnų viaduką. Nes pačiame centre labai gražiai išlikusių romėnų viadukų nesimatė.

    Kelyje prie viaduko nebuvo jokių svarbesnių objektų, užtat radome burekų parduotuvę, ne burokų ir ne čeburekų, bet burekų, irgi valgomų daiktų. Laikas beveik ėjo pietų link, tad visai apsimokėjo kelis tokius burekus ir nusipirkti. Taip ir padarėme. O prieš pat viaduką didžiausias parkas su žydinčiais kaštonais, kur tuos burekus ir galima suvartoti. Sakyčiau labai teigiamas parkas su teigiamomis emocijomis, vaikai laido aitvarus, vasara bėgėjasi ir dar turi sau nemokamą istorinį objektą: antikinis viadukas su po juo važinėjančiais šiuolaikiniais autobusais. Toks jau yra tas Stambulas, kur ne tik Azija susitinka su Europa, ne tik Rytai lenktyniauja su Vakarais, bet ir antika persikloja su moderniaisiais amžiais.

    Taigi liko paskutinė gatvė ir dar keletas valandų, kurias reikėjo kažkaip praleisti. Buvo galima pabandyti paeiti ta paskutine gatve ir tikėtis, kad ten kažkas bus. Šiaip iš idėjos ten buvo labai daug visko: didelis prekybos centras. Ten neužsukome, kažkodėl netraukė. Lali mečetė. Dar viena mečetė, su kapinėmis, berod netgi kažkieno sarkofagas ten buvo, vienu žodžiu dar viena iš mečečių, tokių, kokių nemaža visame Stambule, o tada prasideda dar vienas turgus. Tik šitas turgus nei didysis, nei mažasis, nei smilkalų nei kitokių gėrybių, šitas turgus: urminis turgus. Kur viską galima pirkti urmu. Bent jau aš taip galvoju, nes kažkaip panašiai ir buvo parašyta. Tik nereikia galvoti, kad per tas kelias dienas turkų kalbą taip išmokau, visai ne. Tiesiog viskas buvo parašyta rusiškai, ir kiek supratau, tas turgus gana orientavosi į Rusijos ir kitų buvusios TSRS respublikų rinkas, jei konkrečiau: Uzbekistaną, Tadžikistaną, Turkmėnistaną ir panašiai. Gal ir neblogai, jie juk netgi beveik panašia tikriausiai kalba, kiek aš žinau.

    Ne toks visai tikras turgus, bet vis tiek šiok toks turgus, saldumynų parduotuvė. Viskas pigiau, tačiau ne nemokamai (labai neteisingas požiūris į saldumynus), pasikrovėme lokumais, batų dirbtuvės ir taisyklos, dauguma jų nedirbo, nes tai buvo sekmadienis. Ir kaip ir beveik viskas.
    Reikia prisipažinti, kad aš ne šiaip sau sugalvojau eiti per tą turgų (net nežinojau, kad ten kažkoks urminis turgus yra), turėjau tikslą eiti pro Lali mečetę (ji visai neatsitiktinai atsidūrė mūsų kelyje), nes kažkur už jos, šiek tiek toliau, turėjo būti gruzinų cerkvė. Minu šiek tiek pasijuokė iš mano planų, nes kadangi ar taip ar taip buvo planuojama keliauti į Gruziją, tad tų cerkvių turėjome prisižiūrėti tiek ir tiek.

    Tikriausiai teisingai juokėsi, nes kai apsukome penkis ratus pro gyvenamuosius rajonus (gerai, kad tai buvo senesni gyvenamieji rajonai, tad ne tokie nuobodūs: vaisių parduotuvės, arbatinės su sėdinčiais ir besiilsinčiais turkais ir pan.) ir galiausiai radome kartulių cerkvę, sužinojome, kad ji – uždaryta. Gal šiaip uždaryta, o gal visada turėtų būti uždaryta, vienu žodžiu ne lemtis.

    Bet jei negali nueiti į kartulių cerkvę, visada galima pabandyti hajerų cerkvę.T.y., kažkur visai netoli turėjo būti armėnų cerkvė, ką aš puikiai žinojau, todėl pabandžiau rasti. Ir reikia pasakyti, kad labai gerai padariau, kad nutariau ieškoti armėnų cerkvės. Visų pirma viename iš kiemų, tarp visų gyvenamųjų namų pamatėme šokančius žmones. Šokis nebuvo kažkuo labai ypatingas, šiaip šokis ratu, tikriausiai kažkieno krikštynos ar kitokia šeimos šventė, nes netikiu, kad kiekvieną sekmadienį visi ten šoka. Tuo labiau, kad kažkas labai intensyviai filmavo visą tą šokį. Hajerų cerkvė buvo atidaryta, bet tikriausiai irgi būtų uždaryta, jei ne vestuvės. Tad visai netikėtai patekome į armėnų vestuves. Pati bažnyčia tikrai nedvelkė amžių glūduma ir antikinėmis dulkėmis, nors vidus lyg ir bandė reikšti pretenzijas į tai, tačiau vis tiek, įdomu, kad va imi ir patenki į vestuves. Ceremonija kaip suprantu buvo pakankamai ilgai, nes pusė svečių stovėjo lauke, specialiai tam skirtose vietose rūkė ir aptarinėjo šeimos arba giminės arba verslo reikalus (tiksliai nežinau ką, nes visi kalbėjo nesuprantama kalba).

    Kartulių ir hajerų cerkvės buvo jau paskutinis lašas Stambulo grožybių taurėje, ir kaip ir beveik buvo galima važiuoti apžiūrinėti kitų Turkijos stebuklų, bet visai netikėtai prisiminiau, kad neišbandėme dar vieno dalyko. Žinoma, pasiskraidymo skraidančiu kilimu virš Marmario jūros. Kadangi tie dėdės, kurie siūlė pasiplaukiojimą po Bosforo tiltu ir skraidymą virš jūros buvo kažkur dingę, ir spėju, kad skraidantys kilimai jau visi buvo užimti, teko eiti paprastesniu keliu: pro prabangius restoranus, kur jau ruošė staltieses ir kėdes svečiams iš užsienio, pro žuvų turgų (dar vienas toks buvo) išeiti tiesiai prie pačios jūros su klykiančiomis žuvėdromis. Ir tikėtis, kad bus kur nors vieta pasėdėti. Radome. Bet sunkiai. Teko paieškoti.

    Sekmadienis, tad ne tik mes, bet ir pusė Stambulo buvo nusprendę pasiilsėti prie jūros. Tas pasiilsėjimas tai visai ne tai, kaip mes suprantame: ištisos šeimos rengia didžiausius piknikus ant žolytės, kažkas maudosi, kažkas žvejoja (daugiau žvejoja nei maudosi, nes visas pajūris akmenuotas), o kažkas išbandinėja rankos taiklumą. Šita dalis mane labiausiai sužavėjo: ant molo sustatytos skardinės, o dažniausiai stikliniai buteliai, siūloma visiems iš eilės bandyti rankos taiklumą, šauni, pataikai į butelį ar netgi kelis, tie buteliai virsta ant akmenų, dūžta, o kažkas vėliau jais vaikšto. Gerai, kad ne basomis. Nuostabu. Kai kurios skeveldros virsta tiesiai į jūrą. Dar nuostabiau. Bet ne tik Turkijoje buvo galima tokių stebuklų pamatyti.

    Saulė leidosi vakariau, muedzinas jau kvietė į vakarines pamaldas, o kai kam tai reiškė picų valgymą. Tai yra pidžių restoraną. Spėju, kad tai tas pats, visgi tas pats regionas. Kadangi restoranas tradicinis, tai ten jokių alų ir kitokio plauko alkoholinių gėrimų nebuvo. Teisingi tokie restoranai pasitaiko kai kur. O kai jau visai sutemo, atėjo laikas važiuoti ir į otogarą, t.y. autobusų stotį. Kažkaip visai teigiamai mane nuteikė tas važiavimas, nes pasirodo, kad kaina su pristatymu į otogarą nelabai skiriasi nuo kainos be jokio pristatymo. Šiaip gal kokiomis keliomis liromis autobuso bilietas ir brangesnis, bet turint omeny, kad mums reikėtų su dviem persėdimais važiuoti iki otogaro, pirkti bilietą, grįžti atgal, o vėliau su daiktais ir vėl su dviem persėdimais trenktis ten... Supratau, kad visai verta sumokėti penkiomis liromis brangiau, bet išvengti tų nereikalingų važnėjimų. Taip ir padarėme.

    Mus pristatė jau visai laiku, buvo galima dar pasėdėti ir kokios kavos išgerti, nusprendėme to nedaryti, o kai jau visai sutemo ir atėjo visiška naktis, atvažiavo ir autobusas, žadėjęs nuvežti tiesiai prie Artemidės šventyklo, t.y. į Efesą. Aš, žinoma, labiausiai laukiau pervažiavimo iš Europos į Aziją, bet nufotografuoti to istorinio momento ant Bosforo tilto nespėjau. O vėliau sužinojau, kad mes netgi ir laivu plaukėme, ne šiaip sau važinėjome. Vienu žodžiu šitaip pradinė išvyka į Stambulą ir baigėsi. Kiek girdėjau važiuoti į Troją neverta, nes ten ne tiek iškasenos ir archeologiniai radiniai, kiek turistams skirta visiškai nauja vieta, kiek arčiau buvo Izmiras... Bet jau Inčione buvome girdėję, kad tie trys korėjiečiai vėliau irgi ruošėsi keliauti į Izmirą, ir nors miestas didelis, tačiau tikimybė susitikti su tais, kuo nenori, dažniausiai būna labai didelė. O Efesas, tiksliau Seldžiuko miestas skambėjo visai viliojančiai. Tad kitas punktas jau buvo aiškus: ryte turėjome pasiekti Seldžiuką.
    Thursday, April 17th, 2014
    9:01 pm
    Stambulo kaštonai
    Kelionė sezono metu turi tiek savo žavesio, tiek savų trūkumų. Gegužės vidurys, šiaip iš idėjos reikėtų visiems sėdėti darbuose, graužti knygas ir ruoštis egzaminams ar kokius darbus rašyti, tačiau viskas ne taip paprasta. Inčiono oro uoste eilė ne pati ilgiausia, tačiau atstovėti ją reikia, už nugaros jau girdisi kaip trejetas studentų tariasi, ką jie aplankys Turkijoje, ką ten pamatys, per dešimt minučių maždaug visą jų dienotvarkę sužinojome. O lėktuvas ne tiesioginis, per Katarą, bet vis tiek yra skrendančių būtent ten, kur ir mes. Nieko nepadarysi. Kaip ir dėl to, kad mūsų vietos atskirai. Tik tokia laimė, kad abi vietos prie lango, tai buvo galima ramiai sau dairyti, kas dedasi už lango, žiūrėti filmus, nes šalimais sėdintys dėdės jokiais būdais nenorėjo sėdėti prie lango, todėl vietomis keistis nesutiko. Taip jau būna.

    Kataras pasitiko kaip visada: šešta valanda ryto, jauti alsuojančią žemę, tai reiškia garinę pirtį, tokią tikrai garinę, oro uoste kondicionieriai sujungti taip, kad niekas nesiskųstų, jog pas mumi baisiai karšta, rūkyklose kaip visada prirūkyta ir perrūkyta, ir visur vaikšto daugybė arabų ir arabių, juodais bei baltais rūbais. Ir vėl įžengiame į musulmonišką kraštą.

    Inčiono oro uosto mergaitė pažadėjo, kad iki Dohos teks skristi atskirai, tačiau jau nuo Dohos: vietos kartu. Viskas būtų kaip ir labai puiku, jei tos vietos kartu būtų kokioje nors normalesnėje vietoje, o ne prie avarinio išėjimo. Tai reiškias: pro langą nesimatė nieko. Ypatingai tos akimirkos, kai jau leidiesi žemyn ir visi (net tie, kam nepatinka sėdėti prie lango) sulenda į langus žiūrėti ir kaipgi, kaipgi atrodo tas miestas, kuriame tuoj teks nusileisti. Lėktuvas pilnas indų, arabų, ir kitų, arabai niekaip negalėjo nusėdėti vietoje. Kad yra toks kontingentas, kuris lėktuvui vos palietus žemę iškart šoka iš savo vietų, ieško daiktų ir iškart sudaro didžiausią kamštį, nes niekam išlipti vis tiek negalima: žinau, tačiau tie arabai tikriausiai irgi tai žinojo, todėl savo daiktus pradėjo ieškotis lėktuvui vos pradėjus leistis ir nešiotis po visą lėktuvą tada, kai mes beveik lietėmė žemę. Stiuardesės lyg ir bandė kažką paaiškinti, gana sėkmingai.

    Durys atsidaro, ir visa ta mūsų gauja galiausiai išleidžiama kaip karvių kaimenė pasiganyti po oro uostą ir ieškoti pasų kontrolės skyriaus. Leidžiu sau dar kartą priminti, kad tuo metu buvo turistinis sezonas.

    Ir tai labai aiškiai atsispindėjo tuo metu, kai bandėme praeiti tą pasų kontrolę. Tokia eilė. Nei trumpa nei ilga, bet yra, tokia netgi į eilę ir panaši. Kur jos pradžia, o tuo labiau kur galas – vienas dievas težino. Todėl teko kliautis nuovoka ir intuicija, surasti kažką panašaus į eilęs galą ir jau eiti, bet staiga priešais išdygsta užrašas, kad čia reikia rodyti vizas ar kažką panašaus, kas iškart sukėlė didžiausią įtarimą: prie ko čia vizos. Šalimais tų vizų buvo surašytos valstybės: Saudo Arabija, Nigerija, Gabonas, ir visokios panašios. Nors nemažai žmonių galvoja, kad Lietuva irgi yra Afrikoje, tad tame sąraše tikėjausi rasti ir Lietuvą. Kaip bebūtų gaila, jos ten nebuvo, tad teko vėl iš naujo bandyti rasti eilės galą, kurį galiausiai radome. Stovėti ilgai neteko. Visgi Turkija – šalis turistinė, gauna pinigus, kuriuos suneša turistai, tad jie jau daugiau yra atidirbę sistemą, kaip vienu metu aptarnauti daugybę žmonių, kurie atneš pinigus. Antspaudas pase, kuprinė rankoje, ir galima važiuoti į miestą.

    Stambulas yra baisingai pasikeitęs miestas. Prieš kažkiek metų iš oro uosto į miestą važiuodavo tik autobusas, o dabar jau yra ir metro. Tad nusprendėme išbandyti tą civilizacijos stebuklą. Viena bėda, kad po Korėjos, kur viskas paaiškinta dešimt tūkstančių kartų, Stambule buvo viskas visiškai neaišku. Nuorodą į metro radome, praėjome tokį vietinį turkišką turgelį su suvenyrais, kuriuos galbūt kažkada pirksime, ir netgi radome įėjimą į metro, tik kur važiuoti, kaip važiuoti, kaip pirkti metro bilietą: buvo visiškai neaišku. Bandėme eiti ir ten ir ten, kažko panašaus į informaciją nebuvo, netgi bandžiau studijuoti metro žemėlapį. Negaliu pasakyti, kad jis buvo jau labai neaiškus, tačiau jame pradžiai reikėjo surasti, kur yra oro uostas, o tam reikėjo žinoti, kaip tas oro uostas turkiškai, o vėliau bandyti suprasti į kurią pusę. Vienu žodžiu po dešimties minučių supratau, kad mes vieni savo jėgomis nieko nesurasime. Teko klausti kažko panašaus į informaciją: sėskite čia, važiuokite iki tokios stoties, ten persėskite ten. Kainuos... Nežinau kiek, bilietų pirkimas irgi savotiška užduotis. Tiek Korėjoje, tiek Japonijoje galima iškart nusipirkti bilietą iki galinės stotelės, o čia pasirodo tenka pirkti kažkokį vienkartinį bilietą, ir vienu žodžiu tas bilietas nebuvo toks jau pigus, kaip tikėjomės, ar bent jau kaip norėtųsi.
    Tačiau toliau viskas buvo daug paprasčiau. Metro, nuvažiuojame, išlipame iš traukinio, ir netgi iškart matyti kita linija, į kurią reikia persėsti, ir netgi supratau (kuo labai didžiuojuosi), kaip pirkti tą bilietą, ir netgi įsėdome į reikalingą traukinį, kuris važiuoja reikalinga kryptimi ir... O tai yra svarbausia: išlipome reikiamoje stotelėje (ką vėliau kartais pamiršdavome padaryti): Sultanahmete.

    Teko pereiti tą siaubingai mašinomis užkimštą gatvę ir prieš akis jau kyla Mėlynosios Mečetės minaretai. Visi... Šeši tikriausiai. Jau net neprisimenu. Tarp kaštonų žiedų. Muedzinas pradeda giedoti, koks didis yra Alachas ir nuostabus jo pranašas Muhamedas, jo balsas nuaidi per visą Stambulą ir pakartojamas visų kitų muedzinų visose kitose mečetėse: Alla-a-a-ah ekber.

    Nors iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo. Tiesą, Mėlynosios mečetės minaretai tikrai kilo, tikrai apsupti kaštonų žvakių, tikrai buvo šilta ir karšta, todėl aš nusprendžiau persiauti: tai reiškia į savo tradicinę aprangą įsėsti: šliurikės per pirštą, cigaretė dantyse, aplinkui stumdėsi ir grumdėsi keletas turysčių z Varšavy ir kitokių netokių žymių vietų, visi bandė kuo geriau nutraukti Mėlynąją mečetę. Aš irgi. O tada užsivertę ant pečių kuprines, po žydinčiais kaštonais, iš vienos pusės boluojant Mėlynajai mečetei, o iš kitos pusės kylant Sofijos soborui, pro dervišų kaviną (apie ją vėliau), nuėjome ieškoti savo viešbučio. Ten kažkur turėjo jisai būti.

    Pradžiai reikėjo praeiti pro turgų su turkiškais kilimais, o netgi jie kilimus kilimais vadina (kai kurie būna žili), tada kitas krautuves su Aladino lempomis ir kitomis brangenybėmis, ir kai jau atsisakėme pavalgyti penkiuose restoranuose, praėjome „Keturių sezonų“ viešbutį, įsikūrusį prabangiame name (atseit labai senoviniame), maždaug tada atsidūrėme tame rajonėlyje, kur kadaise buvo daug pigių viešbutukų ir pusė Europos valkatų gyveno.

    Bet Turkija pasikeitusi. Negaliu nieko sakyti, nes pats ten niekur nebuvau, tik girdėjau, kad pasikeitė, ir labai. Be to, turistinio sezono pradžia. Kainos ir šiaip gerokai aukštesnės, nei pvz., nurodyta Lonely planet (metro bilietas – dvigubai brangesnis), o be to, kad viešbučių kainos irgi labai nepatiko, nė viename viešbutyje nebuvo vietų. Bent jau tuose, kuriuos mes tikrinome.

    Vienas, antras, staiga gatvėje iš kažkur išdygęs dėdė sako, kad pas jį va va yra vieta, dvivietis kambarys. Šiaip irgi nebuvo, bet prieš dešimt minučių kažkas atšaukė rezervaciją, todėl gali pasiūlyti tą kambarį. Žinoma, panašiomis pasakomis netikiu, bet tiek tos, pasižiūrėkime, kaip tas kambarys bent jau atrodo. Viskas lyg ir gerai, tačiau vis tiek, reikia išbandyti laimę. Pabandėme: dar trijuose viešbučiuose toje pačioje gatvėje, o jie neturėjo nieko nieko, nebent už dviejų dienų. Teko patikėti ta pasaka, kuri tikriausiai netgi ne pasaka, apie tai, kad viskas užimta ir grįžti pas tą patį dėdę. Apsimesti, kad nieko nesuprantame, netgi norėjome pabandyti nusiderėti, beveik pavyko, tačiau mokėti reikėjo iškart už visas naktis, kiek tik planavome būti. Va, čia tai tikrai sezono įkarštis, klientas pasirodo ne visada teisus.

    Kambarys pačiame viršuje, su kilimais ant sienų (kažkaip kitko Turkijoje ir nesitikėjau), veikiančiu internetu, dušu, tik bėda, kad langas ne į lauką, o į valgomąjį. Jame šiaip paprastai nieko nebūna (išskyrus pusryčių metą), bet vis tiek. Tai toks tas Stambulas: tiltas tarp Azijos ir Europos.
    Kadangi metas buvo jau ne per ankstyviausias, bet dar ir nelabai vėlyvas, tačiau užsiimti kokiais dideliais apžiūrinėjimais nelabai buvo verta, tai pradžiai nusprendėme perbėgti per Didijį Turgų. Kadaise mums geografijos mokytojas pasakojo, kad norint pažinti šalį, reikia nueiti į turgų ir tualetą. Apsilankyti tualetuose progų dar bus daug, turguose tikriausiai irgi, ir visgi pradžiai nusprendėme apžiūrėti tą Didįjį Didžiausiąjį Turgų.

    Bet prieš įgriūnant į Didžiausiąjį Turgų, užkliuvome už tos dervišų kavinės. Ji kažkaip kitaip vadinosi, buvo po tais žydinčiais kaštonais, iš vienos pusės kilo Mėlynosios Mečetės minaretai, kitoje pusėjo raudonavo Sofijos soboras, o vakarais ten koncertuodavo šokantys dervišai, tie patys, kurie sukasi ir sukasi. Dieną ten niekas nekoncertavo, todėl nusprendėm tiesiog turkišką virtuvę, kuri juk irgi garsėja visame pasaulyje. Pradžiai gal ne kokios egzotikos, o tiesiog: turkiškos kavos ir keptų ledų. Turkiška kava, žinoma, gera, kaip ir reikia tikėtis, toje šalyje, kuri garsėja visame pasaulyje, kava turėtų būti nebloga visuose kraštuose. Kepti ledai irgi valgomi. Negaliu pasakyti, kad jie baisiai sužavėjo, tačiau nieko bloga irgi ne. Tik va kaina tikrai nesužavėjo. Bet ką jau padarysi: šokantiems dervišams (kurių nematėme) ir nuomai juk reikia uždirbti. Taip visada būna.

    Kai nusprendėm išsikeisti pinigus, pamatėme, kad oro uoste kursas buvo netgi geresnis nei mieste, tačiau ten neėmė jokių komisinių už keitimą (ne taip, kaip oro uoste), bet vis tiek: imam tą turginę madą, pereiti per visas keityklas, maždaug sužinoti, kur koks kursas, tada viską pamiršti, vėl pereiti per kelias, ir kai jau nusibos prisiminti, tada išsikeisti. Bet, turiu pasakyti, išsikeitėme tikrai ne blogiausiu kursu, kas man ir buvo svarbiausia.

    Didžiausiasis turgu nėra labai toki nuo Sultano Ahmeto, galima pavažiuoti tramvajumi porą ar trejetą stotelių, bet tikrai ne su manimi. Iškart nusprendžiau eiti pėsčiomis, ir jau po kažkurio obelisko ir po styriančiais minaretais, lyg ir radau nuorodą į turgų, lyg ir kažkokius panašius vartus, ir tiesiai į jį. Žinoma, pilna visko: tiek akių, tiek žiedių, tiek taurių, taurelių, kartais net baisu, kad tik ko nesudaužytum, smilkalų ir prieskonių, kilimų, sijonų ir kelnių. Vienu žodžiu visko visko, ir viskas tik turistams. Toks man įspūdis susidarė. Ir netgi niekas per daug nesikabinėjo. Ramiai buvo galima apeiti, netgi fotografuoti lubas ir ornamentus ant lubų. Toks jausmas, kad Stambulas tikrai jau per daug turistinis, o turgus juk turistams ir skirtas, o kokios minios turistų plaukia į Stambulą irgi matėme, tad vietiniai pardavėjai tikriausiai ir nebemato reikalo kam nors ką nors po prievarta siūlyti: bus tų pirkėjų. Žinoma, gal to rytietiško turgaus žavesio ir nebėra, bet vis ramiau, galima pasivaikščioti. O jei dar tose miniose kas antrą žingsnį kas nors graibytų už parankių lyg ką nors siūlydami ar lyg ką nors norėdami pavogti, aš tikrai į tą turgų daugiau ir neičiau.

    Bet iš kitos pusės, kadangi to žavesio nebuvo, pirkti nieko nesinorėjo (nes viską reikės vėliau tampytis), todėl tą turgų labai greitai įsisavinome, ir iš priešingos pusės išėjome. Taip nieko ir nenusipirkę. Priešas dar vienas obeliskas, didelė Bejazito aikštė, lyg rytietiški, lyg europietiški rūmai, ant kurių parašyta: Stambulo universitetas. Labai didelio reikalo ten užeiti nebuvo, todėl nusprendėm apeiti garbės ratą aplink jį, galbūt kur nors ir išeisime.
    Žinoma, išeiti visada kažkur galima, tik klausimas, ar norima išeiti ten, kur jau išeita. O gatvikėje žydėjo kaštonai, augo kitokie medžiai, iš abiejų pusių kilo aukščiausios sienos, o po tomis sienomis: eilinis turgelis. Su akimis nuo blogio, auskarais, žiedais ir kitais blizgučiais, bei prie jų stovinčiomis merginomis. Studentėmis tikriausiai. Aš irgi pagalvojau, ką ten būtų galima nusipirkti, tačiau nieko ir nepirkau.

    O jau iš tos gatvitės išlendama į tą tikrąjį patį tikriausią turkišką senamiestį su baltai šveistomis gatvėmis raitytais ornamentais. Viskas ten daug paprasčiau atrodė, kavinės, arbatinės, užeigėlė su kopijavimo aparatais. Ne keista, juk šalimais universitetas, o studentams visais laikais reikia ką nors kada nors nusikopijuoti ir dažniausiai dideliais kiekiais bei pigiai.

    Tų parduotuvių gatvikė baigėsi arka, už kurios iškilo... Žinoma, vėl iškilo minaretai, ir ne vienas ir ne du, vėl kokie šeši, tik šįkart ne Mėlynoji mečetė, ir netgi ne kokia kitokia, o Suleimanijos mečetė. Vėliau sužinojau, kad joje palaidotas patsai Suleimanas (todėl ir vadinama Suleimanija) su savo mylimąja Rokselana.

    O priešais tą mečetę: žinoma turgelis. Su daugiau mažiau tokiomis pat prekėmis: skaromis, šalikais, atvirutėmis, Koranais, skambučiais ir varpeliais. O šiaip kas labai gera prie tos mečetės, kad ten yra keletas restoranų, su didžiausiomis iškabomis, reklamuojančiomis maistą. Turiu pasakyti, kad kainos ten buvo visai padorios, ir pagal virėjų išvaizdą viskas turėtų būti gal ir visai skanu, todėl ta pačia proga nutarėme išbandyti ir kitus turkiškus delikatesus: airaną (rūgpienis, lietuviams gal tai ir nieko tokia, tačiau atvykėliams iš Azijos airanas – tai kažkoks stebuklas), kebabą. Atseit tą tikrajį tikriausiai turkišką kebabą, o ne turistinį variantą sugalvotą Vokietijoje. Kaip bebūtų gaila kebabas labai manęs nenustebino, bet iš idėjos visokios daržovės, pupelės ir kiti maistai tikrai nebuvo blogiausias dalykas.

    Laikas atrodo jau buvo vėlokas, o saulė vis nesileido ir niekaip netemo. Pagal pietietiškus standartus gerokai ilgai nesileido, mes prie to nepratę. Suleimanijos mečetė kaip ir apžiūrėta, didžiulė aikštė su dar aukštesniai minaretais, dar didesnė salė su uždengtu įėjimu, kad bloga akis nieko nenužiūrėtų. Pagal visą vaizdą Suleimanas turėjo būti gan galingas valdovas, jei leido sau tokį mūrą susiręsti.

    O dar vienas nuostabus dalykas toje Suleimanijos mečetėje, o tiksliau prie mečetės: arbatinė „Po kaštonais“. Lietuvoje tikriausiai taip ir vadintų tą arbatinę, o ten viskas vadinosi „Prie mečetės“. Nes viskas ir buvo prie mečetės, ir kaip supratau pati arbatinė buvo įkurta mečetei priklausančiuose pastatuose. Šiaip kiemas atviras, auga keli kaštonai, bet tik įeini ten ir papuoli į kaljano dūmus. Ryškiai teks ir ten apsilankyti kada nors kokia nors proga, o kada mes dar laiko Stambule turėjome, tai tuo kartu ten ir neužėjome.

    Mečetės gatvė su slidžiu grindiniu suko kairėn, tada dešinėn, priešais išdygo sankryža su nuoroda į dar kažkieno kapą, ir visa gatvė staigiai pakrypo žemyn. Ir jau po keletos metrų (kokių dviejų šimtų) atsidūrėme prie jūros. Nežinau, tikriausiai ne prie jūros, šiaip tą reikalą vadina Auksiniu ragu, tai aš kaip ir pagalvojau, kad tai turėtų būti kokia įlanka, nes į upę irgi nebuvo panašu. Bet ne tai svarbu. Prieš akis kyla Galatos bokštas, žymintis nežinau ką, tolumoje boluoja tas garsusis Bosforo tiltas tarp Europos ir Azijos, kažkur už nugaros dar dvidešimt septyni minaretai, prieš pat akis Galatos tiltas ir daugybė laivų bei laivelių, kurie plaukia visur, kur tik netingi. Gal net koks vienas ir į Lietuvą, bet tikriausiai, kad ne. O prie pat tilto: Stambulo traukinių stotis, kurią tuo metu šiaip jau remontavo, todėl eiti didelio reikalo ir nebuvo. Bet užėjome. Gerokai vėliau.

    Kadangi saulė jau artėjo prie laidos, tai aš sugalvojau, kad galima sau ramiai pasivaikščioti palei jūrą, ten toli, už Bosforo sąsiaurio irgi kilo minaretai bei visokie kitokie bokštai: Azija, Anatolijos Stambulas, Bosforo tiltas, sėdintys ir nieko nedarantys žmonės ant jūros kranto, akmenys, žvejai, katės, jei žvejai tai žinoma ir katės, kaštonai, kitos žydinčios gėlės, kartais pro sieną prasišviečiantys minaretai, Tokpakio rūmų liekanos ir ne liekanos, romėnų viadukas ir sienas, Bosforo švyturys, kuris jau žymėjo, kad esame Sultanahmete, tad toliau niekur eiti gal ir nebereikia, užteks pasukti namo, užlipti stačiais laiptais ir štai, priešais mus, visa turistinė gatvelė.

    Kažkaip perkant bilietą niekada dažnai tenka nepagalvoti apie savaitės dienas, ypatingai kai tos savaitės dienos reiškia kai ką kitą, nei toje šalyje, kur gyveni. Taip panašiai buvo ir mums. Nuo anksčiausio ryto žadino muedzinai, sakydami, kad Alachas tikrai didis. Dar nei saulei nepatekėjus visas Stambulas nuaidėjo: Alla-a-a-a-a-ah ekber. Iš tikrų tai nereiškė, kad jau reikia keltis, bet dėl visa ko taip labai neįdienojsu nusprendžiau iš išlipti iš lovos. Kaip bebūtų keista, iš tikrųjų šiek tiek buvo keista, bet į viešbučio kainą įeina ir pusryčiai. Ir ne tik Stambule, ir ne tik brangiausiuose viešbučiuose: beveik visur pusryčiai įskaičiuoti į kainą. Taip, gal europiečiams tai ir atrodo normalu, tačiau Azijoje bet koks maistas niekada niekur neįskaičiuojamas, jį reikia užsisakyti papildomai.

    Pirmą dieną pusryčiai labai nustebino. Šiaip mūsų dėdė jau nuo anksčiau ryto dėliojo ant stalo lėkštes su: pomidorais, agurkais, keletu sūriuku, keliais griežinėliais dešros, batono kiek norima, džemu ir dar kažkuo. Tokia egzotika. Pirmą dieną viskas kaip egzotika atrodė, vėliau tokius pat pusryčius iki negalėjimo valgėme kiekvieną rytą. Negaliu pasakyti, kad tai būtų kažkas neskanu, bet idėja: kiekvieną rytą vis tas pats. Bet iš kitos pusės: sėdi sau ant aukščiausio kalno, gėriesi nuostabiu Marmario jūros vaizdu (Bosforo tilto nesimatė), saulė šviečia tiesiai į akis, geri turkišką kavą iš miltelių ir kapoji tuos pusryčius. Labai sakyčiau romantiška.

    O savaitės dienos reikšmė paaiškėjo šiek tiek vėliau. Kadangi gyvenome beveik Mėlynosios mečetės galiniame kieme (kokie penki šimtai metrai, tai beveik kaip ir ranka paduoti), tai pirmu numeriu ir nusprendėm nueiti į tą Mėlynąją mečetę. Vat taip iškart, tik sugalvojai ir nuėjai ten. Aišku, žinojau, kad musulmoniškose šalyse su mečetėmis žmonės elgiasi visaip kaip įdomiai. Tarkime, kokioje Malaizijoje negalima šiaip turistiniam apdare pasirodyti toje šventoje vietoje: visus aprėdo Hario Poterio chalatais, merginom dar ant galvos skaras apriša, Maroke apskritai pro duris iš tolo akis primerkus leidžia pažiūrėti, o Turkijoje, ypatingai į Mėlynąją mečetę negalima visokiems nekrikštams, kitatikiams ir kitokio plauko parmazonams įeiti penktadieniais. Nes penktadienis tai šventa diena. Tai maždaug tik užėjus į kiemą pamačiau tą nuostabų paveikslą su tuo, kas draudžiama, ir beveik iškart: sory, bet šiandien mečetė nelankoma.

    Nieko nepadarysi, jei nelankoma, tai nelankoma, todėl teko pereiti gatvę, kaštonų alėją, didžiausią fontaną ir stoti į eilę pas Aja Sofiją. Šiaip kas kaip nori, tas taip ją ir vadina: tai Sofijos soboru, tai Sofijos mečete (nors gal ne), tai Aja Sofia, tai Hagia Sofija. Čia reikėtų gal ir nepadaryti klaidos, nes Aja Sofija lyg turkiškai, o Hagia – graikiškai. Bet prieš darant visas tas klaidas reikia visų prima pristovėti prie eilių.

    O čia jau prasidėjo visas turistinio Stambulo žavesys. Nespėji pasirodyti toje kaštonų alėjoje ir kas antrame metre siūlo turą po miestą, pasiplaukioti valtimis po Bosforo kanalą, paskraidyti skraidančiu kilimu virš Marmario jūros, pasivaikščioti po požemius, nuostabiausius ir informatyviausius turus angliškai, vokiškai, prancūziškai, rusiškai, kas be ko, ir jei labai reikia netgi jakutų kalba. Berods viską išvardinau, bet patys pagrindiai siūlymai buvo būtent tie pasiplaukiojimai valtimis po Bosforo tiltu. Sako, labai romantiška. Nežinau, nebandžiau, bet gal.

    Ir kai jau prasibrauni pro tą minią pasiūlymų, tada atsiduri prie dar vienos eilės. Kaip supratau Stambule nori nenori reikės visuomet stovėti eilėje. Eilės galo, kaip visuomet nesimato, bet kažkur juk turėtų būti, o visa ta eilė netgi ne pas Sofiją, o tiesiog nusipirkti bilietų. Kol stovi toje eilėje dar šimtą kartų pasiūlo tai kanalą, tai valtis, o dažniausiai privatų gidą po Sofijos soborą ir kitas žymias vietas, dvi rusės sutiko. Labai gerai, kad sutiko, nes jos mane šiek tiek nervino. O stovėjo tiesiai prieš mane.

    Ten ir padariau tą nežymią klaidą. Viskas parašyta lyg ir suprantamomis kalbomis, todėl, kaip bent jau aš supratau, buvo galima pirkti bilietus ne tik pas Sofiją, bet ir į Topkapių palocių, bet pasirodė, kad ne. Ir vietoj Ayasofija, paprašiau bilieto iki Hagios Sofijos. Nežinau kodėl, bet taip gavosi. Tačiau galų gale bilietas buvo tik pas Ają, Hagia tikriausiai tuo metu šventė penktadienį. Nors kaip ir nepriklausytų jai.

    Tada dar mažesnė eilikė, prasiiri pro minią turistinių grupių (Mėlynoji mečetė juk uždaryta, tad ne mes vieninteliai buvome tokie protingi ir nusprendėme tą dieną skirti Sofijai) ir galiausiai įkvepi senųjų amžių dulkių ir pelėsių kvapą. Konstantinas Konstantinopolio bazilėjus klaupiasi prieš Jėzų, ant sienų įvairiausi ornamentai ir freskos, matosi angelai, altoriaus vieta su Švč. Mergele, vieta muedzinui ir šiaip linijos ant grinų orientuotos visiškai ne pagal salės formą (kitaip būti ir negali, juk krikščionims nebuvo svarbu nieko orientuoti pagal Mekos kryptį, ne taip kaip musulmonams), visokie slapti koridoriai, laiptukai, į daugelį jų užeiti negalima, dega žvakės, galva svaigsta nuo smilkalų, į tave jau žvelgia rūsčios angelo Gabrieliaus akys, o arabiški rašmenys pina apie tai, koks didis Alachas ir garsus jo pranašas Mahometas, kol galiausiai jau pats nepajunti, kaip atsiduri antrame aukšte ant gonkų, kur prieš pat Konstantinopolio žlugimą dar posėdžiavo aukščiausiasis Sinodas ar kaip jis ten vadinosi. Maždaug viskas taip ir buvo. Dar galėčiau papasakoti, kad už lango matėsi kitų mečečių (ir Mėlynosios) minaretai, tarp plazdenančių ugnelių klajojo kadaise čia besimeldusių vėlės, pro aukščiausio kupolo angą sklido dieviška šviesa, ir dešimt tūkstančių turysčių iz Varšavy bei ne tokių žymių pasaulio vietų čiuženo bei fotografavo visą tą grožį. Kaip visi puikiai žino: vėlių fotografuoti neįmanoma, todėl jų nuotraukose ir nėra. O visi kiti pasaulio stebuklai jau seniai sukelti ir paviešinti.

    Reikia pripažinti, kad iš visų amžių glūdumo dvelkė ne tik pelėsiai, dulkės ir vaiduokliai, bet ir tas neišmatuojamas šaltis. Po kiek laiko pas Sofiją pasidarė vėsoka, bet tikrai ne dėl to iš jos ir išėjome. Įėjimas ir išėjimas skirtingose vietose, kad niekas nežinotų kas čia prieš tai buvo, bet tikriausiai tik dėl to, kad tos minios turistų ir turisčių nesipainiotų vieni kitiems po kojomis ir nekeltų dar didesnės sumaišties.

    Kadangi penktadienis dar buvo nesibaigęs, tad Mėlynoji mečetė buvo vis dar uždaryta, todėl ten eiti vis dar nevertėjo. Kitas punktas: Topkapių (kaip jie tą žodį ištaria, nežinau, skamba kaip korėjietiškas patiekalas iš ryžių) daržinė, t.y. palocius. Bet patys turkai tai vadina tai Sarajumi, o sarajus – juk daržinė, ar šiaip koks ūkio pastatas.

    Prie tos daržinės būriavosi dar daugiau žmonių, tačiau ten eilė nebuvo tokia ilga, netgi buvo galima apsimesti, kad iš tikro eilėje nestovi, o šiaip stebi dangaus šviesulius ir po to užlįsti, bet netgi to nereikėjo, bilietai rankose. Ten žinoma galima rinktis kur nori eiti, kur nenori, pvz., haremo nusprendžiau atsisakyti, nes širdis sakė, kad to, ko daugelis braunasi į haremus, jau seniai nėra, o šiaip į sienas galima pažiūrėti ir iš lauko pusės. Jei taip trumpai: pirkau pigiausią bilietą be visokių akcijų už papildomus mokesčius.

    Žmonių buvo dar daugiau. Prie palociaus: skani kava, o viduje kaip ir visuose normaliuose rūmuose: salės, salikės, svečių kambariai, priimamasis, biblioteka, Osmanų brangenybės: perlai ir kitokie brangakmeniai, fontanai, rožių sodas, vaizdas į Bosforo tiltą, Galatos bokštas, paviljonas, Muhameto kardas ir barzda. Daug visko. Ypač ten, kur Muhameto kardas, barzdos plaukai ir kitos šventosios relikvijos negalima fotografuoti, garsiai kalbėtis, stumdytis, netgi apsirengti reikia padoriai (bet nieko mums nesakė), ir šiaip. Tai iš ten nuotraukų nėra. Dievobaimingi musulmonai dar net lankstėsi žegnojosi ir kitaip pagerbė tas relikvijas. Tikriausiai taip reikia. O visi kiti vaizdai irgi jau seniausiai paviešinti ir paskelbti.

    Šiaip pagal Lonely planet nurodymus Turkija vienai dienai kainuos bent jau penkiasdešimt lirų, čia vadinasi jau minimumų minimumas. Vadinasi apie šešiasdešimt litų, gal ir nėra labai daug, bet ir nepasakyčiau, kad labai jau mažai. Na, tarkime kainos šiek tiek pakilusios, tai remiantis tuo gautųsi, kad: per dieną galima aplankyti tik vieną muziejų ar kokius rūmus (nes įėjimas kainuoja dvidešimt penkias liras), tada vos ne dvidešimt lirų, jei nedaugiau, už nakvynę, ir valgyti kaip ir nebelieka už ką. Tenka ieškoti tos viečikės prie Suleimanijos, kur uš šešias liras galima pavalgyti, o jei ne – teks badauti ar ant suoliuko miegoti. Po Sofijos ir Topkapio daržinės jau buvo išleista penkiasdešimt lirų, tad tai dienai visi muziejai ir baigėsi. Ne dėl to viskas taip jau baigėsi, bet ir apskritai nusprendžiau, kad vienai dienai gal užteks.

    Bet padarėme visai kitaip. Pakeliui iš daržinės man privalomai reikėjo užeiti į mauzoliejų, ar kaip ten tas daiktas vadinosi. Kapines. Ne bet kokias kapines, sultonų kapines. O kadangi ten įėjimas nemokamas, ir dar didelėmis raidėmis taip parašyta, tai tuo labiau privaloma ten užeiti. Rasti kapines sunku nebuvo, viskas priklauso tam pačiam Sofijos kompleksui, stovi keli kupoliniai muziejai ir Sofijos koplytėlė. Kadaise tai buvo koplytėlė, kur tikriausiai bazilėjė meldėsi, bet vėliau sultonai nusprendė panaudoti viską savo reikmėmis.

    Kapinėse, tarp kitko, fotografuoti irgi tikriausiai negalima, bet ten fotografuoti ir tegalima tik lubas ir sienas, ir nuostabius osmaniškus ornamentus. Nes karstai puošyba ir raižyba negarsėjo. Garsėjo žaliu veltiniu, kuriuo uždengti visi karstai: tiek dideli, tiek maži, tiek sultono, tiek sultonienės, ir tiek jų vaikų. Kaip šeimai, taip po didelę salę su daugybę karstų. Iš karto matosi, katrame karste guli sultonas: karstas pats didžiausias, sultonienė: mažesni, o jų vaikai apskritai vaikiškuose miniatiūriniuose karsteliuose. Kadangi spėju, kad musulmonai lavonų irgi nedegino, tai man kilo klausimas: ar ten sultonų šeimas nuolat visi pjaudavo, kad visi vaikai mirė nesulaukę nė tikriausiai dešimties metų. Suprantu, kad tais laikais mirtingumas gal ir buvo didesnis nei dabar, bet vis tiek, gal ne toks didelis. O šiaip tai į tuos kapų turistų gaujos nesibrovė, kas buvo labai puiku.

    Ir tada jau visiškai nusprendžiau, kad viskas viskas, tai dienai užteks, einame prie jūros. Ne visai taip ėjome, ėjome ten kur akys matė ir kojos vedė, vis patikrinau kiekvieną valiutos keityklą, kursas labai nesikeitė, visur kaštonai ir tulpės (tulpių nebuvo), rytietiškai europietiški ornamentai, vandens bokštas, vėliau sužinojau, kad tai turėtų būti vandens bokštas, kelias ėjo žemyn ir mes atsidūrėme salduymynų gatvėje. Dar vienas turkiškos virtuvės stebuklas: lokumai ir lokrumai, gyvas velnias saldumynų ir saldėsių. Beveik norėjau viską ir nusipirkti, bet kainavo viskas irgi šiek tiek daugiau nei tikėjausi (galėtų apskritai tą gėrį dykai dalinti, aš nesupykčiau ir būčiau pagrindinis klientas visų tokių užeigų), tačiau šį bei tą nusipirkome, tada dar šen bei ten užsukome, ir tada jau buvo laikas pietauti. Romantiškai taip pietauti: ant jūros kranto, aplinkui zuja motociklai, automobilių išmetamosios dujos, ūkia garlaiviai, baubia garvežys, tukrai nepaleidžia cigarečių iš burnų, ir maždaug viskas taip. Užtat pietums: turkiški saldėsiai.

    Nespėjus netgi papietauti vėl išgirdome, kad Alachas yra didis, ir palaimintas jo pranašas Mohamedas, tai yra kvietimą į dar vieną maldą. Ne tik penktadieniais, šiaip dažnai jie leidžia to nepamiršti kviesdami į pamaldas. Bet tas vietimas neatsklido iš kažkur toli toli, kur niekas nemato, bet taip visai iš arti, o tai reiškė, kad esame netoli mečetės. Ne bet kokios mečetės: Naujosios. Kodėl gi ten neužėjus.

    Ir kas būtų keisčiausia, niekas nieko nesakė, tiesiog netgi vos nekvietė: prašom, sveteliai maloniausi, užeikit, nepasididžiuokit ir mūsų namus savo užėjimu pagerbkit. Kažkaip panašiai kvietė tikriausiai, tik tas nepasididžiuokit tai reiškė: nusiaukit kojų apavą ir va į maišiuką ar kur padėkit, o pagerbkit: apsivyniokit kojas rankas galvas ir panašiai. Bet šiaip ten tokie papročiai, tad nieko nepadarysi. Žinoma, badziotis po mečetę irgi neleido, yra atskirta vieta, kur parašyta „Specialiai parmazonams“, aptverta tokia tvorike, ir visus nekrikštus į tą gardelį suleidžia, ir atseit laiko. Bet užtat galima fotografuoti, filmuoti ir šiaip džiaugtis tomis pamaldomis.

    Tiesa, turiu pasakyti, kad pamaldų eigos taip ir nesupratau iki galo. Iš pradžių, kiekvienas atėjęs nusilenkia po tris kartus iki žemės, tai čia beveik kaip Korėjoje, tik budistų šventyklose, lenkiasi kažkiek kitaip bet vis tiek. Tada muedzinas kažką gargaliuoja (kažką protingai tikriausiai gargaliuoja, bet kai nieko nesupranti, tai tik tiek ir tegali pasakyti), ne visi žmonės suspėjo į pačią pamaldų pradžią, kai kurie pavėlavo. Ir šiaip tikėjausi, kad va čia bus pradžia, čia pabaiga, čia dabar bendra malda, maždaug kaip kartais rodo per televizorių, kai Saudo Arabijos mečetės didžiausioje aikštėje milijonas musulmonų vienų metu puola ant kelių ir į žemę. Vienu žodžiu kažkokios panašios pasakos.

    Bet viskas buvo gerokai paprasčiau ir žemiškiau. Žinoma, kažkokia lyg bendra malda ir buvo, kai visi stojosi, po to lyg visi kartu meldėsi, bet va kažkas dar vėliau atėjo, tris kartus nusilenkė, kažkas apskritai pats su savimi meldėsi, tada kažkas nusprendė, kad jam jau užteks melstis. Tokio visuotinio plaukimo, o vėliau išplaukimo iš maldų salės nebuvo. Tada dar keli išėjo, muedzinui dar nebaigus sakyti, keletas musulmonų nusprendė, kad jiems reikia ir nusifotografuoti su kokliais ir ornamentais. Labai žemiški žmonės, netgi man visai patiko.

    Vienu žodžiu tos pamaldų pabaigos ar kažko panašaus nesulaukėme, tad išėjome kažkokiu panašiu metu, kai jau nusibodo. Ačiū sveteliai mylimiausi, ramybė jūsų namams ir visiems geros valios žmonėms. Šitaip atsisveikino. Iš tikrųjų tai tereikėjo tą maišiuką, katrame kadaise buvo kojų apavas, padėti atgal į tokį kibirą, iš kurio vėliau kas nors ims vėl maišiuką. Daugkartinis naudojimas. Labai praktiška.

    Prieš Naująją mečetę, žinoma, yra ir turgus. Kaip gi be jo. Ne bet koks turgus: prieskonių turgus. Gerai, kad nežinojau, kad ten prieskonių turgus, nes būčiau puolęs ieškoti stebuklų, kurių vėl būčiau neradęs, ir būčiau labai nusivylęs. Bet šiaip arbatų, šafranų, skambučių ir varpelių, žinoma, radome. Tad tinka tas pavadinimas: prieskonių turgus. O tik išėjus iš ten: kavos parduotuvė. Ten tikriausiai buvo kokia nors labai skani kava, nes prie jos eilė ilgiausia stovėjo. Iškart žinojome iš kur reikės kavos vežtis. Ne tuo metu, bet vėliau, ateičiai. Turgus dar nesibaigė, dar tęsėsi ilga gatvikė, pilna žmonių, dar pilnesnė parduotuvių, kur ne tik kava ir lokumai, bet ir kasdieniškesnės prekės: puodai, puodeliai, peiliai, šakutės, šortai ir kitokie apdarai. O kažkur toje gatvėje turėjo būti dar viena sena ir ypatinga mečetė, kurią pastatė patsai Paša Rustema. Kas per vienas tas paša – neturiu nė menkiausio supratimo, tikriausiai koks žymus žmogus, bet kadangi ten turėjo būti kažkokia mečetė, tai reiškė, kad man būtinai ten reikia nusigauti.
    Ne visada viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Paaiškinime lyg ir buvo parašyta, kad ieškokite kažkokių durelių kažkur, bet negalvojau, kad visa tai reikia suprasti taip jau pažodžiui. Jau matau, kad va va, kažkur tarp tų senovinių stogų kyla minaretas, tad reiškia, kad mečetė turėtų būti jau čia, ir kaip ir dairiausi, bet tikėjausi, kad įėjimas į mečetę vis tiek bus toks padoresnis. Ir taip besitikint priėjome sankryžą, kuri kaip ir reiškė, kad mečetė liko kažkur už nugaros, o kur – nelabai aišku, tik šiaip turėtų būti kažkur netoli.

    Tačiau visada viskas dažniausiai gerai pasibaigai, jei jau tokia Alacho valia. O jo valia dažniausiai tokia ir būna. Vietoj mečetės radome piceriją, netgi kilo pagunda suvalgyti picą, bet priešais tą piceriją: hamzių restoranas. Savininkas – toks senas turkas, kuris tikriausiai angliškai nelabai kalba, o prie durų stovi toks berniukas, katras visus kviečia angliškai arba turkiškai arba tikriausiai dar kokia nors kalba: laba diena, pone, gal hamzių, gal žuvies, gal ne šiandien, gal rytoj, iki rytdienos. Ir panašiai. Maždaug pagalvojome, kad galima ir šiandien.

    Kėdutės plastmasinės, vienu žodžiu nieko prabangaus, šiaip normalioje Europoje į tokias užeigas gal niekas ir dėmesio nekreiptų, tačiau Azijos patirtis sako, kad būtent tokiose skylėse maistas bus gerokai geresnis nei kokiame prabangiame restorane. Meniu – ant sieno, žinoma, turkiškai, gerai, kad lyg ir su paveiksliukais, ir maždaug užsisakėme. Hamzių žinoma. Hamziai tai ne šiaip koks egzotiškas užkandis: ančiuviai. Kepti. Ir taip visai daug jų prinešė. Ir dar visokių žolių, batono, vienu žodžiu visko. Netgi airano. Gyvenk ir žvenk. Ir vienos porcijos užteko dviem. Visai sakyčiau rekomenduotina vieta.
    Friday, April 11th, 2014
    11:12 am
    Tūktančiai tūkstančių vaivorykščių - Iguasu (didelis vando)
    Gerokai ilgokai palaukę Rytų miesto stotyje galiausiai sulaukėme ir prabangaus autobuso, būtent to, kuris važiuoja į Argentiną. Kaip ir buvo būtina paaiškinti, kad autobusas sustotų pasienyje, nes atseit vietiniams gyventojams nebūtinas netgi pasas pereinant per sieną, todėl Minu iškart puolė aiškinti, kad jam reikia Bolivijos vizos. Vairuotojas nelabai suprato, kaip jis galėtų padėti šiuo klausimu. Bet teko pasitaisyti: be Bolivijos vizos apsieisime, bet va būtų neblogai, jei sustotumėte prie Argentinos sienos. Ir dar Paragvajaus. Grynai dėl įdomumo. Taip ir buvo. Ant Paragvajaus sienos lipome tik mes, Brazilija pravažiuota nesustojant nė karto, na gal vieną kartą prie šviesoforo (daug važiuoti ten ir nereikėjo, gal kokias penkiolika minučių), o prie Argentinos sienos buvo išlaipinti visi. Ir netgi teko palaukti. Netgi kuprines reikėjo pasiimti ir perskanuoti, o gal kažką nelegalaus vežamės. Ir saulei beveik leidžiantis pasiekėme tą išsvajotąją Argentiną, Iguasu miestelį.

    Nespėjome išlipti iš autobuso, ir iškart užpuolė visokie siūlytojai, tai vienoks viešbutis, tai kitoks, tai trečioks. Grynai dėl įdomumo nusekėme paskui vieną. Kaip ir reikėjo tikėtis, siūlė patį brangiausią viešbutį, gal ir ne patį brangiausią, bet matėsi, kad į jo kainą įskaičuotas ir užmokestis vedžiotojui. Todėl tik iš principo nuėjome į visai kitą. Kuris atrodė lyg ir visai nieko, bet vėliau bevaikščiodami po miestelį radome lyg ir geriau atrodantį, su baseinu. Tad pagalvojome, kad galime vėliau persikraustyti ten.

    Bet tą vakarą vis tiek reikėjo praleisti anajame. Iš tikrųjų nebuvo viskas taip blogai ten. Ramu, žmonių nebuvo, beveik, pasišnekėjome su viešbučio darbuotoja: Dženifer. Šiaip jos tik vardas Dženifer, o pati ji iš Paragvajaus. Pasak jos: gvaranių kalba labai sunki, nes joje yra daugiau balsių nei ispanų kalboje ir dar kažkas. Dar ji parodė, kaip reikėtų daryti tą tikrąją matę ir tererę, kaip bebūtų keista, darant matę reikia berti daugiau arbatžolių nei tererei, nors mums atrodė, kad viskas turėtų būti atvirkščiai. Ir šiaip rūtos Paragvajuje vartojamos daug plačiau nei Lietuvoje. Pvz., rūtų galima papjaustyti ir įberti į tererę. Tikriausiai skonis nuo to būtų kitoks.

    Kadangi dar buvo šiek tiek laiko, Buenos Airėse turėjo būti šalta, o Iguasu – beveik tropinis klimatas, tad nusprendėme neskubėti, ir kitą dieną krioklių žiūrėti nevažiuoti. Be to, dar ir buvo apsiniaukę, lyg ir ruošėsi lyti, tad neturėjo būti viskas taip jau gražu. Ta proga nusprendėme apžiūrėti patį Iguasu miestelį. Pradžiai persikėlėme į kitą viešbutį: baseinas buvo tik dėl grožio. Nors aplink jį pristatyta visokių pavėsinių, dengtų meldais ir kitokiais šiaudais, bet į patį baseiną lįsti nesinorėjo. Ne todėl, kad vanduo būtų buvęs šaltas (o buvo), bet dar ir dėl to, kad jame plaukiojo per daug visokių šiukšlių. Tos šiukšlės tokios daugiau mažiau augalinės ir gamtinės kilmės, bet vis tiek: netraukė.

    Miestelyje nebuvo per daug dėmesio vertų vietų: keletas bankų, daug namų, keli restoranai, kelios valgyklos, ir maždaug tiek. Tad vienoje iš valgyklų suvalgėme po tartą verdurą, nors atrodytų, kad tai turėtų būti tortas, bet iš tikro tai šiaip toks keptas reikalas su špinatais. Ir toks visai skanus reikalas turiu pasakyti. Dar vienas dalykas kuo garsėja Iguasu (iš tikro tai negarsėja, bet taip jau atsitiko) – saulėlydis. Gal tas saulėlydis ir nebūtų toks gražus, jei debesys nebūtų prasisklaidę. Bet jiems dingus iš horizonto, buvo galima padaryti labai daug gražių nuotraukų.

    Vakare, o tiksliau jau visai naktį į mūsų viešbutį atvažiavo vokiečių porelė. Automobiliu. Kaip vėliau išsiaiškinome, jie irgi keliauja po Argentiną (tik po Argentiną, nors vėliau planavo berods ir į Peru nuvažiuoti), prieš dvi dienas atskrido į Buenos Aires, ten iškart išsinuomojo automobilį, sėdo ir nusitrenkė per visą šalį į šiaurę, pažiūrėti Iguasu, tada trenksis iškart per visą šalį į Patagoniją, o vėliau kažkokiu būdu bandys nusigauti netgi ir į Peru. Ne dėl to, kad tai būtų buvusi kažkokia svajonė viso gyvenimo, o todėl kad vienas vokietis jau buvo ten gyvenęs, ir Kuskas jam labai patiko. Kažkokia panaši istorija. Bet juokingiausia, kad jie šitaip baladojasi po visą Argentiną, neužsibūdami nė dienos ilgiau, kažkaip labai keistai žiūrėjo į mūsų kelionę: oi oi oi, tai jūs gi nieko ten ir nepamatėte. Bendrai panašiai ir kai kurie portenjai kalbėjo: ir ką galėjote suprasti apie Pietų Ameriką, jei taip lakstėte pirmyn atgal. Jie, žinoma, viską puikiai žino apie visą žemyną, per visą gyvenimą toliau Buenos Airių nosies nekišdami. Bet kam tai įdomu.

    Žolinės rytas išaušto skaistus ir giedras. Labai puiki diena važiuoti prie krioklių. Maždaug taip ir padarėme. Žinoma, važiuoti prie krioklių nėra taip paprasta: reikia sėsti į autobusą nuvažiuoti iki galo, tada nusipirkti bilietą, pastovėti eilėjė (gerai, kad tuo metu eilės arba jau nebuvo, arba dar nebuvo), tada sėsti į traukinuką, kažkiek pavažiuoti. Mes nusprendėme išlipti šiek tiek anksčiau, nevažiuoti iki pat galo. O ten prasideda pora keliukų. Taip vadinamas viršutinis ir apatinis keliai. Tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos galima prisižiūrėti, prisispoksoti į tuos krioklius kiek tik širdis geidžia, pafotografuoti dar daugiau, bet svarbiausia: reikia saugotis koačių: tokių mielų gyvūnėlių, kurie per daug pripratę, kad juos turistai maitina, ir tikriausiai supranta, kad ir maitins ir nieko nedarys, tad lenda sau ramiai visur, kur tik netingi. Jau Brazilijos pusėje jie bandė kažko ieškoti prie mano šliurių, bet ten, žinoma, nieko nebuvo, dabar irgi neturėjome, todėl išvengėme artimesnės pažinties su jais. Užtat vienai turistai pasisekė ne taip gerai: koatis įlindo į kišenę ir iš jos išsitraukė saldainių pakelį ar kažką panašaus.

    Gražu ten prie tų krioklių, visur žalia, ant kiekvieno kampo po vaivorykštę, žmonių irgi nemažai valkiojasi. Kai kurie ne tik šiaip valkiojasi, bet dar ir laiveliu plaukioja, nes pasirodo galima po pačiais kriokliais ir laivu nuplaukti. Už papildomą mokestį, žinoma.

    Susitikome ir tuos vokiečius, kurie BMW važinėja po Argentiną. Tempėsi tokius didžiausius sunkiausius fotoaparatus. Aš netgi pagalvojau, kad gal jie kokie fotografai, bet iš idėjos turėjo būti jokie fotografai. Minu dar pasiteiravo, kaip ten su fotoaparatais, tai vienas jų pasakė, kad norėtų dar geresnio, bet neturi pakankamai pinigų. Su kilometriniu objektyvu beeidamas. O dar kelis objektyvus kuprinėje. Pagal bendrą vaizdą viskas ką jis ten tempėsi su savimi kainavo kokius tris milijonus, kažkur, vonų žinoma. Įdomu, o ką jis daro vėliau su tomis nuotraukomis. Tikriausiai į kokį facebooką kelia. Panašiai kaip ir aš.

    Kadangi spėjome pereiti tiek viršutiniu, tiek apatiniu keliu, teliko paskutinis punktas: Velnio gerklė. Iki jos reikia važiuoti traukiniu. Vėl. Ką jau padarysi, jei jau reikia, tai reikia. Bet prieš tai dar nusprendėme kavos išgerti. Vienoje vietoje buvo galima. Ir pusė turistų ten sėdėjo. Koačiai, žinoma, žinojo kokio gėrio ten galima susimedžioti ir susižvejoti, todėl sau ramiausiai badziojosi aplinkui, lipo ant kiekvieno stalo, lindo į kiekvieną kišenę. Vienu žodžiu jautėsi labai laisvai ir patogiai. Kava jų per daug nedomino, bet nelabai ir ruošiausi leisti jiems kartis ant stalo. O ant kitų stalų jie paprasčiau užlipdavo. Iš rankų išsitraukdavo kokią dešrelę. Dar pastebėjau tokį juokingą dalyką, kad iš vaikų jie vis dėlto nesugebėdavo nieko atimti, o iš suaugusių – vienas juokas. Kvaili tie suaugę.

    Tad po visų kavų ir arbatų nuvažiavome prie Velnio gerklės. Iki pat jos nenuveža, priveža prie upės, o toliau tenka vilktis pėsčiomis. Tokiu tiltu. Ir po truputį po truputį garsas stiprėja, stiprėja, kol galiausiai viskas aplinkui pradeda kriokti, ir iš upės šokteli dešimt tūkstančių vaivorykščių. Tada jau supranti, kad stovi virš pat Velnio gerklės, o po tavimi – šimtai metrų, i kurį garma vanduo.

    Vėl prisiminiau tą korėjietį, kuris dėl nelaimingos meilės keliavo po pasaulį ieškodamas vietos, kur galėtų mirti. Kiek supratau, jis tikriausiai mirė ne prie Iguasu krioklių, nes lyg niekas nieko nekalbėjo apie tai. Bet iš kitos pusės... Visai supratau, jei būtų pasirinkęs būtent Velnio gerklę. Gal ir keistai atrodytų, bet Velnio gerklė atrodė kai labai puiki vieta numirti. Visai supratau tą prancūzę, kuri taip ėmė ir šoko į Iguasu. Ir daugiau nebeiškilo. O tarp kitko jei labai nori nusižudyti prie tos Velnio gerklės, tai daug pastangų ir nereikia: viens du ir skrendi žemyn. Tikriausiai kokioje Korėjoje jau seniai viskas būtų aptverta ir apstiklinta, kad tik mažiau pagundų kiltų kitiems.

    Bet šiaip įspūdinga vieta.

    Teko eilinį kartą nusivilti Lonely planet aprašymais, katrie iš kažkur susvaigo apie ozono gausą prie krioklių, dėl ko pakyla nuotaika ir visi ten krykštauja ar spygauja. Nieko panašaus. Gal ir buvo keletas besidžiaugiančių, bet daugelis. Šiaip stovėjau prie tų krioklių ir stebėjau žmones. Kaip bežiūrėtum, bet tai vienas iš pasaulio stebuklų, ir staiga pasirodo korėjiečių šeima. Taip jau atsitiko, kad jie buvo korėjiečiai, bet iš idėjos kitų tautų atstovai elgėsi ne ką geriau. Nespėjo prieiti prie krioklių: atsisuko į savo gidą, ar čia, ar čia jau ta geriausia vieta fotografuotis? OK. Dar prastumdė visus susirinkusius, atsiprašom, mes dabar fotografuosimės čia. Žinoma, tai buvo viršūnių viršūnė, bet tiek tos. Nusifotografavo ir kažkur dingo. Man net įdomu pasidarė: o jie bent jau į pačius krioklius pažiūrėjo, nes man kažkodėl kilo toks jausmas, kad ne. Na nieko, vėliau namie pasižiūrės, kai rodys nuotraukas.

    Bet ne jie vieni tokie. Atėjusios japonės irgi klyktelėdavo sugoi sugoi, ir iškart į priekį tiesė fotoaparatus pliauškino iš visų pusių, ir visos kitos tautybės irgi panašiai. Aš netgi statistiką norėjau sudaryti: o kiek iš viso yra žmonių, kurie iš tikro žiūri ir mato tuos krioklius. Ir mato savo akimis, o ne pro kameros objektyvą. Žinoma, pro kameros objektyvą jie šiek tiek kitaip atrodo, bet vis tiek... Gal visai padoru būtų ir plika akimi pažiūrėti, na gal pro akinius, jei plika akimi nelabai matosi. Tokių buvo gal koks vienas procentas iš visų apsilankiusių. Galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O visi likę devyniasdešimt devyni procentai: klykteli, nupliauškia ir dingsta. Bet gal jiems taip ir geriau.

    Saulė ėmė leistis, ir kaip ir jau ėmė artėti tas paskutinis traukinys, kuris išveža nuo Velnio gerklės. Gal ir nedidelė bėda būtų pavėluoti į paskutinį traukinį. Vis tiek greičiausiai visus surinktų ir išvežtų.

    O čia vėl sutikome keletą korėjiečių. Netgi ne vieną šeimą, o keletą. Aišku, labai džiaugėsi, kad atvažiavo, kad galiausiai pabėgo iš savo Ilsano (Seulo priemiestis), ir staiga netikėtai susirūpino, ką čia valgyti vakarienei. Kažkas prisiminė, kad yra likę čiapagečių (spagečiai su čiadžiang padažu), dar kažko pasidaryti kimpapus. Minu netgi nežinojo, kad tie čiapagečiai, aš jam paaiškinau. Vis dėlto korėjiečių klasė pakilo, prieš keletą metų visi būtų svaigę apie ramenus, o dabar jau rimčiau – čiapagečiai. Bet ar čiapagečiai, ar ramenai, ar kimpapai... Šiaip negaila, valgykite į sveikatą, bet tas svaigimas prieš tai apie pabėgimą iš Ilsano. Čia Minu nervai neišlaikė: tai kaip jie bėga iš to Ilsano su savo čiapagečiais, reikia pirma tą Ilsaną iš savo smegenų išmesti, o tada jau bėgti kur nors. Nes ryškiai tame Ilsane kartais valgo visokias picas ir spagečius, už kuriuos moka triskart brangiau nei Argentinoje, o kokybė atitinkamai tris kartus prastesnė, o kai atvažiuoja va į tą šalį: kapoja čiapagečius. Vienu žodžiu kaip visada sunervino.
    Bet pažintis su korėjiečiais Iguasu tuo dar nesibaigė. Vakare dar užėjom į didelę parduotuvę, suvenyrų ir vyno. Suvenyrų visokių radome. Pvz., tokius šaukštus, kuriuos Daiva kažkada darydavo. Taip seniai seniai. Net nežinojau, kad ji dabar juos eskportuoja ir į Argentiną.

    O kai tik pradėjome rinktis vyną (gerai, kad aš apie vyną nieko nesuprantu, tai man išsirinkti paprasta: imu patį pigiausią, baltą. Nors jei raudonas gerokai pigesnis nei baltas, tada raudoną). Bet taip beapžiūrinėjant staiga atsiveria durys ir įeina dvi korėjietės. Irgi vyną renkasi. Žinai, brangioji, kaip tau tiktų Širazas tikriausiai, o man va labiau patinka toks ir anoks. Viskas gerai atrodytų, jei galvočiau, kad jos kiek nors nusimano apie tuos vynus, bet kažkodėl spėju, kad jos nusimano ne ką daugiau negu aš. Ta proga nusipirkome sau butelį ir nuėjome namo, kur prie baseino ir išgėrėme.
    Išaušo kita diena, į mūsų kambarį įsikėlė rusaitė tokia, aš sau ramiausiai sėdėjau ant lovos ir buvau įlindęs į savo mezginius ir nėrinius, ką tie rusai iškart ir pastebėjo, gerai, kad nieko neaptarė. Tikriausiai turėjo įtarimą, kad rusiškai aptarinėti nepažįstamus žmones nėra toks jau baisiai geras ir pagirtinas užsiėmimas.

    Kažkaip nebuvo ką labai veikti, o važiuoti pakvėpuoti geru oru, tai yra į Buenos Aires kol kas irgi nelabai norėjome. Tačiau bepusryčiaudami iš viešbučio darbuotojo sužinojome, kad antrą kartą nuvažiavus prie krioklių įėjimas į juos kainuoja dvigubai pigiau. Hm, kodėl taip nepadarius. Šiaip aš tą kaip ir žinojau iš vakaro, nes išeinant iš krioklių mačiau, kad kiti žmonės kažkokius antspaudus dėjosi į bilietus, atseit, kad kitai dienai gautų nuolaidą. Bet kažkodėl negalvojau, kad mes norėsime ten. Pasirodo norėjome.

    Bėda buvo tik ta, kad mes ant bilietų neturėjome jokių antspaudų, bet tai pasirodo irgi išsprendžiama: reikia parodyti nuotraukas, kad tikrai esame buvę prie tų krioklių. Nes kitaip juk galima bet kam duoti tuos bilietus. Bet ir šiaip: su tuo buvimu galima šį bei tą vis tiek suchimičinti labai norint.
    Bet šiaip labai neskubėjome, kad nereikėtų stovėti tose eilėse, kai pagrindiniai turistų srautai raunasi ir fotografuojasi ant kiekvieno kampo. Pradžiai nuėjome prie autobusų stoties, išsiaiškinome, kada ir kokie autobusai važiuoja į Buenos Aires, kiek tai kainuoja, dar suvalgėme picą sin karnė (be mėsos), pasiėmėme termosą vandens, materę su bombiša ir vėl sėdome į tą patį autobusą, kuris vežė prie tų pačių krioklių.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, bilietų su nuolaida nepuolė mums parduoti, liepė parodyti nuotraukas, įsitikino, kad mes tikrai ten esame buvę, įdėjo anstpauduką ir tada jau ramiai galėjome sėsti į tą traukinuką. Pradžiai perėjome tuo apatiniu keliuku, kur ant kiekvieno kampo spindi po vaivorykštę ir plaukioja po laiviuką, ne šiaip sau kažkur, į mano salą, Isla de San Martin. Ir vėl prie Velnio gerklės. Žmonių buvo šiek tiek mažiau, bet va tokių, besigėrinčių kriokliais ar stebinčių juos ne per kameros objektyvą: maždaug toks pat procentas. Grįžtant namo šalimais sėdėjo argentinietė, kuriai labai patiko, kad mes su matės puodeliais trankėmės. Žinoma, juk matė – nacionalinis Argentinos gėrimas.

    Bandėme išlipti ne galutinėje stotelėje, o šiek tiek anksčiau, prie parduotuvės. Rasi bus ką nusipirkti, gal kokių suvenyrų. Tačiau nieko ten nebuvo. Teko eiti į restoraną, valgyti tu paragvajietiškų gardėsių: čipa guasu (nes buvome prie Iguasu), sopos paragvajanos, picos pikantės ir panašiai. Visi tikriausiai panašiai ten maitinasi.

    Šiaip iš Iguasu kur nors važiuoti nelabai norėjosi, tačiau pagal viską matėsi, kad kitaip tikriausiai nebus: artėjo skrydžio data. Tad kad ir kaip bebūtų keista, išaušo jau paskutinė diena Iguasu. Vėl tie patys pusryčiai tame pačiame viešbutyje prie to paties baseino su tomis pačiomis šiukšlėmis. Iki Buenos Airių autobusas važiuoja visą naktį, todėl Iguasu turėjome visą dieną. Ne visai visą dieną, bet visai nemažai.

    Reikėjo nueiti kažkur ten, kur dar nebuvome buvę. Galima buvo važiuoti iki krioklių, bet pagal viską matėsi, kad tikriausiai nespėsime nuvažiuoti ir grįžti. Todėl sugalvojau eiti prie Paragvajaus upės. Ten yra toks uostas, iš kurio tikriausiai kartais plaukia laivai kur nors, ir šiaip matosi dviejų upių santaka: trys krantai. Vienas krantas – Paragvajaus, kitas – Brazilijos, o trečias, kuriame stovėjome – Argentinos. Įdomi tokia vieta. Iškart jauti tekančia energiją. Vienu žodžiu labai teigiama vieta.

    Iguasu miestelyje žmonių ne per daugiausia, tad kažkokių ypatingų statinių ar dar ko nors nebuvo. Mokykla, visur pripiešta pano, auga daug medžių. Maždaug tiek. Šiaip labai graži vietas, geras oras, žydinčios mbarakujos, norėjome vienam draugui pasigirti, kaip mes čia nuostabiai gyvename, o jis pasigyrė kad kaip tik tuo metu arbatinėje geria arbatą aptarnaujamas geišos. Visada taip būna.

    Perėjome per visas parduotuves, dar išgėrėme matės prie baseino, ir kaip ir buvo laikas važiuoti atgal į pietus. Tik įsėdau į parduotuvę, išsitraukiau savo mezginius ir nėrinius ir ėmiau nerti. Vis tiek sėdėjome priekinėje sėdynėje ir jokio filmo nerodė. Šalimais sėdėjo tokia senjora, kuriai labai patiko mano mezginiai ir nėriniai ir pradėjo svaigti, kaip viskas lindo lindo, ir ar galima pažiūrėti. Pažiūrėti, žinoma, galima, bet ji dar kažką norėjo pasakyti, o aš kaip ir nežinojau ką, todėl nieko ir neatsakiau. Bet ji tikriausiai nesuprato, kad aš galiu kažko nesuprasti.

    Atsisveikinimas su Argentina

    Išaušus ansktyvam rytui už langu pradėjo mirgėti ir spindėti Buenos Airių žiburiai, kurie dega tiek dieną, tiek naktį. Beveik kaip Elektrėnuose. Nes buvo apsiniaukę. Žiema visgi, kaip ne kaip, ir visai neseniai ten buvo snigę. Buenos Airėse beveik kaip Seule, kartais sninga. Žmonės žino, kas yra tas sniegas ir kaip jis atrodo. Daugiau tikriausiai nelabai nusimano. Atvykti vėlavome. Gal kokią valandą. Irgi nelabai keista. Jau buvome pripratę, kad autobusai gali ir vėluoti kažkiek. Svarbiausia juk atvykti. Nuėjome į tą patį viešbutį Palerme: mus netgi prisiminė. Ir netgi davė tą patį kambarį. Kuriame jau kažkas gyveno. Darbuotojas Chuanas, tas pats, kuris mus prisiminė, buvo atėjęs su šuniuku, ir jo pamaina baigėsi, tad ruošėsi eiti namo. Tačiau šuniukui pasirodė labai gera valkiotis po viešbutį, todėl jis namo visai net nesiruošė eiti. Teko vestis per prievartą.

    Žiema ėjo į pabaigą, tačiau Buenos Airėse vis dar buvo šalta. Kažko veikti nebuvo, tad tik šiaip perėjome per visas parduotuves. Tikrai visi matės puodeliai Paragvajuje gaminami daug geriau ir kainuoja pigiau nei argentinietiški. Argentinoje viskas dvigubai brangiau ir taip ant garbės žodžio padaryta. Begeriant matę galima ir liežuvį įsipjauti kokiais likusiais šipuliais. Bet vis tiek reikėjo šio bei to nusipirkti. Nors nelabai buvo. Vėl prisižiūrėjome į šunų vedžiotojus. Kaip matyti portenjai tikriausiai nemažai uždirba, todėl tikriausiai daug dirba tad neturi laiko vedžioti šunų. Už juos tai daro šunų vedžiotojai. Tai ir eina tas vargšas vedžiotojais su dešimčia šunų, kai kurie avies dydžio. Linksmai taip atrodo visas tas vaizdas. Nesnigo. Tačiau kartais lijo. Oras žiemiškas.

    Ryte pas mus atsibeldė lenkų daug. Tikriausiai vėl prasidėjo koks nors turistinis sezonas, tai turistų tik daugėjo ir daugėjo. Kadangi turėjome labai daug laiko, į centrą ėjome pėsčiomis. Tomis plačiomis gatvėmis, kurios iš pradžių buvo siauros, bet vėliau išplatėjo. Kai pamačiau obeliską, supratau, kad esame ten, kur reikia. Ir tada per visą San Telmą pradėjome ieškoti Baro Sur. Šiaip gal jis niekuo ypatingas, nors gal kuo nors ir ypatingas, o svarbiausia, kad būtent jame filmavo filmą „Happy together“. Yra toks Wang Kar-wajaus filmas. Pats baras buvo uždarytas, turėjo atsidaryti gal tik vakare, ir gal jame turėjo būti koks nors tango šou, bet dažniausiai tie šou būna tik savaitgaliais, tad iš idėjos nebuvo jokios prasmės laukti to vakaro. Bet priešais tą barą dirbo kitas restoranas, kuriame pardavinėjo, žinoma, picas.

    Dar buvo galima nueiti į tą ypatingąjį barą su tradicine programa centre, bet aš vėl sugalvojau milijoną priežasčių, kodėl ten eiti nereikia, todėl kavą gėrėme visai kitoje vietoje. Kitoje gatvės pusėje. O ten dar ir Švento Pilypo vyną pardavinėja. Kaip bebūtų keista, tai buvo jau paskutinis vakaras Buenos Airėse. Toks šaltas vakaras. Netgi pastebėjau, kad ir Buenos Airėse pardavinėja čipas (kurias tikriausiai visada pardavinėjo, bet tik po Paragvajaus supratome, kas tai per gėris), rūtas, kurios irgi tikriausiai visada ten buvo, bet tik dabar į akis krito. Vienu žodžiu įdomus toks vakaras. Bet vis tiek kaip paskutiniam vakarui gal nereikia pradėti išradinėti dviračio, todėl, kaip ir jau buvo įprasta vos ne kiekvieną vakarą, vėl nuėjome į tą mūsų mylimiausią Kentukio piceriją prie Palermo metro stoties.

    Ji buvo pasikeitusi. Ryškiai ir į Argentiną po truputį pradėjo ateidinėti civilizacija. Rūkomojo nebeliko, visi turėjo eiti rūkyti laukan, tačiau aptarnavimas vis dar toks pat: sėdi sau ramiai, lauki meniu, išsirinkinėji, ko nori ir lauki užsakymo. Viešbutyje dar išgėrėme matės ir kaip ir maždaug taip beveik ir baigėsi visa epopėja po Lotynų Ameriką.

    Kaip visada būna, taip ir tada taip buvo. Kažkodėl paskutinė diena Argentinoje buvo saulėta ir gana šilta. O prieš tai Buenos Airėse ištisai lijo ir buvo apsiniaukę. Aš netgi sugalvojau, kad galima mautis šortus: vis tiek juk tuoj (po dvylikos valandų) leisimės Australijoje, kur tikriausiai bus gerokai šilčiau. Bent jau taip tikėjausi.

    Kelias jau buvo puikiai žinomas: traukiniu iki Retiro stoties, tada maždaug kažkur randi autobusą, kuris važiuoja į oro uostą, palauki jo ten, tuo ypatinguoju autobusu važiuoji iki oro uosto, įsiregistruoji skrydžiui, vėl atstovi ilgiausią eilę prie pasų kontrolės. Šį kartą ten jokio streiko nebuvo, tačiau stovėti vis tiek reikėjo gana ilgai. Nueini prie savo vartelių, kur laukia daugybė žmonių. Įdomiai taip: iš Korėjos į Australiją lėktuvas buvo visiškai pilnas, tačiau į Argentiną – pustuštis, kiekvienam žmogui buvo po tris vietas, jei ne po keturias. Tačiau skrendant atgal: kaip supratome viskas sausakimša. Netgi daugybė korėjiečių skrido kartu su mumis. Tikriausiai ne į Korėją. Visų pasus tikrino po penkis kartus, ar tikrai tikrai visi turi vizas, lėktuvas vėlavo gal valandą. Kaip ir turėtų būti, ne veltui buvome vis dar Lotynų Amerikoje. O vėliau: Damas y caballeros, mes jau kylame. Langines uždarė, ir nors skridome dieną, bet dėl laiko skirtumo gavosi, kad trisdešimt šešias valandas (o priekin tik penkiolika minučių), tačiau reikėjo skristi visiškoje tamsoje. Ir tik kai buvome kažkur netoli Antarktidos stiuardai parodė, kad gi ten už lango dedasi. O tikrai dėjosi įdomūs dalykai: ledynai. O dar kalba apie klimato atšilimą. Skrendant į priekį buvo dar rudens pabaigą, o atgal – žiemos. Tad ledynais buvo galima grožėtis iki soties. Nefotografavau. Nes ir taip nuotraukų buvo daugiau nei reikia. Kai saulė jau ir nusileido, mūsų lėktuvas irgi ėmė leistis. Į Pietų žemyną. Nežinomąją Pietų žemę. Terra incognita Australia.
    Thursday, April 3rd, 2014
    8:44 pm
    Argentinos tigrai
    Aš kažkaip tikėjausi, kad Tigrėje iškart iškils kopos, pušys, baltas smėlis, vienu žodžiu, Palanga ir Nida kartu, tik šiek tiek šilčiau ir vanduo šiltesnis. Iš tikrųjų tai taip negalvojau, bet palmių tikėjausi, nes jau Buenos Airėse ant kiekvieno kampo po didžiausią palmę ir baobabą. Panašiai buvo ir Tigrėje: palmės, baobabai ir kitokie medžiai. Ir per visą Tigrę teka tokia upė, kuri, kad ir kaip būtų keista: vadinosi Tigrė. Ir palei tą Tigrės upę iš abiejų pusių pilna namukų. Mūsų pusėje dar ir keliukas buvo, tai juoju žmonės vaikščiojo, kiti dviračiu važinėjo, ne veltui pas juos traukiniuose yra dviračių vagonas. O kitoje upės pusėje: tiesiog namukai, kai kurie pasakų namelius priminė, tuos, kur Joniukas Grytutė, našlaitė, žibučių viduržiemy ieškanti ir panašiai. Prie kai kurių trūko tik vištos kojelės iki visiškos laimės. O šiaip, tai tie nameliai kai kurie taip džiunglėse paskendę, kad kai kuo priminė netgi Pietryčių Aziją, kokį Tailandą ar Laosą. Portenjai ir tigrenjai gal su tuo ir nesutiktų, bet kaip atrodė, taip atrodė, nieko nepadarysi.

    Taip mes sau ramiausiai pasivaikščiojome, kokias porą valandų, ir visgi, kad ir esame Tigrėje, reikia paragauti kokio tikro tigriško maisto. Kaip ir tikėjomės, tai tikriausiai turėjo būti vėl kokie spagečiai niokiai picos ar makaronai. Panašiai ir buvo. Prieiname prie vieno restorano, o jo savininkas iškart: Hola, chicos. Šiaip tas savininkas kiek pagyvenęs, tai gal ir nieko tokio, kad čikinosi, bet man šiaip kilo klausimas, o apskritai argentiniečiai naudoja kokias pagarbesnes formas, ne veltui juk yra tokie ispaniški žodžiai kaip senjoras ar senjoras, donas ir duenja, damas y caballeros (girdėjau lėktuve, kad taip irgi kreipiasi), ar tiesiog čikinasi su visais ir visur.

    Vienu žodžiu jūros neradome, nesideginome ir nesimaudėme, tik pasivaikščiojome, pavalgėme tų picų ir spagečių, ir šiaip pamatėme, kur turtingieji portenjai turi savo vilas. Aš taip spėju, kad jie tikriausiai turi savo vilas ten, nors nesu visiškai tikras. Saulė ėmė leistis, šiek tiek vėso, ir mes grįžome atgal, ten kur geras oras. Buenos Airės reiškia geras oras, tik nepasakyčiau, kad jis ten labai jau geras. Ne blogas, bet geru irgi nepavadinčiau. Visgi miestas milijoninis. Traukinyje sėdimų vietų buvo, mes sau ramiausiai grįžome į Retiro, o iš Retiro – į mūsų mylimą Palermą.

    Išaušo jau paskutinė diena Buenos Airėse. Iš tikrųjų tai gal ne visai paskutinė diena, nes vis dlėto mūsų lėktuvo bilietas atgal irgi buvo iš Buenos Airių, tad kuriuo nors metu planavome visgi grįžti atgal, tačiau tuo metu, tai yra gegužės mėnesį – tai buvo jau tikrai paskutinė diena tiek Buenos Airėse, tiek, gal netgi ir Argentinoje. Juk kita stotelė buvo jau Santjagas del Čilė. Kadangi pagal pradinį planą toliau turėjome važiuoti į Čilę, tai man privaloma tvarka reikėjo išsiųsti kelias atvirutes, dar nusprendėme, kad gal ir siuntinį kokį, ne namo, Lietuvon, vienu žodžiu reikėjo pašto.

    Su paštais ten kažkokia įdomi sistemas, kurios aš iki galo nesupratau. Jie lyg ir privatūs, lyg neprivatūs, vienu žodžiu nežinau nieko, bet kažkaip ten įdomiai su jais yra. Bet nesvarbu visa tai, svarbiausia, kad siųstų siuntinius ir dar pageidautina už padorią kainą. Prieš tai dar užsukome į Daiso, kažką panašaus į vieno euro parduotuvę, kur viskas turėjo būti labai pigu, prisipirkome matės, materų ir bombišų, viską supakavome, nuėjomo iki pašto, ten, žinoma, reikėjo atstovėti ilgiausią eilę, ir galiausiai viską išsiuntėme. Siuntimas buvo gana įdomus, kadangi kaip jau įprasta Argentinoje (ir visoje Lotynų Amerikoje) daugelis žmonių kalba tik gimtąja kalba, kartais ir ispaniškai (jei gimtoji kalba nėra ispanų), tačiau tikėjausi, kad viskas teisingu laiku nukeliaus. Ir šiaip – keista, kad turėtų kilti kažkokių problemų siunčiant, juk svarbiausia teisingai užrašyti adresą, o Argentinoje irgi naudojamos lotyniškos raidės, tad kažkokių problemų kilti neturėtų. Bet tam Lotynų Amerika ir yra Lotynų Amerika, kad ten nuolat kiltų problemos.

    Lietus vėl ėmė lynoti, veikti labai nebuvo ką, ir labai nesinorėjo, bet vis tiek: nusibeldėme iki miesto centro, dar pažiūrėti į Evitos namus, obeliską, deivę Majo, San Telmo gatves, gal ką nors praleidome. Iš tikrųjų vieną dalyką praleidome, bet tikėjomės surasti grįžę. Eilinį kartą praėjome per patį garsiausią barą, kuriame kartu su kava ir vynu dar galima pažiūrėti ir tango šou. Kiek girdėjau, tai jau pats pats pačiausias, ir visi tie tango šou dar labiau patesni. Gal taip ir buvo, tačiau aš nusprendžiau, kad visa tai kainuos tikriausiai nemažus pinigus (tiesa, bandėme iš meniu išspręsti kiek tai kainuoja tai pasirodė, kad ne tokius jau ir milžiniškus pinigus kainuoja). Bet man vis tiek atrodė, kad jei įėjimas ir kainuoja ne karvę ir ne kiaulę, tai ten viduje tikrai kainuos nemažai, o jei ir mažiau kainuos, tai sėdėsime kur nors toli ir nieko gera nematysime, vienu žodžiu sugalvojau milijoną priežasčių, kodėl nereikia ten eiti. Todėl per visą laiką Buenos Airėse ir nepasižiūrėjome tango šou jau tame pačiame pačiausiame bare su seniausiosmis ir nuostabiausiomis tradicijomis. Bet pagėrėme kavos visur kitur, pavalgėme picų tokioje atseit užkandinėje, Makdonaldo tipo, tik maistas gerokai geresnis. Ir netgi keptų batatų gavome. Batatus juk irgi korėjiečiai puikiai žino, bet tikriausiai nežinotų, jei jų nebūtų pradėję auginti amerikiečiai, o europiečiai vėliau jų nebūtų po visą pasaulį paskleidę.

    Tokia tad diena ir buvo ta paskutinioji Buenos Airėse. Laiko dar šiek tiek buvo likę, tad ta proga nuėjome į mūsų mylimiausią piceriją Palerme, kur, jau žinojau, nereikia pulti prie baro ar kasos aparato, užtenka ramiai prisėsti, pvz., rūkomajame, palaukti kol atneš meniu, tada apsimesti, kad supranti, kas ten parašyta (šiaip beveik viską supratau: kava, pica ir tarta, o daugiau nieko), tada po kiek laiko rimtai linktelėti galva arba kilstelėti ranką, pasakyti, kad nori negrų kavos, t.y. juodos kavos, be cukraus (šiaip niekada nesakiau šito, nes cukrų atskirai atnešdavo), sulaukti tos kavos, išgerti, tada paprašyti čekio (čia jau dažniausiai tekdavo tarptautinę gestų kalbą vartoti), palikti kažkiek pinigų ir išeiti. O išeiti reikėjo, nes jau artėjo tas laikas, kai mes turėjome išvažiuoti iš Buenos Airių.

    Viskas atrodė paprasta: nueiname į viešbutį, pasiimame daiktus, sėdame į savo mylimą traukinį, kuris važiuoja į Retiro, iš Retiro randame autobusų stotį, maždaug suprantame iš kurios aikštelės išvažiuoja mūsų autobusas, ir maždaug toje aikštelėje laukiame. Kadangi dar buvo likę šiek tiek laiko, tai iš pradžių laukėme viduje, o vėliau pradėjome laukti ir lauke.

    Bet viskas nebuvo taip paprasta. Ne veltui buvome Lotynų Amerikoje, o tuo labiau Argentinoje, kur netgi pasų kontrolė sugeba organizuoti streikus. Kaip suprantu nieko labai nepasiekia tais streikais, bet kodėl gi nepastreikavus turint laisvo laiko.

    Taigi laukiame. Mūsų kompanija: Chevales, t.y. raiteliai. Jau kaip ir artėja tas laikas, kai turime išvažiuoti, bet, žinoma, niekas niekur nevažiuoja ir net neatvažiuoja. Jau ir visai tas laikas, pradėjome jaudintis, nuėjau pasiklausti informacijos, gal mes maždaug ne toje aikštelėje laukiame, pasirodo, kad laukiame maždaug toje aikštelėje, ir lyg autobusas vėluoja. Dar teko paklausti keletą kartų tos pačios informacijos, jiems tikriausiai jau nusibodo, laukėme vis dėlto tikrai toje aikštelėje, autobusas tikrai vėlavo, ir ne šiaip sau vėlavo, visas keturiasdešimt minučių vėlavo. Bet kai jau atvažiavo...

    Toks visai prabangus autobusas, tokie tik turtingose valstybėse važinėja, t.y., Argentinoje, Čilėje, ir tikriausiai Brazilijoje. Daugiau niekur nematėme nieko panašaus. Du aukštai, antrame aukšte patogios kėdės, mes netgi sėdėjome pačiame priekyje, tad per plačiausią langą viskas puikiausiai matėsi. Vienu žodžiu kelionė karališka. Ir gal visai neblogai ta karališka kelionė, nes reikėjo važiuoti visą naktį.

    Sužinojome, kad autobusas važiuoja ne tiesiai į Santjagą, o tiesiai į Mendosą. Taigi Mendosą vis dėlto pamatysime, o vėliau ten reikės persėsti į kitą autobusą. Temo, greitkelis, nieko nesimatė, tad buvo galima ir pamiegoti. Visi europiečiai labai svaigo dėl tų argentinietiškų autobusų, svaigo, žinoma, kitose valstybėse, va, kaip buvo gera Argentinoje. Bet užtat ir autobuso kaina atitinkama.

    Paryčiais pasiekėme ir Mendosos žemę, žemę su daug saulės ir gero vyno. Tiesiai prie įvažiavimo į ją netgi papusryčiavome. Pasirodo, į autobuso kainą įeina ir pusryčiai. Gal ir negausūs: kava ir pyragėliai, bet visai geri pusryčiai, kava netgi iš molinių puodelių. Tad, reikia pasakyti, labai teigiamai viskas atrodė. Kai pradėjo aušti, kažkur tolumoje iškilo ir snieguotosios Andų viršūnės, kurias puoliau fotografuoti, net negalvodamas, kad į tas Andų viršūnes dar žiūrėsiu ir žiūrėsiu iki nusibodimo.

    Pasiekėme ir Mendosą. Mendosos nematėme, tiesiog pabuvome autobusų stotyje, kuri gana toli nuo miesto centro, tad kai ta Mendosa atrodo nutarėme netikrinti. Tikriausiai kažkaip panašiai kaip Buenos Airės. Išlipus iš autobuso pasitiko patarnautojas, katras iš bagažinės paiminėjo kuprines ir atidavinėjo keleiviams, už tai reikalaudamas pinigų. Dviejų pesų, kiek prisimenu. Irgi tokia amerikoniška tradicija. Mes apsimetėme, kad nieko nesuprantame, tačiau pamačiau, kad visi kiti keleiviai tų dviejų pesų negailėjo. O man šiaip buvo gaila. Išėjome laukan parūkyti, priešais stotį taksi stovėjimo aikštelė, kur jau norėjo mus sodinti, tačiau griežtai atsisakėme. Ir vėl naujiena: prie taksi stovintis žmogus atidarinėja taksi dureles, o už argentiniečiai jam irgi duoda po du pesu tikriausiai. Gal kiek mažiau. Tai jei visur čia po du pesu reikia davinėti už kiekvieną nesąmonę, taip ir visai pinigų gali nebelikti. Vienu žodžiu nepatinka man ta arbatpinigių tradicija, ryškiai amerikoniška. Gerai, kad mums mažai tokių tradicijų reikėjo.

    Kadangi iki mūsų autobuso buvo likę dar daug laiko, tai nusprendėme papietauti. Kažkokioje valgykloje. Žinoma: pica su baltu vynu. Tiek pica, tiek vynas tikrai nebuvo geriausios kokybės, bet ką jau padarysi. Nesakysi, kad pakeistų, nes nelabai mokėjome pasakyti, tad suvalgėme ir išgėrėme. Vynas bent jau pigus.

    Kai jau galiausiai sulaukėme savo autobuso, supratome, kad jis nebe toks didelis, kaip prieš tai, bet kelio irgi ne per daugiausiai buvo likę. Tai gal kaip nors. Tačiau bėda, kad tame autobuse be mūsų keliavo dar keletas korėjiečių. Kaip ir nieko prieš tuos korėjiečius, bet anys labai mėgo kalbėti tik korėjietiškai. Vairuotojas – ispaniškai, keleiviai – korėjietiškai. Kaip ir reikėjo tikėtis: labai nesusišnekėjo. Keletas tokių pagyvenusių žmogelių ir vienas jaunesnis. Ne baisiai jaunesnis, bet vis tiek: atseit dar jaunesnės kartos. Kaip supratome jis jiems dar ir vertėju dirbo. Nors tikriausiai ne kartu atvažiavo, tik susipažinome kažkur pakeliui, o tikriausiai: kokiame nors eiliniame korėjietiškame viešbutyje bevalgydami korėjietišką maistą. Kaip daugelis amerikonų neišgyvena nė dienos be mėsainio ar dešrainio, taip ir nemažai korėjiečių mirtų be korėjietiško maisto. Nė dienos. Bet gal jiems taip ir geriau.

    Mūsų autobusas galiausiai išvingiavo iš lygumų ir pradėjo kilti vis aukščiau ir aukščiau, saulė švietė, o iš abiejų pusių artėja tie Andai. Snieguotosios viršūnės jau tiesiai virš mūsų kabėjo. Kažkur pakeliui sustojome pailsėti, atseit į tualetą, ir jau visai netrukus netgi Čilės sieną privažiavome. Bet viskas ne taip greitai, kaip norėtųsi. Privažiavę tą sieną, sustojome ir niekur nejudėjome. Juk pasitaiko, kad sienos perėjimas užtrunka gerokai ilgiau nei tikėjaisi. Taip buvo ir mums. Nors Čilė buvo prieš pat nosį, jau netgi matėsi plazdanti Čilės vėliava, bet mes stovime. Ne kamštyje. Eilėje. Pereiti sieną. Per tą laiką spėjome ir kavos išgerti, aš netgi pauždarbiavau kavinėje, ir parūkyti ir persirūkyti, ir netgi saulė beveik nusileido, o mes vis stovėjome ir stovėjome po tomis snieguotomis Andų viršūnėmis. Beveik kaip filme „Kapitono Granto beieškant“, tik jie ten nors judėjo kažkuria kryptimi kažkiek.

    Ir kai jau saulė pasislėpė už tų snieguotų viršūnių, gerai, kad visiškai nenusileido, todėl labai ir nesutemo, mus galiausiai prileido prie sienos. Nekantrieji korėjiečiai jau beveik norėjo pėsčiomis eiti iki Santjago, mūsų vairuotojas irgi vis nervinosi, tad supratau, kad tokios eilės prie sienos nėra kažkoks labai įprastas dalykas. Aš vėl pagalvojau, kad ten gal koks nors streikas, kas turėtų būti gana įprasta Argentinoje. Tačiau svarbiausia, kad nei ilgai nei trumpai tiesiog tris valandas prastovėję, mes galiausiai sieną privažiavome, gavome visus antspaudus ir buvo galima leistis žemyn. Į Santjagą. Santjagą del Čilė.
    Wednesday, April 2nd, 2014
    9:02 am
    Portenjai ir tigrai Sidabro žemėje: Argentina
    Buenos Airės

    Po 12 valandų į Australiją ir dar 12 į Pietų Ameriką pro lėktuvo langą pamažu pradėjo matytis Andai, Amerikos pampos ir kitokios lygumos, lamų kaimenės, jojantys gaučai ir gaučienės, pončai ir visa kita, kas turėtų būti Pietų Amerikoje. Trūko tik kapitono Granto vaikų, o šiaip buvo viskas maždaug taip, kaip ir įsivaizdavau. Po kiek laiko pranešė, damos ir kavalieriai (tiesą sakant, per visą tą laiką daugiau niekas niekada ir nebesikreipė taip, o aš jau tikėjausi), kad tuoj leisimės žemyn, oras Buenos Airėse labai puikus netgi visi dvidešimt penki laipsniai, kas būtų neįprasta ne tik Lietuvoje, bet netgi Korėjoje, o kaip supratome – ir Argentinoje. Reikia turėti omeny, kad tuo metu Argentinoje buvo daugiau mažiau rudens pabaiga. Ir dar vienas pranešimas: atsiprašome už nepatogumus, bet Buenos Airių oro uoste streikas, ne šiaip sau streikas: pasų kontrolės streikas. Nesupratau, kas per streikas gali būti pasų kontrolės skyriuje, tad nutariau, kad aš kažko nesupratau.

    Tačiau pasirodė, kad viską supratau gana teisingai. Tik išlipus iš lėktuvo prieš akis pamatėme ilgiausią eilę. Tikėjausi, kad tai tikriausiai ne mus, tikriausiai kas nors ruošiasi lipti į lėktuvą. Ir tikrai: prieš akis buvo užrašas: pasų kontrolė, o rodyklė rodė į priešingą pusę. Puiku, sekame rodykle. Bet po kurio laiko rodyklė ėmė rodyti į kažkokį koridorių, kuris buvo uždarytas, o ties tuo koridoriumi eilė ir baigėsi. Supratau, kad vis dėlto toje eilėje teks stovėti ir mums. Taip ir buvo. Ta ilgiausia eilė buvo būtent eilė prie pasų kontrolės.

    Atrodo, jau atstovėjome visą eilę iki posūkio, ir tik pasisukus pasirodė, kad priešais mūsų laukia beveik dar tiek pat. Atstovėjome iki kažkokio koridoriaus: o koridoriuje dar tiek pat. Galiausiai kažkokie laiptai, o nusileidus laiptais matosi tokia susirangiusi eilė, kurios galas jau ties pačia pasų kontrole, bet kiek teks ten stovėti: neaišku. Galiausiai pradėjo vaikščioti pareigūnai, klausinėjantys, kas čia iš JAV, Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, ir juos visus išsivesdavo iš eilės. Kažkas iš Europos Sąjungos pasiklausė, gal mes irgi tinkame. Netinkate. Bet visai gerai, kad netikome. Pasirodė, kad išsivedimas iš eilės tikrai nereiškė, jog kažkas eina be eilės. Visai ne. Tiesiog visiems tiems angliškai kalbančių šalių gyventojams reikia vizos įvažiuojant į Argentiną. Tad jie atstovi eilę prie vizų, susimoka papildomus penkiasdešimt dolerių ar panašiai ir vėl atgal į tą pačią eilę. Viena iš nedaugelio valstybių, kuri amerikonams taiko vizų režimą.

    Vėliau sužinojau, kad ne tik Argentina, beveik visos Lotynų Amerikos valstybės taiko vizų režimą JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai ir pan. O kodėl? Todėl, kad juos užkniso amerikonų ir panašių į juos politika: jei jūs reikalaujate vizų iš mūsų, ne šiaip sau reikalaujte, netgi persėdant jūsų šalyje, o kartais specialiai neišduodate vizų tiems, kurie ruošiasi persėsti, tai prašom: patys irgi darykitės vizas. Vis šiokios tokios įplaukos į valstybės biudžetą.

    Taigi nei daug nei mažai, tiesiog po dviejų valandų ar panašiai mes galiausiai buvome Argentinoje, šiek tiek vėliau nei planavome, bet vis geriau negu niekada. O kadangi po to ilgo skrydžio ir tų kelių valandų smegenys šiek tiek neveikė, pradžiai nusprendėme išgerti kavos. Taip ramiai, kavos, Argentinoje. Juk Argentinoje, kaip pusiau Europoje, kava tikrai neturėtų būti pati blogiausia.

    Panašiai ir buvo, paskambinome Pilar, išsiaiškinome, kaip nusigauti iki miesto centro. Šiaip Lonely planet buvo aprašytas pats pigiausias būdas vietiniais autobusais, tačiau Pilar, žinoma, nieko nežinojo apie tai, pasiūlė važiuoti greitesniu ir, atseit, patogesniu autobusu. Negaliu pasakyti, kad tai buvo blogiausias būdas, autobusas tikrai atrodė gerai, tad kurį laiką tikrai atrodė, kad esame Sidabro šalyje, ką žodis Argentina ir reiškia (išvertus iš lotynų kalbos, kuri kaip ir turėtų būti valstybinė Lotynų Amerikoje, kai bebūtų gaila, taip nebuvo).

    Tačiau pasivažinėjimas autobusų buvo kaip ir paskutinis Sidabro šalies sidabrinis atributas. Netrukus atsidūrėme centre, miestas atrodė įdomiai, gal ne visai toks, kaip tikėjausi, bet kadangi nieko labai nesitikėjau, tai visa tai, ką mačiau atitiko visus mano lūkesčius. Atsidūrus miesto centre, prieš akis iškilo kita užduotis: surasti metro. Gal šiaip ir nebūtų reikėję to metro, bet kadangi mes Pilar jau buvome klausę, kur geriau gyventi: ar Palerme, ar kokiame kitame rajone, ji pasiūlė Palermą, nes pati gyveno netoliese, taip ir padarėme. Tačiau iki Palermo reikėjo važiuoti metro, kurį rasti nebuvo taip paprasta. Vis dėlto buvome pripratę prie korėjietiškų miestų su per daug aiškiai pažymėtomis metro stotelėmis, o Buenos Airės tuo nepasižymėjo. Tačiau metro rasti sunku nebuvo. Mes jau ten. Tame metro, kuris kadaise buvo vienu iš geriausių pasaulio metro, tačiau tikriausiai labai kadaise.

    Taigi metro. Pirmasis kultūrinis šokas. Korėjoje, kaip ir kiekvienoje normalioje valstybėje turėtų būti, gali sėsti į traukinį, pasidėti savo daiktus kur nors, kur yra vietos, nueiti ten kur nori, ir po to grįžęs rasi viską ten, kur ir buvo padėta. Buenos Airių metro kažkodėl sudarė visiškai kitokį įspūdį: savo daiktų geriausia nepaleisti iš akių, o išvis pageidautina jų niekur nedėti, ir išvis puikiausia – prisirakinti kokia grandine. Įlipantys vietiniai su kuprinėmis ant pilvo, ir dar apsikabinę tas kuprines abiem rankom patvirtino visus įtarimus. Ir šitoje šalyje reikės praleisti dar tris mėnesius? Iškart pasijutau labai pavargęs ir ne tik dėl tų dvidešimt keturių valandų lėktuve.

    Bet viskas ne taip jau blogai. Galiausiai pasiekėme Palermą, tokį visai mielą rajonėlį turiu pasakyti, visai patiko. Pirmame viešbutyje, žinoma, vietų nebuvo, kito viešbučio apskritai nebebuvo, tad teko eiti į trečiąjį. Matosi, kad Argentinoje dabar kelionių sezonas. Viešbutukas mielas, kambariukai dar mielesni, netgi turėjo vieną laisvą, vienai nakčiai, kitoms naktims sakė teks kraustytis į bendrą kambarį. Nieko labai daug ir nesinorėjo. Šildymo nėr, bet šiaip apskritai tuose kraštuose su šildymu nedraugauja, nors pasitaiko kelios dienos, o gal net savaitės, kai šildymas namie visai praverstų.
    Saulė jau kaip ir leidos prie laidos, visgi nemažai laiko praleidome belaukdami, kol galėsime patekti į išsvajotąją Argentiną, o mes lyg ir buvome susitarę susitikti su Pilar, kuri lyg ir buvo užsiėmusi kažkuo. Tad belaukdami jos nusprendėme šiaip pasivaikščioti po Palermą. Gal ką gera ten rasime.

    Bent jau tą naktį nieko gera ir neradome, tik prieš pat metro stotelę buvo tokia miela kavinukė. Aš galvojau, kad tai kavinukė, nors iš tikro tai buvo picerija. Bet irgi nieko. O toje picerijoje buvo ir kavos, ir visokių pyragų. Tad nusprendėme kai ką iš jų ir išbandyti.

    Dar vienas kultūrinis šokas. Mes kaip ir esame pripratę, kad atėjęs į kavinę, eini tiesiai prie kasos aparato, susakai, ko nori, susimoki, palauki, kol užsakymas būna paruoštas, o tada viską nešiesi prie kokio laisvo staliuko. Galvojome, kad Argentinoje viskas panašiai.

    Taigi įsirauname į piceriją, aš ieškau meniu, kabančio ant sienos, tačiau nieko nerandu. Tiksliau meniu randu, o jame kažkodėl jokių kavų ir nieko nėra. Hm... O Minu per tą laiką įgriuvo į stendą su pyragais ir saldumynais: gal šitą, gal aną. Maždaug išsirinkome. Čia prie mūsų priėjo padavėjas, aš sugebėjau išgimdyti ispaniškai: ar turite negrų kavos, tai yra juodos kavos, kadangi atsakymas buvo teigiamas, dar parodėme į pyragus, kurių norėtume, ir jau kaip ir laukėme sąskaitos, bet padavėjas pasirodė per daug paslaugus. Jis pasakė, kad šitas pyragas vadinasi tarta čiokolata, anas tarta kitoks, ir dar išvardino visus kitus pavadinimus, kurių jau neprisimenu. Supratau. Tarptautine gestų kalba parodėme, kurių pyragų norėtume, ir du puodelius negrų kavos. Ir vėl laukiau sąskaitos. Tačiau padavėjas irgi ta pačia tarptautine kalba parodė, kad mums reikia sėstis, kur norite sėstis. Išsirinkome ir prisėdome.

    Žinoma, laukiau užsakymo, bet pasirodė, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Po sekundės atėjo tas pats padavėjas ir atnešė meniu. Aš pažiūrėjau į jį visai nieko nesupratęs: čia koks konkursas, kontrolinis, egzaminas, žaidimas: „O dabar iš meniu išsirinkite tai, ką matėte vitrinoje?“ Neturėjau jokių vilčių laimėti tą žaidimą ar bent jau pataikyti kažkur panašiai, tad tą meniu užverčiau ir su padavėju pradėjau kalbėti ta pačia tarptautine gestų kalba: ką mes tada rodėm ir du puodelius negrų kavos. Jis pasakė, kad viską suprato.

    Ir tikrai. Negrų kava ir du pyragaičiai. Viskas kaip ir buvome užsakę. Tarptautinė kalba vis dėlto liek tarptautine kalba. Supranta visi. Kava pasirodė juoda ir stipri, bet mano akys vis tiek merkėsi. Pilar pasakė, kad ji kažkodėl baisingai užsiėmusi. Na, žmonės juk gali būti užsiėmę, todėl nusprendžiau, kad pirmai dienai tiek ir užteks.

    Nors Buenos Airėse yra milijonas vietų, kurias reikia privalomai pažiūrėti, nusprendėme, kad pirmą dieną galima nepulti visko apžiūrinėti, nes vis dėlto turėjome dar kokius tris mėnesius. Neaišku, kaip ten su tais trimis mėnesiais, bet tikrai nereikės viską aplėkti per dvi dienas. Todėl pačią pirmąją dieną nusprendėme nevažiuoti nei į Centrą, nei į Mikrocentrą, o tiesiog pasivalkioti po Palermą ir jo apylinkes, gal ką gera rasime.
    Labai daug nieko neradome: didelį parką su baobabais, kur niekas nieko nedarė, betgi Lotynų Amerika ir garsėja tuo, kad niekas nieko nedaro, o tik streikuoja. Parke ne tik baobabai buvo, dar ir keletas gėlyčių. Oras buvo geras, šilta, saulė švietė, sukosi per kitą pusę, bet juk ne keista, esame Pietų pusrutulyje, o ten viskas turėtų būti aukštyn kojomis. Panašiai ir buvo. Šalimais buvo dar keli sodai: su rožėmis ir kitomis gėlėmis. Šiaip viskas dar žydėjo, todėl iš idėjos buvo labai gražu. Ir dar saulė švietė.

    Beeidami ratais ir aplink, radome netgi stadioną, ir tokias jau nelabai apgyvendintas vietas. Seule tai būtų neįsivaizduojama: kaip gali būti visiškai lygi vieta ir tuščia, bent jau kokie trys daugiaaukščiai. Šalimais buvo dar vienas rajonas, kuris jau atrodė daugiau mažiau gyvenamas, tačiau žmonių ten irgi ne per daugiausia. Nykokai tie rajonai atrodo, turiu pasakyti, bet šiaip visi gyvenamieji rajonai ne ką geriau atrodo.

    Tad tame nykiame gyvenamajame rajone, kadangi vis tiek nebuvo ką veikti, nusprendėme išgerti kavos. Buenos Airėse kavinę rasti nėra labai sudėtinga, tad taip ir padarėme. Bet vėl eilinį kartą padarėme klaidą. Iš tikrųjų dar nežinojome, kad Argentinoje, kaip tikriausiai ir didesnėje pasaulio dalyje, nėra priimta rautis prie kasos aparatų, ieškoti meniu, surašytų ant sienų ir panašiai. Bet kadangi ispaniškai nekalbėjome, tai žmonės gal labai daug ko iš mūsų nesitikėjo.

    Kavinė, į kurią užėjome, atrodė daugiau mažiau panaši į korėjietiškas kavines: yra staliukai ir baras, ant kurio sudėti kavos aparatai, lyg ir pyragaičiai kažkokie matėsi, netgi kasos aparatas, tad galvojome, kad viskas bus gerai. Tik va bėda: meniu, surašyto ant sienos už baro, nebuvo. Tačiau tai mums buvo ne bėda, vėl pasiprašėme kavos, tik šį kartą pamiršau pasakyti, kad reikia negrų kavos, o padavėjai suprato, kad žmonių kalba su mumis nesusikalbės, tad pradėjo rodyti kavos puodelius, kurios norėtume. Irgi naivuoliai. Jiems gal ir atrodo, kad mes turėtume žinoti į kokį puodelį kokia kava pilama (kad espreso puodelis pats mažiausias, tiek žinau), bet taip iš tikrųjų nebuvo. Vienu žodžiu išsirinkome kažkokį puodelį, šiaip, iš lempos, gal šitą, kuris labiau patiks, ir netgi sugebėjome susimokėti iš karto, nors pagal padavėjų veidus matėsi, kad jie visiškai nesupranta, kas čia dedasi, o tada jau jie privertė kažkokiu būdu prisėsti. Taip ir padarėme. Kai atnešė kavą, supratau (bet širdis jaučia, kad supratau po metų), kad tai buvo affogato. Tarp kitko kava buvo skani, su ledais (kadangi tai afogato, tai neturėtų būti keista, kad su ledais).

    Pasikrovus kava buvo galima eiti toliau, per visus likusius parkus. Viename iš parkų buvo kažkokia japoniškų sodų paroda ar nuolatinė ekspozicija, už kurią netikėtai reikėjo susimokėti. Dar ko, į tuos japoniškus sodus galima ir nemokamai prisižiūrėti, tad mokėti pinigus už juos, ir dar Lotynų Amerikoje: noro jokio.

    Todėl vietoj japoniškų sodų nuėjome į Itališką aikštę (tai šiaip yra metro stotis), bet šalimais tos Itališkos aikštės buvo ir itališki sodai. Jie labai kažkuo itališku nepasižymėjo: augo baobabai, žydėjo tikrai ne itališkos gėlės, ir šiaip visa fauna ir flora Italijos nepriminė niekuo, tačiau tame sode buvo pilna visokiausių itališkų statulų: pradedant ta Kapitolijaus vilke ir visomis kitomis antikos grožybėmis. Tikriausiai ne originalai. Ne keista, juk Argentinoje šiaip nemažai italų kilmės asmenų, o Buenos Airėse tai gal vos ne pusė visų gyventojų, ir ta argentiniečių ispanų kalba pusiau itališkai skamba, o virtuvę jųjų irgi garsėjo kavomis, picomis, niokiais (Lietuvoje irgi darome panašius) ir pan. Ne veltui argentiniečiai save laiko europiečiais. Bet čia jau vietinių lotynų problemos.

    O mes turėjome kitokią problemą. Kadangi planavome Argentinoje praleisti šiokį tokį laiką, tai nusprendėme, kad reikėtų gal nusipirkti ir argentinietišką SIM kortelę, vis dėlto būtų patogiau ir galbūt netgi pigiau. Kokie tinklai ir telefonai ten veikia nelabai žinojome, todėl nuėjome į pirmą pasitaikiusią kompaniją, kuri vadinasi tuo nuostabiuoju žodžiu: „Claro“ (lietuviškas atitikmuo būtų „Labas“, nors pats claro reikštų tiesiog „aišku, žinoma“). Užbėgsiu įvykiams už akių, tai kompanijai „Claro“ reikėtų pasikeisti pavadinimą, ar bent jau reklaminį šūkį į „Claro, que tienes problemas con Claro“ (Žinoma, kad turėsi problemų su „Claro“). Taip ir būta.

    Bet iš pradžių mes jokių problemų neturėjome, mažiukas ofisiukas, vaikinukas kalbėjo jokia kalba, tiksliau kalbėjo, valstybine kalba, o kitomis kalbomis kalbėti pas juos per daug ir neįprasta. Bet negali labai pykti: tam ir yra valstybinės kalbos, kad kitų kalbų nereikėtų. Kažkaip sugebėjome išsiaiškinti ko mums reikia, jis mums tą papildymo kortelę pardavė, tik va vienas keistas dalykas man buvo, kad norint papildyti reikėjo pačiam nuspręsti, kiek čia pinigų dėti. Įdomu, ar tikrai jau galima dėti tiek visai kiek nori, ar vis tiek yra nustatytas koks nors limitas: pvz., o jei noriu kortelę papildyti penkiolika litų dvidešimt septyniais centais, tai jie taip ir pildytų, ar vis dėlto pasiūlytų apsistoti ties penkiolika litų. Čia tik dabar mane pradėjo kamuoti tokios problemos, bet tuo metu svarbiau buvo išsirinkti tą tinkamą sumą. Na, ir buvo dar viena problema: SIM kortelė neveikė įdėta į Minu telefoną. Nežinojau kodėl, dėl visa ko aš pabandžiau įsidėti į savo (lietuvišką), ir berods viskas puikiausiai suveikė. Keista, bet kadangi bent jau viename telefone viskas veikė, todėl labai nesijaudinome, o vėliau nusprendėme, kad ką nors kaip nors išsiaiškinsime.

    Diena ėjo į pabaigą, savo mylimajame restorane, kur liepia atsiminti visus pavadinimus suvalgėme picutę tokią nemažą, užsisakėme vyno... Na, šalis ta Argentina gera iš vienos pusės: vyno butelis restorane kainuoja tiek pat, kiek tuo metu Korėjoje kainuodavo viena taurė vyno, ir, žinoma, gerokai prastesnės kokybės. Per tą dieną spėjome apeiti ir pusę parduotuvių, kurios buvo Palerme: radome ir matės puodelių, ir bombišų (šiaudelis, per kurį geriama matė), ir pačios matės. Tokie sandėliai, priversti matės. Jau dabar rankos dreba, kaip norisi viską iš ten nupirkti. Bet laiko dar buvo, dar spėsime išsirinkti prisigalvoti, ko ten reikėtų.

    Išaušta vėl nauja diena, ir šį kartą nusprendėme, o tiksliau susitarėme, kad visai galime susitikti ir su Pilar, nes jau kuri diena tose Buenos Airėse, o kaip nesusitinkame, taip nesusitinkame. Žinoma, viešbutyje vėl buvo pusryčiai: kava, džiovinti batonai, kažkokios uogienės ir sviestai, ir panašiai. Geriau negu nieko. Paėjus ratais pirmyn atgal, atėjo ir laikas keliauti į centrą. Pilar pasiūlė susitikti prie Katedros. Tiksliau, ne prie pačios Katedros, o prie metro stotelės Katedra. Argentiniečiai šiaip labai įdomiai mėgsta susitikinėti, tikrai ne kaip Korėjoje: Seule įprasta susitikti prie kurio nors išėjimo iš metro. Žinoma, bėda ta, kad Buenos Airėse išėjimai iš metro nėra niekaip sužymėti, sunumeruoti ar kaip nors užvadinti, tad susitikinėti prie metro išėjimo neturėtų būti labai paprastai, bet tikėjomės, kad kaip nors susirasime vienas kitą.

    Laiko dar šiek tiek buvo, tad nusprendėme nuvažiuoti šiek tiek anksčiau, gal į centrą pasižiūrėti, gal ten kas nors bus. Bevažiuojant metro vėl patyrėme kultūrinį šoką. Šiaip negaliu pasakyti, kad labai jau kultūrinis šokas: taip galėjo atsitikti beveik bet kurioje valstybėje, tad negaliu pasakyti, kad tai – kažkas ypatingai argentinietiška.

    O buvo viskas taip: važiuojame sau ramiausiai, žmonių nebuvo labai daug, bet ir nelabai mažai, sėdimų vietų nebuvo, tačiau stovėti neteko labai susigrūdus, tačiau vagonas nebuvo labai jau laisvas. Ir staiga, viduryje vagono kažkam tikriauisiai bloga pasidarė, o gal šiaip kažkas pasidarė, vienu žodžiu nežinau dėl kokios priežasties, tačiau pasigirdo tas širdžiai mielas vėmimo garsas. Vienas garsas. Vagono viduryje didžiulė bala. Antras kartas. Bala padidėjo. Na, tas žmogus išsivėmė, taip netikėtai atsirado labai daug vietos, netgi daug sėdimų vietų, tai tas vemiantysis irgi prisėdo, ir viskas tuo baigėsi. O mes po kelių stotelių ir visai išlipome.

    Miesto centre labai daug visko nespėjome apžiūrėti, tik tą katedrą, prie kurios turėjome ir susitikti, didžiausią aikštę, pačia centrinę, Rožinius Rūmus pamatėme iš tolo, ir pagrindinę gatvę, irgi daugiau mažiau iš tolo, bet laiko dar buvo daug, todėl labai ir nesijaudinome.

    Po kiek laiko atėjo ir Pilar, kaip bebūtų keista, mes tikriausiai laukėme ten, kur ji ir tikėjosi, kad mes būsime, todėl ilgai vienas kito ir neieškojome. Nusitempė pavalgyti į atseit argentinietišką restoraną, nors šiaip jei jau labai argentinietiškai, tai reikėtų valgyti asado: mėsa kepta ant grotelių, tačiau mes tam kartui nusprendėme ko nors paprasčiau: kaip visada, spagečiai, niokiai ir pan. (niokius ir Lietuvoje gamina, tik vadina dažniausiai ne taip: čia tiek iš virtų bulvių gaminiai).

    Pilar pradėjo pasakoti apie tai, ką čia reikia apžiūrėti Buenos Airėse ir šiaip Argentinoje, pagal žemėlapį: Patagonija atkrito iškarto, žiemą važiuoti į pietus visiškai nesinorėjo, Iguasu... Žinoma, reikės, dar šis bei tas, Mendosa, kur daug vyno, ir panašiai. Vienu žodžiu, kažkokio stebuklo nepapasakojo, ką ji maždaug aiškino, tai maždaug tiek pat buvo galima ir „Lonely planet“ paskaityti, bet negi čia dabar pyksiesi.

    Tačiau dėl vieno dalyko, teko pasiaiškinti. Ogi dėl telefono. Pirmas klausimas: kodėl SIM kortelė neveikia Minu telefone, o kitas, dar svarbesnis klausimas: kodėl Pilar nesugebėjo mums prisiskambinti. Iš pradžių tik ji užsiminė, kad kas jūsų telefonui, užimta, tada aš paklausiau, ar ji gavo mano žinutę, pasirodo, kad ne. Tada išbandėme skambutį ir voila: ji skambina man, jai sako, kad telefonas užimtas, o pas mane nieko. Ryškiai kažkas ne taip.

    Tad po pietų einame pagrindine gatve, žmonių daug, visi juda ir skuba. Pastebėjau, kad bent jau portenjai (t.y. Buenos Airių gyventojai) vaikšto gana greitai, tikrai ne kaip seuliečiai. Jei Seule būtų tokia grūstis, tai visi slinktų, o čia – gatvė pilna žmonių, ir visi skuba, jei tik pradedi žioplinėti, iškart sudarai grūstį. O dar kas penkis metrus: kamvio kamvio, dolar euro (nelegalios keityklos, spėju, kad kursas labai nesikeičia, nes pagal „Šventąją knygą“: išskyrus Venesuelą, visose valstybėse oficialus valiutos kursas daugiau mažiau atitinka realų, tad keistis nelegaliose keityklose nelabai apsimoka).

    Randame „Claro“ atstovybę, kurioje iškart paaiškino, kad Minu telefone SIM kortelė neveikia ir niekada neveiks, nes pasirodo tas telefonas – Afrikos, eilinį kartą kažkoks standartų nesutapimas, tad tą telefoną galima ramiausiai kišti kur nors giliau, naudos iš jo bus jokios. Kita klausimas, kaip ten su tais skambučiais. Bandė žiūrėti ir taip ir kitaip ir trečiaip, ir atsakymas buvo toks: ryškiai buvo kažkokia klaida programuojant ar registruojant SIM kortelę, todėl mums reikia eiti į tą pačią kontorą, kur pirkome SIM kortelę, kad jie kažką perdarytų. Taip ir padarėme, atsisveikinome su Pilar, nusiuntėme ją dirbti, o patys atgal, prie Itališkos aikštės.

    O mūsų buvo laukta. Nespėjome įeiti į tą kontorą, o darbuotojas iškart: dėl telefono, neveikia, jo neveikia. Nelabai supratau, ką jis norėjo pasakyti, bet lyg ir siūlė eiti į „Claro“ atstovybę kitoje gatvės pusėje, kurie kažką turėtų padaryti. Bet kadangi nebuvau tikras, teko skambinti Pilar, kad ji viską išverstų. Na, supratau, maždaug teisingai, iš tikrųjų buvo kažkokia klaida įvedant, šiaip iš idėjos po kelių valandų turėtų viskas susitvarkyti, bet jei labai norime, galime nueiti į pagrindinę „Claro“ atstovybę kitoje gatvės pusėje, pasiskųsti, gal kokį saldainį duos už nepatogumus. Korėjoje duotų, bet Argentinoje neaišku kaip.

    Taigi einame į tą atstovybę, pasiimame numeriuką, prie įėjimo dirbo toks Chosė, vardą netgi išmokome, kuris netgi kalbėjo angliškai, ir iškart paklausė, kas per problemos, štai jūsų numeriukas, ar kalbate ispaniškai, nelabai, hm.. O ar pas jus niekas nekalba angliškai, jis taip susimąstė, palaukite. Kol laukėme priėjo mūsų eilė, ir nueiname prie tokios mergaitės, kuri po pirmo žodžio angliškai, kvaktelėjo karktelėjo: Chosė, Chosė... Kaip ir reikėjo tikėtis, atsitempė tą Chosė. Kas per problemos, pradėjau nuo žinučių, kad jos niekur neina ir nenueina, jie pabandė paaiškinti, kas per sistema. Šiaip iš „Claro“ lankstinuko aš irgi jau buvau daugiau mažiau supratęs, kad siųsti žinutes Argentinoje yra tokia nesąmonė, kad geriau jau skambinti. Jei esi Buenos Airėse, o kitas žmogus irgi Buenos Airėse, tada renki vienokį kodą, jei esi ne Buenos Airėse, tada kitokį, o jei dar tas kitas ne Buenos Airėse: vėl kitokį... Vienu žodžiu tokis mišiolas surašytas kokiu kodus reikia rinkti, norint nusiųsti žinutę. Čia vadinasi mobilus telefonas? Bet gerai, kad mūsų problema buvo ne tokia paprasta, pasakiau netgi apie skambinimą. Šitai irgi išbandė. Skambina mums, ir tikrai sako, kad užimta. Hm... o čia jau buvo rimta problema.

    Ta mergina puolė skambinti vienam kitam trečiam, žiūrinėti internetą, vienu žodžiu intensyviai dirbti: „Labas, čia pas mane du čikai atėjo, jie turi tokią ir tokią problemą, gali skambinti, bet jiems niekas negali prisiskambinti, nes sako, kad užimta ir t.t.“ Netgi viską supratau, ką ji kalbėjo, tik va tas „čikai“ mane šiek tiek nustebino. Žinoma, iš vienos pusės malonu, kad tave ne kavalieriumi ar senjoru išvadina, vis tik priskiria prie tų jaunesnių, bet vis tiek esame klientai šiame ofise, nejau jie neturi kokio pagarbesnio žodžio? Tikriausiai neturi. Dar vienas kultūrinis skirtumas.

    Chosė bandė išsiaiškinti, ar mes turime kokį kitokį telefono numerį, nes problema visiškai neaiški, tad jie bandys aiškintis, o kai kas paaiškės perskambins. Aš jau norėjau duoti savo lietuvišką, bet Minu sakė: nereikia, tegul aiškinasi dabar, nes taip gali ir metus aiškintis. Vienu žodžiu prastovėjome ten kokį pusvalandį, gal trumpiau šiek tiek, ta mergina vis skambino, junginėjo, kažką kvietė, vienu žodžiu niekas nesuprato, ir staiga mūsų telefonas pradėjo skambėti. Tikrai, skambina. Ji sako: va viskas veikia. Ir dar pridūrė: nežinau kodėl, nežinau, kas atsitiko, bet va veikia. Nusiunčiau žinutę Pilar, gavau iš jos atsakymą, ji dar man paskambino. Veikia. Minu pradėjo baisingai dėkoti tai merginai, o ji: ne, nieko tokio, man dėkoti nereikia, nes aš nieko nepadariau. Tiesiog veikia. Nežinau kodėl. Nesvarbu, juk iš tikro kodėl ir kaip, svarbiausia, kad galiausiai viskas veikia.
    Kadangi viskas ėmė veikti, tai ta proga nusprendėm pasižiūrėti, kaip čia tos Buenos Airės atrodo. Grįžome į tą patį centrą, perėjome per visą San Telmą, vieną iš centrinių rajonų. Namai aukšti, matosi, kad statyta viskas tada, kai argentiniečiai tikrai sidabre maudėsi. Architektūra tokia pusiau europietiška, Europoje irgi nemažai tokių pastatų. Netgi perspėjimas: europiečiams keista, kad Argentinoje perdaug viskas europietiškai atrodo. Nors man keista, kodėl turėtų būti keista: dauguma Argentinos gyventojų juk iš Europos. Vienu žodžiu kažkokių stebuklų nematėme, bet miestas iš idėjos gražus. Ir pačiai pabaigai pasilikome tuos rožinius rūmus, tuos pačius iš kurių Eva Peron prieš kažkiek metų kreipėsi į argentiniečius, maždaug po tuo balkonu ir nusifotografavau: „Neverk dėl manęs, Argentina“. Gražus miestas: Buenos Airės, su baobabais.

    Kitą dieną Pilar pasikvietė į kažkokį vakarėlį, pas jos draugus, bet prieš tai turėjome susitikti pas ją namie ir išgerti tos tikrosios matės, nes kuo gi dar garsėja Argentina, jei ne mate. Žinoma, vėliau sužinojau, kad matė – tai ne tik argentinietiškas gėrimas, ir apskritai, Argentinoje tik nuotrupos nuo to tikrojo matės gėrimo likę, ir kaip spėju visa tai tik gvaranių nuopelnas, tų pačių, katruos europiečiai pjovė, skerdė, į vergiją davė ir panašiai. Tačiau jų kultūra kažkokiu aspektu išliko.

    Bet iki tų draugų vakarėlių ir matės gėrimų dar buvo likę labai daug laiko, kurį reikėjo kažkaip prastumti. Buenos Airės nėra toks jau visiškai nuobodus miestas, kuriame nebūtų buvę ką veikti. Aš perverčiau visą knygelę, ir žinoma radau milijoną visokių turistinių akcijų bei atrakcijų, kurias kiekvienam save gerbiančiam užsieniečiui privalu pažiūrėti. Viena jų: Rekoletos kapinės. Taip, taip, tos pačios kapinės, kuriose pakavota ir gerb. Evita Peron ir visi kiti gerbtini bei žymūs Argentinos žmonės (kaip bebūtų gaila, iš jų visų žinau tik Evą, ką jau padarysi, išsilavinimo spragos).
    Iki Rekoletos galima pavažiuoti metro, bet po to vis tiek būtų reikėję kažkiek eiti, todėl nusprendžiau, kad gražiu oru galima pasivaikščioti, tad iki pat jų ėjome pėsčiomis. Žinoma, kai jau tos kapinės turėjo prasidėti, jų rasti taip paprastai nesisekė, nes toje vietoje prasideda mėgstamiausia dali ieškant kelio ar takelio: į kairę į dešinę, tiesiai, žemyn, po to aukštyn, o geriausia pasiklausti žinančio žmogaus. Tačiau kapines radome. Priešais jis: ne visai didelė, bet visų Šventųjų bažnyčia. Kitaip ir negalėjo būti: juk Argentina, kaip ir likusios Lotynų Amerikos šalys – katalikiška. Tad mergelė Marija, kuria vietiniai vadina Mūsų Senjora (t.y. Mūsų Ponia) yra kaip ir privalomas atributas ant kiekvieno kampo. Bet ne apie tai mes dabar.
    Kapinės. O kapinės pasirodo visai ne tokios, kaip mes pripratę. Laidojimo papročiai ryškiai nėra labai įtakojami išpažįstamos religijos, matosi, kad jie savyje turi daug daugiau: ir visą šalies istoriją, ir visus kitus papročius, apie kuriuos taip greitai nesužinosi. Žinoma, kaip ir visose normaliose kapinėse, kiekvienam kapui, o ten greičiau kiekvienos šeimos kapui yra skirtas kažkoks žemės lopinėlis, didesnis arba mažesnis, tikriausiai pagal statusą, ir ant to lopinėlio pastatyta po namelį, irgi didesnis arba mažesnis. Nameliai aklinai uždaryti, ir tikriausiai atidaromi tik per kokias laidotuves. Tad ir vaikštai po tą namelyną, ieškai, ko nepametęs. Aš šiaip iš idėjos norėjau pamatyti tos Evos kapą, bet ten klaidžiau nei labirinte, tad nieko neradau. Bet šiaip prifotografavu įdomesnių kapų ir namų. Kiek girdėjau, tas paprotys atsirado bado ir maro metais, kai visus lavonus reikėdavo gerai izoliuoti nuo gyvųjų. Keista, kodėl Lietuvoje taip nedarė, maras irgi juk siautė ten. O va Lotynų Amerikoje beveik visos kapinės tokios Rekoletos tipo: namukai. Su langeliais. Įstiklintais. Tiesa, kai kurie stiklai išdaužyti. Ir vainikai tokie nevienkartiniai: geležinės skardos su dirbtinomis gėlėmis, įstiklinti. Bet tokius buvau kažkur matęs, tad labai manęs nestebino.

    Saulė vis dar švietė, oras vis dar gera, tad kažkur netoli kapinių radome ir prekybos centrą su visokiomis įdomybėmis. Tos įdomybės tai yra įvairiausi dizaino sprendimai, kurių realiai namie gal ir nelabai reikia. Žinoma, yra mėgstančių namus apsistatyti kokių kačių figūrėlėmis ar paveikslais sienas nusikabinti, tad jie gal ir būtų turėję ką veikti tame prekybos centre. O man tai buvo tik vienas iš muziejų. Maždaug toks pat kaip ir bažnyčios muziejus prie Rekoletos, kur pilna senovinių freskų, piešinių, žvakidžių ir kitų privalomų bažnyčios reikmenų.

    Laikas buvo dar toks nevėlyvas, oras geras, todėl dauguma portenjų buvo išsigrūdę laukan valgyti ir gerti. Mes irgi nusprendėme šio bei to užkąsti. Dar viena argentinietiška (tiksliau Pietų Amerikos pietų) subtilybė: empanados. Normalus lietuvis jas pavadintų kibinais. Tešla beveik tokia pati, kaip ir karaimiškų kibinų, tik vidų daro ne iš avienos ar kokios kitos mėsos, bet su viskuom. Šiaip ir į kibinus galima juk visko prikimšti. Argentinoje tai gali būti tiek vištiena ar kokia jautiena, sūris, varškės, špinatai ir kitoks gėris. Šiaip visai skanus reikalas tos empanados. Kaip vėliau sužinojau, empanados tikriausiai yra kažkiek susijusios su karaimiška virtuve ar kažkuo panašaus, nes pasak Pilar jos Argentinoje ne tik paplito, bet ir atsirado po to, kai į ją plūstelėjo imigrantai iš Rytų Europos. Ką tiksliai ji turėjo omenyje Rytų Europa: nelabai žinau (tikriausiai tą visą eks-komunistinį regioną), bet labai daug klausti ir negalėjau, nes jų nusimanymas apie Europą maždaug ir baigiasi Rytų ir Vakarų Europa, o kad toje pačioje Europoje žmonės labai skiriasi (net ir Rytų Europoje), kad ten gali būti kažkokios skirtingos tautybės, jie nelabai supranta. Žinoma, kiekvienas žiūri iš savo požiūrio taško: beveik visoje Lotynų Amerikoje galima susišnekėti ispaniškai, kartais portugališkai, tarimas ir žodynas šiek tiek skiriasi, bet iš idėjos susišneka žmonės. Yra dar vietinių tautybių, kurios vis tiek vietinės, tad ir Europoje iš idėjos turėtų būti kažkaip panašiai. Bent jau Rytų Europoje. Nors kaip europiečiais save laikantys portenjai galėtų ir daugiau nusimanyti. Bet kam jiems apie kažką nusimanyti.

    Taigi bekemšant tas empanadas iš Pilar gavome žinutę, kad atsirado kažkokių reikalų, todėl matės gėrimas atšaukiamas, susitinkame tame vakarėlyje su draugais. Vietoje, kuri vadinasi Callao y Corrientes, iki kur galima nuvažiuoti metro. Pagalvojau, kad taip ir bus, tad labiau nesigilinau į tai, pagal parašymą viskas turėtų būti labai paprasta.

    Laiko buvo likę dar daug, matė atšaukta, tad teko gerti matę šiaip kažkur. Kavinėje, žinoma, bent jau meniu parašyta: matė cocida. Aš, žinoma, pagalvojau, kad tai kažkokia matės rūšis, todėl ir užsisakiau. Ir atnešė tą matę kosidą, šiaip paprastą arbata iš pakelio. Nesupratau. Bet vėliau teko išsiaiškinti, kad matė argentiniečių sąmonėje reiškia tikriausiai tiesiog arbatą. Jei jau sakai matė – tai jau bus ta tikroji, iš materos su bombiša, o matė kosida – tai ta pakelinė arbata. Man jos apskritai neatrodo kaip kažkas ypatinga, o argentiniečiai pasirodo svaigsta ir dėl tos kosidos. Na, tegul ir svaigsta.

    Beeidami į namų pusę, maždaug kažkur pakeliui radome dar vieną didžiausią parką, dar didesnį stadioną, Meno muziejų ir kas svarbiausią, tą didelį geležinį lotosą, dar vieną Buenos Airių įžymybę, tas kuris prasiskleidžia saulei patekėjus, susiskleidžia saulei nusileidus, ir dar sukasi pagal saulės šviesą. Saulėgrąža, vienu žodžiu, bet geležinė ir didelių dideliausia.

    Atėjo tas laikas susitikti su Pilar ir jos draugais, ir čia prasidėjo pažintis su tuo tikruoju portenjų gyvenimu, labai įdomus dalykas tie portenjai (Buenos Airių gyventojai). Jų mąstymo būdas ir šiaip elgesys labai nesužavėjo.

    Kadangi reikia susitikti Callao y Corrientes, o tam reikia nuvažiuoti iki metro stotelės Callao, tad pagalvojau, kad nuo ten tikrai turėtų būti labai paprasta surasti ir ko mums reikia. Be to, žemėlapyje matėsi, kad prie metro stotelės yra paminklas kažkokiam Corrientes, tad tikriausiai tai ir turėjo būti, ko mums reikia. Tačiau viskas buvo visai ne taip.

    Kad metro stotelėse Buenos Airėse išėjimai neturi jokių pavadinimų ar kitokių užvadinimų, jau žinojau, bet mačiau, kad ten dažnai būna parašytos kryptys, kad jei norite eiti ten ir ten, išeikite čia ir čia, tad tikėjausi, kad kažkas panašaus bus ir Callao stotyje. Tačiau atvažiavus, pasirodė, kad taip nėra. Hm, nė vienos nuorodos nors kiek panašios kur reikėtų. Bandome pradžiai išeiti iš metro kažkur, pasirodo, kad tai visiškos džiunglės ir surasti bent jau kažko panašaus: neįmanoma. Po žioplinėjimų ir nagrinėjimų nieko daugiau neliko, kaip tik skambinti Pilar ir klausti, ką daryti. O jos atsakymas buvo geresnis nei tikėjausi: oi, net nežinau kaip čia jums paaiškinti ką nors, pasiklauskite praeivių. Nuostabu, kad mes nekalbame ispaniškai ji puikiausiai žinojo, o kad daugelis argentiniečių kalba tik ispaniškai: irgi. Kadangi kitos išeities nebuvo, teko klausti pirmo pasitaikiusio praeivio, ir tikėtis, kad atsakymas bus gana paprastas, o ne: kairėn dešinėn, penki metrai viršun ir pan., nes tada tikrai niekaip nerasime.
    Iš tikrųjų panašiai ir buvo. Paklausti, kur yra Callao y Corrientes sugebėjau, o praeivis tiesiog mostelėjo ranka, va ten. Puiku, einame. Ir tikrai beeinant randame kažkur stovinčią Pilar. Kaip vėliau supratau, Callao y Corrientes – tai Callao ir Corrientes gatvių sankryža. Ir Pilar tikriausiai galvojo, kad mes iškart tai suprasime. Žinoma, ji iškart pasakė, kad net nesitikėjo, jog mes patys kažką surasime, be to, kažką paaiškinti yra labai sudėtinga, dėl tos problemos, kad metro stočių išėjimai nėra kaip nors užvadinti, todėl ji kaip ir iškart manė, kad mes ko nors paklausime. Žinoma, parašyti šitai žinutėje buvo labai sudėtinga, nes iš to, ką ji mums atsiuntė, aš supratau, kad viskas bus tiesiog kaip ant delno. Kultūrinis skirtumas. Bet tai buvo tik pati pradžia.

    Ateiname pas tuos draugus, tiesa, pas vieną draugą, kiti pradėjo rinktis šiek tiek vėliau. Vynas, empanados (užsakytos), argentieniečiai, renkasi vienas po kito, vienas vardas kitas, vienu žodžiu visus vardus iškart pamiršau, ir šiaip kaip žmonės – tokie nūdni. Pirmas klausimas: ir kodėl būtent Argentina? Bet tokiu rimtu tonu, lyg turėtų būti kažkokia rimta priežastis važiuoti į Argentiną. Bandžiau pajuokauti: viskas tik dėl Floricientos, toks argentinietiškas serialas paaugliamas, kurį kažkada žiūrėjau Lietuvoje. Pilar nusijuokė, cha cha cha, vėl tie serialai paaugliams, o namų šeimininkas viską priėmė kaip už gryną pinigą, nežinojo nei to serialo, nei dar ko nors. Vienu žodžiu liko visiškai nesupratęs, ko mums toje Argentinoje reikia.
    Po kiek laiko atėjo ir tokia senjorita Silvija. Šiaip labai miela mergina, korėjietė, bet gimusi ir augusi Argentinoje, tad puikiai kalba ir ispaniškai. Iš pradžių ji pradėjo su mumis kalbėtis korėjietiškai, ir taip jau pasiliko, kad visi kalba ispaniškai, ji su mumis korėjietiškai, iš pradžių apie šį bei tą, Korėjos ir Argentinos santykius ir panašiai, dar kartais išversdavo kokie čia pokalbiai vyksta aplinkui ir pan. Ji ir papasakojo, kad argentiniečiai save laiko europiečiais, tai yra labai skiriasi nuo kitų lotynų. Atseit aukštesnės rasės žmonėmis. Labai per daug nesiginčijome dėl to, bet ir jai pačiai tai atrodė labai juokinga. Daug ji pasityčiojo iš argentiniečių.

    O prie stalo vyko rimti pokalbiai. Daugiau nesu matęs tokių rimtų vakarėlių. Visų pirma, visi penkiolika ar kiek žmonių visuomet dalyvavo tik viename pokalbyje, niekada niekas neskildavo į kokias grupeles apšnekėti kažką, privalomai visi klauso vieno žmogaus ir įterpia kažką arba neįterpia. Silvija kartas nuo karto mums išversdavo, kas čia vyksta, kokios juokingos peripetijos, dažniausiai juokingų nebūdavo. Jaučiausi kaip koks VIP svečias, kuriam atskirai pasodinta vertėja. Po kiek laiko Silvijai nebebuvo apie ką su mumis kalbėtis, ir šiaip tas nuolatinis vertėjavimas išvargino (ką labai supratau) ir jai pačiai norėjosi dar su kuo pasišnekėti, tad likome visiškai vieni. Pokalbiai tik ispaniškai, jokių linksmumų, išeinant parūkyti dalyviai susizgribdavo, kad jie sugeba ir angliškai kalbėti, paaiškindavo šį bei tą, bet grįžę prie stalo: vėl tik ispaniškai. Žmonių po truputį mažėjo, vakarėlis nė kiek nelinksmėjo, ispanų kalba buvo tiesiog ispanų kalba.

    Minu pasakė, kad tokiame nuobodžiame vakarėlyje jam dar neteko būti. Žinoma, nervino, kad visi ramiausiai kalbėjo ispaniškai ir niekam net nekilo mintis, kad galima bendrauti su mumis. Tačiau kiek supratau, apie ką jie kalba, tai labai ir nesinorėjo suprasti iki galo. Nes jautėsi, kad temos tokios nuobodžios, kad nuobodžiau ir būti negali, o jei tema ir domintų: kalbėjimo maniera dar nuobodesnė už bet kokią temą, tad vien dėl jos žiovulys žandikaulius surakintų. Ir šiaip visas vakarėlis tikrai nepriminė jokių linksmybių. Kaip kažkur skaičiau: mėgstamiausias portenjų užsiėmimas: pasiimti puodelį kortado (juodos kavos su lašeliu pieno) ir valandų valandas nagrinėti bei spręsti pasaulio problemas. Matėsi, kad jie tas problemas sprendžia ne tik prie kortado, bet ir šiaip, kur tik netingi. Trumpai tariant: portenjai pasirodė visiškomis nuobodomis ir snobais. Vakarėlis baigėsi, ir ačiū dievui: nuvažiavome namo, kur buvo galima viešbutyje ramiausiai išgerti alaus, kur matėsi, kad žmonės sugeba linksmintis, o ne tik spręsti globalų atšilimą, Malvinų salas ir kitas svarbias problemas.

    Aušo kita diena, saulė nebešvietė, o tai reiškė, kad tikriausiai žiema vis dėlto ateis ir į Argentinos žemę, lynojo. O Argentina juk garsėja ne tik matėmis ir kitokiomis nesąmonėmis. Tango juk irgi kilęs iš Argentinos, ne šiaip sau iš Argentinos, iš pačių Buenos Airių, iš Takelio, taip lietuviškai skambėtų vieno iš Buenos Airių rajono – El Caminito – pavadinimas.

    Šiaip tas rajoniukas lyg ir ne Kaminitas, o La Boka vadinasi, bet koks gi skirtumas. Vis tiek reikėjo kaip nors ten nusigauti. O tai nebuvo pati lengviausia užduotis. Šiaip nieko sunkaus nebuvo, tik bėda, kad iki pačios Bokos nevažiuoja joks metro, reikia persėsti ir lyg važiuoti autobusu, o aš, žinoma, nusprendžiau, kad galima juk nueiti ir pėsčiomis. Taip ir padarėme.

    Tai buvo dar pati pati kelionės po Lotynų Ameriką pradžia, tad dar gyvavo visi tiek keisti stereotipai. Jau buvome girdėję, kad La Boka tikrai nėra pats saugiausias Buenos Airių rajonas, o saugumas apskritai Lotynų Amerikoje yra šiek tiek kitaip suprantamas nei Rytų Azijoje. Išlipę iš metro atsidūrėme kažkokiuose laukuose, ir po to per kažkur, per ten ir ten, teko eiti kažkur. Kadangi jokių nuorodų nelabai buvo, tad tikrai teko eiti kažkur. Bet lyg kažkur į tą pusę ir nuėjome. Laukai baigėsi, prasidėjo kažkokie lyg ir gyvenami rajonai, bet lyg ir nelabai. Nė vieno žmogaus, o dar prisiklausius tų istorijų, kad ten gali kartais ir nušauti, eiti buvo ne visiškai jauku. Bet nieko kito nebeliko.

    Tačiau nieko tokio neatsitiko, šiek tiek paėjus, šiek tiek paklajojus, prieš akis išdygo didžiausias futbolo stadionas su keliomis parduotuvėmis, kur pardavinėjo Maradanos ir kitų Argentinos žymių futbolininkų suvenyrus, o beveik iškart už to stadiono (vėl kelios nejaukios gatvikės) ir visomis spalvomis šviečiantis mirgantis Kaminito. Jei būtų švietusi saulė, gal viskas šiek tiek geriau būtų atrodę, bet ir šiaip viskas labai gerai ten. Visos sienos apipaišytos, nutapytos, kaip atseit La Boka atrodė kadaise, dabar viskas labiau suturistina, ir tikrai, aplinkui pilna visokių turistų besivalkiojančių. O būtent dėl tų turistų besivalkiojančių gatvėje stovėjo kelios poros šokėjų, kurios šiaip iš idėjos turėtų šokti tango, bet greičiausiai dėl lietaus ar panašiai nešoko, šiaip pozavo visiems fotografuojantiems.

    Toje Bokoje lankosi ne tik šiaip visokie turistai, bet kiek supratome, nemažai ir korėjiečių. Kadangi lietus pradėjo lyti smarkiau ir smarkiau, teko pradėti ieškoti vietos, kur būtų galima prisėsti. Žinoma, aplinkui pilna restoranų su picomis ir spagečiais bei šou programa. Kainos tikriausiai visur daugiau mažiau panašios, tad galėjome rinktis iš ko tik norėjome. Kadangi viename restorane kabėjo netgi Korėjos vėliava, į ką atkreipėme dėmesį, tai prie to restorano stovėję kvietėjai pradėjo demonstruoti savo korėjiečių kalbos žinias. Labai daug nepademonstravo, tiesiog laba diena ar viso gera, ir tą leksikoną, kurio į lietuvių kalba dorai išversti neišeina (nenaudojant tų skolinių iš rusų kalbos, katrie savo ruožtu pasiskolinti iš mongolų). Gal jiems ir visai linksma, man irgi šiek tiek linksma buvo, bet kadangi korėjiečių kalbos žinios tuo ir baigėsi, tad jie nusprendė pakartoti dar kelis kartus, ką moka, tai linksmybės labai greitai baigėsi.

    Užtat mes šiaip nusprendėme, kad galima ir pavalgyti bežiūrint į šokius. Kartais šoko tango. Kartais šoko kažką, kas tikrai ne tango, ir tikrai ne jos šokis: tiesiog gaučų pasimaivymas pagal muziką. Bent jau aš taip supratau. Minu irgi pažiūrėjo akimis: kas čia tokio. Vėliau tikrieji gaučų šokiai, vėl tango. Vienu žodžiu be perstojo be perstojo vis keitėsi poros, visi kažką pašoko. Bet tie argentiniečiai tokie irgi įdomūs. Jau žinojome, kad iš idėjos arbatpinigių kaip ir derėtų palikti, bent jau vyresnė karta taip daro, vėliau, kai gavome sąskaitą, pamatėme, kad į sąskaitą įskaičiuotas mokestis ir už pasirodymą, bet aktoriams tai visai netrukdė kartas nuo karto prasinešti tarp klientų su tuščia kepure: „paremkit gatvės muzikantus“. Žinoma, niekas neprašė palikinėti ten milijonų, bet vis tiek.

    Lietus šiek tiek aprimo, tad buvo galima eiti toliau. Toliau eiti nelabai kur buvo: tiesiog iki gatvės galo ir atgal, prie uosto, kur radome dar visokių įdomių skulptūrų. Didelį geležinį vorą, pvz. Visai tokį patį, koks stovi ir Seulo Liumo galerijoje. Tiksliau ne galerijoje, o prie galerijos. Ir kitokių skulptūrų ten buvo pilna. Tad maždaug tiek tame Kaminito ir yra. Tiesa, yra visokių įdomių parduotuvių ir užeigų, viena, pvz., vadinasi La Curva. Kaip ir žinau, kad ispaniškai tai reiškia šiek tiek ne tai, kad pagalvotų lietuviai, bet vis tiek viskas labai linksmai skamba.

    Nutarėme grįžti šiek tiek kitu keliu, kad nereikėtų vėl eiti į tuos laukus, pagal žemėlapį radau dar vieną kelią, kuris eina tiesiai į San Telmo, o toliau netgi į patį centrą. Vėl tos šiek tiek nejaukios gatvelės, kur šiaip nieko neatsitiko, bet jausmas, kad gali netyčia nušauti vis tiek neapleido. Ir tas jausmas pranyko tik atsidūrųs San Telme. O kadangi buvo sekmadienis ten irgi vyko spektaklia ir pasirodymai. Visa gatvė – didelis turgus, kur pardavinėja, žinoma, visokius matės puodelius, magnetukus ir kitokias nesąmonės. Netgi gvaraniškus suvenyrus: diržus, kepures, kelnes ir panašiai. Viskas tokiais labai lietuviškais ornamentais išpaišyta. Ant kas antro kampo stovėjo šokėjai ir dainininkai, dainavo ir šoko, žinoma, tango. Ne veltui sakoma, kad tango gimtinė – Buenos Airės. Vienos dainos netgi pavadinimą prisimenu: Maria del Buenos Aires, ar kažkaip panašiai. Šiek tiek toliau nuo centro radome netgi stačiatikių bažnyčią ir didelį parką. O kaip kitaip be parko su baobabais. Stačiatikių bažnyčia irgi labai nestebino: juk tikriausiai į Argentiną savo laiku plaukė ne tik italai, ispanai, lietuviai, naciai, bet tikriausiai ir rusai ar kitokie stačiatikiai. Kad ir graikai. Toks linksmas Buenos Airių sekmadienis.

    Kadangi Buenos Airėse kaip ir beveik viską jau buvome apžiūrėję, portenjai, bent jau tiek, kuriuos pažinojome, labai nesužavėjo, oras bjuro: pirmadienį vėl švietė saulė, tačiau jautėsi, kad šiluma jau traukėsi ir artėjo žiema. O žiemą netgi Buenos Airėse gali snigti. Teko pradėti galvoti apie kelionę kur nors kitur. Na, gal labai toli nebėgsime, bet reikėtų apžiūrėti bent jau kažką daugiau Argentinoje. Vienas iš tokių galimų punktų buvo Mendosa. Vyno gimtinė. Ne pats vynas ten gimęs, bet aplinkui daugybė vynuogynų, ir vieni iš garsiausių vynų: iš Mendosos. Tačiau buvo ir kitas pamąstymas: ar be vyno toje Mendosoje yra dar kas nors. Kažkodėl neapleido jausmas, kad tikriausiai ten nieko gali ir nebūti. Bet kuriuo atveju reikėjo važiuoti iš Buenos Airių, o tam reikia sėsti į autobusą, o kad įsėstume į autobusą reikia autobuso bilieto, o autobuso bilietus pardavinėja tik autobusų stotyje, tad dienos planas daugiau mažiau aiškus: autobusų stotis. Netgi sugebėjau išsiaiškinti, kad į autobusų stotį važiuoja ne tik metro, bet ir šiaip paprastas traukinys, kuris ir šiek tiek greitesnis, o kas dar įdomiau: netgi pigesnis nei metro. Ne baisiai pigesnis, bet vis tiek. Tad nusprendėme nuvažiuoti traukiniu: ne dėl kainos, bet šik šiaip, išbandyti, kas tai per žvėris tie Buenos Airių traukiniai.

    Pats svarbiausias skirtumas: metro po žeme, traukinys – virš žemės. Traukinyje daugiau žmonių, nes jis atvažiuoja iš Buenos Airių priemiesčių, bet ačiū dievui, kad daugumai keleivių reikia išlipti Palerme, tad nuo mūsų stotelės jis jau pusiau tuščias. Šiek tiek kitaip sudėliotos sėdimos vietos, na, ir kadangi važiuojame virš žemės galima pasigrožėti ir stebėti visą Buenos Airių spindesį ir skurdą. Tiesą pasakius, pro traukinio langus matėsi daugiau skurdo nei spindesio. Beveik vien skurdas. Taip sakannt, Bienvenida a America Latina y disfruta la.

    Bet juk svarbiausia dalis yra ne spindesys ar skurdas, o autobusų stotis ir bilietas į Mendosą. Iš Buenos Airių stoties Retiro rasti autobusų stotį labai lengva nebuvo, nors stovi toks didžiausias monstras, tad keista, kad jo iškart nepamatėme, tačiau nebuvo viskas taip sudėtinga ir sujaukta, kaip galėjo būti. Tad ateiname į tą monstrą, dideliausią pastatą be galo be krašto ir va tada jau tikrai nežinojome, ką reikės daryti.

    Kažkaip buvau visada pripratęs, kad ateini į stotį, nueini prie kasos, pasakai, kur nori važiuoti, ir tau pasako, kada yra autobusai, po kiek kainuoja, ar yra vietų ir pan. Ir perki. Buenos Airėse, o vėliau sužinojome, kad apskritai Lotynų Amerikoje yra viskas visiškai kitaip. Atsiduri tame terminuse omnibuse, tokioje didžiulėje šokių salėje su šimtu ar dviem šimtais būdelių, kurios iš tikrųjų yra kasos, ir kaip ir supranti, kad kiekviena kasa priklauso skirtingai autobusų kompanijai ir jos pardavinėja bilietus į skirtingas kryptis. Šiaip jau iš idėjos daugiau mažiau tomis pačiomis kryptimis, tad kai kur Mendosą matėme. Apėjome tuos du šimtu kasų, bet galvojau, kad turėtų būti kažkoks efektyvesnis ir teisingesnis būdas nuvažiuoti į tą Mendosą.

    Mano nuojauta ir įžvalga beigi pastabumas buvo pastebėję informacijos langelį kažkur. Tas kažkur tai buvo prie įėjimo, tad nuėjome ten, laba diena, gal žinote kaip čia mums į Mendosą nusigauti, visai kaip ir reikėtų. Jie: žinoma, žinoma, tuoj tuoj. Ir paduoda lapelį, kuriame surašyta gal dvidešimt kasų su kompanijų pavadinimais, kurios veža į Mendosą. O toliau jau patys aiškinkintės. Nuostabu. Vėliau išsiaiškinome, kad netgi ne visos kasos ten surašytos, tad iš idėjos reikia eiti prie kiekvienos kasos ir klausti: ar yra bilietų į Mendosą, ne šiandien, rytoj, jei yra, kiek kainuoja. Po kokios trečios kasos supratome, kad visi bilietai kainuoja šiek tiek brangiau nei tikėjomės, kainos mažai kuo skiriasi, šiaip kažkur pigiau, kažkur brangiau, bet didelio skirtumo nelabai buvo, o tada vėl iškilo tas egzistencinis klausimas: kas toje Mendosoje tokio nuostabaus be vynuogynų? Juk derlius jau vis tiek nuimtas, tad vyno galima pagerti bet kur ir bet kada.

    Autobusas į Santjagą del Čilė buvo ne ką brangesnis už kelionę į Mendosą, tad galutinis sprendimas buvo paprastas: važiuojame į Čilę, Argentina vis tiek baisiai ir nesužavėjo. Puiku. Buenos Airėse ką žiūrėti nebuvo, laiko dar daugybė liko, tad pasipirkome visokių empanadų ir kitokių niekų priešais stotį ir vėl grįžtame į Retiro stotį, tik šį kartą važiuosime ne namo, o pas tigrus. Tai yra į Buenos Airių priemiestį Tigrę, kuris pagal viską turėjo būti prie jūros, vienu žodžiu labai nuostabus miestelis.

    Bet pradžiai reikėjo nuvažiuoti iki to miestelio. Vietų traukinyje daug nebuvo, tačiau radome, kad yra specialūs vagonai dviračiams. Ateini su dviračiu, užkabini jį ant kablio ir važiuoji sau ramiai. Gal visiems kitiems tai normaliau atrodo, tačiau atvažiavus iš Azijos: tai vos ne iš fantastikos srities. Ir tikrai keli žmonės važiavo su dviračiais. Šiaip iš idėjos pats traukinys nebuvo labai tvarkingas, visur voliojosi šiukšlės, nelabai daug, bet užteko, kad šiek tiek pagadintų nuotaiką. Spindesys ir skurdas. Kadangi važiuoti teko šiek tiek, gal kokią valandą, tai vis tiek reikėjo kur prisėsti. Darėme, kaip kai kurie vietiniai, ar kaip pas mus sako: čiolado stiliumi: pasitiesi laikraštuką ir tupi ant žemės. Ten ir sutriauškėme savo empanadas, o per tą laiką atvykome ir pas tigrus, t.y. į Tigrę.
    Thursday, February 13th, 2014
    11:49 pm
    Čilė
    Santjagas

    Neilgai trukus privažiavome ir Čilės sieną. Iš visų pusių siūbavo ir lingavo snieguotuosios Andų viršūnės, saulė leidosi vakarop, darėsi šaltoka, o mūsų automobilis niekur nejudėjo. Nebuvo viskas taip jau blogai, nesugedome. Tiesiog prie Čilės sienos eilė. Kad reikia stovėti eilėje prie sienos – ne naujiena, ne tik Čilės-Argentinos, bet ir kituose pasieniuose pasitaiko, kad tenka stovėti ilgai prie sienos – irgi ne naujiena, pačiam neteko daug laiko praleisti pasieniuose, bet pasitaiko daugeliui. Ypatingai sunkvežimiai ir jų vairuotojai mėgsta daug laiko praleisti pasieniuose: kol įsimuitina, kol išsimuitina, kol milijoną visokių popierių susitvarko. Tikriausiai kažkas panašaus ir mums atsitiko, nes mašinų eilė beveik nejudėjo. Judėjo, bet netgi lėčiau netgi už vėžlį. Per tą laiką spėjome ir kavos išgerti, ir su mūsų bendrakeleiviais korėjiečiais pakalbėti, kurie šiaip beveik vien tik korėjietiškai kalbėjosi. Sužinojome daug naudingos informacijos: kaip pigiai ir paprastai gauti Bolivijos vizą; sužinojome ir nemažai nenaudingos informacijos: Velykų sala pati savaime būtų įdomi, jei jos baibokų moai atstatyme nebūtų dalyvavę japonai. Vien dėl to verta tą salą visiškai aplenkti ir netgi užmiršti, kad tokia egzistuoja. Bet čia jau ne man spręsti tuos tarpvalstybinius ginčus.

    Saulė spėjo jau visiškai pasislėpti už aukštųjų snieguotujų andiškų solsanu ir šuešanų, o mes maždaug tuo metu priartėjome prie sienos. Užtruko nei daug nei mažai: tik tris nieko neveikimo valandas. O aš taip tikėjausi, kad saulę palydėsiu Santjage (ne dėl to, kad saulėlydis Santjage būtų buvęs kuo nors ypatingas, šiaip, o kodėl gi ne).

    Sienos perėjimas buvo toks kaip visada. Korėjiečiai vienas du, gauna visus antspaudus, eina toliau, lietuviai, t.y. aš, susiduria su ta pačia problema kaip ir daugelyje pasaulio šalių. Taip, tas magiškas žodis Lituania, iškart prieš akis iškyla gimtojo krašto lygumos, nusmaigstytos stogastulpiais ir koplystulpiais, Vilniaus kalneliai, rūpintojėliai, nuskamba nuvingiuoja nuvilnija per kalnus ir klonius Birutės daina, ošia pajūrio vėjas ir žarsto Kuršių nerijos kopų smėlį, „žarsto baltą smėlį Širvinta nurimus“. Tikriausiai kažką panašaus pagalvojo ir Čilės pasieniečiai, jų veido išraiška buvo gana mįslinga žiūrint į pasą su tuo stebuklingu ir kerinčiu žodžiu: Lituania. Bet visa magija išnyko pervertus kažkokius popierius ar patikrinus internete, greičiausiai išsiaiškinus, kad Lietuva tikrai nėra Centrinės Afrikos Respublikos genties pavadinimas ir neturi nieko bendra su Polinezijos salomis, todėl galima ramia sąžine dėti antspaudą: entrada.

    Formalumai tuo nesibaigia. Dar reikia peršviesti visą rankinį ir nerankinį bagažą, sukrauti kuprines ir lagaminus į vežimėlį, nuvežti iki mūsų autobusiuko, sukrauti į bagažinę... Žinoma, čilėnai yra tokia paslaugūs žmonės (kaip ir Argentinoje), todėl tokiais niekas užsiima ne patys turistai, o specialiai samdytas žmogus, kuris visus tuos darbus nudirba ne už ačiū. Susėdus į autobusiuką mūsų vairuotojas pasakė, kad jam dar reikia sumokėti, ne daug, nebūtinai Čilės pesomis, galima ir Argentinos. Du pesu iš vieno asmens, du pesu iš kito, šiek tiek šio bei to susirenka, ir galima važiuoti toliau (du pesu beveik kaip vienas litas). Iš idėjos nėra tai daug, nelabai gal ir gaila, gal čia vienintelis to žmogaus uždarbis, bet šiaip iš idėjos ne tik man, bet ir daugeliui korėjiečių (kur arbatpinigiai apskritai nėra įprastas dalykas) mažiausiai norisi mokėti už paslaugą, kurios visiškai nereikia ir kuri įkišama per prievartą. Aš ir pats būčiau galėjęs tą kupinę nusinešti ir įsidėti į bagažinę. Bet toks jau čilėniškas būdas, su kuriuo teko susidurti ir vėliau.

    Toliau viskas ėjo jau greičiau, saulė jau buvo beveik nusileidus, temo, kelias vingiavo žemyn, daug daug vingių. Visi trisdešimt. O gal trisdešimt trys. Buvo parašyta, kad nenusibostų vingiuoti. Tvarkingi tie žmonės, čilėnai, o gal tiksliau jų valdžia tvarkinga, kiekvieną posūkį sunumeruoja. Tik vienas juokingas dalykas, kad ispaniškai posūkis yra curva, tad ant kiekvieno posūkio taip ir parašyta: kelinta curva ten stovi. Užtat leistis žemyn buvo linksma.
    Po kiek laiko tolumoje pradėjo spindėti šviesos ir kitokie spindulėliai ir mes galiausiai atsidūrėme Santjago autobusų stotyje. Korėjiečiai jau buvo sakę, kad jie eis gyventi į kažkokį korėjietišką viešbutuką ar užeigėlę, greičiausiai vėliau keliaus valgyti korėjietiško maisto, netgi mums siūlė kartu, bet Minu, iš anksto numatęs kuo tai viskas gali baigtis, mandagiai atsisakė, pasakęs, kad gyvensime pas draugus. Beveik taip ir buvo, nes mūsų viešbutį rekomendavo kažkoks Minu pažįstamas.

    Imant pinigus teko vėl greitai persiorientuoti prie kito valiutos lygio, Argentinoje ir dešimt pesų buvo šioks toks pinigas, o Čilėje visos kainos tūkstantinės, beveik kaip Korėjoje. Aš, žinoma, būčiau labai norėjęs iki viešbučio eiti pėsčiomis, bet matėsi, kad tai gali būti beveik neįmanoma, tad nuvažiavome metro. Visiškai nauju metro, kurio niekaip nepalyginsi su Argentinos. Iškart matėsi, kad esame gerokai turtingesnėje, tvarkingesnėje, ir reikia tikėtis daug saugesnėje šalyje. Bet pastaras momentas tikriausiai dar toli ateityje.

    Viešbutį radoma gana greitai, jame tuo metu dirbo vokietis, kuris Minu draugo beveik nepažinojo, bet niekam tai labai netrukdė. Kambariuose jokio šildymo nebuvo, nes jo atseit ir nereikėjo, nes antklodės – pūkinės ir storos. Iš idėjos Santjage nebuvo labai šalta, tačiau nebuvo taip jau baisiai ir šilta. Bet negali labai skųstis: žiemos pradžia, kaip ne kaip.

    Kadangi visi reikalai sutvarkyti, buvo galima eiti ir pavakarieniauti ta proga. Nors šalimais stovėjo universitetas, tačiau aiškiai matėsi, kad rajonas – ne iš biednųjų. Daug valgyklų aplink nebuvo, tad užsukome į japonišką Peru restoraną, kaip tai susiję – nelabai žinau, tikriausiai koks japonas vedė perujietę ir nusprendė įkurti restoraną Santjage. Ar kaip nors atvirkščiai.

    Padavėjas, tikriausiai čilėnas, nors nesu tikras, iškart norėjo pademonstruoti savo japonų kalbos žinias, žinoma, ne man, o Minu, tačiau jam tai labai neišdegė. Teko tas žinias demonstruoti man, tik manęs jis labai nenustebino. Angliškai kalbėjo beveik taip pat kaip dauguma argentiniečių, tai yra beveik nė kiek, tad užsisakėme šį bei tą pagal supratimą. Negaliu pasakyti, kad buvo labai skanu ar kad labai ypatinga. Kainavao šiek tiek per daug. Taip sakant, kaina kokybės neatitiko. Bet kam dabar lengva.

    O pabaigę vakarieniauti vėl susidūrėme su ta amerikonišką Čilės tradicija. Čekis. Čekyje įrašyti keli tūkstančiai. Mūsų tai labai nestebino, Korėjoje irgi įprasta tūkstančiais atsiskaitinėti. Labiau sudomino įrašas apačioje. Žinoma, viskas ispaniškai ir gal labai nebūtume kreipę dėmesio, jei ne tie magiški skaičiai 10%. Iš viso to užrašymo daugiau nieko ir nesupratome, bet skaičiai įnirtingai rėkė, kad tai turėtų būti kažkokia užuomina apie arbatpinigius. Kiek mano patirtis sako, tai galėtų reikšti arba „Arbatpinigiai nėra įtraukti į bendrą sumą“, arba „Arbatpinigiai yra įtraukti į bendrą sumą“. Kadangi nesupratome nė vieno žodžio, tai nelabai galėjome išsiaiškinti, ką tiksliai tai reiškia. Aš atkreipiau dėmesį, kad tame sakinyje nėra žodžio „no“, tad nusprendėme, kad tai turėtų reikšti antrą teiginį. Kad nereikėtų laukti grąžos, prie visos sumos dar pridėjome keletą dešimčių pesų, už pastangas kalbėtis japoniškai, ir jau norėjome eiti, tačiau mūsų padavėjas spėjo pinigus paimti ir netgi patikrinti(!) šiek tiek anksčiau, nei mes išėjome. Tad pasigavo mus beišeinančius ir pasiklausė: nejaugi jūs paliekate tik tiek arbatpinigių, privaloma (gal ne privaloma, bet iš idėjos reikia) palikti dešimt procentų. Supratau, kad tikriausiai tas sakinys apie dešimt procentų reiškė kažką kita. Tad prie tų kelių tūkstančių teko pridėti dar gal kokį vieną.

    Iš idėjos nėra labai gaila to tūkstančio ar kiek mes jam palikome, bet pats faktas, kad arbatpinigiai yra ne kliento reikalas, o jų atkakliai reikalaujama šiek tiek nustebino. Be to, negaliu pasakyti, kad tas padavėjas tų arbatpinigių būtų labai nenusipelnęs. Bet čia jau kita medalio pusė. Vėliau vienas pažįstamas čilėnas patvirtino, kad taip, Čilėje arbatpinigių klausimas sprendžiamas kaip JAV: juos privaloma palikti. Gerai, kad jie dažniausiai apsiriboja tais dešimčia procentų.
    Taip mus pasveikino Santjagas.

    Nors negali sakyti nieko labai bloga apie Santjagą, gražus miestas. Kitą rytą po pusryčių viešbutyje turėjome progos įsitikinti. Ten yra šiaip visokių žymių architektūrinių ir istorinių vertybių, bei kitų statinių, o mes pradžiai nutarėme užsiropšti į San Kristobalio kalną, kuris buvo tiesiog priešais viešbutį.
    Bet tai buvo tikrai kalnas, gal nevisai kalnas, kalniukas, bet tikrai šimtą kartų aukštesnis už kokį Gedimino kalną, spėju, kad ir už Namsaną, nes į Namsaną gana paprasta ir užbėgti, ko negali pasakyti apie Kristobalį. Ant kalno valkiojosi daugybė šunų, kurie kėlė valdžios dalybas, pjovėsi ir draskėsi. Bežiūrint į juos supranti, kad žmogus irgi yra gyvūnas, vis dar valdomas tų pačių instinktų, gal metodai šiek tiek skiriasi, bet esmė lieka ta pati. Visiems taip būna.

    Šiaip ta kalva buvo vertinga ne tik zoologiniu, bet ir botaniniu požiūriu: augo daugybė visokių kaktusų, alijošių, buvo galima pasirinkti jų vaisių ir valgyti (karti Maroko patirtis bylojo, kad gal geriau ne), vynuogių pasiskinti ir šiaip daugybė visokių medžių bei medelių, katrų, pasak vieno mūsų tautos dainiaus, „tiktai miške augę žmonės tepažįsta, / Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta“. Nors gal ne tik jie, Santjago gyventojai gal irgi pažįsta šį bei tą iš tu aygančių augalų, o mes žiūrėjome į nuostabiausią Santjago panoramą įrėmintą snieguotujų Andų viršūnių, ir kaip stogu uždengtą pilkiausiu smogu. Net gerklė superštėjo sužinojus, koks oras tame Santjage.

    O ant pačios viršūnės, „pačiam vidury, apsigobus skara“ stovėjo ir Švč. Mergelė, tokiu liūdnu žvilgsniu stebeilijo į nuostabiausią Santjago panoramą ir liūdnomis akimis bylojo: Dieve mano, Dieve mano, koks grožis, koks spindesysi ir skurdas. Skurdo šiaip labai ten nesimatė, bet spindesio irgi nelabai, tik tas rudai pilkas smogas. Aplink dar bažnytėlė, besimeldžiantys žmonės, kavinė, tualetas, na, ir visi kiti privalomi civilizacijos privalumai. Tolumojo dunksojo tos aukštos snieguotos Andų viršukalnės. Šiaip – gražu, kaip pagalvoji.

    Bet ką jau čia, nepristovėsi ant to kalno, ant aukštojo, leidomės žemyn. Perėjom porą kartų per mūsų rajonėlį, kuriame buvo universitetas. Šiaip to universiteto labai ir nereikėjo, tačiau Minu vis dėlto sugalvojo, kad jei tikrai Bolivijos vizą pasidaryti taip paprasta, tad kodėl gi nepabandžius. O tam reikėjo kopijavimo aparatą: paso kopiją pasidaryti, dar kažkokią kopiją. Normaliose šalyse tokios paslaugos įmanomos universitetuose. Tikriausiai ne visuose, nes tame Santjago universitete niekas nieko nežinojo apie jokius kopijavimus, teko eiti į kitą upės krantą.

    Ten ta proga dar ir papietavome, šio bei to nusipirkę parduotuvėje, nes pasirodo, kad Čilė nėra tokia jau labai pigi šalis. O iškart už tos parduotuvės, visiškai ramioje gatvelėje radome ir kopijavimo centrą, kuriame labai maloniai nusprendė nukopijuoti. Žinoma, už papildomą mokestį. O su nuotraukomis pasirodo buvo šiek tiek liūdniau. Nuotraukų ten nedarė, pasiuntė į Tenderinį. Tas rajonas taip tikrai ir vadinasi. Nebuvo jis labai toli, tačiau vis tiek reikia eiti, niekas ant rankų nenuneš. Tad ir ėjome.

    Tenderinis ne šiaip sau kažkoks nežymus ir nežinomas Santjago rajonėlis, tai visa prekybos rajonas, kuriame pilna universalinių parduotuvių (būtent universalinių parduotuvių, o ne kokių modernių centrų. Santjagas gana modernus miestas, bet kai kurios jo detalės kvepėjo tarybiniu realizmu). Bet mes juk ne parduotuvių ieškoti atėjome, reikėjo surasti tą fotografavimo centrą ar kažką panašaus, kur pasines nuotraukas daro.

    Labai sunku tą centrą surasti nebuvo, bet Čilė mus nudžiugino ir nustebino eilinį kartą. Taigi kažkurioje parduotuvėj ar šiaip pastate, kur visko yra radome ne ką kita, o nuotraukų ryškinimo centrą. Maždaug tokį patį, kokių buvo pilna Lietuvoje kokiais 1998-2000 metais, tik jo plotas buvo gerokai mažesnis, dešimt kvadratinių metrų galbūt, o gal netgi mažiau. Bet, ko čia skųstis, svarbiausia, kad tame centre (pavadinkime tai centru) daromos pasinės nuotraukos, kurių mums ir reikėjo, o tai ir yra svarbiausia.

    Taigi senjoros paklausėme dėl tų nuotraukų, ji labai maloniai pasakė, kad taip, taip, viskas tvarkoje, nuotraukas daryti galima, šiek tiek palaukite. Nereikėjo ilgai laukti, kol ji su kažkuo pasikalbės, kažką kažkur pasiųs ir paskambins (tikrai nereikėjo ilgai laukti, be ironijos), ir ji jau prašom, sėskite čia. Pasodino tiesiog ant kėdės vos ne salono centre, už nugaros tokia balta siena, ekranas atseit, viens du, pykšt, viens du, pykšt, nufotografavo keletą kartų skaitmeniniu aparatu, leido išsirinkti nuotrauką, kuri labiau patinka, ir dar po kelių minučių padavė atspausdintą. Viskas kaip ir gerai, bet Minu pastebėjo, kad jei ką, tai jo aparatas geresnis, ir būtų geriau, jei jis pats būtų fotografavęs. Nors gal ta senjora profesionali fotografė ir geriau žino. Svarbiausia, kad nuotraukas vizai turėjome.
    Ta proga nutarėme apsilankyti ir universalinėje parduotuvėje, kurias šiais laikais įprasta vadinti prekybos centrais. Ir staiga pasijutau, lyg būčiau sugrįžęs kokius trisdešimt metų atgal, kai dar Lietuvoje veikė tos universalinės parduotuvės, Kauno „Merkurijai“ ir kitos įstaigos. Gal išdėstymas šiek tiek kitoks, kiekvieno aukšto plotas gerokai mažesnis, parduotuvė keliaaukštė, bet tas tarybinis realizmas tiesiog dvelkė ir tvoskė iš kiekvieno kampo. O juokingiausi buvo, kai norėjome nusipirkti rozetę. Pasirodo, kad Čilėje vėl kitoks jungtukas, tad reikia dar vieno perėjimo. Galiausiai suradome reikiamą aukštą, tada suradome reikiamą parduotuvę, ir jau norėjome pirkti, bet viskas ne taip paprasta. Pirmiausia gauni lapelį su užrašyta kaina (nors gal kartais neduoda ir to lapelio, bet mums, kaip ypatingai nemokantiems ispanų kalbos jį davė), ne šiaip kokį čekį, bet taip tikrai kažkokią popieriaus skiautikė su užrašytais skaičiais, tada su ta skiautelė einį į kitą aukšto galą, maždaug tiesiai į kairę į dešinę vėl tiesiai ir tada kažkur ten, kur netikėtai randi kasą, paduodi tą skiautikę, susimoki pinigai, tada gauni kasos čekį, su kuriuo vėl eini atgal, ir galiausiai gauni norimą prekę. Kuo ne tarybinė universalinė parduotuvė? Žinoma, tarybiniais laikais nebūtų stebinę, visi taip darydavo, tačiau man jau teko šiek tiek atprasti, o suprasti tą sistemą iš naujo, kai viskas aiškinama ispaniškai nėra taip paprasta. Tačiau kažkaip išsiaiškinome.

    Pasiruošimai gauti vizą buvo baigti, tačiau į ambasadą eiti jau buvo per vėlu, tad ta proga, kad buvome netoli Santjago centro, nusprendėme pasižiūrėti, kuo garsus ir įžymus Santjagas. Per visokias parduotuves ir prekybos centrus (šitieji atrodė gerokai modernesni, tad ta sistema ten tikriausiai neveikė) išėjome į Ginklų aikštę. Taip, tą pačią aikštę, kuri yra kiekviename save gerbiančiame Lotynų Amerikos mieste ir kaime. Didelė aiškštė, su palmėmis ir baobabais, o viename jos kampe stovėjo ir didžiausia miesto katedra. Tokia katalikiška. Labai niekuo nesiskiria nuo europietiškų katedrų, tokia pati didelė su keliais altoriais, šventųjų paveikslais, klausyklomis ir kolonomis. Tuo metu kaip tik prasidėjo mišios, tad nusprendėme netrukdyti maldininkams.

    Saulė po truputį leidosi, tad dar nusprendėme užlipti ant Šventosios Liucijos kalvos. Šiaip tokia kalvikė su griuvėsiais, kur šiaip įdomu pasivaikščioti, pasidomėti augalija bei gyvūnija (daugiausia augalija), pafotografuoti Santjago saulėlydžius, vis dėlto jie visai gražūs ten, dar rasti keletą architektūrinių ir archeologinių vertybių, kurių, pasirodo, ten irgi yra nemažai (gal nesiekia milijonų ar tūkstančių metų, bet tikriausiai tai vis tiek jų vertės labai nesumažina), ir maždaug taip visa diena baigėsi.

    Nusileidus saulei darėsi vis šalčiau ir šalčiau, todėl teko eiti namo. Pakeliui radome turgelį, kur, berods už visai padorią kainą pardavinėjo visokius vaisius, o kadangi jau buvome pastebėję, kad Čilės kainos kandžiojasi dar labiau nei argentinietiškos, tad nusprendėme iš anksto apsirūpinti įvariais gėriais, a la valgiais ir gėrimais, o jei visai konkrečiai: vaisiais ir vynais. Man atrodo, kad labai gerai padarėme.

    Santjage nebelabai buvo ką daugiau veikti, nes kažkokių ypatingai vertų dėmesio objektų ten tikriausiai ir nėra, nors tikriausiai yra, turint noro visada galima rasti daug ir nemažai įvairių objektų, bet mes to nelabai norėjome, ir artėjanti žiema tikrai per daug netraukė. Tad kita diena buvo skirta Bolivijos vizai. Nes nuo to priklausė, ar važiuojame į Boliviją, ar į Peru. Bet kokiu atveju ten kur šilčiau: į šiaurę. Nebuvo labai keista ar neįprasta, bet vis tiek: Pietų pusrutulyje šiaurė reiškia šilta, o pietūs – šalta. Saulė irgi sukasi į priešingą pusę. Man atrodo dėl to ir saulės šviesa šiek tiek kitokia atrodo, pasislinkusi į kitą spektro pusę. Bet taip tikriausiai nėra.

    Bet kokiu atveju, tos dienos didysis planas ir užduotis buvo gauti Bolivijos vizą. Minu labai nenorėjo gaišti laiko, ypatingai Santjage, todėl norėjo iki ambasados važiuoti taksi, o aš buvau susiskaičiavęs ir išmąstęs, kad ta ambasada tikrai neturėtų būti labai toli, tad galime nueiti ir pėsčiomis. Šį kartą buvo paklausyta mano nuomonės. Tačiau ambasada nebuvo taip arti, kaip aš tikėjausi, ėjome ėjome, jau artėjo ir dvylikta valanda, o dvyliktą valandą dažniausiai viskas užsidaro, o reikiamo namo numerio nesimato, o jei po dvyliktos valandos nebepriims paraiškų vizai? Vienu žodžiu, visa situacija sakė, kad man gali labai blogai baigtis tas sprendimas eiti pėsčiomis.

    Ir tikrai, ambasadą pasiekėme beviek lygiai dvyliktą. Tačiau ten nieko nebuvo uždaryta. Ramiausiai įėjome, netgi nebuvo jokių uždarytų vartų, kaip daugelyje kitų ambasadų su domofonais, kur skambina ir tikiesi, kad kalbės ta kalba, kurią moki. Viskas ramiai, įeiname vidun, randame kažkokią moteriškę, kuri pasirodo registruoja visus atvykstančius, ko jums reikia, vizos, ok, užpildykita šitą įrašą žurnale, o jums ko reikia, o aš tik draugą lydžiu, gerai, praeikite ten. Šiaip visa tai pasakė ispaniškai, tai nelabai supratome kur reikia eiti, bet iš trečio karto pataikėme, ir atsiduriame tokiame kambaryje, kuris, kaip supratome vėliau, buvo laukiamasis. Tai čia būtų gerai, kad būtume supratę iš karto. Šiaip kad čia reikia laukti nežinia ko, buvo ir taip aišku, tačiau mums kilo mintis, kad paprastai ambasadose, ypatingai kreipiantis dėl vizos, visuomet reikia užpildyti kažkokius prašymus ar dokumentus, o tame laukiamajame tikrai buvo kažkokių dokumentų. Tad pradėjome nagrinėti visus iš eilės, kuris čia jau tas reikalingiausias. Visi dokumentai ispaniški, tačiau net ir su tomis menkomis ispanų kalbos žiniomis supratome, kad nė vienas iš tų popierių mums netinka. Tą patį patvirtino ir netikėtai iš kito kambario išėjusi amerikietė tikriausiai, nors nesu tikras. Kažkokia angliškai kalbanti ir ispanų kalbą mokanti moteriškė išėjo iš gretimo kambario, netgi pati pasisiūlė padėti, tačiau nežinojo kaip. Tie dokumentai buvo skirti Čilėje gyvenantiems ar nebūtinai gyvenantiems Bolivijos piliečiams, o vizai... netiko nė vienas.

    Ispanų kalbą mokanti angliškai kalbanti moteriškė dingo, o mes likome toliau, žiūrėjome į visus popierius, gal per klaidą rasime tą reikalingiausią. Bet neradome. Užtat iš to paties kambario išėjo bolivas, šiaip bolivas, bet tikriausiai ne šiaip sau bolivas, o koks nors konsulas ar ambasadorius, neprisistatė. Prašom prašom, užeikit užeikit, tai ir užėjom. Kadangi man vizos nereikėjo, tad aš net nesiruošiau eiti, tačiau bolivas pakvietė ir mane, ką jau čia lauksite. Tad ir užėjome.

    O ten ir prasidėjo tas spektaklis. Viza, ok, ar turite tokius ir tokius dokumentus, tokius ir tokius turėjome, lėktuvo bilietą ir pan., nukpijuok, Minu sako, nereikia, galite imti šitą. Tikrai? Čia mums? Puiku. Aha, ar turite skiepų nuo maliarijos liudijimą? Oi, pamečiau. Hm, kur ruošiatės važiuoti į Boliviją? Į Ujunį. Ai, Ujunį, tada nereikia. Palaukite minutėlę. Kol jie ten dėliojosi savo popierius, kitas bolivas paklausė iš kur aš. A, Lituania. Irgi puiku, kažkokia lyg rumunė, o gal moldavė, kažkokią dainą dainavo. Jau net neprisimenu kokią, tuo metu irgi nežinojau kokią, bet kol Minu tvarkėsi popierius su konsulu, tas kitas bolivas išsitraukė išmanųjį telefoną ir pradėjo rodyti tą vaizdo klipą. Nesupratau apie ką jis, bet tiek tos. Per tą laiką konsulas suspėjo įrašyti į vizą kažką, įdėjo antspaudą ir: bienvienidos a Bolivia. Taip tiesiog paprastai. Dar nesu matęs, kad vizas kas nors būtų taip paprastai išdavęs, bet pasirodo taip jau būna.

    Na, ir viskas, daugiau reikalų tiek ambasadoje, tiek Čilėje nebuvo, tad teko iš ten išeiti. Kadangi laiko dabar buvo į valias, nusprendėme niekur neskubėti ir po truputį, po truputį eiti kažkur. Ir taip netikėtai prieš akis išdygo tokia korėjietiška skulptūra. Toks keistas korėjietiškas pastatas. Neaišku iš kur ir kodėl. Ir tikrai, paskaičius pavadinimą, tikrai korėjietiškas: Tabo pagoda (arba daugelio brangenybių pagoda), kurios originalas stovi Pulguksoje, Kiongdžiu. Pastatyta Čilės ir Pietų Korėjos santykių kažkelintą dešimtmetį paminėti. Tikriausiai finansavo korėjiečiai. Ant upės kranto dar išgėrėme vyno, ir kadangi bilietai į Velykų salas buvo labai brangūs (po kokius septynis šimtus dolerius, jei ne daugiau vienam žmogui), tad nusprendėme keliauti toliau į šiaurę.

    Bet šiaip tiesiog panorėjęs negali keliauti kažkur į šiaurę, reikia nusipirkti bent jau kokį bilietą, jei planuoji eiti ne pėsčiomis. Kadangi aš jau buvau išstudijavęs, kad kažkodėl reikia keliauti į Kalamą (nežinau kodėl, bet tikriausiai tas miestas buvo arčiausiai Bolivijos sienos), o mūsų viešbutyje niekas nežinojo (tiksliau ta viena mergina, kurios klausėme, pasakė, kad neturi nė žalio supratimo, kaip nusigauti iki Kalamos, ir spėju, kad neturėjo nė menkiausio supratimo, kur yra ta Kalama), tad teko keliauti į autobusų stotį. Pagal žemėlapį traukiniai į Kalamą nevažiuoja.

    Kai nusigavome iki stoties jau buvo pradėję beveik temti, stotis buvo tokia pati kaip Argentinoje, o vėliau supratome, kad tokia pati, kaip daugelyje Lotynų Amerikos miestų, ar gal tiksliau: didžiųjų miestų. Milijonas kasų, dar daugiau milijonų autobusų kompanijų, visos veža daugiau mažiau tomis pačiomis kryptimis, kainuoja tikriausiai irgi daugiau mažiau tiek pat, tik va reikia susirasti tą vieną vienintelę, kuri labiausiai patiktų. Per klaidą radome kasą, kuri pardavinėjo bilietus ir į Kalamą. Tai nebuvo pati pagrindinė turisitinė kryptis, tačiau bilietus mums pardavė, o daugiau nieko ir nereikėjo.

    Beeinant metro link dar užklydome į viešą koncertą. Šiaip galvojome, kad tai kažkoks koncertas, bet pasirodė, kad ne visai kažkoks. Dėdės su ūsais ir barzdomis dainavo tas vadinamąsias Andų melodijas, Andų liaudies dainos. Netgi ne visi čilėnais jas supranta, o ką jau vargšams gringams daryti. Nors man visai patiko tos jų dainos. O dar labiau patiko, kad toks jaunas vaikinukas, apsirėdęs visokiomis džinsovkėmis su Metalikomis ir ACDC tiesiog sirgo ir iš proto kraustėsi per tas Andų melodijas. O kai užtraukė „El Fuego“ (berods taip vadinosi toji daina), tai vos ne pasiuto. „El Fuego“ pasirodo daina, talpinanti savyje visą Čilės sąmonę ir sielą. Nelabai įsivaizduoju, kad Lietuvoje panašūs ilgaplaukiai ar kitokios plauko „Nirvanų“ gerbėjai taip ardytųsi per kokį „Sakalėlį“ ar „Liepelę“, nors ką gali žinoti. Patriotai tie čilėnai.


    Galima sakyti taip ir baigėsi mūsų džiaugsmingoji kelionė po Santjagą. Kiek girdėjome, Čilėje yra ir daugiau nuostabiausių vietų, puikių kalnų ir slėnių, tačiau artinosi žiema, o visi tie kalnai ir slėniai – pietuose, kur gan anksti pradeda snigti, tad labai netraukė. Laikas dar buvo visai nevėlyvas, o mūsų gyvenamasis rajonas pasirodo tikrai buvo didžioji studentų buveinė: visi šaligatviai nustatyti staliukas ir stalais, ir pusė Santjago studentų ant jų sėdi ir geria alų. Nusprendėme prie jų prisijungti. Tiksliau ne tiek prisijungti, kiek pažiūrėti, kaip ten tie studentai gyvena. Ar šiaip ar taip, visos užeigos buvo pilnos, lauke baisingai šalta dar nebuvo, tad buvo galima pasėdėti ir kartu su visais. Kartu neteko: tiesiog prie atskiro staliuko.

    Kitas rytas išaušo toks visai kaip sekmadienio, tikriausiai dauguma religingų santjagiečių skubėjo į kokias bažnyčias klausyti mišių, tad mūsų rajone buvo visiškai tuščia. Viešbutyje irgi nebuvo ką veikti, ilgai užsibūti irgi nevertėjo, tad ir neužsibuvome. Pagrindinėje rajonėlio aikštėje dar išgėrėme kavos, arbatpinigių niekas neprašė, užtat po aikštę vaikščiojo vienas čilėnas apsirėdęs andiškais drabužiais (como el gaucho en poncho) ir vedžiojosi lamą (kurią tuose krašuote jama vadina). Ne šiaip sau vedžiojosi, buvo galima su ja nusifotografuoti. Kai kas taip ir darė. O mes šiaip naglai paslapčiomis ją pafotkinom. O tų lamų ateityje buvo dar daug ir daug.

    Į autobusų stotį nusigavome anksčiau nei anksti, o ji irgi buvo visiškai tuščia. Nei žmonių, nei koncerto, taip sakant veikti nebuvo ko. Teliko tik laukti autobuso. O jis atvažiavo. Pasirodė, kad mūsų autobusas į Kalamą vis dėlto nevažiuoja, pradžiai reikėjo nusigauti iki Antofagastos, o ten persėsti į kitą autobusą, kuris jau turėjo vežti tiesiai į Kalamą. Tikriausiai taip ir turėjo būti. Autobusas išvažiavo, pradėjo rodyti filmus, vieną po kito, nes kelias tolimas, po kiek laiko ėmė ir temti... Gražus tas saulėlydis į Ramųjį vandenyną, o mes toliau sau važiavome Pan-Amerikos greitkeliu, kuris pagal pradinį planą turėjo jungti visą Ameriką, t.y. abi Amerikas (kiek žinau, nejungia).

    Labai anksti ryte atsidūrėme Antofagastoje. Visus išlaipino, tiksliau visiems ten ir reikėjo būti, išskyrus mus. O mes ėmėme laukti kito autobuso. Tiesiai po kojomis ošė Ramusis vandenynas, tik išeini laukan. Šiaip nelabai arti buvo tas vandenynas, tad kaip ir galvojau, kad reikėtų prie jo nueiti, nes spėjau, kad laiko turėjome daugiau nei reikia, ir tikrai taip buvo. Bet neskubėjome. Nes iš tikrųjų, prie to vandenyno dar teko pabūti ne vieną kartą. Ir šiaip, ne pirmą kartą juk buvau prie Ramiojo vandenyno.

    Lotynų Amerika ėmė darytis tikra Lotynų Amerika, tiksliau ji visada tokia ir buvo. Autobusas, žinoma, vėlavo. Kaip supratau, ne todėl, kad kažkur užstrigo, ne dėl kamščių, bet šiaip iš principo vėlavo. Bet tos šalys tuo ir garsėja, kad viskas yra trankilu ir vyksta tada kai reikia vykti, o ne tada, kai tau kažko norisi. Kad ir vėluodamas, autobusas į Kalamą atvažiavo, ir mes jau išsukome iš tos garsiosios Pan-Amerikanos, pradėjome važiuoti kažkokiais kitokiais kalnų keliukais, vis arčiau Bolivijos sienos. Prieš akis sušmėžavo Ožiaragio atogrąža. Aišku, nebūčiau supratęs, kad va dabar jau pervažiuojame Ožiaragio atogrąžą, jei ten nebūtų ženklo, kurio nufotografuoti, žinoma, nespėjau. Bet tiek tos, svarbiausia, kad laiku pasiektume Kalamą, o laiku reiškė – gerokai prieš saulės laidą.

    Kalamoje oras buvo geras. Švietė saulė, šiek tiek svilino, tad buvo galima džiaugtis įdegiu. Pagal mano žinias miestas neturėjo būti labai didelis, ir nors detalaus žemėlapio neturėjome, tačiau spėjau, kad iki viešbutukų ar šiaip kokių vietų neturėjo būti labai toli. Ir tikrai taip buvo, nedaug paėję atsidūrėme kažkur ten, kur turėjo būti viešbučiai. Bet prieš viešbučio paieškas reikėjo išsiaiškinti, ar to viešbučio mums išvis reikės. Kaip tik priešais buvo ir kelionių agentūra, kuri pardavinėjo bilietus į Boliviją, Ujunį. Iš autobusų stoties jokie autobusai nevažiavo. Viskas ten labai supainiota, toje Lotynų Amerikoje. Koks skirtumas, svarbu, kad vežtų ir neluptų milijonų už tai. Autobusai į Ujunį yra, tačiau tik anksti ryte. Atrodo, kad iki Ujunio nėra labai toli, tad autobusai galėjo būti ne tik anksti ryte, bet ir kitu paros laiku, tačiau taip nebuvo. Nieko nepadarysi. Autobuso bilietus turime savo rankose, ir jau buvo aišku, kad vis dėlto viešbučio mums reikės, nes nakvoti lauke nebuvo pati maloniausia mintis. Dėl įvairiausių priežasčių.

    Mes lyg ir buvome numatę vieną, kuriame norėjome gyventi, bet staiga prie mūsų pasirodė viena mergina. Laba diena, gal reikia pagalbos. Šiaip pagalbos nereikėjo, bet kažkaip atsisakyti nepasisekė, ir ji nusprendė parodyti labai gerą ir puikų viešbutį, kurį ji pažinojo. Nusprendėme pasekti iš paskos. Sužinojome, kad ji pati ne čilėnė, o perujietė, ir jos parodytame viešbutyje nieko nebuvo. Durų niekas neatidarė. Tad nuėjome į kitą, tą, kurį buvom nusižiūrėję. Vietų buvo, išsirinkome patį pigiausią kambarį, nes reikėjo pernakvoti tik vieną naktį. Na, ir tada jau buvo laikas nueiti apžiūrėti Kalamos.

    Jau buvau prisiskaitęs, kad Kalama – tai buvęs šachtininkų miestas, kuris maždaug tuo ir garsėja. Kaip ir daugiau nieko ten nėra. Tad nieko daug ir nesitikėjau. Nors šiaip visai įdomus miestas, man asmeniškai patiko. Radome netgi restoraną, kuriame buvo jūros gėrybių patiekalų. Gal ir ne pačios šviežiausios jūros gėrybės, bet neapsinuodijome, tad to ir užteko. Ir šiaip visokių skanėstų. Tikriausiai turėjo būti gan nieko restoranas, nes jame žmonių buvo nemažai. Iš tikro, kitur nelabai buvo kur ir eiti. Apėjome keletą kartų visą Kalamą, jau išmokome mintinai visą vieną aikštę ir jos paminklą šachtininkams, radome netgi turgų, kur aš netekau žado. Įeinu į turgų, o ten: didžiausia puokštė rūtų, pamerkta į dar didesnį kibirą. Ko ko, o rasti rūtų kažkur toli nuo Lietuvos: tikrai nesitikėjau. Pasirodo be reikalo, nes rūtos gana dažnas ir populiarus augalas Lotynų Amerikoje, naudojamas įvairiausiems reikalams. Ir sutapk tu man taip.

    Kai saulė ėmė leistis vakarop dar išgėrėme kavos kažkur centrinėje miesto aikštėje, vakare nelabai ruošėmės kur eiti, tad nusprendėme nusipirkti kokio vyno ir užkandžių. Surasti vyną nebuvo taip paprasta. Tiksliau paprasta, mažyčių parduotuvyčių buvo ant kiekvieno kampo, tik prieš akis jau pradėjo plytėti tikroji Lotynų Amerikos realybė: visos tos parduotuvytės atidarytos, ir pardavėja yra, tik įeiti į jas negalima: grotos. Visur grotos. Per grotas paduodi pinigus, o tau duoda prekes. Ir visur taip. Įdomiai. Minu prisiminė, kad visai taip pat veiksmas vyskta ir Zimbabvėje, ir tikrai ne todėl, kad tos šalys neturi kur dėti geležies. Taip sakant pirmas ženklas, kad reikia būti atsargiems.

    Saulė jau ėmė visai žemyn leistis, pradėjo slankioti šunys, tas dienos karštis išgaravo kartu su paskutiniais saulės spinduliais, ir į kaulus ėmė smelktis Andų šaltis. Nors iki pačių Andų dar buvo toloka, bet jau reikėjo pradėti pratintis prie tuo Andų klimato, kur nėra keturių metų laikų, o jei tiksliau: yra visi keturi metų laikai, kiekvieną dieną: patekėjus saulei prasideda pavasaris, apie pietus – vasarą, vakarėjant – ruduo, o po saulėlydžio – gūdi žiema, kartais su sniegu. Įdomus klimatas. Mes sėdėjome kambaryje ir žiūrėjome televizorių, gerdami baltą vyną, o aš vis besidžiaugdamas rūtomis. Šiaip sutapo, kad tą dieną buvo mano gimtadienis, tai gavau rūtų. Keltis reikėjo anksti, paskutinų žiemos mėnesį, todėl neplanavome kur nors toliau eiti. Kambaryje šildymo, žinoma, nebuvo, tačiau tą naktį labai nesušalome. Visi džiaugsmai dar buvo ateityje.

    Ryte buvo dar šalčiau nei vakare, tiksliau net ne ryte, nes teko keltis gerokai prieš aušrą. Raktus atidavėme nemiagančiam dėdei, pasirodo, ne visi tuo metu miegojo ir nuėjome laukti autobuso. Kadangi bilietą pirkome ne autobusų stotyje, tai ir autobuso reikėjo laukti ne autobusų stotyje, o kažkur ant kampo. Ne mes vieni. Pradėjo rinktis daug bolivų (tikriausiai bolivų) su didžiuliais krepšiais, tikriausiai vežėsi visą savo mantą, dar buvo keletas užsieniečių, prancūzų, ir mes. Autobusas, žinoma, vėlavo, kas būtų visai nieko, jei nebūtų buvę taip šalta. Kadangi saulė netekėjo, tai šilčiau nesidarė. Tačiau kaip dažniausiai visada ir būna, autobusas po kiek laiko atvažiavo. Visi puolė lipti, mes irgi, ir maždaug prasidedant pavasariui mes pajudėjome iš Kalamos. Galvojome, kad vienas du ir būsime ant sienos, tačiau taip nebuvo. Prasidėjo ilga ir nuobodi kelionė į Ujunį. Prieš akis pradėjo dygti Andų šuešanai ir solsanai (snieguotosios Andų viršūnės), kurias aš puoliau fotografuoti, bet ateityje jų turėjome matyti dar daug ir daug ir daug. Autobusas po truputį ropojo viršun viršun, ir kai saulė buvo jau visiškai zenite sustojo: Čilės-Bolivijos siena. Kad tai kažkokia siena buvo galima suprasti tik pagal užrašą ant kelio ženklą ir sudriskusią Čilės vėliavą. Dar ženklas, ko negalima įsivežti į Čilę (iš idėjos nieko), pasų kontrolės pastatėlis, kur visiems į pasus įdėjo ženkliuką: Salida, ir viskas. Mes jau nebe Čilėje. Kadangi kaip visada reikėjo dar kažko laukti, tai išgėrėme kavos, bet greitai mus pakvietė eiti. Šiek tiek pavažiavome, persėdome į kitą autobusą ir nuėjome į dar vieną pastatėlį, kur visiems turėjo pagal planą sudėti antspaudukus Entrada. Ne šiaip sau kokia Entrada, o entrada į Boliviją.
    Friday, February 22nd, 2013
    6:27 pm
    Paragvajus III: Jėzuitų palmės
    Paragvajus turi vieną nedidelę bėdą keliaujant, ypatingai ne po sostinę. Iš idėjos jis visai gražus, šiltas, mielas, ramus, nepavojingas ir pigus, tačiau jei labai nori intensyviai užsiimti kultūrinio ir istorinio ar gamtinio paveldo apžiūrinėjimu, tenka visai nemažai laiko praleisti kelyje, kartais netgi daugiau nei apžiūrint tą kultūrinį istorinį beigi gamtinį paveldus. Tą mes jau sužinojome iš dėdė dukters, todėl prie Asunsjono ir apžiūrėjome tik tą njandučių kaimelį, nors gal reikėjo dar kuo nors užsiimti? Tačiau daugiau laiko nelabai buvo, o mes jau sėdėjome autobuse, kuris važiavo į Enkarnasjoną. Šiaip visai būtų apsimokėję ir kitur nuvažiuoti, tik vis ta bėda, kad laiko iki lėktuvo jau nebebuvo likę labai daug.

    Taigi sėdime, važiuojame, pro šalį slenką tos lygumos ir kloniai, beveik kaip Lietuvoje, tik tiek kad palmės visur auga ir kalba daugelis netgi ne ispaniškai, o tikriausiai gvaraniškai. Visai įdomi kalba, kurios nelabai ir išmokome, nes visi vis tiek kalba ispaniškai, kai reikia. Jokių cukranendrių laukų, dideli vienkiemiai, kuriuose gyvena tikrai nei JAV kaubojai, visas namų pastatymas rodo labai aiškias europietiškas šaknis, ne veltui ten tiek nemažai imigrantų iš Europos, ir tos mums artimesnės Europos (nė vieno nesutikau), o kadangi visas kelias gana ne trumpas, tad išsitraukiau savo mezgimus ir nėrimus, kurie tikrai nebuvo panašūs į jokius njandučius, bet vis buvo kuo užsiimti.

    Pakeliui kokį vieną kartą sustojome, šiaip atseit kavos atsigerti ir vairuotojui pasiilsėti, vis dėlto kelias ilgas, prie pat Enkarnasjono pravažiavome ir čipų sostinę Coronel Bogado, sako ten pačios geriausios čipos visame Paragvajuje, bet irgi, kaip rašo kelionių vadovai, visai nebūtina ten apsistoti ilgesniam laikui, užtenka tik nusipirkti čipų pravažiuojant, kadangi visi čipų pardavėjai įlips tiesiai į autobusą ir už centus pardavinės daugybę čipų. Taip ir buvo.

    Ir kai saulė jau buvo visai nusileidusi, galiausiai pasiekėme ir Enkarnasjoną, Pietų perlą. Pietų perlas tai ne šiaip kažkoks oficialus pavadinimas, o tik šiaip pavadinimas, galvojau dėl to, kad ten labai gražu, o iš tikrųjų tik dėl to, kad ten klimatas labai geras. Pilnas pavadinimas dar ilgesnis nei Asunsjono: Nuestra Señora de la Encarnación de Itapúa, žinoma, vėl Švč. Mergelė Marija. Tikrai jaučiasi, kad Paragavjus gana katalikiškas kraštas, jei kas antras miestas Marijos vardu pavadintas, o bent jau Enkarnasjono apylinkėse yra ir nemažai jėzuitų misijų ar vienuolynų, tai yra buvo nemažai jų, tad tie vardai visai pateisinami.

    Bet apie tai gerokai vėliau, tik saulei nusileidus ir visiškai sutemus, mes jau buvome Enkarnasjone, kur, žinoma, nebuvo taip jau labai šalta, nesvarbu, kad pats viduržiemis, galima vaikščioti vasariniais rūbais (Lietuvoje netgi vasarą kartais tenka daugiau apsirengti), vis dar žydėjo mbarakujos, kurios pilnaties šviesoje atrodė kaip sakuros, plačios aikštės, o mes ieškojome, kur čia būtų galima apsistoti.
    Toli niekur nėjome, kadangi ir pats miestelis nėra labai didelis, užteko užsukti į artimiausią viešbutį, prie pat stoties. Reikia pastebėti, kad jis buvo gerokai naujesnis nei Asunsjono Ambasadoriai, tad atitinkamai ir jo kultūrinė bei architektūrinė vertė kol kas mažesnė, tačiau tvarkingesni, su mažiau praėjusių amžių dulkių, užtat ir kaina buvo atitinkamai didesnė. Ne labai taip baisiai didesnė, tačiau vis tiek šiek tiek didesnė. O paprastai sostinėse būna brangiau nei provincijos miestuose.

    Viešbučio šeimininkė tikriausiai buvo japonė ištekėjusi už paragvajiečio, bent jau mes taip nusprendėme, nors nesu tikras, bet tokia keista japonė, krikščionė tikriausiai, gal netgi ne katalikė. O visi aiškiai išreikšti Azijos krikščionys dažniausiai nėra labai normalūs žmonės, ir dažniausiai ne teigiama prasme. Šiaip nieko prieš krikščionybę nieko prieš neturiu, tačiau ji yra gavusi gan keistą prieskonį Azijos šalyse. Net patys azijiečiai tai pripažįsta, bet tai jau visai kita kalba.

    Kadangi Enkarnasjonas suskirstytas į atseit senamiestį ir ne senamiestį, tad išėjome apžiūrėti to senamiesčio, nes ne senamiestis tikriausiai kažkuo labai nenustebins. Tačiau reikia pripažinti, kad netgi senamiestis labai daug kuo nenustebino. Gal ten irgi karas buvo koks praūžęs, todėl iš viso architektūrinio ir istorinio paveldo yra likusi tik Ginklų aikštė (kuri šiaip labiau parkas nei aikštė) ir keli pastatai palei pagrindinę gatvę. O iš kitos pusės gal kitoje upės pusėje esanti Argentina įtakojo tą Enkarnasjono modernumą?

    Tai tikriausiai jau kokia Paragvajaus tradicija, kad visi didesni miestai turi privalomai būti ant upės kranto, ir ne šiaip sau ant upės kranto, o ant pasienio upės kranto. Enkarnasjonas irgi buvo ant upės kranto, Paranos upės, o tos upės, ne taip kaip įprasta Lietuvoje, neteka per miesto centrą, bet miesto pakraščiu: nusprendi sau pasivaikščioti paupiu, išeini iš namų, va tau upė, eini eni, sugalvoji pasiplauktio, perplauki upę ir jau esi Argentinoje. Ir toliau vaikščioji paupiu. Kitąpus upės tikrai matėsi Argentinos žiburiai, ne miškai ir ne pelkės, o žiburiai, nes kitoje upės pusėjo buvo Posados, kažkuo neypatingas Argentinos miestelis.

    Enkarnasjone dar buvo ir keletas barų ar kavinių, restoranų, kurie bent jau tuo metu ruošėsi užsidarinėti, didelė parduotuvė, kuri irgi ruošėsi užsidarinėti, tad mums nieko daugiau neliko, kaip po ta mėnesiena ir žydinčiomis mburukujomis grįžti namo, pas tą keistą japonę ir jos vyrą. Tačiau nameliai švietė naujumu tik kažkodėl turėjo irgi kažkokį keistą prieskonį.

    Kad pačiame Enkarnasjone nėra ką veikti jau buvome supratę iš vakaro, tam net nereikėjo labai studijuoti kelionių vadovo, tad kitą dieną nusprendėme važiuoti to, ko iš tikrųjų ten ir atvažiavome: į Trinidadą. O Trinidadas tai ne tik valstybė Karibų jūroje, Paragvajuje jie turi savo nuosavą Trinidadą (ir tikriausiai ne tik Paragvajuje ir tikriausiai ne po vieną, nes ispaniškai Trinidad reiškia Trejybę, tą švč.). Tad tas Paragvajaus Trinidadas, kuris yra visai netoli Enkarnasjono yra vienas iš būtinai privalomų lankyti objektų, kadangi UNESCO  įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Trinidadas ir Jėzus, du objektai. Skamba taip įdomiai, o iš tikrųjų tai jie abu yra jėzuitų griuvėsiai.

    Kaip jau reikėjo tikėtis, būtina nusigauti iki autobusų stoties, bet tai nebuvo tokia didelė bėda kaip Asunsjone, kadangi mūsų viešbutis buvo tiesiai prieš autobusų stotį. Apsiginklavome termosu bombija ir matere, ir jau galima sakyti buvome pasiruošę keliauti. Reikiamas autobusas stovėjo kažkur ten, kur reikia, niekas neliepė eiti ar važiuoti nežinia kur, netgi penkių metrų, ir visai netrukus mes netgi išvažiavome iš Enkarnasjono, šiek tiek pavažiavome paupiu, iš tolo pavarvinome seilę į Argentiną (nors nebuvo ten ko varvinti seiles) ir jau galvojome, kad važiuosime sau ramiai.

    Bet taip nebuvo. Aplinkui keitėsi tos plynės ir kloniai, augo palmės ir kitokie medžiai, žydėjo mburukujos, mūsų autobusas sustojo ir buvo liepta visiems išlipti. Ginkluotas apiplėšimas. Čia taip Kolumbijoje tikriausiai būtų, o Paragvajuje tai reiškė, kad kažkodėl mums reikia persėsti į kitą autobusą. Tiksliai net nežinau kodėl, nes ne visi žmonės persėdo, o gal visi. Koks skirtumas. Svarbiausia, persėdome, ir toliau sau per laukus ir klonius važiavome toliau.

    Nors Enkarnasjonas ir nežavėjo savo architektūrinėmis subtilybėmis ir kažkokiu trankilu gyvenimo būdu, tačiau žmonės ten malonesni. Suprato, kad tie gringai (t.y. užsieniečiai) ne šiaip sau važiuoja pasivažinėti autobusu Paragvajaus kaimais, tad kai jau buvome beveik privažiavę prie Trinidado pasakė, kad čia ir reikės išlipti. Ir labai gerai, kad pasakė, kadangi to Trinidado nuo kelio nesimatė, ir šiaip kažkokių spindinčių reklamų nebuvo (nors kaip UNESCO pasaulinio paveldo šedevrui galėtų būti), tad pravažiuoti jį šansų buvo ir labai netgi nemažų.

    Tačiau mums taip neatsitiko, išlipome, radome nuorodą ir nuėjome tuo jau nebelabai pagrindiniu keliu, iš kurio abiejų pusių buvo akmeninės stacijos, menančios Kryžiaus kelią, tad tikriausiai ėjome teisinga kryptimi. Žinoma, nedažnai tenka matytis Kryžiaus kelio stotis ant kažkokio kelio, bet tikriausiai taip ir turi būti, o kai tas Kryžiaus kelias jau baigėsi prieš akis kilo ir Maču Pikču giuvėsiai.
    Užrašai ispanų, gvaranių, prancūzų, anglų ir dar keliomis kalbomis sveikino atvykus į Trinidadą, nusipirkome bilietą, nes į tuos Pasaulio paveldo objektus dažniausiai reikia pirkti bilietą, ir jau galėjome sau ramiausiai vaikščioti po tą vienuolyną, o tiksliau po tai, kas iš jo buvo likę.

    Buvo likę ne per daugiausia: kelios gyvenamojo korpuso sienos, bažnyčios sienos, kur dar matėsi altoriaus vieta ir ten, kur kažkada turėjo kabėti kryžius, kolonos, skulptūrų nebuvo jokių, paveikslų irgi. Šiaip daugiausia tik sienos ir palmės po visur. Griuvėsių viduryje buvo likęs dar vienas bokštas, į kurį užlipus nuo viršaus buvo galima apžiūrėti ir visus griuvėsius. Matėsi, kad griuvėsiai europietiški, tik palmės ten ne visai tiko, bet taip jau yra. Ir šiaip, turint omeny, kad tai Pasaulio paveldo objektas, negaliu pasakyti, kad jį lanko labai jau daug turistų. Tiesą sakant, per tą pusvalandį ar kažkiek, kurį mes ten praleidome, sutikome tik porą. Kurie irgi neaišku ko buvo atvažiavę. Ne į visus Paveldo objektus plūsta minios žmonių, ir labai gerai daro, nes gali sau ramiai apžiūrėti visas tas kolonas ir apgriuvusias nišas, išklypusias grindis ir kitas senienas.

    Šalimais buvo dar vienas namelis su mažesne istorine verte, bet gyvenamas. Gal koks sargas, o šalia esantis žemėlapis skelbė, kad šitame regione yra ir daugiau jėzuitų vienuolynų griuvėsių išsidėsčiusių abiejose Paranos pusėse, o tai reiškia, kad tiek Paragvajuje, tiek Argentinoje, o pats artimiausias vienuolynas, žinoma Jėzus.

    Trinidadas, kaip sužinojome vienas iš didesnių, kuriame net pusantro šimto metų gyveno jėzuitai ir tikriausiai kiti, o tada kai XVIII a. pabaigoje jėzuitus išvijo iš visų Ispanijos kolonijų (kai juos apskritai pradėjo persekioti beveik visoje Europoje), tie visi vienuolynai ir buvo apleisti apgriauti ir sugriauti, kol jų niekas neįtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

    Visai netoli buvo dar vienas vienuolynas, Jėzaus, į kurį irgi buvo galima nuvažiuoti, nes tai irgi buvo vienas iš privalomų punktų, kuriuos reikia aplankyti Paragvajuje. Iš tikrųjų tai ne visai arti tas Jėzus, dar keletas kilometrų iki jo, pėsčiomis eiti laiko daug nebuvo, o važiuoti iki jo... irgi ne taip jau paprasta. Paeikite, palaukite autobuso, kuris turėtų važiuoti kas valandą, grįžtant irgi tikriausiai reikės laukti to autobuso, kuris kas valandą važiuoja, tačiau kuris neveš iki Enkarnasjono, tad vėl reikės persėsti... Vienu žodžiu taip visaip pagalvoję, nusprendėme iki Jėzaus nevažiuoti.

    Vietoj to nuėjome į prie kelio esančią kavinę, kur žmonės buvo užsiėmę siesta, tad mes jiems labai ir netrukdėme, tik spraito su kola pasiėmėme. Kai atsibodo gerti vien spraitą ar kolą, bandėme ja užpilti matę. Matė su spraitu buvo skaniau nei su kola, o vietiniai į mus tikriausiai žiūrėjo kaip į barbarus, nes dar tokio pasityčiojimo iš tererės gal ir nebuvo matę.

    Autobusas netruko atvažiuoti, saulė ėmė leistis, o Enkarnasjone ypatingos veiklos nebuvo. Šiek tiek pasivaikščioję darom siūlų parduotuvę, nes aš beveik visus siūlus jau buvau išmezgęs kelionėje iki Enkarnasjono, radome dar interneto kavinę, dar užsukome į tą supermarketą vyno nusipirkti, eilinį kartą pasėdėjome Ginklų aikštėje, pasivaikščiojome kitomis gatvėmis.

    Trumpai kalbant, tame Pietų perle daugiau nebebuvo ką veikti, o norint apžiūrėti visą Paragvajų reikėjo šiek tiek daugiau laiko, nei mums jo buvo likę, tad kitą dieną labai aiškiai buvome suplanavę važiuoti atgal į Rytų miestą – Ciudad del Este.

    Ciudad del Este nebuvo labai reikalingas dėl kokių architektūrinių ar istorinių paminklų, mums šiaip jau reikėjo nusigauti į Argentiną. Žinoma, priešais Enkarnasjoną irgi buvo Argentina, užteko tik perplaukti upę, ir būtų galima tenai keliauti, tik visa bėda, kad mes dar nebuvome matę Iguasu krioklių iš Argentinos pusės, o kelionės Paragvajuje pigesnės nei Argentinoje, taigi paskutinės dienos Paragvajuje planas: Rytų miestas.

    Labai sudėtinga nebuvo, kaip jau minėjau, autobusų stotis tiesiai priešais viešbutį, autobuso laukti ilgai irgi nereikėjo, ir vėl prasidėjo ta ilga ilga kelionė per laukus ir klonius, lygumas ir saulėgrąžų laukus, vienkiemius ir palmynus, kur tik dėl tų palmių galėdavai suprasti, kad esi ne Lietuvoje. Net oras buvo tikriausiai panašus, tik skirtumas, kad tuo metu Lietuvoje buvo pats vidurvasaris, o Paragvajuje – viduržiemis.

    Šiaip gal būtume sau ramiai ir nuvažiavę, tik autobusas vėl sustojo. Vėl ginkluotas apiplėšimas. Kaip būtų Kolumbijoje. Tačiau ir vėl tai nebuvo ginkluotas apiplėšimas. Ir ne šiaip kažkoks autobuso keitimas. Viskas daug daug daug paprasčiau: mūsų autobusas sugedo. Bet taip nepataisomai sugedo, toliau važiuoti nebegali, reikia laukti kito. Didelių vilčių nedėjau, kad kitas atvažiuos greitai, ir tikrai jis labai greitai neatvažiavo. Tikrai ne už penkių ir ne už dešimt minučių, bet kelių valandų laukti irgi nereikėjo. Persėdome į tą kitą autobusą ir dar po kiek laiko, kai saulė jau ėmė krypti vakarop, vėl buvome Rytų mieste.

    Gal būtų buvę geriau nusigauti iki Brazilijos, tuo miesto autobusu, o vėliau kokiu nors miesto autobusu važiuoti toliau iki Argentinos... Nes, kad ir kaip bebūtų keista, tas taškas kur upė Iguasu įteka į Paraną, ir kur abiejose upės turėtų būti didžiausi kriokliai, ir kur šiaip jau susikerta trys valstybės: Brazilija, Argentina ir Paragvajus, ir kur kiekvienoje valstybėje ant sienos yra po miestą. Tai yra šiaip jau iš idėjos turėtų būti labai paprasta iš vienos valstybės nusigauti kiton. Bet taip yra tik Brazilijoje. Iš Paragvajaus užtenka pereiti upę ir būsi Brazilijoje, iš Argentinos irgi užtenka pereiti upę ir būsi Brazilijoje... O va jei nori iš Paragvajaus patekti į Argentiną, turi vis dėlto kirsti Brazilijos sieną. Netgi autobusu galima. Tiesa, pasų niekas netikrina, ir jei kam nors būtina Brazilijos viza, tai šituo atveju galima to išvengti.

    Jei labai trumpai, tai nuvažiavę į Rytų miestą ėmėme laukti autobuso į Argentiną. Kaip jau įprasta nespėjus išlipti iš autobuso pristojo įvairių kompanijų atstovai siūlydami savo paslaugas, mes nusipirkome bilietą, autobusas turėjo atvažiuoti po penkiolikos ar dvidešimt minučių (bent jau mums taip pasakė) ir mes ėmėme ramiai laukti. Tačiau autobusas žinoma, neatvažiavo nei už penkiolikos nei už dvidešimt minučių. Gal mes kažką ne taip supratome. Bet ne mes vieni taip supratome, nes šalimais stovėjo dar tokia moteriškė, kuri irgi piktinosi, mūsų irgi klausė, kada mums buvo pasakyta. Vienu žodžiu visiems sakoma, kad autobusas bus tuoj, o jis buvo visai visai ne tuoj.

    Saulė leidosi vis labiau vakarop, jau netgi galėjo ir temti pradėti, ir kai jau visai visai buvo nusibodę laukti galiausiai prisistatė ir mūsų autobusas. Taip, Argentina, Iguasu, galime važiuoti. Dėl visa ko vairuotojui užsiminėme, kad mums reikia būtinai sustoti prie sienos, kad mūsų pasus patikrintų, nes paragvajiečiams pasirodo visai nebūtinai ten sustoti. Ir kitiems aplinkinių miestų gyventojams. Autobusas atrodė irgi kaip ne prieš šimtą metų darytas, tad jautėsi, kad Paragvajus lieka už nugaros.

    Per Rytų miesto turgus, kamščius ir aukštus pastatus patekome prie tilto, ir saulei leidžiantis palikome tą svarbiausią Pietų Amerikos akcentą – Paragvajų. Dar koks pusvalandis Brazilijos gatvėmis, o pervažiavę dar vieną upę galiausiai buvome Argentinoje.
    Wednesday, February 20th, 2013
    4:36 pm
    Paragvajus II: Voratinkliniai siuviniai-nėriniai-mezginiai njandutis
    Atsikėlus iš ryto pasigalvojome, kad neužteks tik puodelių, nes šiaip geriant matę dar yra privalomos ir arbatžolės bei vanduo. Su arbatžolėmis viskas paprasta, nueini pas dėdę ar šiaip į kitokią krautuvytę ir už centus nusiperki (tikrai ją ten už centus pardavinėjo), vandens irgi galima lengvai gauti, bet va kaip ji nešiotis. Kadangi šiaip jau lauke tikrai nėra šalta, tai tas vanduo gana greitai įšiltų, ir tada gautųsi nebe tererė ir netgi ne matė, o neaišku kas (vėliau bandžiau arbatžoles užpilti tiek karštu, tiek šaltu, tiek drungnu vandeniu, tai turiu pasakyti, kad drungas vanduo yra ne kas matės žolėms). Taigi dar šiek pasitarę nuėjome į tą pačią aikštę, nusipirkome termosą, visą komplektą taip sakant, artimiausioje parduotuvėje bandėm nusipirkti vandens. Vandenį pardavė, tik vandens butelio talpa ir termoso talpa šiek tiek nesutapo, gerokai nesutapo, nors pardavėja lyg ir teigė, kad viskas bus gerai.

    Nors koks čia dabar skirtumas, svarbiausia, kad turėjome viską, ko reikia teisingam tererės gėrimui: arbatžolių, termosą, šiaudelį bombiją ir matės puodelį matero, ir vandens. Šiaip trūko tik tererės ruošimo įgūdžių, bet jie tikriausiai ateis su laiku. Ta proga nuėjome į tas dvi aikštes, Ginklų ir Konstitucijos, prie Kabildo, prisėdome ant suoliuko po žydinčiomis mburukajomis ir ėmėme gerti. Buvome labai teisingai įvertinti praeivių, netgi sulaukėme palaikiančių šūksnių: terere, tranquilo, si si muy tranquilo. Šiaip ne tiek gėrėme, kiek amžinomės nuotraukose su terere, su termosu ir su Kabildu.

    Kai jau baigėsi toji siesta, reikėjo pratęsti Asunsjono apžiūrą, o vienas iš svarbesnių punktų yra geležinkelio stotis. Retai kurioje valstybėje geležinkelio stotis yra įtraukta į privalomai apžiūrėti punktų sąrašą tačiau Asunsjone taip jau yra, ir visai ne dėl ko nors kitko, o tiesiog toji geležinkelio atkarpa buvo pirmoji geležinkelio atkarpa Pietų Amerikoje. Juk neveltui Paragvajus buvo viena turtingiausių ir galingiausių Pietų Amerikos valstybių. Tik tikriausiai ta pirmoji Pietų Amerikos geležinkelio atkarpa buvo ir pirmoji, kuri buvo uždaryta, todėl dabar iš jos padarytas muziejus. Ne iš visos atkarpos, bet iš tos geležinkelio stoties, kur netgi galima pažiūrėti ir į pirmąjį Pietų Amerikos garvežį, iki šiol jis ten stovi. Sakoma, kad kartais netgi važiuoja kažkos traukinys į Aregvą ir ten galima nusipirkti bilietų, bet tuo metu niekas niekur nevažiavo ir jokių bilietų niekas nepardavinėjo.

    Priešais geležinkelio stotį buvo dar viena aikštė (daug aikščių Asunsjone, tikriausiai irgi buvusios prabangos ženklas), tik šitoji aikštė – Urugvajaus. Ten irgi žydėjo mburukajos, buvo dar visokių kitokių medžių, kelios bažnyčios, kaip ir priklauso katalikiškai valstybei, architektūriniai paminklai, kurių dauguma apnešti dulkių sluoksnių, menančiu ne tik Antrąjį, bet ir Pirmąjį pasaulinį karus, o gal ir dar senesnius laikus. Paragvajaus spindesys ir skurdas.

    Šiaip Asunsjone galima būti ir būti, ir niekuo per daug nesijaudinti. Tik bėda, kad mes turėjome nelabai daug laiko nieko neveikti, todėl reikėjo kažkaip konkrečiau susiplanuoti visą buvimo Paragvajuje laiką, kad blogiausiu atveju nepavėluotume į savo lėktuvą, kurio laikas po truputį po truputį vis artėjo.

    O kas geriau gali padėti tuo klausimu, jei ne turistų informacija, kuri kaip tik labai patogiai buvo kažkur miesto centre, tad jie tikriausiai viską galėjo pasakyti: ką ir kur tame Paragvajuje ar Asunsjone galima veikti. Kaip ir žinojau, kad tikriausiai reikia važiuoti į Trinidadą ir Jėzų (visai normalus pavadinimai, seni jėzuitų vienuolynai, yra tokių), galbūt pabandyti į europiečių koloniją (kuri įkurta šiaip pabėgėlių iš TSRS), o daugiau... kaip ir nelabai buvo kas. Tad tuo klausimu kreipėmės į turistų informacijos centrą. Nieko jis labai daug nepadėjo, tačiau eilinį kartą radome tų mezginių-nėrinių nandučių, kurių taip ir neišsiaiškinau, kaip galima daryti. Tačiau sužinojome, kad visai netoli yra vienas toks kaimelis ar miestelis, Itaugua, kuris dar vadinamas tų nandučių sostine, tad ta proga nusprendėme nuvažiuoti ten, kuo vis dėlto garsi ta sostinė. Žinoma, aplinkui buvo dar visokių kaimelių ar miestelių: San Bernardinas, garsėjantis keramika, Caacupė, garsėjanti katedra, tad labai norint galima bandyti visur suvažinėti, bet pradžiai nusprendėme išbandyti Itaugvą, vis dėlto tie tradiciniai nėriniai-mezginiai njandučiai kol kas kitur nebuvo matyti, tad gal visai ir įdomu. Ta proga keletą pavyzdžių nusipirkome ir pačiame turistų informacijos centre, kadangi jie be informacijos, kurios labai ir neteikė, dar pardavinėjo ir visokius rankdarbius.

    Buvo likęs dar vienas privalomas punktas, nors niekur neįtrauktas, tai Enkarnasjon bažnyčia, tačiau ji buvo uždaryta. Kažkodėl. Bet užtat pakeliui radome korėjiečių tekvondo mokyklą, kas šiaip nebuvo pats būtiniausias dalykas tuo momentu, ir kaip tik pradėjo leistis saulė...
    Čia reikia paminėti kad saulėlydžiai ir saulėtekiai dažnai būna įtraukiami į kokius privalomus pamatyti punktus, tik to negali pasakyti apie Asunsjoną. Nežinau, tikriausiai ne kasdien saulėlydžiai ten būna gražūs, tačiau tą dieną jis buvo įspūdingas. Spalvos mainėsi: raudona, geltona, violetinė ir visokios kitokios, man kilo vėl ta pati idiotiška mintis keliauti prie upės ir pažiūrėti į Argentiną, bet, žinoma, nieko nepamatėme, nors saulėlydis į Paragvajau upę visai gražus.

    Vietoj Argentinos radome grafiti ant sienos, kuri skelbė: leiskite jiems valgyti čipą. Gal kokie kolonizatoriai buvo bandę uždrausti, bet labai kvailai tada darė, nesuprantu, kodėl ir kas galėtų uždrausti čipą. Gatvėse važinėjo mašinos ir netikėtai klausą patraukė toks įdomus garsas. Muzika, žinoma. Kažkokia irgi primenanti lietuvišką, gal ne visai lietuvišką, nes dainavo tikrai nelietuviškai, tad užėjome į tą muzikos parduotuvę. Ten pardavinėjo įvairiausius kompaktinis diskus, su visokiomis paragvajietiškomis ir ne tik dainomis, ir tada sužinojau, kad daugelis tų melodijų: polkos. Vat kas buvo labai panašu. Tad ir prisipirkome paragvajaus melodijų, kurios sakyčiau labai paprastos ir kažkokiomis virtuoziškomis savybėmis nepasižymi, kažkuo netgi primena paprasčiausias tarybinės estrados dainas ir gal netgi traukia į brolių Aliukų lygį... Bet koks skirtumas. Svarbiausia, kad kelios dainos net ir gvaranių kalba įdainuotos. Įdomiai taip skamba ta gvaranių kalba su nosiniai balsiais ir rusišku y.

    Kaip jau įprasta nuėjome palinksminti dėdulę, teko pasakyti, kad tikrai neisime pas jokias korėjiečių bendruomenes, nes matote, taip jau išeina, kitą dieną planuojame daryti turą po Asunsjono apylinkes (tuo metu dar nežinojau, kad tikrai bus ilga ir nuobodi ekskursija), pasiklausėme jo istorijų apie žmonos mirtį, sūnaus blogą elgesį, korėjiečių kalbą ir dar vieną tokią įdomią istoriją, kurią reikia palikti jau pačiai pabaigai, nors iš idėjos ją girdėjome šimtą kartų per tas kelias dienas Asunsjone. Mūsų kambaryje vis dar buvo šilta, netgi sakyčiau kartais šiek tiek per karšta, kadangi saulė vis švietė kepino ir niekaip nevėso, kambariuose, žinoma, jokių oro kondicionierių nebuvo (nepasakyčiau, kad labai reikėjo, bet vis tiek nebuvo), langai – be stiklų, tik su tokiomis langinėmis, kurios labai gerai viską užtemdo, tad tą dieną nusprendėme langinių visiškai nedaryti, kad būtų kuo kvėpuoti. O tai reiškė, kad visą naktį ėdė uodai ir moskitai. Juk neveltui Asunsjonas yra ant Paragvajau kranto, kuris labai garsėja pelkėmis ir dirbamomis žemėmis.

    Visą naktį lijo, nelabai lijo, šiek tiek lijo, tačiau vis tiek. Uodams tai atrodė nė motais, nors gal kaip tik motais, tad jie labai grūdosi į mūsų kambarį. Todėl diena išaušo irgi tokia visai negraži, apsiniaukusi, tačiau vis tiek buvome nusprendę, kad reikia važiuoti pasižiūrėti tų nuostabiųjų mezginių-nėrinių, tikriausiai daugiau ten nieko ir nesimatys. Autobusas į Itagvą važiuoja kažkur nuo autobusų stoties, tad pirmiausia reikėjo nusigauti iki jos. Jau žinojome, kad aštuonioliktas autobusas niekur neveš, be to, jis per centrą ir nevažiuoja, tad nebuvo jokių pagundų per klaidą į jį įlipti. Tačiau iš centro važiavo ne vienas ir ne du autobusai iki pat stoties. Pravažiavome didžiausius turgus ir ką labiausiai pamačiau, tai Marijos siuvyklą. Taip taip, tos pačios Marijos Lopes apie kurios gyvenimo dramą sukurtas ir pastatytas ilgiausias serialas. Ir ne šiaip sau supratau, kad ten Marijos siuvykla, nes ant jos iškabos taip ir buvo parašyta: Marijos Lopez siuvykla, ir dar jos nuotrauka yra (t.y. Viktorijos Ruffo). Tik ta siuvykla atrodė pastatyta panašiu metu, kaip ir visas Asunsjonas. Gaila, nespėjau nufotografuoti, tačiau visai apsidžiaugiau, kad tie vaikystėje žiūrėti serialai davė naudos.

    Taigi jau buvome autobusų stotyje, tačiau pasirodo, kad ta stotis tai tik tarpmiestinių autobusų, o va visokios priemiestinės kryptys važiuoja iš kažkur nežinia kur. Sako, eikite ten. Nuėjus ten tikrai pamatėme vieną autobusą, ant kurio užrašyta: Itagua. Taigi tikriausiai nuėjome ten. Tik bėda, kad tas autobusas irgi liepė eiti kažkur kitur. Tai yra jis pats sau ramiausiai stovėjo, o mums reikėjo paeiti dar kokius penkis metrus ir irgi stovėti. Tikriausiai atvažiuos kas kitas. Bet irgi taip nebuvo, atvažiavo tas pats autobusas, kuris ir liepė eiti tuos penkis metrus. Nesupratau, kodėl taip atsitiko, bet tikriausiai tokie papročiai Paragvajuje. Ant to autobuso buvo parašyta Itagva, dėl visa ko aš dar kelis kartus pakartojaus, tad tikriausiai važiuojame ten, kur reikia.

    Kaip ir priklauso Paragvajuje, buvome apsiginklavę termosu, bombiją matera ir arbatžolėmis, todėl sau ramiausiai važiavome ir džiaugėmės keliu. Iš pradžių teko prasukti per visus Asunsjono priemiesčius, kurie labai garsėjo turgumis, gal ne tiek garsėjo, kiek tiesiog buvo turgūs, ir juose tikriausiai pardavinėjo viską, ko tik netingėjo. Autobusas vis sustodavo, vis įlipdavo kas netingėjo, kartais išlipdavo, bet dažniau įlipdavo, ir jau buvo pilna, priemiesčiai ir turgūs baigėsi ir iš visų pusių vėl plytėjo tie lietuviškai lygūs laukais su palmėmis.
    Kadangi ant autobuso buvo parašyta Itagua, tad tikėjomės, kad paskutinė stotelė ir bus Itagua, nes šiaip daugiau nieko ant jo ir nebuvo parašyta, bet čia vėl padarėme esminę klaidą. Tiksliau aš padariau esminę klaidą taip tikėdamasis. Taigi važiuojame per tuos plačius ir lygius laukus, kartais matome vienkiemius, ir staiga didžiulis užrašas: sveiki atvykę į Itaguą, njandutį sostinę. Ir gražiausiai piešiniai tų njandučių. Supratome, kad jau esame beveik vietoje. Tačiau, aš juk galvojau, kad paskutinė stotelė, kur jau visi išlips ir bus ta, kur mums reikia išlipti. Tad ramiausiai sau važiavome. Kažkas išlipo, bet tikrai ne tokiomis miniomis, kad pagalvotum, jog tai paskutinė stotelė, todėl važiavome sau ramiai toliau. Konduktorius jau ne vieną kartą į mus kreivai ir įdomiai pažiūrėjo. Reikėjo susiprasti.

    Taigi kažkas išlipo, mes vis dar esame kažkokiame miestelyje, o čia vėl prilipo daugybė žmonių, daugiausia visokių mokinukų, tad pagalvojau, kad mes dar būsime tame kažkokiame pagrindiniame miestelyje, todėl labai nesijaudinau. Staiga miestelis baigėsi ir mane jau paėmė nerimas, tačiau netrukus vėl privažiavome kažkokį miestelį, kuris jau tikėjausi, kad bus tas esminis. Vėl išlipo kažkiek snukių, ir prilipo dar daugiau. Vienu žodžiu, buvau visai susipainiojęs. Minu jau ne vieną kartą liepė pasiklausti aplinkinių, kur mes čia važiuojame, konduktorius jau ne pirmą kartą žvilgtelėjo kreivai, o mes vis dar važiavome. Galiausiai miestelis baigėsi ir vėl plytėjo laukai laukai ir plynės, su kai kuriais vienkiemiais, mes vis važiuojame, žmonės po truputį išlipinėjo ir tada man jau tikrai kilo mintis, kad kažką padarėme ne taip. Tad vis dėlto paklausiau šalia sėdinčios ponios, kur gi ta Itagua, o atsakymas, žinoma, buvo toks kaip ir reikėjo tikėtis: Itagvą pravažiavome jau užvakar. Ką gi, lipome bet kur, tai yra kaip priklauso: patraukėme virvelę, valkis atšoko, durys pačios atsidarė, o mes buvome kažkokiame Paragvajau kaimelyje, kuris labai daug kuo nesiskyrė nuo lietuviškų kaimelių ar miestelių.

    Tik bėda ta, kad tas kaimelis ar miestelis tikrai nebuvo kelionės tikslas, ir jis nelabai atrodė, kaip kažkoks lankytinas objektas, tad reikėjo kažkokiu būdu iš jo išsigauti. Ėjimas pėsčiomis nelabai viliojo (nes prisiminėme, kad važiuota ne trumpai, be to, ne pačiu tiesiausiu keliu), tad reikėjo bandyti kažkaip nusigauti atgal. Jokios stotelės ar bent jau kažko panašaus į stotelę nesimatė, be to, nelabai matėsi ir gyvų būtybių, kurių būtų galima paklausti. Galiausiai viena moteriškė vis dėlto nusprendė pasirodyti ir pasakė, kad laukite tiesiog čia, bet kuris autobusas važiuoja į Itagvą. Taip ir buvo, sėdome į pirmą pasitaikiusį autobusą, ant kurio buvo parašyta neaišku kas, grįžome tuo pačiu keliu, nebedarėme tos klaidos, lipome maždaug ten, kur iš atminties supratome, kad tai bus Itagva.

    Kaip ir reikėjo tikėtis Itagva nebuvo miestas pastatytas vien tik iš njandučių, juos ten tiesiog pardavinėjo. O šiaip miestelis kaip ir bet kuris kitas: su bažnyčia, aikšte ir kitais privalomais atributais, o palei pagrindinį kelią išsirikiaviusios ir tos njandučių parduotuvės. Tik, žinoma, reikia pripažinti, kad pasirinkimo čia buvo gerokai daugiau: buvo galima nusipirkti ne tik servetėlių, padėkliukų po puodeliais, bet ir staltiesių ar paveikslų, viskas padaryta iš njandučių. Galiausiai išsiaiškinau, kad njandutis nėra nei mezginiai, nei nėriniai.

    Besirenkant ir derintis dėl kainų, viena moteriškė pasiūlė nusipirkti ir pigesnį variantą, tai yra dar nebaigtą. Tiesą sakant nelabai ji norėjo siūlyti tai, bet taip jau išėjo. Bet užtat supratau, kaip tie njandučiai daromi. Nei mezgami, nei neriami, o ant bet kokios paklodės išsiuvinėjami, įvairiausių spalvų siūlais, labai spalvingais, dažniausiai įvairiausiais apskritimais ir gėlėmis, nors šiaip tik apskritimais, vėliau viskas iškrakmolyjama, o ta paklodė iškarpoma: lieka tik siūlai, kurie ir atrodo kaip voratinkliai. Dėl to tai ir vadinama njanduti, kas gvaranių kalba reiškia voratinklį. Tad ta proga, kad taip toli atvažiavome, viską ir nusipirkome.

    O tada buvo toks esminis dalykas, kaip grįžti atgal į Asunsjoną. Šiaip buvo aišku, kad greičiausiai daugelis autobusų važiuos ta kryptimi, tik bėda, kad Asunsjonas su priemiesčiais užima nemažą plotą, o į kurį konkrečiai tašką nusigaus mūsų autobusas – nelabai aišku. Kaip iš autobusų stoties parvažiuoti namo jau žinojome, o kaip iš kitų taškų, kaip ir nelabai. Be to, autobusų stotelėse kryptys dažnai nesurašytos, ir apskritai autobusai važinėja taip, kaip jiems reikia, tik reikia gana pastudijuoti visą planą, kad suprastum. Netgi sudėtingiau nei Seulo autobusų sistema, kur žmonės irgi dažniausiai žino tik tuos tris maršrutus, kuriais jie dažniausiai važinėja. Taigi operacija y – surasti autobusą, kuris važiuotų į Asunsjono autobusų stotį.

    Vėl pravertė ispanų kalbos žinios (kurios vis dar nelabai gausios buvo), bandau klausti, ir kuris gi autobusas važiuoja į autobusų stotį. Mačiau, kad pravažiuoja labai nemažai įvairaus plauko transporto priemonių, bet nė ant vienos nebuvo parašyta Autobusų stotis. Ir šį kartą supratau, kad vis dėlto su ispanų kalba nėra taip jau gerai, kaip norėtųsi. Atsakymą supratau, tik bėda, kad atsakinėtojas nelabai suprato klausimo, jis parodė, kur yra Itagvos autobusų stotis. Labai puikus atsakymas. Šiaip pasėdėjus nusprendėme labai ilgai nesiparinti, tiesiog lipti į pirmą pasitaikiusį, o vėliau jau kaip dievas duos.

    Gerai, kad dievas davė visai gerai, nes bevažiuojant vėl įpuolėme į tuos turgus, kur nusprendėme ir išlipti. Ten tikriausiai klausimas apie autobusų stotis turės daugiau prasmės, ir šiaip visai verta turgus apžiūrėti. Turgūs, žinoma, nebuvo kažkuo labai ypatingi: tiesiog Kalvarijos ir Gariūnai vienoje vietoje, ir jiems neskirtas kažkoks atskiras plotas, o visos ištisos gatvės. Eini sau ramiai gatvėmis, ir perki ko reikia arba nereikia. Turistai perka ko nereikia, o vietiniai, kol kas gyvena taip, kad perka tai, ką reikia. Bet šiaip iš idėjos visai įdomus reikalas yra visokie turgūs, nes pardavinėja ir batus, ir kojines, ir techniką, ir vaisius ir čipas (tuos, kurie ne čipsai), ir kitokius valgius. O taip bevaikštant, saulė ėmė netikėtai leistis, o mes dar netikėčiau atsidūrėme prie autobusų stoties. Nors šiaip jau visai tikėtai mes ten atsidūrėme, taip maždaug iš atminties bandėme eiti ta kryptimi, kuria reikia, ir visai pataikėme. O nuo stoties jau žinojome: autobusas aštuoniolika brūkšnelis vienas.

    Iki pat viešbučio nevažiavome, kadangi pakeliui vėl pamačiau Marijos Lopes siuvyklą ir teatrą. Teatre, žinoma, nieko nerodė, gal ir rodė, bet vis tiek nieko nebūtume supratę, tačiau visiškai šalia teatro radome paštą, ir čia kilo tokia mintis, kurią labiau vystėme Lido bare, bevalgydami vakarienę su čipomis ir sopomis paragvajomis. Kadangi Paragvajuje visos tos matės ir tererės kainuoja vien centus, tai visai reikėtų pasipildyti tas atsargas, ateičiai, nes labai gerai geriasi tie dalykai, tik bėda, kad mes skrendame per Australiją, kur iš idėjos nieko neleidžia įsivežti (jau Bolivijoje sutikta australė sakė, kad puodeliai gal dar dar, bet matė tikriausiai bus konfiskuota). Jei koks vienas pakelis gal ir nieko, bet vis tiek, jei ką, kažkaip nesinori išmesti net ir centų. Internete patikrinome visas taisykles, ir pagal jas kažkaip supratome vieną: Australijoje (jei labai nepasiseks, o greičiausiai taip ir bus) visos arbatos keliaus į šiukšlių dėžę, todėl Korėjos tikrai nepasieks. Ką gi, lieka vienintelis būdas: viską siųsti paštu, kurį mes jau buvome radę.

    Vakare jau nebėjome pas dėdę korėjietį, kadangi reikia kartais pailsėsti nuo jo. Šiaip įdomus žmogus, liūdna jam ir nuobodu vienam gyventi, kai su sūnumi nelabai gali susišnekėti, tačiau kartais ir mums reikia nuo jo pailsėti. Kodėl? Skaityti toliau. Tad leidome nuostabų laiką toje viešbučio salėje, kuri šiaip jau ir turėtų būti skirta viešbučio svečiams ir lankytojams, nes ten buvo ne tik foteliai ir kėdės, bet ir peleninė bei televizorius.

    Tad su dviem buteliais alaus sėdime sau ramiai, žiūrime televizorių, o ten rodo visokias visokiausias įdomias istorijas. Žinoma, dienomis tikriausiai ten rodo serialus ir visa kita, bet tą dieną stebėjome labai įdomų realybės šou, kuris, kaip bebūtų keista, vadinosi „Šok su manimi“. Net ir Paragvajuje kažką panašaus rodo.
    Labai daug nesupratome, tačiau visai įdomiai atrodė viena pora. Šiaip normali pora, atėjo, kažką kalbėjo, vaikinas ir mergina, mergina tai priminė kažkokią aktorę iš kažkurio serialo, o gal filmo, bet ne tai svarbiausia. Nepasakyčiau, kad ji buvo labai daug apsirengusi, toks trumpas sijonėlis, kuris labai vaizdžiai įrodinėjo kokia menka riba yra tarp sijono ir diržo, kažką paistė apie karštį, tikriausiai jai buvo karšta. O vėliau prasidėjo šokis. Kumbija. Šiaip ir tikėjomės tos kumbijos, ir tikriausiai tai ir buvo kumbija, nors nelabai žinau, kuo ta kumbija pasižymi, tačiau... Ne šiaip sau šokis su vaidybiniais ir akrobatiniais elementais. Vaidybiniai elementai buvo, kad mergina su tuo diržą primenančiu sijonėliu, kuris šiaip mokyklos uniformą tikriausiai turėjo reikšti, šoko, o vaikinas turėjo vaidinti kažkokį nešiką ar vežiką, nes įvažiavo su vežimėliu ir iškart apsiseilėjo. O akrobatiniai elementai buvo tai, kad sijonėlis vis dėlto labai greitai buvo nutrauktas, ir kitos aprangos detalės irgi, ir ta mergina... Neliko nuoga, su apatiniais rūbais, bet tie apatiniai rūbai tokie dengiantys, kad fantazijai vietos per daug ir nepaliko. Man kilo mintis, kuo vis dėlto kumbija skiriasi nuo striptizo.
    Na, bet ne tai keisčiausia. Žinoma, šokis buvo sutiktas audringų plojimų, didžiausia sėkmė visi plojo ir džiaugėsi, o žiūrovų amžius buvo... Reikia pastebėti, kad nemaža dalis žiūrovų tikrai turėtų problemų pirkdami alkoholį ar cigaretes, po to, kai jų paprašytų parodyti asmens dokumentus. Bet gal Paragvajuje tai turėtų būti normalu. Po šokio vedėjas dar kažko klausinėjo poros, ta mergina ant aukštų kulniukų iš visų pusių demonstravo savo dengiančią aprangą, žiūrovai, ypatingai jaunikliai labai klykė (nors labai ir nestebino tai, tik keista, kad visa tai leidžia televizija), tada prasidėjo vertinimas. Žinoma, tai buvo įvertinta labai teigiamai, tai yra trys žiuri nariai įvertino labai teigiamai, kas buvo sutikta dar audringesnių plojimų ir palaikymo, ir tik viena žiuri narė įvertino beveik neigiamais balais. Kodėl – nelabai žinau, tačiau ji iškart buvo nušvilpta publikos ypatingai tų jauniklių. Viena reikėtų pastebėti, kad šokio elementų ten nelabai buvo, tad jei projektas vadinasi „Šok su manimi“, tai tas šokis ir neturėtų būti labai teigiamai įvertinta, bet čia jau kitas klausimas. Ir vis tiek man liko tas klausimas: publikos amžius ir tai, kas jiems rodoma. Na, žinoma, jie buvo apsirengę tais dengiančiais rūbais, bet vis tiek... Ribos gal galėtų būti ir šiek tiek griežtesnės, o gal Paragvajuje tos ribos kažkur kitur yra?
    Paragvajuje žiemą tikriausiai nelabai lyja, nes kita diena išaušo jau labai saulėta ir giedra, o mes bandėme išsiaiškinti su tais paštais. Jau matėme, kad ten yra EMS, tad dar kartą nuėjome pasitikrinti, kiek kainuos siuntimas, o tada dar mąstyti, kiek kilogramų matės siųsti namo. Ir visų kitų daiktų. Jei jau siųsti tai siųsti. Nusipirkę dėžę jau ramiausiai norėjome eiti namo, kai beeinant staiga netikėtai viena balta moteriškė paklausė, ar mes kalbame vokiškai. Nesupratau kodėl, jei ji vis dėlto vokietė, tai turėjo suprasti, kad kalbame tikrai ne vokiškai. Pasakiau, kad šiek tiek, ji netgi pagyrė, kad gerai, iš kur... Mm, Lietuva, nėra tokios, Korėja, a Korėja tuoj tuoj. Ir pradėjo knistis po savo tašikę kažko ieškodama. Kažkaip kilo įtarimas, kad ji ne šiaip sau kažko ieško, ir kai galiausiai ištraukė ir parodė ir kai užmetėme akį, supratome, kad tikrai ne šiaip sau čia ta vokiečių kalba ir korėjiečių buvo užsiminta. Ten prirašyta apie Dievą ir jo meilę, kas gal ir visai teigiamas dalykas, tik ta Dievo meilė ir rojus žemėje labiau susijęs su Jehovos liudytojais. Kažkaip tą dieną tikrai neturėjau noro pradėti aiškintis su Jehovos liudytojais. Gerai, kad ji norėjo kalbėti tik vokiškai ir ispaniškai, o mes galėjome vaidinti, kad nelabai ir kalbame. Net ir Paragvajuje teko susitikti su tais žmonėmis.

    Taigi prisipirkome matės, puodelių, knygų, tiksliau nieko daug nepirkome, tik sudėjome viską gražiai į dėžutę, ir jau norėjome nešti į paštą, tik bėda, kad siunčiant siuntinius reikia nurodyti siuntėją, ir ne tik siuntėją, bet ir jo adresą. Viešbučio adresas nelabai tinka, kažkaip taip ir buvo parašyta, tad bandėme užrašyti senuko adresą. O čia bėda. Dėdės korėjiečio parduotuvėje nebuvo, dirbo sūnus. Kaip paprastai ir būna dienomis, o iš jo išgauti adresą pasirodė sunkiau nei iškvosti kokius kraujo priesaiką davusiu partizanus. Jau galvojau, kad teks pradėti nagus laupyti, nes sūnus tikriausiai galvojo, kad mes su tuo adresu ruošiamės bombarduoti Asunsjoną. Galiausiai, šiaip ne taip išgavome tą didžiausią paslaptį, bet, su sąlyga, kad vėliau jo tėvui patys prisipažinsime, ką prisidirbome.

    Tačiau tai jau kita istorija. Pašte irgi nebuvo taip paprasta išsiųsti. Pasirodo, kad mūsų pirkta dėžutė skirta ne EMS, o kažkokiai kitai pašto rūšiai. Tik kažkodėl ryte apie tai nieko neužsiminė, nors mes aiškiai klausėme apie EMS kainas, ir apskritai vien apie EMS kalbėjome. Teko ilgai ginčytis ir aiškintis, kol pašto darbuotoja nusprendė, kad gerai, tiek tos. Siųskite. Be to, patikrino, ką mes vis dėlto siunčiame. Privalomai taip, kitų šalių paštuose taip labai netikrina. Siuntimas iš idėjo kainavo daug brangiau nei turinys, o didžiausia bėda, kad iš to siuntinio beveik niekas Korėjos ir nepasiekė. Galiausiai Korėjoje atidarius siuntinį, iš kelių pakelių matės buvo likęs tik vienas, pats mažiausias, natūralios Vilkabambos cigaretės irgi dingusios. Tačiau pagal vertę daug brangesni njandučiai buvo visi. Ir dar papildomos kelios knygos įkištso (kiniškos ir kitokios), ryškiai, kad svoris liktų tas pats ir pagal aprašymą atitiktų. Taip sakant toks nusivylimas EMS pašto paslaugomis. Bandėme aiškintis pašte, tačiau atsakymas nelabai teigiamas. Bandyti ieškoti teisybės galima, bet greičiausiai nieko nerasime. Be to, nelabai aišku, kokiu keliu siuntinys atėjo, kadangi Paragvajus į bendrą sistemą nelabai įtrauktas. Be to, matėsi, kad dėžė buvo atidaryta, bet taip, kaip paprastai daro muitinės. Vienu žodžiu greičiausiai viskas dingo muitinėje, tik kur. Paragvajuje, kur matė kainuoja centus to daryti prasmės nėra, Korėjoje – matė nelabai rūpi. Iš kur tos neaiškios kilmės knygos. Bet kas dingo nebesugrąžinsi.
    Siuntiniai išsiųsti, visur saulėta, žydėjo mburukujos, oras gražus, augo kitokie medžiai, mes sau ramiai vaiškčiojome jau beveik paskutinį kartą po Asunsjoną ir kartais gėrėme tererę, nes dabar su tuo termosu niekur nesiskyrėme. Bandėme ieškoti gvaranių kalbos žodyno arba vadovėlio, perėjome kelis knygynus, tačiau radome tik ispanų-gvaranių žodyną. Teko pasitenkinti tuo.

    Vakarienės nusprendėme eiti į restoraną įdomiu pavadinimu Na Eusqania, kurio nebuvo jokiuose kelionių vadovuose ir visai be reikalo. Eilinį kartą nelabai žinojome, ką reikia rinktis, todėl pasiėmėme šiek tiek per daug. Prie gretimo staliuko sėdėję žmonės buvo kažką užsisakę, ką padavėjas pavadino čipų rinkiniu, tad mes jį lyg ir pasiėmėme, ir dar šio bei to, kad labai alkani nesijaustume. Tačiau kai pradėjo nešti tą čipų rinkinį... Net porą kartų pasiklausėme, ar tai tikrai mums, jie netgi pasitikslino, ar mes tikrai tai užsisakėme. O vėliau jau patys kartojo, dar ne viskas dar ne viskas (panašiai kaip su mano kelionių aprašymais). Vienu žodžiu prinešė tiek, kad supratome, jog nereikėjo labai daug visko užsisakyti, nes labai alkani tikrai nesijautėme. Jau buvome persiėdę, o tos rinkinio nė pusės nesuvalgyta. Kaip ir gretimas staliukas, mes irgi tą rinkinį pasiėmėme išsinešimui.

    Paprastos dienos naktimis Asunsjono gatvės šiek tiek gyvesnės: keli kioskai pardavinėja laikraščius ir kitokią literatūrą, erotinę irgi, pakampiais stovi prostitutės, tikriausiai paklausa yra, kartais praeina policininkai, bet šiaip iš idėjos gana ramus miestas ir gyvenimas. Nors gal tik centre. O mes nutarėme užsukti pas dėdę korėjietį, atsisveikinti, kadangi kitą dieną jau ruošėmės išvažiuoti iš Asunsjono.
    Dėdė korėjietis labai apsidžiaugė mus pamatęs, nes galvojo, kad mes jau ir išvažiavę, dar labiau apsidžiaugę, kad atnešėme tą rinkinį, nes turėjo progos ištraukti sodžiu butelį. Čia kaip Lietuvoje įprasta - liko po kažkurio baliaus. Ir kaip visada pradėjo pasakoti įvairias įdomias istorijas. Tad esminė istorija, kurią jis jau ne vieną kartą pasakojo, yra apie Korėją ir korėjiečių kilmę. Kažkokias nuotrupas jau anksčiau buvau girdėjęs, bet dėdė čia viską konkrečiau ir apjungčiau papasakojo. Daugelis korėjiečių galvoja, kad Korėjos istorija siekia penkis tūkstančius metų, tačiau tai netiesa. Žinoma, aš irgi nelabai norėčiau sutikti su tuo, kad Korėjai yra penki tūkstančių metų ir man jau seniai knietėjo sužinoti nuo ko jie tuos penkis tūkstančius metų skaičiuoja, jei pagal Tanguno kalendorių, tai yra nuo tos dienos kai tas mitinis Korėjos protėvis senelis Tangunas pirmą kartą paaukojo dievams už Korėjos laimę ir šlovę yra praėję tik 4300 metų. Na, dar galima pridėti tuos metus, kai Tanguno tėvas nusileidęs iš dangaus mokė žmones žemdirbystės amato, bet juk vis tiek tai nebus papildomi septyni šimtai.
    Bet dėdė korėjietis pasakė dar nuostabesnių dalykų. Korėjai ne penki, o dešimt tūkstančių metų, ir ta senoji Korėjos civilizacija apėmė ne tik Korėjos pusiasalį, bet ir vos ne pusę pasaulio, būdama senesnė už Egipto, Kinijos, Indijos ir Tarpupio civilizacijas, ji davė pradžią joms, o tai įrašyta netgi Biblijoje ar kažkokiame kitame rankraštyje. Dar ten buvo pritempta ir Korėjos kalnų pavadinimai, kurie nežinau kokią įtaką turi Korėjos civilizacijos senumui, lyginami korėjiečių kalbos žodžiai, naujai aiškinama jų reikšmė, korėjiečių ir gvaranių kalbų bendra kilmė lyginant dabartines kalbas... Vienu žodžiu tiek daug visokių argumentų, kad jų ir neprisiminsi, bet negali nepatikėti tuo. Ir netgi ta dalis, kad Korėjos civilizacija kadaise buvo paplitusi po visą pasaulį toks girdėtas, ir apie Korėją... Ir kažkaip netgi iš kitos pusės girdėtas, ar tik ne panašiai ir apie Lietuvą kalbama ir netgi randama lietuvių pėdsakų ne tik Indijoje ar Kinioje, bet ir Velykų salose.
    Ilgai dėdė aiškino, sodžiu butelis baigėsi, jau norėjo atidaryti vyną, tačiau kažkaip reikėjo pabaigti visą tą pamokslą, kuris šiaip įdomus vieną kartą išklausyti, tačiau girdėti kiekvieną kartą jau šiek tiek pabodo. O dėdė galėjo neužsičiaupdamas kalbėti iki paryčių, vėliau iki ryto, ir netgi neiti miegoti. Gerai, kad mums reikėjo dar daiktus susikrauti, todėl gavę kvietimą ryte apsilankyti suvalgyti ramenų (lyg labai norėtume), išėjome namo.

    Iš tikrųjų tai net nesiruošėme eiti valgyti jokių ramenų, bet dėdė tikriausiai tai įtarę. Specialiai, kad nereikėtų valgyti, pasakėme, kad išvažiuojame labai anksti ryte ir mums nepatogu jį trukdyti, turint omeny, kad iki ryto tikriausiai sėdės krautuvėlėje. Dėdė viską suprato labai tiesiogiai, ir kad labai nepatogiai nepasijaustume, taip ne visai vėlai gal kokią septintą valandą kažkas ėmė baladotis į duris. Jau žinojome, kad jis kartais mūsų paieškodavo viešbutyje, tačiau tada mūsų niekuomet nebuvo, o kadangi dabar buvome ir netgi labai gerai miegojome, tai jam visai netrukdė mus pakelti iš lovos ir pakviesti va dabar tuoj pat eiti valgyti tų ramenų. Aš dar nebuvau suvirškinęs vakarykščių čipų, tad vien nuo žodžių ramenai pasidarė bloga. Teko mandagiai atsisakyti.

    Tačiau vis tiek, juk negražu šiaip taip išeiti, tad dėl visa ko prie išvažiuodami dar nuėjome atsisveikinti, dar penkis kartus atsisakėme ramenų, o patys nuėjome gerti kavos. Nelabai gražiai pasielgėme, bet ką jau padarysi. Kava kažkodėl atrodė svarbiau už ramenus. Tikėjomės, kad dėdė nesugalvos pasivaikščioti gatvėmis, nes mūsų kavinė buvo visai netoli jo krautuvėlės. Kava, tererė, paskutinės nuotraukos Asunsjone, autobusas, Marijos Lopes siuvykla, ir autobusų stotis, su žydinčiomis mburukujomis, paragvajiečiais su termosais ir materomis ir mūsų autobusas, kuris turėjo vežti į kitą Paragvajaus miestą: Enkarnasjoną.
    Tuesday, February 19th, 2013
    2:55 am
    Paragvajus I: Ten, kur visi geria tererę ir yra trankilūs
    Ir tik perėjus tiltą iškart pasitiko gausybė visokiausių dangoraižių, gatvės tik dar labiau užkimštos, o mūsų šiaip laukė pasų kontrolė. Toks visai nieko, mielas pastatėlis ant upės kranto, kur visus labai mielai pasitinka, nieko per daug neklausinėje, įdeda antspaudą ir sako bienvenidos a Paraguai. O šalimais netgi turistinės informacijos staliukas, kur pilna visokiausių bukletų. Ir ne šiaip sau jie ten tą staliuką padėję. Pasirodo, kad tuo metu Paragvajui buvo sukakę 200 metų. Paragvajus – tai pirma Lotynų Amerikos valstybė, paskelbusi nepriklausomybę nuo užkariautojų ispanų (nors šiaip portugalai irgi kažkiek ten nagus kišo, bet ne per labiausiai). Ir netgi kažkada buvo labai turtinga valstybė. O kita dalykas, kuo žymus Paragvajus, tai kad tai vienintelė valstybė Pietų Amerikoje, kurios valstybinė kalba ne tik ispanų ar portugalų, tai yra ne tik užkariautojų, bet ir vietinė – gvaranių kalba. Šiaip Bolivijoje ir Peru vietiniai indėnai irgi turi nemažai teisių, ir užrašai dažnai rašomi kečujų ar aimarų kalba, tačiau ten vietinė kalba iki šiol dar negavusi valstybinės kalbos statuso, o Paragvajus nusprendė kitaip. Žinoma, visur ir visada susikalbėsi ispaniškai, tačiau dar vienas įdomus dalykas, kad daugiau nei 90 procentų paragvajiečių – maišyti, grynų europiečių ar indėnų beveik nėra. Kaip kalbėjo viena pažįstama paragvajietė Klaudija – taip, tie europiečiai nesugebėjo mūsų iki galo pavergti. Sakyčiau visai verta apsilankyti Paragvajuje, tad gal didelės klaidos nepadarėme ten užsukdami.
    Bet visai tai bus tik vėliau, pradžioje reikėjo kaip nors nusigauti iki kokio kitokio Paragvajaus miesto, kad ir sostinės Asunsjono, nes Rytų mieste veiklos ne per daugiausia. Tas Rytų miestas, tai yra Ciudad del Este garsėja tik vienu dalyku: sakoma, kad tai didžiausias Pietų Amerikos turgus, o tuo buvo galima netrukus ir įsitikinti. Gatvės niekas nezujo, nes viskas užkimšta automobiliais, mopedais ir kitomis transporto priemonėmis, visi šaligatviai nustatyti būdelėmis ir staleliais, kur pardavinėjo viską ir nieko, iš visų pusių kilo aukščiausi pastatai, kurie ne šiaip kokie gyvenamieji namai, o pagal iškabas matėsi, kad tai – didžiausi prekybos molai, kur irgi tikriausiai pardavinėja viską arba nieko. Nekeista, kad tas tuo tiltu per Gvairos upę eina daugybė žmonių su didžiausiais krepšiais ir kuprinėmis, nes kiek spėjome: Paragvajuje turėtų būti gerokai pigiau nei Brazilijoje. Toks jausmas, kad būtume atsidūrę Korėjoje, Tongdemuno turguje, bet taip prieš kokius dešimt metų, kol dar viskas ne taip padoriai atrodė. O pagal karštį toks jausmas, kad esame kažkur Pietryčių Azijoje, kaip tik baigiantis žiemai ir prieš pat vasaros pradžią. Netgi panašūs medžiai žydėjo. Keista, kad tik perkirtus sieną, o jei tiksliau perėjus upę klimatas taip labai skiriasi. Ir tik užrašai lotyniškomis raidėmis kažkodėl leido suprasti, kad tikriausiai esame ne Korėjoje ir ne Pietryčių Azijoje. Tačiau ant vieno iš namų kažkoks Kimas skelbėsi, kad tai jo dideliausias molas. Tuo metu dar nežinojome, kad Paragvajuje korėjiečių bendruomenė gana gausi.

    Kadangi apsipirkinėjimas turguose tai dienai nelabai buvo numatytas, tad reikėjo kaip nors bandyti nusigauti iki autobusų stoties. Kaip jau žinojome, tas pats, visiškai tas pats autobusas, kurio numeris penkiolika, ir kuris važiuoja iš kažkurios Fos de Iguasu gatvės veža ne šiaip sau kur nors į Ciudad del Este, o į pačia autobusų stotį. Bėda buvo tik ta, kad reikėjo kažkaip surasti, kur tas autobusas stoja. Autobusų stotelės nebuvo niekaip pažymėtos, einant reikėjo dairytis, kad kas nors ant tavęs neužvažiuotų, tačiau gerokai paėjus vis dėlto sustojo tas autobusas, kuris važiavo iš Brazilijos, ir netgi už braziliškus realus (kurių daug ir nebebuvo likę) nuvežė iki pat autobusų stoties.

    Saulė švietė, temperatūra laukė siekė beveik trisdešimt laipsnių, o gal šiek tiek daugiau, kai sausa nelabai žinai. Aplinkui žydėjo gražiausiai medžiai, kažkaip jau įtarėme, kad tai tikriausiai nacionalinis Paragvajaus medis, o gal net gėlė, kadangi jos nuotraukų buvo kiekviename buklete, reklamuojančiame Paragvajų, o vėliau pamatėme, kad apskritai – Paragvajus pilnas šitų žydinių medžių. Lietuviškai juos vadina pasifloromis, atseit aistros gėlėmis, nužydėję jie sunokina aistros vaisius (kodėl – nežinau), kuriuos šiaip vadina marakujomis. O ta marakuja šiaip kilo iš gvaranių kalbos, jie tas gėles ir vaisius mburukujomis vadina, kas reiškia musių veisykla. Tikriausiai turi racijos tas pavadinimas, nors daug musių šalimais jų nebuvo. Bet šiaip visai gražūs rožiniai žiedai reikia pasakyti.

    Autobusų stoties iškabos irgi sveikino su dviejų šimtų metų jubiliejumi, siūlė keliauti po pasaulį, nes iš Rytų miesto buvo galima nusigauti ne tik iki Brazilijos ar Argentinos (į Argentiną važiavo jau padoresni autobusai, o ne kažkokie vietiniai trantai kaip į Braziliją), bet ir į Boliviją, Čilę ir visur kitur. O mums tereikėjo Asunsjono. Prieš tai pasikeitėme ir išsiėmėme pinigų, vėl pasijutau, lyg būčiau grįžęs į Korėją, kadangi Paragvajaus pinigų vertė irgi ne pati didžiausia: vienas doleris – penki tūkstančiai gvaranių. Tad pasiėmę tuos milijonus ir už juos nusipirkę autobuso bilietą, sėdome ir ėmėme važiuoti.

    Aplinkui nebebuvo nei kalnų, nei ežerų, kartais pasimatydavo kelios upės, plačiuose laukuose stovėjo namukai su verandomis, kur vietiniai sau ramiai sėdėjo ir gėrė matę ar tererę, vienu žodžiu poilsiavo. Kažkur ganėsi kažkokie gyvuliai, skaisčiai švietė saulė, net nepasakytum, kad ten žiema. Betgi žiemų visokių būna. Ir apskritai tokie lygūs lietuviškai kraštovaizdžiai, netgi Lotynų Amerikos nelabai priminė (jokių cukranendrių kalnų ar dar ko nors), ir tik augančios palmės bei iš visų pusių skambanti kalba (kuri tikrai tikrai nebuvo ispanų) leido patikėti, kad esame kažkokioje tolimoje šalyje. Žmonės irgi nebuvo labai panašūs į europiečius, nors kartais galėjai ir suklysti.

    Kai jau ėmė temti mes po truputį įvažiavome į Asunsjoną. Ar bent jau aš taip galvojau, kad va, Asunsjonas, ir mes jau tuoj būsime ten kur reikia. Eilinį kartą suklydau. Asunsjone gyvena beveik du milijonai gyventojų, ten tikriausiai priemiesčiai didžiausi ir plačiausi, nes niekas nestato jokių aukštų pastatų (nežinau, ar dar žemės drebėjimų kaip Japonijoje, ar dėl to, kad žemės trūkumo nejaučia, kaip Kinijoje), tad miestas nusistęsęs ir išsiplėtęs į visas įmanomas puses, važiuoji važiuoji, o gal ir krašto nesimato. Pakeliui autobusiukas vis sustoja ir sustoja, atrodo, jau tuoj tuoj būsime vietoje, o kaip ne vietoje, taip ne vietoje.

    Asunsjonas ne šiaip sau kažkaip dėl nieko nepavadintas. Ispaniškai tai reiškia pakilimą ar užlipimą, o pilnas miesto pavadinimas: Nuestra Señora Santa María de la Asunción. Jei labai laisvai išvertus – tai Mergelės Marijos pakilimas, tai yra žengimas dangun. Ir ne šiaip sau šį miestą taip pavadino, o dėl to, kad jis ir buvo įkurtas per Mergelės Marijos dangun žengimo šventę, tai yra Žolinę. O dar jis yra ir vienas seniausių Pietų Amerikos miestų, iš kurių vėliau visokie kolonizatoriai organizavo ekspedicijas kurti kitų miestų. Na, žinoma, vienas seniausių miestų tai ta prasme vienas seniausių kolonizatorių įkurtų miestų, nes kečujai ir kitokios gentys ir anksčiau ten buvo prikūrusio visokių miestų, pvz., Inkų imperijos sostinę Koską.

    Per tą laiką kol aš skaičiau Asunsjono istoriją ir geografiją, mes galiausiai pasiekėme ir autobusų stotį, ir pagal bendrą vaizdą atrodė, kad ji tikrai yra ne miesto centre, tad kažkokiu būdu reikia nusigauti iki paties miesto centro, ten kur mes jau buvome nusižiūrėję viešbutį. Pėsčiomis tikriausiai nelabai pavyks, tad bandėme ieškoti autobuso. O tai dar viena istorija.

    Autobusų stotyje, tarp visokių kioskelių ir lariokų, kurie pardavinėjo viską ir nieko ir jokio turistinio šlamšto, tarp įvairiausių valiutos keityklų buvo ir viena tokia teigiama įstaiga, kuri šiaip vadinosi tursitų informacija. Ten mes ir pasiklausėme, kaip čia nusigauti iki miesto centro, ir netgi tiksliai gatvę nurodėme. O ten sėdinti dama, tarp kitko labai maloniai šypsojosi ir galvojo, visiškai nepriminė tarybinės pardavėjos, bet labai jau ilgai knisosi po kažkokį blonknotą ieškodama, ir kaip čia galima nuvažiuoti iki to miesto centro. Man kilo toks įtarimas, kaip turistų informacija nelabai žino, kuriuo būdu būtų galima nuvažiuoti iki miesto centro. Galiausiai kažko dar pasiklausiusi ir išsiknisusi, pasakė, kad mums reikia aštuoniolikto autobuso, kuris stoja kažkur ten. Vat to kažkur ten aš ir nesupratau, bet kaip nors, svarbiausia žinome autobuso numerį. Dėl visa ko pasitikrinau penkis kartus, ar tikrai numeris aštuoniolika – pasirodė, kad taip.

    Žinoma, prie stoties buvo ne viena autobusų stotelė ir susirasti reikiamą nebuvo labai sunku, tačiau ir nelabai paprasta, bet galiausiai jau stovime reikiamoje stotelėje ir laukiame to aštuoniolikto autobuso. Ir taip belaukiant atvažiuoja aštuoniolika brūkšnelis vienas, ant kurio maršruto lyg ir buvo parašyta reikiama gatvė, netgi kilo pagunda lipti į jį, tačiau iš paskos važiavo ir paprastas aštuonioliktas. Tad tikriausiai reikia važiuoti su tuo aštuonioliktu. Vis dėlto turistų informacija mums taip pasakė.

    Na, ką, sėdome ir važiuojame. Kainavo kelis tūkstančius, bet realiai tai visai nedaug. Autobusų stotelių niekas nepranešinėja, o norėdami išlipti patraukę kažkokią virvutę, kuri tikriausiai reiškia, kad norime išlipti. Įdomi sistema, tačiau reikia pasakyti, kad ne pirmą kartą kažką panašaus mačiau, tad manęs visai ir nestebino.

    Žinoma, kaip atrodo miesto centras neįsivaizdavome, tačiau kažkodėl jautėme, kad gal kaip nors suprasime. Baigėsi žibintai, šiek tiek aptemo, tada vėl įvažiavome į pagrindinę gatvę (lyg ir), pagal kelio ženklus supratau, kad tai Avenida Espanja, ir lyg žemėlapis teigė, kad važiuojame kažkokia panašia gatve, tokia reikiama, kuri lyg ir teigiama kryptimi važiuoja, todėl ramiai ir važiavome. Staiga privažiavome prie tos gatvės galo, toks jausmas, kad atsidūrėme laukuose, šiek tiek susijaudinau, tačiau autobusas apsisuko, vėl ėmė grįžti, tačiau jau važiavo kažkokia gatve, kurios žemėlapyje nėra, tad dar kartą susijaudinau, bet ir vėl... netikėtai įsukome į Avenida Mariscal, kuri irgi buvo žemėlapyje ir netgi ėjo reikiama kryptimi. Vėl supratau, kad viskas bus gerai. Taip bevažiuojant vėl netikėtai išsukome, bet ir vėl įsukome. Žinoma, vienintelė mintis: autobusų maršrutai dažnai sudaryti taip, kad ne tiesiai važiuotų, kur tau reikia, tačiau kaip nors pakraipydami, kad patogiau gal visokiems žmonėms būtų, pagal srautus, tad nutariau daugiau nebesijaudinti.

    O tai buvo dar viena gana didelė klaida. Po kiek laiko vėl įsukome į kažkokią neteisinga gatvę, ir vėliau jau nebematėme jokių reikiamų gatvių, prasidėjo važiavimas, kaip sakoma: nežinia kur ir nežinia ko. Jau atrodo privažiavome kažką panašaus į kažkokį miesto centrą, kur kažkas vyksta, didžiausia aikštė, bažnyčia viduryje, parkas, netgi turgus, ir vėl per tamsias gatves, kur jau tikrai nieko nėra ir pastatų dydis... Tada vėl kažkokia aišktė su lunaparku, tad gal jau jau tuoj, ir vėl tamsios gatvės. Didžiausias prekybos centras, tad tikriausiai jau tuoj tuoj, ir vėl tamsios gatvės. Taip važiavome neaišku kiek laiko, kol Minu suprato, kad taip niekur ir nenuvažiuosime, tad staigiai pirmoje pasitaikiusioje stotelėj ir išlipome.

    Ką toliau daryti nelabai aišku, reikėjo bandyti gaudyti taksi, tik bėda, kad ten, neaišku kur ir kokiame priemiestyje jokių taksi nebuvo. Bent jau tikrai nesuko rato po rato. Tikriausiai tai buvo kažkoks priemiestis, nes tik gerokai vėliau pašnekėję su daugeliu sužinojome, kad aštuonioliktas autobusas tikrai važiuoja kažkur per kaimus ir kaimelius, o į centrą būtiniausiai reikėjo važiuoti tuo aštuonioliktu brūkšnelis vienas. Visada reikia pasitikėti nuojauta.

    Kadangi taksi sulaukti greitai jokios vilties nebuvo, tad prisėdome pirmoje pasitaikiusioje picerijoje, ar šiaip kažkokioje užkandinėje. Reikia vis dėlto tuo klausimu pagirti Paragvajų, kad ir kaip nykiai ir tamsiai atrodytų visos gatvės, tačiau visuomet galima rasti vietelę, kur galima prisėsti, užkąsti ir bandyti laukti taksi.

    Po kiek laiko sugavome ir taksi, kažkokiu būdu išaiškinome, kur mums reikia, ir jis pradėjo važiuoti. Važiavome gerokai ilgiau nei jau buvome važiavę, netgi dar kartą pravažiavome tuos kelis pastatus, kuriuos jau buvome prasukę autobusu, tad man tikrai pasidarė labai įdomus to aštuoniolikto autobuso maršrutas ir šiaip netgi pradėjau piktintis. Viena puikiai supratau: nekeista, kad į Paragvajų neužsuka dauguma turistų, jei jų transporto sistema visur tokia pat, ir jei pagrindinė Paragvajaus atrakcija yra pasivažinėjimai autobusu ir taksi... Tikrai nekeista, kad čia niekas per daug ir nenori apsilankyti, nesvarbu, kad gerokai pigiau nei aplinkinėse šalyse.

    Taip man besipiktinant mes galiausiai atsidūrėme Asunsjono centre, kuris tikrai nebuvo labai panašus į patį centriausią centrą, panašios tamsios gatvės, panašiai nebuvo jokių praeivių. Nors nereikėjo labai stebėtis: šeštadienio vakaras, o Asunsjonas šeštadienio vakarais, ypatingai jo centras, nėra pati lankomiausia vieta. Kaip Šventoji knyga ir sakė, atrodė, kad esame vaiduoklių mieste. Tuščia. Tačiau priešais mus stūksojo nuostabus ir didžiulis „Ambasadorių“ viešbutis.

    Žinoma, viešbutis vietos kalba vadinamas ne Ambasadoriai, o Embajadores, bet ne tai esmės. Jau tame viešbutyje buvo galima pamatyti visą Paragvajaus spindesį ir skurdą, juk kadaise tai buvo viena turtingiausių ir galingiausių Pietų Amerikos valstybių, o dabar su Bolivija kovoja dėl priešpaskutinės vietos. Tačiau likimas visuomet buvo nenuspėjamas ir užgaidus, tą galima pamatyti ir Paragvajuje.

    Matyti, kad „Ambasadorių“ viešbučio pastatas statytas tikriausiai... Prieš šimtą, o gal netgi prieš porą šimtų metų, gal netgi anksčiau. Didžiausi laiptai, liustrai, kai pagalvoji, Europoje tikriausiai iš to pastato jau seniausiai būtų padarytas koks prabangus viešbutis (jei jis vis dėlt nebūtų kokios nors karališkos šeimos rezidencija), su penkiomis žvaigždutėmis ir milijoninėims sumomis. Vienai nakčiai. O Paragvajuje, kaip atrodė, po pastatymo tikriausiai prie to pastato niekas per daug nagų nekišo, tad kai kuriems dulkių klodams tikriausiai nė kiek nemažiau metų, nei pačiam viešbučiui. Pasitaiko. Tad tais senoviniais laiptais pakylame į antrą aukštą, kur konseržą reikia iškviesti skambučiu, didžiausia salė svečiams pasisėdėti ir parūkyti, ar televizorių pažiūrėti, lubos penkių metrų aukščio, ir kambariai kainuoja... Žinoma, irgi kosmines sumas, tik gvaraniais. Pavertus į dolerius eurus ar kokią panašią valiutą ne per daugiausiai ir gaunasi.

    Kambariai savo prabanga irgi neblizgėjo, tačiau visi privalomi atributai buvo: lova, tualetas, dušas, netgi spinta, langai, mažiukas balkonas, langinės. Ko daugiau ir reikia. Viešbutyje buvo netgi maža parduotuvytė. Kavinės ar kokio restorano nėra, tačiau jei labai norite, iš šaldytuvo gali parduoti šalto alaus. Ir pasėdėti laukiamajame, pažiūrėti televizorių... O vandens neparduoda, vandens eikite pas korėjietį. Keista, kad pasiuntė tiesiai pas korėjietį, ar tik dėl to, kad Minu korėjietis? O tas korėjietis tai va ten, kitoje gatvės pusėje turi krautuvėlę.
    Nukeliavome pas jį. Toks gerokai pagyvenęs dėdulė, šiek tiek nustebo, kad kažkas kalba korėjietiškai. Šiaip jo krautuvėlė buvo uždaryta iš idėjos, bet jei ko nors reikia, pro langelį pardavinėjo viską. Sužinoję, kad mes iš Korėjos, pasikvietė vidun, arbatos ar kavos, ar šiaip pasėdėti. Tada ir išsiaiškinome, kad korėjietis Paragvajuje nėra kažkokia labai didelė retenybė. Daugybė jų prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų atvyko į Paragavjų statyboms, kitokiems darbams, vienas didžiausių projektų – ta nelemtoji Itaipu užtvanka, kuri vėliau užliejo pačius gražiausius pasaulio krioklius, prieš kuriuos nublanktų ir Iguasu, o vėliau tos korėjiečių minios taip ir pasiliko Paragajuje. Daugelis atidarė visokiausias krautuvėles, kaip šitas dėdė. Kaip vėliau išgirdome iš tos pačios pažįstamos Klaudijos: paragvajiečiai jau seniai vietoj nueik į krautuvėlę sako nueik pas korėjietį.

    Tas dėdė korėjietis šiek tiek nustebo, dar labiau apsidžiaugė sulaukęs svečių iš Korėjos, nes šiaip jam nelabai yra su kuo pašnekėti. Turi sūnų, kuris jau labai išaugęs Paragvajuje ir su juo bendros kalbos nelabai yra, dukrą, kuri šiaip geresnis vaikas, laisvai kalba tiek korėjietiškai, tiek ispaniškai, žmona mirusi, su kitais korėjiečiais, ypatingai bendruomene sueina, bet dėl verslo nelabai. Dieną dirba sūnus (kadangi pats padoraus darbo surasti nesugebėjo, tai tėvas jį įdarbino), o naktimis kratuvėlę prižiūri pats. Nors šiaip korėjietiškai kalba labai gerai, nekeista: internetas ir kitos šiuolaikinės technologijos, be to, ta gausybė korėjietiškos bendruomenės ir žinių neleidžia per daug atitrūkti ir nuo gyvenimo Korėjoje. Netgi sugebėjo išpeikti šiuolaikinių korėjiečių kalbą, kaip jie darkosi iš jos. O juokingiausias dalykas: su korėjiečiais jis bendrauti pripratęs, tačiau nelabai supranta, kad balti žmonės gali korėjietiškai kalbėti daugiau nei ispaniškai.
    Pirmiausia manęs paklausė, ar kalbu korėjietiškai, vėliau: ar ispaniškai. Ir nors atsakiau, kad ispaniškai tik poco, jis vis dėlto nusprendė, kad aš ispaniškai suprantu geriau nei korėjietiškai, todėl iš pradžių viską, ką Minu aiškino korėjietiškai, man vėliau versdavo į kastilų kalbą. Vis dėlto gerai, kad suprantu korėjietiškai, nes ne visada būdavo aišku, ką jis norėjo kastiliškai pasakyti. Ir tikrai ne todėl, kad ispaniškai jis būtų blogai kalbėjęs. Vis dėlto keturiasdešimt metų ir vaikai užauginti Paragvajuje.

    Taip pasėdėję pas tą dėdę iki jau visai nepadoriai vėlaus laiko, grįžome viešbutin, alaus pas juo jau nebepirkome, nes sugebėjome atsinešti iš dėdės. Bet vis tiek reikėjo pasislėpti. Dėdė dar pasikvietė kitą dieną į svečius, nes – sekmadienis, ir jie su visa šeima ruošiasi kepti ir valgyti asado. Jei labai vulgariai tai kepta mėsa, o jei ne taip vulgariai: mėsa skrudinta ant grotelių.

    Žinoma, kitas rytas išaušo taip pat saulėtas ir šiltas, ir visai nepagalvotum, kad šitame krašte dabar žiema, nors šiaip iš idėjos Paragvajus jau gana toli nuo pusiaujo, tad pas juos kažkokie metų sezonai jau turėtų būti. Kadangi tai buvo sekmadienis, vadinasi nė viena rimta įstaiga neleido sau dirbti (visgi katalikiškas kraštas, ne kaip kitaip), o mes gyvenome centre, tad niekas per daug į centrą ir neskubėjo. Gatvės tuščios, laisvos, vaikštai kur nori ir kiek nori, ir nesuki sau galvos, kad kažkas gali užvažiuoti ant galvos ar kojos.

    O mes nusprendėme, kad tai puikiausia vieta apžiūrėti visą Asunsjoną ir jo centrą. Kaip jau supratome (o ir šiaip teigė visokie kelionių vadovai), Paragvajus tikrai nenustebins kažkokiomis architektūrinėmis retenybėmis ar dar kokiomis nors senienomis (nors tai ir įdomi šalis su ne mažiau įdomia istorija, tačiau visa tai reikia šiek tiek daugiau išmanyti, kad galėtum teigiamai viską įvertinti), todėl pirmiausia nuėjome prie upės. Ne šiaip sau upė, Paragvajaus upė, nuo kurios kilo ir paties Paragvajaus pavadinimas, o va ką reiškia žodis Paragvajus mokslininkai iki šiol nesusitarė, nors iškėlė visai nemažai versijų.

    Šiaip buvo įdomi ne tiek upė, kiek jos pakrantės, kadangi Asunsjonas viena iš tų sostinių, kurios yra ne kažkur valstybės centre, o prie sienos, ir ne šiaip sau prie sienos, o prie pat sienos, tai yra ant tos Paragvajaus upės krantų, kuri dalija Paragvajų nuo Argentinos. Tikėjomės, kad nuo ten matytis ir pati Argentina. Šiaip kažkas matėsi, tik negaliu pasakyti, kas labai. Kadangi kitas krantas buvo matyti, tai nusprendėme, kad tai Argentina, tačiau ji labiau pasižymėjo visokiais miškais, o ne tango šokėjais. Bent jau tuose kraštuose.
    Ir apskritai prie pačios upės prieiti nelabai buvo galima, kadangi Paragvajaus pakrantės šitoje (tikriausiai ir kitoje pusėje) irgi pasižymėjo, tik ne miškais o pelkėmis ir tikriausiai dirbamais laukais. Ta proga nuėjome į artimiausią parką, kuriame, žinoma, žydėjo mburakujos.
    Asunsjono centre žmonių buvo ne per daugiausia, tikriausiai todėl, kad dauguma jų buvo susirinkę tame parke. O rinkosi irgi tikrai ne pasivaikščioti ar po saulute pasėdėti, o labai sveikuoliškai tikslais. Tą dieną Asunsjone vyko kažkoks maratonas. Koks maratonas tiksliai negaliu pasakyti, tačiau dalyvių buvo nemažai. Visai nelaimė, kad mes patekome į pačia maratono pabaigą, tad net nežinome, kas laimėjo. Nežinau, ar būtų labai jau geriau, jei būtume sužinoję, vis tiek tikriausiai koks nors nepažįstamas paragvajietis.

    Kitas punktas – didelė aikštė, kuri vadinasi ne kaip nors kitaip o Plaza del Armas – Ginklų aikštė. Jau beveik buvome užmiršę, kad kiekviename didesniame ar mažesniame Pietų Amerikos mieste privalo būti Ginklų aikštė (kaip kiekviename save gerbiančiame Lietuvos mieste yra Basanavičiaus gatvė). Toji aikštė kažkaip keistai susijusi su Konstitucijos aikšte, o jei labai atvirai, tai nelabai suprasi, kad čia dvi aikštės. Lietuvoje tai tikriausiai būti viena ir ta pati aikštė (Laisvės pvz.), o Paragvajuje, kadangi per vidurį eina važiuojamoji juosta, tai jau dvi aikštės. Bet užtat tas abi aikštes labai gražiai jungia rožinis namas.

    Ne šiaip sau koks rožinis namas, o toks visai su architektūrinėmis pretenzijomis, menantis tikriausiai gilią senovę, nes ir atrodo kaip pastatytas prieš kelias amžius, tačiau, ne taip kaip mūsų viešbutis, po to ir remontuotas, todėl ir švyti ta gražia rožine spalva, kuri labai puikiai dera prie visur žydinčių mbarakujų. O vadinasi jis Kabildo, bet tikrai ne dėl to, kad ten kažkas bilda, nors gal ir bildėjo ir nemažai, nes kadaise tai buvo Vyriausybės rūmai, o dabar tiesiog nacionalinis muziejus. Beveik kaip Lietuvos Žemutinė pilis. Tiek visokių bendrumų tarp Lietuvos ir Paragvajaus, jų netgi nacionaliniai šokiai yra polkos ir valsai.

    Iš kitos aikštės pusės buvo ir bažnyčia, tokia didelė, net ir vadinosi pagrindinė katedra, kur tuo metu kaip tik vyko sekmadieninės pamaldos, todėl nusprendėme labai netrukdyti maldininkų, o laikas šiaip jau buvo gerokai po pietų, todėl prisiminėme, kad laikas eiti pas dėdę korėjietį, kuris buvo pakvietęs valgyti visokių asadų, tai yra keptų mėsų.

    Parduotuvytė buvo atidaryta, ten, žinoma, sėdėjo dėdė, užvedė mus į viršų, kur jo vaikai kaip tik kepė asadus, t.y. karbonadus. Nežinau, ar tai turėtų būti labai skanu, tačiau asadai irgi buvo vieni iš tų patiekalų su neigiamomis kalorijomis, tikriausiai daugiau energijos sunaudoji bekramtydamas nei gauni iš mėsos gabalo. Bet gal taip ir sveikiau: valgai ir lieknėji.

    Ne tik mūsų viešbutis, bet ir kiti pastatai buvo seniai nematę remonto. To dėdės namuose irgi viskas buvo šiek tiek pasenę, nors šiaip namas visai gražus: antrame aukšte balkonas, kur kokia nors Džuljeta galėtų laukti Romeo, graži gatvė, lubos aukštos, kaip ir priklauso visuose senuose namuose, tačiau kai kur aptrupėjusios, kur jau netgi bitės susisuko savo lizdą.

    Senuko dukra buvo atsivedusi savo draugą paragvajietį, o sūnus nebuvo. Šiaip jiems jau po nemažai metų, bet va sūnus iškart parodė savo charakterį. Iš pradžių tik kreivai pažiūrėjo, o vėliau pasiklausė, ar nenorėtume alaus. Kadangi neatsisakėme, tai jis pasiūlė nueiti apačion į krautuvėlę ir nusipirkti. Šiaip iš idėjos gana teisingai pasakė, žinoma, galima nueiti apačion ir nusipirkti, tačiau vis tiek nuskambėjo gana keistai. Ir nors dėdė aiškino apie kultūrų skirtumus ir tai, kad jo sūnus išaugęs labai paragvajietiška dvasia, kažkaip man pasirodė, kad jis turi ir kitokių problemų.

    Užtat dukra visai kitokia, laisvai kalbėjo korėjietiškai (ne taip kaip sūnus, šiek tiek užsikirsdmas ir painiodamasis), be to, dar ir ispaniškai. Jau buvome girdėję, kad ji dažnai vertėjauja visokioms delegacijoms ir ten, kur reikia ispanų-korėjiečių kalbų vertėjų. Jos vaikinas užplikė matės, tai yra, padarė tererės, kuri ne plikoma, o užpilama šaltu vandeniu. O kad vanduo per daug neįkaistų, dar ir ledukų pripila. Ir šiaip tą tererė geriama visų kartu, paeiliui, o kai jau jauti, kad užtenka: sakai ačiū. Įdomiai jie ten, visur valkiojasi su matės puodeliu ir termosu vandens, kad bet kuriuo metu galėtų pagerti tos tererės. Kiek supratome, jie dažniau geria tererę nei matę.

    Ilgai pasėdėjome svečiuose, prie tererės dar aptarėme visus būtinus ir nebūtinus reikalus, pvz., darbo užmokestį Argentinoje, Paragvajuje ir Korėjoje, tikiu, kad paragvajiečiui tai atrodė labai dideli skirtumai, bet jis gal nesuprato, o gal ir suprato, kad kainos irgi šiek tiek skiriasi. Nors negali pasakyti, kad Korėja labai brangi šali, nors palyginus su Paragvajumi... šiek tiek.

    Saulė dar nesileido, bet sekmadienis jau ėjo į pabaigą, ir apskritai ilgai svečiuose būti nėra patartina, o mes jau pakankamai ilgai ten pabuvome, todėl nutarėme, kad laikas tęsti tai ką pradėjome: Asunsjono apžiūras. O dar reikėjo apžiūrėti ir Prezidentūrą, kuri buvo visai visai netoli.

    Tad tomis visiškai tuščiomis gatvelėmis einame, ir netikėtai ant vieno kampo sutinkame kelis paragvajiečius, kurie sau ramiausiai gėrė matę. Nors iš tikro tai ne matę, alų gėrė ir mums pasiūlė. Kitose šalyse gal reikėtų pagalvoti penkis kartus prieš sutinkant, tačiau Paragvajuje tai ne visai būtina. Kaip bebūtų keista, Paragvajus, nors ir lenktyniauja su Bolivija dėl priešpaskutinės vietos pagal gyvenimo kokybę, tačiau yra viena iš saugesnių šalių, net sakyčiau visai saugi, tad gali sau ramiausiai kalbėtis su sutiktais gatvėje žmonėmis ir nebijoti, kad gali būti apvogtas, nužudytas ar apiplėštas (nors, žinoma, visko pasitaiko). Kai tik užsiminiau apie meksikietiškus serialus, jie irgi puikiai suprato apie ką aš kalbu, netgi prisiminė keleto svarbesnių pavadinimus, „Marija la de Barjo“. Labai geras serialas, tik neprisimenu apie ką jis, bet ne tai svarbiausia.

    O visai už kampo buvo ir Paragvajaus prezidentūra. Prezidentas tuo metu tikriausiai buvo kur nors išvykęs su reikalais, o gal nutarė savaitgalį praleisti su šeima prie kokio ežero (nes jūros Paragvajuje nėra), todėl mums audiencijos neskyrė. O gal šiaip laikinai dirbo kokioje kitoje vietoje, nes tuo metu visa prezidentūra buvo nukabinėta vėliavomis ir remontuojama. Vėliavos kabėjo tikriausiai ne todėl, kad reikštų remontą, bet taip jau sutapo, kad tarp palmių ir visur plazdančių vėliavų kilo tas baltai cukrinis remontuojamas pastatas.
    Tai buvo beveik ir viskas, ką verta apžiūrėti Asunsjone. Žinoma, buvo dar šiek tiek daugiau dalykų, tačiau reikėjo palikti ir kitoms dienoms, nes kitaip... Ten daugiau nebebūtų buvę ką veikti, nors, žinoma į Paragvajų niekas ir nevažiuoja ko nors labai ypatingai veikti.
    Bet buvo dar vienas įdomi aikštė, mes žinoma, tuo metu dar nežinojome, kuo ji taip įdomi, tiesiog vadinosi: Herojų aikštė. Tikriausiai ten daug visokių herojų. Iš visų pusių ją juosė visokie senoviniai pastatai, tai yra tie architektūriniai paminklai, stovėjo viena bažnyčia, kuri labiau cerkvę priminė, bet ir Lietuvoje panašių galima pamatyti, o pačiame jos centre: didžiausias turgus ir turgelis. Ten, kur pardavinėjo įvairiausius dalykus, kurių privaloma nusipirkti Paragvajuje: matės puodeliai, termosai, šiaudeliai, nėriniai-mezginiai nanduti, kitokie dirbiniai iš medžio ir odos. Ką pastebėjome, kad Paragvajuje matės puodelius padaro gerokai nagingiau nei Argentinoje, kur šiaip turėtų garsėti mate ir jos gėrimu, tačiau... Argentinietiški dirbiniai šiaip tep lept sumesti, kažkaip ant greitųjų pabaigti, kad visiškai baisiai neatrodytų ir pardavinėjami brangiausiai, o paragvajiečiai matosi viską padaro iki galo, apdirba, nušlifuoja, kad jokie medžio gabaliukai ar skeveldros vėliau neplaukiotų po arbatą ir pardavinėja gerokai pigiau. Netgi aptrauktus tikra oda. Vienu žodžiu labai teigiamai įvertinome šitą dalyką ir nusprendėme, kad tikriausiai reikės ką nors nusipirkti, o ką: teks dar pagalvoti.

    Tokioje meniškoje kavinėje begerdami kavą suskaičiavome pinigus, pasiderėjome, pasitarėme ir galiausiai nusipirkome tuos kelis puodelius, gerti arbatą. Ir ta proga užsukome į vieną geresnių (ir tą vieną iš veikiančių) Lido barų (taip taip, ir Paragvajuje yra Lido baras). Šiaip labai daug ko ir nesiruošėme valgyti, tačiau reikėjo išbandyti privalomus paragvajietiškos virtuvės elementus: čipa guasu ir sopa paragvajana. Jau žinojome, kad čipa tai ne jokie čipsai, o nesaldžios bandelės iš tapiokos, kas yra visai skanu. Čipa gvasu irgi ne čipsai, irgi toks kepsnys kepinys pagamintas grūdų, o sopa paragvajana tai visai ne sriuba, o kukurūzų apkepas. Tarp kitko labai skanūs dalykai, kuriuos privaloma visiems paragauti Paragvajuje. Čia kur paragavęs negali sustoti.

    Vakare dar užsukome pas dėdę korėjietį, pasiklausyti eilinių istorijų, bet kadangi mes vėliau dažnai pas jų užsukdavome pasišnekėti (nuobodu ten jam vienam), tai tų istorijų labai ir nepasakosiu, kasdien kartodavosi. Šiaip, tą dieną dėdė eilinį kartą pasakė, kad Asunsjone korėjiečių nemažai, netgi keletas ar keliasdešimt tūkstančių, nors gal čia visame Paragvajuje, bet vis tiek jų gana nemažai gaunasi, kai apskritai Paragvajuje tik šeši milijonai gyventojų, ir būtinai mums reikia nuvažiuoti į korėjiečių bendruomenės pastatą prisistatyti ir vėliau nežinau ką daryti. Nors šiaip idėja kaip tokia mūsų labai nesužavėjo, bet nesakysi gi senam žmogui iškart, nenoriu neisiu ir nesuk galvos.
    Sunday, February 10th, 2013
    8:39 pm
    Brazilija III: Iguasu vaivorykštės

    Viešbutis pasitaikė visai padorus, su šviesiais kambariais, dideliais langais, dviaukštėmis lovomis, kuriose jau gyveno keletas gyventojų. Kaip supratome vietiniai brazilai, tik susišnekėti su jais nelabai gavosi, ir ne tik dėl kalbos barjero, dar kažkokie barjerai trukdė, bet negi dabar čia aiškinsiesi. O mes tuo tarpu nukeliavome į supermerkadą. Jame buvo visko: ir rūkytų dešrų, ir sūrių, ir makaronų, ir netgi šviežių pomidorų ir raudonų bulvių, trūko tik paukščių pieno, nes ten radome ir kašasos bei braziliško vyno. Kadangi braziliško vyno dar nebuvome ragavę, tad nutarėme išbandyti ir jo.

    Turėjome tokią beveik nuosavą virtuvę, irgi su dideliais langais ir dar didesniu stalu, prie kurio buvo galima daugeliui žmonių susėsti. Todėl taip ir atsitiko, kad susėdome visi prie to stalo. Čia reikia pridurti, kad kol susiruošėme daryti valgyti, kol padarėme, ir kai jau apskritai viską suvalgėme virtuvėje prigužėjo pilna žmonių. Iš pradžių pasieniais valkiojosi tokia taivanietė Lin Chen, vėliau atkeliavo prancūzė Emanuelė, o jau visai į pabaigą ir pora vokiečių. Tiesa, dar tie mūsų kambario gyventojai irgi kažką bandė ten daryti, tačiau su jais niekas nesugebėjo rasti bendros kalbos, todėl jie greitai ir išsinešdino. Liko tokia didelė grupė.

    Visiems, žinoma, įdomiausia buvo kaip ten viskas atrodys, kokie tie garsieji Iguasu kriokliai, nes niekas dar ten nebuvo buvęs, bet visi daug ko visko girdėję. Žinoma, į krioklius reikia žiūrėti tiek iš Brazilijos, tiek iš Argentinos pusės, ir čia vargšė taivanietė turėjo prisipažinti, kad dėl savo paso ji negali keliauti į Argentiną. Iš idėjos gali, bet tam reikia vizos, o mokėti pinigus vien už pažiūrėjimą į krioklius ji nelabai norėjo.

    Šiaip praleidome linksmą laiką, čia vėl kilo ta puikioji idėja apie Bibliją, t.y. Lonely planet, nes visi labai sutiko, kad Lonely planet gal kiek ir nepelnytai, bet jau yra tapusi visų keliautojų Biblija, Talmudu, ir apskritai tiesiog Šventąja knyga, ką reikėtų gal artimiausiu metu ir pakeisti. Bandėme paragauti braziliško vyno, kuris pasirodė nebuvo toks jau geras. Čia Emanuelė ir papasakojo tą istoriją, kad norint gauti gerą vyną neužtenka vien gerų vynuogių, tam reikia išmanyti ir procesą. Pvz., Pietų Afrikos respublikoje klimatas labai tinkmas vynuogėms augti, tačiau kurį laiką afrikiečiai niekaip nesugebėjo iš tų vynuogių išpausti gero vyno, kol vienas toks žmogus (kažkaip neatsitiktinai jis buvo prancūzas) užveisė savo fermą, pritaikė naująsias europines technologijas ir voila: šiuo metu PAR vynas pripažįstamas kaip vienas geriausių vynų pasaulyje.

    Taigi šitaip linksmai apkalbėję, aptarę reikalus, istoriją ir geografiją, kadangi irgi visai neatsitiktinai Emanuelė buvo istorijos bei geografijos mokytojas, tad mes kažkaip tikėjomės, kad ji kaip ir tiriamojoje kelionėje, tik iki pilnos laimės jai trūko apmokėjimo dėl to tiriamosios kelionės, nukeliavome į savo kambarius, nes kita diena turėjo būti tokia sunki sunki, važiavimas į pačius Iguasu krioklius.

    Net ir Iguasu krioklių viešbutyje visiems privaloma tvarka suteikiami pusryčiai. Žinoma, jie gal ir nėra labai kažkuo ypatingi, tačiau reikia pastebėti, kad jie šiek tiek gausesni nei Rio de Žaneire. Mums bepusryčiaujant prisistatė vienas iš viešbučio šeimininkų, kaip bebūtų keista, jis irgi prancūzas: Lui. Jis iš idėjos norėjo šiaip pasisveikinti, kažką papasakoti, o kai sužinojo, kad esame iš Korėjos papasakojo ir liūdna istoriją apie korėjietį.

    O viskas buvo taip. Viešbutyje yra tokia didelė knyga, atsiliepimų knyga, dienoraštis, kaip pavadinsi nepagadinsi. Ir vienas toks korėjietis kažką kažkuriuo metu buvo parašęs į ją. Po kurio laiko atvyko dar viena korėjietė (korėjiečiai tokia jau tauta, nemažai keliaujanti), ir bevartydama tą knygą, o gal Lui paskatinta ėmė skaityti tą ilgą ilgą įrašą korėjietiškai. Iki to laiko niekas nesugebėjo jo perskaityti, ir beskaitydama ėmė verkti. Lui susijaudino, gal tas korėjietis kažkokių keiksmažodžių prirašė ar šiaip liežuvio neprilaikė, ko ji čia rauda, o pasirodo viskas buvo ne taip, tiesiog tas korėjietis aprašė savo savižudybę, lyg ir priešmirtinį raštelį. Bet tokį ilgą. Ir neretai pasitaiko, čia visai neseniai viena prancūzė nuėjo pasižiūrėti į Iguasu krioklius, ir iš Argentinos pusės (ten galima arčiau prieiti) šoko į juos. Ir viskas. Baigta. Nežinia kodėl. Paskaitėme ir mes to korėjiečio priešmirtinį raštelį. Liūdna istorija. Įsimylėjo, tėvai prieštaravo (kaip paprastai būna visuose serialuose), jie vis dėlto susituokė, iškeliavo gyventi į Australiją, gyveno gyveno, o vėliau žmona, o gal tuo metu dar draugė, nusprendė tą korėjietį palikti. Nes įsimylėjo kitą, o gal šiaip dėl kokių nors priežasčių. Ir darbar tos korėjietis keliauja po pasaulį ieškodamas vietos, kur galėtų numirti. Kaip supratome paskutinis taškas, kurį jis pasiekė: Iguasu kriokliai, tačiau Lui nebuvo girdėjęs apie jokias savižudybes tuo metu, o jei tiksliau tai tas korėjietis tikrai ten nenusižudė. Žinome, kad po Iguasu krioklių Brazilijos pusėje jis iškeliavo į Argentiną... o toliau neaišku. Net vardo nežinome, nes jis specialiai vietoj vardo tris kryžiukus padėjo. Tad tokia istorija: žmogus prie krioklių nemirė, bet keliauja toliau. Tikriausiai vis dar ieškodamas tos vietos numirti.

    Bet nekalbėkime apie tuos liūdnus dalykus, Lui pasakė ir visai teigiamą dalyką, t.y. patį teigiamiausią, kurio mums labiausiai reikėjo, kaip nusigauti iki tų žymiųjų Iguasu krioklių. O viskas labai paprasta: išeini į pagrindinę gatvę ir visai priešais Makdonaldą sulauki autobuso, to paties, kuris veža į oro uostą, sėdi į jį, ir važiuoji. Iki galo. Kas visai neblogai, nereikia jaudintis kas ir kur nuveš. Taip mes ir padarėme.

    Ir tikrai, visai visai netrukus, pasiekėme nacionalinį parką, kur, žinoma, visus nureketavo už įvažiavimą į tą didžiąją gamtos šventovę ir jau galime grožėtis kriokliais.

    Tačiau pačių krioklių dar nesimatė: prieš tai reikėjo pereiti tropinį ir subtropinį miškus, išeiti į tokią aikštelę ir tada jau užima užgniaužia kvapą visa ta krioklių panorama. Beveik kaip filmuose (ir visai nekeista, nes tikrai, net ne viename filme Iguasu kriokliai dalyvavo kaip fonas žmogiškoms dramoms).

    Toje aikštelėje buvome ne vieni, prisistatė ir koatis. Toks gyvūnas tropinis su ilga nosimi, labai linksmas ir mielas, kuris šiaip sau ramiai bindzeno ir netgi turiu pasakyti gana padoriai elgėsi. Vėliau prisirinko ir daugiau turistų ir dar daugiau koačių, kurie visi padoriai elgėsi ir leidosi fotografuojami.

    Pabandėme ieškoti priėjimo prie upės, tačiau atsidūrėme tik privačių teritorijų laukuose, tiksliau į tas privačias teritorijas ir nenuėjome, tad teko leistis vėl žemyn ir išlįsti jau gerokai arčiau prie krioklių. Jie vis dar gražiai ošė, spindėjo visomis spalvomis, žėrėjo žalumos smaragdu ir šiaip labai teigiamai atrodė. Artėjant vis arčiau ir arčiau, ošimas tik didėjo, kriokliai taškėsi dar labiau, ir atėjo tas laikas, kai stovi tiesiog lietuje, tad visi traukėsi skėčius, iš kurių jokios naudos nebuvo, reikėjo vilktis lietpalčius ir plastmasinius apsiaustus nuo lietaus ir vis tiek gerokai lijo.

    Nelabai čia ką ir papasakosi, reikia va ten nuvažiuoti ir pažiūrėti. Brazilijos pusėje galima nueiti prie pat krioklių, prie jų apačios, tiesiai po Velnio gerkle ir žiūrėti, kaip kitoje upės pusėje, virš Velnio gerklės valkiojasi kiti tursitai. Iš visų pusių kilo ir blyksėjo vaivorykštės, tad neveltui, reklamuodami Iguasu krioklius visur priklijuoja vaivorykštę: ir nuotraukose, ir atvirutėse, ir šiaip kokiuose nors suvenyriniuose šlamštukuose. Ir man teko įsiamžinti su ta puikiąja nuotrauka: „Begaudant vaivorykštę“. O jau ar pagausi, tai čia kitas klausimas.

    Kai jau gerokai išsimaudėme po Velnio gerkle ir sugavome visas vaivorykštes, buvo galima pakilti šiek tiek aukščiau, kur iš šiek tiek arčiau buvo galima pasigėrėti visa Iguasu krioklių panorama. Kadangi Brazilijai priklauso tik 20 procentų krioklių, tai labai po jai nepasimaudysi, bet turi tą puikią progą pasidžiaugti platesniu ir puikesniu vaizdu. Ką mes ir padarėme. O šalimais stovėję dėdės su fotoaparatais visiems turistams siūlė su jais fotografuotis.

    Žinoma, siūlė tik tokiems specialiems turistams. Jie žinojo, kad azijiečiai labiausiai mėgsta įsiamžinti su jais, tad savo marketingo žyme laikė tik azijiečius. Kol aš Minu fotografavau, jie irgi sugebėjo nufotografuoti ir netgi parodyti nuotrauką, tik nesupratau, kas iš to. Ir? Juos palikome nagrinėti tą klausimą, kurio jie per daug nenagrinėjo, nes tuoj pat prisistatė banda korėjiečių damų, kurios labai džiaugėsi, kad atsirado kažkas, kas fotografuoja. Penkis nuotraukas atspauskit, penkias (žinoma, korėjietiškai, negi čia laužysi liežuvį kokia kita kalba, kaip ir jie nelabai laužo).

    Ten buvo dar milijonai visokiausių atrakcijų, suvenyrų ir kitokio šlamšto parduotuvių, kur pardavinėjo viską viską ką tik įmanoma su Iguasu simbolika, kuo mes labai nesigundėme, nuėjome į kavinę. Tiesiai prie Iguasu upės, kur vanduo dar ramus ir vos vos tyvuliuoja, o jau už penkių metrų staigiai krinta žemyn, kurio kitoje pusėje plyti Argentinos laukai, o ten šiek tiek tolėliau atsiveria visų penkių šimtų Iguasu krioklių panorama, kur kartais nusileidžia tukanai ir kitokie tropiniai paukščiai paelgetauti, kur vis dar girdisi to šimtų kriolių šniokštimas, ir iš tvyrančios miglos retkarčiais blyskteli trumpesnė ar ilgesnė vaivorykštė (kurių ten pilna ant kiekvieno kampo, tačiau visos gana toli) gėrėme kavą.

    Ir kažkaip žiūrėdamas į tuos krioklius vis negalėjau pamiršti to korėjiečio. Kaip sakoma, dažniausiai žmonės keliauja po pasaulį pasižiūrėti pasaulio, susipažinti su juo, dažniausiai būna nepatenkinti savimi ir savo tėvyne, todėl ieško vietos, kur galėtų gyventi, kur galėtų praleisti likusią gyvenimo atkarpą, o jis ieškojo vietos, kur galėtų numirti. Bet ne kažkaip simboliškai mirti, ne kažkaip abstrakčiai mirti, o va tos konkrečios vietos, kur va dabar šį momentą ir galėtų mirti. Ir kažkodėl žiūrėjau į Iguasu ir vis neapleido ta mintis, kad taip... Iguasu kriokliai tikrai puiki vieta mirti, kodėl gi ne, jei jau susiruošei mirti, tai Iguasu – pati ta. Minu kažkaip nesutiko su tuo, jis irgi vis pagalvojo apie tai, ir nusprendė, kad tas korėjietis tikriausiai nenusižudė. Nors sutiko, kad Iguasu kriokliai yra labai graži vieta mirti, tačiau pamačius Iguasu turėtų grįžti gyvenimo noras. Juk kam mirti, jei pasaulyje taip gražu. Čia ir išsiskyrė tas korėjietiškas ir japoniškas požiūris į gyvenimą: vieni gyvena dėl to, kad gražu, kiti miršta, nes be galo gražu. Juk kartais gali būti per daug gražu, taip gražu, kad negali tame grožyje gyventi. Mirtis juk irgi savotiškai graži.

    Bet šitos visokios liūdnos mintys baigėsi su besileidžiančia saule, kadangi vaivorykštės ėmė nykti, todėl reikėjo ieškoti autobuso, kuris vežtų mus atgal namo, į Fos de Iguasu. Išlipę reikiamoje stotelėje radome netgi atsidariusį turgų ar turgelį. Labai jautėsi, kad miestelis pasienio, kadangi tame turguje ar turgelyje buvo pardavinėjama viskas, kas iš Paragvajaus. Paveikslai, knygos, žinoma, buvo nemažai visko ir braziliško, tačiau kai kur jautėsi ne braziliški prieskoniai. Pamatėme netgi tokius nuostabius verpinius ar audinius, o gal mezginius, servetėles tokias, atrodė kai voratinkliai ir spindėjo visokiomis spalvomis. Kaip ir supratome, kad tai tikriausiai bus Paragvajaus kokia vietinė įžymybė, ir tik vėliau sužinojome, kad tai njanduti. Bet apie tai vėliau. Tame turguje nepirkome nieko, kadangi planas aiškus: kitą dieną patys važiuosime į Paragvajų. Vietoj to užsukome į supermerkado su šviežiomis bulvėmis ir grįžome viešbutin, vakarienės darytis.

    Ten jau kaip žinote, mūsų laukė visa ta pati gauja: taivanietė Lin Chen, prancūzė Emanuelė, vokietės Sara ir Aleks, vėl didžiausia vakarienė, kadangi tai jau buvo paskutinė bendra vakarienė. Vokietės ir prancūzės kitą dieną planavo keliauti į Argentinos pusę, pasižiūrėti į tuos pačius krioklius, tik iš kitos pusės, Lin Chen (kadangi pagailėjo pinigų dėl Argentinos vizos) nelabai žinojo, kuo čia galėtų užsiimti, o mes jau galiausiai buvome nusprendę keliauti į Paragvajų. Kadangi Šventoji knyga teigė, jog daugelis keliautojų labai sėkmingai Paragvajų aplenkia iš visų pusių ir nevažiuoja ten, o tuo padaro didžiausią klaidą gyvenime, nusprendėme patikrinti, ar tai tiesa.

    Vėl ilgiausia vakarienė, vėl tie patys pokalbiai, apie istoriją ir geografiją, žydus ir Antrąjį pasaulinį karą, aštrūs ir ne tokie aštrūs valgiai. Vėl išsiskyrė nuomonės apie religiją. Tiesą sakant, religingų ten labai daug ir nebuvo, tačiau kažkur pamačiau, kad Fos de Iguasu yra budistinė šventykla, ir man, žinoma, būtinai reikėjo ją apžiūrėti. O Lin Chen atsakė, kad jai, kaip kilusiai iš budistinės šalies, visai nėra jokio noro keliauti į budistinę šventyklą. Čia man būtinai reikėjo įsiterpti, kad aš dabar irgi gyvenu budistinėje šalyje, tačiau man visada būna įdomu apžiūrėti kaip budistinės šventyklos atrodo kitur, ypatingai tokioje nebudistinėje šalyje kaip Brazilija (nors daugiau mažiau nujaučiau, ką ten galiu rasti), ir apskritai religija kiekvienoje šalyje gana skirtinga. Net ir katalikų bažnyčios labai skiriasi, nors tai ir būtų pagrindinė religija kiekvienoje šalyje. Emanuelė irgi labai sutiko su tuo, tik jos požiūrio taškas kiek kitoks. Ji prisiminė, kad pvz., kokių juodukų pamaldos yra labai linksmos ir nuostabios, su dainomis ir šokiais, nes mes turėtume juk džiaugtis, kad Jėzus gimė ir atnešė nuodėmių atleidimą visiems žmonėms, o ne verkti ir dejuoti dėl to. Ką šiaip katalikai ir daro. Kaip ji pasakė, katalikiškos pamaldos labiau panašios į laidotuves. Linksmai taip pakalbėjome.

    Aš, žinoma, prisiminiau tą liūdnąją istoriją apie korėjietį, kuris čia kažkur dabar gal ir klaidžioja. Šiaip, įtariu, jis tikrai nenusižudė, bent jau tikrai ne Iguasu, bet gal vis tiek jo dvasia dar ten kažkur skraidžioja, jei vis dėlto nusprendė palikti tą pasaulį. Bet šitame klausime likau visiškai nesuprastas, juokai ir anekdotai atrodė linksmiau. Visiškai pajutau didelį kultūrinį skirtumą tarp lietuvių ir kitų europiečių, tad kad jie labai blogai nesijaustų, teko paaiškinti, kad esu kilęs iš tos šalies, kuri pirmauja pagal savižudybių skaičių, o gyvenu toje šalyje, kuri irgi neatsilieka savižudybių skaičiumi, o, be to, domiuosi ir tos šalies kultūra, kur savižudybė yra vienas iš grožio aspektų, tad „mirtis žydint alyvoms ir suokiant lakštingaloms“ ar „mirtis po šniokščiančiais kriokliais ir tvyksinčiomis vaivorykštėmis smaragdo žalumoje“ yra labai romantiški vaizdai. Ir apskritai savižudybės netgi įtrauktos į Lietuvos istoriją kaip didvyriškumo ir pasiaukojimo ženklas, tad nieko čia liūdna ir bloga, tiesiog mūsų kultūra tokia. Bet likau labai nesuprastas. Teko šitą temą baigti.

    Taivanietė Lin Chen visus pavaišino apelsinais, o gal mandarinais, kurių buvo prisirinkusi prie Iguasu krioklių. Kažkokia didelė neteisybė, kad visi plotai prie Iguasu, ten kur šiaip irgi būtų įdomu pasivaikščioti yra privačios valdos, o gal šiaip koks zoologijos sodas ar dar kas nors, kur jau negalima šiaip sau, be jokios progos užeiti, tad Lin Chen skynė tuos mandarinus nuo kelio. Bet beveik gavosi kaip vagystė. O Emanuelė pasidalino savo įspūdžiais apie vaikus. Jai tenka laimė dėstyti įvairaus amžiaus vaikams, o ypatinga tenka susidurti su tuo nuostabiuoju tarpsniu, kai žmonės iš mielų vaikučių kuriam laikui virsta žvėriukais. Kokiems dviem ar trims metams, o vėliau vėl tampa normaliais žmonėmis. Pasirodo visose pasaulio valstybėse tai vyksta maždaug tuo pačiu metu ir visi daugiau mažiau pabūna tais žvėriukais prieš tapdami žmonėmis.

    Ryte vėl gavome pusryčių, tie patys pusryčiai, kava ir kepti batonai su vaisiais, vokietės ir prancūzė laukė savo transporto į Argentinos pusę, Lin Chen planavo kelionę prie Itaipu užtvankos, o mes jau buvome susikrovę daiktus į Paragavajų. Lui, tiesa, bandė atkalbėti, sakė, kad Paragvajuje nieko daugiau nėra, tik užtvanka, tačiau nusprendėme įsitikinti patys. Tad išėjome prie to paties Makdonaldo ir laukėme autobuso.

    Man vis dar juokingai atrodė, kad esi tame mažame miestelyje, kuris šiaip pasienio, bet juk dažniausiai nelabai žinai ar miestelis pasienio ar ne pasienio, tad esi tame mažame miestelyje, žinai, kad čia kažkur turi būti siena ir va nori važiuoti į užsienį. Korėjoje tai reikštų keliauti iki artimiausio oro uosto ar uosto, sėsti į laivą ar lėktuvą, prieš tai būti patikrintam visokiais rakursais, ir tada, po kelių valandų skrydžio nusileidi. Na, žinoma, teko kirsti kelias sienas, tačiau visuomet pirkdavome bilietus kokioje nors autobusų stotyje, tekdavo važiuoti ilgai ilgai, ant autobuso parašyta, kad tai tarpmiestinis autobusas ir panašiai, laukdavai stotyje, tave irgi visaip tikrindavo, o Fos de Iguasu viskas vyko gerokai paprasčiau. Nori užsienin, tai va, nueik iki pagrindinės gatvės, ten prie Makdonaldo yra autobusų stotelė, sulauk penkiolikto autobuso ir išlipk šeštoje stotelėje.

    Iš tikrųjų taip ir buvo. Šiek tiek palaukus atvažiavo tas penkioliktas ar kažkoks autobusas, kuris šiaip beveik prieštvaninis atrodė. Lietuvoje prieš dešimt metų tokie važinėjo miestuose, ant kurio parašyta Paragvajus ir Ciudad del Este (Rytų miestas). Šiaip jei nežinotum, pagalvotum, kad šiaip kaimo autobusiukas, kuris per aplinkinius kaimus važinėja, o Fos de Iguasu tai yra... miesto autobusas, ir važiuoja, žinoma, netoli, tik iki kito miesto, kitoje upės pusėje, o tas miestas taip visai netikėtai yra užsienyje, gretimoje valstybėje. Kažkaip vis keistai viskas taip atrodė, bet vis tiek, sėdome į tą autobusą, šiek tiek pasikratėme ir išlipome toje šeštoje ar septintoje stotelėje.

    Bet tai dar nebuvo Paragvajus. Brazilai šiek tiek darosi verslą iš tų autobusų. Kadangi autobusas miesto, tai jis taip ir daro paprastai: sustoja stotelėje, išleidžia keleivius, sulaipina kitus keleivius, ir važiuoja toliau. Ir jam visai nerūpi, kad šita stotelė gali būti pasienis, pasienio postas, pasų kontrolės postas ir panašiai. Jei tau reikia čia pasą pasitikrinti, tai čia jau tavo problemos. Panašiai kaip ir Lietuvoje. Juk mūsų miesto autobusai irgi nelaukia, jei koks keleivis bevažiuodamas netikėtai sugalvoja kioskelyje nusipirkti laikraštį ar cigarečių. Nebent jis sugeba visa tai padaryti, kol vieni keleiviai išlipinėja, o kiti įlipinėja. Tačiau, kaip žinote, pasų patikra taip greitai nevyksta, ypač kai stotelė nėra priešais pasų kontrolės tašką.

    Tad mes išlipome, autobusas sau ramiai nuvažiavo, gavome antspaudą pase, kad jau esame departuoti, tai yra išvykome iš Brazilijos, o tai patvirtino Brazilijos federalinė policija, ir galėjome laukti kito autobuso. Bet tai reikštų, kad reikės vėl susimokėti du realus, ir vėl reikės išlipti kitoje stotelėje, kuri vadinasi Paragvajaus pasienio kontrolės punktas, kuris šiaip kitoje upės pusėje, todėl nusprendėme sutaupyti tuos du realus.

    Einame tiltu, per Paranos upę, priešais jau kyla Rytinio miesto dangoraižiai, ant tilto didžiausi kamščiai, tiek į vieną tiek į kitą pusę mašinos nevažiuoja, tiesiog stovi ir bestovėdamos gal grožisi puikaisi Paranos vaizdais, o gal šiaip rūko, jaučiasi, kad Rytinis miestas yra gana nemažas turgus, kadangi visi sutikti žmonės eina su didžiausiais krepšiais ir kuprinėmis ir maišais, kai iš turgaus. Bet kaip apsipirkę kokiam mėnesiui, jei ne metams. Už nugaros liko Brazilija, o kai tik baigėsi tiltas, priešais iškilo ir Paragvajaus pasienio postas. Brazilijos daugiau tikriausiai ir nebematysime, bent jau ne šioje kelionėje (tačiau pasirodė, kad Braziliją išvydome vėl, tik už keletos dienų, bet apie tai jau vėliau).

    12:00 am
    Brazilija II: 11 minučių Kopakabanoje

    Prisidarę visokių makaronų su kalmarais ir be kalmarų, su sūriais ir be sūrių, užsikorėme ant stogo. Pasirodo, kad tai ne tik mūsų mėgstama vieta, ten jau vyko visas vakarėlis: prancūzas-norvegas, škotas, vokietė, švedas. Tokia linksma kompanija susirinkusi, visi linksmai kalbėjosi, prancūzas, kaip ir priklauso prancūzui – pasikėlęs, bet vis tiek viskas gana linksma. Vynas, kašasa ir kitokie gėrimai. Ir taip linksmai besėdint ir bestebint mūsų gatvelę, staiga visi prisiminė, kad jie turi kvietimą: vakarėlis faveloje. Jau sakiau, kad Brazilija dabar atseit stengiasi favelų gyventojus integruoti į bendrą visuomenę, tad bandomi įvairiausi būdai: turai po favelas (vis dėlto iki šiol rekomenduojama eiti tik su patyrusiu gidu), nepamirštami vakarėliai... irgi favelose. Na, ir šita kompanija buvo sumaniusi ten keliauti, o dabar kaip tik ir atėjo laikas – važiuoti ar ne.

    Prancūzas pirmas prisiminė apie vakarėlį ir čia prasidėjo diskusija: ar mes vis dėlto važiuojame ten ar ne. Kažkaip visi tyliai galvojo ir labai garsiai nekalbėjo, bet tas pavojaus faktorius vis dėlto buvo. Prancūzas vis bandė aiškinti tą naująją Brazilijos politiką ir apie tai, kad ten nieko neatsitiks, tačiau jam nelabai pavyko visus įtikinti. Ypatingai vokietės. Galiausiai buvo netgi mums pasiūlyta ten nukeliauti, į ką man kilo toks visai logiškas klausimas: „Ar į programą įtraukta žudynės ir muštynės, o jei visai atvirai: kuriuo momentu mus papjaus?“ Pasirodo tas klausimas ne tik logiškas, bet buvo kilęs daugeliui, o ypatingai vokietei, nes ji iškart tokiu labai palaikomu žvilgsniu atsigręžė į mane. Žinoma, nesinori apie Braziliją galvoti labai negiamai, bet dar labiau nesinori liūto už ūsų tampyti ar į jo irštvą lįsti.

    Diskusijos vis nesiliovė, kažkodėl niekas labai nenorėjo ten keliauti. Tiesą pasakius, norėjo tik prancūzas, tačiau vieno jo ten irgi netraukė, o niekas kažkaip prisijungti irgi nenorėjo. Galiausiai jis išbandė visus teigiamus ir neigiamus argumentus, kad po to gailėsiesi visą gyvenimą ir graušiesi, ir silpniausio charakterio švedas vis dėlto neatlaikė. Iškeliavo į favelas į tą vakarėlį.

    O mūsų diskusija vis dar nesibaigė. Aš kažkodėl jaučiau, kad tame vakarėlyje favelose nieko kažko labai ypatinga nebus, ko mes galbūt nebuvome matę, o įtampą vis tiek jausim, tad ar tikrai verta rizikuoti viskuo tik dėl pliusuko: buvau vakarėlyje favelose, o šiaip tai ten buvo muzika šokiai ir gėrimai. Vokietė žiūrėjo į visa tai labai realistiškai, kadangi matė labai puikių pavyzdžių. Netgi eiliniama sambos klube ne itin draugiškai nusiteikę brazilai priekabiavo, keikėsi ir visaip kitaip plūdo kartu su ja atėjusius vaikinus, ir kaip ir matėsi, kad jiems mažai trūksta, kad išsitrauktų peilį. Gal ir neišsitrauktų. Tačiau visi puikiai žinome, kad vakarėliai favelose labai lengvai gali virsti ne visai vakarėliais, o tuo metu... Nelabai aišku ką daryti. Vienu žodžiu puikiai sutarėme tuo klausimu, bet kadangi vokietė vis dėlto į kokį nors vakarėlį nueiti norėjo, tad ir nukeliavo į sambos klubus. O gal ne, bet šiaip pasivalkioti naktinėmis Rio gatvėmis, kas irgi yra labai griežtai nepatartina. Bet kadangi ne viena, tai gal nieko bloga jai ir neatsitiko. Nors daugiau jos ir nematėme.

    Kadangi Rio de Žaneire labai daug teigiamų dalykų ir neišgirdome, kainos irgi labai nedžiugino, saulė irgi ne visada švietė, vanduo irgi buvo ne pats šilčiausiai, o ir kelionė jau ėjo beveik į pabaigą, teko susigalvoti kuo čia užsiėmus.O pats pagrindinis užsiėmimas – tai kelionė iš Rio de Žaneiro. Žinoma, Brazilija be galo didelė ir graži šalis, tačiau dėl laiko stokos... Teko iš visų puikių vietų (Akropolio, Nekropolio, Bahajų salų ir Amazonės džiunglių) išsirinkti kokią vieną, ir tai buvo Iguasu kriokliai. Ar taip, ar taip, mums vis tiek reikėjo pradėti traukti Argentinos pusėn, o Iguasu kriokliai kažkodėl labai teisingai ir buvo ant Brazilijos bei Argentinos sienos.

    Tik va dar vienas klausimas, kaip čia iš Rio de Žaneiro iki Iguasu nusigauti. Žinoma, nėra labai sudėtinga, Brazilijoje gana puikiai išvystyta transporto sistema, sėdi sau į autobusą ir važiuoji trisdešimt jei ne daugiau valandų ir esi prie pačių kataratų. Paklausę Aleno patarimo iš pradžių bandėme internete ieškoti visų įmanomų būdų: lėktuvo bilietai ne tokie ir pigūs, autobuso pigesni, tačiau trunka šiek tiek ilgiau. Kadangi autobuso bilietus pardavinėjo kažkur visai netoli, tad ir nuėjome pirktis tų pigesnių.

    Čia laukė dar vienas kultūrinis šokas. Kažkaip visose normalesnėse šalyse autobuso bilietai pardavinėjami arba autobusų stotyje ar šiaip kažkokiame panašiame pastate, o Rio de Žaneire teko eiti į prekybos centrą, kurio antrame aukšte pardavinėja visokias nesąmons, pirmame yra kirpykla ir dar kažkokios įstaigos, o viena iš jų: kelionių agentūra. Kurios tikriausiai ir reikėjo, bet tikriausiai ne jos. Tačiau toje agentūroje irgi pardavė bilietus, tiesa, ne autobuso, lėktuvo. Nes iškart pasakė, kad iki Iguasu autobusu važiuoti negalima, per toli. Ir jo rasti lėktuvo bilietai nebuvo tokie brangūs kaip tikėjomės, žinoma, jie dar prisidėjo savo antkainį ir vis tiek gavosi ne taip jau brangiau nei autobusu. Tad gal ir visai nieko. Šalia praėjo tos britiškos situacijos, jos irgi tikriausiai norėjo važiuoti kur nors toliau.

    Bilietai pabėgti iš Rio buvo nupirkti, turėjome dar keletą dienų apžiūrėti pagrindines Rio atrakcijas, tačiau būtent tą dieną buvo apsiniaukę, todėl Alenas rekomendavo Jėzaus žiūrėti nevažiuoti, kadangi nelabai kas ir matysis per debesis. Ta proga užsukau į siūlų ir vąšelių parduotuvę nusipirkti užsiėmimo ilgoms kelionėms autobusu, kurių dar buvo šiek tiek likę. Giedrytis nesiruošė, netgi šiek tiek lynojo, todėl keliauti prie jūros visai neapsimokėjo. Tad išėjome apžiūrėti tų kitų privalomų punktų, svarbiausia, žinoma, Kopakabanos paplūdimio.

    Iki pačios Kopakabanos nebuvo taip jau toli. Tiesiog prieini prie galutinės uolos, pasikarstai po ją, pasižiūri į estradą parke, o tada gražiu keliu nusileidi prie dar vieno pliažo, kuriame irgi nieko nėra, kadangi apsiniaukę, lyja, tolumoje kyla panašios kalvos, tos gražiosios kalvos visai nesimato, palei visą pliažą eina gatvė, kitoje jos pusėje tie patys dideli namai, ir šiaip jau nuo Ipanemos nelabai kuo skiriasi. Gal tik šiek tiek prastesniu kraštovaizdžiu, tad turiu pasakyti, kad Kopakabana niekuo labai nesužavėjo. Nors gal per karnavalą ten viskas daug geriau atrodo.

    Kopakabana baigėsi dar viena didele uola, kurią irgi bandėme apeiti. Tačiau einant einant, kelias netikėtai baigėsi, kartis nelabai buvo kur, ir teko vėl grįžti atgal. Galvojau, kad bus dar vienas kelias iš kitos pusės, bet ten jo irgi nebuvo. Atsidūrėme galima sakyti netgi visai gyvenamų namų rajone, kur netgi gyvos dvasios nebuvo. Įdomus tas Rio de Žaneiras, pusmėnulio formos, ir netikėtai per daug paėjęs gali tokiama akligatvyje atsidurti, iš kur grįžimo nėra niekur.

    Ne viskas taip jau blogai, dar šiek tiek paėję radoma ir pagrindinę gatvę, per tunelį per tunelį ir atsidūrėme Botafuoge. Tik šitas Botafuogas tai ne futbolo klubas, o dar vienas pajūris, be pliažo, bet su daug daug palmių ir jachtų. Ir prabangiais viešbučiais. O šiaip daugiau nieko ten nebuvo, todėl apsukę kelis ratus pradėjome grįžti atgal.

    Dar vienas iš privalomų punktų Brazilijoje – restoranas už kilogramą. Sveria, žinoma, ne klientus, o maistą: gali rinktis ką nori ir kiek nori, o vėliau reikės mokėti ne už kažkokį patiekalą, o už bendrą svorį. Sakoma, kad tai pigiausias būdas pavalgytitoje beprotiškai brangioje šalyje. Gal ir ne tiek dėl kainos, bet šiaip dė įdomumo, vieną tokį restoraną radome pakeliui, kur ir užsukome. Negaliu pasakyti, kad tai buvo labai jau pigu (nors... nevalgėme jokiame kitame restorane, tad gal pigiau nei kitur, tačiau tikrai brangiau nei pačiam gamintis... kas irgi nebuvo pigu). Vieną kartą paragavęs, kitą kartą nebenori. Taip trumpai galima pavadinti tą restoraną. O šiaip daugiau ką veikti nelabai buvo.

    Išaušo dar viena diena, išvykimas iš Rio vis artėjo, o mes vis dar nebuvome matę to pagrindinio punkto: Jėzaus, laiminančio visą Sausio upę (t.y. Rio de Žaneirą, nes portugalai atvykę pagalvojo, kad ten upė, o ne sąsiauris). Tad kaip ir reikėjo bent jau į jį pažiūrėti, o kelionė iki jo truko taip visai netrumpai. Žinoma, aš norėjau iki ten eiti pėsčiomis, kiek tik įmanoma, tačiau pasirodo, kad viskas nėra taip paprasta, ir jis nėra taip arti. Tačiau jei nori apžiūrėti tik Jėzų, tai gali visą dieną ir praleisti eidams iki jo, o vėliau grįždamas nuo jo. Tačiau Alenas vis dėlto įkalbėjo imti turą: o jų viešbutis kaip tik ir siūlė vieną tokį – Jėzus ir kitos atrakcijos su legendiniu gidu. Labai įdomu, kuo jau tas gidas legendinis, tad nutarėme važiuoti (žinoma, ne tiek Jėzus, kiek legendinis gidas mus patraukė). Saulė švietė, o paėjus iki visai netoli esančios lagūnos Jėzus matėsi, tad, pasak Aleno – tai puiki diena. O progų daugiau tikriausiai ir nebebus. Kartu su mumis važiavo dar pora britų, kurie sugebėjo kažkaip susigadinti savo fotoaparatą, tad paprašė jiems padėti: visuose punktuose dar ir juos pafotografuoti.

    Nežinau, kuo legendinis buvo mūsų vairuotojas, bet tuo, kad nekalbėjo angliškai, tai tikrai pasižymėjo. Užtat portugališkai laisvai, ir netgi ispaniškai, o iš visos mūsų kompanijos tomis kalbomis kalbančių daug nebuvo. Bet tai reikia suprasti, kad tai – mūsų problema, jei norime pasižiūrėti į visus privalomus Rio de Žaneiro punktus.

    Kadangi buvome sumokėję ne tik už Jėzaus pasižiūrėjimą, bet ir už visą ekskursiją po tą vieną iš didžiausių pasaulio miestų, todėl ir važiavome ne iškart tiesiai prie Jėzaus. Pirmiausia mus nuvežė prie vieno tokio ežero, lagūnos ar kaip čia pavadinti. Diena buvo ne pati giedriausia, o kol nuvažiavome iki lagūnos ir visai apsiniaukė, tad ežeras... Negaliu pasakyti, kad atrodė labai įspūdingai. Esu matęs ir gražesnių ežerų, netgi palmės kažkokios nuvalkiotos, o plaukiojančių gulbių mačiau ir daugiau. Gal saulei šviečiant ten ir gražu, netgi galima pasiplaukioti, bet ta diena tikrai netiko jokio ežero apžiūrėjimui. Netgi nuotraukose neatrodė kaip kažkas ką būtinai reikia apžiūrėti.

    O jau tada pradėjome važiuoti į aukštą aukštą kalną, ant kurio stovėjo ir tas įžymiausias pasaulio Jėzus. Gal jis ir nelabai įžymiausias visame pasaulyje, tačiau vis tiek tai vienas iš pagrindinių punktų, kuriuos privalomai reikia atlikti atvažiavus į Rio de Žaneirą.

    Kai jau buvome užvažiavę pakankamai aukštai, taksi sustojo, aplinkui bėginėjo daugybė beždžionių ir elgetavo, nors tuo metu dar neelgetavo, bet iš idėjos reikėjo atsargiau su jomis elgtis. Taksi pasakė, kad toliau neveš, nuvedė prie būdelės, kur reikėjo susimokėti už Jėzaus apžiūrėjimą, o mokėti reikėjo šiek tiek daugiau nei mes tikėjomės. Bent jau Alenas buvo sakęs, kad kainuos šiek tiek mažiau, tačiau kaina pakilus ant kalno irgi pakilo. Kai pabandėme derėtis, niekas su mumis nesiderėjo, o taksi vairuotojas tepasakė, kad Alenas nieko nežino. Iš tikrųjų ant lentelės buvo parašyta ir ta kaina, kurios mes tikėjomės, bet kiek supratau portugalų kalbą, tai tebuvo kažkurio sezono kaina, ir mes, savaime suprantama, buvome visai ne tame sezone, kai reikia būti. Nieko daugiau neliko kaip susimokėti tiek, kiek prašoma, o po to laukti dar vieno autobusiuko, kuris mus turėjo vežti iki pat Jėzaus.

    Vairuotojas paaiškino, kad mes turime būti už kažkiek laiko, mes apsimetėme, kad supratome, ko jis nori, ir nuvažiavome. Nereikėjo važiuoti labai ilgai, ir jau buvome ant tos pačios aukščiausios kalvos, kur apačioje, kaip ir priklauso visuose turistiniuose punktuose: pilna suvenyrų ir panašaus šlamšto parduotuvių, o jau ant pačios pačios viršūnės: ir pats Jėzus laimina visą Rio de Žaneirą ir jo uostus. Nesvarbu, kad diena apsiniaukusi, tačiau turistų ten netrūko (ne veltui apačioje jų laukė visokiausio turistinio šlamšto pardavimo įstaigos), tad fotografuotis prie Jėzaus nebuvo taip paprasta: prasideda tie privalomi aukštojo pilotažo turistiniai elementai kaip čia nufotografuoti Jėzų, o dar svarbiau, kaip čia nusifotografuoti prie Jėzaus, kad ir aš puikiai matyčiausi, ir Jėzus ne blogiau, o visi, besirotografuojantys aplinkui, kažkokiu būdu nepatektų į kadrą. Ne mes vieni užsiiminėjome tuo aukštuoju turistiniu pilotažu, visi aplinkui besivalkiojantys bastūnai irgi panašiomis atrakcijomis bandė prastumti tą laiką prie Jėzaus.

    Nors britai ir neturėjo savo fotoaparato, jiems tai visai netrukdė fotografuotis visais rakursais: ir taip ir kitaip ir dar trečiaip, kiek tik išėjo, tai yra kad tik neduok Dieve vėliau nepasigailėtų kad dar kažkaip nenusifotografavo prie to paties žymiausio pasaulio Jėzaus. Vienas britas netgi turėjo labai aiškias vizijas ir misijas kaip jis privalo ten įsiamžinti, todėl kitas britas buvo be galo kankinamas, kol galiausiai poza išėjo taip, kaip jau iš anksto suplanuota. O aš tuo metu nusprendžiau pasigrožėti ne tik pačiu Jėzumi ir prie jo besifotografuojančiomis miniomis baltųjų ir kitokios rasės žmonių, bet ir visu pačiu puikiausiu Rio de Žaneiru, nes nuo tos aukščiausos kalvos matėsi viskas: ir Rio de Žaneiro įlanka, ir į tolį nuplaukiantis Atlanto vandenynas, ir mūsų Ipanema, ir visi aplinkiniai pliažai: Leblonas, Kopakabana, Lete, Botafuogas, cukrinė duonelė Paung Asukre, centro ir Flamienko jachtos, tas niekuo neypatingas ežeras, ir viską slepiantis rūkais bei pro šalį plaukiantys debesys.

    Kai jau nusibodo laukti, kol britai nusitrauks visais įmanomais rakursais su Jėzumi: po Jėzumi, prie Jėzaus, virš Jėzaus, tarp Jėzaus rankų, laiminami Jėzaus, su Jėzumi tarp kojų ir panašiai, nukeliavome apačion, paieškoti to turistinio šlamšto ir kavos. Juk yra visai gera išgerti kavos tiesiai po Jėzaus kojomis. O kadangi per tą laiką prisistatė ir britų porelė, tai netgi galėjome ir nusifotografuoti irgi visais rakursais: geriu kavą su vaizdu į Rio de Žaneirą, Ipanema mano delne, cukrinė duonelė, geriu kavą po Jėzumi ir panašiai. Tiesa, dar buvo vienas rakursas, kur šiaip buvo parašyta: nesiartinti. Ant turėklo. Aš dar spėjau nusifotografuoti ten, tuo neleistinu rakursu, o Minu buvo perspėtas, kad čia lipti negalima.

    Kol mes fotografavomės ir džiaugėmės mūsų taksistas vis laukė laukė, piktinosi piktinosi, ir kai jau galiausiai nusibeldėme prie taksi, buvome dar kartą perspėti: šį kartą taksisto, kad taip ilgai ten būti negalime, nes mes matome turime dar daug ką pamatyti. Tikriausiai ir turėjome kažką pamatyti.

    Bet prieš kažką pamatant Rio de Žaneire, reikėjo dar pamaitinti tas elgetaujančias beždžiones. Šiaip jos visai padorios ir kultūringos ir šiaip prie praeivių nesikabinėja, todėl taksistas buvo specialiai atsivežęs bananų ir kitokių beždžioniškų skanėstų, bevažiuodamas pakeliui, ten kur vaizdas į Rio de Žaneirą irgi buvo nė kiek neblogesnis, sustojo ir pašėrė tas visas gaujas beždžionių. O mes turėjome progą nufotografuoti ir beždžiones. Ir tik tada prasidėjo ta likusi ekskursijos dalis per Rio de Žaneirą.

    Besileidžiant žemyn patekome į Santa Teresą, Vilniuje tai būtų Užupio respublika, kur gyvena visokie menininkai ir likusi bohemos dalis, namų sienos ir tvoros dar iki šiol mena tuos laikus, o patys pastatais apskritai mena dar ir kolonijinį periodą, nes viskas per daug priminė Vilniaus senamiestį ir kitus Europos miestus. Žinoma, viskas šiek tiek skyrėsi, bet jautėsi, kad Brazilija gana labai įtakota Europos kultūrų. Bet visa tai buvo seniai ir neteisybė, nes pasirodo dabar Santos Teresos namus (tikriausiai dėl puikaus vaizdo į Rio de Žaneirą) dabar perkasi turtingiausias visuomenės žiedas ir ten puikiausiai kuriasi. Kažkada vienas vargingesnių rajonų dabar po truputį virsta turčių vilų ir mansionų ar pensionų kvartalu. Taip mums bent jau papasakojo taksistas: čia gyvena turtingas, čia vargšas. Ir labai puikiai matosi pagal sienas. Va čia traukinio stotis, o čia tramvajus, kuris važiuoja iš Santos Teresos į centrą. Pagal tramvajų irgi galima suprasti, kad turtingas, kas vargšas: turtingieji šiaip važiuoja savo mašinomis, visokie normalūs žmonės sėdi tramvajuje, o va šitie kurie kabo ant laidų – paskutiniai vargšai. Ir besukant tomis vingiuotomis gatvelėmis buvo galima pamatyti tų ant laidų kabančių namus: tai tie į viršų kylantys slėniai: favelos, kurių pilna kiekviename Rio de Žaneiro rajone, ir kur tik kitoje gatvės pusėjo stovi prabangiausio vilos, saugomos ne tik aukštomis spygliuotomis tvoromis, bet ir ginkluotais sargybiniais.

    Taip besiklausydami tų pasakojimų apie turtingus ir vargšus ir mes patys visai netikėtai atsidūrėme centre, kur nežinau, ką labai reikia apžiūrinėti, bet pasirodo yra ir ten ką apžiūrėti. Ir pirmas punktas buvo didžiausia Katedra. Toks nuostabus statinys ir tikrai tikrai ne toks, kaip įsivaizduotų daugelis europiečių. Žinoma, Brazilija irgi katalikiška šalis, netgi didžiausia pasaulyje, ne veltui ten ir stovi tas žymiausias pasaulio Jėzus, bet ta viena iš centrinių Rio de Žaneiro katedrų tikrai nepriminė nei Vilniaus Katedros, nei Kelno, nei Gaudžio, nei dar kažkokios Romos katedros, o jau tuo labiau jokių stačiatikių cerkvių ar Sofijos Soboro. Įėjimas į ją buvo panašesnis ne į kokias šventas ir pašventintas duris, o į kokią nors partizanų slėptuvę ar miškinių žeminę. O dėl viduje tvyrančios tamsos, stogo formos ir kitų architektūrinių elementų netikėtai išvydau deja vu: Panevėžio laidojimo rūmai. Šiek tiek nupurtė nuo to deja vu, nes kažkodėl visai nenorėjau jokiuose laidojimo rūmuose tuo metu būti, todėl pasistengiau kuo greičiau išeiti, o britai tuo metu vėl fotografavosi visais rakursais, privalomais ir ne.

    Britai ne šiaip sau nusprendė pasigrožėti Rio de Žaneiro vaizdu, jiems dar buvo privaloma labai gerai ten atrodyti. O viena iš turistinio marketingo strategijų, ypatingai įsiamžinant prie įvairiausių vietų, reikalauja, kad tos vietos būtų kuo nepanešesnės į gimtosios žemės vietas. O dar svarbesnė strategija yra įsiamžinti prie tų įvairiausių vietų kuo skirtingesniais rūbais. Tada atrodys, kad kokiame Rio de Žaneire praleidai mėnesį, atrodai labai laimingas, ir niekas nė neįtars, kad viskas padaryta per vieną dieną. Taip darė ir britai: po Katedros puolė persirenginėti.

    Bet šiaip keisti tie britai. Pasakojo, kad keliavo netgi Amazonės upe, kas šiaip labai turėtų būti įspūdinga: plauki sau laivu, o krantų nesimato, iš ten klykauja papūgos, tigrai liūtai, šnypščia gyvatės ir kitokie padarai, todėl visai džiaugiesi, kad tų krantų nesimato, kandžioja uodai, moskitai ir visos kitos rūšys kandžiojančių padarų, o po kojomis Amazonės vandenyse pliuškenasi milijonai piranijų, todėl net nekyla mintis išsimaudyti toje vienoje iš didžiausių pasaulio upių. Kad britai plaukiojo ta upe ir klaidžiojo džiunglėmis buvo galima įsitikinti vien pažiūrėjus į jų kojas. Retai kada ką tiek sukandžioja, tad tikriausiai tų uodų ir kitokių moskitų rūšių ten buvo nemaža, tik va keista, kad jie buvo tokie balti, lyg būtų tiesiai iš šiaurės ašigalio ir baltų meškų atvykę. Gal Amazonėje saulė nešviečia, o gal šviečia tik nespigina? Bet į šį klausimą atsakymo taip ir nesužinojau, nes kai jau susiruošiau to klausti buvome prie kito privalomo punkto: Selarono laiptų.

    Iš tikrųjų net nežinojau, kad kažkokie laiptai yra kažkoks privalomas Rio de Žaneiro punktas, nes man būtų visiškai užtekę ir Jėzaus, bet kadangi vairuotojas nuvežė ir prie tų laiptų, tad nieko kito neliko, kaip pasižiūrėti ir į juos. Sako, kažkoks čilėnas, gyvenantis Rio de Žaneire, sugalvojo renovotuo (kaip ir Lietuvoje įprasta) tą gatvelę, kurioje gyveno, tad išpuošė laiptus spalvingiausia mozaika iš visų šalių plytelių. Ir tikrai, ten buvo ir Korėja, ir Ryga, ir Sankt Peterburgas, ir Talinas, ir Vilnius, ir plytelės iš visokiausių kitokių vietų, kurių čia jau ir nebeišvardinsi. Britai vėl ilgiausiai fotografavosi, aplinkui bėgiojo gatvės, vaikščiojo vietiniai žmonės, o turistų per daug ir nebuvo. Trūko tik bevaikščiojančių karvių.

    Mūsų ekskursijos laikas baigėsi, teko grįžti namo, tačiau net grįžtant namo buvo galima pasidžiaugti gyvenimu Rio de Žaneire: pastovėti kamščiuose, pasižiūrėti į tą dabar jau vietinį oro uostą, pasigėrėti Lapos gatvėmis, Flamiengo įlanka ir parku, Butafuogo jachtomis, ir vienu brangiausiu Rio de Žaneiro viešbučiu Kopakabanoje: Geru palociumi, kur visuomet apsistoja visokių karališkų šeimų nariai, Arabijos šeichai, o britai irgi nusprendė ten įsiamžinti: būktai būtume gyvenę. Bet visi turistai taip elgiasi, tad negalima labai to smerkti. Tokia tad puiki ta ekskursija po Rio de Žaneirą.

    Bet mums jos iki galo neužteko, todėl kai jau buvo beveik sutemę, nusprendėme pasidaryti dar vieną ekskursiją, ten arčiau Arpoadoro (tiesą pasakius, nelabai suprantu, kodėl vienas ir tas pats pliažas vadinams trimis skirtingais vardais: Leblonu, Ipanema ir Arpoadoru, nors jokių esminių riboženklių ten nėra), kur tuo metu kaip tik vyko didžiausias koncertas. Žinoma, to koncerto negali net palyginti su jokiais Rio de Žaneiro karnavalais, bet to buvo lyg ir eilinė darbo diena, todėl žmonių labai daug ir nebuvo. Tik šiaip, tiek, kad negalėtum laisvai šokti, bet jokios spūsties, kad jau nebūtų kuo kvėpuoti nebuvo. Šiaip toks koncertėlis, kurių kartais ir Lietuvoje pasitaiko.

    Kita diena išaušo dar šaltesnė, tad visai apsidžiaugėme, kad Rio de Žaneirą jau buvome apžiūrėję. Po kiek laiko pradėjo lyti ir Jėzaus nuo niekur nesimatė, tad tikriausiai nieko ir nebūtume pamatę. Prie jūros būti irgi visai neapsimokėjo, todėl šiaip bastėmės be jokio tikslo po visas įmanomas gatves, parduotuves, kur šiaip kažko ypatinga labai ir nepardavinėjo. Patikrinome metro: jis buvo, toks didelis. Tik važiuoti juo niekur nereikėjo. Šalia metro stoties didžiausias parkas, kur tuo metu vyko kažkoks blusų o gal ne blusų turgus. Tokia Kaziuko mugė, tik ji ten vyksta ne kartą per metus, o kiekvieną savaitgalį. Bet šiaip nieko labai ypatinga ten nepardavinėjo. Šalimais esančioje kavinėje dar išgėrėme kavos, o šalimais sėdinti brazilė puikiai mėgdžiojo maskvietišką rusų akcentą: obrigaaaada. Sako, taip rio dežanieiriečiai kalba. Įdomi ta jų kalba. Kadangi tai buvo jau kaip ir paskutinė diena Rio de Žaneire, o visi privalomi punktai atlikti, pliusiukai ir kryžiukai sudėti, tad nieko ypatinga veikti ir nebuvo.

    Tačiau, kad ir kaip būtų keista, nors dieną ir buvo pakankamai šalta, lijo, tačiau naktį gerokai atšilo. Todėl po vakarienės nusprendėme nueiti prie jūros. Taip, šito irgi negalima daryti naktimis: jokiais būdais jokiais jokiais naktimis pajūriais nesivaikščioti, nes... užmuš, apiplėš ir išprievartaus. Tačiau mes vis dėlto nusprendėme ten nueiti.

    Ir gal visai neblogai padarėme, kad ten nuėjome, nes beeinant sutikome tokį juoduką, su tokia visai įdomia grandinėle ant kaklo. Norėjome paklausti, iš kur jis ją gavo, tačiau bėda: juodukas nelabai kalba angliškai. Tačiau mums padėjo argentinietis, toks valkata tikriausiai, tuo metu gyvenantis Brazilijoje, todėl kalbantis portugališkai. Žinoma, jis paaiškino, kad portugalų kalba yra labai lengva, į ką man teko laužyta ispanų kalba atsakyti, kad taip, lengva kalbant ispaniškai, o mes ispaniškai nekalbame. Be to, prisiminiau, kuo Brazilija yra ypatinga visiems Lietuvos žmonėms, ir ne tik Lietuvos, šiaip nemažai žmonių žino Braziliją dėl to. Ir visai ne dėl futbolo, o dėl gerokai žemiškesnio dalyko, kuris vadinasi „Vergė Izaura“. Ir kaip bebūtų keista, argentinietis irgi žinojo tą vergę, tik Hišahdė – niekaip. Mano ispanų ir portugalų kalbos žinios jau tiek nesiekė, o argentinietis sugebėjo Hišahdei išaiškinti, kad „Vergė Izaura“ yra labai svarbi ir ypatinga muilo opera, nusipelniusi Argentinos liaudžiai, ir daugelis argentiniečių ją puikiai pažįsta, ir va, netgi tolimoje Lietuvoje irgi pažįsta Izaura ir donją Malviną, vadinasi jos nusipelniusios ir tikriausiai visai nemažai ir Lietuvos liaudžiai. Keista, kad Izaura tiek daug nenusipelnė Brazilijos liaudžiai.

    Bet ne tai esmė, grandinėlė. To juoduko vardas Ričardas, nors tai suprasti nebuvo taip jau lengva, nes brazilai taria Hišahdė, tačiau po kiek laiko išsiaiškinome. O grandinėlę jis pasidarė iš skardinių žiedų. Renka alaus skardines, kurias milijonai turistai mėto išgėrę, o vėliau perdirba. Va, pasidarė grandinėlę. Šiaip sau, bet galėjo ir mums parduoti. O čia ir prasidėjo tos derybos.

    Šiaip mes įpratę, kad turguje paklausi kainos, o vėliau pradedi derėtis. O čia buvo viskas kitaip. Ričardas pasakė, kad jis nemėgsta, kai turistai viską susireikšmina pinigais, Brazilijoje svarbiausia siela ir dvasia, ir prieš derantis dėl kainos parodė, ką dar gali padaryti iš alaus skardinių. Pagriebė vieną, supjaustė, nuėmė dangtelį, perkirpo perpjovė, vėl sulenkė, uždengė dangtelį ir iš skardinės pasidarė peleninė. Arba nebūtinai peleninė, galima iš jos padaryti ir slėptuvę slaptiems daiktams, pvz., narkotikams. Taigi šita peleninė bus jo phezenči (dovana, vėliau dar kelis kartus paklausė argentiniečio kaip angliškai bus phezenči, ir mes jau spėjome išmokti, kad portugališkai tai tikriausiai phezenči). O tada jau tos privalomos derybos dėl grandinėlės. Šiaip jis visai nedaug paprašė, turint omeny, kad skardinių perdirbimo idėja pasaulyje gana brangiai parduodama, tačiau vis tiek... Net ir argenintietis iškart nusišypsojo, kad nereikia čia per daug užsiprašyti. Vienu žodžiu, šiek tiek nusiderėjome, pasidžiaugėme jo kitais darbais, nusipirkome tą grandinėlę ir palinkėjome sėkmės toliau renkant alaus skardines ir iš jų gaminant įvairiausius papuošalus ar kitokius aksesuarus. Pasirodo, nėra taip jau pavojinga naktį pliaže, nors liūto už ūsų tampyti vis tiek nepatartina.

    O jau visai visai paskutinė diena Rio de Žaneire išaušo gani giedra ir šviesi, vėjas vis dar buvo toks pat stiprus, bet tai jau mažai rūpėjo: didžiausias galvos skausmas buvo nusigavimas iki oro uosto. Iki ten jokie traukiniai ar metro nevažiuoja, reikia gaudyti autobusą, kurį šiaip tikrai reikia gaudyti. Vieta lyg ir buvo aiški, tik autobusai ten dažniausiai stoja kaip jiems patinka. Užtat taksi buvo ne vienas ir ne du, ir visi labai intensyviai siūlėsi nuvežti iki oro uosto, su kuo mes labai nesutikome. Ir taip visai šiek tiek palaukus, galiausiai atvažiavo ir mūsų autobusas. O tada ir supratome, kad atvažiuojant mums šiek tiek apgavo, kadangi šiaip iš idėjos turėjo duoti grąžos. Vienu žodžiu atvažiuojant vairuotojas susitaupė kokį porą ar trejetą realų.

    Vėl iš vienos pusės slinko Atlanto vandenyno pakrantės, Ipanema su Kopakabana, kažkur tolumoje sužmėžavo cukrinė duonelė, įlankose lingavo Butafuogo jachtos ir plazdėjo burės, po Centro kamščių ir akligatvių užsukome į senąjį oro uostą, o po jo, pro tas senas gamyklas ir fabrikus, varginguosius kvartalus ir šiaip užmiesčio namelius patekome ir į tą pagrindinį Rio de Žaneiro oro uostą, iš kurio po kurio laiko pakilo ir mūsų lėktuvas, turėjęs skraidinti iki pat Iguasu krioklių.

    Lėktuve brazilai irgi taiko savotiškas marketingo strategijas. Šiaip nesitikėjome, kad maitins, visgi skrydis vietinis, ir ne per ilgiausias, nepilnos trys valandos, ir tuo iškart galėjome įsitikinti, kai nespėjus pakilti visiems buvo išdalinti meniu su kainomis, atseit, jei norite ko nors valgyti ar gerti lėktuve, būkite malonūs ir nusipirkite. Ir tik nusipirkus kavos pradėjo važinėti vežimėliai ir dalinti maistą bei gėrimus. Žinoma, to maisto ar gėrimų daug nebuvo, tačiau vis tiek kavos galėjome ir negerti.

    Skrydis, žinoma, visiškai neprailgo, kaip sakiau: trys valandos, tad jokių filų nerodė, teko šiaip dairytis pro langą. Tikėjausi, kad bus galima ir pačius krioklius iš paukščio skrydžio nufotografuoti, tačiau ten matėsi tik kelios užtvakos. Tikriausiai ir ta pati garsioji Itaipu užtvanka Paragvajaus pasienyje, dėl kurios buvo sunaikinti dar nuostabesni kriokliai nei Iguasu. Bet toks jau gyvenimas.

    Netgi bagažo ilgai laukti neteko, ir šiaip kažkur pasivalkiojus radome ir mūsų autobusą, kuris vežė iki pat Fos de Iguasu miestelio. Žinoma, kaip jau ir buvo įprasta, niekas jokių stotelių pavadinimų nepranešinėjo, ir niekam nerūpėjo, kur kas nori važiuoti, tad tik penkto pojūčio (o tiksliau rankose laikomo žemėlapio) paskatinti nusprendėme išlipti, kol dar nepaprašė. Kas reikštų, kad toliau autobusas nevažiuos. Lauke buvo šilta, gal ne taip šilta kaip Rio de Žaneire, o gal net šiek tiek šilčiau, kas šiaip keista, nes Iguasu kriokliai gerokai į pietus, visur augo palmės, keli dangoraižiai, ir šiaip miestelis matėsi, kad yra gana mažas. Aplinkui važinėjo visokie prieštvaniniai autobusai, ant vieno iš jų parašyta Paragvajus, ant kito Argentina, numeris penki, o mes ieškojome savo viešbučio. Žinoma, gal kai kuriose valstybėse šiaip eilinis miesto autobusas su užrašu, sakančiu, kad jo maršrutas yra užsienio valstybe ir nekelia jokių emocijų, tačiau atvykus iš Korėjos, kur autobusais į užsienį žmonės apskritai negali nuvažiuoti, matyti kažkokį aptriušusį miesto autobusiuką su tarptautinių maršrutu buvo keista. Taip keistai bežiūrėdami ir dar šiek tiek paklaidžioję (tačiau, reikia pasakyti, labai tikslingai paklaidžioję), radome ir savo viešbutį. Saulė jau leidos, darėsi šalta ir dar šalčiau, o mes dar patraukėme į supermerkado, kadangi maisto atsargos jau buvo beveik ir visai pasibaigusios.

    Friday, February 8th, 2013
    8:24 pm
    Brazilija I: Mergina iš Ipanemos

    Perkant bilietus ir lyginant, kad su įvairiais laikais, ypatingai matant, kad gali tekti laukti po dvidešimt ir daugiau valandų San Paule ar kokiame kitame oro uoste, dešimt valandų San Paule atrodė visai nieko, tačiau trečią ryto galiausiai nusileidus ten teko persigalvoti. Dešimt valandų oro uoste nėra taip jau mažai. Ypač trečią ryto. O dar pagalvojus, kad iš San Paulo iki Rio de Žaneiro tik šešios valandos autobusu, dešimt valandų... Nuteikė nelabai gerai. O dar su tomis didžiulėmis kuprinėmis.

    Tad pirmas dalykas, kuriuo reikėjo atsikratyti – kuprinės. Bet čia vėl didžiausia bėda. Kadangi dar dešimt valandų iki skrydžio, niekas jokio checkino nedaro, ir nedarys. Šiaip iš idėjos kuprines priimti gali, tačiau tai reiškia, kad jos bus numestos kažkur pakampėje, niekas jomis nesirūpins, o jau jei kas nors norės pasirūpinti jomis, tada oro uostas neatsako ne tik už kuprinių turinio dingimą, bet ir apskritai – už pačių kuprinių dingimą. Po Velykų salų supratome, kad vėl esame Lotynų Amerikoje, kur kiekvienas pats turi saugoti save ir savo daiktus, nes niekas nepasaugos (šiaip visur taip yra, tik kai kuriose valstybės nesisaugojimas nuosavybės netekimu negresia). Bet nėra viskas taip blogai, pasirodo, mums gali tekti laukti ir mažiau, nes, jei per klaidą bus vietų, galime skristi ir ankstesniu reisu. Tik va klausimas ar bus tų vietų.

    Bet kokiu atveju trečia valanda ryto tai yra toks nuostabiausias laikas visuose (ar bent jau daugelyje) pasaulio oro uostų, kai paskutiniai lėktuvai jau dažniausiai būna nusileidę, o pirmieji dar nepradėjo kilti, tad dažniausiai tas laikas išnaudojimas visokiems valymams, tvarkymams, ir tikria ne skrydžių registracijai ar šiaip kokiai naudingai veiklai. Visa laimė, kad viena kita kavinė veikė ir išnaudojo tą laiką keliems neesminiams klientams, tokiems kaip mes.

    Čia buvo pirmasis šokas Brazilijoje. Pasikeitus pinigus, gavome ne tiek jau ir daug realų, bet kol nežinai kainų, viskas atrodo lyg ir padoriai, bet tik nusibeldus prie tos kavinės, kur viskas parašyta keliomis kalbomis (radau netgi lietuvišką užrašą kava, nors nesu tikras, ar tai tikrai turėtų būti lietuviškai, bet ką čia gali žinoti), ir susimokėjus už puodelį kavos, persiskaičiavus į vonus... Pasidarė aišku, kad esame jau tikrai ne pačioje pigiausioje Lotynų Amerikos valstybėje. Viešnagė Velykų salose šiek tiek tą šoką sumažino, tačiau prisiminimai apie Boliviją ir Ekvadorą, šoką vėl padidino. O dar ir mieloji Korėja.

    Tačiau iš kitos pusės Brazilija nėra taip jau blogai, kalba visi portugališkai, tad teko kuriam laikui pamiršti ispanų kalbą, tačiau jos žinios šiek tiek pravertė, kartais, ne gausiai, bet pravertė, šilta, net nepalyginsi su Santjagu, ir šiaip teigiamai kol kas nuteikė, nors teko girdėti, kad kur kur, o Brazilijoje per daug atsipalaiduoti neverta (kaip ir daugelyje Lotynų Amerikos šalių, jei jau labai atvirai kalbant).

    Laikas bėgo, po truputį aušo, oro uostas po truputį pildėsi žmonijos, alasai ir šurmuliai ir triukšmas tik didėjo, galvą po truputį ėmė skaudėti, galiausiai artėjo ir tas mūsų laikas, kai gal bus laisvų vietų artimiausiame reise į Rio de Žaneirą, tad nusibeldėme prie langelio, kur turėjo pasakyti gerąją arba blogąją naujieną. Naujiena pasitaikė nei gera, nei bloga, ateikite dar kartą, likus tik kokiai penkiolikai ar dvidešimt minučių iki skrydžio. Laikas kaip ir gana negreitai prabėgo, ir likus toms kelioms minutėms galiausiai teisingas verdiktas: skristi galite, laukti tų dešimties valandų nereikės. Čiau San Paulo.

    San Paulas – Rio de Žaneiras: šešios valandos autobus, valanda lėktuvu, o kadangi mums nereikėjo laukti tų dešimties valandų, tad tikrai greičiau, gerokai greičiau buvome ir Rio de Žaneire. O skrydis toks trumpas, kad net nemaitina, tik išgerti kokių sulčių duoda, bet ir tų nespėjo visiems išdalinti, teko greitai su vežimėliais belstis atgal, nes prieš akis jau mirga Atlanto vandenynas (ne Ramusis kaip įpratę) ir visas šimtas Rio įlankų.

    Žinoma, tikėjausi, kad net nespėjus išeiti iš oro uosto, o jei tiksliau tai jau pačiame oro uoste mus pasitiks tos pusnuogės sambos šokėjos, kurios barškina visokiais skambučiais ir dzinguliukais, plasnoja plunksnomis ir dirbtiniais sparnais ir kraipo užpakalį pagal sambos ritmus: Brasi-i-i-i-i-il, te corasaung y te emosiaung. Na, jei ne sambos šokėjos, tai bent jau kokia plačioje Ženuarjė su Roza turėti linguoti klubais pagal tą visiems tarybiniams žmonėms iki skausmo pažįstamą: Gazung gazung gerum, gazung, gazung ge.

    Tačiau nieko panašaus nebuvo, tik Izaura prabėgdama suspigo, kad donja Malvina sudegė, o visi keleiviai nekreipė dėmesio (tikriausiai kas dieną tokie įvykiai), ir ramiausiai ėjo pro vartelius, ką pasitiko, ko nepasitiko, tačiau jokių sambos šokėjų ir juodų Ženuarjų nebuvo. Kaip įprasta, pradėjo kabinėtis taksistai (bet tai visose valstybėse ir oro uostuose būna, tad negali pykti), mes ilgai ieškoję galiausiai radome autobusą, kuris turėjo vežti į tą Rio širdį (bent jau kaip daugelis turistų galvoja): Kopakabaną ir Ipanemą.

    Autobuso kaina irgi labai nesužavėjo, be to, peržiūrėjus viešbučius ir jų kainas, pasidarė dar liūdniau, tačiau vis tiek, juk nesėsi dabar į lėktuvą ir nebeskrisi nežinia kur, nes nelabai žinia, kur ir būtų galima skristi. Teko važiuoti. Pro šalį slinko gamyklų ir sandėlių rajonai, kuriuose pagal vaizdą jau senokai niekas nedirbo ir artimiausiu metu nesiruošė dirbti, tie rajonai netikėtai baigėsi ir priešais nusidriekė didžiausi rūmai ir įlanka, pilna jachtų ir burių. Tikriausiai žmonės čia gana neblogai gyvena. Po visų tų jachtų burių ir rūmų prasidėjo miesto centras, su dangoraižiais ir kitokiais prabangos ženklais, bet iškart už kampo į kalną kilo aukščiausios favelos, kurios irgi labai iškalbingai bylojo apie Rio de Žaneiro spindesį ir skurdą. Vieną įlanką keitė kita įlanką, prasidėjo pliažai, tuneliais, vėl jachtos ir burės, didžiausi gyvenamieji namai prie pliažų, jokių kelio ženklų ar gatvių pavadinimų nesimatė, stotelių irgi niekas neskelbė, tad nelabai buvo aišku, kur esame.

    Kai gatvė jau pradėjo gana tiesiai vilktis palei jūrą, supratome, kad tikriausiai esame kažkur ten, kur gal mums ir reikėtų. Dar vienas tunelis, ir vėl, lyg ir esame kažkur ten kur reikia, tik nelabai buvo aišku kur, o nei vairuotojui, nei dar kam nors nerūpėjo, kur mes norime važiuoti. Kai vėliau išsiaiškinome, tas pirmasis pliažas, tai ta garsioji Kopakabana, o tas antrasis – ne mažiau garsi Ipanema.

    Vienu žodžiu, būtume važiavę iki tol, kol būtų neliepę išlipti, o išlipti greičiausiai būtų liepę tik paskutinėje stotelėje, nes keleivių paprastai neveža toliau, nei iki paskutinės stotelės, todėl tik šešto ar septinto pojūčio dėka supratau, kad gal lipame, nes viskas gali blogai baigtis (pvz., atims pinigines ir pasus). Vairuotojas nelabai kalbėjo ispaniškai, o tuo labiau angliškai, bet kažkaip bendromis viso autobuso pastangomis sugebėjome paaiškinti, kad lipsime čia, nors nelabai žinojome, kur atsidursime išlipę, bet važiuoti nežinia kur irgi daug vilčių nesuteikė.

    Iš vienos pusės ošė Atlanto vandenynas su keliomis salomis, kitoje pusėje į aukštį kilo kalnai ir kalneliai, palei gatvę išsirikiavę didžiausi namai, o ant šaligatvio, palei vingiuotas jo linijas Astrud Gilberto uždainavo: Tall and tan and young and lovely, the girl from Ipanema goes walking, o vėliau Olha que coisa mais linda Mais cheia de graça É ela menina Que vem e que passa Num doce balanço (čia tokia ištrauka iš ne mažiau garsios dainelės „Mergina iš Ipanemos, todėl iškart supratome, kad esame Ipanemoje). O tada visos papūgos ir kitokie vietos paukščiai sumirgėjo savo spalvomis, suplasnojo sparnais, milijonas Ženuarjų sušlamėjo baltais sijonų ir visi įsijungė į bendrą šokį: Brasil Meu Brasil brasileiro Meu mulato inzoneiro Vou cantar-te nos meus versos Ô Brasil, samba que dá. Kaip ir priklauso sambos sostinėje.

    Tačiau viskas buvo daug proziškiau, niekas nei dainavo nei šoko, šaligatviai, žinoma, nudėlioti vingiuotomis linijomis, bet tik vėliau sužinojome, kad tai Ipanemos ženklas, o mes turėjome viską išsiaiškinti pagal žemėlapius ir kelio ženklus, gatvių pavadinimus (kurių daug nebuvo), pagal didelius gyvenamuosius namus, kurie spindėjo ir žibėjo prabanga, tačiau aukštos metalinės tvoros, vartai, šautuvais ginkluoti sargybiniai (šautuvų lyg ir nebuvo), ir griežta apsauga kažkodėl užsiminė apie galimą pilietinį karą ir kitokius neramumus, kurie gal visai nėra labai reti šitame pasaulio krašte.

    Šiaip gal mes būtume visai ramiai radę ar neradę to viešbučio, jei ne paslaugus vokietis, o gal britas, baltas dėdė, kurį sutikome pakeliui. Iš idėjos jau buvome reikiamoje gatvėje, bet vis tiek dairėmės į visus namų numerius (labai neteisingas elgesys keliaujant, bet didelės kuprinės ar taip ar taip kalbėjo, kad tikriausiai nelabai esame vietiniai), tad tas paslaugus dėdė visai noriai mus nuvedė iki reikamo viešbučio (o jį surasti nėra taip paprasta, reikia užsukit į vieną akligatvį) ir davė milijoną nemokamų patarimų: jokiu būdu nesinešiokite paso ar asmens dokumentų su savimi, visus originalus, o dėl visa ko ir porą kopijų palikti viešbutyje, užrakintus seife, su savimi turėkite tik atliekamą nereikalingą dokumentų kopiją. Pinigus irgi, visus iki vieno, visas korteles, viską viską palikti viešbutyje, su savimi nešiotis tik tiek kiek reikia tai dienai, o užvis geriausia pusei dienos. Penkis dolerius vienu žodžiu, nes būti apvogtam Rio de Žaneire – tai kaip ir privalomas punktas, kurį visi turistai vienu ar kitu momentu patiria, o likti be nieko nėra jau toks nuostabus dalykas. Po tokių milijonų patarimų beveik praėjo noras apskritai Rio de Žaneire, o gal net Brazilijoje būti, ir visai nebe tokios nuostabios pasirodė visos kalvos, o Ženuarjų ar Izaurų vis tiek niekur nesimatė.

    Taip begalvodami radome savo viešbutį, kurio kainos tikrai dar labiau nepradžiugino. Gal net vienas iš brangiausių viešbučių, gal kokiame Santjage nebent buvo šiek tiek pigiau, tačiau ten ant kiekvieno kampo niekas negąsdino, kas jus būtinai apvogs, užmuš, išprievartaus, o po to dar kartą apvogs. Tačiau viešbutyje dirbo visai mielas brazilas, Alenas, kuris labai mielai aprodė visus kambarius, tai yra tuos kelis kambarius, su didelėmis dviaukštėmis lovomis, tačiau taip baisiai baisiai tamsius. Elektros lemputė degė, tačiau nebuvo labai aišku, ar nuo jos pasidaro nors kiek šviesiau. Bet tokia jau ta Brazilija, vergai tikriausiai net tokių sąlygų kadaise neturėjo, o apie gyvenimą favelose apskritai nieko nežinau.

    Saulė švietė, buvo gana šilta, trisdešimt laipsnių lauke, jokios drėgmės, tad visai ne tokia vasara kaip mes įsivaizduojame, tačiau ir nekeista, nes Brazilijoje tuo metu buvo pats žiemos vidurys, gal ne visai vidurys, taip labiau į pabaigą, tad gal kartais ten ir būna šiek tiek drėgna. O dabar: spigina skaisti saulė, visos gatvės nukabinėtos plakatais: draugaukime, o ne kariaukime su favelomis. Kaip vėliau išgirdome Brazilijoje vyksta tam tikra programa (kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, integruojant įvairias tautines, socialines ir kitokias mažumas bei subkultūras į visuomenę), kurios metu siekiama favelas ir favelų gyventojus integruoti į Braziliją, o jei tiksliau: suintegruoti juos labiau su turistais, kas turėtų spręsti ne tik narkotikų karo problemą, bet ir apskritai saugumą ir visa kita, o užsieniečiai galėtų laisviau ir plačiau pažinti tą visą spalvingą Brazilijos akvarelę. Tad ir tie plakatai dažniausiai skelbė ir kvietė ne tik į šiaip kokias nors ekskursijas po favelas, o netgi į tuos spalvingus ir puikius favelų vakarėlius.

    Tačiau mums dar buvo toloka iki tų visokių vakarėlių, tad pradžiai tik užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę išgerti kavos, kažko užkąsti, dar kartą pasidžiaugti Brazilijos kainomis, kurios išreiškiamos realais, tad skaičiai kaip ir ne patys didžiausi (bent jau po Čilės tūkstančių ir milijonų), tačiau pervertus į kitas normalias valiutas jos visai visai nedžiugino. Taigi pirmas kitos dienos punktas buvo gana aiškus: banko paieškos ir pinigų išsiėmimas, o šią dieną kol kas apsižvalgėme po gatves, kur čia parduotuvės, o labiausiai maisto ir maisto produktų. Kadangi mūsų viešbutyje yra ir virtuvė, joje galima gamintis, tad greičiausiai valgyti restoranuose Brazilijoje labai neteks. Tačiau galima labai puikiai atgaivinti visus maisto gaminimo įpročius, kurie labai giliai neužstrigo ir pačioje Čilėje. Kaip sakoma: sveiki atvykę į tą vieną spalvingesnių pasaulio šalių – Braziliją.

    Kaip ir reikėjo tikėtis, kita diena prasidėjo nuo banko paieškų. O Brazilijoje tai nėra taip paprasta, bankų pilna, bet jau buvome girdėję, kad ne visi bankai aptarnauja visas užsienietiškas korteles. Tad ir eini nuo vieno banko prie kito, nuo vieno prie kito, ieškodamas, kada čia jau pradės veikti. Ir galiausiai tarp palmių, senovinių ir ne visai senovinių tropinių pastatų, radome tą vieną vienintelį banką, kuris pasakė taip, duodsime jums tūkstantį realų, tik nereikia pradėti verkti. Toks pusiau remontuojamas bankas buvo, todėl kaip ir labai daug iš jo nesitikėjome, tačiau vis dėlto realų gavome.

    Diena vėl buvo graži, nelijo ir nesnigo (keista, visgi žiema), šveitė saulė, todėl nusprendėme apžiūrėti, kaip atrodo tas garsusis Ipanemos pliažas. Korėjoje reklamuojant Braziliją ir Rio de Žaneirą visuomet išdedama ta kalvos fotografiją, cukrinė duonelė ar kažkokia panaši, o apačioje parašyta: Kopakabana, tačiau iš tikrųjų tas vaizdas iš Kopakabanos nesimato, reikia iki Ipanemos keliauti.

    Ir šiaip matosi, kad Ipanema ir jos apylinkės: tai visiškai pliažinis rajonėlis, kur dauguma gyventojų tikriausiai daugiau nieko ir nedaro, kaip eina į pliažą, kadangi visos gatvės pilnos žmonių, kurie per daug nesivargina kažką rengtis, nes, kaip visi, žinoma, pliaže niekas daug ir nesirengia (tai yra tam tikrose valstybės nesirengia, o būtent Brazilija ir priklauso toms valstybėms), tad pusė praeivių taip ir atrodė kaip pliaže. Nes kam čia rengtis kažką vien tam, kad nueitum į pliažą, jei pliaže vis tiek reikės viską nusirengti. Ir mašinomis taip važiuoja.

    Vienu žodžiu laisvas vėjas dvelkia Rio de Žaneiro gatvėmis, o jei tiksliau tai Ipanemos gatvėmis, kur visi gyventojai arba eina arba į arba iš pliažo. Saulė šviečia, vis dar tie patys vigiuotais raštais išdėlioti šaligatviai, o pats pliažas niekuo per daug nesiskyrė nuo Pusano Heundės ar kokio Kvangali: ir kalvos panašios, ir namai panašūs, tokie daugiaaukščiai ir dangoraižiai, netgi gatvė eina tiesiai palei pliažą, tik va trūko užrašų korėjietiškai, o šiaip pagalvotum, kad esi Pusane, o ne kokioje tolimoje Brazilijoje, tiesiai priešingoje žemės pusėje.

    Tik vanduo Pusane gerokai šiltesnis, turint omeny, kad tuo metu Korėjoje buvo pats vasaros įkarštis, lietų sezonas pasibaigęs, ir kaip sakoma, „pekla atsidariusi“, o Rio – dar tik visiška žiema, ir nors saulė spigino, termometras rodė trisdešimt ant saulės, tačiau vanduo buvo toks švelniai ledinis. Beveik kaip Baltijos jūroje. Vasarą. Tad besimaudančių buvo, tai yra kartais pasitaikydavo, bet negaliu pasakti, kad labai jau daug: daugeliui užteko voliotis ant smėlio, gerti alų, kažką triauškinti, ir šiaip apšnekinėti visus iš eilės. Tai iš vienos pusės tai iš kitos pusės praeidavo Ženuarjė su sūnimu, pardavinėjo karštus čeburekus, beliašus... Nors gal kažką labiau vietinio. Iš vienos pusės ūžė mašinos, ošė tas šaltas Atlanto vandenynas, bangos kilo ne pačios žemiausios, o ant tų penkių metrų pločio pliažo brazilai deginosi.

    Tačiau Rio de Žaneire nepučia tokie jau laisvi vėjai, kaip galėtų iš pradžių atrodyti. Kadangi restoranuose ir kavinėse kainos akių nedžiugina, tad pasideginę ir pasipliuškenę (pasideginę), patraukėme prie Maksimos ir Rimi mišrūno, kur pardavinėjo visokias gėrybes makaronus, mėsą, žuvę, guliašą, beliašus, duoną ir vyną, kašasą, tik kimči tetrūko iki pilnos laimės. Kadangi ėjome tiesiai iš pliažo, tai ir nuėjome taip beveik kaip tiesiai iš pliažo... Ir besirenkant tuos makaronus ir kalmarus, netikėtai prisistato parduotuvės apsauga ir kažką aiškina portugališkai. Sutinku, kad Brazilijos valstybinė kalba yra portugalų, tad normalu, kad visi kalba portugališkai, o jei kas nors ko nors nesupranta, tai dažniausiai turėtų būti to nesuprantančio asmens problema, ir mums taip ir nutiko. Iš visos tos ilgos tirados, pakartotos kelis kartus, supratau tik vieną žodį (bet jau gerokai po laiko), kamisa – marškiniai. Ir pagal apsauginio išraišką supratau, kad tol, kol mes nesuprasime, ko jis nori, tai bus ne tik mūsų, bet ir jo problema. Taigi ta tirada buvo kartojama ne vieną kartą, ir taip ir kitaip, tačiau nuo to aiškiau nesidarė, ko iš mūsų norima. Dabar net nežinau kokiu būdu ir kelintu jausmu supratome, tačiau tai reiškė, kad negalima parduotuvėje pasirodyti be marškinių. Ir šiaip tas geranoriškas apsauginis liepė apsigaubti kokiomis nors skaromis ar šiaip kuo (tam labai tiko pliažiniai patiesalai – sarongai), ką mes ir padarėme. Atrodėme, kaip atkeliavę iš dykumų ar šiaip neaišku iš kur, bet užtat galėjome sau ramiai vaikštinėti po parduotuvę.

    Vėliau bevaikščiodami po Ipanemą pastebėjome ir netgi nemažai užrašų, žinoma, prie visokių kavinių ir restoranų, parduotuvių ir kitų viešo aptarnavimo vietų, portugališkai skelbiančių, kad asmenys be marškinių (ir tikriausiai be kelnių bei sijonų) – neaptarnaujami. Va čia ir baigiasi tie laisvi Rio de Žaneiro vėjai. Tačiau mūsų nelaimės visu tuo nesibaigė. Beatsiskaitinėjant ir krapštant paskutinius grašius (kadangi pagal nemokamus patarimus visus pinigus buvome palikę namie) netyčia pastebėjome, kad keleto grašių vis dėlto trūksta, tad teko užsiimti tuo pačiu maloniausiu tiek klientui, tiek pardavėjui reikalu: prekių grąžinimu: o kiek šitas kainuoja, o šitas, gerai, šito neimame, kiek dabar bendra suma, o kiek mes turime, o kiek šitas kainuoja, šitą irgi grąžiname, o kiek dabar bus... Gerai, kad už mūsų nestovėjo eilė ilgiausia, tad buvo galima ramiai sau viską grąžinti, sumokėti paskutinius turimus pinigus, o tada jau eiti viešbutin pasiimti ne tik likusių pinigų, bet ir šiaip pavalgyti bežiūrint televizorių.

    Po visų valgymų ir pastų darymų (kas buvo pigiausiai ir greičiausia) išgirdome apie dar vien brazilų aistrą. Žinoma, Izauros ir Ženuarjos nublanksta, kai pradedi kalbėti apie Brazilijos futbolą. Ronaldo ir Ronaldinjo, Pepe ir visi kiti turi būti privalomai paminėti kalbant apie Braziliją, o visi bukletai ir blonknotai, siūlantys įvairiausias Brazilijos ir Rio de Žaneiro atrakcijas vos ne pirmoje vietoje būtinai užsimena apie apsilankymą kuriame nors iš Brazilijos futbolo stadionų pažiūrėti kurių nors iš milijardo futbolo rungtynių (kurios vyksta kasdien), nes tik ten galėsi iš tiesų pajusti visas braziliškas aistras, kurios tikrai karštesnės nei visos Izauros ir Malvinos kartu sudėjus.

    Iš anksto užbėgdamas įvykiams už akių turiu pasakyti, kad vis dėlto nė vienose rungtynėse nedalyvavome nei kaip aktyvūs žaidėjai, nei kaip pasyvūs stebėtojai (per televizorių kažką pamatėme, bet čia kaip ir beveik nesiskaito), tačiau kas tai yra brazilų aistra futbolui netrukus sužinojome.

    Tad grįžtame sau ramiausiai namo, pasidarome sau ramiausiai valgyti, bežiūrėdami televizorių sau ramiausiai pavalgome, ir jau ruošiamės išeiti, o mus prie durų pasitinka Alenas, tas pats viešbučio darbuotojas. Sveiki, ką veikiate, buvote prie jūros, taip tiesa, šiandien puiki diena prie jūros, šilta. O galbūt norėtumėte šiandien nueiti pažiūrėti futbolo rungtynių, lošia „Kruzeiro“ su „Botafogo“ (nors, turiu pasakyti, kad portugalų kalba Rio de Žaneire pasižymi tokios rusiškomis intonacijomis, tad reikia tarti Ryo de Žanieiru, Krusieiru ir Botafuogu). Hm, ne, kitą kartą? Na, ką gi, bet kad jūs būtumėt matę žaidimą vakar... Ir tada prasidėjo maždaug penkių minučių monologas.

    Kad jūs būtumėt matę kaip vakar žaidė „Flamienku“ su „Santuos“ (tiesa, nesu tikras, kad tą dieną žaidė „Krusieiru“ su „Botafuogu“, bet tai neesmė). Iš pradžių „Flamienku“ padarė taip, o tada „Santuos“ padarė taip, o tada „Flamienku“ darė kitaip, o „Santuos“ darė trečiaip, ir visi buvo o ne, o tada „Flamienku“ darė anaip, o „Santuos“ nieko nedarė, ir vėl „Flamienku“ darė šitaip, o „Santuos“ vėl padarė, ir vėl visi buvo o ne, ir jau buvo praėję tiek ir tiek minučių, „Santuos“ „Flamienku“, „Flamienku“ „Santuos“, ir vėl „Santuos“ padarė, o „Flamienku“ nieko nedarė, ir rezultatas buvo du vienas, ir vėl visi buvo oooo, neee, kaaaaaip, ir tada „Santuos“ nedarė, ir vėl „Flamienku“ padarė, ir rezultatas buvo jau neprisimenu koks, bet visi vėl buvo susinerviję, nes nejaugi nejaugi mes pralaimėsime, ir vėl „Santuos“ ir vėl „Flamienku“, „Flamienku“ „Flamienku“, „Santuos“ „Santuos“, bet galiausiai „Santuos“ padarė taip, o „Flamienku“ taip, ir rezultatas tada buvo nebe toks, ir vėl buvo taip ir vėl „Santuos“ su „Flamienku“...

    Iš viso to supratau, kad tikriausiai žaidė dvi komandos, kurių viena tikriausiai vadinosi „Santuos“, o kita „Flamienku“ (ne flamingai ir ne flamenko, Flamienku), ir viena komanda išlošinėjo, o kita pralošinėjo (keista, ar ne), o išlošinėjo, tai ne ta, kuri reikia, o kažkaip paklausti kurie čia gerieji, o kurie blogieji... Tik ant liežuvio galo sukosi tas klausimas, bet tos braziliškos aistros mane šiek tiek sulaikė, nes kažkodėl kilo mintis, kad galiu būti ir netgi užmuštas vien už tą klausimą. Žinoma, būti užmuštam Brazilijoje ne su tikslu apiplėšti, o vien už nežinojimą Biblijos tai yra kažkiek subtiliau, bet tuo momentu dar su gyvenimu atsisveikinti nenorėjau, tad klausiau iki galo.

    Taigi „Santuos“ ir „Flamienku“, ir galiausiai „Santuos“ padarė šitaip ir rezultatas jau buvo toks, ir visi šiek tiek lengviau atsikvėpė, o vėliau vėl „Santuos“ ir „Flamienku“ (tos dramos ir serialai ir spektakliai, kuriose dalyvauja tik du veikėjai yra ne tokios nuobodžios nei tos, kuriose tik vienas veikėjas, bet ir jos po kiek laiko nusibosta, tad jau ėmiau laukti kada tie du pagrindiniai veikėjai „Santos“ ir „Flamienku“ susitars dėl spektaklio baigties), ir tada „Flamienku“ o po to „Santos“, ir rezultatas jau buvo toks, ir vienu žodžiu spektaklio baigtis su gera pabaiga, kaip ir visuose normaliuose Holivudo filmuose: laimėjo geriečiai.

    O jei labai atvirai, nesuprantu, kodėl Alenui užtruko tiek daug laiko viską pasakoti, kadangi visą tai labai paprasta sutraukti į vieną sakinį, ką jis ir padarė pasakojimo gale, tai yra viso žaidimo santrauka. O ji skambėtų šitaip (nepakeistas nė vienas žodis, tiesiog išversta iš anglų kalbos į lietuvių): Honaldo (t.y. Ronaldo) žaidė gerai. Ir nė vieno žodžio daugiau. Ach, tos braziliškos aistros.

    Uždegė ir mus jos, tad teko išeiti laukan šiek tiek atsigaivinti gaiviu vakaro oru, pasivaikščioti po tomis palmėmis, paieškoti, ko nepametę, nors šiaip ten buvo galima visko rasti: buvo ir šiaip maisto parduotuvių, ir kavinių, ir restoranų, ir bankų, ir netgi rūbų parduotuvių, o jau tas vadinamąsias pliažankes, kurias brazilai vadina žaponkom (t.y. japonkom), ir kurios save kildinasi iš Havajų, nes pats brendas vadinamas Havajanomis, ant kiekvieno kampo: ir prie ledų, ir prie sumuštinių, ir prie visko. Kaip ir kitą privalomą pliažinę aprangą (paskutinės Rio de Žaneiro mados). Tai buvo tas privalomas pirkinys Brazilijoje. Tad galiausiai savo dolerines šliurytes iš Kosko turgaus, kurios spėjo suplyšti Ekvadore prie Šventosios Mergelės Marijos, ir kitas, kurios baigė nusidėvėti Velykų salose, iškeičiau į tas tikras havajietes, pirktas tikroje Brazilijoje, o ne šiaip kokioje nors parduotuvėje kuriame nors kitame pasaulio krašte.

    Kažkurioje parduotuvytėje bandemė nusipirkti limonado, tokio tikro limonado, tarybiniais laikais jį „Šaltuku“ vadindavome, o šiais laikais apkaltintų įvairių cheminių medžiagų gausa (nes atseits skonis netikras), ir jo kaip ir pasisekė nusipirkti, bet teko ilgai palaukti, kol gausime grąžą. Žinoma, Brazilija, kad ir spingi aukštais dangoraižiais, kad ir giriasi dar aukštesnėmis kainomis, visgi yra Lotynų Amerikos šalis, kuriose grąža – tai toks neįsivaizduomas dalykas: niekas niekada jos neturi.

    Pačią pigiausią kašasą skiedėme tuo „Šaltuku“ ir ragavome ant mūsų viešbučio stogo. Nieko nuo jo labai nesimatė, tačiau vis tiek įdomu: sėdi sau ramiai ant stogo, žiūri į tą mūsų skersgatvį, kuris ne šiaip sau skersgatvis, vienas galas aklinas, ir visi maži namukai sulipę kaip kokioj blezdinginėje, kas antrame viešbutis, o kas trečiame prakirstos sienos, kad tas viešbutis būtų dar didesnis ir nereikėtų iš kambario per lauką eiti į virtuvę. Nors galima juk ir per lauką, čia juk ne šiaurės ašigalis, kad reikėtų taupyti šilumą žiemą nevarstant durų.

    Brazilijoje, kad ir brangūs viešbučiai ir visos kitos paslaugos, tačiau reikia paminėti, kad ten yra ir vienas teigiamas dalykas: pusryčiai, kurie įskaičiuoti į viešbučio kainą. Žinoma, pusryčiai nėra patys gausiausi: kava, batonas kažkas užsitepti ant batono, bet vis geriau negu nieko. Gali sau ramiai sėdėti kokiame minkštame krėsle, žiūrėti kokias šimto metų senumo komedijas, bendrauti su kuriais nors gyventojais arba nebendrauti su niekuo, ir valgyti pusryčius. Vis šioks toks užsiėmimas ryte. O dar kai šalimais pasitaiko kokie nors nauji ir įdomųs gyventojai. Kaip tik tą rytą ir buvo pasitaikę gyventojai, nauji kažkurie, britai tikriausiai. Bent jau kiek mes supratome, tai buvo britai. Šiaip nieko gera jie nepasakė, tik pykosi. Jautėsi, kad jie tikrai ne Lotynų amerikiečiai, nes aistros virė, tačiau visai ne tokiu intesyvumu kaip turėtų būti: niekas nesiriejo, nesipjovė, peiliais ar kitokiais šaltais ginklais nesišvaistė, tiesiog bandė kultūringai aiškintis santykius. Tiesa, dėl ko susipyko, ir kas jiems atsitiko taip ir nesupratau, nors intensyviai klausiausi, o visa bėda buvo situacijoje. Tik va kokia bėda: neklauskit: „O šitoje situacijoje, kaip čia pasakius tokia situacija, aš nežinau kas per situacija, tad tokia situacija kaip ne tokia situacijoje, o jei kitokia situacija...“ Tą vargšę situaciją išlinksniavo kokį šimtą kartų įvairiausiais būdais, tad ant liežuvio jau sukosi eiti ir paklausti, kuo ta situacija nusikalto.

    Tuo metu buvo kaip tik paskutinė liepos diena, žiema vis dar visai gana įsibėgėjusi, ir tikrai labai pasijautė. Saulė vis dar švietė, ir atrodė, kad visai šilta, tačiau tik nuėjus prie jūros pakilo vėjas, nors jis gal visada buvo toks pakilęs, nešiojo viską ir visur, tad ilgai gulėti nesinorėjo. Žmonių per daug nebuvo, maudytis irgi nebuvo labai jau šilta, aplinkui tie patys kalnai, visi gulėjo ir bandė degintis, vis dar vaikščiojo Ženuarjė su savo sūnumi ir pardavinėjo čeburekus bei karštus beliašus, o aš nuėjau nusipirkti alaus. Nežinau kodėl, bet viena iš pardavėjų būtent tuo metu susidomėjo kaip prancūziškai alus. Klausė ne manęs, kito pardavėjo, kuris ir nežinojo. O aš kaip ir tik ir prisiminiau, kad ta jų sehveža prancūziškai yra bierre. Jie pabandė pamurkti ta bierre, dar lyg pasityčioti (tik negaliu pasakyti, kad portugališka r kažkuo gražesnė), dar pasiteiravo, gal aš prancūzas, tačiau vienas pardavėjų turėjo akį, suprato, kad aš ne prancūzas, tik prancūziškai moku. Brazilu tikriausiai irgi nepalaikė. Vėliau netgi pradėjo niauktis, tad nusprendėme ilgai ten ir nebūti.

    Maisto atsargos turi tokią jau savybę nuolat trauktis, jei jos visada naudojamos, todėl eilinį kartą bandėme nueiti iki perkybos centro. To paties, kur pastoviai vis kas nors įvyksta: tai liepia apsirengti, tai pinigų pritrūksta, tad galvojau: o kas atsitiks šį kartą. Kažkaip visai nesinorėjo, kad ten kas nors atsitiktų, bet ką čia gali žinoti.

    Besirenkant patiekalus ir valgius, radau makaronų padarytų iš kalmarų rašalo (todėl jie tokie juodi ir buvo), ir be to: pagamintų pačioje Redžio di Kalabria. Šiaip daug kam tai nieko nesako, tik aš turiu pažįstamų iš to Italijos miesto, vien tik todėl tų makaronų ir pasiėmiau. Reikia pasakyti, kad jie buvo jau visai nieko. Eilinį kartą, tiksliau antrą ir paskutinį kartą sutikome tą patį vokietį ar britą, kuris mums parodė viešbutį. Šį kartą ne vieną: su žmona, pasiklausė kaip sekasi ir vėl eilinį kartą davė milijoną nemokamų patarimų, kaip reikia elgtis Brazilijoje. Kad jokių dokumentų originalų nešiotis negalima jau žinojome, kad pinigų daug nešiotis negalima irgi žinojome, bet niekada nekenkia tą patį pakartoti dar kartą užsimenant, kad tai ne šiaip koks kažkokios fantastinės atsargumo priemonės. Kaip jau minėjau būti apiplėštam ar apvogtam Brazilijoje yra kiekvieno turisto pareiga, ir vienam kažkokiam turistui iš kažkurios šalies visai neseniai taip ir įvyko, o jis vargšas viską turėjo su savimi... Tad kaip ir reikia tikėtis jokio paso ir kitų dokumentų nebeturėjo. Taip va ir būna, tad turėdami mintyje tą pavyzdį elkitės gerai.

    Bet čia toks nukrypimas nuo temos, nes kol mes pasišnekėjome, susidėjome visus daiktus, susiskaičiavome, ar tikrai turime pakankamai pinigų ir jau stovėjome eilėje, o eilių buvo ne viena, daug. Šiaip paprastai eilės ten nelabai lėtai juda, tad sau ramiai ir stovėjome, tačiau mūsų eilė kažkodėl judėjo ypatingai lėtai. Nelabai supratau kodėl, o priešais stovėjęs vyriškis kažkaip netikėtai apsidairė, kažką pasiskaitė ir nuėjo į kitą eilę. Tai man pasirodė šiek tiek keista. Stovėjome toliau, lėtai lėtai judėjome priekin, ir tada aš irgi kažką perskaičiau. Dėl visa ko buvo parašyta tik portugališkai, bet kažkodėl supratau, kad mūsų eilė skirta tik senjorams (kuriems daugiau nei 60 metų) ir moterims su vaikais, o gal dar ir nėščiosioms. Neprisimenu kada paskutinį kartą buvau matęs kažkokį panašų užrašą. Iškart prisiminiau visus tarybinius laikus su deficitu ir atskira eile daugiavaikėms mamoms ar panašiai. Dar kartą peržiūrėjau mūsų eilę, visi tikrai atrodė kiek vyresni, tačiau ne visai visai tokie labai vyresni. Juk visada galima apsimesti užsieniečiu, kuris nieko nesupranta.

    Mūsų eilė judėjo dar ir dar lėčiau, net keista, kad toji specialioji eilė tokia lėta, bet gal taip ir turėtų būti. Ir kai jau buvo beveik mūsų eilė, kažkur iš už nugaros išgirdome esculpa ar kažką panašaus portugališkai, falez vois portugeis, žinoma, ne falez, bet tai pasirodo nebuvo tokia didelė bėda kaip su apsauginiu, kadangi specialiai buvo pakalbėta angliškai. Matote, šita eilė tik senjorams. Ir? Tik senjorams. Ir kas, bet mes jau beveik priėjome savo eilę. Bet ji skirta tik senjorams. Vienu žodžiu ilgai buvo bandoma paaiškinti, ir žmonės ten tikrai turi kantrybę aiškinti tol, kol pasieks savo, o tai reiškė, kad mums vis dėlto reikėjo stoti į kitą eilę. Tai yra atstovėti dar kartą. Minu kaip ir visai patiko iš idėjos tokia mintis, tačiau kai pagalvoji, kad tame centre apsipirkinėja tik turtingiausias sluoksnis... Na, bet ten Brazilija, gyvena brazilai ir turėtų galioti tik jų taisyklės.
    Tuesday, February 5th, 2013
    10:19 pm
    Nepalas XI: Vėliavos Katmandu slėnyje

    O tiesiai prieš tą tarp senų medžių paslėptą muziejų buvo ir tokia palmių lapais dengta užeigėlė, kur galima išgerti arbatos, su vietiniais pakalbėti apie gyvenimą, patarti jų rūpimas problemas. Tik bėda, kad kalbų žinios, tiek mūsų, tiek vietinių, labai nesutapo, tad pasitenkinome tik arbatos gėrimu. Kas irgi nebuvo labai blogas dalykas. Sėdi, arbata verda, košiama, viskas taip gražu, aprūkusios sienos, vietiniai apie kažką kalba, o mes irgi apie kažką, gal net apie tą patį.

    Saulės vis dar nesimatė, tik rūkas buvo nebe toks tirštas, tačiau laikas jau ėjo į pabaigą, daugiau jokių punktų nesimatė. Buvo tiesa, dar pačios Majos gimtinė, bet ji kažkur visai kitoje pusėje... Tad gal Maja keliavo į savo gimtinę, gal pagal kokius nors papročius reikėjo gimdyti namuose, o ne uošvijoje.

    Bet kokiu atveju, mes grįžome namo. Pralenkėme tą užsienietį, kuris ėjo pėsčiomis, kažkur pakelyje nusipirkome saldumynų, tokių saldintų ir persaldintų, ir vėl buvome tame rūkuose paskendusiame Lumbinyje. Nors šiaip visas Terai regionas tuose rūkuose paskendęs.

    Kadangi šiaip viską jau buvome apžiūrėję, bet išaiškėjo, kad buvo dar vienas taškas: tibetietiškas vienuolynas, kuris dėl kažkokių priežasčių buvo ne Lumbinio plėtros zonoje, o kažku toli pakraštyje. Iš tolo jis tikrai atrodė kaip koks tibetietiškas gal, bet kuo arčiau, tuo labiau priminė kinišką. Vienuolyną ar šventyklą. Tik maldos malūnėliai sakė, kad tai šiek tiek kitokia tradicija nei šiaip kiniška. Vienuolių ten buvo. Ir daug paveikslų bei Budos piešinių ir statulų.

    Dar kartą nusprendėme nueiti pas Mają, nes ar taip ar taip turėjome teisę. Ten niekas labai nepasikeitė: Ašokos stulpas, šventyklų giuvėsiai, po vėliaviniu medžiu sėdėjo jau daug šventųjų žmonių, kurie meditavo, atėjo kinų grupelė, kurie vis aiškinosi, kurioje vietoje Buda mirė, kol galiausiai suprato, kad gimė. Visi fotografavosi prie tvenkinio, kuriame maudėsi tik gimęs Buda, tajų piligrimės vis dar meldėsi su savo vienuoliais, o kažkas iš jų filmavo. Atėjo ilgiausia vorelė indų, kurie ta pačia vorele nuėjo vidun pasimelsti ties ta tikrąja Budos gimimo vieta, šalimais meditavo korėjiečių vienuolė šį kartą... Tokia gan rimta vienuolė, nieko aplinkui nematanti, net nesisveikinanti, bet tikriausiai taip ir turėjo būti. Indų pameditavę ties tuo gimimo tašku nusprendė, kad jiems būtina paspausti ranką užsieniečiams. Tikriausiai kokį nuodėmių atleidimą už tai gauna.

    Kadangi mes jau turėjome bilietus į Katmandu, keltis reikėjo anksti, dar buvo šviesu, užsukome į viešbutį, kur visai netikėtai sutikome Emi ir Eimi, jos irgi atkeliavo į Lumbinį medituoti, iš kur vėliau ruošėsi keliauti į Indiją. Vienu žodžiu visus mūsų Anapurnos keliauninkus po vieną po vieną vis sutikdavome.

    Vakarieniavome vėl prie stoties, nes daugiau vietų nelabai buvo. Šalimais sėdėjo prancūzė ir iranietis, kalbėjo kažkokias pievas, prie jų pristojo vietiniai nepaliečiai. Paprastai žmonės pristoja tada kai nori pasipraktiktuoti anglų kalbą arba ko nors paprašyti, o šitie – pasityčioti. Vėliau bandė pristoti prie mūsų, bet Minu greitai juos nugesino klausimu, ką čia veiki... O šiaip jie to klausimo ir nesuprato.

    Po visą Lumbinį vaikščiojo senas baltas jautis ir vis prašinėjo išmaldos. Dieną perėjo per visus stoties restoranus, kiekviename jų jį maitino tai duona, tai kopūstais, bet kiek mačiau kažkokie musulmonai ar kažkas panašaus buvo labai nepatenkinti tuo jaučio elgesiu. Ir žmonių elgesiu. Ten iš tų žmonių tipo, kuriems tik duok progą paburbėti, o jau dėl ko: suras patys. Vėliau tas jautis perėjo pro mūsų viešbutį, šeimininkė jam kažką davė, ir toliau. Vienu žodžiu valkiojosi pirmyn atgal.

    Viešbutyje nebuvo ne tik elektros, bet ir karšto dušo, ir apskritai... Tualetas ir dušas buvo tokios vietos, prie kurių valytojos ten dažniausiai neprieina. Kažkaip vienam kartui tinka, bet ilgiau nelabai norėjosi gyventi. Ir dar uodai puolė. Prigužėjo prikermėjo svečių, kažkurios mokyklos moksleivius atvežė į ekskursiją. O kaip ir priklauso mokyklos moksleiviams, atitrūkusiems nuo grandinės, jie pradėjo gyventi. Mokytojai gyveno kitame viešbutyje, tad jie labai patogiai visą naktį žaidė pokerį. Negaila, kad žaidė, bet galėjo šiek tiek tyliau. Teko sudrausminti porą kartų, bet jie tikriausiai nelabai supranta tą žodį tyliau. Gal jų kalba net nėra?

    Bet, iš kitos pusės buvo labai gerai, kadangi reikėjo keltis anksti. Kaip jau visada saulei dar nepatekėjus ir nepradėjus tekėti, mes jau buvome stotyje, kur mūsų laukė autobusas, turėjęs vežti tiesiai į Katmandu.

    Šiaip turėjo vežti, kaip sakė tiesioginis neturistinis autobusas, ne toks patogus, tačiau tiesiai, be sustojimų, ne taip kaip vietinis autobusas, kuris pigesnis, bet užtat stoja visur, kur tik netingi.

    O buvo visai kitai: Parsa, Betani, Hoirikava, stojo visur, kur tik netingėjo, kol nepasiekėmė Bhairavos, tada dar stojo ir stojo, kol galiausiai buvome Bitvalyje. Nuvažiavome kol kas tik keliasdešimt kilometrų tačiau spėjome sustoti jau šimtą kartų, ir visa tai truko porą valandų. Jei ir toliau tokiu greičiu, Katmandu niekaip nepasieksime, tad visai įdomu pasidarė, ką reiškia tas tiesioginis. O koks tada vietinis autobusas, jis apskritai gal nejuda. Bitvalį vėl apsukome šešis kartus, kol surinko visus, kas norėjo važiuoti, ir tada...

    Ir būtent tada ir prasidėjo tas tiesusis gerasis važiavimas greitkeliu (europiečiams gal nelabai panašu į greitkelį, bet visgi), kai nebestojinėjo kiekvienam iškėlusiam ranką. Tuo metu visiems dar davė po butelį vandens. Sutojo tik porą kartų, atseit į tualetą, vieną karta pietauti, ir dar vieną kartą šiaip arbatos išgerti. O visą likusį laik šiaip važiavo ir leido nepalietišką muziką. Kartais užstrigdavo diskas, tada pakeisdavo. Bet vis tiek viskas šiek tiek ilgokai užtruko.

    Saulė pradėjo leisti iš viršūnių, o mes privažiavome dar tokį kalną, į kurį teko lėtai lėtai ropoti, nes daugybė mašinų irgi ropojo kartu su mumis. Kamštis vadinosi. O tai reiškė, kad Katmandu jau visai visai arti. Taip ir buvo, kai jau vargais negalais užropoojme į kalną, pasimatė Katmandu priemiesčiai, o nuropojus atsidūrėme ir pačiame Katmandu.

    Bet čia kilo toks klausimas. O vis dėlto, išlipti. Kažkaip žinojau, kad mums reikia Tamelio, bet bijojau, kad važiuojame tikrai tikrai ne ten, kur mums reikia, ir autobusų stotis, kiek prisimenu, kažkur tolokai. Bet nereikia jaudintis. Besukant tuo žiediniu keliu vietiniai išlipinėjo, pravažiavome daugybę vėliavų ir kalną, kiek supratau Svajambunato šventyklą, o beveik iškart už jo konduktorius pasiteiravo, kur mums reikia. Tamelis? Tada lipkite čia.

    Žinoma, tai nebuvo Tamelis, iki jo dar reikėjo kokias dešimt minučių paeiti, tačiau visai netikėtai atsidūrėme prie Četrapačio sankryžos, kur buvo ir mums jau rekomenduotas viešbutis. Dar Pocharoje rekomenduotas. Visai geras ir gražus viešbutis, nieko bloga negaliu pasakyti, ir kambariai šviesūs, su langais į rytus, ir sodelis, kur galima arbatos gerti... Tik viena bėda, kad elektros tuo metu nebuvo, o tai reiškė, kad nebuvo ir karšto vandens. Ir apskritai vanduo nelabai bėgo. Darbuotojai pasakė, kad viską sutvarkys, dėl elektros, tai nieko jau nepadarysi, toks gyvenimas, o dėl visko kalta valdžia, bet vanduo bus.

    Kadangi viešbutyje daugiau nieko veikti ir negalėjome, tad išėjome pasivaikščioti po Tamelį. Ir taip visai visai netikėtai, kažkur sutikome singapūriečių porelę. Dar vieni iš tų Anapurnos, Jie jau atrodė gana geriau, tokie pailsėję, visai patenkinti, apėję ne tik Anapurną, pravažiavę tuo keliu, bet ir aplankę Puno kalvą. Pasigrožėję nuostabiais Anapurnos vaizdais nuo ten.

    Kadangi Katmandu garsėjo visokiomis pasaulio virtuvėmis, bandėme surasti tibetietišką. Šiaip keletas restoranų buvo, bet visi kažkokie neaiškūs. Tad reikėjo gerai rinktis, ir galų gale ten tungpos nebuvo. Bet buvo visokių kitokių valgių, kurie nebuvo patys blogiausi. Šalimais sėdėjo kinai, kurie ėdė viską iš eilės. Pasakė, kad tungpą turėtų pardavinėti visai netoli esančioje užeigoje, „Šeimos užeigoje“. Tik ta šeimos užeiga kažkodėl priminė tikrai ne šeimos užeigą. Tokia įdomi... Todėl ir nėjome. Kažkuo priminė raudonų žibintų kvartalą.

    Bet negi ko nors Katmandu nerasi. Apsukę dar keletą ratų radome dar vieną tibetietišką užeigėlę, kurioje buvo tungpa. Ir čia netikėtai kažkas sako: Kaip reikalas. Net nesupratau, kas. Ta pati rusų porelė, kurie irgi jau buvo pasiekę Katmandu. Šiek tiek kitais keliais, nes jie dar nuo kažkur iki kažkur plaukė baidarėmis. O tungpa, reikia pripažinti, nebuvo pačios geriausios kokybės. Vis dėlto Pocharoje ji buvo skanesnė.

    Viešbutyje romantiškai degė žvakės, mums irgi keletą davė. Elektros nebuvo. Kalta valdžia. O tai reiškė, kad ir vanduo nelabai bėgo, interneto irgi nebuvo, o dėl visko kaip visada kalta valdžia. Dėl elektros sutikti galėjome, o vandenį žadėjo patikrinti, nes šiaip jau keista, kodėl vanduo, ir dar šaltas susijęs su elektra. Bet gal kažkaip susiję, nors įtariau, kad niekuo.

    Ryte elektros vis dar nebuvo, tačiau, kadangi buvo labai išaušę, tai elektros trūkumas nelabai trukdė. Vanduo, šioks be toks, bėgo, tualete vandenį irgi buvo galima nuleisti, o tai ir buvo svarbiausi dalykai gyvenime. Žinoma, jokios kavos užsisakyti negalima, bet galima nueiti į šalimais esantį restoraną ir išgerti ten, ką mes ir patys žinojome. O, žinoma, besėdėdami tame restorane vėl sutikome singapūriečių porelę. Mažas tas Tamelis.

    Kadangi toji diena buvo skirta didžiausioms ir gražiausioms Katmandu pagodoms, tad ten ir išėjome. Pagal mano paskaičiavimus viena pagoda turėtų būti visai netoli, bet bėda, kad sankryžos ten šiek tiek kitokios nei mums atrodo, tad kiek pavaikščioję ratais, tiksliau ratais nevaikščiojome, ėjome tiesiai, kol išėjome prie upės. Ne visai švarios. Bet ta upė su šiukšlėmis gal labai ir nerūpėtų jei per ją neturėtų eiti tiltas, kurio, žinoma, nebuvo. Tad apėjome didžiausią ratą, bet Svajambunato šventyklą galiausiai radome. Ant aukšto kalno plazda daugybė vėliavų, dar daugiau beždžionių, visus užsieniečius privalomai nureketuoja, ir galiausiai jau esi toje šventykloje. Didelė didelė su Budos akimis, daugybe malūnėlių, varpų, ir dar daugiau šventyklų aplink, o išvis daug suvenyrų parduotuvių ir besimeldžiančių nepaliečių.

    Toliau nusprendėme važiuoti taksi, kadangi kelias tolimas, tad prie Boudanato šventyklos atsidūrėme šiek tiek greičiau. Ne ant tokio aukšto kalno, ir net ne ant kalno, o didelės aikštės viduryje, kur iš visų pusių apsupta visokiomis suvenyrų parduotuvėlėmis dar didesnė baltai spindinti stupa su Budos akimis ir plazdančiomis vėliavomis. Žinoma, apsupta maldos malūnėlių, dar keleto vienuolynų, į kuriuos užeiti galima, tačiau prie kurių visuomet sustabdo koks dėdė ir pasiūlo ką nors nusipirkti, iš visų pusių vaikščioja tibetiečiai, o užsieniečius, kaip ir priklauso: nureketuoja prie įėjimo.

    Kadangi skaisti saulė ėmė leistis, tad pradėjome eiti namo. Iš idėjos galvojome, kad gal reikėtų važiuoti autobusu, bet kažkaip keistai kilo mintis eiti pėsčiomis, tad taip ir padarėme. Netgi ne tiek ir ilgai, tik kokias keturiasdešimt minučių, gal šiek tiek daugiau, ir jau buvome Tamelyje, kur sutikome kinę su nepaliečiu, tuos pačius iš klajonių po Anapurną. Kinė pasiūlė važiuoti į Baktapurą, kadangi tai pats gražiausias miestas pasulyje, o Patanas, į kurį mes ruošėmės eiti: ne toks gražus, šiaip Katmandu. Vienu žodžiu turėjome tokį pasirinkimą: Patanas arba Baktapuras, bet kažkodėl pasirinkome tiesiog Pataną.

    Kaip bebūtų keista, viešbutyje buvo ir elektra, ir netgi karštas vanduo, tad galima sakyti pirmą kartą (ir tarp kitko paskutinį) mūsų viešbutyje buvo galima nusiprausti. Kas nėra labai blogai kartas nuo karto. Visai šalimais radome kinišką restoraną, „Ilgoji upė“, kur sėdėjo daug kinų, dėl to nusprendžiau, kad tai turėtų būti geras restoranas. Žinoma užsukome į jį ne dėl sėdinčių kinų, bet restoranas tikrai buvo neblogas, toks tikrai tikras sičuanietiškas, tik bėda, kad bevalgant dingo elektra. Kaip visada kalta valdžia, bet dėl tos jų kaltės sėdėjome tokioje romantiškoje žvakių šviesoje. Iš pradžių įsijungė generatorius, bet jis tikriausiai veikė tik tol, kol padavėjai uždega ir ant kiekvieno staliuko atneša daug žvakių. Graži vieta.

    Taigi... toji nuostabioji diena, kai mes einame į Pataną. Aišku, visur žemėlapiuose rašo, kad tai Patanas, tačiau jis dar žinomas kaip Lalitpuras (gražusis miestas), Jala arba Manigalas, o prijungtas prie suvienyto Nepalo tik aštuonioliktam amžiuje, iki tol buvo įvairiausių kitokių karalysčių sostinė.

    Kadangi iki Patano nėra taip jau toli, kokie trys ar keturi kilometrai tad irgi nusprendėme eiti pėsčiomis, pakeliui radome paštą. Ten tokia įdomi sistema, kad pašto ženklus reikia pirkti lauke, tačiau ten niekas neturi grąžos, todėl reikia eiti į parduotuvytę keistis pinigus. Pakeliui radome dar porą šventyklų, tokių lyg senesnių, nors nelabai žinau, bet spėju, kad jos labai senos, ir visai prie upės: senieji nevarų namai su beždžionėmis. Beždžionės šiaip iš neturėjimo ką veikti ten valkiojosi, o namai buvo dar gyvenami. Nors realiai tai muziejiniai antikvariniai ir neremontuoti. Palei upę: pietiniai gatai, kur kadaise degindavo lavonus, o dabar jau nieko nebedegino ir tiltas. Nei labai trumpas, nei labai ilgas, kurio kitoje pusėje jau sveikinimai visomis kalbomis: sveikį atvykę į gražųjį Lalitpurą.

    Tačiau tai buvo tik Patano pradžia, o tas visas grožis, t.y., pats senamiestis dar toli toli toli. Eini eini tokia labai ūžiančia ir triukšminga gatve, ir galiausiai prieini tą posūkėlį, kuriuo jau niekas nebevažiuoja, bet tai irgi dar ne galas. O šiaip tai bent jau tos gatvė, ūžianti, atrodė daug modernesnė nei Katmandu, ir namai ir apskritai viskas, baldų parduotuvės ir kitokių nesąmonių pilna, tačiau kai priėjome dar vienus vartus, kurie skelbė, kad jau atsidūrėme Lalitpuro senamiestyje, vėl pasimatė ta praėjusių amžių didybė. Kaip visada ir būna, prie įėjimo buvome nureketuoti. Šito kaip ir nesitikėjau, bet taip jau atsitiko. Todėl netgi galvojome ar verta eiti ar ne, o bilietų pardavėja tikriausiai nelabai suprato, ką mes galvojome, nes labai pasipiktinusi ėmė aiškinti: penki šimtai penki šimtai, greitai mokat. Vos ne kaip tarybinė pardavėja. O tada jau pradėjome turą po senamiestį.

    Turiu pasakyti, kad pasivaikščiojimas po Lalitpurą buvo vienas iš įdomesnių ir tokių netgi Lonely planet reikia įvertinti tuo klausimu teigiamai. Pradžia kai visada: gatvės, senoviniai namai, pažiūrėkite į kairę, pažiūrėkite į dešinę, didelis tvenkinys, apjuostas gražiais namais su ažūriniais langais ir dekoruotomis sienomis šventyklėlė su malūnėliais, tada per siaurutę gatvelę išlendi į dar vieną aikštę, kur kadaise buvo vienuolynas, o dabar šiaip kažkokia dirbtuvė, tada tarpuvarte patenki į vidinį kiemą, kur irgi yra šventyklos... O tada. Imi ieškoti skylės sienoje ir siauru tamsiu tuneliu patenki į dar vieną didelį kiemą, tokį beveik kaip slaptą. Ir vėl kažkokiu tuneliu paeini, ir vėl kiemas. Kaip slaptaisiais keliais.

    Žinoma, prie vienos iš šventyklų, Auksinės, vėl pasiūlė susimokėti, todėl į ją ir nebėjome, pasukome toliau. Vienoje iš šventyklų buvo pilna mergaičių aprengtų kaip Kumarės deivės, tikriausiai tai visai nesusiję, ten kažkokia kitokia ceremonija turėjo būti, tačiau visai gražiai skamba Kumarių deivių šventykla. Jos sėdėjo ir nuobodžiavo, o susirinkę giminaičiai fotografavo ir filmavo visomis įmanomomis priemonėmis, kuriomis gali, ir tikrai matosi, kad Nepalas technologijų srityje neatsilieka nuo Korėjos. O šalimai sėdėjo elgetos ir prašė išmaldos. Kontrastai.

    Prie tų Kumarių šventyklos prie Minu pristojo vaikelis ir pradėjo aiškinti: prašom parodyti bilietą, nes žinote, po senamiestį galima vaikščioti tik su bilietu. Kai jo pasiteiravo, kas jis toks, tada jis paaiškino, kad yra gidas ir gali pagidauti mums, už papildomą mokestį, žinoma, tik bėda, kad gido pažymėjimą paliko namie. Jam buvo pasiūlyta eiti ir atsinešti, ir tada kalbėsimės. O patys nuėjome tiesiai, ten kur kažkur tolumoje yra Durbaro aikštė. Pakeliui radome saldumynų ir samosų parduotuvę, tokią šiaip užeigėlę niekuo neypatingą, bet visai malonią. Ir netgi, reikia pasakyti, vieną iš skanesnių visame Nepale.

    Durbaro aikščių tikriausiai pilnas visas Nepalas, nes kur beeisi po vieną tokią rasi. Šitoji Lalitpuro Durbaro aikštė su daug daugiau sakyčiau įvairesnės architektūros, auksiniai vartai ir vis kita, matosi ir mogolai, ir kambodža, ir kitos aplinkinės tautos, ir viskas tarpusavyje lyg ir dera todėl ten pilna tiek turistų, tiek vietinių, tiek visokių kitokių, kurie fotografavosi ir filmavosi. Šį kartą priėjo mergina, kuri irgi paprašė parodyti leidimą. Bet ji tikriausiai tokia rimta prašytoja buvo, nes ant kaklo buvo pasikabinusi leidimą su nuotrauka. Teko parodyti. Iš tikro tai nelabai ir sunku, o apskritai buvo galima tuos leidimus nešiotis kaip visi normalūs užsieniečiai: pasikabinę ant kaklo. Bet ir atrodo kaip karvių banda.

    Mūsų kelias vedė toliau ratais, pro šventyklas ir bronzos dirbinių parduotuves, bokštus ir pagodas, kol galiausiai vėl atvedė į dar vieną kiemą, iš kurio išeiti reikėjo... Vėl tais pačiai tuneliais, tik tokiais labiau užpintais. Pirma didelė bėda buvo surasti pro kurias duris iš penkių eiti, nes visos atrodė lyg vedančios ne ten kur reikia, ir iš vidinio kiemo patekus į dar labiau vidinį kiemą visada atrodė, kad jau viskas, reikia grįžti. Taip paklaidžioję pavaikščioję galiausiai radome tą reikalingą kiemą, iš kurio kitas tunelis vedė dar toliau dar toliau ir dar toliau, taip iš mažo kiemo tunelie į kitą kiemą, vėl tuneliu, vėl koridoriumi, ir galiausiai atsidūrėme gatvėje. Tik visai ne ten, kur reikėjo pagal planą, bet svarbiausia, kad iš to labirinto kažkaip išsigavome.

    O grįžti atgal pasižiūrėti į dar vienos Kumarės deivės šventyklą nebuvo taip jau sunku. Deivė, žinoma, kažkur išėjusi, o gal miegojo, Višnaus šventykla, irgi kiemų kiemuose, ir tuo visas privalomas turas baigėsi. Jo pabaigoje galima pasimėgauti masalos arbatos puodeliu toje pačioje Durbaro aikštėje po auksinės saulės spinduliais.

    Lalitpure gal dar buvo galima ir daugiau ką paveikti, tačiau bėda, kad saulė jau kaip ir beveik leidosi, gatvės ten dažniausiai nelabai apšviestos, ir apskritai, netrumpai užtrunka grįžti iki Katmandu, todėl, pro Ašokos stupas (kurių yra visos keturios, bet mes apžiūrėjome tik vieną) ėmėme grįžti atgal. O kol grįžome spėjo ir beveik sutemti.

    Tai dienai išsirinkau dar vieną tibetietišką restoraną, bent jau buvo rekomenduojama, kad tai vienas iš geresnių tibetietiškų, bet negaliu pasakyti, kad jis labai jau geras buvo. Bent jau tungpa tai tikrai kažkokia keista. Nors visai geriama. Bet iš kitos pusės, visai gerai, kad mes nuėjome į tą restoraną, kadangi susitikome ir dėdę šveicarą, kuris pasirodo, irgi įveikė visą kelią labai sėkmingai.

    Išaušo jau viena iš paskutinių dienų, kuriai didesnių planų ir nebuvo tad vienoj aikštėje, kur didelė stupa apkabinėta visokiomis vėliavomis išgėrėme arbatos, ir man būtinai reikėjo apžiūrėti dar porą šventyklų ant upės kranto, ten kur kadaise degindavo žmones, o dabar visi tiesiog meldžiasi. Tos šventyklos jau atrodė daugiau mažiau vienodos visos, todėl šiaip labai neskubėdami pasivaikščiojome ir po senąjį Katmandu. Yra toks kursas sustatytas.

    Įdomių visai dalykų galima ten rasti: VII a. Šyvos ir Parvatės statulą, Budą iš V a., dantų dievą, ir šiaip visokias senienas. Įdomiai tos visos antikvarinės senienos Katmandu, ir ne tik Katmandu, visame Nepale atrodo. Lyg ir amžius toks nemažas, ir daugiau nei tūkstantis metų, bet nėra nei jokių aptvarų, nei stiklų, net lentelė su užrašu: tiesiog va taip eini, greičiausiai ir nepastebėtum, o jei pastebėsi, gali apspardyti, aprašinėti... kaip tarp kitko kai kas ir daro.

    Vėl per visas šventyklas, didžiausius turgus, kiemus, kur vėl stovi kažkokios senos stupos koridoriai ir tuneliai, ir taip visai netrukus visas turas baigėsi, mes vėl Durbaro aikštėje, kur vis dar pilna balandžių, žmonių, bilietų tikrintojų, tik jie taip labai netikrino kažkodėl. Žinoma bilietus turėjome, bet kažkaip praeidavome be jokio tikrinimo, o gal tada ir visai nereikia pirkti tų bilietų, ir šiaip galima prasmukti? Bet reikia tikėtis, kad visi tie pinigai išeis į gera Nepalo žmonėms.

    Saulė dar nesileido, bet veikti visai nebebuvo ką, todėl radome kavinę, jau aukščiausiai kiek įmanomą iškeltą, nuo kurios puikiausiai matėsi ne tik Durbaro aikštė su karališkaisiais rūmais, bet ir visas Katmandu, Himalajai, Svajambunatas, Potalos rūmai (tikriausiai ne jie, bet labai panašūs). Labai gera vieta.

    Eilinį kartą užsukome į paštą, kur eilės nebuvo, visi nepaliečiai grūdosi panašiai kaip kinai, kas pirmesnis tas gudresnis. Galiausiai darbuotojams patiems trūko kantrybė ir jie užrėkė ant visų, į eilę, tik tada žmonės sugebėjo stoti į eilę, o šiaip jie tikriausiai nelabai supranta, kad pašte galima ir eilėje patovėti.

    Dar apsipirkome paskutinių įmanomų suvenyrų, namuose, žinoma, nebuvo elektros, o tai reiškė, kad nėra ne tik karšto vandens, bet apskritai jokio vandens, net tualete nenusileidžia, kad nebuvo labai malonu, bet nieko jau nepadarysi, netgi paskutinei dienai kraustysiesi kažkur kitur. Vakarienei nusprendėme suvalgyti tos garsiosios lęšių sriubos su ryžiais Mito restorane, ne šiaip sau „Mito“ restoranas – „Skanu“. Dar tokioje gan prabangioje vietelėje išgėrėme kavos, o kepiniai – šiaip sau. Tiesiog cukraus be proto prikišta, bet ji labai mėgstama visokių užsieniečių, kurie nežino kaip galima geriau pinigus išleisti. Vienu žodžiu tokia nerekemenduotina vieta.

    Jau paskutinis rytas, paskutinį kartą gėrėme kavos, ieškojome, kur čia būtų galime pasėdėti ant saulės ir ten sutikome Leną. Taip, tą pačią iš Anapurnos. Vienu žodžiu sutikome jau visus visus savo bendrakeleivius dar po vieną ar du kartus. Lena irgi nelabai sugalvojo, ką čia būtų galima dar nuveikus, o jai buvo likusios dar porą dienų. Vienos dienos planas aiškus: kino teatras, o daugiau – nežinia.

    Po paskutinį kartą dar pasivalkiojome po Tamelį, pavalgėme samosų, masalos, ir taip visai nei anksti nei vėlai sėdome į taksi ir buvome jau oro uoste, kuriame šiaip tikrai rekomenduojama būti prieš dvi valandas.

    Dažniausiai daugelyje oro uostų reikia būti prieš dvi valandas, kartais praeina šiek tiek laiko, kol atstovi eilė prie registacijos į skrydį, tačiau jei nebūna kokių nors problemų su tuo, dažniausiai lieka laiko dar kavos išgerti ir panuobodžiauti. Bet ne Nepale.

    Oro uostas neatrodė labai didelis, todėl galvojome, kad tų dviejų valandų bus per akis, tad labai neskubėjome registruotis, ieškojome dar cigarečių ir šiaip visko, bet kadangi nieko neradome, teko eiti vidun. O čia ir prasidėjo visas džiaugsmas.

    Visų pirma į oro uosto pastatą įleidžiami tik keleiviai su lėktuvo bilietais. Tai manęs nestebino, dažnai taip būna. Pasas ir lėktuvo bilietas. Prašom į vidų. Čia prie pirmų durų. Antros durys yra už trijų metrų, kur vėl paprašė paso ir lėktuvo bilieto. Šį kartą mane jau nustebino, bet pastebėjau, kad užsieniečių taip labai netikrino kai nepaliečius. Tada visą bagažą peršvietė su rentgenu. Tai irgi manęs nestebino, kituose oro uostuose irgi taip būna. Bagažą šviečia, o žmonių nešviečia, todėl iškart reikia išsiskėsti ir tave apčiupinėja. Žinoma, jie labai diskretiški: berniukai į kairę, mergaitės į dešinę, ir vyrai darbuotojai negrabinėja moterų keleivių.

    Tada jau galima šiek tiek atsipūsti, eiti prie skrydžio registracijos, kur nebuvo nė vieno žmogaus, todėl atrodė, kad visi vargai ir kančios jau baigtos. Čia mes susiregistravome, darbuotojas sugalvojo sąmojį apie Kangnamą ir Sai, ir atrodė, kad viskas jau baigta, bet tik mes taip galvojome.

    Pasų patikra pasirodo antrame aukšte, reikia važiuoti eskalatoriumi, o prie ten vėl prašome pasą ir bilietus. O užvažiavus viršun pamatėme tas tarybines eiles prie importinių prekių. Tai buvo pasų patikrinimas. Eilės judėjo gan greitai, tik kažkas kažkada sugalvojo prie vieno langelio padaryti dvi eiles, langelis vienas, eilės dvi, o jūs patys galvokit ir muškitės, kas pirmesnis praeis. Oro uosto darbuotojams tai visai nė motais. Bet tai irgi jau buvo praeita, kas dažniausiai reiškia, kad va, jau viskas, bet ne Nepale.

    Matome dar vieną eilę, ir kažkodėl jausmas, kad reikės stovėti joje. Ir tikrai tai buvo, čia toji eilė, kur tikrina visą rankinį bagažą. Vėl moterys stovi skirtingoje eilėje nei vyrai, bagažas šveičiamas... Tiesa, ne visi žinojo, kad taip reikia daryti. Prieš mus stovėjo toks kinas, kuris su penkiomis kuprinėmis norėjo tiesiai praeiit, bet buvo sugrąžintas atgal. Bagažą nuskanuoja, o žmogus turi vėl išsiskėsti ir būti apgrabinėjamas.

    Tada jau tikrai tikrai viskas buvo baigta, buvo galima eiti prie savo vartelių laukti lėktuvo, bet jo ilgai laukti neteko. Kol praeini per visas tas kontroles, kažkodėl visos dvi valandos labai greitai ir prabėga, tad nespėjome nė prisėsti prie mūsų vartelių, o jau buvo laikas lipti į lėktuvą. Vėl vyrai stoja į vieną eilę, o moterys į kitą, nes prieš lipant į lėktuvą kiekvienas dar kartą, bet jau paskutinį kartą yra apgrabinėjamas.

    Lėktuvas visai šalia, nueini iki jo pėsčiomis, o ten jau maloniai sveikinasi tajai: Sawasdee krab ir Sawasdee kha, pakilus pro langą jau paskutinį kartą matai Himalajų sniegynus, žemesnes kalnas, rūkuotą Terai, už kur prasideda Indija, Bangladešas, Birma, Andamanų jūra, o Nepalas lieka ten kažkur toli toli, tolimuose kalnų slėniuose, su amžinai snieguotomis viršūnėmis, plazdančiomis vėliavomis, ūžiančiais malūnėliais, čiortenais ir gompomis, sariuotomos moterimis, ažūriniais langais, gyvosiomis deivėmis, nužudytais karaliais, raudonais bokštais, samosomis ir lęšių sriuba.

    Monday, February 4th, 2013
    11:05 pm
    Nepalas X: Gimstantis Buda ir Šakjų dvaras

    Kaip jau pasakojau, autobuse buvo pilna visokių žmonių, tekėjo saulė, skambėjo budistiniai himnai, o anglė jau kalbėjosi su kinu, kuris šiaip buvo panašus į korėjiečių vienuolį. O anglė kažkodėl galvojo, kad jis nepalietis, bet kadangi visi azijatai baltiesiems vienodi, o baltieji vienodi visiems azijatams, tad nieko keista, kad vieni kitus visai vadina. Abu pasipasakojo savo gyvenimo istorijas, kinas, pasirodo dabar yra tarpe darbų, todėl keliauja visur, o šiaip nuomojasi savo būstą Pekine. Anglė, gyvena kažkokiame valstybės bute, nes nors ji ir anglė, bet gyvena Paryžiuje. Vėliau jie nusprendė daugiau nebesikalbėti, ir vietoj kino šalia anglės prisėdo nepalietis, su kuriuo irgi labai išsikalbėjo, anglė vis bandė išsiaiškinti, kaip čia nusigauti iš Bairavos iki Lumbinio, kadangi mūsų autobusas šiaip jau nevažiavo iki Lumbinio, nors visi aiškino, kad iki Lumbinio. Nepalietis kažką atsakė, tik supratau, kad visiškai visiškai ne į temą atsakė.

    Kelias vingiavo, kilo į kalnus, vėliau leidosi į pakalnę, aplinkui pradėjo kilti rūkai, aš šiaip galvojau, kad tai kelio dulkės ir apskritai užterštas oras. Visą kelią taip ir galvojau. Saulė išlindo, išbaidė rūkus, rodėsi visokie gražūs upių vingiai, ir šiaip gražus kraštovaizdis, vis daugiau ir daugiau žmonių buvo su sariais, sustojome kelis kartus, tai į tualetą, tai šiaip ko, vėliau, apie dvylika sustojo, kad visi išgertų arbatos ir pavalgytų. Stengiamasi, kad žmonės kuo patogiau keliautų. Autobusas vis sustodavo kartas nuo karto, papildomai vis kas nors įlipdavo arba išlipdavo, kraudavo savo krepšius ant stogo, gabenosi viską. Vienas žmogelis netgi ožką, tik šį kartą vargšės ožkos niekas nekėlė ant stogo, kad ji ten mekentų, o įsivedė į saloną, visi užsieniečiai iškart puolė ją fotografuoti. Įdomiai taip keliavome.

    Sustojome pakelės kažkokiame kaimelyje, kur visi puolė valgyti, o mes šiaip: masalos ir samosų pavalgyti. Toje užeigoje gyveno žalia papūga, kuri kartais kalbėjo, bet tikriausiai tik vietos kalba. Viena moteriškė gynė karves, bet jau tibetietiškų sijonų niekur nesimatė, visi sariuoti. Kol mes gėrėm tą arbatą, mūsų autobusas sugalvojo ir išvažiuoti, tad pravažiuodamas palei kaimelį visus susirinko. Kai kurie užsieniečiai ilgai galvoję nusprendė apskritai papietauti, tad teko beveik kemšant ryžius lipti ir važiuoti toliau. Upės vingiai platėjo ir platėjo, ir pati upė buvo jau visai plati, kelias kaip dunksėjo taip dunksėjo, tačiau reikia pastebėti, kad jis buvo daug lygesnis nei kalnų keliai, kur apskritai viskas šokinėja, ir taip nei anksti nei vėliau, kai jau apie gerokai po pietų pasiekėme Bairavą, kai konduktorius visus užsieniečius išlaipino: Lumbinis? Lipkit lauk.

    Kaip man papasakojo, tas pasienio miestelis Bairava buvo visiška Indija, su plačiomis gatvėmis, jokio namų susigrūdimo, tačiau pilną visokių motociklų, rikšų, neatstojančių prekeivių ir dūmų. Nieko beveik nesimatė, ir aš, žinoma, supratau, kad tai tikriausiai tas baisus užterštumas ir smogas. Nors Bairava nebuvo toks jau didelis miestelis, kad jame smogas tvyrotų, bet ką čia gali žinoti, juk visai šalimais Indija su milijardu gyventojų.

    Žinoma, buvo galima daryti piligriminę kelionę ir iš Bairavos likusius trisdešimt kilometrų iki Lumbinio eiti pėsčiomis, bet jei labai atvirai, tai tą piligriminę kelionę buvo galima daryti jau iš pačios Pocharos, kas čia yra, tik du šimtai kilometrų, per kokią savaitę ir nueitume, ar dvi, juk Anapurną kažkokiu būdu vis dėlto apėjome, tačiau nusprendėme, kad vis dėlto nesame tokie jau piligrimai, o tai reiškė, kad teks ieškoti kokios nors transporto priemonės. Ir ne mums vieniems. Taksi jau buvo prisistatę, tačiau visai iškart privažiavo autobusiukas, Lumbinis, Lumbinis, tad visi užsieniokai ten ir sulipo. Daiktai – ant stogo, kaip visada.

    Bet autobusiukas taip iškart nevažiavo, dar sustojo prie vieno stulpo, kuris tikriausiai turėjo būti autobusų stotelė ar kažkas panašaus, aplinkui zujo motociklai, sariuotos moteriškės, turbanuoti sikhai ir kitos gentys ir gentelės. Autobusą buvo stengiamasi užkišti kiek įmanoma, kad tik neduok dieve nebūtų jokio nuostolio iš to vežimo, ir kai jau pakankamai prikišo, nusprendėme išvažiuoti pro Lumbinio vartus, kas tikriausiai reiškė, kad tuoj tuoj privažiuosime ir patį Lumbinį.

    Tačiau niekas taip greitai nevyko. Nespėjome nuvažiuoti nė vieno kilometro ir sustojome. Šį kartą niekas nesugedo autobusas tvarkoje, bet priešais stovėjo ilgiausia ilgiausia eilė visokių transporto priemonių, kurios niekur nejudėjo. Tiesa, mus kartais aplenkdavo visokios VIP mašinytės su sėdinčiai vienuoliais: tai Šri Lanka, tai Korėja, tai dar kažkas, bet visi kiti balti ir ne balti žmonės, sunkvežimiai ir kitos transporto priemonės stovėjo eilėje ir niekur nejudėjo. Panašiai kaip prie Lenkijos sienos senais laikais ar šiaip prie dar kokios nors sienos, kada pėsčiomis praeinama greičiau nei mašina.

    Mūsų vairuotojas vis piktinosi, tai sėsdavo į autobusą, tai išlipdavo ir kažką bambėdavo, paskui jį išlipdavo pusė keleivių ir visi kažką bumbėjo. O tada, kaip jau visada būna visuose indiškuose filmuose staiga sudundėjo būgnai: taka taka dam dam dam dam, užgrojo muzika, ir šį kartą tik vieni vyrai išsirikiavo į eilę kelyje, prie jų prisijungė kitų mašinų vairuotojai ir visi linguodami į taktą kraipydami galvas uždainavo: „Kas čia dedasi, kas čia dedasi, ar mes vis dar Nepale, kodėl kelias toks ilgas, mano gyvenimas ir taip sunkus, kas dieną kas naktį važinėju pirmyn atgal pirmyn atgal, kad uždirbčiau keletą rupijų, kurių užtenka tik užlopyti skyles autobuso grindyse, pinigai, jų taip reikia o jų nėra, o dabar čia stoviu ir švaistau pinigus į orą, nes valdžia kažkodėl mus stabdo, koks sunkus tas gyvenimas, kai neturi daug pinigų“. Į kelią išbėgo šimtas sariuotų moteriškių ir pritarė choru: „ Pinigai pinigai, be jų taip sunku, nei sario gali nusipirkti, nei už vyro išeiti, o kaip juos dabar uždirbti, kai tenka stovėti kelyje.“ Būgnai dundėjo dundėjo, taka taka dom dom dom, visi padainavo pašoko, tada vėl puolė prie savo darbų, mūsų mašinytė po truputį judėjo į priekį, kol galiausiai paaiškėjo, kad tikrai tikrai, dėl visko kalta valdžia, kadangi ten stovėjo kareiviai ir tikrino kiekvieną transporto priemonę iš eilės. Mus kažkaip greitai praleido.

    Nuo tada viskas ėmė vykti daug greičiau, iš abiejų pusių tvyrojo lygumos ir ryžių laukai, kurių labai nesimatė, vis dėl to smogo (taip bent jau galvojau), kuris darėsi vis tirštesnis ir tirštesnis, vienas po kito vis keitėsi miestai ir miesteliai, o jei tiksliau: kaimeliai. Bangai, Betani, Roinihava, Parsa ir galiausiai – Lumbinis. Visi užsieniečiai išlipo, vietiniai jau buvo pradėję lipti gerokai anksčiau, kinas paklausė korėjiečių, ar jos gyvens Korėjos šventykloje, tikriausiai ir gyveno ten, o mes nuėjome į tą pagrindinę ir vienintelę Lumbini gatvę: Lumbini Bazarą ieškoti, kur būtų galima apsistoti.

    Jei ne Budos gimimas, Lumbinyje tikriausiai nieko ir nebūtų, gal net viešbučių nebūtų, žmonės tik augintų ryžius ir gyventų iš kokios nors kontrabandos, nes siena su Indija yra visiškai šalimais, o gal ir ne. Nes net ir dabar, kai čia plaukia milijonai turistų ne tik iš Nepalo, bet ir iš Indijos, visų įmanomų budistinių šalių (juos tikriausiai turistais nelabai įmanoma pavadinti), ir šiaip visokie ne piligrimai iš ne budistinių šalių, Lumbinio Bazaras nelabai garsėja viešbučių gausa. Jų buvo pakankamai daug, ir dar turint omeny, kad tai buvo ne sezono metas, kainavo ne per daugiausia, kambarių buvo irgi ne per mažiausia. Beveik šokius galima daryti.

    Ilgai neeiškoję, vos ne į pirmą viešbutį ir nuėjome, išsirinkome pigiausią kambarį, gana didelį ir tuščią, kuriame šiaip be didžiausios lovos ir kažkokio staliuko daugiau nieko ir nebuvo. Dar dušas visai šalimais. Internetas, žinoma, neveikė, išėjus lauk matėsi sodelis ir šiaip viskas būtų gal ir gerai, bet Indijos pasienis lieka Indijos pasieniu. Aplinkui vis dar tvyrojo tas smogas, kurį vis dar laikiau smogu, mes dar pavalgėme. Ne gausiai, tiesiog samosų ir arbatos, tiesiog gatvėje, kur puolė uodai ir kažkokie balti žmonės dar sėdėjo, samosos buvo kepamos tiesiai prieš mus, ir gal geriau nebūtų buvę kepama, kadangi tas visas procesas labai apetito nežadino. Bet reikia su tuo susitaikyti. Ir kadangi pačiame Lumbinio Bazare nebuvo labai daug tokios įsimintinos ir visuomenei naudingos veiklos, nusprendėme galiausiai eiti ieškoti gimstančio Budos, o jei tiksliau: į Lumbinio plėtros zoną, pagal pavadinimą panašu šiaip gamyklų kompleksą ar kokią panašią nesąmonę, o realiai tai yra šventyklų ir vienuolynų sankaupa. Ir dar Budos gimtavietė.

    Kadangi saulė po truputį leidosi vakarop (kiek ten ji matėsi per smogą), tad visą tos Plėtros zonos apžiūrėjimą numatėme kitoms dienoms, o tada pirmu taikymu ėjome į korėjiečių šventyklą. Bet viskas taip greitai nesidarė. Pirmiausiai prieiname tokius didelius vartus, įėjimas į Plėtros zoną, kur jau laukė išsirikiavusi rikšų ir kitų transporto priemonių eilė, labai neįkyri, bet ją praeiti vis tiek reikia, ir tada ilgas ilgas kelias. Kurio pabaigoje yra tualetas, tačiau tai irgi nepabaiga, yra nuoroda į Ponios Majos šventyklą, apeini didžiausią ratą aplink tą šventyklą, iš vienos pusės didžiausias tvenkinys su lotosais, tad vėl nuorodos į Teravados ir Mahajanos zonas, vėl pora kelių išilgai ilgo ilgiausio kanalo su gluosniais ir palmėmis. Ir kai jau nusibodo eiti radoma nuorodą į Pietų Korėjos šventyklą, teko pasukti į kairę ir vėl eiti eiti, pirmiausia išvydome Uždraustąjį miestą, t.y. kinų šventyklą, o priešais ją: Korėja.

    Toks didžiausias namas, kuris šiaip turėtų būti medinis, bet čia viskas iš betono ir cemento, su tais stogais. Šiaip, žinoma, primena korėjietišką architektūrą, nieko negali pasakyti, tik matosi, kad dar neaišku, kada tai viskas bus užbaigta, o dar neaiškiau buvo ką korėjietiškoje šventykloje veikia trys ar keturi aukštai, nes šiaip visos jos turėtų būti vienaaukštės, tačiau tai jau kitas klausimas.

    Pirmiausiai nuėjome pas administraciją, išsiaiškinti, kaip čia su gyvenimu šventykloje, kadangi bent jau anksčiau, tame vienuolyne buvo galima gyventi, ir dar nemokamai. Bet tie laikai jau seniai pasibaigę, ir dabar kiekvienas norintis apsigyventi yra reketuojamas, tai kainuoja tris šimtus rupijų, nuo žmogaus, tačiau, žinoma, ne tik apnakvyndina, bet ir maitina už tą pačią kainą, tad tai nėra taip jau blogai.

    Apžiūrėjome visas tas įmanomas vietas, kur čia galima nakvoti, žinoma, berniukai į kairę, mergaitės į dešinę, kambariai patogumu ir dar kuo nors nepasižymėjo, šiaip gultai, daugiaviečiai, kur turėtų tilpti iki dešimt žmonių, ir bent jau tuo metu tikrai gyventojų buvo nemažai, tačiau vienuolis jau buvo pasakęs, kad visi tie gyventojai greitai išsikraustys. Negaliu pasakyti, kad labai sužavėjo, tačiau žinant kainą, tai nebuvo taip jau blogai.

    Ir čia mes susitikome tą pačią vokietę, Leną, su kuria pusę Anapurnos apėjome. Ji buvo visai patenkinta ir kaina ir viskuo, žinoma, tikėjosi, kad viskas bus nemokamai (kaip Minu jai jau buvo pasakęs), tačiau labai nepyko, nes turint omeny maitinimą, tai nebuvo blogai. Ir ne tik vokietė, kinė su savo nepaliečiu irgi ten gyveno. Kol mes dar kalbėjomės su Lena, jie irgi prisistatė, grįžo pasivažinėję dviračiais.

    Artėjo vakarienės metas ir korėjiečių vienuolis pakvietė dar ir pavakarieniauti, tik bėda, kad vakarienė bus jau visiškai sutemus, o Lumbinio plėtros zonoje vis dar nebuvo jokių žibintų ar dar ko nors, tad grįžti namo visiškoje tamsoje nesinorėjo. Žinoma, šalimais stovėjo rikša, kuris siūlė savo paslaugas, bet ne naktį. Jei važiuoti, tai dabar, o sutemus niekur nevešiu. Jei dieną mes ir patys galime nueiti. Taigi teko rikšos paslaugų atsisakyti, ir kol dar visiškai nesutemo pradėti eiti namo.

    Pirma apžiūrėjome ir šventyklą. Cementas ir betonas, tiek viduje šiek išorėje matėsi, kad apdailos reikia, kad dar čia viską reikėtų užbaigti, o kada tai bus... Visai neaišku, net atsakingas vienuolis nežino. Rytais pamaldos vyksta, o tuo metu tiesiog meditavo viena korėjietė ir kažkoks baltas žmogus. Paveikslų ir Budos skulptūrų irgi trūko, tad tiesiog tokie griaučiai. Tas baltas žmogus kažkaip kabėdamas meditavo, net nesupratau, kaip galima taip sėdėti. Įdomiai taip. Ir vėl tas pats ilgas kelias atgal, kai jau buvome beveik grįžę į Lumbinį saulė beveik ir nusileido.

    Supratome, kad ne tik Lumbinis, bet ir Lumbinio plėtros zona nėra labai didelė turistinė vieta, tad reikėjo dar kažką ten nuveikti, o tai būtų... Žinoma, pačių Šakjų rūmai, ten kur Buda praleido visą savo gyvenimą. Tik bėda, kad tie rūmai tolokai, net ne pačiame Lumbinyje. Ne labai toli, tik koks dvidešimt kilometrų, tad nuvažiuoti galima, tik va autobusai taip tiesiai iš Lumbinio ir nevažiuoja. Kai paklausėme autobusų stotyje, kaip čia nusigavus iki Tilaurakot (Šakjų šeimos karalystės sostinė), išgirdome tą jau girdėtą istoriją, kaip reikia pirma nusigauti iki ten, tada sulaukti autobuso, ir po to dar kartą persėsti, vienu žodžiu... Čia priėjo toks vienuolis ir pasakė, kad paprasčiau būtų važiuoti tiesiog taksi, o daugelis viešbučių ar kelionių agentūrų turėtų viską suorganizuoti. Ir šiaip pasiūlė į Katmandu važiuoti naktiniu autobusu: ir pigu, ir patogu, ir jis pats važiuoja, o bilietus galite pirkti pas šitą tetą.

    Pradėjome medžioti tas kelionių agentūras. Raulo viešbutyje pasakė gerokai didesnę kainą nei mes tikėjomės, pabandėme nusiderėti, bet šeimininkė nelabai norėjo derėtis. Bet užtat pasiūlė apsistoti savo viešbutyje, ir gerokai pigiau. (Pas ją tuo metu nebuvo nė vieno svečio, tikriausiai dėl to visais įmanomais būdais ir darė biznį.) Kas šiaip atrodė visai nieko, be to, pas ją buvo internetas, o kambario langai į gatvę ėjo ir didžiausia veranda. O visai šalimais kita kelionių agentūra taksi siūlė pigiau, tik viešbutį brangiau. Tikriausiai bando vieno verslo nuostolius padengti kito verslo pelnais.

    Vakarieniavome prie stoties, nes nebuvo labai daug vietų, kur galima pietauti. Vėl ta pati lęšių sriuba su ryžiais, pieno kokteliai lasi, visiškai sutemę, elektra dingusi, tik ten žmonės žino kaip elgtis tokiu atveju: generatoria. Nešalta, bet ir nelabai šilta, nes po truputį išsiaiškinau, kad tas smogas yra visai ne smogas, o nuolat tvyrantis rūkas. Buda tarp tų rūkų ir gimė. Namie elektros nebuvo, tad kambary degė tik viena vos rusenanti lemputė, tačiau karštas dušas: buvo. Tik šviesa ten nedegė. Dušas prie žvakių šviesos. Romantiška.

    Ryte saulė vis dar nešvietė, kažkiek švietė, tačiau aplink vis tvyrojo panašus rūkas, sulaukti, kad jis nors kiek išsisklaidys šansų nebuvo jokių, todėl išėjome į tą Lumbinio plėtros zoną per rūką. Užkandome samosų, įsidėjome keliui, bet iškart viską ir suvalgėme. Vėl tas pats ilgas ilgas kelias, kurio gale yra tualetas ir porą švenyklų. Tikriausiai Nepalo, įeiti galima, jokių maldos malūnėlių nebuvo, tik kabančios vėliavos. Tikriausiai kažkokie vienuolynai.

    O iškart už jų ir Ponios Majos šventykla, ar tiksliau Deivės Majos šventykla, ten kur iki šiol stovi Ašokos stulpai ir kur tikrai yra gimęs Buda. Žinoma, vėl visus reketuoja už įėjimą, tik reketuoja tai teisingai, vieną kartą nureketavo, bet vėliau vėl galima ten eiti. Batus palikti prie įėjimo tik praėjęs tuos vartus, jau jauti vibraciją, jau jauti tą stebuklą, besiartinantį Budą.

    Tik viskas buvo daug proziškiau, nes nespėjau žengti nė poros žingsnių, kai jau girdžiu iš už nugaros: atsiprašau, atsiprašau. Pagalvojau, kad gal užlipau ten kur negalima, visgi šventa vieta, gal ne taip kaip atsistojau, bet viskas buvo taip ir gerai. Tiesiog kažkokie nepaliečiai, o gal indai norėjo su manimi nusifotografuoti. Nesupratau, kodėl jiems čia labai reikėjo prie Budos gimtosios vietos fotografuotis su kažkokiu baltu žmogumi, bet tikriausiai reikėjo dėl kažko. Padirbau šiek tiek modeliu, kadangi ne vienas ir ne du, o visa nepaliečių gauja su manimi fotografavosi. Po vieną ir po du ir po tris, ir visais įmanomais fotoaparatais.

    O tada jau prasidėjo ta šventa minutė: Ašokos stulpas, žymintis Budos gimimo vietą, tvenkinys, kuriame Maja maudė Budą iškart po gimimo (nelabai atrodė, kad jis likęs nuo tų laikų, kai Buda gimė, bet tarkime), o šalimais vėliavomis apkabinėtas šventasis medis, po kuriuo sėdi kažkokie šventieji ir medituoja. Tuo metu priėjo rusų turistų grupė (ne rusai, nes šiaip azijatai, tik kalbėjo rusiškai), kurie labai domėjosi viskuo, o vėliau gavo palaiminimą iš to švento žmogaus. Gilumoje vėliavų buvo dar daugiau, ir vis dar tie patys nepaliečiai su manimi fotografavosi. Iš Ašokos pastatytų šventyklų buvo likę tik pamatai, pagal kuriuos nelabai suprasi kur kas buvo, ir pačios Majos šventykla, kurios viduje fotografuoti negalima, kuri šiaip uždengta stogu, ir iš kurios irgi likę tik pamatai ir tas šventasis taškas, kur gimė pats Sidarta Gautama Šakjamunis. Prie švento taško stovėjo eilė žmonių, visi norėjo paliesti jį, o aplinkui meditavo keli korėjiečių vienuoliai. Tikriausiai būtina. Bandos piligrimų vis ėjo ir ėjo, o patys mandagiausiai buvo tajai. Susėdo bobutės priešais Ašokos stulpą ir pradėjo melstis, nelabai supratau ką meldėsi, bet kažkas būtinai filmavo. Om....

    O tada pradėjome apžiūrėti visas likusias šventoves, kurios gražiai sau dalinosi: kairėje Mahajana, dešinėje Teravada. Kažkodėl pirmoji šventvietė buvo Mianmos meditacinis centras, kuris mano žiniomis turėjo priklausyti Teravadai, bet kažkodėl stūksosjo Mahajanos pusėje, bet vis tiek vidun įeiti negalima, aplinkui vandenyje skendinčios džiunglės ir rūkai, beveik kaip iš „Mauglio“. Patikėjau, kad tikrai viskas tikra.

    Didžiausiu ratu apėję Mianmą radome tris Nepalo vienuolynus ar šventyklas, vienas su tortais, t.y. stupomis, kitas su daug daug daug maldos malūnėlių, beveik kaip Mustango karalystėje, o trečias su Budos akimis, toks cementinis griozdas, kurioje viduje tik akis ir buvo, tačiau iš gerosios pusės radome ir normalesnę šventyklą. O tas griozdas stupa tikriausiai vaizdavo.

    Vėl patekome prie Korėjos šventyklos ir Uždraustojo Miesto, kurį irgi tik statė, daug visko ten nebuvo, tačiau visai įdomu. Man atrodo pirmą kartą buvau kiniškoje šventykloje, kuri šiaip iš idėjos budistinė, o ne kokia nors maišalynė iš visko, tačiau vis tiek priminė kaip visada. Kinija ir Korėja, žinoma, varžėsi dėl to, kas pastatys didesnį tvartą, tad labai įdomu, kuo tos varžybos baigsis.

    Iškart už jų stovėjo Brandenburgo vartais ir Vienos karalių rūmai, o tai buvo Vokietijos šventykla su arkliais. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Vokietija tradiciškai budistinė valstybė, tačiau tikriausiai taip jau yra. O pagal šventyklos vidų buvo galima suprasti, kad budizmas į Vokietiją atėjęs iš Tibeto, tikriausiai dar priešistoriniais laikais, bet šiaip tibetiečių vienuolių nuotraukų labai daug.

    O tada jau tokia labiau tradicinis pastatas, Vietnamas. Ne tiek šventykla, kiek Disneilendas, tik trūko visokių atrakcionų, bet vienas geras dalykas: gyvos gervės. Bet iš idėjos Disneilendas, vietnamiečiai pasistengė.

    Keistoji Taros fondo šventykla. Kas tai yra nežinau, bet daug singapūriečių pavardžių. Dar pora uždarytų šventyklų, irgi tikriausiai kokie meditaciniai centrai, į kuriuos nieko neįleidžia. Japonų gompa, kuri šiaip ir nesuprasi, kad japonų, kol neperskaitysi, nes buvo toks labai perdarytas tibetietiškas darinys su įvairaus meno įtakomis. Ir prancūzų lotosas. Nes visa kita dar tik statoma. Irgi mane nustebino ta tradicinė Prancūzijos budistinė srovė, bet negi dabar gilinsiesi.

    Kitoje kanalo pusėje prasidėjo teravada. Kilo baltieji Tailando chmeriški bokštai, kuriuos žinoma dar tik statė bet jau matėsi, kad bus eilinė tailandietiška šventykla su stogeliais ir šiaip visai graži. Už jo jau kilo Ankor vatas: Kambodža, kurią irgi dar tik statė ir kažkada ruošėsi baigti, bet nagai jau užstojo Budai šešėlį, Mianma... Įėjome į gyvenamuosius namus, kur šiaip negalima vaikščioti, bet pasivaikščiojome ir ten. Indijos šventykla, kuri irgi buvo uždaryta, o tada, tarp džiunglių iškilo ir Šedagon paja, jau pati švenčiausia Mianmos vieta. Viena iš tų šventovių Lumbinio zonoje, kuri pabaigta.

    Ir visai visai pabaigiant Teravados apžiūrėjimą, giliai giliai džiunglėse radom Šri Lanką, kuri kažkodėl labai priminė senovės Romą ir Graikiją, su panašiomis kolonomis ir stogais, bet visai patiko, nes irgi – viena iš tų šventyklų, kuri jau visai pastatyta. Ten dar pašnekėjome su vienuole, kuri papasakojo, kad greitai atvažiuos kažkokie žymūs vienuoliai iš Šri Lankos, todėl šluoja ir tvarko, o Korėja... Buvau prieš dešimt metų, ten taip gražu, taip tvarkinga... Labai pasidarė įdomu kokia purvina ir šiukšlina turėtų būti Šri Lanka, nes prieš dešimt metų Korėja tikrai tikrai neblizgėjo.

    Rūkas vis dar nesisklaidė, saulė leidosi, tad ir išėjome iš tos Lumbinio zonos, prie mūsų mylimo Lumbini bazaro. Ten buvo kelios parduotuvės, kurios šį bei tą pardavinėjo, Trijų sezonų restorane (Lumbinyje tikriausiai tik trys metų laikai yra) pavalgėme, užsisakėme taksi kelionei į Šakjų dvarą ir... gavome smilkalų. Nes mūsų viešbutyje uodų tikrai nebuvo mažai, tad tie smilkalai visai visai pravertė nakčiai.

    Išaušo kita diena. Rūkas buvo tik dar tirštesnis, dar labiau nieko nesimatė, todėl teko eiti iki artimiausios užeigos, kur ruošiama arbata, verdami ryžiai, kepami visokie kepiniai, kurių ir prisiėmiau. Visų visokiausių rūšių. Ir dar mums įsiūlė nepalietiškus pusryčius: karis, ryžiai, lęšių sriuba, tipiški tokia pusryčiai. Prie ugnies bėgiojo pelytė, kuri ieškojo ko užkąsti ir vis taikėsi prie tų ryžių. Vis galvojau, ar mūsų saldinti ir persaldinti kepiniai šiaip aptrupėję ar tos pelytės apgraužti. Gal tiesiog taip aptrupėję, nes pelytei per visą tą laiką nieko atsikąsti ir nepavyko. Ir visai ne dėl to, kad ją būtų kas vaikę ar užmušinėję (tikriausiai pagal budistines ir induistines tradicijas negalima taip elgtis), o dėl to, kad ji šiaip nieko ir nepasiekė.

    Mūsų viešbučio šeimininkė (indė tarp kitko, ne nepalietė), norėjo įsiūlyti savo kelionių agentūros paslaugas, bet teko rinktis pigesnį variantai, kur irgi indai. Tikriausiai. Su trimis vaikais, kurie žaidė žaidė, neklausė, bandė išslinkti į kitą kambarį, o kai griežtai buvo neleisti, ėmė bliauti. Įdomi vieta. Indas dar bandė įsiūlyti savo paslaugas autobusui, į Katmandu, kaip visada visi galvoja, kad užsieniečiai pinigus raško nuo medžių, tarp obuolių, ir mėgsta tik didžiausią komfortą, tai reiškia trigubai brangesnės paslaugas, bet mes labai jo iliuzijų nesklaidėme. Bet mūsų taksi jau laukė, buvo šveičiamas ir plaunamas ir per tuos rūkus išvažiavome į Raulikotą, ieškoti Šakjų dvaro.

    Rūkas toks tirštas, kad nieko nesimatė net už penkių metrų, skaidytis nelabai norėjo, bet vairuotojui tai visai netrukdė spausti greičiau. Visgi reikia nuvažiuoti tuos trisdešimt ar keturiasdešimt kilometrų. Gerai, kad keliai nėra tokia platūs ir labai greitai, ant kokio šimto neišėjo, bet net ir keturiasdešimties kilometrų per valandą greitis per tą rūką atrodė šiek tiek per didelis. Tačiau jokių įvykių ir neįvyko, laimingai pasiekėme Kundaną.

    Tiksliai nežinau, kuo tas Kundanas nusipelnė budizmui ar induizmui, nes tai nei Budos gimtinė, nei gimimo vieta, nei gyvenimo vieta, bet tikriausiai kažkuo nusipelnė, nes jame stovėjo dar Ašokos pastatyta šventykla, iš kurios, žinoma, likę tik pamatai, pagal kuriuos nelabai suprasi kas ir kur vyko prieš porą tūkstančių metų. Užtat ant mažytės kalvelės buvo Šyvos šventykla, ir nespėjus net prieiti prie jos jau prisistatė kažkoks vietinis žmogelis, kaip reikėjo suprasti – gidas, kuris labai degė noru mums už papildomą mokestį paaiškinti kas čia yra ir kur yra ir labai iš pirmo karto nesuprato, kad apsieisime ir be paaiškinimo.

    Tad toks parkelis su keletu medžiu, skendintis rūkuose, kuriuose iškyla tie griuvėsiai, o tiksliau tik šventyklos pamatai, kurie šiaip turėjo būti budistiniai, bet laikui bėgant tapo induistiniais. Keli ornamentai, apaugę žolėmis, šalimais šiaudiniai nameliai, šventieji sadūs, kurie nežinia ką ten veikia, o daugiau nieko ir nebuvo.

    Ir tada jau kitas punktas, tas svarbiausias, Kapilavastu. Vis dar tie patys rūkai, tiršti kad nieko nesimato, aukšti medžiai ir džiunglės ir didelis užrašas: Kapilavastu. Kaip reikia tikėtis, nors nėra visi šimtu procentų įsitikinę, bet jau tiki, kad tai ir yra Šakjų šeimos sostinė, kur kadaise pats Sidarta gyveno trisdešimt metų. Tad taip išeina, kad jei ponia Maja Šakjienė nebūtų sugalvojusi pasibastyti po pasaulį jau visai dienose (bet ir užeina noras vat būtent prieš gimdymą bastytis po pasaulį) ir neaišku kokių tikslų vedina nebūtų nusitrenkusi į Lumbinį būtent tą dieną, tai dabar Lumbinyje nebūtų jokių plėtros zonų ir tai būtų tiesiog eilinis miestelis, toks kaip Parsa ar panašiai, kuriame tik ryžių augintojai gyvena. Tačiau taip nebuvo.

    Užtat va ta Šakjų šeimos rezidencija, kur Sidarta praleido trisdešimt metų atskirtas nuo viso pasaulio dabar apgaubta rūkais, ryžių laukais, ariančiais jaučiais, kažkokia siena, ir šiaip tiesiog džiunglės. Į kurias va tiesiog eini ir įeini. Kažkokie pamatai matosi, tačiau ant jų ne tik ožkos ir jaučiai ilsisi, bet ir šiaip galima valkiotis ir laipioti. Tikriausiai pirmą kartą buvau tokiame sename architektūriniame paminkle (jam jau turėtų būti per du tūkstančius metų, tai kad senesnis nei Lietuvos vardas), kuris ne tik senas, bet ir įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, į kurį galima ne tik nemokamai įeiti, bet netgi laipioti ir valkiotis ir daryti ką tik nori ir kaip tik nori. O dar reikia pridėti: taip retai lankomame paminkle, kuris šiaip turėtų būti viena iš šventesnių vietų didesniai daliai pasaulio (vien Kinija ir Indija jau du milijardus to pasaulio sudaro).

    Taigi per kažkokias besisukančias dureles įeiname į tas džiungles ir iškart matosi pamatai. Tokie akmenys rūkuose ir džiunglėse, ant kurių ganėsi balta ožkelė ir jei nebūtų užrašo, nesuprastum, kad tai – vakariniai Šakjų dvaro vartai. Bet net ir be užrašo buvo galima viską išsiaiškinti, nes vėl prisistatė dėdė, kuris už papildomą mokestį, žinoma, norėjo labai plačiai papasakoti apie Šakjamunio gyvenimą Šakjų dvare, kiek čia tų vartų buvo ir panašiai, ir kuriam vėl reikėjo pakartoti, kad mes tuo nesidomime. Gal ir negerai padarėme.

    Einant toliau per džiungles, pamatėme, kad gyvenimas čia verda, ne šiaip sau kažkoks architektūrinis paminklas, jame žmonės nuoširdžiai dirba. Tiesa, ne archeologijos ir mokslo, o savo labui, kerta džiungles, renka medgalius ir kitą. Šiaip nelabai žinau kuo konkrečiai jie ten užsiiminėjo, gal pašarą gyvuliams rinko? Ir čia jau tas tikroji scena iš Indianos Džonso filmų, matau, kažkur džiunglių gilumoje stovi dramblys, šalimais mažytė šventyklėlė. Dramblys netikras, bet šventykla apaugusi medžiais tikrai priminė Indianą Džonsą. Labai teigiamai įvertinau tą kad ir mažą džiaugsmą.

    Pačiose džiunglėse buvo dar viena apvalytė vietelė su pamatais, ten tikriausiai kažkada pats Sidarta gyveno, valgė, miegojo, vedė ir šiaip laiką leido, ten ožkiukų nebuvo, tik vietiniai nepaliečiai vėl rinko žoles. Tikriausiai pašarą gyvuliams.

    Rūkas vis nesisklaidė, o džiunglių takelis nuvedė prie dar vienų griuvėsių, tiksliau pamatų, kur be papildomo paaiškinimo ir nesuprasi, kad tai... Taip, tie garsieji vartai, patys garsiausi vartai, pro kuriuos pats didysis Sidarta prieš porą tūkstančių su geroku biškiu metų išėjo į pasaulį, ieškoti atsakymo į ligą, senatvę ir skurdą. Vat būtent ten sutikome dar keletą turistų, o gal tiksliau sariuotų piligrimių, kurios irgi tikriausiai meditavo tuo klausimu. Spėju, kad iš Indijos, tad joms Sidarta buvo tiek vienas iš Višnaus įsikūnijimų.

    Suskambo muzika, jos suplazdeno sariais, ėmė šokti ir dainuoti: „O mano meile, mano akių šviesa, mano saule ir rytmečio žvaigžde, Višnau brangusis, ir kas tave prieš porą tūkstančių metų išvijo, kokia bitė tave įkando, kad metei savo prabangų gyvenimą, spjovei į tėvą ir motiną, užmiršai liūdinčią žmoną ir nepamaitintą Raulį (Sidartos sūnus, aut. past.), ir išbėgai į gyvenimo skaudulius ieškoti to, ko nepametęs, ir mums iki šiol liepi to ieškoti, eiti tuo keliu, kuris galbūt vidurio, o galbūt pakraščio. Kur mums tai surasti, kur tavęs ieškoti, mano akių šviesa ir mėnulio spindesy“. Muzika nutilo, o indės plazdendamos sariais nuėjo raudonų plytų keliu, kuris kadaise turėjo būti Šakjų dvaro siena, tik kai kurios plytos labai aiškiai rėkė užrašu: du tūkstančiai vienuoliktieji... Tikriausiai metai, nors norėjosi tikėti, kad tai kažką kitą reiškia, ir visa tai mena šiek tiek gilesnę senovę.

    Iš paskos atsekė ožkelė pasiganyti, kitoje tvoros pusėje plytėjo dirbami laukai, keliuku važinėjo traktoriai ir kitos priemonės, o mes irgi nuėjome tuo plytų keliu, kuris kadaise tikriausiai buvo siena. Raudonų plytų kelias po kiek laiko baigėsi, prasidėjo takelis, džiunglės iš abiejų pusių augo ir tankėjo, galiausiai jau reikėjo brautis per jas, žiūrėti po kojomis, nes natūralioje vietoje žmonės nesigėdydami atlieka natūralius dalykus, ir galiausiai nusprendėme ieškoti dar vieno būtino taško, tai yra dviejų stupų.

    Jau matėsi kad jų tikrai nėra Šakjų dvaro viduje, tad kažkokiu keliuku, kuris vedė prie tvoros, pro skylę tvoroje, per miškus, palei dar vieną Šyvos o gal Višnaus šventyklą, išėjome į laukus, supratome, kad nieko čia nebebus, bandėme grįžti atgal, tačiau juk reikia eiti kitu keliu. O jis vedė aplink Šakjų dvarą, bet labai greitai vėl atsidūrėme kažkieno laukuose, kur jaučiai arė žemę, tad nieko kito neliko, kaip grįžti atgal, vėl per tą pačia skylę tvoroje, džiunglių takus, kuris atvedė prie tos pačios dramblių šventyklos. O čia indų porelė meldėsi dėl sūnaus sėkmės.

    Prie pagrindinių vartų sutikome dar vieną, gal irgi piligrimą, tačiau tas piligrimas buvo labai baltas ir per daug europietiškų bruožų, tad tikriausiai turistas. Kaip jau minėjau: pirmoji UNESCO pasaulio paveldo vieta, taip gausiai lankoma ir taip prižiūrima vietinių, kurie naudoja ją daugiau kaip ganyklą ir pašaro rinkyklą. Vietos žmonės vis dar pjovė žoles, o mes sėdome į taksi.

    Pasirodo be reikalo ieškojome tų dviejų stupų, nes jos ar taip ar taip buvo įtrauktos į programą, tad nuvažiavome iki jų taksi. O jei visai tiksliai: stupų pamatai. Kaip ir visa kita. Grįždami dar užsukome į muziejų, kur elektros irgi nelabai buvo, o tas baltas žmogus jau buvo apžiūrėjęs viską. Šakjų dvaro liekanos. Puikiai prižiūrimos, gerai, kad virš jų stogelis yra, o kai kurios liekanos netgi namelio viduje po stiklu. Ypatingai visokie stiklo rutuliukai. Ne tik architektūrinis paveldas, bet ir visas kitoks tikriausiai gana svarbus Nepalo vyriausybei, kad su juo leidžia elgtis va taip, kai su lauko akmenimis.

    Kai pagalvoji, net jei tai ne Šakjų dvaro liekanos, net jei ir ne didžiojo Sidartos gyvenimą menantys daiktai, visgi tai šioki tokia vertybė, su kažkokia istorija, Nepalo istorija, tad gal būtų galima kažkaip rimčiau į tai žiūrėti. Bet, kaip sakoma, tai tikriausiai jų reikalas, o mes apžiūrėjome tas kolonas, akmenis, ornamentus, stiklinius rutuliukus, viską kas ne po stiklu galima čiupinėti rankomis... O gal visai ir gerai, gal europiečiai per daug griežti su savo paveldu, kuris jau šventesnis už šventą karvę pasidarė: rankomis neliesti, nosimi neuostyti, ir apskritai – nežiūrėti, nes nusitrins ir sudūlės nuo jūsų žvilgsnių.

    Sunday, February 3rd, 2013
    8:01 pm
    Nepalas IX: Himalajų tropikai

    Iškart už tibetiečių kaimelio šimtamečių eglių miškas šiek tiek baigėsi, prasidėjo mažas upeliukas, vėl akmenų sienomis tverti daržai ir laukai, keli vaismedžiai ir dar vienas miestelis: Čairo. Takalių gyvenama vietovė: plokšti stogai, akmeninai namai, balti balti, kopėčios, akmenimis grįstos gatvės, plazdančios vėliavos, gompos... Atrodo, žiūri ir žiūri į tas vėliavas ir gompas ir beveik vienodus namus, tačiau, kaip bebūtų keista, nenusibosta. Nuotraukose gal viskas ir visaip kitaip atrodo, bet niekam tai neįdomu. Perėjome kaimelį, o už jo vėl kelio išsišakojimas, vienas kelias vienur, o kitas kitur. Šį kartą Anilas jau pasiklausė, kur mes eisime, ir tiesiu taikymu: į Čimangą, dar vienas, tikriausiai viduramžių miestelis.

    Kelias vėl kilo viršun, beveik į kalną, iš abiejų pusių driekėsi laukai ir daržai, tverti akmeninėmis tvoromis, o už jų: vėl akmeninės sienos. Prie įėjimo į kaimelį sukasi maldos malūnėliai, plazda maldos vėliavos, akmeninis grindinys, prie vieno restorano sukrauti kuprinės, kas buvo aiškus ženklas, kad pro ten vis dėlto vaikšto keliautojai užsieniečiai, nes mes vieni neturime ką veikti. Sankryžos, kuriose stovi po čiorteną, ir kaimo gilumoje, ant paaukštinimo ir puikiu vaizdu į slėnį: šventykla. Dar viena nauja gompa. Irgi uždaryta. Teliko tik nufotografuoti plačią aikštė, gompą plazdančias vėliavas, ir keliauti iš to kaimelio.

    Kelias vėl vedė pro akmenines tvoras, iš priekio atskambėjo atdzingsėjo karvių kaimenė su piemeniu ir varpeliais po kaklu, mūsų gidas piemens paklausė kelio, tačiau... Piemuo šiaip atsakė, bet taip atsainiai ir nelabai norėdams. Atseit, netrukdyk man su mano karvėmis. Taip juokinga pasidarė.

    Kelias staiga pasibaigė, tiksliau nepasibaigė – išlindome ant skardžio. Tokio labai stataus skardžio, smėlis spindėjo saulėje, slėnio gilumoje kilo šimtamečių eglių miškas, moliu drėbti laiptai vedė į kažkieno namą. Vėl atrodė kad patekai į pasaką, kažkurio spektaklio dekoracijas. Tik tai buvo nei spektaklis, nei dekoracijs (nors ką čia gali žinoti), o atseit tikras gyvenimas. Tad tuo tikruoju gyvenimu ir stačiu keliu nusileidome į slėnį, prie upelio, kurio vienu krantu ėjo toks platus keliukas. Mano širdis kažkodėl sakė, kad mums reikia eiti tuo keliuku, bet mūsų gidas nusprendė pereiti upelį ir vėl pradėjo lipti į kitą kalną. Tikriausiai taip ir reikėjo.

    Tad vėl korėmės į kalną, negaliu pasakyti, kad buvo labai lengva, tačiau deguonies ore buvo jau gerokai daugiau, todėl kopti į tą kalną buvo įmanoma. O nuo tos viršūnės vėl atsivėrė puikiausi vaizdai: tas takalių kaimelis Čimanggaonas, Kali Gandako slėnis ir jo vingis, tiltas, Nilgirio ir Daulagirio kalnai, o tolumoje matėsi ir Tukučės miestelis, kuriame šiaip planavome pietauti. Visas vaizdas labai gražus, tik bėda, kad tiltas stovėjo ne visai ten, kur mums reikėjo.

    Na, pagal mano planą pietauti turėjome Tukučėje, o tiltas per upę buvo šiek tiek pareinant atgal. Bet gal viskas taip ir turėjo būti. Anilas ėmė eiti, aš kažkodėl suabejojau, kad tai ne tas kelias, bet... Gal taip ir turėjo būti. Takelis kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti kaip ne tas, kadangi aplinkui prasidėjo obuolių sodai, vienas sodas, kitas sodas, trečias sodas, ir galiausiai kelias dingo. Gidas ir mūsų pasiteiravo, kur dingo takelis. Supratau, kad jis eilinį kartą visai neįsivaizduoja, kur reikia eiti, teko kelio ieškoti mums.

    Nebuvo sunku, vėl tos šimtametės eglės, miško takelis, uogų tetrūko, ir visai netrukus išlindome prie kažkieno namelio su ožka, kuri šoko baletą, tada kelias vėl pradėjo leistis staigiai žemyn, medžiai aukštėjo, dar labiau aukštėjo, kelias vėl ėmė tai dingti tai atsirasti, bet galiausiai buvome papėdėje ir jau norėjome eiti prie to tilto, kurį buvome matę... Bet tai būtų reiškę, kad reikia grįžti atgal. Su kuo Anilas nelabai norėjo sutikti, tad rado dar vieną keliuką. Jo buvo aiškiai paklausta, ar toliau yra tiltas per upę, į Tukučę. Jis kaip ir patvirtino. Eilinį kartą tuo patikėjome.

    Takelis iš pradžių ėjo palei upę, šalia akmenų, iš vienos pusės obuolių sodai, kurie galiausiai baigėsi, kaip ir takas: išnyko kažkur neaišku kur. Slėnį iš abiejų pusių gaubė Nilgiris ir Anapurna, tad jau buvome toje vienoje iš giliausių slėnio vietų. Šiaip jau ta vieta buvo giliausiai visai ne dėl to, kad mes kažkur žemai nusileidome, tiesiog aplinkiniai kalnai toje vietoje pakilo daug aukščiau. Giliausioje giliausio pasaulio slėnio vietoje. Reikėjo kažkaip tai pažymėti.

    Šiaip jau specialiai nenorėjome to žymėti, tačiau taip jau gavosi, kad vis dėlto pažymėjome. Mačiau, kad tilto nelabai matėsi, Kali Gandako upė vis šakojosi ir taip ir kitaip, ją reikėjo kaip nors pereiti. Eiti per tuos akmenis nebuvo labai paprasta, priešais matėsi vis daugiau ir daugiau atšakų, baigėsi tuo, kad ėmėme bristi ta upe. Kartais teko įbristi ir iki kelių. Visos tos klajonės užtruko gal kokią valandą ir kainavo sušlapusius batus, bet galiausiai atsidūrėme kitame krante ir aš džiaugiausi dar vienu, jau nebe tokiu viduramžišku, tačiau vis dar takalių miesteliu Tukuče.

    Gatvių virstančių koridoriaus ir pilių, drėbtų iš molio, nebuvo, kadangi tai jau nebe Tibetas, o takaliai. Balti namukai, akmeniis grįstos gatvės, ir nė vienos gompos. Obuolių plantacija ir vis dar Marfos brendžio reklamos, pro šalį ėjo karvės ir ožkos, o aš radau puikų namelį, kurio viduje toks kiemelis, kaip Anderseno pasakoje, vėjas nepūtė: labai tinkama vieta džiovinti batus ir kojines. Prieš tai išgręžus.

    Kol laukėme pietų ir valgėme, Anilas spėjo pasišnekėti su šeimininkais, tiksliai nežinau, ką jis pasakė, bet tikriausiai kažką apie kelią, nes šeimininkė pradėjo pasakoti, kad nuo šiol nereikės eiti palei upę ar dar kur nors, galima eiti paprastu keliu, šiaip tas kelias nėra kažkoks mašinų kelias, mašinos, žinoma, važiuoja, tačiau jų ne tiek daug, dulkių nebus, ir nereikia eiti palei upę, kadangi ten pučia stiprus vėjas. Hm... Tikriausiai gidas neturėjo nieko bendra su tuo pasakymu. Jam gal atrodė, kad mes visiški debilai ir nieko nesuprantame. Bet tiek tos, nereikia pyktis, akmeninėmis gatvėmism pro kelis čiortenus ir gompas, išėjome į pagrindinį kelią... Kažkodėl jaučiau, kad ėjome ne visai ten, kur reikėjo, bet po dar vieno posūkio ir kelių eglių vėl sutikome singapūrietes, vėl jas aplenkėme. Žinoma, joms buvo labai įdomu, kodėl mes vėl jas pasivejame, bet labai nesigilinome į viską.

    O tada prasidėjo tie trys kaimeliai, dėl kurių aš ir perėjau per upę: Kanti, Kobangas, Lardžiungas... Nelabai aišku, kur kuris kaimelis prasideda ar baigiasi, bet juk nelabai svarbu. Vėl tos akmeninės gatvės, iš visų pusių plazda vėliavos, daugybė gompų ir čiortenų, šventyklų ir vienuolynų ant kalvų, olos, tikriausiai šventos, o dar virš galvų svyruoja Daulagirio ir Nilgirio kalnai, o gal net pati Anapurna. Viename kaimelyje šventyka buvo gerokai arčiau, tiesiai prie to kelio, kuriuo mes turėjome eiti, tad pabandėme ten nueiti. Bet, kaip visada, viskas užrakinta.

    Dėl to sėkmingo pasukimo per kalnus šiek tiek vėliavome, todėl į visas kitas šventyklas ir čiortenus nėjome, nors labai magėjo. Dar vienas posūkis, takelis ėjo per slėnį, kuriuo švytravo ir kelios tibetietės, upė vėl sukasi, o mes vėl per kabantį tiltą: į kitą upės pusę. Ten, tuo, ne mašinų taku.

    Iškart už tilto prasideda Koketančio ežeras, iš kurio buvo galima dar pasivaikščioti, šen ir ten, iki ežero, nuo ežero, tačiau saulė jau ruošėsi leistis, o papildoma ekskursija prie ežero kainuotų dar kelias valandas, todėl nusprendėme ten ir nebeiti. Dhampu. Gluosniai, šventyklos, didžiuliai paparčiai. Rodėsi, kad esame jau gerokai žemiau, po truputį artėjome prie tropinės augmenijos. O pirmas to ženklas: didžiuliai bambukai iš visų pusių. Dar kelios šventyklos ir plazdančios vėliavėlės. Apskritai artėjome prie civilizacijos, kiekviename kaime pasitikdavo daugybė šunų, karvės klajojo, ožkos skambčiojo savo varpeliais, dar vienas kabantis tiltas, ir vėl esame kitoje pusėje: Kalapanyje. Nors tą dieną turėjome pasiekti Gasą, tačiau jautėsi, kad tikriausiai niekaip nepasiseks, tad apsistojome Kalapanyje.

    Tai buvo vienas iš tų vietų, kurių pavydėtų ir penkių ir penkiolikos žvaigždučių viešbučiai: tiesiog pro mūsų langą, o geriau išėjus į balkoną tokį didelį didelį balkoną, kadangi gyvenome antrame aukšte, tai tas balkonas buvo šalimais, ir net nereikia pakelti galvos: priešais Anapurna, Nilgiris, Daulagiris, trys aukščiausios viršūnės, nusidažiusios raudonai besileidžiančios saulės spinduliuose. Gėrėme kavą besigėrėdami tuo puikiu saulėlydžiu, apačioje prie lauželio dėdės šildosi, o kai saulė nusileido ir ėmė šalti, prie jų prisijungėme ir mes.

    Tame pačiame viešbutyje gyveno tokia pamišusi japonė, vokietė, maždaug tuo pačiu metu kaip visada pavakarieniavome, o kadangi didelės veiklos nenusimatė, teko eiti miegoti, po tais milijardais žvaigždžių.

    Rytinė saulė vėl apšvietė plačiausią snieguotų viršūnių amfiteatrą, į kurį buvo galima žiūrėti iš ant aukšto begereiant rytinę kavą. Visi mūsų viešbučio gyventojai išsivilko toliau valkiotis po Himalajus gerokai anksčiau, o mes, kaip visada išėjome patys paskutiniai. Jau buvome visiškoje civilizacijoje, kadangi miesteliai ir kaimeliai plėtėsi ir jungėsi, ir nors žemėlapyje pažymėti Kalapanis ir Lete, nelabai aišku kur kuris kaimas prasideda ir baigiasi, tik pagal užrašus ant kokių parduotuvių buvo galima suprasti, kad esame jau kitame kaime. Gompų ir čiortenų jau irgi nebesimatė, Mustangas ir Tibeto kultūra po turputį liko kažkur toli, tik snieguotos viršūnės sakė, kad jos buvo tikriausiai ne sapnas.

    Vėl staigus nuolydis žemyn, šimtametes egles pakeitė lapuočiai, vis daugiau bambukų ir tropinių augalų, slėnis vis gilėjo ir gilėjo, upė ėmė šniokšti, krisdama kriokliais tai čia ten tai ten. Neužilgo priėjome ir Gasą, kurioje šiaip turėjome nakvoti dieną prieš, bet gal ir gerai, kad nenakvojome, kadangi iš ten nesimatė plataus kalnų amfiteatro, tiesiog keli viešbutukai, gatvytės, net šventyklos nesimatė, tik maldos malūnėliai ir kelios plazdančios vėliavos. Pilna visokios gyvūnijos ir augmenijos, bet jakų niekur nebesimatė.

    Kadangi visai nenorėjome eiti tuo dulkinu keliu su mašinomis, vėl perėjome per upę, kabančiu tiltu. Leidimasis žemyn ne visada reiškia leidimąsi žemyn, labai tuo įsitikinome kadangi mūsų kelias, vis einantis šlaitu, kažkodėl pradėjo kilti viršun. Dar keli kaimukai, su jau beveik paskutiniais čiortenais, šunimis ir ožkomis, ir ženklas, sakantis, kad Mustango apskritis čia jau baigiasi. Viskas, esame jau visiškai kitoje apskrityje ir visa Tibeto kultūra tikrai tikrai liko kažkur už nugaros, ir po truputį tolo.

    Ta proga iškart užsukome ir papeitauti, dar vienam kaimelyje, kuriame mašinos tikriausiai nevažinėja. Gyventojų ne per daugiausia, daugelis restoranų uždaryta, o mes išsirinkome tą vieną iš geriau atrodančių vietelių, su staliukais sode, po ta karšta vasaros saule ir papietavome. Kitoje pusėje šniokštė kriokliai, aukšti ir žemi lapuočiai metė šešėlį, žydėjo gėlės ir čiulbėjo paukščiai. Kaimai keitė vienas kitą: Daiku, Kopčepani, Gadparas, Narčiangas. Kuo toliau tuo daugiau krioklių, bambukai aukštėjo, daugėjo gėlių, ir vėl, po ilgo laiko iš visų pusių ėmė augti palmės. Toli toli, kažkur aukštumoje stūksojo dar vienas kaimelis, kaip supratome Aukštutinis Gadparas, o mes praėjome pro Žemutinį Gadparą, kur vienoje mokykloje vaikai mokėsi šokti. Kelias ėjo per tropinį mišką, mes vis dar ėjome ir ėjome. Šiaip tai buvo paskutinė ėjimo diena, tačiau norėjosi, kad kuo greičiau ji pasibaigtų. Bent jau ėjimas. Mūsų gidas irgi jau ne vieną kartą drėkinosi vandeniu, dūsavo, verkavo. Bet jo darbas toks, ko jis čia pergyvena.

    Upė po truputį vingiavo, ir staiga matome, kad ji kažkaip staigiai suka, o rodyklė kažkaip įdomiai žymi: gal eiti per tiltą, o gal neiti, pagal žemėlapį dar vienas tiltas turėtų būti prieš pat Tatopani (karštuosius vandenis), bet gal tai paskutinis tiltas? Gidas labai aiškiai sakė, kad tai visai gali būti paskutinis, vėliau tilto gali ir nebūti. Jau paskutinį kartą juo patikėjome. Nes daugiau nebuvo kaip juo tikėti. Taigi perėjome ir tuo dulkinu keliu, jau paskutinį kilometrą ėjome tiesiai.

    Ir vėl paaiškėjo, kad gidu tikėti negalima. Pakeliui buvo dar pora tiltų, Minu gidui parodė aiškiai, kad štai tiltas, tik jis nelabai reagavo. Jam kažkodėl tai atrodė nelabai svarbu. Šiaip kartais įdomiai nusijuokdavo, vis dar nesuprato, kas jam pinigus moka. Tačiau kai reikia, labai mokėjo liūdną ir pavargusią miną nutaisyti. O per paskutinį tiltą kažkas važiavo motociklu. Nekeista, kad važiuoja motociklu, tačiau labai keista, kai važiuoja pėsčiųjų tiltu. Tai tikrai buvo paskutinis tiltas, ir mes pasiekėme ta mūsų galutinį kelionės tikslą: Tatopanį, iš kur toliau nebėjome, važiavome.

    Tatopanis ne šiaip sau vadinasi karštieji vandenys, ten iš tikrųjų yra karštosios versmės, kur mūsų gidas buvo sumanęs, kad mes ten galime praleisti ir vieną dieną, bet gerai, kad patys šiaip pakeitėme maršrutą, nes Tatopanyje sėdėti visą dieną reikalo jokio nebuvo.

    Mūsų viešbutyje vėl sutikome singapūriečius, kurie tikriausiai nėjo viso to kelio, pavažiavo kokia mašina ar autobusu, bet vėl susitikome viešbutyje. Sėdėjo su savo gidais ir ruošėsi valgyti. Viešbučio kieme kalnų nesimatė, nors vieno kalno viršūnė kažkaip kyšojo iš debesų, augos palmės ir kitokia tropinė augmenija. O šiaip visas kaimelis tik viena gatvė ir dešimt namų.

    Nuėjome į tuos karštuosius šaltinius, pagulėjome, pasikaitinome, ir kaip ir visas bastymosi po Himalajus epopėja buvo baigta. Pavakarieniavome, ir pirma iš tų naktų, kai naktį nereikėjo gulėti po penkiomis antklodėmis ir nekvėpuoti, laukiant, kol įšils lova.

    Ryte, kai saulė jau patekėjo, iš už viršūnių išlindusi dar nebuvo, tačiau tų šalčių jau nebebuvo, ramiai sau sėdėjome ir valgėme pusryčius, palmės lingavo, o po kiek laiko atėjo laikas lipti į autobusą. Įdomi ta sistema Nepale, autobusai kaip ir važiuoja, ir dažnokai, tvarkaraščio kur nors ant sienos nėra, bet visada galima pasiklausti. Kasos irgi nėra, bilietus reikia pirkti autobuse. Kuris šiaip jau dešimtą valandą išvažiuoja. Gidas jau buvo burbėjęs, kad autobsas kainuoja tiek pat, kiek džipas, reikia laukti ir panašiai, tačiau mes nekreipėme į tai dėmesio. O autobusas laukė mūsų: tik nuėjome į stotį, tik įsėdome ir išvažiavome. Nuo to laiko Himalajus matėme tik iš tolo ir tik paveiksliukuose.

    Bet žinoma, nuotykiai nesibaigė. Tik įlipę į vietos nepaliečių pilną autobusą sutikome rusų porelę, tikliaus trejetuką. Taip, tie patys rusai, kuriuos jau buvome matę kažkur kalnuose, o vėliau ir mūsų viešbutyje. Pora senesnių rusų ir viena jaunesnė rusaitė. Kai pasisveikinau, dėdė rusas iškart davė komplimentą: mes vakar taip ir pagalvojome, kad jūs rusas, nes per daug protingai atrodėte. Nežinau, ar labai komplimentas. Teko prisipažinti, kad aš ne rusas. Jaunesnė rusaitė davė kitą komplimentą: gal lenkas. Ir ne lenkas. O, Lietuva, turiu pažįstamų Lietuvoje, Vladas. Gal pažįstate. Vladą, žinoma, pažįstu ne vieną, o pavardė – neaiški. Bet kai išgirdau, kad tas Vladas irgi po kalnus karstosi, staiga šovė tokia mintis, gal Vitkauskas. Taip taip, būtent. Aha, taigi turime kaip ir bendrų pažįstamų. O iš kur jūs, Vilniaus? Ne, ne Vilniaus, tokio miesto šiaurėje (kažkaip netikėjau, kad jie Panevėžį gali žinoti). Iš kur iš kur. Kadangi jie pradėjo spirti ir vien šiaurės Lietuva nebuvo patenkinti, prisipipažinau, kad tas miestas – Panevėžys. O, žinome žinome, juk Banionis iš ten. Tik tada ir šovė į galvą, kad vyresnė karta Panevėžį gali ir žinoti.

    Pradėjome važiuoti, o tų didžiųjų brolių pats puikiausias bruožas – skųstis ir bambėti dėl visko, kas nutinka kelyje. Lietuviai irgi turi tokį lengvą bruožą tikriausiai, bet tas trejetas rusų tiesiog neužsičiaupė. Kodėl kelias toks nelygus, kodėl nuoat krato, kada čia baigs kratyti. Kratė ir purtė tikrai nemažai, Rusijoje keliai tikriausiai geresni. „Kaip reikalas?“ Čia vienintelė frazė lietuviškai, kurią tie rusai mokėjo. Ir toliau kratė ir purtė, tačiau rusas nuramino, kad dabar šiek tiek papurtys, tačiau už trečio tilto kelias bus jau geresnis. Visi laukėme to trečio tilto.

    Bet iki to reikėjo sustoti ir jau paskutinį kartą pasižymėti savo leidimus ir korteles. Ir vėl prasidėjo burbėjimas: kokio velnio jie čia tikrina tuos leidimus, juk jau tikrino milijoną kartų, kodėl vėl. Lyg jiems būtų sunku tuos leidimus ištraukti ir duoti. Duoti davė, tačiau tuo viskas nesibaigė. Ko jie ten krapštosi, kodėl vis neatneša tų leidimų, kiek čia galima laukti. Dėdė šiek tiek tetą apramino, kad nesikrapšto, o taip lyg reikia. Vienu žodžiu, jam irgi labai nepatiko, bet jis ramiau reagavo į tai, kadangi jau žinojo, kad kitaip ir nebus. Tada į sceną išstojo jaunoji rusaitė: o kur dingo nešikas su mano leidimu, kodėl jis neateina.Grįžo ir tas nešikas, mes važiavome toliau.

    Bet ir vėl naujas nuotykis: renkami pinigai už autobusą. Mes jau dieną prieš tai buvome paklausę, kiek tai viskas kainuos, o dėdė rusas, jau ne pirmą kartą bastosi po kalnus, tad visas kainas moka mintinai. Tik bėda, kad kainos šiek tiek pakilo. Visi susimoka tiek, kiek pasakyta, o rusų porelė – tiek, kiek jie galvoja. Konduktorius, žinoma, grįžta ir paprašo dar, tos trūkstamos dalies, ne per daugiausia, bet vis tiek paprašo, o jie vėl pradėjo burbėti. Čia prisijungė ir mūsų gidas (vis nerimo), konduktoriui teko išaiškinti, kad visi moka vienodai, nedarome skirtumų tarp užsieniečių ir vietinių, bet dėdė rusas vis tiek galvojo, kad juos apgaudinėja, tad pasiteiravo mūsų, kiek mes mokėjome. Tą skirtumą damokėjo, tačiau vis tiek buvo labai nepatenkintas, kažkodėl galvojo, kad mus visus apgavo.

    Kelias toliau purtė ir kratė, pravažiavome tuos visus tris tiltus, ir lyg kelias išlygėjo, kaimas o kaimo: Tipliangas, Beg Kola, Galesvaras, kas antrame kaime sustodavo, kas nors išlipdavo, ksa nors įlipdavo, jei įlipdavo: dažniausiai su daugybe krovinių, kurie jau nebetilpo viduje, todėl viską teko krauti ant stogo ir rišti. Įdomūs tie nepaliečiai, kažkodėl lipimas į autobusą, o ypatingai daiktų krovimas užima labai daug laiko: pirmiausia visi stovi ir kalbasi, tariasi, kai jau galiausiai susitaria, apsišneka (įtariu, kad dažniausiai kalbasi visai ne apie tai, ką reikėtų), pradeda krauti, o tai irgi dažniausiai užtrunka nemažai laiko. Bet kai tų daiktų milijonas – nekeista.

    Po truputį pradėjome artėti prie Beni, tai reiškė, kad dauguma žmonių ėmė išlipinėti ir išsinešinėti savo daiktus. Bet rusai nenustojo burbėti. Galiausiai sustojo kažkur ilgam laikui ir iškrovė beveik visą krovinį, kurį mūsų vargšas autobusiukas vežė. Visą laiką skambėjo indiškos ar nepalietiškos dainos, sustojant kavos ar arbatos jos aptildavo, o vėliau vėl paleisdavo visu garsu. Tik pradėjo iškrovinėti daiktus, kai rusai vėl ėmė burbėti, ir kodėl taip ilgai stovi, ką jie čia daro. Dėdei rusui teko paaiškinti, kad čia matai tokie tų nepaliečių „prikolai“, kad krovinius iškrauti būtinai reikia ne autobusų stotyje, iki kurios jau visai nebe daug liko. Kaip ir šiek tiek sutiko, bet nebuvo labai patenkinti. Nesupratau kodėl, juk gal ir visai patogu, kad tau nereikia trenktis į autobusų stotį, o vėliau vėl važiuoti tą patį kelią atgal, galima juk ir pakeliui sustoti ir išsikrauti. Civilizuotose šalyse dažniausiai taip nedaro: turi pinigų važiuoti autobusu, turėk pinigų nusigauti iki jo arba iš jo, ir visai nesvarbu, kad tavo autobusas galbūt pravažiuoja tiesiai prieš tavo namą, niekam tai neįdomu. Bet ką mes čia, galiausiai, po kokių keturių ar penkių valandų kratymosi, patekome į visišką civilizaciją, Benio miestą, iš kur transportas jau gerokai dažnesnis, šilčiau, visos moteriškės sariuotos, nežinotum, pagalvotum, kad esi Indijoje.

    Tačiau juk mums reikia ne Benio, o Pocharos, o iki jos: dar kelios valandos kelio. Kadangi mes jau buvome pravažiavę kelias valandas, o kitas autobusas už penkių minučių, tai nusprendėme palaukti dar vieno autobuso, kurio reikėjo šiek tiek palaukti, bet juk ne bėda. Galime ir palaukti. Pasipirkome bandelių, atseit pietūs, ir laukėme. Benis toks visai civilizuotas miestas, nes jame yra ne tik autobusų stotis, netgi bilietų kasa, kur parduoda bilietus, ant bilietų parašytos vietos. Tiesiog visiškai grįžęs namo.

    Tik bėda, kad autobusas neišvažiavo tuo metu, kai turėjo išvažiuoti. Šiek tiek kelias minutes vėlavo, o gal net keliasdešimt, bet juk čia Nepalas, niekas niekur neskuba, tad nereikia ir mums labai skubėti. Kai jau artėjo išvažiavimo laikas, pradėjo lipti vis daugiau ir daugiau žmonių, krauti savo daiktus praėjime, ant stogo, mes jau netgi pajudėjome, o žmonės vis lipo ir lipo pakelėsi, daiktus krovė jau ne praėjime, o ant stogo, sėdimų vietų jau seniai nebuvo, pusė autobuso stovėjo, grūdosi, stumdėsi, griuvinėjo, vienu žodžiu taip linksmai važiavome.

    Dar nespėjome išvažiuoti iš Benio, kai autobusas vėl sustojo, vėl kažkas įlipo ar išlipo ir staiga girdime triukšmą. Tokias rietenas, nežinau kas ir dėl ko riejosi, tačiau skambėjo visas autobusas: o kodėl o kaip , o ne, kaip jūs taip galite lalalalala. Riejosi riejosi, visi stebėjo, o vėliau pamačiau, kad riejosi viena moteriškė, sariuota, žinoma, trūko kantrybė besiriejant išlipo, o jai iš paskos kažkos vyriškis, berods ją raminti.

    O tada... Žinote, kaip visuose indų filmuose būna: sudundėjo būgnai, suskambėjo muzika, moteriškė šastelėjo sariu: olalalalala, ū-ū-ū-ū-ū-ū, suvingiavo klubais ir ėmė šokti. Subėgo viso kaimelio gyventojai, pasidalino į dvi dalis: vyrai moterys, ir kad uždainavo, sumojavo rankomis. Kaip ir priklauso indiškiems filmams: jei pykstamės, reiškia reikia šokti ir dainuoti: tad ir šoko ir dainavo, moteriškė skundėsi savo nelemta dalia, vyras atsakinėjo, kad aš tave vis tiek myliu kaip saulę ir mėnulį, tu skaisti kaip milijardai Himalajų žvaigždių ir gaivi kaip ryto rasa, tavo balsas kaip jako mekenimas, mielas mano ausims kaip ožkos pienas. Muzika, kaip prasidėjo taip ir baigėsi, visi kaimelio gyventojai dingo taip staigiai, kaip atsiradę, o ta moteriškė iš pykčio numetė šalin pinigus ir nuėjo plazdėdama sariu, vyras nusekė jai iš paskos.

    Tačiau drama juk taip paprastai nesibaigia. Taip buvo ir mūsų autobuse. Tik baigėsi dainos ir šokiai, kaip vėl prasidėjo rietenos. Viena iš keleivių, mama, tokia moteriškė su vaikeliu pradėjo rėkti ant vairuotojo, kaip jūs taip galite, kokia jūsų kompanija, rasistai jūs ir debilai, negalima tai, jūs.... tūkstančiai keiksmažodžių, ir vėl. Sudundėjo būgnas, suskambėjo muzika, niekas niekur neišbėgo, kadangi autobusas pilnas žmonių, tai toms dainoms ir šokiams buvo pakankamai ir vėl prasidėjo ta tipiška scena iš indiškų filmų: moteriškės šnarėjo savo sariais, skambčiojo tūkstančiai apyrankių ir auskarų, jūs vyrai, jūs nenaudėliai, kaip jus tokius šventa žemelė nešioja. Ne jums saulė šviečia, ne jums mėnulis teka, ne jums žvaigždės žiba, o Brahma ir kaip tu tokius nenaudėlius sukūrei, hare hare. Vyrai atsisukę atsakinėjo: o tik dėl jūsų, o saulės skaisti šviesa ir grakščiosios gazelės, melsvieji avinai ir mykiantys jakai, kai Anapurnos sniegai nutirps ir besileidžiančios saulės šviesoje sušvytės Daulagirio viršūnės, kai Gandaki Kola išdžiūs... Vienu žodžiu tekstas ilgai ir nelabai reikšmingas, muzika nutilo tai staigiai, kaip ir buvo prasidėjusi, toliau sau per visą autobusą skambėjo indiškos ar nepalietiškos dainos (nelabai skiriasi), o mūsų autobusas toliau, palai Kali Gandaki slėnį traukė Pocharos link.

    Vėl reikėjo važiuoti ilgai ilgai ir nuobodžiai, iš pradžių palei upę, vėliau pradėjome kilti į kalną, lėtai lėtai ir dar lėčiau. Žmonių pilna, kroviniai jau seniai nebetilpo niekur, netgi ant stogo. Šiaip labai nestebino tie kroviniai ant stogo, jau buvome pripratę, bet krovinių buvo visokių, ne tik šiaip kokių ryšulių, bet ir vištų ar ožkos. Kadangi niekas netilpo niekur, tai tos vištos ir ožka buvo sukeltos ant stogo. Tik viena ožka, tačiau vis tiek gana gailiai mekeno. Saulė leidosi, o Pocharos kaip nesimatė, taip nesimatė. Ir tik kai jau visiškai sutemo, įsižiebė tie milijonai ir milijardai žvaigždžių privažiavome beveik galutinę stotelę, kur mus ir išlaipino. Buvome nusprendę, kad Anilas arbatpinigių neužsidirbo, jis tikriausiai ir pats suprato, kad nieko gera nebus, todėl paskutinę dieną kaip žemę pardavęs sėdėjo, ir prieš sėdant į taksi dar pribėgo atsisveikinti. Daugiau mes jo ir nebematėme.

    Neužilgo buvome mūsų viešbutyje, senajame gerajame Jeti, kur pasitiko tas pats šeimininkas, telefone radau praleistą skambutį: vokietė Lena kartu su amerikietėmis sėdi tibetietiškame restorane Potaloje, prie kurių mes irgi prisijungėme. Geras tas restoranas: prisivalgėme už visą kelionę, pripasakojome ir galiausiai išsiskyrėme. Ne tik mes, bet ir visi kiti planavome į Lumbinį, tad gal ir susitiksime ten. Tai buvo jau paskutinė bastymosi po Himalajus diena.

    Išaušo ir paskutinioji diena Pocharoje. Nusprendėme į Lumbinį neskubėti, tad lėtai lėtai išvažiuoti. Bet kadangi autobusai važiuoja tik anksti, ryte, tai reiškė, kad pabūsime dar dieną mielojoje Pocharoje. Rytinė kava, neskubant, laukiant kol iš už debesų išlįs saulė. Apsiniaukę, tad teko ilgai laukti. Tada į centrinę gatvę, šiaip pasivalkioti, nusipirkti bilietus į autobusą. Saulė išlindo, todėl vėl į kavinę, arbatos su tortais. Pasėdėti ant ežero kranto. Eiti iki galo, kur viešbučiai brangesnis, užtat yra rusiškai nepalietiška virtuvė (ten nėjom). Vėl kavos, tik šį kartą organinės ir pyragaičių. Visokių saldumynų prisiėdėme iki blogumo. Tikrai skaudėjo ir galvą ir skrandį, pykino, ir beveik nieko nebesinorėjo.

    Tibeto restoranas buvo uždarytas, kadangi tą dieną vyko kažkokia šventė tibetietiškame kaime. Kokia – nelabai aišku. Bet kitas restoranas dirbo. Netikras tikriausiai. Kai jau galiausiai vėlai vakare atsidarė ir Potala, turėjome progos paskutinį kartą pasėdėti pas juos. Vėl tie patys čeburekai šabaklei, virtiniai momo, tungpa ir panašiai. Bandėme padavėjo išklausti, kas per šventė (dirbo naujas padavėjas), tačiau jis nelabai suprato klausimo. Galiausiai paklausėme šeimininko ir išsiaiškinome, kad Tibete tai paskelbta kaip Žmogaus teisių diena, ir ne dėl be tko, o dėl paprastos priežasties, kadangi tą dieną Dalai Lama gavo Nobelio premiją. Visiems tibetiečiams tai didžiausia šventė tikriausiai. Taip nuobodžiai ir vienodai nieko neveikėme.

    Kadangi autobusas išvažiuoja anksti ryte, viešbučio šeimininkas žadėjo atsikelti anksčiau ir mus pakelti, bet viso to nereikėjo. Atsikėlėme ir patys. Tik girdėjome, kad jis tikriausiai irgi norėjo keltis. Vis dar tamsu, saulė net nesiruošia tekėti, šuniukai norėjo loti, bet po to persigalvojome, o mes vėl, tuo pačiu keliu, su kuprinėmis, traukėme į tą pačią autobusų stotį, tik šį kartą be plano artimu metu grįžti atgal. Autobusas po kiek laiko atvažiavo, į jį susėda keletas užsieniečių: anglė, gyvenanti Paryžiuje, į korėjiečių vienuolį panašus kinas, dvi korėjietės, ir kai saulė jau ruošėsi tekėti o aušra nurausvino dangų, išsukome iš tos autobusų stoties pasižiūrėti, kaip ten gimsta Buda: Lumbinin.

    Saturday, February 2nd, 2013
    9:13 pm
    Nepalas VIII: Uždraustosios Mustango karalystės slenksčiai Kagbenyje ir takalių kaimai

    Panašiai taip ir buvo, šiek tiek paėjus, kokias dvidešimt ar trisdešimt minučių, ant skardžio išstybo dar viena pilis, o apėjus ratu, tarp gluosnių ir kitų medžių radome ir patį Džarkotą. Nors Džarkotas ir neatrodė kaip koks didelis miestas ar tuo labiau didmiestis, tačiau jis tikrai tikrai labai ypatingas, nes turėjo netgi aplinkkelį: nežinotum, apeitum Džarkota net neužsukęs, kadangi įėjimas į jį, toks įdomus: per tvorą ir kopėčias.

    Perėję pagrindinę gatve, gidui pasakėme, kad jis gali niekur neskubėti, tegul pasėdi, o mes patys pasivaikščiosime. Gidas kaip ir sutiko, be to, prisiminė, kad turi išsiaiškinti, kur yra paštas. Pats pasakė, niekas jo neklausė.

    O mes ir nuėjome, pirmiausia ką radome: vėl vartus, pro kuriuos praeiti reikia labai susilenkti, todėl padaryti aplinkkeliai, ilgiausiai siena su maldos malūnėliais mani, keli čiortenai, o toliau jau prasideda akmeninė siena: įėjimas į miestą. Tokį pusiau viduramžių tikriausiai miestą, nes vienas gyventojas išvarė ožkų kaimenę pasiganyti. Dzing dzingt skambėjo varpeliai, me-e-e-e, mekeno ožkos ir puikavosii savo ragais.

    Miestas kaip ir beveik visur: tie patys namukai iš akmenų, įėjimas dažniausiai per tvorą, plokšti stogai ir kopėčios laipiojimui viršun ar apačion. Laiptau tikriausiai Mustango karalystėje dar neišrasti. O apėjus tomis siauromis gatvėmis ratu, priėjome ir prie pilies. Ta skardį kažkada juosė siena, o dabar likę tik keli čiortenai, žymintys miesto sienos kertes. Pilis: drėbta iš molio, tik kyšančios sijos tvirtino, kad tai tikrai žmogaus kūrinys, o ne gamtos darbas, tačiau į pačia pilį įeiti neįmanoma. Ji tikriausiai iki šiol gyvenama, kadangi ir vienoje ir kitoje pusėj durys, anrtas aukštas tikriausiai visai sugriuvęs, o gal niekad ir nepastatytas: tik viena siena, su šaudymo angomis. Mažais langeliais.

    Tiesus kelias nuo ten vedė į vienuolyną. Vienuolynas ne toks kaip visur, irgi stovėjo ant skardžio, iš jo matėsi ir Daulagiris ir Jakvakangas, ir kiti kalnai, o apėjus aplink... Va ten ir radome tą seniai ieškotą mani malūnėlių sieną, kur filmavo pačią paskutinę „Himalajų“ sceną. Tą dramatišką sceną, kai moteris sužino, kad jos vyras žuvo tolimojoje Korėjoje. Tikrai dramatiškas miestelis Džiarkotas.

    Vienuoliai skalbėsi ir tvarkėsi, o mes dar apžiūrėjome vienuolyno vidų, kur aptrupėję piešiniai kažkodėl leido suprasti, kad tam vienuolynui tikriausiai ne vienas šimtas metų. Šypsojosi auksinis Buda ir čia mus surado mūsų gidas. Nežinau, kokia bitė jam įgėlė, kad prireikė atsibelsti iki ten. Šuniukas valkiojosi po kiemą, o mes slaptuoju keleliu, kuris išvedė į vieną iš pagrindinių Džiarkoto gatvių išėjome.

    Džiarkote gal ir buvo galima pabūti dar kelias valandas (o gal ir ne), tačiau mūsų laukas dar labai viduramžiškas miestas, toli toli. Kaip tikriausiai prisimenata, Anilas buvo pats pasišovęs surasti paštą, tačiau, kai jau buvo laikas eiti į paštą, jis pradėjo aiškinti, kad juk yra paštas ir Kagbenyje, net į mane kreipėsi. Šiaip norėjau jį švelniai pasiųsti toliau, bet nesiunčiau, nusprendėme surasti paštą patys.

    Ilgai ir neužtruko, visai šalimais buvusioje vokiečių kepykloje (visi Himalajai kažkodėl pilni vokiečių kepyklų, o ne kokių nors kitokių), pasakė, kad paštas štai ten. Ir tikrai mes ten iškart buvome (žinoma, teko pereiti keliomis ežiomis ir peršokti per griovį), o kaip tik tuo metu atėjusi mergina paklausė, ko mes čia norime. Pašto, tai puiku. O kur darbuotojai (nes ant durų didžiausia spyna). Pasirodo ji pati yra darbuotoja, o dabar kaip tik atėjo iš Kagbenio. Laiško išsiuntimas šiek tiek užtruko, kadangi ji skambino ir skambino vis kažkam, vėliau paaiškino, kiek laiko truks atvirlaiškių keliavimas, bet viskas jau sutvarkyta.

    Čia mus rado Anilas, ir beeidamas pasakojo, kad nepaliečiai šiais laikais dažniausiai laiškų nesiunčia ir paštais nesinaudoja, bet man kaip ir labai nerūpėjo, ką veikia nepaliečiai ir kaip dažnai jie tais paštais naudojasi, nes kaip ir dėl to atvirlaiškiai patys neišsisiunčia.

    Kelias ėjo vis toliau, palei Džiongo upelį, kuris šniokštė kažkur apačioje, visos pilys liko kažkur toli toli, pakeliui vis kilo keli čiortenai, plazdėjo maldos vėliavėlės, o mes priėjome dar vieną pilį. Pasirodo ne visos pilys buvo praeitos.

    Kitame kaimelyje, Kingare, stovėjo dar viena tvirtovė, kuri tikrai priminė tvirtovę. Vėl neaišku, ar tai žmogaus, ar gamtos darbas, ir tik kyšančios sijos ir kitokie medgaliai. Bet prieš tą tvirtovę, po gluosniais stovėjo dar viena gompa, keli maldos malūnėliai, ir vienas dvidešimties metrų ilgio gatvė. Ne per didžiausias tas kaimelis, o tvirtovė visiškai apleista, kadangi joje tikriausiai nebent karvės klaidžioja. Vaikams irgi turėtų būti įdomu žaisti. Įdomu, ar vaikams įdomios tos tvirtovės, jie žaidžia piratus jose...

    Daugiau nieko Kingare nebuvo, tad pradėjome eiti toliau. Ir čia Anilas eilinį kartą parodė, koks jis puikus gidas, nes pradėjo eiti per kažkieno laukus ir daržus, o dėdė pasiūlė eiti keliu. Mums buvo labai juokinga. Kelias vedė palei akmenines tvoras (beveik kaip Čedžiu-do), kurios juosė daržus ir laukus, kartais ganyklas, kažkur tolumoje matėsi besiganantys jakai ir ožkos, pakeliui stūksojo kelios gompos su medžio šakelėmis...

    Dabar jau visai tolumoje stūksojo tos kelio Mustango slenksčio tvirtovės o virš jų švietė Himalajų sniegynai. Mes vis dar buvome gana aukštai, tačiau sniego nesimatė. Apačioje šniokštė Džiongo upelis, įvairiomis spalvomis mainėsi tik krūmokšniais nusėti šlaitai, priekyje vis dar spindėjo Daulagiris, Anilas ėjo priekyje (tikriausiai įsižeidė dėl pašto, tik neaišku, ko jam ten įsižeisti).

    Mūsų upės pusėje nebuvo nieko, o kitame krante matėsi šventosios olos. Nežinau, kuo jos šventos, tačiau tikriausiai šventos, nes taip teigė žemėlapiai. Viskas atrodė kaip kažkokie gobelenai, veidai... Aukštis po truputį krito, ir visai visai prie upės pamatėme Mačiu Pikčiu griuvėsius. Nežinau, ar tikrai tie griuvėsiai Mačiu Pikčiu, tačiau kažkuo priminė: tokios pačios sienos iš akmenų, jokio stogo ir daugiau nieko nebuvo.

    Priekyj jau matėsi, kad mūsų upė suteka su kažkokia kita upe, išsiplečia didžiausias slėnis, kuriame stovi kažkoks miestelis, apačioje prasidėjo sodai (gal kokių obuolių ar slyvų), lyg ir žiedai matėsi ir žaliuojantys laukai, tad supratome, kad jau priartėjome prie Kagbenio. Žinojau, kad Kagbenis tai paskutinis taškas prieš Aukštutinį Mustangą, o iš ten dar matėsi ir pirma Aukštutinio Mustango gyvenvietė su vienuolynu.

    Ir tikrai, visai visai netrukus, kelias ėmė staigiai leistis žemyn, ožkų apmažėjo, ir mes jau buvom Kagbenyje, kuris iškart sužavėjo dar viena tvirtove. Toks gan didelis miestukas, tas Kagbenis, apjuostas dirbamais laukais. Bet prieš tai pabandėme surasti viešbutį. Ant upės kranto, pro langus matėsi ne tik Daulagiris, bet ir Nilgiris, saulė spigino pro langus, supratome, kad šalta ten nebus. Vėjas kilo, tačiau tai buvo jau toks pavasarinis vėjas, koks vėlyvą pavasarį kartais pučia.

    Viešbučio valgykloje buvo galima rasti tradicinio įvairiausio Kagbenio maisto, ką mes ir užsisakėme. Šiaip jie bulves valgo. Iš pradžių buvo lyg ir keista, kodėl tradicinis Kagbenio maistas iš Amerikos atėjusios bulvės, bet vėliau pagalvojau, kad Lietuvoje irgi amerikoniškos bulvės yra gana tradicinis patiekalas, tad labai nesistebėjau. Viešbučio stogas irgi buvo plokščias, tad nuo viršaus puikiai matėsi ir visi kalnai, ir tolimasis Aukštutinis Mustangas, ir ta nuostabioji Kagbenio tvirtovė, į kurią ir reikėjo nueiti po pietų.

    Bet taip viskas iškart nesigavo, pirmiausia, perėję per Džiongo upelį, atsidūrėme prie vienuolyno, kuris šiaip kažkada buvo uždarytas ateiviams ir praeiviams, o dabar galima jame apsilankyti. Irgi priminė ne tiek vienuolyną, kiek kažkokią tvirtovę su šaudymo angomis. Jo sieną supo daugybė maldų malūnėlių, o gretimo namo šuva mus aplojo.

    Slaptomis durelėmis sienoje galima išeiti į dar vieną kyšulį, kuriame tų malūnėliu dar daugiau. Žžžžžž. Ir puikus vaizdas į Kali Gandako slėnį: tiek žemupį, tiek aukštupį, tiek Aukštutinį Mustangą. Ir tik išėjus iš vienuolyno, priešais pamatėme tokius akmeninius vartus, aplinkui tokią akmeninę sieną, kas reiškė kad va va jau jau tuoj tuoj ir pateksime į viduramžius.

    Panašiai ir buvo, eini tokiomis siauromis gatvėmis, kad kartais žmonės sunkiai prasilenkia, mašinos net nepateks ten, nes kartais tenka ir pačiam susilenkti, ir taip visai netikėtai eini net ne gatve, o kažkokiu tamsiu koridoriumi, kuris veda veda ir staiga išveda į aikštę. Su fontanu. Iš tos aikštės vieni laiptai veda tiesiai į namą (laiptai vis dėlto yra), kitas koridoriukas baigiasi kopėčiomis, o trečias namas neturi nei kopėčių nei laiptų, tiesiog matosi šieno pakrauta, ant kurio jau įsitaisęs šuniukas. Viduryje aikštės stiebas apvyniotas maldos vėliavėlėmis.

    Vėl eini gatvele, kuri staiga tampa koridoriumi, ir visai netikėtai dar vieni vartai ir sankryža. Dešinėje pusėje – gompa, su vėliavomis, gatvelėje meistrai, kala lovas ir kitokius medžio dirbinius, asiliukas stovi ir nežino ką daryti, o praėju toliau tomis akmeninėmis gatvelėmis, staiga patenka prie gluosniais apaugusios Džiongo upės. Tikriausiai daugiau nieko nebus, tad vėl grįžome atgal.

    Čia vėl, gal kažkur ne taip pasukome, tačiau koridosrius tapo gatve, akmeninės namų sienos be jokios apdailos virto akmeninėmis tvoromis, tokiomis aukštomis, kad nesimato, kas už jų, todėl tikiesi, kad ten namų kiemai, gatvė netikėtai baigiasi, priešais kopėčios: lipkite ant tvoros. O užlipos ten kelias eina jau ežiomis, nes iš visų pusių tvirtovę supa daugybė dirbamųjų laukų.

    Vėl grįžome atgal, ir liko dar viena gatvytė nenueita, išilgai kurios ilgiausia malūnėlių siena, prasuki tuos malūnėlius, jie visi suūžia, dešinėje stovi keletas jaučių, nieko neveikia, kažkokie kareiviai ir netikėtai stop. Jei norite eiti toliau, parodykite leidimą, nes būtent nuo čia prasideda Aukštutinis Mustangas. Kadangi leidimo neturėjome, o kaip tik prie to ženklo buvo kavinė, užsukome ten.

    Šiaip atrodė, kad viskas labai prabangu ir brangu, bet kavinės interjeras irgi sakė, kad ji tikrai nėra viena pigiausių. Tokią kavinę nebūtų gėda ir Seule atidaryti, ar Vilniuje, bet ką jau čia padarysi. Obuolių sidras (tas kraštas garsėja obuoliais), pyragaičiai, sėdime balkone, ant Kali Gandako kranto ir varviname seilę į Aukštutinį Mustangą. Nes nuo čia jis puikiausiai matėsi. Ir taip kažkaip pasidarė gaila, kad pagailėjome tų penkių šimtų dolerių, nes va... Dabar sėdi sau prie įėjimo, ir žinai, kad tik penki šimtai dolerių tave skiria nuo...

    Iš tikro iš ten nelabai kas ir matėsi: tik tas pat kaimelis su vienuolyn ant kalno, giliausias slėnis, su dykuminiais šlaitais, kažkur viršukalnėje plazdanti gompos vėliava ir pirmyn atgal varinėjantis sunkvežimis. Bet kai pamatai Kagbenį, supranti, kad va tokių viduramžių turėtų būti pilnas visas Mustangas. Bet ką jau padarysi. Jaučiai vis neturėjo ką veikti, tad ėjo vidun ir laukan, maldos malūnėliai ūžė, o mes ėjome toliau, per Kagbenio viduramžius.

    Buvo likusios dar dvi gatvelės, tačiau jos abi vedė į kažkieno namus, kiemus, ir užlipus kopėčiomis nepateksi netgi į dirbamus laukus. Saulė ėmė leistis, ir mes pradėjome grįžti namo. Bet negalima juk šiaip kažkai grįžti namo, reikia jako sūrio. Kadangi dabar leidžiamės žemyn, tai jakų populiacijos tik mažės, sūrio niekur nebegausime, perkame, kol yra.

    Bet jau ir Kagbenyje nebuvo taip paprasta gauti to sūrio. Vienoje parduotuvėje nėra, kitoje jau nėra (nors eidami pirmyn dar matėme), apsukome kelis ratus, kol radome. Jako sūrio. Ir ne tik sūrio. Didžiulę plytą Puer arbatos. Ją šiaip tabletėmis pardavinėja, o ten tokia plyta. Ir atrodo, kad ją tikrai iš Tibeto ar Junanio atnešė ant asilų kuprų. Ir dar abrikosų brendžio. Namų gamybos. Kažkaip tikrai atrodė, kad jis turėtų būti namų gamybos, nes ir išpilstytas į plastmasinius butelius. Visko ir prisipirkome. Kaip bebūtų keista, prekės tokiuose įpakavimuose atrodo vertos pasitikėjimo ir visiškai tikros, nors galbūt niekuo nesiskiria nuo blizgančiuose popieriukuose supakuoto šlamšto.

    Kadangi jau buvome beveik civilizacijoje, tad vakarienei valgėme picų ir makaronų, norėjome žiūrėti televizorių. Televizorius buvo, tačiau kažkas iš gidų paspaudė kažkokį ne tokį mygtuką, todėl kanalų perjungti nebepavyko. Buvo bandoma išjungti ir įjungti, bet naudos jokios. Viskas baigėsi tuo, kad televizorių apskritai išjungė. Nėra čia ko. Virš galvos spindėjo milijardai žvaigždžių, ošė Kali Gandakas, net ir kelių kilometrų aukštyje šalta nebuvo.

    Pusryčiams bandėme suprasti kuo skiriasi Tibeto duona nuo Kagbenio duonos. Skiriasi, bet kuo konkrečiai: negaliu pasakyti. Mūsų viešbutyje buvo dar dvi užsienietės, kurios ėjo priešinga kryptimi: iš Kagbenio į Muktinat, šiaip atstumas nedidelis, tačiau joms reikėjo lipti viršun. Sėkmės joms, o mes leidomės žemyn. Saulė jau išlindo iš už Nilgirio viršukalnių, o mes ėjome tuo žymiuoju Kali Gandako slėniu.

    Tibeto viduramžių Kagbenis liko toli už nugaros, vienoje pusėje kilo Daulagiris, kitoje Nilgiris ir kažkur tolumoje turėjo matytis Anapurna, tačiau nelabai matėsi, o mes sau šliaužėme tuo Kali Gandako slėniu. Sako, kad tai pats giliausias slėnis pasaulyje, kadangi šalimais stūksančios viršūnės perlipa aštuonis kilometrus, tai to slėnio gylis maždaug keturi kilometrai, kartais gal ir daugiau, kartais mažiau, bet vis tiek toks nemažas gylis. Šiaip juo einant, nelabai atrodo, kad jis jau pats giliausias pasaulyje, bet kad gerokai gilesnis nei visokie lietuviški slėniai ar korėjietiškai: faktas.

    Pirmas kaimelis: Eli Bhata, tikras toks kaimelis, kuriame buvo tik viešbučiai ir restoranai, tiksliau viešbutis ir restoranas vienoje vietoje, netgi Hiltono viešbutis. Įdomu, keliomis žvaigždutėmis turėtų būti įvertintas, bet ryškiai nelabai keliomis.

    Slėnis akmenutoas, keliukas veda kartais palei slėnį, kartais pačiu slėniu, kai kur krūmokšniai, augalijos vis dar nelabai matosi, bet kartais pasitaiko koks vienas kitas medelis, po kojomis akmenis, o šiaip tas slėnis dar garsėja ir amolitais, amonitų fosilijomis. Visur, šalia turistinio šlamšto būtinai pardavinėja ir amonito atliekas būtent iš to slėnio. Ėjau ir po kojomis ieškojau jo, ir tikrai. Visai visai netikėtai vieną fosiliją radau. Nežinau, ar galima imti ar negalima, tačiau kadangi niekas nematė, tad mes ir pasiėmėme. O kadangi muitinėse niekas nesikniso po kuprines, netgi sugebėjau namo parsivežti. Kažkiek rupijų sutaupėme.

    Vėl tas akmenuotas slėnis, šalimais kylantys aukšti kalnai, kažkur tolumoje matosi kaimai ir miesteliai, vis tokie pat viduramžiški, drėbti iš dumblo, kartais sumūkia pasiklydusi kalrvė, po kojomis mėtosi net tik akmenys, bet ir karvių kaukolės, uodegos, kojos. Įdomi tokia vieta Gandako slėnis. Kelias nusprendė nebe palei upę, o tiesiog pačia upe, visai šalia vagos, todėl visokių įdomių radinių tik gausėjo.

    Ir staiga prieiname tiltą. Tok kabantį, gražų tiltą, o tuo metu vienas dėdė varė ožkų (gal šimtą) bandą per tiltą. Iš pradžių tas varymas buvo nieko, bet kai ožkos priėjo prie tilto tikriausiai pajuto kokią aukščio baimę, nes ir sustojo visos. Kitoje tilto pusėje kažkas bandė jas šaukti, bet ožkoms nebuvo jokio noro tiltu eiti. Kažkaip įtariu, kad gal jos nepirmą kartą eina tuo tiltu, bet joms nuo to geriau nebuvo. Tik kai galutinės ožkos pradėjo stumti pirmas, jos pradėjo eiti tiltu, bet vis sustodamos ir pagalvodamos, ar labai gerai čia daro. Tas ožkų varymas šiek tiek užtruko, bet po kiek laiko visos ožkos perėjo tiltą ir leidos žemyn prie upės: tikriausiai atsigerti. O mes ėjome toliau.

    Pakeliui sutikome dėdę fotografą, kuris irgi ėjo su gidu, turėjo fotoaparatą su didžiausiais lęšiais, kuri kainuoja tikriausiai milijonus, ir fotografavo tikriausiai bet ką. Bent jau kiek pastebėjome, tikrai fotografavo visokias nesąmones iš eilės.

    Slėnis šiek tiek praplatėjo ir priešais išdygo dar vienas miestelis su auksu spindinčiu šventyklos stogu. Pirmas dalykas, ką pamatėme, buvo tas stogas. Pati šventykla šiaip jau buvo remontuojama. Priėję arčiau radome dar kelias jakų kojas ir galvas, akmenų tvora aptverta šaltalankių plantaciją. Galiausiai pamačiau tuos šaltalankius augančius gyvai, tik va jų uogų pasiskinti nelabai sekėsi. Džiomsomas – Mustango apskrities centras, kuriame, pagal planą reikėjo pietauti.

    Keliukas nuėjo prie pat upės, kurios abu krantai apaugę gluosniais, ir šiaip visas kaimelis išsidėstęs palei tą upę. Keli tiltukai, mekenančios ožkos ir tokia valgyklėlė ant upės kranto. Antrame aukšte matėsi keli staliukai, tad tikriausiai buvo galima papietauti su puikiu vaizdu į tą gluosniais apaugusią upę. Taip ir nusprendėme.

    Bet, kaip visada, prasidėjo pykimasis su gidu. Iš pradžių jis paaiškino, kad ta valgykla tikriausiai uždaryta, ir šiaip Džiomsome yra labai daug valgyklų. Žinoma, mes tikėjome, kad Džiomsome tikriausiai daug valgyklų, bet vis tiek juk galima patikrinti. Kai priėjome arčiau, išsiaiškinome, kad valgykla vis dėlto neuždaryta, tačiau Anilas vis tiek burbėjo, kad Džiomsome yra daug valgyklų ir restoranų. Beveik norėjau pasiūlyti užsikimšti.

    Iš antro aukšto tikrai matėsi puikus gluosniais apaugusios Kali Gandako slėnis, švietė saulė, pardavinėjo visokius virtinius: su obuoliais ir kitokius, o Anilas bandė užsisakyti lęšių sriubos su ryžiais. Dėl ko gavo velnių nuo šeimininkės. Jis jau buvo sakęs, kad gidai nakvoja nemokamai, ir tikriausiai valgo nemokamai, bet tikriausiai maždaug tą, ką užsisako turistai. O kadangi mes šiaip tik virtinių, tai ir gavo velnių. Pats kaltas.

    O šiaip ta vietelė garsėja ne tik puikiu gluosniais apaugusiu upės vaizdu, gera virtuve (virtiniai momo tikrai skanūs, Anilas pagyrė, kad ir lęšių sriuba nieko), bet ir Džimu Hendriksu. Pasirodo, savo laikais, seniai seniai, tame viešbutyje kurį laiką gyveno ir Džimas Hendrikas. Bent jau taip skelbė reklama. Bet visai gali būti.

    Bepietaudami nutarėme, kur eisime toliau, pranešėme Anilui. Jis, žinoma, nelabai žinojo, kaip ten nusigauti, ir niekada nebuvo buvęs, bet kokiu atveju, visų pirma mums reikėjo eilinį kartą atsižymėti. O punktas ten toli toli, Anilas jau norėjo eiti vienas, bet mes nusekėme iš paskos, nes ryškiai būtų grįžęs ir pradėjęs aiškinti, kaip ten neverta eiti, toli, neįdomu ir panašiai. Vietoj to, nuėjome kartu ir pasiklausėme tame punkte.

    O tas leidimų patikros punktas, reikia paminėti, visai priminė civilizaciją, leidimų duomenys įvedami į kompiuterį, niekas nieko nepildo ranka, dėdė paaiškino, kaip rasti tą kitą miestelį Tanigaoną. Jam buvo keista, kodėl neklausiam gido, bet toks jau gyvenimas.

    Kelias į Tinigaoną buvo įdomus. Iš pradžių perėjome per tiltą, kažkuriomis gatvėmis, o vėliau, nori nenori, teko eiti per laukus ir daržus, tiksliau ežiomis ir pylimais, kol galiausiai priėjome tvorą. Tokią tiesiog tvora, kuri tikriausiai tvėrė tuos visus laukus, o kitoje tvoros pusėje – kelias. Lipome per tvorą. Ar per skylę tvoroje. Nes man juk būtinai reikėjo patekti į Tinigaoną.

    Teko dar šiek tiek palipti į viršų (Anilas vėl burbėjo, kad reikės šiek tiek viršun), ir jau buvome dar viename viduramžių miestelyje: Tinigaone. Šito miestelio siauros akmenimis grįstos gatvytės nevirto koridoriaus, tačiau drėbtų iš molio namukų su plokščiais stogais, kopėčiomis vietoj laiptų, maldos malūnėlių buvo daug. Ir dar senovinė Bonpo gompa. Uždaryta. Kaip bebūtų gaila.

    Kelias leidosi žemyn, pro žalią Dumpos ežerą, o ant kito viršūnės švietė dar vienas vienuolynas: Huptsapternga. Ant tokio aukšto aukšto skardžio prie upės vingio, vėjas siautė, o nuo to Dumpos ežero buvo keliukas ir apačion. Anilas jau norėjo eiti juo, bet mes nusprendėme dar ir vienuolyną apžiūrėti. Ar jūs norite į Marfą ar ne, kelias čia. Liepėme palaukti, kol nueisime į vienuolyną, o jis nusivilko iš paskos. Pats kaltas. Šis vienuolynas irgi buvo uždarytas, tačiau iš visų pusių matėsi puikūs vaizdai į Kali Gandako slėnį. Atsivilko Anilas, o iš paskos dar pora keliautojų: mergina su sunkiausia kuprine ir jos gidas. Anilui teko parodyti, kad jis per daug nevaidintų vargšo ir nelaimingo, be to, niekas neliepė jam kartis iš paskos, tad geriau tegul prikanda liežuvį.

    Kadangi visi privalomi vienuolynai jau buvo aplankyti, leidomės keliu žemyn, pro dar vieną kaimelį su nameliais iš drėbto molio, perėjome per tiltą, dar pusvalandis, dar vienas posūkis ir jau šveitė baltas baltas miestelis su tibetietiškais Potalos rūmais: Marfa, takalių miestelis su akinančiai baltais nameliais ir obuolių brendžiu.

    Prie įėjimo vėl sukosi maldos malūnėliai, ant šlaitų stūksojo gompos ir čiortenai, o mūsų dulkinas keliukas virto akmenimis grįsta siaura gatvele, iš abiejų pusių kilo balti namukai, sukosi malūnėliai, o kiekviename langelyje: suvenyrų parduotuvytė ir vietinės takalės kvietė apsipirkti tik pas jas.

    Mūsų viešbutyje buvo vidinis kiemas, iš kurio kuo puikiausiai matėsi visos Nilgirių viršūnės, Anilas vėl pradėjo nusišnekėti, bandydamas įsiūlyti brangesnį kambarį, nes ten visuomet yra karštas vanduo. Jam gal dar pinigų primoka, jei svečiai apsistoja brangesniame kambaryje? Ten gyveno dar dvi singapūrietės, kurios labai džiaugėsi, kad čia keliavo, virš kiemo besileidžiančios saulės šviesoje spindėjo Nilgirio sniegai, karštas vanduo dar buvo, o mes iškeliavome apžiūrėti Marfos.

    Miestelis, o gal kaimelis, nežinau kaip pavadintis nebuvo didelis, tad per penkias ar dešimt minučių spėjome apžiūrėti visas labirintines gatveles, atrodė, kad vėl esi medinoje, kažkuriame iš Maroko miestų, su tokiomis pačiomis siauromis gatvelėmis, tik čia vietoj mečetės ant kalno kilo tibetietiški Potalos rūmai, o jei tiksliau – dar vienas vienuolynas.

    Laiptai į vienuolyną nustatyti tais maldos malūnėliais mani, o nuo viršūnės matosi ne tik visos tos Marfos gatvelės, bet ir Nilgirio sniegynai. Vienuolyno gilumoje: meditacinis centras, kur įeiti negalima, ir šiaip reikia tylėti užėjus, bet mes net nėjome. Ir visos sienos nustatytos maldos malūnėliais, viduje šypsojosi raudonas Buda, viskas priminė tiek Tibetą, tiek Kiniją, tiek... Vienuolyno kieme sėdėjai takalai ir iš tešlos, o gal vaško darė kažkokias figūrėles. Paklausti, kas tai, pasakė, kad viskas daroma rytdienos ceremonijai, kurioje mes irgi galime apsilankyti. Prasideda anksti ryte ir tęsiasi tikriausiai visą dieną.

    Malūnėliai sukosi, ūžė, saulė leidosi, nelabai šalo, vis dėlto buvome jau gana žemai, o mes, dar kartą perėją visas gatveles, užsukome į pirmą pasitaikiusią parduotuvytę. Šiaip reikėjo nusipirkti cigarečių, bet ten radome ir Marfos brendžio. Nebuvo parašyta, kad tai namų gamybos, tačiau... Visi buteliukai su ta pačia etikete, tik įpakavimas kažkaip keistai skyrėsi, ir ryškiai, kiekvieno butelio tara tikrai ne tokia, kaip parašyta ant etiketės. Tikriausiai namų gamybos, o gal ir ne namų, bet tikrai ne tų didžiųjų gamyklų. Na, vadinasi Marfos obuolių brendis.

    Ta akmenine gatvele nuėjome iki pat miestelio galo, kur buvo vis tiek patys akinantys balti nameliai, sukosi maldų malūnėliai, japono Kavaguči Ekai muziejus, kadangi jis buvo apsistojęs Marfoje kelioms dienoms, o gal keliems mėnesiams pakeliui į Tibetą, kur tikriausiai norėjo medituoti, o gal šiaip keliauti. Šiaip tas japonas vienuolis. Kadangi eiti namo nelabai norėjosi, ten juk sutiksime gidą, o visa Marfa jau buvo apžiūrėta penkis kartus, užsukome į artimiausią restoraną. Išgerti Mustango kavos, o gal kokios kitokios kavos.

    Žinoma, pirmiausiai reikėjo sulaukti aptarnaujančio personalo, kadangi nieko ten nebuvo, o kai galiausiai atėjo aptarnaujantis personalas, paaiškėjo, kad nelabai kalbėjo angliškai. Teko laukti angliškai kalbančio personalo, bet galų gale sulaukėme savo kavos ir kai jau visai sutemo grįžome namo.

    Mūsų viešbutyje buvo jau kažkur anksčiau matyta moteris, ir dvi singapūrietės. Tokios linksmos moteriškės, tokios tipinės azijietės, nepakenčiančios šalčio, saulės ir nuovargio. Tad jų kelionė į Muktinat labiausiai pažymėta tuo nuovargio sindromu. Mes valgėme specialųjį lęšių sriubos ir ryžių rinkinį, turistams. Kaip juokėsi singapūriečių gidas. Šiaip visai linksmai pasėdėjome, papliurpėme apie Singapūrą, Korėją, Lietuvą ir kitus kraštus, ir kai jau buvo visai visai šalta, ėjome miegoti, po tais milijardais žvaigždžių.

    Nusprendėme pusryčiauti anksčiau, kadangi mums juk reikėjo pažiūrėti tą kažkokią ceremoniją vienuolyne, o Anilas jau nuo anksčiausio ryto trynėsi aplink kambarį, įsigrūdo ir stovėjo, neaišku ko. Jau ne pirmą kartą pastebėjome, kad į mūsų kambarį eina nesibeldęs, vos ne kaip pas save, o paskutinėmis dienomis net savo daiktus pasideda, ir nemato reikalo savo kuprinę atrišti nuo mūsų. Vienu žodžiu, gavo dar vieną minusiuką ir buvo paprašytas palaukti už durų. Pusryčiams suvalgėme obuolių pyrago (juk Marfa garsėja obuolių plantacijomis) ir patraukėme į vienuolyną.

    Kelias viršun vis dar ūžė nuo malūnėlių: bžžžž, vienuolyno kieme sėdėjo takalai ir meldėsi tikriausiai. Nors šiaip nesimeldė. Pliurpė. Ceremonija dar nebuvo prasidėjusi, tačiau jau buvo galima eiti vidun. Visai netrukus sudundėjo būgnas, kažkas papūtė kriauklę, o vienuoliai pradėjo savo mantras.

    Sėdėjome prieš juos ir žiūrėjome, klausėmės tų maldų nesuprantama kalba, tikriausiai kaip visada apie tą patį, didysis vienuolis sėd kažkur ant pakylos, jo veido nesimato, du jaunesni vienuoliai meldžiasi, o trys jaunesni vienuoliai šiaip į taktą, burba kažką bandydami pataikyti į melodiją, bet tikriausiai nelabai patys žinodami, ką kalba. Didysis vienuolis liepė atnešti arbatos, mums, vienuoliai toliau meldėsi. Jaunesnieji tikriausai nešisiimegojo, kadangi per visą maldą krapštė nosį, ausį, žiovavo, ir kai prisimindavo į taktą paburbėjo. Staiga duodamas ženklas, vėl sududna būgnas, tarkšteli lėkštės, kriauklės ir trimitai sutriūbija. Ir vėl tos meditacinės maldos. Kartais užeina kokia moteriškė ar senukas, senukai dažniausiai šiaip dėl nieko užeina, iš neturėjimo ką veikti, o moteriškės ir pagarbą atiduoda, pasilanksto pašliaužioja keliais, nusilenka vyresniajam ir jaunesniesiems vienuoliams ir išeina. Staiga visiems vienuoliams į saują kažkas įdedama, vėl sudunda būgnas ir jie žeria ryžius ant žemės. Ir taip pakaitomis: mantros, būgnai lėkštės trimitai kriauklės, mantros, vienuolis pasikrapšto nosį ir po kokio pusvalandžio, o gal ilgiau.. Pirmoji ceremonijos dalis buvo baigta. Ta ceremonija pagal planą turėtų tęstis visą dieną, tačiau mes tos dienos vakare jau turėjome būti Gasoje (ne toje, kur Izraelyje), todėl išėjome.

    Viešbutyje Anilas neturėjo ką veikti, singapūrietės išėjo pirmos, o mes iš paskos. Paskutinį kartą pasižiūrėjome į tuos baltus Potalos rūmus, kur ištisą dieną truko ceremonija, prie išėimo iš kaimo pasukom maldų malūnėlius, praleidome ožkų bandą, kelis jakus, iškart už išėjimo aplenkėme singapūrietes, o ten jau buvo ir tiltelis, kur kelelis šakojosi į pėsčiųjų ir ne tik pėsčiųjų taką, kur vėl eilinį kartą susipykome su Anilu.

    Šiaip gal būtų viskas gerai, tiesiog tiltas, ir ženklas, sakantis, kad jei norite išvengti kelio dulkių ir visokio kitokio transporto, eikite kairiuoju upės krantu, o tai reiškia, reikia pereiti per upę. Žinoma, aš jau seniai buvau išstudijavęs žemėlapį, prisiskaitęs visko, tad ir taip žinojau, kad reikia eiti kairiuoju krantu, tad nieko neklausęs ir perėjau tiltą. Tačiau Anilas pradėjo aiškinti, kad matote, ten kelias su kalvomis ir kalvelėmis, tad dešinysis krantas gal bus patogiau. Teko jį užčiaupti, tačiau Minu to neužteko. Prasidėjo ilgas ir rimtas pokalbis apie tai, kas ir kodėl moka kam pinigus, ir kas sprendžia, kur turime eiti, o kas neturėtų burbėti kiekvieną kartą. Ir tas, kuris moka pinigus, nėra draugas, tai paprastai vadinama: šeimininkas. Ilgas ir rimtas pokalbis.

    Matėsi, kad jau esame nusileidę gerokai žemyn, kadangi krūmokšnius ir žemus medelius netikėtai pakeitė šimtametės eglės ir pušys. Pasijaučiau, lyg būčiau vėl grįžęs į Lietuvą. O tarp tų šimtamečių eglių: tibetiečių stovykla Čairo, nors ten net ne stovykla, o visas kaimelis, kiemelis tai yra. Kiemelyje dar viena šventykla, kurioje nevyko jokios pamaldos. Kažkodėl tikėjomės, kad tos pamaldos turėtų vykti kiekvienoje šventykloje, vis dėlto vis dar esame beveik tibetiečių gyvenvietės, nors iš tikrųjų tai takalių, bet... Kaip supratome, tos ceremonijos ir pamaldos liko Marfoje, o mes nuo jų vis tolome ir tolome tais šimtamečių eglių miškais.

    Thursday, January 31st, 2013
    8:50 pm
    Nepalas VII: Uždraustosios Mustango karalystės slenksčiai prie didžiosios Muktinato šventyklos

    Slėnio apačioje matėsi kelios šventyklos ir vienuolynai su baudžiančiomis Šyvos akimis (o gal skatinančiomis Budos akimis?), kairėje pusėje plazdėjo milijonai maldos vėliavėlių, o sienoje įmonuota tūkstančiai maldos malūnėlių, nuolat ūžiančių, kadangi į Muktinat šventyklą vis ėjo ir ėjo daugybė žmonių. Gal ne visai daugybė, tačiau tikrai nemažai, neveltui Muktinat dėl kažko yra viena iš šventesnių vietų ne tik Nepalui, bet ir visai Indijai, ar kaip mėgsta sakyti: visam subkotinentui. Tolumoje plazdėjo dar keletas vėliavų, o kitame slėnio krante kilo tos pilys iš smėlio. Jos tikrai atrodė kaip smėlio pilys, kuris vaikai stato ant jūros kranto, šiek tiek jau apgriautos vandens, apsilydžiusios, tad vis kildavo įtarima: ar tarp šitų spalvotų šlaitų kylančios pilys yra žmogaus rankų darbas (su šaudymo angomis) ar tiesiog gamtos kūrinys.

    Iš idėjos mums reikėjo ne Muktinat, kadangi Muktinate tėra keletas šventyklų ir vienuolynų, o miestelio šalimais, kuris šiaip vadinosi Ranipauva, kadangi jame yra visos užeigos, restoranai ir šiaip viešbučiai, ko labiausiai ir reikėjo. Tačiau mūsų gidas nelabai žinojo tokio pavadinimo (jau ne pirmą kartą gavo minusiuką už savo žinias, kartais netgi susipaniodavo su kalnų pavadinimais), priešai tolumoje spindėjo Daulagiris, o mes jau beveik gal ir šiaip būtume ėję į Ranipauvą. Na, gidas eilinį kartą pasakė, kad yra čia tas ir tas, o dabar jis skuba į viešbutį, kadangi yra alkanas. Žinoma, viešbučio pavadinimo pasakyti nereikia, paklausti, ar galima eiti – nereikia (ar taip ar taip mes būtume ėję, bet gražu gal iš kitos pusės?), ir nuskubėjo, o mes jam iš paskos. O alkanas gi dėl to, kad pusę pietų paliko. Nelabai skanu. Liežuvis šiek tiek niežtėjo, taip ir sukosi, o žinai, kai maistą palieki, tai mes lietuviai sakom: pilna rūra. Bet nepasakiau.

    Dar vieni vartai, su maldų malūnėliais, ežia, o gal pylimu kelias po gluosniais vedė kažkur... Labai priminė sceną iš „Himalajai: ten kur gyvena vėjai“. O mes tais vartais – į Ranipauvą. Čia baigėsi visa romantika ir šventyklos ir vienuolynai, prasidėjo šiaip turistinės atrakcijos. Žinoma, sienos su maldų malūnėliais buvo, tačiau buvo ir šiaip privalomų turistinių atrakcijų: suvenyrų parduotuvės, šalikai, kepurės, apyrankės, žiedai, malūnėliai, valgyklos, restoranai, ir visa kita. Šventykla. Tiesiai už mūsų viešbučio, ir tokie pusiau viduramžiški, lyg kaubojiški, tokie visai neaiškūs nameliai išsirikiavę palei vienintelę Ranipauvos gatvę.

    Štai ir mūsų viešbutis (kažkodėl vadinosi Šiaurės ašigalis), visi rado savo kambarius, ten buvo netgi karštas dušas, kuo visi puolė pasidžiaugti. Ne pats švariausias ir gražiausias dušas gyvenime, tačiau po Himalajų tai atrodė visiškai normaliai, užteko ir to. Ant stogo buvo terasa, skaisčiai šveitė saulė, iš visų pusių supo kalnai, įvairiaspalviai šlaitai, kažkur tolumoje kyšojo natūralios, o gal gamtos sukurtos pilies bokštas, o mes gėrėme kavą.

    Kai saulė jau ruošėsi visiškai leistis, nors dar buvo likę labai daug laiko iki pačios saulės laidos, išėjome pasivaikščioti po Ranipauvą ir gal rasti ką nors teigiama. Žinoma, kiekviena močiutė viduryje gatvės buvo pasistačius stakles, bet dažniausiai nė viena neaudė. Nors šiaip tai turėjo reikšti, kad tie įvairiaspalviai šalikai, kuriais nukabinta visa gatvė – rankų darbo. Ir iš tikro, pažiūrėjus iš arčiau matėsi, kad tikriausiai ne mašininis – rankų darbas. Dar ten buvo pilna visokių kepurių, bet jau jautėsi, kad esi kažkokiame turistų rojų. Negali praeiti nė pro vieną močiutę, nes visos puola kabintis ir kalbinti ir kviesti bent pažiūrėti, kas jų kalba tikriausiai reiškia nupirkite viską.

    Iš gretimo namo skambėjo lėkštės ir būgnai. Iš pradžių pagalvojome, kad šventykloje vyksta pamaldos, gal vienoje, gal kitoje, nes tų šventyklų pilna aplinkui, tačiau pasirodė, kad viskas buvo ne taip paprasta. O gal ir visai paprasta: gretimame name gyveno šamanas ir dabar kėlė kažkokią ceremoniją. Išėjės tarškino lėkštėmis, o vėliau įėjo į kambarį.

    Daugiau tas kaimelis daugiau niekuo ir nepasižymėjo: daugybė maldos malūnėlių mani, čiortenai, plazdančio vėliavos, parduotuvytės, kurioje pardavinėjo šaltalankių sultys. Tai tikrai buvo šaltalankiai, be jokios abejonės, augančių nematėme, tačiau jau Manange visur spindėjo ir švietė reklamos: himalajinis šaltalankis. Teko pasakyti, kad pas mus irgi tokie auga, ir taip, ir himalajuose iš šaltalankio spaudžia sultis, spaudžia ir aliejų, o kai pridėjau, kad jį labai sunku rinkti, pasirodė, kad neklydau. Tikrai tas pats šaltalankis. Taigi nusipirkome ir šaltalankio sulčių. Grįždami namo dar užsukome į šventyklą, pažiūrėjome į besileidžiančią saulę, kadangi pati šventykla buvo užrakinta, tik vienuolis raudonu apsiaustu sklaidėsi pirmyn ir atgal. Iš šventyklos į mūsų viešbutį buvo galima ir stogais stogais pereiti, peršoki ir jau namie, bet nusprendėme elgtis civilizuotai, o tai reiškė apeiti didžiausią ratą.

    Vakarienei užsisakėme Mustango kavos (kadangi vis dėlto jau buvom Mustange), tai yra tokia kava... su alkoholiu, visokių virtinių, sumaišėme užsakymus. Vienu žodžiu tame viešbutyje virtuvė puikiausia, galima rinkts iš visko: tiek nepalietiškų, tiek užsienietiškų patiekalų, tad visi ir prisirijo visko. Prisistatė ir kinė su nepaliečiu, ir tai galima sakyti buvo jau paskutinė diena, kai visa mūsų gauja buvo kartu. Kitą dieną visi pradėjo skirstytis kas sau.

    Taip tikėjomės, kad esame nusileidę labai žemai. Kai pagalvoji, kad ryte, ant Torungo perėjos, buvo penkių su puse kilometrų aukštis, o Muktinatas yra tik keturių su puse kilometrų aukštyje, tai yra pakankamai žemai. Bet kai vėliau dar kartą patikrinau žemėlapį, ir supratau, kad Muktinatas yra vos vos žemiau nei Jako Karka... Supratau, kodėl vakarais šalta. Spindėjo milijonai ir milijardai žvaigždžių, šviesos išsijunginėjo, mes vis dar buvome Himalajuose, kur žmonės ilgai nenaktinėja ir eina miegoti anksti. O be to, ir mes patys tą dieną kėlėmės netgi prieš aušrą.

    Saulė jau buvo patekėjusi, bet kai visada, dar slėpėsi už Torungo viršukalnės, o tai reiškia, kad šalta. Niekas lauke nesėdi. Nors šiaip mūsų visi pažįstami jau buvo kažkur išėję, nelabai žinia kur. Pusryčiavome vieni, Anilui jau buvo pranešta, kad mes praleidžiame dar vieną dieną Muktinate, kadangi reikia apeiti visą slėnį, su kuo jis visai sutiko, ir netgi pasisiūlė palydėti. Ko kaip ir visai nereikėjo. Tiesiai pasakėme, kad esi laisvas, bet jis vis tiek siūlėsi lydėti. Tiek tos.

    Ryte, kol dar gėriau kavą, Anilas prisistatė prie manęs su žemėlapiu (pasirodo visą laiką turėjo žemėlapį) ir pradėjo derinti, ką mes čia galima ir ko negalime pasižiūrėti. Pažiūrėjau kreivai, nes nelabai supratau, kas jam užėjo. Jis išsiaiškino, kad gretimame kaime, Džiarkote, kurį praeisime, irgi yra paštas, tad galėsime laiškus išsiųsti iš ten. Prieš tai Minu atsiprašė, kad nesužinojo, kur yra paštas Manange, bet mums tai jau neberūpėjo. Vienu žodžiu susidėjo planą, pirmiausia einame į Muktinato šventyklą, o tada.... Kur nors kitur ir apie pietus jau būsime vėl viešbutyje. Aš į jį pasižiūrėjau jau kitaip ir be jokių užuolankų pasakiau, kad pietums tikrai negrįšime į viešbutį, net nesvaik. Anilas nusileido.

    Kai mes jau susiruošėme eiti į Muktinato šventyklą, grįžo australai, amerikietės, vokietė... Pasirodo visi visi ruošėsi išvykti, net vokietė, nors buvo planavusi gal dar kokią vieną dieną pabūti Muktinate. Teko su visais atsisveikinti, o kadangi saulė jau išlindo iš už viršukalnių, pro tas pačias močiutes su šalikais, pro karvių kaimenes, kurios keliavo į ganyklas, ir pro malūnėlių sieną nuėjome į tą garsiąją Muktinat šventyklą.

    Vėl teko išeiti pro vartus, palikti kairėje pusėje gluosniais nusodintą keliuką, ir po kelius čiortenus, tiesiai prie to šlaito, viso nusėto nurašyti nuklijuoto nurišinėto milijonais plazdančių vėliavėlių. Anilas pažiūrėjo į mano apavą: šliures, ir labai nusistebėjo ar čia taip gerai, ar nieko nebus. Nežinau, kodėl stebėjosi, nes kai kurie gidai irgi kartais vaikščiodavo po kalnus su šliurėmis. Ne kalninis jis žmogus, tas mūsų gidas.

    Prie įėjimo sukosi du didžiausiai maldos malūnai, o iškart po kaire buvo budistinė gompa. Ne šiaip sau kažkokia gompa ar vienuolynas, o moterų vienuolynas. Apžiūrėję visą Muktinato žemėlapį, pamatėme, kad visi vienuolynai ten moterų. Viena vienuolė rinko kažkokias kruopas, buvo galima užeiti vidun ir apžiūrėti Budą ir kitus piešinius, tačiau fotografuoti – griežtai draudžiama.

    Giliau, vėl po gluosniais ir kitais medžiais, dar dvi šventyklos, tikriausiai pačios garsiausios, kadangi ant visų atviručių jos piešiamos: Šyvos ir Parvatės šventyklos. Šiek tiek primena japoniškas pagodas, tik spalva šiek tiek kitokia. Neakina baltumu, tačiau vis tiek: baltos šventyklos su keliais stogais.

    O praėjus dar giliau, gerokai giliau, jau atseit pagrindinė šventykl, su šimtu aštuoniais kriokliais. Tokiais kriokliukais. O jei visai rimtai, tai šiaip vandens čiaupais, bet visais šimtu aštuoniais. Ir ne šiaip sau tie vandens čiaupai, visi induistai ateina čia nusiplauti savo nuodėmių ir nutraukti prakeiktą samsaros ratą: prabėgi po tais šimtu aštuoniais čiaupais, įlendi į du baseiniukus, ir viskas – laisvas nuo samsaros. Kai kur bėgo po kelis kartus, tikriausiai ateinančias nuodėmes plovėsi. Nepasakyčiau, kad vanduo buvo labai šiltas... Užrašas skelbė: bėkite atsargiai, kadangi galite paslysti. Ant ledo. Šalimais kai kurie vandens telkiniai vis dar buvo po ledu, ir saulė ten dar ne visai švietė, tik plaikstėsi vėliavėlės. Buvo bėgančių po tais vandens šaltiniais, bet kaip ir reikėjo tikėtis visas slėnis skambėjo nuo tų bėgančių džiaugsmingų šūksnių.

    O šiaip tie kriokliukai juosė pagrindinę Muktinat šventyklą, kurioje gyveno Muktinato dievas ir deivė, kažkokių kitokių specialių vardų ir neturėjo. Vėl šiek tiek priminė japoniškas šventyklas, tik stogas šiek tiek kitoks. Į vidų užeiti galima, tačiau fotografuoti ne, o ir šiaip... Na, nelabai kas ten matėsi.

    Anilas šiaip irgi norėjo pasimaudyti ir visas nuodėmes nusiplauti, tačiau buvo kažko nepasiruošęs, kitai dienai. Pabandė papasakoti kažką kažkuo, dar užsiminė, kad ten toliau yra dar kelios šventyklos, bet jis galvoja, kad jos neįdomios. Tad jei ji galvoja, kad neįdomios, tai reiškia, kad man reikia nueiti ir pačiam patikrinti.

    Ten toliau buvo tik tvora ir dar kelios stupos, ir gal tos šventyklos, ar tiesiog stupos, čiortenai ir nebuvo labai vertos dėmesio. Bet vis tiek, geriausia viską patikrinti pačiam.

    Po viso to apžiūrėjimo ėjome toliau per Muktinato šventyklą, nes tai nebuvo pabaiga. Kelias ėjo palei šlaitą, už tvoros plazdėjo tie tūkstančiai vėliavėlių, tolumoje plytėjo slėnis, o visai šalimais šimtai apgriuvusių čiortenų. Matosi, kad kažkam tai šventa vieta. O ties čiortenai žymėjo vietą, kur kažkur giliai po žeme trykšta požeminės upės. Pasilenkus prie vieno stogelio iš tikrųjų galima išgirsti tų požeminių upių dundesį. Gerai, kad jos nedunda taip, kad viskas išsiveržtų ir nuplautų.

    O dar toliau buvo dar viena, jau paskutinė šventykla, su amžinąją ugnimi. Visuomet užrakinta, tačiau visi norintys gali užeiti į vidų ir pasimelsti prie amžinosios ugnies. Taip Muktinato šventykloje susijungia visi penki pagrindiniai elementai: vanduo, ugnis, žemė, oras ir dangus. Bent jau taip sakoma.

    Tuo metu prie amžinosios ugnies priėjo dar kažkokie užsieniečiai, o mūsų gidas pradėjo kabintis prie jų, kažką pasakoti, kažko klausinėti. Teko kviesti kaip šunį.

    Takas vedantis prie įėjimo buvo nustatytas tūkstančiai ūžančių maldos malūnėlių, om mani pedme hu-um... Virš galvos švietė saulė, vėjyje plazdeno vėliavėlės, ir mes išėjome laukan. Šiaip visą laiką buvome lauke, bet dabar jau išėjome iš šventyklos. Besukdami tuos malūnėlius, kurie įmūryti į šventyklos sieną iš lauko pusės, sugalvojome, kad reikia Anilą siųsti namo, nes matosi, kad jis daugiau nervus gadins nei naudos duos. Kai jam buvo taip pasiūlyta, jis iš pradžių lyg nesutiko, esą mes gal pasiklysime. Tame slėnyje, kur viskas matosi. Po to nutarė, kad palydės mus iki pirmo kaimo, Čiongūro, o tada jau grįš namo. Bet paėjo dar penkis žingsnius, sustojo, pagalvojo: „Ar jūs tikri, kad išsiversite be manęs?“ „Taip, be tavęs apsieisime kuo puikiausiai.“ „Na, tada aš einu.“ Dink iš akių. Galiausiai atsikratėme mūsų gido ir keliu, be gluosnių, bet su kažkur besiganančiais jakais ir ožkomis nuėjome iki Čionguro.

    Jautėsi, kad esame jau gana civilizuotoje vietoje, kadangi keliai šakojosi ir jungėsi, ėjo į kairę ir dešinę, per upelį numesti keli tiltai, jautėsi beveik kaip Tokijaus magistralių sankaupoje. Tad kelią į Čiongūrą rasti nebuvo taip paprasta, tačiau labai greitai prie jo priėjome.

    Ir čia radome tokį namelį, apjuostą maldų malūnėliais mani, raudoną namą pastaytą iš smėlio su kyšančiomis sijomis ir jau atrodė, kad va va, radome tą vietą, kur buvo filmuojami „Himalajai“, tačiau kažkas širdyje knibždėjo, kad ne, tai ne tai.

    Vėl toks pusiau viduramžių kaimas, tikriausiai kaimas, kadangi jame nebuvo jokios pilies, nei natūralios, nei žmogaus rankų pastatytos, tik tie smėlio purvo namai su kyšančiomis sijomis, akmenimis grįstos gatvės, plokšti stogai ir kopėčios, įlipimui į vidinius namų kiemus. Aplinkui augo erškėčiai ir erškėtrožės, atrodė, kad kažkur turėtų būti viešbutis, nes vieno didelio namo sienos išpieštos įvairiomis spalvomis, o užrašas ant vienų durų angliškai skelbė, kad tai tualetas... Tolumoje ganėsi jakai, sankryžoje galvą kėlė čiortenas su įsmeigta medžio šakele ir rodyklė skelbė, kad tai kelias į Džiongą, kitą kaimą ar miestą, kurį mums privalomai reikėjo apžiūrėti. Tad tuo keliu ir nuėjome.

    Saulė kepino ir svilino, keliukas sau vingiavo tarp tų namelių ir daržų, ir staiga, taip visai netikėtai pasukus į kairę staigus vėjo gūsis vos mūsų nenunešė. Atsidūrėme upės slėnyje ir apačioje vėl lingavo kabantis tiltas. Tikriausiai reikės tuo tiltu nueiti. Visas šlaitas apjuostas tvoromis, kvadratais, gal sodais, gal daržais, kur niekas neaugo, o prie pat upės šlaito du dėdės kažką valgė. Tikriausiai pietus, po sunkios darbo dienos.

    Kelias vėl kilo šlaitu, nebuvo grįstas akmenimis, iš abiejų pusių visomis spalvomis spindėjo kalnų šlaitai, priešais kilo Daulagirio virtinės, o gluosniais apsodintas kelias mus atvedė į dar vieną viduramžių miestą: Džiongą. Tie patys smėlio žemės nameliai plokščiais stogais su kyšančiomis sijomis ir kopėčiomis, viduryje didžiausia siena su maldos malūnėliais ir į dangų šaunanti pilis. Irgi tokia su šaudymo angomis, kuri kažkodėl atrodė kaip gamtos kūrinys.

    Tačiau prilipus arčiau paaiškėjo, kad tai tikriausiai ne gamtos kūrinys, nes iš jos sienų irgi kyšojo sijos. Dar viena pilis, kur irgi galėjo filmuoti „Mio, mano Mio“. O iškart už tos pilies ir vienuolynas, tik šis vienuolynas ne moterų, o kažkodėl vyrų.

    Kadangi tiek pilis, tiek vienuolynas stovėjo vienas šalia kito, ant stačios atbrailos, tad nuo ten puikiausiai matėsi visas slėnis, tiek Muktinat, tiek Džiarkotas, tiek Putako kaimas, Muktinato šventykla ir aplinkiniai vienuolynai, Torungo viršūnė, Daulagiris ir Nilgiris. Kelias į Putaką nusėtas kažkokiais kambariukais, tikrai kambariukais, nes turėjo tik tą plokščią stogą, bet jokios sienos. Lyg dekoracijos spektakliui. Daugybė jų. Galiausiai išsiaiškinome, kad tai tikriausiai tvartai. Tik karvės tuo metu ganėsi kažkur. Kadangi niekur nereikėjo skubėti ir gidas neerzino, tad prie tos pilies nuėjome papietauti.

    Šiaip keista ta pilis. Tikriausiai pastatyta žmonių, tačiau buvo labai neaišku, kur ir kaip ten žmonės gyveno, kadangi bent jau dabar tikrai likusios sienos, o į kambariukus, jei jų ir yra įeiti beveik neįmanoma. Bet gal anksčiau tai atrodė visai kitaip.

    Iškart u už pilies, vis dar ant tos atbrailos buvo restoranas, kuris irgi stovėjo vis dar ant tos atbrailos, tas besigėrėdamas puikiausiais vaizdais buvo galima ir papietauti. O be visa kito, jie turėjo ir čiango, tibetietiško ar nepalietiško alaus, kurį šiaip geria tik vasarą, bet ten buvo galima paragauti ir žiemą. Kai paprašėme dar ir išsinešimui, mergaitė pasakė, kad jai reikia dar padaryti. Kol pietavome kaimo bobutės buvo susirinkusios ten išgeri po puodelį. Įdomiai taip daromas tas čiangas: miežiai surauginami, toks raugas guli kažkur, nori išgerti: supeli tą raugą ant sietelio, perpili vandeniu porą kartų ir baigta.

    Norėjau nueiti į dar vieną kaimelį, tačiau Muktinato vienuolynai sakė, kad reikia apžiūrėti ir juos, saulė sakė, kad jau nori pradėti leistis, tad mes gluosniais nusodintu lauku, kur retkarčiais kyšojo gompos ir čiortenai, iš vienos pusės stačiai kilo pilies siena, nusileidome prie upelio, ir vėl atsidūrėme Ranipauvos krante.

    Bet tik iš tolo atrodė, kad viskas bus taip paprasta, kelias nusileido prie upės, abiejuose krantuose lingavo gluosniai, vienoje pusėje stūksojo Džiongo pilis, kitoje – Džiarkoto pilis, vienuolynų ir šventyklų jau nebesimatė, bet jie turėjo būti kažkur. Kelias kažkodėl labai intensyviai vedė būtent į Džiarkotą. Netgi rodyklė sakė: Džiarkotas ten, tačiau mums ten visai nereikėjo, kadangi Džiarkotan pagal visą planą turėjome eiti kitą dieną. Tad šiek tiek užlipę aukštyn pradėjome ieškoti kito kelio, kuris turėjo vesti ne į Džiarkotą. Nuo Džiongo pilies viskas labai aiškiai matėsi, tačiau vietoje viskas atrodė visai kitaip: jokių kelių nesimatė.

    Iš pradžių lyg ir buvo kažkas panašaus į kelią, o vėliau prasidėjo takelis, kuris šiaip buvo labiau panašus į žvėrių taką, o ne žmonių taką, ir kai tas takelis visai pasibaigė, supratome, kad ne kas. Tada ir prasidėjo lipimas ne keliu, sausomis žolėmis, keliavimas per kažkieno laukus ir daržus, kad labai neišmindytume: kelias ežiomis, pylimais, vėl lyg takeliu, vėl ežiomis, palei užšalusį upelį, maždaug ta kryptimi kurios reikia.

    Ir kai jau perėjome visas ežias ir upelius, prieš akis išdygo siena. Vėl namas iš smėlio, ir tik kyšančios sijos sakė, kad tai ne gamtos kūrinys, o žmogaus rankų darbas. Priešais vėl buvo kažkieno daržai, gluosniai ir nudžiūvusios žolės, retkarčiais prasieidavo ožkos ir karvės, ir atsidūrėme dar viename miestelyje, tik vėliau sužinojome, kad tai – Purangas. Tai visai mažas miestelis, tik su keliomis gryčiomis, drėbtomis iš molio, tačiau kaip viskas atrodo iš vidaus: nežinia, nes einant gatve matosi tik ištisa siena. Taip ir eina gatve, siena plyti iš abiejų pusių, ten lyg yra keli nameliai, tačiau neaišku kur. Kartais praeina žmonės, tad supranti, kad esi ne visiškai negyvenamojje saloje. Prie įėjimo į kaimą vėl stovi čiortenas ir maldų malūnėlis, kelias eina lyg ežia, lyg upelio krantu... O tas upelis šiaip turėjo tekėti iš ežero, kurį jau seniai buvome nužiūrėję nuo viršūnės. Tad ir patraukėme ieškoti to ežeriuko.

    Tačiau vėl prasidėjo ežios, pylimai, upeliai, kažkieno daržai, reljefas lygesnis, tad prieš įlipdamas į kažkieno daržą gali iš anksto pamatyti, ir vėl po kiek laiko priešais akis pilis drėbta iš molio. Tokia labiau miniatiūrinė, su apgriuvusiomis sienomis ir kyšančiomis sijomis, antras aukštas lyg ir visai išgriuvęs, tad pirmas įspūdis, kad ten niekas negyvena. Vienas pastatas lyg panašus į gyvenamą namą, tad jį apėjome, pabandėme pereiti per vidų, ir pasijaučiau, kad einame jau net ne per daržus ar sodu, o per kažkieno kiemą. Tačiau kito kelio nebuvo.

    Ir kai jau perėjome per kažkieno kiemą atsidūrėme tikrai kažkieno kieme. Net nežinau, kaip tai pavadinti: kaimas, vienkiemis... Kad ne miesta tai aišku, trys drėbti iš molio nameliai, kuriuos lyg niekas negyvena, tačiau pasirodo, kad gyvena, nes kieme sėdi sau gražiai nepalietis ir dvi nepalietės, o tos nepalietės siūlus veja. Ir dar karvė gromuluoja prie šiukšlyno.

    Prisėdome irgi prie jų, angliškai nelabai susišnekėjome, bet užteko. Pavaišinome čiangu, o jie savo ruožtu pavaišino obuoliais. Jaunimas nelabai kalbėjo, tačiau močiutė gal ir ne puikiausiai, bet sugebėjo išaiškinti kur yra kelias į vienuolyną, iš kur atėjome, ir labai daug visko suprato, netgi jaunimui paaiškino. Ne šiaip sau jaunimui: vyrui su žmona.

    Pasėdėję ant saulutės išėjome, močiutė parodė kelią į vienuolyną, juo ir patraukėme. Ir taip visai netikėtai, tas kelias vedė palei ežerą, tą kurio ir ieškojome. Tikriausiai kokia šamanė ta močiutė, kad žinojo, kur mums reikia.

    Saulė jau beveik nusileido, todėl plieskė į akis. O mes pataikėme į tą vienuolyną, moterų vienuolyną. Šiaip jis buvo jau uždarytas, tačiau vienuoliukė mus įleidė. Didžiulis Buda, ir maldos malūnėliai. Jie nuolat ūžė, nes juos suko tekantis vanduo. Vienuoliukė norėja dar įleisti į šventyklos vidų, tačiau mes atsisakėme. Šiek tiek toliau buvo dar vienas vienuolynas, tačiau matėsi, kad jis irgi uždarytas, tad nebėjome. Saulė vis dar plieskė, pilys stūksojo tolumoje, Daulagiris jau ruošėsi užskleisti uždangą, o mes radome tą gluosnių keliuką, kuris vedė į Ranipauvą. Ir kaip tik, kai jau beveik buvome Ranipauvoje, tiksliau ėjome tuo pylimu su gluosniais, susitikome singapūriečius, tuos pačius, kurie labai abejojo, ar galės, ar perlips Torung perėją. Vis dėlto kalną jie įveikė, netgi savo kojomis, kiek supratau. Tą atkarpą, kurią visi per dieną eina, jie ėjo dvi dienas, buvo labai laimingi, tačiau pagal veidus matėsi, kad tikriausiai ne tik jie kalną įveikė, bet ir kalnas juos abu paveikė gan nemažai.

    Pakeliui dar nusipirkome po šaliką, tokį spalvotą, kuris primena Andų piešinius, saulė jau beveik nusileido, todėl visos Ranipauvos karvės po viena ir po dvi, mūkdamos ir mykdamos leidosi iš kalnų, tad ta pagrindinė gatvė buvo pilna karvių. Ištisas karvynas. Mūsų viešbutis nebuvo tuščias, vėl žmonių daug, naujos grupės, tačiau mūsų gidui atėjo didelė nelaimė, nes jo kasdieniai draugeliai jau buvo išėję. Pavalgėme, kaip visada skaniai, pasižiūrėjome į žvaigždes, kurių milijonai ir milijardai spindėjo danguje, pažiūrėjome į vargšą gidą, kuris neturėjo su kuo kalbėtis, net į kitą kambarį persikėlė, dabar nakvojo vienas. Kaip minėjo: iki Torung perėjos visi nori sudaryti didesnes grupes, tad labai suartėja, tačiau po perėjos niekam naujų pažinčių nebereikia. Be to, daugelis gidų ir nešikų nesiprausia, tad jis iš anksto tai numatydamas persikėlė į kitą kambarį. Ir taip kalbėjo žmogus, kuris pats nepasakyčiau, kad prausėsi kasdien netgi tada, kai buvo įmanoma. Juokingas tas Anilas.

    Nerodėme, kad turime čiango, nes tada reikėtų su juo dalintis, šiaip dalintis nereikėtų, bet tikriausiai pasidalintume, tad paslapčiomis išgėrėme vieni. Nebedaug ir buvo likusio jo.

    Išaušo dar viena diena, Daulagiris ir Torungo viršūnė spindėjo auksiniuose saulės spinduliuose, tolumoje driekėsi slėniai ir pilys, o mūsų gidas buvo iškeliavęs maudytis ir plautis savo samsarinių nuodėmių. Jam iš anksto buvo pranešta, kad iškeliausime kaip visada, pusę devynių, tad tegul jis savo nuodėmių plovimą suderina su tuo.

    Iš vakaro buvome užsisakę Tibeto duonos (kaip ir parašyta meniu), tačiau Anilas jau buvo mus išmokęs, kad Tibeto duona ir gurungų duona yra tas pats. Gal, tikriausiai geriau žino, nes tikrai atrodė beveik vienodai. Tačiau per pusryčius mūsų šeimininkas atsiprašė: „Užsisakėte gurungų duonos, atleiskite, aš jos neturiu, ar tiks Tibeto duona?“ Tikriausiai Tibeto ir gurungų duona nėra visai jau tas pats dalykas.

    Vienu žodžiu, buvo labai juokinga, eilinį kartą apšnekėjome Anilą, suskaičiavome visus jo minusiukus ir pliusiukus... Pliusiuko neužsidirbo nė vieno. Nespėjome išgerti kavos, o Anilas jau grįžo iš šventyklos, nusiprausęs gražus ir be nuodėmių. Ir netgi atnešė lauktuvių mums: šventyklinių saldumynų, įdėjo tiką kiekvienam į kaktą, ir užrišo po raudoną siūlą, kaip apsaugą nuo blogybių. Turėjau jau du siūlus ant kaklo: vienas iš senovinės gompos, kitas – Anilo. Kad ir kaip bebūtų gaila, Anilas užsidirbo tuo savo poelgiu tokį didelį didelį pliusą, dėl ko tie minusai beveik nusibraukė.

    Saulė išlindo iš už Torungo viršukalnės, susikrovėme daiktus ir palei Džiongo upelį ėmėme leistis žemyn, toliau per Mustango karalystę. Ženklas sakė, kad kita gyvenvietė: Džiarkotas (tas pats Džiarkotas, kuriame ir filmuoti „Himalajai“) visai netoli, tik už trisdešimties minučių pėsčiomis.

    Wednesday, January 30th, 2013
    10:49 pm
    Nepalas VI: Lipant per Jako karką ir Torungo pėdą

    Romantiškai, virš Manaslu šviečiant saulei, virš Nilgirių spindint mėnuliui, tebeūžiant maldos malūnėliams, skambant asilų ir ožkų varpeliams, akmenimis grįstomis gatvėmis, tarp smėlio smiltainio sienų, iš kurių vis dar kyšojo pastoliai ir sijos, išėjome iš tos Manango pilies, perėjome per upelį, tik šį kartą ne Marsiangdi, o kitokį, ir vėl reikėjo kilti šiek tiek į kalną, į Tankio miestelį. Kuris nebuvo kažkuo labai ypatingas, tiesiog dar viena akinamai balta stuopa su teisiančiomis Budos o gal Višnaus akimis, plazdančios vėliavos, besisukantys malūnėliai, kurių daug daug daug, visus pasukau, o šalimas, prie asiliukų sėdi suvenyrų pardavėjai: look look, here here, tik pažiūrėk. Bet net nežiūrėjau. Iš dangaus leidos Nilgirių ir Anapurnos dvasios, plazdeno apsarės. Dvasinga tokia vietovė Tankis.

    Užtat perėjus Tankio miestelį kelias vėl šakojos, vienas ėjo į kairę, o kitas į dešinę. Kaip supratome, kairysisi kelias veda prie Tiličio ežero ir Mesokanto perėjos, o kitas... Į Torungo perėją. Mėnulis leidosi virš Tiličio ežero (ežero nesimatė, bet tikriausiai jis ten kažkur turėtų būti) ir pasislėpė už Tiličio viršūnės. Kairysis kelias ėjo palei Marsiangdi upelį (jau beveik upeliu galima pavadinta), o mes jau atsisveikinome su Marsiangdi ir pasukome palei kitą upelį – kadangi ruošėmės eiti Torung perėja, tad ir upelis vadinosi Torung.

    Kelias ėmė lipti viršun viršun, bet trumpai. Tai ir buvo pati sunkiausia atkarpa, nes vėliau viskas buvo daug paprasčiau. O kadangi tą dieną nenusimatė didelių atstumų ir ėjimų, tad prasidėjo poilsiai ant kiekvieno kampo. Taigi užlipę ant savo šlaitelio, ten kur jau prasidėjo Gunsango kaimelis, buvo, žinoma, arbatinė, kur jau visi sėdėjo ir ilsėjosi: vokietė, australai, singapūriečiai, kinė su nepaliečiu. Vokietė skundėsi, kad jau pradėjo skaudėti galvą, ir greičiausiai nuo vaistų. Kol vaistų negėrė, viskas buvo gerai. Praėjo tas pats korėjietis, kurį vokietė pavadino įdomiu, o aš, žinoma, nepagailėjau to epiteto – lochas. Nes jis toks ir buvo.

    Kol visi gėrė arbatas ir ilsėjosi, dar apėjau ir Gunsango kaimelį, ten buvo šiukšlynėlis su sulūžusia kėdute sunešiotu sportbačiu, dar viena stupa, plazdančios vėliavos ir akmeniniai namai. Tik trys, bet vis dėlto namai. Su šaudymo angomis. Nes tikriausiai didesnius langus turėti – prabanga.

    Nuo šiol kelias ėjo kalno šlaitu, o kažkur apačioje šniokštė Torung upelis, aplink kurį vis rinkosi ir gausėjo įvairios Himalajų floros. Jakai ganėsi jau nebe po vieną ir ne bandelėmis, o didžiausiomis bandomis, kažkur tolumoje kyšojo ragai – mėlynosios Himalajų avys. Nežinau, kodėl jos taip vadinasi, nes nei mėlynos, nei avys, bet Anilas taip jas pavadino. Ypatingi Himalajų gyvūnai. Jokių naminių gyvulių nebesimatė. Tiesiog gana gilus slėnis, kurioje apačioje šniokštė upė, pilna gyvūnijos, ir šlaitai, su kažkokiais krūmokšniais, ant kurių net uogos nebeaugo, tačiau gyvūnai rasdavo, ką ėsti.

    Dar vienas tiltas. Šį kartą kabantis. Gana aukštai, o už jo tvora. Ir varteliai. Lyg rakinami. Saulė vis dar švietė, o mes praėjome tuos vartelius (prieš tai pasiilsėję, kur tik buvo galima ir negalima), ir jau buvome Jako Karkoje. Iš tikrųjų kaimas taip ir vadinosi: Jak Karka, nors lyg reiškia ne jako karką, bet taip lengviau prisiminti.

    Šį kartą teko ne praeiti tą kaimą su trimis namais, o jame apsistoti. Nes toliaug lyg eiti ir nebeapsimokėjo. Nespėjome ateiti iki to kaimo, o saulė pasislėpe už debesų, sutemo. Na, niekas netemo, nes buvo kaip tik pietų metas. Bet prieš tai mus visus apgyvendino rožiniuose nameliuose, tetrūko palmių ir tropinio smėliuko. Pažiūrėjau į akmeninius namus ir mūsų fanerinius namelius... Ir iškart pagalvojau, kaip bus puiku ir šilta ten miegoti. Tačiau viešbučio pavadinimas gana gražus: Gangapurna. Saulė vis dar truputį švietė, o mes pasidėję savo daiktus, nusigrūdome pietauti. Kaip tik pietų metas.

    Kadangi toliau eiti niekur nereikėjo, tad nusprendėme išbandyti tą lęšių sriubą su ryžiais, nes ji jau kainavo nebe visai pigiai, tačiau juk galima pakartoti. Bet kai mes po to realiai paskaičiavome, kad net ir aukštai kalnuose tai kainuoja vos penkis dolerius... Viskas nebeatrodė taip brangu. Vokietė Lena pasiėmė mėsainį iš jakienos, sakė, kad viskas be galo skanu, tačiau trūksta kokio šviežio pomidoro. Sulaukė tokių linksmai pašaipių žvilgsniu, aš jai pasiūliau pasivaikščioti ir paieškoti aplink. Bet Lena ir pati suprato: gerai gerai, prašom nebežiūrėti į mane, pati supratau, ką pasakiau.

    Antrame aukšte buvo šilta, tačiau laiko iki saulėlydžio dar daug, tad buvo galima išeiti pasivaikščioti. Gidai bent jau sakė, kad galima eiti pasivaikščioti. Lena pirmoji pasišovė, visi į ją pažiūrėjo dar kartą, į ką Lena atsakė, taip žinau, einu pasivaikščioti iki artimiausios parduotuvės (penkis metrus), tačiau ten buvo galima užlipti dar ir į kalną. Kas ten gera bus, nelabai žinau.

    Kaip ir minėjau: Jako Karkoje buvo keturi namai, trys iš jų – viešbučiai, visi gyveno beveik tame pačiame viešbutyje. Pabandėme lipti į vieną kalną, tačiau aukštai lipti labai nesinorėjo. Saulė labai greit pasislėpė už Nilgirių ir kitų kalnų viršukalnių apsiniaukė, vėjas kilo, šilta nebuvo. Tad šiek tiek palipome tarp krūmokšnių ir nudžiūvusių žolių, kur jakai kažką rasdavo ėsti, priėjome prie upelio. Visai užšalusio, nors buvo dar diena. Keista, visur kitur upeliai ir ežerėliai irgi užšaldavo, bet per dieną spėdavo atitirpti, o čia nespėjo net per dieną. Tikriausiai net dienomis nebuvo labai jau šilta.

    Bandėme leistis kitu keliu atgal, apžiūrėjome tuos keturis namus, dvi parduotuves, kuriose buvo šio bei to ir reikalingų daiktų, šalimais ganėsi keli jakai, bėginėjo šuva, plyšėjo olos, už mūsų rožinių namelių buvo netgi šiltnamis su salotomis, tad gal labiau pasivaikščiojus būtų galima rasti ir šviežių pomidorų. Prie įėjimo į Jako Karką nebuvo jokių gompų ar akinančiai baltų stupų, šilčiau nesidarė, tad grįžome atgal, kur Lena jau sėdėjo prieš televizorių. Ką besakytum, net ir toje nelabai civilizuotai atrodančioje Jako Karkoje buvo televizorius, o ten, kur civilizacijos buvo daugiau televizoriaus nebuvo. Ir tuo metu rodė indišką filmą „Taqdeerwala“.

    Nebuvo jokių dainų ir šokių, šiaip filmas apie dievus, kurie nusileido į žemę. Bent jau mes tiek supratome. Vėliau išsiaiškinau, kad tikrai taip ir yra, požemio valdovas Jama su savo padėjėju atkeliavo į žemę ieškoti kažkokios knygos. Lena jau žvengė žiūrėdama į vaidybą ir viską, kaip viskas atrodo nenatūraliai. Muštynės tikrai pusiau nenatūraliai atrodė, ir jokių širdį draskančių emocijų nebuvo (birmietiškuose serialuose geriau suvaidino). Tik bėda, kad tas televizorius buvo pirmame aukšte, kur nešildoma, tad po kiek laiko teko kraustytis į antrą aukštą, kur stovėjo krosnis, kūrenama asilų, o gal jakų išmatomis.

    Tačiau... Pirmame aukšte buvo biblioteka su knygomis. Ir labai teisinga biblioteka, kadangi galima pasiimti bet kurią knygą (yra netgi keliomis kalboms: angliškai, rusiškai, vokiškai, japoniškai ir kitomis), pasiskaityti, kol sėdi Jako Karkoje, ir vėl grąžinti. Tik buvo vienas mažytis nesklandumas, kai norėjome pasiskolinti kažkurią knygą, paaiškėjo, kad niekas neturi rakto nuo sekcijos. Tad nieko ir nepasiskolinome. Lena kaip ir teigiamai įvertino tokį dalyką, tik jai irgi nepatiko, kad knygas reikia grąžinti. Juk, jei pradedi skaityti, užsikabliuoji, ir nori pabaigti, o va... tenka grąžinti. Čia man kilo verslo planas, kad kiekviena tokia užeigėlė, Jako Karkoje ir kitur turėtų turėti visiškai vienodas bibliotekas, pradedi nuo Beši Sahar, ir žiūrėk iki Jako Karkos galėtum ir pabaigti skaityti kurį nors romaną. Nes naktys ten ilgos, saulė leidžiasi anksti, o veiklos ne per daugiausia. Tai gal net kokius du ar tris romanus iki Jako Karkos perskaitytum.

    Bet kadangi viso šito nebuvo, teko sėdėti ir kalbėtis, vėl rinkosi ta pati kompanija: australai, amerikietės, vokietė, kinė su savo draugu nepaliečiu. Sakė, kad draugas, nors iš pradžių galvojome, kad tai jos gidas. Singapūriečiai. Galiausiai išsiaiškinome, kad jokie jie ne kinai. Bent jau vyras atrodė panašus į kiną, ir dar tokį pasikėlusį, kadangi nenešė jokios kuprinės. Jo kuprinę visada laikė nešikas. O mergina sau ramiai tempė savo daiktus. Taigi jie net ne singapūriečiai, o indoneziečiai, tik gyveno Singapūre, o vyras šiek tiek kentėjo nuo tos aukščio ligos, todėl nieko ir negalėjo nešti. Ir dar pora britų ar kažkokių anglakalbių buvo.

    Vakarienei bandžiau užsisakyti kažko ypatinga, o tai buvo Gangapurnos sriuba. Nepasakyčiau, kad labai ypatinga, bet jie ten turėjo sviesto arbatą. Tokią tibetietišką. Tikriausiai. Sūri arbata, tačiau įsidėjus cukraus skonis gerokai pasitaisė. Apskritai cukraus ten dėdavausi tiek, kiek tilpdavo. Nes nusprendžiau, kad taip reikia. Vėl ėmė šalti, labiau ir labiau, kadangi į krosnį niekas išmatų daugiau nebedėjo. Kambaryje irgi ėmė vėsti, tačiau žinojome, kad mūsų rožiniuose nameliuose iš faneros dar šalčiau. Tą puikiai suprato ir singapūriečiai, nes visai nesvajojo apie puikų poilsį tuos šaldytuvuose. Bet nieko nepadarysi, atėjo tas laikas, kai vėl reikia grįžti į kambarius ir džiaugtis ta puikiausia akimirka.

    Kiekvieną dieną labiausiai laukdavau ir labiausiai džiaugdavausi tuo momentu (o kuo aukščiau į kalnus, tuo tas momentas darėsi malonesnis): miegmaišis po dviem storom antklodėm, apsirengi gal netgi daugiau nei dieną vaikščiodamas, ir taip apsirengęs lendi į tą miegmaišį po dviem storom antklodėm ir nejudi. Kokias dešimt minučių nejudi ir nekvėpuoji, kol miegmaišis nors kiek nors įšils. Po to jau galima sau patogiai įsitaisyti, tačiau pageidautina taip patogiai įsitaisyti, kad po to visą naktį nereikėtų vartytis, nes kiekvienas pasivertimas ant šono reiškia antklodžių pasislinkimą ar šiaip kokio plyšio susidarymą, per kurį gaiviai pūsteli šalto vėjo gūsis.

    Ryte saulė švietė, tačiau šilčiau nebuvo. Ir tada supranti, ant kiek žmonės yra išlepę, prausiasi porą kartų per dieną po dušu, ir netgi įsivaizduoja, kad tai būtina ir privaloma. Jako Karkoje nė vienas netgi nepasiklausė ar ten dušai yra, ar galima kur nors nusiprausti. Juk puikiausiai galima išgyventi ir be to. Retkarčiais, žinoma, praustis reikia, tačiau porą kartų per dieną, ar net kasdien... Tikrai tai nėra toks būtinas reikalas. Visa mūsų gauja labai puikiai jautėsi Jako Karkoje, ir niekas nesiskundė. Skųstis gal ir skundėsi, bet tikrai ne dušais ar dar kažkuo. Tualete (tupimame, žinoma) stovėjo kibiras su vandeniu, po storoku ledo sluoksniu, tad užsukęs ten dar prasikerti eketę, jei kas nors prieš tave nespėjo prakirsti. Įdomus gyvenimas Jako Karkoje, o kai pagalvoji, kad yra žmonių, kurie taip praleidžia visą savo gyvenimą, nes labai šilta ten tikriausiai niekada nebūna.

    Saulė švietė, tas pusryčius valgėme saulėkaitoje. Bet ne lauke, o viduje. Ir tada, vėl visi kartu (nes gidai taip susitarė) patraukėme toliau. Kuo toliau, tuo labiau matėsi, kad ne tik mūsų ir australų gidai, bet ir apskritai visi gidai labai tariasi tarpusavyje. Dieną prieš tai netgi netikėtai patekome į kažkokį rimtą pasitarimą. Bet kadangi viskas vyko nepalietiškai, vis tiek aktyviai dalyvauti nebūtume galėję, nedalyvavome.

    Pasirodė, kad Jako Karka yra šiek tiek didesnis kaimelis, nei mes įsivaizdavome. Paėjus dar kažkiek buvo ir Aukštutinė Jako Karka, irgi su kokiais dviem ar trim nameliais, už kur vėl prasidėjo plynės. Negali pasakyti, kad plynės, nes ėjome Čiulu kalno šlaitu, palei Torungo upelį. Kitoje pusėje irgi buvo tik status šlaitas. Ganėsi Jakų bandos, kuo toliau tuo didesnės, ir vis dažniau ir dažniau pasirodydavo mėlynųjų Himalajų avių ragai ir jos pačios. Nors pasirodo, kad lietuviškai juos reikėtų vadinti melsvaisiais avinais. Nelabai jie melsvieji iš tikrųjų, o vietos kalba patartina baralais arba naurais.

    Dar vienas kabantis tiltas per dar vieną upę, bet Torung upelis tekėjo tiesa vaga, todėl ėjome ne per jį, o per intaką. Už tilto vėl kaimelis. Šiaip tų kaimelių gerokai praretėjo ir jokių stupų ar vėliavų, ar netgi maldos malūnėlių nebesimatė. Ledaras. Kuriame vietoj visų stupų ir malūnėlių: to meslvojo avino kaukolė su ragais. O gal jako kaukolė. Įdomiai taip. Žinoma, kadangi nereikia niekur skubėti,o mūsų gidai kuo toliau, tuo labiau pavargdavo, vėl sustojome pailsėti.

    Už Ledaro kelias vėl vedė šlaitu, per krūmokšnius, kur kartais būdavo uogų, kur ganėsi jau milžiniškos jakų bandos, o dar daugiau meslvųjų avinų irgi bandomis valkiojosi pirmyn atgal: vieni ilsėjosi, kiti bėgiojo, treti knisosi per krūmokšnsiu ieškodami maisto, o ketvirti leidosi žemyn atsigerti. Virš mūsų galvų ratus suko himalajiški ereliai, ir tie plyni laukai su krūmokšniais ir kažkur tolumoje spindinčiomis snieguotomis Himalajų viršūnėmis.

    Dar vienas tiltas, šį kartą per Torungo upelį. Irgi toks kabantis tiltas, už kurio... Žinoma, vėl prisėdome pailsėti. Labai neskubėjome, ir kuo toliau, tuo labiau neskubėjome. Kelias ėjo vis tuo pačiu stačiu šlaitu, kur retkarčiai būna akmenų nuolydžiai ir nuoslydžiai, todėl iškart visus perspėjo būti atsargesniems. Abiejose pusėse kilo kalnai, dabar puikiai matėsi Čiulu viršūnės, tie patys jakai, melsvieji avinai, ereliai, o apačioje šnarėjo jau nebe Torungo upelis, o Kono upelis. O visi tie upeliai vietos kalba vadinasi kolomis.

    Ir staiga... kažkur tolumoje, bet ta toluma labai greitai artėjo prie mūsų išniro Torungo Pėda – Torung Pedi, pedi šiaip reiškia kalno papėdę... vienu žodžiu pėda. Ten jau buvo amerikietės, kurios išėjo anksčiau iš ryto ir labai norėjo žinoti, kuriame viešbutyje apsistosime... Nes per Torungo perėją geriausia eiti kartu. Tik va tokia smulkmena, kad Torungo Pėdoje nėra labai didelio, ir net mažo viešbučių pasirinkimo. Praėjome jakų bandą ir pro vartelius su vėliavėlimis ir įsmeigtomis šakelėmis, ir dar jako kaukole atsidūrėme Torungo pėdoje. Akmeniniai namai, gatvelės ir aikštelės grįstos, irgi tokia miniatiūrinė kažkurios pilies versija, apačioje šnara Kono upelis, vedantis į pietus, o iš visų kitų pusių juosia aukščiausi kalnai. Į vieną iš tų kalnų mums reikės lipti rytoj, dar priedo anksti ryte.

    Labai teisingai Torungo pėdą pasiekėme beveik per pietus, tiksliau šiek tiek po pietų, todėl buvo galima iškart eiti pietauti. Valgomajame plačiausi langai, tad galima džiaugtis puikiais vaizdais ir vis dar tebešviečiančia saule. Kainos buvo šiek tiek pakilusios, tačiau žinojome, kad daugiau jos nebekils. Ryt pereiname Torungo perėją ir kartu su aukščiu virš jūros lygio, kainos irgi ims kristi. Aplinkui ganėsi ar gulėjo jakai, ir toks vienas jakinis šuo. Jei jis būtų didesnis tikrai būtume pagalvoję, kad jis jakas – tiek apžėlęs garbanomis ir dredais.

    Kaip ir Jako Karkoje, taip ir Torung Pėdoje veiklos nebuvo labai daug, tačiau buvo galima užlipti į kalną. Tuo pačiu keliu, kuriuo mums reikės lipti kitą dieną. Šiaip labai teisingas požiūris, kadangi kelsimės anksti ryte, tuo metu mėnulis dar švies, pilnatis visai neseniai praėjusi, bet vis tiek: visai pravartu žinoti kokiu keliu reikės eiti visiškoje tamsoje šviečiant mėnuliui.

    Tad visi ir išėjo, atskirai, bet išėjo. Kelias statokas, tad išeis bėgti ar šokinėti, tačiau kylant viršun ir viršun, atsivėrė vis gražesni vaizdai, matėsi ir Čulu, ir gal Gangapurna, ir visos Anapurnos, virš galvų ratus suko ereliai, o apačioje ganėsi jakų bandos. Taip vis po truputį kylant, iki tos uolos, iki tos uolos, dar iki tos uolos, kai sutikome besileidžiančias amerikietes. Jos patvirtino, kad mums liko nebe daug, ir tikrai. Dar pora minučių ir mes buvome aukštutinėje Torungo stovykloje, nuo kur prasidėjo šiaip lygus kelias. Kad ir labai nekenčiau tos Torungo perėjos, tačiau pasiekęs tą stovyklą supratau: niekis tos visos perėjos, pereisime, ir ko čia visi taip pergyvena.

    Toje stovykloje norėjome išgerti arbatos, tik pinigus buvome palikę namie. Juk negalvojome, kad taip aukštai užsikarsime. Tačiau geri žmonės sutiko, kad sumokėtume kitą dieną. Kadangi ar taip ar taip, kitą dieną vėl planavome ten užlipti. Saulė jau pradėjo labai leistis žemyn, tad ir mes grįžome atgal: į tą slėnį su besiganančiais jakais ir virš galvos skraidančiais ereliais, kur buvo tik vienas vienintelis viešbutis su valgykla, o artimiausi kiti punktai: valanda viršun stačia siena arba valanda apačion – ne tokia stačia siena. Kaip tik tuo metu į mūsų viešbutį prisistatė toks japonas, kuris pasidomėjo, ar gali apsistoti į ką mūsų gidas atsakė. Nesupratau, ko jis pastovia kišdavosi į kitų pokalbius, kai jo niekas neklausdavo, kad taip, gali, bet jei apsistoji čia, pagal kalnų taisykles turi ir valgyti čia. Norėjau paklausti, ar jis labai sveikas, ir kokius kitus variantus galėtų pasiūlyti japonui, jei jis vis dėlto atsisakytų valgyti viešbutyje.

    Saulė nusileido ir visi ėmė rinktis valgomajame, kur stovėjo krosnis. Šiaip krosnis ten buvo po stalu, beveik kaip Japonijoje, todėl visi grūdosi prie to vieno stalo: australai, kinė su nepaliečiu, singapūriečiai, amerikietės, vokietė, mes, ir dar visų gidai ir nešikai. Čia eilinį kartą pasiteiravome, ar tikrai reikia keltis taip anksti, trečią ryto. Tarp trijų ir keturių ryto būtinai reikia išeiti. (Nes bent jau Lonely planet teigia, jog galima iškeliauti ir kokią šeštą ar septintą). Bet pasirodo, kad tikrai tikrai, būtina taip anksti, nes Torung perėjoje vėjas pradeda kilti apie devintą ryto, tad perėją būtina pereiti iki devynių. Visi kol kas jautėsi gerai, tad tikriausiai kalnų liga liks nebaisi. Tik va po Torungo pėdos, nusileidus į Muktinat, tikriausiai visiems šiek tiek skaudės galvą, kadangi per dvi valandas vienas kilometras apačion. Ir čia dar išsiaiškinome, kad dauguma turi tą pačią problemą naktimis. Staiga nei iš šio nei iš to prabunda kokią trečią ryto... Ir nebegali užmigti. Gali eiti šokti dainuoti, o miegoti ne. Ir taip vartaisi nuo šono ant šono kokią valandą, kol vėl užmiegti. Tad tikriausiai tai ir buvo vienintelis iš kalnų ligos simptomų.

    Taip jautėsi daugelis išskyrus singapūriečius. Mergina šiaip atrodė stipresnė, tačiau vaikinas... Jam buvo visai blogai. Iki čia dar atsigavo, žinoma, nieko nešti nesugebėjo, tačiau kaip bus su Torungo perėja... Niekas nežinojo. Jų planas buvo sėsti ant arklio arba asilo ir taip keltis viršun, na gerai, pirmą dieną dar pabandys užlipti iki Aukštutinės stovyklos, bet toliau... Neaišku, gali tekti grįžti atgal, nors šiaip planavo apeiti visą ratą ir toliau: iki Puno kalvos.

    Bet tai dar tolimi planai, visi puolė valgyti, kramtyti, užsisakinėti pusryčius, vėliau dar teko atsiskaityti. Prašome atsiskaityti vakare, kad niekas nesuktų galvos ryte. Singapūietė pasirodo mokslininkė, dirbanti Ukrainos kompanijoje, singapūrietis dirba Australijos kompanijoje, o australas – Singapūro. Visi taip įdomiai susiję. Kinė – kelionių vadovė, griežta tokia moteriškė, kaip ir daugelis kinių, o visi kiti šiaip. Australės klajoja po pasaulį. Vakaras vėlėjo, visiems teko po truputį grįžti į kambarius, mėnulis dar nebuvo patekėjęs todėl dangus žibėjo tais milijardais ir milijonais žvaigždžių.

    Keltis anksti tai anksti, bet vis dėlto sugebėjome išsiderėti, kad nereikėtų išeiti iš viešbučio trečią ryto. Kadangi jie patys pasakė: tarp trijų ir keturių, tad bendruoju nutarimu: ketvirtą ryto. Na, gal šiek tiek prieš keturias, kadangi pusryčiausime pusę keturių, tad iškart po pusryčių. Tačiau vis tiek teko keltis paryčiais. Kas dėl to kalnų ligos mažo efekto nebuvo labai sudėtinga, tad sau gražiai, kol dar buvo visai tamsu ir saulė net nesiruošė tekėti ir atsikėlėme.

    Valgomajame jau sėdėjo amerikietės ir juokėsi, kad neprisimena, kada būtų pusryčiavusios taip anksti, pusę keturių. Šiaip jau buvo pusė keturių, tačiau mūsų pusryčiai neskubėjo. Kadangi aukštis artėjo prie penkių kilometrų, o vėliau bus dar daugiau, rytas toks visai ne vėlyvas, o netgi sakyčiau ankstesnis nei ankstyvas, visi prisirengė viską, ką tik atsinešė. Aš vis bijojau, kad nebūčiau ko nors palikęs, tokios tuščios kuprinės.

    Pusryčiai atėjo gerokai po pusės keturių, o kitiems keleiviams netgi vėliau, tad tik vos vos prieš keturias ir pavalgėme, o išeiti, žinoma, ir neskubėjome. Gidai kažką paburbėjo, kad mes vėluojame, tačiau turėjau pastebėti, kad jie patys irgi labai neskubėjo niekur eiti, bet tiek tos.

    Virš galvų skaisčiai švietė mėnulio nebe pilnatis, žvaigždžių nebelabai matėsi, tiksliau matėsi, bet nebe milijardai ar milijonai, o visa mūsų gauja išsirikiavo į vorelę, visi ant galvos susisegė lemputes, įsijungė ir pradėjo lipti. Juokingai taip atrodė, kaip koks šviečiantis šimtakojis: viens du, viens du. Ir taip visai neskubėdami.

    Po dešimties minučių (vos vos palipę) sustojo pailsėti, o mums pasidarė šalta, tad nusprendėme visus aplenkti ir lipti savo greičiu, kad visai į kaulą nesustirtume. Ir pradėjome lipti. Šiek tiek greičiau, kartais pafotografuodami mėnulį ir žvaigždes, ir paslaptingus snieguotus kalnynus mėnulio šviesoje. Gana aiškiai, tačiau ne visai švietė mėnulio pilnatis, beveik nudilusi iki delčios, krito žvaigždės. Tikrai krito, ne viena ir ne dvi, bet daugybė. Ne visai ištisai, bet kokias penkias krintančias žvaigždes tikrai pamačiau. Mus aplenkė kažkoks arklys, kuriuo jojo kažkoks žmogus. Žmogus ne šiaip sau jojo, kažkas vedė tą arklį. Ryškiai ta paslauga: arkliu iki perėjos visai populiari. Ne šiaip sau reklamuoja kiekvienoje vietoje, ja tikrai naudojasi.

    Ir taip visai neskubėdami, kartais paskubėdami, jau beveik buvome prie aukštutinės stovyklos, kai mus pasivijo... kaip supratome nepalietis. Pasakė, kad irgi eina į Muktinat, tik... Tai buvo toks šokas, kurio kaip ir nebuvome matę dar. Jis vargšas tame šaltyje buvo apsiavęs tik šliures, kojas susisukęs į kažkokius skudurus, o viena šliurė buvo visai suplyšusi, tad turėjo vilkti koją, kitaip eiti negalėjo. Ir taip bandė eiti iki Muktinat. Labai su juo nesusišnekėjome, bet vis tiek vaizdas kraupokas.

    Ir kas baisiausia jam niekaip negalėjome padėti, nes patys turėjome tik fotoaparatus, o mūsų gidas su visa kuprine, kurioje visi daiktai – kažkur apačioje. Bent jau atsitempėme kartu iki aukštutinės stovyklos, kur bent jau žmonių yra, gal galinčių padėti. Ir čia paaiškėjo, kad tas jojantis žmogus tikriausiai kažkuo susijęs su tuo šliurėtu nepaliečiu. Nes arklio vedlys sako palauk, ir iš kažkru atnešė batus. Tokius visai naujus, o gal ir nenaujus tamsoje nelabai matėsi, bet bent jau nesuplyšusius. Apavė nepalietį... Kojinių neturėjo, tad susimuturiavo kojas į tuos skudurus ir trise nutolo. Kas nors papasakotų, gal net nepatikėtum, bet tikrai: matėme savo akimis.

    Dviejų rūpesčių atsikratėme: perlipome sunkiausią atkarpą ir paleidome tą nepalietį, buvo galima pasiilsėti aukštutinėje bazėje, nes vis tiek reikėjo sulaukti visos mūsų gaujos. Susimokėjome už tą arbatą dieną prieš, pasiėmėme dar arbatos, ir visai netikėtai visa gauja atkeliavo. Vėl visi pailsėjo pagėrė arbatos, ir nukeliavom toliau.

    Po tuputį aušo, ir galiausiai jau matėsi, kad aukščiausios viršūnės jau apšviestos saulės spindulių, kelias ėjo tokios plynėmis ir plynaukštėmis, kuriose jau netgi krūmokšnių nelabai buvo, šiek tiek į viršų, šiek tiek į apačią, jakų ir avinų irgi nebesimatė, ir net ereliai nebesuko jokių ratų virš galvų. Visiškai dyka vietovė, tik kartas nuo karto priešais išdygdavo gompa, stupa, maldos vėliavos suplazdėdavo. Ne šiaip sau plazdėdavo, rodydavo kelią. Netgi jokios upės šalimais nebuvo. Visiška dykynė ir snieguotos viršūnės, kurios atrodė visiškai arti. Pakeliui dar sustojome kažkurioje arbatinėje pailsėti, ir toliau ėjome.

    Ėjome ir ėjome. Po kiekvieno staigesnio pakilimo tikėjausi, kad jau viskas, tai paskutinis, čia jau bus ta Torungo perėja, bet ne... Palipi viršun, kelias, lygus, ir matosi, kad toliau vėl reikės lipti viršun, vėl plazda vėliavos, kyla vėjas, šilčiau nesidaro, vėl į viršų, vėl dykynė, ir vėl toliau. Ne veltui nekenčiau tos perėjos. Bet kai jau visai visai visai viskas buvo nusibodę, o mes ėjome priekyje, išgirdau, kad mūsų gauja klykauja iš paskos: o priekyje plazdėjo milijonas vėliavų... Supratau: tai čia. Galiausiai pasiekėme Torungo perėją, kaip sako: didžiausią pasaulio perėją (nežinau, kuo ji didžiausia, bet kad penkių su pus kilometro aukštyje virš jūros lygio: faktas).

    Visi džiaugėsi, klykė žviegė, fotografavosi, gėrė arbatą (nes ten irgi buvo arbatinė), vėl klykė ir žviegė. O man šiaip buvo atsibodę viskas. Atgal nieko nesimatė, tik pačios viršūnės: Gangapurna, Čiulu, Anapurnos, Torungo ir Jakvakango viršūnės, tačiau pasižiūri į priekį... o ten kalnais nuvingiuoja kelias, ir būtent nuo tų vėliavų prasideda ta uždraustoji Mustango karalystė.

    Net nepastebėjau kaip visa ta gauja taip ir sugebėjo, bet visas klyksmas spiegsmas ir žviegimas netikėtai nustojo, ir visi dingo, vos ne tekinomis pasileido į Mustangą. Šiaip jiems tas Mustangas visai nerūpėjo, bet tiesiog pasileido tekinomis, kuo greičiau žemyn. Mums irgi teko pasekti jų pėdomis. Arbata toje arbatinėje buvo visai nepigi, tačiau tikėjomės, kad apačioje kainos po truputį pradės kristi.

    Ir tikrai, tik perėjus tą perėją, tai yra, kai tik pradėjome leistis žemyn, iš vienos pusės stūksojo Torungo viršūnė, iš kitos Jakwakango viršūnės, priešais kažkur tolumoje spindėjo Daulagirio virtinė, o apačioje driekėsi plačiausias slėnis, be jokių sniegų, gal su kokiai krūmokšniais ir įvairiaspalviais šlaitais, kurie dėl aukščio ir reto oro atrodė dar siurrealistiškiau. Leidomės į Mustango karalystę, pirmosios gyvenvietės Muktinat dar nesimatė, tačiau ji turėjo būti ten kažkur.

    Leistis reikėjo staigiai, gan stačiais šlaitais, tad vis reikėjo stebėti ar kur nors kojos neišsisuksi kur nors nenusiversi. Aplenkėme kinę, kuri ieškojo savo fotoaparato dangtelio, o visi kiti buvo jau kažkur žemai žemai ir toli. Tada taip ilgai ir nuobodžiai gan staigiu šlaitu leidomės žemyn. Ir gan ilgai teko leistis. Iš visų pusių driekėsi tie patys šlaitai, snieguotos viršūnės, visomis spalvomis spindėjo aplinka, krūmokšniai po truputį augo, saulė spigino, debesys plaukė, o mes vis leidomės ir leidomės.

    Besileisdami sutikome kažką, kas vis dar kilo viršun, ir labai jam nepavydėjome. Žinoma, kilti viršun yra lengviau nei leistis žemyn, tačiau... Vis tiek, aplinkui nesimatė jokių kavinių ar arbatinių. Kelias leidosi žemyn ir žemyn, vis taip pat stačiai ir stačiai. Pakeliui, ant vieno šlaito radome griuvėsius. Kažkokio jako piemens apleistas namas, iš kurio dabar liko tik sienos, net stogo nebuvo. Tokios pat akmeninės sienos.

    O kelias vis toliau leidosi žemyn ir žemyn, jau net nežinau kelinta valanda, kai leidomės žemyn. Staiga vėl priėjome kelio išsišakojimą: galima eiti pėsčiųjų takeliu, gan statesniu, tačiau takeliu, arba žvyrkeliu, kuris ne toks status. Pasirinkome tą ne tokį statų kelią, tačiau žvyrkeliu eiti irgi nebuvo taip paprasta. Apačioje jau driekėsi gražesni slėniai, iš abiejų pusių šaltai spindėjo vis dar tokiomis pačiomis siurrealistinėmis spalvomis.

    Ir taip, po kelių valandų leidimosi žemyn galiausiai vėl radome civilizaciją: restoraną. Jame jau sėdėjo visa mūsų gauja, mes irgi užsisakėme šio bei to pavalgyti. Visi tai džiaugėsi civilizaciją, bet kai aš pažiūrėjau į juodą kavą, kurią gėrėme.. Nelabai priminė civilizaciją. Juoda arbata paprastai būna tamsesnė. Šiaip maistas nebuvo toks jau labai neskanus, tačiau mūsų gidai vis tiek nevalgė. Sakė, kad fe fui. Tikriausiai nebuvo tokie alkani. Ir paliko daugiau nei pusę.

    Dar valanda, ir turėjome pasiekti tą jau galutinį tikslą: Muktinat.

    Kelias jau nebestatus, galima sau ramiai sau leistis, tolumoje kažkur jau mato dunksantis Muktinatas... Lyg ir jis. Iš abiejų pusių išsitiesė laukai, kur jau pradėjo ganytis jakai, ožkos, asiliukai skambėjo savo varpeliais, upės vėl tekėjo. Tik va tų avinų melsvųjų nebuvo. Staiga, prie dar vieno tiltelio: radome kelio išsišakojimą: kairėje pusėje Muktinat, o dešinėje Čionguras. Civilizacija ir gyvenimas, netgi ne viena, o kelios gyvenvietės viena šalia kitos.

    Dar už vieno posūkio pamatėme visas tas gyvenvietes, tame slėnyje matėsi ir gyvenvietės, kyšojo kelioliko šventyklų bokštai, stupos, tolumoje matėsi čiortenai, pilys... Tokios įtartinai sugriuvusios pilys, kurios lyg žmogaus pastatytos, o gal... gamtos kūrinys.

    Dar vienas posūkis, vėl varpeliais nudzingsėjo asiliukų karavanas, suūžė maldos malūnėliai, ir ant vieno šlaito suplazdėjo tūkstančiai maldos vėliavėlių. Tai buvo ta garsioji Muktinat šventykla ir mes jau visai aiškiai patekome į Mustango karalystę. Ne šiaip kažkokią įsivaizduojamą karalystę, o tikrą karalystę: su pilimis, šventyklomis ir gyvenančiais žmonėmis. Muktinat ir Ranipauwa: Mustango karalystės slenkstis.

[ << Previous 20 ]
About LiveJournal.com